Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Pelėdynas => Temą pradėjo: zaibas2000 Gegužės 25, 2016, 03:18:19 pm

Antraštė: Pelėdyno pastogė
Parašė: zaibas2000 Gegužės 25, 2016, 03:18:19 pm
   Iš išorės ir vidaus pelėdyno bokštas buvo tikrai įstabus. Čia gyveno visos Hogvartso ir mokinių asmeninės pelėdos, ką įrodė itin apdergtos grindys. Spirale iki pat neįtikėtinai aukštų lubų į viršų kilo laktos, skirtos bokšto gyventojoms. Bet retas mokinys žinojo, kad už trečios laktų eilės, šiaurinėje bokšto sienos pusėje, buvo slaptos durelės, kurias pravėręs rastum kopėčias, leidžiančias patekti į pelėdyno pastogę.
   Koks beprotis galėjo šiaip sau palikti prieigą prie tokios vietos turbūt niekas jau nebesužinos, bet pastogėje vietos vos užteko tik dviems nelabai stambiems žmonėms, o aukštesnis, pilnai išsitiesęs, dar galėjo ir galvą į sijas susimušti. Kaip taisyklė, čia visuomet jausdavosi vėjas - vieną valandą švelnus, vos vos romantiškai kedenantis plaukų sruogas, o kitą toks, kad galėtum pagalvoti, kad koks neapdairus pirmakursis netyčia čia sukėlė ir paliko savo uraganą.
   Nepaisant visų pavojų, čia būdamas žmogus galėjo būti užtikrintas, kad jo slapčiausius pokalbius paslėps vėjas, o ir joks paklydėlis nesutrukdys.
Pirmą kartą užėję išsiųsti laiško jūs tikrai su nuostaba žvalgysitės po pelėdyną. Visos pakampės apdergtos pelėdų, o už lango matosi mokyklos siena ir debesys. Bokštas yra apvalus ir aukštyn spirale kyla patogios laktos pelėdoms tūpti. Sienos kyla apie dvidešimt metrų ir, kaip nekeista, baigiasi lygiomis lubomis, nors iš išorės matosi jog stogas yra kūgio formos.
Apsižvalgius pamatysite jog beveik visos pelėdos  yra baltos, o juodos čia tikra retenybė. Dar čia dažnai sutinkamos margos pelėdos, kurios yra populiariausios.

Tikriausiai Urtė tikėjosi čia pamatyti begales mokinių plūstančių siųsti laiškų, tačiau sekmadienio rytą čia beveik nieko nebuvo. Nustebusi mergaitė apsižvalgė ir išsirinko mielą margą pelėdą laiškui siųsti. Paleidusi ją pro langą su ryšulėliu ir prašymų atsiųsti drabužiu mamai ji nutarė apsižvalgyti. Greitai jos aky patraukė lubos ir švilpė nutarė jog turi būti laiptai į palėpę.
netrukus ji jau darė slaptas dureles už trečios laktų eilės.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Kota Lunalight Gegužės 25, 2016, 03:32:58 pm
Kota, švelniai niūniuodama, tyliai keliavo pelėdyno link. Ant jos peties tupėjo Aurora, o pačios varnės rankose buvo pergamento kraštas ir plunksna. Kiek timptelėjusi žemyn savo švelniai violetinę suknelę, sidabraplaukė įėjo į salė, greitai suraitė raštelį ir padavusi popierėlį paukščiui, žiūrėjo, kaip jos balta balandė išskrenda.
Kas žino, kiek ji būtų ten stovėjusi, jei ne garsai pastogėje.
-Ar kas nors ten yra?-vos neišdainavo mergaitė, nedrąsiai atverdama dureles. Mintyse vis dar skambant muzikai, mažoji balerina smalsiai įkišo galvą ir išvydo kažkokią mergaitę.-Labas,-pasisveikino Kota, sumirksėdama savo sodriai mėlynomis akutėmis. -Aš esu Kota, o tu?-prisistatė mergaitė vis dar įkišusi galvą, bet pati į vidų neįeidama.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: zaibas2000 Gegužės 25, 2016, 03:38:26 pm
Urtė tyliai keiktelėjo užkliudžiusi akmenį ir staigiai atsisuko išgirdusi balsą. Ji žinojo tą mergaitę, tai buvo mažoji balerina su kuria ji lankė pora pamokų.
-Labas, Kota, aš Urtė ką  čia veiki?
maloniai pasiteiravo ji. Mergaitė ėmė lipti toliau kol susiprato, kad negražu palikti Kotą taip stypsoti.
-Gal nori kartu su manimi apžiūrėti šiuos laiptus? manau jie vedą į pastogę. Esu girdėjusi legendą, kad pelėdyno pastogėje yra labai daug ratų magiškų daiktų, tik dar niekam nepavyko rasti laiptų į tą pastogę. Kaip matai aš radau... Lipam?
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Armand Desrosiers Liepos 13, 2016, 02:51:56 am
Kodėl jam teta vis dar siųsdavo laiškus į Hogvartsą? Ir dabar šiame apterštame, nevalytame pelėdyne, jis rado tuziną laiškų, turbūt ir iš praeitų metų jie buvo užsilikę... Ir niekas, niekas jų nelietė! Stebuklas, bet turbūt jie buvo užburti, nes kitaip tikrai šie būtų sudeginti ar kokio žvėries suėsti.
Praplėšė visus laišku kartu ir atsisėdęs ant palangės it įžūlus velniūkštis ėmė skaityti laiškus, trukdydamas pelėdoms tai atskristi tai išskristi, būtų jos jį užkapojusios, bet tatai pernelyg pavargusios buvo. Tai laiškų skaitymą padarė bent kiek smagesnį.
Tetos laiškai visada buvo panašūs. Kaip sekasi? Kaip laikaisi? Draugai? Sveikata? Pinigai? Darbas? Mokslai? Ir panašiai. O Velino atsakymai buvo pakankamai trumpi... nors, juk viena pastraipa, nesiskaito kaip trumpa kitų žmonių akimis, turbūt.
Pakraipė galvą ir išsitraukęs rašiklį bei pergamento lapą ėmė rašyti. Tik atsiminė. Ji jau mirus. Nebėra kam rašyt.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: patsuan Liepos 13, 2016, 03:32:14 am
Nero pelėdos ne itin patiko; na, jam nepatiko paukščiai apskritai, tačiau pelėdos... Jų plačios, tamsios, nemirksinčios akys kėlė šurpuliukus ant jo odos; jos per daug priminė vaikinukui košmarus iš jo ankstyvosios vaikystės. O dar tas faktas, jog jos galėdavo sukinėti galvą aplink per dideliu laipsniu Nero asmeniniam patogumui? Ne, jis tikrai nepasitikės gyviu, kuris turėtų gulėti nusuktu sprandu.
Tačiau jo tėtis nenustojo siųsti laiškų savo sūnui su daugybę klausimų, į kuriuos atsakyti atrodė gana lengva, taćiau ar kažkas norėtų gauti kelias prikeverzotas eilutes? Atsakymas buvo aiškus, bet laiškai, o kartu ir klausimai, kaupėsi ir kaupėsi, kol galop Nero galėjo parašyti netgi keliasdešimt eilučių, ką jis ir padarė. Tačiau tai tebuvo lengvoji misijos dalis, sunkiausia buvo užlipti į Pelėdyno bokštą ir pasigauti vieną iš vaiduoklių.
Visą kelią į viršų švilpiukas buvo susiraukęs iš švelnaus, bet erzinančio skausmo. Jo nuotykis miške tikrai nebuvo dosnus jo paliegusiam kūnui ir jis visas buvo nusėtas mėlynių ir įbrėžimų. Tiesa, jie buvo labai neryškūs, tačiau vis dar skaudėjo. Vaikinas taip buvo pasimetęs savyje, kad pagaliau užlipęs vos vos pastebėjo kitą mokinį bokšte, kuris atrodė pernelyg užsiėmęs, kad jį būtų galima trukdyti. Nero net ir nemanė to daryti, todėl pasitaisęs akinius jis nužingsniavo tiesia linija prie vieno iš šviesių paukščių, bandydamas sulaikyti kvėpavimą ir savo rankų virpėjimą.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Armand Desrosiers Liepos 13, 2016, 03:22:46 pm
Kilstelėjo savo galvą, išgirdęs žingsnius. Nenorėjo, kad kas nors pamatytų jį su tokia niūria grimasa veide. Nors jo veidas ir taip visada atrodydavo, it po laidotuvių. Išleido lengvą atodūsį į orą ir išmetė laiškus pro langą, paleido juos į orą... o vėjas juos nunešė gilaus ežero kryptimi, ten jie sušlaps... rašalas iš lapų išsilieš ir žodžiai nebeteks prasmės.
Tai padaręs, susigriebė, kad galbūt reikėjo bent vieną pasilikti, bet buvo jau per vėlu. Dar kartą atsiduso. Na ką gi, kas padaryta to jau nebe atitaisysi ir nebegrąžinsi, visai kaip mirusiųjų.
Nusliuogė nuo palangės kaip katinas ir priėjo prie nematyto bernelio kuris čia atėjo. Atrodė gan suplaktas, kokio velnio jis atėjo į pelėdyną? Nejaugi norėjo, kad pelėdos jį sulestu? Net susijuokė nuo tokios puikios minties.
-   Giltinė atėjo pasiglemžti tavo sielos... kokie paskutiniai žodžiai...? – dūsliu balsu pratarė, palietęs nepažįstamojo vaikio petį kaulėtais, šaltais pirštais.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: patsuan Liepos 13, 2016, 05:49:27 pm
Vaikinukas buvo itin susikoncentravęs į bandymą pakelti iš miego vieną iš pelėdų, kuri tarytum tyčia tarsi ignoravo visus jo švelnius bakstelėjimus į plunksnuotą josios šoną. Po kelių nevykusių bandymų Nero galop pasidavė nusprendė grįžti atgal į bendrąjį kambarį; galbūt ten arba netgi pakeliui jis sutiksiąs vieną iš savo pažįstamų, kurie neatsisakys padėti jam, vargšui pirmakursiui. Retkarčiais jo palikimas antriems metams buvo skaudus smūgis jo ego, tačiau dažnai padėdavo kitose situacijose.
Nero jau buvo beapsisukąs link išėjimo, kai išgirdo duslius žingsnius už savo nugaros, kurie su kiekviena praeinančia sekunde artėjo prie jo. Nežinia kodėl vaikinas pajuto šaltėlį savo pilvo dugne, tarsi pavojingą įspėjimą, kuris liepė jam dingti iš nemalonios vietos. Galbūt todėl ir nereikėjo labai stebėtis, kai dygiems pirštams ir balsui pasiekus jo odą, Nero kvyktelėjo it katė, ant kurios buvo užliptą; kai jis skubiai persisuko ir žengė atgal; kai jis, šiek tiek per daug paklaikusiomis akimis, atgalia ranka trenkė žmogui už to, kartu šaukdamas atsiprašymą.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: zaibas2000 Liepos 14, 2016, 02:43:06 pm
Urtė įsitaisė palėpėje su dienoraščiu. Jai jau ji nusprendė praleisti dieną be lazdelės mergaitė tikrai nežadėjo lysti į akis visokiems peštukams nuo kurių dabar gintis nebūtų galimybių.
Ji atsivertė vakar dienos įrašą ir susiraukusi susirado savo pamąstymus apie šią užduotį.
Tikra nesąmonė!!! Kam gali patikti diena be lazdelės- didžiausio mūsų ginklo, mūsų jėgos, stiprybės ir... Dar bala žino ko... Tikrai pasimaišė man, kad sutikau su šiuo ekspermentu, bet bus matyti. Tačiau tikrai neketinu visą dieną slampinėti mokykloje be apsaugos. Juo labiau jog rytoj sekmadienis... Žadu slėptis pelėdyno palėpėje. Tos vietos niekas nežino ir manau, kad bus saugiausia.
Vienu žodžiu sėdžiu dabar ant lovos ir savo kambario draugėms atrodau lyg beprotė glostanti savo lazdelę. Ryt turėsiu ją...

