Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Chinatsu Ayiama Sausio 31, 2016, 05:37:47 pm
-
Miranda McGonagall - šviežiai iškepta profesorė įėjo į šeštąjį šiltnamį ir suraukė antakius - čia buvo pilna voratinklių ir panašių dalykų, tai išties erzino moterį. Ji, nors ir atvyko į Hogvartsą visai neseniai, turėjo daug patirties. Visgi jau dirbo daugelyje magijos mokyklų, tad šį kartą nusprendė atvykti į Hogvartsą.
Moteris padėjusi kelioninį jos reikmenų krepšį ant savo stalo keliais lazdelės mostelėjimais sutvarkė aplinką ir suvalė stiklus, kad jos ypatingieji augalai gautų daugiau saulės. Tą dieną Miranda buvo nusprendusi parūpinti kažką paprasto jauniesiems mokinukams.
Profesorė mostelėjo lazdele ir iš lauko ėmė po vieną tvarkingai skristi vazonai su dideliais šviežiai žalios spalvos augalaus plačiais lapais. Kai kurie lapai buvo susivynioję ir išsipūtę, Miranda parūpino kaip tik reikiamus augalus, o ne šiaip kažką. Visa tai turėjo būti tik dėlto, kad mokiniams būtų įdomu. Ploniausios vijoklius primenančių augalų gijos buvo su smulkiais išsikišimais ir profesorei buvo gana įdomu, ką pasakys mokiniai apie šį augalą.
Gana greitai susitvarkiusi ir sudėjusi augalus moteris šalia kiekvieno augalo atskraidino ir purkštuką su rūgščiu vandeniu (rūgštumui išgauti ji naudojo citrinų sultis). Tuomet susitvarkius pamažu pradėjo rinktis ir mokiniai, o varpui suskambėjus visi sugužėjo vidun.
- Laba diena, - pasisveikino griežtu balsu Miranda. - Esu naujoji jūsų Herbologijos profesorė Miranda McGonagall. Iš jūsų visų tikiuosi aktyvumo. Nepaklusnius mokinius bausiu taškų atėmimu arba, blogiausiu atveju, areštu, - nelinksma gaida pradėjo moteris. - Manau, visi žinot, kas yra Herbologija - tai mokslas apie stebuklinguosius augalus ir šitai įsiminkite visam laikui. Taigi, kas man pasakys, kas čia per augalai, padėti priešais jus ir kam naudingi purkštukai?
-
Kendall į Herbologiją atlėkė vienas iš pirmųjų. Jis labai susidomėjo šiais augalais, tačiau nusivylė, kad nežinojo tikslaus atsakymo į profesorės klausimą. Jis galbūt ir būtų sugalvojęs, kam naudingi purkštukai, tačiau nenorėjo apsikvailinti prieš kitus su galbūt visiškai neteisingu atsakymu. Kendall atsiduso, ir ėmė žiūrėti, kaip ateina daugiau mokinių, kurie galbūt žinos tikslų atsakymą. Kendall pagalvojo, kad tas augalas kažkur matytas, bet jo galvoje atsakymas nešauna į galvą.
Taip jis pagalvoja, tačiau įdėmiai klausosi kitų žmonių.
Staiga jam kyla mintis.
-Ar tai Kalnų Niberija?
Jis pasakė pirmą dalyką, kurį pamatė kažin kur, klasėje.
Jis nekantriai laukė, ką mokytoja pasakys.
-
Pailsėjus po pietų pertraukos Emily per kiemą patraukė Herbalogijos šiltnamių link. Mergaitė nekantraudama įėjo į vidų ir nužvelgė proefesore. Ji žinojo, kad ši profesorė mokykloje dėsto tik pirmus metus, bet iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog profesorė bus maloni. Tačiau prasidėjus pamokai profesorė Emily išgąsdino viską pradėdama nuo grasinimų, todėl mergaitė nežinojo bijoti jos, ar ne. Herbalogijos profesorei uždavus klausimą Emily suraukė savo nosytę įtemptai galvodama. Ji manė, kad purkštukai reikalingi prižiūrėti tą augalą, kuris buvo priešais ją, bet kas ten toks visiškai nenutuokė. Todėl tylėjo ir laukė, kol kas nors ir klasės draugų pasiūlys kokį spėjimą, tačiau dauguma kaip ir ji pati stovėjo tylomis nuleidę galvą.
-
Lėtai įeina į šiltnamį ir linkteli mokytojai. Susirinkus visiems ir prasidėjus pamokai iškart pradeda stebėti augalus ir bandyti suvokti kas čia tokie, atrodė lyg paprastos kambarinės gėlės, kurias augina žiobarai savo balkonuose. Mergina užsimauna dėl visą ko pirštines ir pirštu vos vos paliečia vieno iš jų lapą ir iškart atitraukia. Išklausiusi mokytojos klausimų, Margarita pažvelgia į ją, kiek padvejojusi jį galiausiai pasiryžta, bent kažką atsakyti.
- Purkštukuose esanti rūgštis galbūt šiuos augalus apsaugo nuo kokių nors pašalinių veiksnių? - neužtikrintai paklausia ji, bet akių nuo mokytojos neatitraukia.
Mergina puikiai supranta, kad visai nesuvokia kokie čia augalai priešais ją, tad pasiima herbologijos vadovėlį ir pradeda justi kaip kaista jos skruostai.
-
Allison išdidžiai vaikščiojo po pamokas. Dabar jau daug kam taškų prisikaupė, padaugėjo namų darbų. Pirmakursių neįprastai daug. Nauji profesoriai. Mergina buvo šį kartą paprasčiau apsirengusi. Mat dirbant per herbologijos pamoką galėdavai išsipurvint drabužį, suplėšyt. Klastuolė tingiai, bet greitai pasiekė šiltnamį. Pasirinko stovėjimo vietą kuri buvo gerokai toliau nuo mokytojos. Bet užtat gerai girdėjo nors buvo tolokai. Po kiek laiko sugūžėjo į šiltnamį nemažai mokinių. Tada netrukus ir pamoka prasidėjo. Luna greitai peržvelgė į tuos augalus ir pakėlė ranką. Gavusi leidimą ėmė kalbėt:
- Pirmam yra Pasalūniška glemžuolė? Lyg ir purkštukai kuriame yra medžiagos kuri priverčia augalą ramiai būt? - bandė spėt ketvirtakursė.
-
Ariana grįžusi iš ežero, į bendrajį kambarį, pastebėjo, jog visi jos bendramoksliai buvo išėję. Mergaitė greit pažvelgė į pamokų tvarkaraštį ir aiktelėjo. Greit susirinkusi knygas, ši tekinomis pasileido į Herbologijos pamoką. Praėjo šiek tiek laiko, kol ji surado šiltnamį, o galiausiai jį suradusi, ši tyliai, stengdamasi išlikti nepastebėta, nuėjo prie kitų. Pažvelgusi į mokytoją, Ariana atpažino ją, nes ji sėdėjo didžioje salėje, šalia direktoriaus Albo Dumbudoro. Klausydamasi kitų atsakymų, Ariana labai norėjo pakelti ranką, bet nedrįsdama, tiesiog stovėjo ramiai ir stebėjo viską kas vyko pamokoje. Aplink buvo daugybę vazonėlių su keistais augalais, kurių ji nebuvo mačiusi savo - žiobarų pasaulyje. Viskas taip domino Arianą, kad akimirkai ši pasimiršo esanti pamokoje, tad tego vėl grįžti į realybę ir toliau klausytis profesorės.
