Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Brielle Siri Devers Birželio 17, 2016, 11:17:47 am
-
Grinvičo rajone Pietryčių Londone stovi didelis, dailus, iš raudonų plytų pastatydintas pastatas - Karališkoji Grinvičo Observatorija. Tiek burtininkams, tiek žiobarams ši vieta - nepaprastai svarbi. Žiobarams - dėl nulinio meridiano, nuo kurio pradedamas skaičiuoti pasaulio laikas, burtininkams, ypač astronomams - dėl galybės neištirtos ir nepažintos magijos, paslapčių ir paprastiems žmogeliams neperprantamų visatos slėpinių.
Observatorijoje yra viskas, ko reikia šių dienų astronomams, bene svarbiausias dalykas - milžiniškas teleskopas, dienomis paslėptas po naktimis atsiveriančiu kupolu. Taip pat ir planetariumas, milžiniškas žvaigždėlapis, menininko gyslelę turinčio astronomo prieš keletą amžių nutapytas ant sferinių lubų. Yra ir bibliotekos, didelės salės, prikištos visokių rakandų po stiklu, žiobarų naudojamos kaip muziejus.
Taigi, viso pasaulio protingiausi burtininkai astronomai ir jų mokiniai lankosi Grinvičo Karališkojoje observatorijoje, siekdami vieno ir to pačio didaus tikslo - pažinti visatą.
-
Tik atsidanginęs į Londoną, burtininkas panoro pasižvalgyti po apylinkes, pavaikštinėti šaligatviais, pamindžioti žolę ar net susipažinti su naujais žmonėmis, jei pasiseks. Ausis rėžė neįprasti garsai, prie kurių Asriel nebuvo pratęs savo gimtąjame miestelyje, tad staiga net ir ta menkiausia užgaida pasidarė neįmanoma atlikti, kai aplink virė gyvenimas. Pagaliau nusprendęs kažkur traukti, kai pradės temti ir šurmulys pritils, vaikinas patrepsėjo vietoje, apsisiautė apsiaustu ir pradėjo plačiai žingsniuoti.
Po kiek laiko saulė nusprendė nebekankinti jaunuolio ir pagaliau nusileisti, mašinos nebeburzgė tiek dažnai, vaikai nuėjo miegoti ir nebesigirdėjo žaismingų klyksmų, o krūmuose pasislėpusios lakštingalos gailiai čirpė, skelbdamos, kad ateina nakties metas.
To ir telaukęs Asri nutipeno gerai žinomu maršrutu raudonų plytų pastato, kaip jis vėliau sužinojo, Karališkojo Grinvičo Observatorijos link ir sumanė praleisti turiningą naktį čia.
Viduje buvo maloniai šilta, o nuo sferinių ištapytų lubų sklido švelni šviesa. Pilnatį apsupusios žvaigždelės retai spingtelėdavo ir apšviesdavo kokį po stikliniu gaubtu pakištą eksponatą. Atrodo, vaikinukas kol kas čia lankėsi vienintelis. Jis žingsniavo po dideles sales, klausėsi žingsnių aido, savojo kvėpavimo ir svaidė žvilgsnius į eksponatus. Taip jis keliavo vis gilyn ir gilyn į pastato ertmes, kol užtiko labai didelę, tamsią ir neapšviestą salę. Asriel iš pripratimo pagraibė sieną, tikėdamasis rasti šviesos jungtuką, tačiau jo neradęs jis paprasčiausiai išsitraukė visiškai naują ir nevaldomą lazdelę, tada sušnabždėjo lumos ir nukreipė lazdelę į lubas. Jas sluoksniais užklojo voratinkliai, o kažkur viduryje ant laido pakabinta kabėjo perdegusi šviesos lemputė. Hm, vis dėl to jungtukas čia buvo, šniurkštelėjo nosimi jaunuolis, apšvietęs kitas salių sienas ir radęs tą mechanizmą, kurio taip ilgai ieškojo. Labai bailiai žvalgydamasis aplink, Dreemurr sustabdė žvilgsnį prie durų, pamatęs didėjantį ir artėjantį šešėlį, o po to išgirdęs ir žingsnius.
-
Apsigaubusi vėlyvo vakaro tamsa, Danielė sliūkino siauromis Londono gatvelėmis. Visas miestas pamažu rimo, buvo girdėti tik toli, pagrindinėmis gatvėmis, skriejančių mašinų ūžesys. Žinoma, pasirinkdama šį maršrutą, moteris padarė didžiulį lankstą, tačiau tai sumažino galimybes būti sekamai. O to jai šiuo metu reikėjo mažiausiai.
Netoliese sulojus šuniui ir gretimame lange įsižiebus šviesai, Dani sustingusi sulaikė kvapą ir prisiglaudė arčiau sienos. Širdis tvaksėjo apsunkusioje krūtinėje, nors ir suprato, kad kai lauke taip tamsu, iš ryškiai apšviestos patalpos niekas negalėjo įžiūrėti, kas dedasi lauke. Nebent būtum prispaudęs nosį prie stiklo. Tačiau nerimavo ji be reikalo, mat po keleto sekundžių lange išdygusi jauna moteris nė nemėgino to daryti. Lengviau atsikvėpusi atsargiai pajudėjo tolyn ir išsmuko į gatvę priešais pat observatoriją. Suprasdama, kad dabar atsidūrė kaip niekad gerai matomoje vietoje, vertė save skubėti, nors ir žinojo, jog keliamas menkas triukšmas gali patraukti kažkieno ausį.
Pasiekusi duris pamatė, kad šios atrakintos. Tai privertė vienu metu ir nusistebėti darbuotojų neatsakingumu, ir priversti susimąstyti, ar nebus kas nors įsliūkinęs priešais ją. Dabar, nebegalėdama atsitraukti atgal, smuko vidun ir paskubomis nulėkė palei sieną. Danielė bėgo pro sales, nė neatkreipdama dėmesio į jose sukrautus eksponatus. Tam tiesiog nebuvo laiko, nors lankėsi čia jau nebe pirmą kartą.
Pakilus į kitą aukštą, viskas kartojosi iš pradžių: dairymasis, bėgimas, dar skubesnis bėgimas - kol galiausiai pasiekė tolimiausią ir niekuo neišsiskiriantį stendą. Keliaujant per observatorija iki pat šios vietos, Moteris nepamatė ir neišgirdo nieko įtartino, tad kiek nusiramino. Dėl papildomo atsargumo apsižvalgiusi, pritūpė šalia stendo ir paslapčiomis nusišypsojo.
-
Kai vis artėjantis šešėlis sustojo, pritūpė, greitai kažką čiupo ir pasileido bėgti link durų, burtininkas kiek sunerimo ir viena akimi žvilgtelėjo, kaip durys užsitrenkia dėl vėjo šuoro, o nepažįstamasis šešėlis tykiai nuslenka. Asriel pasijuto ramiau, kai prisiminė, jog dabar jis šiame plytų pastate vienas kaip pirštas, tad gali vėl žingsniuoti po sales ir dairytis į eksponatus. Bet lyg tyčia jam sušnabždėjus nox ir jau stojantis ant kojų, durys vėl prasivėrė, o į muziejų grakščiai įplevesavo elegantiška dama, tačiau po kelių žingsnių ji kažkodėl paskubomis nulėkė palei sieną, ir jaunuoliui nebeliko nieko, kaip tik tupėti tamsoje ir nekrebždėti, nes iš išvaizdos moteriškė atrodė mėgstanti įsivelti į kovas dėl menkniekių. Kai ši sustojo toje pačioje vietoje, kurioje buvo sustojęs ir tasai nepažįstamasis, Asri sulaikęs kvapą nejudėjo, tačiau po minutės jis vėl trūksmingai gaudė orą ir tikėjosi, kad juodoji persona jo neišgirdo. Bet kam tuščiai tikėtis - tai aišku, kad moteriškė jį išgirdo ir dabar pamažu slinko tojo plyšio link, o Dreemurr iš paskutiniųjų spaudėsi prie sienos.
-
Sulaikiusi laukan besiveržiantį susijaudinimą, Danielė nuleido pakilusius lūpų kampučius ir perbraukė vidinę stendo sienelę. Šioji buvo lygi it stiklas, tačiau moteris žinojo ten esant paslėptą mechanizmą, kurį aptikti galima tik tada, kai bent numanai tikslią jo buvimo vietą.
Braukdama pirštais šaltą paviršių, galiausiai užčiuopė menką, vos pastebimą įdubimą, tinkamą kaip tik smiliui. Skubiai spustelėjusi pirštą į aštrų kampą, kad ištrykštų kraujo lašelis, priglaudė jį prie duobutės. Po poros sekundžių spengiančios tylos, kurioje girdėjosi tik jos vienos kvėpavi...
Dani sulaikiusi kvapą įsiklausė. Galėtų prisiekti, kad girdėjo šniokštimą, tarsi kažką visai šalia būtų ištikęs hiperventiliacijos priepuolis. Šiaip ar taip, garsas staiga nutilo kaip tik tada, kai ji sulaikė kvėpavimą, tad dabar nebebuvo įsitikinusi, ar iš tiesų ką nors girdėjo.
Taigi, po porą sekundžių trukusios tylos, nuo stendo atsklido silpnas pokštelėjimas ir jis visas pasitraukė šalin atverdamas gilią slėptuvę. Aplinkui vyraujant šešėliams, Danielė negalėjo matyti vidaus, tad jai teko pasišviesti lazdele. Šnipštelėjus burtažodį, lazdelės galiukas nušvito ir tarsi peiliu perskrodė tamsą. Galiausiai šviesos spindulys užkabino ir atsivėrusią ertmę, tad moteris galėjo aiškiai matyti jos vidų, kur buvo... Tuščia.
Dan veidas persikreipė iš siaubo, o akys veik iššoko ant kaktos. To neturėjo būti. Ji neturėjo būti tuščia, - karštligiškos mintys sukosi galvoje. Ir tada, lyg perkūnas iš giedro dangaus, atėjo suvokimas - to šniokštimo, girdėto visai šalia, ji neišsigalvojo.
Svaidydamasi žaibais, apsisuko ant kulno ir nukreipė vis dar švytinčią lazdelę į vieną iš daugelio kambary esančių šešėlių. Siauras šviesos ruožas kliudė liesą, baltaplaukį vaikiną, tokia pat perbalusia oda.
- Ar tai tu? - rūsčiai nužvelgusi jį nuo galvos iki kojų, paklausė. - Ar tu įsilaužei į slaptavietę?
-
Vaikinas, nustebintas staigių pakitimų, nepaisant sienos, į kurią tvirtai rėmėsi pečiu, griuvo ant medinių grindų ir stipriai atsiduso. Jo jau pripratusias prie tamsos akis it žaibas (o gal tai ir buvo žaibas?) nutvieskė šviesos ruožas, o kai burtininkas jau galėjo atsimerkti, markstydamasis pažvelgė į tamsiai apsirėdžiusią moteriškę.
Kelias minutes išplėtęs akis stebėjo į jį pasigręžusią moters figūrą, o sugebėjo išstenėti tiktais sausą "Kąąą tookiąą?". Asriel pasitrynė akis pirštais, ir, atrodo, jas numurzojo, bet dabar buvo svarbu tik ištrūkti iš po moters, užtvėrusios plyšį, pro kurį jis čia pateko, sveikam it gyvam.
- Apie ką... Šnek.. Šnekat? - Dreemurr nebuvo tikras, kad neįžeis gana jaunos moters panaudodamas žodelį "tu", tad nerizikavo ir prabilo šiek tiek mandagiau. - Tiesą sakant, aš tik ką tik čia atsiradau, oo, ee, meluojant, aš čia esu jau nuo vakar vakaro. Bet atrodo, jog mačiau kažką kitą,.. - Asri pritilo, supratęs, kad jis neperkalbėsiantis moters.
Na, ir tada liko tik laukti ir sužinoti, kaip pasisuks įvykiai ir ar jie nutekės gerąja tėkme.
-
Susiraukusi ir nė nemirksėdama stebeilijo į vaikinuką, kol šis, regis, prarijęs liežuvį žiopčiojo ir kažką neaiškiai mykė. Tikrai nebuvo panašus į patyrusį vagį, tačiau ką gali žinoti? Gal tai tik puiki vaidyba, kuria norima ją sutrikdyti. Jo nelaimei, Danielės taip lengvai nesutrikdysi. O jeigu tuo siekė ją dar labiau įsiutinti, tai jam puikiai pavyko.
Pasiuntusi šviesos kamuoliuką palubėn, kad nereiktų visą laiką, kaip kokiam šachtininkui, šviestis lazdele, patraukė link nepažįstamojo. Prisikišusi šiam prie veido, pamatė, kad vaikis kažkuo išsimozojęs akis ir tik po keleto akimirkų suprato, jog tai juodas akių apvadas. Vos nenusikvatojo iš tokios minties, tačiau pačiu laiku susilaikė. Dėl šios klaidos būtų subyrėjusi visa jos geležinė kaukė, kuria norėjo išgąsdint pašalaitį, kad šis kuo greičiau pasiduotų.
- Nepūsk man miglos į akis, mergiote, - nusprendusi „subtiliai“ užsiminti, jog matė dėmes aplink akis, tarė. - Ką kitą galėjai matyti? Savo paties šešėlį?
Dani šiek tiek atsitraukė ir įbedė savo lazdelę vaikinui į krutinę, taip norėdama paraginti. Jai būtų malonu išvengti kovos, kuri galėtų pritraukti nepageidaujamą auditoriją, tačiau jei jos prireiks, nė sekundė nesudvejos.
-
Vaikinas atsiduso, viena ranka pasirėmė į žemę ir svirduliuodamas stojosi, lazdelei vis dar duriant į krūtinę. Tamsiomis akimis ramiai įsistebeilijo moteriai į akis, karūnuotas tamsiomis blakstienomis, tada neatlaikęs nuleido žvilgsnį. Burtininkas dviem pirštais nukreipė moteriškės lazdelę žemyn, šyptelėjo, praslinko merginai pro nugarą, išlindo pro plyšį ir ketino pasitraukti, tačiau tada lyg tyčia prisiminė, su kokia pašaipa ji stebeilijo jam į akis ir pavadino mergiote. Asriel lėtai apsisuko, virpančia ranka pakėlė lazdelę ir sumurmėjo kažkokį burtažodį, kokio poveikį moteris tik įsivaizduoti galėjo.
Vaikinas lėtai žingsniavo atgal, mintyse keikdamas save, kam gi nuėjo į tokias observatorijos gylybes ir stebėjo kiekvieną moters judesėlį.
-
Danielė, vis dar įrėmusi lazdelę vaikinui į krūtinę ir nė nesiruošdama jos patraukti, stebėjo, kaip tasai iš lėto stojasi. Moteris numanė, kad tai nebuvo itin malonu, nes spaudė jį ne per švelniausiai. Tiesą sakant, netgi nusistebėjo, kai nepradėjo inkšti it paspirtas šunėkas bei nesudribo atgal. Ką gi, gal ir nėra visiškai beviltiškas skystablauzdis. Nors drąsos nenusukti žvilgsnio, vistiek neatranda.
Vaikinukui nukreipus josios lazdelę žemyn, Dani antakiai šoktelėjo dar aukščiau. Mintis, jog, iš pažiūros, liesas kaip kartis vaikis, ne tik kad sugebėjo pajudinti, bet ir nustumti lazdelę žemyn, ją privertė dar labiau stebėtis.
Ir dar kartą suabejoti jo žodžiais.
Iš paskutiniųjų poelgių galėjai matyti, jog jis nėra sliekas, lyg koks papuošimas besiraitantis ant visų žmonijos nuotekų ir laukiantis, kol kas nors didesnis užmins ir pabaigs apgailėtinas jo kančias žemėje. Tačiau tai būtų ideali kaukė, norint išnešti sveiką kailį bei užsitikrinti, kad nebus persekiojamas iki pat pasaulio krašto.
- Na jau ne, mergužėle... - pradėjo sakyti, tačiau taip ir nespėjo pabaigti, mat kol mintyse narstė visas teorijas po atskirą kaulelį, vaikinas, nežinia kokio marazmo pagautas, bloškė į ją kerus. Ir ne šiaip kokius žagsulio.
Nespėjusi jų atmušti, Danielė nuskriejo atbula ir tėškėsi į sieną. Galva garsiai taukštelėjo bei nukaro ant peties, o akyse viskas aptemo. Keletą akimirkų galėjai manyti, jog moteris atsijungė, tačiau netrukus, marškai, užklojusiai akis, prasiskleidus, toji pašoko ant kojų ir įsmeigusi ledinį žvilgsnį į padus pasipusčiusį siluetą, mostelėjo savąja lazdele:
- Pulso mors morde!
-
Asriel atidžiai lediniu žvilgsniu įsistebeilijo į moterėlę, kuri nuo šio kerų tėškėsi į sieną, apsunkusi galva nuslydo ant peties ir ji apspangusi pasėdėjo vietoje. Akimirkai magas sutriko ir manė net pasigailėsiąs tai padaręs, tačiau visai netikėtai moteriškė sveika gyva atsistojo ant kojų ir smogė puikiai burtininkėliui žinomais dusinimo kerais. Tačiau - nelaimė - nespėjo jų atremti, tad visai netikėtai ėmė dusti, ir tas anaiptol neatrodė grakščiai ar elegantiškai, tačiau geriau buvo vien pamanius, kad jis nesidrabsto putomis it koks apsiseilėjęs šuo. Vyriškis abiejų rankų silpnais piršteliais sugniaužė savo kaklą ir bandė kvėpuoti per nosį, bet nepadėjo nė tas. Jo veidelis pamažu rausvėjo ir jis jau manė mirtinai uždusiąs, tačiau nuplėšęs pirštus nuo kaklo įrėmė lazdelę ir sušvokštė burtažodį, kuris - dėkui merlinui - suveikė, ir burtininkas tuojau pat krito ant žemės, trūksmingai siurbčiodamas orą.
Gana greitai atsigavęs Dreemurr vėl stojo į kovą - ištiesęs ranką su paruošta lazdele moters link, sušnabždėjo Evanor ir gniaužydamas pirštus, Asriel tikėjosi, jog šie suveiks.