Švilpė nespėjo pabaigti skaityti kai išgirdo kažką lipant laiptais. Ji nėrė už senos sofos ir tyliai tupėjo kol tapsėjimas pasigirdo visai šalia. Įsibaiminusi mergaitė jau kišo ranką kišenėn kai suvokė, kad lazdelės ten nėra.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Armand Desrosiers Liepos 15, 2016, 12:19:02 am
Būtų buvęs kvailys, jeigu nebūtų numetęs šito judesio ir rankos mosto. Pagavo šį už riešo ir suleido į odą  seniai nekirptus savo nagus. Jam patiko gąsdinti jaunus berniukus, o ypač tokį tamsų vakarą... ? O gal jau naktis, kas ten žino, nebesekdavo laiko kai paskęsdavo savo mintyse ar parašytuose žodžiuose.
-   Tai mirtį taip pasveikini? – lengvai šnypštelėjo kaip katinas. – tai klyksmas bus tavo paskutinis... – dusliai sumurmėjo ir išsitraukęs tušinuką, lengvai bakstelėjo berneliui į šoną, visai ten kur kepenys turėjo rastis.
O jeigu būtų buvęs tai peilis... būtų dabar kraujas bėgęs... bet tušinukas, nieko nepradūrė, nei apsiausto, nei odos, nei kaulo. Galbūt tik smegenis... tikėjosi, kad dabar vaikis neapalps jam ant rankų, nes kitaip sulesins šį pelėdoms.
Nuoširdžiai nesitikėjo, kad kas nors čia bus kai yra taip tamsu ir tik mėnulio šviesa apšviečia patalpą.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: patsuan Liepos 15, 2016, 04:50:24 pm
Kai prieš akis šmėstelėjo tas pats vaikinas, kuris taip buvo pasinėręs į savo laiškus, Nero sekundėlei sutriko, suraukė antakius iš to mažo nustebimo, kad kitas jau nebuvo nušokęs nuo bokšto. Nors taip tik atrodė, tačiau vyresniojo veido išraiška panašėjo į tų, kurie ne itin troško ilgai lūkuriuoti gyvenime. Galbūt tai tik buvo šešėlių žaismas?; galbūt blaškė nemaloni aplinka?; galbūt Nero pats buvo pernelyg pasinėręs į save?
Tuo metu tai jau nebebuvo svarbu, nes nepažįstamasis neatrodė itin draugiškai; ne, iš jo tiesiog sklido priešiškumas, kuris vertė berniuką susigūžti savyje, pabėgti, bet... Nebuvo kur sprukti, nes jo ranka buvo skaudžiai surakinta geležiniuose gniaužtuose, o dar tas faktas, kad jis vos siekė kitam krūtinę buvo gniuždantis. Nors daug jėgos sutramdyti brunetą nereikėjo, kartais užtekdavo tik mažiausio bakstelėjimo ir jis jau šniurkščiodavo.
Dabar Nero išties bandė sutramdyti savo ašarų lataką, bandė mirksėti it pasiųtęs, netgi bandė kaip nors ištraukti savo ranką ir paslėpti savo vis labiau raustantį veidą delnuose, tačiau jam tai nepavyko. Ne, viskas gal net ir pablogėjo, nes į jo minkštutį pilvą įsirėmė kažkoks bukas daiktas; galbūt tai koks peilis? Nero vos tik pagalvojęs apie tai ėmė kūkčioti ir iš savo kitos laisvos rankos išmetė laišką ir tuomet ėme bandyti patraukti kito pirštus nuo savo riešo; tuomet pilnu pajėgumu pajuto, kokia vėsi nepažįstamojo oda; atrodė, kad šaltis netgi pradėjo skverbtis į jo kaulus, ir tuomet gilyn į jo sielos kerteles.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Armand Desrosiers Liepos 15, 2016, 05:45:31 pm
Jau pamiršo kokie bugštūs yra mažieji Hogvartso mokinukai, ypač pirmakursiai ir antrakursiai. O dar buvo gilus vakaras ar naktis, tai pridėjo baugumo... galbūt tai buvo net pirmoji šio nelaimėlio kelionė į pelėdyną? Taip šiurkščiai sugadino, net šypsena atsirado Velino veide.
Pabus angelu dabar... su juodais sparnais. Negalėjo taip palikti verkiančio, išsigandusio mažylio vieno... visgi jis šiek tiek priminė bejėgį kačiuką, o vaikinas turėjo silpnybę jiems.
Atleido savo gniaužtus ir apkabino berniuką, o tada kilstelėjo jį į viršų ir pats atsisėdo ant palangės, pasisodindamas bailiuką ant kelių kaip koks senolis ar vyresnysis brolis. Meiliai pasitrynė į jį, it sakydamas, kad nereikia bijoti, nors tokia pozicija dabar buvo daug pavojingesnė negu prieš tai buvusi.
-   Neverk... juk ne nužudyti atėjau.. juk tada būčiau išsiųstas į azkabaną... nebent abu apsimestumėme, kad tave išmečiau pro langą, - sukuždėjo jam į ausį. – nesijaudink, nevirpėk, viskas bus gerai... jau yra gerai... tai kodėl čia... tokį tamsų vakarą čia atėjai? – paklausė tyliai, bet šis balsas skambėjo pernelyg garsiai naktį, kad būtų galima pavadinti tai tyliu.
Tiesa, pasijuto visai kaip psichas ištraukiantis iš veidelių, raudonskruosčių visą laimę... turbūt atrodė kitų akimis, kaip to bent šiek tiek žmoniška forma. O gal pernelyg gerai manė apie save? Na juk buvo kaulėtas... kodėl ir nesulyginus savęs su jais.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: patsuan Liepos 16, 2016, 06:56:36 pm
Nero galėjo suprasti šiurkštumą, riksmus ar netgi skaudžius smūgius--- visko buvo galima tikėtis, viskas buvo ne itin nauja ar šokiruojama. Tačiau švelnumas? Visa tai buvo pernelyg įtartina berniukui, ir kai vos jį pakėlė aukštyn, dar viena verksmų banga. Nero išties norėjo nustoti, suimti save į nagą ir tiesiog nusibraukti ašaras nuo rusvomis dėmėmis išmuštų skruostų ir su kario atkaklumu ir bebaimiškumu pažvelgti kitam į akis, o gal net ir dar kartą pabandyti trenkti už tai, kad prilietė jį; ši kartą išties pataikyti. Bet visa tai tebuvo švilpiuko vaizduotės vaisius, tik jo mintys. Vos tik atsidūręs ant vyresniojo kelių užsidengė veidą, kad paslėptų savo šlapias, nepatogumo ir nepasitikėjimo kupinas, akis ir sukryžiavo kojas, mat kažkur buvo girdėjęs, kad tai padeda užblokuoti neigiamas emocijas ir energiją. Žinoma, vaikinukas tokiais dalykais netikėjo taip smarkiai, kad būtų koks fanatikas, tačiau su šituo žmogumi... Galbūt jis net ne žmogus? Juk visko gali būti. Jo balsas buvo kažkoks keistai saldus ir raminantis, tačiau Nero nenorėjo nusiraminti.
-A-aš...- vos prakalbus jo balsas užlūžo ir sudrebėjo, o tuo pačiu virpulys perėjo ir nuo pat jo viršugalvio iki kojų pirštų. -Aš tik norėjau...- prieš prieš tęsdamas įkvėpė ir praskėtė savo pirštus, žvelgdamas į žemę. -Norėjau tik išsiųsti l-laišką,- Nero atsiduso ir pabandė šyptelėti, nors vis dar negalėjo pakelti akių. -K-ką aš galėčiau čia daugiau v-veikti, a-ar ne?
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Armand Desrosiers Liepos 16, 2016, 07:53:31 pm
Atrodo berniukas nesugebėjo nustoti ašaroti. Turbūt jo akelės paraudusios, o iš nosies net ėmęs bėgti snarglys. Ah... ką padarė su tokiu dailiu nelaimėliu, o gal šis net nebuvo dailus? Neįsižiūrėjo į jo veidelį. Iš po švarko nusprendė ištraukti servetėlių įpakavimą ir ištiesė sėdinčiajam ant kelių.
-   Nusivalyk veidą... ir nosį išsišnypšk, - tai buvo pasiūlymas, bet nuskambėjo kaip paliepimas.
Perbraukė lengvai per jo plaukus it per kačiuko kailį, it ramindamas ar bandydamas užmigdyti, tačiau žmonės nebuvo katės, tad tai nelabai veikdavo, na veikdavo, bet retai ir tik su tais kurie buvo prie jo prisirišę ir visiškai pasitikėjo.
-   Juk toks gilus vakaras... na, nejaugi koks svarbus laiškas? O gal bandei iššokti ir tai tebuvo raštelis kuris praneš tavo namiškiams apie netikėtą mirtį? – sukikeno, nors tokia mintis neturėjo būti juokinga. – vėluma... tavo koledžo vadovei nepatiktų, m? – kalbėjo dusliai.
Jis turėjo silpnybę augintiniams... bet apie tai jau pagalvojo, tačiau dabar visai norėjo kitokio pobūdžio augintinio, kaip kad ir paštininko, kuris perduotų žinutes, atneštų maistą ir taip toliau.
-   Žinai, galiu nutylėt tai, kad čia atėjai taip vėlai, jeigu patapsi mano mažuoju tarnu, - šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: patsuan Liepos 17, 2016, 12:04:40 am
Virpančiais pirštais jis priėmė pakelį, prieš tai nusivalęs drėgnus delnus į savo kelnių šlaunis, visą laiką nunarinęs galvą taip, kad jo veidą iš dalies dengė plonų plaukų užuolaida. Šiaip ne taip išsitraukęs vieną servetėlę, ėmė skubriais, braukiančiais judesiais trinti paakius, panosę, paskui sulenkęs šluostę perpus pradėjo itin garsiai valyti nosį nuo ją užkimšusių skysčių. Tiesą sakant, po viso to Nero išties palengvėjo; galbūt tas vaikinas nėra toks blogas, koks pasirodė iš pradžių, gal jis tiesiog nemokėjo kitaip elgtis?  Švilpis bandė visur įžvelgti tik gera ir dabar iš paskutiniųjų tikėjosi, kad jo pradinė nuostata buvo neteisinga.
-N-Net nepastebėjau, jog sutemo...- plonai, nervingai nusijuokęs pasiteisino, stengėsi nenusipurtyti jo galvą liečiančios rankos, nors ir neapsakomai troško suleisti į ją dantis; gynybinis refleksas, kurį nemanė turintis. Su giliu oro gurkšniu ir kiek mažiau šlapiu ir šiaip ne itin maloniu pažiūrėti veidu, berniukas baikščiai kilstelėjo smakrą ir žvilgtelėjo į kito akis. -N-Ne...- vos tik tai padaręs pajuto, kaip vėl ima virpėti apatinė jo lūpa ir šįkart turėjo įsikąsti sau į ją; nebenorėjo vėl prapliupti graudžiom zuikio ašarom.
-Nenoriu p-patekti į bėdą! -staigiu judesiu Nero nuslido nuo jo kelių ir atšoko atgal, tačiau nepapustė padų, kaip galbūt kažkas galėtų tikėtis. -Tačiau...- kaip jis pamiršo, juk net nežino nepažįstamojo vardo, kaip į jį kreiptis? -...tačiau jūsų prašymas-- siūlymas-- yra kiek ne-nehumaniškas! A-Aš negaliu tiesiog jo pr-primti!
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Armand Desrosiers Liepos 17, 2016, 11:51:21 am
Jam reikėjo mažojo tarno, šis būtų tiesiog puikus, maisto atnešime , namų darbų daryme, raumenų masaže, rūbų rūšiavime ir svarbiau, kad šis saugotų duris, kai tik sumanytų kokiame kabinete pašėlti su vaikinu, dabar kai savo mieląjį atrado, tai abejojo ar ims atsisakinėti to puikaus jausmo.
Berniukas nusliuogė nuo jo kelių. Velinas jau ketino pašokti ir vėl sugauti jį, kaip katinas pelę kuri netyčia ketino pasprukti, bet šis niekur nejudėjo. Juk turėjo puikų šansą kur nors pabėgti. Primerkė savo akis. Šį jau laikė savo nuosavybe, kad ir kaip keistai tai skambėtų.
Nulipęs nuo palangės, apkabino berniuką, kilstelėjo ir vėl grąžino save ir jį ant palangės sėdėjimo pozicijos. Šį kartą apkabino jį tvirčiau, kad niekur nepabėgtų nuo kelių.
-   Aš esu Velinas.. – tarstelėjo. – ir tai yra labai humaniška, nes nedirbtum veltui, aš tau duočiau... į savaitę po galeoną, o juk tai gerai skamba, tokiam mielam berniukui kaip tau, m? o ir turėtum apsauginį, nes žinai, dideli vorai laiko mažas varles kaip augintinius, mainais jas apsaugo nuo visokių pavojų, o mažyli, Hogvartse jų yra daug daugiau negu manai, - šyptelėjo. – kaip kad ir areštas kurį gautum – naktį į uždraustąjį mišką pašerti raguotoju triušiu, žinai... paskutinį kartą kai kažkas gavo tą areštą... na galima sakyti, kad Hogvatsas sulaukė puikios mirties, visos galūnės buvo atskirtos nuo kūno ir sutraiškytos.. todėl pelėdyne ir nėra daug gyvybės, nežinia, kada sutems, nežinia kada ateis koks profesorius ieškantis aukos, - raminančiu tonu pasakojo.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: patsuan Liepos 17, 2016, 09:41:28 pm
Viskas buvo per daug siurrealu ir tiesiog absurdiška. Žvilgtelėjo į dangų, tikėdamasis išvysti balkšvą mėnulio pilnatį, tačiau šis buvo tamsus, be jokių spindinčių, raminančių žvaigždžių. Viskas ką jis tematė tebuvo tamsus siluetas lange, grasinantis blogu, jeigu jis nesutiksiąs. Juk teisingai suprato, tiesa?
Vos pajuto vėlei atsidūręs ant vaikino kelių, kadangi visas jo kūnas buvo suglebęs, tarsi ne jam priklausąs. Stipriau suspaustas sudribo it skudurinė lėlė, nors viduje virte virė įvairios emocijos ir mintys, baimės, viltys. Tačiau buvo mažai ką iš tiesų berniukas galėjo padaryti, todėl tiesiog leido sau sukniubti į tą nenorimą apglėbimą.
-M-Man nereikia n-nei pinigų, n-nei kažko panašaus,- tykiai sumurmėjęs jis iš padilbų pažvelgė į kito veidą. -Ir pone Velinai, a-aš nebijau t-to, kas žinau yra m-melas. Juk m-mums į mišką negalima. K-Kodėl mus turėtų siųsti ten at-atlikti bausmės?- berniukas tarsi padaręs kažką gudraus šyptelėjo ir netgi šiek tiek išsitiesė, tačiau pažvelgęs pro vyresniojo petį žemyn suvirpėjo. Kol kas jis tikrai nebuvo nei saugus, nei ramus, nei nieko. Kol kas jis turėjo kaip nors surasti geriausią kompromisą. -J-Jeigu aš sutikčiau, jeigu t-tapčiau jūsų... - čia jis susiraukė iš tam tikro pasibjaurėjimu žodžiu. -... tarnu... Ar galėčiau kai ko iš jūsų paprašyti ateityje?- su viltimi tamsiose akyse Nero paklausė ir pajuto, kaip jo raumenys instinktyviai įsitempė; specialiai nesakė savo vardo, nes jeigu viskas pakryptų itin negera linkme, galbūt... galbūt tuomet jis tikrai tuomet pabėgtų ir nesirodytų akyse.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Armand Desrosiers Liepos 18, 2016, 12:18:36 am
Plačiai nusižiovavo, na ir bernelis... taip sunkiai su juo susitarti. Nejaugi jis nenutuokia, kad sėdi ant palangės krašto, piktam vilkui ant kelių? Išleido atodūsį ir papūtė šilto oro jam į ausį it norėdamas paerzinti, ar tai įkišti į jo galvą nepadorių minčių, kad galbūt ims ir patvarkys jį čia, jeigu nesutiks tarnauti, kad tokią  mintį patvirtinto, taip pat tvirtai laikydamas jį, vieną ranką pakišo jam po marškinėliais. Ledinis delnas perbraukė per jaunojo odelę.
-   Nejaugi manai, kad kažkas klauso Hogvartso personalo, todėl  kad jiems duoda nurašinėti knygas? Tu toks naivus, - nusikvatojo, patraukdamas savo ranką nuo bernelio šiltos, nekaltos odos, vis dar laikė apkabinęs. – Jeigu niekas dar nebuvo ten išsiųstas šiais metais, tai nereiškia, kad tai neegzistuoja, be to... galvoji, kad visi pasakotų ir kuždėtus apie tokius siaubingus įvykius koridoriuose? Aišku, kad ne! Jeigu senas reikalas, niekam nebeįdomu, bet kad ir šviežias, jiems dažniausiai sumoka, jų šeimoms, visgi pastaruoju metu į Hogvartse mokosi neturtingos šeimynėlės, kurioms vienas kitas pinigas praverstų, - padėjo savo smakrą berniukui ant galvos, o tada nusprendė jį paguldyti ant palangės ir pats apkabinęs bailiuką kaip pagalvę, padėti savo galvą jam ant pilvo, m.. kokia puiki plati palangė.
-   Juk sakiau, katinėli, kad apginsiu tave, duosiu pinigų ir pastogę bei nemokamo maisto, ko dar nori? Nesijaudink nenužudysiu, - tarstelėjo jau visai pamiršdamas, kad padėjo galvą ant gyvo žmogaus, o ne šiaip pagalvės. – pasakyk savo vardą.... ah... mieguistas aš... greičiau baikim su visu šitu reikalu arba būsi pagalvė iki ryto... – nusižiovavo.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: patsuan Liepos 18, 2016, 04:01:33 pm
Nežinia, ko jis iš tiesų tikėjosi. Bet juk ir aklai vištai kartais tenka laimė atkasti grūdą; kaip jis norėjo bent supuvusio, sukirmijusio grūdelio... Deja, matyt, kad nespėjus jo atrasti buvo pagautas kokios žebenkšties.
Lėtai, labai lėtai Nero mintys ėmė blankti ir tilti jo galvoje, kvėpavimas išsilygino ir beveik buvo nepastebimas, atrodė, kad berniukas užmigo, tačiau išdavikė širdis vis dar tebesiblaškė ir daužėsi į šonkaulius it paukščiukas narve norintis ištrūkti į laisvę. Jis buvo tikras, kad vaikinas juto tą plakimą visu pajėgumu prilietęs odą, kuri netruko pasidengti šiurpuliukais dėl didžiulio temperatūrų skirtumo.
"Nusiramink, pamiršk viską. Nieko neprisimink. Rask saugią vietą ir užmik joje. "
-Išties nelabai saugu,- sumurmėjo Nero ir, žvelgdamas į dangų su primerktomis akimis, giliai atsiduso. Be jokių prieštaravimų leido save paguldyti ir tapti žmogumi-pagalve. Tiesą sakant, jeigu dabar ir būtų nustumtas nuo palangės, visiškai nieko nedarytų ir tiesiog kristų į žemę; galbūt išsitėškus net neskaudėtų. Negalvodamas ištraukė rankas ir jas ištiesė prie vyresniojo galvos, vos vos priliesdamas ją. Pagalvojo, kad tikrai būtų juokinga, jeigu dabar juos abu nutrauktų žemyn. Nesusilaikęs nusijuokė, tuomet, staigiai patraukęs rankas, pasirėmė į palangę.
-Nero,- tarstelėjo ir tada pabandė atsisėsti, vos vos pastebima šypsena veide. -Štai pasakiau, todėl jūs nebegalite ant manęs gulėti, nes tai yra pernelyg nesaugu. Man baisu, - šypsena praplatėjo, nors Nero pats daugiau nejudėjo, ir tiesiog laukė kol jam pasakys ką daryti.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Armand Desrosiers Liepos 18, 2016, 06:44:50 pm
Nemanė, kad netikėtai atras tarną pelėdyne, bet bent jau šitam buvo pasiruošęs, o ne tai kai buvo su savo vaikinu, dabar jau oficialu sutuoktiniu, kai neturėjo tepalo ar tai kokio skysčio jo pirmam kartui... Dabar tarnui turėjo antkaklį, tą visada nešiodavosi sau užsikišęs už diržo, kuris atrodydavo it mažas gyvatiškas botagėlis.
Botagėlį nusipirko kai buvo Prancūzijoje, juodosios magijos parduotuvėlėje, kadangi toks magiškas botagas buvo gan brangus, tad nusipirko tik vieną, juk reikėjo dar pasilikti pinigų ir kitiems menkniekiams, ir pačiam grįžimui bei kitoms kelionėms.
Kiek atsitraukęs ar bent pakėlęs galva nuo berniuko pilvo, atkabino botagą ir įsikando sau į pirštą, Iki pat kraujo. Priglaudė prie odinio botago, kruvinąjį pirštą ir pliaukštelėjo su juo per Nero kaklą. Botagas it gyvatė apsivijo aplink jaunojo mokinuko kaklą ir suleido į jo odą galvą, kuri spėjo atsirasti per kontaktą su tarneliu. Turėjo skaudėti, ar bent jau taip manė Velinas, kadangi garsas ir vaizdas, atrodė pakankamai skausmingai, visai kaip žiedų ceremoniją.
Antkaklis ant bernelio kaklo buvo sidabriškas ir priminė apsisukusią ploną gyvatėlę savo žvyniška tekstūra.
-   Kiek atsimenu sakė, kad būsi laisvas tik kai nusipjausi galvą, - šyptelėjo sušiaušdamas berniuko plaukelius. – Gali pabandyti nusiimti dabar tą antkaklį, nenusiims, taip pat minėjo, kad tarnas patirs siaubinga skausmą jeigu tai bandys daryti, - tarstelėjo.
Nusliuogė nuo palangės ir sučiupo tarnelį už rankos, kad kartais nepamanytų nusižudyti šokdamas pro langą.
-   Aš būsiu geras šeimininkas, patikėk manimi... – žibtelėjo akimi, net neketindamas pasakyti visko ką galima daryti ir ko ne, tai bus vėlesniam pokalbiui. – O dabar, Nero, mano tarne Nero, nuvesk mane prie Varno nago stalo, jis bus dabar tuščias nes juk tokia nuostabi naktis, - patenkintas davė pilną paliepimą.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: patsuan Liepos 18, 2016, 08:58:04 pm
Antkaklis šiek tiek veržė, buvo sunkoka ryti seiles, o giliai gerklėje sumykus, jo Adomo obuolys prisiliesdavo prie metalo ir vibracijos sukutendavo visą kaklą. Nero visa ceremonija visai neskaudėjo, nes tuomet visiškai atsijungė nuo pasaulio, viskas buvo nutaškyta juodai jo regoje, tačiau visa kita buvo visai ramu.Tik tos pradurtos vietelės niežtėjo ir dilgčiojo; jis nejučia įkišo pirštą tarp antkaklio ir odos ir nekantriai timptelėjo bandydamas pasikasyti; tą pačią sekundę berniuką pervėrė didžiulis, tikras skausmas kažkur jo esybės viduje, tarsi dalelė jo buvo išplėšiama laukan. Po velnių, kas per kerai ar užkeikimas buvo čia?
-Ar tai legalu?- atgaudamas kvapą dusliai pagalvojo atsistodamas ir laikydamas savo...savo poną viena ranka ėmė keliauti į didžiąją salę. Delnais slėpė antkaklį nuo pašalinių akių, jeigu tokių tik pasitaikytų. Juk vis dėlto jie turės praeiti pusę mokyklos; Nero nenorėjo,kad kažkas pastebėtų jį, kol jis dar nepasiruošęs.

Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Hayato Shinohara Lapkričio 25, 2016, 04:22:37 pm
Pasišvilpaudamas, vaikiškai strikinėdamas pirmakursis Taenral'is Faamsurjad'as keliavo į pelėdyną su keliais laiškais rankose. Kai didelės, sunkios durys buvo jau visai netoli, berniukas sulėtino žingsnį - buvo slidu, o pardribti ir susitrenkti minkštosios visai nesinorėjo, takas nukastas ir nušluotas - matyt, ūkvedys Black'as pasidarbavęs.
Pravėręs sunkias duris į pelėdyną, Taenral įkišo galvą ir apsidairė. Dalis pelėdų vis dar miegojo, kita dalis triukšmavo, apspietusios kažką pelėdyno pastogėje. ,,Kas ten vyksta?" - retoriškai paklausė savęs Taenralis ir nedelsdamas nužygiavo į ten. Atsiprašinėjo pelėdų, manydamas, kad jos jį visgi supranta, pravaikė (o kaip bebūtų kleista, pelėdos tą kažką buvo apipuolusios niršiai, nenorėjo geruoju pasitraukti).
- Štiš iš čia galų gale, kiek begalima?!- šūktelėjo Taenral, pliaukštelėdamas kažkuriai per pūkuotą marmūzę. Kai berniukas pamatė, ką buvo apsupęs paštininkių būrys, iš rankų iškrito laiškai. ,,Negali būti..." - nustėro jis ir paskubomis išsitraukė iš kuprinės herbologijos vadovėlį. ,,Rečiausi augalai" - paskubomis susirado žodį turinyje, o tada ėmė reaktyviniu greičiu versti puslapius, kol sustojo ties vienu. ,,Galabatoninis kibonas, pastoginė rūšis. Labai retas" - skelbė užrašas virš paveikslėlio, paskutiniai du žodžiai buvo pabraukti ir paryškinti raudonai. Berniukas palygino paveiksliuką su tikrąja gėle - lapai, orinės šaknys, mažyčiai gelsvi žiedeliai, kibios šakos - atitiko viskas. Tik tiek, kad šis augalas buvo gerokai apdraskytas pelėdų. Taenral pasilenkė prie augalo šaknų ir pabandė jas atkasti, bet staiga atšoko - jos kando!
- Mėšlas,- nusikeikė berniukas ir susirado drakono odos pirštines, apsimovė. Pabandė ištraukti šaknis, bet augalas ėmė šnypšti.
- Ei, bičiuli, nesikarščiuok, aš tik noriu tau padėti,- sušnibždėjo Taenral. Augalas sušnypštė dar garsiau. Berniuko kakta išrasojo.- Nusiramink gi, viskas bus gerai.
Atsitraukęs vaikinas įsirėmė rankomis į šonus, mąstydamas, ką čia padarius. Kol jis mąstė, prie augalo atsliūkino dar viena pelėda, kurią Taenral negailestingai nuvijo. Augalo šnypštimas nutilo. Berniukas nusprendė pamėginti darsyk.
- Aš tave tik iškasiu, parnešiu į šiltnamį ir pagydysiu... Būk geras, nepyk ant manęs,- jausdamasis labai kvailai, berniukas kalbėjo su augalu. Atsargiai palietė šaknis. Jos sujudėjo ir lengvai iškilo iš žemių. - Labai gerai. Gal tu žmonių kalbą supranti? Protingas esi... - murmėjo grifiukas toliau. Susiradęs kuprinėje maišelį, Taenral su visomis žemėmis į jį atsargiai įkėlė augalą, išsinešė iš pelėdyno ir pasuko link herbologijos šiltnamio.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 01, 2016, 05:19:59 pm
Prie pelėdyno, milžiniško, apsnigto, iš išorės visai gražaus pastato, pasigirdo kažkoks ūžtelėjimas: paprastas žiobaras būtų palaikęs tai kažkieno praskriejimu pro šalį vadinamąja ,,britva" maždaug dviejų šimtų per valandą greičiu, o prietaringesnis - prasidedančia greičiausiai sėkminga ateivių invazija į žaliąją Žemės planetą. Deja, nė vienas, nė kitas žiobaras nebūtų buvęs teisus: priešais pelėdyną staiga gi atsirado du žmonių siluetai. Vienas - žemesnio ūgio, laibesnis, moteriškas, o kitas - aukštesnis, stambesnis, vyriškas. Tie, kurie mokėsi Hogvartse, galėjo nesunkiai atpažinti šiuos du asmenius, na, bent jau vieną iš jų. Tai buvo profesorius Sorenas von Sjuardas, Hogvartse dėstantis Nuodus ir Vaistus jau kelerius metus iš eilės, ir moksleivė, pirmus ar antrus metus besimokanti šioje nuostabioje Anglijos kerėjimo mokykloje, o jos vardas buvo Anabetė Liz. Tik atkeliavę čia kažkokiu būdu (lyg ir oro, bet juk Hogvartse tai nėra labai leidžiama?), jiedu nužygiavo į pelėdyną, kuris iš vidaus visiškai nebuvo toks gražus, kaip iš išorės, ir buvo nevalytas maždaug dešimtį metų, todėl tuos, kurie eidavo į jį išsiųsti laiškų, buvo galima užjausti tarsi po tėvo ar motinos mirties - tokias kančias (na, labiau dvasines) jie patirdavo, žengdami pro mėšlo krūvas ir turėdami jausti tą įspūdingą smarvę.
- Na, štai, panele Liz, tavo darbas bus čia,- trumpai tarstelėjo Sorenas, įteikdamas kibirėlį, kastuvėlį, buteliuką su kvepiančiu skysčiu bei skudurėlį.- Turėsi išvalyti tik pastogę, mažąjį prižiūrėtojo kambarėlį ten, jį pasieksi kopėčiomis. Aš dabar turėsiu išeiti, bet tave stebėsiu. Sėkmės darbuojantis.- Sorenas, mostelėjęs apsiausto skvernu, žengtelėjo pro duris, palikdamas klastuolę atlikti bausmės.
- A, ir beje,- Soreno galva kyštelėjo pro duris.- Jeigu sukčiausi - valysi ne tik kambarėlį, bet visą pelėdyną.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Gruodžio 01, 2016, 06:09:43 pm
Mergaitei pritemo akys ir ėmė svaigti galva.
Po tokio skrydžio, dar galvos neteksi.-mąstė Anabetė.
Greitai permetusi patirtas akimirkas, klastuolė krūptelėjo.
Užduotis ne Hogvartse... Šie neseniai girdėti žodžiai baugino ją.
Patrynusi žydras akis, Betė peržvelgė patalpą dar kartą.
Kvapelis užgožė, bet kokį nemalonų prietemoje pamatytą vaizdą.
-Peledynas...- sušnibždėjo pirmakursė. 
-Tai tikrai turėtų būti pelėdynas.- jau garsiau tarė ši ir lyg tai būtų ženklas pro rudaplaukės galvą praskriejo didelis gyvis.
 Ana staigiai, neabejodama paėmė ir suspaudė, nepastebimai stoviniuojančio šalia, profesoriaus ranką.
Taip pat greitai atleido ir šiek tiek raudonuodama šyptelėjo:
- Atsiprašau...
Dar kartelį apžvelgusi buveinę, iš kurios ji tikrai greitai nedings, atsisuko į profesorių.
Von Sjuardas staigiu mostu įbruko klastuoliukei į glėbį kelis valytojų reikmenis.
-Išvalyti?- naglai išplėtė akis Liz, išklausiusi NiV dėstytojo reikalavimų ir užduoties.
Tada nusiramino ir gyliai įkvėpė.Ištikrųjų tai neturėtų būti sunku..- mintijo ilgakasė.
Juk prieš atvykdama į Hogvartsą gyvenau kaime, o ten tikrai daugiau darbo nei čia..- entueztingai nusiteikė mėlynakė.
- Bus padaryta profesoriau, nors vis dar manau,jog tai truputėlį neestetiškai korektiška duoti tokią bausmę už areštą, bet na... Iššūkių nebijau!- vos ne kaip armijoj išpyškino klastuolė.
Ir nusigręžus ėmėsi klampioti per mėšlinas grindis ir dairytis laiptų į prižiūrėtojo kambarėlį.
-Laptai..kambarėlis..
Valyti..laiptai..
kambarėlis..
..juoktis..laiptai...
kambarėlis..užduotis...juokas- kaip eilėraštį deklamavo pa nosei Anabetė ir tikrai nesiruošė nusiteikti pesimištikai arba kaip, tikriausiai (nežinau turbūt tikrai) mąstė Sorenas von Sjuardas pulti ant žemės raudoti ar imti zyzti.

Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 14, 2016, 07:40:08 pm
Sorenas von Sjuardas susimąstęs žygiavo priešais pelėdyno duris. Galėjo prisiekti, kad visai neseniai čia matė paprastosios uborėksnės žiedus, kurie kartais visai praversdavo, gaminant pasilpninto veikimo eliksyrus, arba palengvindavo eliksyrų gamybą pirmakursiams, kadangi kai kuriais atvejais priversdavo eliksyrą šnypšti, urgzti, burbuliuoti, stūgauti, kvaksėti ir skleisti visokius kitokius garsus, neleidžiančius nė sekundėlei pamiršti, kad ugnis kaitina katilą, pilną galimai sprogaus ar kitaip pavojingo skysčio.
Sorenas, išgirdęs brūžinimą skudurėliu jau per švarias grindis ar plyteles, greitai perėjo pelėdyną ir užlipo į prižiūrėtojo kambarėlį.
- Gerai, Ana, užduotį atlikai, ačiū tau,- tarstelėjo jis.- Dabar laisva. Kitąsyk duosiu visą pelėdyną iššveist, jeigu dirbsi nesąmones pamokoj. Iki pasimatymo. - sarkastišku tonu atsisveikinęs, profesorius von Sjuardas ištirpo ore.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Nicole Fields Sausio 05, 2017, 05:41:44 pm
Vieną rytą Nicolė sumanė nusiųsti laišką namo. Užsivilkusi apsiaustą ir pasiėmusi laišką į ranką, lėtai nužingsniavo pelėdyno link. Užkopusi stačiais aptrupėjusiais laiptais atsidūrė aukštoje tamsioje patalpoje. Kvapas buvo ne pats geriausias, viskas buvo apšnerkšta ir nešvaru. Aplink ūbavo pelėdos. Nicolė greitai susirado savo pelėdą, pririšo prie kojelės laišką ir paleido.
     – Graži pelėda. Koks vardas?– kažkas prašneko už Nicolės nugaros. Ji atsisuko. Tai buvo šviesiaplaukė mergaitė su akinukais. Nicolė atpažino, kad tai pirmakursė varnanagiukė.
     – Aaa, tai Elė. Lututė.
     – Aš irgi turiu pelėdą. Štai ji!– mergaitė parodė į didžiulę juodą pelėdą maloniomis akimis. – Tai Miegalė. Kuo tu vardu?
     – Nicolė Fields, o tu?
     – Aš Aria Darkbloom. Gal norėtum puodelio karšto šokolado Didžiojoje salėje? Būtų neprošal, bebūdama čia visai sustirau...
     – Žinoma!
Mergaitės išskubėjo iš apšnerkšto pelėdyno. Regis, jis gali būti puiki vieta draugų paieškoms.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Grantacija Gerietė Sausio 07, 2017, 11:46:50 am
Grantacija po pamokų nubėgo į pelėdyną.Jau pripratusi prie nešvaros jame,mergaitė peržengė slenkstį.Ji yra mačiusi visas pelėdas,bet ji jas visada apžiūrinėja.Kelių pelėdų nebuvo. Turbūt neša laiškus kitiems Hogvartso mokinių šeimos nariams. pamanė Gran.Priėjusi prie savo pelėdos Juki vietos ten jos nerado.Mergaitė persigando jug neseniai rašė laišką tėvams,o Juki ilga neužsibūna.Ji jau turėjo seniai grįžti.Mergaitės galvoje lakstė pašėlusios mintys.Nuo to,kad ji pasiklydo.Iki to,kad galbūt ji mirė?Bet abejonės išsisklaidė pamačius Juki parskrendant į pelėdyną.Protingoji pelėda nutūpė mergaitei ant pečių.Jos snape buvo laiškas.Gran jį pamėmė ir pradėjo skaityti.
Citata
Gran sesute,nuo tavo išvažiavimo į Hogvartsą namuose pradėjo dėtis keisti dalykai.Mama nuolat barasi su tėčiu.Tėtis susirado kitą darbą.Man baisu vienam be tavęs man nesaugu.Suprask.Ar greit baigsis mokslo metai?Ar greit grįši?Prisimink,kad tėvai nežino,kad tau siunčiu laišką.Aišku buvo šiokių tokių įtarimų,bet aš jais atsikračiau.

Česteris...


Gran negalėjo patikėti,kad nuo jos išvykimo gali pasikeisti tėvų šeimyninė padėtis.Arba dar blogiau grėsti pavojus Česteriui.Gran laužė galvą kaip greičiau grįžti namo,bet jug kitos atostogos tik per velykas.Teks laukti jų...Mergaitė nutarė atrašyti savo broliukui ir mąstyti kaip gali padėti šeimai.
 Parašiusi laišką Gran tarė pelėdai.
-Žinai kur skristi,bet prižadėk,kad būsi atsargi...Nepakliūk tėvams į akis.Skrisk tik pas Česteri...Nagi skrisk!
Gran žiūrėjo kur skrenda jos pelėda,bet greit nuvojo mintis į šalį ir nubėgo į mokyklą.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Claudie Amneta Sausio 23, 2017, 08:48:07 pm
Varniukė nusprendė pirmą kartą išsiųsti tėvams laišką. Hogvarste buvo praleidusi nemažai laiko. Žinoma, mokinei kiek viena diena yra iššūkis. Taip pat ir šįsyk. Ji pirmą kartą lankėsi pelėdyne. Savo palėdos Claudie neturėjo, tad nusprendė pasinaudoti mokyklos turima.
Citata
Mama ir tėti,
man sekasi gerai. Hogvartsas tiesiog puikus. Pakliuvau į Varno Nago koledžą. Dabar turiu draugių. Mums nekliudo ir tai, kad dauguma iš Grifų Gūžtos.
O kaip sekasi jums? Viskas gerai? Kaip laikosi sesutė? Ar neserga?
Lauksiu atsakymo
Claudie
Parašiusi laiškelį mergaitė išsirinko nedidelę šviesios spalvos pelėdą.
-Primena liepsnotąją pelėdą... Tyto alba. Pamenu, skaičiau apie jas knygą...
Taip begalvodama mergaitė davė pelėdai laišką.
-Na, šįkart , mielasis ar mieloji,-tarė pelėdai mergaitė.- Šįkart teks skristi tolokai. Nunešk laišką mano tėvams. Jie gyvena...-Mergaitė pasakė adresą.
-Supratai? Tai skrisk.
Su šiais žodžiais pelėda pakilo ir ėmė gabenti mergaitės laišką tėvams. Claudie žiūrėjo kaip pelėda kyla. Buvo gan vėlu. Ji pažiūrėjo į lubas. Tikėjosi, jog ten bus dangus, bet klydo. Pamatė tiktai lubas. Ji dar šiek tiek pažiūrėjo į pelėdas, o paskui nubėgo į bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Česteris Wan Gerietis Sausio 24, 2017, 02:14:28 pm
Teris atpėdino į pelėdyną.Gavęs laišką nuo tėvo jis turėjo parašyti atsakymą.
Citata
Tėti,tavo laišką gavau.Ir viską supratau.Kodėl viską turiu daryti kaip tu liepi?Ji yra mano sesuo ir aš jai turiu pasakyti ar net ją paversti...Tiesiog suprask,aš nebenoriu visko nuo jos slėpti...Juk ji mano sesuo,o ne kaimynė...Šiame laiške įšdėsčiau viską ką norėjau...Nesupyk...Tik neišsigąsk pelėdos kuri šiek tiek kandžiojasi...
-Jurgi,nešk laišką...Tik neužsibūk...
Teris -iūrėjo kaip jo pelėdos siluetas dingsta dienos šviesoje,kol galiausiai jo nebesimatė.Atsidusęs jis kažką paburbuliavo panoseje ir išėjo ieškoti Gran kurios laukia gan nemaloni žinia...Teris sutraškino savo pirštus ir išėjo iš pelėdyno...
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 31, 2017, 10:27:27 pm
Klarė užlipo į pelėdyną išsiųsti laiško mamai.
Citata
Labas mama,
prašei dažniau parašyti, taigi aš čia, kiurksau pelėdyne ir rašau tau laišką.
Mokytis man sekasi gerai, na bent jau manau, kaip naujokei. Stengiuosi įsilieti į pamokų veiklą, nors sunku, kadangi apie magiją daug žinau tik iš tavo pasakojimų.
Susiradau kelis draugus, po truputėlį susipažįstu su pilimi.
Laukiu tavo atsakymo.
Apkabinu ir siunčiu bučkį.
Klarė.

