Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Kvidičo aikštė => Temą pradėjo: Aretha Leverett Vasario 20, 2016, 09:47:46 pm
-
Už pagrindinės kvidičo aikštės iki pat Uždraustojo miško buvo nusidriekusi laukymė. Augalija čia buvo skurdi - net piktžolės augo nenoriai, bet kadaise pasodinti keli medeliai vis dar dar išdidžiai laikėsi, nors ir tie patys negalėjo pasigirti nei storu liemeniu, nei tankiomis šakomis ar lapija. Pasivaikščiojimui ar statyboms laukymė taip pat neatrodė itin tinkama - visur buvo pilna išsikišusių kupstų bei neaiškios kilmės duobių, o kur dar visos šiukšlės, paliktos netvarkingų čia kvidičą žaidusių mokinių. Taigi, laukymė net ir gražiausią dieną neatrodė itin viliojančiai.
Išėjusi iš pilies mergaitė šmirinėjo aplink ją, norėdama apžiūrėti viską ko kolkas dar nespėjo. Pėdindama link kvidičo aikštės ji nuėjo į pats jos centrą ir pakėlusi galvą apžiūrėjo žaidimo lankus. Apie šį žaidimą daug nežinojo, bet sau prižadėjo grįžusi pilin nueiti į biblioteką paskaitinėti.
Už tribūnų atsivėrė, kaip pirmakursei atrodė, didelė laukymė tik su keliais nuskurusiais jaunais medeliais. Aplinka nebuvo nei sutvarkyta, nei netvarkinga. Dešinėje pusėje mėtėsi pradurtas kamuolys, o kairėjė pusėje, tolumoje matėsi uždraustasis miškas. -Turbūt anksčiau čia buvo žaistas kvidičas -pagalvojo mergaitė spręsdama iš laukymės žemės, kur žolė tikrai neaugo daugelį metų.
Priėjusi prie vieno iš medžių Aretha nuskabė kelis užsilikusius lapelius.
-
Rochell atsikėlė dar auštant. Neseniai susipažinusi su Aretha labai norėjo dar susitikti. Varniukė keliavo labai šaltu oru paieškoti kur klastuolė randasi, mat jos sumanė kartu vykdyti MI namų darbus. Bėda ta jos nežinojo kur tų relikvijų ieškoti. Nuskobdama kelis rasotus ir nudžiuvusius lapelius, Rochell artėjo prie ežero. Aretha'os ten buvo. Po to nukeliavo link uždrausto miško. Ten taip pat nieko. Tada pamatė labai pažįstamą siluetą. Ir spėkite kieno jis buvo! Klastuolė stovėjo tribūnų laukymėje ir skobinėjo lapelius, esančius ant medžio netoli tribūnų.
-Labas rytas, Aretha!- sušuko varniukė ir stipriai apkabino naujają draugę,- ar pasiruošusi vykdyti Magijos Istorijos namų darbus? Nuo ko pradėsime?- varniukė paklausus klastuolės, apsidairė po apylinkes, galvodama nuo kur pradėti. Ryto vėjas šiaušė blizgančius Rochell plaukus, o kylanti saulė, gražiai nušvietė horizontą, taip skelbianti ryto pradžią...
-
Klastuolė kaip visada buvo nutolusi savo mintimis ir nematė, jog kažkas artinosi prie jos.
-Sveika,- su laimės gaida balse pasakė, apkabindama atėjusią bendrakursę.
Išgirdusi klausimą apie magijos istorijos namų darbus, Aretha garsiai atsiduso. Visai nenorėjo užsiimti kažkuo taip anksti ryte, ji dar nebuvo net pilnai išsibudinusi nuo miegų. Bet pareiga yra pareiga ir nieko čia nepakeisi.
-Galime pradėti atidžiai ištyrinėję šios laukymės kiekvieną žemės gabalėlį,- dairydamasi aplink kalbėjo žaliaakė,- galbūt pamatysime kokių išsikišimų žemėje.
-Man labai įdomu kaip mes rasime istorinę relikviją mąstė Aretha, bet to garsiai nepasakė. Geriau neigiamas mintis pasilaikyti sau.
-Gal geriau išsiskirkime, aš pradėsiu tyrinėti dešinę laukymės dalį, o tu kairę,- kaip pasiūlymą išdėstė klastuolė varniukei.
-
Rochell žiūrėjo į per daug susimasčiusią klastuolę. Pala, gal aš kiek paskubėjau? Gal čia nieko nebus? Bet juk profesorė sakė, kad relikvija nebus paslėpta paprastai, o ši vieta ypatinga. Manau... Taip ar taip, vistiek teks ieškoti. Rochell su Aretha susitarė, kad ji eis į kairę laukymės dalį, o klastuolė į dešinę. Mergaitės išsiskirstė. Varnukė atsistojo prie savo "starto" linijos ir apgalvojo, nuo ko tiksliai pradėti... Į tribūnų pusę Rochell nėjo, tai būtu per daug paprasta paslėpti. Įdomu, kaip ta relikvija atrodo?! Net nežinodama ko ieško, Rochell stebėjo aplinką. Gal tai koks akmuo? Gal rankraštis? Dešinėje laukymės pusėje klastuolė taip pat ieškojo relikvijų. Turbūt ji geresnė ieškotoja nei aš, man gi visada sekėsi blogai ieškoti.
-Ar ne, Persike?- pamačius savo katiną prie kojų sušnibždėjo, tarsi jis skaitytų mintis. Varniukė paglosčius savo katinuką, kibo į darbą.
-
Lėtai pradėjusi nuo dešnio krašto ji ėjo tolyn, nežiūrėdama daugiau niekur, tik sau po kojomis. -Kaip rasti daiktą, kurio net išvaizdos nežinai? klausė savęs Aretha. Pasisukusi į varniukę, matė ją vaikštant kartu su katinu Persiku, kurį jau klastuolė spėjo pažinti anksčiau. Tęsdama paeišką ji pagreitino žingsnį. Tam, jei netyčia nieko nerastų šioje teritorijoje, turėtų laiko paieškoti dar kartą kitoje.
-Ar radai ką nors?-atsidusdama sušuko Rochell'ei, stovinčiai kitame laukymės gale.
Belaukdama atsakymo Leverett, užkliuvo už nedidelio kupstelio esančio prie to pačio pradurto kamuolio, kurį pastebėjo tik čia atėjusi, ir veidu išsitėškė ant žemės.
-Ughh!-sušuko Aretha, atsisėsdama ir ranka trenkdama per kupstelį. Pasitaisydama uniformą, ji nusijuokė. Tai jau antras kartas kaip būdama su varniuke ji sugeba apkabinti žemę.
Nuo jos smūgio kupstelis kiek susiplojo ir pasigirdo garsas lyg kažkas būtų trenkęs į skardą.
-Rochell!
-
Keliaudama pro kupstelius, atsargiai, kad neparvirstų, Rochell ieškojo neaiškaus daikto, tai yra relikvijos. Persikas meturėjo puikios uoslės, todėl varniukei nekaip padėjo. Radusi kelis, keistos formos akmenis, ji patyrinėjo ir įsitikino, kad čia negalėtų būti toji relikvija. Ant kelių vietų buvo išraižiotos rodyklės, bet jos negalėtų nieko reikšti, nes tokias matė ir dešinėje pusėje. Greičiausiai jos buvo skirtos žaidimui, kurį aš kai buvau maža žaisdavau... Ieškojo, ieškojo, o visas ieškojimas - išėjo šuniui ant uodegos.
-Dar nieko neradau, tu?- šiektiek nusivylusi, kad nieko neranda, nors ieško jau ilgai, Rochell sušuko klastuolei.
Laukdama jos atsakymo, mergaitė toliau tarp kelmų, akmenų, šakų, kupstelių ieškojo reikiamos relikvijos, kai išgirdo, kad iš dešinės pusės, kažkas ją šaukė. Varniukė su Persiku atsisuko:
-Aretha? Ar tau viskas gerai?- šiektiek nusijuokė Rochell.
Tada vėl pažvelgė į klastuolę...
-
Aretha nusijuokė patikindama varniukę, jog jai viskas gerai ir krisdama nei užsigavo, nei susižeidė.
-Rochell, ateik, man atrodo kai ką radau,- sušuko mergaitė, taip, jog ją girdėtų draugė, bet ne garsiau.
Vis dar nesikeldama nuo vietos kurioje sėdėjo, ji tiesiog rankomis pradėjo stumti žemes ir nuskurusią žolę nuo kupstelio į šoną. Gan giliai įstrigęs matėsi metalinis daiktas, o gal ir skarda su raudonais skaičiais, na bent jau tiek ji įstengė pamatyti.
-O taip, tikrai gera mintis buvo kapstyti žemę rankomis išpeikė save klastuolė. Kelis kartus pakračiusi rankas, kad dalis purvyno nukristų, ji stebėjo prie jos ateinančią varniukę, o pakilęs vėjas taršė jai tamsius plaukus, bei plėšė užsilikusius lapelius nuo laibų medelių.
-
-Ačiū dievui, kad tau viskas gerai. Jau maniau, kad teks atidėti visus darbus ir keliauti pas Madam Pomfri,- nusijuokus pasakė klastuolei ir šiektiek nustebo, kad ši vos nugriuvus kažką rado.
Negali būti. Arba tai pokštas arba ten tikrai ne tas kurio ieškome, juk negali būti taip greitai?! Ne, nesamonė! Artėdama prie Aretha'os pakilo stiprokas vėjas ir taršė abiejų mergaičiu garbanas. Aretha kažką imtyviai kasė, todėl Rochell priartėjus prasišvietė dalis rasto radinio. Tai buvo kažkokia metalinė skarda, nudažyta sidabrine spalva ir su raudonais skaičiais, bei greičiausiai runų ženklais ant jos. Aišku viena, kad tai buvo metalas, nes Rochell tikrai pajautė, kad kai ji krito šiektiek ataidėjo garsas po žeme. Varniukė greitai su turėjusia plaukų gumyte, susirišo savo sidabrines, ištaršytas garbanas ir kibo į darba, tai yra žemės kasimą. Susilaikydama nuo noro prieštarauti kasimui be pirštinių, bet pažvelgė į Arethą, ši buvo taip pat be pirštinių, o rankos purvinos. Labai gera mintis... sudėjavo Rochell ir kasė žemę. Galop abi iškasiusios tą keistą ir gan didelę skardą, ją apžiūrėjo. Tai tikrai buvo runų ženklai ir keli skatmenys... Įdomu ar čia relikvija, ar čia tik paprasta niekuo neįpatinga skarda.
-Aretha, kažkuri iš mūsų arba abi turime nurime nueiti į biblioteką ir paimti runų žodyną. Jei čia tikrai runos, tai galbūt galim išsiaiškinti kas čia parašyta. Gal tai kokia paslaptis arba nurodymai į tolimesnį ieškojimą? Manau čia tikrai gali būti relikvija, ta pati kurios ieškom!- nudžiugo Rochell, nors viskas buvo tik klastuolės dėka...
-
-Jei kiekvieną kartą kažkur užsikabinusi ir parvirtusi stipriai susižeisčiau, tai turbūt turėčiau gyventi ligoninėje,- nusijuokė mergaitė, bet visa tai buvo tiesa. Ji tikrai buvo nerangi.
Kol varniukė apžiūrėjo jų iškapstytą lobį, Aretha išsitraukusi iš juodos nedidelės, bet pakankamo dydžio, jog viskas tilptų, kuprinėlės servetėles nusišluostė žemėtas rankas, bei atkišo vieną iš jų kolegai. -Na jau ne, aš per daug pavargusi dabar slinkt iki bibliotekos
-Palauk,-paėmusi skardą iš Rochell rankų tarė,- galbūt rasim ką nors kas mums patvirtins, jog tai ne relikvija. O galbūt ir atvirkščiai.
Antras variantas, žinoma, buvo labiau gundantis. Kelias minutes atidžiai apžiūrėdama skardą (kuri anot jos buvo tiesiog metalo laužas) klastuolė nieko nerado kas būtų pirmakursei suprantama ir jau stojosi ruošdamasi keliauti bibliotekoje.
-Ei,- dar kartą užmesdama akį tarė,- juk čia turbūt data.
Uniformos kraštu patrynusi purviną metalo gabalo kraštą nuvalė purvą ir gan neaiškiai, bet suprantamai pasirodė data.
-Ji tik trejų metų senumo,- nusivylusi atsiduso ji.
-
Rochel paėmė Aretha'os jai pasiūlytą servetėlę ir nusišluostė rankas. Matėsi, kad nė viena nedegė noru eiti į biblioteką, todėl abi nusprendė paieškoti kokio ženklo skardoje ir sužinoti ar tai relikvija ar ne. Rochell mąstė... Aretha'os rasta, parašyta 2013-jų metų data, jos nenuvylė, kaip klastuolės. Vis šis tas...Bent kokia pradžia, mums čia išėjo... Tyrinėdama skardą toliau, varniukė vistiek buvo nerami dėl keturių runų ženklų, virš datos. Tai buvo per daug įtartina, gana protingai Rochell.
-Klausyk, tikrai nereiktų nueiti į biblioteką? Toks jausmas, kad tos runos slepia dar vieną datą... Galbūt tai kada nors išpranašauta mirties data?- pasakė klastuolei Aretha'i.
Tokia buvo sidabraplaukės hipotezė. Juk iš dalies tai galėtų būti tiesa?! Neraminantis klausimas, bei žinoma, atsakymas, kankino varniukę smalsumu...
-
Tamsiaplaukė papurtė galvą, nesuprasdama varniukės teiginio apie mirtį. -Kokia dar mirtis? Juk tai ne tokia sena skarda, kam iš vis ant jos reiktų rašyti kažkokias mirties datas, kad ir pranašautas? nenorėdama susipykti su drauge, ji pasilaikė šias mintis sau. Kaip klastūnyno koledžo atstovei, jai buvo būdinga įvairios, kartais net dar žiauresnės mintys ir idėjos, bet kol ji jų nereiškė garsiai ir nuvydavo jas šalin - viskas klostėsi puikiai.
-Manau mums derėtų tiesiog palikti radinį, geriau tęsiam paeiškas. Gal rasim net geresnių dalykų,- pareiškė Aretha Rochell'ei nusišypsodama.
Atsistojusi nuo žemės, ant kurios ilgą laiką sėdėjo ir spėjo nušalti kojas, ji pradėjo eiti toliau, link uždraustojo miško ragindama draugę eiti kartu.
-
Rochell pastebėjo Aretha'os persikreipusį veidą ir pagalvojo, kad jos mintis tikrai ne kokia... Atsistojusi, kartu su bendrakurse, varniukė lydima klastuolės kartu ėjo uždraustojo miško link. Na nebuvo, ten labai jo arti, bet šalimais. Rochell ranka parodė, kad ji ieškotų šįkart kairėje, o ji pati - dešinėje. Nuėjusi šiektiek toliau nuo klastuolės pusės, pradėjo tyrinėti. Šįkart pargriuvo Rochell skaudžiai susižeisdama koją. Na bet ji prie to buvo pripratus. Užkliuvo vos už smulkaus akmenuko, o atsitrenkė į storažievį medį.
Auč!- sušaukė Rochell,- Aretha ateik! Šitas keistos formos, didžiulis akmuo man atrodo įtartinas nes ten išraižyta rodyklė,- mergaitė pamojavo kolegei ir kartu pradėjo stumti sunkų akmenį. Stūmė, stūmė ir pagaliau šis buvo nustumtas nuo vietos kur gulėjo. Rankos buvo visos raudonos ir nubrozdintos. Na, žinoma! Duobėje buvo urvelis, kad akmuo nesulaužytų senovinio laikrodžio, esamčio po juo. Laikrodyje nustatyta paskutinė data, buvo 1890 m. Gruodžio 5 diena, 12 valanda, 3 minutės, 59 sekundės. Varniukė atkišo laikrodį draugei ir susimąstė...
-
Susimąsčiusi Aretha vaikštinėjo kaire puse, atidžiau apžiūrinėdama kupstelius. Jos manymu, jeigu jau po vienu buvo įmanoma rasti kažką, galbūt pasiseks ir dabar. Už kelių metrų pamačiusi kažką žibant, ji nieko nelaukusi pribėgo, bet ten, jos nelaimej, buvo tik popierėlis nuo saldainio.
-Šūdas,- suburbėjo.
Niekas ir nesitikėjo, jog tokio tipo užduotis bus lengva. Klastuolė būtų visai nenustebusi, jei mergaitėms būtų tekę kelias dienas ieškoti. Ji ir toliau būtų klaidžiojus be tikslo, kai išgirdo kolegę ją šaukiant. Pribėgusi, ji padėjo Rochell'ei stumti akmenį. -Sunkus rupužė mąstė mergaitė.
Paėmusi varniukės rastą laikrodį Leverett net išpūtė akis pažiūrėdama į datą.
-O dieve, Rochell! Mums, tiksliau tau, pavyko!
-
-Bet tai ir tavo dėka,- varniukė nusišypsojo Arethai,- visų pirmą, be tavo pagalbos, mes būtumėm manę, kad ta skarda su 2013-tų metų data yra relikvija, nors turbūt ne. Visų antra, tu man padėjai stumti tą sunkų akmenį, po kuriuo buvo istorinė relikvija - laikrodis. O visų trečia, mes kartu esam porininkės ir darom užduotą namų darbą,- savo mintis garsiai išreiškė Rochell.
Hmm, įdomu, kuo ypatinga ši data? Paimdama tikriausiai senovės relikviją iš kolegės rankų į savasias, varniukė apžiūrėjo jį. Stiklas - nebrokuotas ir nedulkėtas, dirželiai - odiniai ir nepažeisti, data - nurodo kažkokį įvykį. Gal reiktų paklausti profesorės? Gal tai apgaulė? Sidabraplaukė atsivertė Magijos Istorijos, kurį visada turėjo su savimi ir prasklaidė puslapius su relikvijom, bei įvairiom datom...
-Žiūrėk! Aretha, čia tas pats laikrodis...
-
Po Rochell kalbos mergaitė apkabino ją, jos žodžiai sugebėjo paglostyti klastuolės širdį. Ji džiaugėsi, jog mergaitėms pasisekė su užduotimi, visgi Aretha buvo tiesiog įsitikinusi, jog savo rankose jos laikė relikviją iš praeities. -Bent jau nereiks daugiau vargti vaikštinėjant ir galėsiu nuveikti kažką naudingesnio
Varniukei skaitinėjant knygą žalių akių savininkė prisėdo ant akmens, kurį vos prieš akimirką nustūmė. Būtų taip ramiai ir sėdėjosi, kai jos dėmesį atkreipė kolegė.
-O dievai!,- iš netikėtumo sušuko,- ar nori pasakyti mes radome laikrodį, kuris ankščiau buvo pavogtas iš Hogvartso ir sustojo kaip tik tuo metu kai buvo nukabintas ir išneštas iš didžiosios salės? Tas pats laikrodis, kurio niekas nesugebėjo rasti?!
-
Varniukė akimis "rijo" vadovėlio puslapius, kuriuose buvo rašoma apie šį laikrodį. Pasirodo jis buvo nukabintas, tiksliau pavogtas ir tuo laiku laikrodis nustoji veikti todėl jis ir rodo tam tikrus metus. Rochell vos nešokinėjo iš džiaugsmo, vis gi abi surado du dalykus viename! Tai yra istorinę relikviją ir pavogtą Hogvartso laikrodį!!! Greičiausiai jų namų darbas beveik užbaigtas, liko tik aprašyti ((Tiksliau, nusiųsti link'ą profesorei)) visą ieškojimą. Ech, nuobodus darbas. Gaila, kad jau viskas baigėsi nuliūdusi sidabraplaukė varniukė nusižiovavo. Ilgai nemiegojo, vargšelė. Na vis dėlto ji su malonumu paieškos dar kelių istorinių relikvijų, mat su Aretha dirbti jai patiko. Nebuvo jos labai artimos draugės, bet bendrauti pradėjo dažnai. Tas Rochellei labai patiko! Lauke jau temo...
-Ilgai, mes čia ieškojom. Ką veiksi vėliau?- paklausė klastuolės varnanagė.
Tikiuosi mokytoja užduos daugiau tokių užduočių užsisvajojo Kettler...
-
Vis dar sėdėdama ant akmenio, Aretha apžvelgė dabar jau vis su kiekviena minute labiau tamsėjantį dangų. Nuo uždraustojo miško pusės sklido kažin koki negirdėti garsai, žadinantys klastuolės smalsumą. Nusišypsodama savąjai draugei, ji atsiduso. Diena buvo ilga, pirmakursės ilgai užtruko, pats laikas ir grįžti pilin.
Rochell'ei paklausus ką veiks toliau, ji būtų atsakiusi, jog dar norėtų nueiti išgerti arbatos, bet pamačiusi, jog mergaitė jau tikrai nori miego ji susilaikė.
-Gal tiesiog einame į vidų, nunešime laikrodį mokytojai,- stebėdama besileidžiančią saulę sušnabždėjo,-rytoj galėsime susitikti, galbūt kada užduos dar kokių panašių namų darbų.
Aretha atsistojo, pažvelgė uždraustojo miško pusėn ir pradėjo žygiuoti tuo pačiu keliuku, kuriuo čia ir atėjo.
Galutinis Pasaulio kvidičo čempionato rezultatas 170-160.
-
Dangus stipriai aptemo ir mergaitės jau ruošėsi eiti. Rochell matė kaip Aretha kažką norėjo pasakyti, bet susilaikė.
-Iki, Aretha. Gerai, galėsim susitikti. Tikiuosi, kad tikrai bus panašių namų darbų,- sidabraplaukė varnanagė su didele, plačia ir nuoširdžia, bei dėkinga šypsena pažvelgė į klastuolę ir dar kartą stipriai absikabinus draugę pasišalino iš vietos kurioje stovėjo. Kadangi abi ėjo tuo pačiu keliu kaip atėjo, Rochell džiaugėsi proga drar šiektiek pabūti su Aretha. Varnanagė niūniuodama melodiją džiaugsmingai šoko Makareną, nes buvo be galo be krašto laiminga ir patenkinta savimi, bei klastuole. Visur čiulbėjo naktiniai paukščiai, vaikščiojo naktinėjantys žvėreliai ir švietė nuostabaus grožio mėnulis. Rochell atsiduso ir paskutinį kartą atsisveikinus su klastuole Leverett, grįžo į Varno Nago bendrajį kambarį...
-
-Nemanau, kad joje kažkas patruliuoja, galimai tik užkerėta tėra, daugiau nieko. Jeigu nebūtų taip šalta ir tamsu, būtų gal smagu kada ten pasibūti,- suniurnėjo Junko varnanagei, tikėdamasi, kad kaip galima greičiau prieš jas atsivers pilis, kurioje bus tikrai daug, daug šilčiau negu lauke. Merginoms vis didinant ėjimo tempą, vos nebėgant, pagaliau pavyko prisikasti prie mokyklos teritorijos. Klastuolė sulėtino žingsnį ir pabandė atgauti kvapą, iki šiol net nesupratusi, kad jos ėjo tikrai greitai ir apsidairė aplinkui,- Manau, mes dar nesame pačioje naudojamoje kvidičo aikštėje, bet bent jau tikrai Hogvartso mokyklos teritorijoj. Jau nebetoli..
Lėčiau eidama Junko pradėjo ir šiek tiek dairytis aplinkui - nors atrodė, kad laukymėje yra daug šviesiau negu Ūdrų Žabanguose, vistiek ne itin kas buvo matoma, todėl mergina nusprendė labiau žiūrėti kur eina.
-Mh, patarčiau labiau žiūrėti, kur einam, dar netyčia užminsime ant kokio kamuolio ar ko, vistiek šita vieta yra labiau naudojama, gal kažkas užsiliko,- Klastuolė tarė, žiūrėdama į šalimais einančią Margo,- Be to, galime jau ir lėčiau eiti, nes greitai reikės būti atsargioms, tai būtų gerai, jei turėtume dar jėgų ir normalų kvėpavimo tempą.
Nors pati pirmakursė norėjo kuo greičiau nešdintis iš šito šalčio, nusprendė, kad taip elgdamasi prieštarautų pati sau, todėl sukandusi barškančius dantis atsargiai ir gan lėtai žingsniavo pro laukymę, kartas nuo karto mesdama žvilgsnį į rankoje, kurios pirštų nebejautė nuo šalčio, laikomą knygą ar į šalia esančios Margo pusę.
-
-Kas ten žino ko gali prisigalvot ūkvedys. Arba jo katė. - tarė žengdama didesnį žingsnį, kad nenusiverstų užkliuvusi už žolės kupsto. -Įsivaizduoji kas būtų jeigu užliptum ant muštuko? - Margo pabandė įsivaizduoti. Užlipi ant muštuko ir nesuprantamai prikimbi. Jis lekia šviesos greičiu iš paskui tįsdamas tave, o tu bejėgiškai šauki, kai tuo tarpu tavo kaulai knežinami. Nelabai linksma. Nebent ten būtų didžiausias tavo priešas. - klastuoliškai pamanė ir kreivai nusišiepė, tik tamsoje to nesimatė.
Varna pajudino batuose sustingusius pirštus. Noriu karštos, riebios, saldžios kakavos... - užsisvajojo ir nepastebėjusi dar vieno kupsto, užsikabino ir plojosi į šlapią žolę.
-Auč. - atsklido duslus garsas, mat vienuolikmetė kalbėjo tiesiai į rasotą žemę.
Margo gana vikriai atsistojo. Negrabiais nuo nakties šalčio pirštais nusibraukė nuo veido šlapios žemės trupinius. Žolė buvo minkšta ir puri, tad jokių sužeidimų, apart tvinksinčio kelio, ant kurio tikriausiai atsiras bjauri mėlynė neleisianti dėvėti sijono, nebuvo. Bet tai ne ką paguodė. Visi merginos drabužiai žaibiškai persisunkė dideliais rasos lašais taip dar labiau stingdydami ir taip sušalusį Mar kūną. Pirmakursė tik įsisupo į apsiaustą ir suvaldžiusi kalenančius dantis tarė:
-Man nieko tokio. Einam.
-
-Ant muštuko?- Varnanagei pasiūlius tokį, na, ne itin malonų daiktą, ant kurio būtų galima užminti, Junko tylomis sukrizeno,- Taip, nors dar koks mazochistas pats savu noru ant tokiu užmintų, kad pasilinksminti! Arba tai galėtų būti kaip kokia bausmė, maždaug "blahblahblah, kaltinamasis padarė tą ir tą, todėl jam paskirta atgailavimo bausmė - galūnės praradimas muštuko pagalba. Arba mirtis!
Tokioms smagiomis mintis užplūdus galvą ir persimainius į labai gerai įsivaizduojamus vaizdus, klastuolė vos susivaldė nepradėjusi smagiai ir garsiai juoktis, arba planuoti kokios nekaltos aukos, kuri "netyčiomis" prarastų galūnę. Susitvardžiusi - galimai vien dėl to, kad prisiminė savo nesenus žodžius apie atsargumą, kad neįkliūtų mokytojams - pirmakursė neiškarto pastebėjo (ar labiau, pajuto) šalia esančią Margo, ir akimis apmetusi jos galimas buvimo vietas pastebėjo kiek didesnį ir tamsesnį žmogaus pavidalo kupstą žolėje.
-Tau viskas gerai? Nesusilaužei ko nors?
Varnanagei patvirtinus, kad viskas jai gerai, klastuolė metė žvilgsnį į Hogvartso pilį, kuri jau buvo visiškai netoli, tikėdamasi, kad niekas jų nepastebės įsmunkant ir kad pilyje būtų bent dešimčia laipsnių šilčiau.
-
Jau prieš kurį laiką išsirinkusi gan didelį laukymės plotą kaip vietovę, kurioje bus atliktas kitas egzamininis darbas, klastuolė iškarto nuskubėjo į gan nušiurusią ir tik su keliais gyvybės ženklais esančią vietovę už mokyklos kvidičo aikštės - kelis kartus budriai apsižvalgiusi, ar čia nieko nėra, pirmakursė priėjo prie vieno reto ir mažyčio, tokio pat dydžio ir aukščio kaip pati mergaitė, medelio - patogiai įsitaisiusi prie šio ir dar kartą apsidairiusi, Junko giliai atsiduso.
Jai teliko melstis, kad niekas jos neužmatys - transfigūracija nebuvo jos stiprioji sritis, ji nebuvo net vidutiniškai gera joje. Aišku, ir nors lankėsi visose pamokose (kad ir didžiąją laiko dalį tai buvo per prievartą - negalėjo sau leisti žinoti dar mažiau negu dabar), o ir galiausiai pasisekdavo atlikti pamokos uždavinį, klastuolė nei ką žinojo, nei joje ką suprato, o ir dėl šito egzamino labiausiai pergyveno. O ypač nesinorėjo, kad ją užmatytų koks kitas mokinys - tuomet didesnio susimaišiusio gėdos ir baimės pojūčio net nebebūtų galima pajusti.
Galiausiai nusprendusi eiti pati lengviausiu keliu į atliktąją užduotį ir atlikti tuos burtažodžius, kurie buvo ne tik vieni lengviausių, bet ir naudoti pačiose pamokose, Junko rankose smarkiai sugniaužė lazdelę - nors šitas turėjo pavykti net ir jai, mergaitė labiau pergyveno dėl to, kad toks paprastumas nebus užskaitytas.
Nusiskynusi vieną didesniųjų lapelių nuo medžio, dabartinė pirmakursė ir tikėkimės, greitai būsianti antrakursė atsisėdo lotoso poza, vienoje rankoje laikydama žalią lapą, o kitoje spausdama lazdelę. Nagi, kvėpuok, Junko. Kvėpuok, ramiai ir giliai.. Susikurk vizija ko darysi, ir..
-Flintifors!- gal kiek per agresyviai bakstelėjusi lazdele į lapelį, mergaitė paskutinę akimirką pakeitė mintį iš degtukų dėžutės į nedidelį tamsiai mėlyną akmenėlį - atsiradęs nedidelis baltas dūmų debesis akimirką neleido jai žvilgtelėti į savąjį darbą, nors ji ir buvo tikra, kad pavyko - kaip gi gali nepavykti, kai kartojosi tą menką burtažodį ir pakeitimą gerą šimtą kartelių!
Užmačiusi rankoje esantį akmenuką, mergaitė šyptelėjo - bent jau šis tas pradėjo jai sektis, tebūnie tai ir pats lengviausias ir paprasčiausias burtažodis, kurį tikriausiai gerai, o gal ir dar geriau atliktų ir šešiametis, pragyvenęs burtininkų šeimoje.
Pačiai Junko pilnai suprantant, kad tokį darbą užmatęs profesorius tik nusijuoktų (o gal ir supyktų, kas būtų dar blogiau negu pašaipos persisunkęs juokas), mergina dar kartą susikaupė - šį kartą turėjo būti daug sunkiau, nors burtažodį taipogi jau buvo sėkmingai panaudojusi pamokoje.
-Snufflifors,- nebe taip aršiai kaip pirmąsyk bakstelėjusi lazdele ir lengviau ištarusi burtažodį, klastuolė jau žinojo, kad jai nepasisekė - ant delno pilnai jautė akmenuką, o ne paskutinę akimirką įsivaizduojamą nedidelį puodelį ar netgi ne pelę, kuri turėjo originaliai apsireikšti. Ranka pamakalavusi ore ir palaukusi kol išsisklaidys paskutinieji rožiniai dūmai, mergaitė pabandė dar kartą, ir dar kartą, ir dar,- Snufflifors, Snufflifors, Snufflifors!
Įniršusi, kad nieko jai neišeina, rudaakė metė vis dar rankoje laikomą akmenuką į žoles šalimais - iš tris kart kartoto burtažodžio susidarė toks dūmų debesis, kad galėjo būti kaip dekoracija mažos grupės koncertui, todėl visa pikta Junko ėmė sklaidyti juos iš čia, mažindama jų kiekį tol, kol visai pranyko paskutiniosios rožinės spalvos, regimos ore.
Išsivadavusi iš lotoso pozos, ji sudribo į tą menkutę žolę, kuri čia buvo - agresyviu žvilgsniu spoksodama į lėtai plaukiančius debesis, klastuolė jautė, kaip apimtas pyktis pamažu ją palieka, užleisdamas vietą bėjėgiškumui - kodėl visi jos klasiokai taip gerai susitvarko su užduotimis, o jai taip nesiseka? Kad ir kiek krimto transfigūracijos vadovėlį, kad ir kiek žiūrėjosi informaciją visur kitur, jai tiesiog nesisekė ir viskas - tarsi dievai jai vos gimus būtų dirstelėją į šią ir pareiškią "Na jau ne, šita mergiotė neturės jokio talento transfigūracijos srityje!".
Kelis kartus tankiai sumirksėjusi, Junko išleido dar vieną didelį, gilų atodūsį ir pasirėmusi alkūnėmis tingiai atsisėdo. Pasiėmė lazdelę, kurią buvo pasidėjusi šalimais, o ir ranka išnaršiusi žolę, aptiko prieš tai numestą akmenėlį. Dar keli gilūs atodūsiai ir ji jau buvo pasiruošusi.
-Snufflifors,- lengvai tarė, paskutinę akimirką įsivaizduojamos pelės viziją pakeisdama į mėlyną puodelį su baltais taškiukais, kurie turėjo būti išsibarstę po puodelio mėlynumą kaip žvaigždės. Nenusisekus ir vėl, mergaitė dar labiau pabandė nusiraminti ir susikaupti, įsivaizduoti ir pakartoti,- Snufflifors.
Pajusdama, kaip akmenėlį pakeičia puodelis, klastuolė džiaugsmingai riktelėjo ir pašoko ant kojų, pati tuo nepatikėdama - džiugi šypsena papuošė jos veidą, ir mergaitė turėjo priminti sau per daug nedžiūgauti, kad paskui netyčiomis nesudaužytų puodelio kuris buvo, palyginus su įprastais, ganėtinai mažas.
Greitomis apsižvalgiusi, ar tikrai turi atliktąjį darbą ir lazdelę, Junko tiesiog nuskuodė link Hogvartso pilies, bandydama savyje sutramdyt norą pradėti girtis visiems pasimaišiusiems pakelį dėl pirmąkart ją aplankiusios sėkmės.
