Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Didžioji salė => Temą pradėjo: Dorota Grand Liepos 23, 2009, 11:48:29 pm
-
Šiandien didžioji salė buvo apšviesta keliom dešimtim deglų, ir gal šimtu.. ne, gal dviem šimtais palubėje skraidančių žvakių. Pačios lubos šiandien buvo giedros, bet tamsus kaip naktį, išdabintas tukstančiais žvaigždžių, nematyti anei debesėlio. Gal tiesiog taip atrodė, o gal taip ištiesų buvo - padange prasklendė keli dideli paukščiai, kurie gracingai mojuodami sparnais skrido iškėlę galvas kaip dangaus karaliai. Bet tai nebuvo tikra... o gal?
Didžiosios Salės viduryje, tiesiai priešais visus kitus stalus, išdidžiai puikavosi Garbingasis Stalas, prie kurio sėdėjo tik profesoriai ir direktorius. Balta staltiese nuklotas stalas laikė nemažai sidabrinių indų ir krištolinių taurių, kurios žibėjo deglų šviesoje.
Na, nepamirškime ir to, kad čia stovėjo ir krūva patiekalų, kurie tiesiog vertė seilę varvint. Tai kiauliena, vištiena, antiena, bulvės, bulvytės, dešrelės, daržovės...! Nespėtum apsisukt, o akies nebegali aprėbti, kiek jis turi skanumynų. Žinoma, po to atkeliauja desertas, po kurio, taip sakant, gerai miegasi. Taip pat netruko ir gėrimų. Net nereikia vardint, tiesiog... moliūdų sultys, kaip įprasta. Na, ir dar keli kitokio plauko ąsočiai, kurie tik ir laukė savo eilės, kada gi bus išgerti.
Aplink zujo mokiniai, vis iš padilbių žvelgdami į profesorius, kurie atėję čia skaniai pusryčiavo, pietavo, ar vakarieniavo. Čia virė kalbos. Suagusiųjų kalbos.
-
Elisa salės pakraščiu lėtai, bet užtikrintai judėjo Garbingojo stalo link, aplenkdama netvarkingai sustatytas kėdes. Didžioji salė buvo beveik tuščia, tačiau prie ilgo stalo, stovėjusio statmenai kitiems keturiems, sėdėjo neatpažintas valgantis subjektas. Jis neatrodė panašus į mokinį, todėl profesorė nusprendė, jog ten jai ir vieta. Žinoma, atsisėdo kitame stalo gale. Ir mąsliai įsispoksojo į baltą lėkštę priešais ją.
Buvo keista vaikščioti tokioje didelėje pilyje ir nepasiklysti. Tačiau profesorės galvoje kirbėjo nemalonmus įtarimas, kad viskas dar prieš akis. Nors tikėjosi su laiku pažinti savo darbovietę, dabar senoviniai šarvai koridoriuose, įspūdingo aukščio skliautai, baltutėliai vaiduoklių siluetai tebuvo kažkas svetima. Ir tik truputėlį žavu.
Elisa minutėlę pasvarstė, kad kokią kitą dieną... Ne, kokį kitą mėnesį, galbūt ši vieta jai net labai patiktų. Bet ne dabar. Nedaug kas galėjo prasiskverbti pro pilkšvą šydą, apgobusį jos mintis ir švelniai įsupusį jausmus. Tiesą sakant, kol kas beveik niekas.
Jos lėkštė ir toliau liko palaimingai tuščia. Elis pamąstė, jog gal ir būtų verta nustebti, tačiau tuojau pat padarė išvadą, jog iš tiesų ir nenorėjo valgyti. Atėjo čia tik apsidairyti, kad vėliau nepadarytų kokios idiotiškos klaidos. Niekas taip neatkreipia dėmesio, kaip kvaili išsišokimai, o to Elisai visai nereikėjo. Ne, jei bus jos valia, niekas į ją net nepažvelgs antrą kartą.
Tebūsiu mielas nematomas padarėlis, pilkas ir mažytis. Tiksliau juodas. Karčiai šyptelėjusi ji patampė varno sparno juodumo apsiausto skverną. Kai turėjo laimės pamatyti išsipusčiusių raganų apdarų spalvas, ji beveik džiaugėsi, kad neturėjo pinigų įpirkti kam nors prašmatnesnio. Beveik, nes pinigai galėjo praversti kam nors kitam.
Staiga lėkštė priešais, tarsi įsižeidusi, jog Elis nesiima jokios iniciatyvos, užsipildė krevečių mišraine. Profesorė sumirksėjo, taip išduodama savo nustebimą, tačiau greit vėl nutaisė nieko nesakančią išraišką ir ėmė lėtai valgyti, kiekvieną krevetę pasmeigdama sidabrine šakute ir apžiūrėdama, prieš šiai nukeliaujant į burną.
Nepamenu, kada paskutinį kartą taip valgiau. Nustebusi sugavo save galvojant. Krestelėjo garbanas ir toliau valgydama stengėsi nemąstyti.
Kai lėkštė vėl grįžo į savo pradinę būseną, Elis mažais gurkšneliais išgėrė šįkart neužnuodyto vyno taurę ir patraukė durų link.
(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/lunos3.gif)
-
Mokslo metų baigimo šventei prasidėjus, Arwen lengvai atsikvėpė. Nelengvi buvo metai, pagalvojo burtininkė. Ir išties, pirmieji metai po ilgos pertraukos, per kurią buvo draudžiama mokyti vaikus Hogvartse... Ir viskas po didžiojo Hogvartso mūšio. Na, bet kas buvo, tas.. Dabar kiti laikai. Praeities nepakeisi, mąstė Arwen.
Ragana nužvelgė Didžiąją salę, kuri buvo pilna klegančių mokinių. Klastūnyno stalas klegėjo garsiausiai. Ir nenuostabu, jei po mokyklos atkūrimo jiems pirmiems pavyko laimėti mokyklos taurę. Na o kiti mokiniai stengėsi nuslėpti nusivylimą, tačiau vis tiek džiaugėsi mokslo metų pabaiga ir išsvajotomis atostogomis.
Arwen akis užkliuvo už sultingo vištienos kepsnio, įsitaisiusio tolėliau nuo stalo krašto. Lazdele ji pakėlė lėkštę, ir kepsnys atskriejo pas ją.
-
Dunkst.... Dunkst.... Sunkus sidabrinis šaukštas pakilo ir atsitrenkė į ploną kiaušinio lukštą, kuris dailiai suskilo ir lengvai it plunksna nuslydo baltu baltymu ir nukrito ant lėkštutės. Žmogus laikantis šaukštą, pats sau nusišypsojo į ūsą, ir tiriančiai nužvelgė savo pusryčius. Šie buvo baltas, dailiai, aiškiai profesionalo rankos, išvirtas kiaušinis. Nusprendęs, kad valgis atitinka, jam keliamus reikalavimus, Christian lėtai bei atsargiai nugnybė dalį kiaušinio. Įsidėjęs kasnį baltos masės į burną, profesorius pradėjo besimėgaudamas, tarsi besimėgaudamas, kramtyti. Transfigūracijos mokytojo skonio receptoriai išpaikinti geriausių Londono restoranų maisto, ne visada buvo pasirengę geranoriškai priimti Hogvartso patiekalus, bet aiškiai šis "subtilus" valgis dėstytojui tiko. Pats Christian mėgo sočiai pavalgyti, tai aiškiai atsispindėjo jo pilve, kuris buvo ganėtinai įspūdingas, pilvas gal taip ir nesimatytų jei de Shevrez dėvėtų britišką kostiumą, tačiau jis visuomet nešiojo tik Siuvil gatvėje kirptus prancūziško stiliaus modelius. Kaip mokytojas mėgdavo sakyti savo kolegoms ministerijoje - kam slėpti tai ką davė le Dieu ? Suvalgęs visą kiaušinį profesorius nusprendė, kad pusryčiams to gana, belieka sulaukti tik deserto. Jei kartais Hogvartso elfų kulinariniai gebėjimai ir nuvildavo mažąjį storuliuką, jis visais laikais vertino elfų konditerinius stebuklus.
Staiga, didžiojoje salėje pasigirdo triukšmas. Pakėlęs akis Christian pamatė krūvą pelėdų įlekančių su laiškais bei laikraščiais. Tiesą sakant viena pelėda atskrido ir prie pačio profesoriaus, bet ji gabeno tik magijos žinias. Dėstytojas nė nežvilgtelėjęs į laikraščio antraštes, sulankstė savąjį numerį ir dailiai padėjo ant stalo. Tuomet sumokėjo pelėdai ir akimis sekė kaip ši randa kelią iš didžiosios salės.
-
Atsivėrė didžiosios salės durys ir pro jas įžengė ragana. Ji buvo gan aukšta, juodi plaukai stipriai suveržti į kuodą, o gilios akys šaudė tarp mokinių. Niekam ne paslaptis, jog Darja čia yra pirmą kartą. Stabtelėjusi ji apsidairė ir nuėjo prie garbingojo stalo.
Ant stalo buvo prikrauta įvairiausių patiekalų: nuo vyšnių pyrago iki sriubos, kuri skleidė gan keistą aromatą. Darja atsargiai atsisėdo ir vėl apsidairė, lyg kuris nors iš čia esančiųjų bet kurią akimirką galėtų pašokti ir ją užpulti. Kurį laiką taip pasedėjusi ir patyrinėjusi žmones, Darja į lėkštę įsikrovė keptos vištienos, ir prisipylė moliūgų sunkos. Tai buvo vienintelis jai priimtinas gėrimas iš tų, kuriuos patiekia Hogvartso elfai. Atsidususi ir kiek atsipalaidavusi ji kibo į valgį.
Po kiek laiko, kai Darja jau buvo soti, tas baikštumas dingo. Gurkšnodama moliūgų sunką ji pradėjo žvalgytis į kitus mokytojus. Čia buvo keli pažystami veidai, o kai kurių Darja dar nebuvo regėjusi. Nusprendusi, jog būtų visai neblogai praplėsti pažystamų ratą, ji pastatė gėrimą šalimais ir pasisuko į arčiausiai sėdintį vyriškį stebintį pelėdas.
- Sveiki. Aš esu Darja Bon Leian. Kuo Jūs vardu?
Ji nusišypsojo senyvam mokytojui.
-
Transfigūracijos mokytojas buvo užsisvajojęs, kai ganėtinai jauna moteris sėdinti šalia jo prakalbo. Ji maloniai prisistatė ir paklausė kuo pats mokytojas vardu.
Darja Bon Leian... Leian... Ne, negirdėta - akimirką svarstė Christian, o tuomet lengvai pakilo nuo savo krėslo ir švelniai paspaudė prisistačiusios moters ranką, kiekvienas jo judesys spindėjo galantiškumu ir elegancija:
- Malonu, su jumis susipažinti, madmuazele Bon Leian. Aš esu peras Christian de Shevrez. Naujasis transifigūracijos mokytojas. - tai taręs profesorius nusišypsojo ir vėl krestelėjo į savo vietą. Atsisėdęs nužvelgė mokytoją. Jos plaukai buvo juodi, de Shevrez visada labiau patiko moterys juodais plaukais, deja ši savo plaukus buvo susiveržus į kuodą. Kaip pats Christian manė, moterims geriau plaukus nešioti laisvai, bet, žinoma, tai nereiškia, kad jis vertina žmones pagal šukuosenas, ne, ne ir dar kartą ne. Profesorius, tiesiog bandė per išorę pažinti vidų, kaip pats mėgo sakyti. Greitai įvertinęs situaciją, dėstytojas tesė:
- O kokį dalyką dėstote, madmuazele Bon Leian?
Tuomet pažvelgė į Darjos akis. Jos buvo gražios, bet kaip pastebėjo de Shevrez atrodė, kad ji kažko nerimauja. Jam tai priminė išsigandusią mergelę Vimbledon'e baikščiomis akimis. Tiesa tuomet, sutiktoji buvo įvykdžiusi žmogžudystę, kurią išaiškino Christian vadovaujama tyrėjų grupė. Bet profesoriui tai nerūpėjo, juk kaip jis pats mėgo sakyti - gyventi reikia dabartimi, tik nepamiršti taisyti praeities klaidų.
-
Profesorius Shevrez maloniai pasisveikinęs ėmė tyrinėti Darją. Ji stengėsi neparodyti savo nerimo, todėl nusišypsojo.
- O kokį dalyką dėstote, madmuazele Bon Leian?- paklausė Christian žvelgdamas Darjai į akis.
- Ateities būrimą,- lengvai atsakė ši ir apsidairė.- galbūt jums tai pasirodys nieko vertas mokslas, bet tokiu atvėju turiu pasakyti, jog Jūs klystate.
Darja nužvelgė transfigūracijos mokytoją. Galantiškas ir mandagus, bet tai nereiškai, jog mano mokslą pavadins ko nors vertu. Ji buvo pripratusi prie to, kad ją išvydę žmonės baisiausiai susidomėdavo, o išgirdę jos dėstomą dalyką greit nurašydavo prie nieko vertų.
Skvarbiomis akimis ji dar kartą perbėgo Didžiąją salę. Nepastebėjusi nieko, kas jai sukeltų įtarimą, vėl atsisuko į kolegą.
-
- Deja, madmuazele Bon Leian, jūsų minčių seka neteisinga, - švelniai tarė Christian - nieko neturiu prieš ateities būrimą. Visi žmonės skirtingi, tai reikia vertinti. Tiesą sakant mano močiute Elzė de Pučino, yra būrėja. Kaip ji pati sako - dievas jai davė vidinę akį. Žinoma, kaip mokslo žmogus į visokius būrimus žiūriu sjeptiškai, tai nereiškia, kad dėl to jus smerksiu. - profesorius švelniai nusijuokė ir spragtelėjo pirštais, iš karto prie garbingojo stalo atsirado namų elfas. Dėstytojas kreipėsi į jį:
- Prašyčiau paimti šį birzgalą , - mokytojas įdavė elfui į rankas savo puodelį su kava, kurią jis buvo ką tik paragavęs ir tarė - ir atneškite man kavos, geriausia itališkos, prašyčiau.
Elfas greitai pasišalino, tad Christian atsigręžė į Darją ir tęsė:
- Atleiskite, jei jus kaip nors įžeidžiau, bet, atleiskite už prastą žodžių konstrukciją, man tiesiog nepatinka šis angliška marmalynė, kurią jie vadina kava.
Su lig jo žodžiais grįžo namų elfas su garuojančiu puodeliu kavos. Aplink garbingąjį stalą pasklido geros kavos aromatas. De Shevrez paėmė puodelį, pauostė ir tarė:
- Ačiū, dabar visai kitas reikalas.
Staiga atskrido viena pelėda ir atnešė profesoriui Christian laišką. De Shevrez jį skubiai perskaitė ir tarė :
- Labai apgailestauju, bet manęs skubiai reikia Londone, tikiuosi man atleisite, skubu. - baigęs kalbėti profesorius nupėdino išėjimo link.
-
Kai įsliūkino į Didžiąją salę ji buvo apytuštė. Vakarienės metas pasibaigė ir mokiniai išsivaikščiojo po kambarius, o profesorius tik dabar baigęs visus mokyklinius darbus susigriebė, kad per dieną beveik nieko nevalgė. Tokia erdvė privertė Dante apsispręsti likti pavalgyti čia. Iš paskos atsliūkino ir katinas. Marcusas retai kada imdavo augintinį kartu, tačiau nujausdamas, kad kelyje pasitaikys mažai prašaliečių, ryžosi pasikviesti prie stalo ištikimiausią draugą.
- Niekada dar čia nebuvau. Grrrražu, - sumurkė ir koja į koja nusekė šeimininką iki pailgo stalo salės pabaigoje.
Arcari atsisėdo vos viena kėde dešiniau nuo centrinės, direktorės kėdės, ir akimis aprėpė ant stalo išaugusius patiekalus. Daug prisikimšti nemėgo, todėl kukliai įsipylė kavos ir atsilošęs paniro į mintis. Chešyras, kitaip nei šeimininkas, nesidrovėdamas užsiropštė ant stalo ir išsirinkęs plačią lėkštę su žuvimi ėmė vakarieniauti. O Arcari galvoje sukosi dienos darbai, įvykdyti ir tik suplanuoti planai, idėjos šiam ir kitam pasauliui. Gal kiek užsisvajojęs nepastebėjo kaip puodukas ištuštėjo ir teko atgauti ryšį su realybe.
- Tu kažkoks išsiblaškęs, - nusivalęs letena ūsus kreipėsi katinas.
- Galvoju.
- Ir apie ką gi? - gudri šypsena perbėgo pukuočiaus snukučiu.
Dante regis neišgirdo, nes tylomis įsipylė dar kavos, tačiau visą likusį vakarą jos net nepalietė. Sustingęs jis akimis pasitiko nelauktą viešnią, kuri nesukėlė jokių permainų veide. Ar tik ne apie tai ir mąstai, mano mielas drauge? dar labiau išsišiepė katinas ir taip pat akimis ėmė sekti artėjančią figūrą.
-
Evans sustirusi įėjo į Didžiąją salę. Išeiti po pamokų pasivaikščioti po pamiškę nebuvo pati geriausia idėja.
Bent jau reikėjo pasiimti paltą. Jei greit neišgersiu ko nors šilto, savaitę gulėsiu lovoj.. O Didžiojoje salėje žmonių neturėtų būti daug, jau visi seniai pavakarieniavę.
Kvailas įprotis ir vėl privertė perbėgti akimis visus salėje esančius žmones, kol žvilgsnis sustojo prie profesoriaus Arcari veido.
Nagi nagi, ar tik ne vėl keistas sutapimas?
Nusibraukusi vieną plaukų sruogą nuo veido, ji žingsniavo link mokytojų stalo, karts nuo karto pasisveikindama su kokiu nors ilgiau su draugais paplepėti nusprendusiu moksleiviu. Žvilgsnis karts nuo karto grįždavo prie profesoriaus ir šalia ant stalo tupinčio katino.
Pagaliau priėjusi salės galą, o ji niekada neatrodė tokia ilga, ji mandagiai nusišypsojusi linktelėjo Arcari:
- Labas vakaras, keista Jus matyti tokį vėlyvą vakarą čia. Galbūt šalia Jūsų esanti vieta laisva?
-
Kai panelė Evans ėjo iki Garbingojo stalo, atrodė, kad tai trunka visą amžių, bet jai prabilus Dante vos spėjo mirktelėti ir ji jau čia. Mandagiai linktelėjo sveikindamamasis ir vis gi teikėsi ištarti kelis žodžius, kad nepamanytų jį esant ne nuotaikoje.
- Labas vakaras. Žinoma, sėskitės.
Patraukęs įkyrią naujų plaukų sruogą nuo veido Arcari šiek tiek nustebo, kad kolegė taip lengvai jį pažino ir priėmė jo pasikeitimą lyg jo net nebūtų. Kaip visuomet, žavi ir neįtikėtina moteris pagalvojo ir ištiesė ranką paimti šokoladinio keksiuko. Kai šis gulėjo lėkštėje, profesorius susivokė, kad visai jo nenori ir apskritai kodėl aš jį paėmiau??? Truputį pasimetęs (akivaizdu dėl to, kad ilga ir sunki diena buvo) atsisuko į Emą ir tarė:
- Čia mano augintinis, Chešyras.
Katinas linktelėjo ir išsišiepęs sumurkė:
- Malonu, panele.
Tuomet vėl įniko į savo žuvį. Dante pasisuko į profesorę ir grynai iš mandagumo pasiteiravo apie vakarą Koukvurte.
- Kaip praėjo likęs vakaras? Tikiuosi, kad grįžote saugiai.
Žodis vos žodį keitė ir Arcari neturėjo žalio supratimo, kas ne taip. Nuovargis, tai tikrai nuovargis dar kartą pasitaisė plaukų kupetą ir išspaudė šypseną.
-
Evans prisėdo šalia ir įsipylė garuojančios kavos puoduką. Maloni šiluma atgaivino sustingusias rankas, o kavos kvapas maloniai kuteno nosį. Mintys klaidžiojo kažkur už mokyklos ribų, nors Evans labai stengėsi jas susigrąžinti atgal. Atsisukęs profesorius tarė:
- Čia mano augintinis, Chešyras.
Katinui linktelėjus ir pasisveikinus, Evans akys žybtelėjo:
- Man taip pat malonu. Nors ir neturėtų būti keista, kad toks nepaprastas asmuo turi magišką gyvūną, juk ne kasdien sutiksi kalbantį katiną, - nusišypsojo profesorė ir nusiskynė kelias vynuoges nuo ant šalia esančios vaisių lėkštės gulėjusios vynuogių kekės.
- Kaip praėjo likęs vakaras? Tikiuosi, kad grįžote saugiai.
Jis atrodo išsekęs.. Negi vien mokyklos reikalai šitaip vargina?
- O taip, žinoma. Viskas įvyko sklandžiai, nors mano augintinis nebuvo itin patenkintas tuo, kad vakarą turėjo praleisti vienas, - nusijuokė Evans. - O kaip Jūsų neatidėliotini reikalai? Nors Jūsų įdėmus žvilgsnis išliko toks pats, visa išvaizda gan pakito, nors negaliu sakyti, kad Jums tai netinka. Tačiau tai nepakeis fakto, kad atrodote pervargęs. Tikiuosi, kad nekankina kokie nors dideli nemalonumai?
-
- O taip, žinoma. Viskas įvyko sklandžiai, nors mano augintinis nebuvo itin patenkintas tuo, kad vakarą turėjo praleisti vienas, - nusijuokė Evans. - O kaip Jūsų neatidėliotini reikalai? Nors Jūsų įdėmus žvilgsnis išliko toks pats, visa išvaizda gan pakito, nors negaliu sakyti, kad Jums tai netinka. Tačiau tai nepakeis fakto, kad atrodote pervargęs. Tikiuosi, kad nekankina kokie nors dideli nemalonumai?
Moters balsas atrodė tolimas. Gal sergu? susimąstė ir klausiamai pažvelgė į katiną, tarsi šis turėtų žinoti, tačiau mielasis tik pasičepsėdamas kirto vakarienę ir nesiteikė pasidalinti įžvalgomis. Atsidusęs Marcusas pasisuko į kolegę ir šyptelėjo.
- Reikalai praėjo sunkiai, bet nėra nieko, su kuo nesusitvarkyčiau. Nors Aurorai tik šešėliai, tačiau vis dar persekioja, - tyliau, lyg sau, pakomentavo reikalus paskutiniu sakiniu. - Malonu, kad rūpinatės, - jau žvaliau prabilo, - išties jaučiuosi pavargęs, bet nemalonumais to nepavadinsi. Tiesiog sunki diena. Pasitaiko tokiu metų laiku.
Jo žvilgsnį pagavo Ema ir Dante ar iš nuovargio, ar iš kitų emocijų nesugebėjo patraukti akių. Jis matė jos blizgančius plaukus, žalias kaip katės akis, skaisčią odą, kuria pasigirti gali tik deivės geishos, o lūpos ne tik buvo rausvos kaip sakuros, bet rodos ir kvepėjo lygiai taip pat. Prisiminęs jos ypatingas ausis nusipurtė. Gerąja prasme. Ir ko aš taip žiūriu? galvojo negalėdamas pajudėti.
- Nesupraskite klaidingai, tiesiog visai nebe pastebiu, ką darau, - tarė ir pagaliau sunkiai sumirksėjo. - Jūs graži, - dar pridūrė nusišypsodamas ir pagaliau pasisukdamas į priekį.
Rankos susirado arbatos ir kūną užliejo šiluma. Nuovargis tik dar labiau pasireiškė. O tiek dar padaryti reikia, pasiruošti kitai dienai.
- Gal žinote kokį nuovirą, kad geriau miegotųsi? Žinau, kad ne NIV dėstote, bet jūs, moterys, esat auksarankės. Ypač neabejoju Jūsų gabumais. Ir atleiskit, jei užkraunu savo nuotaiką ir Jums. Nemaniau, kad teks Jus čia sutikti.
-
Du profesoriai atrodo visą amžinybę nenuleido vienas nuo kito akių. Ilgesni, nei matyti paskutinio susitikimo metu, plaukai išryškino sušvelnėjusius Arcari veido bruožus. Šypsena atsakiusi į komplimentą, šiuo požiūriu jis greičiausiai nepasitaisys, ji švelniai papriekaištavo:
- Na, jei norite geriau miegoti, argi nederėtų tokiu metu negerti kavos?
Mintyse peržvelgusi savo vaistažolių (nors gal geriau derėtų vadinti nuodažolių, juk jų ten yra gerokai daugiau..) atsargas, sumąstė, ką galėtų pasiūlyti Dantei.
- Pati ketinau šiai nakčiai šį tą pasidaryti, galėčiau kokį nors žolelių mišinį sumaišyti ir Jums, jei tik norite. Tačiau visos žolelės yra pas mane kabinete, tad tektų padaryti nedidelę ekskursiją, žinoma, jei Jūsų augintinis neprieštarautų. O dėl nuotaikos tikrai nesirūpinkite, juk man nėra nieko maloniau negu padėti kolegai, - nusišypsojo Evans ir pabaigė puodelyje buvusį kavos likutį. - Na, tai koks Jūsų verdiktas?
-
Negerti kavos.. ši mintis lėtai praslydo profesoriaus galvoje.
- Kava manęs nestimuliuoja, - atsakė į tai ir liūdnai šyptelėjo. - Užtat išbandysiu Jūsų magiją.
Sutikti nebuvo sunku. Ir ne dėl to, kad Dantei ji atrodė patraukli. Viskas slypėjo kur kas giliau. Arcari pasisuko į katiną ir šis lyg pajutęs skvarbų žvilgsnį pakėlė galvą. Tyla pasakė daugiau, nes Chešyras nieko netaręs nušoko nuo stalo ir nubėgo per visą salę, tik uodegos galiukas šmėkštelėjo pro duris. Tuo metu profesorius pasisuko į kolegę.
- Jei tik, žinoma, tai nesukels Jums papildomų rūpesčių. Nenoriu veržtis į Jūsų erdvę ir išnaudoti laiką, - balsas vis dar skambėjo šiek tiek slogiai,o apsnūdusio žmogaus veido išraiška nesikeitė.
Po to, kai veidas sušvelnėjo, tai atrodyti nuskriaustam nebuvo sunku. Jokios gudrybės nebuvo, tiesiog atsitiktina sėkmė, kad tokį vakarą jis sutiko tokią pagalbininkę.
- Nenoriu pasirodyti įžūlus, bet gal jau judėkime? Nes tuoj nualpsiu, - pajuokavo ir nusišypsojo stodamasis.
Kai tai padarė galvoje šmėkštelėjo kitas veidas, kuris kaip iliuzija ištirpo prieblandoje. Žinau, žinau.. Bet nieko baisaus nenutiks pagalvojo lyg ramindamas kažką savo viduje ir toliau maloniai laikėsi nesiruošdamas atsisakyti nemokamos ekskursijos po pilį.
-
- Ak, kokia čia gi magija, paprasčiausi gamtos suteikiami dalykai.. - nusišypsojo Evans.
Profesoriaus katinas nušoko nuo stalo ir pasišalino greičiau, nei Ema spėjo sureaguoti.
Ak, visai gaila, Šedyrui būtų patikusi kompanija...
- Taip žinoma, judėkime, - sekdama Arcari pavyzdžiu atsistojo ir profesorė, užgriebdama nuo stalo obuolį. Didžioji salė buvo ištuštėjusi - nors atrodė, kad jiedu sėdėjo čia vos kelias minutes, prie stalo buvo likę tik pavieniai moksleiviai. Galvoje sukantis įvairiausių žolelių kombinacijoms, Evans paliko Didžiąją salę už nugaros ne tiek girdėdama, kiek jausdama Dantes žingsnius, ir patraukė link savo kabineto.
Mėgstamiausia Dumbldoro uogienė - mėlynių.
-
Po ilgų svarstymų, Rousie nusprendė pavakarieniauti. Kelis vakarus elfai vakrienę jai pateikdavo tiesiai į kabinetą. Rousie nenorėjo per daug bičiuliautis su mokytojais ir kitais žmonėmis. Ji buvo.. ''Šiektiek'' uždara. Kur čia ''šiektiek'', šis žodis čia ypač peršvelnus.
Profesorė lipo didžiuliais laiptais į apatinė aukštą, didžiąją salę. Įėjusi, Rousie apstulbo! Salėje tikrai jautėsi Kalėdų aura.