Kadangi dvi iš trijų pelėdyno sienų buvo atviros, o žiemos saulė ėmė ristis žemyn, grifė sustojo netoli turėklo, nenorėdama remtis į pelėdų apdergtą metalą. Ji stebėjo, kaip po truputėlį leidžiasi saulė, dangus nusidažo nuostabiomis spalvomis: šaltos žiemos žydrumą keitė sodri rožinė, apelsino atspalvio oranžinė, nuostabi purpurinė...
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Elna Klumpar Vasario 01, 2017, 01:46:09 pm
  Elna eilinį kartą nusipurčiusi visus namų darbus vaikštinėjo ir tyrinėjo Hogvartsą. Kur aš dar nebuvau? Pelėdynas! Prisiminusi dar nelankytą vietą El drąsiai nužingsniavo link pelėdyno ir nieko nelaukusi užlipo į pastogę. Pro jos galvą prašvilpė paukštis. Kelis kartus perbraukusi per plaukus varnė įsitikino, kad jos plaukams nepakenkta. Tik tada ilgaplaukė nužvelgė patalpą, kurioje stovėjo. Nieko, tik visur pilna pelėdų mėšlo. Nors ne. Čia dar stovėjo Klumpei nematyta mergaitė. Išdidžiai atmetusi plaukus varnanagė įdėmiai debtelėjo nepažįstamosios link. Tuomet sumaniusi pertraukti jos saulėlydžio stebėjimą dvylikametė garsiai ir aiškiai pasakė:
-Kokiam koledžui priklausai?
Viskas kas domino pamačius mokinį Hogvartse Elnai būdavo kokiam koledžui jis priklauso, nes su vienos grupės mokiniais El turėjo nemalonių ir pyktį keliančių nuotykių. Jau šiek tiek ramesniu tonu rudaakė pasiteiravo:
-Patinka saulėlydžiai?
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Klarė Konė Karter Vasario 01, 2017, 09:52:08 pm
Klarės mintis nutraukė realus balsas:
- Ar aš? - Pamačiusi nepažįstamą veidą mergina norėjo įsitikinti, jog kalbama su ja.
Atsisukusi susikryžiavo rankas ir perkelė svorį ant kitos kojos. Apsidairiusi suprato, jog nieko kito pelėdyno pastogėje nebuvo.
- Aš iš Grifų Gūžtos. O tavęs net nereiks klausti. Matau Varno Nago spalvas.
Klarė nebuvo nusiteikusi labai draugiškai, šiek tiek įsakmus varnanagės tonas grifę šiek tiek erzino. Bet mergina nebuvo linkusi iškart peštis, kaip kai kurie Hogvartse, tad nutildė abejones galvoje ir maloniai atsakė.
- Taip, prieš atvykdama į Hogvartsą mokiausi dailės, tad pasiilgstu gamtos ir spalvų, o iš aukštai stebėti saulėlydį dabar retai kada tepasitaiko. - Grifė ištiesė ranką varnanagei. - Aš Klarė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Elna Klumpar Vasario 11, 2017, 10:09:54 am
Išgirdusi pirmajį nepažįstamosios klausimą Elna suprunkštė.
-Ne žinok, su siena.
Išgirdusi atsakymą į užduotajį klausimą Klumpar suėmė pyktis. Ji prisiminė tą šlykštų grifą, kuris tik ir provokuoja kažką blogo padaryti arba ta kita grifiukė, kuri privedė varnę iki sąmonės netekimo. Na bet reikia suteikti šansą, negalima iš karto nuvertinti žmonių vien dėl jų draugų.
-Taip, esu varnanagė ir tuo didžiuojuosi.
Klumpė juto girfės balse erzulį, bet jos pačios tai nė kiek netrikdė.
-Mokeisi? Hm...Įdomu. O Hogvartse dažnai pieši ar visiškai atsisakei šio hobio?
Strazdanotoji užsispoksojo į saulėlydį ir net pamiršo, kad yra pašnekovė. Ją kamavo daugybė klausimų...Kas yra tas vilkas? Ar jis mokinys? O galbūt profesorius? Kodėl jis nenužudė Elnos?
Atsitokėjusi varniukė spustelėjo ranką ir aiškiai pasakė:
-Elna. Norėčiau paklausti. Ar tau pačiai patinka tau apskirtas koledžas?
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Klarė Konė Karter Vasario 11, 2017, 08:57:47 pm
Matydama varnės nuotaikų kaitą Klarė elgėsi atsargiai, ji nebuvo linkusi provokuoti žmonių be priežasties.
Klarė sukryžiavusi rankas pusę dėmesio dar kreipdama į gęstantį saulėlydį emė aiškinti apie taip jai patinkantį hobį.
- Na, ne taip kaip su kitais mėgstamais mano hobiais... Turiu čia nemažai priemonių. Piešti čia niekas nedraudžia. Laiko ne per daugiausia, tačiau mėgstu išeiti į lauką, ypač dabar, kai oras geresnis. Kai oras buvo blogas piešdavau bendrąjame kambaryje, kur nors kampelyje, tam, kad nekrisčiau į akis. Nemėgstu kai kas trukdo piešti. - grifė atsisuko į merginą. - Kodėl klausi? Gal pati taip pat užsiimi kažkuo panašiu?
Klarė pagalvojo apie antrąjį klausimą.
- Man patinka. Negaliu pasigirti dideliu draugų skaičiumi ar ką, tačiau jaučiuosi davo vietoje. - žaliaakė nužvelgė pašnekovę, apgalvojo klausimą, bet nutarė surizikuoti. - Man atrodo ar turi kažką prieš grifus?
... ne mano reikalas, o gal vis dėl to ir mano, kadangi tai mano koledžas... Klarė lazdele pasiuntė burtus ir išvaliusi turėklą į juos atsirėmė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Elna Klumpar Kovo 03, 2017, 05:48:56 pm
-Būna, kad kartais papaišau, bet to visai nesureikšminu ir nelaikau savo pašaukimu, - Elna norėjo šyptelėti, bet susilaikė. Ji dar nebuvo įsitikinusi, kad ši persona nusipelnė varnės nuoširdumo ir puikios nuotaikos. Ji grifė, o su jais reikia elgtis ypatingai atsargiai. Išgirdusi dar vieną klausimą strazdanotoji pradėjo tyliai kvatotis. Ar ji turi kažką prieš grifus? Geras klausimas, bet tuo pačiu ir juokingas. Dėl ko šis klausimas varniukei pasirodė toks šmaikštus? Ji ir pati trubūt nežinojo.
-Prieš visus grifus neturiu, bet prieš porą, tai...Nors yra ir gerų, - pro juoką tarstelėjo mergaitė ir prisiminusi pirmakursį bernelį jos akys žaismingai sužibo, bet su grifu mintis aplankė ir švilpis. O švilpis... Ak, kokios dramos!
  Dvylikametė atsirėmė šalia kitos pažįstamos ir paklausė:
-Bet turi bent kelis draugus iš to pačio koledžo?
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Klarė Konė Karter Kovo 03, 2017, 10:28:34 pm
- Na, jei kada norėtum papaišyti, man praverstų kompanija. - Grifė lengvai nusišypsojo. Ji buvo draugiška beveik visiems. Tik dėl perdėtos drąsos matyt atsidūrusi raudonai geltoname koledže.
Klarė suraukusi kaktą įdėmiai žiūrėjo į pašnekovę, kai ji pradėjo isteriškai juoktis...
- Na keli, tai tikrai ne mes visi. Durnius ne tautybė, kaip sako žiobarai, tai manau, koledžam tas pats galioja. - Klarė ir vėl mąstė apie koledžų nesąmonę ...stereotipai. Vėl...
- Turiu, mes tame pačiame kurse. Kiti grifai taip pat atrodo draugiški, nesu pratusi turėti draugų, todėl man sunku pasitikėti žmonėmis. Žiobariškas pasaulis iškart permato kitokius.. - Žaliaakė nutarė verčiau užsičiaupti ir nepasakoti savo gyvenimo detalių vos pažystamai varnei.
- Galiu paklausti ko čia atėjai? - pagalvojusi, jog klausimas nuskambėjo per atžagariai Klarė nusišypsojo. - Nemačiau tavęs siunčiant laišką...
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Mirta Dobkins Balandžio 13, 2017, 03:37:53 pm
Mirta jau senokai ruošėsi (tiksliau turėjo) parašyti močiutei. Net nebandykite klausti ji parašė ar ne, nes ji neparašė net po to kai gavo grasinantį laišką kuriame močiutė akivaizdžiai ir neigiamai užsiminė apie Kalėdinių dovanų gausą ateinančiais metais ir apie savo kankinančią vienatvę žmonių pilname name. Pasileidusi mergiotė (kaip buvo rašyta močiutės laiške) vis dėl to susiruošė nueiti į pelėdyną ir išsiųsti mielą, padlaižiaujantį atsiprašymo laišką vargšei močiutei. Laiške aiškiai išdėstė kaip ji užsiėmusi Hogvartse ir kaip ji vos atrado laisvą minutėlę šiam laiškui. Mirta, aišku, melavo, bet kaip kitaip išsisukti? Juk nerašysi vyriausiai šeimos galvai jog esi per tingi rašyti laiškus ar paprasčiausiai nenori kalbėtis...
Mergaitė pelėdyno salėje susirado padorią pelėdą ir paleido paukštį nešti jos atsiprašymo. Mirta jau norėjo eiti savais reikalais ir ramia širdimi, tačiau nutarė užlipti į pastogę nes ten greičiausiai nieko nėra, be to antrakursė vis dar nėra ten buvusi. Vietos kaip kiekvienoje įprastoje pastogėje nebuvo daug. Išstypusi mergaitė ten puikiai tilpo kitaip sakant jokių problemų. Pastogė kaip pastogė viskas normalu. - trumpai pamanė Mirta ir jau sukosi link išėjimo kai jos akys pastebėjo sulamdytą pergamentą. Garbanė perbraukė pirštais plaukus pasilenkė ir pakėlė šiukšlę. Atlamdė atgal popierių ir jau norėjo skaityti padrikai ir rodos per skubėjimą rašytas raides kai į pastogę įsiveržė puikiai žinoma mergaitė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Paulina Peledauska Balandžio 15, 2017, 03:53:29 pm
Paulina jau seniai norėjo apsilankyti pelėdyne. Ji norėjo išnaršyti visas Hogvartso apylinkes. Pirmiausia nukeliavo į pelėdyno pastogę.
Keliaudama galvojo apie preitą dieną, kai ji atkeliavo čia. Susipažino su keliais mokytojais ir jie visi jai atrodė labai geri ir malonūs. Matė daug hogiečių, bet su niekuo dar taip artimai bendravo. Ji labai tikėjosi su kuo nors pabendrauti pelėdyne. Išeidama iš varno nago bendro kambario ji pasiėme savo užrašų knygutę ir pieštuką. Galvojo gal ką nors papaišys ar panašiai, nes ji labai mėgo piešti. Nuėjusi prisėdo ant suoliuko. Šalia sedėjo viena hogietė.
-Labas, mano vardas Paulina. Koks tavo vardas?-nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Klara Mondeu Rugpjūčio 19, 2017, 09:38:27 am
Vos įžengus į pėledyną pajunti smarvę stipriu gūsiu pūstelėjančia į veida. Apsidairiusi gali išvysti daug narvelių bei tupyklų. Susidaro įvaizdis kad stovi ne sebuklingųjų pelėdų guolyje, bet tvankioje dvokiančioje vištidėje. Tai vienur tai kirtur tupi pelėda ir išplėtusi akis spokso. Labiausiai žinoma visus domina sidabrinė pelėda. Ji gyvena vieninteliame neadergtame pelėdyno kampe. Kas aišku reiškia jog ji dergia ant kitų lizdų. Tačiau lengva nkrypti nuo tikslo į ją įsižiūrėjus, ji tarsi sako "prašau nekrėsk nieko blogo". Tačiau nusukusi žvilgsnį gali pamatyti nepakartojamą vaizdą pro pelėdyno langą. Dangumi plaukia blti debesys, prieš akis atsiveria bekraštis miškas o ežero vanduo spindi kaip veidrodis.Ela nusprendė kad būtinai dar kart aplankys šią vetą. Tokiu pat metu ir laiku, nes vs dar manė kad galbūt čia susirenka daug vaikų.

...

