Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Chinatsu Ayiama Vasario 14, 2016, 07:22:28 pm
-
Miranda griežtu žingsniu patraukė per pilies kiemą, apžvelgdama neabejotinai dailią Anglijos gamtą, dėl stiprios magijos ypatingai mėgstančią Hogvartso apylinkes. Senoji profesorė pravėrė antrojo šiltnamio duris ir mostelėjusi lazdele ėmė šalinti voratinklius ir visus kitus gyvių paliktus ženklus nuo šiltnamio. Gana greitai patalpa buvo sutvarkyta ir Herbologė lengvais lazdelės judesiais valdydama vazonėlius ir nedidelius maišelius išdėliojo visiems. Aišku, kaip ir dažniausiai, tą dieną turėjo būti individualus darbas, bet, visų pirma, reikėjo ilgai ir nuobodžiai tampytis su teorine dalimi.
Miranda kiekvienam mokiniui padėjo po vazonėlį, kuriame žydėjo viena, maždaug dešimties centimetrų skersmens gėlė. Ji neturėjo kotų, lapų, tik žiedas, išaugęs tiesiai iš žemių. Nusprendusi maišelius su reikmenimis padėti vėliau profesorė juos sudėjo pas save ant stalo ir ėmė laukti mokinių, tvarkydama darbastalį. Po ilgo varpo dūžio į šiltnamį sugužėjo mokiniai ir McGonagall atsitiesusi atsistojo prieš mokinius.
- Laba diena. Manęs dar nepažįstantiems prisistatysiu - esu Miranda McGonagall, jūsų Herbologijos profesorė, - trumpai tarstelėjo moteris. - Taigi nieko nelaukiant gal yra mokinių, kurie man galėtų pasakyti, kas per augalai yra vazonėliuose?
-
Šįryt žinodama, kad pirmoji pamoka bus Herbologija ir dar šiltnamiuose, mergina pasirūpino šiltu paltu ir šaliku. Kadangi visą naktį, dėl didelio mokinių skaičiaus jautėsi klaustrofobiškai, sunkiai miegojosi, antrakursė pabudo anksčiau nei įprasta. Nepapusryčiavusi, tik išgėrusi puodelį arbatos, į pamoką suskubo klastuolė.
Atėjusi pirmoji, linktelėjo ir pasisveikino su profesore, tuomet "užėmė poziciją" prie vieno iš vazonėlių su gėle. Kiek apžiūrėjus priešais stovintį augalą mergina įsitikino, kad apie herbologija nenuraukia beveik nieko. Net nesistengdama iki pamokos pradžios ką nors veikti, tiesiog stovėjo ir žvelgė priešais save. Krūtinę maudė keistas kaltės jausmas, nuovargis ir noras grįžti namo. Tiesiog dabar viską mesti ir išvažiuoti su traukiniu į Škotiją. O galbūt ne ten, gal dabar daugiau prasmės teiktų Egipto aplankymas, ten kur Polas guli pabalęs ir laukia savo sesers.
Čaižus ir niekuomet Melody nepatikęs skambučio garsas staigiai grąžino merginą į realybę, dabar niekas nieko nepakeis. Telieka būti ten kur esi ir bandyti ištverti dar nors vieną dieną mirtinai nesugraužus savęs dėl dalykų kurie aiškiai ne tavo nosiai.
-
Junko greitu žingsniu skubėjo į antrąjį šiltnamį, kuriame turėjo vykti Herbologijos pamoka. Per pirmą pamoką atėjo pavėlavusi, todėl šį kartą pasiskubino ateiti ankščiau - be tuo, taip pat galės pasiskaityti vadovėlį ir užsiimti patogesnę vietą darbui. Įėjusi į šiltnamį jau pamatė ten esant kitą klastuolę, todėl užsiėmė vietą keletas metrų nuo jos, ir tuomet pradėjo apžiūrinėti augalą priešais ją - ir suprato neturinti nė menkiausio supratimo, kas tai galėtų būti. Prabilus profesorei McGonagall, aišku, su klausimu "Kas čia per augalas?", mergina nežinojo ar verta spėti su tų kelių gėlių pavadinimais kuriuos žinojo, ar geriau laikyti užčiaupus burną. Ai, nors..
-Gal tai Kirarija?
Aišku, Junko žinojo, kad jos spėjimas bus neteisingas, bet koks skirtumas - daugumos kitų mokinių atsakymai irgi galimai bus neteisingi, todėl neturėjo jokios pagrindo bijoti sakyti neteisingą atsakymą.
-
Gabriel anksti atsikėlė, dar kelias minutes pagulėjo ir netrukus pašoko iš lovos. Pradėjo žadinti aplinkui miegančius kambariokus. Po dviejų minučių berniukas jau buvo mokyklos uniformoje, o po penkių minučių jau buvo prie šiltnamio durų. Įėjęs pasisveikino su mokytoja ir nuskubėjo į savo vietą. Suskambėjo skambutis, kuris pranešė apie pamokos pradžią. Nutilus skambesiui pasigirdo dar garsesnis garsas. Tai mokytoja. Ji uždavė klausimą. Mintyse jaunasis burtininkas vis galvojo kuo ypatingas ir kodėl jis turi tik žiedą? Netrukus pakėlė ranką ir gavęs profesorės leidimą kalbėti prabilo:
-Spėju, kad tai vienas iš magiškųjų Anglijos augalų. Jis yra skirtingas iš kitų tuom, kad neturi nei lapų, nei spyglių. Turi tik didelį žiedą, kuris manau yra labai vertingas, per šio augalo sezoną, mat iš jo iškrenta daugybę žiedadulkių, kurios padeda gydyti nuo peršalimo.
Atsakęs berniukas nusišypsojo ir klausėsi ką mano kiti mokiniai, mat mokytoja atsakymo iš kart nesako.
(https://media.giphy.com/media/xyYxEkoZakoSI/giphy.gif)
-
Šiandien nauja diena ir Victoria susiruošė į pirmą pamoką . Kai ji pasižiūrėjo į tvarkaraštį ir pamatė , kad pirma pamoka bus herbologija . Ji šiltai apsirengė ir nuėjo į šiltnamį kur vyks pirma pamoka šiandien . Atėjusi profesorė pasisveikino su visais ir sujudindama savo burtų lazdelę ji visiems padėjo po vazoną su gražią melyną gėlytę , kuri buvo 10 centimetrų. Victoria pasižiūrejusi į gelę pamatė , kad ji neturi lapų ir kotų , o juk visos gėlės turi ir kotus ir lapus . Kai subėgo visi mokiniai , ji emė ir paklause - Laba diena . Gal žinote kokia čia gėlė ? . Victoria pakėlė ranką ir atsakė :
- Tai žydroji gebenė , gėlė be kotų ir be lapų ir ji auga labai retai aplankomose vietose , ją galima rasti žaliuosiuose miškuose . Baigusi pasakoti Victoria nutilo ir atsiduso.
-
Ah Lilė kiek įkabindama skubėjo link šiltnamio, nes šiek tiek per ilgai miegojo. Ir nespėjo susitvarkyt, net tam, kad pavalgyti ji negaišo laiko tiesiog pasiėmė vieną pyragaitį ir skuodė į šiltnamį, vos tik pradarė duris į ją sužiuro visa klasė, ji pasijautė nejaukiai. Nes ėjo pora minučių po skambučio. Taigi ji nedrąsiai pasisveikino su mokytoja ir atsistojo šalia savo koledžo bendrakursio Gabriel. Tyliai paklaususi kokia gi buvo užduotis pamąstė. Lilė isistebeilijo į keistą augalą kuris turėjo vieną vienitelį žiedą. Visaip ji sukiojo galvą, kas tai per gėlė, bet niekaip neprisiminė, gal ji buvo per daug išsiblaškiusi... Išgirdusi kitų mokinių atsakymus bandė kažką atkapstyti savo galvoje, bet nesisekė. Ji vis apžiūrinėjo gėlę ir mąstė, kodėl ji turi tik žiedą, kam ji gali būti reikalinga. O gal tai paprasciausia dekoracinė gėlė. Tokios mintys tekilo jos galvoje, bet ši nedrįso pakelti rankos ir atsakinėti.
-
Profesorei vėl prisistačius Agnietė pažvelgė į augalą. Žinoma, jis jai buvo nematytas. Iš kur ji gali žinoti visokius magiškus augalus, jei augo žiobarų šeimoj. Bet ji prisiminė, kaip močiutė, ją nuo vaikystės mokė lotynų kalbos. Jai patiko lotynų kalba. Vaikystėje, kai Agnietė nežinojo, kad yra ragana, ji svajojo tapto gydytoja, o gydytojas reikia lotynų kalbos. Dėl šios priežasties ji taip pamėgo šia kalbą. Bet ji jai pravertė ir magijos pasaulyje. Todėl pamėgino gudraut. Juk daug magiškų augalų pavadinimų yra kilę iš lotynų kalbos. Augalas buvo be koto, be stiebo, tik žiedas. Žiedas lotyniškai reiškia circulum, o be koto - sine malo. Agnietė pakėlė ranką. ,,Galbūt tai Sinemalo Circulas?" Ji net neįsivaizdavo ar toks augalo pavadinimas išvis egzistuoja. Bet juk verta pabandyti.
-
Jaunasis grifiukas į sekančią herbologijos pamoką atvyko kiek su didesniu susidomėjimu, nes po pirmosios pamokos, tiksliau po pirmųjų namų darbų uždraustajame miške, jis susidarė nuomonę, jog ši pamoka gali būti ne tik apie kažkokius magiškus augalus, tačiau taip pat ir kupina nuotykių.
