Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Juliet Thompson Spalio 15, 2016, 12:54:48 am

Antraštė: Kambarys be durų
Parašė: Juliet Thompson Spalio 15, 2016, 12:54:48 am
 Daugumai Hogvartso mokinių neegzistuojantis kambarys viduje yra šviesus ir erdvus. Dieną jį apšviečia pro langus sklindantys saulės spinduliai, vakare- jauki židinio ugnis ir žvakės. Kambario gridys tamsaus medžio, sienos šviesios gelsvai rausvos spalvos, kai kur išpiešos nuostabiais piešiniais. Priešais židinį yra du minkšti foteliai ir kavos stalelis, į dešinę nuo jo- nedidelis medinis stalas su pora kėdžių. Virš jo, ant sienos pakabinta auksinė lentelė, kurios paskirtis neaiški. Už viso to viena už kitos išrikiuotos kelios knygų lentynos. Galiausiai, pačiame kambario gale yra nedidelės dirbtuvėlės.

Jau kelesdešimt metų į kambarį niekas nei kojos nebuvo kėlęs, bet į Hogvartsą atvyko du žmonės, kuriems lemta į jį įžengti.
 Džiulieta bėgo koridoriumi. Rudi plaukai švaistėsi į šalis, mergaitė vos įžiurėjo kelią. Tačiau tai jai nebuvo svarbu. Jai nereikėjo kažkur nubėkti, jai reikėjo tik PABĖGTI. Pabėgti nuo viso šurmulio, sąmišio ir nuovargio. Džiulietai reikėjo pabūti vienai. Bėgdama nepažystamais koridorias, ji nekreipė dėmesio į nieką- nei į tai, kiek tuo metu galėjo būti valandų, nei į tai, kad gali lengvai pasiklysi ir jos niekas neras, nei į savo plaukus ar ašarotas akis. Mama visada sakydavo- ,,Būk stipri. Gyvenime dar viso nutiks, turi tai žinoti.". Ji bandė tai priminti sau, bet geriausia išeitis buvo tiesiog pabėgti. Nebejausdama kojų ji sulupo ir atsitrenė į sieną. Ar bent turėjo. Iš tiesų, ji atsimerė nugriuvusi kažkokiame kambaryje. Mergaitė iš lėto atsisėdo ir apsidairė. Kabarys atrodė kaip maža bibliotekėlė, bet tuo pačiu ir bendrasis kambarys. Smalsumas skatino apsidairyti, bet sąžinė liepė grįžti. Ji nežinojo, ar kambaryje dar kas nors yra. Džiulieta atsistojo ir atsargiai nutipeno prie sienos, prie kurios buvo pristumtas medinis stalas. Ant jos buvo ausinė lentelė, kurioje, mergaitės nuostabai, atisrado žodžiai.
 ,,Sveika, aš žinau tavo vardą. Aš žinau, kas tu. Aš pats kadaise Hogvartse buvau labai vienišas ir svetimas, tada radau šį kambarį. Tiesa, ne aš vienas. Į šį kambarį atsivedžiau savo artimą draugą. Čia praleidome daug valandų. Čia galėjome jaustis kaip namie. Prieš palikdami Hogvartsą paskutinį kartą, užkerėjome kambarį taip, kad į jį galėtų patekti tik mūsų palikuonys. Jei čia atėjai, vadinasi, pasijutai vieniša. Atsivesk čia savo draugę Caroline, ir šis kambarys jums taps artima vieta, kaip tapo mums. Tavo senelis."
 Perskaičius laišką, Džiulietai galvoje liko tik viena mintis- rasti Caroline. Atsipeikėjusi ji išbėgo iš kambario.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Caroline Elase Wilding Spalio 15, 2016, 11:30:21 am
Pasibaigus pamokoms pervargusi Caroline išlinko į koridorių. Geriausia eiti į Bendrąjį kambarį. O gal Džiulietos paieškoti? Bet ji turbūt savo bokšte.... Grifiukė nelabai norėjo į Grifų Gūžtos bokštą. Ten kaip visada visi linksmi, šurmuliuos, o ji nori pailsėti.
Caroline laiptais užsikabarojo į penktą aukštą. Prisėdusi ant grindų mergaitė atsišliejo į sieną ir užsimerkė. Tylu, ramu. Tiek pavargau, bet ką per šiandien nuveikiau? Tik keliose pamokose buvau. O kas daugiau???
Grifiukei buvo nei motais, kad ją pamatys koks mokinys. Ji kiek bijojo, kad koks mokytojas jos nepastebėtų ir nenuvarytų į bokštą. Ten ji mažiausiai troško būti. Nors mokėsi draugiškiausiame koledže, draugų grifų dar nesusirado. Vis dėl to... Kur gi Džiuli?
Bemąstydama mergatė išgirdo žingsnius. Caroline pašoko, ir pamatė koridoriumi atlekiant draugę.
 - Džiuli! Kur buvai?- grifiukė nustebo, pamačiusi tokią lyg išsigandusią draugę varnanagę.- Ar kas nutiko???
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Juliet Thompson Spalio 19, 2016, 06:38:15 pm
 Pamačius draugę Džiulieta sustojo.
 -Pagaliau radau tave. Taip, nutiko. Nors ne, iš tiesų tai... Koks skirtumas! Tu turi tai pati pamatyti.
 Mergaitė pašoko bėgti, bet tuoj pat sustojo. Ji neprisiminė kelio. Tai buvo jos problema, lydinti visur- ji buvo iš prigimties išsiblaškiusi. Po pamokų mėgo paslampinėti po Hogvartsą. Atasti naujų nepažintų vietelių, koridorių ar paveikslų. Kelią atgal rasdavo visada, bet rasti tą pačią vietą  buvo sunkiau. Tik kitą kartą praėjusi tą vietą prisimindavo, jog čia jau buvo.
 Apsidairiusi pamatė kairėje esantį koridorių. Jo gale buvo laiptai, kylantys į viršų. Pasąmonėje krebžtelėjo mintis, kad jais šiandien lipo, ir nuskuodė link jų. Sekančio augšto koridorių taip pat prisiminė. Toliau bėgo vis grįždama atgal ar stabtelėdama prisiminti. Ir štai- tai buvo tas koridorius.
 -Sustok, atėjom!- šūktelėjo grifukei.
 Pati nespėjusi atsikvėpti, priėjo prie sienos. Ji lietė rankomis tą vietą, kur įkriuvo, bet nieko nenutiko. Galvoje pradėjo suktis tokios mintys, kokių dabar mažiausiai reikėjo.
 -Atleisk, visa tai kvaila,- išlemeno ji.- Čia nieko nėra. Aš užkliuvau ir nugriuvau, tikriausiai susitrenkiau galvą ir man pasivaideno. Aš labai atsiprašau, sugaišau tavo laiką ir priverčiau be reikalo nerimauti...
 Mergaitė stengėsi sulaikyti akyse besitvenkiančias ašaras.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Caroline Elase Wilding Spalio 19, 2016, 08:24:23 pm
Kiek nustebusi Caroline bėgte nulėkė paskui draugę. Įdomu, kas nutiko... Šiaip Džiulė ne iš tų, kurie be jokio reikalo kažkur lekia. Tam turi būti ir tikriausiai yra priežastis. Tik klausimėlis : kokia?
 - Džiulieta?- neryžtingai prabilo rudaplaukė.- Ko ieškai? Galbūt aš žinosiu?
Džiulietai staigiai sustojus Caroline vos į ją neatsitrenkė. Ko jin tą sieną čiupinėja? Kas čia per velniava???
 - Džiuli? Ką norėjai man parodyti? Aš netikiu, kad tai gali būti kvaila. Pasakyk. Mes juk draugės...
Sulyg tais žodžiais siena prasivėrė. Minutę stovėjusi be žado Caroline klausiamai pažvelgė į Džiulietą ir įžengė vidun.
Kambarys buvo labai gražus. Užmetusi akį į knygų lentynas mergaitė pamatė, kad ten sukrautos jos, ir, kiek prisiminė iš ne per ilgiausios draugystės, Džiuli mėgstamiausios knygos. Minkštieji baldai buvo apmušti raudona ir mėlyna spalva.
Bet labiausiai į akis krito auksinė lentelė. Grifiukei prie jos priėjus atsirado graviruoti žodžiai:
Mergaitės, atleiskite, jeigu jus išgasdinome. Norėjom, kad prieš įžengdamos į kambarį įrodytumėte, kad jūsų draugystė tvirta. Caroline ir Džiulieta, jūs tai įrodėte. Linkime daug gražių valandų šiame kambaryje. Tokių, kokių patyrėme mes ir dar geresnių.
Jūsų seneliai.

Grifiukė atitraukė akis nuo lentelės ir atsigręžė į Džiulietą.
 - Ar šitai norėjai man parodyti?
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Juliet Thompson Spalio 24, 2016, 09:15:39 pm
 Džiulieta neteko žado. Iš džiaugsmo puolė draugei ant kaklo ir stipriai apkabino. Pamačiusi, jog ši šiek tiek sumišo dėl netikėto užpuolimo, paleido ją. Vos joms susipažinus mergaitė pajautė, kad jas sieja kažkas bendro. Galbūt dėl to, jog abiem tai buvo nauja pradžia, galbūt dėl panašaus ir tuo pačiu skirtingo būdo. Kiek lako tvyravus nejaukiai tylai, Džiulieta nusprendė ją nutraukti.
 -Hm... Čia kiek šiurpoka, kai pagalvoji, jog bent keliasdešimt metų čia niekas kojos nebuvo įkėlęs,- tarė ji.
 Iš tiesų, baldus, kilimus ir visus baviršius buvo apgaubęs dulkių sluoksnis. Varniukė mostelėjo lazdele virš stalelio ištardama burtažodį ir dulkės prasisklaidžiusios dingo. O, kad mokėčiau taip, kaip mama. Ji visą šį kambarį vienu mostu išvalytų.
 -Prireiks daug darbo viską sutvarkyti...
 Džiulieta nejučiomis nusižiovavo. Pažvelgusi į laikrodį suprato, jog praėjo pakankamai daug laiko nuo tada, kai atėjo čia pimą kart.
 -Manau, mums reiktų eiti,- pasakė ji Caroline ir abi žengė pro sieną atgal.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Juliet Thompson Lapkričio 12, 2016, 10:34:53 pm
 Prietemoje tuščiu koridoriumi beveik skuodė neaukša figūra. Skirtingai nei praeitą kart, šiandien Džiulieta žinojo, kur ir koliu tikslu eina. Žengtama sparčiu žingsniu ji greitai rado reikiamą vietą ir pranyko sienoje. Ir štai vėl ji atsidūrė jai jaukiausioje ir labiausiai namus primenančioje vietoje. Vėl užuodusi senų knygų kvapą, išgirdusi spragsintį židinį, mergaitė nejučia nusiramino ir nusišypsojo. Dienos Hogvartse lėkė nežmonišku greičiu, o ji kai kuriomis dienomis vis dar pasijusdavo jame svetima.
 -Caroline?- nedrąsiai išterė ji.
 Niekas neatsiliepė. Aišku, buvo kvaila tikėtis, jog ji čia bus vien jai panorėjus. Liūdnai atsidususi ji nuėjo prie knygų lentynų.
 Skaityti mergaitė išmoko vos penkerių, nuo tada knygos jai atstojo draugus. Ilgainiui tai tapo priežastimi, kodėl ji pradinėje žiobarų mokykloje buvo atsiskyrėle. Bendraamžiai jos vengdavo arba šaipydavosi, pravardžiuodavo knygų žiurke...
 Praėjusi visas lentynas vienoje iš jų rado storą, raudonu viršeliu knygą. Atvertusi ją, pamatė, jog dauguma puslapių apiplyšę, kai kur prirašinėta. Tokios knygos jai ir patiko labiausiai- turinčios savo istoriją. Pasiėmusi ją Džiulieta grįžo į kambario priekį ir įsitaisė į krėslą arčiausiai lango.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Caroline Elase Wilding Lapkričio 14, 2016, 05:56:05 pm
Kartais būna, kad apima jausmas, jog turi būti vienoje konkrečioje vietoje ir niekur kitur. Taip Caroline nutiko ir šįsyk. Pasibaigus pamokoms mergaitė nutarė pailsėti Bendrąjame kambaryje, bet staiga pajuto nenumaldomą norą nueiti į judviejų su Džiulieta kambarį.
Klaidžiodama painiais koridoriais grifiukė bandiė atrasti tą vietą, kur neperseniausiai lankėsi su drauge. Kur jis yra??? Regis buvo čia...
Pagaliau radusi tą sieną Caroline įžengė į kambarį. Jis buvo toks pat savas, mielas ir jaukus, kokį mergaitė ir prisiminė. Ir nežinia kodėl, nors ten lankėsi tik kartą, grifiukei jis priminė namus. Įdomu, kur Džiulieta? pamanė mergaitė ir pastebėjo draugę su knyga įsitaisius ant minkštasuolio.
 - Džiuli!!- Caroline prišokusi apkabino draugę.- Oi, atleisk. Tiesiog labai tavęs pasiilgau. Kaip sekas? Kas naujo?- grifiukė apibėrė draugę klausimasi.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Juliet Thompson Lapkričio 18, 2016, 02:47:27 pm
 -Aš tavęs irgi labai pasiilgau!- iš susijaudinimo Džiulieta pašoko iš krėslo.- Vis nerasdavau progos su tavim pakalbėti, atėjau čia, galvodama, jog tave rasiu. Sekasi man visai neblogai, tik... Kažkaip čia pasidarė niūru. Kaip tu gyveni? Beje, radau įdomią knygą. Panašu, jog ji buvo dovanota mano seneliui. Štai, čia įdėtas ir sveikinimas gimtadienio proga.