Doth kulniukai kaip visuomet kaukšėjo grindimis, ji per patį salės vidurį žingsniavo prie Garbingojo stalo. Visi vaikkai krebždėjo kaip pelės, tas bruzdesys šiek tiek erzino, todėl ji ir nemėgo atvirų erdvių.
Ji elegantiškai prisėdo prie paskutinės laisvos kėdės. Šalia sėdėjo kita profesorė. Lyg, magiškų gyvūnų priežiūros profesorė. Rous jai šyptelėjo ir žvilgtelėjo į stalą. Oh, čia visko ŠITIEK DAUG!
Moteris nebuvo pratusi valgyti daug. Ji buvo liesutė, jos skruostai jau buvo pradėją kristi į vidų.. Elfai dažnai atnešdavo milžiniškas porcijas, tad tekdavo daug ką šveisti laukan..
Rousie į lėkštę įsidėjo šiektiek salotų ir įsipylė moliūgų sulčių.
Salotos buvo dieviško skonio! Regis, skanesnių salotų ji dar nebuvo ragavusi..
(http://i45.tinypic.com/95sxw2.png)
-
Evans po ilgos darbo dienos sėdėjo Didžiojoje salėje ir mąstė apie kitos dienos planus.
Išsiųsti kelias pelėdas, padaryti kitų pamokų planą.. Kokio velnio aš išvis čia atėjau?!
Įrėmus tuščią žvilgsnį į vieną iš begalės žvakių, moteris stebėjo, kaip vaškas, kuris turėtų kapsėti ant moksleivių galvų, kažkur tiesiog išnyksta. Pasibjaurėjus savo dėmesio koncentravimo 'sugebėjimais', ji atsisuko į moksleivius. Stalai pilnai apsėsti mokinių - buvo pats vakarienės metas. Erzinantis šurmulys nerviškai veikė Emą, todėl ji paėmė nuo artimiausios lėkštės obuolį ir suleido į jį dantis. Įėjus į salę vienai profesorei, Evans nužvelgė ją akimis smalsiu žvilgsniu.
Nesu jos mačiusi, bet lygtais ji dėsto žiobarotyrą. Galbūt apsimoka praplėsti pažintis?
Profesorei klestelėjus šalia ir pasiuntus į Emos pusę mandagią šypseną, ji nusišypsojus tarė:
- Labas vakaras, atleiskite, tačiau nemačiau Jūsų mokslo metų pradžios šventėje. Aš esu magiškų gyvūnų priežiūros profesorė Ema Evans, - Ema įrėmė smalsų žvilgsnį į naują viešnią.
-
Rous jau buvo imanti beveik paskutinį vištienos gabalėlį, ir vos nepaspringo juo, nes šalia sėdėjusi profesorė pasisveikino su ja ir pasakė, jog jos nematė mokslų metų pradžios šventėje.
- Aš esu magiškų gyvūnų priežiūros profesorė Ema Evans. - prisistatė moteris.
Rous nurijo seiles su vištienos gabalėliu, nusivalė lūpų kampučius ir savo prancūzišku akcentu, atsakė profesorei.
-Oh, labas vakaras, madam. - šyptelėjo Doth. - Jūs manęs ir negalėjote matyti, nes į mokyklą atvykau tik šį mėnesį. - dar kartą parodė savo baltus it sniegas dantis. - Malonu susipažinti.. Ema? Žinoma, jei jus galiu taip vadinti. - ji nusijuokė savo skambiu juoku, kuris dažniausiai užkrėsdavo kitus. - Aš Rousie Doth, dėstau žiobarotyrą.
Rous nustūmė savo lėkštę ir gurkštelėjo iš stiklinės moliūgų sulčių.
-
- Žinoma, kaip Jums patogiau, - juoku, kuris nuskambėjo kaip varpeliai šventykloje, atsakė Evans.
Prancūziškas akcentas, jei mano ausys neapgauna, negi ji irgi..
Profesorei užteko savo skvarbiomis akimis momentiškai permesti Rouse išvaizdą, kad ją įsimintų taip pat gerai, kaip ir savo atvaizdą veidrodyje. Moteris buvo graži, ji buvo net ganėtinai panaši į pačią Evans, nors jos grožis buvo žmogiškas. Tamsiai žalios akys buvo išraiškingiausias veido akcentas. Ji atrodo..grakščiai. Mintyse akimirksniu padariusi sau tokią išvadą, Ema ištiesė savo baltą plaštaką link dar vieno obuolio. Jo raudonumas kontrastavo su išblyškusia oda.
Negi ji išties tokia balta? Man reiktų pamatyti gabalėlį saulės..
Išblaškiusi visas pašalines mintis, ji vėl atsisuko į pašnekovę.
- Ak, žiobarotyrą? Kokia neįprasta specialybė. Kodėl būtent ją?
-
Evans tesė pokalbį su Rous.
- Ak, žiobarotyrą? Kokia neįprasta specialybė. Kodėl būtent ją?
Rous visada tvirtai tikino, kad žiobarai- tokie patys kaip ir mes.
- Visą gyvenimą augau šeimoje, kurioje visi buvo pirmarūšiai. Na, aš dar ir pati nežinau ir kur pas mane magiškos galios. - nusijuokė Rous. - Nepažinojau savo senelių, prosenelių.. Tiesiog vieną dieną, kai buvau maža, pas mane namuose apsilankė keistas vyras. Tą rytą prisimenu lyg tai būtų buvę šiandien. Jis buvo apsirengęs kaip ir visi padorūs vyrai: su kostiumu, ant galvos turėjo skrybėlę, nešėsi juodą portfelį. Jis teigė mano tėvams, kad aš- burtininkė! Mano tėvai pamanė, kad jis gryniausias beprotis ir pagrąsino jam policija. Tačiau žmonių rytais ateidavo vis daugiau. - ji vėl nusijuokė. - kaip vėliau sužinojau- visi Prancūzijos sorts et de magie profesoriai!- Rous nutilo - Aš katik papasakojau savo gyvenimo istoriją? - ji vėl nusijuokė. Tik šį kartą garsiau. Atsisuko ne vienas mokinys ir nuvėrė Doth tokiu žvilgsniu, lyg ji būtų beprotė!
-
Pasirodo, kad ji tikrai iš Prancūzijos. Ir kas galėjo pamanyti..
Evans nusijuokė kartu su Rouse ir šaltu žvilgsniu pervėrė atsisukusius mokinius, kurie žaibiškai nusuko akis į savo reikalus.
Užteks šniukštinėt, negi savo reikalų neturit.
Triukšmas vis labiau ir labiau erzino profesorę, tačiau ji stengėsi išlaikyt savo dėmesį sukauptą į pašnekovę.
- Tiesiog dievinu įdomias istorijas, - nusišypsojo profesorė, nežymiai pakeldama savo lūpų kampučius. - Ir neabejoju, kad dar turite begalę jų papasakoti, - šurmulys peraugo į buką, erzinantį tvinksėjimą, kuris tarsi milžinišku geležiniu kūju kalė Evans galvoje chaotišką ritmą.
Dar šiek tiek ir išprotėsiu.. Profesorė suėmusi sau smilkinį, gurkštelėjo vandens iš sidabrinės taurės.
- Atleiskit, tačiau visas šis triukšmas veda mane iš proto, niekaip nesugebu prie jo priprasti..
-
-Tiesiog dievinu įdomias istorijas,-nusišypsojo profesorė, nežymiai pakeldama savo lūpų kampučius.-Ir neabejoju, kad dar turite begalę jų papasakoti.-kalbėjo Evans.
Triukšmas. Tai- kas tiesiog perverdavo Rousie kiaurai. Pasirodo, tokia ji buvo ne viena.
- Atleiskit, tačiau visas šis triukšmas veda mane iš proto, niekaip nesugebu prie jo priprasti..- profesorė buvo parymus ant savo smilkinio.
- Nemaniau, kad aš viena tokia. - šyptelėjo. - Nepakenčiu atvirų vietų, žmonių susibūrimų, o dar kai visur pilna visur bruzdančių ir klykaujančiu vaikų.. -Doth nusipurtė. - Galbūt.. Jei pasiūlyčiau savo kabinetą?- šyptelėjo Rous ir gurkštelėjo iš stiklinės savo moliūgų sulčių.
-
Savo kabinetą? Na, kodėl gi ne.
Jei Evans dėl pasiūlymo kažkiek nustebo, to neparodė ir maloniai nusišypsojo.
- Žinoma, kodėl gi ne. Tikiuosi, kad jis kažkiek tai atokiau nuo viso šito šurmulio, - dar viena šypsena Rouse link.
Ema dar kartą peržvelgė moksleivius, žvilgsnis sustojo ties Švilpynės stalu. Nors ir neseniai buvo paskirta jų vadove, ji negalėjo nepastebėti, kokie tie vaikai optimistiški, nerūpestingi ir linksmi..
Na, galbūt tai bus galima panaudoti kaip progą man pačiai tobulėti, nusijuokė mintyse. Paėmusi dar vieną obuolį į rankas, o jie čia velniškai skanūs, ji atsisuko į kolegę ir žaismingai tarė:
- Na, parodysite kelią?
-
Pasirodo, Evans visgi džugiai priėmė Rous pasiūlymą. Doth tai buvo ganėtinai keista, juk jos tik katik susipažino! Ir kuo gi, Rous galėjo pasirodyti įdomi Evans?
Na, bet Rousie džiaugėsi, kad Evan sutiko pasisvečiuoti pas šią kabinete ir dar ilgėliau pakalbėti.
Iš didžiulės lėktės sklidinos obuolių, Evans paėmė gal jau trečią ir atsisukusi į Rous žaismingai tarė:
- Na, parodysite kelią?
Rous nusijuokė:
- Oj, tik nesikreipk į mane jūs ir nevartok daugiskaitos kai su manimi kalbi. Tiesiog nepakenčiu kai taip daro mano amžiaus žmonės, jaučiuosi persenusi! - ji vėl nusijuokė.
Doth atsistojo, pasitaisė sijoną ir palaukė kol atsistos iš savo vietos Evans. Įkyriai kauksinčiais batų kulniukais jos išpėdino iš Didžiosios salės.
-
Įžengusi į Didžiąją salę, Evans apsidairė. Salėje tvyrojo rytinis šurmulys, kurį kėlė anksčiausiai susirinkę moksleiviai, aptarinėdami šiandienos pamokas, naujausius įvykius ar gandus ar tiesiog beprasmiškai ginčydamiesi, kuri kvidičo komanda yra geresnė. Profesorė praėjo pro Švilpynės koledžo stalą, pasižiūrėdama, ką veikia jos koledžo moksleiviai, šypsena atsakė visiems pasisveikinusiems ir nukaukšėjo prie Garbingojo stalo. Atsisėdusi į savo įprastą vietą, įsipylė į puoduką kavos ir pasidėjo prieš save mėlyną dėžutę.
Savikontrolės pratimas, nusijuokė mintyse ir apsvarstė įvairiausius variantus, kas gi galėtų būti viduje. Smalsumas buvo neapsakomas, bet moteris vis dėlto neišdrįso pasižiūrėti dėžutės turinio, kai aplink buvo tiek daug žmonių.
Moksleivių rinkosi vis daugiau ir daugiau, prie stalo atsisėdo ir keli profesoriai. Mandagiai linktelėjusi jiems, ji įsmeigė žvilgsnį į ant stalo buvusias lėkštes, ieškodama kokių nors vaisių, tačiau jų kol kas dar nebuvo. Nukabinusi lūpą kaip mažas vaikas, ji vėl mintyse nusijuokė iš savo vaikiškos reakcijos ir į lėkštę įsidėjo raguolį. Visi per pastarąją parą patirti nuotykiai ir vis dar padidėjęs adrenalino kiekis kraujyje privertė Emą pasijusti kaip senais gerais laikais. Atsikandusi raguolio ir išgėrusi kavą, ji įsmeigė žvilgsnį kažkur į stebuklingas lubas.
Ar žinai kodėl dangus žydras? Nes balta spalva yra tuščia. Ji graži, skaisti, bet tuščia. O žydra įkūnija tyrumą. Nekaltumą. Bet kiekvienas veiksmas privalo turėti atoveiksmį, todėl naktį dangus juodas. Nors toks man jis labiau patinka. Kodėl? Nes paslaptis visuomet labiau traukia negu atvirumas..
Netikėtai suskambėjęs varpas į pamoką pabudino Evans iš minčių, vėluojančių moksleivių keliamas triukšmas po truputį nyko. Paėmus nuo stalo raudoną obuolį, profesorė kartu su likusiais moksleiviais išėjo iš salės ir patraukė į savo kabinetą.
-
Šviežiai iškeptas profesorius įžengė į Didžiąją salę. Nužvelgęs stalą, prie kurio jis valgė septynerius metus, jis nužingsniavo prie Garbingojo stalo. Įsitaisęs kone jo gale, apžvelgė visas gėrybes. Truputėli nusivylė - saldumynu čia ženkliai mažiau nei prie mokinių stalų. Matyt profesoriai saugosi diabeto.. Įsipylęs vyno, Storey įsidėjo gabalėlį mėsos į lėkštę. Jam mintyse vis dar buvo keista - prieš keletą metų jis žvelgė į profesorius sėdinčius čia, prie garbingojo stalo, o dabar... tik pasitaikyk taip, jog jis pats čia sėdi. Tuomet vyriškis susikėlė koją ant kojos ir pamažu ėmė valgyti. Tačiau jo įžvalgumas (kuris būtinas esant ateities būrimo profesoriumi), privertė kilstelėti akis - kelios vyresnės mokinės žvelgė į jį su romantišku žvilgsniu. Profesoriui joms mirktelėjus, rezultatas buvo matomas iškart - panelės susispietė ir ėmė kikenti. Jordan gūžtelėjo pečiais ir tęsė savo vakarienė, kurią be jo sekė būrelis jaunų mergaičių.
-
Prie Garbingojo stalo sėdėjusi profesorė Evans jau kurį laiką buvo įsmeigusi žvilgsnį į priešais ją ant stalo buvusį ryškiai oranžinį persimoną. Visiškai nenorėjo valgyt, tačiau žinojo, kad jei ir toliau save badu marins, vieną dieną tiesiog nebeatsikels. Stresas ne tik neleido naktimis miegoti, tačiau atsiliepė ir jos apetitui, tiksliau, jo nebuvimui. Juodų jos plaukų galiukai vos lietė pečius, o patamsėję paakiai sudarė iš arti nesunkiai pastebimą spalvų kontrastą su šviesia jos oda. Nors ir stengėsi neišsiskirti išvaizda nuo kitų, nuo moters sklido ta mistiška aura, kurią tik ji turėjo. Kurį laiką dar piktai spoksojusi į niekuo dėtą vaisių, ji pagaliau prisivertė paimti jį į rankas ir priglausti prie lūpų. Tarsi valgyčiau popierių..
Akys nejučia pradėjo lakstyti nuo vieno stalo prie kito, moteris dar nusišypsojo keliems jos žvilgsnį pagavusiems auklėtiniams, kai jos akį patraukė jaunuolis, tik ką įėjęs į Didžiąją salę. Neatrodė vyresnis nei septintakursis, tačiau patraukė ne prie kurio nors koledžo, o prie Garbingojo stalo ir atsisėdo netoliese. O jis atrodo jaunai.. bet juk išvaizda dar ne viskas , mintyse nusijuokė Evans ir dar kurį laiką stebėjo jaunąjį profesorių. Šis tuo tarpu mirktelėjo kelioms moksleivėms.
- Jumis dėta jų neprovokuočiau, maža po to ką iškrės, - smagiai tarė profesorė. Ir net neprisistačiau, way to go..
- Esu Ema Evans, - nusišypsojo ji jaunuolio pusėn. - O jūs tikriausiai esate naujasis ateities būrimo profesorius?
-
Profesorius vis dar valgė mėsą jausdamas karštus mokinių žvilgsnius, kurie, jo nuomone, netgi sušildė mėsos gabalą. Nekreipdamas į tai dėmesio jis, nuryjęs paskutinį kasnį, pakėlė akis į moteriško balso savininkę.
- Malonu, kad rūpinatės, tačiau neįsivaizduoju ką jos darytų, jei iš vis nekreipčiau į jas dėmesio - nežinia kaip bandytų jį atkreiptį,- nerūpestingai šyptelėjo ir nužvelgė profesorę. Iš matymo jos neprisiminė - matyt nebuvo tekę lankyti jos pamokų paskutiniaisiais mokslo metais Hogvartse. Arba... ji čia dar nedirbo.
- Malonu, panele Evans,- šypsodamasis linktelėjo moteriai. - Jūs esate visiškai teisi - aš esu Jordan Sorey, nuo šiol - ateities būrimo profesorius,- kukliai gūžtelėjo pečiais. - Atrodo, jog šiandien neturite apetito,- pažvelgė į jos rankoje laikomą vaisių.
-
- Na, taip, abu keliai vienodai pavojingi, - nusijuokė moteris. Dar labiau ją pralinksmino nepatenkinti merginų žvilgsniai joms pastebėjus, kad ji šnekasi su naujuoju profesoriumi. Pakėlusi savo taurę prie lūpų, gurkštelėjo vėsaus vandens ir dar kartą nusišypsojo, išgirdusi pastabą iš vyriškio pusės.
- Na, juk būna dienų kaip tyčia.. - tarė, padėjusi vaisių atgal į lėkštę, neketindama daugiau jo liesti. Arba savaičių. Arba mėnesių. Nenorėdama pernelyg nugrimzti į savo pasaulį, sutelkė dėmesį į pokalbį.
- Ateities būrimas, kokia.. netradicinė specialybė, - vėl nukreipusi savo žalias akis į pašnekovą pastebėjo Evans. - Jei ne paslaptis, kodėl būtent ši disciplina? Ir dar tokiam jaunam amžiuj? - tyliai nusijuokė nuoširdžiai susidomėjusi. Vis dėl to ji nusprendė pasilikti prie spėjimo, jog naujasis profesorius buvo iš tikrųjų jaunas, ne tik taip atrodė. Ne taip kaip kai kurie čia sėdintys..
-
- Šiuo veiksmu bent galiu užsitikrinti, jog jos bent jau lankys mano pamokas,- Jordan nusijuokė ir gurkštėjo vyno. Akies krašteliu pažvelgė į merginas - dabar jau jų žvilgsniai svilinte svilino jo pašnekovės veidą. - Tačiau manau, jog jos neturės noro lankytis jūsų pamokose,- nusijuokė. - Jūs herbologė - jums geriau žinoti. Nors nebuvau pasirinkęs herbologijos šeštame bei septintame kursuose, tačiau iš bendro išprusimo žinau - persimonas tikrai pagerintų jūsų pajuodusių paakių būklę,- mirktelėjo kolegei.
Tuomet vaikinas paėmė šalia buvusią vyšnią ir įsimetė į burną.
- Žinau - todėl ją ir pasirinkau,- šypteli puse lūpų. - Aš laikausi nuomonės, jog ateities būrimas yra naudingas tik jaunam amžiuj - tuomet, kai nori viską išbandyti, patirti, tai gali tapti naudinga - bent jau žinai, kurią dieną koks nors hipogrifas tavęs nenugalabys, o kurią - gali drąsiai eiti ir skraidyti ant jo nugaros po apylinkes,- smagiai pasako. - O senyvam amžiuj... vienintelis dalykas, apie kurį galvoji, tai - kada tavo senas susiraukšlėjęs kūnas dūlės grabe,- gūžteli pečiais nerūpestingai. - Tad, manau supratote, jog nežadu to daryti visą gyvenimą - tik kol kas, kol... kol įgysiu pakankamai patirties ir žinių, jog galėčiau išbandyti ką nors sudėtingiau ir... įdomiau,- mirkteli. - O kaip jūs? Kodėl augalai? Juk jie nesikeičia. Nors neturiu teisės taip sakyti - mano dėstomas dalykas taipogi netiesiogiai yra susijęs su augalais,- nusišypso prarydamas dar vieną vyšnią.
-
- Na, reiktų ir man pabandyti tokią viliojimo į pamokas techniką, gal daugiau moksleivių susirinktų, nors nemanau, kad pavyktų, - nusijuokė moteris ir delnais prisidengė savo paakius. - Labiausiai jų būklę pagerintų miegas, tačiau pastaruoju metu tenka griebtis kavos.. Nors į vakarą net ir ji nepadeda, kad ir kaip būtų gaila, - rankos grįžo į įprastą vietą, dešinės plaštakos pirštai sukiojo taurės kojelę, priversdami joje buvusį vandenį suktis tai į vieną, tai į kitą pusę. Reikės tikrai ką nors dėl jų padaryti, pernelyg jau traukia dėmesį..
- O herbologiją apsiėmiau dėstyti tik šiemet, pagrindinė mano disciplina - magiškųjų gyvūnų priežiūra. Pasaulio flora ir fauna.. Neatsiejamai susiję, tačiau tuo pačiu nepaprastai skirtingi dalykai. Bet aš turiu stiprų ryšį su gamta, stipresnį, nei kas gali įsivaizduoti, - vos šyptelėjo ir pirštais švelniai prilietė dar neišsiskleidusį vienos iš ant stalo stovėjusioje vazoje pamerktų tulpių žiedą.
- Augalai kinta labiau, nei gali atrodyti iš šono.. Kai kurie pokyčiai vyksta lėtai, o kai kurie - greičiau nei norėtųsi.. - balsas pritilo. Pirštuose laikomas žiedas po truputį išsiskleidė, akimirksniu pražydo visu savo gražumu, o po akimirkos jau metė žiedlapius ir vyto. Moters veide šmėkštelėjo liūdesio šešėlis, tačiau tuoj pat išnyko, buvo galima pamanyti, kad tai tebuvo mirgančių žvakių skleidžiamos šviesos žaismas.
- Kodėl jums nepabandžius išburti man ateities? - staiga šovus idėjai į galvą, linksmai paklausė Evans. Nors ji ir skeptiškai žiūrėjo į tokius dalykus, iš kažkur atsiradęs smalsumas paėmė viršų.
(http://i45.tinypic.com/95sxw2.png)
-
- Galiu pasakyti, jog vaikinai ne tokie patiklūs kaip panelės,- nusišypso paimdamas į delną vyno taurę ir ištuštindamas ją vienu gurkšniu. - Dėl ramesnio miego pasiūlyčiau išgerti raminamųjų - nežinau kodėl, bet nuojauta sako, jog dėl kažko nerimaujat. Atleiskit, jei klystu, tačiau man taip atrodo,- gūžteli pečiais.
Vaikinas susikėlė koją ant kojos ir pasirėmė galvą ranka, taip parodydamas, jog pokalbis nėra beviltiškas.
- Taip, suprantu. Tačiau... kodėl jūs apsiėmėt vienu metu du dalykus? Tai tikrai sekina - man po vienos pamokos mokinių jau norisi atsipūsti, tačiau jūs... nesistebiu, kodėl jums trūksta miego,- kilsteli pečius. – O dar gyvūnai – per vieną pamoką tarsi dvi klases reiktų prižiūrėti – gyvūnus bei mokinius,- nusijuokia.
Po paskutiniųjų panelės Evans žodžių Jordan susimąstė – dažnai kas prašo išburti ateitį, tačiau nedažnas iš jų – profesorius.
- Su mielu noru jums išburčiau, profesore. Tačiau jūsų pasiinkimas, kaip. Galiu dabar tiesiog, iš delno, kavos ar arbatos tirščių, rutulio, šukių... Tiesą sakant dabar pats susimąsčiau – išburti galima bemaž iš visko,- nusijuokia.
-
- Dėl ramesnio miego turiu kai ką sumanius, tereikia tik išbandyti, bet ačiū už rūpestį, - maloniai nusišypsojo moteris ir pasiekė vandens ąsotį, stovėjusį priešais. Melas. Bet kam apsunkinti kitus savom problemom.
- O dėl dalykų.. - pripildydama savąją taurę susimąstė Evans, mintyse dėliodama žodžius. - Per ilgus metus sukaupiau daug žinių apie gyvūnus ir augalus, todėl pamaniau, kad pasidalinti jomis su moksleiviais nėra tokia jau bloga idėja. Taip pat dabar turiu galimybę karaliauti aštuntajame šiltnamyje esančioje laboratorijoje, kas man labai praverčia, nes savajame kabinete tiek įrankių neturėjau.. Atsibosdavo bėgioti skolintis juos iš buvusios profesorės. O turiu atlikti nemažai tyrimų, - nekaltai pridūrė, saugodamasi, kad neišpliurptų to, ko nereikia. Abstraktaus kalbėjimo meno ji buvo mokyta nuo pat mažų dienų. Pastačiusi ąsotį į vietą, smaragdo žalumo akis nukreipė atgal į pašnekovą.
- Man visuomet patiko chiromantija, - nusišypsojusi ištiesė dešinįjį delną į priekį, stebėdama vaikino reakciją. Juk jos delnas skyrėsi nuo žmogaus.. Ak, Šedyras man vėl atskaitys moralą, moteris nusijuokė mintyse.
-
Buvo ankstus rytas - šešta valanda. Gabi atkreipė dėmesį, kad šiuo metu pusryčių stalai didžiojoje salėje paprastai pasidengia šeštą valandą ryto. Tačiau kas pusryčiauja šeštą valandą ryto? Gal ir būna koks retas atvejis, kai vienas ar kitas profesorius turi labai daug reikalų ir šeštą valandą ryto kerta pusryčius didžiojoje salėje, tačiau tok reginys ypatingai retas. Paprastai be septintos valandos ryto didžiojoje salėje nebūna ničnieko.
Taip buvo ir šįkart. Didžioji salė buvo tuštut tuštutėlė. Gabi į ją įėjo ir šiaip ne taip uždarė milžiniškas didžiosios salės duris. Buvo keista būti salėje, kai stalų nebuvo apsėdę mokiniai, kai čia nebuvo jokio šurmulio...
Mergaitė ėmė eiti priekin, tačiau Klastūnyno stalą praėjo. Ji atitipeno iki Garbingojo stalo. Garbingasis stalas buvo kur kas puošnesnis už koledžų stalus. Visų pirma, indai ir stalo įrankiai čia buvo daug gražesni, o ir maistas ypatingiau atrodė, nors ir tuo, kuris sukrautas ant koledžų stalų, niekas tikrai nesiskundė. Tačiau ant šio stalo galėjai pamatyti neįprastų dalykų, bet mokiniai turbūt vargiai juos valgytų. Tai visokios keistai atrodančios užkandos, pavyzdžiui, lyg ir iš varškės, lyg ir iš žuvies, o ant viršaus dar uždėta spanguolė.
- Fui, - tarė Gabi.
Čia, kitaip nei ant koledžų stalų, buvo nemažai kavos. Kokios tik nori - su pienu, be pieno, su sirupu. Karštos ir šaltos.
Gabi išsitraukė iš kuprinės kelis krištolinius buteliukus. Dairėsi po stalą ir, regis, mąstė.
-
Taigi visą naktį pramaklinėjusi miške dėl labai suprantamos priežasties (tradicinė nemiegojimo naktis) Jekaterina atsivilko į salę. Būtent šeštą ryto, kada stalai būna tik pradėti dengti. Kurį laiką jai atrodė, kad yra viena, bet tada užmatė, kad salėje stovi dar viena vieniša persona. Klastuolė buvo juodut juodutėle nuo galvos iki kojų ir plaukus surišusi į netvarkingą, žemą kuodą. Neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo palaidais plaukais, nes nebuvo kada. Pastaruoju metu - nei vienos puotos. O gal taip ir buvo geriau, nes tada Klastuolė nebūtų stebinusi kitų tuo, kaip bus pasikeitusi.
Taigi priėjo prie tos personos arčiau ir žioptelėjo, nes tai buvo Gabi. Kadangi geriausia trečiakursės draugė buvo komforto ir patogumo bei pokštų mėgėja buvo tik vienas variantas - kažkas klastuoliško ją čia atvilko. Pritykinusi taip, kaip tik ji mokėjo, garsiai paklausė:
- Niu, tai ką čia veikiam?
Tikėjosi, kad išgąsdins Gabi, nors ji ir buvo drąsi. Būtent dėl to pernelyg nesitikėjo tokios sėkmės.
-
Gabi vis svarstė, ką čia geriau padaryti. Ar laisvinamųjų eliksyro į kavą pripilti (juk ją gers tikrai daugelis), ar į visą maistą pridėti nepaprastai daug druskos bei pipirų (ypač į desertus), ar patiekalus pagardinti šokinėjimo, žiurkės galvos, žuvies burnos eliksyrais.
