Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pamokos => Žiobarotyra => Temą pradėjo: Vivian DarkBloom Vasario 15, 2016, 05:38:14 pm

Antraštė: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Vivian DarkBloom Vasario 15, 2016, 05:38:14 pm
Žiobarotyros profesoriaus kabinetas buvo maloniai šviesus ir jaukus. Sienos išdažytos švelnia geltona spalva, šen bei ten meniškai papeckiota teptuku – akivaizdu, kabinetas puoštas ne magišku būdu. Į lauko pusę žvelgė trys dideli langai su padėvėto šilko užuolaidom, o ant palangių – įvairūs žiobariški augalai: kaktusai, orchidėjos, alijošiai, gardenijos, hiacintai, levandos ir visokios kitokios įmantriausių pavadinimų gėlės. Nenuostabu, kad po visą kabinetą buvo pasklidę svaiginantys gėlių kvapai, nuo kurių per kurį laiką galėdavo pradėti skaudėti galvą. Sau po kojomis galėjai regėti šviesaus medžio parketą, derantė prie sienų. Rašomasis stalas – senovinis, pilkšvas su baltais dryžiais (nusitrynusiais dažais). Kėdės iš abiejų stalo pusių irgi atrodė senovinės. Šiek tiek toliau stovėjo balta, irgi truputį nutrinta sofa su dviem foteliais. Ant jų puikavosi patogios pagalvėlės su įvairių gėlių motyvais. Viduryje stovėjo (kaip netikėta!) nutrintas stalas su žydinčia puokšte gėlių, pamerktų stiklainyje. Netoliese buvo balkšva spinta su stiklinėmis didžiosiomis durelėmis, kurioje buvo pilna įvairiausių rakandų, reikalingų profesoriui.

Naujoji profesorė – Vivian DarkBloom – žygiavo per koridorius, ieškodama savo kabineto. Paieškos nebuvo pačios sėkmingiausios, nes juodaplaukė ne kartą buvo užklydus visai ne ten kur reikia. Laimei, netrukus ji sustojo, nes rado tinkamą kabinetą. Atrakino spyną ir įžengė. Kabinetas neatrodė per blogai ar per gerai. Jis buvo dulkėtas. Ir visai ne Vivian skonio. Mostelėjus lazdele visos dulkės ir nešvarumai dingo lyg nebuvę. Šiek tiek nudžiugusi profesorė atsisėdo į kėdę ir apsižvalgė spręsdama kaip jos kabinetas atrodys, viską sutvarkiusi ir atsipūtusi Vivian atsisėdo į sofą ir įkvėpė provansu atsiduodančio oro.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Vasario 15, 2016, 10:52:40 pm
Allison Luna Meko tyliai slankiojo po koridorius. Klastuolė šaltai perbraukė per sienas pirštų galiukais. Kaip miela buvo gauti iš Jakscon atvirą laišką. Bet koks mielas, rūpestingas, švelnus jisTaip švelniai apie jį pamąstė Allison. Koridorių greitai nutvieskė ryto žara. Saulės spinduliai kiaurai perėjo stiklą. Rytas buvo gražus. Ji slankiojo nes šiandien nebuvo pamokų. Tai galvojo pakeliaut po pilį. Mergina buvo apsirengusi įprasta uniforma. Kišenėse kaip visada burtų lazdelė. Diržuose nematomai paslėpti durklai. Čia vadinama tai jos apsauga. Tie daikčiukai buvo magiškai užkerėti, kad nesimatytų. Staiga ji sustojo prieš duris. Prieš tai pamatė skelbiantį užrašą. Ji perskaitė. Lūpos blausiai šyptelėjo. Tada mergina pabeldė tris kartus į duris. Įžengusi į kabinetą greitai kvėptelėjo gėlių kvapas. Iš tiesų ir buvo žiobariškų gėlių. Tyliai pasakė:
- Iš tiesų labai gražu, - ji atsirėmė į sieną pervėrusi skvarbų ir šaltą žvilgsnį į jauną moterį.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Vivian DarkBloom Vasario 15, 2016, 11:16:52 pm
Vivian apsupta sodų kvapo, sėdėjo savo kabinete. Iš tiesų ji turėjo taisyti mokinių darbus, bet vietoje to piešė. Jautėsi šiek tiek mieguista ir dėl to nepajėgė daryti darbą, kuris reikalauja daug pastangų. Netoliese ant sofos miegojo jos šuo - juodas labradoro retriveris Tobis ir kažkur šmirinėjo jos degu Bella. Kabineto atmosfera atsidavė Prancūzija, jaukumu ir miegu. Staiga Viv iš svajonių prikėlė kažkas įėjes į kabinetą. Pašokusi kėdėje profesorė pasisuko norėdama pamatyti kas ją sutrukdė. Tai buvo  kažkokia mokinė. Iš Klastūnyno.
-Sveika,- kiek nedrąsiai pasisveikino,- dėl kokių problemų čia atėjai? Gal nori arbatos? Sėskis ant sofos.
Vivain greitai nuėjusi nuvarė šunį nuo sofos. Juodas kaip smala, jis urgzdamas nupėdino kitur.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Vasario 15, 2016, 11:35:48 pm
Allison Luna Meko išdidžiai pakėlė smakrą. Taip pat sukryžiavo rankas. Nužvelgė jaunąją profesorę. Ji buvo Lunos pažįstama. Ta profesorė buvo vardu Vivian Darkbloom. Rudaplaukė laukė kada ši moteris atsilieps. Toliau mąsliu žvilgsniu stebėjo kaip ji taiso kitų mokinių darbus. Ir buvo ko gero pavargusi.Taip pat pastebėjo ir jos augintinį. Rudaplaukės veide nekrustelėjo kai profesorė staigiai atsisuko į ją. Pagaliau gavusi leidimą ji pasuko link sofos. Kiek patogiai įsitaisė. Dar žvilgsniu nulydėjo urzgiantį šunį. Pagaliau ji išgirdo ir klausimus. Į kuriuos atsakys paprastai. - Laba diena. Gal veikiau kaip rytas, - šaltai nusišypsojo rudaplaukė. Oi dėkui nereikia arbatos. Nenoriu, kad jums pridaryčiau rūpesčių, - tikino moterį Luna. - Užsukau pasižiūrėti kaip jims sekasi ar tiesog pasisėdėt ir pasisemt žinių, - lyg niekur sau tingiai pasakė panelė Meko.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Vivian DarkBloom Vasario 15, 2016, 11:51:35 pm
Vivian stebėjo kaip klastuolė nueina prie sofos ir atsisėda. Kažkuo ji Vivei atrodė pažįstma. Staiga rodos protas nušvito.
-Luna! Negi čia tikrai tu? Ak, kaip seniai nesimatėm!- šūktelėjo ir apsikabino seniai matytą draugę.
Išgirdus, kad Lu nenori arbatos, Viv tik numojo ranka.
-Užtat aš noriu,- tarė ir mostelėjo lazdele.
Ant stalo iš karto atsirado du puodeliai arbatos, indeliai su cukrum, pienu ir lėkštutė su sausainiais. Profesorė tuoj pat pagriebė savo puodelį ir įsibėrė cukraus. Išmaišiusi arbatą, atsigėrė ir susiraukė - ji buvo karšta.
-Na, tai pasakok, kaip sekasi mokytis ar nesusiradai antros pusės,- tai tardama juodaplaukė bakstelėjo Luna su alkūne ir sukrizeno,- ir gal dar kažkas gero?
Netrukus pas merginas atsibeldė Tobis, bet Vivian jį vėl nuvijo.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Vasario 16, 2016, 08:59:36 am
Allison Luna Meko šaltai laikėsi. Gi toks būdas ir yra klastuolių. Mergina dar apsidairė kabinete. Tokiam jai net neteko būti. Tarp augalijos. Jai šiek tiek priminė laukymę. Net ėmė įsivaizduoti jog čia džiunglės. Mintyse Luna nusijuokė iš savo nesąmoningų minčių ir vaizdavimų. Palaukė kantriai kada profesorė ją atpažins arba taip ir niekada gyvenime nebeatpažins. Greitai ausį perskrodė per garsus šūktelėjimas. Klastuolė šiek tiek gūžtelėjo. Greitai pajuto ir apkabinimą . Kuris buvo pernelyg šiek tiek didesnis glėbis. Pirma Jakscon. Bent jis matomai perspėdavo ir švelniai apkabnidavo. Antra Džeinė. Ta dusino,bet nieko. Trečia Vivian. Dar smarkiau. Kuo tuoliau tuo baisaiu.Lyg skaičiuotę išsvarstė Allison. Paskui pavartė akis. - Tik prašyčiau vieno dalyko: neuždusinkite mane. Nes tada bus blogai jum, - pašiepė rudaplaukė. Bet atsitraukė ir pati. Sėdėt šiek tiek buvo nepatogu, nes durklai spaudė šiekt tiek liemenį. Prieš akis atsirado puodeliai su arbatomis. Klastuolė sušnairavo. - Sakiau jums, kad dėl manęs nesivarginkite, - šį sakinį išrėžė Luna. Pasijuto užklupta klausimo apie antrąją pusę. Sekundėlę pasvarsčiusi ir pasakė. -  Šiuo metu neturiu jokios antrosios pusės nors ir bobutės gali skleisti gandus apie tai, - sarkastiškai pasiaiškino paauglė. - Šiaip daugiau nieko. Užkniso juodai pamokos, kalnai namų darbai, pirmakursiai. Bet gerai stengiuosi mokytis. Nespėju eit į visas pamokas. Tai geriau darau namų darbus, - nesmagiai pasakojo klastuolė. - Kaip jūsų šuo su degu laikosi? Bet koks išgražėjęs ir paaugęs jūsų Tobis, - liaupsino ketvirtakursė.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Vivian DarkBloom Vasario 16, 2016, 03:32:03 pm
Vivian garsiai nusijuokė išgirdus prašymą.
-Ak, nesijaudink. Dar nesiruošiu sėsti į Azkabaną. Ir būk gera vadinka mane "tu".
Tai pasakiusi pasiėmė sausainį ir apsižvalgė. Jai labai patiko jos kabinetas. Provanso stiliaus ir visur tiek gėlių. Dėl to kabinetas labai skaniai kvepia. Na, aišku, jautresniems žmonėms jis gali sukelti galvos skausmą. Lunai išrėžus pastabą dėl vaišių juodaplaukė tik numojo ranka.
-Man nieko negaila ir tu manęs nevargini. Imk ką nori,- tai pasakiusi maloniai šyptelėjo.
Jos augintiniai sausliūkino šen bei ten. Tobis retkarčiais dar pamaigydavo savo cypiančią vištą nuo, kurios visą kabinetą perskrosdavo garsus cypimas. Aišku, išgirdęs pagyrimą jis tuoj pat nulėkė pas Luną meilintis.
-Na, jie gerai gyvenimą. Tobis vis dažniau nosį pradedą riesti išgirdęs liaupses, bet ačiū,- tai pasakiusi ji vėl sukikeno.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Vasario 17, 2016, 04:09:51 pm
Allison Luna Meko greitai vėl susičiaupė. Pasąmonė labai kvatojo dėl pasakytos jos nesąmonės. Klastuolė taip pat su profesore permetė akimis kabinetą. Visas kabinetas vien gėlėmis gyvavo. - Užteks tau vandens jas palaistyti? - su juoku pasakė mergina. - Kažkaip keista būti tavo mokine, - su šypsena pasakė Luna. - Ir beje sveikinu tave tapus profesore. Ar labai sunku dirbti profesore? - smalsumu netverdama paklausė ketvirtakursė. Noromis nenoromis pasiėmė sausainį ir jį kramsnojo. To sausainio būta trapaus. Greitai suvalgiusi saldumyną Allison pastebėjo atlekuojantį Tobį. - Ateik, ateik, - karštai ragino klastuolė šunį. - Galima jį paglostyti? - paklausė Vivian. - Tikiuosi neliksiu be pirštų, - juokais pasakė paauglė. Grįžo gera nuotaika. Net ir oras buvo gražus, skaistus, besišypsantis.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Vivian DarkBloom Vasario 20, 2016, 03:13:02 pm
Vivian laiminga žvelgė pro langą. Pavasaris dar nebuvo atėjes, bet Viv jo labai laukė. Pražys visur gėlės, bus daugiau spalvų... o dabar... Viv nusisuko, nes nenorėjo, kad ta liūdna nuotaika įsismelktų į ją. Išgirdusi Lunos klausimą sukrizeno.
-Užteks, nesijaudink,- tai pasakiusi su meile pažvelgė į netoliese augančią orchidėją.
Staiga jai dingtelėjo kam jai visa tai: visi šie augalai, augintiniai, profesorės darbas... Gal ji nori kažką globoti? Aišku, ji nori šeimos. Apsupta minčių ne iš karto išgirdo ką pasakė Lu.
-Ką? A, taip, ačiū. Ne, nėra labai sunku būti profesore,- šyptelėjo.
Kai Luna pradėjo kviestis Tobį vėl nusijuokė.
-Oi ne, jis niekad to nepadarytų, žaisk su juom kiek nori ir jis supranta viską ką sakai.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Vasario 23, 2016, 02:12:14 pm
Allison Luna Meko pirštais siekė gauruoto šuns Tobio kailio. Pats jis ir buvo atėjęs link jos. Tada klastuolė jam pakasė paausius. - Koks gražuolis tu, Tobi, - liaupsino šunėką Luna. - Manau aš jau per didoka žaisti, - juokaudama linksmai atsakė ketvirtakursė. - Kokie dar geri laikai buvo kai mokeisi dar čia su mumis, - liūdnai tarstelėjo mergina. - Iš tiesų... Laikas Hogvartse neįtikėtinai greitai bėga, - į prisiminimus po truputį leidosi Allison. Bet ir vėl atsibudo tarsi iš sapnų. - Tikiuosi per daug nebausi mūsų vargšų mokinių? Į jų tarpą ir mane, - trumpam šyptelėjo paauglė. Jai jau galvoje ėmė suktis nuotykiai su paslaptimis. Be to galėtų pasitreniruoti su šiais žaisliukais - peiliais kurių ašmenys neįprastai aštrūs, pašaudyti iš lanko nusitaikant į taikinį bėgant. - Beje kodėl nusprendei būti profesore?
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Jade Clarck Balandžio 22, 2016, 07:00:17 pm
Jade slampinėjo po pilį,nes pamokų nebuvo.Eidama stebėjo viską,kaip kažkoks pirmakursis eidamas užkabino sunkią vazą ir ją nuvertė,tada,taip viską ir palikęs pasipustė padus,turbūt pamatė Jadę.Ji ėjo lėtai nes Švilpynės bendrabutyje visi buvo užsiėme vien mokslais ir ji toli gražu nenorėjo ten grįžti.Ji viską puikiai mokėjo,buvo atlikusi visus namų darbus ir ji tiesiog norėjo apeiti pilį.Eidama ji net nepastebėjo durų.Sustojusi apsisuko ir grįžo kelis žingsnius atgal.Hmm...Įdomu koks čia pakvaišęs profesorius sugalvojo įrengti kabinetą?Ji,net nepasibeldusi(nes pamiršo) įėjo į kabinetą.Apsižvalgiusi net išsižiojo.Oho kiek daug gėlių..Per tą žvalgymasi ji net nepastebėjo profesorės,sėdinčios fotelyje.Ji garsiai aiktelėjo.Kai pamatė naujają jos profesorę,iškart neliko abejonės,jog ji bus puiki mokytoja.Vien tik iš jos žvilgsnio galėjai suprasti,kad ji labai protingas asmuo.Turbūt ji man patiks labiausiaipamąstė Jade ir pasisveikino:
-Labas rytas,profesore,malonu jus matyti!
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Rafaela Ginoble Vasario 20, 2017, 07:01:01 pm
 Dallifrėja stovėjo priešais žiobarotyros profesorės kabineto duris. Eiti ar neiti? - niekaip negalėjo apsispręsti. Vis kėlė delną prie rankenos, kad po akimirkos vėl ją nuleistų. Turbūt nederėjo net artintis prie šių durų, gyventų ramiau. Ot, neatėjo ir neatėjo. O dabar turi jaudintis. Nors iš esmės dėl ko? Profesorė jai nieko nepadarys... turbūt. Jei ims skaityti litanijas, galės paprasčiausiai išeiti bet kada panorėjus. Kita vertus, nebuvo dėl ko skaityt. Gal profesorė sužinojo, kad Dalli pasinaudojo magija per užduotį? Bet juk... juk ne be reikalo.
 Be to, mokytoja atrodė gana normali. Žinot, ne apsėsta bala žino dėl ko ir siekianti tik sugadinti kitiems gyvenimus. Nors kaip tik Dallifrėjai tai negresė. Žinoma, varnanagė nesiruošė atvirauti. Dar ko.
 Pagaliau nusprendė įėiti. Blogiau juk nebus. Tyliai pasibeldusi palaukė akimirką ir įžengė į kabinetą, uždarydama duris.
 - Labas vakaras, - pasisveikino, nenutoldama nuo durų, - jūs, rodos, norėjote dėl kažko pasikalbėti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Caroline Elase Wilding Vasario 20, 2017, 08:30:32 pm
Caroline sėdėjo prie stalo ir pati sau vaidino spektaklį pavadinimu "Veikiu kažką labai labai svarbaus", t.y. naršė popierius, rašinius, nors pati žinojo, kad tik akys mato tuos pergamento ritinius. Proto tie vaizdai nepasiekia. Mergina nebuvo nusirišusi šalikėlio, tad ties raktikauliu besipuikuojanti dar neužgijusi žaizda buvo nematoma. Profesorė vėl prisiminė tą siaubingą naktį. Dūžtančius stiklus. Verkiančius, panikuojančius mokinius. Kerų žaibus. Ir labiausiai - tą neginčijamą nuojautą, kad daugumai iš čia esančių ši naktis bus paskutinė. Laikrodžiui išmušus šešias Caroline nutarė, kad Dalli nepasirodys ir šalikėlį nusirišo. Po kelių minučių mergina išgirdo nedrąsų beldimą į duris ir kabinete pasirodė raudonplaukė varnanagė. Kaip Caroline ir tikėjosi, Dalli, atrodo neketino pasitraukti nuo durų, o juo labiau - būti atvira. Na, nėra ko norėti.
 - Sveika, užeik. Jei nepatiks, visada galėsi išeiti, juk žinai kur durys. Norėjau pasikalbėti apie daug ką. iš karto sakau - jei nenori nieko sakyti, paprasčiausiai paprašyk apie tai nekalbėti Bet pirmiausia - kiek pastebiu, tu gana uždara ir tai nenuostabu po to, ką tau teko išgyventi,- Caroline gavo prisiminti tą sceną iš mūšio.- Bet po užduoties atrodei labai išsigandusi ar kažkaip panašiai: niekada nemokėjau skaityti emocijų. Ar nieko nenutiko vykdant pamokos užduotį? Beje, arbatos gersi?- mergina nusisuko į arbatos darymo rinkinuką.- Turiu juodos arba žalios.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Rafaela Ginoble Vasario 20, 2017, 09:15:24 pm
 Penkiolikmetė jautėsi labai nepatogiai. Tiesą pasakius, pirmą kartą buvo kokio nors profesoriaus kabinete. Tačiau aplinka jos nė kiek nedomino, bent jau ne daugiau, nei visas kitas likęs pasaulis. Profesorė sėdėjo prie savo stalo, rodės, užsiėmusi popieriais ar dar kuo panašiu.
 Neturėjo supratimo, apie ką galėtų kalbėtis su profesore. Tai ją glumino, tad mindžikavo vietoje, nežinodama, kur dėtis. Išgirdusi pastabą apie tai, kad jai teko daug išgyventi, iš nuostabos išpūtė akis. Įdomu, iš kur profesorė žino? Ir ar tikrai žino? Gal tiesiog kiekvienam taip sako. Gūžtelėjo pečiais, nusprendusi nesigilinti į tokius menkniekius, nors neslėpė, kad buvo įdomu.
 - Žalios, prašyčiau, - tyliai sulemeno, - ačiū, - pridūrė.
 Kol profesorė taisė arbatą, apsižvalgė. Kabinetas buvo šviesus, tačiau, hm, sterilus? Panašėjo į žiobarų ofisus. O gal tik jai taip atrodė, nes niekada nebuvo jų mačiusi ir tiesiog įsivaizdavo. Jautėsi nejaukiai taip stovėdama vidury patalpos, tad nedrąsiai priėjo ir atsisėdo kėdėje, esančioje priešingoje stalo pusėje nei stovėjo mokytoja. Dallifrėja pirmąsyk nuo jau neatmenamų laikų matė ją be šaliko. Įdomu, kodėl? - trumpai šmestelėjo mintis jos galvoje, tačiau tučtuojau mintis nubėgo šalin. Pastaruoju metu jos sudžiūvusiose smegenėlėse jokia gera ar bent jau ne bloga mintis neužsibūdavo ilgesniam laikui.
 Nenorėjo nieko sakyti, tačiau... galgi vertėtų pasipasakoti? Be abejo, nesakys nieko apie seksą, narkotikus ir panašiai, bet kai kurie dalykai nebuvo tokie intymūs. Ypač, kad profesorė klausė tik apie pamoką, nieko daugiau.
 - Aš net nežinau, kaip paaiškinti, - lėtai pratarė, - gal ne visai nutiko, tačiau galėjo, - pabrėžė paskutinį žodį.
 Kabinete tvyrojo nesmagi tyla.
 - Manęs vos neišprievartavo, - pagaliau radusi savyje drąsos greitai išpyškino.
 Žvelgė į savo nuogus kelius, nedrįsdama pakelti akių. Atrodė, kad tuoj vėl pajus tas šlykščias rankas. Garsiai nurijo gerklėje stovinti gumulą ir morališkai pasirengė ilgai paskaitai apie tai, kad reikėjo elgtis atsargiau ir rengtis kukliau. Kitokių žodžių iš profesorės Dallifrėja nė nesitikėjo.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Caroline Elase Wilding Vasario 21, 2017, 07:03:46 pm
Nusisukusi į arbatinuką Caroline nervingai pabarbeno pirštais į stalą. Net keista - besimokydama visad galvojo, kad blogiausiais dalykas, kurį gali padaryti mokytojas, tai bandyti pasikalbėti su vaiku. Nes suaugusieji nesupranta. Taigi tapusi mokytoja Carol prisiekė šios klaidos nedaryti. O dabar? Be šalikėlio, maskuojančio žaizdą ant raktikaulio, be pasiruošimo ji stovi priešais suglumusią mokinę ir net nežino ką sakyti. Juk būtent ji, profesorė, turėtų bet kokia kaina bandyti išrauti prasižengimus, mokėti kalbėti su mokiniais ir daryti tuos dalykus, už kuriuos vaikystėje nekentė mokytojų.
Susimąsčiusi ji užplikė arbatos ir vieną puodelį padavė Dallifreai. Paėmusi į rankas cukrinę ji sukluso - nedrąsiai, tarsi labai abejodama raudonplaukė varnė ėmė kažką pasakoti. Išgirdusi pirmuosius žodžius jaunoji profesorė pabalo, o kai Dalli rado drąsos pasakyti viską, cukrinė kažkaip sugebėjo išsprūsti iš Caroline rankų ir atsidurti ant kabineto grindų. Šukių pavidalu, žinoma. Vis dar nieko nesakydama Carol susirado lazdelę ir sutaisė indą. Tada atsisuko į sunerimusią, išsigandusią (dar galite įsirašyti tūkstančius panašių emocijų, nes profesorė niekada nemokėjo įžvelgti jausmų) mokinę. Nors, atvirai tariant, pašalinis stebėtojas net nebūtų supratęs, katra čia labiau išsigandusi: Dalli ar mokytoja.
Apėjusi aplink stalą Caroline apkabino Dalli. Nesugalvojo ką pasakyti. Gal vis dėlto kiek per anksti ėmiau mokyti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Rafaela Ginoble Vasario 21, 2017, 09:36:31 pm
 Gavusi puodelį arbatos Dallifrėja lengvai linktelėjo. Ir tiek to bendravimo.
 Įtariomis akimis stebėjo profesorės reakciją. Ši atrodė išsigandusi, turbūt net labiau už Dalli. Ši, tarp kitko, dabar nejuto baimės. Pilyje jautėsi saugiai. Na, kaip saugiai. Sąlyginai saugiai. Tačiau čia bent jau išprievartavimas jai negresė. Tikriausiai.
 Blausiomis akimis stebėjo profesorę. Ji iš pradžių išbalo, po to pasigirdo keramikos trinktelėjimas į žemę. Dallifrėja žiūrėjo, kaip profesorė taiso cukrinę, vis dar nieko nesakydama. Keista, kodėl ji tyli? Neturėtų dabar sakyti kažko a'la "Aš tave suprantu, tačiau pasaulis tuo nesibaigia, reikia išmokti gyventi toliau, atleisti savo skriaudėjui ir blablabla"? Leiskit paaiškinti šių žodžių nesąmoningumą. Visų pirmą, kaip ji gali suprasti? Ar jos gyvenimo meilė mirė? Ar ją bandė išprievartaut? Vargu. Toliau. Dallifrėjos pasaulis negali baigtis. Žinot, Greidžojų giminė neretai sako, kad miręs negali mirti. Taigi, vadovaujantis šia logika galima teigti, jog tai, kas jau baigėsi, negali baigtis dar sykį. Trečia - argi išmokstama gyventi? Ir kaip suprasti "gyventi toliau"? Be to, kaip iš viso galima atleisti skriaudėjui? Ji ne koks Jėzus Kristus, kad atleistų visiems aplinkiniams. Nebent Dalli jums į jį panaši?
 Tačiau ši tylėjo. O tada padarė tai, ko Dallifrėja tikėjosi mažų mažiausia. Apkabino ją. Supraskit, varnanagė nejuto kito žmogau šilumos ilgą laiką. Labai ilgą. Dabar nustebo, tačiau kol spėjo suvirškinti patį apkabinimo faktą, kūnas ėmė gintis. Velnias žino kodėl. Staigiai atstūmė profesorę, pastūmė ją gal kiek per stipriai. Koks po velnių skirtumas. Jai nereikėjo švelnumo. Nors ne. Reikėjo. Bet ne iš šio žmogaus. Jai reikėjo švelnumo iš mirusio. Iš žmogaus, kurio niekada nebepamatys, nebent haliucinacijose ar košmaruose. Nes normalių sapnų nesapnavo.
 Greitai pašoko iš kėdės ir žengtelėjo kelis žingsnius atgal. O tada sustojo. Jei paklaustumėte jos, kodėl tą akimirką ji nebėgo, o sustojo, vargu, ar būtų galėjus atsakyti. Net Zeusas, Jėzus, Toras, Amonas ir kiti šio pasaulio dievai negalėtų atsakyti.
 Tačiau ji suabejojo. Nenorėjo taip visko palikti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Caroline Elase Wilding Vasario 23, 2017, 08:38:31 pm
Apglėbusi Dallifrea Caroline kažkodėl vėl prisiminė mūšį. Matyti šią merginą (pavadinkim taip, juo labiau, kad tarp jos ir Carol buvo vos penkių metų skirtumas; profesorė drąsiai galėjo tikti beveik bet kuriai iš savo mokinių į drauges) jai buvo tarsi savotiška kankynė. Sulėtintas traukimas peilio ašmenimis. Nes kažkodėl iš tos siaubingos, riksmų ir dūžtančių stiklų pilnos nakties Carol labiausiai prisiminė Dalli, verkiančią prie mirusios draugės. O gal ir daugiau nei draugės - tada gal būtų aiškiau, kodėl mokinė taip jautriai į viską reaguoja. Profesorė nebuvo homofobė, bet vis dėlto reikėjo minutės kitos apsiprasti su šia nauja išvada. Gal Carol tikrai per daug įsigilino į svarstymus, bet kažkodėl mintys ėmė virsti tikrove, tik kiek iškreipta. Štai ji stovi įsikibusi į vieną iš nedaugelio nesudaužytų kolonų ir žiūri į mūšio lauku virtusią pilį. Staiga kažkokia jėga ją priverčia kristi. Juodaapsiaustė figūra, kuri kaip ir turėjo pulti, staiga atsistoja ir atsitraukia. o tada stabteli. Kas čia po velnių darosi?? Ar mano vaizduotė tai įsismarkavo? Gal arbatą su haliuciogenais sumaišiau? Bet kraujas... jis tikras Caroline pakėlė pirštus prie raktikaulio. Jau beveik užgijusi žaizda vėl atsinaujino. Persigandusi ji užsimerkė ir atsimerkė. Pajuto esanti savo kabinete ant grindų. O blogio vadės niekur nebuvo - tik Dalli stovėjo prie durų.
 - Ko dabar?- sušvokštė jaunoji profesorė laikydamasi už žaizdos ir galvodama ar dar turi kokį nepragaliojusį gydomąjį eliksyrą.- Durys nerakintos.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Rafaela Ginoble Vasario 23, 2017, 09:37:41 pm
 Dallifėja žiūrėjo į kraujuojančią žaizdą profesorės raktikaulyje. Nejaugi tai jos darbas? Negalėtų nė musės nuskriaust, buvo pernelyg silpna. Visada tokia buvo, mūšyje iš jos naudos nebuvo visai. Tačiau savo akim matė žaizdą, iš kurios sunkėsi kraujas, kruvinus profesorės pirštus. Su iš siaubo išplėstomis apskritomis akimis žvelgė tiesiai, nesuvokdama, kaip jį tai padarė. Ir kam. Ir dar ta žaizda tokioje vietoje...
 Sirėja turėjo žaizdą kakle. Bjaurią ir didelę. Prisiminus ją varnės akys sudrėko. Nuo tos įsimintinos nakties nė karto neverkė dėl mylimosios. Nebuvo jėgų, jai pernelyg skaudėjo, kad galėtų verkti. Skamba idiotiškai, tačiau jei paverktų, skausmas sumažėtų. Turbūt. O jis tik kaupėsi viduje, nerasdamas išėjimo. Reakciją į prievartautoją buvo kitokia. Ji verkė, nes jai buvo šlykštu, bet negalėtų pasakyti, kad tai sukėlė skausmą. O Sirėjos netektis... skausmas buvo net fizinis.
 Turbūt atrodė debiliškai stovėdama vidury kabineto su atvipusia žiauna, išpūstomis akimis ir lėtai srūvančiais ašarų upeliais ant veido. Kas jai užėjo? Turbūt jau koks asmenybės susidvejinimas prasideda. Arba depresija. Arba velniai dar žino kas.
 Išgirdusi profesorės žodžius linktelėjo.
 - Taip, žinau, tik... - nebaigusi minties papurtė galvą ir nuleido žvilgsnį. Jautėsi kvailai.
 Tik kas? Nė pati nežinojo. Nenorėjo išeiti. Ir norėjo. Jautėsi nesmagiai sukėlusi žalą profesorei. Esmė net ne ta, kad ji buvo profesorė. Ji buvo žmogus. O Dalli su ramia sąžine galėtų sužaloti tik save. Tačiau turbūt neišdrįstų, buvo prakeikta silpna bailė. Pernelyg silpna, kad baigtų visas savo kančias vienu judesiu. Nuodais. Ar kerais. Įdomu, ar Avada Kedavra kerus galima paleisti į save? Būtų neblogai. Suveiktų, nebūtų jokio skausmo. Ir jokios galimybės išgelbėti būtybę, nė nenorinčią gyventi. O kam?
 Vėl nusipurtė, supratusi, kad tikrai ne vieta  ir ne laikas tokiems svaičiojimams. Pasiliks tokias mintis vėlesniam laikui.
 Staiga Dallifrėja šį tą suprato. Ji niekaip negalėtų padaryti tos žaizdos. Fiziškai neįmanoma, mat profesorė krito ant nugaros. Žaizda priekyje. Net ne itin logika pasižyminti varnanagė suprato, jog žaizda jau turėjo būti prieš tai. O ji tik "padėjo" jai vėl atsiverti. Ir tas nuolat rišamas šalikas... Viskas stojo į vietas. Turbūt.
