Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Mija SouthWest Spalio 29, 2009, 09:44:10 pm
-
Trečias langas nuo kairės šiaurinio koridoriaus gale visada buvo praviras. Nesvarbu, ar lydavo, ar pustydavo. Ši vieta buvo žinoma tik keletui asmenų. Pusė iš jų niekada čia nesilankė ir nesilankys, kita pusė bijodavo sušalti.
Grįžkime prie lango.
Už jo - didelė palangė ir vaizdas į besikryžminantį bokštą su nuožulniu stogu. Du dideli žingsniai oru, ir tu jau stovi pačioje nusotabiausioje pilies vietoje. Nors deja, kartais, kai tikrai stipriai pašaldavo, net geriausiai lygsvarą belaikantys akrobatai ant šio šlaitinio stogo neišsilaikydavo ir tėkšdavosi tiesiai į magijos istorijos kabineto balkonėlį.
Nepaisant šių niuansų, čia buvo gražu ir miela. Iš čia atsiverdavo nuostabus vaizdas. Debesys atrodydavo begalo arti, o mėnulį galėjai beveik ranka pasiekti. Puiki vieta pokalbiams apie egzistanciją ir gyvenimo šviesaforus.
Mija viena čia niekuomet nėjo. O ir šiaip niekada nėjo, nes tokioje vietoje gali būti tik su ypatingais žmonėmis. Tačiau šį vakarą ji nusprendė praleisti čia, už nugaros besivesdama kolegę, kurios beveik nepažinojo. Tačiau širdis, rankos ir smilkiniai jautė, jog tas žmogus kažkuo artimas jos smegenims. Nesvarbu kuo, svarbu, jog jautė.
-Lipsite, ar man žudytis pirmai?
Pasakiusi kiek patylėjo ri pasitaisė:
-Cheh, juokauju, aš lipu, o jūs sekite man iš paskos.
Kreipinys "jūs" skambėjo itin nepatogiai, bet pakiesti jo į antrąjį asmenį nebuvo kada, Mija dviem rankomis laikėsi už stogo krašto ir šonu slinko link stogo viršaus. Ar nepatogiau būtų čia užskristi šluota? Juk vis dėlto aš SouthWest. Labai juokinga.
Pasiekusi stogo šiaurinį galą ji sustojo. Širdyje pūtė vėjas, galvoje irgi. Užsisvajojusiomis akimis ji pažvelgė į Tėją, pažvelgė į mažytes snaiges besisupančias tame vėjyje ir akimirką viskas buvo puiku.
Atsigavusi po šios šiaurinės apvaizdos ji stryktelėjo atgal į balkonėlį ir dingo palikdama Tėją ant stogo krašto.
Mes dar susitiksime, kitaip.
-
Tėja įsisprendė rankomis į šonus ir dėbtelėjo į stogu tolstančią Mijos figūrėlę. Šitokiame aukštyje! Kai vėjas kone uraganinis! Basomis kojomis!! Dievaži, vien tik šauktukai merginos galvoje ir tesisuko. Jos kolegė ryškiai buvo nusprendusi pasiaukoti bokštų smailėms... Arba jai akivaizdžiai buvo ne visi namie. Cha! Įsivaizduokit dabar, kokios nuomonės apie save buvo mūsų gerbiama Galatėja, kai suvokė, kad pati sėdi ant tos nelaimingos palangės iškišusi kojas į lauką. Manot, kad ji kaip geras, protingas vaikas, jas nukėlė į koridoriaus pusę ir atsitraukė per gerus du metrus nuo visų langų, stogų ir šalčių? Hmm, kas gi sakė, kad ji turėjo bent kokį logikos žiupsnį. Dar smagiau pasidarė, kai svirduliuodama atsistojo ir, bandydama laikytis už čerpių, kraigo, bet ko, kas tik pasitaikė pakeliui, patraukė į priekį.
Stogas kilo gan stačiai, tačiau lipti buvo keistai paprasta - na, jei neimsime į galvą to, kad kiekvieną žingsnį turėjo palydėti ekspromtu sukurta malda nežinomiems dievams ir/arba šūsnis keiksmų - taip, visai juokų darbas. Keletą kartų ji jau buvo bepasiduodanti, juk tai - šitaip lengva! Kartą suklupo, tada nusikeikė jau garsiai. Galų gale, ant nosies pajutusi kažką šalto ir šlapio, taip apstulbo, kad ištiesti Mijai pagalbos prašantį delną buvo stačiai refleksas.
-Kas čia su tuo "jūs"? -pabandė išdaužti juokelį Tėja, mintyse keikdama savo nelaimingą žvaigždę. -Tokia sena pasijutau!
-
Damienas po truputį lipo aukštyn laiptais. Jį keistai traukė panašios nepatogios vietelės kai jis pasiusdavo vienišas. Jis tiesa ir taip buvo vienišius prie tokio jausmo pripratęs žmogus, lyg ir atsparus jam. Užlipęs ėmė vaikštinėti ratais lyg kažko laukdamas, vis bežvilgteldamas žemyn, ar niekas be jo nelipa aukštyn...
Žiūrint šitokią saulėtą dieną žemyn buvo gan skaudu matyti kitus kažką veikiančius. Keista, bet jį tai lyg ir tenkino.
Iš apačios pasigirdo kad kažkas lipa aukštyn. Damienas apėjo dar porą ratų ir sustojo prie laiptų.
-
Dakota dusdama vis lipo ir lipo suktais laiptais aukštyn. Buvo daug būdų patekti ant stogo, bet žinoma, ji pasirinko vieną sunkiausių... Pasibaigus laiptams ji spyrė į sieną ir didelis skardos gabalas žvangėdamas nukrito. Ji lėtai išlindo pro kvadratinę angą ir nuo vėjo gūsių vos nenusirito atgal, laiptais žemyn. Išsiropštusi ant stogo ji beveik nieko nematė, nes nuo vėjo ašarojo akys. Ji atsisėdo ir atsirėmė į nedidelį kaminą, laukdama, kol vėjas aprims. Po gero pusvalandžio mergina atsistojo ir priėjo prie pat pastato krašto. jos trečdalis pėdos buvo už stogo borto. Ji žiūrėjo žemyn, sukosi galva. Bet nušokti reikėjo. Ji seniai apie tai galvojo, o dabar atėjo laikas. Vienu momentu ji taip susvyravo, kad vos nenukrito. Greit puolusi atgal apsikabino kaminą ir ėmė giliai kvėpuoti. Kodėl buvo taip sunku? Šoki ir viskas... Greičiausiai trukdė rūkas, nes negalėjai matyti žemės, arba vien ta mintis, kad šį viršutinį stoga nuo žemės skira beveik kilometras... Ji užsimerkė ir atrėmė žandą į šaltą kaminą. Ir staiga iš niekur nieko atsistojo ir ėmė bėgti prie stogo krašto.
-
Šįkart papasakosiu ne apie permainingą ir truputį išprotėjusią vilkolakę Mery Fate, o apie visiškai išprotėjusią prancūzę Marią Loup, kuri dingo labai senai, bet dabar vėl atsirado ir kažkodėl nusprendė apsilankyti Hogvartse.
Trumpų juodų plaukų mergina, spausdama prie širdies didžiulę senovišką knygą, lėtai skrido ant šluotos. Susikaupusia mina, susigūžusi ir išbalusi lyg ko bijotų. Keletą kartų susvyravusi ji pagaliau nusivertė ant pilies stogo (kadangi nelabai mokėjo skraidyti šluota, nubrozdino blizgantį naujausio Žaibo laką). Atsistojusi prancūzaitė apsidairė. Knygos nepaleido nei vieną akimirką. Beje, joje buvo surašyti actekų burtažodžiai - Maria tik jais ir tesinaudojo, nes jai uždraudė kerėti su burtų lazdele. Sulaužė. Nes girtavo viešoje vietoje. Bet visi mes žmonės, tiesa? O klysti žmogiška.
Beprotė atidžiai apsidairė. Be Dakotos, besiglebesčiuojančios su kaminu, daugiau nieko nebuvo. Loup nusimetė apsiaustą ir liko tik su nudėvėtu džinsiniu sarafanu bei švarkeliu. Vaikiška ir bjauru, bet juk kiekvieno žmogaus skonis skirtingas.
Kai Dakota ėmė bėgti prie stogo krašto, Maria sureagavo labai greitai. Ji sučiupo profesorę. Dar pusė sekundės ir profesorė jau nebegalėtų vaikščiot ir tai tik geriausiu atveju.
- Ką tu čia dabar sugalvojai, kvaiša? - piktai sušnypštė Maria, stipriai laikydama Dakę už pakarpos, kad ta vėl ko nors nesumanytų. Jos buvo nepažįstamos, bet Maria turėjo kaip ir gailestį kiekvienai gyvai būtybei. Argi tai ne nuostabu? Mergina tyliai nusijuokė. Linksmas juokas buvo per daug netinkantis šioms aplinkybėms. Knyga vis dar buvo atidžiai saugoma Marios rankų.
-
Dakota bėgdama dar spėjo išvysti kažkokį neaiškų padarą nerealiu greičiu skriejantį tiesiai į ją, ir tik paskutinę akimirką padaras pasuko, pasigirdo bildesys ir tada staigus rankos trūkis, o galiausiai ji nebegalėjo nė pajudėti, nes šitaip sulaikytai pajudėti, gręsia pasismaugimas.
- Ką tu čia išdarinėji, nori gal man ranką išsukti?! -užkriokė ji ant kažkokio padaro, kurio per ašarojančias nuo vėjo akis negalėjo įžvelgti. Kaip mažas vaikas išsimuisčiusi iš žmogaus gniaužtų ji tiriamai nužvelgė padarą. Tai buvo neaiškaus amžiaus moteriškos lyties atstovė. Tas amžiaus neaiškumas buvo gana aiškus, nuo šešiolikos iki 50 metų. Pažiūrėjus vienu kampu atrodė jauna- kitu, senstelėjusi. Dakota tvirtai žengė žingsnį prie stogo atbrailos ir vėl žvilgtelėjo žemyn. Pilve kažkas sukosi. Turbūt susinervavę džiaugsmo drugeliai, kurie negalėjo plaistytis krentant žemyn.
- O ką tu sugalvojai, bandydama sulaikyti? Nejau šioje laisvoje valstybėje net nuo stogo nušokti nebegalima?! - rėkė ji skeryčiodama rankomis.
-
Maria vėl nusijuokė. Užsimerkusi išrėkė:
- Kam tau, po velniais šokinėti nuo stogo? Jei mirti - paprašyk manęs, padarysiu tai neskausmingai ir įdomiai...
Išdykėlis vėjas pabandė išplėšti iš Loup knygą. Mergina tvirčiau ją suspaudė ir sumurmėjo kažkokį keistą žodį. Gal tai buvo keiksmažodis, o gal priežastis šluotos, pakilusios ir atskridusios į Marios rankas.
Truputį svyruodama joudaplaukė sušuko:
- Siūlau sandėrį! Dvi-trys valandos saloje ežero viduryje ir galėsi nuo stogų šokinėti nors ir kasdien. Sutarta? Beje, vadink mane Lėja.
Netikrais vardais visuomet galima pasikliauti. Po vieno nemalonaus atsitikimo, Loup daugiau niekada niekam nesakė savo tikrojo vardo. Naudojo viską: padrikus raidžių kratinius, pažįstamų vardus, bet tik ne jos pačios. Kas norėtų, būti užkerėtas liepsnojimo kerais? Degi, skauda, bet nesudegi. O būtent tiems kerams reikėjo tikro žmogaus vardo ir pavardės. O ką jau kalbėti apie visokias nušiurusias užrašų knygutes, kurias piktieji burtininkai ir nepatyrę vaikai naudoja žudymui. Užrašai vardą, pavardę, rašydamas galvoji apie tą žmogų, jo išvaizda... Ir viskas. Lengviau nebūna. Nei ašarų, kančių, priešmirtinių maldavimų, kraujo... Netgi šiek tiek nuobodoka. Taip manė Maria Diana Loup.
Galbūt Dakė atsakė, gal ir ne... Bet Maria nieko nesakiusi užšoko ant šluotos, kerais užsodino Dakę ir žaibišku greičiu nuskriejo į salą. Turiu auką - turiu auką, džiūgavo mintyse. O dievai, aukoju jums ir jūs leidžiat man gyventi... Vos čia atskridau ir iš kart nusišypsojo sėkmė. Tikiuosi, jog šita nepaspruks kaip ta paskutinioji, truputį sunerimo bet iš lūpų ištrūkęs spigus raganiškas kikenimas nustelbė visas blogas mintis.
-
Dakota paraudo iš pykčio:
- Kam kam, negalima? O gal tau kliūna paprastos, adrenalino ištroškusios merginos? Žiūrėk, gi kaip linksma, - ji įsibegėjo, jau pašoko nuo stogo, bet ne. Norėtum. Ją kažkas užmetė ant šluotos ir priklijavo. Na, nepriklijavo, bet pajudėti ji negalėjo. Niurnėdama ji net nepastebėjo kur skrido. Vairuotoja pasirodė nekokia, tad ne kartą gresė susidūrimas, su medžiu, su pelikanu, vėl su medžiu ir su keistu raudonu drakoniuk... Pagaliau šluota ėmė leistis į žemę... Dakota tik dabar apsidairė ir išsižiojo...
-
Na,štai...Lilee pagaliau atėjo į Dvokovos vietą.Ten jos jau laukė Stela.Varnė nieko nelaukus pradėjo kovą.
-Fiendfyre!-iš Lilees lasdelės pliūptelėjo viską naikinanti ugnis.
Varnė laukė Grifės apsiginimo.
[[ilgink]]
-
Stela laukė.. Pagaliau pasirodė jos priešininke, Lilee. Stela isieme savo bugienio lazdele, o jos priešininke nieko nelaukusi, ji pradejo kovą:
- Fiendfyre!
Iš lazdeles Lilees lazdele išspjove viską naikinančia ugni.
- Aqua Eructo
Iš Stelos lazdeles išletė didelė vandens srovė. Kai ugnį užgesino, Stela tarė:
- Tu ką? Nori mokyklą padegt? Visai debilę.. Neveltuj iš Varno Nago..- Nusišaipė- Soncini!
Iš Vy lazdeles išoko jos gynejas, feniksas. Stela nusišipsojo jam:
- Sveikas. Gal nori paskraidyt? Kai tavęs reikęs pasikviesiu,-feniksas pakilo, ir dingo nakties tamsoje- O dabar, Jamse, Muffliato!
Į savo priešininke, Stela paleido Spiegenčiu ausų kerus. Turbūt gerai ausyse spiege.. Nusijuoke mintise Stela..
-
Pamačius,kad į ją Stela paleido kerus Lilee mostelėjo lasdele ir kerai išnyko.
-Ascendio!-dabar pažiūrėsim kaip apsigins...
Gaila,kad negalima naudoti savo stichijos...-galvojo.
[[ilgink]]
-
Cindy pagalau užlipo ant stogo ji labai nustebo , nes ant stogo buvo ne viena . Ji laiminga atsisėdo ir pažiūrėjo į žvaigždes . Jos ilgesingai švietė ir priminė jai namus . Ji besvajodama sužiuro į besikaunančias 2 mergaites . Ji į jas žiūrėjo ir mąstė , kad ir jai reikėtu pasitreniruoti , bet tik ne dabar ji norėjo dar pasėdėti . Tos mergaitės atrodė įpykusios iš jų akių lakstė žaibai . Ji gerai neatsiminė mergaičių vardų , bet liktais viena mergaitė buvo Stela Vy . Ji buvo netoli dvikovos ir nusprendė pažiurėti iš dar atčiau . Ji ėjo , bet staiga ji kažkur įkrito ji įsitvėrė į sieną ir nepasileido ji rėkė pagalbos ir mąstė ar ją kas nors išgirs .....
-
Stela isižiojo.. Tokie geri kerai, o ji juos atšaukė! Bet nespėjus atsikvošėti, į Stela Vy šovė nauji kerai:
- Ascendio!
Mergaitė pakilo į orą, maždaug šešis metrus. Čia tai bent! Šita tikrai reike prisiminti! Ascendio! Kadanors tikrai pravers..
Ji atsisėdo kaip arabė, ir tarė:
- Šauluolė.. Ačiu.. Tikrai nežinojau tokio užkeikimo.. Beja, Cindy, ką čia veiki?! Nori Gryfiukams gėda užtraukt? Greitai varai atgal į bendrajį kambarį! Nakti po mokykla vaikštinėti- uždraustą!
Šalia Stelos Vy ir Lilees Jamse, stovėjo gryfiukė Cindy.
- Gal nori kovoti ore, Jamse? Ascendio!
Lilee pakilo į orą, tai pat kaip Stela.
- Ennervate!
Dabar Lilee atrodė tikrai juokingai. Ji pradėjo linguoti kaip girta. Geri kerai.
-
Lilee pakilusi į orą ir linguodama kaip girta pradėjo juoktis.
-Ir tai viskas ką tu moki?Densaugeo,-iš Varnės lasdelės pliūptelėjo skaisčiai žalia ugnis.-Gal nori kovos be taisyklių?Būtu linksma,-dar pridūrė Lilee tiesiog žvengdama iš Stelos.
Na na,įdomu ką ji atsakys?,-vis galvojo Varnė.Pagalvojus Lilee apsivertė kūliu ore,ir labai tyliai suburbėjo atkeikimą:
-Anapneo.
Buvo visiškai tylu,girdėjosi tik Stelos Vy keiksnojimai ir Lilees Jams kvatojimas.
-
Stela visdar kabodama ore, stebejo Lilee.
- Densaugeo!- iš Varnes lazdeles plustelėjo Dantų augimo kerai.. Gryfiutės dantis padidejo keleis coliais. Velnias. Nutaikysi lazdele į dantis, ištarė:
- Enervate!
Jos dantukai pasidarė normalus. Nespėjus atsikvošėti, į ja skriejo nauji kerai.
- Anapneo!
Stela krito ant kieto grindinio, ir susilaužė ranka. Ji nepanikavusi, paime lazdele, ir pridejo prie rankos:
- Episkey!
Rankos kaulai atsistatė į vieta. Ak, kokia aš knygu žiurkė. Reikėtu mažiau skaityt.. Nusikvatojo Stela. Atsistojusi lazdele nutaikė į Lilee..
- Anapneo! Muffliato!
Nukritusi Lilee, rankomis užsidenge ausis, ir pradejo rekti iš skausmo..
-
O šūdas...Anapneo
-Jėzau,mergyt nori man klausą sugadint?Aracus mexaret,-kvaišai grifei ( kaip neįprasta ),pasinaikino visi dešinės rankos kaulai...Šiuos kerus Lilee girdėjo namuose,kai į ją šovė brolis.Šio poveikio niekaip neišgydisi,tik su kažkokiu kaulų Marmalu (( Stela būk sažininga,dėl kaulų.... )).Jau nebeatsimena... Tuo metu Stela kvykė iš skausmo.Kur esu girdėjus šia sceną?,-galvojo Lilee.Ak,taip...Prieš kelias minutes,-mintyse dar pridūrė Varnė.
-Dar kartą kartoju:ką pasakysi apie kovą be taisyklių,a?-jau balsiai pasakė priešininkiai Lilee.-Gal skausmas bus tau pamoka
O neeee,-galvojo mergaitė.Pasidariau beveik supuvęs klastuolis...
-
(( O tu buk irgi teisinga))
- Taip, noriu, sugadinti tau klausa.
Poto Stela prarado kaulus. Velnias, jau norejau bekt iš kovos.. RIKAI!
Prie Vy nutupe feniksas. Panaši?- Paklause ji mintise. Feniksas patikinamai linktelėjo. -Gerai. Bracchium Emendo. Nors tiek pades,- Stela atsigavo kaulai. Silpni, grežni ir trašku.. Nors tiek.. Ji pribego prie keturkampinio stogo krašto, ir nušoko.Krito lėtai, lėtai RIKAI! jos feniksas feniksas priskrido, ir Stela paime jam už koju.
- Žinai, Rikai. Antra karta mane išgelbėjai. Antra kartą pasprukom iš kovos. O dabar į ligonine!
Per minute Stela ir Rikas nuskrido į ligonine. Stela atgulė į minkštą lova.
(( Sorry, Lilee, Pasprukau..)
-
Stela įšaukė Gynėją Feniksą.Li nustebo...Varnei net nespėjus mirktelėti grifė šoko nuo stogo.Jai ką,protelis pasimaišė?Nieko nelaukus,Lilee varė nuo stogo koridoriumi į bendrąjį kambarį,o iš jo į mergaičių miegamajį visdar įsižiojus iš baimės...
[[ilgink]]
(( bet vėliau grįžk ))
-
Cindy susiėmė jos niekas negirdėjo . Taigi kas belieka . Ji pasistengė ir užkėlė koją ant stogo . Pagaliau ji atsistojo ir nuėjo atsisėsti . Ji buvo kiaurai permirkusi .
- Na ir nuotykis . Labai norėčiau užkasti . Gal kokį gabalėlį moliūgų pyragaičių .
Cindy taip bemąstant pro šalį praskriejo feniksas.
- Oho . Labai norėčiau sugauti , bet labai skauda koją iš po prakeiktų laiptų .
Taigi Cindy atsistojo pažvelgė į praskriejantį feniksą .
- Man jie patinka tik jie per greiti gal yra kita jų rūšis .
Kadangi visi jau skirstėsi ji tai pat nuėjo drauge ....
-
Horizonte ėmė ryškėti pasaulio kraštas. Šviesi, vilties pilna juosta nusidriekė iš kairės į dešinę ir apgaubė žemę. Po truputį ji platėjo, didėjo, šviesėjo, ėmė jai priklausančią vietą visatoje, viską nudažydama kraujo raudoniu. Gal...
- Mano pasaulis… jis tamsus. Jame visuomet vyrauja naktis. Didelis šešėlis apglėbęs miestą, kuriame gyvenu, kurį laikau savo pasauliu... Neįmanoma įsivaizduoti, ką reiškia kievieną kartą pabusti tamsoje, įšeiti į tamsias gatves ir sutikti tamsos pilnus žmones. Čia kiekvienas vienišas. Kiekvienas kovoja už save, už savo buvy šioje naktyje. Čia žmonės miršta kasdien. Jie... tarsi be tikslo klaidžiojanti mirtis...
Maxas stovėjo ant stogo krašto, žiūrėjo į besidriekiantį vaizdą ir garsiai kalbėjo. Akys buvo ryškiai raudonos, o aplink dešiniąją ranką vijosi ore pakibęs bintas. Lethal pasidavė prakeiksmui ir dabar pasaulį matė ne savo akimis.
- Kas aš? Chm, tokia pati nešanti mirtį būtybė. Tik kitaip nei kiti, aš stebiu. Stoviu ant aukščiausio pastato stogo ir žiūriu į apačią, tarsi į pragarą, iš kurio nė vienas negali pasprukti. Tyliu, nes šiame mieste nėra ką pasakyti. Žudau, nes noriu pabusti iš šito košmaro...
Maxas nejudėjo, atrodė,kad net nekvėpuoja,o jo žvilgsnis buvo tuščias. Tik veidą apšvietė po truputį kylanti saulė, kurios jis nematė..
-
Ploni ir balti pirštai vijosi blausioje šviesoje. Jie pynėsi, darė įvairias figūras ir galiausiai sustojo vienoje padėtyje - nieko nejaučiantys, o norėjo jausti tiek daug. Raudoni plaukai suposi apie pečius. Vėjas, maloniai glamonėdamas veidą sukosi apie klastuolę, lyg kviesdamas šokiui. Tačiau juodos akys tik žvelgė į priešais stovinčią figūrą. Tokios rimtos...
Eos stovėjo ir klausėsi. Kol kas nieko daryti nenorėjo. Širdyje buvo kažkaip tuščia. Esame savo pačių įrankiai - iš dalies. Mergina tyliai prislinko prie Maxo ir padėjo savo smakrą ant tvirto jo peties. Į ranką nežiūrėjo - nerūpėjo.
-Ar niekas negali būti tavo šviesos spindulėlis tamsiuose šėšliuose?
Tylų balsą pasiglemžė rytinis vėjas. Bet Wadjet žinojo - Lethal ją išgirdo. Turėjo išgirsti. Mergina žvelgė į tolį ir tyliai alsavo. Pro akis prabėgo prisiminai apie vaikystę.. Ironiška, ne? Ji visada prisimena vaikystę keistose ar blogose situacijose. Palikime ar atidėkime tai į šalį.. Dabar, egiptietė uodė vaikino odą ir atsiduso, atsitraukė.
-Ar nori, kad pradingčiau iš tavo gyvenimo?
-
Jis išgirdo kažkieno balsą. Tokį pažįstamą. Skambų, melodingą, raminantį.. Akys trūktelėjo, tačiau Maxas liko stovėti. Vėjas atnešė malonų aromatą būtybės, kuri stovėjo tiesiai už nugaros. Šviesa?...
- Ar kas nors nori tapti šviesa man? Mirčiai? Ar kas žiūrės į jos liūdnas akis ir apkabins šaltą esybę? Net saulė nešviečia man. Paukščiai negieda, medžiai nešlama, vanduo nečiurlena.. Jokių pakeleivių..
Maxo veido raumenys vėl trūktelėjo, tarsi kūnas bandytu ištrūkti iš tos hipnozės, tos būsenos, kuri skandina jį neviltyje, tamsoje, gilioje bedugnėje. Tačiau akys vis dar degė raudonai. Saulė kilo tiesiog akyse. Ne jo, merginos.. Ar ji gali priversti pamatyti ir jį?
- Ar nori, kad pradingčiau iš tavo gyvenimo?
Su lyg šituo klausimu, vaikinas užgniaužė kvapą ir užsimerkė. Pakilęs vėjas sutaršė jo plaukus, nugairino veidą ir atvėsino mintis. Ranka vėl tapo paprasta ranka, o kūnas vėl priklausė jam. Lethal suklupo ir užsidengė veidą delnais. Jis neverkė, tiesiog staiga suvokė realybę ir ji jam pasirodė kaip visada neteisinga ir žiauri.
- Noriu, kad taptum mano gyvenimu, - vis dar nežiūrėdamas tarė, o jo balsą pasiglemžė šviesa.
-
Eos užsimerkė ir gėrė į save ryto orą. Jos odą glamonėjami spinduliai straksėjo šen bei ten, pirmyn ir atgal. Mergina prikando lūpą girdėdama, ką šneką vaikinas. Jos akys apsiniaukė vien nuo tų žodžių, tačiau veidas išliko ramus bei abejingas.
-Manau, tu pats nesi tikras, ar nori kažkieno šviesos.
Wadjet susisupo į savo rankas. Drėgni drabužiai lipo prie odos, tačiau ji to nepaisė. Mergina išpūtė garų tumulą ir perbraukė per Maxo plaukus, šiam suklupus. Širdis tuksėjo krūtinėj it paukštelis narve. Jau senai taip buvo.
Mergina šiek tiek atsitraukė ir pritūpė ir atsisėdo ant stogo krašto, žvelgdama žemyn. Ji akimis gaudė visus vabzdžius bei kitus skraidančius gyvius... Netgi mažąsias fėjas, lakstančias rinkti rasos lašų nuo pabudusios žolės. Viskas atrodė taip gyva, taip džiaugsminga ir prasminga.. O čia ant stogo pūpsojo juodas debesis, kuris pamažėle smelkėsi į Eos kūną bei sąmonę.
-Mano glėbys gali deginti karščiau nei ugnis. Mano žodžiai gali būti saldūs. Aš esu kažkieno sukurtas produktas pagal užsakymą.. Visa tai manyje įskiepyta. Tačiau netgi ir aš sugebu jausti. Sugebi ir tu. Tikrai nenoriu, kad kentėtum.
Ji nusisuko ir užsimerkė, bandydama sustabdyti saulę besiveržiančią po jos akių vokais. Nelabai gelbėjo.
-
Dabar Maxas girdėjo viską aiškiai ir kiekvienas žodis smelkėsi į jo sąmonę. Pagaliau vaikinas nuleido rankas ir leido saulei glamonėti jo nuilsusį veidą. Jis žiūrėjo į savo delnus, į grindinį ir tylėjo. Tikrai nenoriu, kad kentėtum... skambėjo aidas jo sieloje.
- Ar kas nors norėjo, kad aš kentėčiau? Turbūt ne.. Visi linkėjo tik gero. Visi bandė suteikti vilties. Tačiau aš jos nepriėmiau, nes maniau, kad aš savo skausmą užsidirbau ir dabar privalau kentėti. Nešiau šią tamsą visus šiuos metus ir niekada nesigailėjau. Ar aš atstūmiau man brangius žmones ir todėl likau vienas? Ar tai jie mane paliko, supratę jog nebe priklausau šiam gyvenimui?
Nutilo. Pakėlė galvą ir prisimerkė. Šalia sėdėjo Eos, nusisukusi, kažką savyje bandė užgniaužti. Lethal pasielgė atvirkščiai. Jis apkabino merginą iš nugaros ir stipriai suspaudė. Jo alsavimas sklido prie pat josios ausies ir ši galėjo aiškiai girdėti, ką Maxas šnabždėjo.
- Tu pakeitei viską, vienu savo žvilgsniu, judesiu, žodžiu..Tu esi Tikėjimas, Viltis, Gyvenimas, Grožis, Supratimas, Atlaidumas. Mano Ateitis. Eos, aš tavęs nebe paleisiu. Niekada...
Lethal užsimerkė ir padėjo galvą ant jos peties. Šiandien jis taps kitu žmogumis. Šiandien jis pasikeis. Išpirks savo kaltę. Pamirš praeitį. Tik dėl vieno žmogaus..
-
Eos rankos žaidė ant kelių. Jos mintys kažkur plaukė, atrodo lyg į jas vis pliupsėtų akmenys, kažkieno mėtomi. Pajutusi Maxo galingą prisilietimą, užsimerkė ir šyptelėjo. Kažkaip visa, kas buvo aplinkui, sublizgo. Vartai atsivėrė, kažkas paspruko.
Mergina palytėjo jo plaukus ir švelniai suėmė vaikino veidą.
-Aš galiu būti ta, bet turi mane priimti, kokia esu. O mane sunku valdyti.
Klastuolė prilietė lūpomis jo kaktą ir atsitraukė. Ji atsistojo ir pasirąžė ryto šviesoje it sveikindama naują dieną, sveikindama pabudusią gamtą, po gilaus miego. Wadjet apsisuko apie savo ašį ir sunėrė rankas ties liemeniu, žvelgdama į Lethal. Lūpos išsilenkė.
-Eime, mano mielas. Saulę jau pasveikinom, aš jau sušalau, mano pilvas urzgia. Ar palydėsi mane kur sušilti? Visgi aš dar drėgna.
Mergina skėstelėjo rankom ir pritūpė, kad veidas būtų greta Maxo. Ji kryptelėjo galvą ir dar kartelį šyptelėjo ta keista šypsena, kuri lydėjo ją visą gyvenimą. Egiptietė laukė, kol saulės spinduliai glamonėjo jos nugarą, kuri dar atneš jai labai daug bėdų.
-
Maxas nesapnavo, tačiau viskas buvo nerealu. Saulės skleidžiama šviesa, judesių lengvumas, vėjo švelnumas.. Jis galėjo net muzika girdėti, skambančia aplink jį ir tuo pačiu jame. Ar tai reiškia "pasitikti rytą"? Vaikinas lėtai užsimerkė ir taip pat lėtai atsimerkė. Niekas nepasikeitė. Jis čia amžiams. Ta šypsena, ją supanti šviesa, lengvai kedenami plaukai, dailiai priekyje sudėtos rankos, nerūpestingas žvilgsnis. Maxas atsistojo ir nusišypsojo.
- Eime, tau reikėtų išgerti gilių kavos. Esi ragavusi? Neįprastas skonis, tačiau gaivina labiau, nei bet kas kitas. Beje, tau būtų ne prošal persirengti, - nužvelgė drėgnus rūbus.
Jo galvoje vyravo ramybė ir maloni tuštuma, kurią vien savo vaizdu užpildė priešais stovinti mergina. Jei dabar pasaulis būtų sugriuvęs, Lethal neprieštarautų. Atsukęs veidą į saulę jis dar kartą nusišypsojo, šį kartą sau, ir paėmęs Eos ranką pažvelgė jai į akis. Eime pasuko prie išėjimo nusivesdamas sapną kartu...
-
-Prakeikimas! - šuktelėjo pats sau Fredis, įsipjovęs delną į aštrų stogo čerpės kraštą. Įsitaisęs patogiau, jis pakabino kuprinę ant stoglangio krašto ir pasilenkęs pažiūrėjo į jį. Kabinetas buvo tuščias, tad vaikinas ramiai atsiduso ir užsisvajojęs sužiuro į tamsų violetinį nakties dangų. Visad daug svajodavo. Kasdienybė buvo pasidariusi tokia neįdomi, kad nuo jos pasprukdavo tik vakarais, skęsdamas svajonėse. Buvo jis pakankamai drąsus, pakankamai kūrybiškas, kad ką nors sugalvotų, suveiktų ką nors pakeisiančio niūrą kasdienybę, bet to nedarė. Pats vienas laukė permainingo vėjo. Tiesą sakant, čia, ant stogo, vėjas buvo šaltas ir nemalonus. Akimirką lijo, akimirką daužė iš dangaus krentantys ledukai, akimirką buvo taip ramu, kad net nesmagu.
Atsargiai atsegęs kuprinę jis išėmė sąsiuvinį ir plunksną, rašalo buteliuką pastatė ant stoglangio palangės. Tai turėjo būti jo naujas dienoraštis, pirmas tikras. Pradėjo rašyti jis ne vieną, kai kurie buvo pasiekę rekordinį įrašų skaičių - vieną. O kai kurie liko atversti tušti, kaikurių pirmą puslapį užpildė koks nors piešinys. O šitam naujajam dienoraštį jau buvo parašytas pirmasis sakinys: "Man taip nuobodu, kad tuoj nušoksiu nuo šio bokšto ir praleisiu gyvenimą 10 pėdų po žeme, įmatriame ąžuoliniame karste."
Bet staiga vėjas nupūtė Fredžiui nuo kelių sąsiuvinį, ir šis klajodamas tarp pilies bokštų nukrito kažkur prie ežero kranto.
-
Emilė vilkdama sunkią kuprinę lipo laiptais, kol pagaliau pasiekė vakarinio pilies sparno aukščiausią bokštą. Mintyse save keikdama, kam nepaliko kuprinės bendrąjame kambaryje, ji nusliūkino prie atviro stoglangio. Supratusi, jog su tokio sunkumo kuprine šansų užsiropšti aukštyn mažiau negu nulis, atitraukė ją ir ėmė po vieną traukti ir dėti krūvon vadovėlius. Atituštinusi visą kuprinę nuo knygų užkišo jas už netoliese stovinčių šarvų. Tuomet Stvėrusi kone beveik tuščią kuprinę užsimetė ant pečių ir rankomis įsikibusi į stoglangio šonus smarkiai atsispyrė nuo žemės. Šiaip taip spurdėdama sugebėjo atsisėsti ant stogo krašto. Įkėlusi kojas vidun ir uždariusi liuką apsidairė. Šalimais sėdėjo vieniša figūrėlė. Emilė atsargiai atsistojo ir jau norėjo žengti žingsnį į priekį, tačiau koją kažką užkliudė. Klastuolė žaibiškai atsisuko. Ant vienos iš čerpių bolavo rašalo bala, kuri sunkėsi į stogo plyšelius. Šalimais gulėjo parverstas rašalo buteliukas. Mergaitė išsitraukė lazdelę ir nukreipė į balą.
- Valyk.
Rašalo srovelė noriai atsiplėšė nuo čerpių ir ją sugėrė Emilės burtų lazdelė. Didžiuodamasi savo sugebėjimais klastuolė įsikišo lazdelę atgal į apsiausto kišenę ir vėl atsisuko į nepažįstamą figūrą. Tačiau geriau įsižiūrėjus figūra nebeatrodė tokia nepažįstama.
- Fredi?- Linksmai paklausė, manydama, jog čia tas pats berniukas su kuriuo teko susidurti per nuodų ir vaistų pamokas.
Žengusi dar vieną žingsnį mergaitė atsisėdo Fredžiui iš dešinės. Berniukas rankoje laikė plunksną ir Emilė ūmiai suprato kieno rašalą paspyrė su koja. Nežinojo kaip geriau pradėti atsiprašymą.
- Laaabas,- nutęsė klastuolė ir užsitęsus nemaloniai tylai vėl prabilo,- Nežinau ar pastebėjai, bet esu visad esu labai nerangi, taigi lipdama čionai koja netyčia paspyriau tavo rašalą,- Emilė pasirausė kuprinėje ir iš jos ištraukusi septynis skirtingus rašalo buteliukus išdėliojo juos priešais grifą,- Rinkis, kurį nori, juk per mane nebeturi su kuo rašyti.
-
Keista buvo matyti kažką, lipantį ant stogo tokiu metu, vėlų vakarą, beveik naktį. Balsas buvo negirdėtas, bet balsas žinojo Fredžio vardą ir Fredis suglumo. Jis vos suvokė, kad tas balsas Emilės, mergaitės, su kuria norėjo paplepėti per NIV pamoką.Sugirgždėjo stogas, dūžtelėjo stiklas, ir prieš jį stovėjo išrikiuoti įvairių spalvų rašalo buteliukai.
-Labas, - pasakė. Balsas skambėjo keistai, ir niekas nesuprato, jog nenatūraliai.
-Rašalo buteliuką? Aj, kam man rašalas, jei tuoj nusižudysiu. Man patinka bandyti žudytis, nors niekad nenusižudau. Gal šiąnakt pavyks, - gudriai šyptelėjo. - Nebūsiu savanaudis, ir neatimsiu iš tavęs to gražaus žalio. Žalia visad buvo mano mėgstamiausia spalva.
Oras buvo ypatingai šaltas, o jis tiesiog negalėjo ramiai mąstyti, ramiai elgtis. Jautėsi labai keistai, sedėdamas ant stogo, naktį, su metais jaunesne klastuole. Gal pilnatis?
-
- Pa.. Patinka žudytis?- Paklausė ir nužvelgė Fredį taip lyg pirmą kart matytų,- Na, išties, turbūt geresnės vietos nei stogas nesurasi. Gali tiesiog nušokti ir visi inscenizuos tai kaip nelaimingą atsitikimą arba žmogžudystę. Taigi šiąnakt verčiau pasisaugok, jei mirtum apkaltintų mane,- Rimtai užbaigė savo prakalbą.
Emilė atsisuko į grifą ir truputį įsižeidusi, jog Fredis nepriėmė jos atsiprašymo dovanos, pakopsnomis susėmė rašalo buteliukus ir sukišo atgal į kuprinę. Sparčiai temo. Vakaras buvo labai šaltas ir vėjuotas. Virš miško bolavo mėnulis, karts nuo karto pasislepiantis po tamsiais debesimis. Ėmė krapnoti. Norėdama, kad nesušlaptų kuprinėje esantys pergamentai klastuolė atidariusi liuką nutėškė kuprinę žemyn. Pasigirdo duslus bumtelėjimas. Emilė vėl atsisuko į dangų. Lietus visai įsismarkavo. Uždraustojo miško medžių viršūnes talžė sunkūs lietaus lašai. Pelėdas, skrendančias į medžioklę, įsisiautėjęs vėjas mėtydavo po visą dangų. Per kelias minutes mergaitė visa kiaurai permirko, tačiau nesijudino. Gal todėl, kad jau buvo labai sušalusi, jog vargu ar smegenys dar ką mąstė, o gal tiesiog mergaitę pakerėjo nuostabus oras.
- Kaip tau patinka?- Paklausė Fredžio neatsisukdama į jį.
-
-Man patinka. Lietus. Turbūt pats geriausias oras. - Nesarkastiškai atsakė jis, taipogi neatsigręždamas į pašnekovę. - Lietus nuplauna viską - nuo purvino betono iki suterštų mūsų sielų.
Sėdėdamas ir žvelgdamas į nuostabų mėnulį, išlindusį iš už tamsiai violetinių sunkių debesų, net nepastebėjo, kaip lietus įkyriai pliaupia ant Emilės. Jis lėtai atsistojo, įsitvėręs stoglangio krašto, kad nepaslystų nuo slidaus stogo ir nusiėmė mantiją.
-Štai, imk, - užklojo mantiją Emilei ant pečių. - Galėtumėme ir skėčius išsiburti, bet man rodos, ir taip gerai. Ką tu manai?
Vaikinas jautėsi gan juokingai. Eilinė situacija - kad nesušlaptų/nesušaltų mergina, jis atiduoda savo rūbą, kad ją apsaugot.
((trumpi tie mano postai, stengsiuos ilgint :D ))
-
Lietus žliaugė mergaitės veidu. Emilė viena ranka nusibraukė nuo kaktos prilipusius plaukus. Nors žinojo, kad jau vėlus vakaras ir jei pakliūtų kokiam mokytojui gautų arešto, vistiek liko sėdėti ant stogo. Toks oras mergaitei atrodė nuostabus. Keista būdavo žiūrėti kaip pradėjus lyti visi žmonės skuba slėptis, o pasislėpę keikia lietų. Lašai garsiai plakėsi atsimušdami į tamsų ežero paviršių. Mėnulis visai pasislėpė už debesų, lietus pylė kaip pylęs, o dangus buvo visas apniukęs be menkiausio pragiedrėjimo. Visiškai sutemo. Klastuolė sunkiai beižiūrėjo pilies kontūrus. Taip bespoksodama į tamsą pajuto, kad kažkas klestelėjo ant pečių.
- Man ir be skėčių gerai. Net ir norėdama jų su mano magijos sugebėjimais vargu ar ką nuveikčiau. Beto šitą,- bakstelėjo pirštu į jo mantiją, gulinčią ant mergaitės pečių.- Gali pasiimti. Ačiū už rūpinimąsi, bet man apsaugos nuo lietaus nereikia,- Nusišypsojo.
Slidinėdama atsistojo ir čerpėmis nusliuogusi prie stogo krašto atsisuko į Fredį.
- Nori pasivaikščioti?
Nelaukusi atsakymo nudrožė stogo pakraščiu. Nuo nugarmėjimo žemyn Emilę skyrė vos vienas žingsnis. Kad būtų patogiau eiti klastuolė atsitūpė ir nusiovusi batus gražiai suglaudė juos ir pastatė šalimais, nors nemanė, kad kitą rytą norėtų jų ieškoti.
-
Rafaela, po ranka pasikišusi knygą užlipo ant mokyklos stogo.
Na, jei čia mane kas nors ras... Tada pasiduodu.
Paskui ją įtipeno katė - nors ne veislinė bet jos rainas kailiukas žvilgėjo saulėje, o po kaklu tabalavo aukso spalvos kaspinėlis. Tai buvo Laiza. Ji nebuvo panaši į tą katytę, kurią beveik prieš šešis metus atrado Rafaela beklaidžiojant Nicos gatvėmis. Tada ji buvo tik mažas išsigandęs ir išalkęs kačiukas, nei iš tolo nepanašus į dabartinę save.
Rafaela klestelėjo ant čerpių ir įsitaisė.
Gal ir nereikėjo čia eiti?... Juk taip aukštai.
Pridengusi akis ji pažiūrėjo į dangų kur švietė saulė.
Na taip, gal ir per karšta. Ak, kad būčiau namie...
Ji atsiduso ir atsivertė knygą. Aišku tai buvo Šekspyras. Tik šį kartą Rafaela skaitė "Hamletą".
Laiza murktelėjo ir susirangė prie Rafaelos.
- Laiza, ir taip jau čia šilta, tik tavęs man ir trūksta,- piktai pasakė mergaitė bet paglostė katę.- ką gi aš be tavęs daryčiau...
Staiga katytė pašoko ir ėmė gaudyti Saulės zuikučius.
- Laiza, atsargiai,- Rafaela nusijuokė žiūrėdama į žaidžiančią katytę.
Po kelių akimirkų Laizai atsibodo žaisti ir ji vėl užmigo.
Rafaela vėl įsigilino į knygą. Skaitydama ji ėmė niūniuoti kažkokią seną dainą.
Geriau padarysiu kaip Laiza. Nemiegosiu o tik pagulėsiu.
Pasidėjusi knygą po galva Rafaela užsimerkė ir ėmė svajoti...
-
Lietus nustojo lyti, tačiau dar vis buvo tamsu nors į akį durk. Staiga mergaitė pasijuto nepaprastai pavargusi ir manė, jog protingiausia būtų grįžti į minkštą lovą bendrąjame kambaryje. Ji slidinėdama grįžo prie savo batų, pasiėmė juos į vieną ranką, tada atsisuko į Fredį.
- Man jau reikia eiti,- Užvertė akis, vos tramdydama žiovulį,- Manau dar susitiksim.
Tamsoje šiaip ne taip radusi stoglangio angą, atidarė ją ir įlipo į vidų. Dar atsisuko į Fredį ir pamojavo jam.
- Nepyk ką, bet aš tikrai labai noriu miego,- Šįkart žiovulio taip sėkmingai nesutramdė.
Nušokusi ant grindinio šlapias apsiaustas žnektelėjo ant grindų tuo pačiu pargriaudamas ją pačią. Emilė šiap ne taip atsistojo ir nusivilkusi apsiaustą išgręžė jį. Baigusi persvėrė per petį ir pasiėmusi prieš kažkiek laiko čia numestą kuprinę patraukė prie jai žinomų šarvų už kurių paslėpė vadovėlius. Susimusi visas knygas į krūvą sukišo į kuprinę ir užtraukusi ją užsimetė ant peties. Visa šlapia ir pavargusi, tačiau visai laiminga patraukė į požemį, klastūnyno bendrąjį kambarį.
-
Stela mėgo gaivų nakties orą. Gimtąjąme šiaurės Londone ji visada naktį laiminga sedėdajo ant savo namo stogo ir stebėdavo žvaigždes. Svajodavo, kad jos gyvenimas būtu tobulas.
Tik šią nakt ji nebuvo laiminga. Kova su Emille Lindsay per Apsiginimo Nuo Juodosios Magijos pamoką, Stelą išmušė iš vėžių.
Vy veidu riedėjo ašaros, o jos šviesiuose plaukuose atsispindėjo didelis, lyg šeimyninė pica, menulis. Pilnatis. Atrodo geriausias metas būti laimingam.
Stela Hogvartse jautėsi vieniša. Ji neturėjo draugų. Tik turėjo būką seserį, kuri amžinai kašką iškrečia.
Hogvartso mokyklos dangus buvo labai žvaigždėtas. Ant stogo Stela jautėsi lyg namie. Bet namie ji turėjo daug draugų, tėvus, spalvingiausias vasaros dienas. Atrodė jog ji turi viską ko tik geidžia jos širdis, bet kaip tik atvyksta į Hogvartsą ji pasidaro liūdna, lyg per kalėdas gatvėje paliktas šunytis.
-
Merė greitais žingsniais priėjo prie lango. Staigiu judesiu atidarė langą ir pabandė užlipti ant stogo. Viena koja ant lango atbrailos, kita jau ant stogo krašto. Jau ir kita koja ant stogo. Na va ir atsistojo. Tik staiga. Kairioji koja nuslydo. Chū,Smit spėjo užsilaikyti,kad nenugriūtų.
O Dieve,vos užsiropščiau. Negalėjo kokių laiptukų padaryt,ar ką...
Mergaitė užsiropštė ant pačio aukščiausio stogo krašto ir ten prisėdo.
Jau švito.
Iš čia matosi visa Hogvartso teritorija. Štai ten,jau saulė apšvietė uždraustąjį mišką,o čia ji dar nespėjo pasiekti savo spinduliais. Tad truputį šaltoką,galbūt reikėjo apsirengti šilčiau..? Na,bet dabar jau atgal ir vėl čionai nebelipsiu. Vos nenuslydau,tai ką kalbėti apie dar vieną kartą...
Merė sedėjo ir mąstė.
Kaip šaunu būtų,jei čia prie manęs sedėtų ir Alfas. Labai jo pasiilgau,kažkaip nebesusimatom...?
-
Juoda figūra tyliai sliūkino stogo link.Pabūti.Pasėdėti ir pamiršti viską.Viską...
Alfas staigiai metėsi į šoną.Filčas greitai bumbėdamas praėjo pro Alfą.Berniukas atsitiesė ir aiktelėjo. Toks vaizdas atsivėrė!- Medžiai tykiai svyruoja ir ošia...Puikus laikas čia ateiti...Nuostabus.
Jis greitai atsitūpė ir pamatė,kad čia jis ne vienas.Su juo Merė.Ooo...Puiku.Vienas geriausių žmonių šioje mokykloje...Jau galvojau,kad čia manęs tykos koks klastuolis...Ar visas būrys...
-Hm...Sveika Mere. - Alfo balsas nuskambėjo neįprastai švelniai ir kimiai.-Smagu tave čia matyti...Nors,-atsiduso jis.- Keista vieta pasimatymams ar ne? - tyliai sukrizeno Alfas.
-
Cha,gana juokinga. Juk,Merė visai neseniai galvojo,kaip būtų puiku čia pasedėti su Alfu,o štai,dabar jis čia. Kaip svajonė,kuri labai greitai išsipildė.
- Hm... Sveikas Mere,- pasisveikino grifiukas,- Smagu tave čia matyti...Nors, keista vieta pasimatymams ar ne?
- Ne,aš taip nemanau. Man kaip tik čia patinka,juk pažiūrėk,koks nuostabus vaizdas iš čia atsiveria,- Smit mostelėjo ranka į saulę ir kitus vaizdinius,- Juk nuostabu čia sedėti ir plepėtis apie viską,taip pat stebint aplinką ir jos nuostabius vaizdus. Ah, čia... ...čia taip romantiška,- mergaitė nuraudo.
Romantiška... Ypač su Alfu. Juk jis toks nuostabus ir... ...ir neapsakomas žodžiais.
-
Neįsivaizduoju kodėl mes tokie skirtingi...Bet gal tai tik sutapimas.. ?
-Žinai,keista.Aš esu čia.Geriausioje Hogvartso vietoje.Su tavimi.Bet aš nesu laimingas.Niekas man to nesugeba paaiškinti.Tu,Mere, esi svarbus žmogus.Jautrus.Gal tu man tai paaiškinsi?-Alfas nusuko akis ir pradėjo tankiai kvėpuoti.
-Vis dėl to-aš tavęs dar gerai nepažįstu.Aš norėčiau sužinoti apie tavo šeimą...Jei tai ne per daug asmeniška,-Alfo akis nutvieskė saulė.Jos sužibo nuostabia auksine spalva.
-
Jis nėra laimingas? Kodėl? Juk mus sieja tokie ryšiai.
- Tu manęs nepažįsti? Alfai,kas tau atsitiko? Negi aš padariau kažką ne taip? Kodėl tu nesi laimingas? Juk mes... Mudu,- Merė pasimetė,ji tiesiog nebesurinko daugiau žodžių ką ir bepasakyti,- gerai,nori sužinoti apie mano šeimą. Na ką gi. Gyvenau Šveicarijoje iki tol kol gavau pakvietimą į Hogvartso mokyklą. Beto ,mano tėtis Džeimsas For Smit'as, o mama Džulija For Smit. Kai man buvo vienuolika metų,tai yar praeitas metais,tėtis man atsiuntė laišką,jame buvo parašyta kraupi tiesa. Tada buvo nužudyta mano mama. Žudikas ir jos kūnas vis dar nerasti,- Merė nusuko žvilgsnį,- aaa.... Tai tiek. Ką dar norėtum sužinoti..?
Skaudi tema,bet dėl Alfo meilės aš jam papasakosiu,kad ir visą savo gyvenimą.
- Beto,ar tu abejoji mano meile? Ar tu išviso vis dar nori būti su manimi?- švilpiukė giliai pažvelgė į Alfo akis,jos spindėjo auksine spalva.
-
-Ne.Tu nieko nepadarei.Tikrai.Man tiesiog ... - Alfas staigiai griebėsi už šono. - Na,štai - niekada neturėjau nė vienos traumos.O dabar...Aš tarsi sulaužytas.Sunku kvėpuoti...Na nesvarbu.Tai jau mano ir tik mano reikalai...
Alfas pažvelgė į Merę ir akimis maldavo atleidimo už šiurkštumą.Atleisk...Prašau.
-Aaa..Na,nesvarbu.Nesivarginsiu tau šito pasakoti...Per daug...
Jis atsisėdo tiesiai lyg styga.Nusišypsojo ir tarė:
-Aš tikrai neabejoju...Ir aš troškau būti su tavimi.Visą laiką...Taigi kaip aš to galėčiau nenorėti?-Alfo akys liko baimingos,tačiau balsas skambėjo tvirtai ir ryžtingai.
-
- Aš tavęs visai nesuprantu... Kas tau yra? Gal susižeidei šoną,juk iš nieko tai neskauda,- Merė rimtai pažvelgė į berniuką,- sakyk kas atsitiko. Sakyk,man nesvarbu,kad tu nesivarginsi to pasakoti,man nesvarbu. Sakyk,viską kas atsitiko,man juk rūpi,kodėl man artimas žmogus nenori pasakoti visos tiesos. Tad,klok: Kodėl tau iš nieko skauda šoną?,ir pasakok tai,ką tu nesivargini man sakyti. Sakyk.
Smit negalėjo pakęsti melo ir netiesos sakymo. Ji šito tiesiog nekentė.
Kodėl man jis nieko nepasakoja? Kodėl nuo manęs slepia tiesą? Ir išviso,ar jis tikrai manęs nepažįsta? Juk kiekvienas mane žinantis žmogus supranta,kaip man nepatinka melas. Juk meluoti,tai... ...tai šlykščiausias dalykas,ką gali padaryti mylimas žmogus... Ah,Alfai...
-
-Mere,aš nežinau.Nežinau kodėl aš toks esu...Gal nusinuodijau? - Nusikvatojo Alfas.Jis pats negalėjo patikėti,kad netgi tokioje situacijoje sugeba pasijuokti.Iš skausmo.
Alfas lėtai atsistojo ir vėl susmuko.Tarsi kokia jėga stūmė jį,kad neatsistotu,ir neįšeitu.
-Tikiuosi manęs nepaliksi.Dėl šitų... - Akimis berniukas parodė į savo šoną. - Ir prašau...Niekam apie tai nesakyk.Nenorėčiau gulėti ligoninėje,-vyptelėjo Alfas.
-
- Nenorėtum gulėti ligoninėje? Alio,gal svarbu tavo sveikata ir savijauta,o ne norai..? Aš ir nemėgstu ligoninių,bet jei reikia,tai reikia,- Mere švelniu,bet pyktesniu žvilgsniu pažvelgė į berniuką,juk jai rūpėjo kaip jis jaučiasi,- na,gerai. Rinkis pats. Nenori gulėti ligoninėje ir gydytis,kaip nori. Bet žinok, man reikia tavęs sveiko,o ne sužaloto.
Kas jam yra? Gal jį sumušė? O gal pats kažkur griuvo?
- Beto, aš tavęs tikrai nepaliksiu,nes vis dar atsimenu kaip tu mane palikdavai. Vis turėdavai kažkur įšeiti... Tai tau nepatinka,kad sutems,tai negali pavėluoti į pamokas. O dar paskui ir valgyt pavėluosi. Žodžiu,vis sugalvodavai pasiteisinimų,bet aš tavęs nepaliksiu. Na,nebent nukrisiu nuo stogo,- Merė šyptelėjo,- tai... ...tai kada susiruoši man viską papasakot? Viską.
-
-Mere,aš nežinau kas man nutiko... - Tyliai prakalbo Alfas. - Na,aš nebenoriu apie tai kalbėtis...Visiškai nebenoriu,-Alfas rimtai pažvelgė į švilpiukę,tačiau jo lūpose žaidė šypsena.
Alfas atsistojo prie pat stogo krašto.
Vėjas taršė plaukus.Trumpi plaukai susivėlė ir uždengė akis.Išlaikyk pusiausvyrą,išlaikyk pusiausvyrą... Berniukas atsigrežė į Merę ir paklausė:
-Na,nėra reikalo čia stoviniuoti...Reikia veikti.Tavo noras - man įsakymas,-tyliai užbaigė Alfas.
-
Mere,gal tau šiandien visiškai blogai..? Tau turbūt vaidenasi. Ne,na juk savom akim matau,kaip jis atsistojo prie stogo krašto ir atsigręžes į mane pasakė,jog mano noras,jam įsakymas. Aaaaaaaaaaaaaaaaa..... Švilpiukė vis rėkė ir rėkė mintyse. Ji nesuprato,visiškai nesuprato grifiuko.
Nusiramink. Viskas gerai. Jam skauda šoną,gal truputį ir galvoj kažkas suskaudo.
- A,Alfai. Ką tu čia šneki,gal gali man paaiškint... Kokie mano norai,tau įsakymai?- Mere klaikiu ir nesupratingu žvilgsniu pažvelgė į berniuką,- išviso,būk geras. Grįžk prie manęs,nes ne duok Dieve,netyčia paslysi ir nugriūsi....
-
-Na,gerai.Išsiaiškinkim....Reikalas tas,kad aš žinau,kad nenukrisiu.Tarsi išgėręs Sekmės eliksyro.Supranti?- Garsiai nusikvatojo Alfas.Jo balsą atmušė paukščių klegėsys ir medžių ošimas.
Alfas netikėtai šoko prie Merės ir ją apkabino.Akimirką buvo tylu,tačiau kapų tylą pertraukė Alfo balsas.
-Pasakyk ką norėtum padaryti.Pasakyk kur norėtum nueiti.Įvygdysiu viską.Viską... - Berniukas meiliai pažvelgė į Merę.Kas man daros? Vieną akimirką esu paniuręs pikčiurna,o kitą jau laimingas norus pildantis džinas?
-
Smit stumtelėjo nuo savęs grifiuką. Jai nepatiko: jo tonas,jo permainingos nuotaikos. Nepatiko ta jo priešingybė pačiam sau.
- Alfai,tu mane gąsdini. Esi toks isitikinęs,kad nenukrisi,vykdysi mano norus... Aš... Aš nesuprantu tavęs,kas tau atsitiko. Kas tave taip pakeitė?- Merė tai tarė, sutrikusiu,bet išgąstingu balsu.
Kas jam nutiko? Aš jo visiškai nebeatpažįstų. Anksčiau,jis buvo melas,linksmas ir tiesiog... ...tiesiog nuostabus žmogus. Dabar,net galiu teigti,jog truputį pasikėlęs ir įžeidus. Kas jam atsitiko?
-
Alfas nudelbė akis į žemę.Pats nežinojo kas vyksta.O visokiausi klausimai...
-Na,Mere, jei tau nepatinka mano draugija tai taip ir sakyk.Rėžk visą tiesą į akis.Aš ištversiu.Rėžk,kad esu tinginys,kvailas,rizikuojantis,pamišęs...
Berniukas susigėdęs pradėjo mindžikuoti.Gal bus per daug? Nors - viskas atsispindi jos akyse ir veide.Moku tai pastebėti.Keleri metai mano pamišusioje šeimoje mane šio to išmokė...
-Tai pagaliau išrėksi visą tiesą? O gal tu to nemanai?
-
Merė buvo šokiruota ir sugniuždyta.
Ką? Kas jam atsitiko? Kodėl jis šneka,to ko aš niekada gyvenime nebūčiau pagalvojus..? Iš kur jis ištraukė,kad man nepatinka jo draugija? Kad jis yra tinginys..? Taip,jis rizikuojantis ir pamišęs,o juk aš tokius ir Dievinu. Tokius kurie yra panašūs į mane. Taip kaip aš,mėgsta rizikuoti, mėgsta būti pamišę,nes tai yra ne kvaila. Pamišimas,tai tiesiog toks dalykas,kurio neįmanoma paaiškinti,bet jį darant būna begalo nuostabu,nes jauti,kad esi kitoks. Išsiskiriantis išvisos niūrios minios. Na,gerai,dabar ne apie tai. Dabar reikia išmąstyti apie Alfą. Gerai,kodėl jis toks tapo. Toks,šaltas,atžarus ir nedraugiškas..? Iš kur ištraukė tokias nesąmonės,jog man nepatinka jo draugija..? Gal jam kas nors pripasakojo,apie mane nebūtų dalykų ir jis nuo to laiko,nori tiesiog manęs atsikratyti? O gal,jis nori būti toks,koks dabar yra,nes mano jog tai kieta?
- Nežinau,kas tau atsitiko,juk nenori man nieko pasakoti. Okey... Aš prisitaikysiu prie tavęs ir taip pat būsiu tokia šalta ir visą laiką abejosiu tavimi ir nesistengsiu tavęs suprasti. Juk tu toks dabar tapai. Per ką? Aš nežinau. Gal tu manei,jog toks tavo naujas įvaizdis man patiks,deja,klydai. Aš noriu,kad tu būtum toks,koks buvai anksčiau. Geras,malonus,užjaučiantis,svajojantis ir geraširdis. O ne,nemandagus,rėkiantis ir ničnieko nesuprantantis,- Smit pažvelgė į berniuko sielos atvaizdą,į jo akis,jos vis dar spindėjo auksu,deja tas blizgesys dabar dar labiau žlugdė,nes atrodė,jog jis pasikėlęs,- Alfai,aš tikrai nenoriu tavęs nė biškį įžeisti,bet žinok,jog tavęs visiškai nesuprantu.
-
-Taigi,taigi...Jei čia būtum ne tu,aš šio dalyko niekam nepasakočiau.Bet vistiek dėl jo supyksi ir mane ... Na,supranti ką turi omenyje,-tyliu ir verksmingu balsu tarė Alfas. - Žinau kaip nekenti melavimo.Tai nutariau ją tau papasakoti...
Alfas atsiduso ir linksmai pradėjo pasakoti:
-Atsidūriau,čia.Ir pradėjau vaidinti,kad buvau niurzga,bambeklis ir labai blogos nuotaikos.Tik dėl vieno dalyko nemelavau - šoną tikrai pervėrė tarsi kardu...Na štai ir viskas.O dabar... - Alfas neramiai pažvelgė į Merę.
Ir kaip ji nesuprato...Meluoti nemoku.Nebent ji nemoka įspėti melo...
-
Tai vis dėl to jis melavo. Merė įniršo. Jis drįso mane apgaudinėti,kad jis pasikeitė. O jam tiesiog teskauda tą prakeiktą šoną. Cha,bet jis vis dėl to,melavo. Man. Žino,kaip aš to nekenčiu,tai ne,vis tiek jis savo ir taip mane apgaudinėjo... Smit linktelėjo galva. Taip,jis tikrai manęs nepažįsta. Jis turbūt nežino,kaip aš nepakenčiu melagių, žmonių,kurie meluoja ir neraudonuoja. Kurie sako netiesą,ramia sąžine. Pfff... Jis tikrai nežino,ką aš galiu,kaip aš supykstu,kai man mylimas žmogus taip pameluoja.
Švilpiukė sugniuždytu ir skausmo kupinu balsu,prabilo:
- Pamelavai. Man. Žinai,kad esi man labai svarbus žmogus ir vis tiek nutarei mane apgauti.
-
-Mere,-tyliai pralemeno. - Aš...Aš atsiprašau...
Alfas pasitraukė nuo iniršusios švilpiukės.Atsiprašimo pilnu žvilgsniu jis pažvelgė į Merę.
Koks aš kvailys...Idijotas! Asilas paskutinis. SUMAUTAS MELAGIS!
-Su manimi baigta.Nemanau,kad rasi žmogų labiau mylinti tave.Tikrai nerasi...
Berniukas atsisėdo prie pat krašto ir apsiverkė.Tyliai po nosimi murmėjo: -Atsiprašau,atsiprašau...Atleisk man už visas kaltes...Prašau.
-
- Ne,aš nepykstu,- Merė priėjo ir apkabino Alfą,- tiesiog,taip pat,kaip ir tu anksčiau,manau,kad mes dar visiškai vienas kito nepažįstam.
Ką galiu daugiau pasakyti? Taip,mes visiškai nepažįstami. Jis nežino,kad su manim taip elgtis visiškai nedera,nes galiu supykti,kad ir visą gyvenimą. Aš,nepažinojau jo, kaip maniau. Nes galvojau,jog jis taip nesielgia. Bet,reikia duoti šansą. Dar vieną šansą. Juk nenoriu likti viena,juk taip jį myliu.
- Alfai,aš tave labai myliu ir tikrai negalėčiau taip supykti,jog palikčiau tave. Aš ne tokia,kaip tu manai,- Merė šyptelėjo,- klausyk,gal tu papasakok apie save dar daugiau. Na,tarkim,kaip tu apibūdintum savo charakterį,kokie žmonių bruožai tave žavi..?
-
-Ačiū...Aš to nevertas,- Alfas giedrai nusišypsojo.
Grifiukas nusišluostė ašaras , atsiduso ir tarė:
-Manau esu linksmas.Gal netgi per daug,-Sukrizeno Alfas. - Aš daugiau apie save negaliu apibūdinti.Reikėtu klausti žmonių tokių kaip tu...
Nereikėjo jai duoti dar vieno šanso.Vis tiek kada nors tai įvyks.Ir tada jos širdis bus sudaužyta dukart.Aš to neistengčiau.Reikės pasisaugoti...Ir suprasti ką darau.
-O bruožai,bruožai...Neįstengčiau papasakoti.Per daug minčių toje mano galvoje...
-
- Gal gali daugiau ir detaliau papasakot? Na,koks tavo charakteris? Žinau,kad esi linksmas,bet norėčiau sužinoti ir daugiau. Na,tarkim aš save apibūdinčiau sunkiu žmogumi. Mano charakteris nepavydėtinas. Jei mane kas užnervina,nors truputėlį,jam šakės. Pradedu rėkti,aiškinti ir panašiai. Na,esu už teisybę. Kaip sakiau,negaliu pakęsti melagių,kurie meluoja ramia sąžine,- Merė šyptelėjo,- kaip žinai,mėgstu daug skaityti,žiobarų pasaulį turėjau labai daug draugų... Aaa... Kuriu eilėraščius. Vienas iš ankstesnių,buvo apie tave.
Smit pažvelgė į berniuką. Dabar jis ne taip kaip prieš tai, dabar ji ir vėl jį pažinojo. Jis vis dar buvo tas: žavus,mielas ir supratingas,o ne tas,kuris apgaudinėja ir žemina. Ir Merei toks jis ir patiko. Visas. Nuo galvos iki kojų.
-
-Esu uždaras žmogus.Nemėgstu didelių žmonių susirinkimų...Esu pavydus - tai didžiausia mano yda.Na,dar esu greitai užsiplieskiantis.Tačiau nurimstu gana greitai,-Šyptelėjo Alfas. - Galiu viską padaryti dėl brangaus žmogaus.Jau esu tą parodęs...
Na,va...Atrodo vis geriau pažįstame vienas kitą...Puiku,-Mintyse berniukas nusišypsojo.
-Kaip jau pamatei - esu linkęs meluoti.Tačiau meluoti juokingają prasme,o ne blogaja ta žodžio prasme...
Jis nužvelgė niurų ežero paviršių.
-Viską apie mane sužinojai?-Linksmai tarė Alfas.
-
O,kai kurie mūsų bruožai ir sutampa. Tai labai gerai. Būsim dar labiau panašūs,o ne skirtingi...]
- Alfai,mes tikrai vienas kitą vis labiau pažįstame ir tai mane džiugina,- Smit šyptelėjo,- beto,mes turime ir porą sutapimų. Aš taip pat nemėgstų didelių,nepažįstamų žmonių susitikimų vietų kuriuose ir aš dalyvauju...
Saulė jau spėjo pakilti ir pradėti šildyti ir džiuginti savo spinduliais. Buvo nuostabi diena. Viskas buvo nuostabu. Ir mergaitė tkėjosi,jog tai niekada nesibaigs.
- Kaip aš tave myliu,- švilpiukė palinko prie berniuko ir pakštelėjo į skruostą,- labai,labai myliu ir niekados nenoriu tavęs prarasti. Girdi,jokiai kitai,aš tavęs neleisiu įsimylėti,nes bijosiu prarasti tokį nuostabų žmogų.
Merė grifiuką apkabino. Apkabino ir žadėjo niekada nepaleisti.
-
Ah...Kaip gera būti mylimam.Ir mylėti...
Alfo veidas užkaito.Nebuvo pripratęs prie "Meilės" bučinukų..Ar paprastų bučinių..Jis niekada to nepatyrė.Nesužinojo ką reiškė būti mylimas motinos...Ir niekada nesužinos.
Berniuko akis tapo šaltos,tačiau veidas buvo linksmas.Staiga pabudo tarsi iš miego.Trumpo trumpo miego.
-Aš irgi tave myliu.Myliu visa širdimi...
-
Jo akys akimirkai tapo šaltos. Gal kažką ne taip padariau? O gal jis prisiminė,kas buvo anksčiau..? Ne,negalvok,Mere. Džiaukis trumpa gyvenimo akimirka. Juk dabar jaučiuosi taip pakilėtai ir nuostabiai. Ant Hogvartso mokyklos stogo,stebim aplinką,šnekučiuojamės ir prisipažinam didele meile vienas kitam. Tai taip... Nepakartojama.
- Noriu,kad tai nesibaigtų... Ah... Tiek daug svajonių, ir tiek mažai jų išsipildžiusių- Smit pažiūrėjo į baltas Alfo akis,- o ko tu dabar trokšti? Koo dabar labiausiai nori?
-
Garuose troškintos vištienos su cezario salotomis ir kario padažu...Hahahahaha...
-Kol kas - nenoriu nieko.Nebent ko nors valgomo,-Pridūrė jis kai pasijuto išalkęs. - Esu laimingiausias žmogus pasaulyje.Jokia bloga naujiena nesugadintu man nuotaikos. Jokia.
Alfas ne iš šio nei iš to pradėjo juoktis.Ne savo tikruoju juoku,tačiau daug normalesniu ir tylesniu.Jis pažvelgė į Merę ir dar draugiau prapliūpo kvatoti.
-Gerai.Baigiu,-tarė Alfas nusišluostęs juoko ašarą. - Atsiprašau...Na vis dėl to - ką norėtum nuveikti? O gal kur nors nueiti?
-
Alfas pardėjo gardžiai juoktis. Aaa... Gal aš kažką praleidau? Gal jis pasakė kokį pokštą?
- Gerai,baigiu,- po akimirkos pratarė berniukas,- Ką norėtum nuveikti,o gal kur nors nueiti..?
Hm... Dabar mano galva tuštut tuštutėlė. Nieko nesumąstau,ką galim veikti. Eiti iš šios nuostabios vietos? Nežinau,nelabai vylioja. Kažkaip nesinori sutikti kitų žmonių. Noriu būti viena pasaulyje. Su Alfu.
- Tiesą sakant,net nežinau. Paveikti,tikrai kažką galėtume,deja nežinau ką. O eiti... Na,jei nori,galime ir įšeiti,gal tada kažkur kitur drauge nueisim. Sakau,drauge, nes nebenoriu,bent jau šiandien niekur su tavim skirtis,- Merė šyptelėjo. Niekur. Ne. Nenoriu jo prarasti. Jei galėčiau, būčiau su juo visą savo laiką. Visą....
Priešpaskutinė individualioji grifų raidė yra:
G
-
-Hm..Na gerai.Aš ir nesumanau kaip galima prasukti laiką...Nė mintelės nekilo.Galvoje vėjai...-Alfas sulinksėjo galva.Paskui papurtė ir nusisuko.Todėl,kad vėl juokingai sukrizeno.
Euforijos eliksyro išgėriau? Ne...Prisiminčiau.O gal kas sugirdė atminties sutrikimų gėralo..?
-Na,o ko tu dabar norėtum? Ar turi svajonę giliai giliai širdyje? Jei turi-prašau pasakyk...
Alfas uždėjo savają ranką ant Merės ir sukuždėjo:
-Nagi...
-
- Svajonių turiu daug. Bet dabar... Dabar lyg ir nieko nenoriu. O galbūt,tik,kad pasakytum,jog labai mane myli,- Smit nusišypsojo plačia ir skaidria šypsena.
Kaip gera,būti kartu,su mylimu žmogum. Ah... Galėčiau taip būti amžinai... Stebėti aplinką,būti drauge su Alfu ir tiesiog tylėti. Tai taip... Nuostabu ir gera.
- Alfai, ar žiobarų pasauly turėjai artimą draugę? Ne draugą,bet draugę. Tokią kaip aš?- Merės akys susitiko su berniuko,jos žvilgsnis vis klaidžiojo,- ir išviso,kuo aš tave sužavėjau? Kuo? Prašyčiau išsamaus atsakymo,o ne keli žodeliai ir viskas... Na,prašau...
-
Grifiukas apkabino Merę ir sukuždėjo: -"Bebrotiškai tave myliu.Be galo,be krašto."
Alfas atsitraukė ir nusisuko.Veidas apniūko.Nenorėjo užsiminti apie gyvenima ne Hogvartse.Nenorėjo jo prisiminti.Alfas norėjo jį pamiršti.
-Ne.Jau sakiau.Neturėjau nė vieno mylimo žmogaus.Nė vieno.
Kvaila giminė.Kvaila šeima.Kvaili,asiliški ir sumauti grynakraujų įsitikinimai.Nekenčiu.Nekenčiu jų visų....VISŲ..!
Alfas ramiai pažvelgė į Merę.
-Tavo bruožai.Meilus,rūpinantis žvilgsnis.Mane juo pakerėjai ir aš tavimi susižavėjau.Pameni tą ekskursiją po Magijos Ministeriją? Ta diena yra įsimintiniasia mano gyvenime.Tada aš tave pastebėjau ir supratau,kad nuo tavęs negalėsiu atplėšti akių...
-Na,-tyliai pradėjo,-ką aš padariau,kad manimi susidomėjai? Pasakyk-gal turiu ką nors ko neturi kiti?
-
- Ups,atsiprašau,jei "užmyniau" ant tau skaudamos vietos. Nežinojau,jog nenori prisiminti savo šeimos ir gyvenimo ne Hogvartse laikus,- Merė atsargiai žvilgtelėjo į jo pusę,ji dar spėjo pamatyti,kaip jo akyse pasirodė pykčio ir neapykantos žaibai.
Kuo jis mane sužavėjo? Ah... reikia prisiminti.
- Taip. Tu turi kažką,ko neturi kiti. Nežinau,gal tai tavo supratingumas..? Na,tu mane patraukei,savo draugiškumu, meilumu, mandagumu ir tuo žvilgsniu. Beto,tavo balsas kerintis,- švilpiukė susigėdo.
Po kelių tylos minučių, mergaitė vėl prakalbo. Praklabo tokiu svajingu balsu:
- Net jei mus ir tūkstančiai mylių skirtų, džiaugiuosi, kad tave pažįstu. Nes žmogų kaip tu pamiršt sudėtinga, galbūt dėl to, kad esi kažkuo ypatingas... Kuo? Aš nežinau. Tai labai sunku suprasti kuo tu labiausiai mane patraukei... Žinai,blogiausias būdas pasiilgti žmogaus - tai būti su juo ir suvokti jog jis niekada nebus tavo. Aš, džiaugiuosi. Džiaugiuosi, jog dabar esu su tavimi ir žinau,kad tu tik mano....
Jaunoji burtininkė apkabino grifiuką,taip stipriai,jog jis net galėjo uždusti.
- Alfai. Jei aš tave apkabinčiau taip,kaip tave myliu,tai turbūt net ir pasmaugdžiau,- Smit nusišypsojo. Nusišypsojo ta šypsena,kurią apdovanodavo tik labai mylimus žmones.
-
-Tu taip pat esi ypatinga.Netgi vienu paprastu dalyku - savo šypsena.Ji mane sušildo.Pamirštu viską.Viską gyvenime...
Alfas nužvelgė dangų.Prisiminė laikus kai jis ateidavo prie upės ir stebėdavo paukščių elgesį.Alfas galėdavo ten prabūti dienas,savaites.Tai buvo paslaptis kuri visada džiugino niuriuose namuose.
-Klausyk,ar esi kada nors pasvajojus tapti kuo nors kitu? Ne kitu žmogumi,tačiau tarkime paukščiu.Ar gėlyte.Bet kuo...
Grifiukas iš oro ištraukė ramunę ir užkišo Merei už ausies.
-Na,va.Esi daug gražesnė...
-
Grifiukas iš oro ištraukė ramunę ir užkišo Merei už ausies.
- Na,va.Esi daug gražesnė...
- O,ačiū,- padėkojo mergaitė.
Netikėtai,Alfas paklausė:
- Klausyk,ar esi kada nors pasvajojus tapti kuo nors kitu? Ne kitu žmogumi,tačiau tarkime paukščiu.Ar gėlyte.Bet kuo...
Ar taip kažkada svajojau? Taip...
- Tiesą sakant,taip. Norėjau būti liūtę,- Merė pažvelgė į berniuką,norėjo įsitikinti ar jis iš jos nesišaipys,bet jis priešingai,linktelėjo,pritardamas gerai svajonei,tad švilpiukė ir vėl apie tai prabilo,- norėjau būti liūtę,kuriai paklūsta visi gyvūnai. Kurią visi myli,gerbia ir didžiuojasi. Deja,svajonė taip ir liko svajone.
-
-Atsargiau su svajonėmis - jos gali kainuoti,-rimtai tarė Alfas. - Hm...Nebeišmanau ko paklausti.Arba nuveikti. Matau tu turi daug klausimų.Nagi - paklausk,-Alfas giedrai nusišypsojo.
Alfas vėl pažvelgė į dangų.Dabar skaisčiai mėlyname danguje plasnojo keisti šviesiai rudi paukščiai.Berniukas susiraukė.Niekada nežinai ką pamatysi - gal paprastą pelę ar nelemtą testralį...Tai yra mirtinai keista...
-Hm...Ar kada domėjaisi Egipto magais ir raganomis?
-
- Egipto magais ar raganomis? Ne,nesidomėjau. Na,ištikrųjų apie juos nieko nežinau,- Smit truputėlį susigėdo.
O Merline,aš nieko apie tuos Egipto magus,burtininkus nežinau. O gal žinau,tik,kad neatsimenu..?
- Alfai... Aš ir nebežinau,ką ir pasakyti. Skęsti tyloje nesinori,o mano mintys ko tavęs paklausti,visiškai išsęko... Tu taip pat nebeišmanai ko paklausti... Nežinau,nenoriu išsiskirti.... Gal turi minčių ką galime paveikti..?- Merė kilstelėjo antrakį.
-
Alfas nusikvatojo.Tikru,pilnaverčiu ir užkrečiamu juoku.
-Mere...Jau sakiau - neturiu minčių...Galbūt ekskursiją į mišką? Ne,ne pajuokavau,-tarė Alfas pamatęs Merės veidą.
Jeez...Neišeina pajuokauti tarp tų moterų... Alfas atsistojo ir nupėdino prie stogo krašto.Laikėsi nuo jo per kelis colius.Grifiukas pažvelgė apačion.
-Migla...Tokiu metu? Tai nebūdinga...-sau po nosimi rimtai murmėjo Alfas.
-Apsvarstykime Hogvartso vietas kurios yra romantiškos...Ir dažniausiai tuščios...
-
- Ne,ne,ne. Alfai,miškas nuostabi vieta. Ten bent jau patirsim daug nuotykių. Juk Uždraustasis miškas,o ne šiaip kažkoks,- Merė šypsojosi. Jai labai patiko ši mintis,- Tu genijus. Uždraustasi miškas. Geriau ir būt negali...
O,kiek daug nuotykių mūsų laukia... Chū. Nuostabi idėja. Uždraustajame miške,būti su Alfu. Jausiuosi tokia saugi su juo.
- Tai ar nori patirti daug nuotykių?- Smit klastuoliškai nusišypsojo...
-
-Ką? Tu rimtai?-Merė sulinksėjo. - Na,aš tik pajuokavau...Bet bus įdomu ar ne?
Įdomu vieta nuotykiams.Ir pavojinga.LABAI pavojinga
Alfas pažvelgė į mišką.Jo pradžioje vis praslinkdavo koks šešėlis.Nekaltas kiškutis ar kažkas baisesnio...
-Nebijosi?-Tyliai ir sarkastiškai paklausė grifiukas.
-Vis dėl to...-Alfas ištiesė ranką. - Pasiruošus? Einam!
Berniukas tirtėdamas iš susijaudinimo ir lašiuko baimės išėjo.
-
Loooong way to hell... It's a looong way to hell,- Kažkodėl būtent ši daina atėjo į galvą Alfui. Galbūt dėl nostalgijos kurią jautė šiam stogui, šiai vietai. Prisiminė Merę,savo seną, tačiau pačią geriausią draugę . Berniukas jos labai pasiilgo,o jei būtų ją pamatęs, būtų išbučiavęs ir tikriausiai uždusinęs stipriais apkabinimais.
-Kaip negerai čia vienas jaučiuosi...Reikėtų draugo čia... - Tyliai burbėjo grifiukas. - Alfai,kas tau vyksta,jau pradėjai kalbėti su savimi,o tai juk pirmas beprotystės požymis... Raminkis,raminkis. Džiaukis, kad bent jau balsų negirdi.
Alfas tyliai atsistojo, priėjo prie pat krašto, kaip tada su Mere ir nužvelgė visą mišką. Jis manė, kad reikėtų aplankyti mišką, nors vienas nenorėjo ten eiti.
- EI! KĄ JŪS? - Sušuko į pilį. Tikėjosi,kad kas nors išgirs jo riksmą.
-
Tylėdamas užlipo ant stogo ir pradėjo lėtai eiti juo ištiesęs rankas, bet kristi nebuvo kur. Kreivai pats sau šyptelėjo ir užmetė akį jau matytą vaikinuką, lyg ir matė jį per halloween šventę. Lyg jis apie faktus buvo užsiminęs, taip... Kažką tokio su juo kalbėjo. Atsisėdo netoliese ir nuleido savo kojas. Žiūrėjo į apačią. Paskiau pažvelgė į dangų ir į uždraustąjį mišką. Kraujas. Vilkolakiai. Mirtis. Būtent su tuo jam asocijavosi tasai miškas. Bent jau įveikė ten vilką... Savarankiškai be burtų pagalbos, išvis nemėgo naudoti burtų kai mušdavosi su kuo, nes uh... Fizinė jėga daug daugiau žalos padaro, kad ir tas Voldemortas legendinis, jį koks žiobaras su medžiokliniu šautuvu būtų pašovęs ir viskas. Baigtas reikalas, bet neee... Burtininkai su juo terliojosi ir taip toliau. Nusijuokė nuo tokių minčių ir pažvelgė į rėkiantį grifą, aha... Jisai jo nepastebėjo. Vis gi Velinas buvo juodai apsiren... Pala čia visi juodai apsirengę. Kokios smagios mintys, tik juokis ir dusk.
-
Niekas neatsiliepė į Alfo šauksmą. Arba negirdėjo, arba nenorėjo girdėti. Žmonės šiais laikais tokie draugiški...
Kažkas netoli Alfo atsisėdo, arba jam tik pasivaideno. Norėjo, kad tai būtų pirmas variantas, nes jautėsi toks vienišas. Visgi,nenorėdamas vienas mirti, grifiukas atsisuko ir pamatė,kažkur matytą vaikiną,kuris buvo keliais metais už Alfą vyresnis. Jis lyg ir norėjo susipažinti,tačiau pamatęs,kad vaikinas apsirengęs juodai juodai apsigalvojo. Reikia palaukti pažiūrėti ką jis darys...
O šis lyg tyčia nieko nedarė,beveik nejudėjo, tad Alfas pilnai atisuko, įkvėpė oro ir ištarė:
- Gėjus ar gotas ką? - Ir tik dabar suprato į kokią 'akward' situaciją jis įsivėlė...
-
- Gėjus gotas, - visiškai rimtu veidu ištarė, aišku tasai tik šaipėsi iš jo, bet ką čia vaikis supras.
Aišku tada susimąstė... O gal rimtai atrodo kaip homo? Bet nesąmonė... Aišku turėjo šiokių tokių minčių susijusių su Dante, bet... Gi tasai maitino jį savo krauju, kas gi neturėtų? Cha. Vėl juokas suėmė. O va gotas tai tikrai tasai buvo, nors... Labiau emo. FOREVER ALONE. Cha, cha, tik kad niekada neverkdavo, bet kryžių buvo prikabinėta jo kambarį, bet ir pats nešiojo vieną tokį ant kaklo, turėjo maldaknygę namie, nors faktas kad nekentė dievo, bet buvo šventai tikintis ir... Nori nenori vis tiek visada melsdavosi už tėvus. Gerai kad to niekas nežinojo.
Atsigulė ant stogo ir pažvelgė į žvaigždes. Debesys. Nesimatė tų mielų taškelių danguje. Nesimatė. O tai erzino. Tuoj sunaikins tuos visus debesis. Paskutiniu metu buvo irzlus, bet iš kalbėjimo tono nesijausdavo, iš elgesio tai pat.
-
Vaikinas neatsakė ir Alfas suabejojo ar jis gali kalbėti. Galbūt jis kūdikis berniuko kūne? Maybe,maybe.
-Ė,aš paklausiau tavęs... Tai gėjus? Jei taip,tai gal aš jau eisiu... - Nusišypsojo Alfas ir atkišo ranką. - Aš esu Alfaaas. Grifų Gūžta,mažuli. Neparsiduodu,gali neprašyti. Taip pat nedarau jokių šūdo vertų dalykų ir nelaižau savo pažastų. Tai šlykštu. Gal. Nebandžiau dar. - Išsipasakojo grifiukas tikėdamasis,kad keistuolis jį supras ir galbūt pradės kalbėti.
-Gerai,gana apie mane. Sakyk apie save. Pala,pala tau septyniolika,esi keistas,egoistas ir dar gotas? Čia mano nuomonė... Tik neišsigąsk. Aš ne visada toks. Tik dabar... Nebijok,kanapių ir marihuanos nenaudoju. Beveik. Kartais...
-
Tas berniukas akivaizdžiai kurčias, na tai jo problema o ne Velino. Perbraukė su gan per ilgu nagu jam per skruostą.
- Gėjus, ar negirdėjai? Gi jau bėgti, - nutęsė ir pavaidino kad ketiną jį bučiuoti, bet akimirksniu atsitraukė ir paspaudė jo ranką. - Gaila, bet tu ne mano skonio, - tepasakė ir išklausė viso Alfo prisistatymo. Prunkštelėjo. - Sakai neatsiduodi? Nelaižai pažastų? O tai gal... - bet susilaikė, nes jam buvo pernelyg juokinga, tą juoką tik akys te išdavė. - Aš Velinas, pakilęs iš pragaro gelmių, teikiantis pagiežą ir skausmą, suprantantis gyvųjų troškimus ir geidulius, geismas, galiu jį bet kada patenkinti, - tepasakė, visai neilgai. Kaip miela, ne? Vis gi jį Elena pavadino kartą velniu, tai galbūt visiems toks atrodo? Vis gi mėgo uždraustus grybukus ir kitokius dalykėlius.
-
-Geerai,okey. Per daug informacijos. Reikia iš čia judėti.
Šis vaikinas labai keistas,bet man patinka. Aišku,ne ta prasme, - Atsistojęs mąstė. Tikriausiai Velino akyse jis atrodė kaip koks nesveikas,pabėgęs iš psichinės ligoninės asilas. Bet čia buvo tik spėjimas.
-Amm...Pokalbiai neįdomu,be to čia šalta, o jei ūkvedys mus užtiks tai išvis bus šakutės. Ar nenori eiti į mišką? Juk beveik visi miega. Mes nesukelsime daug triukšmo. - Atsikvėpė grifiukas ir vėl tęsė: - Tai ar nenori pasigalynėti su vilkolakiais ir milžiniškais vorais? Juk būtų visai smagu. Gal tu susižeistum ir aš tave išgelbėčiau, o tada tavo akyse atrodyčiau kaip didvyris... O,gera mintis.. Tu taip nemanai?
-
- Ūkvedys? Tegul užtinka, man reikia su juo pakalbėti... - nusižiovavo.
Paskiau išklausė kitų jų minčių ir atsiduso. Uždraustasis miškas? Galynėtis su vilkolakiais? Vorais? Nee... Jo jam praeito karto užtenka, o dabar turbūt jo didvyris Dante neišgelbės... Neduos kraujo, uh... Reikėjo jam galvą nukirsti ir prisipilti to kraujo į buteliukus. Taip, gaila praleido šansą. Ai, tas vaikis nori kad Velin pabūtų jo princesė? Pfff. Tai jau tikrai, kad ne.
- Sakai... Būsiu karalaitė, o tu didvyris kuris išgelbės vargšę mergelę? O... Gal geriau atsisakysiu, vis gi maniau kad tu... Kaip čia pasakius, normalus vaikis, - sakė rimtu tonu, kiek užsisvajosiu ir susimąsčiusiu.
-
- O žmogau,kodėl visi vyresni už mane yra tinginiai,o jaunesni yra bailiai? Koooodėėėl? - Alfas vėl atsisėdo atsisuko į Veliną ir užsimerkė. Berniukas neišsimiegojo,tad bijojo,kad užmigs čia ir keistuolis padarys jam blogų dalykų. Galbūt netgi numestų nuo stogo ir žvengtų kaip koks nesveikas maniakas... Ką gali žinoti?
-Na,gerai nenoriu būti tavo princu ant balto milžiniško voro. - Šyptelėjo. - Ir aš juk normalus,tik neišsimiegojau. Pala,o kodėl mes bendraujame? Juk tu iš Varno Nago, o aš iš Grifų Gūžtos. Juk mes turėtume muštis. O... Kaip aš pasiilgau kumščių ir savo žiobarų draugų... O tu ne? Velinai? ASILE AR TU GIRDI MANE?!
-
Velinas ne tas žmogus kuriam galime reikšti savo nuoskaudas. Nusisuko nuo berniuko ir atsistojo. Pradėjo ištiesęs rankas vaikščioti pirmyn, atgal, pirmyn, atgal, kol tasai galvojo ir galiausiai pradėjo rėkti. Beveik nesiklausė. Girdėjo tik žodžius žiobarai ir varno nagas. Uh... Jo tai nė velnio nedomino.
- Tu tapai neįdomiu, - te pasakė ir išsitraukė iš kišenės mažą knygelę, atsisėdo nuošaliau ir pradėjo skaityti. Buvo šalta, bet jam tai kas... Rytas bus šiltas, saulė kai švies bus šilta, bet deja, jo odai tai pakenks, vis gi ji labai greitai įdega, nors ir nėra vampyras. Skaitė mažosios knygos eilutes, rodos ten buvo maža biblija, bet niekas nebūtų supratęs, greičiau palaikęs užrašų knygelę.
-
Velinas regis atsiribojo nuo Alfo ir atsisėdęs ėmė skaityti mažą knygutę. Regis sumažinta biblija,tačiau nemanė,kad Velinas yra tikintysis. Priėjus arčiau pasirodė,kad taip. Tai buvo biblija,tačiau mažutė,mažutė. Alfas tikriausiai neįmatytų su akiniais,o Velinas tikriausiai puikiai ją skaitė. Jeigu mokėjo skaityti. Na,bent jau lapus vartė.
-Ė,atsiprašau jeigu ką padariau. Nenorėjau tavęs pavadinti asilu. Tiesiog tu toks tylus... Gal tu blogai jautiesi? Nenori į ligoninę. Ten žinau yra vaistų nuo tylumo ir vienišumo jausmo. Regis iš marumedžio lapų..
Šitas vaikinas ir gąsdina, ir žavi vienu metu. Jis toks paslaptingas... Manau,kad būtų visai nieko sudaryti su juo sąjungą. Jeigu įvyktų kažkas tarp manęs ir kokio klastuolio. Pamokytų tikriausiai.
-Na,šaunuoli,paslaptingas vyruk. Negali čia taip sėdėti. Prišalsi subinę. Stokis arba pats pastodinsiu. Eisim į mišką,aiškų. Jokių 'ne' ir 'nenoriu'. Eisiu kaip didelis... Nors ir esi didelis. - Šyptelėjo Alfas,ragindamas Veliną.
-
Jį erzino to vaikio kalba, užvertė knygutę ir įsikišo ją į kišenę. Dieve, kodėl... Kodėl... Jis neužsičiaupia? Gal tasai rimtai pamanė kad jis gėjus? Bet gi juokavo. Oh...
- Man atrodo kad čia tau reikėtų vaistų nuo kalbėjimo, - tarstelėjo ir atsistojo. Nusivalė džinsus ir pasirąžė. Prasėdėjo čia ilgai, jau net švisti pradėjo, tad viskas jau matėsi pakankamai aiškiai, bet jau Velinui. Cha, vaikinas skaitė bibliją tamsoje, cha, cha, tik dabar turbūt kažkas tai suvokė. Atsisuko į Alfa. - Klausyk, matau kad aš tau labai patinku, bet mano dienotvarkė yra gan užimta, pasimatymais su merginomis, o tokiam mielam berniukui kaip tu vargu ar vietos ten atsirastu, vis gi dar ir namų darbus reikia daryti, - kreivai šyptelėjo. - kas be ko... Vilkolakio lavonas kurį užmušiau miške ten dar turėtų būtį, nebent koks nors voras jau suėdė jį ir dabar laukia skanėstų, tai yra mūsų, kas be ko, galiu tave jam sušerti jeigu jau taip nori, - paprastai kone greitakalbe pasakė.
-
Arba jis vaidina ir nori pasirodyti kietas,arba yra psichiškai nesveikas ir nebendrauja su žmonėmis. Vienas iš dviejų..
Alfas irgi atsisėdo,tačiau toliau nuo Velino ir pažvelgė į Hagrido trobelę. Iš ten rūko dūmai,ir regis lojo Iltis. Nežinia kodėl Hagridas taip anksti pakirdo. Gal reikia kokį slibinuką paglobot? Ką gali žinot,ką Hagridas iškrės. Alfas atsikrenkštė ir tarė:
-Ar čia tingumas ar tu esi kvailys ir bailys,kad nenori eiti su manim į mišką? Atsakyk,nesigėdink. Niekam aš nesakysiu. Neišplepu kitų paslapčių. O gal tu vampyras?
-
- Tu idiotas ar kas? Septinto kurso mergelės vos nesuėdė tame miške, o tu brauniesi ten būdamas net jaunesnis už mane, dieve, kvailys tu, visi grifai tokie kaip ir ta septinto kurso mergelė - Elena, - užvertė akis į viršų. - Ir taip, aš vampyras ir tuoj išgersiu tavo bjaurų kraują, - burbtelėjo. - Faktas jeigu jau taip nori, galime eiti į tą mišką, vis gi reikės kam nors pranešti apie išprotėjusio grifo mirtį, - atsiduso.
Vargas Velinui, jis visada prisiima atsakomybę... Eh... Galbūt todėl kad yra vyriausias dažniausiai? Turbūt, todėl... Vėl atsisėdo ant stogo, nusižiovavo. Laukė berniuko atsakymo, kuris tiesa turbūt bus sutikimas eiti miškan kartu. Mhm... Taip ir bus... Bet vilkų ten kiekvieną naktį nerasi, tad gal pamatys kokią kentaurų bandą, vorų, o gal net vienaragį kuris bijo vaikinu?
-
Užpuškavęs į šiaurinį koridorių vaikinas pažvelgė pro amžinai atvirą langelį. Matyti bokšto stogas, ir tiek. Ką gi. Pabandysim. George šoktelėjo priekin, tikėdamasis, kad nepaslys. Dėkui Dievui, sniegas jau buvo nutirpęs. Paskutiniu metu sugriebęs už atsilupusios čerpės, magiškai pritvirtintos prie stogo, jis kiek prisiplojo nusileisdamas, bet iš esmės neprisiplojo.
Vaikinas užsikorė ant stogo ir apsižvalgė. Net kvapą užėmė toks vaizdas: platūs laukai, Uždraustasis miškas, ežeras... Dangus, numargintas įvairiomis spalvomis, kontrastavo su tamsia žeme, beribėmis pievomis, miškais.
Septintakursis pamatė ant stogo du jaunesnius už jį berniukus. Atsidūrė kvailoje situacijoje: šiuo metu nenorėjo nei kontaktuoti, tačiau išėjimas dėl jų atrodytų pasipūtėliškas. Tad, nenumanydamas, ką daryt, jis tiesiog žvelgė į tolį, leido vėjui gairinti veidą ir gėrėjosi saulėlydžiu.
Galiausiai priėjo prie berniukų ir pasisveikino.
-
Išgirdęs kad kažkas dar čia atėjo, susiraukė. Atsisuko ir pamatė Greoge. Aišku kad tasai jį pažinojo, matė per kelis vakarėlius, pamokas ir taip toliau puikiai žinojo kad tasai yra sugrifėjęs varnas. Vyptelėjo. Nemėgo koledžo išdavikų, kitaip tariant nemėgo to grifo. Vis klausimas iškildavo ko tasai paliko varnus... Bet gal taip ir įdomiau, nebūtų tada su kuo lenktyniauti taškais. Atsiduso ir atsistojo, viena ausimi klausydamasis Alfo kvėpavimo. Kita ausimi gaudė kito grifo keliamus garsus. Aišku kad tai neįmanoma.
- Ką čia matau? Raudoną varną, oho, kone savižudybės nori jeigu čia atėjai, - pasakė rimtu tonu ir veidu. Akys šaipėsi, o tai akivaizdžiai matėsi.
Norėjo tą vaikinuką numesti nuo stogo abu grifus, nes čia buvo neįdomu. Kodėl visi įdomus tiesiog prašapo? Dante buvo įdomiausias, bet jo jau nebemato, o tai liūdino. Labai liūdino. Nors verk.
-
Dangų buvo aptraukę debesys, tik jų nesimatė - galutinai sutemo. Pūstelėjus stipriam vėjo gūsiui, George pamanė: Ir ko, po galais, aš čia stypsau?!" Jau buvo besitraukiąs, bet...
- Ką čia matau? Raudoną varną, oho, kone savižudybės nori jeigu čia atėjai, - George atsisuko ir pamatė Veliną pašaipiu veidu.
- Mat kam parūpo...
Grifas nusisuko ir užsipvelgė į tolį. Prie eilinių Velino darkymųsi jau buvo pripratęs, tad didelės reikšmės nesuteikė šiam įvykiui. Tačiau kaip jis sužinojo?
- Ei, Velinai, - George atsisuko į varnio pusę, - iš kur tu sužinojai?
Pažvelgęs Uždraustojo miško pusėn, septintakursis nepamatė nieko, išskyrus juodą tamsumą. Juk naktis...
-
- Aš šeštakursis, viską žinau, - pasakė ir pradėjo vaikščioti stogu. Atsidūrė už vaikino nugaros ir padėjo abi rankas jam ant pečių. Pasilenkęs prie jo ausies, papūtė į ją. - Žinau viską apie varnus, viską apie naujus, senus ir pabėgusius, tik gaila kad tie nieko nežino apie mane, - sukuždėjo ir atsitraukė. Atsirėmė į kaminą ar kokį velnią. - Tavo... Koledžietis nori eit į mišką, tu čia už vaikus atsakingas, tai... Pasakyk kad negalima, nes tasai nori pasikarti, - kone skundėsi, aišku kad visai nerimtai.
Užvertė akis į dangų. Jau buvo šviesu, vis gi sėdėjo čia nuo ketvirtos ryto. Tylėdamas stebėjo debesis. Vėl prasidės jo tyla, nes namų darbų nėra, o mokyklą it žiurkių irštva, gerai kad elfai ką nors bent apvalo.
-
Netikslingas žvelgimas į juodumą buvo nutrauktas Velino.
- Aš šeštakursis, viską žinau, - tai pasakęs pradėjo vaikščioti, galiausiai uždėjo abi savo rankas George. Šis pasitraukė, rankos nukrito. Apie Velino pakraipą jau buvo susidaręs nuomonę, regis, štai dar vienas patvirtinimas.
- Tu gėjus, ar ką?
Vėliau Velinas prikišo savo galvą prie George ir pradėjo pūsti į ausį. Grifas susilaikė nepasiuntęs Velino trimis aukštais.
- Žinau viską apie varnus, viską apie naujus, senus ir pabėgusius, tik gaila kad tie nieko nežino apie mane. Tavo... Koledžietis nori eit į mišką, tu čia už vaikus atsakingas, tai... Pasakyk kad negalima, nes tasai nori pasikarti.
- Pala pala, prie ko čia tas saugumas? - jis žvilgtelėjo į nereaguojančio Alfo pusę, - neabejoju, kad susitvarkys.
-
- Gėjus gotas, rožinė nindzė mane taip pavadino, - šyptelėjo atsirėmęs į sieną. -Tu atsakingas už vaikus nes esi vyriausias kaip ir Elena, tas grifiukas - savižudis, nori prieš vilkus šokinėti, nors Elena vos galo negavo per juos, - pasakė ir užsimerkė.
Jam buvo juokinga kad jį laiko gėjumi, bet... Gal toks ir buvo? Nors ne... Prijautė merginoms, vadinasi yra bise? Uh... Turbūt. Bet nei vienas berniukas čia esantis neatrodė jo skonio, jeigu jau miegotu su kuo tada imtu kokį mokytoją. Taip. Nes tie vaikai jo netraukė, visiškai. Gawd, ką jis dabar skiedžia? Jis normalios orentacijos, o dabar tie du jam visokių nesąmonių į galvą prikišo.
-
- Gėjus gotas, rožinė nindzė mane taip pavadino, - Velinas šyptelėjo atsirėmęs į sieną. -Tu atsakingas už vaikus nes esi vyriausias kaip ir Elena, tas grifiukas - savižudis, nori prieš vilkus šokinėti, nors Elena vos galo negavo per juos.
- Neoficialiai, - atsakė grifas, - manęs niekas neskyrė seniūnu, nors praktiškai tenka būti. Ar žinai, kad tokiu teks būti ir tau? Kitąmet?
Grifas pažvelgė apačion ir nusistebėjo, kaip dar nenukrito - juk vis dėlto, jie stovėjo ant stataus bokštelio čerpių, kurios gali būti slidžios. Staiga įsivaizdavo save krentantį nuo bokšto ir tris savaites gulintį ligoninėje. Uhh. Gal geriau nereikia.
-
- Tai aš ir dabar seniūnas, - mirktelėjo akį. - Tu nelaikyk manęs žaliu, kad tik šiai metais kalbėt pradėjau, žinai nesu kurčias ir aklas, - atsiduso, nes dažniausiai jį tokiu palaikydavo.
Ištiesęs rankas pradėjo vaikščioti pirmyn, atgal, žiū... Pamatė kažką juodo. Tas kažkas juodas atsitūpė ant stogo ir miauktelėjo. Velinas akimirksniu atpažino savo katytę ir atsitūpė. Pakvietė ją ir šioji iškart nutapsėjo prie jo. Liuoktelėjo ant peties ir it koks palto kailiukas apsiviniojo vaikinui aplink kaklą. Mokinys paglostė katės ausytę.
Faktas kad varnui darėsi labai nuobodu, LABAI. Jie ant stogo. Ką čia galima sugalvoti? Surengti koncertą. Taip. Nuostabi scena, tokiam savižudžiui kaip jis. Šyptelėjo. Gaila gitaros neturi, o žiūrovai atsiras.
-
- Ką gi tu sakai? - netikėdamas Velinu, atsakė George, - seniūnai paskiriami nuo 7 kurso, ir jų būna tik 2 - vienas berniukas, viena mergaitė. Prefektų iš viso yra 16 - keturi iš kiekvieno koledžo, du berniukai, dvi mergaitės. Seniūnai būna atrenkami iš tų visų prefektų(šešto kurso), ir nebūtinai iš to paties koledžo. Aišku? - paklausė, nors nesitikėjo atsakymo.
Nutilęs įsispitrijo į nereaguojantį Alfą. Velinas tuo metu priėjo prie savo iš kažkur atsiradusios katės.
- Tavo? Koks vardas? - paklausė George. Katė buvo juoda ir kažkur vaikinui matyta.
Jis nusisuko ir išsitraukė lazdelę.
- Lumos Solem. - bokštą nušvietė akinanti šviesa, septintakursis prisimerkė.
- Uhhh.
Grifas atsišliejo į bokšto sieną, tada lazdele mostelėjo į tolį. Vaikinas vis dar sekė šviesos kamuolį, o kai šis pradingo tamsoje, grifas nuėjo prie krašto, šoktelėjo pro atvirą langą ir dingo pilyje.
-
Nebebuvo nei prasmės nei noro jam atsakyti, koks jo katės vardas? Lyg Džordžui rūpėtų, bet faktas kad turbūt to klausė nes nebuvo apie ką kalbėti. Dainavimo noras jau praėjo, taip greitai kaip ir buvo atsiradęs.Vaikščiojo stogu ir net nepastebėjo kaip grifas dingo. Sustojo ties tylesniu grifiuku ir palietė jo plaukus su delnu.
- Alfai, tikiuosi dar kada susitiksime, - kreivai šyptelėjo ir paglostė jį, paskui pakėlė tą pačią ranką prie savo katės ir paglostė.
Tylėdamas pažvelgė į dangų ir tyliai sukalbėjo maldą. Persižegnojo ir nulipo nuo stogo, lėtai nuskubėdamas koridoriumi.
-
Keitė visai netyčia pamatė pravirą langą. Už jo, lauke, lijo, tačiau Keitei buvo nė motais. Gal nors čia manęs niekas neras,-pamanė mergina.
Stogas buvo šlapias. Keitė, nemąstydama apie pasėkmes, truputėlį pačiuožė. Sustabdė per patį stogo vidurį ir atsigulė.
Nepraėjo nė penkios minutės, o Keitė jau kiaurai permirko. Tačiau tai jos tetrikdė, jai patiko lietus, jo kvapas, jo garsas. Patiko, kad dabar šalia nieko nėra. Nėra ko įskaudi, nėra ant ko supykti. Niekas netrukdo.
Kas per nuostabus oras,-pagalvojo Keitė.
-
Gemma, ant rankų nešdamasi savo šinšilą, tyliai vieniša klaidžiojo po pilį. Nu ir mėmė aš, galvojo ji. Iki mokslo metų pabaigos liko vos kelios savaitės, o aš taip ir nesusiradau nei vieno draugo.
Jai buvo liūdna, nes mergaitė nemėgo vienatvės ir džiaugėsi bet kokiu šansu pabendrauti su kokiu nors žmogumi, nors dabar tų šansų retai bepasitaikydavo. Visus, regis, atstūmdavo jos susižavėjimas graužikais, nuolatinis Tobio nešiojimasis ir manipuliacija žmonėmis, ką ji nuolatos darydavo ar bent jau girdavosi bedaranti.
Ką ir bepasakysi, sesers mirtis grifiukę paveikė daugiau, negu ji tikėjosi. Galbūt dėl to, nes ji manė esanti kalta dėl šios mirties? Aišku, jokios čia kaltės nebuvo, - argi Gemma kalta, kad ta beprotė ėmė šokti savo laimės šokį ir nepastebėjo atriedančio Hogvartso Ekspreso, palikusio iš jos tik tirštą raudonų ir rausvų žarnų mišinį?
Šiaip ar taip, Gemma Hogvartse visus metus prabuvo tyli ir uždara, nors jei į mokyklą būtų atvažiavusi metais anksčiau(arba ta kvėša Vanda nebūtų išsitaškiusi), viskas būtų kitaip. Ji būtų buvusi draugiška, susibendravusi su visais(net su Klastuoliais!), šimtąkart pardavusi nekaltybę, ėjusi už kampo palakti Ugninės... Na gerai, paskutinių dviejų ne; nors ir seniau buvo komunikabili ir sociali, nebuvo kažkokia šliūndra Ugniadvokiaburnė...
Mąstydama vienokias ir kitokias nesąmones, ji pamatė pravirą langą, už kurio besidriekė stogas. Mergaitė nusprendė ant jo užlipti ir pasigrožėti vaizdu. Tik užlipusi pastebėjo, kad ten stovi žmogus - mergina. Supratusi, kad ta jau bus išgirdusi Gemmos žingsnius ir kad trauktis per vėlu, prabilo:
- Labas, aš Gemma!
-
Keitė pakreipė galvą. Už jos ant stogo stovėjo pirmakursė, berods Gepa ar kaip ten ji.
-Labas, aš Gemma!-šūktelėjo mergaitė. Keitė akimirksniu perkratė atmintį. Taip, Gemma Mirror, pirmas kursas, Varnanagė.
Pabūsi tu čia viena,-pašaipiai tarstelėjo balselis galvoje.-Jei ne tie du sekliai, tai kažkokie pirmakursiai prisistato.
Nutarusi, kad gulėdama atrodo per daug kvailai, Keitė atsisėdo. Nenorėjo netyčia paslysti stodamasi. Nors taip sėdėdama, šlaputėlė ir tebemerkiama lietaus ji tikriausiai tebeatrodė kvailai.
-Keitė,-prisistatė tyliu balsu. Net nebuvo tikra ar Gemma ją išgirdo per lietų.
Tada truputėlį palaukė ir pridūrė:
-Aš...nepyk, turiu eiti.
Keitė atsargiai atsistojo, lėtai nuėjo prie lango ir įšoko vidun. Akimirksniu pajuto šaltį ir drėgmę. Ir lyg tyčia ji niekada nemokėjo išdžiovinimo užkeikimo.
Mergina žilgtelėjo į savo Neregimąjį apsiaustą. Regis, ežero vandenyje kažko yra, nes apsiaustas nebeveikė. O Neregimojo apsiausto Keitei reikėjo.
Atsidususi ir nepatenkinta varnė nužygiavo Kambario iki Pareikalavimo link.
-
Eik tu kaku kokia aš durnė, pagalvojo Gemma. Tikrai reiktų lavinti reakciją... Nesugebu net laiku atsakyt į žmonių klausimus. Kiek valandų delsiau ką nors pasakyt jai? Dvi, tris? Kvaila, durnė, debilė, žopa...
Mergaitė ėmė save mušti. Ji daužė sau per viršugalvį, per pilvą, per pakinklius - visur. Iš pradžių ranka, po to nuo stogo pasisėmė čerpių ir pakeldavo jas lazdele virš savo galvos. Tada paleisdavo. Po to nuo stogo nulaužė lietvamzdį. Su šituo skaudėjo daugiau.
Kaip vėliau pagalvojo, būtų galėjusi tiesiog nušokti nuo stogo, bet tai būtų buvę labai nepraktiška, nes ji būtų kritusi ilgai ir spėjusi pagalvoti, kokią čia nesąmonę padarė... Be to, už tai, jog pavėluoji ką nors pasakyti žmogui nereikia žudytis.
Įmetusi lietvamzdžio gabalą pro kažkokį atvirą langą ir susidėjusi čerpes į kišenę ji išlipo pro langą ir nužingsniavo koridoriumi, galvodama, kaip čia dabar suradus tą Keitę ir nepastebėtai apmėčius ją jomis.
-
Keitė sėdėjo ant stogo. Čia buvo stebėtinai patogu.
Rankose mergina laikė raudanąjį medalioną. Nebuvo tikra, ar nori jį atiduoti.
Na, jei Azkabano Jakslis- Natanielis, kito pasirinkimo jai neliks.
Akimirką mergina pamiršo, ką daro. Lėtai užsikabino medalioną ant kaklo.
Galvoje nuaidėjo lyg sprogimas.
Ei! Pagaliau! Seniai reikėjo...Klausyk, perduok... Negalėjai anksčiau? Ei!
Įvairiausi balsai rėkė Keitei tiesiai į galvą. Mergina nusiplėšė medalioną.
Kas, po velnių, čia buvo?-pamanė ji.
Staiga prisiminė pasakojimus. Pasakojimus, kaip Grifo kraujo žmonės, užsidėję tą medalioną staiga imdavo spausti galvą. O kitiems nieko nebūdavo.
Štai ir visa paslaptis.
-
Jekaterina užlipo ant stogo ir lengviau atsiduso - pagaliau ji čia. Pasidarė lengviau, nes laiptai jau baigė ją pritrenkti. Pamačiusi vaizdą, kuris atsivėrė, neteko žado. Patogiai įsitaisiusi pasijungė muzikos. Tai buvo labai sena ir rami daina. Enya - Onky Time. Ji daugelio buvo laikoma keistuole dėl pomėgio klausytis senų dainų. Ji užsimerkė ir dainavo kartu su muzika. Garsas skleidėsi aplink ir tirpdė orą. Ji jautėsi nuostabiai ir ramiai. Atrodė, kad daina niekada nepasibaigs, nors taip anksčiau ar vėliau bus. Ji truko ilgiau nei penkias minutes. Ji taip tikėjosi praleisti nemenką laiko tarpą. Taip jau buvo sutverta, kad naktimis nemėgo miegoti, nes vis kažką veikdavo. Ant stogo lipo ieškodama ramybės ir vietos, kur jos neieškotų. Radusi laiptus ilgokai kopė jais, kol atsidūrė ant stogo. Taip ten įsitaisiusi leido tamsos ir grožio kupiną laiką. Muzikos ir žvaigždžių sklidinu dangumi.
-
Vėl kankinama filosofijų, gilių apmąstymų ir hipotezių Alexandra sau nerado vietos ar ramybės. Bandė miegoti, gerti raminamuosius, žolelių arbatas, tačiau suvokė, jog niekas nepadeda, kai galvoje raizgalynė. Galų gale nusprendė pasėdėti ant stogo ir pakvėpuoti grynu oru... bent iš dalies. Ji puikiausiai suvokė, kad vėl užtrauks dūmą.
Jau lipdama laiptais mergina išsitraukė cigarečių pakelį ir išsirinko gražiai suvyniotą cigaretę. Greitai išsikrapštė striukės kišenėje esantį žiebtuvėlį ir prisidegė. Už kelių momentų mergina jau stovėjo ant Hogvartso pilies stogo. Įkvėpdama naują pliūpsnį dūmų ji įdėmiai apsižvalgė: dangus buvo tragiškai gražus, žvaigždžių kapinynas su savo žibintu - Mėnuliu. Danguje matėsi vos keli debesėliai, taigi lauke buvo gan šviesu. Tikrai pakankamai šviesu, kad Alexandra įžiūrėtų moterišką figūrą netoliese, taip pat ant stogo. Okay, aš čia ne viena. Gal verta pakalbėti? - svarstė burtininkė.
Lengvu ir gan tyliu žingsniu ji prisiartino link nepažįstamos žmogystos ir atsisėdo šalia. Įtraukė dar vieną dūmą ir žiūrėdama į tolį tarė:
- Irgi kankina nemiga?
-
- Irgi kankina nemiga?
Išgirdusi klausimą mergaitė atsimerkė. Šalia sėdėjo švilpė ir traukė dūmą.
- Ne. Man nepatinka miegoti, - ji sakė tikrą tiesą. Nedaug Hogvartse buvo vakarų, kai ji puikiai išsimiegodavo, bet jai patiko ir nemiegojimas. Jai buvo labai keista, kad antro kurso mergaitė traukia dūmą.
- O tu ne per jauna rūkyti? - paklausė Jekaterina. Ji neparodė, kaip jai nepatinka rūkymas, tačiau negalėjo susilaikyti be šio klausimo. Jai koktūs buvo tie dūmai, tačiau ji net nemirktelėjo. Ji išjungė muziką, kai išgirdo apuoką miške.
- Man patinka nakties garsai, - paaiškino ji. - Kokie vėjai tave atpūtė ant stogo? - smalsiai paklausė ji. Buvo gana patogu ant stogo, gražūs vaizdai, nuostabus aukštis ir fantastikos pilnas dangus - gausybe žvaigždžių nubarstytas. Mėnuo pasitikinčiai švietė ir sudarė daug nuostabių šešėlių žemėje. Apuokas vis dar ūkavo, kažkur čirškė kiti gyvūnai.