-
Amerika ne drąsiai įžengė į šiltnamį. Jai tai buvo pirma herbologijos pamoka ir ji nežinojo ko tikėtis. Šiltnamis buvo didelis. Jame buvo vazonai su žaliu augalu. Jis man priminė augalą matytą pas žiobarę kaimynę. Bet šitas buvo gražesnis ir atrodė gana mielas.
Amerika nežinojo augalėlų pavadinimo. Ko gero jo nežinojo dauguma mokinių nes kaip Amerika stovėjo susigūžę. Mokytoja atrodė miela, mergaitė norėjo su ja susipažinti, bet tam reikėjo žinoti atsakymus į jos klausimus. Niekaip nesugalvojusi augalo pavadinimo ji ėmė galvoti kam reikalingi purkštukai. Gal jie laistymui? Gal kenkėjų atbaidymui? O gal tas augalas visai ne mielas ir purkštukuose esantis skystis skirtas jiems nuraminti? Ji nusprendė spėti.
- Gal būt purkštukai skirti šiems augalams patrešti.
-
Skaniai papietaves Tairusas patrauke i Herbalogijos pamoka. Jautesi pakiliai nusiteikes, dziugios nuotaikos. Pro sali pedino pora grifiuku, tai Tairusas nepraleido progos pasisaipyti:
-Ne ten einat, mulkiai. Herbalogijos kabinetas treciame aukste, desiniajame sparne. Grifiukai sutrike susizvalge ir apsisuke pakeite kursa. "Ziopliai", pamane Tairusas ir nuejo i kabi eta
Issirinkes vieta gale atsisedo. Mokytoja pradejo aiskinti taisykles, bet jam tai buvo ne motais. Pazvelge kas cia susirinko. Pamate keleta klastuoliu, su kuriais susipzaino bendrajame Klastunyno kambaryje. Mate ir kitu koledzu atstovus. Mokytoja paklause apie kazkoki augala, bet Tairusas pirma karta toki mate savo gyvenime tai nieko apie ji pasakyti negalejo.
[[Miranda: prašyčiau rašyti lietuviškomis raidėmis.]]
-
Elizabeta nekantriai laukė pamokos. Herbalogija atrodė tikrai įdomi. Jau vaikystėje močiutė ją pažindino su įvairiais augalais.
Kai praleisadavo vasaras pas ją Elei močiutė rodė įvairius augalus. Ji rodė kaip juos prižiūrėti ir kaip juos atskirti.
Deja mergaitė nežinojo kuris tiksliai buvo vijoklis. Ir nepasigirdama puikia vaizdine atmintimi pirmakursė bandė spėti.
Ji pakėlė ranką ir pasakė:
- Aš manau, kad tai vijoklinė džiunglių lapindelė. Ji atrodo kaip paprastas žiobarų augalas todėl mėgstamas raganų gyvenančių tarp jų. Iš jo gaminama daug vaistų. Beje jis juda ir keičia spalvą prilietus žmogui. Tik nežinau ar tai tiksliai tas. Jis nejudėjo. Tad gali būti artimas jo giminaitis, nes išvaizda gan panaši.
-
Iškart po skambučio Guoda nuskubėjo į sekančią pamoka, vos atgaudama kvapą, tačiau ji nevėlavo ir nieko nepraleido, prisistačius mokytojai ir uždavus klausimą ji ėmė mąstyti, na kas gi jie? Ir kam reikalingi? Kiek daug įvairių minčių pinasi, neteko tokiu dar matyti, todėl rodos teks spėlioti, Guoda buvo mačius panašių, gal tai tie patys tik kitokia veislė? Ji to dar nežinojo, todėl pasukus galva tarė:
- Gal tai rūgštingėlė? Ji išskiria rūgštį kad apsisaugotų, iš jos galima išgauti nuodus ir juos maišant su reikiamomis medžiagomis išgaunama traša kuria galima purkšti kitus augalus, ji apsaugo nuo kitų parazitų.
Guoda nebuvo tikra, apie rūgštingėles ji buvo girdėjusi, tad galbūt čia toks pat augalas? Vis dėl to juk verta mėginti, niekas nuo to nenukentės, gal Mergina visgi apaikvailins prieš klasę, bet ką gi gali išmanyti pirmakursė? Guoda klausė kitų mokinių spėjimų, daugelis jų skambėjo daug protingiau negu jos spėjimas, tačiau tik profesorė pasakys teisingą atsakymą, to mergina ir laukė.
-
Aretha priėjusi šiltnamį giliai kelis kartus įkvėpė. Visą kelią nuo pat požemių ji bėgo nenorėdama pavėluoti į pirmają herbologijos pamoką jos gyvenime. Ji su nekantrumu nuo pat atvykimo laukė šios pamokos, jai kaip pirmakursei visa tai buvo begalo įdomu. Atvėrusi duris ji įėjo į visokiausių augalų pilną šiltnamį. Nuo tiek žalios spalvos jai pasidarė gera. Pamačiusi mokytoją Aretha suglumo, ji atrodė labai griežta. -Tikiuosi pačią pirmają pamoką nekvies atsakinėti..- susimąstė mergaitė. Kiek nurimusi ji nuėjo prie mokinių esančių šalia mokytojos.
Mokytojai uždavus klausimą Aretha susigėdo, juk ji nieko nežinojo apie tokius dalykus. Ji pažvelgė aukštyn, aukštyn į lubas ir atsiduso. Mergaitė žinojo, jog turi atrodyti kieta, kaip kitos klastūnyno koledžo merginos, todėl nuvijo visas ją neraminančias mintis šalin ir susikaupusi stebėjo mokytoją.
-
Mergaitė labai nuoširdžiai norėjo nieko daugiau, tik miego. Tačiau nelemta jai buvo nusnūsti, taigi ji visu greičiu bėgo į herbologijos pamoką, o jos apsiaustas, kartu su žaliai pilku šaliku, plaikstėsi vėjyje ir netgi trukdė matyti. Tačiau netrukus ji jau buvo šeštajame šiltnamyje, truputį uždususi, tačiau bent jau laiku.
Atsistojusi kuo arčiau keistųjų augalų, Melodija prikišo nosį kiek arčiau, tačiau vis tiek saugiu atstumu. Mokytojai uždavus klausimą, Eilina pasuko galvą, trumpam susiraukė mąstydama ir galiausiai pakėlė ranką, nuspręsdama tiesiog spėti vadovaujantis tuo, ką girdėjo būdama namie ar iš savo sesers.
-Nesu tikra dėl jų pavadinimų, bet man atrodo, kad rūgštis stabdo šių augalų beprotišką augimą ir mano manymu būtent tai yra purkštukuose.
-
Į Herbalogijos pamoką berniukas vos vos nepavėlavo ir į šiltnamį įsliūkino kaip galėdamas tykiau.Tiesą sakant, Dio buvo šiek tiek išvargintas Hogvartso mokymosi tempo, visko tiek daug ir viskas taip nauja--- klastuolis nežinojo, ar sugebės priprasti prie tokio ritmo. Jis,gana melancholiškai šniurkštelėjęs, pastūmė savo akinius viršum nosies ir klausėsi bendrakursių, ir ne tik, atsakymų. Augalai jam patiko, nes buvo nelepūs ir tylūs, tačiau ką jis matė prieš savo paburkusias akis nežadėjo daug ramybės. Kažkur savo galvos kertelėje, Dio žinojo to augalo pavadinimą, tačiau jam nespėjus praverti lūpų, atsakymas nuskambėjo ir klastuolis piktokai susiraukė, sukryžiuodamas rankas ant kaulėtos krūtinės ir įsismaksojo į profesorę, laukdamas kol ji pasakys kokia bus praktinė užduotis.