-
Danielė su savotišku pasimėgavimu žiūrėjo į raustantį, o po to ir mėlstantį vaikio veidą. Moteris vis dar buvo įsitikinusi, jog tai jis ištuštino jos slėptuvę, tad gailesčio savyje nerado nė lašo. Tiesa, dar nebuvo įsitikinusi ar leis jam uždusti, ar galiausiai nutrauks burtažodį ir padovanos jam šviesią (arba nelabai) ateitį, tačiau jai taip ir nebuvo lemta to nuspręsti. Vaikinas, sukaupęs paskutiniąsias jėgas sugebėjo išsivaduoti iš jos paleistų burtų bei nespėjus Danielei suvokti šios tiesos (ji buvo ganėtinai geros nuomonės apie save), paleido atsakomuosius burtus. Moteris nelabai ką spėjo padaryti, tik pulti ant žemės, kerams pašiaušiant plaukus. Žalias jėgos spindulys pataikė į stendą, buvusį už jos, taip suskaldydama jį į trupinius. Ji nė nežinojo, jog šie kerai, pateikę į negyvą daiktą, turi tokią galią. Nors, tikriausiai, visi burtai turi daugiau ar mažiau sprogstamosios jėgos, kas Dan visai nedžiugino.
Pakilusi ir nusipurčiusi medžio nuolaužas nuo apsiausto, moteris sugraibė iš rankų išsprūdusią lazdelę bei staigiu rankos mostu, nukreipė ją link vaikino.
- Oppugno, - ganėtinai ramiai, lyg tai būtų irisinio pyrago ingredientas, paleido naujus kerus, kurie su savimi nusitempė netoliese stovėjusį stalą.
-
Asriel žvitriai žvalgėsi ir kiek cyptelėjo, pamačius, jog moterėlės valdoma lazdelė kartu nusitempė ir stalą, o šis visu įmanomu greičiu švystelėjo bernelio link ir vožė jam. Dar negana to, kad jam garantuotai lūžo bent pora kaulų, tas stalas šviesos greičiu sviedė jį pro išėjimą į kitą kambarį (bent greičiau iš čia išeisiu, nors ir aplamdytas) ir trenkė į sieną. Dreemurr lėtai slinko, kol suklupo ant grindų ir nuleidęs galvą užsikosėjo ir godžiai traukė oro, griebęsis širdies. Kas per moteris, persikreipė burtininko lūpos ir šis, rodos, jau išleido paskutinį kvapą. Akyse užtemo, ir bernelis griuvo, net nepajautęs, kas, kaip, kodėl, kada, kam ir kodėl nutiko, bet dabar tai net nerūpėjo - tereikėjo tik išgyventi, išgyventi ir išgyventi, ir slapta Asriel tikėjosi, kad moterėlė padės jam - na, o gal būt bent jau nepuls jo silpnumo akimirką.
-
Danielė prisimerkusi žvelgė kaip jos pasiųstas stalas nuskrieja per visą salę ir pataiko tiesiai į vaikiną. Tiesą sakant, ji to nesitikėjo, mat jis atrodė gan vikrokas, jog sugebėtų išsilenkti tokios nedidelės kliūties, kaip lekiantis medinis baldas. Galvojo, kad šie kerai tik laikinai atitrauks dėmesį, kol moteris paleis galutinį burtažodį. Deja, bet apstulbinta pastarojo įvykio to nepadarė ir tik ėmė mąstyti ar tokia jo taktika.
Nuo smūgio suskilęs stalas sukėlė dulkių debesį, tad Dani nelabai matė, kas ten vyksta jo sūkuryje. Visgi įmatė jame kažkokius šešėlius, todėl norėdama apsidrausti ir išvengti galimų pinklių, šūktelėjo:
- Incendio! - Iš lazdelės išsiveržusi kaitri liepsna perskrodė dulkių maršką, su savimi pasiglemždama visus kelią pastojusius daiktus.
Keletą akimirkų Danielė pastovėjo vis dar bandydama tenai įžvelgti vaikio siluetą, tačiau nieko nepešusi patraukė pirmyn. Aplinkui vis dar ruseno per akimirką sudegę stendai, tad norėdama neužsidegti apsiausto skvernų, moteris turėjo tarp jų vinguriuoti ypač atsargiai.
-
Vaikinas sunkiai praplėšė vis limpančius akių vokus ir nusistebėjo, kad moteris nebepuolė. Pasitraukė? Slepiasi?, dingtelėjo burtininkui, tačiau kai šalia prašniokštė liepsna, pradeginusi jo apsiaustą ir nutvilkiusi baltą it sniegas odą, buvo priverstas manyti kitaip.
- Štai kaip, - sušnypštė Asriel ir griebėsi nudegintos vietos. Ranka baisiai degė, ir nugniaužęs pirštus pastebėjo švelniai raudoną plėmą, skaudantį kaip nežinia kas. - Dėl Dievo meilės, - Dreemurr iš kišenės išsitraukė įvairiaspalvę cukrinę lazdelę ir įsikišo ją į burną, neskaitant to, kad dabar pat bus sudegintas gyvas.
Įmantriai išsisukęs iš atlekiančio ugnies kamuolio ir tuoj pasidalinusio į daugybę ugnies laužų, pajuto žarijas, deginančias kojas ir delnus. Staigiai jas nusikratęs Asriel visomis likusiomis jėgomis išsisuko nuo paskutinių, rodos ugnies liepsnų ir bejėgis griuvo ant žemės, užkliudęs dar rusenantį lauželį ir nusideginęs kaklą. Grindys vis dar smilko ir buvo karštos, tad buvo nelabai patogu visam nudegusiam gulėti ant karštų grindų. Tada jis išleido atodūsį ir gaudė orą.
-
Priartėjusi tiek, kad pro dūmų skraistę įžvelgtų kas darosi, Danielė pamatė besiblaškančią figūrą. Netrukus toji griuvo žemyn ir daugiau nebesijudino. Prisimerkusi peržengė krūvelę rūkstančių pagalių ir įžengė į vaikiną gaubiantį debesį. Įšvydo jį kniūbsčią gulintį ant žemės, apdegusį ir vis dar smilkstančiais skvernais. Kažkur giliai viduje moteris pajautė kirbtelint sąžinę: bene bus persistengusi.
Paleidusi iš lazdelės vandens srovę, užgesino aplinkui liepsnojančius medgalius bei apliejo patį vaikiną. Nežinojo ką dar galėtų padaryti, mat paprasti gydymo kerai čia nepadės, tad tik trypčiojo šalimais kramtydama lūpą ir kaip įmanydama stengėsi nepripažinti savo kaltės. Juk jis pats kaltas, kad nesugebėjo atremti puolimo, tiesa? O jei nebūtų bandęs manęs apvogti, to išvis niekad nebūtų įvykę, nes mes nė nebūtume susipažinę, - filosofavo. - Taip, tikrai.
Staiga dingtelėjus minčiai, Dani ne itin švelniai pagriebė jį nuo žemės ir paėmė į glėbį. Buvo viena vieta, kur visi burtininkai keliauja įvykus kokiai nors nelaimei. Keista, jog ji tik dabar apie ją pagalvojo. O gal ir ne taip jau keista - juk pati niekad nebuvo ten įkėlusi kojos.
Paskutinį kartą apmetusi akimis gerokai nukentėjusią patalpą, Danielė, su vaikiu rankose, apsisuko ant kulno ir su negarsiu pokštelėjimu paliko naktyje skęstančią observatoriją.
-
Igoris lėtai, susikūprinęs dėl priskaupusių rūpesčių, nunarinęs galvą, slampinėjo Karališkojoje Grinvičo observatorijoje. Keturiolikmetis vaikinas tylėdamas mislijo, kurgi taip ilgai užtruko įbrolis Džeimsas.Kur tu? Kur tu, Džeimsai?-sunerimo vilkolakis. Negi kažkas tau sutrukdė susitikti čia?-vis nerimo rudaplaukis garbanius. Igoris pakėlė galvą ir apsidairė, lyg trokšdamas tuojau pat išvysti šaltąjį Greywindą, bet visgi teko nusivilti. Jaunasis burtininkas tik pastebėjo nesuskaičiuojamą galybę senų, jaunų žiobarų ir Igoris pasijuto toks vienišas... Galiausiai švilpis be vilties atsiduso.
Laikas lėtai slinko it vėžlys ropšdamas per gelsvo smėlio paplūdimį, o Igoris ir toliau nerimaudamas vaikščiojo po Grivinčo observatoriją, bei laukė Džeimso. Tačiau, netikėtai pasigirdo it pelės krebždėjimas senoje palėpėje, garsas. Igis sustingo. Sustingęs kaip iš ledo iškirsta kario skulptūra, ketvirtakursis įsiklausė. Jis be vaikščiodamas nužingsniavo į didžiulę salę, kurioje vos vienas, kitas te buvo keli žiobarai, ir, bet koks paslaptingas garsas, Igoriui reikšdavo tik viena- Džeimsas kažkur netoliese yra.
-Maniau, kad jau ne be ateisi...-pasakė vilkolakis atsisukdamas į Džeimsą, kuris stovėjo Igiui už nugaros.
-
Keli spartūs žingsniai, keli staigūs išsisukimai bandant nesusidurti su tai šen tai ten slampinėjančiais žiobarais, bei keliais burtininkėliais ir gali didžiuotis nepaklydęs ar kur kakton neįsitaisęs guzo, kad taip laimingai pasiekei astronomų dievinimą šventovę, tai yra Karališkąją Grinvičo observatoriją. Panašiai jautėsi ir juodaplaukis grifas, atsidanginęs observatorijon nežinia ko prireikusio brolio (ar įbrolio- kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) dėka. Bet jei jau kvietė, tai tikrai ne paspoksoti į planetariumus, nes abiems broliams astronomija- tai antra miego šaka. Bent jau Ilvermonyje taip buvo.
Kaip visada nunarinęs galvą -šitaip slėpdamas randą, kad keli mažieji žiobariukai, esantys observatorijoje, neužsispoksotų į Greywindą ir taip neįsimūrytų į kokią sieną, Džeimsas kiek skubančiu žingsniu lėkė į didžiąją salę kur ten tikėjosi išvysti naujai iškeptą švilpį. Tikiuosi,- mintyse suniurnėjo, kai vis dėlto viena žiobarė mergina užsižiūrėjusi į grifą, paskutinę akimirką išsisuko nuo susidūrimo su magijos pasaulio atstovu. Nepatenkintai atsidusęs vaikinas žengė dar kelis žingsnius ir atsidūrė didžiojoje salėje. Nereikėjo nė vargti nė minutės, kai Džeimsas pastebėjo gan vienišą rudaplaukę makaulę. Akimirksniu grifo veidą papuošė šypsena, išvydus seniai matytą brangų žmogų.
- O kodėl manei, kad neateisiu mmm?- prisiartindamas prie Igorio tarė, vos pasigirdus rudaplaukio spėlionėms,- Aš niekad nepraleidžiu progos pabūti su artimaisiais. Ypač kaip dabar gera nuotaika.
Paslėpęs rankas kišenėse atsisuko į įbrolį galiausiai paklausdamas labiausiai nežinomybę keliantį klausimą:
-Beje, kodėl pakvietei?- trumpam nutilęs pridurė, pakeldamas antakius,- Kiek suprantu, tikrai neapžiūrinėsime observatorijos, nors jei taip,- pasisiūpuodamas ant kulnų teištarė mėlynakis nusukęs žvilgsnį nuo vilkolakio ir akis įsmeigęs į grindis,- Lauk pasaulio pabaigos,- pajuokavo vėl pakeldamas galvą.
-
Igoris nusišypsojo ir pažvelgė į besišypsiantį Džeimsą. Įbrolis buvo laimingas.
-Galvojau, kad jau taip pamilai Hogvartsą, ir jau ne be atvyksi čionai, - sarkastiškai šyptelėjo rudaplaukis.-Ir be to...-nutilo švilpis,-...Pasikviečiau čonai, ne veltui. Tai dėl mūšio, Džeimsai. Turim kažką daryti.-jau tyliau sumurmėjo Igis, apžvelgamas, saulės šviesos pripildytą, salę, kurioje jiedu buvo.
-Karas artėja, brolau, ir tai man nepatinka....-prislopintu balsu tarstelėjo vilkolakis.-Turim kažką daryti,-antrą kartą pakartojo tai, Igis.-Turim.
Taip pasakęs, sunerimęs švilpis pradėjo po lėto vaikščioti, apmąstydamas kiekvieną žodį, jo prasmę ir reikšmę. Sukišęs rankas Igoria it koks žiobarų mokslininkas galvojo...Lyg nuo jo mislijimo priklausytų visas vaikino gyvenimas. Bet deja, visus grandiozinius apmąstytmus sutrugdė ant kėdės padėtas nelematas keistas daiktas, už kurių vos neišsitiesė Greywindų įsisūnytas vaikis. Nusikeikęs pusiau rusas, pusiau amerikietis, piktai dėbtelėjo į daiktą, gulintį ant medinės kėdės. Pilka, plona plytelė su švytinčiu stiklu. Mintyse apibūdino keistąjį daiktą Igoris.Tokio daikto aš niekada nesu matęs... Sutrikęs keturiolikmetis siužiuro į Džeimsą, įbrolį.
-Kas tai?-pasibaisėjęs paklausė Igis, mosteldamas į radinį.-Kieno jis?
-
-Pamilau?- perklausė brolį Džeimsas,- Net nežinau,- pridūrė,- Nors...ta pilis vis dėlto bus mano antraisiais namais,- kiek liūdnokai šyptelėjęs tarė grifas prisiminęs tikruosius namus, kurie jau nekvepėjo saugiu užkampiu ir jų nebegalėjai pavadinti "namais". Igoriui prakalbus apie tvyrančius neramumus Džeimso nuotaika dar labiau subjuro. "Šaunuolis Igi, gal tau reikėtų padavonoti medalį už meistrišką mano nuotaikos gadinimą? Labai ačiū tau",- jau ruošėsi šiuos žodžius, perpildytais sarkazmo ištarti garsiai kai susilaikė. Tik iš hogvartsiečio lūpų atsklido ne žodžiai perpildyti sarkazmo, o gilus atodūsis.
-Nežinau, Igi...- nutęsė vaikinas,- reikėtų, bet visų pirma reikia atsirinkti kas yra draugai, o kas yra priešai. Vis dėlto to mokė mūs tėvas ar ne? Nepamirškim to,- su kartėliu balse išrėžė kažką panašaus į moralą.
-Ir...- jau ruošėsi juodaplaukis kažinką sakyti, kai jo žodžius pertraukė triukšmas. Iš netekėtumo kiek atšokęs šalin su nuostaba veide Džeimsas spoksojo į keistąjį daiktą su kuriuo turėjo pažintį Igoris. Tiksliau jį numetė nuo šalia stovinčios kėdės ir pats vos nepasekė to daikto pavyzdžiu.
- Ei, ramiau, ramiau, Igi, nenugriauk observatorijos,- su ironijos ar bala ko gaidele perspėjo švilpį, kuris gan piktokai dėbsojo į daiktą.
-Ir nesikeik, geriau savo tiradas palaikyk karui,- pridūrė žvilgsniu apžiūrinėdamas keistąjį objektą,- manau tada bus tinkamesnis metas keiktis nei šičia. Beje nedaryk blogos įtakos žiobaramas, dar išgirs kokį prakeiktą Merliną ar hipogrifą ir bus šakės- nebegalės miegoti naktimis...Nesvarbu kad čia jų yra keli,- užginčijo savo nuomonę jaunasis burtininkas. Netrukus pritūpė prie plokščios, kvadrato formos dėžutės su stikliniu ekranu- taip spėjo grynakraujis burtininkas, niekada rimtai nežiūrėjęs į žiobarų daiktų pažinimą kaip svarbų dalyką.
-Nežinau ne kas čia, nei kieno jis...Neklausk manęs Igori, aš nesu žiobarų specialistas, bet jei jau ką žinau tai čia jų daiktas,- pateikė savo spėliones paiimdamas daiktą į rankas. Kažkodėl nuojauta sakė, kad šį objektą reikia įjungti...Tos nuojautos paklausęs vaikis taip ir padarė.
- Na ir tie žiobarai keisti...- mąsliai nutęsė Džeimsas, kai dėžutės ekrane sužibo paveiksliai,- ir net nežinau kas čia...- darsyk pakartojo, dėžutę patraukdamas nuo akių, nes šią buvo prisikišęs vos ne prie nosies.
-Imk, pažiūrėk, gal tau atsiriš kas čia yr,- pasakė paduodamas daiktą broliui į rankas.
-
Rudaplaukis švilpis liūdnai šyptelėjo.
-Draugus ir priešus mūšy mes atsikirsim. Nepamiršiu ko mūs tėvai mokino. Būtų nuodėmė pamiršt... Beje žinai, kad pabėgo viena persona iš Azkabano?-klausiančiai pakėlė vieną antakį Igoris kai pažvelgė į Džeimso akis. Pastarosios skleidė negatyvius jausmus. Igorio nuotaika iš karto subjuro. Ar jis kada nors prabūna linksmas ar išsišiepęs visą dieną? Atrodo ne...Konstatavo faktą Lorijanas-Greywindas. Dėl tavo šaltumo vargiai susirasi draugų... o galbūt ir ne.. Mintyse neapsisprendė rudaplaukis keturiolikmetis. Šitaip be galvodamas vaikis nepajuto, kai jis priėjo prie pat įbrolio. Kažkur tolimoj pasigirdo sakinių tirada, kalbanti apie keistąjį daiktą, kuris jau dabar gulėjo Džeimso delnuose...
Galiausiai Igoris atkuto, bei greitai pačiupo žiobarišką išradimą.
-Nežinau pats, Džeimsai,-susirūpinęs susmurmėjo rudaplaukis, pavartydamas daiktą tarp pirštų ar pakratydamas, lyg trokšdamas, kad kažkas subarškės viduje.-Pasiteiraukim aplinkui esančių žmonių, galbūt jie žinos šio daikto savininką ir pasakys šio išradimo pavadinimą,-paskutinisyk energingai pakratydamas švytintį daiktą, tarstelėjo Igis.- Beje, retoriškas klausimas...-nutilo švilpis,-Kaip reikalai draugystėj? Gal susiradai draugų? Jei taip... supažindink mane su jais..nenoriu likti tavo šėšėliu,-jau tyliau burbtelėjo keturiolikmetis vilkolakis.
-
Įdomu, mes šiais metais atrišime kas tai do daiktas?..- pamislijo Hogvartso mokinys susidomėjusiu žvilgsniu sekdamas kaip paslaptingasis objektas atsidūrė švilpio rankose.
-Na taip, girdėjau kad kažkokia persona pabėgo iš Azkabano. Tiksliau panelė Diggory. Ji mokėsi Ilvermonyje. Atsimeni, kai dar ten mokinomės girdėjome įvairių gandų ir legendų ape ją... Tai va čia ji pabėgo. Bet nuskendo,- šnekėjo it užsuktas, nors tai nebuvo būdinga šiam Greywindui,- manyčiau nereikėtų sukti dėl to galvos. Kol kas,- pridūrė mąsliai nutildamas, bei sutikdamas Igio akis. Galiausiai atsistojęs, apžvelgė salėje esančius žiobarus lyg spręsdamas kurį čia pakamantinėti apie tą dėžutę.