Besvarstant kažkas užkalbino Gabi. Ši krūptelėjo, atšoko ir išmetė iš rankų vieną krištolinį buteliuką su eliksyru. Staigiai atsisukusi Gabi ir nurimo, ir apsidžiaugė, ir pyktelėjo tuo pačiu. Tai buvo Jekaterina.
- Jekaterina, vos infarkto neįvarei! - tarė Gabi ir atsiduso. - Jau maniau, kad koks profesorius atėjo ir man bus riesta, - kalbėdama pakėlė nuo grindų buteliuką, šis nesudužo. - Na, o aš čia... E...
Gabi atsisėdo į direktoriaus kėdę. Nors ta kėdė buvo tikras krėslas. Mergaitė pasiėmė kažkokį keistai atrodantį sumuštinį, kuris, regis, buvo su tunu, o gal dar su kažkuo. Nežinia.
- Na, o aš... Hmmm, - valgydama bandė ką nors suregzti. - Ai, Jekaterina, turbūt ir pati žinai, - nusprendė nesiginti ir pasakyti tiesą. - Atėjau prikrėsti kiaulysčių, - gūžtelėjo pečiais ir sukikeno. - Juk tu prisidėsi, ar ne? Aišku, kad prisidėsi, - pažiūrėjo į Jekateriną gailiom, didelėm akim. - Turiu visą krūvą eliksyrų, be to, saldų maistą galime gerokai pasūdyti, o sūrų pasaldinti, - nusijuokė. - Žinoma, dėl manęs tai galim kad ir visą stalą nusiaubti, - susidėjo kojas ant stalo. - Beje, o ką tu čia tokią ankstumą veiki? - paklausė valgydama vaisių vėrinukus.
-
Jekaterina nustebo, kad vis dėlto pavyko išgąsdinti draugę, kuri ir miške mėgo paplavinėti, ir nieko prieš tikriausiai buvo su galvakoju susikauti, dėl ko nebuvo tikra, kad galėtų daryti su Gabi.
- O širdies smūgio? - paklausė Klastuolė ir nusišypsojo - retaio kada ją gali išvysti skaniai besijuokiančią. Dažniausiai ji pasipuošdavo lengvu šypsnu, valiukiška šypsenėle arba nuoširdžia šypsena, kas ir tai buvo retas atvejis. Klastuolė sukikeno, kai draugė plestelėjo į direktorės krėslą. Rodėsi, kad ji paskęs tame milžiniškame ir griozdiškame, salėje derančiame daikte. Nors tai visai neatitiko mokinių suolų. Ko čia norėti - ir profesoriams, ir mokytojams, ir direktorei labiau patinka patogumas. Bet žiūrėk tu man - dar niekada nemačiau mokyklos direktorės, valgančios čia, suprato trečiakursė, bet nuvijo tas mintis šalin.
- Aš pasirašau ir tu tai žinau, - išsišiepė kaip vos ne Češyro katinas Jekaterina. Jai atrodė tiesiog idealu pradėti rytą sugadinant visą maistą. - Siaubiam viską. Niekas nesužinos. Tą tai jau tikrai žinom. Kažin, ar koks profesorius ateis šeštą ryto kavikės išgert, - pasakė Jekaterina ir prisėdusi prie stalo suvaidino aristokratiškai begerianti kavą su idiotiška išraiška. O po to nusijuokė, nes atrodė tikrai tragiškai.
-
Gabi atsistojo nuo direktoriaus kėdės. Jekaterina taip ir neatsakė, ką ji veikia čia, didžiojoje salėje, tokią ankstumą. Tikriausiai darė kokius nors demoniškus dalykėlius, pamanė Gabi. Gabi nepaprastai nudžiugo, žinoma, klastuoliškai nudžiugo, kai Jekaterina sutiko nusiaubti visą stalą. Nors dėl to, kad niekas nesužinos, Gabi nebuvo tikra, bet to nepaisė.
- Bombardo! - sušuko Gabi, nusitaikiusi į kelis pudingus, į kiaušinienę ir nemažai dubenų su avižine koše.
Visi šie produktai tiesiog išsitaškė. Gabi kvatojosi.
- Engorgio, - padidino tiek vieno kąsnio sumuštinukų, kiek prie stalo yra kėdžių, ir padėjo po milžinišką apvalų sumuštinį ant kiekvienos kėdės.
Būtų smagu, jei čia kas nors prisėstų, sukikeno.
-
Jekaterina išsišiepė, kai Gabi ėmė išsidirbinėti. Tai yra, krėsti šunybes, kurios buvo genealos. Vis dėlto antroje mergina atrado nedidelę spragą.
- Invisibilis, - sukikeno ji ir sumuštiniai tapo nematomais. Tad visi neišvengiamai atsisės ant savo nuostabiųjų bombelių. Tuomet bus tikrai juokinga. Bet vis dėlto paliko kelis sumuštinius matomus - kad nors keli neišsiterlioję profesoriai valgytų ir pajustų nuostabų šunybių skonį. Tuomet trečiakursė sugalvojo dar vieną dalyką.
- Deletrius, - maisto įrankiai dingo. Tad dabar visi pradės valgyti ir... su kuo valgyti? Jekaterina išsišiepė. Tai buvo gera mintis, jai pačiai patiko toks pokštas.
- Duro, - ir vėl išsišiepė - vienas pudingas virto akmeniu. Spalvotu akmeniu. Nenorėčiau šito paragauti. Tikrai ne, sukikeno mintyse juodaplaukė ir susmąstė, ką čia dar pridirbus. Bet leido pasireikšti ir Gabi su eliksyrais, nes tik pora pudingų buvo ištaškyti ir išmozoti po visą stalą ne itin gražiu vaizdeliu.
-
Gabi jau abejojo, kad kuris nors profesorius šįryt valgys ką nors nuo to stalo, bet vis tiek supylė nemažai eliksyrų į patiekalus, likusius ant stalo. Mergaitė supylė žiurkės galvos eliksyrą. Kas suvalgys ryžių su daržovėmis, to galva pavirs į žiurkės pusvalandžiui ir jokie kerai nepadės. Į visus desertus pripylė šokinėjimo eliksyro, kuris valandą laiko verčia ne eiti, o šokliuoti. O į užkandžius prilašino eliksyro, kuris pradangina balsą net trims valandoms.
- Na, manau, kad jau užteks, - tarė Jekaterinai. - Nešam kudašių, - mirktelėjo draugei.
Gabi ėjo didžiosios salės durų link. Eidama pro grifų stalą šliūkštelėjo visų eliksyrų ant bet kurių patiekalų. Priėjusi duris, Gabi jas atlapatojo ir netrukus atsidūrė ne kur kitur, bet Klastūnyno mergaičių miegamuosiuose.
-
Jekaterina žiūrėjo į vykstantį spektaklį. Į patiekalus keliavo eliksyrai ir mergina suprato, kad jeigu jau kas nors valgys, tai tikrai nei vienas neišsisuks nuo baisių padarinių, kuriuos sukėlė profesoriams nežinomi dalykai. Žinoma, tai juk buvo pokštas, bet gana žiaurus. Trečiakursė išsišiepė, kai Gabi viską pridarė ir ant Grifų stalo. Dar pavaidinusi profesorę fyfą ji sustojo ir susimąstė, ką daryti. Juk viskas jau buvo padaryta... beveik. Klastuolė užbūrė stalą, kad nesimatytų pudingo ant jo. Tada visi išsiterlios rankas ir stiklines... žodžiu, trečiakursė pridirbo. Ant stalo stovėjo du vyno buteliai.
- Evanesco, - pasakė ji ir vynas dingo. Išsišiepusi mergina juos pripylė (burtais) vandens ir nudažė raudonai (tai buvo niežulio milteliai, naudojami per burną). Net sukikenusi nuo tokios šunybės apsisuko ant kulno ir visiškai ramiai nužingsnivao link durų, kad neatrodytų įtartinai. Tuomet prie durų į požemius pasipustė padus, kad spėtų pas Gabi ir po kelių minučių tūnojo su drauge Klastūnyno mergaičių kambaryje.
-
Greitai atkulniavusi į salę, tramdydama besiveržiančias ašaras, Kasiopėja nusiuntė mokines link jų koledžo stalų ir atsisuko į visus keturis koledžus. Mokiniai suglumę spoksojo į Kasiopėją, nesuprasdami kas dedasi.
-Sveiki visi,-galiausiai prakalbo Kasiopėja, kiek lūžinėjančiu balsu.-Šiandien gavau laišką,-ji ištraukė iš kišenės tą nelemtąjį laišką, sukrėtusį ją iki pat širdies gelmių.-Deja, naujienos ne per geriausios. Šiame laiške rašoma,-ji užsikirto lėtai papurtydama galvą. Atsidususi ir pasistengdama nekreipti dėmesio į gumulą gerklėje, ji vėl pakėlė akis.-Šiame laiške rašoma, jog mokinė Emily Arcanus,-ji giliai įkvėpė, prieš kalbėdama toliau.- Buvo rasta negyva.
-
Vasara...Rugpjūčio pabaiga...Vėlyvas vakaras. Kiek matė Jordanas visi profesoriai jau mokykloje ir ruošiasi pamokoms. Pats vaikinas irgi ne išimtis. Atvyko prieš kelias dienas ir štai per ilgai pasėdėjęs prie mokymosi planų, atėjo vakarieniauti beveik vidurnaktį. Pakeliui užsukęs į virtuvę paprašė paruošti jam vakarienę. Nenustebo, kai elfai jį atpažino - dažnokai atnešdavo kokį Martyno išaugtą drabužėlį, tad elfai būdavo šiltai aprengti. Nustebo tik pamatęs, kaip elfai saugo rūbelius - atrodo lyg vakar juos atidavė. Nusišypsojęs visiems virtuvės elfams(o kaip kitaip juos pavadinus) nuėjo salėn ir atsisėdo prie garbingojo stalo. Niekada nemanė, kad štai - praėjus 8 metams po Hogvartso baigimo, jis vėl mokykloje tik dabar jau profesorius ir sėdi prie garbingojo stalo. Sulaukęs valgio, patogiau įsitaisė kėdėje ir pasiruošė gan maloniam procesui(o kodėl ne), tačiau išgirdo atsiveriant Didžiosios salės duris, įėjo žmogus.
-
-SELESTE!!!- per visą didžiąją salę nuskambėjo šauksmas. Paprastą dieną, kai mokykloje yra mokiniai, greičiausiai būtų tiesiog žvilgtelėję ir būtų tuo pasibaigę. Tačiau prieš rugsėjo pirmąją, kai čia nebuvo nei vieno mokinio, Ateities Būrimo meistrės balsas nuskambėjo kiek per spigiai, šiurpokai, kelis kartus atsimušė į sienas aido pavidalu. Tiesą sakant, buvus švilpė atrodė gan komiškai. LABAI komiškai. Savaime aišku, čia nebuvo veidrodžio, kad būtų pasižiūrėjus į save, tačiau vylėsi, jog čia jokių gyvų padarų nėra ir nieks jos nepamatys.
-Sele, lėčiau,- paprašė ir papūga kiek sulėtino savo skridimo greitį. Pati Khanna buvo pažadinta iš miego, juk laiko juostos skyrėsi pakankamai. Nors ir įprotis eiti anksčiau miegoti ir anksčiau keltis neišnyko per visus studijavimo metus. Shetaka susivėlus ir prisimerkus, kadangi pirmą kart ją pažadino šis nuostabusis dangiškas paukštis (ką žinai, gal Hogvartsas dega, ką?) skubėjo paskui augintinę, kuri buvo snapu smarkiai suėmus gan didelę plaukų sruogą ir visai nenorėjo paleisti. Žinoma, kas nori likti be kuokšto gan rūpestingai prižiūrėtų plaukų, a? Cessiondi sekė papūgėlę klusniai it šeimininko bijantis šuo. Maždaug vidury salės pagaliau paleido, tik snapu skaudokai kaptelėjo į nugarą, nurodydama kryptį - link garbingojo stalo. Ką aš čia per šėtoną auginu? Kiek ten, 12 metų ji ramiai sau buvo? Kas per išdaigos? Gal čia vietoj profesorė ir būtų užmigus, nes akys lipo, tačiau pamatyta rusva spalva, kurios pagal viską ten neturėjo būti. Taip, rega nemelavo, prie garbingojo stalo sėdėjo žmogus. Profesorius, jei čia nebuvo haliucinacijos ir ji viską suprato teisingai. Kam mane čia Selė atvedė, a? Jei kas nutiks, nelepinsiu riešutais ne dieną, ne savaitę, o mėnesį! Sugalvojus bausmę paukščiui pabandė ištaisyti ir taip jau didelę žalą.
-Sveiki,- pasisveikino su vaikinuku ir mintyse bandė prisiminti jo vardą, pavardę, ar nors dėstomą dalyką, tačiau šios, aptingusios neprisiminė visiškai nieko. Ar nieko, ką būtų girdėjusi. Šiaip daug laiko praleisdavo savąjam bokšte su puodeliu indiškos arbatos ir knyga, tačiau dažniausiai - mokymosi planais. Kaip girdėjo, buvo nelabai patenkintų pamokomis mokinių, tad visą nemiegojimo laiką stengėsi kaip nors sugalvoti įdomesnių temų.- Nesutrugdžiau?
Žvilgtelėjus į savus batus, (o tiksliau šlepetes) mintyse nusikeikė prisiminus, jog dabar ne su sariu, o paprastu chalatu, išmargintu em... Žvaigždutėmis, kurios puikavosi šypsenėlėmis. Tiesą sakant, gričiausiai Hogui pirmą kart ir pasirodė tokia, anksčiau neavėdavo batų, tačiau suvokus, kad pilies grindų niekas nešildys, o šiaip gan šalta (palyginus su gimtine), turėjo atsivešti batų ir daugybę šiltų drabužių. Stengdamasi nukreipti mintis nuo mėlynos medžiagos su žvaigždelėmis ir pūkuotų šlepečių, pasižiūrėjo į čia sutiktą žmogų ir nusišypsojo.
-
Rudaakis pakėlė antakį ir pasitaisęs akinius nužvelgė kolegą. Chalatas su žvaigždutėmis, šlepetės ir papūga tempianti už plaukų. Kaip suprato papūga vardu Selestė. Įdomus vardas. Taip pat įdomus kaip maniškio Amiro žvilgtelėjo į nimfą tupinčią ant kėdės atlošo. Paukštukas beveik susiliejo su aplinka - buvo dar visai jaunas, tad kaip visi jaunikliai buvo pilkos spalvos ir Alidoro prisiminė ežiuką-knarlą, kuris vėl išrausė :iki pamatų" dirbtinį sodelį, kurį jo šeimininkas sukūrė specialiai jam, ir dabar miega. Pažvelgė į moters veidą. Tamsių bruožų savininkė atrodo buvo iš šiltų kraštų. Jordanas geografijos mokėsi visai nedaug, tačiau spėja jog šioji iš Indijos, Malazijos arba šalia esančių valstybių.
- Laba vakara. Nesutrugdėte. - Šyptelėjo de Balzakas. - Ar dažnai jūsų Selestė taip elgiasi? - Pažvelgė į geltonkrūtę mėlynąją arą kitaip dar vadinama ararauna. Prisiminęs jog neprisistatė vyptelėjo. - Jordanas de Balzakas, Magiškų Gyvūnų priežiūros profesorius. - prisistatęs šyptelėjo ir pajuto kaip jam ant pečių nutūpia Amiras.
-
Šiais laikais šypsena gali būti apgaulinga. Būtent tai ir dingtelėjo pamačius šypsenėlę, kuri atsirado profesoriui pasisveikinus. Kur jau čia vakaras? Naktis. Tamsiaplaukė po truputį artinosi prie garbingojo stalo, nes nesinorėjo kalbėti per pusę salės. Ir tik tada pastebėjo akinukus, kurie puošė ( o gal nepuošė, kaip kas supranta tokius daiktus) pašnekovo veidą. Šyptelėjus, kadangi pačios regėjimas buvo geras, kiek pamąsčiusi atsakė į klausimą:
- Tiesą sakant... Pirmą kartą per dvylika metų. Ir tikiuosi, paskutinį,- jo vardas Jordanas. Jordanas de Balzakas. Dėl dabartinio keisto Selestės elgesio net liep sau prisiminti, kad vertėtų nueiti pas šį žmogų pasikonsultuoti dėl lesalo, gal netyčia ne to davė?- Cessiondi Shetaka Khanna, Ateities Būrimas. Pirmus metus profesoriausite?
Jau būnant visai prie garbingojo stalo Cessės neryškią duobutę tamsiame skruoste pakeitė kiek suraukti antakiai. Pamačius kitą paukštelį ir skriejančią savąją augintinę, nustebus nutaisė keistą miną.
-Sele, negi tikrai?- pamačius papūgą prie greičiausiai Jordano augintinio ir sakant ,,labuka, koks tavo vardas" perbraukė ranka per susivėlusius plaukus.- Mane žadinai dėl kito paukščio? Ir dar... Tu ne per sena?
Mintyse dar sykį pasitikrinus ir įsitikinus, kad papūgai tikrai dvylika metų atsiskraidino iš savo kabineto pergamento ir plunksną su rašalo buteliuku. Kiek pagalvojus kaip tiksliau suformuluoti porą sakinių, pergamentą pasidėjo ant stalo, kuris dabar neatrodė labai garbingas ir greit brūkštelėjus porą sakinių džiovindama rašalą pūstelėjo ir perlenkė per pusę.
Ar keistas paukščio elgesys negalėtų būti senatvės ar ne mirties požymis? Iki šio vakaro ji buvo VISIŠKAI rami.
-Tik atsargiai. Jau seniai išmoko skaityti,- paduodama lapelį su žodžiais de Balzakui prunkštelėjo, nes Dangiškosios pastangos įtikti MGP profesoriaus paukščiui atrodė juokingai.
-
- O. - Teištarė profesorius. - Ką gi, galėsiu padėti jums tai išsiaiškinti, bent jau pabandysiu. Malonu susipažinti, Cessiondi. Taip, atvykau prieš kelias dienas ir aktyviai ruošiuosi pamokoms. - Pastebėjo jog geltonkrūtė artinasi prie Amiro bei sukikeno. - Jis vardu Amiras ir deja, nemoka kalbėti. Jis ne magiškas ir nujaučiu, kad sielvartauja dėl to. Netrukus pastebėjo Shetakos rankose pergamentą ir rašalą. Paėmęs raštelį, perskaitė.
- Na, spėju mano atsakymas jūs nudžiugins. Ne, tai ne senatvės ir ne mirties požymis. Jūsų papūga turbūt pirmą kartą pajuto netoliese esant kitą papūgą ir panoro sužinoti kas vyksta bei susipažinti. - Kilstelėjo ranką, kad Selestė nutūptų jam ant stipinkaulio. Sukikeno, kai ir Amiras pavydžiai žvelgdamas į ararauną, nutūpė šalia. Palyginus, Amiras yra daug mažesnis už Selestę. - Amirui 4 mėnesiai. - Prisiminė neminėjęs kiek kuoduotajam metų, tiksliau mėnesių.
-
Jordanui pasakius, kad profesoriaus pirmuosius metus, Cessiondi šyptelėjo prisiminus kaip pati nervinosi. Dabar gal šiek tiek mažiau, tačiau tik šiek tiek. Sugrįžti turbūt buvo savotiškai sunkiau, nei pradėti viską nuo naujo lapo. O ir mokiniai jau greičiausiai buvo susidarę apie ją nuomonę. Ir greičiausiai nelabai teigiamą.
-Sėkmės,- palinkėjo geresnės pradžios, nei keliavo pati ir kartu su Seleste išklausė ką norėjo pasakyti profesorius apie Amirą. Gražus vardas. Išgirdus, kad paukštis nemoka kalbėti Selė liūdnai nuleido snapą. Liūdnas paukštukas toliau klausėsi, lyg kiti žodžiai pasakytų ką nors geresnio, tačiau suvokusi, jog kalba apie ją pačią, piktai pažvelgė į šeimininkę.
-Ar tau Indijoj papūgų neužteko, maže? Pripratai prie jų šurmulio, a?- sekundėlei stabtelėjusi kitus žodžius skyrė jau nebe papūgai, o žmogui.- Mačius ji tas papūgas, greičiausiai jaučiasi čia, Hogvartse vieniša. Sunku pritapti ir jai prie Britanijos, ne vietinės juk esam.
Greičiausiai tai nuskambėjo kiek per liūdnai, nors ir stengėsi neakcentuoti savęs pačios, greičiausiai tai nelabai pavyko.
-Sele, ar gi gražu daug jaunesnius kabinti?- nusijuokė išgirdus koks jaunas yra Amiras ir žvilgtelėjus į savo augintinę, kuri išdavikiškai tupėjo ant de Balzako rankos ir spoksojo ,,matai, tu man per prasta" žvilgsniu.
-
Jordanas šyptelėjo. - Ačiū, sėkmės man tikrai prireiks. Nei vieno pažįstamo veido, neskaitant ponios Evenstar. Jau ir tie kurie buvo pirmakursiais mano paskutiniais metais čia, pabaigę mokyklą. 8 metai pralėkė taip greitai. Atrodo lyg dar vakar sėdėjau ten. - Pažvelgė į Švilpynės stalą. - Krimtau skanų maistą ir po apsiaustu slėpiau rūbelius elfams, kuriuos po vakarienės nunešdavau jiems. - Nukrypo nuo temos apie paukščius. Tada žvilgtelėjo į Selestę ir kai ką prisiminė. - Hm, nepatinka vienišumas, ką? O žinot... Gal ir turiu Selestei draugą. Grįždamas iš Hogvartso namo, Skersiniame skersgatvyje įsigyjau 5 - metį raudonosios aros atstovą Frenį. Paukštį dabar augina mano brolis, neabejoju, jog jis neprieštarautų, jei paukštis grįžtų pas mane. Freniui pagal mano apskaičiavimus dabar kaip tik 13 metų.
-
-Bet kaip viskas greitai keičiasi... Kai mokiau užpraeitais,- kiek suabejojo ar teisingai paminėjo.- Metais, buvo visai kiti profesoriai. Jei neklystu, dabar tik trys bus tie patys. Ir deja, tie, su kuriais turbūt mažiausiai bendravau. Nors... Negaliu sakyti, kad ir taip daug bendravau, be Selės, žinoma.
Toliau klausydama Jordano žodžių bandė viską sudėlioti į vietas. Prieš kiek metų baigęs mokyklą? 8? Keista, negi tik vienų metų skirtumas? Neprasprūdos pro akis žvilgtelėjimui į švilpių stalą. Apsisukus nuėjo nuo garbingojo stalo, palikdama Selestę kartu su Balzaku. Shetaka klestelėjo prie švilpių stalo ir atsisukus į MGP profesorių nusišypsojo.
-O aš čia sėdžiu dar dabar. Ir Dangiškoji kaip kelis kartus anksčiau, dabar nuskridus prie garbingojo stalo,- kadangi nebuvo triukšmo, aiškiai girdėjosi buvusios švilpės balsas.- Pamenu, kai nuo Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos profesoriaus gavau pylos. Vėliau paukštė jau tupėdavo ramiai ir neskraidydavo po salę.
Tas švilpių stalas kėlė tiek prisiminimų... Žiūrėdama į pašnekovą mergina bandė atgaminti, nes jei jis buvo tikrai švilpis, turėtų prisiminti. Tačiau atmintyje nebuvo likusių jokių mokinių, vis dėl to, juk ne taip jau ir ką tik viskas įvyko. Septyeri metai juk darė savo.
-Skersiniame skersgatvyje dar ir tokius gyvūnus parduoda? Kiek pamenu, ten būdavo tik pelėdos, katės ir rupūžės...- tiesa, papūga šia mintimi buvo sužavėta labiau, nei šeimininkė. Pakreipusi žalios ir mėlynos spalvos galvą į profesorių to dalyko, kuris buvo susijęs su ja - gyvūnu, spindinčiomis akimis žiūrėjo į de Balzaką, lyg nebyliai prašydama dar ką nors pasakyti.
-
- Taip tikrai. Laikas greit bėga ir daugelis dalykų keičiasi. Kiek esu girdėjęs, tai šiemet iš jau buvusių anksčiau profesorių, būsite jūs, kerėjimo profesorius Oberonas Tanseris, magijos istorijos dėstytoja Hannah von Peach ir herbologijos mokytojas Starkas Erikas Ramsay. Bent jau tiek girdėjau iš antrosios kartos mokinukų. - Tarė, paskaičiavęs, kad po to kai pats pabaigė mokyklą, pirmakursiai atėję kitąmet po baigimo, jau patys pabaigė mokyklą ir dabar dar kiti mokiniai mokosi.
- Ah, tai čia tu ta pati, dėl kurios profesorius Verlenas buvo sukėlęs skandalą? - Žvilgtelėjo į papūgą. Netrukus pokalbio tema grįžo prie paukščių.
- Na, pats buvau ne mažiau nustebęs, kai pamačiau jog Skersiniame skersgatvyje ne tik pelėdos, katės ir rupūžės. Esu ten matęs ne tik Frenį. Stebuklingojo Žvėryno parduotuvėje tuo metu buvo ir kobra ir kelios salamandros. Tiesa kažkoks pirmakursis bandė įsigyti salamandrą, tačiau jam rekomendavo išsirinkti iš tos trijulės(pelėda/katė/rupūžė), tad jis pasirinko klasiką - pelėdą ir išsinešdino iš parduotuvės, kiek mačiau į Ailopsą. - Pastebėjęs susižavėjusi Selės žvilgsnį tarė. - Frenis šiuo metu Prancūzijoje, Diunkerke. Ir jis visai kaip ir tu neturi poros. Užsispyręs paukštukas, paprastos(nekalbančios) aros jam per prastos. - Nusijuokė ir pakilęs iš vietos priėjo prie švilpių stalo ir atsisėdo į vieną iš vietų. Kitame stalo gale nei sėdėjo Cessiondi. - Štai, čia sėdėjau 7-erius metus. - Tarė, o tada pasislinko arčiau Shetakos.
-
Cessiondi linktelėjo de Balzakui vardinant profesorius, nes šis viską įvardino gerai. Tada kiek liūdnokai šyptelėjo.
-Deja, šiais metais nebeprofesoriaus Nuodų ir Vaistų profesorius von Sjuardas,- kiek nusiminus, kadangi Sorenas mokė ir ją, ir Jordaną, jei nesuklydo bandydama suskaičiuoti, nors ir pati mergina nežinojo kiek iš tikro mokė NIV meistras. Nors nebūtų teigus, kad šis dalykas ypatingai patiko, tačiau tai iš dalies ir buvo menas, gan panašus į patį Ateities Būrimą, tik daug tikslesnis. Ne kiekvienas juk galėjo laisvai ir dailiai išvirti eliksyrą, taip pat kaip ir išburti ateitį. O mokinių lygį nustatyti buvo gan sunku, kadangi kiekvienas žmogus skirtingas. Nors tiesa, nemanė, kad visiems reikia būti būrėjais, nes jei kiekvienas mokės nuostabiai burti, klausimas ar pasaulyje neprasidėtų chaosas ir melas kas ką išbūrė.
-Taip, ta pati,- nusijuokė, nors tuo metu tai visiškai neatrodė juokinga. Tiesą sakant, net baisu, nes profesorius Verlenas buvo vienas iš griežčiausių ir nemėgiamiausių profesorių, o pats ANJM dalykas gan ramiai būtybei nepatiko. Na, išskyrus gynėjo burtažodį, kai išmokus galėjo pasižiūrėti į nuostabų šuoliuojantį melsvą žirgą.
Seleste, išsirink sau labiau tinkančią porą. Ir taip migruoji tarp Britanijos ir Indijos, dar tau čia pora prancūzas, kuris gal būt net nepatiks.
-Aš pastovios sėdėjimo vietos neturėjau. Nors... Dažniausiai sėdėdavau čia,- ranka prilietė stalą kiek dešiniau.- Arba čia,- parodė priešais save.
[RPG persikelia į švilpių stalo temą]
-
Sniego šiemet buvo kaip reikalas daug – vietomis pusnys siekė klubus. Prie viso to dar prisidėjo šaltukas, žnaibantis skruostus ir nosis. Štai tokiu oru, dvi dienas prieš Kalėdas, Starkas įpuolė į Didžiąją Salę tempdamasis milžinišką eglę. Šioji dar buvo užpūstyta sniegais, paliekančiais ant grindų drėgną pėdsaką, sekantį įkandin jaunojo profesoriaus.