-
Deliria kaip visada neordydama per didelių emocijų įžengė į didelį, stiklinį šiltnamį. Ten jau buvo daug jos bendraklasių ir kitų mokinių iš skirtingų koledžų. Ji švelniai tariant nemėgo augalų, kaip ir šitos pamokos, nors sakoma "nespręsk knygos iš viršelio" bet Aiša jautė antipatiją šiam dalykui vos tik pradėjo skaityt herbologijos vadovėlį, bet juodaplaukę iš jos minčių atitraukė profesorės balsas.
- Laba diena, - pasisveikino griežtu balsu profesorė ir aš įsistebeilyjau į ją. - Esu naujoji jūsų Herbologijos profesorė Miranda McGonagall. Iš jūsų visų tikiuosi aktyvumo. Nepaklusnius mokinius bausiu taškų atėmimu arba, blogiausiu atveju, areštu, - nelinksma gaida pradėjo moteris ir aš nusprendžiau, kad per šią pamoką stengsiuos išlikt nepastebėta. - Manau, visi žinot, kas yra Herbologija - tai mokslas apie stebuklinguosius augalus ir šitai įsiminkite visam laikui. Taigi, kas man pasakys, kas čia per augalai, padėti priešais jus ir kam naudingi purkštukai?
Vos ji tik pabaigė savo kalbą aš žvilgtelėjau į augalus ant stalo. "Purkšukai laisto tuos augalus" ji pamanė stebėdama tuo žalius augalus. "Tai žinoma proto bokšte" jos pasamonė jai sumurmėjo, Ji šyptelėjo ir pakėlė ranką.
-Aš manau tie purkštukai nukenksmina šių augalų nuodingus lapus profesore,- ji prabilo visiškai užmiršdama savo pasižadėjimą išlikti tyliai per šias pamokas.- ir tai yra Nuodingoji Raižema kitaip žinoma kaip žalioji mirtis.
-
Aband labai laukė herbalogijos - dar būdamas namie perskaitė daug knygų apie šį mokslą (tarp kitko, tai jis padarė ir su daugeliu kitų dalykų). Jam visi tie augalai, skleidžiantys keistus garsus bei galintys akimirksniu praryti žmogų kėlė pagarbią baimę. O profesorė McGonagall jam įspūdį padarė vos tik įžengus į šiltnamį. Ji buvo tokia didinga, aukšto, savimi besididžiuojančio žmogaus stoto. Aband iš karto nusprendė sieksiantis padaryti profesorei įspūdį. Jis mėgo būti mokytojų numylėtiniu - tada tau būna atleidžiamos nedidelės nuodėmytės ar neatlikti namų darbai (kartais). Žodžiu, daug privalumų. Bet nuklydau į lankas. Aband atsistojo į vietą pačiame centre - norėjo viską matyti ir girdėti. Atsivertė vadovėlį, ir visas magiškas herbologijos pasaulis atsidūrė jam prieš akis...
-
Aband labai laukė herbalogijos - dar būdamas namie perskaitė daug knygų apie šį mokslą (tarp kitko, tai jis padarė ir su daugeliu kitų dalykų). Jam visi tie augalai, skleidžiantys keistus garsus bei galintys akimirksniu praryti žmogų kėlė pagarbią baimę. O profesorė McGonagall jam įspūdį padarė vos tik įžengus į šiltnamį. Ji buvo tokia didinga, aukšto, savimi besididžiuojančio žmogaus stoto. Aband iš karto nusprendė sieksiantis padaryti profesorei įspūdį. Jis mėgo būti mokytojų numylėtiniu - tada tau būna atleidžiamos nedidelės nuodėmytės ar neatlikti namų darbai (kartais). Žodžiu, daug privalumų. Bet nuklydau į lankas. Aband atsistojo į vietą pačiame centre - norėjo viską matyti ir girdėti. Atsivertė vadovėlį, ir visas magiškas herbologijos pasaulis atsidūrė jam prieš akis...
-
Išgirdusi varpą Skadi žvilgtelėjo į tvarkaraštį. Herbalogija. Greitu žingsniu ji nuskubėjo paskui kelis mokinius, einančius link šiltnamio. Šiltnamyje jau stovėjo daugelis mokinių, aplinkui augo įspūdingai atrodantys augalai, kurių pavadinimų mokinė net neįsivaizdavo, tačiau labai norėjo išmokti. Prasispraudusi pro mokinius Skadi pamatė ir profesorę, kuri buvo ką tik pradėjusi pamoką. Trumpai pristačiusi savo mokomą dalyką ir supažindinusi su taisyklėmis, profesorė uždavė klausimą apie priešais augančius augalus, purkštukus bei jų naudą. Keli mokiniai kėlė rankas, bandydami atsakyti. Skadi taip pat pabandė spėti:
- Panašu į kažkokios rūšies vijoklius... gal purkštukai reikalingi tinkamom sąlygom palaikyti- patręšti, palaistyti?
-
Gabriel greitai susiradęs Herbologijos pamokos vietą, nuskubėjo link jos. Įėjęs pasijuto nejaukiai, nes į pamoką vėlavo, taip pat pačiame šiltnamyje buvo gan karšta. Atsiprašęs mokytojos už vėlavimą, iškart nuskubėjo į savo vietą. Čia iškart atsivertė herbologijos vadovėlį ir ėmė skaityti. Po kelių minučių pasiklausė šalia stovinčios mergaitės klausimo. Klausimas buvo gan įdomus. Gabriel kelias minutes pagalvojo kam gali būti reikalingi purkštukai. Netrukus Gabriel pakėlė ranką ir nesulaukęs mokytojos leidimo kalbėti prabilo:
- Aš manau, kad purkštukai, kuriuose citrinos rūgštis yra skirta purkšti ant augalo lapų, mat rūgštis naikina bakterijas ir kenkėjus.
Gabriel pasakęs savo nuomonę apie užduotą klausimą tuoj pat nuliūdo, nes iš mokytojos atsakymo nesulaukė.
-
Mantas greitai skubėjo į Herbologijos pamoką, bet nežinojo kur ji vyks. Jis tyliai pasislėpęs nusekė kitus mokinius į šiltnamį. Jam buvo nuostabu matyti, kad čia vyks pamoka. Jis pasisveikino su profesore ir nuėjo į savo vietą. Mantas labai laukė varpo kada prasidės pamoka, o be to šiltnamy buvo labai karšta, net prakaitą pylė. Kai suskambo varpas pamoka prasidėjo ir profesorė su visais pasisveikino. Aš atsiverčiau vadovėlį ir perskaičiau apie purkštukus. Man buvo įdomu sužinoti ką jie daro, bet neišdrįsau. Bet apačioje buvo parašyta, kad tai yra citrinos rūgštis ir jos naikina kenkėjus. Kaip tik profesorė taip ir parodė. Papurškė ant lapų ir visi ten buvę kirminai išsilakstė maniau, kad jiems griaužia kūnelius
-
Atliuoksėjusi mažoji Balerina kaip mat surado savo vietą, švystelėdama sidabrinėmis garbanomis. Mielai nusišypsojusi varnangė kaip įmanydama stengėsi vėl nenuklysti kažkur tolyn su svajonėmis, o klausytis naujos profesorės. Smalsiai pažvelgusi į vazonus, Kota nedrąsiai pakėlė ranką, pasiklaususi kai kurių atsakymų.
