Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Noel Nathan Takemi Birželio 04, 2016, 06:20:13 pm

Antraštė: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 04, 2016, 06:20:13 pm
Netrukus atrandamos ąžuolinės, giliai išraižytos ornamentais durys. Pravėrus ją galima išgirsti kaip tyliai sugirgžda sunkiosios durys. Taip pat gali pamatyti tvarkingai išsidėsčiusius suolus kurie kantriai laukia mokinių kurie iš jų atsisėstų į šiuos suolus. Taip pat ir sienos buvo pasidabinusios dryžuotumu: žalia ir tamsiai mėlyna. Lubos buvo akinamos baltos šviesos, grindys tamsios, iš juodmedžio. Taipogi sienas puošė kabantys paveikslai kuriame buvo pavaizduoti visų laikų garsūs asmenys - burtininkai. Dabino ir magiškas laikrodis. Langai buvo pakankamai dideli, kad aprodytų žavias apylinkes: uždraustąjį mišką galėjai matyt iš tolo, spindinčią ežero pakrantę, net ir galiūną Gluosnį. Iš tolo pasižiūrėjęs galėjai suprasti jog patalpa gana erdvi būsimoms pamokoms ir visa kita...
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Kota Lunalight Birželio 05, 2016, 04:38:30 pm
Jau antrakursė, Kota tyliai baleto žingsneliu tipeno kabineto link. Tyloje net nesigirdėjo jos žingsnių - juk jie ir neturėjo girdėtis, juolab kai ji buvo basa. Švystelėjusi sidabriniais plaukais, varnanagė patukseno į duris.
Ji puikiai prisimena, kaip praeitais metais kreipėsi į profesorę Poter dėl tos pačios priežasties. Nežinia kodėl, bet mažoji balerina juto pasitikėjimą kerėjimo profesoriams. Gal dėl to, kad jie vieninteliai galėjo pasakyti, kas vyksta su ja pačia.
Dar kartą pasitvarkiusi sidabrines garbanas (galų gale neiškentusi ir tiesiog susirišusi juos į vadinamąją arklio uodegą), Kota timptelėjo žemyn savo baltą pilką suknelę, prieš patuksendama dar kartelį. Kažkodėl mokinė dar nedrįso užeiti.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 05, 2016, 05:00:30 pm
Kiekviena diena, kiekviena savaitė, kiekvienas mėnuo ateidavo ir praeidavo greitai. Pro langus krito akinanti saulės šviesa, maloniai sušildanti jaunojo profesoriaus kabinetą. Jaunuolis tyliai sau sėdėjo prie rašomojo stalo ir tyliai skrebeno balandžio plunksna įvertinimus už namų darbus. Tyler buvo pasidėjęs kavos puodelį iš kurio sklido viliojantys kvapai. Durmštrangietis pasimėgaudamas kiekvienu kavos gurkšniu, mąstė apie Hogvartsą. Netrukus jam pasirodė jog kažkas beldžia. O gal pasivaideno tik? Nutaręs patikrint vaikinas nuėjo prie kabineto durų. Atsargiai pravėręs jas pastebėjo už durų stovint mergaitę.
- Sveika, norėjai pas mane ateit? Tai prašau, eik į vidų, - maloniai jai pasiūlė profesorius. Įdomu, kokiais reikalais ji atėjo. Gal tik šiaip sau? Smalsiai svarstė jaunuolis bei peržvelgė mergaitę. Sidabriniai, garbanoti plaukai. Balta suknelė, ir tas svajingas žvilgsnis. Profesorius kiek lūkuriavo kada ši prakalbės.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Kota Lunalight Birželio 05, 2016, 05:23:25 pm
Kota nudelbė žvilgsnį į grindis, atsiduso ir atsirėmusi į sieną laukė. Kelis kartus palanksčiusi kaklą, sidabraplaukė net stryktelėjo, kai durys atsivėrė.
-Laba diena,-išraudusi murmtelėjo ji, nedrąsiai užeidama į kabinetą. Nejaukiai ten stoviniuodama ir šyptelėjo, tarsi laukdama tolesnių nurodymų.-Am, atėjau, nes...-pradėjo varnanagė, tačiau užsikirto bekalbėdama. Jai vis dar buvo sunku šnekėti ta tema, ypač kai ją pradeda pati Kota.-Nes man reikia jūsų pagalbos,-galiausiai pabaigė ji, pakeldama sodriai mėlyną žvilgsnį nuo basų pėdų į profesorių. Nejaukiai pirštais gniaužydama savo suknelės sijoną, ji spoksojo į profesorių, tarsi laukdama jo sutikimo ar dar ko, reiškiančio, kad jis galintis jai padėti.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 05, 2016, 05:56:42 pm
Jaunuolis stovintis prie savo klasės durų šiek tiek aiškiai susinervino. Tačiau stengėsi neišsiduoti parodydamas koks yra nervingas (retkarčiais). Juodaplaukis kiek palaukė kada mergaitė įeis į jo klasę. Ir tik tada paskui save užvėrė duris. Jis palengva atsisėdo ant davo kėdės ir mostelėjo ranka link sofos.
- Prašau, jei nori sėstis, - paskui užsigėrė kava. - Ir kokios būtent pagalbos tau reikia? Nebijok, gali pasitikėt manimi. Neblogai saugau paslaptis. - kiek mirktelėjo jai Tyler.  - Beje kuo tu vardu? - mandagiai pasiteiravo mergaitės. Įdėmiai įrėmęs savąsia šiltas, kaštoninės spalvos akis į šaltas, mėlynas mokinės akis. - Nesijaudink ir neisbaimink. Viskas gerai, - kiek bandė ją padrąsinti buvęs durmštrangietis. Ir trumpam permetė akis į savo raštus laukdamas kol ši prabils.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Kota Lunalight Birželio 05, 2016, 08:41:04 pm
Nedrąsiai prisėdusi mažoji balerina ėmė gniaužyti savo pirštus vengdama mokytojo žvilgsnio.
-Praeitais metais dėl to paties kreipiausi į profesorę Poter, tačiau ji nelabai galėjo man padėti,-pradėjo dvylikametė, žvelgdama į savo baltus pirštus. -Aš nežinau, kaip tai pasakyti, tai yra neįprasta net burtininkų tarpe,-atsiduso ji, pagaliau pakeldama akis.-Matote,-galiausiai prie reikalo pasistūmėjo mergaitė.-Aš, kažkodėl, nežinau kodėl, bet sugebu valdyti ledą.
Kaip mat susigūžusi mergaitė vėl nuleido savo mėlynas akis į pilką suknelę, žiūrėdama į medžiagą ir gėles, kuriomis drabužis buvo padabintas. Jos rankas vėl pamažu ėmė kaustyti šerkšnas, tačiau jau Kota buvo prie to pripratusi - šįkart dėmesio ji nekreipė.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 05, 2016, 09:04:14 pm
Jaunasis profesorius parašė vėl įvertinimą kažkuriam mokiniui ir sumurmėjo kiek pelno ir kuriam koledžui pelno. Tada juodaplaukis atsiduso bei rimtu žvilgsniu pažvelgė į mergaitę. Netrukus ji prakalbo. Tad Tyler įdėmiai ėmė klausytis jos ir mąstyt.
- Pažįstu šią profesorę. Dabar dėsto jums magijos istoriją lyg ir. Sakai, neišėjo tau pagelbėti? - pakėlė antakius profesorius. Paskui jį apstulbino, jog ši panelė geba valdyti ledą. Tada jis apgalvojo ką pasakyti ir tarstelėjo:
- O vandenį mokėtum valdyt? Nes manau, jau čia tą gali daryt stichijanai. Stichijanas - tai žmogus kuris geba valdyti kažką iš šių stichijų: orą, vandenį, ugnį ir žemę, - didžiai susijaudinęs aiškino Tyler. Jis šiek tiek buvo apsiskaitęs apie šiuos magus.
- Žinoma, tas yra reta. Gal kažkas iš tavo giminių gebėjo valdyt ledą ar kažką panašaus? - paklausė dalykiškai jos jaunuolis.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Kota Lunalight Birželio 05, 2016, 09:50:36 pm
-Nežinau, niekada nebandžiau. Visada aplink mane buvo tik ledas,-gūžtelėjo pečiais Kota, nejaukiai nusijuokdama ir atsainiai mostelėdama apledėjusia ranka. Mergaitė buvo pratusi, kad viskas aplink ją stingsta, bet nežinia kaip būtų su vandeniu. Dar kartą pakėlusi akis, mažoji balerina kaip mat jas nuleido, mosuodama kojomis ir stebėdama savo kojų pirštus.-Aš šito irgi nežinau, mano tikrosios šeimos neturiu,-kasdieniškai leptelėjo mergaitė, jau penkiasdešimt tryliktą kartą pakeldama akis ir vėl jas mikliai nuleisdama. Jau buvo pratusi ir prie nuolatinio prisipažinimo, kad motina mirė gimdydama, o tėvas papustė padus. Atsidususi ji tik pasirėmė ranka galvą, atsiremdama į ranktūrį, ir šikart, pakėlus akis į profesorių, jų nebenuleido.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 05, 2016, 10:08:14 pm
Tyler nejučiomis sau susitaršė plaukus bei vis žvilgčiojo į mergaitę.
- Gal galėčiau sužinot koks jūsų vardas? - paklausė jos profesorius.  - Mane gali vadint Tyler ar profesoriumi ar seru. Nesvarbu. Beje gal malonėtum parodyt ką sugebi su tuo ledu? Gal kažką sugalvočiau kaip padėt su tuo susitvarkyt. O moki suvaldyt ledą? - vis kalbėjo ir kalbėjo jaunuolis. Jam pačiam buvo keista, kad tokiu metu daug kalbėjo. Šiaip dažnai tylėdavo. Juodaplaukis nejučiomis nusižiovavo mat šiuo metu jį dažnai imdavo nemiga. Nieko negalėjo oadaryt. Kaip yra, taip yra. Jaunuolis tingiai praskleidė savo užrašinės puslapius ir skrebeno. Parašęs jis vėl užsigėrė kavos. Tada pamanė jog nelabai gražu mokinei nieko nepasiūlyt. Tad mandagiai paklausė:
- Gal kažko norėtum atsigert ar užkąst?
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Kota Lunalight Birželio 05, 2016, 10:33:56 pm
-Aš Kota,-kimiai kostelėjo ji, tačiau nejaukiai šyptelėjusi dar kartą prisistatė.-Kota Lunalight, sere.
Nedrąsiai pažvelgusi į jį, Kota papurtė galvą, atsisakydamapasiūlymo kažko atsigerti. Nors gerklė ir buvo kiek išsausėjusi, varnanagė nenorėjo sukelti papildomų rūpesčių.
-Galiu padaryti snaigę,-prakalbo ji, suformuodama ledinę snaigę.-Ar netgi gėlę,-vietoj snaigės pražydo ledo rožė.-Moku padaryti, kad snigtų,-mažoji balerina suspaudė kumščius ir iš lubų pažiro sniegas. Kaip visada jis ilgai nesitęsė, mat visas procesas atėmė daug energijos.-Galiu sušaldyti kitą daiktą ar žmogų, ar savo galūnę,-šįkart ji ištiesė apledėjusią ranką.-Tik kas keista, kaskart, kai jaučiu nerimą ar erzelį, mano kūnas pradeda ledėti ir aš nežinau, kaip tai sustabdyti.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 09, 2016, 03:15:18 pm
Profesoeius atsitraukęs nuo savojo rašomojo stalo ir mokinių darbų, ėmė vaikščioti palei kabinetą.
- Malonu, Kota. Aš Tyler Posey. Bet maloniau būtų jei nevadintumėt mane vardu ar oavarde. O tik profesoriumi arba seru. Kurį variantą rinktis, spręsk pati, - mirktelėjo jis. Aukštas vyras sustojo prie vieno paveikslo kuriame buvo pavaizduotas žmogus kuris savo rankose formuliavo vandens burbulą. - Kaip matai, čia vienas pirmųjų stichijanų atradęs savąsias galias. Peteris Kodjunktyvas, - pasakojo apie šį žmogų brunetas. -  Paveikslas atsirado kažkur XV amžiuj. Pagirtina ar ne? - sau kalbėjo profesorius. Paskui jis atsisuko į mergaitę kuri rodė savo galias. Snaigė, gėlė. Sušaldymas žmogaus. Nevaliojimas sustabdyt rankų ledėjimo.
- Kiek žinau, stichijanams irgi būdavo panašios problemos. Pavyzdžiui kas ugnį valdydavo, jiems kažką degindavo. Tą galimą sustabdyti, reiks tau paieškoti kur nors knygose. Ir kitą kartą dėl ti galėsi ateiti. O dabar prašyčiau išeiti. Nes kaip tik turiu atlikti porą reikalų, - paprašė jaunuolis Kotos.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Kota Lunalight Birželio 09, 2016, 08:59:12 pm
Linktelėjusi Kota atsistojo, nupurtydama sniegą nuo sijono. Mergaitė šyptelėjo ir numetė sidabrines garbanas nuo peties, lėtai prieidama prie durų.
-Supratau,-mielai šyptelėjo ji.-Ačiū, profesoriau. Viso geriausio.
Paprastai atsisveikinusi, ji išėjo, vėl strykčiodama ir šokdama pagal mintyse skambančią muziką. Nors, tiesą pasakius, mergaitė nelabai tai suprato, ir, tuo labiau, slenkančio rankomis ledo problema nebuvo išspręsta, ji bent jau žinojo, kas ji tokia gali būti. Stichijanas (kad ir kaip pasiutėliškai nesąmoningai mintyse tai skamba).
Neilgai trukus mergaitė basomis kojomis šokčiojo laiptais aukštyn, patekusi į bendrąjį kambarį atsiduso ir nuslinkusi į miegamąjį, krito į lovą.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 26, 2016, 10:29:42 pm
Dienos Hogvartse pašėlusiai greitai bėgo. Tuo tarpu vos ne visoj Anglijoj švietė saulė. Žemę papuošė vaiskia augalų žaluma. Laimei, dienos iš lėto per gaidžio žingsnį vis ilgėjo su lyg kiekviena diena, o naktys - trumpėjo. Buvo saulėta, ir taip pat šilta. O kerėjimo kabinete tebe buvo vėsu. Tad mokinys galėdavo laisvai mąstyti nekankinamas karščio. Profesorius kaire ranka rašydamas pastabas apie savo dėstomą dalyką - sustojo. Pakėlęs savo juodų plaukų kupetą nuo rašliavos - pažvelgė link lango. Už lango dailiai rateliu šoko saulės spinduliai apšviesdami viską kas maišėsi jų kelyje Atrodo, gana smagiai. O ir ilgos vasaros dienomis, atsimenu, mes vaikystėj žaidėm karus, maudėmės ežeruose, jūruose... pasakas. O visai neseniai susėsdavom priešais laužą dainų dainuoti. Nusišypsojęs iš tokių savo gana svajingų minčių, jaunasis profesorius vėl įniko toliau rašyt. Po valandėlės baigė rašyti išsamias analizes. Tvarkingai sudėjęs ištaisytus mokinių rašinius į apatinį stalčių jis nusižiovavo. Pažvelgęs į laikrodį sau linktelėjo. Na, ką, manau baigta tvarkytis. Hmm, reiktų rytoj išvis išvalyt visokius šlamštus. Belieka laukti mokinių atliekančių praktiką, čia, mano kabinete. Pasidalijęs su savimi savaisiais planais, Tyler kiek tingiai atsilošė savoje profesoriaus kėdėje.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Nomanas Plačiaburnis Rugsėjo 02, 2016, 10:24:21 am
Nomanas nedrąsiai įžengė į kerėjimo kabinetą ir greitai pradėjo ieškoti laisvų suolų kur jis galėtų atsisėsti ir likti mažai pastebimas. Jis pamatė suolą pačiame kaireme kampe ir greitai į jį atsisėdo. Jis labai jaudinosi nes dar negalėjo suprasti kaip jis turėti magiškų galių jis niekuo nesiskyrė nuo kitų. Jis labai bijojo pamokos ir dėl to jog bijojo, kad jo ko nors paklaus, o jis nežinos atsakymo ir jį visi išjuoks. Jis nemažai žinojo apie istoriją, geografiją, matematiką, bet apie magija ir kaip ja užsiimti jis nieko nenutuokė. Taigi jis sėdėjo savo suole ir jaudinosi taip, kad net delnai suprakaitavo. į klasę pradėjo eiti kiti pirmakursiai ir Nomanas pamatė, kad kai kurie jau yra netgi susirądę draugų.
Taigi pamoka pagaliau prasidėjo...
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Spalio 10, 2016, 08:24:59 pm
Ir aišku, kokių gerų ir dorų tikslų vedina mergina galėjo būti čia, tokioje nuostabioje profesoriškoje vietoje, kuri net ir atsiduoti ilgalaiku vyro kvapu sugebėjo? Ir dar aiškiau, tai negalėjo būti gerą žadantis dalykas, žvelgiant į taip, kaip trečiakursė gudria šypsenėle atsargiai žvalgėsi aplink, lyg buvimas prigautai atneštų pasaulio pabaigą.
Aišku, tai nieko gero negalėjo reikšti.
Kiek akyliau pastebėjusi visų mylimą miklarankę Margo ir pramokusi kelis mandresnius triukus su segtukais ir durų atrakinimais, Karasuna skubriu žingsniu šoktelėjo į kabinetą, iškart apsidairydama langų - bent jau spėjo, kad šisai profesorius galėjo turėti problemų su per dideliu tvarkymosi, taip šiai atrodė, o rizikuoti, kad pro nublizgintus langus kas ją, taip ryškiai apsitaisiusią, pastebėti galėjo nesinorėjo. Atvirai, kokio tikslo ar norų, verčiančių įsibrauti į ganėtiną kraupą sugebančio įvaryti žmogėno kabinetą nebuvo - pati mintis kilo vien dėl to, kad pamatė šį nueinant kur tolimiau koridoriumi, ir tiesiog nesusilaikė neįkišus savo dailios nosytės į kitų reikalus ir daiktus, galbūt dar kokius nešvarius apatinius ar mandrą konfiskuotą burtų lazdelę būtų sugebėjusi aptikti.
Vengdama vis dėl to per švaraus ir per daug saulės šviesos suteikiančio lango, mergina lėtai šniukštinėjo aplink, nuobodžiu žvilgsniu permesdama knygas lentynėlėje, net ir tas, kurios neatrodė kaip įprastinės žiobariškos knygiūkštės, ar verčiau, padarytos keistesnės medžiagos viršeliu - pradėjusi kuistis stalčiuose, tik vyptelėjo užmačiusi į gyvenimo galą palengva sukančios moteriškės nuotrauką. Neapsikentusi - dievai ją sugriebia ir smaugia, bet kaip tokio įdomiau senstančio ir atrodančio profesoriaus kabinete buvo tokie įprastiniai, žiovulį varantys dalykai?! - sugriebė šūsnį lapų, tikriausiai ir galimiausiai skirtų pamokai, išmesdama juos į orą ir pavargusiu žvilgsniu žiūrėdama, kaip šie lėtai krenta, drauge nuklodami grindis, rašomąjį stalą ir kitas vietas, kur nenatūraliai įstrigdavo, užsikišdavo už tarpo ar atsisveikinę su gravitacija ir logika užkrisdavo už. Tai buvo taip, taaaaaip nuobodu. Nors ir nežinia, ko ji čia įžengdama tikėjosi.
Pasakydama velniop slėpynėms ar bandymais pabėgti (buvo tikra, kad visgi kerėjimo profesorius kažkaip sugebėtų išsiaiškinti, kas čia per įsibrovėlis buvo, ypač tada, kai klastuolė nė nesiruošė tvarkyti visų popierių), nesislėpdama nuo galimų žiūrovų ar gerbėjų, stebinčių ją pro tą per daug sykių kartotą langą, Karasuna Mei užsišoko ant stalo, pakeliui kažką dar ir numesdama - galėjo būti plunksnakotis, galėjo būti ir visas rašalo indelis, koks gi ten skirtumas - kojomis įkyriai tabaluodama ir dar kartą apsidairydamas aplink, aišku, nieko naujo ar įdomesnio neužmatydama. Susinervinusi (ak, ir kokio velnio aš čia lindau, galėčiau ką įdomesnio veikti) keturiolikmetė išleido nepatenkintą niurzgulį, nugara krisdama ant likusios vietos ant stalo ir įsitaisydama ant šio it kokioje nepatogioje lovoje. Kaip gaila, kad profesorius net nesugalvojo turėti tokių parankių dalykų kaip kaldros ar antklodės savame kabinete, ar tai bent nepagalvojo įsitaisyti patogesnio, minkštesnio ir šiltesnio rašomojo stalo.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Spalio 11, 2016, 03:03:11 pm
Dievai negalėtų pasakyti, kodėl būtent kerėjimo kabinetą raudonplaukė nutarė aplankyti, tuo labiau kodėl. Bet vos tik užmatė rožinę galvą dingstant už durų, šyptelėjo sau po nosimi ir lyg niekur nieko atsirėmė į sieną sekundei kitai sutrikdydama įprastinį mokinių srautą. Šiems einant pro šalį ir nė nepakeliant susireikšminusių akių, ji piršteliu braukė per jų apsiaustus, kuprines, plaukus, viską, ką it nemalonias šiukšles iš oro užkabindavo. Minutės bėgo viena po kitos, mokinių skaičius koridoriuje mažėjo, galiausiai jų visai nebeliko. Tada ir Sirėja lėtais žingsniais, beveik šokdama prisiartino prie durų. Nežinia, ką ji tikėjos ten išvysti, galėjo būti, kad išvys klastuolę vienais apatiniais, kabančią ant sietyno ir besišnekančią su dulkėmis, galėjo būti, kad jos išviso ten nebebus, kad ras tik atlapotą langą ir pirštų dėmes ant stiklo. Arba tokį pat mielą ir iki šleikštulio pažįstamą vaizdą, kokį išvystum bet kuriam kitam mokniui užėjus į bet kurio profesoriaus kabinetą. Vienas dalykas buvo aiškus, varnė pamokoje, kad ir kokia ji bebūtų, nepasirodys.
Staigiu ir greitu judesiu atidarė duris, įžengė į kambarį ir akimis apšaudė visus kampus, visas kerteles, pro žvigsnį nepraslydo ir ant stalo įsitaisiusi Junko figūrėlė. Rausvaplaukė atrodė žavingai, apsiskleidusi išmėtytais popieriais, kaip kvadratinėm nenatūralaus dydžio snaigėm. O ir Sirėjos nuojauta, matyt, pasitvirtino, varnė buvo beveik tikra, kad depresyvi ir verkšlenanti klastuoliukė, kurios kūną kartais savindavosi Karasuna, nebūtų sumaniusi nusiaubti kabineto. Nors, geriau pagalvojus, argi tai nusiaubimas?
- Neužteko žemių, nutarei nusilaužyt nagus užsiimdama asmeninių kažkieno daiktų destrukcija? - lyg ir taikiai, su užslėptu ketinimu išprovokuoti kažką baisesnio, paklausė Sirėja. Ėmė žingsniuoti palei langą, pirštu braukdama per palangę, vis artėdama link merginos. Norėjo pažaisti. Vis tiek buvo nusivylusi visu pasauliu, norėjo nusivilti juo dar labiau, žaisdama neteisingus, uždraustus žaidimus. Juk niekas nenukentės, o jei nukentės, tai tik... Tai tik laikinai, ar ne? Ir pasaulis tęs savo smukimą žemyn, kad ir kaip graudu. Žaisti juk smagu, neuždrauskim.
Atsidūrusi klastuolei už nugaros, lėtai lediniais pirštais perbraukė per nuogą sprando odą, įžnybo, o tada atsitraukė. Lūpose žaidė piktdžiugiška šypsenėlė.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Spalio 12, 2016, 05:15:31 pm
Šviesios mėlynai pilkos akys, bandydamos pagauti ir net kokią menkutę krentančią dulkelę ore (galimiausiai atsiradusią iš išmėtytų popiergalių), į nieką galų gale ir nesikoncentruodamos tiesiog žiūrėjo viršun, į neskoningai įprastas lubas - mergina nuobodžiavo, ir dar kaip. Viskas atrodė taip nusibodę, nuveikta ar nuvalkiota - ji norėjo kažką veikt, užsiimti kažkuo, kas ją išmestų iš mokyklos ir įkištų į "galimų naujų Azkabano gyventojų" sąrašą, privestų tikresnę ir linksmesnę šypseną sužydėti veide, galbūt net širdį priversti kunkuliuoti iš smagumo. Norėjo bėgti nuo vienaragių, norėjo nuoga išeiti pasivaikščioti aplink mokyklą, norėjo kažką suvilioti, norėjo kažką įmesti į savižudišką depresiją, norėjo, kad kažkas pabaigtų savo gyvenimą dėl jos suktų žodelių - tik norėjo, norėjo ir norėjo. Ir aišku, tebenorės, bet realiai, kokia gi visko buvo prasmė, jeigu ir galų gale viskas pasibaigs naujai sužydusiu nuoboduliu ir veikimu kas tik pasitaiko?
Tai buvo labai įkyru. Nieko keisto, kad rausvaplaukė negalėjo to pakęsti.
Net ir naujai prasidariusių durų garsas nieko nereiškė - būtų maniusi, kad grįžo profesorius, bet per tylūs ir lengvi žingsniai sakė, kad tai tebus koks nekaltai čia atsidūręs mokinys, galbūt dabar esantis sutrikęs vien dėl to, kad čia kažkokia panūška ant stalo išsitiesusi guli. Galbūt būtų reikėję kiek praskėsti kojas, leidžiant pasirodyti puošniems ir keturiolikmetei nereikalingiems nėriniuotiems raudoniems apatiniams, kurių ir taip ruoželis matėsi dėl sijonėlio trumpumo - taip tikriausiai būtų dar labiau sugadinusi situaciją su nepažįstamuoju, ir galbūt šis vargšelę klastuolę būtų palikęs ramybėje gulėti, miegoti ar tai tolimiau nuobodžiauti.
Nors išgirstas balsas, ar verčiau žodžiai, kurie buvo skirti pačiai Karasunai privertė šią išleisti mažutę šypsenėlę - tai jau buvo kažkas geriau, ir pačio žmogaus prasme, ir ką galėjo su juo daryti. Galbūt net ir raudonplaukei protą išknisti būtų galėjusi savo nereikalingomis tiradomis.
-Ecch~ ,- kartu su pratęstu garsu, klastuolė pakėlė savo kūną nuo stalo, atsisėsdama ant šio krašto ir susikryžiuodama kojas, žvilgsnį laikydama nukreiptą į vaikštinėjančią merginą,- Ką man daryti, kad čia nuobodu? Net ir profesorius jokių paskalų savo kabinete neslepia, kurgi ritasi pasaulis.
Kartu su dūsavimu ir žvilgsniu, nukreiptu į durų pusę, Mei pajuto virpulį, pajuto šaltį, pajuto net ir kažką, kas galėjo būti ir geismas. Leisdama kūnui atsigauti nuo netikėto šalto prisilietimo, klastuolė persisuko iš savo pozicijos taip, kad galėtų su šiek aniek pažįstama raudonąją mergaite akis į akį.
-Tau irgi nuobodu, ar aš klystu?- jeigu tik būtų arčiau, būtų tyliai murktelėjus tai Sirėjai ausin - nors nelaukdama nei pritarimo, nei paneigimo, pasigriebė šią už rankos trūktelėdama arčiau savęs, taip, kad ėjo girdėti tylų kvėpavimą, o kūnai vietose buvo susilietę. Tai kažkuria prasme būtų buvę skaitęsis kaip suviliojimas, kažkuria, itin tolima prasme,- Ir tu nebenori, kad būti nuobodu, nori, kad kažkas tave užpildytų, tiesa?
Balsą prislopinusi iki tylaus kuždesio, rankomis smarkiai apsivijusi aplink Sirėjos kaklą, Karasuna šyptelėjo. Keista, bet kažkaip neturėjo dar jokio potyrio bučiniuose ar viliojime, net ir pati sugebėdama atrodyti it mažametė prostitutė ir būdama "tokio" tipo persona. Kažkaip numanė, kad prisireikus ir neturimos žinios jos nenuvils, o ir prisispiginusi į burkuojančias poreles kažką kitką išmoko.
Su saldžia kaip cukraus vata jos plaukuose šypsenėle trečiakursė lėtu judesiu nukėlė vieną ranką nuo vyresniosios kaklo, ilgais nagais apklijuotais pirštais patraukdama kelias plaukų sruogas ir šias užkišdama už merginos dailios ausies - lėtu judesiu nesusilaikydama pasilenkė, žaismingai į šią krimstelėdama. Taip, va tai jau turėjo išaugti į kažką smagaus - galbūt taip ekstremaliai neis, kad ir pasimylėti ant mokytojo stalo, bet tai bus bent jau kokia įdomesnė, kad ir vos kelių akimirkų veikla.
Neatrodė, kad raudonoji varnanagė priešinasi Karasunos artumui, ar tiesiog pastaroji bet kokius priešinimosi požymius užignoravo - pasinaudodama tuo, kad vis dar buvo patogiai besėdinti ant stalo, pilkaakė atsitraukusi nuo mielosios ausytės ir kojomis apsivijo aplink Sirėją, dar arčiau pritraukdama judviejų kūnus.
-Tu vis dar esi toks pat niekas, toks pat nereikalingas tuštumos jausmas, susiliejęs su kasdienybe. Todėl net nebandytum atitraukti mano rankų,- išsišiepusiu veideliu tarstelėjo taip, kad net nebūtų galėjęs skaitytis kaip klausimas. Pagriebdama vieną laibesnės merginos ranką, klastuolė it provokuojančiai uždėjo šią ant savos šlaunies, pati baltesnės odos savininkės pirštus vesdama aukštyn, arčiau trumpo sijonėlio krašto.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Spalio 12, 2016, 08:02:48 pm
Žaidimas prasidėjo. Į kraują, savą ir nesavą, plūstelėjo kažkas panašaus į adrenaliną, o gal visai ne tai, žodžiu, kažkokia ypatinga medžiaga, kuri sukelia drugelius pilve ž, paširdžiuose ar kur kitur, nurausvina skruostus ir net liepia lūpoms išsikreipti suformuojant šypseną, kad ir kokią negražią.
Sirėja nesipriešino, kai Junko kūną šiam kartui pasisavinusi Karasuna prisitraukė ją arčiau, net galėtumėm pasakyti, kad pati laisvinosi iš savojo kūno, linko vis arčiau, velniai rautų, jai tai patiko. Su nė viena nebuvo nuėjusi toliau nei atsargūs bučiniai, atsargios glamonės, tai galų gale pabosdavo, bet abi drovėdavosi savo jausmų, kūno, dar kažko.. Ir nieko nelikdavo, nors mintyse ir prisiekinėdavo viena kitai amžinybę.
Nors ir čia jau negalėjo būti daugiau nei vieno karto nuotykis, pasileidimas į neaiškias padanges. Buvo tikra, kad užmirš viską, kad ir kas galėtų nutikti. Taip būna, o ir jautėsi ji gyvenanti šiek tiek per ilgai, kam dar vilkinti laiką žaidžiant atsargius žaidimus.
- O kas gi daugiau galėčiau būti? – sukuždėjo iškvėpdama, vos susilaikė nesukikenusi, šiuo metu tai atrodė netinkama. Cha, netinkama, kai smegenys pačios savarankiškai priėmė sprendimą nesikišti, išskyrus į galūnių valdymą. Juk taip lengva...
Ranka praslydo, lyg niekur nieko, tarsi vandenį užkabinus, juosmens linija, petimi pakilo link kaklo, piršteliu ėmė brėžti spirales, kvadratėlius, dar kažką gražaus, reikšmės neturinčio. Žalias akis nukreipė į josios pilkąsias, kelias amžinas sekundes žiūrėjo, gal bandė kažką rasti. Tada nusuko žvilgsnį, palenkė galvą artyn, šaltas lūpas prispaudė prie klastuolės raktikaulio, atsilygindama už ausį, pati švelniai sukando baltą odą, perbraukė liežuvio galiuku, atsitraukė, šyptelėjo, ranka nuo kaklo pakilo dar aukščiau, perbraukė per skruostikaulį, o tuo pat metu ir lūpos paliko kaulus ir odą.
Tęsdama žaidimą, tikėdamasi kažkokių tolesnių veiksmų, kurie bent akimirkai užpildytų tuštumą, kuri niekaip nesibaigė galutine pabaiga, Sirėja priglaudė savas lūpas prie josios. Užmiršo, kad kūnas ne Karasunai priklauso, bet argi tai svarbu?
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Spalio 12, 2016, 09:39:44 pm
Kai pajuto suveikiant savo kabinete paleistus kerus nuo įsibrovėlių, Izaac kaip tik tuo metu buvo beįtraukiąs dar vieną troškų, svaigiai jazminais kvepiantį dūmą iš dviejų pirštų prilaikytos pypkės. Sustojo vos akimirkai; po to, užmerkęs iš nuovargio patinusias akis, priglaudė lūpas prie kandiklio ir giliai įkvėpė švelnaus balto rūko, lėtai apsisukdamas apie kulną. Buvo gana toli nuo savo mažos, gana skurdžios tvirtovės; buvo spėjęs nukeliauti iki pat vienos iš uždarų, į akligatvį panašėjančių vidinio kiemo dalių, kurioje mėgdavo prisėsti ir ramiai pamąstyti apie, tarkim, gyvenimo prasmę arba ką jis galėtų įdomiau nuveikti per laisvą laiką. Kartais, kai dienos būdavo saulėtos ir šiltos, vyriškis įsigudrindavo ir netgi nusnausdavo ten-- prieš tai užkerėjęs vietą galybėmis kerų, idant niekas neužtiktų jo tokio neapsaugoto. Profesorius buvo labai tikras, kad dauguma jo akivaizdoje nusikaltusių ir nubaustų mokinių, pamatę jį ramiu, susierzinimo raukšlių neišvagotu veidu, (juk visi miegantys žmonės nusiimdavo it kokias kaukes visas emocijas ir likdavo visiškai tušti.)  mielai iškrėstų kokį "nekaltą" pokštą jam, kad atkeršytų. Vaikų vaizduotė ir žiaurumas tokiems dalykams visados buvo kupini it sklidina taurė; tiek jis jau žinojo dar pats besimokydamas Hogvartse. Net darėsi juokinga, kai prisimindavo dalykus, kuriuos darydavo tiems, kurie suerzindavo hormonų aršinamą paauglišką "Aš". Žmonės matyt pasipiktintų sužinoję- mokytojas, kuris jaunystėje tyčiodavosi ir skriausdavo jaunesius ir vyresnius-- visus, kurie tik maišydavosi buvusiam klastuoliui po kojomis.

Vis dar kramtydamas pypkė Izaac nusprendė, kad galbūt jau būtų laikas grįžti atgal į kabinetą. Iš tiesų labai neskubėjo ir neliuokė strimgalviais it pusprotis, mat žinojo, net jeigu nusikaltėlis ir pabėgo, kad galėjo vieno lengvučio burto pagalba sužinoti, kas šniukštinėjo apie jo daiktus ir stalčius, nors, techniškai, ieškoti kažkokių jo itin asmeninių daiktų buvo gana beviltiška. Svarbesnės ir daug intymesnės jo nuosavybės buvo vėlgi skrupulingai užkeiktos ir paslėptos nuo pašalinių akių ir gličių, besiknaisiojančių naguotų pirštų. Nebuvo kvailas, nebuvo neapdairus-- it šachmatuose kelis ar net keliasdešimt žingsnių numatydavo į priekį, tarytum gracingas, bet tingus ir tylus voras savo tinkle. Žinoma, vyriškis taip pat darydavo klaidų, tačiau šios buvo niekinės jeigu tik pačioje pabaigoje jis laimėdavo- o dažniausiai taip ir būdavo.
Po dešimties minučių profesoriaus kaukšintys batai jau buvo girdėti koridoriuje, tarsi koks ženklas ar tarytum koks signalas kabinete esančiam žmogui pabėgti, tačiau... Nors jeigu ir būtų bandęs kas išsinešdinti, būtų buvę per vėlu; vyro žingsniai buvo platūs, ir nors atrodė, kad jis neskuba, pats ėjimo tempas buvo stebėtinai greitas. Tad išsitraukęs lazdelę viena ranka, o kita laikydamas pypkę, vos už kelių sekundžių Izaac prisiartino prie kabineto įėjimo ir vos įžengęs vyptelėjo išvydęs tokią vulgarią sceną prieš savas akis ir išpūtęs dūmų kamuolį į priekį be balso mostelėjo lazdele. Tartum surištos nematomų virvių ar tarsi sustingdytos, abiejų merginų galūnės iki kelių ar tai alkūnių nebegalėjo būti pajudintos iš vietos.
-Pasiaiškinkite, - be jokių įžangų profesorius ištarė tyliu, monotonišku, bet puikiai kabinete skambančiu balsu.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Spalio 22, 2016, 01:24:11 am
Nevisiems veiksmams reikėjo išankstinio plano - nevisos pirminės idėjos ir nusistatymai buvo teisingi. Štai, klastuolė ėmė ir manė, kad kitas susitikimas su raudonplauke būtų panašios pabaigos, kaip ir pirmasis tame parke - o galbūt kaip tik dėl to, kad jos susipešė ir išgražino viena kitą pykčiu, dabar gali perpuošti netikra aistra ir geiduliu? Vien tokia mintis vertė lūpas išlinkti į smagų vypsnį.
Ak, kiek gaila, kad jokių iškarto krentančių sijonų ar kelnaičių nebus, neprieštarautų Karasuna ir in full nude pasistraipyti kabinete, galų gale, ji perėmė šį kūną ir pavertė jį gražiu, o ko jau ko, bet noro dar labiau sutrikdyti žmones, priversti juos jos geisti ar tiesiog pasivaikštinėti kur savame Ievos kostiume Karasunai netrūko.
Virptelėjusi dėl kūną perpildžiusių smagių jauduliukų su kiekvienu švelnučiu liežuvio brūkštelėjimu ar lūpų prisilietimo prie trečiakursės odos, rausvaplaukė palenkė galvą į šoną, kad Sirėja geriau prieitų prie jos kūno, pati it paerzindama išleisdama geismingai meiliu balseliu pagrąžintą aimanėlę. Pati pilkaakė pasijuto taip, lyg kažkas naujo būtų užėję ir ją, kas sudarė savotišką grandinę naujų žmonių - ir aišku, kaip geriau tai panaudoti, negu suverčiant kaltę kitai grandinės daliai, o ne sau. O jeigu naudojasi ja jos dar kita dalis, o jinai naudojasi Junko dalimi.. tada kodėl jai turėtų rūpėti banalūs dalykai kaip visko pradžia, ar greitis, ar kaip viskas vystysis?
O ir neturėjo. Pilkoms akims sužibėjus iš džiaugsmo, mergina per galvą nusitraukė storesnį ir per didelį megztinį, užsidėtą ryte - aišku, šis netiko prie tokio mažučio sijonėlio, bet net ir ji suprato ribą tarp "įkyraus ir kažkam gundančio užpakaliuko rodymo" ir "mirtino sustirimo į ledokšnį". Pasilikusi krūtinę tedengiančią liemenėlę, mergina vos spėjo liežuviu brūkštelėti sau per lūpas, kai buvo pritraukta bučiniui.
Persmelkta agresyvumo, Mei krimstelėjo Sirėjai į apatinę lūpą - ne taip lengvai ar meiliai, kaip rodoma romantiniuose filmuose, daug pikčiau, daug žaismingiau - neilgai truko, kol ir liežuvio galiuku vyresniai merginai ėmė braukyti į pirmais krimstelėtą vietą, lyg erzintų išleisti savo liežuvį paklajoti skirtingoje burnoje. Tarsi rankos būtų atskiros galūnės, o pirštai - pagrindiniai malonumų ieškantys iškrypėliai, šios palindo po raudonplaukės dėvimais viršutiniais drabužiais, šaltais pirštų galiukais braukdami per nuogą odą, nugara kildami aukštyn ir tarsi tolimiau užsiimtų erzinimais, patampydami už liemenėlės petnešėlės, it nebyliai klaustų, ar tikrai Sirėjai šios reikėjo.
Tik aišku, visada gyvenimas tėra apgailėtinas pokštas, sugriaunantis geresnes akimirkas šioms net neįpusėjus - ausis pasiekė nedidelis garsas, pirmais palaikytas tiesiog pasigirdimu, vėliau atpažinti kaip žingsniai - galbūt derėjo ką daryti, galbūt derėjo atsitraukti, tačiau Karasuna tik dar arčiau prisitraukė Sirėją, smarkiau apsivydama aplink šią ir rankomis, ir kojomis, atsitraukdama tik trumpai akimirkai tarp bučinio, kad trumpai atsikvėpti - ir vėl į veiksmą.
Atsilapojančių durų garsas davė tą trumputėlę įspėjamą akimirką, kad derėtų bent jau atsitraukti nuo tokių pat raustelėjusių kaip Sirėjos plaukų spalva vyresnėlės lūpų. Na, kalbėti ar aiškintis tikriausiai teks, o kas jau kas, bet Karasuna niekada neatsisakytų progos pačiauškėti kokia beverte tema, šią bereikalingai išplečiant ir sumalant vieną tirštą, šlykščią košę. Nors nei rankų, nei kojų nesugebėjo atitraukti laiku, na, galbūt taip ir gerai - juto, kad pirštai, neseniai intensyviai po Sirėjos nuogą odą bėgioję, dabar buvo sustingę ir nepajudinami, tą patį jausmą pasidalinę ir su likusia apatine kūno dalimi.
