Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 01, 2015, 07:59:16 pm
-
Uždraustajame miške, giliai giliai jame, buvo tokia paslaptinga vieta, kurią žinojo vienetai. Ten čiurleno upelis, o į jį sviro gluosniai. Kitaip nei kitose vietose, čia buvo saugiau. Neskaitant to fakto, jog pilis buvo tikrai toli. Čia neidavo mokiniai, nes netoli tos progumėlės miškas triskart sutankėdavo. Vanduo čia buvo labai tyras, nes tekėdavo iš požeminių upių, kurios, kaip žinoma, buvo tyras ir švarus vanduo. Daugybė paukščių čia atklysdavo, bet retas susisukdavo lizdą. Tiesiog ši vieta neatrodė niekam tinkama gyventi, nors ir labai graži buvo. Ši progumėlė buvo nedidelė, bet toliau ėjo mažutis takelis. Už kelių šimtų metrų jis privesdavo prie dar nuostabesnės vietos su kriokliu. Gluosnių šakos skirdavo žemyn, o vandens garai lėtai sūkuriuodavo. Krioklys nebuvo aukštas, tačiau pakankamas nukritimui ir geram smūgiui žemyn. Prie šios vietos buvo neįmanoma prisikasti iš kitos pusės, nes ji buvo medžiais ir krūmais kaip sienomis apstatyta, todėl buvo žmogaus rankos nepaliesta.
-
Jau kiek prabudusi Alex žygiavo link nepažįstamos vietos kartu kita moksleive. Artėjant link jos mergina įžiūrėjo milžiniškus gluosnius, kurie buvo nusvirę į priešingą pusę, negu ta, iš kurios artėjo moksleivės. Priėjus dar arčiau burtininkė išgirdo ir upės čiurlenimą. Pilis jau ganėtinai toli, šviesų nesimato, artėjam prie upelio, kišenėje turiu užrašų knygutę su tušinuku, dar cigarečių ir, tikėkimės, budrumo... - viską į savo vietas mintyse statė ji.
Alexandrai jau stovint ant upelio pakraščio bet koks noras miegoti buvo nustelbtas tos vietovės grožiu. Tokio tyro vandens burtininkė nebuvo regėjusi savo gyvenime. Jis priminė krištolą ar briliantus... Gluosniai buvo daug didesni negu atrodė iš tolo. Ant jų būtų labai lengva užlipti ir netgi miegoti, mat šakos yra plačios, storos ir vargu ar net stipriausia Anglijos audra sugebėtų paveikti tuos medžius.
- Oho, tai bent vietelė... - Nusistebėjo Alex. - Kaip ją atradai? - smalsiai paklausė Jekaterinos, kuri, regis, stovėjo burtininkei už nugaros.
-
- Nežinau kaip čia pasakius, - šyptelėjo Jekaterina. - Prieš valandą sužinojau, kad tokia yra, o dabar nusprendžiau atrasti.
Ji pergalingai šypsojosi. Ne kiekvieną dieną atrandi kažką tokio, ko kiti nebuvo suradę. Ji tykiai vaikštinėjo pakrante ir parodė ranka į siaurą takelį, kurio ieškojo.
- Štai čia dar ne viskas, galutinai viską pamatysime, kai praeisime tuo taku, - pasakė mergina ir pasileido tuo taku. Jis buvo labai siauras, bet tiesus. Išėjus prie krioklio ir pati Jekaterina neteko žado, kai išvydo raibuliuojantį sidabru krioklį, kuris krito ant akmenų skleisdamas deimantinius vandens garus bei žiburiuodamas įvairiomis spalvomis. Gluosniai ir jų šakos sviro į skaidrią upę, o šakos buvo tokios plačios, kad namuką susiręsti būtų vieni juokai.
- Manau, kad norėtum pamatyti vienaragį, - gana rimtai pasakė Jekaterina, atsisukusi į Alex.
-
Alexandra tiesiog susidomėjusi klausėsi ką jai pasakys kita mokinė, tačiau, jos nusivylimui, išsamesnio atsakymo nepavyko išpešti. Jekaterina tiesiog džiūgavo būdama šioje vietoje ir vis vėjavaikiškai šypsojosi visam pasauliui. Galiausiai ji nurodė, kad reikia pražygiuoti kažkokiu siauru, vos įžiūrimu takučiu. Oho... Tiesiai mirčiai į nasrus? Verta eiti, ar ne? - dvejojo švilpė, tačiau visgi lėtais žvilgsniais sėlino iš paskos jaunai gyvūnų ir astronomijos ekspertei.
Tokiu momentu, kai nežinai ko būtent tikėtis, nes žinai, kad aplinkui tyko viso asortimento pavojų, normalus burtininkas išsitrauktų burtų lazdelę ir nė akimirkai nenuleistų akių (netgi žiobaras eitų tuo takeliu su beisbolo lazda ar kokia kuoka), o štai Alexandra, dėl šiokios tokios įtampos, panėrė pirštus į kišenę, kad išsikrapštyti žiebtuvėlį ir užtraukti dūmą. Iš pakelio išgraibė vieną mėtų skonio cigaretę ir, laikydama ją tarp lūpų, prisidegė. Greitai įkvėpė pirmą dūmą ir, jau laikydama cigaretę tarp pirštų, nėrė paskui Jekateriną į miško glūdumas.
Tačiau staiga kita burtininkė atsisuko į Alex su rimtai nusiteikusiu veidu ir tarė:
- Manau, kad norėtum pamatyti vienaragį.
Brunetė nuleido akis, įkvėpdama dūmą apsvarstė Jekaterinos žodžius ir, iškvėpdama, rimtu veidu atsakė:
- Būtų įdomu. Surasi? - Paklausė ir jau norėjo įtraukti kitą dūmų pliūpsnį, bet prisiminė, jog ne visiems tai patinka. - Ah, tikiuosi tavęs tai netrukdo? Nebent pati nori įtraukti? - Žvilgčiodama tai į cigaretę, tai į mokinę paklausė ir sustingo laukdama nors menkiausio atsako.
-
Jekaterina šitoje vietoje jautėsi labai laiminga, nes viskas buvo taip gražu. Pajautusi mėtų kvapą atsisuko į Alex. Išgirdusi klausimus nusišypsojo.
- Ne, tai manęs netrukdo. Aš prieš tokius dalykus, bet tai manęs netrikdo. Na, aš padarysiu geriau nei surasti, - ji paslaptingai šyptelėjo. Ji šiek tiek pašvilpavo, bet šįkart jos balsas labai panašėjo į strazdo. Po kelių minučių pasigirdo atsakymas. Jekaterina išsitraukė iš kišenės savo kentauro kanopas. Ritmingai daužydama jas vieną į kitą vis kitu kampu išgavo keistą melodiją. Ji kartu ir tyliai niūniavo. Tai buvo panašu į kažkokius burtus. Mergina tiesiog įsmeigė žvilgsnį į laukymės kraštą. Pagaliau ji nutilo. Ji užsimerkė ir labai įtemptai galvojo, bet ką - paslaptis. Staiga jos galvoje pasigirdo tyras ir aiškus balsas:
- Nereikia taip stipriai manęs šaukti.
Į laukymę įžengė švytinčio baltumo vienaragis ilgu ir smailiu ragu. Mergaitė lėtai priėjo ir paglostė žvilgantį kailį. Nusišypsojusi pakvietė Alex prieiti arčiau, tik parodė, kad užgesintų ir kol kas atsisakytų dūmo. Baltas vienaragis žiūrėjo į ją.
- Viskas gerai, ji mano draugė, - mintyse pasakė Jekaterina.
-
Alex vertino tai, kad Jekaterina nepriekaištavo merginai dėl rūkymo, nors tai jai ir nepatinka. Retai kas susilaiko nuo kvailų komentarų. - mintyse įvertino klastuolę.
Neilgai trukus naujoji švilpės draugė vėl išsitraukė kentauro kanopas ir pradėjo jas daužyti. Atrodė, kad ji tikėjosi gauti kažkokį atsaką. Ji buvo tokia susikaupus, kad, matyt, pamiršo kokioje vietoje randasi, taigi atsargumo griebėsi Alexandra. Rūkydama cigaretę ji vis sukiojosi ir dairėsi į visas puses. Tos apeigos tikrai pritrauktų bet kieno dėmesį - sunerimo burtininkė.
Staiga Alex išgirdo keistus žingsnius, pasirodo, kad tai buvo vienaragis. Gražus, balto kailio ir su labai dideliu, aštriu ragu. Švilpė nelabai žinojo ką daryti: ar sustingti ir nežiūrėti padarui į akis, ar draugiškai prie jo prieiti ir glostyti, tačiau kai pamatė, kad Jekaterina su juo elgiasi gan draugiškai, burtininkė taip pat nusprendė prisidėti. Tiesa, gavo ženklą, kad reikia užgesinti cigaretę. Oh, gee, fine... - numykė mintyse ir užgesino cigaretės galą į šlapias samanas, tada įsimetė jos likutį į kišenę.
Alexandra priėjo prie vienaragio ir pradėjo glostyti visą jo galvą: ausis, nosį, žandus...
- Ką jis apie mane galvoja? - Su šypsena veide paklausė burtininkė ir palietė magiško gyvūno ragą.
-
Jekaterina šyptelėjo, kai priėjo Alex. Atrodo, jai patiko. Jai paklausus, ką apie ją mano vienaragis, ji nusišypsojo ir vėl susikaupė.
- Ką manai apie mano draugę Alex? - mintyse paklausė mergina.
- Visai miela, - vienaragis stovėjo ramiai. Tada šiek tiek palenkė galvą ir protingai pažiūrėjo Alexandrai į akis. Klastuolė tikėjosi, kad šis gestas neišgąsdins Švilpės.
- Jis, tiksliau, ji mano, kad tu miela, o tai rodo, kad ji tavimi susidomėjo, - informavo Jekaterina mostelėjusi į tai, kad vienaragė palenkė galvą.
- Sidabrakailė, - pažvelgė į akis vienaragė Jekaterinai ir pasakė.
- Jos vardas Sidabrakailė, - švelniai žiūrėdama į gražuolę pasakė mergina draugei. Vienaragė ramiai nuėjo link upelio ir atsigėrė tyro vandens. Ji judėjo grakščiai ir ritmingai.
- Miela, ar ne? - paklausė Jekaterina. - Patinka?
Mergaitė priėjo prie kažkokio neaiškaus vaismedžio ir nuskynė porą skanių ir sultingų vaisių. Tikėjosi, kad švilpė pasakys, jog neaiškius objektus kažin ar galima valgyti. Ji šyptelėjo ir padavė vieną Alexandrai ir pati atsikando. Ji žinojo, kas tai per vaisiai todėl valgė drąsiai.
- Kiekvienas jaučia skirtingą skonį. Aš jaučiu egzotiškų vaisių skonį, o tu? - smalsiai pasiteiravo mergina.
-
Susidomėjusi ir susižavėjusi Alex glostė nuostabaus grožio vienaragį. Kai Jekaterina pasakė, jog vienaragiui burtininkė paliko gerą įspūdį, ši mažumėlę šyptelėjo ir trumpam pažvelgė būtybei į akis.
- Jos vardas Sidabrakailė. Miela ar ne? - Paklausė Jekaterina.
- Labai miela. Per daug miela. - Kilstelėjusi antakius atsakė Alex ir nusistebėjo Ou, patelė... Ir... Gyvūnai gali turėti vardus... Oho...
Vienaragei matyt atsibodo visi tie meilikavimai ir ji grakščiai nuėjo atsigerti tyro upelio vandens. Tuo tarpu Jekaterina pasileido į neaiškių vaisių medžioklę. Nuėjusi prie kažkokio medžio, ant kurio augo švilpei nematyti vaisiai, ji nuskynė porą jų. Vieną iš jų įteikė Alexandrai, o pati atsikando kito. Švilpei nutįso žandikaulis. Ką ji žino, gal jis nuodingas???
- Kiekvienas jaučia skirtingą skonį. Aš jaučiu egzotiškų vaisių skonį, o tu? - Lyg niekur nieko paklausė.
Alex nežinojo ar verta rizikuoti, tačiau Jekaterina atrodė užtikrina savimi, taigi teko kąsti.
- Mmm... Kažkas tarp aviečių, mėlynių... ir arbūzų... - Susiraukė burtininkė. Tačiau susiraukė ne dėl to, kad buvo neskanu (vaisius labai skaniai atgaivino), o dėl to, kad buvo keista jausti tiek skonių viename kąsnyje.
- Kas čia per vaisiai? - Paklausė Jekaterinos.
-
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Jekaterina. Ji iš tiesų nežinojo, kokie tai vaisiai. Tiesiog nuojauta sakė viską, ką kalbėjo ji pati. Kol Sidabrakailė ramiai užsiiminėjo savais reikalais, mergaitė ramiai įkopė į medį. Šakos buvo plačios, patogios ir augo nuo pat apačios. Įsitaisiusi ten apsižvalgė ir pamatė lianas. Įsikibusi į vieną nuskrido žemyn ir pasileido kai dar buvo pusantro metro iki žemės. Nusileido visiškai ant kojų. Ji prisiminė nuotykį miške, kur buvo labai gražiu pavidalu. Ji norėjo vėl tai išbandyti, bet čia buvo Alex. Jekaterina buvo drąsi mergina, o dabar ypatingai nebuvo ką veikti. Ji kritiškai nužvelgė visą laukymę - ieškojo pavojų. Ji viską sugalvodavo gana greitai, todėl netruko atkusti.
- Nori lipti į krioklio kalną? - paklausė ji.
-
Damon Sauer įėjo į Uždraustąjį Mišką slapta, tikėjosi, kad jo niekas nepamatys. Berniukas atsisėdo netoli krioklio ir pradėjo rašyti:
"Jekaterina,
Tu manęs dar nepažįsti, bet aš Tave stebėjau."
- Ne, netinka. Išgąsdinsiu ją.
Grifiukas pasiėmė naują lapą, pamirkė plunksną į rašalą ir pradėjo rašyti iš naujo:
Jekaterina Houly,
Tu manęs dar nepažįsti, kaip ir aš tavęs, tad norėčiau susitikti. Kol kas aš noriu likti anonimu, kai ateisi, pamatysi. Lauksiu tavęs rytoj, netoli aukšto krioklio prie upelio.
ANONIMAS
Damon atsistojo nuo žemės, pasidėjo rašiklį į savo apsiaustą, o laišką gražiai susuko į tūtelę ir užrišo gražiu raudonu kaspinu. Berniukas pasidėjo laišką ir apsiaustą prie upelio kranto ir pradėjo lipti į kalną. Grifiukas norėjo pamatyti viską iš aukštai. Jis žiūrėjo į tekantį upelio vandenį ir didingą Hogvartso pilį. Berniukas pasijuto laisvas ir drąsus, bet pagalvojęs, kad netoliese gali būti mokytojų, nulipo nuo kalno, pasiėmė savo daiktus ir greitai nuskubėjo į pilį.
-
Į tylią vietą, kurioje tik girdėjosi upelio čiurlenimas, atlindo lūšis. Žvėris atsitūpė, žvelgdama į savo atspindį vandenyje. Taip jai bežiūrint, lūšis pasikeitė. Vietoje jos sėdėjo mergina, pabėgusi iš puotos. Kasiopėja atsiduso. Ji vis dar vilkėjo juodą nėriniuotą pūstą suknelę, tebeavėjo aukštakulnius ir tebeturėjo raudonas lūpas.
Tyloje, Kasiopėja ėmė tyliai dainuoti. Kaip visada, ji mėgo dainuoti miške. Mergina turėjo neeilinį balsą - josios buvo sirenos balsas, gana retas reiškinys. Bet Kasiopėja nenaudojo savo balso blogiems tikslams, kaip buvo žinoma graikų mitologijoje (esą sirenos turėjusios gražius balsus, tačiau nuviliodavusios jūreivius link jų irštvos, kurioje jie pasitikdavo savo galą).
Taip jai bedainuojant kažkokią dainą, prie jos priėjo miško žvėrys. Neretas paukštis atskrisdavo jai bedainuojant, tačiau pirmą kartą atėjo tiek daug žvėrių prie jos. Mergina paglostė danieliaus snukį, ir nusišypsojo mažajam elnio giminaičiui.
Vis dėlto gera, kai turi gyvūnų draugiją.
-
((Sirena ir animagė viename... čia irgi jau perkrauta, nemanai? :) ))
[San: Pritariu Sorenui... Apie personažų turėjimą per daug galių ir buvimą overpowered jau buvo ne kartą šnekėta...]
-
Semas vaikščiojo mišku kartu su Kasiopėja parankėje. Oras buvo žvarbokas, bet juk dar tik pavasario pradžia, ko norėt. Taigijie vaikščiojo sau miške, o priėjus upelį, Semas nusitempė Kasiopėją prei kaiko, ko ji dar nebuvo mačiusi. Jis pats, buvo matęs tik kartą. Jis parodė pirštu jai į upelį, jo vidurį. Reikėjo gerai įsižiūrėti, nes toji vieta buvo labai gili ir tamsi,tad nelabai kas ir matėsi, bet geriau ir ilgiau įsižiūrėjęs galėdavai išvysti - auksines žuveles, taip taip, tikras auksines žuveles, kurios pildydavo norus ir kurios gerai slėpėsi po akmenimis. Jos yra labai retai sutinkamos, turima mintyje labai, labai retai.
-Kasiopėja, pasižiūrėk...- nutęsė pirštu upės pasroviui. Pačiame upės krašte jis pastebėjo vienaragį. Tikrą vienaragį. Kokia gera diena!!!, laimingas galvojo Semuelis. Bet, gaila buvo tikras neišmanėlis gyvūnuose.
-Kasiopėja, prie jo galima prieiti? Jis man nenukąs rankos? - buvo jau beišsigandąs Semas, bet jis juk vyras, tad greitai susitvardė.
-
Kasiopėja klusniai bidzeno kartu su Semu, tiesiog paskendusi jo dvigubai už ją didesnėje striukėje. Mergina juokėsi iš Semo ,,prikolų", kalbėjosi su juo ir bendravo visais įmanomais būdais, mat per visą šį laiką jie retai surasdavo laiko pabūti kartu. Visas jų nedravimas buvo greitas bučkis pasisveikinant ir kažkuris iš jų lėkdavo į pamoką.
Semui pastebėjusi vienaragį, Kasiopėja atkreipė dėmesį. Saulės zuikučiai žaidė ant balto žvilgančio vienaragio kailio. Kasiopėja nusišypsojusi įbruko Semui jo striukę, ir priėjusi kiek arčiau vienaragio (tiksliau stovėdama ant akmens, išsikišusio upelyje) ji tyliai paniūniavo.
Semas nelabai turėjo girdėti (mat Kasiopėja jam dar nepasakojo apie jos esybę), bet gyvūnas išgirdo. Vienaragis tyliai priėjo prie Kasiopėjos, brisdamas per upelio vandenį. Kasiopėja paglostė didelį baltą vienaragio snukį ir atsisuko į Semą.
-Eikš?-ji tyliai jį pasksikvietė, nenorėdama išgąsdinti žvėries.
-
Semas laikė rankoje savo odinę striukę, kurią Kasiopėja buvo jam padavusi. Ji stovėjo ant upelio akmens ir kvietė jį prisidėti.
-Jis nesikandžioja?- paklausė Kasiopėjos eidamas vis arčiau, kol pamatė save stovintį šalia Kasiopėjos ant upelio akmens, kuris buvo labai slidus, o Semo laimei jis mokėjo išlaikyti lygsvarą ir nepaslysti ant plokščio akmens. Taigi jos jau ruošėsi glostyti matomai švelnų baltą vienaragio snukutį, bet tada už nugarų jiems pasigirdo kažkoks keistas garsas, lyg į upelį būtų mėtomi akmenukai. Semas vis dar tiesė ranką link vienaragio tuo pat metu besisukdamas pasižiūrėti, kas ten per garsas. Jis net pašoko, pamatęs, kad iš upelio lenda kažkokia graži būtybė, moteriškos giminės. Ji buvo sudaryta iš vandens ir labai gražiai dainavo, kad Semui net ausys užgulė ir jis negirdėjo ką pasakoja Kasiopėja, jeigu išvis ką nors pasakoja. Taigi jis lėtai pradėjo eiti, ar geriau sakyti tiesiog skristi link merginos. Ji dainavo žodžius, kuriuų Semas nesiklausė, jį viliojo melodija. Bet geriau įsiklausius į galėjai išgirsti pirmojo posmelio žodžius:
Paliki ją,
Ateiki čia,
Išalkau aš,
Tavęs man reikia...
-
Kasiopėja glostė vienaragį, džiaugdamasi, kad jį sutiko. Baltasis žvėris buvo ramus kaip belgas, leidosi glostomas, ir tik uždainavus būtybei, jis pasitraukė kiek atokiau. Kasiopėja atsisuko, dailiai liuoktelėdama į krantą, ir atsigręžė, galvodama, kad Semas seks paskui. Bet, deja, taip nebuvo.
-Semai, neklausyk jos!-Kasiopėja šūktelėjo būtybei dainuojant. Pati būtybė buvo ne kažin kas - sirenos ir vandenio hibridas, turinti nuostabų balsą, tačiau viliojanti jaunuolius į gelmę. Bet Semas jau buvo apžavėtas būtybės balso kerų. Kasiopėja prilėkusi prie jų uždengė delnais Semo ausis, nesitikėdama, kad tai padės. Tai ir nepadėjo. Liko tik viena išeitis.
Neklausyk jos
Grįžk pas mane
Pražudys tave
Apgaulingi jos balsai
Kasiopėja tyliai išdainavo prie pat Semo ausies. Nors ji dainavo gana tyliai, balsas gerai girdėjosi šioje vietoje. Kasiopėja kartojo tą patį ketureilį vis iš naujo ir iš naujo, sudedama visą savo sireniškąją pusę į dainą. Būtybė, regis, nebuvo tuo labai patenkinta, mat visą laiką tik svaidė žaibais akyse.
-
Semas sutojo vienoje vietoje, nes nežinojo ką daryti. Iš vienos pusės jį viliojo viena melodija, irš kiots - kita. Bet jis kažkaip keistai atsisuko į Kasiopėją, kuri dainavo jam prie pat ausies. Jis pažiūrėjo į jos nuostabias akis ir apkabino. Ji traukė jį kaip kokia kerai, tad net nreikėjo jai nieko daryti. Jam pačiam tik tiek ir tereikėjo - pažvelgti jai į akis. Tada pamatė ant jo puolančia aštrius dantis iššiepusią tą pačią buvusią gražią vandens merginą. Ji tiesiog užšoko ant Semo, kuris buvo ant upelio kranto ir pradėjo jį traukti gelmėsna. Kas jam beliko daryti, kaip tik tvertis už Kasiopėjos. Semas parkrito ant žemės paskui save nusitempdamasir savo mergaitę. Na vą, išeini į mišką pasivaikščioti..., sirzęs galvojo Semas bespardydamas vandeninės veidą. Ji pradėjo šnypšti. Nors iš tiesų ji pati nešnypštė, tai tirkiausiai buvo saulės, kuri ką tik išlindo iš už debesų spinduliai, kurie keistai pralindo pro medžių lajas, deginantys jos šlapią vandeninę odą. Mergina kaip ne savu balsu suklykė.
-Clara magia!!! - dar spėjo surikti jinai, kai saulė visiškai ją išdžiovino ir įkaitino orą. Semas taip ir liko gulėti ant drėgnos, vis dar šaltos nuo žiemos žemės.
-
Per visą tą chaosą, Kasiopėja gavo iš peleko į žandą, iš kažkieno kojos į koją ir dar kažkas jai gana stipriai įkando. Pagaliau vandenei sudžiuvus ir vėjui išbarsčius dulkes, likusias po jos, Kasiopėja atsiteisė. Deja, ji slystelėjo ir užkrito tiesiai ant Semo. Jos nosis bumptelėjo į grifo ir Kasiopėja nervingai sukikeno, bandydama paskelti, tačiau delnai taip ir praslysdavo per purvą, tad Kasiopėja negalėjo rasti tinkamos atramos atsikėlimui.
-Hm. Labas,-dar kartą nervingai sukikeno ji, stengdamasi nežvilgčioti į Semo gundančias l9pas, korios dabar buvo labai jau arti jos lūpų. Kasiopėja dar kartą nervingai sukikeno, kai jos garbanos užkirto aplinkui jų veidus, tarsi sudarydamos užuolaidą nuo išorinio pasaulio.
-
Kasiopėjos plaukams užkritus ant judviejų veidų, sudarant lyg ir kokią uždarą erdvę, Semas prisitraukė ją dar arčiau, lyg tai būtų įmanoma, ir pabučiavo. Bučinys buvo švelnus, bet reiškė daug emocijų. Pagaliau jiems atsitraukus nuo bučinio, kuris rodos tęsėsi ištisą valandą, Semas atsikėlė nuo žemės paskui save pakeldamas ir pačia Kasiopėją. Jau buvo bepradedą temti, o ir jiems paties visų nuotykių tikriausiai jau užteko visam mėnesiui,Semas nusprendė temti juodu į pilį. Jiems beeinant šalia upelio, Semui į galvą šovė mintis. Ta mergina tikriausiai buvo vandenio ir sirenos hibridas. Taigi ji mane viliojo dainuodama... Kasiopėja burtininkė animagė. Bet pati to man neprisipažystaKaip jai pavyko daryti tą patį kaip ir vandeninei?, mislyjo sau mintyse jiems vis dar beeinant. Tada jis staiga sustojo ir suėmęs už rankų, pažiūrėjo į Kasiopėją.
-Kasiopėja? Gal yra kas nors ką tu nori man papasakoti? Gal turi kokių nors man dar iki šiol nežinomų galių? - smalsiai, bei rūpestingai klausė Kasiopėjos bežiūrėdamas jai tiesiai į akis, padarydamas taip, kad ji negalėtų išvengti klausimo.
-
Kasiopėja kažkaip nenustebo, kai Semas ją pabučiavo. Į bučinį pora sudėjo viską kas yra juose - jausmus, visą savo širdį ir sielą. Kasiopėja buvo pasiilgusi to jausmo, tad nenuostabu, kad porelė taip pragulėjo kurį laiką, kol pagaliau atsikėlė.
Burtais susitvarkius savo ir Semo purvo dėmes ant drabužių, Kasiopėja paėmė Semo ranką, jiems bekeliaujant mišku į pilį. Pora keliavo šalia upelio, sekdama jo vaga, kuri pranyksta kažkur ties ežeru.
-Hmmm... Ką, pavyzdžiui?-ji nusuko akis, Semui uždavus klausimą. Kasiopėja jautė semo žvilgsnį, įsmeigtą į ją ir jautėsi išties nejaukiai jam to nesakydama. Bet viskas gali pasikeist, jeigu ji pasakys. Jis gali ją palikt, nes pagalvos Hmm, ji tikriausiai suviliojo mane savo balsu. Geriau mesti šitą būtybę arba Hmm, kodėl ji man nepasakė? Gal ji net ne žmogus? Geriau mesiu. Kasiopėja tik atsiduso, vengdama Semo žvilgsnio.
-
Semas supyko, kai Kasiopėja nusuko akis ir pradangino jų akių kontaktą.
-Rimtai Kasiopėja? Pirma tu man nesakei, kad esi animagė! O dabar nesakai, kad gali kažkai valdyti žmones? - įniršęs pakeltu, beveik rėkiančiu balsu klasuinėjo Kasiopėjos. Ši taip pat kažką mąstė.
-Klausyk, aš neketinu tavęs mesti ar šiaip ką, bet jeigu mes esame pora, nemanai, kad tarp mūsų neturėtų būti jokių paslapčių...- vėl žvelgė į žvilgančias rudas Kasiopėjos akis. -Prašau...- beveik maldavo su savo "puppy face", kuris jo niekada nenuvildavo. Tada, jam vis dar žvelgiant jai į akis, jie vis dar keliavo upelio pakrante, jau netoli bus takelis, kur reikės sukti į dešinę, jeigu jie nori grįžti į pilį.
-Kasiopėja? - budino vis dar neatsakančią į jo klausimą Kasiopėją.
-
Kasiopėja ėjo kiek atsiskyrusi nuo semo, jausdama graužiančią sąžinę ir kaltę. Ji vengė akių kontakto, ji vengė šnekėjimo, ji vengė dabar visko, kas susiję su tuo, kas ji yra. Visa tai apibūdinti galėjo tik vienas žodis. Baimė.
-Aš sirena, gerai? Dabar jau žinai! Gali mane palikti čia vieną, nes aš slepiu tai nuo visų, nuo tavęs,-su ašaromis akyse praktiškai išrėkė Kasiopėja. Ji vien tik neklausė iš kur jis sužinojo, kad ji animagė, mat tai irgi buvo jos paslaptis. Septintakursė susmuko prie medžio, apkabindama kelius ir atremdama kaktą į juos. Jos nugara kilnojosi, tarsi ji tyliai kūkčiotų, tačiau pro garbanas beveik nieko nesimatė.-Aš bijau tavęs netekti,-ji tyliai sušnabždėjo, nesitikėdama, kad Semas ją išgirs.
-
Semas vos nepradėjo juoktis.
-Tu manęs ne neteksi. Katerina taip pat sirena. Na pusiau sirena. O gal ketvirtadalis? Bet tai ne esmė. Aš tevęs nepaliksiu. Be to kaip sirena tu labai karšta...- mirktelėjo Kasiopėjai Semuelis. Tada pakėlė Kasiopėją nuo medžio ir paėmęs jos veidą į savo rankas kaip kokį karšto šokolado puodelį stipriai ir aistribngai pabučiavo. Jis jautė, kaip jos skruostais teka sūrios ašaros, bet jis tik nykščiu jas nubraukdavo. Pagalaiu jiems atsitraukus nuo bučinio jau buvo visai sutemę, bei atšalę. Semas užmetė Kasiopėjai savo vis dar rankoje laikomą striukę ir paėmė ant rankų vestuviniu stiliumi. Tada sparčiu žingsniu pradėjo eiti link pilies. Jie juk nenori pasilikti miške per naktį...
-
Merginos garbanas švelniai kedeno vėjas, užpūsdamas ar patraukdamas plaukus nuo jos nugaros. Vėjas pasisukiodamas sukosi tarp medžių, priversdamas juos ošti ir linguoti.
Kasiopėja buvo giliai paskendusi neviltyje. Na, kol Semas neprabilo ir nepakėlė jos nuo jauno juodalksnio.
-Tikrai?-ji sušnibždėjo, vis dar spindinčiomis, dabar jau juodomis akimis žiūrėdama į jo pilkąsias. Bet atsakymo ji nesulaukė. Arba, tiesą sakant sulaukė, tačiau ne tokį, kokio tikėjosi.
Tai buvo bučinys.
Ir vienas geriausių bučinių jos gyvenime. Grifė pakabino rankomis Semo kaklą, dar labiau prisispausdama prie jo ir pagilindama ir taip gilų ir aistringą bučinį. Pirštais žaisdama su jo plaukais, ji šyptelėjo per bučinį.
Pagaliau jiems atsitraukus, Kasiopėja giliai įkvėpė deguonies, mat per tą bučinį jai pristigo oro.
-Tu pats geriausias! Myliu tave,-ji sumurkė kai Semas ją pakėlė. Kasiopėja padėjo galvą jam ant peties, švelniai pabučiavo į jo kaklą ir atsipalaidavusi leidosi nešama į pilį.
-
Gabė: Kasiopėja, taip negalima. Per daug ovepowerė esi.
-
[[Aš jau rašiau Sorenui apie tai. Esmė tame, kad aš esu tas žmogus, kuris labiau pritaria žmonėms, nei prieštarauja. Ir per kažkurį RPG, kitas žmogus parašė, kad Kesė sirena. Ir, kaip jau minėjau, man žymiai priimtiniau pritarti, aš ir padariau Kesę sirena, vietoj to, kad prieštarauti ir ginčytis dėl jos prigimties.]]
[San: Tai blogai... Ir dėl daugiau nei vienos priežasties... Visų pirmą tai sirenos net nėra sausumos būtybės... Ir pagal klasikinę mitologiją, ir pagal pop kultūrą sirenos yra kaip undines ir sausumoje negyvena. Tai bent jau savo namų darbus būtų patartiną atlikti, prieš vadinantis kažkokia būtybe, o ne aklai kažko klausyti... Antra būti ir undine sirena ir dar animagę sugebančia pasiverst į lūšį yra truputi per daug. Galų gale bent jau egzistuoja kažkokie logikos dėsniai, kurie galioja net fantastiniame pasaulyje...]
-
[Tada atsiprašau už flood'ą ir nepatogumus. Jokių sireniškų dalykų tarkim nebuvo. Atsiprašau dar kart]
-
Niūri diena. Hogvartso apylinkėse lyja lietus ir žemė suminkštėjusi ir klampi. Elijas niekieno nepastebėtas įsmuko į Uždraustąjį mišką ir apsidairė kur būtų galima paslampinėti. Jis pastebėjo pramintą takelį, kuris vedė link medžiais apaugusio kampelio. Kelis kartus apėjęs medžius ratu, vaikinas pasuko į priešingą pusę, kur mokinių pėdsakų beveik negalėjai įmatyti. Vaikino ausyse buvo magiški ausinukai, kurie grojo Muse - Psycho dainą.
Na ir diena. Kokio velnio aš į lauką išėjau ir dar nusigrūdau į toliausią Uždraustojo Miško kampą?
Šioje vietoje nebuvo jokių gyvūnų. Ramiai čiurleno upelis ir žaliavo pavasario žolė. Elijas apsižvalgė ir nusipurtė. Jam velniškai nepatiko tokios pavasario dienos.
-
Jekaterina kaip šešėlis prisiartino prie upelio prieglobsčio ir be garso praskleidusi medžius nuėjo prie upelio, viena akimi pastebėjusi jau matytą vaikiną, su kuriuo susikivirčijo pelėdyne. Ji abejojo, kad jis ją pastebėjo, nes mergaitė gebėjo vaikščioti be garso ir nenulenkti nė žolės stiebelio einant pieva, o be to, jis buvo atsukęs jai nugara. Atsitraukusi per deramą atstumą Klastuolė antsiklaupė prie vandens ir įmerkė vieną ranką į jį.
- My heart is pierced by Cupid
I disdain all glittering gold
There is nothing can console me
But my jolly sailor bold.
Jos balsas nebuvo nei stebuklingas, nei sireniškas ar dar kažkoks, ar labai gražus, bet šitoje dainoje skambėjo kaip magija. Taip, tereikia atrasti savą dainą. Ir būtent ši tikriausiai yra manoji. Antrakursė vertė jos klausytis, nors ir dainavo tyliai. Pati dainos atmosfera užbūrė aplinką.
-
Elijas klausėsi muzikos per savo nuostabiuosius ausinukus. Tai buvo geriausias dalykas, padovanotas jam, gyvenime. Su muzikos pagalba vaikinas galėjo pabėgti nuo realybės ir apmąstyti savo gyvenimą. Savo mintimis klastuolis nemėgo su niekuo dalintis. Vaikinas neramiai pasimuistė ir iš ausų išsitraukė ausinukus, išgirdęs, kad kažkas prie jo bando prisiartinti.
Atėjai čia padainuot? Oho, lyg negalėjai susirast kitos vietos. Sveikinu, sugadinai man nuotaiką. piktai pagalvojo Elijas ir pasuko galvą mergaitės pusėn.
- Gali užsičiaupt? - be jokios malonumo gaidelės balse, paklausė klastuolis. Vaikinas įkišo ranką į šalia numestą kuprinę ir iš jos kažką ištraukė - Nori šokoladinės varlės? - paklausė.
-
Jekaterina nutilo ir atsisuko. Neįskaitomame veide atsirado linksmai suspaustos lūpos, rodančios, kad ji vos tvardo juoką. Nežinia kodėl, bet dabar kiekvienas to Klastuolio judesys ar žodis vertė kvatotis, taigi ji tik išsišiepė, bet greitai susičiaupė, pagalvojusi apie vieną neįprastą dalyką, dėl kurio galėjo išsiduoti. Ji ramiai atsistojo. Buvo apsivilkusi tipinius kovinius drabužius, nors šiaip muštis su žmonėmis nemėgo. Vien dėl to, kad už tai buvo baudžiama. Kitu atveju keletas jos priešų jau dulėtų po žeme. Antrakursė kilstelėjo antakį ir priėmė šokoladinę varlę. Oho, koks draugiškas. Tikriausiai depresija.
- Taigi, atėjai į bene vieną gražiausių Hogvartso vietų ne pabūti gamtoje, bet pasiklausyti muzikos, ką gali ir taip bet kada padaryti? 0 ji nesišaipė. Tik šiaip paklausė. Lyg tarp kitko.
-
Pagaliau... Varlės visada suveikia. Ypač su pirmakursėliais ir antrakursėliais, puse lūpų šyptelėjo septintakursis, paduodamas Jekaterinai šokoladinę varlę. Ko čia šypsais, kaip viena iš tų mergaičių, kurios visada šokinėja aplinkui? vaikinas vėl šyptelėjo, bet šįkart tai buvo sarkastiška šypsenėlė.
- Kas tokio linksmo? - pasistengė mandagiau paklaust vaikinas ir jam pavyko. Šis nusišypsojo. - Kol kas nepastebėjau, kad tai - gražiausia vieta Hogvartse. Ir tikrai ne tada, kai lyja. Atėjau čia šiaip praleist laisvą laiką, ne prie mokinių ir mokinių. Norėjau ramiai pasiklausyt muzikos ir kai ką apmąstyt...bet nebepavyks, - pabaigė sakinį mintyse Elijas. - O ką tu čia veiki? - pasidomėjo klastuolis.
-
Jekaterina atmetė plaukus, užkritusius ant veido, kai ji klūpėjo prie vandens. Išvyniojusi šokoladinę varlę pirmiausia perlaužė per pusę pažiūrėti kortelės. Joje buvo pavaizduotas niūrus burtininkas Karaktakas Klerkas. Atrodė grėsmingai. Klastuolė korteles nei rinko, nei nerinko. Nebuvo pamišusi dėl naujų, bet kolekciją turėjo. Ir būtent šio burtininko atvaizdo neturėjo.
- Linksmo... nieko. Gera nuotaika, absoliučiai nepriklausantį nuo oro, - ji blausiai šyptelėjo. - Nepatinka lietus? Na, būtų ne prie širdies lyjant lietui ilgą kelią bėgti iki pastogės, bet kai šiltą ir jis teškena į langus tai malonu... Nebent tas garsas varo depresiją, - nejučia išsišiepė ji. - Aš norėjau atlikti kelis bandymus su savimi, - antrakursė blausiai šyptelėjo.
-
Kelis bandymus su savimi? Čia atseit kaip bandomasis triušis? pagalvojo Elijas ir nusijuokė. Rodos, ištisus metus nėra juokęsis.