 Iš tiesų, atvertus knygą iškrito vokelis. Jo viduje buvo atvirukas, pasirašytas kito žmogaus.
 -Turbūt jis nuo tavo senelio. Knygos- nuostabūs dalykai. Jos ne tik pasakoja istoriją, bet ir turi savąją,- ištarė mergaitė ir paslaptingai nusišypsojo.
 Padėjusi knygą į lentyną ir palikusi ją kitam kartui, vėl įsitaisė ant sofutės šalia draugės. Buvo keista šitaip sėdėti šildantis. Spragsint židiniui, mokyklos kiemą už lango pamažu gaubė tamsa.
 -Šiandien paštu nuo mamos gavau butelį moliūgų sulčių. Jei palauktum, nubėgčiau į miegamąjį jo pasiimti. Tuo metu gali surasti porą stiklinių, jei, aišku, nesunku.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Caroline Elase Wilding Lapkričio 27, 2016, 03:24:01 pm
 - Ačiū, sekas gerai, bet sutinku, pilyje niūroka.
Caroline pažvelgė į knygą draugės rankose.
 - Taip, čia jo rašysena. Sutinku, knygos pasakoja istorijas. Ir ne tik tas, kurios jose užrašytos.
Mergina prisiminė vieną citatą. Nebepamenu, kaip ji tiksliai skamba, bet esmė tokia, kad perskatęs knygą atsiminsi, kur ir kaip ją skaitei, ką dar tuo metu veikei. Bemąstydama Caroline ėmė sukti galvą, ką gero judviem nuveikus. Temstant jai šovė mintis.
 - Kalusyk, kaip manai, gal mums reikėtų paslampinėti po Uždraustąjį mišką arba pasivaikščioti ežero pakrante? Jei norėtum būtų visai linksma. Kartu galėtume ir sulčių užsukti,- pasiūlė Caroline.
Dar kartą apsidairiusi kambaryje mergina pamatė dureles, kurių draugės anksčiau nepastebėjo.
 - Džiuli, kas čia?
Caroline priėjo prie jų. Durelės buvo nedidelės, drožinėtos. Kausiamai žvilgtelėjusi į draugę mergina spustelėjo rankeną.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Juliet Thompson Gruodžio 01, 2016, 05:36:35 pm
-Na, dabar jau ganėtinai vėlu, nežinau, ar verta eiti,- Džiulieta bandė paprieštarauti draugei.
 Iš tiesų, ginčytis labai nenorėjo ir nemėgo. Bet nebūtų gerai jautusis sutemus Uždraustajame miške. Vien jo pavadinimas reiškė, kad į jį geriau neiti. O gal tai lėmė tik blogi vaikystės prisiminimai... Išgirdusi Caroline'os klausimą atsisuko į jos pusę. Ten buvo mažos medinės durelės, kurių ji anksčiau nepastebėjo. Mergaitė staigiai pribėgo ir stumtelėjo draugę į šoną. Per vėlai- ši vas jau atidarė. Atvirkščiai, nei varniukė tikėjosi, nieko blogo nenutiko.
 -Ką sau manei?! Ten galėjo būti bet kas! O jei mano senelis būtų ten laikęs slibiną? Iš jo to galima tikėtis.
 Pati prisikentėjusi dėl savo tėvo, ji išmoko visko saugotis. Turbūt per daug.
 -Atleisk. Nenorėjau rėkti,- gerai nesuprato, kodėl padėjo šitaip karščiuotis.
 Šiek tiek susigėdusi ji pritūpė prie angos, atsivėrusios už durelių. Tai buvo siauras žemomis lubomis tunelis, grįstas akmenimis. Matėsi tik jo pradžia, giliau buvo tamsu, nors į akį durk. Tad nebuvo galima pasakyti, kiek ir kur jis tęsiasi. Nusprendusi šiandien iki galo kovoti, kad nepakliūtų į bėdą, ji atsisukoį Caroline'ą (kuri atrodė gana susidomėjusi tuneliu) ir tarė:
 -Klaisyk, žinau, ką ketini daryti. Prašau, nedaryk to.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Luna Gardner Sausio 24, 2018, 10:37:42 pm
Per visus tuos metus, kuriuos praleido čia Hogvartse, Luna ištyrinėjo daugybė koridorių ir įvairiausių kambarių, tačiau kiekvieną kartą atsirasdavo kas nors nauja. Šiandiena irgi nebuvo išimtis. Mėlynakė lėtai žingsniavo koridoriumi, tiesa, šiuo koridoriumi ji jau ėjo ir ne vieną kartą, bet paslampinėti po Hogvartsą visada būdavo puiki mintis. Žingsniuodama koridoriumi rudaplaukė išgirdo triukšmą sau už nugaros ir staigiai prigludo prie sienos. Na bent jau turėjo toje vietoje būti siena, tačiau mergina įgriuvo pro ją į...kambarį? Nustebusi rudaplaukė apsidairė. Kambarys buvo jaukus ir mažas. Šilumą jame skleidė židinys, šalia jo stovėjo du foteliai ir arbatinis staliukas. Toliau buvo kelios knygų lentynos. Čia jauku... Atsistojusi apsidairė ar kambaryje daugiau nieko nėra ir lėtai priėjo prie vieno iš fotelių. Židinio šiluma kvietė pasilikti ir šildytis, tad Luna patogiai susirangė fotelyje ir įsmeigė žvilgsnį į liepsnas. Židinio skleidžiama šiluma migdė, tad varnanagės akys pamažu ėmė merktis, tačiau ji pati išliko budri.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 26, 2018, 07:23:42 pm
Auksė žingsniavo koja kojon. Batai kaukšėjo į grindinį. Mariettos galvoje tūnojo visiškas nulis minčių, idėjų ir viso kito. Šią dieną būtų galima pavadinti švente - mergiūkštė savo noru dėvėjo sijoną. Taip, taip, Hale, kuri su visais įstatytais užsispyrimo ragais, niekada nedėvėdavo sijojo, šįkart jį užsidėjo. Ir netgi su juo jautėsi patogiai. Galvoje ėmė skambėti kelios dainų žodžių eilutės, privertusios šiek tiek pakelti lūpų kampelius bei ranka atmesti trumpus plaukus atgalios. I've been running through the jungle. Auksė trumpai stabtelėjo. I've been running with the wolves. Akys nužvelgė aplinką, o antakiai nežymiai susiraukė. To get to you, to get to you... Aplinka, tiksliau koridorius, kur dabar stovėjo mergiūkštė, neatrodė matytas ar bent šiek tiek pažįstamas. Jos tai netrikdė, tad nustojusi raukti antakius, Marietta žengė toliau. Po kelių žingsnių ši sustojo vėl. Hale akis patraukė bedurė patalpa, o faktas, jog čia nebuvo durų sugebėjo nejučiomis nustebti Auksę. Besižvalgydama į šalis, rankoms slystant per sienas, Marietta įžengė į kambariuką. Jis pasirodė ganėtinai jaukus ir spinduliuojantis šilumą. Tylus žingsniukas pirmyn.
- Atsi... - sustojo iškart pastebėjusi merginą (bent taip suprato), buvusią fotelyje, o dabar Auksė jau ir prakalbo, tad teko užbaigti, - prašau.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Luna Gardner Sausio 26, 2018, 10:22:51 pm
Užmerktos akys užliejo viską tamsa, matėsi tik liepsnos šešėliai. Nors užsimerkus visada į galvą lįsdavo įvairiausios mintys, tačiau dabar mėlynakė apie nieką negalvojo. Norėjo pailsėti nuo visų minčių ir regis, šis kambarys puikiai padėjo. Susirangiusi minkštame fotelyje Luna ramiai sėdėjo ir mėgavosi ramybe. Jai to jau seniai reikėjo. Staiga išgirdusi žingsnius ji nė nesujudėjo, net neatsimerkė, tačiau įsiklausė. Netrukus į kambarį kažkas įėjo. Kryptelėjusi galvą Luna girdėjo lygų kvėpavimą ir širdies dūžius, o netrukus išgirdo ir atsiprašymą. Atsisukusi per petį į nepažįstamąją rudaplaukė išvydo pirmakursę mergaitę.
-Viskas gerai,-draugiškai šyptelėjo.-Jei nori gali prisijungti,-žvilgsniu parodė į šalia esantį fotelį. Draugija jai buvo ne prošal. Perbraukusi savo ilgus rudus plaukus Luna įsmeigė žvilgsnį į židinį.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 28, 2018, 05:43:31 pm
Vis dar šiaip taip, besistengdama neatrodyti sutrikusi, Auksė stovėjo toliau. Kambarys skleidė keistą jaukumą bei šilumą, kurį atrodė, tuoj apgaubs tamsa ir šis it porcelianinis puodelis suduš.
- Būtų malonu, - greitosiomis atsakė bei pripuolusi prie antrojo fotelio, įsitaisė jame. Stojo tyla. Ją pertraukė tik židinio spragsėjimas ar kokie kiti aplinkos garsai.
- Aš Auksė, - nutraukė tylumą kimiu balsu ir atsikrenkštė, - Auksė Marietta. Man atrodo, kad esu tave mačiusi pamokose ir lyg tais esame tame pačiame koledže, Varno Nage. Tik, deja, nežinau tavo vardo, - sukikeno bei akimirką susimąstė kaip vaikiškai tai turėjo atrodyti iš šono. Taip, mergiūkštė dar vaikas, tačiau jos smegenų protingumas bei mąstymas nukeliavę žymiai toliau ir visiškai nežadėjo sustoti.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Luna Gardner Sausio 30, 2018, 10:31:54 pm
Mergina kurį laiką tylėjo žiūrėdama ir klausydama židinio liepsnų spragsėjimo. Liepsnos šoko tai žemiau, tai aukščiau. Stebėdama jas Luna kelis kartus tingiai sumirksėjo, o tuomet išgirdo mergaitės balsą. Atsisukusi į ją mėlynakė atidžiai klausėsi, o jai baigus šyptelėjo.
-Malonu, aš Luna Gardner,-plačiau nusišypsojo prisistatydama,- ir taip, esame tame pačiame koledže,  ir keliose pamokose kartu dalyvavom.-Linktelėjo patikslindama mergaitės spėjimus.
-Jei neklystu tu pirmakursė, tiesa?-žvilgtelėjo į mergaitę. Ilgi rudi plaukai užkrito mėlynakei ant veido ir ši švelniai juos užsidėjo už ausies. Liepsnų šešėliai palengva krito ant abiejų varnanagių paskandindami savyje. Kambaryje nedegė joks šviestuvas ar žvakė, tad visą kambarį apšvietė židinio liepsnos.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 10, 2018, 04:03:36 pm
Šiek tiek jauki tyla, jausmas, kad ji nebe viena, šiuo metu lydėjo Auksę. Keista patalpa, be durų, be jokių šviestuvų ar kitų, jau įprastų daiktų, kurie tarsi įnešdavo kažkokį savitumą. Daiktai, prie kurių daugelis buvo pripratę.
- Malonu susipažinti, - šyptelėjo nusukdama akis į židinį. Liepsnos liežuviai tai kilo, tai leidosi, tarsi žiobarų mėgstami ,,amerikietiški kalneliai". Tokį pasakymą Marietta buvo girdėjusi anksčiau, tačiau tų, amerikietiškų kalnelių, nebuvo mačiusi.
- Taip, aš pirmakursė, - pripažino ne itin smagų, tačiau realų faktą, - tu vyresnė, tiesa? Eh, ne daug pažįstamų turiu pilyje. Ypač vyresnių. Na, puikiai pažįstu pusbrolį. Jis penktakursis, švilpis. Kartais susitinkame, vasarą atostogauju jo tėvams priklausančioje sodyboje šalia tvenkinio ir didelių pievų.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Luna Gardner Vasario 25, 2018, 10:51:48 pm
-Man taip pat malonu,-draugiškai nusišypsojo. Prie aplinkinių žmonių ar pačios aplinkos Luna greitai prisitaikydavo, tad šis keistokas kambarys jai nebuvo kliūtis. Be įprastų daiktų ir be durų šis kambarys galėjo atrodyti bauginamai, tačiau čia buvo jauku ir gera. Pabėgti nuo savo minčių čia buvo puiki vieta.
-Žinau, kaip erzina būti pirmakurse, tačiau tai nėra taip blogai,-šyptelėjo,-Taip, aš penktakursė. O per ateinančius metus manau susirasti dar daug draugų, tiek vyresnių, tiek jaunesnių. Turėtų būti be galo smagu leisti laiką su pusbroliu ir dar sodyboje prie tvenkinio ir pievų.-Pažvelgė į Auksę ir šyptelėjusi nusisuko į liepsnas. Luna ilgėjosi vasaros, šiltų dienų, maudynių, ledų ir šeimos. Viskas ko reikia, kad būtum laimingas.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 26, 2018, 10:01:18 pm
Židinys, prie kurio sėdėjo Auksė, priminė tą mažą trobelę, kurioje dažnai pasislėpdavo nuo brolio ar tėvų, drauge su pusbroliu. Tai buvo nuostabūs vasaros prisiminimai, privertę tik dar labiau trokšti šio šviesaus ir įvairių jausmų bei emocijų kupino metų laiko. Marietta menkai šyptelėjo. Ji nežinojo ką sakyti, be to nardė tarp svaigių priminimų. Tik su pusbrolio pagalba įvykdė savo keršto planą, po puslapį sudegino brolio mėgstamą knygą. Hale nerūpėjo, kad dar keli metai, tačiau jos neramino faktas, kad pusbrolis, kurį mylėjo kaip brolį, paliks Hogvartsą. Ir ją vieną.