-Profeeesoriau~ ,- nepatenkintai suinkštė, nutaisydama liūdną veidelį, atsukdama šį į kabineto savininką. Galbūt reikėjo džiaugtis ir tuo, kad privertė Junko užsiauginti.. ar verčiau, prisiauginti plaukus, vien stipresniu galvos pasukimo į vieną pusę užteko, kad pusę sruogų atsidurtų už nugaros, atidengiant "gražesnio" ir daug nuogesnio pobūdžio merginos priekį,- Ar nemanote, kad taip įsiveržti yra tiesiog nemandagu? O Gal.. gal tenorėjote prisijungti prie mūsų?- akyse žybtelėjo iššūkį metanti švieselė, lūpos išsiviepė į šypsenėlę. Vienaip ar kitaip, nors ir netikėjo, kad profesorius būtų tokio tipo žmogus, kad pasiduotų tokiai palyginti vaikiškai provokacijai, vistiek galimai Karasuna sugebės iki mokslo metų galo pagarsėt kaip persona, siūliusi kerėjimo profesoriui atlikti kokius intymesnio tipo veiksmus - o vien tai savaime buvo ir smagu, ir savotiškas laimėjimas.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Spalio 25, 2016, 06:34:17 pm
Būti žiauri ji nemokėjo. Tik ne čia, tik ne dabar, ne taip. Taip nemokėjo, ir viskas. Jos geismas ar aistra ar dar koks nemaloniai skambantis žodis, skirtas nusakyti jausmui, kuris degino smegenis ir pirštų galus, negalėjo būti žiaurus, grubus, naikinantis, tai tiesiog buvo nepriimtina. Tik atsargūs žaidimai ir švelnus ryžtas.
Tačiau būtų buvę nuobodu, jeigu iki pat galo (argi toks egzistuoja) viskas būtų išlikę vienoda ir nekeista, pastovu, raudonplaukė jautė būtinybę įsijausti, ne dėl to, kad buvo linkusi prisitaikyti, greičiau jau dėl to, kad pati jautėsi nepatogiai žinodama, kad jos patirtis baigiasi ties atsargiais palytėjimais. Pirštais, dantimis, lūpomis, liežuviu - bet kuo. Turėjo būti smagu. Reikėjo, kad taip būtų. Su lašeliu ironijos, padidintomis emocijomis ir švelnumu.
Kūnas virpėjo, suvirpėjo ir smegenys akims užkliudžius atsivėrusį vaizdą. Tas kūnas buvo gražus.
Šaltais pirštų galais ji braukė per nuogą odą, tarytum nejausdama ragavo, glostė mintimis. Ir po savais drabužiais pajutusi svetimas rankas - pirmą kartą gyvenime - krūptelėjo. Tai nenutiko netikėtai, žinojo, kad anksčiau ar vėliau teks dalintis savo kūno lytėjimu su svetimais delnais, svetimais pirštais. Beliko susitaikyti su tuo.
Per kelias sekundes ji atsipalaidavo, ėmė net mėgautis tuo, ką jaučia, į mėginimus erzinti nekreipė dėmesio, taip lyg ir reikalaudama suprasti, kad tegul Karasuna daro ką nori, jai viskas tiks.
O tada pasigirdo žingsniai. Ar bent jau turėjo pasigirsti, atsižvelgiant į tai, kad be įprastinių garsų nieko daugiau ir nebuvo girdėti. Tačiau Sirėja jau buvo paskendusi savose emocijose ir pojūčiuose, smegenys nebeleido telktis į aplinką ir blokavo bet kokius jos signalus. Tik suvokusi, kad nebegali judinti galūnių anei apatinės kūno dalies, ji atsitokėjo, visiškai derėtai susidrovėjo savo veiksmų. Tiek, kiek leido sukaustytas kūnas, atsitraukė, nuleido galvą, akis paslėpė po plaukų užuolaida. Jautėsi - ir buvo - užklupta daranti kažką netinkamo, nederamo, galbūt net pasibjaurėtino ir taip toliau.
Pati negalėdama pratarti nė žodžio nė kiek nenustebo, kad pasiaiškinimo ėmėsi Karasuna. Tik kokie buvo jos pasiaiškinimai... Nuo jų gėdos jausmas tik padidėjo, nors, jeigu pagalvotume, ko čia gėdytis, jos užsiiminėjo visiškai suprantama veikla, tik netinkamoje vietoje netinkamu laiku.
- Patylėk patylėk patylėk, - Junko kūną pasisavinusiai asmenybei ėmus ne itin subtiliai profesoriui mėtyti užuominas apie kiek kitokį veiklos tęsimą sušnypštė Sirėja.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Spalio 26, 2016, 11:57:51 pm
Izaac prieš darydamas kažką minutėlę sustojo ir ėmė svarstyti klastuolės žodžius. Galbūt, jeigu dar vis būtų jaunas, visiškai nepatyręs, todėl kiek nerangus ir užsisklendęs savyje mokinukas, vos tik išgirdęs tokio pobūdžio pasiūlymą, sklindantį iš itin dailios ir pusnuogės merginos lūpų, kurios dar ką tik tyrinėjo ne ką dailesnės draugės kūną, imtų žiopčioti it žuvis išspirta iš vandens greitaeigio katerio ir, galbūt, išlėktų iš kabineto greičiau už vėją, rankas laikydamas priešais savo dubens sritį. Juk paaugliški hormonai yra nesuvaldomi, kad ir kaip vienas galėtų stengtis juos sutramdyti.
Tačiau vyriškis jau buvo suaugęs, todėl jokiais būdais negalėjo sutikti su tokiu gašliu pasiūlymu. Žinoma, jam niekas netrukdė saugiai užtrenkti ir užrakinti duris, patalpą užburti kokiais tai garso izoliacijos burtais ir tuomet it piktas dėde daryti savo. Juk užvaldyti žmogaus valią ir ištrinti jo atmintį jam, kerėjimo profesoriui, tiesiogine to žodžio prasme buvo juokinga; keli mostelėjimai ir jis, po visko, ramiai viską sutvarko, atrakina duris ir paleidžia dvi nusikaltėles savo linksmais keliais.
Tačiau vyras iš prigimties yra medžiotojas, kuriam svarbiau yra ne pats grobis, kurį užkariavęs po kiek laiko pames, bet pati medžioklė, pati visa adrenalino dozė, kurią gauni žaisdamas su moterimis. Na, o stirnaitės, kurios pačios atrisnoja ant laibų kojyčių ir savo plačiomis akimis pažvelgia į šautuvo vamzdį tėra vertos gailesčio ir gero spyrio į sėdynę.
Na, galbūt prieš išspirdamas dvi būsimąsias meilės martyres šiek tiek jas paerzins; jam kaip tik buvo užplaukusi visai nebloga nuotaika.
-Panelė Enoshima ir panelė Valin, tiesa?- patikrinęs, ar durys sandariai uždarytos Izaac su lengvu klaktelėjimu užrakino jas ir lėtai lėtai, tarsi imituodamas prie grobio šliaužiančią gyvatę priartėjo ir atidžiau nužvelgė abiejų veidus. Raudonplaukės lyg ir savo pamokose nematė, o gal nepastebėjo, nors tokios ryškios spalvos plaukų savininkės būtų tiesiog sunku nepastebėti; šioji iš toli žiorėtų it liepsna tamsiame vidunakčio peizaže. Tačiau kita mokinė--ją matė, ir ne vieną kartą. Kažkuo į mažą faję panaši mergina profesoriui paliko gana gerą įspūdį, jeigu būtų galima taip pasakyti. Jam patiko merginos ir vaikinai, kurie buvo tylūs ir ramūs, žinantys savo vietą ir nebandantys kažkaip sukelti chaoso-- bent jau tyčia. Bet dabartinis Enoshimos elgesys buvo visiška priešingybė to, ką jis matė pamokose ir tai buvo kiek... keista. Juk Izaac buvo mokytojas, žmogus, kuris visų pirma turėjo iškelti šios profesijos reikalavimus virš savų norų ir polėkių. Todėl, suraukęs antakius ir padėjęs jau užgesintą pypkę ant stalo, šaltais pirštais sugriebė pasikeitėlės smakrą ir atsuko jos veidą taip, kad jų akių poros žiūrėtų tiesiai viena į kita. Vis dar nagrinėdamas kažką jų gilybėse, ką, matyt, suprato tik pačio profesoriaus nuo įvairiausio mokslo išplerusios smegenys,  vyriškis prabilo savuoju tykiu, balsu, kuris, rodės, smelkėsi ir rangėsi aplink kaip rūkas.
-Žinoma, jūs žinote, kad užsidirbote areštą iki mokslų metų pabaigos ir kiekvieną šeštadienį turėsite prisistatyti į mano kabinetą arba į bet kurio kito profesoriaus kabinetą atlikti bausmės, - pabaigęs šitai sakyti jis pasuko akis į raudonplaukę, vis dar lyg ir nepatenkintai susiraukęs. -Tačiau man tik įdomu, kodėl jūs grūdotės būtent čia? Atsakykite.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Spalio 31, 2016, 12:23:51 am
Jeigu atvirai, Karasunai nė kiek nerūpėjo panašūs dalykai į tempą ar į malonumus, kuriuo ji sukelia raudonplaukei - šioji tegalėjo pabūti paprastutis pliušinis žaisliukas, laboratorinė žiurkė, su kuria rausvaplaukė pasirinko paeksperimentuoti. Aišku, jai patiko, kaip pati mergina švelniai braukė jai per odą, jai patiko tas pereinantis virpuliukas, jai patiko būti bučiuojamai ir jai, labiausiai iš visko, patiko būti norimai. Tačiau tai nereiškė, kad tai buvo pats svarbiausias dalykas.
Svarbiausia, vistiek ir be abejo, buvo tai, kad dabar ji turės patirties - ir su pačia Sirėja, ir apskritai viliojimo dalyke, ką ji galės panaudoti ateityje - prieš žmones, ar ir vėl, prieš pačią raudonplaukę, kuri atrodė, kad buvo gerutė, tylutė ir nekaltutė mokinė. Susižinoti, kas nutiktų leidus netyčiomis išsprūsti tokiai informacijos daliai kokiai itin plepiai hogvartso mokinei.. Va tai jau buvo savotiškai smagi mintis, kur ir su popkornų pilnu bliūdu įsitaisyti galima būtų ir stebėti, kas per velniava galimai susikurs.
-Mhhh? Bet gi mūsų mielasis, nuostabusis Izaac turi patirties, žinai? Būtų laaaabai smagu, jei šia ir pasidalintų,- netildydama balso pratarė Sirėjai, kol veidą puošė guvi šypsenėlė. Tai galėjo reikšti dar daugiau paskalų, nepriklausomai nuo galutinio rezultato, prie kurio galiausiai, noromis ar nenoromis, vistiek teks prieiti.
Leisdama veide užsisėdėti erzinančiai, it klausiančiai, koks bus kitas žmogaus veiksmas šypsenėlei, prie kurios prisidėjo žibančios iš nekantrumo akys, Karasuna stebėjo kiekvieną lėto darytą profesoriaus žingsnį, kiekvieną žodį, pasakytą taip, lyg bandytų dvi nusikaltusias mokines priversti sunerimti.
Tokia pat laiminga išraiška žvelgdama į profesorių ir tuomet, kai šis agresyviau ją pritraukė prie savęs, kartu nuplėšdamas Sirėjos liemenį apsivijusias rankas, kartu patraukiant ir patį trečiakursės kūną taip, kad ir jau užtektinai atviros vietos dar labiau spindėtų gražumu.
-O galbūt jums labiau patiktų, jeigu čia būtų mieloji, nekaltoji Junkytė, hmm? - saldžiu balseliu murktelėjo, pilkomis akimis spigindama į profesorių - kiek atrodė, jis ir pats pilnai suprato, kad čia nebuvo ta švelnutė ir bailutė mokinė, regima pamokose. Neleisdama iš vyresnio amžiaus vyro lūpų išsprūsti atsakymui pirmiau, nuo pirmais įvykusio atplėšimo, padėjusio palikti tik nemalonų adatėlių dilgesį pirmais stingdytose vietose, klastuolė vistiek it per prievartą nenorinčius kooperuoti pirštus uždėjo ant profesoriaus rankos, leisdama vienam jos pačios pirštui pasilikti ant rožinių ir bala žino kiek produktų pilnų lūpų, tarsi tai savotiškai lieptų atkreipti dėmesį į šias,- Argi jums nepatiktų pati mintis, kad kaip nors išnaudotumėt vargšą, jaunutėlį ir nepatyrusį mokinės kūną šiai nieko nežinant, kol ši ir toliau savo šiltomis ir bailingomis elnio akutėmis žiūrės į jus pamokose? Argi jūsų negundo mintis, kad jūs matysite tik jos nuogą laibą kūnelį, kol ji kaip tik galėdama stengsis jums įtikti pamokos metu?
Tai, kaip ji buvo išraičiusi savo kūną - kojos vis dar apsipynusios apie Sirėją, liemuo nepatogiai persuktas, o dilgčiojanti ranka uždėta ant šiltesnės vyro plaštakos - buvo tiesiog nepatogu, ir mergina būtų mielai kaip galima greičiau išsitiesusi, tačiau neatrodė, kad taip greitu metu gali įvykti. Tikriausiai negelbėjo ir tai, kad ji nesugebėjo užčiaupti savo burnos, vis bandydama šleikščiai persaldintu balseliu kaip nors sunervinti vyresnįjį profesorių, kas savotiškai tolimiau tempė laiką būnant taip nepatogiai persikreipus.
-Ar atliekant bausmę pas jus bus kokių nuolaidų? Pasismaginimų? - Akyse darsyk kažkas žybtelėjo ir Karasuna, dar kartą išsiviepdama ir savimi besimėgaudama, liežuviu brūkštelėjo per lūpas, netrukus ir dar labiau nesusipatogindama - leisdama savo ir taip persikreipusiam kūnui palinkti į priekį, nosimis vos nesiliesdama su profesoriumi,- Ir galbūt mes laukėme jūsų, kol prisidėsite prie smagumo.. Gi negražu būtų palikti mylimiausią mokytoją iš tokios veiklos, nemanai, Sir?
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 01, 2016, 01:25:48 pm
Ir taip balta būdama ji dar labiau pabalo. Akys, nuleistos, slepiamos po blakstienomis ir raudonų plaukų uždanga apsiblausė, Sirėja pamažu niro į visišką apatiją. Vis dar girdėjo iš proto varančias ir jokio subtilumo nebeturinčias Karasunos sapaliones, o pati tylėjo kaip užsiūta. Vistiek jau, ką būtų galėjusi pasakyti?
"Atsiprašau, netyčia taip nutiko, kad užklydom į jūsų kabinetą, netyčia išėjo, kad nutarėm pažaisti viena kitos kūnais, ir dar šitaip atvirai, ir visai į galvą nešovė, kad jūs imsite ir pasirodysite pačiu tinkamiausiu metu.. Ir, ak, atsiprašau už jos paistalus, jai šiom dienom pakriko smegenys, gi žinote, kaip karatsi būna... Pauglystė ir visa kita... Depresija.. Oij, ko tik nebūna. Manau, galėtume draugiškai susėsti, Mei vėl užsivilktų savo megztinį, kad netrikdytų nei gerbiamo profesoriaus, nei manęs (Juk žinot, kokia aš. Ne, nežinot? Ką gi.), o tada išgertume kokios arbatos (aš norėčiau ko stipresnio, reikia nervus nuraminti), pasikalbėtume apie depresiją ir asmenybės susidvejinimą, o tada visi draugiškai išsiskirstytumėme. O jūs kartais neturite vesti pamokos?"
Cha cha. Sirėjai staiga pasidarė šalta. Kai Karasunos rankos išlindo iš po varnės drabužių, nebelaikė prispaudusios, ir pati pasijuto laisvesnė, patraukė pirštus nuo stebėtinai švelnios Junko odos. Užsimerkė.
Jautėsi kažkaip nesveikai. Numanė, kad toji kita amsneybė yra ganėtinai iškrypusi, tačiau visiškai nenorėjo išgirsti jos nuostabaus proto fantazijų savomis ausimis. Ypač, jeigu jos ne jai skirtos. Sirėja susmuko ant žemės, išsirangė iš Karasunos kojų glėbio (kad ir kaip keistai skambėtų) ir palindo po stalu. Gal jos niekas tada nematys, gal užmirš kad egizstuoja. Labai liūdna. Vienos dienos (negali sakyti nakties, buvo pats vidurdienis) nuotykis baigėsi vos prasidėjęs, o jo tęsti klastuolės siūlomais būdais visai nenorėjo.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Lapkričio 18, 2016, 06:49:20 pm
Žinoma, jis galėtų tiesiog imti ir tėkšti tai merginai gerą antausį, tokį smarkų, jog raudonos žymės ant išbalusio skruosto palaipsniui persimainytų į tamsias, melsvos ar net juodos spalvos mėlynes-- kad nešiotų jas, kaip vagys nešiodavo nukirstas galūnes arba eretikai išpjautus liežuvius. Taip ir padarytų, iš tiesų, mielai išmargintų visą jos kūną skaudžiomis smurto žymėmis, tačiau, vyriškis buvo mokytojas, buvo gerbiamas magas, kuris provokacijoms jokiu būdu nepasiduotų.
-Tau labai patinka elgtis kaip mergšei, tiesa?-pagaliau prabilo, po to kai išklausė visų tų bandymų išblaškyti, išmušti jį iš pusiausvyros su menka, pašaipia šypsena, kuri tarsi dvelkė visiška dominacija, arba gal ,kaip kas nors kitas pasakytų, priešiškumu. Nors būtų melavęs, jeigu būtų pasakęs, kad tos kalbos nieko nepadarė--- surakinimo kerai kažkaip išsivadėjo ir abi merginos galėjo laisviau judėti. Vargšė varnė-- tik tiek pamatęs raudonplaukės veidą pamanė Izaac. Kiek kartų jis matė tokią išraišką kitų veiduose, tas akis, kurios tarsi ir norėtų kažką pasakyti, padaryti, nesvarbu ką-- kad tik viskas pasimirštų. Tačiau jeigu ir pagailėjo jos, to neparodė, tik tuomet gana šiurkščiai paleido klastuolės smakrą ir atstūmė ją.
-Turėtum suprasti, jog toks elgesys yra šlykštus. Vieta, kurioje esi yra mokykla, o ne viešnamis, kuriame galėtum rinktis su kuo norėtum trainiotis. Tavo kūnas yra mokinės kūnas, kuris turėtų būti saugomas ir gerbiamas,- sulyg tais žodžiais vyriškis lazdele abiems merginoms išbūrė po didžiulį apsiaustą, kuris apgaubė jas ir paslėpė bet kokį nuogumą. -O jeigu išties taip labai norite tos patirties, panele Enoshima, turėtum suprasti, jog turi įrodyti, kad esi verta,- kiek garsesniu balsu ištarė ir tuomet mostelėjo išėjimo link, tarsi jau būtų pavargęs nuo visų tų gašlumų.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Lapkričio 25, 2016, 10:31:33 pm
Karasuna garsiai sukikeno - aišku, ką geriau būtų galima daryti tokioje situacijoje, ypač esant drauge su pasimetusia varne ir kiek įpykusiu profesoriumi. Tai buvo toks nuostabus derinys, ta jų trijulė, it būtų gimusi ant skirtingų debesėlių, kurie kažkaip susiėjo į vieną - rausvaplaukė tą dievino, tokius susiėjimus, kur atsiskleistų daugumos žmonijos bendri požymiai vos dviejuose, ar tai ir vienu dvejais daugiau veiduose ir charakteriuose.
-O kodėl gi negalima gyventi smagiai?- liežuviu perbraukusi per dantis ir išsišiepusi ji įsispigino į profesorių - aiškiai matėsi, kad jos žodžiai nedarė jokios įtakos, galbūt tik kėlė juoką iš jo pozicijos žiūrint į keturiolikmetę, bandančią suvilioti 30+ metų vyriūkštį - o gal kaip tik jam derėjo džiaugtis, galų gale, jau greitai pavirs į senį, o tada tik sudžiuvusio obuolio stadija telaukia, tad kodėl taip reikėjo atsisakinėti save siūlančios jaunos merginos?
Kiek pavarčiusi akis ir pagaliau būdama piktai atstumta, klastuolė susiėmė už apsiausto skvernų, šiuo apsisiausdama likusias regimas nuogo kūno vietas  - tik po akimirkų susiprato, kad šalia trūksta kompanionės nusikaltime, tad šią draugiškai, bet agresyviai pačiupo už rankos, vienu trūktelėjimu ištraukdama iš po stalo, iškarto paėjėdama kelis žingsnius link durų.
-Gerbiamasis profesoriau, jeigu jūs manote, kad čia nėra viešnamis po visų sklindančių gandų ir realių pasižaidimų, tada jūs, atsiprašant, esat visiškas idiotas,- veidą nuspalvinimo dar vienas šyyypt, skirtas Izaac. Laikydama Sirėją šalia savęs, rankomis apsivijusi jos liemenį, kad tik vyresnioji mergina nenuspręstų smukti pirmoji pro duris - ir aišku, visą kalbą, skirtą vyresniajam vyrui susakydama varnanagei į ausį, galbūt bandydama šiai perduoti, kad nutuokia apie jos nuolatinius pasižaidimus - ar bent jau tokią nuomonę susidarė iš to, kaip mergina ir pati pilnai ėmėsi iniciatyvos, nepabūgdama ir atrodydama taip, lyg iš tikrųjų turėtų šiokios anokios patirties. O galbūt ir visiškai klydo, ką čia gali žinoti.
-Žinomas daiktas, pro-fe-so-riau~. Tikiuosi, kad jūsų pamokos nėra varančios žiovulį,- Ir vėl grįždama prie persaldinto balselio ir bereikalingo žodžių pratęsimo, mergina mirktelėjo viena akimi, tarsi priimdama jo siūlomą iššūkį - kartu ir paleisdama Sirėjos liemenį, kad suimtų ją už vienos rankos, visu kūnu pasisukdama link durų. Neatrodė, kad jų lauks kokia bausmė šią specifinę akimirką, o bent jau ją, Karasuną Mei, įvyti į kitų bausmių atlikimus būtų nereikalingas vargas - tad ir prasmės likti čia, rodos, neliko taipogi. Žengusi kelis užtikrintus žingsnius link durų, paleidusi apsiaustą, kad kiek atvirai ką galėtų rodyti pro šalį einantiems kitakursiams ir bendrakursiams, ji it prisiminusi ką svarbaus stabtelėjo, su šypsena veide per naujo atsigręždama į Izaac,- Tikiuosi, kad ir konsultacijas vedate, gi reikės man kaip susigrąžinti drabužius.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Gruodžio 27, 2016, 10:01:03 pm
Sirė neįprastai tykiai po numylėtuoju stalu, jo maloniame šešėlyje klausėsi anų dviejų žodžių karo, akys, nematydamos profesoriaus, žvelgė į Karasunos kūno linkius, o smegenys, matyt, nusprendusios atsipalaiduoti, svarstė, kokie jie dailūs, tobuli, tarytum reikaljauntys prisilietimo iš kiekvienos gyvos būtybės. Tuo metu tokios mintys visai neatrodė netinkamos, tuo labiau, niekas negalėjo jų girdėti ar skaityti, tad su šiokiu tokiu malonumu, vieninteliu kol kas galimu ji leido joms plaukti it debesėliams, tarytum pati būtų buvusi dangus. Visai kaip depresija.
Staigus trūktelėjimas ne tik iš po stalo ištraukė - ir smegenis gerokai pakratė, anos dar labiau sutriko. Ūmai pajutusi kažkokį fainą jausmą, Sirė net išsišiepė, prisispaudė kūnu prie Mei ir žavingai įsispigino akutėmis į profesorių. Ausyje aidu atsimušinėjo jaunesniosios balso vinguriavimai, kai kurie (taip, tie svarbūs) žodžiai pasiekė ir tas galvosenos daleles, kurios buvo atsakingos už suvokimą. Frazė įsirėžė į atmintį, jos prireiks vėliau.
Susivokusi, kad viskas lyg ir baigėsi, kad jau lyg ir galima eiti, varnė pridėjo dar vieną, nelabai svarbų akcentą, idant išėjimas būtų įspūdingesnis. Trūktelėjusi ir kažin kaip mandrai pasukusi dilbį, ji prisitraukė Karasuną prie savęs, delną priglaudė prie skruosto ir pakreipusi galvą prispaudė lūpas prie josios. Manytumėt, atrodė visai gražiai.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Izaac Reinher Sausio 01, 2017, 10:10:16 pm
Silpnai pamojo pro duris išeinančių švilpių būreliui-- keli antrakursiai, ketvirtakursis, šeštakursė ir porelė septintakursių; visus juos Izaac mokė kerėjimo arba padėjo jiems pasivyti kitus, užpildyti įvairias spragas. Tai darė tik savo koledžo mokiniams, tiesa, tik jiems stengėsi būti ne toks šaltas ir "nepasiekiamas", vis dėlto, norėjo jiems padėti įgyti pasitikėjimo savimi.
Tačiau tiems, kurie ateis dabar, to tikrai nereikėjo--kiti galbūt pasitikėjimo turėjo šiek tiek per daug.
Atsidusęs profesorius sukryžiavo rankas, atsirėmė šlaunimis į stalą ir pažvelgė pro langą; veide žaidžiantys šešėliai puikiai paslėpė nuovargio ir nusivylimo raukšles lūpų ir akių kampučiuose, paslėpė tamsius, juosvai purpurinius ratilus paakyse,  paslėpė viską, kas galėjo parodyti ir puikiai įrodyti vyriškio išorinę ir vidinę būseną. Lėtai išsitraukė dailią, grakščią ir pakankamai ilgą skroblinę lazdelę ir tingiai paritinėjo ją tarp pirštų, stebėdamas, kaip šioji leidžia žalsvas ir juodas žiežirbas iš galiuko, tarsi nepatenkinta, kad ją kažkas erzina. Šyptelėjęs jis dar kartą atsiduso ir atlošė galvą atgal, kantriai laukdamas tų, kurie turėjo ateiti ir pasimokyti įvarių naujų kerų, kurie tikrai nebus naudojami gražinti triušiukams.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Sausio 01, 2017, 10:33:24 pm
Galbūt retesnis kartas buvo, kai mergina realiai nesistengė ko sužavėti, pažavėti, apkerėti ar susukti protelio, galbūt sukelti neapykantos tokioms verčiau ištvirkusio tipo merginoms, kaip kad buvo jinai - ilgi juodi džinsai, maikutė su kažkokia budistine dievybe, viena iš vidjaradžų ir bliuzonas, kurį vos įžengusi į kabinetą nusiėmė per galvą, leisdama į kuodą surištiems plaukams susitaršyti buvo verčiau retas dalykas, ypač su neegzistuojančia iškirpčių. Jokių vilionių? iš jos?
-Taigi,- pradėjo, perbraukdama per susivėlusį kuodą ir kiek šį patvarkydama,- Vis dėlto nepamiršai manęs, malonu.
Pusę lūpų šyptelėjusi, Karasuna išsitraukė lazdelę iš po bliuzono, kur šią įsidėjo - kurį numetė ant vienos palangių, pati įsitaisydama prie lango. Kažkuria dalimi norėjosi pradėti juokauti, kad vis dėlto vieniems mokiniams jis pamokas vedė, arba ojoj, jinai vėl pirmąjį kart kur nevėlavo, tačiau tą norą greitai užmušė susikaupimas, kurį bandė pasiekti. Kad ir kaip reikėjo būti in character, šiandien tą taisyklę pasiuntė velniop. Koks gi skirtumas, o ir karas pats, žinoma, savotiškai džiaugsmingas ir juoką skambų išpešantis dalykas, vis buvo savotiškai rimtas dalykas - dar rimtesniu reikėjo laikyti pasiruošimo procesą. Žinoma, gi priešus reikia laikyti arti, bet negali niekad ir sąjungininkų nugaromis pasitikėti - pasaulis, nori to ar ne, buvo žiaurus.
-Na ir nemoka laiku atsibelsti,- palingavo galva, užšokdama ir įsitaisydama ant palangės.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Sausio 01, 2017, 10:46:17 pm
Reikėjo labai tikėtis, kad per mūšį ją nukaltų, tačiau galimybės irgi buvo mažos, daug mažesnės už galimybes, kad ją sužeis labai rimtai ir paskui reikės gyventi su kankinančiomis žaizdomis ant kūno, šito ji netroško, jei jau mirtis, tai greita ir neskausminga. Greičiausiai dėl to ir keliavo į Kerėjimo kabinetą, kad išmoktų truputėlį apsaugoti savo vargšą kūną nuo sužalojimų.
Įžengusi į kambarį pasijuto lyg būtų grįžusi keliomis savaitėmis atgal, jau vien dėl tų pačių jame esančių žmonių, tačiau ak, kam tai rūpi. Vos vos linktelėjo galva pasisveikindama ir pasieniais nulindo į priešingą kambario galą nei Junko (aba Karasuna) ir susipakavo kažkokiame kamputyje. Meldė kažkokių nežinomų dievų, kad tik visi greičiau susirinktų, kažkodėl jai rodėsi, kad atmosfera labai slogi, o gal tai tebuvo anų dviejų baimė, kažkokios ypatingos rūšies. Nežinia.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Elna Klumpar Sausio 02, 2017, 11:44:41 am
  Elna kažkur nugirdo, kad rengiamos treniruotės kerėjimo kabinete. Sklindantys gandai apie karą jos negąsdino, o kaip tik labai domino. Su kiekviena diena varnės pasitikėjimas savimi augo arba ji tik rodė tai išorėje. Niekas nežino kas dedasi jos viduje.   Priėjusi kabineto duris Klumpar šiek tiek drebančiais pirštais palietė šaltą rankeną. Atitraukusi savo ranką lyg nukratyta elektros šoko  mergaitė pavartė akis, nes pati labai nemėgo savo bailumo.  Susikaupk. Nieko nenutiks. Įkvėpusi, lyg stengdamasi įgauti drąsos, varnanagė vėl lėtai prilietė durų rankeną. Nepajutusi nieko ji pabandė ją  palenkti ir jai pavyko. Stumtelėjusi sunkias duris Klumpė įžengė į kabinetą. Varniukės nustebo kabinete išvydusi vos dvi vyresnes mokines ir profesorių. Sumurmėjus kažką panašaus į pasisveikinimą antrakursė klestelėjo į vieną pirmųjų suolų. Patikrinusi ar lazdelė guli kišenėje dvilykametė pasirėmė ranka smakrą ir tuščiai įsispoksojo į klases priekį.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Margo Diuken Sausio 02, 2017, 05:36:15 pm
 Kur buvusi, kur nebuvusi, ką griovusi, o ką deginusi, visai baimės jausmą praradusi (bet veikiausiai jo net neturėjusi) Dakota oru atsinešdino į pilį. Norėtųsi pasakyti "vidury baltos dienos", bet vis dėl to tai įvyko jau naktį, išbalusiam mėnuliui stebint, kas čia verda ant silpnos ugnies, kurią kažkas tuojau pamaitins benzinu.
 -O. Atrodo nepavyko žavingai pavėluoti. - švelniai atsiduso, lyg geriausia Biobetonso mokinė, kur, deja, visai nesimokė, o ir atmintyje šmėžuojančius paskutinius kelerius metus, patys žinote, praleido tikrai ne gracingai damai priderančioje vietoje.
 Kabinete buvo... Tuščia. Tik nedidelis siluetas ir besimaišantys pro debesį kyšančios mėnesienos sukurti šešėlių labirintai. Palyginti su tuo ko tikėjosi, tai buvo tik bulvė prieš deimantą, o ir pačios šauklės, liaudies balso, nesimatė. Ką gi. - begarsiai atsidūsėjo ir lazdele pasikvietusi jai prideramą kėdę (ant klibančios taburetės tai jau nesėdės) įsitaisė ant šios.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Sausio 02, 2017, 06:40:52 pm
Nikita sužinojusi, kad metas treniruotis mūšiui, kuris įvyks netrukus, palikusi švilpę uždarytą oloje, skubėjo į kerėjimo kabinetą. Visiškai nepasibeldusi, įlėkė vidun ir gyliai įkvėpė, nes kabinete nebuvo tiek jau daug žmonių, neskaitant to, kad jie visi daug kartų vyresni už ją.
-Atleiskit už nemandagų įsiveržimą, matau, kad nevėluoju, o tai svarbiausia. Mano gyvatė Aplei pranešė nevisai laiku, tad bėgau kaip įmanydama. Beje, radau įkaitę kurią įkalinau oloje. Turėsiu kuom užsiimti prieš mūšį, juk nebloga treniruotė, tiesa?- viens po kito sakiniai virto iš klastuolės lūpų ir kada atrodė, kad nebesustos, nusijuokusi nusklendė link varniukės.
-Elna? Varnanagė?- pamačiusi matytą mergaitę suabejojo ar tik ji nešnipinėja blogio,- tu blogis? Žinau, kad abejoju, bet...nesitikėjau. Be to, aš - Nikita, žinau, kad nepažįsti manęs, bet aš tave stebėdavau,- nenoriai pasakė tiesą ir atsisėdo šalia jos.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Morgan Mara Swan Sausio 02, 2017, 10:13:23 pm
Morgan visai netrukus atsirado prie kerėjimo kabineto, kur turėjo vykti kažkokios ten treniruotės. Sklido įvairiausi gandai, bet mergaitė nebuvo linkusi tikėti į nė vieną iš jų, kol niekas nepatvirtins, kuris iš jų tiesa ir ar bent vienas iš jų yra tiesa. Bent šį kartą Mo nebuvo apsirengusi juodu apsiaustu iki pat kojų pirštų, o baltais marškinėliais, oranžiniu švarkeliu ir džinsinės medžiagos sijonu vardan patogumo. Krumpliais švelniai pasibeldė į duris ir nelaukusi plačiai, trankiai atvėrė duris, jas taip pat užverdama. Klasė jau buvo beveik pilna, tad keturiolikmetė atsirėmė į sieną, nuožmiomis akimis nužvelgdama kiekvieną asmeniškai, tada šnypšdama ant kiekvieno žmogaus, kuris galbūt nusišypsojo jai.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Sausio 03, 2017, 12:17:05 am
Akimis nužiūrinėdama kiekvieną įžengiantį, klastuolė tik palinguodavo galva - Sirėja ir kažkokia nepažįstamoji bus tikriausiai ir vyriausios iš visų, tada ėjo ji ir mergina, kurios vardas rodėsi esąs Morgan.. Iš jų, kaip vos šešerių merginų, tai rodėsi dar palyginti geras kiekis, kažkur ir amžiaus skaičius - ir Izaac kartu turėtų būti lengviau, kai šių yra tokių, galinčių praktikuoti ir perprasti sunkesnius burtus, kas nebūtų tikę dviems jauniausios, tikriausiai pirmakursei ir antrakursei.
-O kaip tu?- smakru bakstelėjo į vyriausią merginą, kuri kažkuo jai patiko - galbūt dėl to, kad madingas vėlavimas buvo tarsi, na, gal ir nepavadinsi įprastu dalyku, bet verčiau mėgstamu klastuolės, o visada smagu surasti bendraminčių,- Atrodai vyriausia, tad galbūt žinai kažką iš papildomų triukų, kurių nežinotų I.. profesorius Reinher?
Pasiimdama lazdelę nuo palangės, padėdama šia ant delno, tuomet visaip anaip pavartydama it šildydama, klastuolė aiškiai nuobodžiavo - kažkuria prasme norėjo eiti pakalbėti su Sirėja, vis tai buvo atsiminimų persipildęs kabinetas, bet kartu ir stūmė mintį toliau nuo savęs, gi tai buvo pasiruošimas karui, jokių emocijų, jokių beverčių chit-chats čia nereikėjo - tik paprastos, šaltos ir suvokiamos teorijos, kur ir kaip ją pritaikyti, ir praktikos. Vien dėl to čia ir atėjo, o daugiau kaip velti visko nereikėjo - galėjo gi bet kada pasigauti raudonplaukę ir koridoriuje ar kur, jeigu norės pasikalbėti ar tęsti jau pradėtą veiklą.
-Sakyk, nevertėtų pradėti? Kad ir su paprastu visko paaiškinimu ar kas bus per vienas apmokymas, jeigu kažkas realiai vėluojantis dar norėtų prisijungti,- įsmeigusi žvilgsnį į Izaac pratarė, kartu ir perkryžiuodama kojas, o nugara atsiremdama į vėsų stiklą, esantį už jos.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Sausio 03, 2017, 03:14:32 pm
Lėtai, visiškai neskubėdamas pasuko galvą į vis atsiveriančias duris, nužvelgdamas kiekvieną atėjusį įdėmiu, tyrinėjančiu žvilgsniu-- galbūt kai kuriems toks spoksojimas būtų palaikytas nemandagiu, galbūt šlykščiu ar gašliu, tačiau vyriškis tiesiog norėjo perprasti, kaip galėtų pradėti kalbą su savo mokiniais, kaip galėtų prie jų priartėti--pedagogiškai, žinoma, kaipgi kitaip. Nesąmoningai, pats to nejausdamas ėmė ir skubriu judesiu pasitrynė veidą, tarsi vydamas nuovargį nuo savęs it tokį nepasiduodantį, lipšnų ir meilų šuniuką-- gal ir neprieštarautų turėti tai prie savęs, tačiau šiuo metu tai tebuvo įkyri kliūtis. Patalpinęs vieną ranką į apsiausto kišenę, profesorius ištiesė nugarą ir nužvelgė visus susirinkusius. Vien tik mergaitės ir merginos-- na, matyt jos buvo pareigingiausios ir panašiai, tačiau, po velnių. Įvairovė niekad nepakenkė.
-Panelė Mei teisi, pradėkime- tyliu balsu ištarė ir linktelėjo paminėtajai. Akyse plykstelėjo kažin koks vos vos pastebimas susierzinimas, skirtas vien jai-- tarsi vyras būtų išmuštas iš savo vėžių to fakto, kad ji vos nepavadino jo vardu, gal ir galbūt dėl to, kad pats kabinetas nejučia pradėjo kelt kažin kokius prisiminimus. Tačiau profesorius greitai užglaistė bet kokius nesklandumus nusisukdamas nuo jos į kitas mokines.
-Taigi, nemanau nieko laikyti čia, jeigu esate nepasiruošę atiduoti visa save treniruotėms, - tarsi paragino tuos, kurie dar turėjo abejonių išsinešdinti ir netrukdyti, neleisti jo laiko veltui. -Tačiau tie, kurie yra pasiruošę, išsitraukite lazdeles ir apibūdinkite man jas. Lazdele yra labai svarbi, kaip žinote, kaip kad ir manoji, - iškėlė ją parodyti. -Skroblas, drakono širdies styga. Turiu ją nuo pat pirmojo kurso Hogvartse, - pratęsė ir tada, nuleidęs lazdelę, vėl nužvelgė jaunuolius. - Be ryšio tarp savęs ir lazdelės nesugebėsite žiebti tokiais kerais, kurie pranoktų jūsų lūkeščius. Kai kurios netgi gali atsisakyti vykdyti bloga, todėl aš privalau prieš mokydamas kerų patikrinti jas.

// http://harrypotter.wikia.com/wiki/Wand
Iš čia galite rasti visų lazdelių medžių ir tų viduriukų apibūdinimus ir savybės; nors galit ir šaut kaip nors, jeigu norit.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Elna Klumpar Sausio 03, 2017, 04:06:29 pm
Prie Elnos prižingsniavo nepažįstrama mergaitė. Klumpar pakėlė antakius, taip norėdama parodyti, kad ji sakytų ką nori sakyti.
-Taip, aš Elna ir esu varnanagė. Am...Na taip aš blogio pusėje. Ir nieko tokio, daug kas nustemba. Net negalvojau, kad kažkas gali mane stebėti. O šiaip malonu susipažinti, Nikita, - patenkinta nauja pažįstama šyptelėjo varnė. Nikitai atsisėdus šalia, antrakursė tik žvilgtelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į profesorių, nes jis jau pradėjo kalbėti. Elna jautėsi labai jaukiai būdama kabinete šiuo metu, ji jautėsi lyg būdama savo vietoje, ten kur ir turi būti. Nieko nelaukusi Elna išsitraukė savo lazdelę ir garsiai prakalbo:
-Kedro medis, vienaragio plaukas. Aš taip pat turiu nuo pirmo kurso. Nors ir dabar esu tik antrakursė.
Baigusi trumpaplaukė atsisuko į suolo draugę ir pašnibždomis, kad netrukdytų kalbėti kitiems, paklausė:
-Nikita, o kodėl aš tavęs nemačiau nei vienoje pamokoje?
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Sausio 03, 2017, 04:38:34 pm
Tam kabineto kamputyje ir tūnojo paslapčiomis (arba nelabai paslapčiomis) žvilgčiodama į Junko Enoshimą, svarstydama, ar šį karta ji yra ji pati, ar tai Karasuna Mei. Mokinėms ir vienai vyresnei niekaur niekad nematytai moteriai susirinkus į kabinetą, trumpais žvilgsniai jas visas nužiūrėjo, kai kuriso buvo iš to paties koledžo, gal kad ir pastebėtos, tačiau visiškai nesvarbios raudonplaukės gyvenime.