 Norėjo atsiprašyti, tačiau nežinojo kaip, negalėjo rasti žodžių. Tačiau atsiprašyti toli gražu ne už sužeidimą, o ne. Už atstumimą. Kažkur Marianų įdubos gylyje, tolimoje smegenų kertelėje suvokė, jog jai to reikėjo. Sugebėjo pravirkti. O tai jau šis tas.
 Jei negali atsiprašyti, gali bent padėti. Pabandyti padėti, nes kerėtoja iš jos buvo dar prastesnė nei mąstytoja. Hm, įdomu, ar egzistuoja toks dalykas, kuris jai sekasi? Nebent nelaimės. Sakoma, kad kvailam sekasi. Nė velnio. Dallifrėja buvo puikiausias to pavyzdys.
 - Episkey, - išterė, tikėdamasi, jog kerai suveiks ir žaizda užsitrauks.
 Net nepakėlė galvos. Jautėsi pernelyg bjauriai, šlykštėjosi savimi.
 Tačiau niekur ir neišėjo.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Caroline Elase Wilding Vasario 25, 2017, 06:46:55 pm
Tik ištarusi tuos žodžius Caroline ėmė gailėtis. Galvoje sukosi mintys, kad gal nereikėjo taip griežtai, kad gal mergaitė kažko gailisi ar panašiai. Pirštais laikydamasi už raktikaulio profesorė pakelė akis į Dallifrea. Tiesa, nelabai ką matė, nes plaukai dengė visą vaizdą, o jėgų juos nusibraukti eikvoti neapsimokėjo. Visgi Carol užfiksavo, jog mokinės akyse kaupiasi ašaros. Galbūt tai neleido profesorei išspirti raudonplaukės pro duris, ką turėjo padaryti ne tik kaip įsižeidusi panelė, bet kaip atsakinga pedagogė. Juk ne vaikų akims yra tokie vaizdai. Deja, jaunajai mokytojai teko pripažinti, jog šitie "vaikai" dar ne tokių vaizdų matė, o ši scena - viena švelniausių gyvenime.  Ji verkia. Galbūt dar yra vilties? Na, galbūt tai reiškia atsiprašymą? velniai griebtų, psichologė iš manęs nekokia.
 - Tik kas? Tau geriau yra eiti. Lėkčiau iš darbo, jei kas sužinotų, jog leidžiu tau matyti tokius vaizdus,- profesorės galvoje kaip mat pabudo balselis. Ane, o tai už vos neįvykusį išprievartavimą per tavo pamoką iš darbo nelėktum? Sušnekėjai, mergyt, nei du nei vienas.- Nors tu turbūt dar ne tokių mačiusi,- per skausmą nusišypsojo Carol tą "turbūt" pridėdama tik dėl sakinio skambesio (velniai žino kada ji spėja tokius niekniekius apsvarstyti; nėra ko stebėtis, kad užmiršta pagrindinius dalykus). Mergina pabandė atsikelti, bet šis žygdarbis jai pavyko negeriau kaip Napoleonui sekėsi užimti Rusiją. paprasčiau tariant - Carol tik kiek pasikėlė ir susmuko netekusi ir tos dalelės jėgų, kurią turėjo. Jau atsijungiančios merginos smegenys užfiksavo su iškelta lazdele besiartinančią būtybę juodu apsiaustu.
 - Ko tau? Nusibaigsiu ir pati, gali nepadėt, Jekaterina. Nepakankamai žmonių nužudei?
Būtybė iškėlė lazdelę ir ištarė kažkokį burtažodį. Kokį, profesorė nebeatsiminė, tik pajuto, kaip kambarys prašviesėjo ir vietoje blogio vadės kabinete stovėjo Dalli.
 - Ką gi, dėkoju,- Carol palietė žaizdą. Ši neužgijo, toli gražu. Kraujas tebetekėjo, bet nebe taip stipriai.- Jeigu nesunku, paduok man tą buteliuką,- mokytoja mostelėjo ranka stalo link. Galva sukosi, skubiai reikėjo kažko, kas kiek apmalšintų skausmą. Kadangi gydomojo eliksyro Carol nebeturėjo, tai turės tikti ir kitos priemonės. Viena jų mažyčio (gal kokių dešimties mililitrų talpos) buteliuko pavidalu stovėjo ant stalo ir buvo naudojama tik būtiniausiais atvejais. Tai buvo buteliukas žiobariško alkoholinio gėrimo. Mergina žinojo, kad tai padės tik laikinai, bet (tikėkimės) užteks jėgų nueiti pas profesorių von  Sjuardą arba slaugę von Sjuard ir pasiimti kokio gydomojo skysčio. Net nebesijaudindama, kad kambaryje stovi nepilnametė ir kad už tokį poelgį gali lėkti iš darbo profesorė laukė buteliuko.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Rafaela Ginoble Vasario 26, 2017, 07:19:37 pm
 Paauglė gerokai pamintijo prieš atsakant. Net pati sau negalėjo atsakyti į klausimą "tik kas?". Gal jai trūko rūpesčio, artimųjų palaikymo, gal dar ko. Ne, nemanykit, tėvai ją mylėjo ir panašiai, tačiau jie bandė pralinksminti dukrą nė nesigilindami į liūdesio (pavadinkim jos būseną liūdesiu, nors iš tikrųjų joks žodis tiksliai neapibūdina to, ką penkiolikmetė jautė (ar tiksliau, ko nejautė) šiuo gyvenimo tarpsniu) priežastį. Draugai... ji tokių neturėjo. Bijojo prisileist žmones arčiau savęs, tačiau tą akimirką, stovėdama priešais klūpančią ir tikriausiai vos gyvą profesorę, suprato, kad galbūt dėl to jai taip sunku yra viską pamiršt ir žengti toliau. Jėzusmarija, kaip idiotiškai skamba ši klišė frazė.
 Be to, per pastaruosius dvejetą trejetą metų tiek daug visko nutiko, kad jos galva negalėjo visko aprėpti. Ir visko išaiškinimas užimtų per daug laiko. Ir dar tie dalykai, kurių niekam nevalia buvo žinoti. Ypač profesorei, net jei ji nebuvo pusės šimtmečio amžiaus burbanti bobutė, o vos keleriais metais vyresnė už ją mergina. Ji irgi turbūt savo gyvenime išgyveno nemažai dramų, nors tikriausiai jos nebuvo tokio masto, kaip Dallifrėjos dramos. Nors ką ten gali žinoti.
 Šiaip ne taip sutvarkiusi mintis (nė velnio nesutvarkiusi, tačiau šios bent jau nebeturėtų būti tokios padrikos) prabilo iš lėto.
 - Tik kad... aš turbūt per anksti įžengiau į suaugusiųjų pasaulį ir dabar negaliu susitvarkyti su viskuo, kas mane užgriuvo, - pralemeno.
 O taip, tikrai per anksti. Turbūt nėra labai normalu prarast nekaltybę trylikos ir tokio pat amžiaus pradėt svaigintis haliucinatais.
 Žinojo, kad profesorė jos ne to klausė, tačiau toks atsakymas atrodė tinkamiausias, atsižvelgus į aplinkybes. Be to, anksčiau ar vėliau reikėtų šitą frazę išspaust iš savęs, tad kodėl gi ne dabar? Kad jau pradėjo atviraut, ko pati iš savęs nesitikėjo, tai galima tęst tai ir toliau.
 - Tik, prašau, nesakykit niekam... - vos suprantamai išlemeno.
 Mokytojai, rodės, darėsi vis blogiau. Išgirdusi kreipinį į kažkokią Jekateriną, Dallifrėja suraukė antakius. Apsidairė. Nieko, išskyrus jas dvi, kabinete nebuvo, tai į ką kreipėsi profesorė? Jos akys buvo apsiblaususios, padengtos tiršta migla. Ką ji čia skiedi?
 Paauglė dar nespėjo apsvarstyti visų galimų tokių svaičiojimo priežasčių, profesorė atsitokėjo. Tikriausiai ne vien Dallifrėjai prasideda asmenybės susidvejinimas. O gal šizofrenija, paauglė nebuvo itin apsiskaičiusi psichinių ligų srityje ir net pagrindinių jų simptomų nepažinojo. Ketvirtakursė tik linktelėjo, šitaip atsakydama į padėką. Matyt, nelabai padėjo. Ką gi, to ir reikėjo tikėtis. Jei yra kažkas, kas raudonplaukei sekasi prasčiau nei gyventi, tai kerėjimas, niekada nebuvęs jos stipriąja puse. Įdomu, kas yra jos stiprioji pusė? Geras klausimas, turės visas vasaros atostogas tam išsiaiškinti. Cha, cha. Nejuokinga. Gal visai neturės atostogų.
 Išgirdusi prašymą, suskubo jo pildyti. Radusi profesorės nurodytą buteliuką, paėmė jį į delną. Atkimšusi, prisidėjo sau prie nosies ir pauostė. Kvapas stiprus, tačiau kas nustebino žaliaakę - labai jau priminė turbūt stipriausius haliucinatus, kuriuos paauglė buvo vartojusi. Gūžtelėjusi pečiais (pati sau), priėjo prie profesorės ir priklaupė šalia. Sugirdžiusi jai aštriai kvepiantį skystį, padėjo buteliuką atgal ant stalo.
 - Gal dar kaip nors jum padėti? - susirūpino, - Kerėtoja iš manęs prasta, bet... bet galiu ką nors pakviesti, slaugę ar dar ką.
 Dingtelėjo mintis, kad gal profesorė nenori jos matyti. Atsitraukė toliau, vos ne į kitą kabineto pusę. Žinojo, kaip nemalonu, kai kas nors veržiasi į tavo asmeninę erdvę, pažeisdamas bet kokias privatumo teises.
 Keista, kodėl jos nuotaika taip staigiai ir taip dažnai keitėsi? Dar prieš akimirką būtų galėjus prišnekėti tokių bjaurybių profesorės adresu, kad po to tektų plauti liežuvį su ūkinių muilu, kol šio visai nebeliktų. O dabar jau gailisi savo šaltumo ir tapo vos ne švelniausia kada nors gyvenusia asmenybe, pasirengusia padėti kiekvienam sužeistajam ar kentinčiam.
 Gaila, kad pati nemokėjo tokios pagalbos priimti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Caroline Elase Wilding Vasario 27, 2017, 06:49:53 pm
 - Žinoma, niekam nesakysiu,- Caroline jautė, jog ištarti tuos žodžius Dallifreai prireikė balažin kiek pastangų. Daug dagiau nei bet kam kitam. Nors žodžius "žengiau į suaugusiųjų pasaulį" galima suprasti keleriopai - kaip artimo žmogaus netekimą, nekaltybės praradimą arba pradėtą savarankišką gyvenimą, kitų nesupratimo išgyvenimą. Dėl kelių punktų profesorė nebuvo šimtu procentu tikra - ir tikriausiai nesužinos. Negalėjo tikėtis, kad Dalli viską taip ims ir papasakos - pati to nebūtų dariusi. Bet vis tiek tikėjosi. Tuo ir ypatingi suaugusieji. Jeigu tik Carol galima pavadinti suaugusiąja. Nes įtarė, jog štai šioji paauglė gal net labiau subrendusi. Bet grįžkime  prie kabineto, kuriame į stalą atsišliejusi tysojo jaunoji mokytoja, o raudonplaukė varnanagė užėmė postą kitoje kambario dalyje. Gal nenorėjo būti arti kraujo ar kažko panašaus, o gal tiesiog...
Pagaliau merginos rankose atsirado nedidelis stiklinis buteliukas. Kvapas buvo nekoks - Carol nebuvo alkoholio mėgėja, o ypač - stipraus. Bet ką darysi - iki ligoninės ilgas kelias, o ir Dalli nesinorėjo siųsti. Nesmagu pripažinti bet Caroline džiaugėsi, kad kabinete buvo dar kažkas. Tada jos haliucinacijos greičiau išsisklaidydavo.
 - Į sveikatą,- mokytoja atsikimšo brendžio buteliuką ir vienu mauku ištuštinusi susiraukė.- Šlykštus skonis. Jei dar nemėginai, tai nuoširdžiai nepatariu. A - ir būsiu dėkinga, jei niekam apie tai neprasitarsi. Nes dabar pažeidžiu kokį penkiasdešimt pedagogo etikos taisyklių.
Iš tiesų tai kokias keturias mintyse pasitaisė Carol. Leidžiu nepilnametei stebėti mane kraujuojančią, jos akivaizdoje geriu alkoholį ir dar jį laikau kabinete. Ne, vis dėlto trys taisyklės. Trys. Merginos ausis pasiekė mokinės žodžiai.
 - Ačiū, man nieko,- susiraukė ji iš skausmo.- nereikia. Praeis ir taip. Visad praeidavo.
Dallifreai pasitraukus į kitą kambario galą profesorė sutriko:
 - Gal nori išeiti? Neprivalai to stebėti,- mostelėjo ranka į duris.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Rafaela Ginoble Kovo 07, 2017, 05:18:02 pm
 Dallifrėja tik linktelėjo. Buvo ragavusi alkoholio, nors ir sumaišyto su moliūgų sultimis. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, už pasekmes teko pernelyg brangiai sumokėti. Nors, būkime sąžiningi, ta naktis buvo gražiausia jos gyvenime ir niekada jos nepamirš. Ir nors ugninė tikrai nebuvo tiesiogiai susijusi su tolesniais įvykiais, vis dėlto labai jos vengė. Geriau haliucinatai. Nėra baisaus galvos skausmo išsiblaivius ir grįžus į realybę, be to, viskas vyksta tik jos galvoje, tad nereikia baimintis jokių tragedijų. Tai kas, kad prie jų priprantama? Alkoholis taip pat iškviečia priklausomybę.
 Mergina nesiruošė niekam nieko sakyti. Ne dėl profesorės. Dėl savęs. Nes tada prasidėtų kamantinėjimai - o ką tu veikei jos kabinete, kodėl ji gėrė, kodėl nesutrukdei ir visos kitos nieko nepakeisiančios nesąmonės. Dalli tikrai nereikėjo papildomų bėdų. Ir be jų buvo taip įklimpusi, atsiprašau už išsireiškimą, mėšle, kad tuoj jame ir paskes.
 Dallifrėja norėjo pasilikti. Tikriausiai. Tačiau tą akimirką negalėjo. Pati nesuprato, kas su ja dedasi, tačiau panoro kuo toliau iš čia bėgti, nė neatsigręždama atgal.
 - Taip, žinoma, taip tikriausiai bus geriau, - ne iki galo suprantamai sumurmėjo po nosimi, - atsiprašau už viską. - paskutinįsyk pažvelgė mokytojai Wilding į akis.
 Su truputį graužiančia sąžine (vis dėlto palieka sužeistą profesorę vieną) ašarų kupinomis akimis išlėkė iš jos kabineto ir bėgte pasileido tolyn, pati nesuprasdama, kur link bėga.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Teodoras Meiden Liepos 14, 2018, 11:45:37 am
 Besibaigiant jaukiai prieškalėdinei vakarienei Hogvartso didžiojoje salėje, Teodoras pasitraukė nuo koledžo suolo bene pirmasis. Eidamas šaltu koridoriu iki žiobarotyros profesoriaus kabineto, galvojo kaip pradėti pokalbį. Vis dėlto, dar prieš porą dienų pamokoje žadėjo, jog užeis savaitgaliui, tai gal tieisog atidaryti duris ir pasiimti šunį? Per daug ne jo stilius, Theo kiek mandagesnis.
 Pagaliau priėjo reikiamas duris. Nepasibeldė, tiesiog užėjo, tikėdamasis užtikti mokytoją su kokia mergina, kitu profesoriumi, šokantį ar dainuojantį. Tačiau čia didžiausias siaubo filmas mokiniui. O ten, kur nėra vaizduotės, kaip dabar, nėra ir baimės. Viskas gerai. Kol kas.
 – Labas, – tarė, bandydamas įskaityti jo mintis, – minėjau, jog norėčiau valandėlei pasiskolinti Marselį. Žinau, kad puikiai sutariame. Parvesčiau laiku, tikriausiai, – vyptelėjo klastūnyno vadovo globotinis, melsdamasis, jog nepaklaus kokiu reikalu. Keitė jį užmuštų. Arba ne. Nors visko gali būti. Nors ir jauna, mergiotė pernelyg protinga. Įdomu, ar nesulaukti jos yra klaida. Nepabandęs ir nesužinosi!
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesorės kabinetas
Parašė: Dylan Frendlin Liepos 14, 2018, 02:10:34 pm
Dylan'as, mėgaudamasis ramybe po pravestos pamokos, kabinete gurkšnojo karštą arbatą. Iš balto puodelio kilo garai, o gėrimas buvo šiek tiek žemiau, nei devyniasdešimt laipsnių. Profesorius padėjo puodelį ant stalo ir tik geriau įsitaisė krėsle. Viso sumažinto atrakcionų parko nebeliko. Vaikinas išardė ir iškraustė viską kuo greičiau, kol batutai, karuselės ir kalneliai netapo galvos skausmu.
- Marseli, - pasilenkė ir paglostė šunį, kuriam net guolį paruošė ir padėjo šalia savo krėslo, - mes laukiam kažko?
Retriveris tik pakraipė galvą į šonus ir mirksėdamas akelėmis bandė kažką išgauti iš šeimininko. Būtent po šio klausimo prasivėrė durys, o Dylan'as išvydo tą patį berniuką, su kuriuo pamokos metu susitarė, jog Marselis galėtų praleisti valandžiukę, kitą.
- Sveikas, - ne pamokų metu naudojo paprastus pasisveikinimus, formalumus paliko kitiems atvejams.
- Taip, žinoma, - pakilo iš savo vietos, nuo lentynėlės po stalu pagriebė pavadėlį, - Marseli, - pakvietė šunį vardu ir šis vizgindamas uodegą pasikėlė iš gulimos padėties. Vaikinas pasilenkė ir prisegė šuniui pavadį, o dalį, skirtą laikyti rankoje, nukreipė į Teodoro pusę, leisdamas paimti.
- Tikiuosi, valandėlės pakaks?
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Teodoras Meiden Liepos 14, 2018, 05:05:30 pm
 Berniukas nužvelgė kabinetą. Neliko jokių atrakcionų: karuselės, kalneliai, nuo kurių leidosi vaikinai, batutai buvo panaikinti. Net vaikų nebuvo. Kas nepasikeitė – tai Teodoras, profesorius ir šuo Marselis. Kiek atsikvėpė, jog mokytojas juo pasitiki, net neklausė ko jam šuns į tokią vėlumą prireikė.
 – Nebijokit, jūsų šuo saugus, aš, tuo pačiu, irgi.
 Klastuolis švelniai įsikibo pavadėlio, prie kurio buvo pririštas gražusis retriveris.
 – Žinoma, valandos turėtų užtekti, – linktelėjo antrakursis, galvodamas, ar pats sau nemeluoja, o jei ir taip, tai melas lėkė tiesiai į klastūnyno vadovo bei žiobarotyros profesoriaus akis. O gal ir ne. Meluoti jam reikia priežasties. Dabar jos lyg ir nėra.
 – Jūs labai malonus, sere, – ramiai šyptelėjo ir pakrypo durų link, gražiai vesdamas šunį šalia, – sugrįšiu lygiai aštuntą ir nė sekundės vėliau.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Dylan Frendlin Liepos 14, 2018, 10:35:33 pm
Dylan'ui išties buvo įdomu, kur vakare berniukas žadėjo su jo augintiniu keliauti, tačiau norėjo parodyti, jog bent šiek tiek pasitiki vaikiu. Kai kuriems Klastūnyno mokiniams jis nė už ką nepatikėtų Marselio.
- Džiugu, - ne itin entuziastingai sutiko. Tikiuosi, kad taip tikrai yra. Padavęs pavadį, profesorius susikišo rankas į švarkelio kišenes. Juodi apsiaustai kabojo miegamojo spintoje, laukdami pamokų. Ir šiaip, vaikinas šio rūbo paprasčiausiai nemėgo. Dylan'as nedideliu šypsniu priėmė sutikimą ir net spėjo užsigalvoti. Ką aš veiksiu?
- Lauksiu po valandos, - pamažu pajudėjo durų link, išlydėdamas Teodorą su šuneliu išėjimo link. Profesorius išleido berniuką ir, kol leido matyti koridorius, stebėjo kaip išnyko du nedideli šešėliai. Likęs vienas, vaikinas uždarė duris ir atrėmė nugarą į jas, akimis įsispoksojo į puodelį pravėsti spėjusios arbatos. Velnias, arbatą atšaldžiau.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Teodoras Meiden Rugpjūčio 03, 2018, 08:35:28 pm
 Berniukas, jau išėjęs iš slaptos Gluosnio pakrantės bei palikęs Luką ten vieną (nebent šis sekė iš paskos), patraukė link pilies. Kol kas viskas ėjo pagal planą, o berniukas nesiliovė galvoti apie rudaplaukę, kurios plaukai kvepėjo levandomis ir turėjo įveltą raudoną lankelį.
 Prie koledžo vadovo kabineto durų pasirodė minutę anksčiau. Stebėdamas savo laikrodį ant riešo ir supratęs, kad dabar lygiai lygiai aštuonios vakaro, pasibeldė. Net nustebo. Niekada taip mandagiai nesielgia. Ar čia dėl to, jog Marselis matė? Tiek to, nesulaukęs atsakymo, įlėkė į kabinetą.
 – Sveikas, – vyptelėjo tiesdama šuns pavadį ir paskutinį kartą paglostydamas retriverį, – grįžom saugūs trys, am, tiksliau dviese. Dėkoju. Labai padėjo, – klastuolis truputį šyptelėjo. Nedaug. Jog nebūtų per stipru.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Dylan Frendlin Rugpjūčio 04, 2018, 12:07:23 am
Iki sutartos valandos profesorius turėjo pakankamai laiko pabūti vienas. Pamąstyti. Nors jau nuo viso mąstymo skaudėjo smegenis, pabandė bent temą sau pakeisti, nelabai ir tai gelbėjo. Galop pasidavė, pakilo iš krėslo bei užkliudė puodelį su atvėsusia arbata. Ji išsiliejo ant stalo krašto, dalis nubėgo iki grindų, o puodelis pamažu riedėjo artyn krašto. Vaikinas net nepajuto kaip jį sustabdė ir pastatė. Metas ieškoti servetėlių. Popieriniai rankšluosčiai pustuštėje spintelėje buvo beveik pasibaigę, tad Dylan'as širdyje pradėjo melstis, kad jų užtektų. Ir užteko. Net keletas popierinių rankšluosčių grįžo atgal į stalčių, tačiau didžioji dalis nugulė šiukšlių dėžėje.
- Puikiai atsigėriau arbatos, - burbtelėjo sau po nosimi įsitaisydamas krėsle. Vėliau, po gerų penkiolikos minučių, jis ėmė valyti dulkes nuo palangių ir net langus nuvalė. Profesorius nepastebėjo kaip greitai prabėgo laikas. Vos tik pabaigę valymo darbus, išgirdo beldimą, o nespėjus praverti durų, šios atsivėrė pačios - grįžo Marselis ir mokinys, kuriam savo bičiulį patikėjo.
- Labas, - pasisveikino dar sykį, paimdamas pavadį. Vos tik jį sugniaužė rankose, nusegė ir paliko tik antkaklį. Išgirdęs žodį tryse, kiek sudvejojo ar Teodoras ko nors neslėpė nuo jo, bet apsimetė nieko nenugirdęs.
- Džiugu, kad Marselio kompanija tau pravertė.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Liepos 27, 2019, 04:41:31 pm
Žiemos saulė krypo vakarop, tačiau stiprus snygis toliau tęsėsi.
Žiobarotyros kabinete tvyrojo prieblanda, o įspūdį vis stiprino ant suolų sukrautos Vilhemo Wigworthy ir kitų autorių žiobarotyros knygų rietuvės. Staiga, balsvos saulės spindulių ietys šovė į kabinetą, vos tik užuolaidos sujudėjo. Jauna moteris tyliai ir atsargiai išslinko iš  už užuolaidos, rankoje laikė burtų lazdelę.
Generalinis kabineto tvarkymasis, mokslo metams einant į pabaigą.
Melijandra nusivalė nuo mantijos esamas ir neesamas dulkes ir apžvelgė klasę. Nekreipiant dėmesio į tik nepertvarkytas knygas ir "šmalšto" krūvą ant profesorės stalo ir jos buvimą stalčiuose, klasė buvo sutvarkyta: lenta, suolai, spintos,  - švarut švarutėliai. Lorijan patenkintai vyptelėjo ir patraukė link savo stalo.
Tvarkymasis ją bent kiek ramino, neretai dirbusi "Cukriniame kiškutyje" mielai rinkdavosi įprastu būdu išplauti konditerijos "jovalą" tai yra visokiausius indus, įrankius. Tik skirtumas buvo tas, kad buvusiame darbe ne nerimavo dėl grėsmės žūti ar sunkiai susižeisti, nei čia, Hogvartse. O ypač, tada, kai pasirodo, jog koridoriuose vaikščiojo kuo tikriausias trolis.
Žiobarotyros profesorė kerų pagalba atsirakino vieną apatinį stalčių. Sutilindžiavo Antivilkinio eliksyrų butelaičiai, Melijandra patikrino ar visi yra, ar kažkas naglas kaip tankas neprasisuko jos kabinete ir jos stalčiuose. Nusiraminusi, jog butelaičiai visi, vėl uždarė ir vėl stipriais kerais apkerėjo stalčių. Apart trijų asmenų Hogvartse, niekas nežinojo tikriosios profesorės rasės. Na, gal jau penkių. Apie vilkolakę Luną (pasirodė vieną kartą pamokoje) sužinojo iš Igorio, apie Vasarį - taip pat, tik skirtumas buvo tame, kad su jaunesniuoju klastuoliui susipažino jos septintame kurse, o apie jo darbą - iš Igio. Tokios ir tokelės.
Mergina persiruošiavo visokiausius popierius, namų darbus pačius pirmus sugrūdo į stalčius.
Laikas slinko ir stalas ir stalčiai buvo galutinai sutvarkyti, ir kaip tik tada į langą patukseno naminė pelėda Gama. Lorijan pakėlė akis nuo pergamento teksto, parašyto per antrą žiobarotyros pamoką. Tai buvo pelėdos ženklas, jog brolis gavo žinią apie trolį. Pelėda nuskrido.
Melijandra nusuko žvilgsnį į duris. Prieš dvi dienas ji buvo nusiuntusi tris laiškus trima mokiniams apie areštą, ne, keturis, bet tik ketvirtas buvo tik mandagus perspėjimas mokinei Stevie Green apie (ne)tyčinį šiukšlinimą pamokoje. Šiandien buvo ta diena, kai trijulė turėjo pasirodyti ir atlikti areštą. Profesorė klestelėjo ant savo kėdės, išsitraukė "The New York Times" laikraštį ir pradėjo skaityti ir tuo pat metu laukė, kol du klastuoliai ir vienas varnas pasirodys jos kabinete.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Camille Cornet Liepos 27, 2019, 05:25:37 pm
Klastuolė buvo labai nusiminusi, nes koridoriais ji ėjo link žiobarotyros kabineto. Ne ji neėjo į pamoką ji ėjo atlikti arešto. Camilla ėjo kuo lėčiau, nes jei visiškai nesinorėjo būti ten kur turi būti. Už lango snigo. Taip norėjosi dingt ir palandžioti po kokius tamsius koridorius. Gavusi tą vakarą laišką mergaitė nebuvo visiškai nusiminus, bet atėjus tai dienai kai reikėjo atlikti arešto pirmakursės teigiama nuotaika staiga dingo. Cornet nežinojo ką reiks jei daryti dėl to susirišo netvarkinga kuoduką kuris gali nuo bet kokio judesio išsileisti. Mergina nežinojo, kad su ja dar kažkas atliks arešto dėl to ji  galvojo, kad klasėje bus viena vienutėliai. Vienuolikmetė su savim pasiėmė užrašų knygutė kurioje mergina naudoja pamokom. Dar blondinė norėjo pasiimti tušinuką, kad paerzinti profesorę, bet supratus, kad mokytojams nesvarbu su kuo rašo mokiniai pasiėmė paprasta plunksną. Jau artėdama prie kabineto klastuolė galvojo apie tai, kad reikia pabėgti, bet nusprendė to nedaryti. Mėlynakė pabeldė į durys. Atidarė jas ir pusbalsiu pasisveikino su profesorę:
- Laba diena...
Camilla apžvelgė kabinetą. Jis buvo tvarkingas, bet nieko ypatingo. Žobarotyros Profesorė skaitė "The New York Times" laikrašti. Klastuolė nusijuokė, nes lygiai tokį patį laikraštį skaitė jos senelė. Mergaitė atsirėmė į palangės kraštą, o ant pačio artimiausio stalo padėjo užrašų knygutę su plunksną. Kodėl, man iš vis atsiuntė tą areštą? Taip aš nusirašiau, bet ne tą... pagalvojus apie tai mergina pakėlė galvą ir pažiūrėjo piktu žvilgsniu į profesorę ir paklausė:
- Tai kokia mano užduotis?
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 27, 2019, 06:00:47 pm
Gavęs laišką nuo žiobarotyros profesorės Dafydd pirmiausia norėjo jį suplėšyti nė neskaitęs. Ko jai gali reikėti? Kad ir kas tai būtų, tikrai nebus įdomu klastuoliui.
Dėl kažkokių priežasčių velsietis laiškelį vis tik perskaitė. Ir įsiuto. Areštas? Dar to betrūko! Juk per tą prakeiktą pamoką jis nieko tokio nepadarė! Žinoma, iš pradžių Dafydd nė neketino rodytis profesorės Lorijan kabinete. Jeigu ką, pasakys, kad negavo laiško ir tiek (tuo metu laiškelis jau seniai buvo sudegęs Klastūnyno bendrojo kambario židinio ugnyje). Klastuolis suprato, už ką jam areštą skyrė profesorius Greywindas. Bet čia? Kažkoks absurdas!
Ilgokai svarstęs velsietis suprato, kad geriau dėl visa ko nueiti. Ir taip prisidirbo šiais metais pakankamai. Gal geriau daugiau nieko nebesiutinti? Ar bent jau porą mėnesių pabūti ramiau, kad po to vėl galėtų daryti tai, ką nori, o ne tai, ką liepia kažkokie kvaili profesoriai.
Tačiau klastuolis nebuvo taip gerai nusiteikęs, kad ateitų į areštą tada, kai liepė profesorė. Žinoma, raudonplaukis tiksliai neprisiminė laiko, nurodyto laiškelyje. Labiausiai knietėjo ateiti kokią trečią ryto ir pasakyti, kad būtent taip buvo parašyta. Tačiau net ir šis piktas paauglys suprato, kaip tai būtų nelogiška. Ir, ko gero, užsidirbtų dar vieną areštą už slankiojimą naktimis. Dafydd nebuvo toks kvailas, tad profesorės kabineto link patraukė vis tik padoriu laiku.
Galiausiai atidaręs duris Dafydd maloniai nustebo: klasėje jau buvo kažkokia mergytė. Klastuolė. Žinoma, velsietis neprisiminė jos vardo, tačiau visada yra smagu žinoti, kad į nemalonę patekai ne vienas.
- Už ką? - paklausė Dafydd vietoj tokiam atvejui labai tinkančio "laba diena". - Aš nieko nepadariau!
Klastuolis atkreipė dėmesį, kad profesorė skaito kažkokį laikraštį. Jeigu gerai suprato, tai nebuvo "Magijos žinios". Raudonplaukis paniekinamai vyptelėjo, tačiau šį kartą teikėsi nutylėti. Kurį laiką stovėjęs prie durų galiausiai jas uždarė. Dafydd nuėjo iki paties paskutinio suolo ir garsiai patraukęs kėdę atsisėdo.
- Nesąmonė, - pusbalsiu ištarė jis.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Aleksas82 Liepos 27, 2019, 11:48:59 pm
Gavęs laišką Aleksas nusijuokė. Areštas? Rimtai? Jo mintis vis lydėjo juokas ir sumišimas. Vaikis net nesiteikė pasirodyti žiobarotyros kabinete. Vis tiek, blogiau jau nebebūtų buvę. O jai? Po ilgų apmąstimų, kaip: ar verta pasirodyti kabinete? Aleksas nusprendė nueit. Jei nepatiks, jis visada galės trenkt durim ir išeit.