Keistas augalas, pamanė berniukas nužiūrinėdamas vazonėlyje esantį žiedą, kuriam net realiai suteikti pavadinimą iš pažiūros buvo pakankamai sunku. Stovėdamas tarp kitų mokinių nerimastingai linktelėjęs galvą sukinėjo savo antakio plaukelius tarp savo nykščio ir smiliaus. Dar kiek parymojęs ir sugalvojęs kažkokią nesąmonę, prasibrovė link dėstytojos, pro šalia esančius mokinius, gal kiek suerzindamas juos ir šovė nutaisydamas nekaltą šypseną: - Ar tai negalėtų būti kokia nors žemžiedė?
-
Cissy išlėkė iš mokyklos iš karto po pusryčių ir nubėgo link šiltanamių, bet kai įžengė į jį jame jau buvo keletas mokinių. Cissy atsisėdo netoli mokytojos, kad kai ji aiškins kokią nors užduotį ji labiau matytų, kaip ką daryt. Bet kai atsisėdo ji priešais save pamatė gražų žiedą augantį tiesiai iš žemių, jis buvo didelis ir gana puošnus, o labiausiai patiko tai, kad jis buvo žalias, beje augalas neturėjo nei koto, nei lapų. Prasidėjus pamokai profesorė paklausė, kas tai per augalas. Iš skirtingų mokinių pasigirdo skirtingi atsakymai, kai kurie atrodo gana įtikimi, kiti gal net kiek juokingi ir Cissy nusprendė, kad šiek tiek būt pasiskaičius apie augalus yra ne taip ir blogai. Galiausiai ji ilgai pagalvojus, prisiminė kažką panašaus skaičius, bet nebuvo tikra ar tai šis augalas, bet panašumo iš aprašymo turėjo tad ji pakėlė savo ranką ir tarė:
-Profesore, mano nuomone tai Tropaelum viride, arba kitaip vadinamas Žaliasis tropalis. Jis neturi lapų ir koto, todėl jo žiedynas visada būna žalias, kad pasigamintų energijos, beje jo žiedai yra dažnai naudojami vaistų gamybai, nes turi begalę naudingų medžiagų.
Cissy baigė šnekėti ir laukė kol ką pasakys profesorė ar kiti.
-
Arianne buvo praleidusi pirmąją herbologijos pamoką, ir dėl to save beproto graužė, todėl sau pasižadėjo, kad šiukštu daugiau nepraleis nė vienos pamokos. Dar šiek tiek apsnūdus ji ižengė į šiltnamį, kuris buvo kitoks nei ji įsivaizdavo : jis buvo erdvus, mirlžiniškais plačiais stiklais stoguose, šiltnamio viduje buvo daug žalumos, ir keistai kvepėjo cinamonu, bei citrina. Klastuolei patiko nauji potyriai. Mergina atsistojo priešais stalą, ir įdėmiai klausėsi mokytojos. Arianne pamanė pakliuvus į rimtą bėda, tačiau kai mokytoja prisitatė dar kartelį, pamanė, jog nėra pirmoji, pamiršusi atvykti į pirmąją pamoką. Profesorei uždavus klausimą, mergina stengėsi gerai apžiūrėti augalą. Ji jau buvo kažkur jį mačiusi, tik niekaip nesuprato kur.
- Galbūt tai Leontopodium, žiobarams žinoma kaip Liūtpėdė.
Mergina, pasigailėjo išsižiojusi, nes žinojo, kad rytais jos galva būna tuuščia molinė puodynė.
-
Adrian kartu su visais nuėjo iki Herbologijos kabineto. Visi luktelėjo mokytojos prie kabineto kelias minutes kol atrakins kabinetą. Visi stovėjo susigūže prie kabineto. Mokytojai atėjus visi dar labiau susigrūdo prie durų. Atrakinus vaikinai nebuvo dželtenmenai ir nepraleido merginų. Na bet Adrian buvo išauklėtas gerų manierų ir praleido.
Visi suėjo prie didžiojo darbastalio kuris buvo padarytas iš žiobarams bei burtininkams gerai žinomo akacijos medžio žievės stalo. Adrian pagalvojo, kad tikrai ten nebuvo stalas ten buvo sustatytos mugės kojelės nudažytos medžio laku. Ir priklijuotos žievės ant kurių buvo už dėtas dar didesnis sluoksnis lako. Ant kojelių buvo sudėtos lygiai tokios pačios lentos kurios yra ir bibliotekos skyriaus lentynų medis. Jis suprato, kad šis darbastalis nebuvo jau toks "specifilizuotas" kaip pasirodė kitiems pirmakursiams.
Aplink stalą suėjo visi mokiniai. Eidami jau buvo drąsesni nei praeitą pamoką. Bet pasikeitimų buvo na arba tai tiesiog kerai kurių jis pats nežinojo bet manė jog tai naują. Sueidami ėjo visiškai tas pačias vietas. Jog profesorė sakė eiti vis kitas. Bet ji nepastebėjo, to kad visi stovėjo lygiai taip pat kaip ir praeitą pamoką. Stalas buvo tuščias bet profesoriai nei nepasakius pirmiems žodžiams ji iškarto išsitraukė savo lazdelę ir ištarė Winggardium leviosa ir vazonai su žemėmis ir žiedu. Vis pašnibždomis arba savo galvose aptarinėjo ir mąstė kas tai? Kaip? Kodėl? Iš kur? Kam? Ir viską kas šovė į galvą kokie klausimai. Adrian nežinojo ir pasijautė prastai, nes norėjo būti mokiniu kurį atsimintų kaip vieną geriausiųjų mokinių. Jis sau prižadėjo pasibaigus pamokai nueisiu į biblioteką ir pažiūrėsiu kas per augalas.
Pamokai pasibaigus išklausius viską apie šią rūšį ir visas 100000 teorijų. Bei 100000 prižadėtų praktinių darbų ir pasakius mokytojai neviltį plūdančui žodžiui PAMOKĄ BAIGIAME Adrian dar kartą pažiūrėjusį į augalą. Jis nusišypsojo ir nukeliavo į biblioteką labiau pasidomėti augalu. Po sunkios bei labai įdomios pamokos. Jam užplūdo geros emocijos ir labai geri jausmai apie tai, kad jis hogvarste ir, kad jis turi galimybe mokytis Hogvarste grifų gūžtos koledže....
[[Miranda: man bemaž gaila tavo posto, bet... pamoka dar NESIBAIGĖ ir viskas vyksta liepiant profesorei, mokinys negali nieko atlikinėti. Taisyk.]]
-
Velniai griebtų! Tik ne aš.. Prašau, Profesore, nejaugi iš mano veido nesimato,kad jeigu manęs paklausite Jūs tik beviltiškai, visiškai ir visam laikui sukirsite mane prieš visą klasę, kurioje panašu net ir dulkės žino koks šio kvailo ir keisto augalo pavadinimas.
Mintys ūžusios Jane galvoje pritilo tik tuomet kai Profesorė pasisuko į greta jos sėdinčią žavią juodaplaukę garbanė ir jai pakartojus klausimą ji išgirdo atsakymą, kuris ją patenkino, tačiau Jane tik dar labiau išgasdino. Pavadinimas, kurį ištarė bendraklasė jai buvo toks sudėtingas, kad ji jo nesugebėjo nei įsiminti nei pakartoti.
Viešpatėliau, man atrodo šį vakarą aš skirsiu mokytis herbologijai..
Ji buvo įsitikinusi, kad nusprendė teisingai, mat žinojo kaip brangiai jos mamai, kainavo galimybė išleisti ją į burtų ir kerėjimo mokyklą. Jeigu Jane nepasisektų ir iš mokyklos ji būtų išmesta ar tiesiog nesugebėtų joje mokytis, motina nesugebėtų jos leisti į net į paprastą- Žiobarų mokyklą dar bent artimiausius dvejus metus.
Iškart pamokai pasibaigus Jane nuskubėjo prie Profesorės stalo. Ant jo gulėjo kelios herbologijos knygos. Akivaizdžiai sudėtingesnės, bet ir plačiau dėstančios apie šį mokslą. Apsidairiusi ar niekas nemato ji pasiėmė du vadovėlius, žinodama, kad Profesorė neprieštaraus, ir įsidėjusi į kuprinę nuskubėjo į kitą pamoką, vis dar galvodama, kiek daug jai reikės išmokti, kad nors kiek pasivytų draugus, kurie nuo mažumės regėjo visus šiuos ypatingus augalus, apie kuriuos Jane augdama Žiobarų namuose negalėjo nė pasvajoti..
-
Svajoklis apžiūrinėjo žiedą ir bandė prisiminti ar yra jį kažkur matęs. Herbologija niekad nebuvo stiprioji jo pusė, bet jam patiko šio dalyko mokytis. Jis pasukinėjo vazonėlį rankose, bet žiedas iš visų pusių atrodė toks pat, nei koto, nei lapo, tik žiedas. Kvapo irgi jokio neskleidė, bent jau berniukui taip atrodė. Pamokoje sėdintys moksleiviai jau pradėjo spėlioti šios gėlės pavadinimą, Svajoklis atidžiai klausėsi, bet nieko nebuvo girdėjęs apie tokius augulus. Staiga prisiminė kažkada knygoje matytą paveiksliuką su tokiu (arba labai panašiu augalu) ir pakėlė ranką į viršų:
- Man atrodo, kad tai magnum circulum. Šis augalas naudojamas medicinoje žaizdoms gydyti, nudegimams. Paprastai tariant, šio žiedo sultys numalšina skausmą. Ir nors šis augalas labai traukia akį, jo sultis galima naudoti tik gyvūnams gydyti. Sultis galima išgauti nuskinant žiedlapį ir naudojant slibino odos pirštines jį sutraiškant, per didelis kiekis sulčių gali sukelti alergiją. Žiedas kvapo neturi, žydi visus metus. Augalą atrado profesorius Viridas jau šešioliktame amžiuje, Austrijos kalnuose, prie milžinų gyvenviečių.