Savotiškai apsidžiaugė išgirdusi, kad kalba Mei, o ne Junko, tačiau jau niekaip to neparodė, šiaip ar taip, visai ne laikas ir ne vieta. Rankos, besislepiančios už juodo unifrominio apsiausto klosčių, nageliu tykiai brūžino per sieną, erzinantis, tačiu lyg ir neegzistuojantis garselis savotiškai ramino.
- Gluosnis ir kelpio (vandens arklio) plaukas, - burbtelėjo neįmanomais būdais ištardama skliaustelius. O gal išmoko šiuos tarti perskaičiusi žiobarų autoriaus žiobarišką knygelę, ak, nesvarbu. Gluosnio lazdelė jai tiko, puikiai, jau nepaisant to, kad perkant ją išsirinko kaip šeimininkė, buvo laikoma kaip žmonių, kamuojamų nuolatinio nesaugumo jausmo, lazdelė. Anot Olivanderio, puikiai veikianti kerint bežodžiais kerais. Apie kelpio plauką nedaug ką galėjo pasakyti, viso labo beliko tikėtis, kad profesorius nelieps lazdelės pakeisti ir šioji bus tinkama.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Sausio 03, 2017, 04:43:42 pm
Galbūt neužmačiusi į ją nukreipto kiek agresyvesnio ir nepatenkinto žvilgsnio, galbūt šį pasiuntusi savais vėjais ir visiškai užignoravusi, Karasuna šviesių akių žvilgsnį nukreipė į lazdelę, bandydama prisiminti visas jos savybes - leisdama ir jaunesniajai varnei, kaip pasiskelbė pati, o kartu paskelbė kartu ir jos naujoji bičiulė pradėti pasakoti pirmai. Būtų ir pati pradėjusi kalbėti, kai prasižiojo raudonplaukė, pažįstama ir turėta nuotykių su - pusę lūpų šyptelėjusi, žvilgsnį laikydama įsmeigtą į Sirėjos pusę, klastuolė šiai nutilus prabilo ir pati.
-Maumedis, kartu ir su drakono širdies styga,- pavarčiusi rankose pratarė, tada prisimindama ir informacijos dalį, kurią ir Izaac, ir abi varnės praleido,- apie 33 centimetrų, palyginus lanksti. Vienintelis minusas būtų tas, jeigu lazdelei labiau patinka Junko, o ne aš.
Suraukusi antakius ir nušokusi nuo palangės, į šią tik atsiremdama, mergina kiek paskendo mintyse, leisdama kitiems tęsti - žinoma, lazdelę rinkosi Junko, o ne ji pati - tačiau jeigu Karasuna jau buvo jos dalimi, tada neturėjo lazdelė kartu rinktis ir jos, ir originaliosios Junko kaip savininkių, kad derėtų abiems? O ir rodėsi, kad niekad iš šviesaus maumedžio pagaminta lazdelė neatsisakė jos naudojama būti, ar intrigų nekėlė, kas galėjo dažniau nutikti Junko pačiai - argi tuomet nereiškė, kad didesnioji lazdelės savininkė turėjo būti ji pati?
Atsidususi - gi Izaac turėjo tą gebėti išsiaiškinti, bent taip spėjo klastuolė, ypač kad jau kalbą apie šias užvedė ir panašiai, Karasuna Mei žvilgsniu nulydėjo tarpusavy besišnabždančias mažesniąsias, tik tada žvilgsnį įsmeigdama į merginą, kalbėti pasirinkusią po jos.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Margo Diuken Sausio 03, 2017, 06:25:05 pm
 -Aš neužsiimu pedagogine veikla, mergyte. - švelniu balsu atsakė, kai į ją buvo kreiptasi.
 Toliau tylėdama ir nepastebimai apdovanodama visus skeptišku žvilgsniu Dakota nė nesiruošė kažkam raportuoti kokią lazdelę kaip, kada ir kur gavo, turi ar dar kaip nors aušinti savo dailią burnelę beprasmiais žodžiais.
 Kad netrukdytų jaunimui, su jai priderančia tyla, tarytum šešėlis patraukė savo kėdę dar labiau į kabineto gilumą ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės stebėjo viską iš nuošalės.
 Kam ji čia nešdinosi, jei nežada nė piršo pajudinti? Savaime aišku tikėjosi brandesnės piktadarių gaujos. Nemanė, kad teks jaustis prilygintai auklei. Dar norėjo prisiminti kaip pro ausis zvimbia vėjas, kai keliauji į Hogvartsą oru. Na ir žinoma tikėjosi, kad ir pati blogio siela čionai pasirodys. Ir vis dar tikisi. Būtų labai negražu, jei ji nepasirodytų visus čia sukvietusi ir netartų anei vieno įkvepiančio žodelio.
 Giliai įkvėpusi moteris nusuko juodų blakstienų rėminamas akis į pasienyje dulkes kolekcionuojančius daiktelius, vieną kitą vis kilstelėdama, paviršutiniškai patyrinėdama ir vėl sukryžiuodama rankas.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Sausio 04, 2017, 06:36:51 pm
Vos profesorius uždavė pirmąją užduotį - pristatyti savo lazdeles, Nikita tylėjo kaip pelė po šluota. Stengėsi niekada niekam neatskleisti savo lazdelės, dar kas atsitiks, bet atėjus jos eilei pasisakyti klastuolė rankose pavartė juodo marmuro spalvos lazdelę.
-Tokį posakį, manau girdėjote kiekvienas: lazdelė pati renkasi burtininką. Iš dalies sutinku, bet deja - jos "paslapties" neišduosiu. Jei lazdelė pasirinko mane, atspėkite patys jeigu jums to reikia,- ranka atmetusi kelias mažytes kasytes sau už nugaros, įsikišo lazdelę į priekinę apsiausto kišenę,- na, gerai. Manasis yra lietuviškos Ąžuolinės medienos su juodosios jūros pabaisos širdies gysla. Pakankamai lanksti, dvidešimties centimetrų, pirkta šiais metais, o dėl klausimo...- Nikita palingavo galva,- ji puikiai manęs klauso. Kiekvienas burtažodis pavyksta,- klastuolė slaptai nusišypsojo grindims ir pasisuko į Elną.
-Va todėl aš ir sakiau, kad nežinosi,- keistai sukrizeno ir palinko dar arčiau varnės,- niekas apie mane iki šiol nežino, mūšis yra ta diena, kai apie mane visi sužinos,- švilpiančiu balsu pasakė tiesiai į mergaitės ausį,- sakei, Kedras, vienaragio plaukas? Netinki blogiui, vienaragis - tyras gyvūnas,- keistai įtarinėjo mergaitę.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Armand Desrosiers Sausio 08, 2017, 02:42:26 pm
Gavęs keistą pelėda, tiksliau, laišką, kuris nebuvo jau toks ir keistas, atvyko į Hogvartsą. Kuo geriausiai pažinojo kiekvieną kampą, tad greitai surado kerėjimo kabinetą, kuriame nebuvo šimtą, o gal du šimtus metų. Neturėjo daugiau ką veikti, tiksliau turėjo, bet su malonumu apleido magijos ministerijos banalius popierius, iškeisdamas juos į dieną tarp mokinių.
Ilgas juodas paltas, su tokiu pat ilgu kaklu kuris dabar uždengė vyriškio puse veido, tad matėsi tik blyški oda, viena mėlyna akis, o kita pasruvusi krauju kaip visada uždengta juodų plaukų. Juodi drabužiai, kaip ir tinka liesam kūnui, kone kaulėtam.
Įžengęs į kabinete nužvelgė jaunimą. Tikėjosi tuščio arbatos vakarėlio, bet kaip nugirdo, žmonės rinkosi savo lazdeles ar apie jas tauškėjo. Lazdelės, pats prasčiausias ginklas kokį kas nors begali pasirinkti. Išleido atodūsį ir akimis susiradęs bent vieną pažįstamą veidą, greitu žingsniu nuslinko prie profesoriaus.
-   Turbūt... buvo sumaišytas adresatas, bet dabar čia vyksta kerėjimo pamoka ar kas? – dusliu balsu pratarė Reinheriui.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 17, 2017, 10:49:25 pm
Šmukštelėjus į kabinetą dar ankščiau už Izaac - apsimeskime, kad durys užrakintos nebuvo, ar kad spyna, sulaužyta ir kiek kreiva, dabar neguli ant grindų pamesta - Karasuna atsiduso. Visą pamoką it pramiegojo, it prakovojo su savimi pačia - jautė, nors kaip tik verčiau visiškai nebejautė kairės rankos, tarsi koks nematomas kareivėlis atėjęs būtų ir kardu per šią kirstelėjęs. Galbūt todėl kvapas dar labiau padidėjo - tai, kas varė ją iš proto kitiems buvo net nejaučiamas dalykas, kaip apgailėtina! Gi žmogaus kūnas nesmirdės it pūvąs būtų, ypač vaikščiojančio ir protaujančio žmogaus, kuris, Dieve švents apgink, tikrai nėra zombis, tiesa?
Atsirėmė į duris, tylomis sukosėjo - siaubas, jautėsi pavargusi. Pervargusi. Net ir tam, kad galėtų kažką sunaikint, dėl kažko prisijuokti ir pasijausti gyva taip, kaip būdavo seniau prireikė prisigerti. Kai pagalvoji, net geriau yra ir buvo, kai galėjo Junko it savą lėlytę tampyti aplinkui, liepti jai daryti tą ar aną, ar turėti kad ir nepilną kontrolę jos kūne - tai buvo daug geriau negu situacija, į kurią save įsivėlė. Karasuna patapo it vaikščiojantis negyvėlis, savižudis, kuriam nepavyko atlikti savo misijos - tik į šalį pameskime tą faktą, kad savižudė mergina buvo negyva, o likusi gyvoji turėjo viską atkentėti, nuo pūvančio kūno dvoko, nuolatinio silpnumo ar emocijų kaitos iki tos siaubingos, siaubingos virvės rando, įsirėžusios aplink jos kaklą.
Pajudėjusi pirmyn, dešine ranka susigriebusi už kairios, kartkartėmis ją patampydama, tačiau to nė nepajausdama, klastuolė atsirėmė į stalą, dar kartą apsižvalgiusi aplink. Neatrodė, kad kas pasikeitė - nuo to karto su Sirėja iki susitikimo mūšiui. Išviso, ar jis kada nors tai perorganizuoja savą kabinetą? Nors galbūt ir gerai - keista, kad tik Izaac kabinetas visoje pilyje patapo jos komforto zona. Neįprasta, jog norėjo ašaromis paplūsti ir išsijuokti į valias tik jam, net nebūtų siaubingai supykusi, jeigu jis ir išmestų ją pro langą nuo tokių kalbų.
Maža šypsenėlė sušvito jos veide, o pati mergina nuslydo žemyn stalu, atsiremdama į šio priekį - akis įsmeigė į duris, laukdama, kol gerbiamasis profesorius įeis vidun.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Kovo 18, 2017, 12:42:31 pm
Nors Hogvartsas ir buvo šurmulio ir judesio pilna vieta, jis niekaip negalėjo paneigti to fakto, kad jo gyvenimo ritmas vis labiau ir labiau rimo; tarsi iki šiol jis būtų gyvenęs kokioje karuselėje, kuri bėgant laikui tik labiau ir labiau sukosi ir lėkė-- bet staiga ėmė ir tarytum užstrigo. Kartais jautėsi, jog kybotų aukštyn galva nuo tosios karuselės, rodės, kad jeigu ištiestų rankas tuomet galėtų pirštų galiukais imti ir priliesti saugią, raminančią žemę, kuri pagaliau pilnai ji priimtų savyje ir amžiams užkonservuotų jo kūną savo šaltoje tykumoje. Tačiau, ne, mirties Izaac niekad netroško; nejuto potraukio imti ir nutraukti savo raudonąjį lemties siūlą. Suprato, kad kažkada, ateityje mirsiąs, tačiau taip atsitiksią tikrai ne nuo jo paties rankos.
-Galėjote tiesiog palaukti manęs koridoriuje, - tarpduryje sustojo ir įsmeigė savo vienintelę pasauliui matomą akį į merginą. Pasibaigus visiems mokslams, dar esant kabinete, kurioje vyko pamoka, pajuto, kaip suveikė nuo įsibrovėlių saugantys kerai, tačiau labai neskubėjo patikrinti, kas ten toks įlindo. Jautė ir be matymo. Mostelėjo lazdele ir išsyk sutvarkė spyną, ir dar prie to įžengdamas į vidų uždarė duris. Ramiu žingsniu ėmė žengti arčiau prie savo mokinės, kuri buvo atsirėmusi į stalą.
-Neatrodote labai gerai, - po, rodos, ilgos ir nejaukios akimirkos ištarė, greitai nužvelgdamas ją; veide nebuvo jokios išraiškos ar net užuojautos akyse, tiesiog paprastas susidomėjimas, fakto pastebėjimas ir jo išreiškimas balsu. O gal tiesiog kokią nors emociją buvo sunku pastebėti, kai dalis veido buvo užslėpta plaukų ir audinio sluoksnio. Vyras kilstelėjo smarką ir dar įdėmiau pažvelgė į merginą, tik šįkart į jos akis; visados per jas galėdavo suprasti viską, arba bent jau tam tikrą dalį apie žmogų. Vėl kelios akimirkos tylos.
-Arbatos? Kavos? Ko gersite?- staiga ištarė atsitraukdamas atgal. - Ar verčiau imsite ir stovėsite vienoje vietoje?
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 18, 2017, 03:36:30 pm
Būtų pradėjusi irzti - Izaac tikriausiai specialiai vilkino laiką, tikriausiai nenorėdamas dar labiau gadintis nuotaikos su "mokine" - jei, žinoma, tokia ją dar pavadinsi. Nors Karasuna taip siaubingai ir nesiskundė - savotiškai keista, bet gi ruduo yra naujovių laiku vadinamas kitų - ypač pasirodžius, kad profesoriškas medinis stalas, kaip atrodė, nėra toks siaubingai nepatogus.
Tikriausiai su juntamu patogumu ir ją apsupusiu komforto jausmu būtų ir užsnūdusi - jeigu ilgai neilgai lauktas kabineto savininkas pagaliau apsireiškęs nebūtų, ir vėl įlindęs į savą besaikį formalumų naudojimą.
-Arba gali paprasčiausiai neberakinti durų, žinant, kad taip ar anaip vistiek ateisiu,- gūžtelėjo pečiais, ar bent pečiu - nei matė, nei juto ką ten išdarinėjo ir ko ne kairioji ranka. Nesinorėjo į jį žiūrėti iš viršaus - tikriausiai derėjo, prisiminus profesoriaus-mokinės santykius ir taip toliau ir panašiai, tačiau Izaac ėmė matyti kaip sau lygų, nelabai kreipdama dėmesio į faktą, kad tai jam tikriausiai nebuvo pats maloniausias dalykas - todėl kad ir lėtais judesiais, bet pakėlė kūną aukštyn, vis vien atsiremdama į to paties stalo kampą, kilstelėdama antakį į pastabą, gautą veiksmo metu,- Esi girdėjęs "kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako"? Puikiai tinka šiai situacijai.
Trumpa tyla, kai abu tiesiog žiūrėjo vienas į kitą - kaži, ar sulauktų iš gerbiamojo profesoriaus reakcijos kokios, jei pasisakytų mirštanti? Ha, norėtų! - net nusijuokti tokia mintis vertė, priversdama užmiršti, kodėl išvis atėjo čia - ar norėjo kažko pasiteirauti, ar norėjo atsisveikinti? Tikriausiai bent akimirką norėjo pabėgti nuo savęs, į guolį žmogaus, kuri jam buvo savotiškai tuščia vieta su vienu, menkučiu ir vos regimu taškiuku pačiame viduryje.
-Gražūs tie tavi formalumai, tačiau su manim taip maloniai elgtis nereik, pats puikiai žinai,- mestelėjo pastebėjimą, žvilgsniu nusekdama pajudėjusį Izaac,- Bet arbatos neatsisakysiu.
Jautėsi kažkaip keistai - paprasčiausias ženklas to, jog nebegalėjo elgtis kaip nori, ar net nesijautė norinti elgtis kaip tik užsigeidžia sekundei trumpai mintys. Galbūt dėl to strigo žodžių ir reiškiamų minčių, kodėl ji čia atėjo, ko iš jo nori, ar kažkas kito ta tema. Tikriausiai būs išmesta lauk vos pasakius, kad tiesiog norėjo pasibūti čia - o gal tai tebus suprasta kaip dar vienas nerimtas juokelis.
-Amžiams pasirinkai pirato kelią, ar bandysi kaip taisytis į normalųjį žmogelį?- na, kažkas turėjo pokalbį užkabinti ta tema - kartu žodžius laukan pastūmė paprastas smalsumas, ypač pamokoje retkarčiais pagaunat akimirką tą ar aną, kai pats vyriškis, nebūdamas pratęs prie naujo vienaakio gyvenimo ir užsimiršęs apie tai tol, kol skaudi realybė imdavo ir didžiu sušukimu tą primindavo.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Kovo 18, 2017, 07:19:12 pm
Pašaipiai vyptelėjęs-- retas dalykas, kas nors pasakytų, tačiau šalia šios panelės visos jo emocijos kartais imdavo ir praslysdavo pro tvirtai užrakintų ir užtvirtintų durų plyšelius. Ir gerai, tiesą sakant, kartais reikia imti ir kiek pralaisvinti tas kaukes, kurias dėvime, nors kartais tai padaryti būna velniškai sudėtinga. O baisiausia būna, kuomet suvoki, kad toji kaukė jau yra dalis tavęs, suaugusi su tikruoju tavimi; it koks parazitas iš lėto perimantis valdžią iš kito žmogaus. Kaip ironiška.
-Formalumai man įaugę į kraują, deja, nieko nepadarysiu, - kiek lyg ir apgailestaudamas ištarė, tartum ne itin mėgtų tai. Būtų tiesiog labai keista, vyro manymu, tiesiog imti ir ištrinti tą distanciją tarp žmonių ir priimti juos kaip artimus. Visados yra tinkama sudaryti tam tikrą atstumą, antraip rizikuoji suteikti nereikalingų vilčių ir neparankių ryšių-- tą jį išmokė darbas ministerijoje.
Mostelėjęs lazdele iš oro išbūrė kelis gana patogiai atrodančius krėslus, kurie buvo išmušti švelnia, minkšta vilna ir padengti lengvai slystančiu tamsiu satinu, sustatė juos prie stalo. priešais vieną kitą taip, kad juos teskyrė metras su trupučiu. Žvilgsniu pasiūlė atsisėsti jai ant vieno iš jų; pats nepasekė merginos pavyzdžiu iki kol ši nebuvo susmukusi ant krėslo. Kad ir kiek erzulio buvo šioji sukėlusi Izaac, ji buvo ne tik jo mokinė, bet ir jauna dama; o ir šiaip nejautė nei neapykantos, nei pagiežos, nei kitų negatyvių jausmų. Buvo nuoširdžiai susidomėjęs ja, jeigu dar sugebėjo domėtis kažkuo išskyrus savimi ir darbu.
-Aš--,- buvo jau bepaimąs juodos arbatos  sklidiną porcelianinį puodelį nuo ant stalo esančio sidabrinio padėklo--kaip paranku, kad vos vienu piršto spragtelėjimu iš virtuvės galėjai imti ir atsigabenti ko tik užsigeisi. Ir kaip dar paranku.--, tačiau jo ranka sustingo, puodelis lėtai vėl klinktelėjo ant paviršiaus, o Izaac be išraiškos įsisteibilijo į klastuolę, tarytum nežinodamas, kaip sureaguoti. Pykti? Šyptelėti? Dar kaip nors atsikirsti su panašia ironija? Ne, jis šiuo metu to netroško. Todėl tiesiog užkabino pirštus už akies raiščio juostelės ir nutraukė jį šalin, o kita ranka sušukavo vienu judesiu plaukus atgal, taip visiškai atidengdamas savo veidą.
-Aš vis dar turiu savo akį ir ja vis dar kažkiek matau, - pratarė. Rankos, kurios dabar ilsėjosi tarp šiek tiek praskėstų kartais sutrūkčiodavo, tarytum vyriškis norėtų paslėpti veido pusę. O slėpti buvo ką-- visa kairė akis buvo gana subjaurota; akies baltymas pulsavo tamsiai raudona, šlapia spalva, tarytum būtų priplūdę užkrėsto, nusistovėjusio kraujo, kuris niekaip negalėjo išbėgti. Smulkūs kapiliarai esantys po akių vokais ir vedantys tolyn buvo nusidažę tokia pat spalva; kai kurie tokie bėgiojo ligi pat jo plaukų šaknų, smilkinių, ar netgi iki skruostikaulių. -Tačiau aš nenoriu šlykštinti mokinių, -paprastai paaiškino, be jokio kartėlio balse. -Manau, kad suprantate mane. Bereikalingas dėmėsys kartais erzina.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 18, 2017, 09:07:07 pm
Pati tylomis atsiduso - nė nesuprato, kad akimirką sulaikė kvapą, galbūt tas durnas ir nereikalingas baiminimasis ją pasiglemžė labiau, negu būtų norėjusi, ypač jeigu paprastas Izaac šypsnis, veide kelias akimirkas suspindėjęs, privertė ją atsipalaiduoti. Keistas gi tas gyvenimas buvo, su tuo, anuo ir dar kažkuo, kas paversdavo jį į klaustukų, džiaugsmo ir neapykantos suirutę.
Ahah, ar neturėtų būti keista tiesiog kalbėti taip formaliai su kažkuo - tai yra, su ja - per žmogumi, su kuriuo istorija, tarkim, nebuvo tiek itin maloni, bet spalvinga? Kreiptis į kažką tarsi būtų lygus arba aukštesniu (rango prasme, gink die ne ūgio), kai pati tokia mintis, kad žmogus kažkuo geresnis, ar toks anoks ir trečias, tiesiog kelia pasišlykštėjimą?
Žiūrėdama į atsirandančius krėslus vos susivaldė pusę lūpų nešyptelėjus - burtų amžius, huh? Visi patogumai, lengvumai ir jokių papildomų nuvargimų. Viskas, ko nori - va, prašom. Nors tikriausiai taip negatyviai žiūrėti nederėjo - kad ir rodos, bereikalingas patogumas, bet vis vien patogumas, ir koks gi skirtumas, kad skyrė abu krėslus palyginti didelis atstumas! Ne veltui į patogumus įėjo ir ratukai, kuriuos prikabinti ant krėslų buvo lengviau nei nuskinti delikačios gėlės žiedlapį.
Grįžtant prie svarbesnio, tarsi kojas praradęs, bet to nesuprantantis vaiduoklis pajudėjo pirmyn, veik įkrisdama į minkštą krėslą, kojas iškart susikeldama į viršų, o smarką įtaisydama ant kietų kelių - pilkai mėlynas akis įsmeigdama į besidarbuojantį (daugiau lazdele, bet ir tai skaitytųsi kaip "darbavimasis", tiesa?) Izaac, kurį rodos, savais žodžiais paveikė labiau negu norėjo. Puodelis dunkstelėjo į lėkštelę, sukeldamas nedidelį, tačiau per ausis skambiai nuėjusį garsą. Seni įpročiai, kad ir nenoromis pasirodę vis vien nepranyksta, tiesa?
-Ei, viskas gerai,- iškart šoktelėjo iš vietos, keliais sparčiais žingsniais priartėdama prie Izaac - daug aukštesnio ir dvigubai vyresnio, tačiau keistai pažeidžiamo tokioje situacijoje, kokia dabar susiklostė. Atrodė kaip žmogus, nenorintis išsiduoti su savo juntamais jausmais, tačiau nepajėgiantis jų sulaikyti viduje. Vaizdas akies, žinoma, pats gražiausias nebuvo. Nebuvo ir ant tiek malonus, kad galėtumei pražiūrėti pro šalį. Nė nežinojo, kaip derėtų elgtis.
Kiek prikando apatinę lūpą, greitomis apsispręsdama - pasičiupo Izaac drebančia ranką, šią stipriai suspausdama savoje, kita švelniai, kaip tik išėjo, perbraukdama apačią jo akies - nenorėjo nei sukelti nemalonaus pojūčio, nei kokio skausmo.
-Bet gi medicina pažengusi, vien su žiobariškąją gali akį kitą įsidėti, ką jau kalbėt apie patyrusių medicinoje burtininkų sugebėjimus,- pati nė nepajuto, kaip balsą pritildė. Gi turėjo būti ir kitų būdų, žinoma, sudėtingų, ne visuomet pasisekančių ir galbūt kainuojančių krūvas, tačiau būti jų buvo - bent tuo mergina buvo tikra. Dar stipriau suspaudė šio ranką,- O ir pripratus, kiek ilgiau mačius, nėra taip blogai. Sukelia savotišką blogiuko įvaizdį, gi tas tarp šiuolaikinių merginų populiaru.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Kovo 19, 2017, 12:09:57 am
Kelias ilgas akimirkas tiesiog spoksojo į savo rankas, kurios buvo apglėbtos kitos pirštų; įdėmiai sutelkė žvilgsnį į merginos balsvą odą, kuri silpnai, tačiau kontrastavo su jo, į josios gana ilgus pirštus, kurie, rodos, patogiai gultų ant jo paties jeigu prilygintum ir suglaustum abi poras kartu. Pro akis nepraleido ir nagų; šie buvo šiek tiek ataugę, rodos, pažeisti tam tikrų grožio procedūrų, tačiau vis vien mielai bolavo ir tarytum kvietė imti ir paragauti jų, sukąsti tarp dantų ir liežuviu perbraukti per nelygumus ir aštrias briaunas. Žinoma, to jis nedarys, tai tik trumpa, kvaila mintis, kuri kilo dėl to, kad staiga buvo paliestas. Niekad nemėgo prisilietimų, jų jam net ir itin nereikėjo; jeigu kada ir lietė kitą ir leido jam ar jai daryti taip pat, nebuvo visiškai pilno proto arba tiesiog norėjo imti ir prasiblaškyti. Tačiau tai nereiškė, kad jis gaudavo kokios tai paguodos iš to, anaiptol, tai buvo tarsi koks pakaitalas, dirbtinė šiluma. Tačiau ta šiluma sklindanti iš merginos buvo malonesnė, tarsi ramino ir guodė, netgi toji ranka, prigludusi prie jo veido buvo tarsi švelnūs perbraukimai per jo širdies arfos stygas, kurie reverberavosi po visą jo vidų. Norėjo linktelėti galvą į šoną, prisišlieti arčiau ir užmerkti akis, tačiau--
Norėjo imti ir pritvoti save už tokias mintis.
-Sukelta kerų liga nėra taip lengvai išgydoma, - nusuko veidą į kairį šoną, taip, kad toji sudarkyta pusė nebesimatytų ir negadintų visiems nuotaikos ir apetito. -Jeigu kas nors ir persodintų mano akį, viskas paprasčiausiai imtų ir sugrįžtų, - monotonišku balsu paaiškino, nulenkdamas galvą žemyn; tamsios plaukų sruogos palengva ėmė sugrįžti į savo pradinę poziciją ir lengvomis bangomis gaubė veidą.
-Viskas jau yra įsikūrę daug giliau, - pasisuko link merginos ir tą jos galūnę, kuri laikė jo ranką, ėmė per perkėlė ant savo viršugalvio; vaizdelis iš kokios nors tai ikonos, kuri vaizduoja palaiminimą ar tai kokį nuodėmių atleidimą. -Tarsi koks gyvas dalykas, kuris lėtai draskytų mano mintis ir pojūčius. Aš žinau, kad jūs žinote tą jausmą. Arba, bent jau žinojote, arba net, -pažvelgė į ją pro primerktas akis, blystelėdamas šalta ugnimi, degančia jose.  Tačiau Izaac nepriekaištavo, nei kažką prikaišiojo, tiesiog konstatavo faktą, nes tarytum kažką nujautė, o galbūt tiesiog buvo neblogas dedukcijos meistras. Staigiu judesiu sugriebė merginos riešus rankomis ir kartu su ja pakilo iš krėslo; žinoma, ūgio skirtumas buvo gana didelis, todėl jis turėjo kiek prisilenkti, kad bent kažkiek priartėtų prie kitos veido.
-Juk atėjote ne manęs guosti, ar ne?- tyliai sušnabždėjo, kilstelėdamas antakius; nepridūrė tos sakinio dalies, kuri būtų sakiusi, kad jo guosti ir nereikia. Suspaudė akimirkai lūpas, jos netgi dar labiau pabalo, tačiau greitai pro jas ėmė vėlei veržtis žodžiai. -Panele Mei, prašyčiau jus su manimi būti atvira. Aš neapkenčiu žaidimų, kurie pernelyg ilgai užsitesia.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 19, 2017, 01:27:45 am
Negalėjo savęs pakęsti. To, ką gavo su šituo kūnu - kitų skleidžiamos šilumos jutimą, lengvus saulutės prisilietimus ar šaltą ir šlapią sniegą, kuris jos taip smarkiai neveikdavo. Negalėjo pakęsti naujų emocijų bandos, kuri seniau buvo tarsi kur sandariai uždaryta ir palikta likimo valiai, ir tik maža dalis jų galėjo išsiskleisti. Negalėjo pakęsti, kad nebeturėjo kontrolės dėl to ar ano. Negalėjo pakęsti žymių. Negalėjo pakęsti, kuo patapo. Paprasčiausiai negalėjo pakęsti, o tas išsirutuliojo į neapykantą viskam.
-Bet tai..- skausmingai susiraukė. Jautėsi kalta - nežinia kodėl, neturėjo jaustis kalta, tokia ji nebuvo, tai kokio velnio? Kažkas viduje skausmingai susitraukdavo vien su mintimi, kad Izaac gali paprasčiausiai gėdytis tos išvaizdos, kuri dabar jį puošė - ir tikriausiai ilgam dar puoš - ir dar labiau įsiskausdavo supratus, kad buvo logiška reakcija jo į tai, jog kažką tokio netinkamai grotetiško reikėjo slėpti.
Tikriausiai Izaac rūpėjo jai labiau, nei pati Karasuna būtų įsivaizdavus - gal ne taip ir keista, kad tai net neskambėjo kaip visiška naujiena. Kodėl kitu atveju jinai būtų ėjusi čia, o ne kur kitur? Net nebejautė "nebejutimo", kuris buvo įsismelkęs kairioje rankoje - daug labiau rūpėjo bent kaip nors vyresniajam vyrui parodyti, kad ji buvo šalia, net jei jis to ir nenorėjo.
Pajautusi savą delną ant vyriškio plaukų nesusilaikė jų nepaglosčiusi, pirštų galiukais nepalindus giliau, neįkišus jų po viršutinėmis plaukų sruogomis - švelniai, atsargiai, tarsi jie priklausytų ne vyriškiui, o kokiam mielam ir pūkuotam triušiukui. Nieko neatsakė. Žodžiai jo kiek per giliai susmigo ir įlindo į vidų - ką, bent jau pasidžiaugti galima buvo, kad judviejų duetas buvo it tie nelabieji atstumtieji, kurie buvo savotiški ir negyvieji. Dviese smagiau, kaip kažkas gi buvo sakęs.
Viskas vyko per greitai - nuo kada tempas kažkieno jai buvo per greitas, kada ji pati nenorėjo visko sutvarkyti kaip išeina greičiau? - Karasuna nė nesureagavo, tik pajuto, kaip abi rankos stipriai sugniaužtos, o ji pati ištiesta viršun. Šaižiai įkvėpė, net nebežino, ką sakyti. O ką derėtų?
Negalėjo pakęsti, negalėjo, negalėjo - pasidarė tokia pati silpna, veik identiška tiems, kurių nekentė. Per daug emocijų, jausmų, pojūčių - per daug vietos! Tiek daug, kad liko daugybė tuščių erdvių, kurių ji užpildyti nemokėjo - negalėjo. Buvo paprasta, nesugebėjo prisidėti dalies to, ano ir kažko kito prie savęs, prie savos sielos, kad nebebūtų tuštumos ir šalčio, užsislėpusio tamsiuose ir tuščiuose viso kampuose.
-Tarsim leistum man tave bandyti guosti. Ir kodėl negaliu tavimi rūpintis?- šyptelėjo, užverstomis į viršų akimis žiūrėdama į vyriškį, kurio veidas keliais centimetrais galėjo būti ir kiek per arti šios. Tylus balsas nuskambėjo ausyse, nuaidėjo visuose kampuose, atsimušdamas į visas kūno vietas - užsinorėjo būti jo apkabinta, taip ilgam, kad pagaliau jaustųsi verta kažko. Kad būtų pilna kažko. Ar bent prisipildytų apgaulingos šilumos, sklindančios iš daug, daug vyresnio vyriškio. Apgailėtina, tikrai ir siaubingai, tiesiog apgailėtina,- Izaac. Paleisk mane.
Kairę ranką nudiegė skausmas, iš niekur atsiradęs, tikriausiai dievų siųsta pasityčiojimo žinutė su priežasties prierašu - norėdama arčiau šio pabūti ir prisiliesti pažeidė nejautimo taisykles. Primerkė vieną akį, stengdamasi, kad šis per daug veide neatsispindėtų.
Koks graudus reginys - kažkada pasaulį nuversti norėjusi, ir net įtikėjusi tą galinti padaryti Karasuna Mei tebuvo paprastas žmogus, besijuokiantis iš to, kas realiai buvo ir ji pati.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Kovo 23, 2017, 11:26:21 pm
Prisilietimai, nors ir kokie jie bebūtų mieli, malonūs, guodžiantys tebuvo tik pigus vietinio cirko triukas, tik miražas tuščioje, pamirštoje dykumoje. Prisilietimai niekad, jokiais būdais, niekada niekada negalėjo būti priimtini; seniai seniai sau prižadėjo, kad niekuomet nejus tikros, nesuvaidintos šilumos kitam žmogui; bet kokius tik pradėjusius busti gležnus ūgliukus, kurie tik tenorėdavo daugiau šviesos savo gyvenime, pirštais sutrindavo į plėnis, į nesuvokiamą, neperprantamą masę; užberdavo druskos tarsi baidydamas negeras dvaisias, norėdamas užkirsti kelią tokiems augimams.
-Rūpintis manimi?- ištarė tai ir greitu judesiu iškvėpė pro nosį, tyliai, tik šiek tiek, tarytum tyčiodamasis iš šios įdėjos, minties. -Aš visad maniau, kad jums trūksta kelių varžtelių, tačiau niekad nebūčiau pagalvojęs, kad esate tokia naivi, - kiek kilstelėjęs smakrą sušnypštė, žvelgdamas į merginą iš aukšto, pro primerktas, užšifruotų emocijų pilnas akis. Nors kai kurie ir sako, kad akys yra sielos veidrodis, tačiau šiuo momentu atrodė, kad šios vienintelės dar buvo užrakintos, nepasiekiamos ir neperprantamos; o tuo metu kūnas ir jo kalba šaukte šaukė ir skleidė neigiamų, chaotiškų emocijų lavinas. Tačiau kas išties galėtų suprasti, kas dedasi žmogaus viduje? Ypač kuomet jis pats nesupranta, kas dedasi? Galbūt ir nenori suprasti; gyvenimas praeitimi kartais būdavo daug mielesnis, grandinės, jungiančios su praeitų akimirkų šešėliais, nors ir kaip giliai įsirėžusios į odą, kartais buvo daug priimtinesnės už dabarties jausmus, daug artimesnės už degančią ateities nežinomybę.
-Tokia naivi ir kvaila, - pridėjo ir piktdžiugiškai šyptelėjo, išplėsdamas akis, tarytum žvelgdamas į kokią auką; taip panašiai galbūt koks plėšrūnas stebėtų savo mirtinai sužeistą auką, kuri stagaruotų aplink tik tam, kad galop imtų ir sukniubtų ant nudžiuvusios žolės, imtų ir nugaištų tik tam, kad būtų palikta supūti, prisiglaudusi prie šaltos žemės. Tačiau--- keista būtų pasakyti, kad vyriškis tokiu žvilgsniu persmelkė ne pačią Karasuną, bet kažką už jos? Tarsi net nematytų jos, tarytum kiek stiklinėmis akimis žvelgtų į tik jam vienam matomą poltergeistą.
Ilgi, kiek pernelyg šiuo metu pabaltavę pirštai vienu judesiu atsileido; pats vyras atsitraukė mažą žingsnį atgal.
-Aš žinau, kad turite daug daugiau pasirinkimų savo kompanijai, - monotoniškai ištarė; nors ir pastebėjo skausmo vypsnį merginos bruožuose, jo smegenys tarsi atsisakė pilnai sufokusuoti reakciją jo paties veide. -Aš žinau, kad jums būnant su jais jūsų veide šypsena pasirodytų.daug dažniau ir daug lengviau, - konstatavo tai kaip paprasčiausią faktą, kaip nepaneigiamą tiesą. -Kodėl siekiate dulkės pakelyje, kuomet laikote saulę rankose?
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 24, 2017, 06:32:02 pm
Keistu pojūčiu buvo galima tai pavadinti - viena ranka skendi kažkokiame neįprastame skausme, riešai it su geležimi sutvirtinti drauge, o aplinkui sklido ir plėtėsi aura, mintys, energijos ir apskritai visa, ką buvo galima priskirti prie viršutinesnės hierarchijos neigiamumo. Puolimas iš visų pusių.
Sukando dantis, iš žemiau atgalios žiūrėdama į Izaac - į jo pasityčiojimo perpildytus žodžius ir už ledą šaltesnes akis, bandydama su pastarosiomis palaikyti akių kontaktą. Įsiutins jį - na ir kas? Ne kartą taip buvo, ne kartą jau turėjo profesorių priversti susimąstyti, ką jis čia daro šalia mokinės, įsiveržusios į jo asmeninę erdvę.
-Žinoma,- atsakomai šyptelėjo. Buvo išvadinta ir blogiau - žinoma, žmonių, kurie jai nieko nereiškė, tačiau nenorėjo imti ir įklimpti į jo niekinimus, kurie, regis, buvo sakyti iš širdies gelmių. Jis jos nekenčia; mano, kad tėra naivi, savanaudiška mergiotė, neverta to, ano, ir norinti, kad visi jai paklustų - na ir kas?,- Jei turėčiau atitinkamus varžtus ne tik nepažinotumei manęs, bet ir neprisimintumei. Tame nėra smagumo, tiesa?
Ak, aišku, kad gyvenimas nebus lengvas - kad ir ko norėtumei, ar net visa širdimi trokštumei it vandens šulinį dykumoje pamatyti meldžiąs ištroškęs, tai retai išsipildo. Norai ir mintys dar rečiau būna išreikštos, žodžiu ar veiksmais, - o kas nutiktų, jei šias ir išreikštume? Nieko. Galų gale, tai tikriausiai ir buvo nereikalinga dalis, slypinti visuose. 
Tik žmogaus natūra, regis, to nesuprato. Kažko užsimaniusi troško ir visa širdimi, ir visa siela - kad ir kokius skausmus kėlė. Apgailėtina.
Žinoma, ji tikrai nepasakys, kad galų gale jai užtektų vien to, kad Izaac ją prisimintų, apkabintų ir pasakytų tuos prasmės neturinčius žodžius, kad nepamirš - seniau norėjo, kad visas pasaulis būtų išgirdęs jos vardą, o ji ir vėl nepranyktų, vėl nepavirstų į dulkę, kuri nebuvo minima nė giminės medyje. Žmogiškumas, su visomis emocijos, galų gale buvo siaubingai keistas jausmas.
Kažkur besipinančių minčių sraute buvo paleista - automatiškai žengtelėjo kelis žingsnius atgal, lyg bijotų pargriūti. Jau nutirpusiais pirštų galais pasitrynė paraudusius riešus, kuriuos vis vien diegė keli skausmo dygliai, pakėlė akis ir keliskart sumirksėjo - nuostaba? Pasiryžimas? Norėjimas peržengti per save, per tą silpną ir nevykusią žmogiškąją save?
-Aš ir laikau saulę rankose,- gūžtelėjo pečiais, rankas pakišdama po megztiniu, bandydama šį kaip skubiau nusitraukti per galvą,- Tokią seną, kiek pavytusią ir siaubingai niurgzlią saulut- uf!
Nusitraukė juodą megztinį ilgu kaklu, papurtė galvą į šonus, kad susivelti spėję palaidi plaukai bent kiek sugrįžtų į sau įprastą poziciją. Vieną ranką paliko įkištą į rankovę, šią nuleido žemyn, leisdama megztiniui pusiau nugulti ant grindų - pati taip atidengdama savo kūną ir kiekvieną menką brūkšnį vyriškiui.
