Hogvartsas.LT
Magiški pokalbiai => Rašytojų būrelis => Apie viską => Istorijų archyvas => Temą pradėjo: Zara Plunkett Birželio 09, 2015, 11:46:27 pm
-
Šią ir kitas savo istorijas skiriu Radvilės Zemenskaitės, nusižudžiusios 2009m. atminimui.
Ir visgi...
Naktį sunku įžiūrėti spalvas. Gaila. Norėčiau suprasti, kokios spalvos nori būti balta katė tamsoje. Turbūt Tamsa nenorėjo, kad ateitų toks nušvitimas…
Gal vieną dieną, kai labiausiai to tikėsiuos, ant tos baltos katės užkris plyta- tada žinosiu, kad ji priversta būti tamsiai raudona, nori to ar ne.
Medžiai kaip gyvi- nejuda, net nekvėpuoja, tik stebi tą raudoną katę pakelėje. Jie galvoja. Jie protingi, bet… Mintys atsimuša į akmeninę sieną, į leisgyvį nieką. Jie to nežino. Jiems nereikia.
Namas juodomis akimis taip pat net nevirpa, tik aklu žvilgsniu stebi mėnulio atspindį šulinyje. Tai jo pasaulis: uždaras, siauras- klaustrofobiškas. Jis nemato raudonos katės ant šaligatvio krašto. Jis nejaučia ramaus jos kvėpavimo, nejaučia prilipusių prie ausytės dulkių…
Tuoj, jau tuoj.
Katė užmerkia akis, supranta, viską supranta. Jai šilta. Gatve prašliaužia automobilis žaliai mėlynu veidu.
Dar ne, bet jau visai čia pat.
Pajutusi žvėries spalvas prisimena žolę, neaprėpiamus laukus, sidabrine spalva išmargintą rugpjūčio dangų. Prisiminimai sugrąžina būtybę į brangiausią minutę jos nereikšmingame gyvenime. Tas laukas, ta naktis niekuo nesiskyrė nuo visų kitų, tačiau… Dabar ji žinojo, kad per tą vienintelę sekundę skriedama laiku, ji patyrė daugiau, nei medžiai ar namas kada nors sugebės patirti…
Jau.
Ryškiai sutvisko žibintai. Pabudo elgeta. Pamatęs raudoną dėmę ant asfalto, išpylė pusę butelio savo brangiosios, tačiau užčiuopus šaltą, sustingusį kūnelį jo siela nurimo. Atsistojęs nuplazdėjo gatve.
Katės ant pilko grindinio dabar jau nebebuvo- tik kraujas ir šypsena.
-
Ir visgi... tema rakinama.