Ela tikėjosi kad pelėdynas bus sausakimšas. Juk visi nori paspasakoti kokia nuostabi ši mokyla. Tačiau ji klydo, ko gi galėjai tikėtis sekmadienio rytą?
Mergaitė susiirado tinkamiausia pelėdą laiškui išsiųsti. Prikabino raštelį, pašnibždėjo adresą ir džiaugdmasi išėjo.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: James Trayburn Spalio 31, 2017, 06:13:20 pm
Po smagaus pasivaikščiojimo su Elena jis nuėjo į pelėdyno pastogę aplankyti savo pelėdos. Pelėdų buvo labai daug, bet žmonių nė vieno. Keista...Maniau, net nerasiu savo pelėdos. Berniukas iškart pamatė baltają pelėdą. Jis išsiėmė iš kuprinės maisto ir pašėrė ją. Pelėda buvo labai laiminga. Vaikinas jai pririšo prie kojų laišką. Laiškas buvo tėvams. Jame buvo ir mažytės dovanėlės dvynėms. Pelėda dar pasiglausčiusi išskrido pro atvirą langą. Po kelių minučių jos jau ir matyti nebuvo. Džeimsas žiūrėjo pro langą dar ilgai kol susiprato, jog vėlu. Jis jau norėjo eiti, kai pamatė pelėdų maisto. Jis juk atgal nesineš šito šlamšto, todėl pasiėmęs maistą pašėrė kitas pelėdas. Jos visos buvo skirtingos. Viena mėlyna akimi, kita su ruda. Dar kita žaliomis akimis. Vienos taškuotos, kitos dryžuotos. Visos pelėdos buvo labai gražios. Pasižiūrėjęs į laikrodį nusprendė dar pabūti. Juk nieko neatsitiks, jeigu pabus čia dar penkias minutes, tačiau jis dar nežinojo, jog užsibus čia daug daugiau negu ketino. Po kelių trumpų minučių jau žadėjęs eiti jis išgirdo durų atidarymą ir užsidarymą. Kažkas atėjo. Paėjęs atgal jis pamatė mergaitę.
- Sveika, - pasisveikino.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Amaltėja Nereidė Barnard Lapkričio 01, 2017, 01:27:58 pm
Pirmoji pavasario diena, tačiau oras buvo dar šlykštesnis nei įprastai. Baltas ir šlapias sniegas vis dar buvo uždengęs žemės paviršių, ir, negana to, šiandien lijo! Ar gali būti kas baisiau?
Camille pikta, sušalusi ir peršlapusi žingsniavo per sniegą pelėdyno link. Prancūzaitė buvo visai nepratusi prie tokio oro, žinojo, kad čia lietus yra dažnas reiškinys, tačiau toks šaltis? Tiesą sakant, nė nebūtų susipratusi, jei ne viena pamoka neseniai vykusi lauke, nors dabar turbūt jau vėlu apsirūpinti žieminiais paltais bei pirštinėm, tačiau vandends nepraleidžiantys batai butų tikrai neprošal. Dabar buvo apsiavusi kitos klastuolės, taip pat prancūzės mėlynus guminius batus. Šie buvo gerokai per dideli mažai Kamilės kojai, tačiau pro juos bent jau nesisunkė vanduo.
Priėjusi Pelėdyną, Klastūnyno globotinė itin apsidžiaugė. Vis šiokia tokia pastogė nuo šlykštaus lietaus, kibdinančio rudus mergaičiukės plaukus. O ir vėjas čia neįpūtė, visgi plonytė mėlyna striukė nuo jo tikrai neapsaugojo.
Viduje buvo dar vienas mokinys, berniukas ar jau vaikinas, koks skirtumas. Gyvatėlė praėjo pro jį, nenorėjo nei kalbėtis, nei gauti papildomų klausimų apie šiam metų laikui gana keistoką mergaitės aprangą. Deja, nepastebėtai išlikti nepavyko.
-Mm.. labas,- pasisveikino tik iš šiokio tokio mandagumo, tačiau tolyn į kalbas nėjo. Susiradusi pirmąją laisvą pelėdą, pririšo jai laišką močiutei su prašymu nupirkti šiltus ir vandens nepraleidžiančius batus prie kojos, ir įsistebeilijo, kaip ši ruošiasi išskristi.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: James Trayburn Lapkričio 02, 2017, 09:55:41 am
Mergaitė iš mandagumo pasisveikino, bet daugiau nepratė nė žodžio. Vaikinas nusprendė nieko nesakyti, jeigu ji nenori bendrauti. Ketvirtakursis ir vėl galvojo apie transfigūracijos namų darbus, bet nieko nesugalvojo, todėl toliau glostė juodą pelėdą. Po kelių trumpų akimirkų jis pajuto neaštrų skausmą. Pelėda jam įkando.
- Auu... - tyliai sumurmėjo sau po nosimi.
Kodėl tu man įkandai? Iš jo piršto bėgo kraujas. Ketvirtakusis pasiėmė iš savo kuprinės nosinę ir nusivalė kraują, tačiau jis dar nesustojo bėgęs. Džeimsas sugniaužė rankoje kraujuotą servetėlę.
- Bloga pelėda, - sumurmėjo.
Džeimsas pažvelgė į mergaitę, ji žiūrėjo kaip kažkokia pelėda ruošiasi skristi išsiųsti mergaitės laišką. Džeimsas nusisuko. Jis pažvelgė į juodą pelėdą piktu žvilgnsniu ir atsisėdo ant vienintelės neapšiktos vietos šitoje pastogėje. Trayburnas išsiėmė užrašinę ir pradėjo piešti juodąją pelėdą. Pirmiausia sekėsi nekaip, nes jam įkando į dešinės rankos pirštą, bet pripratęs jis puikiausiai nupiešė pelėdą. Tik ant lapo užlašėjo kraujo lašas. Pažvelgęs į lapą jis jį suglamžė ir pametė ant grindų Pelėdos pagalvojusios, jog čia maistas atskrido prie lapo. Kai kurios bandė valgyti, bet supratusios, kad tai nevalgoma, visos jos vėl atskrido į savąsias vieteles. Džeimsas vėl bandė pieši, bet jau kai kitą. Jis piešė mergaitę, kuri buvo prie lango, pėledyno pastogėjė, ir žiūrėjo kaip skrenda pelėda. Taip, tai buvo ta pati mergina, kuri dabar ir buvo prie lango. Jam patinka piešti ką nors nepažįstamo, ko dar nėra piešęs, todėl ir pasirinko tai. Šįkart neužlašėjo kraujo lašas, nes jau beveik nustojo kraujuoti. Jis išplešė lapą ir įsikišo į kuprinę. Trayburnas nusivalė kraują dar kartą ir jo pirštas buvo kaip naujas. Pasižiūrėjęs į laikrodį jis suprato, jog laikas grįžti namo, tačiau jis to nenorėjo. Hogvartsietis nusprendė dar pabūti kelias minutes šioje gražioje vietoje tarp pelėdų...
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 15, 2018, 09:09:48 pm
Sugniaužusi nedidelį popieriuko gabaliuką, Auksė stovėjo bokšte. Plaukai kai visados buvo paleisti, kiek pavelti, bet vistiek siekė pečių, it kalnų, viršų. Kiek ji buvo nugirdusi, ši vieta vadinama pastoge, nors išties tai buvo bokštas.
Vėsus, vakaru dvelkiantis žiemos oras puikiai tiktų sėdėti bendrajame kambaryje, bibliotekoje, net ir lovoje bei gurkšnoti slaptai pasigamintą, karšto šokolado gėrimą su zefyrų plutele.
Deja, Marietta stovėjo čia ne šiaip. Ji buvo susitarusi šioje, turbūt nuošaliausioje vietoje, susitikti su savo vienintele gimine, kuri buvo šioje pilyje bei vienintelė, kuriai iš tiesų atvėrė savo vidų, ne tik išorę. Hale puikiai prisiminė jų paskutinį susitikimą, dar praeitą vasarą. Tai įvyko rugpjūčio mėnesio viduryje, bešviečiant saulei bei besirodant nuostabiam vasaros orui. Auksė tuo metu svečiavosi pas pusbrolio giminėms priklausančią sodybą prie ežero. Jos galvoje skambėjo jų pokalbio, vykusio pavėsinėje, žodžiai.
Marietta suprato jį. Nors nežinojo kiek laiko jau čia stovėjo ir laukė, bet tikėjo, kad net jei jis vėluos keturias valandas, ji vistiek kantriai čia lindės bei lauks jo. Ir sulauks.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Dylan Frendlin Sausio 15, 2018, 11:08:40 pm
Dylan'as paskubomis krapštėsi savo kambaryje, bet nieko, ko reikėjo, nerado. Turbūt per skubėjimą. Negerai, negerai, oi kaip baisiai negerai... Jis vis kilnojo savo patalynę, atidarinėjo stalčius bei spintą, traukė į šonus daiktus nuo stalo, vėliau numesdamas juos atgal. Bet vistiek ko ieškojo, nerado. Velniop visą tai.
- Aš vis labiau skęstu savo asmeniniame pragare, - atsirėmė rankomis į stalą ir akimirkai sustojo, - o netrukus, aš jau degsiu.
Ir tuomet jo akys užkliuvo už daikto, kurio visur ieškojo. Žinoma. Pagriebęs ant žemės gulėjusį pakabuką bei grandinėlę kartu, išskubėjo iš kambario.
Dylan'as visais pilies koridoriais bėgo, tačiau dar pakankamai lėtai. Jam rūpėjo ir kitų saugumas, tad bandė nesitrankyti į nieką bei ko nors nenudaužti tiesiogine prasme. O vat išbėgus pro pilies duris, prasidėjo tikrosios lenktynės su laiku. Švilpis bėgo, net visas įraudęs bei įsitempęs.
Galop, jis pasiekė patį pelėdyną. Tačiau dar laukė virtinė laiptų ir švilpis jau vien dabar galėtų nugriūti belekur, kur tik įmanoma. Laiptais Dylan'as beveik ropojo.
- Aš čia, - balsu parodė, jog buvo uždusęs, - aš čia...
Antrą kartą tai pakartojęs, Dylan'as užropojo laiptais, tačiau vos tik juos perlipo, nugriuvo.
- Aš trumpam prigulsiu. Čia labai gera vieta pagulėti, - šnekėjo beleką ir vylėsi, jog pusseserei jo ilgai laukti neteko. O tuomet atsidavė šaltoms grindims išsitiesęs per pastogės grindų vidurį.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 16, 2018, 11:39:08 pm
Auksė pusbrolio, kuris gulėjo ant šaltų grindų, rankoje pastebėjo kažkokį menką niekutį. Pernelyg pažįstamai atrodantį, galbūt ir jos. Norėdama įsitikinti, Marietta pritūpė prie Dylan'o bei žvelgė įdėmiau.
- Na tu ir niekšas! - iš jo delno išplėšė savo grandinėlę su pakabuku ir pakilo. Atsitraukė toliau, beveik per metrą nuo jo. Viduje virė, tiksliau degė keletas emocijų. Pyktis, įniršis ir nusivylimas. Hale nenorėjo girdėti jokio paaiškinimo, nors galbūt pati paliko savo artimiausią papuošalą per viešnagę pas gimines, bet jai tai nerūpėjo. Visos emocijos degė, o išorėje ji tesugebėjo sugniaužti kumštį iš vienos rankos.
- Kodėl tu ją turėjai? - vis dar laikė pakabuką rankoje, - KODĖL TURĖJAI ŠĮ DAIKTĄ, KURIS PRIKLAUSO MAN?
Auksė rėkė. Ji norėjo klykti, daužyti viską aplink. Mergiūkštės emocijos dabar liejosi, o pusbrolis šiuo metu buvo vienintelis asmuo Hogvartse, prie kurio viską išliedydavo bei rodydavo savo vidų. Marietta nutilo. Tik dabar suvokė, jog po surikto klausimo klykė. Klykė kiek tik galėjo. Pasibaisėjusi savimi, Hale puolė iš pastogės. Bėgte nulėkusi laiptais žemyn, atsirėmė į sieną bei sustojo. Akimirką pagalvojo ir pažvelgė į pakabuką. Dar pagalvojo. Užsegė papuošalą ant savo kaklo. Giliai įkvėpė tvankaus, priplėkusio pelėdyno oro. Apsisuko, tuomet lėtai užlipo laiptais aukštyn.
- Atsiprašau, - sušnibždėjo vos girdimu balsu, vėl pasiekusi pastogę. Ji jautėsi nejaukiai dėl savo elgesio.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Dylan Frendlin Sausio 17, 2018, 12:45:25 am
Jis gulėjo ant pilvo, tiksliau visiškai tįsojo per dalį šalto grindinio. Per nosį traukė priplėkusį orą greitai, daugybė kartų, o pilvas vis kilnojosi ir leidosi.
Dylan'as tikėjosi panašios Auksės reakcijos, o kai ši užrėkė jis jau buvo spėjęs atsisėsti. Kitas žmogus iš šono būtų palaikęs šią jo pusseserę nesveikuojančia, ligone ar sergančia psichine liga, tačiau taip nebuvo. Toks tebuvo šios jaunos mergaitės charakteris, kitaip sakant, sunkus.
Švilpis užsidengė ausis delnais. Bet pusseserės klyksmas vistiek pasiekė ausų bugnelius ir nebuvo tam jokios apsaugos. Vaikinukas jau buvo ne sykį matęs, kai pademonstravusi vieną savo pusę, ji sutrikdavo bei dingdavo.
- Žinojau, kad niekur neisi, - atsistojo pamatęs grįžusia mergaitę, - viskas gerai, Aukse. Juk žinai tai pati.
Švilpis nežinojo. Nežinojo ką darys toliau, ką sakys. Jis net nežinojo ką turėtų galvoti apie šį įvykį. Na, viena mintis sukosi galvoje. Tik,
kad niekas neišgirstų. Kad niekas negirdėtų.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 17, 2018, 01:10:12 am
Auksė jautėsi tikrai pasimetusi. Žinoma, ji buvo rėkusi ant daugelio. Ant tėvų, ant giminių, ant brolio (galbūt net dažniausiai), tačiau rėkdama bei klykdama ant šios grupės žmonių nesijautė kalta, nesijautė baisiai, nejaukiai. Bet kai Marietta klykdavo ant Dylan'o, persigąsdavo. Šis žmogus jai padėjo daugybėje situacijų, išklausė kai neklausė aplinkiniai ir patarė tai, ko nebūtų sugalvojusi.
- Aš tikrai labai, labai atsiprašau, - pajautė besikaupiančias ašaras, - tu vienintelis mane supranti. Na, galbūt...
Hale šyptelėjo iš savo kvailumo. Ji šypsojosi toliau, rodydama savo baltus dantis. Tuo pat metu žengė žingsnį artyn jo, palenkusi galvą žemyn bei viena ranka valydama skruostu tekančią ašarą.
- Norėjai pasikalbėti, - sustojo per žingsnį nuo pusbrolio ir suspaudė kojas, - galbūt galėčiau pradėti aš? - kilstelėjo antakius, tuo pat metu rankų pirštus paslėpdama užpakalinėse džinsų kišenėse. Mergiūkštė nebuvo tikra, jog gebėjo laikyti emocijas savyje, išlaikyti vienokį balansą viduje, o būti visiškai kitokia. Tai tebuvo kova. Jos kova, jos charakterio kova tarp vidaus ir išorės. Kol kas tik vienas žmogus sugebėjo matyti ir tai, kas dėjosi jos viduje. Dylan'ui, jam vieninteliam, Auksė atsiverdavo taip, kaip niekam kitam.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Dylan Frendlin Sausio 17, 2018, 11:08:34 pm
Jis stovėjo ir tylėjo. Viskas, ką norėjo pasakyti pusseserei, išgaravo dar bebėgant pilies koridoriumi bei stengiantis nieko nenutrenkti.
- Taip, žinoma, Aukse, - rankomis net pavaidino, jog užleido savo poziciją, - gali pradėti kalbėti. Tik menkutis prašymas, - pridūrė pašnibždomis, - pasistenk neklykti.
Dylan'as laukė. Kaip ir tikėjosi, suvokė, kad Mariettai čia nelengva. Nelengva pritapti. Apie mokslą kalbos būti negalėjo, ji nuo mažens visus sugebėjo apkvailinti savo protiniais ir aktoriniais sugebėjimais. Švilpis žinojo, kad jo pusseserė naudojo šiuos gebėjimus toliau bei naudos ilgai. Tačiau nenaudojo su juo. Būdamas su Hale vienas pajusdavo tikrąją ją. Ne apsimetėlę, ne viduje verdančią iš pykčio, o išorėje šaltą. O tikrai supykusią Auksę.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 17, 2018, 11:25:13 pm
Mergiūkštė giliai atsiduso. Ji nebuvo tikra nuo ko pradėti ir ar iš vis pradėti. Juk tai galėjo sugalvoti ir pati jos galva, ar nežinia iš kur ištraukti. Lyg ištraukti adatą iš piršto. Prieš tai nieko nebuvo, o vėliau ima menkai mausti įdurtą vietą.
- Na, - nežinojo kaip pradėti, - man nesiseka absoliučiai viskas.
Tai buvo pernelyg aišku ir lengva. It trūktų argumentų, papildymo. Atrodė, jog po šių žodžių atsirado skylė tarp kitų, būsimų žodžių, kuriuos ir ruošėsi sakyti.
- Gerai, pamokose ne visad turiu sunkumų, - ištraukė pirštus iš kišenių ir ėmė žingsniuoti tai pirmyn, tai atgal, lyg aiškindama kažką, - vos ištvėriau transfigūraciją, joje vargu ar daugiau apsilankysiu. Namų darbai nėra sunkūs, bet jų pakankamai daug, - vardino faktus, it pusbrolis galėtų pakeisti. Faktas, ji pirmakursė, o jis jau penktakursis, - dėl bendravimo man visiškai nesiseka. Neturiu draugų net iš koledžo. Ką jau kalbėti apie kitus! - sustojo ir atsiduso. Viskas pasirodė pernelyg kvaila. Marietta atsisėdo ant grindų bei žiūrėjo į tas pačias, švara nepasižyminčias grindis, tiksliau, jų grindinį.
- Turbūt kalta esu aš, - visados kaltindavo save, - ir mano charakteris.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Dylan Frendlin Sausio 18, 2018, 07:59:50 pm
Dylan'as atsirėmė į sieną. Jautė, kokia smarve ji buvo įsigėrusi, galbūt nujautė ir patį purviną sluoksnį ant jos. Tačiau vistiek stovėjo atsirėmęs į sieną.
Jo akys nenukrypo nuo pusseserės nei sekundei. Švilpis stebėjo kiekvieną žingsnį, atodūsį, net menkutes, kūno kalbas, kurios daugeliui atrodytų it dėmesio nevertos smulkmenos.
- Neturi kaltinti savęs, Aukse, - žengė žingsnį ir pasitraukė nuo sienos, - negali kaltinti savęs, savo charakterio, savos išskirtinės asmenybės.
Dylan'as nesustojo. Jis kalbėjo ir kalbėjo, o pėdos pačios dėliojo lietus žingsnius link mylimos bei vienintelės čia buvusios giminės.
- Pažvelk į mane, - pakėlė jos nuleistą smakrą, - pakelk akis ir pasakyk kas esi. Pasakyk viską apie savo charakterį.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 19, 2018, 03:23:10 pm
Auksė jautė iš metalų mišinio pagamintą grandinėlę sau ant kaklo. Jautė ir lapo formos pakabuką, nors jis ir nesiekė odos. Ji jau tikėjosi, kad išgirs panašius žodžius iš pusbrolio, tad jie visiškai nenustebino. Tačiau, Mariettą nustebino ta Dylan'o sakomų žodžių dalis, kai šis stovėjo prie pat jos. Galbūt Hale sugebėjo jausti jo kvėpavimą, bet visiškai nesitikėjo, kad šis, jai pažįstamas vaikinas, paims jai už smakro, taip priversdamas pakelti galvą aukštyn.
- Mano charakterį puikiai žinai, - perskrodė jo akis savo žvilgsniu, - jis lydimas pykčio protrūkių. Man kartas nuo karto reikia išsilieti. Kažką išrėkti, trenkti į nekaltą sieną... Paskutinį kartą tai nutiko bibliotekoje. Tiesą pasakius, tas įvykis man giliai įsirėžė galvoje.
Ji atsiduso išlaisvinusi savo smakrą iš pusbrolio rankos.
- Kartais negaliu suprasti, - menkai suraukė žvilgsnį, - kaip aš tavęs nenervinu? Prisiminus brolį... - ją suėmė juokas, - jis bandė man atsiųsti žvieglį. Deja, mano mama sučiupo jį. Ir man pranešė paprastu laišku, - viskas pasidarė dar juokingiau, - Gabrielius manęs nemėgo nuo pat mažens. Na, tai jau aiškiai matomas faktas. Pats įsitikinai, kuomet viešėjau pats tavo gimines, sodyboje. Toje, tarp pievų, netoli ežero.
Auksei grįžo gera nuotaika ir jau besišypsodama ji parodė iškelta nykštį aukštyn, rodydama liuksą.
- Nepamiršiu, kaip išsivedei mane pirmą nakties kepti zefyrų. Ir kaip su zefyrų maišeliu bei apklotais lakstėm po pievą nuo Gabrieliaus. Tai turbūt smagiausias mano naktinis vasaros prisiminimas, - už tai ji jautėsi itin dėkinga savo pusbroliui. Šis visuomet buvo kupinas idėjų, o ypač sumanymais kaip jas įgyvendinti.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Europa Ziegler Rugsėjo 01, 2018, 09:32:20 pm
Dar vieni mokslo metai Hogvartse jau baiginėjosi, tik ta vasara, panašu, neskubėjo sugrįžti, mat lauke stipriai lijo, ir visai ne tuo maloniu ir gana šiltu lietumi...
Visa sušalusi ir sušlapusi, Europėlė pasislėpė pelėdyne, pro kurį ėjo grįždama atgal į pilį. Popietinis pasivaikščiojimas mokyklos apylinkėmis būsimai trečiakursei baigėsi popietiniu išsimaudymu lietuje. Pilki mergaitės plaukai buvo sukibę, o nuo jų varvėjo šalti vandens lašeliai. Permirkęs žalias švarkelis vertė blyškią odą šiurpti. Ar tik baltapūkės vasara neprasidės ligoninės sparne?
Visur pelėdyne buvo matyti (ir užuosti) pelėdų išmatos. Nejaugi jokie burtai negali sutvarkyti šito jovalo?- pasišlykštėjusi aplinka piktai pamintijo mergužėlė ir įsistebeilijusi į langą laukė, kol lietus nors kiek aprims, stengdamasi prie nieko nesiliesti.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Florence Hailey Darcy Rugsėjo 02, 2018, 01:13:49 am
  Milijonai minčių, milijonai planų, milijonai abejonių sukosi Florencijos Heilės galvoje. Visai neseniai mergaitė buvo gavusi tėvų sutikimą bent kuriam laikui į svečius pasikviesti mažosios draugę - tik pirmiau, žinoma, buvo atlikta smulki apklausa: iš kur ji kilusi? Kas jos tėvai? Ar tikrai patikima? Pajutusi savyje kūrėjos bei menininkės gyslelę, rusvaplaukė be didelės sąžinės graužaties į visą krūvą klausimų atsakė taip, kaip, jos manymu, Darsiams labiausiai būtų patikę. Tik tiesos ten mažumėlę trūko, bet kam nepasitaiko?
  Bet vis dėlto keturiolikmetė jaudinosi, ar tik nuomonė nebuvo pakeista. Todėl, pasislėpusi po juodu skėčiu, ir skubėjo į pelėdyną įsitikinti, ar joks paukštis neatnešė nemalonaus laiško.
  Jei būtų pelėda, mąstė Florencija, tokiu oru tikrai neskraidytų. Nė už ką. Ar dėl kokio popiergalio verta sušlapti sparnus? Nors stebėti lietų jaukiai tūnant viduje yra visai nieko.
  Laiško nebuvo. Arba tėvai atsiuntė panašiai mąstančią pelėdą, arba buvo įtikinti prašymų tirada. Varnanagė tikėjosi antrojo varianto.
  Tiesa, nutiko kai kas gerokai šaunesnio - tai, ko mergaitė ir vylėsi. Rodos, net širdis smarkiau suspurdėjo. Juk gali būti, kad Europa visai nenorės trintis kažkokių kilmingų turčių šeimoje? Florencija stengėsi nuvyti tokias mintis, bet jos, deja, buvo stipresnės. Mergaitė giliai įkvėpė, iškvėpė ir prisiartino prie draugės. Buvo gaila jos, bjauriai permirkusios, tačiau rusvaplaukei nesisekė prisiminti tinkamo burtažodžio. Matyt, lietus iš galvos išplovė.
 - Sveika, - nutęsė ir nedrąsiai nusišypsojo ketvirtakursė. Nuo skėčio varvėjo vandens lašai. - Ar… turi kokių planų vasarai? - galiausiai sukaupusi drąsą, paklausė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Europa Ziegler Rugsėjo 05, 2018, 10:15:37 pm
Europėlė įdėmiai žiūrėjo pro langą, intensyviai laukdama, kol didelis ir tamsus lietaus debesis nuplauks tolyn ir savo šaltus bei didelius lašus dovanos kitiems nelaimėliams. Mergaičiukė nekentė lietaus, jis buvo ne ką geriau, netgi kur kas blogiau už kaitinančią ir akis erzinančią saulę. Klastuolei labiausiai patiko vos vos apniukęs, šviesiai pilkas dangus, mat puikiai derėjo su jos plaukais.
Dangaus skenavimą ir piktą murmėjimą mintyse nutraukė pažįstamas balselis:
-O!- aiktelėjo,- labas,- šyptelėjo Florencijai ir delnu perbraukė per šlapius, sulipusius ir šiek tiek susivėlusius pilkus plaukus. -Na, ne,- nutęsė ir padarė šiokią tokią pauzę,- kaip ir. Gal turi kokių pasiūlymų?- sukikeno ir trumpam nusuko savo akis į langą pažiūrėti, ar tas nenaudėlis netikėtai užklupęs lietus dar nepasitraukė. Visai ne! Ir, panašu, niekur neketino dingti. Nejaugi vargšei Europai teks grįžti pilin per tokį orą? O gal rusvaplaukė draugutė priimtų po savo skėčiu?
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Florence Hailey Darcy Spalio 11, 2018, 08:25:13 pm
  O gal ir ne. Galbūt baltaplaukė neturėjo nė minties paprieštarauti draugės kvietimui, netgi privalėjo jaustis pagerbta? Florencija nežinojo, ką jai begalvoti. Ir to daryti visai nenorėjo, mat pastaruoju metu jos vargšėje galvelėje ir taip besisuko visa virtinė keisčiausių minčių.
  Pasimetusi labiau nei bet kada šią savaitę, rusvaplaukė spoksojo tai į stambius lašus, deja, niekaip nenuplaunančius šios bjaurios vietos, tai į Europą. Ir ji atsakė, jūs tik pamanykit, atsakė teisingai, būtent taip, kaip Florencija Heilė labiausiai ir norėjo. Anksčiau graužte graužęs jaudulys bemat išgaravo (ar tik nesugrįš su lietumi?), mergaitės veidą vėl papuošė plati šypsena (ne per plati – šiokį tokį susitvardymą kol kas sugebėjo išlaikyti ir tarp Hogvartso sienų).
 – Tikrai taip, turiu tau tokį pasiūlymą, kurio negalėsi atsisakyti, – džiugiai pareiškė, iš visų jėgų mėgindama nuvyti vėl sugrįžtantį nerimą dėl draugės nesutikimo. Kelių savaičių planai nueitų perniek   būtų mažumėlę apmaudu. – Siūlau pasisvečiuoti pas mane! Savaitę. Dvi. Kiek nori ar gali, jei tik nori, žinoma, – paskutiniuosius žodžius veikiausiai nuplovė lietus.
  Varnanagė suko skėtį, jau suskleistą ir metaliniu galiuku atremtą į žemę. Vos vos tvardėsi jo nekilstelėjusi nuo to apdergto grindinio, nes kur tada jį laikytų? Virš galvos? Po stogu? Ne. Dar varvės ant ir taip peršlapusios Europos.
 – O jei tokios viešnagės tau per daug, prisiglausk bent po skėčiu, nebent čia dar ko nors lauki, – Florencija nežinojo, ką draugė veikia tokiu metu. Išvis stebuklas, kad sugebėjo ją čia sutikti.