-
Urtė tyliai nutipeno iki Kvidičo aikštės su didžiule skrynia po pažastimi. Buvo sumaniusi pasitreniruoti prieš Apsigynimo nuo juodosios magijos praktikos egzaminą. Mergaitei kojos linko nuo tokio svorio, mat skrynia buvo prabangi ir apkaustyta auksu. Dar karta apsidairė ar niekas jos neseka, nors ir žinojo jog yra neuždraustoje vietoje, o iki vakarienės dar pora valandų. Tačiau atsarga gėdos nedaro, nors mergaitė ir stengėsi nešokinėti į akis, bet porą priešų jau turėjo.
Švilpė su trenksmu drėbė dėžę ant žemės. Nusikaliau. pagalvojo ir šyptelėjo. Išsitiesė ant žolės ir atsukusi veidą į saulutę taip pagulėjo porą minučių. Tada pamažėle atsistojo ir nusipurtė žoles nuo sijono, tada Urtė tyliai atsistojo į puolimo padėtį ir tvirtai riktelėjo:
-Alohomora
Dangtis pokštelėjes atsidarė ir Švilpė cyptelėjo. iš dėžės iškilo kartuvės ant kurių kabojo keletas lavonų. Mirtis, štai ko ji bijo. Urtė užsimerkė, atsimerkė vėl pakartojo ir pamačiusi, kad lavonai nieko nedaro aprimo. Staiga vienas lavonas kvėptelėjo, kraupiai sumirksėjo, išsinėrė iš kilpo ir ėmė artintis prie jos.
-R... Rid... Rid... Ridikkk..Ridikulus/b]
Nieko. Atrodo, kad jai teks labiau pasistengti. Mergaitė niekaip nesumanė kaip paversti lavonus juokingais tad pabandė dar.
-Riddidd... Ridikulus
Ir vėl nieko. Staiga šovė mintis ir ji kad užrėks:
-RIDIKULUS!!!!!!!
Kartuvės tapo ryškiai rožinės ir širdelės formos su sena apačioje, o lavonai virto klaunais kurie užsilipo ant senos ir ėmė dainuoti:pink fluffy unicorn, dance on the rainbow. Urtė padūkeliškai nusikvatojo.
Ji net neabejojo, kad gali susilaukti pylos už treniruotę su kauku, bet jai buvo ne motais, nes dabar žinojo jog egzaminą išlaikys. Mergaitė surinko klaunus į dėžę ir užrakino stipriausiais jai žinomais kerais, o tada pasišvilpiniuodama ėmė temti dėžę atgal į pilį.
-
Neįprastai linksma Lėja iškart po pamokų nuskubėjo į kvidičo aikštę. Nors pečius slėgė kurpinė , pilnt pilnutėlė knygų, tai klastuolės netrukdė
Vos tik atsidūrusi laukymėje už tribūnų, Lėja atsisėdo ant žolės
Kurgi mūsų klastūnyno naujokė?
Tai su ja norėjo susitikti antrakursė. Vakar per vakarienę Vi Lėjai pasirodė visai nieko mergiūkštė. Na, tikrai tinkanti jai į draugus. Lėja vylėsi, kad taip pat pamanė ir naujokė
Iš švarko pamušalo klastuolė išsitraukė peilį aštriais dantytais ašmenimis. Apsidairiusi, ar nematyti kokio verkšlenančio pirmakursio ar juo labiau mokinio, klastuolė paleido peilį į tribūnas.
Metė gana stipriai, peilio geležtė giliai įsmigo į medieną, klastuolei teko paplušėti, kol ištraukė jį. Tada ji išgirdo žingsnius...
-
Pamokoms pasibaigus, Vi užsimetė kuprinę bei patraukė kvidičo aikštės link. Juodaplaukė kaip visuomet madingai vėlavo, o štai dabar dar ir pasiteisinimą turėjo... Juk naujokė. Tačiau vargu ar iš šios naujai iškeptos klastuolės lūpų galėjo pasigirsti kažkas panašaus į pasiteisinimą. Po kokių dešimties minučių pasirodžiusi Lėjai už nugaros, Victoria stabtelėjo ir gudriai nusišypsojusi, ėmė lėtai link šiosios artintis.
- Ar aš matau peilį?- vyptelėjusi, kilstelėjo antakiuką ir numetusi kuprinę, priėjo prie antrakursės.- beje, sveika. Pamokos tokios nuobodžios, atvirai pasakysiu, nežinau kaip ištvėriau... Galiu pažiūrėti?- paklausė, tačiau leidimo nelaukė. Paėmusi iš jos peilį, apžiūrėjo bei gražiai nusišypsojusi prisėdo ant pievos.
-
Pamačiusi, kad iš jos rankų Victoria atėmė peilį, Lėja ant jos nė kiek nesupyko
Juk taip ir turi elgtis tikra klastuolė. Tikrai klastuolei nereikia leidimo
Taigi dabar Victoria galėjo jaustis tarsi išlaikiusi tikrą priėmimo į klastūnyną testą. Lėkja irgi jai nusišypojo ir prisėdo ant žolės
- Mėgstu svaidyti peilius, tai vienas mano hobių. Štai pažvelk...
Klastuolė nusiėmė švarką ir patiesė jį ant žolės taip, kad gerai patytusi jo pamušalas.
-Su savimi visur nešiojuosi tris peilius. Šitą - kurį laikai rankose, paprastą ir lenktais ašmenimis. Gal norėtum pamėginti pamėtyt? Tikrai smagu, be to, praverčia savigynoje.
Klastuolė padavė pirmakursei peilį lenktais ašmenimis.
-O kokios pamokos nukamavo tave labiausiai?
Nespėjusi išgirsi atsakymo, klastuolė suvokė, jog kai kur vėluoja
- Atleis, aš jau bėgsiu...
Ir Lėja nulėkė link pilies, palikusi Victoria nustebusią ir sutraikusią, vis dar gniaužianči rankose Lėjos peilį.
-
(( RPG MGP pamokai ))
Kaip smagu pabėgti nuo mokinių triukšmo ir klyksmo. Būtent tą ir padarė Ginta. Ji susirado vietelę apie kuria daugelis nežino. Tai nemaža laukymė už kvidičo tribūnų. Antrakursę atsinešė pledą ir knygą. Šiek tiek maisto kuprinėje. Pasiklojusi pledą atsivertė savo knygos "Raganiūkščių užrašai" penkiasdešimt šeštą puslapį ir atsigulusi pradėjo skaityti. Kai jau puslapio skaičiukai rodė 96-97 ji baigė. Pradėjo žiūrėti į debesis. O. Šitas panašus į medį, o šitas į kurpaitę,- galvojo Ginta. Taip ramiai jai gulint mergaitė nepastebėjo kaip užmigo. Miegojo kokias geras tris valandas kol kažkoks triukšmas ją pažadino. Atsimerkusi pamatė toli atžingsniuojant įdomų padarėlį. Tauškalė jį stebėjo ir laukė kada jis prisiartins arčiau. Bet iki mergaitės ir gyvūnėlio likus keliems metrams jis stabtelėjo.
- Ateik, nebijok,- tarė Ginta ir išsitraukė bandeles iš kuprinės.
Rodos jį tai paskatino ateiti arčiau. Kai jis jau pasiekė mergaitės pledą, ji davė jam bandelę. Šis gyvūnėlis buvo panašus į triušį. Nedidelis, pūkuotas, ilgom ausim ir visas juodas kaip anglis. Tik švietė iš tolo jo mėlynos akys. Bet priėjus jam prie Gintos ji pamatė, kad snukis visai nepanašus į triušio, o ir kojytės ne tokios.
- Jau suvalgei? Še, imk dar.
Antrakursė pūkuotajam draugui pametė dar kelias bandeles. Paskubomis suvalgęs paskutines bandeles jis atsisuko į mergaitę. Ji švelniai paglostė padarėlio kailiuką. O jis atsakomai lyžtelėjo jos veidą. Ginta pradėjo juoktis.
- Ak, baik,- kutenama kalbėjo.
Pagaliau jam baigus laižyti Tauškalę ji prisiminė magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Šis padarėlis kuris atėjo pas Gintą elgėsi labai panašiai kaip užkerėtoji mergaitės pelytė. Bet šįkart antrakursė nenaudojo lazdelės. Turbūt ne visada reikia burtų norint artimai susidraugauti su gyvūnėliu. Reiks tai papasakoti mokytojai...
- Oi, jau laikas grįžti!- šūktelėjo pažvelgusi laikrodį ant riešo.
Ginta atsistojusi sulankstė pledą, pasiėmė visus daiktus ir jau ruošėsi išeiti kai pamatė liūdną gyvūnėlio veidą. Tauškalė pritūpė prie jo ir dar kelis kartus paglostė.
- Gal dar susitiksim,- šyptelėjo,- ryt čia ateisiu. Jei ateisi ir tu susitiksime. Na, gerai. Turiu bėgti. Iki!- ir ji pamojo savo draugui.
Einant link mokyklos padarėlis ją sekė dar iki tribūnų. Ginta neatsigręžė. Nenorėjo labiau skaudint gyvūnėlio jį glebesčiuodama. Ir štai kai jis jos nebesekė Gintai išsprūdo kelios ašaros. Keista, kad taip per kelias sekundes gali susidraugauti su gyvūnu.
-
Iš kart grįžusi iš ežero pakrantės, mergaitė lėtai bėgo Hogvartso link. Nusprendė paklaidžioti visokiomis vietovėmis, taip pailgindama kelią iki pilies.
Lėtai prabėgdama pro kvidičo aikštę, ji atsidūrė didelėje laukymėje visai už tribūnų. Bėgdama pro žolę, ji pajuto tvirtus raizgus ant savo kairės kojos. Nesusilaikydama Adira išgriuvo ant žemės ir aiktelėjo.
-Kas per...-greitai raitydamasi ant žolės antrakursė žvilgtelėjo į kojas. Raizgai iš kažkokio augalo kaip siūlai raizgėsi ant, dabar jau, abiejų kojų.
Taip beviltiškai judindamasi, Adira situaciją dar pablogino. Dabar augalo šaknys (kaip ji suprato) jau pasiekė burtininkės liemenį. Nusiraminti ir apgalvoti situaciją, štai jai ko reikėjo. Po akimirkos ji liovėsi. Tiesa, šaknys vis raizgaliojosi ant jos kūno, jau lietė krūtinę. Ko bijo tokie augalai? Kaip jie vadinasi? Mintys šėlo jos galvoje. Net jei ir sėdėtų ramiame kambaryje, atsakymo nežinotų. Apie tokius augalus girdėti neteko.
Taip bergždžiai galvodama, jis sulaukė raizgų prie burnos. Greitai užsičiaupusi ji iš nevilties iškvėpė visą orą ir ruošėsi rėkti, kol tuo metu šaknys kiek nustojo. Jai iš kart išeitis atplaukė. Reikia pūsti.
Kiek galėdama daugiau pravėrė burną ir įkvėpė oro, kuris nuo augalo truputį dvokė. Tada taip greitai išpūtė, kad šaknys tik virpėjo. Atsisėdusi ji nuplėšė tvirtas šaknis ir dar jas sutrypė. Na ir dienelė!
Stovėdama ji nužvelgė augalą. Rudas, beveik juodas, su retai išsidėsčiusiais taškeliais. Turi lapus. Atrodo, niekuo neišsiskirianti žolė, tai apgaulinga.
-Reiks ja pasidomėti,-po nosimi pasakė sau ir jau atsargiau dairydamasi po žolę nuėjo greitesniu takeliu link Hogvartso.
-
Mokiniai per pertrauką patraukia į lauką. Willis su keliais savo draugais patraukia į kviditčo aikštę. Gal pasvajoti apie jį, nes kol kas jie pirmakursiai, o gal tiesiog pažiurėti treniruotčiu. Tarp jų keturių buvo dvi mergaitės. Jie daėjo kviditčio aikštę ir viens kito neklausę užlipo į tribūnas. Šią pertrauką treniravos švilpinukai.
Jie skraidė nuostabiaivisi kas žiurėjo treniruotę po staigau posukio pradedava rekti:
-nuostabu!super!!pakartot!!
Jie žiurėjo neilgai:
-Žinot ką gal norit apibegti tauka plink aikšte, lenktynės?-paklause Willis
-jo
-Nelenktiniauju aš mergaite o jūs ber...
-O aš mergaite ir žadu nušluostit jum nosis,-pasakė antroji mergaitė.
-Jūs žaiskit as pažiuresiu.
Jie pradėjo stoti išskyrus ta viena mergaite, nulipo nuo tribūnu ir pasigirdo balsas:
-viens...du..trys..,-matesi kaip jie pradeda mėgti, po minutes jau visi nuvarge bėga nors nenubėgo net puse rato, dar po dvieju vosvos pabėga, o dar po tryjų monučiu bėga su sutojimais kol galaisiai pri pabaigos lieka keli žingsniai. Jie bėga, atiduoda visas savo jėgas ir galiausiai Willis pirmas:
-jeeee!!pakartot!!super!!,-jie nusteb,kad visi žiurėjo ne į kviditča o į juos. Po kiek lailo jie jau ėjo į mokykla, begalo linksmi.
-
Rosemarie, palengva žingsniuodama, atpėdino į laukymę už kvidičo aikštės tribūnų. Buvo mokslo metų pradžia, medžiai dar nespėję nusimesti lapų, o paukščiukai strikinėjo vešlioje žolėje, nė nenutuokdami, kad bet kurią akimirką gali baigtis jų ir taip trumpas gyvenimas. Negalėjai nuspėti, kokie gyviai tūno pasislėpę tarp žolės kuokštų bei laukia ateinančio gardaus kasnelio. Arba, kur kokia nors nedora mergaitė padės savo sunkią koją, taip netyčiom prispausdama sparnelį, ar, kuriame žemės lopinėlyje nusileis mažai būtybei mirtini kerų spinduliai. Gyvenimas toks nenumatomas. Na, paukščiukai bent jau gali džiaugtis žinodami, kad Rose nėra „kokia nors nedora mergaitė“.
Tuo tarpu penktakursė nė nenumanė, kodėl ieškodama ramesnės vietos, pasirinko būtent šią laukymę. Galgi dėl to, kad reikėjo daugiau vietos, o galbūt todėl, jog tikėjosi pakeliui ką nors sutikti. Šiaip ar taip, tai nenuginčijo fakto, jog ji keliavo čionai ne be reikalo. Ir visgi, kol buvo viena, negalėjo padaryti nieko itin reikšmingo, tad tik suklupusi išsitiesė žolėje, gerdama į save paskutinius, bent kiek šiltesnius, saulės spindulius.
-
Morgan lėtai tapseno, akis nudelbusi į žemę, o ten, žolės kuokšteliuose, virė tikras gyvenimas: sparnais plakėsi paukšteliai, vaikščiojo boružėlės ir kiti mažyčiai vabalėliai, įskaitant skruzdėles, kurios net ropojo mergaitei ant batų. Bet šios greitai neišgyveno - keturiolikmetė visai netrukus jas sutraiškė nejusdama nė menkiausio gailesčio, kaip ir jos priešininkei, su kuria netrukus ji treniruosis. Švilpė jautėsi pranašesnė nei mergina, su kuria tuoj treniruosis, nors ir žinojo, kad ši turėjo būti daug stipresnė, kadangi ji metais vyresnė ir žino galbūt net dvigubai daugiau burtažodžių, bet čia tikriausiai suveikė savimeilės instinktai, kurie vis varė ją tolyn iki susitikimo vietos, kur penkiolikmetę jau pamatė laukiant.
-
Kadangi Rose šįkart savo įprastas sukneles buvo išmainiusi į tamprius tamsius džinsus bei pastelinį nertinį, todėl galėjo nesibaiminti nuo žemės besismelkiančios vėsos. Drabužiai ganėtinai gerai nuo to apsaugojo, nors žolės dėmės vis tiek tikriausiai jau puošia švelnaus megztuko nugarą. Na, tikriausiai tai nėra didžiulė problema, kai gali vienu lazdelės mostu tai ištaisyti.
Ant akių užslinkus šešėliui, varniukė prasimerkė. Greta jos stovėjo seniai matyta pažįstama, ar bent jau beveik pažįstama švilpė.
- Moooooorgan, - apsimestinai nustebusi pasirąžė bei pasirėmė ant vienos rankos. Kita perbraukė per užkritusius ir kiek susivėlusius plaukus, bandydama juos nustumti už nugaros. Taip ir žinojo, jog kas nors pasirodys. - Kaip tau sekasi? Seniai matėmės, tau taip neatrodo?
-
Morgan gana atsainiai nužvelgė Rosemarie aprangą ir savąją juodą mantiją, kuri vilkosi žeme, tada pagaliau pakėlė akis ir jomis ėmė gręžti merginą.
- Mh, - lėtai numykė švilpė, lyg atsakydama į abu Rose klausimus, kadangi pirmajam klausimui atsakyti nebuvo nė laiko, nė noro, nė žodžių, o į antrą atsakyti tiesiog buvo būtinybė. Mergaitė iš kišenės išsitraukė lazdelę ir pradėjo ją sukinėti tarp pirštų, apgalvodama dabartines galimybes. Ji galėjo su šita lazdele imti ir padurti gana įkyrią pažįstamą, ji galėjo ją nužudyti su burtais ar dar daugybe žiobariškų dalykų, bet nusprendė to nedaryti, kadangi vėliau nebebus nė su kuo treniruotis, o Rosemarie buvo kone vienintelė Morgan pažįstama. Nenorėdama tiesiog taip imti ir nužudyti šito pokalbio, švilpė vien iš mandagumo išspaudė kelis žodelius ir dar pridėjo vos girdimą klaustuką prikimusiu balsu, kadangi ji nekalbėjo jau gana ilgai. - Kaip tu?
-
Pro Rosemarie ausis nepraslydo tai, jog švilpiukė taip ir neatsakė į jos klausimą, tad jai beliko kilstelėti vieną antakį, taip parodant šiokį tokį nepasitenkinimą. Kaip galima mėginti megzti pokalbį su žmogumi, kuris nesivargina taip pat jo palaikyti? Teisingai - niekaip.
Visgi nusprendusi netardyti bei pernelyg neįkyrėti, varniukė numojo į tai ranka ir atsainiai atsakė:
- Puikiai, tiesiog puikiai, nepaisant fakto, jog visur tvyro šiokia tokia įtampa. Pastebėjai?
Ir iš tiesų tvyrojo ne šiaip sau kažkokia įtampa, tačiau magų visuomenėje buvo justi gerokas sujudimas. Dar metų pradžioje prasidėję neramumai, audrino visų šalies burtininkų mintus, leisdami tik spėlioti, kuo visa tai baigsis. Tad nieko keisto, jog ir čia mokiniai bruzda bei vis dažniau mėgina praktikuotis dvikovoje su kitais. O taip, būtent - dvikovoje. Varniukė jau numanė kuo visa tai baigsis.
-
- Mh, - numykė Morgan ir atsisėdo ant žolės. Šalia savęs pasidėjusi burtų lazdelę, susigūžė ir pradėjo sukinėti kairiame lūpų kamputyje esantį auskarėlį, mąstydama, kaip palaikyti pokalbį su tuo žmogumi, su kuriuo nelabai mėgsti ar esi įpratusi šnekėti. - Pastebėjau. Magijos Ministerija, mokiniai, profesoriai ir šiaip visa burtininkija pradėjo bruzdėti.
Kad ir kaip norėjusi pasakyti kokią nors litaniją, kas keičiasi ar pateikti daugybę teorijų, kas iš viso šito gali nutikti, ji negalėjo pasakyti kažką daugiau nei šitai. Morgan ir toliau darė tai, ką darė anksčiau ir per daug nesijaudino apie visų šių įvykių pasėkmes, labiau mąstė apie tai, kaip ji gali sužinoti priešininko silpniausias vietas ir ten atitinkamai smogti jo nenužudant, kadangi nužudymą Morgan nusprendė pasilaikyti juodai dienai.
-
Kiek suirzusi Rosemarie kilstelėjo ir antrąjį antakį. „Mh“, ar ji rimtai? Dėl šventos Merlino barzdos, ko tuomet varniukė taip vargsta aušindama burna bei bandydama atrasti reikiamų žodžių, jei ji galiausiai vis tiek neišspaudžia silpnutį „mh“?
Atsisėdusi turkiška poza, penktakursė perbraukė plaukus pirštais, mėgindama juos bent kiek sušukuoti, bei vikriai supynė į kasą. Šiąją nustūmė ant nugaros, kad nesimaišytų, ir pernelyg neskubėdama pakilo ant kojų. Kaip tyčia dangumi nuplaukė ne mažas debesis, užstodamas akinančiai spingsinčią saulę, o iš pilies pusės papūtė vėsus vėjelis. Regis, žiema ne taip jau ir toli.
- Naaa, - nutęsė Rose tarp pirštų sukinėdama prieš keletą akimirkų ištrauktą lazdelę. Pastebėjo, kad ir švilpė savąją gniaužia delne, tad nebematė reikalo viso to atidėlioti. Jei lauktų, kol iniciatyvos imsis Morgan, jos tikriausiai pramedituotų visą likusią dienos dalį.
-
Morgan piktai atsiduso, patraukė ranką nuo auskaro lūpos kamputyje ir ėmė palengva stotis, lyg nenorėdama kovoti, pagaliau atradus sielos ramybę, ar, kaip ji mėgo tas visas sielos ramybes vadinti, nuolatinę veiklą. Pastebėjusi Rosemarie akis, žiūrinčias viršun, švilpė jas taip pat pakėlė ir kiek ramiau iškvėpė orą, kadangi debesuotas, pilkas, niūrus dangus ir galbūt net ateinantis lietus ją ramino, priešingai nei į akis spiginanti ir akinanti saulė.
Kadangi su tokiais trumpais kaip Morgan plaukais nedaug ką ir padarysi, ji juos suėmė ir žemai surišo mazgelį, kuris galėtų atrodyti kaip kuodelis, jei jos plaukai būtų labai ilgi, o kad mantija netrukdytų laisvai judėti, ji ją pakėlė ir taipogi surišo kaip ir netvarkingą kaspiną. Dabar beliko tik palaukti, kad Rosemarie apsitaisytų ir pasiruoštų jų kovai.
-
Rosemarie, kol stebėjo kaip ruošiasi švilpiukė, trynė delnus tarpusavy, jog jie bent kiek sušiltų. Nors ir netrodė taip jau šalta, tačiau šiek tiek ilgiau pagulėjus ant rudeniu kvepiančios žolės, šaltis ėmė žnaibyti nepridengtus odos plotelius.
Ir visgi, nuo šitokio savotiško pirštų kankinimo, jie tik paraudo bei ėmė traškėti, tad varniukė galiausiai liovėsi. Šiaip ar taip, Morgan, jau suėmusi plaukus ir pasiruošusi kovai, nekantriai laukė. Ko laukė? Galbūt pirmojo Rose žingsnio, kad ir kaip tai erzintų, o galbūt kokio nors nušvitimo. Ką gi, jai tikriausiai teks nusivilti.
Kad ir kaip bebūtų, stovėt jos kiaurą dieną negali, o jei ir galėtų, tai turbūt ne itin norėtų, tad Rosemarie kilstelėjo savąją lazdelę bei nutarė pradėti nuo kokių paprastesnių burtų.
- Expelliarmus, - tyliai murmtelėjo lengvai nuspėjamą burtažodį ir įsistebėjo į priekin nulekiantį raudą spindulį, laukdama atsako iš kitos pusės.
-
Morgan purkštelėjo ir vis dar nepraradusi taikių minčių, bet jau kiek susinervinusi tiesė lazdelę ir panosėje sumurmėjo protego, kas sunkiai, bet atmušo Rosemarie paleistus kerus. Švilpė jau ėmė irzti ir pasigailėjo pasiūliusi tokią idėją, bet ką jau ir bepadarysi, jei jau pradėjo žudyt tą varnanagę, tegul ir baigia. Dar nespėjus priešininkei susivokti ir pasiųsti kito burtažodžio, Morgan suburbėjo paprastą incendio. Iš burtų lazdelės galiuko šovė raudonos, geltonos, oranžinės ir juodos spalvos atspalvių ugnies liežuviai, visai netrukus apskrudinantys Rosemarie uodegą. Tada ji pradėjo greitai, karštligiškai sukinėti auskarėlį lūpų kamputyje ir jau stovėjo pasiruošusi naujų kerų, pasiųstų jos pusėn, atrėmimui.
-
Rosemarie kiek prisimerkusi stebėjo kaip Morgan atmuša jos paleistų kerų spindulį bei vikriai šmaukštelėjusi lazdele nukreipia į ją liepsnas. Regis, varniukei reiktų mažiau žioplinėti, laukiant kol iš dangaus pradės lyti saldumynais, ir labiau susikoncentravus apgalvoti strategiją. Bet visgi, ji niekaip negali atsispirti norui palydėti savo burtus akimis, tarsi bijodama, jog šie pakeliui išgaruos. Ką gi, jie neišgaravo, bet toks žiopsojimas kainavo jai naujojo nertinio rankovę. Velniai nematė, bet kada galiu susitvarkyti.
Džiaugdamasi, jog spėjo pasitraukti švilpiukės burtams iš kelio, Rose, šiek tiek sulenkusi kojas per kelius, kratė ranką. Šioji vis dar šiek tiek rūko, tačiau mergaitė galėjo džiaugtis, jog liepsnos liežuviai nespėjo lyžtelėti ko nors daugiau nei vien rankovė.
- Avis, - per daug negaišdama paleido paukščiukų būrelį į priešininkę. Kol šieji skraidžiojo aplinkui, Rosemarie sukdamasi nėrė kairėn, jei netyčia Morgan būtų paleidusi į ją atsakomuosius kerus, bei vikriai šmaukštelėjusi lazdele pro šoną, paleido antrąjį burtą: - Bombardo.
-
Morgan pastebėjo, kaip Rosemarie išsisuko nuo burtų, tačiau jos megztinio rankovė nukentėjo, ir truputį vyptelėjo, tačiau vis dar neatitraukė dėmesio nuo mergaitės paleidžiamų burtų. Staiga švilpiukė išgirdo ugnies spragsėjimą ir čeženimą, plevenantį ore, ir visai netrukus buvo apakinta ugninių paukštelių, kurie vis taikėsi kaptelėti Morgan tais savo įkaitusiais snapeliais ar veidą bei plaukus perbraukti liepsnos sparneliu. Ketvirtakursė nė nebeatsigynė tų velnio neštų ir pamestų paukštelių ir susmuko ant žemės, bandydama juos gainioti mosuodama rankomis, bet viskas, ką tai padarė, buvo tik drabužių nudeginimas. Susikaupusi ties paukšteliais ir labai norėdama juos visus nužudyti, jei tik jie būtų tikri, ji nepastebėjo visai netrukus Rosemarie paleistų kerų, kurie pataikė į visai šalia jos stovėjusio medžio ir jį susprogdino. Jau visai susierzinusi keturiolikmetė išsitraukė lazdelę ir vis dar gainiodama paukštelius pasiuntė kerus, kurių per paukščių čirpesį nelabai galėjai girdėti.
-
Vakare, kai pamokos jau buvo pasibaigusios ir Queenee jau buvo padariusi visus namų darbus ji nusprendė pasivaikščioti po Hogvartso apylinkes. Dar niekada neesu buvus prie kvidičo aikštės. Pirmakursė nuėjo link aikštės. Šiek pasivaikščiojus Švilpiukė pagalvojo Na ką gi apeisiu vieną kartą aplink ir eisiu į kambarį. Kai Queenee nuėjo už aikštės pamatė, kad ten - laukymė. Tai buvo didelė laukymė, apaugusi žole. Kai kur augo keli pavieniai, nuskurdę medeliai. Tai buvo labai rami vieta, taigi Švilpiukė nusprendė čia trumpam pasėdėti. Mergaitė susirado gražią vietelę po medžiu, atsisėdo, atsirėmė į medį ir galvojo apie likusius šeimos narius Londone, namus. Užsisvajojusi pirmakursė, net nepastebėjo kaip pradėjo skabyti aplinkui esančią žolę.
- Oi! - suriko mergaitė,- skauda.
Pusė panelės Reins delno buvo nudegintas. Gal reiktų nueiti į ligoninės sparną? Ne, pirmiau noriu išsiaiškinti kas taip išdegino mano delną. Jos ranka buvo taip stipriai sužeista, kad švilpiukė negalėjo judinti savo pirštų. Jos ranka atrodė tikrai blogai taigi ji nusprendė greitai apžiūrėti augalą ir eiti apsižiūrėti rankos. Pasirodo, kad pirmakursę sužeidė maža žolelė. Ji buvo žalia, kvepėjo labai keistai. Queenee niekaip negalėjo negalėjo nusakyti to kvapo. Visa žolelė buvo apaugusi mažais dygliukais. Taip, būtent tie dygliukai ir nudegino mergaitei ranką. Pirmakursė apėjo aplink visą medį ieškodama daugiau tokių augalėlių. Deja jų daugiau nebuvo. Apžiūrėjau blogąją žolelę, taigi jau eisiu. Ne... Negaliu eiti, juk jeigu čia ją paliksiu, ji išdegins kažkas kitam ranką ar koją.Bet kaip man tai padaryti, juk lazdelę palikau miegamajame. Reikia nuimti spyglius jų neprilietus. Sugalvojau, paimsiu su megztiniu visus spyglius ir vėliau juos kažkur išmesiu. queenee nusiėmė megztinį, paėmė jį su sveika ranka. Taip pat paėmė ir žolytę. Aišku su ta pačia ranka. Joje trynė žolę tol kol paskutinis spyglys nukrito į megztinį. Turbūt teks išmesti šį megztinį. Susipratusi, kad jau vėlu pirmakursė atsistojo ir nuėjo atgal į miegamąjį.
-
Laisvą nuo pamokų dieną Klarė nusprendė, jog jau labai seniai jos kojos nematė tinkamo krūvio. Orams dar nesubjurus mergaitė nusprendė pasiimti pertrauką nuo mokslų ir išbėgo laukan. Apibėgusi kelis ratus aplink matomą pilies teritoriją mergaitė nusprendė, kad raumenims apšilus gali ir pakvailioti, o pasislėpus už kvidičo aikštės tribūnų jos niekas nematys. Pradėdama nuo paprasčiausių tempimo pratimų jaunoji grifiukė džiaugdamasi dar sausa žole lankstėsi ir tiesėsi, buvo gera vėl judėti.
Perėjusi prie vis sunkesnių pratimų žaliaakė išsitiesė ant apmindytos žolės ir ėmė ilsėtis. Nuo sporto jau buvo šiek tiek atpratusi, tad greit pavargo.
Mergaitės į uodegą surištiems plaukams pasiskleidus ant trumpos vejos Klarė stebėjo debesis, prisimindama jau antrus metus vardan magiško pasaulio paliktą žiobarų sportininkės karjerą.
-
Norai be galo patiko mokykloje. Čia tiek daug visko įdomaus! Be perstojo lakstė, norėjo aplankyti kiekvieną pilies užkaborį, rasti kiekvieną paslėptą nišą ar tunelį. Kol dar leido orai, daugiau laiko leido lauke - juk mokyklos teritorija didžiulė, čia be abejo turi būti aibė įdomių dalykų! Jau spėjo aplankyti visas ežero apylinkes bei pamiškę. Į Uždraustąjį mišką kojos kelti kiek pabijojo. Nutarė, kad ten apsilankys vėliau, kai jau turės kompanionų, irgi trokštančių išnaršyti kiekvieną Hogvarsto landynę.
Jos smalsumui ir entuziazmui nebuvo ribų. Šiandien jau spėjo įdėmiai apžiūrėti visą kvidičo stadioną, įkišo nosį į visas (taip, net berniukų!) rūbines. Pagaliau visa uždususi, paraudusiais skruostais bei susitaršiusiomis kasomis pasiekė laukymę už tribūnų. Apimta niekam nesuprantamo džiugesio, šoko niūniuodama kažkokią nugirstą linksmą dainelę. Staiga jos žvilgsnis sustojo ties gulinčia ant vejos mergyte, iš pažiūros maždaug panašaus amžiaus. Puiku, gal ji norės susidraugauti.
Strykaliodama prišoko prie tamsiaplaukės ir atsisėdo šalia, turkiškai sukryžiavusi kojas.
- Labas! - valiūkiškai šyptelėjo, po akimirkos nuaidėjo jos skardus juokas, - Ką čia veiki? Žinai, ką tik buvau rūbinėse, ten tiek daug įdomių dalykų, tu net neįsivaizduoji! Ir mačiau net šmaukštą, - iš susijaudinimo išsiplėtusiomis akimis išbėrė greitakalbe, - Ai, žinai, šiaip visa mokykla tokia įdomi, bet tiek daug vietų dar reikia aplankyti. O koks nuostabus mūsų miegamasis, matei? - trumpam nutilo, smalsiai pakreipusi galvelę - bet tu turbūt ne iš Varno Nago, ar ne? Kokiam koledže mokaisi? Žinai, aš visad maniau, kad papulsiu į Švilpynę, nes esu be proto plepi, mama taip sako. O sesė pasakė, kad esu per kvaila būti varniuke, - suraukė kaktą, - bet tai netiesa. Aš dar maža, dar spėsiu pasidaryt protinga, - išsekus oro atsargoms plaučiuose nutilo, - O, tu dar manęs nepažįsti, taip? Aš Nora! - išsišiepus iki ausų padavė ranką.
-
Nesitikėdama, kad kas ją taip atsipalaidavusią aptiks, nuo skardaus mergaitiško balso Klarė iš išgasčio net šiek tiek pašoko į orą.
- Sveika, - atsisukusi pamatė nenustygstančią vietoje mergaitę. ...pirmakursiai vis dar nenustygsta... susišvietė Klarės galvoje, neseniai pati buvo viena iš jų, tačiau neatrodo, kad būtų buvusi tokia pramuštgalvė.
Atsisėdusi pritraukdama kojas sau prie pilvo antrakursė klausėsi kaip šiek tiek mažesnė mergaitė neužsičiaupdama plepėjo. Negalėdama įsiterpti rusvaplaukė laukė, nes buvo mokyta, kad pertraukti nemandagu.
- Ne, aš ne iš tavo koledžo. - Šiandien grifiukė nevilkėjo uniformos. ... būtų keista bėgioti ir sportuoti pasipuošus betmeno apdaru.. susijuokė tyliai klausydama kaip mergaitė nenustodama čiauškia. - Aš iš Grifų Gūžtos. - Tarė taisydamasi nuo gulėjimo ant žemės susitaršiusius vis dar pusiau ant jos gulinčius kaštonų spalvos plaukus.