-
Kelias sekundes virškino merginos žodžius ir galiausiai atsakė:
- Asmeniškai man amžius tėra dar vienas skaičius, pagal kurį kiti bando mane apibūdinti ar nusakyti mano vertę. - Susiraukė ir iškvėpė dūmą. - Turiu savo priežastis kodėl ,,traukiu", neteisk. - Nuolankiai pažiūrėjo į moksleivę.
Kelias sekundes vėl uždelsė norėdama įsiklausyti į tuos ,,nakties garsus"... Miške traška šakos, rytuose girdisi šūviai... ir dar kažkoks paukštis... - nagrinėjo tuos garsus Alexandra. Tikrai ramu ir gražu. - nusprendė.
- Negaliu užmigti. Mintys neduoda ramybės. Negi tau nebūna, kad tiek užsifilosofuoji, kad paskui tiesiog perkempa smegenėlės? - su šmaikštumo gaidele paklausė burtininkė ir įkvėpė vieną iš paskutinių dūmų pliūpsnių.
-
Jekaterina šyptelėjo. Įdomi toji mergina.
- Na, nežinau, dažniausiai taip būna kai reikia eiti daryti namų darbus, o dėl miego negaliu pasakyti - labai mazai miegu. Namie miegodavau daugiau, bet čia nėra jas nurodinėja, taigi galiu pateisinti savo prigimtį, - ji kalbėjo gana ilgai, bet tas kalbėjimas jai neatrodė labai beprasmis bet ir nebuvo reikšmingas. - Tiesa, šis jausmas pažįstamas, bet jo nesieju su nemiga, kurios dažniausiai nepatiriu.
Ji našliai nutilo ir žiūrėjo miško link. Kad ir koks buvo jis kraupus naktį, bet jai patiko. Ji norėjo tenai būti. Mergina pažiūrėjo į dangų ir stebėjo žvaigždynus. Pastebėjusi kelis mintyse vardijo jų žvaigždžių pavadinimus. Taip užsisvajojusi net neatkreipė dėmesio į švilpės toną, kuris gana greitai keitėsi.
-
Surūkusi cigaretę moksleivė numetė nuorūką nuo stogo ir šiek tiek atsitiesė apsižvalgyti po dangų. Žvaigždės, žvaigždynai, vos įžiūrimas Paukščių Takas, skrendantis palydovas...
- Sakyk, tau patinka astronomija? Domiesi? - maloniai paklausė Alexandra. Ji nuoširdžiai norėjo žinoti atsakymą. Galų gale jai pasidarė įdomu šnekėti su nepažįstama mergina. - Beje, koks tavo vardas?
Laukdama atsakymo burtininkė įdėmiu žvilgsniu sekė skrendantį tolyn palydovą, kuris už kelių momentų dingo už miško platumų. Dabar jai teks susirasti naują stebėjimo objektą.
-
Išgirdusi klausimą apie astronomiją ji nuleido galvą nuo dangaus.
- Astronomija? Taip, labai daug žinau. Šiaip viskuo domiuosi. Mano vardas Jekaterina, tik nesusiek su Rusija, aš jos nekenčiu. Kuo tu vardu? - Jekaterina nedažnai sakydavo tuos žodžius apie Rusiją, bet šį kartą jai tai pasirodė reikalinga. Suskaičiavusi jau trečią žvaigždyną ir prisiminusi žvaigždžių pavadinimus paklausė:
- O tu ar domiesi Astronomija? Ir šiaip - kuo domiesi, kas tau idomu?
Ji svarstė vieną mintį. Kažkur buvo girdėjusi švilpavimo melodiją. Į ją atsiliepia kažkoks paukštis. Pavadinimą ji pamiršo. Lengvai sušvilpusi išgirdo čiulbėjimą. Susižavėjusi klausėsi giesmės.
-
- Mano vardas Alexandra, tačiau gali vadinti mane Alex arba Andrėja. Kaip labiau patinka, - gūžtelėjo pečiais. - Nesijaudink, nė nepagalvojau apie Rusiją. - Nusijuokė.
Tada susimąstė. Ką gi aš žinau apie astronomiją... Hm... Tėtis man rodydavo įvairius žvaigždynus ir išmokė palydovus atskirti nuo lėktuvų... Lyg ir nieko daugiau...
- Mano tėtis mane yra supažindinęs su kai kuriais žvaigždynais, tačiau nepasakyčiau, kad labai daug išmanau apie astronomiją. Labiau mėgstu fotografiją. Nakties fotografiją ypač. Dievinu fotografuoti krentančias žvaigždes ir Paukščių Taką. Taip pat stebiu dangaus skliautą, skaitau, rašau, mąstau ir be perstojo filosofuoju. Išties turiu daug mėgstamų užsiėmimų. O tu kaip atsipalaiduoji? - Paklausė užsisvajojusi.
-
Išgirdusi gana įdomius atsakymus, Jekaterina nutilo ir pasakė:
- Atsipalaiduoju naktį miške bandraudama su gyvūnais, - tai buvo gana keistas atsakymas, bet šventa tiesa. Iš tiesų ji taip ir atsipalaiduodavo. - Galbūt įžvelgi skorpiono žvaigždyną?
Ji paklausė gana rimtai, nes pati jį puikiai matė ir žvaigždžių ryškumą pagal skalę pasakyti galėjo. Ji išsitraukė kentauro kanopų barškučius ir sumušė juos vieną į kitą. Kažkur miške pasigirdo tyras garsas. Tarsi žvengtų arklys, tik iš dangaus. Tokio tyrumo buvo garsas. Nebuvo garsus, bet aiškus.
- Girdėjai? - mįslingai paklausė mergina ir vėl žvelgė į dangų. Šiuo metu ji atrodė kupina paslapčių. Pati sau ji buvo dar neištirta, ką jau kalbėti apie kitus. Lengvai atsidususi sušvilpavo - tolumoje atsiliepė giesmė.
-
- Kaip tu su jais kalbi? - Alex liko sudominta, tačiau atsakymas greitai atėjo pats. Kentauro kanopų barškučiais. Įdomus triukas. - Wow. Ah, taip... Skorpiono... Palaaaauk... - numykė ir pradėjo įdėmiau dairytis po dangų ir po kelių sekundžių rado ir jį. - Taip, jis tiesiai prieš mano akis!
Šyptelėjo pati sau ir vėl nuleido žvilgsnį. Susimąstė dėl Jekaterinos atsakymo.
- O ar esi susitikusi naktį, miške su laukiniu gyvūnu? Ar jis tave prisileido? - smalsiai paklausė. Visgi tikėjosi, kad nėra perdėtai įkyri ar erzinanti. Tiesiog klausydamasi giesmių iš miško laukė burtininkės atsakymo.
-
Jekaterinai tuksėjo širdis. Tuomet ji tarė:
- Naaa... Jei kokį saugoti paslaptis tai... Kalbu mintimis ir netik. O apie laukinius gyvūnus... Juodąjį ir Baltąjį vienaragius. Abu glosčiau, bet balti labiau patinka, nors Juodieji kalbesni. Baltiesiems patinka dainos. Jis net priglaudė prie manęs ragą - tai pripažinimo ženklas, - ji jautė, kad nemažai pasakė apie save, bet jai tas patiko. Kažkaip buvo ramu.
- Štai ten - Skriestuvas, - parodė ji kitą žvaigždyną. - Nedaug kas jį žino.
Jekaterina vėl sumušė barškučiais. Uždraustajame Miške pasigirdo daug Vienaragių balsų.
- Tai ne triukas. Miške atsiliepia gyvūnai. Manau, numanai kokie, - tyliai pasakė mergina.
-
Baltoji tigrė žingsniavo koridoriumi. Šalia profesorės, pasivertusios plėšrūne, kaip visada, be garso ėjo jos juodoji pantera Naktis. Buvo jau vėlu, mokytoja turėjo kaip ir prižiūrėti, kad niekas neslampinėtų po koridorius. Tačiau retą sutiktą mokinį subardavo-pati vos prieš šešerius metus, kai dar mokėsi Hogvartse, naktimis ko tik nedarydavo... Tik jau nemiegodavo. Taigi, dabar dvi plėšrūnės tipeno koridoriumi nuobodžiaudamos. Ko gero, jos vaikštinėjo po mokyklą tik tam, kad patyrinėtų mokyklos kampelius ar pabėgioti. Staiga baltoji plėšrūnė prisiminė, kur dar nebuvo užlipusi-ant stogo. Tad tigrė ir pantera tyliai nurisnojo aukštyn. Užlipusi profesorė kiek nustebo-ten jau sėdėjo dvi mokinės. Ko gero, jos turėjo išsigąsti, taip staiga čia atsiradus dviems pliešriems žvėrims. Susisgrizbusi Džeinė atsivertė į savo įprastinį pavidalą-juodaplaukę, žaliaakę, dailių bruožų, gan aukštą, juodu apsiaustu apsirengusią dvidešimt trejų metų profesorę. Mokytoja šyptelėjo merginoms.
-Atleiskit, jei išgąsdinau. Tikiuosi, netrukdau?.. Matau, kad ne aš viena negaliu užmigti,-tarė Klastūnyno vadovė Jekaterinai ir Alexandrai.
Juodaplaukė priėjo prie stogo krašto-net jos juodų batų galiukai kyšojo už jo-ir, visiškai nebijodama nukristi, kilstelėjo su galvą pažvelgė į žvaigždes. Jos pantera atsisėdo šalia profesorės.
-
Jekaterina truputį išsigando, kai atėjo profesorė, tačiau matydama, kad ji jas surado kaip ir Alex ją, nurimo. Paprasčiausiai toliau kalbėjo su Alex, tačiau ištarė:
- Sveiki, profesore.
Mandagumas dar niekam nepakenkė, tą ji puikiai žinojo. Lengvai atsidususi vėl sušvilpavo - paukščio giesmė gražiai nuskambėjo. Jai patiko tas paukščio giedojimas. Ta ramuma. Ji vėl žiūrėjo į žvaigždynus ir skaičiavo žvaigždes. Dažnai tai darydavo. Jei labai nenorėdavo miegoti, tai suskaičiuodavo tūkstančius. Ji niekada negaudavo to paties atsakymo. Tai buvo neįmanoma. Jau suskaičiavusi du šimtus septyniasdešimt tris žvaigždes įsidėmėjo, ties kuria baigė ir pažvelgė į savo kompaniją: profesorė ir metais vyresnė švilpė. Tai buvo tikrai keista kompanija, tačiau ji jos negąsdino. Ji svajingai žvelgė į mišką.
-
Alex virškino gautą informaciją. Ta mergina išties turi talentą... - nusistebėjo. Ramiai beieškodama Skriestuvo žvaigždyno ji išgirdo tylius žingsnius. Mikliai atsukusi galvą į kitą pusę burtininkė išvydo vieną iš profesorių - Džeinę Meko. Pasirodo, kad ir ši nesugeba užmigti.
Alexandra krenkštelėjo ir maloniai tarė:
- Labas vakaras, profesore Meko. - Šyptelėjo. - Galvojau, kad nemiga dažniausiai kamuoja tik mokinius. Na, žinote... Naujų burtažodžių mokymasis, namų darbai, praktika ir panašiai... - Mergina nemelavo, nes jai pačiai teko nemiegoti dėl tokių dalykų. - O kas jums atsitiko, profesore?
Dar kartą įdėmiai nužvelgė dangų ir pagaliau aptikusi Skriestuvo žvaigždyną, demonstratyviai bedė į jį pirštu - ženklas Jekaterinai, kad ji dar nėra pamiršta.
-
Džeinė Meko atsisukusi šyptelėjo.
-Na, sakykim, diena nėra mano mėgstamiausias paros metas...-atsakė profesorė.-naktis daug paslaptingesnis metas. Niekada nežinai, kas gali nutikti.
Danguje žibėjo tūkstančiai žvaigždžių, ir jų šviesa nušvietė tris figūras, esančias ant stogo. Klastūnyno vadovė įdėmiai nužvelgė abi merginas.
-Nesijaudinkit, bausmės negausite...-tarė joms.-pati kokia buvau-tikrai negaliu jūsų teisti... Bet vis dėl to, ką čia veikiate?
Juodaplaukė vėl nusisukusi iškėlė lazdelę.
-Avis,-sumurmėjo mokytoja.
Iš jos juodmedžio lazdelės išskrido keletas ugninių paukštelių ir nuskrido nakties dangumi. Taip Džeinė perdavė žinią vienam žmogui. Ko gero, tik tas žmogus ir supras šį ženklą.
-
Alexandra kreivai šyptelėjo. Džiaugėsi, kad joms neklius ir, kad profesorė yra tokia supratinga.
- Ačiū, profesore. Mums taip pat labiau patinka naktis... Bet išties, tai aš negaliu užmigti, nes mintys raizgosi į mazgus, o juos jau vargu ar pavyks atpainioti...
Mįslingai nutilo ir palūkėjo kelias sekundes, tada pašnibždom tarė Jekaterinai:
- Ei, gal kada išsinešim teleskopus? Girdėjau kalbas, kad ne už ilgo bus galima stebėti Merkurijų.
Alex stebėjo kaip profesorė Meko į nakties platumas išleido grupelę paukščių. Mergina nežinojo koks buvo to tikslas, tačiau nusprendė nesigilinti ir tiesiog atlošusi galvą ieškojo naujo palydovo. Nežinia kodėl, tačiau palydovų burtininkė stebėjimams ieškojo dažniausiai.
-
Kurį laiką Jekaterina užsisvajojusi žvalgė žvaigždes. Atradusi dar kelis žvaigždynus pamatė, kaip Alex pagaliau rado Skriestuvą. Klausėsi pokalbio tik viena ausimi. Išgirdusi švilpės pasiūlymą šnibžtelėjo:
- Žinoma, puiku.
Tuomet garsiau tarė:
- Ačiū, profesore. Jūs labai supratinga.
Jos balsas nuskriejo tolyn. Taip dažnai būdavo, kai ji nelabai intensyviai dalyvaudavo pokalbyje. Ramiai priėjusi prie krašto pažvelgė žemyn - kristi būtų nesaldu.
- Gal norėsi eiti į Uždraustąjį Mišką? Kad ir šią naktį. Dabar arba vėliau, - tylutėliai, kad neišgirstų profesorė pasakė Jekaterina. Ji jau seniai brandino tą mintį. Kartu ir norėjo kažką nuveikti, o miškas ją labai traukė. Ypatingai naktį, nors ji įtarė, kad vieną savaitgalį būtinai eis į mišką parai. Ši mintis ją pačią labai sužavėjo. Ji klausiamai atsisuko į Alex.
-
Semas palikęs Kateriną Trijose šluotose ėjo ieškoti profesorės Meko. Apėjo visą mokyklą, kol galiausiai atsidūrė ant stogo. ir jam pasisekė, jo paieškos baigtos. Jis priėjo prie profesorės ir pasisveikino:
-Labas vakaras profesore Meko. Atėjau su labai svarbiu reikalu, kitaip jūsų netrukdyčiau. - taip sakydamas Semas apsižvalgė aplinkui, nors daugiau ant stogo nieko nebuvo. "Atsarga gėdos nedaro", pagavojo Grifas.
Tada papasakojo savo istoriją, žinoma sumeluotą. Juk jis negali atskleisti visos tiesos. Iš pradžių papasakojo kas tokia yra Katerina, ir kodėl reikia būtent ANJM profesorės pagalbos. Semas nepasakė profesorei, kad jis pasitiki ja labiausiai. Nors jis ir nebuvo mokytojos mėgstamiausias mokinys. Jis pasijuto keistai, nes pasipasakojus jam iš kart palengvėjo.
-
Jekaterinos pasiūlymas viliojo, juolab kadangi eiti į Uždraustąjį mišką naktį yra rizikingiau negu bet kuriuo kitu paros metu. Alexandrai visada patiko nauji, pavojingi nuotykiai, taigi parodydama savo sutikimą ji linktelėjo kitai moksleivei.
- Gal šiek tiek vėliau? Patupim dar čia. - Pasiūliusi užsimerkė ir tiesiog atsigulė ant šalto, apsnigto stogo.
Nebenorėjo žvalgytis žvaigždžių, dabar tiesiog klausėsi nakties garsų. Girdėjo mokytojos žingsnius, ketvirtą balsą, paukščius miške, traškesius, skrendantį lėktuvą. Regis įprasta naktis, tačiau žmonių sambūris didesnis negu paprastą dieną. Gal tai ir į naudą, nes Alexandrai jau rodėsi, kad dėl vienatvės praras visą įmanomą socialumą ir komunikabilumą...
-
Džeinė kiek nustebo, kai ant stogo atsirado dar vienas mokinys, šį kartą grifiukas Semas Houri. Klastūnyno vadovė jo beveik nepažinojo, tad nusistebėjo, kad Semas kreipėsi pagalbos į ją.
-Labas vakaras, Semai,-pasisveikino ir profesorė.
Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja išklausė visą istoriją. Tada primerkė savo skaisčiai žalias akis ir nužvelgė grifiuką griežtu žvilgsniu, jis, ko gero, pasijuto išties nejaukiai.
-Įdomi istorija... Tačiau įdomu, kiek iš šios istorijos yra tiesos?..-ramiai tarė profesorė.
Džeinė ėmė ant savo piršto sukti juodų, ilgų plaukų sruogą. Ji buvo Klastūnyno vadovė, o prieš tai, kai dar mokėsi Hogvartse-klastuolė, tad puikiai pažino melą. Ir neteisė už jį. Dabar ji tik šyptelėjo Semui.
-...tačiau žinoma, padėsiu tau,-tarė juodaplaukė.-ir... Žinok, manau, kad tavo seseriai reikėtų ateiti į Hogvartsą mokytis. Čia saugiau, ir ji daugiau išmoktų.
-
Išgirdusi sutikimą Jekaterina nudžiugo. Labai laukė išėjimo, nes miškas buvo tarsi jos namai.
- Gerai, galėsim vėliau nueiti - mintyse ji džiūgavo kaip mažas vaikas. Ji atsišliejo į stogo bokštą ir užsimerkė. Klausydamasi miško garsų švelniai švilpavo. Tolumoje jai atsiliepė paukštis. Ji jautėsi labai gerai. Ji niūniavo seną kaip pasaulis melodiją, kurią tarsi išgavo iš nakties. Pati nežinojo, iš kur ją žino, bet tai buvo gražu. Naktis turėjo savas dainas, kitaip nei miškas. Daugeliui buvo nemalonu naktį miške, bet jai patiko. Jau kelis kartus ten buvo. Ji vis galvojo apie baltus vienaragius miške. Buvo per daug keista galvoti apie save kaip apie ypatingą. Niūniavimas nutilo. Akys tebebuvo užmerktos. Taip ji sėdėjo gal dvi valandas. Švelniai kumštelėjusi Alexandrai pasakė:
- Jau laikas.
-
Alexandra buvo nusiteikusi dar ilgai gulėti ant sniegu nukloto stogo, o kažkuriuo momentu vos neužsnūdo, nes jai čia buvo išties gera. Pašėlusios mintys nebesprogdino smegenų, o nakties garsai be galo ramino, tačiau Jekaterina tikrai veržėsi į Uždraustąjį mišką...
- Jau laikas. - Pasigirdo skambus klastūnės balsas.
Švilpė tiktai susiraukė ir kažką neaiškiai numykė, tačiau vargais ne galais susiėmė ir atsikėlė nuo, jau išgulėto, šalčio patalo. Šiek tiek nusipurtė sniegą nuo kailinių ir batų ir daugmaž tvirtais žingsniais pajudėjo link išėjimo. Alexandra jautė, kad Jekaterina eina šalia jos, taigi nesivargino dairytis naujos bičiulės.
-
Pagaliau beveik mieganti Alex atsistojo ir nuėjo prie išėjimo. Jekaterina tyliai ėjo paskui. Nuo jos sklido tiesiog apčiuopiamas nekantrumas, kuris ritosi bangomis. Pasiekusi laiptus ji pirma ėmė leistis jais, bet pamažu pabodo, todėl ji nieko nesakiusi įsitaisė ant turėklų ir čiuožė sukdamasi žemyn. Visi vaizdai švysčiojo jai prieš akis. Ji nežinojo, kur yra jos naujoji kompanijos, bet sustoti ir pažiūrėti ji negalėjo. Pagaliau nučiuožusi ilgą kelią ji atsistojo prie laiptų pradžios ir laukė draugės. Ji manė, kad yra pirmoji tokia jauna burtininkė, kuri taip beprotiškai nori eiti į tą Mišką, kuris daugelio apipintas istorijomis gąsdino kitus pirmakursius. Ji atsiduso, nes laukti nemėgo, kai reikdavo nekantrauti. Jos manymu,Betai nebuvo tas pats.
-
Būdama gan stipriai užsimiegojusi ir dar lėtai sliūkindama žemyn laiptais, Alexandra neiškart pastebėjo, kad Jekaterina visai ne kažkur užnugaryje, o jau priekyje, ant laiptų turėklų - skrieja žemyn šviesos greičiu. Švilpė nieko panašaus neplanavo daryti, nes buvo per daug aptingusi ir užsimiegojusi. Šiuo metu ji tiesiog galvojo kaip reikės neužmigti Uždraustajame miške ir susikoncentruoti į aplinką, dangų, žvaigždes ir gal netgi garsus... Dėl Dievo ir visų mirusių burtininkų meilės, kur ji dingo? - raukėsi burtininkė bandydama dar įžvelgti Jekaterinos kontūrus ar bent išgirsti kaip ji leidžiasi turėklais žemyn, tačiau bet kokia viltis užčiuopti kitos burtininkės buvimą buvo bergždi. Taigi Alexandra tiesiog ramiai sliūkino laiptais. Palauks kokias septynias minutes, vistiek visa naktis priekyje...
-
Pagaliau gal po dešimties minučių pasirodė Alex. Ji atrodė smarkiai užtinusi ir mieguista. Jekaterina tikėjosi, kad jos žvalumas prabudins bičiulę.
- Einam greičiau, kol iki ten nusikasim, tai ir pražilti spėsim tavo greičiu. Be to, geriau pabusk, nes einam į tikrai pavojingą miško dalį, - ji žybtelėjo akimis ir nudūmė koridoriumi - tik plaukai suplevėsavo. Šokinėdama laiptais žemyn per kelias pakopas sustojo tik prie Hogvartso durų ir paniro į šešėlį, kad jos nepamatytų ūkvedys. Ji nekantriai trypčiojo ir laukė, kol ateis toji miegalė. Sakė, kad negali užmigti, bet dabar Jekaterina jau ėmė tuo abejoti. Perbraukusi pirštais stambiai garbanotus, juodus plaukus pagalvojo, kad ji vampyras - miegoti negali ir tyliai sukikeno nuo tos minties.
-
Alex, vis dar svyruodama, išklausė Jekaterinos optimizmo pilną litaniją ir vėl patraukė iš paskos, tačiau šį kartą jau šiek tiek greičiau - pasišuoliuojant. Prašau, prašau, prašau, Alexandra, prabusk!
Svarstydama kokie pavojai jas gali ištikti, mergina pagaliau prisigretino prie kitos moksleivės ir paklausė:
- Kur link traukiam? Ta prasme, link kokios tos "pavojingos" miško dalies?
Kiek žinojo ši burtininkė - visas miškas yra be galo pavojingas nakties metu, netgi properšos ir išvaikščioti takai ir takeliai. Tačiau kas per "tikrai pavojinga miško dalis" jų laukė - Alex tikrai nenutuokė. Dar kartą pasirąžiusi ir nusižiovavusi ji nusiteikė ilgai nakčiai ir naujiems nuotykiams, kurie turėjo būti nepamirštami.
-
((Rašau kaip BTT dalyvė, šeštakursė klastuolė.))
Džeinė Meko lipo sraigtiniais laiptais viršun. Jai iš paskos sekė jos juodoji pantera. Mergina rankoje nešėsi savo juodą gitarą ir natas. Klastuolė nemėgo groti kitų akivaizdoje, tad dabar ieškojo nuošalesnės vietelės. Juodaplaukė dėvėjo paprastą juodą odinį švarką, juodus marškinėlius ir džinsus. Savo juodus plaukus žaliaakė buvo surišusi į uodegą. Vos tik baigdavosi pamokos, ji iškart persirengdavo-Džeinė tikrai nemėgo Hogvartso mokyklos uniformų. Jos buvo sunkios, duslios ir nepatogios, be to, neišvaizdžius ir visiškai neatitiko klastuolės skonio. Džeinė pravėrė nedideles medines duris ir išėjo ant stogo. Buvo vakaras, dangus nusidažė gražia oranžine spalva, pereinančia į rausvą. Čia daugiau be merginos ir panteros nebuvo nė kvapo. Juodaplaukė atsisėdo ir ėmė groti, o tada ir uždainavo:
You're the light, you're the night
You're the color of my blood
You're the cure, you're the pain
You're the only thing I wanna touch
Never knew that it could mean so much, so much
You're the fear, I don't care
Cause I've never been so high
Follow me to the dark
Let me take you past our satellites
You can see the world you brought to life, to life
So love me like you do, love me like you do
Love me like you do, love me like you do
Touch me like you do, touch me like you do
What are you waiting for?..
Džeinė dainavo užmerkusi savo žalias akis ir visiškai pasinėrusi į muziką.
-
Liucijus Kampinis be konkretaus tikslo maklinėjo jau nebeklaidžiais, pažįstamais Hogvartso koridoriais, vaikščiotais šešerius metus, bet vis vien pilnais siurprizų. Kompaniją šiaip taip palaikė augintinis vilkas Atas, šįkart nusidažęs savo kailį sidabrine Klastūnyno spalva, bet plėšrūnas nebuvo kantrus beribiam slampinėjimui, todėl nusprendė grįžti į Klastūnyno bendrąjį kambarį (kur be abejo, gyvūnui dėmesio ir maisto netrūksta). Liucijus ėjo pro gal jau trečio aukšto koridorių ir buvo besusiginčijąs su vienu priekvaišiu paveikslo senuku (,,Tu kėlei triukšmą!" ,,Ne, nekėliau." ,,Kėlei, nemeluok, pažįstu tokius..."), kai išgirdo nuostabiu, kažkuo pažįstamu balsu dainuojamą dainą. Vaikinas nenugalėjęs smalsumo palypėjo sraigtiniais laiptukais aukštyn ir įkišo snapą į Hogvartso pastogę. Kiek nustebo, išvydęs čia Džeinę su pantera, kuri iškart į klastuolį atkreipė dėmesį. Mirktelėjęs jai, Liucijus atsirėmė į laiptų turėklą ir klausėsi Džeinės, visiškai panirusios į muziką, dainavimo.
-
Džeinė Meko pabaigė dainuoti ir padėjo savo gitarą į šalį. Tada išgirdo kažką esant ant stogo ir atsisuko. Tai buvo Liucijus Kampinis. Mergina vaikinui nusišypsojo ir pamojo atsisėsti arčiau jos.
-Ką čia veiki?-paklausė klastuolė.
Juodaplaukė pažvelgė į dangų. Dabar jis jau buvo rausvas, tik prie pat Uždraustojo miško dar persikinės spalvos. Saulė jau skubiai leidosi, užleido vietą mėnuliui. Laimė, šiandien buvo jaunatis, tad Liucijus nelakstys vilko pavidalu Uždraustajame miške. Džeinė vėl atsisuko į klastuolį ir iš savo kuprinės ištraukė dailiai sulankstytą Liucijaus švarką. Mergina padavė jį Liucijui.
-Po Valentino dienos šokių aš tau jo taip ir neatidaviau,-nusijuokė juodaplaukė.
Klastuolė nusišypsojo vaikinui, prisiminusi Valentino dieną. Buvo ištiesų labai linksma, tik gaila, kad tada buvo pilnatis...
-
Liucijus Kampinis ilgokai prastovėjo ant straigtinių laiptelių. Juodoji pantera prigulė prie Džeinės, vaikino neišduodama. Bet Džeinė vis vien Liucijų pamatė, o šis visai nenusiminė ir nusišypsojo.
- Ėjau pro šalį ir išgirdau, kaip dainuoji,- pasakė Liucijus.- Tai ir užlipau pasiklausyti.
Liucijus Kampinis nužvelgė horizontą, kur maišėsi įvairiausių spalvų paletė, kur centre, tarsi didžiuliame fantastiniame peizaže, žėrėjo baltas jaunaties ragas. Klastuolis pasuko galvą ir pamatė, kaip gražiai auksinės saulės šviesos nušviestas Džeinės veidas. Džeinei padavus švarką, klastuolis trumpam sutriko, o paskui prisiminęs, nusišypsojo.
- Oo, visai pamiršau...- pasakė šeštakursis. Vaikinas pasidėjo sulankstytą švarką ant rankos ir bakstelėjo jį lazdele - teleportacijos kerai jam visuomet ėjosi neblogai. Švarkas pokštelėjęs pradingo. Liucijus kilstelėjo akis ir pažiūrėjo į Džeinę.
- O kaip gi tu gyveni?
-
Džeinė Meko gūžtelėjo pečiais.
-Visai neblogai. Eilinė diena, nieko įpatingo. Tie pilki pilki žmonės, jų veiksmai ir kalbos. Nieko įdomaus ar džiugaus,-pasakė klastuolė.
Juodaplaukė pažvelgė į saulėlydį. Jis kažkuo priminė merginai Valentino dienos šokius, mėnulį ir vieną dainą. Džeinė atsisuko į Liucijų.
-Ar žinai šitą dainą? Nepamenu jos pavadinimo, bet... Galiu trumpai padainuoti,-tarė klastuolė.-I'm jelous of the rain, that falls upon your skin. It's closer than my hands had been. And I wish you all this world could give. And I told you there is nothing to forgive. I always thought you come back, tell me, that all you found was heartbreak and missery. It's hard for me to say, I'm jelous of the way, your happy without me... žodžiu, žinai ją? Kartą klausei, ką man primena mėnulis. Jis man primena štai šitą dainą.
Mergina šyptelėjo. Nežinojo, kodėl tai pasakė. Tiesiog ta daina jai paliesdavo širdį.
-
(( Ne įpatingai, o ypatingai))
Liucijus Kampinis apyblankiai šyptelėjo Džeinei Meko.
- Mat kaip.- trumpai tarstelėjo jis, linktelėdamas. Vėl žvilgsniu susidūręs su žaliomis merginos akimis, Liucijus susimąstė, klausydamasis Džeinės dainos. Deja, šį gražų vakarą vilkolakio smegeninė nedirbo taip gerai, kaip norėtųsi.
- Aš žinau šią dainą.- negarsiai sumurmėjo vaikinas, Džeinei baigus dainuoti.- Bet irgi nebeprisimenu pavadinimo. Bet jis ir nėra svarbus. Nuostabiai dainuoji.- šyptelėjo šeštakursis. Įdomu, kuo gi mėnulis gali sietis su tokia daina? Čia jau vėlgi nevilkolakiškas mąstymas... - pamanė Liucijus Kampinis ir švelniai paglostė juodosios panteros, sėdinčios šalia Džeinės, galvą.
-
Džeinė šyptelėjo.
-Ačiū,-padėkojo už komplimentą mergina.
Tarp bendrakursių stojo tyla. Ją drumstė tik kvaila muzika ir mergaičių spygčiojimai. Kartais nuskambėdavo palaikančiųjų staugimas. Visi tie garsai sklido iš užšalusio ežero. Ten vyko Mis Hogvartsas konkursas. Mergaičiukės išsidažiusios ir lyg penkiametės persirengusios fėjų kostiumais trypčiojo podiumu. Ir vis dėl to kažkodėl dauguma Hogvartso pilies mokinių ir net mokytojų ten buvo. Ypač, žinoma, vaikinai. Visi jie ten susirinko paspoksoti į keletą besivaržančių merginų, tarp merginų buvo ir Džeinės pusseserė Eva Howard. Klastuolė net neįsivaizdavo, kodėl rudaplaukė ten ėjo. Juk Eva niekada nebuvo dėmesio mėgėja, visada buvo atsiskyrėlė. Visgi dabar ji ten, ir krūva ištvirkėlių į ją spokso.
-Juk visi ten. Kodėl tu nėjai pažiūreti?-paklausė Liucijaus juodaplaukė ir galva kryptelėjo ežero link.
-
Liucijus Kampinis šyptelėjęs tylėjo, klausydamasis iškraipyto aido, sklindančio nuo ežero. Garsas oru sklinda apytiksliai trys šimtai penkiasdešimt metrų per sekundę greičiu... jam laisvai sklisti gali trukdyti įvairūs objektai... - aidėjo kažkieno balsas mintyse. Žiobariška išmintis. Jie nekvaili kitose srityse... Džeinės akyse šeštakursis regėjo keistą pyktį. Nusukęs žvilgsnį į tamsų dangų, Liucijus stebėjo praplaukiančius debesis. Kreivai šypsodamasis vėl įsmeigė žvilgsnį į Džeinę.
- O ko man ten? - paklausė Liucijus, uždėdamas šiltą delną ant Džeinės rankos.- Man ten visiškai nieko nereikia.
Ko man reikia - yra čia. Nėra ko valkiotis niekur kitur. - pamintijo šeštakursis tyliai.
- Hmm, o gal jau keliaujam krautis lagaminų? Pats laikas...- sumurmėjo klastuolis.
-
Jekaterina uždususi užsiropštė ant stogo jau beveik netekusi kvapo, mat jautėsi išsunkta kaip kempinė, bet vis dar su gera nuotaika. Ką gi, žiūrėt nežiūrėk, bet dienelė nuostabi - visų pirma maisto karas prieš pusryčius, vėliau pamokos, treniruotės su dviemis žmonėmis, dabar su trečiu ir dar laukia treniruotė su šluotomis, bei kiek vėliau atranka į Klastūnyno Kvidičo komandą! Na, pasistengiau visiškai save nužudyti. Ką padarysi - veiklus žmogutis esu. Pala, o kur Venera? Ar neatėjau per anksti? Klastuolė apsidairė ir nepamatė Veneros Tonks, su kuria turėjo treniruotis gynėjo kerus Kerėjimo pamokai. Nusprendusi, kad ji dar neatėjo, ėmė laukti ir prisėdo be kvapo ant stogo. Ji manė, kad vėluoja, tad lėkė laiptais aukštyn kaip žaibas, bet pasirodo, kad jos nėra. Lengviau atsikvėpusi mergaitė žiūrėjo į dangų.
-
Venera užsiropštė ant stogo. Ji siaubingai vėlavo. Mergaitė nekwntė lipti laiptais. Jau atrodė kad uždus. Ant stogo grifės jau laukė Jekaterina. Klastuolė stovėjo ir užvertusi galvą žiūrėjo į dangų. Venera priėjo Jekaterinai iš už nugaros ir ranka palietė Jekaterinai petį, vis dar sunkiai šnopuodama Venera tarė:
-Sveika! Atleisk , kad vėluoju! Taigi ar tau yra pavyke iššaukti gynėją? Nes man, kad ir kiek bandyčiau neišeina nė velnio. Labai noriu pagaliau iššaukti gynėją bet manau kad man dar reiks daug treniruotis. O kaip tau sekasi? Ar pavyko iššaukti gynėją?
Venera atsikvėpė ir įbedė akis į Jekateriną. Laukė kol ši pasakys ką nors. Paslapčia Venera pavydėjo Jekaterinai kad ši turi tiek draugų ir kad jai taip lengva bendrauti. Venerai buvo gan sunku susirasti naujų draugų.
-
Jekaterina kaip bitės įgelta pašoko pajutusi, kad kažkas ją palietė. Ji lengviau atsiduso, kai pamatė, jog tai Venera.
- Taip, man yra pavykę iššaukti gynėją ir ne kartą, nes treniravausi su kitomis draugėmis. Iš tiesų tai sunku, bet pasitreniravusi tikrai išmoksi. Aš tarsi pavyzdys - treniravausi pernai iki nukritimo, bet pavyko, taigi šiemet jau lengviau ir galiu lengviau atsikvėpti per Kerėjimo pamokas, nors pasitempti reikia - mano gynėjas nėra toks kūniškas, kaip norėčiau. Tiesa, jis turi pavidalą, bet jis kiek išplaukęs. Taigi pradedam. Aš pirma visai norėčiau, gerai? - pliauškė Jekaterina ir pasistengusi pakartoti tą patį jausmą, kurį patyrė šiandien vienoje klasėje suriko:
- Expecto Patronum! - sidabrinis žirgas šovė iš jos lazdelės ir apšuoliavęs mergaites pradingo.
- Tavo eilė, - draugiškai pasakė Klastuolė.
-
Venera išsižiojusi stebėjo Jekaterinos žirgą. Jis buvo nuostabus. Kai žirgas skriejo aplink mergaites atrodė kad orą užpildė kažkokia stebuklinga jėga. Venerai kilo begalinis noras iššaukti kažką panašaus, jai buvo smalsu koks bus jos gynėjas. Grifė užsimerkė ir prisiminė laimingiausią savo prisiminimą kurį laikė giliai širdyje.
-Expecto Patronum!
Nieko. Tiesa, Venė pajuto kažkokį virpesį lazdelėje lyg kažkoks padaras norėtų išsiveržti iš jos lazdelės. Mergaitė susikaupė ir pabandė dar kartą.
-Expecto Patronum!
Nežinia ar Venerai pasirodė ar iš tikrųjų iš lazdelės iššoko kelios sidabrinės kibirkštys. Venera susikaupė ir bandė vėl ir vėl. Galiausiai Venei pavyko iššaukti kažkokią sidabrinę miglą. Mergaitė pavargusi atsisėdo ant stogo krašto.
-Gali dar kartą iššaukti savo žirgą? Jis buvo nuostabus!-paprašė ji Jekaterinos.
-
Klastuolė nusišypsojo.
- Expecto Patronum! - jos žirgas atrodė taip tikroviškai ir buvo toks kūniškas, kad kilo noras jį paliesti. Jekaterina pašalino tą jos gynėjo išplaukimo efektą ir dabar jis atrodė tikrai ne prasčiau nei kad iššauktų kažkas, kas baigęs Hogvartsą.
- Atsistok ramiai. Nurimk. Įkvėpk ir iškvėpk. Atsipalaiduok. Lėtai. Prisimink tokį laimingą įvykį, nuo kurio tavo širdis trokšta iššokti iš krūtinės. Panirk į jį, susiliek su juo, tavęs nebėra, yra tik prisiminimas. Jis užvaldo tave, tave visą užplūsta teigiami jausmai. Burtažodis tik nedidelė dalis. Pažadink gyvūną, kuris glūdi tavyje. Priversk jį iškilti į dienos šviesą ir ginti tave. Tapk juo. Pašauk jį ir atverk save visiems, - įtaigus ir kiek hipnotizuojantis Klastuolės balsas aidėjo ant stogo. Tai visuomet padėdavo. Žinoma, tas visuomet kol kas vyko tik antrą kartą.
-
Venera stebėjo Jekaterinos žirgą. Jis pasidarė labai kūniškas ir ryškus. Tada Venė išklausė ką jai sakė Jeka ir pabandė dar kartą.
Veneros kūną ir protą užvaldė tas vienintelis prisiminimas. Tas laimingas, labai laimingas prisiminimas. Ji tiesiog gyveno jame. Tada Venera suriko:
-Expecto Patronum!
Ir pagaliau iš lazdelės galo išlindo kažkas panašaus į gyvūną. Galėjai išvysti keturias kojas ir tai kad gyvūnas didelis. Bet šis gynėjas vis dar buvo gerokai išplaukęs ir nežinojai koks tai gyvūnas. Tai galėjo būti tigras, pantera, lūšis arba vilkas, galbūt didelis šuo. Gynėjas greitai ištirpo.
Venera pažiūrėjo į Jekateriną ir spirgėdama iš džiaugsmo tarė:
-Matei? Kažkas pavyko! Kaip manai koks tai gyvūnas?
-
Jekaterina žiūrėjo, kaip draugė kaupiasi tam lemiamam žingsniui. Klastuolė spaudė kumščius, kad Grifei pavyktų. Juk būtent todėl jos ir ėjo treniruotis ant stogo. Tikrai. Juodaplaukė susižavėjusi žiūrėjo į kažkokį keturkojį gyvūną, nes strykčiojo aplink. Mergaitė buvo patenkinta Veneros darbu ir gyrė save už tai, kad taip teigiamai paaiškino kerus, kad padėjo dvejoms mergaitėms kažką išgauti. Tiesa, Venės bandymas nebuvo toks sėkmingas, kaip kad tikėjosi antrakursė, bet nusprendusi, kad tikriausiai šios mergaitės valia nėra tokia beprotiškai stipri kaip kad buvo kitos Jekaterinos draugės, šyptelėjo.
- Nežinau, tai atrodė kaip kažkoks naminis gyvūnas, bet šiaip tai neįsivaizduoju. Lygtai jei panaudotum vaizduotę, tai galėtum išvysti, kad tai mažas lokiukas, bet tai tik mano nuomonė, - ramiai pasakė mergaitė. Ji visuomet norėjo sutikti žmogų, kurio gynėjas būtų lokys. Tiesiog norėjo.
-
Venera paklausė ką apie jos gynėją sako Jekaterina ir nusprendė bandyti dar kartą.
-Na, dar kart pabandysiu ir galėsime eiti,-šyptelėjo ji.
Tada Venė sukaupė laimingiausią prisiminimą ir bandė dar kartą:
-Expecto Patronum!
Pagaliau. Pagaliau Venera pažino savo gynėją. pagaliau jai pavyko. Iš lazdelės iššoko didelis gauruotas vilkas. Jis visas blizgėjo sidabru. Buvo neryškus bet aiškiai galėjai matyti jog tai didelis galingas vilkas. Venera net suspigo iš džiaugsmo. Vilkas praskriejo pro mergaites ir dar kartą apsisukęs ore ištirpo.
-Matei? Vilkas! Vilkas! Gražus tiesa? Truputį išplaukęs, bet manau šitą reikalą sutvarkysiu vėliau, manau kad jau galime eiti. Ar nori dar pabūti?- pasakė ji Jekaterinai.
-
Jekaterina linktelėjo pritardama Venerai, kuri ruošėsi vėl bandyti iššaukti gynėją. Dabar ji labai susikaupė ir paleido gynėją. Tai buvo vilkas ir tokio grožio, kad galėjai išsižiojęs spoksoti.
- Koks nuostabus vilkas! Taigi, tu mėgsti gamtą, esi labai tvirta asmenybė ir mėgsti jėgą bei dvasios stiprybę ir tokia esi, - staigiai pasakė Klastuolė. Ji įvairius dalykus išsiaiškindavo pagal žmonių gynėjus. Pritarusi, kad jau reikia eiti dar kartą pasitreniravo gynėjo kerus ir pasigrožėjusi savo žirgu pasakė Venerai, kad jau reiktų eiti, nes pamažu temo. Nelaukusi atsakymo čiupo Venei už riešo ir nusitempė ją nuo stogo, ką darė jau antrą kartą šią dieną. Šūktelėjusi jai, kad greičiau bėgtų, nes dar laukia namų darbai, nudūmė į apačią.
-
Venera išklausė ką apie jos vilką sako Jekaterina. Ir išties tai buvo tiesa. Venė tikrai mėgo gamtą, ji turėjo tvirtą nuomonę dėl visko ir mėgo jėgą greitį. Vilkas buvo vienas iš mėgstamiausių Veneros gyvūnų, jis buvo toks galingas ir paslaptingas. Tuomet Venė dar pažiūrėjo kaip Jekaterina iššaukia savo gynėją žirgą, kuris jau nebebuvo išplaukęs. Jeka pasakė Venei kad jau metas eiti, o ši buvo taip apžavėta gynėjų kad net nesugebėjo atsakyti. Jekaterina čiupo Venerai už riešo ir nusitempė ją nuo stogo. Jos lėkė stačiais laiptais o paskui išsiskyrė nes Grifų gūžtos ir Klastūnyno bendrieji kambariai buvo visiškai skirtingose pilies pusėse. Venera pamojo Jekaterinai ir patraukė link Grifų Gūžtos bokšto.
-
Svelė stryktelėjo pro langą ir apsidairė. Vaizdas buvo neblogas, naktis giedra. Džeinės nesimatė.
Varnė išsitiesė ir priėjo prie stogo krašto. Nesibaimindama pažvelgė žemyn ir kilstelėjo antakius.
-Žemiau, nei maniau,- sumurmėjo. Draugė atpratino ją nuo aukščio baimės labao seniai. Na gerai jau, netaip ir seniai. Bet ji buvo tobulas aukščio baimės naikintuvas, gal truputėlį trenkta, kai šalia nebūdavo močiutės. Tiesa, su ja klausydamasi muzikos galėdavai apkursti, bet viskas pateisinama... kol močiūtė nemato.
Svelė pradėjo vaikštinęti stogo atbtaila. Nejučia prisiminė sav pokštininką gynėją, kiris nutarė pabūti likimo ironija. Atspindi geriausias žmogaus puses.... kurgi ne. Veikiau parodo, ko žmogus neturi
-
Džeinė Meko užlipo ant stogo. Jos juodoji pantera Naktis liko Klastūnyno mergaičių kambaryje, jos nė kiek nedomino lipimas daugybe laiptų tik patekti ant stogo ir pasėdėti laukiant, kol septintakursė pasikalbės su Svele Džastin. Taigi, šį kartą juodaplaukė čia atėjo viena. Septintakursei pagaliau įveikus laiptus ir užlipus ant stogo, Varno nago koledžo mokinės čia dar nebuvo, tad mergina atsisėdo ant stogo krašto ir pažvelgė į žvaigždes, šią naktį žibančias ypač ryškiai.Keista, kai pagalvoji, jog mes su Fasu ir Keite neišsiaiškino me namelių paslapties. Kitą vertus, mes turėjome ir kitų problemų. Keitė kovojo su depresija, o dar ir mano pamišęs dėdė juodasis bandė mus nužudyti... Kai pagalvoji, jau du metus nieko nevyksta, išskyrus Ferdinando puolimą. Turėjau anksčiau pagalvoti apie namelių paslaptis ir... Klastuolės mintis nutraukė ant laiptų pasigirdę žingsniai. Netrukus pasigirdo tylus girgžtelėjimas, kurį sukėlė atsidariusios durys. Džeinė ėmė eiti stogo atbraila ir kitoje stogo pusėje pamatė Svelę. Juodaplaukė priėjo prie jos.
-Sveika. Taigi... Ką žinai apie namelius?
-
Svelė atsisuko į Džeinę. Mergina vėl buvo netekusi noro terliotis mandagybėmis, tad tiesiai ir pasakė:
-Nieko. Žinau, kad jie pavojingi. Todėl ir atėjau.
Šįkart Džeinė neatsivedė savo panteros. Gaila. Svelei patiko tas kačiukas. Ne, varnė nesilaikė tos kvailos taisyklės, kad pantera- "egzotiškas" gyvūnas (jei atvirai Svelė apskritai nemėgo žodžio "egzotiškas". Jai niekas nebuvo "egzotiška", ji mėgo vartoti tik "ypatinga"). Ji taip pat nebuvo milžiniška didžiųjų kačių gerbėja. Vis dėlto Džeinės pantera buvo kažkokia išskirtinė. Svelė iš tolo jautė panteros nepriklausomą ir manipuliuoti linkusią sielą. Mergina negalėjo ja nesižavėti, tačiau tik pagalvojusi apie tai, koks žmogus ta pantera galėtų būti, Svelė visada išvysdavo... savo mamą.
-Taigi. Ką jie turi?- paklausė Svelė Džeinės.
-
Džeinė kaipmat išjungė netikrą šypseną, suspaudė lūpas ir nuėmusi savo globėjišką toną, kuriuo kalbėjo su pirmakursiais ir norėdama atrodyti miela, kilstelėjo antakius bei kur kas šalčiau prabilo:
-Tikiuosi, kad niekam nesakysi to, ką pasakysiu tau, nebent tiems, kuriais visiškai pasitiki. Nesu Fasas ar Keitė, tad nesusaistysiu tavęs nesulaužoma priesaika, manau, tai būtų neprotinga. Nameliai yra keturi. Būstinė, buveinė, draugų namelis ir gūžta prie testralių olos. Jų yra po vieną kiekvienam koledžui-Būstinė skirta klastūnynui, draugų namelis-Švilpynei, buveinė-Varno nagui ir gūžta- grifų gūžtai. Būstinėje turi būti grynakraujis ir gudrus, draugų namelyje turi būti su draugais, buveinėje turi būti protingas ir logiškas, o gūžtoje-drąsus. Ir žinau, kad kalbėjote apie keturis draugus. "Draugai" tik pavadinimas. Jie visi turi savo istoriją. Rovena Varnanagė, Tomas Ridlis, Keitė Moris ir... Ir aš. Visiems sakiau, kad tai mano sesuo, tačiau melavau, nes bijojau to, kas laukia. Visi šie žmonės mirė su istorija, mirė gana jauni ir mirė vardan kažko. Tačiau manau, kad yra kažkas, valdantis namelius. Mano mirties nepakeisi, tai bus istorija, tai prakeiksmas. Tačiau galima sustabdyti namelius, kad jie nenužudytų žmonių, nesilaikančių namelių taisyklių būdami juose. Kažkas už to slypi ir reikia tai išsiaiškinti.
Juodaplaukė sunėrė ant krūtinės rankas pažvelgė į Svelę.
-
Svelė lėtai pakėlė antakius.
-Tomas Ridlis,- lėtai tarė,- mirė septyniasdešimt vienerių.
Varnanagietės galva taip greitai nevirškino informacijos. Na, kad ir kas pastatė tą Buveinę, tas šmikis tikrai NEBUVO varnanagis. Nes net pats didžiausias dundukas šiame koledže žino, kad visi proto bokštai tose mėlynai papuoštose juodose uniformose yra skirstomi į dvi grupes: logikus ir, hm, išmintingus. Tiems, kurie nesupranta akivaizdaus skirtumo, yra kitas paaiškinimas- jei Varnanagės koledžo nebebūtų, logikai keliautų tiesiai Klastūnyną, išmintingi- į Grifo gūžtą ar Švilpynę.
-Bet jei nenori, kad kas žūtų dėl namelių kaltės, tai kodėl aš privalau tylėti apie namelius?- paklausė Svelė.- Ar nereikėtų....bėgti ir šaukti, kad į juos neitų?
-
Džeinė atsiduso.
-Tomas Ridlis buvo burtininkas ir turėjo horukrusų. Buvo praktiškai nemirtingas. Ir prakeiksmas vis tiek prisikasė ligi jo,-tarstelėjo mergina.
Juodaplaukė pavartė akis.
-Net nemėginsiu varnanagių skirtymų. Ir... Visus namelius pastatė koledžų įkūrėjai,-pasakė septintakursė.-prieš išsiskirstydami.
Džeinė Meko atsisėdo ant stogo krašto ir papurtė galvą.
-Pagalvok, kas atsitiktų kitiems išgirdus šią naujieną. Visų pirma žmonės pagalvotų, jog tu išsikraustei iš proto. O jei tau pavyktų įrodyti savo tiesą, kiltų panika. O mes nieko nežinome apie to... Kažko, valdančio namelius norus ir veiksmus. Tad reikia sužinoti kuo daugiau apie tai,-atsakė klastuolė.-nežinau, ar bandysi išsiaiškinti viską. Tačiau aš-taip. Jei ketini prisidėti-šaunu. Jei ne-ką gi. Tik kol kas nesakyk niekam apie tai, ką papasakojau.
-
- Ką išgirdus? - netikėtai prislinko Gabriella. Pamačiusi merginų veidus pridūrė, - čia aš, Gabriella. Svelė mane kvietė. Tai ką išgirdus?
Klastuolė apžvelgė apylinkes. Nuo stogo puikiai galėjai matyti Hogtvartso vietas. Septintakursė atitipeno apsiavusi mėlynus "vans" sportbačius, apsirengusi baltas aptemptas kelnes, mėlynus marškinius ir ant viršaus užsimetusi baltą megztinuką. Plaukus mergina buvo sukėlusi į kuodą, o ant kaktos buvo smulkių gėlyčių vainikėlis.
- Ar jau išsiaiškinot apie namelį? Ar kalbat apie... - klastuolė užsičiaupė ir lūpomis paklausė Svelės " Ar jūs kalbat apie Keitę?"
Gabriella į rankas pasiėmė savo burtų lazdelę ir ją pradėjo vartyti rankose. Lazdelės išdrožinėjimai kliudė merginos pirštus ir ją tai ramino.
-
Svelė vos susilaikė nevožusi Gabriellai. Na, žinoma, ji negalėjo žinoti, kad jos nesikalba apie Kaitę, tačiau vistiek.... varnė iš paskutiniųjų tikėjosi kad Džeinė nematė, ką Gabriella pasakė. Kada nors reikės išmokyti ją kalbėti kiniškai ar dar kaip, kad aplinkiniai nesuprastų. Arba... o Dieve. Bus sunkoka, bet būtų nepakartojama. Tiesiog tobula. Nyčniekas nesuprastų.
Tačiau dabar Svelė tik nežymiai papurtė galvą.
-Kalbėjomės apie namelius,- ramiai tarė Svelė.- Džeine, čia Hogvartsas. Jokios panikos čia nekiltų. Be to... Voldemortą nukalė ne pranašystė, jį nukalė Haris Poteris. Ar... pranašystės šalininkai ir vykdytojai ir yra Poterių giminė? Nors tai būtų kiek nelogiška. Ar Hogvartse dabar bent mokosi kuris iš Poterių? Be to, jei čia žūsta žmonės, ar nevertėtų pranešti bent jau direktorei? Juk sakei, kad patys nameliai pavojingi visiems.
-
Elijas lėtai žingsniavo ilgais mokyklos koridoriais, kol pasiekė šiaurinį Hogvartso koridoriaus galą. Vaikinas žinojo čia esant vietą, kur galima užsimiršti ir pasibūti su savo mintimis. Kaip tik jis dabar tai ir ruošėsi padaryti. Tamsiaplaukio ausyse, kaip visada, buvo ausinukai, įsigyti Durmštrange, magiškai grojantys vaikino mėgstamą muziką. Taigi, Elijas priėjo visada atvirą langą ir lengvai atsidūrė ant stogo. Vaikinas šyptelėjo - dažnai čia apsilankydavo. Nuo stogo atsivėrė puikus vaizdas į apylinkes. Tamsiaplaukis akies krašteliu pažiūrėjo ką veikia ant žemės esantys moksleiviai. Elijas pasitaisė paltą ir atsisėdo. Jis ranka perbraukė plaukus, bet nespėjęs atsipūsti, išgirdo kažkieno žingsnius ir sukluso.
-
Firielė, nelabai turėdama ką veikti, nuklydo kažkur į aukštutinius mokyklos aukštus. Ten dar nebuvo buvusi, tiesiog nematė reikalo eiti kur nors, kartis laiptais aukštyn, paskui žemyn, pasirėkauti su keletu paveikslų ir paskui taip pat rėkaujant ir nieko nuostabaus nepamačius lėkti žemyn į virtuvę užkąsti. Taigi, nuklydusi neįpraston vieton, mergina su beveik atsiradusiu susidomėjimu, priėjo atvirą langą. Žvilgtelėjusi pro jį, pamatė ant stogo sėdintį su niekuo nesupainiojamą žmogų. Tą, kurio dabar matyti visiškai nenorėjo. Varnė pasislėpė už sienos prie lango ir spoksodama priešais save, galvojo, pasirodyti ar ne. Po minutėlės iškišo galvą iš už kampo ir žvilgtelėjo į Eliją. Jai pasirodė, kad jis pasuko galvą tad ji, tyliai spygtelėjusi, vėl pasislėpė. Baltos plonos suknelės iki kelių, su rausvom smulkiom gėlytėm kraštas švystelėjo už kampo. Šviesūs beveik balti banguoti plaukai užkrito merginai ant veido. Firielė suglaudė delnus ir prispaudusi rankas prie krūtinės ląstos ėmė laukti. Tikėjosi, kad jos nepastebėjo.
-
Diena buvo labai graži, danguje beveik nebuvo debesėlių, skraidė paukščiai ir kiti padarai, pūtė švelnus ir lengvas vėjelis. Elijaus veidą kuteno švelnūs saulės spinduliukai, o plaukus taršė pavasarinis šiltas vėjas. Išgirdęs garsus, klastuolis pasuko galvą garso link. Tamsiaplaukis iš karto atpažino šviesių plaukų sruogelę. Tai negalėjo būti niekas kitas, kaip Firielė. Vaikinas iš ausų išsitraukė ausinukus, kurie tuomet grojo kažkokią alternatyviojo roko dainą.
- Tai gal nesislėpk? Gal nori ateit čia? - šyptelėjęs paklausė tamsiaplaukis. Netrukus, pasikėlęs nuo žemės ir aptvarkęs juodą apsiaustą, Elijas padavė ranką merginai ir lengvai ją pernešė ant stogo. - Ką čia veiki? - su nuostabos gaidele paklausė klastuolis.
-
((sakysim, ji atgavo balsą ir niekas nebuvo įvykę))
Firielė, išgirdusi pareiškimą, kad buvo pastebėta, garsiai atsiduso ir nuleido rankas. Aiktelėjo, kai Elijas pačiupo jai už riešo, ir pakėlęs nuo žemės nusinešė ant stogo. Nešama varnė kikeno ir šūkavo, reikalaudama nuleisti ją ant žemės. Basoms pėdoms palietus stogo dangą, mergina susverdėjo ir vos nenusiritusi žemyn, į kiemą, ir neišsitėškusi ant žolytės nuostabia ir nepakartojama drugelio be vieno sparno forma, atsisėdo. Vėjelis kedeno Firielės plaukus. Ji ištraukė vieną sruogą iš burnos ir apsikabinusi kelius bei prisimerkusi nuo saulės, pažvelgė į Eliją.
- Šiaip užklydau, - tarstelėjo. - O tu ką čia veiki?
Firielė kelias sekundes stebeilijo į vaikiną, paskui nusuko akis į vaizdą, atsiveriantį nuo stogo.
-
Buvo jau vėlu. Sutemo. Vakaras buvo giedras, danguje nebuvo debesų.
Zara lipo laiptais link stogo. kaip gerai, kad pasiėmiau megztinį... Galvojo mergaitė įtraukdama delnus į megztinio rankoves. Zara ėjo stebėti žvaigždžių, profesorė tai uždavė namų darbams. Stebėti turėjo ne viena, dabar ji tikėjosi, kad jos klastuolė trečiakursė draugė jau bus atėjusi.
Užlipusi ant stogo pažvelgė į dangų, kuriame matėsi nesuskaičiuojamos galybės žvaigždžių, o koks mėnulis... Zara išsitraukė sąsiuvinį ir atsisėdusi ant stogo pradėjo skaityti ką jau yra užsirašiusi apie žvaigždes, bet greitai sąsiuvinį padėjo į šalį, nes žvaigždėdaros teorija pasirodė nepapratai nuobodi, o vaizdas tiesiog kerėjo.
Užsisvajojusi Zara laukė draugės.
-
Jekaterina begarsiu žingsniu skuodė laiptais aukštyn. Nesugebėdavo nevėluoti, ateiti pirmai nepavykdavo dėl to, kad dažnai žmonės ateidavo anksčiau, o Jekaterina - punktualiai laiku. Pravėrusi duria pamatė Zarą. Ji stebėjo dangų. Juodesnė už naktį mergaitė pažvelgė į savo rankas. Jos blausiai švytėjo, kaip ir visa jos oda naktį.
- Labas. Taigi einam daryti namų darbus? - paklausė juodaakė nepagalvojusi, kad gali išgąsdinti Grifę tokiu staigiu pasirodymu. Klastuolė iš kuprinės išsitraukė didžiulį lapą (greičiausiai A0 formato) ir kelis įrankius žvaigždėlapiui piešti. Taip pat dar sunkią knygą apie Astronomiją.
- Manau, jog atsinešiau viską, ko reikia. Moki braižyti žvaigždėlapį? - paklausė juodaplaukė tikėdamasi, kad Zara mokės. Jos turi laiko tik iki aušros, o jei dar reiks mokinti... judvi išsivers.
-
Zara vos susilaikė nespigtėlėjusi iš netikėtumo. Kaip iš vaiduoklių pasakojimų, kuriuos nuolat skaitau... Jekaterina iš tiesų mergaitei buvo panaši į heroję iš siaubo filmo, turbūt todėl, kad balta oda švietė iš po juodos aprangos. Pamačiusi, kad Jekaterina išsitraukė didžiulį lapą, Zara suprato, kad jos čia užtruks. Išgirdusi Jekaterinos klausimą ji tyliai atsakė:
- Ne... Nemoku. Ar mes šiąnakt nemiegosim išvis?- Zara išsitraukė pliušinį meškutį iš kuprinės, jai, kai meškutis šalia, visada drąsiau. Zara pažvelgė tolyn į uždraustąjį mišką. Tokią tamsią naktį net ir vienaragiai su kentaurais neatrodė traukiančiai. Zara pasiėmė Jekaterinos atneštą knygą ir pradėjo vartyti, bet tamsoje nesimatė nei užrašų, nei paveikslėlių.
-
Jekaterina sučiaupė lūpas, kad neimtų kvatoti dėl Zaros reakcijos. Nusprendusi, kad būtų tikrai neetiška (ar kaip ten tas žodis) juoktis iš to, ką pridirbo pati. Pamačiusi, kad nėra šviesos, reikalingos skaitymui, mergina išsitraukė lazdelę.
- Lumos. Lumos. Lumos. Lumos, - pakartojo ji ir virš draugių sužibo keturi šviesos kamuoliukai, kad joms būtų patogiau viską darytis.
- Pamokinsiu, nes ateityje prireiks. Ir greičiausiai nemiegosim. Nesi niekada taip dariusi? - paklausė trečiakursė ir pavariusi švieseles šalin ėmė žiūrėti į dangų, kol rado Grįžulo Ratus. Nuo jų pradėjo žvaigždėlapį. Sužymėjusi žvaigždes, pavadinimus ir jų šviesos stiprį nubraižė ir neryškias žvaigždyno linijas.
- Šitaip braižomas žvaigždėlapis. Kaip žymėti stiprį ir kaip žinoti pavadinimus, yra surašyta knygoje nuo 158 puslapio iki 374, - ramiai pasakė ji. - Tiesiog praversk ir pasižiūrėk.
-
Pamačiusi, kad Jekaterina tvardėsi nusijuokusi pamačiusi kaip Zara išsigando, pati susigėdo ir nusijuokė.
Pamačiusi švieseles Zara pajautė pasitikėjimą savimi, bet išgirdusi Jekaterinos klausimą truputį susigėdo:
- Aš čia naujokė, nesu brėžusi tokių dalykų, tik stačiakampius ir įvairias geometrines figūras geometrijos pamokoms...- atsakė.
Pastebėjusi, kad Jekaterina žiūri į dangų, taip pat į jį įsmeigė žvilgsnį, užsižiūrėjusi nepastebėjo, kad draugė nebežiūri dangun, pradėjo žiūrėti ką brėžia draugė.
Jekaterina Zarai pasiūlė peržvelgti virš dviejų šimtų puslapių šia tema, todėl ji pasiėmusi knygą pradėjo vartyti. Iš pradžių viskas buvo aišku, bet kuo toliau to brėžiniai atrodė painesni.
-
Jekaterina irgi šyptelėjo. Buvo gana geros nuotaikos, bet retai kada tą išduodavo. Juo labiau retai kvatodavo iš ko nors. Galbūt praeitame gyvenime dirbau klounu? sarkastiškai pagalvojo juodaakė žinodama, kad taip nebuvo.
- Manau, radau skriestuvą. Na, mums reikia diskutuoti apie žvaigždžių atsiradimą, žvaigždėlapis tėra mano papildoma užduotis. Ką manai apie žvaigždžių atsiradimo teorijas ir kuri, tavo manymu, teisingesnė? - paklausė juodaplaukė, braižydama atitinkamu astumu Skriestuvo žvaigždyną. Žvaigždynas - tai žvaigždžių krūva, kurioje žmonės įžvelgė kažkokį daiktą. Bet jeigu žvaigždynai yra labai seni, tai tuo metu ir skriestuvų nebuvo... keista. Reikės pasidomėti, staiga susimąstė apie tai Klastuolė.
-
- Mano nuomone teisingiausia yra labiausiai pagrįsta teorija: kai medžiagos molekuliniuose debesyse susitraukia ir suformuoja jonizuotų dujų kamuolius- prožvaigždes, o vėliau ir tų prožvaigždžių pasidaro žvaigždės. Aišku, didesnės žvaigždės formuojasi kitaip- yra teorija, kad didelės žvaigždės, taip pat ir saulė, susidarė, kai į vieną žvaigždę susiliejo daug mažesnių žvaigždučių.- pasakojo Zara ir toliau stebėjo kaip Jekaterina braižo žvaigždėlapį.- Bet teorijų iš tiesų yra labai daug, jos visos skiriasi nuo laikotarpio, kuriame buvo iškeltos, bet būtent mano paminėtoji teorija turi daugiausiai įrodymų, nes buvo atlikti keli stebėjimai ir visos prielaidos pasitvirtino.- toliau tęsė Zara
-
- Kalbi labai moksliškai. O kaip su legendomis? Pavyzdžiui, kad buvo kartą mergina, kurios vardas Žvaigždė ir vaikinas, vardu Žvaigždynas. Jie abu susitiko ir patyrė meilę iš pirmo žvilgsnio. Tuomet dangus dar buvo visiškai juodas. Bet nutiko, kad kita mergina, vardu... neprisimenu tarkim. Ji mylėjo Žvaigždyną ir pavydėdama nužudė Žvaigždę. Žvaigždynas labai nuliūdo ir jos kūną nunešė pas raganą prašydamas juos sujungti visiems laikams. Ragana sugrąžino Žvaigždei sielą, bet ne gyvybę. Tuomet Žvaigždynas paprašė, kad jie galėtų būti amžinai, kažkas panašaus į mirtį. Raganą sugraudino tyra meilė ir ji juos abu pavertė pasaulio šviesuliais ir leido skrieti dangun, kur jie ir liko. Ir Žvaigždynas prižiūri, kad Žvaigždė elgtųsi kaip jai ir dera. Ir jie gali būti amžinai kartu. Dabar tu papsotringauk apie antrą mokslinę žvaigždžių atsiradimo versiją, - pasakė Jekagerona ir toliau braižė žveigždėlapį. Jai labiau patiko legendų teorijos, ne mokslinės.
-
Zara pagalvojusi prisiminė dar vieną teoriją:
- Kai kurie mokslininkai teigia, kad daugelis žvaigždžių, taip pat ir mėnulis, atsirado po didžiojo susidūrimo, kai susidūrė žemė su kosmine uoliena, mėnulis ir žvaigždės tiesiog atskilo nuo žemės, bet dabar liko tik didžiausia atskilimo dalis- mėnulis, kuris dėl traukos ir tapo žemės palydovu. Tai mokslininkai grindžia tuo, kad iš mėnulio atskraidintų dalelių sudėtis yra nepaprastai panaši į žemės. Yra net ir svajotojų, kurie dėl šios priežasties nori dirbtinai sukurti mėnulyje sąlygas tokias kaip žemėje, kad galėtų ten veistis gyvybė.- Zara pasakodama žiūrėjo į mėnulį ir bandė įsivaizduoti kaip ten gyventų su savo šeima, užsisvajojusi pamiršo darbą, bet greitai susipratusi vėl ėmė vartyti knygos puslapius ir gilintis į tenai esančius brėžinius.
-
Jekaterina toliau braižė žvaigždėlapį, atradusi auksinę žuvį.
- Viktoras Ambartcumianas teigė, kad žabigždės atsiranmda iš juodųjų kiaurymių, arba kitaip, iš juodųjų bedugnių. Nesąmonė, mano nuomone. Juodosios badugnės sutraukia į save viską, kas yra visatoje. Smulkesnias žvaigždutes, dulkes, dujas. Netgi šviesą. Yra tikima, kad kartais jos išspjauna daiktus, kurių nesuvalgo ir jie būna labai pakitę. Taigi netikiu, kad tie pakitę daiktai gali būti žvaigždės. Tikrai ne. Palauk, jeigu ketiname čia būti... - nutęsė Klastuolė ir iš kuprinės išsiėmė sumuštinių indelį. - Vaišinkis.
Pasakė, bet pati neėmė. Po kelių minučių susizgribo, kad reikia valgyti, jeigu nenori sukelti įtarimo - prie Klastūnyno stalo nevalgo, ateina retai, laikraštį paskaityti, apie naujienas sužinoti. Šventėse nevalgo ir taip toliau. Taigi pasiėmusi sumuštinį su lašiša ėmė lėtai kramsnoti.
-
Zara klausydamasi Jekaterinos pasakojimo nusprendė, kad tai tikrai absurdas, bet pažadėjo sau, kad kai bus laiko daugiau pasidomėti šia teorija.
Kai Jekaterina išsitraukė sumuštinių dėžutę, Zara pajuto kokia alkana visą laiką buvo, todėl kai buvo pasiūlyta, ji paėmė sumuštinį. Paėmusi norėjo iškart sušlamšti, bet prisiminė, kad tai nemandagu, todėl palaukė, kol Jekaterina pasiims sumuštinį ir jo atsikas. Zara Jekaterinos veide pamatė dvejonę, bet po kiek laiko mergina dvejodama atsikando sumuštinio. Zara tokio jos elgesio nesuprato, bet buvo tokia išalkusi, kad iškart puolė valgyti. Suvalgius pusę sumuštinio tarė:
- Šiandien pietums buvo labai skani sriuba, kaip manai, kas buvo jos sudėty? Ir skonis keistas, net apibūdint negalėčiau, ką manai?
-
Jekaterina nusibraukė nuo veido kaip ir visada išsidraikiusius plaukus ir vėl palinko virš žvaigždėlapio.
- OooOoo... Andromeda, - nustebusi ištarė ir ėmė uoliai braižyti žvaigždėlapį. Lėtai kramsnodama sumuštinį ji beveik nejautė jo skonio, nes valgyti ne itin mėgo, kaip jau ir buvo pratusi per ilgą savo egzistencijos laikotarpį.
- Matai, Zara, aš beveik neinu į didžiąją salę valgyti, šiandie buvau tik pusryčiams. Bet jeigu valgei sriubą ir nežinai, kas tai per sriuba, reikia duoti bandyti valgyti katinui. Jeigu jis nevalgo - vadinasi, sriuba prasta. O jeigu nevalgo šuo, vadinasi, maistas yra fuflo. Bent jau taip žmonės mano, - gūžtelėjo pečiais juodaakė ir ėmė žymėti žvaigždžių švytėjimo stiprį. Tai nebuvo lengvas darbas, nes Andromedos žvaigždynas dažniausiai būdavo apsiblausęs rūku.
-
Zarai tai pasirodė daugiau nei keista ji atsigulė ant žemės ir padėjo galvą toje vietoje, į kurią Jekaterina tuo metu žiūrėjo.
- Ahaaa, aišku.- įbedė žvilgsnį tiesiai į Jekaterinos akis- O kodėl tu nevalgai? Tau čia neskanu? Ar trikdo žmonės esantys šalia? O gal tu veganė?- smalsiai klausinėjo Zara.- O ką tu valgai? O kur tu valgai, jeigu salė nepatinka? O kada randi tam laiko? Jeigu nori galim kartu pavalgyt! Nebent ir mano draugija tave trikdo...- Zara čiauškė nesustodama. Žiobarų pasaulyje ji buvo girdėjusi tokias ligas kaip anoreksija ir bulimija, bet netikėjo, kad Jekaterina jomis galėtų sirgti. Nors tai ir buvo netaktiška, Zara vis tiek paklausė:
- O gal tu sergi? Jeigu sergi, tau reikia paprašyti pagalbos.
-
Jekaterna įdėmiai žiūrėjo į Andromedos žvaigždyną, bene gražiausią iš visų su savo nuostabiu Andromedos ūku ir susižavėjusios akys beveik blykčiojo.
- Maistas skanus ir niekas manęs netrikdo. Taip, aš esu veganė, bet tikriausiai dėl to, kad nuobodu būti žmogumi, valgančiu viską, - ramiai atsakė ji, kai merginą apipylė klausimų kruša. - Aš valgau, bet labai retai. Ir čia ne salė kalta, o mano organizmas. Ir laiko pavalgyti galiu rasti visada, tik valgymo metu, kol kiti kemša, aš galiu ir namų darbus ramiai pasidaryti, niekas netrukdo. Tiesiog aš nevalgau, - išsisukinėjo Jekaterina, slėpdama tikrąją tiesą, kodėl nevalgo.
- Ne, aš nei anoreksikė, nei bulimiksikė. Esu mačiusi dvi tokias Hogvartse, bet jos tikrai neatrodė taip sveikai, kaip aš, - bendras panašumas - balta oda, užbaigė mintyse Klastuolė.
((Žinau, čia ant bejerio bulimiksikė :D ))
-
((BUlimikė, ne bulimiksikė))
-
Zara žiūrėjo į ją nepatikliomis akimis. Meluoja pamanė mergaitė. Žiobarų mokyklose mokėmės, kad žmogui reikia daug maisto, 2-4 kartus per dieną privalo pavalgyti. Zara apsimetė, kad tiki Jekaterina, bet giliai širdyje jai buvo liūdna, ji nebuvo tikra tuo ką Jekaterina sakė, bet iš visų jėgų tikėjosi, kad naujoji draugė nemeluoja. Pamačiusi kaip lėtai draugė valgo vėl pradėjo domėtis:
- Ar tau neskanu? Nemėgsti lašišos? Ar čia dėl to, kad tu veganė? Bet tu vistiek valgai žuvį dabar. Aš nieko nesuprantu. O tu mėgsti picą? Koks tavo mėgstamiausias valgis? Ar moki gaminti?- Zara prapliupusi klausimais žiūrėjo į draugę ir matė, kaip ji dvejoja atsakydama.
- Ar tu nejaukiai su manim jautiesi? Tau nemalonu?- Zara dar nesulaukusi atsakymo nusiminė.
-
Jekaterina matė, kad Zara ja netiki. Gal ir gerai. Kuo mažiau apie mane žinos, tuo geriau, nusorendė Klastuolė ir susirado kažkokio kryžiaus žvaigždyną. Dailiai pamatavusi atstumą ėmė kruopščiai žymėti žvaigždes ir jas jungti. Baigusi apžvelgė lapą - trūko dar labai daug ko.
- Su maistu ir bendravimu viskas yra gerai. Su manimi viskas blogai, - šyptelėjo trečiakursė ir pabaigė sumuštinį. Rankas nusivaliusi į servėtėlę, kad neišteptų kelnių ir žvaigždėlapio, nusibraukė juodus plaukus nuo akių. Jautėsi kiek pertempta mokslo metų pradžios.
- Nepergyvenk dėl manęs. Štai aš visiškai puikiai jaučiuosi, o valgyti nėra būtina, jeigu nesi žmogus, - atrėmė Jekaterina, pamačiusi draugės nusivylimą ir padrąsinamai nusišypsojo. Nenorėjo būti kalta dėl kieno nors liūdesio.
-
Zaros kūną perbėgo šiurpuliukai. Jeigu nesi žmogus... Zaros galvoje skambėjo paskutiniai Jekaterinos žodžiai. Zara pasitraukė toliau nuo Jekaterinos, nors pati to nepastebėjo. Jeigu nesi žmogus... Zarai pasidarė silpna. Smalsumas nugalėjo.
- Kaip tai nesi žmogus... Aš nieko nesuprantu kas čia vyksta.- Zaros lūpos išbalo, pradėjo temti akyse. Jeigu nesi žmogus... Zara buvo skaičiusi daug knygų apie antgamtines būtybes, bet tose knygose, kurias Zara pasirinkdavo, būtybės nebūdavo draugiškos, jos būdavo agresyvios, pavojingos žmogui. Zara atsistojo, susvyravo. Jai pasidarė dar silpniau, todėl nerangiai atsisėdo. Zara užsimerkė ir laukė kas bus toliau nesitikėdama nieko gero.
-
Jekaterina pajuto, kad Zara atsitraukia, bet to nesureikšmino ir permetė akimis žvaigždėlapį.
- Manau, kad šiandien neužbaigziu, bet rytoj naktį... - ji nutilo išvydusi, kad Zarai kažjas labai negerai. - Kas tau nutiko? Aš sakau, kad ne žmonėms valgyti nereikia. Visokioms fėjoms užtenka rrasos, vampyrams - kraujo, vilkolakiams... ne, jie valgo... na, mintį pagavai, - apsimetė labai sutrikusia Jekaterina ir pasižiūrėjo į draugę.
- Žinai, jeigu tau bloga nuo aukščio arba nori valgyti, tai sakyk, - rimtai ištarė Klastuolė, susirūpinusi dėl Grifės sveikatos. Atrodė, kad jai šokas dėl kažko. Velnias. Matyt, kad ir vėl atsirišo burna. Priplepėjau, ko nereikia, nutarė juodaakė. Dabar ji buvo garantuota, kad kalta dėl tos Zaros reakcijos, kuri nebuvo itin gera.
-
Zara pažvelgė į Jekateriną dar kartą. Kaip aš galėjau nesusivokt anksčiau... Zara dar kartą nužiūrėjo Jekaterinos išvaizdą. Juk turėjau suprasti, kad juodos akys, per nelyg balta oda ir juodi plaukai nieko gero nežada... Zara prisiminė filmą ,,Skambutis", o vėliau ,,Pagieža". Kadangi mergaitė buvo ilgą laiką nemiegojusi, jai į galvą pradėjo lįsti įvairios mintys, o nuo išgąsčio net haliucionacijos. Suveikė saugumo instinktas ir Zara po truputį pradėjo trauktis link stogo krašto, akys temo. Zara anksčiau niekada taip nesijautė, pagaliau suprato ką reiškia frazė ,,širdis iš krūtinės iššoks". Jekaterinos bandymas pagerint situaciją buvo labai dirbtinis, tai net gi išgąsdino Zarą labiau.
-
Jekaterinai netgi pasidarė kiek nejauku, kai Zara pasibaisėjusiu žvilgsniu nužvelgė Klastuolės juodas akis ir juodus plaukus, kristališkai baltą odą ir kraujo raudonumo lūpas. Pastebėjusi, kad draugė pavojingai arti stogo krašto, mergina sunerimo.
- Zara, nukrisi, - išsigandusi pasakė trečiakursė. - Ko tu bijai?
Paklausė Jekaterina, šįkart tiesiog tobulai suvaidinusi visiškai suglumusią ir nekaltą trylikametę mergaitę, šiuroia pasaka išgąsdinusi jaunesnę mergaitę. Klastuolė mintyse plūdosi įvairiais žodžiais, bet juodos akys to visiškai neišdavė. Susirūpinusi mergina žvelgė į Grifę, kuriai, rodos, buvo nervinis šokas. Jautri Jekaterinos klausa išgirdo, kaip beprotiškai daužosi Zaros širdis. Toks jausmas, kad ji tuoj apalps.
-
- Tik neskriausk manęs- išlemeno Zara, bet pamačiusi susirūpinimą jos akyse truputį nusiramino. Tik Jekaterinai pastebėjus , suprato, kad sėdi ant pat stogo krašto ir laikosi už lietvamzdžio. Zara atsitraukė nuo krašto ir pažvelgė žemyn. Mergaitei susisuko galva, todėl ji pasitraukė per kelis žingsnius ir atsigulė ant stogo. Nežinojo pati kodėl taip daro, tikriausiai todėl, kad bijojo suklupti ir užsimušti. Kai Jekaterina paklausė Zaros ko ji bijo, Zara vėl pašiurpo:
- Aš bijau, kad tu mane nuskriausi- beveik be garso atsakė Zara ir atsuko galvą į Jekateriną. Jeigu nesi žmogus... Zara buvo labai smalsi mergaitė, kad ir kaip ji bijojo Jekaterinos, neiškentė ir drebančiu balsu išlemeno:
- O kas tu esi?
-
- Ką taip? - vėl meistriškai apsimetinėjo Klastuolė. Jai iš dalies ir buvo keista, kaip ir kas čia atsitiko, bet juk atsitiko. Neišradinėsi dviračio iš naujo. Jekaterina nurimo tik tada, kada Zara atsitraukė nuo stogo krašto ir patogiau atsigulė ant stogo (jeigu tik įmanoma ant stogo gulėti patogiai).
- Kaip kaip? - dar labiaus apstulbo juodaplaukė. Ar aš panaši į vampyrą, kad užmuščiau? Na, gal truputį, bet juk tikrai tokia nesu. O iš kur jai žinoti?.. visiškai nepadėjo tas pats įkyrus balsas galvoje, kuris amžinai ją įveldavo į košę arba iš jos ištraukdavo. Nors gl košės ir nereikia prisivirti, geriau picą užsisakyti... pašmaikštavo tas pats balselis.
- Žmogus, normalus žmogelis. Jeigu jau pasakiau, kad ne žmonėms nereikia valgyti, tai nereiškia, kad esu koks nors padaras, žudantis kiekvieną kelyje, - burbtelėjo juodaplaukė.
-
Zara susigėdo.
- Atsiprašau, tiesiog tu... Ne tokia kaip visi. Tokia kaip mistinė būtybė, net tik iš išvaizdos, bet dar ir beveik nevalgai...- Zarai pasidarė geriau, susitvarkė kvėpavimo ir širdies ritmas, bet vis dar drebėjo.- Aš tiesiog labai mėgstu skaityti. Ypač siaubo istorijas, visada norėjau sutikti antgamtinę būtybę, bet knygose jos visos pavojingos... Pati nežinau kodėl taip sureagavau...- Zara išraudo. Jai buvo labai gėda.- Prašau, tik nesupyk...- Kai Zara per daug susinervindavo, jai iš nosies pasipildavo kraujas, taip nutiko ir šįkart. Zara greitai išsitraukė servetėlę.- Atsiprašau, man taip kartais nutinka...- Iš gėdos ir staigiai atslūgusio baimės jausmo Zarai iš akių pasipylė ašaros, todėl mergaitė nusisuko.- Čia gražu.
-
Tolimesnė Zaros reakcija Jekateriną labai sutrikdė.
- Už ką atsiprašinėji? Taip, aš visada rengiusi juodai, esu juodaplaukė ir juodaakė, švytinčios odos. Nenuostabu, jog pamanei, kad aš esu mistinė būtybė. Bet mistinių būtybių nėra, jos visos tikros. Akromantulai, testraliai, pegasai, demonai, vampyrai, vilkolakiai, slibinai... tikriausiai nėra tokio, kokio nesu mačiusi. Matai, jeigu ją nori sutikti, tai turi būti pasiruošusi. Nes bet kurią akimirką ji gali sėdėti priešais tave, - vėl leptelėjo arti tiesos pavojingą dalyką Klastuolė. - O kas tavo.nosiai? - apstulbo trečiakursė ir pagalvojo, kad visa laimė, jog ji ne vampyrė, kitaip tikriausiai nugalabytų vargšę mergaitę. - Taip, ant stogo gražu. O tu nebijai nukristi? - paklausė Jekaterina žinodama, kad žmonės aukščio nebijo. Jie bijo nukristi.
-
Kai Zara išgirdo Jekateriną kalbant apie mistines būtybes, jos kūnu vėl perbėgo šiurpas. Jos nuojauta niekada nemelavo, todėl stengdamasi kuo lengvabūdiškiau paklausė:
- O kaip tu manai, būna draugiškų mistinių būtybių?- Tai skambėjo taip dirbtinai, kad Zara slapčia sau įsignybo. Nusišluosčiusi kraują ir ašaras atsisuko į Jekateriną.
- Man viskas gerai, kartais taip nutinka, kad pradeda bėgti kraujas. Turbūt nieko tokio.- Zara numetė nosinę nuo stogo, tikėdamasi, kad ją nupūs vėjas tolyn. Išgirdusi Jekaterinos klausimą atsakė:
- Ne, kristi aš nebijau, ir užsimušti nebijau. Bijau likti neįgali.- Zara vėl nusisuko ir pažvelgė žemyn. Apačioje kažkas sujudėjo, Zara suspigo.- Apačioje kažkas yra! Prisiekiu! Mačiau kaip kažkas pagrėbė servetėlę!
-
Jekaterina klausėsi tankaus Zaros širdies plakimo savo stipria klausa ir vos neatsiduso - kada gi žmonės nustos jai meluoti, kai kalba pasisuka apie Jekateriną? Nors ji ir pati apie save meluodavo.
- Yra. O jeigu nuskriaudžia, tai netyčia. Arba tyčia. Bet rečiau. Pavyzdžiui pamato vampyras kraują ir nenorėdamas įkanda. Lendi prie vilkolalio per pilnatį - irgi ne kažką. Užnervini demoną - dar baisiau, - atsiliepė Klastuolė į klausimą apie draugiškumą.
- Tikriausiai tu labai stresuoji. Pasistenk nurimti. Mirčių Hogvartse nėra, nebent žudomi blogiukai. Pastaruosius užmušiau du, - nesuprasi, ar juokais, ar rimtai pasakė trečiakursė ir sublykčiojo akimis, išgirdusi šnarėjimą netoli stogo.
- Ak štai ko. Vis tiek tai sukelia kritimas, - šyptelėjo mergina ir pašoko ant kojų. - Būk rramiai, nestresuok ir nejudėk.
Paliepė Klastuolė ir priėjo prie krašto. Į viršų šovė kažkoks padaras ir trečiakursė trenkė jam su nežemiška jėga. Padaras vožėsi į stogą kiek tolėliau nuo jų ir aptrupinęs čerpes nuo vieno smūgio gyvas organizmas virtęs lavonu nukrito žemyn.
-
Zara vos spėjo atsitraukti nuo krašto, išgirdus stiprų dundesį susvyravo, jeigu būtų nespėjusi pasitraukti, būtų nukritusi.
Pagaliau atsimerkusi pamatė, padarą, kuris nukrito netoli jų. Zara bandė įžiūrėti kas tai, bet buvo per daug baisu.
- Ar jis negyvas? Kas ten per padaras? Ar jis norėjo mus nuskriausti?- Zara pradėjo nekantriai klausinėti nustebinta Jekaterinos reakcijos ir jėgos.- Tu pasirodei labai šauniai!- susižavėjus sušuko mergaitė. Bet greitai susimąstė.
- O kas jei ten buvo grupė? Padaras buvo šešėly, o kas šešėly- nesimato.- Zara norėjo įsitikinti, kad apačioj daugiau nieko nėra, todėl sukaupus visas jėgas ir nuvijus baimę tolyn priėjo prie krašto. Žvilgtelėjusi žemyn išgirdo tik traškesį.
-
Klastuolė nulydėjo akimis krentantį padarą. Jis sunkiai žnektelėjo ant žemės ir išnyko su dūmų krūva, kiek siekė jos klausa.
- Laniau jau negyvem neįmanoma būti, - pasakė Jekaterina. - Ten kažkoks kraujasiurbys žudikas padaras, kuris užuodė tavo kraują ir pasirodė čia su keletu draugelių, kurie bijo manęs, - ramiai pasakė juodaakė, nes visiškai nebijoj tų nakties siaubūnų.
- Tai taip, jie vaikšto/skraido grupėmis. Nesijaudink, nepuls, - trečiakursė priėjo prie pat krašto. Rodos, tuoj nuvirs nuo ten, bet tvirtai stovėjo ir žvelgė žemyn.
- Nemanau, kad jie grįš. Nors kas supaistys tuos, šiaip tai dar gana glušus padarus, - atsiduso ji galvodama, kurio velnio mistiški padarai, labai jau primenantys mini harpijas, lenda į Hogvartso teritoriją ir puldinėja mokinius.
-
Zara nusijuokė. Tokie draugės optimistiši atsakymai privertė ją jaustis labau patogiai. Keista kaip greitai iš nesaugumo jausmo ir panikos gali tapti gera ir atsirasti saugumo jausmas.
- Ar čia jų būna dažnai? Kaip nuo jų apsiginti? Jeigu būsiu viena ir mane užpuls tos šlykštynės, aš nežinosiu kaip apsigint ir man bus tikrai riesta...- Zara žiūrėjo žemyn ir bandė bent akies krašteliu užkabint vieną iš tų mistiškų padarų, nes per tą sumaištį nespėjo įžiūrėti jų.
- Ar jie plunksnuoti? Pūkuoti? Gauruoti? O gal žvynuoti? Zara turėjo plunksnų kolekciją, jeigu tas padaras būtų plunksnuotas, ji tikrai išsipeštų sau plunksną.
- Ar Hogvartso kieme būna dar gyvūnų kurie galėtų mane užpulti? Arba augalų? O ežere gal ir žuvų nuodingų yra?
-
Jekaterina tarsi kalbėjo, tarsi ne. Lyg ts balselis būtų išsiveržęs į paviršių, bet mergina sugrąžino jį atgal, nes tikrai nenorėjo tapti sarkastiška, ironiška mergužėle, apskritai peikiančia visus iš eilės.
- Nežinau. O tuk ką - esi mačiusi harpiją? - balselis vėl kalbėjo garsiai, tad mergina jį užčiaupė. - Ne, čia pirmas kartas, kai jos čia. Apsiginti galima numirštant arba būnant su kažkuo, kas turi antgamtinių galių, - atsakė Klastuolė. Jai nepatiko tos... kad ir kas ten buvo.
- Kažkokie odiniai. Man jos primena harpijas, nors užmušk, - trečiakursė vos nenusivaipė. Ir vėl tas suidvejinimas.
- Yra. Neprijaukinti testraliai, piktas hipogrifas, milžiniškas galvakojis ežere, suirzęs kentauras, akromantulas, augalai, ėdantys gyvus organizmas ir esantys mega maxi dydžio, - vardino Klastuolė.
-
Kai Jekaterina vardino pavojingus gyvūnus Zarą nukrėtė šiurpas. Zara pastebėjo, kad Jekaterina pradėjo keistai atsakinėti į jos klausimus. Gal aš jai nusibodau? Turbūt laiko mane kvaile... Zara nusprendė nebeuždavinėti klausimų, o įsigilinti į žvaigždėlapį ir kiek galima padėti Jekaterinai jį nubraižyti.
- Gal grįžtam prie darbo? Tuoj pradės švisti, o tada tikrai nebespėsim...- Zara apsisuko ir pradėjo eiti link žvaigždėlapio ir tik tada pamatė, kad krisdamas padaras nepataisomai sugadino pergamentą, o knygą buvo dingusi.- Oi...- Zara pajuokavo mintyse dabar tai ir pabaisos bendrininkams klius... Zara pažiūrėjo į Jekateriną.- Visiškai sugadinta! Ką darom? O kur knyga prapuolė?
-
- Nekreipk dėmesio į mane. Žinai tą kažkokią ligą, kada žmogus susidvejina? Man kartais taip būna ir tas sarkastiškas bei ironiškas aš mėgsta krėsti nesąmones, - šyptelėjo Klastuolė, nes nenorjėo, kad Zara ją palaikytų daužta bobute.
- Kaip matau, jau nelabai galim grįžti, nes šitie padarai sunaikino visus mūsų darbo likučius, - sunkiai atsiduso Jekaterina. O ji taip stengėsi braižyti tą žvagždėlapį... tikėjosi sekančioje pamokoje jį nunešti profesorei Meko, nes būtent šią savaitę planetų išsidėstymas šiek tiek kito. - Jiems klius. Mano darbą, - pasipiktino mergina ir pasižiūrėjo žemyn, o tada mostelėj ranka ir viskas šiek tiek nutyko. Atsargiai prasipjovusi ranką išlašino kelis savo juodo kraujo lašus ir jie kaip magijos vedami nuvinguriavo žemyn stogo, kol pagaliau susirinkę į vieną` lašą paptelėjo žemyn. Ištisa krūva harpijų šovė aukštyn ir viską apgaubė juodi dūmai. Kai jie dingo, Klastuolė ramiai stovėjo, o apačioje gulėjo krūvelė lavonėlių, kurie supoškėję kaip dūmai išnyko.
- Kerštas, - ramiai pasakė.
-
Zara pamatė draugės nusivylimą, kai ji pamatė sugadinta pergamentą. Išgirdus, kad Jekaterina planuoja jiems atkeršyti susidomėjusi žiūrėjo kas bus toliau. Dabar tai bus reginys! Tikiuosi ji sugebės jais susidoroti. Bet širdyje Zara jautė, kad tikrai sugebės. Tik nesusižeisk... Zara išsigando pamačiusi, kad Jekaterina savo noru įsipjovė, bet tada suprato. Masalas! Zara nesitikėjo tokios greitos harpijų reakcijos, jai buvo labai netikėta, kad taip greitai ir šitiek daug harpijų šovė į orą. Kai Jekaterina taip greitai su jomis susidorojo, Zara pradėjo ploti.
- Bravo!- Zara buvo išties sužavėta Jekaterinos miklumu ir drąsa.- O ką mes dabar veiksim? Jau pradėjo švisti, žvaigždžių beveik nebesimato
-
Jekaterina patenkinta žiūrėjo į išnykusius padarus. Dabar sulėks visa giminė, tu juos išžudysi, nes jie bandys nužudyti tave, tada tu išnakinsi vieną rūšį, kaip vos kažkada nepasielgei su žmonėmis, sutriks vsa grandinė, pradės mirti kit ir pasaulis paskęs chaose, labai jau patenkintas porino Klastuolės antrasis aš.
- Ačiū, ačiū. Kasdienybės treniruotė, - nusijuokė juodaplaukė. - Galim eiti kur nors po plį pasivaikščioti, arba šiaip kažką... nes veikti nėra ką. Šeštadienis, - šyptelėjo mergina. Ir jai neatrodo keista, kaip aš išžudžiau visas tas ,,harpijas"? Oho. Matyti, kad labai patikli. Bet man tik geriau, tikroji (arba ne, kas čia ją supaistys) Jekaterina kalbėjo mintyse. Pasirąžiusi pažvelgė į saulėlydį ir jos oda nustojo švytėti. Nakties laikas baigėsi.
-
Zara pažvelgė į Jekateriną.
- O tu manai daugiau harpijų neatlėks?- Zaros nuojauta kuždėjo, kad čia dar ne pabaiga ir kad nieku gyvu negalima eiti į šešėlį prie išėjimo.- Kita vertus, gal likim čia ir pažiūrėkim saulėtekį?- Zara atsiduso, ji nemokėjo nieko slėpti.- Žinai, aš mačiau jų dantis. Kai harpijos spiegė, kai tu jas pritvojai, jos plačiai išsižiojo... Ten buvo pieniniai dantys, galiu prisiekti...- Zara jautė šešėly esant kažką didelio ir tikrai ne geranoriškai nusiteikusio. Padaras buvo toks didelis, kad Zara sutelkus dėmesį galėjo išgirsti gilų kvėpavimą.- Galbūt iš čia yra kitas išėjimas? Norėčiau artimiau susipažinti su pilimi, jei yra, gal eikime juo? Ir kuo skubiau, aš velniškai noriu valgyti...- Zara panikavo.
-
Jekaterina pažvelgė žemyn, o tada į Zarą.
- Atlėks tikriausiai. Vėliau, - gūžtelėjo pečiais. Bent jau Klastuolė jų tikra nebijojo. Juk ką tik pritvojo jų gal keliasdešimt. - Galim likti. Ant stogo saulėtekis visada gražus, - šyptelėjo trečiakursė ir dirstelėjo į palengva rausvėjantį dangaus kraštelį. - Taip, šiaip harpijos keliskart už mane didesnės. Žinoma, jeigu ten buvo harpijos, nors tuo aš beveik neabejoju, - sutiko mergina ir perbraukė ranką juodus, iškarpytus plaukus. - Tu bijai to, kas yra šešėlyje? - paklausė nusišypsojusi juodaakė ir ramiai nužingsniavo šešėlin. Atrodo, tiesiog pranyko juodumoje. O po to grįžo. - Ten nieko nėra. Harpijos yra mistinės būtybės, jos gali sukelti paniką ir paranoją savo klyksmais, - bet manęs jos neveikia, užbaigė mergina. - Galim eiti ir pilį apžiūrėti. Ar tu mieliau į Uždraustąjį mišką?
-
Kai Marigold žengė į šešėlį Zara pradėjo panikuoti.O jei Marigold nuskriaus? Kaip aš jai padėsiu? Harpijos nuskriaus ir mane... Zara mintyse maldavo, kad klastuolei nieko neatsitiktų. Kai Marigold išnyko šešėlyje, Zara jau buvo bepradedanti bėgti traukti Marigold iš pavojaus, bet pamatė, kad mergaitė išėjo, iškart nusiramino. Zara dar ilgai žvelgė į šešėlį ir akies krašteliu pastebėjo, kad kitam šešėly kažkas sujudėjo.
-Keliaujam į mišką. Tik greičiau, nes šiąnakt dar nusnaust norėčiau...- atsakė Zara Greičiau, greičiau, tas padaras mus nuskriaus, jis dydžio kaip trys aš... Mintyse prašė mergaitė.- Žaidžiam gaudynių!- Zara palietė Marigold- Tu gaudai!- Ir pasileido prie įėjimo. Bėgdama paslydo ir nugriuvo. Ir alkūnės pradėjo bėgti kraujas.- Bėk! Dabar pat!- Zara atsistojo ir pasileido link įėjimo.
-
Jekaterina klausiamai pasižiūrėjo į panikuojančią Zarą (ką išdavė jos akys).
- Gerai, galim eiti į mišką, - sutiko ji ir pasuko link išėjimo. - Tuoj pagausiu! - šūktelėjo mergina ir kaip mokėjo pavirtusi šešėliu atsirado tiesiai prieš Zarą, bet ši parkrito. - Ko tu panikuoji, kas yra?
Mergina neramiai apsidairė. Ar jas kažkas seka? ir ką mato toji Grifė, kad dabar atrodo tiesiog paklaikusi iš baimės? Jekaterina jau sunerimo, nors ir nebuvo priežasties, dėl kurios turėtų jaudintis. Pripuolusi prie Zaros čiupo už rankos ir apsisukusi ant kulno išnyko kartu su ja, palikdama tik juosvų dūmų plotelį, kuris tuojau išnyko. Trečiakursė pasivertė šešėliu ir išnyko iš tos vietos, nes pirmakursę grįfę kažkas išgąsdino, o mergina nežinojo, kas.
-
(Kas norit, postinkite.)
Diena. Luna sugalvojo patyrinėti mokyklos stogą. Ji užlipo į aukščiausią aukštą Hogvartse. Po to ieškojo žiobariškų kopėčių, kad galėtų užlipti ant mokyklos stogo. Luna lipo kokias penkiolikas minutes. Pagaliau pasiekė lubas. Buvo rankenėlės ant lubų. Vampyrė viena ranka prisilaikė, o kita atidarė dureles lubose. Pravėrusi pamatė turėklus. Tai, už jų pasičiupo ir lipo ant stogo. Ji nebijojo aukščio. Luna atsistojo ir pažvelgė į panoramą. Vasara greitai baigsis. Nes kai kurių medžių lapai pradėjo kristi. Noko obuoliai, moliūgai. Bet tai buvo gražu. Luna iš kišenės išsitraukė lazdelę išsibūė paplūdimio skėtį, padarė duobutę skėčiui pastatyti. Išskleidė jį. Buvo malonu, gera. Nors saulė kaitė, bet nejautė šilumos. Luna svarstė ar reikia brolį pasikviesti ...
-
Jekaterina kaip žaibas užšvilpė laiptais į viršų ir atsidūrė ant stogo. Tai buvo pirma ne šventiška diena, kada Klastuolė buvo pasileidusi plaukus. Ir vien dėl to, kad laukė buvo itin vėjuota, bei užlipus ant stogo juodi it naktis plaukai fantastiškai plaikstėsi aplink veidą. Juoda apranga derėjo prie visko ir mergina tiesiog susiliejo su aplinka. Pasistengusi užsiropšti ant aukščiausio stogo taško į tokią vietą, kur žmogui sunku patekti, ji atsipūtė plaukams besidraikant apie veidą ir plaikstantis už nugaros, kai vėjas maloniai glostydavo skruostus. Tingiai sėdėdama ant stogo ji įkvėpė oro ir atsilošė, kiek pavojingai ištiesdama pečius. Visgi buvo itin gražus vakaras, kad ir labai vėjuotas bei šaltas.
-
Johnny Williams slankiojo po Hogvartso koridorius. Ieškodamas vietos parūkymui. Jis buvo iš tų kurie rūko. Užmesdamas akimis ant atsibodusių pilies sienų. Nejučiomis jis pamatė gale laiptus. Sparčiai žingsniuodamas lėkė prie laiptų. Užlipo jais. Tų laiptų būta statūs, siauri. Neskaičiavęs jis niūriai žvelgė pro langus. Matėsi nuostabi panorama. Bet jis tai praleido vėjais. Pamatė kažkokias duris jis negalvodamas pravėrė jas. Pajuto kaip jo krūtinę tartum žeidžia vėjas savo stiprumu, šaltumu. Praženngė slenkstį ir atsidūrė ant stogo. Duris paskubomis uždarė. Uždaręs, Johnny iš kišenės išsitraukė cigaretes bei žiebtuvėlį. Iš dėžutės išsitraukė cigaretę. Išsiėmęs jis cigarinę vėl paslėpė kišenėse. Nes tai nelegalu. Užžiebė ir pradėjo traukti dūmus. Išpūtęs kenksmingų dūmų kamuolį jis apsisuko ir pamatė juodą figūrą. Ant aukšto stogo. Jis suriko:
- Dink, iš čia!
-
Jekaterinai sėdint ant stogo kažkas pravėrė duris ir atsirado netoliese jos. Klastuolė susidomėjusi stebėjo atėjūną, kuris, rodos, rūkė. Na, Klastuolė pati niekada nerūkydavo, bet nebuvo prieš rūkymą. Išgirdusi piktus žodžius tik atsiduso ir nušoko nuo tos vietos nusileisdama pavojingai arti krašto. Atsikvėpusi ji pažvelgė į žmogų. Tikrai už ją vyresnis, net ir išvaizda šiek tiek. Rodos, malonumu nepasižymėjo. Ketvirtakursė atsiduso ir pakėlė šaltai juodas akis į jį.
- Įdomu, kodėl turėčiau, - atsiliepė ir žengtelėjusi toliau nuo jo pakreipė galvą lyg kokia medžiotoja ar kažkas panašaus. Kiek pavojinga mergina. Viena iš tų, kurios visuomet rimtos, nes tarsi nenori parodyti savo mielo veidelio, kuris atsiranda šypsenai įsipliespus veide.
-
Johnny nebuvo su tokia situacija susiduręs jog neklausydavo jo. Ši mergina buvo kažkuom išskirtinė. Kuom jis negalėjo pasakyt, apibūdint, aprašyt, gestais parodyt. Stebėjo kaip mergina vikriai nusileido. Jis pagrasino dar:
- Jei prieisi arčiau tau galas. Nors jokių moteriškos lyties žmonių negalima skriausti. Prašau, kad dingtum iš čia. Kokia čia dar drąsuolė jau atsirado, - jis piktai pramurmėjo ir vėl užsitraukė cigaretę. Dūmus iškvėpė pro nosį. Jis nemėgo jokių žmonių. Jokios kkompanijos. Bet atkreipė dėmesį į merginos išvaizdą: juodi plaukai, išblyškęs veidas. Juodos akys. Visa juodai apsirengusi kaip ir jis pats. Jis mėgo juodą spalvą. Kitokių spalvų nemėgo. Gerai pagalvojęs šiurkščiai paklausė:
- Beje ką čia veiki ar darai?
-
Jekaterina mąsliai vyptelėjo, tik tamsoje to nesimatė. Rodos, tas nepažįstamasis tikrai buvo valdingas, bet ir išvaizdus. Juodi plaukai ir tamsios akys, juoda apranga. Vienas iš tų kietuolių. Deja, ketvirtakursės jie neveikdavo.
- Jeigu man galas, tuomet prieisiu ir visai arti, - atsikirto nei kiek ne švelniau Klastuolė. O jai kas - jeigu skris nuo stogo, jai vis vien nieko neatsitiks, jeigu tik spės virsti šešėliu, galės prasmegti kiaurai. Tiesa, to triuko ji dar nebandė, bet tikėjosi, kad turėtų pavykti. Bet, rodos, tam vaikinui kiek atlėgo nervai.
- Kaip ir bangau nusižudyti, pagal tave. O tu ką darai? - kvailas klausimas. Aiškus daiktas, kad rūko, toptelėjo merginai į galvą. Jai atrodė keista, jog ji pati tiesiog nenueina į šalį.
-
Johnny susiraukė mąsliai galvodamas ką daryt iš šitokios situacijos. Rado vieną sprendimą - apeiti stogą ir pasibūt kur jo niekas nepamatys. Juodaplaukis dar taip nematė jog jo nebijotų iš pažiūros bejėgė mergina. Jis negailestingai tarė:
- Žudykis, jei nebijai mirti. Tik kvailiai ndebijo mirti. Na, aš nenoriu su tavim būti. Nes tu mane jau užknisai . Be to tu šlykšti, - tai taręs jis užsitraukė dūmus. Ir pradėjo eiti link kitos stogo vietos. Nuoširdžiai tikėdamasis, jog juodaplaukė apsižliumbs iš jo pasakytų žodžių. Paleidęs chemikalus jis baigė rūkyt. Cigaretę sutraiškė ir nuspyrė. Jis gerokai paėjėjęs taip, kad nesimatytų tos žmogystos. Atsisėdo ir pradėjo tabaluoti kojomis ore. Jis apsiniaukęs graužėsi.Kodėl ją atstumiau? Kodėl taip pasakiau?
-
Jekaterina tyliai sau pavartė akis ir blausiai šyptelėjo jas nuleisdama. Rodos, vaikinas buvo labai ne nuotaikoje. Atsidususi Klastuolė visai paprastai išklausė jo žodžių ir netikėtai ketvirtakursės lūpas paliko tylus juokas, garantuotai erzinantis nepažįstamąjį. Ji net vardo jo nežinojo. Virtusi šešėliu nusklendė per stogą ir išvydo jį, sėdintį kojas nuleidusį žemyn. Lyg koks Češyro katinas ji be garso atsidūrė priešingoje pusėje. Tiesiog ten buvo laukas pilyje, kur šiltnamiai. Jis tarp visų stogų išsiskyrė būdamas kvadratu ir sėdėdama priešingose pusėse žmonės galėjo vienas kitą matyti dieną ir vos įžiūrėti naktį. Jekaterina šypsojosi, žvelgdama iš kitos pusės į jį. Kažkur ūbavo pelėda ir vėjas tarsi nurimo ir sustingo, nebyliai laukdamas.
-
Johnny tikėjosi, jog ji neateis ar neras jo. Užmerkė akis ir palaimingai alsavo. Kažką pajuto pučiant. Atmerkė akis ir vėl pamatė tą landžią juodaplaukę. Jis nepatenkintas sau pliaukštelėjo per veidą. Bet jį ir stebino kaip ji sugebėjo jį rasti bei jo nebijoti. Jį ėmė gąsdint jos paslaptingas žvilgsnis, paslaptinga paslaptis kuri buvo nežinoma. Jis pradėjo jausti nuo jos kylantį negerumą. Jis buvo piktas kam ši sudrumstė tylą. Jis pradėjo rėkt:
- Dink! Atstok nuo manęs! Palik manė ramybėje! Noriu tylos, ramybės, vienumos. O ne įkyrių mergų kaip tu! - viską išrėžė ją apšaukdamas. Nusuko nuo jos akis. Johnny traukė šios merginos paslaptingumas. Bet kažkodėl lyg ir pirmą kartą bijojo mergaitės! Taip, mergaitės! Didžiausia gėda net negalėjo būti.
-
Jekaterina kitu atveju tikriausiai jau būtų pasipiktinusi ir dingusi, kaip gali žmogus būt toks bjaurybė, bet jos nuojauta tiesiog šaukte šaukė, kad tas nepažįstamasis nėra toks žiaurus, koks gali pasirodyti. Klastuolė priglaudė pirštą prie lūpų jį tildydama.
- Jei nori tylos, turėtum pats neberėkauti, - dalykiškai pasakė ketvirtakursė. Juokingiausia, kad po tokių žodžių nelabai kaip ir atsikirsi. Vėjas vėl sukilo ir ėmė siausti aplink, o ypač ant stogų. Jekaterina nubėgo stogais be garso, naktyje šmėsčiojo tai ten, tai šen jos siluetas. Juodiems plaukams besiplaikstant aplink ji atrodė vikri it pantera. Nemažu greičiu ji atsidūrė prie išėjimo ir atsisuko vėl. Jos juodos akys paslaptingai ir kerinčiai sužibėjo. - Ir taip, aš išeisiu.
Po šių žodžių mergina pranyko nakties tamsoje.
-
Susigėdęs Johnny kantriai laukė kol mergina išeis. Jo manymu turėjo šitie žodžiai ją labiau įžeisti. Pamatė kaip juodaplaukė jį tildo. Išvis kaip jį drįsta! Išgirdo balsą jos. Jis jau ketino atsiskirsti, bet nutylėjo. Po to pastebėjo kaip ji pradeda dingti. Ji greitai bėgiojo. Net jokio drambliško garso neišgirstum i š jos žingsnių. Gal ji šokėja? Kad taip be garso bėga? Taip pamanęs vaikinas. Ją palydėjo akimis iki kol ji dingo jam iš akių. Bei išgirdo paskutinius jos žodžius. Jis lengviau atsiduso, bet ir sunkiai. Gash, kaip gerai, kad ji dingo. Bet ir blogai. What? Kodėl blogai? Kas su manim pasidarė?! Vos balsu nešūktelėjo Johnny. Dar kiek palaukęs jis sunkiai atsistojo ir nužingsniavo atsargiai link durų. Sustojęs paskutinį kartą apsidairymui. Ir dingo pro duris baisiai piktas eidamas link savo koledžo.
-
Daniel gana atsargiai ropštėsi ant stogo žiobariškomis kopėčiomis. Saulė jau seniai buvo nusileidusi, juodame danguje, pilname žvaigždžių, kybojo baltas mėnulis, šviečiantis mėnesieną. Dan gana nekaltai pagalvojo apie Leilą, bet išraudęs nuo tokių minčių, truputį paslydo ir vos nenukrito. Susikaupk, o ne galvok apie jąąą... Mulki. Toliau vis dar slidinėdamas ir čiužinėdamas, jis dar pagalvojo Tikriausiai pro čia truputį pateko lietaus ir sugalvojo pasinaudoti savo lazdele.
-Lumos,-tyliai sušnabždėjo jis, bandydamas niekam neišsiduoti, kad jis čia, nes netoli išgirdo žingsnius, tikriausiai Filčo. Toliau nebeklupinėdamas, jis pagaliau pasiekė liuką - šis buvo rūpestingai užkabintas kabliuku, tikriausiai kad niekas neįeitų. Ramiai jį atvėrus, garso aidas dusliai nuskambėjo per patalpą. Dan užsiropštė ant slidoko pilies stogo ir atsisėdo.
-Nox,-jau lengviau atsidusęs sušnabždėjo.
Vaikinas sedėjo ir grožėjosi pilies sodu, kiemeliu ar Uždraustuoju mišku mėnesienos šviesoje.
-
Leila Sunshine niekaip nesugebėjo užmigti, mintys buvo išsimėčiusios, tad mergaitė net nežinojo, apie ką tiksliai tuo metu ji galvoja. Mintyse vis sukosi Dan, pamokos, gėlės, ežeras, Dan, savižudybė... Tamsiaplaukės mintys tikrai skraidžiojo sumaišytos ir netvarkingos, tokios, kaip krentantys rudeniniai lapai... Taip besimėtydama tarp savo minčių, Leila net nepastebėjo kaip atsidūrė netoli lango, per kurį galima patekti ant stogo. Hmm, neuždarytas... pagalvojo mergaitė ir jos galvoje iš karto atsirado dar viena mintis. Tyliai, be jokio garselio pravėrusi langą, juodaplaukė tyliai pro jį įlipo ir nutipeno link berniuko silueto. Iš kišenės išsitraukusi peilį, Leila tvirtai jį suspaudė rankose. Iš nugaros prirėmė jį berniukui prie kaklo ir sušnibždėjo:
- Bijai?
-
Daniel sukikeno ir su savo šalta ranka atstūmė Leilos ranką.
-Gerai, gerai, užteks,-sušnibždėjo Dan.-Apskritai, kam tau tas peilis?
Atėmęs jį iš Leilos, jis pradėjo jį truputį knebinėti. Po truputį pradėjo šypsotis.
-Atsargiai, čia "truputį" slidu,-prisidengęs burną, vaikinas sukikeno.-Kas nutiko? Žinai, būčiau sujudėjęs, tas tave peiliukas būtų perrėžęs man gerklę,-gana dramatiškai pridūrė. Tada skambiai nusijuokė ir vėl prabilo:
-Sėskis šalia.
Daniel vėl pradėjo įnirtingai stebėti viską. Kai jo akys sustojo prie ežero, kuriame atsispindėjo mėnesiena, jis neatitraukdamas akių lėtai ir atsargiai tarė:
-Šiandien bus klastuolių pobūvis su arbata ir sausainiais. Žinai, susipažinti su kitais,-"pavartė" akis Dan. [pavartė, ta prasme, ne pavartė, o pakėlė akis į dangų]-Kaip manai, eiti man ar ne?
-
- Tu turėjai išsigąst... - nesuprasdama, primerkusi akis ir kilstelėjusi antakį, pasakė Leila. Tuo metu, kol jinai galvojo, kodėl Dan neišsigando, šis vaikinukas iš jos paėmė peilį ir paslėpė pas save. - Jis mano, atiduok, - sumurkė mergaitė, prisiartindama prie tamsiaplaukio. - Man jį padovanojo tėtis, kai man suėjo penki metukai, jis man labai brangus, su juo aš jaučiuosi saugi... - sumelavo mergaitė, bet Dan niekaip negalėjo atskirti, ar tai melas. Tiesiog dabar varniukė neturėjo nei nuotaikos, nei noro sakyti Dan tiesą. Dabar ant jos liežuvio galo sukosi tik melas, apgavystės ir lengvas... flirtas.
- Ką čia veiki, taip vėlai, vakare? Nebijai, kad koks nedoras padarėlis gali tave sudoroti? - sušnibždėjo į ausį Leila, pirštais bėgdama per Dan nugarą. - Žinoma, eik, kodėl gi ne.
-
Dan švelniai atsiduso, tada jo švelnios lūpos sukrutėjo.
-Dėl Dievo meilės, Leila. Kas tau darosi? Kodėl tu slepi nuo manęs tiesą? Vis dėl to galima suprasti, kad tu meluoji,-Daniel akyse švietė didelis apgailestavimas ir liūdesys. Vaikinui akyse sužvilgo ašaros. Nepastebimai jas nusišluostęs, klastuolis greitai čiupo Leilą į glėbį ir tvirtai suspaudė. Trumpam atsišliejęs galų gale vėl prabilo :
-Na, tiesa, gal ir eisiu. Bet nežinia, ką ten veiksiu. Gal ir atrodo smagu, bet..-Dan staigiai nutilo. Ramiai alsavo. -Koks nedoras padarėlis? Tikriausiai turi omenyje save?
Palinkęs prie mergaitės, jis švelniai nusišypsojo ir žvelgė jai tiesiai į akis. Daniel akyse šmėkštelėjo abejonės, bet jis greitai nuvijo jas šalin.