((pavėluota gimtadienio dovana, sėkmės <3))
 
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Europa Ziegler Spalio 14, 2018, 07:31:18 pm
Liaunais ir sušalusiais pirštais šukuodama savo šlapius, susivėlusius bei sukibusius plaukus, Europa stebėjo vos prieš keletą akimirkų į pelėdyną atliuoksėjusią draugę.
-Tikrai?- kilstelėjo dešinįjį antakį klastuolė,- Vaje, būtų tikrai šaunu! Net ne šaunu, o puiku!- plačiai šypsojosi trylikametė, tiesą sakant, visiškai nesitikėjusi tokio rusvaplaukės pasiūlymo. Atvirai kalbant, pati baltaplaukė vargiai būtų kvietusi ką nors, ko nelabai mėgo ir ką ne per daugiausiai pažinojo, pasisvečiuoti (na, neturėjo vietos, kur galėtų pakviesti, bet vis tiek). Na, ir gerų draugų niekada neturėjo, o atostogos par varniukę galbūt galėtų būti gera progra tam pakeisti? Ar pirmą kartą paraugauti taip visų aukštinamo naminio maisto. Tik ar nekils problema dėl itin skirtingų mergaičių gyvenimo būdų? Prisiminus tą pirmąjį susitikimą dulkėtame kambariuke, kur Florencija pasislėpusi valgė saldainius, Europėlei atrodo, kad draugės tėvai gali būti kiek griežtoki, o pati baltaplaukė gali likti nesuprasta. Na, bet juk bet kada galės grįžti atgal į Hogvartsą, tiesa?
-Su malonumu priimčiau abu pasiūlymus,- sukikeno Klastūnyno globotinė ir palindo po varniukės skėčiu,- gal būtų geriau, jei viską aptartumėme pilyje?

((Labai Jums ačiū, draugute ♥))
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Elzė Merė Smitherson Spalio 26, 2019, 09:52:19 pm
Šviesus siluetas skendėjo mėnulio apšviestoje giedroje žiemos naktyje. Elzytė baimingai susigūžusi buvo įsitaisiusi ant pelėdyno stogo. Nežinojo ar čia tikrai leistina būti. Nebuvo pilnatis, susitikti kokį baisų padarą, nelendant miškan, būtų buvęs retas atvejis, tad ji beveik saugi. Gal kaip nors susitars su profesoriais, jeigu kas nors išdrįs išeiti tokią stingdančią naktelę.
Paauglė atėjo čia mokytis. Mokytis astronomijos. Taip, tos pačios pamokos, kurios jau daug amžių nematyti Hogvartse prie dėstomų dalykų. Kas būtų, jeigu gyvenime jos kažko paklaustų šia tema? Visą gyvenimą neturėjusi tokios pamokos, švilpė bent jau kas per daiktas tas mėnulis yra.
Visgi eidama čia pamiršo apie tamsą ir tai, kad vadovėlį reikia skaityti, o žandikaulis jau prašyte prašė, kad lazdelė su šviečiančiu galu būtų paimta į ranką.
Visa laimė, kad septintakursė buvo ką tik ištrūkusi iš bibiotekos ribų ir lininiame maišelyje vieną į kitą šonais trynėsi ne viena, o visas penketukas knygų. Tarp jų buvo ir pratęsto termino senas, Hogvartse nebenaudojamas transfigūracijos vadovėlis. Devintas Velnias žino kam ta knyga reikalinga, bet ji buvo šalia Elzės jau antrą mėnesį, o švilpė buvo nusistačiusi, kad kol nesuskaitys jos visos, negražins. Smitherson iš knygos buvo išmokusi lygiai vieną transfigūracijos burtažodį.
-Scribblifors, - tyliai, nusitaikiusi į mažą akmenuką ant žemės, sumurmėjo į du pledus susisukusi mergina ir gamtos sutvėrimas pavirto dar viena čia besivoliojančia plunksna. Taip atrodė iš viršaus, tačiau burtais užsikėlusi tą plunksną ant stogo Elzė patebėjo, kad plunksnelė buvo įstrigusi akmenyje. Lyg įkišta į nesustingusi betoną ir dabar niekada iš ten neišlįsianti.
Kas jeigu pelėdos užuos, kad tai nepelėdiška plunksną ir pradės dideles peštynes? Velnias.
Bežodžiais kerais šviesa uždegta lazdelė vėl buvo suspausta dantimis, o rankos kone plėšydamos Hogvartso nuosavybės lapus ieškojo to, ko reikia. Pagaliau - su atodusiu išėjo visas sunkumas iš krūtinės. Burtažodis, kuris yra įdėtas ir į pirmakursiams skirtą ,,Pavertimų pradžiamokslį".
Kelis kartus sau dramatiškai trinktelėjo per kaktą. Kokia. Durna. Aš. Buvau.
Šalti garai išsprūsdavo pro pravertas lūpas su kiekvienu atodusiu. Visgi žiemą ir antrą nakties sedėti minusinėje temperatūroje nebuvo labai gera (kaip ir visos kitos mano) idėja.
-Reparifarge, - drebančiu balsu pabandė kažką išpešti mokinukė. Kaip čia jau visiems įprasta ir eilinį kartą jai turėjo nepavykti. Bet jai pavyko. Akmuo vėl virto akmeniu jau po pirmo karto.
Hm, gal aš ir nesu labai bloga, - mintyse šyptelėjo ir mini pasitikėjimo savimi gurkšnelis šiltai nuriedėjo gerkle.
Visgi žandai jau tapo ledinio šaltumo ir netgi sugebėjo paraudonuoti, ausys iš viso voliojosi pažemėm. Rankos pamėlo. Net per kvidičą buvo šilčiau. Greitai susirinkusi visas savo šmutkutes, naktibalda apsivyniojo vieną iš šalikų lyg bobutė, su mintimi, kad vistiek naktis ir niekas nematys. Iš šalčio mirštanti švilpiukė kaip tik įmanoma greičiau nusileido nuo stogo ir pabėgo nuo pelėdų, kurios iš šalčio glaudėsi viena prie kitos.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Giliai Balandžio 18, 2020, 03:15:29 pm
 Lėja iš lėto pėdino pelėdyno link. Šiltame delne ji gniaužė laišką - atsakymą į vakar gautą laišką. Jį parašyti užtruko beveik valandą, nes mintis vis blaškė artėjantys egzaminai ir vis nerimstanti bendrakoledžio katė. Šiaip ar taip, dabar rudaplaukė laikė laišką antros eilės pusbroliui ir buvo visai patenkinta. Varnanagei po kojomis šlamėjo iš žiemos miego bundanti žolė, o danguje pro baltus debesis švysčiojo saulės spindulėliai. Pavasaris... Lėja giliai įkvėpė gaivaus oro. Galiausiai trečiakursė įėjo pelėdynan. Lėja net nespėjo pašaukti savo pelėdos, ši jau pamatė savo šeimininkę ir atsklendusi grakščiai nutūpė ant varnanagės rankos. Rudaplaukė švelniai perbraukė pirštu pelėdai per galvą, o ši į ją žiūrėjo didelėmis akimis. Nuo augintinės žvilgsnio Lėją kažkodėl suėmė graudulys ir ji greitai pririšus pelėdai prie kojelės laišką paleido ją skristi.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Magdelė Lapkričio 11, 2020, 05:35:36 pm
 Vilė lipo sraigtiniais laiptais į pelėdyno bokšto viršūnę. Ji norėjo išsiūsti laišką tėvams ir pranešti kaip jai sekasi. Kai mergaitė užlipo į prišnerkštą pelėdyno bokšto viršūnę, teko nuo smarvės užspausti nosį. Čia ant laktų tupėjo daugybė ir didelėmis, piktokomis akimis spoksojo į mergaitę. Vilė išsirinko liepsnotąją mokyklos pelėdą, švelnesnėmis, nei jos draugių ir draugų akimis.
 -Ateik čia, gražuole,-sukuždėjo.
. Ji kurį laiką krapštėsi su virvele, kurią buvo atsinešusi laiško pririšimui, bet  netrukus liovėsi vargusi ir įdavė laišką pelėdžiukei į snapą. Tada staiga Vilei toptelėjo mintis:
Gal nereikėjo to laiško į snapą duoti. Jei pūs vėjas, laišką turbūt išplėš pelėdai iš snapelio?
 Numojusi į tai ji apsisuko ir kone kaktomuša susidūrė su kokių trylikos metų mergina, stovinčia sau už nugaros. Pastebėjo tamsius plaukus ir žalias akis, jeigu lygintum  su jos pačios blyškia oda, kiek įdegusiu veidu:
 -O, labas, net neišgirdau tavęs ateinant!
 Pamačiusi liūtą ant mergaitės uniformos, ji paklausė:
 -Tu taip pat Grifė, tiesa? Kiek tau metų?
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Cristal Daunt Lapkričio 11, 2020, 10:14:59 pm
Gražų ir šiltą sekmadienio rytą Cristal kėblino į vieną nemėgstamiausių jos vietų Hogvartse - pelėdyną. Trečiakursė tiesiog netoleravo dvoko patalpoje o ir pelėdos nebuvo širdžiai maloniausi gyvūnai. Bet ji žinojo, kad tėvai labai laukia jos laiško, tad kažką greitomis paskrebenusi, žaliaakė vis dėlto įžengė į patalpą.
Pelėdyne jau buvo kažkokia mažė, kuri savo laišką padavė pelėdai į snapą. Visiškai nenorėdama bičiuliautis ir kuo griečiau dingti nuo tų smirdančių pelėdų, Cristal priėjo prie pirmo pasitaikiusio paukščio ir patikrinusi ar užrašė tą adresą, dailiai pririšo prie kojelės. Puiku buvo tai, kad palėda nesikandžiojo. Keletą sekundžių dar pastovėjusi ir pavėpsojusi kaip paukštis nuskrena su trylikametės laišku, Cristal apsisuko ir jau ruošėsi eiti lauk, bet jos akys užkliuvo už mažų durelių, kurių anksčiau nebuvo mačiusi. Labai susidomėjusi ji trupuį pasilenkė ir pralindo pro angą, kuri vedė į labai ankštą pastogę. Brunetė labai nesididžiavo savo atradimu, bet pasiliko minty, kad kažkada čia galės ką nors atsivesti. Bet ne šiandien. Išlindusi atgal ji uždarė duris ir vėl pajutusi pelėdų dvoką movė lauk pro duris.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Altair Ezio Blewett Kovo 03, 2021, 06:01:41 pm
Vėjas žaidė storuose ir minkštuose Blewetto plaukuose, saulės spinduliai šoko ant skruostų. Apačioje ūkė, traškėjo pelėdos. Tarp sparnų šnaresių ir vėjo kuždesio, vaikis svajojo apie tolimus kraštus ir didžiuosius audrašauklius, nešiuosius juos į mokyklą, apie auksinį apsiaustą. Dabar turbūt būtų virtęs į baltą. Gal gerai, kad persikėlė mokytis į Hogvartsą. Bet čia taip neįdomu.
Profesoriai, vaidinantys visko išminčiai. Mokiniai, kvailai besielgiantys. O normalių taip ir nesutiko...
Galėtų bent nueiti į pamokas. Bet ką jose gero išmoks? Bet ar tada kiurksos bendrajame kambaryje, žinodamas, kad kažkur šalia yra Lorijanas? Kuris taip pat mokėsi savarankiškai?
Metamorfmagas su gyvūnais. Švilpynė vis labiau įgaudavo savo šlovingojo magizoologo Njuto Miglapūčio pasekėjų atvaizdą. Kuris dabar švilpis neturi augintinio? Turbūt tik jis vienintelis.
Bet...žmogumi gyventi nuobodu, jei neturi kuo pasigirti. Aha, jis turėjo tik protą. Ir dar komplikuotą giminystę. Bet kam tai įdomu? Kodėl gi nebūti vilkolakiu ir kitiems nekelti klausimų, kur kas kiekvieną mėnesį pradingsti ir po to būni apsnūdęs? Ar vampyru, kuris įtartinai per daug ilgai mokino kitus?
Taip, žmogumi gyventi be galių yra neįdomu.
Iš viso, kaip žiobarai išgyvena be magijos? Tėvas jam bandė išaiškinti, bet...taip ir nesuprato. O gal ir nenorėjo suprasti?
Tarp sparnų šnaresio, vėjo kuždesio ir saulės spindulių tarp jo plaukų, Altairas mąstė.
Pavadintas ryškiausios žvaigždės Erelio žvaigždyne vardu, pavadintas graikišku vardu, reiškiančiu "erelis" ir gavęs kažkokią pavardę.
Ach, negi dabar supras, kad jo tėvai nebuvo visai tokie protingi, kaip jis manė?  Užvadino savo vienturtį sūnų Erelis Erelis Blewettas? Rimtai?
Na, gal tai visų europeičių problema. Sacharos dykuma išvertus Dykuma dykuma....
Berniukas papurtė galvą.
-Tiek to. Tai nesąmonė.
Ir išsinešdino iš pelėdyno pastogės.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Altair Ezio Blewett Kovo 11, 2021, 12:51:40 pm
Formalhautas, didelė laplandinė pelėda, gauta iš Nepažįstamosios, tupėjo šalia Altairo. Berniukštis neįsivaizdavo, koks gerasai žmogus atspėjo jo svajonę turėti pelėdą, ypač tokios rūšies.
-Galėjo bent pasirašyti,- sumurmėjo su šypsena, vartydamas čekio lapuką, atėjusį kartu su pelėda.
Pelėdyno pastogė tapo jo slapta landyne. Kol kas čia niekas nebuvo užėjęs. Altairas tuo džiaugėsi, nes galėjo vienas vartyti astronomijos žvaigždėlapius ir žvaigždių sąrašus, ieškodamas savo naujajai augintinei vardo.
Formalhautas skambėjo gražiai...ir stulbinančiai - priminė Saurono akį. Apsupta kosminių šiukšlių, nuotraukoje, įgavusių raudoną spalvą, žvaigždės grožis pribloškė švilpį.
-Tu esi vertas tokio vardo,- įsišiepė, neatsigerėdamas žvaigžde. Žvilgtelėjo į pelėdą, šis papurtė savo plunksnas. Formalhautas buvo apsnūdęs ir nė velnio jam nerūpėjo, ką jo šeimininkas su savim šnekėjosi.
Turbūt mąstė: "geriau čiuožk iš čia, palik mane vieną, noriu miego".