 Iki pat kabineto durų iš varniuko burnos sklido garsūs keiksmai. Aleksas nenorom įėjo pro duris ir stipriai jas užtrenkė, sukeldamas didelį garsą.
 Panašu, kad jis nebuvo vienintelis prasikaltęs. Kaip ir tikėtasi, be jo čia sėdėjo klastuolis ir mergaitė. Cornet? Ką ši prisidirbo?[/i   
 Net nepažvelgęs į profesorę, o praėjęs pro ją kaip sieną, Aleksas dar kartą tyliai visaip kaip iškeikė profesorę. Susmukęs paskutiniam suole, netoli vaikino, rudaplaukis garsiai atsiduso.
-Na ir koks mano areštas? - su didele nepykanta balse paklausė varnius ir piktai įsistebeilijo į profesorę.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Liepos 29, 2019, 04:00:17 pm
Vis dėl to jie visi teikėsi pasirodyti: pirmoji įėjo žemaūgė šviesiaplaukė Camille Cornet, kuri netrukus atsirėmė į palangę.
-Sveika, Cornet,- ramiai pasisveikino su klastuole, padėdama laikraštį ant stalo,- Kas nors yra juokingo?- Lorijan antakiai klausiamai pakilo. Nesvilink piktu žvilgsniu, panelyt, skylės manyje neišsvilinsi.
Atsirėmė į kėdės atlošą.
-Tavo darbas toks už nusirašinėjimą,- mintyse suspiegė vidinis balsas: "galėjai nusirašinėti tik taip, kad aš tavęs nepastebėčiau!". Mostelėjo ranka į žiobarotyros vadovėlių rietuves ant stalo. Knygas kaip tyčia paliko netvarkytas ir dabar jos riogsojo visu gražumu,- sutvarkyk jas. Patikrink ar šiame sąraše mokinių
vardai, pavardės, kursai, koledžai yra šių vadovėlių paskutiniuose puslapiuose. Jei ne - surašyk minusus į sąrašą, jei taip - pliusus.
Iš stalčiaus ištraukė sąrašą, grakščiai pakilo ir priėjusi padavė klastuolei.
-Kai tik pabaigsi, galėsi eiti.
Knygų buvo ne vienos dešimtys, Melijandra numanė, kad klastuolė gan ilgokai užtruks.
Atsirėmė į profesorių stalo kraštą, sunėrė rankas ant krūtinės, vos tik į kabinetą it viesuolai atrūko raudonplaukis nenaudėlis Dafydd.
Lorijan nebuvo kaip gerbiamas Sorenas von Sjuardas, kuris ėjo per galvą dėl pasibeldimų, tačiau...Jei pro akis praleidi vieną dalyką, maištautojas toliau maištaus.
-Dafydd,- balsas buvo nepermaldaujamai persisunkęs kandumo ir sarkaszmo,- durys. Kelk savo sėdimąją ir išeik iš klasės. Pasibelsk ir sugrįžk, pasisveikinęs. Niekas nemokė tavęs mandagumo?
Tuoj von Sjuardas man nušnios galvą nuo pečių arba tėviškai nusijuoks ir paplešnos per petį.
Atsiduso ir susilaikė nepavarčiusi akių.
-Už ką? Už tą, kad pamokoje tik sugebėjai atsakyti vos tik į kokius tris testo klausimus, mėtei batoną pro langą ir miegojai.
Mela nužvelgė atsiradusį dar vieną mėlynaakį, kurio ėjimas buvo pernelyg gerai girdimas. Giliai įkvėpė. Apie piktus žvilgsnius, neapykantą galima net nekalbėti - abu vaikinai tai tiesiog spinduliuote spinduliavo. Ką norėti, juk jie tik vaikai. Labai nagli vaikai. Nagli kaip tankai.
-Gilbert, tu taip pat kelk sėdimąją ir eik paskui Dafydd. Pasibelsk, ateik, pasisveikink ir sėskis į savo vietą,- stengėsi apseiti be tokių žodžių kaip "užupakalį" ir "čiuožk",- Be to ir apsiekim be keiskmų, ponaiti,- pridūrė vėliau.
Ji nė neprisiminė kada būtų susitikusi su tokiomis erzinančiomis personomis, na, tačiau ką kalbėti, kai savo mokslo metais nelabai kišdavo savo nosį iš Drumštrango ar ir Hogvartso kambarių.
-Tik tada sužinosit savo areštus, o dabar judam,- Jūs tikrai neesate tokie seni kaip aš, tai nesiskųskit ir nedejuokit.-pabaigė mintyse, griežtu žvilgsniu perliedama penktakursį klastuolį ir pirmakursį varnį.
Nusimato "nuostabus" ir įdomus vakaras.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Camille Cornet Liepos 29, 2019, 08:04:14 pm
Mergina net atsiduso, kai sužinojo, kad jei ne teks šį vakarą kažką rašyti, o tiesiog sutvarkyti knygas ir pažymėti:
- Oi ačiū tau profesorę,- labai tyliai sau pasakė Cornet,- ačiū visiems kas padarė tai, kad mano bausmė nėra labai didelė.
Tada mėlynakė nužvelgė knygų krūvą, jos buvo išmėtytos, o viena net gulėjo ant žemės. Kai duris su trenksmu atsidarė klastuolė pašoko ir per kūną perbėgo šiurpuliukai. Dar vienas įsiutęs profesorius pagalvojo mergaitė ir atsisuko, bet ne tai buvo Dafydd Llewellyn. Maža klastuolė ji pažinojo, o kas iš vis jo nepažinojo šioje mokykloje. Dėl jo Camilla, net truputi peršalo. Milla jau lenkėsi prie knygos, bet kai kažkas vėl atėjo nepasibeldus į duris mergina nuo išgąsčio ją išmetė ir vadovėlis gulėjo ant grindų. Jeigu žemaūgė mergaitė žinotu, kad joks profesorius nepasirodys gal nebūtu tokio didelio išgąsčio, bet kas žino.
Žmogus kuris įėjo į kabinetą buvo Aleksas, mergaitė jį pažinojo dėl to tiesiog nusijuokė ir stebėjo juos abu. Pagaliau pasiėmusi knygą kuri gulėjo ant žemės į savo rankas mergaitė nužvelgė savo mėlynomis akimis kabinėtą ir žiūrėjo kas vyko toliau. Profesorė juos paprašė išeiti dabar ji jautėsi lyg nėra savo koledže, visi klastuoliai turi būti pikti kaip Dafydd, o ji ką tiesiog piktu žvilgsniu nužvelgė profesorę. Cami dar norėjo paklausti ar galima naudotis magija, bet tikriausiai atsakymas butu ,,ne'' dėl to ji net nebandė. Knygų buvo pakankamai daug, bet labai ilgai tai neužtruks. Tik sudėjus pusę išmėtytu knygų ant palangės mergina jau pavargo, nesprendusi truputi pailsinti rankas ji atsirėmė į stalą ir suko riešus žiūrėdama į viską kas vyksta žiobarotyros klasėje Cornet labai norėjo pamatyti kokią bausmę skirs varniui ir klastuoliui, bet staiga į merginos galva įšoko vienas klausimas ir iš klastuolės burnos išlėkė žodžiai:
- Profesore, kaip man atpažinti kieno koks vadovėlis jei nėra vardo?
Gal aš ant tiek žiopla, kad nesupratau tokios paprastos užduoties?
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Aleksas82 Liepos 30, 2019, 02:46:00 am
Supratęs, kad vaikis vėl turės grįžti prie durų - dar kartą garsiai nusikeikė. Jo veido mimika visą laiką išliko tokia pat pikta ir paniekinanti. Varniukas net nesiruošė vėl įeiti pro duris. Jis toliau sėdėjo paskutineme suole ir žaidė su savo pirštais.
 Pamatęs kaip Cornet nesiseka dėlioti knygų, varnius pakilo iš savo suolo ir priėjo prie jos.
-Gal tau padėti? - iš jo lūpų išėjo tik toks klausimas. Aleksas sukrizeno prisiminęs tai, kad savo arešto jis tikriausiai ir nesužinos. Žemintis prieš madam buvo kavaila, tad varniukas toliau ignoravo ją.
 Dirbti tokį gražų vakarą jis nenorėjo, todėl toliau bandė megzti pokalbį su klastuole.
- Cornet? - tyliai ištarė jis, - gal tiesiog sprunkam iš čia ir einam kur nors vėl pasiklysti?
Vaikis sukrizeno prisiminęs nuotykius senuose kolidoriuose ir toliau žvelgė į trumpaplaukę, laukdamas jos atsakymo.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 30, 2019, 01:19:29 pm
Kai profesorė kreipėsi vardu, Dafydd gerokai nustebo. Buvo keista girdėti tariamą savo vardą, tuo labiau profesorės. Tačiau tai nebuvo pakankama priežastis daryti tai, ką liepė profesorė Lorijan.
Aleksui Gilbertui teko padaryti tą patį. Neatrodo, kad jis būtų nusiteikęs paklusti. Dafydd nenorėjo elgtis kaip kažkoks mažvaikis, tad atsistojo ir lėtai išėjo iš klasės. Pakeliui pamatė, kad varnas taip pat atsistojo ir nusivylė, kad vis tik padarys būtent tą patį, ką tas mažius.
Išėjęs iš klasės klastuolis susimąstė. Be galo knietėjo negrįžti. Juk jis vis dėlto teikėsi čia atsirasti, o profesorė jį išvarė iš klasės. Tad kam vargintis? Velsietis ilgokai mąstė. Galiausiai susivokė, kad kažkodėl Aleksas neišeina iš klasės. Tai raudonplaukį kiek nustebino. Tai kokio velnio jis atsistojo? Galiausiai Dafydd nutarė: jis lauks už durų ilgai. Galbūt profesorė galiausiai teiksis išeiti pažiūrėti, ar jis nedingo. O klastuolis ramiausiai stovės už durų ir nieko nedarys...
Velsietis išstovėjo minutę, po to - antrą... Profesorės vis nesimatė. Dafydd netgi kiek įsižeidė: negi jai nė kiek nerūpi, ar jis grįš, ar ne? Galiausiai penkiolikmetis neištvėrė. Jis pasibeldė, tiksliau sakant, pabaladojo į duris. Nelaukęs atsakymo jas staigiai atidarė.
- Labas! - riktelėjo klastuolis. Vėl nelaukęs atsakymo grįžo į savo suolą. Specialiai užkliuvo už kelių, pasitaikiusių pakeliui, kad sukeltų kuo daugiau triukšmo.
Atkreipė dėmesį, kad Gilbertas priėjo prie klastuolės. Dafydd kilstelėjo antakius, tačiau nieko nesakė. Jam ne itin rūpėjo, ką daro ar darys šitie mažiai. Norėjosi kuo greičiau pabaigti visą šitą nesąmonę ir nešdintis lauk.
- Taigi, ką man reikia daryti? - nutaisęs bjauriai saldų balselį paklausė velsietis. Jis sėdėjo paskutiniame suole ir visa povyza demonstravo nenorą daryti nieko, ką jam lieps profesorė Lorijan.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 01, 2019, 01:55:02 pm
-Tada, padėk į šalį ir ten krauk knygas, kuriose niekas nepasirašė,- neatsisukdama į klastuolę profesorė atsakė. Rudai pilkos akys vartsė du kietus riešutėlius. Aleksas kuo ramiausiai ignoravo ją ir jos paliepimą, tuo tarpu Dafydd, nors ir pykdamas, atliko kas buvo liepta. Lorijan buvo visiškai rami, dėl Llewellyn pastovėjimo prie durų, suprato, kad toksai kaip jis irgi pagalvotų ar nereiktų raityti padus iš arešto.
Visgi, Aleksas pasielgė kaip tikras mažvaikis. Kaip tikras grynas mažvaikis. Ko norėti, kad tam yra tik vienuolika metų?
Mela praleido pro ausis saldžiai vimdantį klastuolio balsą. Žvilgtelėjo į Llewellyn, po to į Aleksą.
-Tebunie bus taip: Aleksai, nenori gražiai ir taikiai atlikti arešto, tad keliauk į savo Varno Nago kambarį. Ir nebandyk pasilikti šiame kabinete ir kitiems trukdyti. Rytoj dešimtą valandą būk prie Uždraustojo Miško. Ten atliksi areštą. Dafydd,- profesorės žvilgsnis įsmigo į penktakursį,- Turi daugiau smegenų už Gilbert, todėl pasilieki čionais.
Jauna moteris išsitraukė burtų lazdelę.
-Tikiuosi, daugiau nebemiegosi per pamokas, Dafydd,- ir suraitė kelias kilpas su lazdele. Ant klastuolio stalo atsirado sunki dėžė.- Apie kaukus turbūt žinai? Tavo areštas toks: panaikink kauką, apsigyvenusį toje dėžėje. Kerai -
riddikulus
. Po to sutvarkyk dėžės turinį: suklijuok knygas, nuvalyk dulkes nuo dėžučių ir taip toliau. Aišku? Tau tas pats kaip Cornet - sutvarkai ir keliauji iš čia. Cornet, pavargot nuo tokio sunkaus fizinio darbo? - kandžiai paklausė Lorijan, atsisukdama į jauną raganaitę, nusprendžiusią pažiopsoti kas vyksta kabinete.- Dirbam, nepoilsaujam.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 01, 2019, 02:38:45 pm
Camilla nustebo kai Aleksas norėjo sprukti su ją. Mergaitė visa širdimi to norėjo, bet nežinojo ką daryti. Po to ji nužvelgė į profesorę. Tarus jei ir pasakius kitą Alekso užduoti klastuolė norėjo išeiti garsiai užtrenkus durys ir atlikti kitą areštą uždraustame miške. Mėlynakė nužvelgė draugo link lyg sakydama, kad jie dar susitiks. Cornet nenorėjo palikti varnanago tam miške vieno, nes kai ji ten buvo su viena mergaitę jos vos ištrūko iš to miško. Po to lėtai ir neskubėdama dėlioti knygas. Vėliau ištraukė sąrašą. Keliems žmonėms ji jau surašė pliusus net nežiūrėdama. Viskas kartojosi vis iš naujo yra vardas pliusas, nėra atideda į kitą krūvą. Kaip nekeista buvo daugiau tie kurie turėjo minusų.  Priėjusi prie pavardės Llewellyn Milla pažvelgė į klastuolį lyg sakydama ar jis nori pliuso ar daryti viską sąžiningai. Pirmakursė dar vis galvojo apie tą uždraustą mišką susikaupus visas jėgas jį tarė:
- Atsiprašau, o gal galėčiau atlikti dar vieną areštą,- merginos balsas sudrebėjo,- uždraustame miške.
Dar nieko neatsakus profesorei vienuolikmetė pribėgo prie žiobarotyros kabineto durų ir jas atidarė, bet nepamatė nieko einantį. Atsisukus į Melijandra Julija Lorijan Camilla grįžo į savo vieta.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 01, 2019, 08:12:49 pm
Nudžiugęs, kad arešto atlikinėti čia nebereiks, Aleksas mirktelėjo Millai ir patraukė durų link. Vaikis dar speacialiai erzindamas profesorę ėjo kaip vėžlys arba sraigė. O kam skubėti?
 Pagaliau priartėjęs prie durų Aleksas svarstė ar reiktų atsisveikinti. Dabar jo reputacija buvo negeriausia, o atsisveikinęs su Madam jį nors šiek tiek būtų pasikėlusi varniaus reputaciją. O kokia iš to nauda? Man nuims areštą?  - pagalvojo Gilbert ir supratęs, kad niekam nėra skirtumo kaip jis išeis, Aleksas garsiai trinktelėjo durim. Dar prieš tai spėjo Camii ištarti tylų "iki pasimatymo."
 Duris nuo stipraus trinktelėjimo suvirpėjo ir rudaplaukis pagalvojo, kad netyčia galėjo jas sulaužyti. Vien nuo to, kas būtų jam jei durys tikrai sulūžtų, Aleksas greitu žingsniu patraukė nuo kabineto.
-Dar pažiūrėsim ar rytoj tikrai ateisiu, - tarė sau, bet buvo panašu, kad tai išgirdo ir kiti buvę kabinete. Į miegamajį eiti laikas dar nebuvo, tad vaikis tyliai patraukė uždraustojo skyriaus link. Nuotykių vis dar trūko
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 02, 2019, 08:36:05 am
Dafydd sėdėjo suole ir svajojo, kad daugiau nieko nereikėtų daryti. Buvo be galo aptingęs ir visiškai nenusiteikęs ką nors daryti. Ačiū profesorei už tai, kad bent išvarė tą prakeiktą mažvaikį. Vis vienu mažiau. Savaime aišku, jis nesiteikė išeiti normaliai. Durys trinktelėjo taip, kad tikrai galėjo sveikos nelikti. Klastuolis spėjo susimąstyti apie tai, kad jam atsirado konkurentas. Šitas Gilbert tikrai bjauresnis už jį. Deja, ši mintis nebuvo daugiau išrutuliota, nes velsietis gavo savąjį darbą. Išgirdęs, ką jam reikės padaryti, Dafydd apstulbo. Tokios nesąmonės jis tikrai nesitikėjo.
- Tai jau ne, - piktai pasakė klastuolis. - Tokių nesąmonių aš tikrai nedarysiu. Geriau jau knygas sutvarkysiu.
Net jeigu reikės tą daryti su šita maže mintyse užbaigė raudonplaukis. Tiesą sakant, labiausiai jis nenorėjo atlikti paskirtos užduoties dėl to, kad nežinojo, kokia yra jo didžiausia baimė.  Niekad apie tai nebuvo susimąstęs. Kas žino, kuo pavirs kaukas? Tačiau puikiai žinojo, kuo jis pavirstų po sėkmingai panaudotų riddikulus kerų. Tokiu atveju kaukas garantuotai pavaizduotų mirusį patėvį. Tai tikrai būtų pats juokingiausias ir geriausias dalykas pasaulyje. Tačiau net ir Dafydd suprato, kad tai atrodytų labai nekaip, jeigu esi profesorius. Žinoma, klastuoliui nerūpėjo, kad tai sutrikdytų tą moteriškę. Tačiau prisibijojo, kad tada ji gali pradėti rūpintis, kodėl taip yra. Dar sugalvos iškviesti seselę, kad patikrintų, ar Dafydd yra psichiškai sveikas... Tai jau ne. Dėl šios priežasties geriau nė nesiartinti prie tos dėžės.
Nepaisant to, kad nekentė bet kokio tvarkymosi, klastuolis šią darbo dalį būtų atlikęs nesiskųsdamas. Tačiau kovoti su kauku. Dviejų kvailių akivaizdoje? Ne, penkiolikmetis to tikrai nedarys.
- Profesore, būtent tai aš ir darysiu per pamokas - miegosiu, - neslėpdamas pykčio pratarė klastuolis. - Ir tikrai neketinu žaisti čia su kažkokiais kaukais. Mes nesame apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete.
Dafydd demonstratyviai nusisuko nuo dėžės ir pradėjo kvailai spoksoti į sieną.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 02, 2019, 11:27:53 am
-Ne, turi tik vieną areštą ir jis yra čia,- ramiai atkirto Melijandra.
Štai ir pažiūrėkim: piktais žvilgsniais besisvaidžiusi, jau ji prašo dar vieno arešto. Kaip mes visi greitai keičiamės,- paniekinančiai pagalvojo.
Aleksas išliaužė iš kabineto, ačiū Merlinui, kad dar nepavargo išeiti. Visgi, trumpam susiraukė nuo durų trenksmo. Akimirką pagalvojo, jog jei tokių mokinių bus daugiau, visas Hogvartso duris reiktų iš medinių perkeisti į žiobariškas duris, kurios yra montuojamos parduotuvėje. Bent tada visi pykstantieji plotūsi į duris, nes durys taip greitai nesureaguotų atsitraukti.
Rudaplaukė atsisėdo į savo vietą.
-Dafydd, tai ne pasirinkimų koncertas,- griežtai priminė profesorė,-  Atkeiki kauką, sutvarkai dėžę ir laisvas. Man jokio skirtumo į ką pasivers kaukas ir į ką jį paversi, aišku? Nesiožiuok.
Pakėlė antakius ir atsilošė į kėdės atkaltę.
-Miegoti reikia lovoje, ne pamokoje,  o geriau iš viso neeik į pamokas ir visi bus patenkinti. Taip, neesame Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, tačiau kas sakė, kad areštai, turi būti susieję su žiobarotyra, m?
Profesorė grėsmingai žvelgė į  nusisukusį klastuolį. Vyptelėjo.
Mikliai išsitraukė lazdelę. Dissendium,- bežodžiai kerai nuskambėjo galvoje.
Dėžė kaip mat atsidarė ir iš dėžės iššoko kaukas, kuris vis keitė ir keitė formą.
-Dafydd, jis tavo,- gretai išpyškino.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 02, 2019, 06:36:07 pm
Tu ką tikėjaisi, kad tau duos dar vieną areštą pff kvailelė. vidinis mergaitės balsas prabilo. Toliau klastuolės galvoje sukosi mintis, kad tą dieną po vakarienės eit prie uždrausto miško ir pažiūrėti kokia užduotį duos profesorė Aleksui. Nors Camilla net nenorėjo kišti ten kojos, nes ją baugina tas miškas. Už kiekvieno kampo laukia kažkas pavojingo tu negali nieko nuspėti. Įdomu galima išvengti to miško jei mokaisi Hogvartse visus septinis metus į galvą lindo truputi kvailokos mintys. Toliau mergina taip pat dėliojo knygas, darbas buvo nuobodus kartais pasi žiūrėdama į Dafydd Milla vis galvojo apie mišką. Tuos nuotykius kurie dar nutiks ar jau nutiko. Staiga pirmakursės akys pamatė labai seną vadovėlį. Vardas buvo nusitrynes datos irgi nematė. Todėl klastuolė priėjo prie profesorės stalo ir padėjo knygą. Minutėlę tylėdama ji pagaliau prabilo:
- Atsiprašau, gal jūs galėtumėte perskaityti.
Cornet vėl grįžo prie savo vietos ir toliau dėliojo knygas.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 03, 2019, 09:29:06 am
- Bebebebebebebe, - nepaliaudamas kartojo Dafydd, kol profesorė kažką šnekėjo. Klastuolio nuomone, jos kalba tebuvo kažkokios sapalionės, visiškai nevertos dėmesio. Mažoji klastuolė ramiai dėliojo knygas, ko gero, susitaikė su likimu. O ką daugiau tokiai mažylei daryti? Velsietis nustebęs susimąstė apie tai, kad ji yra dar tik pirmam kurse, o jau pateko į nemalonę. Pats Dafydd tikrai neketino daryti to, ką jam liepė profesorė. Tačiau juk ji vis dėlto yra profesorė. Vyresnė ir protingesnė už penkiolikmetį paauglį. Išgirdęs paskutinius žodžius Dafydd staigiai atsisuko. Lorijan buvo išleidusi kauką iš dėžės. Tai buvo kiek keista, nes klastuolis negirdėjo jokio burtažodžio. Bežodžiai kerai susiprotėjo velsietis.
Iš pradžių kaukas nepaliovė keisti pavidalo, tad raudonplaukis jau norėjo pradėti atvirai tyčiotis iš profesorės, kad ji net negeba surasti normalaus padaro. Galiausiai jis nustojo mainytis ir pavirto į kažkokį žmogų. Jis buvo ryškiai raudonais plaukais, kokių penkiasdešimties metų. Dafydd gerokai nustebo, nes to žmogaus nepažinojo. Dėl šios priežasties jis visai neišsigando. Pirmiausia pagalvojo, kad tai galbūt yra jo tėvas. Bet ko man jo bijoti? paklausė savęs klastuolis ir atidžiau įsižiūrėjo į kauką. Žmogus atrodė labai nelaimingas. Ant piršto nebuvo vestuvinio žiedo, kažkas sakyte sakė, kad jis yra be galo vienišas. Dafydd sutrikęs žiūrėjo į kauką, tačiau lazdelės neišsitraukė, nes vis dar nesuprato, kas čia vyksta. Kodėl jam reikia bijoti šito nepažįstamojo?
Tačiau geriau įsižiūrėjęs į vyro veidą Dafydd susimąstė: ar gali būti, kad tai yra jis pats po daugelio metų? Vienišas ir niekam nereikalingas? Toks, koks buvo visą gyvenimą iki šiol? Ar jo laukia toks gyvenimas?
Ir tada klastuolis išsigando. Suprato, kad tikrai nenori taip gyventi. Apėmė liūdesys. Į vidų smelkėsi nevaldoma baimė, tačiau ją šiek tiek menkino atkaklus liūdesys ir neviltis. Gerai, kad tai ne psichas pagalvojo Dafydd ir prisiminė, kad jam reikia tą kauką nukenksminti. Velsietis skubiai išsitraukė burtų lazdelę. Jau buvo apsvarstęs, kuo kaukas pavirs, jeigu burtas pasiseks.
- Riddikulus! - ištarė Dafydd, tačiau ir arkliui būtų buvę aišku, kad toks burtažodžio ištarimas nėra tinkamas. Balsas labai virpėjo, be to, išdavė begalinį liūdesį. Klastuolis susikaupė ir, galvodamas apie negyvą patėvį, garsiau ir tvirčiau ištarė: - Riddikulus!
Atrodo, kaukas sutriko. Kerai lyg ir veikė, bet atrodė, kad padaras vis tiek nenori keisti pavidalo. Laimei, vyras šiek tiek atjaunėjo, plaukai pajuodavo, galiausiai jis išsitiesė ant grindų. Galva gulėjo labai nenatūraliai, buvo akivaizdu, kad jis negyvas.
- Taip tau ir reikia, - piktai sušnypštė Dafydd, visai pamiršęs, kad realus patėvis tebėra sveikas ir gyvas. Vis dėlto velsiečiui juoktis visai nenorėjo. Jis tik grįžo į savo suolą ir nebežiūrėjo į gulintį kūną. Dėžės tvarkyti, žinoma, neketino.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 09, 2019, 10:23:03 am
Profesorė pašnairavo į knygą atneštą ir padėtą klastuolės. Tyliai atsiduso, mostelėjo burtų lazdele ir knyga nuskriejo ten, kur turėjo būti kraunamos neatapžintų mokyklos piliečių vadovėliai.
Rudai pilkos akys sugrįžo prie vyresniojo klastuolio. Matydama jo akyse nuostabą, susilaikė nenusišypsojusi. Matė jo kauką, bet netroško per daug galvoti apie penktakursio didžiausią baimę -tegul tai lieka Dafydd'o vieša paslaptimi.
Raudonplaukip veide, balse švietė liūdesys, išgąstis. Jauna moteris paslapčia prikando apatinę lūpą. Gal susimąstys.
Ir gal ir susimąstė, mat po antro bandymo, kaukas, pasivertęs į negyvą žmogų (Mela truputėlį nustebo Dafydd'o pasirinkimu) dribo ant žemės.
Kaukas sujudėjo ir netikėtai pradingo kitoje dėžėje - profesorė jį uždarė vienoje medinėje dėžutėje.
Dar kelis kartus užkerėjusi dežutę su kauku ir ją saugiai padėjusi į vieną iš stalčių, Lorijan neprabilo nė vienam iš klastuolių. Neketino guosti Llewellyn'o ar sakyti, jog kai "atsigaus" galės grįžti prie dėžės tvarkymo. Duos jam laiko, bet jei ketins išeiti į klasės - su kerais jį sugrąžins į vietą.
Atsivertė prieš arešto pradžią skaitytą laikraštį ir vėl įniko skaityti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 09, 2019, 12:09:55 pm
Camilla nesusilaikė ir pažvelgė į Dafydd kauką. Jis pasivertė į kažkokį vienišą žmogų panašų į vyresnį mokinį. Čia jis? pagalvojo klastuolė ir žiūrėjo kas bus toliau. Llewellyn pavertė kauką. Mirusysis žmogus? pirmakursė kiek nustebo pamačius mirusį žmogų, bet pačiai pasidarė nelabai gerai todėl nusisuko ir atsirėmė į stalą. Merginai sukosi galva. Atrodė, kad ji tuoj nukris. Gyliai kvėpuodama ji toliau dėliojo knygas, bet perskaityti vardus reikėjau jau įsižiūrėti. Staiga vienuolikmetei pradėjo trukti oro ir ji negalvodama atidarė pati arčiausia langą.  Milla niekada nebuvo susidūrus su tai. Po minutėlės uždarius langą mergina tyliai atsiprašė profesorės, bet net nebuvo tikra ar ji iš vis matė, kad klastuolė atidarė langą. Todėl nieko nesakius ji išėjo iš klasės ir nuėjo iki artimiausio mergaičių tualeto. Nusiprausus veidą pirmakursė pasijautė geriau ir grįžo į kabinetą. Pažvelgus į dėže kur šuo metu sėdėjo kaukas Camilla nuėjo vėl prie knygų krūvos ir toliau jas dėliojo lyg nieko nebūtu.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 09, 2019, 04:36:42 pm
Staiga atsitokėjęs Dafydd suprato, kad patėvis nebeguli ant žemės. Apsižvalgęs po klasę klastuolis bandė suprasti, kur jis pasidėjo, tačiau kaukas dingo. Kiek pamąstęs vaikinas nutarė, kad profesorė, ko gero, su juo susitvarkė.
Velsietis įtemptai mąstė. Prieš valandą jis tikrai nebūtų pasakęs, kokia yra didžiausia baimė. Profesorė Lorijan labai gudriai tą parodė. Ir problema buvo ta, kad tai sužinojęs Dafydd išties pradėjo justi baimę. Jis tikrai bijojo visą gyvenimą likti vienišas. Ar ji tai žinojo? paklausė savęs Dafydd, nors atrodė ne itin realu, kad profesorė žinotų didžiausią mokinio baimę. Tačiau kodėl tuomet paskyrė būtent tokią užduotį? Ar ji norėjo išgąsdinti mokinį? Tačiau juk jeigu moki įveikti kauką, teoriškai moki susitvarkyti ir su savo baime. Dafydd nieko nesuprato.
Klastuolis atsistojo ir ruošėsi išeiti iš klasės. Visiškai pamiršo, kad kaukas tebuvo dalis šio prakeikto arešto. Tačiau vidury klasės dėl kažkokios priežasties atsisuko į savo stalą ir pamatė ant jo stovinčia dėžę.
- Po velnių! - riktelėjo velsietis, nė nepažvelgdamas į profesorę. Grįžęs prie stalo išvertė dėžės turinį ant stalo. Dėžutes nuvalė greit ir bet kaip sukišo jas atgal į dėžę. Tačiau su knygomis buvo sunkiau: Dafydd aptingo.
- Reparo, - burbtelėjo klastuolis, nutaręs, kad daugiau rankomis tikrai nieko nebedarys. Pavyko ne iš pirmo karto, tačiau netrukus knyga atrodė pakenčiamai. Su kitomis pasisekė geriau. Galiausiai buvo sutvarkyta viskas. Tad velsietis paėmė dėžę ir nunešė ją profesorei ant stalo. Jau buvo beveik pamiršęs tą prakeiktą kauką, tačiau kažkodėl žvilgtelėjęs į Švilpynės vadovę prisiminė.
- Kaip aš tavęs nekenčiu, - tyliai pasakė Dafydd, nors ir pats nebuvo tikras, kam tai sako: profesorei Lorijan ar patėviui. Nutrenkęs dėžę profesorei prieš nosį klastuolis išdrožė pro duris.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 10, 2019, 08:59:50 am
Politikos skiltyje buvo prigrūsta to, kas buvo aktualiausia ir svarbiausia: rinkimai, ginklų kontrolė ir masinės šaudynės. Susinervinusi Melijandra prikando apatinę lūpą, atvertė kitą puslapį. Tie žiobarų ginklai...
Į klasę įlindo šaltas vakaro vėjo gūsis, profesorė pakėlė akis į kaltininką ir išvydo Camillę.
Nebyliai linktelėjo, priimdama jos atsiprašymą, vėl įniko skaityti.
Atsidarė durys. Vėl užsidarė durys. Turbūt Cornet.
Keiksmažodis. Dafydd. Šimtu procentų.