Pagaliau eglė pasiekė salės priekį, kur jai buvo paruošta vieta. Starkas Erikas ją numetė, nusivalė kaktą, jau spėjusią pasidengti mažais prakaito lašeliais ir garsiai atsiduso. Ir už ką gi jam tokia laimė kliuvo šiemet? Būtų dabar gulėjęs savo šiltoje lovoje, besišildantis prie kamino ar dar ką, o tai ne, turi padėti savo kuruojamam koledžui puošti salę. Šiemet buvo varniukų eilė.
Porą akimirkų pailsėjęs, herbologas pagaliau pastatė eglę. Žinoma, be burtų pagalbos neapsiėjo – ar jis kvailys, viską daryti savo rankom? Dar spėjo nupurtyti nuo eglės sniegą, kai į salę įbėgo visas būrys varnanagių.
– Sveiki, – nelabai džiaugsmingai pasisveikino, – Tai ką, prie darbo?
Ant visų stalų jau stovėjo galybė dėžių su girliandom, žvakutėm, žaisliukais ir kitais papuošimais. Mokiniai, panorėję, irgi galėjo atsinešti jiems patinkančias dekoracijas.
Herbologas nervingai apsidairė – niekur nesimatė Sebastiano, kuris turėjo atnešti lemputes (žinoma, magiškas!). Nors šiosios nebuvo itin reikšmingos (visada galima jas pakeisti kuo kitu), tačiau Ramsayui itin rūpėjo pats prefektas; lankininkas skubėjo išlėkti, tad reikėjo, kad tas kitas pasipūtėlis truputį prižiūrėtų varniukus. Beliko tikėtis, kad jis greitai atsiras.
– Nieko jums neaiškinsiu, susitvarkysit patys, ką? Man reikia išeiti; kai ateis Herondeilas, klausykitės jo.
Ir, net neapsisukęs atgal, išdūmė iš salės. Jo laukia svarbesni reikalai.
-
Kas čia dabar?
Jų vadovas prasilėkė kaip viesulas. Vos spėjo atnešti eglutę, nuo kurios dar byrėjo pavieniai sniego gniužulai, pastatyti dėžes su papuošimais ir, tetaręs du sakinius, dingo. Vajezau, kas su juo darosi? Koks normalus, suaugęs vyras paliktų juos vienus su Sebastianu? Ar jis jo nepažįsta?
Net liūdna, kad antroji prefektė išvažiavo Kalėdoms namo.
Tačiau laiko apmąstymams nebuvo. Štai Starkas jau dingęs, Sebo dar nesimato, o darbai stovi vietoje. Tad Rafaela nutarė bent šį bei tą pasiimti į savo mažas rankutes.
Gūžtelėjo pečiais pati sau. Na, niekas nekuruoja, tai ji imsis eglutės – visada šitas kalėdinis užsiėmimas jai patiko labiausiai. Radusi didelę dėžę su auksinės ir sidabrinės spalvų burbulais, atsitempė ją prie Garbingojo stalo. Kol kas kiti mokiniai stovėjo vietose, tačiau jai tai buvo nė motais. Išsivertė dėžės turinį ant grindų. Blizgantys burbulai buvo papuošti juodais ir baltais kaspinėliais.
Suskirstė žaisliukus pagal spalvas, čia pat padėjo ir atitinkamų spalvų girliandas, tačiau iš pradžių reikėjo lempučių. Mama visad jai sakydavo, kad eglės puošimą būtina pradėti nuo lempučių, tačiau pastarųjų niekur nesimatė. Aišku, kaip ir Sebastiano, turėjusio jas atnešti.
– Kur Sebas? – pasiklausė artimiausiai stovinčių mokinių, – reikia lempučių, o jis prašapęs nežinia kur, – gili raukšlė kaktoje išdavė susirūpinimą.
-
Savaime suprantama, kad Sebastianas per Kalėdas nevažiuodavo namo. Kad ir kaip blogai čia buvo, teko pripažinti, kad vis geriau nei namuose. Tiesa, tos kalėdinės melodijos, sniego pusnys, papuošimai ir nuostabi nuotaika tiesiog vertė žiaugčioti, tačiau užsidarius kambaryje buvo įmanoma iškęsti visus tuos išsidirbinėjimus.
Šią popietę jis nusprendė tik keliolikai minučių palikti kambarį. Vargšelis dar nežinojo kaip to pasigailės. Tikrai neis į didžiąją salę, bet į virtuvę nuslinkti atrodė nebloga idėja. Nelaimei, einant koridoriumi išgirdo savo vardą. Atsisuko. Vaje, koledžo vadovas, bus sunku nusiplauti. Tiksliau net nebuvo tokio varianto kai vaikinukui buvo pasakyti vos keli žodžiai, o jis pats užsibaigė atrodydamas lyg kalėdinė eglutė.
Apkarstytas visokių tipų girliandomis Sebastianas apsisuko ant kulno ir nužingsniavo didžiosios salės link. Košmaras. Tragedija. Kodėl šiame gyvenime vargšeliui taip nesiseka? Nieko blogo juk nepadarė. Nepasakė nei vieno blogo... na, gal kartelį. Bet juk vis tiek nenusipelnė tokių kančių.
Tiesa, įžengus į salę ten jau buvo susirinkę visi varniukai. Tačiau vaikinukas pastebėjo ir kitų koledžų mokinių. Na, jų čia tikrai nereikėjo. Pirmiausiai priėjęs prie arčiausiai stovėjusios varniukės, kurią, deja, atpažino kaip tą įžūlią italiūkštę, perdavė jai visas lemputes ir girliandas. Tada, sumurmėjęs kažkokį burtažodį, privertė iš salės išnykti kitų koledžų mokinius. Šie, nieko nesuprasdami ir dar spėję pagriebti po keletą keksiukų ir jais užsikimšdami sau burnas (tai visai nebuvo būtina, bet atrodė bent kiek linksmiau), paliko salę, o jos durys kaipmat užsidarė.
- Taigi, kaip turbūt Starkas ir minėjo,- nužingsniavęs priešais visus varnus ir nesivargindamas kalbėti oficialiai pratarė,- mums teko užduotis papuošti didžiąją salę. Norit nenorit teks pasiskirtyt ir papuošti visų koledžų stalus, taip pat ir profesorių. Varno Nago stalą puošime paskutinį. Jam reikės daugiausiai pastangų. Žodžiu, Torė, Rafaela ir Eleizija puoš visai negarbingą garbingąjį stalą, Vintė ir Nora apsiimkit grifiūkščių stalu, Klara ir Luna marš į gyvatyną, o Davina ir Kota lėkit prie švilpynės. Primenu, kad nereikia per daug stengtis - vis tiek nesėdėsime prie tų stalų. Arba stenkitės ir gaiškit savo laiką. Likusieji, kurių nepaminėjau galit pradėt puošti mūsiškį. Pabaigę puošti kitus stalus tęskite darbą prie Varno Nago stalo. Jei kas neaišku galit klausti, bet į kvailus klausimus neatsakinėsiu. Sėkmės!- baigė šnekėti. Tiek daug vienu metu turbūt nebuvo pasakęs keletą metų, jei išvis buvo pasakęs.
-
Pasitaisė savo aukštai surištą kasą ir pasukiojo savo nuvargusį riešą. Rašyti plunksna Elei buvo tikras iššūkis. Žinoma, laiškus tėvams ir broliui Frankui būtų rašiusi žiobarišku tušinuku ar net rašikliu, tačiau varnė nesugebėjo niekur jų rasti. Gerai prisiminė, kad buvo vasarą nusipirkusi kelias poras tušinukų ir vieną gerą rašiklį, tačiau vakar rado tik špygą.
Įmerkė plunksnakotį į rašalo buteliuką. Prikišo prie pargamento ir savo dailiu raštu išraitė M raidę. Šis laiškas buvo skirtas mamai. Matote, per šias Kalėdų atostogas Elė nusprendė likti pilyje. Norėjo nors vienas šventes praleisti kartu su savo tuo klastuoliu. Mintis gulėti tamsiaplaukio šiltame glėbyje prie mišku kvepiančios eglutės labai sužavėjo mergiotę, tad ji ir pasiryžo tam. Net prieš mėnesį supakavo dovaną jam.
Jau siekė kito pargamento gabalėlio, kai netikėtai atsilapojo didžiosios salės ir vidun įėjo profesorius Starkas su varniukais iš paskos. Pastarasis nešė eglutę. Eleizija smalsaudama pakėlė akis. Jai pasidarė įdomu, dėl ko kilo toks šurmulys. Deja, bet varnė taip nieko ir nesuprato. Jau ruošėsi pasekti profesoriaus pavyzdžiu ir nešti iš čia kudašių, kai atsivilko Sebastianas. Dabar tai tikrai negaliu išeiti. Jei taip padarysiu, Sebukas įsišėls, o tada jo niekas nesustabdys. Vėl krestelėjo ant suolo ir pradėjo tvarkyti savo daiktus. Viską sudėjo į gražią krūvelę. Žinoma, visą laiką buvo ištempusi ausis. Tada pakilo ir grakščiai priėjo prie ponaičio. Atsigręžė į koledžo draugus, uždėjo Sebukui ant pečio ranką ir tarė:
- Ar jūs matote, koks mūsų Sebukas rimtas? Tikriausiai labai sunku suvaldyti tą šelmį, tūnantį giliai tavo kūne, taip?
Patraukė ranką ir šyptelėjo jam. Kad ją devyni velniai apgraužtų, Elei taip patiko erzinti Sebastianą. Na, ypač patiko su juo užsišokti ant tokios vienos personos... mhmm... Pirštais nerodysime.
-
Įsupta Kalėdinio šurmulio, Mireilė kuo greičiau skubėjo iš jo ištrūkti. Bet kur tau! Belikusios kelios dienos iki švenčių, rodėsi, visus baigė išvesti iš proto, net jei tų visų ir nebuvo itin daug. Daugelis mokinių apleido pilį ir išvyko į namus, tačiau tie, kurie liko, triukšmu mėgino užpildyti visas pakampes ir paliktas tuščias vietas.
Tempdama kiek gali daugiau ir mesldama, kad vakarop jokių mokinių bendrosiose erdvėse nebeliktų, Mireilė galiausiai nusliūkino žemyn iš bokšto, tikėdamasi salėje nukniaukti porą keksiukų su džemu. Beveik pasiekus tikslą, jos dėmesį patraukė įvairiomis girliandomis apsikarstęs varnas, tas pats, su kuriuo jai buvo tekusi nelaimė žaisti kvidičą vienoje komandoje. Bežiūrėdama, kaip, tiesiogine ta žodžio prasme, iš salės buvo išmesti pašaliniai pilies gyventojai, Mira vos pati spėjo įsmukti vidun prieš durims užsitrenkiant.
– Ar tavo protinių gebėjimų užteko tik suvaidinti Kalėdų eglę? – piktdžiugiškai išsišiepusi, patraukė per dantį vaikiną ir apsidairė.
Keliais būreliais susiskirstę varnanagiai jau sliūkino šalin, nešdamiesi kone už juos didesne dėžes, prikrautas įvairių blizgalų, reikalingų šventiniam erdvės išpuošimui. Greičiausiai prancūzaitė bus praleidusi kokią nuobodžią koledžo vadovo kalbą apie laukiančius šventinius darbus. Na, turbūt nedidelė netektis.
Pakeliui nusičiupusi pyragėlį, Mireilė apėjo garbingąjį stalą ir išsidrėbė viename iš paminkštintų krėslų.
– Mhhh, visai neprasti. Kodėl prie mūsų stalo tokių nėra? – kilstelėjusi antakį, pasiskundė.
-
Kalėdos mergaitei labiau priminė religiją nei tiesiog šventę. Pusnyse angelai, papuošimai, o pati nuotaika visą šventę pavertė kelioliką kartų geresne. Mergaičiukė pati prisidėjo prie bendrojo kambario ir mergaičių miegamojo puošybos. Būtų su mielu noru papuošusi ir berniukų, bet šie nusprendė, kad neįsileis kalėdinės dvasios į savo širdis. Kvailių šutvė. Na, bet Torė neėmė į galvą.
Štai dabar žingsniavo nuo virtuvės tiesiai į didžiąją salę. Galvelė vėl buvo papuošta ta kepurėle su varpeliais. Eidama ji skambėjo visai kaip skamba kalėdų elniai. Kitiems gal ir atrodė trenkta, bet skambanti kepurė tik papildė visą įvaizdį. Tiksliau beveik nederėjo. Ant mėlyno megztinio buvo prisiūta judanti mergaitės mėgstamiausios grupės nuotrauka. Na tai kas, kad grupė žiobariška ir dėl to keturiolikmetė susilaukdavo kreivų žvilgsnių.
Įžengusi į salę mergaitė šyptelėjo koledžo draugams ir jau tikėjosi pamatyti savąjį Starką (taip, jai vis dar nepraėjo), kai jo vietoje pamatė... Sebastianą? Ar juo pasikliovė koledžo vadovas? Kodėl ne ja? Siaubelis. Tikriausiai didesnio kalėdinės nuotaikos žudiko mergaitė nebuvo sutikusi ir net nesutiks. Niekaip nesuprato šito Starko poelgio. Na, bet skundimuisi neliko laiko. Torė susirado kitas dvi merginas su kuriomis turėjo puošti profesorių stalą. Reiks prisiminti kurioje vietoje sėdi Starkas. Jo vieta privalo būti papuošta gražiausiai ir puikiausiai.
- Na, nuo ko pradėsime? Tikriausiai reiktų uždėti lemputes ant eglutės, tiesa?- galvojo balsu.
-
Kur buvęs, kur nebuvęs, sulig jos žodžiais į salę įlėkė ir Herondeilas, pats pasipuošęs kaip kalėdinė eglė. Piktai numetė Rafai lemputes ir, it koks didelis ponas, atsistojo priešaky. Pffffff. Ji tik mestelėjo jam pasigailėjimo pilną žvilgsnį ir grįžo prie savosios eglės.
– Taip. Po to puošime eglę ir gale mokytojų stalą, – linktelėjo komandos draugėms.
Lemputės jau buvo išnarpliotos, tad labai greitai juodvi su Tore užkabino jas ant žaliaskarės, jau spėjusios nusimesti visus sniego likučius, pavirtusius į balą tiesiai po jų kojomis.
– Ele? Tu vyriausia, gal norėtum sutvarkyti visą šią netvarką? – draugiškai šyptelėjo, akimis parodydama ne tik ištirpusį sniegą po eglę, tačiau ir Sebastiano bei Starko batų pėdsakus, bėgančius salės viduriu.
– Tai dabar burbulai? – nusijuokė, pasiimdama porą auksinių rutulių iš šios spalvos krūvelės.
Eglė buvo aukšta, siekė beveik pačias užkerėtas lubas, tad be burtų pagalbos apsieiti nepavyks. Laimė, levitacijos burtus jau buvo išmokusi tikrai gerai, tad pilna ryžto ėmėsi darbo: auksiniai burbulai vienas po kito pakibo ant ilgų eglės šakų.
-
Mirktelėjo pupukui akį ir, apsisukusi aplink savo ašį, patraukė link garbingojo stalo. Čia jos jau laukė Rafaela ir Torė. Ji maloniai šyptelėjo ir pamojo ranka.
- Sveikos, - tetarė.
Priėjusi arčiau, nužvelgė eglę, kurią teks papuošti, ir abi varnas. Eleizija buvo vyriausia. Nežinojo ar tai gerai, ar blogai, tačiau nujautė, kad netrukus išsiaiškins. Belaukdama nurodymų, nes pati tikrai neketino imtis lyderės pozicijos, atsirėmė į garbingąjį stalą. Sukryžiavo rankas ant krūtinės. Netrukus jau Torė siūlė uždėti lemputes ant eglutės. Elė žiojosi pritarti, tačiau Rafaela buvo greitesnė. Ji net iškart griebė tas lemputes. Atrodė, lyg nenorėtų tokio malonumo duoti Elei. Vietoje to, Rafa pasiūlė Stiglerių atžalai išvalyti ištirpusį sniegą ir nuo Sebuku su Starko batų likusią drėgmę. Eleizija tik kilstelėjo antakius, kurių gyvenime nebuvo pasiryškinusi, nes jie ir taip ganėtinai ryškūs, bei pakilo.
- Oi tas šiuolaikinis jaunimas. Net nemoka grindų išvalyti, tad duoda tą darbelį vyresniems atlikti. Oi oi oi... Nenaudėlė, - pašiepė varniukė.
Iš pūkinės liemenės vidinės kišenės išsitraukė savąją 12 colių burtų lazdelę. Tikrai neketino grindinio valyti žiobarišku būdu. Na, namuose tikriausiai būtų valiusi žiobarišku, tačiau čia juk Hogvartsas. Juk reikia praktikuoti magiją. Tad nieko nelaukė ir grakščiu mostu kilstelėjo vandens balutę, esančią po egle. Po kelių sekundžių prisijungė ir nuo ponaičių batų likęs vanduo. Ir štai. Elė jau buvo suformavusi gan didelį vandens kamuolį virš mokinių. Tik vienas netikslus judesys ir visi akimirksniu bus permirkę tame vandenyje.
- Firizis, - sumurmėjo tamsiaplaukė.
Vandens rutulys akimirksniu sprogo į daugybę smulkių snaigių, kurios besileisdamos tiesiog išgaravo. Elytė šyptelėjo ir tarė merginoms:
- Padaryta. Tad gal reikia pagalbos puošiant eglutę?
-
Mergaitės apkarstė eglutę švieselėmis ir girliandomis. Torė buvo visai patenkinta savo darbu. Ak, kaip ji myli Kalėdas. Mergaičiukė kartu su Rafaela užkabino auksinius ir sidabrinius burbulus ant eglutės. Šiaip keturiolikmetė turėjo kuo pasigirti - jai vis geriau sekėsi kerėti, todėl kalėdiniai žaisliukai nesipriešindami kilo ant eglutės. Po kurio laiko eglutė buvo papuošta.
- Neblogai padirbėjome, ką manai?- nusišypsojo jaunėlei. Kaip tik tada prie jų grįžo Eleizija. Torei ji atrodė kiek keista. Na, ji gera draugė, bet vis skraidė kažkur padebesiuose. įsimylėjus iki ausų. Hmm, ar ir Torė taip atrodo iš šalies? Na, bet jos šiek tiek kitokia situacija.
- Na, pagalbos puošiant eglutę nebereikia, bet štai dar reikia papuošti stalą,- mostelėjo galvą į profesorių vietas. Vienoje iš jų patogiai įsitaisiusi sėdėjo vyresnė varnė. Tik išsidirbinėt ir sugeba. Juk reikia visiems prisidėti prie salės puošybos. Net ir prakeiktas Herondeilas sugebėjo atnešti lemputes. Nedidelis indėlis, bet vis šis tas. Vis dėlto, nebuvo laiko dalinti pastaboms. Nekreipdama dėmesio į tinginę, varniukė nužingsniavo prie dėžių su papuošimais. Ten buvo visko ko tik galėtų prireikti. Mergaitė nusprendė, kad pirmiausiai reiktų surasti gražią staltiesę. Paėmusi dvi jai patikusias parodė jas kolegėms:
- Kaip manot, kuri tiks labiau?
-
Kol vyriausioji varnė burtų pagalba nuvalė visas sniego balutes, dvi jaunesnės mergaitės spėjo papuošti eglę. Ji dabar spindėjo ne tik tūkstančiu šviesos kristalėlių, tačiau ir dideliais auksiniais bei sidabriniais rutaliais.
Rafaela žavėjosi jųdviejų darbu, o Torė jau spėjo susirasti porą staltiesių didžiajam stalui. Italė smalsiai abi nužvelgė.
– Man visai patinka ta, kurią laikai dešinėj, o tau, Ele? – šyptelėjo, rodydama į gražią, baltą staltiesę, kurios kraštai buvo išmarginti auksiniais nėriniais. Antroji buvo panaši, tačiau joje karaliavo sidabrinė spalva, mažumėlę susiliejanti su pačios staltiesės baltumu.
Tada prisiminė, kad jų eglė vis dar neturi žvaigždės. Aišku, jų koledžas turėjo savąją žvaigždę – ar net dvi – tačiau pasodinti ant viršūnės Herondeilą ar Starką galimybės nebuvo, tad teks suktis su žaisline žvaigžde. Dėžėj rado vieną nuostabią – akinamai auksinę, užbarstytą tokia galybe blizgučių, kad švytėjimą galėjai regėti iš kitos salės pusės. Nieko nelaukusi, burtų lazdele užmaukšlino žvaigždę ant viršūnės.
– Hm, tai kuo dabar galiu jums padėti? – pasiteiravo kolegių, jau susitvarkiusių su staltiese.
-
Kodėl jis turi tai daryti? Dabar galėtų ramiai tūnoti kambaryje ir apsimesti, kad jo nėra, bet ne, vietoje to, turi vadovauti kvailių šutvei. Kyla noras tikram šventiniui apsivėmimui. Na, bet pagalvojus, neturėtų sulaukti daug klausimų. Tačiau su ta mintimi prie jo prisiartino Eleizija. Dieve, suteik jam stiprybės. Išgirdęs merginos žodžius Sebastianas kiek kilstelėjo antakius, tada prisimerkė ir papurtė galvą.
- Kaip ir minėjau, į kvailus klausimus neatsakinėju,- veide pasirodė žavingas dirbtinis šypsnis. Vos tai ištaręs vaikinukas nusisuko ir nuėjo garbingojo stalo link, prie kurio sėdėjo visiškai nepakenčiama, bet vienintelė, kurią Sebas galėjo pakęsti, bendrakoledžė su kuria teko žaisti kvidičą. Taip, toji tikrai kietas riešutėlis. Ir dar supuvęs viduje. Prisėdęs prie jos Sebastianas pakraipęs galvą šyptelėjo:
- Na, matyt nusprendė, kad vaikpalaikiai pasitenkins ir mediniais suoleliais. Sako, kad Hogvartse negalimos fizinės bausmės. Hmm, o kuo tada jie laiko tuos suolus?- tarstelėjo. Dar kiek pasėdėjęs atsistojo ir neatsisveikinęs nuėjo nuo stalo. Reikia bent apsimesti, kad kažką daro.
-
Tereikėjo akutes pakreipt dešiniau ir atsakymas į Elytės užduotą klausimą pats pasirodė eglės pavidalu. Torė su Rafa tikrai gražiai padabino tą Starko atitemptą eglutę. Praeidama pro šalį, mergina dar spėjo įkvėpti jos kvapo ir pirštu perbraukti per visai neskaudžius spygliukus. Tada sugrįžo į realybę.
- Na, galiu pagirti. Eglutė tikrai daili, gal net gražesnė už Sebuką, - paskutinius žodžius ištarė pašnabždomis.
Ir štai. Atėjo eilė garbingajam stalui. Teks jį irgi paruošti šventei. Uchhh... Geriau būčiau nešusi kailį, kai galėjau. O dabar? Nei bėgti, nei ką... Kad mane devyni velniai. Klausydamasi panelės Finitsis, kilstelėjo savo trumpos kasos ir ją šiek tiek pataisė. Gumytė buvo pernelyg atsilaisvinusi, o palaidais plaukais nesinorėjo būti. Gal reiktų vėl atsiauginti plaukus? Nors ne... Tada išvis atrodyčiau klaikiai.
- Aš kartu su Rafaela, - mielai šyptelėjo. - Ši staltiesė tikrai geresnė.
Nieko nelaukdama, nugvelbė staltiesę kampą ir nubėgo prie kito stalo galo. Su Torės pagalba gražiai ja uždengė jau šiek tiek apraižytą stalviršį. Vėliau užmetė akį į merginą, įsitaisiusią viename krėsle. Jos vardo neprisiminė, tačiau žinojo, kad buvo vienoje kvidičo komandoje.
- Reiktų kokių nors dekoracijų. Pasirūpinsi tuo? - traukdama iš kartoninės dėžės dramblio kaulo baltumo lėkštes, pasiteiravo Rafos.
Išdėliojusi jas ant stalo, šiek tiek atsitraukė ir priėjo prie draugės. Varnei nepatiko lėkščių spalva.
- Tore, kaip tau lėkščių spalva? Gal kokias servetėles ar medžiagos atraižas pakišto po jomis, kad nesusilietų su staltiese, huh? Nors gal nesikišiu. Man nelabai sekasi dengti stalus. Čia kur kas sunkiau nei susiderinti drabužius.
-
– Su mielu noru, – šyptelėjo, – o lėkštes geriau imk tas paauksuotais kraštais, – mostelėjo galva indų krūvos link, Torei dar nespėjus prabilti ir atsakyti į vyresniosios varnės klausimą, – turėtų gražiai dėrėti su staltiese. Ir, žinoma, gal juodos servetėlės tiks? Būtų toks kontrastas, – gūžtelėjo pečiais, – nes įrankiai ir taurės irgi bus auksinės, tai juoda gražiai viską pabrėš, – šįsyk tarė jau labiau sau.
Ir, nieko nelaukusi, ėmėsi stalo dekoravimo. Vidury jo pastatė didelį vainiką, supintą iš bugienio šakelių. Į vaikiną įstatė gal septynias ar aštuonias auksines, aukštas žvakes. Dar po vieną žvakide su tokiom pačiom žvakės atsirado apibus stalo.
– Kaip tau sekasi su padengimu? – pasiteiravo Eleizijos, mat kita jų padejėja buvo taip užsisvajojusi, kad nematė nieko aplinkui.
Stalas atrodė tikrai puošniai, beliko papuošti krėslus aukštais atlošais. Čia irgi padėjo sau kerais – mažumėlė levitacinių burtų ir ant visų atlošų atsidūrė auksinės juostos; netgi ant to, kur išsidrėbusi sėdėjo Mireilė.
– Na, kaip ir viskas, – pratarė, atidžiai nužvelgdama darbą, – manau, galime keliauti prie mūsų stalo, ką?
-
Mergaičiukė stebėjo gražiąją eglutę. Ji tikrai nuostabi. Ji apžvelgė ir visą salę. Čia taip trūko kažko susijusio su Torės meilėm. Gal reiktų staltieses išdekoruoti jų veidais? Nebloga idėjo. Bet tikriausiai kitiems nepatiks. O gaila. Galiausiai sugrįžo į realybę. Paaiškėjo, kad dvi merginos jau spėjo beveik baigti visą stalo puošybą. Vaje, tikrai neblogai užmigusi buvo. Tiksliau paskendusi planuose.
- Vaje, aš labai apgailestauju, kad palikau jus vienas,- nusišypsojo,- nežinau kur buvau išvykusi,- dar pridūrė. Mergaitė padėjo sudėlioti paskutines šakutes ir peilius ir dar padailino vainiko poziciją. Prie lėkščių dar pridėjo dailiai išmargintų servetėlių ir garbingasis stalas galiausiau atrodė šventiškai ir dailiai.
- Na, lyg ir baigėme,- tarstelėjo,- taip, manau, kad dabar eikime puošti mūsiškio,- pridūrė ir nupėdino prie varniukų stalo. Tikėkimės, kad vėl nepaskęs savo mintyse.
-
Didžiojoje salėje vis garsėjo kraupi, įtampą kelianti muzika. Čia skrajojo kraujo ištroškę šikšnosparniai, kvatojo visos mielosios raganaitės, o moliūgai žvelgė degančiomis akimis. Pakankamai dideli vorai puošė aplinką net ir prasidėjus šventei. Taip, šventė. ta kraupi muzika buvo jos dalis. Verčianti šokti, tačiau tuo pačiu puikiausiai atsiduodanti žodeliu "Helovinas".
Po truputį salė pilnėjo, o viską stebinti mergina, kuri, rodos, čia ir neturėtų būti, nuoširdžiai šypsojosi. Helovino vakarėlis Hogvartso mokiniams (ir ne tik) į kurį, žinoma, joks vaikas ar vyresnis žmogutis negalėjo įeiti be kostiumo.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad į vakarelį žmogučiai privalėjo eiti su kostiumais, šalia kažkada stovėjusio garbingojo stalo, kurio dabar nebebuvo, buvo didžiulė dėžė į kurią žmogučiai galėjo mesti lapelius su kito mokinuko vardu. Būtent taip ir turėjo būti išrinktas baisiausias kostiumas. Tačiau tie, kuriems nerūpėjo tokie dalykėliai, galėjo tiesiog ramiai linksmintis ir džiaugtis salėje vykstančiomis linksmybėmis.