-
Nekenčiu Valentino dienos, nekenčiu tų širdučių ir apgailėtinų meilės prisipažinimų, nekenčiu, net raudonos spalvos kuri šią dieną priverčia mano akis vemti Aišan žiūrėdama į priešais save padėtą keistą augalą tiksliau žiedą burbėjo sau po nosim. Kaip ir kaip bebūtų keista, bet Aišan Deliria nekentė šios šventės, o dar herbologija pirma pamoka. Ši dieną tiesiog fantastiška, kad net norisi nueit į Uždraustąjį Mišką ir leistis sudraskomai ten esančių padarų Jaunoji ragana tyliai sukikeno iš savo minčių sulaukdama kelių kitų mokinių žvilgsnių, bet perliejusi juo lediniu žvilgsnių savo smaragdines akis sugrąžino į šį žiedą. Man tas augalas matytas, ar tik ne puseserės knygoje apie gydančius augalus buvau užmačius šią gėlę? mergina trumpam užsimerkė mintyse perversdama savo žinias ir ieškodama informacijos. Aš manau tai gali būt Sauliagėlė Aišan pamanė ir atsimerkė. Iškėlė ranką ir gavus profesorės leidimą išbėrė savo atsakymą.
-
Pirma pamoka Herbologija prisiminus tai nuskubu į pamoką . Pasisveikinu su mokytoja ir ant stalo nusimetu knygas . Herbologija niekad nebuvo mano stiprioji pusė bet pamoka man patiko . Pažvelgiau augalą stovintį ant stalo . Vartydama knnygas ieškojau jos pavadinimo magnum circulum ne panašu bet ne toliau vartaliojau knyga bet nieko neradau . Meldžiaus kad manęs nepaklaustų . - Uhh kas čia per velnias - sušnibšdau sau po nosim . Pamoka ėjo į gala mokytoja mokytoja išpasakojo kažin kiek apie šį augalą . Dar kelios minutės ir tai baigsis kita pamoka laukia lengvesnė. Pamoka baigėsi nuskubėjau prie profesorės stalo lėtai klausinėjau ji man viską paaiškino - Supratau Ačiū jums mokytoja ir viso gero - Šypteldama tariau profesoriai išęjau.
[[Miranda: pamoka baigsis tada, kai pasakysiu. Postai rašomi 3 asmeniu (žr. forumo taisykles). Taisyk.]]
-
Keitė šiaip ne taip, atsikėlusi iš lovos, su skaudančiu pilvu žingsniavo per mokyklos kiemą į Herbologijos pamoką. Pas seselę mergina eiti nenorėjo, galvojo, kad vienaip ar kitaip viskas praeis, o ir pamoka padės užsimiršti, tik nežinojo ar galės aktyviai dalyvauti.
Pagaliau pasiekusi reikiamą šiltnamį Keitė užėmė savo vietą prie vieno iš vazono tarp dviejų pirmakursių, kurias anksčiau matė valgydama pusryčius. Nors skausmas ir pradėjo silpnėti, tačiau Keitė panoro vėl atsigulti į lovą ir gulėti, bet iš vienos pusės ją traukė ši pamoka ir norėjo kuo daugiau iš jos sužinoti, tad nieko nesakė ir pasiliko.
Po kelių akimirkų nuskambėjus skambučiui, profesorė pasisveikinusi su mokiniais uždavė pirmąją užduotį - pasakyti kas čia, vazonuose. Keitei palengvėjo, kad pagaliau turės kur nukreipti mintis ir dar kaip, nes žvilgtelėjusi į vazoną suprato, kad šį augalą mato pirmą kartą. Tačiau Keitė nebūtų Keitė jei ji vis tiek nebandytų savo laimės, todėl ilgėliau pagalvojusi pirmakursės ranka šovė aukštyn:
- Gal ši gėlė, tai Mažoji Slapukė?
-
Monika atskubėjo į antrąjį šiltnamį kur jau buvo susirinkę kiti mokiniai. Susiradusi laisvą vietą, vos spėjo ten įlįsti kai profesorė pradėjo pamoką.
Varniukė nužvelgė vazonėlį su gėle, kurios buvo matyti tik žiedas. „Keistokas augalas.“ - pirma mintis dingtelėjusi mergaitei į galvą. Varnanagės smegeninėje virė dešimtys augalų pavadinimų. „Galbūt Rafflesia arnoldii?“ - mintyse pati savęs klausinėjo pirmakursė. - „Bet jis užauga iki 1 metro pločio ir baisai dvokia... Bet galbūt kol augalai jauni nedvokia? Knygoje tas nebuvo paminėta, nors toje knygoje išvis nebuvo minimos jaunų augalų savybės...“ Monika dvejojo.
Pagaliau išdrįsusi kukliai pakėlė ranką.
- Profesore, aš manau, kad galbūt šis augalas gali būti Rafflesia arnoldii? - mergaitė nutilo ir vėl nuleido žvilgsnį į gėlę...
-
Mergaitė stovėjo ir spoksojo į mažą vazonėlį, kuriame augo keistas augalas be lapų. Ji, žinoma, kaip visada nežinojo atsakymo. Prie jos stovėjusi mergina atsakė į klausimą. Ji atsisukusi pamatė, kad tai jos draugė Monika. Net nenustebo, Adiros draugei sekėsi herbologija.
Šiltnamyje buvo tvanku ir šilta, bet Adirai šiurpo oda nuo savotiško kvapo. Jai niekada nepatiko žemė, purvas.
Varna pastebėjo, kad dauguma mokinių yra šiltai apsirengę, tik ji viena čia su baltais marškinėliais ir mėlynu kaklaraiščiu. „Na ir netinkamai apsirengiau, juk išsipurvinsiu!“ pagalvojo ir nedrąsiai nuleido galvą, lyg visi tik į jos aprangą ir žiūrėtų.
Po akimirkos Adira pamiršo šią mintį ir pakėlė galvą aukščiau. Šiltnamyje nebuvo jokio voratinklio, tai ją truputį nustebino. „Tikriausiai mokytoja mėgsta tvarką...“
-
Susiradusi laisvą ir jaukiai atrodančią vietą, Melisa ėmė apžiūrinėti gėlę. Ką aš čia veikiu, jei nieko nesuprantu apie augalus? Varnanagė labiau domėjosi dangumi, o ne augalais. Ji sunkiai skyrė net tokius medžius, kurie jos draugams žiobarams buvo pažįstami geriau net už ją pačią. Bala nematė, bus puiki proga sužinoti ką nors naujo ir galbūt naudingo. Melisa išgirdo mokytojos klausimą ir pradėjo spoksoti į keistą gėlę. Kaip suprantu, čia turėtų būti lapai, bet kur jie? Mergaitė niekada nebuvo mačiusi tokios gėlės. Norėjo mėginti spėlioti augalo pavadinimą, bet suprato, kad geriau neužsitraukti gėdos. Ji pasilenkė ir pauostė žiedą, tačiau kvapo nepajuto. Melisa apsižvalgė ir atsivertė herbologijos knygą, kur tikėjosi rasti ką nors panašaus į tai, kas stovėjo prieš ją ant stalo.
-
Žvilgtelėjęs į tvarkaraštį varniukas pastebėjo, kad ateinanti pamoka herbalogija. Dėl to greitai nubėgo prie šiltnamio.
– Laba diena profesore McGonagall.
Jis labai nustebo pamatęs tokią keistą gėlę. Ji neturi koto. Tik žiedą. Varnis pakėlė ranką. Ir sulaukęs savo eilės atsakė į klausimą:
– Čia yra Hilijus Nosus. Ši gėlė ištikrųjų ji turi kotą tik jis po žeme jos šaknys dar giliau. Ji naudojama vaistų gamybai. Šios gėlės paplitusios Argentinoje, Čilėje ir Peru. Jų žiedlapiai gali būti geltoni, mėlyni, žali, rudi, violetiniai tik niekada nebūna roudoni. Tiesa yra panašių gėlių su raudonais žiedlapiais, bet jų rūšis kitokia.
Varnis baigė savo atsakymą ir nutilo. Tikiuosi viską pasakiau gerai
-
Miranda išklausė visų mokinių ir mąsliai linkčiojo jiems kalbant. Rodos, daugelis buvo apsiskaitę ir žinojo įvairių augalų, bet kaip sėkmingai krimto Herbologijos knygas, taip pat sėkmingai ir maišė savo galvoje augalus lyg kokias kortas būrėja. Profesorė nužvelgė mokinius ir prabilo:
- Na, visi atsakusieji gauna po du taškus, nors ir teisingo atsakymo negirdėjau - svarbiausia yra parodyti iniciatyvą pamokoje, - ramiai ištarė profesorė. - Šios gėlės yra Omnibilus Efxacsius. Tai yra mirtinas nuodas, bet, žinoma, magijos pagalba naudojantis jas prižiūrintys nemiršta. Klausimas, kam šios gėlės reikalingos, jeigu jos nuodingos? Kiekvienas nuodas turi savų pliusų. Pavyzdžiui Omnibulus Efxacsius išskiraimi nudai, maišomi su tam tikromis medžiagomis ir verdami pagamina puikias trąšas augalams. Šiandienos tikslas yra išgauti nuodus ir supilsčius į specialius buteliukus parašyti darbo aprašymą ((jeigu jį parašysite, gausite papildomų taškų)). Visų pirma pasiimkite slibino odos pirštines ir atsargiai išraukite Omnibulus Efxacsius. Iškėlę aukščiau šaknis užburkite Gaahvero kerais ir staigia apverskite gėlę. Jos žiedlapiai ištįs ir nuo jų galiuko lašas po lašo ims lašėti nuodai, juos pilkite į buteliukus, - visą laiką aiškindama užduotį Miranda kruopščiai rodė mokiniams, kaip reikia atlikti darbą. Gana greitai jos buteliukas buvo pusiau pilnas nuodų ir gėlė ėmė tamsėti ir staigiai sudžiūvo. - Sudžiūvusią atneškite kartu su savo darbais, ji bus naudinga. Nepamirškite vardo, pavardės, koledžo ir kurso. Jeigu bus klausimų ar neaiškumų - kvieskite. Dirbkit!