-Ką gi, dabar žinau, ko atėjai. Tau nelabai sekasi meluoti, žinai.
-
Leila atsiduso ir pavartė akis.
- Ak, Dan, supranti, tu man patinki, kaip daugiau, nei draugas, tiesiog kartais... Mane kažkas užvaldo, aš nežinau, kaip elgiuosi, aš būnu nenuspėjama, padarau daug blogų dalykų. Tiesiog nebevaldau savo jausmų, minčių veiksmų... Kūnas nepriklauso man, siela išskrieja, aš nesijaučiu savimi.
Mergaitė įsikniaubė berniukui į krūtinę ir pradėjo lieti ašaras. Tiesiog, be priežasties. Seniai verkė, nepasitikėjo žmonėmis, nenorėjo, kad kiti matytų kokia ji pažeidžiama.
- Aš atsiprašau, tiesiog... Dabar tos pabaisos apsėdo mane ir aš bandau su jomis susitvarkyti. Kartais tai užima kelias dienas, kartais gali užimti ir mėnesį.
Leila Sunshine delnais suėmė tamsiaplaukio veidą ir įsižiūrėjo jam į akis.
-
Daniel užjaučiamai apkabino Leilą, kai ji įsikniaubė jam į krūtinę.
-Daugeliui pažįstamas jausmas, tikrai, -švelniai pasistengė nusišypsoti Dan. Vis dar būdamas ramiai, jis pasilenkė prie mergaitės lūpų ir tyliai sualsavo. Tada suėmė varniukės veidą ir įsisiurbė į jos švelnias lūpas. Atrodo, tai truko penkiolika minučių, tačiau šios pralėkė kaip kelios akimirkos. Pagaliau atkibęs nuo jos lūpų, jis ramiai į ją pažvelgė ir nusišypsojo. Ir tai buvo mano pirmasis bučinys. Lengviau atsikvėpęs, po ilgos tylos vėl prabilo.
-Neabejoju, kad pas jus pobūvis taip pat bus, -švelniai susirūpinęs pasakė Dan, nors žinojo, kad jai tai dabar rūpėjo mažiausiai. -Gaila, kad negalėsiu ten pabūti. Neabejoju, ten susirasi naujų draugių ar bent draugę.
-
Leila Sunshine pajuto Dan kvepalus, kurie buvo gaivūs, lengvi, tokie, kokie patiko Leilai.
- Ačiū tau, - nusišluostė ašaras mergaitė ir šyptelėjo.
Varniukės širdis pradėjo smarkiau plakti, kai Daniel prie jos pasilenkė. Jos kvėpavimas pasidarė tankesnis ir, tarytumei, laužytas. Mergaitė sulaikė kvėpavimą ir lūpomis palietė Dan. Jausmas buvo nuostabus, lyg rožinė spalva užplūdo jos visą liekną kūną ir šildė. Ar tai meilė, Leila negalėjo suprasti, bet kad šio berniuko ji niekada negalės nuskriausti, puikiausiai suprato. Kad ir kaip jai bus sunku. Tamsiaplaukė nėra pratusi ilgai būti su vienu žmogumi. Ji prižadėjo sau, kad Dan bus kitoks ir atsitraukė nuo jo lūpų.
- Aš irgi manau, kad bus, bet nežinau, ar jame dalyvausiu. Man jau geriau pasprukt kur nors su tavimi...
-
-Ko tik nori, -švelniai patikino Daniel.-Bet ar tau nebus nepatogumų, kad visas koledžas dalyvauja, o tu ne?
Gana susirūpinęs jis pasitaršė savo šokoladinės spalvos vešlius plaukus. Dan prikando lūpą, bandydamas per daug neparodyti susierzinimo.
-Tu liksi čia ar eisi miegoti? -šiek tiek praradęs viltį prabilo vaikinas. -Na, ką tik nori, nenukentėsiu labai. Tau nešalta?
Nelaukęs atsakymo, jis gana stipriai ją apkabino ir prisiglaudė savo šiltu kūnu prie jos.
-Per paskutinį susitikimą pasirodei kiek keistai, -skambiai nusijuokė Dan. -Kas nors buvo nutikę? Ar šiaip priepuolis? Ir man kartais taip būna.
Tingiai pasiražęs, jis švelniai šyptelėjo.
Gal ką nors paveikiam? -prikando lūpą Daniel.
-
- Jei tu nueisi į Klastūnyno šventę, aš nueisiu į savojo koledžo, Varno nago, pobūvį. Regis, jie daro kažką iškilmingo. O aš net puošnių rūbų neturiu.
Leila Sunshine nužvelgė savo rūbus. Odinės kelnės aptempė jos kojas, palaidinukė buvo pati paprasčiausia, kokią mergaitė rado. Ant jos buvo pavaizduotas vilkas, stipriai išžiotais nasrais. Ant rankos puikavosi juoda odinė apyrankė, metaline sagtimi.
- Liksiu čia, aš per pamokas išsimiegu, - nusijuokė varniukė. - Kas buvo? Kur buvo? - nesuprato Leila, tad tiesiog šildėsi Dan glėbyje.
- Paveikiam, paveikiam, - mirktelėjo mergaitė, stipriau apkabindama berniuką. Paskui staiga jį paleido lyg ką sugalvojusi. Ji atsistojo ir nuėjo ant paties stogo krašto ir ištiesė rankas.
- Bijai mirties? - paklausė.
-
-Nelabai, -skambiai nusijuokė Daniel ir priėjo prie mergaitės. Atsisėdęs ant pačio stogo kraštelio. -Nelabai ką ir būtų prarasti, žinai.
Žiūrėdamas žemyn į ežerą ir Uždraustajį mišką, su neblėstančia šypsena apžiūrėjo kiekvieną kampelį.
-Nemanau, kad bus labai įdomu, -prabilo Dan. -Bet gal pabandysiu. Ką šiandien veiksi?
Žiūrėdamas į mergaitę, stovinčią ant pilies stogo krašto, jis sukikeno, atsistojo ir priėjo prie jos. Paėmęs Leilą ant rankų, ją pasodino toliau ir atsisėdo kartu.
-Jeigu ir eičiau, nenoriu atrodyti labai puošnus pampuška, o paprastesnių drabužių neturiu, tik rudą odinį švarką ir šitus džinsus.
Skambiai nusijuokęs, vaikinas nužvelgė mergaitę.
-Tu atrodai gražiai, tau tinka.
-
- Aš irgi neturiu ką prarast... - pasakė Leila. Prarasdama savo gyvenimą ir prarasčiau tik savo gyvenimą. Ironiška pagalvojo tamsiaplaukė, nors nelabai suvokė, kas per velnias (ar angelas) yra ta ironija.
- O aš manau, kad bus įdomu. Juk Klastūnynas visuomet sugalvoja kažką linksmo. Nebent jo vadovė būtų prasta. Bet kiek girdėjau, Gabriella nėra bloga ar griežta...
Leila patogiai (nors ant stogo nelabai rasi patogios vietos) įsitaisė ir paėmė berniukui už rankų.
- Nežinau, ką be tavęs daryčiau. Tikrai. Tu man padedi susitvarkyti su savimi ir savo jausmais, nors kartais abejoju tuo, ką tau jaučiu. Tu geras, gražus, bet kartais man atrodo, kad tu ne mano skonio, kad tu man per geras, kad... Yra daug priežasčių dėl ko, mano nuomone, mes negalim būti kartu.
Myliu tave, Dan... mintyse pagalvojo ir išsigando tokios savo minties.
-
-Oo, tikrai?-gana susirūpinęs po ilgos tylos prabilo Daniel.-Pastaruoju metu esu susirūpinęs, žinai. Kaip tu galėtum apibūdinti savo asmenybę? Aš esu kaip ruduo. Pro langą žiūrint, atrodo šilta, o išėjus į lauką, paaiškėja kad šalta. Aš esu apsisiautęs šiltumu kaip apsiaustu, kad niekam nesudaryčiau blogos mano vidaus nuomonės, nors dėl to kartais pratrūkstu ir negaliu valdytis.
Šiltai ir švelniai nusišypsojęs, taip patvirtindamas savo žodžius, skambiai nusijuokė ir susitaršė plaukus.
-Tu rimtai nieko prieš, jei nueisiu?-maloniai nusišypsojęs dar pasitikslino Dan.
Tabaluodamas kojomis, jis mintyse dainavo dainą, tikriausiai, mėgstamiausią. Atsirėmęs į stogą, ta prasme, atsigulęs, jis žiūrėjo žvaigždes, kurios buvo labai, labai toli.
-
Sirėja užlipo ant stogo. Buvo pats rytmetis, toli vakaruose giedras dangus dar buvo neišsivadavęs iš nakties tamsumų, spindėjo violetiniu atšiaurumu. Užtat rytuose, kur ir žvelgė Sirėja, raudona saulė jau buvo plonais pirštais pradrėskusi violetinį dangų ir išpylusi raudonai oranžinius dažus.
Sirėja savo žaliąsias akis paskandino tame reginyje, nuo rausvos šviesos raudoni merginos plaukai tarsi liepsnojo. Ji priėjo prie pat stogo krašto ir sudrebėjusi nuo žvarbumos, tvirčiau susisupo į juodą Hogvartso mokinių apsiaustą. Niekad anksčiau nebuvo čia atėjusi, o dabar sau prisiekė, kad ateis dar kartą.
- Tik ne naktį, - murmtelėjo.
Žvilgtelėjusi į paskutines žvaigždes, tyliai atsidūsėjo ir atsisėdo ant stogo krašto kojas nukorusi žemyn.
-
Filipas nelabai turėdamas ką veikti, nusprendė patyrinėti pilį. Vis gi blogiau nebus. Staiga pamatė kažkokį atvirą langelį. Pasirodo tai buvo įėjimas ant stogo. Nieko nelaukes užsikabino už palangės ir užlipo ant stogo. Vaizdas nuo ten net gniaužė kvapą. Pagaliau įsidrąsines ir atsistojes, Filipas ištiesė rankas į šonus, kad būtų lengviau išlaikyti liksvarą. Šiek tiek pasivaikščioje, tolumoje pamatė kažką raudoną. Susidomėjes nuėjo arčiau. Pakankamai arti priėjes pamatė, kad tai kažkokia mergina su raudonais, lyg liepsnojančiais, plaukais. Tyliai priėjes iš už nugaros pakėles vieną raudonų plaukų sruoga pasisveikino.
-Sveika, liepsnojanti mergaite.
Tada atsisėdo šalia jos ir su savo geltonom, katiniškom akim tiriamai ją nužvelgė.
-
Vis labiau brėško. Dangus vakaruose virto skaisčiai mėlynu, už horizonto pasislėpė paskutiniausios žvaigždės. Tačiau Sirėja viso to nematė, ji tarsi snūduriuodama spoksojo kažkur į rytus, ten, kur iš už Uždraustojo miško kilo rauodnas saulės diskas. Raudonplaukė vampyrė išgirdo, kaip ant stogo užlipo dar viena persona. Neatsigręžusi, tyliai pati sau apsimesdama, kad ji vienui viena, lediniais delnais suspaudė nuo šalčio raustelėjusius skruostus. Švelnus vėjelis šaldė ausis.
Sirėja visiškai nenustebo, kai nepažįstamasis pasisveikinęs atsisėdo šalimais. Kryptelėjusi galvą, susidūrė su į save įsmeigtomis geltonos [trydos] spalvos akimis. Sumirksėjusi nusisuko ir nepratardama nė žodžio, linktelėjo. Nebuvo nusiteikusi kandžiai išrėžti ssavo nuomonę apie tokį nepageidautiną artumą tam tikrose situacijose, o paskui numesti vaikinuką žemyn. Tiesą sakant, toji rausvai oranžinė šviesa, kylanti iš rytų, netgi pripildė Sirėjos vidų šiokio tokio romantiškumo.
Po kelių akimirkų ji nusprendė, kad reikia prisistatyti.
- Sirėja, - burbtelėjo tykiai mirktelėdama orui.
-
Pagaliau išgirdęs šiokį tokį žodį iš merginos, Filipas šyptelėjo.-Katinėli, ko tu tokia tyli? Negi esi viena iš tų žmonių, kurie galvoja, kad kalba - nesusipratimų šaltinis? Nemėgstų tokių žmonių,- staiga nutilo, bet paskui vėl prabilo:- A, žinau, greičiausiai esi apkerėta mano neišblėstančio žavesio,- jis pamaiviškai atmetė plaukus.Kurį laiką vėl nutilo ir stebėjo saulėtekį. Greičiausiai jis netgi gražesnis už saulėlydį. Už nugaros vis dar tamsavo tamsus dangus ir matėsi kelios žvaigždės.-Katinėli, o tu čia dažnai ateini? Sakyčiau, iš čia stebėti saulėlydį arba saulėtekį labai romantiška. Man atrodo už mane žavesnis yra nebent šis saulėtekis, - Filipas buvo tikras garbėtroška ir pasipūtėlis,- Beje, mano vardas FilipasPo kurio laiko vėl prabilo:-Tavo raudoni plaukai labai žavingai atrodo, girdėjau, kad merginos su tokiais plaukais neretai būna karšto būdo, ar tai tiesa?
-
Katerina vedama nuvargusių kojų pagaliau užlipo ant pilies stogo. Ilgą laiką lipus laiptais, merginai reikėjo atgauti kvapą - Tai bent sportininkė, sarkastiškai pasišaipė iš savęs mintyse. Grifė užsimerkusi įkvėpė gryno nakties oro, o šis savo vėsa atgaivino ją. Taip ji stovėjo kelias akimirkas, nieko nesakydama, buvo girdėti tik jos tylus kvėpavimas. Pagaliau atmerkusi akis, mergina atlošė galvą ir pažvelgė į dangų - šiame žibėjo begalė žvaigždžių, kad net norėjosi jas suskaičiuoti. Katerina nežymiai šyptelėjo ir pasirąžė kaip katinas, iškeldama rankas aukštyn taip, lyg galėtų paimti ir nuskinti žybsinčią žvaigždę iš dangaus gilumų. Vakaras buvo giedras, bet tuo pačiu ir vėsus. Mergina susisukusi į savo megztinį apsižvalgė aplink ir sudrebėjo, bet ne tiek iš šalčio, kiek iš visur ją lydinčios aukščio baimės.
-
Tyliai atpuškavęs ant stogo, prieš tai gerokai pasispjaudęs lengvais keiksmais, mat susitrenkė koją į pakopą, Erikas galiausiai įkvėpė gaivaus nakties oro. Žinojo, ką turėjo rasti šioje vietoje, tačiau pamatęs, kad čia sėdėjo tik mergina, o Džesio, rodos, nė kvapo.
Lėtai prisėlinęs prie Katerinos, Erikas menkai šyptelėjo.
-Galima?-jis pasiteiravo tik iš mandagumo, tad nelaukęs atsakymo, prisėdo šalia.
Vis dar jaunuoliams sėdint tyloje, Erikui laužiant galvą ko paklausti, kokią temą pokalbiui užvesti, tai buvo visai nebūtina. Tiesą sakant, nieko sakyti net nereikėjo - tyla buvo visai maloni ir netgi stebėtinai jauki.
-Tau šalta?-paklausė Erikas, pastebėjęs suvirpant Kateriną. Nusišypsojęs jis pakėlė akis į žvaigždes.
-
Katerina užmerktomis akimis pajautė kažką esant šalia. Iš balso pažino Eriką. Nežymiai linktelėjusi atsakydama į Eriko užduotą klausimą, ji pajautė kaip jis atsisėda. Katerina pakratė galvą atsakydama į antrąjį vaikino klausimą, po tylos pertraukėlės. Ji atsikosėjo prieš prabildama.
-Kiek vėsoka, bet išgyvensiu,- mandagiai tarė, stengdamasi nežiūrėti žemyn, nes bijojo "atsijungti".
-Ar turi kokių nors baimių?- įkvėpta savo pačios baimės paklausė grifė. -Nes visada elgiesi kaip bebaimis, nieko nebijai..- kiek raustelėjusi pridūrė, nusukdama galvą ir vėl užsimerkdama. Šeštakursė ištiesė nugarą ir padėjo rankas sau už nugaros atsiremdama į jas, netyčia padėjusi savo ranką ant Eriko. Staigiai ją patraukusi, tyliai atsiprašė ir paraudo, bet laimei raudonį uždengė nakties tamsa.
-
Šiaip ne taip užsikabarojusi ant stogo, profesorė apsidairė. Danguje kaip koks lietinis blynas kabojo pilnatis, aplinkui mirgėjo milijonai žvaigždžių. Šyptelėjusi Kasiopėja prisėdo, sukryžiuodama kojas, jausdama kaip vėjas žaidžia jos garbanose.
Akimis pradėjusi ieškoti žvaigždynų, Kasiopėja surado savąjį - Kasiopėjos žvaigždyną. Tyliai sukikenusi ji spoksojo į žvaigždyną, jau nedaug trūko ir šioji būtų pradėjusi kalbėti su Kasiopėja danguje. Beviltiškai papurčiusi galvą, astronomijos profesorė atsiduso ir tyliai niūniuodama, pasirąžė tvirčiau įsisupdama į mantiją. Vėjas čia aukštai tikrai buvo žvarbesnis, nei ant žemės.
Papurčiusi tankias garbanas, Kasiopėja dar kartelį atsiduso, nepaliaudama niūniuoti.
-
Ministerija vėl nutrenkė Nichol į Hogvartsą. Nebuvo aišku nei kodėl, nei kieno paliepimu, tačiau pas vyriškį į kabinetą buvo pasiųstas ištisas pulkas puikiai sulankstytų magiškų lėktuvėlių ant kurių buvo parašyta vienas ir tas pats: "Nedelsiant vykyte į Hogvartso pilį". Ką darys, darbuotojas negalėjo nepaklusti įsakymams, teko grįžtį į pilį kuri vis dar sužadindavo nostalgiją ir išmuždavo jį iš vėžių. Magijos Ministerija buvo nusistačiusi prieš jausmus, ypač jo sektoriuje. Buvo skatinamas bejausmiškumas, visiškas atsidavimas ministerijai, įstatymui. Būtent prisiminimai, iškelti nostalgijos į paviršių, ir būdavo didžiausia kliūtis, praraja skyrusi Nichol nuo aukštesnio posto (tiesą sakant, dar ir dabar vyrukas nesuprato ką dirba, ką jau kalbėti apie aplinkinius - ministerijos senbūviai jį laikė pasiuntinuku).
---
Pilyje praleidęs pusę savaitės Syberg neiškęsdavo vakaro be gryno oro. Vieną kartą išeidavo pasivaikščioti po uždraustąjį mišką (baigęs mokyklą gavo tam privilegiją, kurią labai mėgo pasinaudoti), kitą - išeidavo ant mokyklos stogo. Tą padarė ir šį vakarą. Sočiai pavalgęs ir pasistengęs neatkreipti pašalinių dėmesio niekieno dėmesio (tiesą sakant, ir norėdamas nebūtų privertęs žmonių jį pastebėti, rodės, kad jis yra apsigaubęs perregimuoju apsiaustu. Hogvartse jam vietos nebebuvo, todėl niekas juo pernelyg ir nebesirūpino) ministerijos pasiuntinys užsikabarojo laiptais iki stogo.
Nakties oro aromatą įkvėpęs visais plaučiais sekundęs dalelę pasijuto tarsi grįžęs laiku atgal, tačiau tokios mintys buvo prastos. Jis tai suprato. Sutelkęs visą savo valią nuvijo jas šalin ir sudribo ten, kur ir stovėjo. Metęs žvilgsnį į žvaigždes, mėnesieną jis nusižiovavo, tokie dalykai jau niekados jam nebereikš to paties... Kryptelėdamas galvą, kad susirastų kažkurioje apsiausto kišenėje paslėptą cigarečių pakelį (turbūt vienintelis tikrai geras dalykas, anot Nichol, perimtas iš žiobarų buvo cigaretės) vyriškis netoliese pastebėjo kažkokią figūrą. Vildamasis, kad tai nėra dar viena skulptūra (na, jo laikais stogas nebuvo dekoruotas jomis) jis mostelėjo ranka, su jau rastu pakeliu gėrio.
-
Stipriau papūtus vėjui, Kasiopėja sudrebėjo, vis bambėdama, kodėl gi ji nesugalvojo apsiausti storesne mantija. Vienintelis pasiteisinimas kurį garbanė turėjo - šioji mantija buvo kur kas gražesnė nei anoji, mat ta nuobodi juoda mantija iš tolo neprilygo šiai aksominei violetinei. Atsidususi ji tik beviltiškai papurtė galvą, mąstydama kokia kvaiša ji šiąnakt buvo.
Akies krašteliu užmačiusi figūrą, Kasiopėja sutriko. Dievas težino kas gali laipiot ant stogų naktim, tad Kasiopėja kiek įtariai, žvelgė į personą. Profesoė prisimerkusi bandė įžiūrėti, kas per žmogysta ten stovi. Laimei, naktis buvo gana šviesi, tad mėnesienai maloniai nusprendus apšviesti atėjūną, Kasiopėja lengviau atsipūtė.
-O tau niekas nesakė, kad rūkyti žalinga?-nusijuokė profesorė, atpažinusi vieną iš mokinių, kartu su ja lankiusių kelias pamokas. Ech, daug tų klasiokų liko, tačiau visi patraukė savais keliais - vieni, kaip ir Kasiopėja, pasiliko mokytojauti Hogvartse, kiti, kaip Nikolajus, išdūmė į Magijos Ministeriją, o kur treti pasidėjo žino tik jie patys. Nusišypsojusi Kasiopėja patraukė nuo pečių garbanas, paplekšnodama delnu šalia savęs, šitaip kviesdama senąjį kursioką prisėsti.
-
Išpūtęs dūmą į nakties dangų ir atsidusęs iš palengvėjimo, kad neapsilažalino ministerijos pakalikas atsisėdo šalia moters, kuri, pasirodo, buvo pažįstama iš Hogvartso laikų. Šiek tiek susikūprinęs, įsistebeilijęs į tolį vyriškis kelias minutes prasėdėjo tylomis. Ne dėl to, kad būtų pamiršęs mokyklos laikų draugę ar nebūtų turėjęs ką pasakyti. Tiesiog, tyla jam pasirodė geresnis būdas prisiminti tuos lengvabūdiškus laikus. Įsmeigęs žvilgsnį į tamsų horizontą jis mąstė apie tai, kad jo gyvenimas priminė šią naktį. Rodės, kad viskas aplink jį kartu ir švytėjo, ir skendėjo gilioje, tirštoje tamsoje. Išeitis iš magiško rato atrodė ranka pasiekiama, tačiau sunkiai ištiesus suvytusią galūnę į tolį ši pradingdavo cigarečių dūmuose, sūkuriuojančiuose aplink vyrą, taip pat greitai, kaip ir troškimas kažką pakeisti savo gyvenime.
- Argi mes, burtininkai, nesam nemirtingi?
Klausimu į pastabą apie cigarečių žalą atsakė vyriškis. Jo balsas buvo duslus, dūmai ir nuovargis tarsi skandino, sendino ir dusino jo balsą.
- Kokia prasmė rūpintis savo sveikata, jei lazdelės mostelėjimu gali užgydyti mirtinas žaizdas, pakeisti nuotaiką, priversti žmogų elktis priešingai nei šis norėtų?
-
Pagaliau jos akims palikus taip numylėtą Kasiopėjos žvaigždyną (įdomu, kodėl), garbanė atsisuko į vyriškį, nežinodama kur dėti rankas, tad pagriebusi storesnę garbanėlę, pradėjo sukti ją ant piršto, ištiesti ir žiūrėti kaip ji vėl susitraukia ar dar kokią nesąmonę su savo plaukais daryti. Atsidususi astronomijos ir ateities būrimo profesorė vėl įsispoksojo į žvaigždes, atpažindama to metu matomą žvaigždyną ir mintyse kartodama jo pavadinimą (taip, matyt, elgtųsi kiekvienas šios srities specialistas), stengdamasi labai nekosėti ir neraukyti nosies dėl šalimais tvyrančio nikotino, tabako ir kitokių cheminių medžiagų debesėlio. Nepastebimai įbedusi savo nosį į savo šaliką ir įkvėpusi levandų aromato, Kasiopėja šyptelėjo puse lūpų, prieš vėl iškišdama nosį prieš žvarbų vėją, susisupdama giliau mantijoje.
-Nesame,-trumpai pratarė rudakė, vėl atsidusdama ir kiek pavartydama akis.-Tačiau kam vargti naudojant burtus, jei galima tiesiog nerūkyti? Sakyčiau, kur kas paprastesnis variantas, nei iešktis užkeikimo, gydančio plaučių vėžį,-gūžtelėjo pečiais ji, paprastai atsakydama į ministerijos darbuotojo žodžius.
-
Vyriškio veidą iškreipė keistoka grimasa, neperšanti nei šypsenos, nei nepritarimo, iš esmės - tuščia. Pastebėjęs, kad jo pašnekovė šį vakarą nėra itin šneki, magas išmetė nebaigtą rūkyti cigaretę kažkur į tolį (tikėjosi pataikysiantis už stogo atbrailos) ir atsigulė ant vėsaus stogo akmens.
- Tai sugrįžai į pilį, - nei klausdamas, nei teigdamas tarstelėjo raganius. - Panašu, kad ir man teks pasisvečiuoti šioj burtų landynėj. Ministerija pašaukė. - Po trumpos pauzės tarstelėjo valstybinių instancijų pakalikas.
Burtininko veide, dabar darbščiai uždangstytame tamsos, blyksčiojo sfinksiška šypsena, besimainanti su visiško išsekimo grimasa. Pats magas nebuvo įsitikinęs ar jis norėjo, ar jam buvo verta šnekėti su senaja pažįstama. Susidėjęs rankas už galvos jis žiūrėjo į dangų, nors ir nieko jame nematė. Dangaus stebuklai jo jau nebežavėjo. Nebebuvo jokios intrigos, aistros. Tai buvo tiesiog dangus. Tuščias, tačiau blyksintis, magiškas dangus.
-
Su kiekviena diena oras vis šiltėjo, ne tiek, jog galėtum ilgai sėdėti lauke, bet trumpam pasibūti ir pakvėpuoti grynu oru - kaip tik. Lipdama ant stogo Aretha nepamiršo ir savo augalo, kuris reikalavo daug daugiau priežiūros, nei galėjai pagalvoti. Vargais negalais užkopusi stačiais laiptais vedančiais viršun, ji įsitaisė ant suoliuko, gėlę padėdama ant žemės, taip, jog gautų pakankamai saulės. -Saulės niekada neturėtų būti per daug-mastė pirmakursė pati pasukdama savo veidą ties saule. Žiemos ir šalčio ji niekada nemėgo, o proga pasidžiaugti saulėta popiete jai suteikė tikrai nemažai laimės. Nors gėlelė buvo tolokai nuo krašto ir tikrai nebūtų nukritusi, tamsiaplaukė jautė pareigą ją paiimti į rankas. Kol pats didžiausias karščio kamuolys buvo savo aukščiausiame taške, tol ir Aretha pasiliko ant stogo.
-
Laiptelis po laiptelio, žingnis po žingsnio ir kiek išvargusi Klara jau buvo ant stogo. Vaizdas nuo jo buvo kvapą atimantys. Varnanagė šįkart su savimi tempiasi nemaža šusni pergamento, nes ji nujautė kad ją vėl apims nemažas įkvėpimas. Kaip galvojo taip ir buvo. Nors ant stogo nėra taip jau ir saugu. Bet Antigonei, tai nė trupučio nerūpėjo. Nes jos mintyse jau sukosi ne viena įspūdingo piešinio įdėja. Nieko nelaukusi ėmė įgyvendinti šias įdėjas. Nors daug kas pasakytų kad vėjas jai trūkdė, bet Klara būtų paprieštaravusi tam, nes ji buvo pratusi kad dirbant vėjas taršo jos ilgus, ugninius plaukus... Jaunoji varnanagė ten praleido kiaura diena ir nemaža dalį pavakario iki tol kol nebeliko tuščių atsineštų pergamento skiaučių...
-
-Kur tu po perkūnais bėgi,- suurzgė pirmakursė, nupūsdama tamsią plaukų sruogą, kuri spėjo užkristi jai ant veido, kai ši staptelėjo ties laiptais. Jau pusę valandos Aretha po visą pilį vaikėsi rainą katiną, kuris kaip ne keista pirmas pradėjo ją sekti. Visa tai prasidėjo klastūnyno bendrajame kambaryje, kai mergaitei ruošiantis miegot, šis sukosi aplink jos kojas, o kitą rytą sekė ją iki pat didžiosios menės. Nieko keisto, jog pamačiusi jį šiandien, sumanė jam atsilyginti tuo pačiu ir pasekti. Vienuolikmetė greitais žingsniais, gal net labiau šuoliais, šuoliavo stačiausiais laiptais mokykloje sekdama rainą padarėlį. Kartą jai jau teko lankytis ten, kur veda šie laiptai, todėl žinodama, jog viršuje jos laukia atšiaurus vėjas, įsisuko į megstinį.
Kur jis dingo. Šūdas, šūdas, šūdas treptelėdama koja iš nepasitenkinimo mąstė. Kad ir kur ant stogo katinas buvo, tikrai sugebėjo pasislėpti. Aretha nerangiai krestelėjo ant suoliuko giliai kvėpuodama. Kad daugiau bėgčiau tokiais laiptais
-
Dar per visą ta laiką, kol mokosi Edgar'as nebuvo užsiropštęs ant pilies stogo, nepaisant Astronomijos pamokų. Tad klaidžiodamas koridoriais bandė surasti jis tą langą, kuris visada būna atviras pasak kitų Hogvartso mokinių. Tačiau pavaikštinėjus nei ilgai nei trumpai pamatė žaliaakis kažkokį pravertą langą, tad prisliūkinęs prie jo kyštelėjo nosį pro jį. Vis gi pataikiau nudžiugo palei langą išvydęs stogą ir persiropštęs per palangę apsidairė. Tik pasukus galvą pamatė netoliese sėdinčią savo bedrakursę. Nieko nelaukdamas jis priėjo prie mergaitės: - Labutis!,- pasisveikino nusišypsodamas jai ir iškart pasiteiraudamas, - Tu nieko prieš jei prisėsiu šalia?
Pasiteiravęs apsiviniojo aplink save dar labiau apsiaustą, nes nepaisant gražios ir saulėtos dienos, pučiantis vėjas buvo šaltokas.
-
Net ir sėdint ant suolelio, mergaitė nenustojo dairytis aplink Visgi jis privalo kažkada pasirodyti Kiek pasikeldama nuo suolelio pasuko galvą už savęs, kur atsivėrė nuostabus vaizdas aprėpiantis visas Hogvartso apylinkes, ir žvilgtelėjo žemyn. O taip, tas katinas turbūt supermenas nusišaipė iš savęs mintyse, galvodama, jog rainius galėjo nušokęs ten būti. Vėl klestelėdama ant suoliuko, į tą pačią poziciją, kurioje buvo, nusipurtė. Vėjas buvo tikrai žvarbesnis, nei galėjo atrodyti.
-Sveikas,-atitraukdama mintis nuo katino gaudynių pasisveikino,- dar kyla klausimas? Žinoma sėsk,-Aretha ranka mostelėjo šalia savęs nusikvatodama.
Berniukui prisėdus šalia, ji atsisėdo taip, jog būtų atsisukusi į jį ir užsikėlė kojas ant suoliuko, prieš tai nusimesdama šlepetes nuo kojų. Dėvėjo močiutės užkerėtas kojines, todėl visiškai nesibaimino, jog galėtų jas nušalti.
-Ką čia veiki?-paklausė.
-
Mergaitei sutikus Edgar'as palengva klestelėjo ant suolelio. - Aš sėdžiu, galvoju, su Tavimi kalbu, o šiaip atėjau apsižiūrėti dar nematytos vietos,- viską išbėrė Arethai pakreipęs savo galvą ir žvelgdamas į ją. Vėjui kedenant jo trumpus plaukus jis pasiteiravo taip pat: - O Tu ką čia veiki tokią vėjuotą dieną?
Čia dar viena nuostabi vieta manė grifiukas žiūrėdamas į besidriekiančius Hogvartso vaizdus nuo mokyklos stogo. Jis žavėjosi matydamas iš tolo matomais miškais, ežeru, pieva, nepaisant to, jog nebuvo konkrečiai tais dalykais susidomėjęs, tačiau visą tai matydamas jis galėdavo išlaisvinti savo mintis ir atsipalaiduoti nuo visų kasdienių rūpesčių.
- Tai kaip besilaikai?,- pasidomėjo klastuolės neatitraukdamas akių nuo gamtovaizdžio.
-
Edgar'ui baigus kalbėti, ši taip pat nukreipė žvilgsnį jo žiūrima kryptim.
-Gražu, ar ne?,-lyg jo klausdama, lyg pati sau sakydama tarstelėjo mergaitė, savo žaliomis akimis dairydamasi, kiek tik akys galėjo aprėpti,-reiktų dažniau čia ateiti, čia beveik niekada nieko nebūna. Keista
Papurtydama galvą ji šyptelėjo, labiau pakeldama galvą, jog galėtų matyti daugiau ir atsikosėjo. Aretha jau kelias dienas įtarė, jog gali būti pasigavusi peršalimą. Pati kalta, jog klaidžioji lauke balselis vienuolikmetės galvoje sušnabždėjo, ragindamas ją sprukti vidun.
-Aš gaudau katiną,- visiškai rimtu balsu atsakė grifiukui.
Visa tai jai atrodė lyg didžiausia misija, kurią privalo primygtinai atlikti. Prisiminusi ko klastuolė čia ir užklydo, ji atsisėdo taip, jog vėl galėtų matyti stogą, o ne miškus atsiveriančius nuo jo.
-Štai kur tas nenaudėlis!-sušuko Aretha bendraklasiui spėjus užduoti dar vieną klausimą. Lyg dalyvautų kokiose olimpinėse žaidynese, pašoko nuo suoliuko ir pasileido lėkti į kitą stogo pusę, nuo kurios puikiai matėsi teliuskuojantis ežeras.
-
- Jo. Nuostabi vieta,- šypteldamas atsakė pridurdamas, - Tai ir lankykis tuomet dažniau, juk niekas netrukdo to daryti.
Išgirdęs mergaitės buvimo priežastį ant stogo, Edgar'as nusistebėjo: - Katiną?- bet ilgai netruko, kai surikus pirmakursei jis pamatė kitame stogo gale stovintį ir Arethai greit susimuisčius ir pradėjus tekinomis lėkti išgąstingai pradėjo pats sušuko: - Atsargiau!- berniuko akyse galima buvo matyti susijaudinimą dėl tokio neapgalvoto jaunosios panelės poelgio bėgioti nuožulniu stogu, kur netyčiukas kojos nikstelėjimas ar stipresnis vėjo gūsis ir galėjai nusiridenti žemėn, tad užgniaužęs kvapą žaliaakis sekė lekiančią mergaitę tikėdamasis, kad nieko blogo jai nenutiks.
-
Leverett būtų galėjusi taip bėgti ir bėgti vardan tokio tikslo, bet visgi visi katinų klasės atstovai yra greitesni. Kad ir šis tiesiog ėmė ir paspruko, palysdamas kažin kur, kaip jau nebe pirmą kartą jai šią dieną. Arba galbūt jis tiesiog virsta nematomu susimąstė, o ir ši mintis jai atrodė gan tikra, nes jau nebežinojo ko griebtis.
-Ugggh, jis mane pražudys,- užprotestavo Aretha berniukui, kai jis pribėgo visai šalimais,- aš prisiekiu, čia kažkas tikrai ne taip. Arba man jau visai susisuko.
Tai pareiškusi ji nuleido rankas žemyn, nes prieš tai kalbėdama mosavo rankomis, ir atsiduso žvelgdama į grifiuką.
Vis dar šiek būdama šiek tiek uždususi nuo tokio maratono, klastuolė nusijuokė, pasitaisydama plaukus.
-Juokinga situacija,-numykė palinksėdama.
-
- Nesusisuko, nesusisuko,- grifiukas taip lyg ir patvirtino, jog pats matė tą katiną. - Tu geriau jo nesivaikyk, pamatysi pats prie Tavęs vieną sykį prieis, jog galėsi netikėtai stverti jam už čiuprynos. Matydamas, jog pirmakursė po bėgiko šiek tiek sušilo, o apsirengusi ji buvo tik mokyklinį megztinį, o dar tas faktas, jog ir kosulys ją apėmęs buvo, berniukas nusivilko savo mantiją ir ištiesė ją mergaitei: - Imk, čia vėjas šaltas šnokščia, o Tu taip plonai apsirengusi dar lakstai, juolab esi peršalusi, jei neklystu?,- padavus apsiaustą berniukas pajuto, jog tikrai nėra šilta, nes patį persmelkė šalčio bangelė, bet to jis nemėgino parodyti ir ištiesė savo ranką parodydamas Arethai praeiti toliau, atgal link suoliuko ir sušnabždėdamas: - Tik šį syk, jokių lakstymų, gerai?
-
Nenoriai, bet vistiek paiimdama berniuko siūlomą apsiaustą, ji linktelėjo, įsisukdama į jį ir kiek patrūkčiodama nosį.
-Ačiū, Edgar'ai,-nusišypsojo mergaitė,-bet žinai, geriau, tegul tas velnio neštas ir pamestas katinas man nesirodo akyse,-nusijuokdama pasakė, jog neatrodytų, kad kėsinasi kažką tam rainam padarėliui padaryti. Kad ir koks nenaudėlis jis bebūtų, Aretha mėgo gyvūnus.
-Neklysti, bet aš tuoj pasveiksiu,-tvirtai pareiškė pirmakursiui, nenorėdama, jog šis daugiau rūpintųsi. Priėjusi prie suoliuko, mergaitė įsispyrė į šlepetes ir žaismingai atsisuko į berniuką:
-Ar turi kažką prieš bėgiojimą?-vis dar stebėdama vienuolikmetį nusišypsojo, iš kart po to ir nusijuokdama,-Aš žinau, kad tau dabar nešilta, gal nori eit į didžiają menę? Girdėjau ten yra karšto šokolado.
-
- Nėra už ką gi, o pasveikti tikrai pasveiksi, jei tik tinkamai gydysiesi,- kiek pamoralizavęs rimtai šyptelėjo vienuolikmetis. Išgirdęs klausimą apie bėgiojimą žvelgdamas su šypsena į pirmakursę pakraipė galvą į šonus atsakydamas: - Kaip čia pasakius. Bėgiojimas iš ties gerai yra, tačiau neaišku ar gerai lakstyti po lauką yra, kai sergi? Ir lakstyti ten kur gali sprandą nusisukti irgi nėra pati idealiausia mintis,- išdėliojęs savo apmąstymus draugei klausėsi jos pasiūlymo. - Dėl manęs Tu mažiausiai suk galvą, nesušalsiu aš gi,- mirktelėjo jai akimi, - Nebent pati jau nebenori čia būti ir norėtum pasmaližiauti, tuomet aš su mielu noru palaikysiu Tau kompaniją,- šypsena į šypseną atsakydamas dabar jau žiūrėjo grifiukas į savo bendrakursę laukdamas šiosios pasirinkimo.
-
-Bet visgi nenusisukau sprando, ar ne?-vis dar šypsodamasi, klustelėjo pirmakursė,-nereikėjo tiek jaudintis, grifiuk.
-Sunku nesukt galvos, kai manimi rūpindamasis dar ir pats peršąlsi, nors tikiuosi ir dabar neužkrėčiau tavęs, būtų nekoks atsilyginimas už apsiaustą,-nusijuokė Aretha papurtydama galva. Negana to, jog pati jau spėjo persišaldyti, betrūkto to, jog ir jos bendraklasis vaikščiotų trūkčiodamas nosį.
-Gerai, tuomet traukiam šokolado,-nelaukdama tolimesnio Edgar'o atsakymo tarė klastuolė, dar paskutinį kartą apžvelgdama aplink, ar tik katinas nepasirodė ir paiimdama pirmakursį už rankos, patraukė tų pačių laiptų link, kuriais ji ir užsikabanojo, su tikslu pasiekti Didžiąją menę.
-
Naktis, kupina žvaigždių. Jekaterina palengva kopė suktais laiptais į viršų ir galop atvėrė liuką į vietą ant stogo. Mergina įkvėpė gaivaus oro išplaudama viską iš savęs. Šiuo metu buvo keistai išplaukusi, bet kartu ir šimtu procentu atsigavusi, kažkokia... ne tokia. Juodaplaukė atsistojo ir apsižvalgiusi petimi atsirėmė į vieną iš bokštelių ir mikliu judeisu išsitraukė iš kišenės nedidelį nuodų pakelį, ar bent jau taip tai vadino daugelis dorovingų žmonių. Kitaip nei visada jos plaukai buvo palaidi, juos taršė nerūpestingas vėjas, kai Klastuolė prisidegusi cigaretę priglaudė ją prie lūpų it įtraukė į plaučius nuodingų dūmų jausdama, kaip smegenis užpildo ramuma. Ji išties nurimdavo rūkydama, bent jau pastaruoju metu. Užlaikiusi dūmus kelias akimirkas plaučiuose ji lengvai išpūtė juos laukan ir stebėjo apylinkes. Buvo ramu, kaip ir eilinę naktį.
-
Naktis. Kažkuom paslaptingas nakties metas. Allison Lunos figūra šmėžavo tarp laiptų, koridorių. Ji išmoko slėptis šešėliuose ir visa kita. Ji slapčia naktimis praktikuojasi kovos menų. Renkasi nepastoviose vietose. Šįkart pasirinko Hogvartso pilies stogą.
Ji buvo visa juodai apsirengusi: juodas odinis švarkas, juodi džinsai, juodos pirštinės, už diržo sukišti durtuvai, pistoletai, tarsi kaip kokia mafija. Panelė Meko nenumanė ir nenumatė jog vienas pašalinis asmuo yra stoge.
Galiausiai ketvirtakursė pasiekė stogą ant kurio stovėjo aukšta žmogysta: Jekaterina Lutterworth. Staigiai ji užuodė smarvingus dūmus. Nejau, kažkas čia jau yra? Iš netikėtumo Luna greitai išsitraukė durtuvus, kurių ašmenys buvo neįptastai aštrūs. Su jais tyliai padariusi triuką, mergina neišvengiamai, bet tyliai artėjo prie žmogystos su ginklais rankose.
-
Jekaterina buvo šešėlinis demonas, jos taip lengvai neapmausi, bet ji net nesureagavo, kai žmogysta ėmė slinkti merginos link. Galėjo nors ir suvaryti durklą jai į šoną, jei jis ne magiškųjų medžiotojų, merginai nusispjaut į visa tai, kas vyksta aplink.
- Turėtum daugiau treniruotis ne su ginklais, o kaip prislinkti prie žmogaus netikėtai. Aišku, su manimi tai nesuveiks, nes aš nesu žmogus, tad gali net nevargti, - išpūtė dūmus į orą juodaplaukė net neatsigręždama į Allison. Ji žinojo, kad čia Luna, nes tiesiog jautė. Antgamtiška nuojauta, kurią turėjo ši mergina, nerūpestingai traukianti dūmus tokią gražią naktį. Kas atsitiko tai mielai pirmakursei, kuri lakstydavo ir žaisdavo sniego karą su vyresnėmis merginomis? Ji liko apleista visų, kurie su ja bendravo. Viskas ją žudė iš vidaus ir pamažu, labai lėtai, bet šioji demonė degradavo.
-
Allison Luna Meko nesitikėjo jog žmogysta ją pastebėjo. Bet ir davė pamokymus. Mergina vieną durklą įsidėjo tačiau vieną tebelaikė rankose dėl saugumo. Ji atsistojo šalia merginos. Luna nesitikėjo išgirsti ir dar, kad mergina yra ne žmogus:
- Gal tu juokauji? - ketvirtakursė taip pat žvelgė į tolį. Neketino pamokslauti apie žalingą rūkymą. Taip pat pastebėjo jog ta mergina - jos draugė Jekaterina.
- Taigi, kaip sekasi? Jaučiu ne per geriausiai, - tyliai ištarė jinai šiuos žodžius. Pati jautė kaip po truputį irsta jų draugystė, neskaitant to, kad po pirmojo susitikimo, po praeitos vasaros jos suitiko tuneliuose ir neprisiminė jos. Allison daugiausia laiko leido viena, tarp ginklų, pamokų ir visa kita. Pati ėmė labiau moteriškėti ir visai kitaip žvelgti į pasaulį kitomis akimis.
-
Jekaterina vis dar nesiteikė atsigręžti į Allison. Vis vien buvo tamsu ir ji nebūtų pamačiusi kažko naujo nei šiek tiek pasikeitę draugės bruožai ir visa kita. Tiesiog tam nebuvo prasmės. Mergina įtraukė į plaučius dūmų ir dar kartą užlaikiusi juos tol, kol ėmė šiek tiek svaigti galva, išpūtė į nakties orą. Tai buvo tokia atgaiva... ji palaikė demonę nuo visokių blogybių. O tai buvo įprotis ir dar viena jos blogybė, sustingdanti ir nutolinanti visas kitas. Deja, tik kuriam laikui. Greit ratas vėl apsisuks, ji norės kažką blogo padaryti, o tuomet vėl užtrauks dūmą, arba... arba vartos ir viskas apsisuks.
- Sekasi neblogai, kaip matai, - atsiliepė Klastuolė. Jei dabar ją būtų pamačiusi Kasiopėja ar Gabriella ir jos būtų prisiminusios mergaitę pirmame kurse... greičiausiai nebūtų patikėjusios tuo, kuo tapu ši mergina. - Tau kaip?
-
Allison Luna Meko rimtai peržvelgė aplinką. Jos akys ėmė įgusti matyti tamsą ir joje esančius objektus. Mat ji daug laiko išbūdavo tamsoje. Grįždavo anksti ryte kai visi dar knarkė miegodami. O ji pati griūdavo į lovą taip ir nepersirengusi ir miegodavo iki vakaro. Ji gyveno nakties ritmu. Todėl ji tapo daugiau išblyškusi mat oda Saulės spindulių negavo. Allison iškėlė koją ir pastatė ant lietvamzdžio.
- Abejoju, ar jau gerai laikaisi. Nes mes visi nuo tavęs kažkaip atsiribojam aš taip pat tik jau aš naktiniu žmogumi tapau tad jau retai su kuo bendrauju - gūžtelėjo petimis klastuolė. Ji ryžtingai apžvelgė teritoriją, ar niekas nestebi, nieko nėra ir panašiai. - Man sekasi neblogai: su ginklais išmokau kautis, dabar mokausi kaip tyliai prieit prie asmens. Matai, aš ketinu tapti medžiotoja arba aurore, - nieko neslėpdama ji išdėstė apie planus ateityje.
-
Jekaterina pastaruoju metu nebemiegodavo išvis. Žinoma, ji galėjo tai sau leisti, bet visgi... net ir demonei reikėjo miego, kurį šiuo metu atstodavo tokie dalykai kaip ekstazi tabletės. Kelios valandos pasakiško jausmo ir jautiesi atsigavęs ir energingas kaip niekad, o tai tampa priklausomybe ir galiausiai... baigiasi liūdnai. Na, jei tai nėra demonas, šiuo atveju tokiai degraduojančiai asmenybei praversdavo turėti demoniškumo savyje, kad galėtų nemirti kaip kankinant savo kūną.
- Na ir iš ko tu sprendi, kad blogai laikausi? Galbūt kaip tik išgyvenu pačius gražiausius savo gyvenimo metus, - Klastuolės balsas nuskambėjo kiek ironiškai ir keistai. - Gerai, kad treniruojiesi. Jei būsi aurorė, matau, seksi savo sesers pėdomis.
-
Allison Luna Meko nesijautė tokia ryžtinga kaip šiandien. Pagaliau ji nebe bejėgė, ar silpna. Tačiau turi silpną vietą - depresija. Dėl depresijos ji net nesivargino kreiptis į madam Pomfris. Juk ir Hogvartso personalas turi teisę ilsėtis. Klastuolės širdis dar degė meile, bet jau ėmė po truputį blėsti, ji net nebesitiki ar kada nors sutiks Jakscon. Kuris dabar moksoi Durmštrange ir yra vyresnis už ją vieneriais metais. Amžius kaip ir Jekaterinos. Taip... Dėl jo ir liedavo ašaras, raudodavo nematomuose pakampiuose, kaltindavo save ir daugelį kitų. Tačiau, ateis diena tokia kai ji ims ir pasikeis. Į praeitį nebesigręžios. Kas buvo tas pražuvo. Tokia patarlė nuolat jai kirbėjo galvoje, buvo per daug įsirėžusi ši patarlė.
- Manau, tavo gražiausi gyvenimo metai yra kai turi vaikiną kurio glėbyje saugiaibjautiesi ir panašiai... turėt pažįstamus kurie laukia tavęs namie su išskėstomis rankomis... Argi, nenorėtumei tokio gyvenimo? Jekaterina?
-
Jekaterina buvo giliai širdyje mirusi. Ji jau abejojo, ar joje ruseno dar gyvybės žarijos, ar ji išties buvo degradavusi visiškai ir pilnai. Bet visgi Klastuolė dar norėjo pasidžiaugti gyvenimu ir stūmė artėjančią mintį, mat suprato abejojanti, ar kada nors grįš į savo vėžias. Viskas buvo susipainioję, juodaplaukei dabar terūpėjo pasilinksminti... arba išsitraukti iš giliai kamuojančių minčių, galbūt mirčių ar dar kažko. Tiesiog Jekaterina buvo atšalusi, lyg koks pakrantės akmuo. Kaip ten toj žiobarų dainoj sakė ,,Lyg akmuo, šalikelėj sukniubęs... užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas..." iš minties merginą pažadino Allison žodžiai.
- Viskas jau praėjo, Allison. Praėjo. Visos tos gražios akimirkos dingo, šeima prapuolė... kalbu apie tikrąją savo šeimą. Aš pasikeičiau, keičiasi visi. Galbūt ir norėčiau, tik galbūt, bet įklimpau į tokią krūvą, kad iš jos jau nebeišlipsiu... galbūt niekad, - žodžiai nuskambėjo gana skaudžiai, bet juodaplaukė privalėjo tai pasakyti, užtraukdama antrą cigaretę šį vakarą, kad tik ji nepratrūktų.
-
Allison Luna neramiai pažvelgė į draugę, kuri traukė ir traukė dūmus. Gi, dar ne viskas prarasta. O kaipgi kiti žmonės kurie tave mylėjo, saugojo rūpinosi. Negi, viskas yra prarasta? Jekaterina, tu negali pasiduoti. Tu esi stipri kokią tave pažinojau. Greitai iš minčių lietais atsibudo mergina kuri stipriai, užtikrintai kalbėjo:
- Jekaterina, tu negali pasiduoti, tu esi iš visų stipriausia kokius pažinojau. Tu turi laikytis, galima versti naują lapą! Nes jeigu nuleisi rankas ir ketinsi gultis į karstą, tu niekada neišklimpsi iš pelkės, neištaisysi klaidų. Jekaterina! Manai viena esi? Ne! Aš esu su tavimi. Galiu tau padėti! - šaukė ir drąsino ją Luna. Net ji priėjo ir apkabino ją kaip draugę, nors ši buvo aukšta, rūkė ir nemėgo apkabinimų.
- Tik tu pati gali tai sutvarkyt! Aš padėsiu jei kas! Tik nepalūžk! - šaukė iš visų jėgų klastuolė.
-
Jekaterina paprasčiausiai nereagavo į aplinką leisdama nuodingiems dūmams malšinti jos pyktį. Jis dažniausiai kildavo, kai ją kažkas erzindavo. Dažnai jai atsipalaiduoti reikdavo užtraukti dūmo, ji jausdavosi įsitempusi ir kažkokia pasikeitusi... na, tai jau buvo faktas. Mergina nebūtų galėjusi paaiškinti, kas jai atsitiko. Staiga atsiradęs pyktis visam pasauliui užgožė sveiką protą, ji ramindavo save su visokiomis medžiagomis, bet kartu jautėsi... atsigavusi. Lyg tai, ką ji darė išlaisvintų ją pačią. Šios mintys taip ramino ir leido atsipalaiduoti, kai staiga Allison ėmė šaukti ir juodapaukei vėl subjuro bent akimirkai pakilusi nuotaika.
- Aš ir atverčiau naują lapą, supranti? Tik jis ne švarus ir baltas, o juodas ir skylėtas, bet vis dėlto naujas, nes senąjį iššvaisčiau su gyvenimo galimybėmis. Man pagalbos nereikia, aš esu atsigavusi, nauja, kitokia. O visa tai tiesiog praeis, - atkirto Jekaterina kiek šiurkščiau, nei norėjo iš tiesų, bet ji nieko negalėjo padaryti. Nespėjus cigaretei užgesti ji įtraukė į plaučius dar vieną pliūpsnį raminančio nikotino ir lengviau atsikvėpė išpūsdama laukan balkšvus dūmus. - Ir nereikia šaukti.
Lyg tarp kitko pridūrė stengdamasi dėl visų žmonių ignoruoti faktą, kad Luna ją apsikabino. Demonė pernelyg nekentė tokio artumo... nebent tai būdavo pasilinksminimas su vaikinu.
-
Allison Luna Meko kiek greičiau atsileido nuo Jekaterinos,mat žinojo, kad ši nemėgo apkabinimų tsip pat nekentė ir garsaus triukšmo. Mergina sulrato jog šią minutę labai kvailai pasielgė - tarytum it mažas vaikas. Klastuolė vėl įsižiūrėjo į horizonto liniją tolumoje. Bandė apsimesti jog nieko neįvyko tarp jų abiejų.
- Aš manau, jog šie kvaišalai tau nepadės nors ką man aiškint tau. Gi, neauklėju tiesog pasakau, - sušnabždėjo jinai nutraukdama tylą nakties metu. Luna jautėsi žvali, pilnas energijos, ryžto. Kurių buvo užpildytas kiekvienas sielos kampas. Kažkaip buvo nejauku stovėti ir žvelgti į Hogvartso teritorijas šalia taip keistai ir neatpažįstamai pasikeitusios draugės.
- Manau, kad kažką sakei jog nesi žmogus. Juokauji? - nepatikliai ketvirtakursė sužiūro į rūkančią penktakursę.
-
Jekaterina pagaliau pažvelgė į atsitraukusią draugę. Kažkada jos buvo artimos, labai artimos, bemaž geriausios draugės, bet santykiai nutrūko lygiai taip pat, kaip ir su Gabriella, Kasiopėja, Amelia bei visais kitais. Rodos, visi draugai užsiėmė savais reikalais, paliko kitus ir ėmė linksmintis... mergina nebendraudavo su žmonėmis, tad tiesiog liko viena ir ieškojo vienadienių linksmybių aistroms numalšinti ir pykčiui užgniaužti
- Galbūt jie nepadės, galbūt kaip tik nutrauks į bedugnę - kas čia žino? Koks skirtumas tuomet? Vis tiek kvaišalai ir visa kita nenužudys, bent jau dabar, - gūžtelėjo pečiais juodaplaukė, dirstelėdama juodu kaip bedugnė žvilgsniu į Allison.
- Nejuokauju, - paprastai astakė demonė ir paleidusi nuorūką iš rankų leido jai kristi ant stogo, o tuomet užmynė batu, kad kartais nesukeltų gaisro... nors koks skirtumas, net jei ir taip nutiktų.
-
Dvi žmogystos vėlią naktį stovėjo ant stogo ir žvelgė pro apylinkes. Mergina vardu Luna tebe nepatikliai žiūrėjo į draugę kuri bėgant susvetimėjo. Mergina ir pati jautėsi kalta kam atsiskyrė nuo visų. Užsiminėjo ginklais ir visa kita tad tą garsiai svarstė:
- Kaip manai, ar man verta tęsti ginklų, kovos menų mokslą? - gailiai kažkaip to paklausė klastuolė. Ji kiek garsiau atsiprašė:
- Labai atsiprašau, jog atsitraukiau nuo tavęs, nuo jūsų visų. Užsiminėjau apsauga, kovomis, ginklais ir visa kita. Man dabar taip pat nelinksmas metas. Vaikinų neturiu su kuriais bendraučiau, visai nebesišneku su jumis. Aš atsiribojau nuo pasaulio. Pati mokiausi, norėjau kažką pasiekt,bet manau, viskas išėjo šnypštu, - be nuotaikų prakalbo ketvirtakursė. Ji jautėsi labiau suaugusi, tačiau vienišesnė, užsidariusi savyje ir panašiai. Dabar turėjo su kuom nors pasikalbėt, pasidalyt mintimis (ko gero tik šiam vakarui).
- Beje, pasakyk kas tu? Kokia tikroji asmenybė esi? - Luna iš kart griebė jautį už ragų.
-
Jekaterina nulydėjo akimis pradingstančią nuorūką ir iškvėpė orą ramiai nuleisdama pečius ir leisdama šiek tiek atsipalaiduoti sau, mat jautėsi kiek apsvaigusi po to, kai surūkė dvi cigaretes be eilės. Ji dar nebuvo tas totalus rūkantis žmogus, kuris galėjo rūkyti krūvas ir jam viskas buvo giliai dzin. Plius, mergina dar turėjo padorumo, kad nepasirodytų kaip priklausoma nuo kvaišalų (nors šiuo metu taip ir buvo, jei mąstyti logiškai. Ji išties buvo priklausoma, bet, egzistuodama kaip demonė, sugebėtų to atsikratyti... bet, deja, ji to nenori).
- Kaip nori. Jei nori tapti aurore, galėtum tęsti mokymąsi, bet gyvendama nesiocialinį gyvenimą nusibaigsi greičiau, nei patapsi aurore. Žmonėms būtinas socialinis gyvenimas, net ir didžiausiems introvertams, - mergina pabrėžė žodį ,,žmonėms", kad tas faktas nebūtų nutaikytas prieš ją pačią.
- Ar aš skundžiuosi? Kada nors suprasi, kad vaikinai nėra viskas. Jie tėra tik dalis gyvenimo, o ta tikroji esmė yra tada, kada tu išties gyveni ir džiaugiesi. Vaikinas iš dalies tėra pasilinksminimas, kad ir kokius stiprius jausmus jauti, - ramiai kalbėjo Jekaterina. Rodos, jai meilė nerūpėjo, buvo tik visiškai nereikšmingas jausmas, kurio Klastuolė galėjo atsisakyti.
- Būtybė be ateities, - prisistatė taip, kaip ir visuomet, demonė.
-
Įsitempusios merginos pirštai bemat atsidūrė už ginklų, jei iškiltų didelis pavojus. Tačiau abejojo ar reikės. Jekaterina nerodė ženklų, kad gali išsiveržti jos juodoji, tamsioji ar blogoji pusė.
Allison išmoko nebebijoti antgamtinių padarų kurie galėjo būti ir žiauresni, negailestingesni. Dažnai būdama Uždraustąjame miške ,,užsigrūdino'', geriau pažino juos, skaitydavo apie tai daug informacijos ir panašiai. Ar įmanoma rasti nuo jų priešnuodžių ir taip toliau. Tačiau šį vakarą ji susidūrė dar su vienu, tačiau žmogaus pavidalu - būtybė nežinoma.
Luna įdėmiai klausėsi draugės žodžių, kurie lyg ir buvo prasmingi. Paskui išgirdo užuominą. Tokios dar nebuvo girdėjusi.Vadinasi, jei būtybė be ateities, bet iš giliausios praeities? Ir manau, kad šiuos pirmus žodžius sugalvojo Jekaterina. Tyliai mąstė Allison, paskui tyliai tarė:
- Būtybė be ateities, bet iš giliosios praeities? Kaip įdomu, - mergina šaltai nusišypsojo. - O jei dar tiksliau?
-
Jekaterina jautė oro vibracijas, kurios sukėlė net ir mažiausias Allison judėjimas. Jos skleidžiama energija, kūno šiluma, oro virpesius sukeliantis judėjimas... viskas buvo taip pažįstama šiai būtybei, kad tiesiog norėjosi vėl padaryti kažką tokio. Kažką, kas pakeistų viską. Pavyzdžiui, paleisti į orą didžiulį miestą, po vandeniu nugramzdinti kokį žemyną arba sunaikinti visą pasaulį. Tai būtų kažkas tokio, kas galutinai ir visam laikui sunaikintų pačią demonę, bet tai prisimintų visas antgamtinis pasaulis.
- O taip, būtybė be ateities, bet iš giliosios praeities, visiškai teisingai, - metė nieko nesakantį žvilgsnį Lunos pusėn Jekaterina, atsitraukdama nuo bokštelio. - Deja, tikslumo šįkart nereikalauk. Mes dar susitiksim ir tuomet viskas paaiškės.
Sulig tais žodžiais mergina nušoko nuo stogo ir be garso pranyko tamsoje.
-
Allison Luna Meko mąsliu, bet bejausmiu žvilgsniu įsmeigė tiesiai į draugės akis. Ir kaip sugebėjai tiek metų nuslėpt nuo manęs apie tai jog nesi žmogus, Jekaterina. Bet irgi nežinau kokia antgamtinė būtybė tu esi. Bet bėgant laikui vistiek pasakysi apie tai. Gi, už kantrybę atpildą gausi. Taip apsvarstė klastuolė. Vos taip apgalvojo ir Jekatterina panašiai pasakė jog laikui bėgant ji viską sužinos. Ir tyliai atsisveikino su drauge kuri nušoko nuo stogo. Luna nusprendė pažiūrėti ar ji neišsitaškė ant žemės. Keista, tačiau nieko nebuvo ant žemės. Allison kiek gūžtelėjusi pečiais išsitraukė ir ėmė toliau treniruotis su ginklais. Regis, daug valandų praėjo kai jinai baigė treniruotis su ginklais. Ketvirtakursė kiek pasidžiaugusi darbo vaisiais, susitvarkė, susirinko savo žaisliukus ir tyliai dingo iš stogo.
-
Daug laiko praėjo nuo paskutinio karto kada mergina gamino eliksyrą, tačiau nepultų teigti, kad taip įvyko dėl to, kad šiais metais Nuodų ir Vaistų profesorius von Sjuardas tiesiog pradingo iš mokyklos. Aplink klastuolę sklandė ir kažkas daugiau: tingumas, nuobodulys ir galbūt net per didelė arogancija, o tai yra išties blogai, mat juk viso labo Melody yra tik vargana antrakursė. Raganų ir raganių pasaulis yra beprotiškas, nuolatos metantis jaunus, nepatyrusius vaikus į pavojų iš kurio jie privalo išsikapstyti, galbūt tai privertė raudonplaukę greičiau suaugti, bet veikiausiai tai tik sapalionės pernelyg užsispyrusio vaiko, manančio, kad pasaulis slepiasi po jos padu.
Apglėbusi ploną lininį maišelį pilną įvairiausių reikmenų, Melody mynė pirmyn koridoriais net nežvilgtelėdama priešais save. Jai be galo reikėjo vienumos, ne tik tam, kad susikauptų, bet ir dėl to, kad pagaliau turėtų šansą išgirsti mielą tylą, kuri deja vengia šios vietos. Hogvartso stogas vakarienės metu yra tobula vieta, mat nieko nesigirdi ir nesimato šimto metrų atstumu, juk vargiai kas nors praleistų progą prisikimšti pilvus šilta bulvių koše su mėsos ritinukais.
Galiausiai užkopusi į norimą vietą klastuolė nieko nelaukdama išsitraukė receptą. Šis, kiek gelstelėjęs lapelis, buvo prirašytas netvarkingu raštu, tačiau antrakursei tai netrukdė - ji receptą mokėjo atmintinai. "Magnetinės rankos eliksyras" buvo skirtas užmarštiems žmonėms, kurie nuolatos pameta daiktus ir niekaip jų nebeatranda.
Du šaukštai įkaitusio nuo saulės dykumos smėlio, kuris simbolizuoja atmintį, mat žmones su trumpa atmintimi sieja su kiaura puodyne - nesvarbu kiek pilsi, vis tiek pro kitą galą išbyrės. Neužmiršuolės sudžiuvę žiedai beriami ant viršaus kartu, kita ranka, pilant skystą metų. Galiausiai visa tai reikia palikti dešimčiai minučių ant vidutiniškos ugnies. Po to viskas maišoma pilant migdolų riešutų pieną.
Praėjus geram pusvalandžiui, kuomet į savo koledžų kambarius pradėjo slinkti persivalgę moksleiviai, Melody dirstelėjo į vėstantį eliksyrą. Šis gėralas buvo itin pavojingas, mat jo sladus skonis, bei svaiginantis poveikis labai traukia nepatyrusius, mažai ką apie tai išmanančius raganius, kurie negali sustoti ragauti ir galiausiai atmintis ir jos spragos pradeda keistis vietomis, iki tol, kol galiausiai žmogus pamirštą viską iki paskutinės minutės.
Vienas šaukštas turėtų būti tinkama dozė. Klastuolė užmerkė akis ir įsidėjusi eliksyro pilną šaukštą į burną pasvarstė apie bronzinę monetą, kurią paslėpė kažkur miške. Kuo dedaliau mintyse piešė pinigo išvaizdą, tuo geriau jautė eliksyrą veikiant. Po poros minučių kažkas cingtelėjo nukrisdamas ant stogo, priešais merginą.
-
-Taigi... Kur eisime dabar?-paklausė mergaitė, vaikams įėjus. Ji suprato, kad protingiausia dabar būtų kiekvienam eiti į savo koledžo kambarius, tačiau taip norėjosi dar truputį pabūti, nors valandėlę pakalbėti ir bent mažiuką daugiau sužinoti apie tik šiandien sutiktą draugą! Žinoma, geriausia vieta būtų koks nors kambarys, tačiau įprasti nenaudojami kabinetai ir panašios vietos jau buvo tokios nuvalkiotos... Be to, niekada negalėjai žinoti, kas gali ateiti. O tai, kaip Amelia iškart nusprendė, sutrikdytų visą jaukią atmosferą.
Staiga raudonplaukė nusišypsojo.
-Žinau! Ne, nieko nesakyk - pamatysi, kai ateisim,-šūktelėjo varniukė ir, pagriebusi vaikino ranką, nusitempė paskui save, laiptais aukštyn. O tuomet vėl aukštyn, aukštyn, aukštyn... Mergaitė draugą atsitempė iki pat lango, jau nekantraudama užlipti ant beveik pačio pilies viršaus.
Greitai penktakursė atsidūrė ant stogo, ir prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas - pilies bokštai, kiemas, miškas ir net takelis, kuriuo jie dar prieš kelias minutes ėjo, plytėjo lyg ant delno.
-
- Tai visada laimiu, - nusišypsojo klastuolis. Cody su Amelia greitai bei tyliai dingo iš smėlėto tako. Oras buvo nepalyginantis su kitais. Jis toks... Tyras, kartu ir paslaptingas. Klastuolis gūžtelėjęs petimis, apsidairė ir įėjo į Hogvartso pastatą. Pajutęs, kaip šiluma apgaubia visą jo aukštą kūną, jį ėmė ir apimo keistai raminanti palaima. Netrukus jis pajuto kaip jį ima gana smarkokai trūktelėti iš kaži kur įgavusi stiprybės draugės ranka. Cody taip pat leidosi bėgti paskui raudonplaukę. Jam pro akis vis šmėstelėjo koridorių, tai paveikslų susilieję vaizdai.
- Taigi, kur leki šitaip? - nieko nesuprasdamas pavymui jai šūktelėjo šviesiaplaukis. Ir netrukus abu sustojo prie didžiulio lango. Jame atsivėrė vaizdas. Iš jo galėjai spręsti, jog esi dideliame aukštyje ir Cody netrukus toptelėjo. Nejaugi, ji sugalvojo ant stogo pasibūt? Atsakymą į klausimą vaikinas gavo kai pamatįlė, jog Amelia užsikabarojo ant stogo. Tada ir jis nusprendė kartu užsilipt ten. Užsilipęs jis šiek tiek susverdėjo. Tiesa, jis šiek tiek bijojo aukščio, bet ne per daug. Tada ištarė žodžius apsidairęs:
- Gražu, ką daugiau bepasakysi.
-
Didžiajai Hogvartso daliai jau miegant, koridoriuje iš niekur pasigirdo žingsniai - taip pat skubiai atsiradę, dar greičiau pranyko, paliekant tuos kelis pažadintus paveikslus sumišusius, bet neberandančius tolimesnio garso skleidėjo, kol pastarasis patogiai įsitaisė ant stogo, išleisdamas tylų atodūsį.
Nakties dangus, ypač iš tokios ganėtinai aukštos vietos atrodė arčiau negu niekada, žvaigždės spindėjo dar ryškiau, lyg norėdamos visiems pasigirti apie savąjį grožį - tikrai nuostabi vieta tokios pamokos, kaip astronomija, atlikimui. Nors nei kada lankėsi profesorės Evers pamokose (nors ką čia kalbėti - išviso pamokose nesirodė), nei buvo itin susidomėjęs tokiais dalykais kaip taškų rinkimas, niekas nesakė, kad metų gale negalėjo pasistengti pabūti tuoju geru mokinuku. O kaip tik tą jis ir tedarė.
Karma išleido dar vieną atodūsį, pasiimdamas lazdelę į ranką - norėjo kuo greičiau viską atlikti, kad nespėtų net ir su ganėtinai šilta apranga sustirti į ledokšnį, bet pati mintis, kad reiks eik žiūrėti į neprisimenamą vaikystę nė kiek neviliojo, ir vien dėl tokio paprasto dalyko jis norėjo save išminuosi iš šio egzamino atlikimo - bet galų gale, jis buvo čia, ir buvo žengta per daug žingsnių, kad dabar galėtų atsigręžti. O ir prižadinti paveikslai dar tikriausiai nebuvo pilnai įmigę.
-Filiorum.- tyliai murmtelėjo, kažką švystelėdamas lazdele. Akimirką pasirodė, kad viskas pradėjo sukti, kuriant naują vaizdą, bet.. Iš susinervinimo sutrūkčiojo antakis, galų gale, ne veltui jis buvo penktakursis, turintis didesnį magijos potencialą negu į pamoką žingsniavę antrakursiai, bet tikriausiai visai suprastėjo veikloje, kur reikėjo ten ar anan kažką mostelėti lazdele, kai jos ne tik negalėjo pakęsti, bet ir vengė naudoti,-Filiorum.
Gal aršesnis tonas, gal didesnis susikaupimas, o gal vien dėl to, kad pasidarė įkyru būti ganėtinai aršaus vėjo apsupty, antrasis kartas nemelavo. Kankinio veidu apsidovanojęs klastuolis dar kartą pragyveno keistą aplinkos sukimąsi, trukusį ilgiau negu pirmais, ir dar ilgesnį laukimą, kol vaizdas susiformavo į kažką labiau regimo. Jau būtų pro sukąstus dantis pradėjęs lietis tyliais skundimaisis, nes velniai terauna, net keliaujant praeitin jo kūnas vistiek jautėsi lyg būtų įkištas į šaldiklį, tačiau prieš jį atsivėręs vaizdas privertė atidėti tai vėlesniam laikui.
Mažas, gal pusės metukų teturintis kūdikis kaip pamestas paukštis gulėjo įsitaisęs didesnių už jį patį chrizantemų lauke - balti drabužiai, dėkui dievui, kad bent atrodantys kaip tinkantys abiejų lyčių vaikams, buvo pilnai išsipurvinę, tik vietoje kitoje galėjai regėti švaresnį lopinėlį. Vaikas, keistai ramus, keistai neprimenantis Karmos, tiesė mažytes rankytes į dangų, lyg bandydamas jį pasiekti, paglostyti, suvalgyti..? Tikrai negalėjo žinoti, kas tada dėjosi jo galvoje.
Iš ryškių geltonų gėlių plotelio staiga išlindo žmogaus figūra, priverčiant dabartinį penktakursį iš netikėtumo šoktelėti aukštyn - galbūt dėl to, kad kreipė dėmesį tik į mažą save pro akis praleido nedidelį susilenkusį žmogų, kurį irgi chrizantemos pridengė savu tankumu - tačiau neįvariusį jokios baimės mažam purvinam vaikigaliui, kuris teišleido nedidelį vaikišką krykštelėjimą, o gal ir kokį žodį. Neatpažįstamas žmogus, kuris su smagia šypsena žiūrėjo į mažąjį Karmą, paduodamas jam nedidelį gėlės žiedelį, varė keistą jausmą - kažkiek priminė patį klastuolį dabartyje, su tokiais pačiai juodais plaukais, tokia pačia akių forma ir spalva, bei lūpomis, kažkiek net ir pačiu sudėjimu.. Turėjo būti akivaizdu, kas čia per persona buvo, tą žinojo ir pats juodaplaukis, tačiau nesugebėjo pripažinti kaip tiesos, galų gale, šį vyrą prieš akis matė pirmą kartą, pirmą kartą gyvenime, galėjo būti įsivėlusi klaida, ir jis tik panašus, o galbūt jis tik motinos draugas, padėjęs jį prižiūrėti..
Sustingęs ir negalintis normaliai pasijudinti, tolimiau neigiantis tą suprantamai aiškią mintį, klastuolis ir vėl pajuto tą sukimąsi, skystantį vaizdą ir dar didesnį šaltį negu prieš tai. Turėjo kelis kartus smarkiai sumirksėti, kad susiprastų esantis Hogvartse, ant stogo, o ne tame pačiame chrizantemų lauke, kur priešingai negu dabar, smagiai spigino saulutė - smarkiai sugniaužė pirštus į kumštį, greitu judesiu įsikišdamas lazdelę tarp drabužių sluoksnių. Dar kelias minutes pastoviniavo ant stogo - gal norėjo sureguliuoti savo kvėpavimą, gal norėjo išsikeikti iš širdies gelmių, o gal taip smarkiai norėjo patapti gyva ledo skulptūra - galiausiai tokiu pačiu greitu žingsniu, kokiu ir buvo atėjęs, išsinešdino iš šitos gražų vaizdinį teikiančios pilies vietovės.
-
Tamsus arba juodas, švytintis arba žibantis dangus plytėjo begalinėje neaprėpiamoje erdvėje. Žvaigždės tarytum kybojo aukštai aukštai danguje šviesdamos netrukus ir pačios ėmėsi šokti smulkiais rateliais. Protarpiais dangų nukrsdavo ir greitosios kometos. Tarp žvaigždių slėpėsi mažytės planetos. Iš tiesų, naktis yra stebuklinga, kartu ir paslaptinga.
Vienas vaikinukas paslapčiomis išsmuko iš Varno Nago koledžo bendrojo kambario. Palikęs už savęs įkyrią mėlyną spalvą, kuri nuolatos jį supo. Tiesa, buvo tai, jog Akihiro paslapčia nekentė tokios spalvos. O į nakties orą išbėgo dėl astronomijos egzamino. Kiek klupinėjęs ir klajojęs pro laiptus jis pagaliau pasiekė metalu dengtą stogą (taip spėjo dėl kietumo). Išniręs iš apsemusių tvankumu laiptų ir koridoriaus, pirmakursis pagaliau atsikvėpė. Čia, išties buvo lengviau ir laisviau kvėpuot. Japonas nusprendęs negaišt laiko ir nerizikuoti laiku (mat nekentė ūkvedžio, kuris pagriebdavo ką nors už pakarpos ir tempdavosi bausti). Išsitraukęs iš apsiausto kišenės burtų lazdelę, jis užsimojo ir tarstelėjo:
- Filiorum, - trumpam jam akyse staigiai aptemo ir kilo naujasis reginys:
- Aki! Žiūrėk, ką aš galiu padaryt! - priešais jį priėjo už jį daug metų vyresnis brolis. Mažoji garbanota ir juoda galva pasisuko į tą pusę ir pastebėjo brolį. Bet tas visai nebuvo panašus į tėvus. Kad ir kaip bebūtų keista.
Netrukus taip ilgai netrukusi vizija pasibaigė. Mokinys giliai alsuodamas nervingai sukando lūpą ir pagalvojo. Nejaugi, ir aš kada turėjau brolį? Vadinasi, tėvai nuo manęs kažką slepia. Su tokiomis mintimis vaikinukas dingo iš stogo ir sugrįžo į koledžą.
-
Buvo ganėtinai vėlus rudens vakaras, ir prieblandoje skęstančiais koridoriais bei kitokiais keistais kambarėliais Melisa užsikabarojo ant stogo. Nesiruošė slėptis nuo kokios piktos profesorės ar netyčia užsiundytos katės. Tokį vakarą tamsiaplaukė norėjo nors trumpam pabėgti nuo viso to mokyklos šurmulio ir įgristi spėjusių namų darbų. Kuprinėje traškėjo maišelis šokoladinių sausainių, javainis (Melisa nusprendė pamėginti sveikiau maitintis), nešiojama lempa ir sena sutriušusi knyga apie jaunuolio kelionę aplink pasaulį.
Porą minučių stebėjusi dangų, trečiakursė suprato, kad šitaip knygos tikrai neperskaitys, tad nulipo į saugesnę vietą, kurioje galėjo prisėsti ant šaltų grindų ir nugara atsiremti į sieną. Vėjas mergaitės nebaugino, mat ši buvo įsisupusi į maloniai šildantį patogų juodą bliuzoną su gobtuvu. Nė pati nepajuto, kaip akys ėmė lėtai merktis, galva nusviro link kairiojo peties ir ji pati paniro į sapną.
Kiauliasodžio gatve traukė minia žmonių. "Kaip ir visada. Bet gal dar ne laikas atostogoms?" - susimąstė Melisa ir prisimerkė. Tokių vietų ji niekada nemėgo. Lėtai papurčiusi galvą, ji žingsniavo gatve kartu su visais. Apsidairė, tačiau pažįstamų veidų niekur nepastebėjo. Darėsi vėsu, ir pasukusi galvą dešinėn tamsiaplaukė išvydo dar niekada nematytą kavinę. Nusprendusi, kad būtų šaunu išmėginti, ji atsiprašinėdama nardė tarp žmonių, kol galiausiai atsidūrė prie durų ir drąsiai nuspaudė rankeną. Patalpa pasirodė tikrai jauki - tamsiai raudonu apmušalu aptrauktos kėdės, smagi muzika ir besišypsantys padavėjai. Melisa taip pat nusišypsojo, tačiau pamačius, kad kavinė beveik pilna, laiminga išraiška šalinosi ir mergaitės veido. Prie vieno stalelio ji pamatė sėdintį vieną žilstelėjusį senuką, ir buvo tikra, kad jis jai kažkur matytas. Velniškai matytas. Priėjusi arčiau, atpažino, kad tai buvo pats Bertis Botas, visokių skonių pupelių išradėjas. Senelis draugiškai nusišypsojo į jį spoksančiai mergaitei ir pakvietė ją prisėsti. Melisa tiesiog negalėjo atsisakyti, ir nieko nelaukusi prisėdo ant gretimos kėdės.
- Sveiki, - nutęsė vis dar besišypsodama. - Gal galėčiau gauti jūsų parašą arba tiesiog pupelių?
Senelis tik nusijuokė ir iš didelės kišenės ištraukė delną, pilną pupelių.
- Išsirink vieną. Bet, mieloji, rinkis atsargiai, juk žinai, kaip ten kartais nutinka, - mirktelėjo ir ištiesė ranką arčiau Melisos.
Toji tiesiog netvėrė džiaugsmu, čiupo pirmą pasitaikiusią mėlyną pupelę ir įsimetė ją į burną. Laimingos veido išraiškos nebeliko akimirksniu.
- Kanalizacija! - sukliko lyg nesavu balsu ir ėmė kosėti.
Supratusi, kad skonis netikras, tamsiaplaukė susirinko išmėtys daiktus ir pasileido link bendrojo kambario.
-
Žvarbūs vėjo gūsiai plaikstė jau ir taip suveltus baltus plaukus, o mėnesiena dar labiau išryškino jų spalvą. Mergina susigūžusi sėdėjo ant stogo, ir nežinojo, kas ją liūdino labiau - šaltas vėjas, miegoti neleidžianti pilnatis ar faktas, kad vasarinių suknelių sezonas ėjo į pabaigą, o valandėlę pastovėjus kieme norėdavosi iš senos spintos išsitraukti kailinius ir žieminę kepurę.
Tačiau šiandien Elizabeth pečius tegaubė baltas nertinis bei močiutės megztas juodas šalikas. Devyniolikmetė nežinojo, ar pastarajame senoji Maier nebuvo paslėpusi kokios nors staigmenėlės. Tai būtų buvę miela, nes baltaplaukė jautėsi kiek vieniša. Jai trūko žmogiškos šilumos, apkabinimo, gal net bučinio į skruostą. Mergina jautė, kaip šaltis skverbiasi į jos vidų, stingdo rankas, glosto nugarą, ir ji nebežinojo, ar tai vėjas, ar bendravimo su žmonėmis trūkumas. Jaunoji profesorė nebuvo didelė jų gerbėja, mat dar būdama maža mergaitė dažniau bendravo su vėlėmis. Bet mirusieji negalėjo atnešti puodelio su garuojančia kava ar pasidalinti savo kūno šiluma.
Elizabeth pasidėjo galvą ant sulenktų kelių, apkabino juos ir pažvelgė žemyn.
- Ak, jei nukrisčiau, žmogiškos šilumos man nebereikėtų, - tyliai sukikeno mergina.
-
Ant Hogvartso pilies stogo vėjo gūsiai trankėsi, bildėjo ir ūžė ausyse, o vaikinas baltais plaukais, sidabriškai žibančiais mėnesienoje, sugebėjo užlipti ant stogo slidžiomis čerpėmis prie bokštų, ant kurių smailių viršūnių rizikavo pasidurti. Prisėdęs bernelis atsirėmė į kelius ir pasitaisė daugybės sluoksnių plonoką šaliką, per kurį matėsi tik jo nosis, porcelianinė it lėlės oda, balti plaukai, tamsios akys ir gėlių vainikas. Jau buvo pradėję šalti, tad Asri užsimetė šiltą paltą, po juo pastelinės violetinės spalvos megztinį, tada dar ir šiltas kelnes ir patogius batus, kadangi nusimatė sunki ir žvarbi naktis.
Staiga vaikinas lyg ir atsijungė nuo išorinio pasaulio ir pamažu ėmė slysti link stogo kraštų, kol išgirdo kažką krebždant. Tie maži gremžimo garseliai šiek tiek padėjo jam nenuslysti ir neišsitėkšti visu gražumu.
Netoliese baltaplaukis pastebėjo personą, kurią apšvietė mėnesiena ir jos taip pat sidabriškus plaukus. Vyriškis atsistojo ant latako, pritaisyto prie stogo ir atsargiai ėmė žingsniuoti merginos link, nelygiai balansuodamas ir vos nenutrenkiamas vėjo gūsio. Galiausiai griuvęs šalia moters, jai šiltai nusišypsojo ir stebėjo, kaip lėtai pro apvalų mėnulio alyvinį obuolį plaukia permatomi debesys.
-
Išgirdusi žingsnius, Elizabeth krūptelėjo, rankomis įsikibo į atbrailą ir staigiai pasuko galvą link garso šaltinio. Atėjūnas iš pirmo žvilgsnio visai neatrodė pavojingas, veikiau mielas, tad mergina kiek ramiau atsiduso ir apdovanojo jį saldžia šypsena. "Še tau ir šviežutėlė žmogiška šiluma", - dar pagalvojo apžiūrinėdama nepažįstamojo šaliką bei veidą. Mergina nebuvo jo mačiusi anksčiau. Neatrodė kaip vienas iš profesorių, bet ir mokiniu pavadinti negalėjo.
- Sveikas, - vis dar šypsodamasi tarė žvelgdama vaikinui į akis. - Kas tave čia atpūtė šį žvarbų vakarą? Nenustebčiau, jei vėjas.
Elizabeth žaismingai sukikeno. Nuotaika kažkodėl pasitaisė. Galbūt tas plaukų spalvos panašumas ar susitikimas tokiu metu tokioje vietoje atrodė kiek juokingas. O ir šiaip nenorėjo atrodyti sūrugusi - mergina tikėjosi, kad jeigu jau nepažįstamasis atrodė apsirengęs šilčiau už ją, gal ruošėsi tokiam laiko praleidimui ir atsinešė šilto gėrimo. Jaunoji profesorė nesitikėjo, kad kas nors jai, ką tik sutiktai merginai, duotų atsigerti iš savo gertuvės. "Bet bent palaikyti delnuose turbūt galėčiau", - mintyse nusijuokė.
Staiga Elizabeth pastebėjo, kad baltaplaukio galvą karūnuoja tikrai ne kepurė.
- Ar nebijai, kad nupūs? - paklausė kilstelėdama antakius ir apžiūrinėdama vainiką.
-
- Ee, ne, - merginai staigiai atsakius bernelis krūptelėjo ir dar giliau įkišo savo nosį į šaliką, kadangi ši ėmė šalti ir rizikavo nukristi, tada jis atrodytų kaip Voldemortas ar dar kokia gyvatė, nors tai tas pats dalykas. - Paprastai paaiškinus, aš lataku čia atėjau. Ir vos nenukritau. B-bet nebūtų taip svarbu, jei būčiau nukritęs, hm? - sukikeno Asriel ir susimąstė, žvelgdamas į mėnulį šviečiantį pro tankius, tačiau neryškius debesis, ir stebėjo, kaip juos rėžė medžių viršūnės. Gražu, dingtelėjo jam. Būdamas gana meniškų pažiūrų, vyriškis pagalvojo, ar jis nutapytų tokį peizažą. Tikriausiai ne, nesugebėčiau atkurti gamtos vaizdų, mintyse šyptelėjo baltaplaukis, o už šaliko esančios lūpos nė nekrustelėjo, lyg nepritardamos mintyse spindinčiai šypsenai.
- O koks vėjas čia tave a-atpūtė tokią gražią.. n-naktį?
-
Į vaikino šaliką Elizabeth žiūrėjo taip, kaip alkanas žmogus akimis palydi maistą. Žieminių drabužių ji, žinoma, nelaikė desertu, bet šilumą mėgo. O jos šiuo metu nebuvo.
Devyniolikmetė šyptelėjo. Vaikinukas jai pasirodė visai žavus, ir net vėjas, regis, nebebuvo toks žvarbus.
- Būtų gaila, jei nukristum. Nebent, žinoma, esi serijinis žudikas ar šiaip kokia eilinė šiukšlė, - nusijuokė baltaplaukė. - Bet neatrodai toks, - skubiai pridūrė išsigandusi, jog nepažįstamasis neįsižeistų ir nenustumtų jos nuo stogo.
Nejučiomis Elizabeth vėl žvilgtelėjo žemyn. Ten, apačioje, bolavo tokia aklina tamsa, jog, regis, net ir išaušus ji niekur nepradingtų ir tik toliau siurbtų energiją ir įdomių vaizdų mylėtojų dėmesį. Juos pačius irgi. Tiesiog nuostabi vietelė mokytis skraidyti ar tiesiog išsitėkšti.
- Koks vėjas? Na, tikriausiai šiaurinis, - sukikeno mergina, suklapsėjusi blakstienomis ir vėl atsigręžusi į vaikiną. - O tu, gėlių berniuk, tikriausiai turi vardą?
-
Asriel pastebėjo merginą alkanai stebint jo šaliką ir pažvelgė į jos gana plonus drabužius, su kuriais galėjo gerokai sužvarbti ir nusprendė jai pasiūlyti paltą ar dar ką nors.
- Tau nešalta? - po gana ilgai trukusios tylos myktelėjo vaikinas, plačiomis akimis žvilgtelėjo į baltaplaukę ir greitai suklapsėjo blakstienomis, tada šyptelėjo ir pažvelgė į žvaigždes, neseniai išlindusias iš tamsos šydo ir dabar smagiai blyksinčias nakties danguje. - Asriel, - be jokių niurnėjimų ir išvedžiojimų atsakė baltaplaukis.
Vaikinukas blankiai šyptelėjo ir pasiruošė dar daugybei žvarbių vėjo gūsių, kur vienas iš jų ką tik nenutėškė jo nuo stogo. Tačiau vėjai lyg ir susilpnėjo, kalbantis su nepažįstamąja, tad juos iškęsti neturėjo būti taip ir sunku. Naktis įpusėjo, dangus pagilėjo, patamsėjo, žvaigždės paryškėjo, mėnuo užsidengė juodais permatomais šydais ir ėmė pamažu slėptis, o Dreemurr vos nepamiršo paklausti vieno svarbaus klausimo.
- O tu būsi?..
-
Nešalta? Elizabeth tyliai nusijuokė. Asriel klausimas ir žvilgsnis ją kiek nustebino, mat pačiai į galvą nė nebūtų šovusi mintis paklausti ką tik sutikto žmogaus, ar jam nešalta. Be to, tokią vėsią ir vėjuotą naktį tai buvo ganėtinai akivaizdu.
- Na, kaip čia pasakius, - nusijuokė kiek garsiau ir nejučiomis prisislinko šiek tiek arčiau vaikino. - Galėtų būti ir šilčiau.
Devyniolikmetė tik dabar suprato, kad visą šį laiką rankomis buvo įsikibusi į tikrai šiluma net nedvelkiančią stogo atbrailą, tad lėtai atpalaidavo kiek sustingusius, liaunus pirštus. Ne dėl to, kad bijojo nušalti - taip šalta tikrai nebuvo. Tiesiog norėjo laikyti juos šiltesnėje vietoje, net jei galimybė nukristi į juodąją bedugnę padidėtų. Įtraukusi sugniaužtus kumščius į balto nertinio rankoves, mergina atsiduso ir išvydo iš burnos pasklidusį garą. Puikumėlis.
- Aš Elizabeth, - tarė baltaplaukė, vėl žvilgtelėjusi į Asriel ir nusišypsojusi. - Dar nebuvau girdėjusi tokio vardo, kaip tavo. Gražus, - pridūrė.
-
Sutrikęs Asriel nusuko žvilgsnį, kai Elizabeth pasakė, kad jo vardas gražus. Daugelis nė nežinojo jo vardo, ką jau kalbėti ir apie komplimentą.
- T-tavo irgi.. lab.. labai g-gražus, - vos ne vos išmikčiojo atsakymą, kuris kirbėjo po smegenis ir nenustygdamas vėlė visas smegenų lasteles. Beje, jis lyg ir jautė pareigą tai padaryti, nors ne dėl to tai pasakė. - Aaaišku, - numykė vaikinas Elizabeth prisitraukus arčiau, pasidarė dar labiau nervingas ir pažeidžiamas. Bandydamas nusiraminti įsikabino į aštrokas plienines stogo čerpes, kurios tiesiog spinduliavo šiluma ir jų nepaleido, rankoms šalant taip, kad greitai jis jų nebejautė, bet čerpių nepaleido. Stebėdamas savo juodas blizgančias batų nosis, vaikinas mąstė, kaip pasielgti.
-
Išgirdusi padėką ir atsakomąjį komplimentą, Elizabeth šyptelėjo ir linktelėjo galva. Mergina mėgo savo vardą, tiksliau abu. Tik antrasis, kaip jai atrodė, buvo tolimas. Gal todėl, kad išrinktas močiutės. "Mano mažoji Lu", vis mėgdavo sakyti. "Mano mažoji Lu vieną dieną taps stipriausia burtininke", pridurdavo ir nusišypsodavo.
Bet baltaplaukei Asriel elgesys pasirodė nervingas, ir ji pati kiek sutriko. Juk nekviečiau, jis pats čia atsidangino ir atsisėdo šalia. Negi aš tokia baisi? Elizabeth sukikeno. Ji visai netroško nuskriausti to mielo vaikino, jis jai net kažkuo patiko. Galbūt akių gilumu, galbūt gėlių vainiku, nė pati nežinojo.
- Tau taip šalta, ar tiesiog išsigandai... ko nors? - galiausiai prabilo devyniolikmetė, nė nežiūrėdama į Asriel.
-
- Nieko, - kiek įmanydamas ilgiau pratęsė Asriel žodžius, netrokšdamas vėl sumikčioti ir nusišypsojo akimis. Akyse šokinėjo žaismingi žiburėliai, atkeliavę iš nakties dangaus, o mėnulis nušvietė porcelianinę vaikino odą. Šią gražią naktį norėjosi kažkur ištrūkti ir pasijusti laisvam, kaip čia, dabar ant stogo. Po kiek laiko prisiminęs merginą, burtininkas pasisuko jos link, atsisėdo lotoso poza ir pasirėmė galvą rankomis, lyg ragindamas merginą prabilti. Vėjo gūsiai skaudžiai talžėsi ir garsiai ūžė ausyse, tačiau tai nė nerūpėjo, sėdint ant stogo ir ketinant išlaikyti pusiausvyrą, tuo pačiu kalbant su baltaplauke mergina. - Tai.. Kaip sekasi?
Lėtai prišąlant prie stogo, Asriel stebėjo ir nakties dangų, ir žvaigždes, ir mėnulį, ir besikeičiantį kraštovaizdį, ir merginą tuo pačiu metu ir kantriai laukė atsakymo.
-
Elizabeth vėl sukikeno, užsimerkė ir nežymiai papurtė galvą. Galiausiai pažvelgė į vaikiną.
- Tai kodėl tuomet... - tyliai nutęsė baltaplaukė, sutelkusi žvilgsnį į Asriel akis.
Merginai jos nepasirodė pavojingos, priešingai, į jas vis norėjosi žiūrėti, stebėti atspindžius, vyzdžių judesius ar net išvysti sielos gelmes. Tačiau nenorėdama, kad jos spoksojimas pasirodytų dar labiau gąsdinantis, jaunoji profesorė nusuko žvilgsnį į šoną.
Vaikino klausimas Elizabeth atrodė keistas ir juokingas, gal net kiek nevykęs tokiu metu, tad ji tyliai suprunkštė.
- Man sekasi šaltai, - kandžiai atsakė, pabrėždama paskutinį žodį, - o tau?
Devyniolikmetė atsiduso, ir jos žvilgsnį vėl kliudė baltaplaukio šalikas. Nevalingu judesiu stipriau apsivyniojo ir pasitaisė saviškį.
- Nežinau, kaip tu, bet aš čia jau baigiu mirtinai sušalti, - vos girdimai sumurmėjo, dar vienam vėjo gūsiui pasikėsinus dar labiau suvelti jos ir taip išsitaršusius plaukus.
-
- Hm, ne esmė. Aš taip pat, - tik tada supratęs, kad jam šalta, vaikinas pradėjo tirtėti ir trintis rankas. Pasitaisęs šaliką ir pasipurtęs, vaikinas pamažu atsistojo ir ištiesė damai ranką. Palaukęs, kol ši atsistos, pamažu pradėjo tapsėti slidžiomis čerpėmis ir sugebėjo pasiekti vietą, pro kurią jis čia atėjo, kuri dabar buvo paskendusi tamsoje it depresijoje ir nepasirodanti. Lėtai pradėjo kopti kopėčiomis, o nusileidęs palaukė Elizabeth, tada jai vėl ištiesė ranką ir mandagiai pasiteiravo, ar yra vieta, į kurią ši šiąnakt norėtų nueiti. Kantriai laukdamas atsakymo, Asriel lėtai ir apgalvotai trėpsėjo kojomis vietoje, vėliau ir pradėjo vaikščioti ratais, kad tik neprišaltų prie žemės tokiame šaltyje.
-
Pastebėjusi, kad Asriel taip pat nesijaučia taip, lyg gulėtų Havajuose po palme, Elizabeth kiek lengviau atsiduso. Nusprendė, kad nebereikės šalti vien iš mandagumo ir fakto, kad ant stogo prasilenkti sunkoka. Nebent, žinoma, tave labiau traukia ne koridorius, o balkonas apačioje arba net pati šalta žemė. O devyniolikmetės kol kas visai netraukė.
Apdovanojusi vaikiną saldžia šypsena, paėmė jo ranką, kuri atrodė šiltesnė už jos pačios delną, tad baltaplaukės lūpų kampučiai dar kilstelėjo aukštyn. Grakščiai statydama koją prieš koją ir laviruodama kita ranka, jaunoji profesorė sekė paskui vaikiną, tuo pat metu vis žvilgčiodama žemyn.
Atsargiai lipdama kopėčiomis, atsigręžė į Asriel, dar kartą jam nusišypsojo bei paėmė jo ištiestą ranką, nors merginai pastarąją labiau norėjosi praminti šilumos šaltiniu. Ar bent norėjo, kad tokia būtų. Galiausiai kojomis, ar tiksliau platformomis, pasiekusi grindis, smalsiai žvilgtelėjo į vaikiną.
- Nežinau, tikriausiai ne. Ak, taip, noriu ten, kur šilta, - nusijuokė ir įsikibo jam į parankę.
Nežinojo, ar baltaplaukis neišsigąs, juk jau anksčiau pasirodė ganėtinai išsigandęs. Bet Elizabeth nusprendė, kad jei jau teiraujasi, veikiausiai žino kokių smagių bei jai nematytų vietelių.
- Na, tai eime, - pridūrė šyptelėjusi ir kilstelėjusi vieną antakį, kartu vesdamasi naująjį draugą kuo toliau nuo dar jaučiamo skersvėjo.
-
Ak, bet tas likimas likimėlis - vadinki jį vienaip, nevadinki iš viso, tai neturėjo daug prasmės. Nuo pat to laiko, kai kažkada kadaise atlikinėjo čia astronomijos užduotį, stogas visada buvo ta vieta, kur lengvai - per daug lengvai, netgi - buvo galima užmigti ar pasinerti į trumpą snūdulį. Klastuoliai kėlė kažkokį sambrūzdį - lyg ir naujoji koledžo vadovė bandė visus vienyti kokiai veiklai, tad tarsi bėgdamas šiai iš akių, savo kasdieninio tingaus miegulio vaikinas atbildėjo gaudyti čia. Aišku, vos kūnas patogiau įsitaisė, viską apėmė tingulys, net ir pro šalį skrendančius paukščius ar patį vėją, o vaikinas paniro į negilų miegą.
Nagi, ar negalėtum tildyti savo arklių - argi tokia mintimi derėjo prasidėti visam veiksmui? Vaikinas nusižiovavo, užvertė galvą aukštyn ir pavartė akis - velniai tebūtų suvokę kur jis atsidūrė, bet kas jau kas, šita vietelė žinojo, ką reiškia triukšmauti. Nors realiai, žmonių buvo minios, o didžioji garsų lavina aidėjo iš pačio šios galo, ten, kur nelaimingai atsidūrė ir patsai Karma. Rodėsi, visa minia stovėjo prie kažkoteperiausių vartų, kurie vėliau pasirodė priklausantys didiems rūmams - ar bent taip atrodė, vis klastuolis buvo kažkaip nerangus, su abiejais, suvokimo visko aplink ir minčių lavinomis - nors ko norėti, taipogi ir atrodė, kad jis tarsi kiek sklando virš visko, o jo kūnas buvo it pabudęs iš šimtamečio stingulio.
Juodaplaukis kelis kartus giliai įkvėpė - nosis iškarto susiraukė iš smarvės, jautėsi kanalizacijos dvokas, o kaip tokią karštą dieną, dar tobuliau užsiuodė visų neplautos pažastys - tik tada šešiolikmečiui toptelėjo, kad ei, kažkas tikrai ne taip - tik tada šis ir pamatė, kad dėvi kažką per spalvingus skarmalus, privertusius jį skausmingai susiraukti. Šlykštu.
Kelių į priekį norinčių ir besirungiančių žmonių spūstis, tyčiomis ar netyčiomis vožusi jam alkūnėmis ar kitom kūno dalimis jį pilnai pažadino, o gal ir nuleido ant žemės - pagaliau Karmos ausys priprato prie triukšmo, o akys apsiprato su spigia Saulės šviesa, kuri nemaloniai tvieskė į akis. Rodėsi, net ir mintys pagaliau susidėliojo į reikiamas vietas, kas vertė Karmą atsipūsti dar labiau - vis jeigu ir nesuvokė ir nesugebėjo orientuotis, daug geriau bent suvokti, kas pats per vienas jis buvo, kitaip tikrai laukė šakės. Tikriausiai susivokė aplinkoje daug tinkamesniu laiku negu manė pats, nes triukšmas automatiškai nutilo vos vartams prasivėrus, o grotetiškai stambiam žirgui, kuris nešė tikrai pavydėtinų plaukų karalių išlindo pro šiuos, it būdu vieninteliai pasaulio gelbėtojai ir tikrieji Jėzaus Kristaus svainiai.
-Karaliau ilgaplauki! Karaliau ilgaplauki!- užkaukė ir užstaugė minia vaikinui nesuprantama, bet suprantama kalba - panaši situacija kaip kad vieni žmonės kalba su "swk" "jsn" ir dar bala ir balų karaliai težino kiek nesuprantamų raidžių, turinčių reikšti pilną sakinį, kuriuos kažkaip vis dėlto perpranti. Bet ir neperpranti.
Sumišimą keitė "kas per velnias", šį keitė "kas per suknistas velnias", kol vaikino galvon šovė nematoma strėlė - ak, žinoma! Karalius ilgaplaukis, karaliai ilgaplaukiai - tie visi merovingai, apie kuriuos visai neseniai buvo skaityta, su savo pavydą juodą keliančiais plaukais, kurie tokia ilgi, tokie nuostabūs, tokie tobulai garbanoti..
Pala, ką?
Kažkas iš šone stovinčių trimituotojų nusprendė patsai patapti savo instrumentu ir užtralatuoti - ar tai tęsti siaubingai skambantį "tra la la la" tiek, kad pravirktų pats velnias. Ūžtelėjo vėjas, it siaubingai surežisuotame filme kažkur trenkė raudonas žaibas - dramatiškumas liejosi per kraštus.
-Ir šiandien, tatai mūsų maloningasas Chlodvigas prisiima ir dovanoja sau, savo tautai ir savo visoms meilužėms po naują, atgimimą teikiantį Jėzaus Kristaus, Išganytojo, Dievo ir PlayBoy kūrėjo..
Ką?
Pabudo klastuolis kaip tik, kai visas kūnas smagiai slydo stogu žemyn - net nesuspėjus panikuoti ar klyktelėti kaip mažametė mergužėlė, klastuolis pasičiupo už pirmo pasitaikiusio daikto, samanos, kuri kažkaip magiškai jį nulaikė vietoje tol, kol juodaplaukis užsikabarojo link saugios vietos ant stogo. Kelis kartus giliai įkvėpęs, nė velnio nesigaudydamas aplinkoje ar kur žemė, kur dangus, jis vėl susmuko ant žemės, rankomis susiimdamas už galvos - be to fakto, kad sapnas buvo nelogiškas, kažkoks per greitas ir bukaprotiškas visomis galimomis prasmėmis, klastuolis dar labiau perbalo dėl to fakto, kad susižinojo, kas buvo tasai karalius. Nors apie pačius Frankus, jų valstybę, susikūrimus ir įkūrimus skaitė gal kartą du, ir tai prieš senus metus, vis dar prisiminė matęs Chlodvigo nuotrauką ir pavyduliaujantis jo gražių plaukų - žiū, net ir vaikiški košmarai ir bukaprotystės seka ligi vyresnių dienų, bet ką padaryti, jo plaukai buvo gražūs, kad velnią kur. Dar labiau klaustukus kėlė tas, kodėl prisisapnavo toksai keistas, sakykime, krikščionybės priėmimas - vėl pašokęs ant kojų, vaikinas išsinešdino iš stogo, nuo kurio vos nenusirito ir patraukė link bibliotekos galvojant, kaip kur čia atrasti tą pačią vaikystėje skaityta knygą.
-
Ak, tasai nuostabus, netgi savotiškai magiškas nakties laikotarpis, kai realybė ir teisybė atsiskiria viena nuo kitos, o dangus pasipuošia dienos metu akiai neregimais spindulėliais, kurie žybsi stipriau, aršiau ir galinčiau negu bet kuri žmogiškoji širdis. Galbūt todėl Nana taip tą laikotarpį ir mylėjo - galbūt todėl atsidavė save pilnai žvaigždėms, atsidavė jų magijai, jų pašnabždesiams ir blykčiojimams danguje, it šios Morzės kodu bandytų ką perduotų gyvųjų pasauliui - niekad nepamatytos laiku, niekad neišklausytos, niekad nesuprastos.
Neveltui stogas patapo viena jos mėgstamiausių vietų, galbūt nieko ir keisto, kad po varnų bendro kambario, tai buvo pirmoji jos aptikta vieta - ten, kur galėjo toliau apsimesti laisva ir toliau klajojanti kur reikia ir kur nori, o ne būdama įkalinta į vietą, kur daugumos žmonių bruožas buvo išdidumas, o beviltiška drąsa dažnai ėjo su žodžiu "bukaprotiškumas".
Užsilipusi ant saugios atkaltės, kur nei budrumą praradusi, nei užmigusi nesugebėtų nuslysti žemyn, penktakursė įsitaisė, tamsią akių rudumą paskandindama dar nuostabesniame dangaus vaizde, į rankas jau norėdama griebti grafitinį pieštuką ir kokį užrašinės tuščią lapą iš visad pilnai pergrūstos kuprinės, pradėti piešti tai, ką dangus atspindi, tai, kokia nuotaika visas šis pulsuoja, netgi tai, ką jos pačios akys apgaulingai ten mato. Norėjo, bet pajuto, kad yra ne viena.
-Nemiga ar dangaus meilė?- nieko nelaukdama ganėtinai retoriškai užklausė, akimis jau naršydama aplinkui atvykėlio. Pilnatis, visa rodanti grožį ir nušviečianti aplinką blausia šviesa turėjo padėti surasti žmogų - Nana buvo tikra, kad girdėjo žingsnius, gal, o gal pajuto? Net nebuvo užtikrinta dėl to, bet jausmas, kad kažkas kitas čia lūkuriavo drauge su ja niekaip nepranyko. Buvo ar nebuvo - žinoma, pastarasis variantas visad geriau, bet net ir tai galų gale neturėjo didelės reikšmės, bet galbūt paaiškės, kad ir kiti yra atsidavę natūraliam dangaus grožiui kaip ir ši?
-
Tylūs, atsargūs žingsniai nuaidėjo po kelių akimirkų iš viršaus, kaip tik po to kai varnanagės balsas išgąsdino, sudaužė ir sunaikino naktinės ramumos svają. Rodos, tie žingsniai su savimi nešėsi dalelę užgauto išdidumo ir trapaus, subtilaus susierzinimo, tačiau niekas negalėjo paneigti to fakto, kad visos tos negatyvios emocijos buvo nustelbtos pirmapradiško susidomėjimo-- idant koks laukinis, nesuvaldytas žvėris, kuris pirmą kart išvydo žaižaruojančios ugnies grožį ir viliones. Tačiau juk žvėrys ugnies beviltiškai bijojo, o atvykėlis artinosi vis arčiau ir arčiau visiškai be jokio rūpestėlio, tarsi žinotų esantis saugus; žingsniai vis garsiau ir garsiau tapsėjo ant stogo plytelių, tarsi versdami įsitempti--visai kaip siaubo filme-- kol galiausiai tasai atvykėlis sustojo tiesiai už varnės nugaros, na, gal dar liko koks metras kitas.
-Neatspėjome, - nusijuokė it varpelis ir patenkintai išrietė nugarą, ištiesdama rankas į dangų. Tamsiai melsvi plaukai, kurie nušviesti blyškios pilnaties atrodė it įpinti sidabro siūlais, laisvai plaikstėsi aplink josios kūną it gana keistokas apsiaustas, kuris tarsi mąstė ir judėjo savo nuožiūra. O gal galbūt buvo kaltas tiesiog tuo momentu, kai šioji nusprendė priartėti, sustiprėjęs vėjas, panorėjęs padūkti. Mergina, kukliai šypsodama lūpomis, greitai užsikišo plaukų sruogą už ausies ir mirktelėjo it katė, tęsdama savo sakinį. - Mes ieškojome mėnulio fėjos, juk tokią naktį ji būtinai išskrenda pasimėgauti tykuma, - paaiškino ir vėlei nutilo. Nors buvo tik su trumparankoviais tamsiais marškinėliais ir šiek tiek nutrintais džinsais, merginos oda nebuvo pasidengusi žąsies odos sluoksniu, nors naktis nebuvo itin šilta.
-O galbūt mes ir esame tos fėjos, hm?- žengusi žingsnį artyn suulbėjo, ištiesdama ranką prie subtiliai atrodančio varnės papuošalo, tarsi norėdama jį sugriebti.
-
Po jos klausimo aplink plytėjusią tylą perliejo garsas, garsėjantis ir garsėjantis, kažkuo net primenantis ant lapelio susikaupusios rasos kritimą į nedidukę balą - garsas tyliai pasklinda aplinkui, patekdamas tik į išrinktųjų, tik į užtektinai įdėmiai įsiklausančių į motinos Gamtos ausis, o kūną perlieja šiurpuliukas, tarsi tasai rasos lašelis, toks mažytis ir menkutis galėtų atlikti ką didingo, ką tokio, kas pakeistų viską aplinkui.
Tas pats buvo ir su žingsniais, vis artėjančiais, tarsi lemiančiais kažką, kažką svarbaus; kažką viską pakeičiančio; kažką, susijusio su permainomis.
Kažką gražaus, netgi.
Balsas, saldus it vaniliniai ledai ir švelnus it lengvo vėjo paliestų tilindžiuojančių varpelių atsklido už jos nugaros, priverčiant Naną virptelėti - buvo ir savotiškai baisu atsigręžti į būtybę, ar verčiau esybę, kuri turėjo stovėti už jos, kuri visa tai ir sukėlė. Kuri, jos baimei, galėjo būti gražesnė už nakties dangų ir įstabesnė bei tvirčiau įtraukianti negu visi žmogiškieji vudu pasižaidimai, labiau kerinti negu gyvenimo paslaptys ir įdomesnė už pačią Visatą.
O atsigręžus, žinoma, tas ir pasitvirtino. Mergina - kad ir kaip žemai toks vardas jai skambėjo, kad ir kokių aukštinimų didingesnių ji rodėsi turėti būti pilna - stovėjo vos ne prie pat susitaršiusių plaukų ir pavargusių nuo nemigos akių penktakursės. Nepažįstamoji atrodė it dievybė, it kažkas, esantis aukščiau visko - aukščiau niekingų žmogelių, aukščiau didybės magija sergančių magų, aukščiau angelų ir aukščiau pačio katalikų Dievo - galbūt, ir tik galbūt, sidabru švytinti melsvaplaukė galėjo rungtis su aukščiausia jėga, su pačia viso kūrėja Visata, ir vistiek taip pat didžiai ir garbingai stovėti šalia šios, tarsi būtų nugalėtoja.
Jeigu ji būtų buvęs paprastas žmogeliūkštis, ne ten ir ne laiku užmatęs šitą miražu kvepiantį stebuklą, tuomet jam būtų viskas - pats pakištų sau koją taip, kad nusiristų į merginos plaukų verpetus, pultų ją garbinti, atidavinėti savo sielą, meilę ir viską, ką turi. Nanai teliko grožėtis, stebėtis, mylėti nuo jos sklindantį jausmą ir vis labiau stengtis nuo jo saldumo ir lengvumo tolti.
Jos balsas, švelniu vėjeliu pasiekęs varnės ausis praėjo pro visą kūną it saldi melodija, kurios prasmės nebuvo galima suprasti - vos ne kaip lopšinė, tik užliūliuos, tik užmyluos..
-Fėja ir fėjų karalienė, koks dangaus pašlovintas susitikimas,- suėmusi už jos tiesiamos rankos, tarsi tarp neegzistuojančios krūtinės esantis kristalėlis pats ją būtų pažadinęs, vos pajutęs kitos tiesiamas rankas. Paleidusi švelnią it pūkas ir šiltą it knygose aprašyta motinos meilė ranką ir atsitraukusi atgal per tą menką saugų žingsnį, kurį dar galėjo žengti kūliu apačion nenusirisdama, galbūt apsimestinai drąsia, o galbūt kažkokios ir nuostabiąją esybę gaubiančios auros gabaliukas atplyšo į Nanos rankas, kad įprastai nesudominama ir nebijanti tamsiaplaukė turėjo vos ne šnabždėti,- Neprieštarauji, jei nereikšmiškosios fėjos, bent su karaliene didingąją palyginus drauge, gaudyti pasilikčiau aš drauge?
Mergina priešais ją nebuvo niekas kitas, kaip tik kvapą gniaužiantis įstabus reginys.
-
Švelniai priglaudė delną prie savo žandikaulio, tarsi mėgautųsi vaizdu prieš ją; tarsi visas tas dėmėsys būtų it tyras vanduo gėlei ar saulės šviesa čirpaujančiam paukštukui--reikalingas, įprastas ir atgaivinantis dalykas. Merginos mažasis pirštelis nuslydo ant josios putlių lūpų, josios šiek tiek prasivėrė ir po kelių akimirkų pražydo į gana patenkintą, plačią šypseną. Būtų išties nustebusi, jeigu būtų buvusi sutikta riksmais, įžeistais, išgąsdintais, nepasitikėjimo ir pagiežos pilnais žvilgsniais. Gal dar keliais smūgiais ar panašiai, tačiau to labiau tikėjosi iš kokio neišauklėto ir nekultūringo berniūkščio, kurio akys tik kryptų į iškilias kūno linijas, kurias jai suteikė maloningi dievai ir gera genų kombinacija. Tačiau šioji mažoji būtybė tik žvelgė į Lilith pasigerėjimo žvilgsniu, su begaline nuostaba ir vos ne noru garbinti pilnomis pavargusiomis, tamsiomis akimis.
-Manome, kad aš esu karalienė?- tyliai paklausė, laikydama delne šaltoką ranką, bent jau pagal jos standartus-- melsvaplaukės oda buvo tarsi degančios žarijos, žioruojanti ugnis, tačiau neskaudinanti, nenudeginanti; atvirkščiai-- kviečianti ir prašanti prisiglausti, pasidalinti skausmu ir negandomis, pasidalinti negailestingu ir nepermaldaujamu šalčiu, kuris naikino žmogaus esybę ir sielą. Lėtai ir grakščiai, tarsi nakties juodumo pantera ,nusižemino save iki kitos merginos akių lygio, pasiremdama viena ranka , kuri jau paleista, prie pat josios šono. Tačiau, netgi atsiklaupusi it kokia atgailos ar atleidimo deivė prieš nusidėjusį, lukūriavo aukščiau už jaunąją bent keliais centimetrais.
-Manau, kad mums toks įvardijimas itin patinka, - šiek tiek dusliai sumurkė, tačiau kažkodėl jokio erotiškumo šiame veiksme visiškai nebuvo, nė su žiburiu ar netgi galingai liepsnojančiu laužu to nerastum. Galbūt dėl to, kad netgi priartėjusi mergina visiškai neprilietė kitos, netgi jos iškvėpiamas oras nekuteno josios odos, nekedeno jos tamsių plaukučių, tarsi ji tebūtų koks miražas oazėje; malonus akiai, tačiau ne kūnui. Staiga ji vėl kukliai šyptelėjo.
-Tačiau mes tuomet taip sakydami meluotume, - idant susigėdusi prisipažino, nors toji emocija visiškai nepasirodė jos veide. - Nes karalienė yra toli toli, kažkur žvelgianti į mus nuo mėnulio pjautuvo, - kilstelėjo akis į paminėtąjį objektą ir atsiduso, tarsi besigėrintis Romeo žvelgdamas į savo Džuljetą, kuri jau beviltiškai miega amžinuoju miegu. Žalsvose akyse atsispindėjo žvaigdžių kruopelytės-- jos ir pasiliko ten, netgi kai mergina pasuko jas atgal į kitą. -Lilith, - subtiliai, o gal ir nelabai prisistatė. - Tėra medžiotoja, kurios laimikis tėra mirgančios dulkės nukritusios nuo fėjų sparnų, - pratęsė. - Todėl mes labai džiaugsimes, jeigu tokia daili, šešėlių fėja, - pirštu perbraukė per kitos tamsius plaukus, - Prisijungtų prie medžiotojos ir padovanotų jai savo laiko.