Dėžės turinys subildėjo ant stalo, pasigirdo burtažodis. Nepakeldama akių nuo laikraščio Melijandra klausėsi kaip darbuojasi penktakursis Klastūnyno narys. Ir tik jam nutėkšus dėžę prie pat nosies, profesorė pažvelgė į Llewellyn.
-Ačiū už atliktą darbą,- padėkojo, nuogirdomos praleisdama pirmutinius raudonplaukio žodžius.
Atvertė kitą laikraščio puslapį.
-Cornet, jei pabaigei, gali ir tu keliauti,- vos tik Dafydd'ui Llewellyn išėjus, tylą nutraukė žiobarotyros profesorė.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 10, 2019, 11:30:16 am
Mergina reikėjo dar pažiūrėti kelias knygas ir sužymėti minusus. Camilla matė, kad Dafydd naudoja kerus, bet nieko nepasakė. Klastuolė vis galvojo ar tą naktį kai Aleksas atlikinės areštą ar jei eit. Nors pirmakursę labai gąsdino miškas, bet nusprendė ten nueiti. Milla galvojo, kad jos didžiausia baimė yra tamsusis miškas, bet jį klydo. Susiruošus visas knygas ji surašė minusus. Minusų buvo daug, bet ir pliusų užteko. Sau vienuolikametė parašė pliusą, bet tesietai.
Padavus lapelį Cornet sudėjo knygas ir lėtai išėjo iš klasės. Jei tikrai nesinorėjo užtrukti labai ilgai. Maža klastuolė savimi didžiavosi ji atliko areštą. Sunkiais ir pavargusiais žingsniais mokinė patraukė prie klastuolių kambario. Jėgos buvo išsekusios. 
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 11, 2019, 11:12:24 am
Abu areštai buvo mokinių atlikti ir Cornet suriušiuotos knygos ir Dafydd sutvarkyta dėžė nugulė į tam tikras vietas, lengviau atsikvėpusi, Mela uždarė žiobarotyros kabineto duris. Užrakino ir patraukė koridoriumi.
Lėtai žingsniuodama ji apie nieką negalvojo, tik rudai pilkos akys tingiai skenavo koridorių.
Beveik komendanto valanda, geriau pabudės koridoriuje ir kaip mokiniai pabandys tikėti, jog galės pabūti vienut vienutėlė su savo mintimis.
Žiobarotyros profesorė užlipo laiptais į antrą aukštą. Širdis ramiai plakė.
Netikėtai prieš akis susidabravo gynėjas: kojotas žaibiškai sustojo prie rudaplaukės. Sidabrinės gilios akys perverė Lorijan ir paliko ją su išstįsusiu iš baimės veidu.
Žinia buvo perduota.
Mela šiek tiek sulinko, desperatiškai pirštai pabandė atsiremti į sieną. Pro pravertą burną išėjo keiksmas, susijęs su nevilties dejone.
Keiksmai patapo švediški ir jauna moteris sukando dantis, susmuko ant grindų ir užmerkė akis. Myšos kojotas jau seniausiai buvo pradingęs, tačiau žinia dar aidėjo ir aidėjo jaunos raganos mintyse.
Dokumentų nėra. Jie sunaikinti paties Ahailo, tačiau turim žinių, jog Senatas ir Medžiotojai prisideda prie įvykių, susijusių su magiškais gyvūnais. Jie kažką organizuoja.

-

Naminė pelėda staigiai pakilo nuo palangės ir nuskriejo nakties dangumi tolyn. Profesorė, atsirėmusi į sieną, blausiu žvilgsniu stebėjo pradingstančią pelėdą nakties tamsoje. Šaltas vėjas jos nepažadino, ji drebėjo iš baimės, nes suvokė, jog viskas krypsta priešams į naudą.
Gailiai atsiduso. Uždariusi langą, vėl užrakino kabinetą, tačiau šį kartą nėjo budėti į koridorius. Tiesiausiu ir greičiausiu keliu ji nuėjo link Hogvartso durų į lauką.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Maja Patvel Rugsėjo 29, 2019, 07:09:32 pm
 Buvo karštoka diena. Danguje švietė saulė ir nesimatė nė menkiausio debesėlio. Išsišukavus plaukus ir į juos magiškai įsisegus segtuką Maja patraukė žiobarotyros kabineto link. Profesorė neseniai buvo gavus laišką iš jaunesniosios sesers. Ši rašė, kad įsidarbino magiškoje krautuvėlėje ir bando kurti verslininkės ateitį. Maja su seserimi buvo visiškos priešingynbės. Maja buvo svajoklė, ji tikėjo gyvenimu ir stengėsi jį padaryti kuo gražesnį, o jos sesuo buvo labai dalykiška ir konkreti. Majai atrodė, kad su seserimi nėra labai artimos. Nors jos susitikdavo ir bendraudavo, vis dėlto tai netenkino tų svajonių kurias Maja puoselėjo seseriai gimus. Tačiau nepaisant visų trūkumų Profesorė džiaugėsi sesers sėkme.
 Po keleto minučių judaplaukė priėjo kabinetą. Ji atvėrusi duris įžengė vidun. Tada apsidairiusi priėjo prie lango ir jį atvėrus įkvėpė gaivaus oro. Dar kiek laiko pažvelgus pro langą profesorė atsisėdo laukti. Šen pas ją ėjo atlikinėti areareštą. Maja areštai atrodė nelabai malonus dalykas. Bet ją daryt jai tyčiojamasi iš kitų mokinių. mastė Maja. Dabar profesorė suabejojo ar mokinys ateis. Jai ne Maja nematė kitos išeities kaip atimti iš jo koledžo taškų. Bet laiko dar buvo, tad juodaplaukė sėdėdama laukė.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Aleksas82 Rugsėjo 30, 2019, 01:25:44 am
Kai pas Aleksą atskrido pelėda su voku, šis tik kilstelėjo antakį ir sutriko. Praplėšus voką ir perskaičius laišką viskas paaiškėjo. Tai buvo areštas iš žiobarotyros. Aišku, tik pirmas šiais metais. (Šiokia tokia pažanga)
 Tikriausiai Maja Patvel juokavo. O ko ji tikėjos iš klastuolio? Kad šis it robotas sėdės jos pamokoje ir bers teisingus atsakymus? Ne, Aleksas nebuvo toks. Berniūkštis visada mėgo pasišaipyti iš kitų, o ypač profesorių. Tai buvo gan linksmas užsiemimas, o pati linksmiausia dalis buvo sulaukti reakcijų.
 Visgi nusprendęs, kad turėtų pasirodyti pas naująją profesorę, Aleksas sudėjavo ir greitai persirengė į kiek padoresnius rūbus. Pasirodymas su per kelias plyšusias juodais džinsais ir taip pat juoda odine striuke, tikriausiai nesužavėtų. Čia buvo Hogvartsas ir čia reikėjo vilkėti kiek kvailokas uniformas. Kam galėjo patikti apsiaustas? Su juo nebuvo jokios saviraiškos. Visų mokinių vienodi, tokie pat bjaurūs ir juodi, tik su skirtingais koledžų herbais.
 Po gero pusvalandžio kabineto duris buvo pravertos. Aleksui paprastai iki jo ateiti užtrukdavo apie 5 - 10 minučių, tačiau šiandien Gilbert speacialiai nesiskubino.
- Ir kodėl turiu tokį malonumą, apsilankyti žiobarotyros kabinete? - vos tik įėjus iš Alekso burnos pasipylė klausimai. Aišku, balso tonas buvo šaltas ir pašaipus.   O ko reikėjo tikėtis? Gėlių ir atsiprašymo?
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Maja Patvel Spalio 02, 2019, 05:35:08 pm
 Kai Maja jau galvojo nebesulauksianti mokinio, pro kabineto duris įžengė klastuolis. Po jo klausimo profesorė griežtokai atsakė:
- Visų pirma turėtum pasisveikinti, - Ji padarė trumpą pauzę. - O čia lankaisi dėl patyčių, kurios nebus toleruojamos. - Tai pasakius juodaplaukė atsitiesė. Maja nelabai tikėjosi, kad areštas vaikinui padės, nes matė, kad tai jau įsitvirtines jo charakteris. Visgi profesorė nematė kitos išeities, kaip areštas. Tokių mokinių ji nelabai suprato ir buvo nuomonės, kad šie tokie yra dėl nesutarenčios ar nepakankamai rūpestingos šeimos. Profesorė tikėjo, kad kitokie atvejai būna reti. Ji pasižiūrėjo į klastūnyno auklėtinį ir kelis kartus mostelėjo lazdele. Prie kabinete atsiradusios kruauklės atskrido apie trisdešimt nešvarių indų.
- Tavo areštas yra išplauti šiuos indus. Išplauni - laisvas. - vaikinui pasakė Maja. Juodaplaukė nujautė, kad su juo bus sunku. Ji pastvėrė laikraštį ir pradėjo skaityti vis pasižiūrėdama į klastuolį.

Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Aleksas82 Spalio 03, 2019, 07:50:01 pm
Aleksas garsiai nusikvatojo, kai profesorė paminėjo pasisveikinimą. Tie kas Gilbert pažinojo iš seniau, galėjo tikėtis, kad keturiolikmetis tiesiog įsiverš pro duris ir nepratars jokių tokių banalių žodžių. Klastuolis visada eidavo prie reikalo, o tai nebuvo nei blogai, nei gerai.
- Kada aš tyčiojaus? Prieš tris metus? -  vos po priekaištų dėl pasisveikinimo profesorė galiausiai ir paminėjo arešto priežastį. Aišku, patenkintas Aleksas nebuvo. Klastuolis nesuprato apie kokias patyčias kalbėjo Maja, tačiau tikriausiai tai buvo dėl pirmosios pamokos.
 Pagaliau išaušo ir arešto valanda. Vos žiobarotyros profesorė mostelėjo lazdele, kabinete atsirado kriauklės ir nešvarūs indai. Aleksas suraukė savo antakius it suvalgęs citriną bei pavartė akis.
- Neplausiu, - trumpai tarė šis ir nuėjęs prie sienos, ja nuslydo žemyn. Pasėdėti visada buvo malonu, o Gilbert žinojo, jog sėdėti gali ir iki ryto. Jam tai sunkumų nekėlė, tačiau tikriausiai Patvel nervai nebuvo geležiniai. Klastuolis jau buvo pasiruošęs išklausyti visus banalius moralus ar vertimą dirbti, tačiau plauti indus? Ne... to Aleksas nebūtų daręs net tada, jei jo broliui grėstų mirties ar gyvybės klausimas. Principai, įsitikinimai ar dar daug visokiausi dalykai neleido klastuoliui dirbti šio darbo. Galbūt ką nors kitką Gilbert ir būtų įstengęs padaryti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Maja Patvel Spalio 03, 2019, 08:35:09 pm
 Klastuolis regis buvo neperkandamas. Vos Majai paminėjus arešto priežastį iš jo burnos pasipylė nelabai mandagūs klausimai.
- Manau į savo klausimą atsakymą pats žinai. Na, o jaigu tikrai ne, tada teks su tavimi apie tai pasikalbėti ir tai aptarti. Taigi ar nori šito? - tarė profesorė žvelgdama į mokinį. Juodaplaukei paskelbus klastuolio areštą, šis ramiausiai atsisakė jį vykdyti ir atsirėmes į sieną atsisėdo.
- Deja, čia tavo areštas ir tu privalai jį atlikti, todėl greičiau stokis ir eik plauti indų, nes prišauksiu dar keletą. - griežtu tonu pasakė Maja ir mintyse atsiduso.
- Juk nėra taip blogai. - Kiek tyliau ir švelniau dar pridūrė juodaplaukė. Bet kažin ar jis išplovęs indus jis liausis tyčiotis. pamanė Maja. Profesorė pakilus nuo stalo priėjo prie klastuolio.
- Pats stosiesi ir eisi plauti ar man teks padėti? - Garsiai paklausė ji.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Aleksas Gilbert Spalio 03, 2019, 09:08:33 pm
Aleksas sunkiai atsiduso ir suvėlė savo plaukus. Areštai užknisdavo, o šis nebuvo kitoks.
- Taip, mielai pasišnekėčiau apie priežastis, - ramiu balsu atsakė klastuolis ir susidomėjęs atsisuko profesorės pusėn. Buvo keista kalbėtis taip ramiai. Dažniausiai Aleksas užsiplieksdavo pykčiu kaip kalėdinė eglutė, tačiau šiandien pyktį pakeitė tinginystė.
 Vos Gilbert įsipatoginus prie sienos, Maja griežtai išrėžė tai, kad vaikis turėtų eit plaut indų, bet klastuolis tik pavartė akis ir sunkiai atsiduso. Buvo įprasta, kad visi su juo šnekėjo tik griežtai arba šaukte šaukė. Patvel darė lygiai tą patį, o už tai Alekso pagarbos tikėtis neturėjo. Su juo švelniai kalbėdavo tik Camilla arba Julianas, tačiau su jais Gilbert jau seniai nesimatė.
 Vos profesorė sušvelnino balsą, keturiolikmetis sustingo. Tai buvo taip neįprasta, kad vaikis atrodė ir buvo pasimetęs. Tokių dalykų iš suaugusių jis niekada negavo. Klastuolis nežinojo kas yra meilė, rūpestis, švelnus balso tonas ir palaikimas. Tokius dalykus jis gaudavo tik iš brolio, bet pats dvinys tikriausiai taip pat nelabai suprato šių žodžių reikšmę.
 Po kiek laiko prie klastuolio priartėjo ir pati Maja. Vaikis pažvelgė į ją ir papurtė galvą. Švelnumas tikriausiai jau buvo dingęs, tad Aleksas atsigavo ir gražino į veidą tą pašiepenčią ir įžulią šypsenėlę. Aišku, to daryti noro nebuvo, tačiau Gilbert tai įaugo į kaulus ir be šių dalykų jis nebūtų Aleksas Gilbert.
- Padėk suplaudama indus, - jokių "jūs, jūsų" kreipinių pas keturiolikmetį niekada nebuvo. Vaikis niekam nejautė pagarbos, todėl papraščiausiai su visais "tujinosi". Tą jis darė ir šį kartą.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Maja Patvel Spalio 04, 2019, 05:02:02 pm
 Ir vėl įžūlus sakinys sklindantis iš klastuolio pusės pasiekė profesorės ausis. Ji pakėlė akis viršun, kad nusiramintų. Nusiraminti Majai tikrai reikėjo, nes juodaplaukė jautė kaip kyla nervai, taip pat ji jautė, kad šį ją nuraminantį judesį per šį areštą reikės pakartoti dar ne vieną kartą. Kaip jam užtenka nervų taip elgtis? pagalvojo Maja.
- Deja, indus plauti yra tavo areštas. - pasakė juodaplaukė. - o dabar tuojau pat stokis ir eik prie kriauklės, arba tau tai padaryti padėsiu burtų lazdelės pagalba. - Tai pasakius profesorė išsitraukė lazdelę ir nutaikė ją per du centimetrus nuo klastuolio. Ji žiūrėjo į užsispyrusį mokinį galvodama kaip jį atpratinti nuo tokio jo elgesio ir išmokyti pagarbos. Toks klastuolio elgesys Mają ne tik erzino, bet ir jaudino. Profesorė neįsivaizdavo ką galima jausti kai esi toks užsispyręs ir niekuo nesidomi, bet jautė, kad tai ne itin smagu. Juodaplaukė norėjo šiam mokiniui padėti, bet dabar ji įsitraukė į šį ,, žaidimą" ir jos tikslas buvo priversti klastuolį atlikti areštą.
- Arba eini ir išplauni indus, arba pusryčius, pietus ir vakarienę valgysi iš štai šitų nešvarių indų, - pasakė profesorė rodydama į nešvarius indus prie kriauklės. - o apie šio arešto priežastį galėsim pasikalbėti paskui.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Aleksas Gilbert Spalio 07, 2019, 07:46:28 pm
Alekso ausis pasiekė profesorės griežtas balsas. Na taip, kaip be jo? Juk visi turi bartis ant Alekso, o jei to neužtenka - pakankinti jį per pamokas ir dar paskirti areštą. Dažnai su tuo klastuoliui tiesiog tekdavo susitaikyti ir "atsisakyti" jausmų. Visada buvo ir bus geriau būti šiknium, nei verksniu. Toks gyvenimas. Naglu būti šiais laikais apsimokėjo, tik aišku reikėjo neperžengti ribų. Vat su rėmais Gilbert ir buvo sunku. Keturiolikmetis dažnai peržengdavo ribas, o vėliau principai neleisdavo atsiprašyti ar gailėtis savo klaidų. Gilbert atžala nesimokė iš šių ir beveik visada vaidindavo nuskriaustą berniuką. Šis kartas nesiskyrė nuo kitų. Kol Maja bandė įrodinėti savo tiesas, Aleksas tik ramiai žvelgė į sieną. O ši tikrai buvo graži. Nustūmus kvailus indus ir kriaukles būtų buvę į ką paganyti akis, tačiau dabar, kai visą grožį užstojo indai Aleksas stengėsi nudelbti akis į žemę ir ten jas palikti. Indai tik priminė apie neišvengiamą. Buvo aišku, kad juos suplauti vis tiek reikės, kaip tą kartą teko tvarkyti Matthew Turner šlykščius ir užnioktus šiltnamius. Matyt profesorius buvo tinginys, tad tvarkimą atidėliojo, o atsiradus Aleksui - šiuo pasinaudojo ir išvengė nemalonaus darbo. Gilbert rankos nuo darbo nenulūžo, tačiau buitiniai darbai erzino ir to paneigti negalėjo niekas.
-  Gal pakvaišai! Negi Hogvartse visi tokie kvaili?! Nuleisk burtų lazdelę! -  tylos akimirką nutraukė profesorė. Jos grasinimas labai neišgąsdino, tačiau priminė kitus profesorių pomėgius pasimosuoti tiek transfigūraciniais, tiek kerėjimo burtažodžias. To eigoje Gilbert pirmą kartą užriko ant profesorės, per visą savo egsistencinį laikotarpį ir staigiai pašoko nuo žemės. Riksmo suvaldyti klastuolis negalėjo. Prote įsijungė raudonas aliarmo signalas, su stipriu savisaugos instinktu ir žodžiai patys paliko Alekso lūpas. Vaikinui atėjo supratimas, kad Patvel nejuokauja. Šeško kailyje žaisti nesinorėjo, tad Gilbert su didžiuliu nenoru priėjo prie indų. Viena lėkštė buvo pakelta su didžiuliu pasibjaurėjimu. Regis klastuolio rankos spėjo išsitaukuoti, nors šis dar net nepradėjo plovimo proceso. Atleidęs savo rankas nuo lėkštės, keturiolikmetis ją išmetė ant grindų bei sudaužė į kelias didelias dalis. Į galvą atėjo supratimas, kad galbūt šiandien indų plauti vis dėl to neprisireiks. Alekso akys suspindo, o veide pradėjo žaisti nieko gero nežadanti šypsenėlė. Klastuolis išsitraukęs mostelėjo savo lazdele ir dabar visos lėkštės, puodai ir indai buvo sudaužyti, o kabinete mėtėsi šukės ir tai kas liko iš jų.
- Aš nenorėjau, - nuleidęs galvą tyliai prakalbo klastuolis, - šis burtas turėjo išplauti, o ne sudaužyti. Man tikrai labai gaila. - Tiesa buvo tokia, kad Gilbert buvo nusispjaut į lėkštes. Planas ir buvo visas jas sudaužyti, o ne tepliotis rankas. Tai iš ko aš ten turėsiu valgyt?
Antraštė: Ats: Žiobarotyros kabinetas
Parašė: Maja Patvel Spalio 08, 2019, 07:53:01 pm
 Mają nustebino klastuolio reakcija į nukreiptą į jį burtų lazdelę. Ko jau ko, o tokios Gilbert baimės profesorė tikrai nesitikėjo. Greičiausiai jis jau yra nukentėjas nuo lazdelės. O aš juk norėjau tik priversti atsistoti ir nueiti prie kriauklės. pagalvojo Maja. Klastuoliui pažėrus naują ne itin gražių sakinių pluoštą juodaplaukė nežiūrėjo į juos rimtai ne tik dėl to, kad priprato prie nepagarbaus ir nepageidaujamo mokinio elgesio, bet ir todėl, kad suprato, jog šie žodžiai tik baimės padariniai.
 Buvusi grifė pagalvojo, kad dar nėra mačiusi, ar tiksliau niekada nėra susidūrusi su tokiu užsispyrusiu, nepagarbiu, nemandagiu ir pagiežingu mokiniu. Tiesa, kartą jai dėstant magiškų gyvūnų priežiūrą vienas mokinys į klasę buvo įvažiavęs su rogutėmis. Tai prisiminus Maja trumpai nusišypsojo. Tačiau tada ji lengvai susitvarkė, jokio arešto nebuvo ir išvis viskas buvo nepanašu. Su šiuo mokiniu regis buvo tikrai didelė bėda, o prie jos prisidėjo dar ir įvairiausi profesorių bandymai šią bėdą ištaisyti.
 Klastuoliui vos prilietus lėkštę ši sudužo ir Maja atsiduso. Greitai ant grindų gulėjo vien duženos, o Aleksas pradėjo teisintis.
- Aš nepamenu, kad prašiau naudoti kerus, - tarė Maja. - bet jau tiek to. - juodaplaukė pasižiūrėjo į mokinį, o jos galvoje formavosi naujas arešto planas. Ji žinojo, kad versdama šį klastuolį vykdyti nekenčiamą veiklą, šio nepakeis, todėl sugalvojo būdą, bent kiek pakeisti arešto planą.
- Nagi jai jau lėkščių nebėra, tai tebūnie, bet be darbo tu neliksi. - Lėtai kalbėjo profesorė. - Dabar kerais vėl sugražink lėkštes į pradinę padėtį, o paskui, - Maja mostelėjo į šluotą atsiradusią kabineto gale. - Iššluosi kabinetą.
 
 
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Lukas Dubajus Birželio 03, 2021, 11:10:12 am
  Dar vieni profesoriavimo metai. Lukas į profesoriaus vietoje per dešimtį metų jau buvo daugiau nei tris kartus ir po kiekvieno sau prisiekdavo, kad tai yra paskutinis kartais, kai jis bando mokinius kažko išmokyti. Nors nauji mokslo metai ir prasidėjo neseniai, tačiau vaikinas jau turėjo nemažą krūvelę, kuri nebuvo panašu, kad ketintų mažėti ir tik planuotų magišku būdu didėti. Aišku galėjo visą tai pasilikti vėlesniam laikui, kadangi nebuvo verčiami darbų ištaisyti per tą pačią valandą, kada juos buvo gavę, tačiau jeigu jie būtų atlikę kitam kartui, vargu ar būtų galėjęs juos ištaisyti taip lengvai, o tuo labiau neprisirinkdamas dar papildomos krūvos.
  Per geras kelias valandas ištaisęs apie pusę darbų, rudaplaukis nusprendė trumpam atsipūsti ir bent greitomis peržvelgti šios dienos Magijos Žinių numerį, kuris jau nuo ryto, liūdnai gulėjo ant stalo ir tik laukė, kol bus imta jį sklaidyti. Kadangi laikraštyje nepasitaikė nieko įdomaus, buvęs klastuolis greitai užvertė šį, padėdamas į po stalu esančią krūvelę, kurios dar neprisiruošė išgabenti iš čia, tačiau kaip ir kitus kartus, taip ir dabar, pasižadėjo greitai pašalintį šią. Nors pertrauka ir pasitaikė neilga, tačiau Lukas vis vien jautėsi pailsėjęs, lyg po gerų, kelių dienų atostogų. Tačiau nors ir jautėsi prisikaupęs jėgų, toliau taisyti darbų nelabai norėjo, tad nusprendė pasiruošti ateinančiai Žiobarotyros pamokai.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Arletė Russell Birželio 03, 2021, 04:29:57 pm
  Dažniausiai Arletei atrodė, kad gyvenimas Hogvartse jai niekados nenusibos, juk čia buvo tiek daug vietų, apie kurias mergaitė nieko nenutuokė, tiek daug koridorių, kuriais nė karto nežengė bent vieno žingsnio ar užmirštų klasių. Iš vis, viskas šioje pilyje atrodė it stebuklas, kuriame varniukė norėjo praleisti kuo daugiau laiko.
  Panašios mintys vienuolikmetės galvoje skraidžiojo gan dažnai, tiksliau beveik kiekvieną dieną. Gaila, tačiau pirmakursė šiandien taip nesijautė. Nusiminusi Varno Nago bendrajame kambaryje pusvalandį praleido liedama ašaras, ji labai norėjo namo... Pamatyti mamą ir kažką nuveikti su ja, būti ten, kur visada jautėsi laiminga ir saugi - kambaryje su puodeliu pilnu arbatos. Russell pradėjo mąstyti ir apie tai, kad geriau nebūtų burtininkė, bent jau nebūtų tekę mokytis Hogvartse, kuris šiandien varniukei priminė kalėjimą iš, kurio šviesiaplaukei pasprukti buvo neįmanoma.
  Rankose laikydama meškutį vienuolikmetė slampinėjo vienu iš koridorių galvodama ką galėjo nuveikti šią liūdną ir baugią rudens dieną. Rankoje laikė ir piešinį, kuriame sukeverzojo įprastą vaizdą vaiko piešinyje - ryškią, geltoną saulutę kairiame balto it kreida popieriaus viršutiniame kamputyje, keistoką žolytę, iš už jos kyšančius ryškių, neoninių spalvų gėlių žiedlapius. Ant žolės stūksojo trys žmogeliukai, o į ką jie buvo panašūs pasakyti galėjo tik pati žalsvų akučių savininkė.
  Perlenkusi piešinį per pusę ir stengdamasi jo nesušlapinti karts nuo karto skruostu riedančia ašara Arletė apsižvalgė, nes bandė suprasti, kur ji atsidūrė. Buvo aišku, kaip dieną, kad šioje vietoje dar nesilankė, kas ją šiek tiek išgąsdino. Nusprendusi surizikuoti lėkė kiek kojos neša koridoriumi, akutėmis vis nužvelgdama ant kiekvienos klasės durų prikaltos lentelės užrašytus žodžius. Visai netrukus žvilgsnį užkliudė žodis „žiobarotyra“ ir mėlynojo koledžo atstovė sustojusi dar kartą perskaitė užrašytus žodžius. Supratusi, kad šiais metais šio kabineto šeimininkas buvo Lukas mergaitė nieko nelaukusi nulenkė durų rankeną ir įlėkė į kabinetą.
  - Čia tau, - nė nepasisveikinusi prilėkė prie vaikino, ištiesė tą patį piešinį žiobarotyros profesoriui ir tarstelėjo. Nors galbūt tai buvo kiek nemandagu mergaitė krestelėjo ant vienos kedės ir pabandė kojomis pasiekti žemę - kėdė jai buvo per aukšta, tačiau kažkodėl vienuolikmetę tai pralinksmino.
  - O šiame kabinete visai smagu, - nuoširdžiai šyptelėjusi tarė ir šiek tiek perštinčiomis akimis pažvelgė į Luką.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Lukas Dubajus Birželio 07, 2021, 10:56:26 am
  Dėliodamas dėžes, kuriose buvo įvairiausi įrankiai bei įvairios konstravimui skirtos medžiagos, Lukas galvoje niūniavo melodiją, kuri buvo įstrigusi galvoje po paskutinio karto, kai lankėsi žiobariškame prekybos centre. Nors pirmas keletą dienų ir žinojo nemažą dalį žodžių, tačiau dabar galvoje buvo išlikusi tik ta įkyri melodija, kuri dingdavo ir atsirasdavo taip pat staigiai, kaip lietus Lietuvoje.
  Greitai pasibaigė tiek melodija, tiek tai, ką būtų galima padėti ant stalo ar bent kažkiek patvarkyti, tad pasigrožėjęs savo atliktu darbu, nusprendė grįžti prie darbų taisymo. Aišku, tai nelabai viliojo, tačiau vaikinas nelabai turėjo kitą pasirinkimo ir tai buvo vienintelis dalykas, ką jis galėjo daryti šiuo metu. Jau būdamas visai arti stalo ir į rankas imdamas rašymo priemonę, išgirdo pakankamai garsiai nulenkiamą durų rankeną. Kiek nustebęs, kad kažkas braunasi pas jį į kabinetą tokiu metu, atsisuko, pro jau užsidarančias duris įlekiančią Arletę. Rudaplaukiui buvo malonu matyti mergaitę, su kuria teko praleisti kažkiek laiko, na ir bendrauti, kiek leido galimybės.
  Ištiesęs delną aukštyn, buvęs klastuolis pasisveikino, kita paimdamas piešinį, už kurį padėkojo linktelėjimu. Atlenkęs piešinį ir pasigrožėjęs tuo, ką sugebėjo nupiešti vienuolikmetė, Lukas paėmė keletą popieriaus lapų ir porą rašymo priemonių, taip ketindamas komunikuoti su šviesiaplauke. Parašęs keletą žodžių ant popieriaus lapo, šį su šypsena įteikė Arletei.
Citata
Ačiū

Džiugu, kad tau čia patinka
  Vaikinas neįsivaizdavo kaip galėtų pradėti pokalbį, tad tiesiog stovėjo priešais mergaitę, bandydamas suprasti kas dedasi šios mažoje ir jaunoje galvoje. Pamatęs šios veide kažkokį liūdnumą, šis susirūpino šia. Spėjo, kad šviesiaplaukiai yra sunku susitaikyti su nauja aplinka ir dėl to šiai nėra labai linksma būti Hogvartse.
Citata
Kas yra? Ar kažkas blogai?
  Parašęs susirūpinimo žinutę, lapą apsuko nuo savęs, kad Arletė galėtų perskaityti žinutę. Buvo šiek tiek liūdna, kad raštu nebuvo įmanoma perteikti emocijų, tad rudaplaukis tikėjosi, kad šioji supras, kad jis to klausia iš susirūpinimo.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Arletė Russell Liepos 07, 2021, 05:28:20 pm
  Stebint Luką, kaip šis, regis, dirbo Arletei net netoptelėjo, kad galėjo sutrukdyti žiobarotyros profesorių, na iš tiesų, net nemanė, kad tai buvo įmanoma. Juk elgėsi, kaip ir buvo mokinta: pasibeldė ir įėjo. Ko daugiau buvo galima norėti?
  Russell neįsivaizdavo, kodėl vaikinas nusprendė su ja bendrauti raštu, tačiau, ne paslaptis, tai jaunajai burtininkei buvo daug priimtiniau ir lengviau. Žinoma, visur buvo tiek pliusų, tiek minusų, tačiau ištisas paras skaityti vien tik iš lūpų darėsi vis sunkiau ir sunkiau.
  Žalsvoms akutėms pastebėjus padėką mergaitės veidą papuošė šypsena. Jai patiko pradžiuginti kitus žmones, ypač, jei tai buvo artimieji, o pirmakursė galvojo, kad Dubajus buvo vienas iš jų. Na, manė, kad tai buvo logiška. Nuo to laiko, kada Anya pradėjo susitikinėti su Hogvartse mokančiu mokytoju, šviesiaplaukei teko praleisti daug laiko su juo, tarkim tada, kai mama dirbo.
  Pamačiusi, kad Lukas susirūpino ja, liūdnai šyptelėjo. Negi mergaitei buvo taip sunku nuslėpti bent vieną dalyką, kuris nedavė jai ramybės?.. Niekuomet nenorėjo, kad dėl jos kažkas jaudintųsi, ypač tada, kai suaugęs žmogus turėjo daug daugiau reikalų, kurie reikalavo nemažai atsakomybės bei susikaupimo.
  Varniukė paėmė ant stalo gulintį tušinuką ir mąstė, ką galėjo atrašyti burtininkui. Nenorėjo meluoti, tačiau taip pat, nenorėjo sakyti ir tiesos. Ak, toks pasirinkimas būtų privedęs vienuolikmetę iki ašarų upelio, ypač, kai anglė buvo tokia jautri...
  Nusprendė, kad meluoti buvo per daug rizikinga, koks žmogelis galėtų norėti pagarsėti, kaip didžiausias Hogvartso melagis? Tai tikrai nebuvo Arletė Russell.