[[Miranda: visas jūsų darbas turi susidėti iš minimum penkių postų! Reikės gėlę išrauti, pirmiausia išmokti kerus, paskui gėlę užburti, išgauti nuodus ir parašyti aprašymą, jei norit papildomų taškų, tuomet viską atnešti profesorei. Trumpesnių darbų nevertinsiu. Nebūkite vunderkindai - mažinsiu balus tobuliesiems mokiniams, kurie viską daro be priekaištų. Ir atsižvelkit į forumo taisykles!]]
-
Gerai.. Ir vėl nuodai.. Ir vėl viską daryti atsargiai.. mąstė Edgar'as. Nuo ko gi pradėti jis dabar galvojo. Logiškiausia pasirodė startuoti nuo burtų, nes kur dėti tą išrautą gėlę, paskui kas nors dar netyčia prisilies ir apsinuodys, o visa kaltė aišku kris ant jo.
Pasiėmęs knygą pradėjo versti jos puslapius ir akimis bėginėti tarp eilučių ieškodamas informacijos apie Gaahvero kerus. - Kvaila, knyga,- tyliai suburbo trinkteldamas ranka per stalą, susinervinęs, kad kiek ilgokai negali rasti reikiamos informacijos apie burtus. Susiraukęs nužvelgė klasės mokinius ir vėl paniro knygon. Dar praėjus, kokioms geroms dešimčiai minučių pagaliau atrado tai, ko ieškojo ir dabar jau atidžiai pradėjo skaityti.
-
Tai gi, nuodai.. Merginai jau kartą teko dirbti su jais, tačiau praktika - ugdo. Profesorei viską atliekant, tai atrodė itin paprasta. Tačiau, kone gražu, taip visai nebuvo. Arianne užsimovė ant savo gležnų plaštakų storas slibino odos pirštines, kurios tokios storos, kad turbūt ir kulką atlaikytų. Mergina pasiruošė išrauti augalėlį, tačiau su milžiniškomis pirštinėmis jai tai visiškai nesisekė. Gležnas žiedas vis išslysdavo iš šios dabar jau milžiniško dėlno. Tačiau po turbūt dešimtojo karto jai pagaliau pavyko. Bet jos džiaugsmas nuėjo šuniui ant uodegos: augalas nenorėjo lysti iš žemės. Po galais, aš nemoku elgtis su augalais. Kur aš buvau, kai mama mokė kaip juos sodinti... Po ilgos ir inirtingos kovos su žiedu, šis pagaliau išlindo iš žemės, ir klastuolė galėjo lengviau atsipūsti. Na ką, puiki pradžia - pusė darbo.
-
Pakreipęs galvą ir gal kiek atrodančiu liūdnai veidu, berniukas sukoncentruotai žiūrėjo į mokinius, kurie jau būrė augalus, taip jis bandė įsigilinti, kaip reikia taisyklingai atlikti mostus su lazdele ir taisyklingai ištarti burtažodį, nes nenorėjo, kad nepasisekus jam, tektų vaikščioti po klasę su nuodinga gėle. Paskui pasiėmęs lazdele pats keletą kartų tiesiog ja mosavo, kad įgustų reikalingą judesį. Tai baigęs pasidėjo savo lazdelę ir po nosimi pradėjo patyliukais burbuliuoti burtą: - Gaavero. Gaa-hvero. Na ir nesiseka..,- bet vis tiek bandė taisyklingai ištarti, - Gaah-vero.. Gaah-ve-ro.. Gaahvero, Gaahvero,- jau kažkas panašiau pradėjo skambėti, kaip ir turėtų būti. Tad apsimovęs apsaugines pirštines atsinešė prie savo suolo Omnibulus Efxacsius.
-
Varnanagė bejausmiu veidu stebėjo, kaip profesorė aiškina užduotį. Valio. Negana to, kad esu netikusi sodininkė, dar ir teks dirbti su nuodingu augalu. Ar kas nors jau pakvietė madam Pomfri? Tačiau mergaitei neliko nieko kito, kaip tik susitaikyti su tuo, kas jos tikriausiai laukė, taigi ji užsimovė slibino odos pirštines ir pažvelgė į gėlę.
-Klausyk, gėle. Atėjau su taika, tad prašau manęs nenuduotyti,- tyliai suburbėjo Melisa.
Aš net krapo nesugebu tinkamai išrauti, ką jau kalbėti apie nuodingą augalą... Varniukė tyliai nusijuokė pati iš savęs ir pasistengė susikaupti. Minutėlę... O burtažodį reikia ištarti prieš raunant gėlę, ar ją jau išrovus? Ši mintis šiek tiek išgąsdino Melisą. Ji susiėmė galvą ir padėjo ją ant suolo, mėgindama prisiminti dar taip neseniai sakytus profesorės žodžius. Pirštinės. Rovimas. Burtažodis. Ne! Pirštinės. Burtažodis. Rovimas. Melisa, susikaupk. Gėlė pati neduos nuodų, ją reikia užburti. Ak, taip! Varniukė kietai sučiaupė lūpas, suėmė gėlę prie pat žemės ir staigiai trūktelėjo. Nieko.
-Lįsk lauk, nemąstantis daikte,-sumurmėjo Melisa ir dar stipriau trūktelėjo.
-
Adira net prisimerkė, kai mokytoja dėstė darbo eigą. Ji rinko žodžius taip lėtai, o profesorė kalbėjo taip greitai! Gerai, kad viską parodė. „Pirmas darbas su nuodais, įdomu“ sumurmėjo panosėje mergaitė ir žvilgtelėjo į tą keistą augalą, su kuriuo teks dirbti. Ji išsitraukė pirštines ir jas pirmą kartą užsidėjo. Tiksliau antrą, bet pirmą kartą dirbs su jomis.
Staiga ji prisiminė, kad nemoka burtažodžio. Vien jo tarimas Adirai atrodė sunkus. Ji paskubomis nusitraukė pirštines nuo rankų ir padėjo prie vazono. Išsitraukė savo senutę lazdelę ir ištarė Gaagvero. Ji nežymiai susiraukė ir pasijuto nemaloniai. Gaahvero! Burtas suveikė ir ji tik tada prisiminė, kad yra nusitaikiusi ne į gėlę. Ir iš vis, ji dar savo vazone tupi! Nuo burtažodžio ant medinio stalo atsirado šlapia dėmė. Adira staigiai padėjo lazdelę prie pirštinių ir jas užsimovė. Tik tada pabandė išrauti, tai užėmė nemažai laiko. „Na ir nesiseka...“
-
Žiūrėdama, kaip lengvai profesorė McGonagall pati išgavo nuodus, o vėliau klausydamasi, kaip šioji aiškina pamokos uždavinius Junko jau žinojo, kad ši pamoka bus dar vienas košmaras. Herbologija smagu iki kol, kol reikia imtis darbo, nes tuomet supranti, koks lėtas esi ir kaip nieko nemoki. Netgi gėlės pavadinimas yra neištariamas.., galvojo klastuolė. Bet nieko nepakeisi, tai geriausia būtų pradėti išmokstant burtažodžio ištarimą, kad paskui neiškiltų lengvai išvengiamos kliūtys. Pasiėmus vadovėlį Junko pradėjo greitomis jį vartyti, ieškodama jai reikiamo puslapio. Šį suradusi, pabandė įsidėmėti taisyklingą tarimą, kas buvo daug sudėtingiau nei tikėtasis.
-Gaahviero.. Gahviro.. ? Irgi ne, burtažodis ne ką lengvesnis už augalo pavadinimą,- tyliai pasiskundė pirmakursė,- Gerai, bandykim toliau. Gaakhviero.. ne.. Gaahviero.. Gaahvero. Gaahvero. Gaahvero.
Man atrodo, kad gerai tariu.. Tikiuosi, susiraukė mergina mintyse galvodama.
-
Kiek drebančiomis rankutėmis juodaplaukis jau bandė rauti palengva augalą iš molinio, vazonėlio, tačiau pajuto, jog per giliai yra įaugęs į žemes ir nenorėjo rizikuoti toliau raudamas nulaužti gėlės stiebą. Todėl pradėjo iškasinėti žemes iš vazono aplink augalą ir keliais grybšniais iškapstęs daugiau nei pusę žemių vėl pačiupo už stiebo. Palengva kilstelėjęs gėlę ją ištraukė ir papurtęs į šonus nukratė nuo šaknų prilipusias žemes. Dalis darbo, galbūt net sunkiausio, padaryta atsiduso vaikas, dairydamasis stiklinio indo nuodams. Jį radęs ir pasidėjęs kiek arčiau, griebė savo burtų lazdelę ir laikydamas rankoje gėlę dar porą sykių pasipraktikavo judesį lazdele, kad netyčia paskui nesunaikintų augalo.
-
Į herbologijos kabinetą tamsiaplaukė atėjo gerokai įpusėjus pamokai. -Daugiau tikrai tiek nesėdėsiu bibliotokoje- pagalvojo Aretha. Ji puikiai žinojo, jog dėl nesuspėjimo kalta ji pati, todėl per daug apie tai negalvojusi nustūmė šias mintis šalin.
-Atsiprašau, kad pavėlavau,- gan nedrąsiai tarė pirmakursė profesorei ir greitu žingsniu nušuoliavo prie vieno likusio laisvo suolo klasės viduryje.
Nusiėmusi mantiją atsargiai ją padėjo ant suolo. Mergaitė džiaugėsi, jog spėjo ateiti kaip tik mokytojai pradėjus aiškinti praktikos darbą.
Nieko nelaukusi Aretha iš savo tamsiai mėlyno portfelio išsitraukė knygą ir įniko šios pamokos temą.
-O taip, nuodai..- tyliai sau pasakė ji nusišypsodama.
-Kur po velnių mano pirštinės?
Akimirką pamąsčiusi klastuolė išsitraukė jas iš giliausio krepšio kampelio ir užsidėjo ant rankų.