- Ne, nepatinka. Sėdi kaip šlapias gaidys ir nieko negali padaryt. Uhh. Man ne depresija. Vaje, - vaikinas atsiduso. - Kokius dar bandymus? - vėl nusijuokė klastuolis. - Tikiuosi, kad manęs į tuos savo bandymus neįtraukei.
Elijas ranka perbraukė per plaukus ir juos šiek tiek sutaršė. Vaikinas nuo kelnių nubraukė vėjo atpūstus lapus ir pakilo nuo žemės. Kuprinę paliko gulėti ant žemės ir priėjo prie upelio.
- Jei nori varlių, imk, - pasakė ir atsitūpė šalia mergaitės. Jo žaliai žydras žvilgsnis paniro į upelio vandenį. Šis žaižaravo ir raibuliavo dėl saulės atspindžių. Vaikinui tai nepasirodė baisus grožis.
- Tai kokie tie bandymai?
-
Jekaterina išsišiepė. Juoktis apskritai nenorėčiau, jeigu jis nebūtų savęs sulyginęs su gaidžiu. Čia tikriausiai komiškiausia situacija, kokia man yra nutikusi su lyginimais... Šlapas kaip gaidys. Jam gal rimtai depresija? Jeigu taip, tai ji man išeina į naudą.
- Neiįtraukčiau, jeigu dabar čia nestovėtum, - ji šyptelėjo, žiūrėdama į vandenį. Ant žolės nepastebimai uždengstytas gulėjo peilis. Ne, tikrai ne žudymui, bet reikalingas antrakursei. Ji porą minučių paspoksojo į jį. Dvelktelėjęs vėjelis pranešė, kad paprastą atstumą pažeidė atvykėlis. Klastuolė vos nesukikeno dėl šios minties. Ji perbraukė ranka peilį ir ant delno radosi žaizda, iš kurios sunkėsi ne kraujas, o juodas skystis.
- Panašiai, kad tokius, - blausiai šyptelėjo ji ir palaikė ranką virš vandens tol, kol juodas lašas paptelėjo į vandenį ir dalis vandens nusidažė pilka spalva. Gal tik pusė litro. Bet vis dėlto nusidažė.
-
Elijas šyptelėjo. Peilis? Pjaustosi kaip ir kitos žiobarės mergaitės, "talžomos" gyvenimo sunkumų? nelinksmai pagalvojo klastuolis.
- Manęs tavo bandymuose tikrai nebus, ne, - pasakė vaikinas. - Išsigandau, - sarkastiškai tarė.
Tas jos kraujas juodas. Dieve mano. vaikinas pasipiktino ir giliai įkvėpė, paskui tvirtai suėmė mergaitės ranką ir ištraukė iš vandens. Elijas buvo ne šiaip vaikinas, jo jėgos buvo labai stiprios. Jis galėjo fiziškai žmogų priversti daryti tai, ko jis net juodžiausiame savo sapne neišdrįstų padaryti. Nejučia jis susimąstė apie tą pjaustytą ranką. Ji tai darė tyčia, ar tas peilis čia tik šiaip sau guli? Ir ką ji turėjo omenyje, kad mane įtraukė? Neblogas klausimas būtų ir tas, kodėl jos kraujas juodas.
- Gal paaiškinsi, kodėl tavo kraujas juodas? - griežtokai paklausė Elijas jos, dar vis laikydamas ranką. Prisiminęs, kad tai daro, vaikinas atleido pirštus, tačiau ant mergaitės rankos liko raudonos dėmės.
-
Jekaterina kiek pašaipiai šyptelėjo.
- Tai kad jau dalyvauji, pats pasirinkai tai daryti, - prunkštelėjo ji. Absoliučiai net neaiktelėjo, tai vaikinas čiupo jai už riešo, lyg ketindamas išlaužti ranką ir numesti tolyn kaip žaisliuką. Skausmo ji nejautė. Jam pradedant atleisti pirštus, ji pati tarsi išplėšė savo riešą jam iš čiuptuvų. Dirstelėjusi į raudonas dėmes mergaitė atmetė plaukus ir pakėlė galvą. Žvilgsns nieko nesakė, bet mintyse ji kiek šaipėsi, nes raudonos dėmes išnyko. Pjaustyta žaizda taipogi ėmė gyti, nors ir labai pamažu, bet įžiūrimai.
- O ką - nesimato, kodėl juodas? - jos akys buvo ledinės ir tamsiai mėlynos, bet trumpai tarsi pajuodavo. Jeigu dabar nieko nesupras, tai jis idiotas. Koks žmogus gali nesusiprotėti, kai žmogaus akys keičia spalvą iš mėlynos į juodą, rengiasi juodais drabužiais, turi juodus plaukus ir taip toliau ir taip toliau, plius jo gyslomis teka juodas kraujas?
-
Pagal viską turėjo likt mėlynės. Po galais. susierzinęs pagalvojo septintakursis. Ji tikrai demonas. Dabar įsitikinau. vaikinas šyptelėjo, nes eilinį kartą jo planas išdegė. Tiesa, ne pačiu geriausiu variantu, bet išdegė.
- Ne, nežinau kodėl? - apsimetęs sumišusiu paklausė Elijas.
Tamsiaplaukis perbraukė per savo odinę striukę. Ha, dabar normalų burtininką Hogvartse sunkiau sutikt, negu turguje pardavinėjamas varles. Septintakursis sarkiai susierzino dėl to, bet kartu ir domėjosi. Po galais, netikėjau, kad šiais laikais demonai mokosi mokyklose. Ir kaip ji čia atsidūrė..? Elijas įdėmiai nužvelgė mergaitę ir kuo toliau, tuo labiau ji jam skyrėsi nuo žmogaus, nors tiesiog paėmęs paprastai negalėtum susigaudyti.
-
Jekaterina skvarbiu, pjaunančiu žvilgsniu stebeilijo į tą septintakursį ir vos nenusijuokė, kai jis pasakė, kad nieko nenutuokia. Klastuolė stebėjo jo akių judesius. Išvydusi sukimą kairėn ir į viršų pasipiktino. Neveltui klastuolis - meluoja kaip ir visi kiti. Taip pat kraipydami akis kaip aštuonkojai.
- Neapsimesk šlanga, aiškiai meluoji, - vyptelėjo konkrečiai parodydama, kad jos taip lengvai neapmulkinsi. Antrakursė nukreipė žvilgsnį tolyn galvodama, ką dabar pasakys tas septintakursis. Neišsigins. Nebent pagaus kampą, ką aš žinau apie tai, ką žino jis. Tamsiaplaukė tik mintyse sukikeno dėl savo žodžių, nes jai pačiai tai pasirodė juokinga. Bet akys ir visa išraiškia liko bejausmė ir šalta. Kaip ir nuolatos. Laimė, kad mano akys bent man tarnauja. Ji vėl vos nesusijuokė, bet išliko rimta.
-
- Nope, nieko nežinau, - šį kartą niekur nenusukęs akių pasakė klastuolis ir kreivai šyptelėjo. - Kokia dar šlanga, rope? - vaikinas pradėjo kalbėt visai nepiktai. Greičiau žaismingai. Pats nesuprato, kodėl jam visai ima patikti tos keistos mergaitės draugija. Tai pačiam Elijui pasirodė keista.
Elijas įdėmiai pažiūrėjo į Jekaterinos juodas akis ir labai rimtai paklausė:
- Kas tu tokia?
Vaikinas nusuko žvilgsnį į upelį ir pažvelgė į pilką vandenį. Jis buvo nusidažęs nuo vieno vienintelio kraujo lašo, išbėgusio į upelį iš Jekaterinos žaizdos, kurią ji pati pasidarė. Bet veikiai vanduo pamažu atgavinėjo spalvą. Ji tikrai demonas. Velniava. Kur normalūs dingo? Tikėkimės, kad mano brangioji pusseserytė liko normali... susierzinęs pagalvojo tamsiaplaukis ir tuojau pat norėjo pamatyti Gabriellą. Įsitikinti, ar ji vis dar tebėra žmogus. Norom nenorom jis giliai kažkur ėmė panikuoti dėl pusseserės normalumo. Bet vis dėlto panikuoti labai per smarkus žodis.
-
Jekaterina giliai atsiduso. Tas atodūsis nuskambėjo kiek šiurpokai.
- Jeigu ropiniesi, tai rauniesi. O jeigu rauniesi, tai tu morka, - linksmai blyktelėjo akimis Klastuolė ir pagaliau blankiai šyptelėjo. Keista čia. Paprastai aš taip neimu ir nesijuokiu iš bet kokios nesąmonės. Šypsena priblėso, kai vaikinas tiesiai šviesiai paklausė, kas ji tokia. Jis žino. Jis tikrai žino. Ir suprato. Na, nebėra ko slėpti.
- Penkto laipsnio tyliapėdžių kategorijos demonas, - atmetė ji plaukus. Jeigu jam užteks proto, kurio jis, kaip matau, turi gan nemažai, tai tuojau supras, kad penktas laipsnis yra galingiausias, o tyliapėdžiai - pavojingi. Tikrai. Pati antrakursė paprasčiausiai apie save galvodavo kaip apie trečio laipsnio - vidutinę, nes ją erzino ta galios jausmas. Apskritai ji naudodavo iš pasirinktinų gebėjimų tik gebėjimą pavirsti šešėliu. Tikiuosi, jis neatšoks kaip nuo ugnies, kaip pasielgtų kiekvienas normalus. Bet tokiu atveju jis būtų nenormalus. Tamsiaplaukė įdėmiai pažiūrėjo į jį.
-
Ką? Kokia dar morka? iš nelogiško sakinio ir išvadų nusijuokė Elijas ir suraukė antakius. Gal ir logiška, ech tos asociacijos vėl nusijuokė septyniolikmetis.
- Kas toks? Demonas? O tokių Hogvartse gali būti? Negirdėjau apie tokius... Gali daugiau papasakoti? Jūs pavojingi? - tobulai apsimetęs suglumusiu ir sumišusiu paklausė vaikinas. Šįkart jo akys nenukrypo nei į dešinę, nei į kairę pusę. Jokių melagystės ženklų negalėjai įskaityti.
Velniava, penktas laipsnis... Nešdintis ar pasilikt? trumpai pasitarė su savimi Elijas ir nusprendė pasilikti. Pavojai jį traukė.
- Hm, atsiprašau, kad taip netikėtai klausiu, bet gal pažįsti tokią Gabriellą Morris? - ištaręs pavardę, vaikinas nejučiom nusišypsojo, prisiminęs visą laiką, kurį praleido su pussesere.
-
Iš besijuokiančio Elijo Jekaterina suprato, kad jis nepagavo kampo apie morkas. Taip raunasi lauk tik daržovės. O pati daržoviausia daržovė - morka, ji net šyptelėjo nuo tokios išvados mintyse.
- Ne, Hogvartse tokių nėra. Aš čia tik tarp kitko, - gūžtelėjo pečiais. - Mokausi, gal... bet kad viskas mokėta. Ir išmokta prieš... - Klastuolė suglumo. Neprisiminė, kiek kartų gyveno ir kiek metų kiekviename gyvenime gyveno. Po paraliais, reiks prisimint kada. - Demonai, tai demonai. Gali nešti sėkmę, prakeikti, nužudyti, užmušti... ai pala, tas pats. Turi kokių nors gebėjimų ir dažniausiai neturi šeimos. Pavojingi? Ne, tik mirtinai, - prunkštelėjo ji, bet vis dėlto į save įsmeigtame žvilgsnyje pamatė, kad vos sekundei septintakursis atsidūrė kryžkelėje, bet greitai apsisprendė. Taip pat nepalaužiami, nenužudomi ir sunkiai prajuokinami akmenveidžiai. Taip, labai ,,nepanašu" į mane.
- Gabriella mano gera draugė. Giminė tau jinai? - pasidomėjo.
-
- Tai tu vienintelis demonas Hogvartse? - smalsiai, griežtokai paklausė Elijas. - O ką reiškia penktas laipsnis? Čia gerai ar blogai? - tobulai apsimetinėdamas durneliu prakalbo Elijas.
Labai gerai. Turbūt čia yra tas demonas, kurio aš ir ieškau... Nieko net nereikėjo daryt. Palauki ir atsakymas pats pas tave ateina. klastuolis nejučia patrynė rankas, kad sušiltų, arba dėl kažkokių kitų priežasčių. Kartais būnant prie demono šaldavo rankos, tokia baisi yra tų demonų aura.
- Gabriella giminė? Ji mano geriausia draugė, sesė ir panašiai, nuo vaikystės esam kartu. Smagu, kad su ja sutariate. Ji... ee, dar vis žmogus? - neblogai apsimesdamas nerūpestingu, paklausė septyniolikmetis. Be abejo, jis norėjo, tiesiog troško sulaukti teigiamo atsakymo. Anoks čia įdomumas su vampyrais ir kitokiais velniais... niūriai pagalvojo vaikinas.
-
Jekaterina prisimerkė. Jis nėra toks durnas, kokiu apsimeta. Atsargiai, Jeka, atsargiai.
- Vienintelė. Laispnis - tai kaip nudegimas, tik čia galingumo lygis, - gūžtelėjo pečiais, bet pajuto, kad kažkodėl ėmė mausti pėdas. Gerai, dar vienas klausimas, ir jau reikės eiti, kažkas čia ne taip.
- Gabriella? Nežinau. Greičiausiai animagė. Jų čia pilna, - prunkštelėjo ji. Akimis tarsi užfiksavo kiekvieną judesį ir perdirbo lėtyn, paskui dar kitaip. Ji pajuto, kai įsitempė. O tuomet staigiai pašoko. Aplink ją susidarė šešėliai, akys pajuodo, o oda išbalo. Viskas aptemo. Jos juodos akys išsiplėtė per visą baltymą ir atrodė tuščios ir negyvos, bet keistai žibėjo.
- Ko tu nori? Kad ir kas būtų, neišdegs, - sušnypštė kaip gyvatė ir spragtelėjo pirštais. Viskas apsigaubė tamsa, o jai išsisklaidžius Jekaterinos pėdos jau ir ataušusios buvo. Ji dingo.
-
Elijas atidžiai įsižiūrėjo į demonę Jekateriną. Jos keistai juodose akyse pamatė pradedančią rinktis baimę. Klastuolis kiek prisimerkė ir nežymiai šyptelėjo. ,,Cha, ir demonai kartais bent truputį bijo." - pasišaipė jis mintyse.
- Supratau, - gana sausai atsakė tamsiaplaukis.
,,Ne, Gabriella negali būti animagė, vadinasi ji normali." Klastuoliui lyg didžiulis Stounhedžo akmuo nuo nedidelės jo širdies nusirito ir jis daug lengviau atsikvėpė. Pamatęs, kaip pradeda keistis nelabai žemiškos kilmės mergaitė, Elijas klastingai šyptelėjo ir kilstelėjo antakį. ,,Išsigandai? Puiku, pasiekiau savo."
- Nieko nenoriu, - vėl šaltai, lediniu balsu atšovė vaikinas, pasilenkė pasiimti kuprinės ir nerūpestingai užsimetė ją ant pečių. Atsitiesęs Elijas Jekaterinos Houly nebepamatė. Vaikinas atsainiai persibraukė delnu per plaukus ir tyliai, veikiai pasišalino iš Uždraustojo Miško.
-
Gabi skynėsi kelią per krūmus, nes praminto tako jau nebebuvo. Kaži, kur jau čia nuklydom, pamanė Gabi, bet pavojai ją žavėjo. Miške jau nebebuvo taip gražu ir malonu kaip prieš tai, nes čia jau sunku buvo praeiti - visur žolės iki kelių, stipriai badantys krūmai. Gabi prie kažkokio augalo prilietė ranką, kad net pūslelės atsirado, bet Zarai stengėsi nieko nerodyti, jog ji neišsigąstų, nes bent jau prieš tai ir taip visko bijojo.
Prasiskynusi kelią per didžiausius krūmus, Gabi aiktelėjo. Ji atsidūrė prie nepaprastai gražaus upelio. Ir vaikščioti čia galėjai - piktžolės nebebadė kojų. Oras jau buvo subjuręs ir diena ėjo vakarop, tačiau vaizdas tikrai buvo nuostabus.
- Gal vis dėlto buvo verta skintis iki ia kelią, - tarė Gabi Zarai.
-
Zara eidama gilyn į mišką pasitikėjo Gabi. Jeigu mes čia einame, vadinas ji čia buvo ir žino ką daro. Zarai čia patiko. Kai Gabi paėmė vabaliuką ir jis jai įkando, Zara suprato, kad kiekvienas gyvis čia pavojingas, todėl ėjo nieko neliesdama. Priėjus prie upelio Zara pamatė daug įvairiaspalvių gėlių ir pradėjo jas skinti ir uostyti.
- Kaip skaniai kvepia! Ateik padėti man, nupinsiu tau vainiką.- Zara nemėgo rožinės spalvos, bet rausvos pievos gėlės traukė jos akį ir ji tik jas skynė. Zara eidama į mišką nesitikėjo, kad čia galima rasti kažką, kas patrauks jos akį ir pasidarys jaukiau, bet dabar mergaitė sėdėjo ant pievos ir pynė vainiką.
- Čia taip gražu. Negrįžkim iki vakarienės!- Zara padavė Gabi vainiką.
-
Zara ėmė skinti gėles ir atsisėdusi pynė vaikiną. Gabi pinti vainiko visai netroško, bet ji pamatė įdomų dalyką - tarp įvairiaspalvių gėlių augo kelios visiškai juodos spalvos. Kaži, kas čia per gėlės? Gal pravers eliksyrų gamybai, pamanė mergaitė. Priėjusi prie tų gėlių Gabi nuskynė iškart tris. Tačiau aiktelėjo ir ir išmetė gėles ant žemės - jos nudegino Gabi pirštus.
- Na, šiandien į pilį grįšiu tikrai sužeistom rankos, - nusijuokė.
Mergaitė visuomet kuprinėj turėjo atsargai kelis tuščius stiklainiukus, jeigu rastų kokį nors neblogą dalykėlį, galintį praversti eliksyrų gamybai. Pasiėmusi stiklainiuką ir jį atidariusi, Gabi nusitaikė burtų lazdele į gėles ir tarė:
- Winggardium leviosa, - gėlės nuskrido į stiklainį.
Gabi stiklainį užsuko ir įsidėjo į kuprinę. Ji prisėdo šalia Zaros, kuri pynė vaikiną. Nupynusi vainiką Zara įteikė jį Gabi. Iš kur toks meilumas, pamanė Gabi.
- Ačiū, - tarė paėmusi vainiką ir užsidėjo jį ant galvos. Jautėsi keistai, bet visai maloniai. - Na, dėl manęs galim grįžti kad ir vidury nakties, - nusijuokė. - Jei pavėluosim į vakarienę, galėsim nueiti į virtuvę ir ten elfai duos mums ko tik norėsim, - šyptelėjo.
Mergaitė pamanė, kad reiktų ir Zarai ką nors padovanoti. Bet vainiko aš tikrai nepinsiu, susiraukė. Gabi prisiminė, kaip kažkada kažkoks šeštakursis klastuolis savo simpatijai padovanojo didelę žalios spalvos rožių puokštę, ištardamas burtažodį. Burtažodį Gabi prisiminė, tad pabandė išburti gėlių:
- Orchideous.
Iš burtų lazdelės iššoko gėlių puokštė, bet ji buvo baisi. Kelios apvytusios mėlynos gėlytės ir viskas.
- Na, nepyk, kad taip gavosi, - prunkštelėjo. - Supranti, per atostogas skaičiau labai daug burtažodžių ir dabar bandau juos naudoti arba naudoju šiaip kažkur girdėtus. Kitaip sakant, praktikuoju būrimą, bet kadangi esu tik antrakursė, ne viskas tobulai pavyksta, - nusijuokė.
-
Zara toliau žaidė gėlėmis ir pakėlė akis tik išgirdus aiktelėjimą.
- Kas atsitiko?- Bet tuo pačiu metu pamarė nudeginimus anr Gabi rankų.- Oj... Upelio vanduo šaltas, įkišk rankas, gal greičiau praeis... Žinoma, jei niekas nebandys nukąsti tau rankos-Nusišypsojo mergaitė.
Kai iš Gabi lazdelės iššoko apvytusi puokštė Zara bandė apsimesti rimta ir labai dėkinga, bet kai nusijuokė Gabi, Zara pratrūko juoktis. Gėlės iš tiesų atrodė kvailai, bet Zara jas paėmė, pasidėjo ant kelių ir bandydama nesijuokt padėkojo ir apkabino Gabi.
Praėjus kelioms sekundėms Zara pastebėjo kaip upelio vanduo pradeda keisti spalvą. Vanduo nusidažė įvairiom spalvom lyg į upelį būtų patekę benzino.
- Oho kaip gražu! Kas čia?- susidomėjusi Zara įkišo gėlytę į vandenį.
-
- Gal geriau nerizikuosiu ir nekišiu rankos į vandenį, - nusijuokė Gabi.
Netrukus Zara pastebėjo kažką gražaus ir Gabi, pažvelgusi į upelį, į kurį Zara ir žiūrėjo, aiktelėjo - vanduo buvo nusidažęs įvairiomis spalvomis.
- Net neįsivaizduoju, kas tai galėtų būti, - tarė Gabi, priėjusi prie vandens.
Gabi jau norėjo paliesti vandenį, bet apsigalvojo. Gana čia vaidinti bebaimę drąsuolę, paskui bėdos prisidarysiu, gana jau tų nudegimų dėl gėlių, apsisprendė mergaitė. Tačiau bežiūrint į vandenį nutiko kitas dalykas - kažkur iš po krūmo išlindo du dar niekuomet nematyti gyvūnai. Jie buvo pilko kailio, su ilgomis ausimis ir ūsais. Iš dalies priminė triušį, tačiau buvo žymiai didesni, siekė daugiau nei metrą. Ir nešuoliavo, o ėjo keturiomis kojomis.
- Kas per... - ir net nespėjus kartu su Zara pasvarstyti, kas čia per gyvūnai, jie ėmė pulti mergaites.
Abu gyvūnai ėmė bėgti mergaičių link ir spjaudytis. Gyvūnai spjovė toli ir taikliai. Vienas pataikė Gabi į kairę ranką ir iš rankos ėmė bėgti kraujas.
- Aai! - sušuko mergaitė.
Gabi žinojo, kad reikia gintis. Taip pat žinojo, kad Zara dar nelabai moka burtažodžių, bet vylėsi, kad galbūt jai pavyks padėti gintis nuo tų padarų, juk adrenalino būsenoje žmonės padaro tai, ko patys iš savęs nesitiki. Tačiau mąstyti nebuvo kada, reikėjo veikti.
- Conjunctivitus! - sušuko Gabi nusitaikiusi vienam gyvūnui į akis, kad šiam jas pradėtų skaudėti arba jis apaktų, bet kerai nesuveikė - matyt, mergaitė dar buvo per maža juos naudoti.
Gabi nepasidavė, bandė kovoti toliau:
- Evanor! - Gabi paleido iš burtų lazdelės žalią elektros srovę ir šįkart kerai suveikė, vienas gyvūnas nusilpęs nukrito. - Relasio! - nepataikė, o norėjo sviesti gyvūną tolėliau, nes šis artėjo. - Sustink! - gyvūnas sustingo. - Sustink! - dėl atsargos sustingdė ir kitą.
Gabi atsikvėpė.
- Kokia aš kvailė, kam čia vargau, kai galėjau sustingdyti, - nusijuokė. - Deprimo, - Gabi padarė didelę skylę žemėje, į kurią įkrito sustingdyti gyvūnai ir skylė atsitraukė. - Vis dėlto reikia mokytis burtažodžių, - tarė Gabi, valydamasi ranka žaizdą, kurią jai padarė gyvūnas.
Mergaitė paleido iš lazdelės vandenį ir nusiplovė žaizdelę.
-
Zara užsisvajojusi žiūrėjo kaio vanduo nudažo baltus žiedlapius spalvotai. Išgirdusi šlamesį krūmuose, Zara iš pradžių nesureikšmino to, kas nutiko, bet sekundės bėgyje iš vietos, iš kurios girdėjosi šlamesys, išlindo du gyvūnai. Nespėjus Zarai ištarti awww gyvūnai jas puolė. Vienas jų sužeidė Gabi, Zara supanikavo, ir sustingo, ją ištiko šokas dėl netikėtumo. Padaras spjovė Zarai į kojas, mergaitė spėjo atsikvošėti, pasitraukė, išvengė smūgio, bet neišlaikius lygsvaros krito nugara į upelį. Būdama po vandeniu atsimerkė. Atrodo nieko daugiau nereikėjo. Jai čia buvo gera. Fone girdėjosi Gabi balsas ir jos sakomi burtažodžiai. Aplink Zarą pradėjo suktis spalvos, kurios buvo ant paviršiaus. Zara užsimerkė ir iškvėpė oro likučius.
-
Nusiplovusi žaizdelę Gabi sukosi į Zarą, kuri turėjo būti prie upelio, ir tarė:
- Tai kaip ten dėl to vanden...
Tačiau net nespėjus paklausti Zara... įkrito į vandenį!
- Zara! Zara! Tergeo! - Gabi pabandė susiurbti upelį.
Nepavyko. Matyt, tai neįmanoma, o gal Gabi dar per silpna burtininkė, kad sugebėtų tai padaryti. Ištarus burtažodį, vanduo tik paburbuliavo, gal jo kiek ir pamažėjo, bet Zaros nesimatė. Gabi prisiminė burtažodį, leidžiantį kvėpuoti po vandeniu. Nusitaikė į vandenį ir tarė:
- Burbugo undero aqua.
Burtažodį kartojo kelis kartus, taikydamasi į skirtingas vietas upelyje. Burtažodis turi sudaryti oro burbulą aplink galvą, leidžiantį kvėpuoti po vandeniu. Gal į ja pataikysiu ir ji išnirs? Gabi žiūrėjo vanden ir vylėsi, kad Zara išnirs. O jei ne, ką tada man daryti? Ne, aš į tą vandenį tikrai nešoksiu...
-
Zarai netrukus atsimerkė pajautusi, kad aplink ją juda vanduo, o atsimerkusi pamatė į vandenį lekiančius burbulus. Zara nenorėjo, kad vienas jų pataikytų į ją, todėl pamaskatavus kojom nusiirė truputį giliau. Zara plaučiuose nebeturėjo oro, ji norėjo tik, kad ją apgaubtų spalvos, kurios po truputį vis labiau pradėjo ją supti. Zara jautė kaip į plaučius patenka vanduo. Tai buvo pakankamai malonus kutenantis jausmas, bet staiga šovė burbulas ir apgaubė jos galvą. Zara nenorėjo kvėpuoti ir bandė irtis gilyn, bet burbulas buvo galingesnis. Zara iškilo. Vos tik iškilus įkvėpė oro, pradėjo kosėti.
- Kas čia atsitiko?!- atgaudama kvapą klausinėjo mergaitė. Išnirus iš vandens ji pamiršo viską, kad nutiko po vandeniu.
-
Nuo to laiko, kai Gabi ir Zarą užpuolė tie keisti gyvūnai, ėmė po truputį lyti ir vis labiau temo. Gabi dar daug kartų bandė pataikyti į Zarą kerus, kurie leistų jai kvėpuoti po vandeniu. Ir netikėtai po vieno burto paleidimo atsitiko, regis, stebuklas - Zara išniro ir išlipo į krantą! Kerai pataikė! Grifė ėmė kosėti, Gabi patrankė jai per nugarą, kad ši iškosėtų vandenį. Netrukus Zara paklausė, kas čia atsitiko.
- Tu manęs klausi kas nutiko? Aš nežinau... Tu staiga įkritai į tą spalvotą vandenį ir neišnirai! Pamaniau, kad nemoki plaukti ir skęsti. Tada bandžiau pataikyti į tave kerus, kurie sudaro burbulą aplink galvą, leidžiantį kvėpuoti po vandeniu. Regis, pataikiau, ir išnirai... Klausyk, o tas spalvotas vanduo nedegino? Kodėl jis spalvotas? Gal matei kokį gyvūną ar dar ką? - išbėrė klausimų eilę mergaitė.
Dabar spėjo jau visai sutemti. Net nežinia, kelinta valanda, bet jau tikrai vėlu. Ir lyja, nors ir nestipriai. Gabi apsidairė aplink. Beveik nieko nesimatė, o kiek matėsi, viskas buvo taip vienoda...
- Aš net nebežinau, iš kurios pusės mes atėjom! - sušuko Gabi. - Čia mus ištiko tiek nelaimių, o dabar visur tamsu, koks oras... Nemanau, kad būtų protinga grįžti, kol neprašvis. Naktį čia tikrai pavojinga, be to, bent jau aš nežinau, į kurią pusę eiti, o tu? - paklausė naujos draugės. - Gal susiraskim kur nors čia kokį kampelį ir palaukim, kol prašvis?
Naktis miške nelabai viliojo, bet jau geriau prabūti ten, kur jauki aplinka, nei eiti pro tas vietas, kuriomis mergaitės ėjo, kol pasiekė upelį.
- Tu sušalsi... Neprisimenu jokio burto, kuris galėtų tave paversti sausa... Bet galiu išburti stiklainėlių su ugnelėmis...
Gabi iš kuprinės išsitraukė kelis tuščius stiklainiukus, kuriuos naudodavo priemonėms, kurios naudingos eliksyrų gamybai, susidėti, ir pribūrė tuos stiklainėlius šildančios ugnies.
- Imk, pasišildyk, - davė stiklainiukus Zarai.
-
Apipilta klausimais Zara vis dar bandė atsigauti.
- Aš puikiai moku plaukti ir mėgstu nardyti, iškilti iš vandens yra pats lengviausias dalykas! Aš neprisimenu kas buvo po vandeniu...- Zara pažiūrėjo į savo kūną.- Nudegimų nėra...- Ant odos dar buvo spalvoto vandens likučiai, Zara perbraukė per juos pirštu. Tokio malonaus dalyko Zara dar nebuvo lietusi, spalvos buvo šiltos, sausos ir švelnios, tokios, kokios būsenos Zara dabar labiausiai troško.
Gabi pasiūlė likti čia per naktį, nes kelio kuriuo atėjo mergaitės nebebuvo įmanoma pamatyti.
- Likim. Mielai liksiu prie šito upelio.- Zara valdė norą vėl panerti jame.
Jekaterina ištiesė Zarai stiklainiuką su ugnele. Zara jį apsikabino.
- Gal įsikurkim šalia upelio?
-
Gabi išklausė Zaros pasakojimą. Ir Zara nei neprisimena, kas vyko po vandeniu! Gabi pasiūlius Zarai likti čia per naktį, Gabi nustebo, jog grifė taip lengvai sutiko su šia mintimi. Klastuolė galvojo, jog Zara nesutiks, bijos, primygtinai reikalaus bandyti grįžti atgal į pilį. Tačiau buvo atvirkščiai - Zara mielai sutiko likti! Tačiau Gabi atrodė, kad čia kažkas ne taip. Ji pasakė, kad mielai liksi prie šio upelio, galvojo Gabi, vadinasi, tas upelis ją traukia... Upelis keistas, jo vanduo nusidažė įvairiomis spalvomis, o paskui Zara į jį įkrito ir nieko neprisimena, kas vyko po vandeniu ir dabar ji, regis, nori būti šalia jo - to paslaptingo upelio... Klastūnyno antrakursė mąstė, kas tai galėtų būti. Prieš tai mergaitė manė, kad galbūt tai yra susiję su kokiu nors vandens gyvūnu, kuris išleido savo nuodus ar dar ką, tačiau dabar jai atrodo kitaip. Gali būti, kad tai kažkoks juodasis burtininkas bando prisivilioti Zarą pas save. O gali būti, kad čia jau paties miško paslaptys - juk vis dėlto šis miškas tikrai pavojingas...
Zara pasiūlė įsikurti būtent prie upelio. Gabi įjungė lazdelės gale šviesą ir bandė dairytis kokios nors olos, tačiau nematė.
- Galim įsikurti čia, šalia upelio, - atsakė Gabi. - Vis tiek, koks čia įsikūrimas... Bent jau aš kurpinėje neturiu nieko, apart mokslams reikalingų dalykų ir stiklainėlių...
Oras buvo vis bjauresnis - lietus darėsi stiprus. Iš tiesų protingiausia būtų buvę nešti kudašių nuo to upelio, kol jis neužvaldė Zaros, bet Gabi tai buvo nė motais, nes ji su Zara susipažino tik šiandien, be to, Zara buvo grifė. Aišku, Gabi buvo nemalonu dėl to, kas nutiko. Juk Zara turėjo sušalti, o ir dabar buvo šalta, Gabi nenorėjo, kad ji susirgtų. Juk mes negalime čia šiaip sau sėdėti virš dangaus, iš kurio pliaupia lietus, mąstė Gabi. Be to, taip tikrai pavojinga, miško siaubūnams esame kaip gardus kąsnelis ant padėklo... Su ta mintimi kažkas staugdamas pralėkė netoli mergaičių ir dingo. Tamsoje nesimatė, kas tai. Bet švietė ryškiai žalios akys, o iš to, kad jos buvo aukštai, galima spręsti, kad padaras buvo labai didelis. Gabi net šiurpas nukrėtė. Mergaitė vėl įjungė šviesą lazdelės gale. Priėjo prie kažkokių krūmų, kurie iš esmės buvo tuščiaviduriai. Būtų visai neblogai įsikurti jų viduje, pamanė Gabi, bet gretimuose krūmuose kažkas subraškėjo ir Gabi išjungė švieselę. Ne, tarp šitų krūmų visai bus nesaugu... Gabi dar svarstė, kol jai kilo mintis - galbūt reikia tą krūmą kažkaip nunešti iki upelio?
Ilgai nesvarsčiusi Gabi paleido į pasirinktų krūmų apačią kerus:
- Diffindo!
Krūmas atsiskyrė nuo žemės. Dabar reikia jį pergabenti.
- Winggardium leviosa, - tarė nusitaikiusi į krūmą, bet šis nepakilo.
Matyt, krūmas buvo per sunkus. Gabi bandė dar keletą kartų, bet nepavyko. Jau norėjo kviestis Zarą - galbūt joms kartu pavyktų perkelti krūmą? Tačiau Gabi kilo dar kita mintis. Ji apsidairė ir apgalvojo, kurioj vietoj prie upelio galima būtų pastatyti būstinę. Išsirinko vietą, kuri buvo kiek tolėliau, nei visą laiką buvo mergaitės. Ten, kur jos buvo, visur aplink tik pieva, o Gabi nusižiūrėjo vietelę, kuri yra tarp medžių, tad būstinė ne taip kris į akis.
- Zara, jei tu nieko prieš, keliamės ten, - pirštu parodė Gabi. - Čia vis tiek ant upelio kranto, - mirktelėjo.
Gabi nuėjo į pasirinktą vietą, nusitaikė į krūmą ir ištarė:
- Accio krūmą.
Gabi nuostabai, nes to nesitikėjo, krūmas akimirksniu atsidūrė reikiamoje vietoje. Mergaitė tą krūmą aptvarkė - padarė taip, kad galima būtų įlisti į vidų. Vietos buvo nedaug, bet vis geriau, nei nieko. Atsisėsti viduje Gabi ir Zara tikrai tilps.
- Impervius, - dar ištarė Gabi, nusitaikiusi į krūmą.
Šie kerai turėjo padaryti taip, kad krūmas neperšlaptų. Taip ir nutiko! Gabi džiaugėsi, kad per atostogas mokėsi šitiek burtažodžių atmintinai. Vis dėlto tai tikrai naudinga, nes praeitais metais atsidūrusi tokioje situacijoje mergaitė tikrai nebūtų sugalvojusi, ką daryti.
- Na, štai, - tarė Zarai. - Nors ir ne kokia, bet palapinė, - nusijuokė. - Lendam vidun.
Gabi įlindo į pastatytą būstinę ir atsisėdo ant kuprinės. Buvo šalta, bet bent jau lietus nepliaupė ant galvos. Gabi bandė prisminti burtą, kuris paskleidžia šilumą, bet niekaip nepavyko. Mąstė, kad reikia laužo, bet tada mergaites tikrai pastebės visi, kas pro čia eis ir gali būti bėdų. Reikia būti tyliai ir tamsoje. Ir taip jau vien ugnelių stiklainiukai skleidžia šviesą. Gabi sau irgi pasiėmė vieną stiklainiuką ir pasikišo jį po mantija, kad neskleistų šviesos.
-
Zara klausė ką sako Gabi, bet apie tai net negalvojo. Ji visą laiką žiūrėjo į upelį, kurio spalvos tamsoje pradėjo šiek tiek švytėti ir tai dar labiau viliojo Zarą prieiti. Gabi paragino Zarą eiti, bet mergaitė nežinojo kodėl, nes neįsiklausė ką iš pradžių Gabi šnekėjo, bet buvo įsitikinusi, kad ten esančio krūmo anksčiau nebuvo. Zara nusekė paskui Gabi ir taip pat įlindo į krūmą.
- Ar mes čia miegosime?- netikėtai pažemėjusiu balsu paklausė Zara.- Aš siūlyčiau pirmiau nusiplauti kojas. Upelis prie pat.- rimtu, beveik reikalaujančiu veidu kalbėjo mergaitė. Zara buvo permirkusi iki paskutinio siūlo.- Man čia karšta ir nėra kuo kvėpuoti. Gal nori išsimaudyti?- balse nebuvo nei jausmų, nei intonacijos. Zara net nesulaukusi atsakymo pareiškė:
- Man reikia nusilengvinti. Palauk čia.
-
Gabi sėdėjo pastatytoje būstinėje ir ilsėjosi. Tas būstinės statymas išsunkė nemažą dalį jėgų, o ką ir kalbėti apie tai, kad mergaitės nuėjo ne vieną kilometrą, jas užpuolė nematyti žvėrys, be to, nemažai streso įvarė ir Zaros įkritimas į upelį. Dabar Gabi svajojo apie šiltą lovą Klastūnyno požemiuose ir saldų miegą. Na, dar būtų neatsisakiusi ko nors užkrimsti, nes siaubingai išalko.
Apie tai begalvodama Gabi iki šiol nepastebėjo, kad, regis, Zarą tas upelis ne tik traukė, bet jau ir spėjo užvaldyti. Kai Gabi pakvietė Zarą į būstinę, ji ėmė klausinėti, ar Gabi nenori išsimaudyti, sakė, kad reikia nusiplauti kojas ir minėjo, kad jai karšta, nėra kuo kvėpuoti. Be to, Zara kalbėjo kažkaip kitaip - jos balsas buvo kitoks, žemesnis, visai neintonuotas, be to, Zaros veide nebuvo jokių emocijų. Žinoma, kad ją visiškai užvaldė, pamanė Gabi. Juk dieną miške ji taip bijojo, tai dabar turėtų bijoti dar labiau, o jai, regis, visai nieks nerūpi, tik tas upelis, mąstė klastuolė. Ji visa permirkusi, bet jai nešalti, ji nori maudytis... O ką ir bekalbėti apie tai, kad jai visai neįdomu, kaip mes ištempsime šią naktį miške. Nei kaip miegosim, nei ką valgysim... Ji visiškai užvaldyta! Gabi jau žiojosi aiškinti Zarai, kad nereikia jokių maudynių, kad iš tiesų čia yra šalta, bet Zara išėjo ir liepė palaukti.