Randas, einantis aplink kaklą - ypač ryškus iš priekio, nugaroje kažkiek susmulkėjantis ir nublankstantis - priminė kažkokį mišinį tarp šašo, ką tik įvykusio nubrozdinimo ir vos regimų mėlynių. Kažkas, įpusėjęs gijimo procesą, bet tuomet viskas susimaišė ir galiausiai nutrūko. Pats kūnas buvo nusėtas mėlynių - tų šlykščiai geltonų, pačiose paskutinėse stadijose esančių, tačiau taip ir nesugebėjusių sugyti - ir mažų paraudusių žaizdelių, ypač susikaupusių aplink pilvą ir krūtinę, daug mažiau susibūrusių ant rankų. Ant klubo ir krūties buvo po keistą dėmę, o gal verčiau paprastą odos papilkėjimą - nepaisant to, Karasuna buvo įsitikinus, kad tai buvo tiesiog dar vienas požymis, atsiradimu sekinąs kvapą. Kaži, kas būtų, jei staiga paaiškėtų, kad viena viską ir temato? Ar tai nebūtų savotiškai žiauri ir negailestinga ironija? Lėtai iškvėpė - norėjo tikėti, kad taip nėra, blogiausiu atveju tiesiog kraustosi iš proto.
-Žinai, kaip įvairioje literatūroje mirštantieji dažnai nori saulės. Ją pamatyti dar kartą, atsisveikinti, ar net mirti su akimis, įsmeigtomis į jos akinančius spindulius,- ir vėl atsirėmė į suolo kraštą, norėdama stovėti tiesiai prieš jį, ir vėl naudodama tą patį saulės palyginimą, kurį pradėjo pats Izaac,- Galų gale, žmogus ar saulė, taip ar anaip tėra tik po vieną, kuriam egzistuoja noras ištarti sudie ir ligi pasimatymo ten, kur bus daugiau laiko pasibūti drauge.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Kovo 26, 2017, 05:43:43 pm
-Kartais pamirštu, kad jūs dar tik vaikas, - nepatenkintai žvilgtelėjęs į šoną atsiduso. -Bent jau elgiatės kaip vienas, - pridūrė; lūpų kampučiai nusvirę į šonus, akys vėlei primerktos, o rankos šiuo metu ilsėjosi sukryžiuotos ant krūtinės. Tačiau juk negalėjo pasakyti, kad tie prisiminimai, kurie asocijuojasi su tam tikro lygio beprotyste, kad ir netiesiogine, tikrai nebuvo malonūs, ne; verčiau tokius vyriškis išsyk pamirštų, vos tik jų šaltinis imtų ir dingtų. Skaudūs ir kartėlio pilni prisiminimai įsirėždavo į atmintį daug smarkiau negu laimingi ir šviesūs, tačiau naktimis, kuomet esi vienas ir kuomet ištiesęs ranką galėdavai užčiuopti tik nesibaigiančią tamsą, tie šviesuliai vieninteliai praskaidrina slogučius ir nerimą. O to naktimis būdavo ir yra užtektinai; juk niekas neapgins tavęs nuo paties savęs. Pakėlė akis į merginą.
-Palaukite, nenusirenginėkite, - skubiai ištarė ir tarsi kiek susinepatoginęs ištiesė rankas delnais į išorę. Nežinia, kaip ten veikė jos smegenų dažniai, bet kartais kai kuriems ne itin gerai susišviesdavo esama informacija. Na, ir dar tas faktas, kad jis buvo profesorius, o ji- mokinė, taigi tokia situacija esti kiek pernelyg... nepadori. Visgi negalėjo sustabdyti savęs nuo tam tikro lygio nužiūrinėjimo-- tos šlaunis apglėbiančios pėdkelnės buvo išties vienas iš dalykų, kuris jam atrodė gana estetiškai ir dailiai, o dar tas kontrastas tarp jų ir odos spalvos buvo nuostabus. Tačiau negalėjo sustabdyti ir nuo tos veido išraiškos, kuri signalizavo tam tikro lygio sumišimą-- suraukti antakiai, kiek labiau pravertos lūpos, kurios tarsi nežinojo, kaip kažką pasakyti.
Lėtai, vos vos pastebimai ėmė artėti prie kitos, žingsniai aidėjo kabinete it varpo dūžiai, akių vyzdžiai šiek tiek, bet vis vien pastebimai išsiplėtę; priglaudė ranką prie merginos, pirštais apsivijo josios kaklą ir kiek pasukęs galvą į šoną klaktelėjo liežuviu. Nedrįso rankos nuleisti kiek žemiau ir nuodugniai ištirti kiekvieną sužeidimą, kiekvieną skaudulį ar mėlynę.
-Jeigu manote, kad aš esu jūsų saulė, labai klystate, - nykščiu paglostė tą žaizdą--randą, šašą, nesvarbu-- tarsi mėgaudamasis nelygumais ant jo odos paviršiaus, tarsi jam patiktų stebėti, kokias reakcijas sukelia jo šalti pirštai. - Aš greičiau seniai užgesusi, krentanti žvaigždė, kuri nebent gali suteikti paskutinį kokį norą, - gana poetiškai, bent jau taip manė, atsakė į Karasunos žodžius ir atitraukė savo ranką nuo jos. Greitais judesiais nusiėmė savo paltą, kuris po apačia slėpė paprasčiausius baltus marškinius ir tamsias kelnes--ir tam tikrą citrusinių vaisių kvapą, kuris, sujudintas nusirengimo, pasklido aplink---, ir užmetė jį ant josios pečių. Tarsi koks keistas, ne itin jam būdingas gestas; tylus ir romus.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 26, 2017, 09:28:46 pm
-Ne visi smagumą supranta kaip vaikiškumą. Nuo kada linksmybės yra tyrumo, o ta pačia prasme ir vaikiškumo simbolis?- dar kartą šyptelėjo, šįkart parodydama dantų kraštelius - žinoma, vaikas ji buvo. Bet kartu ir nebuvo. Komplikuota, tačiau ne taip ir labai - tiesiog šlakelis priešistorės, ir viskas susidėliotų į savas vietas, visi reikiami mechanizmai susijungtų ir pradėtų ne tik stabiliai, bet ir efektyviai veikti.
Kaip gaila, kad rakto tam ji neduos. Prasmės, galų gale, tam daryti net nebuvo - tad mergina ir nedarys.
Užsimerkė - pati atsistojo priešais jį, tačiau bijojo žvelgti į vyriškio išraišką. Subjaurotas kūnas nėra gražus kūnas - pamoka, išmokyta pačio gyvenimo, jau seniai seniai. Baimė yra nesąmoninga emocija - kodėl ji turi egzistuoti, kodėl ji turi sukaustyti taip, kad nesugebi net pajudėti? Net jei praplatėtų ribos, kurios ir taip skiria žmogiškumą nuo žvėriškumo, viskas būtų lengviau, jeigu baimė neegzistuotų.
Ir, žinoma, jos nebuvo - ilgą, ilgą laiką. Baimę mergina išsiugdė į neapykantą, viskam ir niekam vienu metu, kuri liepsnojo toje menkoje širdelėje smarkiau už viską - liepsnojo, liepsnojo, ir neleido baimei sutrukdyti būti stereotipišku prasto žmogaus įvaizdžiu, tai merginai, kuri pasuko "blogu" keliu.
O tuomet ji vėl patapo pilna kūno savininke. Kito kūno, žinoma - tačiau baimė užpildė visus tuščius kampus, kurių jos menka ir nieko verta siela yra palikus per daug. Užsigrobė, suparalyžiavo - ir nepaleido. Net ir dabar, ji nebebuvo niekas menkiau už vaiką, vienišą, apleistą kitų ir net savęs.
Staigiai įkvėpė, vos regimi plaukeliai ant odos pasistatė speigu, tarsi pajutę nenorėtą svečią - taip ir buvo. Baimė dėl išvaizdos taip užvaldė Mei mintis, kad nė neišgirdo priartėjančio Izaac, juo labiau nepajuto jo žvilgsnio, jo keistai švelnių pirštų, kol šie tiesiogiai jos nepalietė - tarsi tos pačios baimės perpildyta ji staigiai pravėrė akis, žiūrėdama į taip arti esantį vyriškį. Lūpos suvirpėjo, o pati mergina sudrebėjo su švelniais prisilietimais prie pagrindinio rando - visą tą sekė gilūs įkvėpimai ir pašėliškai plakanti širdis.
Šlykštu net pagalvojus, ant kiek žmogiška ji patapo. Net suvokti nėjo, kad ne taip seniai šitam vyrui akiplėšiškai siūlė fizinį susijungimą - o dabar, vien jo paliesta, jinai paniro į paauglišką nevalumą ir pasidarė per silpna atsispirti hormonams, kurie impulsus per kūną siuntė kiek per aiškiai.
Žinoma, pati mintis, kad jo pirštai lėtai ir švelniai leistųsi jos kūnu žemyn, o šiurkščia barzdele aplink padengtos lūpos užimtų rankų vietą prie kaklo; tikrai negalėjo įsivaizduoti, kaip vyriškio lūpos jaustųsi prie jos odos, ypač tų vietų, kur švelnumas pereina į šiurkščią šašo tekstūrą, o pirštai imtų sukti mažus ratukus ant nuogo kūno. Tai, jog vėliau galėtų užuosti raminantį ir saugumą pojūtį suteikiantį vyriškio kvapą ant savo odos, kartu ir prisispausti savo, regis, tokiu gležnu kūnelio prie saugančio ir stipraus vyriškio buvo tiesiog absurdiška - ar net tai, kad visi jos iškilumai (ir ne) keltų jam kokį pojūtį. Ką jau kalbėti apie garsus - jeigu Izaac lūpas paliktų bent kokio tipo švelnus, tarsi bandantis save sutvardyti murmesys ar aimanėlė, jinai galėtų priskirti save prie mirusiųjų.
Kokios kvailos mintys!
Nespėjus merginai susitvardyti, ar juolab imtis savų veiksmų, ranka buvo atitraukta, ir atrodė tokia pat tolima kaip vyriškis - net jei jis pasitraukė per žingsnį du. Kelis kartus tankiai sumirksėjo, atbula ranka smarkiau atsirėmė į stalo kraštą - taip, kad oda net pabalo.
-T-tai,- sumirksėjo, pati nežinoma, ką derėtų atsakyti. O kas, jei jis jai buvo Saulė? Ne tik svarbiausia ir ryškiausia, bet ir reikalingiausia išgyvenimui - ir, kad ir kaip svajokliškai ir pozityviai skambėjo, bet jos vienos ir vienintelės. Likusią minčių virtinę, kurią norėjo išreikšti, tačiau nesurado būdo kaip pertraukė gestas - oras pakvipo citrusinių vaisių aromatu, o pečius užgulė palto svoris - pilkai mėlynas akis pagaliau pakėlė į jį, kiek įžūliai ir kiek sutrikusiai įsižiūrėdama į jo tamsias violetines raineles, tačiau šių atgalinio žiūrėjimo neištvėrė. Smulkiu iltiniu dantimi prikando patį apatinės lūpos kraštą, net ir bailų žvilgsnį nuvesdama prie vyriškio lūpų.
-O jeigu,- tyliai pradėjo, su kiekvienu skiemenimi bandydama gražinti balsą į įprastą garsumą, o vyzdžių regimą vaizdinį vis keldama aukščiau, kol jos akys vėl susitiko su jojo. Lėtai - nenorėjo, kad paltas nukristų nuo pečių - ištiesė abi rankas link Izaac, pasigriebdama šio delną, suimdama ir apglėbdama jį savais, tiesdama vis arčiau savęs. Nuvedė jo ranką prie savų krūtų vidurio, tačiau laikydamasi savo kairės - ten, kur turėjo būti širdis ir ten, kur ji lėtai, bet kiek pašėlusiai plakė. Vieną ranką nuo jo paleido, kita sunėrė judviejų pirštus,- Žvaigždė būtų įkvėpta gyvybės naujos, ir suteiktų man antrąjį, paskutinį, norą?
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Kovo 27, 2017, 12:32:02 am
Žvelgdamas į virpantį, drebantį merginos kūną, jis tarsi pats nejučiomis ėmė jausti kažką savo viduje, ten, kur kažkur žioėjo tik saugiai pleistru užklijuota žaizda. Kažkur giliai jo atminties kertelėse spragtelėjo raktelis, kurio garsai nuaidėjo per jo visą esybę, ir staiga prieš jo akis skydo ir lydėsis mergaitiški jo mokinės bruožai, o vietoje jų šmėkštelėdavo jo paties-- dar pernelyg mažo, dar pernelyg naivaus-- veido kontūrai.
Su savo teta ėmė gyventi palyginus dar visai jaunas--aštuonerių, devynerių?--, tačiau pagal aplinkinių kalbas suprato, kad buvo gabus ir mandagus jaunuolis-- na ir kas, kad dar tuomet angliškai ne itin gerai kalbėjo, o jeigu ir prabildavo, tai jo visi žodžiai būdavo persunkti sodriu vokišku akcentu. Izaac mėgavosi aplinkinių dėmėsiu ir pagyromis, susižavėjimo šūksniais ir paskatinimais, ak, kiek daug jis gaudavo saldumynų, knygų, ir kitų mielų dalykų iš kitų žmonių-- o juk namie, ten Vokietijoje, to beveik visiškai negaudavo. Tačiau dabar jis buvo ypatingas, o ypač toks buvo savo tetos draugėms, ypač vienai. Josios vardo nenorėjo, ir negalėjo prisiminti, tačiau puikiai prisiminė jos išvaizdą--oda balta it gulbės sparnas, pasipuošusi ilgais, banguotais blondiniškais plaukais, kurie apgaubdavo moters kūną iš visų pusių, gražiai įrėmindavo josios iškilią krūtinę, kutendavo iškilumus klubų srityje, o svarbiausia, nuostabiai papildydavo josios veidą, tas kaštonines, tankiai pridažytas akis, tas tamsiai raudonas lūpas, tuos aštrius, smailius dantis, kurie jai šypsojantis šviesdavo ir šildydavo it kaitriausia saulė. Ar bereikia ir sakyti, kad šioji tetos draugė ir buvo jo pirmasis susižavėjimas? Tiesa, vaikiškas, tyras susižavėjimas-- jam, berniukui užtekdavo paimti ją už rankos, kuomet toji moteris vesdavosi jį į kiną arba suvalgyti ledų, užtekdavo tiesiog apvynioti savas rankutes aplink jos kaklą ir paslėpti nosį jos garbanose, kuomet jiedu atsisveikindavo. Ak, laikas praleistas su ja buvo nuostabus; todėl net neįmanoma apsakyti to džiaugsmo, kuris jam kilo kuomet teta turėjo keliomis savaitėmis darbo reikalais išvykti į Ameriką, o jo aukle tapo toji tobula moteris. Keista, kad šioji neturėjo nei vyro, nei vaikų nieko-- tą pagalvojo berniukas, kuomet įžengė į josios namus. Tačiau pirmas buvimo dienas neklausė, buvo kažkiek nedrasu ir nepatogu; ir šiaip kuo toliau, tuo labiau toji moteris jam kėlė nerimą; nors ir nuo pat pirmos dienos pranešė, kad turės su ja miegoti vienoje lovoje-- nesipriešino tam, jautėsi gana saugiai, kuomet prieš miegą jam glostė plaukus--, nors ir kartais jam nepatikdavo, kad toji moteris jam kartais pernelyg atidžiai padėdavo apsirengti drabužius, nors jam to ir nereikėjo, nors kartais ji nužvelgdavo jį keistu žvilgsniu, kuomet jis atsikeldavo iš ryto, ne, Izaac niekad nieko nesakė. Mat manė, kad ji tiesiog labai vieniša ir labai norėjo turėti vaikų, todėl nesipriešino jos rūpesčiui. Tačiau tai moteriai anaiptol ne tokio vaiko reikėjo.
Kuomet prieš miegą-- abu jau gyveno savaitę-- pagaliau prisidrąsino ir paklausė, ar šioji kartais nesijaučia vieniša, kai gyvena be šeimos, berniukas susilaukė ilgos akimirkos tylos. Tuomet pajuto pirštą prigludusį prie jo, kelis kartus šiuoju ji patapšnojo per jo nosį, o tuomet tik išgirdo--man neliūdna, kai tu šalia, aš tau parodysiu, kaip gali mane dar labiau pralinksminti ir nudžiuginti, tai mūsų paslaptis, ar ne, ar ne, ar ne -- o tuomet viskas tiesiog susimaišė į įvairiausių pojūčių laviną. Tačiau geriausiai prisiminė visko pabaigą-- ašaros ant skruostų, skausmas tose vietose, kur skaudėti neturėtų, dantų žymės ant jo odos-- bet labiausiai į atmintį įsirėžė tas begalinis tuštumos ir išdavystės skonis. Nors gerai net nesuprato, kas darėsi, tačiau suvokė, kad tai yra nesveika, negražu, netinkama-- taip suaugęs žmogus tikrai neturėjo ir negalėjo elgtis!
Pas tetą jis grįžo po savaitės, rodos, visai normalus ir nepasikeitęs, bent jau taip jo giminaitė sakė, kuomet su kažkuo kalbėjo telefonu. Na, gal kiek tapo tylesnis ir uždaresnis, tačiau kas juk supras tuos vaikus šiais laikais! Ak, na, dar taip, nuo to pasibuvimo kažkodėl rečiau susitikdavo su ta jos drauge, bet nieko nepadarysi, gal tiesiog šiek tiek ji ir atsibodo. Juk vaikai auga. Savyje laiko daug emocijų. Slepia daug paslapčių, apie kurias niekam nesakys.
Su pernelyg daug emocijų verdančių savyje Izaac kelis kart sumirksėjo ir pažvelgė į merginos akis, kurios atrodė pernelyg ryškios ir pernelyg realistiškos jam šiuo metu, pernelyg tyros ir pernelyg nesuteptos. Nenorėjo kitam perduoti savyje tūnančios gyvatės, kuri iš lėto graužė ir nuodijo jo sielą. Tačiau truputis, mažutis kasnelis obuolio juk tikrai nepakenks, ar ne? Ypač kai dabar jo delnas juto merginos širdies ritmą, kuris buvo it užspeista pelytė odos ir šonkaulių narve, iš kurio išėjimo nėra; ypač kai jo pirštai buvo taip tobulai susijungę su josios pirštais, kurie taip maloniai gludo prie jo.
-Jeigu tu taip to nori, tuomet aš...- pasilenkė arčiau jos, arčiau to, ko jis nenorėjo sutikti nenorėjo pažinti, nenorėjo prisiminti, nes tiesiog tuomet būtų pernelyg skaudu, kai jam reikėtų viską imti ir atstumti, palikti. -Tuomet aš dėl tavęs tai padarysiu, jeigu toks tavo pats trokštamiausias noras, - trumpa akimirką, per kurią jo akys apibėgo visą jos veidą, visas detales, visus linkius, viską viską-- ir tuomet lengvu judesiu priglaudė savas lūpas prie josios lūpų, tvirtai ir ryžtingai, tačiau švelniai ir galbūt net kiek nedrąsiai, tarsi jau būtų daręs tai šimtus kartų, tačiau tarsi tai vis vien būtų buvę kažkas neleistino, naujo.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 27, 2017, 04:44:11 pm
Tarsi nušvitimo viduryje, merginą pasičiupo mintis - dar viena, žinoma, tačiau ne apie baimes, net apie ją pačią. Supratimas, kad nežino apie Izaac veik visko trinktelėjo it geras kalavijas - ji norėtų, dar ir kaip norėtų kažką sužinoti daugiau, nuo banalybių kaip jo mėgstamiausia spalva, metų laikas, kokia gėlė atrodo estetiškiausia, kas jam patinka, ko jis nemėgsta iki to, kaip jam ir paprasčiausiai sekasi - gebėjo prisiminti, kaip kažkada pamokos pradžioje šis gėrė arbatą, galbūt jas mėgsta labiau už kavą? Žinojo, kas pastaroji skleidė malonų aromatą, tad galbūt jis išrankesnis, verčiau į žoleles dėmesį kreipiantis, nei parduotuvėse esančius arbatos maišelius?
Troško žinoti daugiau apie jį - viską, jei tai buvo įmanoma. Nebenorėjo jo teršti, nenorėjo išniekinti, nenorėjo laikyti kaip vienalaikiu žaislu, kurį arba numes, arba kuris išmes laukan ją. Norėjo kažko tvirtesnio, stipresnio - pačių akių kampučiuose lėtai ėmė tvenktis ašarėlės, ir merginai teko tankiai sumirksėti, kad šių atsikratytų joms nepradėjus riedėti skruostais.
Nenorėjo jo sugadinti, palikdama neišbraukiamą potėpį - būta to jo darbo istorijoje ar mintyse. Geriau pagalvojus, net ir pati mintis, taip trokšta ir geidžiama, vien tas, kad jis neužmirštų Mei, tai buvo šlykščiai savanaudiška.
Trokštamiausias noras - ha! Jautėsi kalta, siaubingai ir sužlugdančiai, tačiau neatstūmė nei jo, nei atitraukė save - leido judviejų lūpoms susiglausti, tarsi abu būtų jauni vaikučiai, turintys savus pirmus kartus. Lėtai, švelniai, atsižvelgiant į porininką ir jo judesius - nenorėjo jokio vulgarumo, jokių perdėtų aistrų, jokio geismo. Suspaudė emocijas tvirtai viduje, neleidžiant šioms ištrūkti laukan, nepasiglemžti ir nesuteršti tos gražios akimirkos, kurios tokį ilgą laiką troško.
Laisvąją ranką pakėlė aukštyn - norėjo imti, atsargiai perbraukti per šio skruostą, tačiau nenaudėlė ranka sustojo pakelėje, įsitaisydama ant vyriškio peties, o pirštais sugniauždama jo marškinius. Kad ir koks nekaltutis, pirmąjį kartą primenantis bučinys jautėsi, tačiau Karasuna nesusilaikė nepajautusi tų greitos širdies plakimo ir geismo punktų, kurie dažniausiai taip greitai atsiranda tik aistringame - net per daug linkstančiame į seksualinį - bučinyje.
Atvirai, buvo malonu - Dieve šventasis, norėjosi pritrėkšti save vien už tokią mintį. Jautėsi blogai, netinkamai, nedorai - tačiau didžiąją dalimi švelnios Izaac lūpos ir neskustos barzdos šereliai, vis baksnojantys jos odą, buvo tarsi vienas ir didžiulis, neišsenkantis laimės fontanas. Kažkoks retas brangakmenis, kurį pasičiupo ji viena - akimirką jis jos ir jos vienos, paverčiantis į tokią begėdę, kad pati dalinimosi mintis kėlė šlykštulį.
Atsiplėšė nuo vyro - giliai kvėpuodama, kiek paraudusiu veidu ir akimis, dar savotiškos nuostabos pilnomis, tačiau laiko nešvaisčiusi pastūmė vyriškį link fotelio, pati užsilipdama ant jo, šį apžergdama - ir vėl sujungė lūpas, šįkart greičiau, be tos praeitąją akimirką pasirodžiusios mielos nekaltumo kibirkštėlės. Tarsi bandytų kovoti su vulgariąją savimi, tačiau nesėkmingai.
Žinoma, jinai galėjo - ir Aukštesnieji regėjo, kad ne tik norėjo, bet tiesiog troško - prisitraukti vyriškį arčiau, pati veik glaustydamasi į jį, paimti jo drąsos stokojančias rankas ir uždėti ten, kur retas žmogelis gali užčiuopti, kol pati atsikratytų jo marškiniais; vos susivaldė žaismingai neįkandusi į jo apatinę lūpą, kad ir į vyresnįjį ateitų didesnis žaismingumo ir godumo kiekis - ką jau kalbėti apie mintį pajudinti klubus žiūrint, ar Izaac būtų pasigrobtas bent kokio malonumo, ar jis išleistų bent kokią tylut tylutėlę, bet vistiek aimanėlę..
Ne, ne, ne - tai nebuvo gerai, tai nebuvo derama, ji to nenorėjo; nenorėjo suteršti jau ir taip prasto jos įvaizdžio jame, nenorėjo suteršti nei jo įvaizdžio savo viduje, paverčiant jį tik dar viena pasismaginimų auka.
-N-ne,- atsiplėšė nuo jo, kad ir viduje įsižiebusi ugnelė prašė daugiau ir daugiau. Nuleido galvą žemyn, įremdama šią į jo krūtinę - ranka ir toliau glamžė jo baltus marškinius,- Ar atsimeni, kaip sakei, kad turiu būti verta to? Nusipelnyti?- akimirkai nutilo, bandydama sukoncentruoti jo marškinių baltumą, vis išskystantį iš jos regos lauko,- Nesijaučiu verta, ir vis dar nesu, tiesa? Žinoma, kad nesu.
Atsiduso, kelis kartus giliai įkvėpė - iškart po bučinių keliskart padažnėjęs kvėpavimo greitis stabilizavosi, tačiau tarsi Izaac lūpos būtų perpildytos pienių vynu, merginos vidus vis dar buvo šiltas, o galva šiek tiek svaigo. Atsiplėšė nuo vyriškio, akis įsmeigdama į jį - gražios, gražios akys, regis, galėtumei įkristi ir kristi, kristi, kristi.. Savotiška begalybė, kurioje prasmegti galbūt ir nebūtų taip blogai.
-Kokia kvaila, kvaila mergiotė,- tyliai ištarė, sugrįždama į neseniai vykusias akimirkas, kai panašaus konteksto žodžiai sprūdo iš vyriškių lūpų - tų pačių, kurias dabar susirado jos pirštai, švelniai braukdami per apatinę lūpą, tarsi jau būtų jų išsiilgusi,- Naivi, ir sukelianti tau tiek, tiek daug vargų..
Žvilgsnio nesugebėjo nulaikyti, galvą, pasuktą į šoną, nuleido ant jo peties - nepatogi poza, tačiau būdama taip arti jo jautėsi saugi, tarsi Izaac būtų koks angelas, apglėbęs ją savais sparnais - klausimas teliktų, ar šie buvo juodi, ar balti.
-Pasakyk kažką apie save. Kokį mažą, nereikšmingą faktą, kurį žinotų retas,- arba tik aš viena. Mintis, pasigauta prieš bučinį - kad nori jį pažinoti, suprasti daugiau, galėtis vadintis kažkuo, kas bent kruopelytę komforto jam suteikia - ir vėl užvaldė Karasuną, šį kartą išsprūsdama laukan, nebepasilikdama tik jos į visas puses išskydusiose mintyse.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Balandžio 02, 2017, 09:15:08 pm
Jeigu dabar būtų buvęs kitoje vietoje su kitu žmogumi, tikrai žinotų, ką dabar tiksliai daryti. Žinotų, ne, jaustų vidumi, kad jam dabar reiktų parversti kitą ant stalo, užgulti ją kūnu, įsisprausti tarp kojų ir elgtis taip, kaip elgiasi nuo pavadėlio paleistas šuo per rują. Tačiau dabar taip daryti būtų tiesiog neatleistina ir dar blogiau, negu įprastai-- vien dėl to fakto, kad negalės tiesiog išspirti jos pro duris vos tik viskas baigsis, o jau tuo labiau negalės imti ir dingti be pėdsako. Ne, dabar tikrai ne toks atvejis-- tas jį ir kiek neramino. Vyriškis tiesiog stovėjo it sodo nykštukas per didžiulę audrą, jausdamas, kad kažką lyg ir reikėtų daryti -- gal apvynioti savo rankas per šiosios pusiaują? gal imti ir priglausti ją dar arčiau savęs?-- tačiau visos jo mintys sukosi tik apie tai, kokios šiltos ir minkštos buvo merginos lūpos. Tarsi ką tik iš krosnies ištraukta bandelė su tąsiu karamelės įdaru; kvapai ir skoniai pynėsi Izaac galvoje it kokios nelemtos gijos, kurios vis labiau jį apraizgė ir veržė.
Kai jiedu pagaliau atsitraukė vienas nuo kito-- bent jau viena kūno dalimi-- jis pajuto, kaip dilgčioja jo lūpos, tarsi tūkstančiai mažų skruzdėlyčių lakiotų po jomis, norėdamos kažin ką atrasti ir nusinešti su savimi. Tačiau vos tik suvokė, kad staiga buvo kiek stumtelėtas ir kad dabar jo nugara rėmėsi į krėslo atkaltę, visos tosios skruzdės tuoj pat nuskubėjo po visą jo kūną, tarsi nerimaudamos, tarsi laukdamos kažko, kas jau seniai vyko, kas jau turėjo įvykti. Pusę lūpų šypsodamas padėjo savo rankas ant ranktūrių ir su akimis, kuriose dusliai, bet vis vien ruseno ugnelė, stebėjo, kaip ji užlipa viršum jo. Nespėjo gerai atsižiūrėtį į tą merginą-- o gal moterį? juk tikrai šioji nebuvo raustanti ir nekaltutė mergaitė-- kuri jam šiuo metu taip priminė gracingą, tačiau nuodingą ir netgi mirtiną juodąją našlę; jie ir vėlei buvo susijungę. Tiesa, šį kartą vyriškis nesusilaikė-- galbūt judant kažkas.susikratė jo smegenyse-- ir uždėjo savus delnus ant jos klubų, tvirtai suleidamas pirštus į po jais esančią odą, o pats visą tą laiką vis aršiau ir aršiau mėgavosi jos lūpomis; jeigu ankstesnysis bučinys tebuvo paprastutė bandelė, suvalgyta prieš popiečio miegą, tai šis buvo hašišo pripildytas kepinys, sukrimstas vidury abstinencijos skaudulių; kaip kaip lietus nudžiūvusiai gėlei, kuris žadina ir kildina ją iš miegų. Nors dar ne, gal tik šiuo metu tik žadina-- kilti dar negalėjo, neleidžia savikontrolė.
-Ne, - iškvėpė vėlei jiems atsiplėšus nuo vienas kito; viena iš jo rankų pakilo nuo klubo ir nusileido ant merginos galvos. Kelis kartus lengvai suglostė švelnius plaukus, kad šie nebūtų pernelyg išsipešioję, netvarkingi. - Jeigu anuomet būtume buvę kur nors kitur, kur nors vieni, aš tokių žodžių niekuomet nebūčiau sakęs, - greitai atitraukė pirštus nuo josios galvos ir vietoje to jais kilstelėjo merginos smakrą, priversdamas ją nenuleisti nuo jo akių. Anuomet man visiškai nerūpėjai, galėjau bet kada užsidėti bejausmę kaukę ir tuomet taip galėjau padaryti tai, ko taip norėjai; tiesiog imti, ir sutrinti viską degančios cigaretės galiuku-- norėjo ištarti tai garsiai, tačiau nesugebėjo, rodėsi, tarytum tie žodžiai būtų buvę pernelyg skaudūs ar žiaurūs; tiesa, tačiau gana nemaloni.
-Tu esi ne daiktas, kad galėtum kildintis savo vertę, -ramiai ištarė ir abiejomis rankomis stipriai apsivijo jos juosmenį, paslėpė savo veidą merginos kakle, kur galėjo ramiai skruostu jausti ritmiškai tuksenantį pulsą. Idiliška ir tyku.
Tačiau sekantis Karasunos klausimas vėlei kiek timptelėjo vyriškio sielos grandines; paslapčių jis turėjo pernelyg daug, ir pernelyg tų paslapčių jis šiomis dienomis žinojo tik vienas vienintelis. Kartais žmonės dėl nelaimingos meilės taip dažnai šokinėja nuo stogų, kariasi ar pjaustosi venas, tarsi tai kažką pakeistų, tarsi gai būtų naudinga. Bet juk apie tai negalėjo imti ir sakyti tokią akimirką, ar ne? Lėtai atsilošė ir mąsliai truputi prikando apatinę lūpą.
-Aš... Aš nežinau, ką pasakyti, - po kelių sekundžių galvojimo ištarė, balse pynėsi šiokio tokio apgailestavimo gaidelės. -Kad ir ką manytum, esu tik paprastas profesorius, ne nutrūkgalvis keliautojas, - bent jau dabar pridėjo mintyse. - Aš žinau, kad tu labiau savyje turi įvairesnių spalvų. Pamokose tai lengva pastebėti, - pabandė išvengti ir atmušti klausimą-- tikrai nenorėjo imti ir pradėti kalbėti apie tai, kad pasislėpęs turi daugybę cheesy romantinių novelių.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 09, 2017, 03:11:42 pm
Norint atvirumo iš kitų, tikriausiai derėjo šį pirmą atrasti savyje; ta pačia gaida buvo galima prisipažinti, jog mergina nekentė bučinių. Vos su Izaac susijungus kažkur gilumoje vidaus tūnojusi minties kaltininkė ėmė spyriotis, ėmė inkšti ir rėkauti, vadinant ją išdavike sau - kaip drįso ji mėgautis tuo, tai buvo negalima, neleistina, šlykštu šlykštu šlykštu. Susijungimas su kitu per lūpas, iš kurių plūste plūsta melagingi žodžiai ir pažadai - ji negalėjo pakęsti ir pačio pojūčio, tos šlapumos, kuri pasilieka net ir atsitraukus; ji negalėjo pakęsti to, kokią reikšmę turėjo bučiniai; negalėjo pakęsti, kaip šie buvo vos pakopa žemiau neleistino. Siutino vien mintis, jog būdami kažkas tokio sujungiančio ir rūpestį rodančio, jie buvo tik melagingas pažadas, kurio kitas taip ir neištarė.
Kas be ko, Mei suprato jų galimą svarbą - tai, jog šie yra visko įvadas, kad it aršiems žvėrimis esant nebūtų puolama susijungti vienas su kitu, tačiau vis vien jų pakęsti negalėjo. Priimdavo tai kaip būtinumą sekančiam veiksmui, žinoma, tačiau daug mieliau pripažindavo, kas per netikusi persona buvo, norėdama kito vien dėl intymumo, ne dėl bevertės romantikos - todėl ir dabar, pirmąjį kartą atsitraukus, ji būtų pilnai ėmus ir rodžiusi, kad prastų įvadų nereikia, kad jie nereikalingi, kad jie ne tokie, kad jie yra netinkami.. Gi jis leido, priėmė ją, sutiko su noru, kuris kažkuomet joje liepsnojo kaip visą sudeginanti ugnis..!
Žinoma, noras išliko - tačiau per tą trumpą, realybės nepaveikusią akimirką, kai mergina tarsi ir pajuto šiltus ugnies liežuvius, vis kylančius priešais esančiame, tarsi kitos jėgos traukiama ji vėl susijungė su Izaac, su tuo pačiu bučiniu, kurį ir toliau tebekeikė. Kas gi blogo, jei akimirką trumputę save apgaus; kas blogo nutiks, jei apsimes tai neesant vien tik veiksmą, atliekamą beširdžių ir kvailų? Įtikins save, kad daugiau negaus, kad tai bus vienintelis gyvenimo veiksmas, kurį aplipins melais tam, jog galėtų perpildyti save nereikiama ir nepajausta meile; kad tai nebus tik geismas, tik troškimas kito kūno, tik noras smagumo savo..
Galbūt todėl ir atsitraukė - net jei Izaac, regis, pats ėmė ir pripažino ją, bent dalimi, tebūtų tai vien kūniškąją prasme; kad ir kiek mažai trūko, jog šiltos vyriškio rankos nuslystų žemiau, pasigriebtų pėdkelnių ir apatinių medžiagos kampelius, o viskas dar labiau susimaišytų ir susiterštų, kad mintys persipildytų tik maloniai skausmingų pojūčių, o kūnas pataptų perpildytas žymių, tą toliau parodančių. Norėjo, kad jis ją priimtų; norėjo, jog jis galėtų savų skaudulių ir emocijų, išpažinčių ir keiksmų pripildyti ją - neprieštaravo, jei pataptų tik medžiagine Onute, kurią jis suterštų ir išniekintų, tačiau nenorėjo, jog pačiame procese susiterštų ir jis pats.
Per daug minčių, per daug minčių, kodėl ji buvo tokia - negalėjo pakęsti to, kaip laisvai galėjo elgtis su kitais, pati paversdama juos savomis lėlėmis; tik pasižaidimas, nieko daugiau, nieko svarbiau. Kodėl negalėjo mėgautis ir priimti visko kaip yra? Kodėl negalėjo sakyti, jog laimėjo prieš taip besispyriojantį vyriškį, nenorėjusį priimti jos?
Kodėl negalėjo pripažinti, jog visko kaltė buvo emocijos, kurių pilną laikė savyje - ir kad jos visos buvo susijusios su vyru priešais?
-Ir tu vis vien laikeisi savų vertės reikiamumų ir reikalavimų, it Biblijoje išraižytų šie būtų,- pusę lūpų šyptelėjo, žiūrėdama į jį - stengėsi akivaizdžiai neišduoti, kad toks, mielumo ir rūpesnio kitam pilnas aktas akimirką trumpą nevertė jos širdies pasiusti. Ir taip visą laiką skendo jo violetinėse akyse, kurias retai įskaityti sugebėjo - norėjo tą pasakyti, jog visą laiką ir taip žiūri tik į jį, kad nereikia jos nė nulaikyti, tačiau žodžiai įstrigo viduje.
Tyliai nusijuokė, lūpas papuošė maža, tačiau šiek tiek liūdna šypsenėlė - ritmingas vyriškio kvėpavimas, kartu su barzdos šeriais skirtingai kuteno josios kaklą, priverčiant ir beveik nuogą merginos kūną keliskart maloniai sudrebėti. Jautė, kaip jos krūtinė buvo įremta į jo; užuodė tą patį maloniai svaiginantį citrusinį aromatą - tikriausiai būsią tai jo šampūnas, toks malonus ir raminantis kvapas, taip lengvai susiejamas su žmogumi..
-Nė nebūčiau patikėjus, kad tavo nuomonė apie mane tokia gera. Buvau tikra, kad daugiau neapykantos ir mažiau mėgimo prieš mane laikai,- tylomis pratarė, toliau besišypsant - tarsi keršydama už keliamą kutulį piršto pagalvėle ėmė lengvai braižyti žvaigždutes ir mėnuliukus ten, kur matėsi bent didesnis jo nuogos odos lopinėlis. Ak, sustok, akimirka žavinga - nebūtų prieštaravusi dabar pat kristi negyva, jeigu tai pasiliksią jos atmintyje per amžius,- Nesuprantu, kaip susidomėjimas pavirsti gali greit kažkuom kitu - jei tau pačiam teigiamumą ar laimę tai atneštų, nė neprieštaraučiau, kad savas nuodėmes perleistumei man, išniekinant viską maną pakely. Keista, kad tiek daug specifiškumų reikia, jog save kitam atiduoti galėtum.
Žodžiai, prikaišioti jos pačios susikurtų įsitikinimų, patys išsprūdo laukan - jautėsi tinkama tai pasakyt tik šiuo vieninteliu momentu, tarsi pabrėžiant, kad jei jis nori ko daugiau, nei jis ir toliau nori jos po viso to, tuomet Mei neprieštarautų, net pati su didžiausiu džiaugsmu atsiduodama jam vienam.
Dar kartą giliau įkvėpė citrusinių vaisių kvapo, dar kelias minutes pabuvo ramiai, pasimėgaudama jo artumu ir šiluma, kurią vainikavo ir visą apsupusi ramumą. Bent jau akimirką, trumputę ir tokią ypatingą.
-Mhhh,- nepatenkintai papūtė lūpas, pirštu keliskart baksnodama į jo skruostą. Netikėjo nė žodžiu, išsprūdusiu iš jo lūpų,- Spalvos yra spalvos, tačiau be konkurencijos jokios įdomumu pavergtų tasai žmogus, kurio vidus pilnas prieblandos spalvų, rašalo kvapų ir pojūčio lietaus,- įnirtingiau pabaksnojo, tarsi liepdama atversti visas savas paslapčių kortas - tačiau pilkai mėlynose akyse žibėjo smulkūs džiaugsmo gabaliukai, persimaišę su smagumu, sukurtu iš paprasto buvimo dviese,- Esi siaubingai geras šokėjas? Kažkada visą savo mėnesinę algą išleidai ant šokolado gaminių? Tavo namų sienos yra nukabintos įrėmintomis triušiukų nuotraukomis? Kažkuomet nemėgstamo bendradarbio kabinetą pripildei su burtais neišvaikomų nuodingų vorų, o jei tave išaiškino pasakei, kad tai buvo balandžio pirmos pokštas? Esi oficialus vežliukų nindzių narys, tam skirtuose susitikimuose netgi dėstydamas visas paskaitas apie šiuos?
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Balandžio 12, 2017, 08:17:13 am
-Kaip veikia žmogus ir jo emocijos niekuomet niekas negali pasakyti ir suprasti, todėl nereikia stebėtis, kada šie pasielgia keistai - šiek tiek duslokai ištarė, žodžiai ne itin maloniai nusirito nuo jo lūpų, tarytum būtų buvę iš paskutiniųjų kabinosi pasilikti jo burnoje, tačiau buvo negailestingai išstumti liežuvio ir stūmos jėgos, kurie niekad nepalikdavo gyvų. Tie žodžiai, atsakymas,  rodos, buvo tokie banalūs ir netgi ne itin įdomūs ar turintys pakankamai vertės, tačiau už jų slėpėsi daugybę dalykų; tamsiai tamsiai rudos, išplėstos akys, kurios nerimastingai žvelgė užu raidžių, ploni, dėmėmis padengti pirščiukai, renkantis skiemenis, trumpučiai, netaisyklingai ir nedailiai iškarpyti plaukai, kurių gijomis rišosi žodžiai; o sakinys? o kas jungė sakinį? galbūt balsas, kuris ir kimus, ir švelnus, ir virpantis, ir neskambantis. Prisiminimai buvo galingas ginklas, galingas priešas ir draugas; todėl kas galėjo kaltinti jį, kuomet paniro į tam tikrą transą, ypač tada kai jo odos paviršius buvo pradėtąs negailestingai erzinti; šis pasidengė galybe šiurpuliukų, kurie tarsi ir perspėjo, kad verčiau gal taip nedaryti. Žinoma, paprastu atveju būtų tiesiog nusviedęs tą žmogų, kuris jį kutena, į kitą kambario pusę vienu papraščiausiu iškėlimu ir metimu, tačiau dabar buvo pernelyg pasimiršęs savo gilumose, kad kažką galėtų atlikti. Pirštai negalvodami pradėjo minkyti ir maigyti, ir ardyti, ir žaisti su kažkur ten prie rankų esančiais merginos plaukais; vyniojo sruogeles ant pirštų taip smarkiai, kad nutraukdavo kraujo tiekimą į piršto pagalvėles, o paskui laisvai atleisdavo ir jausdavo, kaip maloniai dilgčioja rankos; kartu su tuo sudėjus tą kutenimą Izaac pasijuto taip, tarsi kažkas dar labiau su mikseriu trintų jo smegenyse klampią košę. Panašiai, kaip dabar pasijautė, kuomet išgirdo didžiulę klausimų laviną, kurie buvo vienas už kitą labiau bizarūs.