-Gerai, galim,- sutiko grifas su Lorijano pasiūlimu,- tik per daug čia negaiškim laiko, kad nesusivėlintumėme grįžti Hogvartsan. Gerai?
Pagriebęs iš vilkolakio rankų objektą, patraukė link pirmo pasitaikusio žiobaro, dar spėdamas atsakyti į rudaplaukio klausimą:
- Tai buvo retoriškas klausimas į kurį nebūtinai galiu atsakyti...Bet nekankinsiu su tavęs nežinioje. Taip, susiradau draugų. Tai Beatričė Sandra Ridlle, penktakursė iš Grifų Gūžtos,- ir vyptelėjo prisiminęs, kokioje situacijoje su ja susidraugavo,- Beje, aš tave su ja supažindinsiu, jei nepabėgsi su savo švilpinukais,- pajuokavo nueidamas,- Ir tu niekada nebūsi mano šešėliu! Prisimink tai,- galiausiai šūktelėjo mėlynakis įbroliui.
Po penkių minučių galiausiai prisikasęs prie pagyvenusio žiobaro Džeimsas lengvai atikvepė ir pasiruošė nesuprasto žvilgsnio, kuriuo į jį spigins senis, kai keturiolikmetis paklaus kas čia per daiktas jo rankose. Nors ne, geriau neklausiu tiesiai, dar tas senis pagalvojos, kad esu koks beprotis ir iškvies kokius gydytojus ar hilerius, kaip ten pas juos ir po to nutrenks į beprotnamį...
-Atsiprašau, sakykite, kieno šis...- madagiai kreipėsi į sutiktąjį žiobarą Džeimsas, tačiau greitai nutilo, supratęs kad vistiek apsikvailins, bet nuvijęs šias mintis, kiek tyliau toliau tęsė toliau,- daiktas?..
- Kas?- neišgirdęs, o gal ir nesupratęs paklausė žiobaras su akiniais ant nosies,- daiktas? Eh, vaike, čiaa... Kur tu jį radai? Aš visur to telefono eškau ir ieškau, galvoju kad pamečiau!- ėmė nustebęs vyriokas tauškėti it turgaus moterėlė. Jaunasis burtininkas tik pakėlęs antakį klausėsi jo. Tele...kas?...- sutrikęs pagalvojo ketvirtakursis.
- Na, jei čia jūsų tai imkit,- ir įbruko į rankas telefoną jo savininkui. Man tikrai reikėtų pasimokyti mandagumo su žiobarais... Bet kaip visada turbūt tingėsiu ateiti į tą žiobarotyros pamoką...- apsisukdamas aplink savo ašį pagalvojo. Vos seniokui pasišalinus iš jaunojo burtininko akiračio, vaikinas atsisuko į brolį.
- Tai ką, daiktas atpažintas ir grąžintas savininkui. Grįžtam Hogvartsan?
-
Liečiamas telefonas? Ah liečiamas telefonas! Tėškė Igoris delną kakton. Kaip aš tai galėjau pamiršt? Susikrimto jisai. Bet, niekis. Nusiramimo švilpis ir netrukus, patylėjęs prakalbo:
-Taip, daiktas atpažintas, bet ar žinai jo paskirtį? Jei ne, pasakau dabar,-tarstelėjo Igis
-Pasinaudoję liečiamais telefonais žiobarai, galėdavo susisiekti su saviškiais per didžiulius atstumas, panašiai kaip mes su pelėdomis...-nutilo vilkolakis,-Ir dėl nuskendėlės-man neramu. Prisimeni Trumpulį? Jis apgavo visus burtininkus, bei raganas, priversdamas juos manyti, kad jisai-Trumpulis, miręs. Ar negali būti tas pats su panele Diggory?-vis labiau krimtosi ir nerimo Igoris.-Ir taip, ją aš prisimenu. Neitin gera buvo moteriškė. Bet visgi, amžimą atilsį jai.
Taip pasakęs ketvirtakursis susikišo rankas į kišenes, bei atsigrežęs į senį žiobarą, atsisveikindamas linktelėjo. Tačiau Igoris neilgai buvo sunerimęs. Jau po kelių sekundžių, jis pasišokinėdamas ir išsišiepęs ,pradėjo erzinti Džeimsą, prisminęs merginą vardu Beatriče.
-Tai ką, jau merginą susiradai?-erzino Lorijanas-Greywindas,-Kaip jai tavo randas, tavo šaltumas? Nepabūgo?-įsišiepęs "šaipės" rudaplaukis vaikinas.-Tik nepamirš jai dovanų iš Londono parvešt, paskui būsi apkerėtas,-juokavo Igis.-Juk penktakursė.
Švilpis linksmas atšoko nuo Džeimso, mat puikiai žinojo, kad pastarasis užsius it bulius, pamatęs kraujo raudonumo skraistę prieš pat savo akis. Dabar nuo Džeimsas bus piktas kaip didelė, pasiutusi širšė. Man šakės. Reik, kuo greičiau laukt pilnaties, antraip aš bėjėgis. Įsišiepė Igoris.
-Gerai, jau gerai!-sušuko rudaplaukis, kai pastebėjo,kad jam tuoj bus riesta.-Atsiimu savo žodžius! Nepyk, brolau!-Uždusę sušvokštė Lorijanas, atsiremdamas į sieną.-Dar paskui nesupažindinsi su Beatriče. Be to, jau laikas grįžti į Hogvartsą. Taika, brolau.-gaudydamas orą kalbėjo švilpis...
Galiausiai Igoris išėjo iš
Karališkosios Grinvičo observatorijos, nelaukdamas įbrolio Džeimso, bei patraukė link antrųjų namų-link Hogvartso burtų ir kerėjimų mokyklos.
-
Kaip visada Greywindas pro ausis praleido visą informaciją apie telefono paskirtį. Vėl.
- Panašiai situacija kvepia bet ar tai tiesa- pagyvensim, pamatysim. O dabar nenukabink uodegos, gyvenimas kol kas vis dar garžus,- lyg ir paguodė Igorį Džeimsas.
- Amžiną atilsį jai,- grifas su broliu lyg dvyniai kartu ištarė šiuos žodžius, tik kiek tyliau, vos ne sumurmėdamas. Nė neatsisveikinęs su žiobaru, ketvirtakursis atsisuko į mokslo bei bėdų draugą.
- Merginą? Baik juokus, Igi, iš vis čia nusišnekėjai,- kiek juokais, kiek iš tikrųjų pasispiktino vaikinas,- o rando ir šaltumo nepabūgo, greičiau moralą išrėžė, kodėl aš toks šaltokas...- nė pajutęs nusišypsojo, prisimindamas pokalbį pelėdyno salėje,- ah, tiksliau jau buvau atkerėtas jos.
Vaikinas kaip tikėjosi Igoris, nebuvo pasiutęs it bulius, gal greičiau neutralios būsenos, nors kalbėjimo tone galėjai ne kartą pajusti linksmumo gaidelę. Bet galiausiai per pirmas penkiolika sekundžių juodaplaukyje tvyrantis neutralumas išgaravo lyg rukas ryte ir šis staigiai šoktelėjo ketindamas gerai užvošti vilkolakiui. Tačiau susilaikė.
- Ponaiti. Igori. Lorijanai. Greywindai. Prašyčiau nesišaipyti tokiomis temomis jei nenori susipažinti su motinėle žeme,- lėtai tardamas žodžius, žemu tonu prakalbo keturiolikmetis.
Galiausiai nurimo kai bala kodėl uždusęs vilkolakis paskelbė kad atsiimąs žodžius.
- Puiku, šiaušiam Hogvartsan,- sutiko mėlynakis, ir patraukė paskui Igorį Lorijaną- Greywindą link observatorijos išėjimo.
Ką gi, ką gi, Hogvartso laukia tikrai įdomūs laikai.
-
Tyloje skendančioje salėje pasigirdo pokštelėjimas. Sukniubo figūra.
- Šūdas,- sukeldėjusios lūpos nusikeikė. Vaikinas pasirėmė rankomis, darsyk nusikeikęs sunkiai atsistojo. Tamsa slėpė neigiamų emocijų perkreiptą veidą, bet neįstengė užmaskuoti atėjūno sukeliamų garsų, išduodančių, kad septyniolikmečiui ne viskas tvarkoj su sveikata- šis, vos įkvėpęs oro, užsikosėjo krauju. Grindinys nusidažė raudoniu. Džei duso, galvoje švystelėjo mintis- o kas jei taip ir pakratys kojas? Nuo pačio savo kraujo? Apgailėtina. Tirštas skystis lipino gerklę, kosėjo ir žiaugžiojo tuo pačiu metu. Vos pasikėlęs vėl krito ant grindų, susiėmęs už kaklo traukė deguonies likučius į save. Gulėdamas ant nugaros kruvinomis lūpomis gaudė orą. Turėjo keltis, bet kojos kaip švininės. Turėjo keltis, kitaip persekiotojas jį suras. Suras ir sučiups. Norėjo sukikenti iš to suvokimo, kad jį "medžioja" Melijandra Julija Lorijan, mažutė Igio sesutė, jį, septyniolikmetį, jokios moralės neturintį vaikiną. Veidą perkreipė vypsnis. Užgesti, neužgeso, kai tik viena girdinčia ausimi išgirdo ženklus, rodančius, kad mergina čia pat. Toji penktakursė įbrolio kopija mėlynai rudomis akimis. Alkūnėmis pasirėmęs, šiek tiek pakėlė nugarą, akis įsmiegdamas ten, kur manė esanti mažoji vilkolakė.
- Ar tu supranti, kad be pilnaties tu manęs neužmuši, o tuo labiau neišpeši to, ką žinau?- prunkštelėjo, parodydmas kruvinus dantis,- be jos tu silpna. Ir nemanau, kad maža švilpė taip pasielgtų. O jei taip, iškart nubėgtų guostis Helgai,- išsiviepė tyliai nusijuokdamas dirbtinu juoku.
Kad tik jis suprastų, kad yra Karališkojoje Grinvičo observatorijoje. Ten, kur pirmą sykį susitiko su Igoriu, grifui išnešus sėdimąją iš gimtųjų namų Jungtinėse Amerikos valstijose. Ten, kur viskas prasidėjo. O čia ir viskas pasibaigs, tik ne su pačiu Igoriu Lorijanu, o su jo seserimi. Vis tiek tie patys Lorijanai. Pradžia ir pabaiga. Lūžio taškas.
Kad tą prakeiktą simboliką ir atsitiktinumus nusineštų Nadžinė, po paraliais.
-
JAV, Virdžinija, Štabas. Prieš du mėnesius, rugpjūčio pabaiga.
-Ahailo nesuradai?- paklausė Mela, atsisukdama į brolį.
-Ne...- suniurnėjo šis, stipriai palinkęs prie stalo. Jis kažką braižė.
Penkiolikmetė atsiduso.
-Ar tikrai?
Igis atsiteisė. Jis piktai dėbtelėjo į mergaitę.
-Ne, Mela, o dabar palik mane vieną. Užsiėmęs aš, ar nematai?- susinervinęs iškošė pro dantis.
Švilpė staigiai atšoko. Jos veide pasirodė nuostaba ir šaltas sumišimas. Igis niekada nepykdavo ant penktakursės ir jos neatstumdavo. Negi kažkas broliui atsitiko?
Vilkolakė sutrikusi žvilgtelėjo į septyniolikmetį, kuris jau vėl grįžo prie savo darbo.
Negi?
Jaunesnioji Lorijan tyliai uždarė brolio miegamojo kambario duris už savo nugaros ir greitai nužingviavo akmeninių sienų koridoriumi, apkabintu peizažų paveikslais. Greitai pasuko dešinėn ir suktais laiptais nusileido apačion. Pro stiklinius langus krito balsva vasaros šviesa, nušviesdama kiekvienus tamsius Štabo kampus. Čia rinkosi ir gyveno likusieji Lorijanai. Čia vyko svarbūs klano įvykiai. Čia buvo sprendžiami įšūkiai, lementys klano gyvavimo trukmę. Lorijan nulipusi nuo paskutinės laipto pakopos atsidūrė trečiame aukšte- salėj, kuri turėjo daugybę koridorių, vedančių į darbo kambarius, bibliotekas. Čia vyko darbai, ketvirtame buvo įrengti miegamieji, antrame- įvairios paskirties salės, holas. O pirmame, arba rūsyje, buvo milžiniškas sandėlys vaistų, ginklinė, kurioj pilna tiek žiobariškų, tiek Magijos pasaulio ginklų. Tai pat rūsyje buvo specialūs kambariai įvairiems nelaimėliams...
Švilpė panirusi savo mintyse vos neįsimūrino į vieną giminaitį.
-Žiūrėk kur eini,- sušnypštė piktai tamsiai rudais plaukais vyras vardu Aleksas. Jo mėlynai pilkos akys blykstelėjo atžarumu, staiga jis greitai paslėpė kišenėje ranką.
-Gerai,- sumurmėjo po nosimi švilpė, susiraukdama nežymiai. Nosį pasiekė silpnas kraujo kvapas. Kas čia vyksta?
-Dink iš čia,- Alekso pyktis rodo niekur nedings, ir dvivardė žaibiškai pasišalino.
Kas per velnias čia vyksta?Igoris, Aleksas, anskčiau ir Harlieta su Migel...
Melijandra it akis išdegusi atlopojo observatorijos duris, greitai panaikindama signalizacijos rinksmą burtais. Ji turi kuo greičiau tai pasakyt Džeimsui antraip tam djevelenui šakės. Švilpė niršo ant savęs, kad anksčiau nesusižvejojo to grifo, o tik dabar. Velnias!
Julija uždususi atbėgo į salę, kur ir buvo tasai Greywindas.
-Man nereikia tavęs įveikti! Tu nesupranti!- sukliko ši, gaudydama orą. Vos laikėsi ant kojų. Raumenys degte degė,- Džeimsai, tu turi bėgti...-sušvokštė ji, tačiau savo žodžių nepabaigė, nes tamsoje, už grifo nugaros sušmėžavo lyg neaiški figūra. Melijandra sustingo, praverta burna. Penktakursė išplėtė iš siaubo akis. Sustingo it stabo surakinta. Figūra dingo iš buvusios drumštramgietės akiračio.
Jis pasirodė...
Tą akimirką Mela tikrai nesuvoks, kad po jos dingimo, jos vietą užims jos klonas, sukurtas kerų pagalbos.
-
Signalizacija sykį sukudakavo ir nutilo lyg užmušta- Mela kerais panaikino tąją "pagaminta žiobaryne" rėksnę. Džei suniurzgė prisiminęs, kad savoji lazdelė guli kažkur numesta Demonų metro. Tamsoje apsidairė. Gražiai gražu,-subambėjo sau nebyliai,- net šviesą pamiršo įjungti. Kuo tu mąstai? Galva ar užpakaliu? Aš gi lazdelės neturiu, ei. Tuo tarpu mergina tarsi prisukta varė įsitempusiu ir nerimo pilnu balsu. Vaikinas noromis nenoromis sukluso.
- Ko aš nesuprantu?- nesusigaudė, o po to prunkštelėjo iš vis atsisėdamas. Juokas užgniaužė skausmo riksmą,- bėgti? Nuo ko? Igio? Aš jo nebijau.
Klydo. Ir melavo. Gražioj formoj. Kai pirmąsyk pamatė perpykusį įbrolį, kuris tikrų tikriausiai troško jį atjungti nuo pasaulio, pripažinkim, susimąstė, kad geriau nelįsti Lorijanui į akis aršiaušiu būdu. Bent jau dabar.
Julija užsikirto. Jos veidas persikreipė ir sustingo kaip ir visas kūnas. Kažkas sušmėžavo jam už nugaros. Kažkas privertė tiek fiziologine, tiek psichologine reikšme sušalti švilpę į nematomą ledo gabalą. Kažkas baugaus. Septintakursis atsargiai dirstelėjo sau už pečio. Kas ten buvo?. Juodumoje nieko neįžvgė, anaiptol, tik išskydusias spalvų dėmes. Rega dar labiau pablogėjo. Suvokimas dar labiau sukaustė galūnes, panika kilo skrandžiu. Viskas vėl praplius su krauju. Trūksmingai įkvėpė oro. Pagaliau ir pats pastebėjo judančią dėmę. Lazdelės neturėjo, tad ūmiai pašoko iš vietos. Rodos, kūnas lūžo per pus iš to klykiančio skausmo. Sugriežė dantimis, griebdamas jaunėlę už dilbio:
- Kur jis? - sušvokštė palenkdamas galvą merginos pusėn - jų aukštis pakankamai skyrėsi - teko Greywindui žvelgti iš viršaus,- ateik čia,- sukomandavo tempdamas sustabarėjusią mergiotę paskui save. Žingsniai artėjo prie jų Paaugliai pasislėpė tamsoje. Niekas nežiebė šviesos, ačiū Merlinui. Prisitraukė šalia savęs, ranka uždengdamas Melos burną. Žingsniai sukaukšėjo beveik šalia pasislėpusiųjų. Grifas nustojo kvėpuoti.
Medžiotojas- suvokė.
"Turinčius daigiau patirties sunkiau nužudyti, net jei jie ir vaikai. Jie automatiškai darosi pavojingesniais. Gal ir dvylikmetis nenušnios galvos, bet kaip suaugs ir pasuks šunkeliais, gali tapti įtartinai pavojingu šunsnukiu. Tačiau čia žmonės turi laisvę rinktis. Ir keistis. Likimas mus veda, bet ne kontroliuoja. Jei norėsi ir išsikapstysi, taviškė ateitis ir nebus tokia sumauta."- tąsyk šnekėjo Bendžjaminas paniurusiam jaunesniąjam Greywindui. Šis pervertė akis. "Tik nesek tų pasakų. Atmintinai jas žinau". "Bet vis tiek kaip kvailys laikaisi savo išsigimusios nuomonės! Susiprotėk vieną sykį ir nustok verkti!"
Džeimsas stipriai suspaudė akių vokus. Vos valdė norą užsikosėti. Seniai jau kvėpavo, bet nesijautė drąsiai lįsti lauk iš slėptuvės. Prisiminimai vis dar aidėjo galvoje. Jame seniai jau nebeliko antgamiškumo, ko gero medžiojo vilkolokiškumu atisduodančią Melijandrą.