Citata
Na, nežinau, tikriausiai tiesiog pasiilgau namų, o iki Kalėdų atostogų dar labai daug laiko..
  Sukeverzojusi sakinį padavė popieriaus lapą žiobarotyros profesoriui turėdama kruopelytę vilties, kad žodžiai, kuriuos jis parašys po to, padės ir ji jausis taip, kaip jautėsi pačią pirmą dieną atvykus į Hogvartsą - pakylėta ir trokštanti patirti kuo daugiau nuotykių.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 29, 2021, 10:57:54 am
  Laukdamas atsakymo, Lukas stebėjo Arletės veidą, bandydamas išsiaiškinti ar šioji ketina meluoti, apie ją slegenčias problemas. Tai buvo pakankamai sunkus darbas, kadangi kalbėdamas su žmonėmis, vaikinas retai žiūrėdavo jiems į veidą ir labiau viską spręsdavo pagal jų tariamus žodžius, tačiau dabar, to nelabai galėjo padaryti, kas situaciją dar labiau apsunkino. Vienaip ar kitaip, rudaplaukis abejojo, kad mergaitė jam meluotų. Aišku, visada buvo tokia galimybė, o ypač žinant tai, kad jų draugystės (?) ryšys nebuvo labai stiprus, kad Arletė jam, be jokių didesnių pastangų, galėtų pasipasakoti apie savo problemas.
  Sulaukęs atsakymo, mėlynakis iš lėto perskaitė atsakymą ir trumpam sustingo, mąstydamas ką galėtų atrašyti. Aišku, reikėjo kažkaip paguosti, pasakyti, kad viskas bus gerai ir likęs laikas greitai prabėgs. Tačiau kaip tai reikėjo padaryti, buvęs klastuolis neįsivaizdavo, o tuo labiau nežinojo kaip reikėtų kažką guosti, kadangi tokios praktikos, savo gyvenime, nelabai turėjo.
Citata
Viskas bus gerai, net nepamatysi, kaip greitai prabėgs dienos ir prasidės atostogos

Lukas tikėjosi, kad tai bent kažkiek pradžiugins mergaitę, tačiau tuo šiek tiek  abejojo, tad norėdamas temą nukreipti į kiek kitokia pusę, nusprendė užduoti klausimų.
Citata
O kaip tau pats Hogvartsas? Patinka ar mieliau mokytumeisi kur kitur?

Vaikinas tikėjosi, kad tai padės toliau vystyti pokalbį ir Arletė atsikratys bent šiek tiek liūdesio
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Ariella Annė Brown Spalio 06, 2021, 08:34:54 am
  Ši žiobarotyros pamoka ir vaikų nusiteikimas atlikinėti praktiką buvo ginčytinas reginys. Viena Ariellos pusė tarsi burbėjo, jog tai, ką darė vaikai, nebuvo gerai, tačiau jie bent jau pasilinksmino, o tai buvo sveikintina... Deja, sprendimas buvo priimtas ir pirmasis areštas burtų ir kerėjimo mokykloje greitai bus įgyvendintas. Tiesa, klausimas, kiek pati raudonplaukė to norėjo.
  Mieliau būtų pasiūliusi mergaitei elgtis geriau ir atėmusi Klastūnynui taškų, tačiau tuo metu jos protas siūlė jai priimti kitokį sprendimą. O laiko atsukti žiobarotyros profesorė paprasčiausiai negalėjo... Na, bent jau praleis vakarą turiningai ir veiks kažką, kas galbūt padės klastuolei susimąstyti. Brown vylėsi, kad tai bus pirmasis ir paskutinis jos paskirtas areštas.
  Moteris pakilo nuo kabinete stūksančio krėslo ir apsižvalgė. Papurtė galvą supratusi, kad arešto užduotis buvo bene sunkesnė nei visa žiobarotyros pamokos praktikos dalis, tačiau galiausiai tik gūžtelėjo pečiais. Na, nereikėjo taip prisidirbti, - vis pakartodavo mintyse Ariella, norėdama save užtikrinti, kad areštas nebuvo už nieką. Ir kodėl užtikrintumas išgaravo dėl vieno svarbesnio pasirinkimo?
  Pro pravirą langą į kabineto patalpą praskrodžiąs vėjas, vis perkošdavo vilkolakės banguotus, ilgus bei raudonus plaukus. Už to lango vyravo žiema, ežeras buvo užšalęs ir dalis mokinių galėjo išsitraukti pačiūžas ir keliauti pačiuožinėti, ta balta spalva lauke dažną akino, nors tai nesukėlė jokių problemų, kadangi lauke vaikų buvo tiek kiek skruzdėlių skruzdėlyne. Profesorė būtų gerėjusis tokiu vaizdu taip pat, tačiau vis dar nesijautė sveika, bet manė, kad tam turėjo puikią priežastį, mat pilnaties savaitė - sudėtingiausiais laikotarpis per visą mėnesį.
  Dėl to mokytoja išsitraukė savo juodmedžio lazdelę ir mostelėjo ja, norėdama uždaryti langą, nes peršalti nenorėjo. Azijietė vylėsi, kad jai pavyks iš pirmo karto, o taip ir nutiko. Toptelėjo, kad kada turės nukulniuoti iki kerėjimo profesorės ir pasidomėti, gal atsirado kokie nors ypatingi kerai, kuriuos Ariellai Annei Brown buvo privalu žinoti.
  O galbūt egzistuoja kerai, kurie galėjo tiesiog priversti mokinius ramiai ir be triukšmo atlikti praktiką? Žinoma, kad yra, mieloji, bet tie kerai nedovanotini, o tu į Azkabaną nieku gyvu nekeliausi, - mintijo mergina primerkusi akis ir vaikštinėdama po savo kabinetą, galiausiai nukulniuodama savo krėslo link, atsisėsdama į jį ir susikeldama koją ant kojos.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 08, 2021, 09:05:08 am
Jeigu reikia kažkur atsidurti, paprastai stengiamasi to nepamiršti. Jeigu reikalas svarbus, jis iš atminties taip paprastai neišnyks. Ir dažniausiai žinoma, kur ir kodėl einama.
Bet tik ne su Elliw. Jai prisiminė, kad reikia nueiti… Kažkur. Deja, ji nė neįsivaizdavo, nei kur, nei ko jai į tą kažkur eiti. Ko gero, didžiausia problema buvo ta, kad nesisekė netgi pamiršti to fakto, kad ir kaip mergaitė stengėsi. Kelis kartus prašė teleskopo pagalbos, bet prietaisas atrodė ypatingai nenusiteikęs bendradarbiauti. Tai gerokai erzino, o kaltos, savaime suprantama, buvo neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija. Ak, kaip velsietė nemėgo tų keturių bjaurių mergiūkščių! Jos pernelyg aršiai gadino kitiems (tiksliau, Elliw) gyvenimus.
Vis dėlto dabar reikėjo ne mąstyti apie tas neįtikėtinai bjaurias mergiūkštes, o atsidurti… na, ten. Neaišku, kur tas “ten” buvo, tačiau Elliw - gera mergaitė, tad ji pasiėmusi teleskopą paliko Klastūnyno mergaičių kambarį ir išėjo.
Ilgą laiką klaidžiojusi po pilį Elliw atsidūrė lauke. Kiek laiko pastypsojusi ten klastuolė susimąstė. Geniali jos logika netruko pakuždėti, kad reikia grįžti į pilį. Vieta, į kurią ji ėjo, tikrai turėjo būti viduje. Elliw apsisuko ir bandė grįžti į pilį, bet nepataikė įeiti pro duris, tad atsitrenkė į sieną.
- AUČ! - nuaidėjo per pusę mokyklos (kurios pavadinimo velsietė vis dar nežinojo) kiemo. Dėl šios nelaimės - kaip ir dėl visų kitų - kaltos tik tos keturios bjaurios mergiūkštės! Ar gali būti, kad tas “ten”, kur Elliw taip atkakliai bando patekti, yra vieta, kur jos visos keturios laukia, kad sužinotų šią svarbią naujieną? Tikriausiai taip ir yra - velsietei privalu kuo greičiau surasti neLiuciją, ne neLiuciją, ne ne neLiuciją ir ne ne ne neLiuciją ir gerai išaiškinti, kad viskas yra tik jų kaltė. Dabar velsietė jautėsi be galo patenkinta. Jai pavyko prisiminti, kodėl eina ten, kur eina. Žinoma, vis dar nežinojo, kur tas “ten” yra, tačiau svarbiausia buvo tai, kad prisiminė kelionės priežastį.
Gerai buvo ir tai, kad iš antro karto pasisekė įeiti pro duris. Tai pradžiugino mergaitę, kuri dabar patenkinta nukurnėjo koridoriumi tolyn. Ir toliau nežinojo, kur gali rasti bjauriąsias mergiūkštes, tačiau vis tiek skubėjo. Po ilgų klajonių koridoriais Elliw pasijuto pavargusi. Pavargęs buvo ir teleskopas - dėl šito rudaplaukė buvo visiškai tikra. Reikėjo leisti prietaisui pailsėti, o tai geriausia padaryti jo lovoje. Tiesa, velsietė neprisiminė, ar teleskopas turi savo lovą, tačiau skubėjo miegamojo link.
Deja, kažkur pasiklydusi mergaitė visai sutriko ir nebežinojo, kur eiti. Tai gerokai išgąsdino, ir susipainiojusi savo kojose ji trenkėsi į duris. Suskaudo tiek galvą, tiek teleskopą. Supykusi klastuolė šiaip ne taip atidarė tas duris ir suriko:
- Tai tu kalta!
Elliw norėjo įeiti į vidų, kad pamatytų, kurią iš bjauriųjų mergiūkščių ras viduje, tad už kažko užkliuvo (tikrai ne teleskopo!) ir plojosi ant grindų. Tas šleikščiai nemalonus trakštelėjimas, laimei, nepasigirdo.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Ariella Annė Brown Spalio 20, 2021, 10:43:07 am
  Kabinete įsivyravo tyla. Profesorė net neniūniavo vienos, iš puikiai žinomų klasikos kūrinių, melodijos, jos vilkiška klausa išgirdo tik savo pačios įkvėpimą ir iškvėpimą. Ariellai pasirodė, kad jos mintys nutilo, tokiu būdu leisdamos pamiršti kiekvieną ne tokį malonų nutikimą. Brown tokioje nelauktoje harmonijoje sėdėjo bent keletą minučių, leido sau suabejoti kiekvienu sprendimu, ruošėsi apmąstyti ir planus kitiems metams, tačiau mokytoja to padaryti paprasčiausiai nespėjo. Jos pasakišką harmoniją viduje ir išorėje sudarkė sunkus smūgis į grindis, regimai, visai netoliese Annės kabineto. Moteris net neapgalvodama kitų šio nutikimo variantų, skubiai pakilo nuo kėdės ir greitu žingsniu nukulniavo prie pat durų, tyliai sukalbėdama neaiškų prašymą visatai ji patraukė šaltą durų rankeną ir visai netoliese išvydo klastuolę, kurią šiandienos vakarui ir pasikvietė atlikti arešto.
  - Sveika, - abejodama, kad Elliw susižeidė, prabilo žiobarotyros profesorė ir tyliai atsiduso. - Viskas gerai? - dar paklausė, norėdama įsitikinti, kad jos hipotezė, kad Goff sveikata dar labiau nesuprastėjo, buvo visiškai teisinga.
  Moteris apsidairė. Mokykloje zujo mokiniai, tačiau niekas prie jos kabineto nesiartino, visi kulniavo savais keliais ir retkarčiais net nelinkteldavo mokytojai. Ariella manė, kad tai yra visiškai negarbinga, juk jie - mokiniai, turėtų rodyti pagarbą dėstytojiems, kurie taip dėl tų vaikų stengėsi. Tiesa, mokinių stengėsi nekaltinti, tokia buva ta šiuolaikinė visuomenė, o šiandien juos galėjo paveikti ir ne pačios palankiausios mėnulio fazės.
  - Galbūt eime į mano kabinetą, - kalbėjo ramiai, nors jausmai viduje buvo visiškai kitokie. Iš kitų mokytojų aziejietė jau buvo supratusi, kad Elliw tikrai buvo sunkesnio charakterio būdo nei dauguma varniukų, su kuriais Ariella sutarė daug geriau.
  - Tavo užduotis yra labai paprasta, neturėtum užtrukti ilgai ir turėtum spėti nulėkti į didžiąją salę pavalgyti, - pasakė profesorė ir įžengė į savo kabinetą, įsitaisė krėsle ir žvilgsniu klastuolę pakvietė užeiti taip pat.
  Tu nieko blogo nepasakei, pati prisidirbo, nereikia kiekvieno gailėti, nereikia, - vis kartojo sau mintyse raudonaplaukė aukštaūgė, nors tuo patikėti buvo siaubingai sunku.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 24, 2021, 02:56:28 pm
Elliw jautėsi be galo sutrikusi. Teleskopas visiškai jai nepadėjo! Kaip taip gali būti? Dėl to kaltos, aišku, tos keturios bjaurios mergiūkštės, tik ir trukdančios Elliw gyventi! Kai kažkas prakalbo, velsietė labai nuoširdžiai išsigando. Ji neįsivaizdavo, kas ir kodėl su ja šneka ir, laimei, netrukus tą faktą pamiršo. Deja, mergaitė pamiršo ir tai, kad kažkas iš viso netoliese buvo, tad vėl išgirdusi balsą dar kartą išsigando. Kad prieš tai kažko bijojo, ji neprisiminė, bet tai nereiškė, kad dabar nebuvo baisu.
- Tai tu kalta! - dėl visa ko suriko Elliw. Žinoma, žodžiai buvo skirti neLiucijai, ne neLiucijai, ne ne neLiucijai arba ne ne ne neLiucijai, nors ji nė neįsivaizdavo, kurią iš tų bjaurių mergiūkščių šį kartą kaltina. O gal visas? Kad ir kaip ten būtų, jai reikia išsiaiškinti su teleskopu. Kodėl jis taip nemandagiai elgiasi?
Visai netrukus teleskopas tapo pačia mažiausia problema: jeigu tik atmintis neapgavo velsietės, tas keistas padaras, kažkodėl čia šnekantis, pasiūlė eiti į kabinetą. Rudaplaukė atsistojo ir tvirčiau paėmė didžiausią brangenybę į rankas. Ji tikrai niekur neis! Juk toji moteris sakė kažkur eiti, ar ne? O gal Elliw jau neprisiminė, kas buvo pasakyta?
Ko ji tikrai neprisiminė, tai plano neiti į kabinetą. Taigi galiausiai įžengė vidun, nors neįsivaizdavo, kodėl tai padarė. Mergaitė žiūrėjo į su ja kažkodėl šnekantį žmogų ir pradėjo ieškoti jos panašumų su teleskopu. Nieko panašaus nepastebėjo, kas šiek tiek sutrikdė. Kita vertus... Jeigu teleskopas yra toks nemandagus, gal galima tikėtis, kad šioji moteris bus draugiškesnė? Ji ir vėl kažką pasakė. Elliw jau ruošėsi pamiršti ir paskutinius žodžius, bet viena jos smegenys užfiksavo.
- Mano užduotis? - perklausė mergaitė, nors netrukus neprisiminė, kad kažką sakė. Norėjo saugiai pasistatyti teleskopą, o tuomet išsiaiškinti, ką čia daro. Deja, niekaip negalėjo sugalvoti, kur jos brangenybei būtų pakankamai saugu, o galiausiai pamiršo tą planą.
Velsietė buvo visiškai sutrikusi. Ji neprisiminė, kur esanti ir ką čia daranti. Moteris, esanti nemaloniai arti jos, nė kiek nenuramino. Tuo labiau, kad ji nebuvo panaši į teleskopą. Tad ką dabar daryti? Reikėjo išsiaiškinti, kodėl ji iš viso čia atsidūrė. Mergaitė jau žiojosi užduoti šį klausimą, bet, deja, pamiršo, ko ketino klausti, tad taip ir sustingo pražiota burna. Netrukus neprisiminė ir to fakto, bet tai nepadėjo užsičiaupti. Situacija buvo daugiau nei kvaila. Galiausiai Elliw nusprendė atsisėsti ant artimiausios kėdės. Teleskopas, žinoma, vis dar buvo jos rankose. Mergaitė priėjo prie stalo ir pasistatė ten savo didžiausią brangenybę. Taigi dabar teleskopas stovėjo ant stalo, o jo savininkė priėjo prie kėdės. Jau buvo pamiršusi, kad ketino atsisėsti, bet antrą kartą priėmė tą patį sprendimą. Ji neprisiminė, kodėl yra išsižiojusi, tad galiausiai užsičiaupė ir atsisėdo. Deja, tą pačią akimirką kėdė sulūžo, tad mokinė nusivertė ant žemės.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 09, 2023, 04:27:49 pm
Pikta ir nusiminusi mergaitė drožė per koridorius. Pakeliui sutiko Milą. Jį sutikdavo vis dažniau ir dažniau. Kartais atrodydavo, kad visai ne netyčia jie susidurdavo. Jis jau seniai liovėsi elgtis bjauriai. Kažkur rudens pabaigoje. Bet Varniukė vis dar privengdavo šito berniūkščio, bet dabar piktai išpylė visą skundą mokyklos profesoriais.
- Ir tik todėl, kad aš paišiau ant lapo tušinuku jam prisireikė man paskirti areštą. - Ji buvo tikra, kad eina į areštą ir dėl savo ką tik pasakytos priežasties.
- Tai aš galiu Levinsui į duris šveisti kokį netikrą detonatorių ar paleisti kitą puikų daikčiuką. Tada greitai ištrūktum ir galėtum eiti kur patinka.
- Nebūk paikas. Nedaryk tokių nesąmonių.
- Bet aš tikrai galiu. Man tai kas.
- Ne. Viskas, man reikia eiti.
- Ar tu tuo tikra? Sukelti sumaištį prie žiobarotyros kabineto vieni niekai.
- Nedaryk nieko tokio.
- Na gerai... - Jie išsiskyrė netoli kabineto ir Rimeikaitė užėjo vidun.
- Labas vakaras. - Pasisveikino. Ir pasiliko stovėti prie durų. Tikėjosi išgirsti moralą apie tai ką turi veikti per žiobarotyros pamokas.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Gegužės 09, 2023, 06:26:08 pm
Juzefas sėdėjo kabinete prie stalo ir taisė mokinių darbus. Teko pripažinti, kad didžioji dalis darbų - nesąmonė. Ir kaip tie vaikai nieko nesiklauso? Plikiui buvo pikta, jog nemažai jų daliai žiobarotyra atrodė nesvarbi. Iš tiesų ji buvo nepaprastai, labai svarbi. Nes žiobarų ir burtininkų pasauliai - susijungę. Burtininkai privalo užtikrinti savo slaptumą. Ir kaip reikės tai padaryti, jeigu mokiniai nenori semtis žinių žiobarotyroje?!
Tuoj turėjo pasirodyti Gruodė, todėl Levinsas padėjo tas keverzones į stalčius. Pats apsidairė po kabinetą. Galėjo čia ką nors pakeisti, tačiau tingėjo, paliko viską taip, kaip rado. Na, išskyrus gėles. Kai atvyko į Hogvartsą, galėjai pagalvoti, jog čia - herbologijos profesoriaus kabinetas. Augalų čia klestėjo ne vienas ir ne du. Tačiau kam Juzefui tos gėlės? Jis jas visas išmetė.
- Labas, Gruode, - ramiai pasisveikino mėlynakis, kai penktakursė užėjo į kabinetą. - Prisėsk, - mostelėjo ranka į kėdę. - Gal nori kokio nors žiobariško saldumyno? Iš tos pamokos, vykusios kadaise, dar nemažai jų liko, - ir beplaukis iš kito stalčiaus ant stalo pabėrė žiobariškus saldumynus. - Tik prieš tai pasižiūrėk galiojimo laiką, - įspėjo.
Nežinojo, kaip pradėti kalbą. Pats jaudinosi. Ar turėtų klausti, kaip mokinė jaučiasi? Juk ir taip akivaizdu, kad siaubingai. Todėl kol kas nieko nesakė apie jos tėvus.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 11, 2023, 02:52:32 pm
Neprieštaravo ir priėjusi atsisėdo ant kėdės.
- Ačiū ne. - Negalėjo valgyti. Maistas strigdavo gerklėje, nuo jo darėsi bloga. Jaudulys tiesiog neleido valgyti ir didžiojoje salėje pasirodydavo retai. Ji išties elgėsi daugmaž panašiai kaip tais metais, kai tik atvyko į šią mokyklą.
Gruodė nedrumstė tylos. Kodėl ji čia yra dabar jau nežinojo. Juk jeigu tai būtų areštas ar pokalbis apie pamokas tai mokytojas tikrai nesiūlytų saldumynų. Ir staiga jai šovė tiesiog baisi mintis.
- Jie mirė? Ar jūs kažką sužinojot? - Sukilo panika. Dabar jau atrodė, kad išgirs kažką baisaus. Juzefas jai pasirodė kažkoks tylus. O gal susimąstęs. Veikiausiai taip tiesiog pasirodė. Todėl ir padarė tokią baisią išvadą. Jis dabar praneš man ką nors apie tėvus. Ji net sulaikė kvėpavimą. Atrodė, kad jeigu išgirs tuos žodžius, kuriuos įsivaizdavo jį ištarsiantį subyrės į gabalėlius. Gruodė visai pamiršo, kad juk Juzefas ją čia kvietė dar dieną, kai vyko pamoka. Taigi kažin ar kvietė būtent dėl to, kad norėjo pranešti blogas naujienas.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Gegužės 12, 2023, 06:32:33 am
Žinoma, Gruodei saldumynai nerūpėjo. Tai nebuvo Dori, kurią bet kokioje situacijoje galėjai nuraminti ar papirkti skanėstais. Bent jau anksčiau.
Varnanagė atrodė prastai. Kodėl Juzefas elgėsi taip savanaudiškai, nepasikalbėjo su ja iškart, kai buvo informuotas apie avariją, į kurią pateko jos tėvai? Koks jis koledžo vadovas, jei nekreipė dėmesio?
Ir dar, Gruodė pasakė kai ką, kas privertė plikšių suglumti. Ji paklausė, ar jos tėvai mirė. Kurį laiką profesorius patylėjo, nes labai pasimetė. Paskui susivokė, jog reikia kuo greičiau paneigti penktakursės įtarimus.
- Ne, - atsakė mėlynakis. - Aišku, kad ne, Gruode. Kodėl tu taip galvoji? Aš žinau, kad... - truputėlį užsikirto. - Žinau, kad tau labai sunku, - kalbėjo toliau. - Kaip tu jautiesi? - pagaliau paklausė. - Neprarask vilties. Tavo tėvai pasveiks, - pasakė tvirtai. Nors iš tiesų nebuvo tuo tikras.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 15, 2023, 07:32:15 pm
Gruodė sulaikiusi kvapą skaičiavo sekundes. Ir pagaliau išgirdo, kad tėvams viskas gerai. Na kaip gerai... Gerai tiek, kiek dabar galėjo būti.
- Nes taip bet kada gali nutikti. Jūs nematėt kaip jie dabar atrodo. Ir negirdėjot ką sako gydytojai. - Balsas virptelėjo. Kaip jaučiuosi? Tiesiog nuostabiai. Kuo toliau, tuo labiau niršo. Ypač tada, kai Juzefas pradėjo skleisti jai tas kvailas viltingas kalbas. Iš akių pradėjo ristis ašaros. Bet balsas skambėjo piktai.
- Aš ne mažas vaikas. Aš žinau, kad gulėdami ligoninėje jie geriausiu atveju pasitaisys tiek, kad visą gyvenimą turės gulėti lovoje ir kas nors juos turės prižiūrėti. Pasveiks... Taip. Jie galėtų pasveikti. Aš taip ir padarysiu, kad jie pasveiktų. Aš vis tiek juos pagydysiu. Man nesvarbu ką sako Alano tėvai. Jei jie nenori man padėti ir nereikia. Aš pati galiu. - Prapliupo kalbėti. Kažkur giliai širdyje žinodama, kad tai tik tuščios kalbos. Kad be labiau patyrusių burtininkų pagalbos jai nepavyks nieko pakeisti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Gegužės 22, 2023, 08:29:41 pm
Gruodė, žinoma, nežinojo, kokie dalykai vyksta dėl jos tėvų. Kad Rolandas sunkiai dirba, jog jiems padėtų. Aišku, varnanagei ir nereikia to žinoti. Juk ji paauglė. Jeigu kam nors prasitartų...
- Aš suprantu, kad viskas atrodo neteisinga, - pasakė plikis. - Jautiesi blogai žinodama, jog esi burtininkė, žinai, jog būtų įmanoma, tačiau negali padėti tėvams. Neturėčiau tau to sakyti, Gruode, bet... - Juzefas ir vėl kelias sekundes patylėjo. - Bet tavo tėvai nėra palikti likimo valiai.
Asile, ką tu kalbi, sudraudė save mintyse. Jeigu tu jai prasitarsi, o ji išplepės kam nors kitam, Senkleris tave užmuš.
- Tu negali niekam pasakyti, jog aš tau užsiminiau, gerai? Nes jeigu pasakysi, tai man šakės, Gruode, - isteriškai nusijuokė. - Tada rugsėjį aš negrįšiu. Bet yra, kas padeda tavo tėvams. Viskas bus gerai. Tikrai.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 02, 2023, 08:03:19 pm
Apie ką jis kalba? Viltys buvo sužlugdytos dar šią savaitę. Taip. Milanas perdavė Alanui prašymą, kad tas pakalbėtų su savo tėvais. Ir matyt Alanas pakalbėjo. O Gruodė gavo laišką su tomis nereikšmingomis užuojautos kalbomis ir patikinimais, kad jie nieko negali pakeisti. Niekaip. Gruodė iš pasipiktinimo ir nei nepagalvojusi ką daro parašė, kad jie visi yra pasipūtė burtininkai, kuriems tiesiog nerūpi nelemtų, menkų žiobarų gyvenimas. Ir kad jai nereikia jų užuojautos. Ir išsiuntė tą laišką.
- Ką? Apie ką kalbate? Nėra žmonių, galinčių jiems padėti. Mano tėvai pažinojo tik vieną magų šeimą. Bet jiems nerūpi. - Apie tai žinojo dar Eion. Bet ką Eion galėtų padaryti? Jis dar jaunesnis už mane. O Nelanna. Ne. Ji irgi sužinojo viską tik šiandien per pamoką.
- Ar jūs? Juk jūs daug žinote apie eliksyrus. Ar jūs bandėte kažkaip padėti mano tėvams?
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Birželio 06, 2023, 12:21:15 pm
Dabar jau Juzefas jautėsi sutrikęs. Gruodė tiesiai šviesiai klausinėjo. Žinoma, o ko daugiau reikėjo tikėtis? Bet kas būtų klausinėjęs. Tu sukėlei jai tik dar daugiau apmąstymų, pagalvojo mintyse. Gailėjosi, jog pasakė apie pagalbą. Galbūt nereikėjo. Bet jau po laiko.
- Negaliu daugiau nieko sakyti, - vėl prabilo plikis. - Tiesiog žinok, kad jie nėra vieni. Kad jie gydomi. Magiškai. Bet niekam to nesakyk.
Levinsas pradėjo galvoti, kaip nukreipti temą. Nepaisydamas to, jog pasikvietė Gruodę būtent dėl to, kad pasikalbėtų apie jos tėvus. Bet dabar jautėsi taip keistai.
- Tai kam skirtas pieštukas, o kam skirtas flomasteris? - galiausiai paklausė, nors puikiai žinojo, kad Gruodė yra gimusi žiobarų šeimoje.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 20, 2023, 04:05:53 pm
Tai ką čia dabar išgirdo tiesiog pritrenkė. Gal mokykloje kas nors nusprendė, kad reikia padėti? Bet juk būtų keista. Juk tikrai būtų keista. O ga jis man dabar meluoja? Turbūt. Tiesiog meluoja. Bet kam to reikia? Paskui vis tiek suprasčiau, kad tai melas. Kažin ar taip yra.
- Ar tikrai? Ar jūs tikrai tai žinot? - Pasitikslino. Norėjosi dar kartą išgirsti patikinimą, kad tai ne melas.
- Ką? - Nustebo išgirdusi ko profesorius užklausė. nuostaba aiškiai atsispindėjo Gruodės veide.
- Pieštukai skirti piešti, o flomasteriai spalvinti. - Pasakė iš lėto.
- Manot, kad neišlaikysiu žiobarotyros egzamino? Būtų keista. - Blankiai šyptelėjo ji.
- Ar jūs žinot iš kur atsirado magija? Kodėl vieni žmonės turi tokius gebėjimus, o kiti ne? - Gal geriau pasikalbėti apie kažką, nei sukti ir sukti galvą apie tai, ko negalima pakeisti. Ėmė galvoti Rimeikaitė.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Rugpjūčio 12, 2023, 04:42:45 pm
- Tikrai, - pasakė. - Žinau. Tik daugiau neklausk manęs, Gruode. Prašau. Nes aš esu visiškas kvailys, paskutinį sakinį pridūrė tik sau mintyse. - Žinau, kad išlaikysi, - nusišypsojo. - Aš... aš šiek tiek pasimetęs, - pripažino.
Šiek tiek, dabar jau kalbėjosi su savimi galvoje. Tikrai tik šiek tiek.
- O, - ir vėl prašneko garsiai, kai Gruodė ėmė kalbėti apie magiją. Smalsumo šiai mergaitei niekada netrūko. O Juzefas tik džiaugėsi, jog turi galimybę nukreipti kalbą į lengvesnę pusę. Iš kur atsirado magija, tai jis tikrai nežinojo. Bet turėjo svarstymų, kodėl vieni gimsta burtininkais, o kiti ne. - Aš manau, kad tai kraujas. Vis tik galvoju, kad niekas iš niekur neatsiranda. Galbūt tu to nežinai, bet aš manau, jog tavo giminėje vis tik yra, o gal paprasčiausiai kada nors anksčiau buvo burtininkų. O kaip tu galvoji? - paklausė.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Rugpjūčio 22, 2023, 07:15:25 pm
Atrodė sunku kažką žinoti ir kartu nežinoti. Ir buvo sunku nebeklausinėti. Bet Varno Nago mokinė prisivertė to nedaryti. Jei tikrai tėvams kažkas nori padėti. Ji gali sulaikyti klausimus. Norėjo žinoti kaip viskas vyksta, kas išvis vyksta. Kada tėvams bus teikiama ta paslaptingoji pagalba.
- Taigi, manau išlaikysiu. - Nenorėjo nei gilintis į egzaminus. Bet mokslai bent kažkiek išblaškydavo merginą.
- Galbūt. Gal mano šeimoje buvo burtininkų. Bet tai vis tiek iš kažkur turėjo atsirasti ar ne? Apskritai visa magija. Tai įdomu. Bet dabar nieko nesugalvoju. - Buvo sunku apie tai dabar galvoti. Nors norėjosi save prablaškyti, bet į galvą lindo kas kita. Ji panoro pasivaikščioti. Mintis užvaldė ta keista žinia apie pagalbą jos tėvams.
- Profesoriau, gal jau galėčiau eiti? Aš noriu pagalvoti. O gal paskraidyti. Man reikia kažkaip išsilieti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Rugsėjo 15, 2023, 09:30:37 am
Gruodė ėmė filosofuoti. Pasakė, jog iš kažkur turėjo atsirasti pati magija. Žinoma, turėjo, bet Juzefas negalvodavo apie tokius dalykus, nes jie atrodė painūs ir sudėtingi. Jis tiesiog norėjo džiaugtis gyvenimu išnaudodamas tiek žiobariškas, tiek magiškas galimybes.
Net nežinojo, ką atsakyti Gruodei. Gal paklausti, kas atsirado pirmiau: višta ar kiaušinis? Žinoma, kad višta, pasakė sau mintyse. Juk be vištos nebūtų kiaušinio. Bet juk ir vištos nebūtų be jo.
Ir tada mokinė paklausė, ar jau gali eiti. Atrodė, jog Juzefas palengvėjo bent keliais kilogramais, našta nuo jo nukrito.