-K-Ką?- nesusilaikė nekilstelėjęs savo galvos ir nepažvelgęs į tas akis taip, kaip draugai žvelgia į savo girtus, ir nuogus lakstančius bičiulius-- su tam tikru susirūpinimu, tačiau kartu ir su šelmiškumo žybsneliais. -Iš kur tokie klausimai netgi?- po ilgos akimirkos tylos staiga išsišiepė jis, plačiai ir nevaržomai; akių kampučiuose susimetė retai pasirodančios to pobūdžio raukšlės, o pačios akys, ir taip ne iš plačiausių, tapo tik siaurais plyšeliais, kurie priminė žemyn linkstančius pusmėnulius. Vyriškis nuleido savo galvą, tarsi norėdamas paslėpti tą šypsena, kuri atrodė taip keistai jo veide-- tarytum kažkas kitas akimirkai būtų apsigyvenęs ten, kažkas, kas buvo jaunesnis gera dešimtimi metu ir dar niekad niekada neturėjo jokių rūpesčių.
-Aš visad buvau labai pavyzdingas mokinys ir darbuotojas, todėl negaliu pasakyti, kad darydavau tokius dalykus, - ištarė kada jo veidas vėlei grįžo į neutralią, bet vis viena gana apsipatenkinusią ir ten visokią kitokią, veido išraišką. Tarkime, kad kitų žmonių skriaudimas nebuvo dalis to pavyzdingumo, bet, vis dėlto, niekad to nedarė pats tiesiogiai. Bent jau kažkuria prasme. -Tačiau, na, aš, - kiek sumišęs, tik trumputę, mažutę akimirką sumišęs; paskui vėlei prisitraukė arčiau merginos kaklo ir pasislėpė ten. - Dažnai išleidžiu visus savo algos pinigus tam tikro pobūdžio knygoms, na, pavyzdžiui, - kiek dvejodamas ištarė, nenorėdamas tiksliai sakyti, kokioms būtent. -Na, kaip šioji ten yra stalo stalčiuje, - pirštu parodė, kur slėpėsi viena iš daugybės romantinių novelių. Kažkiek norėjo pasidalinti šia informacija-- juk kai dažnai eidavo į naujausius savo mėgstamų novelių autorių pristatymus ir kitus conventions, labai dažnai matydavo tuntus jaunų merginų ir moterų. Po velnių, ten praktiškai jos ir tebūdavo. Todėl, galbūt kažkur sukirbėjo neapmąstyta mintis, kad galbūt ir Mei būsią tokių knygų megėja. Nors kažin. Vėlei paniro į tam tikrą apmąstymų transą, kurio metu atsilošė atgal krėsle, smakrą nuleidęs žemyn
Trumputę sekundės akimirką pagalvojo, kad galbūt išties, kai pernelyg varžai save, imi elgtis neracionaliai. Visi tie hormonai prieš tai vyriškiui buvo pakankamai stipriai trenkę į galvą, sumaišę mintis, suplakę jausmus, išėdę širdis--- ir jam vis vien reikėjo daugiau. Tačiau dabar, kada jis iš lėto ima apie viską viską mąstyti ir galvoti, tuo labiau supranta, kad galbūt vertėtų susigriebti. Juk jau seniai buvo nusprendęs atverti naują gyvenimo lapą, o senuosius lapus troško suplėšyti ir sudeginti ugnyje, kuri be jokių klausimų paslėptų visa, kas nereikalinga, kas žalinga ir netinkama. Ar išties puolimas į glėbį merginos, kuri tiesiog buvo tokia nenuilstanti, tokia nepasiduodanti ir kuri visad siekė savo tikslo, ar tai buvo gera mintis? Nemanė, kad sutiko savo antrąją sielos puselę, nemanė, kad praleis su šia mergina visą savo gyvenimą, kol abu susens ir kol kažkuris iš jų pakratys kojas-- žinoma, Izaac būtų pirmasis tasai kandidatas. Nemanė, kad šis paprastas susižavėjimas truks ilgai, taip tiesiog nebūna. Reikia visuomet realistiškai žvelgti į situaciją ir suprasti, kad pasaulyje tikros meilės-- jam-- nebuvo ir nebus. O jeigu ir buvo, šioji jau seniausiai skendi jūros dugne, sukremuota, paleista vėjais ar pakasta po šalta, suledėjusia žeme. Likimas daugiau nei vieno šanso niekuomet nesuteikia, todėl praganius jį telieka džiaugsmo ir vilties trupinėliai, tik keli lašai tosios ambrozijos, kurios krentančio lašo, iškišęs liežuvį, beviltiškai lauki ir trokšti. Vyras stipriai užmerkė akis ir pajuto, kaip išnyra iš savo apmąstymų, tarsi kažkas jį būtų sugriebęs už plaukų ir ištraukęs it nardantį žuvelioką. Sumirksėjo ir pažvelgė į Mei, rodos, nepasikeitusiu žvilgsniu-- tačiau aplink jo širdį ir sielą po truputį dėjosi tasai šarvų, ledo, gynybos sluoksnis-- jis juk turėjo ten būti, juk po daugelio metų neišnyks taip greitai.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 13, 2017, 01:08:06 am
-Bet ta keistuma,- nutęsė pati, toliau plėtodama mintį, kuriai prieš kelis laiptelius tašką jau buvo pasąmonėje padėjusi,- yra ne tokia, ne įprasta, ne norima. Kažkas neleistino, netinkamo, o pati žmogiškumo sąvoka yra tarsi kitas šventvagystės apibūdinimas. Kažkas tokio nedėkingo, kaip nežinomų negyvųjų regėjimas stiklo atspindžiuose ar šviesos, net ne naktyje pasklidusios visur. Žmogiškumas yra keistas. Žmogiškumas yra toks tyras ir toks nusidėjęs, jog yra neleistinas.
Keliskart tankiai sumirksėjo, nebenorėdama gilintis į tai labiau - gi kur tuomet atsirastų vieta jai, netinkančiai nei žmogiškąją sąvoka, nei kokia kita? Kada tikęs, kada ne, tačiau vis vien viskas turėjo susimaišyti į vieną, o pasvertas ant dieviškųjų svarstyklių žmogiškumas, jos viduje kažkur turintis būti, tiesiog nebuvo užtektinas praėjimui pro dangaus vartus.
Lūpose įsitaisė šypsena, vyzdžiai susitelkė vien į Izaac veidą, į jo plaukus, į viską, ką tik galėjo užmatyti - net jei toks susimąstęs vyriškis pats tikriausiai nejuto, kad peša ne tik jos plaukų sruogeles, tačiau sutrukdo ir savą įprastinį kraujo tekėjimo į pirštus procesą; tačiau kažkas neleido bandyti žadinti jo iš to transo, kaip nors išgąsdinant ar tylos akimirką perveriant savu balsu - tai neatrodė tinkama. O ir užsimerkus, atrodydavo - ak, tai buvo jos svaja, argi ne ironiška, argi ne šlykštu - kad dabar esti idiliško sekmadienio ryto pradžia; jog jiedu tėra vienas kitą trumpo džiaugsmo minutę atradę žmonės, suartėję ir nepažįstami, tačiau užtektinai artimi, jog nereiktų užsidėti nereikalingų sienų. Kad ji, pagal dabartinio kūno standartus, nėra mokinė, o jis mokytojas - ar net tai, jog dauguma atliktų veiksmų buvo nelegalūs, galintys pridaryti tokias krūvas bėdų jam, kurio skaudinti ji gi nenorėjo. Ar net tai, kad kūnas iš pūva, o ilgai ji čia nebeliks.
Akimirką vieną norėjo save apgaudinėti.
Kitą turėjo pripažinti realybę ir jos kartumą; kažkur tolumoje varpas dūžiais galingais ėmė skubinti mokinius į pamokas, priverčiant suvokti savo mokyklines pareigas vien skleidžiamu garsu - nori to ar ne. Mokinė ir mokytojas, ak, koks nedėkingas gyvenimas.
Atsitiesė, iškarto prunkštelėdama iš sulaukto žvilgsnio - tačiau smagaus juoko pilnos akys ėmė keistis, rimti ir savotiškai net nuoširdėti, kol Karasunos Mei žvilgsnis, įsmeigtas į vyrą priešais, tebuvo kupinas laimės su kelių grūdelių vertės meilės priemaiša. Kažkada buvo sakius, jog šypsena tinka jam labiau už rūgštiną miną - ir tikriausiai nebuvo labiau įtikėjusi į kitus savo ekspromtu ištartus žodžius.
-Ar blogai yra norėti tave pažinti?- atkartojo žodžius, ne per seniausiai ištartus. Greitu judesiu pakėlė ranką aukštyn, nubraukdama kelias plaukų sruogas jo, vis bandančias uždengti ir paslėpti vyriškio šypseną,- Pavyzdžiui, aš..- akimirką sudvejojo, ar net verta buvo ką tokios sakyti - tikriausiai jis tik ims ir vėl susierzins, o tokią trumpą ir žavią akimirka veide atsiradusi šypsena pranyks,- Kiekvieną kartą, kai pamokoje ar kitoje erdvėje, kur pagal taisykles dera kreiptis į tave kaip į profesorių, tai apsimesdavau, jog norėdavau instinktyviai kreiptis į tave vardu. Kiti to nė neužfiksuoja, tačiau nė sekundei nepraėjus tu būni įsmeigęs į mane žvilgsnį, kiek susinervinusį, tačiau žiūri tik į mane, ir tą akimirką galvoji, net ir keikiant, tik apie mane. Taip darydavau, nes savanaudiškai norėjau to nepakartojamo trumpučio jausmo vien tik sau, bent dalelę menką.
Visų žodžių, kurie paliko lūpas jo klausėsi susidomėjusi - ypač tuomet, kai balsas sekundės daliai nutrūkdavo, tarsi Izaac klaustų savęs, ar tikrai vertėjo apie tai užsiminti, ar kad ir pradėjus sakyti nederėjo sustoti; žinoma, labiausiai sukluso knygos vietoje - gi tai, kad šis buvo padorus ir pavyzdingas mokinys buvo tarsi savotiškas akivaizdumas. Pagalvojus apie knygą ir Izaac, pirmoji mintis jai būdavo apie istorines ir apskritai realiais faktais remtas - net nežinia kodėl, galbūt tai savotiškai derinosi su mokytojo disciplinuota aura, sklaidančia aplink šį? - tačiau girdint, kaip nesusipatoginti verčia kalba apie tai, mintys iškart nuklydo kitomis linkmėmis. Būtų, regis, ėmus ir pašokus iš savos vietos, it išbadėjęs žvėris puldama prie stalčiaus, tarsi ten slypėtų aukso luitai - nors žvėries atveju, gal mėsos gabalai tiktų labiau? - tačiau tikslingas ir ramus Izaac kvėpavimas, vėlei juntamas jos jautresnio kaklo, buvo užtektinumas susitvardyti, toliau būti šalia jo - gi viskas palauks, skubos nėra, skubos nėra..
Žinoma, kad yra.
Nenorėjo pripažinti, jog regi jį paskutinį kartą - bet ar ne keista vien ir tai, kad pačiam paskutiniui kartui visus jausmus ir apskritai viską viską pasiliko išsakyti? O jis vistiek ją priėmė, gal ir neišskėstomis rankomis, tačiau priėmė - o vien faktas tas, paprastas ir aiškus, buvo jai svarbiausia.
Gi sakė, jog nebenori kelti jam problemų - ak, kiek vargo daug! Tikriausiai pirmąkart šiame kūne, šitos sąmonės būsenos rinksis gerovę kitam vietoj sau. Nepripažinto žmogiškumo gijos vėl lindo į paviršių - gal tiesiog nenorėjo ji fakto priimti, kad patapo žmogiška, kad ir kokiu kiekiu, net per daug?
Ak, nesvarbu.
Nusprendė, kad nebekels problemų, jog nenori matyti jo apskritai kenčiant jos veiksmų padarinių - o čia ilgiau pasilikus nebenorės išeiti ir palikti vyriškio vieno.
Tyliai paskutinįjį kartą įkvėpė citrusinių vaisių kvapą, sklidiną nuo jo - pati tylomis atsitraukė, nulipdama nuo jo ir pasičiupdama megztinį, pamestą ant grindų. Lūpose spindėjo romi šypsenėlė, tačiau galbūt nesusilaikydama nuo savų pervertiškų veiksmų, galbūt tenorėdama, jog Izaac atsimintų ją, tą vieną ir vienintelį rūbą rengėsi lėtai, net per daug lėtai; galbūt norėjo, kad jis, jei akių nenusuks nuo jos, įsidėmėtų viską viską, iš ko sudaryta buvo Mei - net jei kūnas nepriklausė jai.
Pasikėlė po megztiniu pasislėpti norėjusius plaukus, atsisėdo ant stalo - ranka pasigriebė stalčiaus rankenos, po neegzistuojančiai egzistuojančių vargų pravėrus šį, ištraukė knygą, apie kurią prieš minutes kelias kalbėti vyriškiui nesinorėjo. Apskritai skaitovė iš jos menka - tačiau gi nebereikėjo laiko švaistyti kur kampuose, rezgant susibūrimus, renginius ir visa, kas bent dalimi buvo netinkamo, tai kodėl gi ne?
-Neprieštarauji, jei pasiskolinsiu? Gražinsiu, pažadu,- suklapsėjo blakstienomis, tarsi dar prašytų - na, jei nutiktų taip, kad negautų leidimo, gal per prievartą neimtų - knygos bent jau. Padėjusi šią ant palto, prieš kurį laiką apglobusio merginos pečius, keliais skubriais žingsniai sugrįžo atgal prie krėslo, kelias akimirkas tiesiog žiūrėdama į jo violetines akis ir skęsdama jų gelmėse; dar, dar ir dar..
Rankomis staigiai apsivijo vyriškio kaklą, galvą šio lengvai priglausdama sau prie krūtinės - it motiną vaizduojanti būtų, klastuolė atsargiai perbraukė kartą ir antrą per jo plaukus, kelias sruogas pakeldama viršun ir pakštelėdama ten, kur dėstėsi paraudę ir akies vargų dalį gavę smulkių kapiliarų raizginiai; nieko intymaus, bent tą galėjo paskutiniajai progai padovanoti, argi ne?
-Žinai, man atrodo,- staigomis atsitraukė, sugrįždama prie stalo, kur pamestas paltas ir knyga buvo,- jog trečią kartą turėsiu. Pirmasis buvo tik neapykanta, dabartinis - šios išliejimas į kitus žmones. Trečias, regis, bus ieškojimas tavęs - gi be sutikimo daiktus pasiskolinti nėra labai gražu.
Iš lūpų išsprūdo tylus krizulys, ranka viena pasičiupo ir paltą - kuris vien ilgas ant savininko būdamas jai prilygo dar ilgesnei ir dar sunkesnei sukniai - ir knygą, pasukdama link durų - bent gerai, kad varpas jau nuaidėjo prieš laiką kurį, mokiniai išsiskirstę po pamokas buvo; gi nieko blogo nenutiks, jeigu toliau nuo kabineto nuėjus ji leis sau ašarėlę kitą palte jo paslėpti, argi ne?
-Bet jei trečiu kartu sužinosiu, kad negyvenai ilgai ir laimingai, aš supyksiu. Siaubingai supyksiu, tad būna tai kačiukas, šuniukas ar širdies pusė kita, atrask tą savą laimę, ką? Neliūdink mokinių,- dar kartą šyptelėjo, nusisukdama nuo jo ir praverdama kerėjimo kabineto duris - kartu su tariamais žodžiais šį ir palikdama. Ir pasirodo, kad turėjo baltus sparnus šis - pasirodo, net prieš laiką ilgą užduoto klausimo atsakymas pats buvo jos suvoktas, - Ačiū už visą vargą su nedėkingais mokiniais, profesoriau Reinher, jūs tikras angelas.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Gegužės 01, 2017, 06:11:54 pm
-Hm, galbūt, - mąsliai nutęsė, apgalvodamas jos ištartus žodžius; šie, rodos, buvo keistas prieštaravimų ir painiavos raizginys, kurio atpainiojimas užtruktų pernelyg daug laiko. O juk laikas-- prabanga, tokia prabanga, kuri kartą panaudota nebegrįžta. Nors-- juk egzistuoja laiko atsuktuvai, juk galima tiesiog imti ir atsukti laiką atgal, pakeisti viską taip, kad visi šie jausmai net nebūtų gimę, net nebūtų galėję egzistuoti ir išvešėti. Viska sunaikinti būtų lengviau ir paprasčiau, bet... Kartais gera dozė skausmo gelbėja, kartais šis verčia toliau imti ir rytais pabusti iš miego, bet juk kartais tas pats skausmas verčia žmones šokinėti nuo stogų. Kaip ir Mei sakė-- žmogiškumas yra keistas.
Kilstelėjo galvą išgirdęs kažkur tolumoje nuskambėjusį varpą, kuris gaudė it koks nors prakeiktas lemties ženklas, tačiau Izaac jautėsi visiškai ramus ir neišmuštas iš vėžių. Tokie dalykai nebuvo kažkas tokio, kas itin baugintų jį, nors seniau varpai jam reikšdavo ne itin malonius dalykus-- ar tai ilgas, nuobodžias sekmadienio mišias, ar tai kokius įkvailus kalėdinius elnius su tais įkvailais skambaliukais, arba netgi kokias tai laidotuves; negyvėlių veidų prisižiūrėjo ligi gyvenimo galo. Bet tai nebuvo baisu.
Jį kiek baugino kiti dalykai.
-Pažinimas yra pavojingas, - tarsi erzindamas ištarė, nors tokiam norui visiškai neprieštaravo. Tai buvo visiškai normalu. Po velnių, jeigu taip pat būtų jaunas hiperaktyvus vaikinukas, irgi norėtų viską žinoti, trokštų visur įkišti savo nosį. Gal ir ne tik nosį.
-Tavo būdai buvo ganėtinai akivaizdūs, to tikrai neslėpsiu, - gūžtelėjo pečiais, lengvai ir paprastai, it drugys, tūpiantis ant trapios, bet ryškios ir neįtikėtinai kvapnios gėlės žiedlapių. Arba ir koks juodas, kiek pernelyg trapus voras, kuris rudeniop, pasidarbinęs mažutį parašiutėlį iš plonų, sidabriškų gijų, sklendė pavėjui, ieškodamas geresnio ir palankesnio gyvenimo. -Bet aš nesiskundžiu. Pernelyg, - lyg tarp kitko pridūrė, tačiau... Tos trumpos akimirkos, kurių metu pamokų banalybė būdavo pakeista į šiokią tokią linksmumą liko ir liks jo atmintyje kaip gana brangios akimirkos-- dažnai prisiminęs tuos mokinės "suklupimus" nejučia šyptelėdavo. Net ir dabar jo lūpų kampučius kuteno juokas, tačiau neprajuko. Kas jis po velnių-- maža mergaitė? Koks mažvaikis? Jau seniai nebeašarodavo pasislėpęs po antklode. Tačiau...
-Išeini?- vos jai pradėjus kilti šie žodžiai išsprūdo iš jo burnos ir jis tyliai mintyse susikeikė, nes jo balsas nuskambėjo pernelyg švelniai, pernelyg sutramdytai; akimirkai pasijuto it koks šunėkas su antkakliu. Išsiblaškęs pasitrynė smakrą, tarsi norėdamas nuvalyti tą savąjį suklupimą, tačiau kilstelėjęs akis pamatė vaizdą, nuo kurio sustingo. Gal nebuvo etiška spoksoti į nepilnametės kūno linkius, visus odos posūkius ir išgaubimus, tačiau juk dar keli metai ir tasai kūnas jau būtų buvęs teisiškai legalus-- o ką gi tie keli metai galėtų pakeisti?
Ne--nusuko akis į žemę.
Tai vis vien negerai, blogai, šlykštu-- vien tik apie tai pagalvojęs pasijuto keistai; neigiama prasme. Verčiau tyrumą palikti tyrą, nesutepti jos. Todėl vėl į Mei pažiūrėjo tik tada, kai ji buvo prisidengusi. Tyliai linktelėjo, leisdamas jai imti ką tik nori, juk tai tik materialiniai dalykai, kurie ar šiaip, ar taip, būtų buvę supuvę. It per miglą glustelėjo ausį prie kiek kaulėtos krūtinės, kelias akimirkas pasiklausė ritmingo širdies plakimo, netgi slaptai įkvėpė keistai besimaišančio ir nuo merginos sklindančio gėlių kvapo; it klejodamas priėmė tą keistai švelnų bučinį, tačiau nieko nebeatsakė. Kaip keista. Kaip skaudu.
Visada kai reikėdavo kalbėti, kai reikėdavo kažką daryti, tiesiog tylėdavo ir nieko nedarydamas stovėdavo, stebėdamas aplink vykstančius dalykus. Tarsi kokia statula, kuri išlieta iš ledo.
Tačiau ką galėjo pasakyti?
"Sugrįžk?" "Pasilik?" "Palauk manęs?"
-Aš,- staiga prieš jai išeinant atsistojo, tarsi norėdamas prieiti prie jos, tačiau, kaip visada, nieko nedarė.  -Ne, - papurtė galvą ir sukando dantis, tegu, tegu, tai ne pasaulio pabaiga, karmos ratai rieda ir tikrai nieko nepasigaili.
-Panelė Mei, jūs... Jūs man esate pernelyg didelė enigma, - pauzė. -Tačiau galbūt vieną dieną... Galbūt.- nerišliai užbaigė ir nutilo.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Gegužės 22, 2017, 11:26:34 pm
Nakties užtemdytais Hogvartso koridoriais Edgar'as slinko nuo vieno profesoriaus kabineto prie kito. Sumanymas buvo gal ir ne koks, nes juk galėjai taip ir atimti taškus savo atstovaujamam koledžui plavinėdamas po pilį tokiu paros metu. Na, gal vaikino koledžo vadovas ir nebūtų taip pasielgęs su savo globotiniu, tačiau pas jį kreiptis su tokiu neeiliniu prašymu visgi nedrįso. O šis kerėjimo meistras, kurio kabineto link dabar ir ėjo šešiolikmetis, galėjo nubausti ir dar kaip, žinant kokią jis pusę atstovavo Hogvartso mūšyje. Be viso to, dar greičiausiai nelabai jis ir mėgo grifo. Bent jau tokį įspūdį spėjo susidaryti mokinys, kai judviejų žvilgsniai susikirsdavo pamokose ir galiausiai būdavo įtartinai nušnairuojamas. Aišku iš paauglio pusės simpatija irgi netryško, tačiau ar galėjo būti kitaip? Kai vienas atstovaują gėrį, o kitas prijaučia blogąsias idėjas. Būtent tik žinojimas, kad šis profesorius nėra vienas iš tų geručių, buvo pagrindinė paskata juodaplaukiui kreiptis į jį pagalbos. Bet čia ir vėlgi kyla didžiulis klausimas ar dėl palaikomų pusių nebus jos atsisakyta suteikti.
Kaip ten bebūtų grifas jau buvo tvirtai pasiryžęs bent pabandyti. Pats nesitikėjo, kad kada nors teks prašyti kažko panašaus. Net dabar galvoje jam kirbėjo klausimai Ką darai? Kodėl tau to reikia? Juk sprendi reikalus kitaip. O guosti tegalėjo save tik labai prastu pasiteisinimu, jog dėl kitų ir savo saugumo. Tačiau ginti kitus uždraustais būdais nėra saugu, nes vis tiek kažkam pakenksi. Tą puikiai suvokė ir naktinėtojas. Širdis šaukė stoti ir atsisakyti tokių minčių, juk gal į viską reaguojama perdėtai. Juk viskas visąlaik išsispręsdavo be didesnių problemų. Deja, širdies šauksmą kiek stipriau slopino protas, kuris teigė, jog neverta pernelyg jaudintis, jei tik sugebėsi viską panaudoti tinkamai bei atsakingai.
Žaliaakis nė nepajuto per savo užsigalvojimus, kaip atsidūrė, tamsiame, kerėjimo kabineto priešduryje. Tarsi autopilotu būtų čia atkeliavęs. Neaišku ar kas kabineto viduje tokia vėlybę buvo, bet jau, kadangi penktakursis atėjo, tai giliai įkvėpęs ranka stipriau barbstelėjo į medines duris. Nieko nelaukęs jas stumtelėjo. Šioms prasivėrus vaikinui mažumėle užgniaužė kvapą.
- Sveiki?- nutempė paskutiniąją raidę kyštelėjęs galvą pro durų plyšį vidun ir nužvelgdamas viską surauktu ir truputėlį nuvargusiu žvilgsniu.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Zelig Reiher Birželio 02, 2017, 10:56:17 pm
-Tikiuosi, kad trukdote man su gera priežastimi, -ištarė profesorius, stalinės lempos nušviestu pavargusiu, bet vis viena gana niauriai ir griežtai sudėtu veidu. Akimirką kilstelėjo akis-- abi akis, mat kairioji šį vėlų vakarą buvo neuždengta raiščiu-- ir šios, nušviestos blyškios, melsvai pulsuojančios stalinės lempos,  iš šiokio tokio nustebimo išsiplėtė pamačius, kas jį aplankė. Pasakys tiesą- tikėjosi visiškai kito žmogaus; pasirinkimo savo nakties svečiams nelabau daug ir turėjo, vos keli, tačiau grifiukas tikrai nebuvo vienas iš tų, kurie pakliūtų į tą sąrašą. Pamokose retkarčiais jo žvilgsnis užkliūdavo už jo ir profesoriaus viduje susisukusi Klastūnyno gyvačiukė taip netyčia imdavo ir kilstelėdavo savo galvą. Nors niekad nebuvo stereotipų mėgėjas, tačiau kartais šie vis vien pakišdavo koją. Tiesą sakant, vaikinas netgi nebuvo toks svarbus, kad išsyk atsimintų jo vardą-- nors pavardė iškilo lengvai ir sklandžiai. O šios tik ir tereikėjo.
-Užeikite į vidų, ponaiti Jeffter, stovėti tarpduryje nėra mandagu, -prabilo ir tvarkingai pastūmė kelias dokumentų ir laiškų krūveles, kurias kaip tik tuo metu tvarkė, į šalį. -Prisėskite, - mostelėjo į vieną iš dviejų prieš mokytojo stalą esančių krėslų ir kitu rankos judesiu paryškino lempos šviesą, kad šioji kristų ir ant atvykėlio. Profesorius pasirėmė smakrą ant pečių lygyje sunertų pirštų ir greitai nužvelgė vaikiną, tarsi skenuodamas jį it prekę parduotuvėje. Nors veidas neišdavė jokių jausmų, tamsiais ratilais papuoštos akys prisimerkė.
-Manau, kad atsisėdus jums bus lengviau paaiškinti, kodėl tokiu vėlyvu paros laiku nutarėte aplankyti mane, - tyliai prabilo, balsas lygus, be emocijų, nors gal gerai įsiklausius būtų galima aptikti šiokių tokių smalsumo gaidelių. - O man bus lengviau apsispręsti, ar suteikti jums areštą, ar nubausti jus kitaip.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 03, 2017, 02:05:35 am
Kabinete nebuvo įmanoma nieko įžiūrėti. Blausi stalinio šviestuvo skleidžiama šviesa aprėpė tik profesoriaus, sėdinčio savame krėsle, veidą ir jo stalą su keletu sėdimų vietų, skirtų atvykėliams, už šalia jo.
Su gera priežastimi? pasiklausė savęs ar iš ties su tokia priežastimi vėlyvą naktį sugalvojo atžygiuoti pas kerėjimo mokytoją ir staigiai nukreipė savo akis į jį. Iš Reinher veido buvo sunku suprasti ar jis piktas, ar ne, galėjai tik įžvelgti nuovargį ir rimtumą jo veide. Pats Edgar'as momentui stingtelėjo bandydamas greitai mėgindamas apsispręsti nuo ko jam būtų geriausiai pradėti pokalbį, nes tai padaryti atėjus su neeiliniais tikslais ir dar tokiu paros metu buvo nelengva. Visa laimė juodaplaukiui itin pagelbėjo profesorius iš pradžių paragindamas jį žengti vidun ir prisėsti. Kažkodėl nedrąsiai įžengęs į klasę, moksleivis lėtai ėjo link kėdės ir su kiekvienu žingsniu jam ėmė vis labiau ir labiau gniaužti kvapą, jį neramino tai, kaip į jo prašymą sureaguos Reinher. Žvelgdamas į profesoriaus į šoną stumiamus popiergalius, leidžiančius suprasti, jog tikrai šiąnakt jis čia nesnaudė, atsitraukęs kėdę įsmuko į ją. Šių keturių sienų savininkui pasiteiravus grifo apie tai, kokie vėjai jį čia atnešė, žaliaakis pirma sureagavo į paskutinįjį sakinį apie bausmes ir areštus.
- Areštas ar bausmė tikriausiai šį kart bent būtų pelnyta,- ironiškai ir puse lūpų šyptelėdamas pasakė Jeffter'is, prisimindamas, jog jo vienintelis turėtas areštas buvo skirtas jam be priežasties, o dar atnešęs ir didesnių ne malonumų.
- Taigi, visų pirma norėčiau atsiprašyti, kad sutrukdžiau tokį vėlyvą metą, tačiau neradau tinkamesnio žmogaus šiuo klausimu šiuo metu,- tyliai, bet girdimai pradėjo šešiolikmetis. Nudelbęs akis į vienintelė pirštinės paslėptą ranką, kita jis ėmė ją nervingai čiupinėti. Šią akimirką rodėsi, jog nustos kvėpuoti, ausyse ėmė net girdėtis širdies dūžiai, tačiau palengva, tik gal kiek bailesniu balsu pradėjo eiti prie reikalo.
- Atklydau čia, nes noriu sužinoti ar išmanote ką apie nedovanotinus kerus?- žalios akys pakilo ties melsvomis. Penktakursio žvilgsnis sekundėlei suaštrėjo,- O tiksliau apie tuos, kuriais galima atimti gyvybę?- iš pradžių šiais klausimais bandė įsitikinti ar yra tikimybė, jog šiuo reikalu gali sulaukti pagalbos.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Izaac Reinher Birželio 04, 2017, 09:01:55 pm
Lėtai atitraukė savo sėdimą krėslą, ir, pasiremdamas į stalą, ėmė ir atsistojo, abiejomis akimis--viena visiškai raudona, o kita purpurinė, keistas miksas, tačiau jis buvo kažkoks keistai pavojingas-- nesuprantamai žvelgdamas į mokinį. Tyliais, kilimo sugeriamais žingsniais ėmė artintis prie jaunesniojo, vis dar nieko nesakydamas, iki kol profesorius pagaliau atsistojo už krėsle sėdinčio vaikino ir uždėjo rankas ant atramos.
-Panūdote tapti blogiuku, ar ne?- ištarė ir švelniai nusijuokė, tačiau balse įsimaišė tam tikras šaltukas, kuris it plona ledo plutelė pradėjo plisti po kabinetą. -Rodos, kad tame kare buvote gėrio pusėje, ne? Įdomu, kad jus paskatino tokiems pokyčiams, - šiek tiek palinko arčiau grifo ausies, akys piktai primerktos. -Nemėgstu persimetėlių, - sušnypštė ir tada staigiai, itin ekstravagantiškai atsitraukė ir dideliais, plačiais žingsniais nuskubėjo prie lango, kuris buvo šiek tiek atviras; pro jį lengvai ūžė švelnus vėjelis. Grifas buvo mandagus ir teisingas, todėl profesoriui nebuvo reikalo savo blogu elgesiu kankinti jaunuolio.
-Tačiau, - pro šoną nužvelgė vaikiną. -Vis dėlto aš netikiu, kad esate toks. Todėl kam jums to reikia?- žodžiai labai lengvai krito iš jo lūpų, nevaržomi, negaudomi, tačiau Izaac buvo pernelyg pavargęs, pernelyg ilgai nemiegojęs, pernelyg norėjo išgerti kokio stipraus gėrimo, kuris prablaškytų jo mintis.
-Aš dešimtį metų išdirbau ministerijoje, - po labai ilgos akimirkos prabilo ir nusisuko į langą, norėjo nužiūrėti tamsoje pasislėpusius medžius, gamtą, tačiau matė tik savo liguistai atrodantį atvaizdą stikle. Pasitrynė barzdele apaugusį smakrą ir tęsė toliau. - Todėl jeigu norite ko nors išmokti, aš galiu to jus išmokyti. Jums tereikia duoti man priežastį. Priežastį kodėl aš jus turėčiau mokyti.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 04, 2017, 11:31:16 pm
Seilių gumulas tarsi strigo juodaplaukio gerklėje, kai Izaac ėmė kilti iš savo vietos. Jo artinimasis be jokio žodžio kėlė įtampą, o veidas neatrodė mielas ir gerą žadantis. Grifas sugniaužė pusiau metalinę plaštaką į kumštį ir sėdėjo it įbestas ir nė truputėlio nekrustelėjo. Nes nesekė žvilgsniu. Kažko lyg ir baiminosi, tačiau žinojo, kad nėra ko, netikėjo, jog profesorius taip imtųsi kvailų veiksmų, kurie galėtų pakenkti mokiniui.
Nagi, sakykite ką nors mintimis ėmė raginti profesorių, nes ta tyla ir jo vaikštinėjimas net ir erzulį šiokį tokį kėlė. Ilgai nelaukus įvairiaspalvių akių savininkas prabilo pasiremdamas ties kėde, ant kurios sėdėjo Edgar'as. Pareiškimas, kad sugalvo tapti blogiuku jam nepatiko. Jis nebūtų niekada už jokius pinigus perėjęs į blogio pusę.
- Aš ir..,- šešiolikmetis pradėjo, bet ir nutilo staigiai nebaigęs sakinio, kuris turėjo byloti, jog jis neketina persimesti į blogio pusę. Pagalvojo neverta. Paliko pačiam Reinher manyti, taip kaip jis norisi. Netrukus paaiškėjo, kad vaikinas nepasirodė galintis būti blogu ar bent pajėgti persimesti ten, kur egzistuoja blogosios jėgos.
Vaikis nudžiugo, kai išgirdo, jog sutiks jį mokyti, bet.. Nežinojo ką įvardinti, kaip priežastį ar meluoti, ar sakyti tiesą. Melas išties negeras dalykas ir tai daryti, paaugliui itin sunku, todėl jis nusprendė pasakyti tiesą, kuri nieko blogo žadanti nėra, bet vien mokytis to kas neleistina nėra gerai.
- Aš norių išmokti šio naikinančio burtažodžio saugumo sumetimais,- aiškino kilstelėjęs suglumusias akis į profesorių, - Pastarieji įvykiai parodė, kad pavojai apsilanko nejučia. Bet tai panaudočiau ir tai tik kritiniu atveju. Juk šie kerai susekami ir nenorėčiau atsidurti, kaip mat Azkabane. Be viso to pažinodamas šiuos kerus ateityje galėčiau mėginti surasti priešnuodį, kuris veiktų prieš juos vos tik mostelėjus lazdele. Taip šis siaubas taptų bevertis,- paskutinįjį teiginį sugalvojo visiškai ekspromtu, nes neįsivaizdavo savęs, kaip išradėjo, tačiau ši jo mintis jam patiko, nes vis gi gal kas ją ateityje ir įgyvendins. Dabar jau ramiau jausdamasis nekantriai laukė atsakymo iš mokytojaus.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Izaac Reinher Birželio 05, 2017, 08:30:26 pm
-Kaip supratau, norite prieš blogį kovoti blogiu, -pasitikslino, nepatenkintai suspaudęs lūpas iki tiek, kad jos netgi dar labiau nei visada pabalo. -Štai kas nutinka, kai bandote tai daryti, - tarsi tik tarp kitko bakstelėjo į savo kraujais- na, ne visiškai tiesiogine to žodžio prasme, viskas juk buvo kaip koks vidinis kraujavimas, nesitaškė kraujais kaip koks visiškas pasiutėlis-- pasruvusią kairią akį, kurią, tiesą sakant, užsidirbo pats. Jojo iškviestasis golemas buvo sankaupa nepaprastai didelės negatyvios energijos ir akies obuolyje įstrigusi skeveldra buvo tiesiog mažytis šalutinis efektas viso to makabriško dalyko. Nors gal ir galėtų kaltinti kitus, tačiau jo klaidos buvo jo klaidos.
-O jeigu manote, kad jums pavyks sukurti, kaip jūs sakote, priešnuodį, -pašaipiai išsiviepęs sukryžiavo rankas ant krūtinės, pasisuko į vaikiną ir atsirėmę į palangę. -Tai baisiai klystate. Neatrodote toks, kuris turėtų nuostabių neatskleistų gabumų kerėjimo srityje, - gana piktokai pasakė, nors tas piktumas lindėjo tik tariamuose žodžiuose, niekur kitur. Visa profesoriaus povyza ir veido išraiška tebuvo šiek tiek prislėgta ir suirzusi. Ir kas gi darėsi su tais mokiniais šiais laikais? Kodėl jie visi su savimi nešiojosi kažkokius tai kompleksus-- aukos, herojaus, mirtininko; kodėl jie negalėjo tiesiog užsimerkti ir laimingai nugyventi savo laiką mokykloje.
Izaac giliai atsiduso ir nervingai pasitrynė tarpuakį, tarsi galvodamas, kaip geriau pasielgti.
-Aš gerbiu ir suprantu jūsų norą būti didvyriu, tačiau nedovanotinais kerais to nepasieksite, aš taip nemanau. Tik dar labiau viską sugadinsite ir viską prarasite, - melancholišku tonu ištarė ir mostelėjo grifo pusėn. -O jūs, manau, ir taip jau esate pakankamai praradęs, - pridūrė ir tada iš kišenės išsitraukė savo lazdelę ir žvilgsniu paragino kitą atsistoti ir padaryti tą patį.
-Aš jus galiu išmokyti labiau gynybinių kerų, kurie yra saugesni, tačiau tokie pat pavojingi, - pliaukštelėjo lazdele per savo delną, tarsi sustiprindamas pasakytų žodžių efektą. - Tačiau jeigu norite, galiu jus mokyti ir nedovanotinų kerų, - užbaigė; iš balso tono buvo galima spėti, kad pastarieji nebuvo arti vyro širdies, kad ir kaip tai būtų keista.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 06, 2017, 01:05:37 am
- Tik tais atvejais, kuriais būtų neišvengiamai reikalinga,- patikslino trumpaplaukis nenorėdamas, jog profesorius manytų, kad jis mokėdamas mirtinuosius imtų ir jais svaidytųsi į blogiukus. Jis tikrai vylėsi, kad su tokia situacija, kuri reikalautų atimti kito gyvybę nesusidurs. Kitu atveju netaptų geresnis už tuos bloguosius, tačiau kartais pamąstydamas apie tam tikras situacijas susikrimsdavo, kaip gi iš tiesų būtų tuo momentu, jei tektų rinktis. Ir greitai rinktis. Koks būtų jo pasirinkimas? Niekaip į tai atsakyti sau negalėjo, nes bet kokiu atveju išgyvenimas būtų didelis, o slegiančios kaltės nusimesti nuo savo pečių niekada nepajėgtų.
Kiek nejaukiau Reinher privertė pasijusti Edgar'ą, kai ėmė demonstruoti savo sužalotą akį. Ji atrodė kraupiai. Vaikinukas galėjo pasakyti, jog tą, ką mato yra tai, ko nusipelnė stovėjusysis blogio pusėje. Juk jo nenužudė. Galbūt net didelę pamoką davė jau ir taip daug patyrusiam. Tačiau išlaikė viską savyje. Nenorėjo ir negalėjo būti įžūlus. Juo labiau gal tai net skaudus prisiminimas kankinantis jį dabar, kaip ir pačio paauglio istorija su jo ranka. Tik skirtumas tas, kad juodaplaukis jau su tuo susitaikė ir tam laiko daug neprireikė. Be to į jį pasikėsino ne koks magas, o paprasčiausias laukinis šuo, gal magiškas, bet vis tiek.