Likimas mus veda, bet ne kontroliuoja. Bet kas iš to, jei nesugebu jam paspriešinti?,- mėlynakis spaudė švilpės lazdelę prie šios kaklo. Ją paslapčiomis atėmė tam medžiotojui marširuojant per visą Karališkąją Grinvičo observatoriją. Slapstūnai nors ir pakeisdavo jo prisiminimus apie grėsmę keliančius pokalbius, pagrobimus, tačiau niekada nepanaikindavo pašnekesių nuotrupų su nurodydamomis kitomis aukomis. Savotiškas išbandymas vardant to ar moki išsaugoti informaciją ar ne. Savotiška kančia.
- Bėgsi su manim,- sušnabždėjo penkiolikmetei į ausį. Viena ausimi girdėjo kažkur vaikčiojantį priešą,- kitaip pats įduosiu tam medžiotojui,- visai ne mielai sumurkė savo baritonu. Maumedžio lazdelę dar labiau įsmeigė į švelnią vilkolakės kokalo odą,- supratai? Nežaisk su manim.
Šiek tiek išlindo iš slėptuvės dirstelėdamas kur tas velnio neštas ir pamestas idiotas vaikšto. Užsimanė pažaisti su mirtimi, mat,- nepatenkintas suniurzgė mintyse. Burtinišką įnagį atitraukė nuo merginos odos, nutaikė kažkur į tamsą ir bežodžiais kerais pasiuntė sprogstamuosius kerus, turėsiančius nukreipti medžioklį. Su driogstelėjusiu trenksmu apsisuko ant kulno, kartu pasigriebdamas Igorio seserį, oru išsinešdino iš astronomijos šventyklos.
Dar viena auka. Pakankamai lengva, ačiū Likimui.
-
Ji nesitikėjo, kad atklys čionai. Po darbo susiruošusi keliauti į Ūdrų Žabangus, mergina nė nemanė, kad kojos nuves čionai - į Karališkąją Grinvičo observatoriją.
Prieš kelis metus šis pastatas jai buvo stotelė Mirties link.
Visgi, ji liko gyva per stebuklą.
Sniegu aplipusiai batais Melijandra žengė pro observatorijos slenkstį. Gal čionais ir turėtų malonių, nostalgija dvelkiančių prisiminimų jeigu ne netikro giminaičio įvykdytas pagrobimas, pamatytas medžiotojo siluetas, o po to virtinė per miglą švysčiojančių nutikimų su Slapstūnais.
Kodėl jie mūsų nebepuola?
Vilkolakė apsižvalgė po nebylias, tuščias sales. Ji nė nenutuokė, kad kadaise, prieš kelis ar kelioliką metų čionais susitiko jos brolis ir žmogus, kuris ją pagrobė - Džeimsas Greywindas.
Mela praėjusi kelias sales, pasisuko įšėjimo link.
Pasaulis neramus. Kada vėl kils mūšis? - mergina atsisukusi per petį paskutinį sykį apžvelgė nebylų, tamsoje paskendusį su astronomija susijusį pastatą. Žiobarai sargai jos nė nepastebėjo vaikštančios po pastatą - visai pravartu, kai esi pilanametė ragana, mokanti kaip du kartu kerus, reikalingus linkti nepastebėtai.
Pasigirdo pokštelėjimas nė Londono dangui nenusidažius juoda deguto spalva.
-
Sunkus, varginantis laukimas lėtai, bet švelniai gniaužė merginos kūną. Ši, visgi, ramiai stovėjo ir užvertusi galvą stebėjo freską. Jai, nors ir kaip laukti nepatiko, žinojo, jog vėliau, tai atsipirks.
Mergina užkišo juodą sruogą už ausies, atsiduso, tarsi kažkieno gailėdamasi, ir nuėjo šalin - tyliais koridoriais nukaukšėjo auliniai batai.
Iš tamsios kertės išlindo vyriška figūra, tačiau mergina ėjo toliau, tarsi nieko nepamatydama, tarsi dėl nieko nesijaudindama. Juodaplaukė pasuko dešinėn, laiptų link. Vyras nieko nelaukė.
Pirmiausiausia, ji pajuto sunkią ir tvirtą ranką, sugniaužiančią jos riešą, vėliau, lyg vandens banga, švelniai grįžtanti nuo kranto į jūrą, vyra trūktelėjo ją į savo glėbį - mergina nesipriešino, ji pakluso jam; pora pasislėpė tamsioje koridorius kertėje. Atrėmusi galva į tvirtą vyro krūtinę, juodaplaukė spėjo pastebėti menką burtų lazdelės judesį, ji pabandė įsivaizduoti, kaip Muffliato, Salvio hexia ir praskeidimo kerų skara apgaubia juos. Sunki ranka gniaužė jos liemenį.
-Su tavim sunku susisiekti, - tylus, kimus vyro balsas pasigirdo prie jos dešinės ausies, vyriškio iškvėptas oras sudirgino lygią merginos odą. Juodaplaukės lūpose persikreipė šelmiška šypsenėlė.
-Tik dabar pastebėjai. Nesistebiu, ko tiek laiko užtrukai.
-Artyn prie savęs neprileidai.
Juodaplaukė dirstelėjo į kišenę, kurioje gulėjo jos lazdelė. Ji buvo laisva ją paiimti, tačiau, visgi, vyro artumas ją trikdė.
-Būčiau tave prisileidusi tik su tiklsu tave nužudyti.
Vyras tyliai nusijuokė.
-Aš taip pat.
Mergina šyptelėjo, labiau atsipalaidavusi atsirėmė į ją laikantį vyrą. Galėjo lengviausiai pabėgti, tačiau nei vienas, nei kitas to netroško - nebuvo jokios prasmės taip pasilegti.
-Labai skaudėjo?
Koridoriuje įsvyravo tyla.
-Taip, skaudėjo. Taip, Ianai, skaudėjo,- šaltos, metalinės gaidos ištrūko iš jos lūpų, pasisuko į vyrą, tačiau iš jo glėbio neištrūko,- Tu ją nužudei.
-Kaip ir tu - maniškį,- Ianas tyliai suurzgė, tačiau, visko laimei, išliko ramus.
-Tai buvo kerštas,- tyliai su pykčiu išdrėbė juodaplaukė,- Kurio tu buvai nusipelnęs.
Ianas kietai sučiaupė lūpas, mergina pajuto jo pirštus prie šios šankaulių - vienas judesys - vienas smulkus triukas - vienas nemalonus jausmas - taip būtų papraščiau išreikšti šėlstančias mintis ir jausmus Iano galvoje ir širdyje, bet to vyriškis nesiėmė, mergina tik matė pykčio perkreiptą randuotą vyro veidą, perlietą balsvos šviesos juostų, sklindančių iš koridoriaus galo. Saulė keitė savo poziciją danguje.
-Ir iki šiolei, vis nesuprantu, ko palikai mane gyvą,- Ianas palinko prie jos veido, -Kodėl? - sušnabždėjo, juodaplaukei užsimerkiant,- Tau būtų buvę taip lengva. Šiam pasauliui būtų daug lengviau nei dabar. Be manęs gyvo.
-Norėjau pamatyti, kaip tu kenti. Pamatyti, kaip tu kenti praradęs savo mylimą, kaip aš kadaise,- tyliai atsakė, atsimerkdama, vos krusteldama lūpas, išdidžios akys peliejo Ianą šiltai lediniu žvilgsniu,- Mirtis yra greita. Kančia yra ilga.
Ianas vyptelėjo.
-Gerai.
Juodaplaukė akimirką susiraukė iš nuostabos - ji pajuto, kaip Iano ranka paleidžia ją.
-Tikiuosi, susitarimas galioja, - juodaplaukė įtariai dėbtelėjo į vilkolakių vadeivą,- Pasiimsi tas, kas tau yra svarbu, bet paliksi mano dalį neliestą.
Vilkolakis lėtai linktelėjo.
-Viskas išlieka tas pats, tačiau nepamiršk ir savo pareigų, kurias ir tu turi atlikti.
Šios lūpų kampučiai pakilo.
-O kam gi tada mes sudarėme nesulaužomą priesaiką, a? Ianai, nesijaudink dėl manęs. "Krikštamotė" vargiai priešinsis tau, gal vienas kitas bus tavose gretose, tačiau jie tau tikrai nesukels rūpesčių. Hogiečiai - tuo labiau,- patikino ji,- Beje, taip ir neradau tau laiko padėkoti už steiktą informaciją dėl Lorijano.
-Informacija už informaciją,- Iano akyse blykstelėjo linksmumo kibikštėlė.
Mergina linktelėjo - kiek ji perdavinės informacijos Ianui apie "Krikštamotės" veiksmus, tiek jis jai suteiks reikiamų žinių. Ianas iš kišenės ištraukė mažą paketą. Reducio kerai,- suprato ši.
-Ačiū,- užmokestį paslėpė savoje kišenėje, dirstelėjo į saulės šviesos ruožus. Tuoj tems.- Turėtume paskubėti. Kitą kartą su tavim susieksiu per pelėdą. Melijandrai išėjus iš Magiško transporto departamento, galim mažiau nervintis dėl sekimo, tačiau vis vien ji ir jos vidinio rato personos lieka pavojingos, Ypač ta sąsaja su Greywindais.
Ianas sutiko su ja:
-Džeimsas Greywindas sukėlė Demonų mūšį. Tas vyras turi daug parako,- vyptelėjo.
- Tai jo giminės bruožas,- pridūrė mergina, keistai įsišiepdama, - Draugą laikyk tolėliau, o priešą - prie savęs. Iki kito susitikimo, Ianai.
Mergina žengė prie kerų sienos.
-Kiek dar laiko slapstiesi mokinės kailyje, lape?- tyliai šūktelėjo Ianas,- Pasaulis turėtų sužinoti, jog nesi dingusi!
Mergina įsišiepė ir praėjo bespalvę magišką sieną.
-Turėtų, bet ne dabar,- sumurmėjo sau ir drąsiais, išdidžiais žingsniais išėjo iš koridoriaus. vėliau ir iš astronomų šventovės, su mintimi nusiųsti laišką su liūdna, pilna už širdies griebiančių atsiprašymų žinia dėl nepavykusios misijos išgauti iš Fasiro von Sjuardo informacijos dėl Edgar Jeffter. Galėjo išgauti kitaip, tačiau sąmoningai to nepadarė, o ir jos pačios žinomos informacijos neperduos, nes išsiduos savo tapatybę.
Visai ir gerai, akd burtininkai neturi žiobarų facebook'o. Būtent su juo būtų galima daug lengviau suprasti, jog pasaulis yra toks mažas ir visi žmonės yra kažkaip vienaip ar kitaip susiję.- dingtelėjo mintis į juodaplaukės galvą, priversdama ją kvailai įsišiepti.
-
Dūmydamas jau aštuntą ar devintą kartą iš eilės prikimštą pypkę Sorenas sėdėjo pasaulio centre, observatorijoj ant stogo, Londono užmiestyje, kur paranojiškai mirksinčios, traiškanotos didmiesčio akys netrukdo mąstyti.
Išsiaiškino, gal net atkeršijo.
Kas dabar?
Antgamtas paėmė pypkę už galvutės, išpūtė dūmus. Truputį džiūvo burna. Auksinės akys nukrypo į spingsulę – lėtai degantį tabaką. Vėliau – į dangų. Kraštiniuose rajonuose miesto šviesos neužgožia žvaigždžių.
Tai visgi kas dabar?
Vampyras rytuose užmatė degant blankias žiežirbas. Atsiminė 1666-uosius. Gerai, kad dabar ramu. Tik vaikai galvoja kitaip. Mūšiai, sukilimai... Jau ir kvapo nebėra. Nebėra gero mūšio kvapo.
Įkišo kandiklį atgal tarp dantų, giliai įkvėpė ir atraitojo kairiąją apsiausto rankovę. Pšššš – Sorenas mažumėlę nusivylęs garsiai išpūtė dūmą, spingsulė pypkės galvutėje sužibo bemaž kaip garsiosios auksinės vonsjuardiškos akys.
Rodyklė gana ritmiškai sukosi aplink. Visiškai išderintas kompasas. Tokį jūroje galima mesti lauk per bortą.
– Miegi? – sumurmėjo į tamsą. Įsiklausęs išgirdo ramų kvėpavimą. Spaikas miegojo ramiai, dabar būdamas užtikrintas. Dėl visko.
Dilgtelėjo suvokimas, jog jis vis dar skolingas. Supykino, pamąsčius apie žalią švarką. O jei jis dar liktų kur nors Anglijoje... Ne, čia jis negalės likti. Gal dar reiktų palaukti. Motina Anglija išspjovė jį kaip šiukšlę, gal pats dėl šito ir kaltas - štai todėl reikės ieškoti prieglobsčio kitur.
Kas dar? Aišku, Sabrina. Vienintelė gyva būtybė, dar užtikrintai pririšusi jį prie Europos žemių. Jauniausia, mažiausiai patyrusi ir būtent todėl nedvejotinai labiausiai pažeidžiama. Dar vienas dūmas, išsprūdęs iš lūpų, pasirodė panašus į Leopoldą. Eliksyrininkas susimąstęs stebeilijo į vaizduotės performatyviai minkomą beformį debesėlį iki tol, kol jis beveik visai išsisklaidė. Leopoldas jau seniai buvo žengęs negrįžtamą žingsnį, iš dalies dabar dar priklausė šitam pasauliui, iš dalies - jau nebe. Kartais ir Sorenas sudvejodavo, ar jo protas nepradeda atsiskirti nuo to, kas žemiško. Netgi jau nežinojo, kaip geriau ir kas iš tiesų žemėje verta pastangų.
Kam sulaužei nugarą, nutrenkęs į medį/ Kas baimingai stovėjo, tą tiesą atnešęs/ Nelaiminga dvasia iš tamsios giminės/ Susitikęs nudobk ir ramybę atgausi...
Sunkiai atsiduso, išpurtė pelenus. Turbūt nereikėjo net pasipriešinti likimui. Jau pats laikas aplankyti senus draugus turbūt bene paskutinįsyk. Pasidarė netgi mažumėlę liūdna supratus, kad po daugelio metų grįžęs čia jau nieko neras ir neatpažins - tik jau ne dabar, kai žiobarai šitaip tarkuoja žemę, o žmonės veisiasi greičiau ir baisiau nei japoninės pelės.
Tik reikia... Reikia, tiesa? Kartais esti būtina palikti gimtuosius kraštus.
-
Šitą įrašą norėjosi pradėti kažkaip ypatingai ir ant kelio užvesti it tyvuliuojant upeliui - ramiai bei melodingai, tarsi jokia gyvenimo problema neegzistuotų. Taip šiuo metu gyveno Selena, kurios gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vienintelis nepasikeitęs dalykas - meilė Kleonui, kuri tik augo ir augo. O tokių jausmų apibūdinti nepavyktų niekam, nebent kažkas iš tikro gebėtų skaityti ar jausti emocijas, kurias jautė ši jaunatviška porelė.
Galbūt juos būtų galima apibūdinti kaip Romeo ir Džuljetą - tik jų neskyrė drastiškas metų skirtumas, o ir nebuvo verta nusižudyti dėl meilės. Bent jau kol kas. Niekas nežinojo kas bus po valandos, dienos, paros, metų… Tai buvo paslaptis, kurią galėjo išsiaiškinti tik tuomet kai kažkas įvykdavo. Tik tada paslaptis nebūdavo paslaptimi. Ją sužinodavo kiekvienas bent truputį tesidomėdamas tuo.
Užtat paslaptingas oras vyravo Londono teritorijoje. Ant Selenos tamsių plaukų krito sniego gumulai, labiau primenantys ne dailiai šokančias snaigutes, o gniūžtes, kuriomis mėtydavosi vaikai. O ir šiltesnį paltuką dvidešimtus metus perkopusi mergina buvo priversta nusipirkti. Dėl to šiuo metu girliandomis apšviestoje gatvėje vaikščiojo su juodu it varno sparnas paltuku, o lakuoti aukštakulniai vis įsmigdavo į sniegą. Savo neapdairumu nusivylė ir pati, tad vos susitvardė nenusviedusi batų kažkur tolėliau ir trūko tik poros sekundžių, kad balta sniego paklode vaikščiotų basomis.
- Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Kalėdų išvakares leisiu ne namuose, prie žaliaskarės nukabintos žaisliukais, o observatorijoje, - atrėmusi galvą į Kleoną prabilo žemaūgė ir žvelgė į vaikino kerinčias akis. Norėjo taip stovėti visą amžinybę, tačiau to padaryti negalėjo, tad tik stipriau suspaudė Kleono delną ir tankiai kvėpuodama kulniavo šaligatviu.
- Siūlau dovanomis apsikeisti užlipus prie milžiniško teleskopo ir stebint žvaigždutes. Tiesa, tau jos neturėtų pasirodyti dailesnės už mane, - saldžiai šyptelėjo Bela prižengus prie observatorijos durų ir jas pravėrus. Ją užliejo šiluma, sklindanti iš šio pastato, o tai nuotaikingai nuteikė ir ją pačią - bent jau nesušals pastato viduje, kuris buvo nupuoštas žalia ir raudona spalva, kaip ir kiekvienas pastatas žiemos laikotarpiu kuomet krikščionys tikėjo, kad gimė Jėzus ir keitėsi dovanomis taip švęsdami dievo gimimą. Nors pati auksinių akių savininkė nebuvo tikinti, ši tradicija jai patiko, tad galvoje kirbant panašioms mintims ji nusisiautė paltuką ir liko tik su iš bordo spalvos pasiūta palaida suknele, kurią vilkėdavo kiekvienų metų Kalėdų dieną.
-
Kalėdų laikotarpis buvo ypatingas savomis įvairiomis tradicijomis po pasaulį. Bet Kleonui kai kas ypatingesnio nei Kalėdos. Mergina. Širdies dama - Selena. Prie jos jausdavais kitaip, atsipalaidavęs ir su nerimu širdyje. Buvusio švilpio akimis, tai buvo tikra meilė. Į vieną dalyką kurį buvo įmanoma susikoncentruoti tai į gintaro spalvos akis, balsą. Kleo net neatkreipė dėmesio, kad aplinkui buvo vaikai kurie dar vis vėlumoje su šeimomis linksmai leisdavo laiką, lipdydavo senį besmegenį su šypsenomis veiduose.
De la Gardie buvo kiek susijaudinęs, kad mergina gali sušalti, kai nešioja tuos nepatogius aukštakulnius žiemos laikotarpių. Lengva susirgti. Gi tėvai visados vaikams pirkdavo kiekvieną žiemos sezoną naujus šiltus batus, kad neperšlaptų ir nesusirgtų, o vėliau negulėtų savo lovose žiūrėdami animaciją praleisdami pamokas mokykloje. Jau norėjo kažką pratarti apie batus, bet prisiminė, kad šiandien per šį vakarą nereikėtų pyktis dėl menkniekių ir atrodyti, kaip ''Karen'', tad nieko apie tai neprasitarė ir šiltai šyptelėjo. Svarbiausia buvo, kad jai yra patogu ir gerai.