-
-Taip, manome,- iš lūpų tylus šnibždesys išsprūdo, greitai nakties vėsumoje pranykstantis - nors šąlanti nesijautė nė kiek, vien lengvu prisilietimu iš melsvaplaukės gautu Nanos oda pašiurpo, o kūnu perbėgo šiurpuliukai, savotiškai stiprūs, kad ir tamsios akys atspindėtų stiklo dulkeles, kurios tebuvo maži ašarų gabaliukai, susikaupę pačiuose kampučiuose.
Kelis kartus tankiau sumirksėjo, kelis kartus giliau įkvėpė - nenorėjo, kad nedorėlė ašarėlė bereikalingai skruostu nusiristų; nenorėjo, kad balsas drebėtų. Nenorėjo, kad nuostabioji deivė ir grožybė, nutvieskusi visą stogą tik varnei regimomis spalvomis, ryškesnė ir labiau trokšdama paliesti negu mažyčių, bet ne tokių ir smulkių žvaigždžių nusėtą dangų, pagalvotų esanti užtektinai gąsdinanti jaunesniajai azijietei. O gal tai būtų pasimėgavimo akimirką, kaip kad Dievai palaimingai pasitenkinę būdavo, kai žmonės paprastieji jausdavo persimaišiusį pagarbos ir baimės jausmą šiems didingiesiems..
Pritūpė šalia, neatrodė teisinga leisi merginai klūpėti vienai - o galbūt išdavikiškos kojos nebeleido merginai leisti stovėti ilgesnį laiko periodą, galbūt pačios suklupo, jau ir pačiai jai pasakyti buvo sunku. Viskas, ką juto buvo tik šiltas merginos prisilietimas; viskas, ką girdėjo buvo tik jos saldus, visas kūno ląsteles užkariaujantis balsas.
-Arba gailestingoji Venera įkūnijo save žmogiškojo kūno pavidale, arba Afroditė buvo daugiau, negu istorijose egzistuojantis mitas, apipintas viskuo iš eilės.. Arba žvaigždės, palaimingai gimimo dieną suklususiai stebėdamos, palaimino tave visos iš eilės, nepraleidžiant eilės, nepraleidžiant dovanos, nepraleidžiant pakerinčio spindesio, lydėjusio kiekvieną ir vieną...,- it keista malda žodžiai liejosi iš Nanos lūpų, akis laikydama įsmeigtas į Lilith, kaip buvo šios prisistatytą - kokia ironija, ak, kokia ironija sekė šiandien, kad gražiausiasis sutvėrimas palaimintas Lilitos, pirmųjų demonų klasės, pirmosios tikrosios Dievo pirštų sukurtos moters vardu pasirodė esąs!
Kad ir kas toji Lilith minimoji karalienė buvo per viena, varnė dantimis ir nagais būtų šią išniekinus, kad tik vyresniąją iškelti aukščiau, savomis rankomis sustatyti vien tik šiai skirtą nėriniais apipuoštą sostą, kad tik bet kokią, net kruopelytės svarbumo garbę apginti. Staiga plaukuose pasijuto prisilietimas, švelnus ir atsargus, netgi; atrodė, tarsi vyresnioji brauktų per švelnų gyvūno kailiuką, norėdama jį nuraminti ir saugiu priversti pasijausti. Staigiau negu spėjus smegenims judesį užfiksuoti, varnanagės ranka buvo uždėta ant švelnios ir šiltos merginos, pirštai persipynę su josios.
-Nana, Nana Kannazuki,- kaip įprasta jau buvo prisistatė ir pati, vis dar pritylintu balseliu, tarsi aukštesnio dažnio garsas galėtų išsklaidyti vis dar prieš akis plytinčią iliuziją kalbanti,- Laikas tėra neapibrėžtas vienetas, o visus egzistuojančius ir tik įsivaizduojamus juos paaukosiu, kad tik kompanione galėčiau tau didžia pabūt.
-
Gaivališkas, nevaržomas juokas išsprūdo iš pačių Lilith sielos gelmių, prasiveržė pro plačiai šypsančias lūpas it vasarinė liūtis; viską niokojanti, gąsdinanti ir verčianti pabėgti, tačiau kartu ir atgaivinanti viską aplinkui.
-Mm, rodos, šešėlių fėjos žodžiai palaiminti pačio Apolono, ar ne?- su neslepiamu pasigerėjimu įsispoksojo į kitą; tarytum prieš akis jai stovėtų ir spindėtų koks auksu ir brangakmeniais išpuoštas meno kūrinys arba ką tik iškastas deimantas, kuris dar nenušlifuotas, nenupoliruotas-- taigi paprasta, neįgudusi akis galėjo matyti tik tamsų, pigų anglies gabalą, o ne neįkainojamą, neapsakomai retą ir nuostabią Žemės dovaną. Staiga Lilith beviltiškai panoro imti ir nubraukti visa, kas slėpė ir gaubė azijietės vidinį grožį, panoro ištiesti rankas ir suleisti savo ilgus, nugaląstus nagus į josios sielos gelmes ir amžinai ten pasilikti, susijungti ir niekada nebeatsitraukti. Tarsi kokia rugiagėlė, kuri iš pirmo žvilgsnio ir graži, ir miela, tačiau po tais melsvais žiedlapiukais slepiasi parazitiška jos prigimtis. Ah, Tartaro gelmės, o ne Olimpo viršūnė verčiau priglaustų tokią neramią, aplink lakstančią ir vietos nerandančią pavojingą sielą; galbūt kokia viena kita strėlė ir galėtų perverti josios nakčiai ir jos vilionėms sukurtą kūną. Tačiau ne šiandien, ir ne rytoj, ir ne poryt. Kada nors ateityje.
Stipriau suspaudė rankoje esančius trapius pirščiukus ir pakėlė juos prie savo veido, delnu aukštyn, taip, kad matytų linijas vagojančias odos paviršių; savo laisvosios rankos pirštu Lilith lėtai, visiškai neskubėdama, kursyvu parašė septynetuką, kuris kelias ten esančias linijas ėmė ir tarsi perkirto- ne tikrąja to žodžio prasme, žinoma.
-Nana, - ištarė pasimėgaudama, tarsi ant liežuvio voliotų itin saldų karamelinį irisą, kurio skonis užpildo visus burnoje egzistuojančius receptorius ir juos užliūliuoja sacharino perpildyta fantazija. -Kaip paprasta,- staiga perkirto, balse pasigirdo žemesnis tonas, tarsi melsvaplaukė būtų ėmusi ir perkandusi tą saldainį. -Tačiau, mums patinka. Pasauliui esančiame mumyse ekstravagantiškumo ir pompastikos nereikia, ar ne?- meiliai pridėjo ir tarsi atiduodama paslaptį užgniaužė merginos pirštus ir sekundei priglaudė savo šiltas lūpas prie pabalusių varnės krumplių; rodos, kad kažin kas suspindėjo josios akyse ir nutvieskė jos rainelę, kažkas panašaus į iki baltumo įkaitintą metalą, į šviežiai nukritusį sniegą gilią žiemą, į mėnulio šviesiąja pusę, kuri iš visų jėgų bandė užgožti tamsiąja, nors to visai nereikėjo. Vienas įkvėpimas, antras, trečias-- ir staiga Lilith pakilo, atsitraukė ir patenkintai pasiražė; visa spindėdama ir švytėdama, tarsi įgavusi naujų jėgų.
-Ar mes tikrai viską paaukotume, mažoji fėja?- ištiesusi rankas į šonus, tarsi norėdama apglėbti pasaulį, paklausė. -Tokie pažadai pavojingi ir skausmingi. Ar žinome, kokias mes kortas gausime prieš pradedami žaisti?
-
Kad ir kaip besistengtumei, joks purvinas ir vertumo skraiste neapsiaustas žmogeliūkštis prilygti galvą susukančiai melsvaplaukei negalėjo - negalėjo sukelti emocijų tokių ryškių, it judvi suktųsi įnirtingame, bet lėtame šokyje, nesugebėjo priminti begalybės ir niekieno, slypinčio visame didybės rate vien sava šiluma.
Vien tai, kad švelniuoju Lilith sluoksniu buvo varnė apgaubta yra neapsakomas dalykas - nesuvokiamas, neužfiksuojamas paprastų smegenų ir paprasto kūniškojo pavidalo, iš gėrėjimosi ir baimės nesugebančio pajudėt. Vyresnioji apgaubė Naną viskuo iš eilės, pradedant nuo jausmų žinių, slypinčių viduje vien iš mokslų savitų, gijomis stipriom supindama merginą ir jausmus drauge - meilę, gėrėjimąsi, garbinimą, atsidavimą...
Kūnas virptelėjo, galvoje it pavojų skelbiančios skruzdės lėkė visur kur tik įgalėjo - oda pašiurpo, o pati mergina turėjo tankiai mirkčioti, kad sūrūs ašarų lašeliai skruostais negalvotų nusiristi sau lėtai, nesuteršiant akimirkos gražumo.
-Septynetas ir pirmoji sukurtoji moteris, argi tai nebus garbus istorijos naujausios įvadas čia mums?- tyliau už ryte nuo lapų į žoles krentančią rasą sumurmėjo - kartkartėmis užsikirsdama, kartkartėmis sustodama, akimis sekdama Lilith lūpas, palikusias įspaudą jos krumpliuose.
Širdies plakimas, garsėjantis ir greitėjantis - nektaro saldus aromatas, pasklidęs sau ore. Lilith - deivė, garbingoji, kažkas neįtikimo ir neįžvelgiamo, bet ir it prasto pirato slėptas grobis, pina atvirų paslapčių, pilna viso visatos sudėtinių dalių, kad visko nė trečiąją akimi neaprėptumei.
-Tylūs krabždesiai gyvūnų ir saulėtekio dvasia, pasklidusi ore. Šventas melodijų ratas, grakščiai besisukdamas ore - ir tada tu, viso to dalis, it Motina Gamta viską turinti savy. Žinai istorijas garbias, tykiai išgirstas, iš pirmųjų lūpų ištrauktas - Motina Visata šviesi esi visų, nakties tamsy sutviskanti ryškiai. Apdovanotoji šventoji, kur gobšys tik pasiims - apdovanotoji malonioji, kur kerinčiai priims,- lėtai atsikvėpė, tamsias akis perkeldama į adresatą viso to - su išsiskleisti pradėjusiais pumpuriukais akyse, tarsi meilingai garbintų priešais stovinčiąją, esančią rodos taip arti, bet kartu ir taip nepasiekiamai toli,- Pažadai skausmingi - tebūnie. Aš kovosiu už save, gindama tave drauge. Šventvagystė būtų čia, pasilikti be tavęs - neskleisti gauto grožio it plaštakei, nebebūti šalimais savo tikro sukūrėjo ir noro įkvėpėjo, leidusį pažinti tikrąjį dievobaimingumo skonį man.
-
Klarisą kankino šiokia tokia nemiga. Varniukė klaidžiojo po gūdžius, paslaptis saugančius koridorius, kol priėjo koridorių kuriame dar nebuvo užklydusi.
-Hmm...-tyliai pratęsė sumurmėjimą. Praėjusi siaurą koridoriuką, išvydo metalines, aukštas kopėčias, smalsumo vedama trylikametė užlipo plonomis kopėčių pakopomis.
Prasivėrus nuostabiam vaizdui, mergaitė aiktelėjo. Mažos, baltaspalvės žvaigždutės žėrėjo juodame danguje, o Žemės palydovas kabėjo tarp dangaus akučių. Šis vaizdas varnanagei atrodė nuostabiai, lyg regėtų neįprastai retą dangaus reginį.
Mergaitė labiau susisiautė į plonytį megztuką, norėdama bent truputį sušilti ant naktinio Hogvartso stogo ant kurio matėsi visos mokyklos apylinkės.
Kaip nuostabu...-vis dar stebėjosi Klarisa.
-
Sky verkdama bėgo per koridorius. Buvo vėlus vakaras, saulė jau buvo nusileidusi. Ji pribėgo koridoriaus galą, apčiuopomis pagriebė kopėčių turėklus ir užsikorė ant stogo. Atsargiai atsisėdo ir pradėjo garsiai verkti. Ašaros skaudžiai riedėjo skruostais, Sky taip išleido visą skausmą. Mergaitė buvo labai savotiška persona: be galo draugiška, linksma, atrodė niekada nebuvo nuliūdusi. Dėja taip nebuvo, ji, kaip ir visi normalūs žmonės turėjo jausmus ir turėjo teisę juos rodyti. Naktis buvo nuostabi, žvaigždės žerėjo, kaip deimantai. Vėjas žvarbiai plaikstė mergaitės plaukus, kurie nebebuvo levandiniai, jie tapo tamsiai rudi - Sky buvo nuliūdusi. Apsikabinusi savo kelius ji pradėjo švelniai siūbuot pirmin ir atgal, tol kol krūptelėjusi už savęs išgirdo berniuko balsą.
-
Sky pakėlė galvą ir įdėmiai apžiūrėjo ją kalbinantį berniuką: žydros akys smelkėsi į jos minčių gelmes, rudi plaukai plaikstėsi pavėjui. Mergaitės plaukai vėl pakeitė spalvą į jos įprastą levandinę ir ji prakalbo:
- Net nežinau, man kartais reikia išsiverkt. Tai jau patapo įpročiu,- droviai šyptelėjo mergaitė. - T-t-tau patinka mano plaukai? Dauguma sako, kad jie atrodo lyg kažkas butų užpylęs vynuogių sulčių ant jų... Aš Sky, Sky Scarlet. O ką tu čia veiki taip vėlai vakare?
Žiūrėdama į Robio lazdelės skleidžiamą šviesą ji klausė jo kalbų. Galbūt aš pagaliau turėsiu tikrą draugą... Jis atrodo mielas... Gražiai kalba... padrikos mintys sklaidė jos galvoje. Po ilgo Robio pasakojimo ji jau vos sugebėjo akis atmerkusi laikyti. Galiausiai ji atsibudo ryte savo lovoje O ne! Nejaugi tai buvo sapnas? Ne, ne, ne! Bet juk to negali būti, tikrai vakar buvau ant stogo ir kalbėjausi su Robiu... Pala, jis mane nunešė?!
-
Žvarbokas pavasario vėjas košė šią žvaigždėtą naktį, lengvai sproginėdami medžiai pripildė ją gaivaus aromato. Švelnios mėnesienos spindulys žvelgė į vienišą, ant Hogvartso stogo sėdinčią merginą. Nemigos kankinė tevilkėjo juodą uniformą ir negalėjai pasakyti iš kokio ji koledžo. Iš pažiūros gana tvirti, siauri pečiai drebėjo nuo šalčio, o skruostu slydo ledinė ašara įsigerdama į nakties tylos simfoniją. Kažkur it leitmotyvas ir vėl pasigirdo pavienė smuiko styga virpinama pičikato. Ilgi, tamsiai rudi, stambiai banguoti nakties viešnios plaukai nelyginant skraistė gobė žvarbstantį jos siluetą. Mėlyniausiu mėliu spindinčios akys žybčiojo iš po pusinių akinukų ne į žvaigždes, o kažkur į tolį. Jau septyniolikmetė, kas reiškė: pilnametė. Kadangi gimtadienį atšventė lapkritį, šeštojo kurso metu, nenorėjo suvokti pasaulio, kuris ją supo. Paslaptingajai naktibaldai tarsi buvo visko per daug. Jausmai, protas, mintys... painiojosi neleisdamos pasirinkti tinkamo gyvenimo kelio. Vieną ji žinojo: nori tapti aurore, tačiau kas toliau? Vyras? Vaikai? Draugystė? Ką pasirinkti? Tarsi neapsisprendėlė žiobarė abiturientė, kuriai ant jaunų pečių užgulusi per didelė našta, mergelė nubraukė dar vieną ašarą. Pavartė rankoje po drabužiais paslėptą amuletą, kuriame puikavosi vilkas su mėlynu akmeniu kaktoje. Džeimsas ir Tomas. Kaip juodu suderinti? Kažkur giliai miške trakštelėjo šaka, nemigos kankinė nuleido kojas per stogo kraštą ir pagalvojo: kas būtų jei dabar nuslystų žemyn? Žemyn į tamsą, į palaimingą ramybę, kurios taip troško. Mylėjo Tomą, bet mylėjo ir Džeimsą, tik abu skirtingai, savaip. Negalėtų ištverti netekusi vieno ar kito, katro nors iš vaikinų mirtis, jai būtų reiškusi jos pačios žūtį. Tomas šiandien Kiauliasodyje praleido dieną su trečio kurso švilpynės atstove, negi būtų išmainęs ją? Ją, feniksę. Nors žinoma, kas ji buvo tokia palyginus su panele Lorijan, su vilkolake? Ogi niekas. Tik paprastas žmogus. Niekas. Net savo pažado negebėjo tesėti, bijojo, bijojo, jog tada jo neteks, tačiau mato, kad netenka jau dabar. Šveitė amuletą šonan, jog kartais neprisikviestų Džei, jis kad ir draugas, šią sekundę jos nesupras. Pažvelgė žemyn, liūdnos akys tematė plytinčią tuštumą: „Ar taip nuskrido nuo observatorijos bokšto mano tėvelis?“ ir Beatričė pravirko, liejo graudžias ašaras, kad negali priglusti prie tėvo peties, kad yra viena iš daugelio vaikų savo motinai ir tarsi atskira tai šeimai. Begarsė rauda konvulsiškai tąsė drebantį kūną versdama jį tampytis dar labiau. Begalinis sielvartas spaudė gerklę, grąsindamas išsiveržti kraujo lavina. Ji buvo viena šiame pasaulyje kaip ir prieš šešerius metus, kai stovėjo Kingskroso stotyje, niekam nereikalinga, apleista. Įskaudinta, išduota... palikta.
-
Dieną Kiauliasodyje su Melijandra Julija Loryjan Tomas Viljamas Ridlis praleido puikiai, tik dabar, būdamas be galo išalkęs susimedžiojo miške elnią. Tas prakeiktas gyvulys žinoma skoniu nepasižymėjo, bet vis šis tas, neužvalgys gi kokio šviežio mokinuko, tuojau čia visus ant kojų sukeltų. Begrįžtančio atgal į Hogvartsą, budrios juodos vampyro akys užmatė virpančią figūrėlę aukštai danguje, ji sklendė nelyginant angelas, su dideliais, juodais sparnais. Vos akimirkos Tomui prireikė, jog susivoktų, kad tai ne angelas ir ne paukštis, o naktibalda mokinys nukoręs kojas per stogo kraštą. Dar sekundėlės prireikė, kad pažintų figūrėlę ir alkaną krūtinę perplėštų deginantis įsiūtis.
-Beatrrriče... – suurzgė pro sukąstus dantis ir per tris sekundes atsidūrė šalia jos ant Hogvartso stogo. Šiurkščiai pačiupo už pažastų ir nutraukė saugesnėn vieton. – ką sau manei šitaip elgdamasi? Apskritai kas tau leido išsineždinti iš koledžo bendrojo kambario taip vėlai? Gal man pakviesti profesorių von Sjuardą? – rėkė ant jos pro sukąstus dantis lyg ant mažos mergaitės ir laikė nutvėręs už juodos uniformos apykaklės. – nu, ir ko tyli? Tai gal paaiškinsi man ko čia baladojiesi? – ir vėl supurtė sustirusį kūną, įsistebeilydamas į mėlynas akis, kuriose žibėjo ašaros. – nustok žliumbusi vieną kartą kaip kokia merga! Kokia širšė tau įgėlė? O gal mylimasis Greywindas paliko? – drėbė visą sieloje užsilikusį mėšlą tiesiai į kitą, skausmo kupiną, užtad šviesią. O ką? Tamsios sielos tokia paskirtis ir buvo, naikinti šviesiąsias.
-
Iš kaži kur atskriejęs tamsus šešėlis sugriebė ją už pažastų ir smarkiai supurtė. Jis šaukė ant jos, tonas buvo be galo šaltas ir nepažįstamas. Mergina dairėsi aplink, o ašaros nepaliaujamai plovė skruostus. Tik paminėjus Džeimsą Beatričė atsitokėjo ir neapykanta perkreipė dailų jos veidą.
-Nutilk! Nutilk tu!... – tamsiaplaukei pritrūko žodžių, todėl mažumėlę užtruko jų ieškodama giliausiose bei juodžiausiose atminties užkaboriuose. – paskutinė padugnė, štai kas tu esi, nesąžiningas išnaudotojas, nesugebantis suprasti vieno elementaraus dalyko per devyniasdešimt metų, kai kiti, tavo manymu, galbūt kvailesni žmonės tai supranta per dvidešimt, daugiausiai per trisdešimt. Tu niekada nesuprasi kas yra meilė Viljamai, ir... ir... – jos balsas užlūžo, iš gerklės išsiveržė rauda. Grifiukė jautėsi tokia pažeminta, sutrypta, jog prieš tai tvyrojusi savijauta neturėjo nei pusės to skausmo vertės. Tomas, jos Tomas pasiūlė įskųsti ją, savo feniksę, vyresnybei? Koledžo vadovui? Ar tai reiškė „viskas“? jei taip, tai tebūnie ji pirmoji padarys tam galą, ji pirmoji pasakys, ir tą sekundę išeis iškelta galva, nors vėliau ir teks priverkti tūkstančius pagalvių užvalkalų. – ir man ne vieta šalia tavęs. – šiaip ne taip užbaigė sakinį, tačiau balsas jau nebedrebėjo.
-
„...Tu paskutinė padugnė...“ „...Man ne vieta šalia tavęs...“ „...Tu niekada nesuprasi kas yra meilė...“ „...tu...“ „...meilė...“ „...padugnė...“ „... man ne vieta...“ „...niekada nesuprasi...“ visi šie žodžiai mušė Ridliui į smegenis tarsi nuodai, galvą skėlė pusiau, o ji stovėjo prieš jį tvirta, drąsi, ketindama palikti? Nenene, Tomas Viljamas Ridlis niekada jai šito neleis, jis niekada nedaleis, jog taip įvyktų. Geriau jau ji mirs, negu paliks jį.
-nedrįsk! Šitaip tu niekada su manimi nekalbėsi maža benkarte, girdėjai ką pasakiau!? – prišokęs pakėlė ją nuo žemės it plunksnelę viena ranka. Prisitraukė sau prie veido ir įsisiurbė į lūpas.
-tu mano girdi? Mano amžiams. Ir tasai tavo Džeimsas Greywindas lavonas! La.vo.nas! aš duodu žodį tau kvaila mergiūkšte! Kas manaisi esanti, jog galėtum mesti man tokius žodžius? Pasiputusi mažvaikė stokojanti gero išauklėjimo, štai kas tu. – šnypštė prisikišęs artyn, o akys degė visomis pragaro liepsnomis. Pastatęs ją atgal ant žemės, tiksliau patėškęs, nužvelgė iš aukšto ir išsitraukęs kukmedžio lazdelę mostelėjo ja taip grakščiai, lyg dirigentas batuta, vesdamas visa orchestra į galingiausią opuso kulminaciją. Tik šio įvykio kulminacija nors ir buvo grandiozinė, nežadėjo švelnių išrišimų į toniką. Tai susidūrė geris ir blogis, balta ir juoda, tai kaip tai galėtų sudaryti nepriekaištingą harmoniją?
-Krucio!
-
Pakelta nuo žemės ir stipriai purtoma ji nejautė skausmo, labiau merginą talžė jo žodžiai. Ji tylėjo, nenutuokė ką atsakyti į tokias beprasmiškas šnekas. Puikiai žinojo, jog žmogus taip kalba užvaldytas nežmoniško pykčio, tačiau tokioje būsenoje Tomą mate pirmą kartą. Niekada neįsivaizdavo jo tokio, naiviai tikėjosi, jog per tiek metų kartu meile tikinčioje galvoje jis pasikeis. Bet grifė klydo, niekas negali pakeisti pabaisos, net meilė. Patėkšta ant šaltų stogo plytų parkrito kniupščia, užsigavo nosį ir pasipylė kraujai. Į šoną susmigo kažkas kieto ir truputėlį pagrabaliojusi po savimi išsitraukė amuletą, sugniaužusi jį prispaudė prie krūtinės, mintyse iškilo mėlynakio berniuko veidas. Tą akimirką mylimojo ištartas užkeikimas nuaidėjo jos gelmėse it prakeiksmas sudrebinęs širdį nelyginant kalnus. Ji pasirito šonan ir kerai prašvilpė pro pat viršugalvį sušiaušdami plaukus. Ant lūpų tebejautė Tomo lūpas, tą šaltą įsiūčio kupiną bučinį, kurį išplėšė purtydamas ją ir šaukdamas į veidą. Pačios ranka siektelėjo kišenėje esančios lazdelės, ignoruodama fizinį bei psichologinį skausmą mergina atsistojo, ji net nesiruošė gulėti, ji galėjo kovoti. Viena ranka tvirtai tebegniauždama amuletą su vilku kita iškėlė šeivamedžio lazdelę.
-ekspeliarmus! – nuskardėjo atsakas pirmiau ištartam „krucio“
-
Ridlis tikėjosi, kad feniksė atsistos, tokią jis ją pažinojo per visus kartu galvoje praleistus metus ir buvo tam pasiruošęs. Todėl be didelių pastangų, vienu mostelėjimu šeivamedžio lazdelė atsidūrė jo rankose, amuletas taip pat.
-ne, kvaiša, tu nekelsi prieš mane lazdelės! - Sušuko pikdžiugai sušvitus baltame veide, ir pridūrė iškeldamas amuletą. - Aaa, tai jau nešioji prie krūtinės pasikabinusi to šunies atvaizdą? Ką? O gal ir miegi su juo? Atsakyk! – užsimojęs paleido šį toli toli, kaži kur uždraustojo miško pusėn. – ar dulkiniesi su Greywindu? Pala, kaip tu jį ten vadini, Džei, Oi Džei, ar susitiksime šiąnakt? – pamėgdžiojo nutaisydamas ploną balselį, tada atsiviedėjęs tvojo ranka jai per veidą. – kekšė, prakeikta kekšė, vedžiojanti mane už nosies. Na nieko nieko, daugiau tu taip nebedarysi, vykdysi pagaliau savo pažadus ir įsipareigojimus. – suurzgė ir nieko nespėjusią susivokti merginą pasičiupęs ant rankų nušoko nuo stogo. Jauno vampyro pėdsakus, nutolusius Hogvartso kiemo, o vėliau ir koridorių vingiais nulydėjo toji pati nakties simfonija bei ilgas pratisas klyksmas, kuriam Viljamas išliko abejingas. Nebenorėjo daugiau ginčytis viešoje vietoje, o gal ir apskritai ginčytis nenorėjo. Jam jau šiąnakt pakako feniksės akibrokštų bei įžūlumo.
-
Burtų lazdelė prieš valią ištrūko iš rankų, o amuletas pranyko nakties tamsoje palikdamas ją vieną kovoti su tuo, kas šiąnakt laukė.
-Atiduok amuletą! Tai mano! Neliesk jo! Tu nepaliesi Džeimso! Niekada! Šlykštus...aaa! – tolimesnius keiksmus nutraukė riksmas, kai skruostą nutvilkė liepsna bei skausmas. Tai Tomas jai trenkė, trenkė taip, kad net žiežirbos pažiro į visas šalis, sužibo žvaigždės. Jis ją pavadino kekše? Savo feniksę? Savo TričęDži?
-daugiau niekada, niekada manęs neliesk, girdi? Ir nedrįsk man prikaišioti Džeimso, nes jis pats geriausias mano draugas. Ir dar šis tas, tu klysti, tu pats esi kekšė Ridli, nes tai ne aš su svetimom mergom šmirinėju po Kiauliasodį Valentino dieną. Ir ne, aš su Džeimsu ten nebuvau, aš sėdėjau grifų gūžtos bokšte ir ruošiau pamokas. Pašlemėkas paskutinis tu...– Beatričė neberėkė, kalbėjo ramiai, beveik tylomis, balsas drebėjo nuo ašarų, užtad žodžiai buvo vos suprantami per besiliejantį už proto ribų sielvartą. Tvirtoms vyriškoms rankoms pačiupus sušalusį jos kūną, suprato, nepajėgsianti priešintis. Veidą perkreipė beprotiškas siaubas, gerklę užspaudė paniškos baimės gumulas. Pirmąkart šeštakursė savo gyvenime pasidavė panikai, nes žinojo, nebus išgelbėta.
-neliiieeesk!!! – pratisas, kupinas skausmo bei siaubo merginos klyksmas nulydėjo dingstančiųjų nakties gelmėse pėdsakus. Ant stogo liko tik raudona kraujo šliūžė.
-
Jau nė nestebina tai, kad šiąnakt Lisette vėl bastosi pilies koridoriais. Užtektintai prisimiegojo per vasaros atostogas, o Hogvartse juk tiek neištyrinėtų kampelių, kurių, žinoma, dienos metu neapžiūrėsi. Prieš keletą metų klastuolė buvo girdėjusi pasakojimą apie niekada neužsidarantį langą šiaurinio koridoriaus gale. Būtent ten rausvaplaukė ir sliūkino. Žinoma, privalėjo praeiti ir pro virtuvę, iš kurios nukniaukė obuolių pyrago gabalėlį (arba tris) ir įsidėjo į kuprinę, prieš tai sugrūsdama gabalėlius į plastmasinį indelį, kuriame kažkada buvo mergaitės mamos pagaminti sumuštiniai kelionei į Hogvartsą.
Lisetė ilgai neklaidžiojo, mat turėjo pilies koridorių žemėlapį, kurį kažkada atspausdino mergaitės tėvas (tam, kad šita smalsianosė nepasiklytų tarp šių labirintų). Klastūnyno atstovė žinojo, kad niekada neužsidarantis langas yra trečias nuo kairės, tačiau skaičiuoti tikrai neteko (lyg atskirti pravirą langą nuo uždaro būtų labai sunku).
Pro langą matėsi mėnulis ir jį supančios žvaigždės, o vėsus rudens vėjas judino spalvotus medžių lapus. Šįkart Lisette nebuvo tokia kvaila ir neišėjo pasivaikščioti vien su savo gerooookai per trumpa rausva pižamine suknele. Negana to, kad ji jau seniai nedengia užpakalio, ši taip pat ir nešildytų tokią rudens naktį. Vietoj tos suknelės, šiąnakt ji dėvėjo paprastas juodas žiobariškas tampres ir didžiulį močiutės megztą purpurinį megztinį (ši, ko gero, bus pamiršusi, kiek metų jos anūkėlei, tai ir numezgė jį gerokai per didelį), na, o batų visai nedėvėjo, nekentė, kai jos kojos buvo suvaržytos (būtinai pasinaudos kiek per ilga uniforma ir į pamokas eis basa). Ir plaukų visai nešukavo - norėjo, kad rausvos garbanos plaikstytųsi visur ir bent kiek apsaugotų jos galvą nuo šalto vėjo.
Klastūnyno atstovė, šiaip ne taip užsiropštusi per tą langą ant stogo, prisėdo kiek toliau nuo krašto ir įsistebeilijo į mėnulį. Trumpam. Mergaitė tuoj pat prisiminė dar šilto obuolių pyrago gabalėlius, sėkmingai tūnančius jos rausvoje kuprinėje ir laukiančius, kol bus suvirškinti skanumynus mėgstančios ketvirtakursės skrandyje. Tiesa, kuprinėje taip pat tūnojo rausvas pledas - jei Lisetei pasidarytų šalta, bei vandens buteliukas - jei netyčia cukraus būtų kiek per daug ir apimtų troškulys. Taip, ši mergaitė tikrai pasiruošusi.
Taigi, Klastūnyno atstovė išsitraukė vieną pyrago gabalėlį ir nedideliais kąsniais leido jį savo rykle, skrandžio link. Žinoma, be trupinių ir cukraus pudros ant to žavaus purpurinio megztinio nebuvo apsieita. Tiesiog nuostabu. Tačiau ar žinote, kas dar nuostabu? Tai vaizdas, kurį galėjai matyti nuo stogo. Visos Hogvartso pilies apylinkės buvo lyg ant delno.
-
Kajus Stefanas Andersonas, kaip visuomet lydimas savo jau gerokai paaugusio vilko Starko, žygiavo link stogo. Stengėsi lankytis vietose, kurios neturėjo galimybės asocijuotis su tam tikrais asmenimis. Šeštakursis kaip visada buvo be Hogvartso uniformos, o su džinsais ir marškiniais, nors dabar naktis, tai tikriausiai jokio skirtumo su uniforma jis ar ne. Jie labiau apsidžiaugtų jei jis gulėtų savo lovoje, Varno Nago berniukų miegamajame, o ne su savo uniforma naktį lakstytų ant stogų. Vis dėlto rudaplaukis negalėjo apsispręsti kada buvo labiau pasipūtęs: ar vos įžengęs į mokyklą, kai drįso visiems grasinti, ar dabar kai jam nė nebereikėjo grasinti. Greičiausiai toks pats, tik tiek, jog dabar turėjo daugiau smegenų, tai ir pasipūtimas pasireiškia protingiau.
Įdomu ką veikia toji ledinė dramų karalienė. Greičiausiai vėl užsiėmusi su besmegeniais. Bent jau ne su Besmegeniu Psichopatu Morka. Aišku ji manęs bijo. Aš ir bijau, bet kažkaip savęs neignoruoju.
Staiga Kajus sustojo pamatęs ant stogo sėdinčią merginą. Žvilgsniu nutildęs augintinį jis pradėjo sėlinti jos link. Jei aš negaliu turėti ramybės, tai jos neturės niekas. Priėjęs prie rausvaplaukės, jis delnais uždengė jai delnais akis, kaip matė darant iki apsivėmimo cukringas poreles ir paklausė:
- Spėk, kas?
-
Ramios, tylios ir giedros naktys ypatingai žavėjo mergaitę rausvais plaukais. Būtent tokia ši naktis ir buvo. Dangaus platybėje puikiai matėsi mėnulis ir jį supančios viena už kitą ryškesnės žvaigždės. Vaizdas nuo stogo, žinoma, neatsilieka. Kairėje puikiai matėsi ramiai tyvuliuojantis ežeras, kuriame atsispindi mėnulis, dešinėje - uždraustasis miškas, kuris nakties tamsoje Lisetei atrodė dar baugesnis nei įprastai. Vis tiek gražu, netgi labai. Deja, vaizdas ant stogo, konkrečiai - mergaitė, nebuvo toks puikus (nebent pyrago trupiniai ant megztinio ir cukraus pudros likučiai ant vėsių lūpų kampučių šiais laikais yra it paskutinis mados klyksmas).
Lisette nusprendė pasilikti kitus du pyrago gabalėlius ir suvalgyti juos vėliau, mat ruošėsi sulaukti aušros ir nuo stogo stebėti saulėtekį, o tam, žinoma, prireiks maisto atsargų. Klastūnyno atstovė atsigėrė nedidelį gurkšnį vandens ir padėjusi atgal buteliuką žvelgė į horizontą, tuo pačiu mėgaudamasi vėsiu ir gaivinančiu rudens nakties oru. Deja, neilgai. Kažkoks nedorėlis sumanė papokštauti ir išsklaidyti visą ramybę.
-Aa-a!- rausvaplaukė, rodos, ne savu balsu suklykė, kai kažkieno gan vėsios rankos uždengė mėlynas ketvirtakursės akis. Mergaitė nežinojo, kaip teks apsiginti - neturėjo burtų lazdelės, regis, bus palikusi apsiauste, kurio, deja, irgi neturėjo.
Į vaikino klausimą rausvaplaukė nė nesiruošė atsakyti, jai labiau rūpėjo atplėšti jo rankas nuo savo veido ir jį aprėkti. Nelaimei, keturiolikmetei tai sekėsi sunkiai, visgi, nesportavo ir dar buvo atsidavusi saldumynams (sprendžiant pagal mergaitės figūrą, negalėtum to pasakyti. Ko gero, bus paveldėjusi neblogus genus). Aišku, šiaip taip pavyko, gal ir pats vaikinas nusprendė pasiduoti akivaizdžiai už jį silpnesnei mokinei, nežinia. Lisette jau ruošėsi apsisukti ir, ko gero, būtų trenkusi tam vaikigaliui antausį už ramybės drumstimą. Deja, prieš jos blyškų veidą, vietoje vaikino, išniro vilkas, kuriam tikrai netrenktų - akivaizdu, kad geruoju nesibaigtų. Šalia vilko ji matė ir dvi žmogaus kojas, tačiau šios jai tikrai nerūpėjo, kai tiesiai į jos akis žiūri miške gyvenantis padaras. Klastuolė žmonių nebijojo, tačiau įvairūs laukiniai padarai, kurie knygose užmuša žmones, gąsdino mokinę. Ši, nieko nelaukusi, atsistojo ir ruošėsi kuo greičiau grįžti į pilį. Deja, neapgalvotai, ko gero, visai bus užmiršusi, kur randasi.. Mergaitė vos nenuslydo nuo stogo krašto. Štai kaip būtų pasibaigęs jos egzsistavimas Hogvartse ir apskritai šiam pasauly. Laimei, nesibaigė. Klastuolė spėjo sugriebti vaikino ranką ir nenukrito.
-
Kajus truktelėjo merginą į saugesnę vietą.
- Atsargiau. Nejau aš toks baisus? - nusijuokė jis. - Bet net jei ir baisus kapo duobės vis tiek nekasiu.
Kajaus rusvos akys pažvelgė į žydras, pilnas baimės akis. Pamatęs, jog ant jos lūpų buvo likę, greičiausiai, cukraus pudros, varnanagis tik šyptelėjo.
- Atsiprašau už sugadintus naktipiečius, tikiuosi jų neištiko toks likimas, koks beveik ištiko tave. Ir nebijok Starko. Kol manęs neįsiutinsi, tavo galva bus vietoje. - nerūpestingai tarė nežymiai ranka mostelėjęs į vilką.
Pastebėjęs, jog vis dar laiko rausvaplaukę prie savęs, rudaplaukis žengė žingsnį atgal sumurmėjęs: „Atleisk man, privatumo vagiui.“
- Kuo tu vardu? - pasiteiravo Andersonas. Kiek pastovėjęs Ksanderis prisėdo ant stogo.
-
-Ačiū,- numykė Lisette, kai pagaliau vėl pasijuto saugi. Kad ir kaip būtų keistą, rausvaplaukė vis dar laikėsi įsikibusi nepažįstamajam į ranką. Laimei, greit susiprato, jog šitaip nedera, ir paleido vyresnio vaikino ranką. Labai nejauki akimirka.
-Taip, net labai baisus,- atšovė klastuolė, gan nemandagiai. Žinoma - džiaugėsi, kad jo dėka nenukrito, tačiau labiausiai už viską nekentė, kai kas nors jai drumsčia ramybę, kurios mergaitė šitaip ieškojo. Sekantis, kaip žiobarai sako, prikolas buvo visai nejuokingas, nors, ko gero, dėl to, kad Lisetė jo nė nesuprato.
Seknudėlę Klastūnyno atstovė buvo pamiršusi apie visai šalia esantį laukinį žvėrį, kuris dėl bet kokio neatsargaus mergaitės judesio, ko gero, tiesiog ryte ją prarytų.
-Labai juokinga,- pašaipiai nusivėpė rausvaplaukė, kai vaikinukas pajuokavo apie naktipiečius ir vilką, kuris, visgi, nesuryja žmonių, o nutraukia jiems galvas. Tiesiog nuostabu! Ketvirtakursė stebėjo kiekvieną nepažįstamojo judesį. Šis, regis, kažką sumurmėjo, tačiau rausvais plaukais uždengtos ausys nepajėgė to išgirsti. Ką čia žinosi, gal jis koks raganius, kuris užburia nekaltas mergaitės, besilankančias ant stogo.
-Mano vardas..- keturiolikmetė jau ruošėsi sakyti kažką kvailo, tačiau visgi nusprendė suteikti šansą ir leisti jaunuoliui pasitaisyti už tokią klaidą,- Lisette, na, jei patogiau, tai tiesiog Lis,- visai rimtu veidu žvelgė į vaikiną,- o tu?- Pamačiusi, kad vaikinas atsisėdo visai netoli jos kuprinės, Klastūnyno atstovė greit pačiupo ją į rankas, neduok Dieve, vilkas ar tas vyresnis mokinys suvalgys likusius pyrago gabalėlius ar sumanys pasinaudoti jos rausvu pledu. Ne šį kartą, mielieji, ne šį...
-
Kajus tik nusijuokė supratęs, jog rausvaplaukė jo pokštą apie Starką priėmė tiesiogine prasme.
- Juokauju gi. Jis dar nieko nenužudė. - ir greitai pridūrė. - Bent jau aš nieko nežinau apie kokį nužudymą. Mačiau nemažai sklandančių vaiduoklių, girdėjau apie keletą lavonų šioj mokykloj. Visko gali būti.
Tamsiaplaukis apžvelgė apylinkes, kurios gerai matėsi nuo stogo. Jis pyko pats ant savęs, jog šį Hogvartso kampelį aplankė tik šeštaisiais savo mokymosi metais. Išties puiki vieta.
- Mano vardas Kajus Stefanas Andersonas. - tarė šeštakursis. Kartais jis nemėgo to įpročio prisistatyti pilnu vardu, bet išties negi turint tokius gražius antrąjį vardą ir pavardę slėpsi juos? Skandinaviškos šaknys giminės medyje. O ir pavardė garbinga. Tėvas jaunystėje pasakojo, jog pavardė reiškia Andero sūnus. O Anderas buvo vienas galingiausių burtininkų Europoje. Jo sūnus Alatajus pasivadino Andersonu, kaip Andero sūnumi, norėdamas pasipuikuoti prieš kitus, jog jis nėra tiesiog paprastas burtininkėlis.
- Kuriame tu koledže ir kurse? - paklausė Ksanderis. Pagal jos nedraugiškumą ir atžarumą, jis spėjo, kad ji klastuolė. Bet šiais laikais pasitaiko ir nedraugiškų švilpių, ir bailių grifų, ir draugiškų klastuolių, ir kvailų varnių. Kvailų varnių tikriausiai mažiausiai. Jie juk kasdien turi daug galvoti, na daugiau nei kiti koledžai, nes kaipgi kitaip jie pateks į Varno Nago koledžo bendrąjį kambarį. Žinoma gali kažkas kitas įleist, bet ne visada ten stoviniuoja mokiniai.
O amžių būtų sunku atspėti. Ji atrodė penkiolikos metų, tačiau elgėsi kaip tikras vaikas.
- Ką ten taip slepi? Juk žinai, kad, jei norėčiau, galėčiau atimt iš tavęs tą kuprinę. Bet tada didelė tikimybė, jog kažkas kris žemėn. Arba tu, arba tavo kuprinė. - draugiškai nusišypsojo varnanagis.
-
Lisette nebuvo itin patenkinta jaunuolio apsilankymu ant stogo. Tokios giedros naktys pasitaiko itin retai, tačiau jomis neįmanoma jomis mėgautis, žinoma, būtinai turi kas nors sutrukdyti. Nejau nebuvo kitos vietos visoje pilyje?
-Žinai, šitie tavo juokeliai,- pirštais parodė kabutes,- visai neguodžia. Vaiduoklių teko sutikti, tačiau lavonai? Tikrai ne. Skiedi...- itin rimtai klastuolė žvelgė tai į nepažįstamajį, tai į jo vilką. Vargu, ar nakties tamsoje matėsi ketvirtakursės žvilgsnio rimtumas, tačiau mergaitė tikėjosi, jog jaunuoliui užtenka proto suprasti, kad klastuolė nėra itin draugiškai nusiteikusi.
Rausvaplaukei vaikino prisistatymas buvo kiek juokingas. Juk ji viso labo paklausė jo vardo, o ir tai tas vardas keturiolikmetei neitin rupėjo. O šis, mat, prisistatė it koks Anglijos princas ar kokios nors tai šalies imperatorius. Kajus Stefanas Andersonas,- mintyse Lisette pamėgdžiojo tą vaikiną.
-Hansas Kristianas Andersnenas.. Panašios pavardės, a?- šyptelėjo Klastūnyno atstovė,- juk žinai, kas jis?- žinant, kokia pasakų mėgėja yra ši pasipūtėlė, nė nenuostabu, kad pašiaus savo plaukus it kokia katė dar labiau, jei Kajus apie rašytoją nebus girdėjęs.
-Klastūnynas. IV kursas,- užtikrintai linktelėjo Lisetė ir ranka perbraukė per susivėlusius rausvus plaukus, kurie šiek tiek plaikstėsi nuo nestipraus naktinio rudens vėjelio,- o tu?- Nežinia, ar keturiolikmetė pasiteitavo to paties todėl, kad jai labai rūpėjo Kajaus koledžas ir kursas, ar tiesiog iš mandagumo, kurio stengėsi nepalikti nuošalėje ir nepasirodyti it visai neišauklėta.- Tiesa, ar žinojai, kad Herbologijos profesoriaus vardas yra visai toks pats kaip ir tavo vilko?- Sekundėlę Lisetė pamintijo, kad visai norėtų paglostyti žvėrį, o ir ranka, regis. jau tuoj tuoj nustos klausyti šeimininkės ir pati palies vilko kailį. Tačiau, ko gero, klastuolės laimei, mėlynakės ranka vėl pasiekė plaukus ir jais tarsi nučiuožė žemyn.
-Ginklą, taigi nerizikuok,- Lis vos sulaikė juoką, tačiau žvilgsnis į laukinį žvėrį norą juoktis labai greit nuramino,- žiūrėk, kad pats nenukristum,- tiesą sakant, klastuolei vaikino žodžiai atrodė it savotiškas grasinimas, tad ji, žinoma, turėjo atsikirsti tuo pačiu.
Klastūnyno atstovė prisėdo ant stogo ir rankomis patrynė savo basas pėdas, kad šios bent kiek sušiltų, mat stovyniavimas ant pilies stogo basomis tikrai nebuvo šildantis pėdas.
-
- Vaiduoklių labai daug. Girdėjau, jog viena šmėkla ir pamokas lankė. O dėl lavonų tai patikėk geriau. Ne vienas mokinio lavonas buvo rastas be lašelio kraujo. O taipogi, Uždraustajame miške buvo rastas profesorės lavonas. Vėlgi, kūne nė lašo lašelio lašelyčio kraujo. Smagumėlis.
Kajus pažvelgė į rausvaplaukę. Šioji atrodė rimta ir susierzinusi.
- Jei nevaikščiosi naktį ant stogo, neliksi lavonu. - rimtu balsu tarė Ksanderis.
Lisetei užsiminus apie Hansą Kristianą Anderseną jis tik prunkštelėjo. Kaip galėtų nežinoti. Vaikystėje be jo pasakų negalėjo užmigti. Nesvarbu kas, tėvas ar jis pats, skaitytų. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl jis taip anksti išmoko skaityti.
- Žinoma, kad žinau. Kaipgi nežinosi, - galiausiai atsakė jis.
Vis dėlto koledžą atspėjo. O su amžiumi kaip ir neprašovė.
- Aš pats Varno Nage ir esu šeštame kurse.
Išgirdęs komentarą apie vilkiuko vardą šeštakursis tik sukikeno.
- Gal žinau, gal pamiršau. Nežinau, nelabai lankausi pamokose.
- Kas jau kas, bet aš ginklų nebijau. O mano krytis abejotinas. Aš sugebu stovėti, kitaip nei kiti, bet pirštais nerodysim, o nustumti nėra kam.
Lisetei prisėdus, Kajus nužvelgė ją. Jo rusvos akys stabtelėjo ties klastuolės basomis kojomis.
- Mergyt, kur tavo batai? - atsiduso Andersonas.
-
Vaiduokliai Lisettei nekėlė jokio susirūpinimo, mat teko ne vieną tokį sutikti per visus praleistus metus pilyje, tačiau lavonai ir visai be kraujo? Vargu.
-Nejaugi šiais laikais vilkai iš savo aukų išsiurbia kraują?- sukikeno mergaitė. Tiesą sakant, ši lavonų tema klastuolei visai nepatiko (juk vos prieš keletą akimirkų ji pati tokiu netapo), tačiau, regis, Kajus nė nesiruošė jos užbaigti.
-Nepamiršk, kad tau galioja tas pats. Ar tu gal sparnus turi?- Lisette tyčia žvilgtelėjo į vaikino nugarą, nors puikiai žinojo, kad sparnų ten tikrai neras,- neturi.
Rausvaplaukė dabar norėtų su savimi turėti žiobarišką fotoaparatą ar telefoną su fotografavimo funkcija, kad galėtų įsiamžinti šį tobulą vaizdą. Nors, ko gero, tam trūksta šviesos, nuotraukoje matytųsi tik mėnulis, o ežeras ir miškas atrodytų it viena tamsi dėmė. Tačiau auštant (klastuolė ruošėsi čia pasilikti iki aušros), būtų visai kas kita.
-Puiku, kad žinai,- Lisetė buvo įsitikinusi, jog nesvarbu, kad rašytojas buvo žiobaras, kiekvienas šio pasaulio vaikas, tiek žiobarų, tiek burtininkų kilmės, privalėjo žinoti šį pasakų kūrėją.
Išgirdusi, kad Kajus yra iš Varno Mago, keturiolikmetė itin nustebo. Tikrai nesitikėjo, kad kažkas iš šio koledžo naktimis elgiasi šitaip neapgalvotai. Juk nežinia, kada gali pasirodyti koks profesorius ir išmesti jaunuolį iš mokyklos. Nors eh... juk klastuolė lygiai taip pat nesilaiko taisyklių, gal net kiek per dažnai, tačiau atrodo, kad mokytojai lyg tyčia niekada jos neužklumpa, tad ir Kajui, ko gero, pasisekė, kad ant stogo atsidūrė su Mis Neužklumpamaja.
-O gaila,- žinoma, rausvaplaukė tai pasakė tikrai ne dėl to, jog norėtų kartu su juo lankyti pamokas, taip pasakė todėl, kad jei vaikinas būtų lankęs jas, dabar būtų pavargęs ir seniausiai miegotų, na, ar bent au nebūtų užsiropštę ant stogo.
-Na jau... nemeluok. Užtektų vieno šūvio ir tu jau būtum ten, apačioje,- Lisetė ranka parodė į stogo kraštą, tačiau artyn nėjo,- aš bent jau nemeluoju dėl savo galimybių, ne kaip kai kurie, pirštais, žinoma, nerodysim,- plačiai nusišypsojo.
-O kam tie batai?- mėlynakė nužvelgė basas kojas. Su batais mergaitė jautėsi lyg suvaržyta,- ar žinojai, kad žmonės seniau basi vaikščiodavo per sniegą vien tam, kad pagerintų savo kraujotaką?- ketvirtakursė nemelavo. Ji tikrai ne kartą matė, kaip jos mama vaikšto basa ant sniego, tačiau sveikata nebuvo tas dalykas, dėl kurio Lis nenešiojo batų.
-
Gal ji juokavo, o gal išties yra tokia nesupratinga?
- Vilkai nesiurbia kraujo. Manau, tu žinai kas tai daro. Kiekvienas atsakytų bent iš bendro išprusimo.
Kajus, Lisetei ieškojus sparnų jo nugaroj, tik sukikeno.
- Aš neturiu sparnų, bet žinau kas turi sparnus. O gi Hogvartso Drakula. Kuris greičiausiai išsikraustė iš pastato, nes nebegirdžiu apie lavonus. O aš, aš turiu kai ką geresnio.
Šeštakursis neišgirdo nei jos komentaro apie Anderseną, nei apie jo lankomumą. Tiesiog užsigalvojo. Jam būdavo lengva pasimesti mintyse. Dažniausiai mintys nulėkdavo į Kelionmilčių kambarį. Išties nesmagi diena buvo tada.
- Na ir kas, kad būčiau apačioj? Arčiau iki ežero nueiti būtų. Na aš bent jau turiu galimybių, kitaip nei kai kurie, bet pirštais vėl nerodysim. Beje, tu manęs nepažįsti, tad geriau nespręsk ką aš galiu ir ko ne.
- O batai, mergyt, skirti tam, kad nereiktų rankom šildyt kojų, - mirktelėjo varnanagis.
-
-Man ne penkeri,- atsiduso Lisetė,- skaičiau pakankamai knygų it girdėjau nemažai pasakojimų, kad galėčiau suvokti, jog vilkai nėra kraujasiurbiai,- klastuolė pavartė savo mėlynas akis. Retsykiais rausvaplaukė susimąstydavo, ar Kajus tik juokauja, ar išties yra kvailas ir tokia laiko rausvaplaukę.
-Koks dar Hogvartso Drakula. Man atrodo, tau sapnuojasi,- sukikeno Lis. Kitą sakinio dalį apie tai, ką turi pats jaunuolis, ketvirtakursė priėmė kiek intymiai. Taip, lyg jis tau padėtų sklandyti ir neužsimušti, jei netyčia nukristum... Kuo labiau didėjo Klastūnyno atstovės amžius, tuo jos mintys krypo į lankas. Tiek Hogvartse, tiek už jo ribų buvo galima išgirsti ir pamatyti visko, tačiau tik su amžiumi imi tai suprasti, tiesa?
Lisettei pasirodė, kad ponaitis Kajus Stefanas Andersonas sekundėlę ją ignoravo. Ko gero, reikėtų paminėti tai, kad klastuolė tiesiog nekentė būti ignoruojama. Žinoma, pati mėgo ignoruoti kitus, tačiau ją? Tikrai ne.
-Taip, nueiti iki ežero. Nebent sveri vos keletą gramų ir vėjas sugebės išnešioti tavo liekanas iki vandens,- argi nenuostabus vaizdas? Pilnatis, tolumoje tyvuliuoje ežeras, ore skraido įvairios varniaus kūno dalys? Tiesą sakant, nuo tokios minties Lisetė vos laikė juoką.- Šis tavo pasisakymas apie galimybes yra visai beprasmis... Sakei, kad nebijai ginklų. Tai gal ir kulką pagautum? Dantimis?- Klastuolė neištvėrė nenusiprunkštusi,- o dėl pažinojimo, žinok, tą patį galėčiau pasakyti ir tau,- šyptelėjo mėlynakė ir, kad ir kaip bebūtų keista, švelniai patapšnojo vaikinui per nugarą.
-Žinok, berniuk, jei ne kai kurie, pirštais taipogi nerodysime, nebūtų privertę manęs keletą minučių stovėti ant šalto it sniegas pilies bokšto, dabar kojų šildyti nereikėtų,- sarkastiška šypsena papuošė rausvaplaukės veidą,- vietoje atsiprašymo gali man jas sušildyti,- šyptelėjo Klastūnyno atstovė. Tiesą sakant, buvo įsitikinusi, kad Kajus atsisakys, kitaip nebūtų šito pasakius, mat vargu, ar mergaitei labai patiktų, jog kažkoks nepažįstamas liečia jos kojas. Tai būtų per nelyg keista, ypač pirmo susitikimo metu.
-
- Prašyčiau, - prunkštelėjo Kajus. - Tai kas daugiau išsiurbė kraują? Vilkai nesiurbia, paprasti mokiniai ir mokytojai taipogi. Apie vaiduoklius nė nekalbėsiu. Nejau iš lavonų kraują išsiurbdavo koks super mutantas uodas?
Andersonas gerokai galvojo, kol suprato, jog jo sakinys tokioms hormonų valdomoms mergelėms, kaip Lisetė, galėjo atrodyti khm... nepadoriai?
- Tu juk žinoma nepagalvojai, kad aš kalbėjau apie... na manau pati supranti. O gal ir nesupranti. Aš tikiuosi, kad tu nesupranti. Vis dėlto, kad ir koks pasipūtėlis būčiau, nematau reikalo kalbėtis apie tokios dalykus, ypač pirmojo susitikimo metu.
- O dėl turėjimo, tai aš turiu... - „Draugą“ galvoje, kuris nori keršto ir užkariauti pasaulį. Kartais užima mano kūną ir kankina mano vienintelius draugus. Bet nieko tokio. - Ai ne, nieko. Net nekreipk dėmesio.
Juodaplaukis įdėmiai klausėsi apie savo pačio kelionę link ežero. Būtų įdomu išbandyti. O kodėl gi ne?
- Manau, kad vaizdelis, kai klastuolės, vardu Lisetė, kūno dalys skraido ore, būtų dar gražesnis. - šyptelėjo šeštakursis. - Na, ką jau čia su dantimis! Su akių vokais sugriebčiau.
Lisetei švelniai patapšnojus jam nugarą, varnius bandė suprasti draugiškai ji ar pašaipiai tai darė. Bet, kad nereiktų tiek mąstyti, jis pašaukė Starką, kuris gulėjo nuošaliai, apsimesdamas, jog tie du pasipūtėliai neegzistuoja. Jam prisiartinus, Ksanderis švelniai paglostė savo augintinį.
- Gali paglostyti. Jeigu neturi ketinimų nuo stogo nustumti jį ar mane, Starkas tavęs nepuls.
Rausvaplaukei davus pasiūlymą pašildyti jai kojas, Kajus tik sukikeno. Bet kitą akimirką apkabino jos koją, buvusią netoli jo.
-
-Kraują iš žmonių venų ir arterijų siurbia vampyrai, o ne neegzistuojančios Hogvartso Drakulos,- Lisetė įsivaizdavo visai tokį Drakulą kaip knygose: blyški oda, vešlūs ir itin rūstųs antakiai, raudonos lupos ir tamsus apsiaustas su didele apykakle. Tokių Hogvartse tikrai nebuvo.
-O nejau berniukų, na, vaikinų tarpe ši tema nėra populiari?- klastuolė sukikeno, žvelgdama tiesiai į Kajaus akis,- pasakyk, pradėjai jau visgi,- galbūt nelabai koks mandagumo požymis norėti žinoti viską, net jei tai asmeniška, tačiau rausvaplaukė, deja, buvo per nelyg smalsi, kad nepaklaustų.
-Visai ne gražesnis,- dirbtinai, tačiau nepersistengdama susiraukė ketvirtakursė,- negražu taip galvoti, Kajau,- motiniškai pamosikavo rausvais plaukais dengiamą galvą kairėn ir dešinėn, o galiausiai trumpai nusijuokė. Visgi, vos prieš keletą akimirkų tą patį apie vaikinuko kūno dalis, sklandančias ore, sakė ir pati Lisette. Dabar vis dažniau iš keturiolikmetės lūpų pasigirsdavo trumputė juoko aimana. Juk mergaitė, visgi, nebuvo surūgėlė, tačiau, iš kitos pusės, negalėjo to daryti per daug, kad varnius nepagalvotų, jog klastuolė labai džiaugiasi jo apsilankymu ant stogo.
-Akių vokais, taip, žinoma,- Lisetė nesusitvardė ir į pasaulį išleido dar vieną nuoširdžią juoko aimaną,- gal pabandom?- rausvaplaukė mėlynomis akimis pažvelgė į Kajų ir pakėlė antakius. Mergaitė norėtų pamatyti vaikino akių spalvą, tačiau nakties tamsa viską pavertė juodais ir pilkais plėmais.
Priartėjęs vilkas privertė nedidelę Lisetės širdelę dažytis it pašėlus.
-Nesiruošiu, na, bent jau Starko,- sukikeno Klastūnyno atstovė,- tačiau ar tikrai nepuls?- Rausvaplaukė nedrąsiai ištiesė dešinę ranką ir palengva artino ją prie vilko gauruoto viršugalvio, tačiau greit atitraukė ranką lyg būtų palietusi kaktusą, o refleksas privertęs ją staigiu mostu atsitraukti. Žinoma, klastuolė taip greit nepasidavė, visgi, galimybė paglostyti tikrų tikriausią vilką tikrai ant kelio nesimėto. Tad šįkart, Lis viena ranka įsikibo į Kajų (net ir toks menkniekis leido jaustis saugesnei, juk visgi varnius yra vilko šeimininkas ir, reikalui esant, galėtų sustabdyti savo augintinį), o kita paglostė Starko viršugalvį. Nuostabus jausmas. Dabar visai norėtų paniurkyt vilką it kokį kačiuką, tačiau buvo įsitikinusi, kad tai ne pati geriausia idėja ir greit jos atsisakė.
Baigusi glostyti vilką, Lisetė paleido ir Kajaus ranką. Buvo kiek nejauku, tačiau viskas išsisklaidė, kai orą vėl užtvindė rausvaplaukės juokas. Šįkart garsas pasiekė pasaulį dėl to, kad Kajus nepabūgo šaltų klastuolės kojų ir vieną iš jų apkabino.
-Paleisk,- pro juoką rėkė rausvaplaukė. Tikrai šito nesitikėjo, bent jau ne iš pasipūtusio šeštakursio, kuris dar yra ir varnanagis.
-
Kajus pavartė akis ir tarė:
- Hogvartso Drakula ir yra vampyras. Vaje vaje.
Tamsiaplaukis susiraukė kai Lisetė pradėjo kamantinėti. Jam pačiam patiko žinoti svetimas paslaptis, bet neduok Dieve kas žinos jo. Bet jo paslaptys nebuvo apie tai kas ką pabučiavo ar kas kam ką pačiulpė.
- Gal ir populiaru, bet man neįdomu kas su kuo duodasi. Ir nemanau, kad tau labai svarbu ar įdomu ką aš turiu. O smalsumas gali ir pražudyti.
Varnanagis pro ausis praleido jos pastabą apie tai, jog negražu galvoti, kad ore sklandančios žmonių kūno dalys yra gražu. Bet jei jam gražu, jei jis nori ką nors nužudyti, išmėsinėti, tiesiog išniekinti lavoną ir...
Ne.
- Vilkas nepuls? Nejuokauk, žinoma, kad puls. AAA! Ir tave prarijo didelis piktas vilkas, kaip mažą naivią Raudonkepuraitę. - surikęs „AAA“ jis sugriebė Lisetę, bandydamas pagąsdinti, nors ir gerai prisiminė, kad praeitas pagąsdinimas vos nepasibaigė ketvirtakursės pabaiga.
Kajus šyptelėjo pamatęs, jog klastuolė vis dėlto paglostė Starką. Bet pajutus, jog ji įsikibo jam į ranką vaikinas kiek sutriko ir šypsena pranyko iš veido. Norėjo rankos atsikratyti, bet tvardėsi, kol pagaliau Lisetė pati ją paleido.
Merginai surikus, kad paleistų, Kajus nusijuokė:
- Nerėk prikelsi žmones ir išveš mus iš Hogvartso.
Ir surimtėjęs ir net nuliūdęs sušnabždėjo:
- Ir aš neturiu kur eiti.
-
Rudaplaukė stovėjo savo kambaryje žvelgdama pro langą. Šalia jos ant palangės gulėjo Meino meškėnas. Už lango vaizdas temo,artinosi naktis. Luna ilgesingai žvelgė į tolį prisimindama,kaip anksčiau sėdėdavo ant savo namo stogo žvelgdama į dangų. Gal vertėtų pabandyti ir čia?. Nieko nelaukusi Luna nusigręžė nuo lango ir paėmusi savo šiltą džemperį išėjo iš savo kambario. Eidama koridoriumi ji užsivilko džemperį ir dairėsi ieškodama lango,pro kurį būtų galima užlipti ant stogo. Netrukus ji rado didelį langą vedantį ant nuožulnaus stogo. Luna apsidairė aplinkui ar niekas jos nemato,tačiau koridorius buvo tuščias. Mėlynakė atidarė langą ir į vidų įsiveržė šaltas vėjas. Varnanagė perlipo palangę ir uždariusi langą,palengva užlipo ant pačio Hogvartso stogo. Tai ką pamatė rudaplaukė būtų pribloškę kiekvieną. Nuo čia atsivėrė nuostabus vaizdas į visas apylinkes. Luna grožėdamasi vaizdu atsisėdo ant stogo. Čia nuostabu...Pakėlusi galvą į dangų ji išvydo daugybę žvaigždžių ir aukštai šviečiantį mėnulį. Nors viskas buvo labai toli,tačiau sėdint čia,atrodė,kad ištiesus ranką,galima pasiekti visas žvaigždes.
-
Jau seniai saulė buvo nusileidusi už horizonto, bet Torė apsidėjusi aplink įvairiausių šviesą teikiančių priemonių ir knygų ruošė namų darbus. Atsiminė kaip skųsdavosi gavusi žiobariškų užduočių, bet palyginus su šiais - jie buvo tik vyšnia ant torto. Šie tiesiog vedė iš proto. Stengdavosi, rašydavo kilometrinius rašinius, jau būdavo įsitikinusi, kad šį kartą pasisekė ir vėl išeidavo šnipštas. Šį vakarą mergaitei jau pradėjo skaudėti galvą. Galiausiai, neiškentusi, ji padėjo rašiklį ir išėjo iš bendrojo kambario. Šį kartą nusprendė ieškoti naujos, dar neaplankytos vietos. Vieną turėjo savo mintyse tik nežinojo ar sugebės rasti. Torė nudžiugo pamačiusi ieškomą, šiek tiek pravertą langą. Tyliai jį pastūmė ir perlipo į kitą pusę. Ant stogo. Netoliese pamatė sėdintį siluetą, kiek nedrąsiai priartėjo prie jo ir atsisėdo šalia. Pirmiausia pažvelgė į dangų. Atrodė, kad galėtų čia ir dabar nusikabinti vieną žvaigždę. Mergaitė dar niekada nebuvo mačiusi tokio vaizdo. Šiaip ne taip atitraukė akis nuo dangaus ir atsisuko į žmogaus profilį. Niekaip negalėjo įžiūrėti tiksliai, tik pamatė ilgus plaukus. Suprato, kad tai tikriausiai mergaitė.
- Labas, kuo tu vardu?- paklausė šešėlio.
-
Sėdėdama ant stogo Luna stebėjo ryškiai žibančias žvaigždes. Nors ji niekada nesidomėjo astronomija ir tai kas vyksta danguje jos netraukė,tačiau stebėti dangų naktį,jai visada patiko. Nakties tamsoje gali puikiai pasislėpti ir tapti nematomas. Juodaplaukė tai puikiai žinojo. Bežiūrint į tamsų dangų,Luna išgirdo,kaip kažkas lipa ant stogo. Nors buvo tamsu,bet varnanagė atpažino,jog šalia jos atsisėdęs siluetas yra merginos,o tai patvirtino ir jos balsas.
-Sveika, aš Luna Gardner,-mandagiai atsakė į užduotą klausimą ir atsisuko į šalia sėdinčią mergaitę,-o tu?-varnanagės balsas buvo tylus,tačiau ji nė neabejojo,kad jos atsakymą ir klausimą išgirdo. Mėlynakė pasidėjo vieną ranką ant kelio ir patogiau atsisėdo ant stogo.
-
- Aš Torė. Torė Finitsis, jei tau įdomu,- atsakė Lunai ir vėl užsispoksojo į dangų. Kiekviena žvaigždė žibėjo skirtingai. Visai taip, kaip skirtingas yra kiekvienas žmogus. Po namų darbų ruošimo, Torė buvo tokia pavargus, bet visgi dar nenorėjo eiti miegoti. Varniukė suėmė plaukų gumelę ir paleido plaukus. Prašukavo juos pirštais, o nebenaudojamą gumytę užsimovė ant riešo. Tada vėl atsisuko į šalia sėdinčią.
- Atleisk, bet iš kokio tu koledžo ir kelintam kurse esi, nes tamsoje tavęs labai gerai nematau,- šyptelėjo labiau pati sau, nei pašnekovei.- Aš pati iš Varno nago. Dar tik pirmakursė,- pasakė apie save ir vėl nutilo. Ir tada prisiminė, kad atrodo, jog tik vakar gavo laišką, o jau beveik pusė mokslo metų praėjo. Torė net pagalvojo, kad jeigu tai greitai praeis visi septyni metai bus tikras košmaras. Nors praėjo dar tiek mažai laiko, o norvegei Hogvartsas jau tapo namais.
-
Lauke buvo taip tamsu, nors į akį durk, tačiau atidžiau įsižiūrėjus galėjai pamatyti vieną kitą pavidalo šešėlį. Kaip ir kiti Luna sunkiai ką įžiūrėjo tokioje tamsoje ir tai ją kiek erzino. Nors žinojo, kad čia jos niekas neužpuls, o šalia sėdinti mergaitė yra draugiška, tačiau nesaugumo jausmas mėlynakės neapleido. Pabandžiusi išmesti tai iš galvos, Luna kilstelėjo smakrą ir įsmeigė žvilgsnį į naktinį dangų. Kelios žvaigždės sumirgėjo, tarsi dar tik ruošdamosios nakčiai, o kitos jau seniai švietė aukštai danguje. Šalia jų tarsi karalius šypsojosi mėnulis. Sėdėti ant stogo buvo puiku, kaip ir mokytis Hogvartse. Nors Luna čia tikėjosi atsiskirti nuo kitų, jai nepavyko. Be to, kuo toliau, tuo labiau jai patiko magiškosios pamokos. Žinoma, ji matė ne pačius maloniausius prisiminimus ar vizijas, tačiau tai ir traukė rudaplaukę, nors nė pati nežinojo kodėl. Prakalbus Torei, ji kryptelėjo galvą į jos pusę.
-Aš taip pat iš Varno nago ir esu pirmakursė,-tyliai nusijuokė iš tokio sutapimo. Hogvartse buvo daugybė mokinių ir dauguma buvo vyresni už Luną, tad ji tikrai nesitikėjo sutikti čia kitos varnanagės ir dar bendrakursės. Mėlynakė išsitraukė savo burtų lazdelę ir iškėlė ją.
-Lumos.-Tyliai,bet aiškiai ištarė paprastą burtažodį. Nors mintis likti tamsoje Luną viliojo, tačiau smalsumas pamatyti šalia savęs sėdinčią varnanagę buvo stipresnis. Rudaplaukė žinojo, kad yra ją mačiusi pamokose, tačiau niekada neatkreipė dėmesio. Šviesa sklindanti nuo lazdelės nebuvo stipri, bet Luna lengvai galėjo įžvelgti mergaitės bruožus. Kaip ir pačios Lunos, mergaitės plaukai buvo rudi, tačiau šiek tiek banguoti. Taip pat skyrėsi ir jų akys. Lunos akys buvo tarsi mėlyni kristalai,o Torės spindėjo lyg smaragdai.
-Manau dabar bus šviesiau,nors ir nedaug šviesos,- šyptelėjo rudaplaukė.
-
Mergaitė kurį laiką tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į žvaigždes. Žinoma, šią nakt mėnulis švietė gan ryškiai, bet lauke buvo labai tamsu. Visa laimė, kad žvaigždžių nedengė debesys, nes dabar mergaitė galėjo pasimėgauti ne tik įspūdinga vieta, bet ir skaisčiomis švieselėmis, kurios spingsėjo nuo dangaus. Visai kaip žaltvykslės ar jonvabaliai, tik skirtumas buvo toks, kad žvaigždės niekada nepajudėdavo. Torė vėl pažvelgė į Luną, kuri, kaip sužinojo, yra ne tik iš to pačio kurso, bet ir iš bendro koledžo.
- Žinai, aš gerai prisimenu kaip pirmą kart valtele plaukėme į pilį, bet tavęs kažkodėl nepastebėjau,- ištarė ir pastebėjo kaip bendrakursė uždega savo lazdelės gale švieselę. Žaliaakė padarė taip pat.
- Na, dvi šviesos ne viena, bent kiek šviesiau,- pažvelgė į dabar jau gan gerai matomą mergaitę. Ji buvo mėlynakė, o plaukai buvo visai tiesūs. Taigi, bendrakursės, bendrakoledžės ir dar rudaplaukės. Galbūt dar ir gimtadienis tą pačią dieną? nusišypsojo iš savo minties varniukė.
- Kokia tavo mėgstamiausia pamoka?- staiga ištarė mintyse iškilusį klausimą. Jai buvo tikrai įdomu sužinoti. Juk kiekvienas žmogus taip skiriasi vienas nuo kito, bet tuo pačiu metu gali būti labai panašūs. Visai kaip žvaigždės. Torė pagaliau atitraukė akis nuo dangaus ir pažvelgė žemyn. Tada kuo skubiau vėl pakėlė žvilgsnį į naują pažįstamą. Jos buvo tokiame aukštyje, kad varnė niekada nebūtų galėjusi pagalvoti, jog savo noru čia atsidurs. Kad ir kaip nuostabu būtų, tačiau net dabar mergaitė visai neišsigando. Kaip tik šyptelėjo supratusi, kad po truputį įveikinėja savo baimes, nors ir nedideles, bet vis tiek skambėjo nuostabiai. Įveikti baimes.
-
-Galbūt tik nepastebėjai arba neatkreipei dėmesio,nors ir pati nepamenu, kad būčiau mačiusi tave,-atsakė rudaplaukė ir pažvelgė žemyn. Bus įdomu nulipti nuo stogo. Lipant čia nebuvo taip tamsu,
kaip dabar. Tikiuosi nenukrisim. Mintyse nusijuokusi ji pakėlė galvą ir pažvelgė į Torę. Ji taip pat įžiebė švieselę su savo burtų lazdele ir dabar jau nebebuvo taip tamsu. Nužvelgusi mergaitę rudaplaukė nusijuokė. Iš šalies jos atrodė labai panašios. Iš vieno koledžo, bendrakursės ir rudaplaukės. Kaip keista.
-Taip, dvi šviesos kur kas geriau, nei viena,-vos vos šyptelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į tolį.-Hmm...Apsigynimas nuo juodosios magijos ir...ateities būrimas,o tavo?-neatsisukdama į Torę atsakė į klausimą. Mintyse pradėjo plūsti prisiminimai iš ANJM pamokos. Galbūt tas prisiminimas su elfe neatsitiktinai pateko jai? Galbūt tie jausmai, kurie užplūdo ją vizijoje nebuvo elfės, o jos pačios? Ar ji galėtų nužudyti tuos, kurie kankintų ir žudytų jos artimuosius? Taip. Tvirtai ir neabejodama ištarė mintyse. Kardą ji puikiai valdė ir jei reikėtų nedvejodama jį panaudotų prieš tuos, kurie kesintųsi į kieno nors gyvybę. Na, turbūt ji turėjo mąstyti apie burtus, o ne apie kardus ir kovos menus, tačiau Lunai tai prastai sekėsi. Nuo mažens su broliu treniravosi valdyti kardą ir pulti priešą, tad tai buvo jos kasdienybė, net ir čia, Hogvartse. Atsisakyti to ką iki šiol darė, atrodė, tarsi atsisakyti prisiminimų apie brolį. Nuvijusi šias mintis kuo toliau, Luna stebėjo tamsą tolumoje ir laukė Torės atsakymo.
-
Mergaitė įdėmiai klausėsi Lunos. Apsigynimas nuo juodosios magijos? Na, Torė negalėjo pasigirti labai dideliu pasisekimu toje pamokoje. Bet ji ir nebuvo pati blogiausia, greičiau tokia per vidurį.
- Mano mėgstamiausia,- Torė padarė pauzę, nes niekada labai nebuvo apie tai galvojusi,- nežinau, galbūt magiškų gyvūnų priežiūra ir magijos istorija?- tai neturėjo nuskambėti kaip klausimas, bet kažkodėl taip atsitiko,- Taip, tikriausiai šios dvi,- šyptelėjo, užtikrindama savo atsakymą ir pajautė kaip papučia vėsus vėjas. Palaidus mergaitės plaukus jis nupustė kaip sniegą. Rudi plaukai nusklendė Torei už nugaros ir patraukė nuo akių ir veido. Turint ilgokus plaukus, šis vėjo keliamas jausmas buvo pats geriausias. Žaliaakė nusuko akis nuo varnės ir pažvelgė eilinį kartą pažvelgė atsiveriantį, nuostabų vaizdą.
- Manau, čia dar gražiau tekant saulei, kai išnyra pirmi spinduliai, o po to ir visa saulė. Bent aš taip įsivaizduoju, nes vis dėlto tik pirmą kart užklydau. Dabar būtinai ateisiu čia dažniau,- pasakė ir pagalvojo ko dar galėtų paklausti mergaitės. Juk smagu kiek geriau pažinoti kiekvieną.
- O ar tau patinka žiobarų knygos? Ir šiaip, patinka skaityti,- pirmiau paklausė klausimo, o po to susizgribo, kad ne kiekvienas išvis mėgsta skaityti knygas.
-
Luna klausėsi Torės atsakymo. Magiškųjų gyvūnų priežiūra jai neitin patiko, tačiau magijos istorija buvo įdomi. Sužinoti ką nors apie Hogvartsą apsilankius jo praeityje buvo be galo įdomu. Be to, toje pamokoje būdavo įdomios užduotys. Varnanagei prakalbus apie vaizdą, kuris turėtų atsiverti tekant saulei, Luna susimąstė.
-Taip, pasitikti saulėtekį sėdint čia, ant stogo, turėtų būti gražu, taip pat ir jį palydėti,-mėlynakės žvilgsnis buvo įsmeigtas į horizontą. Gal kurį rytą reikės ateiti ir pasitikti pirmuosius saulės spindulius?.
-Taip,-linktelėjo atsakydama į Torės klausimą,-nors skaitymui neskiriu labai daug laiko, tačiau kartais prisėsti ir paskaityti yra puikus būdas atitrūkti nuo tikrovės. O tau?
-
Mergaitė klausėsi šalia sėdinčios varnės. Šį kartą neteko klausyti ilgai, nes mergaitė ištarė vos keletą žodžių.
- Taip, saulėlydžiai čia taip pat turėtų būti nuostabūs. Ir vis dėlto aš liksiu prie saulėtekio. Juk jis bet kokiu atveju gražesnis. Ir dar reiškai pradžią, o ne pabaigą. Todėl būtinai čia užsikabarosiu iš ryto,- tyliai sukikeno ir apkabino save, nes pajuto stebėtinai šaltą vėją. Nakties vėją.
- Manau, kad man derėtų eiti į kambarį,- pasakė ir nusižiovavo,- dar ir miegas pradėjo imti. Galbūt tikrai kažkada reiks ateiti pažiūrėt saulėtekio. Kaip manai?
Torė atsistojo ir iš lėto pajudėjo link to praverto lango.
- Eime kartu?- paklausė ir visiškai atidarė langai. Peržengė su viena koja, tada perlindo visu kūnu ir pristatė kitą koją. Tada nupėdino link miegamojo. Keista kaip greitai gali suimti miegas.
-
Be sėdint ant stogo Luna visą laiką žvelgė į tamsą. Lauke pasidarė ne tik šalta, bet ir visiškai tamsu. Apačioje kiemą apšvietė keli žibintai, tačiau čia aukštai jie mažai te padėjo, o šviesa iš jų burtų lazdelės irgi mažai apšvietė.
-Manau, bus verta ateiti čia ir pamatyti saulėtekį arba saulėlydį, iš čia jie abu turėtų būti nuostabūs.-Nors Torė pradėjo žiovauti, bet Luna nesijautė mieguista, priešingai vis dar buvo žvali. Verčiau jau eisiu ir aš.
-Žinoma,-linktelėjo varnanagei ir nusileido prie lango. Palaukusi, kol Torė visiškai perlips per palangę, Luna dar kartą pažvelgė į tą vietą kur jos sėdėjo ir perlipo palangę. Uždariusi langą kartu su kita varnanage nužingsniavo į varnų bendrąjį kambarį.
-
Dienos bėgo nepastebėtos ir jis nė nespėjo apsižiūrėti, kai atėjo viduržiemis, o su juo ir jo gimtadienis. Tačiau jis niekada jo nesureikšmindavo, tad ir šį sykį jis perbėgo nė nepastebėtas. Nuo tėvų sveikinimų jokių negavo. Nepamanykit, jam nereikėjo jokių dovanų, tikrai ne. Na, bet galėjo bent prisiminti turį sūnų. Taip, jis juos įžeidė, neatvažiavęs namo Chanukai, tačiau tai ne priežastis vengti sūnaus.
Atidėjęs tokias mintis į šalį ir uždaręs tolimiausiame smegenų stalčiuke, išsliūkino iš bendrojo kambario. Buvo graži žiemos popietė, tad būtų neprotinga tūnoti požemiuose. Dar tik pasiuntė Elei žinutę, kad lauks jos ant stogo ir pats nutipeno laiptų link.
Šiaurinio koridoriaus gale pastebėjo pravirą langą. Atsargiai per jį perlipęs, atsidūrė jau lauke – neseniai įsigyti akiniai iš karto spėjo aprasoti, pasikeitus temperatūrai. Nors diena tikrai nebuvo labai šalta, visgi čia pūtė stiprokas vėjas, pakeldamas visus plaukelius ant jo kūno. Šilčiau įsisupo į apsiaustą ir mintyse sukalbėjo maldelę, kad Eleizija būtų už jį protingesnė ir atsineštų pledą ar bent jau šilčiau apsirengtų.
Nuvalęs akinius į mantijos skverną, įbedė žvilgsnį tolyn, kur baltavo sniegu pasipuošęs miškas, įdėmiai įsiklausęs į tylą ir laukdamas joje pasigirstant mergaitiškiems žingsniams.
-
Varnė plaukus susirišo į tvarkingą, aukštą kasą ir įsisupo į šiltą raudoną džemperį su gobtuvu. Išėjo iš Varno Nago koledžo bendrojo kambario ir patraukė į pilies gilumą. Eidama galvojo apie įvairiausius dalykus: šeimą, mokslus, drauges, kurių neturi, bet norėtų nors vieną turėti, Niką. Iškart mintyse ištarusi tą vardą, suvokė, kaip seniai jie matėsi. Rankos lėtai įslinko į džemperio kišenes ir ji toliau pėdino koridoriumi. Netikėtai iš kažkur atsirado maža lapo skiautė ir lėtai pradėjo leistis žemyn. Elė nustebo ir nekantraudama pagriebė jį. Akimis perbėgo dailią vaikinuko rašyseną ir nusišypsojo.
-Vilką mini, vilkas čia.
Lapelį sulankstė ir įsimetė kišenėn. Negalėdama pradanginti tos mielos šypsenos nuo savo veido, ji patraukė ton vieton, kur ją pakvietė jos mylimasis.
***
Užlipo tyliai laiptais ir pateko ant stogo. Iškart pastebėjo žavųjį, gražųjį klastuolį. Neištvėrė ir pasileido jo link. Likus keliems centimetrams, stryktelėjo ir rankomis apsivijo Niko kaklą. Lūpomis prisilietė prie jojo ir užmerkė akis. Bučinys ilgai netruko, po kelių minučių atšliejo ir susigėdusi nudelbė akis.
-Labas, Nikai.
-
Tolumoje pasigirdus tyliems žingsniams, atsisuko lango pusėn, laukdamas jame pasirodant varnę. Netrukus ji buvo jau čia pat. Na, džemperis neatrodė itin šiltas, bet klastuolis tikėjosi klystąs – nedegė noru vėliau ją lankyt ligoninėje, jei kartais peršaltų. Šyptelėjo, tačiau šypsnis tuoj pat dingo iš veido, jam pamačius bėgančią Elę. Po galais, čia stogas ir jis yra aukštai, jei ji nukristų, net ir jokie kerai nepadėtų – vaikinuko net širdis kelioms sekundėms nustojo plakusi.
Bet Nikas nė nėspėjo sušukti jai būti atsargiai, kai ji puolė jam į glėbį. Trumpai atsakęs į bučinį, įsikniaubė jai į kaklą, stipriai priglaudęs mergaitę prie savo krūtinės.
– Labas, Elyt, – minkštai sušnabždėjo, perbraukęs pirštais per jos skruostą, – Nesušalsi?
Nė nelaukęs atsakymo išsibūrė storą pledą, iš apsiausto vidinės kišenės išsitraukė termosą. Supynęs savo pirštus su josios, patraukė stogo krašto link. Čia buvo gana plati, plokščia atbraila, tinkama sėdėti. Pasitiesė ant šalto metalo pledą ir atsargiai atsisėdo, leisdamas kojoms laisvai kaboti ore.
– Sėskis, tik atsargiai, – patapšnojo vietą šalia savęs.
Laukdamas, kol Elė atsisės, atsuko termoso kamštį-puodelį ir į jį įpylė garuojančios arbatos. Paragavęs, ar pakankamai cukraus, iš karto ištiesė puoduką Eleizijos pusėn, šyptelėdamas puse lūpų.
-
Jos vardas iš Niko lūpų nuskambėjo taip mielai ir švelniai. Elytė, jo Elytė. Jai net širdis apsaldavo, kaip jis ją taip vadindavo.
-Nesijaudink, nesušalsiu, o jei ką, tu esi visada šalia manęs. Galėsiu įsitvert tavęs ir nepaleist, kol nesušilsiu. Žinoma, tik tau leidus, - atsakė ji į Niko klausimą.
Netikėtai jis išsibūrė burtų lazdele pledą, iš kišenės išsitraukė termosą, pripildytą karšto skysčio. Varnė nusišypsojo, kai pajuto Niko pirštus susipinant su josios tarpusavyje. Jis ją saugiai nusivedė iki gan plačios ir plokščios atbrailos. Ten klastuolis patiesė pledą ir atsisėdo, ranka parodydamas Eleizijai daryti tą patį. Pasitaisė savo kasą ir nerūpestingai krestelėjo šalimais. Išvydo stulbinantį vaizdą apačioje ir tik tada jos protas suvokė, kur varnė atsidūrė. Ji buvo ant stogo, o elgėsi taip neatsargiai. Akis nusuko į Niką ir akylai jį stebėjo. Įpylęs į kamštelį-puodelį arbatos, gurkštelėjo ir ištiesė jį merginai. Elė iškart jį stvėrė ir šiek tiek palaikė rankose, norėdama, kad jos sušiltų.
-O ar tu nesušalsi?
Pasistūmėjo arčiau jo ir viena ranka įsikibo į jo parankę. Galvą padėjo ant jo pečio ir pridūrė:
-Seniai besimatėme. Jau pasiilgau.
-
Vos vos šyptelėjo. Aišku, jis visada leis: padarys viską, kad tik ji jaustųsi kuo geriau. Ir jei tai reikštų ją šildyt, jis mielai sutiktų būti jos asmeniniu radiatoriumi.
Kol Elė šildėsi rankas, žvilgsniu apibėgo visą atsivėrusį vaizdą. Iš čia matėsi vos ne visa mokyklos teritorija: apsnigtas kvidičo stadionas, pastaruoju metu visai nenaudojamas, miškas, užšąlęs ežeras, visos pievos ir laukai, dabar pasipuošę baltais pūkais, tik tarpniais išvagotais mokinių ir profesorių batų pėdsakais.
Tokiame aukštyje pūtė žvarbus vėjas, veldamas jo ir taip susivėlusius plaukus ir keldamas juos aukštyn. Užsimaukšlino apsiausto gobtuvą ant galvos, kad nors kiek apsisaugotų nuo stiprių oro gūsių, taip ir grasinančių išpūsti jo smegenėles.
– Aš irgi pasiilgau, – nesuprantamai sumurmėjo, prisiglaudęs lūpomis prie jos paausio. Mergytės pirštai vis dar buvo stipriai įsitvėrę puodelio. Trumpam išsivadavo iš jos, kad galėtų mantija apgobti ir varnę ir grąžino ranką atgal, leisdamas jai vėl įsikibti. Švelniai suspaudė jos kelį, šelmiškai šyptelėdamas.
– Pamaniau, kad mes dar nei vieno normalaus pasimatymo neturėjome, tai turbūt laikas tą pataisyti, – droviai nuraudo. O gal tai vėjas ir žvarbus šaltukas nudažė jo skruostus raudoniu?
Net nemokėjo pakviesti jos į pasimatymą, toks iš jo nevykėlis. Iki šiol negalėjo suvokti, kaip tokia protinga ir graži mergaitė galėjo jį įsimylėti.
-
Vos suprantamai Nikas sumurmėjo, kad taip pat jos pasiilgo. Varnė lengvai šyptelėjo. Giliai įkvėpė ir mintyse sumurkė, nes užuodė tą pažįstamą, jaudinantį klastuolio kvapą. Netikėtai pajuto jo šiltą ranką ant savo kelio ir išvydo jo šelmiška šypseną. Susidomėjusi, ką jis pasakys, gurkštelėjo šiltos arbatos. Ji maloniai nutekėjo gerkle, kai Eleizija išgirdo, ką norėjo pasakyti klastuolis. Akimirkai nuraudo, nenorėdama parodyti, kad šiek tiek susijaudino, pradėjo tvarkytis plaukus. Paleido plaukus ir perbraukė per juos ranka. Kelias sruogas užkišo už ausies ir atsigręžė į Niką. Prikišo savo lūpas prie jo ausies ir sušnabždėjo:
-Maniau, kad jau nepakviesi, - mielai tarė ji.
Pakštelėjo jam į skruostą, nusišypsojo ir prasitarė:
-Tik vieno nesuprantu. Kodėl tu toks susijaudinęs šalia manęs? Ko tu bijai? Būk savimi, nebijok. Juk neįkasiu. Mes čia vieni, niekas tavęs negirdės, gali sakyti ką nori ir dėl to nesijaudinti.
Ranka perbraukė per jo veidą ir padėjo galvą ant pečio.
-
Jau buvo pastebėjęs, kad kai Elė susidrovėdavo ar susijaudindavo, pradėdavo tampyti plaukų sruogą, vis bandydama ją užkišti už ausies, o šioji savo ruožtu vis išslįsdavo. Tai ir dabar šyptelėjo pastebėjęs, kad ji vėl žaidžia su savo plaukais – atrodė labai mergaitiškai ir žaviai.
Jis irgi manė jau nepakviesiąs. Tačiau kažkaip, savo paties nuostabai, sugebėjo persilaužti ir ištarti tą baisų žodį – „pasimatymas“. Net jei jie susitikdavo gana dažnai, nei vieno jų susitikimo negalėjai pavadinti pasimatymu, tai būdavo greičiausiai visai draugiški pasisėdėjimas, su tokiu skirtumu, kad juose buvo dar ir bučinių bei graibymosi, glamonių. Visgi iki pasimatymo būdavo toli.
– Tu mane taip veiki, tai ir sus-sijaudinęs, – nuleido žvilgsnį, vis dar bijodamas to, ką jautė varnanagei, – Toks jau tas aš, – nervingai sukrizeno, gūžtelėjęs pečiais ir pakštelėdamas ją į viršugalvį, kuris dabar buvo prie pat jo veido.
Nebuvo pratęs dalintis su niekuo savo mintimis; ir taip šalia Eleizijos kalbėdavo daug daugiau negu įprastai. Švelniai ir kiek nerangiai apglėbė merginą per pečius.
– Po kokios valandos pradės temti ir pasirodys pirmos žvaigždės, – sumurmėjo taip tyliai, kad išgirstų tik ji, nors nieko daugiau čia nebuvo, – Noriu šiąnakt tau kai ką parodyt, – šyptelėjo, lūpomis nuslydęs ant jos kaklo.
-
Pasimatymas. Tas žodis taip ir skambėjo varnės galvelėje. Tai būtų pats pirmasis jos pasimatymas. Ji viduje susijuokė ir dar stipriau įsitvėrė klastuolio rankos. Girdėjo jo alsavimą, užuodė jo gaivų kvapą, jautė, kaip jis įkvepia, iškvepia.
-Čia priimti kaip komplimentą ar... - perbraukė nagais per jo riešą. - Įžeidimą?
Laukdama jo atsakymo, atsargiai pakėlė puodelį prie savo jautrių lūpų ir lėtai siurbtelėjo šiltos ir gan gardžios arbatos. Po kelių sekundė prakalbo klastuolis, teigdamas, kad po valandos danguje pasirodys pirmosios žvaigždės. Ji vėl atsigėrė arbatos.
-Tai, ilgai laukti nereiks. Tikiuosi iki tol tu nesušalsi, man tikrai baisu dėl to. Tu tik su apsiaustu. Na, aš irgi tik su džemperiu, bet jis gan šiltas. Gal išsiburkime kokį pledą ar panaš... - netikėtai ji nutilo, nes išgirdo, ką Nikas pridūrė. Greitai išvadavo savo ranką iš jojo, įsmeigė tamsias akis į jojo.
-Nori? Ir man niekuo neužsiminei? Būčiau apsirengusi gražiau, o ne tik su šiuo, - mostelėjo į savo krūtinę. -Džemperiu. Na, jei nori būti toks slapukas, sėkmės, - tarė ji ir, žinoma, vėl grįžo prie jo šilto kūno.
Ką sugalvojai? Mhmmm? Sudominai, sudominai.
-
Nejaukiai pasimuistė.
– Žin-noma, kad kaip komplimen-ntą, – pralemeno, negalėdamas pakelti į ją akių.
Ne, jis šalčio nejautė. Po apsiaustu buvo apsivilkęs, kaip visada, mokyklinę uniformą, tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis. Kaip jam gali būti šalta, jei širdį šildo jo meilė, dabar sėdinti šalia ir besiglaudžianti prie jo? Bet susirūpino dėl jos. Dėl to sugrabailiojo kišenėje burtų lazdelę ir nukreipė ją į netoliese gulintį akmenį, kažin kaip čia atsidūrusį. Pavertė jį storu, vilnoniu apklotu, juo šiltai apkaustė Elytę.
– Man tu visada graži, – tyliai sumurkė, – Be to, net geriau, kad apsirengei šiltai, nes dar kurį laiką čia pabūsime.
Pakėlė galvą aukštyn, kur dar nieko nesimatė, vien tik mėlynas dangus, neuždengiamas nei vieno debesėlio.
– Šiandien giedra, tai mum pasisekė, viską matysime, – šyptelėjo pats sau.
Bet kol kas jiedu dar turėjo daug laiko. Nedelsdamas rankomis apsivijo varnę, pats irgi palįsdamas po apklotu ir stipriai ją pabučiavo. Pradžioj bučinys buvo lėtas ir švelnus, tačiau su kiekviena sekunde darėsi vis karštesnis, vis daugiau dėjo į jį jausmų. Šilti delnai palindo po jos megztiniu, užčiuopdami šiltą liemens odą. Net pats nepajuto, kaip nustojo kvėpavęs. Vos pritrūkus oro nenoriai atsiplėšė nuo jos lūpų, kad galėtų bučiniais apiberti jos kaklą.
-
Nikas išsitraukė savo burtų lazdelę ir šalimais gulintį akmenėlį vienu mostu pavertė į vilnonį, storą apklotą. Rūpestingai apkamšė juo jo Elytės kūną ir ištarė dar vieną komplimentą.
-Nejaugi? - murkimu atsakė į jo murkimą. -Visada graži? Nori išduosiu kodėl? Žinoma, nori.
Pirštu perbraukė per savo kaklą, lenkėsi link Niko, kad jam išduotų paslaptį, kai netikėtai klastuolis palindo po vilnoniu apklotu ir įsisiurbė į merginos lūpas. Ji to nesitikėjo, tad akimirkai išpūtė akis, bet galiausiai nusišypsojo ir jas lėtai užmerkė. Kelias sekundes bučinys buvo labai vaikiškas, derantis jų amžiaus žmonėms, bet Nikas juk buvo vyresnis už Elę (Kuo čia tas amžius dėtas? Elė lygiai taip pat norėjo aistringesnio bučinio). Jo rankos palindo po jos raudonuoju džemperiu ir prigludo prie Elės liemens odos. Ji tyliai sumurkė ir atsakė į jo aistrą, rankomis apglėbė jo kūną. Po akimirkos jis su nenoru atsitraukė nuo jos. Tikriausiai, pritrūko oro. Ji su milžiniška meile pažvelgė į jo žavingas akis.
-Visada esu tokia graži, nes draugauju su labai mielu, žavingu, protingu, stipriu vaikinu. Jei nežinai, kas jis toks, tai jo vardas - Nikas, Nikas Maquet.
Ji atsiduso, staigiai suėmė jį už apsiausto kraštų ir prisitraukė prie savęs.
-Taip greitai nepabėgsi, ponuli.
Įsisiurbė į jaunuolio lūpas, tuo pat metu įveldama savo pirštus į jo tankius plaukus. Aš myliu tave, Nikai.
-
Net ir stipraus vėjo nebejuto, kai jųdviejų lūpos ir liežuviai susitiko; juto tik Eleizijos kūno šilumą ir kaitrą, gimusią kažkur jo paširdžiuose ir dabar lėtai plintančią po visą kūną – nuo kojų pirštų iki pat plaukų galiukų. Net suaimanavo jai į burną: taip gera buvo.
Nuo jos žodžių visas nusidažė raudoniu. Dar norėjo pridurti, kad niekur ir nesiruošia bėgti, kai buvo pritrauktas prie jos ir žodžiams nebeliko laiko. Ir apskritai jų nereikėjo – kam tie žodžiai, kai veiksmai pasako ne tik daugiau, bet dar ir maloniau?
Todėl, įkarščio pagautas, dar stipriau apsivijo varnę, dar karščiau atsakydamas į jos bučinį. Juodu bučiavosi taip, tarsi nieko pasaulyje daugiau neegzistuotų. Lyg visa tai, kas buvo po jais ir virš jų staiga prarastų bet kokią prasmę. Koks skirtumas tie tėvai, lyg niekur nieko pamiršę apie sūnų, kas tos žvaigždės ar meteorai, šiandien turėję kristi virš žemės, kai šalia yra Eleizija? Kai dalelė jos dabar yra jo burnoje, plaukuose, širdyje – visur. Palauks tos žvaigždės – ši akimirka buvo graži ir be jų. Ir nesvarbu, kad juodu sėdėjo ant stogo krašto, buvo šalta žiemos pavakarė, vėjas pūtė iš visų pusių, o juodu glėbėsčiavosi, pamiršę apie visą pasaulį.
Tokiais momentais visada drovi ir nedrąsi Niko dalis kažkur išgaruodavo, likdavo tik tas Nikas, visa savo esybe trokštantis būti kuo arčiau varniukės, trokštantis jos. Dėl to ranka, dar neseniai tik nedrąsiai glosčiusi jos liemenį, lėtai pradėjo kilti jos švelniu kūnu, kol nepatyrę pirštai užčiuopė liemenėlės kraštą ir vikriai palindo po ja.
-
Nikas dar stipriau apsivijo trapų merginos kūną ir dar karščiau atsakė į jos bučinį. Iškart viskas aplink juos ištirpo, išnyko. Varnė to jau seniai buvo pasiilgusi. Jos virpantys pirštai lengvai nuslinko jo kūnu iki liemens. Šiuo momentu nebuvo svarbu tai, kad jie sėdi ant stogo, kur siautėja atšiaurus vėjas, taršantis abiejų plaukus.
Netikėtai nedrąsus jos draugas pradėjo kilti aukštyn jos kūnu. Švelnios rankos drąsiai palindo po jos liemenėle. Varnė to taip laukė, geidė, troško, kad net nepajuto, kaip jos pačios rankos greitai palindo po klastuolio marškiniais ir pradėjo glostyti jo krūtinę. Taip, Nikai. Liesk mane, geisk manęs, kaip aš geidžiu tavęs, vaišinkis mano kūnu. Nagai drąsiai įsirėžė į jo odą. Ne, taip nedera. Juk jis pats tą sakė.
Nurijo seiles ir pabandė rimtu balsu tarti:
-Nikai, - išėjo tik dejonė.
Ji buvo įsitikinusi, kad vėjas nubloškė jos dejonę kuo tolyn nuo klastuolio ausų. Kaip bus, taip bus. Jis juk pats supranta, kad pereiti raudonos linijos nedera.
-
Jis juto ir josios rankas ant savo krūtinės, taip nekantriai liečiančias jo odą, net draskančias ją. Ne ką mažesnę audrą sukėlė ir iš jos gelmių išsprūdusį dejonė. Supratęs taip kaip savotišką pritarimą jo veiksmams, leidimą, pradėjo ją bučiuoti dar įnirtingiau, jei tai tik įmanoma. Pirštai pradėjo vedžioti ratus ant jos krūties. Kita ranka jau buvo pasiryžusi keliauti žemyn, tačiau jo galvelėje – nors iš jos kraujas buvo nutekėjęs kur kitur – atsirado vietos sveikam protui, primenančiam, kad gal lįsti po merginos apatiniais šaltoką žiemos vakarą nėra protinga: jis gi nenori, kad ji sau užpakalį persišaldytų. Po galais, jis tikėjosi po kokių dešimties-penkiolikos metų su ja vaikų susilaukti, negalėjo rizikuoti jos tarpkojo sveikata.
Dėl to antra ranka irgi palindo po Elės liemenėle, taip suteikdamas jai dar daugiau malonumo. Sekundės dalelytei pramerkė vieną akį, kad įsitikintų, jog ji vis dar apkamšyta apklotu, tačiau po akimirkos vėl užsimerkė. Norėjo susikoncentruoti tik į Elę ir tai, ką pats juto: į jos minkštą, dar visai mergaitišką krūtinę po jo rankomis, į jos skonį jo paties burnoje.
Ir buvo dar vienas pojūtis, tačiau gal apie jį neverta pasakoti: Nikutis kaip tik stengėsi kuo labiau nekreipti į jį dėmesio, kad jis jo neblaškytų, nestumtų jo dar drąsesniems žingsniams.
Gal būtų pabandęs paguldyti Eleiziją, tačiau laiku prisiminė sėdįs ant krašto. Nenorom atsitraukė ir pašoko ant dviejų kojų: net susvirduliavo, vos neparkritęs žemyn. Padėjo atsistot ir Eleizijai ir pasiėmė abudu pledus bei termosą ir atsargiai statydamas kojas (kurios buvo it iš vatos) patraukė stogo vidurio link, apeidamas vis dar pravirą langą.
Žinojo ten esant didelę, aptvertą aikštelę, retsykiais naudojamą astronomijos pamokoms. Ten turėtų būti saugiau: buvo tikras, kad Elė netyčia (ar tyčia) nepabėgs nuo jo žemyn. Vėl pasitiesė pledą ir ištiesė į ją savo nekantrias rankas.
-
Ilgai netruko, kol varnė pajuto švelnius pirštus, vedžiojančius ratus ant jos nuogos krūties. Kita ranka kažko delsė, nes Eleizija nejautė jos gundančiai liečiant jos kūno. Ji sudvejojo. Gal jis jau suprato, kad nedera pereiti į raudonąją zoną? Tikriausiai. Ir tada antroji ranka palindo po jos liemenėle ir suėmė jos krūtis. Iš jos burnos išsklido dejonė ir ji įsisiurbė klastuoliui į kaklą. Bučiavo jį, stipriai kandžiojo jį, norėjo, kad ir jam būtų malonu.
Mergina buvo taip sutelkusi dėmesį į geismą, malonumą - viską, kad net užmiršo, kad jie sėdi ant stogo ir bet kurią akimirką gali nugarmėti žemyn žemyn. Prilipti prie šaltos, apsnigtos žemės. Laimei, Nikas dar turėjo lašelį proto, jo neužgožė geismas, ir jis akimirksniu pakilo, rankas ištraukdamas iš po liemenėlės.
Į rankas paėmė abu pledus ir termosą bei patraukė link toliau esančios aikštelės, kuri, laimė, buvo aptverta. Garantavo saugumą.
Varnė grakščiai peršoko tvorelę ir atsidūrė saugioje zonoje. Jis ištiesė pledą ir ištiesė link merginos kūno savo nekantrias rankas. Varnė tyčia išvengė jo rankų ir krestelėjo ant šilto pledo, kartu nugvelbdama ir antrąjį. Šiltai juo apsiklojo ir pažvelgė į savo draugą.
-Rankos palauks, bet tavo staigmena spėju ne.
Akinančiai nusišypsojo ir žavingai mirktelėjo savo išrinktajam.
-Be to, pat sakei, kad reikia tvardytis man. Neklausysi mano prašymų, kad mes tai padarytume, o pats ką darai? Gundai mane, kad galvočiau tik apie tai. - susijuokė.
-
Jos krūtinė rodė merginos susijaudinimą. O gal jai buvo šalta – buvo skaitęs, kad moters kūnas panašiai reaguoja ir į temperatūros pokyčius. Vis dėlto malonumo persmelkta dejonė sakė ką kitą. Šyptelėjo vis dar ją bučiuodamas. Netrukus varnės lūpos nuslydo ant jo kaklo. Jis atsilošė, iš gerklės išsprūdo aiktelėjimas.
Eleizijai išsisukus iš jo rankų, nutaisė nuskriausto šunyčio veido išraišką ir dramatiškai, labai jau garsiai atsidūso. Netrukus pasislinko, kad sėdėtų visai šalia jos. Akimis greitai perbėgo dangų – jau buvo tamsu, tačiau žvaigždžių dar nesimatė.
– Dar per anksti staigmenai, – sumirksėjo, rankomis vis viena apglėbdamas varnę, jau įsisukusią į apklotą, – Be to, aš gi nekalbu apie sek- – sutriko tardamas šį žodį, tad greitai pakeitė ji kitu, – apie artumą. Negi du įsimylėję žmonės jau negali paprasčiausiai pasigraibyt po naktiniu dangumi? – šelmiškai išsišiepė, rankomis vėl ieškodamas kelio prie jos kūno.
-
-Per anksti? - suburbėjo varnė. - Aš noriu staigmenos dabar, - garsiai ištarė ji, lyg būtų maža mergaitė.
Ji nužvelgė naktinį dangų, lyg tikėdamasi, kad išvys Niko staigmeną, nors neturėjo žalio supratimo, kas tai galėtų būti. Gal tai gėlės? O gal papuošalas? O gal tai tik saldainių dėžė? Bet kam reiktų kabarotis taip aukštai? Hmmmm. Nikai, varai mane iš proto.
-Bet juk aš tai nežinau, kas sukasi tavo toje šviesioje galvoje, - mostelėjo galva į jo veidą. -Plius, pats žinai, kas gali atsitikti nuo tokios veiklos, po naktiniu dangumi. Mane gali užvaldyti aistra ir aš norėsiu tęsti, norėsiu to tavo artumo. Tu, kaip rūpestingas vaikinas, mane sulaikysi. Ar verta vargintis? - sumurkė ji ir pastebėjo, kaip jis ieško, kaip vėl grįžti prie jos kūno.
Giliai įkvėpė, pasitaisė plaukų sruogą ir nusprendė. Staigiai pakėlė pledą ir tarė:
-Na gerai, eikš. Dar apsiverksi, - pabandė pajuokauti ji. - Bet paskui nesakyk, kad neperspėjau.
Kartais vyrams reikia nusileisti, pamiršti savo principus ir tapti žaisliuku jų rankose. Tačiau nedera užsibūti toje būsenoje, antraip niekada iš jos ir negrįši.
-
Na, jis niekuo nepadės, kad žvaigdždės nenori atsirasti naktiniame danguje – tokioje situacijoje ir magija nepadės. Juolabiau, kad kam jam reikalingas žvaigždynas pasirodys dar vėliau, nei pirmieji žiburėliai dangaus skliaute.
– Tai gal ir gerai, kad užsinorėsi tęsinio, – sumurkė jai į ausį ir kimiai nusijuokė.
Jis puikiai prisiminė, ką sakęs praeitąsyk, tad šiaip ar taip su ja nemiegotų. Nors jis to tikrai norėjo – noras grasino jam suplėšyt kelnes – tačiau nenorėjo, kad ta nejauki situacija pasikartotų. Todėl taip, kad ir kaip jo protas būtų užtemdytas geismo, atsirastų jame vietos ir nuovokai, vis primenančiai, kad jiems nedera peržengti ribos. Puikiai suprato, kad Elė dar nepasiruošusi, taigi nenorėjo jos skubinti – bent jau kol gebėjo blaiviai mąstyti.
– Nebijok, sutramdysiu ir tave, ir tavo didelį norą su manim suartėti, – nervingai nusijuokė, rankomis vėl įsmukus po jos džemperiu.
Vis dėlto jau dangus buvo gerokai pamėlynavęs, tad jiedu neturėjo tiek daug laiko. Nutaręs jo nešvaistyti veltui, pradėjo godžiai bučiuoti varnę – jos lūpas, skruostus ir kaklą. O rankos darbavosi ties jos krūtine.
-
Vėjas taip smarkiai taršė jos plaukus, kad ji neiškentusi užsimetė raudonojo džemperio gobtuvą. Išgirdusi jos klastuolio žodžius net išsižiojo. Kas per? Gerai, kad užsinorėsiu tęsinio? Nikai, neerzink. Pats žinai, kad ir aš moku tai daryti. Ar tikrai to nori? Po akimirkos jis prižadėjo, kad sustabdys varnę ir jos didelį norą suartėti su josios išrinktuoju. Ji piktai atsigręžė į jį ir ištarė:
-Mane sustabdysi? Tikriausiai. Bet kas, po septyniais velniais, sustabdys tave, klastuoli? Tu vaikinas, tu stipresnis už mane fiziškai. Kaip magijoje nežinau, tačiau fiziškai tikrai. Aš nepajėgsiu tavęs sustabdyti įsijaudinusio labiau nei dabar, - nusmelkė akis į jo kalną ir lengvai šyptelėjo.
Jis ir vėl palindo po jos džemperiu ir grįžo prie jau pamėgtos jos kūno vietos. Ji giliai įkvėpė ir, pastvėrusi Niką už atlapų, prisitraukė prie savęs ir šiurkščiai pabučiavo. Ir vėl savyje juto tą pažįstamą jo skonį, kurio taip geidė, jautė jo meistriškas rankas, liečiančias jos kūną, girdėjo jo gilų kvėpavimą.
Varnė giliai atsiduso ir lūpomis pradėjo slinkti jo kūnu. Pasiekusi marškinius, juos staigiai atplėšė, sagos išsilakstė į šalis. Vėliau magijos pagalba sutvarkys šią problemėlę. Nieko nelaukė ir pradėjo apdovanoti jo šiltą krūtinę bučiniais, keliais nagų brūkštelėjimais. Net nepajuto, kaip nuo galvos nusmuko gobtuvas. Dabar svarbiausia buvo jo apnuogintas kūnas.
-
Visas nuraudo, pastebėjęs, į ką žiūri Eleizija. Hm, įdomu, ar yra kokie, kerai galintys paslėpti jo susijaudinimą? Nes, po galais, dabar jam jie tikrai praverstų.
– K-ką turi omenyje, sakydama, kad esu stipresnis? – išpūtė akis, – negi manai, k-kad galėčiau prieš tavo valią su tav-vim... – net pakraupo nuo tokios minties.
Vis dėlto neatrodė, kad jam reiktų naudot prievartą – varniukė labai jau noriai pati prie jo prigludo. Net aiktelėjo ir atlošė galvą, pajutęs jos liežuvį ant savo odos, net stiprūs vėjo gūsiai, talžantys jo apnuogintą krūtinę, negalėjo atitraukti jo dėmesio nuo jos lūpų, vis dar tyrinėjančių jo kūną. Juto, kaip kvėpavimas pagilėja, akys pačios užsimerkia, o susijaudinimas su kiekviena sekunde tik didėja. Stipriai suėmęs varnę per liemenį, paguldė ją ant pledo, viena akimis įsitikinęs, kad jokia jos kūno dalis nesiliestų su šaltu betonu. Pradėjo godžiai ją bučiuoti, ranka pasitraukė nuo krūtinės ir dabar vien pirštų galais, vos vos prisiliečiant, vedžiojo spirales ant nuogos odos šalia pat kelnių krašto.
– O dabar atėjo laikas staigmenai, – kimiai sušnabždėjo jai į ausį, staigiai atsitraukdamas nuo jos.
-
Ji iškart pakėlė akis ir primerkusi akis nužvelgė jį. Akys sužėrėjo tamsoje. Ji nurijo seiles, bet nieko neatsakė. Jai galvoje buvo visai kas kita, tad griebėsi iškart tos saldžios veiklos. Godžiai bučiavo, glostė, vaišinosi jo galingu kūnu. Troško jo, bet žinojo, kad kol kas jai tai uždraustas vaisius. Teks palaukti, kad ir kaip nenorėčiau, bet tai bus man į gerą. Gal paaiškės, kad mes vienas kitam neskirti. Ji toliau raižė jo kūną. Ele, čia dabar? Jis tavo išrinktasis. Jūs gimėt, kad būtute kartu. Pati tai žinai. Išgirdusi, kaip iš jo burnos išėjo tyli dejonė, varnė šyptelėjo lūpų kampučiais. Jai patiko žinoti, ką jos prisilietimai padaro klastuoliui.
Staiga varnė stipriai buvo suimta per liemenį ir paguldyta ant šilto pledo. Klastuolis atidžiai apžiūrėjo, kad visas jos kūnas gulėtų ant pledo. Rūpinosi jos sveikata, kai tuo tarpu pati ji apnuogino Niką tokiame žvarbiame ore. Pradėjo ją godžiai bučiuoti ir patraukė savo ranką nuo jos krūtinės. Ji nuslydo iki odos lopinėlio, esančio prie pat jos kelnių krašto, bei pradėjo vedžioti hormonų audras sukeliančias spirales.
Jis kimiai sušnibždėjo jai į ausį, kad taip lauktoji staigmena atėjo, ir akimirksniu atšliejo nuo jos. Ji suirzusi pažvelgė į jį. Jautė, kad jos viduje vėl kovoja geismas, aistra su sveiku protu. Žinoma, jos laimei kol kas laimi protas.
-Pats susitvarkysi su marškiniais ar man padėti? - pasiteiravo varniukė ir mirktelėjo jam akį. -Ar ir liksi su tokiais, kad toliau mane varytai iš proto?
-
Jos veide atsispindėjo nepasitenkinimas, jam staiga nuo jos atšliejus. Pasipūtėliškai sukrizeno, lyg tai ir būtų buvę jo tikslu.
– Kas? Marškiniai? – pažvelgė žemyn, į savo pilvą, lyg tik dabar būtų pastebėjęs prasegtus marškinius ir nusijuokė, – tiek to, gerai bus ir taip, – mirktelėjo jai.
Šiaip jau jam buvo šalta, stiprūs oro gūsiai tikrai nemasažavo jo krūtinės. Bet negalėjo atsisakyti progos paerzinti Elę. Atsistojęs suėmė ją už delno ir padėjo jai atsistoti.
Visas dangus jau buvo nusėtas žvaigždėmis, taigi atėjo laikas tam, ką Nikas ruošiesi parodyti. Pakštelėjęs Elę į viršugalvį, paleido jos delną ir priėjo prie teleskopo, stovinčio aikštelės kampe – juk ne veltui ją naudojo astronomijos profesoriai. Greitai rado, ko ieškojęs ir liepė varniukei pažvelgti į stikliuką.
– Matai, ten tos dvi nedidukės žvaigždės? – rankos mostu nurodė, kurion pusėn žiūrėti, – Jos taip labai labai arti viena kitos, nors iš tikrųjų jas skiria dešimtys šviesmečių. Šiaip ar taip, iš čia jos atrodo beveik susiglaudusios. Tai va, ryškesnioji iš jų neturėjo vardo... iki vakar, – šyptelėjo, iš apsiausto skverno ištraukdamas kažin kokį voką.
-
-Gerai bus? Nemanau, ponaiti Maquet. Liepiu jums staigiai juos užsisegti, kitaip vėl atsidursite štai ten, - galva mostelėjo į šiltą pledą.
Jaunuolis atsistojo ir suėmė varnę už rankos, padėdamas jai atsistoti. Grakščiai pakilusi, ji žavingai jam mirktelėjo ir pabučiavo į skruostą.