- Aš Klarisa Kornelija, bet visi mane vadina Klare. - Tarė paspausdama jaunesniosios plepės ranką.
-
- O, girdėjau, kad ten visi labai drąsūs mokosi, - išpūtė akis, išgirdusi kokiame koledže mokosi jos pašnekovė. - Ar tu irgi drąsi? Nieko nebijai? Nes, žinai, aš labai bijau tamsos. Ir aukščio. Ir dar daug daug visko, - nuleido žvilgsnį. - O taip norėčiau apsilankyti Uždraustajame miške, - jos akys vėl sužibo, - ten tikriausiai tiek daug visokių įdomių ir gražių dalykų.
Truputį (kokias kelias sekundes) patylėjo, kol grifė prisistatys.
- Koks tavo gražus vardas! Žinai, jei aš turėčiau tokį vardą, visą laiką šokčiau ir dainuočiau iš laimės. O tu mėgsti šokti? Aš labai mėgstu. Tik mama kartais pyksta, kai pradedu šokti vidury gatvės, sako, kad jai gėda. Kodėl jai gėda, gal žinai? - pasmalsavo.
Kažin kaip suprato, kad turbūt per daug plepa. Labai norėjo patylėti ir leisti pasisakyti pažįstamajai, tačiau turėjo tiek daug dalykų papasakoti ir dar daugiau norėjo sužinoti, kad tylėti negalėjo.
- Kelintame tu kurse? Turbūt esi didesnė už mane, taip? Nes aš tai pirmakursė dar. Tau patinka mokykla? Kaip tu mokaisi? - staiga pašoko ant kojų ir pasigriebę grifę už delnų, tempdama link savęs, kad šioji atsistotų. - Ei, stokis. Negalima daug sėdėti, paskaus nugarą, - nutaisė protingą veido išraišką, tačiau jau po akimirkos prapliupo juoku, - pašok su manim.
-
- Na dauguma tikrai ne bailiai. - Galvodama apie pažįstamus savo koledžo astovus tarė antrakursė. - Bebaimių nebūna. - Garsiai iškvėpdama orą aiškino dvylikametė. - Nežinau ar aš drąsi, ne man spręsti. - Gūžtelėdama pečiais atsakė žiūrėdama Norai į melsvas akis.
- Gražių dalykų gali rasti ir kitur pilyje... - Nenorėdama skatinti pirmakursės nuo pat rudens laužyti taisykles, kad dar būdama šiek tiek neapdairi ir nenustygdama vietoje neįkliūtų kur nereikia, Klarė nutarė šiek tiek jaunesnę mergaitę paerzinti. - Na, miške tamsu, tad geriau viena nekišk ten nosies. - Gal šiek tiek per daug rimtu veidu atsakė pirmakursei. Pagalvodama, kad gali išgasdinti švelniai nusišypsojo.
- Man mano vardas nepatinka. Jis ilgas ir atrodo kaip iš viduramžių. - Šiek tiek susierzindama šalia esančios varnės pastaba Klarė suraukė veiduką. - O šokti aš mėgstu, gyvendama su žiobarais lankiau užsiėmimus. - Šiek tiek girdamasi tarė grifė ištiesdama kojų pirštus tarsi balerina. - Suaugusiems dažnai gėda, aš kai užaugsiu, tokia nebūsiu - Burbėdama tarsi senutė kalbėjo dvylikametė.
- Aš antrakursė, - skaidriu aiškiu balsu tarė Klarė. Pagal savo amžių ji buvo labai aukšta ir subrendusi, todėl atrodė dar vyresnė. - Nežinau, patinka, bet aš pasiilgstu žiobariškos veiklos, todėl čia ir slampinėju... - į pasipylusią klausimų laviną bandė atsakyti Klarė, nežinodama nuo kurio pradėti.
- Auč, - sucypė dvylikametė tempiama į viršų. - Man nugaros neskaudės, aš katik baigiau sportuoti. - Pareiškė jaunoji Karter. - Nėra muzikos... - nutaisė kvailą išraišką nutarusi šiek tiek paišsidirbinėti, nors iš tikro Klarė labai mėgo šokti.
-
- Taip, taip, pilyje yra gražių dalykų, tai tikrai, - ėmė įnirtingai mosikuoti rankomis, - bet aš jau beveik visą pilį išnaršiau, - šyptelėjo, - tik tu niekam nesakyk, nes kai kur negalima lankytis, ypač mažiukams, - paraudo, tačiau nespėjus nė mirktelėti, išsiviepė, - Be to, kol leidžia oras, noriu visas vietas lauke pamatyti, o kadangi Miškas yra lauke, tai jo pamiršt nevalia, - iškėlė antakius.
Palenkusi galvytę į šoną, mažoji klausėsi draugės (nes kiekvieną žmogų vadino savo draugu) pasakojimo apie vardą. Jai tikrai patiktų toks vardas. Kaip iš romantiškų pasakojimų, o ne kokia įprasta Nora, kokių pilna. Tai kas, kad nė vienos nepažinojo, vis tiek galėtų lažintis, jog tokių yra daug. Ne taip, kaip Kornelijų.
Antrakursiai Norai atrodė kaip be galo suaugę žmonės. Net jei juo teskyrė vieneri metai. Tačiau jie jau pažinojo mokyklą, žinojo kiekvieną jos užkaborį (bent jau taip atrodė varnei) ir tikriausiai turėjo daug įdomybių, kurias buvo verta papasakoti.
- Tai tu jau didelė, - nusijuokė, - pasidalink paslaptimis apie mokyklos pilį, esu tikra, žinai jų daug! - nutaisė maldaujančią veido išraišką. Tiesą pasakius, jos išplėstos akys ir iškreiptos lūpytės be proto priminė Pūkį iš Šreko, tetrūko katino ūsų ir oranžinės spalvos plaukų.
Su neslėpiama nuostaba mergaitė klausėsi pastabos apie muzikos trūkumą.
- Ak, tai niekis! - nusijuokė, - mes galim gi dainuoti. Ir tada turėsime muziką. Tu mėgsti dainuoti? - draugiškai pasiteiravo.
Stipriai suspaudusi vyresniosios delnus ėmė šokinėti ratuku, džiaugsmingai juokdamasi ir niūniuodama linksmą dainūšką.
-
- Na aš nesu skundikė. - Šiek tiek įsižeidusi, kad pirmakursė galėjo manyti, kad Klarė paskųs ją. - Patariu tada prašyt vyresnių. Jie bent tave apgins jei ką. - Bandė pamokyti vos jaunesnę mergaitę.
- Ką norėtum išgirsti? - Bandydama prisiminti kaip jautėsi pirmame kurse, kaip viskas buvo įdomu, juolab Klarė savo nedideliame gyvenime nebuvo mačiusi daug magijos, kadangi mama kaip ir maskavo savo galias, kadangi gyveno žiobarų apsupty.
- Aš ne didelė, tik peraugus. - Suglumusi Klarė pastaraisiais metai siaubingai ištįso, ir buvo pusę galvos aukštesnė už daugumą kurso draugų.
- Mėgstu, bet nedainuoju lauke, tik kai niekas nemato. - Atkirto Klarė, neduok Dieve vėjas pakirs mergaitės ir taip jautrias balso stygas. Apibėgusi tiek ratų aplink, ji nesijautė pajėgi dar ir dūkti su pagal amžių labai judria pirmakurse.
-
- Nenenenene, - ėmė energintai purtyti galvą, - aš tikrai nemanau, kad esi skundikė, ne tai norėjau pasakyti, - atsiprašančiai pažvelgė į grifę, - Žinau, bet vyresni turbūt nė nenorės niekur su manimi eiti, - nuliūdusi pažvelgė į savo kelius, apdengtus taškuotomis pėdkelnėmis.
Neprireikė nė akimirkos, kad vėl atgautų savo įprastinę šypseną ir gerą nuotaiką.
- Viską, papasakok viską, ką žinai! - saldžiu balseliu paprašė, - Man viskas įdomu, net mažiausios smulmenos! - džiaugsmingai sušuko. - Ne, norėjau pasakyti, kad vyresnė, ne didelė, supainiojau žodžius, - nusijuokė - Žinai, man kartais taip būna, kad pasakau ne tokį žodį, kokio reikia, o po to reikia išsisukinėt, kad žmonės, blogai mane supratę, nesupyktų, - gūžtelėjo petukais.
Jai pasidarė nesmagu, kad draugė nenori su ja šokti ir dainuoti. Na, taip, ji atrodė pavargusi, bet... bet tai juk dainavimas, niekada negali būti per daug pavargęs, kad negalėtum šokti ar dainuoti, argi ne taip? Tačiau nusprendė, kad jai daug prašys, tai mergaitė nenorės su ja draugauti, todėl nusileido - niekada nebuvo ypatingai užsispyrusi.
- Na, tada galim nešokti ir nedainuoti, - prisėdo atgal, patiesdama po savimi sijono klostes, mat žolė jau buvo drėgnoka, o žemė dvelkė vėsuma. - Ką nori veikti? - smalsiai paklausė.
-
- Gal ir norės, jeigu gražiai paprašysi. - Nusišypsojo greta stovinčiai pirmakursei.
- Nežinau nuo ko pradėti, klausk ir bus atsakyta, jei tai nepažeidžia mokyklos taisyklių. - Rimtą veidą bandė nutaisytė grifiukė. - Na kiek jau už tave vyresnė, metais, daugiausiai metais su puse. - Kilstelėjo riestą antakį žaliaakė. - Visiems būna, nesiteisink, aš ne tas žmogus, kuris greit supyksta, tik vaidinti moku. - Dirbtinai išsišiepė Klarė, pasikeldama ant pirštų galų ir ištiesdama aukštyn, prasitempdama link saulės, lyg koks apsimiegojęs katinas.
- Nežinau, - kelis kartus kilsteldama pečius ištarė dvylikametė. Jaunesnei mergaitei atsisėdus ji jautėsi nejaukiai, todėl tūpdama ant vienos kojos, kitą užkišo užkryžiuodama, ir atsidūrė ant žemės greta Noros.
-
Nora nuliūdo. Neatrodė, kad jos naujoji draugė labai norėtų su ja kalbėtis, jos atsakymai buvo labai lakoniški (pamirškime faktą, kad Nora nė nežino tokio žodžio). Žinoma, ji atsakinėjo į visus jos klausimus, tačiau nei pati nieko neklausinėjo, nei atsakymai nebuvo labai išplėsti - ot, tik tiek, kiek užtektų pasakyti, jog į klausimą buvo atsakyta. Liūdna, labai liūdna. Sutrikusi persimetė per petį storą kasą ir ėmė sukti ant piršto plaukų galiukus.
Kurį laiką jos sėdėjo tylėdamos. Mažiukė prarado bet kokį norą uždavinėti klausimus, mat nematė atsako iš grifės. Liūdnai atsiduso, nutraukdama labai nejaukią tylą. Pakėlė galvą aukštyn - dangus jau nebebuvo skaidriai žydras, dabar jį dengė stori tamsūs debesys, net veja, ant kurios mergaitės sėdėjo, papilkėjo. Netrukus iš to bjauraus dangaus pasipylė vanduo. Būtent pasipylė, kitaip tokio stipraus lietaus negalėjai pavadinti. Varniukė greitai pašoko ant kojų, net galva kiek apsvaigo.
- Bėgam, kol dar nesušlapom, - trumpai mestelėjo ir, net nepasižiūrėjusi, ar jos pašnekovė pakilo, pasileido bėgte link pilies.
-
Pro pilkus, sunkius debesis silpnai skverbėsi nusidabrinta saulės šviesa, stiprus rytų vėjas plaikstė sidabrinius mergaitės plaukus, trylikametė Aurora žingsniavo dar po žiemos iki galo neatšilusia žeme, rankas, saugodama nuo vėjo, buvo susikišusi į apsiausto kišenes. Prisimerkusi klastuolė pažiūrėjo į tolumoje dūluojančius spalvotus tribūnų bokštus. Pati skraidyti ant šluotos nemėgo, ne jai buvo toks transportas, tačiau rungtynes stebėti eidavo. Nors, jei gerai pagalvotume, ne tiek stebėti, kiek klausytis ūžesio ir šūkavimų bei plojimų. Tai tayrtum suteikdavo jausmą, kad ji - ne itin viena. Mokyklos bendruomenė atrodydavo kaip vienas gyvas, judantis organizmas.
Ištraukusi plaukus iš burnos, kuriuos ten įpūtė vėjas, Aurora atsitūpė ir pakėlusi nuo žemės pagaliuką ėmė juo kapstyti žemę.
-
Michael'iui pasidarė nuobodu. Gal reikia prasieiti ,pakvepuoti grynu oru?Vienuolikmetis išėjo pasivaikščioti. Kaip dažniausiai jis žinodavo savo tiksklą ir jo siekdavo ,bet šiandien ne! Berniukas eina ten kur jį veda kojos. Pradėjo pūsti gana stiprus vėjas .Berniuko juodi plaukai skraidė ir buvo susišiauše, o pirmakursio rudos akys matė ,kad įvyks audra. Jis ėjo toliau ir išgirdo kažką krebždint. Gal būt tai genys arba pelėda ,arba kokia mažyte voveraitė. Michael'io akys pakilo į viršų, bet ant medžio nieko nebuvo. Na nieko... Berniukas beeidamas vis girdėjo krebždėjimo garsus.Nu kuo toliau tuo smalsiau kas tai ,o lyg tyčia nieko nesimato ,nes rūkas apgabė visą mišką. Šiek tiek toliau paėjus kai garsas girdėjosi vis geriau vienuolikmetis pamatė žmogaus siluetą.
-Sveiki, kas jūs?-tarė berniukas žmogui.
-
Praėjo savaitė. Po komos atsibudusi mergina savaitę su niekuom nebendravo ir niekur nėjo. Ji visą dieną gulėdavo lovoje arba skaitydavo knygas. Tačiau laikui bėgant, Elenai visą tai atsibodo.
Vikriai išlipusi iš lovos, Grifė atsistojo prieš veidrodį. Dabar ji jame matė ne gražios figūros merginą, o anoreksijos ligos paveiktą Grifę. Greitai nusukusi nuo jo akis, metamorfmagė pradėjo ieškoti rūbų. Nors beveik visi rūbai jau buvo jai per dideli, ketvirtakursei tai nelabai rūpėjo. Pasitvėrusi bet kokius rūbus ir batus, raudonakė greitai juos apsirengė.
Išbėgusi iš Grifų Gūžtos bendrojo kambario, LoveGood netrukus buvo prie durų kurios vedė į lauką. Išėjusi pro jas į lauką, pilkaplaukės veidą vėl pasiekė švelnus vėjalis. Va to Elena labiausiai ir buvo pasiilgusi. Ilgai nestovėjusi vietoje, ketvirtakursė pradėjo eiti tiesiai. Šį kart ji nėjo į uždraustąjį mišką. Dabar keturiolikmetę traukė kvidičo aikštė arba tai, kas yra už jos.
Praėjo kokios kelios minutės ir Grifė jau buvo kvidičo aikštėje. Milžiniško tribūnos ir aukšti lankai ypač patraukė LoveGood dėmesį. Ji ilgai į tai žiūrėjo, kol jos raudonos akelės neužkliuvo už kažkokios laukymės. Smulkutė mergina primerkusi akis pradėjo eiti link jos.
Vos ją pasiekusi, Grifė išplėtė akis. Ši vieta jai buvo tiesiog nuostabi! Pasišokinėdama ji nuėjo link laukymės vidurio ir ten atsigulė. Įsižiūrėjusi į melsvą dangų ir plaukiančius debesis, metamorfmagė net nepajautė kaip užmerkė akis ir pradėjo giliau kvepuoti.
-
Dienos bėgo, savaitės tikrai nesiruošė sustoti, bent trumpam, o mėnesis po mėnesio artėjo mokslo metų galas, o svarbiausia - baisiai švilpio nelaukiami egzaminai. Atradęs laisvą laiko tarpą ir palikęs savo lovą nukrautą įvairiomis, neužverstomis knygomis, plunksnomis, popierių skiautelėmi bei visokiu kitu šlamštu, kuris, deja, vis dėlto dar buvo reikalingas, Dylan'as išdundėjo lauk.
Vaikinukas troško, kad lauke, jo skruostus glostęs vėjelis taip pat paglostytų ir pravalytų mintis. Žingsnis po žingsnio, sudėjęs rankas į ryškiai geltono megztinio kišenes, per apylinkes kulniavo švilpis. ...Five, six, I'm done with it... Įvairių dainų žodžiai pasiekė jo galvą, menkai prablaškydami. Jis nežinojo kur ėjo, bet neturėjo noro ir kažkur sustoti. ...Seven, eight, it's getting late, so close your eyes, sleep the days... Dylan'as trumpam stabtelėjo. Netoliese jau bolavo kvidičo aikštės lankai, šalia kurių, kad ir kokį augimo burtą ar eliksyrą benaudotum, visuomet pasijusi mažas. ...Nine, ten, never want to see you again... Apsidairęs, nužvelgęs apylinkes šalia kvidičo aikštės ir kiek pamindžikavęs vietoje, vaikinukas jau norėjo eiti atgal, tačiau jo akis, o vėliau ir jį visą sudomino laukymė, kurioje kaip suprato, nebuvo buvęs. Akimirką pasirodė, kad kažkoks šešėlis ar burtininko siluetas sušmėžavo laukymėje, tačiau nuvyjęs tokią mintį bei galimybę, Dylan'as patraukė vietos, kurioje nebuvo buvęs, link.
Visiškai priartėjęs, suveltais, nuo vėjo plaukais, jis suvokė, kad nepasivaideno. Čia tikrai kažkas buvo. Ir visiškai šalia. Prie pat. Keli žingsniukai pirmyn bei stabtelėjimas. Akys nukrypo žemyn. Švilpis matė priešais save, laukymėje gulinčią merginą. Nereikėjo ilgo laiko, kad ją atpažintų. Tai buvo Elena.
- Atleisk, - žengė truputį į šoną, o dabar trauktis ir bėgti atrodė per vėlu ir kvaila, - nenorėjau užklupti, jeigu norėtum būti viena... galiu tau tai leisti, - menkai vyptelėjo vėl pakėlęs akis į dangų.
-
Šiltas vėjalis vis glostė Elenos veidą. Šioji užsimerkusi tiesiog gulėjo ir šypsojosi. Saulė švietė tiesiai į ją. Dabar metamorfmagė jautėsi tiesiog nuostabiai. Atrodė, jog tokio momento niekas negalės sugadinti. Bet tik atrodė. Netrukus Elenai saulę uždengė šešėlis.
,,Kad ir kas čia, aš nesiruošiu keltis.” Grifė net nesiruošė atmerkti akių ir pažiūrėti, kas jai užstojo saulutę kuri taip šildė.
Tačiau LoveGood tokias mintis greitai nuvijo. Išgirdusi tikrai pažįstamą balsą, pilkaplaukė greitai atsimerkė. Prieš save išvydo tą patį mielą vaikinuką su kuriuo valgė saldainius pasislėpę kambarėlyje. Ketvirtakursė greitai atsistojo ir užkirto Dylan’ui kelią kuris jau ruošėsi išeiti. Atsistojusi prieš jį, Elena pagaliau suprato kokia žema yra, jeigu ji veikinui tik iki krūtinės.
-Tu niekur neisi. Po komos dabar labiausiai noriu su kažkuom pakalbėti. Taip kad apsisuk ir atsisėsk,- sukikeno raudonakė ir grįžo į tą pačią vietą kur ir gulėjo.
-
Rankose kišenėse buvo pakankamai vėsios, o tuo labiau tokios, kad jis tai jautė. Akys nusileido šiek tiek žemiau, kuomet ausis pasiekė pažįstamas merginos balsas.
- Žinoma, - iškart sutiko bei savo viso veido emocijomis, net akimis parodė, kad mielai sutiko likti. Švilpis greitai nusekė Eleną, o tuomet pats pajudėjęs (tiesą sakant, žengė tik kelis žingsnius į priekį), atsisėdo ant žolės priešais merginą. Vaikinukas laikėsi šiokio tokio atstumo, tačiau tikrai nebuvo labai nutolęs. Į jo galvą grįžo keletas minčių apie apie pastarųjų dienų įvykius, o svarbiausia, kad niekas neturėjo to žinoti. Na, vienas asmuo tai žinojo. Ir, jis pats buvo įsitikinęs, kad nelabai tinkamai parodė savo jausmus.
- Tai... Apie ką norėtum pakalbėti? - nuvijo mintis it įkyrią musę bei pradėjo šiokį tokį pokalbį.
-
Elena sėdėjo ant žemės sukryžiavusi kojas ir ranka pasirėmusi galvą. Švelnus vėjelis glostė LoveGood veidą. Grifė atidžiai žiūrėjo į Dylaną. Raudonakė žinojo tik jo vardą, bet niekaip negalėjo atsiminti kur buvo su juo susitikusi. Ketvirtakursė žiūrėjo į jo kiekvieną veido bruožą, bet atsimint tai neatsiminė.
,,Nagi, Elena, kur tu jį matei...” Pilkaplaukei buvo gėda klausti kur jie buvo susitikę, nes pati Elena pasiūlė jam pabūti kartu. Galiausiai giliai įkvėpusi metamorfmagė pažiūrėjo tiesiai Dylan’ui į akis.
-Mes buvom kažkur susitikę, taip? Žinau tik tavo vardą,- virpančiu balseliu prakalbo Grifė. Jausdama kad ašaros jau kaupiasi jos akyse, LoveGood nuleido galvą ir stipriai užmerkė akis.
-Atleisk, aš visiškai nieko neprisimenu. Aš net neprisimenu savo praeities,- kalbėjo Elena ir bandė neverkti. Tačiau raudonakė jau jautė kaip jos skruostais greitai ritasi ašaros. Pakėlusi savo gležną ranką Grifė jas nuvalė. Kad ir kaip stengėsi neverkti, merginai tai nepavyko. Pilkaplaukei jau buvo gėda pakelti galvą, nes ašaros vis nenustojo bėgti.
-
Ištraukęs rankas iš kišenių, Dylan'as akimirką galvoje kažkur išklydo iš šio laiko, susimąstęs apie tai, kur galėjo nukišti akinius ir ar jie išvis sveiki, o ne sulaužyti kažkur stalčiuje. Tik Elenos balsas privertė sugrįžti į realybę.
- Taip, buvome, - stengėsi neparodyti savo suglumimo, - netoli didžiosios salės, slaptame sandėliuke valgėme saldainius.
Turbūt tai dėl to komos. Švilpis pakėlė akis nuo žemės ir pažvelgė į merginą. Ji pasirodė vaikinukui išvarginta gyvenimo, pasimetusi ir palikta painioje kryžkelėje, iš kurios kelio atgal nebebuvo. Pamatęs Elenos ašaras, Dylan'as dar labiau suglumo, o tuomet pasiskubino ją paguosti :
- Tai nėra taip jau baisu, - pasislinko arčiau, - aš nepamenu savo vaikystės nuo trijų iki dešimties, kadangi kai man suėjo vienuolika, vieni tėvų priešai man ištrynė atmintį. Bet aš su tuo susigyvenau, Elena, - matė, kaip ritosi ašaros, - tavo atmintis grįš, mano nuomone. Pamažu, bet turės grįžti.
Švilpis nežinojo ką daryti. Tokiomis akimirkomis jis mėgdavo pasišalinti, tačiau dabar... Šiuo metu negalėjo taip pasielgti, sąžinė nebūtų jo paleidusi. Neturėdamas ko prarasti, vaikinukas apglėbė draugės pečius.
- Viskas yra gerai, - sušnibždėjo tyliu balsu, tarsi pats tikėdamas šiais žodžiais. Bet ar tikėjo? Geras klausimas, tik atsakimo, deja, negalėjo pasakyti net sau.
-
Elena sėdėjo nuleidusi galvą ir klausėsi paukščių čiulbėjimų, nes Dylan’as kol kas tylėjo. Kad ir kaip LoveGood stengėsi prisimint kažką apie save, savo šeimą, draugus ir net praeitį, jai neišėjo. Atrodė, kad koma pasiėmė visus prisiminimus. Tas metamorfmagę liūdino labiausiai. Ji jau vylėsi, kad išvis kažką prisimins.
Nors ir Dylan’as papasakojo kur jie pirmą kart susitiko, raudonakė vistiek nieko neprisiminė. Jos galvoj buvo juoda. Negalėjimas prisimint visko, kas buvo praeityje vedė Eleną į neviltį. LoveGood žinojo, kad buvo visiškai kitokia prieš komą. Jos figūra buvo gražesnė, o ne anoreksikės. Grifė jau net nežinojo ką jai daryt. Staiga pilkaplaukė pajautė rankas ant savo pečių. Ašaros pradėjo bėgt dar greičiau.
-Aš visiškai nieko neprisimenu. Nei draugų, nei šeimos. Net neprisimenu kokia buvau prieš komą,- pasakiusi paskutinį žodį, Grifė prisitraukė kojas prie savęs ir jas apkabino. Ketvirtakursė vis nenustojo verkti, kad ir kad ir kaip stengėsi.
-Aš jau net nežinau kad pati esu,- tyliai ištarė Grifė ir nusivalė bėgančias ašaras.
-
Kartais, būdavo momentų, kuomet Dylan'as mielai būtų sprukęs šalin, nesuteikęs pagalbos, atsukęs nugarą bei visiškai neturėjęs jausti sąžinės graužaties. Tokiomis aplinkybėmis jis pasijusdavo tarsi mažas vaikas, o koks pats būdavo mažas - neprisiminė. Šita bėda slėgė ilgą laiką. Netgi dabar, kai išgirsdavo kitus kalbant apie tai, ką iškrėtė būdami maži, kaip atrodė ir taip toliau, švilpis sprukdavo kuo toliau. Galbūt ir nebūtų išjuoktas, jog nieko neprisiminė, bet išbandyti visai tokio dalyko nenorėjo. Apskritai, vaikinukas visiškai nemėgo rizikos ir nesaugumo jausmo.
Šią akimirką Dylan'as sėdėjo laukymėje apkabinęs Elenos pečius bei visiškai nežinojo ką daryti. Jam nebuvo ramu, kadangi ji verkė, o kai kas nors verkdavo šalia, sukeldavo nerimo jausmą ir visišką pasimetimą. Vaikinukas leido jai apsikabinti kelius, bet pečių nepaleido. Net nepajutęs, tvirčiau juos apglėbė.
- Viskas sugrįš, - bandė nevykusiai raminti, - tai nėra nepanaikinami burtai. Tai laikina, visa tai susitvarkys.
Dylan'as nebuvo tikras, kad Elena klausė jo balso, tačiau vylėsi, kad bent kažkiek nugirdo.
- Tu esi Elena, - pakėlė akis aukštyn ir pamatė pulkelį dangumi skrendančių paukščių, - ir to tau dabar pakanka.
-
Apsikabinusi savo kelius Elena verkė. Ištiesų jai dabar nebuvo gėda verkti prie kito žmogaus. Juk mergina verkė ne dėl to kad gautų dėmesio ar kažkas panašaus. LoveGood abėjojo ar galės kažkada viską prisiminti. Tačiau metamorfmagė bijojo vieno dalyko. Jog ji palūž ir niekas jai nepadės. Jog ją pasiglemž depresija ir ji nieko nedarys. Tiesiog sėdės ant lovos ir žiūrės į vieną tašką. To labiausiai LoveGood ir bijojo.
Staiga ji pajautė jog yra dar stipriau apglėbiama. Pilkaplaukė pradėjo galvoti kas būtų, jeigu ji palūžtų ir su niekuom nebendrautų. Ar kažkas išvis norėtų tokios draugės? Pakėlusi savo nuverktas akis, raudonakė įsižiūrėjo į Hogvartsą. Ji žinojo jog jame jai nutiko išties linksmų dalykų kuriuos ji pamiršo.
-Aš ir taip jau nieko verta. Pažiūrėk tu į mane. Manau kad ne taip atrodžiau prieš komą. Manau kad buvau visai kitokią prieš ją,- žiūrėdama į vieną tašką ramiai kalbėjo Grifė,- aš pasiduodu jau bandyti kažką prisiminti,- tai pasakiusi ketvirtakursė pastebėjo, jog ašaros jau nesirita skruostais. Jos išvis jau nebesikaupia akyse.
-Abėjoju ar kas norėtų bendraut su tokia kaip aš,- atsisukusi į Dylan’ą leptelėjo Grifė.
-
Akimirką pasirodė, jog Dylan'as pajutęs menką vėjelį ims siubuoti kartu su medžių lapais ar žolės stiebeliais. Jis laikė Elenos pečius ir visiškai nesiruošė jų paleisti. Jam baisiausia buvo tai, jog niekaip nerado būdo nuraminti verkiančią draugę, o tai vertė jaustis keistu bejėgiu.
- Gyvenime pilna įvykių, kurie pakeičia kiekvieną žmogų, gyvūną ar kitą padarą, - tardamas žodį ,,padaras" vos nepradėjo krizenti, tačiau susivaldė, - tu vis tiek esi ta pati Elena. Žinau tai.
Būtų buvę gerai, jeigu švilpis būtų prisiminęs, kad grifę ne itin daug pažinojo, bet ne tas buvo tuo metu jo galvoje.
- Aš norėčiau, - nuleido akis nuo dangaus bei pažvelgė į Eleną, - galbūt todėl vis dar sėdžiu čia, šalia tavęs, - menkai šyptelėjo.
-
Žiūrėdama į vieną tašką, LoveGood klausėsi Dylan’o. Vėjas vis nenustojo glostyti jos nuo ašarų šlapio veido. Tačiau dar Grifė visiškai neverkė. Galima sakyt ji sėdėjo be emocijų ir buku žvilgsniu žiūrėjo į Hogvartsą. Paukščių čiulbėjimas naikino tą tylą tarp dviejų žmonių. Tarp anoreksikės merginos kuri sėdi be emocijų ir tarp vaikino, kuris bando guosti savo draugę. Elenai labiausiai patiko kad vienintelis Dylan’as po komos kalbėjosi su ja. To labiausiai metamorfmagei ir reikėjo. Jai tiesiog reikėjo išsikalbėti ir išsiverkti. Dabar ji jautėsi kiek kitaip... Labai keistai. Atsisukusi į Švilpį, raudonakė jam nežymiai nusišypsojo.
Vos išgirdusi jo žodžius, Elena puolė jam į glėbį. Apsikabinusi jį, Grifė net nenorėjo jo paleisti. Atrodė, jog jai labiausiai ir reikėjo apsikabinimo su kažkuom. Nors ir apsikabinimas negražino kažkokių prisiminimų, bet jis užpildė tuštumą Elenos viduje. Dar labiau suspaudusi Dylan’ą glėbyje, LoveGood stipriai užsimerkė.
-Ačiū tau,- tyliai sušnabždėjo pilkaplaukė, bet paleisti vaikino ji nesiruošė.
-
O man niekas neišplovė smegenų? Jis lėtai nustojo šypsotis Elenai, tačiau žinojo, jautė, kad kažkokie jo žodžiai, galbūt stipresnis apkabinimas ar kažkas panašaus ją paveiks į teigiamą pusę. Čiulbėjo nebylūs paukščiai. Dažniausiai čiulbesys švilpį erzindavo, bet šįkart tik užpildė tylą, jokių jausmų jam nesukėlė. Vaikinukas akimirkai žvelgė į raudonas jos akis, o tuomet, kai ši puolė jam į glėbį, pasimetė dar labiau. Vos išlaikęs pusiausvyrą, Dylan'as apkabino Eleną. Suprato, kad dabar ji jo nepaleis, bet ir neskubino. Hm, iš tavęs galima tikėtis visko.
- Kai reikės, aš visuomet būsiu šalia, - šitaip atsakė į grifės padėką, nes galvoje tai buvo vieninteliai normalesni žodžiai tuo metu. Jis nesugalvojo ką daugiau pasakyti, tačiau jam pakako to, ką smegenys sugebėjo išmąstyti.
-
Nors ir Elena žinojo, kad Dylan’ui jau nusibodo būt apkabintam, Grifė po truputį jį paleido. Paleidusi jį, raudonakė atsisėdo kiek toliau nuo vaikino. Nuleidusi galvą ir pradėjusi žaisti su pirštais, pilkaplaukė klausė Švilpio žodžių.
-Bet kaip buvau komoj, tu nebuvai šalia...- tyliai, vos girdimai ištarė metamorfmagė. Pakėlusi galvą Elenai teko iškart užsimerkti, nes tiesiai jai į akis spigino saulė. Ištiesusi ranką ir pabandžiusi uždengti ją kad nebespigintų taip, ketvirtakursė atsimerkė ir pažiūrėjo į vaikiną, kuris sėdėjo. Matėsi jog jis yra kiek pasimetęs ir suglumęs, bet LoveGood tik nusišypsojo.
-Na Dylan’ai, kaip tau sekasi? Ar pasikeitė kažkas tavo gyvenime kol aš buvau labai giliam ,,miegelyje”- tarusi žodį miegelyje, Elena parodė kabutes ir sukikeno. Pasirėmusi ranka galvą, keturiolikmetė laukė kol Dylan’as jai atsakys.
-
Dylan'as mielai dar sėdėtų netikėtai apkabintas, tačiau tai buvo pernelyg netikėta, o džiaugsmą pakeitė tik visiškas sumišimas. Apkabinimas baigėsi greičiau negu norėjo jis (tačiau to neparodė), vaikinuko akys nukrypo iki Elenos, kuri sėdėjo kiek tolėliau jo. Teko itin įsiklausyti, kad išgirstų grifės žodžius.
- Turėjau problemų, - sugirgždėjusiu balsu prakalbo ir atsikrenkštė, - buvau netgi iš Hogvartso savaitei išvykęs. Mano septynmetė sesuo mirė, be to atsirado daugybė problemų tarp visos giminės. Nervinantis reikalas.
Penktakursis nuleido galvą bei pirštais pasikrapštė akis. Jis vis dar kaltino save, kad ne itin mėgo seserį, dažniausiai Ferina jį erzindavo savo vaikiškais paistalais.