- Niekada nebučiau paglvojęs, kad šį vakarą praleisime kartu. Kai kurie dalykai keičiasi. Tiesa?
Dar kartą šyptelėjo ir ramiai ėjo sunerimęs nulinkęs galvą žemyn. Bateliu vis dar negalėjo pamiršti. Nesusilaikydamas dėl batelių prakalbo:
- Ar nemanai, kad sušalsi su tokio grožio bateliais per tokį šaltį? - įsitvėrus trumpai tylai, nenoromis kostelėjo, - Man tinka, kad ir kur norėtum eiti.
Nusivilkęs savo striukę. Nusprendė, kad visgi šiandien norės save pasmaugti kaklaraščių ir juodų kostiumų. Nors ir kaklaraštis buvo kiek netvarkingas, nes idealiai nemokėdavo jį susirišti, netgi šiandiena turėjo ieškoti per žiobarišką daiktą - telefoną, kaip susirišti kaklaraštį. Būdamas dvidešimt penkerių vaikinas vis dar nemokėjo tvarkingai susirišti, tai yra didžiulė gėda aristokratų šeimai. Dar vis gerai prisimena, kaip mama rišdavo kaklaraštį į svarbus susitikimus.
Pasitvarkė kaklaraštį ir žydromis akimis pažvelgė į Seleną. Netgi žandikaulis atvipo pamačius nuostabaus grožio suknelę, kuria vilkėjo juodaplaukė. Nors žandikaulis atvipo tikriausiai nuo pačios merginos grožio, negu dėl suknelės. Viskas buvo tobula prie jos priderinta, kaip angelas iš sapnų.
- Tu atrodai graži, kaip visada.
Nusišypsojo ir priėjo prie laiptų ir su rankų gestų mostelėjo prie jų. Linktelėjęs ištarė prie blankiai šviečiančių geltonų lempučių, nusišypsodamas šilta šypsena ištarė:
- Mi amor, jus pirma.
-
Kartais gyveni nežinodamas kokia yra tavo gyvenimo prasmė. Eini ten, kur eina visi - darai tą, ką daro visi. Žiobarų pasaulyje tai rodos buvo vadinama robotizacija. Ką tas reiškė, ar tikrai teisingai suprato žodį? Tai buvo visai nė motais. Nuosavoje galvelėje gyvenančių tarakonų problemų užteko, ko dar į kitų aplinkinių galvelėse gyvenančių ratakonų problemas lįsti? Ypač jeigu tai visai svetimi žmonės. Savų Harper šiame pasaulyje nebeturėjo. Motina? Kokia iš Catherine motina, jeigu gimtadienio proga ta moteris atsiuntė vieną mažą atvirutę, kurią atnešė gerokai pakrikusios sveikatos pelėda? Teko tą vargšelę priglausti pas magizoologą, gyvenantį Godriko Dauboje. Kiek domėjosi kaštonplaukė, pelėda (kuriai dabar suteiktas Freidiros vardas) pasveiko, tačiau atitolti nuo naujų namų daugiau nei per pusę mylios atsisako, nebent yra narve ar tupi naujajam šeimininkui ant rankos.
Tai buvo eilinė išeiginė diena Magijos Ministerijos darbuotojos gyvenime, kai ji nežinojo kur eiti ir ką veikti. Žingsniuodama tirpstančiu sniegu (pavasaris į Britaniją veržiasi kiek per anksti, juk dar tik Sausio vidurys!) Noelė prisiminė rudenį vykusį Ministerijos pokylį, vasaros pabaigoje sutiktą Nojų Eriką Wolfhard, kuris pasirodo buvo septinto lygio darbuotoju. Prisiminė paskutinį mamos apsilankymą prieš du mėnesius. Jautėsi tokia vieniša ir niekam nereikalinga. Net skruzdėlės (tikras pavasaris!... o gal tai tebuvo jos vaizduotės iliuzija?), tempiančios kažkokias smulkmenėles į savo namus atrodė reikalingesnės šiam pasauliui nei grynakraujė burtininkė.
Į veidą pūtė drėgnas Britanijos vėjas, priverčiantis šiek tiek susigūžti bei dar labiau paslėpti veidą skaroje, apvyniotoje aplink kaklą. Tokių oro sąlygų ragana nepakentė, tačiau nuo keturių sienų taip ir siekiančių suėsti jos paskutinę sveikos valios dalelę smegenyse ir norą gyventi reikėjo žūtbūt pabėgti kuriam laikui. Atspėkite kur pabėgame? Į dar vieną keturių sienų kalėjimą! Nuostabi žmonijos logika. Ištrūkus iš namų, kuriuose tave spaudžia sienos, vėl atsidurti vietoje turinčioje keturias sienas.
Įėjusi į observatoriją nusiėmė raudoną megztą kepurę ir skarą. Įkvėpė sušilusio observatorijos oro ir apsižvalgė. Gyveno Londone netrumpai, bet šiame pastate lankėsi pirmą kartą. Karališkoje observatorijoje buvo nedaug žmonių. Pakankamai, kad nesijaustum vienas. Nepakankamai, kad būtum įvykių sūkuryje ir nemąstytum apie blogus dalykus. Ką gi, visur turi būti nuosavas balansas. Išbalansuotas pasaulis nieko gero nežada.
Juodų aulinukų padai vienas po kito susiliesdavo su šio magija pripildyto pastato grindimis. Juodą paltą dėvinti žmogysta kažkur ėjo. Girdėjosi tylūs žingsniai iš paskos, į kuriuos moteris nekreipė dėmesio.
-
Ir kam ta velnio nešta ir pamesta žiema iš viso reikalinga?! Tenka prisirengti krūvą drabužių, o tie bjaurybės suplyšę toje pačioje vietoje, tad kokia nors rankos ar nugaros vieta vis tiek šąla. Geriau jau būtų koks pavasaris, kai pradeda šviesti saulė, o nučiurusių drabužių ant kūno sumažėja. Tada galima parodyti pasauliui gražų veidą, kuriuo vaikinas buvo apdovanotas, ir dailų
perkarusį liekną kūną. Taip, pavasaris tikrai buvo daug geriau.
Tiesa, kol kas ir ši žiema nebuvo tokia jau bloga. Įsigudrinęs nemokamai važinėti į sostinę Bretas vis dažniau trynėsi būtent čia, kur buvo lengviau susirasti kokią mergaitę. Sautendo gražuolės O'Connor šeimą pernelyg gerai pažinojo, tad su kažkuo susipažinti darėsi vis sunkiau. Londonas - visai kas kita. Čia gražių merginų nors vežimu vežk, tereikia tik išsirinkti. Būtent tai vyrukas ir padarė. Į akis krito neaukšta, tačiau ir nepernelyg smulki panelė. Ji buvo tiesiog nuostabi, tad anglas drąsiai nusekė jai iš paskos. Atrodė, kad ji eina su reikalais, tad trukdyti nesinorėjo, Bretas juk mandagus vyrukas. Ne, jis ketino palaukti, kol mergaičiukė atlaisvės, ir tada skubiai prie jos prisigretinti.
Tiesą sakant, situacija darėsi vis keblesnė, nes niekaip nepavyko suprasti, kur ji eina. Atsidūrė kažkokiame pastate, kurio paskirties vyrukas nežinojo. Natūralu, kad iškabos nepastebėjo: akių nė akimirkai nenuleido nuo žaviosios panelės, kuri būtinai sutiks praleisti vakarą su geidžiamiausiu Britanijos bomžu. Kol kas, tiesa, pasirodyti nenorėjo. Vylėsi, kad mergaičiukė pati atkreips dėmesį į netoliese stoviniuojantį žavų jaunuolį. Jį išgelbėjo ant sienų sukabinti senovinių teleskopų paveikslai. Kartais vis žvilgtelėdamas į panelę Bretas pamažu artėjo prie jos, tačiau visas dėmesys buvo sutelktas tik į teleskopus. Vis dar nekalbino - tikėjosi, kad gražuolė pati susipras prieiti prie žavaus jaunuolio ir susipažinti. Žvilgsniai į rudaplaukę smigo vis dažniau ir dažniau, tačiau kol kas Bretas laikėsi nežengęs ryžtingesnio žingsnio. Ne, šį kartą reikėjo, kad mergina susidomėtų pati - šito rudaplaukis simpatiškas vyrukas tikrai buvo vertas.
Tas simpatiškas vyrukas įsmeigė akis į tikrai neišvaizdų senovinį teleskopą ir nekantriai laukė, kada gi mergina pagaliau jį pastebės ir, žinoma, prieis pasilabinti. Juk kitaip negali būti, ar ne?
-
Noelė kol kas nenutuokė, kad kažkas nori su ja pabendrauti. Susidomėjusi apžiūrinėjo esamus eksponatus ir paveikslus. Atrodo tai buvo paroda, netruksianti ilgai. Tad Harper netyčiomis atiteko galimybė pasižiūrėti į unikalius daiktelius. Meteorų atskilimai, kraterių nuotraukos, astronominiai prietaisai. Astronomija niekada nebūtų pastovus susidomėjimo dalykas jai, tad mergina nelabai gilinosi į aprašymus. Ne, šis mokslas neatrodė nuobodžiu, tik kiek nesuprantamu jos galvelei.
Bevaikštinėjant karališkos observatorijos pagrindine sale, Angelica jautėsi stebima. Ne vaizdo kamerų ar apsauginių, o paprasto žmogaus. Nedrįso į jį pažvelgti, kadangi buvo 100% tikra, kad tą žmogų pažįsta. Jeigu tai būtų jos geras bičiulis, neabejotinai būtų priėjęs pats. Tikėdamasi, kad tas anoniminis stalkeris paliks ją ramybėje, Noelė elgėsi įprastai. Atsipalaidavusi apžiūrinėjo ekspoziciją ir apsimetė nepastebinti, kad žino sekėjo vietą.
Deja, pastaruoju metu kantrybe buvusi švilpė nepasižymėjo ir atsisuko į ją sekantį vyruką. Apsimetė apžiūrinėjanti eksponatus, tačiau tuo metu atidžiai išanalizavo nepažįstamąjį. Jo nepažinojo ir niekur nebuvo mačiusi. Cha, eilinis žiobaras, besitikintis susipažinti su burtininke. Žiobarai nieko nežino apie magijos pasaulį ir jei yra galimybė vieną nuo tų žinių apsaugoti, Noelė mielai tą padarytų. Be to, vyručio išvaizda visiškai nebuvo žavinga. Atrodė, kad šis nevalgė jau senokai.
Vargšelis visada užjautė benamius, kokiu ir atrodė ši liesa kaulų krūva. Jeigu jis paprašys iš jos pinigų? Tikėjosi, kad piniginės nebus netyčia palikusi namie. Būtų labai liūdna, jei prireikus ji negalėtų įrodyti niekam savo tapatybės. Juk tokie dokumentai irgi liko ten. Suprato tapusi per daug užmarši. Reikės užsirašyti į atminties lavinimo kursus pamąstė, nenutuokdama kas bus netolimoje ateityje. Juk dirba viename iš pavojingiausių departamentų. Tramdyti žvėris yra ne lengviau nei tramdyti žmones, besisvaidančius kerais.
Pagavusi dar vieną žvilgsnį savo pusėn, priėjo pirma. - Ilgą laiką mane stebite, ar mudu pažįstami? - paklausė mandagiai, jausdama tik užuojautą šiam žmogui. Kad tik žinotų, kaip pasigailės priėjusi pirma prie šio skurdaus žmogaus. Atidžiau pažvelgė į jį, jo akis ir veidą. Niekur nebuvo mačiusi šio žiobaro. Pradės juoktis, jei jis prisistatys esąs jos giminaitis, kadangi visus puikiai pažinojo.
-
Bretas niekada nepasižymėjo kantrybe. O ir kur pasižymėsi, kai taip nesiseka gyvenime? Viskas buvo blogai, gyvenimas buvo absoliutus nesusipratimas, nuo kurio labiausiai kentėjo ne kas kitas, o Brett O'Connor.
Vis dėlto dabar norėjosi sukaupti visą neegzistuojančią kantrybę ir sulaukti, kada graži mergina pirmoji atkreips dėmesį. Į tokį žavų vaikinuką kaip Bretas neįmanoma neatkreipti dėmesio, ar ne? Kurį laiką atrodė, kad gražuolė yra pakankamai kvaila, kad taip ir pasielgtų. Kantrybės likučiai jau buvo nusiteikę išnykti į nebūtį, o juos bet kurią akimirką buvo pasiruošęs pakeisti pyktis - geriausiai pažįstama emocija.
Laimei, jai nespėjus užkariauti sąmonės mergina pagaliau teikėsi pastebėti simpatiško jaunikaičio rodomą susidomėjimą. Na, pažįstami ar nepažįstami, koks skirtumas? Tai galima greitai pataisyti, ar ne? Tarsi svarbu, ar aš Bretas, ar Ričardas, ar Džiovanis susimąstė anglas, išgirdęs merginos žodžius. Ji toli gražu nebuvo pirmoji, kuriai kažkodėl buvo labai jau svarbu susipažinti. Na, bet jeigu daili mergina to nori, argi galima prieštarauti?
- Dar nepažįstami, bet aš Bretas, - savimi pasitikinčiu tonu pratarė vyrukas ir apdovanojo gražuolę savo "nuostabiąja" šypsena, kuri išgąsdinti galėtų vos ne kiekvieną praeivį. Vis dėlto ši mergina nebuvo eilinis praeivis. Ne, ji buvo gražuolė, kritusi geidžiamiausiam Britanijos bomžui į akį. Vadinasi, reikėjo užmegzti pažintį, kuri juos galbūt nuves kur nors kitur.
- Domiesi, hm... Teleskopais? - stengdamasis nutaisyti užtikrintą toną pasiteiravo vyrukas. Šiandienos žodžių atsargos jau baigė išsekti, tad reikėjo imtis veiksmų. Apsimestinai dvejodamas paėmė merginos ranką ir priglaudė prie lūpų. Jeigu žavi mergina prieina pirma, drovėtis nereikia, ar ne? Žengęs dar arčiau korpusu susilietė su ja. Antroji ranka buvo laisva, tad ilgiau nedvejojęs apkabino per liemenį.
- Aš galiu tau daug papasakoti apie teleskopus, - negarsiai pratarė jis ir paleidęs merginos ranką švelniai perbraukė per skruostą. Kol kas daugiau nieko iš gražuolės neprašė, tačiau neabejojo, kad jau žino, kuo pasibaigs šitas vakaras. Nebuvo ji super ypatinga, bet pakankamai graži, kad Bretas susidomėtų.
Kad gyvenimas pasidarytų bent kiek gražesnis, tik tiek ir tereikėjo.
-
Iš pirmo žvilgsnio jis jai visiškai nepatiko. O kaip gali patikti kam nors toks neišvaizdus vaikinas, kuris dvokia kelių mėnesių o gal kelių metų neplautų plaukų kvapeliu ir prakaitu? Pasigailėjo prisiartinusi prie šio žmogystos, jei dar jį galima vadinti žmogumi. Jis elgėsi per daug užtikrintai, kad būtų benamiu. Bet iš panešiotų rūbų ir nemalonaus kvapo lengva buvo pasidaryt išvadą, kad jis yra arti tos ribos. Tiems, kas vaidina besirūpinančiais tokių žmonių gerove iš tiesų patys tie žmonės nei lašelio nerūpėjo. Populiarumas, dar didesnis kiekis pinigų, melaginga reputacija. Pasaulį valdė pavydas ir pinigai, o kentėjo dėl šito tie, kas neturi įtakos niekur.
- Malonu, Bretai, - pažintis tikrai buvo ne iš maloniausių, tačiau mokyta buvo bet kam rodyti pagarbą, vos spėjo ištarti žodžius, kai iš jo lūpų pasipylė kiti. Panašu, kad jis labai kalbus žmogus arba šiandien jam gera nuotaika. Gaila būtų sugadinti pastarąją. Praleidusi jo klausimą pabandė išsivaduoti iš šios situacijos. Apsižvalgė ar galėtų apsimesti netikėtai turinti reikalų, tačiau išėjimas jau buvo per toli, kaip ir kiti lankytojai.
- Noelė, - trumpai prisistatė. Jam nebūtina žinoti jos pilno vardo. Tai ne tas žmogus, su kuriuo ji galėtų pasidalinti tokiais privačiais duomenimis. Tuo lab, buvo šimtą penkiasdešimt procentų tikra, kad gyvenime daugiau nebepamatys šio Breto ir taškas.
Stengėsi atsipalaiduoti, tačiau nosį rėžiantis kvapas to neleido padaryti. Pabėgti irgi būtų negražu, kadangi priėjo pirma. Įklimpo į situaciją, bjauresnę nei smėlis, kuriame galima paskęsti. Ištrūkti neturėjo kaip. Bent žiobarišką telefoną būtų pasigriebusi. Galėtų tuo atveju apsimesti kažkur itin skubanti.
Deja, šiandien su savimi nepasiėmė nei lazdelės, nei telefono. Tiesiog užsidėjusi viršutinius rūbus išėjo kur akys mato.
Apkabinimas per liemenį buvo per daug ir Harper pamėgino išsilaisvinti. - Prašyčiau mane paleisti. Nesu jūsų mergina, kad taip mane liestumėte, ponaiti Bretai. - Pasistengė būti kuo mandagesnė, tačiau pasąmonė reikalavo užleisti kokius užmaršinimo kerus ant šito letifoldo žmogaus pavidale. Velnias! Ar pats Perkūnas ją prakeikė šiandienai tam, kad ji pradėtų nekęsti tokių kaip šis vaikinas? Kad paliktų lazdelę namuose ir negalėtų šio kvailio Romeo užmaršinti ir nueiti savais reikalais? Į šiuos retorinius klausimus atsakymo nebuvo. Gaila.
-
Noelė? įvertino vardą Bretas. Ką gi, vardas kaip vardas, tarsi jam tai bent kiek rūpėtų. Būtent panelė išreiškė norą susipažinti, jis pats to net neklausė. Bet jeigu jau prisistatė, pažintį nori tęsti, ar ne? Vyrukas nužvelgė rudaplaukę nuo galvos iki kojų. Mergaitė pakankamai daili, kad sukeltų susidomėjimą, ir pakankamai ryškiai žemesnė, kad šalia simpatiško ir tvirto jaunuolio jaustųsi saugi. Kol kas viskas sekėsi tiesiog puikiai.