-Jeigu neklystu, tie vijokliai yra Finfungus, dar žinomi Nuodingosios Ilties vardu. Kiekvienas vijoklio galas turi turėti po mažą iltį, savaime judančią ir bedančią pašaliniui. Nuodai yra mirtini, ir juos nukenksminti gali tik, manyčiau, tieji purkštukai. Kitas augalas, tikriausiai yra motininis - iš jo ūsų būdu gali išaugti tieji vijokliai,-Kota nejaukiai šyptelėjo, pyškindama viską, ką prisimena.
-
Liepa nelabai laukė herbologijos pamokos, bet kai pamoka prasidėjo Liepai pradėjo patikti. Ji apie augalus žinojo nemažai, bet pavadinimų ji beveik neįsimindavo. Kai mokytoja paklausė apie augalą bei purškiklį jos galvoje sukosi daug minčių:
- Tas purškalas gali būti skirtas tik augalo nuraminimui, užmigdymui, pabudinimui arba tiesiog liejimui. Bet gi negaliu pasakyti visų variantų, tai mokytojai neturėtų patikti. Na tarkim apie purškalą atsakau teisingai, bet kas toliau. Juk reikia pasakyti augalo pavadinimą. Tai galėtų būti dūrioji klyksnė, kur jas raminti reikia būtent su tokiu purškalu. Bet taip pat tai galėtų mieginalija. Jos garsiai knarkia, taigi būtų logiška norėti jas pažadinti. O lelijoles reikia lieti rūgščių purškalu, taigi šis turėtų tikti,- pagalvojo Liepa.
- Aš manau, kad tai dūrioji klyksnė arba lelyjolė, nes klyksnes reikia raminti šiuo purškalu, o lelyjoles paprastai tokiu purškalu liejame, nes kitaip ji mums nukąstų pirštus,- atsakė mergaitė.
-
Į paskutinę šios dienos pamoką- Herbologiją varniukė atėjo beveik paskutinė. Tiesą sakant jos labai nedomino ši pamoka. Na bet nori, nenori - tenka eiti. Suskambo skambutis ir visi mokiniai sugūžėjo į klasę. Visų koledžų ir kursų mokiniai žvelgė į keistus augalus vazonėliuose. Profesorė prisistatė kaip Miranda McGonagall ir paaiškino taisykles, bei uždavė klausimą. Jos balsas buvo piktokas, bet Rochell neabejojo, kad tai tik jos profesorė veidas. Kai pamokos nevyksta profesorė yra mielesnė. Per pamokas ji stengiasi būti griežta, kad mokiniai sparčiai mokytusi. Tokia buvo varniukės išmonė. O profesorės klausimas skambėjo maždaug taip:
-Kas tai per augalai ir kam reikalingi prie jų esantys purškikliai su rūgščiu vandeniu?- paklausė ji.
Šis klausimas privertė visus susimąstyti. Bet keliems mokiniams visgi pavyko atsakyti į šį lengvą klausimą.
Pirmakursė kažką apie tai skaitė, bet niekaip negalėjo prisiminti. Pagaliau kažką atkapstė. Bet nežinojo ar tai teisingas atsakymas. Tokių augalų yra įvairių kurie skiriasi vos vienu brukšneliu. O juos atskirti varniukei, nors ir protinguolei - buvo per daug sunku. Visgi yra tik du variantai. Arba nieko nežinoti apie šį klausimą ir apsikvailinti. Arba pasakyti nesamonę ir apsikvailinti. Rochell pasirinko antrajį variantą ir nedrąsiai pakėlė ranką. Profesorė linktelėjo duodama leidimą kalbėti. Mergina nudelbė akis į žemę ir sukinėjo savo pirštus. Jos tamsių plaukų sruogos dengė baikštų veidą, o lūpo drebėjo. Pagaliau įsidrąsinus varniukė pradėjo atsakinėti į mokytojos užduotą klausimą:
-Tai augalas. Vadinama Perontija. Pirškiklis su rūgščiu skyčiu naudojamas vietoj laistymo vandeniu. Taip pat šios citrinų sultys skirtos nubaidyti priešą, nes užpurškus ant Perontijos šio skysčio ji pradeda labai smirdėti,- Rochell kažką prisiminus sumalė ir laukė galutinio profesorės McGonagall žodžio.
-
Gerokai vėluodama į 6-ąjį šiltnamį įlėkė Keitlin. Iš aplinkinių sužinojo užduotį, dėja augalais Keitlin nesidomėjo ir negalėjo atsakyti į profesorės klausimą. *Kaip supratau herbologija tikrai ne man..* Galvojo Keitlin.
Per šią pamoką Keitlinai visai gerai sekėsi susikaupti ir klausyti ką aiškina profesorė.
Bet staiga visas Keitlinos susikaupimas dingo. Ji ir vėl užsisvajojo. *Augalai manęs visiškai nedomina. Tą pastebėjo ir mama kai dar buvau namie..*
Staiga Keitlin labai susimąstė kas jai neleidžia susikaupti per visas pamokas. *Tikriausiai per daug jaudinuosi. Vis dar neturiu draugų. Vaikštau viena*
Keitlin susikaupusi žiūrinėjo augalus ir bandė išmąstyti kas čia galėtų būti. Pamokai besibaigiant ji suprato, kad herbologija tikrai ne jai.
-
Kajus Andersonas įžengė į šeštąjį šiltnamį. Jis šiltai nusišypsojo savo mažajai draugei Kotai.
- Galbūt tai Dygioji Rūgštėlė? Jos gyvybingumui palaikyt reikia rūgštaus tirpalo. Šio augalo lapai gydo žaizdas. Taip pat ji yra keleto stiprų gydantįjį poveikį turintį eliksyrų sudedamoji dalis. Dauguma tų viralų gydo nuo nemigos ir žaizdas. Taip pat galima naudoti kulinarijoje. Žiūrint kaip įdėsi gali suteikt arba rūgštų, arba saldų skonį. Dygiosios Rūgštėlės taip pat pagarsėjusios dėl savo dyglių poveikio. Iš jų sumaišytas kremas padeda plaukams, nagams ir odai. Jos nėra retos Didžiojoje Britanijoje, bet labiausiai paplitusios Švedijoje. - tyliu, bet aiškiu balsu išdėstė varnanagis. Žinoma nepaminėjau vieno mano atrasto dalyko, bet jiems nebūtina to žinoti.
-
Į pamoką Belaire atėjo gerokai pavėlavusi, tačiau dėl to nesijaudino. Ji žinojo, kad jos, kaip ir visada, niekas nepastebės. Žmonės jos dažniausiai nesupranta. Ji - kitokia, keista. Todėl išlikti nepastebėtai jai patinka. Herbologija Belaire nesidomėjo, vienintėlis dalykas, kuriuo ji nuoširdžiai žavėjosi buvo astronomija. Į mėnulį ji galėjo žiūrėti ištisas valandas.. Apsidairiusi po šiltamį ji suranda patį tamsiausią kampelį šeštajame šiltnamyje. Nusišypsojusi pati sau ji nušuoliuoja į savo vietą šešėlyje. Išgirdusi profesorės klausimą , pažiūrėjusi į prieš save esančius augalus ir purkštukus Belaire suraukia antakius. Ši nė nenutuokia kas čia per augalai . Pirmą kartą tokius mato . Todėl tyli ir klausosi savo bendraklasių atsakymų .