Dabar Gabi šiurpas nukrėtė. Ji buvo tokia išsekusi ir nusilpusi, kad nebeturėjo jėgų niekam. O jeigu Zara užvaldyta, vadinasi, tas, kas ją užvaldė, gali imti bandyti pulti Gabi. Gabi nežinojo, kur ir ko nuėjo Zara, bet beveik garantavo, kad tikrai nenusilengvinti, kaip ji sakė. O jeigu ji negrįš? O jei ji grįš su kažkuo kitu? Dabar Gabi akyse atsispindėjo baimė. Mergaitė laikė burtų lazdelę sugniaužusi rankoje ir laukė.
-
Zara išlindo iš būstinės pati to nejausdama, lyg tai būtų ne ji. Jos kūnas patraukė link pievos su gausybe augalų. Zara bandė sušukti, bet kūnas to neleido. Pievoje kūnas pradėjo rauti gėlių šaknis, kurios buvo panašios į morkas. Geriau įsižiūrėjus Zara pamatė, kad tai tos pačios gėlės, su kuriomis Gabi nusidegino rankas. Zara pajuto stiprų deginimą. Rankos buvo pūslėtos ir žaizdotos. Mergaitę supykino, bet kūnas tik nusispjovė. Zara ant žemės pamatė spalvotą dėmę. Kodėl man taip?! Aš išprotėsiu! Užmuškit mane kas nors... Mintyse maldavo Zara. Kūnas patraukė link būstinės. Būstinėje atsisėdo.
- Radau maisto. Imk. Čia morkytės.- pratarė Zaros kūnas, numetė šaknis Gabi prie kojų ir skubiai paslėpė delnus.- Tau reikia jas nusiplauti upelyje.
-
Zara grįžo į būstinę nešina kažkuo panašiu į morkas, numetė jas šalia Gabi kojų ir pasakė, kad jas reikia nuplauti upelyje. Dabar Gabi šimtu procentu žinojo - Zara yra užvaldyta, tačiau net nežina, kieno! Upelio? Miško? Gyvūno? Žmogaus? Gabi visa tai pradėjo tiesiog varyti iš proto.
- Zara, nejaugi tu nesupranti, kad upelis tave užvaldė! - ėmė šaukti Gabi. - Užvaldė! - dar garsiau rėkė klastuolė.
Gabi atsistojo ir nulėkė prie upelio. Jis dabar dar ir švytėjo.
- Ko tu iš jos nori, ką? Ko tau iš jos reikia? - Gabi ėmė šaukti ant upelio.
Mergaitė svaidė įvairiausius kerus į upelį, kokius tik sugalvojo, bet toks elgesys nedavė jokio rezultato.
- Zara, kaip tu nesupranti, kad tas su tuo upeliu kažkas negerai? Negalima liesti jame esančio vandens! Po galais, atsipeikėk!
-
Zara norėjo šaukti, bet visi bandymai nuėjo perniek. Zara viduje panikavo.Gabi, užmušk mano kūną, jei to nepadarysi, jis užmuš tave!!! Zaros kūnas nusekė paskui Gabi link upelio.
- Šis vanduo yra paprastas. Jame nėra nieko blogo. Tu turėtum žinoti tai.- Kalbėjo Zaros kūnas. - Gal karščiuoji? Bloga? Įlipk į vandenį, bus geriau.- Kūnas rodydamas pavyzdį įbrido į upelį. Zara jautė kaip ji po truputį nyksta iš savo kūno.Gabi, daryk ką nors, man taip baisu!!!
Kūnas išlipo iš vandens.
- Matai, viskas gerai.- Zara pajuto, kaip kūnas paėmė Gabi už rankos ir viduje kentėjo milžinišką skausmą nuo nudegimų. Kūnas ranką laikė labai tvirtai. - Galime ir kartu.- Tuo tarpu Zaros kūne viskas persimaišė.
- LIPK Į VANDENĮ, GABI!!!- Sustaugė kūnas demonišku balsu ir stumtelėjo Gabi upelio link.
-
Gabi jau nervai nebelaikė. Ji negalėjo suprasti, kas ir ko nori tiek iš Zaros, tiek iš Gabi. Zara vis aiškino, kad tas vanduo normalus ir taip toliau ir vis siūlė Gabi į jį įbristi. Pati Zara vėl įbrido į upelį. Netrukus ji stipriai paėmė Gabi už rankos. Gabi žinojo, kad čia jau ne Zara. Tiek iš balso, tiek iš elgesio, o dar suėmė Gabi ranka taip stipriai, kaip nebūtų suėmęs joks pirmakursis. Gabi pastebėjo, kad Zaros rankos nusėtos pūslėmis. Ir netrukus įvyko tai, kas Gabi beprotiškai išgąsdino. Zara sustaugė ant Gabi nežmonišku balsu, kad ši liptų į vandenį ir stumtelėjo mergaitę upelio link. Gabi krito ant žemės ir vos vos išsisuko - buvo likę tiek nedaug ir Gabi būtų įkritusi vandenin. Tuomet Gabi staigiai atsistojo, pasitraukė nuo Zaros ir ėmė klykti ne savu balsu, net neįsivaizdavo, kad gali taip rėkti. Gabi taip pasimetė, kad nebežinojo, ką daryti, visos mintys jai rėkė - bėk. Bet Gabi nenorėjo palikti Zaros. Tačiau kuo aš jai galiu padėti? Ar aš žinau kokius nors kerus, kurie padėtų jai? Kokių aš žinau kerų, kurie padėtų apsiginti nuo juodosios magijos? Juk aš negaliu sužeisti pačios Zaros!
- Expecto patronum! - sušuko Gabi, nusitaikiusi į Zarą.
Iš Gabi lazdelės iššoko katė, bet ji buvo tokia pilka kaip niekad. Ji akimirksniu pranyko. Gabi suprato, kad ji čia niekuo nepadės. Gabi neliko nieko kito, kaip tik sprukti. Ji pasileido bėgti į bet kurią pusę. Bėgo tolyn, pro visus krūmus skynėsi sau kelią, kol galų gale išbėgo iš upelio prieglobsčio į miško vidurį.
-
Zara suprato, kad jos kūnas ją gąsdina, o manė, kad ji labai stipri emociškai ir žinos ką daryti. Tu negali išeiti ir palikti manęs vienos, kūnas mane nužudys, tu negali taip pasielgti. Ir tada Gabi ėmėsi kerų, bet ir kerai nuėjo perniek. Gabi pabėgo, bet kūnas jos nesuvijo. Jei kūnas atsitrauks nuo upelio, jis vėl priklausys man... Gabi, padėk man, aš dar nenoriu mirti!!! Zara žinojo, kad jei išgyvens, bijos vandens. Kūnas įbrido į vandenį ir pradėjo semtis išjo energijos, o Zara vis labiau apleido savo kūną. Aš greitai mirsiu, jei taip bus... Zara jautė, kaip upelis kyla jos kūnu link žaizdų ir kaip jos išnyksta. Kūnas prisisėmęs energijos įsitaisė būstinėje ir pradėjo laukti kitų aukų.
-
Jekaterinai tai buvo eilinė linksma naktis miške. Ji bėgiojo didžiuliu greičiu po mišką ir džiaugėsi laisve. Naktine laisve. Niekas jos negalėjo pagauti ar paliesti esant šešėlio būsenoje. Naktis buvo jos energijos šaltinis ir svarbiausias dalykas visame gyvenime. Ji sustojo vos išgirdusi kraują stingdantį, baimės kuoiną klyksmą. Mergina greit suvokė, kad jis sklinda iš upelio prieglobsčio, tad paspruko ten. Greitai pamatė tą nuostabų gamtovaizdį ir spalvotą upelio vandenį. Aplink buvo tuščia, tylu ir ramu. Spragtelėjusi pirštais demonė privertė atkurti lauko prisiminimus, kuriuos matė tik ji viena. Buvo naudota magija, kažkas blogo ir kažkas gero. Klastuolė greit sumetė, kad atėjo kur reikia. Pajutusi grėsmę netoli savęs impulsyviai įsitempė.
-
Zaros išgirdo kažkieno žvingsnius ir pajuto kaip kūnas nerangiai pradjo stotis. Prašau, nebūk Gabi! Zara nenorėjo, kad klastuolei kas nors nutiktų. Kai kūnas atsistojo Zara prieš save pamatė juodaplaukę, baltu kaip drobė veidu mergaitę. Jekaterina?! Ką tu čia veiki?! Bėk iš čia kol tavęs nesužeidė!!! Kūnas priėjo prie Jekaterinos ir prakalbo.
- Labas. Smagu tave čia matyti tokią nuostabią naktį.- Kūnas kalbėjo žemu ir girgždančiu balsu, nuo kurio, jei kūnas priklausytų Zarai, ją tikrai krėstų šiurpuliai. Kūnas sveikindamasis mechaniškai apkabino Jekateriną.- Aš čia nusprendžiau nakvoti. Čia labai gražu. Kaip tik rengiausi eiti išsimaudyti. Gal nori kartu su manim? Vanduo šiltas. Jau tikrinau.
-
Jekaterina išgirdo kažkieno žingsnius ir braškėjimą. Impulsyviai pasiruošusi kovoti atsisuko ir išvydo... Zarą! Ko jau ko, o jos čia rasti nesitikėjo, nes paskutinį kartą būnant su ja mergaites užpuolė harpijos. Klastuolė nepatikėjo, kad grifė atėjo čia viena, tad buvo garantuota, jog ji kažką padarė savo palydovei arba palydovui. Ją sulykino pagalvojus, kad gali rasti kokį nors lavoną. Merginą nukrėtė šiuroas girdint Zaros balsą ir juodaplaukė jau buvo garantuota, kad draugė apsėsta kokio miško demoniuko.
- Oi ne, ačiū, Zara. Jei nori - gali eiti maudytis, - gana kraupiai šyptelėjo Jekaterina ir lengvai pamojo ranka. Juodos ugnies srovelė nuslinko link Zaros ir apvyniojo jai rankas. Žinojo, kad jeigu ji tikrai apsėsta - ims šaukti. O jeigu ne, tuomet jai nieko nenutiks.
-
Gabi vedė Gabriellą tos vietos link, kur yra upelis. Kažkodėl dabar, nors buvo dar tamsu, mergaitei šios vietos atrodė kur kas geriau pažįstamos nei praeitus kartus. Tikriausiai šitų vietų, kaip ir neseniai įvykusio įvykio, aš niekuomet nepamiršiu, pamanė Gabi. Dabar klastuolė buvo visiškai nurimusi, nes šalia ėjo Gabriella, Klastūnyno vadovė ir apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė. Kas jau kas, bet Gabriella tikrai sugebės viską sutvarkyti, pamanė Gabi. Tačiau Gabi gerai nesijautė - jai vis dar buvo gėda, kad kažkas ją pamatė verkiančią ir panikuojančią. Buvo gėda ir prieš Gabriellą, ir prieš pačią save. Ir prieš Zarą, kad Gabi papustė padus.
- Štai čia, - tarė Gabriellai, braudamasi pro krūmus.
Prasibrovusi pro krūmus Gabi sustingo. Šalia Zaros stovėjo Jekaterina, o Zarai aplink rankas buvo apsivynioję kažkas juodo. Jekaterina, o tu ką čia darai, pamanė Gabi. Gabi žinojo, kad dabar ir Zarai, ir Gabi, ir Jekaterinai turbūt klius - kaip paaiškins Klastūnyno vadovei, ką jos veikia čia, miške, vidury nakties?
-
Gabriella ėjo vedama Gabi, nors kelią į upelio prieglobstį puikiai žinojo. Būdamas profesoriumi, privalai žinoti visas Hogvartso vietas - net pačias slapčiausias. Profesorė galvojo, kas gali jos laukti prie upelio. Kai klastuolė parodė, kad jos jau atėjo, mergina apžvelgė vietą ir nejučiom pradėjo galvoti, ką jos čia gali veikti tokiu metu, bet nusprendė nieko nesakyti, išsiaiškinti vėliau. Ji kuo malonesniu ir nerūpestingu tonu paprašė:
- Gabi, vėliau būtinai ateisi pas mane į kabinetą, - ((Kai baigsim namų darbų užduotį)) sušnibždėjo Gabriella ir stebėjo kas vyksta. Kol kas nenorėjo rodytis mergaitėms, stebėjo kas bus, kai demonas tikrina ar žmogus apsėstas, ar ne. Nors būdama kursuose matė visko, bet realybėje viskas buvo šiek tiek kitaip.
-
Zaros kūnas tiesė Jekaterinai ranką.
- Eime kartu, vanduo tikrai atgaivina, juk karšta...- kalbėjo permirkęs iki paskutinio siūlelio Zaros kūnas. Jekaterina ne kvaila, tikrai neis... Tikiuosi. Staiga kažkas apsivijo aplink kūno rankas. Kūnas sustūgo demonišku aukštu balsu, kuris kažkiek priminė varnos krankimą. Zara nesuprato, kas vyksta, jai visiškai neskaudėjo. Kūnas bandė išsilaisvinti ir tai priminė traukulių apimtą žmogų. Supratęs, kad to padaryti neįmanoma, žengė link upelio. Iš šono pasigirdo žingsniai, atėjo Gabi su Klastūnyno vadove. Kūnas norėdamas atbaidyti visas tris klastuoles, pasiėmė šaknis, kurios velniškai degino ir kurias kūnas norėjo sumaitinti Gabi, pradėjo save žaloti. Šįkart Zarai velniškai skaudėjo. Po kiek laiko numetęs šaknis nėrė į upelį.
-
- Užvaldyta, - tyliai sumurmėjo Jekaterina ir stebėjo, kas vyksta su Zara. Klastuolė kol kas niekuo negalėjo padėti draugei, kurią užvaldė Proclivito demonas. Kai Zara ėmė save žaloti, trečiakursė atėmė iš jos tas morkas ir nusviedė šalin. Ant jos delnų beveik nebuvo žymių, bet Zara šoko į upelį. Jekaterina atsiduso ir nėrė paskui ją. Kadagi ji buvo aukštenio laipsnio demonė, negu upelyje gyvenantis monstras, vanduo ėmė burbuliuoti ir stengėsi išmesti merginą lauk, bet ji išvilko Zarą iš vandens ir parmetusi ant žemės nukreipė rankas į jos galvą. Žinojo, kad skaudės, bet kitos išeities nebuvo. Juoda ugnis apgaubė visą grifės galvą ir pateko į smegenis, kur varė lauk įsiėdusius demonus. Ore suskambo žiaurus klyksmas. Jis buvo skirtas nubaidyti jautrią klausą turinčiai Jekaterinai, bet ji net nežadėjo kur nors eiti. Zara buvo jos draugė. Dabar beliko tik laukti, nes viskas galėjo užtrukti greitai ir kartu labai ilgai...
-
Gabi matė kraupų vaizdą. Zara ėmė klykti, paskui žaloti save su kažkokiais augalais, kurie, matėsi, stipriai degino. Gabi tikėjosi, kad Jekaterina ir Gabriella kažką darys. Pati Gabi nežinojo, ką ji galėtų padaryti. Ji dar buvo per maža apskritai suprasti, kas čia dedasi. Jai norėjosi vėl imti klykti ir sprukti, tačiau Gabi tylėjo - šalia Jekaterinos ir Gabriellos juk žymiai saugiau nei vienai. Nespėjus nei vienai merginai nieko padaryti, Zara šoko į upelį ir vėl dingo. Gabi pribėgo prie pat upelio, ten buvo ir Jekaterina.
- Ji jau šoka antrą kartą! - sušuko Jekaterinai ir Gabriellai. - Ir ji pati net neišrino prieš tai!
Apie tai pagalvojusi Gabi galvojo vėl svaidyti kerus, kurie turėtų sudaryti burbulą aplink galvą, leidžiantį kvėpuoti po vandeniu, bet nespėjo - Jekaterina nėrė į upelį. Ji ištraukė Zarą ir ėmė daryti nežinia kokius dalykus, girdėjosi siaubingai šaižus klyksmas.
- Bet tai upelis ją užvaldė, upelis! Negalima liesti to vandens! - sušuko Gabi ir pažvelgė į Gabriellą ją įspėdama, kad neliestų vandens.
Gabi nusigando, o jeigu dabar ir Jekateriną užvaldys tas upelis? Bet, regis, kol kas neužvaldė. Gabi pamanė, kad turbūt todėl, jog Jekaterina yra demonė, bet nebuvo tikra.
-
Kai Jekaterina jos kūna ištraukė iš upelio, kūnas prarado sąmonę. Zara taip pat. Dabar ji sapnavo, kad yra baltame kambaryje. Nei durų nei langų. Kambarys beribis. Netikėtai kampe išjuodų dūmų išlindo patrauklus vaikinas. Zara suprato, kad tai Proclivitas. Be žodžių ir taip buvo aišku, kad vyks kova. Laimėtojas liks kūne. Zara buvo beginklė. Demonas nusitaikė burtų lazdele ir suklykė. Zaros dvasia atsiskyrė nuo kūno ir nulevitavo į upelį. Zaros kūnas pradėjo kosėti ir išspjovė daug spalvoto vandens.
- Jekaterina! Aš vėl galiu jausti savo kūną! Aš akimirką galvojau, kad mirsiu. Ir kad mano kūnas nužudys jus!- Demonas kalbėjo Zaros balsu, šįkart gyviau ir kalbėjimo būdo buvo neįmanoma atskirti nuo tikrosios Zaros. Kad būtų tikroviškiau, demonas apsiverkė.- Aš taip bijojau...
-
Jekaterina prisimerkė ir nuleido rankas. Rodos, Zara tikrai atsigavo, bet buvo dešimt priežasčių, kodėl Klastuolė netikėjo, kad draugė grįžo. Buvo keli būdai tai patikrinti ir mergina pasirinko paprastesnį.
- O aš maniau, kad mirsi, - šyptelėjo ji ir paėmė šaltą kaip ledukas grifės delną. Ir greitai įmetė į jį sidabrinį papuošalą. Jis turėjo imti deginti ir atsiėmusi jį trečiakursė pamatė, kad Zaros delne išdeginta vieta.
- Taip ir maniau, - sušnypštė Jekaterina ir spragtelėjusi pirštais surišo grifę juoda liepsna, kad šio negalėtų išsilaisvinti jokiais būdais ir piktai pasižiūrėjusi į spurdantį kūną nubėgo prie upelio. Staigiu judesiu ji įšoko į spalvotą vandenį ir pranyko jame su keliais vandens raibuliavimais. Turėjo kuo skubiau atlikti tai, ką reikėjo.
-
Zaros siela grimzdo į vandenį, siela jautėsi vis gyvesnė, o tai reiškia, kad kūnas po truputį miršta. Siela įgavus daugiau jėgų pradėjo kilti į upelio viršų ir bandė išnirti, bet kūnas atsimušė į paviršių kaip į stiklą.
Demonas su išdeginta skyle rankoje pradėjo klykti. Netrukus Jekaterina puolė prie upelio. Demonas muistėsi surištas juodomis gijomis, bet suprato, kad jos per stiprios, todėl nusprendė palikti kūną. Paliktas kūnas mirs per pusvalandį, o tuo metu demonas nusprendė nužudyti ir Zaros sielą, ir Jekateriną. Ištrūkęs iš suglebusio ir silpno kūno demonas nuskriejo link upelio ir aplenkęs Jekateriną nėrė ir puolė ieškoti Zaros sielos, kol jos nesurado Jekaterina. Ne už ilgo demonas pastebėjo Zaros sielą.
-
Jekaterina karštligiškai ieškojo Zaros tankiai plakančia širdimi. Pagaliau ji išvydo kažką gyvo, bet negalėjo suprasti, kas tai. Vienintelis dalykas, kuris rodė, kad tai ne Grifė - vandens srovės. Jos nejudėjo toje vietoje. Demonui nespėjus prisiartinti prie sielos mergina priplaukė prie jo ir sugniaužė kaklą. Nusprendė pasiusti, nes galbūt, galbūt galės susivaldyti. Dėl draugų. Rankos kaip čiuptuvai ėmė smaugti demoną ir degti, plėšdamos visą jo gyvastį. Vanduo įkaito ir ėmė burbuliuoti, demonės akys virto visiškai juodomis. Galop suskambo priešmirtinis šaižus cyptelėjimas ir Proclivitas mirė. Vanduo vėl tapo vandens spalvos. Klastuolė jautė, kad darosi sunku kvėpuoti, tad nuplaukė prie Zaros sielos, kuri vis dar ilsėjosi vandenyje ir privertė savo ranką virsto šešėliu, nors tai ir nebuvo lengva. Ji greitai išmetė ją iš vandens ir nėrusi į paviršių sujungė ją ir kūną. Galop tankiai kvėpuodama paprasčiausiai atsigulė ant žolės ir užsimerkė - jai reikėjo pailsėti, bet neatrodė itin gyva, nors ir buvo gyva.
-
Vyko daug kraupių dalykų. Jekaterina kovojo su demonu, bandančiu pasiglemžti Zarą. Merginos vėl buvo vandenyje, tačiau, regis, kova baigėsi - kai jos išniro, vanduo tapo normalios spalvos. Gabi tik stebėjo viską pasislėpusi už Gabriellos nugaros ir bijojo sujudėti. Viskam aprimus Gabi galiausiai paklausė Gabriellos:
- Ką dabar darysim? Jos abi guli ir nejuda.
Gabi buvo be proto baisu, bet ji to nesakė. Nors turbūt ir taip matėsi, kad mergaitė labai bijo. Gabi norėjosi apsikabinti pagalvę ir verkti - visas jos klastuoliškumas tiesiog sutryptas. Ji išsigando, pabėgo, verkė, o kai Jekaterina kovėsi su demonu, Gabi niekuo neprisidėjo. Bet kuo aš galėjau prisidėti? Aš juk dar nieko nemoku... Gabi suprato, kad tai, jog ji dar daug ko nežino, yra normalu, nes vis dėlto tai tik antri jos metai Hogvartse. Tačiau mergaitė vis tiek jautėsi klaikiai. Nejaugi dabar man tupėti pilyje ir nieko neveikti, jei nesugebu išlikti rami tokiose situacijose? O gal vis dėlto rizikuoti ir veltis į tokias situacijas ir nepaisyti savo baimių... Nei vienas variantas Gabi neatrodė geras. Ji buvo pasimetusi. Jai labiau rūpėjo ne kova, kurią ką tik stebėjo, bet jos pačios vidiniai išgyvenimai. Gabi prie Zaros ir Jekaterinos nėjo. Bijojo. Laukė, kol Gabriella kažką darys.
-
Zaros siela pajuto kaip buvo tempiama link savo kūno. Jausmas buvo toks pats, kaip po ilgos keliones griztum namo. Kai Jekaterina sujungė ją ir jos kūną, Zara bandė pajudėti, bet jai neišėjo. Velniškai viską skaudėjo. Ypač nudegimus nuo sidarbo ir šaknų. Zara vis dar silpo, nes kūnas buvo labai sužalotas. Tikiuosi nei Jekaterinai, nei Gabi nieko neatsitiko... Neatleisčiau sau, jeigu jos būtų sužeistos... Zara norėjo pravirkti. Norėjo išlieti viską, ką kelias valandas laikė savyje, bet kūnas jos neklausė. Gulėjo labai nepatogioje padetyje. Velniškai maudė kairės kojos sausgysles. Bet Zara buvo dėkinga, kad guli veidu į dangų. Ji matė galybę žvaigždžių. Nors ir skaudėjo visą kūną, o plaučiai buvo pilni vandens, ji žavėjosi reginiu ir meldė, kad jis nebūtų jos paskutinis.
-
Uždėjusi rankas Gabi ant pečių ir ramindama mergaitę, Gabriella stebėjosi tuo, kas vyksta. Pas trylikamečius, lyg ir, neturėtų būti tiek daug jėgos, energijos... Iš kur visa tai? Iš ko Jekaterina semiasi energijos? merginos galvoje siautėjo mintys prieštaraujančios tam, kas vyksta priešais jos akis. Bet Gabriella nestovėjo lyg žemę pardavusi - ji pribėgo prie gulinčių mergaičių ir atsiklaupė. Jai nerūpėjo nei jos naujos baltos kelnės, kurias tuoj išteps žolė. Jai nerūpėjo ir jos netvarkingai surišti plaukai, kuriuos susirišo, kai Jekaterina ir Zara buvo vandenyje. Jai rūpėjo tik dvi gyvybės, kurios priklausė tik nuo jos pačios. Profesorė išsitraukė burtų lazdelę ir stipriais gydomaisiais kerais panaikino žaizdas ir suteikė bent kiek jėgų.
- Na, kaip jaučiatės? - labiau draugišku, neprofesorišku tonu paklausė mergina.
-
Jekaterina gulėjo jau nebe bakta, o pilkšvoka, bet į smegenis rėžėsi energijos banga ir kvėpuoti trukdęs kamštis išsilaisvino. Pašokusi ant keturių mergina iškosėjo visą vandenį, kuris buvo jos plaučiuose. O jo bivo daig. Kur tik trečiakursė padėdavo rankas, žemė ir žolė juoduodavo.
- Normaliai, - sumurmėjo ji atgavusi savo pačios akis ir nuropojusi iki vandens sukišo rankas į jį. Vanduo sušnypštė ir sugaravo, bet atvėsino degančius juodaplaukės delnus. Ištraukus iš vandens jie vis dar buvo karšti, tik nedegino. Atsidususi mergina paspragsėjo pirštais ir iš po švarkelio rankovės atvilnijo ta juoda sruogelė ir perbėgo dlnais. Šie atgavo baltumą.
- Zarai viskas gerai? Jums viskas gerai? Proclivitas nieko nepridirbo daugiau? - apipylė klausimais Gabriellą Jekaterina.
-
Gabriella draugiškai apkabino Jekateriną.
- Na nesijaudink tu taip. Nerimauti nebėra dėl ko. Viskas gerai. Ir Zarai, ir man, ir Gabi, - mirktelėjo profesorė visiškai neprofesoriškai. Profesoriauti dabar nebuvo laiko kada ((I know, sakinys keistas, bet suprantamas.)) - Proclivitas nieko nepadarė, bet gali padaryti. Tai dar ne pabaiga. Kursuose mokė mus ir apie demonus. Profesoriai nutuokia daugiau, nei jūs galvojat, - nusijuokė. - Proclivitas gali pradėti veiklą ir praėjus kiek laiko. Tik kur jis dingo? Tik kad mūsų neapsėstų... Mums, dėl viso pikto, reikia keliauti į ligoninės sparną. O ten jau pakalbėsime ir apie tai, ką jūs veikiat miške naktį, - jau profesoriškai tarė Gabriella ir pati nusijuokė iš savo balso tono.
Devyniolikmetė rūpestingai ėjo už mergaičių. Jos lazdelė rodė kelią link Hogvartso, o Gabriella dairėsi aplinkui, ar nėra kokių nors netikėtų kliučių.
((Postinkit ligoninėj))
-
Luna užsimanė pabūti Uždraustajame miške. Luna pasitelkusi vampyrišką galią. Pasileido minties greičiu. Tai reiškė, kad bėgo rekordiniu, neįmanomu žiobarams greičiu. Luna pralėkė pamiškę, vidurį miško, pramintą taką, testralių olą. Luna norėjo geriau ištirti upelį, naują vietą. Luna buvo pasiėmusi maudymosi kostiumą išsimaudymui. Luna išsibūrė persirengimo kambarį. Įėjo į jį. Nusisuko į priešingą pusę. Nusirengė drabužius, užsivilko maudymosi kelnaites, liemenėles. Jų spalva buvo mėlyna su žalia. Tipas - dryžuotas. Luna persirengusi išlindo iš kabinos. Nukiūtino iki upelio. Basomis kojomis ramiai, atsipalaidavusiai Luna įbrido į upelį. Upelio vėsumas buvo vėsiai malonus. Luna įsibrido gana giliai. Panėrė į vandenį. Lunai nereikėjo kvėpuoti. Tai laisvai plaukiojo po vandeniu. Vampyrė po vandeniu matė grožybes : plaukiojo auksinės žuvelės, buvo daug gražių, spalvotų akmenėlių. Luna juto, kad upelio srovė yra gana stipri. Ji nieko nelaukdama išniro, pastatė kojas tvirtai ant smėlio ir pradėjo išbrįsti iš vandenio. Blondinė su žydromis sruogomis išlipo iš vandens. Išėjo iš kranto vėl grįžo atgal į pačios išburtą kabiną. Persirengė. Išėjusi iš kabinos burtų lazdele panaikino kabiną ir susikūrė menką lauželį. Vampyrė atsisėdo ant minkštos žolės ir tarsi ėmė laukti kažko ...
-
Gražus oras kvietė kiekvieną mokinį patinginiauti lauke, pasidžiaugti saulute ir čiulbančiais paukščiais. Lauke buvo ir Afroditė Darkblūm, kaip vusada surūgusi pirmakursė grifė. Tiesa, ji čia buvo ne dėl gero oro ir vasaros už lango. Ji tiesiog mėgo būti nevaržoma, o tai ji galėjo pasiekti būdama už tvirtų Hogvartso pilies sienų.
Taigi Afroditė kiek pasibėgdama lėkė prie vietos, kurią jau buvo praminusi savąja, mat ten retai kas būdavo. Ritmingas kojų dunksėjimas į žemę kiek gąsdino aplinkui gyvuojančią gyvūniją, tačiau Afroditė buvo Afroditė, o Afroditei buvo visiškai nusispjaut. Galiausiai lengvai pribėgusi prie upelio, ji nesudvejodama šoko į vandenį, švystelėdama pasteliniais plaukais ir bet nesivargindama nusirengti. Taškydamasi purslais ji išniro atmerkdama violetines akis ir įsispoksojo priešais. Pasirodo šįkart ji buvo ne viena.
-
Luna jautė, kad jai nuojauta kuždėjo jog kažkas ateina. Luna apsidairė, bet nieko nepastebėjo. Ji išsibūrė sau pasitiesimą, kad galėtų sėdėti ant jos. Luna staiga pamatė žvėreliukštį. Ji pakilo nuo žemės ir gaudė tą žvėrelį. Luna arčiau pribėgusi pamatė, kad tai lapė. Vampyrė priėjo dar arčiau ir pagavo lapę. Luna įkando vargšei laputei į kaklo arterijas. Luna beregint iščiulpė kraują. Tik tada laputė nugaišo. Luna nusviedė mirusią lapę pro krūmus ir grįžo į savo vietą. Luna atsisėdo ant savo pasitiesimo kilimo ir stebėjo dangų. Dangus buvo giedras, saulėtas, nebuvo matyt jokio debesėlio. Luna svajodama pajuto, kad ant jos veido atsirado upelio purslas. Vampyrė žaibiškai pabudo iš svajonių ir atsisuko į ežerą. Ten pamatė ..... Afroditę Darkbloom ! Luna sumekeno :
- Ėėė... Labas. Aš Luna Įkyrėlė, - Luna taip pat įsistebeilijo į mergaitę violetinėmis akimis ...
-
Afroditė varstė akimis Luną, tarsi šioji būtų pasikėsinusi į grifės gyvybę. Delnais perbraukdama per drėgnus plaukus, ji giliai atsiduso.
-Afroditė,-ji galiausiai šaltai suburbėjo pirmakursė, pasikasydama panižusią ranką.
Vandens lašai ant baltos Afroditės odos, besileidžiant saulei, žerėjo tarsi deimantukai. Šlapi violetiniai plaukai žibėjo saulėlydžio spinduliuose. Galbūt ji taip atrodė tik dėl vandens, kuriame stovėjo. Linksma.
Afroditė tik atsidususi pasitrynė rankas ir vėl atsigrežė į Luną.
-Ką čia darai?-ji galiausiai paklausė. Afroditė žiūrėjo į Luną, gilindamasi į mergaitės veido bruožus, kūno formą ir drabužius. Kažką suburbėjusi panosei, ji tik įsispoksojo į Luną laukdama atsakymo.
-
Luna spoksojo į Afroditę. Stebėjo kaip Afroditės veido išraiška atrodė tarsi šioji kaltina nužudymu ar dar kuo. Tik velniai težino. Luna matė kaip Afroditė bando įsiminti jos veido bruožus. Luna savo rankas tiesė virš ugnies tarsi ketintų pasišildyti, nors vampyrai nejaučia karščio bei šalčio. Vampyrė stebėjo violetinplaukės veiksmus. Po to Luna atitraukė savas rankas nuo ugnies ir bandė išgręžti vandenį iš savo šlapių plaukų. Ji juto malonumą. Mat vandens lašeliai varvėjo ant jos kaklo. Luna kažkodėl nuo to pasidarė laiminga. Paskui išgirdo šaltą, šiurkštų Afroditės klausimą :
-Ką čia darai? - Luna ramiai, romiai atsakė :
- Iškylauju, poilsiauju. Noriu atsigauti. O tu ką čia veiki ? - Luna užsipuolė būtent šiuo klausimu Afroditę bei laukia jos atsakymo ...
-
Mergaitė stebėjo klastuolę šiai besišildant rankas ir besigrežiant plaukus. Regis šiai patiko pojūtis, nors Afroditė nematė kuo jis toks ypatingas.
Afroditė taip pavartė akis, kad vyzdžių nė nebuvo matyti.
-Ką aš čia veikiu?-ji šaltai pakartojo prieš vėl įsmeigdama žvilgsnį į Luną.- Stoviu,-ji iškošė pro sukąstus dantis ir taio akivaizdų dalyką.
Afroditė pažvelgė į saulę ir tyliai nuslinko į šešėlį. Nors saulė jos prigimčiai nekenkė, vampyrai vistiek nemėgo būti joje. Jokių žaižaravimų ir suakmenėjimo nebuvo, tai tiesiog paiki žiobarų paistalai, mėginant paaiškinti jų rūšį. Kaip ir tas mitas, kad esą vampyrai miega karstuose ir sugeba pasiversti šikšnosparniais. Tokios sapalionės Afroditei kėlė tik juoką.
-
Luna maloniai šypsojosi. Ji stengėsi nepasiduoti atšiaurumui. Luna išgirdo Afroditės juoką. Ir atšiauriai paklausė :
- Ko žvengi kaip arklys ? A? Nemalonu klausytis. Varom burti ? Toks žaidimas yra. Po kiekvieną dalį kerėjama. Po vieną kartą pasikeisdami. Įvairūs kerai išsivadės greičiausiai po pusvalandžio. Pirma turiu aplinką užkerėt, kad mūsų nepamatytų, neužuostų, neišgirstų. Muffliato ! - Luna užkerėjo aplinką. Ir prabilo šypsodamasi kaip beprotė. - Bus smagu. Aha mums reikės uodegų. Oi pamiršau pasakyt, kad gali pasirinkt gyvūną, be to kas buria ir tam gali kliūti dalis ką išbūrė - Luna tai tarus išbūrė uodegą. Pas ją buvo vilko uodega. Jau ji taip užsinorėjo to gyvūno. Lunos uodega buvo žydros spalvos. Dar buvo geltonos spalvos brūkšneliai. Luna žavėjosi. Jai buvo įdomu sužinoti kokia bus uodega pas Afroditę. Lunai buvo nepatogu sėdėt dėl uodegos tad ji atsigūlė ant pilvo...
-
Afroditė atsiduso, akivaizdžiai neslėpdama savo nepasitenkinimo žaidimu.
-Greičiau viską baikime,-ji suburbuliavo panosei, ištraukdama lazdelę ir pasiraitodama rankoves. Lunai kažką padarius, Afroditė liko su sidabriškai balta arklio uodega, su šiokia tokia violetine priemaiša (nors nuojauta jai kuždėjo, kad tai galėjo būt ir virnaragis). Pati Afroditė sumarmaliavo kažką, mosuodama lazdele. Ant galvos išdygus porceliano baltumo arklio (o gal vienaragio) ausims, Afroditė įsispoksojo į Luną, laukdama kol ant šios pakaušio iššoks pora ausų ir kol šioji pagaliau nuspręs kažką išburti. Įsmeigusi savo gręžiantį ir nemalonų violetinį žvilgsnį į Luną, sunėrusi laibas rankas ant krūtinės, Afroditė laukė.
-
Luna pamatė pagaliau Afroditės uodegą. Jos uodega buvo įdomi. Lyg arklio giminaičiams. Luna kažką išgirdo palei ausis. Ir ji pamatė Afroditės nepasitenkinimą. Luna į tai nekraipė dėmesio. Po to Luna pajuto ausis plečiantis. Truputį skaudėjo. Po to ji pačiupinėjo tas ausis. Jos ausis buvo stačios, pūkuotos, smailios. Luna apčiupinėjo atidžiai. Ir suprato, kad čia yra vilko ausytės. Luna ieškojo balos, kad pamatytų kaip ji atrodo. Ir rado. Baloje ji atrodė kaip virstanti į vilkolakį ir panašiai. Luna dar matė, kad tos ausys buvo aukštos. Stūksojo plaukų kupetoje. Luna minutėlę galvojo ką paburti. Sugalvojo. Ji sumosavo ir kūną padengė kailis arba kažkokio gyvūno oda. Luna pajuto kaip drabužiai trukdo kailiui išlįsti. Ji nusimetė švarką, nusiėmė marškinėlius, nusiavė batus. Kelnių dar ne. Luna žvilgtelėjo į rankas, krūtinę. Rankos gauruotos, žydros spalvos. O krūtinė kaip vilko . Gauruota, šlapia. Luna žvilgtelėjo į Afroditę. Pas ją buvo baltos arkliškos ausys. O kūnas ...
-
Afroditė tyliai burnojosi vykstant šiai nesąmonei. Jai nepatiko šitas žaidimas, nors, geriau pagalvojus, jai niekas nepatinka ir ji visada nepatenkinta. Tokia jau ta mūsų Afroditė. Visada susiraukus tarsi rakštis į jos minkštąją būtų įlindus.
Pagaliau Lunai kažką padarius, Afroditės odą pakeitė kietas ir trumpas arklio kailis. Jos kūnas pasidengė tais trumpučiais storais šerėliais. Dabar mergaitė turėjo sidabriškai baltos spalvos kailį, kuris tik žeri šiai pasisukus, pakėlus ranką ar net gi linktelėjus galvą. Afroditė vėl mostelėjo lazdele, ištardama tą patį burtažodį. Šįkart, ne ausys ar uodega turėjo išdygti. Ne snukis pasirodyti veido vietoje. Šikart turėjo pasirdoyti kažkas magiško, priklausančio tam gyvūnui. Afroditės atveju, jai, kažkur apie penkis centimetrus prieš arkliškas ausis, išdygo ragas. Dabar nebuvo likę kitų abejonių - Afroditė vertėsi vienaragiu.