-
Metas pradėti šmėstelėjus galvoj žaliaakis porą sykių garsiai iškvėpė orą laikydamas reikiamus daiktus priešais save ištiestose rankose. Ir pamažėle pradėjo lengvai mosuoti savo lazdele tardamas: - Gaahvero!. Tada pasiėmė stiklinį indą virš jo pakišo apverstą augalą. Bet nė vienas lašelis nekapsėjo. Gal reikia šiek tiek daugiau laiko galvojo grifas. Po kelių minučių gėlei neišskyrus nei lašelio nuodų suprato, jog kažkas su burtais įvyko negerai. Tuomet vėl atvertęs pavojingą gėlelę į pradinę padėtį jis šį sykį kiek greičiau mosteldamas lazdele vėl ištarė: - Gaahvero!. Ką darau ne taip! nuleido galvą Edgar'as dar kartą nematydamas teigiamo rezultato. Staigiai pakėlė akis, kai po kelių akimirkų jo ausis persmelkė pakštelėjimo garsas. - Vis dėl to pavyko!,- skardžiai suriko ant visos klasės, kai pamatė indelyje besipuikuojantį pirmąjį nuodų lašą.
-
Užsidėjusi pirštines Aretha iš visų pusių apžiūrėjo gėlę, kelis kartus net ją palietė lyg tikėdamasi jos puolimo. Ši mintis privertė ją sukrizenti. Jos apmąstymus nutraukė berniuko džiugus riksmas iš kito klasės galo. Klastuolė suraukė antakius lyg parodydama savo nepasitenkinimą. -Jam taip lengvai pavyko! Aplink girdėjosi bendraklasių skleidžiamas šurmulys, kuris tarytum užpildę buvusią tuštumą.
Susiradusi savo burtų lazdelę ji kelis kartus sau po nose pakartojo burtažodį. Visi šie burtažodžiai mokykloje mergaitei atrodė painūs. -Negi tikėjaisi, jog bus tik abrakadabra - pašiepė save mintyse.
Kelis kartus šmostelėdama lazdele ir nupūsdama vis užkrentančius tamsius plaukus nuo veido ji tarė:
-Gaahverto
Vis dėl to kažkas atrodė ne taip, mesdama akį į atverstą knygą ji pamatė tarianti burtą blogai. Trinktelėdama sau mintyse ji dar kelis kartus pabandė tardama šį kartą jau teisingai.
Šyptelėjusi sau, o galbūt net kitiems, Aretha suėmė augalo žiedą ir atsargiai ištraukė iš vazonėlio.
-
Rin įdėmiai klausėsi priekaištingos profesorės ir nekaltų mokinių su vis labiau painiojančiais atsakymais, kol ją išgelbėjo toji senoji moteris, pranešusi tikrąjį augalo pavadinimą ir užduotį.
Pirmiausia susidorosiu su šituo,-abejingai žvilgtelėjo į keistąjį augalą mergaitė.-Tada nebus jokių problemų. Na, tikriausiai bus.
Tyliai priėjusi prie mažo vazonėlio su nuodinguoju augalu, švilpiukė atsargiai apžiūrinėjo jį iš visų pusių. Sveikas. Nepažeistas. Pažvelgusi į šalia esantį reikmenų maišelį, vienuolikmetė prisiminė, jog reikia užsitempti patvariąsias pirštines, tad paskubėjo ir išsitraukė jas iš savo krepšio.
Rin užsitempė pirštines iš slibino odos ir jos maži miklūs piršteliai užčiuopė šilkinę maišelio medžiagą, tačiau anaiptol ne tokie minkšti atrodė visi tie pjūkleliai ir kiti reikmenys, sugrūsti į maišelį. Rudaplaukė dar stebėjosi, kaip jie dar rėžte neperrėžė plono šilko.
Mergytė nusprendė, kad kol kas jų dar nenaudos, jei dar nori likti gyva. Ši mintis privertė mažają šyptelti, tačiau greit ir šioji menka šypsenėlė dingo.
Pasitrynusi tas įgimtas storas violetines linijas ant skruostų, rudakė atsargiai palietė tą žiedelį. Netikėdama, kad jį taip lengvai išraus, švilpiukė šyptelėjo ir truputį patraukė jį viršun. Vis dėl to prireikė nemažai pastangų, kol vis dėl to tas žiedelis su visomis ilgiausiomis gumbuotomis šaknimis atsidūrė jos trapiose rankose.
-
Rokas atidžiai išklausęs profesorės Mirandos McGonagall aiškinimo kuprinėje pradėjo ieškoti apsauginių pirštinių.Kur gi jos dingo? Radęs vieną didžiajame kuprinės skyriuje po knygomis. Kitą apsiginimo nuo juodosios magijos vadovėlio puslapiuose varniukas nusprendė pirmiausia pasimokyti šio burtažodžio tarimoProfesorei pavyksta taip lengvai. Tikriausiai nebus sunku:
– Gegviero,Ne taip jau ir lengva. Gagviero Gaagviero, Gaagvero Gahvero.
Manau tariu teisingai, bet reikia pabandyti dar kartą :
– Gaahvero, Gaahvero, Gaahvero, Gaahvero, Gaahvero, Gaahvero, Gaahvero.
Tikriausiai gerai.Reikia pabandyti su gėle, tik pirmiausia reiks ją išrauti.
-
Klapsėdamas savo žaviosiomis akutėmis grifiukas nuodugniai stebėjo, kaip po truputėlį vis greičiau ir greičiau pupsena lašai į indą. Verkiantis augalas po truputėlį vyto netekdamas nuodingų skysčių, reikalingų palaikyti savo gyvybei. - Koks šlykštynė,- nusivaipė berniukas regėdamas visiškai susitraukusią ir sudžiūvusią gėlė. Juodaplaukis pasimetė ją ant suolo kampo, jog toji jam nemaišytų, iškastas žemes subėrė atgal į vazonėlį ir taip pat jį padėjo atokiau nuo savęs. Apsitvarkęs pasiėmė pergamento skiautelę, rašalo ir plunksną, kas jam reikalinga aprašyti savo darbą. Tik jį truputėlį erzino pernelyg didelis bendraklasių, besimokinančių burtažodį, šūkaliovimas, kuris mažumėle jam trukdė susikaupti.
-
Monika pakėlė šalia kojų gulėjusi savo krepšį. Buvo neįmanoma jame ką nors rasti greitai, nes ten nebuvo nė menkiausios tvarkos. Įkišusi nosį Varna rausėsi kokią minutę, kol išsitraukė apsaugines pirštines.
Varna prisitraukė vazonėlį arčiau savęs. Vos suėmusi augalą staigiai atitraukė ranką.
-Fujj... - sušnypštė panosėje. -Jausmas lyg liestum pelkės vandens prisigėrusią kempinę, dar mažiausiai pusmetį mirkusią toje pačioje pelkėje. - tyliai, kad niekas neišgirstų palygino.
Nukrėsta šiurpo mergaitė vėl ėmėsi gėlės. Šį kartą suspaudė augalą kiek silpniau ir patraukė. Nieko neįvyko. Augalas buvo savo vietoje lyg niekur nieko. Monika pavartė vazonėlį tikėdamasi, kad žemė atlips nuo kraštų ir bus lengviau išimti gėlę. Pirmakursė vėl pabandė išrauti sodinuką.
Šį kartą vargais negalais išrovė nuodų prisisunkusią gyvą kempinę ir net susilaikė nešveitusi jos į kitą šiltnamio galą...
-
Gerai, dar kelis kartus, pagalvojo klastuolė.
-Gaahvero! Gaahvero! Gaahvero!
Įsitikinus, kad bent pakenčiamai taria, Junko atsiduso. Tai daug sudėtingesnė užduotis, negu gali pasirodyti Išgirdusi, kaip kažkas džiaugsmingai surėkė dėl sunkiosios dalies atlikimo, mergina suraukė antakius ir primerkė akis link balso pusės, Na ir sekasi kai kuriems čia. Nusukusi žvilgsnį pradėjo dairytis savo kuprinės, kuriose turėjo būti jai reikalingos slibino odos pirštinės.
-Kur jos, kur jos..-murmėjo mergina rausdamasi kuprinėje.
Pagaliau susiradusi ir užsidėjus pirštines Junko įdėmiau įsižiūrėjo į gėlę. Taigi taigi, dabar sunkiausioji dalis. Gražiai ir tvarkingai šalimais išsidėliojusi reikalingus darbui daiktus, lazdelę pasidėjusi greitai pasiekiamoje vietoje, o specialius buteliukus nuodams šiek tiek tolėliau pradėjo ruoštis išrauti augalą.
-
Šiaip ne taip sutelkęs savo mintis apie atliktą darbą, Edgar'as palengva pradėjo jį aprašinėti.
Visų pirmiausia prieš pradedant išgauti nuodus iš Omnibulus Efxacsius reikėjo išmokti burtažodį Gaahvero, kuris reikalauja nemažai pastangų ir grakštumo reikalaujantį mostą lazdele. Svarbu nepamiršti, prieš pradedant dirbti su augalu, užsidėti slibino odos apsaugines pirštines, kas ir buvo padaryta. Tuomet nenorit pažeisti pačio augalo geriausia idėja būvo jį šiek tiek aplinkui atkasinėti, kas vėliau lėmė visai nesunkų jo išrovimą. Galiausiai atėjo metas užburti pačią gėlę. O tai nebuvo labai lengva, nes pavyko tik iš antro karto, nors ir atrodė, jog viskas buvo padaryta gerai jau pirmuoju. Tačiau, klaida buvo per lėti lazdelės mostai, kuriuos reikia daryti ne per greitai ir ne per lėtai, norint išgauti pavykusį rezultatą. Galiausiai apvertus augalą, iš pradžių kiek nenoriai, bet paskui normaliu tempu pradėjo kristi nuodų lašai į stiklinį indą, kol augalas visus juos išsunkęs neprarado gyvybės.