- Na, kaip minėjau, mirė mano sesuo Ferina. Nebuvau trumpai Hogvartse, labai gailiuosi, kad negalėjau aplankyti tavęs. Be to, giminė susiskaldė į kelias puses, tarsi ruoštųsi kariauti. Prie mano tėvų prisidėjo Auksės, - Dylan'as nežinojo, ar Elena ją pažinojo, - Auksės Mariettos Hale, mano pusseserės tėvai. Tik ji to nežino. Net nežinau kaip jai pasakyti, paaiškinti tai. Bet turėsiu, anksčiau ar vėliau, - pakėlė akis nuo žemės, neradęs nieko įdomaus tik keletą juodų, skubančių vabalėlių. Vaikinukas nežymiai šyptelėjo.
-
Elena įdėmiai klausėsi veikino. Vos išgirdusi kas atsitiko jo sesei, Grifė išpūtė akis. Ji nenorėjo jam to priminti ir dabar ji jautėsi kalta.
-A...A...Atleisk, aš nežinojau...- gana liūdnu balseliu prakalbo mergina. Prisislinkusi arčiau vaikino, LoveGood pažiūrėjo į jį gana liūdnomis akimis.
-O aš žinau tik tai, kad manęs tėvai ir kiti šeimos nariai nekentė. Neatsimenu kodėl jie pradėjo manęs nekęst, bet žinau kad jie tikrai manęs nekenčia. Iš praeities atsimenu tik tai, kad prie mano akių Mirties Valgytojai nužudė mano senelius. Prisimenu tik tai,- išsakiusi viską, ketvirtakursė liūdnai nusišypsojo Dylan’ui ir padėjusi savo gležną ir kaulėtą delną ant jo rankos, Elena pažiūrėjo tiesiai jam į akis.
-
Tie išgyvenimai, kuriuos žodžiai perteikė per mažai (taip pasirodė vaikinukui), tarsi vėl atvėrė žaizdą, kuri tebuvo užsitraukusi labai plona plėve. Išlik ramus. Išlik ramus. Dylan'as pirštais pešiojo priešais buvusią žalią žolę.
- Viskas gerai, - it pusbalsiu prabilo ir pakėlęs akis vos matomai šyptelėjo, - tikrai.
Jis toliau klausėsi artyn pasisilinkusios Elenos žodžių, tačiau savo esybe buvo tarsi nukeliavęs kažkur. Aš mačiau kaip ji mirė. Galėjau ją išgelbėti. Galėjau... Neapsikentęs, pats nutraukė savo mintis. Baigęs pešti žolę ir pajutęs grifės ranką ant savosios, pažvelgė į ją.
- Nežinau, kaip ramiai galėsiu bendrauti su tėvais. Kaip sugebėsiu elgtis tarsi viskas gerai bei slėpti nuo savo pusseserės, - atrodė, kad tuoj užpuls savo problemomis, - atleisk, per daug įsijaučiau į tai, kad nutiko.
Tolumoje kažkas sušnarėjo. Lengvai pakedenti gaivaus vėjo, linko lapai ant medžių šakų ir maži žolės stiebeliai.
-
Laikydama Dylan’o ranką, Elena susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėjo į jį ir nė sekundei neatitraukė nuo jo akių. Matėsi, jog šis išgyvenimas jį tikrai paveikė. Ištiesų LoveGood dabar prisiminė savo šeimą, senelius ir dalį praeities, tačiau vaikinui to nesakė. Grifė jau prisiminė kodėl jos nekenčia tėvai, kodėl ji mato testralius ir kodėl ji atsigulė į komą. Tačiau apie save ji vis tiek nieko neprisiminė. Bet tėvų ji vis negalėjo išmesti iš galvos. Tos dienos, po kurios jos pradėjo nekęst. Juk Elena dar tuomet buvo tik vaikas, kuris apsigint nuo vilkolakio tikrai nemokėjo. Jos mama žinojo jog taps vilkolake, jeigu gelbės LoveGood. Tačiau kad po to jos nekęstų, metamorfmagei buvo skaudžiausias dalykas. Kad ir kaip ji bandė tai pamiršti, jai neišėjo. Ant jos kūno likęs randas nuo vilkolakio apdraskymo niekur nedingo. Tas jai ir nedavė ramybės... Nusukusi akis nuo Frendlin, raudonakė viena ranka palietė savo kaklą, ant kurio ir buvo likęs tas randas. Grifė net nenujausdama grįžo mintimis atgal, į tą pačią dieną kurioje viskas įvyko.
,,Buvo naktis. Mažoji Elena su savo mama ėjo namo per tamsų mišką. Vienintelę šviesą skleidė mėnulis ir mamos lazdelė. LoveGood vis darėsi aplinkui nes kažkur miško gilumoj kažkas šnarėjo. Laikydama mamos ranką, mergaitė šnabždėjo jog ten kažkas yra, tačiau jos mama ją vis nuramindavo ir pasakydavo jog ten nieko nėra. Tuomet Elena dar buvo naivi ir ja patikėjo. Būdama arti namų, Elena už savęs išgirdo urzgimą. Atsisukusi ji prieš save pamatė vilkolakį, apie kuriuos jai buvo pasakojama. LoveGood nes nespėjo sumirksėt ir jau ant jos kaklo buvo žymės. Merginos mama ją greitai nustūmė ir pradėjo su juo kautis. Tačiau vilkolakis buvo greitesnis... Įkandęs mamai į koją jis gavo tokių kerų, kurie jį nusviedę toli, toli. Čiupusi Elenos ranką, jos mama šlubuodama kuo greičiau pradėjo eiti namo... Matėsi kaip mažoji LoveGood kentėjo ir verkė, o jos mama vis kartojo jog viskas bus gerai...”
Ties šita vieta Grifė grįžo į realybę. Pajautusi, jog jos akys jau ašaroja LoveGood jas greitai nusivalė ir atsistojo.
-Na, Dylan’ai, tiek tau, tiek man reikia prasiblaškyti. Eini su manim į Uždraustąjį mišką pas testralius? Nebent tau jie nepatinka ir nori eiti atgal į Hogvartsą,- nusišypsojusi vaikinui, pilkaplaukė pradėjo eiti link miško.
-Nebent tu bijai jog mus kažkas ras ten,- garsiai sušukusi Grifė garsiai nusijuokė, nes buvo gana toli nuo sėdinčio Klastuolio.
-
Vaizdas aplink, tarytum, sulėtėjo. Dylan'as jautė susirūpinimo pilną Elenos žvilgsnį, jos ranką ant savosios ir tylėjo. Jis žinojo, kad didžiausius randus paliko ilgai negijančios žaizdos ne kūne, o sieloje. Ferina. Niekad nesužinosiu kuriame koledže ji pritaptų. Net nenumanysiu, koks dalykas jai labiausiai patiktų. Deja, sesutė dabar po žeme. Ir sutiksiu ją tik kai pats ten atsidursiu. Klastuolį net nukrėtė šiurpas nuo paskutinės minties ir šis pakėlė akis nuo žolės, net nepastebėjęs, kaip į ją spoksojo. Vaikinukas atsisuko į Eleną bei pamatė jos akyse ašaras. Turbūt irgi kažką mąstė. Dylan'as greitai atsistojo.
- Einam, kodėl ne, - pasikrapštė pakaušį, - neee, nebijau!
Tai sušukęs, jis ėmė sekti paskui grifę, kelis kartus net pabėgėjo, mat ganėtinai atsiliko.
-
Augustas jautėsi kaip ne savame kailyje. Net šeima, tėvai, giminės ir visi buvę aplink nežinojo ką su pačiu vaikiu daryti. Hadas nuolatos prisidirbdavo, o laiškai su tėvų įspėjimais ar profesorių komentarai jam nieko nereiškė. Jis tarsi ėjo iš proto, pats nežinojo kas darėsi jo galvoje ir ką netrukus iškrės.
Taip vieną ramią, saulėtą dieną, kai danguje matėsi vien mėlynos platybės, jokio balto debesėlio nė žymės, pirmakursis išklydo iš pilies laukan. Pavasaris žadino smalsumą ir norą nuveikti kažką naujo, bet tikrai ne gero.
Dar prieš pusvalandį, Augustas tampė kažkokios mergaitės idealias kasas, kol paliko jas išpešiotas kaip vištos plunksnas, sudraikytas ir visiškai neprimenančias tvarkingai supintų plaukų. Taip tau ir reikia, cha. Kam išvis tos kasos reikalingos? Mm, džiaukis, kad neturiu žirklių, nes jų neliktų!
Tuo momentu vaikis nieko blogo tame nematė - tik vargšią mergaitę, kurios vardo nežinojo (berods, Samantha) ir save, piktdžiugiškai išsišiepusį.
Hadas, trokšdamas pailsėti nuo visų gyvų padarų, patraukė pirmu pasitaikiusiu takeliu. Jis ėjo neskubėdamas, koja kojon. Akimis tyrė aplinką, rankas laikė nuleistas prie kojų.
Kvidičo aikštė jam visuomet atrodė didelė, o joje net nebuvo stovėjęs. State'as klaidžiojo toliau, pasiekė sužaliavusią pievą ir sustojo. Tuo metu jo vidinį pasaulį pasiekė keista, nieko gero nežadėjusi nuotaika.
-
Pavasaris jau įsibėgėjo, tuoj egzaminai, o po jų Lisetei teks pakelti sparnus ir išskirsti savos laimės ieškoti. Žinoma, jei pavyks baigti mokyklą.... Juk vos atbėgus jaunesniajai seseriai, kurios ašaros tekėjo upeliais, mat kažkoks vaikėzas nusprendė patampyti gražius jos plaukus, suvelti juos, septyniolikmetė bemat įsikišo žirkles į geltonos suknelės kišenę ir, užsiropšusi ant šluotos, išskrido pro langą link Kvidičo aikštės, kur matė keliaujantį varnpalaikį.
-Kur išsiruošei, branguti?- ironiškai paklausė, užlindusi tiesiai berniokui prieš akis. Numetusi šluotą ant žalios, per dieną įšilusios žolės, rausvaplaukė stipriai suėmė pirmakursio plaukus. Tegul paragauja savo paties vaistų..
-Kaip tau tai patinka, a?- Piktai paklausė, dar stipriau pešdama pirmakursio plaukus. Nieko nelaukusi, vis dar stipriai dešine ranka nutvėrusi kuokštą plaukų, kairiąja išsitraukė žirkles ir nurėžė dalį plaukų.
-
Jis neturėjo ką veikti. Akys žvelgė į visas puses, žolynus, medžius, smilgas, tačiau nelietė dangaus židrynės, tarsi staiga jos bijojo. Augustas jau norėjo vėl kažkur nuslinkti, kažką pravirkdyti, pasišaipyti iš kažko, o tuomet, nesupratęs savo elgesio ir vidinio pasaulio, būtų pasislėpęs kamputyje, kuris menkiausiai lįstų kam nors į akis bei pats pravirktų. Bet, deja, nespėjo.
Keistas garsas pasiekė vaikio ausis, tačiau nespėjus atsisukti, prieš nosį, it iš po žemių, atsirado beveik niekados, gal tik porą sykių matyta persona - aiškiai už jį vyresnė rožinių plaukų savininkė. Fui. Kas galėtų plaukus dažyti rožine spalva?
- Aaaaaš, - vos pralemeno vieną žodelį, pajutęs, kad dreba visos kinkos. Pajutęs kaip skauda, vos nepradėjo inkšti, bet muistėsi be proto. Baik! Baik! Baik! Tvirčiau ėmus pešti plaukus, spėjo užčiaupti gerklę, nes būtų paleidęs riksmą iš gerklės glūdumos. Neee! Ne mano plaukus! NE! Hado šūksniai galvoje nieko nereiškė, o netrukus kuokštas jo mylimų plaukų paliko galvą. Net ir šitaip pažemintas vaikis neparodė ašarų, nustojo muistytis, susiraukė.
- O tu taip elgiesi su tais, kurie nemėgsta rožinės spalvos plaukų? - piktai debtelėjo į merginą, - fe.
-
-Ak, nesiraukyk, o tai raukšlės nusies tavo jauną veidelį,- sarkastiškai šyptelėjo Lisetė, pirštais suspausdama Augusto skruostus. Po to, kai rausvaplaukė nužud... po to, kai mirė Alenas, prancūzaitė nieko panašaus nedarė, nieko neskriaudė ir ant beveik nieko nepyko, bent jau negarsiai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau septyniolikmetei atrodė, kad jos širdelėje, kuri kažkada, seniai seniai buvo, prikimšta džiaugsmo ir gėrio, vis dažniau trūko kažko tamsaus, kažko pikto...
Klastūnyno globotinė apvertė varnių ant per dieną įšilusios žolės ir pati atsisėdo ant jo. Tiesą akant, šiek tiek nejauku, kai šios aštuonioliktas gimtadienis ne už kalnų, o berniokas dvyliktus metus skaičiuoja, dar kas praeidamas pagalvos ne taip, kaip dera, išvadinis Lisetę vaikų tvirkintoja ar dar baisesniais epitetais, kurių klastuolė nesugalvojo.
-Gal tau koks plaukų fetišas?- paklausė septintakursė, iš geltonos suknelės kišenės išsitraukusi burtų lazdelę ir įrėmusi ją, tarsi ginklą, į vaikpalaikio kaklą.- Tai prie mano sesers, Samantos, plaukų lendi, tai prie mano. Kame tavo problema?- stipriau įbedė lazdelės smaigalį į kaklą, tikėjosi, kad šiam skaudėjo.
-
Augustui visiškai nepatiko ši vyresnė, rožiniais plaukais besiplaikstanti mergina. Juk normalu, ji berniukas, o rožinė spalva vargu, ar kada nors jam patiks.
Su keista plaukų šukuosena stoviniavęs vaikis sukryžiavo rankas. Antakiai vis dar buvo suraukti, o akys nepatikliai ir atgrasiai žvelgė link merginos pusės, niekur nenusukdamos žvilgsnio kitur.
- Raukšlės? - pakėlė antakius, - hm, galvojau jas turi tik seni žmonės, - tokio juoko jis gyvenime nebuvo girdėjęs. Jau norėjo krizenti, tačiau susitvardė. O koks tau skirtumas, a? Rožinių plaukų barbė, khem khem. Už-si-kišk ir ne-aiš-kink! Hadas, turbūt, ir toliau būtų pliekęs jam gyvenimo tiesų norinčią į smegenis įkrėsti merginą, bet skaudžiai buvo nuverstas ant žemės. Veidas, prispaustas prie žolės, siuntė nepatogumo signalą valdymo centrui galvoje, bet nieko padaryti negalėjo - ant jo nugaros ta paika mergiotė užsėdo.
State kentėjo tyliai, bet įsispaudus lazdelei į kaklą, išleido skaudų inkštimą. Skaudėjo visą kūną, ypač kaklą, veidą bei sritis, kurias spaudė vyresnės merginos kūnas.
- Kas tas fetišas, po šimts? - pirmąkart girdėjo tokį žodį, - ta paika, verkšlenanti mergiotė - tavo sesuo? - prukštelėjo, - Samanta? Meh, pasaulyje pilna žymiai gražesnių vardų.
-
Lisetė buvo pamiršusi, kokie dvylikamečiai gali būti kvaili, tad tik atsiduso, nesistengdama jaunuoliui išaiškinti, iš kur, po galais, atsiranda tos raukšlės. Tiesą sakant, visas šis įvykis Klastūnyno globotinei kiek priminė paskutinįjį susitikimą su Alenu ir kuo toliau, tuo labiau merginai aiškėjo ir šio susitikimo pabaiga, jei tik tas berniūkštis ir toliau taukš nesąmones. Dabar septyniolikmetė bent žinos, ką reikia daryti su kūnu...
-Tu neklaužada!- surėkė ir prispaudė jaunojo varniaus galvą prie šaltos žemės.- Kaip išvis drįsti dar ką nors sakyti?! Mažai bėdų, negana tau, a?!- septintakursė tiesiog įsuto. To betrūko, kad kas nors jos mylimą seserį vadintų paika ir verkšlenančia mergiote!- Turbūt dar negirdėjai, kas būna tiems, kurie lenda prie žavių rausvaplaukių klastuolių jaunesniųjų seserų? Galėsi kartu su tuo švipalaikiu ir supūti! Abu šūdžiai ir nieko verti berniokai! Prasmek skradžiai!- klastuolė taip rėkė ant vaikėzo, kad, rodės tuoj paraudonuos iš pykčio it kokia raudonoji paprika močiutės darže.
Lisetė kairiąja ranka suėmė Augusto plaukus ir kilstelėjo jo galvą viršun, dar kartą apžiūrėdama jo veidelį.
-Beveik gaila, kad toks žavus bernužėlis turės palikti šį pasaulį dėl tokių kvailų klaidų. O būtų pakakę atsiprašyti... eh,- atsiduso,- ar turi dar ką nors pasakyti? Nors et, kam čia dar aušinti tavo burnelę. Iki pasimatymo pragare!- Garsiai nusijuokė Klastūnyno prefektė ir mostelėjo lazdele, nukreipusi ją tiesiai į berniuko kaklą:
-Avada kedavra!
-
Nors jis ir gulėjo prispaustas prie tos kietos žemės, nežadėjo gailėtis nei vieno pasakyto žodžio ar pagalvotos minties. Kai išgirdo ant jo vos ne visa gerkle staugiančią merginą, net pajuto kaip visą kūną nukrėtė šiurpulio banga. Veidui prigludus prie žemės, ši pasirodė kaip niekados kieta. Ką? Kas tas švilpalaikis? Pala, pala, KĄ?! Augustas buvo persmelktas milžiniškos baimės, kad net nejuto skausmo, kai jo plaukai vėl buvo papešti aukštyn. Berniukas be jokios emocijos, beveik visas tirtėdamas žvelgė į besiplėšančią rausvaplaukę, kuri, jo manymu, nurimti tikrai neketino. Skamba, tarsi tuoj giltinė mane pasiims. Pala, pala. NEEEE! Jis jau norėjo klauptis ant kelių, ašaroti ir verkti, drebėti ir melsti atleidimo. Bet, deja, nespėjo. Jis tik išgirdo užkeikimą, kūną persmelkė skausmas. Netrukus vaikis nebematė dangaus židrynės, viskas traukėsi, slapti troškimai ir prisiminimai tarsi filmas sukosi prieš akis. Viskas baigėsi. Jis mirė.
-
Remi šiandien jautėsi prastai. Daug prasčiau, nei prastai. Tėvas buvo atsiuntęs laišką, kad grįžo mama ir, kad ji, tiek švilpę, tiek jos seserį, nori pasiimti atostogų, kad atlygintų skriaudas, kurias padarė.
Tarsi šitaip ta iškvaišusi vela galėtų išpirkti visus dalykus, kuriuos padarė. Jos nebuvo nuo to laiko, kai man buvo vieneri ir staiga vėl atsiranda! Gal ir tų atostogų metu ji mane mes? Juk vienintelis jai reikalingas žmogus ir yra ji pati
Išėjo į lauką, kad galėtų įkvėpti gryno oro. Buvo tik su plonais geltonos spalvos marškinėliais, nes šaltas oras, gnaibantis odą ir pildantis plaučius ledinio šalčio, leido vėl atsigauti ir grįžti realybėn, be to padėjo blaiviai mąstyti ir nepasiduoti jausmams.
Mergaičiukė nė pati nepastebėjo, kaip pasiekė kažkokią laukimę. Čia buvo tuščia, beveik taip pat, kaip šiuo metu buvo jos galvoje. Rain, kurį laiką dvejodama dairėsi, bet žmonių čia nebuvo, tad ji leido sau susmukti ant žolės. Neverkė, tik... Džinsų kišenėje sugraibė iš kažkokios vyresnės klastuolės nugvelbtą cigaretę ir ją prisidegė. Kurį laiką spoksojo į smilkstantį pagaliuką ir galiausiai drįso įkvėpti jo dūmų, iškart užsikosėdama. Bet plaučiams prisipildžius nuodingų dūmų pasijuto geriau. Bent kažkas buvo užpildęs jos vidų. Pasidarė lengviau.
-
Temperatūrai atvėsus ir prasidėjus tam rudeniniam šaltukui, Vasaris neatsisakė pomėgio leisti laiką gryname ore ir šįkart pasirinkęs savavališką treniruotę niekieno neužimtoj už kvidičo tribūnų esančioj laukymėj, mankštinosi su lazdomis.
Nemėgo paprasto bėgiojimo, sekinančio jėgas ir visada rinkosi kokią nors jo alternatyvą.
Taigi taip bemarškinis, runom tatuiruotą krūtinę atidengęs baltapūkis tiesia nugara kas du žingsnius keldamas ir laza prispausdamas kojas prie krūtinės žygiavo jau kokį trečią ratą, kai nesprendęs sustoti pailsėti pastebėjo ant dar ryto rasa padengtos žolės sudribusią mergytę. Neketino berniokas kištis į jos reikalus. Išvis nebuvo labai megėjas lįsti prie kitų, bet tik, kai ši iš pažiūros ketvirto kurso nepradėjusi panelytė prisidegė cigaretę, Vasaris suraukė antakius ir metęs lazdą, priartėjo prie kostinčios tamsiaodės bei, atėmęs tą nuodingąjį pagaliuką, užgesino jį ir sutrypė kairiu, juodais kerzais apmautos kojos padu.
- Vėliau padėkosi, - burbtelėjo šaltai nužvelgęs mergytę ir grįžtelėjo lazdos pusėn.
-
Remi būtų ramiausiai murkdžiusis savo savigailos balutėje, bet atrodo kažkoks vaikinas buvo būtinai sumastęs, kad jai reikia pagalbos. Šitą ne švilpišką, nors ir lengvai atleidžiančią švilpę, buvo lengva supykdyti, ypač dabar, kai nuo emocijų ji virė it koks per ilgai paliktas virti katilas.
-Tu gal man tėvas ar motina? Man reikėjo šitos cigaretės, tad būtų gerai, kad sutrypęs sugebėtum greitu metu ir naują parūpint,-turbūt ne tokios reakcijos iš jaunosios Jackson tas bernas tikėjosi, bet ji išsitiesusi visu savo metro penkiasdešimties ūgeliu, išrėžė šiuos žodžius, tokiu piktu tonu, kad net pati save nustebino.
Aną kart, kai susitiko su tuo vaikinuku, kurio vardo dar net nežinojo, irgi nukentėjo dėl įžūlumo. Bet nesusivaldė. Negalėjo tylėti, kai tas baltapūkis už ją sprendimus darė, net nesistengdamas suprasti, kaip smarkiai jai to nuodų pagaliuko reikėjo.
-
Mergaičiokei vis tik atsakius į jaunuolio poelgį, Vasaris kilstelėjo antakį. Tiesą sakant, tikėjosi panašios reakcijos sulaukti, mat retas kas būna dėkingas panašiose situacijose, tačiau tai jau klastuoliui nedrumstė labai minčių. Grįžęs prie savo pratimų, šaltų nervų savininkas nesiruošė tęsti ilgesnip dialogo su mažyle, bet vėl vertindamas jos amžių nužvelgė kelissyk ir piktokai krenkštelėjo.
- Tokia maža ir jau taip nori susirgti plaučių vėžiu? Nėra net pasiteisinimo, atleidžiančio nuo tokio poelgio. - Piktokai suburbėjo Laventis.
Vis dėlto safyrinių akių krašteliu toliau stebėjo mergaičiukę, mat ši būdama tokio irzlumo galėjo iškrėsti kokią nesąmonę, dėl kurios būtų nukentėjęs ir pats graikas.
-
Mergaitė, šiaip taip valdydama viduje verdantį pyktį, sukryžiavo rankas ant krūtinės. Kišenėje ilsėjosi, dar vienas plaučių žudymo pagaliukas ir ji šiaip jau nebūtų jo prisidegusi, bet dabar tai buvo principo reikalas. Įsikandusi cigaretę, ji lazdele (gal pirmą kart normaliai pasipraktikavo kerus) prisidegė ją ir įkvėpė dūmų, šįkart suvaldydama kosulį, nes apsikvailinti prieš šitą iškvaišusį žilą berną noro visiškai neturėjo.
-Plaučiu vėžiu? Nuo vienos cigaretės? Tau gal galvą persišviest reiktų?-nepakėlusi balso, ramiai, beveik su pašaipa balse paklausė Remi. Šiaip švilpė nebūtų taip pykusi, bet dėl šventų Merlino apatinių, tas dvi cigaretes nuknisti buvo velniškai sunku ir maratono bėgant nuo klastuolės letenų, per visą Hogvartsą, pakartoti Rain noro neturėjo.
-Nėra pasiteisinimo? O, berniukėli, tu net neįsivaizduoji kokioje suknistoje situacijoje aš esu,-visai nejausdama pareigos teisintis, vis dėl to paaiškino jam mergaitė. Tikėjosi, kad antroji cigaretė nesulauks savo draugės likimo, nes Remi pamažu nusiramino. Kažkaip... Nematė prasmės kažką išvis daryti. Mintis vėl susmukti ant žolės vėl pasirodė ne tokia ir bloga.
-
- Neatrodo, kad tai darytum pirmą kartą, tad galimybė susirgti tikrai nėra maža. Ypač dar, kai tu esi visiška pyplė, kiek tau metų? Vienuolika? Na, ir auklėjimas, - ramiu, kiek kritišku tonu atsakydamas į išsišokusio vaiko komentarus, atitarė Vasaris ir pastebėjęs kaip šioji vėl užsidegė antrąją cigaretę, iš kur, po velnių, ji jas traukia?, laikydas rankose vargiai bevykstančių treniruočių lazdą, vėlei pritipeno prie mažametės ir nesunkiai paėmęs tą garbanės apseilėtą pagaliuką, susuko bei sutrypęs batu, numetė prie pirmojo. Minutėlę padvejojęs čiuptelėjo ir šiosios burtų lazdelę. Maža kas, gal dar nuspręs padaryti kokią kitą nesąmonę. - Pamintijo graikas ir kilstelėjęs antakius įsitebeilijo į tą pačią kvailą mergiūkštę.
- Mhm, tai ką? Profesorius įvertino tavo namų darbą vos keliais taškais? Ne, ne, palauk, gal net areštą skyrė? - Lengvai vyptelėjęs pasišaipė iš mažosios Vasaris.
- Žinai, ligoninės sparne dirba neblogi specialistai, galėtum kartkartėm apsilankyti pas kokį hilerį, galų gale, ne pasaulio pabaiga tie taškai. - Dar pridūrė ir įdėmiai ėmė apžiūrinėti šiosios „ginklą". Išties graži lazdelė, - susižavėjęs pakankamai lanksčiu medinuku, mintyse nebyliai pasikalbėjo su savimi Laventis ir stipriau suspaudęs ją, ryškiomis, kiek išsišokusiomis venomis padabintose, rankose nusigręžė nuo mokinukės ir patraukė tolyn.
-
Dėl Remi mažo ūgio beveik visi laikė ją jaunesne negu iš ties buvo. Juk vis dėl to mergaitei greit turėjo sueiti keturiolika, tad tikrai labai maža nebebuvo.
-Kalbi lyg pats būtum keturiasdešimties,-prunkštelėjo garbanė ir įtraukė dar dūmų. Burnoje darėsi kartu ir tas skonis malonus tikrai nebuvo.
Irrr... Iš jos rankų vėlei buvo atimta cigaretė.
Ir jis turi kantrybės atiminėt iš visiškai nepažįstamo žmogaus kažkokias suknistas cigaretes
Remi, įkvėpė, stengdamasi valdytis.
Tu švilpė Remi Rain, susivaldyk ir parodyk, kad esi bent šiek tiek brandesnė. Maldauju.
-Ei! EI! Čia juk mano lazdelė! Grąžink!-pareiškė rudaakė, sukryžiuodama rankutes ant krūtinės ir laikydamasi netoli to baltapūkio. Visai nenorėjo, kad kur nors nukulniuotų su jos lazdele.
Per vos kelias savaites Hogvartse lazdele jau buvo spėjusi prarasti du kartus. Ak, tik aną kart dar ir buvo pakabinta žemyn galva.
Turbūt tėtis teisingai sakė: “Tavo karštakošiškas charakteris tave vieną dieną pražudys, Remi Rain”
-Ak taip, nes esu tokia kvaiša ir stresuoju dėl tokių dalykų,-užvertė gintaro atspalvio akis tamsiaodė. Šiaip ar taip mokslais ji nelabai rūpinosi, o ir nesirūpindavo dėl kitų dalykų per daug. Bet kas artimesnis ją tokioje būsenoje būtų iškart susipratęs, kad yra negerai. Labai negerai. Dėja, tokių žmonių daug tikrai nebuvo.
-Mano motina apsireiškė po dvylikos metų ir dabar su visam nori mane pasiimti. Kas reikštų nebesimokymą Hogvartse. Juk supranti, kaip tai blogai ar ne? Supranti kodėl man reikėjo tos cigaretės?-pavymui vaikinui riktelėjo Remi. Išvis nežinojo kodėl tai sako. Jis turėjo jos lazdelę, o Rain tiesiog neturėjo motyvacijos išvis kažką daryti.
-
Jau buvo praėję Naujieji metai, Rafaelis seniai užmiršęs visus švenčių džiaugsmus ramiai pėdino šiaurinės koridoriaus pusės link. Kartais užeidavo jam tokia nuotaika, kai norėdavo pabūti vienas arba šiaip ramiai atsigauti nuo visų jo iškrėstų išdaigų pamokų ar valgymo metu. Bet kada. Dažnas galėtų pasakyti ir drąsiai teigti, jog Promečių berniukas nebuvo namisėda, kuklus ar drovus vaikis. Šis buvo nenustygstantis vietoje, visada randantis progą paišdykauti, o ką jau kalbėti apie jo bendravimą, su savo charakteriu iškart susirasdavo draugų ar bent tuo momentu, kai reikia - pašnekovą.
Mulatas rankose laikė seną laidynę, kurią dar buvo pasidaręs gyvendamas vaikų namuose. Juodos mantijos kišenės buvo prikrautos daugybės šovinių - akmenukų, įvairių stiklinių rutuliukų Priėjęs pilies duris išėjo laukan ir norėdamas neatkreipti į save per daug dėmesio ramiai nukėblino į laukymę esančia už kvidičo aikštės tribūnų. Palipęs keliais akmenimis aukštyn, užsiropštė ant seno, jau pradedančio pūti kelmo. Iš kišenės išsitraukė vieną iš savo šovinių ir panaudojęs laidynę iššovė kažkur toli.
-
Pavargęs nuo viso naujametinio šurmulio, berniukas išsliūkino iš pilies. Žavus žiemos šaltukas baisiai nesižnaibė, tačiau pirštinėmis džiaugėsi. Vienoje rankoje jis nešėsi knygą, žiobarų istoriją, iš filmo sudėtą į pasakojimą. Jeigu tai nebūtų herojai ir ne fantastika, Montis tokios knygos neskaitytų. Varniukas traukė link laukymės už kvidičo aikštės. Norėjosi vienatvės, ramybės. Taip pat pratęsti skaitymą knygos, gebėjusios nukreipti mintis nuo šeimyninių nesutarimų ir bėdų.
Sėstis ant šaltos žemės bei sniego nebuvo geriausias sumanymas - net jei sėdynę dengė žieminė striukė. Visgi, įsitaisęs ant žemės, atsivertė knygą. Ją buvo jau pradėjęs, tačiau neįpusėjęs.
Jis galėjo saugoti paslaptį. Žurnalistai gaudė kiekvieną naujieną, net ir mažiausią, o jo viešas pripažinimas sukėlė tikrą aud...
Skaityti pastraipos Arenas nebaigė. Į galvą pataikė kaži koks rutuliukas, net per kepurę juto. Truputį susiraukęs, atsistojo bei apsidairė. Argi nieko nebuvo, bet tolėliau... Matėsi neaiškus siluetas. Reimersas pradėjo kėblinti jo link.
- Ei! - sušuko, kai jau buvau netoliese, tačiau užduso ir sustojo atsikvėpti.
-
Rafaelis tyliai sukrizeno, kai išgirdo kažkieno šūktelėjimą. Rodos kažkam nepasisekė. Tačiau mulatas nebuvo iš tų, kuris sužeisdavo kažką tyčia. Kad ir kokioje aplinkoje jis augo ir pragyveno vienuolika metų, buvo išmokytas, kad kitų skriausti nevalia, todėl staigiai atsistojęs ir nusipurtęs sniegą pradėjo judėti link jo ateinančio berniuko.
- Ei, atleisk, nežinojau, jog kažkas ten tupi,- gūžtelėjo pečiais vaikinukas ir davė priešais jį esančiam tamsiaplaukiui savo laidynę ir kelis šovinukus.- Jeigu pasijusi geriau gali iššauti į mane,- nusijuokė Emetas.
Jis buvo geros širdies vaikis ir dažniausiai jam viskas būdavo atleista, vien dėl jo tamsių, didelių akių visi: ir maži, ir dideli, ir berniukai, ir mergaitės jam viską atleisdavo. Šis vaikinas turėjo ypatingą žvilgsnį, kuriam būdavo sunku atsispirti.
- Aš Emetas Rafaelis Prometis iš Klastūnyno kaip matai,- pasididžiuodamas parodė savo žaliai sidabrinį kaklaraištį.- Labiau mėgstu, kai mane vadina Rafaeliu nei Emetu,- pridūrė.- O tu, varne, kas tu toks?
-
Truputį pastovėjęs vietoje, atgavęs kvapą, galutinai atklampojo per sniegą prie nepažįstamojo. Išties, jį matė pirmą kartą, bet tai nebuvo naujiena - idelaus atidumo berniukas niekad neturėjo.
- Neee, neimsiu, - papurtė galvą, - geriau tai pamiršti.
Išties, Montis nebūtų sugebėjęs paleisti iš tos laidyklės rutuliuko į berniuką. Netyčia, galbūt, bet specialiai - niekados. Visad buvo geros širdies, net ilgai pyktį nemokėjo.
- Montis Arenas Reimers, - prisistatė Emetui išbėrus savuosius vardus, - gali mane vadinti Mončiu arba Arenu, bet tik ne pavarde, - nusijuokė. - Ji mane erzina.
Montis nužvelgė Rafaelį. Turbūt vadins jį abejais vardais, nors iš tiesų priklausys nuo varniaus nuotaikos. Vaikis atrodė visai gražus.
- Taigi, - vaidino, jog dairosi, - ką Rafaelis veikia šioje laukymėje?
-
Giliai atsidusęs Rafaelis atsiėmė savo daiktus iš tamsiaplaukio ir įsidėjo į kišenę. Žvilgtelėjo į berniuką ir prabilo:
- Na, aš dar kartą labai atsiprašau,- gūžtelėjo pečiais.- Super būtų jeigu pamirštume šį mažyti incidentą,- sukikeno mulatas.