Nešdamas visas pasiimtas astronomijos knygas, Altairas kėblino link pilies. Jis džiaugėsi, turėdamas pelėdą, bet...pala, o kaip jis netikėtą augintinio atsiradimą paaiškins savo tėvams?
Staiga, kažkas trenkė per smegeninę.
Arbatžolė! Koks jis kvailys! Praėjo tiek dienų ir užmiršo iškamantinėti Etaną apie okamę ir tą laišką!
Visu greičiu nuskuodė link Hogvartso.
Greičiau, greičiau! Po paraliais, kam tik knygų su savim pasiėmiau!
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Charlotte Wolfman Liepos 01, 2021, 01:13:45 pm
Charlotte sėdėjo bendrajame Varno nago kambaryje ir stebėjo pro langą pliaupiantį lietų. Lašai krito jau apie valandą, o mergaitė vis nesiryžo prisėsti prie namų darbų. Ant jos rankų gulėjo nebelungas Spirit'as ir palaimingai murkė. Pilkas jo kailis buvo kruopščiai išglostytas.
Gal vis dėlto išeiti į lauką? kas čia tokio tas lietus. Užsidėsiu lietpaltį... Visą dieną venuolikmetė vis neapsisprendė - ar likti šiltoje ir jaukioje pilyje, ar išeiti į lauką ir pasivaikščioti. Paliegęs šeštadienis buvo nekas. Juk ji taip laukė artėjančio savaitgalio. Beto ant Hogvartso palangės dar gulėjo laiškas tetai Jessie.
Po kelių minučių ji apsisprendė ir nuėjusi į mergaičių bendrabutį užsivilko lietpaltį. Po kelių minučių jau stypsojo Hogvartso kieme vienui viena - niekas kitas atrodo nesiryžo išeiti iš pilies. Charlotte patraukė per purvą link nedidelio kalnelio kur stovėjo pelėdynas stipriai spausdama laišką rankoje. Beveik nieko negirdėjo tik lietaus kaukimą ir vėjo ūžavimą. Ji niekur neskubėjo ir nebėgo. Garbanoti plaukai buvo tvarkingai paslėpti po gobtuvu, o kojos apautos nešlampančiais batais. Eidama beveik apie nieką negalvojo. Leido, kad mintis "apsemtu" lietaus garsai. Pilis po keliolikos minučių liko visai už nugaros, bet Charlotte nenorėjo atsigręžti, nes vėjas būtų pūtęs tiesiai jai į veidą. Rankos sustiro todėl ji stipriau suspaudė laišką. Bet štai ji jau čia. Atsargiai užlipo per šlaput šlaputėlius laiptelius ir pasiekė pelėdyno duris. Iš vidaus girdėjosi garsus pelėdų cypavimas. Kvapas iš ten nebuvo idealus tad prieš įeidama ji įkvėpė gaivaus oro. nė nepajuto kaip sustingo ir visai kaip Varno nago bokšte užsižiūrėjo į lietų. Tik kad vietoj Spirit'o laikė voką su laišku. Tas pliaupimas labai priminė prisiminimus apie mama ir tėtį kai šie dar buvo gyvi. Nusprendė dar pastovėti minutėle ir nesugadinti sau pačiai akimirkos.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Danielis Lorijanas Liepos 01, 2021, 02:47:27 pm
Lietus lašai ritmingai barbeno į Hogvartso stogus, o Danielis padėjęs smakrą ant rankų žvelgė knygų rietuvę ant stalo. Biblioteka buvo pustuštė, bet ir tai nenutildė Danielio garsių minčių. Prieš metus jis čia sėdėjo paskendęs savo globalinėse problemose, neįsivaizduodamas ar savo tėvams atskleisti tiesą, ar toliau apgaudinėti ir meluoti. O dabar, nežinojo, ką daryti su Arabela ir Christina. Tetos laiškas vis neiškrito iš galvos, tuo labiau, švilpis nesuprato savo jausmų šioms dviem kitakoledžėms. Kažkas ir traukė, ir kartu atstumė. Pirmoji meilė?
O Merlinai! Antrakursis kaip nudegintas karštu vandeniu pašoko. Aš taip ir neaplankiau Ra! Šen ten, lėk va ten. Prieš kelias valandas atsinešti herbologijos, magiškų gyvūnų priežiūros, transfigūracijos vadovėliai skriejo į lentynas. Danielis kaip pametęs galvą lekiojo per biblioteką. Širdis daužėsi pašėlišiškai. Kad tik manęs neišmestų iš bibliotekos! Įgrūdo trečiakursių trasfigūracijos vadovėlį ir Medūzą pamatęs sustingo. Prieš jį, ant knygų gulėjo okamė. Arbatžolė.
-Ką tu čia veiki?! Aš maniau, kad tu visam pasiliksi su juo! Pala, gal kažkas jam nutiko? Arbatžole! Nenusisuk, nuo manęs! - šnypštelėjo Danielis, tačiau buvusi jo augintinė nė nemanė klausytis. Okamė tik grakščiai, bet vis tiek tingiai nušliaužė lentynomis žemyn. Tik tada švilpis pastebėjo suglamžytą raštelį vietoje, kur buvo Arbatžolė. Negrabiais, virpinčiais pirštais ištrauką lapuką, kuris pasirodė buvo raštelis.

Citata
Kaip patiko mano iliuzija, Etanai? Tu toks naivus.
D.

Danielis išlėkė iš bibliotekos.

Ramų lietų pakeitė liūtis, tarytum sukelta audrapaukščio. Stambūs lietaus lašai, vėjas šiaušė Danielio plaukus. Buvo sunku kvėpuoti, krūtinę spaudė baimė ir panika, viršugalvis kaito lyg metalas krosnyje. Danielis vos matė kelią link pelėdyno. Ten retas, kas ėjo, jis ten bus vienas. Batai klimpo į žiemos pradžios purvynę, bet, štai! Laiptai! Kaip žaibas užlėkė laiptais aukštyn ir įsiveržė į vidų. Pelėdos pašoko nuo laktų, kilo toks triukšmas, kad Danielis nepastebėjo sustingusios mergaitės. Citrininė geltona spalva užgožė spalvų paletę švilpio plaukuose, berniukas jautėsi siaubingai. Ji grįžo, grįžo! GRĮŽO!
Atsišliejo į sieną. Kvėpuok, nusiramink! Ji čia neatvyks! Negali! Hogvartsas yra pati saugiausia vieta žemėje! Ne, ne! JI gali! Gi jai parodžiau kelią! Ji prisimins! Man šakės! Citrininė geltona, mėlyna, tamsi turkio, tamsi violetinė, magneta, sodri ruda - visos šios spalvos maišėsi tarpusavyje ir užgožinėjo vieną kitą metamorfmago plaukuose. Danielis norėjo sprogti iš siaubo ir baimės. Jis pražuvęs!
Lėtai nugara nuslydo siena ir atsitūpė. Tada, lyg nieko nematydamas kaip vaiduoklis nukliūtino už slaptų durelių už trečios laiktų eilės. Pelėdoms ir kitiems siuntinių paukščiams tai nepatiko, pakilo plunksnų ir kakofonijos jūra. Joje prasmego senai alyva tempos durelių vyriai girgždysys ir Danielis užlipo kopečiomis aukštyn - pastogėn. Tačiau Ra jo nenusekė, nes paprasčiausiai, fenikso nebuvo pelėdyne.
Pastogė buvo švari, tačiau ir to Danielis nepastebėjo. Jis tik klestėlėjo ant grindų ir įsikniaubė į savo kelius.
Trūkt iš vadžių, vėl iš pradžių.