-Esu labai dėkinga už pagalbą.
Greitai pastvėrė vieną šiltą antklodę ir užmetė ją ant Niko. Pasirūpino, kad ji uždengtų jo apnuogintą krūtinę ir prigludo prie jo, tyliai murkdama.
-Nenoriu, kad mano... - nudelbė akis. - Mano mylimasis susirgtų, nors spėju, kad jam patiktų, kad aš aplink jį lakstyčiau, rūpinčiausi juo. Taip?
Tada jis ją paleido ir priėjo prie čia esančio teleskopo, kurio varniukė prieš tai nebuvo nė pastebėjusi. Jis sureguliavo prietaiso matomumą ir pasiūlė merginai pažvelgti pro stikliuką. Ji smalsiai pažvelgė į tamsiaplaukį.
-Nepavojinga? - pajuokavo ji ir iškart priėjo prie teleskopo.
Kaip Nikas ir kalbėjo, ji išvydo dvi žvaigždes, kurios atrodė esančios gan arti, tačiau atstumas tar jų tikrovėje buvo nežmoniškai didelis.
-Iki vakar vakaro? Kaip suprast? - paikai paklausė ji, atsitraukdama nuo prietaiso ir pažvelgdama į klastuolį. Iškart akys užkliuvo už voko ir galvoje nušvito atsakymas.
Iš nuostabos ji išsižiojo, bet greitai prisidengė burną delnu.
-Negali būti. Tu tai padarei dėl manęs?
Nelaukusi jo atsakymo, ji įsitvėrė į jo kaklą ir pašoko į orą, leisdama šlaunims apsivyti jo liemenį. Akimirką laikas sustingo, nes jų žvilgsniai susitiko. Ji lėtai prikišo savo lūpas prie jojo ir pabučiavo jį taip nekaltai.
-
Iš tiesų, su pledu buvo nepalyginamai šilčiau. Stipriau į jį įsisupo, taip ir neužsegdamas marškinių. Net jei būtų norėjęs tą padaryti, negalėtų – sagos išsilakstė į šalis, o į galvą nenorėjo ateiti jokie šiai situacijai tinkami kerai. Bala nematė tų marškinių.
Voko antspaudas jau buvo perlaužtas, nes vaikinukas iš anksto spėjo perskaityti žinią. Išėmė lapą – ant jo tebuvo vienas sakinys – ir padavė jį Eleizijai.
Gerb. p. Nico Maquet,
Su malonumu pranešame, kad žvaigždė, iki šiol žinoma kaip TKS792 (rektascensija 2h34m23.8s),
turi naują vardą – Eleizija.
Su pagarba,
dr Džozefina McLean
Burtininkų Astronomijos Institutas
Žvaigždžių departamentas
Šyptelėjo, nors net nesitikėjo tokios jos reakcijos. Nuo staigaus apkabinimo, jo akiniai persikreipė ir dabar skaudžiai buvo įsirėžę į jo kaktą, bet jam tai buvo nė motais. Elė buvo svarbesnė. Tad nieko nelaukdamas ją apsivijo, rankas pakišęs po jos užpakaliu, kad ji neparkristų, ir atsakė į jos bučinį. Net nepajuto, kaip nuo jo nukrito apklotas ir jis vėl stovėjo pusnuogis.
– Džiaugiuosi, kad tau patinka, – sušnabždėjo tarp bučinių ir vėl patraukė link pledo su varne aplink jo klubus.
-
Pajuto, kaip Nikas ją apsivijo, pakišo rankas po sėdmenimis. Atsakė į jos nekaltą bučinį. Eleizija pramerkė vieną akį ir jos krašteliu užmatė, kaip jos pačios įduotas pledas lėtai nuslydo klastuolio kūnu, atidengdamas tą nuostabų, geismą keliantį kūną.
-Džiaukis, džiaukis, klastuoli, - sumurkė ji ir vėl įsisiurbė į jo lūpas, tik šįsyk aistringiau, karščiau.
Nikas pradėjo eiti. Elei nereikėjo atsimerkti, kad suvoktų juos einant vėl į jų meilės guolį. Ji staigiai nušoko nuo jo šilto, kvepiančio kūno ir krestelėjo ant antrosios antklodės. Akis pakėlė į gražuolį ir prasitarė:
-Mes beveik kiekviena kartą tai darome. Nesiskundžiu, bet daugiau apie vienas kitą nesužinome, - pavartė akis. -Siūlau taip. Pasakome apie save po šešis faktus ir vieną paslaptį, kurią žinotume tik mes abu, ir galėsime vėl kibti į tą malonumą. Ką manai, mylimasis? - pastarasis žodis gan keistai nuskambėjo, bet ji dabar laukė, kol Nikas sutiks ir pradės kalbėti.
-
Ją paguldęs pradėjo lėtą kelionę merginos kaklu žemyn, link raktikaulio, kurį priėjęs apibėrė lengvai it pūkai bučinukais. Vis dėlto šaltukas stipriai kandžiojo jo krūtinę, tad teko atsitraukti. Šiaip ar taip pataisė marškinius ir stipriau įsisupo į apsiaustą. Jau ruošiesi vėl prisišlieti prie varniukės, tačiau šioji išsivadavo iš jo glėbio.
– Bet negi tau tai nepatinka? – kimiai sumurmėjo, dar spėjęs pakštelėti odą už jos ausies ir atsiduso, – Na, gerai. Kad jau taip nori. Ir jei po to vėl kibsime... – sumurkė, žybtelėjęs akimis.
Ir susimąstė. Tai, kad turėjo paslapčių, visai nereiškė, kad dega noru jomis dalintis net su Eleizija. Juk ne veltui jos ir buvo paslaptimis, kad išliktų tik jojo, kad niekas daugiau jų nežinotų. Bent jau šioje aplinkoje. Jausmai, kuriuos juto tamsiaplaukei, tikrai nelėmė begalinio pasitikėjimo, nors pasitikėjo ja labiau negu savo šeima.
– Gerai, tai tu pradėk, – gudriai šyptelėjo.
-
-Nori įsiteikti kaip išauklėtas vaikinas, kuris suteikia pirmumą kalbėti man - merginai? - iškėlusi galvą, tarė varnė. -Jei taip, tada nereikia. Nors tikėjausi, kad leisi pirma man pasiklausyti tavo pasakojimo, bet dabar atsilošk ir klausykis.
Eleizija pakėlė akis į dangų ir pradėjo aplink pirštą sukti neklusnią plaukų sruogą. Ką čia tau pasakius? Ko tu nežinai apie mane? Ką geidi, trokšti sužinoti? Mergina atsigręžė į Niką, kad matytų visą jo kūną ir pagalvojusi pradėjo kalbėti:
-Pirmas faktas yra tas, kad mėgstu viską, kas susiję su špinatais. Tikriausiai tai atrodo keista, bet nieko nepadarysi. Antras faktas yra toks. Iki Hogvartso mano plaukai nebuvo tokie trumpi. Pačią pirmąją dieną, kaip atvykau į raganų ir burtininkų mokyklą, juos nusirėžiau. Trečias faktas - žiobarų pasaulyje turėjau tik vieną tikrą draugę. Vis daugiau nei dabar. Ketvirtas yra toks, kad nekenčiu česnakų kvapo, - nurijo seiles. -Nesijaudink, nesu vampyrė, - tyliai susijuokė, bet iškart grakščiai užsidengė savo burną. -Tęskime? Žinoma, kad taip. Penktas faktas, jei neklystu. Dievinu dabartinį savo stilių, išvaizdą. Ir paskutinis. Uchhh. Vasara labiausiai mėgstu valgyti arbūzą ar žemuoges su pienu ir keliais cukraus kristaliukais.
Baigusi giliai įkvėpė ir pažvelgė tiesiai Nikui į akis.
-Dabar paslaptį?
Nedrąsiai pradėjo nagais braižyti savo džinsus. Nerimas užklupo taip netikėtai, tokioje situacijoje. Tikra parodija.
-Na gerai, - užsimerkė akimirkai ir iškart atsimerkė. -Esu mokykloje patyrusi patyčias, bet to niekam nesakiau, susitaikiau su tuo.
Rimtai dėbtelėjo į klastuolį, kad jis net nebandytų jos guosti ar panašiai. Jai tokių menkniekių dabar nereikėjo. Šiuo metu norėjo išgirsti, ką jis pasakys apie save.
-
Jis suteikė pirmenybę jai ne todėl, kad būtų itin gerai išauklėtas ir mandagus, tikras džentelmenas. Veikiau jam reikėjo laiko kažką sugalvoti – būdamas šalia Eleizijos niekada negėbėjo mąstyti blaiviai. Šyptelėjo, besiklausydamas jos.
– O galima sužinoti, kodėl nusikirpai plaukus? – iškėlė antakius jai nutilus ir bandė įsivaizduoti, kaip ji atrodytų su ilgais.
Jis puikiai ją suprato: pats irgi būdavo patyčių objektas. Ne mokykloje, tačiau kieme tarp bendraamžių. Suprasdamas, kad nereikia prie jos dėl to prisiknisitėti, supratingai linktelėjo. Tarp jų stojo tyla, nutraukiama tik aidu, kartkartėmis pasigirstančiu iš miško. Suprato, kad dabar jo eilė.
– Na, pradėsiu turbūt nuo to, kad tėvai manęs nenorėjo leisti į Hogvartsą, todėl atvažiavau čia vėliau nei kiti. Niekada nesu keikęsis, – gūžtelėjo pečiais, – Trečia, pusę savo gyvenimo svajojau gauti Nobelio premiją. O dabar... dabar net nežinau, ko noriu, viskas taip pasikeitė, – sumurmėjo, – Ketvirta: gimiau Prancūzijoje, labai gerai kalbu prancūziškai. Žinai, sako, kad tai meilės kalba, – šyptelėjo, droviai nuraudęs, – Am, penkta? Esu alergiškas laktozei, bet labai mėgstu pieninį šokoladą ir ledus, – nusijuokė, – Ir, hm, ką čia dar pasakius. Ah, turbūt juoksies, bet... namie turiu didelę Marvelo superherojų statulėlių kolekciją, – pasimuistė.
Tarp jų vėl įsivyravo tyla. Jis taip ir nepasakė paslapties. Iš tikrųjų net nežinojo, ar tai, ką jis ruošėsi sakyti, galima pavadinti paslaptimi, bet... na, čia niekas to nežinojo.
– Ir... niekas Hogvartse to nežino, tad norėčiau, kad tai ir liktų, bet esu žydas, dėl to tėvas pasiuto sužinojęs, kad esu burtininkas. Turiu keletą randų ant nugaros, – jausdamasis klaikiai suburbėjo, nuleidęs akis kažkur žemyn, kur baltavo miškas.
-
Išgirdusi smalsų klastuolio klausimą apie jos plaukus, lengvai raustelėjo ir šyptelėjo. Kaip visada, nervingai pradėjo sukti savo sruogas ant piršto ir meiliai pažvelgė į jį.
-Tikriausiai norėjau pamiršti senąją save. Pamiršti visas tas pašaipas, liūdnus prisiminimus ir taip toliau.
Nurijo seiles.
-Turbūt dabar žiūrėdamas į mane įsivaizduoji, kaip atrodžiau su jais, taip? Tai galėsiu kurį kartą parodyti, - žavingai jai nusišypsojo ir pradėjo laukti, jo pasakojimo.
Neįsiterpdama išklausė visus šešis Niko gyvenimo faktus ir susižavėjusi laukė jo paslapties. Jautė, kad tai nebus tokia įspūdinga paslaptis, nes pačios buvo nevykusi.
Ir tada ji išgirdo ir ją. Tie keli žodžiai paliudijo Elės įtarimus ir ji susijuokė.
-Tikrai? Negaliu patikėti. Jau seniai įtariau, kad esi šios... Kad esi žydas. Tikriausiai Stiglerių vaikus jie tik ir traukia. Aš su tavimi ir Franko buvusi draugė buvo žydė. Amžinąjį atilsį jai. O iš kur...
Lėtai atsigręžė į jį ir nustebo. Vaikino akys buvo įsmeigtos kažkur žemai žemai. Sutrikusi ji priartėjo prie pat jo ir suėmė už smakro. Atsuko jo veidą į savąjį.
-Žiūrėk į mane ir pamiršk visa tai, apie ką tik kalbėjome, - varniukė susivokė, kad tema apie randus Nikui nepaliko gero ūpo.
Tikiuosi tai pataisys jo savijautą. Švelniai priglaudė savo smulkias lūpas prie jojo ir aistringai pabučiavo jį, tikėdamasi nukreipti jo dėmesį tik į aistrą. Norėjo, kad jis vėl pasijustų gerai. Nors ir rūpėjo, iš kur atsirado randai, dabar svarbiau buvo jos draugas, nei jos smalsumas.
-
Jis raustelėjo ir kaltai nusišypsojo, tarsi vaikas, prigautas vagiant sausainius.
– Yhy, – linktelėjo, – Niekaip negaliu įsivaizduoti. Na, bet vaizduote niekada nepasižymėjau.
Tik išgirdus pastabą iš Eleizijos lūpų suprato, iš kur ji galėjo spėti. Na, ji buvo mačiusi jį pusnuogį, beveik nuogą, tad nieko keista, tad dar labiau susigėdęs paraudonavo.
Atsakė į bučinį atsargiai, tarsi kažko bijodamas, gal net nenoriai. Keista, tačiau visas geismas kažkur išgaravo, nors dar prieš dvi ar tris akimirkas tetroško Eleizijos, hm, fiziškai. O dabar, priplaukus prisiminimams, glamonėjimasis jam atrodė labai netinkamas. Tad vos po kelių sekundžių atsainiai atsitraukė.
Vietoj to pasisodino varnę priešais save, pats atsisėdo jai už nugaros ir apglėbė po krūtinę. Veidu įsikniaubė į jos raktikaulį, į kaklą.
– Pamiršti. – karčiai nusijuokė, – O pati ar gali viską pamiršti, išmesti iš galvos? – burbtelėjo į jos plaukus, kuriuos vėlė vėjas, tad dabar jų buvo pilna jo burnoje.
-
Nepavyko. Varnei nepavyko atitraukti klastuolio dėmesio. Bučinys buvo tik vienpusis ir po kelių sekundžių jis atšliejo nuo jos. Lengvai pasisodino merginą priešais save, o pats atsisėdo jai už nugaros, rankomis švelniai apglėbdamas po krūtine. Veidu įsikniaubė į jos kaklą. Ji lengvai suvirpėjo. Buvo įsitikinusi, kad Nikas žinojo, kaip ją jaudina klastuoliški prisilietimai.
-Laikinai galiu. Tačiau jie sugrįžta, įsėlina vėl į mano gyvenimą pačiu netinkamiausiu metu. Kartais gali sužlugdyti viską, o kartais kaip tik sustiprina esančius ryšius.
Sunkiai nurijo seiles, prisiminusi savo prisiminimą su seneliu Stigleriu. Vėl pradėjo jausti jo šaltas akis įsmeigtas į jos gležną kūną, tvirtas rankas liečiančias jos kūną, skausmą sukeltą jo bandymų. Užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Jis miręs, Ele. Tu saugi. Tavęs jis nepakeitė kaip... Kaip Franko. Tu turi Niką. Jis apsaugos tave, nors nemanau, kad tave reikia saugoti. Pati pirma šoktai į akis.
Virpanti ranka prigludo prie jojo, kurios buvo apsivijusios varnės kūną.
-Kas tokiose situacijose labiausiai padeda? Ką pasiūlysi? - vos pastebimai drebančiu balsu paklausė ji, norėdama kuo greičiau pradanginti tą nelemtą prisiminimą.
-
– Sako, kad labiausiai padeda išsikalbėjimas, – paniekinančiai pavartė akis, – Mano galva, gryna nesąmonė. Bent jau man: niekada nedegiau noru su kažkuo dalintis savo mintimis, savo vidiniu pasauliu. Bet gal tau padėtų? Jei taip, visada esu pasiryžęs išklausyti, – minkštai pratarė.
Negalėjo taip sėdėti, nematydamas jos, nematydamas jos akių. Dėl to jau po kelių akimirkų vėl atsidūrė priešais ją, atsisėsdamas sau ant kulnų. Paėmė jos delnus į savuosius. Iš pradžių kurį laiką tik tylėjo, įbedęs akis į jųdviejų susipynusius pirštus, tačiau galiausiai pažvelgė jai į akis.
– Eleizija, – švelniai pakėlė jos smakrą, kad ji nė nebandytų nusukti akių, – Aš t-tave myliu labiau už viską pasaulyje ir padarysiu viską, k-kad tik būtum laiminga, – kažkodėl jam dintelėjo, kad dabar šie žodžiai yra reikalingi jiems abiems, nors šiaip nesišvaistė žodžiu „myliu“, – Ir... ir jei kaip nors galiu tau padėti pamiršti praeities nuoskaudas, t-tai būtinai sakyk. Žinau, k-kad nuo praeities nepabėgsi. Ir vis dėlto...
-
Išsikalbėjimai? Kokio velnio? Kas paskui žmogus, kuriam viską išpasakojai, žinotų tavo slapčiausias paslaptis, tamsiausias nuodėmes? Ačiū, nereikia. Rankos lengvai atsitraukė nuo Niko ir ji atsakė klastuoliui:
-Labai ačiū, bet kol kas toks atsakymas nedomina. Nenorėčiau, kad sužinotai mano tamsiausias paslaptis, branguti.
Ji greitai nurijo seiles ir pridūrė:
-Juk ir pats nenori sužinoti, kiek šios rankos lavonų lietė, - kaip teiginį išspjovė ji.
Tada klastuolis sujudėjo. Tikriausiai neapsikentė nematydamas merginos veido, tad vėl atsidūrė priešais ją. Sunėrė savo pirštus su josios ir nudelbė akis. Po akimirkos jis jau buvo švelniai pakėlęs jos smakrą, kad ji neturėtų kur dėti akių. Pasimetusi, išsigandusi kaip stirna įsmeigė savo akis į jį.
-Ji grįš, kad tave galutinai paskerstų, - pabaigė Niko žodžius ir užsimerkė, nes galvoje skambėjo labai šilti žodžiai.
Aš tave myliu labiau už viską pasaulyje. Jis mane myli, kaip ir aš jį. Jis tai pasakė. Myli mane. Myli. Giliai įkvėpė ir atsimerkė. Jis vis dar žiūrėjo į ją.
-Aš irgi tave myliu, - švelniai pakštelėjo jam į skruostą ir atsistojo. -Norėčiau, kad pakeistume temą ir greitai. Gal pakalbame apie mitologiją?
Ir tada ji susivokė, kad įspraudė save į kampą. Tikrai? Apie mitologiją? Negalėjai tiesiai šviesiai pasakyt, kad pakalbėtut apie medūzas? Tau tikrai būtų smagu kalbėti, taip? Dabar jau sudegei.
-Nors ne, tu išrink temą, - pabandė išsisukti iš padėties.
-
– Kaip pasakysite, tamsta, – šyptelėjo.
Gal taip ir geriau. Jei ji išsipasakotų, to paties tikėtųsi ir iš klastuolio. O jis, švelniai tariant, nedegė noru kalbėti apie asmeniškus dalykus. Kažkur gilioje smegenų kertelėje suvokė, kad anksčiau ar vėliau teks, bet... bet dar ne dabar.
– T-ta prasme: lavonų? – nejučiom pasiteiravo, išpūtęs akis.
Tas klausimas išsprūdo netyčiom, bet dabar jo nebegrąžinsi atgal. O būtų neblogai – nenorėjo jai įgrįsti su savo klausinėjimais ir tardymais.
Staiga ant širdies pasidarė šilta šilta, lyg kas ją būtų apkamšęs storu pledu, o prieš tai sugirdęs karšto šokolado ir užmovęs kojines. Pažvelgė į Elę pilnu jausmų žvilgsniu, taip švelniai, kaip tik gebėjo, lengvai kilstelėjęs lūpų kampučius. Tai jos žodžiai taip jį sušildė, sujadino jautriausias sielos stygas. Be žodžių švelniai perbraukė delnu per jos skruostą.
– Ap-pie mitologiją? Na, gerai, jei nori, – gūžtelėjo pečiais ir tuojau pat nustebo, jai staigiai pakeitus nuomonę.
Matyt, dar viena jautri tema.
Keista, tačiau liūdnos mintys kaip mat išgaravo ir jam vėl grįžo noras ją apglėbti, pabučiuoti. Ypač, kad ji tą žadėjo. Dėl to tik šelmiškai šyptelėjo ir ją stipriai pabučiavo: taip stipriai, kad pamirštų apie viską pasaulyje.
-
Išvydusi, kaip Nikas išpūtė akis, išgirdęs lavonus, ji nusišypsojo lūpų kampučiais.
-Na, juk tai buvo tik šiaip posakis. Nieko aš nežudžiau, kiek prisimenu, - pabandė pajuokauti ji.
Po akimirkos jis jau braukė per jos švelnią skruosto odą, tikriausiai buvo pamalonintas jos žodžių. Ji lengvai šyptelėjo, kai netikėtai jis prisispaudė savo visu kūnu prie Eleizijos. Mergina vos oro spėjo įkvėpti, kai jų lūpos susijungė. Jis tai darė su tokia milžiniška aistra, kad varnė net akis išpūtė. Žinoma, po kelių sekundžių pati juo taip pat aistringai vaišinosi. Buvo neapsakomai aistringa jausti jo skonį, užuosti jo skalbimo miltelių ir muilo kvapą.
Tačiau merginai pritrūko oro. Švelniai atitraukė savo lūpas nuo jojo ir stumtelėjo jo kūną. Giliai įkvėpė, pripildė plaučius grynu oro.
-Matau, pasiėmei, kas buvo mano žadėta. O gal dabar eikime kur šiek tiek šilčiau?
Gundančiai perbraukė per jo skruostą ir užbaigė judesį ant kaklo. Prislinko arčiau jo ausies ir sucaksėjo liežuviu:
-Nebus taip baisu nusiplėšti drabužių, - erzindama sušnabždėjo ir atsitraukusi vaikiškai susijuokė.
-
Kai Klastūnyno mergaičių kambaryje visos mokinės jau užmigo, Emi greitai nušoko nuo lovos ir tyliais žingsniais išėjo iš kambario. Šią naktį pas merginą buvo tikslas pažiūrėti į žvaigždžių lietų kuris šiąnakt ir bus.
'Šiais laikais' didesnė tikimybė sutikti daugiau mokinių, naktį, kažkur bastančiais miške ar koridoriuose, negu dieną kai visiems reikia lankyti pamokas. Todėl Emillia ir vėl nenustebs, jeigu kažką sutiks. Dažniausiai jau yra tokia tradicija, kad sutinki naktį kitą mokinį, kuris irgi bastosi naktimis, kur po to su juo susipažinai, o po to tampat vos ne geriausiais draugais, per vieną naktį. Kaip kvaila.. Deja tokios tradicijos jai buvo netgi bjaurios. Emilijai labiau prie širdies su kuo nors susiginčyti ar netgi pasimušti. O ką? Visgi linksmiau.
Užlipus į stogą, Emillia pastebėjo į nakties dangų, tokį giedrą ir įspūdingą. Patogiai įsitaisius, mergina užsisuko į pledą ir iš termoso pradėjo gerti šiltą arbatą, laukiant žvaigždžių lietaus.
-
Pavasario oras vis labiau žadino jaunuolio orą naktinėti, tylomis, it šešėliui su apsiaustu, kuris pavasarinėje naktyje atrodė kaip juodas blynas ir puikiai matėsi, sklandyti po pilies apylinkes.
Tądien, Dylan'as nesusisupo ir nesislėpė juodame, pabodusiame apsiauste, o apsirengė taip, tarsi ruoštųsi grįžti į žiobarų pilną pasaulį. Klastuolis, buvęs švilpis, apsirengęs tamsiai mėlynais džinsais, juodais sportbačiais, geltonu, storu džemperiu, kurio kapišonas, regis, troško praryti galvą, apsigaubė žaliomis ir sidabrinėmis spalvomis margintu minkštučiu pledu.
Jis jau buvo pripratęs nepastebimai dingti iš miegamojo, tad nakties metui atėjus, pajudėjo lauk. Koridoriuose tvyrojusi tyla vedė link naktinio, jo manymu žavaus, pasaulio. Dylan'as turėjo planą, kurio žadėjo tąnakt laikytis.
Pirmiausia, jaunuolis skubėjo iki virtuvės, kur jį pasitiko būrys elfų. Jie, apsidžiaugę naktiniu svečiu, net pradėjo cypti ir leisti kitokius garsus, o klastuolis bandė kuo greičiau juos užčiaupti.
- Atneškite man puodelį karšto šokoladinio gėrimo, - pritūpė, pledas siekė grindinį, - su zefyrine plutele, - šnibždėdamas pridūrė. - paskrudusia plutele.
Tikėdamasis, kad elfas, kuriam šį nurodymą pavedė, nesudegins kilogramo zefyrų, kaip nutiko prieš keletą naktų.
- Labai dėkoju, - nusišypsojo elfui imdamas geltonos spalvos baltos keramikos puodelį, - labos nakties.
Tylomis iškulniavęs iš virtuvės, patraukė koridoriumi tolyn. Pledas plėvesavo it apsiaustas gale, o rankos laikė šiltą puodelį. Kad karštis nedegintų delnų, Dylan'as užtraukė džemperio rankoves iki pirštų galų, pro burną leido vėsesnį orą link šokolado, bandė jį šiaip, taip pravėdinti.
Artėjo kita tos nakties sumanymo dalis. Stogas - vieta, kur galima matyti daugiau nei kur kitur. Nedvejodamas jaunuolis užsiropštė ant stogo, beveik išliedamas šokoladą, tik paskutinę sekundę išgelbėjo gėrimą ir zefyrinę plutelę. Netoliese klastuolis išvydo siluetą, tik, deja, naktis neleido jo įžvelgti iki galo.
- Naktis yra nuostabiausias paros metas, - prabilo, visiškai nedvejodamas, - ypač gražios pavasario/vasaros naktys. Jos tarsi užburia, jose verda savas gyvenimas.
-
Netgi nereikėjo spėlioti, dėl to, ar Emiliją kas nors sutiks. Ir taip atsakymas buvo aiškus. Taip pat tas žmogus, kurį sutiko, prakalbo - bandė užvest pokalbį. Naujų draugysčių rausvaplaukei niekada nereikėjo, todėl susiraukusi jau norėjo kuo greičiau atsikratyti to žmogaus ir toliau mėgautis vienatvę, bet atsisukus, klastuolė išvydo ex-švilpį.
- Aj, čia tik tu. - Tarstelėjo. Merginai prisiminus visus atsitikimus kurie buvo labai siaubingam ir gėdingam praeity, klastuolė pasinaudojo momentu ir norėjo viską išsiaiškinti iškarto. O kam tempti laiką?
- Na, ką tu čia darai, nelabai domina. Aš vat norėčiau paklausti tavęs vieno dalyko.. - Įkvėpė oro. - Kas tu man esi? - Paklausė. - Na, turiu omeny.. Po visų atsitikimų, Kas mes esam vienas kitam? Tiesiog nebuvo tinkamo meto, kad apie tai pakalbėti.. - Prisimina visus atsitikimus, kai Emillia it mažas vaikas tik pamačius Dylan'ą, pradeda slėptis ir visaip jam nesirodyti akyse. Dabar nežinia kodėl, Emai 'užplūdė' drąsos banga. Nusibodo..
-
Naktis neatrodė vėsi, o gėrimo karštis jau pamažu skynėsi kelią link mūšio laimėjimo. Pro megztinio rankoves šiluma po truputį šildė delnus, kol galų gale, karštis ėmė taip deginti, kad ji vos nepaleido puodelio žemėn, stengdamasis nesivaipyti, padėjo keramikinį indą ant grindų. Dylan'as suėmė delnais savo apklotą, kuris buvo įsigėręs nakties vėsos, po truputį artėjo link silueto, kažkokios personos, jau sugebėjęs prabilti. Ir išgirdo jos balsą. Emilia. Trumpam stabtelėjęs, pajudėjo artyn. Ir sustojo visai šalia jos. Net ir nakties tamsoje Dylan'as gebėjo įžvelgti visus bruožus, būdingus tik Emiliai, merginai rausvais plaukais.
Na... - šiek tiek sutriko, - nežinau. Manau, kad vertėtų padaryti kažkokią pertrauką, ar kažką panašaus. Kad būtų galima suprasti kas vyksta, nes... - pats užsikirto, bet turėjo kažkaip tęsti sakinį, - dabar jau nieko nebesuprantu. O kokia tavo nuomonė? Ne, aš nenoriu bėgti nuo viso šito, tik manau... Kad būtų gerai turėti bent šiokį tokį atokvėpį.
Jis žvelgė pirmyn, tiesiai į tamsą. Nežinojo, ką tikėjosi matyti. Prabudo švelnus naktinis vėjelis ir ėmęs lengvai braukti per žolę (taip bent jau įsivaizdavo), pakedeno jo pledą, o kad jo nepamestų, tvirčiau jį suspaudė ir... Visiškai pamiršo savąjį šokoladinį gėrimą.
-
Emillia niekada nepažinojo Dylan'o. Jis priminė kaip ne iki galo perskaitytą knygą. Lyg perskaitei aprašymą ir pirmą puslapį, bet juk viso tūrinio nežinai. Emi jo išvis gerai nepažinojo, tik paviršutiniškai. Bet visgi, klastuolei buvo taip smalsu. Kiekvieną dieną ji kažkiek apie jį galvojo, koks žmogus jis yra. Galvojo apie visas situacijas kurios buvo atsitikusios ir svarstė, kodėl jis taip elgėsi. Bet nuo tokių svarstymų, Ema prisimindavo, kaip ji elgėsi. Lyg ji kažkokia naivi maža mergaitė. Kiekvieną kartą kai klastuolė visa tai svarstinėjo, jai buvo vis labiau gėda. Dėl tos gėdos jausmo, Emi kartojo savo klaidas ir vėl. Tik pamato Dylan'ą, pradeda kažkaip jį vengt, juk rausvaplaukei gėda jam rodytis akyse. Bet tik ne dabar. Ne šiandien. Ne šią naktį.
- Padaryti pertrauką? - Pakėlė antakį. - Hmm. - Vos nenusijuokė. - Santykiai net neprasidėjo, o jau norim daryti pertrauką. Miela. - Šyptelėjo. Nu kodėl, viskas taip sunku..
- Aš neturiu nuomonės apie šią situaciją. Tiesiog.. Tu ma-.. - Nutilo. - Nors žinai, jeigu nori daryti tą 'pertrauką', tai darom. - Emillia jau norėjo sakyti, kad su malonumu norėtu turėti su juo santykius, bet deja, ji persigalvojo. Klastuolę 'užplūdo' ir vėl tas gėdos jausmas. Kuris viską ir gadino. Bijojo, kad galės pasilikti nesuprasta.
-
Jis pats nežinojo, ką jautė merginai. Atrodė, kad tai beprotiška meilė, bet pats nesunkiai galėjo suprasti, jog tokia neįmanoma - vaikinas net nepažinojo Emilios, tik paviršutiniškai ja susižavėjo. Nežinojo kas jai patinka, ko ji nemėgsta ir daugybės kitų dalykų. Ir būtent dėl to Dylan'ui buvo itin nejauku apsigaubus pledu stovėjo ant stogo, šalia merginos. Pats jautė, kad jam reikalinga pertrauka, tačiau net ir nepabandęs savęs įsivaizduoti iš šalies suprato, jog atrodo tarsi bėgantis, vietoj aiškinimosi.
- Neversiu tavęs, jei nenori, - vis dar žiūrėjo kažkur į tolį, - ir tikrai nenoriu dėl to susipykti.
Gal jis ir nenorėjo susipykti, tačiau prisiminė, jog kažką rankose laikė. Šilto ir skaniai kvepiančio, bet į galvą jam taip ir neatėjo, kad jo gėrimas prarado paskutinį lašą šilumos.
-
Tėja kopė laiptais vis aukščiau ir aukščiau. Po magiškų gyvūnų priežiūros pamokos ankstyvą rytą mėgino rasti vietelę kur aukštai, kad galėtų daug matyti ir girdėti. Ten kur jos nematys niekas, o ji galės stebėti visus. Tokiose vietose jai būdavo lengviausia galvoti, svarstyti ir jausti.
Dar vieni laiptai. Koridorius. Kelios pakopos. Vėl koridorius. Praviras langas. Girgždanti sklendė ir nuostabi panorama į ryto dangų, bei mažus mokinių siluetus apačioje. Langas girgždėjo pačiame pilies viršuje, ant stogo.
Pirmakursė pasirėmė rankomis ir atsispyrusi nuo žemės šleptelėjo ant rėmo atbrailos. Tvirtai laikydamasi, kad nenukristų ji dairėsi. Naktis gražesnė, nei rytas, tačiau ir šis nepaprastas.
Staiga tolumoje suplasnojo ruda pelėda su tasesnėmis dėmelėmis išmargintais sparnais. Tėja ją iškart atpažino – tai buvo jos mamos augintinis Ponas. P (šitą keistą vardą pelėdai išrinko mergaitės tėtis). Kelios minutės ir gyvūnas nuupė Tėjai ant kelio, mandagiai atiduodamas laišką. Ji greitai atplėšė voką ir kyštelėjo ranką vidun ištraukdama laišką parašytą ant storo, rašalu kvepiančio pergamento. Popieriuje išraityti žodžiai sakė tas pačias banalybes kurias tėvai kartoja savo vaikams : ,, Būk atsargus"; ,,Gerai mokykis"; ,,Būk draugiškas" ir taip toliau. Tai reiškė, jog laiškas nuo mamos. Jis taip dvelkė oficialumu, jog Tėją nejučia supykino.
Viską perskaičiusi pirmakursė sulankstė pergamentą ir kyštelėjo atgal į voką. Tada švelniai paglostė pelėdą, o ši supratusi, jog nieko daugiau negaus išskleidė sparnus ir suplazdėjusi nuskrido. Staiga Tėja suprato jaučianti tai ką visą laiką nešiojosi su savimi, bet nesuprato turinti. Tai ilgesys. Jai beprotiškai trūko jos tėčio ir nors nuo jo mirties praėjo penkeri metai mergaitė vis dar jo ilgėjosi. Akyse ėmė tvenktis ašaros. Šį kartą šviesiaplaukė sau leis paverkti... Ašaros kartais gerai...
-
Kažkur netoli durų buvo girdėti knarkimas, o kelios merginos miegojo net išsižioją. Davina papurtė galvą ir užsikišusi savo juodus plaukus už ausų kad jie taip nemaišytų atsidarė lagaminą. Jame be burtininko daiktų bei kitų menkniekių buvo gana daug žiobariškų niūrių spalvų rūbų. Mergina nemėgo būti dėmesio centre, tad dauguma laisvo laiko praleisdavo bibliotekoje arba atokiuose koridoriuose kuriuose apart klajojančių vaiduoklių nieko kito ir nebūdavo.
Susiradusi pilką jai per didelį megztinį ir apsiovus kiek nusitrynusius šortus Davina tyliai išslinko iš mergaičių miegamojo ir nulipo laiptais žemyn. Bendrajame kambaryje knygą skaitė vienas vaikinas, tačiau tik užmetęs akį į merginą grįžo prie kiek jam įdomesnios veiklos nei ji.
Davina išėjo pro klastūnyno duris ir tamsiais koridoriais ėmė ieškoti laiptų vedančių viršun. Naktimis buvo galima sutikti ne vieną moksleivį klaidžiojantį po pilį, tarp jų ir kelis mokytojus kurie mėgavosi nakties ramybe.
Įkliuti visada galima, tačiau žinant kelius, arba būnant labai atsargiam pavyksta klaidžioti po pilį niekeno nepastebėtam. Mergina radusi laiptus užlipo jais viršun iki astronomijos kabineto laiptų. Šalimais jo buvo tamsus koridorius kuris neturėjo langų. Davina persisvėrusi per vieną iš jų surado kelias išsikišusias plytas ir nepaisydama grėsmės nukristi užlipo ant stogo.
Atsivėrė nepakartojamas vaizdas į mišką bei mėnėsienoje raibuliuojantį ežerą. Kaip gražu. Pagalvojo mergaitė sėsdamasi ant krašto ir nugarą atremdama į šaltą sieną. Žvarbus nakties vėjas žnaibė Davinai veidą, o išsibarsčiusios mintys ėmė rasti kelią atgal. Ji buvo laiminga. Laiminga galėdama bent vieną naktį pasibūti niekieno netrukdoma bei nesapnuodama košmarų kurie neturi nei pradžios nei pabaigos.
Mėnesienos šviesioje sužibo žvaigždės, o mergina sėdinti ant stogo mąstė kokios nuostabios pavasario naktys...
-
Kaylie vaikščiojo iš kampo į kampą, žvilgčiodama į laikrodį, kada sutems ir ji galės kažkur nueiti, kažką pamatyti, nes jautėsi dar nevisiškai pažinojusiu šią didelę pilį. Laikrodis išmušė vienuoliktą valandą vakaro ir Kay nieko nelaukusi žingsniavo tamsiuoju koridoriumi, eidama ji visiškai nieko nematė, tik didelį langą, kuris buvo atidarytas ir pro jį pūtė gausingas, tačiau šiltas vėjas. Mergina priartėjusi dar arčiau išvydo stogą, stogas buvo gana status, tad žiemą čia geriau ir kojos nekišti, o dabar jis buvo sausas ir ant jo neužlipti Kay buvo neįmanoma, ji negalėjo praleisti šios puikios progos, nepasėdėti ten, kur matysis be galės žvaigždžių ir mėnulis. Atsargiai ropšdamasi ant stogo Kaylie vos nenusisuko sprando, kai jos viena koja tiesiog slido, bet dievui ačiū mergina išsilaikė ir dabar jau sau atsipalaidavusi sėdėjo pakėlusi galvą į dangų. A... kaip gražu, - mergina net nežinojo, kokiais žodžiais apibūdinti tą grožį, kuris matėsi pakėlus galvą, atrodė dangų galima pasiekti ranka, o mėnulis atrodė kabantis tiesiai virš merginos, tačiau deja, jų paliesti buvo neįmanoma, bet vaizdas, kuris matėsi, atstojo viską.
-
Keitas beveik visus mokslo metus praleisdavo švilpių bendrajame, bibliotekoje ar didžiojoje salėje. Nebuvo didelis moksliukas, bet vis dėl to mokėsi, nes kažkiek dar rūpinosi savo ateitimi, o ji nusimatė prasta, jei jis toliau pamokas praleidinės.
Vis dėl to vaikinukas dabar norėjo užsimiršti apie visus suknistus mokslus ir dabar klaidžiojo koridoriais, ieškodamas kokios ramios vietelės prisidegti iš vyresnio mokinio pavogtą cigaretę.
Garbanius pamatė šiokias tokias kopetėles, kuriomis užlipus pro pravirą langą matėsi naktinis dangus ir jautėsi šioks toks priešvasarinis šaltukas, tačiau jis buvo visai malonus.
Švilpis užsilipo, šiaip taip prasispaudė pro langą, nors ir teko kiek patabaluoti savo ilgomis, nerangiomis kojomis ir užsikorė ant stogo. Keitas kiek kryvuliuodamas, nerangiai nuėjo iki pačio stogo kraštelio ir prisidegęs cigaretę, įkvėpė dūmų, smarkiai užsikosėdamas. Skonis burnoje buvo šlykštus, bet garbanius įkvėpė dar. Užsižiūrėjęs į nakties dangų ir savo išpūčiamus dūmų kamuolius, net nematė kitos čia esančios mokinės.
-
Kaylie besėdint kažkas pradėjo keberiotis pro langą, mergina truputį išsigando, ji nemanė, kad šią gražią naktį, kai ji nusprendė pabūti viena, kažkas dar atsibalados. Gal aš nematoma? - mįslijo Kay, žiūrėdama į vaikiną. Buvo dar nepakankamai tamsu, tad lytį nustatyti buvo nesunku. Tas prisėdo ant stogo kraštelio ir kažką išsitraukė, kažką kas buvo plonas ir uždegtas skleidė labai šlykštu kvapą.. Fuu.. ką jis čia dirba, rūko? - klaustelėjo savęs grifė. Na prie manęs jau šito tikrai nedarys ir dar kosti, jam čia turbūt pirmas kartas..
- Nežinau ar aš matoma ar ne, bet labai prašau, gal galite numesti cigaretę, ji smirda.. - kažką burbtelėjusi mergina nesiliovė, - Ir man rodos nepilnamečiams rūkyti draudžiama? - su pasitenkinimu žvilgtelėjo į vaikino pusę.
-
Vaikinuko nuotaika buvo gan subjurusi, jis buvo neišsimiegojęs ir pavargęs, o nepažįstamosios pastaba privertė Keitą atsukti jai abejingą veidą ir užversti smaragdo spalvos akis.
O, o tikėjausi pabūti ramiai... Atrodo nuobodų pilna visur.
Kolinsas, tarsi jos nepamatęs, įkvėpė daugiau dūmų, tik šįkart neužsikosėjo, nes nenorėjo pasirodyti, kaip mėgėjas.
-O tu man kokia motina ar kas?-išrietė vieną antakį Keitas, džiaugdamasis, kad nemaloniai tai atsišovė. Vis dėl to turbūt vieninteliai žmonės su kuriais šis vaikinas buvo malonus, buvo Adelė ir keli kiti švilpiai, bet tikrai ne ne į savo reikalus besikišantis mokiniai. Švilpis spėjo, kad ji grifė-tik tie per savo drąsą būna tokie besmegeniai ir negalvojantys.
-
Matosi be nuotaikos šiandien vaikinas, na ką čia jau jo bėda, - mąstė grifė. Maža to, kad nusiženginėja taisyklėmis, nors ir aš tokia pat, - pamįslijo grifė ir jau nieko nebesakė. Tebūnie, prašom, nori gadintis sveikatą gadinkis, man nuo to neblogiau..
- Ojojoj, kokia nuotaika surūgėli, kokia dar motina, tikrai nea, - kažką ten suburbėjo Kay ir žvilgtelėjo į dangų, tokio surūgėlio tikrai nenorėjau..
Vaikinas buvo pyktas, suirzęs ir dar su cigarete, atrodė baisiai, bet grifei jis labai jau netrukdė išskyrus tie dūmai, kurie ėjo tiesiai į ją. Jis tikrai tai daro pirmą kartą, nes kitaip jis nebūtų taip kosėjęs.. Tačiau tęsė toliau ir net nemanė sustoti.
- Gal duosi ir man? - žvilgtelėjo į vaikiną ir kilstelėjo vieną antakį.
-
Ta mergina rimtai vertė Keitą vartyti akis ant tiek, kad jos atrodė iškris iš akiduobių. Šiaip nebūtų elgęsis taip klastuoliškai, juk vis dėl to švilpis buvo, bet nervai prieš egzaminus ir nuovargis darė savo, o ir charakteris vaikino bręstant keitėsi, tad nebuvo ko norėti, kad amžinai šypsotųsi ir su visais maloniai elgtusi.
Įkvėpęs dar kelis dūmus ėmė pamažu nebesinorėti kosėti ir skonis, net malonus pasidarė, o Keitą tai dar ir ramino.
-Tai, kaip nebūti surūgusiam, kai nepažįstamos panos pirma siūlo cigaretę numesti, o paskui prašo pasidalinti?-kilstelėjo antakį jis ir nusibraukė nuo veido tamsias garbanas. Juodas akių pieštukas buvo visas susiknisęs, bet čia tik dėl to, kad Kolinsas mokydamasis buvo ant knygos gerokam laikui nusmigęs ir dabar net nenutuokė, kad akių apvadas sugadintas, o visi auskarai veide išsikraipę savaip.
-Aha, šįkart pagailėsiu, juk švilpiai turėtų būti geri ar kažkokia panaši nesąmonė,-gūžtelėjo pečiais vaikinas ir iš kišenės iššžvejojęs dar vieną plaučius žudantį pagaliuką, atkišo jį merginai.
-
Ką aš darau? Juk aš tikrai nesu tokia.. - mįslijo Kay užmesdama plaukus ant pečių, nes šie bais jau lindo į akis. Aš iš tiesų atėjau čia patypsoti ir pažiūrėti į dangų, o ne bendrauti su apdriskusiu vaikinu ir rūkyti cigaretę, kuri yra didžiausias nuodas mano plaučiams..
- Taip taip taip, žinau elgiuosi kvailokai, bet mokslai, artėjantys egzaminai tiesa sakant veda iš proto, o kur dar bemiegės naktys.. - žvilgtelėjusi į vaikiną leptelėjo grifė. Jis buvo iš ties visai fainas ir savotiškai mielas, bet jo įpročiai yra šiek tiek keisti..
- Aha, paiimsiu, - imdama į rankas tą nuodą Kay dar kart žvilgtelėjo į švilpį sėdėjusi nepertoliausiai.. ką man su ja daryti? Kuo man ją prisikurti? Juk kodėl nepabandžius juk iš ties aš greit būsiu pilnametė.. - besitraukiant lazdelę iš kišenės dar kažką ten mįslijo rudaplaukė.
- Incendio, - ir lazdelės gale pasirodė ugnis, mergina prisidegė tą nuodingą pagaliuką ir įsidėjo lazdelę į apsiausto kišenę, o tas pagalys liko tipsoti jai tarp pirštų.. tačiau Kay ilgai nelaukė ir pridėjo cigaretę prie lupų, vėliau ėmė ir įtraukė dūmų.. Kosulys, mergina nenustojo kosėti.. maža to dar tas skonis burnoje bjaurus.. ji užgesino tą bjaurų daiktą ir baigusi kosėti į burną įsimetė mėtinės gumos, kur kažkada buvo nuspirkusi..
-
Keitas išpūtė dar dūmų, o tada pirščiuku spragtelėjęs į cigaretę, nukratė pelenus, galiausiai paleisdamas pačią cigaretę leistis stogu, o paskui kristi žemyn. Vargšas plaučių žudymo pagaliukas. Tiesa išgirdęs, kad ir toji mergiotė jaudinasi dėl egzaminų, kiek kilstelėjo abu antakius. Kažkaip per visą ruošimasį egzaminams ir mokymasi, buvo užmiršęs, kad ne jis vienas turi tokių problemų ir ne jam vienam tokios užduotys tenka, o tai supratęs kiek atsileido, bet žinoma to neparodė ir neparodys.
-Tau irgi egzai ramybės neduoda,-pasiteiravo Keitas, užversdamas blyškų veidą į naktinį dangų ir trumpam užsimerkdamas. Buvo gera jausti šiokį tokį nakties šaltuką.
Pamatęs, kaip toji koso, Kolinsas kimiai nusijuokė. Nors pačiam kosėti parūkius buvo nemalonu, bet iš šono vis dėl to atrodė juokingai.
-
Po to žudančio pagaliuko, guma buvo lyg vaistas, kuris atrodė išgydys beleką, šįkart ji padėjo numalšinti kosulį ir panaikino tą šlykštu ir nemalonų kvapą burnoje. Stengdamasi būti mandagi pasiūlė ir vaikinui.. prikišusi gumos pakelį prie jo:
- Nori? - klaustelėjo mergina ir vis žvilgčiodavo į mėnulį, kuris atrodė kabantis tiesiai virš dviejų paauglių.
- Taip, jei yra žodis egzai, tai kaži ar ramybė gali egzistuoti.. - pažvelgė į vaikiną, tačiau nieko nematė, tik žmogaus siluetą.. jokių veido bruožų, kūno sudėjimo nieko.. paprastas juodas šėšėlis.. iš jo kalbų galima buvo suprasti, kad jis iš Švilpinės.. daugiau nieko.. užteks ir to.. - pamįslijo Kay ir atsigulė ant stogo, truputį prisilaikydama už turėklo, kad nenuslystu ir nenusisuktu galvos..
- Be to aš Kaylie, - stebėdama tamsą ir joje matomas žvaigždes kažką suburbėjo mergiotė.
-
Vaikinas linktelėjo, nes pačiam skonis burnoje nebuvo itin malonus ir paėmė vieną gabalėlį gumos, kad ir kaip nekentė, kai ji būdavo mėtinio skonio. Įsidėjęs ją į burną iškart pajuto gaivumą ir iš tiesų, net lengviau pasidarė. O vis dėl to jei kas dar prigautų slankiojant po komendanto valandos, tai neužuostų aiškaus rūkalų kvapo.
-Būtent,-linktelėjo vaikinas, sukryžiuodamas rankas sau po galva ir patogiau įsitaisydamas ant kieto stogo paviršiaus. Visur apkink žybėjo žvaigždės kas buvo siaubingai gražu, ypač kai čia, Hogvartse, kitaip nei žiobarų mieste, kuriame Keitas augo, žvaigždžių neužgožė šviesos ir žibintai ir visa kita velniava.
Jis ir pats merginos nematė, bet gal ir visai neblogai, kad toji jo nematė-vis dėl to Keitas buvo vienas tų žmonių, nuo kurių dorovingosios mamytės nutraukia mažylius, klykdamos apie šetono galią ir panašiai.
-Keitas,-išgirdęs jos vardą prisistatė ir švilpis,-Kadangi nelabai turim ką veikti, neskaitant gulėjimo ir spoksojimo į žvaigždes, tai pažaidžiam žaidimą. Kadangi nė velnio aš tavęs nematau, tai apibūdink, kaip atrodai, o jei norėsi galėsiu ir apie save papasakot,-vangiai prikimusiu balsu pasiūlė žaliaakis.
-
Skonis burnoje pasidarė gaivus ir visai skanus, o jau cigaretės Kaylie jau turbūt gyvenime į rankas nebeims, po jų taip smirda.. Be to koks tikslas įtraukti dūmą, išpūsti, jokio ir dar tuo pačiu rūkydama kankinčiau savo plaučius.. - galvojo grifė gulėdama ir spoksodama į krintančias žvaigždes.
- Malonu Keitai, - norėdama apsimesti mandagi, kažką burbtelėjo ir išgirdo jo prašymą apibūdinti save, - gerai, galim pažaisti, esu pakankamai aukšta, nors tu tikrai aukštesnis, - nusišypsojo mergina, - ilgi rudi garbanoti plaukai, rudos akys, turiu auskarų ausyse, ką čia dar pasakius? Jau kaip ir nežinau, geriau kažko klausk gal lengviau man bus, - nusijuokė Kay, - gal tu dabar gali kažką jau ir apie save papasakoti? - besėsdama klaustelėjo rudaplaukė. Koks nepatogus stogas, stuburą įskaudo..
-
O, Keitas, priešingai, galvojo, kad visai netolimoje ateityje surūkys dar ne vieną cigaretę, tik jau rūpinsis, kad niekas nesučiuptų ir neišsiaiškintų. Vis dėl to, juk Kolinsas nenorėjo, kad jie vaikų namams laiškų prisiųstų, o tai paskui dar sugalvos kokia auklėtoja uždraust jam mokytis Hogvartse.
Tuo pačiu, kad ir jam malonu susipažinti, neatsakė. Gal, kada nors, jei tik jie ilgiau pabendraus, Kolinsas pasakys, kad malonu bendrauti, bet dabar nematė prasmės tuščiažodžiauti.
Švilpio antakiai kiek kilstėjo išgirdus apie jos ūgį, nes visos ji anksčiau supusios merginos buvo pakankamai žemos, nors čia turbūt su juo tik palyginus. Išgirdęs jos apibūdinimą, pabandė įsivaizduoti, kad gal kada dar susidūręs, dienos metu, pažintų.
-O iš kokio tu išvis koledžo? Būčiau spėjęs, kad švilpė, bet švilpius pažįstu. Kitas mano spėjimas būtų grifė. Ar aš teisus?-kiltelėjo antakį garbanius, beveik įsitikinęs, kad puikiausiai atspėjo. Tiesa, užklaustas pats apie save, kurį laiką patylėjo.
-Natūraliai brunetas su aviniškom garbanom, bet dabar mano plaukai perdažyti juodai...-nutęsė jis, galvodamas ką dar pasakyti,-Žinoma, aukštas, bet juk ir taip matosi. Tada dar žalios akys, kurios dažniausiai apvestos juodu pieštuku ir auskaras virš lūpos, auksaras po antakiu, auskaras nosies šone ir auskarai ausyse. Kaip ir viskas,-lyg ir baigė Keitas, tą savo apibūdinimą.
-
Vaikinas buvo šiek tiek keistokas, bendraut bendravo ir dar visai maloniai, tačiau, kartais, kai kažką atšauna tai nors ir į krūmus lįsk, kaip buvo, kai jis tik čia atėjo. Aš švilpė? - na jo ir mintys, kaži jei būčiau švilpė, ar būčiau šią minutę čia, kiek pažįstu tai jie visi ramūs, Keitas pirmas, kuris yra iš Švilpinės, tačiau jo būdas galima sakyti yra klastuoliškas.
- Taip, tu teisus, - nusišypsojo Kay ir laukė kol vaikinukas pats prisistatys, bet jis tylėjo.. Gal užmigo? O gal nenori, tačiau jai aš prisistačiau, turės ir jis.. Jau norėjusi jam kažką sakyti, Kay nutildė Keitas, vis dėl to jis pradėjo šnekėti.. Na iš ties jo išvaizda buvo kiek keistoka, tačiau negąsdinanti, nes auskarai pačiai merginai patiko ir norėjo dar vieną į nosį įsivertii, tačiau mama neleido, bet per vasaros atostogas visko gali nutikti..
- Mėgsti auskarus, kaip suprantu? - užmesdama plaukų sruogą atgal tarė mergina, tačiau tie plaukai lindo jai tiesiai į akis arba į burną, dar to nebuvo, bet jie jau ėmė Kaylie erzinti.
-
Keitas ir pats puikiausiai žinojo, kad būdas pas jį klastuoliškas ir vis dar stebėjo, kad paskirstymo kepurė labai smarkiai suklydo jį nugrūsdama Švilpynėn.
Na, gal mano siela labai gera ir tyra-tonas net mintyse nuskambėjo su aštria sarkazmo gaidele.
-Matai, gal netyčia būsiu koks aiškeregys,-kimiai nusijuokė Kolinsas, išgirdęs, kad dėl koledžo jis vis dėl to teisus.
Vaikinas žinojo, kad daugeliui žmonių tokie dalykai, kaip tatuiruotės, auskarai ir keisti rūbai nepatinka ir juos net atbaido, bet pats švilpis be tokių atributų jaustųsi, kaip nuogas.
-Mėgstu, o be to nėra kas uždraustų juos vertis. Aišku auklėtojos kiek paburnoja, viena net peržiegnojo mane ir ėmė melstis, bet šiaip tai visiška laisvė,-šyptelėjo juodaplaukis,net nesuprasdamas, kad va štai visai nepažįstamai merginai papasakojo apie vaikų namų auklėtojas, bet juk vis dėl to negalėjo meluoti, kad mama leidžia, nes mamos seniai tarp gyvųjų nebėra. Na nieko, gal dar ką sugalvosiu sumeluot, jei ji neužsikabins už to žodžio.
-
Kay kiek keistokai žvelgė į Keito vidų, gaila buvo, kad nematė jo išvaizdos, bet vidus jo buvo, galima sakyti šmaikštus.. Jis mėgo šmaikštauti arba kažką kai "šauna" tai norisi ir juokti ir verkti.. Tačiau jis mėgo save iškelti aukščiau už kitus..
- Būna įvairių žmonių, gal netyčia ir būsi, - nusijuokė mergina ir toliau įsmeigė akis į dangų.. tačiau neilgam, švilpis pradėjo vėl kalbėti, šįkart apie auskarus, ši tema saldi buvo ir pačiai Kay, nes ji buvo auskarų maniakė, na ne tik, ji mėgo ir tatuiruotes, tačiau jų dar neturi, nes mama draudė jai tai, kaip ir viską, auskaro į nosį net įsiverti neleidžia, tačiau šią vasarą bus..
- Auklėtojos? Tai tu greičiausiai būsi iš vaiknamio, taip? - mergina kiek pričiaupė savo liežuvį, nes per daug lenda kur jai nereik, - atsiprašau, nelabai norėjau, čia tavo asmeninis reikalas, bet jei tu iš ten, tai jo tikrai ten nieks nieko nedraudžia.. Nors gal ir pyksta, bet, mažai ten joms rūpi turbūt, - mergina sunerimusi, kad dabar jau vaikinas supyks, prigulė jau norėdama užsikimšti ausis.
-
Kolinsas tikrai nebuvo didelis savimyla, tiesiog žinojo, kad jei nori turėti savo vietą ir nebūti stumdomas, tai reikia už tą vietą ir kovoti, tai išmoko nuo pirmo kurso gyvendamas vaikų namuose. Štai tas kvailas įprotis ir Hogvartse pasirodydavo, nors čia tam reikalo nelabai buvo.
Išgirdęs tą jos makalavimąsį, kilstelėjo antakį.
-Nemalonus žodis, ką?-paklausė išgirdęs tą jos “vaiknamis”. Taip žinoma, ten nieko gero nebuvo, bet vis dėl to ten buvo Keito vieninteliai namai ir kažkiek pagarbos jiems vaikinas turėjo,-Bet, taip, aš nuo pirmo kurso ten gyvenu,-gūžtelėjo pečiais juodaplaukis, bet dar prieš nutildamas rado kur ją reiktų pataisyti,-Tiesą sakant joms rūpi, daugeliu vaikų iš ten jos nuoširdžiai rūpinasi, tik abejoju ar galima sukontroliuoti tokį vaiką, kaip aš,-nuoširdžiai nusijuokė švilpis. Tiesa, buvo kiek skaudu ir nejauku kalbėti apie vaikų namus, bet ką padarysi.
-
Kay tikrai nenorėjo lįsti kur jai nereikia, tačiau įkišus liežuvį ten kur nereikia, pasijautė per daug "nagla". Juk lįsti į žmogaus asmeninius reikalus yra visu pirmiausia nemandagu, o visu trečia ir negražu. Grifė buvo išauklėta ir su ja viskas buvo gerai, tačiau kartais, ji nemokėjo valdytis, tiksliau valdyti savo liežuvio, kurio dėka yra primalusi visokio šlamšto ir dar įžeidusi porą žmonių..
- Klausyk atsiprašau už tą išsireiškimą, kaip ten sakiau vaiknamis berots, tikrai labai atsiprašau, pas mus taip vadindavo, kai dar lankiau žiobarų mokyklą.. tiksliau ten net ne mokyklą, o kažką.. - nusišypsojo mergina, tačiau kaltę vistiek jautė. Rudaplaukė nesuprato pati savęs, prieš egzaminus ji buvo šiek tiek pasimetusi ir daug draugų ji neturėjo, tik keletą, su kuriais ji visiškai nesusitinka..
- tiesa sakant, - nedrąsiai tarė mergina ir tęsė toliau, - nesu ten buvusi tad nežinau, nei apie rūpestį tų auklėtojų, nei ką daugiau apie vaikų namus. Žinau tiek, kad ten auga vaikai neturintys tėvų, tad šia tema norėčiau nebekalbėti, nes matau ir tu nelabai nori, - kažką sumalė liežuvių ir norėdama nukreipti temą, sugalvojo dar kažkokią nesąmonę.
- Turi merginą? - šyptelėjo Kaylie ir šiek tiek nutilo, nes ši tema jai buvo nelabai prie širdies, bet jau geriau..
-
Keitas kažkaip, net nekreipė dėmesio į tai, kad mergina čia susinervino jo paklaususi. Jam žinoma ta tema buvo gan skaudi, bet seniai buvo įpratęs, kad žmonės pirma kalba, paskui galvoja, tad ir dabar tik gūžtelėjo pečiais.
-Nesiparink tu tiek,-nusijuokė švilpis, papurtydamas galvą,-Lankei žiobarų mokyklą? Ir kaip ten?-dabar jau susidomėjęs net arčiau iš smalsumo palinko Keitas. Jis nuo mažumės užaugo magijos pasaulyje, apsuptas vien burtininkų, o paskui buvo nukištas į vaikų namus, kur, jei ne pakvietimas mokytis antram kursui ir pats būtų lankęs krikščionišką žiobarų mokyklą. Ta mintis nelabai viliojo.
Išgirdęs antrąjį klausimą nuoširdžiai nusijuokė. Kažkaip nesitikėjo tokio klausimo, bent iš šios merginos, nors iš kitų panelių lūpų jis dažnai nuskambėdavo. Kolinsas pats nežinojo ko jis merginas keistai traukia, kai yra toks palyginus atstumiantis.
-Turiu kažką panašaus. Na simpatiją. Nežinau, nemoku apie tokius dalykus kalbėti,-vaikinuko amžinai blyškus veidas keistai užraudo, kas pačiam net neįprasta buvo, bet akyse iškilo žavus Adelės veidukas.
-
Kaylie truputį atsipalaidavo, kai vaikinas jai liepė "nesiparinti", nors šis žodis truputį žargoniškas, tačiau tarp šiuolaikinių paauglių iš ties populiarus ir ne tik šis yra daugybė žodžių, kurių nieks įsidėjęs į kišenes nesinešioja..
- Oj, geriau apie tai ir nekalbėti, - nusijuokė mergina ir tęsė toliau, - kas ten? Paprasčiausiai galiu apsakyti vienu žodžiu baisu.. Vieni iš kitų tyčiojasi, žviegauja.. Vieni ant kitų rėkia ir keiksnojas.. Be to jai bandai įrodyti, kad magija egzistuoja jie paprasčiau ima juoktis ir tyčiotis, tipo, kaip tu gali tikėti tokia nesąmone ir panašiai, nors iš tiesų, jie atrodo, kaip tikri bepročiai, - šypsojosi mergina, kai prisiminė tą paskutinę dieną toje mokykloje, kai susiginčijo su mokytoja dėl magijos.. Ech, buvo kvaili laikai ir ko aš ten ėjau, - mįslijo mergiotė..
- O gaila, - nutęsė grifė, - užimtas vaikinas, ne jei rimtai, juokauju, tai šaunu, jei ir tokia turi, kad ir simpatiją irgi gerai, o aš nieko, gal taip ir geriau, - truputį nuliūdusi tarė mergina, tačiau to labai nesureikšmino.. - Bet tu iš tiesų esi fainas, kažkuo man patikai.. - mergina ne ieškojo žodžio kišenėje, tad rėžė viską, kas jai buvo ant liežuvio galiuko..
-
Keitas visada savo kalboje vartodavo tiek keiksmažodžius, tiek žargoną. Nors vaikis ir buvo nuoširdus, neskaitant to, kad kandus, bet vis dėl to augimas tarp chuliganų vaikų darė savo.
-Pala pala,-pristabdė ją vos pradėjusią kalbėti Keitas,-TU bandei JUOS įtikinti, kad magija egzistuoja? Dieve, mergiote, nu tu ir pablūdus,-nusijuokė jis. Juk visi puikiai žino, kad magija žiobarams neįtikinamas dalykas ir apie ją žino tik tie kurių arba vaikai arba giminės pasitaiko burtininkai.
-Ne pirma mergina, kuri taip sakai,-nusijuokė švilpis, aiškiai pasitikėdamas savimi. Tiesa, taip ir neišnešė jo tamsiai dažyta galva, kas tas merginas prie jo traukia, kaip muses prie medaus, kai jis toks kandus, vis stato į tokias situacijas, kad nei kur dėtis ir šiaip dažnai bjaurokai elgiasi, nors ir to nenorėdamas.
-Meilė žeidžia. Žaloja ir širdį ir sielą ir nors gal dabar ir kalbu, kaip pablūdęs poetas, bet žinok be simpatijų ir meilių gyventi lengviau,-nusijuokė juodaplaukis. Vis dėl to meilė jį patį darė geresniu. Jis tik su Adele buvo geresnis, švelnesnis ir mokėsi išreikšti savo jausmus. Tik su ja jautėsi užpildytas.
-Tą tai nedaug žmonių pasakytų. Esu kandus ir bjauriai elgiuosi, tad nežinau ką tu čia manyje matai,-prunkštelėjo vaikinas. Vis dėl to negalėjo jai pasakyti to paties. Ilgiau pabendraus, daugiau susitiks tai ir žinos ar patinka jam bendraut su šia liežuvio nevaldančia grife ar ne. Vis dėl to šis pokalbis buvo linksmas, bet Keitas tikėjo tuo, kad žmogaus elgesiui daug įtakos turi vieta, aplinkybės ir žmogus su kuriuo jis tuo metu bendrauja. Turbūt nėra tokių kur prie visų vienodi būtų.
-
Kaylie šis pokalbis atrodė keistokas, nes ji niekad nebendravo su vaikinais taip, kaip šįkart, tiesa sakant nelaikė liežuvio už dantų, o dar maža to bandė ir rūkyti, šis vakaras merginai turbūt niekada neužsimirš.. Be to šis vaikinukas ją traukė kaip medus, aišku, ji nėra jo mačius, tad apie išvaizdą pasakyti nieko negalėjo, tačiau jo balsas ir visa kita, grifei atrodė kitoks, ne visų tų kitų vaikinų, kuriuos ji buvo sutikusi ankščiau..
- Tiesa sakant bandžiau, taip, pritariu, esu truputį kvailoka, - nuoširdžiai nusijuokė grifė.. - Tiksliau man teko aiškinti, kad magija egzistuoja todėl, kad mokykloj esu iškrėtusi tokių nesąmonių, kad neduok tu diev.. - prisiminusi apie tuos įvykius mokykloje ji tiesiog juokėsi.. nes jų pamiršti buvo neįmanoma.
- Taip taip, tikrai, kad žaloja.. o jei tai nepasiekiama.. - kažką ten nutęsė grifė ir daugiau nebežinojo ką sakyti, nes atrodė, kad likimas žaidžia su ja, atsiunčia vaikiną, kuris užimtas ir dar toks keistas, bet tuo pačiu ir fainas..
- Iš tikrųjų aš tokia nebūnu, pirmas kartas, kai tiek daug šneku, nesu pratusi tiek daug šnekėti kiek šiandien, tikrai.. - nusišypsojo rudaplaukė. - Tačiau turbūt priklauso nuo žmonių, tiesa, gal norėtum, kada susitikti šviesiu paros metu? - Kay pirmą kartą išmušė raudonis, nes siūlyti vaikinui susitikti, buvo šiek tiek keista, tačiau naudinga.
-
Rimtai keista, kad Keitas beveik visas merginas taip veikė. Gal todėl, kad buvo labai nuoširdus ir nesielgė su jomis, kaip visiškas šiknius, ne taip, kaip kiti įprasti vaikinai. Išvis žaisti su merginomis, jų jausmais jam atrodė žema, nes švilpis vis dėl to buvo geraširdis, nors to ir neparodė.
-Nebūtinai kvailoka,-nesutiko Kolinsas ir nusibraukė užkritusią plaukų sruogą,-Žmonės daug padaro dėl savo įsitikinimų.
Rimtai skambėjo, kaip koks senas filosofas, bet taip automatiškai gavosi.
-Na na ir ko esi prikrėtus?-pasisukęs į ją nusijuokė Kolinsas.
-Na nieko, mes dar tik paaugliai, tikrai keisis viskas,-va dabar švilpis skambėjo, kaip koks tėvas, bet vis dėl to žinojo kaip gi ten su tom paauglystės meilėm būna.
-Nieko, kompensuoji mano nekalbumą,-šyptelėjo juodaplaukis, visai nuignoruodamas tą nejaukumą, tarsi jo nė nebūtų. Jai pasiūlius susitikti, kilstelėjo antakį,-Jei kalbam, kaip draugai, tada taip, žinoma,-linktelėjo atsitokėjęs berniukas.
-
Kaylie šis vakaras buvo kažkuo ypatingas, ar dėl to, kad ji pirmą kartą surūkė cigarėtę, ar dėl to, kad su ja bendrauja visai nepąžystamas vaikinas, ji atsakymų nežinojo, bet ir nenorėjo sužinoti, norėjo būti čia ir dabar, nenorėjo žvelgti nei į praeitį, nei į ateitį. Todėl, kad nežinai kas laukia tavęs rytoj.. o net gi šiandien vakare..
- Geriau klausk ko nesu prikrėtusi.. - nusijuokė mergina ir ėmė pasakoti tą įvykį, kuris jai įsiminė labiausiai.. - Buvo pirma ten kažkokia pamoka, berots matematika, arba kažkas panašaus ir aš netyčia supykusi, nežinau kaip, numečiau lentą, kuri kabėjo ant sienos, taip ačiū dievui mokytojai ne ant galvos, bet tada žvengė visa klasė.. buvo smagu.. mokytoja nesuprato kas įvyko, kaip ir kiti klasėje buve mokiniai, tačiau aš supratau, ką padariau, - nukikeno grifė ir truputį susigėdo, kai vaikinas ėmė kalbėti apie jos kvailuma, tačiau neilgam.
- O taip, mes tik paaugliai ir tu meilių bus dar šimtai, bet ne man, - nuniurzgė rudaplaukė ir tęsė..- na taip, taip, kaip draugai.. - tebūnie draugai, nors jis mergiotei atrodė tikrai kitoks.. ir jo bendravimas buvo šiltas, kad ir su žargonais, tačiau..
-
Išgirdęs, ko ji pridirbo mokykloje nejučiomis nusijuokė. Vis dėl to pats augdamas ir dar nesuprasdamas apie tai, kad kada nors ir jis mokės kerėti, buvo daug nesąmonių netyčia pridirbęs, tik jo tėvai visada buvo šalia ir puikiai žinojo, kaip elgtis su bundančiomis sūnaus magiškomis savybėmis.
-Matematika?-jį staiga sudomino tas žodis, nes apie žiobariškas pamokas žinojo tiek kiek buvo išmokęs pagrindus iš tėvų,-Čia tas mokslas apie gamtą, ane?-paklausė, net nenutuokdamas, kad smarkiai susimaišė. Vis dėl to aiškiai matėsi, kad Keitas grynakraujis.
Išgirdęs apie tas meiles, vėl kimiai nusijuokė.
-Žinoma bus. Kodėl gi manai, kad tau nebus?-išrietė tamsų antakį vaikinukas ir tada išgirdęs kitus žodžius kiek nustebo. Arba jam pasirodė arba jos balse buvo girdėti kiek liūdna gaidelė.
-
Kaylie pasakodama apie mokyklą jautė, kaip Keitas nusijuokė, gal ir negarsiai, tačiau to užteko, kad merginai pakiltu nuotaika ir ši dar labiau nusišypsotu..
Žiobarų mokyklos nėra tobulos, jose galima įžvelgti daugiau trūkumų, nei kažko gero.. tačiau Kay turėjo ten eiti, kol tėvai buvo išvykę, ją teta, kuri nieko apie ją nežinojo išgrūdo į mokyklą.. bet kai tėvai grįžo, jai kliūvo už savivalę...
- Apie gamtą, - mergina negalėjo nustoti juoktis, bet ir pati gerai neprisiminė apie ką ten buvo.. - man rods ten kažkas su skaičiais susiję. - Šyptelėjo mergina eilinį kartą užmesdama plaukų sruogą atgal.. - Palauk, aš grynakraujė, negalvok, kad ne, - surimtėjusi tarė mergina ir tęsė, - tėvai turėjo reikalų, tad metams išvyko, o mane paliko su teta, kuri magijos nekentė ir nugrūdo mane į tą nesąmonę.. - prisiminusi tą bjaurią tetą ir ko ji grifei buvo pridirbusi net nusipurtė..
- Na dėl to, kad aš mažai kam patinku.. visi vaikinai sako, kad per daug kalbu ar kažkas panašaus.. - sunerimusi burbtelėjo Kaylie ir žvelgė į tolį.
-
Vis dėl to juk ir burtininkų mokyklos nebuvo tobulumo viršūnė. Sunkios pamokos, tonos namų darbų ir dar sunkiausi egzaminai.
Išgirdęs jos juoką ir pats nusijuokė, bet vis dėl to švelniai ją kumštelėjo:
-Ė, nu tu nežvenk iš manęs, vargšo nepažįstančio žiobarų pasaulio,-aišku matėsi, kad jis juokauja, nes vis dar juokėsi.
Vis dėl to Keitas tikėjo tuo posakiu, kad reikia mokėti pasijuokti iš savęs.
Tačiau išgirdęs jos kitus žodžius, tuos apie grynakraujiškumą, jis trumpam sustingo ir nustojo juoktis.
Negi ji viena iš tų, kuriai taip rūpi grynakraujiškumas? Ir negi ji galvoja, kad MAN rūpi grynakraujiškumas?
-Kodėl tu man teisiniesi?-kilstelėjo antakį Keitas,-Nejaugi tau rūpi kraujo grynumas, ar išvis manai, kad MAN tai rūpi?-paklausė Kolinsas, kiek atšlydamas.
Į kitus merginos žodžius dabar neatsakė, nes norėjo su tuo pilnai išsiaiškint.
-
-Tai ne ne aš nežvengiu, tai normalu, kad nepažįsti.. - nustodama juoktis pareiškė mergina ir žvelgė į dangų, nusėta baltais, spindinčiais taškeliais.. Kai staiga Keitas nustojo juoktis ir ėmė jos klausti apie grynakraujiškumą, Kay šiek tiek sunerimo.. Jis tikrai ne taip suprato? Man tai visiškai nerūpi.. Tačiau ką dabar sakyti.. Kay dabar tu susimovei, tikrai susimovei.. Bet tikrai nemeluosiu.. ne..
- Ne man tai nerūpi, tačiau aš bijojau, kad tau tai rūpi, nes kartą, kai bendravau su žmogumi jis iš manęs tyčiojosi, kad lankiau žiobarų mokyklą.. ir net neišklausęs iškart pagalvojo, kad aš ne grynakraujė.. o tada buvau pirmakursė, tad daugiau įžeidinėjama nelabai noriu būti, atleisk.. bet man tikrai tai nerūpi.. - išklodama visą tiesą mergina jautėsi dar sunkiau.. Gal reikėjo meluoti? Dabar tikrai viskas.
- Suprask man tada buvo sunku, nebenorėjau grįšti į Hogvartsą, tačiau tėvai neleido rinktis.. tikrai negalvok, kad man tas rūpi, tikrai ne, - nieko nemeluodama kalbėjo grifė, tačiau dabar jau bijojo, kad vaikis ją paliks vieną..
-
-Tai jei nerūpi nesiteisintum, nei kitam žmogui, nei man,-pavartė smaragdines akis Keitas.
Pats juk puikiausiai suprato ką reiškia patyčios-gi šis vaikis iš vaikų namų ir dar atrodo, kaip ką tik atvykęs iš roko koncerto. Vis dėl to jis niekada dėl to nesisielojo ir kitiems nesiteisino, nes švilpis žinojo koks nori būti, koks yra ir jam nerūpėjo žmonės, kurie jam sakė tokiu nebūti.
-Klausyk... Nenoriu pasirodyti šiknius, nes kaip žmogus man patinki Kay. Vis dėl to pasilikęs galiu pasakyti tokių nesąmonių, dėl kurių paskui gailėsiuosiu,-papurtė juodaplaukę galvą vaikinas. Pats puikiausiai žinojo koks kartais tampa ir visai nenorėjo kitiems to parodyti.
-Iki, Kay, tikiuos tavo atostogos bus geresnės, nei manosios,-su lyg tais žodžiais juodaplaukis švilpis stogu pasiekė langą, nusikabarojo žemyn ir pasuko savais keliais, vis dar mintydamas apie tą pokalbį.
-
- Aš kitam žmogui ir nesiteisinau, jis manęs te paklausė ar ėjau į žiobarų mokykla, aš pasakiau tiesą ir jis pradėjo šaipytis, kad aš esu žiobarė ir ką aš čia veikiu, aj nesvarbu, - Kay nuleido galvą, nes teisintis ji jau nebenorėjo, matė, kad iš to naudos jokios.. Pasirodžiau kaip kvailė, šaunuolė Kay, šaunuolė, o dar sakei, kad tau jis patinka, taip, jis šaunus, tačiau dabar pabaiga viskas, liko tik susideginti..
Kaylie taip ir numanė, kad vaikis išeis, na kitaip ir būti negalėjo, juk ji nusišnekėjo ir pasirodė visiška neišmanėlė.. O aš jam dar ir patikau kaip žmogus, dabar kaži ar jis mane matyti norės, Jėz kas manęs prašė pliurpti ko nereikia ir išvis ko aš čia ėjau...
- Iki, aš manau atvirkščiai, - liūdnu balso tonu tarė rudaplaukė ir palaukus kol Keitas nusikeberios žemyn.. po kiek laiko ji ir pati išlipo pro langą.. Dar baisesnio vakaro nesu gal ir turėjusi.. - eidama koridoriumi dar mįslijo grifė..
-
Įsisupusi į savo mantiją, Philomena nuleidusi galvą žingsniavo koridoriais, net nenumanydama kur einanti. Jai patikdavo vaikščioti, tik būdama namuose Braitone nelabai buvo kur ir vaikščioti, nes aplink buvo pilna žmonių, ir kai kurie iš jų, net nepanašūs į žmones. Ji mėgo ramybę, bei taikius žmones, o ne paaugles klykaujančias kaimynų mergaites, kurių klyksmai visada pažadindavo tamsiaplaukę. Nuo šių prisiminimų ji net nusipurtė. Tik šiek tiek per stipriai, nes vos nepametė savo juodos žieminės mantijos. Žiema dar net nekvepėjo, bet jai jau buvo vėsu. Juo labiau, kad šiandieną, saulė nesišvaistė šiluma. Pasukusi link dar vieno ilgo koridoriaus, pakėlusi akis nuo žemės, ji pastebėjo vieną langą, iš daugybės kitų, pravirą. Nuo jo pusės ji jautė šiokį tokį vėjelį. Gaivūs vėjo gūsiai dar niekam nepakenkė. Susisegusi mantiją, kad jai nebereikėtų jos laikyti rankomis, mergaitė pagreitino žingsnį, ir priėjo prie minėtojo lango. Pažvelgusi pro jį, ji šiek tiek nustebo, pamačiusi stogą. Tikėjausi plikos sienos su įvairiais kiemais po apačia, kviečiančiais kristi žemyn pas juos. Na, gal per daug niūriai pasakyta, bet ką jau dabar. Atsargiai perlipusi per langą, rudaakė nedrąsiai, bet nulipo nuo lauko pusėje esančios palangės, ant pačio stogo. Šiek tiek įsidrąsinusi, ji nusileido žemiau, netoli atbrailos, bet ne per arti. Įsitaisius patogiau ir saugiau, ji pagaliau pakėlė akis aukštyn, pažvelgti kaip viskas iš čia atrodo. Pats vaizdas jai atėmė žadą. Tik užsižiūrėjus, jai kažkas dingtelėjo galvon, ir pirmakursė išsitraukė savo pagyvenusią eskizų knygelę, su mylimu pieštuku. Mylimą knygutę ji šiek tiek apčiupinėjo ir apžiūrėjo.Hm, keli kampai apdegę. Lyg neprisimenu netyčia numetanti jos į židinį? O gal? Ech, kas jau atseks dabar praeitį. Vis pakeldama akis aukštyn kelioms akimirkoms, ji vėl pradėdavo pieštuku piešti daugybę linijų, kuriant kažką gražaus. Piešiant, ji visiškai paskendo mintyse.
-
Suzu lėtai, neskubėdamas, vilkosi koridoriais. Ką veikti vaikis neturėjo, jam buvo labai nuobodu ir amžinai sėdėti bendrajame kambaryje nežadėjo. Berniukas vis dar mąstė susirasti savo draugą ir išsitempti jį kažkur, tačiau nė trupučio nenutuokė, kur jis turėtų būti. Pamokose jo nematė, nors, turbūt aišku, kodėl. Hayato, ne taip kaip Suzu, buvo gan gabus su burtų lazdelėmis, bent taip manė rudaplaukis, tad turbūt ramiausiai lankėsi kerėjimo, ar kitose pamokose, kuriose reikėjo tos medinės lazdelės.
Taip šliumpindamas koridoriais vaikis dairėsi aplink ir ieškojo kažkokios jam įdomios vietos. Iš tikrųjų, pilį tyrinėti grifiukui buvo labai įdomu. Bet pastatas buvo toks didelis, kad jis netikėjo, kad viską išvaikščios... Aišku, čia bus ilgai, ne vienerius metus, kadangi jei ir norėtų, negalėtų palikti Hogvartso, bet, jo manymu, laiko neužtektų. Juk pilyje turėtų būti tiek slaptų kambarių, slaptų vietelių... O dar kiek uždraustų vietų.
Suzu pastebėjo pravirą langą ir susidomėjęs ėmė artintis prie jo. Jis tikėjosi nuostabaus vaizdo, kuriuo galėtų kurį laiką pasigrožėti, tačiau pastebėjo kai ką kitą. Persisvėręs per langą grifiukas pastebėjo nepažįstama merginą ir susidomėjęs kurį laiką ėmė ją stebėti. Ji piešia... Gal trukdysiu ją? Svarstydamas, ar verta lįsti berniukas sumąstė, kad žmogeliai papiešti gali bet kada. Atsargiai persiropštęs per langą ir prisiartinęs prie merginos, nors galėjo prisiekti, kad į tokią vietą antrą kartą lipti nenorėtų, išspraudė šypsena.
-Tikiuosi netrukdau?-įsižiūrėjęs į tolį vaikis apstulbo nuo nuostabaus vaizdo. Kuo toliau, tuo labiau imu įsitikinti, kad Hogvartas nuostabiausia vieta grožiu...
-
Pieštuko judesiai ant popieriaus judėjo vis greičiau trumpesnėmis ir ilgesnėmis linijomis, įvairiomis kryptimis. Piešinyje pagaliau buvo galima kažką suprasti. Ir visgi, piešinys buvo kopija vaizdo, kuris buvo priešais Philomena. Šiek tiek sustojusi, ji įsižiūrėjo į savo darbą ir nusišypsojo. Bent kartą kažkas tikrai geriau gavosi, ir man tai patinka. Šiek tiek atsidususi, ji jau buvo vėl beveik pradedanti piešti, kai kažkas netoli jos prabilo. Iš balso ji galėjo suprasti, kad tai - labiau vyriškesnis balsas. Paleidusi pieštuką, ji atsisuko, ir pamatė bendraamžį berniuką, iš emblemos sprendžiant, kad grifą. Jis stovėjo, tad jai nebuvo labai malonu žiūrėti link tokių aukštumų. Na žinau, kad aš žema, bet na ne tiek gi. visgi su kita ranka (su kairiąja ji buvo atsirėmusi į stogą) ji paėmė pieštuką su eskizų knygele ir padėjo po dešinia koja, kad nenuslystų žemyn.
- Ne, nelabai. Tiesiog šiaip makalavau su pieštuku ir tiek. - pirmakursė nelabai žinojo, ką sakyti toliau, tad nutarė tiesiog pasisveikinti. - Labas, beje. - vis dar žiūrėdama į vaikinuko veidą, kuris ne taip jau aiškiai matėsi iš žemiau, varnė šyptelėjo.
Susipratusi, ji šiek tiek pasislinko kairėn, duodama vietos ir jam atsisėsti, nes čia stovint, tik kelios minutės, iki kol nugarmėsi žemyn. Pasitraukusi kelias tamsias plaukų sruogas nuo veido, ji nužvelgė vaizdą priešais dar sykį. Gaila, kad nepasėmiau spalvotų pieštukų. Dabar tas piešinys, na, labiau kol kas eskizas, liks pilkas be jokios prasmės. Saulė švietė horizonte, šiek tiek šildydama šiek tiek rudesnį negu baltą Lunarni veidą.
-
Nusišypsojęs vaikis kiek geriau nužvelgė merginą.
-Aš Suzu,- draugiškai prisistatęs jis netiesė rankos, kadangi tokioje vietoje jam buvo kiek baisu. Berniukas neturėjo aukščio baimės, tačiau ši vieta jam kėlė ne per geriausias emocijas. Vienintelis pliusas, kad buvo labai gražus vaizdas.
Sužibusios akys nužvelgė knygelę ir berniukas kiek susidomėjęs žvelgė į ją.
-Kažką pieši? Gal parodytum? Na... Jei nebijai,-padrąsinančiai šyptelėjęs jis tikėjosi, kad mergina sutiks parodyti savo šedevrą. Suzu piešimu žavėjosi labai stipriai, nors pats to daryti nemokėjo, viskas, ką gebėjo nupiešti, buvo meškiukas su kepurėle. Jis visados tai piešdavo mamai, mat panašus paveikslas buvo jo namuose, tik tas paveikslas, aišku, buvo kelis kartus didesnis ir gražesnis ir spalvotas. Berniukas spalvų nemėgo, kadangi, jo manymu, jos kiek sugadindavo vaizdą. Na, nebent piešinys tiesiog fantastinis, tada ir spalvos tinka.
Įsižiūrėjęs į tolį vaikis žavėjosi aplinka ir džiaugėsi atradęs tokią vietą. Aišku, čia buvo mergina, bet kažkodėl manė, kad laikas praeis greitai, juk niekas neįvers jo į upelį, ar per jį nesusilaužys kokios rankos. Nors nebuvo ir tą kartą taip blogai, bet Suzu norėjo ramybės.
-
Suzu.. unikalus vardas, tai tikrai. Bet bent jau pagal vardą, matosi, draugiška persona. Atsidususi ji perbraukė ranka per savo plaukus.
- Malonu, aš Philomena. Žinau, ilgas vardas, bet nėra normalaus sutrumpinimo. - dar sykį šyptelėjusi, Philomena šiek tiek pakeitė savo sėdėjimo padėtį.
Kaip ir patogiai sėdint, jos ausys nugirdo viena iš nemalonesnių klausimų. Ji labai nemėgo savo piešinių kažkam rodyti, kadangi ji visada buvo labiau uždaresnė, ir draugų jai nelabai reikėjo. Tad savo nedidelį talentą piešimui ji visą laiką slėpė. Ji mėgo turėti kažką nuosavo ir privataus, ko niekas nežinojo. Lyg ir mažytė paslaptis. Bet Suzu jau spėjo pastebėti jos knygelę, už ką ji savę viduje ypač keikė šiuo momentu. Žinoma, tai slėpė. Juk niekas nenori išgirsti virtinės keiksmų tiesiai jiems į veidą. Visgi, ji ištraukė iš po kojos minėtąją knygutę, ir padavė jam.
- Imk, ten tik keletas brūkšnių ir viskas. Nieko įdomaus. - vėl atsidususi, ji pritraukė kelius prie savęs, ir rankas padėjusi ant jų, padėjo smakrą ant rankų. - Piešti visą laiką mėgau, tai buvo lyg atitrūkimas nuo pasaulio, tad pati knygelė pilna visko. - Bežiūrėdama tolyn, mergina šypsojosi, prisimindama kaip kiekvienas iš tų piešinių gimė, nuo paprastos augalijos, iki peizažų.
-
Dar kartą nusišypsojęs jis pabandė įsiminti tą vardą, tačiau jam jis atrodė kiek sunkus.
-O kodėl negali vadintis Phila? Juk daugelis tiesiog galą nukanda...-berniuko manymu toks sutrumpinimas nebuvo kažkuo blogas, jis jam netgi patiko, bet ir pilnas vardas buvo įdomus. Tik bėda, kad jam buvo sunku jį įsiminti. Nors ir mokomas kitos kalbos ilgą laiką vaikis vis tiek neįpranta prie to. Ir kiek gėdijasi savo turimu akcentu.
Tikėdamasis, kad nesusimovė su tuo klausimu Suzu laukė. Jis labai norėjo pamatyti tuos piešinius, kiek patyrinėti, o tada imti pavydėti žmonių talento. Aišku, jei žmogus piešia ir stengiasi tinginiai visados pavydės, o grifiukas niekad nesimokė piešti, jam mieliau buvo svajoti, kad tai geba.
-Ačiū,-susidomėjęs jis atsivertė puslapį, kuriame buvo dar nesenai pradėtas varniukės piešinys. Susižavėjęs rudaplaukis tyrinėjo jį ir nejausdamas išsižiojo. Iš tikrųjų, jį galima papirkti ir su paprastutėliu piešiniu, tačiau, jo manymu, tai nebuvo tiesiog paprastas piešinys.
-Pavydėtina...-tyliai tarstelėjęs berniukas pajautė šiokį tokį pavydą, bet, aišku, dėl to nieko negalėjo padaryti.-Tu mokeisi, ar tau tiesiog taip gaunasi?-klausiamai žvilgtelėjęs į merginą jis pravertė dar kelis puslapius. Tikrai, kad pavydėtina... Nors tų puslapių buvo tikrai daug. Stebėdamas kiekvieną berniukas vis labiau žavėjosi pakol gražino jį savininkei.
-Negaliu daugiau žiūrėti, nes kyla pavydas... Niekaip nesuprantu, kaip žmonės taip geba... Aš net tiesios linijos nemoku nupiešti,-šiam nusijuokus žvilgsnis nukrypo vėl į tolį. Jis dar kartą pajautė nemalonų jausmą, lyg ir kritimo baimę, tačiau ji greit išnyko. Įdomu, jei imčiau kristi, ar išgyvenčiau? Pažvelgus žemyn Suzu pajautė, kaip jo oda pašiurpsta, o galvoje jau tūnojo vaizdinys, kaip jo kūnas prisiploja ir išsitaško kraujai. O taip, rudaakis turėjo labai plačią vaizduotę.
-
Šiek tiek pamąsčiusi ji suraukė savo beveik juodus antakius. Phila, Phila, Phila, Phila... nei bjauriai nei ne bjauriai skamba. Smegenys, apsispręskit, ačiū.
- Nežinau, galbūt. O gal ir ne. Man patinka mano vardas pilnas. Bet jeigu nori, gali manę vadinti Phila, nepyksiu. - nusišypsojusi ji pažvelgė į Suzu bevartantį jos knygelę.
Atrodo gerokai susidomėjęs, įdomu kuo? Juk ten nėra nieko ypatingo, pagal manę. Philomena net nepastebėjo, kad ji vis dar laikė pieštuką dešinėje rankoje. Paguldžiusi galvą šonu ir atsukdama ją link grifo, kad jį matytų, prieš savo akis ji tarp pirštų visaip sukinėjo pieštuką.
- Daugiausiai pačiai, bet per tiek laiko vis kažką keverzojant vistiek kažko išmoksti. Faktiškai visą gyvenimą, kai nebūdavo ką veikti, arba tiesiog vienai norėdavosi būti, išsitraukdavau šią knygutę, ir pradėdavau kažką naujo. Tik, kad dažniausiai nepabaigdavau to, ką pradėdavau. Nes prie tų minčių nesugrįždavau. Lyg viskas sueitų į tą piešinį. - daug pakalbėjusi, šįkart ji giliai įkvėpė ir iškvėpė, ir paėmė jai atiduodamą knygelę, ją įsikišdama į mantijos kišenę. - Na pagal manę, tiesios linijos kaip tik išdarko piešinį. Geriau tiesiog daug brūkštelėjimų, kuriuose nebeeina nieko suprasti. - tai tarusi ji nusijuokė.
Jos akims taip pat nukrypus žemyn, kaip ir vaikino, ji tik maloniai žiūrėjo žemyn. Nežinau kaip jis, bet aš čia matau tik kaip aukštai esam. Rodos tuoj galėsi paliesti debesis. Labai gražu.
- Aš, kaip jau supratai, dažniausiai piešiu. O tu? Ką įprastai laisvalaikiu veiki ir panašiai? - šį kart norėdama sužinoti daugiau apie jį, ji kantriai laukė atsakymo, stebėdama jį.
-
Šyptelėjęs vaikis tik papurtė galvą.
-Man ir pilnas visai gražus...-nors jis nutylėjo, kad tą vardą jam buvo labai sunku įsiminti. Bet ką padarysi, kad gimęs Japonijoje ir mažai nutuokė. Suzu paprasti vardai atrodė labai sudėtingi, jis dažnai juos ne taip ištaria, tačiau šitoj vietoj turbūt tikrai nieko nepakeisi.
Klausydamasis varniukės vaikis tik linkčiojo. Jam tai buvo labai... Žavinga, kadangi net ir jei vaikystėj bandydavo piešti niekaip neišeidavo.
-Gražu... Žinai, nelabai suvokiu, iš kur tokia kantrybė kažką piešti... O ir nepabaigti darbai gražūs...-šyptelėjęs tarstelėjo šis. Grįžęs namo aš tikrai pabandysiu... Jis jau mąstė, kaip susiras kokią gyvūno nuotrauką ir ims jį piešti ir įsivaizdavo, kad jam viskas pavyks iš pirmo karto. Aišku, tai tik svajonės, vargu, ar kam nors piešiant pavyktų iš pirmo karto nupiešti kažką tiesiog nuostabiai.
-Bet tiesias linijas sunkiau piešti, nei brūkšniuoti...-nors ir nenorėdamas ginčitis šiek tiek paprieštaravo vaikis. Jam atrodė, kad tiesios linijos turi daug reikšmės. Juk kelis kartus geriau tiesia linija nupiešti namo sieną, nei brūkšniuoti.
-Aš... Kvėpuoju,-taip pasakęs Suzu ėmė juoktis. Jis tikėjosi, kad mergaitė supranta juokelis, kad ir kokie jie kvaili būtų.
-O jei rimtai... Nieko, namuose mane versdavo mokytis, o čia... Čia slampinėti vis dažniau imu,-patraukęs pečiais berniukas vėl įsižiūrėjo į tolį. Jį vėl ėmė traukti gamta tolumoje. Ir grifiukas suvokė, tokio grožio, kurį mato akimis negalės nupiešti joks gabus žmogus. Jis netikėjo, kad kažkas gali perteikti visiškai visas emocijas. Nors ne kartą girdėjo, kaip tėtis žiūrėdamas į paveikslą sakydavo "kokios emocijos, kaip visas puikiai perteikta". Aišku, tų paveikslų jis nematė, dažniausiai todėl, kad būdavo toli ir žinojo, kad jų nesupras. Vaikio tėtis labai domėjosi menu, tai dalykas iš žiobarų pasaulio, kurį labai mėgo.
-Tu iš varnonago, taip?-paklausė Suzu žiūrėdamas į merginą.-Tai reiškia, kad esi labai protinga?-kiek naiviai vėl paklausė, mat jis tikėjo tuo, kad kokiame koledže yra žmogus, tai jis turi jį atitikti. Nors visgi buvo keista, kad Hayato papuolė į švilpynę, kai buvo kelis šimtus kartų drąsesnis už jį.
-
Ji nieko neatsakė į jos vardo komplimentą. Pati nelabai turėjo kažkokią nuomonę apie savo vardą, nes niekas jo beveik pilno netardavo. Kitiems ji tebuvo "mergaitė, tylenė" arba net ir "Lunarni". Kartais ir pavardės yra lengvesnės ištarti, negu vardai.
- Na, labiau turėtų užtekti minties, ką nori nupiešti, o ne kantrybės. Arba reikia tiesiog noro ir nuotaikos. Kartais, bent jau man, būna taip, kad tiesiog dienų dienas neliečiu pieštuko, tiesiog nėra ūpo kažką petskiot ir viskas. - nusišypsojusi Suzu, ji prisiminė, kaip seniau motina tik ir priekaištaudavo, kad Philomena per daug piešia ir nieko nedirba. Kartais net piešimas yra darbas. Turėjimas proto - irgi.
Vėl ištiesusi kojas žemyn stogu, ji šiek tiek sudrebėjo, po itin vėsaus vėjo gūsio. Dar labiau įsisupusi į savo juodąją mantiją, ji sukryžiavo kojas prie savęs. Man reikia nustoti vis keisti sėdėjimo padėtį, nes tuoj reikės eiti sofos atsinešt. Tik staiga, nugirdusi grifo žodžius ji stipriai prunkštelėjo.
- Tikėkimės. Beje, prisėsk šalia, nes pagal manę, sėdint ant stogo yra mažesnė tikimybė nugarmėti žemyn. - paskutinius žodžius ji ypač norėjo pasakyti, matant kiek kartų jis vis nemaloniai žvilgteli žemyn.
Varnei kartais net patikdavo būti aukštai. Kažkodėl ji jausdavosi jaukiai, būdama kažkur tikrai aukštai.
- Aha, varnė aš. Na.. nežinau net. Aš manau, kad pakliuvau į šitą koledžą vien dėl savo tylios personos. - truputį padvejojusi, ji vėl pratęsė. - Bet dėl protingumo, nebuvo progos sužinoti to. Kadangi niekas niekada manęs nevadino protinga, tokia ir nenorėjau vadintis. Bet kvaila irgi nesu. - paskutinį sakinį ji tyliai sau pasakė, nenorėdama, kad jis pagalvotų, kad ji kažkuo giriasi. To daryti ji ypač nemėgsta.
- Man patinka tavo akcentas. Iš kur tu kilęs? - pirmakursei patinka sužinoti naujų dalykų apie žmones, tai jai padeda susidaryti padorią nuomonę apie juos. Ir tuo pačiu įdomu. Tad uždavusi tokio klausimo, ji nekantriai laukė atsakymo, žiūrėdama į vaikiną.
-
-Na... Manau, kantrybės vis tiek reikia, nes ne viskas iš pirmo karto išeina,-šyptelėjęs pareiškė šis ir tikėjosi, kad per daug nenusišnekėjo. Kadangi vaikis nepieši, tai daug ir nenusimanė, bet vis tiek visados norėjo apie kažką kalbėti, diskutuoti, nesvarbu, ar suvokia tai, ar ne. Aišku, tai su draugu nelabai išeina, su juo jie labiau kvailioja, tačiau su kokia mama būna labai įdomu. Tik, kad vaikis dažnai nukenčia ir būna tas, kurio faktai yra neteisūs, bet ko gali tikėtis iš mažamečio vaikinuko?
Prisiartinęs prie merginos jai nusišypsojo ir klestelėjo šalia. Vaikiui vis tiek buvo baisu, bet stengėsi tai ignoruoti. Nors, ką čia savo fantazija paignoruosi, vis tiek atsiras vaizdinys prisiplojusio kūno. Įdomu, nosis sulįstų ir aš būčiau kaip tas siaubūnas, jei krisčiau veidu? O gal jis ir krito veidu... Mąstydamas apie taip žinoma Voldemortą berniukas nejučia išsišiepė, jam tai pasirodė kiek juokinga.
-Tylios personos? Moksliukai būna tylūs?-kiek susidomėjęs, bet netikėdamas paklausė šis. Aišku, jis tikėjosi, kad tas žodis merginos neįžeis, bet tik taip vadino tuos protinguosius, kurie mokėsi puikiausiai. Šyptelėjęs, kad varniukė savęs protinga nevadino atsisuko į ją.
-Kuklumas protingumo ženklas,-kiek nusijuokus jo žvilgsnis vėl nukrypo į tolį.
Išraudęs, kad mergiotė prikibo prie tokio dalyko iš pradžių berniukas sudvejojo. Niekas nebuvo prie jo prikibęs, tačiau vaikis vis tiek nervuodavosi, kad iš jo ims šaipytis.
-Aš iš Japonijos,-nedrąsiai pasakęs berniukui ir šypsenos išsprausti nepavyko.-O tu? Leisk atspėti, tu būsi iš Londono,-pagaliau nusišypsojęs Suzu tikėjosi, kad neklydo, nes jis žinojo, kad daugelis vaikų Hogvartse yra iš Londono, nors neatmetė galimybės, kad varniukė nepriklausė tai daugumai.
-
Šiek tiek pralinksmėjusi Philomena grožėjosi vaizdu, besiklausydama Suzu tuo pačiu. Jai pasidarė smagiau, kai jis atsisėdo šalia jos, nes dabar jiems bus patogiau kalbėtis, o jai nereikės išsisukinėti kaklo, vis atsisukant į jį, stovintį beveik už jos.
Vaikinukui pavadinus varnanagius moksliukais ji nenustebo. Moksliukai jai buvo normali pravardė, niekui neįžeidžianti. Tik kai kurie ją perteikia kitaip, nei turėtų.
- Taip! - vos ne sušukusi, ji nusijuokė. - Kiekvieną dieną po naujieną, argi ne? - atsisukusi į grifą ji plačiai šypsojosi.
Tik akimirkai dar vienas vėjo gūsis pūstelėjo, rodos nupūsdamas ir tamsiaplaukės šypseną. Tos mantijos gal popierinės ar ką? Nė kiek nešildo. Tikrai, kad ruduo. Bet išgirdusi rudaplaukį pasakant, kad jis iš Japonijos, jos smalsumo lygis kilo iki pat Jupiterio.
- Rimtai? Vau, įdomiai. Visada šiek tiek domėjausi azijiečių kraštu. Aš pati, deja, ne iš Londono, prašovei. Iš Braitono esu, tai kitas Anglijos miestas, gan tolokai nuo Londono. - O Anglija labai jau skiriasi nuo Japonijos? - smalsumu Lunarni tikrai pasižymėjo, ir tie kurie ją pažinojo, tą tikrai žinojo, ar bent buvo pastebėję.
Merginos žvilgsnis nukrypo link Uždraustojo miško, kuris taip pat prisidėjo prie gražaus horizonto. Kažkur giliai tame miške, čiulbėjo lakštingala, tad rudaakė maloniai klausėsi gražios ir nesuprantamos giesmės.
-
Nusijuokęs iš tokios reakcijos vaikis pasikrapštė pakaušį.
-Taigi, labai svarbi naujiena,-šyptelėjęs jis giliau įkvėpė, bet ką daugiau sakyti nenutuokė. Pajautęs vėlalio gūsi berniukas tik šiek tiek prisimerkė. Jam tai buvo labai malonu ir visiškai nešalta. Vis dėl to, po mantija jis buvo gan šiltai apsivilkęs, mama liepė.
Vaikis šyptelėjo dėl tokio susidomėjimo, bet nematė nieko įdomaus tame. Juk ne vienas čia toks esu... Mintijo jis klausydamasis mergiotės.
-Eh, bet kraštas tas,-nusijuokęs berniukas kiek nusivylė, kad neatspėjo, bet visgi, Ateities Būrimo pamokoje buvo vos kelis kartus, tai ką per tiek kartų ten mokėsi. Dėl kito Philomenos klausimo Suzu kiek sukruto. Jis nelabai žinojo, koks ten skirtumas ir kaip žvelgti į tą klausimą.
-Gamta čia kelis kartus gražesnė...-lėtai rinkdamas žodžius jis prašneko, trumpam įsižiūrėjo į tolį, kad įsitikintų, kad nemeluoja, nors ką čia pameluosi tokiais žodžiais.-O dėl kitko... Nesilankiau miestuose,-vyptelėjęs pareiškė šis. Jis savo vaikyste praleido arba namuose, arba kaimynystėje su bičiuliu, tad nenutuokė, kaip atrodo jo miestas. O ir Anglijoj mažai ką matė, tad spręsti negalėjo. Be to, vaikis nenorėjo labai išskirti vietų, kur gražiau, nes visur yra savaip.
-Kokia tavo vaikystė buvo? Na... Ar pažinojai savo miestą?-uždavęs kiek keistą klausimą berniukas nusišypsojo. Jis tikėjosi, kad mergaičiukė nebus ta labai nukentėjusi nuo gyvenimo, nes guosti nemokėjo. Kažkam sulūžo ranka, o viskas, ką rudaplaukis gebėdavo pasakyti, tai "užjaučiu". Daugiau nieko.
-
Mergaitei buvo smagu, po tiek juoko. Su Suzu ji šiek tiek pralinksmėjo, ir jai tai patiko, kadangi dažniausiai ji būdavo be nuotaikos, ar tiesiog niūriai nusiteikus. Tik staiga ją užpuolė žiovulys, nors Philomena nebuvo nė truputėlio pavargusi, o juo labiau eiti iš čia nelabai norėjo. Kažkodėl jai čia patiko. Tiksliai ji net nežinojo kodėl, bet ir nesigilino.
Grifo atsakymo ji tikėjosi šiek tiek išsamesnio, nes šis tikrai nepamaitino jos smalsumo kirmino. Bet daugiau ji nenorėjo kamantinėti ir pasirodyti nemandagi. Bet vis tiek kažkada tikrai daugiau paklausinėsiu. Tik vos jam paklausus apie jos vaikystę, jos visas smagumas staiga išbluko. Apie savo praeitį ji niekam nepasakodavo nenorėdama viskam vėl kartotis. Staiga prieš jos akis iškilo vėl tie vaizdai, kuriuos ji kažkada patyrė. Rodos vienur matosi, kaip ji sėdi prie medžio parke, o visi vaikai traukiasi žaisti toliau nuo jos. Pasirodo, kai jai tebuvo devyneri, jau kažkuo ji buvo kitokia nuo kitų. Ne, magija nepasižymėjo. Tai buvo jos vidiniai pokyčiai. Nuo tada, kai jos tėvas juos paliko, ji tapo uždaresnė, tylesnė. Buvimo su tėvu ji net nelabai ir prisiminė, nes jau nuo mažumės tėvas jų vengdavo. Sakydavo, kad užtrunka darbe, nors jo darbo laikas seniai būdavo pasibaigęs. Atsipeikėjusi nuo kasdieninio nuklydimo į savo mintis, rudaakė pasiryžo bent kažkam šiek tiek papasakoti.
- Na, mano vaikystėje jokio įdomumo nebuvo. Ar bent jau kažko linksmo. Nuo pat mažumės tėvo beveik neturėjau, brolis daug vyresnis už manę, motina labai užsikrovusi būdavo, tad dažniausiai likdavau viena. Po tėvų išsiskyrimo tapau daug uždaresnė ir niūresnė, tuo pačiu ir viena. Kartais išeidavau į miesto parką, nes ten buvo kalva, nuo kurios labai gražūs saulėlydžiai matydavosi. O daugiau nieko geresnio, manau. - atsidususi, ji vėl tęsė. - Bet viskas jau praeitį, man čia daug smagiau, ir pradedu draugų susirasti. - tai tarusi ji, atsisukusi į Suzu, draugiškai nusišypsojo ir silpnai bakstelėjo su alkūne jam. Pirmakursė šiek tiek pasijuto geriau, kažkam pagaliau pasisakiusi.
- O paties? Numanau, kad buvo šiek tiek įdomesnė, nei mano. Ir ar turėjai kokių brolių ar sesių?
-
Pastebėjęs, kad varniukė žiovauja vaikis pats užsikrėtė tuo. Jam tai pasirodė juokinga, tačiau nieko nesakęs užsidengė burną, kadangi nenorėjo atrodyti nemandagus. Nesąmonė, puikiai miegojau... O vis tiek žiovauju...
Kadangi mergina iškart neatsakė Suzu nusiminė. Visa ta tyla tik ir reiškė, kad mergina nebuvo apdovanota. Kodėl visiems taip... Žiūrėdamas į ją jis mąstė, kas galėjo nutikti, svarstė, ar ji sugebės kažką pasakyti. Aš nenorėjau... Laukdamas atsakymo, nors jo nebesitikėjo berniukas pasijautė kaltu. Jis eilinį sykį pasimetė ir nebežinojo, ar turėtų kažką sakyti, ar geriau patylėti. Varniukei prakalbus Suzu dar labiau nusiminė, kadangi įsitikino, kad nereikėjo klausti tokios temos. Jis norėdamas atsiprašyti nužvelgė varniukę, tačiau sulaukė bakstelėjimo alkūnę. kiek nustebęs, tačiau šyptelėjo jai, bet šypsnis greit išnyko.
-Atleisk, kad paklausiau... Nenorėjau...-vaikis nuleido galvą su baime, kad tas klausimas Philomenai sukėlė skausmą.
-Aš vienturtis,-kiek atsigavęs pakėlė galvą ir šyptelėjo varniukei.- Bet man brolį atstoja draugas... O vaikystė buvo praleista arba lauke su juo, arba...-padaręs pauzę atsiduso.-Su kerėjimu,-Suzu, aišku, nesitikėjo, kad mergiotė supras, bet nelabai norėjo kažką daugiau aiškinti. Kuo toliau, vis labiau darėsi bloga vien pagalvojus apie kerėjimą, o ką kalbėt apie pamokas. Nors buvo tik vienoje ir tai joje, jo laimei, nereikėjo burtų lazdelės. Rudaplaukis ne kiek nekentė, o kiek bijojo kerėjimo ir savo burtų lazdelės. Jam niekad nesisekė burti ir deja nieko negalėjo padaryti dėl to.
-Kažko paklausčiau, bet nesinori užimti kažkokios temos... Tad sakyk, mėgsti gyvūnus?-atsargiai rinkdamas žodžius paklausė vaikis tikėdamasis, kad nenuliūdins mergiotės. Aišku, jis netikėjo, kad gali būti kažkas liūdno dėl gyvūnų, bet visgi, viskas įmanoma.
-
- Nieko tokio! Viskas jau yra praeityje, reikia gyventi šia minute. Taip aš ir darau. Nereikia atsiprašinėti, čia tiesiog vienas iš iššūkių mano gyvenime, kiekvienas jų gauname. - ji atsisuko į berniuką ir plačiai nusišypsojo, neparodydama dantų. Ji, kartais, kai kažką prisimena, tiesiog paskęsta mintyse, nenumanydama, kaip atrodo išorėje. Bet nuo visko, kas buvo prieš tai, ji jau buvo pajudėjusi pirmyn.
Besišypsodama šildančia šypsena, Philomena išklausė grifo atsakymo į jos klausimą. Kažkodėl taip ir maniau.
- Na, bent tiek gerai, kad buvo kam atstoti brolį. Aš pati turiu daug vyresnį brolį, deja, žiobarą. Jis jau susikūręs savo šeimą, bet ryšius su juo palaikau, mes itin artimi. Žinoma, kartais užknisa, kai jis visada būna su savo antrąja puse. - nusijuokusi, ji nuėmė savo plaukų gymytę nuo riešo, ir susirišo savo tamsius plaukus, kadangi palaidi jie trukdė, nes dėl šiokio tokio vėjo, jie vis atsirasdavo jai ant veido. Berniokui pridėjus kažką su kerėjimu, prie jo vaikystės, ji numanė, ką jis turi omeny, bet nusprendė nieko nesakyti. Užtat sekantis jo klausimas ją itin nudžiugino. Pagaliau ir Lykina gaus dėmesio.
- Iš tikrųjų labai myliu gyvūnus! Pati atsivežiau kaip ir augintinę į Hogvartsą. Jos vardas yra Lykina, ir ji yra šviesių ir tamsių atspalvių vilkė. Šiek tiek mažesnė už normalų vilką, bet ji jau suaugusi. Su ja praleidau labai daug laiko, rodos beveik visą gyvenimą. - pažvelgusi tolyn, ji iš niekur nieko pradėjo šypsotis, prisiminusi, kokias išdaigas krėsdavo vilkiukė. - Ir dar, ji yra labai, labai patrakusi, su ja tik žaisk, mylėk ir vėl žaisk, ir būsi jos dievas. - šiuos žodžius sekė rudaakės juokas.
-
Vaikis šyptelėjo, jį šiek tiek žavėjo tokia stiprybė, mat nelabai suvokė, kaip kažką tokio ištverti. Bet daug nemąstęs nustūmė mintis šalin, nors vis dar jautė kaltę, kad paklausė apie tai.
-Manau jis tavęs pasiilgo tikrai,-ramiausiai šyptelėjęs pareiškė šis. Jis nelabai galėjo įsivaizduoti, kad artimas žmogus gali kito nemylėt.
Išgirdęs, kad varniukė mėgsta gyvūnus berniukas labai apsidžiaugė. Jis, aišku, juos tiesiog dievino ir labai stipriai mylėjo, tad su plačia šypsena klausė jos. Turbūt, jei Suzu nebūtų ant stogo, tai būtų pašokęs, bet šį kartą susilaikė. Išgirdus, kad ta mergiotė augina gyvūną, vaikio akyse atsirado kažkokia kibirkštėlė.
-Kaip nuostabu! Ar galėsiu kada pamatyti ją?-susižavėjęs berniukas klausiamai atsisuko į mergaitę. Apie vilko auginimą grifiukas niekad nepagalvojo, bet kai išgirdo, kad taip galima kiek labiau susimąstė. Iš tikrųjų vaikis jau ėmė mąstyti, kad užaugęs augins begalę gyvūnų ir juos prižiūrės ir saugos, ieškos sužeistų ir gydys juos. Rudaplaukis jau mąstė, kad jam bus labai svarbi Nuodų ir Vaistų pamoka, Magiškų Gyvūnų Priežiūra taip pat.
-Bet kaip šaunu...-vis dar susižavėjęs vaikis pažvelgė į tolį.-Aš labai norėčiau gyvūno... Bet kokio, kad ir paprastos žiurkės, bet tėvai sako, kad iš to jokios naudos,-patraukęs pečiais Suzu giliai įkvėpė. Jis žiauriai įsinorėjo gauti gyvūną, ėmė mąstyti, kad pat galėtų tokį nusipirkti. Jei taupysiu... Gal pavyks, bet ką tada pirkti? Svarstydamas vaikis atsiminė, kad visgi nėra vienas ir šalia jo kūrybingas žmogus, bent taip manė.
-Klausyk, jei man auginti gyvūną... Kokį patartum? Nes... Hm, norėčiau kažko įdomesnio, bet lygiai taip pat, kad būtų ištikimas man... Na, supranti,-vis mąstydamas tarstelėjo šis ir tikėjosi, kad varniukė pasakys kažką įdomaus. Iš tikrųjų Suzu mąstė net apie gyvatę, bet jam tai atrodė kiek nuobodu.
-
Iškankinta ir pavargusi po NIV pamokos Davina užuot sugrįžusi į Varno Nago bendrąjį kambarį, kaip visą laiką ir norėjo, pasuko klaidžiais koridoriais. Džiaugėsi, jog nebevilkėjo to balto chalato, kuris buvo išteptas tamsiu zombiu kraujo. Tikiuosi, neteks to pakartoti...niekada... Ir vis dėl to, giliai viduje rudaplaukei bent iš dalies patiko NIV praktika. Nustūmusi šias mintis mėlynakė priėjo pravirą langą. Stabtelėjusi mergina persisvėrė pro atvirą langą ir žvilgtelėjo į apačią, o tuomet kilstelėjusi galvą nužvelgė pilies stogą. Turbūt vieno nuotykio, kuriame teko kautis su zombiais, rudaplaukei neužteko, nes ši lengvu šuoliu užšoko ant palangės ir pasišokėjusi užlipo ant pilies stogo. Tai ką išvydo merginą privertė praverti rausvas lūpas iš nuostabos. Vaizdas atrodė pribloškiantis, be to diena taip pat buvo gera. Paėjusi dar kelis žingsnius Davina įsitaisė ant stogo ir sulenkusi kojas stebėjo pro šalį plaukiančius debesis. Išvydus tokį vaizdą, rudaplaukės veide ir vėl atsirado plati šypsena.
-
Stogas buvo įdomi vieta. Ant jo susirinkdavo poros pasipraktikuoti glamonių, mažiau susijaudinę išsliūkindavo naktimis stebėti žvaigždžių. Tačiau nei vieno nei kito šviesiaplaukis čia nedarė. Nykūs atsiminimai rišo jį su pilies stogu. Sruogos kurios dingo apačioje. Duslus trinktelėjimas į vieną iš žemesnių bokštų. Kraujas tekantis plytelėmis tarsi geležimi perpildytos ašaros. Tie atsiminimai, jie buvo tokie seni, kad rodos viskas tebuvo sapnas, toks realus, toks tikras, kad dabar tai tapo vienu iš... Iš... Koks jo vardas? Ištrynė tai. Pamiršti detales nebuvo taip sunku, ypač kai auką ne daug kas pažinojo.