-
Luna išsižiojo ir neteko žado. Pas Afroditę buvo arklio oda. Luna trumpam nusisuko mat išgirdo kažkokį garsą. Įsitikinusi, kad nieko nėra tik jos tada Luna apsisuko į Afroditę ir nugriuvo iš nuostabos. Atsikėlusi Luna matė, kad pas Afroditę išdygo vienaragio ragas. Luna pagalvojo ką kerėti. Sugalvojo. Ji sumosavo vėl burtų lazdele ir sau ir Afroditei padarė gyvūnų snukius ir dar padarė, kad galėtų žmogiškai ir gyvūnų kalba kalbėtų. Luna juto kaip jos veidas ir galva keitėsi. Veidas trumpėjo, plėtėsi. Galva darėsi mažesnė. Jau jos veidas pasidarė snukiu. Baigėsi galvos virsmam. Ji savo gauruotom rankom apčiupinėjo snukį. Juto kaip jos dantys buvo pailgėjusios. Ji apčiupinėjo galvą. Plaukų nebebuvo. Luna nuėjo prie ežero ir pažvelgė. Priešais ją buvo mergina su vilko galva, gauruota bei su uodega. Luna atsisuko į Afroditę ...
-
Danielė žingsniavo mišku ieškodama upelio, o jai ant peties tupėjo ir kojom makalavo Mirabelė. Varniukė žinojo jį čia esant, tik nežinojo kur tiksliai jis yra. Miškui dar labiau sutankėjus jau rengėsi suktis atgal ir paieškoti kitos vietos, bet jos ausys kaip tik sugavo silpną vandens gurgenimą.
Pasukusi ton pusėn, netrukus išlindo į nuostabaus grožio vietą. Netoli upelio pastebėjo neryškų takelį ir pasukusi juo, po kiek laiko, priėjo krioklį. Čiulbėjo paukščiai žemyn sviro gluosnių šakos, tyliai gurgėjo, žemyn krintantis, vanduo... Danielei šis vaizdas priminė kitą vieną ir kitą laiką.
- Tai ką. Prisiminimai gyvent neleidžia?- lyg ir užjaučiančiai paklausė Mirabelė. Tačiau Dani žinojo kaip yra iš tiesų.
- Nenorėk, kad įmesčiau į tą upeliūkštį arba sušerčiau Ticho,- tik pagrasė ir nuėjo atsisėsti po didžiuliu gluosniu. Atsirėmusi į kamieną apsižvalgė ar neateina dar ta raudonkepuraitė. Mirabelė tuo metu stryktelėjo jai nuo peties ir išsitiesė žolėje.
-
Lana kaip visad buvo pasivertusi į karvelį. Jai ant nugaros sėdėjo Lorelė fėja ir klykavo iš džiaugsmo. Jos abi jautėsi be galo laimingos, tik Milana šiek tiek pavargo tad žiūrėjo gal kur nusileisti. O tuo tarpu Lorelė pradėjo dainuoti.
Hey there little red riding hood
You sure are looking good
You're everything a big bad wolf could want
Little red riding hood
I don't think little big girls should
Go walking in these spooky old woods alone
What big eyes you have
The kind of eyes that drive wolves mad
Just to see that you don't get chased
I think I oughta walk with you for a ways
What full lips you have
They're sure to lure someone bad
So until you get to Grandma's place
I think you oughta walk with me and be safe
Gonna keep my sheep suit on
'Til I'm sure that you've been shown
That I can be trusted walking with you alone
Little red riding hood
I'd like to hold you if I could
But you might think I'm a big bad wolf so I won't
Šitą dainą dainuoti, aišku išmokė Lana. Būdama be galo laiminga ji burkuodama pritarė. Tai skraidźiodama pamatė upelį. Ir aišku nusileido ten. Tada pasivertė atgal į žmogų.
-Sveika, Daniele.
-
Danielė užsimerkusi atlošė galvą. Veidą glostė, jau vakarop pakrypusios, saulės spinduliai, o ji klausėsi upelio čiurlenimo, paukščių čiulbėjimo ir... Mirabelės niuniuojamos vaikiškos dainelės. Staiga, kažkas po dešine ūžtelėjo, ir atsimerkusi varniukė pamatė Milaną.
- Labas ir tau,- tarė nužvelgdama visą euforijos apimtą mergaitę ir jos princesę.
Staiga atsistojusi Mirabelė priėjo prie jų ir grakščiai tūptelėjo.
- Sveikos. Aš Mirabelė, o kuo jūs, miledi, ir jūsų mažoji draugė būsite vardu?- lyg tikras tyrumo įsikūnijimas paklausė.- Gražus apsiaustas,- pridūrė Lanai.- Su juo man primeni tą mergaitę iš žiobarų pasakos. Berods Raudonkepuraitę, taip? Džiaukimės, kad šiam nuostabiam miške nėra vilkų,- ir atsisukusi į Dani, taip, kad neišgirstų Milana su savo princese, šnipštelėjo:- už tad yra vilkolakių,- kraupiai nusišypsojo. Danielė nežinojo ar šiandien pilnatis, tad liko tikėtis, kad ne, nes nežinia ko ta velniūkštė gali prikrėsti.
-
Milana pamačiusi, kad kažkas su ja šnekasi.
-O, sveika, mieloji Mirabele, aš Milana Sara. Gali mane vadinti tiesiog Lana,- Lana nusiemė nuo peties Lorele Fėja.
Šioji buvo truputi psvaigusi nuo adrenali, tad ne iš karto susigaudė kas vyksta.
-Labas...,- Lo bandė prisiminti kitos fėjos (dabar Lana princeses vadina fėjomis),- Mirabele! Aš Lorelė Fėja. Gali mane vadinti Lo.
Lo būdama laba atn savimi pažvelgė Milaną laukdama pritarimo. Mila patenkinta linktelėjo ir nusišypsojo. Tada atsisėdo ant žemės turkiška poza.
-Tau patinka mano apsiaustas? Man jis irgi patinka. Jo tokia graži spalva. Taip ,Raudonkepuraitė,- Lana inirtingai palinksėjo,- man mama visada skaitydavo šią pasaką ir aš labai norėjau tomapsiausto tai mama man per kiekvieną gimtadienį pasiųdavo vis naują. Tai va.
Milana labai susižvėjo Mirabele.
-
- Ką tu čia išdarinėji?- taip pat tyliai paklausė Mirabelės.- Su ta upe, aš nejuokavau. Su Ticho irgi.- lyg išgirdęs Danielės mintis, oras viršuje ūžtelėjo ir sakalas nusileido ant apatinės gluosnio, po kuriuo sėdėjo mergaitės, šakos. Mira, visa perpykusi, užsisuko nugara į mergaites. Dani negalėjo nepastebėti susižavėjusio Milanos žvilgsnio, nukreipto į mažąją velniūkštę.
- Nekreipkit dėmesio į ją - tikra dramos karalienė,- tarstelėjo Lanai su Lorele,- ir velniukas auksinėmis garbanėlėmis. O kokia tu princesė, Lorele?- kreipėsi tiesiai į ją.
Ticho, nelauktai nusklendė and žemės ir atsistojo priešais sėdinčias mergaites.
- Ooo... Milana tu tikriausiai pažįsti Ticho. Lorele, neišsigąsk, jis nieko nedarys jei neliepsiu,- Ticho, pakrypavęs priėjo prie mažosios Lo ir prikišęs akis prie jos akių, smalsiai įsižiūrėjo.
-
Susimąsčiusi ir visiškai į nieką nekreipdama dėmesio mergina lindo gilyn į mišką, kuo toliau ėjo, tuo tankyn augo medžiai. Vienintelis siaurutis žmonių pramintas takelis rodė, kad kažkas karts nuo karto čia užsuka. Priėjusi upeliuką į kurį savo "rankas" mirkdė gluosniai mergina sekundei sustojo ir pakėlė akis į dangų svarstydama kaip toli nuklydo. Palei upelį vinguriuodamas tesėsi takelis kurį nusekusi mergina išvydo žymiai didingesnį vaizdą - krioklį (ar bent jau kriokliuką), Melody nusijuokė pagalvojusi kiek daug slepia šis miškas. Išsitraukusi savo lazdelę mergina apsuko ją aplink pirštus ir atsukusi į krioklį ištarė:
- Aqua Eructo
Iš pirmakursės lazdelės galo galinga čiurkšle pasipylė vanduo. Pakėlusi ranką šiek tiek auščiau, kad vanduo užkabintų ir saulės apšviestą plotelį Melody stebėjo vaivorykštės lašelius lėtai krentančius ant žemės.
-
Madara drąsiai žengė takeliu. Dar nepažįstama su magijos pasauliu, ji žvalgėsi, tačiau neatrodė susidomėjusi.Paspartinusi žingsnį, ji atsidūrė prie upelio. Ten jau stovėjo mergaitė. Madara purkštelėjusi vis tiek priėjo prie upelio. Pasitaisiusi savo juodą, su juodais kaip marškinių "užlenkimais", ji atsisėdo ir nusiavė batus. Įmerkusi kojas į kraują stingdantį vandenį, kuris ją atgaivino. Pusiau snūduriuodama pasikasė savo skruostą. Pamačiusi vandenyje savo atspindį, staigiai nusuko akis ir stengėsi nebežvelgti upelio pusėn. Tuo tarpu prisimerkusi, lyg įžvelgusi klastą, žiūrėjo į mergaitę. Staiga užsimerkus jai pradėjo trūkčioti akis. Nusisukusi, kad mergaitė jos nepastebėtų, ji lėtai atmerkė akis. Viena jos akis buvo raudona su juodais taškeliais, o kita-violetinė.
[akys: http://img09.deviantart.net/6e54/i/2011/241/f/f/3rd_degree_sharingan_by_alpha_element-d47xq6e.jpg http://vignette1.wikia.nocookie.net/naruto/images/e/ec/Rinnegan.jpg/revision/20131111010100?path-prefix=es]
-
Mergina neatsisukdama nusijuokė ir užsikišusi atgal lazdelę už diržo atsigręždama tarė:
- Žinojai, kad šitas vanduo yra lengvai užduodytas,- mergina pakėlė vieną antakį ir pakreipė galvą į merginos kojas vandenyje,- Vienuoliai jį vertino labiau už auksą,- Melody šlumštelėjo šalia pakeleivės, ištiesė rankas į dangų ir pasirąžiusi atsigulė,- Manė, kad jis gydo. Tad kiekvienam atėjusiam pas juos pagalbos įpildavo į jų vaistus šio vandens. Vargšai žmonės mirdavo vos ne iškart. Bet tai ir buvo vienuolių planas, jų manymu jie darė gerą darbą, rūšiavo žmones,- pirmakursė užsimerkė,- Po kiek laiko Dumbldoras paslėpė šią vietą ir stengėsi ją išvalyti, bet nesugebėjo to iki galo, mat vanduo į čia plūsta iš požemių.
-
Madara purkštelėjo, netyčia atsisuko į mergaitę. Staigiai nusisukusi ji palenkė galvą, kad plaukai uždengtų veidą. Žiūrėdama į virpantį vandenį, ji žiūrėjo plačiai atmerktomis akimis. Pažiūrėjusi į mergaitę akies galiuku pastebėjo, kad ji nežiūri ir lengviau atsiduso. Vis dėl to kažką sunkiai suprantamo pravepeno.
-Mh.. Koks tavo vardas?
Dailiai išsitraukusi lazdelę, ji nukreipė ją į savo kojas.
-Impervius.
Vanduo vos matomai prasiskyrė, neleisdamas vandeniui lipti prie jos kojų.
Nustačiusi pašaipią gaidelę balse, Madara purkštelėjo :
-Dabar tikriausiai geriau, ką?
Pliuškendama kojomis, ji dar žiūrėjo į vandenį. Vanduo ramiai pliuškeno. Staiga įkyriai praskriejo musė. Madara net nepažiūrėdama jos pusėn, pakėlė ranką ir sutraiškė ją dviem pirštais. Per jos vėsoką ranką perbėgo šiltoko kraujo srovelė.
-
Klastuolė išgirdo paukščių čiulbėjimą ir vos vos prasimerkė, mat saulė spigino į akis. Virš jų praskrido griežlė ir nutūpė ant vandenyje kyšojusio akmens.
- Melody,- mergina staigiu judesiu atsikėlė ir ištiesė ranką merginos pusėn,- Melody White. o Tu?
Nespėjus sulaukt atsakymo mergina pasisuko į paukštį ir pamačiusi, kad jis stypinėja aplink akmens kraštus nusišypsojo. Paukštis veikiausiai atsiliko nuo savo būrio, pavalgo ir nusprendęs pailsėti pasirinko netinkamą vietą. Griežliukas jau buvo besilenkęs atsigerti, ko ir laukė, bei tikėjosi Melody, bet staiga iš už krūmų šmėstelėjo taip greitai kažkoks juodas šešėlis ir nusinešė paukštelį su paskutiniu jam iš burnos išėjusiu cyptelėjimo, kad net nespėjo mergina suprasti kas tai buvo. Po šio incidento mergina staigiai, kaip ir nusisukusi, atsisuko į pašnekovę tikėdamasi atsakymo.
-
-Madara. Madara Žudikė,-vyptelėjo Madara. Atsistojusi ji priėjo labai arti prie jos, kad garsas galėtų pasiekti jos ausis. -Ir aš tave perspėjau.
Pasirąžiusi mergina praėjo pro pirmakursę-antrakursę ir atsisėdo truputį toliau. Vėl merkdama kojas upelin, ji šnibžtelėjo Impervius ir vėl sėdėjo ramiai, retkarčiais sutraiškydama vieną kitą
musę. Pasimuisčiusi Madara pasitaisė savo raudonus "šarvus" [http://vignette3.wikia.nocookie.net/playstationallstarsbattleroyale/images/f/fd/Madara.png/revision/latest?cb=20130227211233] Retkarčiais purkštelėdama, ji vogčiomis atsisukdavo į Melody. Madaros akyse matėsi aiškiai įžvelgiamos mažos liepsnelės ir neapykanta. Bandydama sutramdyti beprotišką šypsnį, Madara žiūrėjo į pirmakursę-antrakursę ir laukė, kol kažko paklaus.
-
Išgirdusi Madaros grasinimą mergina nusijuokė iš visų plaučių ir šiaip ne taip nustojusi juoktis, vis dar su pačia plačiausią ir nuoširdžiausia šypsena kokią jai leido veidas mergina linksmėdama galvą ištarė:
- Subtiliai, subtiliai.
Staiga pašokusi taip lengvai lyg jog kūnas būtų pūkas pirmakursė sunėrė rankas už nugaros ir švelniai užšokusi ant vieno iš vandeny buvusių akmenų ir nutaisiusi patį rimčiausią toną (nors jai tai sekėsi vargiai) paklausė:
- Taigi kas atvedė čia, į upelio prieglobstį, šią rimtąją žudikę?- Melody pakėlė galvą į Madarą ir nusišypsojusi dar plačiau tęsė,- Misija? Slaptą treniruotė? Ar keršto planas?- kalbėjo mergina be galo dramatišku tonu ir baigusi vardinti kaip kalaviją iškėlė savo burtų lazdelę į orą ir prisimerkusi iškėlė galvą, kaip tai daro didvyriai savo portretuose.
-
-Humph,-tartelėjo Madara beprotiškai išsiviepusi.- Tikrai netiki ? Ką gi, tada tenka..
Madara įkando sau į nykštį. Iš jo sruveno kraujas. Staiga kažkoks žvėrelis beprotiškai greitai atskubėjo prie Madaros. Kraujasiurbė lapė. Madara pažvelgė į lapę savo žudančiu žvilgsniu. Lapė truputį sustingo.
-Ką gi, šis nužudymas bus senamadiškas ir beprasmiškas, bet tiek to.
Ji giliai ikvėpė oro, o kai iškvėpė, iš jos burnos išlėkė milžiniška ugnies banga ir uždegė lapę. [http://24.media.tumblr.com/f113a88100b9978f95f6b0e8969daad3/tumblr_mqi9p1eVUR1qj5jqso3_500.gif] Madara priėjo prie degančios lapės.
-Na, štai, vienas senamadiškiausių būdų: raganų sudeginimas ant laužo. Patinka?-beprotiškai išsiviepusi paklausė mergina.-Yra dar geresnių, tokių, kaip violetinės pabaisos smogimas, kuris dar vadinamas nužudymu su šmėkla, raudonasis mėnulis ir daug kitų. Nori išbandyti?
-
- Pala, pala, pala, pala,- mergina stebėjo visą tai išplėtusi akis, bet šypsena nuo veido nepabėgo,- tai dabar žudysi mane?
Melody prisimerkusi pažvelgė į kairę mąstydama.
- O aš tiek norėjau nuveikti... Negaliu patikėti kad mirsiu kaip kažkokia XIIIa. eretikė. Ooo tą palaiminga ironija.
Pirmakursė nusiavė batus ir "atbula" ranka juos numetė ant kranto ir tai padarius įlipo į vandenį.
- Tokiu atveju,- Melody atsiklaupė ir iškėlė rankas į dangų- turiu išpažintį!- tuomet sudėjo rankas lyg melstųsi ir užsimerkusi pradėjo.- Mano paslaptis nuolat kvepiančių kakava plaukų yra kažkoks senas burtažodis, esu perskaičiusi tris žiobariškas knygas ir jos man patiko! Duše dainuoju, esu parašiusi rankraštinį apie Raganių Bilbą ir jo kovą su triušiu mutantu, paniškai bijau kopėčių,- mergina nusišypsojo ir atmerkusi vieną akį pažvelgė į Madarą,- neturi teisės šaipytis, jos baisios- tuomet vėl užsimerkė,- kai susipykstu su kažkuo jo kambaryje padėjus užburiu nematomumo kerais kiaušinį ir laukiu kol jis supus, sapnuoju tą patį sapną apie kalbančią uodegą daugiau nei penkerius metus, esu surinkusi milžinišką pelėdų plunksnų kolekcija, kažkada į namus esu parsivedusi žirafą ir bandžiusi nuslėpti tai nuo mamos, turiu savo laimės šokį,- mergina vėl išsišiepė,- na štai, prašau, išskrudink mane kaip šoninę!- Melody išskleidė rankas į šalis ir užsimerkusi šypsojosi.
-
-Oo, taip. Negaliu tavęs žudyti, kol neišbandei visų kankinimo būdų. -Madara skėstelėjusi rankomis pradėjo lenkti pirštus. - Pirmiausia tave paskrudinsiu, tada išimsiu akis, o pribaigsiu pasinaudojusi Barineau veidrodžiu arba, blogiausiu atveju, Jyubiu. -gražiai nusišypsojusi Madara vėl skėstelėjo rankomis. -Raudonasis mėnulis, be abejo, skirtas vidurnakčiui, net nežinau, kas atsitiktų, jei bandyčiau padaryti tai ryte.
Kažką niūniuodama, ji numetė lazdelę vandenin, tada pažiūrėjo į ją žudančiu žvilgsniu ir lazdelė nuskrido prie jau atkištos Madaros rankos. Lyg niekur nieko, ji vaikščiojo ramiai. Užsilipusi į medį, mergina staigiai nušoko nuo medžio į pievą. [kažkas panašaus http://38.media.tumblr.com/205000b1782e38a2361118f68efdbf1a/tumblr_naav0c7unj1s3ttsuo2_500.gif]
-
- Patys didžiausi psichopatai turi vieną mažytį dalykėlį kurio tu neturi,- Melody atsistojo,- tai yra planas,- mergina pradėjo eiti link į krantą numestų batų,- tu negali manęs nužudyti pati nenukentėdama dvigubai,- kalbėjo lipdama į krantą,- aš nesakau, kad nuo manęs, bet tu nežinai kaip visa tai baigsis,- pasilenkė ir pasiėmė savo batus, tada staigiai atsisuko į Madarą ir pakėlusi vieną antakį žemu, tyliu balsus, bet dar pašnekovei girdimu ištarė,- bet jei per tavo neapdairumą aš likčiau gyva, ar tapčiau vėle...- mergina nusišypsojo pakeldama tik vieną pusę lūpų, bet taip šypsojosi vos sekundę, tada staigiai persimetė batus per petį ir apsigręžusi pradėjo eiti link pilies,- atrodo jau tuoj pietūs. Girdėjau šiandien bus pudingo...
-
Madara pradėjo žvengti visa burna.
-Ir tu tikėjai, kad ketinu tave nužudyti ? Šiaip aš turiu nužudyti vieną žmogų, tačiau visai ne iš šios mokyklos..-paskutinius žodžius mergina ištarė košdama pro dantis. Ramiai atsigulusi, Madara pažvelgė į ją viena akimi.
-Pudingo būna visada, gal ne?- išplėtusi pirštus, mergina pakėlė ranką į dangų. Pažiūrėjusi pro pirštus, ji pagaliau atsisėdo ir pasirėmė viena ranka į minkštą žolę. -Pasilik dar. Papietauti laiko liks visada. Gal nori pažaisti žaidimą, kuriame turi sakyti tik tiesą?-švelniai nusišypsojusi Madara pažvelgė į Melody.-O, šiaip ar taip, aš ne psichopatė. Tik turiu vieną tikslą. Po to tikslo galiu netgi mirti, tačiau man svarbu, kad jį įvykdyčiau.
-
Melody žaismingai nusijuokė, atsigręžė atgal ir nustryksėjo prie Madaros ir šlumštelėjo į žolę:
- Mes būtume puikus aktorių būrelis,- mergina ištiesė vieną koją pradėjo autis batą,- matai, pudingas yra didelės paklausos prekė čia, jis išgraibstomas akimirksniu. Tad tu dabar man skolinga pudingą,- klastuolė nusijuokė ir šiek tiek surimtėjusi pradėjo autis antrąjį batą,- kaip veikia tas žaidimas? Aš tiesiog užduodu bet kokį klausimą ir tu privalai atsakyti į jį nemeluodama?- mergina pažvelgė į pašnekovę,- o iš kur žinosi, kad pavyzdžiui aš nemeluoju?
-
-O,be abejo, žinosiu, -Madara patraukė plaukus ir parodė kairiąją akį. Ji buvo violetinė, vyzdys juodas, rainelės violetinė ir akių obuolys buvo violetinis. -Štai, -bakstelėjo ji pirštu į smilkinį prie pat akies. -Su šita žinosiu, meluoji ar ne,-pasakė Madara skėstelėjusi rankomis. -Beje, aš ne Mandara, o Madara.
Tai tarusi, ji sukikeno ir tęsė.
-Ką gi, aš pirma. Ar nekenti kokio nors žmogaus?
Tai tarusi, Madara ėmė knebinėti savo batų raištelius. Truputį išsiviepusi ji atsargiai tarė.
-Daugelis galvoja, kad aš šaltakraujiška, nors giliai širdyje tokia nesu, -pagaliau atsiduso Madara.- Kartais taip sunku pakeisti žmonių nuomonę, kai jie jau nusistatę vienaip ir atkakliai tvirtina, kad jie teisūs. Gal ne?..
-
Mergina pažvelgė į Madaros akį ir pakėlusi antakius nusijuokė:
- Na ką gi, vadinasi žaidimas rimtas,- išgirdusi klausimą Melody kiek nurimo, prikandusi lūpą suraukė antakius ir taip išbuvo kokią minutę, tada staigiai pakėlė galvą ir nusišypsojusi gūžtelėjo pečiais,- Deja, neapykanta yra per stiprus žodis. Aš savo gyvenime neturiu nieko ko neapkęsčiau,- klastuolė pasisuko visu kūnu į merginą ir sukryžiavo kojas į lotoso pozą,- Dabar mano eilė. Kas yra tas vargšas kuris nusipelnė tavo neapykantos, taip, kad tau tenka jį žudyti?
- Žinai, niekas negalvotų, kad tu šaltakraujė, jei vienas iš pirmųjų jiems ištartų sakinių nebūtų,- Melody prislinko prie pat Madaros ausies ir mėgdžiodama ją pakartojo,- Ir aš tave perspėjau,- tuomet atsitiesė atgal,- "Malonu su tavim susipažinti" nėra jau tokia baisi frazė. Išbandyk kada.
-
Išklausiusi mergaitę, Madara išsiviepė ir skėstelėjo rankomis.
-O, be abejo, ačiū už pastabą, bet gaila, niekad to padaryti negalėsiu, nebent po jo mirties. O, kad ir kaip gaila, savo slaptų užmačių ir planų negaliu atskleisti, taip pat ir to žmogaus vardo, tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad jis - mano brolis. Dvynys, be abejo. Du kartus buvęs arti mirties. Savo, aišku.
-O, beje, dėl pudingo. Ne aš kalta, kad pasilikai čia, ir beje, nekalbėk apie dvynį per daug, nes galiu per daug įsiaudrinti. Dar ir dabar pernelyg ramiai apie jį šneku. Gerai.. Ar esi ką nors pabučiavusi? Vaikiną arba merginą? Ne tėvus, aišku.
Švelniai nusišypsojusi, ji dar nužvelgė Melody prisimerkusi su savo violetine akimi. Pamaniusi, kad ji tikrai nemeluoja, truputį liūdnokai atsiduso ir dar paklausė.
-Kuriame tu kurse?
-
Mergina nusijuokė:
- Broliai baisiausi. Turiu net du!,- bet purtydama galvą patikslino,- tik aišku nenoriu jų nužudyti. Aš pirmakursė. O dėl bučinio,- mergina palenkė galvą žemyn leisdama garbanom nukristi ant veido ir šiek tik raustelėjusi vėl atsisuko į Madarą,- Aš buvau kokių šešerių metų ir žinai kaip būna,- Melody nusijuokė,- jis buvo metais už mane vyresnis, ar tu bent numanai koks svarbus dalykas man tai buvo... Taigi kažkada kada jis užėjo pas mus pasiimti į kiemą nukritusio Marmaduko, tai jo sparnuota žiurkė kuri nelabai skraidė, aš jį tiesiog užpuoliau ir pabučiavau,- mergina pradėjo juoktis purtydama galvą,- po to jis pradėjo manęs vengti ir pasiskundė tėvams. Nepraėjus nė metams jie išsikraustė, noriu tikėti, kad ne dėl manęs. Tad likau šešiametė su sudaužyta širdimi.
- Gerai, o taviškis? Pirmasis bučinys,- klastuolė viena ranka nusišluostė skruostu riedančia juoko ašarą,- papasakok.
-
Madara prunkštelėjusi į delną vaidino, kad kosti. Pagaliau atidengusi burną, ji prunkštelėjo.
-Man labai gaila, tačiau neturėjau tokio dalyko kaip "pirmasis bučinys".-nusisluosčiusi juoko ašarą Madara nusišypsojo.-Ir nenoriu turėti. Nei su mergina, nei su vaikinu. Beje,klausk manęs kitko, nes tikrai į šitą klausimą nei noriu, nei galiu atsakyti.
Pasirąžiusi mergina nei iš šio, nei iš to pradėjo knebinėti batų raištelį. [Madara tai daro, kai būna susijaudinusi] Dėl kažko dailiai nuraudusi, Madara atsidususi uždengė savo violetinę akį juodais, vidurnakčio spalvos, plaukais.
-Ką gi, šitos nebeprireiks. Aš jos negaliu ilgai naudoti, žinai,-pažiūrėjusi į Melody paaiškino jai mergina.-Tik ypatingiems atvejams,-pridūrė. Pasakiusi viską, ji truputėlį nuraudo ir atsiduso.
-
Mergina nusijuokė ir dramatiškai išpūtė akis ir išsižiojo:
- Kaip taip gali būti, kad tu niekad nesibučiavai?- mergina nusišypsojo,- Nors ir aš užpuoliau savąją "meilę"...-Melody pastebėjo merginos šiokį tokį sumišimą ir paraudimą, tad nusprendė keisti temą,- Gerai, manau šiandienai pakaks, tuo labiau, kad aš esu alkana kaip vilkas.
Pirmakursė atsistojusi pasirąžė, pramankštino kojas ir jau buvo beeiną, kai staiga atsisuko į Madarą ir pradėjo kuistis savo palto kišenėse. Išsitraukusi delno dydžio odinę knygutę aprišta storu siūlu atkišo merginai:
- Turėtum paskaityti, tai labai įkvepianti knyga,- klastuolė nusišypsojo ir nelaukdama klausimo kas čia per knyga iškart atsakė,- tai nuostabi istorija apie raganių Bilbą ir jo kovą su triušiu mutantu, esu įsitikinusi jau girdėjai apie ją,- Melody nusijuokė ir atsisveikinus patraukė pilies link tikėdamasi, jog pudingo dar liko.
-
-Ačiū,-paėmusi knygutę maloniai nusišypsojo Madara. Pažvelgusi į mergaitę, jau skubančią, dar pridūrė:-Neabejoju, pudingo dar liks. Jei kas, jo pavalgysi vakarienei,-vis dėl to maloniai pasakė. Nusižiovavusi vėl pradėjo knebinėti batraištį. Na, vis dėl to esu nebe tokia šaltakraujiška. Ramiai atsistojusi, mergina nupurtė dulkes nuo savo drabužių. Man reikėtų daugiau pamiegoti, nes visą laiką tik rąžiausi ir žiovavau. Vis dėl to, pasijutusi ne tokia jau žvali, nuskubėjo valgyti pietų, tikėdamasi, kad dar liko vištos kulšelių,ar bent jau ryžių..
Pusiau snūduriuodama, Madara pastebėjo tą knygelę jos rankoje. Šelmiškai šyptelėjusi, ar bent jau vyptelėjusi, ji nurišo plonoką siūlą nuo knygutęs ir atsivertė pirmą puslapį.
Mergina nė nepajuto, kaip atsidūrė jau prie pat pat pilies. Ką gi, - skėstelėjo rankomis ji.
-
Kota atšuoliavo čia, niūniuodama spragtuko muzikėlę. Užšokusi ant akmens, ji, tebeniūniuodama, dailiai apsisuko ir vėl šoktelėjusi grakščiai nusileido ant žemės. Nusilenkusi įsivazduojamui žmogui, ji prisėdo, o jos balta pūsta suknelė taisyklingu ratu išsiskleidė aplink ją.
Svajodama kažkokius dalykus, kaip ir visada, Kota niūniuodama pasilenkė prie žiedo, svarstydama ar išvys fėją. Žiobarų pasaulyje fėjos neegzistuoja, ji tai žinojo, tačiau čia, čia jos galėjo būti. Neradusi jokios fėjos, kiek nusivylusi, mergaitė patraukė savo sidabrines garbanas nuo pečių. Besileidžianti saulė apšvietė svajoklę, jos plaukams žėrint saulėje vos Kotai pajudėjus.
Atsidususi ji pasirąžė ir vis dar iškėlusi rankas į viršų, tebeniūniuodama, grakščiai palinko į vieną pusę.
-
Rosemarie palengva žingsniavo miškeliu prisikišusi Kamį prie akių ir bandydama nuspręsti ar jis bent kiek paaugo. Mergaitė norėjo jog jis galiausiai užaugtų pilnai ir atrodytų bent kiek pavojingiau. Deja, jos nelaimei, nepastebėjo jokių pakitimų, tad susitaikiusi su likimu atsiduso ir apsižvalgė. Skaisti saulė apšvietė apšvietė mišką, ir jis visas tartum iš vidaus spindėjo žaliai.
Priėjusi upelį mergaitė pasilenkė ir nusiskynusi kažkokią melsvą gėlytę, užsikišo už ausies. Ši gražiai derėjo prie jos besiplaikstančios aplinkui, turkio spalvos suknelės.
Netoliese čiurlenant upeliui, varniukė žingsniavo jo pakrante ir mąstydama ar kada dar be pamatys savo brolį, nusiskynė pienę. Suėmusi ją tarp dviejų pirštų sprigtelėjo ir gėlytės galvutė, atsiskyrusi nuo kotelio, nuskriejo tolyn. Pažvelgusi kur toji nusileido, pamatė mergaitę sidabriniais plaukais, pritūpusią ant akmens. Rose, nesitikėjusi čia ką nors aptikti, šoktelėjo.
- O, sveika. Ką čia veiki?- linksmai paklausė.- Beje, aš Rosemarie, o tu kuo vardu?
-
Kota tebeniūniavo spragtuką, kai išgirdo kažką kalbant. Jos vargšelės smegenys paskendo svajose, išgirdus tą balsą.
-Aš? Aš laukiu jūsų pasirodant,-greitai pašoko Kota ir užsimerkusi pritūpė pasisveikindama. -Esu Kota, brangioji Rosemarie,-ji sukikeno ir pagaliau atsimerkė, tikėdamasi išvysti fėją. Deja, Rosemarie toli gražu ne fėja, kurią taip troško pamatyti svajinga Kotos širdis. Atsidususi pirmakursė vėl išsitiesė ir lyg šokdama pagal muziką, kuri skambėjo jos pačios mintyse apsisuko, kol jos akys susitiko su kažkokios mergaitės akimis.
Persigandusi Kota liuoktelėjo atbulomis nuo akmens, švystelėdama sidabriniais plaukais.
-Kas tu tokia?-smalsiai paklausė Kota atėjūnės, vėl patraukdama sidabrines garbanas nuo pečių.
-
Rose stebėjo kaip Kota sukaliojasi pagal jai vienai girdima muziką ir stebėjosi kaip galima šitaip nutolt nuo pasaulio.
- Kas aš tokia?- perklausė mergaitė ir ėmė abejoti užsisvajojusios mergaitės klausa, o gal netgi atmintimi.- Aš Rosemarie,- kantriai pakartojo,- mergaitė ir Varno Nago pirmakursė,- dėl visa ko pridūrė, jog naujoji pažįstama geriau suprastų.
Pirmakursė klestelėjo ant žolės lotoso poza ir nusiskynusi žolės stiebelį suspaudė tarp nykščių. Papūtus į tarpelį pasigirdo šaižus blerbimas, ir mergaitė suraukusi nosytę, numetė lapelį šalin.
- Man patinka tavo plaukai,- nesąmoningai iš lupų išsprūdo žodžiai.- Tie sidabriniai plaukai, tave daro panašią į fėją. Ypač šiame miške, tarp augalų,- mostelėjo aplinkui.
Varniukė nuskynė aplinkui augusias baltas bei melsvas gėlytes ir pradėjo pinti vainiką. Kadangi gėlių buvo nedaug, o ir tos pačios gan smulkios, tad ir vainikas gavosi ne per didžiausias.
- Na štai,- tarė ištiesdama Kotai vainikėlį,- tobulai tiks prie suknelės ir akių,- nusišypsojo.
-
Kota užsispoksojo į Rosemarie, pakreipusi galvą į kairią pusę.
-Tai tu toji Rosemarie?-galiausiai prabilo Kota, vėl prisėsdama ant to paties akmens. Netikėtai plačiai nusišypsojusi, mat jai buvo pasakytas komplimentas, kuris buvo pats nuostabiausias, kokį Kota galėjo išgirsti, ji droviai suklapsėjo blakstienomis.- Ačiū,-ji sukikeno, vis dar tebesišypsodama Rosemarie. Kota atrodė kaip fėja? Visa tai užsibus mergaitės širdyje dar ilgą laiką. -O, ačiū dar kartą,-ji dėkodama nusilenkė varniukei, paimdama vainiką. Atsargiai jį užsidėjusi ant galvos, atsisuko į Rosemarie.-Kaip atrodo?-ji paklausė įprastu svajingu tonu. Ji šypsojusi kaip niekad plačiai. Keista, kad tokią šypseną galėjo sukelt paprastas palyginimas su fėja.
-
- Na, tai tikrai aš,- atsakė Rose, vis dar mintydama kaip įmanoma taip išsiblaškyt, kad net nepastebėtum kito žmogaus šalia.- Ooo,- nutęsė,- atrodo nuostabiai,- tarė nužvelgdama priešais ją stovinčią Kotą ir taip pat plačiai nusišypsojo. Mergaitė nežinojo kodėl, bet ta šypsena buvo užkrečiama. Ji nenorėjo daugiau nieko daryti, kaip taip sėdėti ir paprasčiausiai šypsotis. Rosemarie jau senai nebuvo taip atsipalaidavusi.
Nebeturėdama ko daugiau veikti, varniukė ėmė pešioti žolę. Netrukus šalia jos jau gulėjo keletas kuokštelių susmulkintų lapų, o mergaitės pirštai pažaliavo. Ji, kaip įmanydama pasistengė juos nusivalyti, jog neišpurvintų suknelės.
- Tu juk irgi pirmakursė, taip?- pasmalsavo.- Kaip tau patinka naujoji mokykla?
-
-Čia nuostabu. Jeigu galėčiau, čia apsigyvenčiau,-sukikeno Kota, žaisdama su sidabrine garbanėle. -O tau?-ji pasiteiravo Rosemarie, žvelgdama į ją davo sodriai mėlynomis akimis. Paslėpusi savo kairįjį riešą (mat nelabai mėgo, kai žmonės mato jos mėnulio fazių tatuiruotę), ji vėl įsispoksojo į varniukę. -Rose?-ji kreipėsi, bet laiku susigrizbusi atsiprašančiu žvilgsniu pažiūrėjo į mergaitę.-Juk galiu tave taip vadinti?-ji pasitikslino, tačiau nieko nelaukdama tęsė toliau.-Gal kartais matei tikrą gyvą fėją?-na štai. Klausimas, kuris nedavė Kotai ramybės nuo pat atvykimo į Hogvartsą pradžios.
Sidabraplaukė šiltai nusišypsojo delnu kiek pasitrindama rausvą žandą. Nuleidusi ranką ji įdėmiai sužiuro į rudaplaukę.
-
- Visai nieko, tik, kad pastoviai pasiklystu,- sukikeno Rose.- Žinoma gali vadinti mane tiesiog Rose,- staiga pamačiusi sutrikusį Kotos žvilgsnį, suskubo ją nuraminti ir kiek pasvarsčiusi pridūrė:- arba Marie. Visi mane tai vadina,- ar bent jau vadino, pridūrė mintyse.
Persibraukusi plaukus pirštais, pradėjo pinti mažą kasytę sau už ausies.
- Tikrą fėją?- nusistebėjusi paklausė ir staiga jai ėmė aiškėti, kodėl naujoji Rose pažįstama taip apsidžiaugė, kai varniukė ją palygino su fėja.- Ne nemačiau. Galvojau jos neegzistuoja...- susikrimtusi nutęsė, bet staiga, lyg jai būtų kas įdūrę, atsitiesė.- Bet kas čia žino. Jei yra vienaragiai, milžinai ir vandeniai, tai kodėl ir fėjų negali būti?- tai greičiau buvo retorinis klausimas, tad varniukė nė nesitikėjo sulaukti atsakymo.