[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai (https://www.google.com/amp/s/aminoapps.com/c/harry-potter/amp/item/metamorphmagi/V2Tv_IPWkbGbnbdBjK2aplVY6KgQ4o)]
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Charlotte Wolfman Liepos 01, 2021, 03:19:37 pm
Visą laiką mergaitė prastovėjo sustingusi. Akys žvelgė į tolį lyg nieko nematydamos. tačiau po kelių akimirkų ji lyg atsipeikėjo iš tranzo. Kelis kartus sumirksėjo ir atitraukė rankas nuo turėklų. Horizonto vietoje matėsi vien tik tušti šešėliai taip nieko ir neišduodantys. Charlotte  pamanė jog ten tikriausiai kalnai kurie yra visi apsupė Hogvartsą. Taip, taip ir bus pamanė ir nusigręžė į pilį. Vėjas per tą laiką pakito ir jau ne taip spigo į akis. Lietus taip pat pakeitė kryptį. Pirmakursė nesijaudino dar ką nors pamatyti. Juk lijo lietus ir ji tikrai nesitikėjo niekieno pamatyti atbildant iš pilies. O ypač į pelėdyną.
Kadangi vokas kuriame gulėj laiškas buvo dar neužklijuotas ji nusprendė dar kartą jį peskaityti ir tik tada isitikinusi nusiųsti. Bet vos tik leido akis prie laiško pamatė smulkų taškellį sparčiai judantį nuo pilies. Nebuvo tikra ar visa tai nebus gamtos pokštai, todėl abejodama mėlynai žalias akis nukreipė atidžiau. Netrukus nukabino rankas - tai iš tikrųjų buvo žmogus. Siluetas nepanašjo į profesoriaus, todėl tai galėjo būti mokinys. Gaila. Aš tikrai tikėjausi būsianti viena. Negi kas nors dar tokią liūtingą dieną užsimanytu išsiųsti pelėdą? Betgi siluetas nepaliaujamai artėjo tad neliko abejonės jog jis pasieks pelėdyną, o poto užeis ir vidun.
Mokinys ant pelėdyno laiptelių pasirodė žymiai greičiau nei Charlotte tikėjosi ir pralėkė taip pat greitai. Ji nustebo, kad jam pavyko nepaslysti ant "išbrinkusių pelėdyno laiptų. Vos spėjo įsižiūrėti ir pamatė tik tai, jog vaikinukas buvo gal metais už ją vyresnis ir visai jos nepastebėjo. Viena puse tai buvo gerai, bet iš jo veido ir veiksmų kuriuos spėjo pastebėti Charlotte ytarė jog kažkas ne taip. Gal nueiti į vidu ir jo paklausti? Bet jei jis net nenori su niekuo kalbėtis?.. Galvoje lyg svarstyklės vis linko į kitą pusę mintys - vienuolikmetė stengėsi apsvarstyti visus už ir prieš. Galiausiai apsisprendė ir besidaužančia širdimi įėjo į pelėdyną. Štai ji, tikriausiai užkalbins pirmąjį mokinį per visus mokslo metus. O, gal ir ne... Į smegenys lyg strėlė šovė mintis. Atrodo joje suveikė lyfžg ir jos dalis lyg ir atskiros būtybės. Tik po kelių sekundžių ji spėjo susivokti kodėl taip pagalvojo. Patalpa buvo tuščia. Nežinojo ką ir pagalvoti. Nepajuto kaip akys išsiplėtė. Kur jis galėjo pradingti? Pamanė ji. Netodėl, kad būtu norėjusi  susitikti, bet tik todėl, kad jos pasaulyje - žibarų pasaulyje - tai buvo neįprasta.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Olive Cate Rechens Gruodžio 07, 2021, 07:08:08 pm
Buvo šeštadienis, ankstyvus rytas. Tokiu metu kiti  paprasti mokiniai miegojo, bet Alicia niekada nebuvo paprastą. O  ta dieną turėjo skirtis  nuo kitų? Taigi kol kiti saldžiai miegojo grifiukė nusprendė nueiti į pelėdyną ir apžiūrėti margas pelėdas. Bet tai toli nebuvo vienintelė priežastis, vienuolikmetė norėjo išsiųsti laišką savo tėvams žiobarams ir papasakoti kaip jai čia sekasi. Nors ir rožinių plaukų savininkė nelabai mėgo savo šeimą, bet papasakoti apie tikrus stebuklus labai norėjo. Olandė apie savo nuotykius parašė netgi tos savaitės pradžioje, bet ji vis pamiršdavo ar neturėdavo laiko jo nunešti. Bet tądien ji vos atsibudusi pamatė laišką ant stalo ir jį pasiėmusi ir rudeniškai apsirengusi nužingsniavo link pelėdyno. Buvo ganėtinai gražus oras, nebuvo debesų ir nors saulė buvo dar žemai jau šiek tiek švietė ir net šildė. Taip pat buvo menkas vėjelis kurio pagauta Visser pavardės savininkė pradėjo bėgti kiek tik galėdama, bet tai darė tik dėl smagumo. Pasiekusi pelėdyno bokštą ji pradėjo lipti stačiais laiptais ir pasiekusi pelėdyną iš karto ji norėjo susirasti norimą pelėdą. Bet tuomet akylos akys pastebėjo ne pačias didžiausias slaptas duris. Įdomu kas ten yra ? Savęs paklausė aukštaūgė ir nugalėta smalsumo jas atidarė, ten buvo padėtos kopėčios kuriomis mergaitė vikriai pradėjo lipti. Kopėčios girgždėjo, bet vienuolikmetės žingsniai nebuvo labai girdimi, nes kaip visada ji ėjo beveik negirdimai. Užlipusi kopėčiomis ją iš karto pasitiko gaivus vėjas. Ir tuomet Alicia atsisėdo visai netoli kopėčių, bet ji tada visai nesupratusi pametė laišką kuris užkrito ant žemės netoli kopėčių.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gruodžio 09, 2021, 09:31:02 pm
Teleskopas... Buvo nežinia kur. Galbūt po lova. Deja, Elliw šito nežinojo ir dėl šitos priežasties labai panikavo. Ji neįsivaizdavo, kas galėjo pavogti didžiausią brangenybę, bet dėl to kaltos, žinoma, buvo neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija. Tos trys bjaurios mergiūkštės! Bet kodėl tada ne ne ne neDori nepadėjo teleskopo surasti? Galbūt ji irgi yra bjauri mergiūkštė? Bet ne. Ne ne ne neDori buvo gera. Būtent ji padovanojo teleskopą!
Nepaisant to, kad dabar turėjo tris (!) teleskopus, velsietė nežinojo nė vieno iš jų lokacijos. Neliko nieko kito, tik eiti ieškoti brangenybės. Žinoma, būtų gerai rasti ir Liuciją, Sabriną ar Joaną trečiąją, tačiau teleskopas buvo pačioje prioritetų sąrašo viršūnėje. Sąrašas, žinoma, seniausiai buvo pamestas, bet Elliw vis tiek atkakliai ieškojo astronomijos prietaiso.
Beklaidžiodama po pilį ji atsidūrė kažkur, kur dėl vienokios ar kitokios priežasties buvo galybė paukščių. Tai buvo ne taip ir blogai. Blogiau buvo tai, kad tie paukščiai nepadėjo rasti teleskopo.
- Tai tu kalta! - riktelėjo Elliw ir pamatė kažkokias kopėčias. Niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl, bet Elliw pradėjo jomis lipti į viršų. Ar teleskopas gali būti ten? Tikriausiai - kaip ir bet kurioje kitoje vietoje. Blogiau buvo tai, kad ten tikriausiai nėra nei Liucijos, nei Sabrinos, nei Joanos trečiosios. Ak, kaip seniai velsietė nematė tų trijų mergaičių! Būtų taip smagu, jeigu draugės sutaisytų jai teleskopus! Tiesa, Elliw neprisiminė, ar kuris nors iš trijų prietaisų šiuo metu reikalauja tokio aptarnavimo.
Vos užlipusi kopėčiomis pamatė kažkokią mergiūkštę. Tai nebuvo nė viena iš tų trijų gerų mergaičių, tad velsietė nebuvo patenkinta. Ji gali būti kalta dėl to, kad dingo teleskopai!
- Kur mano teleskopas?! - garsiai paklausė klastuolė ir vos nenusivertė nuo kopėčių. Ji nė neketino eiti arčiau tos įtartinos mergiūkštės.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Olive Cate Rechens Gruodžio 12, 2021, 03:30:22 pm
Alicia sėdėjo ir galvojo. Galvojo kodėl ji ten atėjo ir kodėl ten pasiliko. Atsakymas buvo paprastai ji norėjo ramybės. Būdama savo gimtuosiuose namuose ramybės grifiukė beveik negavo. Tai sesė trukdydavo tai tėvai įrodinėdavo savo tiesas. Tai dar kažkas norėdavo parodyti savo balsą. Vienuolikmetė apie tai ganėtinai ilgai ir įnirtingai galvojo, o iš minčių pažadino kaž kieno balsas. Pala prie ko čia teleskopas ? Sutrikusi paklausė savęs Dana ir apsisukusi pažvelgė į balso savininką. Tai buvo už olandę vyresnė mergaitė a kuri turėjo tamsius,trumpus plaukus. Ir atrodė šiek tiek keistai. Kadangi pirmakursė buvo buvo maloni ir draugiška mandagiai pradėjo kalbėti:
- Sveika, deja bet aš tavo teleskopą nemačiau bet gal galiu padėti jo ieškoti ? Ir aš esu Dana. Kuo tu vardu ?
Po savo žodžių žaliaakė nusišypsojo ir ištiesė ranką norėdama pasisveikinti ir parodyti gerą pirmąjį įspūdį.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gruodžio 13, 2021, 05:53:15 pm
Elliw griežtai žiūrėjo į nepažįstamą mergaitę. Viena buvo aišku - ji nėra nei Liucija, nei Sabrina, nei Joana trečioji. O tai reiškė, kad ji tikrai niekuo nepadės. Pasaulyje buvo tik trys geros mergaitės, kurių buvimo vieta, deja, ir toliau skendėjo paslaptyje.
Tai įtartinai mergaitei pradėjus šnekėti Elliw įtariai spoksojo į ją. Netrukus pamiršo, kodėl žiūri, tad nusuko akis. Tiesa, išgirdusi žodį "teleskopas" vėl susidomėjo. Ar mergaitė jį matė, ar ne, neaišku. Ji turbūt to nesakė. O jeigu ir sakė, velsietė neprisiminė.
- Mano teleskopas! - džiaugsmingai sušuko Elliw ir apsižvalgė. Deja, prietaiso niekur nematė. Dėl to, žinoma, kaltos buvo trys bjaurios mergiūkštės - neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija. Ta, kuri sėdėjo priešais Elliw, nebuvo nė viena iš jų. Kodėl tuomet vis tiek nepadėjo rasti teleskopo?..
- Atiduok mano teleskopą! - suriko klastuolė ir galiausiai užlipo kopėtėlėmis. Čia vietos nebuvo daug, bet tai nė kiek netrukdė - priešingai nei faktas, kad astronomijos prietaiso vieta ir toliau nebuvo aiški.
Elliw nesuprato, kodėl įtartinoji mergiūkštė laiko ranką ištiestą, tad nutarė apsimesti, kad to nemato. Netrukus pamiršo, ką apsimetinėjo, tad vėl atsisuko į nepažįstamą mergaitę. Rudaplaukė nė neįsivaizdavo, kas ji tokia. Ar galima tikėtis, kad ji pažįsta kurią nors iš velsietės draugių? Kurį laiką mąsčiusi Elliw pamiršo, apie ką galvojo, tad paprasčiausiai liovėsi. Neprisiminė ir to, kaip čia atsidūrė. Akims užkliuvus už kažkokios mergaitės klastuolė visai sutriko: iš kur ji čia galėjo atsirasti?
- Gal žinai, kur yra Joana trečioji? - paklausė Elliw. Būtent šios draugės ji nematė ilgiausią laiką. Kiek padvejojusi bandė atsisėsti šalia, bet kojos susipynė, ir mergaitė uždribo ant nepažįstamosios.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Olive Cate Rechens Gruodžio 28, 2021, 02:27:34 pm
Alicia įtariai stebėjo nepažįstamą mergaitę. Ji buvo keistoka, elgėsi neįprastai  ir skirtingai negu kiti reagavo į žaliakės veiksmus. Bet tai dar buvo tik smulkmenos, nes vėliau keistoji mergaitė pradėjo vėl pliurpti apie kažkokį teleskopą, o vėliau ir apie pirmą kartą girdima vardą. Ji tikriausiai galvoja, kad aš viską žinau apie jos teleskopus ir nepažįstamas mergaites. Ganėtinai piktai pagalvojo grifiukė ir ji jau norėjo atsakyti mergaitei, bet tada ji užkrito ant pirmakursės. Vos pajutusi papildomą svorį mergaitė pradėjo garsiai klykti ir baladotis savo ilgomis kojomis. Nes užkritusi mergaitė nors ir nebuvo labai sunki, bet ir nebuvo plunksnelė. Bei taip pat nepažįstamoji buvo kelias metais vyresnė  už Daną. Bet vis dėl to Vienuolikmetei pavyko kalbėti ir tada ji pasakė šaukė:
- Prašau ar tu gali nuo manęs nulipti ?- pradėjo šiek tiek tyliau kalbėti - ir be to kur yra tavo teleskopas ar Joana trečioji nežinau.
Tikiuosi ji daug neužsiminė apie tuos dalykus.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Sausio 07, 2022, 05:46:36 pm
Kadangi Elliw pamiršo nudribusi ant mergaitės, nenuostabu, kad nesuprato, kodėl ji pradėjo rėkti. Tai buvo kiek trikdanti situacija, ir velsietė susimąstė. Netrukus jau neprisiminė, apie ką galvoja, tad nustojo taip švaistyti laiką.
- Ko žviegi kaip skerdžiamas teleskopas?! - pasipiktinusi paklausė, nes pirmą kartą gyvenime matoma mergiūkštė ir toliau rėkė. Galų gale nuo jos pasitraukusi klastuolė apsižvalgė. Neprisiminė, kur esanti. Kaip ir ko čia atėjo. Ieškojo teleskopo? Galbūt, mat visų trijų prietaisų vieta ir toliau buvo nežinoma.
- Kur mano teleskopai?! - garsiai suriko klastuolė. Aišku, jau neprisiminė ne taip seniai šį klausimą uždavusi. Manė čia esanti viena, tad tik piktai apsižvalgė. Teleskopo nepastebėjo. Daug blogiau buvo tai, kad čia trynėsi kažkokia mergiūkštė, kuri nebuvo jos draugė. Tai reiškė, kad teleskopas yra nežinia kur. Ar verta jos klausti? Ko gero, ne (kodėl tuomet Elliw tą klausimą jau uždavė du kartus? Nežinia), taigi rudaplaukė tylėjo. Jai reikia rasti bent vieną iš trijų teleskopų, nors nežinia, kaip tą padaryti.
- Gal turi teleskopą? - skubiai paklausė, kol dar nepamiršo šioje vietoje (o kur tai yra?) esanti ne viena. Ar pasaulyje yra žmonių, turinčių teleskopus? Tai buvo rimtas klausimas, kurį kažkaip reikia išspręsti. Kol jis neišnyko užmarštyje, žinoma. Pirmiausia tam reikėjo, kad ši mergaitė pateiktų atsakymą. Problema buvo ta, kad Elliw neprisiminė, ko klausė. Tad tik stovėjo ir spoksojo į nepažįstamąją. Galvoje sukosi mintys apie tai, kad ji galbūt uždavė klausimą.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Olive Cate Rechens Sausio 23, 2022, 05:20:52 pm
Kodėl žviegiu ? Kodėl žviegiu ? Gal todėl, kad tu užsilikusi ant manęs ! Visiškai supykusi pagalvojo Alicia ir nors kaip norėjo toliau rėkti ar padaryti kažką baisiau tiesiog nutilo. Kai pagaliau keistoji mergaitė nulipo nuo jos ir nuėjo šiek tiek toliau grifiukė dar labiau pajuto visą kūno skausmą. Ji galėjo ir nenulipti. Bet nepaisant skausmų mergaitė atsistojo ir pasiraiže kaip ką tik atsibudęs katinas iš gero miego. Ir nors jau tuomet iš Danos visas pyktis ( beveik ) buvo išgaravęs  ir jau norėjo palikti tą keistą vietą ir dar keistesnę mergaitę. Bet pyktis labai greitai grįžo į pirmakursę kai ji išgirdo kelis kartus girdėta klausimą. Ji vėl su savo tuo prakeiktu teleskopu. Ir tada jaunoji Visser pradėjo rėkti ant nepažįstamosios :
- AR TU KAŽKADA GALI BAIGTI ŠNEKĖTI APIE PRAKEIKTUS TELESKOPUS  !!!
Viską ką norėjo išrėkusi olandietė nekontroliuodama savęs nustūmė netoli esančią mergaitę nuo laiptų.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Vasario 06, 2022, 02:00:48 am
Tai keistai mergaitei atsistojus ir pradėjus rąžytis Elliw niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji gulėjo ant grindų. Ar gali būti, kad taip yra patogiau naudotis teleskopu? O ar ji turi teleskopą? Velsietė pradėjo raustis savo nuostabioje atmintyje, bet, deja, niekaip negalėjo prisiminti, ar jau uždavė šį klausimą šiai pirmą kartą gyvenime matomai mokinei. Nutarusi, kad vis dėlto niekada nepasidomėjo, ar mergaitė turinti astronomijos prietaisą, jau žiojosi šį klausimą užduoti. Deja, nespėjo: ji pasirodė esanti tikra bjaurybė! Kaip galima taip nemandagiai šnekėti apie astronomijos prietaisus?! Ir kur toks nemadagumas?!
- Man reikia... - pradėjo sakinį Elliw, bet nespėjus pasakyti, ko ten jai reikia (o tai, suprantama, buvo teleskopas), bjaurioji mergiūkštė nustūmė ją nuo laiptų. Viską skaudėjo, bet klastuolė skubiai tą pamiršo. Daug blogiau buvo tai, kad ji nė neįsivaizdavo, kur galėtų būti jos didžiausia brangenybė.
- Liucija? - negarsiai kreipėsi Elliw, tačiau kadangi geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje neatsiliepė, kreipėsi dar kartą: - Liucija?!
Draugė vis tiek neatsirado, tad velsietė itin supykusi atsistojo. Visa šita situacija buvo tik neLiucijos, ne neLiucijos ir ne ne neLiucijos kaltė! Ak, kaip Elliw jų nuoširdžiai nekentė! Įtūžusi užlipo laiptais atgal (tris kartus paslydo, tačiau pavyko išsilaikyti ant kojų). Viršuje pamačiusi kažkokią mergiūkštę prisiminė, kad visai neseniai skaudėjo, tačiau nespėjus bjaurybės apkaltinti tą faktą vėl pamiršo. Taigi spoksojo į pirmą kartą gyvenime matomą mergaitę ir svarstė, ar ji galėtų žinoti, kur šiuo metu yra teleskopas.
- Kur... - pradėjo klausimą Elliw, tačiau pamiršo, ko ketino klausti. Galiausiai po kelių akimirkų pradėjo klausimą iš naujo: - Kur Liucija?
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Olive Cate Rechens Vasario 13, 2022, 04:36:40 pm
Alicia greitai pasigailėjo kad nustūmė mergaitę.Juk ji man nieko blogo nepadarė. Na gal tik buvo keistoka, bet ... visi būna savotiški. Pagalvojo mergaitė ir jau norėjo padėti vyresniai mergaitei, bet ji kažkaip jau pati buvo atsiradusi pelėdyno pastogėje. Ar galima taip greitai užlipti laiptais ? Paklausė savęs grifiukė ir bandė galvoti būdus kaip galima per kelias sekundes ( taip atrodė Aliciai nors iš tikrųjų prabėgo daug daugiau laiko ) užlipti. Bet jos mintis nutraukė tamsiaplaukės mergaitės klausimas kuris labai panašėjo į praeitus. Jai tikrai kažkas yra negerai, ar ji jau nesuprato, kad manęs tokių klausimų negalima klausinėti ? Tačiau žaliaakė norėjo sunaikinti pirmąjį blogąjį įspūdį ir pasistengė kuo maloniau atsakyti:
- Na kur yra Liucija aš nežinau, supranti aš tik pirmakursė ir beveik nieko nežinau netik apie Hogvartsą, bet ir šeip apie magijos pasaulį. Bet jeigu tu taip nori surasti Liuciją gal galėtum apie ją papasakoti ir mes galėtume jos kartu paieškoti,- jeigu nebeklausinėsi tokių kvailų klausimų ir  jeigu aš supykusi tavęs netyčia nenužudysiu ,- ai be to labai  atsiprašau, kad numečiau tave nuo laiptų. Prašau gali atleisti ?
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Vasario 14, 2022, 05:27:00 pm
- Liucija?! - apsidžiaugė Elliw, vos tik ta neaiški persona paminėjo geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje vardą. Ar gali būti, kad jos yra pažįstamos? Gal šita mergaitė yra Liucijos draugė?! Velsietė patenkinta žiūrėjo į keistuolę, bet galiausiai suprato: ji pasakė nežinanti, kur yra Liucija. Tai buvo visiškai nenaudinga informacija. Kodėl tada reikia švaistyti laiką kalbant su ta bjauria mergiūkšte. Galbūt tada ji bent jau žino, kur yra teleskopas?!
- Paieškoti Liucijos? - ir vėl nušvito velsietė. Taip, taip buvo tiesiog nuostabi idėja! Kadangi jos bus dviese, būtinai ras tą gerą mergaitę! Elliw jau neprisiminė, kas čia buvo nutikę, pamiršo, kad nusirito nuo laiptų. Vadinasi, viskas buvo tiesiog puikiai! Jai pradėjo patikti šita keista mergaitė, nors neprisiminė, kodėl nutarė, kad ji yra keista.
- Galbūt galėtume rasti ne tik Liuciją, bet ir Joaną trečiąją bei Sabriną? Taip pat ir teleskopą!
Elliw buvo nusiteikusi itin entuziastingai. Būtinai suras visas drauges ir astronomijos prietaisus! Viskas bus tiesiog puiku! Klastuolė neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo tokia patenkinta gyvenimu. Gal ta mergaitė ir buvo keista, nors Elliw šito neprisiminė. Bet ji elgėsi pakankamai draugiškai ir nesudaužė nė vieno teleskopo! Jo velsietė, tiesa, su savimi ir neturėjo - o gal šis faktas tiesiog išnyko iš atminties.
- Einam ieškoti… - akimirkai pamiršo, ko tiksliai jos ketino ieškoti. - Liucijos! Ir Sabrinos! Ir Joanos trečiosios!
Šiuos vardus išrėkė garsiau nei būtina: tokia buvo patenkinta. Dabar reikėjo išties pagaliau keliauti ieškoti tų protingų ir gerų mergaičių. Beskubėdama nulipti laiptais vėl nuo jų nusivertė, bet nieko nepaisydama pašoko ir iškurnėjo iš pelėdyno. Dabar Elliw gyvenimo misija buvo visiškai aiški.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Athena OConnor Liepos 16, 2022, 10:01:26 pm
Athena buvo labai nepatenkinta. Žiobarotyros profesorius paliko ją po pamokų tam, kad ji valytų susmirdusią pelėdyno pastogę! Kur teisybė? Juk ji praleido tik vieną žiobarotyros pamoką. Vieną pamoką... Juk ji gyvena žiobarų pasaulyje ir taip viską apie juos žino, tad kam jai reikalingos žiobarotyros pamokos? Niekam. Ji juk puikiausiai gali jų metų praktikuotis kerėjimą - dalyką, kuris jai tikrai bus naudingas.
Galiausiai rudaplaukė atsidūrė pastogėje. Čia stovėjo du kibirai su vandeniu ir daug skudūrų. O'Connor pavardės savininkė suprato, jog dirbs ne viena, tad gana garsiai atsiduso ir pasivarkė savo plaukus. Jai buvo šiek tiek įdomu kas dirbs kartu su ja, tačiau buvo ir gėda, kadangi tas žmogus žinos, jog ji prisidirbo. O kas jei tai dar vienas klastuolis? Ji negali prisidaryti tokios gėdos. Deja, bet bėgti buvo per vėlu. Greičiausiai ir antrasis žmogus ateina, tad ji vis tiek jį sutiktų. Būtent dėl šios priežasties smaragdinių akių savininkė ėmė laukti.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Matthew Rivier Liepos 22, 2022, 04:25:34 pm
Vakarykštis nekaltas Matthew pasivaikščiojimas uždraustajame miške baigėsi ne taip, kaip vaikinukas tikėjosi. Kas čia blogo, kad pirmakursis panorėjo pabūti vienas ir pavaikštinėti po naktinį medžių tankumą? Vaikiškas protas nelabai suprato rizikos, su kuria susidūrė, tačiau tas adrenalinas ir galimas pavojus kaip tik Matt vertė eiti gilyn ir gilyn... kol galiausiai liko pastebėtas vieno iš Hogvartso profesorių. Tempiamas už kupros atgal į pilį, Rivier nė atsiprašinėjo, nė žodį pratarė, tik be jokių emocijų veide leidosi partempiamas ir išbaramas. Nei šilta, nei šalta jam buvo dėl to, jog buvo aptiktas uždraustoje vietoje, tik vienintelis dalykas, dėl ko šiek tiek susinervavo, jog norėdamas išvengti žmonių vis tiek nesugebėjo to padaryti. Vaikinukui buvo pasakyta, jog rytoj po pamokų privalės eiti į pelėdyną ir iššluoti visus nešvarumus, žinoma, nesinaudojant magija. Kaip buvo liepta, taip ir padarė, jau po pamokų žingsniavo link pelėdyno, tačiau tvarkytis tikrai nesiruošė. Planavo ten pasėdėti vieną ar dvi valandžiukes, pasinaudoti šiuo laiku tam, kad pabūtų vienas, ir neatlikęs jokio darbo grįžti atgal į kambarius. Tačiau, rodos, Matthew šiomis dienomis laukia vieni siurprizai, nes vos užlipęs į pelėdyno pastogę joje stovint išvydo rusvaplaukę mergaitę. Buvo ją anksčiau matęs pamokose, žinojo, kad ši klastuolė, tačiau niekada su ja nesikalbėjo. Visgi giliai atsiduso, net nebandydamas paslėpti susierzinimo ją išvydus, o akys, kurias beveik dengė juodos garbanos, net sužaibavo iš įtūžio. Norėjo pabūti vienas, tačiau net ir čia neturės ramybės. Žvilgsnį patraukė du kibirai su vandeniu. Vis tiek tik vienas bus panaudotas. Užmatęs medinį išsikišimą, panašų į palangę, Matthew ant jo klestelėjo, patogiai įsitaisė ir nė žodžio netaręs savo kolegei, nukreipė akis į lauką. Akivaizdu, kad nė dirbti, nė bendrauti vaikinukas nenorėjo ir neketino.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Athena OConnor Liepos 22, 2022, 10:28:07 pm
Kažkur giliai savyje Athena jautė, jog vis tik turėtų pabėgti iš čia. Jai nepatiko emocija, kuri sklandė ore. O'Connor pavardės savininkė pasitvarkė savo plaukus ir tyliai atsiduso. Kaip norėtų, jog bent Hogvartse jai viskas būtų paprasta, lengva ir gera... Norėtų, kad čia niekas jos nepaliktų atlikti arešto ir panašių dalykų, tačiau, deja, jai tenka kuopti pelėdyno betvarkę.
Greitai pasirodė ir rudaplaukės partneris. Jis, bent iš išraiškos atrodė nepatenkintas. Labai nepatenkintas. Smaragdinių akių savininkė susiraukė, kadangi vaikinukas irgi buvo klastuolis, tad kodėl jis toks nepatenkintas? Juk ne su kokiu grifu ar kokia grife jam tenka dirbti.
- Nereikia būti tokiu nepatenkintu, - ištarė Athena gana drąsiai, kadangi tas vaikinukas nebuvo jo brolis. Šiame pasaulyje O'Connor bijojo tik jo, bet bijojo taip stipriai, jog jai netgi būnant Hogvartse sapnuodavosi įvairiausi košmarai primenantys apie Bretą - patį blogiausią pasaulyje egzistuojantį brolį. Kodėl būtent jai teko toks brolis?
Kadangi klastuolė matė, jog vaikinukas nedirbs ir pati nusprendė nedirbti, juk viena tikrai nears už du asmenis. Jau namie to prisikentėjo, dabar užteks kančių, reikia leisti ir sau nors šiek tiek nepaklusti kitiems.
Antraštė: Ats: Pelėdyno pastogė
Parašė: Matthew Rivier Liepos 28, 2022, 12:36:18 pm
Tikriausiai buvo kvaila tikėtis, jog ši mergaičiukė užsiims savais reikalais ir nekalbins užsisklendusio Matthew. Vos jai ištarus pirmuosius žodžius, Rivier pavartė žydras akis, visa laimė, jog jas dengė garbanos.
- Ar sakai, jog turėčiau džiaugtis, kad šiandien turiu mėžti pelėdų mėšlą?- užklausė vaikinukas, tingiai pasukdamas galvą į šviesiaplaukę. Pati mergina irgi neatrodė labai jau patenkinta čia būdama, tad Matthew nesuprato, kodėl ji čia prie jo kabinėjasi ir rodo savo pretenzijas. Jeigu ji nebūtų buvusi klastuolė, greičiausiai Rivier dar labiau ją užsipultų ir nusodintų, tačiau ji iš dalies, teoriškai, pagal viską... buvo „sava“, o saviškių Matt taip greitai neužsipuola. Nebent jau labai vaikinuką kažkas sunervina. Pelėdyno pastogėje staiga pasigirdo sparnų plasnojimo garsas, tarsi koks griaustinis, ir į vidų įskrido balta it sniegas pelėda. Ši ėmė sukioti ratus aplink paauglius, kol galiausiai atsitūpė ant mergaitės pečių. Matt smalsiai pažvelgė tai į pelėdą, tai į merginą.
- Rodos, pelėdai patikai. Galbūt tai tu turėtum mėžti jos šūdus. Ji tave pasirinko,- sarkastiškai pasvarstė Matt, visgi jo balse nesigirdėjo noro įžeisti ar įskaudinti, kaip kad kalbant su kitais. Matt netgi tyliai šyptelėjo dėl tokio pelėdos triuko, tačiau taip ir liko sėdėti ant palangės.