-
Delfė ilgai sėdėjo Švilpynės bendrajame kambaryje. Galiausiai išlindo iš kambario ir patraukė link didžiosios salės. Eidama užmetė akį į taškus. Geras, švilpiai antroje vietoje! Galiausiai įžengusi į salę, Delfė prarado žadą. Atsisėdusi prie stalo, švilpė nusišypsojo ir pažvelgė į vaišės. Tėvai žinoma merginai pasakojo apie Hogvartsą ir nuostabias jo vaišės, bet ši vis vien prarado žadą. Mergina nusprendė pakalbėti su drauge iš Švilpynės. Ieškojo kur sėdi jos draugė švilpinukė. Galiausiai neradusi vienos švilpės kiek nuliūdo, bet pamačiusi šventės grožybes, regis viską pamiršo.
-
Rausvas šepetėlis buvo švelniai braukiamas per akių vokus. Kažkodėl šešėliai, kuriuos šeštakursė buvo nusipirkusi žiobariškojo Londono centre, buvo baisiai nepigmentuoti, o taip vadinamas hailaiteris - atvirkščiai. Ir nuo kada jie tokias nesąmones daro? Nia, nepirksiu daugiau jų. Smulki ranka nustūmė paletę, prieš akis netrukus puikavosi naujoji revolution paletė. Ha, mylimoji. Tiek melsvi, tiek rausvi atspalviai susimaišė tarpusavyje, dar šiek tiek blizgesio ir trys mielos žvaigždutės ant kaktos: viena viduryje, kitos dvi virš antakių. Savo aviečių vazelinu lepinamas lūpas perbraukė blizgiu. Šiek tiek dar pasimaivė priš veidrodį, o tada jau ėmėsi aprangos. Dar šįryt Adelė iš baltos paklodės pasisiuvo kelnes ir įvairiai prakarpė likusią medžiagos dalį. Baltos kojinės ir sportbačiai, o nugaroje prisiūti sparnai, slapta nuknisti kažkokioje parduotuvėje. Nelabai derantys dažyti plaukai buvo sugarbanoti, visiška afro mergaitė. Gražu.
Varniukė, baigusi ruoštis, paliko bendrąjį kambarį ir nustipseno didžiosios salės link. Vos tik įėjo vidun, gavo nosin iš šikšnosparnio uodegos.
- Auč, šiaip, skauda, šlykšteke.
Žemaūgė šiandien buvo angeliukas. Mielas, niekam nekenkiantis ir nieko negąsdinantis padarėlis. Pusiau žaliaplaukė apsižvalgė ir prikandusi lūpą tikėjosi, jog pamatys bent vieną pažįstamą veidelį.
-
Vabzdžių mylėtojas ir kolekcionierius slampinėjo po Hogvartso biblioteką, ieškodamas dulkinesnių lentynų, kuriose esančios rečiau skaitomos knygos būtų galėjusios tapti namais bibliotekų graužikų genčiai priklausantiems knygų parazitams. Vis dar nebuvo praradęs vilties atrasti kažką tokio. Vaikis buvo ant akių užsidėjęs savo keistus, senovinio, animaciniuose filmukuose vaizduojamo piloto akinius primenantį daiktą ir slampinėjo, braukydamas per dulkes pirštais. Išvydęs iš kažkurio skyriaus išnyrantį, keistai besidairantį klastuolį, nupėdino būtent ten, iš kur šis ėjo - bent jau grifo manymu. Atrado kelias itin nepopuliarias ir nelankomas lentynas, kažkodėl pirmą atsivertė tą, ant kurios viršelio purvo buvo mažiau - tarsi kažkas būtų ją atsivertęs... Išgirdęs žingsnius jis išvydo šalia savęs stovint įraudusią ir piktą varnę. Nusišypsojo, kai ką atradęs knygoje.
,,Aha, idėja Helovinui."
Į salę, išpuoštą šventei, grifiukas įžengė su kauke. Užsidėjo ant veido raudoną velnio kaukę, iš nuodų ir vaistų kabineto pasiskolino kažkokių gleivių ir aptaškė jomis apiplyšusį raudoną švarką, prisitaisė vieną sulaužytą ir vieną sveiką sparną. Būdamas vabzdžių mylėtoju Marcus dar nepraleido progos prie kostiumo įsitaisyti ir vabzdiškas antenėles. Turbūt nebūtų aišku, ką vaizduoja nei šioks, nei toks, sulaužytas, gleivėtas, bjaurus ir raudonas padaras. Tad dėl visa ko grifas ant nugaros prie švarko prisegė lapelį su užrašu ,,RELATIONSHIP".
,,Šito bijo visi. Pasveikinkit Helovino karalių", - pamanė jis ir pasipūtęs bei pasitempęs įžengė į salę.
-
Kraupūs vorai ir vis garsėjanti muzika vertė merginos odą pašiurpti, o pačią ją nejuntamai nusipurtyti. Nemėgo ši varnė tokių dalykų, tačiau, norėdama pabūti super duper mega extra gražia ir į viešumą paleisti savo dar vieną šedevrą, nusprendė sudalyvauti šioje itin keistoje šventėje.
Kalnų upelio tyrumo akys užmatė vaikinuką, raudona velnio kauke ant veido. Keistai kilstelėjo vieną antakį. Akivaizdžiai nužvelgė tą gleivėtą padarą. Ne, va čia tai jau šlykštu, o ne baisu. Ir vis dėlto žengė priekin kelis žingsnelius, mat smalsumas sužinoti kas tai per berniukas suviliojo. Adelė jau buvo taip arti, jog galėjai jausti šios šilumą, ji kilstelėjo galvą į aukštaūgį. Akys išsipūtė, iš arti jis tikrai pasirodė baisokas, šiurpokas. Okei, Adele, kurių galų tempeisi čia?
- Taip ir tikėjausi,- trumpam atplėšusi kaukę nuo vaikino veido ir greitai ją grąžinusi, tarė mergina.- Labutis,- prieš ją stovėjo ne kas kitas, o gleivėmis apteškaliotas Marcus'as.- Dar šlykščiau negalėjai atrodyt?
Pasipūtėlis. Ir visai čiotkas. Sukryžiavusi rankas ties krūtine, papūtė lūpas. Lėtai, it kokį grobį, apėjo grifą.
- Netvirtai prisegei,- pataisė lapelį, buvusį ant nugaros. Ir vėl atsidūrė priešais Marcus'ą.
-
Grifui nespėjus nė tinkamai sureaguoti, prie jo prisliūkino miniatiūrinė varnėčka, labai į temą persirengusi angelu. Marcus'as tespėjo prunkštelėti iš kvailo kostiumo pasirinkimo kaip siaubo šventei, o tuomet buvo žaibiškai patikrintas ir iššniukštinėtas.
- Nu ko tu lendi? - piktai sušniokštė Green'as, bandydamas greitai apsisukti, nes jam nepatiko net mintis, kad šita varna atsistotų jam už nugaros.
- Kol kas nemačiau baisesnių kostiumų, - po kauke išdidžiai vyptelėjo Green'as. Na, po teisybe, jis dar ir nebuvo spėjęs dorai apsižvalgyti - juk tik ką čia atėjo.
Nepasitikėjo jis ja, o ji vis tiek grūdosi už nugaros. Na, jis ne tik nepasitikėjo, dargi juk greitai atpažino tą pusiau žalių, savo pažymėtų plaukų kuokštelį. Čia ta bjaurastis iš Varno Rago būrelio, iš kurios vos prieš kelias dienas - ar jau savaites? - gana smagiai paišsidirbinėjo.
Besistengdamas sutrukdyti varnai jį apsukti, nulūžusiuoju sparnu Green'as nuvertė lėkštę su sausainiais, primenančiais papelijusias smegenis, aptekusias kirminais, nuo Garbingojo stalo žemyn.
- Velnias, - keiktelėjo jis ir staigiai pasilenkė visko surinkti. Sumetė skanėstus atgal - profesoriai, besižvalgydami į mokinius ir kaukes, greičiausiai nepastebės prilipusio plauko ar grumstelio. Per daug šventimu bus užsiėmę.
- Hm, nu dėkui, - susinepatoginęs padėkojo Green'as. Varna vėl išniro prieš jį. Grifui kilo įtarimas - ar tik nebus ko nors pridirbusi jo lapeliui. Na, bet patikrins gal vėliau. O dabar vaikis su velnio kauke tik stypsojo, mėlynomis akimis stebeilydamas į merginą.
- Žinai, aš tai tavo vietoj bent dirbtiniu krauju tuos marškinius apliečiau, ar rankas, - negalvodamas tarstelėjo.
-
Dažytoji susiraukė dėl idioto prunkštelėjimo. Kas jam šįkart blogai? Mano angeliukas? Adelė net nežadėjo pretenduoti į šiurpiausio kostiumo karalienę. Jos veidas niekad nebūtų tikęs prie kraupių dalykų, per daug mielas.
- O uždrausi? Niekur nelendu, tu nerangus kirmine,- pavartė akis, kuomet jaunuolis sugebėjo numest sausainiukus ant žemės
Papurtė galvą su visu garbanų kuokštu. Susilaikė neleptelėjusi kokios nesąmonės ar trumpo moralo. Idiotas. Truktelėjo pečiais. Žemaūgė jautėsi keistai priešais aukštaūgį. Rodos, šioje salėje susitiko dvi visiškos priešingybės. Velniukas ir angeliukas? Reikia tik, kad abu dar susikapotų iki kraujų.
- Visų pirma, tai nėra marškiniai, tai - paklodė, o antra, aš net nesiruošiu čia ilgai užsibūti, kad reiktų kažko kraupaus.
Varnė, norėdama lengvai papurenti savo garbanas, užkliudė ranka Marcus’o gleivėtą švarką ir kiek išsitepė baltąją medžiagą. Kažką dėl to suniurzgėjo po nosim. Nebežinodama ką ir pasakyti dar šiam velnio drėbtam vaikinui, praėjo pro jį ir jau žadėjo dingti iš šios nesąmonės, tačiau, menkai šypsenai pasirodžius veide, apsisuko, nepastebėtai mostelėjo lazdele ir grifo tamsius plaukus padengė šviesia, blondiniška spalva. Ne visus, tik viršutines sruogas.
- Pala, pala,- greit priėjusi prie vaikino išpūtė akis.- TU PLAUKUS NUSIŠVIESINAI? Atrodo gerai,- šyptelėjo draugiškai. O apsimesti ji mokėjo, tiesiog buvo tam sutverta. Bet atrodo tikrai gerai.
-
Leonas skuodė kiek tik galėdamas. Visa Helovino šventė didžiojoje salėje turėjo prasidėti netrukus, o vaikis nedegė noru pavėluoti.
- Velniava, - suburbėjo po nosimi. - Tikrai nespėsiu.
Taip ir atsitiko. Šventė prasidėjo be jo. Varnius nespėjo, tačiau juk pats buvo dėl to kaltas. Gi viską pasiliko paskutinei minutei. Galėjo apsieiti ir be tų kraujo dėmių ant baltų lyg sniegas marškinių, ir be kulkos paliktos skylės galvoje. Būtų sutaupęs pakankamai laiko nusigauti į tą nepažįstamų raganų ir burtininkų perpildytą šventę. Žinoma, tada visas Klaido įvaizdis tikrai būtų lėkštas, bet nors vaikėzas būtų suspėjęs laiku ir netektų kaip kvailiui stovėti prie didžiosios salės durų.
Nežinodamas, ką daryti toliau, varnius susikišo rankas į rusvo palto kišenes ir atsirėmė į vieną iš daugybės kolonų, esančių šioje pilies dalyje. O gal tai buvo ženklas, kad man ten nederėtų eiti? Juk vis dėlto aš nieko ten nepažinosiu ir, žinoma, tikrai sugebėsiu apsikvailinti. Apliesiu kokį grifą sultimis ar iškrėsiu kažką panašaus. Taip, neisiu.
Vaikis jau gręžėsi traukti koledžo bendrųjų kambarių link, kai į galvą lyg strėlė šovė mintis - žavi bei vaikiška. Ji buvo susijusi su vienu Hollandų atžalos pažįstamu, kuris pastarajam išties buvo svarbus. Tik juo vargšelis pilnai pasitikėjo, laikė tikru draugu tarp šių pilkų keisto pasaulio sienų.
- O jei jis irgi ten? - žvilgtelėjo durų link.
Netikėtai užklupusi gundanti įtampa suteikė varniui ryžto vis dėlto apsilankyti Helovino šventėje. Tad nieko nelaukęs, vaikis suėmė žaislinį pistoletą, glūdantį jo kišenėje. Taip jis jautėsi tvirčiau. Žaislas leido susikoncentruoti, nepaleisti to menko ryžto lašo, kuris užgimė minties apie Montį dėka. Galiausiai, tyliai prasidaręs duris, Klaidas be savo Boni šmurkštelėjo vidun. Leonas iškart pradėjo lakstyti akimis po Helovino proga išpuoštą salę, nors dekoracijų: skraidančių šikšnosparnių, laipiojančių sienomis ir pinančių voratinklius vorų bei ryškiaspalvių moliūgų, jis net nepastebėjo. Matote, šiuo metu jam buvo aktualesni kiti dalykai, pavyzdžiui, koledžo draugas, kurio vienintelio jis neišgąsdino savo keistu elgesiu, nestabilumu ir netikėtais pykčio protrūkiais.
-
Vakarėlis ėjo į galą, bet dar netilo. Mergina nenusimanydama ką daryti tiesiog stebėjo kiekvieną balsuotoją, kiekvieno moksleivo kostiumą ir svarstė, ką būtų apsirengusi jei tuo metu, kai ji mokėsi, būtų buvęs toks vakarėlis.
Bet, kiti metai, kiti reikalai. Dabar ji čia dėl darbo. O kadangi laikas lėkė nesustodamas reikėjo sužiūrėti, kas visgi turi patį šauniausią kostiumą.
Muzika pritilo, trumpa pauzelė, kad žmogučiai nurimtų ir galėtų klausytis.
-Na, kadangi vakarėlis, kaip gali būti gaila, po truputį baigiasi... Mums reikia paskelbti konkurso laimėtoja. Šio prašysiu ateiti prie manęs ir visiems pasirodyti kaip gąsdinančiai atrodote,-darydama mažą pauzelę mergina vos vos šyptelėjo. Reikėjo sukelti bent kažkokią įtampą, ar ne?
-Leonas Holland, sveikinimai,-sušukusi žmogučio vardą ji pakvietė mokinuką, kad šis, kaip jau buvo minėta, visiems pasirodytų.
-
- Tu lendi prie mano kaukės ir snukio. Ką, saviškių snapų nebeužtenka? - nusivaipė Marcus, taip įpratęs vartoti žodį ,,snukis" vietoj ,,veido", kad nė nepastebėjo, jog taip pasišaipė pats iš savęs.
Vaikinas iš aukšto žvelgė į baltai apsirengusią išminčių koledžo atstovę.
- Traukuliai? - pasiteiravo, kai ji keistai patraukė pečiais. Aišku, pasišaipė. Vėl. Pamintijo, kad gal tam sykiui jau ir užteks.
Paklodė? Ką gi, Marcus'as to jau net nebekomentavo, juolab, nebuvo visiškai užtikrintas, kad teisingai išgirdo.
- Nusišviesinau plaukus? - nepatikliai pakartojo vaikis. Nejučiomis čiuptelėjo sau už plaukų, nors, aišku, tai niekaip nepadėjo matyti jų spalvos. Green'as nužvelgė angeliškai besišypsantį veidą ir po kauke vyptelėjo pats.
- Labai neoriginalus kerštas, turiu pastebėti, - pasakė vienas iš dviejų pokštininkų dvynių - negi juos būtų taip lengva apgauti?
-
Žaliaplaukė kvailai sukrizeno tiek išgirdusi, kad Marcus’as pats save apsistūmė, tiek dėl jo kvailo klausimo. Galvą dar labiau užvertė į vaikį. Reik tikėtis, kad nenulūš.
- Nei tai kerštas, nei ką,- pavartė akis.- Tik gražesniu paverčiau,- sukikeno ir pavėlė grifo plaukus.- Va, žiek, sutvarkiau,- pamakalavo lazdele ir grąžinusi vaikino plaukus į ankstesniuosius, sukikeno. Ir vėl.
Ir kodėl ji taip dažnai šiandien kikena ir krizena? Smulkia ranka pagriebė iš lėkštė sausainuką (švarut švarutėlį, iš kitos krūvos ėmė). Kaip koks burundukas greit sugraužė, o galiausiai dar vis pilna burna prabilo:
- Varom iš čia?- net nesulaukusi atsakymo griebė jaunesniojo ranką ir tempte išsitempė iš salės, dar spėdama nusimesti viršutinę paklodės dalį ir likti su plonais marškinėliais bei sparnais.
Keista šypsena sužaidė veide. Ir nebuvo ten taip įdomu.
-
Garbingasis stalas buvo skirtas mokytojų kolektyvui. Stalas buvo ilgas ir pačiame Didžiosios salės priekyje.
Prie stalo jau sėdėjo naujų mokslo metų profesoriai. Atsistojo profesorius sėdintis tarp visų mokytojų tas profesorius buvo Tripetis Triputis jis pasakė:
-Sveiki sugrįžę į Hogvartsą dabar prasidės nauji mokslo metai ,pirmokai įsidėmėkit be mokytojų palydos negalima eiti į mišką esantį prie mokyklos ir negalima vaikščioti ketvirto aukšto koridoriumi dešinėje ,kas ten eis bus pelnytai nubaustas.
Ir dar pridūrė:
-Tegul vaišės prasideda.
Ir ant visų Hogvartso koledžų stalų atsirado kalnai vaišių ir gėrimų. Tarp vaišių buvo-vištos,salotų,traškučių ir visokio kito gėrio. Iš gėrimų buvo moliūgų sulčių.
-
Šiąnakt miegodama Dori blaškėsi ir sapnavo daug košmarų. Kažkokius medinius namelius, duslius balsus, besikeičiančius su šaižiu riksmu. Atsikėlusi ji žinojo tik viena - reikia kuo greičiau bėgti į didžiąją salę. Klastuolė nupėdino netoli garbingojo stalo, kol kas stengdamasi profesoriams nekristi į akis. Ji buvo susitarusi su Esmeralda, kad per pusryčius mergaitės perduos profesoriams dėžutę, ką padaryti liepė tas keistas nepažįstamasis, atsiviliojęs vakar mergaites į namelį nežinia kur. Dori jaudinosi, jai ir vėl daužėsi širdis. Kaži, ką pasakys profesoriai, svarstė mergaitė, tikiuosi, kad mūsų nenubaus... Mąstydama pirmakursė dairėsi aplink ir laukė draugės. Greičiau perduotume tą dėžutę ir būtų rami galva, pamanė ji.
-
Esmeralda miegojo puikiai, mat jau buvo pripratusi prie nuotykių adrenalino. Vos patekėjus saulei, ji pabudo žvali ir linksma. Mergaitė pasirąžė, normaliai išsibudinusi susišukavo ir nusiprausė. Apsirengė lengvą, gėlėtą suknelę ir ramia galva visai užmiršusi apie susitarimą su Dori, ji išėjo iš ramaus grifiukų kambario. Jai nereikėjo niekur skubėti, juk šiandien ilgai lauktas šeštadienis. Mergaitė niūniuodama smagią dainą nulipo laiptas žemyn vis su kuo nors pasisveikindama. Didžiojoje salėje kvepėjo taip gardžiai..! Esmeralda jautėsi taip, tarsi būtų rojuje. Eidama prie savo vietelės Grifo gūžtos stalo, pamatė Dori. Esmeralda užkalbino Dori.
- O, labuką. Kaip naktis? Ei... Čia gi ta dėžutė, taip? Kur ją nešim? Prie kokio nors profesoriaus ar paprasčiausiai padėsi ant stalo? Manau, geriau nunešk kokiam profesoriui.
-
- Labas, Esmeralda! - su džiugesiu tarė Dori. - Atrodai pailsėjus, - nužvelgė draugę. - Aš tai visą naktį sapnavau košmarus ir iš pat ryto galvojau tik apie ją, - parodė į dėžutę. - Taip, tai ši dėžutė, - patvirtino pavydėdama Esmeraldai atsipalaidavimo.
Dori žvilgtelėjo į garbingąjį stalą. Keli profesoriai buvo nustoję kramtyti ir dirsčiojo į mergaites, tartum nebyliai klausdami, kokiu reikalu jos čia stoviniuoja. Tikriausiai jie nėra pripratę, kad kažkas trukdytų valgyti, klastuolė nurijo seiles.
Pirmakursė ėmė lėtai žingsniuoti garbingojo stalo link. Kai kurių profesorių akys buvo įsmigusios į mokinę, o kai kurie suaugę, sėdintys kitame stalo gale, Dori pastebėjo, toliau valgė ir šnekučiavosi mokinės nei nematydami. Tai va, niekas į tave čia taip nespokso, ramino save juodaplaukė. Priėjusi prie vidurio stalo Dori tarė:
- Ee... labas rytas. Vakar su Esmeralda, - žvilgtelėjo draugės link tikėdamasi moralinio palaikymo, - mes gavome... šitą... - iškėlė aukštyn dėžutę, - ir...
Ir Dori nespėjus užbaigti pasakoti, dėžutė iššoko jai iš rankos, pakibo virš garbingojo stalo ir sprogo. Iš jos pradėjo rūkti juodi dūmai, kažkas šnypštė, galiausiai pasigirdo tas pats duslus balsas, kuriuo kalbėjo keistas nepažįstamasis vakar.
- Hogvartsui gali ateiti blogi laikai, - įspėjo balsas iš dėžutės. - Blogi laikai, ruoškitės.
Nespėjus apgalvoti, o gal net suvokti, kokius žodžius ištarė paslaptingasis vyras, balsas nutrūko ir ausis ėmė rėžti šlykštus cypimas. Klastuolė dar spėjo pažvelgti į kelis profesorius, kai parklupo ir užsikimšo delnais ausis bandydama apsisaugoti nuo to žalojančio garso. Akies krašteliu dirstelėjo, kad salėje kilusi didžiulė sumaištis, visi lakstė, klykė, griūvo ir kimšosi ausis. Mergaitė laukė, kol visa tai baigsis.
-
- Jo, aš visiškai pailsėjusi. Po pirmojo nuotykio man irgi buvo, kaip tau, Dori.
Dori ėjo link Garbingojo stalo ir mikčiodama pasisveikino su profesoriais. Netrukus ji atsisuko į Esmeraldą. Tada mergaitė suprato, kad draugei reik pagalbos ir ji priėjo prie Garbingojo stalo tvirtai ir rįžtigai.
- Sveiki, profesoriai. Mes turim jums kaiką pasakyti. Vakar per įdomų įvykį gavome nunešti šią aksominę dėžutę į Hogvartsą, tai yra - jums. Buvo liepta atidaryti tik čia...
Dėžutė tarsi turėdama protą iššoko iš Dori baltų rankų ir ore sprogo! Viskas buvo juoda, juoda, juoda... Vėl pasigirdo to senio balsas. Esmeralda tiesiog net nepagalvojusi, galima sakyti instinktyviai išsitraukė savo ištikimają ir neištikimają lazdeles. Staiga visi pradėjo kimštis ausis ir kilo sumaištis, ir visi pradėjo lakstyti, ir visiems viskas buvo negerai ir... ir... O Esmeraldai tai viskas buvo gerai. Ji vėl pamatė tamsoje stovintį baltaplaukį senį.
- Esmeralda, saugokis, tu mums reikalinga.
- Conjunstivitus!
Tačiau kerai pataikė... pataikė į nieką. Ji viską tik įsivaizdavo tad teko grįžti į didžiąją salę prie garbingojo stalo. Ant stalo nukrito susprogdinta dėžutė, tačiau juodas debesis vis dar šnypštė ir cypė. Aišku, Esmeralda visai nieko negirdėjo, visas vaizdas sulėtėjo, mergaitė pradėjo juoktis, o po to jai viskas atrodė taip kvaila... Ji parasčiausiai atsisėdo ant grindų ir šitaip besikvatodama trenkėsi galva į stalą ir apalpo.
-
Profesorius sėdėjo stalo gale. Nenorėjo su niekuo šnekėtis ar bendrauti. Norėjo greitai pavalgyti ir dingti iš čia. Norėjo eiti į savo kabinetą ir ten išgerti. Labai to norėjo, bet staiga prie garbingojo stalo priėjo dvi merginos. Rafael'is suraukė savo antakius nesuprastadamas ką mergaitės darys. Jos viską paaiškino. Beaumont tikėjosi, kad juos paduos dėžutę kažkuriam profesoriui, bet ne jam. Deja, tai neįvyko. Dėžutė magijos pagalba atsidarė pati. Jaunuolis atsistojo visko klausydamas ir žvalgydamasis. Lėtai išsitraukė savo lazdelę ir artėjo link tos keistos dėžutės. Prancūzas jau ruošėsi paleisti kerus, bet viskas tiesiog dingo? Viskam dingus prie stalo susmuko viena iš atėjusių mergaičių. Mėlynai pilkų akių savininkas pribėgo prie mergaitės ir apžiūrėjo ją. Kvėpavo, bet buvo be sąmonės.
- Kur jūs radote šitą dėžutę? - paklausė rimtai švelniai papurtydamas mergaitę.
-
Esmeralda sapnavo tokį gražų sapną, tačiau ją kažkas pažadino. Esmeralda dar apsimiegojosi tokia, pyktelėjo.
- Ko žadini... - tada ji pasiražė ir atsimerkė. Ją žadino magiškų gyvūnų priežūros profesorius... Jai greitai šmėstelėjo Hagrido atvaizdas ir ji susijuokė. Tačiau dar kartą pažiūrėjusi į profesorių paraudo, pabalo ir pažaliavo vienu metu. - Amm, atsiprašau. - profesorius paklausė jos labai aiškaus ir visiškai ne nesitikėto klausimo. - Na, mes su Dori buvome tokiam medineme draugų namelyje, tada aš radau šitą lazdelę, - ji parodė netikrą šeivamedžio lazdelę. - Na, ir dar kaiką, tačiau tai pavojaus lyg ir nekelia. O tada, kai Dori atsisėdo ant namelyje esančios sofos, ji pradėjo elgtis kvailai ir tarsi... tarsi būtų kokioje iliuzijoje. Tuomet atėjo kažkas, bet man irgi tada jau buvo protelis užtemęs. Tas kažkas, kas atėjo, ums davė maišelyje šią dėžutę ir Dori, tarsi nenoromis įėjo į vienintelę, gražiai atrodančią kambaryje spintą, o aš jos nenorėjau vienos paleist, nes pagalvojau, dar kas jai nutiks, kai atrodo, lunatikuoja. Tai ėjau kartu. Per spintą mes kažkaip įėjo į kitą kambarį, bet aš jame jau vieną kartą buvau su tokiais draugais... Tada toks senis pasirodė, jis ums nepasakė nei vardo nei dar ko. Jis tiesiog liepė nešti šią dėžutę jums, ir neatidaryti kelyje. Aš norėjau vos išeisim iš namelio numesti tą dėžutę kur nors ir baigta, tačiau jis man pasiūlė susikauti, o tada... - ji nusijuokė. - O tada mus abi išgelbėjo viens vaikinukas ir liepė taip pat mums jos neatidaryti ir nunešti ją jums. - ji kartojosi. - Na, juo aš tikrai pasitikėjau, tad padarėme taip kaip jis liepė, o ne taip, kaip tas baltaplaukis senis. Žinot, aš jo apsiausto gabaliuką kažkaip nusiplėšiau. Beje, kodėl visi pradėjo dengtis ausis? Aš nieko baisaus negirdėjau, tik vėl pamačiau to senio veidą ir išgirdau eilinius jo kliedesius Tu mums reikalinga, saugokis... - specialiai kraipydama galvą, tampydama balsą vaipėsi Esmeralda. - Jis panašiai kažką sakė ir namelyje, bet kai męs su tuo vaikinu persikėlėm į kitą vietą, tai paskui mane skriejo žalias žaibas! - ji kalbėjo taip išraiškingai ir taip reiškė emocijas, kad galiausiai užmiršo guzą ant galvos ir atsistojo. - Aš net pagalvojau, kad tai buvo Avada Ke... - mergaitė greitai nuleido abi rankas su lazdelėmis. - Avada Kedavra. Nors tai apsurdas, kam aš galiu būti reikalinga negyva. Na, šiaip man yra smagu, kad esu tokia svarbi, jog ko ors būčiau ieškoma, net nelabai svarbu, blogiukas ar ne. Bet aišku, tikrai prie blogiukų neprisijungčiau. Taigi, baigiau. - ji gūžtelėjo pečiais ir didelėmis akimis pažiūrėjo į profesorių.