- Eh, - išspaudė, - nėra blogai, tikrai. Tik kartais erzina neradus reikiamo kabineto ar kai nori į didžiąją salę, sumaišai laiptus, o tuomet atsiduri, net nežinai kur, - taip buvo nutikę ir ne kartą. Bet visados sugebėjo rasti kelią. Auksė menkai šyptelėjo pagavusi Lunos žvilgsnį.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Luna Gardner Kovo 09, 2018, 10:30:08 pm
Luna pastebėjo, jog Auksė panirusi į savo prisiminimus, tad menkai šyptelėjo ir nusisuko į liepsnas. Varnanagė susimąstė, koks būtų jos gyvenimas, jei šalia būtų Kailas. Ar ji vistiek būtų vykusi į Hogvartsą ir mokiusis magijos? O galbūt kartu su broliu būtų keliavę po pasaulį? O gal paprasčiausiai leidę dienas su tėvais. Niekada nesužinosiu, kaip viskas būtų buvę ir kur dabar būčiau aš pati...Sulaukusi Mariettos atsakymo mergina atsisuko į pirmakursę.
-Jei kada nors prireiks ko nors arba reikės draugijos ir paguodos, gali susirasti mane,-draugiškai šyptelėjo. Luna puikiai žinojo, kaip erzina klaidžioti koridoriais ir nežinoti kur esi. Juk pati tai ir patyrė, kol neišmoko visų koridorių, kambarių ir salių atmintinai.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Davina von Sjuard Gruodžio 31, 2018, 12:18:12 pm
Ryto saulei nušvietus Hogvartso pilį Davina su Klara žengė šio dar tyloje skendinčiais koridoriais. Pirmieji saulės spinduliai žaisdami šokčiojo languose nušviesdami prietemoje skendinčius kambarius. Stengdamasi nesukelti jokio triukšmo mergina tyliai žengė Hogvartso koridoriumi. Visą naktį praleidusi miške be miego dabar šviesiaplaukė jautėsi pavargusi ir mieguista, tačiau grįžti į bendrąjį Varno Nago kambarį neketino. Priėjusi tėvų nupasakotą vietą mėlynakė sustojo ir švelniai stumtelėjo sieną priešais. Ši tarsi dar gerai nepabudusi iš miego lėtai pasitraukė atverdama įėjimą į erdvų ir šviesų kambarį. Šyptelėjusi Klarai šešiolikmetė palaukė, kol ši įžengs į vidų ir atsisukusi nužvelgė koridorių. Įsitikinusi, jog šiame nieko nėra, nusekė paskui jaunesniąją varnę. Išsitraukusi burtų lazdelę Davina užskleidė užuolaidas priversdama kambarį paskęsti tamsoje, tačiau neilgam. Netrukus židinyje įsižiebė ugnis, kurios šiluma vos po kelių akimirkų apgobė varnes. Nužvelgusi kambarį Davina žvilgtelėjo į Klarą.
-Šiek tiek, tačiau nieko tokio,-žaviai kilstelėjo lūpų kampučius ir dar kartą mostelėjo lazdele. Netrukus ant priešais židinį stovinčių fotelių atsirado minkšti ir šilti pledai, o ant kavos staliuko stovėjo du puodeliai su garuojančiais gėrimais.
-Manau, mes to nusipelnėm,-nusijuokė ir priėjusi prie fotelio susirangė ant šio užsiklodama šiltu pledu. Palaukusi, kol tą patį padarys ir jaunesnioji varnė, Davina pasiėmė savąjį puodelį ir gurkštelėjo savo mėgstamiausio gėrimo. Šilta Latte kava su cinamono prieskoniu paliko saldžiai malonų pėdsaką.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Klara Severova Gruodžio 31, 2018, 12:39:22 pm
Nors jau buvo ankstyvas rytas, visas Hogvartsas dar giliai miegojo. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, atrodė, kad visi išmirė. Įprastai Klara būtų kuo greičiau sugrįžusi į savo kambarį, įkristų į lovą ir apsimestų, kad visą naktį niekur kitur kojos nekėlė. Bet Davina pasuko visiškai kiton pusėn. Mergaitė akimirkai, trumpai sekundei, sudvejojo prieš sekdama paskui ją. Bet, kad ir kaip keista Klara pasitikėjo koledžo drauge. Juk vis dėl ji išgelbėjo mergaitei gyvybę.
Tyliai, stengdamasi kuo kelti kuo mažiau garso, ji ėjo tyliais koridoriais paskui ją. Davina ją nusivedė į kambarį, kuriame jai dar neteko būti. Nenuostabu, kad net nežinojo, jog toks išvis egzistuoja. Visa pilis buvo pilna paslapčių, nežinomų koridorių, kambarių, visiškai svetimų Klarai.
Išvargusi ir sušalusi mergaitė, vos pastebėjusi be galo patogiai atrodančius fotelius, iš karto vieną jų užėmė. Pakišusi kojas po savimi, ji užsitraukė pledu. Oda netrukus pradėjo dilgčioti nuo šilumos.
-Ačiū,-padėkojo ir pasiėmė puodelį, bet gerti neskubėjo. Tik tylėdama sėdėjo fotelyje delnais apkabinusi puodelį ir stebėjo kaip šokčiojo liepsnos židinyje.
-Mūsų niekas čia neras?-pasiteiravo pažvelgdama į Daviną. Taip lengva buvo pamiršti, kad prieš tai ji buvo vilkė. Atrodė, jog šitai net neįmanoma.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Davina von Sjuard Gruodžio 31, 2018, 02:35:31 pm
Prietemoje skendinčiu kambariu sklido maloni židinio šiluma. Ši tarsi kokia nors gyvatė rangėsi visame kambaryje apsupdama foteliuose patogiai susirangiusias varnes. Švelniai glostydama odą šiluma vertė dilgčioti sušalusį kūną. Vos kilstelėjusi lūpų kampučius Davina nusisuko į židinį. Ramiai šokčiojanti liepsna, tarsi šokdama savo keistą šokį, rangėsi židinyje. Šviesiai mėlynose akyse tarsi veidrodyje ėmė šokčioti ugnies liežuviai. Nors už lango jau švito ir pirmieji saulės spinduliai tarsi maži vaikai žaidė Hogvartso pilies koridoriais ir kambariais, tačiau kambarys be durų skendėjo prietemoje. Visus čia esančius daiktus apšvietė tik nuo židinio sklindanti ugnies šviesa. Visa tai priminė artėjantį vėlų vakarą. Atrodė, jog užmerkus akis be jokių pastangų galėtum panirti į ramų miegą ir išmiegoti bent kelias valandas. Atitraukti žvilgsnį nuo židinio ir kryptelėti galvą privertė Klaros.
-Ne, gali atsipalaiduoti,-draugiškai nusišypsojo ir perbraukė ranka per šviesius plaukus. Šviesiai mėlynos akys stebėjo priešais sėdinčią mergaitę, o mėlynakės veide spindėjo žavi šypsena.
-Sužinojusi apie antgamtines būtybes atrodei išsigandusi ir sutrikusi...Spėju, jog tėvai neįspėjo tavęs apie tai, tiesa?
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Klara Severova Gruodžio 31, 2018, 03:13:40 pm
Ne tai, kad Klara bijojo, jog kas nors gali jas čia rasti. Ji greičiau bijojo, kad kas nors gali pastebėti, jog jos lova net nepaliesta. Kiti Varno Nago mokiniai gali sunerimti, kad kažkur pradingo dvi mokinės. O neradus gal dar ir paskelbs jas mirusias. Ką gali žinoti.
Mergaitė kramtydama lūpą žvelgė į kavą puodelyje. Keista, sušilusi ji nebesijautė kaip pusiau mieganti. Neatrodė, kad viską matė tik kaip per sapną, apgaubtą keistos paslaptingos miglos. Dabar ji jautėsi kur kas gyvesnė nei prieš tai. Bet miego vis dar be galo norėjo.
-Ne, neįspėjo,-tyliai atsakė ir pakėlė galvą į mergaitę. Sekundei apgalvojusi savo žodžius pridūrė.-Na... jie prieš tai išvis nežinojo, kad egzistuoja toks dalykas kaip magija.
Jai vis dar keista atrodė, kad ne kiekvienas pastebi, jog ji iš žiobarų šeimos. Rodos, šitai galima taip lengvai suprasti iš jos nesugebėjimo atsistebėti burtais ar net tokio šoko, kai sužinojo apie antgamtines būtybes gyvenančias kartu su burtininkais. Dabar kai pagalvojo ji tikrai gal kiek per daug sureagavo į tai. Juk teko mokytis per pamokas apie juos, tikrai žinojo gana daug. Na... tiek kiek turėtų žinoti.
-Bet yra ir... na vilkolakių, kurių turėčiau saugotis, tiesa?-atsargiai ir lėtai paklausė, duodama Davinai laiko ją pertraukti, jeigu nenori atsakyti į šį klausimą.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Davina von Sjuard Gruodžio 31, 2018, 04:24:27 pm
Stebėdama priešais sėdinčią Klarą mergina klausėsi židinyje spragsinčios liepsnos garso ir ramiai plakančios mergaitės širdies. Nors praėjo nemažai laiko, kai visi turimi pojūčiai paaštrėjo kelis kartus, tačiau vis dar buvo keista užuosti net menkiausius kvapus ir aiškiai girdėti tolumoje aidinčius balsus. Tik keisčiausia buvo girdėti aplinkinių žmonių plakančias širdis, atrodė, jog šios tyčia taip garsiai plaka, tarsi norėdamos išduoti savo šeimininkus. Išgirdusi jaunesniosios varnės pasakojimą Davina kryptelėjo galvą.
-Tavo tėvai žiobarai, tiesa?-liūdnai kilstelėjo lūpų kampučius. Regis, likimas apdovanojęs žaviąją lankininkę puikiu gyvenimu, atėmė tai iš kitų. Netekusi tikrųjų tėvų mėlynakė neliko viena. Augo apsupta meilės ir šilumos, o sužinojusi tiesą atgavo ir savo galią. Galbūt šiai išties nuolat šypsojusi sėkmė?
-Beje, nesijaudink, dėl to, kad mūsų neras lovose, nieko nenutiks,-drąsindama šyptelėjo. Nebe pirmą kartą negrįždama į kambarį Davina puikiai žinojo, jog už tai bausmės nesusilauks. Vis dėl to jautėsi kalta, kad kartu su savimi nusitempė ir Klarą.
-Nemanau, jog Hogvartse yra vilkolakių ar vampyrų, kurių tau reiktų saugotis, tačiau už pilies ribų, manau, taip,-liūdnai kilstelėjo lūpų kampučius. Tikėjosi, jog jaunesniajai varnanagei neteks susidurti su kitu vilkolakiu ar vampyru kur nors kitur.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Klara Severova Gruodžio 31, 2018, 04:46:44 pm
-Taip,-ilgai negalvojusi atsakė. Tada sekundei suraukė antakius apgalvodama savo atsakymą. Ji iš dalies šiek tiek sumelavo. Nors gyveno tik su motina, giliai širdyje nujautė, kad jos tėvas buvo įsivėlęs į kažką tokio su magija. O gal buvo ir burtininkas. Deja, kad ir kaip bandė klausinėti savo motinos, ši tik apsimetė tarsi viso to nežinotų. O dar kai atsirado jos patėvis... išvis susvetimėjo. Namai tapo jai nepažįstamais, o jos nedidelis pasaulis visiškai svetimu. Net Hogvartsas jai atrodė jaukesnis, jautėsi priimta.
-Na mama žiobarė,-po kelių sekundžių tylos, patikslino savo atsakymą nenorėdama prisiimti to pusiau melo. Tiesa tiesiog liko nutylėta.
Mergaitė galvodama ko pirmiau paklausti gurkštelėjo gėrimo. Malonaus skonio kava privertė net nusišypsoti. Jos galvoje sukosi daugybė klausimų skirtų Davinai. Ji net nežinojo nuo kurio pradėti. Taip pat nežinojo, kurį geriau klausti. Nenorėjo per daug kištis į jos asmeninį gyvenimą ar kitus dalykus. Jei norės, pasipasakos pati.
-Na, vadinasi į mišką daugiau niekada niekada nekelsiu kojos,-sumurmėjo vėl gurkštelėdama kavos. Nors miške būti jai patiko, mėgo gamtą, mylėjo gyvūnus, galėtų ten praleisti, kad ir visą amžinybę. Bet tikrai nenorėjo antrą kartą užlipti ant to paties grėblio. Tada galbūt Davina nepasirodys ir jos neišgelbės.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Davina von Sjuard Gruodžio 31, 2018, 06:10:14 pm
Židinyje suspragsėjus liepsnai kambaryje nuskambėjo tylus Klaros balsas. Nukreipusi savo šviesiai mėlynas akis į jaunesniąją varnę Davina klausėsi šios atsakymo. Mergaitei paminėjus tik motiną, jaunoji lankininkė suprato, jog apie tėvą ši nieko nežino, arba nenori pasakoti. Nors dėl antro varianto abejojo. Klara neatrodė iš tų, kurie ką nors slėptų. Vis dėl to klausti nedrįso, nenorėjo kištis ten, kur nederėjo.
-Spėju, jog turi begalę klausimų man,-šyptelėjo žinodama, jog jaunesniąją varnę kankino nežinomybė. Juk ši sėdėjo kambaryje su švelnia ir miela mergina, kuri vos prieš kelias akimirkas buvo mirtį nešantis žvėris. Turbūt iš pirmo žvilgsnio tai atrodė neįmanoma. Kilstelėjusi rankose laikomą puodelį šviesiaplaukė gurkštelėjo kelis kartus jau vėsti pradėjusios kavos. Aštriai malonus cinamono kvapas kuteno jautrią vilkolakės uoslę.