Tiesa, tai, kad ji nieko neatsakė, kiek trikdė. Bretas nebuvo plepus, tad galiausiai nutarė, kad tyli mergina nebuvo didelė problema: jai pradėjus pliurpti jis nerastų kur dėtis. Šiokiam tokiam artumui ji visai neprieštaravo - tuo anglas buvo visiškai tikras. O kaip ji gali prieštarauti, jeigu pati priėjo, išreiškė norą susipažinti ir tęsti pažintį? Žinoma, Noelė buvo kukli - kaip kitaip galima apibūdinti jos pareiškimą esą ji nėra jo mergina? Kuklios panelės Bretui tiko ir patiko. Tikrai geriau nei įžūlios ponios, manančios, kad yra geresnės nei bet kuris vaikinas, kad ir koks šaunus ir dailus jis būtų.
- Tą galima pakeisti, ar ne? - maloniai pratarė vyrukas ir perbraukė ranka merginai per plaukus. Šiek tiek atlaisvino glėbį, tačiau vis dar nepaleido Noelės. Labai norėdama galėtų pabėgti, bet kol kas neatrodė, kad toks troškimas gražuolę kankintų. O ir ko jai sprukti, kai susidūrė su itin žaviu ir simpatišku jaunuoliu?
Labai norėjosi apdovanoti Noelę bučiniu, bet jos kuklumas trukdė tai padaryti. Na nieko, laiko jiedu turi, juk visa naktis prieš akis, ar ne? Nieko nesakydamas vyrukas pasivedė gražuolę kiek toliau nuo žmonių akių. Sustojęs prie pat sienos pagaliau ją paleido, bet priglaudė rankas prie marmuro taip uždarydamas merginą į savotišką kalėjimą. Ilgokai alkanu žvilgsniu nužiūrinėjo dailiai sudėtą kūną ir galiausiai nusišypsojo. Akimis bėgiojo po Noelės veidą. Žengęs žingsnį panaikino juos skyrusį tarpą, tad dabar mergina buvo praktiškai prispausta prie sienos. Tiesa, Bretas stengėsi būti kuo švelnesnis: su kukliomis mergaitėmis kitaip elgtis nepridera, ar ne?
- Taigi ar būsi mano mergina? - galiausiai pertraukė tylą vyrukas ir toliau neatitraukdamas akių nuo Noelės.
-
Ministerijos darbuotoja suprato, kad geriau būtų šią gražią žiemos dieną praleidusi namuose. Žiūrėtų kokį nors žiobarišką filmą, valgytų karamelės ir sviesto skonio sprogdintus kukurūzus, žiobarų vadinamus popkornais.
Kartais taip nemėgstama tinginystė yra puikus būdas išvengti papildomų problemų. Ypač kai pečius slegia nemažas kiekis kitų problemų. Motina, net nepasitarusi su vienintele dukra ėmė ir pardavė Godriko Dauboje šimtmetį stovėjusius Harperių namus. Nežinia kas ten gyveno prieš tai kai Noelės tėvas įsigijo namą, tačiau magijos ten buvo kiekviename kampelyje - paveikslai, senovinės amforos, pergamentai. Tiek istorijos, savita aplinka. Tačiau tai prakeiktai drakonologei tik du dalykai galvoje - drakonai ir kelionės. Kadangi Catherine rėmėjų neturėjo, o savus pinigus jau spėjo išleisti, jai liko tik vienas žingsnis. Noelė visiškai nepritarė, tačiau jokios juridinės jėgos neturėjo tą pakeisti. Namas buvo parduotas, o Harper nebeturėjo namų. Butas Londone? Cha, tai ne namai, o stogas virš galvos, primenantis kalėjimą, ligoninę arba baltut baltutėlį pragarą.
Noelė svajojo, kad šis „geidžiamiausias Britanijos bomžas“ atsikabintų nuo jos ir eitų pasilabinti su kokia nors... savo lygio gražuole. Mintys galvoje keitėsi milisekundės greičiu, reikėjo greitai sugalvoti kaip nuo jo atsikabinti. Aiktelėjo kai jis palietė jos plaukus. Pajutusi atlaisvėjusią vaikino ranką norėjo sprukti. Deja, likimas buvo nusprendęs kitaip. Pasijuto tempiama ne savo noru kažkur, tačiau vaikino gniaužtai buvo per stiprūs. Ir iš kur tokie perkarėliai gauna jėgos, ką?
Atrodė, kad rudaplaukis norėjo ją pabučiuoti, tačiau mergina staigiai pasuko galvą į šoną. Kaip jis drįsta taip akivaizdžiai prie jos kabinėtis?! Ji ne vienos nakties nuotykis. Pastarasis Breto pasiūlymas buvo lygus fejerverko įmetimui į karštą lavą. Noelė (perkeltine prasme, žinoma) sprogo. Šitokie žodžiai peržengė visas mandagumo ribas. Kur matyta, kad ką tik susitikę žmonės iškart taptų pora? Juk ji težino jo vardą ir kaip jis atrodo.
Jėgos atstumti aukštaūgį atsirado iš „niekur“, gal tai buvo adrenalinas, o gal magija. Harper stumtelėjo tą idiotą nuo savęs ir iš visų jėgų rėžė jam į nosį. Pasigirdo trakštelėjimas. Ranką labai skaudėjo, bet dvidešimt keturių metų mergina to neparodė. Savo garbe apginti buvo svarbiau nei mąstyti apie kažkokį kvailą rankos skausmą, kuris praeis netrukus.
-
Bretui teko susidurti su įvairiomis panelėmis. Kai kurios skubėdavo nusitempti dailų jaunuolį į lovą. Kai kurioms norėdavosi pusę nakties praplepėti, o imtis veiksmų sutikdavo tik po to. Kai kurios būdavo itin kuklios. Viena kita netgi išdrįsdavo žaviausią Sautendo jaunikį atstumti. Kitaip sakant, Brett O'Connor šitoje srityje buvo pakankamai patyręs, kad Noelės kuklumas pernelyg nestebintų ir negąsdintų. Pabučiuoti ją dar suspės. Jeigu dabar nenori, gerai - galima ir palaukti.
Nagi, nereikia taip kuklintis galvojo Bretas, kai atrodė, kad mergina nenori nieko. Nuotaika pamažu pradėjo bjurti, tačiau vyrukas vis dar tikėjo, kad turės gerą naktį. Negi be reikalo keliavo šitai rudaplaukei iš paskos? Žinoma, kad ne! Ji pirma priėjo, norėjo susipažinti. Tai tikrai turėjo reikšti, kad ji juto visiškai natūralų susidomėjimą itin žaviai atrodančiu jaunuoliu.
Deja, netrukus sekę įvykiai teigė visai ką kita. Bretas nespėjo susigaudyti, kas vyksta, kai staiga siaubingai suskaudo nosį. Jis žengė atatupstas ir nuostabos kupinu žvilgsniu įsistebeilijo į Noelę. Už ką? Juk aš tik...
- Nereikia manęs bijoti, - maloniu balsu pratarė vyrukas ir vėl žengė arčiau merginos. Tikrai neketino taip greitai pasiduoti. Ne, ji buvo pernelyg gardus kąsnelis. Paėmė jai už rankos ir švelniai pabučiavo. Pajuto, kad iš užgautos nosies pradėjo tekėti kraujas, bet to nepaisė. Tikrai neketino tokiai smulkmenai sutrukdyti numatytos nuostabios nakties. Dar kartą apkabino rudaplaukę ir pažvelgė jai į akis. Nenorėjo tikėti, kad ji tiesiog atstūmė. Ne, taip paprasčiausiai negali būti. Na, kukli mergaitė, argi tai didelė problema? Bretas žino, kaip prie tokių prieiti. Žinoma, daug paprasčiau, kai mergina nesipriešina, tačiau dabar tai nerūpėjo. Šis egzempliorius vyruką pernelyg sudomino.
- Ką norėtum šį vakarą nuveikti? - pasiteiravo Bretas vis dar laikydamas Noelės ranką. Nė neketino jos paleisti. Mergina buvo graži, vakaras vėsus. Viskas kaip ir aišku, ar ne? Rudaplaukis buvo visiškai tikras, kad žino, kaip praleis šią naktį. Tereikėjo išsiaiškinti, kur ją praleis. Tiesa, kol kas atrodė, kad jo kompanionė nėra nusiteikusi taip paprastai pasiduoti.
- Aš myliu tave, - užtikrintu tonu pratarė Bretas. Prieš tai Noelė nesutiko tapti jo mergina. Argi gali prieštarauti dabar? Žinoma, ne! Dėl šito anglas buvo daugiau nei tikras. Taigi dar kartą nusišypsojo ir laukė, kada mergina žengs bent kiek ryžtingesnį žingsnį.
-
Kaip šis jaunas visiškai nežavus vaikinas dar nesuprato, kad nedomina žaviosios merginos, kuri laukė princo ant balto žirgo, o ne skudurynų karaliaus? Sudėtingi tie vyrai šiais laikais. Kai grobį pasičiupt tai tikri vyrai, o kai grobis išsivaduoja iš letenų, verkia kaip maži berniukai.
Breto artumas Noelę gąsdino. Ji nuo mažens bijojo mažų erdvių. Ne, ne, ne! Nedrįsk prie manęs artintis mintyse jau kūrėsi tikras panikos gaisras. Turėjo šiandien likti namuose, išsivirti svarainių arbatos ir išgerti ją žiūrint žiobarišką televizorių. Tebūnie prakeiktas noras būti produktyviu žmogumi.
Mergina jau nebegirdėjo ką tokio sako jai rudaplaukis vyriokas. Kūnas pradėjo drebėti it lėlė kūdikio rankose, merginai trūko oro ir svaigo galva. Veidas kaip mat išraudo nuo padažnėjusio širdies plakimo ir jausdama dažnai besiplakančią širdį drąsioji Harper išsigando... mirties. Ji visada bijojo mirti, po tėvo netekties baimė tik sustiprėjo. Skruostais pradėjo tekėti ašaros. Kūnas suglebo ir krito tiesiai į to, kurio taip nesinorėjo liesti, rankas.
-
Kuklios mergaitės šiam žaviam jaunikaičiui patiko. Prie jų, žinoma, prieiti sunkiau, bet paprastai tai tikrai būdavo verta pastangų. O kai kukli mergina dar ir daili, viskas iš viso nuostabu.
Būtent taip dabar ir buvo. Panelė, kuri šį kartą pateko į geidžiamiausio Britanijos bomžo akiratį, buvo daugiau nei verta dėmesio. Ji buvo tiesiog nuostabi. Nelabai padori vyruko vaizduotė piešė vaizdus, ką jiedu veiks po valandos ar daugiausiai dviejų. Jis buvo visiškai įsitikinęs, kad Noelė juo domisi. Šiaip ar taip, priėjo pirma. Ko daugiau reikia, kad rudaplaukis pajustų tą pasitikėjimą savimi, kuris padeda užkariauti bet kurios gražuolės širdį?
Su "žaviąja" šypsena lūpose Bretas atidžiai stebėjo jauną ir dailią panelę. Atrodė, kad ji staiga nusiminė ar ko išsigando. Ar turėčiau elgtis ryžtingiau? paklausė savęs anglas, nutaręs, kad liūdesį iššaukė kiek neužtikrinti jo veiksmai. Bet juk jis pasiūlė tapti pora! Prisipažino meilėje! Negi reikia veikti dar greičiau? Tai šiek tiek stebino, mat panelė atrodė tikrai kukli. Vis dėlto argi jis gali prieštarauti gražuolės norams?
Noelė netruko nustebinti dar labiau - krito tiesiai jam į rankas! Nutaręs, kad tai tėra įdomus būdas paskatinti veiksmus, Bretas nusišypsojo. Atsargiai laikė merginą glėbyje ir atidžiai ją stebėjo. Viskas atrodė taip tikroviška, kad teko tiesiog nusistebėti nuostabiais rudaplaukės aktoriniais sugebėjimais. Neketinęs suartėti čia, šioje teleskopais apstatytoje patalpoje, Bretas pajuto, kad šiek tiek trūksta ryžto. Vis dėlto dailus veidelis ir dar dailesnė figūra vertė paskubėti. Apsižvalgęs, ar pernelyg nekrenta į akis, vyrukas atsargiai paguldė Noelę ant grindų ir netruko atsigulti šalia. Beveik prispaudęs merginą prie sienos apkabino ją abiem rankomis ir vėl pažvelgė į veidą - gal ji pagaliau nustojo vaidinti ir bus galima nuveikti ką įdomesnio? Nutaręs ilgiau nelaukti, prisitraukę gražuolę arčiau savęs ir godžiai pabučiavo. Ranka švelniai braukė per nugarą, tačiau dar ryžtingesnio žingsnio Bretas kol kas nežengė - su kukliomis mergaitėmis taip elgtis nedera.
-
Buvo liepos vidurys. Karšta. Maždaug dvylikta valanda dienos. Erka vėl išsmuko iš vaikų namų nepastebėta. Ji žinojo, kad kokias tris penkias valandas niekas nepastebės, kad jos nėra. Tad ji atėjo į karališkąją Grinvičo observatoriją. Jai Astronomija patiko, bet trečiame kurse nesilankė nė vienoje Astronomijos pamokoje. Tiksliai net nežinojo kodėl. Pirmiausia ji nenorėjo sutikti Elliw. Juk jai turi tiek teleskopų eina į Astronomiją, ar ne? Mintyse savęs paklausė klastūnyno atstovė, bet klausimas tikriausiai buvo skirtas Elliw. Bet net jei Elliw stovėtų prieš Erka ji nieko nesakytų. O kam jai ką nors sakyti jei iškart pamiršta? Įdomu, o dar nepamiršo, kad gyvena? Pagalvojo violetinplaukė ir mintyse nusijuokė. Greitai klastuolė priėjo biblioteką. Tada nežiūrėdama pasiėmė kažkokią knygą ir atsisėdusi ant kėdės pradėjo skaityti. Būsimai ketvirtakursei buvo tikrai įdomu.
-
Birželis buvo sunkus. Liepa irgi. Bet visi tie nutikimai kurie dėjosi vasaros metu pabudino Aurį iš sustingimo, kuriame gyveno pusę birželio mėnesio. Su Grėhemu tuo mulkiu susitvarkė be jokių ceremonijų. Tas prakeiktasis privertė Aurį nusigauti į bjaurų kanalizacijos tunelį, slėptis. Bet Dabar Grėhemas guli ligoninėje ir galimai užtruks ten ilgam. Bet ir be to žmogėno buvo kitų, su kuriais reikėjo susidoroti. Ir Auris nebeketino laukti dar metų. Visus praeitus metus tylomis mokė mokinius ir tikėjosi, kad bus paliktas ramybėje, bet pasirodė, kad to nebus.
Bet šiandien jam reikėjo ramybės ir tylos. Todėl vaikinas atsirado observatorijos bibliotekoje. Norėjo ramiai paskaityti. Niekada nesidomėjo žvaigždėmis, bet ši vieta vis tiek patiko, nes buvo jauki ir tyli. Ir atsinešė jis savo knygą. Auriui reikėjo tik vietos, kurioje galėtų skaityti. Šiuo metu turėjo vienos juodosios magės, gyvenusios septynioliktame amžiuje užrašus. Tai buvo viena iš jo kolekcinių knygų. Viena iš tų, kurias labai brangino. Kad niekam nekristų į akį dar namuose užkerėjo ją ir pavadinimas skelbė, kad tai yra žvaigždynų enciklopedija. Taigi galėjo sau ramiai skaityti. O ieškojo tam tikros informacijos apie prakeikimus.
Knyga gulėjo jo kuprinėje, kai vaikinas įžengė į biblioteka. Ir iškart pastebėjo Erką, sėdinčią ir skaitančią. Šitai buvo netikėta. Kad ji skaito, labai nepanašu į jam pažįstamą Erką. Nors tiesa reikėjo prisiminti, kad ji jau pavasarį pateikė jam nemažai staigmenų. Senkleris neketino su ja kalbėtis. Norėjo tiesiog skaityti. Taigi praeidamas pro ją tik šyptelėjo ir pamojavo pasisveikindamas. Tada nudrožė tolyn. Susirado patogią sofą ir įsitaisęs išsitraukė savo knygą.
-
Erka skaitė. Jai buvo tikrai įdomu. Bet šiek tiek atsitraukusi nuo knygos ji pamatė praeinantį Aurį. Erka tik nusišypsojo. O paskui toliau skaitė. Deja, bet toliau to daryti nebegalėjo - trisdešimt pirmame puslapyje nesibaigus žodžiui viskas tiesiog dingo. Tai iškart sugadino nuotaiką, nes knyga buvo tikrai įdomi ir Erka labai norėjo ją pabaigti. Ar bent jau pratęsti. Susitaikiusi su lemtimi klastūnyno atstovė patraukė prie Aurio.
- Ką sakitai? Aš po trisdešimt pirmo puslapio skaityti nebegaliu, - tarė violetinplaukė ir parodė knygą. Kitos imti neketino. Jai ir taip užteko ir šios staigmenos. Gal kitoje knygoje bus karpų miltelių prikišta. Kas ten žino. Tai ją visiškai atbaidė nuo noro skaityti kokią nors kitą knygą.
- Gal nori nueiti į planetariumą? - paklausė violetinplaukė, nes nežinojo ką dar galėtų veikti, o su Auriu būtų buvę daug smagiau.
- Kaip laikosi gyvūnai? Ačiū, kad juos prižiūri. - dar tarė violetinplaukė, mat jautėsi jam už tai tikrai labai dėkinga.
-
Auris ramiai sėdėjo ir skaitė. Jau net pamiršo, kad Erka kažkur netoli. Bet jai priėjus pakėlė akis nuo savo knygos.
- Keista, gal kur nors yra antra tavo knygos dalis. - Pasakė. Norėjosi jos nusikratyti, šiuo metu norėjo vienatvės. Bet nuvyti Erkos šalin kažkaip negalėjo.
- Gerai, galim nueiti. - Pasakė ir atsargiai užvertė seną savo knygą ir įdėjo į kuprinę. Tada atsikėlė ir užsidėjo ją ant pečių.
- Viskas gerai. - Nusišypsojo vaikinas. - Man atrodo, mano katė perima šiek tiek ramybės iš tavo katino. Drakonei irgi viskas gerai. Feniksas ir pitonas irgi manau gerai laikosi. - Feniksas Auriui patiko. Tomis dienomis, kai sėdėjo namie tas paukštis kažkaip teikė džiaugsmo. Dėl drakonės teko šnektelėti su kentaurais, kol kas ten miške buvo ramybė. Nors tiesa jis senokai ten ir buvo. Reikės nuvykti ir pažiūrėti. Pamanė Auris.
- Na, eime. Kaip tavo atostogos? Ar tavęs nepasiges vaikų namuose?