Rodos net nepagalvojęs užlipo ant stogo, tarsi čia lankytųsi kiekvieną dieną, bet... Ne. Stengdavosi apeiti šią vietą, ne vien dėl prastų atsiminimų, bet ir dėl balandžių ir pelėdų... Taršos. Tad tokiomis akimirkomis visada turėdavo kišenėje mėlyno žiobariško tepalo, su kuriuo galėtų pašvarinti delnus.
Kažkas čia jau buvo. Sėdėjo. Mergaitiškas siluetas. Tokiomis akimirkomis norėdavo nustumti tą kuris spoksojo į horizontą nieko neįtardamas. Žinoma, tai tebuvo paprasčiausias smalsumas.
Nieko nesakęs, priėjo prie mergelės lengvu žingsniu ir atsisėdo šalia, it ją būtų pažinojęs visus tuos metus. Tiesa pasakius, iš matymo ją galėjo atskirti, vis dėl to jie abu buvo tame pačiame kurse ir koledže, bet ar galėjo įvardyti kokios gėlės jai patinka? Nelabai.
- Davina, sveika, - šyptelėjo, tarsi mintyse nebūtų reikėję gerokai pasirausti, kad atrastų jos vardą. – Įstabus vaizdas, ar ne? – tuščiažodžiavimas. – Girdėjau pamoka buvo gan įdomi, - vien dėl to, kad išgirdo mokinių paskalas koridoriuje.
-
Žvelgiant į nuostabų vaizdą Davinos dėmesį patraukė garsas, kurį sukėlė artėjantys žingsniai. Atitraukusi žvilgsnį nuo horizonto mėlynakė išvydo gana aukštą šviesiaplaukį vaikiną, kuris drąsiai priėjęs atsisėdo šalia rudaplaukės. Mergina pasimetusi žvelgė į ką tik atėjusį vaikiną. Regis, jie abu buvo iš to pačio koledžo ir vienmečiai. Išgirdusi šviesiaplaukio pasisveikinimą Davina klausiamai į jį pažvelgė. Ji nė nepažinojo jo, o šis regis, net vardą merginos žinojo.
-Labas,-draugiškai šyptelėjusi atsakė rudaplaukė ir vėl nusuko žvilgsnį į horizontą,-taip, vaizdas išties nuostabus,-linktelėjo mėlynakė. Švelnus vėjelis ėmė kedenti aukštai į kasą surištus merginos plaukus išdraikydamas dar daugiau neklusnių rudų sruogų.
-Ar taip greitai visi sužinojo apie kovą su zombiais?-nusijuokė varnė. Atmintyje ir vėl iškilo scena, kaip ji smeigė stiklo šukę vienam zombiui tiesiai į kaklą ir šio kraujas nudažė baltą chalatą raudona kraujo spalva. Turbūt tuo metu mergina atrodė, kaip tikra žudikė, kokia visiškai netroško būti ar atrodyti.
-
Tiesa pasakius, nieko negirdėjo apie zombius, tiesiog, kad buvo kraujo ir žarnų, pirma mintis buvo elfai, tačiau... Gyvi numirėliai. Skamba intriguojančiai, vis dėl to jam patiko apokalipsiniai filmai su pražūtingomis pabaisomis kurios skleidžia užkratą, tačiau nueiti į tokio pobūdžio pamokas jam nekilo ranka dėl kelių priežasčių.
- Na kelios mergelės čiauškėjo apie kraują, nemaniau, kad jūs rimtai killinot zombius, - nusijuokė, perbraukdamas pirštais per savo garbanas. – O naudojot burtus ar galėjot ir žiobariškus ginklus pasitelkti? Kaip peiliai ir panašiai... – tokie įgūdžiai, jo akyse, buvo reikalingi kaip ir mokėjimas valgyti su šakute ir peiliu.
Jam nebuvo įdomu, bet akyse matėsi žiburėliai, kurie rodos sakė visai ką kitą. Šita jauna mergaitė, apie ją nieko nežinojo, tik tuos du nelemtus faktelius – šešiolikmetė varnė. O daugiau nieko, nei jos šeimos padėties, nei pomėgių.
- Sakyki, ką veiksi per atostogas? – lengvas klausimas.
-
Išgirdusi vaikino žodžius mergina linksmai nusišypsojo.
-Na, kraujo ten nebuvo tiek daug...-Mintyse peržvelgdama pamokoje išgyventą zombių apokalipsę atsakė rudaplaukė.-Mes neturėjom savo burtų lazdelės, tad teko naudotis žiobariškais ginklais...Keptuve ir pistoletu-bumerangu,-mergina tyliai nusijuokė ištarusi šiuos žodžius. Garsiai skambėjo tai kur kas juokingiau, nei mintyse. Tiesa, iš pradžių juk Davina pistoletą naudojo tam, kam jis ir buvo skirtas-šaudyti, tačiau pasibaigus kulkoms mergina jį sviedė tiesiai zombiui į kaktą. Bet juk taip bent jau laimėjo laiko išgerti paskutinį eliksyrą, kurio dėka ir Davina, ir Elridė liko sveikos ir gyvos. Išgirdusi kitą šviesiaplaukio klausimą mėlynakė nė nedvejodama atsakė.
-Grįšiu į namus, į Ispaniją, o tu?-žvilgtelėjusi į vaikiną šyptelėjo mergina.
-
Ginklai... Bumerangas, pistoletas ir keptuvė. Tai skambėjo kaip smėlio dėžėje rasti žaislai. Kova su tokiu asortimentu turbūt atrodė kaip tikrų tikriausia komedija. Kas bando nukirsti negyvėlių galvas su bumerangu? Galbūt pernelyg pervertino Australijos aborigenų ginklą, tačiau... Nesvarbu.
- Ispanija? O nenorėtum likti Anglijoje? Su draugais darysime įvairius eventus, keletą kartų net per žinias parodė, - šyptelėjo, sudarydamas vaizdą it įvykiai apie kuriuos kalba tėra, koks rekordinis moliūgų pjaustymas ar maisto dalinimo akcija, kas sudomintų vyresnę auditoriją, tačiau nebuvo tai ko garbanius siekė. – Kaip supratai, niekur už jūros nevyksiu, - tarstelėjo.
Mintyse kirbėjo vienas klausimas. Ar mokiniai buvo išmokyti kaip naudoti... ginklus.
- Sakyk, o kurį tu pasirinkai? Na savigynai, man įdomu, nes burtininkai dažnai naudoja keptuve kaip vėzdą, nors... Tai nelabai funkcionalu, - murktelėjo, tarsi norėdamas pasidalinti žiniomis su naivia magiją įvaldžiusia mergele.
-
Mergina kryptelėjo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į horizontą.
-Anglijoje praleidau jau dvejas atostogas, tad dabar noriu grįžti į Ispaniją. Ilgiuosi tikrųjų namų ir ten likusių draugų, tik žinoma, skaudu palikti ir čia esančius.-Liūdnai šyptelėjo mėlynakė. Išgirdusi sekančius vaikino žodžius rudaplaukė žvilgtelėjo į šviesiaplaukį.
-O ar esi kada keliavęs po kitas šalis?-šaltas vėjelis ėmė kedenti palaidus merginos plaukus. Perbraukusi ranka Davina permetė juos per vieną šoną, o tuomet nusuko šviesiai mėlynas akis į horizontą.
-Draugiškai nusiteikusius zombius pasitikau su pistoletu rankose, turbūt esu pavojingesnė, nei atrodau,-žaviai nusišypsojo rudaplaukė. Po visko ji nuoširdžiai džiaugėsi, kad tėtis ją išmokė šaudyti ne tik lanku, bet ir kitais šaunamaisiais ginklais.
-
Neliko nė savaitės iki žiemos atostogų ir iki grįžimo namo. Žinoma, viskas atrodo smagu - juk Kalėdos, galės pailsėti nuo mokslų ir pasimatyti su tėvais, kurių nematė jau daugiau nei tris mėnesius! Tik bėda tame, kad dar neturėjo dovanos mylimam tėčiui. Mergaitė vis nesugalvojo, ką padovanoti žmogui, kuris, rodos, viską turi. Ir tik vakar vakare, kai jau gulėjo šiltai susirangiusi lovoje, Feliciai į galvą toptelėjo mintis nutapyti vaizdą nuo pilies stogo į ežerą. Tėtis visada prieš miegą klastuolei pasakodavo įvairiausius nutikimus iš tų laikų, kuomet jis pats dar mokėsi Hogvartse, tačiau pačios gražiausios istorijos, po kurių kartais net pati Bonheur šeimos galva nubraukdavo ašarą, nutikdavo ant stogo. Būtent ant jo dabar ir bandė užsiropšti vienuolikmetė.
Šiaip ne taip pasiekusi viršų, Felicia pasidengė purpurinį pledą ir ant jo patogiau įsitaisė. Vaizdas nuo stogo buvo pasakiškas: viską buvo nuklojęs storas sniego sluoksnis, net ir apsnigęs uždraustasis miškas nebeatrodė toks gąsdinantis, o spindinti saulė vertė viską aplink žėrėti.
-Ohooo,- išsprogdino šokoladines akis iš nuostabos ir iš juodos kuprinės išsitraukusi reikmenis, pradėjo tapyti.
-
Adamas žinojo, kad per žiemos atostogas jis namo nevažiuos, nors šios jau neužkalnų, tačiau dėl to neliūdėjo, galima sakyti, netgi džiaugėsi, Hogvartsas jam buvo lyg antrieji namai, kurie suteikė viską, juk brolis dvynys vietoje, sesuo taip pat, ko dar gali reikėti jei tik ne to? Kalėdos - šeimos šventė, o kai beveik visi šeimos narei čia, na taip mama su tėčiu toliau, bet jie turi reikalų, tad atostogų neėmė ir šiam neatrodė protinga grįžti namo.
Rudaplaukis nebeturėjęs ką veikti patraukė mokyklos koridoriumi, aišku tikslą jis žinojo - stogas, bet kodėl būtent ten? Nes vienintelė vieta, kur galima atsipūsti, užsimiršti ir truputį atsipalaiduoti, iš ten vien tik tas vaizdas buvo nuostabus.
Pagaliau Green šeimos nariui, pasiekus viršų pasimatė žmogus, aišku, šis kiek čia yra buvęs, niekada nieko nesutikdavo tad ir šį kartą nemąstė, tačiau yra kaip yra. Mergina, rodo, netgi panašaus amžiaus, nors ką ten gali spręsti iš nugaros. Šis nė nežinojo kaip elgtis, nors visada buvo draugiškas ir su visais malonus, šįkart irgi toks stengėsi išlikti.
- Labutis, - šyptelėjo Adamas, - ką tapai? - Susidomėjęs Grifas stengėsi išvysti merginos piešinį, tačiau buvo sunku ką įžiūrėti.
-
Mergaičiukė buvo įpusėjusi savo piešinį. Ji net įsivaizdavo, kaip ji bei jos tėtis sėdi ir žiūri į paveikslą, kol vyriausioji šeimos galva pasakoja savo istorijas, rodo, kur vaizdas nuo stogo pasikeitė, o kur išliko toks pats kaip prieš dvidešimt metų. Ak, kaip Felicija norėjo grįžti namo! Žinoma, liūdna palikti draugus, kurie net per kiek daugiau nei tris mėnesius spėjo tapti kone antrąja šeima, tačiau juk palieka juos neilgam. Taip, neilgam...
Šokoladinių akių savininkė bandė kuo tiksliau nupiešti apsnigusį uždraustąjį mišką, kai iš niekur nieko ant stogo išdygo berniukiška figūra.
-Sveikas,- šyptelėjo atgal,- tapau tai, ką matau,- patraukė savo rankas, kad nepažįstamasis galėtų geriau apžiūrėti piešinį,- tu, jei nori, prisėsk,- Cerise kiek pasislinko į šoną, palikdama vietos ant purpurinio pledo. -Aš Felicija,- ištiesė ranką paspaudimui.
-
Išgirdęs merginos pasisveikinimą jis neryškiai šyptelėjo, džiaugėsi, kad "užėjo" ant visai draugiškos panelės, nors iš pirmo žvilgsnio buvo galima taip spręsti, tačiau nežinia kas slepiasi "po apsiaustu".
- Šaunu, - žvilgtelėjęs į piešinį išlemeno Adam' as, dar niekad neteko matyti taip gražiai tapančio žmogaus, kiekviena detalė bandoma atvaizduoti kruopščiai ir tvarkingai, niekas nepraleidžiama pro akis.
- Ačiū, - linktelėjo Green' as ir prisėdo šalia merginos, nes aišku, būtų šalta sėdėti tiesiog ant stogo, jis tikrai pašaltu, o paskui neduok Dieve susirgtu. - Aš Adam' as, - šyptelėjo šis ir ištiesęs ranką suspaudė savojoje Felicijos ir greit paleido, - malonu susipažinti, - bandydamas išlikti mandagus išlemeno rudaplaukis, jis niekada nebuvo toks formalus, kaip šįkart, tačiau visiems ir visada būna pirmas kartas.
-
Felicia stebėjo šalimais besisėdantį berniuką. Pastarasis neatrodė daug vyresnis, gal vieneriais ar pora metų, o gal net išvis vienmetis... Nesupaistysi šiais laikais.
-Aha, man taip pat malonu,- plačiai šyptelėjo tamsiaplaukė ir padėjo teptuką ant servetėlės, kurią laikė šalia. Ką jau ką, bet prancūzaitė žinojo, jog nemandagu užsiimti savais reikalais, kai šalia sėdi kitas žmogus, tad ir drobę su piešiniu padėjo šalia servetėlės su teptuku. Svarbu, kad tik nepradėtų snigti, nes tada ne tik kad visi dažai išsilies, bet pirmakursė negalės ir piešinio baigti, kurį jau rytoj turėjo su savim vežtis namo, atgal į Paryžių.
-Kiek tau metų ir iš kokio tu koledžo?- mandagiai pasiteiravo savo kompaniono, jei galima taip pavadinti,- kodėl atsliūkinai čia ant stogo?- paklausė.- Jei ne paslaptis, žinoma,- sukikeno šokoladinių akių savininkė, tikėdamasi, kad savo plepumu neišgąsdins Adamo.
-
Adam' ui buvo keista bendrauti su mergina, tiksliau jis nelabai žinojo kaip tai daroma, nes visą laiką, jis dažniausiai bendraudavo su vaikinais, o daugiausiai laiko praleisdavo su dvyniu broliu arba seserimi, kuri tiesa sakant neprisideda prie tų visų panelių, ji buvo kitokia.
- Tau nereikia nustoti tapatyti, vien tik dėl to, jog aš čia kažkaip ir iš kažkur atsliukinau, - nusišypsojo Green' as, tačiau nežinia ar nepasirodys įžūliu, gal ji tiesiog šiaip nenori piešti.. na bet iš kur tai žinoti Grifui.
- Man vienuolika, aš iš Grifų Gūžtos, - su didžiausiu malonumu ištarė rudalaukis savo amžių ir koledžą, tačiau ir pats nesuprato, kam to reikėjo. - O tu? - Klausiamai pažvelgė į žmogutį sėdintį šalimais.
- O kodėl atsliūkinau.. - dustelėjo vaikinas, - turbūt dėl to, kad vaizdas matomas nuo čia yra neapsakomai gražus, o aš toks, tokių vaizdų mėgėjas, patinka man, - žavėdamasis gamta kažką dar burbėjo šis, tačiau gana, dabar šalia jo sėdėjo Felicia, o susibendrauti su visais reikia.
- O nuo kada tu tapai? Kokie tavo pomėgiai?
-
Pagaliau pasibaigus pamokoms, Ella atėjo į vietą, kurioje leisdavo laiką, kai norėdavo pabūti viena. Tiesa, čia užeidavo tik vienas kitas mokinys, dėl to vieta buvo tobula sėdėti vienam, ir žiūrėti kaip krenta rudeniniai lapai.
Ji užlipo stačiais, pilkais laiptais viršun. Vėjo beveik nebuvo, o saulė lindėjo kažkur už didelių debesų. Žemai, lauke vaikščiojo palyginti maži žmonės, bent jau Ellos akimis.
Praėjus kelioms minutėms, pirmakursė pažvelgė į jau niūrokus debesis, ir išgirdo tylų vandens lašelių kapnojimą. Ji stipriau suimė apsiaustą su išsiuvinėta „E” raide ir Švilpynės koledžo logotipu.
Dar po valandėlės, kai lietus įsisiautėjo, mergaitė išbėgo pasiimti skėčio, bei šilto apsiausto.
-
Po pamokų Mija sumanė nueiti ant mokyklos stogo. Pasigrožėti vaizdu. Ta diena pūtė nestiprus vėjas. Lingavo medžiai. Buvo labai gražu. Ji prisiminė, kad turi knyga. Kuria jai buvo davus Kamila. Knyga vadinosi ,,Magiškieji gyvūnai''. Ji jau perskaitė puse knygos. Mija jautė, kad tai labai gera vieta skaitymui, nes nieks ir negali sutrukdyti. Kai ji skaitė ji jautė silpna vėjeli, kuris ją ramino. po valandos, Mija perskaitė visą knyga. Jau norėjo eiti, bet dar pagalvojo pasilikti. Ji norėjo pažiūrėti kaip leidžiasi saulė, nes paskutinį karta saulėlydį matė kai jai buvo 3 metai. Mija atsistojo prie stogo krašto. Ir Žiūrėjo tolyn. Ji prisiminė savo draugus žmones. Mija atsiduso.
Saulėlydis... Nebūna nieko geriau už tokį vakarą...
-
Iškart po pamokų Yura ėjo link mokyklos stogo, kur dažnai mėgdavo būti. Užlipo stačiais laipteliai į viršų ir užlipo ant stogo, bet ups... Ten jau buvo kita mergaitė, be to smarkiai lijo. Na, pastaroji priežastis Yuros negąsdino, nes lietus jai patiko. Ji tiesiog užsidėjo geltono megztinio, kurį buvo užsivilkusi po mokykline mantija. Antrakursė nusprendė užkalbinti tą mergaitę.
- Labas!- sušuko mergaitė, kad perrėktų lietų.
Bet mergina greičiausiai neišgirdo, nes nesuregavo. Yura priėjo arčiau ir jau tyliau pasakė.
- Labas, ką čia veiki? Ar dažnai čia ateini?- paklausė mergaitė.
Mergaitė atėjo dar arčiau. Jai patiko būti lauke. Vėjas, grynas oras, šiuo atveju ir lietus. Jai visa tai labai patiko ir Yura nejučiom nusišypsojo.
-
Jau grįžusi, su skėčiu rankose, Ella paskendo savo mintyse. Staiga, išgirdusi kažką kalbant, ji krūptelėjo.
- Labas, - pasakė, stengdamasi, kad šalia sėdinti mergaitė išgirstų. - Išgąsdinai mane. Gal nori po skėčiu? Baisiai lyja.
Net nelaukdama atsakymo, mergaitė patraukė skėtį arčiau nepažįstamosios. Pastaroji, kaip atrodė Ellai, buvo panašaus amžiaus, tik šiek tiek žemesnė.
- Kaip matau tu iš Grifų Gūžtos. - Garsiai pagalvojo švilpė. - Na, aš Hogvartse nesenai, bet tikrai dažnai čia ateinu. Atėjau pasėdėti ir pažiūrėti į dangų, bet kaip matai, nelabai yra ką pamatyti, nebent milžiniškus lašus. - Nusijuokė pirmakursė.
Ji žiūrėjo į ežerą, kuris, atrodo maitinosi lašais, ir buvo vis didesnis.
- O tu? Ar dažnai čia ateini? Beje, kuo tu vardu ir kiek tau metų? - Pridūrė Ella, ir pasižiūrėjo į šviesiaplaukę.
-
Ilgi tamsos pirštai pamažu lietė medžių viršūnes, bet žemiau dangus vis dar buvo ugninių atspalvių miksas. Lauke nebuvo labai šalta, bet Kupidonas vis tiek užsitraukė didelį žalią megztinį, nes ten kur vaikinukas ruošėsi praleisti vakarą buvo kiek šalčiau negu įprastai išėjus laukan.
Praėjimą ant stogo jis rado visai neseniai ir su niekuo tuo atradimu nesidalijo. Na, nelabai ir turėjo su kuo.
Monro, kaip banalių romantinių filmų veikėjas užkopimui ant stogo pasirinko vieną iš gražesnių ir šiltesnių vakarų. Ištaikė progą,kai koridoriuose nebermaršimavo nemigos ar gyvenimo kančių kankinami mokiniai ir tada pro langą užsikabarojo aukštyn, įkvėpdamas gryno oro. Neilgai truko kol jis patogiai įsitaisė, o tada savo vietą vaikinuko rankose rado ir pakelis cigarečių ir žiebtuvėlis. Kol kas neprisidegė, tiesiog uždeginėjo ir užgesinėjo žiebtuvėlį.
-
Istorija banaliai kartojosi. Dafydd paprasčiausiai nebeišsėdėjo bendrajame kambaryje, kuriame nelemti mažvaikiai niekaip nesiteikė užsičiaupti. Tad klastuolis patraukė paslankioti po pilį. Jau vakarėjo, tad mokinių koridoriuose nebuvo daug. Reikėjo tikėtis, kad ir Džeimsas Greywindas nesitrina koridoriuose. Areštai velsiečiui, tiesą sakant, jau labai nusibodo.
Beslampinėdamas po viršutinį aukštą raudonplaukis pamatė atidarytą langą. Nors buvo nelabai šalta, negalėjai sakyti, kad yra ir taip šilta, kad nakčiai langą reikėtų palikti atdarą. Dafydd jau norėjo jį užtrenkti, kai pamatė, kad pro jį galima išlįsti ir, tikėtina, kažkur nueiti. Velsietis visai susidomėjo. Jis išlindo pro langą ir suprato, kad tai buvo lengviausia dalis, mat teko kabarotis į viršų. Ką gi, jeigu jau pradėjo, norėjo užduotį ir pabaigti. Tad tyliai keiksnodamas raudonplaukis lipo į viršų.
Vos tik užlipęs pamatė, kad ten kažkas sėdėjo. To ir reikėjo tikėtis piktai pagalvojo Dafydd, dabar supratęs, kodėl tas langas buvo atidarytas. Jis nežinojo, ar sėdintysis ką nors išgirdo, ar ne, tačiau trauktis tikrai neketino. Neaišku, ar pasivaideno, ar ne, tačiau Dafydd pasirodė, kad anas sėdi apsivilkęs kažką lyg ir žalsvo. Klastuolis?
Priėjęs visai arti raudonplaukis suprato, kad ano vaikino visiškai nepažįsta. Žinoma, tai nė kiek nenuliūdino Dafydd. Ir neprivertė elgtis bent kiek draugiškiau ar mandagiau.
- Kokį velnią tu čia darai? - garsiai paklausė velsietis, net nebandydamas švelninti balso tono, kuris, kaip visada, buvo piktas.
-
Na, tikriausiai vienatvė Kupidonui ne draugė. Kad ir kur jis eidavo, kad ir į kokį kampą nusislėpdavo, vis tiek kažkas būtinai ateidavo ten kur jis būdavo. Tikraiusiai net užsikąsus aštuonis metrus po žeme kažkas sugalvotų jį išsikasti ir imti bendrauti.
Vaikinukas nelabai klausėsi ar ims ir išgirs žingsnius, nes na tokiu vėlyvu metu nelabai tikėjosi, kad koks kitas mokinys sugalvos užsirioglinti ant stogo.
Monro prisidegė cigaretę - tai nebuvo labai geras ar sveikas įprotis, bet ar Kupidonui tai rūpėjo? Ne, nelabai.
Išgirdęs kažkieno balsą tingiai atsisuko, nužvelgdamas nepažįstamąjį ir išpūsdamas dūmus jo pusėn. Na, bent ne kokia landi mergiotė, iškart puolanti sveikintis ir pažindintis. Pfu, Hogas tokių pilnas buvo.
-Na, jei dar akys tau iš akiduobių dar neiškrito, tai puikiausiai matai, kad sėdžiu ir mėgaujuosi vienatve. Oj, pasitaisysiu - mėgavausi,-ištarė tokiu tonu, jog aiškiai galima suprasti, jog tas raudonplaukis čia nepageidaujamas.
-
- Ak, atsiprašau, jūsų malonybe, - metė Dafydd, demonstratyviai nusilenkdamas. Suprato, kad susidūrė su kažkuo, galbūt panašiu į save - nemėgstančiu kvailos draugijos. Dėl šios priežasties klastuolis, nepaisant to, kad norėjo pabūti vienas, neketino kur nors trauktis. Dafydd žiūrėjo į vaikinuko cigaretę ir, tiesą sakant, gerokai nusivylė. Jis tikėjosi, kad šitas padaras bus bent kiek įdomesnis už visus kvailius, kurie mokosi Hogvartso pilyje. Kur ten. Toks pat nevykėlis.
- Tarp kitko, ačiū už rūpestį, širdingasai, - pašaipiai tęsė velsietis. - Mano akys yra ten, kur joms ir vieta. Žiūrėk, kad taviškės kur nors kitur neatsidurtų.
Kodėl šitoje mokykloje tiek daug blondinų? apmaudžiai pagalvojo klastuolis, susimąstydamas ir apie Mioną, ir apie Adelę, o šitas, atrodo, irgi pasižymi ta pačia "šviesų protą" rodančia plaukų spalva. Tik įdomu, ar ir jis toks pat užknisantis? Kiek patylėjęs Dafydd atsisėdo kuo toliau nuo nepažįstamojo ir žvilgtelėjo į jį. Galiausiai mestelėjo:
- Žinai, gal surūkyk dar vieną? Greičiau mirsi, pasaulis nuo to tik gražesnis taps.
-
-Lenkis lenkis, gerai kai žmonės iš karto supranta esantys žemesniam lygyje,-plačiai išsišiepė Kupidonas, išpūsdamas dar dūmų. Šis klastuolis jau dabar buvo žmogus, kuriam švilpis teikėsi pasakyti daugiau, negu "atsiknisk". Šiaip Monro buvo visiškai ramus - jo nė kiek netrikdė raudonplaukio žodžiai, nebent nervino jo buvimas čia. O kalbėt galėjo ką norėjo - juk ir šarkų karksėjimo nesuvaldysi.
-Čia grąsinimas? Ruošies akis iš kaukolės man iškabint?-skambiai nusijuokė ketvirtakursis.
Pamatęs, kad klastuolis nusprendė šikną nuleist šitoj vietoj, pavartė akis. Paprastai žmonės išgirdę koks nemalonus jo bendravimas tieisog pasišalindavo. Niekam nepatiko bendrauti su nemaloniais žmonėmis. O tai Kupidonui labai patiko.
-Jei labai rūpi pasaulio gerovė tai va, nuo stogo šok, vienu bjauriu žmogum mažiau.
-
- Oi, tai už jūsų didenybę bet kas yra žemesniame lygyje, - nepagailėjo sarkazmo Dafydd ir dar žemiau nusilenkė. Stengėsi, kad blondinas nepastebėtų, kaip jis tramdo juoką. Vis dėlto tai buvo labai sunku, nes visa situacija atrodė beviltiškai apgailėtina ir dėl to juokinga.
Išgirdęs vaikinuko juoką Dafydd susiraukė. Taip, jam buvo be galo linksma, tačiau jis visiškai nenorėjo linksminti šito pasipūtėlio.
- Nesitepsiu rankų į jūsų malonybės akutes, - saldžiai sučiulbėjo velsietis. - Mėgaukitės šio pasaulio grožiu.
Dafydd sėdėjo ir kurį laiką nepaisė kito čia sėdinčio žmogaus. Atrodė, kad galbūt jie bent kelias akimirkas ištylės ir nustos kapotis kaip kokie du gaidžiai. Tiesą sakant, Dafydd to ir norėjo, nes tingėjo užsiimti su šituo nevykėliu. Deja, pastarasis, atrodo, buvo kitos nuomonės. O tai neleido klastuoliui patylėti.
- Jums, jūsų malonybe, apie bjaurumą reikėtų patylėti, - vėl sarkastiškai rėžė Dafydd. - Be to, juk jūs čia aukščiausiame lygyje, tad negaliu užstoti jums kelio. Tad, ponas, tik po jūsų.
Klastuolis atsistojo apsimesdamas, kad iš tiesų laukia, kada gi blondinas taip pat pakels užpakalį.
-
-Kas tiesa tas ne melas,-gūžtelėjo pečiais Kupidonas, apsimesdamas jog visai neišgirdo sarkastiškos gaidelės klastuolio tone. Galėtų čia lankstydamasis ir nusiversti - Monro visai neprieštarautų, ką ten.
Švilpis seniai jau taip nesilinksmino - visi prieš, kuriuos jis burnojosi ar iš principo ar iš ko atsakinėdavo maloniai, arba mestelėję vos vieną pastabą jo pusėn dingdavo. Kai kažkas į jo kandumą iš tikro atsakydavo kandumu buvo daug įdomiau.
-Vienintelis būdas pamatyti šio pasaulio grožį būtų jei šiuo metu turėčiau veidrodį rankoje,-kreivai šyptelėjo vaikinukas. Self love isn't selfish, it's important.
Šitas kvailas reikalas atrodo galėjo užsitęsti. Kupidonas nusileisti nemėgo, o gal labiau - niekada nebandė, tad jei Dafydd neapims apšvietimas ir noras nusileisti viskas arba nesibaigs, arba pasibaigs muštynėmis. Kažkaip per dažnai Monro visiems čia ragus laužė.
-A, tai ne, tu šok, damoms pirmenybė lyg ir.
-
Dafydd puikiai suvokė, kad šitas susitikimas yra tikrai neeilinis. Pagaliau jis sutiko kažką, kas nėra bjauriai saldus ir besitaikantis taikytis ir neklausinėjantis, kad gi jam, Dafydd, yra negerai. Savaime aišku, tai nesukėlė pagarbos ar dar ko nors. Tikriausiai tik dar didesnį klastuolio pykti. Tačiau koks skirtumas? Velsietį erzina visi iš eilės, o su šituo blondinuku bent jau įdomiau. Šiek tiek.
- O dieve dieve, kokie mes pasipūtę, - metė Dafydd. Ko jau ko, o pasipūtimo raudonplaukis neturėjo, tad jam toks žmonių bruožas buvo labai bjaurus. Ir staiga vaikinas suprato, kad šitas bernužėlis yra lygiai toks pat nevykėlis kaip ir visi kiti šioje mokykloje. Na, taip, jis neklausia, kas Dafydd negerai. Jis kitokio tipo nevykėlis. Tačiau vis tiek nevykėlis.
Išgirdęs paskutinius žodžius raudonplaukis nusikvatojo. Jis taip juokėsi, kad ilgai negalėjo sustoti. Galiausiai pritrūko kvapo, tad teko nustoti.
- Juk būtent damos yra "dailioji lytis", - pabrėždamas du paskutinius žodžius ištarė penkiolikmetis. - Tad, pasaulio groži, tu esi viena iš jų.
Dafydd ilgai nesvarstęs klestelėjo ten pat, iš kur prieš tai buvo atsistojęs.
-
Kuo toliau tuo Kupidonui buvo įdomiau. Rimtai, mokykloje kur visi jį matė kaip vargšą berniuką, kuriam reikia pagalbos ir su kuriuo bandė elgtis kaip kokia suskaldyta vaza, šitas vaikėzas bent turėjo pakankamai drąsos, jog bent į akis pažvelgtų, nė nekalbant apie įžeidimus. Taip, Monro jau gal ir nebe taip gailėjosi čia atėjęs.
-Mes? Neklysti. Džiugu, kai žmonės pripažįsta ne tik kitų minusus, bet ir savo,-plačiai išsišiepė šviesiaplaukis, išpūsdamas paskutinį dūmų debesį ir tada pasiųsdamas vargšę nuorūką žemyn, tragiškam likimui - išsitėškimui kažkur ten ant žemės.
-O, tai dabar jau manai, kad aš gražus? Dėkui, didžiai sujaudintas,-ranką prie širdies teatrališkai prisidėjo Kupidonas. Nebūtų Monro jei visų žodžių nepaverstų kaip jam pačiam patogu.
-
Dafydd sėdėjo ir stengėsi nekreipti dėmesio į bernioką. Tiesą sakant, jis pasirodė besantis neeilinio šlykštumo kvailelis. Na, taip, nėra iš tų saldybių, kurios tiesiog vemti vertė. Tačiau, pasirodo, šlykščiu būti galima ir kitais būdais.
Anam numetus nuorūką, klastuolis burbtelėjo:
- Tai imk kitą, greičiau numirsi.
Nežinojo, ar buvo išgirstas, tačiau ne itin ir tesirūpino. Žinojo, kad blondinas sugalvos ką atsakyti. Vienaip ar kitaip, žodžių kišenėje jis neieškojo.
- Žinoma, kad graži, madam, - su panieka atsiliepė Dafydd. Galvojo, gal vertėtų atsistoti - juk nemandagu, kai vaikinas sėdi išsidrėbęs vos ne damai po kojų! Vis dėlto nutarė, kad tingi. O ši(s) padaras tikrai nevertas dar didesnių pastangų.
Velsietis ilgokai sėdėjo nieko nesakydamas. Nežinojo, ar verta dar tęsti šitą idiotišką ginčą, ar geriau tiesios nekreipti dėmesio. Galiausiai neišvėrė:
- O tokiems mažiems vaikučiams kaip jūsų malonybė dar ne laikas miegoti?
-
-O kas tau, mamytė su tėvėliu rūkyt neleidžia ar koks nors dorovingumas?-nusijuokė Kupidonas. Žinoma, kad jis buvo tas, kuris maištavo prieš visus ir viską, nes paprasčiausiai nebuvo kas ji tramdė - sesuo turėjo kitų rūpesčių be maištaujančio brolio, o daugiau nieko Monro ir neturėjo.
-Kiekvienam komplimente dalis tiesos, bet nebūtina kartoti, kad aš gražus - veidrodį ir pats ant sienos turiu,-trūktelėjo pečiais blondinas, atrodo specialiai negirdėdamas pašaipios gaidelės klastuolio balse. Ką norėjo tą girdėjo, kaip visada.
-Jau tikriausiai pats miego nori, bet per išdidus sakyt, kad baisu tamsoj į miegamąjį nueiti? Sorry, princese, nesu labai geras žmogus tokiais klausimais,-ir vėl trūktelėjo pečiais jis. Na atrodo imtų ir susivaldytų neatsakęs - na, bet tiesiog širdis neleido, kai tas taip stengėsi jam įgelti.
-
Geriau bernužėlis nebūtų minėjęs mamytės su tėveliu. Savo paties labui. Dafydd ir pats nebūtų pagalvojęs, kad tokia užuomina bus smūgis žemiau juostos. Jis priėjo prie blondino ir čiupo šiam už krūtinės.
- Tu, vištele, geriau patylėk, - sušnypštė klastuolis. Kadangi nebuvo mušeika, nenorėjo pradėti būtent tokio užsiėmimo, tad paleido vaikiną ir stipriai stumtelėjo. Apie nieką velsietis daugiau nesvajojo, tik kad šitas idiotas nusiristų nuo stogo.
Eilinis blondino pasigyrimas, koks yra gražus, ėmė tiesiog vimdyti Dafydd. Savaime aišku, jis neketino pirmas pasitraukti nuo stogo, todėl reikėjo sugalvoti, kaip nustoti reaguoti į tokius pasisakymus. Paprasčiausiai ignoruoti nebuvo paprasta, tuo labiau, kad tada tas kvailys vėl ras ką pasakyti. O Dafydd negalėjo leisti, kad blondinas pradėtų manyti esantis gudresnis. Tai jau ne spėjo pagalvoti velsietis, kai jo ausis pasiekė dar viena kandi pastaba.
- Žinoma, - rimtu tonu atsakė Dafydd. - Žinok, be tavęs niekaip nenueisiu į savo miegamąjį. Jeigu tu manęs nepalydėsi, turėsiu čia ir nakvoti...
-
Kupidono veidą iškreipė pašaipus vypsnis, kai jis pagaliau suprato gavęs šiokią tokią reakciją iš vaikino. Puiku, ar tik ne to jis siekė?
Ryžikui sugriebus Monro už megztinio, tas dar labiau išsišiepė, rankas gniaužydamas į kumščius, atrodo laukdamas tolimesnio veiksmo, kad būtų pretekstas užtvoti.
Žinoma jis nenorėjo muštis, ar bent nenorėjo to daryti dabar. Juk net jis žinojo, kad tai daryti ant stogo būtų tiesiog savižudybė.
Pajutęs stumtelėjimą, Kupidonas kiek susvyravo, nes teko žengti kelis kreivus žingsnius atgal, bet tada vėl tvirtai atsistojo, lyg visiškai nieko nebūtų nutikę.
-Aha, vadinasi šeimoje tau gyvenimas ne mielas...-atseit gailiu tonu toliau provokavo blondinas, nutaisęs graudų žvilgsnį ir pasidėjęs kumštį po smakru,-Ką, mažai pinigų tėvai duoda ar vienas iš jų miręs?-kilstelėjo antakį, nė nebekreipdamas dėmesio į kitus žodžius. Jis jautėsi lyg palietęs aukso puodynę ar laimėjęs bingo, nes dabar žinojo kaip būtent jį erzinti.
-
Atrodė, kad prakeiktas blondinas iš viso į nieką nereaguoja. Ar sulaukčiau reakcijos, jeigu nustumčiau jį nuo stogo? susimąstė Dafydd.
Deja, kvailelis nesiteikė pats nusiristi nuo stogo. Ką gi. Kitą kartą velsietis jį pastums stipriau. Nebegalėjo pakęsti šito kvailio. Nenorėjo matyti jo snukio. Deja, nebuvo ką daryti. Pirmas iš čia išeiti raudonplaukis neketino. Kad ir ką tas idiotas darytų.
- Gyvenimas bet kur mielas, kur tik nėra tavęs, - rėžė Dafydd, nors sau pripažino, kad žodžiai apie šeimą jį skaudina. Tačiau blondinukui to žinoti tikrai nebuvo būtina.
Klausimas, ar vienas iš tėvų miręs, sutrikdė Dafydd. Mąstydamas apie savo tėvą jis niekada negalvojo, kad tas gali būti miręs. Gal taip ir yra? paklausė savęs klastuolis, nors garsiai nieko nesakė. Jis, nekreipdamas dėmesio į blondiną, nuėjo ir atsisėdo į tą pačią vietą, kurioje buvo įsitaisęs prieš tai.
-
O, Kupidonas reagavo. Bėda buvo tame, kad reagavo tik į tai į ką norėjo.
Gal kokioje alternatyvioje visatoje šie panašaus charakterio vaikinukai (Kupidonas, tiesa, būtų nesutikęs, kad jo charakteris panašus į to ryžiaus) būtų tapę puikiais draugais dėl savo panašumų. Deja, Monro buvo užsispyręs ir dar jautėsi aukščiau už visus. Net už dievą, tikriausiai.
-Vadinasi atspėjau!-apsidžiaugė jis, atrodo vėl ignoruodamas klastuolio žodžius. Geras, na ir ekstrasensas - gal baigęs hogą taps AB meistru?
--Bet ko tu taip širsti dėl to? Ne vienas hoge turi daddy issues,-dar kart paerzino Kupidonas, įterpdamas puikiai žinomos dainos pavadinimą. O, tiesa, na, žinomos tik žiobarų kilmės ar tarp žiobarų užaugusiems mokiniams. Kas dėl jo žodžių, tai jis tikrai nemelavo - atrodo pas visus buvo kažkokių problemų šeimose ir normali, funkcionuojanti ir svarbiausia, gyva šeima buvo retesnė už galimybę loterijoj išlošt milijoną. Kažin, čia tik burtininkams taip nesisekė šeimose..?
-
Dafydd turėjo pripažinti, kad sutriko. Kaip šitas kvailelis sugeba susieti dalykus, kurie visiškai nėra susiję? Anam kažką vapant velsietis nė nesistengė klausyti. O kam, jeigu jis šneka kažkokias pievas? Raudonplaukis neturėjo jėgų. Tuo labiau domėtis, ką šneka kažkoks eilinis šios nuostabios mokyklos idiotas.
- Žiūrėk, kad neturėtum life issues, - nesusilaikęs suburbėjo Dafydd. Gerai negirdėjo, ką šneka blondinas, tačiau tai ir nebuvo svarbu. Jis užsiminė apie "issues"? Ką gi, tikriausiai pats jų ir prašosi.
Velsietis nusižiovavo. Galvoje sukirbėjo mintis, kad, ko gero, tas kvailys sugalvos ką apie tai pasakyti. Tad pasistengė nusižiovauti kuo demonstratyviau. Jau geriau pačiam po to pasišaipyti iš kvailio. Dafydd neketino leisti, kad blondinas jaustųsi nugalėjęs.
- Žinai, - apsimestinai bailiu balsu pradėjo Dafydd. Vos nesprogo iš smalsumo, kaip (ar) reaguos kvailelis. - Berods minėjai, kad gali mane parvesti į lovytę, ar ne?
-
Na, Kupidonas jau nebuvo kaltas, kad tas nė nežino kur gera muzika. Palyginus su burtininkų grupėmis žiobarų grupės buvo žymiai geresnės.
-Kas neturi life issues?-papurtė galvą Kupidonas, o paskui pridėjo,-Čia retorinis klausimas, gali neatsakyti, žinai?
Tas klausimas buvo paklaustas tokiu tonu, jog galėjai suprasti, kad Monro vėl bando parodyti esąs aukštesnis. Kaip visada.
Blondinas užvertė akis. Galėjo prisiekti beveik pamatęs savo smegenis. Pas ryžiką, tiesa, tokių tikriausiai nelabai buvo.
-Tai gal rasi kelią, princese, ką jau čia,-gūžtelėjo pečiais jis.
Kažin čia kuris bus gudresnis nusileisti. Tikriausiai nė vienas ir ant stogo jie liks sėdėti iki kol kažkas juos nutemps. Na, Kupidonui nebuvo skirtumo.
-
O dievulėliau, kokių protingų žodžių mes mokame kandžiai pagalvojo Dafydd, blondinui užsiminus apie retorinį klausimą. Tiesą sakant, velsietis tokio žodžio išties nežinojo, tačiau buvo daugiau negu akivaizdu, kad jis šito kitam vaikinui nesakys.
- Tik nepamesk akių, kvaily, - burbtelėjo Dafydd, pamatęs, kaip blondinas užvertė akis. Jam jau gerokai nusibodo šitas pasikėlęs kvailys. Bet o ką daryti? Juk Dafydd negalėjo pirmas išeiti. Panašu, kad teks šito kvailio draugiją kęsti dar ilgai...
Blondinukas teikėsi reaguoti! Klastuolis taip nustebo, kad kelias akimirkas net nerado, ką atsakyti. O juk atrodė, kad šito kvailio reakciją iššaukti yra misija neįmanoma.
- Neparvesi manęs? - galiausiai sumurmėjo Dafydd, apsimesdamas, kad tuoj apsiverks. Iš tiesų vos nepradėjo kvatoti. Jis nusisuko nuo blondino, kad tas nepamatytų sunkiai sulaikomos šypsenos.
-
Mergaitė, tyrinėdama hogvartsą, kažkaip sugeba atsidurti ant hogvartso stogo. Iš čia vaizdas buvo išties puikus, o ypač tada, kai saulė leidosi. Gal dar prieš dešimt minučių buvęs mėlynais, nedebesuotas dangus, nusidažė orandžine spalva su šiek tiek raudonų ir rožinių atspalvių. Saulė buvo tikrai didelė ir pamažu slėpėsi už horizonto. Cindy, tarsi apakusi nuo tokio vaizdo, šiek tiek išpkėtusi akis ir prasižiojiusi žvelgė į nuostabų vaizdą, kurį jaunoji švilpynės koledžo narė tikrai norėtų įamžinti, bet dėja, ji nepasiėmė nei vieno iš savo fotoaparatų, kurį bent vieną dažniausiai nešiojiasi su savimi, kartu. Taip, fotografavimas buvo dar vienas orandžinių plaukų savininkės hobis. Ir taip, ji tikrai turėjo gana daug hobių, bet vistiek dažnai neturėdavo ką veikti ir dažnai tiesiog nuobodžiaudavo...
Atitraukusi žvilgsnį nuo nuostabaus dangaus sukurto vaizdo, mergytė nusišypsojo, pažvelgė į savo batus, kuriuos pati išsipiešė ir vėl pakėlė žvilgsnį į saulėlydį...
-
Vaikinas išėjo iš didžiosios salės ir nusprendė patyrinėti visus Hogvartso kampus, kambarėlius ir slaptus praėjimus. Vaikinas buvo gana smalsus nuo pat gimimo. Visada visi nauji kampai būdavo ištyrinėti ir vaikinas visada geriausiai slėpdavosi žaisdamas slėpynes. Jo visada ilgiausiai ieškodavo visi jo draugai, brolis su sese. Tai jam labai patikdavo ir kai jis būdavo liūdnas, piktas ir būdavo paskendęs blogose emocijose jis slėpdavosi savo kambaryje esančioje skylėje. Ji buvo už jo lovos sienoje. Niekas šios jo slėptuvės nežinojo, tad jis čia kurdavo daineles, eilėraštukus kartais net piešdavo nors tai jam nelabai sekėsi. Nors ir nemėgdavo vienatvės, bet kartais juk visiems gerai pabūti vieniems.
Staiga vaikinukas užtiko duris. Jos buvo atrakintos, tad jis nulenkė durų rankeną ir už tų durų pamatė laiptus. Kadangi jis ieškojo slaptų vietų šie laiptai buvo pats tas. ,,Galbūt jie veda į kokį nors slaptą kambarėlį?" pagalvojo vaikinas. Ten jis galėtų leisti visas savo dienas kai nesimokytų ar nebūtų su draugais. Tiksliau ten būtų dabar, nes kol kas draugų neturi, o jokių senų ir pažįstamų veidų nematė. Pradėjo lipti laiptais. Greitai atsidūrė viršuje. Atidarė dar vienas duris ir už jų pamatė nuostabų vaizdą ir į jį žiūrinčią merginą. Kadangi jis nebuvo labai bailus priėjo prie merginos.
- Sveika, - tarė jis gana garsiai.
-
Mergaitė ramiai, su susižavėjimu veide stebėjo saulėlydį, o jos veide švietė menka šypsenėlė, nuo matomo tikrai labai gražaus vaizdo prieš šiosios akis. Jos ramų stebėjimą sutrugdė berniukiškas balsas. Nuo netikėtumo Cindy krūptelėjo ir atsisuko į tikrai gražių plaukų berniuką, o tada atsigavusi nusišypsojo.
- Sveikas, Aš Cindy. - Iškarto suskumba pasisveikinti ir prisistatyti orandžinių plaukų mergaitė.
- Ką čia veiki? - Draugiškai paklausė nepažįstamojo berniuko, kuris atrodė tarsi būtų pirmakursis ir Cindy metų. Pažvelgusi į berniuko apsiaustą, Grant jauniausioji dukra suprato, kad jis taip pat yra iš švilpynės ir dar plačiau nusišypsojo.
- Švilpis? - Dar kartelį pasiteiravo mergaitė užsikišdama savo nepaklusnią orandžinių plaukų sruogą sau už ausies...
-
Ryan'as pamatė, kad šiek tiek išgąsdino mergaitę. Jis turbūt ir pats būtų išsigandęs iš netikėtumo. Juk priėjo staigiai, netikėtai ir galėjo būti bet kokiu blogu žmogum. Berniukas nusišypso mergaitei. Galbūt ji bus nauja jo draugė? Galbūt jie susibendraus? Berniukas iš tiesų norėjo rasti naujų draugų.
- Malonu, aš Ryan, - taria vaikinukas. Mergaitė pasirodė gana maloni.
- Na, tyrinėjau Hogvarsto kampelius, kadangi neseniai atvykau ir užtikau dureles. Jos atvedė ant stogo ir galvoju, kad dažnai leisiu čia savo laiką, - papasakoja vaikinas. Jam iš tiesų patiko čia, tad turbūt tai bus jo lankomiausia vieta Hogvartse.
- Ne. Aš klastūnas apsimetęs švilpiu, - nevykusiai pajuokauja vaikinukas ir nusijuokė.
-
- Man taip pat malonu. - Tarė mergaitė nusišypsodama gan plačia šypsena ir pažvelgdama į vaikiną.
- Čia išties labai gražu. Ir pilyje, ir šioje vietoje. - Tarė Cindy pasiimdama savo medžiaginę gumytę nuo rankos ir ja susirišdama savo gan ilgus, orandžinės spalvos, šiek tiek banguotus plaukus.
- Gana juokų. Klastūną atpažinčiau lengvai, o tu visiškai nepanašus į jį. Na išvaizda gal šiek tiek ir panašus, bet charakteriu tai visiškai ne. Be to, ir neturėtum iš kur gauti švilpynės koledžo rūbų. - Tarė pirmakursė tyliai sukikendama.
- Aš net pati nustebau, kaip protingai pamąsčiau. - Prunkštelėjo švilpukė ir vėl grąžino žvilgsnį į saulēlydį. Mergaitė tikėjosi, kad Ryan nesusidarys apie ją blogo įvaizdžio ir gal ši turės naują draugą. Grant nesistengė nieko vaidinti, tiesiog ji buvo savimi, o jos charakteris yra sunkus, tad daug kam mergaitė ir nepatiko...
-
Vaikinas nusišypso mergaitei pasakius, kad ir jai malonu.
- Taip. Pilis irgi yra labai graži. Tikiuosi, kad čia ant stogo dažnai nesilankys žmonės, nes ši vieta puikiai tiks mąstymui ir laiko leidimui, - taria berniukas. Jam čia beprotiškai patiko. Gražus vaizdas, graži vieta ir gaivus oras.
- Na, taip. Tai buvo nevykęs juokelis. Galbūt aš tiesiog puilus aktorius, o drabužius radau kažkur, _ taria ir dar kartelį nusijuokia. berniukas pasitaiso savo violetinius plaukus. Jie buvo susivėlėlę nuo vėjo, kadangi čia ant stogo buvo išties vėjuota.
- Sumąstei logiškai, - taria vaikinukas nusišypsodamas ir parodydamas savo baltus dantis. Mergaitė iš tiesų atrodė draugiška ir faina. Ryan mano, kad jis susibendraus su mergaite.
- Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? - paklausia vaikinas susidomėjęs mergaite.
-
- Būk atsargus čia. Čia gan slidoka. Lengvai galima nukristi ir susižeisti. - Tarė perspėdama Ryan pirmakursė. Ši visad būdavo pakankamai atsargi, o labiausiai jai rūpėdavo, kitų saugumas.
- Oj tik nereikia. Klastuolį atvažinčiau iš toli. Tu permielas, kad būtum klastuoliu. - Taria Cindy sukikendama ir plačiai nusišypsodama.
- Laisvalaikiu? Laisvalaikiu aš kartais mėgstu papaišyti. Bet didžiausias mano hobis yra fotografavimas. Beveik visada nešiojiuosi vieną iš savo keletos fotoaparatų su savimi, bet gailiuosi, kad šį kartą nepasiemiau savo fotoaparato su savimi. Čia kabai grażus vaizdas, o aš negaliu jo užfiksuoti. - Taria orandžinių plaukų savininkė.
- O tu? Ką tu tu veiki laisvalaikiu ir koks ar kokie tavo hobiai, Ryan? - Pasidomi švilpukė mielai nusišypsodama ir pažiūrėdama į bendrakoledžį.
-
- Pasistengsiu būti atsargus. O jeigu nukrisiu ir susižeisiu tai nieko tokio. Kaip sakoma iki vestuvių užgis, - tarė vaikinukas nusijuokdamas. Jis dažniausiai būdavo linksmas. Aišku buvo akimirkų kai būdavo liūdnas ir niekas jo pralinksminti negalėdavo, bet tai retas atvejis.
- Dėkoju. Nežinojau, kad esu toks mielas, - tarė vaikinukas nusišypsodamas. Jis stengdavosi būti geru, mielu ir draugišku su visais, bet ne visada tai jam pavykdavo.
- Piešimas? Man irgi kartais patinka papiešti. Piešiu daug dalykų. Fotografija tai menas. Būtų įdomu pamatyti tavo nuotraukų, tad man irgi gaila, kad nepasiėmei savojo fotoaparato. O vaizdas čia tiesiog dieviškas. Kaip sakiau tai bus mano mėgstamiausia vieta, - pasakė berniukas pasitvarkydamas savo violetinės spalvos plaukus. Jo šukuosena buvo labai netvarkinga, k už ją vaikinas turėjo dėkoti tik vėjui.
- Na, aš mėgstu daryti daug ką. Vienas iš mano hobių yra vaikščiojimas po mažiau kitiems žinomas vietas, kurios kartais būna ir nesaugios. Šis stogas lygiai toks pats. Tada mėgstu pasižiūrėti įvairius žiobarų serialus. Kartais jie būna tikrai geri ir įdomūs, - papasakojo vaikinas. Tai yra tik du pagrindiniai vaikino hobiai, o hobių jis turi daug.
-
- Tikiuosi, kad nenukrisi. Nenoriu, kad susižeistum. - Rūpestingai tarė mergaitė ir nusišypsojo miela šypsenėle.
- Na tu ištiesų mielas ir draugiškas. - Vėlgi pakartojo pirmakursė ir sukikeno. Jos skruostai įgavo rausvą atspalvį nuo menkos gėdos. Ji nuleidi žvilgsnį, bet tuoj pat, vos tik skruostams įgavus normalios odos spalvą, Cindy vėl pakelia žvilgsnį į Ryan.
- Man labiau patinka fotografija negul piešimas, bet retkarčiais mėgstu ir papiešti. Taip, fotografija yra menas. Tiesa pasakius įžvelgiu daug didesnį meną fotografijoje negul piešime. Turbūt tai dėl to, nes man daug labiau patinka fotografavimas ir be jo negalėčiau gyventi. - Šiek tiek užsivedusi pradėjo kalbėti apie fotografiją mergaitė.
- Atleisk. Perdaug užsivedžiau. Ir manau, kad tikrai bus sekantis kartas kai tikrai galėsiu parodyti savo darytas nuotraukas. - Pozityviai tarė vienuolikmetė su plačia šypsena veide.
- O taip. Aš taip pat labai norėčiau atrasti naujų vietų Higvartse, kurių dar neesu atradusi ar kurių išvis niekas neatrado. Manau galėtumėm pasiknaisioti po Hogvartsą kartu. Žinoma jeigu tik nori. - Su dideliu užsivedimu ir pozityvu balse tarė oranžinių plaukų savininkė...
-
- Pažadu stengtis nuo čia nenukristi. Nebijok, - tarė vaikinas nusišypsodamas, kad mergina taip rūpinosi juo. Iš tiesų draugišką ne tėvišką rūpestį jis jautė labai seniai. Draugų jis turėjo tikrai nedaug, nes visi tyčiodavosi, tad buvo džiugu, kad pagaliau atrado draugę, kuri bus gera.
- Dėkoju. Visada stengiuosi toks būti. Tu taip pat esi labai miela ir draugiška, - tarė vaikinas plačiai nusišypsodamas. Pirmakursis pamatė, kad mergaitės skruostai raustėlėjo ir ji nuleido galvą. Vaikinukas nesuprato kodėl ji gėdijasi paprastai pasakyto komplimento, bet tai buvo labai miela.
- Na, fotografija manau, kad yra netgi sunkiau nei piešimas. Ten reikia tinkamu metu padaryti nuotrauką ir nesujudinti rankos ir panašiai. Manau, kad tai iš tiesų sunku. O aš fotografuoti nemoku. Man labai nesiseka. Dažniausiai matau gražius vaizdus, bet niekada nepavyksta jų gražiai įamžinti. Galbūt kada nors galėsi mane pamokyti fotografijos meno? - paklausė vaikinas susidomėjęs merginos hobiu.
- Viskas gerai. Labai noriu pamatyti tavo nuotraukas. Man iš tiesų įdomu klausytis apie fotografiją ir tave. Esi įdomus žmogus kaip ir įdomus tavo hobis, - tarė vaikinas ir jo skruostus trumpai nudažo raudonis. Jis šiek tiek susigėdo.
- Taip. O įdomu ar tokių vietų dar liko Hogvartse. Gali būti, kad visos jau yra atrastos kitų mokinių. Žinome galėtume. Tai būtų labai gera veikla. Nereiktų sėdėti kambariuose tarp keturių sienų. Aš aišku noriu, - pasakė vaikinas plačiai nusišypsodamas. Jam patiko vietų ieškojimas, o dar ir su kuo nors kitu iš viso tobula.
-
- Tikiuosi. Nenoriu, kad susižeistum, o vėliau jaustumeisi blogai. - Rūpestingu balsu, bet vistiek su šypsenėle veide tarė Cindy. Iš vaikino išgirstas komplimentas tarsi privertė mergaitė dar plačiau nusišypsoti ir šiek tiek parausti jos skruostams.
- Ačiū. Man smagu tai girdėti. - Linksmu balseliu tarė vienuolikmetė ir trumpam nukreipė savo žvilgsnį į saulę, kuri jau buvo beveik pilnai nusileidusi, bet tuojpat vėl pažvelgė į Ryan.
- Oj patikėk, tai tikra nėra sunku. Tiesiog turiu jausti aistrą tau patinkančiam dalykui bei dėti į jį daug pastangų ir tada tikrai viskas pavyks. Gal ir ne iš pirmo karto, bet tikrai pavyks. - Patikino švilpynės narį oranžinių plaukų savininkė.
- Mielai tave pamokinčiau kelių fotografijos gudrybių, kurias pati žinau. Man būtu labai smagu. - Laiminga tarė švilpukė tik dar plačiau nusišypsodama.
- Tu toks mielas. Manau, kad tikrai rasim kada susitikti ir ne vieną kartą. Mielai parodysiu keletą savo nuotraukų ir duosiu jas tau įvertinti. Ką manai, jeigu susitiktumėm dažniau? Norėčiau turėti tokį draugą kaip tu. - Kiek droviai tarė Cindy ir užkišo vieną nepaklusnią plaukų sruogą už ausies.
- Na, jeigu ir neliko mes galime surasti tas vietas, kurias kiti jau yra radę, bet mes ne. Vistiek tai būtų mums nauja patirtis, naujos vietos. Man tai atrodo tikrai linksma. Ką tu apie tai manai? - Paklausė Grant šeimos jauniausioji dukra ir plačiai nusišypsojo. Mergaitė šiandien buvo tikrai geros nuotaikos ir dažnai šypsodavosi...
-
- Ne vieną kartą jau turėjau rimtų sužeidimų. Tik iš pradžių būna labai blogai, o tada normaliai, tada vėl prastokai ir tada jau nusispjauti, - tarė vaikinas. Iš tiesų jis buvo daug kartų susižeidęs, nes jis mėgdavo rizikuoti. Jis darydavo visokias nesąmonės su savo draugais ir panašiai, bet tai buvo iki tol kol susiprato jo tėvai.
- Nėra už ką, - tarė vaikinas nusišypsodamas ir pasižiūrėdamas į Cindy. Aplink vaikus darėsi vis tamsiai, mat saulė jau beveik nusileido.
- Žinau. Kai užsiimu kažkuo dažniausiai manęs negalima atitraukti kol tas reikalas man neatsibosta ir aš nevargstu. Tada mane dažniausiai suvilioja įvairūs kiti dalykai, bet fotografija niekaip nepasiseka. Nors ir laukiu susikaupęs, bet gerų kadrų užfiksuoti nelabai pavyksta, - pasakė vaikinas. Iš tiesų susikaupti jis mokėjo kai to reikėdavo.
- Būtų nuostabu. Man taip pat būtų labai smagu su tavim daugiau pabendrauti ir pasimokyti tavo fotografijos gudrybių, - tarė vaikinukas plačiai nusišypsodamas. Jam labai patiko merginos pasiūlymas jį išmokyti jos žinomų fotografijos gudrybių, bei jam patiko su ja bendrauti. Ji tikrai bus nauja ir gera Ryan'o draugė.
- Ačiū. Žinoma. Galėsime susitikti čia ant stogo ryt jeigu tu norėsi. Galėtum tada rytoj jas atsinešti ir tada aš jas įvertinčiau bei tu mane pamokytum fotografijos gudrybių, kurias žinai. Taip, mes tikrai galėsime susitikti dažnai. Aš irgi norėčiau turėti tokią draugę kaip tu, - tarė vaikinas su šypsena veide ir persibraukė pirštais per savo baisiai susivėlusius nuo vėjo plaukus. Ech, tas vėjas tik plaukus velti ir sugeba pamąstė vaikinas mintyse pats nusijuokdamas iš savo kvailų minčių.
- Iš tiesų. Galėsim atrasti dar daugiau vietų kur galėsim susitikti ir ten leisti laiką. Galbūt netyčia atrasime ką nors ko kiti nerado. Taip, tai iš tiesų labai linksmai skamba. Aš sutinku, kad mes dabar pat netgi galėtume eiti ieškoti įvairių vietų, kad ir dabar pat, - pasiūlo vaikinas su didele šypsena, mat vėlyvas vakaras jam atrodė ištikrųjų geras paros metas tyrinėti Hogvartsą. Koridoriai juk turėtų būti tušti.
-
- Žiūrėk tu man. Susižeisi, tai dar ir aš šikną išspardysiu. - Rimtu balso tonu tarē mergaitė, apsimestinai piktai suraukdama antakius, o tada nusišypsodama ir nusijuokdama.
- Bet aš rimtai, saugokis, nenoriu, kad susižeistum. O, kad jau prakalbom apie sužalojimus, tai kaip ir kokiu büdu tu juos gavai? Žinoma, jeigu tai yra nepaslaptis. - Pasiteiravo Cindy mielai nusišypsodama ir pasileisdama savo tikrai netrumpus, banguotus, oranžinės spalvos plaukus bei šiek tiek juos paveldama.
- Tai nieko, kaip ir sakiau, mes galėsime kadanors susitikti ir aš tave kažko pamokinsiu, bet neprižadu, kad pavyks kažko išmokinti. - Tarė mergaitė ir nusijuokė.
- Taip, tu teisius. Ir aš kai užsiimu kažkuo, kas man patinka, mane būna tikrai nelengva nuo to atitraukti. Tik kitaip negul tu, man tie dalykai greitai nepabosta, o tiesiog tampa vos ne mano gyvenimo stiliumi, hobiais, kuriais nesinori atsikratyti. - Prakalbo nusišypsodama pirmakursė.
- Sakai ant stogo? O ką manai jeigu susitiktumėme kur nors kitur? Hogvartse yra pilną ir kitų nuostabių vietų, iš kurių vaizdas yra tiesiog kerintis ir kuriuose mes tikrai galėtumėme pagauti nuostabių kadrų. Tik klausimas, ar turi fotoaparatą, ar man atsinešti du, kad vieną galėčiau duoti tau? - Pasiteiravo jaunoji švilpynės koledžo narė, pasiūlydama draugui susitikti kitoje vietoje, o ne ant stogo.
- Bet, Ryan, nemanai, kad jeigu išeitumėme dabar, mus galėtų pagauti profesoriai ir mes prisidirbtumėme? Nors ką aš čia šneku? Nieko tokio blogo nenutiktų, tad eime. - Tarė Grant ir nusišypsojusi dar kartelį pažvelgė į dangų. Saulė buvo jau pilnai nusileidusi, o dangui matėsi riestas, begalo gražis mėnuliukas bei keletą jau pradedančių ryškėti žvaigždžių...
- Čia gražu net naktį, kai saulė nusileidžia. - Tarė užsisvajojusi Cindy ir nusibraukė vėjo užpūstus plaukis nuo veido.
-
- Gerai, mama. Labai bijau, kad man išspardysi šikną kai būsiu jau mirties patale tai būsiu super duper atsargus, - tarė vaikinas rimtu ir išsigandusiu tonu, bet galiausiai nusijuokė. Su Cindy bendrauti buvo iš tiesų smagu ir vaikinas su ja galėjo bendrauti nevaržomai. Jie tikrai bus geri draugai.
- Gerai, aš pasistengsiu nesusižeisti ir būti atsargus, nes žinau ką reiškia sužeidimai. O juos aš buvau gavęs labai įvairiais būdais. Tie būdai nėra kažkokios paslaptys. Pavyzdžiui kartą aš su draugu laipiojau medžiais ir aš užlipau į pačią medžio viršunę. Tada viena iš šakų neišlaikė mano svorio ir aš kritau nuo pačios viršunės. Galvojau, kad gyvas tikrai neliksiu, bet aš stoviu čia, ant stogo šalia tavęs. O kitą kartą aš su sese ir mažuoju broliuku čiuožinėjau ant užšalusio ežero ir aš nusprendžiau, kad reikia nučiuožti į kitą ežero pusę. Ten labai dažnai žvejodavo vienas žiobaras. Aš čiuožiau ir įlūžau. Vos nenušalau savo galiūnių ir tai tik mano sesės dėka likau gyvas, - papasakojo vaikinukas apie du nutikimus per kuriuos įvyko patys baisiausi jo sužalojimai.
- Aš būsiu labai geras mokinys ir išmoksiu visko ką tu mokysi, na bent pasistengsiu, - tarė vaikinas nusišypsodamas. Jis labai nori išmokti fotografuoti geriau.
- Na, man ne visi dalykai pabosta. Pavyzdžiui piešimas atrodo man nenusibos niekada, nes jis mane per daug traukia. Be piešimo turbūt neįsivaizduočiau savo gyvenimo, - pasakė vaikinas pasitvarkydamas savo plaukus, kurie greitu metu turbūt bus gelsvi ar net sidabrinės spalvos, o galbūt liks tokie kokie yra.
- Galime susitikti pavyzdžiui Hogvartso kieme ir iš jo kažkur kitur keliauti. Rastume kitą vietą kartu. Fotoparato neturiu, tad matyt, kad tau teks atsinešti du, - pasakė Ryan nusišypsodamas plačia šypsena. Jis dažnai stengdavosi šypsotis net jeigu ir jausdavosi nelabai gerai, tad beveik visad jo veidą puošė šypsena.
- Na, jeigu ir pagautų tai abejoju, kad labai smarkiai prisidirbtume. Juk mes nieko labai blogo nedarom. Tiesiog naktį tyrinėjame Hogvartso aplinką. O jeigu profesoriai mums ką nors pasalytų tai kaltę prisiimčiau aš, - tarė jaunasis švilpis. Vaikinas trumpai pakėlė akis į dangų ir pamtė po truputį ryškėjantį mėnulį. Matėsi ir keletas žvaigždučių. Jos vaikinui priminė kai ką, bet ką žinojo tik jis pats. Berniukas atsidūso.
- Taip, iš tiesų, bet dabar mums reiktų eiti nuo čia, kadangi jau sutemo ir reikia būti atsargiiems, - pasakė jis.
-
- Žiūrek tu man, vaike mano. Kai ir taip mirsi padarysiu, kad tikrai mirtum, jeigu prisidirbsi. - Rimtu balsu tarė mergaitė su surauktais antakiais, o tada tik garsiai nusijuokė ir pakėlė savo palaidus, banguotus, oranžinius plaukus.
- Juokauju, bet tikrai pasistenk nesusižeisti. Nors susitikome pirmą kartą, bet spėjai man pradėti rūpėti. Manau, kad tikrai tapsim gerais draugais. - Pridūrė gan droviu balseliu prie praitų savo žodių vienuolikametė ir mielai nusišypsojusi pažvelgė į savo draugą su violetinės spalvos plaukais. Vaikinui pradėjus pasakoti, kokie žiaurūs nutikimai jam buvo nutikę, mergaitė viską atidžiai išklausė.
- Man gaila, kad gavai visa tai patirti. Bet svarbiausia, kad tu dabar esi čia, gyvas ir sveikas. Na bent tikiuosi, kad sveikas. Nors tiesą pasakius ir aš pati esu turėjusi nutikimų per kuriuos gan smarkokai susižeidžiau. Na, bet gal ne taip smarkiai kaip tu. Pavyzdžiui, buvau iškritusi iš antro aukšto pro langą. Net neklausk kaip tai nutiko, nes pati gerai nežinau. - Tarė pirmakursė pasitvarkydama savo didelio džemperio kapišoną, kuris ramiai buvo ant jos nugaros, kadangi jis buvo kiek susiglamžęs.
- Tikiu, kad būsi tikrai geras mokinys. Pati labai daug nemoku, bet tikrai tave išmokysiu to ko moku. Na bent pabandysiu. - Tarė švilpynės koledžo jaunoji narė vis dar plačiai besišypsodama.
- Tau taip pat patinka piešti? Tai kokį kartą gal papieškim kartu? Nors ne, nėra tam tinkamos vietos, nes turiu tikrai daug visko piešimui ir nenorėčiau tiek daug visko kažkur neštis. Ir pritariu. Na gal be piešimo dar galėčiau įsivaizduoti savo gyvenimą, bet be fotoaparato ir viskas kas yra susija su fotografavimu tikrai ne. - Tarė Cindy nusijuokdama ir trumpai pažvelgdama į nakties dangų, o tada vėl grąžindamą žvilgsnį į Ryan.
- O aš turiu kitą pasiūlymą. Tikrai esi iš lauko pusės matęs bokštą. Lygtais jis yra vadinamas astronomijos bokštu. Girdėjau, kad mokiniams yra galima ten nueiti, bet nežinau ar tai tiesa. Bet vistiek, ką manai jeigu susitiktumėme ten? Ten turėtų būti gražu, galėtumėme pagauti gerų kadrų. O grįžtant prie temos apie fotoaparatus, tai kokio norėtum. Išviso turiu gal 6 fotoaparatus. 2 iš jų yra profesionalūs, o kiti įvairūs. Yra ir su iškart atsispaudinančiomis nuotraukomis. Duodu rinktis tau. - Tarė Grant šeimos jauniausioji dukra ir susiraukė nuo vėl ant veido užkritusių plaukų bei patraukė juos nuo savo veido.
- Taisyklės yra, kad naktimis mokiniai turi būti savo kambariuose ir miegoti. Na nebūtinai miegoti, bet bent jau nekelti triukšmo ir netrugdyti miegoti kitiems. Jeigu mus pričiuptų tikriausiai gautumėme kokį areštą, o tai yra niekis, tad eime. O yra ir didelė tikimybė, kad mūsų nepričiups. Ir ne, tau nereikia vienam prisiimti kaltės. Tik yra problema. Man nėra labai jauku būti tamsoje. - Tarė Cindy ir pažvelgė į draugą nusišypsodama ir paslėpdama delniukus džemperio rankovėse.
- Visiškai tau pritariu. - Pridūrė pirmakursė ir žengė žingsnį durų link bei atsisuko į draugą, kad galėtų įsitikinti, kad jis ėjo kartu.
-
- Būtinai žiūrėsiu, mama. Vajei, tu mane skriausi net ir mirties patale. Vargšą ir mirštantį Ryan'ą. Baisu tiesiog, - tarė vaikinas išsigandusiu balsu ir pavaidino, kad apalps ir nukris, bet greitai garsiai nusijuokė. Jis mėgo kvailioti net ir tokiais dalykais.
- Aš irgi juokauju. Visai smagu ar ne? Nors tokiais dalykais nelabai galima juokauti, bet visai smagu. Man tu irgi pradėjai rūpėti nors susitikome tik šiandien. Esi labai miela ir faina mergina. Aš irgi taip manau, Cindy, - tarė violetinių plaukų savininkas nusišypsodamas. Jam su mergaite bendrauti labai patiko ir jam buvo įdomu su ja bendrauti. Ji nuostabi pašnekovė ir bus tikrai gera draugė. Vaikinas greitai baigė pasakoti apie savo nutikimus per kuriuos jis buvo susižeidęs.
- Viską aš patyriau per savo kvailumą ir to iš tiesų nusipelniau. Jeigu nebūčiau lipęs į medį nebūčiau nukritęs, jeigu nebūčiau čiuožia ten pusėn nebūčiau įlūžęs. Kol kas dar esu sveikas kaip ridikas, o kaip bus vėliau nežinau. Galiu juk visko prisidaryti. Iškritusi pro antro aukšto langą?! Kiek tau tuo metu buvo metų? Tu juk turbūt labai stipriai susižeidei. Antras aukštas juk aukštokai. Kitą kartą prie atidarytų langų būk atsargesnė. Juk galėjai ir nebelikti gyva ir sveika ypač jeigu dar buvai labai mažytė, - pasakė vaikinas iš tiesų sunerimusiu tonu. Vaikinas eilinį kartą pasitvarkė savo plaukus. Nuo vėjo jie buvo baisiai susivėlę. Ech, tas vėjas dar kartą pamąstė vaikinas atsidūsdamas. Vėjo jis nemėgo ypač kai jis labai šaltas ir dar naktį ar vėlyvą vakarą.
- Aš būsiu pats geriausias mokinys kokį turėjai. Na, jeigu nesu pirmasis tavo mokinukas. Man daug mokėti ir nereikia. Užteks mokėti pagrindų, kad mokėčiau nors kažkaip ką nors gražaus užfiksuoti. Labai norėčiau pagaliau sugebėti fotografuoti gerai, - tarė Ryan'as šiek tiek užsisvajojusiu balsu. Jis iš tiesų norėjo kada nors išmokti gerai fotografuoti. Tai buvo viena iš nedaugelio vaikino svajonių. Na, gal jis jų turėjo nemažai, bet apie jo svajones žinojo tik vienas žmogus. Na, du jeigu skaičiuojant ir jį.
- Taip, man labai patinka piešti. Piešimas man lyg išsilaisvinimas nuo įprastos mano gyvenimo rutinos. Pabėgimas nuo jos. Realiai be piešimo nelabai ir turėčiau ką veikti. Čia šiaip turiu daug piešimo reikmenų realiai ir mes galėtume papiešti mano kambaryje, kad daug visko nereiktų tampytis. Mano pusė kuprinės yra perkišta piešimo reikmenimis. Na, man piešimas yra tas pats kas tau fotografija, - pamąstė garsiai berniukas. Dabar jis gailėjosi, kad neturi savo blonknoto ir pieštuko. Norėjo papiešti žvaigždynus, nes dangus buvo labai žvaigždėtas ir gražus. Kodėl viskas primena jį?!paklausė mintyse savęs vaikinas atsidūsdamas.
- Taip, tikrai esu jį matęs. Kažkada dieną kai slankiojau, po Hogvartsą. Tikrai galima ten nueiti? Būtų įdomu jame apsilankyti. Galėsime ir naktį ten susitikti, kadangi tai astronimijos bokštas ir iš ten pagautume gerų kadrų su žvaigždėmis. Oho, net šeši fotoaparatai. Kam tau jų tiek reikia? Nejaugi su visais fotografuoji? Renkuosi tą pro kurį iš karto atsispaudina nuotraukos, - pamąstęs tarė vaikinas pasikasidamas savo pakaušį. Su mergina bendrauti jam labai patiko.
- Taip, skaičiau aš taisykles. Bet naktimis gimsta geriausios idėjos bei jomis įdomiausia visur vaikščioti ir daryti panašius dalykus. Na, mes juk tyliai vaikščiosime. Na, areštą gausiu aš, nes kaip džentelmenas priimsiu kaltę. Na, tada mums teks eiti į kambarius arba burtais nusišviesti kelią, nes naktį juk visur tamsu, - tarė vaikinas. Jis nenorėjo, kad mergaitė bijotų. Vaikinas paputė sau į delnus, kadangi buvo tikrai vėsu.
- Reikia atsargiai nulipti, - tarė šokdamas prie durų lyg būtų koks nors parkour meistras.
-
- Mušeika aš. - Tarė pirmakursė juokingai papūsdama lūpas, o tada nusijuokdama ir paveldama su ilgus, banguotus, oranžinius plaukus. Po draugo žodžių, vienuolikametės skruostai vėlgi įgavo rausvesnį atspalvį ir ji mielai jam nusišypsojo.
- Ačiū, Ryan. Tu taip pat esi labai mielas, draugiškas vaikinas. Su tokiu žmogumi kaip tu ir smagu ir faina bendrauti. Džiaugiuosi, kad mes susipažinom. Smagu turėti tokį draugą kaip tu. - Šiek tiek droviai tarė švilpynės koledžo jaunoji narė ir pažvelgė į priešais ją stovintį berniuką. Viskas ką mergaitė pasakė Ryan buvo apsiulioti tiesa. Ji tikrai manė, kad jis mielas, draugiškas žmogus, su kuriuo yra smagu ir faina bendrauti.
- Nagi, baik tik, tu nebuvai ir neesi kvailas. Nenusišnekėk. Tai tiesiog atsitiktinumas. O galiu paklausti? Dėl kokios priežasties tu lipai į tą medį? - Tarē ir paklausė rimtu balseliu Grant, bet tuojpat nusišypsojo, kadangi nenorėjo sugadinti visos tvirančios geros nuotaikos.
- Nusiramink, Ryan. Aš sveika, gyva, stoviu čia. Reiškias man viskas yra gerai. - Stengėsi nuraminti savo violetinių plaukų spalvos draugą Cindy.
- Nori sužinoti kaip tai nutiko? Na aš to net pati gerai nesuprantu, bet man tada buvo aštuoneri. Su savo pusesiare mėtėmės su kamuoliu. Aš stovėjau prie atidaryto lango, o ji kitoje pusėje prie sienos. Buvau užsisvajojusi ir išsigandau atskrendamčio kamuolio, tad paėjau žingsnį atgal ir iškritau pro langą. Visa tai tiesiog per mano durnumą. Bet man nieko labai rimto nebuvo. Tiesiog susilaużiau ranką ir prasiskėliau galvą. - Papasakoja apie įvykį, įvykusi per pačios mergaitės kvailumą, užsimąstymą, Cindy ir nusišypso draugui. Ji matė, kad Ryan buvo sunerimęs kai vienuolikametė užsiminė jam apie iškritimą pro langą. Grant suprato, kad rado tikrai puikų draugą, kuriam ji rūpi. Staiga prisiminusi, kad fotoaparatai ir kiti elektronikos proetaisai Hogvartse neveikia, pirmakursė delnu trinktelėjo sau per pakaušį.
- Prisiminiau! Atleisk, bet tavęs pamokinti niekaip negalėsiu. Gi visi elektronikos prietaisai, o tuo pačiu ir fotoaparatai, Hogvartso teritorijoje neveikia. - Savimi nusivylusiu balsu, kad tai prisiminė tik dabar, tarė švilpukė.
- Bet manau, kad galėsiu tave pamokinti per vasaros atostogas. Manau, kad tikrai rasim būdą ir laiko kaip ir kur susitikti. - Pasiūlė oranžinių plaukų savininkė ir vėl linksmai nusišypsodama. Šypsena Cindy veide šiandieną švietė labai dažnai.
- Man tai tikrai patiktų, Ryan, bet mes turime prisiminti, kad aš, mergaitė švilpukė, negaliu ateiti į švilpių berniukų kambarį. - Priminė draugui tai Cindy. Ji ištiesų norėjo kadanors papiešti su Ryan, daugiau su juo pabendrauti piešiant, bet tai jo ar jos kambaryje padaryti jie negalėjo.
- Ten tikrai tūrėtų būti gražu, bet kaip ir sakiau, mums fotografuoti tikrai nepavyks. Na, bet mes vistiek galime tem susitikti, pakalbėti ar sugalvoti kokios nors kitokios veiklos. - Tarė pasiūlydama Ryan mergaitė ir šiek tiek patrynė savo rankas, kadangi pasidarė gan šaltoka.
- Na man būtų gan baisu, bet jeigu nori vistiek galime nueiti pasivaikščioti Hogvartso patalpomis. Bet mes tūrėtųmėme būti tikrai labai tylūs. - Tarė pirmakursė ir stengėsi atsargiai nulipti nuo stogo, bet tai jai sunkiai sekėsi.
-
- Esi mušeika raudona batareika, - pasakė vaikinas nusijuokdamas. Jis nebijojo mergaitės, bet buvo visai smagu apsimesti. Greitai jis pamatė, kad mergaitės skruostai įgavo rausvą atspalvį. Vaikinukas trumpai šyptelėjo.
- Ačiū. Labai džiugu, kad aš pasirodžiau toks fainas, mielas, draugiškas ir geras. Visada stengiuosi toks būti. Man irgi labai džiugu turėti tokią draugę kaip tu, - pasakė vaikinas nusišypsodamas ir vos vos raustėldamas. Ryan labai džiaugėsi girdėdamas gerus žodžius apie save. Jis visad stengdavosi būti geru, draugišku ir panašiai, bet galiausiai jis likdavo blogu. Na, ne visiems žmonėms, bet kai kuriems. Vaikinas papurtė savo galvą norėdamas galvoti tik pozityviai ir nuvyti visas neigiamas mintis šalin.
- Visi esame šiek tiek kvaileliai kai norėsime pakvailioti, o aš ir taip esu šiek tiek kvailelis, tad tai normalu. Na, į medį aš lipau todėl, nes su draugu norėjome pastebėti saulėlydį, - pasakė Ryan trumpai nurausdamas mat į medį jis norėjo pasibučiuoti su vaikinu, bet to merginai žinoti nereikėjo ir galiausiai vaikinas nusišysojo.
- Aš ramus, bet kitą kartą būk daug atsargesnė, - pasakė vaikinas iš tiesų rimtų tonu ir vėliau vėl nusišypsojo, nes nuotaika buvo labai gera.
- Žinoma noriu, - tarė vaikinukas ir pradėjo klausyti merginos pasakojimo. - Žaisti prie atidaryto lango negalima. Nors nieko rimto ir nenutiko tu galėjai žūti. Jeigu tu būtum žuvus juk nebūtum susipažinus su manim. Ir tu nesi durna, - pasakė vaikinas ir vėl rimtai, nes tokiais dalykais nelabai galima juokauti. Jam vos susipažinus su mergaitė ji jam jau pradėjo labai labai rūpėti. Jie tikrai bus tikrai geri draugai.
- Tiksliai. Na, aš kažkaip priverčia savo laptopą veikti čia. Su burtų pagalbą jis čia veikia gana neprastai, tad galbūt galima ir su tavo fotoaparatais tai padaryti? - paklausia vaikinukas prisiminęs savo laptopą. Galbūt Ryan laptopas buvo magiškas, mat ji jam padovanojo jo tėtis.
- Na, jeigu tu norėsi aš tikrai rasiu laiko su tavim susitikti. Vistiek manauz kad vasarą įėjo gero neveiksiu, - tarė vaikinas šyptėldamas. Vasarą jis susitikdavo tik su savo sese, kuri gyvena kitoje šalyje bei leisdavo laiką su savo
mažesniuoju broliuku. Bet galbūt vasarą James bus namuose? pamąstė vaikinukas. Jis nežinojo kur dingo James. Jis paliko vaikiną nežinioje kaip ir visada. Vaikinas vėl grąžino šypseną į savo veidą ir pažvelgė į mergaitę.
- Na, mano kambaryje kažkada buvo vyresnio kurso mokinė ir mes su ja kalbėjom. Niekas nieko apie tai nesakė, tad manau, kad ir tu galėtum ateiti į mano kambarį kartu papiešti, - pasakė vaikinas prisiminęs susitikimą su mergaite jo kambaryje. Jie pabendravo ir mergina pažadėjo, kad parodys vaikinukui įvairių vietų Hogvartse.
- Jeigu tau baisu tada vaikščioti nereikia. Pasivaikščiosime dieną. Nereikės būti labai tyliems, bet jeigu yra noro galime pasivaikščioti ir dabar, - tarė vaikinas nusišypsodamas ir kadangi matė, kad Cindy sunkokai sekasi nulipti padavė jai ranką ir patraukė ją link savęs taip ką sugaudamas. Vaikinas nuraudo ir atsitraukė nuo mergaitės.
-
Po vaikino žodžių mergina nusijuokė ir keistu žvilgsniu pažiūrėjo į Ryan.
- Iš kur tu šitą ištraukei? Tai skamba tikrai juokingai. - Tarė vėlgi sukikendama Cindy ir išlikdama su tokia pat plačia šypsena veide. Vo vaikino žodžių, oranžinių plaukų savininkės šypsena tik dar labiau praplatėjo, nors nežinia ar tai buvo įmanoma.
- Tu toks mielas, kad net verkti noris. - Taria ši patempdama lūpą ir tyliai sukikendama. Rodosi, kad Grant būtų išgėrusi kokio laimės eliksyro, kadangi visą laiką būnant, kalbant ir bendraujant su Ryan, ji buvo laiminga, šypsojosi, juokėsi.
- Tu paraudai. - Ši sukikeno ir su šypsena veide žvelgė į draugą.
- Pritariu. Na, o buvau prie lango ir būtent tame kambaryje, nes apačioje buvo susirinkę ir kalbėjosi suaugusieji, o mes nenorėjome jiems trugdyti. Nebuvo kur daugiau tam kambaryje stovėti, kadangi visur kitur buvo stikliniai daiktai, kurie galėjo lengvai dužti. Mes negalvojome, kad iškrisiu pro langą. - Paaiškino pirmakursė ir trūktelėjo pečiais bei vēlgi nusišypsojo.
- Gerai, mama, kita karta būsiu atsargesnė. - Tarė pajuokaudama vienuolikametė ir tyliai sukikendama bei verstelėdama akis. Lauke pamažu vis daugiau temo ir tamsa pradėjo šiek tiek gąsdinti mergaitę, bet būnant su Ryan nebuvo ir taip baisu.
- Dėja, bet nemanau, kad mano fotoaparatai veiks. Na, mes vistiek galime susigalvoti ir kokios nors kitokios veiklos be fotografavimo! - Pozityviai tarė Cindy su dar vis plačia šypsenėle savo veide.
- Žinoma, kaip gi galėčiau nenorėti?! - Perdaug linksmai tarė mergaitė ir paraudo. - Turėjau omeny, kad tikrai turėtumėm susitikti, visgi vasarą nėra tiek daug veiklos, o man yra smagu leisti laiką kartu su tavimi. - Tau tylesniu balseliu prakalbo švilpukė, bet šypsenėlė iš jos veido niekur nedingo.
- Nežinau. Nemanau, kad tai gera mintis. O ypač jeigu sužinos mano pusbrolis. Jis gi mūsų koledžo vadovas, o taisyklės aiškiai sako, kad mergaitės negali lankytis berniukų kambariuose. - Susimąsčiusi tarė pirmakursė ir gan giliai atsiduso.
- Labai nesupyktum jeigu pasivaikščiotumėme diena? Gėda pripažinti, bet Hogvartsas naktį tikrai neatrodo labai patraukliai ir man gan baisu. - Tylesniu balseliu prakalbo švilpynės koledžo narė, bet tuojpat pajuto kaip krenta ir atsiduria vaikino glėbyje. Iš išgąsčio mergaitė tyliai sucypė, o tada pažvelgė į Ryan ir paraudo.
- Ačiū. - Tyliai padėkojo ši ir nuleido žvilgsnį.
-
- Nežinau, kažkur tai išgirdau, - tarė vaikinukas ir garsiai nusijuokė. Šis pasakymas buvo iš tiesų kvailokas, bet vaikinas pritaikė jį čia. Mergaitė juk jį gąsdino!
- Aš žinau, kad esu mielas, bet verkti nereikia tikrai nereikia! - sušuko vaikinas ir tada nusijuokė. Su mergaite Jones pavardę nešiojančiam vaikinui buvo beprotiškai smagu ir gera. Ji jam buo lyg kokia sielo draugė. Jų bendravimas iš karto lengvai susirišo, jie iš karto gerai susibendravo. Ryan'as iš tiesų labai džiaugėsi tuo.
- Ne, aš neparaudau, - pradėjo gintis vaikinukas ir jo skruostai vėl švelniai raustelėjo.
- Bet tu galėai net ir žūti! Negalima būti tokiai neatsargiai , Cindy. Suprantu, kad suaugusiems trukdyti nesinori, ber vistiek, - pasakė Ryan vis dar šiek tiek sunerimęs.
- Aš ne mama! Aš galiu būti nebent tėčiu, ber kitą kartą būtinai būk atsargesne, - liepė vaikinas rimtu tonu. Jam iš tiesų rūpėjo mergaitė. Prieblanda galiausiai virto aklina tamsa.
- Supratau. Žinoma, kad galim sugalvoti ką nors kito. Juk yra pilna visokių veiklų ir be fotografavimo, - pasakė Ryan nusišypsodamas. Juk galima nueiti kur nors kur gražu ir ten stebėti gražius vaizdus.
- Na, nežinau. Aš esu nuobodokas, bent man taio keli žmonės sakė, tad galvojau, kad nenorėsi susitikti, - pratarė vaikinukas prisimindamas senąją dar žiobarų mokyklą. - Na, taip vasara iš tiesų nėra labai daug veiklos plius man bus malonu su tavim susitkti ir vasara. Juk mes draugai ar ne? - paklausė vaikinas ir trumpai šyptelėjo. Jam patiko, kad mergaitei patinka leisti laiką su juo.
- Na, daryk kaip nori. Nežinojau, kad profesorius Tristianas tavo pusbrolis. Tada tikrai negalim rizikuoti, kad jis sužinotų, - tarė rimtai vaikinas. Jeigu kokios nors jo giminės būtų koledžo vadovai nesvarbu jo ar kitų jis turbūt net pajudėti bijotų.
- Ne, nesupykčiau. Tamsa nėra labai viliojantis dalykas, tad eisim pasivaikščioti dieną. Taigi galbūt galiu jus palydėti iki kambario, panele Cindy? - paklausė vaikinukas nusišypsodamas. Kurį laiką mergaitė buvo ryan glėbyje. Vaikino skruostai nusidažė ryškiai raudona spalva.
- Nėra už ką ir atsprašau, pratarė vaikinukas.
-
- Nešūkauk čia. Gi jau vėlu, prisistatys dar mums čia kokie profesoriai. - Tarė perspėdama Cindy ir nusijuokusi pavėlė violetinės spalvos vaikino plaukus. Tiesą pasakius, suvelti plaukai švilpukui ištiesų tiko, tad mergaitė tiesiog šyptelėjo.
- Oj tik nereikia. Be to, tu labai mielas kai parausti. - Taria ši ir plačiai nusišypsojusi pasitvarko savo oranžinės, natūralios spalvos plaukus bei vėl pažvelgia į bendrakursį.
- Aš tada dar buvau visiškas vaikas, bet dabar aš sveika gyva, tad problemų nematau. Nereikia pamokslų, nes po to įvykio tikrai nemažai jų prisiklausiau ir tikrai pasimokiau. - Tarė švilpynės koledžo narė.
- Būk mano draugas, o ne mama ar tėtis. Nereikia man antrų tėvų. Aš tik pajuokavau. - Sukikendama tarė ir dar kartelį žvilgtelėjo į nuostabų, kupiną paslapčių, nakties dangų.
- Na, tie žmonės, kurie sakė, kad esi nuobodokas turbūt patys yra nuobodūs ar nesupranta kas yra įdomūs žmonės, nes tu tikrai neesi panašus į vieną iš tų nuobodžių žmonių ir aš tikrai norėčiau susitikti. - Su vis dar esančia ir niekur nedingstančia šypsenėle veide ištarė Grant pavardę nešiojanti mergina.
- O man visai patiktų jį paerzinti. Visgi tai Tristanas, o ne koks mano senas, piktas dėdė. - Prakalbo Cindy ir verstelėjusi akis pasitvarkė plaukus.
- Aš būčiau visai nieko prieš, pone Ryan. - Drovokai ištarė oranžinių plaukų savininkė, o juos skruostai vis dar buvo įgavę rausvą atspalvį, nors ši ir nebebuvo šiltame vaikino glėbyje.
- Viskas gerai. Eime - Tarė vis dar su galimu girdėti drovumu balse švilpukė ir su Ryan pajudėjo iš vietos. Ilgai netrukę jie priėjo Cindy skirtą kambarį ir ji menkai nusišypsojo draugui.
- Ačiū, šis vakaras tikrai buvo smagus. Iki ir labos. - Tarė ši ir nedrąsiai pamojavo Jones pavardę nešiojančiui vaikinui ir dar kartelį šyptelėjusi nuėjo į kambarį...
-
Elliw sunkiai kvėpavo. Gerokai pavargo belipdama laiptais, bet dabar bus galima lengviau atsikvėpti: štai jos ir kažkokiame bokšte, gal Liucija pagaliau neburbės, kad negalima nieko matyti pro teleskopą?! Žinoma, saulė švietė kaip švietusi, tačiau velsietė vis tiek tikėjosi tinkamai pasinaudoti astronomijos prietaisu. Juk tai pats smagiausias užsiėmimas! O naktimis reikia miegoti. Vadinasi... Žvaigždes reikia stebėti dieną.
Mergaitė atsargiai padėjo teleskopą ant žemės stogo. Reikėjo surasti tinkamiausią vietą jam pastatyti taip, kad būtų galima stebėti žvaigždes. Deja, bandydama atsitraukti saugesniu atstumu nuo didžiosios brangenybės Elliw ją paspyrė. Teleskopas skubiai nukrito ir krito nemaloniai ilgai. Galiausiai kažkur apačioje pasigirdo garsus dunkstelėjimas. Kažin ar teleskopas turėjo daug šansų išgyventi. Elliw persigandusi žiūrėjo į tą pusę, kur ką tik krito jos brangiausias daiktas.
- Ką daryti dabar? - sumurmėjo jis ir pasisukusi į kartu atėjusią Liuciją paklausė: - Gal netyčia turi čia teleskopą?
-
Liucija nesitikėjo, kad Elliw eis taip greitai, o laiptais užlėks kaip kokia raketa. Baltaplaukė, gaudydama orą, užvilko kojas paskutinėmis pakopomis. Ir kodėl pasiūlė kažkur eiti?
-Suknistas Žaibas Makvynas,-sumurmėjo mergaitė, rankove valydamasi prakaitą nuo kaktos. Bent jau stovint ant stogo įkaitusį veidą maloniai glostė vėjelis.
Dejai, trumpai džiaugėsi ramybe Liucija, mat kur buvus, kur nebuvus Elliw ir vėl pademonstravo savo nuostabiuosius pasaulio griovimo gebėjimus. Atsargiai persisvėrusi per kraštą, švilpė žiūrėjo į dalimis ant žemės išsitaškiusį teleskopą. Kokia saldi jo gyvenimo pabaiga, sauganti nuo destrukciją skleidžiančių Elliw rankų!
Liucija išsitraukė lazdelę ir atsakė į draugės klausimą:
-O kam mums kito? Galima ir šitą susitaisyti.
Visiškai pasitikėdama savimi ir savo patirtimi su taisymo kerais, baltaplaukė nukreipė magiškąjį įrankį į teleskopo liekanas ir mostelėdama sumurmėjo:
-Reparo.
Ant žemės besimėčiusios detalės krustelėjo ir subėgo į vieną vietą, dailiai grįždamos į savo vietas ir teleskopas vėl buvo prikeltas eilinei kančios pilnai dienai. Dabar liko tik jį susigrąžinti į vietą.
-Accio,-nukreipusi lazdelę į sutaisytą teleskopą tarė Liucija ir jis atskrido mergaitei į rankas. Nelabai pasitikėdama Elliw, baltaplaukė pati pastatė jį ant žemės.
-Į kur nori žiūrėti?-su švelnia šypsena veide paklausė švilpė draugės.
-
Liučija buvo galingiausia pasaulio burtininkė. Ne, antra šiame sąraše - pirmas buvo Bastiano. Tokią išvadą padarė Elliw, kai draugė paėmė ir sutaisė teleskopą, kurį pati velsietė laikė beviltiškai žuvusiu. Galvoje jau beveik buvo sudėliojusi laišką Bastiano, kuriame praneša, kad jai reikia naujo teleskopo. Žinoma, italas nebūtų tuo itin patenkintas (ir vėl leisti pinigus?!), tačiau kitos išeities nebuvo. Ar bent jau taip atrodė Elliw, kol Liučija nepradėjo rodyti kažkokių stebuklų.
- Kaip tu tai padarei? - nustėrusi paklausė ji. Priėjusi prie krašto žvilgtelėjo žemyn. Vis dėlto ir pati puikiai suprato, kuo tai gali baigtis, tad skubiai atsitraukė - ir vos koja neužkliudė teleskopo. Šį kartą prietaisas liko sveikas, tad Elliw galėjo kiek lengviau atsikvėpti.
- Aš nieko neišmanau apie astronomiją, - pratarė ji išgirdusi draugės klausimą. O kur iš viso galima žiūrėti? Tokie dalykai velsietei buvo pernelyg sudėtingi. Ji nužvelgė šviesiaplaukę. Jau beveik pamiršo, ko čia atėjo. Tiesą sakant, Elliw nuolat nešiojosi teleskopą, tačiau tikros jo paskirties net ir nežinojo. Nebūtų žinojusi, kaip juo naudotis. Tad ji žiūrėjo į Liuciją ir laukė kokio nors paaiškinimo, ką jos dabar darys.
-
Elliw reakcija į teleskopo prisikėlimą buvo šiek tiek juokinga - gi ne pirmą kartą jį taip Liucija sutaiso kerais. Bet supratingai baltaplaukė stengėsi nesijuokti iš savo draugės, tiesiog ramiai paaiškino:
-Kerais. Juos mokėmės per kerėjimą, jeigu nori, galėsiu vėliau tave išmokyti jų. Tada teleskopą galėsi susitaisyti pati.
Nors kiekvienas pasaulyje egzistuojantis padaras suprato, kad Liucija ir toliau taisys tą teleskopą, kad ir kiek mokys bendrakoledžę. Kai kurių dalykų neįmanoma pakeisti.
Išgirdusi, kad Elliw nieko nežino apie astronomiją, baltaplaukė sutriko. Ji buvo įsitikinusi, kad tai - jos draugės mėgstamiausia pamoka. Pamirksėjusi, švilpė beveik sukurpė planą.
-Accio vadovėlis,-puikiai mintyse matydama tą knygą apie astronomiją, kuri taip negražiai ir liko numesta ant lovos, tarė mergaitė. Laukdama, kol vadovėlis jas pasieks, Liucija apžiūrėjo teleskopą - norėjo įsitikinti, kad tikrai viskas vietoje. Žvilgtelėjus pro okuliarą pamatė tik dangaus mėlynę bei kažkokio medžio viršūnę, o atsitraukė laiku, mat tada atskridęs astronomijos vadovėlis trenkėsi jai į nugarą. Pakėlusi nuo žemės knygą, švilpė ją atsivertė:
-Gerai. Pirmas skyrius. Teleskopo sandara. Aš laikysiu knygą, o tu gerai apsižiūrėk viską. Jeigu kas, teleskopą ir vėl sutaisysiu,-atsukusi draugei vadovėlį, tarė Liucija, jau laukdama katastrofos.
-
- Aš tikrai nesimokiau, - tvirtai pasakė Elliw. Ką gi, tai turbūt tebuvo įrodymas, kad Liucija yra geriausia - ir protingiausia - mergaitė Hogvartse. Ji, Elliw, galėsi susitaisyti teleskopą? Tokie įvykiai neatrodė labai realūs, tačiau velsietė nenorėjo gadinti Liucijos nuomonės apie jos galimybes, tad tylėjo.
Kaip tik tuo momentu draugė gerokai nustebino Elliw. Ji ištarė kažkokį neaiškų žodį. Skambėjo maždaug "akio". Velsietė spoksojo išvertusi akis. Vis dėlto gavo dar labiau nustebti, kai į draugės rankas atskrido vadovėlis.
- Kaip tu tą padarei? - nustebusi paklausė Elliw. Jau buvo beveik pamiršusi, kad čia yra ir visko "kaltininkas" teleskopas.
- Teleskopo sandara? - perklausė švilpė, pamaniusi, kad negerai išgirdo. Kam jai reikia tokių keistų dalykų? Argi Liucija ką tik nesakė, kad tas prietaisas yra skirtas kažkam stebėti? Rudaplaukė žvilgtelėjo į knygą, tada - į teleskopą. Vadovėlyje buvo nupiešta visiškai neaiški schema, tačiau Elliw spėjo, kad tai ir yra "teleskopo sandara". Deja, nuo to nepasidarė aiškiau. Tikriausiai reikėjo paimti teleskopą į ranką ir apžiūrėti iš arčiau. Kiek pamąsčiusi velsietė pakėlė prietaisą nuo žemės. Jis iš rankos neišslydo. Mergaitė taip dėl to nustebo, kad kurį laiką stovėjo sustingusi. Tada pakėlė jį virš akių, kad galėtų apžiūrėti iš arčiau. Tada jau teleskopas grįžo į įprastą gyvenimą: išsprūdo mergaitei iš rankų ir trenkėsi jai į veidą.
-
Girdėdama Elliw prieštaravimus, Liucija tik šypsojosi. Kažkaip ji vis dar turėjo vilties, kad draugė sugebės išmokti daug sudėtingesnius kerus, nei Reparo. Nors vis dar buvo baisu pagalvoti apie tai, kad rudaplaukei teks gyventi vienai ir nieko nebus šalia, kas kantriai jai padės.
Pirštais pabarbenusi į vadovėlį, Liucija paaiškino:
-Kerais. Accio. Išmokau Ligoninės sparne iš hilerės, mat dažnai reikėdavo visokių smulkių dalykų, dėl kurių neapsimoka lakstyti. O teleskopo sandara tam, kad žinotum, pro kur reikia žiūrėti,-mergaitė nusijuokė, bet tik tiek ir tebuvo to juoko, mat, kaip visada, teleskopas puolė Elliw ir bandė užbaigti savo tragišką egzistenciją. Mikliai sugavusi žvaigždžių stebėjimo prietaisą ore, baltaplaukė dar patikrino, ar jis sveikas, o tada ir jį, ir vadovėlį pasikišo po pažasčia ir priėjo prie Elliw.
-Atsargiai, uždėsiu ledinuką,-tarė baltaplaukė ir iš kišenės išsitraukė kažkokį tamsiai mėlyno plastilino gabaliuką. Vien jį minkydama Liucija pajuto, kaip vėsta jos pirštų galiukai. Galiausiai, švilpė užlipino tos melsvos pastos ant draugės veido, kur nuo smūgio buvo paraudę.
-
Iš labai sudėtingos Liucijos kalbos apie kažkokią hilerę ir panašius dalykus Elliw nieko nesuprato. Nutarusi, kad jai tai tiesiog pernelyg sudėtinga, tiesiog nebesiklausė, ką šnekėjo draugė. Vis dėlto ji netrukus prabilo apie teleskopą, o tai, žinoma, sudomino velsietę.
- Tu moki juo naudotis? - pagarbiai paklausė Elliw. Žvilgtelėjo į prietaisą, tačiau ir toliau visiškai nežinojo, kaip reikėtų ką nors su juo nuveikti.
Kaip gerai, kad šiame pasaulyje egzistuoja Liucija! Ir ką Elliw be jos darytų? Tikriausiai jau seniai būtų užsimušusi, o dabar pasitenkino tik siaubingu skausmu. Na, bent jau teleskopas tai tikrai būtų užsimušęs. Eilinį kartą. Laimei, Liucija spėjo sugauti krentantį prietaisą ir jai bent kartą nereikėjo naudoti sutaisymo kerų.
- Kas čia?! - net pašoko velsietė, kai draugė kažką uždėjo ant veido. Tas daiktas buvo nemaloniai šaltas, tad Elliw niekaip negalėjo suprasti, kodėl Liucija taip padarė. Elliw pabandė pasitraukti, tačiau tikriausiai žengė ne į tą pusę, nes atsitrenkė į draugę. Tai mergaitę dar labiau išgąsdino, tad ji pradėjo stipriai muistytis. Galiausiai nugriuvo. Tuo momentu prisiminė teleskopą ir, pamaniusi, kad jis vėl nukrito, prišliaužė prie stogo krašto ir pradėjo žiūrėti žemyn.
-
Liucijai iš dalies buvo gaila Elliw. Ji tai nekalta, kad tokią jau ją gamta sutvėrė, o ir vienintelis daiktas, kurį jį atsimena kažkur egzistuojant, yra teleskopas. Sustingusiais nuo šalčio pirštais, mergaitė mikliai užklijavo likusią pastą ant draugės veido.
-Čia ledinukas. Jis šaldo. Nesimuistyk,-bergždžiai bandė suvaldyti mažąją nelaimėlę baltaplaukė. Pamačiusi, kad Elliw artėja jos link, Liucija, deja, nespėjo pasitraukti ir, šiems dviems labai nelaimingai egzistuojantiems kūnams susidūrus, švilpei teko pačiai gelbėtis, kad nenusiridentų nuo stogo, nenuridentų Elliw arba teleskopo, kuriam, kaip visada, grėsė didžiausias pavojus. Skaudžiai šleptelėjusi ant sėdynės, mergaitė net barkštelėjo dantimis. Elliw ištiko toks pat likimas, tik ji kažkodėl dar ir nuo stogo nusprendė nusiversti. Matydama, kaip pavojingai arti krašto yra jos draugė, Liucija padėjo vadovėlį ir teleskopą ant žemės bei išsitraukė lazdelę. Mostelėjusi, tyliai tyliai sumurmėjo:
-Wingardium leviosa.
Pajutusi, kad kerai veikia jos draugės rūbus, mergaitė prabilo:
-Elliw, teleskopas ir aš čia. Prašau, pasitrauk nuo krašto.
-
Ne, Elliw tikrai nenorėjo kažko šalto ant veido. Tuo labiau, kad net neprisiminė, kokia buvo priežastis to, kad Liucija atkakliai bandė ją sušaldyti.
Galiausiai atsidūrusi ant stogo krašto atkakliai ieškojo teleskopo apačioje. Nelabai ką įžiūrėjo. Teleskopo nematė - dėl to buvo tikra. Tai švilpę labai išgąsdino. Jeigu jos brangenybės nėra apačioje, kur jai teks ieškoti?! Net nepagalvojo, kad prietaisas gali būti čia, ant stogo, saugiose Liucijos rankose. Norėjo atsisukti į draugę pasiguosti, kai pajuto, kad kažkur kyla. Pradėjo ir vėl muistytis, tačiau nespėjus susivokti ji atsidūrė prie pat draugės. Stengėsi nejudėti - paskutinį susidūrimą, kurio metu dingo teleskopas, prisiminė puikiai.
Pamačiusi prietaisą rudaplaukė visai sutriko:
- Ar ir tu atsinešei teleskopą?
Ji nustebusi žiūrėjo į Liuciją. Arba draugė iš jos tyčiojasi, nors patikėti buvo sunku, arba... Galbūt tai jos, Elliw, teleskopas?! Jau norėjo to paklausti, kai išgirdo paaiškinimą. Kuris, tiesa, nedaug ką paaiškino.
- Mano teleskopas? - pasitikslino velsietė skubiai ištiesdama rankas brangenybės link. Vos neįdūrė Liucijai į pilvą, tačiau tai nebuvo svarbu: jeigu tik teleskopas sveikas, visa kita tėra smulkmenos.
-
Patraukus Elliw nuo stogo krašto, Liucija dar nenorėjo paleisti mergaitės, mat ši galėjo sugalvoti vėl pripulti prie krašto arba nusiversti, arba dar ką nors nuversti, arba išvis kaip nors sugriauti viską kelių kilometrų spinduliu.
Laimei, netrukus teleskopas pasigriebė visą mažosios švilpės dėmesį.
-Tavo, tavo,-šypsodamasi, baltaplaukė įdavė draugei žvaigždžių stebėjimo prietaisą. Pasirūpinusi, kad Elliw stovėtų bent kelis žingsnius nuo krašto, Liucija nuėjo pasiimti vadovėlio. Po tokių nuotykių galvojo, kad pamokos apie teleskopus užteks. Nuskubėjusi prie nelaimėlės, dar susirinko nuo jos veido jai taip nepatikusią šaldančią pastą.
Ką suprato iš šio nutikimo? Niekada su Elliw neis stebėti žvaigždžių naktį. Taip pat reikės pasidomėti ar nėra kokio burtažodžio ar dar ko nors, kas leistų stebėti dangų ir dieną. Galbūt tada mažoji nelaimėlė pagaliau panaudos teleskopą pagal paskirtį.
Paėmusi draugę už rankos, Liucija kažkaip ją parvedė atgal į bendrąjį kambarį gyvą ir beveik sveiką, na taip, kaip mokėjo tik Liucija.
-
Vovere gal kelias valandas kankinosi lovoje jai vis nėjo užmigti.Kol pagaliau ji suprato ,kad nieko nebus ir ,kad reikia pasivaikščioti.Ji pasiėmė mantija ir išėjo.Naktinis Hogvartsas buvo visiškai kitoks .Nebuvo jokių triukšmų ir pirmakursių šūkavimų.Vienintelis garsas tebuvo tylus pelių ar vaiduoklių krebždėjimas.Ji nežinojo kodėl ,bet jai atėjo noras išvysti naktinį vaizdą.Tad ji patraukė link stogo.Nors ji žinojo ,kad galėjo eiti į lauką ar į astronomijos ar varno nago bokšta .Bet jai labai knietėjo pamatyti vaizda ir pajusti dar nepažinta jausmą. Ji dar niekada nėra buvusi ant jo ,bet kelia žinojo iš neseniai girdėtu penktakursių varno nago bokšte.Tad varniukė nebijodama lipo laiptais.Ji lipdama laiptais pradėjo galvoti apie vaizdą kurį turėtu pamatyti ir ar ikrai jis bus toks nepakartojamas kaip kiti sako.Ir apie tai galvodama ji nei nepastebėjo kaip dvylikametė jau buvo prie praviro lango.Ji atsargiai perlipo palange ir jau buvo ant stogo.Iš pradžių joje tvyrojo tik baimė.Ir tik po kelių minučių antrakursė pastebėjo kerintį vaizdą.Jis kaip magnetas ją labai traukė ir jai tai atrodė tikrą pasaką.Ooo kaip gražu net niekada nebūčiau pagalvojusi ,kad čia taip gražu. Pagalvojo Vovere.Ir netraukdama akių atsisėdo ant jau pasenusių čerpių.
-
Nikolė jau ankščiau buvo ant stogo, mat vos ne kiekvieną vakarą ji ten lankosi. Jei nepavyksta užmigti nepabuvus gaiviame ore prie žvaigždžių. Kai dar nėjo į Hogvartsą Parker tai darydavo savo balkone. Parker labai mėgsta vakarą praleisti šiltai, tad atėjo susisukusi į šiltą pledą, atsinešė arbatos ir knygą iš bibliotekos apie Hogvartsą. Staiga išgirdusi žingsnius varniukė šmurkštelėjo į prieblandą, kad atėjęs žmogus jos nepamatytu. Po minutėlės ant stogo užlipo mergina (II-III kurso), ji buvo iš Varno Nago, Nikolė ją dažnai matydavo bendrajame kambaryje. Mergina Nikolei iki šiol nepatiko, o dabar Nikolė dar labiau supyko ant merginos, kam ji sutrukdė jei ramų pasibuvimą ant stogo. Nikolė sau prisiekė, kad niekada su ja nedraugaus. Ir dar to betrūko! Mergaitei staiga pasirodė, kad mergina su savimi yra atsinešusi knygą iš bendrojo kambario, tad norėdama įsitikinti ji pasislinko arčiau. Ir be reikalo! Vienuolikmetė netyčia palietė merginą. Nikolė išsigando ir sustojo lyg suakmenėjusi. Tada šiaip ne taip ištarė:
- Kuo tu vardu? - Nikolė pati nustebo, kad ištarti žodžiai nuskambėjo taip piktai ir agresyviai.
-
Mergaitė grožėdamasi nakties vaizdu visai nepastebėjo kaip kažkas atėjo.Ji nesureagavo net išgirdusi klausimą.Į kurį net neatsigręžusi klaidingai ir tyliai pasakė.Jai net nerūpėjo, kad žmogus klausimą paklausė agresyviai. Vovere žiūrėdama pajuto ,kad jai jau darosi šalta.Ir ji atsistojo ,atsigręžė ir visiškai netikėtai ir praradusi amo pamatė visiškai iš nieko atsiradusia {Vovere taip manė} mergaite .Varniukei pasidarė labai nejauku stovėti prieš paslaptinga mergaite. Ir ji su įtraukta kaktą abejingai paklausė :
- Ką tu čia veiki ir kaip tu čia atsiradai?- antrakursė visiškai nebuvo prisiminusi kaip atsakė į klausimą,- juk aš visą laiką buvau čia ir tavęs nepastebėjau.
Dvylikametė buvo visiškai sutrikusi dėl paslaptingai atsiradusios mergaitės.Ir ji pradėjo akylai kaip erelis žvairuoti į rožinių plaukų savininkę.Aš nesuprantu kaip jai pavyko man visiškai nepastebimai atsirasti čia.Ar ji jau gali teleportuotis ir moka galingų burtažodžių ? Nors ne ji dar per jauna. Antrakursės mintyse buvo didelė sumaištis.Ir ji kelis kartus apžvelgė mergaitė.Ir ji tik dabar suprato ,kad ją buvo mačiusi varno nago bendrajame kambarį. Tad ji įtartinai paklausė:
-Tu iš varno nago ?
Ir Voveres akys įsmigo į ją.
-
- Tai aišku, kad iš Varno Nago. Beje mano vardas Nikolė ir čia buvau jau anksčiau už tave, tik tu nepastebėjai manęs. - staiga varniukė pastebėjo, kad Vovere nenuleidžia nuo jos akių ir sušuko - Ko tu spoksai į mane?! Tada suprato, kad persistengė ir sušuko per garsiai, juk galėjo kažkas išgirsti, bet per daug tuo nesijaudino, nes negalėjo pakęsti stypstančios ir į ją spoksančios merginos, nors ir jos buvo iš bendro koledžo. Tada abi varniukės prastovėjo viena į kitą bespoksančios kokią valandikę. Galiausiai Nikolė nebegalėjo pakęsti tų mėlynų akių tuštaus žvilgsnio, tad (pati nesuprato kodėl, gyvenime taip nėra padariusi, o ką jau kalbėti apie nepažystamąjį žmogų) iškišo liežuvį, pasimaivė prieš tą nieko nesuprantančią mokinę, apsisuko, nulipo nuo stogo ir nukurnėjo laiptais į savo koledžo mergaičių miegamąjį. Gulėdama lovoje ji dar ilgai mąstė kas įvyko ir visą laiką sau kartojo Niekada nesusidėk su ta mergina. Ji niekada nebus man draugė!.
-
Deoiridh lėkė laiptais žemyn. Matthew davė mergaitei savo varlę, kad jie galėtų visi trys pabendrauti. Tad grifiukė leido laiką su Davina ir Matthew (varle, žinoma) ant stogo, kol abi varlės kažkaip sugebėjo įlįsti į kažkokią landą, iš kurios niekaip nesisekė žaliaodžių ištraukti. Deoiridh bandė tiek accio kerus, tiek kišti ranką, kažkuriuo metu svarstė netgi įlįsti ten pati, tačiau šitam poelgiui vis dėlto nepasiryžo. Teko skuosti pas Matthew (profesorių) ir prašyti pagalbos. Arba bent jau pranešti, kad Davina kažkur įkrito, ir ji nebegali varlės ištraukti. Tiesą sakant, buvo labai nejauku, mat mergaitė neįsivaizdavo, kaip herbologas reaguos į tokias žinias apie savo augintinę, tačiau ir slėpti nesinorėjo.