-
Supratusi, kad gan smarkiai vėluoja, Junko tekinomis pasileido į herbologijos pamoką, kuri vyko šeštąjame šiltnamyje. Jos įėjusi į jį atsiprašė už pavėlavimą ir užsiėmė savo vietą šiltnamio gale, kur į ją niekas nekreipė dėmesio. Profesorė McGonagall uždavė klausimą į kurį Junko atsakymo, aišku, nežinojo, todėl pasirėmusi ranka galvą stebėjo į kitus pirmakursius, kurie uoliai bandė atsakyti į jos klausimą. Pati profesorė atrodė gan geranoriška ir rūpestinga, nors iš jos elgesio ir šiek tiek griežto tono būtų galima suprasti priešingai. Junko pačios herbologijos nei mėgo, nei labai domėjosi - aišku, augalai jos dėmesį kartais patraukdavo, būdavo smagu į juos pasižiūrėti ar bandyti auginti, bet tai darydama mergina nejautė labai didelio susidomėjimo. Atitraukus ranką nuo veido pasiėmė į ranką herbologijos vadovėlį ir permetė jį akimis, viena ausimi vis dar klausydamasi klasiokų atsakymų.
-
Miranda McGonagall kantriai išklausė įvairių mokinių pasisakymų, bet nerado tiksliai teisingo. Tiesa, daugelis iš jų bent mažą dalį apie augalus atsakė - būtent dėl šios priežasties profesorė parinko būtent vijoklius. Miranda linktelėjo ir pradėjo kalbėti:
- Kiekvieno iš jūsų atsakyme buvo kažkiek tiesos, tad kiekvienas atsakinėjęs gaunate po du taškus. Bet visgi tiklaus atsakymo negirdėjau. Šitie augalai yra Magiškieji Kalnų Vijokliai. Kaip matote, kai kurie jų lapai yra susisukę ir išsipūtę - tai rieškia, kad viduje yra mėlyni žiedai. Jie yra naudojami tiek nuodams, tiek vaistams gaminti ir padeda įvairiose magijos srityse. Jūsų pamokos užduotis bus nepažeidus lapų juos atvynioti ir ištraukti mėlynus žiedus. Juos sudėsite į dėžutes ir pamokos gale padėsite ant mano stalo užrašę vardą, pavardę, koledžą ir kursą.
Purkštukuose yra vanduo su citrinos rūgštimi. O kam ji tiksliai naudinga, taip pat neatsakėte. Magiški Kalnų Vijokliai turi smulkias gijas. Jos visos yra smarkiai spygliuotos ir bandant atvynioti lapus ir ištraukti mėlynuosius žiedus jos daužosi. Spygliukai yra itin maži, jie greitai nulūžta ir palenda po oda, paskui juos sunku ištraukti. Taigi vanduo su citrinos rūgštimi užpurkštas ant augalo juos nuramina ir gjos nustoja daužytis. Naudokitės rūgščiu vandeniu nedažnai, jis šiek tiek kenkia augalams. Jeigu bus klausimų - klauskit. Dirbkit, - ramiai įsakė profesorė ir stebėjo mokinių darbą.
-
Skaisčiai išraudusi, sidabraplaukė menkai šyptelėjo Kajui, vėl suklusdama, ką gi mokytoja ten šneka. Nejaukiai pasitrynusi rankas, Kota kiek patrypčiojo vietoje, tačiau greitai susikoncentravo į darbą.
Nedrąsiai palinkusi prie augalo, Kota kiek drebančiais pirštais, tačiau švelniai pradėjo vynioti. Deja, mažajai balerinai nelabai sekėsi - rodos tik prasidėjus darbui, spygliukai jau nusėjo jos pirštų pagalvėles. Sutrikusi Kota pagriebė purškiklį, perštinčiais pirštais spausdama jį ir stengdamasi vandenį saikingai naudoti. Augalui kiek aprimus, Kota šyptelėjo puse lūpų, bet bėda po vieną nevaikšto - tikriausiai mažai tos rūgšties užpurškė, mat augalas atsigavo greičiau, nei pati mergaitė tikėjosi.
-
Ivoria stovėjo pasirėmusi į metalinė siją ir pynėsi savo baltus kaip sniegas plaukus į kasą, kad netrukdytų. Ji ramiai stebėjo ir klausėsi dėstytojos, kai buvo paskirta užduotis, ji ėmėsi darbo. Užsidėjo savo smaragdo žalumo drakono odos pirštines kurios lipo prie jos tarytum antra oda ir atsargiai pradėjo skėsti lapelius, karts nuo karto ji pasinaudodavo purkštuku su citrinos rūgštim.Purkšdavo ir tolėliau, kad per daug nepakenktų augalams. Mergina nujautė, kaip reikia elgtis su tokiais augalais. Galiausiai kai žiedeliai buvo atidengti, ji pasiėmė žirkles ir juos nukarpė. Mergina žiedukus sudėjo į dėžutę ir užrašė savo dailiu ir smulkiu raštu: "Ivoria Otter, Klastūnynas 1 kursas, ji nebuvo pirma ir nebuvo paskutinė, kai nunešė savo darbą mokytojai ir padėjo ant jos stalo.
-
Išgirdusi profesorės užduotį, Belaire nė nežinojo nuo ko pradėti. Ji jautėsi tokia nevykėlė. Apsidairiusi aplink pastebėjo, kad kiti mokiniai jau pradėjo vykdyti užduotį, todėl ir pati suskubo , sutelkė visą savo dėmesį į vijoklį. Iš šalies jis neatrodė labai pavojingas. Belaire pasilenkė prie augalo ir įdėmiai apžiūrėjo smulkutes gijas. Ir taip, profesorė McGonagall buvo visiškai teisi, vijoklio gijos buvo smarkiai spygliuotos, Belaire galėjo įžiūrėti, kaip augalas nežymiai juda, tarsi kvėpuoja. Neatitraukdama akių nuo vijoklio, Belaire nedrąsiai paėmė į rankas purkštuką su citrinos rūgštimi. Bet pradėjo dvėjoti, todėl purkštuką padėjo atgal ant stalo ir atsiduso. Kad nesėdėtų nieko nedarydama, mergina paėmė tuščia dėžutę ir užsirašė vardą, pavardę koledžą ir kursą : BELAIRE McBETH, KLASTŪNYNAS, I KURSAS. Vėliau padėjo dėžutę į šalį. Suprato, kad visgi turi pradėti darbą. Vėl paėmė purkštuką ir visiškai nežinodama ką daro, ji porą kartų užpurškė vandens su citrinos rūgštimi ant augalo. Šis, atrodo, nebejudėjo. Belaire nedrąsiai palietė augalą, vijoklis buvo ramus, tačiau vistiek po prisilietimo keletas mažų spygliukų palindo po oda.Mergina susiraukė, bet nusprendė ignoruoti spygliukus. Toliau tęsė darbą. Atvynioti lapus Belaire sekėsi gerai, tačiau ištraukti mažus mėlynus žiedelius jai buvo tikras iššūkis. Traukiant žiedus , keli jų buvo visiškai sulamdyti, sudraskyti. Bet mergina pasistengė negraužti savęs ir pažiūrėti į viską iš pozityviosios pusės. Visgi, darbą Belaire atliko. Sudėjo ir nukentėjusius , ir visiškai sveikus žiedelius į užrašytą dėžutę ir nunešė profesorei McGonagall ant stalo.