Mergaitė įsmeigė spindinčias akis į miško tankmę, lyg tikėdamasi, jog iš jo išlys koks stebuklingas padaras. Staiga kai ką prisiminusi, Rose stryktelėjo ant kojų ir žvilgtelėjo į savo laikroduką. Buvo jau vėlyva popietė!
- Per ilgai užsisėdėjau,- murmtelėjo ir jau garsiau atsisveikino:- Iki, turiu lėkti!- šūktelėjo per petį. Nieko nelaukdama nulėkė miškeliu atgal į pilį, iš visos širdies melsdama, jog pasirodytų, kad jos laikrodis skuba.
-
Johnny tingiai ėjo link Uždraustojo miško. Buvo apsisiautęs juodu su gobtuvu paltą. Juo užsimaukšlino. Nejučiomis pakėlė ranką ir ant palto nukrito pirmoji snaigė. Vaikinas nesuprato kaip šitai gali būti. Juk gana retokai būna žiema Anglijoje. Jis blausiai šyptelėjo. Jis mėgo žiemą, šaltį net ir sniegą. Johnny iš bėgo. Iš pradžių buvo dvi kojos. Ir greitai pargriuvo ir bėgo keturiomis letenomis. Kurios buvo juodos spalvos. Vilkas sustojęs atsitūpęs gailiai sukaukė. Vilkato viduje pabudo vilko prigimtis. Kadangi buvo alkanas tai pradėjo medžioti. Iš pradžių nesisekė. Mat bandė pagaut kiškį, bet nepasisekė baigėsi galvos trenkimusi į medį. Vilkas susverdėjo. Ir nugriuvo. Johnny kurį laiką pagulėjo ir pabandė stotis. Laukas vilko manymu siūbavo. Kojos taip pat drebėjo. Johnny nepaisydamas palengva pabėgo link upelio.
-
Pilkas, nušiuręs ir nuvargęs vilkas nurisnojo link Uždraustojo miško, kuriame žadėjo nusibaigti. Gyvūnas jau buvo sukritęs, kad iš jo liko tik kaulų rinkinys ir oda bei kailis. Animagas visur pilyje šmėkščiojo lyg koks vaiduoklis. Dar nubėgęs kelis žingsnius, vilkas suvokė, kad jau yra prie upelio. Skausmingai dribęs ant žemės, Dan suprato, kad jo akys merkiasi ir ateina amžina tamsa.
Ne, jis po truputį atsigavo ir pastebėjo kitą vilką. Prieš nakties tamsą jis bent atrodė juodas, tik dėl tikrosios spalvos Dan nežinojo. Sutrikęs vilkas vėl pasidavė kūnui ir jo sunkūs akių vokai užsimerkė. Gal jis užsimerkęs išbuvo dieną, gal dvi, bet žinojo, kad jau aušta. Pramerkęs akis, žmogus apžiūrėjo iki šiol nematytas Uždraustojo miško apylinkes.
-
Johnny atsigulė ant upelio pakrantės. Staiga pakreioė ausis į atrisnojančią būtybę. Pasuko galvą link atvykėlio. Nejučiom atsistojo, pašiaušė plaukus, iššiepė nasrus. Žodžiu, buvo pasiruošęs gintis. Įsižiūrėjęs geriau pamatė taip pat vilką. Bet tas buvo sulysęs, nušiuręs, suvargęs. Tad galima buvo abejoti jog jisai pavojingas. Pažiūrėjus atrodė bejėgis. Tad vilkatas nurimo. Pastebėjo jog kaip tas pilkis vargiai nusigauna prie upelio. Kaip mėšlungiškai nukrenta. Johnny neiškentęs nurisnojo link to nepažįstamo vilko. Pasižiūrėti ar viskas gerai. Atrisnojęs pamatė kaip pilkis paniro į tamsą. Johnny snukiu apuostė nepažįstamąjį. Uždėjo leteną patikrint ar pulsas yra. Pulsas buvo, bet silpnas. Tad Johnny pasiaaukojo. Ėmė saugot tą suvargėlį. Bet pasidavė miegui. Ir paniro į gilų miegą. Rytas. saulė patekėjo. Johnny atsibudo su vilko pavidalu ir atsivertė į žmogų. Ir kantriai laukė kada nepažįstamasis prabus. Pastebėjęs jog merkiasi tyliai pasakė:
- Labas rytas.
-
Animagas vėl virto į žmogų, bet netgi taip jis atrodė dar-skeletiškesnis negu anksčiau. Tik bejėgiškai linktelėdamas galva kaip atsaku, Dan nužvelgė kitą vaikiną. Arba jam pasirodė, arba naktį čia, jo vietoje, stovėjo vilkas. Beprasmiškai žvalgydamasis aplinkui, vaikinas atsisėdo, bet, atrodo, jis buvo per toli nuklydęs. Nepaeis. Apžvelgdamas tykią ryto gamtą, apšviestą skaisčios saulutės, berniukas prišliaužė prie upelio kranto ir nusiplovė veidą. Nusivalęs jį išorine rankovės puse, klastuolis žiūrėjo į savo atvaizdą vandenyje. Buvo daug blogiau, negu manė. Jis jau visai kaip mumija. Geriausia būtų, jeigu grįžtų atgal. Dabar. Tačiau kažkodėl pasilikęs ir pajutęs, kad kitam berniukui jo išvaizda nerūpi, bent jau taip manė, gal jis jo nematė.
-
Johnny šiuos žodžius tarė šaltai. Įdomu, kas per jis. Iš kur gali virsti vilku. Vilkolakiu jis nebūtų. Tai du variantai: jis animagas arba vilkatas kaip aš.Taip apgalvojo vilkatas. Sugavo nepažįstamo bernioko žvilgsnį ir atsaką ženklu. Johnny tebesėdėjo toj pačioj vietoj. Luktelėjo kol berniukas prablaivės. Klastuolis tyliai sėdėjo. Pažvelgė kur tas vargšas nušliaužė. Pagaliau ištarė žodžius:
- Kaip matau, tau nepatinka ši išvaizda ką? - pašaipiai kilstelėjo antakius. Būsimo šeštakursio veide sušmėžavo blausi šypsenėlė. Kol laukė iš nepažįstamo berniuko atsakymo jis pakėlė akis į šviesiomis spalvomis nusidažusį dangų. Debesėlių lyg ir nebuvo. Užtat prisnigta. Johnny atsistojęs nuėjo prie upelio. Susėmė rieškučiais vandenį kuris buvo šaltas. Ir nuprausė veidą. Jis tyliai sumurmėjo:
- Tai ką čia veiki?
-
Kiaurai pervėręs vaikiną žvilgsniu, Daniel sedėjo pasirėmęs galvą. Jo nuvargusios akys merkėsi, jau ir taip sunkūs vokai dar sunkėjo, atrodė, lyg kas keltų didžiulius oro svorius. Dar apžvelgęs gamtą, ant kurios žalumos šokčiojo saulės spindulių padariniai - saulės zuikučiai. Visa mirgėjo. Žalia, geltona, raudona, mėlyna - visa šita marguma net akyse maišėsi. Užsimerkęs, kad jo ir taip varganos akys dar nepavargtų, Dan pamąstė, kaip malonu būtų gulėti minkštuose pataluose, kai šilta.. Berniukas nusišypsojo ir toliau svajojo, kol visai nesuvokė, kelinta valanda, minutė sekundė, mėnesis, metai, erdvė, planeta ar galaktika.. Trylikametis tiesiog skendo svajonėse. Nesuvokdamas, žmogus kalba ar ne, klastuolis tiesiog sedėjo.
-
Nors vakaras buvo žvarbokas ir tamsus, Jesse Diamond nusprendė nekeisti planų ir nusivesti profesorę Evers į vietą, kurią pats atrado visai neseniai - upelio prieglobstį. Džesis pasitikintis savo jėgomis žengė tarp medžių šakų, apsaugodamas, kad garbanė nesusibraižytų. Pagaliau įžengus į tuštesnę vietą, septyniolikmetis nusišypsojo Kasiopėjai ir delnai suėmė jos veidą bei prisitraukė ją arčiau savęs. Šiltai pabučiavęs rudaplaukę garbanę į lūpas, vaikinas dar kartą nusišypsojo ir nukreipė žvilgsnį į čiurlenantį upelio vandenį.
- Duok ranką ir užsimerk, - pasakė jis ir nusijuokė. - Pasistengsiu būti geras berniukas, profesore, ir nieko jums nedarysiu. Bent jau kelias sekundes... - sumurkė jis ir nusivedė ateities būrimo profesorę prie upelio, šalia kurio buvo patiestas patiesalas, ant jo - kelios pagalvės ir gero vyno butelis.
- Na, atsimerk.
-
Klusniai tipendama paskui Džesį, Kasiopėja tyliai nusikeikė, kai jai už bato užkrito sniegas. Sudrebėdama, mat jausmas tikrai nebuvo maloniausias, ji tvirčiau įsikibo vaikinui už rankos.
-Koks bučiuoklis,-sumurmėjo ši, Džesiui vėl nusprendus ją apdovanoti bučiniu, tačiau ji ir nesiskundė. Sukikenusi per bučinį garbanė tik pavėlė jaunuolio plaukus, atsitraukdama ir nutaisydama liūdną veidelį.-Oi aš maža mergužėlė, vėjas man plaukus suvėlė,-išdainavo Kasiopėja, vis dar veldama vaikino ševeliūrą.-Kaip aš dabar į gimtadienį eisiu, juk aš tokia suvelta.
Nusijuokusi ji tik pakluso Džesio nurodymams, toliau eidama kartu su juo, tačiau Kasiopėja nebūtų Kasiopėja, jei retkarčiais, smalsumo vedama, nedirstelėtų kur jie eina. Galų gale užknisus prasimerkinėt, garbanė atvėrė savo tamsias akis.
-
Džesis susijuokė, kad Kasiopėja dar vis nebrendyliškai keikiasi. Vaikinas ją vedė, taipogi tvirtai suėmęs delną - juk visgi jau visas vyras buvo, ne tik kažkoks berniokas, jau ir patyręs buvo. Labiau patyrusio grifo Hogvartse nerasi.
- Pažiūrėsim, kas čia iš mūsų yra mergužėlė, moterie, - nusijuokė jis, omenyje turėdamas jų vieną naktį, praleistą kartu viešbutyje.
Septyniolikmetis suvėlė merginos plaukus, palikdamas nedidelius, iššukuojamus plaukų gniutulus ((nežinau, kaip jūs, merginos, juos vadinate)).
- Oi tu maža mergužėlė lelijėlė... - sumurmėjo Džesis, pernelyg meiliu ir jam nebūdingu žvilgsniu nužvelgdamas savo merginą. - Gal malonėsite prisėsti, madam? - paklausė jis, švelniai sumurkdamas.
-
-Duuurniau tu,-nusijuokė ji, pirštais narpliodama tuos mažus kaltūnus, kuriuos Džesis paliko jos plaukuose. Atsidususi ji papurtė garbanas, kai visi mazgeliai buvo išnarplioti, ir vos neužkliuvusi už kelmo, numetė plaukus nuo peties, sėkmimgai ignoruodama Džedio kreipinį.-Mhm, o tu bernužėlis dobilėlis, ane,-silpnai trinktelėjo per petį Kasiopėja, vis dar pirštais perbėgdama per plaukus. -Žinoma, sere,-pavarčiusi akis sukikeno ji, klestelėdama ant vienos iš pagalvių.
Lengvai mirktelėjusi Džesiui, ji sukryžiavo kojas, ištiesdama nugarą ir sunerdama savo pirštus, šitaip atsisėdusi turkiškoje pozicijoje. Pasitvarkiusi šaliką, Kasiopėja pradėjo knebinėti auskarą, mat nelabai ir žinojo ką ir bedaryti.
-
- Jei jau durnius, tai tada ir tu būsi mano pusėj, kvailele, - nusijuokė jis, dar vis tebežaisdamas ir veldamas vargšelės merginos tamsius plaukus. - Žiūrėk, kad tik plikai nereiktų nusiskust, mergužėle rūtužėle (ironiška, juk rūtos buvo skaistybės simbolis), - pridūrė jis, nekaltai nudurdamas gelsvai žalias akis į vakaro dangų, kuriame, kad ir kaip būtų keista, nebuvo nei vieno debesėlio. Tamsią žydrynę užstojo nebent plikos, belapės medžių šakos, gadinančios visą vaizdą.
Grifas vėl atsisuko į Kasiopėją ir nusijuokė. Keista jam buvo, kad jie geriausi draugai buvo nuo dvylikos metų, ji žinojo apie kiekvieną panelę, žinojo, koks jis buvo (ir yra) blogas, ir vistiek, nieko nepaisydama, jį mylėjo. Džesis prisėdo šalia.
- Nori vyno? - kilstelėjo tuščią taurė jis.
-
-Pff, kas sakė, kad aš tavo pusėje?-prunkštelėjo ji, bandydama nustumti Džesio rankas nuo savo plaukų. Vėl pirštais šukuodamasi plaukus, Kasiopėja kilstelėjo antakį. -Vat dabar, brangusis, galėsi pats ir šukuot,-kiek raustelėjusi nuo replikos apie skaistybę, ji atsikrenkštė ir daugiau ta tema nieko gero nebesakė.-Žinoma,-ji šyptelėjo šiam pasiūlius vyno.
Iš įpročio krestelėjusi atgal garbanas, ji apsižvalgė aplinkui. Nors ir buvo naktis, šioji buvo pakankamai šviesi, palyginus su praeita naktim. Žinoma, dalį tos šviesos sudarė sniegas, bet mėnulis buvo kaip niekad ryškus.
Vėl pažvelgusi į Džesį, Kasiopėja šyptelėjo puse lūpų ir nudūrė akis į žemę, žiūrėdama kaip blizga sniegas pilnaties šviesoje.
-
- Nejaugi nenori būti mano pusėje, mažute? - paklausė jos, su šelmiška ir kiek pašiepiančia šypsenėle. - Abu kartu iki gyvenimo galo, Kess, - pasakė jis, nepatikėdamas savo žodžiais. Žinojo, kad draugystė tęsis tikrai ne ilgiau, nei du mėnesius, dėl Džesio vaikiškumo ir naujovių troškimo, arba dėl to, kad jis nusibos Kasiopėjai (nors tai, jo nuomone, nelabai buvo įmanoma. Nors, kur ten žinosi, tas merginas...) Taigi, taip kiek niūriai pagalvojęs, grifas pasitaisė savo šviesias garbanas ir nusišypsojo.
- Kess, suprask, aš nepratęs būti ilgai su viena, aš nežinau, kaip su tavim elgtis, tačiau stengiuosi iš visų jėgų, - pasakė jis ir atsiduso. - Tad, už tai visai norėčiau gauti atlygį...
Vaikinas uždėjo plaštaką Kasiopėjai ant šlaunies ir perbraukė ja aukštyn, sustodamas ties pilvu.
-
Kasiopėja tik purkštelėjo nieko nesakydama, tačiau plačiai nusišypsodama. Papurčiusi galvą ji nusijuokė prikasdama lūpą, priglausdama taurę prie lūpų ir gurkštelėdama viduje esančio skysčio. Išgirdusi Džesio žodžius, ji vos nepaspringo.
-Pala, pala, palaaa,-nutęsė šioji, lengvai įsižeidusi ir pakėlusi antakį pažvelgė į vaikiną.-Tai tu nori pasakyt, kad draugauji su manim tik dėl šito?-pabrėždama paskutin žodį, garbanė sunėrė rankas ant krūtinės, pašaipiai šypsenėlei žaidžiant ant jos veido.-Džesi, galvok blaiviai. Taigi šalta,-pliaukštelėjo per vaikino ranką profesorė, kiek prisimerkusi žiūrėdama į žaliaakį.-O ir be to, neseniai gavai,-atsiduso ši, kietai suspausdama lūpas.
-
Džesis apniuko. Tai buvo tikriausiai pirmas pasimatymas, kurį jis norėjo padaryti būtent dėl merginos, o ne dėl savęs, neturėdamas savanaudiškų tikslų. Ir jam jis nepavyko. Kasiopėjai, regis, nuotaika irgi dingo.
- Ne, Kess, - numykė jis, pasikasydamas kaklą. - Aš tikrai nenorėjau pasakyti to, ir tikrai nedraugauju su tavim tik dėl šito. Galų gale, aš nesu toks "duuurnius", - jis pamėgdžiojo merginos balsą, užversdamas gelsvas akis į dangų. - ...kad taip su tavim elgčiausi.
Pasakęs tokį, savotišką monologą, vaikinas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsigėre raudono skysčio tiesiai iš butelio. Nors vaikinai ir nebūna tokie jausmingi, bet Džesis visuomet viską dramatizuodavo, o susierzinęs tapdavo tikra kale.
-
Atsidususi Kasiopėja kažkur surado plokštesnę vietą taurei pastatyti. Liūdnai pakėlusi akis į Džesį, ji tik kreivai šyptelėjo puse lūpų, tačiau ir toks menkas šypsnis ilgai neužsibuvo jos veide - garbanė, apsilaižiusi lūpas, vėl jas sučiaupė.
Su visa pagalve prislinkusi arčiau, Kasiopėja nedrąsiai priglaudė savo galvą ant vaikino peties, švelniai apsivydama gležnomis rankutėmis Džesio ranką.
-Aš...,-ji pradėjo, tačiau balsui netikėtai užlūžus, atsikrenkštė. -Aš atsiprašau,-sklandžiau ištarė ji, paslėpdama akis Džesio palte. Mintyse save keikdama Kasiopėja neviltiškai papurtė galvą, jausdama kaip garbanos užkrenta, sudarydamos savotiškas užuolaidas abejose pusėse. Užsimerkusi ji tylėjo, klausydama vandens čiurlenimo.
-
Grifas dar kartą gurkštelėjo vyno. Jautė, kaip skystis nuteka jo gerkle žemyn, jautė kartumą ir savotišką saldumą. Nuo netikėtų sekančių Kasiopėjos žodžių, tiksliau, viso atsiprašymo, Džesis net užsikosėjo.
- Už ką?! - paklausė jis, bet visgi apkabino vargšė merginą, aiškiai, pasimetusią savo jausmuose, mintyse, o gal netgi ir savo gyvenime.
Apskritai, vaikinui buvo kiek nejauku sėdėti, kai į porą spoksoko keletas Kasiopėjos augintinių akių, kurie, regis, jau ir laukė, kada vaikinas suklys.
- Čia aš tavęs turėčiau atsiprašyti. Daviau tvirtą pagrindą tau mane taip kaltinti ir pats esu kaltas, kad taip pagalvojai, - atsakė šis, pirštais perbraukdamas per tankias Kasiopėjos garbanas. - Tik neverk, nenorejau gadinti tau vakaro... Atleisk.
-
Retkarčiais nejaukiai atsidusdama ar suvirpėdama, Kasiopėja kiek atlaisvino rankas, vis dar apsivijusias ir Džesio ranką. Giliai įkvėpusi ji lėtai užsimerkė ir atsimerkė, bandydama suprasti kas tarp judviejų vyksta, o gal bandydama susivokti kas dedasi jos gyvenime.
-Man nereikėjo tavęs užsipulti,-kimiai sukuždėjo garbanė, lėtai pakeldama galvą.-Ir tikriausiai dėl to, kad tave sunervinau,-kiek garsiau pasakė ji, užsikišdama sruogą už ausies. Pamačiusi įkyrius jos gyvūnų žvilgsnius, Kasiopėja nuvijo juos šalin mostelėdama.
-Viskas gerai, Džesi,-prabilo ji, liūdnai šyptelėdama. Užsimerkusi dėl jo prisilietimo, Kasiopėja tyliai atsiduso. -Juk vakaras dar nesibaigė,-ji tyliai sumurmėjo, vėl padėdama galvą ant jo peties.
-
-Ai, tai nieko, - atsakė šis ir taipogi atsiduso. - Ne pirmą kartą tai girdžiu. Skirtumas tik tas, kad šįkart buvau apkaltintas neteisingai...
Džesis panardino ranką savo plaukuose ir šyptelėjo.
-Myliu tave, net jei kartais atrodysiu grubus, nemandagus ir panašiai. Aš tiesiog prie to... prie visko nepratęs. Beje, tu pralaimėjai lažybas, dabar reikia galvot, ką tau reikės daryt, įsimylėjele.
Septyniolikmetis švelniai delnu perbraukė per Kasiopėjos skruostą, akylai stebėdamas jos rudas akis, šypsnį, ore užuosdamas levandas aplink juodu. Vaikinas apkabino garbanę per pečius ir prisitraukė ją arčiau krūtinės. Įkišęs nosį į jos rudus plaukus, užuodė gaivą, kaip visuomet, Kasiopėja kvepėjo nuostabiai ir atrodė nepakartojamai netgi neišsipuošusi - kelnės, megztinis ir šypsena veide. Ko daugiau reikia tobulai merginai?
-
-Is it too late now to say sorry?,-tyliai išdainavo Kasiopėja, nelinksmai nusijuokdama. -Ir aš tave myliu, Džesi. Kad ir koks tu bebūtum, aš tave myliu,-ji nusišypsojo, pati prisiglausdama prie jo delno ir lėtai užsmerkdama. -Šūdas, Džesi. Nemanai, kad prizą jau gavai?-garbanė tyliai sukikeno, vėl atmerkdama savo akis.
Švleniai nusijuokusi, Kasiopėja apkabino Džesį per kaklą, atremdama kaktą į vaikiną. Tyliai atsidususi ji tik stipriau prisiglaudė prie septyniolikmečio, kiek pasukdama galvą į šoną ir nusišypsodama.
-Kutena,-tyliai šyptelėjo ji, Džesiui įsirausus į jos plaukus. Niūniuodama Love on top Kasiopėja pamažu užsimerkė, paskendusi Džesio glėbyje. Šiąnakt ne tik žvaigždės žibėjo - merginos akys tiesiog spindėte spindėjo. Kasiopėja giliai įkvėpė, atsipalaidavusi vaikino glėbyje
-
- It's too late to apologize, it's too late... - taip pat dainuodamas atsakė Džesis ir priglaudė merginą prie savęs.
Išklausęs garbanės prisipažinimą, vaikinas nusijuokė. Ar tikrai mane mylėtum, jei žinotum, kad nesu toks, koks manai, kad esu... pagalvojo jis ir vaikino kairysis lūpos kamputis kreivai kilstelėjo.
- Negi prizas buvo ravo nekaltybė? - sunerimo Džesis. - Galvojau, kad čia dovana mūsų susitikimo proga... - nutęsė jis ir nusijuokė. - Na, tikiuosi, kad tai nebuvo paskutinis kartas.
Grifas uždėjo ranką Kasiopėjai ant rankos ir pirštais perbėgo iki kaklo. Vaikinas ramus tikrai negalėjo būti ilgiau kelių minučių. Jam reikėjo linksmybių ir šėlionių.
- Na, šelme, kadangi aš jau pažeidžiau vieną taisyklę, gal nori ir tu pažeist? - paklausė jis.
-
-Can't you forgive me? At least just temporarily, I know that this is my fault, I should've been more careful,-daina atsakė Kasiopėja, sekundėlę pasvarsčiusi kokią gi tą dainą pasirinkti.-O tai ką, tau maža? Dar kažko norėjai?-nekaltai suklapsėjo akutėmis Kesė, mielai nusišypsodama. Dabar ji atrodė kaip tyrutė, nekaltutė mergelė, laukianti savojo princo ant balto žirgo. -Kokią taisyklę?-sumurmėjo Kasiopėja, suvirpėjusi nuo Džesio prisilietimo. Nekaltos mergaitės įvaizdis dingo kaip vėho nupūstas, mat garbanė tyliai sumurkė, prikasdama lūpą. Nusišypsojusi, ji tiesiog nupurtė garbanas nuo pečių, vėl atremdama savo galvą į vaikino petį. Tyliai sukikenusi ji pradėjo pirštais braižyti apskritimus ant vaikino rankos.
-
Džesis, irgi mokėdamas Arianos Grande dainos žodžius, pritarė Kasiopėjai ir porelė dabar dainavo "One last time" duetu. Baigęs, vaikinas šyptelėjo, tarp pirštų sugaudamas merginos plaukų sruogelę ir su ja žaisdamas. Septyniolikmetį stebino tai, kokia Kasiopėja gali būti - prie vienų ji atrodo nekalta, tyra mergužėlė, bet vos tik kas ir mergina užsiliepsnoja kaip tikra nedorėlė.
- Na.., - pradėjo vaikinas ir užvertė akis į kažkokį žvaigždyną. - Aš esu Uždraustajame miške, kuris, kaip žinia, yra uždraustas, o antra, aš flirtuoju su savo mokytoja. Tai bent nedoras vaikis... - atsiduso šviesiaplaukis ir prikando lūpą. - O jūs, prifesore, ar nenusižengiate Hogvartso taisyklėms? - nekaltai paklausė jis, pamėgdžiodamas profesorę.
-
-Vaje,-atsiduso šioji, paimdama jo ranką ir sunerdama judviejų pirštus.-Žinai, tu teisus,-Kasiopėja išsitiesė, vis dar laikydama jo delną savo smulkioje rankoje.-Kadangi tu jau toks nedoras, kaip tu sakai, nusipelnei arešto,-garbanė atsirėmė į jo petį dilbiu, padėdama ant rankos smakrą, šitaip prikišusi savo veidą šalia Džesio ausies.-Nebent sugebėsi išsipirkti,-tyliai sukuždėjo Kasiopėja vaikinui į ausį, jausdama kaip jo oda pašiurpsta. Visiškai ignoravusi dalį apie jos nusižengimą taisyklėms, Kasiopėja šyptelėjo.
Greitai atsitraukusi Kesė tik nekaltai pažiūrėjo į Džesį, vaidindama, kad nieko nenutiko. Gūžtelėjusi pečiais garbanė mielai nusišypsojo, suklapsėdama rudomis akutėmis.
-
- Areštas pas profesorę Evers... Skamba viliojančiai, mažut, - sumurkė jis, švelniai pabučiuodamas sunertas rankas. - Bet jūs irgi nusipelnėte bausmės, prasidėdama su Grifų Gūžtos koledžo mokiniu.
Džesis nutaisė nekalto šuniuko akytes ir pažvelgė į Kasiopėją. Ji irgi atrodė labai mielai ir nekaltai, lyg nieko blogo nepadariusi ji ramiai sėdėjo ant pledo ir klapsėjo savo juodu blakstienų tušu padažytomis blakstienaitėmis.
- Na na, ir kaipgi aš galėčiau išpirkti savo itin nepadorų ir nedovanotiną elgesį? - sukluso jis, dramatiškai uždėdamas rankas ant krūtinės. - Ką galėčiau padaryti, kad man netektų degti siaubingosios ateities būrimo profesorės kabinte? - Apmaudo kupinu balsu paklausė rudaplaukis ir nusijuokė, stebėdamas Kasiopėjos reakciją.
-
-Ką tu sakai,-nekaltai pažiūrėjo į Džesį Kasiopėja, mielai nusišypsodama ir pakreipdama galvą.-Juk aš tik nekalta mergelė, netikėtai atsidūrusi tavo glėbyje, aš nieko blogo nepadariau, vargeli, tikrai ne,-garbanė žiūrėjo Džesį bebučiuojant judviejų rankas ir netyčia sukikenusi, pakėlė Pūkio akeles į jį.
Tyliai tebeniūniuodama Love on top, Kesė mąsliai pažvelgė į vaikiną.
-Va čia jau tavo bėdos,-nusijuokė ši, pakštelėdama jam į skruostą.-Duodu pasirinkimo laisvę - išsipirk, kaip tik nori, bet kad būtų verta. Lauksiu rezultatų, sėkmės,-laisva ranka kelis sykius perbraukdama per plaukus, Kasiopėja juos numetė nuo peties, vėl smalsiai, veikiau, susidomėjusiu žvilgsniu, aiškiai kažką mąstydama, pažvelgė į Džesį.-Žinai,-pradėjo ji, patempdama lūpą.-Mes sudarom gerą duetą.
-
- Oi oi, tik nereikia čia lia lia, - pasakė jis, pavartydamas akis. - Ko tik neišsigalvoja tie profesoriai, kad tik išsisuktų iš jiems skirsiamų bausmių, - atsidūsėjo rudaplaukis ir vėl pažvelgė į Kasiopėją, paskui į jų tobulai, tiesiog viena kitai sutvertas, rankas.
Klausydamasis, kaip jo merginos, tamsiaplaukės garbanės balsas aidi nelabai tankiai augančiame miške, Džesis dar tyliau jai pritarė niūniuodamas žemu, kaip kokio Skaro iš "Liūto karaliaus" balsu.
- Oi, profesore, - kažkaip šįvakar jis labai daug aikčiojo ir naudojo kitus jaustukus. - Man dar reikės pagalvoti... Ką čia tokio padarius, kad atpirkčiau savo kaltę.
Vaikinas pakėlė žalsvas akis į rudaakę ir pagalvojo, galbūt jai šalta, gal reiktų grįžti į pilį ir pasimatymą pratęsti ten.
- Nešalta? - paklausė jis.
-
-Mes nieko neišsigalvojam, ką čia paistai aš visiškai nesuprantu,-kaip gerai Kasiopėjai sekėsi vaidinti nekaltutę tyrutę mergaitėlę, kad net pačiai baisu pasidarė. Keistai pašnairavusi į abi puses, garbanė prikando lūpą, netyčia dirstelėdama į vaikino lūpas. Greitai vėl nukreipusi žvilgsnį į jo akis, vėl meiliai nusišypsodama.
-C'mon baby it's you,-nusprendusi įtraukti bent vieną eilutę Kasiopėja pirštu bakstelėjo grifo nosį, savąją kiek suraukdama.
-Na, galvok, galvok,-nusijuokė profesorė šyptelėjusi ir pati įsirangydama Džesio glėbyje, klapsėdama akutėmis ir žiūrėdama aukštyn į jį.-Dabar, nešalta,-prabilo ji, įsirausdama giliau vaikino glėbyje. -O tu tikrai gera pagalvė. Galėtun dirbti mano asmenine pagalve,-kažkaip iš oro nesąmones pradėjo kalbėti ji.
-
- Oi ne, ką tu ką tu, ar tokia miela moterėlė galėtų ką nors padaryti... - Džesis mosikavo plaštakomis prie veido kaip kokiomis vėduoklėmis ir vaidino dažniausiai kirpyklose sėdinčias moterėles, aptarinėjančias gyvenimo tiesas. - Mh, yeah, baby it's me, - sumurkė vaikinas, pamėgdžiodamas melodiją. Deja, vaikinukas nepastebėjo arba bent jau apsimetė nepastebėjęs to nekalto Kasiopėjos dirsnelio į jo lūpas.
- Tai galvoju, galvoju, - sumurmėjo vaikinas, apkabindamas garbanę. - Oi, Kess, aš tau galėčiau būti ne tik pagalvė, bet ir kai kas daugiau...
Jis paslaptingai šyptelėjo, saldžiai nusijuokė ir "netyčia" uždėjo ranką Kasiopėjai ant krūtinės.
- Oi, atsiprašau, profesore, dabar dar labiau nusižengiau? - nekaltai paklausė jis, prikąsdamas lūpą.
-
-Žinoma, kad ne, ką tu...-prisijungė prie spektaklio ir Kesė nors pati suvokė, kad vaidino ji jau gerą laiko tarpą.-Pala, tu sakei moterėlė?-nusijuokė ji, pakeldama galvą.-Vaje, kokie terminai, Džesiuk,-patampiusi Džesiui už žandų Kasiopėja, padarydama keistą mimiką ir sukikendama.
-Žinau aš kuo tu gali pabūti,-tyliai sukuždėjo Kesė, vėl prikasdama lūpą. Lėtai atleisdama ją, garbanė pažiūrėjo į Džesį.-Jeigu toliau taip kalbėsi, nesitvardysiu,-nusijuokė ji, kažkaip labai jau įdomiai pažiūrėdama į Džesio akis. Nusišypsojusi ji jas nuleido.
-Tu toks blogas berniukas, ponaiti Diamond,-tyliai, netgi viliojančiai ištarė Kasiopėja, vis žvilgčiodama į jo lūpas, ir netgi nesivargindama nuimti vaikino rankos.
-
- Tikrai taip, moterėle, - pakartojo jis, tylomis sumurkdamas ir jo balsas gražiai susiliejo su tyliai vėjyje šnarančiais medžių lapais. - Mm, Kesyt? - atsimerkęs jis pažvelgė į nuostabiai rudas, nuo vaikystės įsimintas, bet dar vis kruopščiai tyrinėjamas Kasiopėjos akis, šyptelėjo ir prikando lūpą - vaikinas suprato, kad tokį lobį gauna tikrai ne kiekvienas, o dar kai ši profesorė Hogvartse, tai išvis privilegijų daugiau, negu daug. Rudaplaukis keistai primerkė akis ir dabar atrodė kaip iš tamsos atsėlinantis liūtas, ar dar koks nors plėšrus, nenuspėjamas padaras.
- Kess, išlaisvink vidinį savo žvėrelį, - pasakė jis ir kiek tvirčiau suspaudė ranką ten, kur buvo ją padėjęs. - O jūs, profesore Evers, esate ne pati geriausia profesorė šioje mokykloje, jus reiktų nubausti, - šyptelėjo Džesis, švelniai įkando jai į lūpą ir apdovanojo trumpu, beveik nieko nereiškiančiu bučinuku.
-
Staiga kaži ko susimąsčiusi, Kasiopėja pakėlė akis į dangų. Tamsiose akyse atsispindėjo žvaigždės, o šioji, kažką sugalvojusi sukikeno, beviltiškai papurčiusi galvą iš savo genialumo, kuris galėjo būti tiesog durniavimas.
-Žiūrėk,-ji atsisuko į Džesį, smalsiai pažvelgdama jam į akis, svarstydama sakyt jam, ar ne. Kiek suraukusi antakius, Kasiopėja prisimerkė įtemptai galvodama.-Koks skirtumas, nesvarbu,-nusišypsojo garbanė, papurtydama galvą.
-O tu padėk jam išsivaduoti,-Kasiopėja mirktelėjo akimi, tylutėliai aiktelėdama, tačiau nieko nedarydama.-Ir kaip jūs žadate mane nubausti?-sukuždėjo ji Džesiui į lūpas, šiam krimstelėjus josios lūpą. Tyliai nusijuokusi, Kasiopėja pakštelėjo Džesiui į skruostą, tankiai suklapsėdama blakstienomis.
-
- Mm? - sumurkė jis ramiai, kiek kilstelėdamas galvą, tarsi koks katinas, norėdamas apsidairyti ir toliau eiti snausti. - Sakyk, Kess, - padrąsino jis, įsižiūrėdamas į merginos akis ir spusteldamas jos vieną, šaltoką delną.
Džesis nusiėmė odinę striukė - nors ir nelabai šildančią, bet kažkiek šilumos priduodančią - ir apgaubė ja merginos pečius, švelniai perbėgdamas pirštais ranka.
- Stengiuosi kaip įmanydamas, brangute, - sumurmėjo jis ir mirktelėjo, vėl paleisdamas į darbą savo liežuvį ir lūpas, beveik negirdėdamas kokį klausimą uždavė Kasiopėja. Vaikinas panardino ranką profesorės garbanose, tyliai atsiduso ir pabučiavo Kasiopėją į lūpas, be galo aistringu ir šelmišku bučiniu. Atsitraukęs stebėjo, kaip lengvai vėjas kedena jos plaukus ir kaip mergina nežymiai dreba.
- Tau šalta, - pasakė jis, ketindamas stotis nuo žemės. Kita mergina jam nebūtų rupėjusi, ar jai šilta, ar šalta - nusispjaut, tačiau Kasiopėja buvo ypatinga.
-
Kasiopėja skaisčiai nuraudo nusukdama akis, mat tai ką ji buvo sugalvojusi, buvo per daug beprotiška ir kvaila.
-Tiesiog svarsčiau, kas būtų, jei sukryžmintum katę su šuniu,-tyliai numykė ji, labai jau susidomėjusi ir paišydama įsivaizduojamus skrituliukus pirštais ant Džesio krūtinės.-Tai kvaila,- nusijuokė ji, atlošdama galvą ir vėl ramiai pažvelgdama į vaikino akis.
-Tuomet pastangos turėtų privesti prie rezultatų,-Kasiopėja leptelėjo, net nespėjusi dorai padėkoti ir įsisupti į striukę. Nusišypsojusi ji apglėbė savo rankomis Džesio kaklą, prisitraukdama jį arčiau per bučinį. Gerokai paveldama pirštais vaikino plaukus, Kasiopėja švelniai juos papešė, prieš jaunuoliams atsitraukiant. Kiek suvirpėjusi, mat šiluma tikrai nedvelkė, Kasiopėja nejaukiai susigūžė. -Man viskas gerai, nešalta visiškai,-tyliai sumurmėjo ji, retkarčiais sudrebėdama.
-
Džesis kilstelėjo antakį ir susiraukė.
- Tu rimtai per mūsų pasimatymą galvoji apie šuns ir katės kryžminimą? - su aiškiai juntamu nusivylimu balse paklausė grifas. - Tai tu ir pati turėtum prisidėti prie to vidinio žvėrelio, mažut, - tarė jis ir užgulė Kasiopėją, prispausdamas jos riešus prie dekio, pats visu stotu užguldamas jos gležną kūną. Vaikinas lūpomis įsisiurbė į profesorės kaklą ir nusėjo jį mažais, tačiau giliais, smulkiais ir kutenančiais bučinukais.
- Čia kad šilčiau būtų, - tarė jis ir mirktelėjo, vieną ranką padėdamas už kaklo, o kita apkabindamas Kasiopėją per pečius ir priguldamas šalia jos. Rudaplaukis žvelgė į dangų ir skaičiavo žvaigždes, pirštais švelniai bėgiodamas po garbanės pilvą ir lengvai ją kutendamas.
-
Kasiopėja nuraudusi nuleido akis, nebeturėdama kur jų dėti, tad nusprendė žiūrėti į Džesio marškinių sagą, mat ji dabar pasirodė labai jau įdomi.
-A..aš atsiprašau,-sumurmėjo ji, rausdama vis skaisčiau ir skaisčiau, juodai nulakuotais nagais tapšnodama sau per koją. Kiek nejaukiai kostelėjusi, ji nelinksmai nusijuokė, norėdama dar kažką pasakyti, tačiau jau nebespėjo. -O ką, tavo manymu, aš ir darau?-tyliai sukuždėjo Kasiopėja Džesiui į ausį, išriesdama nugarą ir nusijuokdama šiam bebučiuojant jos kaklą. Vis dar tebekrizendama, ji pakėlė savo rudas akis į jo žaliąsias. -Jeigu taip, tai man visada šalta,-mirktelėjo ji, prisiglausdama prie vaikino, šiam prigulus šalia.-Žinai,-staiga vėl susimąstė ji.-Tu labai atitinki Selenos Gomez dainą,-ji nusijuokė, pakeldama galvą.-Can`t keep your hands to yourself,-garbanė išdainavo, šiek tiek pakeisdama žodžius.