Vaikinukas pirmai buvo nustebęs, jog šis juodaplaukis nėra mušeika kaip daugelis kitų berniukų jo metų, tačiau kitą vertu, tai juk varniukas.
- Malonu susipažinti, Monti,- linktelėjo afro berniukas.- Pasistengsiu neerzinti,- nusišypsojo vaikinukas parodydamas savo nuostabiai baltus dantis.
Emetas jau žiojosi vėl kalbėti, norėjo paklausti ką čia veikia Arenas, tačiau pastarasis buvo greitesnis ir jau to paties užklausė Rafaelio. Klastuolis pakraipė galvą.
- Atėjau šiek tiek ramiai pabūti, jau pradėjo atsibosti tos visų šventinės nuotaikos, kai visos šventės jau praėjo,- pavartė savo tamsias akis Prometis.- O tu?- berniukas šiek tiek pasitrynė akis, mat be akinių sunkiai kažką matė, tačiau pastebėjo, jog Montis rankose turi knygą.- Ką skaitai?
-
Montis jau nebekreipė į tą įvykį dėmesio. Seniausiai nebejautė galvoje to bumbtelėjimo, tai kam viską kartoti iš naujo? Jis tik šyptelėjo, negi galėjo padaryti kažką daugiau? Visą laiką varniukas laikė tą žiobarišką knyga rankose. Norėjo iki pavasario perskaityti. Arenas linktelėjo - dėl to užsitęsusio šventinio šurmulio pats buvo spėjęs pavargti.
- Naaaa, man nusibodo tūnoti pilyje, kur vis dar skambėjo paskutiniai šventiniam atodūsiai, kurie, švelniai pasakius, jau dusina beeei, - nutęsė vėl, - galvojau, kur nors paskaityti knygą.
Areno akys klaidžiojo po sniegą. Buvo keista, jog nepustė vėjas ir nebuvo taip žvarbu.
- Knyga? - pakėlė aukščiau, - ji parašyta pagal vieną tokį žiobarišką filmą. Filmas kurtas pagal apie šimtą metų populiarius komiksus, - iškvėpė orą pro burną, - atrodo painu, bet tai tik paviršutiniškas požiūris, - nusijuokė. - Oi, visai pamiršau! Knyga apie vieną super herojų, na, vienu žodžiu - fantastika.
-
-Aa,- nutęsė Emetas.- O pagal kokį filmą? Nelabai aš ką nusimanau tuose žiobariškuose dalykuose,- nusijuokė vaikinukas.- O kokį herojų? Atleisk daug klausinėju, tačiau man tikrai knieti sužinoti.
Žvarbus vėjas plūstelėjo į itin švelnų Rafaelio veidelį ir šis tik dar labiau įsisuko į savo žieminę mantiją. Reikėjo pasiimti pirštines. Vis šilčiau būtų nei dabar. Mulatas pažvelgė į savo rankas ir patrynė delnus, kad bent kiek sušiltų. O tada jam toptelėjo. Jis juk klastuolis. Pagriebęs šiek tiek sniego nulipdė sniego gniūžtę ir paėjęs kiek tolėliau metė į Montį ir pasileido bėgti per pusnis kuo toliau.
- Nagi, tebūnie sniego karas!- sušuko berniukas.- Tik knygą kaip nors apsaugok,- pridūrė ir bebėgdamas per pusnis pats jose atsidūrė kuomet užkliuvo už kelių akmenėlių.
-
Yura labai mėgo būti lauke, todėl nuėjo į tą pievą už kvidičo aikštės tribūnų. Jai patiko tiesiog ten būti ir galvoti. Apie viską.
Ši diena nebuvo išimtis. Geltonplaukė, išėjusi į lauką tiesiog atsisėdo ant vis dar šlapios nuo tirpstančio sniego žolės ir užsimerkė. Jai patiko taip daryti. Susikaupti, apgalvoti visą dieną arba tiesiog apie nieką negalvoti. Greit atostogos... Pagaliau galėsiu miegoti kiek širdis geidžia pagalvojo grifiukė ir atsigulė ant nugaros.
Būtų ir užmigus, bet vidinis balselis pakuždėjo, jog reikia grįžti į pilį. Yura vikriai pašoko nusivalė nuo striukės žolę ir, nors nereikėjo niekur skubėti nubėgo link pilies. Paslydusi ant žolės pargriuvo, bet greit atsistojo ir nubėgo į pilį. Vis tas nelemtas ADHD pagalvojo mergaitė ir nubėgo toliau.
-
Šviesiaplaukei jau išėjus iš Klastūnyno persirengimo kambario, kiek vėliau išėjo ir raudonplaukis. Vis dėl to nusprendė pasirodyti. Vaikinukas dar kažką jai sakė apie tai, kaip niekad nežaidė kvidičo ir gal tik porą kartų buvo skraidęs šluota, tačiau labiausiai šiai įsiminė, kai jis tarė, jog galima palikti tą kamuolį ir tiesiog dingti. Adelei ši mintis patiko, netgi labai, tačiau jos širdis šokinėjo iš laimės vien pagalvojus, kad galės paskraidyti šluotą.
- Nagi, nusispjaut ant to kamuolio jeigu ir nepagausim,- nusijuokė.- Paskraidykim. aukštyn,- rimtai tarė mergina ir užsilipus ant šluotos dar atsisuko į vaikiną.- Galim palenktyniauti!- linksmai sušuko blondinė ir pakilusi pradėjo skristi.
Vėjas blaškė varnės plaukus į visas šalis, o šypsena nuo veido nedingo nei sekundei. Mergina kelis kartus apsivertė, vos nenukrito, tačiau visiškai prisiminus savo skraidymo įgūdžius, rami ir atsipalaidavus skrido link laukymės už tribūnų. Kažin, gal tas nelemtas kamuolys ten nusigrūdo. Padarius staigų posūkį užskrido už tribūnų ir keletai akimirkų sustojo ore, apsižvalgė aplink ir tikėjosi, jog Dafydd irgi nuspręs bent kažkiek pasilinksminti ir nebūti toks surūgęs.
-
Panašu, kad Adelei visai tiko mintis negaudyti to kamuolio. Tačiau kokio velnio ji tada sėda ant šluotos? piktai pagalvojo Dafydd, matydamas, kaip varnė nuskrenda. Jam pačiam noro tai daryti visiškai nebuvo. Klastuolis tiesiog galvojo, ar reikia gaudyti tą kamuolį, ar ne. Tačiau kad jau ta blondinė užlipo ant šluotos, velsietis nutarė, kad reikia bent pabandyti. Jis tikėjosi, kad kas nors juodu pamatys ir padės pagauti tą prakeiktą daiktą.
Dafydd keiksnodamas apžergė šluotą. Ko jau ko, o lenktyniauti jis tikrai neketino. Reikėjo nenusiristi nuo šluotos. Kažkaip. Klastuolis šiaip ne taip pakilo į orą. Ir tik tada pajuto, kad yra prakeiktai vėjuota.
- Klausyk! - riktelėjo velsietis merginai. - Nemanau, kad tai gera mintis! Aš tuoj nusivošiu!
Labai nesinorėjo prisipažinti, kad tokia tikimybė labai didelė. Bet įtarė, kad varnė neklausys jokių kitų priežasčių, kodėl jie neturėtų skristi. Maža to, ji nuskrido kažkokios laukymės link. Dafydd dūsaudamas nusekė jai iš paskos. Tik pasiekęs gražesnį žolės plotą klastuolis pabandė nusileisti - jo nuomone, prisiskraidė iki valiai. Deja, tai nebuvo taip paprasta. Galiausiai jam pavyko tai padaryti - nors ir itin negrakščiai.
- Daugiau nė už ką! - riktelėjo Dafydd, tikėdamasis, kad varnė jį išgirs. Apsižvalgęs velsietis jos net nepamatė.
-
Akimirkomis blondinė kiek pagalvodavo apie raudponplaukį, vis dėl to, kaip vyresnė mergina, jautėsi atsakinga už jaunuolį. Tikiuosi, kad jis nenusivožė kažkur ir nenumirė. Paskridusi kelis ratus aplink laukymę kamuolio vis dar nebuvo matyti.
- Dafydd, tu čia?!- suriko Adelė pamačiusi kažką labai nerangiai skrendant ant šluotos.
Mergina tyliai nusijuokė ir greit prilėkė prie vaikino. Ji jau norėjo jam padėti nusileisti, tačiau šis savo noru ir pats neblogai nusileido, tad Adelė grįžo į kamuolio paieškas. Rodos, ši diena neprailgo. Piktasis velsietis dar kažką ten šūkavo, tačiau blondinė tik apskrido dar kelis ratus ir tyliai nusileido vaikinui už nugaros. Nulipo nuo šluotos ir prisėlino prie raudonplaukio.
- Ko toks piktas, a?- tyliai sušnypštė prie pat vaikino ausies blondinė.
Apsižvalgiusi aplink atsiduso. Regis, kamuolio taip ir nesuras šiandieną. Na, tai Adelei ne itin rūpėjo, ši tik norėjo pasilinksminti.
-
Merginai paklausus, ko jis pyksta, Dafydd net stryktelėjo. Laimei, bent šluotos iš rankos neišmetė. Teko pripažinti, kad šita blondinė sugebėjo jį išgąsdinti. Tačiau tai neprivers klastuolio pradėti elgtis mandagiau. Ar apsimesti, kad yra linksmas ir viskuo patenkintas.
- Ne tavo reikalas, - rėžė jis.
Dafydd apsižvalgė po laukymę tarsi žvalgydamasis kamuolio. Jau pasigailėjo, kam iš viso užsiminė apie tas šluotas. Kaip visada apsikvailino: pats skraido be galo retai, o štai susidūrė su kažkokia profe... Velsietis sunkiai atsiduso. Po kelių akimirkų dar kartą atsiduso. Nė nebežinojo, ką daryti. Kamuolio ieškoti tikrai nesinorėjo. Tačiau negi dabar paimsi ir išeisi? Tuo labiau, kad Adelė, panašu, neblogai linksminasi.
- Tai gal tu paskraidyk. Tiesiog savo malonumui, - piktokai tarstelėjo Dafydd. - Pamatysi kamuolį - puiku. Jeigu ne... Na ką gi, visko būna. O aš čia pasėdėsiu.
Kaip tarė, taip ir padarė. Nebekreipdamas dėmesio į merginą klastuolis atsisėdo ant žolės. Šluotą pasiguldė šalia ir tikėjosi, kad nepamirš jos nunešti į vietą. Užteks ir pradanginto kamuolio nutarė Dafydd.
-
- Ne tavo reikalas,- plonu balsu pamėgdžiojo raudonplaukį Adelė.- Nagi, ar tu įsivaizduoji, kad be laiko pasensi būdamas toks piktas? Vaike, nusišypsok,- apsimetė liūdna Adelė ir timptelėjo Dafydd žandus bandydama jį priversti nusišypsoti.
Pati Adelė visą laiką būdavo pikta ir nedraugiška, tačiau pamačius kažką kitą tokios pat nuotaikos, jai lyg koks perkūnas iš giedro dangaus trenkdavo, jog turi tą žmogystą priverst pralinksmėti. Tokia jau ji buvo. Negi ir aš taip prastai atrodau, kai būnu pikta ir nedraugiška? Siaubas, šiam vaikinui praverstų laimės tabletes. Nuoširdi šypsena pasiekė dangaus mėlynumo akių savininkės lūpas. Kaip sau pats nori, tegu taip ir daro.
- Kaip nori, tuomet skrendu namo, linksmybių gadintojau,- pavartė akis Adelė ir specialiai kliudydama raudonplaukį, kuris gulėjo ant žemės, jau ruošėsi pakilti ir vėl.
-
Varnei palietus žandus, Dafydd staigiai mostelėjo ranka trenkdamas merginai per plaštaką.
- Tai yra ne tavo reikalas, pasensiu aš ar ne. Mažvaike, į save pažiūrėk - vėl piktai rėžė klastuolis. Kurį laiką atrodė, kad gal šita mergina sugebės pernelyg jo neužknisti. Tačiau dabar rudaplaukis suprato, kaip klydo. Ko gero, ji dar blogesnė negu visi kiti.
Dafydd pamatė, kad Adelė nusišypsojo. Tai jam pasirodė keista, nes pats noro šypsotis tikrai nejuto. Tai dar labiau suerzino keturiolikmetį, tačiau šį kartą jis įstengė nutylėti.
- Skrisk tu kur tik nori, - burbtelėjo Dafydd. Tačiau mergina praeidama jį kliudė. Ir, ko gero, padarė tai specialiai. O tai nebuvo dalykas, kurį velsietis turėjo noro atleisti. Jis apsimetė, kad nereagavo į šį mažą incidentą, tačiau atsistojo. Kai tik šita mergiotė užlips ant šluotos, pamatys, kad su manim geriau nejuokauti piktdžiugiškai pagalvojo Dafydd, tikėdamasis, kad varnė neatspės tokių jo ketinimų.
-
- Nesimušk, Jėzau, ar pablūdai čia trankytis?- supyko Adelė.
Ko jau ko, bet trankyti merginai, kad ir per rankas nebuvo pats maloniausias gestas iš vaikinų. Pavyzdžiui švilpiai nesitranko. O ir grifai. ŠIAIP VAIKINAI NETURI SUKNISTAI TRANKYTIS. Adelė galvoje garsiai užstaugė, bet išorėjo buvo nustačiusi rimtą veidą, tokį, kuris visus priverstų galvoti, jog ši ypač nedraugiška, bet jai tas netrukdė. Juo labaiu ant Dafydd nuomonės jai buvo nusispjaut. Dar to ir betrūko, kad padėtų rūpėti. Blondinė pavartė akis.
- Aš mažvaikė? Pats metais jaunesnis nesubrendėlis, parazitas,- atšovė varnė klastuoliui, kuris ją vėl įsiutino.
Kažką sau po nosimi burbėdama nuėjo link šluotos ir jau norėjo ant šios lipti, kai kažkas persmelkė visą kūną. Kažkokia nuojauta, jog įvyks kažkas. Tačiau tik nuvijusi visas mintis užsilipo ant šluotos ir jau buvo pasiruošusi skristi.
-
- Aš tau ne Jėzus, - kandžiai pasakė Dafydd, kai Adelė jį apšaukė. - O tau reikėtų apraminti balselį, dar prarėksi.
Klastuolis žvelgė į merginą ir jautė piktą pasitenkinimą. Panašu, kad ji supyko. Tai velsiečiui patiko. Jis ir pats nesuprato, kodėl, tačiau tai, kad mergina, atrodo, rimtai įtūžo, kėlė džiaugsmą. Jis pikdžiugiškai išsišiepė.
- Ko tu čia savo akeles vartai? - pasišaipė Dafydd. Ir tada gerokai supyko pats. - Taip, žinau, kad esu parazitas. Bet man nereikia, kad kažkokios blondinės mergos man tą aiškintų!
Viskas klojosi tiesiog puikiai. Abu buvo pikti, tad Dafydd idėja turėtų puikiai išdegti. Iš pradžių atrodė, kad gali nieko neišeiti, nes Adelė priėjo prie šluotos, tačiau ant jos nelipo. Kaip numatydama pagalvojo Dafydd, tačiau tada patenkintas pastebėjo, kad varnė vis tik ruošiasi skristi. Klastuolis tyliai priėjo prie jos ir vos tik ši užlipo ant šluotos, staigiai trūktelėjo už virbų, tikėdamasis, kad blondinė neišlaikys pusiausvyros ir nugrius.
-
- Noriu ir vartau,- suburbėjo.- Gal žvaira noriu likt, ką tu gali žinoti...
Blondinė jau buvo užsilipus ant šluotos, tačiau staigiai nudribo ant žemės. Skausmas persmelkė galvą. Rodos, chimera dar vis ten tūno. Susiraukusi iš skausmo Adelė pamąstė. Gal šiaip nukritus jai nieko neskaudėtų, tačiau nutikimas grotoje viską buvo pakeitęs. Na, juk ne kiekvieną dieną būsi nusviesta į sieną chimeros grotoje, ar ne? Vidinis varnės balsas sarkastiškai išjuokė pačia merginą. Sunkiai atsistojusi pažvelgė į raudonplaukį. Tebesilaikydama už galvos lėtai priėjo prie klastuolio ir sustojo. Jau žodžiais šįkart nesiruošė su juo kautis. Sugniaužusi savo dešinės rankos kumštį užsimojo ir gerai trinktelėjo vaikinui, nepaisant to, kad šis buvo už ją jaunesnis ir aukštesnis. Pažvelgusi į ranką pamatė šiek tiek kraujo, kuris tikrai nebuvo jos. Hm, neblogas smūgis sakyčiau. Puikiai padirbėta, Adele.
- Kad tave kas chimerai sušertų,- išspjovė blondinė.
Šios nuotaika buvo visiškai subjurus, o atsinaujinęs galvos skausmas džiaugsmo neteikė taip pat. Ir šiaip Adelė nebūtų trenkusi vaikinui, tikrai ne, bet šis peržengė visas ribas, kad išnervintų ją. Akyse vaizdas sekundėlei susiliejo, o žemaūgė lengvai susvyravo. O šūdas. Nuleidusi savo sėdimąją ant pievos sunkiai atsiduso ir užsimerkė. Nors tai nebuvo geras sprendimas, nes galėjo bet kuriuo momentu prarasti sąmonę.
-
Dafydd pradėjo juoktis. Jis pamatė, kaip mergina drėbėsi ant žemės ir kaip sunkiai stojasi. Kadangi tai puikiai atitiko jo planus, klastuolis tiesiog negalėjo nesijuokti. Tačiau netrukus varnė priėjo prie jo ir gerai žiebė į nosį. Dafydd pajuto, kad pradėjo tekėti kraujas. Nepaisant to, kad jam patiko tai, kad pavyko sunervinti merginą, velsietis nebuvo patenkintas tuo, kad dabar kenčia pats. Žinoma, nežinojo jokio burtažodžio, kuris šią problemą išspręstų. Tad teko sugalvoti kažką, kaip galėtų atkeršyti šitai mergiotei. Nors vidinis balsas lyg ir sakė, kad merginų mušti nereikia, Dafydd tai nerūpėjo. Ji sunervino šį piktą žmogų ir dabar už tai kentės.
- Eik švilpt, chimera tu... - sušnypštė Dafydd. Iš nosies pliaupiantis kraujas šnekėti ne itin padėjo, tačiau velsietis stengėsi to nepaisyti. Jis norėjo trinktelėti merginai. Nestipriai, tačiau tiek, kad ji neišlaikytų pusiausvyros, nes panašu, kad krytis nuo šluotos gerokai išmušė ją iš vėžių. Tačiau mergina atsisėdo pati. Kelias akimirkas mąstęs Dafydd priėjo prie jos iš nugaros. Staigiai paėmęs jai už peties klastuolis pasilenkė prie jos ir piktai pasakė:
- Tu man dar atsiimsi.
Velsietis išsitiesė ir nusisuko, ketindamas eiti sau.
-
- Ej, Dafydd!- šūktelėjo varnė. Pasiėmė į rankas juodmedžio lazdelę ir pamosavo ja prieš raudonplaukį.- Episkey.
Klastuolio nosis nebekraujavo, atsistatė į vietą. Vis dėl to, varnė turėjo širdį ir palikti vaikino su sulūžusia nosimi nenorėjo. Gerai papurtyta raudonplaukio, Adelės galva vėl šiek tiek apsisuko. Ar atstos jis nuo manęęęs? Uh.
- Gerai, viskas, manau, laikas susipakuot ir tept slides iš čia,- pašnairavo į nusisukusį klastuolį.
Rodos, tolumoje kažkas sujudėjo. Pradžioje mergina pamanė, jog tiesiog sklando kažkoks paukštis, tačiau praėjus kiek laiko susivokė, jog tai tas kamuolys, kurį piktasis Dafydd paleido. Greit atsipeikėjusi varnė stumtelėjo priešais save esantį klastuolį ir šie abudu krito žemėn, o kamuolys prašvilpė palei jų galvas sukeldamas menką vėjelį.
-
Kai varnė pradėjo mosuotis lazdele, Dafydd kiek išsigando. Tačiau netrukus pajuto, kad nosis sveika. Tačiau velsietis nė neketino dėkoti - juk Adelė pati pradėjo... Vis dėlto Dafydd nutarė priimti tai kaip tam tikro draugiškumo ženklą. Ko gero, pati varnė nebenorėjo pyktis. Tad klastuolis suprato, kad pats laikas tiesiog keliauti sau. Keturiolikmetis kaip tik tai ir ketino daryti, kai pajuto stumtelėjimą. Nors jis neatrodė stiprus, Dafydd neišsilaikė ant kojų ir plojosi ant žemės. Jis jau norėjo pašokti - vėl supyko. Tačiau kaip tik tą akimirką išgirdo, kaip kažkas prašvilpė virš galvos. Ir tik tada prisiminė, ko jie čia iš viso susirinko. Vyrukui visiškai iš galvos išgaravo tas nenaudėlis muštukas...
- Ačiū, - labai neaiškiai burbtelėjo raudonplaukis. Labai nesinorėjo dėkoti, tačiau šį kartą mergina, tikėtinai, padėjo jam išsisukti iš itin keblios padėties. Galiausiai Dafydd atsistojo. Apsižvalgęs pamatė, kad kamuolys, ko gero, bandė brūkštelėti žemę, tačiau ten įstrigo žolėse. Klastuolis nuskubėjo į tą pusę ir šiaip ne taip sugriebė kamuolį. Tas pasiutėliškai spurdėjo, dėl to buvo labai sunku jį išlaikyti rankose. Velsietis prapliupo keiktis.
- Kaip man jį nunešti į persirengimo kambarį? - piktai išrėkė Dafydd, jausdamas, kad kamuolys jau slysta iš rankų.
-
Blondinė susilaikė nesusijuokusi. Klastuolis pasakė ačiū. Vaikinui nuskubėjus link kamuolio Adelė neskubėjo keltis, jos galva lyg pridaužyta metalinės keptuvės nežadėjo atsisakyti skausmo. Na, o klastuolio gelbėjimas nuo muštuko tikrai nepadėjo. Varnė pradėjo žingsniuoti link Dafydd. Šis rankose jau laikė, tiksliau vos išlaikė, kamuolį.
- Neturiu idėjų, aš tau į protingiausią mergikę panaši?- sarkazmo nepagailėjo mergina.- Sakyčiau kaip paleidai taip ir atgal sudėk, bet nelabai protinga būtų,- žaismingai pavartė akis blondinė.
Besikeikiantis velsietis privertė Ginger nusijuokė. Koks nervingas.
- Žiūrėk, gali bandyti nunešti šitą daiktą kartu,- lėtai, tačiau stipriai suėmė kamuolį Adelė.- Iš po lėto, tačiau gal pavyks. Ką manai?- išrietė antakį ir pažvelgė į raudonplaukį.
Mergina net nenorėjo laukti atsakymo ir jau buvo bežengianti priekin, tačiau susivaldė, kito nuomonė jai buvo svarbi.
-
- Jeigu į ką ir panaši, tai nebent į kudakuojančią vištą, - tyliai sumurmėjo Dafydd. Nesuprato, kodėl, tačiau Adelė staiga jį vėl sunervino. Garsiau pridūrė: - Bet juk tu iš Varno Nago. Turėtum viską žinoti, ar ne? Ir jau tikrai turėtum būti protingesnė už kvailelį klastuolį, kuris tik ir temoka paleidinėti kamuolius.
Velsietis jautė, kad šie žodžiai yra pritvinkę pykčio. Tačiau jam nerūpėjo. Jau gerokai nusibodo tąsytis čia su šita mergiote, kuri dar ir atrodo kaip daužta. Ak, tiesa, ji ir yra daužta prisiminė Dafydd ir prunkštelėjo, nes suprato, kad pats nemaža dalimi prie to prisidėjo.
Kai Adelė atėjo ir padėjo laikyti kamuolį, Dadydd turėjo pripažinti, kad be jos tikėtinai nesusitvarkytų. Tačiau jis nebuvo koks lepšis, kad tą pripažintų garsiai. Tad tik burbtelėjo:
- Gerai, eime.
Velsietis, stengdamasis išlaikyti kamuolį, patraukė Klastūnyno persirengimo kambario link. Labai knietėjo paleisti kamuolį ir palikti varnę tvarkytis su juo vieną, tačiau net ir Dafydd nebuvo toks nemandagus.
-
Niles nekentė žiemos. Jam reikėjo šilumos, bent teigiamo termometro stulpelio, šiek tiek saulės ir išgyventų visus metus. Tačiau dabar berniukas pūškavo susitraukęs per nedidelį sniego apklotą. Mintyse dėkojo bala žinojo kam, kad tuo metu, tą laisvą popietę, nesnigo. Šalikas turėjo šildyti kaklo sritį, bet varnius buvo jį užsirišęs belekaip, tad vėjas galėjo pakutenti odą. Šaliko galai tabalavosi palei kūną, Jasper stengėsi juos ignoruoti. Kepurė buvo kiek per didelė, tad nuolat krito ant akių. Delnai šalo palto kišenėse, tad tik tuomet, kai nieko nebematydavo per medžiagą, pasikeldavo aukštyn.
Radirgeris sustojo. Pats nežinojo, kodėl atklampojo iki laukymės. Tiesa, gal ir žinojo. Bandė pasprukti nuo vieno įkyraus varniaus ir tik vylėsi, kad užknisęs vaikis jo nesėkė.
-
Aleksas žinojo ko ieško. Tai buvo Niles Jasper Radirger - vaikinas, kuris kaip įmanydamas vengė rudaplaukio. Apėjąs visą Hogvartso vidu Aleksui teko įšeit į šaltį. Jai kažkas būtų paklausęs kodėl jis ieško to vaikio, Aleksas nebūtų atsakęs. Kai esi vienišius ir Hogvartse praleidi leisdamas vyresniems iš tavęs šaipytis - tampi vienas iš tų kuris šaiposi. To Al ir norėjo, pažeminti pirmakursį ir sukelti jam didžiulį emocinį skausmą. Bet kaip sakoma nuo nepykantos iki draugystės vienas žingsnis. Nubridęs per didelį sniego lauką, Rudaplaukis atsirado didelei laukymei už tribūnų, kur jo akys pagavo Niles siluetą. Abėjodamas ar palikti vaikiną ramybėj, ar vis dėl to artintis Aleksas nejausdamas priartėjo prie bendraamžio:
-Densaugeo ,-pakartojo burtažodi perskaitytą kažkokiame vadovėlyje ir žiūrėdamas į Niles dantis pradėjo garsiai kvatoti.
-
Dorotėja lėtai slankiojo aplink kvidičo aikštę. Vilko koją už kojos, net nesusimąstydama kaip keistai ji turėtų atrodyti iš šalies. Jos galva virė nuo įvairių temų ir egzistencinių klausimų. Beveik vidurnaktis, o ji ne lovoje. Tėtis tikrai nepritartų sužinojęs, jog jo pirmakursė dukra slankioja taip arti uždraustojo miško vien tik mėnulio apšviestoje laukymėje. Rudaplaukė pati gerai nesuvokė kokia vela ją čia atitempė, mat net nepastebėjo kaip verkdama išpuolusi pro duris ji atsidūrė čia. Atrodo praėjo tik akimirksnis nuo vakarienės, tačiau žvaigždės giedrame danguje bylojo ką kitą. Šalta. Varniukė buvo apsirengusi tik kasdieninę uniformą, o vėjas plyname lauke košė kiaurai. Mergina išsitraukė lazdelę, pažiūrėjo į ją tarsi mokėtų burtažodį kuris jai padėtų ir įsikišo atgal. Kažkokia kvailystė. Turbūt turėčiau eiti į vidų ir atklausyti profesorių moralų. Anksčiau ar vėliau, pamanė ji. Dora apsižvalgė. Iš pilies nesimatė sklindančios nei vienos švieselės. Na gal dar vieną ratą.
-
Po ne itin malonaus susitikimo su koledžo drauge Deoiridh miegojo gal dvi naktis iš eilės. Taip būdavo ypač retai. Ir tai galėjo reikšti tik vieną: dabar škotė nemiegos labai ilgai. Taigi ir vėl laukė naktiniai šlaistymaisi. Pilis buvo ištyrinėta pirmaisiais metais. Antraisiais animagė laiką leisdavo koledžo bendrajame kambaryje. Šiais ketino daryti tą patį, tačiau panašu, kad įpročius gali tekti keisti. Taigi Deoiridh patraukė į lauką. Nemėgo naktį būti po atviru dangumi, nes nuolat atrodydavo, kad būtinai prisistatys koks įkyrus kaimynas siūlantis pagalbą.
Vis dėlto šį kartą mergaitė patraukė kvidičo aikštės pusėn. Buvo visai smalsu pamatyti, kaip žaidžiamas šis žaidimas - per rungtynes susirinkusi minia rudaplaukę itin erzino, tad ji į varžybas neidavo. Gal netyčia koks uolus kvidičininkas treniruojasi naktį?
Netoli tribūnų pamačiusi kažkokią žmogystą Deoiridh apstulbo. Negi ji buvo teisi? Juk ta mintis buvo tik šiaip, pajuokavimas.
Priėjusi arčiau rudaplaukė pamatė, kad tai kažkokia mergaitė. Pati škotė atrodė jaunesnė nei buvo iš tiesų, tačiau jai pasirodė, kad ana atrodo dar jaunesnė. Ne, tokie mažiai tikrai nežaidžia kvidičo pagalvojo švilpė ir pradėjo mąstyti, ką gi čia įdomesnio sugalvojus. Idėją pakišo pati nepažįstamoji. Deoiridh kuo tyliau priėjo jai už nugaros. Palikusi gal penkių metrų tarpą, ji pradėjo eiti kitai mokinei iš paskos. Neištarė nė žodžio.
-
Apėjus pusę rato Dora pajautė, jog kažkas ne taip. Aplink juodavo tamsa, o dar tas lengvas rūkas užėjęs netikėtai vidurį nakties, lėmė tai, jog negalėjai matyti toliau ištiestos kojos ir dar šiek tiek. Bet ji jautė, jog nebėra viena. Jau norėjo sustoti ar pradėti rėkti, bet suprato, jog tai greičiausiai ne kas kitas, o mokinys. Jei tai būtų pabaisa ar kažkas kitas su blogais kėslais, protingiausia būtų neparodyti, jog ji žino, jog yra ne viena. Na, o jei tai mokinys... tada varnė jau sugalvos kaip šio išdaigininko pokštą atkreipti prieš jį patį.
Ji tarsi jautė karštą alsavimą į nugarą, nors jos sekėjas turėjo būti bent poros metrų atstumu. keistas jausmas. Tarsi intuicija, tačiau tuo pat metu jokių ženklų, jog ji tik įsivaizduoja ar nujaučia savo situaciją.
Likus tik porai žingsnių iki nedidelio skardžio už kurio iškart matėsi prasidedantis ežeras, ji apsisprendė ką darys. Dar keletas žingsnių. Dar pora. Atsidūrusi prie pat skardžio galo ji giliai iškvėpė ir šoko.
-
Deoiridh ilgokai kulniavo mergaitei iš paskos. Ji nereagavo. Tai sukėlė tam tikrą smalsumą. Ar ji nejaučia, ar jai nerūpi, ar tik apsimeta? nepaliovė savęs klausinėti švilpė. Jau beveik žiojosi ką nors pasakyti, kai staiga susivokė: juk jeigu ji tai padarys, tik apsikvailins. Negalima jokiu būdu dabar išsiduoti. Jeigu ta mergužėlė nieko nejaučia... Ką gi, jos abi vaikščios čia visą naktį. Ar kad ir kiek ana ruošiasi čia kulniuoti. Škotė žinojo, kad pati tikrai nepasijus pavargusi.
Ir staiga priekyje ėjusi mergaitė kažkur dingo. Buvo pernelyg tamsu, kad Deoiridh suprastų, kas tiksliai atsitiko. Animagė staigiai sustojo ir susimąstė. Tai galėjo būti tik anos mergaitės triukas. Ji tikriausiai žino kokius nors kerus, apie kuriuos trečiakursė net nenutuokia. Tai tėra jos pokštas. Tai tikrai neatsitiko netyčia.
Rudaplaukė prisiartino prie tos vietos, kur dingo kita mergaitė. Tai buvo skardis. Škotė viduje pajuto kylantį nerimą. Žinoma, nebuvo galima to parodyti. Švilpė bandė įžvelgti, kurgi yra kita mergaitė.
- Pasilinksminom ir užteks, - garsiai pasakė rudaplaukė, nors pati juto, kad balsas gerokai virpa.
-
Visą naktį pirmyn atgal šioje pievoje vaikščiojusi varnė gan greitai atrado nedidelę uolą, sumaniai paslėptą po pat skardžiu. Taigi šokdama nuo skardžio ji gan sėkmingai nusileido prie pat tos uolos įėjimo. Žinoma toks akrobatinis triukas mergaitei atsipirko pora įbrėžimų, tačiau buvo verta išgirdus ją sekiojusio žmogaus balsą. Ji neklydo, tai tikrai buvo mokinys. Greičiausiai mergaitė, gal metais trejais metais vyresnė už ją pačią. Ji akivaizdžiai sunerimo. Dora sukikeno sau į saują. Taip tau ir reikia už sliūkinimą iš nugaros. Pilkaakė net nepalvojo leisti taip ją išgąsdinusiai merginai dabar pajusti palengvėjimą, taigi ji atsistojo ir pažvelgė giliau į urvą. Jis nebuvo labai siauras, tačiau nebuvo ir toks kuriame galėtum rengti šokius. Galo nesimatė, tačiau buvo akivaizdu, kad verniukė ne pirma šio urvo atradėja. Ant žemės mėtėsi šukės ir žiebtuvėliai, o ant sienos buvo galimą įskaityti įvairių žinučių. Atrodė ne viena karta čia lankėsi. Dorotėja ėmė šifruoti ant sienos pripaišytus ženklus.
-
Atsako nebuvo. Deoiridh susimąstė. Ta mergužėlė negalėjo nusiristi netyčia. Tai tikrai buvo suplanuota! Vis dėlto netrukus pajuto, kad tai yra tik pasiteisinimas prieš save pačią. Iš kur ji žino, kas galėjo ar negalėjo atsitikti? Žinoma, ten iš viso galėjo būti tik vaiduoklis, kuris dabar tiesiog išnyko. Šitoje nuostabioje pilyje jų pilna. Galėjo ir pati iš paskos žingsniuojanti Deoiridh vargšelį vaiduoklėlį išgąsdinti.