- Taip, gali, - palinksėjo. - Jeigu ko nors reikės, kreipkis, - prieš išeinant Gruodei pasakė jis.
Kai liko vienas, ėmė galvoti apie tai, kad be reikalo pasikvietė čia ją. Tikriausiai sukėlė dar daugiau klausimų. O jeigu jai ko nors reikės ir ji kreipsis? Ką tada darys Juzefas? Jis nemokėjo spręsti tokių problemų. Nemokėjo kalbėtis apie savijautą. Jis mėgo gauti užduotį ir ją įgyvendinti, bet ne narpliotis jausmuose.
Dūsaudamas išėjo iš kabineto. Gal nueis į Kiauliasodį prasiblaškyti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugsėjo 29, 2023, 04:45:24 pm
Auris taip pyko, taip niršo. Kokio velnio dabar? Kokio velnio dabar iškilo šitas skandalas dėl kažkokių artefaktų. Nežinojo ant ko niršta labiau. Ant nelemtai susidėliojusio likimo ar savęs. Kodėl savo kabinete pasiliko krūva dalykų primenančių praeitį? Ir dabar negalėjo jų išnešti. Niekaip. Ir iš darbo negalėjo išlėkti. Nei už ką. Jei iškils aikštėn jo juoda praeitis, niekas jam nebeleis pasirūpinti Eion. O kas tada? Gerai, kad bent Erka pilnametė. Jos jau niekas negalėtų atkraustyti į vaikų namus. O gal ir Timotį jie sugalvotų iškraustyti pas kitus Senklerius. Na o Auris keliautų į Askabaną.
Kaip uraganas įsiveržė į Juzefo kabinetą. Buvo čia pakviestas.
- Kas yra? - Paklausė užtrenkdamas duris ir įsitaisydamas ant kėdės. Nors labiau norėjosi vaikštinėti po kabinetą. Tikėjosi, kad Juzefas jį čia išsikvietė ne šiaip papliurpti. Tam  neturėjo nei nuotaikos, nei noro.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Rugsėjo 29, 2023, 10:04:07 pm
Iš Juzefo lūpų pylėsi keiksmažodžiai. Kodėl būtent dabar? O gal tikrai tie artefaktai yra pabuvoję ir pas Juzefą? Gal ir dabar yra? Juk jis buvo gavęs ir šiuo metu turi ne tik daiktų, kuriuos pats apkerėjo, tačiau ir tokių, kurie jau pasiekė Juzefą apkerėti. Levinsas nežinojo, ką jam daryti. Norėjosi skrandžiai žemę prasmegti.
Nebesugalvodamas, ko imtis, plikis nusprendė kreiptis pagalbos į Aurį. Ne, tikrai nesitikėjo, jog draugas pasiims juodosios magijos prisotintus daiktus. Bet gal duos kokią gerą mintį, ką su jais daryti, kuri mėlynakiui nešauna galvon? Juk Juzefas buvo panikoje. Sunku tapo blaiviai mąstyti.
Tačiau ir Senkleris atrodė ne ką geriau. Lyg ir piktas. Kad ir kas tai bebūtų, palauks. Kaži, ar būtų svarbiau už tai, jog Juzefui gresia Azkabanas.
- Prisidirbau. Po velnių, Auri. Sumautai prisidirbau, - pasakė.
Tada atidarė stalčių ir burtais nuskraidino bei nušveitė geras pora saujelių smulkių daiktų ant stalo. Tai buvo akmenukai, papuošalai, kažkokios statulėlės.
- Tik neliesk! - suriko. - Žinai, kas tai? Man šakės, Auri. Man šakės. Aš jau niekada nebepamatysiu Walguno. Nes žinai, kas tai? - kartojo. - Tai... tai labai blogi daiktai, - pastarąjį sakinį ištarė tyliau, pažiūrėjo į raudonplaukį skvarbiai, kad šis suprastų. Garsiai ištarti bijojo. - Prašau, neteisk manęs, gerai? Man reikia pinigų. Visada reikia pinigų. Nemanau, kad tai susiję, - turėjo omeny Gringotsą, artefaktus ir šituos daiktus, - bet jeigu jie juos ras... Tada viskas. Ką man daryti? Aš poryt turiu kelis pristatyti į Kiauliasodį. Aš jų neišgabensiu...
Juzefas susmuko kėdėje ir įsispoksojo į Aurį.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugsėjo 29, 2023, 11:10:26 pm
Juzefas virė panikoje. Ir matydamas jį Tokį Auris dar labiau susinervino. Kaip jis dabar drįsta taip suskystėti, tokią akimirką?
- Nutilk Juzefai ir slėpk šitą šlamštą. Gi gali kas nors užsukt. - Auris nukreipė lazdelę į duris ir užkerėjo jas netrukdymo kerais ir garsą slopinančiais kerais.
- Manai man geriau? Turiu visą kolekciją juodžiausių knygų. Turiu senų daiktų, kuriais prekiavau. Ir šiaip turiu visokių senų užkeiktų dalykų. Šitoje mokykloje. Taigi nustok pliurpti nesąmones ir galvojam ką daryti. - Aiškintis visokias jausmines dramas buvo sunku. O va šitai buvo Aurio gyvenimas. Bent jau kadaise tikrai buvo. Jis niūriai nusijuokė.
- Rimtai? Prašai manęs tavęs neteisti? Gal tu pamiršai su kuo kalbi? - Juokinga. Jie abu kažkada suko reikalus. Ir Auris dar niekada nematė draugelio va tokiame stovyje. Mano pažadai Eion skris vėjais, jei pas mane ras to šlamšto. Mano pažadai Erkai ir Timočiui. Aš negaliu dabar įkliūti.
- Pagalvokim blaiviai gerai? - Bet ką sugalvoti? Kaip išnešti daiktus iš mokyklos? Auris tikrai nežinojo.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Rugsėjo 30, 2023, 01:15:49 pm
Regis, Auris visai nenustebo, kokiu reikalu Juzefas jį pasikvietė. Tiesą pasakius, jis net nelabai užfiksavo, jog ir draugelis turi krūvą neleidžiamų daiktų šitoje mokykloje.
- Nužudyk mane, - pasakė plikis. Atsistojo, padėjo savo burtų lazdelę ant stalo ir ėmė vaikštinėti. - Čia, kad nesugalvočiau priešintis. Nužudyk mane, nes jau geriau garbingai mirti nuo draugo rankos, nei būti sučiuptam aurorų, - dramatiškai kalbėjo. - Prižvelk Walguną, gerai? Kad jis būtų saugus Hogvartse. Pažiūrėk, kad nesiveltų į nesąmones. Pasakyk Amyrui, kad su juo bendrautų. Mano broliui, aišku, ne savo tėvui, - pridūrė. - Atsiprašyk jo už mane, kad buvau toks psichas ir jis visą vaikystę turėjo mane raminti, - šią akimirką beplaukis visai nepagalvojo apie tai, kad Auris nežino apie jo sutrikimus.
Dar kiek patrypčiojęs Juzefas sukluso. Smegenis pagaliau pasiekė Senklerio žodžiai.
- Ir tu turi? - kiek pagyvėjęs paklausė.
Gal ir labai negražu, tačiau nelaimėje būti dviese atrodė kur kas saugiau.
Levinsas paėmė savo burtų lazdelę ir kerais įmetė tuos daiktus atgal į stalčių.
- Gal paprašysim, jog būtume kameros draugai Azkabane? Kaip manai, leistų? - vėl prašneko.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugsėjo 30, 2023, 02:41:28 pm
Dabar Juzefas visai sukvailiojo. Auris nutaikė į jį savo burtų lazdelę.
- Tikrai to nori? Kur čia matai garbią? Arba sėdi ant kėdės ir pakalbam, arba aš einu savais keliais. Aš rimtai. - Visai išsikraustė iš proto. Ir kodėl dabar?
- Suki reikalus jau šimtas metų. Turėttum visada būt pasiruošęs sėsti į kalėjimą. Man sakydavo Simonas, kad visada reikia būti pasiruošus. Bet ir visada reikia išlaikyti blaivų protą ir bandyti suktis. Tai arba toliau čia panikuok, arba bandom išsisukt. - Kas jam pasidarė vardan dievo meilės. Norėjosi paklausti ką čia Juzefas turi galvoje kalbėdamas apie savo vaikystę. Bet tas klausimas dabar buvo atidėtas.
- Askabane psichai greit padarys savo darbą. Draugo tau nereikės. O aš neketinu sėsti. Aš jau geriau mirsiu, nei sėsiu į Askabaną. - Bet Sėsti ar mirti Auris Senkleris nesiruošė. Dabar ypač ne. Per daug turėjo žmonių, dėl kurių norėjosi gyventi.
- Baigei? Įjunk smegenis. Tu juk išmanai apie keliavimo būdus. Pagalvok ar galėtume kažkaip išvykti iš mokyklos nesusekti. - Židiniai matyt sekami. Tuneliai saugomi. Tai ką daryti? Suko galvą.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Rugsėjo 30, 2023, 03:04:05 pm
- Gerai, gerai, niekur neik! - sušuko Juzefas ir giliai įkvėpė. - Bet aš nepasiruošęs. Jau kur kur, tačiau mokykloj... Čia atrodė tikrai saugu. Kas galėjo pagalvoti, jog Hogvartse vyks patikros, budės aurorai? - šnekėjo vyrukas.
Atsiduso. Kurį laiką pasėdėjo paslėpęs rankomis veidą ir užsimerkęs. Jautėsi toks bejėgis.
- Taip, žinau, kad psichai greit atliktų savo darbą. Todėl ir sakau, jog geriau mirti nuo draugo rankos. Tačiau aš neturiu nei menkiausios minties, kaip paslėpti šituos daiktus arba kaip juos išgabenti. Nebent, nežinau. Nešti bet kur. Į tualetą, biblioteką, nežinau. Tačiau aurorai ilgai netrukus išsiaškinti, kieno tie daiktai yra. Vis tiek mums šakės, - vėl atsiduso.
Viskas atrodė taip sumauta. Keliavimo būdai... Juzefas jau šimtą metų tuo neužsiiminėja.
- Nekūrenama ugnis užgęsta, - rimtai pasakė plikšius. Dabar jau kur kas ramesniu tonu. - Pagaminti specialią nešyklę užtruktų per daug laiko. Be to, tam reikalingos priemonės liko namie. Ir tada buvo ramu, kad niekas netikrins. Nemanau, jog šitai paeitų. Susektų. Išvis. Per seniai tai dariau, nebesugebėčiau. Nežinau, Auri. Tikrai nežinau. Nematau išeičių.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugsėjo 30, 2023, 04:57:18 pm
- Gerai. Bet jei vėl pradėsi panikuoti išeisiu. - Pyktis kažkada buvo toks įprastas dalykas Auriui Senkleriui. Kažkada toks būvis kaip dabar buvo visas gyvenimas. Smegenis dirbo šaltakraujiškai ir ramiai. Niekas jo nesuims. O jei bandys, tai nusineš pragaran visus tuos aurorus. Tokia mintis nugąsdino jį, bet pasiduoti neketino.
- Kai varai juodus reikalus Hogvartse ar už jo ribų nėra saugu. Visada turi žinoti, kad vaikštai peilio ašmenimis. - Staiga į jo šaltas mintis įsibrovė kitokios. Jis pagalvojo kaip nusiviltų mokyklos direktorė sužinojusi, kad du jos darbuotojai įsivėlę iki ausų. Tai liūdino. Nes nuoširdžiai tą moterį mėgo. Ypač po šios vasaros. Bet tokiai minčiai neleido per ilgai veikti. Nes žinojo, kad jei užsileis tokioms mintims irgi ims panikuoti, pasidarys silpnas ir pridarys kvailų sprendimų.
- Taip. Visur net kambaryje iki pareikalavimo tuos daiktus ras. Ir tu neturi tų nešyklių ar ne? Jų tai tikrai nesusektų. Gaila. - Kai Juzefas pasakė, kad naujovišką nešyklę reiktų gaminti ilgai atrodė, kad jie tikrai dabar kaip žiurkės spąstuose. Kurie užsitrenkę. Į galvą ėmė lįsti prisiminimai. Alano vaikystė, laikas su Erka. Eion pradėjo kreiptis į jį vardu. Prisiminė kaip apkabino jį, kaip žadėjo daug gražių akimirkų. Vienišas broliukas. Mokiniai. Dafydd ir jo vaikai. Aš negaliu įkliūti. Negaliu. Bet atrodė, kad išeities neras.
Auris sėdėjo, tylėjo. Laužė galvą. Bet nušvitimas taip ir neaplankė.
- Ar žinai kiek mes turim dar laiko? Kada vyks patikra?
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Rugsėjo 30, 2023, 10:30:24 pm
- Na tai ir išeik! - sušuko Juzefas ir šoktelėjo nuo kėdės. Pradėjo vaikštinėti po kabinetą. Nervavosi. - Aš negaliu nepanikuoti. Po velnių, negaliu.
Akimirkom atrodė, jog jis apsiverks. Pradėjo kramtyti lūpas. Ir vis tik vylėsi, jog Auris neišeis. Tačiau nebuvo tikras, kad draugas neįsižeis ir nepakils nuo kėdės. Juk jam ir pačiam ne pyragai.
- Aš tiesiog nepagalvojau. Tik dabar supratau, koks tai smūgis būtų Walgunui. Jeigu jo tėvą sučiuptų mokykloje. Juk visi apie šnekėtų. Visi žinotų, kad tai mano sūnus. Jau nekalbu apie tai, kad jis manimi nusiviltų ir, garantuoju, nebenorėtų palaikyti jokių ryšių. Bet jam čia būtų blogai. O mokytis dar treji metai.
Plikis vėl ėmė dūsauti. Taip pat vėl grįžo ant kėdės, dabar sėdėjo.
- Nežinau, - atsakė. - Tiksliau žinau. Neturim laiko. Mes jo visiškai neturim, Auri! - paniškai sukikeno. - Nežinia, pagal kokią tvarką jie tikrina. Nežinia, ką tikrina ir kodėl. Varniai sakė, jog ryte prakratė jų miegamuosius, - Juzefą net šiurpas nukrėtė tai pasakius.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Spalio 01, 2023, 02:40:56 pm
- Ša, nustok. - Gal būtų ir išėjęs. Bet negalėjo. Nes kažkada Juzefas jo nepaliko kautis vieno su Dolohovais. Jautėsi jam skolingas dėl to. O ir šiaip... Ne be tie laikai, kad galėtų palikti kitą žmogų dorotis vieną.
- Va dėl visų šitų dalykų, dėl Walguno turi apsiraminti. - Auris atsikėlė nuo kėdės. Nuėjo prie lango. Įsižiūrėjo pro jį. Kaip nenorėjo visko prarasti.
Pabandė išsikelti visokius faktus apie mokyklą. Viską, ką žinojo. Namų elfai. Jie gali keliauti oru. Bet jeigu jų paklaustų ar išgabeno du vyrukus kažkur nežinia ko jie atsakytų teigiamai. Ne. Elfai netinka. Kambarys iki pareikalavimo. Gal galėtume ten laikinai viską paslėpti. Gal... Bet... Mintyse išvydo vaizdą. Kambarys prikištas visokių daiktų. Tarytum pamestų lobių miestelis. Ne kartą ten ką nors slėpė paauglystėje. Tada kai ką prisiminė. Nusisuko nuo lango.
- Krauk savo šlamštą kur nors drauguži. Aš pasiimsiu savo daiktus. Sukrausiu į kerais padidintą kuprinę. Trauksim į kambarį iki pareikalavimo. Ten yra pradanginimo spinta. Kurią kažkada sutaisė Drakas Smirdžius. - Kaip buvo gera, kad mokykloje mokėsi net ir magijos istorijos. - Jis per tą spintą kažkada suleido mirties valgytojus į mokyklą. Mes per ten pabėgsim iš jos su savo daiktais. Tikiuosi, kad pateksim į Bordžino ir Berko krautuvę. O iš ten oru dingsim į kitą saugią vietą, kur viską paslėpsim. - Išpylė viską vienu atsikvėpimu.
- Tai vienintėlė išeitis. Gal mes įstrigsime spintoje, gal ji vėl sugedo. Gal ji nukels mus į spąstus nežinau. Bet kito pasirinkimo neturim. Kaip ir sakei laiko nėra.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Spalio 03, 2023, 10:57:43 am
Auris jau daug kartų pasakė Juzefui, kad šis turėtų nusiraminti. Juzefas tai žinojo, tačiau jautė paniką, buvo sunku nurimti, sukoncentruoti mintis. Jis sėdėjo ant kėdės ir stengėsi giliai kvėpuoti, tačiau jautė, jog kvėpavimas nėra lygus. Ir dar drebėjo rankos.
O tada draugui, regis, šovė mintis galvon. Ir jis pristatė planą, kaip jiedu išgabens tuos daiktus iš mokyklos. Juzefas žinojo apie tą spintą. Skaitė apie ją.
- Bet... bet jeigu antros spintos nebėra? Jeigu ji sunaikinta? Kas tada? Ar mes žūsime? - paklausė gana spigiu balsu.
Tačiau darė taip, kaip lieptas. Pasiėmė maišelį, skirtą tokiems daiktams. Per jį buvo galima liesti visokias blogybes. Kerų pagalba sukrovė į tą medžiaginę talpą daiktus ir dabar visa tai laikė rankoje.
Aišku, jautė ir abejones. Ne vien dėl to, kad jiems kas nors atsitiks. Bet kur jie dės tuos daiktus? O kaip dėl tų prekių, kaip dėl Kiauliasodžio...
- O kur mes juos dėsim? - paklausė. - Tuos daiktus? Negi tu juos išmesi? Jie vertingi. Kaip manai, ar saugu būtų pasidėti juos namuose? - svarstė. - Bet jeigu aurorai dėl kažkokių priežasčių sugalvotų padaryti kratą ir juose? Ir, po galais, yra daiktų, kurie man reikalingi. Man reik poryt į Kiauliasodį. Kaip aš pristatysiu prekę, jei būsiu Hogvartse, o prekė - bala žino kur... - vėl pažiūrėjo į Aurį. Gal ir dėl šito jam kils genialių minčių?
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Spalio 03, 2023, 07:23:00 pm
- Nemanau. Tiesiog įstrigsime ten ir na... Mus vis tiek sugaus. Bet ar vienaip ar kitaip mus vis tiek sugaus. Jei liksim čia. Todėl verta bandyti ar ne? - Gėdinga būtų jei juos rastų įstrigusius spintoje. O jei ne? Tada jie nusigaluotų nuo bado, troškulio. Bet Auris vis tiek ketino bandyti. Net jei Juzefas nesutiktų.
- Po galais Levinsai, ar tau neatrodo, kad pirma reikia tiesiog išnešti iš mokyklos sveiką kailį ir tada planuoti kitus verslo reikaliukus? Nežinau. Namie gal nereikia jų laikyti. Pas mane gyvena Erka. Ir šiaip gal gali apieškoti namus. Nežinau. Gal perduosim juos kam nors. Turi patikimų žmonių? Tuos tau reikalingus daiktus galėsi iš to žmogaus, pas kurį paslėpsim viską paimti. Čia jau būtų menka problema. - Juzefas ėmė Aurį nervinti. - Gerai. Aš einu susidėsiu savo daiktus. O tu trauk į kambarį iki pareikalavimo. Ten ir susitiksim. - Ir nedavęs Juzefui laiko pamąstyti ir persigalvoti išėjo.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Spalio 04, 2023, 02:22:49 pm
Auris išėjo. O Juzefas kurį laiką stovėjo pasirėmęs rankomis į stalą ir galvojo. Žiūrėjo į maišelį, kurį ką tik buvo ant to stalo padėjęs.
O jeigu vis tik mūsų nesugautų, mintyse pagalvojo plikis. O jeigu nieko nedarytume ir aurorai nepastebėtų? Galbūt jie netikrins profesorių kabinetų? Bet jei tikrins? Tada, kai jie grįžo su Adrijumi iš Kiauliasodžio, Juzefą tikrino.
Taip, Auris dėl visko buvo teisus. Jiems reikia bandyti. Jie privalo išgabenti daiktus iš mokyklos, o tada jau ir spręs, ką toliau daryti. Aišku, jeigu liks gyvi ir sveiki.
Dar kiek pastovėjęs, giliai pakvėpavęs ir stengdamasis nusiraminti, Juzefas paėmė maišelį. Ir dar prigriebė buteliuką vandens bei porą žiobariškų šokoladukų, kurie metėsi kitame stalčiuje. Na, jeigu jie ten įstrigtų. Toje spintoje. Kad nemirtų iš bado ir troškulio.
Tada Levinsas išėjo iš kabineto, jį užrakino ir dingo koridoriuose.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 04, 2023, 09:39:08 am
Pradūmė jau pora savaičių. Ir tik dabar Auris pagaliau prisivertė tai padaryti. Niekada gyvenime joks žmogus nematė raudonplaukio nykiausių prisiminimų. Na ir kas, kad kažką girdėjo apie Aurio Senklerio praeitį. Klausytis apie tai ir parodyti visai kas kita. Bet nusprendė tai padaryti. Reikėjo pasikalbėti su Juzefu apie Eion. Auris kartais pagalvodavo, kad juk gali visko nutikti per tas žiobarotyros pamokas, Eion gali prisidaryti problemų. Auris norėjo, kad Juzefas bent pabandytų įsijausti, suprasti. Todėl dabar nužygiavo į kabinetą. Pasibeldė. Įėjo.
- Labas. Turi laiko? Noriu su tavimi pasikalbėti. - Labiausiai norėjo sprukti. Dėl to, ką norėjo Juzefui parodyti. O gal nerodyti? Gal užteks tik pakalbėti. Bet ar tu tuo tikras? Juk žinai, kad žodžiai yra niekis. Nieko jie nepakeis. Žinoma, buvo daugiau mokytojų, per kurių pamokas Eion galėjo prisidaryti bėdos. Bet su Juzefu jie tiesiog siaubingai nesutarė. Apie jokį kitą mokytoją tiek negirdėjo iš Eion, kiek apie Juzefą. Taigi reikėjo pabandyti viską bent kiek pakeisti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 04, 2023, 10:41:57 am
Juzefas sėdėjo kabinete. Taisė mokinių namų darbus apie žiobariškus automobilius. Buvo apmaudu. Ne kaip kitaip, bet kai kurie mokiniai - iš tiesų kvailiai. Visiški kvailiai. Juk profesorius tiek kartų aiškino, kad tos mašinėlės pramogų parke nebuvo tikri automobiliai. Bet ne, kai kurie vaikai vis tiek sugebėjo parašyti, pavyzdžiui, jog automobilis - labai bloga transporto priemonė, nes gali važiuoti tik ant specialios dangos.
- Idiotai, - tyliai sumurmėjo.
Dar šalimais maišėsi plikio katė Nora. Buvo apsirgusi, dėl to Levinsas irgi nervinosi. O jeigu apkrės ir Juzefą? Ji kažkaip keistai viaukčiojo. Aišku, gal neturėtų gyvūnų ligos pulti žmonių, bet ką ten gali žinoti...
Visai netikėtai į kabinetą įžengė Auris. Pasirodė kažkaip labai rimtai nusiteikęs. Beplaukis kilstelėjo antakį. Būtų visai nieko išlenkti po porą alaus, bet juk Auris dabar visiškai supančiotas dėl Timočio. Be to, akivaizdžiai ne to norėjo. Juzefas linktelėjo draugui taip pasisveikindamas.
- Gerai, sėskis, - atsitraukė nuo kažkokio pirmakursio darbo, kuris rašė tokia vištos koja, jog įskaityti buvo sunku. Ir išvis, ten prirašyta nesąmonių. Beliko tik įvertinti tą darbą T raide. - Kas atsitiko? - paklausė Aurio.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 05, 2023, 08:42:05 pm
Auris prisėdo ant kėdės. Kažkaip nelengva buvo tą pokalbį pradėti.
- Nieko neatsitiko. Tiksliau nieko naujo. - Kaip čia dabar pradėti? Svarstė.
- Na. Matai. Norėjau apie Eion pakalbėti. Pradėkim nuo to karto Šerno galvoje. Prisimeni, tada sakiau, kad niekada gyvenime su juo neprasidėsiu, nes tam reikės daug laiko, o aš ir taip ketinu varyti iš mokyklos. Čia buvo tas kartas,kai klaikiai prisigėrėm, kai Alanas dar mokėsi, kai kalbėjom apie Walguną prisimeni? - Bandė atgaminti vieną iš pokalbių Šerno galvoje. Įsiminė jį pats vien todėl, kad tada nelabai gražiai kalbėjo. Buvo labai blogai nusiteikęs.
- Vasarą po to pokalbio sutikau jį. Nuo tada Eion gyvena pas mane. Su tam tikromis pertraukomis. Ir aš žinau, kad tau su juo nelengva. O jis irgi turi savo nuomone. Noriu pabandyti kai ką pakeisti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 06, 2023, 05:14:34 pm
Apie Eion? Apie tą vaikėzą Juzefas visai neturėjo noro kalbėti. Norėjosi bent jau ne pamokų metu nuo jo pailsėti. Tiesa, jau kurį laiką Breathnach nieko bloga nedarė, tačiau kaip galima pamiršti tai, jog jis terorizavo kitus mokinius ir patį Juzefą beveik ketverius metus? Vienas Merlinas težino, kas ir kada tam psichopatui užeis.
Bet savo emocijų Levinsas neparodė. Galbūt kažkas pasakytų, kad Eion tik vaikas. Plikiui buvo sunku jį laikyti tik vaiku. Tik vaikai nedaužo kitiems vaikams butelių į galvas. Ir nesprogdina tualetų. Bet Juzefas žinojo, kad Auris su klastuoliu bendrauja. Todėl tikrai jo išklausys.
- Prisimenu, - vyrukas linktelėjo. - Kur jau ten pamirši. Kai grįžome, nesugebėjau atsirakinti kabineto ir miegojau koridoriuje. Prižadino Akilanda. Gerai, kad ne mokiniai, - šyptelėjo.
O tada Juzefo antakiai pasiekė dausas.
- Jis pas tave gyvena? Nuo tos vasaros? Na, labai malonu, kad kažkada pasakei, - nelabai patenkintu balsu tarė.
Stengėsi neatrodyti baisiai įsižeidęs, tačiau išties pyktelėjo. Juk jie abu tikrai neblogi draugai. O Auris nepasakė tokio dalyko. Kita vertus, pats Juzefas nesakė Senkleriui apie tai, kad Sakura yra plikio dukterėčia. Bet apie tai vyras dabar negalvojo.
Tarsi jausdama šeimininko nuotaiką Nora pradėjo vaikštinėti šalia Aurio. Katė ėmė trinti savo užpakalį atėjūnui į ranką pakėlusi uodegą. Juzefas prunkštelėjo. O gal tai reiškė prielankumą? Kažkur kažkada apie tai Levinsas kažką skaitė... Bet dabar negalėjo prisiminti.
- Tik nesakyk, kad jis tau skundėsi, - vėl prabilo Juzefas. - Pastaruoju metu tarp mūsų konfliktų nekyla. O ką aš galėjau daryti, juk turėdavau kažkaip reaguoti į jo elgesį. Kartais jis elgdavosi kraupiai. Pameni, sakiau, jis buvo sudaužęs butelį į Kaedę. Jai į galvą. Karti tiesa, bet tą kartą viskas galėjo baigtis tokiais dalykais kaip sąmonės netekimas ir... ir dar baisiau. Po to karto net gėriau raminamosios mikstūros. Ir ugninės, - apie ugninę pasakė tik sau mintyse. - Būdavo baisu, kad nieko panašaus vėl neatsitiktų. Tiesą pasakius, ir dabar neramu. Pripažinsiu, akylai jį stebiu. Ir vis galvoju, kad tik ko neiškrėstų. Tačiau kurį laiką viskas neblogai, nors baimė išlieka kiekvieną pamoką... Paskutinį kartą išties prastai elgėsi tai vasarį. Paleido varžtą į Ikelą, o juk žinai Ikelą... Žadėjau pasakyti tau, nes žiemą užsiminei, jog bendraujate. Bet kažkaip nepasakiau. Būčiau žinojęs, kad jis pas tave būna, tai būčiau su tavim kalbėjęs, o ne su Klastūnyno vadovais ar direktore. Bet tikrai matosi. Tikrai matosi, jog jo elgesys pasikeitęs. Tu darai stebuklus, - nusišypsojo draugui.
Pasijuto išties dėkingas. Galbūt tai tik Aurio nuopelnas, jog Breathnach pradėjo elgtis pakenčiamai. Galbūt Auris moko jį jausti ribas. O kas, jeigu vaikėzas elgtųsi taip, kaip anksčiau? Vis tik jis auga, darosi stipresnis.
- O kaip jums visiems sekasi? Kaip jis sutaria su Erka ir Timočiu? - paklausė.
Jis savižudis, mintyse apie Aurį pagalvojo Juzefas. Jam tikrai patinka save kankinti. Gyventi vienuose namuose su Eion ir Erka. Juk tai turėtų būti didžiausias košmaras, galvoje pabaigė mintį.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 09, 2023, 07:21:49 pm
Auris nusišypsojo. Pats tai ir nenuėjo į savo kabinetą. Lūžo didžiojoje salėje kampe ant žemės. Prisiminė kaip buvo pažadintas namų elfo ir mokiniai taip ir neišvydo salėje smigusio profesoriaus Senklerio.
- Nepyk gerai. Negalėjau tau nieko pasakyti. Eion išvis nenori, kad kas nors tai žinotų. - Tai, kad Eion iškart paminėjo tik Juzefą nesakė. Ir taip jau jų santykiai siaubingi, kam dar labiau juos nuodyti?
- Turėjau elgtis kaip jis nori. Ir dabar nenorėčiau, kad kada jam užsimintum apie mane. Būtų negerai. Bet tarkim, kad gal dabar Eion labiau manimi pasitiki ir todėl nusprendžiau su tavim pasikalbėti. - Auris atsitraukė nuo keistos katės ir rankose ėmė vartyti atsineštą stiklinį buteliuką. Labai nervinosi dėl to, ką sumąstė. Ir kas, kad savus prisiminimus gerokai pakeitė, aptvarkė. Bet juk Juzefas, kai jie sugrįš iš jų susivoks, kad matė Aurio praeitį. Jeigu žinoma jis sutiks pabandyti įsijausti.
- Ne. Nesiskundė. Aš pats norėjau jau seniau su tavim pakalbėti, bet negalėjau to padaryti. Juzefai, aš žinau, kad Eion elgiasi labai šokiruojančiai. Kartais. Žinau, kad labai smarkiai peržengia ribas. Manai nežinau? Bet tu nesupranti koks yra jo pasaulis. Prisimeni aš tau tada Šerno galvoje aiškinau apie tai, kad jei vaikystėje tave stumdo, rėkia, muša ir tyčiojasi tu nežinai kas yra meilė pasaulis persiverčia ir tu viską suvoki visai kitaip. Eion taip elgiasi ne todėl, kad jam patinka daryti kažką blogo. O todėl, kad toks elgesys jam yra norma. Jis taip rodo, kad prie jo geriau nelįsti, kad jis pavojingas, kad jis gali apsiginti. Bent aš taip manau, kad jis įsivaizduoja viską. Apie Ikelą juk man pasakojai. Žinau aš tą istoriją. Pavasarį mano pamokoje su Ikelu irgi buvo istorija. - Kalbant buteliukas rankoje vartėsi vis greičiau ir greičiau. - Jis manė, kad Ikelas tyčia pastūmė Eion ir nudažė jam plaukus. Dėl to paleido jam smarvinę bombelę į veidą visiškai man prieš akis. Taip, tai baisu, jis galėjo Ikelą sužeisti. O kas įdomiausia aš juk viską mačiau, Eion net nesislėpė nuo manęs tai darydamas. Mums besikalbant man ir iškilo mintis, kurią tau išdėsčiau prieš tai. Eion pasaulyje toks elgesys normalus. Ir jis tą daro ne todėl, kad yra blogas, kad jam patinka. O todėl, kad taip ginasi. Nors nėra nuo ko. Pats Eion taip man nesakė, bet aš manau, kad taip galvoja. Ir su tuo reikia dirbti. Norėčiau vaikiną nuvesti pas psichologą. Bet kol kas abejoju, kad jis sutiks. O mano žinių viską pakeisti tikrai gali neužtekti. Viską darau neprofesionaliai, nesu baigęs psichologijos mokslų ir galiu padaryti klaidų. Bet per prievartą negaliu Eion nutempti pas psichologą. Na, bet vieną dieną reikės apie tai su juo pakalbėti. - Pasakymas, jog daro stebuklus truputį pagyvino, bet tas jausmas labai greitai išblėso. Mat pastaruoju metu dar dažniau manydavo, užeidavo baimės, kad priimti sprendimai dėl tokių sudėtingų vaikų jiems gali atnešti ką nors blogo.