-
Staiga viskas nurimo. Apsidairiusi Dori pamatė, kad prie susmukusios Esmeraldos priėjo magiškų gyvūnų priežiūros profesorius. Kai klastuolė prie jų atėjo, Esmeralda jau pasakojo profesoriui apie trobelę. O ne, pagalvojo Dori, ar dabar neliksime nubaustos už savo žygius?
- Tu negirdėjai cypimo? - stebėdamasi vienuolikmetė paklausė draugės.
Tamsiaplaukė stebėjosi dar ir tuo, kad Esmeralda išliko tokia rami net dabar. Klastuolė toliau klausėsi grifės pasakojimo. Kaip Esmeralda taip ramiai gali reaguotį į tai, kad į ją galbūt lėkė žudymo užkeikimas?
- Profesoriau, - kreipėsi į jį Dori Esmeraldai baigus pasakoti. - Žinote, dėl tos trobelės. Mes ne savo noru į ją ėjom, - bandė pasiteisinti pameluodama, - jau vaikščiojant prie ežero, - irgi melavo, nes iš tiesų pirmakursės skraidė šluotomis, - aš pajutau, kad mane kažkas valdo. Va taip ten ir atsidūrėm.
-
Profesorius susiraukė išgirdęs mergaitės klausimą.
- Aš nežadinau tavęs, o bandžiau atgaivinti, - ištarė susiraukęs. Tada atsistojo ir ištiesė ranką mergaitei. Jai nusijuokus klausiamai pakėlė antakius ir vėl suraukė juos. Buvo kiek nepatenkintas dėl mergaitės juoko. Juk tokioje situacijoje nėra iš ko juoktis. Tai rimta situacija, kurioje juoktis negalima. Galbūt su ta dėžute jos Hogvartsui atnėšė prakeiksmą arba negandas. Juk visko galėjo būti.
Prancūzas paėmė dėžutę į rankas ir ją pavartė. Ji buvo kiek apgadinta, bet profesorius vis tiek ją nuneš direktorei. Tai būtina įduoti direktorei, kadangi ji žinos ką daryti.
- Nužudymo kerus? Būtinai turėsiu apie tai pasikalbėti su direktore, - sumurmėjo pasitvarkydamas savo plaukus profesorius.
- Sakai kažka valdė ir nuėjote į namelį. Nieko aplink tą namelį nebuvo? Jokių kitų mokinių? Ir tau, Dori, ar nieko daugiau nebuvo? - paklausė žvelgdamas į mergaites su susidomėjimu. Jam šitas reikalas pasidarė labai įdomus. - Ir aš tikiuosi, kad jūs man pasakojate tiesą ar ne? - paklausė Beaumont sukryžiuodamas rankas ties krūtine.
-
- Viską papasakojom taip, kaip buvo, - atsakė Dori. - Aplink namelį daugiau nieko nesimatė, - susimąstė. - Bent jau aš nemačiau.
Kažkodėl mergaitei atrodė, kad su visu šitu reikalu Esmeralda yra susijusi ir Mendel kažko nežino. Galbūt ji ką nors slepia, svarstė klastuolė. Kurių galų į vaiką pasiųsti mirties užkeikimą?
Dori spoksojo į dėžutę, kuri buvo profesoriaus rankose, ir akimirką pasigailėjo, kad atnešė ją į didžiąją salę. Kam aš iš viso į tai vėliausi? Reikėjo dėžutę palikti uždraustajame miške... Tamsiaplaukė atsiduso.
- Tikriausiai aš daugiau neturiu ką pasakyti apie... šitą reikalą, - dar kartą metė žvilgsnį į dėžutę. - Tai, kas įvyko, buvo išties labai keista ir nemalonu, - prikando lūpą. - Tikiuosi, kad tai nėra rimta ir Hogvartsui pavojus negresia... Taigi, dėžutę atidaviau... Viską papasakojau... Profesoriau, - linktelėjo. - Esmeralda, - šyptelėjo. - Susitiksim vėliau, - tyliai pridūrė draugei ir nuėjo išėjimo iš salės link.
Klastuolė jautėsi nei šiaip, nei taip. Suprato, kad nei pusryčių nesinori. Tas cypimas visai išmušė iš vėžių, o dar tai, kad kažkas kažką įspėja ar nori pakenkti... Eidama Dori dar kartą atsiduso. Širdyje vylėsi, kad vis tik tai buvo pokštas, kažkokia iliuzija, nors tuo pačiu viduje buvo ir baimės. Mendel išėjo iš salės.
-
Deoiridh išalko. Buvo jau gili naktis, tad seniai pasibaigusi buvo ne tik vakarienė, bet ir laikas, kada mokiniai gali slampinėti koridoriais. Vis dėlto tokios smulkmenos kaip mokyklos taisyklės septintakursei nerūpėjo, tad ji patenkinta gyvenimu keliavo didžiosios salės link. Budrumo, žinoma, neprarado. Buvo pasiruošusi bet kurią akimirką virsti varle. Iš kur kitiems žinoti, kokia tai varlė? Šių nuostabių žaliaodžių Hogvartso apylinkėse tikrai netrūko.
Vis dėlto kol kas Deoiridh buvo apsitaisiusi žmogiška bjauriai šviesia oda ir keliavo didžiosios salės link. Buvo netgi keista kažkur eiti vidury nakties - anksčiau tokie pasivaikščiojimai buvo kasdienybė kasnaktybė, bet pastaraisiais metais palengvėjęs gyvenimas privertė grifiukę išlepti.
Galiausiai pasiekusi didžiąją salę Deoiridh nejučia apsižvalgė. Apsilankyti čia naktį nebuvo jokia naujiena. Vis dėlto tik dabar mergina įvertino šios patalpos didingumą. Kadangi visai nebuvo žmonių, buvo galima pamatyti, kokia ši salė išties didelė. Buvo visiškai tylu, nors tai rudaplaukei patiko. Apsižvalgiusi ji patraukė prie įprasto Grifų Gūžtos stalo, bet staiga apsigalvojo. Jeigu jos nemato, kam elgtis kaip klusniai mergaitei? Ne, tai pernelyg neįdomu. Šyptelėjusi ji žvilgtelėjo į profesoriams skirtą stalą ir ramiai nužingsniavo link jo. Kaži koks jausmas sėdėti čia, kur gali matyti visus mokinius? Na, kai kurie profesoriai (pavyzdžiui, Matthew) mokinius matydami visai nesidžiaugia. Kai kurie iš jų tyčiojasi. O ką darytų ji, Deoiridh? Niekada to nesužinosime, nes nė už ką nebūsiu profesorė! tvirtai nusprendė škotė. Keistas būtų jausmas, jei Sigurdas atvyktų profesoriauti. Ji, žinoma, nepraleistų nė vienos pamokos, tačiau tai būtų labai jau keista.
Deja, visas mintis apie islandą nutraukė netikėtas vaizdas. Deoiridh nesuprato, kaip nepastebėjo iš karto, nors galbūt dėl to kalta buvo prieblanda. Didžiojoje salėje, pasirodo, ji buvo ne viena. Ta kvėša raudongaurė! Ką ji čia daro tokiu metu?
- Dvidešimt taškų iš Klastūnyno, - garsiai pareiškė grifiukė, kažkada spėjusi pastebėti, kuriame koledže mokosi priešė. Išsitraukė lazdelę ir sustojo. Merginas skyrė keletas metrų, bet iš tokios beprotės galima tikėtis visko.
-
Levanda sėdėjo prie Garbingojo stalo ir skaitė vieną iš aštuonių, vasarą atsivežtų, knygų. Nors mergina buvo sau prisiekusi, jog ruoš namų darbus, tačiau knyga buvo žymiai įdomesnė už kažkokį referatą, kuris dabar gulėjo nutėkštas ant stalo. Žinoma, ji visa tai galėjo daryti kur kas patogesnėje vietoje - lovoje. Tačiau, kaip tik šiandien, mergaičių miegamuosiuose kažkas knarkė, vis traukė nosį ir be paliovos kuitėsi pataluose. O klastuolės kaimynės lova su kiekvienu jos atodūsiu taip garsiai girgždėjo, jog atrodė, ją be perstojo skrodžia vaiduokliai.
Tiesą pasakius, čia atkakusi nakties metu, ji buvo pirmą kartą. Iš pradžių, galvojo eiti į biblioteką, bet nugąstavo, kad tokiu paros metu, ten gali šmirinėti koks profesorius. Tad atidundėjusi čia ir įsitaisiusi, jos manymu, pačioje patogiausioje ir minkščiausioje vietoje, ryte rijo knygą, pasišviesdama lazdele.
Levandą išblaškė tylą neįprastai garsiai skrodžiantys kažkieno žingsniai. Ši staigiai sušnabždėjo "Nox" ir sustingo iš baimės, mat buvo šventai įsitikinusi, jog koks profesorius išgirdo ją čia einančią. Raudonplaukė prisimerkė, vildamasi pamatyti žmogų, sudrumstusį ramybę. Tačiau, kad ir kaip stengtųsi įtemti regėjimą, taip ir negalėjo suvokti, kas prie jos artinasi.
Klastuolė išgirdo pažystamą balsą, kuris milžiniškoje salėje skambėjo nepaprastai skardžiai. Jai prireikė kelių sekundžių, kol atpažino balso savininkę - prakeiktą rupūžę. Nelemta mergiotė tarsi kyštelėjo ranką į kišenę. Nors Levanda neįžiūrėjo, ką ji išsitraukia, ir ar ji tikrai siekė ranka kišenės, tačiau iš karto pamanė, jog ši ketina jai kailį išperti. Iš to išgąsčio raudonplaukė, nieko nelaukusi, tamsoje sugraibė savąją burtų lazdelę ir šūktelėjo:
- Stupefy!
Tik po gerų trisdešimties sekundžių, ji susivokė, ką padariusi, ir pradėjo gailėtis, jog šį kartą pirma užvirė košę.
-
Panašu, kad beprotė išsigando. O argi ne toks buvo Deoiridh tikslas? Būtent toks, vadinasi, naktis jau yra nusisekusi. Grifiukė nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsenėle. Po šio susitikimo ta kvėša vėl atsidurs ligoninėje, tik šį kartą Deoiridh kartu su ja ten nekeliaus. Vadinasi, ją reikia nudaužti taip, kad pati nenukentėtų. Kaip tą padaryti, ji dar sugalvos. Kol kas galima šiek tiek pažaisti katės ir pelės žaidimą.
Deja, panašu, kad raudongaurė nebuvo nusiteikusi tokiems žaidimams. Jos kėslai buvo žymiai rimtesni, ir tai grifei visiškai nepatiko. Staigiai pasilenkusi ji išvengė kerų, tačiau pajuto kylantį susierzinimą. Šita mažė dar sužinos, ko animagė verta!
- Nori žaisti šitaip? - sumurmėjo Deoiridh neslėpdama pasitenkinimo. - Ir negalėsi sakyti, kad aš pradėjau, ar ne?
Kurį laiką grifiukė spoksojo į taip nemėgstamą kvėšą. Taip ir nesuprato, kodėl jos negali pakęsti, bet viena buvo aišku: jos jausmai raudongaurės atžvilgiu niekada nepasikeis. Nebent ji suaugs, nors to tikėtis tikriausiai nebuvo verta. Žinoma, škotė nė neketino padėti tai kvaišai suaugti ir susiprasti, kokia ji yra iš tiesų. Ne, reikėjo tiesiog gerai kirsti kokiais nors kerais, kad ji susivoktų neturinti šansų.
- Flipendo! - net ir pačiai sau netikėtai suriko Deoiridh ir nusitaikė į priešę. Nežinojo, ar gali tikėtis taip paprastai paimti ir pataikyti. Vis dėlto kartais lengviau buvo muštis fiziškai, tad toks įvykių posūkis buvo kiek netikėtas. Tiesa, Deoiridh nė neketino to pripažinti.
Nelaukdama kvėšos reakcijos grifė atsisėdo prie profesoriams skirto stalo.
- Vištienos sparnelių, - burbtelėjo ji, ir noras iš karto buvo įvykdytas. Apsimesdama, kad netoliese jokios kvaišos nėra, grifė pradėjo kuo ramiausiai valgyti.
-
Levanda pastebėjo šypsenėlę rupūžės veide ir, žinoma, vos tramdė pyktį. Ji niekada nepažinojo jokių žmonių, kuriuos galėtų įvardyti, kaip savo priešus. Tačiau, priešais ją stovinti mergina, tikrai atrodė, kaip blogiausias jos pažinotas žmogus. Žinoma, raudonplaukė pirma paleido kerus. Juk rupūžė jai vos nesuskaldė makaulės!
Bandydama prisiminti, koks merginos vardas, jos atmintyje iškilo Kerėjimo pamoka, kuri virto tikru baseinu su fejerverkais ir dar velnias žino kuo. Tuomet pamokoje buvo rupūžė. Kažkas minėjo jos vardą, bet jis buvo ne iš tų, kurie iš kart įsimena. Dar pasukusi galvą ir spoksodama į mergiūkštę, ji prisiminė, jog grifė vardu Deoiridh.
Mergina nuleido jos klausimą negirdomis, mat visiškai neturėjo, ką atsakyti. Klastuolė bijojo, jog jei pražios burną, pradės rėkte rėkti ant priešininkės ir atrodys visiškai apgailėtinai. Ne, gal ji pirma ir pradėjo visas šitas dviejų vištelių peštynes, bet ji bent jau nesuteiks malonumo rupūžei savo nerafinuotais paistalais ir atvirai demonstruojamais jausmais.
Priešininkė, žinoma, neliko skolinga už stingdymo kerus, tad Levanda atbula tėškėsi ant žemės, kaip reikalas susimušdama sėdynę. Juk jos ne taip jau ir seniai, nei skustos, nei luptos paliko ligoninės sparną. Klastuolės makaulėj dar ir dabar liko nedidelis randelis nuo butelio šukės, kurį paleido prakeikta pasipūtėlė. O jos ir vėl viena kitą daužo į akmeninį Didžiosios salės grindinį.
Raudonplaukė, kaip galėdama greičiau atsistojo, stengdamasi nesuteikti progos mergiūkštei smogti antrąkart.
- Serpensortia! - išpyškino pirmą į galvą šovusį burtažodį ir vylėsi, jog Deoiridh bijo gyvačių.
Vis dar jausdama skaudamą sėdynę, ji stebėjo, kaip riebi stora, bet, deja, trumpa, gyvačiukė artinasi prie grifės. Tačiau, pergalės šokio ji nešoko, net mintyse, mat žinojo, kad vištelių peštynės tik prasidėjo.
-
Buvo netikėtai skanu. Deoiridh nežinojo, ar taip yra dėl to, kad maistas puikios kokybės, ar dėl to, kad raudongaurė kvėša taip garsiai plojosi ant žemės, kad net valgymo malonumu užsiėmusi grifė negalėjo neatkreipti dėmesio. Trumpam pakėlusi akis išsišiepė, bet netrukus vėl sutelkė dėmesį į vištieną. Visų pirma, buvo pernelyg skanu, visų antra, tao kvėšai jos jausmų žinoti nevalia. Tegul jaučia skausmą ir galvoja, kad škotei tai nė velnio nerūpi.
Deja, tenka pripažinti, kad jai rūpėjo. Ir rūpėjo pakankamai, kad atsargiai žvelgtų į Levandą, kai ji tarė burtažodį. Tai, kad klastuolė išbūrė gyvatę, ko gero, neturėjo stebinti. Bet nuspręsti, kad ji apgailėtina, tikrai buvo galima, ką Deoiridh skubiai ir padarė.
- Taigi. Nemokame net kautis savo jėgomis, ar ne? - sarkazmo ir paniekos kupinu tonu pratarė rudaplaukė lėkštei. Ne, dabar tikrai nežiūrės į raudongaurę. Tai sukeltų pernelyg didelį pavojų, kad ji pastebės nerimą Deoiridh akyse. Gyvačių škotė nemėgo, bet, laimei, prisiminė vieną burtažodį.
- Evanesco! - riktelėjo ji nukreipusi lazdelę į tą ne itin mielą padarą. Nepasisekė. Keiktelėjusi pakartojo burtą, ir gyvatė išnyko. - Ne, mieloji. Jei jau kaunamės, tai sąžiningai.
"Draugiškai" nusišypsojusi Deoiridh permetė lazdelę į kairę ranką. Netrukus grąžino ją į stipriąją dešinę. Norėjosi pamokyti kvėšą taip, kad ji daugiau niekada nenorėtų susitikti. Kodėl? Na, tam priežasčių buvo daug, tik šią akimirką grifė nebūtų galėjusi nė vienos įvardinti.
- Aguamenti! - dar vienas garsus šūksnis nuaidėjo didžiojoje salėje. Kad ir kaip norėjosi tęsti naktipiečius, nebuvo laiko: reikėjo nukreipti vandens srovę į priešę ir gerai ją išmaudyti. Gal pavyks išplauti ir pasipūtimą?
Dar viena žaisminga šypsenėlė nušvietė animagės veidą.
-
Deoiridh it kiaulaitė, savo dantimis taršydama tą nelemtą vištieną, apsimetė visiškai apatiška viskam, išskyrus, žinoma, savo vištos gabalą. Nors mergina puikiai suprato, jog rupūžės abejingumas yra tik apsimestinis, Levandą tai, kaip reikiant, sunervino. Šita pasipūtėlė, negana to, kad valgo vištieną nesilaikydama jokių etiketo taisyklių, dar ir kažką vaidina.
Išklausiusi kandžią priešės pastabėlę ji tik tarstelėjo:
- Juk gyvatę išbūriau aš. Tad, teoriškai, kaunuosi savo jėgomis. Beje, o ko taip staigiai sunerimai, išsigandai? - šyptelėjo penkiolikmetė ir prikando liežuvį, mat ši visai nemokėjo svaidžiotis užgauliojimais.
Atrodo, gyvatė buvo visai vykęs sumanymas, mat varlė tik iš antro karto susidorojo su tuo storu ir keistai atrodančiu gyvūnu. Nepaisant to, priešė greitai atsitiesė ir klastuolės nosy, akyse ir burnoj pribėgo nemažas kiekis vandens. Dabar ji atrodė tikrai pažeminta. O, negana to, ausys buvo užgulusios, o akys kiek perštėjo.
Prastai matydama, kas vyksta, nutaikė lazdelę į prakeiktą varlę ir sušuko, kaip visad, pirmą į galvą šovusį burtažodį:
- Ebublio! - žinoma, pasigailėjo savo kerų pasirinkimu, mat, vietoj to, kad panaudotų tikrus, burtininkų dvikovoje naudojamus kerus, vis pasirinkdavo kažkokius vaikiškus ir nerimtus.
Varlė, dėkui Merlinui, įstrigo milžiniškame muilo burbule, kuris iš lėto kilo aukštyn. Turbūt keista, iš kur mergina žino tokį burtą, bet jis dažnai pasitaikydavo naudingas, norint panervinti brolį ar surūgusį namų elfą, vis verčiantį užsiimti "naudingesne" veikla. Kadangi ji retai apsireikšdavo kerėjimo ar pasigynimo nuo juodosios magijos pamokose, vieninteliai burtažodžiai, kuriuos tikrai žinojo, buvo tie, kuriuos dar būdama šešerių naudodavo nugvelbusi vieno iš tėvų lazdelę.
Dar nespėjus grifei išsivaduoti iš burbulo, ši jau mintyse galvojo, kokius kitus kerus panaudosianti, nes Levanda norėjo pasirodyti, kaip rimta, garbinga burtininkė, o ne mergiūkštė, naudojanti vaikystėje išmoktus burtažodžius.
-
- O taip, žinok, siaubingai išsigandau. Be galo tavęs bijau, - dirbtinai drebančiu balseliu sucypė Deoiridh, nors labiausiai norėjosi juoktis. Žinoma, gyvatė jai nepatiko, bet negi raudongaurė kvėša galvojo, kad to užteks? Oi ne, akivaizdu, kad jai reikia dar daug išmokti apie Grifų Gūžtos septintakursę. Ir toji septintakursė buvo nusiteikusi šią pamoką padaryti dabar pat.
Matyti, kaip Levanda skęsta menkoje srovelėje buvo be galo smagu. Deoiridh, žinoma, neleido sau išsišiepti ir taip parodyti džiaugsmo, bet vaizdelis buvo netgi labai malonus akiai. O kad tu užspringtum nuoširdus palinkėjimas sušmėžavo grifės smegeninėje. Deja, kitų kerų atmušti nepavyko, ir tuomet apsijuokti teko ir pačiai. Burtažodžio Deoiridh neišgirdo, o jo efektas buvo visiškai netikėtas. Pakilusi į orą Deoiridh neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti dabar, tad tiesiog pasivertė varle. Tai, deja, visiškai nepadėjo ir problemos neišsprendė. Ji neįsivaizdavo, kaip išsivaduoti iš šitos situacijos. Vis tik būdama varlės pavidale suprato, kad norint išsikapanoti iš šios nesąmonės reikės kerų. Varliška koja laikyti burtų lazdelę ir tarti burtažodį nebuvo taip paprasta, tad ji vėl atvirto į žmogų.
- Reducto! - riktelėjo grifė nukreipusi ginklą į tą kvailą burbulą. Ar pavyko, ar ne, bet ji labai jau negrakščiai drėbėsi ant grindų ir gerokai prisiplojo. Na jau ne, dabar tai tu man atsiimsi tūžo rudaplaukė gaudydama kvapą. Reikėjo kuo greičiau rasti sprendimą ir parodyti kvėšai, kad ji čia tikrai nelaimės.
- Bombarda! - dar kartą suriko Deoiridh nutaikiusi lazdelę kažkur Levandai už nugaros. Dalis garbingojo stalo sprogo ir gabalais išlakstė į visas puses. Grifė nežiūrėjo, kas ten vyksta, bet vienas kitas gabalas tikrai turėjo pataikyti į tą kvailą raudonais gaurais apaugusią makaulę. Toks variantas buvo labai nuostabus, o ji pati kol kas galėjo šiek tiek pagulėti ir atgauti kvapą. Žinojo, kad viskas taip paprastai čia nesibaigs, tad galvoje pamažu užgimė planas.
-
Levanda matė, kaip animagė, pavirtusi varle, muistosi burbule, bandydama sugalvoti, kaip jį perdurti. Tačiau, šis, nors ir vilties suteikiantis vaizdas, visiškai nepadėjo merginai sugalvoti, kaip susidoroti su prieše. Kiekvieną kartą, kai ši, atrodo, turi pranašumą laimėti, pasipūtėlė kažką sugalvoja ir, negana to, dar pasišaipo iš klastuolės.
Vištelių peštynės, net ir pačiai penktakursei pradėjo atrodyti betikslės. Jos ir vėl pasisvaidys kerais, kol kažkuri, o, greičiausiai, abi atsidurs ligoninėje. Na, bent jau nuo stogo šįkart kristi nereikės. Kad ir kaip ten bebūtų, pasiduoti Levanda irgi nebuvo linkusi. Jos savigarbos jausmas neleido čia pat mesti burtų lazdelės ir lėkti iš salės. Tačiau, ši ne kartą apie tokią galimybę pagalvojo, mat buvo akivaizdu, jog grifė irgi ne iš kelmo spirta. Jokio pranašumo, dviem metais jaunesnė ir prasčiau kerus išmananti klastuolė neturėjo. Negana to, jos liežuvis, kad ir kaip to nenorėjo pripažinti, nebuvo toks aštrus, kaip purvinais žodžiais šlaistytis mėgstančios priešininkės.
Mergina pasidarė tarsi apatiška viskam, kas vyksta aplinkui. Ji net nesureagavo, kai Deoiridh susprogdino ne ką kitą, o dalį Garbingojo stalo. Taip, to paties, prie kurio ryte atsikėlę profesoriai galvos, kaip nubausti taip jų pusryčius sujaukusias mokines.
Jos ranką pervėrė skausmas, mat viena stalo atplaiša pataikė į dilbį. Kraujo nesimatė, mat medžio gabaliukas stabdė kraujavimą, bet klastuolė buvo įsitikinusi, jog, jei atplaišą ištrauks, kraujais upeliukas tekės. Lygiai taip pat, kaip jau buvo atsitikę su jos makaule ligoninėj.
Ji pažvelgė į priešininkę, bandydama tamsoje surasti jos akis ar bent jau suvokti, kokia mimika dabiną jos varlišką veidą. Tačiau tamsa buvo per tiršta, o regėjimas per prastas, kad kažką panašaus įžiūrėtų.
- Klausyk, tau neatrodo visa ši kova bereikšmiška. Juk abi žinom, kaip viskas baigsis. Po geros valandėlės gulėsim pas madam Pomfri, - pavargusiu balsu tarstelėjo.
Raudonplaukė nuleido akis i dilbį, bandydama lėtai ištraukti šukę.
-
Raudongaurė kvėša surimtėjo. Arba išmoko nerodyti skausmo. Arba tiesiog nenorėjo leisti grifei pasimėgauti skausmo klyksmais ar dejonėmis.
Deja, kad ir kuri iš šių prielaidų buvo teisinga, nė viena nebuvo pakankamai įdomi, kad Deoiridh tuo džiaugtųsi. Tiesa, pirmąja prielaida ji ir netikėjo. Tokios kaip šita nesurimtėja. Ne, ji tikriausiai buvo pernelyg užsiėmusi mąstymu, kokią čia dar nesąmonę iškrėsti. Nors kur jau ji ten mąstys. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad tokia veikla didžiai gerbiama panelė Levanda neužsiima.
Deoiridh stovėjo pasiruošusi bet kada atremti kerus. Jos sukeltas sprogimas, atrodo, paveikė kvėšą: negauti į galvą ji neturėjo šansų. Vis dėlto su tokiomis beprotėmis visada reikia elgtis atsargiai, budrumo negalima prarasti nė akimirkai.
Vis tik buvo akivaizdu, kad raudongaurė kažkokia nenormali. Panašu, kad nė viena nuolauža nepataikė į tą kvailą makaulę. Arba grifė to nepastebėjo, o kvėša makaulės savininkė sugebėjo nuslėpti.
Išgirdusi priešės žodžius škotė išsišiepė. Akivaizdu, kad Levanda nežino kur dėtis ir bando atsitraukti “garbingai”. Tiesą sakant, Deoiridh ir pati tingėjo čia švaistytis kerais, tačiau garsiai to tikrai nebūtų pripažinusi. Bet kai šita… razina kompote yra išsigandusi ir nebenori kovoti toliau, argi galima prieštarauti? Vargšas vaikas tuoj apsiverks iš baimės…
- Jeigu kas ir yra bereikšmiška, tai nebent tavo gyvenimas, - burbtelėjo Deoiridh ir per kokį centimetrą nuleido lazdelę. Ką gali žinoti, galbūt čia tik “gudrus” būdas apgauti priešininkę? Animagė nė neketino leistis taip lengvai apmulkinama. Ji atidžiai stebėjo kvėšą ir svarstė, ar laukti veiksmo, ar imtis iniciatyvos pačiai.
- Expelliarmus! - galų gale suriko ji. Kiekvienas burtininkas žinojo, kad burtų lazdelė tokių bepročių kaip Levanda rankose yra be galo pavojingas ginklas. Kiekvieno šios pilies gyventojo labui reikėtų tą kvėšą nuginkluoti visam likusiam gyvenimui.
-
Ta kvėša, žinoma, nesutiko su Levandos pasiūlymu skirstytis. Tiesą pasakius, kastuolė nebuvo labai nustebusi tokia priešininkės reakcija. Nors ir vylėsi, kad ši ateis į protą, tačiau giliai širdy žinojo, kad šitai vištelei taip niežti nagus, jog ji su bet kuo pasipeštų.