Vienaip ar kitaip, širdis pamažu pradėjo lipti per gerklę. Švilpė atkakliai bandė sau įsiteigti, kad nieko anam žmogui ar padarui neatsitiko, tačiau mintyse jau kilo visokie įmanomi scenarijai. Vienas iš jų - visa kruvina ten kažkur tįsanti paprasta žmonių mergaitė, kurios namuose nekantriai laukia tėvai...
- Šūdas, - keiktelėjo Deoiridh ir priėjo visai prie pat skardžio. Šokti žemyn? Juk tada ji išsitėkš šalia anos mergaitės! Galų gale ji pasivertė į varlę ir bandė nulipti pėsčiomis. Varliškos kojos tam buvo pritaikytos geriau nei žmogiškos, tačiau vis tiek nebuvo itin patogu. Kaip ir reikėjo tikėtis, varlė netrukus pradėjo slysti žemyn. Neaišku, ar buvo verta pradėti melstis visiems įmanomiems dievams, ar ne, tačiau slydimas netrukus baigėsi. Varlė apsižvalgė. Ji buvo atsidūrusi kažkokioje tarsi oloje. Savo nuostabai, ji ten pamatė kažkokį pavidalą. Iš karto suprato: tai tegali būti ką tik iš viršaus nukritęs žmogus. Ar kad ir kas ten buvo. Širdis atlėgo. Dabar teliko rasti būdą iš čia išsinešdinti. Ir būtų gerai, kad to padaro akys neužkliudytų varlės.
-
Dorotėją žavėjo ant uolos sienos išraižyti ženklai. Vietomis jie priminė pasakų paveikslėlius, vietomis hieroglifus. Nereikėjo būti išminčiumi, jog suprastum, kad šias sienas dabino metų metus besitęsiančios istorijos, draugystės, meilės ir panašiai. Ji su pasigėrėjimu lindo vis giliau į uolos vidų atrasdama vis senesnius raižinius, datas, vardus, skambančius tarsi juos kas sugalvojo atsitiktinai badydamas į abėcėlę. Vienu momentu jai pasigirdo, jog kažkas šleptelėjo jos užnugaryje. Ar gali būt, kad tas išdaigininkas išdrįso mane čia sekti? kiek suirzo ji. Visai nesinorėjo kompanijos atradus tokį lobį kaip ši uola. Ji troško ištyrinėti ją visą. Pati. Mergaitė tyliai, stengdamasi nedaryti staigių judesių apsisuko ir įsižiūrėjo į tamsą, tačiau joje niekas nekrutėjo, o ir žmogiško pavidalo nesimatė.
-Matyt pasivaideno,- burbtelėjo ji sau po nosimi.
Dabar vienintelis klausimas liko - lysti gilyn ar eiti atgal?
-
Deoiridh lyg išgirdo, kad mergaitė - atrodo, ji buvo žmogus - kažką suburbėjo. Klausimas buvo: ar tai buvo reakcija į varlę, ar ji tiesiog garsiai pagalvojo? Deja į šį klausimą animagė atsakymo nežinojo. Laimei, nepažįstamoji nusisuko, kas pakuždėjo mintį, kad varlė vis tik liko nepastebėta.
Ji ilgokai stovėjo ir tarsi nieko nedarė. Deoiridh pradėjo nuobodžiauti. Jeigu jau atsidūrė šioje neaiškioje oloje, reikia nuveikti ką nors įdomaus! O kas būtų įdomu? Tikriausiai tai, nuo ko šis vakaras ir prasidėjo. Švilpė nutarė paprasčiausiai sekti mergužėlę. Ji prisiartino prie nepažįstamosios ir sustingo. Po kiek laiko nutarė, kad kažin ar mergaitė greit pajus čia esančią varlę. Tuo labiau, kad čia šių gyvūnų gali būti ir daugiau (ši mintis pakišo mergaitei naują idėją, kur galėtų leisti nemigo naktis). Ką gi, teks atvirsti į žmogų. Tada, žinoma, ji bus pastebėta tikrai greit. Bet gal pavyks pagaliau tinkamai šitą mergiotę išgąsdinti? Juk būtent toks yra šio vakaro tikslas. Animagė tyliai atvirto į trylikametę mergaitę ir stovėjo lygiai taip pat sustingusi. Nereikia ir sakyti, kad nepratarė nė žodžio.
-
Kurį laiką ji tiesiog ėjo gilyn į urvą. Aplinkui buvo taip tylu, jog atrodė, kažką pagalvos ir visi aplink galės girdėti. Net ausyse spengė iš įtampos. Darėsi vis tamsiau, ir nors tamsos ji nebijojo, tačiau tikrai nesijautė ypatingai saugiai. Atrodo padariau klaidą,galiausiai pripažino ji. Uola atrodė begalinė. Doros žiniomis ji galėjo tęstis iki pat Hogvartso požemių, kur atsidurti ji mažiausiai norėjo.
Gal po penkių minučių visiškai tylaus žingsniavimo urvas staiga ėmė kilti aukštyn ir pasidarė sunku eiti. Maždaug tuo pat matu už savęs ji užgirdo garsą - lyg ūžtelėjimą, lyg spragtelėjimą, kažką, ko gyvenime tikrai nebuvo girdėjusi. Šį kartą man tikrai nepasigirdo. Galiausiai varnė nusprendė, kad saugiau bus atsisukti greitai ir ji staigiai pasuko galvą atgal. Už jos stovėjo mergina. Visiškai nejudėdama, tarsi suakmenėjusi. Kurį laiką jos tarsi spoksojo viena į kitą, nors Dora ir nematė merginos akių. Galiausiai ji sukaupė drąsą prasižioti.
-Ar viskas...viskas gerai?- išmikčiojo pirmakursė.
-
Kai urvas pradėjo kilti aukštyn, Deoiridh labai norėjo nusikeikti. Ji nebuvo pratusi daug vaikščioti, tuo labiau laipioti į kažkokius prakeiktus kalnus. Nereikia ir sakyti, kad švilpė pradėjo keltis palyginus labai daug triukšmo. Tai buvo tik laiko klausimas, kada gi jaunesnioji mergaitė ką nors išgirs. Ir tai nutiko nemaloniai greitai.
Gyvenimas buvo išmokęs Deoiridh vikrumo. Ji būtų galėjusi lengvai suspėti pasislėpti, kad nepažįstamoji jos nepastebėtų. Deja, tunelio siaurumas tokius škotės planus sugriovė, tad teko tik spoksoti į ją atsisukusią bendramokslę. Mintyse praskriejo visi įmanomi keiksmažodžiai ir kiti ne itin gražūs žodeliai. Deja, dabar jau kažin ar buvo galima ką nors padaryti.
Ir tada škotė gavo be galo nustebti. Visų pirma, ta mažė neišsigando. Tai animagei nepatiko. Kaip ją, pi velnių, išgąsdinti?! Be to, ji dar rūpinasi, ar viskas gerai tam žmogui, kuris visą vakarą ją persekioja! Kažkokia nenormali pasakė sau Deoiridh, garsiai nepratardama nė žodžio. Ji nenorėjo bendrauti su šita mergaite. Norėjosi tiesiog kiek pasierzinti. Tad ji susikaupė ir vėl pasivertė į varlę. Nieko nelaukusi pasislėpė kažkokiame šešėlyje.
-
Dorotėjos klausimas nuskambėjo neįtikėtinai garsiai uoloje su tobula akustika operos koncertams.Tačiau po to sekė visiška tyla. Gal penkias minutes ji spoksojo į tą žmogaus siluetą laukdama atsakymo, o jis spoksojo atgal į ją nesiteikdamas nieko atsakyti. Mergytė susiraukė. Jeigu tai ir vaiduoklis ar kokia pamėklė, tai vis tiek galėtų laikytis paprasto etiketo ir atsakyti į klausimą. Ją ypatingai pykdė žmonės nesilaikantys etiketo. Nuo pat mažens mama mokė, jog kitiems reikia atsakyti ir su jais elgtis taip, kaip su tavimi nori, kad elgtųsi. O dabar ši žmogysta tiesiog stovėjo ir spoksojo. Kaip nemandagu! Staiga, taip pat greitai kaip atsirado, šešėlis dingo. Po perkūnais,kruptelėjo ji.Čia tikrai vaiduoklis.
-Na ir eikit jūs žinot kur, pone vaiduoklį. Nemandagu neatsakyti kai klausiama,- į tamsą išrėkė varnė. Ji dar jam parodys. Mergina apsisuko ir paspartinusi žingsnį ėmė eiti atgal į uolos pradžią.
-
Prakeikta tyla gerokai suerzino Deoiridh. Tai buvo pernelyg nuobodu. Kurį laiką atrodė, kad ta nelemta tyla tęsis ir jai virtus varle. Negi šito padaro neįmanoma išgąsdinti? eilinį kartą paklausė savęs švilpė. Nebežinojo ir ką daryti. Kadangi tuo laiku, kai puolė slėptis, neturėjo laiko spoksoti į mergaitę, atrodė, kad ji ir vėl visiškai nereagavo. Pamažu darėsi nuobodu, tad škotė pradėjo galvoti, kad, ko gero, teks paprasčiausiai keliauti lauk iš čia. Koks įdomumas kažką veikti su žmonėmis, kurie iš viso į nieką nereaguoja?
Ir tada galiausiai animagė sulaukė reakcijos. Ji, tiesą sakant, buvo tokia netikėta, kad varlė net garsiai kvarktelėjo. Tikriausiai varlių kalba tai reiškė kažką panašaus į "ką???" Reakcija buvo neįtikėtinai mandagi. Kas į vaiduoklius kreipiasi "jūs"? paklausė savęs Deoiridh. Suprato, kad kada nors teks eiti į biblioteką ir bandyti išsiaiškinti, jeigu tik kur nors yra pateikiama tokia informacija.
Nepažįstamoji mergaitė nutarė grįžti atgal? Ką gi, puiku. Varlė ramiai šokavo iš paskos. Nebematė reikalo laikytis kuo tyliau, tad karts nuo karto sukvarkdavo. Aidas skambėjo tiesiog nuostabiai.
-
Sparčiu žingsniu žengdama atgal Dorotėja labai aiškiai girdėjo šlepsėjimą sau už nugaros. Garsas buvo panašus į varlės šuoliavimą, tačiau jai pirmą kart susidūrusiai su vaiduokliais tai nekėlė jokių įtarimų. Jei nori tegu šlepsi, kas aš tokia, jog teisčiau, galvojo ji. Mergytė krūptelėdavo kiekvieną kartą kai vaiduoklis sukvarkdavo, tačiau stengėsi neišsiduoti ir toliau visu greičiu žengė pirmyn. Jos planas paprastas - išvilioti ją bandantį išgąsdinti padarą į mėnulio šviesą. Gal tada galės normaliai pasikalbėti ir jis jai paaiškins ko nori iš varniukės. Mergaitė buvo šimtu procentu tikra, jog be reikalo žmonių niekas nepersekioja. Vadinasi vaidukliukas kažko nori. Greičiausiai pagalbos, nusprendė ji. O kas kitas jam padės jeigu ne aš.
-
Varlė ramiausiai šokavo mergaitei iš paskos. Toks planas jai visai tiko. Kai tik atsidurs lauke, galės iš karto nešdintis. Šiam vakarui jai užteks. Ši keista mergužėlė reaguoja labai menkai. Koks įdomumas tokius padarus gąsdinti? Jau geriau keliaus į pilį ir susidėlios planus kitai nakčiai.
Vis dėlto kelias atgal nebuvo toks jau artimas. O būnant varle judėti yra šiek tiek sunkiau nei turint dvi, tačiau gerokai ilgesnes kojas. Deoiridh gerokai pavargo. Ilgokai svarsčiusi galiausiai atvirto į žmogų ir sekė paskui nepažįstamąją būdama šiame pavidale.
Škotei atrodė, kad į lauką jos išlindo po nepadoriai ilgo laiko. Rudaplaukė lengviau atsipūtė. Deja, dabar kur nors sprukti paprasčiausiai nebuvo jėgų. Ji tyliai keiktelėjo ir padarė tai, kam itin daug jėgų nereikėjo: atsisėdo ant žemės.
-
Nors ir kaip nenorėjo to pripažinti, Dora buvo bepradedanti panikuoti. Atrodė, jo į vidų uolos ji lindo gal penkias minutes, tačiau grįžti trunka daug ilgiau. Minutės virto valandomis ir varniukė pradėjo svarstyti visus įmanomus scenarijus, pradedant nuo to, jog uola užkeikta ir ji niekada iš čia neišeis. Šis variantas atrodė labiausiai tikėtinas, todėl vienu momentu ji jau svarstė apie tai, jog reikia atsisukti ir paklausti ją sekančio vaiduoklio ar ką žino apie šios vietos įpatumus. Vis dėl to po pusės valandos žingsniavimo, kuris atrodė kaip poros parų žygis, ji pagaliau išvydo šviesą tunelio gale ir kiek laisviau atsikvėpė. Ačiū Merlinui. Galiausiai ji gavo progą atsisukti ir pažiūrėti kas visą vakarą taip apgailėtinai stengiasi ją išgąsdinti. Galite įsivaivzduoti varnės nuostabą, kai vietoj tikėtosios permatomos būtybės ji pamatė labai gyvą merginą. Rudaplaukė išsižiojo.
-Aš maniau, kad tu vaiduoklis. Ką čia veiki?
-
Švilpė sėdėjo ant žemės ir bandė atgauti kvapą. Labai tikėjosi, kad mergaitė, su kuria "linksminosi" visą vakarą, neatkreips į ją dėmesio. Juk jos neįmanoma išgąsdinti. Galbūt ji ir visiškai nėra smalsi?
Kur jau ten. Nieko nelaukusi mergaitė kreipėsi į Deoiridh. Ir kreipėsi taip, kad gerokai nustebino animagę.
- Ak, taip, žinoma. Aš ir esu vaiduoklis, - labai rimtu tonu ištarė rudaplaukė. Nežinojo, ką daryti. Pasakoti, ką čia veikia, tikrai nesinorėjo. O ir ką sakyti? "Gąsdinu tave"? "Bandau prastumti eilinę nemigos naktį"? Nė vienas iš šitų atsakymų neskambėjo taip, kad norėtųsi jį pasakyti garsiai. Tad Deoiridh ilgokai iš viso nieko nesakė. Kol galiausiai į galvą šovė puiki mintis.
- Nemanau, kad tokioms jaunoms gyvoms mergaitėms turėtų rūpėti vaiduoklių reikalai. O pati? Nori, kad tavo koledžas prarastų daugybę taškų?
-
Dorotėja susimąstė. Negi ši keista būtybė iš tiesų gali būti vaiduoklis. Atrodė mažai tikėtina, nes ji nebuvo nei permatoma, nei kraupi ir visaip kitaip panaši į vaiduoklius iki šiol sutiktus mokykloje. Ji tiesiog mane apgaudinėja, nusprendė varnė. Na žinoma, kodėl gi ji turėtų neapgaudinėti. Matyt čia kokia tradicija gąsdinti pirmakursius. Todėl mergaitė nusprendė neparodyti, jog netiki nei vienu
"vaiduoklio" žodžiu ir apsimesti kvaišele.
-Oho, tu tikrai vaiduoklis? Dar nesu nei vieno sutikusi, todėl išėjau jūsų ieškoti,- varnė labai stengėsi užslėpti sarkazmą balse. -Niekaip negalėjau užmigti ir girdėjau, jog už kvidičo aikštės vaidenasi todėl nusprendžiau čia pasivaikščioti, Tada tu pradėjai mane sekti ir aš nebenorėjau grįžti į pilį, nes supratau, jog tau reikia pagalbos. Ar tau reikia pagalbos?
-
Ar ta mergaitė ja patikėjo? O gal tik apsimeta? Juk visas šis spektaklis yra kažkoks įtartinas. Nepaisant to, kad ji atrodė itin jauna (pirmakursė? Tikėtina. Na, daugių daugiausia antrakursė), atrodė esanti labai gudri. Varnė? Klastuolė? toliau analizavo situaciją Deoiridh. Į šį klausimą atsakymo nežinojo, tuo labiau, kad tamsoje net gerai neįžiūrėjo veido. Aiškiai suprato viena: jos tikrai nėra koledžo draugės. Švilpiai pernelyg... Geri?
- O kaip žinojai, kad aš čia? - garsiai paklausė škotė. Apsimetė, kad yra išsigandusi: vaiduokliams tikriausiai nepatinka, kai gyvieji žino, kur jų reikia ieškoti. Tokiu atveju koks tikslas būti vaiduokliu? Juk jie mėgsta gąsdinti. Turbūt. Deoiridh nebuvo tikra vaiduoklių ekspertė.
- Man? Pagalbos? - tyliu balsu pasitikslino animagė. Nežinojo, ką į tai atsakyti. Tad daugiau nebesakė nieko, tik tyliai sėdėjo ant žemės. Apsimetė, kad įtemptai mąsto.
-
Silueto balsas buvo keistai pažįstamas. Varnė buvo beveik šimtu procentu tikra, jog tai mokinė ir jos turi kartu bent vieną pamoką. Vis dėl to merginos balsas nebuvo labai gilus, taigi Dora spėjo, jog jai tikrai ne daugiau keturiolikos. Šią akimirką jos didžiausias rūpestis buvo atsakyti į taip sumaniai iškeltą klausimą, kaip ji rado šį tariamą "vaiduoklį". Ji šiek tiek patylėjo, bet nenorėdama parodyti, jog sumišo suskubo atsakyti.
-Na aš turiu tokią nuojautą. Tai va, man prieš porą valandų ta nuojauta liepė eiti į lauką, aš išėjau ir radau tą uolą. Ar ten tavo namai?- tuo momentų mergina ją pertraukė iš naujo pakartodama jos antrą klausimą. -Taip, taip, būtent - pagalbos. Mano nuojautą be reikalo manęs čia nebūtų atvedusi.
-
Ar pavyko sugluminti tą mergaitę? Deoiridh jau beveik apsidžiaugė, tačiau ji pasiskubino atsakyti į klausimą. Ką gi, ko gero, ji taip paprastai nesuglumsta. Ir ką man dabar su tavim daryt? paklausė švilpė, tačiau klausimo garsiai neuždavė.
- Nuojauta - apgaulingas dalykas, - kiek galėdama rimtesniu tonu atsiliepė į nepažįstamosios atsakymą. Buvo labai sunku nepradėti juoktis. - Iš kur žinai, kad tavo nuojauta neatvedė tavęs pas netinkamą vaiduoklį? Tavo amžiaus gyvieji turėtų būti atsargesni.
Deoiridh susimąstė, kad jai galbūt netgi visai patiktų būti vaiduokliu. Žinoma, ne tokiu, kurie tik skraidžioja po Hogvartsą ir su visais sveikinasi. Ne, būtų visai smagu gąsdinti mokinius. Kaip paaiškėjo, bjauriai didelė vaikų dalis visiškai nebijo varlių...
Rudaplaukė atsistojo. Jau ketino tiesiog eiti sau, tačiau kitai mergaitei vėl užsiminus apie pagalbos poreikį ji nesusivaldė. Pradėjo taip kvatoti, kad galiausiai plojosi atgal ant žemės. Atrodė, kad tuoj uždus.
-
Dora laukė visokios reakcijos, tačiau tikrai nesitikėjo garsaus dunkstelėjimo ir prislopinto juoko. Keletą akimirkų ji dvejojo nežinodama ar protinga būtų ir toliau apsimesti kvaile ar kulminacijos taškas jau pasiektas ir reikia atidengti kortas. Varnė nenorėjo, jog mergina nueitų kaip laimėtoja, galvojanti, jog pavyko apgauti patiklią pirmakursę. Galiausiai apsisprendė.
-Manau taisyklės draudžiančios mokiniams palikti lovas galioja ne tik man,- pačiu ramiausiu tonu kokiu sugebėjo ištarė ji. -Nebijai, jog koledžo vadovė išgirs tavo isterišką žviegimą?
Tik pasakiusi paskutinius žodžius ji suprato, jog gal kiek persistengė su žviegimu, tačiau kelio atgal nebebuvo ir ji pasiryžo tęsti žaidimą kurį ką tik pradėjo.
-
Vaiduokliams irgi galioja tos taisyklės? susimąstė Deoiridh, nors garsiai to klausimo neuždavė. Buvo akivaizdu, kad apkvailinti mergaitės nepavyko. Buvo įdomiau, ar ji bent akimirkai patikėjo, kad susidūrė su vaiduokliu. Nutarusi apie tai pamąstyti kiek vėliau švilpė į pastebėjimą nieko neatsakė.
- Mano... isterišką... žviegimą? - šiaip ne taip išspaudė škotė, vis dar tramdydama juoką. Ji visiškai neįsižeidė dėl tokio pasakymo, jai pasidarė tik dar juokingiau. Vis dėlto stengėsi taip garsiai nebesikvatoti - ką gali žinoti, gal šita mergaitė juoko bijo labiau nei varlių? O tai dar nueis ir pasiskųs kam nors...
- Profesorius Cadogan nėra mano koledžo vadovė, genije, - kandžiai tarstelėjo Deoiridh. Ir pasijuto patenkinta savimi: pagaliau sugebėjo išmokti koledžo vadovo pavardę. Nebežvilgtelėjusi į jaunesnę mergaitė švilpė patraukė tolyn. Tereikėjo sugalvoti, kaip užlipti į viršų, bet netrukus ji pamatė labai siaurus laiptelius, kuriais užlipusi pamatė pilį.
-
Artėjantis žiemos šaltukas spaudė. Lapkritis, matyt, nebuvo pats mėgiamiausias merginos mėnesis. Ne dėl to, jog šalta, šiaip, bjaurus oras. Šiandien, jau praėjus vidurdieniu, jau beveik besislepiant saulei, mat šiuo laiku jau ji gana anksti apleisdavo gyvųjų akis, Élise, tik pasibaigus pamokoms, skambtelėjus paskutinės pamokos pabaigą skelbiančiam varpui, ištrūko iš pilies savo kasdieninei treniruotei. Iš pat ryto nelindo laukan, neturėjo didelio ūpo. O ir sunkūs debesys tuo metu liejo neapykantos ašaras ant pilies bokštų, tik dabar jau buvo aprimę.
Ilgos, žavios jos kojos kone šlepsėjo per permirkusį lauką. Džiaugėsi tik apsiavusi vandeniui gana atsparius sportbačius. Šlapios pėdos, šlapios kojinės niekad nevirpino garbanės širdies. O kieno ir virpintų, šlykštu. Tatuiruotoji stabtelėjo, kelis kartus giliai įkvėpė šviežio oro gurkšnį, pasotino lietaus nubučiuotomis dalelėmis savo plaučius. Šyptelėjo. Pati sau. Pasilenkusi pasitempė kojines aukštyn, patrynė sustingusias blauzdas, šlaunis. Kokia Juliette turėjo būti nesveika, kad eitų tokioje temperatūroje į lauką su šortais. Nuoširdžiai, net jos treneris, likęs Betemburge, tuo stebėjosi. Atsitiesė. Delnus pradėjo vieną po kito aprišti tvarsčiais. Jau visai norėjo nusipirkti naujus, pastarieji buvo visai pabodę ir nutrinti. Tai bent jau liudijo, jog Élise veltui laiko neleidžia, tikrai bando palaikyti savo fizinę formą. Grįžus į Liuksemburgą žadėjo dar sudalyvauti vienoj ar kitoj nelegalioj kovoj. O iki sąmonės netekimo šįkart nežadėjo leistis sutalžoma.
Vos šešiolikmetei pasilenkus ir pradėjus tampytis, jai tiesiai virš vešliųjų garbanų praskrido masyvus daiktas, objektas, subjektas, who knows. Ir tiek mažai trūko, jog ši tikrai būtų atsijungusi. Susiraukusi žvilgtelėjo už savęs, kilstelėjo antakius. Nemanė, kad kas nors su tikslu būtų norėjęs ją užmušti, viso labo, pažinojo tik varnius, o ir su jais elgėsi maloniai ar bent jau stengėsi. Tad nusprendė, jog savininkas atskubės pats pasiimti, ką pametė, metė, paleido iš rankų (?). O pati pasiliko prasitampyti.
-
Herondeilas nepasižymėjo nepriekaištingu pamokų lankomumu. Tiesą sakant, bendros pamokos su visokiais pirmakursiais jį varė iš proto. Juk šešiolikmetis jau puikiai mokėjo tikrai nemažai kerų ir turėjo nemenką supratimą apie burtininkų pasaulį. Tad lankė tik tiek pamokų, kad nebūtų išspirtas iš Hogvartso. Plius, buvo Varno Nago kvidičo komandos žaidėjas, pasižymintis ištverme ir greitais bei apsukriais manevrais, tad prastą lankomumą galėjo pateisinti treniruotėmis su komanda. Nėra padėties be išeities, tik reikia sugalvoti gerą pasiteisinimą ir tau atsiveria beveik visi keliai.
Štai ir šią šlapią lapkričio popietę jis leido kvidičo aikštėje. Kitų komandos narių nebuvo ir tik į naudą. Vaikinui patiko leisti laiką vienumoje. Galėjo netrukdomas galvoti. O ir įkyrus komandos draugai (vargu ar Sebastianas vadintų juos draugais) nepagerindavo treniruotės kokybės. Šiandien Sebastianas tobulino kritlio metimo subtilybes. Varnas žaidė atmušėjo arba puolėjo pozicijose, tačiau šiandien neturėjo noro galynėtis su muštuku, todėl ramiai svaidė kritlį.
Jo šluota buvo tiesiog nepriekaištinga. Greita, manevringa ir tikra gražuolė. Dar nei karto nepavedė Azrielio. Beje, naujausias modelis. Tiesa, ją varnui nupirko Herondeilo tėvas, apsimesdamas labai dosniu bei pavyzdingu tėveliu. Tačiau Sebastianas puikiai suprato, kad šluotą gavo tik todėl, kad gerai atrodytų kitų akyse.
Vaikinukas liedamas savo pyktį paleido kritlį į kairįjį lanką, kamuolys, žinoma, prašvilpė pro jį ir tada nuskriejo kažkur už aikštės ribų.
- Velnias,- nepatenkintas sumurmėjo po nosimi Sebastianas šluota skriedamas paskui kritlį. Sekantį kartą labiau apskaičiuos jėgas. Besileisdamas kritlio pastebėjo, kad kamuolys susirado kompanijos. Sebastianas nušoko nuo šluotos ir laikydamas ją rankoj pasileido link kamuolio. Žemė po kojomis bjauriai šlepsėjo. Šitaip šlapia, kai pašals turbūt visas laukas taps ledo arena.
Sebastianas pakėlė nuo žemės kritlį ir jau norėjo šokti atgal ant šluotos, bet atpažino čia esančią žmogystą.
- Kaip galėjau suabejoti, kad čia būsi tu. Tik tu sumanytum tokiu oru eiti laukan savo noru,- niūriai šyptelėjo gūžtelėdamas pečiais.
-
Tatuiruotoji vos vos šyptelėjo pamačiusi Sebastianą. Tiesa, negalvojo, kad ir jis tokiu bjauriu oru bus išlindęs. Galėjo prisiekti, kad dar prieš jai paliekant bendrąjį kambarį, šia dar buvo ten. Ką, kaip-. Papurtė galvą. Nelabai suprato, kaip vaikinas čia nusigavo anksčiau už ją. O gal tiesiog nepastebėjo, kaip nežmoniškai greitai pralėkė laikas, kol ši bėgiojo pilies laiptais aukštyn žemyn. Taip kelis kartus.
- Nedrįsčiau praleisti nė dienos nesportavus,- atsitiesė, surinko visas garbanas į ranką, o tuomet sunkiai, bet įkalino plaukų gumutės pančiuose.- Vienas?- nei bandė palaikyti pokalbį, nei ką. Tiesiog smalsiai pasidomavo.
Nelaukusi atsakymo, iškėlė rankas virš galvos, išsitempė. Šiek tiek pasistiebė, delnus išlenkė į priešingą pusę. Galima buvo išgirsti kaip Élises visi nugaros kaulai sutraška, atsipalaidavo. Nusipurtė rankas, švelniai paplekšnojo per kojas. Kelis kartus kilstelėjo ir ilgėliau palaikydavo kojas iki pats galvos. Prancūzaitė buvo nepaprastai lanksti ir stipri, o ir orientacija nebuvo jos prasta. Lankstumą paveldėjo iš mamos, o vėliau dar ir lavino kiekvieną dieną, masyvesni kaulai nelabai kuo išsiskyrė išorėje, tačiau ši pati itin stipriai juos jautė. O fiziškai stipri tapo tik bokso dėka. Žodžiu, savo srityje jautėsi pasitikinti savimi.
- Pasiilgau normalių treniruočių,- nei pati suprato, kodėl prabilo, nei ką. Gal tiesiog išsprūdo.- Ir varžybų,- įrėmusi kojas į žemę, varnė priglaudė alkūnes prie šonų ir pradėjo smūgiuoti du kartus kaire, kartą dešine į orą.
-
- Negalėtum praleisti nei dienos be sporto, o vis tiek tokia tešlė?- kilstelėjo antakį Sebastianas, o veidą nušvietė kreivas šypsnis. Kas jau kas, bet mergina tikrai nebuvo nei silpna, nei gležna, bet juk mielasis Sebukas negalėtų praleisti nei menkiausios progos patraukti ko nors per dantį. Be to, žinojo, kad šioji varnė taip lengvai nepasiduos. Kitos mergiotės apsiverkdavo nuo mažiausių replikų, Azrielis negalėjo suprasti kodėl žmonės nesupranta juokų. Nuobodos.
- Aha, vienas. Ir visa laimė, žmonės dažniausiai tik trukdo kokybiškas treniruotes,- gūžtelėjo pečiais, rankomis žaisdamas su kritliu.- Tu irgi kaip matau be kompanijos. Kodėl per tokį orą nesitreniruoji pilyje?- smalsiai paklausė. Matot, kvidičo pilies koridoriuose nepraktikuosi. Nelabai malonu būtų kiaurai praskrieti pro vaiduoklį, o ir triukšmu pasipiktinę paveikslai nepadėtų susikaupti. Muštukas tikriausiai išdaužytu visus pasimaišiusius jam po kojmis ir... hmm, gal ir gera idėja būtų paleisti muštuką koridoriuose, vienu kitu pirmakursiu mažiau visiems būtų tik į naudą.
- Kokiose varžybose esi dalyvavus?- kiek susidomėjęs paklausė Sebas. Aišku, išorėje atrodė lyg vaikinukui nebūtų nieko nuobodžiau, nei kalbėtis su Élise, bet iš tiesų giliai viduje džiaugės, kad pagaliau gali pasikalbėti ne tik su savimi.
-
Prancūzė tik prunkštelėjo. Tešlė, aha.
- Mano rankos sunkios, mielasis, pasisaugok,- pavartė akis.
Bus čia ko ją taip vadinti. Ko jau ko, bet Élise nė per nago juodimą nebuvo panaši į tešliuką. O ir tikrai nepriklausė tam mergaičių princesyčių ratui, kurios bėgdavo skųstis dėl pravardžiavimų. Koks skirtumas, pasako ir tiek. Ar tai kaip nors turėtų paveikti žmogaus psichiką? Na, ne, bet juk dažniausiai paveikia. Ir smarkiai. Žinoma, jeigu prieš silpnesnę varžovę kristų, tai būtų liūdnoka, tačiau net ir sąmonės netekimas tatuiruotosios nepaveikė.
- Nes kai pilyje silpnai kliudžiau pirmakursį, man liepė dingti,- gūžtelėjo pečiais.- Bet, šiaip, ir gerai, lauke labiau išsikraunu,- vyptelėjo.
O gal būtų geriau neužsiminusi apie varžybas? Nors kas ir prašė pasakoti tiesą apie jas. Tik rankos akimirkai nusviro, o akys lyg įdubo. Tamsiaodės auskaruotame veide atsirado keista mina, sakanti, jog mergina išskrido. Pajautė sutrupintus šonkaulius, oda tekantį šiltą kraują, ausis sudirgino trenerio prašymas nemerkti akių. Prisiminė, kai kosėjo krauju ir su baime meldė josios tėvams nepranešti. Élises tėvai būtų uždarę ją į patalpą be langų ir draudę net pagalvoti apie boksą. Mirktelėjo. Įsistebeilijo į Sebastianą, itin akį traukiantį vaikiną.
- Daugiausia nelegaliose. Norėjau vykti į Ameriką ir boksu užsiimti profesionaliai, tačiau ten anglų kalba. Tai užknisa,- aptvarstytais delnais persibraukė per veidą. Lengviau iškvėpė.
Nors ir senokai buvo tos jos žiauriausios varžybos, pasekmės kartais pasijusdavo. Kad ir kokia prancūzė buvo graži, žavi, jos juosmenį puošė randai. Randai dėl prasto susiuvimo, dėl drebančių rankų.
- Niekad nemačiau kvidičo varžybų. Koks jausmas?- norėjo nukreipti dėmesį nuo savęs. Kol vėl nepradėjo kosėti kraujais ir neprarado sąmonės.
-
Mažos snaigės krito iš dangaus ant rudų Danielio plaukų. Berniukas užsisvajojęs vaikščiojo po laukymę.
Plaukai tai išsilygindavo, pailgėdavo, arba vėl sutrumpėdavo. Kartą ant švilpio galvos atsirado pudeliškas plaukų kupstas, kuris kaip ir atsirado, taip ir pradingo. Šiluma neapleido ir likusio kūno. Akys irgi mainėsi, tačiau Danielis neįsivaizdavo, kokia spalva jos nusidažydavo. Viena problema buvo ryti seiles. Kai panoro vampyriškų ilčių (ne, jis tą kartą negalvojo apie susidūrimą su vampyrais Skersiniame Skersgatvyje), prasiplūdo švilpiškais keiksmažodžiais - iš viso, kaip jie kramto maistą?! Burnoje pasidarė ankšta (tiksliai nežinojo, kokio ilgumo vampyrų iltys, bibliotekoje nerado skaičių) ir pagaliau nusprendė, kad to neprireiks.