Edgar Jeffter
Grifų Gūžta
I kursas
Vargais ne galais sukeverzojęs į lapą ką norėjo, pasiėmė jį, nebealsuojanti gyvybe augalą ir supiltus nuodus. Viską nunešė ir padėjo ant McGonagall ant stalo. - Štai mano atlikta užduotis,- šyptelėjo ir nuėjo atsisėsti į vietą, kur nuobodžiaudamas leido likusią pamokos dalį.
-
Arianne savo darba tęsė toliau. Reikėjo išmokiti burtažodį, kuris kaip ir viskas, ką atliko profesorė, atrodė lengvas. Tačiau merginai niekaip nesisekė. Gaahvero ištarė ji ir apvertė gėlę. Tačiau ši visai nesudžiūvusi iškrito iš jos rankų. Uhhhh...Reikėjo pasipraktikuot prieš išraunant - tarė ji, delnu trenkdama sau per galvą. Arianne skubiai paėmė ant stalo nukritusį augalą ir pabandė dar kartą Gaahvero. Tačiau nieko. Gaahvero, Gaahvero, Gaahvero! - vos ne išrėkė ji, ir pagaliau įvyko stebuklas - jai pavyko. Klastuolės augalas greit parudavo ir akyse sudžiūvo. Netrukus iš šio sudžiūvusio gniutulo ėmė lašėti skystis. Pirmasis lašelis nukrito ant stalo, nes mergina užsisvajojusi nepastebėjo tekančių nuodų.
-
Prieš pradėdama augalo išrovimo procesą, Junko ir vėl užsižiūrėjo į gėlę. Taigi, būk dabar labai maloni ir išsirauk lengvai, nesukeldama man papildomų bėdų. Iš patirties žinodama, kad niekas, turintis geras ir tvirtas šaknis lengvai neišsirauna, kuo atsargiau pradėjo kapstyti žemes pirštais aplink gėlę, bandydama nepažeisti pastarosios šaknų. Tačiau ilgai netruko, kol žemė pasidarė kietesnė ir neliko nieko kito, kaip tik paleisti tą idėją vėjais. Junko atsargiai pasukiojo vazonėlį, taip bandydama atskirti jo sieną ir žemių sluoksnį. Atlikus tai, klastuolė atsargiai suėmė neištariamojo pavadinimo augalą ir staigiu judesiu pabandė jį išrauti, tačiau neatrodė, kad jisai norėjo taip lengvai pasiduoti. Nagi, išlįsk tu tik!, mintyse vos nerėkė mergina, dantimis prikandusi lūpą, kad neišeitų joks jos neveikiančių pastangų garsas. Nors ir teko pakovoti, pagaliau klastuolei pavyko ištraukti augalą, kas privertė ją net trumpai šyptelėti. Pagaliau! O dabar reikia jį užkerėti, jeigu gerai pamenu..
-
Mergaitė ilgai ir kruopščiai traukė augalą iš žemės, kol galiausiai neteko kantrybės ir bandė traukti kuo stipriau. Augalą ji išrovė, tik jau be kelių lapelių. Adira pastebėjo ant stalo didėjančią šlapią dėmę. Taip, ji didėjo! Varniukė truputį nerimavo, netgi žvilgtelėjo į kitų darbo vietas ir patikrino, ar ant jų nėra tokių dėmių. Deja, nebuvo. Arba bent jau nematė.
Išrovusi Adira augalą padėjo ant stalo užtikrindama, kad nuodai nebėgs be burtažodžio ir užkasė žemes taip, kad vazonėlyje būtų lygu. Tada patrynė rankas su pirštinėmis viena į kitą, žemių dulkelės krito atgal į vazoną.
Adira pasiėmė lazdelę, viena ranka pakėlė lengvą augalėlį ir ištarė Gaahvero. „Man pavyko iš pirmo karto! Ir neatsirado tų dėmių!“ nudžiugo ji ir žvilgtelėjo į šalia esančios draugės darbą.
-
Velniava! sušuko užsižiopsojusi klastuolė, kuri pamatė didelę juodą dėmę ant herbologijos stalo. Profesorė mane užmuš! Arianne iš savo kuprinės išsitraukė krūvą vienkartinių servetėlių ir vėl užsidėjusi pirštines užmetė jas ant nuodų balos, ir šios stebėtinai greitai juos sugėrė. Po geros minutėlės, mergina atsitokėjo ir prisimininė, jog net neįpusėjo savo darbo. Ji meldė, kad tik jos augalas išgautų dar bent buteliuką nuodų. Pasiėmus nedidelį, platų buteliuką ji pradėjo varvinti, akivaizdžiai paskutinius nuodų lašelius. Buteliuke esantys nuodai, vos vos siekė pusę, o to - neužteko. Na ir nesiseka. Vis per mano žioplumą. Mergaitė buvo neviltį, nes bandymą reikės atlikti mažų mažiausiai dar kartą. Mane dievaži išmes, nesibaigus mokslo metams. Klastuolė vėl kibo į darbus. Šį kartą prieš išraunant augalą, kelis kartus pamosavo savąja lazdele, kad netektų vėl raudonuoti prieš kitus mokinius, ištarė Gaahvero, ir po keletos kartų, buvo šimtu procentų užtikrinta savosiomis jėgomis. Arianne kibo prie darbo. Per kelias sekundes išrovė žiedą, tvirtai jį suėmė ir tvirtu balsu ištarė Gaahvero. Augalą apvertė ir šis sudžiūvo. Bravo, Arianne, bravo. Galbūt dar ištempsi pora savaičių Hogvartse. Ji pastatė nepilną buteliuką, ir šalia pastatė naująjį, pailgą su iškiliais raižiniais. Dabar jau šiek tiek švelniau laikydama sudžiūvusį augalą, klastuolė ramiai stebėjo klapius nuodų lašelius kapsinčius į buteliukus.
-
Aretha ištraukė augalą su visomis šaknimis iš jo namų, vazonelio. Primityviai pakratė ranką, kuri tvirtai laikė už žiedo tam, kad didesnė dalis žemių atkibtų nuo šaknų. Keliolika sekundžių pagalvojusi mergaitė į kitą ranką čiupo burtų lazdelę ir rimta veido išraiška apvertė gėlę esančią jos kairėje rankoje žemyn kojom.
Tamsiaplaukės galvelėje vyko tikras chaosas, nors pamatęs ją gyvai to nepasakytum. Baisiausiai bijodama susimauti pirmakursė užsimerkė, atsiduso ir pravėrusi akis ir nustačiusi lazdelę apverstos gėlės pusėn sušuko:
-Gaahvero!
Aretha stovėjo šoko būsenoje. Tai jos pirmasis kartas įvykdant burtažodį gerai iš pirmo karto! Ji net prisimerkė iš pasitenkinimo, kol laikrodžio dūžiai skambėję kažkur toli negrąžino jos į realybę.
Burtų paveikto augalo žiedlapiai kaip matant ištįso, vistiek buvo ne toki ilgi kaip po mokytojos burto. Klastuolei buvo svarbiausia, kad nuodai pradėjo sunktis, nors ir lėtai.
-
Aha. Rin patikrino, ar nė vienas daiktelis nedingo, tada laiminga šyptelėjo ir šalia pasistatė burtų knygą. Gavreo, Lavero, Gavhherro, Gahverho.. Kuris čia? A, štai. Mergytė bedė pirštu į burtažodį ir pasistengė jį įsidėmėti. Taigi..Užburti lapus, šaknis supilti į burtų lazdeles su burtažodžiu welherro.. Palauk, kažkas blogai. A.
Švilpiukė paminė profesorės detalų paaiškinimą, ką, kaip, kada ir kur daryti. Atsargiai pakėlusi augalą, susidarantį tik iš žiedo, lapelių ir šaknų, pirmakursė pirštų galeliais užčiuopė lazdelę. Gaahvero. Taip. Lazdelė, lyg marionetė valdoma miklios vaiko rankelės, palinko virš augalo šaknų.
-Gaaahverro.
Per ilgai užtęsiau,-pakratė galvą Rin, o jos pečius siekiantys plaukai pasislinko iš vietos.
-Gahveeeero.
Gavosi tas pats šnipštas, tik kitą raidę per daug užtęsiau. Man nepavyks.
-
Išrovus augalą Junko atsargiai su darbo pirštinėmis nuvalė lengvai prie šaknų prikibusias žemes. Tuomet atsargiai, bet stipriai kaire ranka suėmė už žiedo ir pakėlė šį virš savęs, o su dešine švelniai suėmė lazdelę. Na gerai Junko, pirmyn. Tu gali. Iškvėpk, įkvėpk, o svarbiausia - nusiramink, ir..
-Gaah..
Velnias velnias velnias. Ką dabar daryt ką daryt ką daryt., pradėjo panikuoti pirmakursė. Gerai, nusiramink, tai nėra pirmas kartais, kaip tai nutinka. Įkvėpk, iškvėpk, įkvėpk... Bet būtinai dabar turėjau užmiršti tą burtažodį, po to, kiek jį mokiausi.
-Viskas gerai, Junko, nusiramink,- tyliai sušnibždėjo ji sau, kad kiti neišgirstų.
Po kelių minučių, vos tik apsiramino, klastuolė nuleido augalą žemyn, bet vis dar laikė sugniaužusi jo žiedą rankoje. Atsivertė vadovėlio puslapį su burtažodžiu ir kelis kartus pasikartojo, taipogi ir lazdelės mostelėjimo kryptį ir eigą. Pasidėjo patogiau buteliukus nuodams, iškelė gėlę į viršų, metė žvilgsnį į vadovėlyje pateiktą reikalingą informacija ir tvirtai ir aiškiai ištarė:
-Gaahvero!