-
Erka apsidžiaugė kai Auris sutiko kartu nueiti į planetariumą.
- Puiku. Ačiū, - tarė violetinplaukė kai Auris papasakojo kaip laikosi jos augintiniai. Tada jie pradėjo eiti.
- Ai. Nieko nenutiko per vasarą. O dar bent kelias valandas tikrai nepasiges. Na, o po to jau teks grįžti nepastebėtai. Dažniausias nepasigenda tris penkias valandas. Kai išeinam niekada nepastebi. Pastebi tik kai grįžtam, - papasakojo violetinplaukė.
Ji vėl pagalvojo apie vaikų namus. Buvo gera, bent trumpam iš ten pabėgti. Aišku neilgai, nes tikrai galėtų jos pasigesti. Vienintelis blogas dalykas šioje akimirkoje buvo tai, kad ji baigsis ir vėl teks grįžti į tą pragarą. Tai jos nė kiek nedžiugino. Mintys apie tai ją liūdino. Ji pabandė mintis nukreipti kažkur kitur, bet jai visiškai nesisekė.
-
Jie abu išėjo iš bibliotekos. Nors Auriui vis atrodė, kad jo patogioji vieta jį šaukia atgal. Kviečia sugrįžti ir tęsti pradėtą skaityti knygą, vaikinas ėjo tolyn.
- Tai niekas nežino, kad tu kažkur viena klaidžioji? - Prabilo raudonplaukis. Tai buvo negerai. O jeigu kas nors Erkai nutiktų? Kas tada? Kas praneštų į tą įstaigą? Kokia ji vieniša turėtų būti. Pamanė Auris.
Pagaliau jie pasiekė planetariumą.
- Tau patinka astronomija? - Paklausė jis. - Ar dažnai čia ateini? - Dar pridūrė.
Nors diena buvo karšta, čia buvo ganėtinai vėsu. Ramu, Auriui čia buvo jauku. Visai nesinorėjo vėliau drožti į tvankų lauką.
- Ar tu mėgsti ledus? - Staiga paklausė. Pagalvojo, kad gal vėliau galėtų nusivesti ją į kokią netolimą ledainę. Paskui dar pagalvojo apie tai ar jai nieko netrūksta. Mokslo metai pamažu juk artėjo. Ir jai vėl reikės apsipirkti.
-
Jie ėjo tolyn. Violetinplaukės dabar biblioteka visai nebetraukė. Ji norėjo tik nueiti į planetariumą. Kurio link dabar ir ėjo. Tai kolkas buvo jos vienintelis tikslas.
- Na... Taip. Niekas nežino, - į jo klausimą atsakė violetinplaukė. Niekas iš tiesų nežinojo, kad ji išėjo. Bet Erkai šiuo metu tai nė kiek nerūpėjo.
Galiausiai jie pasiekė planetariumą. Čia buvo gera. Klastuolei čia labai patiko. Ir ji nė už ką neketino leisti kam nors to sugadinti. Niekam. Niekada. Pagalvojo violetinplaukė ir dar kartą apsidairė planetariume. Čia buvo milijoną kartų geriau nei bibliotekoje. Čia buvo vėsu. Ir tuo Erka džiaugėsi, nes nekentė karščio. Jos dabar karštas laukas nė kiek neviliojo. Man reikėtų ledo. Pagalvojo ir išgirdo Aurio klausimą. Ledo, o ne ledų. Vėl pagalvojo. Erka nemėgo ledų. O tada prisiminė, kad neatsakė į ankstesnį klausimą.
- Astronomiją mėgstu, bet čia ateinu retai. Ne itin dažnai pavyksta išsmukti iš vaikų. O ledų visai nemėgstu, - tarė ir tada prisiminė kokia šiandien diena.
- Ar šiandien rugpjūčio antroji? Taip. O ne. Vaikų namų direktorės gimtadienis. Atsiprašau, bet mums būtina ją pasveikinti. Iki, - susijaudinimo kupino balsu pasakė violetinplaukė ir išlėkė iš observatorijos.
-
Sakura ir Brendanas ėjo gatve dairydamiesi kokio nors baro ar kavinukės. Kalbėjosi. Matyt, vyrukas pastebėjo, jog pašnekėjusi telefonu mergina nuliūdo.
- Ne, viskas gerai, - pamelavo ji jam ir nusišypsojo.
Šią akimirką norėjosi tiesiog pamiršti Džordžą. Nors ne. Norėjosi jį išduoti. Tai būtų kerštas už jo elgesį su baltapūke. Bet viduje dvidešimtmetė jautė ir pasipriešinimą. Juk jie - pora. Tai būtų labai nesąžininga. Sakura pasielgtų blogai, ar ne? Bendravimas nėra išdavystė, ramino ji save mintyse.
Eidama ji su Brendanu kalbėjosi apie spektaklį, kurį jis matė teatre ir sužinojo vienas kito vardą. Tačiau Sakurai buvo smalsu, kuo gražuolis užsiima.
- Tu jau žinai, kad aš pardavinėju gėles, - pasakė mergina. - Kuo gi pats užsiimi šiame gyvenime? - pasidomėjo.
O tada ji atkreipė dėmesį į pastatą, pro kurį jie šiuo metu ėjo.
- Brendanai! - sušuko Sakura. - Ar esi ten buvęs? Kaip turėtų būt gražu žvelgti į miestą! O dar pilnatis, - jos akys nukrypo į šviečiantį Mėnulį.
-
Na, jei viskas gerai, tai ir gerai. Brendanas neketino kištis ne į savo reikalus. Tai ne tik nemandagu, bet ir apsunkintų paties gyvenimą. Taigi tik linktelėjo.
Pokalbis ėjosi lengvai, tad vyrukas buvo patenkintas šia situacija. Kartais vis pagalvodavo apie brolį ir tai, kaip šioje vietoje elgtųsi jis. Bet, žinoma, neketino sekti nekokiu pavyzdžiu. Tiesiog paplepės, išgers alaus ir kokteilį, ir tiek. Nieko blogo vyriausia O'Connor šeimos atžala neketino daryti.
- Tikrai įdomu, kuo aš užsiimu? - išsišiepęs pasitikslino rudaplaukis ir apsimestinai susimąstė. Atrodė, kad visas šis bendravimas yra tarsi žaidimas, tad dabar stengėsi įsilieti į vaidmenį. - Dėstau Hogvartse, - galų gale pasakė, tačiau daugiau neaiškino. Mergina mokyklą turėjo baigti prieš keletą metų, tad turbūt nebesitiki pažinoti dabartinių profesorių. Kaip ir jis natūraliai nepažino jos.
Netrukus Sakura susidomėjo kažkokiu pastatu, kuris, deja, nebuvo baras. Brendanas pažvelgė į jos rodomą statinį ir gūžtelėjo pečiais.
- Kažkokia observatorija, - abejingai ištarė, tačiau mergina aiškiai norėjo čia užeiti, tad neprieštaravo. - Tik kaži ar tokiu metu dirba.
Prie įėjimo sužinojo, kad kaip tik šiuo metu galimi stebėjimai pro kelis teleskopus, o ant stogo yra aikštelė, nuo kurios galima tiesiog stebėti žvaigždes. Kiek jų Londone tesimato, žinoma.
- Kur nori eiti pirmiausia? - paklausė Brendanas stebėdamas Sakurą.
-
- Žinoma, kad įdomu, - nusišypsojo Sakura. O tada jis pasakė. Pasakė, kur dirba. - Ką? - nusijuokė ji. - Rimtai? Tikrai dėstai Hogvartse? Ir kokią pamoką, jei galima žinoti?
Jis pažįsta Juzefą. Jis pažįsta Aurį. Merline. Jis. Pažįsta. Aurį. Baltapūkė tikrai nepasakos apie savo ryšius su pora profesorių iš mokyklos. Be to, nei su Juzefu, nei su Auriu ji šiuo metu nebendravo.
Beliko tik džiaugtis, kad šis profesorius nedirbo ten tuomet, kai Sakura mokėsi. Bet ar jis nemokė Nelannos, štai čia buvo klausimas. Kai kurie profesoriai mokykloje dažnai keisdavosi. O merginos nebuvo didelės apkalbinėtojos.
Regis, gražuolis ne itin susižavėjo observatorija, tačiau ir neatsisakė į ją nueiti. Jiedu priėjo prie įėjimo ir sužinojo, ką šiuo metu galėtų ten nuveikti, nes vis tik observatorija dirbo.
- Na, būtų šaunu pakilti ant to stogo į aikštelę, - pripažino. - Žinoma, jeigu tu nieko prieš. Jei nori, galime iš karto eiti pasisėdėti. Aišku, viskas priklauso ir nuo to, ar nebijai aukščio, - nusišypsojo.
-
Merginos susidomėjimas jo veikla kiek nustebino. Jeigu nebūtų iš karto pamatęs, ką ji veikia, tikrai nesidomėtų. Ypač nesigilintų į smulkmenas, ką Sakura ir pradėjo daryti. Vis dėlto plepėti Brendanas tikrai neatsisakys, taigi nusišypsojo ir atsakė:
- Nuodus ir vaistus. Bet dar tik pradėjau, tai nelabai ką galiu papasakoti. Visai įdomu pabendrauti su mokiniais.
Kad dirbti tingisi, nutarė nutylėti. Gal ji galvoja, kad jis kažkoks labai pareigingas profesorius, tad nenorėjo griauti šio įvaizdžio.
- Na, o kaip tau sekėsi nuodai ir vaistai? - draugiškai paklausė. Gal darbas ir nėra labai įdomi tema, bet visai smalsu, ką jaunimėlis virdavo po pamokų. Nors Sakura neatrodė esanti daug jaunesnė.
Kadangi observatorijoje niekada nesilankė, o ir pro teleskopą žiūrėjo tik per pamokas, mielai būtų pasiklausęs profesionalų. Vis dėlto Sakura norėjo iš karto keliauti viršun, tad nesiraukė, tik patraukė merginą per dantį:
- Romantikė, ką?
Vis dėlto patraukė laiptų link ir pasiūlęs Sakurai įsikibti į jo ranką pradėjo lipti viršun.
-
- O, nuodai ir vaistai.
Sakura susimąstė. Prisiminė Hogvartsą. Ir dvi savo mylimiausias pamokas. Herbologiją bei nuodus ir vaistus. Ji nusijuokė. Jai patiko gaminti eliksyrus. Mintimis nuklydo į mokyklą. Juk tai buvo visai neseniai. Kaži, kiek Brendanui metų?
- Puikiai, - šypsodamasi atsakė Sakura. - Nuodai ir vaistai buvo mylimiausia mano pamoka po herbologijos, - pasakė ji.
Vos neprasižiojo sakyti, jog jai nesisekė apsigynimas nuo juodosios magijos ir tranfigūracija, tačiau susilaikė. Juk ne apie mokslus, ne apie Hogvartsą jie kalbės, ar ne? Tad tikrai neketino pradėti šnekos, pavyzdžiui, apie koledžus.
Netrukus mergina nusijuokė savo lakštingalos juoku.
- Žinai, nepasakyčiau, - turėjo omeny romantiką. - Mėgstu gerėtis vaizdu. Šiaip man patinka gamta, tačiau norėtųsi pasigrožėti ir naktiniu miestu. Stengiuosi iš gyvenimo paimti visus malonumus, - saldžiai pasakė.
Tiksliau stengiausi anksčiau. Stengiausi ir persistengiau, o dabar turiu galvoti apie Džordžą ir kaip būti gera mergina jam. Ji įsikibo Brendanui į ranką, o tada per kūną perėjo šiurpuliukai. Ar tai - jau išdavystė?
Ir štai, jie jau ant stogo. Sakura manė, kad jai kvapą užgniauš, kad ji iš karto aiktelės iš nuostabos dėl atsivėrusios miesto panoramos. Tačiau norint ja pilnai pasigerėti reikėjo nueiti iki atitvarų, o visa, ką dabar baltapūkė pamatė, buvo besibučiuojant porelė, sėdinti ant suoliuko.
- Štai jie galbūt ir mėgsta romantiką, - šyptelėjo dvidešimtmetė ir žingsniavo atitvarų link.
-
Reakcija į dėstomą dalyką kiek nustebino. Tai buvo visiems mokiniams privaloma pamoka, o ne kokia nors nesąmonė kurią galima pasirinkti. Vis dėlto Brendanas neklausė tos reakcijos priežasties, o netrukus Sakura viską paaiškino pati. Išgirdęs, kad mergina mėgo šią pamoką, išsišiepė. Jeigu jau visai neras kalbos (nors kad taip nutiks, labai abejojo), galės šnektelėti apie įdomiausius eliksyrus. Bet dabar apie tai nieko nesakė, tik linktelėjo.
- Mmm, visus malonumus, - gana dviprasmiškai ištarė Brendanas, nors ir pats nebuvo tikras, ką tuo nori pasakyti. - Norėtum paspoksoti į miestą? O gal geriau pažiūrėti į žvaigždes?
Vaikystėje teko gulėti paplūdimyje prie Sautendo, tad to grožio tikrai buvo matęs. Londonas turbūt tokių vaizdų neparūpins, bet vis tiek turėtų būti smagu.
Netrukus Brendanas gavo visai neįprastai sau sutrikti. Ir pats buvo pastebėjęs besibučiuojančią porelę, bet tikėjosi, kad Sakura jos nepastebės. Ar bent jau neatkreips dėmesio. O dabar teko klausti savęs, ar ji tikisi, kad vyrukas imsis tokios pat iniciatyvos.
- Akivaizdu, - kol kas tepratarė žingsniuodamas paskui šviesiaplaukę. Tikrai nežinojo, kur čia viskas nueis, bet mergina sutiko su juo praleisti vakarą, ar ne? Ir pati pasiūlė tokią romantišką vietą, net jeigu ir nepripažįsta ją mėgstanti. Taigi atsekęs Sakurą prie atitvarų atsistojo šalia ir įsispoksojo į naktinį Londoną. Kiek neryžtingai ir būdamas pasiruošęs atsitraukti švelniai apkabino ją per liemenį.
-
Sakurai perėjo šiurpuliukai per kūną, kai Brendanas dviprasmiškai išsireiškė apie malonumus. Žinoma, juk tai ji pati pirma pradėjo. Žinojo, kad turėtų save sustabdyti. Atsiprašyti šio vyruko ir grįžti namo pas Džordžą. Bet taip pat ji žinojo, kad to nedarys. Taip ir turėkis, Džordžai Makenzi, mintyse tarė Sakura. Kai tu šitaip su manimi, tai negalvok, jog ir aš būsiu gerutė.
- Galbūt pasirinksiu paspoksoti į miestą, - nusišypsodama pasakė.
Paspoksoti į miestą ir pajusti ką. Dvasinę degradaciją? Galvoti apie tai, kokia anksčiau man buvo svarbi gamta, o kaip dabar?..
Tačiau Brendanas neleido galvoti apie dvasinę degradaciją. Nes jis apkabino baltapūkę per liemenį, o šito ji nesitikėjo. Viduje sutriko, tačiau to neparodė. Ne, ji tikrai nenorėjo, kad jie išėję iš čia pėdintų į kokį nors užkampį, atliktų visus reikalus ir išsiskirstytų. Buvo sudėtinga surpasti, kokie yra šio vyro siekiai.
Ji žinojo, kad dabar draugiškumo ribos tikrai yra peržengtos. Ir taip, tai jau buvo išdavystė. Bent Sakuros akimis. Ėmė graužti sąžinė. Kaip Džordžas? Juk jis namie. Laukia jos.
Sakura dažnai galvodavo, kad tai ji bloga mergina. Kad turi labiau pasistengti, labiau pasitempti dėl santykių. Ji dėl visko kaltindavo save ir teisindavo Džordžą, kai jis ją mušdavo. Neįtikėtina, ar ne? Bet ji tikrai jautėsi kalta. Aš neturėčiau taip elgtis. Džordžas to nenusipelnė. Širdyje jis yra geras žmogus.
Tačiau vietoj to Sakura prisiglaudė arčiau Brendano ir uždėjo savo ranką jam ant delno. Ir vėl per kūną perėjo šiurpuliukai. Labiau ne nuo prisilietimo, o nuo to, kad ji taip elgiasi turėdama vaikiną.
O tada pasigirdo telefono skambutis. Laisvą ranką Levins įkišo į rankinę ir nuspaudė mygtuką, kuris nutildo skambučio garsą (ar bent jau tikėjosi pataikiusi į jį). Telefonas nutilo.
-
Gal miestas nebuvo labai jau blogas pasirinkimas. Išsitiesęs ant suoliuko jis turbūt tuoj pat užmigtų, ir visas šis įdomus vakaras pasibaigtų. O štai stovint galima paplepėti ir susipažinti artimiau. Nors apie Sakurą žinojo dar visai mažai, atrodė, kad jiems bendrauti sekasi tiesiog puikiai. Tarsi kažkas juos sietų.
- Žinoma, - neprieštaravo. Ir jau visai netrukus jie stovėjo tarsi būtų jauniklių porelė, ištrūkusi į laisvę. Merginų Brendano gyvenime būta, vienai jų netgi galvojo pirštis. Bet dabar jautėsi taip, tarsi Sakura suteiktų jam kažką, ko iki šiol neteko patirti.
Pajutęs merginos ranką ant savosios nusišypsojo. Regis, ji neprieštaravo tokiai pažinties tėkmei, nors pačiam atrodė, kad gal šiek tiek skuba. Nieko nesakė. Nors ir buvo plepys, dabar tarsi nieko nereikėjo. Tiesa, suskambęs telefonas kiek nuvylė, o tai, kad Sakura jį užčiaupė, - sutrikdė.
- Kažkas vis nepalieka tavęs ramybėje, ar ne? - paklausė prisiminęs, kad ji ne taip seniai kalbėjo teatre. - Jeigu nori, aš galiu pasitraukti, kad pasikalbėtum. Bet pažadėk man, kad akyse nebebus ašarų, - dar pridūrė, tačiau vis dar laikė apkabinęs merginą ir jai šypsojosi.
-
Sakura žinojo, kad telefone yra mygtukas, kuris išvis išjungia garsą. Tai reiškia, kad jeigu Džordžas jai skambintų, aparatas tylėtų. Tačiau mergina nelabai mokėjo naudotis telefonu. Žinojo apie kai kurių mygtukų paskirtį, mokėjo paskambinti, atsiliepti ir net atrašyti žinutę. Tačiau išjungti telefono garso - ne. Jai niekada to nereikėjo. Kaip tik, Džordžui ji trokšdavo būti pasiekiama kiekvieną akimirką.
Levins sutriko ir dabar tai pasimatė. Ji manė, kad Brendanas nepastebėjo emocijų, kurias jai parūpino tas pokalbis telefonu teatre.