Neklydo. Profesorius neklydo, kad grifas greičiausiai nebuvo vienas iš tų, kuris sugebėtų išrasti kažką naujo. Kerėjimas ir nebuvo stipriausioji jo pusė, kaip nebuvo pirmoje vietoje iš jo besimokomų dalykų Hogvartse. Dėl nedovanotinų kerų galimos naštos ir atsakomybės taip pat buvo tiesa ir ją kuo puikiausiai jau žinojo moksleivis prieš pasirodydamas čia.
Mokytojo žvilgsnis leidęs suprasti, kad sutinka pradėti individualią pamoką, privertė ramiai šyptelti šeštakursį. Šis nelaukdamas pašoko iš krėslo, pastumdamas jį atokiau ir pasidarydamas taip daugiau vietos sau. Pasitaisė savo megztinio rankoves ir išsiėmė iš kišenės lazdelę. Jis jau buvo pasiruošęs pradėti, bet staiga sulaukė dvejopo pasiūlymo. Pirmasis jį itin pradžiugino, nes pasirodo kerai gali veikti dvejopai, jei jis teisingai suprato. Bet turima galimybė išmokti ir mirtinus kerus, kurie yra uždrausti, taip pat gundė. Neaišku dar buvo, kaip tie leistini kerai veikia ir ar jie sugebėtų suteikti tą tinkamą saugumą. Juolab Jeffter'is ateities planus siejo su apsigynimu nuo juodosios magijos. O pažįstant juodąją magiją galima geriau žinoti, kaip su ja tvarkytis.
Padėdamas žingsnį prieš save ryžtingumo sukaustytą žvilgsnį nukreipė į sužalotas akis.
- Aš pasirengęs išmokti tų gynybinių kerų,- gudriai šyptelėjo, - Ir suprantu.. Nelabai norėtumėte išmokyti nedovanotinų kerų, tačiau jums sutikus, pone Reinher.. Jums teks šiąnakt pravesti net dvi pamokas.
Antraštė: Ats: Kerėjimo kabinetas
Parašė: Eimė Lockhart Birželio 24, 2017, 09:06:00 pm
Eimė stipriai spaudė knygas prie krūtinės ir žvalgėsi pro kolidorius. Ji tiek bijojo kitą dieną pasiklysti, kad rado drąsos nepaklusti taisyklėms. Visgi aš klastuolė, - tyliai mąstė jinai. Ilgai galvojo kodėl būtent čia pakliuvo. Ir tai paaiškino viena - jos amžius ir niekam nežinoma apgavystė. Merginai buvo penkiolika, o ji tik diena šioje mokykloje. Tai labai keista. Galbūt net per daug.
Mėlynplaukė vis ėjo ir ėjo žiūrėdama į judančius paveikslus ir stengdamasi įsiminti detales. Privalau tai atkartoti ir nutapyti, turėtų būti nuostabu, - tyliai kūrė planus.
Pasuko į vieną pusę, vėliau pasuko į dešonę. Kolidoriuje aidėjo jos smulkūs žingsniai ir trūksmingas kvėpavimas. Ji jaudinosi. O jeigu viskas išaiškės? Jei ją demaskuos?
Ji baukščiai sėlino prie sienos, kol kūnas atvirto į save. Dabar ji penkiolikmetė paauglė su pirmakursio vadovėliais. Toks vaizdas kiekvieną nustebintų ir sukeltų įtarimus.
Tad ji pradėjo bėgti. Garbanoti plaukai plaukstėsi jai bėgant pro mėnesieną ir melsvus plaukus pavertė bekraščiu ežeru.
Staiga jinai atsidūrė priešais vos vos praviras duris. Atrodo kerėjimo kabinetas.
Priglaudusi akį prie plyšio ji pamatė vaikiną ir profesorių.
Ji buvo sustingusi per  visą pokalbį. Girdėjo kiekvieną garsą ir viską užfiksavo smegenys.
Kolidoriaus gale pasigirdo miaukimas. Kuris garsėjo , garsėjo ir garsėjo.
Ji išsigando, atsirėmė į duris ir įgriuvo į klasę.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 16, 2020, 08:49:30 pm
Dorotėjos žiniomis ši klasė jau gan seniai stovėjo apleista. Kiek kartų ją praeidavo per dieną, tačiau nei karto nematė jos durų pravirų. Todėl dabar, tyliai bėgdama koridoriais ji pasuko būtent čia. Žaibo greičiu iš bendrojo kambario išbėgusi varniukė tik ieškojo vietelės atsikvėpti ir kiek pailsėti nuo žmonių. Atvykdama į Hogvartsą ji tikėjosi visai ko kito. Tikėjosi, jog susiras nuoširdžių draugų, tokie kurie su tavimi eis per ledą ir per ugnį, tačiau atvykusi ji rado visai ką kitą. Pirmomis dienomis dar nieko, tačiau bėgant mėnesiams ji net nepastebėjo kaip aplink save prisitraukė tik veidmainius ir šaltus žmones. Čia jos buvo toks "talentas" - ji niekaip negebėjo atskirti nuoširdžių žmonių nuo apsimetėlių. Ir dabar bendrojo kambario atmosfera ją dusino. Jai labai reikėjo pabūti su savo mintimis, taigi ji atbėgo čia, į apleistą klasę. Viena jos širdies puselė dar tikėjosi čia rasti užmirštų knygų, kurias skaitydama galėtų atsipalaiduoti, nes buvo tikra, jog tokiu metu į biblioteką jau niekas neįleis. Ji beveik be garso pravėrė klasės duris ir įsmuko vidun.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Daniela Kravitz Balandžio 17, 2020, 03:53:56 pm
Tiems, kurie bent kelias minutes pažinojo Daniela, nebuvo paslaptis, kad ši ragana visiškai nesigaudo nuoduose ir vaistuose. Praeitą dieną, klastuolei netyčia susprogdinus katilą, profesorė paliepė parašyti nuobodžiai ilgą referatą apie gydomuosius eliksyrus. Taigi dabar, tarp rankų spausdama knygas, mergina paliko bendrąjį kambarį. Jai visiškai nepatiko tose patalpose besismelkiantis šaltis (taip, ne visi klastuoliški stereotipai yra tiesą), todėl reikėjo rasti kabinetą, kuriame ir šilta, ir tylu. Biblioteka atkrito vien dėl krūvos kvailų, kikenančių pirmakursių. Taigi Daniela klajojo ilgais koridoriais, kartu ir prailgindama laiką iki užduoties vykdymo.
Jos akis aštuntame aukšte visų pirma patraukė ne itin mokinių akims tinkamas paveikslas, vaizduojantis lovoje susiglaudusius princesę žalsva suknele ir vyriškį batais riestomis nosimis. O šalimais šešėliuose pasislėpusios buvo plačios, ornamentais raižytos durys.
Dani stumtelėjo duris ir vos susilaikė nešyptelėjus pamačiusi, kad čia apleistas tuščias kabinetas. Deja, tuo jo pliusai ir baigėsi - tapetai buvo senamadiški, dryžuoti tarsi keistas vabalas, o baltos lubos rėžė akį. Nespėjus daugiau apsižvalgyti, trečiakursė išgirdo, kaip už jos pradėjo vertis durys. Atsisukusi išvydo tarpduryje stovinčią varnę juodais plaukais.
- Sveika, - vos ne vos išspaudė žodžius nepatenkinta Daniela, o tada dar slogiai pridūrė: - ar tik man vienai šie tapetai atrodo baisiai neskoningi?
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 17, 2020, 05:29:55 pm
Dorotėja įžengusi į klasę iškart pastebėjo lentynose sukrautas knygas ir plačiai išsišiepė. Ji buvo visiškai teisi, ši klasė puikiai tiks jos vidinės ramybės palaikymui. Paprastai knygas ji rinkdavosi atsargiai ir apsvarstydama viską. Knygos be aprašymų iškart būdavo atmetamos, o tokias kurių viršelius puošdavo retušuotos merginos raudonomis akimis ji norėdavo sudeginti. Ir apskritai žiobarų knygos dažniausiai jos netenkindavo. Ji nesuprato kaip kiti burtininkai ir raganos turėjo nervų skaityti žiobarų fantastiką, jog iš jų pasijuoktų. Ją tai paprasčiausiai erzino. Taigi Dora knygas rinkdavosi nuodugniai, tačiau šiandieną jai reikėjo ne pačio skaitymo, o savybės kurią turi tik knygos- pamiršti realybę. Ji čiupo pirmą pasitaikiusį tomą ir sukrito minkštame krėsle prie sienos. Jai patiko šio kabineto kvapas, patiko apdulkėjusios lentynos ir visas dekoras. Čia buvo tiesiog tobula vieta pabėgti nuo pasaulio.
Iki kol už durų ji neišgirdo žingsnių. Varniukė pašoko ant kojų tikėdamasi blogiausio, jog ją užklupo mokytojas per daug atidžiai žiūrintis į taisyklę "mokiniai privalo būti savo lovuose", tačiau durys prasivėrė ir pro jas įėjo klastuolė. Tik įžengusi ji iškart atrodė taip tarsi būtų nusiteikusi prieš visą pasaulį ir ėmė įžeidinėti tapetus.
-Jei nepatinka tai išeik,- nepatenkinta burbtelėjo varnė, jau spėjusi pamilti šį kabinetą visa širdimi.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Daniela Kravitz Balandžio 18, 2020, 02:59:14 pm
Varnė su knyga rankose akivaizdžiai nesuprato Danielos humoro, o tai merginai nebuvo naujiena. Todėl ji tik sausai šyptelėjo ir klestelėjo į švariausiai atrodantį suolą, šalia susimetė pergamento skiautę, rašalinę, plunksną ir kelis storus, nuobodžius vadovėlius.
- Tik nepriimk to asmeniškai, - tarstelėjo. - Šie tapetai rimtai primena tą keistą Stebuklų šalį. - Klastuolei toptelėjo, kad galbūt varnanagė net nežino tokios knygos, tačiau aiškinti neketino. Tik kuo garsiau vartė knygą ir nepamiršo batų nosimis stuksenti į sausas, medines grindis. Dani žinojo, kad turėtų susikaupti ir parengti referatą per artimiausią valandą, tačiau nervuoti šią į knygą sukišusią nosį mergaitę buvo daug įdomiau.
Kravitz dėmesį vadovėlio puslapiuose išlaikė lygiai tris minutes. O tada vėl pasisuko į varnę:
- Kaip tau sekasi nuodai ir vaistai? Aš negaliu perskaityti penkių žodžių neatsijungus, - užvertė galvą į baltutėles lubas ragana. - Tik nemanyk, kad esu buka ir panašiai. Nustebsi sužinojus, kad labai daug skaitau - tik, žinoma, įdomių knygų, o ne tokių niekų, - malė liežuviu klastuolė.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 18, 2020, 03:10:29 pm
Dorotėja taip spoksojo į klastuolę, jog dar dar ir būtų pradeginus skylę kiaurai ją ir tuos tapetus kurios ji komentavo. Paprastai ji labai nemėgo vadovautis stereotipais ir nenorėjo visų klastuolių skirstyti kaip pasikėlusių ar blogų, tačiau ši mergina buvo... kažkas kito. Matomai neturi ką veikti ir velkasi po koridorius kur tik nori, kad tik daugiau šunybių prikrėst. Kaip graudu. Vis dėl to ji nenorėjo šokti į akis todėl tyliai kentė rudaplaukės skleidžiamus garsus. Sekėsi visai gerai kol ji nepradėjo kalbėti ir dar įžeidinėti jos skaitomą knygą. Ji nebegalėjo tylėti.
-Žinoma, ne  pati įdomiausia knyga, tačiau "Šimtas varlių kojų panaudojimo būdų" tikrai geriau nei klausytis klastuolės tarškant apie tai kokia ji protinga, dėl ko aš smarkiai abejoju. Jei tikrai pasižymėtum bent kokias gabumais, tai nustotum trukdyti, padarytum greičiau bet ką dėl ko čia atėjai, ir nešdintumeisi po Merlino barzda,- užbaigė ji su sarkastiška šypsena.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Daniela Kravitz Balandžio 18, 2020, 03:23:18 pm
Išgirdusi varnės tiradą, Daniela plačiai išsišiepė, pasiekus tikslą. O tada vėl palinko virš pergamento. Prirašius pusę jo nesąmoningų, kuo ilgesnių sakinių, klastuolė vėl pakėlė galvą. Nuobodulys dusino merginą, ir ši Varno Nago globotinė buvo vienintelė pramoga šiuo metu.
- Koks tavo vardas? - paklausė ji, o tada išbėrė ir savo. - Klausyk, kadangi dabar susipažinom ir esame geriausios draugės, gal galėtum padėti man su šiuo kvailui referatu? Prašauuu? Kadangi tu skaitei tą vadovėlį apie varlių kažko panaudojimą, gal žinai kokių gydomųjų eliksyrų su varlėmis?
Dani nujautė, kad varnė nieku gyvu jai nepadės, tačiau pabandyti buvo verta. Mat geriausiu atveju už šį jos darbelį profesorė po pamokų lieps plauti ligoninės antis.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 18, 2020, 07:33:57 pm
jei buvo įmanoma pasiekti susiraukimo rekordą, Dora dabar kvalifikavo į aukso medalį. klastuolės reakcija į jos ne pačius maloniausius žodžius buvo visiškai kitokia nei varnė tikėjosi ir ją tai piktino. O kai išgirdo, jog ši įžūli tamsiaplaukė dar prašo jos pagalbos išviso pasiekė viršūnę.
-Nemalonu susipažinti, aš Dorotėja,- sarkastiškai nusišypsojo ji klastuolei. -Nebūsiu tavo laiko prastūmimas, o to labiau nepadėsiu su tuo referatu. Kad ir kokiomis aplinkybėmis jį gavai, to nusipelnei ir dabar bausmę atlik pati. Tačiau esu tikra, kad jei nors kartą atsiverstum vieną iš tų knygų kurias vadini "nuobodžiomis" ir pati žinotum varlių kojelių eliksyrų.
Ji labiausiai erzinosi dėl to, jog kad ir ką sakė atrodė, jog nelauktos viešnios tai neveikė, o pati varnė tik dar labiau nervinosi. Šitai turi baigtis čia ir dabar.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Daniela Kravitz Balandžio 23, 2020, 09:08:28 pm
Daniela iškilmingai atsikrenkštė ir įdėmiai stebėdama vis žemyn besileidžiančius Dorotėjos antakius tarė:
- Žinok, tai, kad tas katilas sprogo, nebuvo mano kaltė. Na, bent jau ne vien mano. Tie kvaili Bezoaro akmenys labai panašūs į sprogiuosius žiedelius. Ir, dar pridursiu, niekas nenukentėjo, tik mano savigarba. - Klastuolė nutilo. - Ir to grifo pirštas. Jam nepasisekė.
Tada vėl nusuko akis į pergamentą, išsipešusios sruogos užkrito ant skruostų. Taip jos ir prasėdėjo kelias minutes, varnanagė su stora dulkėta knyga ir klastuolė pustuščiu lapu, neabejotinai reiškiančiu areštą. Nusprendus, kad šis laiko tarpas buvo kaip tik Dorotėjai numalšinti susierzinimą, prasižiojo.
- Paskutinis klausimas, ir atstoju, - sušnabždėjo. - Kam, be dilgėlinio eliksyro, reikalingas jauniklio Velso žvynuotojo inkstas?
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: domutis Birželio 01, 2020, 04:41:36 pm
Senoji kerėjimo klasė buvo požemiuose prie Klastūnyno bendrojo kambario.Domantas apie senają kerėjimo klasę sužinojo iš kitų grifiukų.Vieną dieną Domantas keliavo į šia klasę.Nes visi žinojo koks Domantas buvo smalsuolis.Klasės durys buvo neužrakintos.Domantas įėjo į klasę.Klasėje buvo labai panaši į dabartinę Kerėjimo klasę.Ant vienos iš lentynų stovėjo begalė knygų su Kerėjimo pagrindais.Langų užuolaidos buvo užtrauktos juodomis užuolaidomis.Domantas pastebėjo jog visos senosios klasės buvo užtrauktos juodomis užuolaidomis.O dabartinėse klasėse užuolaidos skirtingos.Baigęs vaikštinėti po senają klasę Domantas keliavo į Grifų Gūžtos bendrajį kamabrį atlikti namų darbų užduočių.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 17, 2020, 10:10:52 pm
Dafydd buvo pavargęs. Tiksliausia būtų sakyti, kad pavargo nuo visko: pradedančio nusibosti darbo, nuolatinio ilgesio, nepakeliamą skausmą sukeliančių minčių... O dabar dar teko keliauti į Hogvartsą - vietą, kurioje vaikinas buvo laikomas neeiliniu šlykštyne, laukiniu ir, ko gero, blogiausiu mokiniu mokyklos istorijoje.
Buvo labai keista su kažkokiu profesoriumi žingsniuoti mokyklos koridoriais. Jautėsi taip, tarsi keliautų į eilinį areštą. Tiesa, pykčio buvo mažiau nei tada, kai jis vaikščiojo po pilį kaip mokinys. Tiesą sakant, pykčio nebuvo visai - tik liūdesys ir skausmas. Tiesa, prie šių nuolat Dafydd kankinančių jausmų prisidėjo ir susierzinimas: byla nebuvo itin aiški, mokinė tikriausiai nebus linkusi bendradarbiauti, be to, Hogvartse bet kada gali susidurti su Marku Moore, kuris tikrai nepraleistų progos pakomentuoti tokį susitikimą.
Galiausiai profesorius parodė raudonplaukiui kabinetą, kuriame turėjo įvykti pokalbis. Dafydd kiek padvejojęs atsisėdo į mokytojo vietą. Neįsivaizdavo, kas tiksliai čia įvyks, nežinojo, kokio amžiaus ta mergaitė. Žvelgė į portretus, pakabintus ant sienų, ir galvojo. Stengėsi susikaupti ties byla, apie kurią žinojo tikrai nepakankamai daug, tačiau labai nesisekė. Sėdėjo delnais užsidengęs veidą ir pradėjo nekantrauti: labai norėjosi, kad greičiau pasirodytų ta mokinė, kad būtų galima greičiau viską užbaigti ir keliauti namo. Vis dėlto tai buvo vienintelė vieta, kur jis yra mylimas. Ši pilis, priešingai, atrodė esanti tas pasaulio kampelis, kur būti visiškai nesinorėjo, nes kėlė ne pačius maloniausius prisiminimus. Jausdamas kylantį nekantrumą Dafydd dar kartą nužvelgė kabinetą ir pradėjo pirštais barbenti į stalą.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Liucija Andersson Lapkričio 19, 2020, 04:00:40 pm
 Kelios savaitės ligoninėje susiliejo į vieną dėmę. Liucija neatsiminė, ar Nojus atėjo jos aplankyti. Neatsiminė ir ar ji parašė Hayato laišką, o antro išsiųsti nebedrįso. Dabar mergaitės atmintis buvo skylėta kaip audinys, į kurį kažkas be perstojo gesino savo cigaretes. Ar čia taip veikė hilerių duoti eliksyrai? O gal kažkas sudėtingiau?
 Hayato rūkė, rūko ir rūkys... Eidama kabineto link užsigalvojo švilpė žiūrėdama pro vieną iš daugybės langų koridoriuje. Palaidos baltų plaukų sruogos gaubė mergaitės perbalusį veidą, net Liucijos laikysena pasikeitė - ji pagaliau išsitiesė ir pakėlė galvą. O kam slėptis? Net baltaplaukės žvilgsnis tapo kitoks, kažkoks negyvas, tarsi visi tie įskilimai, anksčiau slėpti giliai viduje, pamažėle tapo per daug akivaizdūs, kad juos ignoruotum. Ir ta paniekos pilna šypsena, atsirandanti kaskart kai švilpė akimis nulydėdavo savo bendramokslius. Liucija nebebuvo Liucija ir dabar Liucija žingsniavo į kabinetą susitikti su auroru.
 Laišką ji gavo dar būdama ligoninėje tik visi hileriai sutartinai skandavo, kad jos būklė apklausai visiškai netinkama. Taip tas nelemtas pokalbis nusikėlė į Hogvartsą. Ranka perbraukusi per duris, mergaitė trenkė, ne, pasibeldė. Nors pirmasis žodis kilusiam garsui apibūdinti labiau tiktų.
 Šiek tiek luktelėjusi, Liucija atidarė duris ir įėjo į kabinetą. Auroro leidimo jai nereikėjo - švilpė žinojo, kad turi būti čia ir dabar. Tą kuo puikiausiai priminė kišenėje gulintis laiškas.
 Atsisėdusi priešais vyriškį, baltaplaukė jį nužvelgė. Neatrodė kažkuo ypatingas, o tokiais ir reikėdavo mažiausiai pasitikėti. Na, dar ir nekantrus. Nusimato įdomus pokalbis.
 Išsitraukusi laišką, Liucija padėjo jį ant auroro stalo ir prisistatė:
-Liucija Andersson.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 20, 2020, 10:06:50 pm
Pirštai nepatenkinti bėgiojo po stalą. Mergaitė vis nesirodė, tad Dafydd jau beveik stojosi iš savo vietos, kai išgirdo tokį trenksmą, tarsi kas būtų norėjęs išlaužti duris. Raudonplaukis nepatenkintas atsisuko, tačiau nieko nepasakė. Laimei, tai ir buvo ta mergaitė - ar bent jau taip tikėjosi velsietis.
- Na, labas, - abejingai ištarė jis, kai baltaplaukė atsisėdo. Tiesą sakant, jos žvilgsnis nestebino - ko gero, vaikai ne kasdien akis į akį susiduria su aurorų štabo viršininku.
Žvilgtelėjęs į voką spėjo žinąs, kas ten yra, tad jo net nepalietė. Dar kartą pažvelgė į mergaitę ir tarstelėjo:
- Dafydd. Jeigu nori, gali kreiptis vardu.
Tik dabar prisiminęs išsitraukė bylą. Greit permetė akimis, tačiau nieko džiuginančio nepamatė. Viskas ir toliau buvo visiškai neaišku.
- Kaip žinai, susirinkome aptarti šių metų balandžio vienuoliktosios įvykio Londone. Esi Liucija Andersson, Aleksandro ir Alisos Andersonų dukra. Trylika metų, iš Švedijos. Ar taip?
Dafydd irzlokai žvelgė į mergaitę. Jautė, kad nežino, nuo ko pradėti šitą kvailą pokalbį, tuo labiau, kad mintys skraidžiojo visiškai kitur. Neįsivaizdavo, kas galėtų būti grobikai, nežinojo, kiek pagrįsta buvo jų mintis, kad šita mergaitė ką nors žino. Tiesą sakant, būtent tai jam ir reikėjo išsiaiškinti.
- Kada paskutinį kartą mateisi su tėvu arba bent jau gavai iš jo kokią nors žinią?
Dabar greitai ir aiškiai atsakai į šitą klausimą, nes visiškai neturiu noro čia su tavimi terliotis nė akimirka ilgiau nei būtina. Raudonplaukis ilgokai varstė mergaitę akimis, kol galiausiai teikėsi išsitraukti tušinuką. Juk vis dėlto galima buvo tikėtis, kad ji pasakys ką nors svarbaus. Jeigu ne, ką jiedu čia veikia?..
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Liucija Andersson Lapkričio 21, 2020, 07:48:59 pm
 Auroras voko nepalietė, tik prisistatė. Liucijos veidą iškreipė šypsena. O jei nenoriu? O gal jai reikėjo suprasti, kad Dafydd - ne vardas? Na, tarkim, pavardė ar pravardė. Ak, keistai kalbėjo tas auroras, kas tikrai neskatino gerų jausmų jam. Todėl švilpė toliau tylėjo stebėdama, kaip tamsios vyro akys laksto eilutėmis aplanke. Jame, kaip spėjo baltaplaukė, buvo informacija apie ją, jos gyvenimą ir, žinoma, tėvą. Galbūt tokiais atvejais norėjosi palaikymo iš Eliko, bet sužinojęs apie Marso sakalę auroras tikrai iškels netinkamus klausimus. Nors gal...
 Buvo sunku pripažinti, bet po to, kas nutiko Londone, Liucija pati užsidarė nuo visų. Net ir nuo tos, kuri gebėjo permatyti jos mintis. Tai buvo keista. Būsena, iš kurios jėga neišsilaisvinsi. Lieki tik vienas, vienišas savo mintyse. Ta tuštuma gąsdino. Kaip aklinai tamsus kambarys, kuriame negali apčiuopti net sienų. Tik grindys, grindys ir dar daugiau grindų. Viešpatie, išgelbėk...
 Erzinantis auroro balsas per prievartą ištraukė baltaplaukę iš apmąstymų ir ši krūptelėjo. Lyg kelias sekundes nesusiprasdama, kur yra ir ką veikia, ji žiūrėjo į raudonplaukį, tariantį keistus žodžius.
-Taip,-galiausiai patvirtino paskutinę informaciją, kurią spėjo suvokti. Liucija tikėjosi, kad auroras pereis iškart prie įvykių - ką ji viena veikė Londone, jei gyvena Dovery su globėju? Ar ji pažįsta užpuolikus? Teoriškai, jei jie atsekė jų tapatybes, turi atrasti ir tai, kad jie buvo apkaltinti kartu su jos tėvu... Deja, Dafydd ėjo tiesiai per aplinkui. Nors gal taip ir buvo greičiau.
 Susimąsčiusi, Liucija nukreipė žvilgsnį į langą ir užsikišo plaukų sruogą už ausies. Apsimetė mąstanti.
-Prieš beveik tris metus. Stokholmo traukinių stoty,-mergaitės balsas nuskambėjo neįtikėtinai ramiai, tarsi jos kažkas būtų paklausęs, kada paskutinį kartą namų elfai vakarienei kepė obuolių pyragą. Kad ir kaip norėjosi kam nors pasakyti apie kelis mėnesius trunkančią neraminančią tylą, savo tėvo teisėsaugai Liucija nenorėjo įduoti. Ji - ne išdavikė.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 22, 2020, 07:00:46 pm
Tai buvo tragiškai nuobodu. Dafydd jautėsi taip, tarsi tuoj neištvėręs atsistotų ir išeitų palikdamas mergaitę vieną. Deja, už tokį poelgį galeonų jam niekas nemokės, tad reikėjo likti čia ir toliau apsimesti, kad jam labai rūpi išspręsti šitą bylą.
Keisčiau buvo tai, kad ir mergaitei, atrodo, ne itin terūpėjo, kas čia šnekama. Kai Dafydd pradėjo kalbėti, atrodė, kad ji yra kažkur toli. Ar jai neturėtų rūpėti, kad mes rastume jos skriaudikus? suirzęs paklausė savęs raudonplaukis išgirdęs abejingumą spinduliuojantį patvirtinimą. Žinoma, sulaukti bent kokio atsakymo nebuvo taip ir blogai, nes kai kuriais momentais atrodė, kad vaikas iš viso bus davęs tylos įžadus. Vis dėlto Dafydd tikėjosi daugiau entuziazmo.
- Prieš beveik trejus metus? - pakartojo Dafydd. Šiek tiek tingėjo skaičiuoti, tad paprasčiausiai spėjo: - Vadinasi, pradėjusi mokytis Hogvartse jo nebesutikai? Ar esi gavusi iš jo kokį laišką? Ar jis žino, kad gyvenai vaikų namuose?
Vaikinas nutilo. Visai neįsivaizdavo, ko klausti. O gal ši mergiūkštė net nežino, kad jos tėtukas gyvas? Gal ji nieko apie jį nežino? Kaip jam sužinoti šitai? Ar gali būti tikras, kad Liucija Andersson sakys tiesą? Kažkodėl būtent toks įtarimas pradėjo krebždėti Dafydd mintyse. Jeigu ši mergaičiukė viską apie tėvą žino, gali būti, kad nenorės jo išduoti. O jeigu nežino, tai iš jos taip pat nebus naudos. Ar neatsitiks taip, kad jis į mokyklą grįžo visiškai be reikalo? Kažkokiu būdu reikėjo aiškintis toliau. Didžiausia problema buvo ta, kad Dafydd siaubingai tingėjo.
- Ar tu žinai, kad tavo tėvas yra gyvas? - paklausė jis. Įdėmiai stebėjo mergaitę: įtarė, kad atsakymas gali būti bet koks - nuo kuklaus nustebimo iki atkaklaus teigimo, kad tai neįmanoma. Vis dėlto šioje vietoje daug svarbesnė buvo kūno kalba, tad Dafydd nė akimirkai nenuleido nuo šviesiaplaukės akių.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Liucija Andersson Lapkričio 24, 2020, 03:47:36 pm
 Stokholmo traukinių stotis, kiek Liucija jos matė, mergaitei patiko. Gyvenant mažame miestelyje retai sutikdavai tokį žmonių būrį, o ir miestai... Na, miestai ją gąsdino. Gąsdino ir nežinia bei lagaminas tėčio rankose. Bilietai baltame voke. Prie sienos tave pasitiks Marie, atiduok jai juodą voką, supratai?
 Liucija, vėl nepastebimai panirusi į prisiminimus ir apmąstymus, bandė prisiminti tėčio veidą. Nesėkmingai. Kažkodėl dėl to skaudėjo viduje, tarsi paskutinės jos šeimos šukių dulkės grasintų pabėgti iš jos mažų delnų. Aurorui taip pat neužteko jos atsakymo - ir vėl pasipylė klausimų lavina. Ką gi, visgi apklausa.
 Liucija pagalvojo, kad dabar norėtų užsirūkyti. Išties, uniforminis sijonas, susiglamžę balti marškiniai, Švilpynės kaklaraištis, šiek tiek suvelti plaukai ir smilkstanti cigaretė tarp pirštų - beveik estetiškas nuotraukų koliažas kokioj tai žiobariškoj svetainėj. Ir debesis aplink, pridedantis šiokio tokio paslaptingumo ir lyg šydas skiriantis dvi žmogystas jame. Mintyse gyvenanti Liucija prisidėjo cigaretę prie lūpų. Vilties žiburėlis.
 Baltaplaukė papurtė galvą, suprask, ji nieko nežino. Ir nėra čia ką žinoti.
-Jis ir sutvarkė dokumentus, kad papulčiau į juos. Tikrai žinojo, kad esu saugi, bet ar kad dabar gyvenu su Amenta... Šito greičiausiai nežino,-nagrinėdama suolo paviršių atsakė mergaitė. Kažkoks deja vu - auroro balsas buvo itin girdėtas, tik kur? Ir kodėl ji užuodžia ne aitrius tabako dūmus, o vanilinius keksiukus? Tuos, su papuošimais ir daugybe grietinėlės...
 Liucija, tyliai palingavusi galva, atsakė į dar vieną rinkinį klausimų, mestų jos pusėn:
-Negaliu pasakyti, kad žinau, kad jis gyvas, bet žinau, kad jeigu jis būtų miręs, jo lavonas seniai būtų pratemptas miesto gatvėmis. Kaip išdavikas. Taigi, jis gyvas, mirė kokiuose kalnuose arba nusižudė.
Vien mintis, kad jos tėtis negyvas, atrodė gąsdinanti, o dar ta kelis mėnesius trunkanti tyla... Gal tikrai ji liko viena pasaulyje?
Ir vėl ta stingdanti minčių bedugnė...
Mama, tėti, aš bijau...
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 25, 2020, 04:44:36 pm
Dafydd įdėmiai stebėjo mergaitę. Kol kas taip ir nesuprato, ar ji yra linkusi bendradarbiauti, ar ne. Tiesa, iki šiol dar nebuvo uždavęs jokio nepatogaus klausimo. Tik buvo be galo įdomu, ką atsakys dabar. Ir štai -  ji nebeatrodė nusiteikusi šnekučiuotis labai atvirai. Pro auroro ausis nepraslydo faktas, kad klausimą apie (ne)gautą laišką ji paprasčiausiai praleido. Kilo įtarimas, kad tai nebuvo netyčinis atvejis. Vadinasi, su juo ryšį palaikai, ar ne? padarė išvadą vaikinas. Tai jau buvo šioks toks žingsnelis į priekį, tik apmaudu, kad kol kas gana nereikšmingas.
- Ar Amneta vyko su tavimi į Londoną? Negi išleido tokią mažą mergaitę vieną? - tarsi tik dabar pagalvojęs apie globėją paklausė Dafydd. Amneta? Ir vėl? Ar jis Jasmines brolis? beveik susidomėjo raudonplaukis. Vis dėlto tai nebuvo susiję su byla, tad šį klausimą reikėjo atidėti ateičiai. Galbūt netgi paklaus pačios kolegės. Ar Jasmine pažįsta šitą? susirūpino Dafydd. Tai galbūt galėjo būti susiję su byla. Ji velsiečiui patiko vis mažiau ir mažiau. Vis dėlto Magijos ministerijos darbuotojos sąsaja buvo labai jau menkai tikėtina, tad vaikinas nustūmė tą mintį į šalį.
- Panašu, kad panašios nuomonės yra ir tavo grobikai, - abejingai tarstelėjo Dafydd. - Tad darykime prielaidą, kad tavo tėvas gyvas. Bet, pasak tavęs, jau beveik trejus metus su juo negyveni. Kodėl tuomet parūpai užpuolikams? Jie turėjo tave atpažinti ir susieti su Aleksandru. Galbūt mums pasisekė taip, kad juos atpažinai ir tu? Ar turi ką nors, kas galėtų padėti juos surasti? Gal pastebėjai kokių vertų dėmesio savybių? Apgamas, išskirtinė išvaizda... Gal jie kalbėjo švediškai? - paskutinis klausimas pačiam vaikinui buvo labai netikėtas: kaip jis anksčiau apie tai nepagalvojo?.. Raudonplaukis įdėmiai stebėjo mokinukę ir su tušinuku rankoje laukė kokios nors informacijos. Tikėjosi, kad ji pagaliau bus konkreti ir naudinga.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Liucija Andersson Lapkričio 27, 2020, 11:22:54 pm
 Tamsi ir nyki tuštuma. Kaip laukas, pro kurį neseniai prasiautė ugnis. Ir vieniša kaliausė, kaip koks pirmykštis stabas. Iš aukštai žiūri į pajuodusią žemę, praveria savo išpuvusią burną ir tris kartus sukranksi.  Sudėk akmenų ratą, sudėk...
 Tamsa po akių vokais buvo nepakeliama.
 Ir apklausa tęsėsi toliau. Liucija žiūrėjo į Dafydd. Dafydd ir Londonas... Negi ji šį aurorą jau pažinojo prieš įžengdama į kabinetą? Mergaitė prunkštelėjo.
-Sugebėjau iš Stokholmo nukeliauti į Londoną ir po dar metus išgyventi vaikų namuose. Šitai mažai mergaitei tas miestas jau pakankamai pažįstamas, kad eidama nuo stoties į autobusų stotelę nepasiklystų. Plius, gi nesitrinu Vestminstery. Ir Amneta manęs nelydėjo, nes pati to nenorėjau. Kelionės į Londoną iš Doverio man nėra naujiena, nereikia vaikščiot susikibus už rankučių visą laiką.
 Ir jis man ne tėvas. Liucijai norėjosi pridėti tą paskutinį sakinuką, bet ji susilaikė ir laiku prikando liežuvį. Nereikia čia dabar pasauliui skanduoti, kad ji ne itin mėgsta savo globėją. Bet geriau negu vaikų namai - amžinoji mantra, kurią tenką kasdien sau priminti.
 Apie savo ,,grobikus", kaip juos pavadino Dafydd, Liucija galėjo papasakoti daug. Iš atminties iškasti keletą asmeninių faktų ar net šyptelėjusi albume surasti nuotraukų. Bet štai ir didis nusivylimas - jie ją kankino, o pasirodę aurorai nesugebėjo jų sulaikyti. Nuostabioji Anglija, kur net teisėsauga dvokia šūdu kaip Temzė pavasarį!
-Ak, matai, pasisekė. Gal man dar pasisekė, kad neleidot tiems trim debilams manęs mirtinai nukankinti? Ar man pasisekė, kad jie šiuo metu slepiasi kaip žiurkės šiukšlėse, laukdami ir planuodami savo sekantį žingsnį? Turėjot šansą!-pašokusi nuo kėdės, Liucija apėjo suolą ir atsistojo priešais raudonplaukį.-Turėjot šansą juos sučiupti, bet praleidot. Kodėl? Negi trys idiotai švedai yra per daug Anglijos aurorams? Ir dar galite didžiuotis savimi? Ar galiu po viso šito pasitikėti jumis?-žengusi žingsnį atgal, švilpė skėstelėjo rankomis,-Nes puf! Viskas! Jų nebėra! Nesučiupsit, kaip nesugebat sučiupt mano tėvo! Game over, Dafydd, trys žemesnio nei vidutinis intelekto impotentai jus pergudravo!
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 29, 2020, 02:45:40 pm
Dafydd be didelio entuziazmo žiūrėjo į mergaitę. Žinojo, kad nebus lengva terliotis čia su kažkokia paaugle, tačiau nesitikėjo, kad taip greitai viskas paprasčiausiai nusibos.
- Ar Amneta bent žino, kas tau atsitiko? O gal jūs nebendraujate? - prarasdamas kantrybę paklausė vaikinas. - Jis, šiaip ar taip, yra atsakingas už tavo priežiūrą ir gerovę. Ir akivaizdu, kad nelabai tuo rūpinasi.
Raudonplaukis sunkiai atsiduso. Panašu, kad teks siųsti ką nors iš vergų patikrinti, kaip jiedu ten gyvena.
Vis dėlto kitas klausimas buvo daug svarbesnis, tad apie Amnetą buvo galima ir pamiršti. Bent jau kol kas. Paskui... Na, bus Wallflower'iui veiklos, kiek galima tinginiauti? Daug aktualiau buvo tai, ką blondinukė teiksis pasakyti apie užpuolikus. O ji sugalvojo skeryčiotis!
- Nusiramink gi, - sugebėjo ištarti Dafydd, nors nebuvo tikras, ar Liucija jį gali girdėti per savo šūkavimus. Vienintelis naudingas dalykas, kurį ji teikėsi pasakyti, buvo "trys švedai."
- Ne tau žinoti, ką mes galime ar negalime, - nebesugebėjo apsimesti, kad yra nusiteikęs draugiškai, Dafydd. - Savo riksmais nieko nepakeisi. Geriau aiškiai pasakyk, kaip jie atrodė. O aurorui, panelyte, labiau rūpėjo išgelbėti tave. Jeigu būtų gaišęs laiką galbūt jau būtum išlaisvinusi Amnetą nuo savo egzistavimo.
Raudonplaukis nutilo. Nesuprato, ko taip supyko, o ir Mayraną pradėjo ginti?! Vis dėlto tai tikriausiai buvo jo, kaip aurorų štabo viršininko, pareiga neleisti drabstyti jų skyriaus purvais.
- Ar tu pasitiki mumis, ar ne, man nerūpi. Bet privalai pasakyti viską, ką žinai - taip pat ir apie tėvą. Mes juos sučiupsime, bet tam reikia tavo pagalbos. O kol kas mūsų pareiga - tave apginti.
Šį kartą tonas buvo gerokai ramesnis. Žiūrėjo į mokinę ir pradėjo svarstyti, kokia ji galėjo būti prieš užpuolimą. Kažkodėl kilo įtarimas, kad šitaip rėkti nebūtų pradėjusi.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Liucija Andersson Gruodžio 01, 2020, 08:01:40 pm
 Sunėrusi rankas ant krūtinės, Liucija žiūrėjo į Dafydd. Jo tas ,,nusiramink" ją erzino. Ne jos kaltė, kad jie čia dabar sėdi kaip paskutiniai durniai.
-Galėjo manęs ir negelbėti. Koks skirtumas, gyvas ar mirus,-piktai žiūrėdama į auroro kaktą burbtelėjo baltaplaukė ir vėl nusuko žvilgsnį į langą.
-Negrąžinkit manęs į vaikų namus. Nereikia. Blogiau už ten nebus,-vėl pasipylė tylūs žodžiai iš mergaitės. Išties, su Amneta gyvenimas nebuvo itin malonus, na, bet jis jos neskriaudė, pasirūpindavo vaistais, gydytojais ir maistu, o ir turėti nuosavą kambarį buvo visai smagu. Ne, į vaikų namus Liucija nenorėjo.
 Bet tas ,,privalai" atrodė nei iš šio, nei iš to. Gal Dafydd, kaip ir trys idiotai grobikai, pamiršo pasirūpinti Tiesos eliksyru? Tada jis žinotų, kad tai, ką ji sako, yra tiesa. O dabar ji gali sakyti ką nori. Jokio ,,privalau".
 Liucija susimąstė. Jeigu būtų jų vietoje, kur dingtų? Kurioje vietoje teisėsauga mažiausiai būtų linkusi ieškoti? Žinoma, ten, kur jie išrausė jau kiekvieną kampelį. Kur nebėra ko ieškoti. Priėjusi prie į kampą nugrūstos lentos, švilpė pasiėmė aptirpusį kreidos gabalėlį ir atsargiai užrašė tris vardus. Tik vardai, pavardės buvo kažkur paslėptos atminties. Jei paukščiai turėtų sparnus, ar jie grįžtų į namus?
-Susisiekit su Švedijos aurorų štabu. Liepkit jiems patikrinti mano senus namus. Jie arba ten, arba pakeliui į Vengriją,-su užslėpta neapykanta balse tarė Liucija.-Apie tėvą nieko nežinau. Jau beveik keturi metai praėjo nuo tada, kai jį mačiau ir su juo kalbėjau.