-Nors Uždraustasis miškas yra viena pavojingiausių vietų, tačiau šis nuolat vilioja pas save,-kilstelėjo lūpų kampučius. Kaip visuomet Davinos veide žaidė miela šypsena.
-Jei nebenori ten eiti viena, galėsiu eiti drauge, ypač per pilnatį,-tyliai nusijuokė ir žvilgtelėjo į ugnį.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Klara Severova Sausio 01, 2019, 06:29:40 pm
-Atspėjai...-kreivai šyptelėjo ir nuleido akis, pernelyg susidomėjusi pledo išlindusias siūlais. Kramtydama lūpą pirštu apsuko vieną siūlą ir jį nutraukė. Atrodė, kad Davina galėjo ją kiaurai matyti. Ir Klara ne visai žinojo kaip dėl to jaustis. Rodos, buvo malonu, kad kažkas ją supranta. Bet taip jautėsi visiškai permatoma. Atrodė, kad jos visos mintys buvo išdėstytos storoje knygoje. Ir vilkolakė galėjo iš jos skaityti ir žinoti kiekvieną detalę apie jaunesniąją varną. O gal ji tik per daug apie tai mąsto? Juk tikriausiai šitai ir taip galima suprasti vien iš jos veido išraiškos.
-Net nežinau nuo ko pradėti...-sumurmėjo sukdama siūlą apie pirštą. Šiek tiek skaudėjo pirštą, kai šis per stipriai apsivyniojo. Dar vienas įrodymas, kad ji vis dar nesapnuoja.-Ar skauda kai pasiverti vilke?-nepakėlusi akių paklausė nuvyniodama siūlą nuo piršto.
Šiai užsiminus apie mišką ji vėl menkai nusišypsojo. Tikrai, Hogvartse nebuvo joks žmogus, kuris nesilankė miške. Ta vieta visus, ypač jaunus, nuotykių ištroškusius mokinius, be galo traukė. Visos jame slypinčios paslaptys ir net tas pasakymas, kad ten pavojinga. Klara net giliai širdyje žinojo, kad jos pasižadėjimas nieko vertas.
-Kodėl...-išsižiojo, Davinai nusijuokus, bet greitai užsičiaupė ne visai žinodama ar verta šito klausti. Suraukusi antakius prikando lūpą apgalvodama savo klausimą.-Kodėl mane saugai? Turiu omeny... juk niekas iš to nepasikeistų jei na... jei man ir būtų kas nors atsitikę ten...-greitai pridūrė ir vėl nuleido akis, vengdama pažvelgė į koledžo draugę.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Davina von Sjuard Sausio 01, 2019, 10:25:17 pm
Žvelgdama į šokčiojančias liepsnas mergina klausėsi šalia sėdinčios mergaitės. Šiai uždavus klausimą Davina nusuko žvilgsnį nuo židinio įsmeigdama šviesiai mėlynas akis į tamsaus medžio grindis. Atmintyje iškilo naktis, kai pirmą kartą jautė viduje bundantį žvėrį. Iš pradžių keistai malonus jausmas virto nepakeliamu, agoniją primenančiu, skausmu. Vienu metu lūžę visi kaulai privertė klykti iš skausmo. Prieš akis iškilo tamsiai žalios akys, pervertos skausmo. Nors ant žemės besiranganti mergina klykė iš skausmo, tačiau priešais stovėjęs vyras kentėjo ne ką mažiau. Mėlynakė tik galėjo įsivaizduoti, kaip turėjo būti skaudu matyti kenčiančią savo dukrą.
-Taip,-tylus balsas perskrodė prietemoje skendintį kambarį,-vienu metu visi lūžtantys kaulai sukelia beprotišką skausmą, tačiau laisvės jausmas, kurį galiu jausti vėliau - to vertas. Jei turėčiau galimybę rinktis tarp gyvenimo, kai nieko nežinojau apie savo tikrąją kilmę, ir dabartinio, nė nedvejodama rinkčiausi dabartį.-Kilstelėjo lūpų kampučius. Nors vilke mergina virto vos du kartus, tačiau to užteko, jog ši prisirištų prie savo galios. Išgirdusi sekantį jaunosios varnės klausimą žavioji lankininkė kilstelėjo galvą. Nė pati nesuprato, kodėl nuolat stengėsi visiems padėti, tačiau visuomet tai darydavo vedama gerumo.
-Nebūčiau galėjus leisti vilkui tave pulti, jei šis būtų nepasitraukęs, būtum likus sunkiai sužeista,-liūdnai kilstelėjo lūpų kampučius.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Klara Severova Sausio 01, 2019, 10:54:41 pm
Klara tikrai nesitikėjo, kad Davina atsakys teigiamai. Staigiai pakėlusi galvą užjaučiamai pažvelgė į mėlynas akis. Per širdį perėjo gailestis, pagalvojus, kad ji turi kentėti tokius skausmus. Lūžtantys kaulai... Varnei niekada neteko pajusti kas nutinka kai susilaužo koją, ranką ar dar kažką. Bet įsivaizduoti nebuvo sunku. Prisiminė kaip nugara skaudėjo, kai bibliotekoje nukrito nuo lentynos. Tada net pasilenkti buvo sunku. Mergaitė mintyse tą skausmą padvigubino kelis kartus ir net oda pašiurpo. Jeigu jau tada atrodė, kad tuoj numirs...
-Užjaučiu,-sušnabždėjo ir nuleido akis į ugnį židinyje.-O nėra ko nors kas palengvintų tą pasivertimą? Tarkim kokio nors eliksyro ar dar kažko panašaus...-suraukusi antakius mąstė stebėdama šokančias liepsnas.-Neturėtum kęsti tokio skausmo vien dėl laisvės.
Klara nuoširdžiai tikėjosi, kad kažkas gali padėti Davinai. Juk yra kerai, sulaužytiems kaulams gydyti. Tikrai turėtų būti koks burtažodis ar kokios žolelės pasivertimui be skausmo, jei ne, tai bent jau kažkas kas sumažintų skausmą. Bibliotekoje tikrai būtų galima rasti kokią knygą apie tai. Varnė buvo tuo įsitikinusi. Juk tiek vakarų prasėdėjo tarp knygų skaitydama ko net pamokoms nereikėjo.
-Vis tiek, aš tau skolinga už tai, kad išgelbėjai mano gyvybę,-kreivai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Davina von Sjuard Sausio 02, 2019, 01:22:52 am
Pastebėjusi gailestį Klaros veide Davina tik kilstelėjo lūpų kampučius. Nors naujoji galia kėlė nepakeliamą skausmą keičiant pavidalą, tačiau buvo verta. Juk būtent taip mergina ir sužinojo, ką reiškia, kai lūžta kaulas, o tiksliau visi vienu metu.
-Viskas gerai,-šyptelėjo ir susimąstė išgirdusi rudaplaukės klausimą. Abu kartus virsdama vilke naudojo, tik eliksyrą leidžiantį išlaikyti žmogaus protą, apie kitokį eliksyrą nė nepagalvojo.
-Abejoju, mano tėtis nebūtų man leidęs kęsti tokio skausmo,-šyptelėjo bandydama nuraminti jaunesniąją varnę.-Nebegalvok apie tai, verčiau papasakok, ką veiki laisvalaikiu,-žaviai kilstelėjo lūpų kampučius ir gurkštelėjo kavos. Nenorėjo, jog Klara nerimautų dėl jos, buvo pratusi, jog dažniausiai ji rūpinasi kitais.
-Ne, pasielgiau taip, kaip būtų pasielgęs kiekvienas,-merginos veidą nušvietė draugiška šypsena. Židinyje spragsinčios liepsnos šešėliai ėmė šokčioti ant šviesių mėlynakės plaukų. Perbraukusi ranka per plaukus žavioji lankininkė atsirėmė į fotelio atlošą įsmeigdama žvilgsnį į rankose laikomą puodelį.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Klara Severova Sausio 02, 2019, 01:52:26 am
-Gal jis tiesiog nežinojo,-patraukė pečiais bandydama atspėti. Mergaitės vis tiek nepaliko mintis bent jau pabandyti surasti išeitį. Bet tylėjo. Nežinojo ar Davina tiesiog nenori rasti kito būdo ar ji nesitiki, kad toks išvis egzistuoja. Klara nusprendė dabar tiesiog nukišti tą idėją tolyn, o kai bus viena nueis į biblioteką. Bent jau pabandys paieškoti ko nors. Atsidususi atsilošė fotelyje ir gurkštelėjo kavos apie kurią buvo spėjusi pamiršti. Ši jau atšalo ir tapo gana karčia, bet mergaitė nesiskundė.
-Nieko ypatinga... Skaitau knygas, rašau,-sumurmėjo ir pasirėmė galvą ranka,-Dabar tai laisvo laiko nedaug. Tiek visko nutiko...
Nutilo susimąsčiusi. Visą savo laisvą laiką paskyrė sėdėjimui tarp knygų. Ji vis ieškojo žmogaus apie kurį ją perspėjo Transfigūracijos profesorė. Bet, kad ir kiek skaitė knygų apie žymius ar apie ne tokius ir ypatingus burtininkus, nieko įtartino nerado. Visiškai nepajudėjo iš vietos.
-Ne kiekvienas būtų taip pasielgęs,-paprieštaravo, bet toliau neklausinėjo jos.-Ačiū...
Neprisiminė ar jau buvo jai už tai dėkojusi. Tiesą sakant viską, kas nutiko miške, prisiminė kaip kokį slogų sapną. Kad visa tai tikrai įvyko žinojo vien iš to, kad sėdi kartu šiame kambaryje su Davina ir kalbasi apie vilkolakius ir laisvalaikį. Na ir gyvenimas...
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Davina von Sjuard Sausio 02, 2019, 02:25:05 pm
-Galbūt,-linktelėjo ir nukreipė šviesiai mėlynas akis į spragsinčias liepsnas. Nors pavidalą keitė vos du kartus, tačiau prie skausmo, kurį sukėlė virtimas, buvo spėjusi priprasti. Nors skausmas ir buvo nepakeliamas, tačiau praėjus kelioms valandoms šviesiaplaukė apie tai pamiršdavo. Atrodydavo, jog jo nė nebuvo. Vis dėl to taip tik atrodydavo, atėjus pilnačiai skausmas su visa jėga grįždavo. Kilstelėjusi rankose laikomą puodelį Davina gurkštelėjo paskutinius kelis gurkšnius jau spėjusios atvėsti kavos ir pastatė šį ant priešais esančio stalo. Patogiau susirangiusi fotelyje žavioji lankininkė žvilgtelėjo į Klarą.
-Papasakosi apie ką rašai ir kokias knygas skaitai?-kilstelėjo lūpų kampučius. Nukreipta tema apie paprastus, kasdienius dalykus privertė nejučia šyptelėti. Atrodė, jog ką tik įvykę įvykiai dingo praeityje palikdami merginas vienas. Išgirdusi nusiminusį Klaros balsą mėlynakė kilstelėjo galvą.
-Kas nutiko?-sunerimusi žvilgtelėjo į priešais sėdinčią varnanagę. Ši atrodė susimąsčiusi ir paskendusi savo mintyse.
-Nėra už ką, tik nesijausk skolinga,-vos šyptelėjusi perbraukė ranka per šviesius plaukus.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Klara Severova Sausio 02, 2019, 06:00:50 pm
Davinai užvedus temą apie jos mėgstamiausią dalyką mergaitė plačiai išsišiepė. Jos mėlynos akys net suspindo kai ji pradėjo kalbėti apie mėgstamiausias knygas:
-Daugiausia skaitau žiobarų fantastines knygas. Kiekvieną kartą kai grįžtu namo perskaitau visas, kurias išleido kol būnu čia. O kitas nusiperku ir atsivežu čia. Kas šiek tiek nervina, nes būdama Hogvartse aš visiškai nutolstu nuo savo mėgstamiausių rašytojų. Daug ką praleidžiu ir nežinau,-kreivai nusišypsojo.-Plius per vasarą vadovėlių net nepaliečiu, nes... na kas išvis per atostogas mokosi?-nusijuokė ir papurtė galvą.-Bet taip daugiausia skaitau fantastines knygas, nors mano gyvenimas čia ir yra fantastinis,-plačiai nusišypsojo. Rodos, pagalvotum, kad kasdien matydama magiją, mergaitė pradėtų daugiau skaityti realistines knygas, apie įprastą žiobarų gyvenimą. Bet tos knygos jai atrodė per daug nuobodžios. Kas tikrai juokinga, nes šitaip apie normalų gyvenimą be magijos ji tikrai negalvojo.
Išgirdusi Davinos klausimą mergaitė prikando lūpą ir suraukė antakius. Nežinojo ar tikrai verta jai pradėti pasakoti savo visas problemas. Ji niekam, neskaitant profesorės, nepasakojo apie šitai. Net nesuprato kodėl. Gal tiesiog buvo sunku pasitikėti kitais. Arba ji buvo įpratusi tiesiog viską kaupti savyje.
-Tiesiog... daug ką sužinojau apie save. Ar... na kaip čia pasakius,-šyptelėjo kreivai. Nuleidusi akis žvelgė į liepsnas židinyje.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Davina von Sjuard Sausio 02, 2019, 06:31:00 pm
Pastebėjusi jaunesniosios varnės veide plačią šypseną mergina nejučia ir pati šyptelėjo. Regis, naujoji pokalbio tema itin sudomino Klarą. Perbraukusi ranka per šviesius plaukus Davina atsirėmė į fotelio atlošą klausydamasi rudaplaukės pasakojimo. Šiai paminėjus fantastines knygas žavioji lankininkė tyliai nusijuokė. Regis, ne ją vieną magijos pasaulyje traukė fantastika. Tiesa, būdama Hogvartse pati šviesiaplaukė kartais pasijusdavo lyg kokia fantastinės istorijos veikėja. Ypač, kai tapo vilkolake. Tetrūko kokios nors dramos su žavingu jaunuoliu ir galėtum užrašyti intriguojančią istoriją. Žinoma, žavusis jaunuolis šioje istorijoje jau buvo, tik praėjusiame skyriuje, ir kol kas Davina stengėsi apie tai negalvoti. Pirmiausia buvo nusprendusi galutinai apsiprasti su naująja savimi.