Kitas reikalas buvo su rankomis. Tiesą sakant, tai buvo vienas iš sudėtingiausių dalykų Danieliui. Buvo tikras pragaras berniukui iš savęs išsireikalauti plėvėtų rankų. Taip, tokių pačių, kurias gauni nurijęs žiaunažoles. Danielis būtų pats laimingiausias metamorfmagas, jei jam pavyktų taip transformuoti savo kūną, tinkantį būti po vandeniu. Iš viso, keisti smulkias kūno detales buvo juokas - plaukai, akys...pfff...Be to nebūtų išgyvenęs. Bet, va, rankos, kojos, o ką kalbėti apie vidinius organus...Šakės. Na, ir kas, kad kelis kartus pavyko pavirsti į paukštį ir vilką. Jergutėliau, tam reikėjo ramybės, susikaupimo ir laiko (tikrai, daugiau nei pusvalandžio)!
-Kad keksiukai sudegtų!
Viena ranka iš dalies apsitraukė varlės plėve, o kita - nė per nago juodymą. Danielis suurzgė. Pakratė rankas. Užsimerkė. Šiluma įsiplieskė delnuose ir rankos sugrįžo į normalią formą.
-
Dori nugvelbė šluotą iš sandėlio, praskrido pro kvidičo aikštę ir, kad nematytų kitų akys, nuskrido į laukymę už tribūnų.
Pirmakursė skrido pirmą kartą. Jos nustebimui, skristi jai ne tik, kad beprotiškai patiko, bet dar ir buvo pakankamai lengva. Keletą kartų juodaplaukė susvirduliavo. Reikėjo apsukti kelis ratukus, kad lengvai išeitų pasukti į šonus. Taip pat Dori stengėsi tai pagreitinti, tai sulėtinti šluotą; mokėsi išsilaikyti vietoje; šauti į aukštį ir žemyn. Mendel suko ratus laukymėje ir mėgavosi skrydžiu, tuo pačiu ir mokėsi. Jautė beribę laisvę. Vėjas plaikstė plaukus ir apsiaustą, į veidą pūtė žvarbokas vėjas, bet tai nebuvo nemalonu. Skrisdama mergaitė pagalvojo, kad visai savęs nepažįsta. Atvykusi mokytis į Hogvartsą ji manė, kad jai patiks tokios pamokos kaip kerėjimas ar nuodai ir vaistai, tačiau šios Dori visai nežavėjo. Vienuolikmetė iš pradžių buvo nusistačiusi prieš ateities būrimą, bet vos įžengusi į klasę suprato, kad ši pamoka jai patiks. O dabar - skraidymas. Na ir kas galėjo pagalvoti, kad mergaitei šitaip patiks skraidyti? Apimta gerų emocijų Dori garsiai nusikvatojo ir toliau suko didžiulius ratus.
-
Po pamokų Henrieta nusprendė geriau apžiūrėti Hogvartso apylinkes. Mergaitei teko pripažinti, kad nuo atvykimo į mokyklą ji nebuvo įžengusi į pilies kiemą. Taigi padidėjusi namų darbų užduotis ji išlėkė iš pilies.
Grifiukė net aiktelėjo. Aplinkui tvyrojo neaprėpiamos platybės. Po tokį kiemą gali vaikščioti ir vaikščioti, bet vis tiek visko neapžiūrėsi. Mergaitė nusišypsojusi apžvelgė nuo ko būtų galima pradėti pažintį su Hogvartso apylinkėmis. Jos žvilgsnį patraukė kvidičo tribūnos ir pirmakursė nuskubėjo ten.
Priėjusi tribūnas Henrieta pamatė kokios jos aukštos. Pirmakursė susižavėjusi išpūtė akis. Iš čia būtų įdomu stebėti kvidičo rungtynes. Dėl to ji neabejojo.
Staiga jos dėmesį patraukė garsas. Jis sklido iš laukymės už tribūnų ir pirmakursė nuskubėjo ten. Garsas vis stiprėjo ir mergaitė jau galėjo atpažinti šluotos zvimbimą. Pasiekusi laukymę pažvelgė aukštyn ir nusišypsojo. Atpažinusi ant šluotos sėdintį žmogų ji iškėlė ranką ir mojuodama pasisveikino:
- Sveika, Dori!
-
Dori skraidžiojo laisva kaip paukštė po aikštę. Po velnių, net negalėjau įsivaizduoti, kad skristi bus taip smagu! Oras darėsi jau šiek tiek žvarbesnis. Ėmė po truputį vakarėti. Čia pat buvo uždraustasis miškas, kurio link mergaitė nuskrido. Dabar ji buvo aukštai virš medžių ir miškas visiškai neatrodė baisus. Tartum stebėtum jį kur nors saugiai, ten, kur nieko negali atsitikti. Tačiau vos mergaitei taip pagalvojus, tiesiai jai pro nosį praskrido paukštis.
- Aai! - sušuko ji praradusi pusiausvyrą.
Pirmakursė dengdamasi akis paleido šluotą ir pajuto, kad tuoj kris. Net nespėjo susivokti, kaip ji kabo ore laikydamasi už šios smagios, bet tuo pačiu, kaip ką tik suprato, pavojingos transporto priemonės. Ir vėl, pati nesuprasdama, kaip, klastuolė šoktelėjo viršun ir atsisėdo atgal ant šluotos.
- Oho! - sušuko ji pati sau. - Įspūdinga!
Dori jautė, kaip adrenalinas palieka jos kūną ir ateina ramuma. Kaip keista bebūtų, ji neišsigando. Kažkodėl jautė, jog viskas bus gerai. Tas pojūtis, nors ir pavojingas, buvo malonus.
Šiek tiek pasėdėjusi ore ant šluotos Dori nusklendė atgal į tą laukymės pusę, kuri yra arčiau stadiono. Dabar jau skraidžiojo ramiai ir išgirdo, kad kažkas sušuko jos vardą. Širdis nutirpo. Nejau mane pripučiupo? Tačiau pažvelgusi žemyn pirmakursė pamatė ne ką kitą, o savo draugę Henrietą ir suprato, jog pavojaus nėra.
- Labas! - sušuko nusileidusi ant žemės. Pasitaisė suveltus plaukus. - Kaip smagu, kad čia užklydai! Aš radau sandėliuką, kuris prigrūstas kvidičo šmutkių. Ar tu esi kada skraidžiusi? Pabandysi? - ištiesė draugei šluotą.
-
Henrieta paklaikusi stebėjo kaip Dori vos nenukrito nuo šluotos. Ir vis dėlto ji sugebėjo atsitiesti, ko, kaip suprato grifiukė, pati nebūtų sugebėjusi.
Klastuolei nusileidus ir priėjus Henrieta nusišypsojo ir ėmė kalbėti:
- Tu skridai pirmą kartą? Atrodė, kad būtum užaugusi ant šluotos. Pati nebūčiau sugebėjusi kaip tu išsilaikyti ant šluotos.
Dori pasiūlius pabandyti paskraidyti Henrieta nepatikliai nužvelgė šluotą. Ji buvo mačiusi kitus skraidant, bet pati dar nebuvo to išbandžiusi. Ir dar prisidėjo baimė, kad bus pastebėta kai nusižengs taisyklėms arba susižeis. O sulaužius riešą arba ką nors kitą tikrai būtų demaskuota.
Ir vis dėlto skraidymas kažkuo viliojo. Ilgokai pagalvojusi ji apsidairė ar niekas neateina ir nestebi. Galiausiai nurimusi, kad pievoje tik ji ir Dori nusišypsojo ir paėmė iš klastuolės šluotą.
Henrieta apžergė šluotą ir atsispyrė. Palengva šluota ėmė kilti viršun ir kai buvo pakankamai aukštai grifiukė pabandė paskristi. Pasilenkusi į priekį pirmakursė pasileido skristi virš pievos.
Jausti vėją ir užuosti tyrą orą skriejant nezmonišku greičiu buvo tiesiog nuostabu. Išsišiepusi nuo ausies ligi ausies mergaitė nė nepastebėjo, kad jau priskrido uždraustąjį mišką. Karštligiškai stengdamasi apsisukti tik dar labiau pablogino padėtį ir su šluota atsitrenkė į medžio kamieną.
Šiaip ne taip įsikibusi medžio šakos, kad nesitėkštų į žemę, stebėjo žemyn besileidžiančią šluotą - vienintelį jos kelią žemyn. Mat ji sėdėjo ant žemiausiai esančios šakos, o ji buvo kokiais penkiais metrais pakilusi nuo žemės.
- Bus bėdos, - įsikibusi, kad nenukristų sumurmėjo pirmakursė.
-
Kai draugė pagyrė Dori, klastuolės veidą papuošė plati šypsena.
- Taip, aš skridau pirmą kartą, - patvirtino vienuolikmetė, - ir man nežmoniškai patiko! - sukikeno.
Na, ir dar sekėsi, pridūrė mintyse. Kai Dori pasiūlė pabandyti skristi Henrietai, iš tikrųjų abejojo, kad grifiukė sutiks. Dori buvo smagu bendrauti su Henrieta, tačiau ji manė, jog mergaitė nesutiks daryti kažko, kas prieštarautų mokyklos taisyklėms. Tačiau Dori klydo! Henrieta sutiko paskraidyti šluota! Tai klastuolei dar labiau pakėlė ūpą ir ji pagalvojo: su Henrieta smagu. Tiesą pasakius, jai dabar jau buvo vienodai, net jeigu ją kas nors iš klastuolių pamatytų bičiuliaujantis su grife. Juk mes laužom mokyklos taisykles, mąstė Dori, ir net klastuoliai neturėtų dėl to prie ko prikibti.
Henrietai skristi, regis, taip pat sekėsi visai gerai. Tačiau ji nuskrido itin toli - prie uždraustojo miško ir tikriausiai pamanė, kad reikia apsisukti... o tada... o tada Dori iš toli matė tik tiek, kad šluota bumbtelėjo kažkur žemyn, na, o Hienrietos jai išvis nesimatė. Klastuolė pasileido bėgti per aikštę, tačiau ši buvo tokia didelė ir bėgti per ją buvo sudėtinga. Pirmakursė pabandė prisikviesti šluotą šaukiamaisiais kerais, tačiau jai nepavyko: šie buvo per sudėtingi. Juodaplaukei neliko nieko kito, kaip tik bėgti draugės link. Galiausiai visa sušilusi Dori surado medį, šalia kurio gulėjo šluota, o ant jo šakos laikėsi Henrietai. Dori nusivalė nuo kaktos prakaitą ir nusitaikė į šluotą burtų lazdele.
- Winggardium leviosa, - tarė ir nuskraidino šluotą šalia draugės. - Vajei, - tarė. - Ar nesusižeidei?
-
Henrieta tvirtai įsikibusi laikėsi šakos. Reikėjo būti atidesnei prieš sėdant ant šluotos... O, kad kas nors ją pastebėtų ir padėtų nusileisti. Jei šaka nebūtų palinkusi žemyn galėtų sėdėdama ant jos, nebijodama nuslysti, išsitraukti lazdelę ir prisišaukti šluotą. Tačiau dabar padėtis buvo nepavydėtina. Jei pasileis iš penkių metrų aukščio tėkšis ant žemės.
Grifiukė sėdėdama dairėsi ieškodama pagalbos. Ir štai - per pievą jos link bėgo Dori. Henrieta jautė, kad ilgai nebeišsilaikys. Tačiau vos prisiartinusi klastuolė kerų pagalba iškėlė šluotą. Įgavusi į rankas transporto priemonę grifė pasileido ir atsispyrusi nuo šakos užšoko ant šluotos.
Nusileidusi žemyn Henrieta sutiko susirūpinusį Dori žvilgsnį. Išgirdusi draugės klausimą grifiukė nusišypsojo ir atsakė:
- Ne, aš sveika, - paskui dar pridūrė. - Ačiū už pagalbą.
Tada pakėlė akis ir apžvelgė horizontą. Saulė jau buvo beveik nusileidusi ir kiemas tvyrojo prieblandoje. Henrieta atsisuko į Dori ir mostelėjusi galva į saulės pusę tarė:
- Jei nenorim papulti į dar didesnę bėdą, verčiau grąžinam šluotą į vietą ir grįžtam į bendruosius kambarius.
Ir pamojusi išskubėjo atgal į pilį.
-
Dori nudžiugo, kad Henrietai nieko nenutiko. Buvo jau vėloka, saulė ėmė leistis. Grifiukė atsisveikino su klastuole ir nukulniavo pilies link, tačiau Dori eiti atgal dar tikrai nesiruošė. Na jau ne, pamanė ji, jei skraidyti, tai skraidyti, sukikeno. Pirmakursė nemokėjo apsakyti, kaip jai patiko skristi. Nors ant šluotos sėdosi pirmą kartą, atrodė, tartum tiesiog prisiminė senus laikus ir reikėjo šiek tiek pasipraktikuoti, kad atsimintų, kaip reikia gerai skraidžioti, o ne išmoktų. Laiminga ji suko ratus laukymėje, kažką dainavo ir juokėsi, ir kai jau pamanė, kad laikas grįžti į pilį, nes pasidarė nežmoniškai šalta: rankos sustiro į ledą, o ant nosies, regis, prikibo apšalęs snarglys, ir jau buvo aklinai tamsu, Dori žnegtelėjo ant žemės.
- Ajajai, - sudejavo.
Mendel užsigavo ranką. Dešinę. Regis, bus pasitempusi. Ją vėrė aštrus skausmas. Dori, kad nesuklyktų, įsikando į apsiausto rankovę. Į ligoninę eiti negaliu, pamanė ji. Įkliūsiu. Mergaitė kažkodėl nepagalvojo, kad gali pameluoti, pasakyti, kad nukrito nuo laiptų ir panašiai. Jai atrodė, kad ir taip visi į ją įtariai žiūrės, numanys, kad ši pažeidė mokyklos taisykles ir skraidė. Kęsdama skausmą ji paėmė į sveikąją ranką šluotą ir ėmė pėdinti sandėlio link.
-
Auris atsigrūdo į didžiulę laukymę už kvidičo aikštės. Vieta buvo užleista, nyki. Čia buvo primėtyta šiukšlių. Laukas tiesiog prašėsi sutvarkomas.
Entuziazmo Senkleris nejautė jokio. Areštas paskirtas penktą valandą ryto jam dabar jau visai nebepatiko. Juk penktadienio vakarą jis prašventė su kolegomis. O dabar teko ateiti čia. Ir laiką leisti reikės su Erka. Mergaite, kurios jis negalėjo pakęsti. Prieš porą dienų jis perdavė raštelį kur jai ateiti.
Jeigu ji paleis kerus vos atėjusi, išeisiu. Jeigu ji mano, kad gaišiu su ja savo laiką... Nė už ką. Eisiu miegoti ir viskas. O gal ji pati nepasirodys tokią ankstybę? Areštą paskyrė taip anksti todėl, kad pirma. Jis abejojo, kad mokinei patiks keltis taip anksti ir vilktis į šaltą lauką. Antra, galbūt ji bus ramesnė. O trečio nebuvo.
Taigi dabar jis susisupo į striukę ir laukė jos pasirodant. Nors tiksliau sakant nelaukė nė truputėlio.
-
Erka išėjo iš hogvartso. Buvo šeštadienis. Maždaug be penkiolikos penkios. Erkai šalta nebuvo. Tad ji tiesiog dėvėjo plonas kelnes ir maikutę. Erkai niekada nebūdavo šalta. Kaip ir šiandien. Paskirtoje vietoje Erka buvo jau be penkių penkios.
- Labas. - pasisveikino ji su Auriu. - Kaip miegojai? Aš tai puikiai. Nuėjau miegoti penktą valandą vakaro. Šiandien labai šilta. - tarė Erka.
Erka nežinojo ką dar pasakyti. Tad tiesiog tylomis žvelgė į jį.
- Nieko nežadu tvarkyt ar perrašyti. - po kiek laiko dar pridėjo Erka prisiminusi praeitų metų areštą.
Jai atrodė, kad buvo prabėge labai daug laiko. Nors taip ir nebuvo. Buvo praėje tik pusmetis ar net ir mažiau. Erka labai norėjo jam sugadinti nuotaiką. Turbūt jau sugadinau juk kėlėsi tai anksti. Mąstė Erka žvelgdama į jį. Turbūt iki vidurnakčio gėrė. O gal ir visą naktį. Vėl galvojo klastuolė.
-
Auris pamatė artėjančią mokinę ir visos viltys, kad ji nepasirodys išblėso. Bet ar tas vaikas visai išprotėjo? Taigi sušals... Galvojo žvelgdamas į jos aprangą. Rudeniškas rytas buvo žvarbus kaip reikiant. Bet kas man darbo? Sušals, tai jos reikalas.
- Labas rytas. Tai puiku, kad gerai išsimiegojai. - Prašneko jis. O jai pareiškus, kad nesiruošia nieko veikti mintyse tik susiraukė. Tai kuriam galui atsivilkai? Galėjai ir neateiti, lyg aš labai norėčiau ginčytis su tavimi. Bet Kad ir ką galvojo toliau kalbėjo kuo ramiausiai.
- Aš ir nesakiau, kad tu turėsi ką nors tvarkyti. Duodu tau paskutinę progą, aš rimtai. Mokslo metai ilgi Erka, ir jeigu taip toliau siautėsi aš neprileisiu tavęs prie savo egzamino. Tai gal būtų pats metas skelbti taiką? - Per praeitą areštą jis irgi bandė kalbėtis su Forrm. Bet nieko iš to nesigavo. Dabar į pokalbius irgi nedėjo daug vilčių, bet nutarė pabandyti paskutinį kartą.
-
Erka atėjo ir jai pasidarė dar karščiau. Nors net nežinojo kodėl. Išklausiusi ką Auris pasakė Erka tylėjo nors žinojo ką atsakyti.
- Ir ką tu man pasakysi? - paklausė jo Erka.
Erka galvojo, kad geriausia būtų į jį paleisti kokius nors kerus, bet nežinojo kokius. Na ji žinojo begales kerų, bet nežinojo kuriuos paleisti į jį. Nors jis nusipelnė ir nukryžiavimo kerų. Galvojo klastuolė žvelgdama į jį.
- Rictusempra! - kaip (dabar jau) visada kiek galėdama tyliau tarė klastūnyno trečiakursė nutaikiusi lazdelę tiesiai jam į galvą.
Erka labai tikėjosi, kad kerai pavyks. Nes jei ne. Nebus naudos iš atėjimo čia. Nors bent jau sugadinau jam nuotaiką. patenkinta galvojo klastuolė žvelgdama į jį. Erka norėjo, kad kerai pavyktų, bet numanė, kad greičiausiai nepavyks. Nors ji visada savo jėgomis tikėdavo.
-
Ką gi. Erkos atsakymo laukti ilgai nereikėjo. Auris išsilenkė jos kerų. Veide pasirodė nusivylimo išraiška. Nors ir laukė iš jos tokio dalyko, bet vis tiek buvo kažkaip gaila. Auris mikliai išplėšė burtų lazdelę tai mergaitei iš rankos, tada dar gerokai paėjėjo toliau o tuomet sviedė tą lazdelę iš visų jėgų. Toji nuskriejo bala žino kur ir pradingo šabakštynuose.
- Tavo arešto užduotis susirasti savo taip mylimą burtų lazdelę. O tada išnyk man iš akių. Tu man pasakei kaip mes toliau gyvensime šiais metais, man aišku. Daugiau aš neketinu su tavimi terliotis. - Žinojo, kad elgiasi visai nepedagogiškai, bet jam buvo tas pats. Jis neįsivaizdavo kaip su tokiais vaikais reikia elgtis. Bet ir nenorėjo gilintis. Auris turėjo krūvas savo problemų, o galvoti apie kažkokia pamišusią mergaitę iš Klastūnyno neturėjo energijos. Nutaręs, kad tai buvo pirmas ir paskutinis jai skirtas areštas šiais metais vaikinas ėmė laukti kol ji susiieškos savo burtų lazdelę, o tada jis galės išeiti. Veltui tik atsikėliau ir atsigrūdau čia. Piktinosi jis.
-
Erkos jo veiksmai visai nenustebino. Nesugeba sugalvoti nieko naujo. Nors šį kartą lazdelę metė, o ne žadėjo grąžinti. Mąstė Erka žvelgdama į Aurį kai jis numetė lazdelę. Bet dabar galimybės lazdelę atsiimti nebuvo. Tad Erka tiesiog nuėjo jos ieškoti. Ji apėjo nemažą plotą ir lazdelės nerado. Net nuėjo ten kur jau augo ir medžiai bei krūmai, bet vistiek nieko. Medžių ten buvo daugybė. Erka vaikščiojo visą amžinybę. O nusipirkti kitą lazdelę neturėjo galimybės. Tad ieškojo toliau. Kai Erka jau apieškojo viską grįžo į tątikrai nemažą laukymę. Tada atsisėdo ant žemės. Kad ir kaip Erka to nenorėjo, bet pradėjo verkti. Ašaros nevaldomai liejosi iš akių. Erka mėgino jas sustabdyti. Bet veltui. Erka ir toliau verkė kaip mažas vaikas. Juk aš jau trečiakursė. Mintyse drausmino save Erka, bet vistiek ašaros liejosi visiškai nevaldomai. Erka tikėjosi, kad Auris jos tokios nepastebės. Nors Erkai vis dar buvo labai karšta. Ji kaip dar niekada nebuvo sugebėjo į karštį nekreipti dėmesio.
-
Auris stebėjo ir mėgavosi vaizdeliu, kaip ji niekaip neranda tos savo lazdelės. Visur bastėsi ir nieko. Gerai švystelėjau. Nusivaipė mintyse. Bet paskui jam nusibodo čia stypsoti. Po velnių, rasi tu ją ar ne? Vaikiną pjautė pjovė miegas. O paskui ėmė dėtis išvis nebūti dalykai.
Po bevaisių paieškų Erka sugrįžo į laukymę. O tada klestelėjo ant žemės ir... Negali būti. Ko čia dabar? Ko čia lieja dabar tas ašaras? Na ir gerai, tegu sau verkia. Kas čia kažkokia manipuliacija? Jis nusisuko, nutarė eiti. Bet paskui vėl atsisuko. Ji Auriui pasirodė tokia vieniša. Sėdėjo ant žemės ir gailiai verkė. Nenoriu veltis į mokinių reikalus. Man jau praeitų metų gana. Bet jis nemokėjo kitaip dirbti ir staiga visas pyktis kažkur pradingo. Gal jį išplovė tos ašaros.
Jis priėjo ir atsisėdo priešais mergaitę.
- Erka, Ar mudu dabar jau galim normaliai pasikalbėti? Kas tau yra? Aš juk tau sakiau jau šimtą kartų, nenoriu su tavimi kivirčytis, bet tu pati nuteikinėji visus žmones prieš save. O lazdelę aš tau gražinsiu, gali nesijaudint. - Ji čia peršals. Vėl pagalvojo jis. Reikės vestis ją iš čia kuo greičiau.
-
Erka išgirdo, kad Auris atsisėdo priešais ją. Neleidžia net normaliai paverkti. Galvojo klastuolė vis dar verkdama. Erka bandė sulaikyti ašaras, bet veltui. Jos tiesiog liejosi upeliais. Erkai pasidarė bloga. Nors net nežinojo kodėl.
- Ir kam man sulūžusi lazdelė? Kitokios gi nerasi.
Erkai tikrai pasidarė labai bloga. Jai suskaudo ranką. Ji palietė ranką, bet iškart turėjo kitą ranką atitraukti, nes ranka tiesiog degė.
- Kas čia dabar? - sutrikusi rėkė klastuolė.
Po kiek laiko Erkai pasidarė dar blogiau. Ji vos spėjo nusisukti ir pradėjo vemti. Ir ne kuo kitu, o krauju.
- Po galais! - keikėsi klastūnyno trečiakursė. Jai išties buvo labai bloga. Dabar lazdelė Erkai visai išgaravo iš galvos. Jai buvo svarbu pasijausti nors kiek geriau. Ilgai taip netversiu. Ir kodėl krauju? Galvojo klastuolė vis dar kiek sutrikusi.
-
- O kodėl ji turi būti sulūžusi? Tu tiesiog jos neradai. Žiūrėk. Accio lazdelę. - Ir ji parzvimbė iš nežinia kur.
- Na ir viskas ir nėra čia ko raudoti. - O tada tai prasidėjo. Auris persigando. Pamatė kad kažkas jai darosi. Ir tada Erka ėmė vemti krauju. Jam pasirodė, kad žemė išslydo iš po kojų. Kas čia dabar? Kas po galais jai atsitiko? Bet jis negalėjo delsti. Neturėjo laiko. Pirma mintis, kuri šovė galvon buvo ta, kad gal braidžiodama po šabakštynus prisilietė kokio nuodingo augalo. Gal jo nuodai pateko ant odos ir per mažą žaizdelę pakliuvo į kraujotaką. Nieko geresnio jis nesugalvojo. Bet koks tai gali būti augalas? Tai buvo labai svarbu, nes reikėjo rasti priešnuodį, jeigu tai tikrai augalo darbas.
- Gestendo. - Ištarė nukreipęs į ją burtų lazdelę. Tai turėjo bent laikinai sustabdyti tą vėmimą. Bet tai nieko nereiškė, nes jeigu tai tikrai nuodai, jie toliau plito. Auris suvaldė paniką, reikėjo padėti tam vaikui. Būtinai turėjo ką nors sugalvoti.
Vaikinas atsistojo, pasilenkė prie Erkos ir pakėlė ją nuo žemės. Ir su savo kroviniu nubėgo į pilį. Lėkdamas galvojo kur lėkti geriau. Į ligoninę ar į savo kabinetą. Kabinete buvo eliksyrų. Bet aš ne hileris. Pamanė ir nutarė dumti į ligoninę. Nešti mergaitę sunku tikrai nebuvo ir jis bėgo kiek galėdamas greičiau.
-
Buvo graži rudens diena. Nelijo, bet buvo gerokai apsiniaukę ir lietus grasino ateiti už poros valandų. Ir nors paprastam žmogeliui toks oras būtų blogiausias pasaulyje, Sofi jį tiesiog dievino, taigi jai pasitaikė gera progą užsiimti puikia veikla - skraidymu. Ji persirengė ir dabar atrodė kaip tikra Klastūnyno komandos kapitonė pasiruošusi visus nušluoti nuo žemės. Merginai nepatiko skraidyti kvidičo aikštėje. Nepatiko, nes Sofi mėgo skraidyti viena, o matydama tribūnas jai atrodo, kad jose pilna žmonių. Klastuolė šoko ant šluotos ir nuskriejo į didelę laukymę už tribūnų. Ji ten suko ratus pirmyn atgal ir mėgavosi šalto vėjo gūsiais.
Jai buvo labai gera, kad jos nieks nemato. Neduok Dieve čia būtų baisioji Elliw, ragana Alrisa ir net Dori, kuri jau buvo pradėjusi patikti. Aišku gerai, kad jos nemato dar begalės vaikų iš pamokų su kuriais Sofi ne vieną kartą "apsižodžiavo". Ji pakilo aukščiau ir apskrido kelis kartus aplink aikštę, nors pati to nežinojo. Ji buvo paskendusi debesų rke ir tik nusileidusi žemiau susiorientavo ir nuskrido į laukymę.
-
Danas keliavo kvidičo aikštės link. Na, tiesą sakant, nevisai aikštės. Jis nemėgo skraidyti pačioje kvidičo aikštėje, nes nemėgo kai jį kas nors stebėdavo, todėl švilpis nusprendė paskraidyti laukymėje už tribūnų. Jis nešėsi penkto lygio šluotą, kuria ir ketino paskraidyti.
Atėjęs jis pamatė, kad laukymė nėra tuščia - ten jau skraidė klastuolė, kuri su juo nemaloniai elgėsi vienos pamokos metu. Penktakursis nenorėjo skraidyti kartu su ja, tačiau dar labiau nenorėjo skraidyti kvidičo aikštėje, nes žinojo, kad ten tribūnose dažnai atsiranda mokinių, kurie į kitus spokso be reikalo.
Vis dėlto Danas nusprendė skraidyti laukymėje kartu su ja. Tikėjosi, kad jį pamačiusi klastuolė tiesiog pati nuskris kur nors kitur. Taip, nebuvo labai laimingas, kad nebus čia vienas, tačiau nusprendė su tuo susitaikyti. Vis tiek skraidyti kartu su ja geriau nei tą daryti kvidičo aikštėje. Net jei aikštė ir būtų tuščia. Pagalvojo vaikinas.
-
Taip, ji skraidė ir jautėsi taip gerai. Ji skraidydama atsilošė ant šluotos ir stebėjo apsiniaukusį dangų. Sofi atrodė, kad visi šliužai iš pasaulio dingo ir niekas neberopinėja ant jos smegenų. Ir staiga jis išgirdo kažkokį "krebšt krebšt". Mergina atsisėdo. Vienas šliužas liko. Kažkoks švilpis liurbis, kurį klastuolė aplaistė seilėmis per pamoką. Nebuvo ką daryti. Arba pasirodyti baile ir užleisti jam vienam skraidyti, ko ji tikrai nekėtino padaryti, arba jį ir vėl erzinti. Kaip suprantama, Sofi pasirinko variantą B. Ji priskrido arčiau jo.
- Na, berniuk, ar jau išdžiūvai?- nusijuokė,- Žinai, aš dar nežinau tavo vardo...mmm...kaip man tave vadinti?,- sarkastiškai susimąstė,- Gal liurbiu, nevykėliu ar...o žinau! Vadinsiu tave mulkiu! Tinka?,- palaukė ir nesulaukusi atsakymo pasakė,- Ai, koks skirtumas.- Ji pakeitė miną. Dabar atrodė kaip tikra klastuolė,- Taigi, mulki, aš čia skraidau. Žinai kodėl? Nežinai. Bandom mąstyti kartu. Galbūt dėl to, nes kvidičo aikštei pilna tokių mažvaikių kaip tu ir aš nenoriu, kad jie mane stebėtų. Todėl atskidau čia. Bet ne! Jūs, ponas, mane sekiojate visur.- Ji aprimo,- Žinok, nedrįsk priartėti, kol aš čia skraidau. Jeigu ne...žinok aš ne švilpė, galiu tave į kitą pasaulio kraštą nusviesti vienu rankos mostu. O dabar dink!,- ji išrėžė tai ką norėjjo.
-
Žinoma, jo pašnekovė iškart parodė, kad yra klastuolė. Tai Dano nenustebino, tačiau kiek nuliūdino. Na, to ir reikėjo tikėtis, o tai švilpio nedžiugino. Nedžiugino ir tai, kad jis aiškiai suprato, jog įveikti klastuolę lengva nebus.
- Deja, jau išdžiuvau, - tarė ir išsiviepė. - Lyg man rūpėtų kaip tu mane vadinsi. Jau geriau iš viso tavęs nesiklausysiu. Beje, o kaip man tave vadinti. Kvaile? - pabandė žaisti pagal tas pačias taisykles. Taip, penktakursis nesijautė gerai taip su kuo nors bendraudamas, tačiau suprato, kad kitu atveju ji tiesiog ramiai iš jo šaipytųsi.
- Na, tavo žiniai čia skraidyti žadu aš. Dėl tos pačios priežasties. O jei neišeisi... - pradėjo galvodamas kaip čia ją išgąsdinti. - Nuversiu nuo šluotos. Nori? - tarė besimaivydamas. Taip, vaikinas puikiai suprato, kad greičiausiai jos nuversti nesugebės. Tuo labiau tikrai nenorėjo to daryti, bet žinojo, kad kitu atveju turėtų skraidyti kvidičo aikštėje, o to jis nenorėjo dar labiau. Taigi liko pasirinkti. O jis pasirinko sunkesnį, bet malonesnį variantą.
-
Kaip tas liurbis sugebėjo išvis kažką pasakyti Sofi, o tuo labiau įžeidimą. Mergina žinojo, kad jis tikrai žino, jog jam geruoju nesibaigs. Jam šaukštai po pietų. Aš nesuprantu, kaip iš vis galima būti tokiu buku?
- Kaip tu drįsti, kvailas šliuže?!- greitai atkirto Sofi išgirdusi vaikino pasisakymus,- Manai TU sugebėtum mane nuversti nuo šluotos. Pasvajok!- ji ištiesė burtų lazdelė,- Petrificus totalus! Tu tuoj krisi, ne aš.- ji net nepamatė ar jos kerai suveikė, bet priskrido arčiau berniuko. Dėl visa ko ji dar kartą pabandė ištarti kerus,- Sustink!- šiuos du ji pakartojo dar keletą kartų tada priskridusi visai arti jo pasakė,- tu gyvenime daugiau nevadinsi manęs kvaile, o jeigu ne, išvis daugiau nebekalbėsi,- ji stipriai jį paspyrė nuo šluotos, kad jam būtų sunku išsilaikyti ir jeigu vis dėl to Sofi pataikė į jį ir su kerais, jis tikrai tūrėjo nukristi. Ji žinojo, kad žaidžia ne pagal taisykles, bet ši mergina negalėjo pakęsti įžeidinėjimo.
Sofi taip apsidžiaugė, manydama, kad jo nusikratė. Klastuolė vėl pradėjo skraidyti.
-
Paaiškėjo, kad klastuolei nepatiko įžeidinėjimas. To ir reikėjo tikėtis, žinoma.
- Gal dėl to, kad tu kvailesnė šliužė? - tarė tą sakydamas taip lyg tai būtų akivaizdu.
Tiesa, pamačius burtų lazdelę priešininkės rankoje Danui nebebuvo taip smagu. Greitai jis išgirdo ir burtažodį, skriejantį iš merginos lūpų. Švilpis greitai traukėsi į šoną, todėl šių kerų pavyko išvengti. Paskui klastuolė priskrido arčiau jo. Maža to pradėjo toliau laidinėti kerus! Penktakursis vis traukėsi į šonus, tačiau pats lazdelės netraukė. Žinojo, kad tai nesibaigtų gerai. Danui kerėti nesisekė, todėl dabar nusprendė jos nenaudoti, nes nenorėjo pats sau pakenkti.
Deja, Danui užsigalvojus apie kerėjimą šis nepastebėjo vienų klstuolės paleistų kerų, todėl švilpis akimirksniu sustingo. To labiau ji nuspyrė jį nuo šluotos! Laimei, vaikinas nebuvo pakilęs aukštai, todėl nukritęs labai neužsigavo. Žinoma, kiek jautėsi.
Kerams baigus veikti Danas atsistojo, užlipo ant šluotos ir pakilo prie merginos.