Varlei pasinaudojus "Expelliarmus" kerais, mergina krustelėjo iš netikėtumo, tačiau net nesiruošė pakelti lazdelės nuo žemės. Žinoma, tam prireikė nemažai valios pastangų, mat stovėti beginklei atrodė tas pats, kas stovėti visiškai nuogut nuogutėlei. Šiuo metu ją labiau domino sužalojimas, nei prakeikta mergiotė. Jos žaizda dilbyje pradėjo kaip reikiant pulsuoti, o ištraukus medžio atplaišą dar ir kraujas srovele bėgo. Geroji žinia buvo ta, kad sužeidimas nebuvo itin gilus.
Levanda nesiruošė vėl bandyti išpešti kokį burtažodį iš makaulės ir viltis, jog jis suveiks. Jai nusibodo taip svaičiotis kerais su grife. Kuo toliau, tuo labiau atrodė, jog ši kova nesibaigs tol, kol viena nepajėgs atsistoti ant savo kojų. Taip žemai nusiristi penktakursė nenorėjo. Bent jau ne antrą kartą.
- Silencio, - sušnibždėjo norėdama nutildyti Deoiridh, kol ši nepravėrė savo varliškų nasrų, - Žinai, man nusibodo čia stoviniuoti ir terliotis su tavimi. Ciao!
Dar spėjusi nužvelgti vištelę pasibjaurėjimo kupinu balsu, susirinko savo mantą arba bent jau tai, kas iš jos liko po sprogimo, ir nešė kudašių, kol dar silencio kerai veikė.
Nors ir suprato, kad pasitraukti iš kovos negarbinga, bet bandė save įtikinti, kad švaistytis burtais su tokia nevykėle yra dar negarbingiau. Net nebandžiusi toliau kvaršinti sau galvos dėl to, kas įvyko, nudrožė tiesiai į savo lovą, vildamasi, kad pavyks užmigti.
-
Prasidėjo dar vieni mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Antrakursiai bei vyresni mokiniai, važiavę testralių traukiamomis karietomis, jau sėdėjo prie savo koledžo stalų ir laukė paskirstymo ceremonijos. Arwen nužvelgė Didžiąją salę. Nuostabu buvo matyti linksmus veidus mokinių, per atostogas pasiilgusių savo draugų ir su jais džiaugsmingai besišnekučiuojančių. Dalis jų tikriausiai pasiilgo ir pilies, ypač gyvenantys vaikų namuose ar pas nedraugiškus globėjus. Arwen stengėsi sukurti pilyje visiems draugišką ir saugią aplinką, kad mokiniai patys norėtų grįžti į mokyklą ir nesijaustų priversti čia būti.
Prasivėrus didžiulėms ir sunkioms Didžiosios salės durims, į patalpą įžengė pirmakursių vora, vedama direktorės pavaduotojos. Priešais Garbingąjį stalą jau buvo padėta kėdė su Paskirstymo kepure. Arwen stebėjo, kaip nedrąsūs ir, atrodo, kai kurie išsigandę jaunieji burtininkai vienas po kito dedasi kepurę ir po akimirkos sužino koledžą, į kurį pateko. Toliau sekė standartinės procedūros - Hogvartso himno giedojimas skirtingomis melodijomis, kaip jau buvo įprasta nuo Dumbldoro laikų, svarbiausios informacijos pateikimas mokiniams ir galiausiai vaišių patiekimas ant stalų. Galiausiai Arwen davė ženklą, kad oficialioji dalis baigėsi ir galima kibti į maistą. Nužvelgusi stalą, prie kurio sėdėjo kartu su kolegomis, ji į lėkštę įsidėjo sultingai atrodančio kepsnio gabaliuką ir įsipylė baltojo vyno, pagardinto mėtomis.
-
Nauji mokslo metai. Nauja pradžia. Na, galbūt tos pradžios ir nebuvo. Rodos, niekas Romos gyvenime nepasikeitė. Ji ir vėl grįžo į Hogvartsą, vėl dėstė ateities būrimą. Rodos, viskas taip kaip utri būti ir nikeo keisti čia nereikia.
Roma su kolegomi sėdėjo prie garbingojo stalo. Buvo prasidėjusi šventė. Tamsiaplaukė stebėjo kaip pirmakursiai žvalgėsi salėje, o po to apkaustyti baimės užsimaukšlindavo paskirstymo kepurę bei sužinodavo savąjį koledžą. Senos geros tradicijos. Pagalvojo ji. Paskui pradėjo skambėti ir Hogvartso himnas. Tiesa, ne vieną kartą. Keitėsi melodijos, kurios įnešdavo šiokio tokio įvairumo, kurio tikrai trūko visoje šitoje naujųjų mokslo metų ceremonijoje.
Prasidėjo vaišės. Visi pradėjo valgyti. Žinoma, Roma neatsiliko, nes visgi buvo tikrai išalkusi. Hm... Gal reikėtų pabandyti išgerti stiklinę kokio vyno. Taip, po to nutikimo jo negėriau jau daugelį metų, bet vis dėlto atrodo viliojančiai. Taip neapsisprendusi Roma ir sėdėjo bei žiūrėjo į raudoną vyną, kuris gražiai stovėjo ant stalo tik ir laukdamas kada bus paragautas. Roma nežinojo ką daryti. Tikrai norėjo jo paragauti, tačiau tuo pačiu ir kiek bijojo. Visi šie jausmai atsispindėjo jos veide.
-
Beveik metai priklausomybių centre ir viltis, kad direktorė neklaus, kodėl jis buvo pasitraukęs iš pareigų. Tai buvo du pagrindiniai dalykai, kurie sukosi galvoje visą laiką nuo pat tada, kai Matthew gavo patvirtinimą, kad yra priimtas dirbti Hogvartso mokykloje. Ir vėl. Tai, tiesą sakant, džiugino. Ta mokykla buvo vienintelė likusi sąsaja su Deoiridh. Mergina vos sulaukusi pilnametystės pradėjo mėgautis gyvenimo ir, regis, su tėčiu nebenorėjo palaikyti jokių ryšių. Tai gerokai skaudino, tad Turner tikėjosi grįžęs dėstyti šiek tiek užpildys tą tuštumą. Be to, rūpėjo, kaip sekasi Dori, kaip ji jaučiasi. Galbūt reikėjo palaikyti santykius, tačiau esant priklausomybių centre bendrauti nei galima, nei norisi. Ką gi, viskas buvo sudėtinga.
Žinoma, Matthew nepasiilgo paties dėstymo. Nė kiek neabejojo, kad pamokos ir toliau virs tikra tragedija. Vis dėlto kažkas jį traukė į Hogvartsą. Galbūt viltis nesutikti Clarke ir toliau būti kolegomis su Rafaeliu ir Marku.
Deja, paskutinėmis atostogų dienomis viskas sugriuvo. Atsiradusi Deoiridh viską taip puikiai sugadino, kad Turner norėjo čia ir dabar parašyti Evenstar, kad nebegali dėstyti. Deja, jau buvo pasirašęs kontraktą, be to, negalėjo direktorės palikti be profesoriaus likus vos kelioms dienoms iki mokslo metų pradžios. Dabar apėmė kaltė, kad gal vis dėlto nereikėjo taip su ja pasielgti. Tik kaip jam reikėjo reaguoti? Ir kas būtų pagalvojusi, kad tokia nekalta mergaitė nukris į tokią duobę?
Dabar, sėdint didžiojoje salėje, mintys sukosi tik apie tai. Negirdėjo Hogvartso himno, negirdėjo, ar direktorė ką nors pasakė mokiniams. Šykščiai linktelėjo Romai, Auriui ir Jennifer, kai kurių profesorių nepažinojo, o štai Sigurdo akių vengė. Neįsivaizdavo, ar jis žino, bet nė neketino jam pranešti. Galvoje sukosi mintys tik apie tai, kaip jo dukra nusirito. Kaip jam dabar susikaupti ir pasiruošti dėstyti?
Be galo norėjosi įsipilti vyno. Ar gerti tiesiai iš butelio. Vis dėlto metai “tame centre”, kaip jį sau vadindavo Matthew Turner, nepraėjo be reikalo. Bent jau kol kas pavyko atsispirti tai pagundai. Taigi dabar herbologijos profesorius sėdėjo kėdėje ir spoksojo į vieną tašką nieko nereginčiomis akimis.
-
Nauji mokslo metai. Katerina net sėdėdama didžiojoje menėje prie garbingojo stalo su kolegomis, negalėjo patikėti tuo, kad šiais mokslo metais į Hogvartsą atvyko ne kaip mokinė, o kaip profesorė, kuri dėstys astronomija. Ji labai jaudinosi, nes visgi tai jos pirmi metai profesoriavimo.
Katerina smalsiu žvilgsniu stebėjo kas vyksta didžiojoje menėje. Kaip mokiniai sėdėdami prie stalų juokėsi, bendravo su draugais. Kaip pirmakursiai išpustom akim visur dairėsi ir vienas po kito užsimaukšlindavo ant galvos paskirstymo kepure. Kaip krūptelėdavo kai ji sušaukdavo į kokį koledžą pateko. Visi šie vaizdai Katerinai atgaivino malonius prisiminimus. Net jos veide pasirodė šypsena. Po pirmakursių paskirstymo suskambo Hogvartso himnas įvairiausiomis melodijomis. Tada atsistojo mokyklos direktorė ir susakė visą reikiamą informacija mokiniams. Po visos oficialios dalies, ant stalų pasirodė vaišės. Visi pradėjo valgyti, o Katerina žiūrėjo į stalą niekaip negalėdama nuspręsti ką gi įsidėti į lėkšte, nors valgyt tikrai labai norėjo. Bet galiausiai Katerina paragavo raudonojo vyno ir pasigardžiuodama suvalgė apskrudusį kepsnį su salotomis. O po to dar suvalgė šokoladinio torto gabalėlį su vyšnia ant viršaus. Dar tokio skanaus torto nesu ragavus. Pagalvojo ji.
-
Subtilus mėtų poskonis suteikė gėrimui gaivumo. Jausdama, kaip vynas maloniai bėga gerkle žemyn, Arwen prisiminė šiltą vasaros dieną prie vandenyno, kai palmių apsuptyje, pabėgusi nuo visų vadovavimo mokyklai rūpesčių, gurkšnojo gaivų mėtinį kokteilį. Taip, net ir Hogvartso direktorei norisi ištrūkti iš pilies ir praleisti šiek tiek laiko atokioje vietelėje, toliau nuo žmonių, magijos ir tikro pasaulio. Bet dabar atostogos baigėsi, metas grįžti prie darbų. Nauji mokslo metai, kaip ir kasmet, žadėjo įnešti naujų vėjų į įprastą, ramų Hogvartso gyvenimą. O būtent tai ir kėlė žavesį, nes nebuvo vienodų metų - vis kas nors nutikdavo kitokio. Prie to nemažai prisidėjo jaunų profesorių atėjimas dėstyti Hogvartse, ir būtent dėl to Evenstar buvo linkusi suteikti progą jauniems burtininkams, net ir tiems, kurie vos ką tik baigė jos vadovaujamą mokyklą.
Grįžusi iš prisiminimų, profesorė paragavo kepsnio. Šis buvo minkštas, kvepėjo spanguolėmis. Pagavusi kažkurio iš kolegų žvilgsnį, Arwen nusišypsojo, pakėlė savo taurę ir nebyliai pasiuntė linkėjimus.
-
Tai buvo dar viena rugsėjo pirmosios šventė, dar vieneri metai klausantis vaikų apkalbų ir dar vieneri metai mėginant užčiaupti kai kuriuos "pernelyg aktyvius vaikus". Bet kol kas Jennifer bandė tai užmiršti, nors vargu ar tai tuo metu buvo įmanoma. Per savo gyvenimą ji jau antrą kartą žengė į profesorės vietą, tik šįkart ne į ateities būrimo, o į kerėjimo. Ir ačiū Dievui. Jai atrodė, kad dabar bent mokiniai labiau vertins jos pamokas.
Nauji mokiniai, pirmakursiai jau buvo vedami link Paskirstymo kepurės. Jų veiduose buvo patyti tiek nuostabos, kai kuriose baimė, kituose džiaugsmas, bet visi, po to kai sužinodavo koledžus būdavo laimingi. Kai ceremonija pasibaigė ir buvo tęsiama oficialioji dalis, Jennifer visą laiką stebėjo varnanagius, o ypač naujuosius, kurie ką tik sužinoję savo koledžą susipažįsta su bendrakoledžiais. Viskas atgimė lyg vakar, užplūdo prisiminimai, bet ji jokiu gyvu nenorėjo grįžti į šią mokyklą kaip mokinė, tas pragaras jau iškęstas.
Pagaliau buvo galima kibti į maistą. Visi mokiniai suskubo valgyti, bet Jennifer nesinorėjo, ji tik pasekė kolegų pavyzdžiu ir įsipylę gardaus raudonojo vyno. O ką reikėjo daryti? Atrodė, kad jei nei valgys nei gers, jie pamanys, kad ji kokio bado laikosi.
-
Plikis jautėsi be galo keistai. Jam priešais nosį - keturi stalai, prie kurių susėdę vaikai. Ir jis, Juzefas, trisdešimt trejų metų paranojikas, kuris sumąstė profesoriauti. Kodėl? Pirma, žinoma, dėl to, kad šioje mokykloje mokosi Walgunas. Mėlynakis norėjo būti kuo arčiau sūnaus. Kažkur viduje kirbėjo mintis, kad jiems leidžiant kartu vis daugiau laiko galbūt Walgunas pareikš norą gyventi pas tėvą? Nors net jeigu ir ne - jie dabar matytis galės kasdien. Jis turės galimybę praleisti su sūnumi daug daugiau laiko nei nuostabioji mamytė. Antra, dabar, kol Walgunas dar neužaugęs ir dažnai svečiuosis pas beplaukį, buvo nebelabai saugu užsiimti nelegalių krovinių pergabenimu. Negalėjai žinoti, kas, kur ir kada gali atsitikti, kas sumąstys užpulti, sugalvoti pamokyti tave ar tavo artimuosius. Todėl reikėjo normalaus darbo. Nors dar nežinia, kiek tas darbas normalus. Kas gali būti malonaus bandant išmokyti krūvą vaikų, kurių didesnė dalis tikriausiai dar ir puskvailiai?
Žinoma, jo sūnus tikrai ne puskvailis. Jis pats geriausias, pasakė sau mintyse žvelgdamas į grifų stalą. Nusišypsojo prisiminęs vasaros pabaigą - ją praleido kartu su Walgunu.
Šią akimirką Levinsas sėdėjo šalia Aurio. Stengėsi į jį nežiūrėti, nes kažkaip ėmė juokas. Pasijautė taip, tarsi jie abu patys būtų mokiniai, priversti sėdėti kokioje nors oficialioje vakarienėje.
Juzefas apžvelgė kolegas ir pastebėjo, kad viena profesorė, kurios vardas, berods, yra Roma, žiūri į raudoną vyną.
- Galbūt jums įpilti? - pasiteiravo beplaukis ir, nelaukęs atsakymo, pripildė tamsiaplaukės taurę sodriu, raudonu skysčiu.
Pats Juzefas įsidėjo į lėkštę kepsnį ir bulvių. Gėrimo nesipylė jokio, mat dar gėdinosi.
-
Auris jautėsi kaip žuvis vandeny. Iš pradžių žinoma stebėjo mažius einančius link paskirstymo kėdės. Prisiminė savo paskirstymą, kai ant tos prakeiktos taburetės prakiurksojo ištisas penkias minutes. O tada jau buvo paskirtas į Klastūnyną. Ta kepuriūkštė vis nenutarė kur jį kišti. O Auris sėdėjo ir kraustėsi iš proto. Mat vienu momentu regis manė, kad išvis nepateks į jokį koledžą.
Tada atėjo metas himnui. Grynas smagumėlis. Jis traukė greitu rokenrolišku ritmu.
Paskui susimojavo su keliais Grifais. Kol kas nekreipė dėmesio nei į savo kolegas, nei į maistą ant stalo. Mat gestais bendravo su keletu padūkėlių iš Grifų Gūžtos koledžo.
Pagaliau atsisėdo normaliai ir nusisuko nuo mokinių.
Metai jo nuomone žadėjo būti smagūs. Šalia sėdėjo Juzefas. Aurio vaizduotėje iškart pasirodė tie kvaili kostiumai, kuriuos jie vilkėjo tada, kai netyčia nešykle pateko į kažkokį Amerikietiška prekybos centrą. Tiesa, tas reikalas pasibaigė liūdnai. Bet vis tiek vaizduotėje aiškiai matė save su katino apranga ir Juzefą su ta tragiška skrybėle ir apsiaustu. Gal jau gana? Tu augini paauglę, kuriai reikėtų rodyti kas yra geras tonas. Tokiems dalykams metas uždaryti duris. Sakė sau.
Į mokyklą sugrįžo ir Matthew. Tiesa, atrodė kažkoks truputį apmiręs. Visai nepanėšėjo į žmogų kažkada kartu trypusį ant scenos ir grojusį būgneliu.
- Labas Matthew. - Džiugiai prašneko Auris. Tuo tarpu Juzefas asistavo Keit. O Auriui ėmė darytis įdomu kas bus. Mat kartais Keit pasidarydavo panaši į Erką. Pavyzdžiui tada, kai jie šventė ant stogo.
Pats įsidėjo troškinio. Pagaliau buvo galima atsipalaiduoti ir valgyti. Mat porą pastarūjų dienų reikėjo išruošti Erką į mokyklą. O tai buvo nelengva. Prisiminus visus jos augintinius. Ir Aurio išsiblaškymą. Juk reikėjo sužiūrėti ar visus daiktus ji susidėjo.
- Reikėtų tosto už naujai atvykusius profesorius. - Pasakė. Jie dar nežino kas laukia. Pamanė.
-
Roma taip ir žiūrėjo į vyną. Nebuvo tikra, kad labai nori nusigerti prieš visą mokyklą. Na, gal taip ir nenusigertų, tačiau nebuvo tikra, kad nori bent lašelio. Taip, tas skystis viliojo, tačiau patirties su juo profesorė turėjo per daug.
Tamsiaplaukė šalia savęs išgirdo balsą. Na, ne tik balsą, o ir siūlymą įpilti. Profesorė jau žiojosi sakyti, kad gal vis dėlto ne, tačiau nespėjo - skystis jau puikavosi taurėje.
- Na, kad jau yra gal nieko truputį išgerti, - tyliai sau tarė tikėdamasi, kad niekas kitas neišgirs. - Ačiū, - dar pridėjo atsisukusi į vyrą, kuris ją privertė išgerti. Tik šįkart tarė kiek garsiau. Paskui atsiduso bei gurkštelėjo. Skonis nebuvo blogas, tačiau praeitimi paremtos mintys neleido taip juo mėgautis kaip Roma norėtų. Išgėrusi visą taurę profesorė nusprendė ir užkąsti. Tiesa, nebuvo taip, kad labai norėtų valgyti, tačiau neturėjo ką daugiau veikti.
-
Sigurdui net virpėjo pirštai, kaip stipriai jis troško išsinešdinti iš Didžiosios salės. Kuo toliau nuo šių metų profesorių, mat jų buvimas šalia nuteikė mažų mažiausiai nemaloniai. Kas, po galais, vertė tą plikagalvį atsivilkti čia, į Hogvartsą? Juk islandas žinojo apie jo darbą Magijos Ministerijoje - negi ten taip nuobodu, kad verčiau norisi trūnyti tamsiuose kabinetuose su nerimstančiais mokiniais? Neatrodė, jog tas vyrukas moka bendrauti su vaikais. Bet kas jis toks, kad abejotų direktorės pasirinkimu? Nebent nebuvo iš ko rinktis. Vyptelėjo šviesiaplaukis, išraišką paslėpdamas už moliūgų sulčių taurės. Po praeitų Kalėdų alkoholio neėmė nė lašo, mat jis skaudžiai priminė tiek apie Deoiridh, tiek apie Matthew, kuris taip pat sėdėjo netoliese. Herbologijos profesorius pernelyg akivaizdžiai vengė sudurti žvilgsnius, o tai kurstė norą tiesiog imti ir užkalbinti. Atrodė, jog jis žino, kad globota mergina nuėjo tamsiais šunkeliais, o buvęs vaikinas lyg tyčia trainiojasi darbo vietoje. Bėgant laikui, tapo akivaizdu, kad Matthew nedrįs nė praverti burnos, tad Sigurdas pats ėmėsi iniciatyvos:
-Matthew, man visai būtų įdomu sužinoti, ką veikėt per praeitus metus. Neabejoju, kad atradot kažką naujo savo srityje.
Žvilgsnis gręžte gręžė profesoriaus juodą viršugalvį, laukdamas, kol anas pakels galvą. O gal ir ne, mat tonas buvo atmieštas tam tikromis ledinėmis gaidelėmis, ženklinančiomis kažin kokią karčią gyvenimo patirtį. Herbologas šias girdėjo greičiausiai pirmąkart.
-
Pažįstamiems kolegoms, ko gero, turėjo kristi į akis tai, kad Matthew Turner yra gerokai pasikeitęs. Ir pagrindinis skirtumas buvo netgi ne tai, kad jis neragavo vyno. Ne, herbologas tiesiog su niekuo nebendravo, nepasisveikino net su Auriu ar Roma, kuriuos pažinojo iš anksčiau. Vylėsi, kad taip ir liks, bet Auris būtinai nusprendė pasisveikinti. Akivaizdu, kad to trumpo linktelėjimo nepakako. O ir tas džiaugsmingas tonas…
- Labas, labas, - tyliai pratarė Turner ir prisivertė pažvelgti į kolegą. Neketino niekam pasakoti, kas jį slegia. Suvokė, kad atrodo keistokai: grįžo po metų pertraukos ir iš karto yra nepatenkintas. Vis dėlto šį kartą nepasitenkinimą sukėlė ne vaikai.
Tarsi visko būtų maža, dar ir Sigurdas sugalvojo užkalbinti. Kiek Matthew prisiminė, šis jaunuolis nebuvo plepus, tad natūraliai iškilo klausimas, ar po tokiais paprastais žodžiais slypėjo kokia nors potekstė. Ir kodėl jis klausia apie metus, kuriuos herbologas praleido ne mokykloje? Turner žinojo, kad normaliomis sąlygomis patrauktų jaunąjį kolegą per dantį, bet dabar tam nebuvo jėgų.
- Per šituos metus nesitobulinau herbologijos srityje, - prisivertė atsakyti profesorius ir netgi žvilgtelėjo į jaunąjį kolegą. Ar tu žinai? Šį klausimą akys tiesiog spinduliavo. Būtent dėl to Turner į Sigurdą žvelgė labai jau trumpai. Netruko vėl nudurti akis į stalą. Islando tonas buvo kažkoks kitoks. Žinoma, herbologas jaunuolio gerai nepažinojo, bet kažkas jo elgesyje bylojo - jis žino. Reikia pasišnekėti su Llewellyn ir išsiaiškinti daugiau nutarė Turner atkakliai spoksodamas į ant stalo sukrautą maistą.
-
Roma paragavo vyno, kurio jai įpylė Juzefas. Tačiau neatrodė, jog ji būtų labai patenkinta gėrimu. Gal nepataikiau? Gal ji norėjo ko nors kito?
Auris pasiūlė pakelti tostą už naujai atvykusius profesorius. Tuomet beplaukis nusišypsojo.
- Ačiū, - tarė draugui ir dabar jau taip pat įsipylė raudono vyno, tačiau gurkštelėjo vos vos. - Labai malonu prie jūsų prisijungti. Aš dėstysiu žiobarotyrą, turbūt jau daugelis žinote, kad esu Juzefas, - nusijuokė. - Mano sūnus mokosi Grifų Gūžtoje. Antrakursis, - didžiuodamasis tarė ir vėl žvilgtelėjo į didžiąją salę ieškodamas akimis Walguno. - Taigi, kurie iš jūsų taip pat esate nauji profesoriai? - pasiteiravo ir apžvelgė naujuosius kolegas.
Sigurdas, vaikis iš keliavimo oru egzaminų centro, Juzefas manė, tikrai bus naujas profesorius. Toks jaunas. Ir dar viena jaunutė mergina tamsiais plaukais. Tiesa, Levinsas pastebėjo, jog tarp Sigurdo ir garsiojo Matthew tvyro kažkokia įtampa. Patį Matthew Juzefas įdėmiai nužvelgė. Iš Dori apie jį buvo labai daug girdėjęs. Pirmiausia gero, paskui - blogo.
-
Magijos istorijos profesorius sėdėjo prie Garbingojo stalo. Po stalu gulėjo paruoštas nuolatinis žvalgo ginklas - didysis lankas. Prie jo gulėjo ir strėlinė su dviem tuzinais strėlių. Taip pat jaunuolis buvo užsidėjęs diržą su įmaute dviem peiliams. Toje dviguboje įmautėje buvo du - ilgas kovų ir trumpas svaidomasis - peiliai. Dėl tų peilių kiti mokytojai žvelgė į žvalgą su baimės gaidele. Tiesa, šiam vaikinukui labiau patiko būti tituluojamam žvalgu nei profesoriumi. Nutaisęs bejausmę, abejingą žvalgo veido miną Badis stebėjo atsiveriančias Didžiosios salės duris ir įeinančius pirmakursius. Žinojo, kad kažkur tarp jų buvo įsimaišęs žvalgo mokinys Kristupas. Virtinei sustojus jį pamatė. Danil kažkam pamojo. Kol kas neslėpė jausmų, kaip buvo paliepęs Smudge. Tačiau pamatęs savo mokytoją vaikis irgi nutaisę tokią pačią, abejingą veido miną. Mokinį paskyrė į Švilpynę. Prasidėjus puotai žvalgas valgė savo pasidarytą sumuštinį ir gėrė šaltinio vandenį. Žvalgo mokinys, kiek Badis matė, irgi. Puotai pasibaigus ir mokiniams išsiskirsčius, žvalgas nutarė, kad jam čia nebėra ką veikti. Pasiėmęs lanką ir strėlinę jis išėjo iš salės.
-
Dar vieni mokslo metai. Kurie bus visai kitokie. Neįtikėtina, bet Auris sutarė su direktore dėl mažylio, kuris dabar taip pat buvo šalia jo didžiojoje salėje. Pasisodino jį šalia savęs. Galvojo, kad gal reiktų pasisodinti sau ant kelių, kad jam nebūtų taip baisu. Bet pasisodino ant kėdės šalimais. Šį kartą, kai visi dainavo mokyklos himną jis neišsidirbinėjo kaip visada. Sėdėjo ramiai, nešoko, nedainavo kaip nors kvailai su kitais mokiniais. Atėjo paskirstymas. Kurį irgi išsėdėjo kaip pridera. Tada pagaliau ant stalo atkeliavo maistas.
- Valgysim? - Nusišypsojo Timočiui ir įdėjo jam į lėkštę šiek tiek maisto. Supjaustė mėsą mažais gabalėliais. Įdėjo bulvių, daržovių.
- Pasistenk valgyti gražiai kaip mokėmės gerai? - Pasakė tokiu pat švelnių tonu, kokiu dažniausiai su juo kalbėdavosi. Pats irgi įsidėjo sau kažko.
- Gražu ar ne? Man patinka šitos salės lubos. Matai kiek žvaigždučių. Negalėčiau nei suskaičiuoti. - Kalbino jį. Lubos išties atrodė kaip žvaigždėmis nusagstytas dangus. Apie lubas, vaiduoklius ir kitus Timočio laukiančius magiškus dalykus pasakojo jam. Pradėjo pasakoti apie mokyklą nuo pat tada, kai sutarė su direktore dėl broliuko gyvenimo Hogvartse.
-
Timočiui būdavo baisu namuose pas didelį brolį Aurį, tačiau jam pasidarydavo dar baisiau, jeigu Auris jį kur nors vesdavosi. Taip atsitiko ir šį kartą. Brolis daug pasakojo apie tai, kur jiedu vyksta, bet, kaip visada, Timočiui sudėtinga buvo įsivaizduoti.
Jie atėjo į tą pilį, apie kurią brolis (šio žodžio reikšmės vaikas vis dar nesuprato, tik žinojo, kad Auris yra jo brolis) pasakojo. Pilis atrodė labai labai ypatinga, raudonplaukis pasijautė lyg vienoje iš pasakų, kurias jam sekė Auris ir kurių paveiksliukus rodydavo.