- Erka ir Eion manau patys nori ką nors keisti. Galiu jiems tik mėginti padėti, bet viskas priklauso nuo jų pačių. - Tepasakė Senkleris. - Eion ir Timotis nuo pirmos dienos sutaria labai gerai. Dėl jų labai džiaugiuosi. Eion labai globoja vaiką. su Erka deja jie pykstasi. Jie abu pakankamai sudėtingo charakterio ir aš tikiuosi, kad laikui bėgant sutars geriau nei dabar. - Erka dabar profesoriauja. Gal leisdami daugiau laiko kartu jie tikrai ims geriau sutarti. Labai to tikėjosi.
- Žinai, aš suprantu, kad tau nelengva. Turbūt juk visai nenorėjai veltis į sunkumus su tokiais vaikais kaip Eion. Atėjai čia tiesiog mokyti ir tiek. Bet pagalvojau... Turiu tam tikrus prisiminimus. Užkerėjau uos, perkūriau taip, kad patekęs į minčių koštuvą taptum ne stebėtoju, o dalyviu. Aš pagalvojau, kad jeigu tu pamatytum, pajustum tuos prisiminimus. Gal tai padėtų labiau suprasti Eion ir tada gal vėliau nekiltų daugiau konfliktų. Galbūt žinotum ką daryti vienu ar kitu momentu. Galbūt viskas bus gerai. Eion man žadėjo, kad per tavo pamokas niekur nesivels. Bet juk visko nutinka.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 21, 2023, 02:09:02 pm
Auris kalbėjo daug, o Juzefas klausėsi ir linksėjo. Nebuvo jis kvailas, suprato, kad Eion gyvenimas nėra rožėmis klotas, bet vis tiek negalėjo taip paprastai visko priimti. Štai, jis jau tiek kartų skundė vaikėzą įvairiausiems profesoriams, kad ir pats neprisiminė, kam ką sakė, o kam - ne. Dabar tik Ikelo pagailo. Smarvinė bombelė į veidą...
- Iš psichologų stebuklų nesitikėk, - tarė menkai šyptelėdamas. - Kartais jie gal ir gali užvesti ant kelio, tačiau tai ne visda yra išsigelbėjimas, kaip daug kam atrodo. O ypač paaugliui.
Juzefas pagalvojo apie save. Apie tai, jog nuo pat vaikystės lankosi pas psichologus, bet vis tiek yra psichas. Jis stebėjo buteliuką su prisiminimu Aurio rankose, tačiau kažkodėl nekilo klausimas, kam tas buteliukas skirtas, plikis atrodė susimąstęs.
- Na ir šaunu, galbūt Timotis padės Eion būti geresniu. O dėl Erkos nesuk galvos. Juk profesoriaudama turi suaugti. Turbūt, - nusijuokė.
Tiesą pasakius, Juzefui Erka prieš Eion atrodė tarsi angelas. Bet savo nuomonę apie tai vyras nutarė pasilikti sau.
- Darbas yra darbas, - pasakė. - Natūralu, jog tenka susidurti su sunkumais, o ne tik mokyti.
Ir tada Auris prabilo apie prisiminimus. Tik tuomet Juzefas pagaliau suvokė, jog jis atėjo ne šiaip pasišnekėti. Plikšiaus akys ir vėl nukrypo į buteliuką.
- Ir jis tau davė savo prisiminimus? Sutikdamas, kad juos ne tik pamatyčiau, bet ir pajusčiau aš? - nusistebėjo Levinsas manydamas, jog tai ne Aurio, o Eion prisiminimai. - Na, nežinau. Žiūrint, kas ten bus. Jeigu jį kas nors muš, aš visai nenoriu jaustis mušamas, - susiraukė.
Ši mintis profesoriaus nežavėjo.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 25, 2023, 10:45:25 pm
Su žodžiais apie psichologą sutiko. Galėjo žinoma būti, kad nieko tai neduos. Bet jis manė, kad pabandyti reikia.
- Taip. Tu teisus. Galbūt tai nieko nepakeis, bet verta pabandyti. Aš manau. - Auris vis dar vartė buteliuką rankoje. Mintys jame sukosi, plėtėsi tame mažame stiklo indelyje.
- Taip. Jie vienas kitam man atrodo padės. Negaliu nesukti dėl Erkos galvos. Tu turbūt negalėtum negalvoti kaip seksis Walgunui, kai jis kažkur įsidarbins tau tai bus svarbu. - Ar žmonės supranta, kad laikui bėgant į tuos vaikus pradėjo žiūrėti kaip į savo? Tiek į juos sudėjo, tiek jiems vylėsi, jie jam pasidarė svarbūs ir tiesiog neatskiriami iš gyvenimo.
Per daug greitai atėjo toji akimirka, dėl kurios čia ir sėdėjo.
- Tai ne Eion prisiminimai. Aš jo net neprašyčiau. Aš pats daug ko apie jį nežinau. Labai palengva išvis ką apie jį sužinau. Ne. Jie mano. - Akyse trumpam šmėstelėjo siaubas. Auris norėjo tą buteliuką sudaužyti ir niekam nieko nerodyti. Tai buvo jo seni pragyventi įvykiai. Ir jų nenorėjo rodyti. Niekam. Bet...
- Nepažadu tau gražių smagių vaizdų ar jausmų. Jie nemalonūs. Bet juk žinai, kad išnirus iš prisiminimo tu būsi sveikutėlis. Ir viskas, ką ten matysi ar jausi teliks tik tavo prisiminimais. Tai, ką tau sakau apie Eion. Tai nepakeis tavo nuomonės apie jį. Nepakeistų ir mano, jeigu aš būčiau tavo vietoje. Kalbos maža ką duoda. Bet jis dar ilgai mokysis, gali ištikti visokių krizių. Ir galbūt po šių prisiminimų tu lengviau galėsi jį suprasti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 02, 2024, 02:20:39 pm
- Žinoma, - linktelėjo. - Pabandyti tikrai verta. O taip. Negalėčiau negalvoti apie Walguną, - pritarė.
Pritarė, bet mintyse prieštaravo. Ne, ne dėl Walguno. Apie Walguną Juzefas suks galvą tikriausiai visados. Bet plikis galvojo apie tai, jog Erka Auriui - visai ne tas pats, kas Walgunas Juzefui. Na, jeigu jis būtų auginęs Erką nuo ankstyvos vaikystės, tuomet - galbūt. Bet dabar... Ir jų amžiaus skirtumas buvo tarsi brolio ir sesers. Beplaukis galvojo, kad Senkleris šiuo metu tikrai negali suprasti to jausmo, kai auga sava atžala. Jam taip atrodė ir viskas.
O tuomet Juzefo veide pasirodė nustebimas. Tai bus... Aurio prisiminimai? Levinsas iškart pagalvojo, kad jeigu tai - Aurio prisiminimai, kuo tai bus susiję su Eion? Juk vis dėlto nežinia, koks gyvenimas buvo to vaikėzo. Vyras abejojo, kad tai padės jam lengviau suprasti klastuolį. Tačiau ar galėtų nesutikti su tokiu pasiūlymu? Ar galėtų atstumti Aurį, kai jis ruošiasi parodyti Juzefui sunkią savo vaikystę?
Plikšius linktelėjo ir jau netrukus ant stalo buvo pastatytas minčių koštuvas. Juzefas laukė. Tiesa, ir baiminosi. Bet pasitikėjo Auriu. Tiek kaip žmogumi, tiek kaip burtininku. Tad viskas bus gerai, ar ne?
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 03, 2024, 02:19:43 pm
Taigi. Juzefas sutiko. Ir ant stalo atsirado minčių koštuvas. Auris sėdėjo ir žiūrėjo į jį. Spaudė rankoje buteliuką. Tirpo tylos sekundės. Viena, dvi... Gal apsigalvoti? Pasakyti, kad nereikia. Trys, keturios... Taip. Kuo tai padės? Penkios, šešios... Bet kaip aš kitaip jam paaiškinsiu kodėl Eion yra koks yra? Nepajuto, kaip giliai atsiduso. Nuleido galvą. Nes suprato, kad negalės dabar supilti to buteliuko į minčių koštuvą. Ir koks skirtumas? Eion baigs mokyklą ir Juzefo nebematys. Praslydo dabar, praslys ir toliau. O aš negaliu. Ir nenoriu.
Tyla spengė ausyse. Jis dabar atsistos ir išeis.
- Bet tu niekada, niekada negalėsi užsiminti niekam apie tai, ką pamatysi ir sužinosi. - Pagaliau nutraukė tylą. Dar liko tiek laiko. Apie jokiį kitą profesorių Eion tiek nekalbėjo, kiek apie Juzefą. O jeigu kada nors kas nutiks? Jeigu jie taip susipyks, kad jis negalės Eion atvėsinti kas tada? Atsiduso dar kartą. Pakėlė galvą, atsistojo. Priėjo prie stalo. Lėtai atsuko buteliuką ir supylė į minčių koštuvą.
Tada jie panėrė į prisiminimus.
Toje nebūtyje, kol skriejo per juos Auris pamiršo, kad jau yra suaugęs, kad viskas tėra praeitis. Jis vėl virto mažu vaiku.
Pasijuto bestovintis virtuvėje. Jis mažytis, smulkus berniukas. Kažin ar kas duotų jam šešerius su puse. Labiau penkerius ar net ketverius metus. Raudoni plaukai pasišiaušę, susivėlę ir purvini. Veidukas sulysęs, išblyškęs. Rūbai purvini. Veide matyti mėlynės. Jų yra ant rankų, tiesą sakant jų būtų galima rasti visur. Po kojomis Auriui telkšojo klanas vandens. Jis plėtėsi. Bėgo iš po stalo, kuriame buvo įmontuota kriauklė. Kažkas sugedo. Trūko vamzdis ar kas. Aplink Aurį gulėjo šukės. Tai buvo mėgstamiausio tėčio bokalo šukės. Berniukas jį sudaužė. Plovė indus, kai iš po apačios išsiveržė vanduo. Vaikas taip išsigando, kad išmetė bokalą ir jį sudaužė. Dabar Auris stovėjo ir virpėjo iš siaubo. Tėčio nebuvo namie. Šį rytą pabudęs jo nerado. Bet kai grįš...
Jis sudejavo įsivaizdavęs kas bus, kai tėtis grįš.
- Ju... Ju... - Bandė prisišaukti brolį dvynį. Iš siaubo mikčiojo labiau nei visada, todėl taip ir nevaliojo ištarti jo vardo.
Dabar jau buvo žiema. Nuo mamytės mirties praėjo daug laiko. Ji mirė beveik po jų šeštojo gimtadienio. O nuo tada viskas pasidarė labai blogai.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 11, 2024, 01:13:54 pm
Juzefui atrodė, kad Auris kažką įtemptai galvoja, o gal net kovoja viduje su savimi.
- Gerai, - atsakė plikšius.
Pamanė, kad tai Senkleriui labai asmeniška. Ar tai būtų tas pats, kaip raudonplaukį nukelti į prisiminimus, kai Levinsas įsivaizduodavo, kad kažkas nori jam pakenkti? Kai bijodavo, kad kokia nors dovana bus užkeikta? Kai niekuo dėtą žmogų laikydavo žudiku, pasamdytu vyrą pašalinti?
Norėjosi pasakyti, kad gal nereikia. Kad Aurio prisiminimai nepakeis Juzefo požiūrio į Eion. Bet tie žodžiai liko neištarti. Ir dar mėlynakis pagalvojo, jog vis tik Eion yra nepaprastai svarbus Auriui, jeigu jis ryžtasi tokiam dalykui.
Kai jie panėrė į minčių koštuvą, Juzefui suskaudo koją. Dabar jis nebebuvo trisdešimt septynerių metų vyras. Jam - vos šešeri. Nors žiema, Juzefas buvo su purvinais šortais. Jis pažvelgė žemyn ir pamatė didelę mėlynę, kuri liko nuo tėčio spyrio. Tada išgirdo, kad kažkas sudužo.
Atlėkė į virtuvę. Ar tai tėčio bokalas? Tai buvo blogai. Tačiau dar blogiau, jog virtuvė pildėsi ir pildėsi vandeniu. Jie privalo tai sustabdyti. Patalpos kampe mėtėsi skuduras. Berniukas jį griebė ir metė ant šlapių grindų, tačiau naudos iš to - jokios. Skuduras permirko. Paties vaiko kojos sušlapo. Vandens daugėjo labai greitai.
- Ką daryti, Auri? Mes turime kažką daryti, - sucypė Juzefas.
Jis pribėgo prie kriauklės. Paslydo, nukrito. Susižalojo su šuke. Bet to nepaisė. Palindo po kriaukle ir pamatė, iš kur veržiasi vanduo. Pabandė sustabdyti jį rankomis, tačiau rezultato tai nedavė jokio.
- Reikia užkišti... - sumurmėjo.
Greit nusivilko marškinius. Ant pilvo matėsi nemažai sumušimų, bet dabar Juzefui jie nerūpėjo. Jis pabandė užkišti skylę marškiniais, tačiau tai irgi niekuo nepadėjo. Vos tik tai padarė, vandens srovė išmetė šlaputėlius marškinius atgal.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 16, 2024, 12:39:00 pm
Brolis pagaliau pasirodė ir net bandė kažką padaryti. Vanduo plūdo nesustabdomai, taip pat augo ir Aurio siaubas.
- Ne...Ne...Ne...Neži...ži..nau... - Pagaliau atsakė į klausimą. Iš kur galėjo žinoti ką daryti? Niekas negelbėjo, tas skuduras, kurį Juzefas numetė ant žemės atrodė kaip mažas laivelis jūroje. O ir kitas būdas visai nepadėjo.
- Tė...Tė... Tėtis... - Auris atsiduso. Norėjo pasakyti, kad tėtis baisiai pyks, bet tai užimtų tiek laiko. O kažkada jis galėjo kalbėti kiek norėjo. Čiauškėdavo su mama, tėčiu ir broliu ir kitais, kas pas juos ateidavo. Čiauškėdavo su žirgais, kurie romiai stovėdavo arklidėse. Lakstydavo kieme, juuokėsi. Juoktis buvo uždrausta. Žiūrėti tėčiui į akis buvo uždrausta. Rodytis jam ar maišytis irgi buvo neleidžiama. O jeigu tėtis ko  paklausdavo, o Auris užsikirsdavo, o taip nutikdavo visada. Amyras pradėdavo jį purtyti. Bet dėl to deja mikčiojimas taip pastiprėdavo, kad Auris išvis nieko nepasakydavo. Pamažu išvis kone liovėsi kalbėti. Ir tai darė išimtiniais atvejais. Jo žodynas, kuris buvo gana platus kaip šešiamečio, nes dėl to stengėsi tėvai pradėjo smarkiai sekti. Ir jei jis kalbėdavo, tai dažniausiai sakinį sudarydavo du trys žodžiai. O geriausiu atveju vienas.
Berniukas beviltiškai apsidairė ir ant palangės pastebėjo numestą tėčio burtų lazdelę. Ją liesti buvo uždrausta. Bet dabar reikėjo kažko imtis. Todėl jis perėjo per šlapias grindis. Į basą pėdą įdūrė šukė. Bet jis nei nekrūptelėjo. Nes tai buvo menkniekis. Vaikas pasiėmė lazdelę nuo palangės. Jeigu tėtis ją palikdavo reikšdavo, kad grįš dar piktesnis ir visai girtas. O jeigu ją paimdavo, reikšdavo, kad gal atneš valgyti. Auris manė, kad tomis dienomis tėtis dirba. Tos dienos buvo gerosios.
Jis priėjo prie kriauklės ir pasilenkė.
- Su...Su...Sus...Sust...sustink. - Pagaliau išlemeno. Žinojo apie tokį burtažodį ir įsivaizdavo, kad jis gali sulaikyti vandenį. O tai, kas jau pritekėjo ant grindų jie išvalys. Tėtis juk nežinia kada grįš. Vanduo nei nesiruošė nustoti bėgęs.
- Tu pa...Pa...Paband...Pabandyk. - Juk Juzefui bus papraščiau, jis galės ištarti burtažodį daug kartų ir greičiau ir jam gal pavyks. Auris pasisuko norėdamas atiduoti jam lazdelę ir vėl užmynė ant šukės. Šį kartą ant didelės. Krūptelėjo ir nevalingai netyčia paleido lazdelę. Toji piktos lemtis genama įkrito į skylę iš kurios veržėsi vanduo ir dingo.
- Mus užmuš. Mane užmuš. - Pasakė nei nesumikčiojęs, visai ne vaikišku tonu. Tada išėjo iš virtuvės ir nuėjo į savo kambarį. Šlubavo, bėgo kraujas iš šukės padarytos žaizdelės. Auris atsisėdo ant savo lovelės. Nežinojo ką reiškia užmušti, vis dar nesuprato kas tiksliai yra mirtis, bet užmušti tėvas grasindavo kelis kart per dieną. Taigi dabar tikrai tą padarys. Ar skaudės? Greičiausiai skaudės. Bet ar tada jis atsiras pas mamą? Prieš akis vis matė kaip lazdelė dingsta. Nereikėjo jos liesti. Nereikėjo liesti. Jis susirietė ant lovos, susiėmė rankomis galvą ir ėmė linguoti pirmyn atgal. Kas dabar bus? Norėjo kažkur pasislėpti, išnykti. Bet jeigu ir nebūtų ėmęs lazdelės dėl vandens, kurio buvo pilna virtuvė tėtis vis tiek jį baustų. Ir dėl sudaužyto bokalo. Ir gal dar dėl kažko kito. Ar svarbu dėl ko jį baus? Bet lazdelė... Jos liesti buvo negalima. O Auris ją pradangino.
Berniuko vaizduotėje iškilo šiurpus vaizdas. Mamytę, kai ji mirė įkišo į dėžę, karstą ir užkasė. Jis matė karstą ir matė, kaip ją užkasė. Ar kai jį tėtis užmuš padarys tą patį? Jis taip persigando. Jau sandėliukas į kurį dažnai užrakindavo buvo mažytis. O ta dėžė visai maža. Ta mintis jį visai beprotiškai pergąsdino, tai kažkaip isteriškai jį paveikė. Mirtis jam siejosi su įkišimu po žeme ir Auris nesuprato, kad tada net nieko nejaustų.
- Ne, ne, ne, ne, ne! - Pradėjo garsiai šaukti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 26, 2024, 08:47:39 pm
- Žinau, - cyptelėjo Juzefas broliui.
Jis žinojo, ką Auris nori pasakyti. Žinojo, kad kai grįš tėtis... Vaiką nupurtė nuo vaizdinių, kilusių mintyse. Pasidarė negera net ir fiziškai.
- Neimk! - sušuko Auriui, tačiau buvo per vėlu.
Brolis bandė kerėti. O Juzefą apėmė beviltiškumo jausmas. Juk dvyniui niekada nepavyks kerėti, jeigu jam neišeis kalbėti.
Berniuką nukrėtė šiurpas, kai Auris pasakė, kad Juzefas pabandytų. Sustink, sustink, sustink, ėmė kartoti mintyse, o tada ištiesė ranką, kad paimtų tėčio burtų lazdelę.
- Ne! - sušuko Juzefas, kai burtų lazdelė pradingo skylėje.
Vaikas matė, kad brolis kraujavo, tačiau jie abu dažnai kraujuodavo. Jo koja palauks, o dabar Juzefas privalo surasti burtų lazdelę.
Tačiau kad ir kiek kartų jis grūdo ranką į tą skylę, burtų lazdelės neužčiuopė. Galiausiai išbėgo iš virtuvės. Vanduo tiesiog sėmė namus. Susirado brolį, kuris šaukė.
Auris kraujavo, Juzefas griebė nuo kėdės vieną iš brolio purvinų, suplyšusių marškinėlių ir pridėjo prie jo žaizdos. Nieko nesakė, bet pažiūrėjo į brolį baimės pilnomis akimis. Kažkas ne taip, išgirdo save tariant mintyse. Kažkas čia ne taip.
Gal tai buvo tikrojo Juzefo bandymas atsispirti magijai, bet tas bandymas nepavyko. Nes Juzefas šiuo metu jautė tokią didžiulę baimę, kad jo paranojos apie neva nužudyti norinčius bendradarbius atrodytų lyg juokai.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 28, 2024, 12:49:18 pm
Auris toliau lingavo ir šaukė tą patį garsų ne. Kai Juzefas kažką pridėjo jam prie kojos paėmė tą skudurą ir šveitė šalin. Pradėjo viską mėtyti. Savo pagalvę, antklodėlę ir net mylimą Tonį, arkliuką šveitė ant žemės. Nuo staliuko prie lovos nuskrido dar keli branginami likę žaisliukai ir knygelės. Jau tiek laiko vaike gyveno kažkoks demonas, pasiutimas, neapykanta sau ir gal tėvui. Jis pats nežinojo. Nuolatinė baimė jame kūrė tai, kas dabar prasiveržė išsigandus. Taigi spiegė ir mėtė daiktus. Tada ėmėsi kumščiais trankyti sieną. Atrodė labai baisiai. Mat be viso to verkė. Ašaros skalbė skruostus, buvo susivėlęs, apiplyšęs. Tikras laukinis berniukas.
- Neeekeeenčiiiuuu! - Spiegė siautėdamas.
Tame pasiutime nieko negirdėjo. Nei kaip apačioje atsidarė durys, nei kaip netikėtai greitai sugrįžo tėvas. Pajuto jį tik tada, kai buvo pakeltas už plaukų ir sviestas nuo lovos. Pajuto smarkų skausmą, mat skaudėjo ir tada, kai tėvas jį pakėlė ir tada kai bloškė ant žemės.
- Arba nutyli, arba aš pats tave užčiaupsiu. - Jei būtų galėjęs, Auris pašoktų ant kojų ir pultų tėvą vietoje sienos. Bet labai skaudėjo nugarą ir dar kažką, ką susitrenkė smarkiai mestas ant žemės. O be to pamačius tą vyrą kaip visada aplankė ledinė baimė. Todėl dar kelis kartus suspiegė ir nutilo. Tik verkė ir toliau. Pajuto kaip skauda ir stiklu įsipjautą pėdą ir kumščius nuo trankymo į sieną.
- Kodėl apačioje virtuvėje pilna vandens? Ar nesuprantat kvaili padarai, kad jį iš pradžių reikėjo užsukti? Užsukti kraną, o paskui užsukti rankeną po kriaukle, kad vanduo nebebėgtų? - Savo klausimą palydėjo trenkdamas Juzefui. - Dabar pat išvalot ten viską. Vandenį aš užsukau. Kol neišvalysit vandens negausit valgyti. O tu, jei dar pamatysiu ką panašaus, - Galvoje turėjo tą Aurio isterišką būseną. - Tai pasigailėsi. - Auris netyčia pakėlė ašarotas akis į jį ir piktai pažiūrėjo, mintyse vėl ėmė busti tas pašėlimas, kurį trumpam buvo nuslopinęs.
- Kaip tu drįsti? Kaip tu drįsti į mane žiūrėti tomis akimis? - Amyras jį suėmė už pečių ir pradėjo purtyti. - Aš tau sakiau vaikiūkšti, kad niekada, niekada nežiūrėtum į mane aišku? Ir jeigu dar kartą tą padarysi, neteksi tų savo prakeiktų akių. - Šaukė, nepamirštant ir įvairių keiksmažodžių įterpti. Auriui ėmė atrodyti, kad tėvas iš jo išpurtys smegenis ar panašiai. Pasijuto kaip lėlė jo rankose.
Kai tėvas pabaigė tą auklėjimo procedūrą Auris išvis niekam neturėjo energijos. Buvo paliktas ant grindų ir jautėsi kaip skudurų krūva. Bet reikėjo keltis ir eiti išvalyti vandens. Valgyti. Neprisiminė kada teko normaliai valgyti. Kai pagaliau išslinko iš kambario nežiūrėdamas kuo užsiima brolis nusileido žemyn ir sustojo prie sandėliuko durų. Ten tikrai žinojo, kad yra skudurų. Bet eiti ten bijojo. Bijojo, kad tėvas jį ten įstums ir vėl uždarys. Vaikas uždėjo ranką ant rankenos. Tankiai kvėpavo ir bandė kažkaip prisiversti jas atidaryti. Jau kambarį sugaišo daug laiko, nes ilgokai nesugebėjo atsikelti. O dabar vėl tai darė bijodamas atidaryti duris.
- Gaišti laiką Auri. - Pasigirdo tėvo balsas. - Labai daug jo sugaišai ir išvis man jau nusibodai. - Jis nustūmė berniuką, atidarė duris ir jį ten įstūmė. Pasiėmė ir skudurus. Tada išėjo, uždarė duris ir užrakino.
- Manau šiandien negausi valgyti ir nakvosi čia. Po to pasidarai ramesnis. O tu Juzefai išvalyk grindis. Tikiuosi greitai apsisukti, nes jeigu ne atsidursi ten pat ir valgyti irgi negausi. - Auris susmuko prie durų. Tas sandėliukas atimdavo išvis visas jėgas. Auris jo bijojo. Čia buvo ankšta ir tamsu. Tamsos jis irgi bijojo.
Tėvas nepastebėjo, kad dingo lazdelė. Pagalvojo. Ir gal nepastebėjo, kad dužo jo bokalas. Ir dar jis grįžo ne girtas, atnešė maisto. O kai išeidavo be lazdelės to nebūdavo. Auriui nepatiko tokia permaina, nes dabar visai susipainiojo ir nežinojo ko tikėtis. Seniau bent žinodavo, kad jei tėvas neturės lazdelės grįš girtas ir tada geriau išvis jam nereiktų painiotis. Bet dabar grįžo ne girtas. Na, bet koks skirtumas. Vis tiek piktas kaip visada. Blaivus tėvas jį dar labiau gąsdino. Auris buvo toks pavargęs po visų šitų auklėjimų, isterijos ir baimės, kad praėjus kažkuriam laikui užmigo prie durų, o gal nualpo ar atsijungė. Jo protui reikėjo pailsėti.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 31, 2024, 09:41:03 am
Brolis šaukė, mėtė daiktus, trankė sieną. Tai Juzefui nepatiko. Juk apačia semiama vandeniu. Tėčio bokalas sudužęs. Jo burtų lazdelė pradanginta. Jie turi kažką daryti.
- Liaukis! - sušuko Juzefas. - Auri, baik, darai kaip tėtis!
Vos tik paminėjus tėtį Juzefas išgirdo, kaip trenkėsi durys.
- Auri, tėtis grįžo! Turim slėptis! - pradėjo verkti berniukas.
Tačiau brolis visiškai nereagavo į žodžius.
- Auri, slėpkis! - toliau šaukė Juzefas.
Pats šmurkštelėjo į spintą ir užsičiaupė. Pro tarpą žiūrėjo į tai, kas vyko. Kai tėtis metė brolį ant žemės, Juzefas tarsi pats pajuto skausmą ir aiktelėjo. Tėtis jį išgirdo. Iškėlė iš spintos, taip pat sviedė ant žemės. Tada ėmė kalbėti, ką reikėjo daryti dėl vandens ir trenkė vaikui. Labai stipriai suskaudo galvą, mažylis pradėjo garsiai verkti. Stengėsi į tėtį nepažvelgti. Nenorėjo, kad tėtis skriaustų Aurį, bet dar labiau nenorėjo, jog skriaustų patį Juzefą. Tačiau vis tik tėtis rado dėl ko toliau žaloti ir jį.
- O tu, - pasakė tėtis Juzefui. - Nebandai nuo manęs daugiau slėptis, kitaip sulaužysiu abi kojas, supratai? - jis stipriai spyrė berniukui į dešinę koją, šis cyptelėjo ir susmuko ant grindų, nuo kurių buvo neseniai atsikėlęs, toliau verkė. - Ir nustok bliauti, nekenčiu ašarų! - spyrė dar kartą.
Tada tėtis paliko dvynius kambaryje. Jie nesikalbėjo. Auris gulėjo ant grindų. Juzefas irgi. Ilgai jisai verkė. Norėjo išnykti, bet žinojo, kad privalo eiti valyti grindų. Bijojo. Suvokė, kad vos tik pasimaišys tėčiui po kojomis, gali vėl gauti į kailį. O pasimaišyti jam buvo labai lengva. Tereikėdavo per garsiai praeiti, ne taip pasižiūrėti kad ir tolį, o ką bekalbėti apie tai, jei pažvelgsi jam į akis...
Brolis išėjo, Juzefas galiausiai irgi. Atsargiai stebėjo, kaip tėtis užrakino Aurį sandėliuke. Pats pakluso ir ėmėsi grindų valymo. Tačiau skudurų buvo per mažai. Neužilgo jie permirko, o vanduo taip pat, kaip ir prieš tai, sėmė namus. Juzefas galvojo apie brolį. Žinojo, kaip jis bijo sandėliuko. O dar yra ten vienas.
- Ar tau nesakiau išvalyti grindų, kvailas vaikigali? - pasigirdo klausimas, o berniukas krūptelėjo.
- P-per maž-žai sk-kudur-rų, - dabar jau sumikčiojo ir Juzefas. - G-gal dar yra s-sandėliuk-ke. Ir jeig-gu išleist-tum Aurį...
- Neaiškink, ką man daryti, mažas bukaproti, - rėžė tėvas.
Jis vėl trenkė Juzefui į galvą. Paėmė jį už pažastų, atrakino sandėliuką ir įmetė vaiką ten. Juzefui visur skaudėjo, jam buvo šalta, jis jautėsi alkanas. Berniukas sugrabaliojo dar kelis skudurus. Jų nebūtų užtekę grindims išvalyti. Tačiau jis iš jų pasitiesė šiokį tokį guolį. Prisiglaudė prie brolio. Buvo apimtas beviltiškumo. Apsikabinęs Aurį tyliai, bet labai graudžiai verkė.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 01, 2024, 10:56:00 pm
- Daaaryyysiuuu kąąą nooorėėėsiuuu! kąąą nooorėėėsiuuu supratai! - Šaukė broliui. Ir žinoma reikia nepamiršti, kad klaikiai mikčiojo.
O tada ir toliau spiegė. - Neeekeeenčiuuu!
Kol žinoma visą tai nutraukė Amyras. Jis gerokai atseikėjo ir broliui, bet Auriui visai nebuvo jo gaila. Kažkas šiandien jame sprogo, prasiveržė, kažkas siaubingas.
Kai pabudo susivokė, kad yra ne vienas. Šalia gulėjo brolis. Buvo jį apkabinęs. Aurio labai seniai niekas nebuvo apkabinęs. Jis irgi padarė tą patį. Neįsivaizdavo ar jie ilgai čia gulėjo ar ne. Šiuo metu jautėsi aprimęs. Tik viską labai skaudėjo. Ir dar jis labai norėjo valgyti. Skaudėjo pilvą.
Bet bent nebuvo taip baisu, nes jie čia gulėjo kartu. Juk Auris mylėjo brolį visus mylėjo, net tėtį. Aš labai blogas. Pagalvojo prisiminęs kaip siautėjo ir kaip visai negailėjo brolio, kai tėtis jį mušė. Tėtis teisus. Aš labai negeras.
- Aš la...La... Labai Blogas taip? - Pasakė Juzefui neįsivaizduodamas tamsoje miega jis ar ne.
Tada jie abu pakilo nuo grindų ir vėl ėmė suktis per Aurio prisiminimus.
Jiems skriejant per tuštumą vis girdėjosi minčių atgarsiai.