-
Nuo pat pamokos pradžios Levanda stovėjusi už mokinių įdėmiai klausė ką profesorė šneka ir stebėjo keistą augalą apie kurį klausinėjo profesorė. Merginos veidas tapo raudonas, kai aplink esantys pirmakursiai žarstė atsakymus, o Levanda jautėsi lyg iš mėnulio iškritus. Vos išgirdusi keistojo augalo pavadinimą jį nuolat kartojo mintyse. Magiškasis Kalnų Vijoklis...Magiškasis Kalnų Vijoklis. Buvo ant tiek įsijautus į augalo atsiminimą ,kad vos nepraklausė duodamos užduoties. Taip ir nesupratusi kam tas purškalas reikalingas jį ėmėsi darbo. Kiek išgirdusi jos užduotis buvo ištraukti mėlynajį žiedą, kuris skirtas, tikriausiai pasaulio užkariavimui vykdyti. Levanda mintyse nusijuokė ir nejučiom šyptelėjo, bet jos šypseną greitai pakeitė pasibjaurėjimas, nes tas vijoklinis kalninis dalykas pradėjo daužyti jai rankas. Atsitraukusi nuo augalo ji pradėjo stebėt bendraklasius. Vėliau suprato ką praklausė pas profesorę. Paėmusi purškiklį jį apipurškė augalą ir palaukusi kol jis nusiramins, bandė atimti iš jo žiedą. Augalas nepraėjus ilgam laikui pradėjo daužyti rankas , tad tik iš dešimto karto Levandai pavyko ištraukti mėlynajį žiedą ir besididžiuodama savimi jį įdėjo į dėžutę, ant jos užrašė "Levanda Fitcherman, Klastūnynas, pirmas kursas" ir vis galvodama ,kad kažką pamiršo nuėjo atiduoti dėžutę profesorei McGonagall.
-
Išgirdusi užduotį, Junko atsiduso. Ko jau ko, bet dirbti nelabai turėjo noro, bet pajuto, kad geriau nepykdyti profesorės. Prisitraukus arčiau augalo pradėjo jį apžiūrinėti - atrodė gan įdomiai. Magiškieji Kalnų Vijokliai.. Kalnų Vijokliai..? Pavadinimas buvo kažkur girdėtas, bet užstrigo merginos galvoje ir ji niekaip negalėjo prisiminti. Dar kartą atsidususi Junko pradėjo vykdyti profesorės McGonagall užduotį. Pirmiausia, ką padarė, tai susirado skersiniame skersgatvyje pirktas pirštines ir jas užsimovė ant rankų - ne tai, kad bijojo spyglių sukelto skausmo, bet pati mintis apie tai ją nervino. Paėmusi purškiklį pora kartų papurškė juo ant augalo ir pabandė atvynioti lapus, kas jos pačios nuostabai sekėsi gan gerai. Vos pamačiusi mėlyną žiedą pabandė jį atsargiai ištraukti ir įdėti į dėžutę. Skubiai užrašė profesorės norėtą informacija - Junko Enoshima, Klastūnynas, I kursas - ji tingiais žingsniais nuėjo iki McGonagall stalo, kur ir paliko tą dėžutę.
-
Atėjus į Herbologijos pamoką, buvau tikrai liūdna, ir tingi, abejoju, kad man patiks ši pamoka... Profesorė jau griežtai, bet tuo pačiu maloniai pristatė save, ir uždavė užduotį. Puikiai žinoma, kad Herbologijos tikrai reikės ateityje, kovojant su kažkuo, ar bendrajam išpursimui. Augalų gi būna įvairiausių, ir pavojingų, ir nesuvaldomų... O nežinant kaip su jais elgtis, ar tramdyti, bus tikrai nesaldu. O aš... kaip visada svajoklė - praklausiau pusę profesorės žodžių. Tyliai ir ramiai, atsisukau po dešinę sėdinčio, taip pat iš Varno Nago koledžo, bendraklasį. Jis man persakė užduotį, ir aš be didelių vargų išėmiau melynąjį žiedą greičiau už tą patį bendraklasį, kuris man pagelbėjo. Aš tyliai ir su pasididžiavimu nužingsniavau iki profesorės stalo, ir ten padėjau mėlynąjį žiedą, kurį buvau įdėjus profesorės paliepimu į dėžutę.
[[Miranda: rašyk 3 asmeniu.]]
-
Kota dar kartą skausmingai sudejavo, spygliukams įdūrus į odą. Žinoma, šalia buvo padėtos pirštinės, bet sidabraplaukė jomis nesinaudojo. Gal dėl to, kad alergiška slibino odai, o gal pirštinės uždengs jai vaizdą? Gal tiesiog nenorėjo su jomis griozdintis, o gal tiesiog jų nepastebėjo - pati varnanagė nežinojo.
Kiek gausiau užpurškusi skysčio, Kota atsiduso, atsargiai ir lėtai vyniodama vijoklius. Jau galėjo prisiekti, jog matė tą žiedo melsvumą, kažkur pasislėpusį tarp lapų ir vijoklių, bet tai tik pasirodė esantis šviesos žaismas. Atsidususi ji tik stengėsi kuo atsargiau vynioti. Juk augalams irgi skauda.
Dar kartą įsidūrusi, Kota skausmingai suinkštė, bandydama bent pusę jų iškrapštyti iš savo porcelianinės odos.
-
Išgirdusi profesorės duotą šios dienos užduotį Rochell ėmėsi darbo. Atsargiai stengdamasi nepažeisti lapų varniukė suko lapus. Šie daužėsi ir tik tada pirmakursė prisiminė ką mokytoja apie tai sakė. Tuoj pat griebė purškiklį su citrinų rūgštimi ir iš tolo papurškė ant gijų. Šios šiektiek susileido ir nustojo jai priešintis. Kadangi varniukė buvo su pirštinėm - dygliukai nespėjo sulysti jai į odą. Pagaliau Rochell praskleidė kelis lapus ir pamatė gražius, ryškius ir žydrus žiedelius.
Žinodama, kad sunkiausia dalis jau praėjo pirmakursė atsargiai ištraukė kelis žiedelius ir įdėjo į dėžutę. Ją uždarė ir pasiėmė lapelį ant kurio užrašė:
*Rochell Kettler*
*Varno Nagas*
*I kursas*
Užrašytą lapelį užklijavo ant dežutės ir nuėjo padėti ant profesorės stalo. Gal ji ir buvo viena paskutinių - bet darbą atliko kruopščiai ir atsargiai...
-
Hedviga vos prisivertė ateiti į herbologiją. Jai, dar net nebuvusiai pirmojoje pamokoje ir nesusipažinusiai su profesore jau buvo susidariusi nuomonė, kad bus nuobodu. Kodėl? Tikriausiai dėl to, kad Hedviga tikėjosi kažko panašaus į biologiją žiobarų mokykloje, kuri jai tragiškai nesisekė. Vilkdama kojas nuslinko iki šiltnamio.