-Turbūt rašai taip pat ką nors su fantastika?-kilstelėjo lūpų kampučius šviesiai mėlynomis akimis stebėdama Klarą. Šiose, tarsi mažuose brangakmeniuose, šokčiojo liepsnų šešėliai.
-Viskas gerai, neprivalai pasakoti,-šyptelėjo nusekdama jaunesniosios varnės žvilgsnį į židinį.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Klara Severova Sausio 05, 2019, 04:32:52 pm
-Taip, kartais parašau,-nusišypsojo prisimindama savo trumpas istorijas, slypinčias užrašinės puslapiuose. Ranka brūkštelėjo per savo kišenę, tarsi norėtų patikrinti ar ji vis dar saugiau ten guli.-Tik ne tiek daug kiek norėčiau,-pridūrė.
Tiesą sakant, dabar ji išvis nieko nerašė. Vėlgi priežastis ta pati. Klara džiaugėsi, kad mėlynakė per daug nesigilino į jos problemas. Bet šiek tiek jautėsi tarsi tai būtų gana nesąžininga. Juk Davina tiek visko jai papasakojo. Gal kitiems atrodytų, kad visai ne daug, bet varnei šitai atrodė kur kas svarbiau. Vis tiek vilkolakė ja pakankamai pasitikėjo, žinojo, kad Klara nepuls ir nepaskelbs visam pasauliui apie Hogvartse besimokančius vilkolakiai bei vampyrai.
Vis dėl to, nors šiek tiek norėjosi pasipasakoti, Klara net nežinojo kaip pradėti. Juolab, kad jos bėdos priešais Daviną atrodo tokios kvailos, niekuo ypatingos. Ir ji tiesiog jautėsi per daug pavargusi, kad apie tai dabar galvoti. Taigi varnė nusprendė šitai pasilikti kitam kartui.
-Ačiū,-tyliai sumurmėjo ir padėjo be galo sunkią galvą ant atlošos. Ugnis židinyje be galo raminančiai spragsėjo, o šiluma jaukiai apkabino ir mergaitė tiesiog juto kaip niro į patogų fotelį. Vaizdas susiliejo į vieną keistą spalvų marmalynę, o garsai nutolo tarsi Klara nyktų iš šio kambario. Pastebėjusi kaip krenta į miegą mergaitė staigiai krūptelėjo ir išsitiesė.
-Tu dar nenori miego?-paklausė plačiai nusižiovaudama ir ranka užsidengė burną. Kaip katė prie židinio pasirąžė.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Davina von Sjuard Sausio 05, 2019, 08:42:27 pm
Židinyje besirangančios liepsnos, tarsi norėdamos pabėgti, nuolat kaišiojo savo galvas iš šio. Deja, kad ir kaip šios stengėsi ištrūkti, liko įkalintos židinio viduje. Tik jų maloni šiluma švelniai glostė merginų odas. Atsirėmusi į fotelio atlošą Davina įsmeigė žvilgsnį į šokčiojančias liepsnas. Nė pati nepajuto, kaip akių vokai paslėpė šviesiai mėlynas, it brangakmeniai, akis. Naktis praleista miške ir ugnies skleidžiama šiluma nuolat kvietė panirti į miegą. Sunkiai pramerkusi akis šviesiaplaukė kryptelėjo galvą į Klarą.
-Nėra už ką,-šyptelėjo stengdamasi nuvyti norą užmerkti akis ir panirti į tamsą. Tik, regis, priešais sėdinti varnė taip pat kovojo su noru užmigti. Išvydusi, kaip Klara trumpam užsnūdusi krūpteli, Davina kilstelėjo lūpų kampučius.
-Meluočiau, jei sakyčiau, kad nenoriu,-tyliai nusijuokė ir sunkiai atsiplėšusi nuo fotelio atsistojo pasirąžydama. Bendrajame Varno Nago kambaryje esanti lova dabar, rodos, tarsi kvieste kvietė grįžti pas ją žadėdama taip trokštamą poilsį.
-Manau, bus geriau, jei grįšim į kambarį,-kilstelėjo lūpų kampučius ir palaukusi, kol rudaplaukė pakils nuo fotelio, išsitraukė burtų lazdelę. Mostelėjusi šia jaunoji lankininkė stebėjo, kaip židinyje dar visai neseniai šokčiojančios liepsnos užgeso, ant stalo stovėję puodeliai dingsta, o prietemoje skendintis kambarys ir vėl tampa šviesus. Žvilgtelėjusi į Klarą mergina draugiškai šyptelėjo ir palaukusi rudaplaukės pasuko į bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 05, 2019, 07:47:19 pm
Delfė lėtai žingsniavo. Mergaitei reikėjo vietos, kurioje dar nebuvo, kurioje galima apmąstyti gyvenimą, ir kur niekas netrukdo.
Švilpė lėtai vaikščiodama pamatė lyg ir nematytą vietą. Gal tai ir yra vieta pasislėpti nuo erzinančių pirmakursių? Kažkaip (Delfė pati nesuprato kaip) mergaitė atvėrė įėjimą ir įėjo. Kambarys buvo labai gražus. Durų nesimatė, tiesiog gražiai šokinėjo dulkės, buvo gana šviesu. Delfė plačiai šyptelėjo. Tai ta vieta. Čia ir gali būti mano slėptuvė.
Praėjus kokioms penkioms minutėms, Delfė vis sėdėjo ant grindų kambarėlyje mąstydama apie visokias nesąmones. Tik vėliau, mergaitė kažką išgirdo. Antrakursė greitai išsitraukė burtų lazdelę. Maža kas...
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Jessica Moony Birželio 02, 2021, 11:01:14 pm
Šiandien Jessica slampinėjo po beveik visą Hogvartso pilį to nejausdama. Buvo labai keista, nes net jai pačiai atrodė, kad niekas jos nemato. Logiškai mąstant visą dieną tiesiog slampinėti koridoriais būtų neįdomu, tad grifiukė vaikštinėjo su knyga. Skaitė labai labai įsijautusi, atrodė, kad tuoj pat sulįs į tą nedidukę knygą, bet staiga, ji jau nebematė kelio į priekį, o jai grėsė stiprus smūgis į sieną. Jis buvo vos už pusės metro ir... Ir... BAM! Neee, nebuvo jokio atsitrenkimo. Pala? Ka-kaip? Sustingo nieko nesuprasdama Jessica. Aš persigėriau pro sieną? Absurdas… Visgi, čia Hogvartsas ir nutikti galėjo visko. Kaip aš čia atsiradau? Apsižvalgė. Buvo matyti jaukus kambariukas su ramiai rusenančiu židinuku, bet tik apsisukus aplink, grifė pamatė, jog nebuvo jokių durų. Pasidarė dar įdomiau. Tai kaip aš iš vis patekau į šią bedurę patalpą? Garbanė labai susijaudino. Dar blogiau, ji manė, kad nebėra jokio išėjimo. Kaip grįšiu? Nejau čia liksiu amžiams? Kambaryje langas buvo, bet Moony jau nebesusikoncentravo į jį. Viskas, nebėra kelio atgalios, tik pirmyn. Mergina dirstelėjo į auksinę lentelę, kuri buvo padėta ant medinio stalo. Priėjo, atsisėdo į kėdę ir paskaitė, kad šitą kambarį įkūrė jos tetos senelio tėtis. Nesivargino sukti galvos kuris čia žmogus tasai yra. Bet buvo įdomu, kad dar lentelė rašė ir tai, jog Jessica buvo viena iš tų, kurie galėjo surasti šitą bedurį kambarį. Po kiek laiko, lentelėje iššoko dar vienas tekstas - "Atsivesk savo geriausią draugą ir čia galėsite leisti dienų dienas niekeno nepastebimi." Ooo, būtu smagu! Tik... Ką atsivesti? Neturiu draugų... Sesutę? Mamytę? Pusseserę? Hmmm... Svarstė Jessica sėdėdama jaukiame fotelyje. Galiausiai nusprendė, kad kol kas ji lankysis čia viena. Ir atgavusi sumanumą, nuėjo bei palietė "sieną" prie kurios primą kartą atsirado. Tai buvo ne siena, bet kažkoks skydas. Vėliau dar pasitikslino kur ta vieta yra ir nuėjo iki savo bendrojo kambario, nes jau buvo tikrai vėlyvas vakaras.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Dori Mendel Liepos 26, 2021, 09:26:47 pm
Dori šoktelėjo iš paveikslo į kambarį. Apsidairiusi labai nustebo, gal net apsidžiaugė, nes, regis, čia buvo graži ir jauki vieta. Foteliai, staliukai, knygos. Nudžiugusi mergaitė ėmė vaikštinėti po kambarį, grožėtis. Jos akį patraukė kažkokia auksinė lentelė, tačiau pirmakursė neįskaitė, kas joje parašyta. Nepaisant viso to jaukumo kažkas buvo ne taip. Kažko čia trūko. Tačiau juodaplaukei teko pasukti galvą norint suprasti, ko. Ji pagalvojo apie tai, kad čia atkeliavo per paveikslą. Deja, paveikslų šitame kambaryje nebuvo. Durų irgi. Nėra durų. Dori širdį persmelkė baimė ir klausimas: o kaip aš iš čia išeisiu?
Netrukus mergaitė pajuto, jog yra ne viena. Atsisukusi ji pamatė kitą mergaitę, švilpę, kuri tikriausiai įšoko pro paveikslą paskui Dori. Klastuolė įtariai nužvelgė švilpiukę ir tarė:
- Ar tu mane sekei?
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Meghan Natali Pritz Liepos 27, 2021, 01:38:12 pm
Meg vis dar užsimerkusi išlipo iš paveikslo. Ar ji bijojo atsimerkti? Gal kiek. Tačiau pagrindinė priežastis buvo nenoras susigadinti pirmą įspūdį. Kai švilpiukė abejomis kojomis tvirtai stovėjo ant žemės, ji lėtai atsimerkė. Kambariukas, į kurį ji pateko, buvo labai jaukus. Sienos apmuštos žalsvais apmušalais, kambaryje taip pat  stovėjo įvairios spintelės, foteliai, buvo ir lentynėlių su knygomis. Meg dairėsi susižavėjusi, nes tai buvo vienas gražiausių jos matytų kambarėlių. Tačiau kambariukas atrodė kažkoks keistas, bet švilpiukė nespėjo pagalvoti kuo, nes pastebėjo prie jos artėjančią figūrą. Meg išsitraukė lazdelę ir pasiruošė gintis, bet figūra išlindo į šviesą. Tai buvo pirmakursė klastuolė. Neaukšta, trumpais juodais kaip varno sparnas plaukais. Meg gal ir būtų pavadinus ją dailia, tačiau išvydusi klastuolės veido išraišką susilaikė. Įsikišo lazdelę atgal į apsiausto kišenę ir abejingai išklausė nepažįstamos mergaitės klausimą.
- Ir tau labas, - nusišypsojo Meg, tačiau jos šypsena buvo tokia pat tikra kaip sniegas vasarą. - Ne, aš tavęs neseku. Tiesą sakant, matau tave pirmą kartą gyvenime. Tačiau man kyla klausimas, kaip tu sugebėjai atsidurti šiame Dievo pamirštame kambaryje tuo pačiu metu kaip ir aš?
Meg pati išsigando savo atžaraus tono ir norėjo pasakyti ką nors mandagesnio, tačiau tą akimirką kažką išgirdo.
- Šššš. - sušnypštė klastuolei. - Girdi?
Meg vėl įtempė ausis ir abejonių neliko. Kažkas girgždėjo kitame kambario gale.
- Kažkas su šituo kambariu negerai. - lyg sau, lyg klastuolei tarė Meg. - Tačiau niekaip nesuprantu, kas...
Švilpiukė dar kartą apsidairė aplink ir suvokimas trenkė kaip žaibas. Niekur nesimatė durų. Nei langų. Nei paveikslo, per kurį čia jos pateko. Meg išsigando, tačiau to neparodė. Nė už ką neparodysiu klastuolei, kad bijau. tvirtai sau pareiškė Meg ir pasisuko į juodaplaukę. Švilpiukė net pati nesuprato, iš kur tas atžarumas klastuolei, nes priešiškumo šiam koledžui nejautė. Bet gal juodaplaukės kaltinimas, esą Meg ją seka, pažinties pradžioje paveikė mergaitę ir sužadino jos piktąją versiją, kurią Meg buvo įkalinusi giliai savyje.
- Gal turi minčių, kur mes atsidūrėme ir kaip iš čia ištrūkti, klastuole?
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Dori Mendel Liepos 27, 2021, 07:02:53 pm
Dori klausėsi, ką kalba švilpiukė, ir tai privertė klastuolę gerokai nustebti. Oho, susižavėjo mergaitė, pasirodo, kad ne visi švilpiai yra nevykėliai, pamanė, kai švilpė jai atsikirto.
- Aš ką tik atėjau, - atsakė Dori, - ir netrukus išdygai tu, todėl pamaniau...
Pirmakursės kalbą pertraukė kažkoks garsas. Tai buvo tartum grindų girgždesys. Kitame kambario gale buvo tamsu, todėl nieko nesimatė. Akimirksniu visas kambario jaukumas dingo. Nors ten, kur stovėjo mergaitės, prie fotelių, buvo pakankamai šviesu, tolyje šviesos stigo ir visa ėmė gaubti paslaptis. Dori norėjo įžiebti šviesą lazdelės gale, tačiau klastuoliška baimė nugalėjo ir ji tik suklykė bei instinktyviai pasislėpė už švilpės.