-
Džesis kreivai šelmiškai šypsodamasis stebėjo, kaip Kasiopėja lėtai atrakina visas narvelio, saugančio jos vidinį žvėrelį, duris. Mergina išsirietė tartum kokia katė ir leido viską daryti Džesiui, užleisdama vietą jo vaizduotei. Nors jam ir patiko dominuoti, bet, jo nuomone, ir merginos turėtų stengtis suteikti vaikinui malonumą, ką nors veikdamos. Taigi, tingiai atsigulęs ant nugaros ir žaizdamas su savo mylimosios garbanėlėmis, rudaplaukis laukė kokios nors laukinės bangos, užgriūsiančios jo kūną.
-Kažkaip labai saugiai tu ten jį slepi, - leptelėjo vaikinas, tingiai pasiražydamas, tuo pačiu momentu įtempdamas kiekvieną kūno raumenėlį ir vėl juos atpalaiduodamas. - Galvoji, negaliu pasilaikyt sau? - paklausė jis.
Po šio klausimo, septyniolikmetis sukryžiavo rankas ir padėjo ant jų savo galvą. Samaninį žvilgsnį nusuko į lėtai siūbuojančias medžių viršūnes, užsigalvojo apie zoologijos sodą Italijoje, kuriame jam teko viešėti - daug ir įvairių kraštų buvo aplankęs, palyginti, jaunas žmogus, ir daug patirties jau buvo sukaupęs (šįkart kalbu ne tik apie begales jo merginų).
-
Kasiopėja nusijuokė, pirštais suveldama jo plaukus. Švelniai pabučiavusi Džesio lūpų kamputį, garbanė šyptelėjo.
-O tu, žiūriu, labai nori jį pamatyti ištrūkusį,- Kasiopėja kone suurzgė, šypsodamasi ir pirštais paišydama apskritimus ant Džesio kaklo nugaroje. Įrėminusi vaikino veidą savo delnuose, ji pabučiavo jį pačiu aistringiausiu bučiniu, kurį jai teko šiandien patirti. Atsitraukusi Kasiopėja mirktelėjo akimi ir pasikasė kaklą, po kuriuo Džesio rankos nebebuvo.
-Ech,-giliai atsiduso ji, atsiguldama ant vaikino ir meiliai padėdama galvą jam ant krūtinės. -Teks pačiai suktis,- vėl atsiduso ji, apkabindama Džesį ir tingiai ieškodama patogesnio taško, ant vaikino krūtinės. Tingiai sumirksėjusi ji tik vangiai šyptelėjo.
-
- Žinoma, kad noriu, jau ne vieną ir ne dvi minutes prie to dirbu, - atsakė rudaplaukis.
Grifas šyptelėjo per bučinį, džiaugėsi, kad Kasiopėja dar ne kokia senė ir sugeba ką nors karštesnio, uždegančio padaryti su savo kūnu. Tie tobuli nugaros išrietimai, pirštų bėgiojimas po vaikino kūną, smulkūs, tikslūs ir žymeles paliekantys bučinukai ir kita palikdavo Džesį laimingą. Mano mergaitė, pagalvojo vaikinas, laimingas šyptelėdamas ir panardindamas plaštaką į astronomijos ir ateities būrimo pamokų profesorės tamsias, rudas garbanas.
- Žiūrėk, tik neužmik, kai aš net rankos pirštelio nepajudinu, - sumurkė Džesis tingiai, dar vis laukdamas Kasiopėjos, įsiaudrinusios iki aukščiausio lygio.
-
-O tu gali ir kai kur daugiau padirbėti,-nutęsė ji, vėl nevalingai išriesdama nugarą ir vėl suleisdama pirštus jam į plaukus. Netyčia aiktelėjusi, Kasiopėja sukikeno, vėl pabućiuodama vaikiną, pristraukdama jį artyn. Silpnai įkandusi į jo lūpą, garbanė dar kartą pabučiavo Džesį, tačiau ne taip jau audringai.
-Šiaip galėtum retkarčiais pajudinti, aš nieko prieš. Žinai gi, can't keep your hands to yourself,-Kesė palinko į priekį, prikišdama savo veidą prie jo taip, kad net juto jo lūpas kalbant.-I mean you could, but why would you want to?-pabaigė dainos tekstą Kasiopėja, vėlgi jį paredaguodama. Šyptelėjusi garbanė vėl pabučiavo šviesiaplaukį, gana stipriai kaip mažos fizinės jėgos turinčiai merginai.
-
- Oi ne, ką jūs, profesore Evers, aš gi doras mokinys, kaip aš galėčiau priekabiauti prie profesorės? - nekaltu šuniuko žvilgsniu nužvelgė varno nago vadovę ir jo veide atsirado nekaltas šypsnelis.
Vaikinas gulėjo ant dekio, laikė rankas merginai ant klubų ir velniškai aistringai atsakinėjo į jos ilgus bučinius, pridėdamas savųjų prieskonių ir pasaldindamas juos. Džesis leido visą padėtį valdyti Kasiopėjai, nors didžiają laiko dalį jam viską patikdavo kontroliuoti vienam.
- Pajudinsiu, kai bus laikas, - sumurkė Džesis pro bučinį ir pajautė, kaip jo kelnių kišenėje sučežėjo nedidelio kvadratinio pakelio popieriukas.
Merginai visaip besistengiant, rudaplaukis tingiai gulėjo, tačiau su burna veikė aktyviai, o šiai baigus, jis ją prisitraukė dar arčiau savęs, apsivertė ant jos ir dabar žiūrėjo į ją iš aukštai.
-
Kasiopėja nekaltai suklapsėjo blakstienomis.
-Vargeli, argi tu galėtum, toks geras vaikas, ne ne ne, tu tikrai šitaip nepasielgtum, ar ne?-prašnekdama tonu, kuriuo paprastai kreipdavosi į pirmakursius, Kasiopėja prisidėjo ranką prie širdies. Tačiau neilgai truko šioji vaidyba - garbanė tik nusijuokė naktyje, prieš tai mirktelėdama Džesiui.
Vėl pabučiavusi grifą, Kasiopėja šyptelėjo, pakreipdama galvą ir taip pagilindama bučinį.
-Na na na, ir kieno vidinis žvėrelis dabar atsibudo?-tyliai, tiesą sakant, gundančiai nutęsė, žvelgdama į Džesį šiam pakeitus padėtį. Šypsniui, kuris tiesiog kvieste kvietė ją pabučiuoti, žaidžiant ant jos lūpų, Kasiopėja švelniai pirštu palietė vaikino lūpas.
-
- Tai žinoma, kad nesugebėčiau taip pasielgti, - nekaltai patvirtino vaikinas. - Mano tai jau seniai atsibudęs, mažut, - tarė jis, prikąsdamas Kasiopėjos lūpą ir labiau prisitraukdamas ją arčiau, ranka perbraukdamas per jos klubą.
Tarp bučinių jis retkarčiais giliau atsidusdavo, sualsuodavo ar netgi sudejuodavo, pajutęs aštrius ir kokios panteros nagus savo nugaroje. Nesugebėjęs atsispirti Kasiopėjos vilionėms ir gundymams, septyniolikmetis iš karto ėjo pasiimti savo prizo giliais ir aistringais bučiniais ir glamonėm. Jis švelniai įkando profesorei į pirštą ir jau ruošėsi kišti ranką po megztiniu, bet kažkas jį sustabdė ir jis liko padėjęs plaštaką ant merginos pilvo ir sunkiai dūsaudamas nuo didelio fizinio darbo.
-
-Tai kad tavo pabudęs matosi,-nusijuokė ji, nuleisdama žvilgsnį žemyn ir vėl jį pakeldama į Džesio akis. Dar kartą aiktelėjusi, Kasiopėja leido vaikino rankoms nevaldomai klaidžioti po jos kūną.
Pati to nejausdama Kasiopėja apvijo viena koja Džesio juosmenį, juodais nagais braižydama vaikino nugarą. Kiek garsiau sualsavusi garbanė giliai gerklėje suurzgė, aršiau puldama grifo lūpas ir vis stipriau spausdamasi prie jo. Nusišypsojusi ji įkando į jo lūpą, ją patempdama, tačiau vėl greitai atakuodama vaikino lūpas savosiomis, vis spausdama save prie jo taip, kad galėjo justi kiekvieną jo kūno liniją.
Jos vidinis žvėrelis jau atsibudo.
-Na?-giliai kvėpuodama smalsiai sužiuro į Džesį garbanė, šiam kaži ko sustojus.
-
Džesis, nieko nevaržomas ir netrukdomas, glamonėjo profesorės kūną. Jam nebuvo baisu, kad už labai nepagarbų elgesį gaus kokį papeikimą ar jam bus numinusuoti taškai. Na, jei jau visiškai nepavyktų patenkinti garbanės, tada gal ir netektų grifų gūžta kokių dešimt taškų. Stipriai suėmęs jos liemenį ir suspaudęs šalia savęs, Džesis švelniai murktelėjo, pabučiuodamas Kasiopėjai į kaktą.
-Man... Tiksliau tau bus šalta, - tarė Džesis, paketėlį sugrūsdamas atgal į kišenę. Geriau einam kur nors, kur šilčiau, - vilioklio balsu pasiūlė vaikinas ir pasirėmė ant alkūnės, žvilgsnį nuleido ant Kasiopėjos plaukų. Džesis ramiai alsuodamas stebėjo savo nuostabią merginą, ar geriau sakyti, tikrą panterą naktimis?
-
Kasiopėja sukikeno, leisdama Džesiui pasidžiaugti rankų laisve ir jos kūnu. Profesorė visiškai nebijoj, kad juos kas nors gali užtikti - juk šitas miškas gi Uždraustasis (duuh). Visai netyčia iš jos lūpų išsiveržė aimana, o garbanė dar labiau išrietė nugarą, nagais akėdama vaikino nugarą.
-Mhm, einam,-mirktelėjo ji, patraukdama plaukus nuo akių, mat šieji gyvačiokai buvo išsitaršę visur, kur tik įmanoma. Kesė tingiai atsisėdo, pasirąžydama ir tiesdama rankas į viršų. Nusijuokdama ji atsisuko per petį į Džesį, tvarkydamasi jau nebetvarkingą megztuką su katėmis (well duuh). Galiausiai atsigręžusi į grifą, Kasiopėja šyptelėjo, nusiųsdama oro bučinuką ir vėl nusijuokdama naktyje.-Vis dar išsitaršiusi?-ji paklausė, tvarkydama garbanėles ir bandydama jas atpainioti.
-
Džesis vis dėlto šiek tiek baiminosi, kad kažkas juos užtiks miške ir, tikriausiai, tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis nenorėjo pasilinksminti su profesore vidury miško, kur žiūri įvairios pelėdos ir šiaip vyksta įvairūs "creepy" dalykai.
- Tai kur nori eit? - paklausė jis, tylomis nužiūrinėdamas besitvarkančią Kasiopėją. - Tu visada nuostabiai atrodai, Kess, - pasakė mielą komplimentą rudaplaukis, kas jam tikrai buvo nebūdinga ir komplimentais septyniolikmetis tikrai žarstėsi nedažnai. Arba norėjo ko nors iš merginos, arba meilikavosi, arba ji jam iš tiesų patiko, kaip, tikriausiai, buvo šiuo atveju. - Kokių ramesnių Hogvartso vietelių žinai? - paklausė jis, atsikėlė nuo dekio, palaukė, kol atsikels profesorė, sulankstė jį ir užsimetė ant parankės. Nepalaukęs jis pasislėpė už medžio, kad galėtų išgąsdinti garbanę.
-
Kasiopėja susimąstė, galvodama, kur gi čia jiems nuėjus. Sotadamasi ji vėl pasirąžė, vis dar įtemptai galvodama.
-Umm...-nutęsė ji, pirštais dalydama savo garbanėles į smulkesnes sruogeles. -Yra Mirtos tualetas, jeigu nori pilyje, o šiaip... hmm... yra kažkoks medinis namelis netoli ežero... o Kiauliasody ir nakvynės namai yra...-kalbėjo ši, žygiuodama priekin, tikėdamasi, kad Džesis jos klauso.-Ką manai?-staigai paklausė ji atsisukdama, bet išvydusi tik medžius ir sniegą, Kasiopėja suglumo. Džesio nė ženklo. -Džesi?-Kasiopėja garsiau šūktelėjo, žvalgydamasi aplink. Kiek paėjėjusi į priekį, ji sustojo, vėl apsidarydama.-Diamond!-vėl pašaukė ji, šį kart pavarde.-Kur tu?-dar vienas šūksnis pasklido Kasiopėjai vis besidairant aplink.-Ei, Džesi, nejuokinga,-atsiduso ji, sunerdama rankas ir pasitrindama pečius.
-
Džesis apmąstė visas vietas, kur jie galėtų nueiti. Susidėjo visus pliusus už ir visus minusus prieš, iš karto atmetė variantą Mirtos tualete, nes jam žiūrovų tikrai nereikėjo. Nakvynės namuose jie vėl gerai aplaužytų lovas ir paskui reiktų gėdingai žiūrėt į į juos piktai žiūrinčius dėdes ir tetas "tik baigė mokyklą ir jau vaikus dirba", kaip kalbasi viešbučių, kuriuose Džesis apsilanko, savininkai. Atsirėmęs į medį ir tyliai švilpaudamas jis gerokai išgąsdino. Galiausiai susiruošęs išlįsti iš už didžiulio galingo lapuočio, Džesis prišoko merginai iš už nugaros ir kaip reikiant plekštelėjo per sėdimąją.
- Tai einam prie ežero, - atsakė jis, lyg ką tik nieko net nebūtų įvykę ir toliau ėjo pasišvilpaudamas.
-
Kasiopėja pasitrynė rankas, šaltukui gnaibant jos rankas, kojas ir žandus.
-Džesi?-dar kartą šūktelėjo ji, karštligiškai žvalgydamasi aplink.-Kur tu es...-vargšelė net nespėjo deramai užbaigti sakinio, kai pajuto kažką kišant rankas ten, kur nereikia. Spiegdama profesorėjo šoktelėjo viršun, ieškodama kas gi tas paslaptingasis, bet išvydusi Džesį, ji pradėjo jį daužyti savo smulkiais kumščiais, bandydama kaip nors pasiekti kažkur aukščiau nei vaikino krūtinė, tačiau nei ūgiu, nei didele jėga Kasiopėja nepasižymėjo.-Išgąsdinai!-kas skiemenį tėkšdama naują smūgį į Džesio krūtinę, Kasiopėja išsakė, suraukdama antakius. Jos garbanos taškėsi į visas puses, kelios priekinės sruogos užkrito ant akių, uždengdamos pusmėnulio formos žymę.
-
- Čia gi, šventa motinėle ir visi kiti šventieji, - atsakė Džesis burbėdamas. Nors jam ir neskaudėjo, kai mergina jį bandė trankyti ir kitaip žaloti, jis vistiek, principų vedamas "užsišiko" ant profesorės ir tiesiog stovėjo su poker face mina veide.
- Ir ką čia dabar darai? - atsainiai paklausė jis. - Aš tai tavęs nepradedu trankyt, kai išsigąstu, kad tavo viduje gali būti mano vaisius. Tai va.
Džesis pasitaršė savo ameizing heirstailą ir pradėjo greičiau eiti tarp medžių, rankomis skindamasis kelią tarp šakų ir braudamasis per jas, nekreipdamas dėmesio, kad už metro nuo jo yra pramintas takelis, kuriuo jis galėtų eiti nesusibraižęs ir savęs nesusižalojęs. Bet Džesis nebus Džesis, jei nevaidins dramos karalienės ir nepadarys dramblio iš musės.
-
-Tu ką,-žioptelėjo Kasiopėja patraukdama plaukus nuo veido. Nors ir buvo tamsu, vis tiek buvo galima išvysti pajuodusias garbanės akis. -Aš nesu nėščia, dėl Dievo meilės, mes saugojomės,-iškošė ji, kietai suspausdama rankas ant krūtinės.-Nu ir gerai,-įsikarščiavusi leptelėjo ji, šiam einant tolyn.
Pasivertusi lūšimi, profesorė užkopė į medį, atsiguldama ant plačios šakos ir vėl atsiversdama žmogumi. Patogiau pasidėjusi rankas po galva, garbanė žvelgė į žvaigždes kiek tirtėdama. Kasiopėja gulėjo ant šakos, atrėmusi kojas į kamieną, niekaip negalėdama išmesti iš galvos jų mažo ginčo. Kaip visada, kaltės jausmas pradėjo rūgštimi ją graužti iš vidaus. Giliai atsidususi ji nusliuogė kamienu žemyn, palengva grįždama į pilį.
-
Šiek tiek klaidžiojusi ir tikriausia pasiklydusi miške su augalu rankose, Junko užtiko čiurlenantį upelį. Na, ar tai tik nebus ideali proga jį palaistyti.., galvojo klastuolė, dirstelėdama į augalą. Bandydama kuo lengviau prasibrauti pro medžius, tikriausia gluosnius, mergina padėjo augalą kuo saugiau, kad tik jam niekas nenutiktų. Apsidairė, tikėdamasi, kad kažkur pamatys indelį, stiklinę ar bent kokį išlenktą daiktą, į kurį galėtų pasemti vandens. Jos nelaimei, nieko panašaus nerado, todėl kuo arčiau priėjo prie upelio ir pabandė rieškutėmis pasemti itin švariai atrodančio vandens.
-Koks šaltas,- ištarė Junko, atsargiai pildama vandenį ant gėlės. Aiškiai matėsi, kad buvo vienintelis žmogus čia, todėl nebijojo savo minčių reikšti garsiai. Kelis kartus pakartojusi tą patį - pasemia vandens, kuo atsargiau pila jį ant gėlės - Junko nusivalė šlapias rankas į drabužius. Dar kelias akimirkas pasidairė, negalėdama atsigrožėti šios vietos grožiu, bet supratusi, kad likusi čia dar bent kelias akimirkas ilgiau stipriai sušals ir tikriausia neberas kelio atgal iš miško, klastuolė kuo atsargiau pasiėmė gėlę į glėbį ir paskubomis pradėjo eiti link Klastūnyne esančių kambarių.
-
Adira tyliai ir lėtai ėjo mišku. Ant žemės gulėjo daug šakų, kankorėžių, nuo eglių nukritusių spyglių. Oras buvo nemaloniai šaltas, toks, koks būna kaip ir kiekvieną naktį. Naktis žvaigždėta, pilnatis. Danguje skraidė keletas paukščių.
Mergaitė ėjo beveik užsimerkusi.
-Stebuklas, stebuklas,-su didelėmis pertraukomis tyliai ir paslaptingai tarė ji.
Medžių šakos buvo pasvirusios nuo kažkada pūsto vėjo, lapai nukritę ir supuvę ant žemės. Ji priėjo prie kažkokios upės ir, lyg nuspėjusi, sustojo būtent ant žemės ir upės ribos. Upė vos matomai tekėjo, vanduo žydėjo kažkokiais vandens augalėliais, kurių būna kiekvienais metais. Vanduo permatomas, net galima pamatyti ant dugno esančius akmenukus ir žvyrą.
-
Derek de Lacrosse tingiai ir nuobodžiai leido laiką. Ilgėjosi vasaros nora ir tada nebuvo ką veikti. Ir dabar neturi apskritai veiklos. Jam šovė į galvą mintis pasivaikščioti Uždraustąjame miške. Vaikinas išlindo į tyrą, vėsų, kupiną pavojų ir smalsumų vėjuotą naktį. Danguje kabojo pilnatis. Jis ir buvo pastebėjęs bei skaitęs jog Mėnulis per pilnatį visada išlieka toks pats, nepakitęs. Ketvirtakursis greitai dingo tarp didelių, plačių medžių. Taip pat prisidėjo ir krūmokšniai. Klastuolis žengė per spyglius, kankorėžius, giles, medžių šakas išduodamas jog kažkas vaikšto Uždraustajame miške neleistinu metu. Bet jam nerūpėjo. Greitai jis priėjo upelį. O prie jo stovėjo būtybė. Jis tyliai ėjo link jos rizikuodamas gyvybe ar dar kažkuom. - Kiek žinau dabar uždrausta vaikščiot tokiu metu, - šyptelėjo jis.
-
Adira lyg per miglą girdėjo kažkieno žingsnius, vėliau ir švelnų balsą.
Tuo metu kažkas lyg trenkė jai į galvą, tada ji prabudo. Viskas vyko kaip sapne, ir tik dabar Adira grįžo į realybę. Kažkoks nematomas šešėlis pastūmė ją į priekį, ir ji suklykusi įkrito į šaltą upelį. Bet vanduo Adirai pasirodė gal vienu laipsniu šiltesnis nei lauko temperatūra.
Greitai išnirusi ji išspjovė visą vandenį lauk ir atsimerkė:
-Ar tai tu mane pastūmei?-nei supykusi, nei nesupykusi paklausė Adira. „Tai žinoma tu, juk čia daugiau nieko nėra“ pagalvojo ir greit priplaukė prie upelio šlaito. Rankų pagalba išlipo iš upelio, ir jos kūną persmelkė dar stipresnis šaltis, kuris prilygo šaltam metalui.
Adira ir toliau sėdėjo ant nelygaus paviršiaus, prie jos marškinių prilipo daug spyglių ir žemės.
-Žinau, kad negalima čia vaikščioti,-kiek pyktelėjusi pasakė ji.
-
Derek de Lacrosse kiek atokiau stovėjo nuo merginos, kuri jis spėjo jog jinai yra pirmalursė dėl išvaizdos. Patamsyje nepažįstamosios ženklelis sublizgo. Tasai ženklelis sublizgo šviesiai mėlyna ir akinamai žėrinčiu sidabru. Pagal spalvą ji buvo iš Varno Nago. Netrukus jis prajuko mat kažkoks juodas šešėlis ją pastūmė. Ir ši įkrito į vandenį. Klastuolis abejingu veidu stebėjo kaip ši išplaukia iš upelio. Ir kiek gūžtelėjo. Pasipiktino išgirdęs kaip nepažįstamoji apkaltino jį neva, kad jis pastūmė ją. Bet ramesniu balsu negu derėjo jis pasisakė:
- Deja, suklydote. Tai ne aš pastūmiau, o kažkoks juodas, aklinis šešėlis pastūmė. Dėl to ir čia pavojinga būt ar eit. Jums kaip pirmakursei nepatarčiau būt kadangi nesat įvaldę magijos, - samprotavo ketvirtakursis. Jis sumurmėjęs sukūrė laužą su minkštais kilimais. - Kviečiu sušilti bei pailsėt prie laužo, - mandagiai jis pasiūlė.
-
Adira stebėjo vaikiną ir labai nustebo išgirdusi malonią kalbą. Lyg jis būtų geriausias žmogus pasaulyje. Bet tai varną truputį erzino. Net ji, pati droviausia ir keisčiausia mergaitė nekalbėjo taip.
„Iš kur čia tie kilimėliai?“ nieko nesuprasdama pagalvojo, bet neišdrįso paklausti. Ji ir toliau žiūrėjo kaip vyresnėlis kuria laužą, tuo metu mergaitė pakėlė kelis šapus ir įmėtė į gražią liepsną. Tada, nenorėdama sėdėti ant to kilimėlio, atsisėdo kitoje pusėje ant šlapios žemės. Adira net viduje virpėjo ir tyliai kaleno dantimis, net laužo liepsna nepadėjo.
-Man skauda galvą,-po labai ilgos tylos galiausiai ištarė ji.-Tikriausiai derėtų nueiti į pilies ligoninę.
„Kvaile, dabar kokia pirma nakties“ iš kart pasireiškė Adiros sielos balsas ir ji sutikdama su antrąja ''ja'' susiraukė.
-O kalbant apie burtus,-trumpam nutilo varniukė.-Taip, tu teisus. Nemoku burtažodžių ir kitų panašių dalykų. Regis, reikėtų papildomų pamokų.
-
Derek save tyliai mintyse supeikė. Kodėl aš toks malonus nepažįstamai mažei?Bet sugebėjo įtikinmai apsimesti mandaguoliu. Klastuolis prisėdo ant minkštaus ir purus kilimėlio priešais burtų lazdelę sukurtą laužą. Naktis buvo graži, bet šalta ir vėjuota. Klastuolis įsmeigė akis į ugnį. Jo akyse žibčiojo ugnies žiburiukai kurie reiškė viltį, džiaugsmą, laimę ir visa kita. Derek pasakė labiau sau negu pirmakursei:
- Graži naktis, bet vėjuota, - jis pabandė užvest pokalbį. - Beje, jeigu stebiesi tai aš burtų lazdelę išbūriau kilimėlius su ugnimi. Taip greičiau, bet tam yra minusai. Nuo burtų senka jėga, energija, - išsakė Derek. Ketvirtakursis aiškiai mėgavosi gamtos prieglobsčiu, grožiu. Jis dar paėmė kelis medžio lazdeles ir pakūreno smarkiau ugnį.
-
Adira įdėmiai stebėjo vyresnėlio veiksmus - kaip jis žiūrėjo į ugnį, kaip pakūreno ją, o ši dar labiau išsiplieskė.
-Tai jeigu moki išsiburti netgi menkai reikalingus kilimėlius, gal galėtum mane pamokyti kitokių burtų?-kiek droviai pirmakursė pakėlė galvą ir pažiūrėjo jam į akis.-Dievaži, aš net daikto per pusę su lazdele nemoku padalinti.
Mergaitė tikėjosi, kad daugiau tas vaikinas jos neignoruos. Ji pasiskundė, kad skaudą galvą, o jis net nesureagavo!
-Ir kaip nuo burtų senka jėga? Greitai, per vieną momentą, ar ilgai ir lėtai, po truputį?-pirmakursė maloniai susidomėjo, kadangi nebuvo girdėjusi apie šią burtų pasekmę.
Adira lėtais judesiais ištiesė abi rankas į priekį ir iš karto pajuto laužo šilumą.
-
Derek akimis žvilgčiojo vis į nepažįstamąją pirmakursę. Kuri taip pat stebėjo jį. Klastuolis sunėrė rankas, kad būtų patogiau sėdėt. Ir laukė kada ta mailė prabils. Vaikinas apžvelgė aplinką, nieko viskas ramu. Nesimato nei profesorių, nei antgamtinių padarų nei pašalinių. Tartum kažkas užsakė šį vakarą.Keistai pagalvojo ketvirtakursis. Derek nusišypsojo mažei kuri jau atgavo kalbos dovaną vaidinindamas jog viskas gerai, kad jis nėra blogas. - Kodėl to prašai amnęs, o ne profesorių? Jie labiau išsilavinę. Bet jeigu jau taip atsitiko. Tai kodėl ne, galiu išmokyt. Kerėt nėra taip lengva. Tam reikia daugybės praktikos, įgūdžių. Apmąstyti apie kiekvieną žingsnį. Nes klaidelę menką padarai ir viskas gali nueiti vėjui, - iš anksto perspėjo vaikinas. - Apie jėgų sekimą kodėl senka negaliu pasakyt. Reiks kažkur pasiskaityt. Tik tiek žinau apie pasekmes, - gūžtelėjo petimis Derek.
-
Adira toliau kaleno dantimis, slapta galvodama apie ligoninę. „Ach, kad jis žinotų, aš suprantu.“ Taip, ji suprato, kad klastuolis nelabai nori kalbėtis su manimi. Ir tik dėl to, nes Adira yra jaunesnė. Lyg tai labai rūpėtų.
-Profesorių? Na, nenoriu jų trukdyti, beje, nežinočiau kurio būtent klausti. Man velniškai nesiseka burtai, jie tikriausiai juoktųsi,-pasiteisino.
„Nors, tikriausiai tu juoktumeis labiau“ Bet vistiek, varniukė nudžiugo, kad jis sutiko. Ir, regis, visiškai dėl to nesijaudino. „Galbūt jam malonu, kad paprašiau pagalbos?“
Išgirdusi apie jėgų sekimą, ji nematomai nuliūdo ir iš karto pasižadėjo sau, kad nueis į biblioteką ir pasidomės.
Tada varna prisiminė, kad nežino jaunuolio vardo. Taip, nežino! Ir jis jos nežino!
-Aš, beje, esu Adira Floris. Pirmakursė, kaip matai,- ji abiejomis rankomis parodė į save ir tyliai nusijuokė. Ir kas nepasakytų, kad ji pirmakursė? Jos ūgis siekia metrą ir penkiasdešimt, ne daugiau. Ir veido bruožai jauni, ne tokie, kokius turi visi dabartiniai pirmakursiai.
-Ai, ir dar,-Adira pasijautė lyg padariusi nuodėmę. Jau tiek daug kalba!-Kur galėtų vykti pamokos? Čia?
-
Derek tebe žiūrėjo tiesiai į mergaitę, tyrinėjo jos veidą, laikyseną, gestus ir visa kita. Pastebėjo jog ši mergina ima mėlti nutarė jog ji šąla: - Ko šali? Eik arčiau prie laužo ir sėskis ant kilimėlių, - mandagiai ją pakvietė klastuolis. Paskiau pažvelgė į dangų, jame kabojo pilnatis. Jis atsiduso mat čia kiekvieną pilnatį arba pajutus, kad netvardo savęs ateidavo čia dėl mokinių saugumo. Deja, ir tas negelbėja, nes dauguma mokinių dažnai čia slankioja. Tada jo dėtos pastangos dėl mokinių saugumo nublanksta. Širdis ėmė pašėlusiai plakti, mat jis bijojo, kad ji nepamatytų jį tokį. Derek jau pradėjo justi kaip jį veikia pilnatis. Bet tvardėsi ir bandydamas tai nuslėpti. - Sakai, iš tavęs profesoriai juoktųsi? Vadinasi, blogai galvojai, mat šie profesoriai kurie dabar dirba Hogvartse yra draugiški, nesišaipo iš bejėgių mokinių. Nors tiesą sakant bejėgių šiais laikais yra didžiulė retenybė. Visi vaidina, kad yra žymiai protingesni už mus paauglius, - aiškiai piktinosi vaikinas. Per tuos mažius neteko garbės ir vardo. Tad jautėsi mažai reikalingas šiai burtų ir kerėjimo mokyklai. Klastuolis dar kartą apsidairė po apylinkes už kurių, bet kas galėjo būti ar slėptis. - Na, dėl mokymų su burtais aš manau, kad galėtume tuo užsiimti kambaryje iki pareikalavimo, čia Uždraustajame miške arba Žviegiančioje būdoje, - pasvarstė apie tai Derek. - Manau, jeigu nori dabar pradėt mokytis, tai negaištame.
-
-Tai tu man aiškini, kokie čia draugiški mokytojai ir kad jie gali padėti, bet tuo pačiu ir pasiūlai mokymo vietą?-Adira pakelia antakius draugiškai nusišaipydama.-Man patiktų tas kambarys, jame neteko dar būti.
Mergaitė jautė kažkokį Derek nerimą viduje, lyg jis turėtų šiuo metu sprogti.
-Beje, aš ne bejėgė. Gražiai piešiu, man sekasi sportas ir patinka knygos, herbologijos pamoka. Dabar kalbama apie mano burtų nemokėjimą,-Adira, kaip ir derėjo varnanagei, nemėgo būti pavadinta "neišmanėle" ar kaip nors panašiai.
Pagaliau ji atsisėdo ant kilimėlio ir pajuto dar šiltesnę liepsną, kuri džiugino kaip niekad. „Keista, kad nepagalvojau apie tuos šešėlius... kas ten buvo? Nors paaiškinamiausias atsakymas būtų "Tai padarė klastuolis", Adira tikėjo nepažįstamuoju.
Truputį dar labiau sušilus, varniukė atsistojo ir išskėtė rankas parodydama, jog yra visiškai pasiruošusi:
-Gali kažką išmokyti dabar. Vieta ir laikas kiek keistas, bet man tinka. Galbūt nori išmokyti, kaip užgesinti laužą?-tai buvo vienas iš mažumos burtažodžių, kuriuos mokėjo Adira. Ji jau ruošėsi užgesinti liepsną, bet pagalvojo, kad jos prireiks dar valandėlei.
-
Derek įžūlia, bet šalta šypsena pažvelgė į Adirą. Jautė kaip norėtų pagąsdinti pirmakursę, kad užčiaupdintų, tačiau susivaldė ir bandė nekreipt į tai dėmesio. - Visko gali būti. Toks jau gyvenimas, - pašiepė mergaitę klastuolis. - Šaunu, kad turi mėgstamų hobių, pomėgių, veiklos, - šiek tiek linktelėjo galva vaikinas. Jis dar apsvarstė kaip galėtų mokyti šią pirmakursę. Jis susidomėjo labiau apie tai kodėl Adirai nesiseka burtai. - Sakei, burtai tau nesiseka? O jei nagrinėtume tiksliau? Gal sunku ištart? Gal neįsisavinai mostelėjimų burtų lazdele? Gal tave tai išsunkina? Man reikia tiksliau žinoti kas tau su burtais negerai. Žinodamas apie tai galėsiu labiau padėt, - valiūkiškai jai mirktelėjo ketvirtakursis. Jis žinojo, jog Adira juo netiki ir nepasitiki:
- Žinau, jog tu netiki manimi dėl pastūmimo į upelį. Galiu prieisekti, jog tai ne aš padariau tą.
-
Kadangi buvo šilta ir maloni diena Greta išsiruošė apžiūrėti ežerą kuris stūksojo šalia Hogvartso. Ji ėjo aplink ir jau toli nuėjusi pamatė kad į šį ežerą įteka mažas bet labai sraunus ir gražus upelis. Greta pradėjo sukti upeliu ir nuklydo į patį uždraustojo miško vidurį, tačiau nors kitur uždraustajame miške ir buvo tamsu čia buvo šviesu, medžiai praretėją, o upelis čiurleno nuolat pateikdamas staigmenų, tai nedidelis kriokliukas, tai akmuo vidury jo, tai koks medis nuvirtęs. Pavargusi mergaitė prisėdo prie upelio ir kojas įmerkė i jį tačiau viena koja nuslydo labiau ir mergaitės koja visa įslydo į upelį kai tai atsitiko jos koja pradėjo traukti kažkos nežinomas padaras o mergaitė taip išsigando kad nėrė iš upelio parbėgi į pilį ir niekada nebėjo prie tos vietos.
-
„Ach, kad tik tu žinotum, jog aš jaučiu. Aš jaučiu, kad manęs nemėgsti“ šis pagalvojimas nesustabdė Adiros ir toliau kalbėti:
-Man kodėl nesiseka? Na... nežinau. Galbūt, kad... tiesiog nesiseka, ir tiek. Aš viską gerai tariu ir mosikuoju, tada tikriausiai... nežinau.
Rudaplaukė tikrai nežinojo atsakymo į šį klausimą ir baiminosi, kad Derek nebe sutiks jos mokyti.
-Beje, aš tikiu. Nežinau kas čia vyksta. Hogvartsas - keistoka vietelė, sutinki?
Mergaitė papurtė savo galvą ir iš jos plaukų kaip mat iškrito keli spygliai, ir dar kitokie lapeliai. Adira negalėjo apsispręsti: ar nori ilgiau pabendrauti su Derek, ar grįžti į pilį ir nusimaudyti po šiltu vandeniu. Apsispręsti taip sunku.
Pirmakursė palietė drėgną žemę ir pirštu iškasė labai ploną duobelę. Iš neturėjimo ką veikti.
-
Vaikinas skvarbiu žvilgsniu žvilgtelėjo į pirmakursę Adirą kuri prašė jo pagalbos - išmokyt ją burtų. Hmm, išties keista. Ji net nežino kas nesiseka arba ko nemoka. Kiek sakė, jog mostelėjimas gerai, tarimas gerai. O jeigu jos aura nėra dar gerai išsivysčiusi? Arba dar negali jos atrasti. Manau, į tą klausimą atsakysime kiek vėlesniu laiku. Derek visas susikaupęs ramiai apmąstė apie magiją, jos taisykles, auras ir visa kita. Klastuolis sėdėjo prie gana garsokai spragsinčio, bet maloniai šildančio laužo. Paskui mikliai išsitraukė burtų lazdelę ir ja užgesino taip, kad nebeliko iš laužo nieko išskyrus pelenus. Po to atsistojo ir sukta šypsena nusišypsojo pirmakursei.
- Nepasakyčiau, kad Hogvartsas keista vieta... Veikiau paslaptinga vieta, - jai valiūkiškai mirktelėjo bei tyliai pratarė. - Dar susitiksime. O dabar viso gero, - jis šyptelėjo ir jau stovėjo prie kelmo. - Patarčiau eit tiesiai į šiaurę, tada pasieksi pilį. - sulyg tais žodžiais jis nepastebimai dingo.
-
Adira ilgai sėdėjo nuleidus žvilgsnį į liepsną, kol pagaliau akis pradėjo graužti.
-Na gerai, Hogvartsas - paslaptinga ir keista vieta,-vos nesusijuokė mergaitė, bet prisiminė, kad Derek - labai rimtas žmogus ir tikriausiai nesupranta tokių juokų.
Mergaitė pakėlė akis į vyresnėlį ir keistai jį nulydėjo žvilgsniu.
-O kaip pamokos?-tyliai paklausė, bet buvo jau per vėlu.
„Teks surasti jį kitą kartą“ dabar Adira jau galvojo apie vietas, kuriose jis galėtų būti. Mažai apie jį ir žinojo - tik kad yra įžūlus ir kartais draugiškas. Beje, ir pačioje pilyje Adira nebuvo jo mačiusi. O tai taip keista - juk pirmakursė beveik visą dieną klaidžioja po pilį!
Nuvijusi mintis ji trumpai pasėdėjo tamsoje iki kol pajuto šaltį. Dar neišdžiuvo drabužiai. Adira nebenorėjo čia daugiau grįžti, galbūt net pasižadėjo sau. „Tikriausiai čia yra vaiduoklių. Nematomų vaiduoklių“ pagalvojo ir iš karto atsistojo. Nelaukus nė sekundės nuėjo į šiaurę.
-
Pabudusi po ilgos nakties požemyje, varnanagė atėjo prie Uždraustojo Miško, kur tekėjo upelis. Vandens čiurlenimas ir paukščių čiulbėjimas aukštuose medžiuose, Rosę savotiškai ramino. Bet šįkart, Rosė atėjo čia ne ieškoti ramybės, o išbandyti savo žinias išmoktas transfigūracijoje. Rosė atsisėdo ant akmens prie pat upelio ir apsidairė. Užmatė nuo medžio nulūžusį pagaliuką.