- Ak, ne... Nereikia. Nenoriu kalbėti. Tai... Tai mano buvęs vaikinas.
Kaip tu taip gali? Ką tu darysi toliau? Kad doksiai tave užpultų, Sakura!
- Jis niekaip negali susitaikyti su tuo, kad mes nebe kartu, - atsiduso. - Žinai, tos visos šviesos... - pabandė nukreipti temą. - Ar ne įspūdinga, kad tie, kurie nėra burtininkai, geba ne tik apsieiti be magijos, bet ir sukurti tokį vaizdą?
Ir teršti gamtą visais įmanomais būdais, bet Brendanui nereikia žinoti, jog aš taip galvoju.
-
Skambučiai Sakurai aiškiai nebuvo malonūs, o tai visai neįėjo į smagaus laiko apibrėžimą. Vadinasi, reikėjo arba užbaigti vakarą, arba nutraukti skambučius. Pasirinkimas buvo akivaizdus, tik kol kas Brendanas neįsivaizdavo, kaip reikėtų tai padaryti. Laužyti telefono nenorėjo - kažin ar gėles pardavinėjanti jauna moteris uždirba pakankamai, kad galėtų bet kada įsigyti naują. Laimei, į galvą atėjo mintis. Sakura jau kalbėjo apie kitką - ta tema buvo gerokai paprastesnė, bet pirmiau reikėjo iki galo užbaigti to buvusiojo reikalus.
- Jeigu nori, galiu jam paskambinti ir pasakyti, kad atstotų nuo tavęs, - draugiškai pratarė mintyse svarstydamas, į kokią čia nesąmonę įsivėlė. Atrodo, tenorėjo to, ko ir visada - smagaus laiko su įdomiu žmogumi. Bet štai tapo kažkokiu santykių ekspertu, ką? - Ar nori, kad tai padaryčiau?
Paleidęs merginą ištiesė ranką laukdamas, kad ji paduotų telefoną. Nors tokių sudėtingų situacijų nemėgo, manė besielgiantis teisingai.
- Na, o šviesos tikrai gražios, - dar pasakė ir kreivai šyptelėjęs pridūrė: - Beveik kaip tavo akys.
-
Brendanas neužkibo. Sakurai nepavyko nukreipti temos. Ir tai merginą labai stipriai sužavėjo. Jeigu ji prieš tai pajuto simpatiją Brendanui dėl to, kaip jis atrodo... Na, jis buvo aukštas. Vyresnis. Tai dabar ji ėmė jam simpatizuoti ir dėl vyriškumo. Nes jis pasisiūlė pakalbėti su Džordžu. Tik buvo bėda: Džordžas - ne jos buvęs vaikinas, o esamas.
- Ačiū tau už rūpestį, - nusišypsojo. - Tačiau manau, kad tokiu atveju jis dar labiau pradės. Geriausia bus tiesiog nekreipti dėmesio, o jeigu ir vėl skambins, tuomet išjungsiu telefoną, - baltapūkė nusišypsojo.
Ji žinojo, kaip išjungti telefoną. Tiesą pasakius, buvo pasiryžusi tai padaryti, jei reikės. Pasakys Džordžui, kad nenutuokia, kaip telefonas išsijungė. Kad to nepastebėjo. Dirbo. Bet nežinojo, kaip į tai jos mylimasis reaguos. Tiksliau žinojo. Tačiau nebuvo tikra, kaip stipriai.
Dabar jai norėjosi atsisukti ir pabučiuoti šį simpatišką vyruką. Aišku, ji nedrįso to padaryti. Jis pagyrė jos akis. Tai nuskambėjo labai banaliai. Sakura buvo pratusi prie tokių komplimentų. Iš anksčiau. Bet jau seniai nieko panašaus negirdėjo. Todėl pagyrimas sušildė mėlynakės širdį, bet... bet ir Džordžas yra jai taip sakęs. Jeigu jie kartu apsigyventų? Sakura ir Brendanas. Ar ir jis ją pradėtų skriausti?
- Ar nustebtum, jei pasakyčiau, kad miesto šviesas pamačiau tik prieš... - pagalvojo. - Prieš maždaug šešerius metus?
-
Tokioje situacijoje neteko atsidurti niekada anksčiau. Gal ir gerai, kad Sakura nepaprašė paskambinti tam buvusiajam. Ką jis sakytų? Gražiai suokti dailiai merginai buvo gerokai paprasčiau nei iš tiesų kalbėti su kažkokiu aršiai nusiteikusiu bernužėliu.
- Ar jis tau nekelia pavojaus? Gal norėsi, kad vėliau palydėčiau iki namų? - dar pasiūlė. Neįsivaizdavo, kuo baigsis šis susitikimas, tad toks pasiūlymas galėjo nuskambėti mažų mažiausiai netinkamai. Bet ką gali žinoti, jeigu anas tiek skambinėja, gali iš tiesų kelti pavojų.
Į komplimentą Sakura neatsakė, kas leido spėti, kad jis nebuvo labai jau tinkamas. Ką gi, iš Brendano ne itin geras mergintojas, nors negali pasakyti, kad jo brolio komplimentai būtų labai jau geri. O gal jos tiesiog nedomino naujos pažintys? Bet ko tada sutiko pratęsti pažintį ir už teatro ribų? Viskas atrodė kažkaip keistai.
Kiek padvejojęs vėl apkabino merginą. Iš šono jie turbūt atrodė itin keistai, bet tai Brendanui visai nerūpėjo.
- Nori pasakyti, kad ilgą laiką nesilankei jokiame mieste? O kaip vykai į Londoną? - nuoširdžiai susidomėjo. Pats mieliau nueitų veikti kažko aktyvesnio, bet Sakura tarsi pakeitė nuomonę. Žinoma, jie turbūt daugiau niekada nesusitiks, bet kodėl vakaro nepraleidus kitaip? - Papasakok daugiau apie save, - dar paprašė Brendanas.
-
Ne, nenorėsiu, pagalvojo mergina. Ji tikrai nenorėjo, kad Brendanas sužinotų, kur Sakura gyvena. O jei jis mėlynakę taip įsižiūrės, kad sugalvos bastytis prie jos namų, jog ją sutiktų ir ten pamatys su Džordžu? Ne, ne, ne. Nieko panašaus tikrai nereikėjo. Dėl miesto tai nesijaudino. Niekur, apart į artimiausią parduotuvę, Sakura su Džordžu neina. Jis nenori. Ir tai, dažniausiai į tą parduotuvę ji eina viena.
- O tu skubi namo? - švelniai paklausė baltapūkė ir apdovanojo Brendaną saldžiu žvilgsniu.
Brendanas ją vėl apkabino ir mergina pasijuto kur kas geriau. Jis buvo aukštas, tad tai teikė saugumą. Ir toks šiltas, o lauke - pakankamai žvarbu. Tad buvo malonu prisiglausti.
- Na, anksčiau aš gyvenau tokioje vietoje, kurioje nebuvo dalykų, įprastų tiems, kurie nėra burtininkai. Ir tai tikrai ne Kiauliasodis, - nusijuokė. - Ten nekvepėjo net ir mūsų, burtininkų, kasdienybe. Įsivaizduok mišką. O už miško - pievą. Tyrą tyrą orą. Ryte čiulbančius paukščius. Ir gaivią rasą, kai eini basom kojom per žolę.
Ji užsimerkė. Nors priešais atsivėrė gražus vaizdas, tačiau Sakura mintimis nusikėlė į vaikystės namus. Bet užteks. Užteks Brendanui tiek informacijos. Jam nereikia žinoti, kaip Sakura žuvaudavo arba medžiodavo triušius maistui.
- Mes viską pasigamindavome patys, - dar nusprendė pridurti. - Turiu omeny net tokius dalykus kaip knygos ir pagalvės, - nusišypsojo. - O kaip atsidūriau Londone, tebūnie paslaptis.
Tada ji pagalvojo apie tai, jog įvardino skaičių. Šešeri metai. Ir pasakė, kad mokėsi Hogvartse. Šiek tiek sunerimo. Galėjo galvą guldyti, jog Brendanas manė, kad Sakura yra vyresnė. Ji tikrai šį vakarą tokia atrodė. O jeigu dabar jis paklaus, kiek jai metų? Reiks meluoti, kad atvykau į mokyklą septintame, na, arba šeštame kurse.
Dar į galvą toptelėjo mintis, jog vis dėlto Hogvartse kažkaip gali išeiti kalba apie Sakurą su Auriu arba su Juzefu. Mažai šansų, bet yra tikimybės. Kurių galų ji pasakojo apie pievą? Bet ji norėjo. Norėjo jam tai papasakoti. Tiesą pasakius, tai buvo pirmas kartas, kuomet Sakura visai nepažįstamam vyrukui prasitarė apie pievą. Nes Brendanas buvo pirmas burtininkas, kuris ją štai taip užkalbino. Visi kiti buvo tie, kurie nėra burtininkai. O gal buvo ir magų. Tik tuomet jie vienas apie kitą to nežinojo. Nes pasitaikydavo tokių, su kuriais Sakura pabendraudavo vos vieną vakarą.
-
Įdomus tai buvo vakaras. Brendanas jau baigė pamiršti, kad viskas prasidėjo nuo spektaklio. Būtinai padėkos Graham'ui už rekomendaciją, bet ar nebus taip, kad ta padėka bus už visai ką kita? Profesorius nežymiai šyptelėjo. Jam šis vakaras patiko vis labiau ir labiau.
- Oi ne, aš visai niekur neskubu, - nuoširdžiai atsakė. Nenorėjo griauti tos ramios ir malonios atmosferos, bet vis dėlto pridūrė: - Tik man dėl tavęs neramu. Kad koks kvailys nesugadintų nuotaikos gražiai merginai.
Netrukus Sakura pradėjo pasakoti, o tai, pasirodo, buvo labai įdomu. Brendanas klausėsi ir mintimis tarsi pats atsidūrė tokioje pievoje. Ten gyvenimas turbūt buvo lėtesnis ir ramesnis. Ne toks, kokį mėgo draugų kompanijas ir nuotykius mėgstantis vyras, tačiau vis tiek įdomu.
- O pašaliniams galima pamatyti tą... pievą? - merginai baigus pasakoti paklausė. Norėjo paklausti ir priežasčių, kodėl jie gyvena ten, tačiau susilaikė. Ką gali žinoti, gal Sakura pamanys, kad jis laiko ją kokia bename. Pagalvojęs apie savo tėvų namus vos nenusipurtė. Laimei, lyg ir pavyko iš ten ištrūkti.
- O tai kaip jūs... - pradėjo dar vieną klausimą. Net nežinojo, ko labiausiai nori paklausti. Įdomu buvo viskas. - Nori pasakyti, kad niekas iš jūsų... Šeimos ar ko niekada neatsidurdavo mieste? Kaip tai įmanoma?
Laisva ranka nubraukė nuo Sakuros veido plaukus. Dabar ji atrodė tokia graži ir nekalta. Šmėstelėjo mintis ją pabučiuoti, bet Brendanas skubiai nuvijo ją šalin. Tikrai negriaus tokios akimirkos, ypač kai kažkur egzistuoja pavydus jos buvusysis.
-
Brendanas spinduliavo iš savęs tarsi ramumą. Su juo būdama mergina jautėsi jaukiai. Po viso to, ką tenka patirti su Džordžu, toks bendravimas - tikrai atgaiva.
Tiesa, šis vyrukas baltapūkei pasirodė kiek banalokas. Komplimentas apie akis, o dabar, regis, Brendanas buvo susitelkęs šimtu procentų ties Sakuros saugumu, nors jie susipažino tik šį vakarą. Juk be Brendano pagalbos ji grįžta namo kasdien. Aišku, jis nežino. Jis nežino, kad ji grįžta pas tą, kuris skambina.
Tačiau tai buvo malonu. Tas dėmesys. Juk jis paglostytų kiekvienos merginos širdį, ar ne?
- Nesugadins, - nusišypsojo dvidešimtmetė. - Pašaliniams? Ne, negalima. Tai viena iš priežasčių, kodėl pievoje taip ramu ir... saugu.
Taip, po viso to, ką Sakura dabar jau žino, pieva pasirodė esanti ne tokia saugi vieta, kaip kad ji galvojo.
- O jeigu ten įleistų pašalinius, tuomet ten daug kas nebetektų prasmės. Tai nebebūtų pieva.
Apie tai, kad vis dėlto į pievą galima atsivesti savo mylimąjį, su kuriuo gyvensi visą savo likusį gyvenimą, Sakura nutarė nutylėti. Tikriausiai ir taip Brendanui viskas skamba keistai. Po tokio pareiškimo dar ims ir... pabėgs?
- Neatsidurdavome, - nusijuokė. - Iš tiesų žmogui miestas nėra reikalingas. Šiaip jau visko, ko reikia gyvenimui, žmogus gali gauti iš gamtos, - šypsojosi. - Žinau, kaip tai keistai skamba. Patikėk, kaip man buvo keista atvykus į Londoną. Tačiau prie patogumų greitai priprantama.
Taip, ji jau nebesusimedžiotų triušio. Jau nebegalėtų vaikščioti basom per sniegą.
- Bet nekalbėkim tik apie mane. Papasakok, o kaip tu? Kokiuose tu namuose užaugai? - paklausė norėdama palaikyti pokalbį.
-
Kažkas atrodė ne taip. Brendanas juste juto, kad Sakura kažką slepia, bet neketino gilintis. Neapsisunkins laiko, kuris turi būti pramoga. Jeigu jai nereikia pagalbos, jis per prievartą negrūs.
- Jeigu apsigalvosi, pasakyk, - visiškai ką tik priimtam sprendimui priešingus žodžius ištarė vyras. Nusišypsojo merginai, bet daugiau nieko apie tai nesakė.
Ta "pieva" irgi atrodė kaip kažkokia nesąmonė. Ar gali būti, kad Sakura ją išsigalvoja? O jeigu taip, kodėl? Negi tik bando nukreipti pokalbį nuo to buvusio? Nebent tai ne buvęs staiga toptelėjo mintis, ir Brendanas, savo nuostabai, pajuto nusmelkiant pavydą.
- Vis tiek būtų įdomu tai pamatyti, - ištarė O'Connor. Atidžiai stebėjo tą nekaltą veidą ir galiausiai pasilenkęs pakštelėjo į lūpas.
- Atsiprašau, - atsitraukęs ištarė, nors žinojo visai to nesigailintis. Kažkaip labai jau bučinys čia tiko. Dabar abiem rankomis suėmė atramą ir įsispoksojo į miestą. Gal be reikalo atėjo į tokią romantišką vietą? Negi kažkas gali čia būti? Žinoma, Bretas paprašytas priluptų tą buvusįjį. Jeigu tik jis tikrai buvęs. Bet...
Mintis nutraukė klausimas, ir Brendanas susiraukė. O'Connor šeimos namai - ne tai, apie ką nori kalbėti su gražia mergina, kurią ką tik pabučiavai.
- Aš... - nutęsė. - Esu vyriausias šeimoje. Su broliais ir seserimis sutariame gerai, - apie Bretą ir jo dukterį nutarė patylėti. Ir taip turbūt yra kiek vyresnis už Sakurą, nereikia jos gąsdinti. - Bet... Na, mano šeima nėra... Mano namai nėra tokie, apie kuriuos yra ką šnekėti, - šiaip ne taip užbaigė. Kur dingo visas lengvumas? Brendanas vėl pažvelgė į Sakurą. Norėjo apkabinti ir taip sugrąžinti tą laisvumą, kurį kažkas sugriovė. Bučinys? Galbūt. Bet kaip tik jo Brendanas gailėjosi mažiausiai.
-
Sakura galvojo apie pievą, o tada Brendanas pakštelėjo jai į lūpas. Buvo gera pajusti jį arti. Nuo jo sklido maloni šiluma. Dvidešimtmetė pasijuto visai ne taip, kaip su Džordžu. Ne, Sakura nebenorėjo bučiuoti Džordžo, nes tuomet mintyse kildavo vaizdiniai, kaip jis ją skriaudžia. Be to, Džordžas švelnus buvo tik draugystės pradžioje ir tai neilgai. Dabar jie išvis nesibučiuodavo.
Brendanas šiek tiek papasakojo apie savo šeimą, tačiau neatrodė, jog jam tai daryti buvo labai lengva. Tokiais atvejais Sakura ir nekamantinėdavo. Buvo smalsu, kiek vyrukas turi brolių ir seserų, tačiau Levins neketino to klausti. Galbūt apie tai kalba išeis vakaro eigoje.
- Tai puiku, kad gerai sutari, - vietoj krūvos ant liežuvio kabančių klausimų pasakė baltapūkė.
Tada kaire ranka apglėbė Brendano liemenį, o dešinę ranką uždėjo jam ant skruosto. Švelniai palenkė jo veidą žemyn ir Brendaną pabučiavo. Tik ne taip, kaip prieš tai padarė jis, o žymiai stipriau ir ilgiau.
- Galbūt jau eikime kažkur į miestą? - atsišliejusi nuo Brendano nekaltai paklausė Sakura.
-
Susitikimas ir pagrindinė jo herojė vis labiau domino. Jau beveik pamiršo, kad viskas prasidėjo nuo Graham pasiūlymo apsilankyti spektaklyje. Tiesą sakant, spektaklis, prasidėjęs prie gėlių prekybvietės, buvo žymiai įdomesnis.
Laimei, Sakura nepradėjo priekaištauti dėl bučinio. Atsiprašinėti dėl kažko, dėl ko visai nei esi, nei jautiesi kaltas, tiesiog pernelyg beprasmiška. Į žodžius tik linktelėjo, tačiau netrukus visas mintis nutraukė dar vienas bučinys. Šį kartą inicijuotas Sakuros ir visai kitoks. Gerokai ryžtingesnis ir, ko gero, geresnis. Gal anas išties yra jos buvusysis? kažkur sušmėžavo mintis.
Sakurai atsitraukus Brendanas nusišypsojo. Dabar bendrauti niekas neturėtų trukdyti, o tai buvo visų svarbiausia. Neketino daryti nieko, kam pirmą kartą matoma mergina galėtų priekaištauti. Bet štai kažko išgerti tikrai neatsisakys.
- Žinoma, - pritarė Brendanas stebėdamas šviesiaplaukės veidą. Ji tikrai buvo daili, nors ir buvo smalsu, kaip atrodytų be viso šito makiažo. Paėmęs merginos ranką dar žvilgtelėjo į miestą ir daugiau nieko nepasakęs nužingsniavo iki laiptų. Lėtai jais leisdamasis pradėjo kažką plepėti, ir netrukus abu paliko observatoriją.