- Girdžiu, - sušnabždėjo. - Po velnių, kas tai... - lyg sau, lyg švilpei, lyg pačiam kambariui pridūrė.
Įsidrąsinusi juodaplaukė įžiebė lazdelės gale šviesą, tačiau apšvietus patalpą nieko keisto nesimatė. Tačiau vis tiek pasidarė siaubingai baugu, nes tolyje puikavosi daug daug knygų lentynėlių, už kurių galėjo kažkas tykoti.
- Taip, taip, šitas kambarys kažkoks keistas! - su panikos gaidele balse suspigo Dori. - Mes patekome per paveikslą, bet paveikslų aš daugiau nematau, - cyptelėjo Mendel, - ir, po galais, kur šito kambario durys? - susiėmė už galvos.
Dori stengėsi kuo giliau kvėpuoti ir neparodyti švilpei, kaip ji išsigando. Tačiau jau buvo per vėlu. Panika tiesio pasisėjo vienuolikmetės viduje. Galima patirti daug įvairių nuotykių ir patekti į didžiausius pavojus, bet būti kažkur užrakintai ir negalėti išeiti buvo viena didžiausių mergaitės baimių.
Dori jau norėjo siūlyti pabandyti nueiti prie lentynų, ten, kur girdėjosi trakštelėjimas, ir paieškoti išėjimo, galbūt jis ten, kai toje vietoje kažkas subildėjo. Klastuolei vėl širdis sudundėjo, o pasišvietus lazdele ji pamatė prasmunkant juodą šešėlį nuo vienos lentynos prie kitos.
- Aaa! - suriko Dori ir netyčiom griebė švilpei už rankos.
Kitą akimirką ją paleidusi dar šiek tiek paspygavo.
- Aš atsiprašau, - sutrikusi tarė. - Tokios uždaros patalpos... tai baisiai mane gąsdina, - pripažino, - ir ten kažkas yra, - parodė pirštu į tolį.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Meghan Natali Pritz Liepos 27, 2021, 08:17:09 pm
Girgždesys Kambaryje Be Durų pasikartojo dar kartą, šį kartą garsiau. Dabar Meg suprato, kad girgžda grindys, panašų garsą skleisdavo liukas jos namuose Amsterdame, kur ji buvo įsirengusi slaptavietę po grindimis. Klastuolė spygtelėjo ir šastelėjo už nugaros švilpiukei. Meg prieš savo valią nustebo. Pasirodo, ne tokia kieta, kokia dedasi. pamanė rudaplaukė, tačiau nepatraukė klastuolės per dantį. Priešingai, pajuto net gailestį. Ji pati daug ko bijojo, laimei, klaustrofobija nebuvo viena iš Meg baimių. Tačiau ji puikiai suprato juodaplaukę klastuolę. Gal, nepaisant visko, ir sugebėčiau ją pamėgti. tyliai pamanė mergaitė, tačiau garsiai nieko nepasakė. Gal ji ir nėra tokia bloga.
Kambario tolimesnė pusė, iš kurios ir sklido garsas, užtemo. Šviesa liko tik prie knygų lentynų.  Juodaplaukė įžiebė savo lazdelės gale šviesą ir Meg nedvejodama pasekė jos pavyzdžiu. Tačiau tai nebuvo pats genialiausias sumanymas. Dėl lazdelių šviesos atsirado aibė kraupių šešėlių ant knygų lentynų. Dabar jau atėjo švilpiukės eilė drebėti. Meg nuo mažens nekentė kraupių vakarinių šešėlių ir jų bijojo kaip velnias kryžiaus. Ji pati manė, kad tai kvailoka baimė, nes šešėliai nieko nenuskriaus, tačiau nieko negalėjo su savimi padaryti. Tai buvo jos silpna vieta.
- Velnias, velnias, VELNIAS... - murmėjo ji. - NEKENČIU šešėlių.
Šešėliai ant knygų lentynų grėsmingai šokčiojo. Meg prisivertė kvėpuoti giliai. Ji girdėjo, kaip šalia šnopavo klastuolė. Panašu, kad ji tikrai bijojo uždarų patalpų. Tiesą pasakius, švilpiukė irgi buvo išsigandusi, tačiau ne taip beviltiškai. Kaip iš čia ištrūkti, jei nėra durų?
Klastuolė spygtelėjusi sugriebė Meg už rankos. Meg nustebo, tačiau nesipriešino. Ji spustelėjo juodaplaukei delną ir kažkokia nesuvokiama energija perbėgo švilpiukę. Mergaitė kiek įsidrąsino supratusi, kad, nepaisant visko, yra ne viena. Kartu jos sugalvos, kaip ištrūkti. Privalo sugalvoti. Klastuolė kažką murmėjo po nosimi, tačiau kažką suprato tik pasekusi juodaplaukės žvilgsnį ir ranką, kuri rodė į kažką tamsoje.
- Taip, matau. - sušnabždėjo tyliai. Kai klastuolė parodė, ji irgi pastebėjo juodą klaidžiojantį siluetą tarp knygų lentynų. - Tikriausiai jis įlindo čia per liuką. Tokia mano teorija, nes manau, kad grindų girgždėjimas buvo panašus į liuko. Tereikia jį surasti ir sugalvoti, kaip atverti. Niekų darbas. - Meg nervingai sukrizeno. - Klausyk, ar moki sustingdymo kerus? Tu galėtum JĮ, - neaiškiai pamojo šešėlio pusėn, -  sustingdyti, o aš paieškosiu, kur yra liukas. Gal pro jį ištrūksime.
Meg vėl pačiupo klastuolės ranką, drąsinamai spustelėjo ir sušnabždėjo:
- Mes rasime kelią iš čia. Privalome. Beje, aš vardu Meg.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Dori Mendel Liepos 29, 2021, 03:28:13 pm
Kokia ji drąsi, pamanė Dori. O aš ir vėl susimoviau parodydama savo baimę kitiems, subarė mintyse save klastuolė. Pirmakursė klausėsi, ką kalba švilpė. Matė, kad ji irgi bijojo, bet, regis, jos galva išliko šviesesnė nei Dori. Švilpiukė, kurios vardas yra Meg, išdėstė klastuolei savo planą. Dori nemanė, kad tas šešėlis įsmuko per liuką. Visokioms būtybėms jokios angos nereikalingos, norint kur nors patekti, pagalvojo ji. Bet mintis juodaplaukei pasirodė gera. Jeigu Meg ras liuką, jos galės ištrūkti iš šios keistos vietos.
Dori žavėjosi Meg drąsa. Pati Mendel tikrai nebūtų drįsusi eiti ieškoti išėjimo, kai aplink šmirinėja kažkokios nežinomos būtybės. Sustingdymo kerus mergaitė jau mokėjo. Ji daug mieliau liks kažkur kampe ir akimis seks kambarį ieškodama tų būtybių ir bandys jas pakirsti kerais, nei kur nors vaikščios. Dieve, Dori, na tu ir bailė, atsiduso.
- Gerai, - sutiko klastuolė. - Aš bandysių sustingdyti, - mergaitė jau dairėsi lentynų pusėn. - Aš esu Dori, - taip pat prisistatė. - Taip, tikrai, tikiu, kad viskas bus gerai, - pridūrė. - Vis dėl to esame Hogvartse.
Juk mes vis dar Hogvartse, ar ne, vylėsi mergaitė.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Meghan Natali Pritz Liepos 29, 2021, 07:43:28 pm
Meg laukė klastuolės, kuri, pasirodo, buvo vardu Dori, atsakymo. Išgirdusi, kad pastaroji pritaria švilpiukės minčiai, Meg lengviau atsiduso ir nieko nelaukdama ėmė vykdyti savo planą. Pasišviesdama lazdele ji tyliai ėmė slinkti tyrinėdama Kambario Be Durų grindis. Ji nebegirdėjo klastuolės, tačiau vylėsi, kad jai viskas gerai. Po minutėlės švilpiukė užlipo ant raudono nedidelio kilimėlio. Kaip paprasta! apsidžiaugė ji, mat namuose mergaitė irgi kilimėliu dengė savo slėptuvę po grindimis. Akivaizdu, kad tas, kuris kūrė šitą "siaubų kambarėlį" nebuvo apdovanotas lakia vaizduote. Ir Meg, pasišviesdama lazdele, staigiu judesiu patraukė kilimėlį į šoną. Tačiau grindys ten buvo tokios pat kaip ir visur kitus. Jokio dangčio, jokio žiedo pakelti jam. Lygus paviršius. Švilpiukė nusivylė ir jau norėjo tęsti paiešką, bet prisiminė, kad, jei kažkas yra apačioje, grindys turėtų skambėti kitaip, kai pabeldi. Mergaitė nieko nelaukdama pabeldė į vietą, kurią buvo uždengęs kilimėlis ir tada šalia jos. Skambėjo skirtingai. Meg širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Ji buvo beveik tikra, kad ten, po grindimis, buvo išėjimas. Tik kaip jį atidaryti?
- Dori! - tyliai pašaukė švilpiukė. - Radau liuką, bet negaliu jo atidaryti. Man reikia pagalbos!
Meg tikėjosi, kad klastuolė ją išgirdo ir kai ji ateis, dviese jos ką nors sugalvos.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 02, 2021, 09:58:18 pm
Dori stebėjo, kaip Meg nueina ieškoti liuko. Nejau ji tikrai tikisi jį rasti? Tačiau, regis, ilgai ieškoti neteko. Klastuolės nuostabai, švilpiukė rado liuką po kilimu. Oho, toliau stebėjosi švilpiuke Dori. Tikrai ne iš kelmo spirta. Juodaplaukė nudžiugo, kad, regis, nieko jai nereikės daryti ir į nieką svaidyti kerų neteks, nes aplink buvo ramu.
- Oho, o tu gudri ir greita! - šyptelėjo klastuolė jausdama, kad pradeda nurimti.
Tačiau vos žengus žingsnį Dori pamatė juodą šešėlį, praslinkusį tolumoje. Mergaitė greit išsitraukė lazdelę ir garsiai sušuko besitaikydama į šešėlį:
- Sustink! - nepataikė. - Sustink! - velniava, ir vėl praslydo.
Vienuolikmetė akimirksniu suprato padariusi klaidą. Jeigu būčiau leidusi šešėliui tiesiog praslinkti, kaip ir prieš tai, veikiausiai vėl viskas būtų kuriam laikui nurimę ir... Na, ir daugiau Dori nieko pagalvoti nespėjo. Čia per akimirką įvyko keli dalykai. Ausyse suspengė garsus ir šiurpus klyksmas, o iš lentynų greit išlindo gal dešimt, o gal ir daugiau, šešėlių. Šie lėkė tiesiai į Dori, bent jau mergaitei atrodė taip, ir ji tik spėjo užsidengti galvą delnais netyčia numetusi savo burtų lazdelę ant žemės. Aplink mergaitę žaibišku greičiu skraidė klykiantys šešėliai, sukeldami šaltą vėją. Dori jautė, kaip plaikstosi jos plaukai ir mantija, bet negalėjo nei pajudėti. Ar viskas gerai Meg ir ar jos neužpuolė šešėliai, Mendel nei nenuotokė. Ji turėjo tik du norus: kad šešėliai jos nepaliestų ir kad greičiau skristų tolyn.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 02, 2021, 10:24:39 pm
Meg tupėjo prie nematomo liuko laukdama Dori, tačiau sulaukė jos klyksmo. Švilpiukė akimirksniu pašoko ant kojų ir nubėgo klastuolės balso link. Nespėjus jos pasiekti, mergaitė suprato, kad kažkas negerai. Ji nematė Dori, nes kažkokios neaiškios būtybės dengė ją visą. Meg nusmelkė paširdžius. Tai buvo galybė šešėlių, įvairiausių dydžių ir formų, tačiau visi jie buvo nusiteikę nuožmiai. Išsipildė vienas baisiausių jos košmarų - juodosios dvasios atgijo. Meg nukreipė lazdelę į šešėlius ir sušuko:
- Sustink!
Vienas šešėlis krito kaip pakirstas, tačiau šiuo žingsniu Meg padarė tai, ko labiausiai nenorėjo - atkreipė šešėlių dėmesį į save. Mergaitė suspigo. Ūmai ją apspito nesuskaičiuojama daugybę jų, jie kabinosi į plaukus, draikė apsiaustą ir buvo taip arti švilpiukės, kad neleido jai pajudėti. Tačiau visai be reikalo - rudaplaukė ir taip nebūtų įstengusi krustelėti, nes buvo sustingusi iš siaubo. Juodosios dvasios buvo jos vaikystės košmaras ir iki šiol tą baimę nustelbė tik faktas, kad šešėliai nieko blogo negali padaryti. Tačiau dabartiniai įvykiai tam prieštaravo, nes šešėliai atvirai ruošėsi ją nužudyti. Merlino barzda, nesitikėjau, kad mano galas bus toks. Net ir mirtinoje situacijoje mergaitė narsiai bandė pajuokauti ir išblaškyti save, tačiau juokai greitai išdulkėjo, kai vienas iš šešėlių perbraukė jai per veidą. Meg suklykė. Užspausta savo vieno baisiausių košmarų ji negalėjo blaiviai mąstyti, protas aptemo ir mergaitė labai lengvai galėjo nualpti. Tačiau išgirdusi dar vieną Dori klyksmą rudaplaukė prisivertė užsimerkti ir kvėpuoti lygiai. Tai buvo be galo sunki užduotis ir Meg nepavyko jos iki galo įgyvendinti, tačiau protas pašviesėjo ir mergaitė sugalvojo, ką turi daryti. Stingdyti šešėlius buvo beprasmiška - jų tiesiog buvo per daug. Tačiau iš patirties žinojo, kad juodosios dvasios bijo šviesos. Juk ne veltui vaikai, bijodami tamsos, užsidega šviesą. O šie šešėliai ne kas kitas kaip tamsos kariai.