- Accacio pagaliuką, - tarstelėjo Rosė.
Jai į rankas atskriejo pagaliukas, dar prieš kelias akimirkas jis gulėjo kitoje upelio pusėje. Rosė padėjo pagaliuką priešais save ir tinkamai paėmė lazdelę.
- Atrahdico Drughalo, - tarė varnanagė mostelėdama lazdele. Pagaliukas sujudėjo, bet pakeitė tik galiuką. Šis tapo pieštuku, na o kita pagaliuko dalis, kaip buvo taip ir liko pagaliuku.
- Atrahdico Drughalo, - jau garsiau iš tarė Rosė. Šįkart pavyko! Pagaliukas tapo pieštuku. Laiminga, Rosė vėl apsidairė. Nuo medžio buvo nutrupėjusi žievė.
- Accacio žievę!, - mostelėjo lazdele varnanagė ir žievė atskriejo. Pasidėjusi ją ten pat kur buvo ir pieštukas, Rosė tarė:
- Daglfugo Bladjho!
Žievė tapo tikrų tikriausiu pergamentu! Patenkinta, Rosė nusijuokė, paėmė. Rankas pergamentą, pieštuką. Pagalvojusi, ką ji galėtų nupiešti, pieštuką ir pergamentą padėjo atgal. Paėmė lazdelę ir dabar jau nusprendė nenaudoti Šaukiamųjų kerų. Nusitaikiusi į nulūžusią šaką netoliese, varnanagė ištarė:
- Ankrachio!
Šaka kail mat išgražėjo, o ant mažų šakelių atsirado balti žiedeliai, su geltonais viduriukais. Jie skleidė malonų kvapą. Rosė kaip mat užsisvajojo uosdama nuostabų kvapą, bet prisiminė ko čia atėjo ir atsidususi, kad yra priversta nutraukti savo svajones, ėmėsi pergamento ir piešuko. Brūkšnelis po brūkšnelio, lape atsirado neaiškūs šakos kontūrai. Pieštuku Rosė nuspalvino šaką. Tada ėmėsi žiedų. Tai jai sekėsi sunkiau, kadangi piešti jai visada sekėsi nekaip. Suraukusi antakius, varnanagė piešė, bet kuo toliau, tuo labiau matėsi, kad neapseis be trintuko. Rosė atsiduso ir sumurmėjo:
- Accacio akmenuką.
Rosė padėjo atskriejusį akmenuką ant pergamento ir ištarė:
- Djahlo Akchulo, - akmenukas sujudėto ir pavirto į trintuką. Rosė nutrynė nevykusiai nupieštus žiedus ir pradėjo iš naujo. Po maždaug dvidešmt minučių, piešinys buvo baigtas, o Rosė, nors ir nelabai patenkinta savo piešiniu, buvo laiminga todėl, kad daiktus perversti sekėsi puikiai.
Įsikišusi pergamentą, trintuką ir pieštuką į apsiausto kišenę, Rosė patraukė atgal į pilį.
-
Juliet po pamokų nutarė pasivaikščioti po mišką. Ji apsirengė savo mylimą mėlyną megztinį , juodus šortus ir mėlynus sportbačius.
Einanant mišku mergaitės megztini vėlėsi į šakas. Bet pagaliau pirmakursė klastuolė pasiekė laukymę šalia upelio. Vandens čiurlenimas ją veikė kažkaip raminamai , priminė dienas , kada po pamokų jodinėdavo Fantomu po mišką.
Klastuolė atsisėdo netoli upelio. Pasidėjo kuprinę į šoną ir pradėjo pešioti šakeles ir lapus , kurie buvo įsivėlę į mergaitės megztinį.
Kai megztinis buvo jau maždaug švarus mergaitė iš kuprinės išsitraukė juodą užrašinę padabinta sidabriniais paukščiais .
Išsitraukė pieštukinę o iš ten - paprastą pieštuką . Ir pradėjo piešti . Savo Fantomą......
-
Ši diena July buvo viena iš nuobodesnių. Ji jau buvo apvaikščiojus beveik visas apylinkes kai nuspendė pabėgioti. Pirmakursė grįžo į koledžo kambarius ir pasiėmė sportbačius. Iš pradžių Švilpiukė bėgiojo pamiške, kiek vėliau mišku. July jau norėjo eiti kai pamatė netoli upelio sėdinčią mergaitę. Ji buvo labai panaši į pirmakursę klatuolę, kurią July dažnai matė Hogvartse. Todėl švilpiukė nutarė prieiti arčiau ir susipažinti? Priėjusi tarė:
- Labas. Aš July, o koks tavo vardas? Ką čia veiki? Galiu atsisėsti šalia?,- July stengėsi kalbėti lėčiau nei visada, kad mergaitė ją suprastu.
Taip pat kaip bebūtų keista švilpiukė buvo malonesnė nei visada, turbūt jai buvo labai gera, gal net per gera nuotaika.
-
Išgirdusi balsą Juliet kilstelėjo savo raudonomis garbanomis padabintą galvą ir kiek šyptelėjo
-Sveika .Aš Juliet , prisėsk
Mergaitė padarė vietos nepažįstamąjai atsisėsti.
- Irgi pirmakursė ? Na ir kaip tau Hogvartsas ?
Klastūnyno pirmakursė padarė dar kelis štrichus savo mylimo arklio piešinyje ir įdėjo piešinį atgal į kuprinę ( mergaitė nemėgo kam nors rodyti savo piešinių - išimtis buvo brolis ir keli labai artimi darugai ).
Pasiėmusi tušinuką mergaitė pradėjo paišinėti sau ant rankos
-Atėjau čia pailsėti. Pilyje pernelyg daug triukšmo .
Klastuolė sau ant rankos piešė nuodingą gyvatę , kuri buvo atstačiusi savo nuodingąsias iltis
- Kokiame koledže mokaisi ?
Juliet manė , kad piešinys ant jos rankos iškart išduoda , kokiam koledžui priklauso ji pati .
-
July šiek tiek padvejojo, bet paskui atsisėjo šalia ir tarė:
- Taip aš irgi pirmakursė, mokausi švilpynėje. Na, Hogvartsas man patinka, bet pasiilgtu draugų, šokių ir panašiai. Tiesa pasakius pasiilgstu visko. O tu kaip matau mokaisi klastunyne,- Liusinda nusišypsojo.- Tu gražiai pieši, o aš tai išvis piešt nemoku. Na moku, bet tik kažkokius paprastus daiktus... O tau patinka Hogvartsas? Kaip matau mėgsti piešti, o turi daugiau hobių?
Švilpiukė atsistojo ir nuėjo prie upelio. Ranka perbraukė vandenį.
- Brr, šaltas.
Mergaitė grįžo prie Juliet ir atsisėdo. Išsitraukė tušinuką ir pradėjo kažką paišyti ant rankos. Tai buvo kaip meno kurinys kuriame, net nesupranti kas nušiesta tik pas July jis nebuvo labai grąžus.
-
Išgirdusi, kad July priklauso Švilpynės koledžui Juliet kiek apsidžiaugė - su niekuom iš draugiškojo koledžo dar nebuvo bendravusi
-Ačiū. Na, man patinka piešti ir jodinėti, mano tėvai žirgyno savininkai taigi jodinėti išmokau būdama šešerių.
Palikusi švilpynukę ant kranto klastūnyno mokinė prižingsniavo prie ežero ir palietė ranka vandenį
-Tavo teisybė , vanduo šaltas.
Bet tai neatbaidė mergaitės.Klastuolė nusiavė sportbačius ir įbrido į upę , prieš tais susirišusi savo ilgus garbanotus plaukus į ilgą kasą , kuri siekė jos alkūnes
-Nenori pabraidyt ?
Klastuolė pakėlė akis į dangų . Vidurdienio saulė skaisčiai švietė ir spigino Juliet į akis.
-Ateini? Kai įbrendi vanduo nėra toks ir šaltas..
-
Ankstyvą vėlyvo pavasario rytą, kai net vieversiai dar nebuvo pakirdę, o gėlės neprasiskleidusios naujos dienos saulės glamonėms, Rosemarie brovėsi tarp susiraizgiusių krūmynų, stengdamasi neįpulti į kokią nors triušio olą. Išties, tai būtų itin nemalonu. Šį, pagal tokį ankstyvą metą, ganėtinai šiltą rytą, kai visi, po bemiegės nakties, dar pūtė į akį, o net ir pabudę, dėl artėjančių egzaminų, trūnys prie knygų ir nekiš į lauką nė nosies galiuko, jos niekas greitai nepasigestų.
Na, šiaip ar taip, kankinama nemigos ir norėdama pravėdinti galvą, trečiakursė varniukė pasikišo po pažasčia Magiškųjų gyvūnų knygą bei išdūmė į mišką. O ir dūmė į jį ne be reikalo - iš nuogirdų žinojo kažkur čia esant sraunų upelį bei krioklį. Monotoniškas vandens šniokštimas ir palaiminga ramybė - štai ką šis vaizdinys žadėjo mergaitei. O jai nieko kito ir nereikėjo.
Prasiveržusi pro žemyn svyrančius gluosnius, Rose galiausiai pasiekė upę. Netverdama džiaugsmu, numetė knygą šalin bei pasišokinėdama nulėkė prie kranto. Atsitūpusi ant jo, sumerkė rankas gilyn ir smagiai klyktelėjo. Vanduo buvo ledinis ir to nesitikėjusiai varniukei, tai buvo lyg geras elektros šokas. Visgi, ji negalėjo taip tupėti kiaurą dieną, tad neilgai trukus, užgėlusiomis rankomis pakilo, pasičiupo ant žemės besivoliojantį vadovėlį bei nuturseno nežymiu takeliu prieš upės srovę. Po penketo minučių, anksčiau išgirdo nei pamatė žemyn krentančius purslus. Krioklys buvo nedidukas, tačiau, kaip mergaitei, niekada nemačiusiai nieko panašaus, to visiškai užteko.
Rosemarie išsitiesė rasotoje žolėje, sukryžiavo rankas už nugaros bei užsimerkė. Žinojo, kad nederėtų šitaip švaistyti laiko tokį svarbų ir įtemptą metą, tačiau manė jog yra verta kelių nuvoktų ramybės minučių. O dar ir tas vandens šniokštimas susimaišęs su tik pradėjusiais busti paukštelių balsais taip ramino, taip.. ramino...
Nežinia po kiek laiko, pajutusi kažką švelnaus ant skruosto, Rose staigiai pašoko ant kojų. Iškart atkreipė dėmesį, jog, tikriausiai, buvo netyčia prisnūdusi, mat Saulė jau buvo gerokai perkopusi zenitą. Mergaitė nukrėtė šiurpas supratus, kiek valandų buvo atsijungusi vos ne vidury uždraustojo miško. Štai tau ir trijų naktų be miego pasekmės. Ir visgi, šiuo metu jai ne tas buvo svarbiausia.
Nuleidusi akis žemyn, Rosemarie pamatė prie žemės prisiglaudusią lapę. Atrodė ji nekaip: kailis nutriušęs, akis paraudusios, pražiotuose nasruose trūko dantų, tarp letenų suplėšytas magiškųjų gyvūnų vadovėlis, o ir pati raudonkailės poza nieko gero nežadėjo. Adrenalinui mušant į galvą ir nustelbiant sveiką protą, varniukė išsitraukė lazdelę. Akyse tvenkėsi panikos ašaros, o ji nežinojo ko griebtis. Gal kvaila, nes tai buvo tik paprasčiausia lapė, tačiau atrodė grėsmingai, lyg pasiruošusi ją užpulti dėl vieno kąsnio. O iš kur tą kąsnį išplėštų, Rosei net buvo bloga pagalvoti.
- Animaservus! - graudžiai žvelgdama į palaidus knygos lapus, riktelėjo pirmą galvon atėjusį burtažodį, per daug negalvodama apie jo pasekmes. O pasekmės... buvo.
Lyg žaibui trenkus, Rosemarie riktelėjo ir sukniubo ant žemės. Akis neapsakomai gėlė, o mintys visiškai susimaišė. Tarsi jose būtų karaliavęs kas kitas. Skausmui apmalšus, mirksėdama pravėrė akis ir apsidairė. Viskas aplinkui buvo nublukę, praradę spalvą, lyg kažkas skalbdamas pasaulį perdozavo baliklio. Tačiau be visa to, spalvos dar labiau bluko, kol patapo tamsesniais ir šviesesniais pilkos atspalviais, o pati lapė...
Staiga supratusi, jog aplinkui nebemato nei ryškios, nei bespalvės lapės, Rose sudejavo. Kaip dabar ji ištaisys šią siaubingą klaidą, jei tas prakeiktas gyvis prasmego skradžiai žemės? O jei dar ją praris koks plėšrus gyvis, kurių šiame miške buvo apstu... Mergaitė galėjo tik įsivaizduoti agonijos apimtą savo kūną, kraujuojantį nuo iš niekur atsiradusių plėštinių žaizdų... Brrr.
Ir visgi, sutramdžiusi besiveržiančią paniką, varniukė pajuto kažin kokią nuojautą. Na, bent jau manė, kad tai nuojauta, mat kitokia žodžio šiam jausmui apibūdinti nerado. Ji žinojo, taip, ji tiesiog žinojo, kur link nubėgo toji lapė. Ir jautė jos padrikas, sumaišties apimtas mintis. Tiesa, toji gudruolė Nobelio premijos už jas negautų, tačiau to pakako, kad sugebėtų ją susekti.
Surinkusi visas popieriaus draiskanas ir sumetusi jas į upelį, jog šis jas nusineštų ir nepaliktų čionai jokių šio įvykio įkalčių, Rosemarie nėrė tarp medžių bei nusekė paskui nematomą laputės minčių giją. Brautis teko sunkiai – lapė nardė pačiais mažiausiais takeliais pro kuriuos tik galėjo pralįsti, tad neilgai trukus, trylikametė panašėjo į miškų laumę. Tačiau visos išpeštos plaukų sruogos, visi įbrėžimai ir mėlynės negalėjo nustelbti siaubo ir priekaištų sąmonei. Žinoma ji priekaištavo dėl savo kvailumo, tik, deja, dėl šito galėjo kaltinti tik save.
Po gero pusvalandžio, o gal ir po visos valandos, varna išlindo lyg ir pažįstamoje laukymėje. Pasikrapščiusi atmintyje suprato, kad ji randasi ne itin toli pačio upelio, bet, matyt, norėdama jos nusikratyti, lapė lakstė kilpomis. Mintis, jog buvo jos apgauta, pakurstė mergaitės pyktį ir šioji išsitraukusi lazdelę ruošėsi ja mostelėti. Tačiau nespėjus jai to padaryti, rudė šastelėjo šalin bei pašaipiai suprunkštė.
- Žmonės tokie kvaili, - Rose mintyse pasigirdo žodžiai, nors galėjo prisiekti, jog jie buvo ne jos. Žinoma, ji pritarė, jog kai kurie žmonės iš tiesų kvaili, bet mergaitė niekad aiškiai to neištartų net ir jai vienai priklausančiose mintyse. Ar bent jau jai vienai priklausiusiose mintyse.
Šiurkščiai nubraukusi variu spindinčius plaukus nuo kaktos, dėbtelėjo į tąjį gyvį atšiauriausiu žvilgsniu, kokį tik sugebėjo nutaisyti.
- Mes, bent jau gebama rišliai kalbėti, o ne tik skleisti iš proto vedantį cypimą, - išdidžiai kilstelėjusi galvą pareiškė. - O dabar nesispyriok ir ateik čia. Man reikia viską ištaisyti.
- Bla, bla, bla, - vėl pasigirdo neprašytas balsas galvoje, - tuščia iš tų jūsų kalbų. Tiktai tauškiat nesustodami, bet nesugebat suprasti to, ką sako kiti, - mostelėjo apdraskyta uodega bei užšoko ant nuvirtusio medžio. - Be to, gal aš nenoriu, kad tu viską sutvarkytum. Gera pagaliau nejausti viso to chaoso galvoje, o dar visos tos spalvos! Ar tu visada tai matai?
Sugriežusi dantimis Rosemarie pasilenkė ir pakėlusi nemažą pagalį, pasileido nuskurėlės link. Dar nežinojo ką darys, tačiau nebegalėjo tiesiog stovėti ir, lyg nieku nieko, šnekučiuotis su lape.
- Na jau ne, žvaire, - dusdama nuo spartaus tempo prašvokštė, - niekas tavęs neklausė ko tu nori.
Pūstauodegė (tiesa, iš jos tos uodegos buvo likę tik pusė virvagalio), nušoko nuo rasto žemyn ir šmurkštelėjo tarp artimiausio medžio šaknų. Šio medžio šaknys buvo suformavusios savotišką olą – saugų prieglobstį smulkiems žvėreliams, arba, kaip šiuo atveju, pusėtiną slėptuvę nuplikti baigiančioms lapėms.
- Ar aš tikrai žvaira? - keistai linksmos gaidelės nuskambėjo lapės mintyse.
- Nebeilgai, mat kai baigsiu akių iš vis nebeturėsi, - neįprastai piktai tarstelėjo bei demonstratyviai urgztelėjo. Taaaip, tam tikrose situacijose, Rose buvo linkusi į dramatizmą.
Nenorėdama praleisti progos, varniukė šoko į priekį ir įkišo storą pagalį tarp šaknų, užkirsdama galimą pabėgimo keli per vieną vieną iš didesnių plyšių. Rudė, nė nesusimąsčiusi, pati užsidarė į narvą. Naudodamasi persvara, mergaitė, per vieną mažesniųjų plyšių, nusitaikė į mirguliuojantį lapės kūną.
- Liberianima!
Šįkart nebuvo jokių specialiųjų efektų, tad Rosemarie net suabejojo ar burtas pavyko, bet mintyse neaptikusi jokio svetimkūnio, lengviau atsikvėpė. Neketindama pildyti savo akių išlupimo pranašystės, ištraukė lazdą ir leido lapei ištrūkti laisvėn. Žinoma toji neskubėjo pabrukusi uodegą sprukti šalin, tačiau nenorėdama daugiau su ja susiimti, metė vis dar rankose laikomą pagalį, jog ją nubaidytų.
- Štiš! - sušnypštė mostelėjusi rankomis. - Nebe tokia gudra, kai nė mintimis negali žodelio išlementi, ką?
Nieko neatsakiusi, lapė, urgzdama ir neatsukdama mergaitei nugaros, ėmė slinkti atgal. Pasiekusi krūmynų užuoglaudą, šmurkštelėjo į ją bei visiems laikams (bent jau to tikėjosi Rosie) pradingo iš jos gyvenimo.
Dar kiek pastovėjusi proskynoje, galvodama apie tuščiai praleistą pusdienį, Rosemarie grįžo prie netoliese čiurlenančio upelio ir mėgaudamasi paskutinėmis ramybės akimirkomis, ryte pramintu takeliu, nušlepsėjo į pilį. Pilį, kurioje, galėtų duoti ranką nukirsti, nesišlaisto pasiutusios lapės.
-
Kadangi šis rytas Morgan buvo laisvas ir pusryčių ji nenorėjo, nusprendė padirbėti su nuodų ir vaistų namų darbais: reikia išvirti bet kokį eliksyrą, apie jį parašyti, dalį jo supilti į buteliuką ir jį atnešti profesoriui. Lengviau nė būti negali, pamanė, labai ankstyvam ryte tapsenant rasos ašarėlėmis nusėta žole ir po truputėlį iš po debesų saulutei kaišiojant šiltokus spindulius. Pagaliau pasiekusi šios trumpos kelionės tikslą - upelį, juosiantį Uždraustąjį Mišką ir toliau tekantį už jo ribų, pasidėjo katilą ant minkštos, sultingos žolės, iš jo ištraukė ploną apklotą ir patiesė ant žemės, tada nusiavė batus ir prisėdo lotoso poza. Prisinešusi katilą arčiau, žvilgtelėjo jo vidun ir ant kelių pasidėjo storą smulkiai prirašytą eliksyrų knygą. Ją pavarčiusi trečiakursė sustojo prie reikiamo puslapio ir užlenkė jo kampelį, kad būtų lengviau rasti. Tada žvilgtelėjo į įvairių dalykėlių prikrautą katilą ir juos visus išvertė ant plonos medžiagos, tysančios ant žemės. Atsistojusi greitai nulėkė link Uždraustojo Miško ir parinko nulaužytų ir sudžiuvusių nereikalingų šakelių, kurias vėliau sukrovė, apdėjo akmenimis ir padegė burtais. Tada pasiėmė jau tuščią katiliuką ir jį pripildė šaltu tyru vandeniu, srovenančiu upeliu, tada jį padėjo ant ugnies ir bandė išsausinti vandens prisisunkusio apsiausto klostes, laukdama, kol vanduo užvirs ir jos eliksyro virimo bendrininkė pagaliau pasirodys.
-
Papūtus žvarbesniam vėjui, Melisa susigūžė, pasitaisė mėlynai juodą šaliką ir jaukiau įsisupo į žiobariškais užrašais puoštą, bet neprastą megztinį. Mergaitės tamsiai mėlyni kerzai žliugsėjo jai lėtai velkant kojas, o tobulai sušukuoti plaukai tapo tik prisiminimu iš ankstyvo ryto. Kaip ir šilta lova ar karštas šokoladas.
Mintis apie malonų gėrimą ir miegą privertė atsidusti, bet, prie upelio išvydusi neaiškų siluetą, ryžtingai nusišypsojo ir paskubino žingsnį.
- Sveika, - šūktelėjo varnanagė, kai jau galėjo aiškiai įžiūrėti iš matymo pažįstamos švilpės veidą. - O, tu jau turi katilą. Na, nieko baisaus, manasis bus atsarginis, - pridūrė atsargiai pastačiusi saviškį netoliese.
Nusiėmusi nuo pečių odinę, nežinia ko prigrūstą kuprinę, prasegė ją ir įdėjo į savo katilą - kad nesušlaptų ir jei ko nors prireiktų.
- Na, tai ar jau turi išsirinkusi kokį nors receptą? Ir, jei atvirai, aš augalų visai nepažįstu ir vengiu turėti su jais ką nors bendro, bet atsinešiau grūstuvėlę, kažkokį nedidelį peiliuką ir samtį. Galbūt prireiks, o ir šiaip noriu būti bent kiek naudinga.
-
Morgan stebėjo vandenį, kol šis pradėjo burbuliuoti ir virsti lauk iš katilo, tada jį atsargiai nuėmė nuo ugnies ir jo dugną įmerkė į upelį, kadangi norėjo, kad šis bent kiek atšaltų. Kai jį ištraukė, nuo apkloto čiupo rankšluostį ir jį patiesė visai šalia, tada atsargiai nuleido katilą ant rankšluosčio ir išgirdo kažkokią mergaitę šūkčiojant, kas tikrai sutrukdė susikaupimui ir apsilaistė ranką karštu vandeniu. Įgrūdusi ranką į upelį, ji aikčiojo iš skausmo ir pašnairavo į ateivę, tada prisiminė apie bintą, nugrūstą kažkur jos kuprinės dugne ir įniko raustis savo kuprinytėje, kurią net pamiršo pasiėmusi - tai buvo juoda kuprinė su žvaigždutėmis ir ateivio galvyte ant vidurio. Kai rado, apsivyniojo savo ranką standžiai ir tvirtai, kad niekaip niekaip nenusmuktų ir binto gale įsmeigė mažą buką smeigtuką, kad nesusižalotų dar labiau.
- Mhm, labas ir tau, - agresyviai burbtelėjo Morgan lyg sakydama „Dabar prie manęs nelįsk, aš pažeidžiama. Bet ne tokia pažeidžiama, kad nerasčiau plytos, su kuria vožčiau tau į marmūzę.“. - Neįsivaizduoju. Atsinešei knygą?
Iškalbinga kaip visada, mintyse prunkštelėjo trečiakursė ir toliau akimis permetė knygą. Sutrintos arbatžolės, sumaišytos su akmens miltais.Akmuo? Miltai? Arbatžolės? Akmens miltus gal ir rasiu pas save krepšy, tačiau arbatžoles? Ne esmė. Pakeisiu jas.. Švilpiukė reikšmingai apsižvalgė aplink, bandydama akimis surasti kažką, kas pakeistų sutrintas džiovintas arbatžoles. Dumbliai arba žolės, vienas iš dviejų.
- Džiovinti dumbliai ar džiovintos žolės? - mergaitė nelabai laukė atsakymo, kadangi mikliai iš kišenės išsitraukė sulankstomą peiliuką ir pasiraitojusi apsiausto rankoves (šį ji apsimovė todėl, nes nenorėjo sutepti ar sušlapinti savo megztinio) įniko pjaustyti dumblius iš upelio dugno ir kai jų pririnko pakankamai, papjaustė ir padžiuvusių žolių, tada juos padėjo džiūti, nes jie buvo šlapi, o receptas sakė, kad arbatžolės reikalingos sausos.
-
Išgirdusi ne tokį draugišką pasisveikinimą, kokio tikėjosi, Melisa kiek sumišo ir tyliai kažką burbtelėjo sau po nosimi. Nei šį, nei dar kurį nors ansktyvą rytą mergaitė nebūdavo nusiteikusi aktyviai bendrauti, tad būtent toks sutikimas nuotaikos nepakeldavo. Tamsiaplaukė atsiduso.
- Kokią knygą? Jei kalbi apie vadovėlį, tuomet taip, - tarstelėjo su bejausme veido išraiška stebėdama švilpiukę.
Galbūt galėčiau jai padėti, bet panašu, jog susitvarkys pati.
- Ar viskas gerai? - dėl visa ko klustelėjo.
Dar porą sekundžių bukai paspoksojusi, Melisa nežymiai papurtė galvą ir, viena ranka laikydama savojo katilo kraštą, kita kiek pasikuitė kuprinėje ir išsitraukė aplenktą, vis dar kaip naują nuodų ir vaistų vadovėlį. O kodėl būtent nuodų? Nemanau, kad kada nors gaminsime ką nors panašaus. Varnanagė tyliai suprunkštė ir atsivertė knygos turinį.
- Čia yra kažko apie žolelių džiovinimą, - galiausiai prabilo po to, kai susidomėjusi stebėjo, kaip jos naujoji kolegė renka dumblius. - Yra burtai, juk nebūtina džiovinti natūraliai?
Atverstą knygą padėjusi ant žolės ir iš kuprinės išsitraukusi burtų lazdelę, ji atsargiai, lyg nenorėdama užkliudyti ar sunervinti, priėjo prie surinktų dumblių.
- Gal ir nesu geriausia kerėtoja, bet tai atrodo nesunku, - tarė gracingu mostu bakstelėjusi dumblius, kurie netrukus, regis, pradžiūvo.
- Sutrinti reikės, ar ne?
-
- Sukapoti ir išmėsinėti, - sarkastiškai atsiliepė ne visai pakilia nuotaika apdovanota persona, vis čiupinėdama stangrų ir tvirtą bintą, po kuriuo oda degė. - Aišku, kad sutrinti. Radai ką nors naujo?
Iš kuprinės mergaitė užtraukė savadarbių akmens miltų, kurių rado naktį mėnesienai šviečiant. Jų nebuvo per daugiausia ir šių dalykėlių Morgan nusprendė pasitausoti, tačiau ir nepagailėti vardan viralo gerumo.
- Tu kaposi ir mėsinėsi, aš pasirūpinsiu dubenėliu, akmens miltais ir vandeniu, - visiškai rimtai ir ramiai tarstelėjo švilpiukė, tuo pačiu iš kuprinės traukdama akmens miltelius, kurių žiupsnelis išbiro jau juos imant ir pasiskleidė po kuprinę. Tuo pat metu greitai sukrovė visą jovalą, išverstą iš katilo, tik paliko gana gilų medinį dubenėlį, kuris dar buvo truputuką nešvarus dėl praeito naudojimo, bet tai nebuvo problema - jį praplovė su upelio vandeniu ir pirštais. Dubenėlyje palikusi šlakelį vandens, pakėlė akmens miltų maišiuką, kuris nebuvo labai sandariai uždarytas ir įžėrė jų vidun. Tuoj pat pradėjo kosėti ir springti dėl tų "dulkių", tačiau kai pakankamai pasitaisė, vėl ėmėsi darbo. Vanduo dubenėlyje garsiai šnypštė ir leido burbuliukus it gazuotas vanduo. Šniurkščiodama ir retai kada sučiaudėdama lukterėjo, kol viskas ištirps, padėjo dubenėlį šalia Melisos, (Melisa? Toks jos vardas?) ir, atsargiai paėmusi porą padžiuvusių dumblių, juos ėmė minkyti ir sukinėti tarp rankų, o jie lengvai skilinėjo, traškėjo, trapėjo ir tapo trintais. Trintų dumblių mergaitė dar nesumetė į dubenėlį: laukė kompanionės, ir per visą tą laisvą laiką ji prižiūrėjo katilą ir su burtų lazdele retkarčiais pakaitindavo vandenį, kadangi dangus apniuko, ėmė siuntinėti šaltus vėjus ir oras sužvarbo, taigi ir vanduo atvėsdavo. Morgan troško kuo greičiau viską baigti ir grįžti pilin, kadangi pusryčių metas dar neprasidėjo, ir kiek laiko praėjus nuo pusryčių prasidėdavo pamokos, tad šiaip taip ir į jas reikėjo spėti. Tačiau pamokos trečiakursei ne taip ir rūpėjo - svarbu buvo, kad kuo greičiau praeitų šie ir dar ketveri metai.
-
- Puiku,- be jokio entuziazmo atsiduso Melisa, stebėdama kiekvieną švilpiukės judesį, ir papurtė galvą. - Į sveikatą, - dar tyliai pridūrė, šiai ėmus čiaudėti.
Tamsiaplaukė jau norėjo pasilenkti ir pauostyti dubenyje esantį skystį, bet greitai susivokė, kad tai tikriausiai nebuvo gera idėja - mintis apie stipriai juntamą aštrų, akis graužiantį kvapą nedžiugino. Be to, jei pabaigs darbą gana greitai, galbūt dar spės iki pamokų kiek pasnausti ar tiesiog jaukiai pasėdėti su knyga, susirangius ant sofos bendrajame koledžo kambaryje.
Tokių minčių lydima, Melisa čiupo iš kuprinės į nedidelę baltą dėžutę įdėtą grūstuvėlę ir atsargiai išvyniojo ją iš burbulinio įpakavimo. Daiktas šįmet buvo dar nenaudotas, na, apskritai beveik nenaudotas, tad mergaitė tik nupūtė paviršių ir pirštu prabraukė užsilikusias dulkes. Perėmusi iš Morgan dumblius, subėrė juos į indą ir rūpestingai, bet kartu ir greitesniu judesiu negu turėtų, sutrynė. Dabar varnanagė nebebijojo pauostyti, ir dumbliai atsidavė sausais dumbliais. "Tikriausiai taip ir turi būti", - pamanė Melisa, ir atsargiai suvertė juos į dubenėlį su vandeniu. Melisa šypsodamasi žvigtelėjo į švilpiukę.
- Na, jau kaip ir viskas, ar dar liko įmesti kokių nors lapų?
-
- Dėkoju, - kandžiai šnarpštelėjo Morgan ir stebėjo, kaip mergaitė atlieka visą tą darbą grūstuve ir supila į dubenėlį vandens, maišyto su akmens miltais. Vis šniurkščiodama ir čiaudėdama mergaitė sugebėjo išlementi atsakymą į klausimą. - Liepžiedžiai, - Morgan kaipmat čiupo knygą ir į ją įkišo nosį, tačiau niekaip nesugebėjo rasti vietos, kur būtų paminėta, kam skirta šis eliksyras.
- Whatever, vis vien knygos skirtos varnanagiams, - prunkštelėjo trylikametė ir mestelėjo knygą Melisai. Tikėjo, kad bent ji galėjo rasti atsakymą, prie ko tie liepžiedžiai ir miltai, gal kokia speciali arbata goblinams ir nykštukams ar viralas vienaragiams nubaidyti. Tiek to, myktelėjo mergaitė ir lėtai atsistojo, tuo pačiu lazdele mosteldama katilo link ir priversdama jį šnypšti ir garuoti, o tada lėtai nužingsniavo miško link. Tikėjosi rasti liepų, nors ir netikėjo, kad čia jų bus.
-
Išgirdusi Morgan pastabą, Melisa akimirkai sutriko ir jau žiojosi kažką sakyti, bet tik akimis palydėjo kolegę, pasukusią link miško. Knygą paėmė.
- Man nusišvilpt, ką tu manai apie varnanagius, pati turėtum būti draugiškumo įsikūnijimas, - galiausiai iškošė, kai jau nebematė kitos mergaitės.
Vis dėlto tamsiaplaukė atsivertė knygą ir gana greitai rado prieš tai Morgan atverstą puslapį. Kelis kartus akimis greitai permetusi tekstą, nesunkiai išsiaiškino, kad liepžiedžiai viralui suteiks ypatingą kvapą, atbaidantį "nemalonius padarus ar vabzdžius". Melisa pagalvojo, kad tikriausiai jų ir pavadinimas bjaurus, jei jau autorius patingėjo užrašyti.
Tačiau liepžiedžių tikrai reikėjo, ir, jei Morgan jų neras, varnanagė turės tuo pasirūpinti pati. Vienintelis aiškus dalykas trylikametei atrodė tas, kad liepžiedžiai tikriausiai auga ant liepų, bet kur jų rasti ir kaip jos atrodo - štai, kur klausimas. Melisa atsiduso ir apsidairė. Aplink esančių medžių ji nepažinojo. Bet vadovėlyje buvo šioks toks piešinys, tad mergaitė tikėjosi, jog tai padės. Porą sekundžių spoksojo į paveiksliuką bandydama įsiminti, ir netrukus, viską palikusi, pasileido link artimiausių medžių. Pažeme mėtėsi gilės, klevo lapai, kol galiausiai Melisa pastebėjo kažką panašaus į piešinį knygoje. Kilstelėjusi galvą, žiedų išvydo ir daugiau, tad vieną šakelę griebė nuo žemės, kitą nulaužė ir patenkinta nužingsniavo link darbo vietos.
-
Suradusi kažkokį labai gražų svyrantį medį, nuskynė jo juodą žiedą vien todėl, kad jis atrodė gražus, ir grįžtant į darbo vietą sukinėjo jį tarp pirštų, atidžiai stebėdama jo lapelius, o su lazdele kitoje rankoje vėl mostelėjo katilo link. Griuvusi ant kelių nuobodžiai stebeilijo, kaip Melisa grumiasi su liepžiedžiais ir juos parneša, kiek vėliau sumeta į dubenį ir atlieka dar kažką, ko Morgan jau nebematė užmerkus akis. Girdėdama katilo vandenį šnypščiant ir burbuliuojant, supylė akmens miltus su dumbliais ir dar pamaišė. Kai viskas atvėso, viralo kažkaip pamažėjo, bet pamažu, kad taip turėjo būti. Čiupusi du mėginėlius su mediniais kamšteliais, juos ištraukė, pasėmė viralo po lygiai ir įkišo kamštelius kiek galėdama tvirčiau. Vieną buteliuką ištiesė Melisai ir šnarpštelėjo mažytį "prašom", tada sutvarkė ir suplovė visas darbo priemones, sukrovė katile buvusias priemones iš kuprinės atgal, sulankstė pledą ir rankšluostį ir juos padėjo ten pat, kur is priemones. Jau pasirengusi keliauti į pamokas, trečiakursė atsistojo, sugniaužė ranką kumštin, tik ištiesė rodomąjį ir vidurinį pirštą ir jais pamojo bendradarbei, tuo pačiu lengvai tapsendama pilies link.
-
Žiedus kiek pasmulkinusi tarp pirštų ir subėrusi į dubenį, Meliaa stebėjo, kaip Morgan pabaigia darbą. Ne tikrindama, ar viskas pavyks gerai ir ar kolegė netyčia ko nors nesugadins. Tamsiaplaukė buvo tikra, kad viralui nenutiks nieko blogo.
Gautas eliksyras atrodė gana eliksyriškai, tad Melisa šypsodamasi ir padėkojusi už palaikytą kompaniją paėmė iš švilpiukės mėgintuvėlį, pavartė jį prieš šviesą (norėjo apžiūrėti spalvą), įsidėjo į atskirą užsegamą kuprinės skyrių tikėdamasi, kad neišsilies.
Grūstuvėlę praplovė vėsiame upelio vandenyje, nušluostė popieriniu rankšluosčiu ir tvarkingai supakavo atgal į dėžutę. Nepanaudotus reikmenis sumetė į kuprinę, užsegė ją ir užsimetė ant pečių. Dar pasitaisė šaliką - juk nenorėjo peršalti. Pasižiūrėjusi į rankinį laikrodį, Melisa tyliai atsiduso. Jaukiai pasėdėti bendrajame kambaryje nebespės, tačiau pusryčiams laiko dar buvo. Tamsiaplaukė pasuko link mokyklos, prieš tai draugiškai šyptelėjusi ir pamojavusi Morgan.
-
Braukdama savo plonais, ilgais įdegusiais nuo saulės pirštais per medžius, varnė droviai pakėlė galvą ir pažvelgė į nakties dangų. Jos skaisčiai mėlynos spalvos akys įstabiai dailiai susiliejo su nakties dangumi. Lucinda susimąsčiusi nepajuto kaip vienas jos žingsnis patapo šokio judesiu. Sekantis - kitu judesiu. Galiausiai šviesiaplaukė po akimirkos sukosi ratu grakščiai šokinėdama tarp išsikušusių medžių šaknų link upelio. Tada Lucinda atsipalaidavusi rankas iškėlė į viršų lyg balerina ir vieną koją kilstelėjo aukštyn, o ant kitos piršto sukosi. Galiausiai baigusi šokti ji aprimo ir prisėdo ant šlapio smėlio priešais upelį. Savo svajingomis, mėlynomis akimis permetė žvilgsnį link akmenukų, kol paėmė vieną ir mestelėjo į upelį .
-
Naktis atrodė nuostabi. Oro gaivumas, magijos kvapas, miško šlamėjimas, regis, tik ir kvietė kuo greičiau išlįsti iš šešėliuose skendinčios pilies ir pasimėgauti laisve. Nebe pirmą kartą tokia proga pasinaudojo ir Elizabeth, jau antrus metus bemokytojaujanti Hogvartse. Galimybė naktinius pasivaikščiojimus pridengti savo pareigomis atrodė tikrai puiku - juk negi įtarsi jauną, vaikus apsiginti mokančią merginą turint piktų ketinimų? Tokių ji šiąnakt, tiesą sakant, ir neturėjo. Tiesiog ėmė per daug spausti sienos.
Uždraustąjį mišką baltaplaukė mėgo dar savo mokymosi metais, tad nejučiomis čia ir patraukė. Medžių šešėliai visai neatrodė baugūs, netgi priešingai - kvietė pasimėgauti savo draugija. Upelio prieglobstis taip pat atrodė jaukiai, ir Elizabeth lėtai žingsniavo jo pakrante, prisimerkusi, kažką sau tyliai po nosimi niūnuodama ir šypsodamasi.