-
-Sunkiausia dalis atlikta-mintyse save nuramino mergaitė. Pirštinėmis sunkiai sugrabaliojusi buteliuką, skirtą nuodams pilti, pakišo jį po užkerėtosios gėlės žiedlapiu. Aretha kaip tik suspėjo laiku, nes lašelis vos vos nenuvarvėjo ant suolo. Prižadėjusi sau kitą kartą darant praktikos darbą reaguoti greičiau ji stebėjo mažutėlius lašus kapsančius į jos laikomą buteliuką. Nuodai buvo toki stiprūs, mergaitė kaip gyva nebuvo tokių mačiusi. Tiesa sakant, tai pats pirmas toks praktinis darbas jai, darbas naudojant tokias pavojingas medžiagas.
Žaliomis akimis stebėdama kaip lašai iš paskutiniojo žiedlapio pripildo buteliuką, ji taip pat su kiekvienu krentančiu lašeliu matė gyvybę pasitraukiančią iš augalo.
Augalui galutinai išsituštinus pirmakursė užkimšo buteliuką ir patį augalą pastūmė nuo savęs apsitvarkydama darbo vietą.
-Pagaliau!- atsiduso Aretha baigusi darbą ir nusiėmė pirštines, kurios buvo prigludusios lyg antra oda.
Išsitraukusi plunksną su rašalu tamsiaplaukė ėmė sukti galvą kaip suformuluoti darbo aprašymą.
-
Šį kartą klastuolė atidžiai žiūrėjo kiekvieną į buteliuką krentantį lašą, todėl daugiau betvarkės nesukėlė. Arianne tvarkingai užkimšo abu buteliukus, juos atidžiai apžiūrėjo, ne iš tvarkingumo (beje, šio bruožo, ji neturėjo), bet iš smalsumo. Saulės spinduliai, krentantys pro milžiniškus šiltnamio langus, buteliukuose esančius nuodus privertė žėrėti. Arianne beproto dievino menkut menkiausias smulkmenas, tas ją beproto žavėjo. Ir vėl, žinoma, užsisvajojusi mergina taip praleido kokias dešimt minučių, kol galiausiai suvokė, kad dauguma bendraklasių įnikę į pergamento lapus. Na, bet aš ir kvėša. Arianne nusiėmė slibino odods pirštines ir pradėjo raustis savo chaotiškoje kuprinėje, ir po keletos akimirkų iš jos ištraukė kiek aplamdytą lapą. Tiks. Šiek tiek palyginsiu čia.. Šiek tiek štai čia.. Na va, visai kaip naujas - tarė klastuolė tvarkydama užsilenkusius pergamento kampus. Paėmus plunksną pradėjo keverzoti :
"Praktinio darbo aprašymas:
Darbo tikslas - išgauti nuodus iš Omnibulus Efxacsius
Pirmiausia reikėjo atsargiai, nepažeidžiant žiedo išrauti Omnibulus Efxacsius, mūvint storas slibino odos pirštines. Vėliau išmokti burtažodį Gaahvero , kuris nėra lengvas ir reikalauja pastangų, bei praktikos. Užbūrus Omnibulus Efxacsius, kuris akimirksiniu sudžiūsta, reikėjo greitai jį apversti, kad išsiskyrę nuodai galėtų lengvai subėgti į indą/buteliuką.
Arianne Cervera
I kursas
Klastūnynas"
-
Rin tyliai šniurkštelėjo ir bejėgiškai kriuktelėjo. Kas man blogai.
-Gaahvero!-sušnabždėjo mergaitė ir šyptelėjo. Iki pilnos laimės tetrūko buteliuko nuodų, sudžiūvusios gėlės palaikų ir rašinio. Juk čia nedaug, tiesa?-Gaahvero!
Lapeliai po truputėlį pradėjo plėstis, tad rudaplaukė vienos rankos pirštais trynė violetinę žymę, kita įsitvėrusi laikėsi augalo ir mąsliai stebėjo virsmą. Kol lapeliai vos vos išsiplėtė, praėjo marios laiko.
-Gaahvero!-augalėlio žiedlapėliai pasistūmėjo į priekį dar bent pora colių, tačiau Rin to pakako.Puiku.
Pagal profesorės nurodymus mergaitė apvertė augalą žiedu į viršų. Pradėjo sunkiai skverbtis ir lašėti drumzlinas skystis, tad švilpė laiku susiprato ir pakišo buteliuką po augalu. Atrodo, šis sunkiai leidosi išnaudojamas išskirtiniams nuodams išsunkti.
-Lašėk,-tyru, švelniu ir maloniu balsu nekantriai augalą paragino Rin.-Man reikia.
Pastebėjusi netoliese dar prie rovimo besikamuojančią mokinę, rudaplaukė perkėlė visus savo daiktus greta jos. "Monika Čiobris", bolavo užrašyta ant apsiausto pavardė.
-Sveika, aš Rin. Malonu,-šyptelėjo.
-
Pamačiusi, kaip prasiskleidė ir šiek tiek ištįso gėlės žiedas, klastuolė staigiai apvertė gėlę virš buteliuko nuodams tikėdamasi, kad pavyko. Tačiau iš žiedo išlašėjo tik keli lašeliai, o ne bent jau pusę buteliuko nuodų kaip priklauso. Na ir nesiseka. Vėl atsukus gėlę į jos pradinę poziciją pakartojo prieš tai atliktą procedūrą - nusiramino, persiskaitė vadovėlį, ir giliai įkvėpusi ir iškvėpusi kuo tiksliau vėl išbandė burtažodį ant šaknų.
-Gaahvero!
Pamačiusi, kaip dar labiau ištįsta žiedas, Junko vos spėjo apversti gėlę virš pasiruoštų buteliukų - tuoj pat iš žiedo ritmiškai pradėjo varvėti reikalingi nuodai. Kuo daugiau nuodų užpildė buteliukas, tuo labiau vyto ir džiuvo gėlė, skleisdama stiprų kvapą. Buteliukui užsipildžius apie du trečdalius, gėlė galutinai sudžiuvo, nebeduodama jokio skysčio. Tvirtai užkimšusi buteliuką Junko pasidėjo jį šiek tiek tolėliau ir pradėjo tvarkyti savo sukuistą darbo vietą, pasidėdama atgal pirštines, vazoną ir nusivalydama nuo darbo likusias žemes.
-
Vieni mokiniai vis dar dirbo ties augalu bandydami išspausti kiekvieną lašelį nuodų, kiti jau pabaigę darbo aprašymą sėdėjo be darbo tinginiaudami. Kad ir kaip nemėgo rašyti tokių dalykų, Aretha susikaupė ir pradėjo rašyti. Vieną pargamento lapelį sugadino su klaida parašydama augalo pavadinimą, ant kito netyčia išliejo rašalo ir taip pat išsirašalavo kairės rankos pirštus, kadangi buvo kairiarankė. Visa tai privertė mergaitę suirsti, pasiėmus naują lapelį pradėjo rašyti iš naujo.
Pamokos tikslas - iš augalo pavadinimu Omnibulus Efxacsius išgauti nuodus.
Darbą pradėjau išklausiusi mokytojos aiškinimą ir vadovėlyje perskaičiusi pamokos temą. Iš pradžių pasipraktikavau su burtažodžiu Gaahvero. Kai galiausiai pavyko jį sklandžiai tarti, užsimoviau apsaugines pirštines ir pradėjau darbą. Staigiu judesiu iš vazonėlio ištraukiau gėlę ir pagal mokytojos nurodymus apvertusi ją užkerėjau. Iš pailgėjusį žiedlapių sulašinau nuodus į buteliuką ir jį užkimšau. Baigusi susitvarkiau darbo vietą.
Aretha Leverett, I kursas, Klastūnynas.
Galiausiai baigusi aprašymą mergaitė nunešė jį, bei sudžiūvusią gėlę su pripildytu buteliuku profesorei ant stalo ir grįžo į savo vietą atsipūsdama nuo darbo ir įsisukdama į mantiją, kurią dar pamokos pradžioje pasidėjo ant suolo.
-
Arianne paskutinį kartą peržvelgė savo aprašymą. Niekam tikęs, sakyčiau. Bet neturiu ką daugiau parašyt. Klastuolė dar kartą apžvelgė šiltnamį, kuriame buvo begalės augalų ir begalės mokinių. Kai kurie iš jų dar vargo su nuodai, kiti jau atsipūtę spoksojo pro langus į nuostabiai saulėtą dangų. Dėl viso pikto, mergina šiek tiek apžiūrėjo nuodų buteliukus, prieš nešdama juos profesorei. Po keletos minučių, Arianne pasijautė užtikrintai ir pajudėjo mokytojos stalo link, vienoje rankoje laikydama du šiek tiek kvailokai atrodančius buteliukus, o kitoje - aplamdytas lapas. Viską tvarkingai sudėjo ant mokytojos stalo, ir pakėlus akis nerūpestingai nusišypsojo. Ji vylėsi, kad po kiek laiko, mokytojai Hogvartse pradės ją mėgti. Apsisukus, mergina tyliai nuslinko atgal į savo darbo vietą. Burtų lazdelę, slibino odos pirštines ir išsimėčiusiu pergamento lapus ji sugrūdo atgal į kuprinę, o nuodų prisigėrusias servetėles išmetė. Ramiai pabaigus darbą, Arianne ir toliau galėjo laisvai spoksoti į ją supančius objektus.
-
Kol Monika vargo su gėle kiti jau treniravosi burtus. Šalia dirbančiai Adirai burtažodis neblogai sekėsi, o Monika net nebuvo spėjusi išsitraukti lazdelės. Mergaitė minutėlę žiūrėjo kaip Adira mosikuoja lazdele, tada įgrūdo savąją rankelę į apsiausto kišenę ir išsitraukė šeivamedžio lazdelę.
-Na pabandykime... - sumurmėjo ir kaip tik tuo metu išgirdo nepažįstamą mergaitės balsą. Varna nukreipė žvilgsnį balso link.
-Labas. - burbtelėjo. -Monika. Na maloniau negu knisinėti šitą augalą... - trumpai šyptelėjo Rin ir pradėjo mosikuoti lazdele.