- Dori! - sušuko Meg, stengdamasi perrėkti juodųjų dvasių plevenimą ir tikėdamasi, kad klastuolė ją išgirs. - Stingdyti beprasmiška! Reikia šviesos! Daug šviesos!
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 03, 2021, 10:31:02 am
Buvo sunku suprasti, kas vyko. Aplink girdėjosi šauksmai, tik nesuprasi, kieno, šešėlių, Meg, o gal pačios Dori? Jautėsi baimė ir šaltis. Pirmakursė išgirdo, kad Meg bando stingdyti šešėlius. Tuomet šešėliai puolė ir draugę, bet jų į kambarį be durų skrido vis daugiau ir daugiau, ir akies krašteliu pamačiusi, kaip jie apspinta ir švilpiukę, per vieną akimirką klastuolė ir vėl nebematė nieko kito, tik juodumą. Tačiau dabar Dori nebeužsimerkė, reikėjo kažką daryti, reikėjo veikti, kad šešėliai skristų šalin. Begalvojant, ką reikia daryti, Dori išgirdo Meg balso aidą. Reikia šviesos, pakartojo mintyse vienuolikmetė. Šviesos.
Aplink skraidant ir gąsdinant šešėliams Mendel ėmė dairytis į žemę ieškodama savo lazdelės. Pamatė ją dešinėje savęs, visai netoli šešėlio. Bus, kas bus, sukaupė drąsą Dori ir ištiesė ranką lazdelės link. Lazdelę sugriebti pavyko, bet tuo pačiu mergaitė palietė ir šešėlį. Visą kūną nukrėtė šiurpas ir sustingdė dar didesnis šaltis, tačiau nieko blogo nenutiko, o šešėliui, regis, žmogaus prisilietimas buvo nei motais. Pirmakursė iškėlė lazdelę į viršų ir garsiai sušuko nusitaikiusi į šešėlius, nors ir nesitaikant būtų pavykę, juk jie mergaitę buvo apsupę:
- Lumos solem!
Iš Dori lazdelės šovė šviesa. Mergaitė greitu judesiu apsisuko, kad kliūtų visiems ją supantiems šešėliams. Šie choru išleido kažkokį baisiai baugų ir triukšmingą garsą. Kažkas širdyje suvirpėjo. Tai buvo viltis. Jie atsitrauks. Tačiau Dori nudžiugo per greitai. Vietoj to, kad šešėliai imtų ir taip iškart pasišalintų, prieš tai jie nusprendė dar ir išreikšti pyktį, jog mergaitės juos pergudravo. Šie skrodė kelis kartus kiaurai per Dori, ir mergaitė galvojo, kad pavirs ledu. Suskaudo krūtinę ir maudė visą kūną. Skausmas nebuvo stiprus, bet jausmas apėmė daugiau nei nemalonus. Tai buvo šimtą kartų klaikiau, nei kai per Dori perskrido tas mažas pasipūtęs vaiduoklis.
Šitaip pasityčioję iš Dori ją gaubę šešėliai kažkur dingo. Tačiau Meg šešėliai vis dar buvo apsupę ir mergaitė nieko negalvodama dar kartą šovė šviesos blyksnį.
- Lumos solem!
Kerai pataikė į Meg apsupusius šešėlius, tačiau gavę šviesos visi kaip vienas atsisuko į Dori ir vėl leisdami kraupius garsus ėmė skristi jos link. Dori nenorėjo daugiau nei karto pajusti to šlykštaus ir bauginančio jausmo, todėl turėjo vos porą sekundžių sugalvoti, ką daryti. Ji buvo girdėjusi apie skydinius kerus, tačiau klastuolei niekada nėra tekę jų naudoti, juk vis dėlto ji tik pirmakursė. Tačiau dėtis nebuvo kur, arba pavyks, arba ne, ir tą pačią akimirką tamsiaplaukė suriko ją bepuolantiems šešėliams iškėlusi lazdelę:
- Protego!
Mendel negalėjo patikėti, kad jai pavyko tai padaryti. Šešėliai visi kaip vienas atsitrenkė į kažką nematomo, šoktelėjo viršun ir dingo. Tyla.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 03, 2021, 01:02:04 pm
Šešėliams aiškiai nepatiko, kad Meg sugalvojo, kaip juos įveikti. Vos mergaitė šūktelėjo Dori, ką daryti, juodosios dvasios prisispaudė dar arčiau švilpiukės taip, kad ši negalėjo net cyptelėti. Jos krūtinę sukaustė ledinis šaltis, pasaulis tapo juodas. Meg nebeturėjo vilties, nes dvasios rėkaudamos ir skleisdamos kitokius kraupius garsus, spaudėsi vis arčiau jos, tampė drabužius, plaukus, braukė per veidą. Vienas šešėlis net perėjo kiaurai mergaitę. Jausmas buvo daugiau nei nemalonus. Meg galvojo, kad pavirs į ledą. Ji vos begalėjo įkvėpti. Tačiau švilpiukė buvo stipri ir neketino pasiduoti. Rudaplaukė užsimerkė ir pasistengė susivaldyti. Tada, sutelkusi likusias jėgas, tvirčiau suspaudė lazdelę ir sušnabždėjo:
- Lumos.
Nieko neįvyko. Meg buvo per silpna panaudoti net ir paprasčiausius kerus. Kokia apgailėtina pabaiga. mintyse liūdnai šyptelėjo švilpiukė. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žūsiu dėl savo vaikystės košmaro, kuris net neturėjo būti tikras. Rudaplaukė nebeturėjo jėgų kovoti, šešėliai tarsi siurbė iš jos visas jėgas. Meg užsimerkė.
Blykstelėjo šviesa, juodosios dvasios pasitraukė nuo švilpiukės ir nuskrido į kitą pusę. Mergaitė išmetė lazdelę, suklupo ant grindų ir užsidengė rankomis galvą. Kaip per miglą suvokė, kad Dori sugebėjo įveikti šešėlius ir jų nebeliko Kambaryje Be Durų. Meg lengviau atsiduso, tačiau pasikelti vis dar nesugebėjo. Rudaplaukė apsidairė, kad įsitikintų, jog klastuolė gyva. Dori atrodė kiek sukrėsta ir išsigandusi, tačiau sveika. Meg virpančiomis kojomis pakilo ir atsirėmė į artimiausią knygų lentyną vis dar giliai alsuodama ir stengdamasi nusiraminti.
- Ačiū. - tyliai ištarė mergaitė. - Išgelbėjai man gyvybę. Ir atleisk, kad iš pradžių taip šiurkščiai su tavimi kalbėjau.
Rudaplaukė nutilo ir dar kartą giliai įkvėpė. Ji vis dar jautė šešėlių stingdantį šaltį ir jų plevenimą aplinkui.
- Dabar reikia atidaryti tą prakeiktą liuką ir nešdintis iš šitos Dievo ir žmonių pamirštos vietos. - tvirtai pareiškė Meg ir jos akys užsidegė ryžtu.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 04, 2021, 10:31:09 am
Pirmakursė jautėsi sukrėsta. Kelias dešimtis sekundžių ji žiūrėjo į vieną tašką nematydama nieko, kol galiausiai jo dėmesį atkreipė Meg balsas.
- Viskas gerai, - atsakė Dori Meg. - Aš jau pripratusi prie šiurkštaus bendravimo. Klastūnyne beveik visi tokie, o kitų koledžų mokiniai visada pasiruošę puolimui, nes galvoja, kad pulsiu aš, - kažkodėl Dori užsikirto.
Kodėl tu tai pasakoji, kvaiša? Apsiramink. Ar reikia dabar visiems žinoti, barė save mintyse.
- Tikiuosi, tu nesusižeidei? - paklausė švilpiukės. - Neįsivaizduoju, kas buvo tie šešėliai, tačiau jie tiesiog kraupūs, - mergaitę nukratė šiurpas.
Dori apsidairė. Regis, šešėlių nebebuvo. Bent jau kol kas. Tamsiaplaukei kai kas šovė į galvą. O galbūt šiame kambaryje yra slaptos durys? Galbūt tereikia jas surasti ir galėsime išeiti?
- Meg, o jeigu čia durys yra, bet jos paslėptos? - pasidalino mintimis Dori. - Kaip tas burtažodis... - galvojo. - Kuris atveria slaptus daiktus... kuris parodo nematomas duris... - bandė prisiminti. - Žinau! - suriko. - - Dissendium!
Dori jau didžiavosi savimi. Aš tikiu, kad čia durys yra! Jos privalo būti! Kažkas subildėjo. Deja, pirmakursė nudžiugo per anksti. Subildėjo ne kas kitas, o jau prieš tai Meg surastas liukas. Tačiau jis neatsidarė.
- Vadinasi, tai yra vienintelis išėjimas iš kambario, - samprotavo Dori. - Ir jis yra užkerėtas stipriais kerais, nes šie burtai, kuriuos panaudojau, paprastai atidaro visus slaptus išėjimus, - atsiduso.
Mergaitė priėjo prie liuko. Pabandė ant jo pašokinėti, paspardyti, bet nieko neįvyko.
- Kaip mes jį atidarysime, Meg?
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 04, 2021, 07:42:02 pm
Meg, vis dar remdamasi į knygos lentyną, šyptelėjo Dori.
- Man viskas gerai. Na, ar bent jau taip gerai, kaip gali būti išgyvenus šešėlių, norinčių tave nužudyti, ataką kambaryje, iš kurio neįmanoma išeiti. - pastebėjusi, kad jos balsas įgijo isterišką gaidelę švilpiukė pasistengė nusiraminti. - O kaip tu jautiesi?
Klastuolė pabandė surasti paslėptas duris kerų pagalba. Tačiau į jos kerus atsiliepė tik anksčiau Meg surastas liukas.
- Ne, čia daugiau nėra kitų išėjimų. Liukas - vienintelė mūsų viltis.
Dori priėjo prie vietos, kurioje turėjo būti liukas ir pabandė jį atidaryti. Meg stebėjo ją iš kito kambario galo. Ji nė kiek nenustebo, kai klastuolei nepavyko atidaryti liuko.
- Rankomis jo neatidarysi. - pareiškė rudaplaukė. - Kojomis taip pat. - pridūrė, pastebėjusi, kad Dori spardo grindis. - Čia kažkur turi būti būdas atidaryti liuką. Kažkoks raktas ar panašiai.
Meg dairėsi po kambarį ieškodama ko nors, kas padėtų ištrūkti iš Kambario Be Durų. Jos žvilgsnis užkliuvo už auksinės lentelės, kabančios ant sienos. Ant jos buvo kažkas parašyta. Meg priėjo arčiau, patrynė užrašą ir jos širdis suspurdėjo.
- Dori, ateik čia. - stebėtinai ramiu balsu pakvietė rudaplaukė. - Man regis radau, kas mums padės.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 05, 2021, 07:53:41 am
- Ačiū, aš taip pat jaučiuosi gerai. Na, žinai, juodi šešėliai klastuoliui turėtų būti draugai, - pajuokavo. - Aišku, taip nėra. Be to, aš siaubingai bijau uždaru patalpų, - apsidairius pirmakursę ir vėl nukratė šiurpas.
Taip, tikriausiai Meg sako tiesą, pagalvojo Dori. Ištrūkti iš čia galime tik per liuką, bet kaip, po velnių, jį atidaryti? Juodaplaukė jau norėjo padejuoti, kad tas, kuris suveikė įėjimą į šitą vietą per paveikslą, bet nepakabino antro šiame kambaryje, buvo tikras idiotas, tačiau tuo metu švilpiukė pakvietė ją ateiti.
Meg žiūrėjo į tą pačią lentelę, kurią Dori pastebėjo įėjusi į kambarį, bet tada dar nekreipė dėmesio. Mendel dar kartą įsistebeilijo į ją ir pajuto, kaip iš jaudulio dažnėja pulsas. Tai, kas čia parašyta, gali būti mums naudinga, pamanė vienuolikmetė. Tik kaip tai išskaityti?
- Po velnių, šitie žodžiai neišskaitomi, - tarė klastuolė vis dar spoksodama į auksą.
Ji pabandė rankomis pavalyti lentelę, tačiau naudos nebuvo jokios. Regis, ši nebuvo nei nešvari, nei dulkėta. Tiesiog tai, kas joje parašyta, buvo paslėpta. Netrukus mergaitei toptelėjo į galvą viena mintis.
- Aparecium! - sušuko nusitaikiusi į lentelę.
Lentelė sublizgo ir joje išryškėjo aiškūs žodžiai. Dori juos garsiai perskaitė:
- Nori, vaikeli, pasprukti iš čia? Deja, turim žinią - čia durų nėra! Tik viens išėjimas yra grindyse, bet prieš tai atsisėsk pailsėt su knyga.
Mendėl pažvelgė į Meg.
- Tu jau radai liuką, čia tikrai rašo apie jį! - sušuko. - O kaip jį atidaryti, tikriausiai rasim parašyta knygoje!
O Dieve, juk tai nelogiška. Mes neperskaitysim čia visų esančių knygų. Dori nubėgo prie knygų lentynų, bet jų čia buvo begalė. Pradėjo apimti neviltis.
- O galbūt kažkurioje knygoje tiesiog paslėptas raktas? Accio raktą! - sušuko Dori.
Nieko neįvyko. Tačiau slapti dalykai ne visada atskrenta su šaukiamaisiais kerais, ramino save mergaitė.