Įžengusi į šiltnamį ji vos išvengė gendručio spąstų. Nustebo išvydusi tiek daug keistų, nematytų augalų, kurie buvo neįtikėtinai judrūs ir gyvybingi.
- Galbūt tai nebus pati nuobodžiausia pamoka, - pagalvojo Hedviga ir vėl vos nesusidūrė su, atrodo ją persekiojančiu gendručiu. Piktai į jį pasižiūrėjo ir pagrasino: - Jei neatstosi nuo manęs - pasigailėsi. Su manim nepažaisi, - ir gendrutis, tarsi supratęs jos žodžius, atsitraukė.
Hedvigai apžiūrinėjant dar vieną keistą augalą, profesorė paskelbė pamokos pradžią.
-
Grifiukas užsisvajojęs prarymojo visą pamokos pradžia ir net negirdėjo nei mokytojos užduoto klausimo nei ką atsakinėjo klasės draugai. Atsikvošėjo tik profesorei pradėjus skelbi dienos užduotį. Gerai, kad niekas nebuvo visiškai tiksliai atsakęs į užduotus klausimus ir profesorė pati paaiškino apie augalus prieš prasidedant užduočiai - kiek ramiau atsiduso berniukas sužinojęs, jog nieko naudingo nepraleido.
Užsimovęs apsaugines pirštines Edgar'as pasičiupo purkštuką ir nusliūkino link Kalnų Vijoklio. Kelis kartus papurškęs ant jo, išvyniojo augalo burbulinį lapą ir keletą akimirkų apžiūrėjo jame esančius žiedus. Bet netruko, kai vijoklio gija prabraukė pirmakursiui pro skruostą. Šis nusigandęs atšoko atgal ir su panikos kupinu veido pradėjo šaukti: - Profesore!!! Kas per nesąmonės?! Kelis kart užpurškiau ant to pabaisos citrinų rūgšties, o jis po minutės iškart man vožė!
-
Išgirdusi profesorės užduotį Emily nekantraudama ėmėsi darbo. Paėmusi purkštuką ir pirštines mergaitė nuskubėjo prie Kalnų Vijoklio ir pabandė ištraukti mėlynąjį žiedą. Bet... turėjo staigiai atsitraukti, kai jis išskleidė savo dygliukus, gerai, kad nespėjo jai įdurti. Vėl prisiartinus prie augalo mergaitė ėmė elgtis atsargiau ir jam dar kartelį į ją pasikėsinus, panaudojo šiek tiek citrinų rūgšties. Kai jau turėjo kelis žiedlapius, jai pavyko sekančius ištraukti ir nenaudojant citrinų rūgšties, dė ko mergaitė labai didžiavosi savimi. Kai baigė, paėmė visus savo lapelius (dėja keli iš jų buvo šiek tiek apgadinti) ir sudėjus į dėžutę, ant kurios parašė "Emily Miles, I kursas, Grifų Gūžta, nunešė profesorei ant stalo.
-
Miranda griežtu žvilgsniu sekė klasės darbą. Joje beveik nebuvo senų mokinių, arba jų iš viso nebuvo - kiek profesorė pastebėjo, aplink užduotis vykdė vien pirmakursiai. Ir ganėtinai gražiai, kiek galėjo pastebėti. Gaila, kad aplink buvo pilna vunderkindų - jokio išskirtinumo ar kažkokio savitumo. Kiek McGonagall pastebėjo, vos keli mokiniai sugebėjo atlikti darbus kaip padorūs pirmakursiai, o ne herbologai abiturientai. Moteris atkreipė dėmesį į vieną pirmakursį, rėkaujantį pamokoje. Miranda greitu žingsniu priėjo prie jo ir lazdele ištraukė skruoste likusius spygliukus bei išgydė miniatiūrines žaizdeles.
- Veikti reikia labai greitai, - ramiai pasakė profesorė ir ištiesusi ranką ėmė vynioti vieną lapą. Vos kylant gijoms profesorė užpurškė kelis lašus vandens ir gijos nusileido, o žiedas buvo kruopščiai ištrauktas. - Štai šitaip. Ir atsargiai su vijokliais, jie įnoringi.
Profesorė dirstelėjo į laikroduką ant riešo ir pasisuko į visus:
- Patarčiau greičiau baigti darbus, pamoka greitai pasibaigs!
-
Kota tylutėliai suvaitojo. Regis, šio darbo niekada nebaigs. Eilinį kartą įsidūrusi, sidabraplaukė bailiai pažvelgė į aplinkui vaikščiojančią profesorę, paslapčia tyliai melsdama, kad ši neateitų link jos, tačiau kartu ir norėdama, kad Makgonanal jai padėtų.
-Kodėl man nesiseka herbalogija?-ji su atodūsiu ištarė, šįkart gausiau užpurkšdama skysčio. Šįkart (nugirdusi pastabą kažkokiam kitam pirmakursiui) ji veikė kur kas greičiau, arba jos akimis žiūrint - gremėzdiškiau nei įprasta jai pačiai. Matyt, todėl jai ir nesisekė - mergaitė buvo įpratusi viską daryti lėtai, neskubant, o neskubėti, kol vijoklis nespėjo jai dar kartą įdurti.
Šiaip ne taip išvyniojusi vijoklį, sidabraplaukė atsargiai paėmė mėlynąjį žiedą, tačiau ir čia jos laukė nesėkmė - net nespėjus normaliai ištraukti žiedo, vijokliai vėl atsigavę atakavo jos rankas. Suirzusi Kota jau jėga išbruko žiedą iš augalo, saugodama jį nuo dantukų ir pati susibraižydama rankas.
Skausmingai, mat visos rankos buvo sukapotos, o dabar ir subraižytos, ji brūkštelėjo savo vardą, pavardę, kursą ir koledžą, ir gražiai viską sudėjusi į dėžutę, nunešė profesorei.
-
Deivis ilgai galvojo, jo galvoje maišėsi įvairios mintys. Jis iš pradžių galvojo, kad tai gali būti "Dygliakaktusė" , bet jam į galvą toptelėjo, kad tai galėtų būti "Aštriakaktuska" ir jis nedrąsiai tarė:
-Galbūt, tai Aštriakaktuska?
Ir Deivis nekantraudamas laukė mokytojos atsakymo.
[[Miranda: poste turi būti minimum 600 simbolių (žr. forumo taisykles), klausimų ir atsakymų laikas jau pasibaigė, pataisyk, arba mušiu taškus.]]
-
Gabriel sužinojęs, kad beliko keletą minučių iki pamokos galo pradėjo truputį jaudintis, nes per pastaruosius bandymus nekaip sekėsi atvynioti vijoklio lapus ir ištraukti mėlynąjį žiedą. Taip pat jaunasis burtininkas baiminosi, kad neatlikęs užduoties iki galo nuvils mokytoją. Sutelkęs paskutines jėgas Gabriel pradėjo mėginti dar kartą. Vyniodamas lapus ir vėl suklydo. Berniukas visai prarado viltį, bet staiga šalia savęs pamatė purkštuką su jame esančia citrinos rūgštimi, kuri juos apramina. Paėmęs purkštuką į savo rankas berniukas paspaudė spaustuką ir ant vijoklių užlašino kelis lašus citrinos rūgšties. Netrukus augalas truputį aprimo, tai išvydęs jaunasis burtininkas pradėjo greičiau vynioti vijoklio lapus, po kelių sekundžių berniukas atvyniojo visus lapus ir su dešiniąją ranka paėmė mėlynąjį žiedą, kurį įdėjo į savo dėžutę.