-Gavero! Pala ne... - atsikrenkštė. -Gahvero?! Ne, ir ne taip..! GaahverO! - gargaliavo panosėje. - Gaahvero! Kažkas tokio... - aptarinėjo kiekvieną bandymą pati su savimi pirmakursė...
-
Susitvarkiusi darbo vietą, Junko išsitraukė pergamento skiautę ir pradėjo galvoti, ką čia dabar rašyti darbo aprašyme. Reiktų atsiversti vadovėlį, nes net užmiršau tos gėlės pavadinimą. Nors net neįsiminiau jo per visą pamoką, heh.. Mintyse prisiminusi tikslią darbo eigą sudėliojo ją į sakinius ir pradėjo rašyti.
Pamokos uždavinys - užbūrus Omnibulus Efxacsius šaknis iš šio augalo žiedo išgauti nuodus.
Darbą pradėjau mokydamasi Gaahvero burtažodį, kas pasirodė sudėtinga užduotis, užėmusi gerą dalį laiko. Paskui pradėjau dirbti su pačiu augalu, iš pradžių apkasdama jį aplink ir bandydama atskirti nuo vazonėlio lengvesniam išrovimui. Nors Omnibulus Efxacsius ir po tokio dalyko lengvai nepasidavė, galiausia pavyko jį išrauti, ir šiek tiek apvaliusi augalo šaknis, pradėjau ruoštis burti. Manau, būčiau ją iš pačio pirmo karto lengvai užbūrusi ir išgavus visus reikiamus nuodus, bet taip neįvyko, nes pamiršau taip ilgai mokintąsį burtažodį, o iš naujo bandžius pakartoti būrimo procesą nuodus išgavau tik du kartus užburdama šaknis. Apvertusi gėlę iš jos žiedo pradėjo lašėti reikalingi nuodai, o pats augalas sunyko.
Junko Enoshima, I kursas, Klastūnynas
Pabaigusi rašyti mergina atsiduso iš džiaugsmo, kad atliko visas pamokos užduotis, ir nuėjus iki mokytojos stalo paliko ten sudžiuvusią gėlė, užkimštą nuodų buteliuką ir savo aprašytą darbo eigą.
-
Rin susirūpinusi žvilgtelėjo į sunkiai besisunkiančius nuodus. Aha, taip ir žinojau, kad nepasiduosi, augaliuk. Tam paruošiau ekstra planą. Dar kelis kartus bakstelėjusi į augalą ir sumurmėjusi "Gaahvero", švilpiukė lengviau atsikvėpė ir šyptelėjo, kai nuodai pradėjo sunktis didesnėmis dozėmis ir greičiau, nors dar ne visai. Iš vienos rankos augalėlį perimdama į kitą, mergaitė įdėmiai stebėjo, ar keičiasi augalo išvaizda, ir iš tiesų, gėlės žiedlapiai pradėjo apsitraukti suvytusiu šydu ir po truputį traukėsi, raukšlėjosi ir mažėjo. Aha, puiku. Lyg dabar teprisiminusi šalia stovinčią mergaitę, rudaplaukė pirštais pasitrynė savo violetinė dėmelę ant skruosto, lyg norėdama ją imti ir nutrinti. Rin pasistiebė, nes buvo žema, tokio pat ūgio, kokio yra aukštas šešiametis.
-Kas pas tave naujo?-švelniu, tyru ir maloniu balsu pasiteiravo mergaitė, pasiruošusi išklausyti ir padėti, kuo galės, nors netikėjo, kad gali.-Pas mane nieko įdomaus. Tas pats per tą patį.
Dar kažkiek pakračiusi augalėlį, žiūrėjo, kaip jis nusikankinęs sunkia nuodus tol, kol gali.
-
-Ggaaaahhvveerroo! - nutęsė Monika. -Gahvejero! Na ir vėl ne taip! - pyktelėjo, bet bandė toliau. -Gaahvero. Gaahvero..! Gaahvero! GAAHVERO! Gaahvero! Pagaliau! - pasidžiaugė pirmakursė pagaliau teisingai ištarusi burtažodį.
Varna išėmė iš vazonėlio jau išrautą augalą ir iškėlė maždaug iki savo nosies aukščio.
-Gaahvero - tvirtai tarė ir staigiai apvertė gėlę, bet pastebėjusi, kad ji niekuo nepasikeitė, apsigalvojo ir dar staigiau atvertė ją atgal... Vėl iškėlė augalą iki nosies aukštybių ir įsitikinusi, kad blogai užbūrė pirmą kartą, burtažodį pakartojo dar kart.
-Gaahvero! - dar tvirčiau negu pirmą kart ištarė pirmakursė ir pagriebė šalia stovėjusį buteliuką. Apversta gėlė ėmė keistai pulsuoti. „Tikriausiai nuodai sunkiasi į lapų galus...“ - susimąstė. Nepastebimai užvertusi akis vėl išgirdo, dabar jau žinomą Rin balsą.
-Eee, naujo? Tik tai, kad bijau... Bijau, kad šita kempininė gėlė tuoj susprogs lyg atominė bomba ir geriausiu atveju aptaškys savo nuodais viską aplinkui. Na, o blogiausiu atveju nušluos nuo žemės paviršiaus šį ir bent jau du gretimus šiltnamius! - sukrizeno Monika Švilpiukei.
-
Ir... kažkas įvyko ne taip. Adira kantriai laukė, kol bėgs nuodai į stiklinį buteliuką, bet viskas, kas nutiko, buvo bėgantis pilkas skystis iš tų vietų, kur nukrito lapeliai. „Kas čia vyksta? Ar man numažins taškus?“ jos galvoje bėgiojo mintys, mergaitė net paraudonavo nuo savo jų. „Tikriausiai mano darbas bus prasčiausias iš visų“ nusiminusi pasakė sau mintyse ir žvilgtelėjo į toliau esančius mokinius, kurie laimingi dirbo savo darbą. Bet ji pastebėjo ir vieną mergaitę, kuri irgi buvo išsigandusi nė mažiau nei Adira. Tik buvo skirtumas, tai kitai mergaitei viskas sekėsi, o varniukei... Iš jos augalo bėgo pilkas skystis, kuris tikriausiai irgi yra savaip nuodingas.
Adira susikaupė ir vėl ištarė Gaahvero, tik jau daug garsiau ir ramiau vienu metu. Iš lieknų šakų pradėjo varvėti juodas skystis, o pilkasis po truputį nustojo. „Puiku!“
-
Gėlė pagaliau pasidavė, ir Melisa galėjo lengviau atsikvėpti. O ne, dar turiu ją užburti ir staigiai apversti... Varniukė, laikydama augalą rankoje, pradėjo ieškoti savo burtų lazdelės. Šaunuolė. Juk tikrai negalėjai tokiais dalykais pasirūpinti prieš išraudama tą nelemtą gėlę. Melisa, tu genijus! Mergaitė paniškai nusijuokė, nes lazdelės niekur aplink nebuvo matyti. Tuomet pastebėjo ją nukritusią ant grindų. Puiku, kaip aš dabar ją paimsiu su nuodingu augalu rankoje? Varnanagė nusprendė, kad gėlę padėti ant stalo ar dar kur nors būtų pavojinga, tad su augalu vienoje rankoje ji atsargiai pritūpė ir laisvąja ranka bandė pačiupti lazdelę. Kadangi buvo su odine ir dar didoka pirštine, Melisa užtruko ilgiau nei tikėjosi. Galiausiai jai pavyko ir net į stalą nesusitrenkdama galvos varniukė sėkmimgai atsistojo. Na ką, laukia linksmoji dalis.
-
Gėlė pašėlo dar stipriau pulsuoti ir dabar Monika jau ne juokais sunerimo, kad ji tikrai susprogs. Mergaitė įsikando savo lazdelę dantimis ir suėmė augalą abiem rankom. Iš kempingėlės, kaip ją spėjo praminti Varna, išskrido vos girdimas į šnypštimą girdimas garsas ir ši baigusi pulsuoti suglebo.
„Ar su ja kažkas negerai?“ - kiek sudvejojo pirmakursė, bet laimei iš augalo lapo išsisunkė menkas nuodų lašelis. Išsisunkė ir pakibo lapo smaigalyje.
-Krisk, krisk..! - sušnypštė. Nuodų lašelis nė neketino kristi į buteliuką, tad kiek pyktelėjusi Monika pakratė kempingėlę..
-Nagi! - suraukusi antakius sušnypštė dar kartą.
Vėl pakratyta gėlė pagaliau paleido nuodų lašelį. Tas grakščiai nukritęs ant stiklinio buteliuko dugno pramušė visus ledus. Kaip mat iš augalo išriedėjo dar vienas tamsus nuodų lašas, o po jo ir dar vienas...
-
Miranda vaikštinėjo po klasę kyšteldama nosį visur pasižiūrėti, kaip sekasi vaikams išgauti nuodus iš tos gėlės. Kiekvienas lašas buvo brangus, bet už nesėkmes tyaškų nenuėmė - visgi tai buvo pirmas mokinių kartas dirbant su tokiomis gėlėmis. Išvis galbūt tai kai kuriems buvo pirmas kartas, kada jie kišo nagus prie šių brangių augalų. Aišku, jeigu kuris nors būtų augalą numarinęs be ištrauktų nuodų, taškai išbyrėtų iš jų koledžo labai greitai. Taip pat greitai, kaip ir subėgo per kelias mokymosi savaites.
- Gerai, pamoka baigta! Visi dirbusieji gaus taškus atitinkamai nuo to, kiek padarė ir kaip jiems sekėsi! O dabar visi gaunate po Omnibulus Efxacsius. Jie yra naudingi ne tik nuodams, tad turėsite prižiūrėti šiuos augalus - laistyti, išnešti į lauką pakvėpuoti ir panašiai. Kitą pamoką atsineškite augalus, toliau dirbsime su jais. Geros dienos, - moteris išdalino visiems po vazonėlį su tais augalais ir leido eiti suskambus varpui visiems mokiniams iš šiltnamio.