- Mirk, aš nekenčiu tavęs. Prakeiktas vaikas. Išnyk. Užmušiu. Negaliu pakęsti... Traukis... Nesipainiok po kojomis... - O kartu su tais trumpais tėvo žodžiais lėkė trumpi vaizdiniai smūgiai, stumdymas. Taip jie praleido kelis mėnesius. Per kuriuos Auris pasidarė dar niūresnis ir net pats ėmė stumdyti, skriausti Juzefą.
Ir kai viskas nustojo suktis abu vaikai atsirado vaikų kambaryje. Tik jau buvo ne žiema. O pavasaris.
Auris atsikėlė labai piktas ir niūrus. Skaudėjo ranką. Ji buvo nejudri. Bet vaikas visai nekreipė į tą dalyką dėmesio. Jis vėl kaip visada jautėsi alkanas.
Buvo labai susivėlęs, paišinas, purvinas ir tai dar labiau darė jį niūresnį. O dar ir beveik išvis nustojo kalbėti. Dabar per dieną ištardavo vieną, du žodžius geriausiu atveju.
Jis atsisėdo lovoje. Susvaigo galva. Nuo alkio ir nuo to, kad vakar vėl teko paskraidyti po kambarį. Galvą skaudėjo. Turėjo nemažą gumbą pakaušyje.
- Ei...Ei...Eisiu. - Pasakė labai trumpai Juzefui. Gal jis dar miegojo, o gal ir ne. Auriui visai tas nebuvo svarbu. Jis ketino išeiti. Jau porą dienų apie tai galvojo. Galvojo eiti į dvarą. Nors nekentė ten visų. Dėdės Rolando ir senelių. Bet vis tiek ketino eiti pas juos. Dėdė Rolandas čia kažkada daug lankėsi, bet kai mirė mama užėjo tik kartą. O kai Auris prašė jo pasilikti išėjo. Ir niekada neatėjo, nors žadėjo ateiti. Auris nusprendė pats jį surasti.
- Jei no...Nori einam. - Pasakė. Išnaudojo visos savaitės žodžių atsargas tiek kalbėdamas.
Jam net nebuvo svarbu ar brolis seks paskui ar ne.
Vaikas išlipo iš lovos ir kaip senukas nušlubavo žemyn. Vylėsi, kad neras tėčio. Jis dingo naktį ir gerai. Nes Auris ir jo nekentė. Jis visų nekentė, savęs labiausiai.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 06, 2024, 02:54:14 pm
Juzefas jautė, kad Auris pabudo. Tačiau nieko nesakė. Sureagavo tik tada, kai pačiam buvo adresuotas klausimas.
- Ne, - atsakė berniukas. - Tu nesi blogas.
Norėjo stipriau prisiglausti prie brolio, tačiau suprato, jog pakilo. Ėmė suktis prisiminimuose. Šią akimirką plikis buvo atgavęs save, jautėsi šokiruotas, tačiau neilgam. Netrukus jis ir vėl pamiršo, kas esąs, ir atsidūrė kambaryje kaip Aurio brolis dvynys.
Mažasis Juzefas buvo labai nelaimingas. Jį skriaudė ne tik tėtis, bet ir brolis. Tačiau brolio Juzefas nebijojo. Jis galėjo nuo jo apsiginti ir Auris nesielgė taip baisiai, kaip tėtis. Tačiau vaikui buvo labai liūdna. Ne tik dėl to, kad ir Auris ėmė jį skriausti. Kuo toliau, tuo situacija darėsi blogesnė. Jie buvo sumušti, purvini, nevalgę.
- Eik, - atsakė Juzefas.
Iš pradžių jis nėjo, tačiau po minutėlės pašoko ir taip greitai, kaip tik leido skausmas nuo sumušimų, nusileido laiptais ir nuėjo prie brolio.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 08, 2024, 01:22:07 pm
- Tai ko...Kodėl Tė...Tė...Tėtis manęs Nemyli? - Paklausė. Ne, Juzefas neteisus. Jis yra negeras. Gal padarė kažką tokio ir tėtis jo nemyli. O be to prisiminė, kad jam visai buvo negaila, kai tėtis mušė Juzefą.
Prisiminimai pasikeitė ir štai jis lėtai leidžiasi laiptais žemyn. Kojos pinasi, kartais norisi pailsėti. O gi jam tėra šešeri. Greitai bus septyneri, bet jis nežino kokia dabar diena. Auris pasiekė virtuvę ir pradėjo žvalgytis maisto.
Jis nepasiekia spintelių, kurios aukštai. Todėl turi lipti ant kėdės. Kažkada buvęs vikrus vaikas dabar sudėtingai užsikepurnėja ant kėdės. Atsistoja. Kojos dreba. Kada jis paskutinį kartą valgė? Nelabai prisimena. Žinojo, kad taip pat jaučiasi ir brolis. Bet su juo tikrai nesidalins, jeigu ką ras. Jis viską pasiims į kelionę.
Auris girdėjo, kad Juzefas atėjo. Bet jam nerūpėjo. Gal tik blogiau. Nes jei ką ras, Juzefas juk irgi norės. Aš neduosiu. Niūriai pamano.
Ir randa. būtų radęs seniau, bet jau kelias dienas neturėjo jėgų ieškoti. Dabar irgi neturėjo, bet prisikaupė kelionei ir privalėjo ką nors rasti. Taigi spintelėje aptiko išsibarsčiusių makaronų saują, kelis gabalėlius supelyjusios duonos. Ir visai pamirštą skardinę. Kačių ėdalo. Šlapio. Jo seniau nelietė, nors jau seniai ta skardinė ten buvo. Bet nebuvo priėjęs galbūt prie savo ribos. O dabar ta skardinė pasirodė toks lobis. Katė jau seniai pabėgo. O ta skardinė jau sena. Jis kone nuvirtu su visu turtu ant žemės.
- Va. - Šūkteli broliui. Ir pamiršęs, kad juk taupo kelionei grūda broliui į rankas dalį duonos ir makaronų. Jo dalis greitai dingo burnoje. Viską sugrūdo ir suvalgė tiesiog kosminiu greičiu. O tada atidarė skardinę. Tas veiksmas pasirodė toks ilgas.
Pjaustydamasis pirštus į jos kraštus passėmė to ėdalo ir ėmė valgyti. Visai nieko. Skanus. Tas buvo ne tiesa žinoma. Bet dabar nieko gardesnio atrodė, kad nėra valgęs. Kai prisivertė sustoti labai sunkiai bet... Atidavė skardinę Juzefui. Ten buvo likę daugmaž pusė ėdalo.
Po poros minučių apsunko. Pasidaro bloga. Pykina. Skauda. Pradeda skaudėti pilvą. Norisi vemti. Bet gi jis negali prarasti to maisto, kurį suvalgė. Kurį taip sunkiai rado. Bet skauda, jam darosi vis blogiau. Nežinia ar dėl to, kad ilgai nevalgęs greitai viską sukirto. Ar dėl ėdalo katėms.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 20, 2024, 11:04:46 am
- Nes nebėra mamos, - atsakė pirma mintimi, kuri šovė į galvą.
Brolį berniukas rado virtuvėje. Auris buvo pasilipęs ant kėdės, rausėsi spintelėse. Kodėl jie to nepadarė anksčiau? Nors gal ir gerai, kad nepadarė. Galės pavalgyti dabar. Juzefas matė, jog Auris rado maisto. Mažylio pilvas godžiai sugurgė. Bet po akimirkos vaikas pagalvojo apie tai, kad neturi teisės prašyti maisto iš brolio. Tai Auris rado maistelį. Jis yra jo. Tad Juzefas nusisuko. Bet pilvas nepritarė tokiam sprendimui, ėmė leisti dar didesnius garsus. Akimirkomis rezgėsi planas tiesiog atimti iš dvynio maistą ir pabėgti.
Tačiau Auris pasielgė labai gražiai. Jis įdėjo Juzefui į rankas maisto. Juzefas irgi būtų padaręs tą patį. Nieko nelaukęs berniukas puolė doroti davinį. Atrodė, jog nieko skanesnio ir nebuvo valgęs. Pelėsis duonoje visai netrukdė, o tai, kad makaronai buvo kieti kieti, irgi nepasirodė svarbu.
Kačių maisto, Juzefas galvojo, Auris jam jau nepaliks. Tad berniukas ir vėl nusisuko. Ėmė galvoti apie tai, kad galbūt dar kur nors namuose galėtų jo rasti. Bet netrukus Auris atidavė puspilnę skardinę. Kurios turinys buvo sukimštas taip pat kosminiu greičiu.
- Tai eini? - paklausė Juzefas Aurio.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 20, 2024, 09:51:09 pm
Pasiilgau mamytės. Pamano. Ir negali vis tiek nieko suprasti. Juk mamytės jis nenuskriaudė. Tai kodėl tada tėtis pyksta?
Dabar Auris sėdi ir jaučia kaip jam raižo pilvą. Brolis klausia ar einam. Auris linkteli. Žinoma, jie turi eiti. Jie tikrai turi. Bet jam skauda. Bet gi jam ir taip dažnai skauda. Koks skirtumas vienu skauduliu daugiau ar ne. Besikamuodamas prisiminė, kad norėjo broliui neduoti maisto, kad taupė kelionei. Koks aš kvailys.
- Nereikėjo tau nieko duoti. - Niūriai sako. Tada prisiverčia atsikelti. Ne, daugiau niekada nebus toks geras. Niekam. Ir vėl nežiūri ar Juzefas eis. Pats lėtai gūrina iš namų.
Jis eina ir eina. Kartais sustoja. Auriui buvo bloga. Vis dar raižė pilvą. Krėtė šaltis. Nežinia kodėl, gal jau sirguliavo prieš išeidamas, gal. Jis pastaruoju metu visada jautėsi blogai. Todėl nevisada atkreipdavo dėmesį į naujus dalykus.
Praėjo diena o jis visai išseko. Norėjo gerti. Bet vandens iš namų nepaėmė. Nieko nepaėmė. Auris norėjo paverkti, nes paliko ir Tonį, arkliuką namie. Buvo baisu, nes atslinko tamsa. O jis egzistavo kažkokiame kelyje, kuriame nepasitaikė žmonių. Taip buvo dėl to, kad tas kelias jau seniai buvo niekieno nevažinėjamas, nenaudojamas. Atsirado naujas patogus kelias, kuriuo žmonės važinėdavo ir eidavo kažkur. Bet Auris pasuko senuoju. Tiesą sakant manė, kad daug greičiau ateis į dvarą. Bet gi jis nežinojo kur dvaras yra.
Naktį praleido po atviru dangumi ant žolės. Buvo baisiai šalta. Jis tikrai turėjo karščio, o dar ir naktis buvo šalta. Vaikas keistai praleido tą naktį. Jam buvo negera, kamavo troškulys ir temperatūra. Taigi pusiau pramiegojo, pusiau prabūdravo tą metą.
Išaušo rytas. Saulutė pašildė, pajuto malonumą jai pakilus. Galvoje dar laikė mintį, kad reikia eiti.
Ir jis atsikėlė. Sunkiai ir nepadėdamas broliui. Juzefo išvis tą naktį ar dieną nepaisė.
Deja, nelabai toli nuvėžliojo. Mažą berniuką visai priveikė karštis, alkis ir tėvo sukeltos gyvenimo sąlygos taigi jis galop atsisėdo o paskui ir lėtai atsigulė. Jam čia patiko. Atėjo į kažkokią pievą. Vaikas užsimerkė. Kvėpavo vis lėčiau, ramiau. Migo. Pramiegojo gana ilgai.
Kažkas palietė jam skruostą, Kažkieno ranka.
- Džiugai, du berniukai. O dieve mano tu tik pažiūrėk. - Tai buvo kažkokios moters persigandęs balsas.
- Mamyte? - Pašaukė ją vos girdimai. Mamytė atėjo jo pasiimti. Tai gerai. Pagaliau. Jis labai pasiilgo mamytės. Laukė jos.
- Jis dega. Duok vandenį Džiugai. - Kažkas jam suvilgė lūpas vandeniu. Auris prasižiojo. Vanduo nutekėjo į burną. Toks gaivus.
- Gana. Reikia iš lėto. - Prabilo vyro balsas ir Auris jo labai išsigando. Jis tysojo užsimerkęs neturėjo jėgų atsimerkti, bet to vyro balso labai išsigando.
- Neverk. Neverk. Viskas bus gerai. - Ta moteris jam glosto galvą. Kaip mamytė. Argi jis verkia? Jis niekada neverkia.
- Juzefai? - Tyliai šaukia.
Kažkas jį pakėlė. Suėmė į gėlėmis, kažkuo maloniu ir saldžiu dvelkiantį glėbį. Ar Juzefą irgi kas nors pakėlė? Nori paklausti, bet lūpos nelabai jo klauso. Kažkur jį neša.
Auris ir žinoti nežinojo, kad tie žmonės važinėjosi savo nameliu ant ratų po apylinkes ir nežinojo, kad ligoninės ar miestas toli. Nežinojo, kad būtent toje vietoje tų žmonių namelis sugedo ir Džiugas jį kaip tik mėgino pataisyti.
Vaiką paguldė kažkur. Ant lovos. Nurengė drabužius. Jis girdi, kaip ta moteris baisisi jo ir Juzefo mėlynėmis. Kažkas jį tepa kažkuo šaltu. Kažkas deda kompresą ant kaktos, matuoja temperatūrą.
- Siaubass, keturiasdešimt laipsnių Džiugai.  Reikia lėkti į ligoninę.
- Aš  negaliu važiuoti, juk sugedome. O telefonų mes irgi neturim. Palauk šią naktį, rytoj eisiu kažko surasti. Jei nenukris karštis.
- Kaip aš galiu laukti? Kaip tu manai, kad galiu laukti?
- Bet aš negaliu nieko pakeisti. - Jis išeina. Tada Auris nežinojo, sužinos paskui, kad su savo turimais instrumentais bandė pataisyti gedimą.
Su jais lieka moteris. Ji priverčia vaiką išsižioti, sugirdo kažkokių karčių miltelių.
Naktis nerami. Jis vartosi, dreba nuo šalčio. Muša prakaitas. Tiesiog siaubinga tai buvo naktis. O gal tada buvo diena, Auris tiksliai nežinojo. Jis verkė, vartėsi lovoje. Šaukėsi mamos, Juzefo ir tėčio. Jį ramino, glostė plaukus, dainavo. Dėjo kompresus. Kol galiausiai vaikas užmigo.
Kai pabudo jautėsi daug geriau. Karštis buvo gerokai nukritęs. O jis gulėjo švariuose pataluose.
- Juzefai? - Pašaukė jį.
- Kur mes esame? - Auris klaikiai mikčiojo.
- Viskas gerai. - Jam sako tas vyras. Jis sėdėjo šalia ant sulankstomos kėdės. Auris jo bijojo.
- Raminta miega, aš esu čia. Viskas bus gerai. Auris nežino kas ta raminta ir kas jis toks. Vyras jį labai baugino.
- Tu esi mūsų namelyje. Tu ir tavo brolis. Tu pasveiksi.
Žmogus pakėlė ranką, gal norėjo paglostyti jam galvą. Gal patikrinti ar kakta karšta. Bet Auris išsigandęs jo atsitraukė ir ėmė garsiai šaukti. Kiek jam leido jėgos.
- Ne!
Šaukia. Ir žino, kad tas labai užsiutins tą vyrą, bet tiesiog negali nustoti šaukti.
Jis kažką sako, bet Auris negirdi ką. Tada atsikėlė ta moteris ir priėjusi pakėlė jį nuo gulto. Atsisėdo. Pradėjo supti.
- Nebijok. Nereikia mųsų bijoti.
Ramina jį, kol Auris pamažu apsiramino.
- Iš kur jūs? Paklausė vyras Juzefo.
- Kur jūsų tėvai ar žinai?
Bando su juo kalbėtis.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Kovo 04, 2024, 01:21:14 pm
Tačiau Auris iš karto nėjo. Jis sėdėjo. O galiausiai pasakė, kad Juzefui nereikėjo nieko duoti. Tai išgirdęs berniukas susiraukė. Kodėl brolis negali būti toks geras, kaip kad anksčiau?
Galiausiai Auris iškeliavo Juzefas nusekė paskui. Jam buvo šiek tiek negera. Nors gautas maistelis ir numalšino alkį, bet juk tai nebuvo žmogui tinkamas maistas, ar ne? Bet vaikas nesiruošė maisto išvemti. Labai gera jausti sotumą.
Dvynukai nesikalbėjo. Juzefas nenorėjo nieko broliui sakyti, nenorėjo kristi į akis, kad šis nesupyktų. Tik ėjo jam iš paskos. Buvo baisu. Gąsdino ir tamsa, ir tai, kad kas bus, jeigu juos suras tėtis? Naktį pasidarė labai šalta. Juzefas prisiglaudė prie miegančio brolio. Nežinojo, kodėl Auris toks neįprastai šiltas, tačiau negalėjo tuo nesidžiaugti. Nes tada pačiam Juzefui darėsi šilčiau.
Kai išaušo rytas, mažasis Senkleris buvo pasiryžęs eiti visą visą dieną. Tačiau brolis, jis nenuėjo toli. Dabar jis atsigulė ant žemės. Užmigo. Juzefas sėdėjo ir žiūrėjo į jį nesuprasdamas, kodėl Auris miega. Kada jis kelsis? Kada jie galės eiti toliau?
Netikėtai berniukas išgirdo kažką einant. Instinktyviai pašoko ant kojų, pasislėpė už artimiausio medžio. Žinojo, kad negerai daro palikdamas Aurį vieną miegantį. O jeigu čia tėtis? O jeigu jis dabar brolį labai labai stipriai sumuš? Tačiau šaukštai jau buvo po pietų. Prie Aurio priėjo, tačiau ne tėtis.
Jau iš pat pirmų žodžių Juzefas suprato, kad vis dėlto neliko nepastebėtas. Moteris pasakė apie du berniukus. Vaikas labai atsargiai išlindo iš už medžio, priėjo prie brolio, šią akimirką jis Juzefą kvietė. Mažylis labai bijojo tų žmonių, tačiau nesipriešino. Ėjo su jais. Jie pasakė, kad Auris serga. Tada Juzefas išsigando. Jam pasidarė labai baisu dėl brolio. Vaikas stengėsi budėti prie jo, tačiau nuovargis buvo stipresnis. Kai moteris jį pamaitino, berniukas užmigo. Ir pabudo būtent dėl to, kad brolis vėl jį kvietė.
Tačiau Juzefas nesugebėjo nieko atsakyti. Nei Auriui, nei tiems žmonėms. Jis su jais nekalbėjo. Ir neleido jiems jo liesti. Tik sėdėjo susigūžęs. Norėjo prisiglausti prie brolio, tačiau šis dabar buvo moters glėbyje.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Kovo 11, 2024, 04:19:48 pm
Auris nusiramino. Jam patiko sėdėti tai mamytei ant kelių. Nenorėjo nuo jos trauktis. Kalbėti irgi nenorėjo. Brolį paprasčiausiai pamiršo, na, net negalvojo apie jį. Tiesiog mėgavosi jos skleidžiamu saugumo jausmu.
Prisiminimai vėl pasikeitė, trumpam Auris ir Juzefas vėl atgavo tikrą savo išvaizdą ir mintis. Kol skriejo per tuos prisiminimus jiems prieš akis ėjo momentai, gražūs. Tokie, kai tie žmonės juos gražiai kalbina, duoda valgyti, migdo, ramina ir panašūs. Siaubas, kas bus, kai mes išnirsim iš minčių koštuvo? Pašiurpo Auris ir tada viskas vėl sustojo ir jie vėl tapo vaikais.
Jis jau pasveikęs. Prrabėgusios pora savaičių tame namelyje.
Rytas. Auris pabudo ant lovos, ji tokia, kad telpa ir jis ir brolis. Jie miega vienoje lovoje, o tie du suaugę žmonės kitoje. Taip nusistovėjo po to, kai Auris pasveiko. Namelyje buvo du dviguliai gultai. Nedidelis vonios kambarėlis, viryklė, staliukas.
Auris gulėjo užsimerkęs. Nesiruošė judintis, nes girdėjo piktą, o gal tiesiog įsitempusį to dėdės balsą. Auris jo nemėgo, bijojo. Nors niekada tas žmogus nieko bloga jam nedarė. O tą moterį, kurią vadino mintyse mamyte labai mylėjo. Sekiojo paskui ją kaip šešėlis. Jam nepatikdavo, jeigu ji rodydaavo kažkokį dėmesį Juzefui. Tada auris Pasidarydavo piktas.
- Bet kas, jeigu jie pagrobti ir pas mus juos ras policija? Pasakyk man ką tada darysi? Reikia apie juos pranešti.
- Bet gi Auris sakė, kad jie gyveno su tėčiu.
- Ir kas? Tada jei tas žmogus pasiskųs, tai mus kaltins, kad mes juos pagrobėm.
- Tu norėtum juos gražinti tam tėvui?
- Ne. Nenorėčiau. Bet ar tu tikrai galvoji, kad mes galėtume jais pasirųpinti?
- O kodėl negalėtumėm?
- Tu kartais mane stebini. Einu į darbą.
Žmogus išėjo. Jų namelis stovėjo aikštelėje, kurioje buvo kitų panašių namelių ar didelių sunkvežimių. Kur dirbo tas dėdė Auris nežinojo. Bet jam patikdavo, kai jis išeidavo. O tai prasidėjo nuo užvakar. Namelis jau buvo pataisytas. Ir jie pervažiavo iš tos vietos, kurioje Džiugas ir Raminta rado Aurį ir Juzefą.
Auriui nepatiko tas girdėtas pokalbis. Ar jis reiškė, kad jie grįš pas tėtį? Pajuto pyktį ir baimę.
Mamytė kažką maišė puode ant vyriklėlės. Gal manė, kad jie miegojo ir nieko negirdėjo. Auris atsikėlė. Išlipo iš lovos.
- O, labas rytas. Reiktų nusiprausti ir apsirengti.
- Ne. Aš tavęs neklausysiu. - Sako.
- Kodėl?
- Nenoriu. Aš nieko neklausysiu. Nesirenksiu ir nesiprausiu. Aš pabėgsiu.
- Kodėl?
- Šiaip sau.
Jis susitaršęs, vilkėjo pižamą, kurią jie jam nupirko. Auriui tas drabužėlis patiko. Buvo su labai juokingai atrodančių ateivių paveiksliukais.
- Auri, Dabar tu gražiai nueisi ir nusiprausi. Tada persirengsi ir sėsim valgyti. Juzefai, ar tu miegi?
Ji išjungė viryklę. Auris norėjo valgyti. Bet nenorėjo grįžti pas tėtį.
Aplamai tuo metu, kai jau pasveiko elgėsi kaip tikras laukinukas. Dažnai jaudinosi, bijojo. O dar tas mikčiojimas. Auris dažnai nustumdavo Juzefą nuo laiptelių, jeigu jie išeidavo laukan. Tyčia ką nors sudaužydavo, atsikalbinėdavo. Pradėdavo klausyti ar atsiprašydavo Juzefo tik po ilgų ramių pokalbių su Raminta. Bet paskui viskas kartodavosi iš naujo.
- Kai pavalgysiu pabėgsiu. - Pareiškė vėl.
- Brolis labai nusimins, jei pabėgsi.
- Nemyliu brolio.
- Kodėl?
- Aš nieko nemyliu.
- Taip nebūna. Visi žmonės ką nors myli. Ir tave irgi kas nors myli.
- Ne. Aš negeras ir manęs niekas nemyli. Ir man patinka būti negeram.
- Tau patinka būti negeram?
- Taip.
- Aš taip nemanau. Kodėl šiandien iš pat ryto tu tokios blogos nuotaikos?
- Įdėk man košės.
- Ne. jeigu gražiai nepaprašysi.
- Neprašysiu.
Jis sėdėjo ant kėdės vis dar su pižama ir kalbėjosi su mamyte. Pas juos kalbėjo daug daugiau, nors ir mikčiojo. Tiksliau su ja kalbėjosi, o su Džiugu ne.
- Juzefai, tau kaip ir Auriui reikia nusiprausti ir persirengti. O tada prašau jūsų padengti stalą.
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Juzefas Levinsas Kovo 19, 2024, 09:29:49 pm
Juzefui buvo taip gaila Aurio. Tam tikram, suaugusiam Juzefui. Kol jie iš vieno prisiminimo persikėlė į kitą pralėkdami pro vaizdinius iš gyvenimo su miške Aurį radusiais žmonėmis.
O tada Juzefas ir vėl tapo vienu iš dviejų mažų Senklerių. Gulėjo užsimerkęs. Girdėjo, kaip atsikėlė brolis. Kasdien jam jautė vis daugiau neigiamų jausmų. Už ką brolis jo nekenčia? Kodėl? Pavydėdavo, jei Juzefas šnekėdavosi su Raminta. Vis nustumdavo Juzefą nuo laiptukų.
- Nemiegu, - atsakė Ramintai ir atsikėlė.
Jis elgdavosi klusniai. Jau ketino eiti praustis, tačiau kraujas tiesiog virė. Visai netikėtai Juzefas pažiūrėjo į Aurį ir suriko:
- Aš ir tavęs nemyliu! Tu kvailys! Jei taip elgsies, mus atiduos tėčiui! Nustok išsidirbinėt ir eik praustis! Ir klausyk jos! - parodė į Ramintą.
Bet to nebuvo gana. Berniukas jautė tokį didelį pyktį. Jis rėžė vieną iš tėčio keiksmažodžių, o tada puolė brolį. Ėmė jį mušti.
- Tai aš pabėgsiu! - mušdamasis šaukė. - Nekenčiu! Visų!
Antraštė: Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Kovo 25, 2024, 12:26:39 pm
Iš tiesų tame prisiminime Auris pašėlo jau iškart, kai išgirdo kalbas apie savo tėvą. Bet, kadangi tai buvo gerokai perdirbti ir užkerėti prisiminimai, kad juose atsirastų Juzefas ir kad prisiminimų Auris pradingtų, tai viskas šį kartą buvo kiek kitaip. Smarkiai siausti jis pradėjo kiek vėliau, nei realiu to prisiminimo metu.
- Ne! Ne! Neee! - Sušuko broliui, mat dabar, kai apėmė baimė ir pyktis tai buvo vienintelis žodis kurį galėjo ištarti neužsikirsdamas. Jis ėmė mėtyti viską, kas buvo ant stalo į brolį arba ant žemės. Raminta puolė jų skirti. Sakydama, kad nieko tokio, kad viskas bus gerai. O dar tada atsivėrė namelio durys ir pro jas įžengė Džiugas. Kuriam iki tuometinio darbo buvo netoli ir kuris susikeitė pamainomis su bendradarbiu, kad susidėliotų su savo žmona ką jie ketina daryti.
- Kas čia dabar? - Pratarė. O Aurį jo pasirodymas taip išgąsdino, kad jau visai nebesižinojo ką darantis. Verkė, šaukė net tada, kai jį ant rankų pagaliau paėmė Raminta. Bandė išsilaisvinti, nustumti ją, trenkti. Bet ką padaryti, kad pabėgtų. Išslysti iš jos rankų kažkaip pavyko. Jis nukrito ant žemės. Vietos ten buvo ne daug ir jis nukrito prieš patį Džiugą. Kuris pasilenkė ir jį pakėlė nuo žemės. Smarkiai prispaudė rankas neleisdamas nei kažko pasiekti, nei sau pačiam ko nors pasidaryti.
- Paaiškink man. - Per Aurio riksmus bandė susišnekėti su Raminta.
- Paskui. - ji atrodė sunerimusi ir išsigandusi. Kadangi Auris nebegalėjo pajudėti, tai klykė ir verkė vis garsiau. Jį apėmė beprotiškas siaubas, kad tas didelis dėdė suvaržė jo laisvę. Auris pabandė judėti. Turėjo dar kojas. Pavirto mažu pasiutusiu ir įsibaiminusiu gyvūnu.
- Paleisk jį.
- Kad užsimuštų?
- Paleisk aš pabandysiu ką nors... - Tiek vienas, tiek antras atrodė persigandę.
- Abejoju, kad tai gera mintis. - Pratarė Džiugas, bet paleido Aurį ant žemės. tas kaip kulka movė prie stalo ir palindo po juo. Jį dengė staltiesė. Ir jam atrodė, kad iš ten niekas jo nepasieks.
- Na gerai. Tegul aprimsta. - Svarstė garsiai Raminta. Jie su Džiugu įsitaisė tolėliau nuo stalo. Taip davė Auriui erdvės. O jis kurį laiką dar spiegė po tuo stalu. Bet pamažu tai tilo ir tilo. Kol pagaliau nusiramino. Paskui tūnojo ten tyloje. Kartais dėbtelėdamas į tuos žmones.
- Ar ateisi pas mus Juzefai? - Paklausė Raminta berniuko. Auris irgi norėjo ateiti. Dabar jau norėjo nuti pas Ramintą. Bet niekas nebūtų iškrapštęs jo iš po stalo.
- Kodėl tu ne darbe?
- Susikeičiau su Džeku.
- Auri, gal tu jau irgi norėtum ateiti? Pavalgytume. Susitvarkytume. - Namelis atrodė kaip po audros. Auris tylėjo. - Na gerai. Kaip nori. - Jie toliau ramiai sėdėjo.
Praėjo daug laiko. Gal valanda ar net daugiau. Laikas bėgo tyloje ir ramybėje.
Pagaliau berniukas išlindo iš slėptuvės. Nubėgo prie Ramintos ir puolė jai į glėbį.
- Aš pavargau. - Pasakė jai tyliai.
- Taip. Aš įsivaizduoju.
- Aš nenoriu pas tėtį. Juzefas irgi nenori.
- Aš suprantu. Bet niekas ir nesakė, kad jūs ten grįšite.
- Jūs kalbėjot.
- Mes galvojom.
- Apie ką?
- Jūsų abiejų gali kas ieškoti. Ir jeigu rastų pas mus galėtų pagalvoti, kad mes jus pasiėmėm. Kad pagrobėm. Ar žinai ką reiškia pagrobti?
- Žinau. Bet mes pasakytumėm, kad ne. - Raminta jam nusišypsojo. Po daugelio metų Auris žinoma suprato kiek reikštų toks vaiko pasakymas. Kad galimai niekas juo net netikėtų.
- Aš tikrai labai negeras.
- Tu išsigandai ir jaudinaisi.
- Ar mes dabar išeisim?
- Kas mes?
- Aš ir Juzefas.
- Ne. Žinoma ne.
- Tikrai?
- Taip tikrai.
- Aš atsiprašau.
- Aš nepykstu. Bet norėčiau, kad neskriaustum ir savo brolio.
- Gerai.
- Tikrai gerai?
- Tikrai gerai.
- Ir tau nereikia bijoti Džiugo ar manęs. Mes galime gražiai pasikalbėti. Mes tikrai nenorime jūsų skriausti. Supranti. - Auris linktelėjo. Tada jo prisiminimai vėl pradėjo keistis. Bėgo vaizdai po to laiko. Žinoma, kad Auris iškart nepradėjo gražiai elgtis. Prisiminimų vaizdai vėl parodė, kaip jis supykęs ir išsigandęs pradeda šaukti, mėtyti daiktus. Kaip be jokios priežasties atsikalbinėja, neklauso nei Ramintos, nei vėliau Džiugo. Trumpai šmėkštelėjo vaizdas, kaip apstumdė netoliese gyvenusią mergaitę, kai jau buvo ten ilgiau pagyvenęs ir išeidavo laukan. Žodžiu tie vaizdai rodė kaip nelengva su juo buvo ir kiek reikėjo kantrybės, švelnumo norint visą tai pakeisti. O tada jie išniro iš prisiminimų.
Buvo nelengva nepakeisti Juzefui atminties. Bet Auris sėdėjo ir kovojo su tuo noru. Jam dabar reikėjo įkvėpti ir prisiversti pasakyti ką norėjo pasakyti parodęs tuos prisiminimus.
- Matai Juzefai. Eion gyvenime nuo ankstyvos vaikystės nebuvo nieko, kas jam padėtų. O jo gyvenimas buvo sudėtingesnis nei tau čia parodytas. Todėl jis toks yra per pamokas. Ir kitoks negali būti. O šiaip sakyčiau jis daro didžiulę pažangą.