- Pagaliau, man pavyko! - sušuko berniukas ir su šypsena veide atidavė mokytojai dėžutę.
-
- Labai dėkui, Jums profesore McGonagall,- berniukas atsidėkojo už pašalintus spyglius nuo jo skruosto ir dar kartą paaiškintą užduotį. Vaikas suprato, jog greičiau reikia suktis dirbant su Kalnų vijokliais, o juo labiau, kad tuoj baigsis pamoka ir viską jis turi suspėti, jei nori gauti taškų. Grifiukas vėl papurškė ant augalo, grakščiai jį išvyniojo, tuomet dėl atsargumo dar kartelį purkštelėjo rūgšties augalui ir po truputį pradėjo traukti naudinguosius žiedlapius iš lapų. Ištraukęs porą sudėjo į dėžutė ir atsitraukė nuo augalo. Galvodamas kiek reikia žiedlapių, jog darbas būtų užskaitytas, pirmakursis priėjo prie profesorės klausdamas: - Ar pakanka dviejų Kalnų vijoklio žiedlapių užbaigti darbui? Jei taip galiu jau palikti juos Jums. Jei ne gal dar spėčiau išimti keletą.
-
Miranda vaikštinėjo tarp mokinių žiūrėdama, kaip kam sekasi ir gydydama jų žaizdeles - būtų ne itin gerai, jeigu mokiniai iš pamokos grįžtų apdraskyti, nors ir laimingi (profesorė mėgo dalinti taškus bemaž taip pat, kaip ir juos atimti). Moteris priėjo prie vienos iš Varno Nago mergaičių, kuri jau buvo atidavusi dėžutę su mėlynaisiais žiedais ir jos rankos buvo apdraskytos labiau nei visų kitų mokinių kartu sudėjus. Miranda gana lengvai ištraukė magijos pagalba visus spygliukus, sutvarkė žaizdeles ir nuvalė kraują. Tam užteko vos kelių mostelėjimų lazdele ir viskas buvo pataisyta. Profesorė atsisuko į Grifų Gūžtos mokinį ir tarstelėjo jam:
- Galbūt jau nebereikia, atnešk, pamoka greitai baigsis, - Miranda nuėjo per šiltnamį iki galo ir atsisuko į mokinius. - Dėmesio! Užbaikite darbus ir atneškite man, kas dar neatnešėte, pamoka greitai baigsis.
-
Kai Elizabeth užėjo į herbologijos kabinetą. Gaivus augalų kvapas kuteno jai nosį. Mokinių jau laukė profesorė Miranda McGonagall. Ant stalo jau žaliavo kažkoks augalas ir šalia jo purkštukai. Rodenžolė pagalvojo Elizabeth. Atsistojo prie augalo ir mokytoja visiem mokiniam uždavė klausimą: Koks augalas čia yra ir kam reikalingi purkštukai? Koks augalas rodos ji žinojo. Bet nenorėdama suklysti dar pagalvojo. Ilgai suko galvą norėdama prisiminti visus augalus mamos sodelyje. Prisiminė kaip mama kaži kuom purkšdavo gėles kad šios išskleistu žiedus. Jokio kito atsakymo Elizabeth nesugalvojo todėl pasakė:
- Tai greičiausiai Rodenžolė. Kad ji išleistu žiedus reikia naudoti rūgštu vandenį, todėl tam ir reikalingi šie purkštukai. Išsiskleidus, gėlės žiedai būna geltoni.
Liko tik kantriai laukti ar atsakymas teisingas.
Dėja atsakymas buvo neteisingas, tačiau profesorė visiems atsakinėjusiams davė po 2 taškus. Tai buvo magiškieji kalnų vijokliai kurių lapuose yra mėlyni žiedai, pats augalas turi spygliuotas besidaužančias gijas, todėl purkštukas reikalingas jas nuraminti, nes jeigu spygliukas įsmigs po odą, bus sunku ištraukti. Profesorė davė mums užduotį nepažeidus lapų atvynioti lapus ir ištraukti mėlynus žiedus. Elizabeth kruopščiai ištraukė mėlynus žiedus, šiek tiek įsidūrė su spygliukais. Įdėjo lapą į dežutę ir ant stalo padėjo lapelį: "Elizabeth Sleepwalker, I kursas, Grifų Gūžta" .
-
Grifiukas nuskubėjo prie savo suolo sužinojęs, kad pakaks net ir poros mėlynųjų žiedlapių. Greitai tuomet ant dėžutės, kurioje gulėjo tie stebuklingi lapeliai užrašė: Edgar Jeffter, I kursas, Grifų Gūžta,- ir tuomet pasičiupęs dėžę po pažastimi nunešė profesorei. - Štai mano darbas,- atidavęs tai ką surinko pamokos metu mokytojai, vienuolikmetis grįžo sąvan suolan. Jis jautėsi labai pavargęs, dėl to pasidėjęs savo galvytę ant kieto medinio suolo, tik klapsėjo miego apsitraukusiomis žaliomis akutėmis ir stebėjo kitus mokinius baiginėjančius savo darbus. Greičiau baigtųsi pamoka,- mąstė Edgar'as jau svajodamas apie savo minkštą ir jam pačiam mielą guolį esantį jo koledžo berniukų kambaryje.
-
Keitlin skubiai ėmėsi darbo, nes pamoka baigiasi po kelių minučių, o ji vis dar nič nieko netaliko! Keitlin labai skubėjo.
Atvyniojo pirmąjį lapelį. Su spygliukais susidurti nepavyko. Pirmas bandymas buvo sėkmingas. Keitlin pastebėjo, kad kiti mokiniai yra įdėję daugiau žiedų. Taigi Keitlin spėjo dar porą žiedelių išlukštenti. Staiga išgirdo mokytojos liepimą atnešti dėžutę su žiedeliais. Keitlin įdėjo žiedelius į dėžutę, ant lapelio užrašė : ,,Keitlin Gilbert, Klastūnynas, I kursas'' Keitlin apsidžaugė, kad spėjo nunešti dėžutę su žiedais, pamokai dar nesibaigus.
Keitlin pamatė tą keistą mergaitę, su kuria teko sėdėti per Apsyginimo nuo juodosios magijos pamokoje. Ji įdėmiai žiūrėjo Keitlinai į akis ir kažka murmėjo. *Tikiuosi ji neužkeikinėja manęs?* Pagalvojo Keitlin.
-
Miranda atlydėjo kiekvieną mokinį žvilgsniu, kai jie atnešė savo Herbologijos darbus ir lūkuriavo, kol viską pabaigs visi mokiniai. Kai darbai atkeliavo pas profesorę, ji peržvelgė greitosiomis visus ir atsistojo prieš klasę, prašydama dėmesio.
- Kiekvienas, dirbęs per pamoką, gaus po penkis taškus, kiti dar ir papildomai taškų už darbus. Tikiuosi sulaukti visų namų darbų, geros dienos, - sulig tais žodžiais suskambėjo varpas ir profesorė tuo pačiu griežtu žvilgsniu išlydėjusi mokinius pradėjo rūšiuoti dėžutes bei murmėti, kuriems mokiniams reikės kiek taškų skirti, kad laikrodžiai skaičiuotų taškus. Tiesa, šiais metais taškų buvo ypatingai daug, kiek moteris pastebėjo, pirmakursiai labai pasistengė.