Laimei, pavyko greitai rasti koledžo vadovą ir pranešti nemalonias naujienas. Dabar jie abu lėkė tais pačiais laiptais aukštyn. Deoiridh pasirodė, kad Matthew išsigando ne tiek to, kas atsitiko Davinai, kiek mergaitės reakcijos. Rudaplaukė dėl to jautėsi kiek kvailai, bet pati be galo jaudinosi dėl Matthew (keturkojo). Užlėkusi ant stogo mergaitė vos nenusivertė. Laimei, pavyko išsilaikyti ant kojų ir galiausiai atgauti kvapą. Kiek aprimusi Deoiridh iš karto išgirdo gailų kurkimą, tik iš balso neatskyrė, ar kurkia Davina, ar Matthew. Nedrąsiai pažvelgusi į herbologą mergaitė greitai nuleido akis - ji visai nenorėjo skriausti būsimo tėčio augintinės.
- Aš tikrai netyčia, neįmečiau jų ten! - bandė pasiteisinti Deoiridh. Priėjusi prie plyšio, į kurį įkrito abi varlės, mergaitė įdėmiai pažvelgė ten, tačiau keturkojų nepamatė. Kurkimas skambėjo garsiau, ir grifiukė suprato, kad dabar jau girdi abi varles. Dar kartą atsisuko į profesorių ir sumurmėjo: - Neįsivaizduoju, kaip jas iš ten ištraukti...
Mergaitė priėjo prie Matthew ir įsidrąsinusi jį apkabino. Iš paskutiniųjų stengėsi nepravirkti.
-
Matthew sėdėjo savo kabinete ir vargo su namų darbais. Jautėsi labai pavargęs ir tik artėjanti vasara šiek tiek palaikė nuotaiką. Ją, žinoma, pakėlė ir faktas, kad Deoiridh pagaliau teikėsi pasirodyti herbologijoje, tačiau šiuo momentu nuovargis ėmė viršų. Jau atrodė, kad tuoj užsnūs, kai kažkas įlėkė į kabinetą. Prisivertęs atmerkti akis Matthew gavo nustebti: tai buvo ne kas kitas, o ta pati Deoiridh. Ji aiškiai buvo dėl kažko išsigandusi, kas privertė panašiai pasijusti ir patį profesorių. Atidžiai klausėsi mergaitės žodžių, tačiau iš jų aiškiai suprato tik viena: reikia kuo greičiau kažkur eiti su ja.
Didelei Matthew nuostabai, tas "kažkur" buvo stogas. Vyras gerokai pavargo lipti laiptais, tačiau galų gale jiedu atsidūrė viršuje. Tarsi būtų nepakankamai sunerimęs, Deoiridh nutarė pagąsdinti jį dar labiau vos nenusiversdama žemyn. Ir tada Matthew viską suprato: gailus kurkimas, sklindantis iš... kažkur viską tarsi paaiškino. Kad ir kas čia atsitiko, varlėms reikėjo pagalbos. Deoiridh pradėjus teisintis herbologas suprato, kad mergaitė kaltina save. Jis, žinoma, neįsivaizdavo, kas tiksliai čia nutiko, tačiau nenorėjo, kad jo mylimiausia mokinė taip liūdėtų.
- Viskas gerai, nesijaudink, - bandė raminti rudaplaukę Turner. Kiek nustebo, kad Deoiridh įsidrąsino jį apkabinti, tačiau su mielu noru atsakė tuo pačiu. Jiedu ilgokai taip stovėjo, kol Matthew nutarė, kad reikia galų gale varles ištraukti. Nepaleisdamas mergaitės rankos priėjo prie to plyšio ir pasižiūrėjo žemyn. Deja, nė vieno iš gyvūnų nesimatė. Kiek padvejojęs Turner išsitraukė lazdelę ir įkišęs ją į plyšį tarstelėjo:
- Accio.
Savaime aišku, jam nepasisekė. Netgi priešingai - kažkas garsiai dunkstelėjo ir pasigirdo gailus kurktelėjimas. Juodaplaukis be galo išsigando.
- DAVINA! - garsiai sušuko jis. Kiek tyliau pridūrė: - Matthew?
Herbologui pasirodė, kad Deoiridh tuoj tuoj apsiverks, tad vėl ją apkabino.
- Nebijok, ištrauksime jas, - negarsiai pratarė jis, nors kol kas neįsivaizdavo, kaip reikės tą padaryti.
-
Pieštukas švelniai brūkštelėjo per baltą popieriaus lapą. Dar vienas brūkšnys, po šio dar begalė, tada dar šiek tiek, galiausiai rankose atsidūrė kitokios spalvos įrankis. Ta pati procedūra, tik kitoje vietoje, kita detalė. Spalvų ir atspalvių pakeitė bent dešimt. Pieštukai pamažu baigdinėjosi, o tai reiškė, kad Sorenas ir vėl turės pasirūpinti jaunesniosios sesers hobiu. Gera žinia ta, kad pastarųjų užteks dar keliems piešiniams, o tuomet teks atsisveikinti su Hogvartsu ir blizgančiomis akelėmis žvelgti į vyresnėlį, įteikiantį jai dar vieną rinkininį spalvotų pieštukų. Kokia ji tada būdavo laiminga! Tarsi vaikas gavęs mėgstamą saldainį...
Lėtai atitraukė švelniai melsvą pieštuką nuo lapo. Auksinės akys nuslydo iš lapo žvelgiančiu haskiu, iškišusiu liežuvį ir... Kažko trūko... Kažkas buvo ne taip. Tyliai atsiduso suglamžydama lapą ir švystelėdama į šiukšlinę. Marso sakalas tik liūdnai nulydėjo nebereikalingą šedevrą, virstantį šiukšle. Ši prisijungė prie dar bent kelių panašių šedevrų. Sabrinai niekaip nepavyko tinkamai nupiešti savo augintinio, tik neįsivaizdavo kodėl. Galbūt išsikėlė per didelius reikalavimus? Norėjo tobulo piešinio?
-Nebegaliu,-suirzusi stryktelėjo nuo savo lovos ir sudėjusi viską į savo vietas dingo iš Varno Nago mergaičių miegamojo. Lyg ištikimas sargas ant peties nutūpė ir Fandangas.
Kurį laiką taip ir slampinėjo po pilį bandydama nusiraminti ir keikdama save dėl tokio nevykėliškumo. Teik laiko piešė, o haskio nupiešti taip ir nesugebėjo. Girdėdamas von Sjaurd mintis Fandangas tylėjo ir mergina nuoširdžiai buvo dėkinga. Jai užteko nebylaus palaikymo, o ir pyktis galiausiai atslūgo. Pralinksmėjusi ir nuotaikai pasitaisius priėmė kiek netikėtą sprendimą - popietę praleisti ant stogo. Tokiu būdu galės atsiriboti nuo išorinio pasaulio, leisti sau pailsėti ir galutinai nurimti.
Deja, regis, pabūti vienai su savo mintimis jaunajai von Sjuard nebuvo lemta. Auksinės akys susidūrė su visiškai netikėtu vaizdu - ant stogo stovėjo apsikabinę profesorius Turner ir Deoiridh! Ta pati mergaitė, kuri taip dievina Grifų Gūžtos vadovą. Praradusi amą ir apstulbusiomis akimis stebėdama abu asmenis, stovėjo it stulpas. Rodos, pamiršo netgi kaip ir kalbėti. Neįstengė prisiminti nė vieno žodžio.
Nieko sau vaizdelis...
Ką dabar galvoti? Kad profesorius Turner yra ištvirkėlis? Kabinėjasi prie jaunų mergaičių? Todėl savo varlę ir pavadino Davina? Jis ir prie jos kabinėjosi? Jei taip... Sabrina stipriai sukando dantis iš įtūžio, tačiau čia pat buvo nuraminta.
-Vargu, kad tai įmanoma. Jis bando ją tik paguosti.
Marso sakalo balsas nebuvo toks tvirtas, kokio jis turbūt pats tikėjosi, bet šitai padėjo. Rudaplaukė tik prisimerkė įtariai nužvelgdama abi personas.
-Ar dabar jau teiksiesi paaiškinti?-suirzusi sukryžiavo rankas dėbtelėdama į grifę,-kas čia vyksta?
-
Deoiridh labai sunkiai tramdė ašaras. Pati nesuprato, kodėl taip praskydo, tačiau žinojimas, kad Davinai ir Matthew kažkas galėjo atsitikti, labai gąsdino. Ypač dėl to, kad tai buvo jos kaltė. Kad ir ką kalbėtų Matthew (profesorius, žinoma), rudaplaukė negalėjo nusiraminti. Tad stovėjo apsikabinusi būsimą tėtį ir, ko gero, pirmą kartą gyvenime džiaugėsi, kad turi prie ko prisiglausti.
Ji nė neišgirdo, kaip kažkas dar užlipo ant stogo. Tikriausiai to neišgirdo ir herbologas, mat tikriausiai būtų ją perspėjęs. Tad balsas, staiga pasiekęs Deoiridh ausis, gerokai ją išgąsdino ir sutrikdė. Pamačiusi, kas čia kalba, mergaitė sudejavo. Sabrina... Ši mergina galiausiai tapo kažkuo, ką galbūt galima pavadinti drauge. Grifiukė tikėjo, kad galėtų ją šitaip apibūdinti. Vis dėlto apie Matthew niekad jai taip ir nepasakė. Ką varnė pagalvos dabar?..
Šios mintys privertė mergaitę nesulaikyti ašarų. Ji įsirausė į Matthew megztinį ir pradėjo sriūbauti. Nebuvo profesoriui sakiusi, kad lyg ir susidraugavo su von Sjuard, tad įtarė, kad tokia reakcija jam bus labai netikėta. Deja, nieko negalėjo padaryti. Įtarė, kad Varno Nago atstovė dabar labai blogai galvoja apie herbologą, tačiau vis tiek nieko neaiškino - neturėjo tam jėgų. Vienintelis dalykas, kurį Deoiridh dabar sugebėjo daryti, buvo graudus verksmas. Varlės nukentėjo per ją, Matthew nežino, kaip jas ištraukti, o dar ir Sabrina atėjo būtent čia pačiu netinkamiausiu momentu.
- Matthew... - kuo tyliau sušnibždėjo mergaitė. Labai norėjo, kad varnė šių žodžių neišgirstų. - Ji... Manau, kad galiu ją laikyti drauge. Bet nieko nesakiau jai...
Neužbaigusi sakinio grifiukė dar labiau įsiverkė. Norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Kažkodėl buvo tikra, kad Sabrina nepatikėtų, net jeigu išgirstų tiesą. O tai tikriausiai reiškė, kad praras šios merginos - pirmosios ir vienintelės draugės - pasitikėjimą amžiams... Vėl pasigirdo garsus kurkimas, tačiau Deoiridh net neatkreipė dėmesio.
-
Matthew stovėjo apkabinęs mergaitę. Nesitikėjo tokios jautrios jos reakcijos. Varlės buvo gyvos, tai kol kas buvo svarbiausia. Herbologas sugalvos, kaip jas ištraukti, teliko tikėtis, kad daugiau nereikės naudoti burtų lazdelės. Bandymas, kurį visai neseniai atliko Grifų Gūžtos vadovas, parodė, kad to geriau nedaryti. Jis įtemptai mąstė, kaip galėtų ištraukti Daviną ir Matthew iš tos skylės, tačiau kol kas į galvą niekas neatėjo. Glostė Deoiridh galvą ir jautė liūdesį sumišusį su džiaugsmu: žinoma, buvo liūdna, kad mergaitė tokia nelaiminga, tačiau kartu vyras jautėsi ir keistai laimingas, nes sunkią akimirką ji nepabijojo apsikabinti ir prisiglausti. Norėjo kažką sakyti, kai mintis buvo pertraukta dar vieno žmogaus. Herbologas atsisuko ir pamatė tą, kurią dabar matyti norėjo užvis mažiausiai - nuolat keistų dalykų klausinėjančią ir dar su Davina kažkaip susijusią mokinę. Ji, žinoma, nepraleido progos griežtai pasidomėti, kas čia vyksta, tačiau jos ištartas "dabar" ir tonas, kuriuo buvo užduotas klausimas, nustebino Matthew. Vis dėlto jam teko dar labiau nustebti, kai grifiukė, esanti jo glėbyje, staiga pradėjo graudžiai verkti. Herbologas apdovanojo Sabriną ne pačiu maloniausiu žvilgsniu, kai išgirdo tylius Deoiridh žodžius. Jie taip nustebino profesorių, kad jis stovėjo kaip stulpas ir net neįsivaizdavo, ką sakyti ar daryti dabar. Jos draugės? Kaip Sabrina sugebėjo įgyti Deoiridh pasitikėjimą? Ką ši mato toje merginoje? niekaip negalėjo suprasti herbologas. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad dabar grifiukė nemelavo. Tai reiškė, kad kažkaip reikėjo suktis iš padėties.
Davina ir/arba Matthew priminė apie save, tačiau Grifų Gūžtos vadovas to nepaisė. Dabar daug svarbiau buvo apsaugoti Deoiridh nuo šitos nemalonios situacijos. Tik kaip tą padaryti? Sakyti tiesą? Kuo Sabrina tokia ypatinga, kad turėtų žinoti tai, kas jai visai neaktualu? Žinoma, iš klausimo pasirodė, kad jos yra kažką kalbėjusios, tikriausiai buvo paminėtas ir jis pats. Bet argi tai von Sjuard reikalas? Matthew perbraukė ranka per rudus Deoiridh plaukus ir atsisuko į Sabriną.
- Nemanau, kad tai tave liečia, - griežtokai ištarė jis. Žvilgsnis aiškiai bylojo, kad varnė šiuo momentu negalvoja apie Matthew labai teigiamai. Ką gi, turbūt teks pasakyti. - Ar tau atrodo, kad tėtis su dukra neturi teisės praleisti laiko kartu vien dėl to, kad yra mokytojas ir mokinė?
Pačiam šie žodžiai nuskambėjo labai keistai - pirmą kartą mergaitę garsiai pavadino dukra. Vis dėlto nesigailėjo, kad tai pasakė: labai tikėjosi, kad ir Deoiridh pasijus nuo to geriau. Nenuleido akių nuo Sabrinos ir labai tikėjosi, kad ji sugalvos, kaip ištraukti tas dvi kurkiančias būtybes iš bėdos.
-
Neįsivaizdavo, kas čia vyksta, tačiau suprato - atsidūrė visai ne laiku, o galbūt priešingai - pasirodė tinkamu metu? Nežinojo, kuri svarstyklių pusė sunkesnė: ta, kuriai šaltas proto balas, kaip ir Fandangas, sakė, kad profesorius paprasčiausiai ją guodžia dėl to, ko Sabrina nežino ir nesupranta, ir ta, kuri sakė, kad šitas Turner nėra pats padoriausias vyrukas žemėje. Nuo tokios minties merginai užvirė kraujas.
Deoiridh laikė drauge. Na, iki tikros draugystės lyg ir trūko dar žingsnelio, tačiau dabar tai nebebuvo svarbu, jei grifei reikia pagalbos, ji būtinai jai padės. Neleis jokiam profesoriui kabinėtis prie mergaitės, kuri taip visų bijo ir visais nepasitiki.
-Kas tu per...
Iškrypėlis...
Žodžiai įstrigo kažkur gerklėje. Liūdnos rudaplaukės akys, trumpam žvilgtelėjusios į ją, Varno Nago globotinę, ir graudus verksmas privertė nutilti. Kelias akimirkas taip ir stovėjo nepratardama daugiau nei žodžio. Vis dar įtemptai bandė suprasti, kodėl profesorius laiko mergaitę savo glėbyje ir kodėl ji verkia taip stipriai įsikniaubusi į jo megztinį. Liūdnomis auksinėmis akimis žvilgtelėjo į grifę. Mielai būtų ją apkabinusi ir tokiu būdu atitraukusi nuo to iškrypėlio.
Vėjo gūsis atnešė tylų, kaltės ir liūdesio persmelktą balsą. Mintyse padėkojo savo vampyriškai klausai, nors ir jautėsi kiek kalta, mat, nujautė, kad mergaitė norėjo, jog ji, von Sjuard, jos žodžių negirdėtų. Regis, likimas palankus jai.
Nieko nesakei? Ko man nesakei?
Į nemalonų Turner žvilgsnį atsakė tuo pačiu gestu. Dėbtelėjo į šį ir žengtelėjo arčiau rudaplaukės ketindama ją atitraukti. Čia pat pasigirdo varlių kurkimas, tik, kaip ir dvi kitos personos, Sabrina taip pat nekreipė į tai dėmesio bei griežtas balsas, sustabdęs von Sjuard.
-Ji mano draugė, todėl...-eilinį kartą buvo nutraukta vidury sakinio.
Turbūt labiausiai stebino tai, kokiu tonu buvo ištarti žodžiai. Ji nuoširdžiai nemanė, kad šis profesorius gali būti griežtas ir piktas. Laikė jį... Na, nevykėliu, tačiau geru ir draugišku, o štai dabar... Dėbtelėjo į šį nepatenkinta ir jau ketinama kirsti atgal, kai gavo smūgį į veidą. Perkeltine prasme. Apstulbusi, didelėmis auksinėmis akimis, pravira burna prancūzė stovėjo ant Hogvartso stogo it čia pastatyta dekoracija. Reikėjo tik nupurkšti kokiais sidabriniais ar auksiniais dažais.
-Tėtis su dukra?-kvailai pakartojo Turner žodžius.
Tai štai, kodėl...
-Deoiridh niekad neminėjo, kad... Ji... Mes niekad apie tai nekalbėjom...-nudelbė akis į stogo paviršių. Jautėsi kalta. Derėjo viską išsiaiškinti anksčiau, o dabar... Ji palaikė grifės tėtį iškrypėliu! Nusipurtė nuo tokios minties lėtai pakeldama akis.
-Aš... atsiprašau...-žodžiai buvo skirti Matthew,-turėtum būti laiminga, kad gali su tėčiu būti visą laiką,-auksinės akys nukrypo į mergaitę. Viduje sukirbėjo pavydas. Gilberto ji nė matyti nenorėjo, apie apsikabinimą ar pokalbį su juo apie paprastus dalykus taip pat negalėjo pagalvoti, o Sorenas... Jis per daug laiko praleido Hogvartse, kad būtų galėjęs su seserimi čia leisti laiką. Niekad sau neleido pagalvoti, kaip viskas būtų buvę, jei į Nuodų ir Vaistų pamokas ji būtų ėjusi pas savo vyresnėlį brolį. Kokių išdaigų būtų galėjusi jam prikrėsti! Ir visuomet, visuomet būtų turėjusi užnugarį ir žmogų, pas kurį nebijodama galėtų atbėgti pasiklausti ar gauti patarimą. Pirmieji metai Hogvarste nebūtų buvę tokie baisūs...
-Bet... pirmuose kursuose tu... jūs...-nežinojo, kaip derėtų pateikti klausimą, tad paprasčiausiai nutilo vildamasi, kad jai bus paaiškinta.
-
Blogiau nebegalėjo būti. Situacija atrodė tokia tragiška, kokia tik galėjo būti. Deoiridh nežinojo, ką daryti dabar, tad ji ir toliau verkė įsikniaubusi į Matthew megztinį ir stengėsi apsimesti, kad Sabrinos čia nėra. Buvo labai apmaudu, mat von Sjuard buvo draugė. Ar bent jau beveik draugė. O dabar... Ji tikriausiai labai nekaip galvoja tiek apie Matthew, tiek apie ją, Deoiridh.
Neužbaigtas klausimas nesukėlė jokių emocijų. Grifiukė beveik ir negirdėjo, ką pasakė Sabrina, nes viską gožė jos pačios rauda. Vis dėlto žingsnį artyn Deoiridh sugebėjo pajusti. Tai atkreipė dėmesį, tad ir naujus žodžius pavyko išgirsti - ir suprasti. Iš pradžių rudaplaukė supyko: buvo akivaizdu, kad ji labai negerai pagalvojo apie Matthew. Ar ji manė, kad herbologas kabinėjasi? Šito Deoiridh nežinojo, tačiau pakėlė ašarotas akis ir jau norėjo aprėkti Sabriną. Vis dėlto paskutinę akimirką škotė suprato: varnė taip elgiasi dėl to, kad jai rūpi. Ji nenori palikti draugės bėdoje. Nepaisant to, kad ta bėda buvo tik įsivaizduojama, Sabrina norėjo padėti. O tai buvo toks elgesys, su kokius Deoiridh dažnai nesusidurdavo. Pykčio staigiai neliko nė kvapo, jis užleido vietą dėkingumui.
Jau norėjo ištarti "ačiū", tačiau teko staigiai užsičiaupti, mat prakalbo Matthew. Ir jis tiesiog viską pasakė. Na, beveik viską, neužsiminė apie tai, kad dokumentai dar nesutvarkyti. Mergaitė pagaliau nustojo verkti ir atsargiai pažvelgė į draugę. Kaip ji reaguos? Gal net nepatikės? Iš pradžių pasirodė, kad būtent taip ir yra. Deoiridh sunkiai atsiduso, kai išgirdo atsiprašymą. Vėl pakėlė akis į von Sjuard. Tik dabar suprato, kokia vis dėlto turėtų būti laiminga dėl to, kad ši mergina su ja mandagiai elgiasi. Juk per pirmąjį susitikimą ji, Deoiridh, buvo tikrai bjauri. O štai Sabrina stengėsi prieiti ir padėti. Ar jai "rūpėjo praeiti sienas, kuriomis ji buvo apsistačiusi"? Ko gero, taip. Vadinasi, šią Varno Nago atstovę tikrai galima laikyti drauge.
Deoiridh pajuto esanti be galo laiminga. Dar ką tik atrodė, kad blogiau nebegali būti, o štai vos per kelias akimirkas viskas apsivertė aukštyn kojomis.
- Aha, laiminga, - pagaliau išdrįso sumurmėti mergaitė. Sabrina dar kažką sakė. Ko gero, norėjo išsamesnio paaiškinimo, kas būtų visai natūralu: Deoiridh jau per pirmąjį susitikimą būtų galėjusi paprasčiausiai pasakyti, kad herbologas yra jos tėtis. Nenuostabu, kad vyresnė mergina iškėlė šį klausimą. Vis dėlto dabar visko aiškinti nesinorėjo. Laimei, iš nepatogios situacijos grifiukę išgelbėjo vėl sukurkusios varlės. Ji priėjo prie plyšio ir pakėlė akis į Matthew (profesorių). Kiek pamąsčiusi atsisuko į Sabriną:
- Gal turi idėjų, kaip jas iš ten ištraukti?
Jautėsi šiek tiek kvailai, nes šis klausimas tarsi išdavė, kad Matthew (profesoriui) to padaryti nepavyko. Vis dėlto augintines kažkaip gelbėti reikėjo. Ir skubiai.
-
Piktokai pradėtas ir neužbaigtas klausimas, kurį uždavė von Sjuard, tarsi pakišo mintį, ką ji pagalvojo apie herbologą. Tiesą sakant, tai jo nenustebino. Išties - kaip atrodo profesorius, laikantis glėbyje mokinę? Tuo labiau, kad žvitrios akys galėjo ir pastebėti Deoiridh žvilgsnį per herbologijos pamoką. Sabrina von Sjuard, deja, žvitriomis akimis pasižymėti tikrai galėjo. Tai Matthew labai nepatiko. Jis tikrai neprivalėjo nieko aiškinti šitai gan įžūliai mokinei, kuri kabinėjasi prie jo varlės vardo. Vis dėlto tai atrodė geriausias būdas apginti Deoiridh, tad Matthew nesigailėjo pasakęs tiesą - ar bent jau beveik tiesą.
Draugės? Deoiridh ir Sabrina yra draugės? niekaip negalėjo patikėti Grifų Gūžtos vadovas. Jo... dukra neprisileido jokio žmogaus. Jam pačiam ilgai teko dirbti, kad iškovotų mergaitės pasitikėjimą. Tad ką tokio ypatingo padarė ši šalimais stovinti mergina? Kadangi niekad iš Deoiridh nebuvo girdėjęs von Sjuard vardo, spėjo, kad jos pradėjo bendrauti (tapo draugėmis?) tik šiais metais. Bet tai buvo taip neįtikėtina, kad Turner tiesiog nesuvokė šio fakto. Bet vis dėlto Deoiridh sakė tą patį, o kam jai ginti šitą merginą? Prieš tai Sigurdas, dabar Sabrina... Galbūt ji pagaliau pradeda bendrauti su bendraamžiais? Šis supratimas buvo visai džiugus. Kiek apmaudu buvo tai, kad von Sjuard yra septintame kurse. Ar jo mergaitė praras draugę vos ją susiradusi? O galbūt sugebės išlaikyti bendravimą net ir tada, kai Sabrina nebesimokys toje pačioje mokykloje? Matthew suprato, kad jeigu jos iš tiesų yra draugės, reikės paskatinti Deoiridh palaikyti ryšį. Draugai visada praverčia.
Herbologui lyg ir pavyko save įtikinti, kad šios dvi mergaitės yra draugės, tad atsiprašymą priėmė ir atsakė į jį šypsniu. Jis galbūt buvo daugiau apsimestinis nei išties draugiškas, tačiau buvusiam grifui nepavyko taip lengvai pamiršti tų problemų, kurių jam pridarė Sabrina.
O štai Deoiridh, atrodo, pasitikėjo Varno Nago atstove. Buvo šiek tiek apmaudu, kad ji kreipiasi į von Sjuard pagalbos su varlėmis, kai čia buvo ir jis, tačiau puikiai suvokė: jis augintines jau bandė ištraukti ir jam, deja, nepavyko. Kad tik nepradėtų vėl kabinėtis prie Davinos... susirūpino Turner. Žvilgčiojo tai į Deoiridh, tai į Sabriną ir įtemptai galvojo. Vis dar niekaip negalėjo suprasti, kas turėjo atsitikti, kad šitos dvi mergaitės tapo draugėmis.
-
Nuo škotės žvilgsnio Sabrina krūptelėjo. Tai tebuvo paprastas žvilgsnis, įpykęs ir aiškiai rodantis, kad netrukus ji bus apšaukta dėl tam tikrų priežasčių, bet žinoti, kad jis skirtas jai, buvo skaudu. Galbūt dėl to, kad grifę laikė savo drauge ir tenorėdama padėti tik pablogino situaciją. Laimei, netrukus Deoiridh, regis, suprato ir jos žvilgsnis sušvelnėjo von Sjuard atžvilgiu. Išsitiesusi ir netgi menkai šyptelėjusi kone apsidžiaugė pagerėjusia atmosfera.
Profesoriaus Turner buvimas situacijos nepagerino, bet jau ir nebekėlė herojiškų tikslų. Išsiaiškinus, kas čia vyksta, mergina tenorėjo atsakymų ir kai jau atrodė, kad juos gaus, teko nusivilti. Nei Matthew, nei grifė neketino jai paaiškinti, kodėl jų neteko kartu matyti anksčiau. Nujautė, kad kada nors atsakymus vis tiek gaus. Vienaip ar kitaip.
Visus tris asmenis privertus atkreipti dėmesį į kitą pagalbos šauksmą, Sabrina akylai stebėjo profesorių. Šis, regis, įnirtingai bandė išsiaiškinti, kaip jo dukra galėjo susibendrauti su ta, kuri vos per pirmą pamoką užsipuolė dėl varlės vardo ir pridarė tiek daug problemų. Tarkim, kad ir milžiniškas musėkautas, prarijęs juodaplaukio galvą. Prisiminus tai auksaakė vos susilaikė nesuprunkštusi ir iš paskutiniųjų stengėsi išlikti rami ir rimta. Abejojo, kad Deoiridh dar kartą į ją pažvelgtų taip dėkingai, jei ši imtų kvatoti.
-Eee... Ką?-spoksodama į profesorių nesiklausė to, kas jai buvo sakoma. Matthew dukters kreipimasis į draugę, regis, nuliūdino.
-O...-dar kartą laiku užsičiaupė. Be abejo, mielai būtų leidusi pasireikšti vyriškiui, įrodyti, koks jis nuostabus burtininkas, tik turbūt visi čia esantys puikiai suvokė, kad šito geriau nereikia, o ir grifė būtų tik įskaudinta, jei Sabrina pasišaipytų iš jos tėvo.
-Žinoma,-galiausiai linktelėjo. Kryptelėjusi galvą žvilgtelėjo į ant peties tupintį Marso sakalą, o tada į plyšį, kuriame krukė varlės. Vikrus ir nedidelis paukštis puikiai turėjo su tuo susidoroti. Nė nelaukęs paskatinimo Fandangas grakščiai nėrė į plyšį ir vos po akimirkos į savo šeimininkės rieškučius nutupdė dvi varles. Viena iš jų buvo sužeista.
Nenorėdama sukelti nepasitikėjimo ir pati ją išgydyti žvilgtelėjo į rudaplaukę, o tada į profesorių.
-
Visus tris šita situacija gerokai trikdė ir stebino. Tai buvo akivaizdu. Matthew nelaimei, jis buvo vyriausias ir dar profesorius. Tai tarsi reiškė, kad jis turėtų geriausiai tvarkytis ir žinoti, kaip elgtis. Deja, šiam teiginiui iki tiesos trūko labai daug, mat herbologas nė neįsivaizdavo, ką dabar sakyti. Gailėjosi anksčiau nepasidomėjęs, ar Deoiridh nesusirado kokių draugų. Išties - juk ją tikrai kažkas siejo su Sigurdu, kodėl mergaitė negalėjo susirasti ir daugiau artimų žmonių?
Matthew žvelgė į Sabriną ir bandė suprasti, ar jos išties gali būti draugės, ar Deoiridh dėl kažkokių priežasčių tiesiog gina Varno Nago mokinę. Vis dėlto prašymas padėti varlėms, skirtas būtent von Sjuard, parodė, kad grifiukė išties pasitiki ta mergina. Reikėjo kažkaip neparodyti, kad tas prašymas nebuvo malonus. Matthew pasirodė, kad Sabrina pastebėjo herbologo nepasitenkinimą, tačiau nutylėjo. Nenorėjo įstumti Deoiridh į dar nepatogesnę situaciją.
Laimei, netrukus abi varlės jau buvo Sabrinos rankose. Matthew iš karto pastebėjo, kad Davinai kažkas negerai. Norėjo garsiai riktelėti augintinės vardą, tačiau bent kartą pavyko prikąsti liežuvį. Prisiartinęs prie von Sjuard jis paėmė Matthew (varlę) ir įteikė jį Deoiridh. Tačiau ką daryti su Davina? Tai buvo jo augintinė, tad jautė, kad turėtų pats apsiimti jos gydymu, tuo labiau, kad žinojo gan paprastą burtažodį, kurio čia turėjo užtekti. Ir vis dėlto... Ar keturios akylai jį stebinčios akys nesutrukdys atlikti kerų? Matthew neprisiminė, ar kada bandė tą burtažodį, tad negalėjo būti tikras, kad pasiseks. Dar prisiminė, kaip prie šiltnamio durų atsirado krūva stiklų nuo paprasčiausio alohomora bandymo.
Galiausiai Turner ryžosi. Išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į Daviną. Mintyse kelis kartus palinkėjo savo varlei sveikatos ir tvirtybės. Gaišti labai nesinorėjo, nes įtarė, kad atrodys dar kvailiau, tad nieko nebelaukęs tyliai pratarė:
- Epsikey.
Nespėjo suprasti, kas atsitiko, kai iš lazdelės iššoko ugnies liežuvis ir tą pačią akimirką stryktelėjo tiesiai Sabrinai į plaukus. Matthew išsigandęs krūptelėjo ir skubiai nusuko lazdelę nuo merginos, tačiau buvo akivaizdu, kad jau per vėlu. Herbologo bandymas panaudoti magiją eilinį kartą baigėsi visišku fiasko. Akimirką pasvarstęs jis nutarė daugiau net ir nebandyti - beliko viltis, kad mergaitėms kerėti sekasi geriau negu jam.
-
Situacija buvo... keista. Matthew, žinoma, buvo artimiausias ir brangiausias žmogus. Sabrina tokiame sąraše, reikia pripažinti, irgi būtų užėmusi garbingą vietą. Deoiridh nenoromis susimąstė, kur sąraše dėtų Sigurdą, tačiau skubiai nuvijo tą mintį šalin: viskas buvo ir taip komplikuota, tad mąstyti apie islandą tikrai nelabai tesinorėjo. Labiausiai norėjosi pasislėpti ir pasišnekėti su abiem čia esančiais žmonėmis, tačiau padaryti tą be kito kompanijos.
Grifiukė nebuvo tikra, ar herbologą užgavo Sabrinai skirtas prašymas pagelbėti varlėms. Labai tikėtina, kad Matthew būtent taip ir jautėsi, tačiau sėkmingai tai nuslėpė. Dėl to mergaitė jautėsi šiek tiek nesmagiai, tačiau šiuo metu labiau rūpėjo keturkojų gerovė, o profesoriui jų ištraukti nepavyko. O štai von Sjuard pasirodė visu gražumu. Žinoma, ne ji pati, o jos paukštis, tačiau varlės buvo varnanagės rankose, ir tai buvo svarbiausia. Atrodė, kad ji pati nori ir pagydyti sužeistą varlę. Iš karto suprato, kad tai Davina, tad įtarė, kad Matthew norės pagelbėti savo augintinei pats. Labai norėjosi pasakyti, kad jam to geriau nedaryti, tačiau žeminti profesorių von Sjuard akivaizdoje nesiryžo. Tad tik laukė ir gerokai nervindamasi žiūrėjo, kas bus toliau. Deja, labai jau greit paaiškėjo, kad nervinosi ne be reikalo. Deoiridh neišgirdo, kokį burtažodį panaudojo - ar, tiksliau, bandė panaudoti - Matthew, tačiau buvo akivaizdu, kad jam nepavyko. Bent jau mergaitė norėjo tikėti, kad herbologo tikslas nebuvo padegti Sabrinos plaukus. Grifiukė labai išsigando, tačiau neįsivaizdavo, ką daryti. Greitai išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į Varno Nago mokinę. Žinojo, kad yra kažkoks burtažodis, paleidžiantis vandens srovę. Deja, niekaip negalėjo jo prisiminti. Nenoromis prieš akis iškilo vaizdas, kaip Sigurdas sukruvinta nosimi guli ant žemės kvidičo aikštėje, o ji neįsivaizduoja, ką daryti. Negalvok apie tai!
Deja, galvoti nesisekė apie nieką, o plaukai degė. Deoiridh prisiartino prie draugės ir pradėjo gan švelniai mušti jai per nugarą tikėdamasi, kad taip pavyks užgesinti ugnį. Daugiau neįsivaizdavo, ką galėtų nuveikti, o ir Matthew neatrodė turintis itin daug idėjų.
-
Veiksmų pirmasis ėmėsi profesorius Turner - prisiartinęs atsargiai paėmė vieną varlę, kaip Sabrina spėjo - Deoiridh varlę, ir įteikė mergaitei. Trumpam žvilgtelėjusi į draugę šyptelėjo šiai, o tada ištiesė ir likusį padarėlį vyriškiui, tačiau šis čia pat sumanė ją išgydyti jai ant rankų! Pasibaisėjusi mergina tik žengtelėjo žingsnį. Turėjo ne vieną progą įsitikinti, kad šitam profesoriui reiktų atimti lazdelę ir leisti vesti pamokas žiobariškose mokyklose. Ten būtų saugiau ne tik mokiniams, bet ir jam pačiam.
Neleptelėjo, ko nors netinkamo ar įžeidžiančio, vien dėl to, kad šalimais stovėjo jo paties dukra. Galbūt grifė ir žinojo, koks jos tėtis nevykęs, bet kito žodžiai, ištarti garsiai, vis tiek galėjo įskaudinti, o žinant, kaip sunku susibendrauti su rudaplauke, rizikuoti draugyste nenorėjo. Visgi kelias akimirkas mąstė pasiūlyti pačiam vyriškiui pasiimti varlę ir išgydyti sau ant rankų, bet buvo jau per vėlu. Lazdelė švystelėjo ore, nuaidėjo burtažodis ir pokštelėjimas. Staigiai užsimerkė nenorėdama matyti, kaip jos rankose esanti varlytė, jei gerai prisiminė - Davina, yra iškepama arba susprogsta. Mintyse kelis kartus pasimeldė, kad tik šiai viskas būtų gerai. Žalioji nebuvo kalta dėl to, koks nevykęs jos šeimininkas.
Laimei, Davinai nieko nenutiko, o štai apie savo pačios plaukus Sabrina nebūtų galėjusi to pasakyti. Ne iškarto suvokė, kas nutiko ir iš kur ta ugnis bei ką ji nusprendė suryti. Auksinės akys nukrypo į profesorių, o tada į draugę. Abiejų akyse spindėjo baimė. Fandangas garsiai suklykė. Tada viskas tapo aišku. Iš išgąsčio ir nuostabos negalėjo prisiminti reikiamo burtažodžio, o ir prisiminus - ne iškart pavyko. Ilgi, rudi plaukai, siekę liemenį dabar vos tesiekė pečius. Liepsna prarijo didžiąją dalį rudų garbanų.
Kurį laiką mergina stovėjo netardama nė žodžio, tuščiu žvilgsniu stebeilydama priešais save. Nežinia, kur ji žiūrėjo, bet žvilgsnis atrodė negyvas. Tik Marso sakalui atsargiai nutūpus ant peties, regis, šio plunksnos irgi kiek apsvilo, atsipeikėjo. Auksinės akys blykstelėjo iš pykčio, nukreipto į profesorių.
-Jūs,-išspjovė paniekos pilnu tonu,-esat blogiausias burtininkas visame pasaulyje!-ir tai, ką von Sjuard ištarė tebuvo tik labai maža dalis to, ką norėjo išrėkti. Ji nuoširdžiai tvardėsi tik dėl vieno - šalia esančios draugės, kuriai Matthew buvo svarbus.
-Labai tikiuosi, kad bent Deoiridh nepaversit savo bandomuoju triušiu,-tankus kvėpavimas ir vis dar pykčio pilnos akys buvo nukreiptos tik į juodaplaukį. Sabrina troško, kad šis nupliktų.
-
Matthew stengėsi nepanikuoti, tačiau tai buvo siaubingai sunku. Gražūs Sabrinos plaukai, kurie tikriausiai buvo ilgai ir kruopščiai puoselėjami, nyko žaibo greitumu. Savaime aišku, tai buvo jo paties kaltė, ir tai buvo bene blogiausia. Tiesą sakant, profesoriui buvo visiškai nesvarbu, ką apie jį pagalvos von Sjuard. Ji tebuvo (ne)eilinė mokinė, kuri, laimei, šiais metais baigs Hogvartsą. Ne, problema buvo visai kita ir ji stovėjo priešais herbologą dviejų mergaičių pavidalu. Matthew gąsdino tai, kad šis incidentas gali sugriauti šią, atrodo, taip sunkiai besilipdančią Deoiridh ir Sabrinos draugystę. Pastaroji neatrodė patenkinta - o ir kas atrodytų? Tad kaip į viską reaguos grifiukė? Profesorius žinojo, kad jis tai mergaitei yra brangiausias ir artimiausias žmogus, tad tikriausiai neleis Sabrinai jo niekinti. Bet ar ji norės pyktis su drauge?
Varno Nago mokinė valdėsi, tai buvo labai akivaizdu. Nenoromis Matthew pajuto jai pagarbą - puikiai suprato, kad ji stengiasi ne dėl jo: von Sjuard taip elgėsi dėl Deoiridh. Kažkokiu būdu ji įstengė sudėti viską, ką norėjo pasakyti, į vieną sakinį. Kas keisčiausia, jis buvo beveik mandagus. Tonas išdavė gerokai daugiau nei turinys, tačiau Turner nesitikėjo tokios ramios reakcijos. Negi varlės vardas buvo svarbesnis už plaukus?
Ši mintis priminė, kad Sabrina rankose tebelaiko Daviną. Matthew prisiartino prie varnės norėdamas atsiimti augintinę, kai išgirdo naujus žodžius - ir jie buvo daug skaudesni. Herbologas sustingo ištiesęs rankas link varlės ir nerado ką pasakyti.
- Tai nutiko netyčia, - galiausiai išspaudė jis. Teisindamasis prieš mokinę jautėsi be galo kvailai - bet argi tai nebuvo nuolatinė Matthew Turner būsena? - Aš... Atsiprašau.
Galiausiai Grifų Gūžtos vadovas atsiėmė savo augintinę ir pasitraukė toliau nuo įpykusios mokinės. Svarstė, ar yra koks nors burtažodis, galintis pataisyti situaciją. Savaime aišku, nebūtų bandęs jo pats, net jei kas nors ir būtų atėjęs į galvą. Teliko apsispręsti, ką daryti dabar. Sprukti? Tam tikrai nebūtų prieštaravęs, bet, ak, kokia tada patenkinta būtų Sabrina! Dar labiau žemintis nesinorėjo, tad Matthew taip ir liko stovėti kiek toliau nuo mergaičių. Jautėsi atrodantis kaip visiškas kvailys. Ką gi - ko gero, taip ir buvo.
-
Deoiridh nežinojo, ar jos veiksmai galėjo bent kiek padėti Sabrinai. Liko tikėtis, kad nesutrukdys. Savaime suprantama, Varno Nago septintakursė negalėjo būti visiškai kvaila, tad neilgai trukus pati sugebėjo užgesinti ugnį. Deoiridh su siaubu stebėjo draugę: jos plaukai dabar buvo visai trumpi, be to, ir Fandangas, atrodo, nukentėjo. Labai norėjosi pulti prie Sabrinos ir bent kažkuo padėti. Deja, visą šitą košę užvirė Matthew, vadinasi, ji gali stipriai įžeisti herbologą... Tad liko tik stovėti kaip kvaišai ir žiūrėti, kas vyksta. Atrodė, kad Matthew buvo sutrikęs, o Sabrina supyko. Tai visiškai nenustebino rudaplaukės, ji buvo tikra, kad pati reaguotų visiškai taip pat. Na, gal ne visiškai. Tikrai nebūtų apsiribojusiu vienu sakiniu. Jis buvo kupinas paniekos, tačiau rudaplaukė ant Sabrinos nepyko: tiesą sakant, ji neneigė fakto, kad tas, kuris netrukus teisiškai bus jos tėtis, burtininkas buvo, švelniai tariant, nekoks.
Kai Matthew pasiėmęs Daviną atsitraukė, Deoiridh kiek padvejojusi prisiartino prie von Sjuard. Nelabai drąsiai ją apkabino.
- Atsiprašau, kad taip nutiko, - sumurmėjo ji. Jautėsi esanti kalta: juk būtent ji buvo atsakinga už tai, kad Davina ir Matthew (varlė, žinoma) įkrito į tą nelemtą skylę. Kiek spėjo pastebėti, Matthew buvo sveikas. Davinai, deja, taip nepasisekė. Ir štai dabar dėl tos priežasties nukentėjo ir Sabrina bei jos augintinis... Deoiridh buvo nusiminusi. Įtarė, kad labai įskaudino Matthew (Turner), nes šioje nepatogioje situacijoje tarsi pasirinko draugę, o ne jį. Vis dėlto būtent varnanagė šiuo atveju buvo nukentėjusioji. Atvirai sakant, Deoiridh iš karto nusprendė, kad tokie trumpi plaukai Sabrinai tinka, bet kaip jai tą pasakyti? Negali žinoti, ar mergina to nepalaikys patyčia ar bandymu apginti tėtį.
- Ar yra kas nors, kuo galėčiau tau padėti? - paklausė Deoiridh. Nenoromis pagalvojo, kad dabar Sabrina šiek tiek primena Elliw: ta kvaiša visada vaikščiojo trumpais plaukais. Vis dar apsikabinus draugę mergaitės mintys staiga peršoko prie fakto, kad jai vis dėlto trūks mamos. Stengdamasi negalvoti apie tą, kurią Matthew mielai matytų šioje vietoje, rudaplaukė papurtė galvą. Neįsivaizdavo, ką dabar reikėtų sakyti, tad tik tylomis laukė kokios nors Sabrinos reakcijos.
-
Vieną akimirką atrodė, kad rankose esanti varlė išsitaškys į mažyčius gabalėlius, mat Sabrina visai nepajuto, kaip apimta pykčio spustelėjo nekaltą profesoriaus augintinės kūnelį. Ir turbūt suspaudė per stipriai, nes varlė tik gailiai kurktelėjo. Dar kartą giliai įkvėpusi von Sjuard atleido pančius ir keturkojė pagaliau gavo progą vėl normaliai kvėpuoti. Nenorėjo, kad Davinai kas nors nutiktų, turbūt vis dar siejo ją su tikrąja Davina, tad tik dėbtelėjusi į profesorių Turner atidavė vandens telkinių gyventoją jam.
-Labai tikiuosi, kad tai iš tiesų nutiko netyčia,-pratarė pro sukąstus dantis. Tvardytis darėsi vis sunkiau. Norėjosi apšaukti Matthew panaudojant itin negražius epitetus, pasakyti, koks jis nevykęs ir, kad tikroji Davina niekada į jį nežiūrėtų, kaip į vyrą, net jei jis būtų vienintelis vyriškos lyties atstovas likęs žemėje.
Už tokias pastangas nepratrūkti turėtų būti apdovanota bent keliais medaliais. Ji iš tiesų nuoširdžiai stengėsi ir jau įsivaizdavo, kaip Sorenas į viską reaguos, kai sugrįžusi jam papasakos. O taip, jis galės saldžiai pasijuokti...
Profesoriui atsitraukus Sabrina sulaukė kiek netikėto Deoiridih veiksmo - apkabinimo. Nustebusiomis akimis, kurį laiką spoksojo į tolį, o tada taip pat apglėbė grifę. Giliai viduje jautėsi dėkinga, o ir pyktis pamažu ėmė slūgti. Kvėpavimas normalizavosi, o gintarinės akys pragiedrėjo - jų nebetemdė pykčio debesys, nors žaibai į juodaplaukį tebešaudė.
-Tu nekalta...-sušnabždėjo užsimerkdama ir stengdamasi galutinai nurimti.
Tai ne pasaulio pabaiga, plaukai ataugs... Kada nors...
-Ne, kaip nors išgyvensiu. Jie ataugs...-gūžtelėjo pečiais ranka persibraukdama per trumpučius plaukus. Buvo mažų mažiausiai keista suvokti, kad ilgos, gražios garbanos dingo, jų vietoje teliko tik tiesios sruogelės. Ką gi, nėra to blogo, kas ne išeitų į gerą - mažiau laiko sugaiš duše, o ir prižiūrėti bus lengviau. Ak, kad būtų taip paprasta tai pamiršti...
Kryptelėjusi galvą nužvelgė Fandangą. Marso sakalas, regis buvo sveikas, tik kelios plunksnos buvo paliestos liepsnų, tačiau labai nežymiai. Mažas snapelis ir plunksnuota galva prisilietė prie kaklo odos. Sabrina šyptelėjo augintiniui bandant ją paguosti. Šis netgi ėmėsi kedenti jos trumpus plaukus ir netrukus šie visai dailiai atrodė. Dėl tokio Fandango veiksmo mergina ryžosi nusijuokti, liūdnai, bet pradžia jau buvo.
-Ačiū,-pagaliau žvilgtelėjo į grifę, stovinčią šalimais,-bet bus geriau, jei pabūsiu viena... Susitiksim vėliau,-linktelėjo ir nė nežvilgtelėdama į juodaplaukį, tik šyptelėjusi Deoiridh dingo nuo stogo palikdama juos vienu du.
-
Matthew nebuvo itin patenkintas tuo, kad Sabrina bene sutraiškė Daviną. Atidžiai apžiūrėjo savo augintinę, bet, laimei, daugiau sužeidimų nepastebėjo. Liūdnai suprato, kad teks keliauti į magiškųjų gyvūnų priežiūros kabinetą ir ieškoti pagalbos ten.
Žinoma, kad tai nutiko netyčia, negi tu manai, kad aš žinočiau, kaip padegti plaukus? pasišaipė pats iš savęs herbologas, tačiau garsiai, žinoma, šios minties neišreiškė. Nors ir sakė sau, kad jam nerūpi, ką galvoja von Sjuard, šalimais esanti Deoiridh situaciją keitė iš esmės. Dabar reikėjo apsimesti, kad jis yra rimtas profesorius, sugebantis išsrėbti savo privirtą košę. Na, arba bent jau neprivirti jos daugiau.
Laimei, Deoiridh ėmėsi iniciatyvos. Tai, kad ji apkabino vyresnę mokinę, buvo labai netikėta, tačiau džiugu. Visų pirma, buvo galima tikėtis, kad ji pagaliau pradėjo daugiau bendrauti su žmonėmis ir jų mažiau bijoti. Be to, šis veiksmas tikriausiai buvo netikėtas ir Sabrinai, tad galbūt dabar Varno Nago mokinė pamirš pykstanti ant jo, Matthew?
Herbologas girdėjo, kaip mergaitės kažką sako viena kitai, tačiau nesistengė išgirsti žodžių. Puikiai suprato, kad jie nėra skirti jo ausims, tad tiesiog stovėjo ir svarstė, ką daryti toliau. Galiausiai nutarė, kad reikia tiesiog paimti ir išeiti - su Deoiridh pasišnekės jau netrukus, o Sabrina... Na, kam rūpi, ką galvoja ji? Sulig ta mintimi Grifų Gūžtos vadovas išgirdo merginos tariamą atsisveikinimą ir nulydėjo ją akimis. Priėjęs prie Deoiridh apkabino ją ir sumurmėjo:
- Atsiprašau, kad viskas taip išėjo...
Suprato, kad tai neturėtų nutraukti šios netikėtos draugystės, ir dėl to džiaugėsi. Draugai buvo vienas iš tų dalykų, kurių mergaitei labai trūko, tad tikrai nesinorėjo atimti tos vienintelės.
- Eime? Man teks nunešti Daviną magiškųjų gyvūnų priežiūros profesoriui...
Sunkiai atsidusęs Matthew dar kartą nužvelgė augintinę ir galiausiai patraukė laiptų link. Tikėjosi daugiau niekada nesugrįžti ant šito stogo.
-
Buvo labai skaudu. Deoiridh puikiai suprato, kad Sabrina valdosi – ir daro tai dėl jos. Kažkuria prasme tas supratimas leido jaustis gerai – visada smagu, kai rūpi draugui. Deja, mergaitė žinojo ir tai, kad jeigu jos čia nebūtų, Sabrina taip mandagiai tikrai nesielgtų. Vis dėlto grifiukė stengėsi galvoti apie tai, kad draugė deda pastangas dėl jos. Stovėjo apsikabinusi merginą ir bandė suprasti, kaip dėl to jaučiasi. Tai padarė ne pirmą kartą, tačiau kažkodėl apkabinti nepasidarė lengviau. Ją vis dar kaustė nejaukumas, nepaisant to, kad Sabrina atsakė tuo pačiu. Taip norėjosi tiesiog mėgautis akimirka, bet kažkas atkakliai neleido.
Tai, kad varnė jos nekaltino, rudaplaukę šiek tiek trikdė. Kas gi kitas galėtų būti kaltas? Jau tikrai ne Matthew! Ir ne Davina, žinoma. Akivaizdu, kad Sabrina paskutinius žodžius ištarė tik nenorėdama įskaudinti. Ar taip elgiasi tikri draugai? susimąstė škotė. Pakėlė dėkingą žvilgsnį į von Sjuard: jeigu iš ko nors gali išmokti būti drauge, šis žmogus yra pirmas mokytojų sąraše.
- Ačiū tau, - tyliai sumurmėjo ji, kai Sabrina jau ruošėsi išeiti. Nesistebėjo dėl tokio draugės noro, tad iš paskos nesekė. Liko stovėti, kol pajuto naują apkabinimą. Šį kartą tai buvo Matthew.
- Turėjau tau pasakyti apie Sabriną, - puolė teisintis Deoiridh. – Bet tik neseniai pati pradėjau vadinti ją drauge...
Mergaitė pažvelgė profesoriui į akis. Suprato, kaip jis liūdi dėl šios kvailos situacijos, tad stengėsi neužsiminti nei apie Daviną, nei apie staigiai sutrumpėjusius Sabrinos von Sjuard plaukus. Tik stovėjo apsivijusi būsimą tėtį rankomis ir tylėjo. Be galo džiaugėsi tuo, kad turi žmogų, su kuriuo galima pasidalinti štai tokiomis tylos akimirkomis.
Priežasties likti ant stogo tarsi nebeliko, tad Deoiridh neprieštaravo palikti šią vietą. Spėjo, kad grįžti čia nebesinorės – bent jau ne su varlėmis. Būtų smagu ateiti čia vakare. Su Sabrina... ar Sigurdu nutarė rudaplaukė. Ta mintis šiek tiek pradžiugino, tad laiptais, vedančiais nuo stogo žemyn, ji lipo lengvai šypsodamasi.
-
Daniela susiraukusi dūlino susiraizgiusiais pilies koridoriais. Ji jau prieš kelis posūkius žinojo, kad pasiklydo, ir dabar tiesiog tuščiai slankiojo - karts nuo karto iškišdavo galvą į vieną kitą kabinetą, bet jie visi buvo nematyti, tad klastuolės negelbėjo.
Juokinga, - purkštelėjo Dani. - Eina šešti metai, o aš vis dar nenutuokiu, kur aš... Tiesą sakant, ji puikiai žinojo, kad kažkur po ja yra magijos istorijos kabinetas, tačiau visa kita - durys su išraižytais negirdėtais vardais (Gandra Skorpiona ar Rudaakė Metialu, kokios čia nesąmonės??), juoduojantys gobelenai ar neaiškius padariūkščius vaizduojančios skulptūros buvo absoliučiai nauja.
Aišku, reikia paaiškinti, ką vidurį nakties veikė klastuolė. Ne, ji neturėjo jokio smagaus gyvenimo nuotykio. Ji tiesiog ieškojo prakeiktosios pelėdos, kuri paspruko gal dešimtą kartą (beje, ji vis dar buvo bevardė). Šešiolikmetę prieš valandą pažadino kažkokiu būdu į klastuolių bendruosius kambarius patekusi pelėda, o tada kaip visiška kvaiša nesileido sugaunama ir malėsi po pilį. Dani tikslas buvo vienas: surasti durnelę ir išsiųsti ją į kitą žemyną.
Staiga už kelių metrų ji išvydo pravirą langą. Tas ją nustebino, nes už lango buvo ne tokia ir šilta ankstyvo pavasario naktis, kodėl kažkas jį paliktų atidarytą? Ji priartėjo su siaubu suvokdama, kad pelėdžiūkštė greičiausiai paliko pilį ir nusklendė pasisveikinti su vandeniais, t. y., kaip idiotė įlėkė į ežerą. Dani labai nustebo, išvydusi mažą aikštelę - arba labai didelę palangę - atsiveriančią į žvaigždėtą dangų.
Na, kadangi pelėda dingo, galiu ir pasižvalgyti, - pagalvojo klastuolė ir basomis pėdomis išsiropštė laukan.
-
Tiek daug vardų,
Bet visi turės rolę,
Reikšmingą savaip.
Lazdelės kils:
Stos tėvas prieš sūnų,
Draugas prieš draugą,
Meistras prieš mokinį,
Jie bus išduoti
Bus nužudyti,
Palaidoti bus.
Tačiau kraujas paliks pėdsakus
Darbų neatliktų
Paliks nuoskaudas širdy
Ir džiaugsmą mirties glėby
Kerštas ir skausmas žemę valdys,
Neatskirsi blogio nuo gėrio.
Iškils nauja,
Gąsdinanti jėga
Ir nebus kur dėtis.
Ir tik tavo jėgoj viską pakeisti,
Rankose tavo likimas žmonių.
Klausiu tavęs: kas, jei ne tu?
Lūpos tyliai šnabždėjo pranašystę, o šiltas rudens vėjas taršė tamsias garbanas. Jam motina kasnakt kartojo tai, kol virto daina, lopšine. Berniukas nežinojo, kodėl jam atsigulus į lovą, svetainėje žibėjo viena lempa ir motina su tėvu prisėdę prie stalo kažką tyliai kalbėdavosi. Jų balsai būdavo pavargę, duslūs, sunerimę. Tik vėliau sužinojo, jog jie prarado savo artimus žmones, kurie stojo vienas prieš kitą.
Šiandieninis žmogus jau užmiršo apie Magijos Ministerijos mūšį, arba dalis nusprendė apie jį neužsiminti. Jokių kritusiųjų atminimo dienų, jokių pergalės paradų. Pati Magijos Ministerija nieko nekalbėjo apie tai, kai valdžia perėjo atgal į demokratiškai išrinkto žmogaus rankas.
Altairas buvo šešėlis. Niekas jo nežinojo. Iš atminties išsitrynė trumpa draugystė su metamorfmagu Etanu Serafieliu Lorijanu. Kita vertus, ji būtų ir nutraukta, nes Lorijanai dalyvavo mūšyje ir ateityje būtų kilusi trintis tarp dviejų šeimų.
Hogvartsas buvo ramus, tylus. Mokslo metai bus ramūs.
-Jei tik visi neprisimins ir nesupras, kas aš esu.
Saulė kilo dangumi, jos spinduliai slydo stogu, o sėdynė vis labiau priminė keturkampį.
Ar Mišelė prieš mirtį sužinojo savo pranašystę?
Vėjas tyliai kaukė tarp medžių.
Ar Gardner giminaičių yra Hogvartse?
Su niekuo pyktis nenorėjo dėl praeities nuoskaudų.
Berniukas atsistojo. Saulė kilo dangumi.
Altairas Ecijo Blewett'as, giminaitis su ketvirtadalio vela Mišele-Avery Streikers, vilkolakiu Ianu, pasitraukė nuo stogo.
Ar mokslo metai tikrai bus ramūs?
-
Šarlotė jautėsi labai prislėgta. Jai labai nesisekė... Profesoriai jos nekentė, mokiniai taip pat. Seniūnė prie jos prikibo jau pirmaisiais mokslo metais, vadinasi, dabar Šarlotė bus nuolat skriaudžiama. Ji būtinai susimaus per kokį nors egzaminą, o tada jau gero nelauk... Ką aš padariau?.. liūdnai mąstė mergaitė lipdama kažkokiais laiptais, kurie turėjo vesti į Grifų Gūžtos bokštą. Šarlotė nelabai norėjo ten eiti: ten buvo per daug mokinių, kurie gali iš jos tyčiotis. Deja, ji nesugalvojo, ką dar galėtų veikti, tad liūdnai žingsniavo bendrojo kambario link.
Kai užlipo laiptais, mergaitė pastebėjo, kad atsidūrė kažkur ne ten, kur norėjo. Storulės niekur nesimatė, tad Šarlotė visai pasimetė. Negi ji sugebėjo dar ir pasiklysti?..
- Ką man dabar daryti? - tyliai paklausė ji ir lėtai priėjo prie kažkokio krašto. Pažvelgusi žemyn vos neapalpo: pasirodo, ji buvo labai aukštai. Šarlotė persigando ir atsitraukė, bet netrukus grįžo prie atbrailos krašto. Jeigu aš nušokčiau, niekas net nepasigestų... susimąstė mergaitė. Ilgokai žvelgė žemyn. Ji norėjo nušokti, bet buvo pernelyg baisu, tad ji nusivylė savimi ir atsitraukė. Atsisėdo šiek tiek toliau nuo pavojingo krašto ir apsikabino kelius. Praėjo vos kelios akimirkos, o Šarlotė jau kūkčiojo. Ir kam ji tokia reikalinga?..
-
Buvo lietinga ir gana niūri gegužės diena. Alisa klaidžiojo po pilį, tarp šalto, nesvetingo skersvėjo košiamų sienų. Staiga, žingsniuodama keistu koridoriumi, pastebėjo žavingą gobeleną, kabantį prie didelės, marmurinės raganos statulos. Gobelene buvo pavaizduotas ežeras, gaubiamas magiško, švytinčio ir blizgančio rūko ir burtininkas, maišantis to ežero vandenį lyg sriubą katile.
Tačiau merginos akį patraukė ne tai. Vienas gobeleno kampas buvo tarsi keistai iškiles, lig jį kas būtų kilstelėjęs iš anos pusės.
Vela įtariai primerkė akis, suraukė antakius ir įsistebeilijo į tą gūbrelį. Tai galėjo būti bet kas - besislepiantis vaikas arba paprasčiausia spinta. Geriausia išeitis - išlikti tyliai ir ramiai ir pamėginti išsiaiškinti, kas per daiktas slepiasi už gobeleno.
Penktakursė suėmė peilio rankeną ir tyliai ją ištraukė. Brūkštelėjo aštri, išgaląsta peilio geležtė į odinį dėklą. Tada švilpė ėmė atsagiai, patyliukais artintis prie gobeleno ir paskutinę akimirką staigiai jį atmetė.
Pasirodė visai ne spinta, ir ne vaikas. Mažos durelės. Rankena nuklota dulkėmis, vyriai nesutepti, matyt seniai niekas jų nevarstė.
Penkiolikmetė, vis dar įtari, pravėrė duris ir įsmuko vidun. Buvo labai tamsu, akimirksniu pakilo dulkių debesis ir ji ėmė čiaudėti. Dulkėms prasisklaidžius, Alisa pamatė purvinų, įskilusių marmuro plytelių sraigtinius laiptelius. Ant sienų nedegė deglai, tad mergina, nenorėdama nusiversti nuo šitų laiptų, pasinaudojo kerais.
- Lumos! - tyliai sukuždėjo ji.
Šviesa krito ant sienos. Kur nekur matėsi voratinkliai, lentynos su keliais sudilusiais pergamentais arba senomis knygomis ar tuščios žvakidės.
Penktakursė ėmė kopti aukštyn.
Šimtas vienas, šimtas du, šimtas trys.... - aidėjo švilpės galvoje.
Galų gale, užlipusi du šimtus laiptelių, penkiolikmetė pasiekė liuką iš sutrūnijusių lentų. Stumtelėjo jį. Liukas lengvai pasidavė, nors buvo senokai nevarstytas.
Švilpė atsidūrė ant stogo. Apžvelgė visą platų Hogvartso "dangaus kelią". Nesitikėjo čia ką nors išvysti, tačiau pamatė tylią būtybę, stovinčią kiek atokiau nuo stogo krašto. Ji atrodė tyarsi atsidūrusi ten, kur niekada nenorėjo atsidurti.
Alisa atpažino bailiąją Šarlotę, kuriai padėjo per Astronomijos pamoką.
Šarlotė!? Kaip ji galėjo čia atsidurti!? Kaip? Kam? Kada? Kodėl? - sproginėjo klausimai merginos galvoje.
- Šarlote, oj, Šarlote! Ką čia darai? Nejaugi sugalvojai šokti? - paklaikusisuriko vela ir prišokusi atitraukė mergytę dar toliau nuo krašto.
-
Šarlotė yra visiškai niekam nereikalinga. Nebent tiems bjauriems mokiniams, kurie mėgsta tyčiotis... Mergaitė nebegalėjo to ištverti, tad tiesiog graudžiai verkė. Jautėsi esanti nieko verta, juk ji tik gaišta visų kitų laiką... Mokytojai turi papildomai viską aiškinti, mokiniai, jeigu būtų draugiški, taip pat turėtų jai padėti... Bet Šarlotė nekalta, kad sunkiai supranta pamokų medžiagą. Ar kalta?..
Būtent apie tai galvojo mergaitė, kai sėdėdama ant stogo verkė. Šioje mokykloje buvo viena vienintelė gera mergaitė - ta, kuri jai padėjo per astronomijos pamoką. Bet argi daug vyresnė mokinė galėtų norėti būti kvailos mažylės drauge?.. Ji kartą pabuvo maloni, o paskui kažkur dingo... Jai, žinoma, taip pat nereikia Šarlotės. Jeigu Šarlotė pagalvojo, kad susirado draugę, pati kalta... Jai nelemta turėti draugų...
Įsikniaubusi į kelius mergaitė neišgirdo, kaip kažkas atėjo. Gal ir gerai - ji tikriausiai būtų tiesiog išsigandusi ir dar graudžiau apsiverkusi... Vis tik atėjusysis kažką suriko taip garsiai, kad Šarlotė išgirdo. Ji persigando ir pakėlė galvą. Pamatė tą gerą merginą ir negalėjo patikėti savo akimis. Tiesa, ji nieko nespėjo padaryti, kai atsidūrė tos merginos glėbyje. Tai buvo labai netikėta... Šarlotė dar kartą įsikibo į merginos drabužius ir pradėjo dar graudžiau verkti. Bet ar ji gali pasitikėti šita mergina?.. Jeigu ji niekada neturės draugų, šis žmogus taip pat negali būti jos draugė... Šarlotė kelis kartus šniurkštelėjo, bet galiausiai šiek tiek aprimo.
- Kaip čia atsiradai? - įsidrąsino paklausti ji. Vis dar gūžėsi merginos glėbyje ir susimąstė, kad tikriausiai nė nežino jos vardo. Klausti buvo gėda - o jeigu ta maloni mergina prisistatė, tik ji, Šarlotė, kaip kvailė pamiršo?.. Tai būtų labai tikėtina... Ši mintis privertė vėl nusiminti, tad grifiukė ir vėl šniurkštelėjo. - Kuo tu vardu? - vis dėlto paklausė ji.
Po kiek laiko Šarlotė atsitraukė nuo merginos. Jai pasidarė labai gėda... Kodėl ji puola verkti menkai pažįstamos mokinės glėbyje? Ką ji dabar pagalvos? Tikriausiai palaikys Šarlotę visiška kvaiša... Ji gera. Ji nepyks raminosi mergaitė, tačiau vis tiek buvo baisu. Čia mokėsi pernelyg daug nemalonių mokinių, kuriems labai patiko iš jos tyčiotis...
Šarlotė vėl priėjo prie stogo krašto ir pažvelgė žemyn. Šią akimirką ji jautėsi beveik laiminga. Ar bent jau patikėjo, kad surado malonią merginą. Deja, širdyje vis tiek buvo liūdna, tad mergaitė žiūrėjo žemyn ir vėl pradėjo kūkčioti.
-
Alisa suspaudė mažąją Šarlotę glėbyje.
Vargšelė, ji nieko čia neturi...Visi ant jos pyksta, niekas neparodo draugiškumo... - galvojo mergina, glostydama grifiukės nugarą.
- Ššššš.... Brangute, neverk, viskas bus gerai... Nurimk, mieloji...Šššš...- tyliai ramino verkiančią mergytę vela.
Netikėtai ji prisiminė savo pirmuosius mokslo metus. Tada jautėsi vieniša - ką tik neteko mamos, galva pilna nemalonių prisiminimų. Nė viena pamoka nesisekė, pirmakursė jautėsi sužlugdyta ir norėjo nušokti nuo stogo ar pasiskandinti katile per Nuodų ir vaistų pamoką. Dabar penkiolikmetė jautėsi laiminga. Hogvartsas jai patiko, pamokos ėjosi jau geriau. Susirado draugų ir netrukus pilis tapo jos namais. Tačiau švilpė užleido vietą kitiems vaikams. Penkiolikmetė žinojo, kad dabar daugybė kitų jaunųjų raganų ar burtininkų neranda sau vietos ir ilgesingai galvoja apie būrį ištikimų, nepeikiančių draugų, apie laimingą šeimą ar malonią vienatvę.
Nuo tokių minčių Alisos akys prisipildė ašarų. Mergina pasilenkė prie Šarlotės su gerokai per dideliu jai megztuku, suėmė jos šaltas rankutes ir apkabino. Pasilenkusi prie mažos, rudų plaukučių pridengtos ausytės, ir sušnibždėjo:
- Viskas bus gerai. Ateik pas mane, Šarlote.
Ji nusivedė grifiukę tolėliau, ant lygios stogo vietelės, prie kamino ir prisėdo ant čerpių. Tada vela pakėlė mažutę mergaičiukę ir pasisodino ją ant kelių ir apkabino. Šiltai, jaukiai, priglaudusi Šarlotę prie savęs, penktakursė nušluostė jos ašarytes ir nuoširdžių nuoširdžiausiai pabučiavo mažytį mergytės skruostą, norėdama padėti jai pasijusti mylimai.
-
Kodėl vieni žmonės turi draugų, yra mėgstami ir dar gerai mokosi, o kiti yra niekam nereikalingi, nesupranta pamokų medžiagos ir tampa patyčių objektais? Ir, visų blogiausia, kodėl Šarlotė turi būtinai priklausyti tai antrai grupei?.. Negi visi mokiniai yra tokie bjaurūs, kad tik ir ieško progos pasityčioti? Mergaitė jau seniai suprato, kad būtent taip ir yra: ji šiame pasaulyje reikalinga tik tam, kad būtų ką pažeminti ir iš ko pasityčioti...
Būtent apie tai galvojo Šarlotė, kol Alisa bandė ją nuraminti. Nelaimei, grifiukei buvo sunku patikėti, kad gerokai vyresnė mergina tai daro nuoširdžiai. Kodėl ji turi norėti pagelbėti niekam nereikalingai ir nieko nesuprantančiai verksnei?.. Ne, tikriausiai čia buvo kokia nors kita priežastis, ir Šarlotei reikėjo ją išsiaiškinti. Bet kol kas buvo galima glaustis prie merginos ir apsimesti, kad ji viską daro nuoširdžiai...
Grifiukei buvo smalsu, ar Alisa suprato, kodėl ji priėjo prie stogo krašto. Ar įtarė, kad ketinimai gali būti rimti? Ar ji buvo tikra, kad ta maža bailiukė neišdrįstų nušokti? Kad ir kaip ten bebūtų, Šarlotė to klausti neišdrįso, o kai vėl atsidūrė Alisos glėbyje, dar graudžiau įsiverkė. Ne, ji negali atsipalaiduoti ir patikėti, kad ta mergina yra nuoširdi... Nelaimei, labai norėjosi tai padaryti, nes patikėti tokiais dalykais yra tiesiog neįmanoma...
Šarlotė verkė įsikniaubusi į vyresnės merginos drabužius ir ilgai nieko nesakė. Ašaros nenustojo bėgti, nors Alisa, atrodo, ir bandė jas nušluostyti. Nelaimei, viskas ne taip paprasta... Grifiukė garsiai šniurkštelėjo ir įsidrąsino pakelti akis į Alisą.
- Ką tu čia veiki? Ar tau iš manęs kažko reikia? - tyliai paklausė mergaitė. Kad ir kaip norėjosi tikėti, kad surado gerą ir draugišką žmogų, Šarlotė tiesiog negalėjo to padaryti... Akyse ir vėl susikaupė ašaros, ir grifiukė dar graudžiau pravirko.
-
- Einam čia, kažkur čia, - pamojo Dori ranka naujajai bendražygei.
Dori ir Gloria jau buvo šiaurinio koridoriaus gale, tačiau pravirą langą tamsiaplaukei pavyko rasti ne iš karto.
- Štai! - sušuko klastuolė pamačiusi jį. - Tas langas, - parodė į jį pirštu, - pro jį galėsime patekti ant stogo!
Beveik visą kelią mergaitę kamavo nerimas. O jeigu ji nukris? Regis, aukščio Dori nebijojo, nes skraidyti šluota jai buvo vienas mėgstamiausių užsiėmimų, tačiau lipti ant stogo be visiškai jokios apsaugos... Juodaplaukę nukrėtė šiurpas, tačiau ji jokiais būdais neparodys Gloriai, kad bijo!
- Na, ką, galime lipti! - kuo entuziastingiau tarė.
Dori atsistojo prie lango ir paskubom per jį perlipo, kad atrodytų kuo drąsesnė. Nors galvojo, kad labai bijos, tačiau tuo metu baimė ėmė slūgti. Netrukus mergaitė jau stovėjo ant šlaitinio stogo ir pažvelgė į naktį.
- Oho, - svajingai tarė. - Lipti čia tikrai buvo verta, - dabar kalbėjo nuoširdžiai. - Vaizdas nuostabus!
Dori grožėjosi nakties ramuma, uždraustojo miško medžių viršūnėmis, kažkur tolumoje juoduojančiu tyliu ežeru, tačiau labiausiai Mendel žavėjo dangus. Šį vakarą jis buvo nepaprastai žvaigždėtas.
-
Visą kelią iki praviro stogo Gloria ėjo pačiame gale svajodama ir apžiūrinėdama visas praeitas vieteles. Kai jau mergaitės buvo prie praviro lango varniuke nukrėtė keistas jausmas. Baimė. Rudaplaukė nebuvo nuotykių ieškotoją, bet jai tikrai kartais patikdavo elgtis neprotingai. Šis kartas buvo kaip tik toks. Kai Dori buvo ant stogo ir kažką kalbėjo mergaitė nedrąsiai peržengė langą. Ją iš karto pasitiko gaivus nakties vėjelis kuris lyg pažadino brite iš baimės ir jaudulio. Čia ne taip jau ir baisu, netgi smagu. Džiaugsmingai pagalvojo vienuolikmetė ir priėjo šalia Dori.
- Gražu,- trumpai pasakė garbanė su jai nebūdingu labai drąsiu balsu.
Pirmakursė nuėjo prie pačio pačio krašto ir atsisėdo nuleidusi kojas į apačią. Iš čia dar geriau viskas matosi ir jaučiausi geriau. Pagalvojo irisinių akių savininkė žiūrėdama į šviesiančias mažas žvaigždutes kurios lyg žiburėliai švietė kelią ir aiškiai mirgėjo. Tą naktį nesimatė nei vieno debesėlio ir dėl to dangus ir visas kitas vaizdas atrodė dar gražiau ir nuostabiau. Žiūrėdama į dangų pirmakursė visiškai pamiršo visus savo rūpesčius, Hogvartsą, savo apmąstymų pasaulį, klastuolę kuri buvo netoli našlaitės ir net kur ji pati yra. Taip žiūrėdama jaunajai Mechel apsvaigo galvą. Ji šiek tiek dėl kažko pakrutino kojas ir Gloria nuslydo. Jeigu ne greita varno nago mokinės reakciją ji jau būtų nebegyvą. Ji vos spėjo su rankomis užsikabinti ant čerpių ir užsikelti savo kūną ant stogo. Viskas įvyko per kokias dvi minutes ir per jas Mechel pavardės savininkė nespėjo nei pagalvoti nei kažką pasakyti.
-
Netrukus ir Gloria užlipo ant stogo. Regis, bendražygę lygiai taip pat pakerėjo šis nuostabus vaizdas. Varniukė atsisėdo ant stogo ir atrodė, kad kažką mąstė. Dori prisėdo šalia. Mergaitės tuo metu nesikalbėjo, tik žiūrėjo į tolį, ir Dori vėl ėmė mąstyti apie savo tėvus. Tai jau ją ėmė slėgti, tačiau ji nieko negalėjo padaryti, tos mintys pačios lindo į galvą. Ji prisiminė savo vaikystę ir tai, kaip gerai ji sutarė ir su tėčiu, ir su mama, ir kokie jie laimingi visi buvo. Ar galėjo Dori šitaip stipriai pasikeisti, kad anksčiau džiuginę dalykai ėmė ne tik nesuteikti laimės, bet dar ir erzinti? Tuščios šypsenos, bereikšmis mandagumas visur ir visada, džiugesys dėl nupirkto šokoladinio ledų kaušelio... Tai taip lėkšta, pamanė klastuolė. Mendel atsiduso. Juk jeigu tėvai bent truputį pabandytų suprasti ir jos pasaulį, magijos pasaulį, galbūt viskas būtų šiek tiek kitaip? Nors Dori turėjo pripažinti, kad iš tikrųjų tai ji nubrėžė kažkokią nematomą liniją tarp savęs ir tėvų ir apskritai tarp visų žiobarų ir burtininkų. Tai ji, o ne kas kitas, jautė didelį pranašumą prieš žiobarus ir pyko ant savo tėvų, kad jie yra žiobarai, pyko, kad Dori kraujas negrynas. Nors širdyje žinojo, kad pykti nėra dėl ko, tačiau negalėjo nieko padaryti. Tiesiog negalėjo. Jautė kartėlį ir viskas.
Mergaitės apmąstymus kažkas pertraukė. O ne! Gloria nuslydo nuo stogo. Viskas įvyko taip greitai, kad Mendel net nespėjo išsitraukti burtų lazdelės. Ji tiesė ranką į Glorią, tačiau pati varniukė sureagavo akimirksniu ir išsigelbėjo. Akimirką Dori tylėjo ir laukė, kol širdis grįš į savo vietą.
- Ar... ar tu neužsigavai? - galiausiai paklausė Glorios.
Tuo pat metu klastuolė kažką pajuto ir išgirdo. Tartum kažkas būtų didžiuliais sparnais sukėlęs vėjo gūsį ir nutūpęs šalia. Mergaitė jautė alsavimą. Širdies dažnis ir vėl pradėjo tankėti ir instinktyviai Dori ištiesė ranką. Ranka kažką palietė.
- Aš žinau, kas tai. Tai bus testralis.
Dori žinojo, kad testraliai tempia karietas ir kad tie, kurie neregėjo mirties, nemato šių gyvūnų. Mergaitė buvo girdėjusi iš vyresniųjų mokinių ir tai, kad kartais testraliai apsilanko ant Hogvartso stogo. Tačiau ji tuo netikėjo. Manė, jog šios kalbos yra tik tam, kad mokiniai čia neitų. Ir kad testraliai būna tik pamiškėj arba miške. Pasirodo, mergaitė klydo.
-
Kai pagaliau Glorios širdis šiek tiek atsigavo ir ji jau galėjo normaliai mąstyti į galvą atėjo vieną mintis. Oh mane ir vėl aplankė nesėkmės. Mergaitė nors ir nebuvo dar normaliai atsigavusi po savo nukritimo gerai klausėsi klastuolės. Ir net šiek tiek keistu balsu prabilo:
- Ai viskas gerai taip visuomet nutinka,- pala ką ar tu visada nukrenti nuo stogo ? Paklausė savęs varniukė ir greitai pasitaisė,- tiksliau turiu omeny, kad man visada nesiseka.
Gal tu to neturėjai sakyti, dar jai papasakok apie savo sunkų gyvenimą. Mintyse barė save irisinių akių savininkė dėl savo žodžių. Ji žinoma žinojo, kad žodžių jau pasakytų žodžių nebegalima pakeisti. Dėl to po savo sakinio ji žvelgė visur tik ne į tamsiaplaukės akis. Žiūrėdama į medžių viršūnes garbanė išgirdo kažkieno alsavimą ir širdies plakimą. Gal čia Dori. Mąstė jaunoji Mechel, bet greitai atmetė šią mintį, nes išgirdo Dori balsą. Išgirdusi balsą rudaplaukė atsisuko ir pamatė testralį. Šis padaras buvo į arklį panašus juodas paukštis. Apie juos britė buvo šiek tiek skaičiusi ir žinojo, kad juos mato tik tie žmonės kurie regėjo mirtį. Pirmakursė buvo vieną iš tų žmonių { ji matė kaip numirė močiutė }, bet ji tuo nesidžiaugė, nes testraliai jai primindavo močiutę ir našlaitės akyse pasirodydavo vieną kitą ašarą. Šį kartą buvo taip pat. Nagi susiimk juk tu moki nerodyti emocijų. Liepė sau varno nago mokinė ir tuomet ašaros dingo. Mechel pavardės savininkė pažvelgė į klastūnyno mokinę ir gan tvirtai pasakė:
- Aha tikrai testralis. Gal nori paskraidyti ?
Kam tu tai sakei ? Sutrikusi savęs paklausė Gloria vėl pasigailėdama savo žodžių.
-
- Visada nesiseka? - paklausė Dori. - O... o kas tau vis nutinka? - klastuolė nežinojo, kaip paklausti, bet norėjo sužinoti daugiau.
Dori jautė, kad Gloria vengia juodaplaukės žvilgsnio, todėl nebuvo tikra, ar gaus atsakymą.
Netrukus Gloria pažvelgė į kažkur ir jos akys sublizgėjo, bet greitai susigriebė ir pasiūlė Dori paskraidyti ant testralio. Tačiau pirmiausia Dori nusistebėjo tuo, kad jai pasirodė, jog Gloria testralį mato.
- Gloria, ar tu... ar tu jį matai? - išpūtė akis.
Ar Dori nori paskraidyti ant testralio? Žinoma, kad taip! Turėtų būti daug patogiau nei ant šluotos! Bet... bet juk šluotą valdai pats, o dar tai, kad mergaitė testralio nemato... Kaži, koks tai bus jausmas? Skristi ant kažko sėdint, o po savimi matyti prarają? Pilve suplazdėjo drugeliai.
- Taaaip, - atsakė Dori. - Noriu. Tik jeigu tu... na, jeigu jį matai, - žvilgtelėjo kažkur ten, kur, pasak mergaitės, turėtų būti gyvūnas, - tikriausiai turėtum atsisėsti pirma.
-
- Na ne,- gal daugiau tu nieko šiandien nesakyk kitaip dar labiau prisidirbsi,- nieko nenutinka šeip išsprūdo.
Aha visišką tiesa. Pasakė sau Gloria galvodama kaip išsigelbėti iš šios sudėtingos situacijos. Ji žinoma žinojo, kad galėjo viską papasakoti ir daugiau Dori nebekiltų klausimų, bet mergaitė nebuvo labai nuoširdi. Ir dar nelabai pažinojo klastuolės dėl to ši idėja greitai dingo iš irisinių akių savininkės galvos. Taip pat dar buvo galima užburti juodaplaukė, kad ji pamirštų šį klausimą. Bet varno nago mokinė buvo vos pirmakursė ir ji negalėjo atlikti tokių sunkių burtažodžių ypač kai net nežinojo tikslaus burtažodžio pavadinimo. Dėl to šis planas irgi turėjo dingti. Mąstydama garbanė kažkaip išgirdo keistoką bendramokslės klausimą į kurį reikėjo kažkaip atsakyti. Na bent jau šį sykį gal sakyk tai po ko nepasigailėtum. Mokė save britė ir gan lėtai, kad dar galėtų pagalvoti ką sakyti prakalbo:
- Na taip matau. Tik prašau neklausk kodėl,- padarė trumpą pauze ir vėl prakalbo tik šį sykį gyviau ir greičiau,- puiku, kad nori, bet man čia bus pirmas kartas. Pati skraidžiau tik ant šluotos.
Ir taip tik vidutiniškai. Pagalvojo rudaplaukė, bet to garsiai nesakė. Na ką gi teks lipti. Ir su šią mintimi vienuolikmetė priėjo prie testralio ir atsargiai užlipo ant jo nugaros. Ne taip jau baisu kaip galvojau. Pagalvojo pirmakursė ir ištiesusi ranką pasakė Doriai:
- Duok ranką,- ir po trumpos pauzės dar pridėjo,- čia nebus baisu.
-
Dori buvo labai įdomu sužinoti, kodėl Gloria mato testralius. Kas atsitiko? Ką ji matė? Tačiau klastuolė suprato, kad varniukė taip lengvai neims pasakotis savo gyvenimo. Nebent pelnyčiau jos palankumą, pagalvojo Dori. Tačiau dabar tam tikrai nebuvo laikas, apie šeimą ar tiesiog gyvenimą kalbėtis nebuvo kada. Dori tuoj lips ant gyvūno, kurio nei nemato.
Gloria užlipo ant testralio ir tai atrodė kraupiai, nes mergaitė tiesiog kabėjo ore virš stogo, bent jau tokį vaizdą matė Dori. Bendražygė juodaplaukei ištiesė ranką. Su besidaužančia širdimi, nors to stengėsi neparodyti ir tikrai nepasakys, Dori paėmė Glorios ranką ir užlipo ant testralio. Mergaitė puikiai jautė testralį, tačiau buvo baisu, iš tikrųjų baisu, sėdėti tartum ore. Nors ir ant šluotos sėdint nelabai ką ir matai, tik šluotos kotą, bet vis tiek esi įsikibęs į kažką, ką valdai ir regi savo akimis.
Dori girdėjo, kad testraliai skrenda ten, kur jų paprašai, todėl mandagiai prabilo:
- Testrali, jei gali, paskraidink mus kur nors netolies miško ar ežero, bet taip, kad nepamatytų profesoriai, - Dori balsas šiek tiek drebėjo, todėl turbūt ji išsidavė, kad bijo. - Galbūt ir tu turėsi norų, kur galime nuskristi? - paklausė Glorios. - Tuomet galėsi paprašyti testralio ir jis nuskraidins, man sakė vyresnieji mokiniai, - dabar Dori balsas skambėjo normaliai.
Ir testralis, nešinas mergaičių, pradėjo skristi. Jausmas buvo visiškai kitoks, nei su šluota. Toks didingas, tartum karališkas. Vos testralis suplasnojo savo Dori nematomais sparnais, mergaitės baimė dingo, ji atsipalaidavo ir mėgavosi skrydžiu. Testralis skraidino mergaites virš ežero, kuris blizgėjo nakties tamsoje.
- Ar tai ne nuostabu, Gloria? - sušuko juodaplaukė. - Tai pats nuostabiausias dalykas, kuris man buvo įvykęs Hogvartse!
Galiausiai mergaitės nuskrido taip toli nuo stogo, kad dingo iš horizonto.
-
Levanda iškišo galvą pro pravirą langą ir suraukė nosį it koks goblinas, mat lauke buvo... sakykim, kiek vėsoka. Nepaisant to, jai reikėjo „asmeninės erdvės“, kurią ji vylėsi rasti ant stogo. Saugodama savo kairį šoną, kuris buvo sužalotas ne ko nors kito, bet tų pačių klastuolių per kvidičo rungtynes, raudonplaukė šiaip ne taip užsiropštė ir patogiai įsitaisė. Na, patogiai gal ir ne visai tinkamas žodis, nes stogo čerpės buvo kietos ir šaltos, o ji neturėjo nieko, ką būtų galima pasikišti po užpakaliu.
Daugelis manytų, jog sėdėti tokioje vietoje ir žiūrėti į žvaigždynus, bei apvalainą mėnulį turėtų būti romantiška, tačiau šąlanti sėdynė, kuri nuolat slysta nuo kiek nuožulnoko stogo, vis garsindama Levandai, nutėkšti ją į magijos istorijos kabinetą, toli gražu neprimena romantinio filmo scenos. O aš taip tikėjausi, kažko įspūdingesnio...
Ketvirtakursė, akivaizdžiai nusivylusi, kad vietoj to, jog gulėtų šiltoj lovoj, sėdi čia ant stogo, išsitraukė per pietus Didžiojoje salėje nugvelbtus keksiukus. Hmm, skonis turėtų būti neblogas... Vos tik apie tai pagalvojusi ji prisiminė savo mamos neseniai siųstą pyragą su panašiu užrašu, po kurio dvi dienas neišėjo iš ketvirto aukšto merginų tualeto. Galų gale raudonplaukė nusprendė, jog ji visai nealkana.
Levanda, grąžinusi atgal savo keksiukus į kišenę, jau stojosi eiti link Klastūnyno bendrojo kambario ir tikrai romantiškai praleisti laiką su savo pagalve ir antklode lovoje. Tačiau jai nespėjus priartėti prie lango, kažkas sukrebždėjo. Nors Levanda ir nesuspygo iš baimės (nes juk tai būtų tiesiog per daug žemas lygis), tačiau jos širdis tikrai nusirito nuo stogo.
-
Kažkodėl nesimiegojo. Matthew dėka palengvėjęs gyvenimas atpratino Deoiridh nuo naktinių klajonių, tačiau ši naktis kažkodėl buvo kitokia. Ilgai besivarčiusi lovoje mergaitė galiausiai patraukė pasivaikščioti. Koridoriumi ėjo be galo atsargiai ir buvo pasiruošusi prireikus bet kurią akimirką pasiversti varle. Kol kas nežinojo, kur eis, tad ėjo ten, kur nešė kojos. Laimei, nieko nesutiko, o visai netrukus atsidūrė prie ant stogo vedančių laiptų. Nejučia sustojo ir prisiminė nutikimą su Sabrina, kurio metu Matthew padegė tos mokinės plaukus. Liūdnai atsidususi grifiukė pradėjo lėtai lipti laiptais. Nebuvo smagu galvoti apie tai, koks tėtis yra nevykęs burtininkas, tačiau minčių nukreipti nepavyko. Blogiausia buvo tai, kad naktį ant stogo tikrai turėtų būti gražu.
Beveik užlipusi iki laiptų viršaus Deoiridh išgirdo ar pajuto, kad kažkas ten yra. Mergaitė sustingo ir įsiklausė. Buvo tylu, tad ten tikriausiai nebuvo daug žmonių. Mokiniai? Ar girtuokliaujantys profesoriai? susimąstė rudaplaukė. Nežinojo, ką daryti dabar, tačiau pagavo smalsumas. Saugumo dėlei pasivertusi varle užšokavo iki laiptų viršaus. Ten pamatė kažkokią neaukštą mergaitę. Varliškos akys dar labiau išsprogo, o galvoje sukosi planas, ką reikėtų nuveikti dabar. Smagiausia, žinoma, būtų išgąsdinti. Bus čia slampinėti naktimis po mokyklą!
Jeigu tik varlės galėtų šypsotis, ši žaliaodė būtų būtinai tą padariusi. Deja, dabar tokios galimybės nebuvo, tad reikėjo iš karto pereiti prie ryžtingesnių veiksmų. Mikliai užšokusi ant kažkokios atbrailos Deoiridh vos nenukrito ant stogo, tačiau pavyko išsilaikyti. Atsargiai atsisukusi į raudonplaukę varliškomis akimis ją nužvelgė ir galų gale drąsiai stryktelėjo tiesiai jai ant veido. Ak, kaip seniai ji neužsiėmė tokiomis varliškomis pramogomis!
-
Klastuolė pasuko galvą ton pusėn, kur kažkas vis krebždėjo. Staiga ant jos veido nusileido šaltas ir glitus padaras. Levanda neišlaikė pusiausvyros. Dešinė jos koja slystelėjo ir ji sėdyne tėškėsi ant kieto stogo (bus mėlynė). Mergina nesusilaikė ir iš baimės spygtelėjo plonu balseliu, lyg kokia šešiametė. Kas per velnias...
Ketvirtakursė nedrįso liesti to snarglėto kažko rankomis, tad stipriai užmerkusi akis iš visų jėgų bandė jį nusipurtyti. Tačiau glitus gyvis buvo taip smarkiai prilipęs prie jos odos, jog mergina, kad ir kaip kraipė galvą į visas puses, vis tiek neatsikratė neaiškaus padaro.
Levanda suvokė, jog norint išsiaiškinti kas okupavo jos mielą smukutį ir jį pašalinti, teks arba jį paliesti arba bent jau atsimerkti. Klastuolė atplėšė akių vokus ir nukreipė į ant nosies esantį žalsvą plotelį. Rimtai, Levanda, suklykei dėl kažkokios varlės?! Nors varlės, toli gražu nebuvo jos mėgstamiausi gyvūnai, tačiau mergina jų paniškai ir nebijojo. Ketvirtakursė šiaip ne taip susitvardė ir bandė lėtai ranka nuimti gyvūną.
Levanda niekaip nesuprato, kas nusprendė taip papokštauti, mat jokių didelių priešų klastuolė (bent jau jos kukliom žiniom) neturėjo. Jos raudonoje makaulėje virė kelios versijos: pirma – ji tapo atsitiktine auka kažkokių pirmakursių, kurie norėjo papokštauti, antra – tai užkerėta varlė, kuri paspruko nuo savo savininko, ir trečia – ta varlė pati nusprendė pasismaginti.
-
Vos tik Deoiridh spėjo įsitaisyti mergaičiukei ant odos, ji dėl kažkokių priežasčių pradėjo vartytis ant žemės, tad teko visomis keturiomis kojomis tvirtai įsikibti į nepažįstamą veidą. Tai nebuvo labai patogu, bet netrukus ausis pasiekęs spygtelėjimas atpirko bet kokias problemas. Jeigu tik varlės galėtų šypsotis, toji, tupinti raudonplaukei ant veido, būtų būtinai tą ir padariusi.
Purtoma galva ir visi kiti nemandagūs būdai nusikratyti varle, šiai labai nepatiko. Kol kas ji nenorėjo atskleisti, kas esanti, tad tiesiog kuo tvirčiau įsikibo į nosį ir atkakliai laikėsi. Žalia oda aptrauktoje galvoje sukosi mintys, ką dabar būtų galima nuveikti, tačiau kol kas jokia šauni idėja neapsilankė.
Vis dėlto nepažįstamajai uždėjus ranką varlė pasijuto itin nemaloniai. Atrodė taip, tarsi jos būtų apsikeitusios vietomis, ir Deoiridh pasijuto kaip įkalinta. Reikėjo gelbėtis iš situacijos, tad ji atsivertė į žmogų ir, aišku, iš karto nukrito ant žemės. Skaudžiai prisitrenkusi ji vis tiek pašoko ant kojų ir išsitraukė lazdelę. Įdėmiai nužvelgė gerokai už save žemesnę mergaitę. Galvoje sukrebždėjo mintis, kad būtent ji pradėjo susitikimą ne pačiu tinkamiausiu būdu, tačiau dabar itin pyko.
- Kaip tu elgiesi su gyvais padarais?! - neslėpdama nepasitenkinimo paklausė grifiukė. Lazdelę nukreipė į raudonplaukę, bet nieko nedarė. Kol kas. Jeigu ji ir toliau elgsis taip šlykščiai, gali nutikti visko. Praėjusį kartą būnant ant šio stogo nukentėjo Sabrinos plaukai. Jeigu prireiks, šita mergužėlė nukentės dar labiau. Deoiridh buvo tikra: jeigu prireiks, ji nepabijos nei apsiginti, nei, tuo labiau, užpulti.
- Ar mažoms mergaitėms dar nėra laikas miegoti? - kandžiai paklausė ji ir be galo draugiškai nusišypsojo.
-
Levandai bandant sugriebti glitų padarą ir patraukti nuo savo veido, šis staiga pradėjo mainytis ir po akimirkos priešais klastuolę nukrito rudaplaukė, mėlynakė, už ją aukštesnė mergaitė. Prireikė geros minutės, kol atsitokėjusi Levanda suvokė, jog ji animagė. Ir kaip man prieš tai netoptelėjo ši mintis...
Rudaplaukė staiga pašoko ir išsitraukė lazdelę, tad nieko nelaukusi Levanda padarė lygiai tą patį. Dabar jos abi dėbsojo viena į kitą su lazdelėmis rankose. Nepažįstamoji atrodė įtūžusi, tad ketvirtakursė net nežinojo ko iš jos tikėtis. Visų pirma, tai ne ji o aš dabar turėčiau čia raudonuoti iš pykčio! Ir iš vis, jei jai kažkas nepatiko, negalėjo tiesiog prieiti ir pasakyti? Kodėl jai reikėjo pasiversti ta prakeikta rupūže ir čia "demonstruoti" savo... pavidalą? Na, taip, ji jaučiasi pranašesnė už mane, tačiau taip pasiversdama varle be jokios rimtos priežasties, tik parodo, kokia ji pasipūtėlė iš tikrųjų yra. Raudonplaukė pati pradėjo pykti ant priešais ją stovinčios mergiūkštės ir mintyse jai jau skaitė moralą. Nors jos akyse dar vis šmėsčiojo gėdos šešėlis, mat ji suspygo dėl kažkokios prakeiktos animagės, kuri nusprendė pasipuikuoti savimi, tačiau visą gėdą, išgąstį ir sąmyšį merginos galvoje užgožė vis smarkiau verdantis pyktis.
Nepažįstamajai pradėjus putoti apie tai, jog Levanda "neva" netinkamai elgiasi su gyvais padarais, ši tik sutramdžiusi pykti ramiu balsu atšovė:
- Kaip tu su manimi elgeisi, taip ir aš su tavimi, - vis dar spausdama lazdelę rankoje atšovė raudonplaukė ir išspaudė pašaipią šypsenėlę. Levanda vylėsi, jog ši prakeikta varlė neužuos jos jaudulio.
- Mažoms mergaitėms gal ir taip, bet man - ne. O varlėms ar ne laikas lindėti kokioj pelkėj ir melstis, kad jų koks vanagas nepastebėtų? - atšovė klastuolė į pašaipų nepažįstamosios klausimą, nutaisiusi susirūpinusį veidą.
Levnada buvo apstulbusi, kaip ši mergiotė ne tik, kad nesigaili savo poelgio, bet, negana to, dar ir drasko jai akis. Na jau ne, Levanda nesiruošė tapti niekieno patyčių objektu.
-
O ta mergužėlė, pasirodo, nekvaila. Nors… Gal kaip tik kvaila, kad tuoj pat puola traukti lazdelę, nors aiškiai yra mažesnė ir garantuotai silnesnė? Na, pasimušti Deoiridh visai neprieštaravo, tad tereikėjo kvailutę protinguolę išprovokuoti. Laimei, ji atrodė itin tam tinkama.
- Ak, mes įsižeidėme? - sučiulbėjo grifiukė. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl ši raudonplaukė taip erzina, bet buvo būtent taip. Reikėjo kažkokiu būdu ją pamokyti, nors ir nebuvo aišku, už ką. Deoiridh jautė, kaip nemėgsta šitos mergužėlės. Ne itin draugiška užuomina apie varles dar labiau suerzino.
- Geriau patylėk apie tai, ko neišmanai, - rėžė grifiukė nė nesistengdama sėpti nepasitenkinimo. Varlė, žinoma, nebuvo tas gyvūnas, apie kurį svajoji prieš tapdamas animagu. Bet ar šita vištelė iš viso tai sugeba?!
- Neatrodai esanti super protinga, - burbtelėjo Deoiridh. - Taigi gali jau pasidėti tą lazdelę, vis tiek su ja nieko nenuveiksi.
Kelias akimirkas svarsčiusi rudaplaukė pasisuko į šoną, kad nereikėtų žiūrėti į tą taip nepatikusį veidą. Galvoje sukosi planas, ką reikėtų nuveikti, kad raudonplaukė pradėtų mažiau erzinti. Labiausiai padėtų, jeigu nustumčiau ją nuo stogo suirzusi suprato Deoiridh, bet vis dėlto pabijojo tai padaryti.
- Gal nori išmėginti fizines jėgas? - galiausiai pasiūlė grifiukė ir demonstratyviai įsidėjo lazdelę į kišenę. Lūpose žaidė nieko gero nežadanti šypsenėlė. Akivaizdu, kad jeigu jos išties susimuš, laimės būtent ji. Net gerokai aukštesnė Želatina nesugebėjo tinkamai sumušti.
-
Arogantiška mergiūkštė, atrodo, kiek įsižeidė išgirdusi Levandos atsakymą. Tačiau ji pati pradėjo ožiuotis. Klastuolė nujautė, jog tuoj tarp jų gali užsiplieksti ir kažkas rimčiau, nei vien pasimėtymas negražiom frazėm, todėl mergina į sekančius rudaplaukės klausimus atsakė ramiu veidu ir šypsenėle lūpose. Jei ji nori, gali ir toliau draskytis, tačiau aš nesiruošiu kažko čia įrodinėti.
Rudaplaukei paklausus, ar Levanda norėtų išmėginti savo fizines jėgas, merginai akys ant kaktos iššoko. Taip, ji norėjo pamokyti tą trolio neštą ir pamestą mergiūkštę, tačiau tampyti viena kitai už plaukų... Kitaip sakant, tai nebuvo Levandos stilius. Ji jau mieliau būtų kovojusi kaip burtininkė, o ne kaip kokia žiobarė padauginsi alkoholio... Ketvirtakursė paslėpė savo burtų lazdelę, atsistojo, pasitempė ir jau ruošėsi išdidžiai eiti link lango, taip parodydama, kad visos šios muštynės jai nelygis.
Tačiau lipdama per langą mergina apsisuko. Klastuolė apsidairė ir suprato, jog šitam užkampy niekas jos nematys, vadinasi jos reputacija nesugrius, tad gali ir patrumpinti ragus tai paikai mergiūkštei. Ar ji bijojo pralaimėti muštynes? Ne. Gal animagė ir pranašesnė už ją savo gabumais, tačiau ji nesugeba išlikti šalto proto, atvirkščiai nei raudonplaukė. Levandai tiesiog niežėjo rankos, kaip ši norėjo įkrėsti tai pasipūtėlei...
- Žinai, ką, - priėjusi prie nepažįstamosios ir stipriai sugriebusi šiai už riešo tarė mergina, - išmėginkime jėgas.
-
Tokio pranašumo jausmo Deoiridh nepatyrė jau seniai. Panašu, kad ji priprato prie bandymo neapsijuokti prieš Sigurdą, pastangų gerai patampyti kai kuriems profesoriams nervus ir kitų sudėtingų emocijų. Dabar buvo taip lengva, kad ji net nežinojo, kur dėtis. Šypsenėlė niekaip nedingo nuo veido, ir erzinanti raudonplaukė tikrai turėjo sunerimti.
Panašu, kad ji tą ir padarė. Jau atrodė, kad mažesnė mergaičiukė neša kudašių, tad šypsena dar labiau praplatėjo. Kokie mes drąsūs… sarkastiška mintis sušmėžavo kažkur Deoiridh sąmonėje. Ji jau norėjo išdidžiai nusijuokti taip parodydama, ką galvoja apie bailiukę, bet netrukus gavo suprasti, kad klydo. Na, arba bailiukė apsigalvojo - šito niekada negali žinoti.
Riešą skaudėjo, bet to jokiu būdu nebuvo galima pripažinti. Deoiridh ir toliau šypsojosi ir kelias akimirkas leido ugniaplaukei manyti, kad ji yra pajėgi priešintis. Tegul pasvajoja, kol gali, o visai netrukus Deoiridh gerai ją pamokys. Tiesą sakant, grifiukė nesuprato, iš kur tas pyktis šitos mergaitės, kurios nė nepažinojo, atžvilgiu, tačiau dabar be galo norėjosi sugurinti jai nosį.
- Tik tiek tegali? - tarstelėjo rudaplaukė ir staigiai trūktelėjo ranką norėdama ją ištraukti. Akimirką svarstė, ar dabar geriau trenkti priešininkei į nosį, ar parversti ją ant žemės. Galų gale pasirinko pastarąjį variantą. Stipriai apkabinusi raudonplaukę pargriovė ir pati uždribo ant jos. Kadangi vis dar laikė ją savo gniaužtuose, mergaitės kiek pasirideno žeme. Kažkurią akimirką Deoiridh gąstelėjo, kad taip gali ir nukristi nuo stogo. Vis dėlto baimės parodyti nebuvo galima, tad ji tik nerūpestingai nusišypsojo.
- Mėgaukis, kol gali, - pratarė škotė jusdama, kad pyktis niekur nesitraukia. Greičiau jau priešingai - jos nemeilė šitai mergužėlei dėl kažkokių priežasčių nenumaldomai augo.
-
Levanda, vis dar laikydama pasipūtėlės ranką, nusistebėjo, jog ši nei kiek neišsigando tokios, atrodė, netikėtos merginos reakcijos. Nors, ko ir tikėtis iš tokios mergiūkštės, kuriai, akivaizdu, tai buvo ne pirmos ir ne paskutinės muštynės. Klastuolės akyse rudaplaukė dar labiau sumenko, mat ši neturėjo ne tik jokios savigarbos, bet ir jokių manierų. Ji buvo eilinė peštukė, tik ir laukianti progos kažką kažkam įrodyti.
Staiga rudaplaukė visu savo svoriu užgulė Levandą ir ši jautėsi įkalinta animagės gniaužtuose. Na jau ne, aš taip lengvai nepasiduosiu. Gal jai ir atrodo, kad gali bet kam krėsti į snukį, tačiau visas šitas jos pasipūtimas turi baigtis. Ji, ridendamasi stugo, pajautė, kad jos kojos, nors ir varžomos priešininkės gniaužtų, buvo sulenktos per kelius. Vadinasi, tuo pasinaudodama, raudonplaukė galėjo nustumti nuo savęs tą nelemtą mergiūkštę. Jau geriau grumčiausi su prakeikta žalia varle.
- Gal aš ir esu už tave mažesnė ir jaunesnė, bet, akivaizdu, kur kas protingesnė, - tarstelėjo kastuolė kojomis stumdama rudaplaukę nuo savęs.
Vos tik ši atsikabino nuo Levandos, mergina paguldė ją ir prispaudė jos rankas prie žemės, kad ši nesugalvotų vėl krėsti kažkokių nesąmonių. Klastuolė nusistebėjo savo jėga ir šiuo, visiškai neapgalvotu manevru. Šiuo metu ji jautėsi pranašesnė už nepažįstamąją, tačiau puikiai suprato, kad visa tai toli gražu ne pabaiga.
Giliai kvėpuodama, kiek atsipeikėjusi klastuolė susivokė, jog taip besigrumdamos jos atsidūrė prie pat stogo krašto ir dabar kiekvienas peštukės pasispardymas ar kitas netinkamas judesys gali lemti jų abiejų tėškimąsi į magijos istorijos kabinetą. Mergina mintyse grūmėsi pati su savimi galvodama, ar reiktų perspėti priešininkę, ar geriau patylėti ir pačiai bandyti išvengti kritimo. Jai net buvo kilusi mintis, nustumti animagę nuo stogo, bet vos tik apie tai pagalvojus, ketvirtakursę nukrėtė šiurpas ir ji išsigando pati savęs. Tokia mintis atrodė nepriderama ir per daug žiauri, mat krentant juo stogo būtų sunku išvengti madam Pomfri.
-
Ar Deoiridh susidūrė su savęs verta priešininke? Galbūt, tik ji nė neketino to pasakyti garsiai. Ir taip šita mažylė pernelyg gerai galvoja apie save. Grifiukė nutarė padarysianti viską, kad raudonais gaurais pasipuošusi mergužėlė ilgai prisimintų susitikimą.
Deja, netrukus teko pripažinti, kad jaunesnė mergaitė nėra visiškai beviltiška ir silpna. Pajutusi, kaip atsikabina ir, maža to, negalėdama laisvai valdyti rankų Deoiridh nenoromis pajuto priešininkei pagarbą. To pripažinti nė už ką nebuvo galima: turint omenyje, kaip klostėsi situacija, ji garantuotai pareikštų, kad grifė paprasčiausiai bijo. Tai tikrai nebuvo tiesa, bet nebuvo galima leisti net tokios minties. Ne, dabar reikėjo kautis toliau ir, svarbiausia, galų gale įrodyti savo pranašumą, dėl kurio niekas neturėjo abejoti.
Sekundę ar dvi, o gal ir visas dešimt, Deoiridh nedarė nieko. Nenorėjo būti tokia žiauri ir neleisti jaunesnei mokinei bent pasvajoti, kad ji gali priešintis. Lūpose atsiradus nieko gero nežadančiai šypsenėlei rudaplaukė žinojo: laikas imtis veiksmų. Negali judinti rankų - nepatogumas. Bet ne veltui žmogus turi ne dvi, o keturias galūnes. Nuo ankstyvos vaikystės ugdomo vikrumo Deoiridh dar nebuvo praradusi - nepaisant paprasto gyvenimo Matthew namuose ji nenorėjo tapti kvaila lepūnėle. Jeigu raudongaurė mergužėlė galvoja būtent taip, tai yra tik jos problema. O norint problemą išspręsti, reikėjo gerai mergytę pamokyti.
- Taip, tikrai protingesnė, - kuo rimtesniu tonu pratarė Deoiridh ir porą kartų sulinksėjo. Nežiūrėjo priešininkei į akis: maža ką, gal tos mažos akutės parodys išgąstį, ir gera širdis sutrukdys įgyvendinti užmačią?
Nepajudinusi rankų Deoiridh staigiai pakėlė kairę koją ir kiek išgalėdama trenkė keliu priešininkei į nugarą. Buvo be galo smalsu, kaip protingoji raudongaurė reaguos į tokį veiksmą. Rudaplaukė be galo draugiškai nusišypsojo.
-
Klastuolė, vis dar dar smarkiai laikydama animagę už riešų, kad ši nesugalvotų pasprukti, nustebo išgirdusi pritarimą iš jos lūpų. Žinoma, buvo naivu tikėtis jog šis "pagyrimas" buvo nuoširdus. Levanda suprato, jog mergiūkštė ją palaikė protingesne, ne todėl, kad taip manė, bet dėl to, jog tai turėjo sutrikdyti ketvirtakursę. Rudaplaukės pasipūtėlės planas išdegė: Levanda kelias sekundes buvo išsiblaškiusi ir nežinojo, kaip atsikirsti.
Staiga merginos nugarą nudiegė smarkus skausmas ir ši nenoromis atleido rankas, kuriomis laikė suspaudusi priešininkės riešus. Levanda žinojo, jog skausmas, kurį jaučia dabar, toli gražu nėra toks smarkus, kokį ji jaus rytoj. Mergina buvo įsiaudrinusi ir įniršusi, tad laiko galvoti apie būsimas mėlynes ji neturėjo. Jai reikėjo susikaupti, mat, akivaizdu, rudaplaukė dabar turėjo pranašumą.
- Rimtai, galvoji, kad to užteks, jog tave paleisčiau? - nusišypsojo ketvirtakursė ir skėlė antausį mergiūkštei. Ji visada manė, kad antausiai - labai žemas lygis, tačiau desperatiškais laikais, reikia imtis desperatiškų priemonių.
-
Ar Deoiridh pavyko sutrikdyti priešininkę? Ar tai įmanoma? Juk ji tokia protinga! Tikrai negalėjo leistis taip paprastai apmaunama. O jeigu leidosi, akivaizdu, kad nėra tokia jau stebuklingai geniali. Deoiridh jautėsi patenkinta. Pirmasis žingsnis pergalės link žengtas. Dabar teliko trinktelėti raudongaurei taip, kad prisimintų labai ilgai.
Ir panašu, kad tai padaryti pavyko. Grifiukė nusprendė, kad protingoji priešininkė tokių veiksmų nelaukė. Pasidarė be galo smalsu, kur dingo visas protingumas, bet paprasčiau buvo nesigilinti, o tiesiog gerai įspirti. Pirmasis veiksmas koja buvo sėkmingas, tačiau netrukus kvaiša atsikirto neką menkesniu smūgiu į veidą. Tai grifiukę įsiutino ir ji staigiai nustūmusi priešininkę nuo savęs pašoko.
- Ak, kokie mes gudrūs! - patyčios kupinu balsu metė ji. - Ar baltųjų pirštelių neužsigavai?
Nesinorėjo daugiau teptis rankų su šita kvaiša, tad Deoiridh tiesiog spyrė jai į šoną ir kiek atsitraukė. Nenoromis susimąstė apie tai, kad nežinia, ką apie ją pagalvotų tiek Sigurdas, tiek ir Matthew. Gal vis dėlto nereikėjo taip elgtis? Bet šita kvėša taip erzina! bandė pateisinti savo elgesį rudaplaukė.
Kad ir kaip ten būtų, dabar nebuvo galima parodyti silpnumo. Ji nė už ką neleis tai kvailelei pamanyti, kad yra stipresnė! Vėl priėjusi prie raudonplaukės Deoiridh čiupo jai už riešo ir kuo stipriau suspaudė.
- Na, ar prisipažįsti, kad man neprilygsti ir niekada neprilygsi? - suurzgė grifiukė. Spėjo, kad po kurio laiko ir pati stebėsis, iš kur atsirado toks pyktis, bet įtarė, kad šiuo metu paprašyta kuo ramiausia sąžine numestų priešininkę nuo stogo.
-
Trenkusi pasipūtėlei per veidą, Levanda sulaukė jos pašiepiančio klausimo. Ji, visų peštynių įkarštyje, dar spėjo pagalvoti, jog rudaplaukė atrodė kaip eilinė arogantiška gatvės peštukė, na, o ji iš šalies, turbūt, priminė išlepusią merginą. Ketvirtakursė puikiai suprato, jog visos šios muštynės, iš pažiūros, kvailos, tačiau ją buvo užvaldęs toks įniršis ir pagieža, kad susierzinusi raudonplaukė spjovė ant visų savo įsitikinimų.
Nespėjus susikaupti ir sugalvoti naujo plano, raudonplaukės šonas sugėrė animagės kojos spyrį. Levanda iš lėto atsistojo ir stiklinėmis akimis nužvelgė priešininkę, kuri ją staiga suėmė už riešo. Po dviejų gan stiprių rudaplaukės smūgių, klastuolės akyse jau nesimatė nei šešėlio baimės.
- Tu galvoji, aš tau noriu prilygti? Pasižiūrėk į save. Tai, akivaizdu, ne pirmos tavo peštynės. Vietoj to, kad kovotum kaip burtininkė, dabar daužai mane kaip kokia žiobarė tamsiam skersgatvyje. Vadinasi, nesi labai gera kerėtoja. Viskas ką tu sugebi - svaidytis kandžiomis frazėmis ir spardytis. Ne, aš tau tikrai nenoriu prilygti, - Levanda pati nustebo, kaip lengvai ir ramiai ji išrėžė viską, ką galvoja apie animagę. Giliai širdy ji suvokė, jog šiomis peštynėmis, ji gali prilygti rudaplaukei ir tapti tokia pačia, savigarbos neturinčia, mergiūkšte.
Vis dar neatitraukdama akių nuo priešininkės veido, klastuolė, mikliu judesiu, keliu spyrė jai į pilvą ir tuo pat metu parvertė pasipūtėlę ant žemės, išlaisvindama savo riešą iš jos gniaužtų. Dabar mergina stovėjo žiūrėdama iš viršaus į animagę, tačiau, kažkodėl, visiškai nejausdama jėgų persvaros savo naudai. Vienintelis, be pykčio, ją apėmęs jausmas buvo pasibjaurėjimas savimi.
-
Ak, ar užsičiaupsi?! vis labiau irzo Deoiridh, nors suprato pati pradėjusi šitą "pokalbį". Kodėl pradėjo peštynes, ji jau neprisiminė. Vis dėlto sumušti taip erzinančios raudongaurės nepavyko, tad reikėjo įsiutinti ją bent žodžiais. Nepaisant to, kad kalbėjimas niekada nebuvo stiprioji rudaplaukės pusė, dabar, atrodo, pavyko. Panašu, kad mergiotė susierzino, o tai buvo kaip tik tai, ko ir reikėjo. Pasitikėjimas savimi staiga išaugo, ir Deoiridh buvo tikra, kad dabar galėtų padaryti bet ką.
Deja, tik iki tos akimirkos, kai gavo skaudų smūgį į pilvą. Iš gerklės persprūstantį riksmą suvalgyti pavyko, bet kelioms akimirkoms prarasta savikontrolė padarė savo - ta kvėša ir vėl parvertė ją ant žemės.
Ne, jai laimėti tikrai nebuvo galima. Tik ką daryti, kad ji pagaliau susiprastų esanti silpnesnė? Nori kautis lazdelėmis? galvoje sušmėžavo mintis. Vos pajudinus ranką pavyko išsitraukti magiškąjį ginklą. Labai norėjosi tėkšti bjaurybei kokiais nors smagiais kerais, tačiau galva buvo visiškai tuščia. Ne, reikėjo suteikti mergiotei fizinį skausmą. Aišku, visada buvo galima išbandyti crucio kerus, bet Deoiridh puikiai žinojo šito neišdrįsianti. Vadinasi, reikėjo imtis fizinių priemonių.
Stengdamasi ignoruoti skausmą ji žvelgė į priešininkę. Iškilo klausimas, kodėl jos dabar šitaip pešasi, nors iki tol, rodos, nė nebuvo pažįstamos. Gerai pagalvojusi grifiukė būtų supratusi, kad nė nežino raudongaurės vardo. Bet dabar pešasi taip, tarsi būtų didžiausios įmanomos priešės.
Priešininkė kumščiais muštis nenorėjo - tai buvo akivaizdu. Vadinasi, reikėjo imtis kitų metodų. Grifiukė vaikystėje turėjo išmokti įvairių būdų apsiginti, tad ilgai nesvarstė: pasiėmė burtų lazdelę patogiau ir dūrė ja priešininkei į pilvą.