Berniukas dar nelabai suprato, kas yra magija, tačiau ji jam patiko. Jis vis pamąstydavo apie tai, kodėl jo tikruose namuose nebuvo burtų? Ir apie tai, kada Timotį pasiims tėtis. Vaikutis vis dar buvo be galo bailus ir nekalbus. Viduje slėpėsi begalė klausimų, tačiau jis juos visus užgniauždavo. Auris jo dar nei karto nemušė. Nepaisant to, Timotis žinojo, kad brolis tikrai jį gali pradėti mušti. Ir tik laiko klausimas, kada Timotis gaus į kailį. Ar nuo Aurio, ar nuo Eion, ar nuo Erkos.
Bet čia, čia buvo nepaprastai daug žmonių. Tiek Timotis niekada nebuvo matęs. Ir kažkodėl štai čia jis jautėsi drąsiau, čia mažiau į galvą lindo mintys, jog kas nors berniuką muš. Tarp šitiek gyvasties jis jautėsi saugesnis.
Timotis smalsiai stebėjo pilį. Ji buvo tokia didelė. Timotis galvojo, jog ši salė - ir yra visa pilis. Jis šiuo metu nebuvo pajėgus suvokti Hogvartso dydžio.
Visi kažką dainavo, o paskui žmonės po vieną ėjo prieš visus ir ant galvos maukšlinosi kepurę, kuri kažką rėkavo. Timotis labai bijojo, kad nebūtų ir jis ten pakviestas. Laimei, jo vardo niekas neištarė.
O tada ant stalo pasirodė neaprėpiamas kiekis maisto. Timočiui patiko maistas. Jis mėgavosi tuo jausmu, jog nėra alkanas. Tačiau dažniausiai instinktyviai maistą labai greit valgydavo, nors paskui pasidarydavo negera. Brolis visada kartoja, kad maisto niekas neatims, bet Timotis vis vien jausdavosi saugiau, kai tas maistelis jau gulėdavo jo pilvelyje.
Auris įdėjo maistelio Timočiui į lėkštę ir pasakė, kad jis pasistengtų gražiai valgyti. Timotis linktelėjo. Tačiau jo akys nukrypo į pyragėlį kaip medžio šaka, o ten dar buvo uždėta kažko kaip sniegas. Tas pyragėlis atrodė taip gardžiai, kad Timotis jį griebė nuo stalo ir susigrūdo į burną. Greitai kramtė ir rijo, o rankos ir drabužiai jau visi buvo šokoladiniai ir ištepti grietinėlės kremu. Vis dar kramtydamas berniukas išpūtęs akis pasižiūrėjo į Aurį. Žinojo, jog nusikalto.
-
Auris taip ir nespėjo pradėti valgyti. Vaikis pasičiupo pyragėlį ir labai greitai sunaikino jį.
- Oi, taip niekas nedaro. Matai kiek čia visko daug? Visi ramiai valgo. Niekas iš nieko maisto neatima. - Auris jau nesuskaičiuojamą kartą išvalė broliuko rūbelius.
- Pyragėlį reikia valgyti tada, kai suvalgysi karšta patiekalą. - Jis pasiėmė servetėlę ir pabandė nuvalyti vaikui veiduką ir rankytes.
- Ar dar nori valgyti? Jei nori, tai pabandom gražiai. Paimk šakutę į rankytę ir suvalgyk kas yra tavo lėkštėje. O jei nebenori valgyt, tada nevalgyk. Rytoj maisto vėl bus. - O jei tikrai pamatę tokį laukinuką vaikai tyčiosis iš jo? Auriui pasidarė neramu. Ne. Jau ir taip buvo neramu, taigi nežinojo ar galėtų jaustis dar labiau sunerimęs. O jei atsivešdamas jį mokyklon suklydau? O jei suklydau apsiimdamas auginti? Gerai. Šaukštai jau po piet.
-
Brolis Auris pasakė Timočiui, jog jis valgytų ramiai. Timotis žinojo, jog vyras taip pasakys. Žinojo, kad reikia gražiai valgyti. Bet juk vis tiek taip nedarė. Aš blogas, mintyse pagalvojo.
Vaikas ėmė linkčioti. Auris nuvalė jam drabužėlius. Tada berniukas paėmė šakutę ir pradėjo valgyti tai, kas buvo įdėta lėkštėje. Nebeskubėjo, tačiau dalis maisto vis tiek nepasiekdavo burnos. Krito tiek ant stalo, tiek ant drabužių, tiek ant grindų.
Valgydamas Timotis dairėsi. Tokių mažų vaikų kaip jis pilyje nesimatė, bet priešais stovėjo septyni stalai (taip Timočiui atrodė), prie kurių dabar valgė ir bendravo dideli vaikai arba suaugę (vyresnius mokinius raudonplaukis tokiais laikė). O stalas, prie kurio sėdėjo brolis Auris ir Timotis, buvo užsėstas vien suaugusiųjų.
Vaikas nežinia kelintą kartą pakėlė akis į lubas. Jos buvo nepaprastai gražios. O tada į salę atskiro kažkokie keisti dalykai, Timotis nustojo valgyti ir žiūrėjo išpūtęs akis.
-
Juzefas kuitėsi savo kabinete ir gerokai per vėlai suprato, jog gėdingai vėluoja į šventę. Nulėkęs į didžiąją salę vyrukas rado jau visus puotaujančius. O paskirstymą stebėti įdomu, ypač smalsu pamatyti naujuosius varnanagius.
Kai Levinsas pasiekė garbingąjį stalą ir su visais pasisveikino, neatsisėdo į savo įprastinę vietą šalia Aurio. Nes toj vietoj sėdėjo... mažas vaikas. Mažas, apsipurvinęs vaikas, kuris šiuo metu dėbsojo į vaiduoklius.
Plikis prisėdo šalia to vaiko. Buvo akivaizdu, kad tai - Aurio sūnus, o Auris sėdėjo prie berniuko iš kitos pusės. Jie buvo gana panašūs. O dar tie raudoni plaukai. Juzefas žiūrėjo apstulbęs.
- Dėl Merlino, kada sužinojai? - paklausė draugo. - O kas mama? Po galais, kiek jam metų?
Juzefui pagailo Aurio. Pats su Walgunu nebendravo trejus metus, bet jis nuo pat vaiko gimimo žinojo, kad Walgunas egzistuoja. Kaip dabar turėtų jaustis Auris, kai vaikas nukrito lyg iš giedro dangaus? Ir viskas, savaitgaliais nebegersim Kiauliasodyje, mintyse pasakė sau beplaukis suprasdamas karčią tiesą.
-
Timočiui vis dar nelabai sekėsi. Auriui jau kilo ranka jį pamaitinti, bet nusprendė, kad turi mokytis pats. Ir nieko nedarė.
- Labai gerai, šaunuolis. - Pasakė. Po truputį išmoks. Tikėjosi. Pats taip nieko ir nebevalgė. Prarado apetitą. Tik sėdėjo ir maišė kažką, kas buvo lėkštėje.
- Tai vaiduokliai Timi. Atsimeni, aš tau apie juos pasakojau. Jų gali nebijoti. - Į salę gerokai pavėlavęs atėjo Juzefas. Pirmą kartą Auris kiek pralinksmėjo ir nusišypsojo.
- Vėluoji drauguži. Ką gero veikei? - Užklausė, kai tas klestelėjo šalia berniuko. Juzefas irgi apibęėrė jį klausimai.
- Nežinau. Narkomanė kažkokia Laura. - Pamažu ėmėsi aiškintis apie savo brolį. Rašinėdavo Amyrui laiškus. - Sužinojau tai Rugpjūčio keturioliktą dieną. - Tos dienos nepamirš niekada gyvenime. Pirma, tai kitą dieną buvo Eion gimtadienis. O antra, tiesiog toji diena supurtė Aurio gyvenimą. Tiesą sakant ir Timočio taip pat.
Auris taip ir nepaaiškino, kad mažylis jo brolis. Iš Juzefo reakcijos turėjo suprasti, kad laiko jį ne broliu, o paties Aurio vaiku. Bet buvo pavargęs ir Apie tai nei nepagalvojo.
- Metų. Atrodo ketveri. O gal jau penkeri. Tai jau aiškinuosi po truputėlį. Bet tai nelengva. - Tada susiėmė, kad reiktų gal Timočiui paaiškinti su kuo čia kalba.
- Šito dėdės vardas Juzefas. Jis irgi mokytojas. Pameni Timoti, aš tau pasakojau kas yra mokytojas.
-
Timotis, kaip visada, linktelėjo. Stebėjo tuos vaiduoklius. Norėjosi paklausti, kodėl jie nevaikšto. Ar ir Timotis taip gali? Vaiduokliai ėjo kiaurai stalus. Kaip jie niekur neatsitrenkia? Vaikui magėjo juos paliesti. Tačiau jis nei žodžio neištarė. Kaip jau jam buvo įprasta, daug kalbėjo tik savo mintyse.
Ir tada Timotis išgirdo mamos vardą. Akytės išsiplėtė. Jose suspindo viltis.
- Mano mama, - tyliai sušnabždėjo.
Brolis Auris pristatė dėdę Juzefą. Įprastai Timotis žmogų vertindavo pagal plaukų spalvą. Bet dėdė Juzefas išvis neturėjo plaukų. Tokio žmogaus berniukas matęs nebuvo. Tad akys vis smalsiai nukrypdavo į dėdės galvą, ją norėjosi paliesti lygiai taip pat, kaip ir vaiduoklius. O gal net labiau.
-
- Iš tikrųjų tai nieko. Nežinau, kaip sugebėjau apsižioplint. Puiki nauja mokslo metų pradžia, ar ne? - nusijuokė.
Juzefas į lėkštę įsidėjo jautienos ir salotų. Į taurę prisipylė moliūgų sulčių. Šiuo metu buvo bepradedąs jas gerti, tačiau dėl Aurio žodžių apstulbo dar labiau nei pamatęs vaiką ir tas sultis tiesiog išpurškė ant savęs ir stalo.
- Po šimts Merlinų, tyliau, - pasakė Auriui ir apsidairė, ar kolegos nenugirdo bei pradėjo valyti save bei stalą žiobarišku būdu. - Nemaniau, kad galėtum sugulti su narkomane.
Ir tada prisiminė, kad ir pats sugulė. Netyčia. Net nusipurtė. Dar ir dabar kartais pagalvodavo apie tai, ar nėra apsikrėtęs kokia baisia besimptome liga.
- Tai gerai, kad Laura, o ne Deoiridh, - burbtelėjo labiau sau, o ne Auriui. - Ir kaip ji tave rado? - dabar jau garsiau paklausė. - Tai labas, Timoti, - nusišypsojo vaikui beplaukis.
-
- Jie tokie įdomūs ar ne Timoti? Jie moka pereiti kiaurai daiktus. Būtų patogu ir mums taip mokėti. - Nusišypsojo.
Ak, gal nereikėjo minėti tos moters vardo. Timotis visko klausėsi.
- Ai, pasitaiko. - Pasakė Juzefui dėl vėlavimo. Paskui sustingo.
- Ką? Neprisikurk nieko. Čia mano broliukas. Aš jos nepažįstu. Tiesiog. Augustino brolis dvynys apsireiškė ir dabar mažylis su manim. - Nusprendė nebeminėti Timočiui pažįstamų vardų.
- Deoiridh? Pažįstu vieną merginą tokiu vardu. Buvo pradedanti žurnalistės karjerą bet... Kažkaip nepasisekė jai. - Prisiminė susitikimą parke. Bet tai jau buvo seniai. Dar prisiminė, ką sakė Dafydd. Kad ji turi ar turės vaiką. O jeigu jis augs kaip Timotis? Užsigalvojo.
Pastūmė lėkštę. Turbūt jau greit reikės eiti. Reikės paguldyti Timotį į lovą. Tada pagalvoti apie pamokas.
-
Timotis linktelėjo, kai brolis Auris prašneko apie vaiduoklius. Buvo smalsu, ar vaiduokliai mato kiaurai sienas. Ir ar gali bendrauti su žmonėmis. Bet antrasis klausimas paaiškėjo netrukus. Timotis matė, jog kažkoks vaiduoklis šnekėjosi su dideliais vaikais.
Taip pat vaikas klausėsi, ar vėl neišgirs mamos, o gal tėčio vardo. Gal šalia prisėdęs dėdė Juzefas juos pažįsta? Galbūt jis atėjo perduoti žinią nuo tėvų? O gal juos ir atvedė į pilį? Vaikas apsidairė, tačiau bent jau kol kas pilyje tėvų nematė.
Netrukus dėdė Juzefas pasisveikino su Timočiu ir Timotis išsigando. Išpūtęs akis linktelėjo, bet nieko nesakė. Nežinojo, ko reikėtų tikėtis iš žmogaus, kuris neturi plaukų.
Berniukas jau buvo suvalgęs maistą, kurį jam į lėkštę įdėjo didelis Auris. Jau kuo kuo, bet apetitu Timotis nesiskundė. Jo dėmesį atkreipė gražus permatomas dubenėlis, kuriame jis matė daug spalvų. Ant viršaus buvo dar tas kaip sniegas, kaip ir ant pyragėlio, kurį vaikas valgė prieš tai. Tad jis jau žinojo, jog bus skanu.
Vaikas paėmė į rankas dubenėlį ir pasigrožėjo spalvomis. Ten matėsi spalva kaip žolė, kaip valgomi rutuliukai ir kaip tokios gėlytės namuose lauke.
Tai buvo želė su grietinėle, tačiau Timotis to nežinojo. Taip pat jis nežinojo, jog šį desertą reikia valgyti šaukšteliu. Todėl raudonplaukis panardino į skanėstą visus pirštus ir dalį delno, sugriebė želės bei grietinėlės ir pradėjo grūstis į burną. Apsidrėbė ne mažiau nei su pyragėliu, tačiau nesijautė kažką bloga darantis, nes neskubėjo. Aplink Timotį ir ant jo buvo pilna maisto likučių.
-
- Kas? - regis, Juzefas apstulbo dar labiau. - Broliukas?
Plikis žiūrėjo tai į Aurį, tai į berniuką. Sunku buvo patikėti, jog juodu - broliai. Išvaizda - taip. Bet amžius. Jie atrodė kaip tėvas ir sūnus.
- Na ir varo senis Senkleris, ką? Bet... bet kaip jis pas tave atsidūrė? Kur augo iki šiol?
Juzefas puikiai atsiminė tą vakarą Kiauliasodyje, kuomet jiedu su Auriu vienas kitam paatviravo gana asmeniškomis temomis. Tad mėlynakis žinojo, jog nelabai realu, kad vaikas būtų augęs su biologiniu savo tėvu. Tai su kuo tada? Su narkomane Laura, pamanė.
Berniukas pasirodė baikštus. Turbūt jis išsigando, kai Levinsas jį pakalbino. Tad beplaukis nusprendė nelįsti. Ir valgyti vaikas visai nemokėjo. Pradėjo kapoti želė tiesiog su rankomis.
Juzefui širdis suspurdėjo, kai Auris pasakė, jog pažįsta merginą Deoiridh vardu. Ar tai gali būti ta pati mergina? Juk vardas - gana retas. Kiek Deoiridh gali gyventi Londone?
- Pažįsti? Kaip ji atrodo? Bet? Bet kas? Kas jai atsitiko? Ar ji kuo nors serga?
Vyrukas akivaizdžiai sutriko. Mintyse pasirodė baisūs vaizdiniai. Kraupiomis ligomis, kurių simptomai pasireiškia po bala žino kiek laiko, sergantis Juzefas mirties patale. Dėl vienos nakties malonumo.
-
- Broliukas, broliukas. Mažas mano brolis. Nu taip. Tėvas tai tikrai kaip jaunuolis ar ne? Man atrodo aš jį uždarysiu į kokią prieglaudą. Man jau gana staigmenų. O viską aš tau papasakosiu paskui gerai? Nenoriu dabar Timočiui visko primint. - Gal jis jų ir neklausė. Dabar berniukas nusičiupo dubenėlį želės ir ėmė valgyti. Auris nutarė, kad neatiminės dabar iš jo to dubenėlio. Apie šaukštelį paaiškins paskui. Tegul sau pasimėgauja.
Jei būtų ne toks susirūpinęs, tai gal būtų pastebėjęs kaip Juzefą sujaudino tas vardas. Bet dabar tiesiog pasakė.
- Neaukšta, rudaplaukė. Ji buvo septintakursė, kai aš atėjau į mokyklą. Gerai mokėsi, buvo kiek padykusi. O paskui dirbo Magijos žiniose. O paskui pradėjo vartoti narkotikus. Aš ją sutikau vieną kartą. Norėjau įsiūlyti jai slopiklio, nes ji laužėsi ir aš negalėjau su ja susikalbėt. Bet nieko nesigavo. Tai va nekokia istorija. Ar kuo serga nežinau.
-
Timotis taip įniko į tą skanumyną, jog nelabai daugiau ką ir matė. Jis ir valgė, ir žaidė. Pradėjo trinti želę tarp pirštų, aplink viskas lipo. Didelis Auris ir dėdė Juzefas kažką ir toliau kalbėjosi, tačiau berniukas dabar jau visai nebesiklausė, ką. Kelionė buvo ilga, tiesa, joje vaikas miegojo, tačiau su pabudinėjimais.
Pilis padovanojo daug įspūdžių. Čia atėjo šitiek žmonių, skraidžiojo vaiduokliai, o dar tas gražus pilies viršus pakėlus galvą. Ir tokia gausybė skanių vaišių. Vaikutis šią akimirką jautėsi pakankamai saugus. Gal net saugiausiai per visą tą laiką, kuomet jį atskyrė nuo mamos ir tėčio. Norėjosi miego. Dabar Timotis pasirėmė limpančia rankyte irgi limpantį veidą ir pradėjo knapsėti.
-
- Gerai, - linktelėjo žvilgtelėjęs į vaiką, kuris buvo labai užsiėmęs traiškydamas želė. - Ir taip, tu jį sužiūrėk, - tyliai pasakė turėdamas omeny Aurio tėvą, - nes bala žino, kada jis tau numes prie durų dar vieną raudonplaukį ar raudonplaukę, - kilstelėjo šviesius savo antakius.
Tada Auris apibūdino Deoiridh. Ji atitiko merginos, su kuria Levinsas permiegojo, išvaizdą. Nežinia, pasidarė ramiau, kad Auris ją pažinojo, ar atvirkščiai, nesaugiau, jog Juzefas tą panelę prisiminė.
Kad ir kaip ten bebūtų, visai neseniai į didžiąją salę atėjusiam profesoriui nebesinorėjo čia sėdėti, gerti, valgyti ir bendrauti. Norėjosi eiti išsimaudyti, išsišveisti kiekvieną savo kūno dalelę.
- Žinai, pamiršau vieną tokį dalyką, - pasakė Juzefas. - Turbūt šį kartą aš jau eisiu.
Jis pakilo nuo kėdės ir atsiprašė. Linktelėjo Brendanui. Pagalvojo, kad vis dėlto bus su kuo gerti. Nors Auris iškrito iš žaidimo, bet atvyko Brendanas. Vos vos šyptelėjęs beplaukis išėjo iš salės. Taip, eis maudytis. Su naujaisiais varnanagiais susipažins rytoj.
-
- Taip. Taigi geriausia bus arba jį uždaryti arba nudėti. - Pasakė tyliai ir niūriai. Kada imsis operacijos tėvo uždarymas nebuvo tikras. Eilėje dar laukė galybė kitų darbų.
Timotis įsijautęs taršė želė. Bet paskui paliko tą vargšą dubenėlį ramybėje. Atrodė pavargęs. Auris kerais sutvarkė vietą, kur jis sėdėjo ir maisto likučių neliko.
- Aha. Tai iki. Aš irgi eisiu. Paguldysiu vaiką. - Pasakė ir atsistojo. Atsargiai pakėlė mieguistą berniuką nuo kėdės. Ir patraukė durų link. Reikėjo nuprausti išsiterliojusį Timotį, paguldyti jį. Ir tada prisiminti ką reikės daryti rytoj per pamokas. Šiaip laukė pamokų. Bet džiaugsmą dėl naujų mokslo metų kiek temdė nerimas.
Nešinas vaiku Auris išėjo iš didžiosios salės ir nuėjo į savo kabinetą.
-
Buvo rytas, pusryčiai. Erka ramiai sėdėjo prie garbingojo stalo. Nesijautė nejaukiai, kaip kartais anksčiau. Dabar net, tiesą sakant, jautėsi išdidžiai - ne taip, kaip sėdint prie Klastūnyno stalo.
Dauguma vaikų diena iš dienos kalbėjo apie kažkokį koncertą, kuris vyks Kiauliasodyje. Esą tai viena garsiausių burtininkų grupių. Erka muzika nesidomėjo, taigi dabar, pusryčiaudama skaitė magijos žinias. Ir tikrai, ta grupė koncertuos Kiauliasodžio renginių arenoje. Hm, būtų smagu nueiti. Tik ne vienai, man reikia palydovo! Nusprendė mergina ir apsidairė, tačiau salėje darbuotojų buvo mažuma.
Tad Erka tą reikalą nusprendė palikti kitam kartui, o dabar tiesiog pavalgyti, tai juk irgi darbas, ir dar ne toks lengvas, ar ne? Tad mergina prisikrovė kiaušinių ir ėmė pusryčiauti.
-
Iš Magijos Žinių naudos nebent tiek, kad jose būna skelbimai apie šluotas. Tiesa, būtent reikiamo skelbimo rasti taip ir nepavyko, kas vertė galvoti, kad profesorius Levinsas vis dėlto melavo. Deja, Eliotas per vasarą tą reikalą su šluota pamiršo, o dabar prisiminė tik dėl to, kad visa mokykla ūžė apie skelbimą tame laikraštyje. Kažkokia grupė atvyksta į Kiauliasodį. Išsiklausinėjęs draugų viską išsiaiškino ir nors nebuvo jos girdėjęs, neabejojo norintis į koncertą nueiti. Tik ką daryti, kad bilietus pardavinėja Kiauliasodyje? Tai, antrakursio nuomone, buvo siaubingai nesąžininga. Reikėjo susirasti kokį nors žmogų, kuris nueitų ir nupirktų bilietą. O gal vis dėlto sulaužyti dar vieną taisyklę ir padaryti tą pačiam?
Apie tai galvodamas Eliotas lėtai pusryčiavo ir apsidairęs pamatė prie garbingojo stalo profesorę Forrm. Staiga pašoko ir numetęs šakutę nužingsniavo prie jos.
- Profesore! - garsiai šūktelėjo. - Ar girdėjote naujieną? Aš noriu į koncertą! O kodėl jie bilietus parduoda ten, kur ne visi gali nueiti? Ar galėsime eiti į patį koncertą? Iš kur man gauti bilietą? O jūs eisite?
Spindinčiomis akimis stebėjo vieną geriausių Hogvartso profesorių. Žinoma, galėtų paprašyti, kad bilietą nupirktų Auris, bet jis šiemet buvo keistai piktas, taigi berniukas nebuvo tikras, ar nepradės ir vėl pamokslauti.
-
Tačiau ramiai pradėti valgyti ji nespėjo - prisistatė Eliotas. Dar klausyk sugalvos ramiai sėst prie garbingojo stalo! Pagalvojo, jau kurpdama idėjas, kaip reikės jo atsikratyti. Tačiau, rodos, jis atėjo tik pasikalbėti, kas šiek tiek nuramino nervus.
Berniukas pradėjo klausinėti apie koncertą, tad Erka nusprendė, jog jam patinka muzika. Tik, kaip visada, šis klausinėjo gerokai per greitai. Bent jau jos jėgoms.
- Domiesi muzika? - šyptelėjo berniukui. Nors pamokose toks noras viską sužinoti kartais džiugino, bet dažniausiai erzindavo, mat sėdėti prie knygų jis ne itin norėdavo, dabar tai atrodė taip miela ir smagu! - Taip, eisiu į koncertą. Manau, eis visi, negi ne? - šyptelėjo jam. - Turbūt bus pilna arena, tad reiks ateiti gerokai anksčiau, - nusijuokė. - Ir nežinau, kodėl parduoda būtent Kiauliasodyje. Bet, man atrodo, gavę bilietus, eiti galės ir jaunesni mokiniai!
-
Nepanašu, kad profesorė Forrm šiandien pikta, todėl bus galima užduoti dar krūvą klausimų. Tik pirmiau reikėjo, kad ji atsakytų į tuos, kurie jau išvydo dienos šviesą. Pats atsakydamas tik energinai sulinksėjo. Tiesa, negali sakyti, kad jis labai jau domėjosi muzika - labiau norėjo nueiti į Kiauliasodį. Visai nesvarbu, kad jau kitais mokslo metais galės ten keliauti oficialiai. Norėjo miestelyje atsidurti kaip galima anksčiau. Geriausia dabar.
- O bus galima nusipirkti bilietus skirtingose vietose? Gal tolimiausios vietos pigiau nei artimesnės? - dar paklausė nenuleisdamas akių nuo profesorės. Netrukus tęsė savo klausimų maratoną: - O gal jūs galėtumėte mane palydėti? Tada aš nusipirkčiau bilietą! Ir nemanau, kad reikia ten eiti anksti. Jeigu nueisite likus labai daug laiko, ką ten veiksite? Laukti neįdomu! O jums patinka ta grupė? O Hogvartso direktorė irgi eis?
Atrodė, tuoj sprogs iš nekantrumo, bet sugebėjo likti ramiai stovėti. Vis dėlto žvilgsnis, įsmigęs į profesorę Forrm, buvo labai jau aiškiai parodantis: atsakymų į visus pasaulio klausimus Eliotas nori dabar.
-
Taip... Eliotas tikrai pasiruošęs savo klausimų lavinai, tačiau jis nepagalvojo, kad galbūt Erka nėra jai pasiruošusi. Ir ką dabar su tuo daryti? Žinojo, kad berniuko smalsumas gali greitai pasikeisti ir tapti pykčiu, staugimu ant jos ir panašiai. Bet taip atsakinėti irgi ne itin norėjosi. Nei ji turėjo noro, nei jėgų, tiesą sakant, tokie klausinėjimai jau labai pabodo. Bet Erka vis dėlto nusprendė šiandien jam pabūti angelu ir atsakyti į visus jam iškilusius klausimus.
- Šito tiksliai nežinau, bet, kadangi kaina yra viena, skiriasi tik šiaip žmonėms bei Hogvartso mokiniams ir personalui, manyčiau, kad nebus parduodama vietomis. Kur jau pataikysi, ten ir būsi. Tuo labiau, juk tokiuose koncertuose visi šėlsta, šoka, negi tiesiog sėdės, net jei tokių vietų ir yra? O dėl atėjimo anksčiau, tai aš ateičiau, daug smagiau ateiti pusvalandžiu ar net valandėle anksčiau, bet turėti tikrai normalią vietą, o ne stovėti salės gale ir nieko nematyti, kaip manai? - Erka padarė pauzę, kad atgautų kvapą. - Žinai, nelabai domiuosi muzika, tad neturiu nuomonės apie šią ar kokią kitą grupę, bet kadangi tokia garsi grupė ir net aš ją žinau, nueisiu, pasikultūrinsiu. Ir taip, spėju, kad direktorė irgi eis. Aš manau, kad visas Hogvartsas eis, negi ne?
-
Kai kuris nors profesorius pasakydavo, kad ko nors nežino, Eliotas gerokai sutriko. Na taip, visko žinoti neįmanoma, bet jeigu jau tie žmonės moko Hogvartso mokinius, jie turi būti labai protingi.
- Aišku, kad jūs žinote! - patenkintas šūktelėjo jis. Ta dalis apie galimybę koncerto metu pašėlti dar labiau sužavėjo. Eliotas neabejojo būtinai ten eisiantis. Kad ir kas nutiktų, jis ten bus. Tik reikėjo išsiaiškinti, kaip bus su bilietu.
- O jeigu direktorė eis, ar ji nepyks, kad eina ir jaunesni nei trečio kurso mokiniai? Ir kaip man gauti bilietą, profesore? Ar jūs galėtumėte nueiti ir nupirkti? Aš galiu duoti pinigų! O gal palydėsite mane? Aš noriu į Kiauliasodį!
Pats koncertas, tiesą sakant, nelabai tedomino, tačiau akivaizdu, kad jis bus kuo puikiausias nuotykis ir pramoga. Taigi Eliotas ten bus, tik kol kas nesugalvojo geriausio būdo tai padaryti. Bet dar yra laiko, taigi jis išsišiepęs spoksojo į mėgstamą profesorę ir laukė, kol ji bent šiek tiek patenkins neišsenkantį smalsumą.