- Na, kad ir kas tai bebūtų, atsakymas yra ten, - ranka mostelėjo į lentynas, prikrautas knygų.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 05, 2021, 01:06:21 pm
Meg klausėsi Dori skaitomų eilučių, kurios pasirodė auksinėje lentelėje. Išgirdusi eilėraštuką švilpiukė ne itin nustebo. Vienintelis naujas dalykas buvo nuoroda, kur ieškoti rakto.
- Bet prieš tai atsisėsk pailsėt su knyga. - susimąsčiusi pakartojo rudaplaukė. - Reiškia, nuoroda yra kažkokioje knygoje. Bet kurioje? Knygų čia tūkstančiai! - nevilties apimta šūktelėjo Meg.
Kiek galima? Kas kartą, kai jau sužimba nors mažytis vilties spindulėlis, jis nugesinamas dviguba nelaime! Kas dabar nutiks? Negi reiks perskaityti visas čia esančias knygas? Meg atsisėdo ant grindų turkiškai sulenkusi kojas ir susiėmė galvą.
- Nori, vaikeli, pasprukti iš čia? Deja, turim žinią - čia durų nėra! Tik vienas išėjimas yra grindyse, bet prieš tai atsisėsk pailsėt su knyga. - dar kartą pakartojo viską sau panosėj. - Turim žinią, čia durų nėra. - Pala, ką? - Durų nėra.- Kažkur girdėta... -  "Durų nėra"! - linksmai sušuko rudaplaukė, pašokdama ant kojų. - Dori! Žinutė yra eilėraštyje! "Durų nėra". Kadaise skaičiau tokią knygą - vaikiška, spalvota knygelė pavadinimu "Durų nėra". Reikia surasti ją.
Meg nieko nelaukdama nubėgo prie lentynų ir ėmė jas apžiūrinėti, ieškodama knygos. Mergaitė nematė, ar klastuolė irgi ieško knygos, tačiau tikėjosi, kad taip.
Po poros minučių Meg linksmai spygtelėjo.
- Dori! Radau knygą!
Nieko nelaukdama rudaplaukė atvertė nedidukę, spalvotą pasakų knygelę apsitrynusiu pavadinimu. Iš jos iškrito du lapeliai. Viename buvo dar vienas eilėraštis, o kitame kažkokie skaičiai. Rudaplaukė ištiesino lapelį su tekstu ir perskaitė:
- "Pabelsk tris kartus,
Proga pabėgti bus.
Suveski kodą, tik nesuklyski,
nes kitaip dienos šviesos nepamatysi." 
Meg atsiduso.
- Tai žinoma. Negana to, kad nežinome apie kokį kodą čia kalba, tai dar ir turime tik vieną bandymą. Geriau nebūna. Pala. - mergaitė suraukė antakius ir pabandė perskaityti, kas prašyta lapelio kitoje pusėje mikroskopinėmis raidytėmis. - Čia parašyta, kad kodą sudaro dešimt skaičių. Pažiūrėkim, gal kodas yra kitame lapelyje.
Švilpiukė ištiesino kitą popieriaus skiautelę. Joje buvo kažkoks skaičių derinys. Lapelis atrodė maždaug taip:
Citata
3
13
1113
3113
132113
1...
Meg, nieko nesuprasdama, pažvelgė į Dori tikėdamasi, kad draugė bus išmintingesnė ir pasakys, ką reiškia tie skaičiai.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 05, 2021, 04:25:04 pm
Kaip gerai, kad Meg žino burtininkų pasakas, niekaip nebūčiau pagalvojusi, kad tie žodžiai yra užuomina, pagalvojo Dori. Klastuolė nuėjo prie knygų lentynų ir ėmė ieškoti, tačiau netrukus Meg sušuko, jog rado tą knygą.
Mendel nuėjo prie bendražygės, ši jau skaitė kažkokius žodžius. Iš knygos iškrito du lapeliai. Vienuolikmetė įsispoksojo į skaičius, nes viename iš lapelių jų buvo prirašyta.
- Tu manęs neklausk, - Dori išplėtė akis. - Ketverius metus mokiausi žiobarų mokykloje, bet skaičiai mano draugais netapo.
O ne, ar aš ką tik išsidaviau, jog esu negrynakraujė? O gal aš sakiau tai jau anksčiau? Ne?
Dori paėmė į rankas kitą lapelį, kuriame buvo kažkas parašyta. Mergaitė tyliai perskaitė žodžius ir jos veidas vis raukėsi, raukėsi.
- Meg, čia rašoma, kad reikia pabelsti tris kartus, - tarė naujajai draugei.
Nieko nelaukusi Dori pribėgo prie sienos ir tris kartus į ją pabeldė. Nieko. Beldė ji ir į knygų lentynas, stalus, net fotelius ir grindis. Ir į tą auksinę lentelę. Bet niekas nesikeitė. Pala. Liukas!
Pirmakursė greitai pribėgo prie liuko ir pabandė pabelsti į jį. Po akimirkos kažkas iš jo išlindo.
- Meg, kas tai? - išplėtė akis juodaplaukė.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 05, 2021, 05:00:19 pm
Meg vis dar spoksojo į skaičius ant lapelio, bandydama juos iššifruoti, kai išgirdo savo vardą. Pakėlusi galvą švilpiukė pamatė, kad Dori įvykdė tai, ko prašė eilėraštis pirmomis eilutėmis. Meg pribėgo šalia savo draugės ir priklaupė prie liuko. Grindys prasiskyrė ir iš jų kažkas išlindo. Įsižiūrėjusi rudaplaukė suprato, kas tai:
- Dori, čia kažkokie mygtukai su skaičiais. Turbūt su jais ir reikia surinkti kodą. - Ačiū Merlinui, kad būdama maža domėjausi žiobarais. - Bet pirma reikia išsiaiškinti tą kodą.
Meg nuėjusi prie fotelio atsisėdo ir vėl įsispoksojo į skaičius. Ji mėgino sudėti, atimti, dauginti ir dalyti, tačiau skaičiai jokios reikšmės taip ir negavo. Dėl Merlino meilės, ką šitas skaičių kratinys reiškia? Rudaplaukei paskaudo galvą. Ji pašoko ir ėmė vaikščioti po kambarį pirmyn ir atgal murmėdama skaičius. Staiga sustojo tarsi stabo ištikta ir lėtai pakėlė lapelį prie akių.
- Trys. - perskaitė. - Vienas, trys. Vienas, vienas, vienas, trys... Pala... 3. Vienas 3. Vienas 1, vienas 3...
Šventoji varna, negi viskas taip paprasta?
- Aš supratau! - šūktelėjo Meg, aukštai iškėlusi lapelį ir šokdama kažkokį keistą džiaugsmo šokį. - Dori, aš supratau! Žiūrėk, kiekviena eilutė apibūdina prieš tai buvusią. Pirmoje eilutėje yra 3, todėl kitoje turime vienetą ir trejetą. Tokiu atveju atsakymas bus... - Meg įsispoksojo į lapelį mėgindama greitai suskaičiuoti ir išpyškino: - Vienas-vienas-vienas-trys-vienas-du-du-vienas-vienas-trys.
Rudaplaukė pergalingai išsišiepė. Ji sugebėjo įminti mįslę ir, jei pasiseks, jos su Dori iš čia ištrūks. Meg nubėgo prie staliuko ir, pagriebusi pieštuką, užrašė kodą ant lapelio.
- O kuri suves jį? - paklausė švilpiukė atsisukdama.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 06, 2021, 07:46:06 am
Dori stebėjo, kaip dirba Meg. Švilpiukė tai sėdėjo, tai vaikščiojo, karts nuo karto kažką kalbėjo, na, susikaupusi dirbo: bandė įminti tą mįslę. Klastuolės galva buvo tuščia kaip puodynė, ji visiškai nesigaudė skaičiuose, todėl beliko vaidinti, kad taip pat bando įminti mįslę, kažką mąsto, skaičiuoja, nors iš tiesų nieko panašaus nevyko ir jos galvoje kirbėjo tik kelios mintys: kokia gėda, aš nieko nemoku; greičiau iššifruok tą kodą; dingstam iš čia.
Galiausiai Meg pasakė, kad jai pavyko sužinoti skaičių kombinaciją.
- Eee... Gerai, galiu suvesti, - pasisiūlė Dori.
Dori priėjo prie liuko, paėmė į rankas lapelį ir suvedė skaičius. Mygtukai akimirksniu kažkur pradingo, o liukas ėmė vertis. Tuo metu vienuolikmetei patrakusiai daužėsi širdis. Ji bijojo, kad kamabarys be durų nepateiktų dar kokių nors staigmenų. O jeigu iš čia išlįs dar viena šešėlių armija, prisimerkė juodaplaukė. Bet, regis, jokios pabaisos iš liuko šiam atsivėrus neišlindo. Matėsi tik tamsūs, nejaukūs laiptai į apačią. Klastuolė pažvelgė į Meg.
- Lumos.
Pašvietus į laiptus nieko daugiau ir nesimatė. Laiptai. Tik laiptai. Vedantys nežinia kur.
- Tikriausiai teks rizikuoti, - tarė Mendel. - Lipam?
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 06, 2021, 12:43:17 pm
Meg prikandusi lūpą stebėjo, kaip Dori suveda jos išsiaiškintą skaičių kombinaciją. Mygtukai išnyko ir liukas atsivėrė. Rudaplaukė suspaudė lazdelę ir pasiruošė gintis - ką tu žinai, kas išlys iš to liuko? Tačiau, laimei, nieko nenutiko. Priėjusi arčiau Meg pamatė, kad liuke yra laiptai, vedantys žemyn, į tamsą. Dori įžiebė savo lazdelės gale šviesą, tačiau nieko nesimatė, tik tie patys laiptai, vedantys nežinia kur.
- Lipam. - paragino Meg. - Nors ne, palauk. Jei apačioje kas nors yra, noriu tai žinoti anksčiau, o ne paskutinę sekundę. - pareiškė švilpiukė ir, nukreipusi lazdelę į laiptus tarė: - Homenum revello.
Nieko nenutiko.
- Gerai, galime nešdintis iš čia. Lumos.
Pasišviesdama lazdele Meg nulipo porą pakopų žemyn tikėdamasi, kad Dori seka iš paskos. Laiptai buvo šlapi, slidūs, be to, požemyje kiek smirdėjo. Po penkių minučių ir dviejų šimtų penkiasdešimt laiptų (Meg suskaičiavo) ji pasiekė žemę. Apačioje buvo dar tamsiau ir drėgniau. Vienintelis kelias, neskaitant to, kuriuo rudaplaukė atėjo, buvo koridorius, vedantis nežinia kur. Meg pasisuko į Dori ir paklausė:
- Pasiruošusi?
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 06, 2021, 04:14:18 pm
Dori stebėjo Meg. Ji panaudojo kažkokius klastuolei dar negirdėtus kerus. Oho, pasirodo, ne aš viena papildomai mokausi kerėti ir Švilpynė nėra prastas koledžas, kaip aš anksčiau maniau. Pirmakursė ėjo paskui bendražygę. Tikriausiai panašiai atrodytų kelias į Klastūnyną, jeigu būtų apsemtas ir nenaudojamas, pagalvojo tamsiaplaukė.
- Taip, - atsakė Dori ir nužingsniavo koridoriumi.
Netrukus mergaitė pamatė kažkokias senas medines duris. Deja, jos buvo užrakintos. Kad tave nykštukai rautų.
- Na, čia bent jau yra durys, - pajuokavo. - Alohomora.
Nieko.
- Jūs ką, rimtai? Bombardo maximmum! - sušuko nusitaikiusi į spyną.
Laimei, spyna sprogo. Mendel paspyrė duris ir šios atsidarė. Atsargiai pirmakursė iškišo nosį pro jas.
- Hogvartsas! - nudžiugo.
Dori išėjo į koridorių. Mergaitės buvo požemiuose ne taip jau ir toli nuo Klastūnyno.
- Žinai, Meg, aš siaubingai noriu valgyti, - tarė naujajai draugei. - Galim eiti ko nors užkąsti, - pasiūlė švilpei ir nukulniavo virtuvės link.
Antraštė: Ats: Kambarys be durų
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 06, 2021, 04:35:21 pm
Tamsaus ir drėgno koridoriaus, kuriuo keliavo Meg drauge su bendražyge klastuole, gale buvo milžiniškos durys. Dori pabandė jas atrakinti, o kai šios nepasidavė, paprasčiausiai išsprogdino. Rudaplaukė nusijuokė.
- Kantrybe tikrai nepasižymi. - linksmai pakomentavo mergaitė. - Nors, tiesą pasakius, man irgi gali nervai neatlaikyt po šitiek nuotykių.
Išgirdusi Dori balsą, kad jos pasiekė pažįstamą Hogvartso vietą, Meg vos nesuriko iš džiaugsmo. Prabėgusi pro išsprogdintas duris švilpiukė pamatė, kad jos atsidūrė mokyklos požemiuose, kaip sakė Dori, netoli Klastūnyno bendrojo kambario. Meg nudžiugusi apkabino savo naują draugę. Buvo kiek keista klastuolę vadinti drauge, tačiau po šio nuotykio jos suartėjo.
- Prisiekiu Merlino barzda, Dori! - šūktelėjo Meg, išgirdusi draugės pasiūlymą. - Mes ką tik vos vos ištrūkome iš mirties nagų, o tu galvoji apie maistą?
Švilpiukė vėl nusijuokė ir dar pridūrė:
- Tačiau vis tiek mielai ir aš ką nors įsimesiu į burną. Niekas taip gerai negydo po visų išgyvenimų kaip maistas.
Meg juokais kumštelėjo Dori ir patraukė virtuvės link laiminga, kad ištrūko iš Kambario Be Durų ir susirado naują draugę.