-
Klastuolė tikėjosi, jog jos smūgis į pilvą bus efektyvesnis ir animagė ilgiau nesiims veiksmų, tačiau ši dūrė jai lazdele į pilvą. Jokio smūgio. Tik lazdelės galas, badantis raudonplaukės pilvą. Vis gi ši peštukė sugeba nustebinti... Mergina nebuvo įsitikinusi, ko tokiu veiksmu siekia priešininkė. Ji dar ilgokai stovėjo nejudėdama ir galvodama, kaip jai dabar pasielgti. Nejaugi animagė nusprendė kovoti lazdelėmis? Jei ji turi bent kiek sveiko proto, vargu ar dabar paleistų kerus, mąstė Levanda, tačiau nebuvo tikra, jog tai tiesa. Ji iš lėto įkišo savo ranką į kišenę ieškodama savosios burtų lazdelės ir ją apčiuopusi kiek nurimo.
Jai staiga šovė ne išganinga, bet tuo metu geriausia mintis, kokią buvo galima išpešti iš tos raudonos makaulės. Ketvirtakursė smarkiai suspaudė priešininkės lazdelę ir greitu judesiu patraukė į save, atimdama ją iš animagės. Kiek atsitraukusi nuo vis dar gulinčios merginos, ji stipriai suspaudė abu lazdelės galus ir lenkė juos, tikėdamasi ją sulaužyti. Jei klastuolei pavyktų, tai tikrai išmuštų jos priešininkę iš vėžių. Tačiau lazdelę perlaužti buvo kiek sunkiau, nei ji galvojo. Levandai teko atremti ją į savo kelį ir iš visų jėgų spausti abu lazdelės galus žemyn, tačiau tas nelemtas daiktas vis tiek nenorėjo lūžti. Velnias...
-
Dūris buvo tiesiog nuostabus. Deoiridh neabejojo, kad sutrikdė priešininkę. Kokia kita gali būti priežastis, jeigu ji stovi kaip višta ir nieko nedaro? Nebent išties yra višta...
Ši mintis itin sudomino grifiukę, tad ji įsispoksojo į bjaurų veidą lyg tikėdamasi, kad jame išvys snapą ir plunksnas. Žinoma, neišvydo, bet nuo to snukelio vaizdas nepasidarė nė kiek malonesnis. Daug smagiau buvo tai, kad toji į vištą panaši mergužėlė, atrodo, nežinojo, ką daryti. Akivaizdu, kad ji nėra tokia jau protinga, kokią atkakliai vaizduoja. Nors jau kuris laikas net ir nebevaizdavo: ko gero, nutarė, kad ką nors įtikinti savo protingumu yra pernelyg beviltiška.
Deja, Deoiridh pernelyg atsipalaidavo. Ji nespėjo sureaguoti, kai lazdelė, taip smagiai dūrusi raudongaurei į pilvą, staiga kažkur išnyko. Prireikė gerų kelių akimirkų, kad susivoktų: ją nušvilpė ne kas kitas, o ta pati mergiotė. Kvaiša tu! prireikė labai daug valios pastangų, kurių prikaupė vaikystėje, kad tų silpnumą parodančių žodžių neištartų garsiai. Buvo be galo pikta: kaip ta vištelė gali bandyti sulaužyti kito lazdelę?
- Vis dar manai esanti baisiausiai protinga? - šį kartą neištylėjo grifiukė ir pašoko ant kojų. Neįsivaizdavo, ar jos lazdelė gali atlaikyti tokį spaudimą, bet kol kas, atrodo, viskas buvo gerai. Tiesa, tai nė kiek nesumažino pykčio - greičiau jau priešingai. Sparčiu žingsniu prižygiavusi prie priešininkės grifiukė čiupo ginklą ir neslepiamos neapykantos kupinomis akimis nužvelgė mergiotę. Kaip dabar būtų gerai numesti ją nuo stogo!
Vis dėl tokį žingsnį žengti buvo nedrąsu, tad reikėjo atkeršyti kažkaip kitaip. Daug negalvodama rudaplaukė stipriai pastūmė mergiotę į artimiausias dėžes. Kaip būtų gerai, kad ji su tom visom dėžėm kur nors nudribtų ir artimiausiu metu nesirodytų akyse!..
-
Levanda buvo kaip reikiant nusivylusi savo planu sulaužyti priešininkės lazdelę, mat jis neišdegė. Klastuolė, vis dar sutelkusi dėmesį į prakeiktą daiktą, net nepastebėjo, kaip animagė pakilo nuo žemės ir atėmė lazdelę. Raudonplaukė neturėjo jokio kito plano ir jautėsi pavargusi, tad net nesipriešino, kai pasipūtėlė pastūmė ją į tuščias dėžes. Tiesą pasakius, smūgis nebuvo itin stiprus.
Ketvirtakursė neturėjo žalio supratimo, kaip dar galima įkrėsti priešininkei. Ji nebuvo pratusi prie tokių muštynių ir kuo šios ilgiau tęsėsi, tuo labiau ji jautėsi nusivylusi savimi, kad sutiko dalyvauti šitose vištų peštynėse. Levandos galva buvo kupina pasibjaurėjimo savimi. Kaip ji galėjo taip žemai nusiristi? Mergina norėjo kuo greičiau viską pabaigti, tačiau žodis "paliaubos" skambėjo taip neskaniai...
Ketvirtakursė, nužvelgusi visą stogą, suprato, jog jei labai pasistengtų, galėtų nustumti nuo jo animagę. Mergina ilgai delsė, mat toks planas skambėjo itin žiauriai. Nors ir norėjo tai pasipūtėlei parodyti jos vietą, tačiau smarkiai sužeisti mergiūkštės tikrai neketino. Raudonplaukė, priėjusi arčiau stogo krašto pažvelgė apačion, viena akim akylai sekdama savo priešininkę. Jei Levandai pavyktų prakeiktą varlę nustumti būtent į tą kampą, ši turėtų visai neskaudžiai kristi. Taip, gal susitrenks makaulę ar įsitaisys mėlynę, bet minkštos samanos turėtų apsaugoti ją nuo rimtų sužalojimų.
Klastuolė atsisuko į savimi patenkintą pasipūtėlę ir iš visų jėgų, surauktu veidu, bandė ją nustumti iki stogo krašto. Nors jos priešininkė buvo didesnė, raumeningesnė ir labiau patyrusi imtynėse, Levandai sekėsi sąlyginai gerai. Vienintelė smulkmena, kurios ji nebuvo apgalvojusi, buvo ta, kad sutelkusi visas jėgas ir permetusi kūno svorį ant animagės, ją nustūmusi nukris ir pati. Raudonplaukei nespėjus susivokti, jog grifės kojos nebesiekia žemės, pati užgriuvo ant merginos ir dabar jos kartu skrido nuo stogo. Klastuolės širdis iš išgąsčio nustojo plakti ir ši sustingo it mumija. Prieš atsitrenkdama į žemę ši, dar spėjo pagalvoti, kad būtų neblogai išsitraukti burtų lazdelę.
-
Šiandien nebuvo Deoiridh diena. Atrodė, kad raudongaurė turėjo trenktis į dėžes taip, kad sudrebės visas Hogvartsas. Bet kur ten! Stumtelėjimas toli gražu nebuvo toks galingas, kokį rudaplaukė jį įsivaizdavo ir norėjo. Tai buvo be proto apmaudu, tad reikėjo skubiai ieškoti kito būdo atkeršyti raudongaurei. Deoiridh nenorėjo jos užmušti. Ne, reikėjo tik pamokyti pakankamai, kad ji suprastų esanti nepalyginamai silpnesnė.
- Pavargai? - sarkastišku tonu pasidomėjo animagė žvilgtelėjusi į priešininkę. Ji pati niekada nebuvo itin aukšta ir stipri, tačiau dabar susidūrusi su ženkliai mažesne varžove tikrai negalėjo tuo nepasinaudoti. Deja, viskas nebuvo taip paprasta. Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, raudongaurė nebuvo visiškai kvaila.
- Ką tu… - pradėjo grifiukė, pamačiusi, kaip varžovė grėsmingai artėja. Nespėjusi užbaigti klausimo viską suprato ir pati. Ir įsitikino, kad gal raudongaurė ir nėra visiškai kvaila, bet stogas jai tikrai nučiuožęs! Turbūt būtent ta proga ji ir nutarė atkeršyti stogui ir nučiuožti nuo jo pati. Kodėl į savo nesąmones įtraukė ir grifiukę, pastaroji nesuprato. Bet jau visai netrukus pajuto, kad kojos nebeliečia stogo. Galvoje sušmėžavo mintis, kad gal reikėtų pasiversti varle ir taip apsisaugoti. Deja, raudongaurė buvo tiesiog prilipusi prie jos, tad tai nebuvo pats tinkamiausias sprendimas. Reikėjo kažkaip nustoti bijoti, bet tai nebuvo įmanoma. Deoiridh spėjo visais įmanomais būdais prakeikti šiandieninę priešininkę, bet daugiau minčių į galvą neatėjo - jau visai netrukus mergaitės smagiai susidūrė su samanomis.
-
- Einam čia, - pamojo Dori Meg ir mergaitės prisliūkino prie lango.
Buvo vėlu. Apie pirmą valandą nakties. Penktadienis. Dori ir Meg čia atėjo nukirpti testralio nago. Antrakursė mantijos kišenėje turėjo dideles žirkles. Dėl Hario Poterio akinių, ji neįsivaizdavo, kaip reikės tą padaryti. Tačiau mergaitės privalėjo. Be testralio nago eliksyro Apelsino nukenksminimui išvirti nepavyks.
Dori gerai žinojo, kad ant stogo, būtent šioje vietoje, naktį apsilanko testraliai. Vieną vėlų vakarą su Gloria Dori testraliu nuskrido iki ežero uždraustajame miške.
- Meg, jeigu kada skrisi ant testralio, tai žinok, kad jis nuskraidinęs tave gali palikti. Todėl patariu neskristi ten, iš kur negalėsi grįžti pati.
Gloria dabar visai praverstų. Dori juk testralių nemato. Beje, ji taip ir nesužinojo, ką regėjo Gloria, kad mato testralius, nors ir kaip buvo smalsu. Galbūt mato ir Meg? Tamsiaplaukė niekada to draugės neklausė. Viskas paaiškės dabar, pamanė antrakursė. Kaži, o jeigu būtų pavykę nužudyti tą vilką oloje, ar dabar jau matyčiau testralius? Ne, kvėša tu, dvylikmetė suprunkštė, šitiek musių esi sutraiškiusi ir nieko.
- Aš testralių nematau. Žinai, jeigu nužudyčiau vieną kitą žiobarą, - nesusilaikė nepapokštavusi Dori, - tai būtų jau nauda... Atsiprašau, atsiprašau, - mergaitė žinojo, kad Meg toks juokelis nepatiks. - Juokauju.
Dori stovėjo ant stogo ir žiūrėjo į tolį. Šiandien buvo ankstyvo pavasario naktis. Šalta ir slidu. Vaizdas buvo kerintis, tačiau grožėtis nelabai išėjo kaip: reikėjo žiūrėti sau po kojomis, kad neapsivožtum.
- Kai atskris testralis, pajusim. Nebent tu juos matai?
O bet tačiau, Dori nebuvo tikra, kad būtent šiąnakt tas testralis ims ir atskris. O jeigu ne?
-
Meghan, drauge su Dori, užsilipo ant Hogvartso stogo. Švilpiukė neabejojo, kad ateidamos čia jos pažeidė mažiausiai pustuzinį mokyklos taisyklių, tačiau jai tai nelabai rūpėjo. Tiesą pasakius, visiškai nerūpėjo. Vis dėlto, taisykles pažeidinėti buvo smagu. O dar smagiau yra bandyti neįkliūti. Azartas, tobulinami melavimo sugebėjimai ir nuotykių troškimas. Visa tai įėjo į paslaptingąsias taisyklių pažeidinėjimo valandas.
- Ar tu tikra, kad čia atskrenda testraliai? - paklausė Meg draugės. - Nors, tiesą pasakius, koks skirtumas. Pažeisti taisykles visada smagu. - šelmiškai nusišypsojo švilpiukė.
Dori eilinį kartą pajuokavus apie žiobarų žudymą, Meg sustingo vietoje. Rudaplaukės nuotaika persimainė per tūkstantąją sekundės dalį. Ji niekada draugei nepasakojo, ką yra padariusi ir kodėl ji taip nemėgsta Dori pokštų apie žudymą. Meghan mintys vėl nuklydo į tą siaubingąją dieną prieš du metus. Po poros minučių rudaplaukė susivokė, kad stovi vietoje sustingusi, tad greitai sumirksėjo ir, nuėjusi tolyn, įsižiūrėjo į linguojantį nuo vėjo Uždraustąjį mišką. Šaltas ankstyvo pavasario vėjas pūtė mergaitei į veidą ir kedeno palaidus rudus plaukus.
- Taip, aš matau testralius. - kraupiai šaltu balsu atsakė draugei Meghan. - Ir kaži ką atiduočiau, kad nematyčiau.
Meg atsisėdo ir užsimerkė. Nenorėjo to prisiminti, tačiau prisiminė. Ir tie prisiminimai lėtai žudė ją iš vidaus.
-
- Taip, - entuziastingai atsakė Dori. - Aš tikrai žinau, kad čia atskrenda tie keisti padarai. Žinai tą šventuolę Glorią iš Varno nago? Mes su ja buvome čia užlipusios ir skridome testraliu. Kadangi ji jį matė, buvo pakankamai paprasta, bet ta kvaiša man vis tiek nepasakė, kodėl mato testralius, - Dori susiraukė ir ėmė sukioti rankose žirkles, kurias išsitraukė iš mantijos kišenės, kad netyčia nenudėtų savo voro Džo.
Kai Dori papokštavo, švilpės veidas tiesiog persimainė ir ji visa sustingo.
- Meg, atsiprašau, - tarstelėjo tamsiaplaukė. - Vis dar sunkiai susivokiu, kodėl tau žiobarai yra tokia jautri tema. Gal... gal tu turi žiobarų draugų ar ką? Ar taip myli kiekvieną gyvą padarą, kad tokie juokai tave erzina? Juk žinai, kad nieko negalėčiau nužudyti, - prisiminė nepavykusį bandymą su vilku. - Pasistengsiu daugiau taip nejuokauti. Nors manau, kad nepavyks.
Kol Dori smegenis pasiekė pastarieji švilpiukės žodžiai, praėjo kelios minutės. O paskui...
- Meg, tu... tu matai ką?! Tu juos matai? Dėl Merlino barzdos, kodėl man to nesakei?
Mendel riebiai nusikeikė, bet ne piktai, o labiau iš azarto ir smalsumo.
- Po velnių, greit pasakok, ką matei! O ne, - pagrūmojo pirštu, - tik nesakyk, kad būsi užsispyrusi kaip Gloria ir nepapasakosi!
Klastuolė nejučiom sukryžiavo rankas. Kažkur širdyje ji pyktelėjo. Geriausia jos draugė Meg gali matyti testralius, tačiau niekad apie tai neužsiminė? Kodėl? Tai keista, mat mergaitės, regis, pakankamai dažnai atvirai pasikalbėdavo. Negi draugė turi paslapčių?
- Eee... aš atsiprašau, kad taip užsipuoliau, - aprimus pasakė. - Suprantu, kad jeigu matei kažką mirštant, na, kad tai nebus patys geriausi atsiminimai ir... - Mendel užsikirto.
Ką aš galėčiau pasakyti, kad ji man papasakotų? Nežinodama, ką sakyti, Dori tylėjo.
-
Meghan sėdėjo užsimerkusi ir paslėpusi veidą delnuose. Nors jos kūnas buvo ant stogo, tačiau mintys buvo Olandijoje, jos senuose namuose, tiksliau, prie jų. Kažkur prie jos kalbėjo Dori, ragindama papasakoti, ką turi omeny, tačiau švilpiukė tiesiog nesugebėjo prabilti. Tik sėdėjo ir leidosi užvaldoma skaudžių prisiminimų, kurie ją lėtai žudė.
Po nežinia kiek laiko tyloje, Meg prabilo.
- Tai nutiko prieš du metus. Man buvo dešimt. - švilpiukės balsas skambėjo šaltai, be jokio jausmo, tarsi būtų ne jos. - Aš draugavau su savo kaimyne Evelina. Mes labai gerai sutarėme, ji buvo vienintelė mano draugė, neskaitant Luizos. Evelina ir visa jos šeima buvo žiobarai. Tačiau Evelina žinojo, kad aš ragana ir vis tiek neišdavė manęs. Tą dieną aš nuėjau pas ją į namus. Ir pamačiau... - Meghan balsas užlūžo. Rudaplaukė giliai įkvėpė ir pabandė tęsti. - Pamačiau, kad jos kambaryje buvo Evelinos girtas brolis. Jis norėjo ją išprievartauti. O gal ir blogiau. Aš... aš neturėjau kito pasirinkimo. - Meg pajuto, kad jos skruostais teka ašaros. Tačiau vis tiek pabandė kalbėti toliau. - Evelina tupėjo kamputyje ir verkė. O jos brolis artinosi prie jos šypsodamasis kaip manikas. Aš pribėgau prie jo ir prašiau, maldavau, kad liautųsi. Bet jis nesiliovė. Smogė man ir nubloškė ant žemės. Aš supykau. Ir nežinau, ar čia dėl mano jėgos, kurią įgavau treniruodamasi, ar dėl to, kad jis buvo girtas, ar dėl mano magiškų sugebėjimų...žodžiu, aš jį pastūmiau ir jis trenkėsi į stalo kampą ir nugriuvo ant žemės. Jam iš galvos pradėjo bėgti kraujas. - Meg atsuko veidą į vėją. -Evelina, pamačiusi ką padariau, pabėgo. O.. o aš stovėjau ir žiūrėjau į jos brolį. Jis aiškiai buvo nebegyvas, tačiau aš negalėjau jo palikti. Tiesiog negalėjau. Mane po poros valandų išsivedė Luiza, atėjusi manęs ieškoti. O po dviejų dienų turėjau vykti į Hogvartsą. Visą kitą jau žinai. Luiza pabėgo. Turbūt todėl, kad nenorėjo gyventi su žudike po vienu stogu. - Meghan atsuko šlapią nuo ašarų veidą į draugę. - Tai štai, Dori. - pasakė kraupiai šypsodamasi. - Aš pralenkiau tave. Aš jau esu žudikė. Jau nužudžiau žiobarą.
Meg nuleido galvą ir pravirko jau garsiai, pasikūkčiodama. Naktis buvo tyli tyli ir vienintelis garsas visatoje tebuvo mažos mergaitės verksmas.
-
Dori klausėsi, ką kalba Meg. Su kiekvienu sakiniu jos lūpa buvo atvipusi vis daugiau ir daugiau. Klastuolė jautė, kaip širdies dūžiai ima dažnėti, kaip ima virpėti rankos, o tos kvailos lūpos niekaip neina sučiaupti. Pasakojimo metu Mendel tartum jautė kiekvieną savo kūno dalelę, bet nei vienos negalėjo valdyti. Aplink liko tik Meg žodžiai, mergaitė tarsi nieko nebematė.
Tai, ką pasakojo Meg, Dori labai stipriai paveikė. Pradedant nuo Meg draugės brolio elgesio, baigiant Luizos išsivedimu Meg iš tos patalpos. Dori tik sugebėjo pagalvoti, kad su Meg žiobarų ir žudymo temomis juokavo šimtus, milijonus kartų. Kokia Mendel buvo negailestingai su drauge pati to nežinodama. Dėl išrinktojo Poterio, ir tu dar stebėjaisi jos pojūčiais, kai būrei jai oloje? Stebėjaisi nuolat kintančia nuotaika? Kaip ji išvis gali gyventi su tokia našta? Kai tai įvyko, Meg buvo vos dešimt...
- O tai... kaip viskas baigėsi? Su tavo drauge Evelina? Su jos tėvais? - tik sugebėjo paklausti klastuolė.
Akimirką Mendel prie Pritz būti pasidarė nejauku. Ji pastūmusi sugebėjo nužudyti? Per kūną perėjo šiurpas. Galbūt Meg turi kažkokių ypatingų galių? Ypatingesnių, nei būti ragana? Dori atsiduso. Dėl Gringotso goblinų, šalia Meg leidi marias laiko jau daugiau nei vienerius metus, Dori! Nejau dabar imsi jos bijoti? Be to, ji verkia! Jai yra be galo sunku! Bet jeigu ji dėl ko nors supyks...
-
Po kelių ar keliolikos minučių, Meghan kiek nurimo ir jau nebekūkčiojo taip garsiai. Tačiau ašaros vis dar riedėjo mergaitės skruostais. Didžiulėmis valios pastangomis Meg mintimis atsitraukė nuo prisiminimų ir susitelkė į šalia esančią draugę.
- Evelina... Ji gyveno toliau su tėvais. Ji ne itin mėgo savo brolį, o žinodama, ko jis vos jai nepadarė, ji pakankamai lengvai susitaikė su jo mirtimi. Luiza paaiškino žiobarų policijai tai kaip nelaimingą atsitikimą - Martynas, toks buvo jo vardas, buvo girtas, užkliuvo ir pargriuvo. Susimušė galvą, todėl ir mirė. - Meg giliai įkvėpė ir iškvėpė, bandydama susivaldyti. - Kaip buvo su tėvais, nežinau. Dvi dienas po to nėjau iš savo kambario, o paskui reikėjo ruoštis kelionei į Hogvartsą. Aš nežinau, kaip dabar jaučiasi Evelina ar jos tėvai, mat nebuvau namuose jau seniai. Luizai pabėgus, vasarą gyvenau pas tetą, o dabar gyvenu su Veronica. Reikės jos paprašyti nukeliauti į Olandiją. Noriu aplankyti Eveliną ir atsiprašyti. Nors niekas neišpirks to, ką padariau.
Meghan vėl nuleido galvą ir jos kūną supurtė rauda. Po nežinia kiek laiko švilpiukė pakėlė galvą ir atsuko veidą vėjui. Pasidalinus tokia našta švilpiukei buvo geriau, tačiau niekas negalėjo sumažinti jos skausmo ir kaltės. Meg vis dar jautėsi kalta, ji jautėsi žudikė, išsigimėlė. Bjaurybė, kuriai ne vieta tarp žmonių. Nusikaltėlė, kuri turėjo sėdėti Azkabane.
- Aš suprasiu, jei tu nebenori su manimi bendrauti. - tarė draugei, nežiūrėdama į ją. - Žinau, kad mano vieta - Azkabane, bet man neužtenka drąsos prisipažinti. Be to, nėra įrodymų, tik mano žodžiai. Aš turėčiau būti Azkabane. - sugriežtėjusiu tonu pareiškė rudaplaukė. - Man ne vieta tarp normalių žmonių. Aš žudikė, nusikaltėlė, beprotė, išsigimėlė. - vos nešaukė Meg pro ašaras. - Aš esu klaida! Prarandu visus, kurie man brangūs!
Švilpiukė krito ant žemės ir vėl pradėjo pasikūkčiodama raudoti. Ji nevaliojo sustoti, rodės, ašaros niekada nesibaigs. Meg visa tai savyje laikė du metus ir daugiau nebegalėjo. Ji nebesivaldė, išleido viską lauk ašarų pavidalu.
-
Dori, regis, pakankamai greitai apsiprato su ta mintimi, kas atsitiko Meg dar prieš pasirodant Hogvartse. Ji klausėsi draugės pasakojimo, kiek buvo įmanoma suprasti pro jos ašaras, apie tai, kas įvyko ir kaip dabar Meg jaučiasi. Pasakodama švilpiukė tai šiek tiek aprimdavo, tai vėl imdavo verkti tiesiog pasikūkčiodama. Dori ir nežinojo ką atsakyti. O gal nieko ir nereikėjo sakyti, tik išklausyti.
Meg atrodė be galo pažeidžiama šią akimirką. Daug trapesnė nei tą dieną oloje, kai Mendel jai burė. Jeigu ji turi tokių patirčių, kaži, gal ateitų diena, kai ji sutiktų kartu padaryti kažką ne itin gero? Klastuolės galvoje ėmė kirbėti įvairios mintys. Tačiau galiausiai dvylikmetė ėmė jas vyti, mat Meg iš tikrųjų buvo jos draugė. Ar Dori galėtų savanaudiškai pasinaudoti Meg silpnumu tokiomis akimirkomis? Kažkuri mergaitės dalis to norėtų, bet didesnė dalis net negalėtų to padaryti. Kad ir kokios mintys apsireikšdavo klastuolės makaulėje, ji vertino savo draugus. Na, bent jau kol kas.
Meg buvo nukritusi ant žemės ir skausmingai raudojo.
- Meg... - priėjo prie draugės ir paglostė jai petį. - Meg. Nusiramink. Viskas gerai. Nepaisyk niekų, aš noriu su tavimi bendrauti. Pagalvok pati, kas būtų atsitikę Evelinai, jeigu tavęs nebūtų buvę šalia? Tu ją išgelbėjai.
O vienu kitu žiobaru pasaulyje mažiau ar daugiau, koks skirtumas, pagalvojo Mendel, bet šito draugei nesakė.
-
Po ilgo laiko ir begalės išlietų ašarų Meghan nurimo. Gal dėl to, kad jai paprasčiausiai baigėsi ašaros. Juk kad ir kaip skaudėtų ir kad ir kaip norėtųsi verkti, ankščiau ar vėliau išsikvėpi ir nebegali lieti ašarų.
Meg mintys vis dar klaidžiojo tarp praeities, realybės ir dar nežinia ko. Kad ir kaip stengėsi, švilpiukė negalėjo nusiraminti. Nors ir bandė save įtikinti, kad tai buvo būtinoji gintis ir, kad jei ji nebūtų to padariusi, Evelina ir ji pati būtų nukentėję, Meg vis tiek jautėsi kalta. Jautėsi žudikė. Jautėsi nusikaltėlė. O svarbiausia, jautėsi vieniša. Iki šiol ji turėjo bent jau Dori. Tačiau dabar Meghan neabejojo, kad jos draugė nebenorės su ja turėti jokių reikalų.
Dori prabilus, švilpiukė pakėlė savo ašarotą veidą į draugę ir klausėsi, ką ji kalba. Nors rudaplaukės protas tikino, kad Dori kalba tiesą, jos jausmai atsisakė tai suprasti. Mergaitė dar labiau pasimetė. Ji nebegraužė savęs, tačiau ir nesijautė gerai. Meg iš vis nebesuprato, ką jaučia ir ko ne. Bent jau Dori manęs nepalieka. Kol kas.
Nors Meghan mintys vis dar buvo toli, seni geri išlavinti įgūdžiai neapvylė. Kažkas šmėstelėjo švilpiukei virš galvos ir po sekundėlės ji jau buvo ant kojų sugniaužusi kumščius. Rudaplaukė dairėsi, akimis ieškodama testralių, nors nakties tamsoje įžiūrėti juodą testralį buvo nelengva. Meg apžvelgė visą stogą ir lėtai patraukė tolyn. Tuoj už kampo pamatė nutūpusi tamsos gyvūną.
- Dori! - garsiai sušnabždėjo švilpiukė. - Jis čia!
-
Pagaliau ji nustojo verkti, pamanė antrakursė, mat jau nebežinojo, ko griebtis. Jautėsi kažkaip nesmagiai, kai draugė šitiek ašarojo ir nepajėgė liautis.
Netrukus Meg sukluso. Nuėjo už kampo. Ir sušnibždėjo, kad jis čia.
- Kas? - nesuprato dvylikmetė. - Oi! Jau?
Dori prisiminė, ko jos vis tik čia atėjo. Buvo jau pamiršusi testralius. Mergaitė nuėjo prie Meg. Ir vėl pajuto tą keistą jausmą, tartum ramumos ir didybės. Šalia jų buvo testralis, bet Mendel nebuvo lemta jo išvysti. Trumpaplaukė ištiesė ranką ir testralį paglostė, tačiau tai pavyko ne iškart, mat nežinojo, kurioje vietoje tiksliai testralis yra. Tikiuosi, tu ne tas pats testralis, kuris paliko mus su Gloria tiems hovilkams, susiraukė Mendel, nes jeigu tas pats, tai aš tave nudėsiu. Ar tai padariusi tave pamatyčiau? Dori atitraukė ranką nuo padaro. Pajuto kažkokį kartėlį prisiminusi tą naktį, o labiausiai - areštą magijos istorijos kabinete.
Minutė kita ir Dori jau laikė savo rankose žirkles. Įbruko jas draugei į rankas.
- Galėčiau nukirpti ir aš, bet tu jį matai... - ėmė teisintis. - Sakyk, ar ne per mažos žirklės? Dėl Merlino barzdos, kokio dydžio tas jo nagas? Jeigu sužinosiu, kad šitas testralis mane paliko miške, tai aš jam ne tik nagą nukirpsiu, bet... nežinau.
Dori užsigalvojo. Rimtai susimąstė. Ar nukirpus testralio nagą ji tą nagą pamatys? Ar tik laikys rankoje, jaus jį, bet akys neregės nieko?
-
Meghan vos nenusijuokė garsiai, kai Dori paglostė orą.
- Jo ten nėra. - pasakė draugei ir pati ištiesusi ranką paglostė stovintį testralį.
Jis atrodė ramus ir pakankamai geranoriškas. Meg pažvelgė į jo akis ir nustebo. Jos kažkuo švilpiukei priminė Quentin. Gal savo tamsumu, o gal paslaptingumu. O gal tuo, kad testralis buvo nežemiškas ir paslaptingas gyvūnas. Toks, kokius mėgo tamsiaplaukis vaikinas. Mergaitė nejučia šyptelėjo ir ranka perbraukė per džemperį, kurį dabar buvo apsivilkusi. Jis buvo gerokai per didelis Meg, tačiau jai tai nerūpėjo. Džemperis priminė naktį, kurioje susipažino su Quentin. Švilpiukė žinojo, kad kada nors džemperį reikės grąžinti, tačiau kol kas ta diena dar nebuvo atėjusi.
Iš prisiminimų Meghan sugrąžino Dori balsas ir staiga rudaplaukės rankose atsiradusios žirklės. Mergaitė krūptelėjo ir tik tada prisiminė, ko jos čia atėjo. Švilpiukė atsargiai priklaupė prie testralio ir, raminamai šnibždėdama jam, nukirpo vieną nagą. Testralis prunkštelėjo, tačiau nieko blogo nedarė. Matyt, buvo geranoriškas. O gal tiesiog testraliai nejautė, kada jiems kerpa nagus. O gal tai vis Quentin ir jo džemperis. Jis sakė, kad saugos mane. Ir tai daro net nebūdamas šalia... švilpiukė nusišypsojo. Tada susivaldė ir atsistojusi ištiesė draugei nagą ir žirkles. Nors prisiminimai apie paslaptingąjį tamsiaplaukį kiek išsklaidė niūrią mergaitės nuotaiką, pažvelgusi į draugę ji vėl viską prisiminė. Meghan giliai įkvėpė ir jos plaučiai vėl prisipildė nakties ir Quentin kvapo. Kiek nurimusi Meg pažvelgė į Dori.
- Turime nagą. Einam? - paklausė jos.
-
Ačiū Merlinui, Meg paėmė žirkles ir nukirpo tam gyvūnui nagą. Dori žvilgtelėjo. Nagą ji matė. Jis buvo didelis ir šlykščios tamsiai pilkos spalvos.
Meg jau buvo kiek nusiraminusi, galbūt net užsigalvojusi. Dori džiaugėsi, kad draugė jai papasakojo tai, kas įvyko mergaitėms dar net nesimokant Hogvartse.
- Ačiū, Meg, kad buvai atvira su manimi ir papasakojai, kas buvo įvykę. Viskas bus gerai, tikrai. Tu dėl to nekalta, - tamsiaplaukė paglostė švilpiukei petį.
Dori įkvėpė vėsaus nakties oro. Jai patiko būti ant stogo. Patiko ir tai, kad čia atskrenda testraliai, nors jų mergaitė ir nematė. Čia jautėsi tokia erdvė, galybė ir didybė.
Antrakursė pagalvojo apie tai, kuo mergaitėms dar reikės apsirūpinti norint išvirti tą eliksyrą.
- Testralio nagą jau turime. Mėnulio akmens miltelių aš turiu. Vienaragio plauką irgi. Beliko gauti arbalašo lašų ir ir pušų spyglių ekstrakto. Žinai, tą ekstraktą aš pagaminsiu, - pasisiūlė Mendel, mat nenorėjo atsisakyti progos apsilankyti uždraustajame miške. - O tu pabandyk nukniaukti arbalašo lašų. Šitiems reikalams kartais pasitarnauja elfai, - mirktelėjo prisiminusi, kaip iš jų gavo ugninės, kai ketino su Davidu virti eliksyrą, kuris padėtų vogti ir ugninė buvo pagrindinė to eliksyro sudedamoji dalis. - Einam, - atsakė draugei ir mergaitės dingo nuo stogo.
-
Regis, tai mergiūkštei įžeidinėjimai nepadarė jokio įspūdžio. Arba ji buvo neįtikėtinai kvaila arba buvo tokia kaip Alrisa. Antras variantas jai ne itin patiko, bet ir viliojo - pasirungtyniauti bei parodyti savo viršenybę be galo magėjo. O pirmasis spėjimas pasirodė per daug paradoksalus, kadangi toji šlykščiaplaukė mokėjo skaityti. Ar bent jau įtikinamai vaidino ir pasitikėjo savimi tiek, kad net nedavė lapelio. Ne virtuvė? Nuskils? Tuoj tau smegenų gabalas nuskils, kai išversiu tave iš šito balkono. Tokios mintys praskriejo galvoje, stebint popieriaus numetimą. Bet tai buvo tik mintys, kurioms negrėsė būti pavirsti realybe.
Kita vertus, klastuolė iš pradžių irgi neleido pažiūrėti užuominos, tad dabar tik pavarčiusi akimis nukėblino paskui mergiotę. Pravardė jai galvoje jau kūrėsi, nes dabartinė buvo kiek per ilga ir sunki ištarti. Nesinorėjo jos vadinti nei krabu, nei pomidoru, nei kokiu kitu raudonu dalyku, mat daržovės anei gyvūnai niekuo nebuvo nusikaltę. Tuo užėmusi savo protą Alrisa pasiekė stogą.
Ten buvo visiška nuobodybė: nyku, pučia šaltas vėjas, o jokios popiergalio niekur nematyti.
-Nu, ir kur tai, ko mes ieškome? Gal bus nupūstas ar pelėdų sukapotas. - ant pačio stogo kraigo sukryžiavusi kojas sėdėjo klastuolė. Rodos, tuoj kryptels į šoną ir smagiai nudardės žemyn. - Žinok, neverta su jom prasidėti. Geriau papūgą nusipirk. Nors ji laiškų nenešios, bet užtat pasitarnaus kitur. - dalijosi vertinga išmintimi ji, kurios, žinoma, toji kvėša nė nepasisems, neįsidės į tą tuščią galvą. Žodžiai liejosi keistai, lyg būtų lengvai apsvaigusi. Tiesa, gal taip ir buvo. Aukštis bei palei ausis ūžaujantis vėjas galėjo lengvai paveikti smegeninę.
-
Išgirdusi tai, kad panelė prakalbo, Sofi suglumo ir nežinojo ką atsakyti. Jei būtų neatsakiusi nieko. būtų dar blogiau. Galvoje apsvarsčiusi žodžius Sofi ištarė:
- Nė neverta to sakyti. Iš patirties tai žinau. Bet ir papūgos ne ką geresnės,- atsakė į juodaplaukės žodžius Sofi. Geras. Pasirodo ji ne tik rėkti moka. Buvo tikrai vėsu. Ir kodėl žaliaakė nesugebėjo ką nors šilčiau apsirengti. Vis dėl to, ji to neparodė. Šaltas nykus oras.
Ji truputį pavaikščiojo, tai pirmyn, tai atgal. Užuominos niekur nematyti. Per tokį vėją iš vis buvo sunku ką nors matyti. Ji žiūrėjo sau po kojom. Bet nieko. Nieko nerado.
- Gal jį jau nupūtė? Arba tuoj nupūs,- Pamėgino ką nors pasakyti ir dar kartą įdėmiai apsidairė. Susvyravusi Sofi sukryžiavo rankas ir pamatė kažką, kažkokį baltą dalykėlį skrendantį pavėjui. Ji pabandė jį pasivyti. Nežinojo. Manė, kad ten užuominą. Gal ji klydo.
Pasiekusi šiukšlytę ji sugriebė ją ranka. Atskleidė kamputį. Ir tikrai! Užuomina! Pamanė nebūsianti beširdė ir pasakysianti akiplėšai, kad ji rado užuominą.
- Ei...Manau radau ją...nesitikėjau taip greitai ir tai jau vėjas nešė.
Ketvirtakursė priėjo prie kitos klastuolės ir padavė jei raštelį:
- Imk, perskaityk,- nukreipė žvilgsnį,- dabar jau ir aš noriu valgyt,- šitą ištarė pašnibždom.
-
Regis, neįprasta aplinka paveikė ir mergiotę: šioji pasidarė keistai nekalbi, o tai, ką sakė, tiesiog buvo kartojami anksčiau Alrisos ištarti žodžiai. Todėl ji tik stipriau sučiaupė lūpas ir nužvelgė apylinkes. Tamsūs plaukai įkyriai plakėsi į veidą, tad kiek pasisuko, kad geriau įsižiūrėtų į ežero atspindžius bei pamiškę. Šie įprastai nedomino, bet šalia esančios
lygiavertės partnerės net nenorėjo prisiminti. Nenuostabu, kad akys atkakliai klaidžiojo po tolius, nė akimirkai nenukrypdamos į pakraščiuose boluojančias stogo apybraižas. Mintys taip pat atitrūko nuo žemės paviršiaus, išskrido su baisiąja KOBRA-20 ir pakibo beorėje erdvėje. Deja, savotiška ramybės būsena greitai baigėsi: toji klastuolė kažkokiu būdu sugebėjo rasti kitą užuominą.
Klastuolė piktai ir nebyliai pažvelgė į šlykščiaplaukę, bet paėmė varganą popiergalį. Tarsi visos jėgos staiga būtų apleidusios kūną ir neleidusios aprėkti mergiūkštės. Vis dėlto šiek tiek energijos buvo likę, kadangi ji giliai atsiduso bei perskaičiusi lapelį padeklamavo:
-Savo nosim vadovaukis /Eiki, kur malonus kvapas veda... Tik tiek?! Kita vertus, šitiek ir užtenka. Pagaliau tas profesorius susiprato, kad norėsiu valgyti. Eime.
Ištisas sakinių srautas tarsi koks šaltinis pasipylė Alrisai iš burnos. Laimei, jis greitai išseko, nes tai būtų visai išeikvoję jėgas. Net pyktis nebeliko noro. Vis dėlto priešiškumas abejingumo pavidalu išliko, tad nelaukdama bendrakoledžės atsistojo ir nusileido nuo stogo. Viduje maloni bei išsiilgta šiluma taip apgaubė kūną, kad ketvirtakursė net užsimerkė. Atsiminusi laukiančią užduotį suėmė į save rankas ir nušliumpino virtuvės link. O gal ji klydo ir užuominoje buvo minima didžioji salė? Tai paaiškės tik netrukus.
-
Penktadienio vakaras. Pagaliau baigėsi pirmoji mokslo metų savaitė. Matthew Turner darbas jau buvo siaubingai nusibodęs, tad jis paliko kolegoms raštelį mokytojų kambaryje. Juo kvietė susirinkti šį gražų rugsėjo pradžios vakarą ant stogo ir atšvęsti savaitgalį. Nešėsi nemažą rankinę butelių, tačiau paskatino kolegas prisidėti prie vakarėlio: jeigu jų susirinks nemažai, vynas gali labai greitai baigtis. Be to, ką gali žinoti, gal naujieji kolegos, kurių buvo ne tiek ir mažai, mėgsta ką nors kita? Žinoma, smagiausia būtų gerti tik su Rafael ir galbūt Auriu, bet Turner nutarė, kad reikia bent jau pasistengti draugiškai susibendrauti su kitais kolegomis. O kaip kitaip tai padaryti, jeigu ne kartu paminint savaitgalį su vyno taure ar buteliu rankoje?
Sulig ta mintimi herbologas prisiminė su savimi neturintis nė vienos taurės. Vis dėlto buvo jau beveik užlipęs ant stogo, tad grįžti atgal paprasčiausiai tingėjo. Liko tikėtis, kad transfigūracijos profesorius teiksis pasirodyti vakarėlyje ir paprasčiausiai tokius reikmenis ištrauks iš oro. Ak, tai štai kam reikalingas šis mokslas pagaliau suprato Matthew, ilgus metus laužęs galvą, kodėl egzistuoja tokia sudėtinga magijos šaka. Jos neperkando ne tik jis - transfigūracija suprasdavo tikrai ne kiekvienas burtininkas.
Galiausiai užlipęs ant stogo Turner ištraukė iš rankinės tris butelius - du raudono ir vieną balto vyno. Likusieji kol kas liko paslėpti - ateičiai. Jeigu vakarėlis įsisiūbuos, mielai juos išsitrauks, o jeigu ne... Ką gi, nusineš butelius atgal į savo kabinetą ir išgers juos kartu su Rafaeliu. Jau kas kas, o magizoologas tikrai neatsisakys šito malonumo.
Pasiruošęs sutikti savaitgalį Klastūnyno vadovas žvelgė į tolį ir laukė kolegų. Buvo smalsu, kas pasirodys pirmasis, bet vis dėlto suprato: be galo norėjosi, kad tai nebūtų kuris nors naujokas ar, dar blogiau, Gloria Clarke.
-
Roma rado raštelį paliktą mokytojų kambaryje. Ji nenorėjo eiti, bet nusprendė ateiti. Gal bus smagu. Tikėjosi buvusi klastūnyno mokinė. Pati Roma negėrė, bet vyno butelį nešėsi. Balto vyno. Roma tiesiog paėmė kažkokį butelį. Ji žinojo, kad jis geras, bet jai tai nerūpėjo. Galėtų kiti apsinuodyti. Su malonumu galvojo Roma. Taip pat Roma nešėsi maždaug dešimt taurių. Kiek tiksliai ji nesigilino. Tad iškart patraukė prie stogo. Pažvelgusi į jį Roma nedegė noru lipti, bet lipo. Kam tada aš visas šitas nesąmones tempiau? Mintyse klausė savęs Roma. Kai Roma pagaliau užlipo pamatė, kad atėjo tik Matthew. Tad ji pažvelgė į herbologą.
- Labas. - nė kiek nesidžiaugdama tarė Roma.
Romai ši mintis nepatiko, bet ji jau atėjo. Kam aš čia atėjau? Mintyse klausė savęs buvusi klastuolė, bet atsakymo nežinojo. Tad apsižvalgė, o paskui atsisėdo. Galėčiau dabar veikti ką nors smagaus. Nusiminusi galvojo Roma.
-
Praėjo pirmoji savaitė darbe. Ir Auris galėjo lengviau atsipūsti. Dolohovai kažkur dingo, jis sugebėjo pasidaryti daugmaž normalų pamokų planą ir vienintelis sunkumas buvo tas, jog laukė susitikimas su tėvu. Nenorėjo jis to nė kiek, bet tas senis neketino nustoti rašinėti savo niekam nereikalingų laiškų. Taigi, Senkleris nusprendė nueiti pas jį ir pasakyti žodžiu, kad atsiknistų, jeigu jau raštu tėvas to nesuvokia. Bet dabar visa tai buvo ne esmė.
Trumpam užsukęs į mokytojų kambarį rado raštelį ir perskaitęs jo turinį nurūko atgal į savo kabinetą.
O paskui iš ten patraukė ant stogo, kur turėjo vykti tradicinės kasmetinės profesorių išgertuvės.
Kuprinėje gulėjo nemenkas lobis. Daugiausia jį sudarė raudonojo vyno butelių atsarga ir dėl įvairovės paėmė porą butelių viskio. Prisiminęs praeitą baliuką dar pasiėmė ir vienkartinių puodelių. Tingėjo temptis taures.
Galiausiai įveikęs visą krūvą laiptų pakopų pasiekė savo tikslą. Ant stogo jau sėdėjo Matthew ir jam visiškai nepažįstama astronomiją dėstanti moteris.
- Labukas. - Prabilo Senkleris ir klestelėjo šalia herbologo.
- Puiki vieta gerai pašvęsti, o ir vaizdas nuo stogo nuostabus. - Kalbėjo jis iškraudamas dalį savo atsineštų produktų. Kadangi čia jau ir taip buvo pakankamai, pridėjo porą butelių vyno ir tiek. Visa kitą paliko gulėti kuprinėje.
- žiūriu šį kartą taurių čia per akis. - Nusišypsojo jis prisiminęs praeitą jų pasisėdėjimą.
Vienintelis dalykas truputį temdęs nuotaiką buvo tas, jog praeitais metais privengė herbologo. Taip pradėjo elgtis tada, kai sužinojo apie jo nekokius gebėjimus kerėti. Nieko jis žinoma nesakė ar nedarė, bet minčių buvo visokių. Tai Auriui nepatiko, nes norėjo rauti visą Senklerišką pasiputimą lauk. Ypač dabar, kai ta niekam tikusi šeima atsuko jam nugarą. Taigi vaikinas tikėjosi, jog Matthew to gal net nepastebėjo. Juolab, kad šiuo metu Auriui turner gebėjimai nė kiek neberūpėjo ir jis nuslopino visas tas niekam tikusias mintis.
-
Praėjo pirmoji savaitė darbe su pirmosiomis pamokomis ir pirmaisiais įspūdžiais mokytojo kailyje. Kaip visada vakarais, Armando užsuko į mokytojų kambarį, mat tai buvo vieta, kur jis galėjo netrukdomas apmąstyti dieną. Tačiau šįkart rudaplaukiui nebuvo lemta ramiai pasėdėti vienatvėje.
Vos įėjus į mokytojų kambarį vaikino akys užkliuvo už lapelio, palikto ant stalo. Priėjęs perskaitė raštelį, kuris, pasirodo, buvo kvietimas. Armando sekundėlę sudvejojo - eiti ar likti? Tačiau ektravertiškoji jo asmenybės dalis aršiai pasipriešino antrajam variantui, tad profesorius nusprendė eiti. Galų gale, ką jis gali prarasti? Nieko. O laimėti tikrai buvo ką.
Jau vakarėjant vaikinas keliavo pilies koridoriais stogo link. Tiesa, kartu su savimi nešėsi keletą butelių alaus. Nelabai žinojo, ką tie profesoriai mėgsta gerti. Jei jiems alus nepatiks, išgers pats - nedidelis nuostolis.
Armando užsilipus į viršų, ant stogo jau aidėjo balsai. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad ten sėdėjo trys profesoriai. Visus pažinojo iš matymo, tačiau tik su vienu jau buvo kalbėjęsis. Su Auriu, apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi - juodu atsitiktinai susitiko dar prieš prasidedant mokslo metams. Su kitais dviem Armo dar nebuvo persimetęs nė žodžiu, tačiau, jei atmintis neapgavo, vyras dėstė herbologiją, o moteris mokė astronomijos.
Priėjęs Armando linktelėjo pasisveikindamas, prie visų butelių (o jų buvo gan nemažai) sudėjo savo atneštus ir atsisėdo greta Aurio. Vaikinas buvo pasiruošęs ilgam klausymuisi kitų šnekų, mat pats neketino šnekėti, jei niekas jo neužkalbins. O, sprendžiant iš butelių kiekio, nepanašu, kaip taip nutiks, mat profesoriams dabar greičiausiai rūpėjo kuo greičiau nusigerti iki žemės graibymo (arba užsimiršimo, kodėl pasirinko darbą su vaikais). Pats rudaplaukis šiuo darbu bent kol kas negalėjo skųstis, tačiau išgerti vieną kitą alaus ir pasiklausyti kitų žmonių pokalbių negalėjo atsisakyti. Tiesa, vaikinas planavo visiškai nenusigerti - norėjo prisiminti bent dalį to, ką išgirs kitą dieną. Ką gali žinoti - gal pravers.
-
Tradicija ir toliau tęsėsi. Matthew kaip ir kiekvienų mokslo metų pradžioje organizavo draugišką profesorių pasisėdėjimą. Rafael'is buvo tuo patenkintas. Čia jis galėjo susipažinti su įvairiais profesoriais(naujokais, kurių atsirasdavo kiekvienais metais). Šiais mokslo metais, kiek girdėjo Rafael, profesorių buvo labai daug. Tiesa, nei vieno iš naujokų dar nesutiko - arba tiesiog neatkreipė dėmesio į juos.
Lipdamas laiptais, Beaumont pavardės nešiotojas nešėsi su savimi keturis butelius vyno. Žinoma, raudono. Norėjo atsinešti dar daugiau, tačiau būtų keista, jei jis gertų tik savo atsineštą vyną, kadangi po nunuodijimo šiek tiek bijojo gerti nežinomą vyną. Na, nebent tuo vynu vaišino jo draugas Matthew. Kolega rudaplaukis pasitikėjo ir žinojo, kad jis negalėtų nunuodyti Rafael'io.
Pilkšvai melsvų akių savininkas pasitvarkė savo plaukus ir pasiekė stogą. Čia matė vieną merginą, Matthew, Aurį ir kitą nepažįstamą profesorių.
- Sveiki, - tarė magizoologas kol kas padėdamas tik du butelius iš keturių prie kitų. Vieną norėjo pasiūlyti Matthew, kitą sau, kadangi taurių prie butelių nesimatė. - Įdomi vieta pasirinkta susitikimui - pasakė Rafael'is nusijuokdamas. Kol kas dar neatidarinėjo butelių, kadangi niekas negerė - greičiausiai laukė kitų profesorių.
- Naujokai, kaip jums darbas? - pasidomėjo vaikinas šypteldamas.
-
Nors profesorių atėjo tik keli Romai jų jau užteko. Ji iš viso jau norėjo išeiti, bet žinojo, kad tai nemandagu. Nors Roma visiškai nebuvo mandagi. O ir norėjo išgirsti jų šnekas. Gerti ji neketino. Net gurkšnelio.
- Aš negersiu. O jūs norit? - paklausė Roma.
Roma puikiai žinojo, kad Matthew, Rafael ir dar kai kurie kiti geria, bet pasiklausė. Gal šiandien jie negers? Mintyse klausė savęs Roma. Nors labai tuo abejojo. Gal jie iškart prisigers ir galėsiu dingti? Šįkart svajodama klausė savęs Roma.
- Neblogai man tas darbas. - tikriausiai per vėlai atsakė buvusi klastuolė.
Negi jie nepradės gert ar bent kalbėtis? Vėl klausė savęs astronomijos profesorė.
- O gal prisigerkit ir galėsim varyt iš čia? - paklausė Roma.
Roma toliau sėdėjo ir žvelgė į toli.
-
Buteliai tiesiog nekantravo būti atkimšti, bet kol kas tam nebuvo progos. Matthew niekaip nesulaukė, kol ant stogo pasirodys Rafael ar Auris. Išgirdęs žingsnius apsidžiaugė, bet netrukus gavo nusivilti - tai buvo viena iš naujųjų kolegų, atrodo, astronomė.
- Sveika, - abejingai tarstelėjo herbologas su nekantrumu laukdamas ko nors pažįstamo. Laimei, netruko susirinkti ir daugiau kolegų, tad nebuvo taip siaubingai nejauku. Dar smagiau buvo tai, kad visi atrodė pasiruošę vakarėliui. Matthew draugiškai nusišypsojo Auriui ir Rafael. Šiek tiek mažiau draugiškai naujajam kolegai Armando. Jis atsinešė alaus, kas buvo šiek tiek keista, tačiau Turner tikrai neketino smerkti jaunuolio. Kas ką nori, tas tą geria. Svarbiausia, kad būtų smagu. Nemaža dalimi prie smagumo prisidėjo faktas, kad kol kas nesimatė Clarke. Buvo apmaudu, kad nemoka kerėti - mielai būtų užbūręs kvietimą taip, kad būtent ta kolegė jo nepastebėtų.
- Nagi, panele, ko taip nedraugiškai? Išgersime visi, pasišnekėsime, susipažinsime, - galiausiai atkimšęs vieną raudono vyno butelį pratarė Turner. Paėmęs iš Aurio kelis vienkartinius puodelius dosniai pripildė juos vynu. Pilniausią puodelį pasiūlė Rafael'iui, vieną pastatė šalia savęs, dar vieną - ištiesė atgal Auriui. Įpylęs vos mažiau ištiesė ranką Romos link. Laimei, per tą laiką magizoologas pabandė pradėti pokalbį. Turner norėjo tiesiog išgerti, tad mielai būtų tą daręs tylomis, tačiau buvo aišku, kad naujiems kolegoms tai gali būti šiek tiek nejauku.
- Na, Armando, nori vyno ar liksi prie alaus? - draugišku tonu pasiteiravo Matthew laikydamas jau apytuštį butelį rankoje. Mielai būtų leidęs tam kolegai tuštinti savo alaus butelius, kad daugiau vyno liktų kitiems. Vis dėlto šiandien bandė būti draugiškas, tad ramiai laukė, ką pasakys naujasis kolega.
-
Vakaras buvo gan meilus ir buvo labai gera. Pirmoji savaitė praėjo puikiai, na bent jau geriau nei tikėjo Jennifer. Tačiau viską sugadino Turner parašytas raštelis. Aš tikrai negadinsiu šio ir taip prakeikto vakaro. Neguodė ir tai, kad pamatys kitus profesorius, kurie Jennifer buvo puikiai pažystami, bet aišku jie jos nepažinojo. Bet, kad ir kaip buvo skaudu palikti jaukią klasę Jenna atsivilko ten, nes vis gi balius. Juk bus buteliukų...tikėkimės...gal. Jennifer nebuvo didelė mėgėja išgerti, bet kai pradėdavo tai būdavo tikra palaima nuo rūpesčių.
Rudaplaukė užsikorė ant stogo ir pamatė visą kompaniją. Visus profesorius.
- Kaip darbas? Aš negaliu atsakyti į šitą klausimą. Bet jeigu neatviraudama tai gerai.- ji atsakė į magizoologo užduotą klausimą. Bet tada negalėjo užtilti, nes kažkokia keistoka panelė uždavė keitoką klausimą ir Jenna pridūrė:
- Na taip išgersime visi,- Jennifer nežinojo ką sakyti, tad pasakė pirmą dalyką, kuris jai šovė į galvą,- Beje, vadinkit mane Jenna.
Emma peržvelgė visus ir suprato - gero čia nelauk
-
Kompanija pildėsi naujais nariais. Nors tiesą pasakius tam tikra jos dalis švelniai tariant nedžiugino. Jeigu toji astronomė susidurs su Clarke, va tada gerą vakarą bus galima tiesiog palaidoti. Bet jos čia dar nebuvo.
- O labas Armando. - Pasakė, kai magijos istorijos profesorius atsisėdo šalia. Tada paėmė puodelį iš Matthew ir kuo draugiškiausiai atsakė į jo šypseną. Tegul visos pasaulio astronomės raukosi kiek patinka, man tas pats. Auris troško pasilinksminti ir smagiai praleisti laiką su kolegomis.
Ant stogo pasirodė dar viena mergina, ji dėstė ateities būrimą.
- Labas. - Pasakė jai Auris ir kai ji įsitaisė paklausė.
- Gal įpilti jums vyno Jenna?
Kad aš kada būčiau galvojęs, kad gersiu vyną ant Hogvartso stogo... Gaila pašokti čia tikriausiai neišeitų. Nors dievaži kažin kas gausis vakarui įpusėjus. Senkleris įsivaizdavo, kaip jis jau gerokai kauštelėjęs groja savo gitara, o aplinkui ant stogo šėlsta visas mokytojų būrelis. Tikriausiai tokių dalykėlių senoji mokykla dar nėra mačiusi. Mintyse nusijuokė vaikinas.
-
Kurį laiką ant stogo jie sėdėjo keturiese, tačiau neilgai trukus pasirodė dar vienas profesorius, regis, magiškų gyvūnų priežiūros. Jis su kai kuriais jau buvo pažįstamas, ar bent taip atrodė.
- Kol kas viskas einasi normaliai, - abstrakčiai atsakė, nenorėdamas per daug išsiplėsti.
Regis, herbologijos profesorius tik ir laukė magizoologo pasirodant, nes, vos tik šis atėjo, Turner (regis, tokia buvo jo pavardė) ėmėsi gėrimų pilstymo.
- Lieku prie alaus, su vynu nelabai draugauju, - tarstelėjo išspausdamas šypseną.
Tiesą pasakius, Armando jautėsi kiek ne savo vietoje. Buvo keista būti šalia šitiekos nepažįstamų žmonių, nors su jais po vienu stogu praleido jau savaitę. Gal šis vakaras ir buvo skirtas būtent susipažinimui, tačiau rudaplaukiui kol kas buvo labai nejauku kalbėti. Tai čia alkoholis tam, kad pradėtume kalbėti..?
Išsitraukęs lazdelę vaikinas atsikimšo alaus. Tuo metu ant stogo pasirodė dar viena mergina, dėstanti ateities būrimą ir prisistatė esanti Jenna.
Na na, šeši profesoriai jau ant stogo. Ir kokia suplanuota vakaro veikla? Psichologinis pokalbis naujokams ar nusigėrimas iki žemės graibymo? Bet kuriuo atveju, vakaras turėjo būti įsimintinas. O ir susipažinti su kolegomis nepamaišytų. Gal tada vėliau pavyktų padaryti kokią integruotą pamoką ir taip sudominti mokinius istorija..?
Žinoma, kad Armando minčių net laisvalaikiu nepalikdavo mintys apie istoriją. Vaikinas buvo tikras darboholikas. Arba istorikas iki kaulų smegenų. Arba ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, jam buvo labai įdomu, kas vyks toliau.
- Kaip suprantu, tokie pasisėdėjimai jau tradicija? - visai nelauktai paklausė. Armo ekstravertiškoji asmenybės dalis tiesiog nemokėjo patylėti. Be to, jam paprasčiausiai buvo įdomu susipažinti su kolegomis, jų būdais ir įpročiais.
-
Tai, kad vos pradėjus pilstyti gėrimus pasirodė dar viena kolegė, pradžiugino. Kuo daugiau, tuo smagiau, o panelės Glorios vis dar nebuvo. Vadinasi, šis pasisėdėjimas išties gali būti smagus.
- Sveika, Jenna, - draugišku tonu pasisveikino Turner, tačiau vaišinimą paliko kolegai. Šiaip ar taip, visiems vyno nepilstys - kada tuomet gaus išgerti pats? Vylėsi, kad mergina neprieštaraus šiek tiek išgerti. Atrodė, kad norint atsipalaiduoti visiems to reikia.
- Alus tai alus, - gūžtelėjo į Armando atsakymą. Dėl to visai nepriekaištavo - jeigu kolega gers alų, daugiau vyno liks jam. Tiesa, atrodė, kad jo šį kartą yra užtektinai, bet ką čia gali žinoti? Godžiai nugėręs iš taurės Matthew smagiai nusišypsojo. Panašu, kad vakaras bus neblogas, tik reikia pagaliau leisti jam įsibėgėti.
- Ką gi, išgerkime, - tarsi prisiminęs, kad reikėtų "oficialiai" pradėti pasisėdėjimą pratarė herbologas ir atsistojo. Po vieną nužvelgė visus kolegas stengdamasis atrodyti draugiškas. - Nežinau, ar galima pasisėdėjimus vadinti tradicija, tačiau susipažinti tikrai yra smagu, - atsakydamas į Armando klausimą pratarė. - Geriau pažinodami kolegas žinosime, į ką galime kreiptis prireikus pagalbos, - pažėrė patirties profesorius. Pavyzdžiui, žinosime, kurio kolegos galima paprašyti, kai reikai pagalbos kažką užkerėti mintyse pridūrė žinodamas, kad tokiais atvejais kreiptųsi tik į Rafael.
- Taigi siūlau išgerti už... Ko gero, už gerus mokslo metus ir nepernelyg maištingus mokinius, - galiausiai paskelbė tostą profesorius. Išlenkti taurę labai nekantravo, bet labai nenorėjo viso to oficialumo. - Susirinkome čia pabendrauti, tad nebijokite šnekučiuotis, - pridūrė ir ištuštino taurę. Labai norėjo iš karto prisipilti dar vieną, bet prie naujų kolegų nenorėjo pasirodyti esąs alkoholikas, tad kol kas susilaikė.
-
Matthew stumtelėjo puodelį Romos link. Roma jį paėmė, bet pasislinkusi arčiau krašto tiesiog išpylė. Roma jau stojosi eiti, bet apsigalvojo. Juk tiek lipau. Galvojo astronomijos profesorė. Be to labai gražu. Vėl galvojo Roma. Tad ji pasislinko toliau nuo kitų profesorių ir įsistebeilijo į toli. Ji čia tylomis galėtų prasėdėti valandų valandas, bet kitų profesorių šnekos trukdė. Buvusi klastuolė ir toliau žvelgė į toli tylėdama. Kodėl ankščiau čia taip retai ateidavau? Klasė savęs Roma. Roma jau galvojo, kad jie visą vakarą tylės. Tad labai apsidžiaugė. Bet greitai teko nusivilti. Jie ir toliau gėrė bei kalbėjo apie nesąmones. Gerai gi mums sekasi. Galvojo astronomijos profesorė vis dar nusisukusi. Reikėtų juos nutildyti nutildymo kerais. Vėl galvojo Roma. Ateiti buvo bloga idėja, bet gražu. Aišku, kad vėl galvojo ji.
-
Praėjo pirma savaitė profesoriavimo Hogvartse. Pirma savaitė Kerėjimo dėstymo išprotėjusiems vaikams. Jeigu ne ši be proto sunki profesija, tai Britta tikriausiai nė nebūtų pagalvojusi, kokie sunkūs sutvėrimai yra vaikai. Jie neprognozuojami. Kartais absoliučiai negali nuspėti, ką jie padarys..
Tai buvo įprastas penktadienio vakaras, kai rudaplaukė žengtelėjo į mokytojų kambarį pasiimti tam tikrų dokumentų. Jis buvo tuščias, tik ant rudo stalo bolavo mažas popierėlis, kviečiantis ateiti ant stogo pasisėdėti su kitais kolegomis. Aišku, mergina nudžiugo pamačiusi tokį kvietimą. Greitai nuskubėjusi į savo kambarį bei prigriebusi rankinę, Britta su slepiamu nuovargiu veide nuėjo užlipimo ant stogo link.
Atėjus į vietą, jau buvo susirinkę šeši kolegos. Bėda tokia, kad rudaplaukė nė vieno iš jų dar nepažinojo.. Visi kažką atsinešė-tai yra ne kažką, o alkoholio. Ganėtinai jauna mergina ne itin mėgo gėrimą, tad net nepagalvojo, kad reiktų kažko atsinešti.
-Sveiki.. Aš tikriausiai jau pavėlavau,-smagiai pradėjo ji.-Esu Britta, Kerėjimo profesorė,-prisistatė besisėsdama į nedidelį profesorių ratelį.
Kadangi nežinojo, apie ką ėjo kalba iki jai ateinant, Lawrenz nusprendė patylėti ir palaukti, kol galės pradėti pliurpti kaip užsukta.
-
Matthew jautėsi šiek tiek sutrikęs. Clarke, laimei, čia nepasirodė, tačiau atmosfera vis tiek nebuvo tokia, kokios norėjosi. Jautėsi kažkokia keista įtampa ir nejaukumas, ko tarp kolegų lyg ir neturėtų būti. Žinoma, jie vieni kitų dar gerai nepažinojo, be to, nebuvo pakankamai išgėrę, tačiau sėdėdami ir tylėdami tikrai nesusipažins.
- Nagi, drą... - norėjo paskatinti kolegas elgtis ryžtingiau Turner, tačiau nutilo vidury žodžio: Roma sugalvojo tiesiog išpilti gėrimą! Beveik tokia pati bloga kaip Clarke suirzęs pasakė sau mintyse herbologas ir suprato su šia kolege nenorėsiantis turėti daugiau reikalų. Argi visos Hogvartso profesorės yra tokios nesukalbamos? Laimei, netrukus pasirodė dar viena, tad buvo galima viltis, kad šioje mokykloje tinkamai gerti moka ne tik jis, Rafael ir Auris.
- Sveika, prašom prašom, - gal netgi pernelyg draugiškai nusišypsojo Turner ir pripylė dar vieną taurę vyno. - Geriau vėliau negu niekad, ar ne?
Matthew kuo ramiausiai ištiesė ranką su taure ką tik atėjusios kolegės link. Nė kiek neabejojo, kad ji nebus tokia nedraugiška kaip Roma ar tokia neryžtinga kaip praėjusių metų kolegė Vovere. Vis dėlto reikėjo kažkaip išjudinti profesorius. Kadangi neatrodė, kad atsirastų savanoris tai padaryti, herbologas nutarė imtis iniciatyvos pats.
- Taigi ar jau atsirado mokinių, kurie jums ypatingai gadintų gyvenimą? - draugišku tonu paklausė. Pats, žinoma, pirmiausia pagalvojo apie nepamainomąją panelę Pritz, kurios matyti nesinorėjo visiškai. Buvo smalsu, ką pasakys kiti profesoriai - gal ši švilpė nekenčia tik jo?..
-
Auris visgi pripylė puodelį ir pastūmė jį ateities būrimo profesorei. O tada atėjo dar viena ir prisistatė. Britta Auriui pasirodė smagi ir energinga.
- Labas vakaras, tikrai nevėluojat. - Nusišypsojo jis. Dar jam šovė mintis, kad čia truputį trūksta kokių užkandžių. Dievuliau, jeigu mes taip gersim taurę po taurės, tai tada visi išlūš ant stogo. Auris nejučiom nusijuokė, mat įsivaizdavo kone visą Hogvartso personalą sumigusį ant mokyklos stogo. Visus tuos butelius ir puodelius besivoliojančius šalimais. Kokia nuostabi būtų magijos žinių antraštė. Dar pagalvojo.
- Gal norėtumėt kokių sumuštinukų? Ar šiaip ko? Man atrodo reiktų. - Pasakė jis. Accio. Mintyse ištarė burtažodį ir įsivaizdavo maistą, kuris turėtų atlėkti iš pat mokyklos virtuvės. Ir štai bežodžiai šaukiamieji kerai suveikė ir po kurio laiko ant stogo atzvimbė padėklas. Ant jo lėkštės su kumpeliu, sūriu tinkančiu prie vyno. Dar gražiai supjaustytos duonos riekės.
- Skanaus. Kaip žinot mokyklos virtuvė puiki, tai turėtų būti skanu. - Pasakė, kai padėklas nusileido taip, kad visi galėtų pasiekti maistą.
Kai Matthew prakalbo apie mokinius Senkleris susiraukė.
- Po galais, pirma dėstymo savaitė ir jau turėjau paskirti areštą tokiai Forrm. Nesuvaldoma mergiotė. - Piktai pasakė.
- Ar kuriam nors teko paskirti areštą pirmą mokslų metų savaitę?
-
Atrodė, kad viskas vyksta ne taip kaip buvo planuota. Matthew jautė kažkokią įtampą, kurios čia reikėjo mažiausiai. Ko gero, jis tikėjosi, kad visi kolegos sutiks išgerti, o po pirmos taurės ar bokalo bendrauti pasidaro lengviau. Deja, kai kurios merginos nepasirodė norinčios ragauti alkoholio, o Roma savo nusistatymą išreiškė dar aiškiau. Tai ne tik skaudino - tai privertė galvoti, ką daryti toliau.
Laimei, šiame pasaulyje egzistavo Auris Senkleris, kuris, regis, buvo pasiruošęs praskaidrinti beįsivyraujančią ne itin jaukią atmosferą.
- Užkandžiai? Žinoma, žinoma, - sumurmėjo Matthew, nors jam tokios smulkmenos rūpėjo mažiausiai. Kvailiausia buvo tai, kad jis nuoširdžiai norėjo susipažinti su naujais kolegomis. Vyno buteliai turėjo būti kažkur antrame plane. Deja, ko gero, atrodė taip, tarsi būtent tai būtų vakaro svarbiausias aspektas.
- Taigi... - pusbalsiu bandė pradėti kalbą herbologas, bet Auris jį ir vėl aplenkė. Pradėjo kalbėti apie kažkokią Forrm. Regis, tokia buvo Klastūnyne, bet Matthew nespėjo jos įsidėmėti kaip tos, kuri itin gadina gyvenime. Viskas aišku. Pritz tiesiog nekenčia manęs mintyse pasakė sau Turner supratęs, kad ta nesuvaldoma švilpė per kitas pamokas, ko gero, elgiasi šiek tiek normaliau.
- Žinok, teko, - ramiai pratarė Turner išgirdęs apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus klausimą. - Jau per pirmą pamoką šiltnamyje kilo muštynės. Teko nubausti tokį grifą. Alaną Senklerį.
Tik ištaręs pavardę Turner suprato, kad Auris taip pat yra Senkleris. Vis dėlto jau buvo per vėlu.
- Neblogas vaikas, bet pernelyg mėgsta įsipainioti į visokias nesąmones, - tarstelėjo tarsi bandydamas apginti tą prisidirbusį mokinį. Nuotaika staiga subjuro, tad teko skubiai apdovanoti save taurės turiniu. Ak, viskas buvo pernelyg sudėtinga...
-
Vos gavęs vyno Beaumont jį išgėrė. Kol kas viskas kas vyko čia atrodė ir jautėsi labai komplikuotai. Dailios profesorės dar vis rinkosi. Nors Rafael'iui prie širdies labiau buvo vaikinukai, dailių merginų kompanijos jis irgi neatsisakydavo. C'est la vie, kaip sako jis ir visi likę prancūzai.
- Aš areštą, apskritai buvau skiręs tik vieną kartą per savo profesoriavimo karjerą. Nauji profesoriai tikrai nepažinosite mergaitės vardu Marlena, bet, Matthew, tu turėtum ją prisiminti. Va, ten tai velnias. Ji gadino visą pamoką, vėliau ir per areštą toliau elgėsi blogai. Tiesiog pasibaisėtina, - pasakė profesorius prisipildydamas dar vieną taurę ir ją išgerdamas. Nenorėjo profesoriams pasakoti apie tai, kai jis pats buvo apipiltas tos mergiotės. Ir ne bet kuo, o tomis pačios išvalytomis fekalijomis. Įvairių gyvūnų. Vienas iš šlykščiausių Beaumont prisiminimų.
- O apskritai dažnai skiriate areštus mokiniams? Ir, naujieji profesoriai, dabar kreipiuosi į jus. Ar manote, kad dažnai skirsite areštus?
-
Auris vos nepaspringo vyno gurkšniu, kai išgirdo, jog pačią pirmą mokslo metų savaitę areštą gavo ne kas kitas, o jo romusis pusbrolis.
- Oho... Šito mažiausiai tikėjausi. Nors su juo pastaruoju metu sudėtinga susikalbėti. - Auris prisiminė praeitą vasarą ir naktį, po kurios Alanas sugrįžo namo neblogai aplamdytas. Tada Auris užkūrė jam pirtį, bet tai visiškai nepadėjo. Alanas dar tą pačią dieną kažkur išrūko ir grįžo tik vėlų vakarą. Vėliau jis sužinojo, kad mažius valkiojosi Londone kartu su Dori. Blogiausia buvo tas, kad tuo tarpu jo motinai sūnaus reikalai rūpėjo mažiausiai. Na o tėvas. O čia jau sudėtingas atvejis.
- Jeigu Alanas kitą kartą pridarys tau problemų, tai liepk jam sutvarkyti kokį sujauktą seną mokyklos kabinetą. Arba liepk suplauti krūvą indų virtuvėj. Va tokių darbų jis pakęsti negali. - Dar pridūrė. Nejau Alanas tyčia pradėjo išdykauti per būtent šio profesoriaus pamokas? Auris jau buvo girdėjęs apie išskirtines herbologijas. Ir Senkleriui visai nepatiko, jeigu ir jo pusbrolis tyčia prisideda prie sumaišties šiltnamyje. Nors veikiausiai ten buvo kokia kita istorija. Dar pamanė įsipildamas vyno į puodelį.
-
Romai čia jau buvo pabodę tad ji atsisuko į juos. Galvojo eiti, bet sugalvojo geriau. Aš į ką nors paleisiu kerus. Taip tikrai. Galvojo Roma šypsodamasi. Tad nepastebimai išsitraukė lazdelę.
- Na... Nežinau. - atsakė į Rafael klausimą Roma gužtelėjusi pečiais.
Ji jau norėjo paleisti kerus. Bet to dar nedarė. O tuo labiau į ką. Matthew? Gal. O kokius? Nesiliaudama klausinėjo Roma savęs ir šypsodamasi žiūrėjo į juos. Kadangi tai buvo tikrai labai svarbu. Pagaliau (beveik) apsisprendusi Roma po apsiaustu nutaikė savo lazdelę tiesiai į Turner. Rictusempra! Galvojo Roma ir nežymiai po apsiaustu mostelėjo lazdele. Prašau. Mintyse juokėsi astronomė. Romai buvo svarbu, kad kerai pavyktų ir jis pasikankintų. Juk kodėl tada atėjau. Čia iš tikrųjų atmosfera nebuvo jauki. Ir Roma tai suprato.
-
Rafael'iui užsiminus apie Marleną Matthew susiraukė. Vis dar puikiai prisiminė "waaah" bulvę, kuri tarsi stovėjo prieš akis. Tiesą sakant, ta mergiotė galėtų būti netgi talentinga, jeigu nebūtų tokia bjauri. Na, bent jau tikrai talentingesnė už Pritz, kuri nieko daugiau nesugeba, tik gadinti visiems gyvenimą.
- Tikrai prisimenu, - sukikeno Matthew ir dar kartą užsivertė taurę. Su apmaudu pajuto, kad ji ištuštėjo, bet nenorėjo prieš naujus kolegas pasirodyti esąs apgailėtinas girtuoklis, tad bent jau kol kas jos iš naujo nepripildė. Kol kas žinoma, niekas nežino, kas bus, kai vakaras pagaliau įsibėgės.
- Ar jums neatrodo, kad ta Roma yra kažkoks keistas Romos ir Voverės mišinys? - sukikenęs paklausė Turner Aurio ir Matthew. Išties ji atrodė esanti pikta, bet kartu ir nelabai drąsi, tik, žinoma, iki Glorios pykčio jai buvo toli, kaip ir iki buvusios kolegės Voverės kuklumo. Ši mintis kažkodėl buvo labai juokinga, bet Turner daugiau nespėjo nieko padaryti: į jį pataikė kažkokie kerai, ir kikenimas pasidarė tiesiog nevaldomas. Herbologas nesuprato, kas vyksta, bet galvoti tiesiog neliko laiko: tiesiog sėdėjo ir juokėsi. Pabandė atsistoti, tačiau kikenimas trukdė tai padaryti.
- Ar tai... - bandė paklausti profesorius, nors juto, kaip pamažu pradeda dusti, - Romos darbas?
Kodėl visada aš? mintyse sudejavo Matthew. Išties - kodėl kolegė savo auka nepasirinko kurio nors kito profesoriaus? Jis, Matthew, vis dėlto stengėsi elgtis draugiškai. Vis dėlto nenorėjo suteikti to malonumo ir garsiai šito nepaklausė. Buvo šiek tiek apmaudu. Negi jis, sukvietęs visus susipažinti ir pabendrauti, šioje mokykloje įsigijo dar vieną priešę?
-
- Gal. Bet Voverė bent jau nelaistė gero vyno. - Atsakė Auris Matthew. Voverė jam pasirodė šiaip drovi asmenybė. Nors su ja Senkleriui neteko daug bendrauti. O va šita astronomė... Kažin ar ji drovi asmenybė. Veikiau ji panašesnė į tylesnę Clarke versiją. Galvojo. Bet mintis pertraukė keistas herbologo elgesys. Tas pradėjo nesuvaldomai juoktis. Atrodė, kad negali nustoti kvatoti. Dar ir atsistoti pabandė.
- Ei, Matthew, ką darai? Sėdėk ramiai, o tai nusiversi nuo stogo. - Pasakė jis. Dar nežinojo kokie čia kerai. Bet esant tokios būklės vaikštinėti ar stoviniuoti ant aukšto stogo atrodė nekokia mintis.
- Finite. - Tarė nukreipęs į Turner burtų lazdelę. Nežinojo kas tai per kerai, todėl ėmėsi paprasčiausio atkeikimo.
- Šiaip jau, mes čia kaip ir pasilinksmint susirinkome. Jei kam nors kyla noras laidytis kerais, mielai prašom kitą kartą. Mėgstu geras dvikovass, taigi, jei kils noras kada pasišvaistyti kerais, galim bet kada susitikti. - Pasakė ir kuo ramiausiai gurkštelėjo iš puodelio. Bet išties atidžiai stebėjo savo kolegas. Nebuvo jam įprasta imtis gynėjo vaidmens. Tuo labiau, kad praeitais metais su šiokia tokia panieka žvelgė į Turner. Bet dabar viskas buvo visai kitaip.
-
Ne, Matthew prieš Voverę nieko neturėjo. Žinoma, turėti negeriančią kolegę buvo visai neblogai, bet ji buvo ne Gloria, o vien jau tai kėlė nuotaiką. Buvo visai apmaudu, kad porą metų kartu dirbusi mergina išėjo iš darbo. Ypač kai nesugebi to padaryti pats mintyse pasišaipė iš savęs Turner.
Nespėjus kažko atsakyti prasidėjo tas nevaldomas juokas, kuris gerokai apgirtus kėlė ir tam tikrą susirūpinimą. Turner bandė kažką pasakyti, tačiau nesisekė. Laimei, apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, ko gero, buvo pakankamai blaivus, kad išgelbėtų herbologą iš tokios ne itin šaunios situacijos.
- Ačiū, drauge, - girtai sukikeno Matthew ir priekaištingai pažvelgė į Romą. - Nagi, juk tenorėjau susipažinti ir pabendrauti. Už ką gi tu man taip?
Apsižvalgęs Matthew suprato, kad kolegos pernelyg jau ramūs ir kuklūs. Juk jie čia susirinko išgerti, ar ne? Reikėjo pagaliau pradėti kažką veikti, nes jeigu taip ir toliau, visai netrukus visi čia sėdės ir knapsės. Tai, žinoma, būtų geriau negu nusiversti nuo stogo, tačiau Turner užmigti prie kolegų visai nenorėjo. Po tokio netikėto išpuolio nusprendė, kad prisnūsti šalia Romos būtų paprasčiausiai pavojinga.
- Taigi ką norėtumėte nuveikti? - smagiai paklausė ir atsistojo. Laimei, kikenimas jau buvo praėjęs, tad herbologas jautėsi beveik tvirtai. Tik beveik, žinoma, nes kojos šiek tiek virpėjo. Žengęs žingsnį stogo krašto link vis dėlto apsigalvojo. Ne dėl to, kad toje pusėje buvo Roma. Ne, paprasčiausiai buvo baisu iš tikrųjų nugriūti.
- Gal kas mokate groti kokiu muzikos instrumentu? - staiga paklausė herbologas jusdamas, kad išties šiek tiek apgirto. Nepaisant to, užsivertė rankose laikytą puodelį, ir gerklę suvilgė malonus vyno skonis.
-
Roma apsidžiaugė kai kerai pataikė, bet ta laimė truko neilgai - Auris jį gelbėjo. Matthew suprato, kad tai padarė ji. Tad Roma tiesiog nusišypsojo.
- Kokiu būdu? Taip tik nuodijama.
Paskui Roma išgirdo, kad jis nori kažką nuveikti. Visai prisigėrė. Galvojo ji. Bet išgirdusi ko paskui klausė nusišypsojo. Roma tiesiog puikiai mokėjo groti armonika. Juk groju nuo vaikystės ir tik dabar nauda. Paprasti žiobariški koncertai nesiskaito.
- Aš moku groti armonika, - tarė ji. Accio mano armoniką. Pagalvojo Roma ir iš kažkur atskriejo jos armonika. Roma pradėjo groti. Ji žinojo, kad groja puikiai, nes buvo gavusi daug apdovanojimų. Ir jai pačiai atrodė, kad groja puikiai. Tad tiesiog grojo. Daugiau neturėjo ką veikti, o ir nieko kito veikti nenorėjo.
-
Roma buvo viena iš tų, kuriuos Matthew būtų pavadinęs paprasčiausiais vaikais. Kiek jai buvo metų? Dvidešimt? Dvidešimt dveji? Bet kuriuo atveju, lyginant su juo, astronomė tebuvo mergaitė. Ko gero, tai buvo priežastis, kodėl jos elgesys gerokai stebino. Visų pirma, nelauktas ir neplanuotas užpuolimas. Kerai, žinoma, nebuvo labai pavojingi, tačiau vis tiek nebuvo smagu. O kam patiktų tapti kerų auka? Tik jau ne Matthew Turner, kuris nuo tų kerų nebūtų sugebėjęs apsiginti.
Vis dėlto gerokai labiau nustebinęs dalykas buvo jos šnekos apie nuodus. Matthew niekaip negalėjo suprasti, iš kur tokia jauna mergina turi tiek pykčio, kuris, atrodo, buvo nukreiptas prieš visą žmoniją. Neįsivaizdavo, ar reikėtų bandyti tą merginą kalbinti, ar viskas buvo pernelyg beviltiška.
- Ir ką gi jau nuodysi? - vis dėlto pasiteiravo ir sukikeno. Suprato, kad jeigu nebūtų ragavęs vyno, tas klausimas nebūtų buvęs ištartas, bet jau buvo per vėlu. Viltingai pažvelgė į Aurį ir Rafael - tikėjosi, kad draugai išgelbės nuo keistos situacijos su Roma Keit. Ši jauna profesorė buvo... Keista. Tai visiškai nepatiko, bet tiesiog neliko ką daryti. Negali numesti jos nuo stogo, kad ir kaip norėtųsi.
Deja, visai netrukus astronomė pareiškė mokanti groti. Aš pajuokavau! mintyse suklykė Turner, kažkodėl nusprendęs, kad Roma talento, švelniai tariant, nepademonstruos. Deja, jau buvo per vėlu. Iš nežinia kur (ak taip, magija pagalvojo Matthew) atsirado armonika, o visai netrukus pasigirdo klaikūs garsai. Turner nuomone, kolegė visiškai nemokėjo groti, bet garsiai to sakyti neketino. Ką ten gali žinoti, gal išgirdusi, kad kažkam nepatinka ši "muzika", išties nunuodys? Ne, taip rizikuoti negalima. Taigi Matthew įsitaisė patogiau ir apsimetė, kad klausosi muzikos.
-
Roma iš tiesų grojo viską vienu metu. Ir garsas buvo tikrai klaikus. Bet ji pamatė, kad jis Matthew nepatiko. Tad nusišypsojo.
- Na patinka viskas vienu metu? - paklausė Matthew Roma vis dar šypsodamasi.
Po to Roma išsirinkusi dainą pradėjo groti tik ją. Garsas buvo gražus ir tolygus. Tai buvo vienas Romai gražiausių kūrinių. Ji jį grojo kol pabaigė visą, o jis buvo netrumpas.
- O kaip dabar? - paklausė ji. Ir tada Roma prisiminė, kad neatsakė į ankščiau užduotą klausimą.
- Ai be to tave. - tarė ji ir nusišypsojo. Tai atrodė taip juokinga, kad Roma negalėjo nustoti šypsotis.
Romai greitai šita nesąmonė buvo jau gerokai pabodusi. Tad jai neliko nieko kito tik išeiti. Tad ji tai ir padarė. Tiesiog išėjo ir viskas. Pasigrožėsiu vaizdas kada kitą kartą. Galvojo ji.
-
Romos kandumas pradėjo kiek erzinti ir trikdyti. Matthew suprato, kad su šita jauna mergina geriau neprasidėti. Atrodė, kad ji kažkuria prasme yra netgi blogesnė už Glorią Clarke. Ta bent jau demonstruoja savo neapykantą atvirai mintyse sudejavo herbologas ir nenoromis pažvelgė į astronomę. Visai nenorėjo turėti su ja reikalų, tačiau ji, regis, savo auka išsirinko ne ką kitą, o būtent jį. Ir kodėl visada aš? liūdnai mintyse paklausė savęs profesorius, bet į klausimą neatsakė. Nenorėjo, kad jauniklė pradėtų jį žeminti, ir taip užteko problemų. Buvo apmaudu, kad draugiškas turėjęs būti pasisėdėjimas virto šita nesąmone. Nutaręs, kad daugiau tokių dalykų neorganizuos, Turner kilstelėjo antakius.
- Ir ką aš tau padariau, kad reikia mane užpulti? - nuoširdžiai nustebęs paklausė jis. Stengėsi būti draugiškas, jeigu tik sugebėtų, su mielu noru padėtų kolegoms. Deja, kažkodėl visi buvo labai jau priešiškai nusiteikę - beveik kaip mokiniai. Tai tiesiog siaubingai erzino, ir Matthew nutarė, kad laikas iš čia nešdintis. Nesvarbu, ką pagalvos kiti - daugiau žemintis nesinorėjo.
Nutaręs, kad Roma Keit galbūt groja ne taip ir blogai, Turner susikaupė ir atsistojo. Nė nepastebėjo, kada spėjo išgerti tokį didelį kiekį vyno, mat jautėsi tikrai nekaip. Nužvelgė kolegas, bet vaizdas šiek tiek liejosi akyse. Mandagiai linktelėjo naujokams - Armando ir Brittai. Atsisukęs į Rafael ir Aurį nusišypsojo ryžtingiau. Nė kiek neabejojo su šiais dviem kolegomis vakarėlį kada pakartosiantis, bet nepažįstamų, pasirodo, geriau nekviesti.
- Ką gi, dar susitiksime, - besipinančiu liežuviu sumurmėjo herbologas ir linkstančiomis kojomis paliko stogą.
-
Pagrojusi Roma pasijautė tikrai daug geriau.
- O kas sakė, kad aš tave puolu? - su tikra nuostaba paklausė jo astronomė išgirdusi jo užduotą klausimą.
Kai Roma pagrojo suprato, kad čia ką veikti nebeturi. Visai nebeturi. O ir čia būti visai nesinorėjo. Tad ji nusprendė išeiti. Bet žinojo, kad dar gali išgirsti įdomių pokalbių. Bet nusprendė negaišti laiko. Yra daug svarbesnių reikalų. Galvojo ji žvelgdama į toli. Bet išeiti pirma nespėjo - ją aplenkė Matthew. Jis išėjo tad ir aš galiu. Nusprendė Roma. Ji dar laukė. Mat buvo gražu ir įdomu. Gal jie vis dėlto sugebės pasikalbėti apie ką nors įdomaus. Galvojo Roma jau atsisukusi į kolegas.
- Na tai ir aš jau eisiu, - tarė ji. Roma laukti nė nemanė. O kam? Tiesiog Roma išėjo sau ir viskas.
-
Pamokos visiškai užkniso Atheną. Ji nebenorėjo eiti į žiobarotyrą ar ateities būrimą. Magijos istorija, transfigūracija, astronomija, magiškų gyvūnų priežiūra, herbologija ir nuodai ir vaistai, taip pat darėsi nuobodžios pamokos. Tik kerėjimas su apsigynimu nuo juodosio magijos gelbėjo situaciją, tačiau vis tiek merginai niekas nebepatiko. Ji pavargo ir norėjo pailsėti, bet negalėjo, nes kurso kartoti vėl negalės. O jei ji praleis vieną pamoką, tada vėl praleidinės daug, nes paprasčiausiai nebegalės susivaldyti nuo nuobodžių pamokų praleidimo... Tad būten todėl ji ir keliavo į savo mėgstamiausią poilsio vietą - stogą. Nuo ten buvo galima matyti visą Hogvartsą ir jo apylinkes, tiesiog buvo galimai jaustis laisvai ir nieko nevaržomai. Tiesa, ten atėjus Athenos laukė nemaloni šypsena - kažkokia jaunesnė už ją mergaitė sėdėjo ant stogo būtent toje vietoje, kur sėdėdavo O'Connor pavardės savininkė. Šiaip, rudaplaukė gal ir nebūtų pykusi, gal būtų išėjusi, tačiau šiandien ji buvo beprotiškai pavargus ir pikta, tad nesusilaikė.
- Eii, čia yra mano vieta, tad būtų malonu, jog išeitum, - kiek mandagesne forma pabandė išvaryti jaunesnę merginą iš čia.
-
Darganotas ir debesyse paskendęs dangus žavėjo Lilith. Mergaitei atrodė, kad už tų debesų slypėjo kažkas neatrasto, ypatingo, tačiau tamsiaplaukė dar nenutuokė, kas ten galėjo būti. Ji suprato, kad ten tikriausiai nesislėpė demonai ar kokios nors kitos magiškos būtybės, tad norėdama išsiaiškinti tai, ko plika akimi dažniausiai nepastebėdavo, pirmakursė vakarus šioje mokykloje leisdavo prilipusi prie Varno Nago bendrojo kambario lango, pro kurį žvelgė į tą žydrynę ir vis vylėsi išvysti tai, kas slypėjo viršuje. Tačiau šiandien mergaitė nusprendė, kad Varno Nago kambaryje yra per daug triukšmo. Taip, galbūt skambėjo kvailai, bet Lilith trūkdavo tylos, pabuvimo su savimi, tokios savotiškos meditacijos. Taigi pirmakursė nusprendė, kad šį vakarą praleis kažkur kitur, kur nėra tiek daug mokinių, profesoriai neburba vis po nosim, o ir kiti mokyklos darbuotojai nesimaišo po kojom. Morgenstern ilgai slampinėjo koridoriais, mat niekaip nesuprato, kur galėtų atrasti tikrai tylią ir gražią vietelę, kur galėtų stebėti dangų, mėgautis tyla ir retkarčiais praskrendančių pelėdų ūbaujimais. Lilith net spėjo susimąstyt, kad ir jai pačiai reiktų kokio augintinio, tačiau jo įsigyti burtų ir kerėjimo mokykloje ji negalėjo, o ir vogti gyvūnėlio iš magiškųjų gyvūnų priežiūros kabineto vienuolikmetė nenorėjo. Susimąstė, kad jai reiktų kokio nors katino, slampinėjančio paskui ją kiaurą parą, o gal ir kokio peliuko, puikiai telpančio jos kuprinėje. Tačiau šiandien mergaitė gyvūnėlio tikrai negaus, taigi, beliko mėgautis tyla, ramybe ir vienatve. Būtent tuomet varnai į galvą šovė mintis, kad reiktų nusigauti ant stogo ir ten praleisti keletą valandų. Nusprendusi, kad ši idėja yra geriausia, ką ji galėjo sugalvoti, Morgenstern patraukė link stogo, o atsidūrusi ten priėjo prie krašto, patogiau įsitaisė ir susisuko į mantiją. Kojomis tabaluodama ore, vienuolikmetė ir toliau mąstė apie reikalingą augintinį ir visai pamiršo, kad čia atvyko paspoksoti į dangaus debesis ir greitu metu pasirodysiančias žvaigždes, bet laiko tam prisiminti ir nebuvo, mat už mergaitės nugaros pasigirdo balsas, aiškiai priekaištaujantis Lilith.
- Nežinojau, kad stogas priklauso kažkokiai Hogvartso moksleivei, - susinervinusi atsakė Morgenstern, tačiau neatsisuko. Niekas nesutrukdys tylos ir ramybės vakarui.
-
Athena buvo labai nepatenkinta. Kodėl tokią prastą dieną dar ir jos mėgstamiausia vieta Hogvartse buvo užimta? Vienintelė vieta, kurioje ji galėdavo pabūti su savimi ir vienintelė vieta, kurioje nieko nebūdavo. Tačiau dabar lyg iš po žemių čia išniro kažkokia maža mergaitė. Iš viso ji greičiausiai buvo nauja arba pirmakursė, kadangi niekas apart O'Connor pavardės nešiotojos čia dažnai nesilankydavo. O jei ir lankydavosi, tai žinojo, kad čia tos vienintelė vieta. Jos vieta, kurioje laiką leisdavo tik ji.
- Na, šiaip čia niekas be manęs nesilanko ir nesėdi, tad taip, čia mano vieta, - pasakė susiraukdama klastūnyno koledžo atstovė. Ji šiandien visai neturėjo nuotaikos laukti ar užleisti savo poilsio vietą. Jai reikėjo pailsėti ir pabūti pačiai su savimi. Vienai, be ko nors kito, o čia pasirodė esanti kažkokia maža mergaitė, kuri netgi nenori išeiti ir užleisti rudaplaukei jos vietos. Vietos, kur smaragdinių akių savininkė jausdavosi gerai, jausdavosi ramiai ir pati savimi.
-
Mergaitę užknisdavo žmonės, įsivaizduojantys, kad žino kažką geriau už kitus. Gi taip niekuomet nebuvo! Tačiau šįkart Lilitą erzino ne tik tai, mat už jos stovinti mergina aiškiai nesuprato, kad ji pati veržiasi į Morgenstern asmeninę erdvę, pažeidžia pirmakursės laisves ir teises. Vaikų
namuose kalėjime tamsiaplaukė skaitė įvairiausius veikalus, mokančius etiško ir pagarbaus elgesio. Žinoma, ji tai darė ne visai savo noru, tačiau tokioje vietoje bet kokia knyga jau buvo tolygu lobiui. Deja, iš tokio tipo knygų mergaitė išsinešė ne ką daugiau nei kelis prabangesnius žodžius savam žodyne.
- Klausyk, apsiramink, - burbtelėjo vienuolikmetė ir nė nesivargino pažvelgti į merginą. - Hogvartso teritorijos atviros visiems burtininkams, ant šio stogo gali sėdėti bet kas. Jeigu tau taip reikia asmeninės erdvės tai mauk iš šitos mokyklos ir užsidaryk savo žiobariškam kambary, - įsiplieskė mergaitė. Ją iš tikro erzino netoliese atsiradusi dama, tad nusprendė pasukti galvą ir įvertinti merginos būvį. Šioji nepasirodė prastai, nes šviesiai rudi plaukai ir ganėtinai dailūs veido bruožai tiko net ir baisaus vidinio būvio asmenybei, pavyzdžiui, šiai klastuolei.
- Aš tai nesitrauksiu. Tai dink arba... dink. Ir netrukdyk man popietės, - bandė užbaigti kalbą su aiškiai vyresne moksleive, tačiau širdy nujautė, kad viskas taip lengvai nesibaigs.
-
Klastuolė nesuprato, kodėl gi yra taip sunku pasitraukti į kitą stogo kampą arba išeiti? Juk ta mergaitė čia jau buvo anksčiau ir kodėl jai to nepakako? Kodėl ir Hogvartse mergina nebegalėjo daryti to, ką norėjo daryt? Juk ant stogo daug vietos ir ta pirmakursė ar kelintakursė galėtų pereiti į kitą stogo vietą. Tačiau būtent šis stogo kampas, buvo kampas, ant kurio visada ilsėdavosi O'Connor pavardės savininkė.
- Taip, stogas atviras visiems, tačiau šitoje stogo vietoje sėdžiu aš. Kažkur yra išraižyti mano inicialai, tad paprasčiausiai galėtum pasitraukti ir išeiti į kitą stogo kampą, - pasakė rudaplaukė griežtu balso tonu. - O pati kas? Grynakraujė burtininkė? Nepanašu, - tarė Athena. Jai ir taip nepatiko mintis, jog ji vis tik yra žiobariško kraujo, tačiau kitiems klastuoliams to niekada neminėjo. Tad iš kur šita mergaitė žinojo, o gal tik mėgino įžeisti?
- Nesitrauksi, vadinasi padarysime taip, jog pasitrauktum, - ištarė smaragdinių akių savininkė išsitraukdama lazdelę iš savo apsiausto kišenės.
-
Ši situacija pirmakursę vis labiau erzino. Mergaitė netvėrė pykčiu, nes nesuprato, kaip galima dėl tokio menkniekio užsipulti kitą žmogų. Nesitraukti nuo stogo dabar buvo tik principo reikalas, mat, visgi Lilith tikrai nebuvo kažkuo prastesnė už šią išpuikusią klastuolę.
- Aš net neturėjau omeny to, kad tu žiobariško kraujo! Tiesiog namuose turi savo kambarį, kuris ir yra tavo vienos teritorija. Čia - mokykla. Čia yra skatinamas dalinimasis. Nors būtent stogas tiesiog yra mokyklos teritorijos dalis. Ne tu pirma ir ne tu paskutinė čia rodais, - burbėjo sau po nosim. Ta mergina buvo tikra neišmanelė! Ak, o Lilith tik troško ramybės vakaro ten, kur galėtų paspoksot į dangų... Net vaikų namuose kalėjime tokia galimybė retkarčiais atsirasdavo...
- Ką? - mergaitė nesusilaikė neaktelėjusi. Tai, kad aiškiai vyresnė už ją moksleivė išsitraukė savo burtų lazdelę, nežadėjo nieko gero. Lilith nuoširdžiai išsigando, tačiau bandė to neparodyti. - Tai, kad dabar naudosi burtus prieš mane, tik parodo, kad nieko nesugebi. Aš jaunesnė. Net jėgos nelygios! - čiauškėjo ir vylėsi, kad atkalbės klastuolę nuo jos veiksmų. - Ir aš stoviu aš stogo krašto! Vienas mano žingsnis ir būsi laikoma žudike, - išspjovė paskutinius žodžius ir tuo pat metu išsitraukė ir savąją lazdelę, kurią visuomet tampydavosi su savimi. Nors varnai kol kas ir nesisekė burti, Morgenstern vylėsi, kad kažką per kerėjimo pamokas spėjo išmokti.
-
Rudaplaukė nesuprato, kodėl jaunesni mokiniai iš savęs vaizduodavo nežinia ką. Jie visi neklausė vyresnių kursų atstovų. Athena klausydavo vyresnių kursų mokinių. Na, bent jau dažniausiai klausydavo.
- Ne, būtent tai ir turėjai omenyje, nes minėjai būtent žiobarišką kambarį. Taip, mokykla skatina dalijimąsi, bet tau būtų paprasta pasitraukti ir nueiti į kitą vietą ant stogo, taip draugiškai pasidalintume, - ištarė O'Connor pavardės nešiotoja pavartydama akis. Jai atsibodo visa šita situacija, nes pasitraukti juk būtų taip paprasta.
- Nieko nesugebu? - paklausė dar labiau susiraukdama. - Kerėjimas iš visų pamokų man sekasi geriausiai, - pasakė visiškai rimtu tonu. Na, tai buvo tiesa, tačiau ji praleido kelias kerėjimo pamokas, bet burdavo kambaryje - ieškojo tinkamiausių kerų Bretui kankinti.
- Vienas tavo žingsnis ir tu būsi laikoma savižude. Kas galėtų pamanyti, jog tave nužudė nieko blogo niekam nepadariusi mergaitė? - ištarė O'Connor šeimos jauniausioji atstovė. Niekas nebūtų patikėjęs, jog ji kažką nužudė vien todėl, kad praeitais metai ją paliko antriems metams.
-
Anksčiau atrodė, kad ji visada norės žaisti su broliais. Vis dėlto Hogvartse kažkas pasikeitė. Žinoma, niekur nedingo meilė dvyniams, bet Miriam norėjo ir šiek tiek daugiau. Ne iš karto suprato, bet galiausiai į galvą atėjo mintis: jai reikėjo draugės. Žiobariškoje mokykloje tokių niekada neturėjo, o ir čia neką lengviau. Taigi vieną šeštadienio rytą vienuolikmetė išėjo pasivaikščioti po mokyklą. Neturėjo konkretaus tikslo, tačiau kojos pačios atnešė ant stogo. Galvodama apie tai, kad čia labai patiktų Eliotui, užlipo kopėtėlėmis ir išlindo į lauką. Kadangi buvo sausio mėnuo, žinoma, šaltoka, bet keistai ramu, o tai tyliai mergaitei patiko. Ji atsisėdo ir apkabino rankomis kelius. Jau netrukus jos gimtadienis, ir tai bus pirmas kartas, kai nešvęs jo kartu su visa šeima. Vylėsi, kad broliai ką nors sugalvos, bet negalėjo būti tikra. Oliveris, žinoma, prisimins, bet kaip Eliotas? Ar tai jam bent kiek rūpės?
Stengdamasi per daug nesigraužti ir neliūdėti Miriam tyliai sėdėjo ant stogo ir neįsivaizdavo, kiek čia užtruks.
-
Charlotte pabaigė atlikti visas namų darbų užduotis ankščiau nei tikėjosi. Nors tai buvo ramus žiemos šeštadienio rytas. Mat jei tik galėdavo visada pasirinkdavo iš pat ryto atlikti nebaitus darbus. Taigi Charlotte pakilusi ganėtinai anksti iš lovos nusiprausė, nusileidusi į didžiąją salę papusryčiavo, grįžo į bendrąjį Varno nago kambarį, kur užbaigė savo namų darbų užduoti. O kas toliau? Visi koledžo draugai atrodė dar apsnūdę ir nenusiteikę bendrauti. Todėl nusprendė patyrinėti pilį ir aplantyki vietas, kuriose dar neteko pabūvoti. Ši pilis tokia didelė ir ji jautė visa savo esybe, kad joje slypi begalybė paslapčių. Taip šmirinėdama po pilį ji viename koridoriaus gale išvydo kopetėles. Palipusi jomis ji atsidūrė šaltame žiemiškama ore. Visa laimė, kad ji buvo apsivilkusi žieminį apsiaustą. Atsargiai ženkusi kelis žingsnius, kad nepaslystų, ji įsistebeilijo į kvapą gniaužiančią panoramą, kuri atsivėrė jai priešais akis. Nusprendusi, kad norėtų šiek tiek daugiau praleisti čia laiko ir pasigerėti vaizdu ji apsidairė kur geriausia būtų prisėsti. Ir tuomet ji pamatė nusiminusią mergaitę. Atsisėdo šalia jos ir mielai jai nusišypsojo.
- Ar nesupyksi, jeigu trumpam prisijungsiu prie tavęs?
Nenorėjo,kas mergina jos baidytųsi ar pasijustų nepatogiai.
- Aš Charlotte Evans.
Draugiškai ištiesė mergaitei ranką, palikusi galimybę mergaitei ją paspausti.
-
Mintys nuskriejo kažkur toli. Miriam ir pati nebūtų pasakiusi, apie ką galvoja, bet, regis, pamiršo, kur yra ir ką veikia. Iš šios būsenos pažadino balsas, ir mergaitė pakėlė akis. Anksčiau lyg ir matė šitą mokinę, bet neteko bendrauti. Nepaisant to, kad viena buvo savo noru, dabar troško, kad šalia būtų ir broliai. Eliotas iš viso pašnekėtų už visą šeimą, o ir Oliveriui sekasi bendrauti geriau nei jai.
Atsakydama į klausimą tik linktelėjo. Gal vis dėlto pavyks pasikalbėti ir kada nors susitikti dar kartą? Visą gyvenimą buvusi vieniša ir tolima šeimai mergaitė to išties norėjo, nors ir bijojo pripažinti net sau.
- Aš Miriam Llewellyn, - tarsi neužtikrintai prisistatė. Įtarė, kad Charlotte žino dvynius. Ar bent jau Eliotą, mat jis tikrai daug reikšdavosi per pamokas. Deja, ne visada gerai. Kiek pavėluotai pastebėjusi ištiestą ranką galiausiai vis dėlto ją paspaudė, tačiau kartu ir laukė patyčios. Jautėsi keistai ir neužtikrintai.
- Ar dažnai čia ateini? - dar paklausė.
-
Mergaitė, kuri paspaudė jai ranką pasisveikindama buvo labai nedrąsi. Ji net atrodė išsigandusi, kai Charlotte į ją kreipėsi. Charlotte įsitaiso patogiau ant stogo, prisitraukė arčiau kojas ir jas lengvai apglėbė savo rankomis. Taip turėtų būti šiek tiek šilčiau... Bent jau ji taip galvojo.
Nenorėdama dar labiau išgąsdinti Miriam ji nusprendė, tiesiog, patylėti ir įsistebeilyti į horizontą. Tačiau netikėtai mergaitė uždavė jai klausimą. Ji suprato, kad Miriam sukaupė tam visą savo drąsą. Atsukusi veidą šalia sėdinčiai mergaitei, ji mielai nusišypsojo.
- Ne. Tiesą pasakius, čia užklydau pirmą kartą. O tu dažnai čia ateini?
Pakėlusi ranką sau už ausies užkišo įkyriai krintančią plaukų sruogą.
- Atrodai nusiminusi. Ar galėčiau kuo nors padėti?
-
Mergaitės šypsena atrodė draugiška. Atrodė, bet ar tokia ir buvo? Šito Miriam nežinojo, ir tai ją labai trikdė. Kol kas Hogvartse niekas iš jos nesišaipė. Na, tik profesorė Forrm, bet vėliau ji paaiškino suklydusi. Deja, į kraują jau spėjo įaugti laukimas, kad anksčiau ar vėliau patyčios būtinai prasidės, taigi vienuolikmetė laukė jų ir iš Charlotte.
Atsakydama į klausimą tik papurtė galvą. Jeigu čia būtų Eliotas, jie visi trys pradėtų ką nors tyrinėti. Labai gali būti, kad kažkas nukristų. O štai jai tiko ramiai pasėdėti ir galbūt pasišnekėti. Jeigu tik pavyks tą padaryti.
Kiti Charlotte žodžiai šiek tiek išgąsdino. Miriam visada stengėsi laikyti emocijas savyje ir niekam jų neatskleisti. O štai dabar ją perkando pirmą kartą matoma bendramokslė. O gal ji skaito mintis? Norėčiau susirasti draugę. Bet nenoriu to sakyti mintyse ištarė Miriam tarsi tikrindama, ar Charlotte perpras ir šitai.
- Norėčiau atšvęsti gimtadienį kartu su broliais, - galiausiai ištarė. Tai buvo tiesa, tad visai smagu, kad yra ką pasakyti nemeluojant. Kiek padvejojusi pridūrė: - Tik nemanau, kad tai Eliotui įdomu. Jis nori nuotykių.
Susidrovėjusi nuleido galvą ir galvojo apie tai, kad bent jau Oliveris tikrai sutiks smagiai praleisti tą dieną.
-
Charlotte pastebėjo, kad jos bandymas pabendrauti su Miriam jai buvo kiek netikėtas. O gal ji jai atrodė nepatikima ir bauginanti? Šiaip ar taip, tai juk buvo pirmasis šių mergaičių susitikimas ir pašnekesys už klasės ribų. Jau namė, kad Miriam jai nieko neatsakys, o gal net papustys padus, kai ši užsiminė apie savo gimtadienį.
- Gimtadienis? Tavo gimtadienis?
Kiek garsiau ir su entuziazmu prakalbo Charlotte.
- O kada tas tavo gimtadienis bus?
Charlotte tikrai nežinojo kada Miriam švenčia gimtadienį. Gal net ir šiandien buvo ta diena. Jautė, kad su Miriam reikėjo bendrauti atsargei, kol ją prisijaukins. Galimai čia ji padarė klaidą.
Mergaitė prakalbo apie savo brolį Eliotą. Ji atsiminė tą vaikiną iš klasės užsiėmimų. Ji jau buvo pastebėjusi, kad tas vaikinas labai globėjiškai elgėsi su Miriam, todėl ši nauja informacija jos nenustebino.
- Kodėl galvoji, kad Eliotui bus neįdomu? Žinai aš gal tik stebėtoja iš šono, bet man atrodo tu nuvertini savo brolį.
Pasisuskusi į Miriam mielai jai nusišypsojo.
- Man atrodo, kad jis viską padarytų dėl tavęs.
Vėl nusisuka į horizontą. Šiek tiek patrynė rankas, kad šios visai nesustingtų iš šalčio.
- Tačiau pagrindinis klausimas čia yra kitas. Pamiršk apie kitų norus. Ką norėtum tu veikti per savo gimtadienį? Čia esi svarbiausia tik tu.
-
Toji mergaitė keistai entuziastingai atsiliepė apie gimtadienį, ir Miriam kiek sutriko. Ar tai patyčia, ar nuoširdus susidomėjimas? Nežinia, bet Miriam vis dėlto sumurmėjo:
- Vasario antrą. O kada tavo?
Visa laimė, gimtadienis ne šiandien. Tada visai neaišku, ką šita mergaitė padarytų. O kai ji pradėjo kalbėti apie Eliotą, nejučia nusišypsojo. Akivaizdu, kad ji supainiojo dvynius. Na, visi tą darė, ne tik ji. Aurio taip lengvai nepergudrausi, bet net ir kiti profesoriai galėtų būti nesunkiai apkvailinti.
- Jis nori visur landžioti ir tyrinėti, - trumpai paaiškino apie Eliotą. Ir dabar jis turbūt kur nors tūno su Džefu ir Maiklu. Svarbiausia, kad nieko neatsitiktų, nors šita baime su naująja pažįstama Miriam nenorėjo dalintis. Kiek padvejojusi pridūrė: - Bet gal ką nors nuveiksime su Oliveriu.
Taip, tai būtų ne taip jau ir blogai. Ir pati būtinai ką nors sugalvos, kai ateis dvynių gimtadienis. Galėtų paprašyti Aurio pagalbos, bet vis dar atrodė, kad jis jos nemėgsta. Sakyti galima viena, o galvoti visai ką kita, tad pasitikėti tėčio draugu nebuvo paprasta.
- Mano norai? - kiek sutrikusi pasitikslino. Tokių ji nelabai ir turėjo - kur kas nors pasakydavo eiti ar ką daryti, tą ji ir darydavo. Tad išgirdusi, kad gali būti ir kitaip, nežinojo kaip reaguoti. - Aš nieko nenoriu, - dar pridūrė atsargiai pažvelgdama į Charlotte. Po kiek laiko droviai pridūrė: - Nebent ką nors sukonstruoti iš Lego.
Bet jo čia, deja, neturėjo, tad noras buvo tik teorinis. Miriam pasigailėjo tai pasakiusi, tad dabar nuleido galvą ant kelių tarsi taip bandydama pasislėpti.
-
- Mano balandžio šešioliktą. Pavasarį.
Patikslino, lyg ir taip nebūtų savaime aišku. Vien pagalvojus apie pavasarinius saulės spindulius pasidarė šilčiau. Charlotte dievino šilumą, todėl nesunku nuspėti, kad jos mėgiamiausias metų laikas yra vasara. Žinoma, pavasaris mažai atsilieka.
- Atleisk, bet nesuprantu. Tu neturi norų? Neturi kokių nors pomėgių?
Miriam užsiminė apie Logo kaladėles, todėl Charlotte suplojo sušalusiais delnais.
- Lego, tai šaunu! Tikriausiai esi kūrybiška...
Ta tema jai primena kaip mama ją versdavo užsiiminėti meniška veikla. Tik jai tai nesisekė. Vienintelė meninė veikla, kuri jai patiko buvo vaidyba. Todėl lankė žiobarų mokykloje dramos būrelį.
- Kas dar tau patinka? Tikrai netikiu, kad tai vienintelis užsiėmimas.
Charlotte šį kartą visu kūnu pasisuka į Miriam ir sukryžiavo kojas, lyg sėdėtų jogos lotoso pozoje.
- Kokie užsiėmimai tau būdavo smagiausi dar prieš Hogvartsą? Ką veikdavote kartu su broliais?
-
Charlottes gimtadienis dar negreitai, bet Miriam pasistengė įsidėmėti datą. Galbūt ką nors padovanos jai. Ypač jeigu tuo metu galvos, kad turi draugę. Galbūt pavyks ją pradžiuginti? Vis dėlto šitie svarstymai liko tik mintyse - mergaitė niekuo jų neparodė.
Į kitus klausimus ji tik gūžtelėjo pečiais. Ir pati nežinojo, ką mėgsta. Prisiminė, kaip Auris klausė apie pasakas ir eilėraščius. Tada pasakė, kad juos mėgsta, bet ar tai tiktų dabar? Neaišku, tad geriau iš viso tylėti.
- Ar ir tau patinka Lego? - paklausė, kai Charlotte prakalbo lengvesne tema. Ar ji kūrybiška, Miriam nebūtų pasakiusi, nors meno stovykla praėjusią vasarą visai patiko. Vis dėlto labai gali būti, kad tiesiog buvo smagu leisti laiką su Oliveriu, Auriu ir keliomis mergaitėmis iš Hogvartso.
O štai ši mergaitė klausinėjo šiek tiek per daug. Tai priminė Eliotą, bet jo klausimai buvo smagūs ir įdomūs. Charlottes klausimai kiek gąsdino. Jos tikrai nebuvo draugės, bent jau kol kas. Tad ar tikrai reikia tiek daug šnekėtis? Miriam susimąstė.
- Kartais ką nors statome, - galiausiai atsakė. Taip, dabar mielai pasistatytų iš pagalvių kokį nors namelį, į jį įlįstų ir pasislėptų. Prisiminusi mėgstamiausią Elioto žaislą, kuris dabar labai patinka ir David, pridūrė: - Arba žaidžiame oro uostą. Eliotas turi lėktuvo modelį. Ar esi kada nors skridusi?
Pati Miriam to niekada nedarė, bet būtų visai įdomu. Tik šituo ji, žinoma, neketino dalintis.
-
- Lego įdomus žaidimas. Bet pati nepavadinčiau savęs kūrybiška. Man įdomiau atkartoti kokį statinį arba sugalvoti patvarią konstrukciją.
Droviau nusišypsojo Charlotte. Menai tikrai nebuvo jos stiprioji pusė. Bet žavėjosi tais asmenimis, kurie sugebėjo kurti meną. Kaip,kad darė jos motina.
Mergaitė išklausė Miriam prisiminimus apie smagiausius užsiėmimus su broliais ir jai iškilo viena mintis.
- Tuomet... Galbūt galite susikuri savo šeimos slaptą būstinę čia Hogvartse? Arba į kokią dėžutę galėtumėte sudėti smagius, sentimentalius daiktus ir drauge tą dėžutę paslėpti? Manau, tokie užsiėmimai net tik sutvirtintų tavo ir brolių santykius, bet ir būtų smagi pramoga visiems. Net ir Eliotui.
Mielai nusišypsojo Miriam ir, prieš išeidama, paskutinį kartą pažvelgė į horizontą, kuris atsivėrė nuo Hogvartso mokyklos pilies stogo.
- Kol kas dar nesu skridusi lėktuvu. Bet tikiu, kad išauš tokia diena.
Charlotte kolkas nėra kojos iškišusi iš Britanijos salos, o visą gyvenimą nugyveno Škotijoje. Ji dievino Škotiją, bet norėjo pamatyti ir likusį pasaulį.
Staiga Charlotte atsistojo nuo grindų. Nusipurtė nuo apsiausto prikibusį sniegą. Mergina norėtų pasėdėti ir pabendrauti daugiau su Miriam, tačiau baigė sustingti į ragą.
- Aš jau eisiu. Buvo malonu susipažinti ir pakalbėti akis į akį su tavimi, Miriam.
Charlotte paskutinį kartą pažvelgė į mergaitę ir linksmai jai nusišypsojo. Apsisuko eiti prie išėjimo, bet stabtelėjo ir atsisuko per petį į Miriam.
- Nebūk svetima ir sutikusi mane pasisveikink.
Šia pasakyta fraze norėjo tik padrąsinti mergaitę bendrauti. Charlotte vėl užsigręžė ir nusileidusi nuo stogo išėjo Hogvartso koridoriumi.