 Priėjusi prie durų, švilpė ruošėsi išeiti, kai tarsi kažką prisiminusi sustojo ir įsižiūrėjo į Dafydd.
-Sudie, asile,-tarė Liucija, išsišiepė ir išeidama užtrenkė duris. Daugiau ji jam negalėjo padėti.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 04, 2020, 07:23:13 pm
- Galėtum parodyti bent kiek dėkingumo, kad dar esi gyva, - griežtai pasakė Dafydd. Nejučia susimąstė apie tai, kad vos prieš pusmetį būtų galėjęs pasakyti lygiai tą patį. Kaip viskas buvo apsivertę! Žinoma, jis neketino viso šito pasakoti mažai mergaitei, kuri ir toliau demonstravo nepasitenkinimą. Tad jis tik mintyse palinkėjo, kad kas nors gero greit nutiktų ir jai.
- Pažiūrėsime, kuo užsiima Amneta, tada ir kalbėsime. Tikrai nenorime tavęs grąžinti į tą įstaigą, - kuo ramiau šnekėjo vaikinas, nors jautė, kad kantrybės likučiai labai jau greitai tirpsta. Norėjosi atsistoti ir išeiti. Galbūt dar prieš tai gerai papurtyti šitą mergaičiukę. Deja, reikėjo likti čia ir bandyti išsiaiškinti bent kokios nors informacijos. Labai nesinorėjo, kad laikas būtų iššvaistytas veltui.
- Tai tu juos pažįsti? - suirzęs paklausė raudonplaukis. Ką ji ten tada sapaliojo prieš tai? Kodėl reikėjo kažką vaidinti, kad dabar tiesiog pasakytų viską? Ar visa tai buvo tik žaidimas? Dafydd itin nepatenkintas žiūrėjo į Andersson. Pažvelgęs į tris vardus ant lentos jis susimąstė. Suprato galų gale pasiekęs netgi daugiau nei galėjo tikėtis. Mergaitės pateikta informacija sudėliojo tam tikrus taškus ant i.
- Kuo čia dėta Vengrija? - spėjo paklausti Dafydd nebekreipdamas dėmesio į tai, ką mokinė dar kalba apie tėvą. Deja, į klausimą ji nieko neatsakė: sugalvojo tiesiog išsinešdinti - ir dar skirti aurorui ne patį maloniausią epitetą.
- Viso gero, višta, tikiuosi daugiau gyvenime su tavimi nebesusitikti, - suburbėjo Dafydd atsistodamas nuo kėdės. Dėl visa ko užsirašė vardus ant popieriaus ir galiausiai išėjo iš klasės.
Kuo spartesniu žingsniu perėjo mokyklos koridoriais ir patraukė Kiauliasodžio link.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 29, 2020, 08:14:07 pm
Į seną kabinetą, mergina įpuolė kupina įsiūčio. Pyktis ją buvo užvaldęs iki sielos gelmių, o ji net gerai nežinojo ko taip susinervino. Tai greičiausiai buvo pykčio priepuolis, tačiau mergina vis tiek buvo nustebusi. Todėl taip neatsargiai, gerai neapsižvalgius ir be jokių apsaugos priemonių jį įlėkė pro pirmas pasitaikiusias duris. Norėjo paprasčiausiai nusiraminti ramybėje, viena, kad tik neiškrėstu ko kvailo.
Duris atsivėrė į, kaip atrodė, seną klasę. Taip, Žaneta, nusprendė iš sustatytų suolų ir priešakį esančia lentą. Kokio dalyko čia buvo mokyta, grifiukė nežinojo, tačiau galų gale tai nebuvo svarbu. Svarbiausia aplinkybė buvo tai, kad ši nenaudojama, kaip tik tai ko jai reikėjo nusiraminti.
Uždariusi duris mergina burtais apšvietė kambarį ir ėmė žvalgytis. Gerai, kad bent tiek moki. Klasė buvo senai valyta, pilna dulkių ir voratinklių, bet išsaugojusi savo estetiškumą. Dryžuotos sienos ir langai atsiveriantys į gražiai apšviestą ežerą, tik dar labiau suteikia šiam kabinetui jaukumo. Vaizdas ir ramybė būnant vienai ją šiek tiek nuramino. Mergina užsilipo ant vieno iš suolų, kad galėtų patogiau gėrėtis vaizdu pro langą.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 30, 2020, 11:01:41 am
Tą dieną Mokslinčė buvo ne labai gerai nusiteikusi, tačiau turėjo tiek daug reikalų, kad gulėti lovoje ir skaityti knygą jai tikrai nebūtų išėję į naudą, todėl profesorė jau ėjo koridoriumi link senos kerėjimo klasės. Žana ten ėjo ne dėl nieko, o dėl reikalingos knygos, kurią buvo galima rasti tik toje klasėje. Šios knygos jai reikėjo mokymo tikslais, nes atsiranda tokių nuostabių mokinių, kurie klausimų turi begales. Tikiuosi, kad mano kelyje neatsiras kokių nors kvailelių pirmakursių, kuriems per mažai namų darbų užduoda ir jie neturi veiklos galvojo Mokslinčės pavardę nešiojanti kerėjimo profesorė. Taip užsigalvojusi profesorė atsidūrė prie senosios kerėjimo klasės durų, ji tarė:
 - Alohomora, ai gi klasė jau ir taip atrakinta, kam aš čia bereikalingai kerais šaudaus.
Ji pravėrė duris ir išvydo mergaitę, todėl net negalvojusi tarė:
- Labas, aš kerėjimo profesorė Žana Mokslinčė, jau tikriausiai mane pažysti, o tu kas?
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 30, 2020, 09:29:41 pm
Nekaltas profesorės pasisveikinimas sukėlė griūti jos viduje. Sudaryti jauki ir rami aplinka buvo sugadinta, ir Žaneta jautė kaip tuoj padarys kažką kvailo ir neadekvataus. Pirmiausia pajautė įprastus pykčio priepuolio ženklus, prakaituotos rankos, įsitempę raumenys ir kvailai raudonio išmušti žandai. Ir žinoma, neapsieinama be nepaprasto verdančio įsiūčio. Šis kartas buvo kitoks, nes mergina suprato, kad elgėsi kvailai, ir jos pyktis yra visiškai niekuo nepagrįstas. Bet, nors ir tai suprato, nieko pakeisti negalėjo. Nors ir čia sau melavo, žinojo, kad kvėpavimas ir dėmesio nusukimas galėtų padėti, bet tuo momentu jai buvo nusispjauti į kvėpavimo pratimus. Tuo metu ji norėjo nurauti mokytojai galvą. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl žinojo, kad elgiasi kvailai. Tikrai galvoji kažkaip pakenksianti kerėjimo profesorei? Ir dar su savo įgūdžiai? Apgailėtina. Nors irgi suprato, kad mintys logiškos, veik negalvodama išsitraukė lazdelę ir mostelėjusi nukreipė į profesorę.
- Expelliarmus! - Balsas nors ir turėjo būti pasyvus, nuskambėjo skardus ir neužtikrintas. Ir toliau nieko nelaukdama, net nepažiūrėjusi ar jos kerai suveikė, ji šoktelėjo nuo stalo, įtempusi visus raumenis pasistengė jį apversti. Iš pradžių jai nepavyko, bet panaudojusi savo aukštą ūgį, mergina stalą kilstelėjo ir kuo smarkiau nuvertė. Gerai nežinojo kodėl tai daro, bet garso ir dulkių efektai jai patiko, todėl nusprendė, kad pasirinkimas buvo geras. Nustebus buvo ir dėl to, kad stalą jai pavyko apversti. Šis buvo senas ir masyvus, bet jau pradėjęs šiek tiek pūti, todėl lengvesnis negu seniau. Padėjo ir jos įsiūtis užvaldęs kūną.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 31, 2020, 02:18:30 pm
Išgirdusi burtažodį - Expelliarmus mokytoja šiek tiek išsigando, na, bet jeigu nori kovos, tada tu ją gausi - galvojo ji. Žana tikėjosi savo rankoje jau nebelaikyti lazdelės, kadangi šie kerai turėjo nuginkluoti burtininkus ir burtininkes, tačiau lazdelė gulėjo jos rankoje net nepajudinta. Mokytoja nusprengė ją smarkiau paimti į ranką ir tarė:
 - Negi nori kovos su kerėjimo profesore? Aišku, aš nieko prieš, kadangi pati ją ir pradėjai. Tai bus puiku praktika mokslo tikslams. Tik stalų vartyti manau, kad nėra būtina, vis gi tai ne kerėjimas, -tarė mokytoja ir atsiduso.
Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė tikėjosi, kad Žaneta (mergaitės vardą kažkokiu stebuklingu būdu atsiminė) pastatys stalą į vietą, bet palaukusi kelias minutes tarė:
 - Vingardium leviosa. Na, dabar teliko nuleisti stalą, o tas rūkas sudarytas iš dulkių primena senus laikus, kai dar Voldemortas norėjo nugalėti Harį Poterį. Beto, noriu tau parodyti, kaip iš tikro veikia Expelliarmus kerai.
Mokytoja nutaikė savo lazdelę, kurioje buvo fenikso plunksną į Žanetą ir ištarusi burtažodį lengvai išmušė mergaitę iš vėžių.
Kadangi per dulkių debesį nebuvo įmanoma nieko matyti Žana pasakė ,,Lumos" ir buvo bent kiek šviesiau.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Žaneta Froz Sausio 01, 2021, 08:23:54 pm
Kerų pagalba, į vietą pastatytas stalas buvo įrodymas, kad jos kerai nepavyko. Tiesą sakant mergina beveik nesistebėjo, vis dėl to rovėsi ant kerėjimo profesorės. Po to sekė ir lazdelės išplėšimas iš rankų. Tai jos nenustebino, bet ir per daug nenuvylė. Su kerėjimu labai nedraugavo ir net draugaudama negalvojo, kad pridarytų labai daug žalos suaugusiai moteriai, puikiai išmanančiai kerėjimo meną. Dabar, jos vienintelė apsauga ir puolimo taktika buvo naudotis dulkėmis. Jos sukilusios sukėlė sunkumu matyti kas yra kur. Tačiau jai pasisekė, kad sėdėjo prie arčiausiai lango esančio suolo. Dabar vėjelis sklindantis pro nedaug pravertą langą kiek prapūtė dulkes, o paskutiniai šviesos ruoželiai krintantys pro langą, grifiukės regėjimo lauką tik dar labiau praplatino. Pirmiausia Žaneta nusprendė pakeisti savo buvimo vietą. Tai nebuvo labai netikėtas ir originalus žingsnis ir jos priešininkė tikriausiai apie tai jau bus pagalvojusi, bet tikėjosi, kad tai bent kiek pagerins jos situaciją. Susilenkusi kuo arčiau žemės, žasele nužingsniavo prie tolimesnės sienos, prarado lango apsaugą, bet atsidūrė profesorei už nugaros, todėl apibendrinus kiek džiaugėsi savo pasirinkimu.
Pyktis vis dar buvo pagrindinė jos emocija, bet ji vis daugiau stebėjosi, kad šį kartą jis jos nevaldo. Ji veikė grynai blaiviu protu ir viską suprasdama, net pati galvodama įvairias įvykių sekas. To dar niekada nebuvo, nė per vieną pykčio priepuolį. Gerai, apie savo vidines dilemas galėsi galvoti vėliau, dabar - veiksmas. Nemanau, kad profesorė tave išleis taip ramiai. Kiek prasiblaškius dulkių miglai ji pastebėjo jos ieškančią rudaplaukę. Veiksmų ėmėsi iš karto, jų gerai neapgalvojus. Iš savo slėptuvės šoktelėjo staigiai ir nubėgo prie suolo esančio arčiausiai profesorės. Suprato tuoj pasielgsianti neapgalvotai ir labai labai kvailai, bet be lazdelės (na ir šiaip), jai teko pasikliauti savo fizinėmis jėgomis. Nusprendė pasinaudoti netikėtumu ir žemės trauka. Todėl daug negalvodama užšoko, visų pirma ant suolo, tada ant stalo, ir galiausiai, tiesiai ant moters. Ne pirmas kartas kai mergina naudojasi šia taktika ir tikėjosi, kad ir dabar tai padės jai, bent trumpam, pirmauti. Šoko ant nugaros ir apsivijo rankomis suaugėlės kaklą.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Ariella Annė Brown Sausio 04, 2021, 02:06:47 pm
Žana labai ramiai stebėjo mergaitės kovų menų sugebėjimus, tačiau ji tikėjosi kerų kovos, todėl tarė:
 - Pasiimsi lazdelę ar ne? Aš čia ne muštis su tavimi atėjau.
Ji šiek tiek nutilo, nes pajuto pakankamai sunkų daigtą ant nugaros. Ar ji ant manęs užšoko? Kas jai su protu negerai?- rėkė mintyse burtininkė. Ji neturėjo žodžių, per rūką mintyse bandė sudelioti normalius ir suprantamus žodžius į suprantamus ir logiškus sakinius. Po gal penkių minučių Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė įkvėpė ir prakalbo:
 - Staigiai nulipk nuo manęs, dar nukrisi, o paskiau ir ligoninės sparnas nebepadės.
Ji nukėlė mergaitę nuo nugaros, nes dar nežinai ko ji galėjo prisigalvoti ir pakėlė jos lazdelę, lyg pati to padaryti nesugebėtų. Ji šiek tiek nusivylė, kadangi norėjo burtų kovos, tačiau norėjosi, kaip geriau, o gavosi, kaip visada. Todėl profesorė atsiduso ir pažvelgė į Žanetą savo šokoladinėmis akimis:
 - Aš jau eisiu, o tu geriau pasitreniruok, nes kol kas nugalėti tave yra labai lengva.
Moteris apsisuko ir atsidarė nenaudojamos klasės duris ir iškeliavo kažkur, tiesą sakant net nežinojo, kur.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Žaneta Froz Sausio 09, 2021, 08:50:17 pm
Nors kova baigėsi be konkretaus nugalėtojo, ji jautėsi pralaimėjusi. Profesorės ramiai ištarti žodžiai privertė ją susigėdinti. Nors teoriškai ji kova ir laimėjo, tai yra pasiekė tai ko norėjo, bet jautėsi dar blogiau. Pyktis maišėsi su gėda ir savikritika. Ji negalvojo ką darė, tai tiesa, ir dabar jei galėtų atsuktų laiką ir nešoktu ant mokytojos nugaros. Deja, laiko atsukti nemokėjo, todėl liko kita išeitis - pasiskandinti liūdėsiu ir jame pasislėpti. Kerėjimo profesorė, nors ir nenorėjo, palietė labai skaudžią temą. Kad nemokėjo kerėti ji žinojo, kartais Žaneta net pagalvodavo, kad yra nevertelė. Bet tie keli, tikriausiai ant rankos suskaičiuoti galimi, kerai šią hipotezę paneigdavo. Niekada labai dėl to nesijaudindavo, turėjo kitų sričių kuriose buvo, bent kiek geresnė, tačiau tokie žodžiai sklindantys iš kerėjimą dėstančios moters kiek žeidė. Ne jos kaltė, kad esi nevykėle. Su tokiomis mintimis šviesiaplaukė grįžo prie stalo kurį nuvertė, ir profesorė paskui pastatė, ir atsisėdo. Grįžo prie savo pradinės veiklos. Grožėjosi vaizdu ir pyko ant savęs ir pasaulio.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Sabrina Wolfhard Vasario 28, 2021, 12:40:21 pm
Oras buvo per daug šaltas, lauke lijo, tad net nesinorėjo išeiti iš Hogvartso ribų. Neseniai atkeliavusi Sabrina, vaikščiojo koridoriais kol galiausiai surado senąjį kerėjimo kabinetą. Mergina net ne abejodama užėjo ten, ir pasidarė sau arbatos su pačiais mėgstamiausiais kerais. Žinoma, atsisėdo prie stalo ir gurkšnodama vėl užsirašinėjo dienoraštyje savąsias idėjas ir visokiausius keistus jausmus. Jog profesorė sirgo depresija, buvo puikiai aišku, bet su mokiniais ar mokyklos darbuotojais ji stengėsi kaip tik įmanoma atrodyti laiminga, kaip saulės spindulėlis. Prie Sabrinos kojų buvo ir prisiglaudusi katė Luna ir šildė merginai kojeles. Dienoraštis kol kas buvo išrašytas dvejais puslapiais, juose buvo parašyta apie septyniolikmetės vienatvę ir ligas. Na ir žinoma, baimę, bet vienintelė buvo baimė ta, jog ją suras pusbrolis kuris yra išprotėjęs. Užsirašiusi kelis puslapius savo jausmų, užvertė dienoraštį ir toliau gėrė arbatą. Arbatos pasidariusi buvo net gi per daug, tad toks jausmas buvo, jog ji nepasibaigs. Ach, ir kaip gi man reikės bendrauti su mokiniais, kaip reikės neparodyti tikros savęs, o juk kai aš susinervinu mane apsėda prie polis.. na, gal mokiniai visus šiuos tris mėnesius bus gyvi. Spellman ilgai pagalvojusi, pradėjo kažkokias keistas būtybes piešti ant stalo, ji nesuprato kodėl tai daro ar tai buvo vėl eilinis prie polis ar jai kažkas buvo negerai.
- Ką aš čia darau? - Paklausė savęs plonu balsu, Sabrina.
Ji kaip mat nustūmė pieštuką toliau nuo savęs ir stengėsi neprisiliesti daugiau prie stalo, vis dėl to stalo purvinti ji nenorėjo. Iš merginos nosies pradėjo bėgti ne iš šio ne iš to kraujas, nors tai būdavo gana dažnai, nuo nervų ir nervinių ligų. O ne, aš skaičiau apie vampyrus gal dešimt knygų ir žinau, kad Hogvartse yra tikrai ne vienas vampyras, jeigu aš pradėsiu vidury pamokos kraujuoti? Spellman išgirdo kaip kažkas atidarinėja duris, o ši kuo greičiau nusivalė nuo nosies kraują ir toliau atsisėdusi gėrė arbatą. O jei, net gi tokį ramų vakarą kažkas ateina man trukdyti...
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Ariella Annė Brown Kovo 02, 2021, 10:25:43 am
  Žana negalėdama patikėti savosiomis akimis žingsniavo jau ištyrinėtos pilies koridoriais. Ji stebėjo daug vaikų, girdėjo jų linksmus ir pažįstamus balsus. Negalėjo pasakyti, kaip jautėsi tačiau, gal tai buvo ir į naudą. Vis dar šiek tiek suskausčiusi mergina, kaip visad be šypsenos veide šmirinejo koridoriais rankose laikė Debesėlį. Mažasis jos draugas tikrai padėdavo jai tada, kai buvo nelengva, o Varno Nago koledžui priklausiusi menininkė žinojo, kad dar kartą dėstyti Hogvartse tikrai bus ne atostogos. Ir, kam jai to reikėjo būtent dabar? Negi negalėjo palaukti metus ar kelis ir būti užtikrinta, kad burtų ir kerėjimo mokykloje norės išmokyti vaikus kažko, ką puikiai mokėjo pati?
  Kad ir, kaip būtų buvę rudaakė stengėsi gyventi šia akimirka. Juk ji gyvenime daugiau niekad nebepasikartos. Paskendusi savo mintyse ir švelniai ranka perbraukdama per kreminės spalvos feneko kailiuką mergina priėjo klasę, lyg ir prisiminė, kad šioje jau kartą buvo atsidūrusi ir lygtais naudojo kerus, tačiau šiuo momentu ne burtažodžiai merginoje labiausiai rūpėjo.
  Naujoji Astronomijos profesorė lėtai patraukė kerėjimo klasės durų rankeną ir, neskubėdama atidarė duris. Ji čia buvo, tik kelias dienas, naujų veidų išvydo vos kelis, vis gi daugelį mokinių jau buvo regėjusi tada, kai dėstė Kerėjimą, tad be jokios nuostabos veide pažvelgė į jauną asmenybę, vis dar kažkuo primenančią mokinę.
  - Labas vakaras, - šaltu tonu, kaip ir buvo įprasta prakalbo, ir nužvelgė mergaitę ar merginą, nesugebėdama suprasti ar tai ką tik Hogvartsą pabaigusi profesorė ar burtų ir kėrėjimo mokyklos mokinė.
  Lyg niekur niego nuleido feneką ant žemės ir apsidairė. Taip, trisdešimtmetė čia lankesi tikrai ne pirmą kartą.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Sabrina Wolfhard Kovo 08, 2021, 07:39:13 pm
Pro duris, įėjo, aukšta, astronomijos profesorė. Mergina, aptvarkė šiek tiek stalą ir pasižiūrėjo linksmai į moterį.
- Labas vakaras? Aš tai skaitau, kad dar tik diena, iš tiesų, pradedu vadinti vakarą, kai būna bent antra nakties, taip aš keista. Aš Sabrina Spellman, galbūt žinote mano pusseserę Christiną? Arba mano seserį Veronicą? Tai esu jų giminaitė, Veronicos sesuo. Galbūt ir atrodau pernelyg jauna, bet man aštuoniolika, vis dar džiaugiuosi, kad esu kerėjimo profesorė ir galiu mokyti mokinius, na, o jūs astronomijos profesorė, tiesa?
Trumpaplaukė neišgirdusi atsakymo, atsistojo, užkaito arbatinuką ir paėmė du gražius, raudonus puodelius. Į puodelius įdėjo vieną šaukštelį cukraus ir juodos kavos miltelius, na ir žinoma, užpylė visa tai karštu, užvirintu vandeniu.
- Na štai, dabar reikia, kad atšaltų, o šiaip, gal kuo dirbate be profesoriavimo? Nes aš pavyzdžiui, žiobarų pasaulyje esu žurnalistė, laidų vedėja, beje, vaišinkis mano firminiais saldainiais, daviau mokiniams juos per kerėjimo pamoką, pirštus apsilaižė, tobuli. Kitą pamoką planuoju atnešti sūrelių.
Spellman buvo per daug bendraujanti asmenybė, kavos puodelio buvo net neprilietus, norėjosi tik kalbėti ir kalbėti. Mergina išsitraukė savo rankinuką ir pasiėmė dėžę, kurioje buvo keistas, juodas žaidimas. Stalo žaidimą, Sabrina padėjo ant stalo ir tarė:
- Labai įdomus magiškas žaidimas, galima jame kviesti dvasias, jei laimi, apdovanoja tave vaiduoklių apsilankymu, jei pralaimi, atima iš tavęs tai kas tau brangu, nedelsk ir pradėk žaisti, beje, išsirink statulėlę, šita vadinasi Kaukas, šita Lunis, šita Vaidilas, šita Juodlampis ir kitų neatsimenu, bet visos kažką reiškia, bandau išsiaiškinti būtent ką.
Aštuoniolikmetė nustojo kalbėti ir gurkštelėjo savo kavos, atsigėrusi pasižiūrėjo į moterį ir mostelėjo ranka, duodama ženklą, kad ši pradėtų žaisti.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Ariella Annė Brown Kovo 18, 2021, 09:26:54 pm
  Menininkė prisėdo ant vienos iš senojoje kerėjimo klasėje stūkstojančių mokiniams pritaikytų kėdžių ir atsirėmė į jos atlošą. Persibraukė per veidą ir primerkė akis, jautė, kokia pervargusi buvo,jautėsi lyg nesavame kailyje. Kažkodėl atrodė, kad kažkas pasikeitė, ji niekad nesijautė tokia pavargusi anksčiau, tačiau niekaip nesugalvojo priežasties, kodėl taip galėjo būti. Juk viską darė ir bandė ne pirmą kartą, tai kur buvo problema?
  - Šiek tiek neįprasta, kai pats burtininkas prisistatydamas išduoda manąs, kad yra keistesnis, nei kiti, - nesusivaldžiusi tarė ir įtariamai nužvelgė Spallman. Dabar, kai aštuoniolikmetė užsiminė apie savo neįprastumą dizainerei buvo privalu sužinoti, kuo ji iš tikro išsiskyrė iš kitų. Deja, kol kas neįžvelgė nieko ypatingo. Išvaizda buvo įprasta, baltą atspalvį turintys plaukai labai tiko prie Sabrinos melsvų akių. Mergina buvo smulkutė, tačiau tai buvo suprantama ir tikrai nereikėjo to skaityti keistumu. Tai ką gi naujoji kerėjimo profesorė turėjo omenyje pasakiusi tokį įdomų prisistatymą? Ar tai buvo užduomina, ar tai buvo kažkoks nevykęs juokelis? Žanos mintys susimaišė ir ji pasidavė. Galvojimas labai vargino, vargino jau išvargintą profesorę, po sunkios darbo dienos.
  -Pagrinde aš esu modelis, taip pat dizainerė, - šyptelėjo, norėjo papasakoti daug daugiau. Visgi tos tylos, kuri galėjo, bet kurią akimirką aplankyti šią patalpą mergina visdar negalėjo pakęsti, tad kelias sekundes prasedėjo mąstydama, kaip pratęsti šią temą, kadangi šiuo, bei tuo Žana pasigirti tikrai turėjo teisę.
  -Kiauliasodį kada užsukusi galėsite išvysti mano darbovietę, kur galėsite nusipirkti įvairiausių suknelių, - mintyse nusijuokė pagalvodama apie tai, kad ką tik sau pasidarė mažytę reklamą. Nežinojo ar išvis ką nors darė gerai, tačiau stengėsi išlikti pozityvi, kad ir kokia situacija buvo. Deja, šitai padaryti buvo nelengva.
  Ta neapykanta užplūdo netikėtai. Atrodo, mergina norėjo viską ką mano apie profesorę jai tiesiai į nieko nežadančias melsvas akis, tačiau stengėsi valdytis. Jai reikėjo nusiraminti, o ir sprendimų pavargusi priimti nenorėjo. Per trisdešimt metų jau suprato, kad tai daryti yra labai neapsimoku. Juk mergina tada tikrai pasigailėtų, o tada nežinia, ką galėjo padaryti ir sau ir kitiems...
  Saldainio aišku neėmė, dar nebuvo tokia neišmanėlė, kad vaišintųsi visai skaniai atrodančiais saldainiais iš net nepažįstamos būtybės, kuri gal būt Hogvartse lankėsi ne vien tik dėl to, kad išmokytų mokinius kerėjimo meno. Norėjosi paklausti ką iš tikro čia veikia, ar turi misiją ar ką, nes matėsi, kad Sabrina čia nebuvo iš geros valios.
  - Tavo dvasių žaidimėlių, deja, net nežaisiu, geriau išgerkime arbatos ir ramiai pasišnekučiuokime, - visiškai nekaltu žvilgsniu, užslėpta ironija pažvelgė į burtininkę, kuri matyt, iš tikro nebuvo patyrusi gyvenimo siaubų. Žanos galvoje ir vėl atsirado krūva klausimų apie šį asmenį, tačiau aišku, nebuvo kažkas, kam derėtų klausti tokių dalykų. Išvis ir kodėl mergina palaikė pokalbį su kažkuo, su kuo neturėjo nieko bendro? Mergina atsiduso, nebesuprato kas dedasi ir joje dabar ir ant lentos, kuri buvo ant stalo. Negi Spallman iš tikro žadėjo žaisti kažkokį žaidimą, kuris galėjo nusinešti ne vieną mirtingojo gyvybę?
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Sabrina Wolfhard Kovo 19, 2021, 09:26:49 am
Jaunajai profesorei, šis asmuo tikrai pasirodė keistas, net gi labai. Mergina kiek išsigandusiu žvilgsniu pasižiūrėjo į moterį ir patraukė žaidimėlį tolyn. Keista, juk.. juk juodojoje bažnyčioje visi žaisdavo šį žaidimėlį, negi ji nori tik šnekučiuotis apie darbą ir gerti arbatą? Fotografė išsitraukė fotoaparatą, kurį padovanojo kažkada Hogvartso darbuotojas, taip pat jis buvo magiškas. Išsitraukusi pradėjo žiūrinėti nuotraukas ir rodyti jas Žanai.
- Žiūrėk, čia aš bandžiau nufotografuoti Hogvartso medžius, č...čia netyčia nufotografavau mokinį paslydusį, o čia mano dukra Alisa, sėdinti prie pianino, aš ją įsivaikinus, nes nemanau, kad kažkada turėsiu tikrų vaikų..
Nuo Sabrinos nulašėjo kelios ašaros, o stresas, baimės ir vėl sugrįžo pas merginą į galvą. Avelės plaukų mergina, įsidėjo savo fotoaparatą į rankinuką, galvodama, kad tai moteriai net nėra įdomu.
- Aš.. aš turiu išgerti savo vaistus, nuo depresijos ir nerimo, turiu gerti ir kitus vaistus, tačiau jie jau nuo kitų ligų, taip pat mano sesuo.. Veronica vaišina mane kažkokiais vitaminais, nežinau ar jie narkotikai ar normalūs, padedantys vaistai, bet poveikis tikrai stiprus, manau ir tuos man reikia išgerti.
Sabrina įsidėjo dvi tabletes į burną ir užsigerdama arbata, nurijo. Nenorėjo gadintis nuotaikos nei sau, nei šiai moteriai, tad stengėsi išlikti linksma, kokia ir buvo prieš tai.
- Na tai.... kuo jūs vardu? Ar turite vaikų? Vyrą? Matau, kad pas jus tikrai geras gyvenimas, jaučiu tai.. aš esu įskaudinta gal dešimt kartų, jei ne daugiau.. taip pat mano vaikinas, bendradarbiauja su mano broliu, kurie abu manęs ieško kaip kokia policija ir ruošiasi pakarti, nužudyti, žinoma stengiuosi labai neimti į galvą, tačiau girdėti tai iš savo šeimos nario yra baisu. Na, bet ką aš čia apie save, geriau papasakokite apie save, kaip jūsų gyvenimas? Ar neturite tarkim kokių nors baimių?- Klausinėjo keistų klausimų, Spellman.
Sabrina atsigėrė dar savo arbatos ir stengėsi išsiklausyti astronomijos profesorės. Manau, jog reiks arbatos pasidaryti dar.. ar aš rimtai tokia keista? Kodėl? Išvis ar aš tinku gyventi čia? Įdomu, ar mokiniams pasirodžiau tą pamoką ne keista? 
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Ariella Annė Brown Kovo 20, 2021, 07:57:29 pm
  Mergina visiškai nekaltu žvilgsniu toliau tyrinėjo Sabrinos veido bruožus, kažkodėl jautė, kad dar bent žodelis ir mergina apie naująją kerėjimo profesorę žinos kiekvieną gyvenimo detalę. Atrodė, kad aštuoniolikmetė buvo per daug atvira, taip Žanai patiko, kad jos šnekučiuojasi, tai buvo šaunu, nenorėjo, kad šioje patalpoje būtų galima išgirsti kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą, vėjo gūsius už pilnai neužverto lango, pro kurį matėsi keliatas vaikų, matyt po pamokų burtininkai vis dar mėgavosi rudeniškos saulės spindulėliais ir šiltesniu oru.
  Tamsių akių šeimininkė turėjo nemažai vilties, kad šiandien, šioje senoje kerėjimo klasėje tyla neišgąsdins jos ir, kad galės ramiai ir be jokių nuoskaudų pasišnekučiuoti su mergina, po valandėlės ar kitos tiesiog apsisukti ir nužingsniuoti link savo kabineto, kur skaitytų kažkokią knygą, jau nublukusiu mėlynu viršeliu ir plonais, pageltusiais lapais, užlankstytais lapo kampučiais. Tokią pat, kokią skaitydavo ir jos motina. Keista, tačiau tokie skaitiniai rudaplaukei iš tikro buvo labiau prie širdies, daug lengviau suprasti ir ką norima pasakyti tais žodžiais išspausdintais ant lapo ir širdžiai malonesnė atmosfera. 
  Šyptelėjo stebėdama, kaip ne šiek tiek nustebusi baltaplaukė staigiu judesiu patraukė visiškai Žanai nepriimtiną žaidimą nuo vieno iš klasėje stovėjusių suolų. Medinis stalas, ant kurio buvo sustatytos keistos, lyg prieš kelis amžius pastatytos figurėlės dabar buvo visiškai tuščias, matėsi tik plonas dulkių sluoksnis, tačiau mergina dėl to nesirūpino. Ji dar kelias sekundes stebėjo tas spalvą praradusias figūrėles, bandydama suprasti ką tokio ypatingo jose atrado profesorė Sabrina. Deja, arba mergina buvo per daug senamadiško mąstymo arba jose tikrai nebuvo nieko įdomaus. Jos būtų tikusios sugriaužti Adelės katinams, o pati Žana prie jų prisilietusi tikrai nebūtų.
  - Mieloji, į mane prašau kreiptis žodžiu „jūs“. Jeigu nežinojote profesorius turėtų rodyti tinkamą ir pagarbų elgiasio pavyzdį mokiniams, mes neesame nei draugės, nei giminaitės, tad tikiuosi pasimokysite ir kitą kartą elgsitės pagarbiau, - šaižiu balsu, kuriame galima įžvelgti ir neapykantos lašelį, o gal ir kelis, šiek tiek pamokslavo. Norėjo išauklėti šią jauną asmenybę, kad ši nepadarytų daug klaidų, dėl kurių gailėtųsi netrumpą laiko tarpą, tad visiškai nesigailėjo savo žodžių.
  - Nuotraukos neblogos, tačiau jūsų vietoje fotoaparatą laikyčiau kitaip, - strengdamasi žiūrėti į melsvas Sabrinos akis ištarė ir apsidairė. Akys užkliuvo profesoriaus krėslo linkk, kuriame Žana ir atsidūrė po mažiau nei dešimties sekundžių. Vis gi čia nebuvo pakabintos taisykles, sakančios, kad sėdėti ant jo būtų draudžiama, taigi Mokslinčė sunėrė rankas ir jau iš kiek tolesnio atstumo klausėsi bendradarbės.
  - Vaiko turėjimas yra didelė atsakomybė, tikiuosi, pagalvojote apie tai...- sumurmėjo, ne taip garsiai, kaip šnekėjo anksčiau, šiek tiek suabejojo ar tokia mergina, kaip Sabrina galėjo būti tinkama motina, kai visiškai nekontroliavo savęs. Mintyse palygino save su ja. Šyptelėjo. Minutę ar kelias, jautėsi šauniausia motina pasaulyje, tačiau prisiminus pykčius su trylikamete dukra teko mintyti truputį giliau. Deja, merginoms samprotavimams galvoje čia nebuvo vietos. Sabrina šnekėjo nesustodama, Žana net nesuprato, kurią sekundę ji spėdavo įkvėpti oro, kadangi sakiniai krisdavo vienas po kito. Tai pradėjo šiek tiek erzinti, dauguma trisdešimtmetės pažįstamų žinojo, kad ilgai mergina tikrai nesiruošdavo tylėti, o tokioje sitaucijoje, kaip ši tik tą daryti merginai ir teko.
  - Sabrina, ar jūs nusistatėte sau depresiją pati ar ji jums nustatyta gydytojų? - uždavė klausimą ir įtariai pažvelgė į ką tik baigusią Hogvartsą merginą. Iš tikro atrodė, kad ji viską per daug sureikšmino, tačiau Žana nežinojo, kas dėjosi profesorės širdyje. Gal iš tikro buvo viso to priežastis ir mergina buvo per daug įtari, tačiau, kaip visad žodžių nesigailėjo. Nebuvo dėl ko, juk į šitą klausimą atsakyti nebuvo sunku.
  - Kaip jūs, profesorė - žmogus, kuris turėtų rodyti gerą pavyzdį vaikams leidžiate sau vartoti tai, kas net nežinote, kas yra? - pažėrė šiek tiek kritikos, tačiau ilgiau kęsti nebegalėjo. Pradėjo abejoti ar norėjo tęsti pokalbį su žmogumi, kuris elgėsi taip neapgalvotai ir nepaaiškinamais žingsniais.
  Žana atkrepė dėmesį į tai, kad Sabrinos skruostais riedėjo ašaros, tačiau nieko apie tai nesakė, jau buvo įpratusi stebėti, per daug jautrius asmenis ir žinojo, jog savo sakiniais, bent jau čia iš tikro nepadės. Tiesa, burtininkei reikėjo išmokti valdytis, kadangi taip apsikvailinti prieš mokinius nežinia ar norėjo, bet kokia gyva dvasia.
  Mergina atsiduso, buvo pradėję šiek tiek skaudėti galvą, tad ji atsistojo ir pravėrė, nepilnai užvertą langą, plačiau. Į merginos veidą, lyg atsitrenkė vėjo gūsis ir vos neparvertė modelio. Ši nujautė, kad tokia „maloni“ staigmena galėjo turėti pasėkmių, taigi lyg kokia neapsisprendžianti asmenybė užvėrė langą ir dar kartą atsiduso. Jau mieliau bus apsikvailinusi prieš naująją profesorę, negu gavusi plaučių uždegimą ar dar kažkokią ligą, kurios pasekoje būtų vos ne prikaustyta prie lovos visiškoje tyloje, na arba bent jau taip įsivaizdavo.
  Palengva vaikštinėdama po klasę, visai taip pat, kaip ir per astronomijos pamoką mergina išgirdo krūvą klausimų jai, tačiau nebuvo labai nustebusi jais. Ar visada buvo būtina klausinėti apie asmeninį gyvenimą? Žana tuo per daug nesidžiaugė, manė, neatsakys į kelis susijusius su šeima. Kodėl profesorei tai turėjo rūpėti?
  - Aš esu Žana, Sabrina, - prisistačiusi nutilo ir pradėjo mintyti, ką gi pasakyti profesorei toliau. Ji iš tikro nenorėjo pasakoti apie asmeninį gyvenimą, gal net stengdavosi privengti to, todėl kelias minutes, kaip šešėlis slinko tarp tusčių suolų ir tylėjo.
  Tyla spėjo užimti patalpą, mergina to tiesiog negalėjo pakęsti, vien tik dėl to prakalbo:
  - Savo gyvenimą pasiliksiu sau, o dėl baimių...tai manau, kiekvienas turime bent jau kelias, tačiau jas taip pat pasiliksiu sau. Tai per daug asmeniški dalykai pasakoti asmeniui, kurį esu mačiusi vos kelis kartus.
  Ji nutilo neturėjo ko pasakyti, tiek sau, tiek Sabrinai.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Sabrina Wolfhard Kovo 21, 2021, 12:09:58 pm
Girdėti tokius niūrius atsakymus, buvo keista. Merginai neatrodė, kad ši moteris elgiasi labai mandagiai, bet juk visokių žmonių sutinkama. Pro langą šildė graži saulutė kuri bent kažkiek praskraidino profesorei nuotaiką. Buvo liūdna, šviesiaplaukė tikrai nenorėjo knistis į moters gyvenimą, o tik buvo įdomu kaip kiti žmones gyvena tą kiek keistą gyvenimą. Bandė nekreipti dėmesio, tačiau vėl su pieštuku pradėjo piešti ant stalo. Arba iš nerimo arba iš liūdesio.
- E, na supratau, žinoma, jei nenorite sakyti, nesakykit, tik buvo smalsu kaip gyvenimas klostosi ir pas kitus.. o dėl depresijos, tai.. man gydytojai nustatė, kad sergu. Tiesiog, visad prastai jausdavausi, kankindavo mane brolis, dar ir dabar siunčia visokiausius grasinančius laiškus, bet vis tiek stengiuosi neimti į galvą ir pradėti viską iš naujo, pradėti kartu su savo dukrele. - Atsakė ramiu balsu Sabrina.
Nutilusi, atsivertė savo fotografijos knygą ir pradėjo šiek tiek skaityti, nekreipdama dėmesio, jog Žaną paliko be savo dėmesio. Apsiskaičiusi, užvertė knygą ir vis dar nežinojo ką pasakyti, buvo kiek nejauku bendrauti su žmogumi kuris nelabai mandagiai atsakydavo. Sabrina nors ir buvo labai kalbi, tačiau kartais net gi būdavo smagiau šnekėtis su gėlėmis ar kokiais nors augalais. Mergina pasiėmė savo katytę ant rankų ir davė jai kelis skanėstus. Ją švelniai paglostė ir stipriai apsikabino.
- Čia mano katė Luna, kažkada ją sutikau miške ir pasiėmiau, labai ją myliu, ji mano naujojo gyvenimo pradžia, dar pamenu buvau varno nago koledže, ach, geriausia mano sutikta katytė.
Panašu, jog katė norėjo jau nulipti nuo šeimininkės rankų, tad padėjo ją vėl po stalu, gražiai nusišypsojus. Kuprinėje, pasimatė Sabrinos šautuvas. Ne, ji tikrai nesiruošė savęs žaloti ar žaloti kitų. Jei, Žana pamatė, tikrai turėjo labai išsigąsti.
- Ne, poni Žana, jei pamatei kai ką, tai tą šautuvą nešiojosi dėl saugumo, tikrai nesiruošiu kažko žaloti, juk kiekvienas žmogus yra svarbus pasaulyje, o pagrinde jį laikausi dėl brolio.. jis šautuvų labai bijo, kažkada parodžiau, paliko mane metams, tai va ir dabar manau, kad jei kažkada mane brolis suras, parodysiu šautuvėlį ir vėl mane paliks ramybėje, na, bet jei jis suras mane su savo draugeliais tai blogai..