- Tu dar atsiimsi! - tarė ir nuskrido kiek toliau. Paskui vėl atsisuko į ją ir visu greičiu pasileido jos link. Tikėjosi stipriai atsitrenkęs į ją nuversti ją nuo šluotos.
-
Sofi berniuko atsikratė neilgam. Pirmasis tikslas buvo jį numesti nuo šluotos. Tai pavyko. Bet berniukštis vėl pakilo ir dabar visu greičiu lėkė į ją. Kvailesnių durnelių turbūt tiesiog nėra.
- Relasio!- sušaukė mergina, bet neketino sustoti,- Silencio!- juk reikia užtildyti tą šliužą. - Sectumsempra!- šaukė su panieka ji, mergina norėjo panaudoti tam purvakraujui kokius panaudoti nedovanotinus kerus, bet tada jai atsirugtų taip stipriai, kad ji lėktų iš mokyklos. Bet juk reikėjo jį pakankinti! Taigi ji vis kartojo patį stipriausią ir skausmingiausią burtažodį iš savo sąrašo.- Sectumsempra! Sectumsempra! Sectumsempra!- nagi...po galais! Aš jį užmušiu! Ta šlykšti gyvatė!
Ji aprimo, bet suprato, jog jeigu ji pataikė nors kartą bus blogai, o jeigu visus...jis galėjo mirti. Dabar Sofi pradėjo bijoti. Klastuolei buvo baisu, nes ji peržengė ribą. Bet juk jis to nusipelnė! Aš nenorėjau, bet jis atrodo pats prašė! Tikėkimės nepataikiau...tikėkimės. Taip ji bandė save guosti ir sukaupusi drąsos priskrido pažiūrėti ar ji pataikė į vaikiną.
-
Danas pamatė, kad priešininkė ir toliau laidė į jį kerus. Jis sustojo ir pradėjo nuo jų išsisukinėti. Po kiek laiko visgi išsitraukė lazdelę. Nujautė, kad tai gerai nesibaigs, tačiau pasirinkimo neturėjo.
- Expelliarmus, expelliarmus, expelliarmus! - vis šaukė tą patį burtažodį švilpis. Nė kiek nenorėjo pakenkti merginai, todėl teko naudoti tokius kerus, kurie jam padėtų, tačiau pernelyg nepakenktų jai. O tokius rasti nebuvo lengva, todėl vaikinas tiesiog pasirinko nuginklavimo kerus. Paprasta, bet veiksminga ir saugu. Žinoma, ne su mano kerėjimo sugebėjimais. Pagalvojo Danas. Taip, nuostabių kerėjimų sugebėjimų jis neturėjo. Tiesą sakant, neturėjo net pusėtinų, bet to kam nors sakyti jis nesiruošė. Tiesa, vaikinas puikiai suprato, kad jei pavyktų kerai tai būtų stebuklas, o jie tikrai nepavyks ir klastuolė pamatys kaip jis nesugeba kerėti. Tada tikriausiai dar labiau tyčiosis. Pagalvojo Danas, bet pasiduoti neketino.
Švilpiui puikiai sekėsi išsisukinėti nuo kerų iki... Deja, paskutinių jis ir vėl neatlaikė. Kerai į jį pataikė puikiai. Vaikinas pajuto skausmą, o paskui pamatė ir kraują bei gilias žaizdas. Nuo kraujo jis visada apalpdavo. Tas, žinoma, nutiko ir šįkart. Danas nukrito nuo šluotos. Taip, sąmonės neatgavo, todėl neskaudėjo, tačiau tai mažai tegelbėjo.
-
Ne...ne ne ne! Ką aš padariau?! Sofi į vaikiną pataikė, jis pradėjo kraujuoti. Jis prieš tai atrodė silpnas dėl savo proto ribotumo ir kerėjimo nesugebėjimo, bet dabar klastuolei jo pagailo. Mergina turėjo padaryti viską, kad jam viskas būtų gerai. Ji pradėjo verkšlenti, nes labai bijojo. Mergina greitai nusileido ant žemės, o šluotą metė tolyn. Pribėgo prie švilpio, suklupo ant žemės ir ištiesusi lazdelę pradėjo kartoti:
- Vulnera Sanentur. Vulnera Sanentur. Vulnera Sanentur! Prašau, nagi... Vulnera Sanentur,- ji kartojo šiuos žodžius kaip tikas. Kuo dažniau, tuo jai buvo skaudžiau, nes jai vis labiau atrodė, kad jis nepabus.- Vulnera Sanentur! Ko tu neatsikeli? Ką man daryti? Maldauju kelkis!- žaizdos viena po kitos gijo. Jų buvo visur, ant rankų, kojų, net galvoje. Ji vis tyliai kartojo tą patį burtažodį vis nukreipdama į žaizdas. Ir kai tik nors viena užgydavo, jai palengvėjo, bet berniukas niekaip nebusdavo.
-
Po kiek laiko Danas vis dėlto pabudo. Jautėsi keistai. Skaudėjo, bet, rodos, mažiau nei prieš nualpstant, o tai jau buvo gerai, ar ne? Švilpis atsisėdo ir vėl pamatė savo rankas, nusėtas žaizdų, tačiau jų šįkart buvo mažiau. Taip, kraujo vis tiek buvo ir Danas vos vėl nenualpo, tačiau šįkart sugebėjo susilaikyti. Buvo tam pasiruošęs.
Girdėjo, kad klastuolė murmėjo kažkokius kerus, o jai juos panaudojus žaizda dingdavo. Taip, tai buvo gerai, tačiau dėkoti penktakursis nesiruošė - tikrai nedėkos už tai, kad gydo tai ką pati pridirbo. Taip, jam buvo blogai, bet dėkoti tikrai neketino. Net jei tokiu atveju ji baigtų kerėti.
Danas pasislinko kiek toliau nuo jos. Nematė reikalo būti arti jos. Taip, šiuo metu ji gydė švilpį, tačiau jis bijojo, kad ši vėl nepradėtų laidinėti blogų kerų. Jam dabar taip skaudėjo, kad lazdelės sugraibalioti nepavyktų, o ir judant skaudėjo.
- Eik nuo manęs, - pasakė virpančiu balsu. Taip, dabar jis rodė koks mažvaikis yra, tačiau tai jam nerūpėjo. Tikrai nenorėjo rizikuoti. Jau geriau per skausmus nueis į ligoninę ir ten jam viską sutvarkys. Tiesa, dabar atsikelti nebuvo labai lengva, tačiau penktakursis buvo pripratęs kentėti, todėl svirduliuodamas atsistojo. Atsistojęs vos nenugriuvo, bet pavyko išlaikyti lygsvarą. Danui pasirodė, kad jis susitrenkė galvą, tačiau tikėjosi, kad net ir su tokia galva pavyks nueiti iki ligoninės. Tiesa, kol kas daugiau pajudėti nesugebėjo.
-
Vaikinas pabudo. Tai buvo labai gerai, tik jis nelabai norėjo kalbėtis. Savaime suprantama. Bet ji nesuprato, kodėl jis nori ir toliau kęsti skausmą? Juk jeigu jis neleis jai jo gydyti taip ir bus.
- Nesielk kaip mažvaikis. Arba nesimuistyk, tikrai bus geriau, arba einam, palydėsiu į ligoninę. Ir žinok, nedrįsk manęs gyvenime vadinti kvaila. Tik prašau neįskųsk manęs, mane gali išmesti! Čia mano namai.- berniukas atsistojo. KAJISČIADIRBA? VISAIIŠPROTĖJO?- Stovėk vietoje, po galais! Tu tuoj nukrisi! Jeigu taip ir toliau darysi, tai atrodys, kad į ligoninę atėjai vien tam, kad numirtum šiltoje lovoje, o ne pievoje. Be mano pagalbos tu neik šimto metrų nenueisi. Bet kas man darbo. Jeigu pageidauji, galiu čia tave palikti. Tik žinok, to nenoriu,- ji pasiėmė šluotą į ranką ir ėjo tolyn, iš tikro, norėjo užlipti ant jos, kai berniukas nueis ir jį sekti, negalėjo jo palikti vieno.
-
Klastuolė pradėjo šaukti nesąmones. Pirmiausia ramiai mane apkeri, o paskui aiškina, kad nepastovėsiu. Neblogai, ką? Pagalvojo vaikinas. Danas tikrai nesiruošė jos klausyti. Dar betrūko to, kad klausytų kažkokios mergos, paleidusios į jį kerus.
- Ačiū, man tavęs jau užtenka, - tarė. - Taip, norėjau tave nuversti nuo šluotos, bet nemaniau, kad viskas baigsis tuo, - pasakė jis. O merginos prašymas jos neišduoti jį nustebino. Manė, kad ji kaip ir dauguma klastuolių nekenčia Hogvartso bei mokinių ir nori iš čia dingti. Paaiškėjo, kad būna visokių žmonių. Tas buvo akivaizdu, žinoma, tik Danas niekada nesakė, kad yra pakankamai protingas.
Penktakusis pradėjo eiti iš šios laukymės. Šluota buvo kažkur nukritusi, bet šiuo metu į ją nekreipė dėmesio. Ne šluota jam dabar buvo galvoj. Laimei, laukymėje augo keli gležni medeliai, todėl švilpis juos priėjęs pasilaikydavo. Nesijautė gerai, tačiau žinojo, kad privalo nueiti į ligoninę.
Taip iš lėto paliko laukymę.
-
Sofi vis dar mąstė kaip blogai pasielgė, bet nebuvo kada. Vaikinas jau ėjo link pilies. Aišku, kad eis į ligoninę, tik abejoju ar nueis. Kai švilpis buvo jau tolokai, jo beveik nesimatė, klastuolė užlipo ant šluotos ir palikusi pradėjo jį sekti. Ji stengėsi tylėti ir pati buvo taip pat toliau, ne virš jo galvos. Skristi ji turėjo labai lėtai, nes berniuko šliaužimas buvo labai lėtas. Sofi kartais stabtelėdavo, o kartais turėdavo greitai trauktis į šoną, nes jis atsisukdavo.
Ji vėžlio greičiu pasiekė pilį. Prie jos netoli ji numetė šluotą ir atsisėdo ant žemės. Ji žinojo, kas jeigu ateis į ligoninę tuoj pat kaip šis, jis ją išvys, tad laukė, kol švilpis apsipras ir aprims. Sofi pradėjo verkšlenti žiūrėdama į pilį, pagalvojus, kaip didingai atrodo ši mokykla palyginus su jos gyvenimu Italijoje, kuris jai atrodė tiesiog siaubingas. Mergina užsiėmusi už galvos atsistojo ir pasiėmė šluotą į ranką. Pagalvojusi, kad vėliau nuneš ją į vietą įžengė į pilį ir žingsniavo link ligoninės sparno.
-
Einant pėdos paliko pėdsakus šlapioje kvidičo aikštės vejoje. Nors kalendoriuje žiema jau buvo įsibėgėjusi, lauke visus pasitiko stereotipinis ruduo. Lietus merkė Škotiją dar dažniau nei įprastai, tačiau Hogvartse, atrodo, visus buvo užvaldžiusi kalėdinė nuotaika. Pirmakursiams ši pragaro mokykla vis dar labiau priminė tikrą stebuklą, o ir dauguma vyresnių mokinių nuo jų neatsiliko.
Sebastianas negalėjo pakęsti šios vietos. Nuolatinis triukšmas, aidintis mokinių juokas ir plepalai koridoriuose vaikiną varė iš proto. Vienintelė vieta, kur jis galėjo jaustis laisvas buvo kvidičo aikštė. Nepagalvokit, šis varno nago atmušėjas visai nebuvo tas stereotipinis gražuoliukas mokyklos sportininkas. Žinoma, šie apibūdinimai jam puikiai tinka, tačiau, be viso to, vaikis sugebėjo išlaikyti aukščiausius pažymius beveik visuose dalykuose. Apart magiškų gyvūnų priežiūros, tie meniški profesoriai ir bandymas suprasti kažkokių keistų gyvių protus ir jausmus Sebo visai nedomino. Jį labiau domino akį traukiančios merginos ir ,,privačios pamokos“ su jomis. Tiksliau privačios pamokos, popamokinė veikla, namų darbų ruošimas, ummm, būrelis? Aha, daug geriau už magiškų gyvūnų priežiūrą.
Šį lietingą vakarą, varno nagas nebuvo suplanavęs jokios treniruotės, tačiau Azrielis jau buvo pripratęs bet kokiu oru eiti apsukti kelis ratus aplink kvidičo aikštę. Kaip ir tikėjosi čia daugiau nebuvo nei gyvos dvasios, nesigirdėjo įkyraus vaikių klegenimo, tik aršus vėjo ošimas. Ir nors iš dangaus krito kulkos dydžio lašai, vaikinukas pirmą kartą per dieną jautėsi ramus ir saugus. Apskriejęs keletą ratų aplink kvidičo aikštę, varnas paliko šluotą sandėliuke ir pasuko tribūnų link. Už tribūnų jis buvo atradęs vietelę, kurioje net ir saulėtą, šiltą pavasario dieną, neatklysdavo joks atėjūnas. Pasiekęs savo ieškomą vietą, vaikinukas atsisėdo ant galinės tribūnų atramos. Dažniausiai lietus jo čia nepasiekdavo, nes tribūnų tentai suteikdavo pastogę, tačiau šiandieninis vėjas sugebėjo pakeisti situaciją.
Azas nekreipdamas per daug dėmesio iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukė mažą kvadratinę dėžutę. Paskaičiavo. Liko penkios. Nei per daug, bet tikrai per mažai. Kitoje kišenėje vaikinas susižvejojo žiebtuvėlį. Gal ir būtų paprasčiau liepsną uždegti lazdele, bet tada kažkas jaustųs klaidingai. Žiebtuvėlio sukeliamas garsas buvo ritualo dalis. Vaikinukas įsistatė cigaretę tarp lūpų, ranka pridengdamas nuo vėjo ir lietaus, uždegė liepsną ir įtraukė orą giliai į plaučius. Vaikinukas giliai atsiduso, Hogvartse nebuvo taip paprasta surasti atokią vietą kur galėtum pasimėgauti elementariu, žiobarišku nikotinu.
- Velnias, - nusikeikė varnas, kai lietus ir vėjas užgesino jo dienos šviesulį. Visa laimė, pridegus antrąjį kartą, tokios išdaigos lietus daugiau nebeiškrėtė. Pasėdėjęs dar kelias ar kelioliką minučių ((ne)laimingi laiko neskaičiuoja), Sebastianas numetė likusį lazdelės galą ant žemės ir dar jį sutrypė. Įpročio reikalas, vargu ar per tokį lietų galėtų sukelti gaisrą. Apsižvalgęs ar nieko nepalieka, Sebastianas patraukė pilies link. Kad ir kaip nenorėjo grįžti...
-
Buvo gegužė. Dabar Kaja jautėsi žymiai geriau nei anksčiau. Pokyčiai prasidėjo kovą. Po to karto, kuomet ji vis tik prasitarė profesoriui Auriui dėl Auroros, bendrakoledžės elgesys pasikeitė. Aišku, tai daug kas pastebėjo. Ir jos draugės, Lina, Sevirina. Ketvirtakursė visiems sakė, kad profesorius Auris situaciją išsiaiškino savais būdais. Ji niekam neužsiminė apie savo ir koledžo vadovo pokalbį. Ką galvojo Aurora - nežinia. Ką jai sakė profesorius - irgi. Dabar Hokins su Kaja elgėsi tarsi su tuščia vieta, į ją net nepažvelgdavo. Ir tai paauglei kuo puikiausiai tiko. Kiti mokiniai dar pasišaipydavo, tačiau jau ženkliai mažiau, kai nebuvo iniciatoriaus. Galima gyventi.
Šiandien Kaja nutarė pasimokyti skraidyti. Dabar jau turėjo ūpo ko nors imtis. Ji nenorėjo prašyti kitų, kad ją pamokytų. O galėjo. Kad ir Walguno ar to paties profesoriaus Aurio. Manė, jog būtų sutikęs. Tačiau jai buvo gėda. Gėda dėl to, kad ji stambi, o bandys skristi. Jei nesiseks, gali atrodyti, kad dėl svorio. Nors ji žinojo, kad taip nėra. Bet vis tiek taip jautėsi. Ir dar gėda buvo dėl to, kad jai jau tuoj penkiolika, o šluota net neatskrenda į rankas. Kita vertus, Adams tai daryti bandė tik pirmame kurse. Dabar galbūt bus kitaip?
Pasiėmusi dvi mokyklos šluotas (jei nepavyks su viena, galbūt pavyks su kita) grifiukė nuėjo už tribūnų. Tikėjosi, kad čia niekas nepamatys, niekas neužklys. Ir taip, buvo šiek tiek kitaip. Šluota sukrutėjo, tačiau tik tiek. Nuo žemės nepakilo.
- Op. Op. Op. Ooop, - bandė ir bandė.
Tai su viena šluota, tai su kita. Tačiau nei viena nenorėjo pakilti.
-
Egzaminai jau visai ant nosies, tačiau nuotaika buvo puiki. Eion dabar niekaip negalėjo suprasti, kodėl dėl jų taip jaudinosi. Žinoma, protingojo eliksyro dar neragavo, bet neabejojo, kad jis puikiai suveiks, ir jis geriausiais pažymiais išlaikys visus VML. Ak, kaip norėtų pamatyti profesoriaus Levinso veidą, kai tas bus priverstas įrašyti jam N! Tik, žinoma, tai visai nereiškė, kad kitais metais mokytis tą absurdišką nesąmonę.
Vildamasis, kad Auris nepastebės nuotaikos permainų, nuo pat susitikimo su Milanu Eion dažniausiai trindavosi labai neįprastose vietose. Ten, kur sutikti profesorių tikimybė mažiausia. Taigi ir dabar atslinko į laukymę prie kvidičo aikštės. Anksčiau iš viso turbūt čia neteko lankytis, tad ir Auriui tarsi nebuvo ką veikti. Tiesa, pastebėjo, kad čia kažkas yra ir tik priėjęs arčiau suprato: tai Kaja. Prie jos gulėjo dvi šluotos, o ji, regis, bandė priversti jas atskrieti į ranką. Nejučia prisiminė, kaip pats mokėsi šio meno. Darė tai su Gruode. Dabar atrodė, kad tai įvyko prieš milijoną metų.
- Kaja? - neužtikrintai kreipėsi. Nežinojo, ar nebūtų geriau tiesiog pasprukti - nenorėjo trikdyti merginos. Deja, jau buvo per vėlu, tad sustojo visai šalia ir paklausė: - Bandai paskraidyti? Gal reikia pagalbos?
Dabar ji būtinai pagalvos, kad aš tyčiojuosi... mintyse nutęsė. Pasidarė apmaudu - nors Aurio dėka pradėjo elgtis kitaip, aplinkiniams jis garantuotai tebėra tas pats bjaurybė...
-
Kad ir kiek kartų keturiolikmetė jau ištarė „op“, šluotos nei neketino paklusti. Gal tiesiog paimti kurią nors pačiai ir pabandyti skirsti? Tačiau grifė žinojo, kad tai nėra gera mintis. Dar iš pirmo kurso ji prisiminė, jog pirmiausia šluota turi atskirsti pas žmogų į ranką. Tik tada galima bandyti pakilti į orą. O kas ten žino, gal praleidus šitą žingsnelį pakilsiu į dangų ir nesugebėsiu nusileisti.
Apie tai bemąstant kažkas netikėtai užkalbino ir Adams krūptelėjo. Iš karto užraudo, o tuomet atsisuko ir pamatė Eion. Apsidairė aplink. Daugiau, regis, nieko nebuvo net ir toliau. Ir gerai, nes ir taip gėda.
Šviesiaplaukė pagalvojo apie tai, kad paskutinis kartas, kuomet ji bendravo su Eion dviese, o ne tarp žmonių, buvo... virtuvėje? Na, virtuvė buvo pilna elfų, bet juk jie - ne žmonės. Prisiminimai iš to susitikimo išties ne kokie. Bet dabar klastuolis kitoks. Juk jis už viską atsiprašė. O tą kartą Kaja pati atsekė iš paskos. Be to, jis nukirpo Aurorai plaukus. Ar gali už tai atsirasti geresnis įrodymas, jog jis nėra prieš ketvirtakursę nusiteikęs?
Iš jo elgesio atrodė, kad profesorius Auris iš tiesų nieko jam nesakė dėl Hokins plaukų nukirpimo. Paauglė to labai tikėjosi, nes nenorėjo, jog Eion sužinotų, kad Kaja prasitarė. Tikriausiai vaikinukas nepatikėtų, jog ji tai padarė netyčia.
- Labas, Eion, - nusišypsojo. - Bandau, bet... bet aš nemoku... Būtų gerai, tačiau man atrodo, kad tai beviltiška, - atsiduso. - Nei viena šluota net nepakyla į orą. O ar tu gerai moki skraidyti?
-
Kaja jį pamačiusi nusišypsojo. Gal šį kartą tyčiosis ne jis, o iš jo? Nors gali būti, kad bendramokslė tiesiog buvo dėkinga už nežymų nutikimą magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje. Kiek apmaudu, kad taip ir nepaaiškėjo, ar toji Aurora sužinojo, kieno tai darbas. Ir kaip ji iš viso reagavo? Bet Eion tikrai neketino čia vaidinti didvyrio, tad apie tai neužsiminė.
Užtat teko prisiminti nejaukią pamoką su Gruode. Nelabai patiko jam ta veikla, bet jeigu jau įklimpo... Tik kaip jis gali padėti kitam, kai pats tikrai nėra ekspertas?
- Yra pavykę taip pasikviesti šluotą, - atsakė į klausimą vildamasis, kad Kaja supras: iš jo per daug tikėtis nereikia. - Ir... Na, esu skridęs, jeigu tai galima pavadinti skraidymu.
Ištiesė ranką virš vieno skraidymo įrankių ir užtikrintai ištarė:
- Op!
Šluota atskrido į ranką, tik Eion, deja, neįsivaizdavo, ką darė kitaip nei Kaja. Neryžtingai pažvelgė į ją.
- Turi pasitikėti savimi. Galvoti apie tai, kad šluota atskris. Tada ji tai ir padarys. O kai kelis kartus pasiseks, po to jau bus lengviau, - galiausiai kažką pakomentavo. Turbūt nusišnekėjo, bet labai tikėjosi, kad Kajai pasiseks.
-
Kaja buvo kone įsitikinusi, jog Eion skraido gerai. Gal net labai gerai. Vaikinas nepriminė pagyrūno. Ir kai šluota atsidūrė klastuolio rankose vos jam jai paliepus tai padaryti, šviesiaplaukė nuo tos akimirkos tuo tiesiog neabejojo.
- Žinai, Aurora, - iš niekur nieko tarė Kaja. - Tą dieną viską pastebėjo tik vakare. Būtum ją matęs, - šyptelėjo. - Skambėjo visas koledžas.
Ketvirtakursė išklausė Eion žodžių apie šluotą. Ar Adams pasitikėjo savimi? Aišku, kad ne. Juk viduje ji apskritai bijojo skristi. Galbūt todėl šluota jos ir neklauso? Gal iš tiesų Kaja net nenori, kad šluota jos paklausytų?
Tačiau dabar grifė buvo ne viena. Jeigu ji pradėtų skristi ir nukristų arba jei dar kas nors kito atsitiktų, Eion juk jai padėtų, tiesa? Apie tai galvodama paauglė pabandė vėl ir, jos nuostabai, šluota gana lėtai, bet nesispyriodama atskrido šviesiaplaukės rankon. Nustebusiu, bet džiugiu žvilgsniu, keturiolikmetė pažvelgė į Eion ir išsižiojo.
-
Kaip kvailys stovėdamas su šluota rankoje Eion nežinojo, ką turėtų daryti dabar. Iš jo tikrai nekoks mokytojas, bet tiesiog negalėjo dabar paimti ir išeiti. Jau beveik žiojosi pabrėžti, kad tikrai nėra geras skraidytojas, bet Kaja jį pralenkė. Tik žodžiai visai nebuvo susiję su skraidymu.
- Tiesą sakant, mielai būčiau stebėjęs, kaip ji į viską reaguoja, - pasakė. Tiesa, nenorėjo labai plėtoti šios temos. Nebuvo jis kažkoks didvyris ir nenorėjo, kad Kaja jį tokiu laikytų.
O štai kai šluota pakilo jai į ranką, pati mergaitė pasirodė beveik kaip didvyrė. Tik Eion, žinoma, to nesakė. Nenorėjo išsiduoti nustebęs, kad jai pasisekė. Nustebau, nes pasisekė po mano “paaiškinimo”. Ne dėl to, kad čia Kaja mintyse įtikinėjo save vaikinukas. Apžergė savo šluotą.
- Jeigu nori, gali pabandyti dar kartą ir pažiūrėti, ar pasiseks geriau. Arba gali iš karto bandyti skristi, - pratarė. Kiek pasvarstęs pratęsė: - Jeigu jau nori skristi, apžerk šluotą ir tvirtai laikykis rankomis. Tada reikia tiesiog atsispirti nuo žemės. Jeigu kotą kreipsi į viršų, kilsi, jeigu nuleisi - nusileis ir šluota. Todėl kai tik atsispirsi, reikėtų iš karto leisti žemyn. Jeigu pakilsi labai aukštai, po to gali pasidaryti sunku nusileisti.
Ir aš neįsivaizduoju, kaip tada tau reikės padėti. Nes ir pats beveik nemoku skraidyti mintyse pridūrė labai jau padrąsinančius žodžius.
-
Gal ir norėjosi dar kažką pridurti apie Aurorą, tačiau vis dėlto šiuo metu buvo ir svarbesnių už ją dalykų. Ne, šio nuostabaus jausmo, kai Kajai pagaliau pavyko atsiskraidinti į rankas šluotą, keturiolikmetė tikrai nagadins mintimis apie tą bjaurią merginą.
Eion paaiškino, kaip reikia skristi, o grifiukė svarstė, ar pabandyti atsiskraidinti šluotą į rankas dar kartą, ar bandyti pakilti iškart. Bijodama, kad šluota pas ją daugiau neatskris, šviesiaplaukė nutarė pasirinkti antrąjį variantą.
- Bandysiu skristi, - norėjo pasakyti ryžtingai, tačiau balsas vis dėlto sudrebėjo.
Adams apžergė šluotą ir, kaip sakė klastuolis, tvirtai laikėsi rankomis. Bet atsispirti kojomis kol kas nedrįso.
- Eion. Ar tu... ar tu galėtum pakilti pirmas? - paprašė. - Ir... ir jeigu aš nukrisiu, ar tu man padėsi?
-
Gal ir gerai, kad Kaja nebenorėjo dar kartą kviestis šluotos. Ką reikėtų daryti, jeigu nebepasisektų? Eion tikrai nebuvo šito reikalo ekspertas ir vis dažniau savęs klausė, ar neturėjo to pasakyti iš karto.
- Gerai, - neką ryžtingiau už pačią bendramokslę atsakė ir pajuto didelį nerimą. Jeigu kažkas atsitiks, kaltas liks tik jis. Pusė mokyklos sulėks tam, kad galėtų pasimėgauti ir jį apkaltinti.
Nenustebino, kad ji paprašė jo pakilti pirmiau. Atsispyręs nuo žemės Eion kiek paliko ir tada vienodame aukštyje apskrido nedidelį ratą. Kartą vos nenusivertė, bet vylėsi, kad Kaja to nepastebėjo.
- Matai? Iš pradžių kotas žiūrėjo aukštyn, dabar jį laikau tiesiai, todėl lieku vienodame aukštyje, - bandė kažką paaiškinti Eion lėtai judėdamas į priekį. - Dabar nusileisiu, kad pamatytum, kaip tai atrodo. O po to vėl pakilsiu, kad tau būtų drąsiau.
Neskubėdamas palenkė šluotą žemyn ir netrukus stovėjo ant žemės.
- Nenukrisi. Viskas bus gerai. Bet prireikus padėsiu tau, - dar pabandė padrąsinti Kają ir vėl pakilo į orą. Pakibo kokio pusmetrio aukštyje ir stebėjo, kaip seksis bendramokslei.
-
Eion sutiko pakilti pirmas. Štai, jis jau skraidė, o tuo metu šviesiaplaukė stengėsi sutelkti visas jėgas ir ryžtą.
Tuomet stebėjo, kaip klastuolis skraido ir stengėsi jo tariamus žodžius susieti su veiksmais. Paskui linktelėjo. Gal Eion, o gal labiau sau pačiai.
- Ge... ger-rai, - išmikčiojo.
Šį kartą tarsi žinojo, kad jai pavyks pakilti. Tiesiog žinojo ir viskas. O jei nepavyks? Tada galutinai teks savimi nusivilti. Bet... bet jai pavyko!
- Aa! - suklykė Kaja.
Tačiau suklykė ji džiaugsmingai. Buvo pakilusi labai nedaug. Stengėsi šluotos kotą laikyti tiesiai, jog neskristų aukštyn. Tai padaryti išėjo ir dabar ji sėdėjo ant šluotos ore, tačiau šluota šiek tiek judėjo, krutėjo, buvo labai akivaizdu, jog ketvirtakursė tai daro pirmą kartą.
- Negaliu patikėti, - pasakė grifiukė šypsodamasi.
-
Kaja aiškiai buvo kiek išsigandusi. Tai turbūt neturėjo stebinti - jeigu jai nelabai sekasi skraidyti, kodėl staiga turėtų pasijusti drąsiai? Tuo labiau, kad mokytojas buvo neką daugiau patyręs skraidytojas. Gal vis dėlto reikėjo tą atskleisti? Dabar turbūt atrodo, kad jis bendramokslę tik apgaudinėja. O jeigu kas nors nepasiseks, Kaja galės ramiausiai jį kaltinti patyčiomis.
Vis dėlto grifiukė jau buvo ant šluotos ir netgi sėkmingai pakilo. Eion kiek atlėgo širdis, nors ir žinojo, kad tai toli gražu ne pabaiga.
- Tau puikiai sekasi, - ištarė Eion vien tam, kad iš viso kažką pasakytų. Net ir jis matė, kad Kajos skrydis labai jau mėgėjiškas, bet neįsivaizdavo, kaip reikėtų tą pakeisti. Galbūt užtenka praktikos, bet nebuvo dėl to tikras.
- Pasistenk šiek tiek atsipalaiduoti. Šluotos nepaleisk, bet nebūk įsitempusi, - dar pasakė vildamasis, kad tai padės. - O jeigu norėsi leistis, atsargiai palenk kotą žemyn. Tik ne per daug, kad nusileidimas nebūtų pernelyg staigus.
Pats kiek paskrido į priekį ir vėl sustojo. Tiesą sakant, labai gali būti, kad savo skraidymo sugebėjimus šiandien pagerins ne tik Kaja, bet ir pats Eion.
-
Kaja šypsojosi, nors ir drebėjo visa ji ir jos šluota. Šiaip jau suprato, kad iš tiesų tikriausiai atrodo apgailėtinai, bet vis tiek savimi didžiavosi. Jau galvojo, kad jai išvis niekada nepavyks net prisišaukti šluotos į rankas, o štai, dabar jai išėjo ir pakilti.
Atsipalaiduoti pasirodė labai sudėtinga užduotis, bet keturiolikmetė stengėsi. Kelis kartus giliai įkvėpė. Prieš tai šluotkočio buvo įsitvėrusi visomis savo jėgomis, o dabar pabandė laikytis kiek laisviau.
- Gerai. Gerai, - ir vėl linktelėjo nei tai sau, nei tai Eion.
Kiek pasėdėjusi ore ant šluotos nutarė, kad reikia bandyti skristi. Bet kaip? Kaip skristi išliekant tokiame pačiame aukštyje, o ne kylant į viršų?
- Kaip tai padaryti? - paklausė. - Skristi tiesiai, o ne leistis žemyn arba kilti aukštyn?
-
Na va, dabar jau viskas atrodė neblogai. Bet negi Kaja išties niekada anksčiau neskraidė? Tiesa, Eion šito neklausė - atrodė, kad tai gali būti jautri tema, tad jeigu jau jie nustojo peštis, beprasmiška viską pradėti iš naujo.
- Tau tikrai neblogai sekasi, - tepasakė. Ir padarė tai nuoširdžiai, tik ar bendramokslė patikės? Jai, regis, pavyko kiek atsipalaiduoti, tad pamoka sekėsi tikrai neblogai. Prieš metus nė už ką nebūtų patikėjęs, kad mokys ką nors skristi. Tuo labiau Kają.
Netrukus ji uždavė keistą klausimą. Pačiam skrydis išėjo natūraliai, tad net nežinojo, kaip tiksliai tai daroma. Dar kartą paskrido ir sustojo. Pakartojo šį veiksmą ir pagaliau suprato. Lyg ir.
- Vos vos palenk šluotą žemyn, bet labai nedaug. Vos tik pajudėsi, pakelk kotą į viršų. Kad nekiltum, pakelk tik tiek, kad šluota būtų tiesiai. Ir kai tik nuleisi kotą, pasilenk į priekį. Tik nepersistenk, nes gali nukristi. Būk kiek pasilenkusi į priekį. O kai norėsi sustoti, išsitiesk.
Ir vėl kiek paskrido į priekį ir bandė suprasti, ar gerai apibūdino šį veiksmą. Gal taip, o gal ir ne. Ką gi, netrukus paaiškės.
-
Eion paaiškinimas apie tai, kaip reikia skristi tiesiai, skambėjo itin sudėtingai. Kajos veide pasirodė nerimas. Aišku, ji nesugebės. O jeigu paprašys klastuolio dar kartą papasakoti, kaip tai padaryti? Tada pasirodysiu visai kvaila, pamanė ji mintyse.
Tad vis dėlto šviesiaplaukė stengėsi suvirškinti išgirstą informaciją, o tuo pačiu ir stebėjo savo mokytoją. Žiūrėjo, kaip jis paskrido į priekį. Stengėsi sujungti išgirstus žodžius ir matomą vaizdą į visumą.
- Gerai, - ir vėl tarė, dabar gana ryžtingai.
O tuomet pabandė skristi tiesiai. Pati nustebo, kaip lengvai visa tai pavyko. Galbūt daug lengviau tiesiog imti ir daryti? Per daug negalvojant?
Šią akimirką grifiukė skrido tolyn ir kikeno, tiesa, lėkė gal kažkiek per greitai nei derėtų tai darant pirmą kartą. Bet pristabdyti tikrai neketino, bijojo, kad tuomet netyčia visai sustos ir daugiau skristi jai nebeišeis.