Pravirkusi, pasidėjo tą savo "žaisliuką" atgal ir nutilo. Nebežinojo ką daugiau pasakyti, pasirodė tikrai ne iš gerųjų žmonių, nors buvo tikrai gera. Prisiminusi ką dar sakė ši moteris, pasisiūlė sau gerą idėją.
- Hm, tu modelis, tiesa? Aš esu fotografė, na dabar nelabai tuo užsiimu, bet... mane pakvietė žiobarų pasaulyje nufotografuoti kokį nors modelį, kad jie galėtų įdėti jį ant žurnalo viršelio, kažkoks ten labai populiarus, galėčiau nufotografuoti tave jei jau esi modelis, tarkim galėčiau nufotografuoti, kad ir čia, ką manai?
Laukusi moters atsakymo, pasitaisė garbanėles ir šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Ariella Annė Brown Kovo 26, 2021, 07:37:36 am
  Stebėti tokį vikrų katinėlį Žana neturėjo noro, tikriausiai, tai buvo vienas didžiausių skirtumų tarp jos ir Adelės. Antrakursė be problemų būtų čiauškėjusi su katinėliu kelias valandas, ir net nepastebėjusi, kaip išgaravo laikas. Deja (o gal ir ne) profesorė nebuvo tokia, tad tik retkarčiais žvilgsnį nukreipdavo į žalsvas akytes turintį gyvūnėlį.
  - Supratau, tiesiog keista matyt,- pradėjo. Tokią mergina, atrodo, apsimetančia, kad turi daug gyvenime problemų, o iš tikro gyvenančią ramiai...
  Žana buvo pašiurpusiu tokiu profesorės elgiasiu, jau ruošėsi išeiti iš kabineto, kadangi ta ir nežinia ką kliedėti pradėjo. Mokslinčė nei matė, nei girdėjo kažką tokio, ką Sabrina turėjo savo kuprinėje, tačiau iš jos žodžių buvo aišku: tai buvo ginklas, ir ne, bet koks, o šaunamasis ginklas.
  - Tu gal išprotėjai!? Mokykloje nesu mačiusi nei vieno, kuris nešiotųsi šautuvą su savimi! Kas tau negerai, gi esi kerėjimo profesorė, apsiginti tau turėtų užtekti ir lazdelės! - net nesusivaldžiusi pradėjo rėkti ant ką tik Hogvartsą baigusios merginos. Ji pasirodė kvaila, ne kiek keista, bet kvaila. Kas per burtininkas su savimi nešiojasi šautuvą? Ir tikėjosi, jog astronomijos profesorė į tai nekreips dėmesio? išvis, kodėl apie tai užsiminė? Ar jai dėmesio trūkumas? Panašios mintys skraidžiojo ir jos galvoje, stengėsi neberėkti and Spellman, tikrai nenorėjo, taip elgtis, tačiau šį kartą tai buvo tikrai neįmanoma. Beliko tikėtis, kad jų neišgirdo visa mokykla, nors ir buvo mažai šansų, kalbos mokykloje įvairiausiomis temomis buvo garsesnės už pykčius su profesore Sabrina.
  - Tu nieko dabar nefotografuosi, o staigiai sunaikinsi tą savo šautuvą. Nesunaikinsi tu - sunaikinsiu aš, - piktu, įsakmiu balsu sumurmėjo tik taip, kad išgirstų tik ji ir Sabrina, na aišku, ir jos katė vardu Luna.
Mokslinčė bent jau burti mokėjo, o ar šį gebėjimą turėjo ir jaunoji kerėjimo profesorė spėjo ir suabejoti. Net nematė jos rankoje suspaustos lazdelės. Sabrina buvo neįprasta, ir tas neįprastumas iš tikro nebuvo gerai.
  - Tikiuosi, supranti, jog sunaikinti reikėtų su burtažodžiu...- tarė, susimąstydama ar Spellman tokį moka, tad mintyse jau kartojo burtažodį, kurį tikriausiai turės pasakyti pati. Nenorėjo to, tikrai ne, tačiau žinojo, kad to reikės.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Sabrina Wolfhard Kovo 28, 2021, 10:42:54 am
Ko ji čia klykauja? Sabrina išpūtus akis pasižiūrėjo į Žaną ir klausėsi visa išsigandusi.
- Ką tu čia nusišneki? Aš dar ne tokia išprotėjusi, ne naikinsiu aš to šautuvo! Tikrai nesiruošiu mirti, tu nesupranti? Mane nužudyti nori, manęs ieško po visur, tas šautuvas bent atbaido mano brolį, kodėl dėl tavęs aš turėčiau nebesisaugoti?
Tačiau, jei jau Žana taip norėjo, Sabrina nusprendė sunaikinti šautuvą. Koks ten tas burtažodis? Ši pasakiusi burtažodį nutilo.
Šautuvas buvo tokioje pačioje būsenoje, kol per kelias minutes neišsiskirstė kaip kokie pelėnai. Sabrina tik pravirko ir metė savo vyno butelį ant žemės. Jis sudužo. Buvo ne kas. Ir garsas buvo stiprus. Vynas pasipylė po grindis. Mergina apsiverkė ir dar trupinėlis, būtų ir ištikęs prie polis. Ji žinojo, kad šiai moteriai visiškai nusispjaut, bet tiesiog norėjo šios dienos prisiminimo nuotraukos.
- Ar tu bent suvoki, kad aš esu dabar lengvai nužudoma.
Aštuoniolikmetė buvo per daug silpna ir vos vos pasiėmusi savo magišką fotoaparatą, nufotografavo tą sudaužytą vyno butelį. Kad ji buvo be galo keista, tą žinojo.
- Nieko man nesakyk, turėjau šią puikią akimirką nufotografuoti.
Daugiau nieko nebeliko, o tik laukti kol tas brolis ją suras ir bus šakutės. Tikriausiai katytė buvo sužeista, tad ją pasiėmė sau ant rankų ir paglostė, ją mylėjo taip stipriai, jog ant jos niekada nebuvo išsiliejusi ar bent jau supykusi. Šį momentą, norėjosi tik būti kartu su dukrele arba skaityti kokį nors detektyvą. Žinoma, to nebuvo. Jausmas buvo nekenčiamai blogas, tačiau nieko pakeisti ji negalėjo. Kodėl man taip? Bet juk ne viskas buvo blogai, juk ji turėjo ir gerų akimirkų, profesorė būti norėjo visą gyvenimą, o ypač kerėjimo, kerėjimas sekėsi nuo pat mažumės geriausiai. Tuomet, įsivaikinimas tobulos dukros, ją mylėjo labiausiai. Juk tai buvo tik pradžia, ji nusprendė nenuleisti rankų atgal ir gyventi, džiaugtis gyvenimu. Nors ir buvo be galo blogos nuotaikos, pabandė nusišypsoti ir galbūt net nudžiugo, jog šautuvo nebėra, tai nėra geras ženklas vis tiek. Nors ir prietarais netikėjo, tačiau ne vieną kartą yra girdėjusi, jog šautuvas atneša tik nelaimę. Hm..
- Klausyk, ar tau pačiai neatrodo, jog elgiesi baisiai nemandagiai?- Paklausė išdidžiai Sabrina.
 
 
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Ariella Annė Brown Balandžio 07, 2021, 07:00:57 pm
  Tai štai iš, kur ji paveldėjo ūmų charakterį!  – pagalvojo Žana, prisiminusi Christiną. Neapykanta mergaitei vis augo. Taip pat buvo ir su Sabrina. Jos buvo panašios, kaip du vandens lašai. Ne išore, o vidumi, aišku.
   – Dievulėliau, kaip užjaučiu, - šaltas balsas, be kruopelytės užuojautos atrodo, perverė kerėjimo klasės sienas. Šiek tiek sarkastiškas žingsnis iš astronomės pusės buvo neįtikėtinas. Ar kažkada elgėsi, kažkaip panašiai? Šiek tiek tuo suabejojo, bet numojo į tai ranka. Nebuvo verta apie tai galvoti, reikėjo susitvarkyti su kerėjimo profesore, kuri kažkodėl pradėjo priminti ožį.
  Sabrina vis dar elgėsi, kaip paauglė. Vieną minutę beveik klykdama, su ašaromis melsvose akyse rėkė, kad tikrai nedarys vieno, o kitą minutę, be problemų padarė tą patį. Ir, kaip toks žmogus, galėjo mokyti vaikus burtų ir kerėjimo mokykloje?
  Trisdešimtmetė sudvejojo savo mintimis. Nusprendė jų neišsakyti garsiai. Juk ta aštuoniolikmetė ką tik pradėjusi savarankišką gyvenimą būtų tiesiog sugniuždyta, o tokia akimirka ji norėjo pasimegauti iš žiūrovės pozicijos.
   – Tai juokinga,  – pareiškė ji, visiškai rimtai. Nesusitvardžiusi šyptelėjo. Klounas... Žana elgėsi tikrai pagarbiai, ko gi kito buvo galima tikėtis iš šios elegantiškos ponios? Ji visada buvo teisinga. Visada. Ir net nedrįso tuo abejoti. Tikrai ne. Ji juk žinojo, žinojo, kad tokia yra, o ta Spellman nuomonė tikrai nebuvo tokia svarbi. O gal buvo? Giliai įkvėpė ir atsiduso. Bus apie ką galvoti bemiegėmis naktimis, kai neves astronomijos pamokų.
  Reikėjo tai buvusiai varniukei pasakyti dar ką nors. Ne vien tik dėl to, kad mergina negalėjo nulaikyti liežuvio už dantų, bet ir dėl to, kad tikrai trūko šios temos užbaigiamojo sakinio. Kažko neįtikėtino iš Žanos pusės, nustebinti baltaplaukę. Mintyse nieko ypatingo nesugalvojo. Ir kodėl paskutinį naujosios kerėjimo profesorės sakinį kažkaip per daug sureikšmino...
   – Aš...- minutėlę sudvejojo, nežinojo ką tiksliai pasakyti norėjo šiuo metu.  – Tiesiog prašau, nedaryk neapgalvotų veiksmų, nes bus ne vien tiek tau blogai, bet ir kitiems. Smegenis gi turi.
  Bent jau turėtum turėti, - pabaigė sakinį mintyse ir viltingai pažvelgė į mėlynakę. Viltis dar nemirė, gal ta aštuoniolikmetė supras tą, ką norėjo pasakyti ispanė.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Arletė Russell Birželio 24, 2021, 03:34:05 pm
  Dvikovų Turnyras artėjo nepastebimai greitai, Arletės dvikova taip pat jau buvo ne už kalnų. Mergaitė suprato, kad jeigu ant pakylos atsistos mokėdama tik tai, ką mokėsi per kerėjimo pamokas paprasčiausiai nualps iš gėdos. Vien tik dėl to ši pirmakursė susitarė su kerėjimo profesore, kad ši jai padės išmokti pagrindinių dvikovai reikalingų kerų. Varniukė labai džiaugėsi tokiu savo sprendimu ir nė neabejojo, kad jis buvo teisingas. Žinoma, apie tokią naujieną pranešė ir mamai, prieš porą dienų sukeverzodama trumpą laiškelį ir išsiųsdama jį mokyklos pelėdyne laikoma viena iš mokyklos pelėdų.
  Šviesiaplaukė greitu žingsniu, rankoje suspaudusi savo juodmedžio lazdelę keliavo link senosios kerėjimo klasės. Pilnai nesuvokusi, kodėl Sabrina Spellman negalėjo jai pagelbėti savajame kabinete vis dar vaikštinėjo susimąsčiusi, tačiau galiausiai nusprendė, kad tai nebuvo svarbu. Tik tikėjosi, kad kerėjimo profesorė iš tikro mokėjo burti ir mokyti, kadangi kerėjimo pamokose vienuolikmetė to nepastebėjo. Tiesa, nekaltino Sabrinos, kadangi tikriausiai mokytoja pagelbėti turėjo ne vien tik Arletei, juk daliai mokinių burtažodžių tarimas ir kiti panašūs dalykai sekėsi sunkiau, nei jaunajai Russell.
  Ailanas nenorėdamas susižeisti liko bendrąjame Varno Nago kambaryje, ir tiesą sakant, žalsvų akučių savininkė jo nekaltino. Nors ir nebuvo neapdairi, mokantis naujus kerus galėjo nutikti bet kas, tad vargu, ar net ir norėdamas marso sakalas būtų įleistas į šią kerėjimo klasę.
  Kadangi pamokos jau buvo pasibaigusios mergaitė stengėsi prasibrauti pro šūsnį mokinių, kurie lėkė visai kiton pusėn, lauko link. Reikėjo pripažinti, kad pasivaikščiojimas ežero pakrante Arletę viliojo, tačiau vienuolikmetė savo sprendimo gailėtis nežadėjo, o ir senoji kerėjimo klasė buvo netoliese. Ji nedrąsiai patraukė kerėjimo klasės duris ir įžengė į kabinetą. Jame nebuvo nė gyvos dvasios, tad mergaitė įsitaisė ant vienos iš kėdžių ir pradėjo dairytis. Jos žvilgsnis nukrypo link vaizdo pro langą, tad pirmakursė net nepastebėjusi parėmė smakrą ranka ir stebėjo jį.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Sabrina Wolfhard Birželio 24, 2021, 06:48:37 pm
Rankinuke, jau buvo sukrautos visokiausios arbatos. Žolelių, braškių, žemuogių, aviečių, ramunėlių, kanapių. Tai pačios mėgstamiausios, garbanės arbatos. O Arletei kažkuri arbata iš šių šešių, tikrai turėtų patikti. Rankoje laikė savo lazdelę, kerėjimo knygą ir du puodelius. Norėjo ne tik išmokinti mergaitę kerėti, bet ir pasišnekėti, atsigerti arbatos. Juk su mokiniais reikia elgtis draugiškai ir mandagiai. Eidama, netyčia atsitrenkė į duris. Kur tu žiūri? Aš tikiuosi, kad gūzo nebus. Su šaltu puodeliu, palaikė ant kaktos. Šitaip turėjo sumažėti skausmas. Gerai, eik. Sabrina pravėrė dureles, senosios kerėjimo klasės duris. Čia turėjo nemalonių akimirkų, bet juk, nieko tokio. Galbūt savo kerėjimo kabinete būtų jaukiau ir saugiau, tačiau ir čia buvo gerai. Jau matėsi Arletė. Sabrina plačiai nusišypsojo. Pribėgo prie jos ir lengvai, ne stipriai, apkabino.
- Džiaugiuosi, kad atėjai!- Riktelėjo, džiaugsmingu balsu.- Mes išgersime arbatos ir tada galėsiu tave pamokinti. Tik iš manęs gausi geriausių patarimų ir pamokymų. Aš gersiu kanapių arbatą, tau padarysiu braškių, gerai?- Net neišklausiusi mokinės atsakymo, nubėgo prie arbatinuko ir užvirino vandenį. Į puodelius pripylė arbatos, sau į puodelį įsipylė šiek tiek viskio. Aš tikiuosi, kad ji nepamatė. Pamaišė šaukšteliu ir grįžo prie staliuko. Raudonas puodelis atiteko Arletei, o geltonas, profesorei. Arbata dar buvo karšta, tad negėrė. Nuėjo prie savo lentynos ir paėmė kelias kerėjimo knygas. Hm, gal pravers? Juk ne esu Dievas, kad atsiminčiau visus kerus.
- Arletyte, ar norėtai išmokti pradžioj sunkesnius kerus ar lengvesnius?- Paklausė mergaitės. Ko aš čia kalbu kaip pelytė po šluota? Gi ji neprigirdi.- ARLETYTE, AR NORĖTAI IŠMOKTI PRADŽIOJ SUNKESNIUS KERUS AR LENGVESNIUS!?- Garsiai pakartojo tą patį klausimą. Dabar rėkiu kaip dinozauras. Sabrina žvelgė į pirmakursę ir jau gurkštelėjo atšalusios arbatos. Reikėjo tik tikėtis, kad nuo alkoholio nepasidarys girta ir vietoj normalių burtažodžių, pradės vardinti draugelių vardus.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Arletė Russell Birželio 24, 2021, 07:18:07 pm
  Žalsvos akutės stebėjo ant vieno iš medžių įsitaisiusį mažą paukštuką. Gyvūnėlis niekur neskubėjo, atrodo, žvelgė į mergaitę ir jų žvilgsniai susitiko. Deja, tokią pasakišką akimirką išvaikė staigus žvarbaus vėjo gūsis, kuris reiškė, kad kažkas pravėrė duris. Varniukė šyptelėjo paukšteliui, taip atsisveikindama ir pažvelgė į profesorę Sabriną, kuri ką tik įžengė pro senosios kerėjimo klasės durų slenkstį.
  - Sveiki, - nedrąsiai pasisveikino. - Žinoma, - gūžtelėjo pečiais, nors giliai širdyje troško viską pradėti taip pat greitai, kaip ir užbaigti. Juk ne gerti arbatos vienuolikmetė atkeliavo į šį kabinetą, tačiau buvo tik vaikas ir žinojo, kad ginčytis su vyresniais nebuvo prasmės. Kaip ir visur kitur, aišku, tik to žalsvų akučių savininkė pripažinti kol kas nežadėjo.
  Braškių arbata buvo gardus dalykas ir tai žinojo kiekvienas bent kartą ragavęs šio skonio arbatos. Russell ją dievino, ypač, kai šį gėrimą išvirdavo mama, deja, Hogvartse Anyos nebuvo, tad teko tenkintis ir kitų žmonių gerais norais. Juk nenorėjo pasirodyti, kaip nedėkinga ir išlepinta šviesiaplaukė. Žinojo, kad tokia tikrai nebuvo.
  - Sabrina, - prabilo, pamiršusi, kad į profesorių nereikėjo kreiptis vardu. - Jeigu jūs rėksit, aš nieko nesuprasiu, - ramiu, tolerantišku balsu pasakė. Vylėsi, kad kerėjimo profesorė teiksis pakartoti, ką norėjo pasakyti, kadangi Russell legilimantė nebuvo, kad ir kaip to norėjo.
  Pirmakursė į ranką paėmė rausvą puodelį pripildytą braškių skonio arbatos ir gurkštelėjo jos. Galbūt profesorės arbatos pasiūlymas nebuvo tokia prasta idėja.. - pamintijo ir šiltai šyptelėjo profesorei Spellman, kuri po pirmos pamokos tikrai neatrodė tokia baisi, na ne tokia bauginanti, kaip tas vaiduoklis vis sudrumsiantis ramybę, kurioje nors burtų ir kerėjimo pamokoje.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Sabrina Wolfhard Birželio 24, 2021, 08:04:15 pm
Toks mergaitės elgesys, tenkino profesorę. Dar niekados nekalbėjo su tokiu mandagiu vaiku, na, apart dukrytės- Alisos. Džiaugėsi, kad yra vadinama vardu, kokį davė tėvai, o ne tiesiog profesore, ar mokytoja. Aišku, nebuvo didelio skirtumo kaip vadint, svarbu ne višta ar kokia kvaiša. Pamačiusi, kad vaikas geria, dar labiau nušvito. Šitaip parėkusi, pasijautė nejaukiai. Galbūt buvo prastas sumanymas garsiai kalbėti su šia pirmakurse, tikriausiai būtų išgirdusi ir iš pirmo karto. Tai aš nesupratau, ji čia kuriuos kerus pasirinko? Nu tebūnie pradėsim nuo lengvų... Sabrina atsigėrė arbatos. Kanapių arbata ramino buvusią varniukę ir leido nenusišnekėti, bet viskis, to neleido. Ši atsiduso, pavartaliojo knygą. Joje buvo keletą burtažodžių, kuriuos ruošėsi parodyti, išmokinti, Arletę.
- Arlete, - Taip pačiai pavadino, tik su kitokiu vardu, kaip ji, Sabriną. - Atsiprašau. Aš maniau, kad tu geriau girdi kai aš rėkiu.. ech, atleisk.- Atsiprašė mergina. Hm..- Galvojo ką dar pasakyti, devyniolikmetė. Arbata buvo jau išgerta, nuo jos šiek tiek svaigo galva. Galbūt buvo pats metas eiti prie kerų ir pasimokinti? O vėliau, pasikalbėti. Lovinsmit, mokysimės šitus.- Nutarė vilkolakė. Pala, ar aš durna? Juk... Juk jie nereikalingi bus dvikovų turnyre, geriau ką nors kito.. o gal ji išvis nemoka jokių kerų? Tik Aklimytunto?- Visai persigando kerėjimo žinovė.
- Arlete, - Pakartojo tokiu pačiu kreipiniu, ir išsitraukė savo rudą, dailią, lazdelę. - Lumos, - Tarstelėjo ir iš lazdelės išlindo švieselė.
- Arlete, ar tu moki bent šiuos kerus?- Paklausė Sabrina. Jeigu ji nemoka net paprasčiausių kerų, tai ką kalbėti jau apie rimtus kerus... nu ką gi, išmoks, pasėdės šešias valandas ir išmoks, yra protinga, tad nebus sunku.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Arletė Russell Birželio 24, 2021, 08:39:32 pm
  Sabrina neatrodė sunerimusi dėl to, kad šią popietę turėjo išmokyti Arletę poros burtažodžių. Galbūt profesorė net gi džiaugėsi, kas pradžiugino ir pačią Arletę. Ji niekuomet nenorėjo būti kažkokia našta, tad tokius dalykus stengėsi vertinti.
  - Viskas gerai, - tarstelėjo nesumintydama ką daugiau galėjo pridurti ir nutilo. Jai reikėjo susikoncentruoti į kerų mokinimąsi, bendravimą su Spellman ir visą kitą, galvoti apie tokius nereikšmingus dalykus paprasčiausiai nebuvo nei noro, nei laiko.
  - Aha, - atsakė į profesorės klausimą ir sumurmėjo Lumos burtažodį, taip įrodydama profesorei, kad menkų žinių varniukė turėjo. Juk negalėjo visą laisvą laiką tik snausti bendrajame kambaryje. Russell stengėsi mokytis ir tai puikiai atsispindėjo rezultatuose, kurie privalėjo pradžiuginti tėvus. Daugumoje dalykų ji nepasirodydavo prastai, visuomet stengdavosi, o tarkim eliksyrų virime net stengtis nereikėjo. Juk profesorė po pirmosios pamokos nė neužsiminė, kad pirmakursė galėjo padaryti kažką ne taip, o tai, varniukės nuomone, reiškė, kad jai viskas pavyko, net nebūnant susikoncentravus į tai. Deja, tai nebuvo viralų maišymo pamoka, tai buvo kerėjimas, kuris kiekvienam ir žiobarui, ir burtininkui skambėjo daug sunkiau. Jaunoji magė tikėjo, kad burtininkas be kerų magijos pasaulyje būtų pražuvęs, tad mokėti juos nebuvo blogai.
  - Jūs turit idėjų, kokius kerus galėtumėte mane išmokinti? Man būtų gerai, kad jie praverstų dvikovų turnyre, tačiau nenorėčiau stipriai sužeisti priešininko, - išdėsčiusi mažus reikalavimus mergaitė atsiduso ir įsistebeilijo į profesorę laukdama jos atsakymo. Juk kerėjimo profesionalė tikrai galės Arletę kažko išmokyti, Russell tuo nė neabejojo.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Sabrina Wolfhard Birželio 25, 2021, 08:42:02 pm
Viskas gerai, pagrindinius kerus, pirmakursė tikrai moka. Nebuvo sunku kvaršinti galvos, nuo kokių kerų pradėti. Reikės pradėti tiesiog nuo normalių, dvikovos turnyrui, kerų. Ką gi, ką gi, pradėkime.- Perbraukė pirštu, per grakščią lazdelę.
- Be abejo turiu,- Draugiškai šyptelėjo. - Nesijaudink, saulyte, su mano pagalba įmanomas dalykas, jog gali laimėti. Nors ir esi pirmakursė, smegenų turi,- Gyrė savo mokinę, kerėjimo profesorė. Kokia ji jautri, aš jos metų.. vaikui pirštą sulaužius buvau.. Prisiminimas sunervino Sabriną, ji tai greitai užmiršo ir nieko nelaukdama, pradėjo aiškinti kokius kerus geriausiai naudoti, ir... kaip susitelkti ties kerais.
- Žiūrėk, - Paėmė lazdelę, susikaupė. - Pradėsime nuo puolimo kerų, jie nėra pavojingi, lengvučiai, dvikovų turnyrui pravers,- Mirktelėjo ir atsistojo, ruošėsi kažką vėl sakyti. Paėmė nuo stalo plaukų gumytę, susirišo palaidus plaukus į trumpą, žemą, uodegytę ir atsiraitojo megztuko rankoves.
- Susikaupk, atsipalaiduok, teisingai ištark kerus. Dabar su savo lazdele, nukreipk ja į mane ir sakyk Aqua Eructo. Šitie kerai mane aptaškys vandeniu. Tikrai, nebijok ir sakyk, aš vis tiek vandens nebijau,- Nusišypsojo kaip iliustruota saulutė knygose. Bijau..- Gal kiek išsigando, profesorė. Šiek tiek atsitraukė, mostelėjo ranka, kad ši jau bandytų kerus. Galbūt tai nebuvo pats geriausias mokymo būdas, bet juk kaip sužinosi ar pavyko jei nebandysi? Vis dėl to, tai nebuvo kerėjimo žinovei problema, nes pati mokėjo kuo puikiausiai apsiginti. Devynis metus mokėsi kerėjimo ir burtų, žinių galvoje turėjo užtekti. Mintyse buvo dvi viltys, viena, kad mergaitei nepavyktų ir Sabrina nebūtų šlapia, o kita, kad Arletei pavyktų ir ji galėtų padėkoti, garbanei. Na, bandyk.. - Laukė, kol Arletė Russell išdrįs į profesorę, pataikyti kerus.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Arletė Russell Birželio 25, 2021, 09:40:20 pm
  Arletė nuoširdžiai šyptelėjo Sabrinai įsitikindama, kad kerų mokymasis šiandien bus visai smagus laisvalaikio praleidimo būdas. Vis kažkokia pramoga, kai dažniausiai ši mergaitė tūnodavo Varno Nago bendrajame kambaryje ir mėgavosi Ailano draugija arba skaitė įvairius vadovėlius, knygas ir kitokius leidinius pagelbėjančius lengviau įsisavinti informaciją, kurios galėjo prireikti mokantis burtų ir kerėjimo mokykloje. Juk jeigu nebūtų bandžiusi išmokti kerų ar praktikuotis jų, magė tikrai nesiregistruotų į Dvikovų Turnyrą, kuris šiai varniukei nedavė ramybės. Ne, ji nebijojo pralaimėti, tikėjo, kad pralaimėjimas žmogų sustiprina dar labiau, tačiau netroško apsikvailinti prieš visus Hogvartso mokinius, profesorius, direktorę ir kitus šioje pilyje esančius burtininkus. Galiausiai ir pati norėjo įrodyti sau, kad savyje turėjo ir aršumo, bei noro laimėti, kadangi dažniau aplinkiniai ją regėdavo kaip mažą ir nuoširdų angeliuką, kuris nė musės nenuskriaustų.
  - Aš nenoriu jūsų aptaškyti vandeniu, - kelis kart pamosikuodama lazdele, bandydama kuo taisyklingiau mostelti ja, pasakė, tačiau jau numanė kerėjimo profesorės atsakymą, juk jeigu Spellman nebūtų sutikusi, kad pirmakursė taip darytų nebūtų to pasiūliusi. - Bet gerai..
  Russell kelis kart tyliai sumurmėjo burtažodį, kurį baltaplaukė profesorė teikėsi išmokinanti, o po to mostelėjo lazdele nukreipdama ją į profesorę Sabriną, tuo pat metu garsiai ir kaip įmanoma raiškiau ištarė kerų pavadinimą. Nenutuokė, kas bus toliau, tačiau smalsumo kupinu žvilgsniu pažvelgė į mokytoją laukdama, bet kokios reakcijos iš jos. Nė nesusivokė pažiūrėti ar vandens čiurkšlė bent prilietė profesorę, visgi galbūt Russell reikėjo labiau susikoncentruoti..   
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Tomasz Mickiewicz Birželio 26, 2021, 05:35:52 pm
Profesorė Spellman Tomasz'ui beveik patiko - savaime suprantama, tiek, kiek šiam didžiam vaiduokliui gali patikti niekuo neypatinga gyvoji. O patiko tik dėl to, kad per pamoką baisiausiai persigando. Kas gali būti smagiau?! Panašu, kad bent vienas padaras šitoje kvailoje mokykloje žino, kaip turi reaguoti į Tomasz'o, svarbiausio pasaulyje vaiduoklio, pasirodymą.
Būtent dėl tos priežasties buvęs grifiukas po pamokos slapta sekiojo kerėjimo profesorę. Jam buvo be galo paprasta! Pakibdavo palubėje ir kuo ramiausiai stebėdavo, kur ta nevykusi gyvoji vaikšto. Planas vaiduoklio galvoje dar tik brendo, bet jis žinojo - dar išgąsdins ją taip, kad tikrai neliks pamirštas! Savaime suprantama, tokio asmens kaip Tomasz ir neįmanoma pamiršti, bet argi gali būti tikras, ką tie nevykėliai prisimena?
Vaiduoklis, aišku, jautėsi žeminantis save, kai sekiojo tą gyvąją, bet jis seniai žinojo, kad bet koks bendravimas su kitais asmenimis yra žeminimasis. Nėra nė vieno gyvo ar negyvo padaro, prilygstančio Tomasz'ui. Vaiduoklis dėl to neketino likti visiškai vienas! Argi jis tam grįžo į Hogvartsą šiame pavidale, kad liktų vienas?! Ne, jis grįžo tam, kad primintų visiems gyviesiems, kad jie nėra verti vaikščioti šia žeme!
Taigi Tomasz pastebėjo, kad profesorė įėjo į kažkokią klasę, į kurią prieš tai lyg ir atėjo ir kažkokia mergaitė. Išgąsdinti profesorę, kai ten yra ir mokinė? Tiesiog nuostabu! Spellman tikriausiai pradės klykti taip, kad visas Hogvartsas išgirs! Būtent to Tomasz'ui ir reikėjo - kad apie jo nuostabią egzistenciją žinotų visi! Buvęs grifiukas greitai nusileido prie durų ir ilgai nedvejojo. Įskrido prie uždarytas duris ir pakibo šalia profesorės.
- Laba diena, - kuo mandagiausiai pasisveikino jis.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Meghan Natali Pritz Liepos 28, 2021, 01:53:16 pm
Po pamokų Meg nuėjo į senąją kerėjimo klasę. Jai labai reikėjo pasimokyti Šaukiamuosius kerus, o sena, nenaudojama klasė tam kuo puikiausiai tiko. Pasiekusi kabinetą mergaitė įėjo vidun ir uždarė duris. Nors buvo tikra, kad nepažeidžia jokių taisyklių, vis tiek nenorėjo, kad kas nors ją aptiktų. Klasė atrodė visai kaip kitos - suolai, lenta, mokytojo stalas, spinta kabineto gale. Nieko ypatingo. Vienintelis išskirtinumas - klasė buvo taip seniai naudota, kad viską dengė storas dulkių sluoksnis. Meg tyliai nutipeno į kabineto galą prie spintos. Švilpiukė tikėjosi surasti joje ką nors, ką galėtų mėginti prisišaukti naudodama Accio kerus. Nuojauta mergaitės neapgavo, nes spintoje buvo sudėta krūvelė pagalvėlių. Jei nukreipsiu jas kur nors ne ten, pagalvės bent jau nieko neturėtų sudaužyti. pamanė mergaitė, ištraukė pagalvėles ir padėjo ant galinio suolo. Pagalvės kaip mat išsipurvino nuo dulkių, tačiau Meg tai nerūpėjo. Ji ryžtingai nužingsniavo į klasės priekį ir atsistojo prie mokytojo stalo. Tada išsitraukė iš apsiausto lazdelę, nukreipė į pagalvėles ir šūktelėjo:
- Accio!
Nieko nenutiko. Net dulkelė nekrustelėjo. Meg pabandė dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar. Ji šaukė, kol užkimo gerklė, tačiau nieko neįvyko. Kas čia vyksta? Po tiek kartų bandymų jau tikrai turėjo nors kartą pavykti. Ką aš ne taip darau? Švilpiukė piktai nužygiavo prie savo kuprinės, išsitraukė kerėjimo vadovėlį ir patikrino ar teisingai atlieka lazdelės judesį. Techniškai ji viską darė tobulai, bet pagalvėlės vis tiek nejudėjo. Kitas žmogus gal būtų apsiverkęs dėl tiek kartų nesėkmių, tačiau Meg nenuliūdo, o supyko. Ji tvirtai sukando dantis ir dar kartą suriko:
- Accio pagalvėlę!
Vis dar nieko. Mergaitė sugriežė dantimis. Ji neketino pasiduoti, toli gražu, ne. Tačiau ją labai pykdė tai, kad ji negali panaudoti paprasčiausių kerų. Ir tada Meg prisiminė seniai seniai skaitytą knygą "Garsių burtininkų garsios citatos". Mergaitė prisiminė, kad toje knygoje buvo penkiolikmečio Hario Poterio pasakyta mintis: "Burtažodžiai ir kerai dar ne viskas. Yra kai kas svarbesnio. Turite tikėti savimi." Meg suprato, kad ši frazė dabar puikiai tinka ir jai. Švilpiukei nepavyko, nes ji netikėjo, kad jai pavyks. Mergaitė ryžtingai atsistojo ir iškėlė lazdelę. Ji giliai įkvėpė, pajuto savo energiją, suprato, kad ji yra stipri ir iškvėpdama šūktelėjo:
- Accio pagalvę!
Jai pavyko! Pagalvė zvimbdama atsklendė iki jos ir Meg nuleido ją ant grindų, prie savo kojų. Švilpiukė pergalingai nusišypsojo. Ji pabandė dar kelis kartus, o kai pagalvės klusniai atzvimbė, mergaitė ėmėsi kitų daiktų. Po dešimties minučių ji jau stovėjo atsupta visokiausių daiktų, buvusių kerėjimo kabinete. Nudžiugusi dėl sėkmės, Meg visą dieną treniravosi ir mokėsi kitų kerų: Sustingdymo (stingdydama muses), Atsikratymo (skraidindama viską, ką prisikvietė su Šaukiamaisiais kerais atgal) ir Skydinių (priversdama ką nors į save skristi ir tada tai atmušdama). Visi kerai jai ėjosi kaip iš pypkės ir dienai pasibaigus Meg suvokė išmokusi daug daugiau nei per pamokas. Pergalės džiaugsmo lydima ji sugrįžo į Švilpynės bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Gloria Mechel Rugsėjo 12, 2021, 02:00:34 pm
Po ilgų pamokų ir  didelio mąstymo Gloria labai norėjo pailsėti, bet už tad dar jos laukė nemažas skaičius namų darbų. Kodėl mokytojai turi užduoti tiek namų darbų. Iš viso kam užduoti tuos prakeiktus namų darbus ? Susierzinusi savęs klausė varniukė eidama koridoriais. Nes bendrajame kambaryje ar savo kambaryje ji negalės susikaupti, o bibliotekoje buvo labai daug žmonių. Dėl to mergaitė bandė ieškoti kažkokios ramios vietos kur galėtų greitai padaryti namų darbus. Eidama painiais dar vienuolikmetei nelabai žinomais koridoriais ji rado gražias ąžuolines duris. Manau čia niekas netrukdys nutarė rudapalukė ir atvėrusi duris įėjo į erdvią patalpą. Šiek tiek apsižvalgiusi Mechel pavardės savininkė nutarė, kad čia yra klasė. Tikiuosi, kad ji jau nebe naudojama. Po savo minčių garbanė atsisėdo prie galinio suolo ir iš kuprinės išsitraukė namų darbus ir plunksną su rašalu. Iš pradžių britė atliko visus rašinius ir kitus namų darbus kuriuose reikia rašyti. Eh jau taip norėčiau baigti ir pailsėti, bet deja dar liko. Liūdnai pagalvojo pirmakursė ir pažvelgė į savo užrašus kur buvo parašytą taip:
Citata
Išmokti burtažodį Episkey .
Na tereikia susirasti knygą ir paskaityti apie jį. Galvodama paėmė kerėjimo knygą našlaitė ir pradėjo ramiai ir lėtai skaityti.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Charlotte Wolfman Rugsėjo 12, 2021, 03:09:52 pm
   Šarlotė pasišniurkčiodama ėjos koridoriais. Ką tik ją užgauliojęs viresnis klastuolis jau buvo nuėjęs. Ji buvo įsižeidusi, o kaip būtu dabar gera sugrįžti ir užvožti jam už visas pravardes. Betgi ji taip negalėjo. Negalėjo gauti arešto pirmąją savaitę. Tai būtu taip nepakeliama. Mokytojai tikriausiai daugiau nepriimtu maęs į avo klasę! Tai buvo neįmanoma, bet Šarlotės galvoje vis dar sklandžiojo abejonės. Gal vis dėlto sugrįžti. gal niekas nepastebės kaip ji jam atkeršijo? Bet net jei ji tam pasiryžtu jis buvo daug aukštesnis, stipresnis ir galingesnis už ją. Kartais jai taip nusibosdavo būti pastumdėlę. Juk ir praitoje mokykloje jai nekaip sekėsi su kitais, o Hogvartse dar atsirado burtais padedantys užgauliotojams!
   Paskui ją kaip visada sekė vienas iš jos kačių - šį kartą - Merci. Kitos slankiojo kieme - vos lietaus nulytoje žolėje. Buvo jau po pietų. Ką tik. Ir Šarlotė nesivargino prisiminti kada bus vakarienė. Dabar jai tereikėjo vietos kur galėtu pabūti visiškai viena, niekeno netrukdoma, kur galėtu tyliai išverkti savo vargus. Tiksliau vieną. nebepakentė minties apie Klastūnyną. O dar tas...
   Jai galvoje it viesulas sukosi begalė minčių. Šmėstelėjo viena į kurią ji visiškai neatkreipė dėmesio ir ši su viesulo vėju nuskriejo toliau. Tik staiga jis paputė į kitą pusę ir ta mintis vėl šmėstelėjo pirmakursės galvoje. Kur aš?! Ji dar nelaba pažinojo koridorius. Iš tiesų tai teisingiau būtu sakius visai nepažinojo. Tik vieną kelią ji jau beveik suprato. Tarp pagrindinių pamokų kabinetų. Bet ką jai daryti dabar?
   Arčiaus buvusios duris buvo ąžuolinės ir dailiai išraižytos nesuprantamais burtininkų ženklais. Ant jų taip pat buvo išraižyti keli vardai drauge. tai tikriausiai buvo naujesni įrašai Hogvartso mokinių.
   Ji suabejojo. Bet vis tiek paspaudė rankeną. Gal šios duris veda į jai pažįstamą koridoriu? Ji atsargiai jas spustelėjo. Neužrakinta. Tuomet atidarė. Viduje buvo šilta. Sklendėjo dulkės ir Šarlotė vos nenusičiaudėjo. Staiga ji suakmenėjo. Suole sėdėjo mergaitė. Šarlotė nebuvo tikra, kad ši ją pastebėjo. Bet po akimirkos... Taip! Ji mane pastebėjo.
   - Atleisk jei sutrukdžiau, - žiobariukė visai pamiršo mandagu pasisveikinimą. - Aš galiu išeiti.
   Ji jau norėjo uždaryti duris, bet staiga pagalvojo o kas jei ta mergaitė nori, kad likčiau. Gal geriau palaukti atsakymo? Bent jau susirasčiau draugų. Bet kokie šansai? Bet vis dėlto. Jos kojos liko tvirtai pastatytos ant žemės, o durys užvėrimo pozoje.
Antraštė: Ats: Senoji kerėjimo klasė
Parašė: Gloria Mechel Rugsėjo 12, 2021, 05:35:17 pm
Kai jau tekstas ėjo į pabaigą Glorią išgirdo, kad kažkas atvėrė duris. Pasirodo čia nėra rami vietą kur galima pabūti vienam. Šiek tiek nusiminusi pagalvojo garbanė ir patraukusi akis nuo teksto pažvelgė į trukdytoją. Pasirodo ji buvo mergaitė, atrodė, kad buvo varniukės bendraamžė, turėjo mėlynai žalias akis ir tokias pačias rudas garbanas bei nemažai strazdanų ant skuostų. Na ji galėtų ir išeiti. Šiek tiek susierzinusi pagalvojo jaunoji Mechel po bendraamžės žodžių. Našlaitė jau norėjo pasakyti, kad ji užsiėmusi, bet kažkodėl ji pasakė visai kitus, neplanuotus žodžius :
- Ai nieko gali užeiti. Aš Gloria.
Ką aš pasakiau ? Kaip gaila kad negaliu pakeisti žodžius. Eilinį kartą savo žodžių pasigailėjo britė. Na bent jau jos neišvariau ir elgiausi gan mandagiai ir maloniai. Bandė išvysti teigiamą pusę pirmakursė, bet vis tiek ji žinojo, kad toliau mokytis ji nebegalės. Dėl to ji ramiai pasakė:
- Gal gali būti tyli, nes aš noriu išmokti vieną burtažodį.
Tikiuosi ji man iš tikrųjų netrukdys. Pagalvojo mergaitė ir vėl pradėjo skaityti tekstą apie privalomą burtažodį. Varno nago mokinė po kiekvieno sakinio dar pažvelgdavo į rudaplauke ir po to vėl grįždavo prie teksto.