Todėl netikėtas pliūkštelėjimas privertė ją sugrįžti į šį pasaulį. Plačiau pravėrusi akis ir apsidairiusi, gana greitai pastebėjo nepažįstamą būtybę. Atsipalaidavusią veido išraiškią pakeitė nustebusi, ir profesorė lėtai, beveik be garso prisliūkino prie nepažįstamosios. "Juk tai mokinukė!", - tyliai nusijuokė mintyse.
- Sveika, mažyle, - saldžiu balsu prabilo pasilenkdama arčiau ir atsargiai priliesdama mergaitei petį. - Ką čia veiki? Pasiklydai?
-
Tyliai ir savo svajingomis akimis ji stebėjo kaip tas akmenukas nugrimzta ant smėlio kol galiausiai tas dingo iš akių paskęsdamas upelio gelmėse. Savo pirštais vedžiojusi ant pakrantės priešais vandenį Lucinda galėjo jausti koks jis yra ledinis, taip pat galėjo matyti koks vanduo yra skaidrus. Jai besigėrint gamtos vaizdais, netrukus pajuto kažką svetimo ant savų liaunų pečių. Ir užvertusi galvą pastebėjo kiek grėsmingai atrodančią moterį. Gal čia toji profesorė, kuri ir man nuims taškų? Kiek baugiai ji šitaip pamanė ir kažkas ją giliai sieloj skatino bėgti iš čia, nors protas prieštaravo šitam žygiui. Šviesiaplaukė sutrikusi gan mandagiai atsakė:
- Aš... Tiesog atėjau atsitiktinai, - beveik ji nemelavo ir itin mėgo tankius miškus. Tad nepraleisdavo progos juose apsilankyti.
-
Išgirdusi mažylės atsakymą, Elizabeth kilstelėjo antakį.
- Sakai, atsitiktinai? - nusijuokė baltaplaukė. - Jei tai būtų virtuvė ir vidurdienis, suprasčiau, bet čia nei matau saulę, nei užuodžiu kokį gardėsį.
Jai neatrodė, kad mažylė ruoštųsi sprukti palikdama nusikaltimo vietą, tad kilstelėjo žeme besidriekiantį juodą apsiaustą ir prisėdo šalia mergaitės. Vakaras išties buvo gražus, būtent dėl to ir pati Elizabeth nešvaistė jo slampinėdama po pilį, todėl galėjo suprasti mažąją. Tačiau kažkas viduje kuždėjo, kad ji, esą, turi elgtis profesoriškai ir teisingai, nedaryti nuolaidų vaikams net tada, kai šie atrodo ypatingai mieli ir mandagūs. Priešingai nei kitas balsas, tesiūlantis mergytę pagąsdinti.
- Šis miškas ne be reikalo vadinamas Uždraustuoju, jame gyvena būtybių, kurių net susapnuoti nenorėtum, - galiausiai prabilo mergina, žvelgdama į mėnulio atspindį vandenyje. - Tikriausiai turėčiau tave kaip nors nubausti: paskirti areštą, galbūt atimti porą taškų iš koledžo už mokyklos taisyklių nesilaikymą. Bet turbūt nenori to, ar ne? - pridūrė meiliai šyptelėdama ir nukreipdama žvilgsnį pašnekovės pusėn.
-
Šviesiaplaukė tylėjo kol ta paslaptinga moteris kalbėjo kas derėjo profesoriams. Jai dabar išties buvau nejauku tokiu momentu sėdėti Uždraustąjame miške kur sklido itin šiurpūs gandai apie tykančius pavojus ar pabaisiškas būtybes, o dar apie tai porina šviesių plaukų moteris.
Mat pati buvo pamiršusi, kad čia nevalia nė kojos žingsnį žengt. Todėl po truputį ėmė tirtėti nuo grėsmingai atrodančios profesorės balso tono ir manierų. Jaunoji moksleivė jau nebesėdėjo, o braukėsi nuo savęs smėlį ir ketino tą pačią akimirką dingti. Ji suprato kaip kvaila yra bėgti nuo profesorės, kuri pagavo ją belaužiant Hogvartso taisykles. Juolab pati dar nemoka ar neišmano visokių burtų tad garantuotų pralaimėtų tad Lucindai taiko susitaikyti su viena mintimi: Beliko laukti kada profesorė sumanys ją nubausti ir parvesti į Hogvartso pilį. Mergaitė tyliai pasakė kiek nustebusi:
- Ne, nenorėčiau...
-
Ką gi, dar vienas susitikimas. Šį kartą prie upelio. Kažkur vidury uždraustojo miško. Gerai, kad dar ne vidurnaktį, o tik vėlyvą popietę. Negali tvirtinti winxių klubo narystės ten, kur susitikinėja normalūs žmonės: pilies kieme, hole, didžiojoje salėje, bibliotekoje, galų gale, kad ir ligoninėje. Juk ne viena porelė ar grupelė apsimesdavo negaluojantys, kad pabėgtų ir nuobodžių pamokų ir pasimatytų su bičiuliais. Ne, Margo to negalėjo. Būtinai turėjo eiti į kokį nors užkampį, kur joms mirus niekas nerastų, o vėliau veikiausiai ir neužuostų, tad ir tada nesurastų.
Bet gi čia Margo. Jei jau sugeba vidury nakties pabėgusi iš mokyklos pasinaudoti savo medgaliu, o kartą net atsitrenkė į testralį, tai jau tikrai nesirodys ten, kur įprasta. Turbūt iki Hogvartso baigimo susitiks ir astronomijos bokšte (neduok, Merline, Dumbldoro likimo), ir kvidičo žiedų viršūnėje, ir gal net kokiame slaptame tunelyje ar vamzdyje, apie kurį sužinos iš Mirtos. (Būtinai reikės pasiteirauti jos. Ir nedelsiant.)
Taigi, Margo prie upelio, vidury Uždraustojo miško, pavakarę, šiaip ne taip sugebėjusi nepakliūti niekam į nasrus ar raizgus laukia savo mielosios JunJun. Winxių pareigos šaukia.
-
Bėgo, lėkė ir skubėjo - šoko per šaką tą, užkliuvo ir nudribo dėl lapelio to. Vėlavo, nevėlavo, koks ten skirtumas ir buvo - žinojo, kad Margo dar palauks, o tuomet padarys. Kažką. Tikriausiai prisikvailios, o nakties tamsumoje apsivems.
-Oj, Marguti,- šoktelėjo ant šakos, kuri neatlaikiusi merginos svorio sulūžo. Ups?
Grįžtant prie normalių, eigoje išsidėsčiusių faktų - Karasuna Mei, ir vėl išsidažiusi it velnio prostitutė ir su sijonėliu tokiu trumpu, kad net rožinių triūsikėlių kampelis matėsi (ir prie kurio nederėjo aiškiai šiltas žieminis megztinis aukšta apykakle, bet neteisiam, gi neveltui mada) klaidžiojo miške. Praleidžiant ir siaubingą mados stilių, kuriam talkino ir rožinė kuprinytė, skleidžianti keistą teliūškuojantį garsą, Karasuna kažkaip taip ar anaip atsivilko prie upelio.
Ir vėl, priminkit, kaip jos susitarė čia susitikti? Kodėl?
-Margut,- dar kartą pakartojo, apsižvalgydama aplink. Tik tuomet supratusi, kad dėl lūžusios šakos guli ant žemės lėtai pasikėlė, kiek svyruodama, dar sykį apsižvalgydama aplink. Mh? Priminkit, kas čia vyksta?
Įkvėpusi šalto rudeninio oro, kurio buvo tiesiog prisikaupę miške, klastuolė kalis kartus tankiai sumirksėjo, bandydama įvykius sustatyti į vieną. Gerai, gerai.
-Einam prisigert,- Jokio "gerai" - ir vėl mergina dribtelėjo ant žemės, šį kartą bent savu noru. Pastatė kuprinėlę priešais, visų pirma ištraukdama magiškų nesąmonių perpildytą degtinės butelį. Kuris, turiu paminėti, jau buvo su geru kaupu nugertas. Pastatė ant žemės, kuri, žinoma, privertė butelį nukristi žemyn, bent dėkui Dievams Alkoholikų, nesudužti. Rankai įsipainiojus į kažkokią medžiagą šią pakėlė į viršų - nėriniai, žinoma. Ir triusikai, žinoma. Ir winx'ių triusikai, žinoma.
-Apšlaikstom winxes už jų nepadorumą?- keliskart sumirksėjusi ir butelį į viršų pakėlusi pareiškė.
-
Apžiūrinėjusi visas galimų kritimų priežastis ir galiausiai sulaukusi savo Valės Valentinos (tas atvrukas buvo tikrų tikriausias Margo pasididžiavimas) varnė taip pat smagiai pritūpė ant švarios, sausos ir visaip kitaip sugadinti drabužių negalinčios žolės. Keista, nes aplinkui buvo ir šakų ir senu lapų ir dar kažkokios ne itin mielai atrodančios velniavos, bet gal todėl, kad ant jos prisėdo Margo, žolė čia buvo išties padorios išvaizdos.
-Degtinė? Ar negalėjai paimti ko skanesnio? - suraukė nosį pamačiusi butelį. Galit vadinti ją mažvaike, bet gi degtinė neskanu. -Ak, reikėjo eiti į bažnyčią. Aš geriu tik gerą vyną. - sukrizeno. Jei gerti, tai tik skanius dalykus. Be to vynas daug labiau tiko prie mėlyno kraujo, išdidžios eisenos ir dėmesio nekreipimo į aplinkinių šnabždesius koridoriuose, negu klaikioji degtinė. -Bet ką jau čia, suteiksiu dar vieną šansą šitam marmalui. Duokš šen. - nelabai noriai ištiesė ranką. -Blogiausiu atveju išbandysim ar viena iš penkių Gempo pagrindinės transfigūracijos dėsnio išimčių veikia tik maistą ar ir jo skonį.
-
-Prisigersi ir skonio nebejausi,- atsainiai numojo ranka. Pati jau buvo savotiškai apspangusi - bent jau buvo tuo užtikrinta iš energijos lygio, kurį turėjo tramdyti viduje. Ak, jau verčiau pagarsės kaip alkoholikė negu ta, kuri kaip lavonas tikras dvokia - nors kodėl tiesiog nesudėjus jų drauge ir nepagarsėjus kaip girtuoklė, kuri geria kapinėse su lavonais? Bingo!
Perdavusi Margo butelį, pati vėl rankas įpainiojo į winxių triusikų porą, kurie tiesiog tobulai derėjo tarpusavy. Matydama, kaip varnė tolaiu daugžodžiauja, tarsi dekoraciją vieną porą pradėjo rišti aplink butelį, užtvirtindama (ne tokiu)gražiu mazgeliu.
-Nueisim pas Jėzūūką, nūeisyym pas tėtūūką..- užtraukė kažką, turėjusį eiti į gražios patriotiškos ir krikščioniškos giesmės taktą - ir, žinoma, nėjo. Bent jau smagu,- Bet ei, kažkada prisigėrei, ir nė manęs nepakvietei? Viskas, draugystė baigta, winxės skyla perpus.
Pasičiupo butelį iš bendrakursės rankų, apsimestinai įsižeidusi užsivertė ir pasivogė kelis šlykščius, deginančius gurkšnius - dar dėkui die, kad neužspringo. Vos žemyn nuleidusi palyginus dvokiantį gėralą stipriai užsimerkė, taip kelias sekundes prabūdama.
-Gerai!- energingai pareiškė, perduodama butelį varnei,- Einam ieškot bernelių! Ir einam ieškot kolos, kažkur kažkas kažką kažkaip kažkada minėjo, kad degtinė ir kola yra tie, erm.. kaip winxės triūsikų ir liemenėlių rinkinys?- pati kiek susimaišė, ką ten pasakyt norėjo? Ak, nors ne taip ir svarbu - gūžtelėjusi pečiais nustūmė mintį šalin, bandydama kovoti su iš niekur užklupti norinčiu žagsuliu.
-
Theodore lieknas kūnelis tabalavosi vėjyje, o plaukai šiaušėsi nuo šalčio. Kažkur toli, miške aidėjo dviejų, greičiausiai meginų balsai. Atrodo, kad jos kažko padaugino.... Klastuolis žengė plačiu žingsniu ant drėgnos žolės, kur matėsi skirtingų kojų pėdsakai. Šviežios žymės vedė link uždraustojo miško, link garso šaltinio. Našlaitis ėjo tyliai, batų kulnams neatsimušant į dar kolkas įšąlusią žemę, o apsiaustas šluodamas pirmuosius žiedus nuo paviršiaus, skleidė keistoką švilpesį. Berniukas neslėpė susidomėjimo prieš mokyklos taisykles einančias mokines, todėl sekė jų pėdsakais įkandin. Pasiekę tylų, merginų balsais užgoštą upeliuką, susirangė po krūmu, pradėdamas stebėti pažįstamas penktakurses. Užkliuvusi koja už šakos pajudino krūmelio lapelius ir Teodorui nepasisekė išvengti žvilgsnių, išduodančių, kad jam nepavyko pasislėpti...
-
-Bet kol gersiu jausiu. - suniurzgė. -O taip, tikrai, kad jausiu. - susiraukė vargais negalais privertusi koktų skystį pasiekti skrandį. Tikėkimės, kad jis ten ir pasiliks. Iš tiesų, tai Margo nė nereikėjo gerti, kad kalbėtų nesąmones. Šitas šansų dalijimas į kairę ir į dešinę buvo tik tam, kad nepasirodytų tokia išpuikusi ir palaikytų kompaniją draugei. Bet, atrodo, šansai nepadėjo pagerėti alkoholio skoniui, tad veikiausiai teks atsisakyti ir gėrimo ir šansų. Varna ir blaivi pastoviai nusišneka. Smagu elgtis kaip beprotei. Čia Margo sritis ir tam nereikia jokio šlykštaus nuodo. Verčiau ji valgys ledus. Ir kodėl gi ne ledus su romu. Šitai juk skanu. Ir labai.
-Keista, kad dar neišsiaiškinau šito, - tęsė visai neprieštaraudama Junko butelio susigrąžinimui. -Tarkim, jeigu turėčiau buroką, o norėčiau, kad ir, šokolado skonio burokėlio, ar transfigūracija galėtų padėti? Ir kodėl ji tokia paini maisto atžvilgiu? Virvės iš oro - viskas okei, o spagečiai tai jau ne? Koks ten burtas yra "triušio akimi, arfos gausmu, paversk šį vandenį romu"? - penktakursė jau traukė lazdelę - gryno romo dar neragavo, bet ledai su juo ir razinomis buvo merginos TOP'e, tad bus proga paragauti ir vieno. Jei tik pasiseks. Tačiau nenatūralus ir tikrai ne to triušiuko, kurio akys naudojamos burtui sukeltas lapų šnaresys ją pertraukė. Instinktai ar dar kažkokie plepalai, bet nuostabiosios winxės sužiuro garso pusėn.
-
-Tai negerk,- pasisūpavo į vieną, į kitą puses, akis laikydama užverstas į dangų, kurio tik menką trupinėlį regėjo. Įdomu, kodėl niekas nesumanė bandyti Uždraustojo miško iškirsti? O gal bandė, ir kažkur gilumoje dabar glūdi užrašas "tokiais ir anokiais metais ir kažkokią dieną žuvo visa tokia anokia trupė darbininkų, ant kurių mašinų užkrito šunys, o ant darbininkų - medžių nasrai". ir, durniausia, tokį užrašėlį radus klastuolė nė nenustebtų.
-Maaaaan reeegis,- šoktelėjo į viršų per kokį milimetrą - dabar spėliokit, ar tiesiog sužagsėjo, ar itin darbingą ir stiprų bezdalą išleido laukan,- Kad, tipo, na, žinaai? Tipo, gal kaip netikri daiktai, ar, er, negalima valgyt?- kryptelėjo galvą į šoną. Kol turi tą butelį, kurį dabar it vaikiuką sūpuoja rankoje, maistas jai ne itin rūpėjo,- Gal maistas tiesiog netinka, nes kaaažkas kurdamas burtą netyčia vietoje kokių sušių paėmė ir vėmalų lėkštutę išsibūrė? Ir tada, er, pasakė, kad neįmanoma. Ir neleido niekam kitam bandyti. Ir daryti. Arba maisto pardavėjai. Na, žinai? Gi žinai, ane? Ten pinigų nori, ne vėmalų.
Pradėjo greitkalbe žodžius į vieną dėlioti ir pateikti ant dar didesniu greičiu einančio dubenėlio, kuris, deja, nejuto ir vis garsėjančių balso stygų atliekamo darbo. Gal ir ne veltui butelis jau buvo trečdaliu nugertas vien jį ištraukus.
Būtų dar kartą šį užsivertusi, smagiai (ir šlykščiai) kelis gurkšnius žemyn gerkle nustūmusi, bet kartu su varne akis patraukė į krūmyną, kur kažkas krebždėjo - gali girta ir kaip šlepetė, ir kaip šluotgalis patapti, tačiau kas jau ko, bet savo įsišaknijusio gynybos jausmo prarasti nederėjo.
Ranka susirado kažkokią medžio šakos atlaužą, kurių prikritę čia buvo su kaupu. Apvyniojo kažkur pamestus triusikus aplink šią - o gal tik užmetė kaip bejėgiškai ant viršaus, skirtumo nebuvo gi, ir užsimojusi metė į garso garselio garselėlio puselėlę.
-Jei turi valgyt, pasirodyt, jei ne - atnešk!
-
Teodoras visiškai neturėjo noro aiškintis kodėl jas stebėjo tad tik pabandė tyliai pasišalinti. Deja, visiškai nelaiku, viena iš penktakursių liepė atnešti ar bent duodi maisto. Dar ko? Karalienės mat atsirado... Žinoma, vaikinas visada ieškojo nuotykių ir norint juos patirti - tenka pasiaukoti. Iškišęs galvą, o vėliau ir visą kūną į apšviečiamą erdvę, sutriko pamatęs reto grožio merginą (niekas nesako, kad jie vienas kito nepažinojo, bet per keturis kursus visi turi teisę išgražėti) bei suprato, kad turįs pasilikti ir bent kiek pabendrauti su ja.
-Ak, maisto?- Theo kyštelėjo ranką į galinę džinsų kišenę ir ištraukė pritrėkštą beskonį keksiuką. Numetė jį prie kažkokio klastuolės ir tarsi spjovė į jį (net buvo galima pagalvoti, kad jis tokios pat būklės kaip ir jos),- štai tau maistas. Ne, juokauju. Aš nieko neturiu, o ką turite jūs?- springdamas juoku dėl viso šito pokalbio, klastuoliui teko netgi pasivolioti ant šlapios žolės.
((Nevykęs post'ąs :') ))
-
-Junko kaip įprastai pagalvoja apie viską. - sukikeno, kai paslaptingoji persona keberiojosi iš krūmų. Aš tik sugebu pamiršt, kad kaip nepilnametė esu sekama valdžios.
Virš jaunuolių galvų, kažkur ten, kur užvertus galvą matyti dangaus mėlio fone svyruojančios ir vėjyje besisupančios senų ir šakotų medžių viršūnės, lenktyniaujančios, kuri išaugs aukščiau ir pirma pasiglemš saulės šviesą ir šilumą, praskrido kažkoks paukštelis. Jis greitai dingo, kažkur, kitoje tankių nedidelę laukymę šalia upelio supančių medžių šakų pusėje, o jo trumpą giesmelę pavymui nunešė vėjas.
Daug žemiau ir daug arčiau ir, aišku, daug pastebimiau nuskriejo kitas objektas, kuris, pagal visus fizikos dėsnius, tikrai neturėtų šito daryti.
-Ei, ar nežinojai, kad merginos už savo drauges kovoja net smarkiau negu už save? - kilstelėjo antakį, nes tas pritrėkšto keksiuko skrydis neatrodė labai draugiškas ar mandagus. Turbūt kvaila, bet net trajektorija atrodė taip, lyg norėtų įžeisti. -Be to. Žmonės nešiojasi kelnėse keksiukus? - sukrizeno. Išties, keista. Gal net lenkia pačios keistenybes.
((Viskas ten ok))
-
-Žinoma!- išdidžiai pareiškė, vietoj kumščio į orą iškeldama butelį. Tarsi būtų gerų trijų draugų ratelis, susidaręs iš Margutės žodelių ir Karasutės gesto, kurį palaimino ir nepažįstamo keksiukas - o kodėl keksiukas, net ir pats velnias atsakyti negalėtų.
Dirstelėjo į šį, numestą tiesiai po jos kojomis - pilkai mėlynų akių kamputis sutrūkčiojo, o mergina vos susilaikė rankos klausiamai neiškėlus, savą gestą apvainikuodama "u wot meit" iškalba. Bet susilaikė.
-Žinai, dabar dešrelių bachūriukai neturi. Turi tik keksiukus. Bet ar tai reiškia, kad panos, turėjusios keksiukus, dabar vietoj šių turi dešreles?- tačiau nesusilaikė pasakiusi kažko kitko, laikydama akis klausiamai įsmeigtas į Margo - tačiau su kiekvienu žodžiu Karasunos veidas niaukėsi, dirbtinis siaubas akyse vis plito. Viena ranka įsikniaubusi aplink butelį, kita iš niekur nieko apsičiuopė krūtinę - vieną pusę, kitą, kelis kartus pamaigė, tik tada laimingai atsiduso,- O gal ir ne. Atčiūūūūūūūū Dievams, kad ne.
Na, kažkas sakė, kad girtuoklystės veda į naujas, netikėtas pažintis. Ir žodžius, kurių nepamirš nei kiti, nei visata - žodžiu visi, išskyrus tave patį. Tačiau nauji pažįstami, atsitiktinai likimo vingių sutikti ir surasti buvo daug įdomesni, tad jau įkaušusi klastuolė koja paspyrė keksiuką atgal krūmus (ar bent šių pusę) ir ranka paplojo ant žemės ten, kur šis neseniai buvo - žodžiu, nepažįstamasis, ateik ir prisijunk.
-Eiii, Marguti,- galva staigiai kryptelėjo į varnės pusę, o penktakursės akyse sužibėjo idėjos žiburėliai,- Mudvi prezidentė ir viceprezidentė, o šis galėtų būt talismanas. Apatiniai ant galvos. Ir tegul verbuoja žmones winx'ėmis.
((Viiiiiiiskas gerai, nesijaudink, brangutea, rašyk ir tebūnie smagumas))
-
-O man nėra didžiulio skirtumo, kas ten ką gina,- lengvabūdiškai atkirto Teo,- o dėl klausimo kas nešioja keksiukus, atsakymas būtų aš. Matot, aš jums niekada neprilygsiu, nes esu viena pakopa aukščiau,- juokas juokais, bet jis dar net nežino su kuom susidūrė. Theodore žvilgsnis nukrypo netoli klastuolės rankos. Ir ką ji čia išdarinėja? Jos tikrai nesveikos Ir tą pačią akimirką, suplotas keksiukas buvo paspirtas po krūmu, o jis pats pakvietas prisėsti. Nejučia trinktelėjo savo užpakalį ant kietos žemės ir apsidairė, po nekaip kvepenčią gamtą.
-Aš Teodoras. Kaip matote,- parodė žalią emblemą,- klastuolis, penktakursis. Na, o kas jūs tokios?- gana nemandagiai paklausė. Talismanas? Ne ne ne...
-Jūs ką? Visai išprotėjot? Kas per winx'ės? Ir aš jokių apatinių nesidėsiu!- užprotestavo penktakursis.
((Duosiu aš jums viskas gerai :') ))
-
-Junko, brangute, baik tas savo kojines gniaužyt. - globėjiškai perspėjo tuojau atsisukdama į užklydėlį. -Cha! Geras humoro jausmas. - nesusilaikiusi nusikvatojo. Juk čia ji, pati JI, pati karalienė Margo, kas gali būti aukščiau už ją? Jos kraujas toks mėlynas, kad turbūt net akis badytų, o elgesys, ką jau ten lyginti su kai kurių Blekų ar Smirdžių didybe dėl gryno kraujo. Bernelis tikrai nežino su kuo susidūrė.
-Nežinau iš kokios olos, kuri yra kitos olos viduje tu išlindai, bet ką jau ką, o winxes tikrai turėtum žinoti. Man tikrai įdomu, kokiame užkampy reikia gyventi, kad būtum negirdėjęs apie mane.
Margo pasipūtus. Kartais, nes taip linksmina tuos, kurie pažįsta tikrąją ją ir tiesiog siutina jos nemėgstančius, o kartais todėl, kad tiesiog yra verta to pasipūtimo ir šiokios tokios puikybės.
-Ei, jos juk nenaudotos. Ar labiau norėtum tokių? - vėl nusikvatojo, nes juk smagu gluminti nepažįstamuosius. Varnė nesuprato tų kuklių mergaičiukių, miksinčių kalbant su priešingos lyties persona. Ji nesistengė jiems įtikti. Čia veikiau vyrukai turėtų taikytis prie Margo ir viso jos sarkazmo, ironijos ir viso kito, kas nė per nago juodymą nepalieka merginos.
-
-Nori tu paminkyt tuomet?- pakėlė antakius, nuleido, kelis kart nutaisydama pervertišką veido išraišką - trūko tik to, kad kokios Ursulos juokelį išleistų iš gerklės, ir leistų jam nuvinguriuoti visuose miško užkampiuose. Žinoma, klausė Margo, o ne naujoko atvykėlio nepažįstamojo, bet koks gi skirtumas.
-Tttt, T-h-e-odooorai!- piktu žvilgsniu atsisuko ir rodomąjį pirštą atsuko tiesiai į jį - nedaug trūko, kad šis susiliestų su jo nosimi,- Nu nežinok dar Margo, per velykas Margučius prisiminsi jos, b-bet! Nežinoti mano pagrindinės, Musos! Nusikaltimas Ant giljotinos! Nukirsti galvą, nukirsti morką!!
Susiraukusi išraiška staigomis persimainė į besijuokiančią, ir mergina dar kartą užsivertė butelį, nugerdama kelis siaubingai šlykščius ir deginančius gurkšnius. Šlykštu. Siaubinga. Jau verčiau ėstų mėšlą.
-Nori? Paskui nebesiūlysiu,- atkišo butelį į vaikino pusę, pateliūškuodama į pusę kitą, pati atsisukdama į Margo,- Aha, numirdysi bernioką iš laimės, jei gaus tavo panaudotus apatinukus. Įsivaizduok tą džiaugsmą! Laimę! Gyvenimo prasmę, kurią a-atraaas!
-Blemba, pasiilgau semkių. Visai neblogai kaip girtam ruselkai pasispjaudyt čia būtų,- patempusi lūpą pratarė, ranka pasiremdama smakrą ir žiūrėdama į tolį, jau svajodama apie tą skanumyną, kuris kartais (dažniausiai) pasibaigdavo su puskruve burnyte.
-
Teodoras dar iki šiol stovėjo pastatęs, taip sakant, ausis, kad gerai išgirstų atsakymą apie winx'es. Taip, ir ko gi tikėtis iš tų merginų, kad net normaliai paaiškinti nesugeba po nosim murmtelėjo vaikinas.
-Deja, teks prisipažinti, kad nei vieno iš jūsų nesu mačiusi, apart šios dienos. O išlindau iš jūsų smirdančių kojinių urvą, turint omenyje lagaminą,- turbūt turėjo nuskambėti sarkastiškai, bet kas jau kas, bet klastuoliui visai nesisekė. Jis nepakentė būti įžeidinėjimas, tad tik suprunkštęs kaip arklys ant galvos užsimovė apatinius, nežinia kaip bandydamas pritapti prie girtuoklių klubo. Išgirdusi Junko balsą, gal labiau šaukimą, atsisuko į merginą bei sužvairavo akimis, įsižiūrėjęs į klastuolės pirštą, atsuktą tiesiai jam į veidą.
-Puiku,- įtikimai šniurkštelėjo nosimi, išgirdęs šūksnius, liepiančius kirsti galvą ir...morką?- dar ir kiap puiku. Čia jūs taip priviliojat vaikinus ar jums nėra ką veikti, tik gerti kiaurą parą? Girtuoklės,- nusispjovė po pečiu jaunuolis, atsisėsdamas ant akmens. Išgirdęs siūlymą ir jam gurkštelti to marmalo, musuko veidą ir pakratė galvą, teigdamas atsakymą "Ne".
-Jūs čia rimtai norit mane nužudyt ar pasodint į kaliūzę?- palingavo galvą penktakursis, bet nejučia kieno valdomas perėmė butelį į savo rankas. Pažvelgis į skystą jo turinio, užsivertė butelį virš galvos, net seilių nenusivalydamas, kaip tą būtų daręs anksčiau. Netyčiom, didelis kartus gurkšnis nuriedėjo gerkle, atrodo vienu ypu padaugino ar išgėrė už tris. Pradėjo springti, deginantį skystį, spjaudant į šalis.
-Eeee, semkės būtų tikrai neblogai...- lyg uždainavo, bet tuoj pat ir nutilo, užsigerdamas gurkšnelį kitą. Na, ir dar kartelį.
-Naaa, draa-uugės,- pasuko savo blondinišką galvą į Margo,- o kokia čia gražuolė į kompaniją atkeliavo?- paiimdamas merginos ranką, tiesė ją prie lūpų, butelį numesdamas tolyn.
-
Margo suraukė antakius.
-Nieko nesupratau, bet tu, ką, kodėl buvai lagamine? - net nesuvokdama ko teiraujasi išbėrė atsitiktinius klausimus, nes kaip pašausi taip atsilieps, o tas pasakymas dėl kurio kilo toks nesusipratimas ir buvo pats nesusipratimas.
Kol Junko pasiutėliškai savaip plūdo atklydėlį varna toliau spoksojo nieko nesuprantančiu žvilgsniu.
-ATSIPRAŠAU? - nesuprastai suraukti antakiai ir žvilgsnis šviesos greičiu tapo įžeistais ir pasibaisėjusiais. -Kas sakė, kad geriam kiauras paras ir net nebadyk kaltinti manęs moterišku alkoholizmu. Be to, aš norėjau ledų. - galbūt pasirodė, kad varnė pakeltu balsu lieja įtūžį, bet juk čia ji - taip greitai neįsiplieskia, o ir elgiasi kur kas garbingiau, taigi tik kalbėjo šaltu tonu. -Nepyk, JunJun, tu gali gerti. Aš irgi gerčiau gerą vyną, ne kasdien, žinoma, bet elfai nepasiduoda. - atsisukusi į klastuolę visai nepiktai pridūrė. -Pats, veikiausiai, ir blaivas sakinio suprantamai sudėlioji. Po velnių, kas per urvai lagaminuose?! Ir nesiskrepliuok čia! - įsakmiai dėbtelėjo.
Gerai, dabar ir kitam patiko ta bjaurastis... Margo turbūt vairuos ar ką. Išsitraukusi iš kuprinės vynuogių sulčių penktakursė neprašiusi gavo į jas keletą laipsnių, bet, visa laimė, Junko birzgalas neužmušė sulčių skonio - tokį birzgalą bent jau įmanoma nuryti, tad, kad taip neišsiskirtų pasivaišins šituo.
-Kokio stiprumo tas tavo gėralaaaooooDieve, Junko, jis nukąs man ranką!
-
-Man regis, kad jis būsiąs girtasis negirtasis. Tas tipelis, kuris toks durniukas, jog sugeba į šiukšlines blaivutėlis gulstytis, ką apie sakinių sudėliojimą kalbėt,- keliskart sumirksėjo, kaip galima ramiau pranešdama žinią Margo,- Ir galbūt, žinai, jis paslapčių paslãptį išdavė, kãd vaaajkaj, gimę lagaminų skyriuose, esą girtuokliai krauju. Pa-sã-ką!
Iškišo liežuvį, pati apsikabindama butelį - nenori ir nereikia, velykinį kiaušinį draugė imituojanti galės pakovoti už (ne)girtuoklių teisęs viena. Argi taip blogai kartą, antrą ar penktą gyvenime pasigerti buvo? Na jau ne!
-Ar ne tu esąs bernūšką, ieškąs panikių tamsojie, a? A?- pakraipė galvą, tarsi kalbėtų durnystes šis. Pats gi save atsivoliojo,- A ko po krūmais slepies, a? A kou į apatinius žiūr, a? Apatinškas ant galvikės užsimouvąs, dar mus keikti drįstą, kas per jaunimas šiais laikas! O-o-o-o-oai! Ką darai tu..!?
Butelis iš rankos išplėštas buvo, priverčiant Mei susiraukti - argi ne tas pats bernelis prieš akimirką keikė jų - na, gal verčiau jos vienos - girtuoklystės įpročius? Siaubas, koks šiuolaikinis jaunimas hipokritiškas buvo.
-Kiaušini velykini mãnas, man regis, mūsų kompanijai reik teismo linčinio. Kažkoks kvailiukas, nė prasme negera. Net pasigerti nemoka, ir kažkoks šlykštuOLIS!,- tik paskutinius žodžius tariant užmatė visą kabinėjimąsi - tarsi reakciją kaip galima greitesnę palaikydama, pati griuvo ant Margo, išsitiesdama ant jos kelių, savomis rankomis mušdama per Theo, bandančio kibti prie jos dlaugelkos.
[[Panos, aš nė neatsiprašysiu, net pasigėrus geriau parašius būčiau, bet kas per blynas prisvilęs esu aš, tokios ir rašliavos maniškės :") Ir ten, tie kirčių ženklai vietose, tiesiog durniausią galimą tarimą susiraskit ir bus tas, ką norėjau parodyt]]
-
-Tavo žiniai, kažkokia nusmurgusi varnanagė man nelieps atsakinėti į tuos kkva-ailus klauuusim-mus, o tuo labiau, kad nesuprantan juokų,- tyliai užriko vaikinas, stebėdamas kaip butelys po truputi tuštėja. Na, jis pats neatsakingas už visą šitą košę, tad niekas jo ir nekaltins. Dabar tik dar labiau abejoja savo gerumu ir taip toliau, ir taip toliau. Semdama piktus žvilgsnius iš abiejų penktakursių, suklupo, nes jam buvo uždrausta paliesti Margo ranką. Kiek įpykęs, berniokas irgi šoko ant merginų, nežinia ką turintis minty. Dabar jau tryse, galima sakyti, voliojosi prie upeliuko ir Theo tikrai atrodė nekaip. Bandydamas nustumti Junko į kitą pusę, veidą netyčiom tėkštelėjo į žemę, kuris dabar tikrai "neatrodė" rudas bei išmozotas šlykščiu marmalu. Kiek atitolęs nuo merginų, merktelėjo marmūzę vandenin ir nusiplovė visą, taip tariamą, tešlą nuo veido. Sugrįžęs prie klastuolės ir varnanagės, vaidindamas supykęs, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir sustingusiu veidu žiūrėjo į jas, turbūt bandydamas išerzinti.
((Net nežinau kas čia įvyko, lol))
-
-Tavo žiniai jokia nusmurgusi ir neliepia. - kilstelėjo antakius tokiai išraiškai, lyg pašaipiai rodytų liežuvį, tik jo nerodė, nes vos paskutinė "a" įgavusi pagreiti nuskriejo vaikino pusėn penktakursė jau traukė didelį gurkšnį vynuogių sulčių ir degtinės mišinio per šiaudelį.
Pagriebta už rankos ir garsiai išreiškusi savo nerimą dėl jos netekimo varnanagė tikėjosi ko kito negu "pasivoliokime vidury miško prie upelio ant dar ne kažin kiek atsigavusios žolės trise" vakarėlio, bet tik pasidavė nešama likimo, o dar labiau keistų sumanymų gimusių tųdviejų galvose, nes ką jau ten pasipriešinsi kai ant tavęs užvirtę dar du kūnai.
Graži vietelė čia buvo: nei per aukša, nei tai kokia išplikusi miško laukymė, be jokių dilgėlių, tik su keletu gražiai išsikerojusių senų lapuočių medžių, į kuriuos prireikus gražiai įliptum, nes šakos savo stogą stato jau visai žemai. Čia pat saidrus upelis su nugludintais akmenukais dugne ir pirvelę nuo jo skiriantis plokščias ir smėlėtas krantas, vietomis nusagstytas tokių pačių švelnių akmenukų. Na, o dabar visoje šioje grožybėje Theodoras ir JunJun kovojo suvirtę ant Margo dėl jos pačios rankos.
Smagi kova virė ir nuostabus vaizdas atsivėrė prieš varnės akis žvelgiant iš apačios, bet viena kovotojų pusė nusprendė palikti savo veido atspaudą šlapiame kranto smėlyje, tad ji ir užgeso.
-Ei, juk reikia palikti rankų atspaudus. Holivude. Cemente. O prieš tai tapti kino žvaigžde. - nepiktai pašiepdama sukikeno tuo pačiu lėtai rangydamasi iš žolės, kur buvo parblokšta ir per kovą kažkaip nuridenta.
Dabar penktakursė jau sėdėjo atsilošusi pasirėmusi viena ranka, kad nenuvirstų aukštielninka, kitoje laikydama savo sulčių pakuotę ir per šiaudelį garsiai sriaubdama paskutinius gėrimo lašus
-Oi pupuliukas mažuliukas užpyko. - užvertusi galvą į dangų užsikvatojo Margo, kad net visas miškas skambėjo ištisas kelias minutes, o po to dar ilgokai nepaleido aido.
-
-O dieve švenčiausias,- murmtelėjo, apsimestinai šokiruotu žvilgsniu permesdama varnės ir bukapročio mišinį - smagiu kūlversčiu ir apsisukusia galva kažkaip nutolo nuo tikriausiai naujųjų meilės saldėsių - ei, nuo kada čia ėmė galioti Indijos įstatymai, jog regis, pasipirštų jis jau visai mielai? - atsidurdama prie vieno medžių, taip patogiai buvusio prie pat jos, o ne kitame gale, kaip dažnai realybėje pasitaiko.
Nors neatrodo, kad bus lengvai iš visos makalynės - tiesiogine prasme - išbridusi, kvailoki bernužėlio veiksmelėliai dovanojo ant skruosto įsitaisiusį šlykštų purvo dryžį ir jai. Atbula ranka per šį persibraukė, nepešdama nieko gero - tik didesnį skruosto plotą dengė ruda terliūzė - ak, siaube siaubingiausi.
Vieną akimirką jautėsi siaubingai išsekusi - vis dar nesusivokė, ar alkoholis daro ją siaubingai mieguistą, ar siaubingai energingą ir atrodo, kad tai nebus klausimas, į kurį atsaką gaus - net skruostą, tą purviną, priglaudė prie vėsios ir keistai drėgnos medienos, užmerkdama sunkumą įgavusias akis; tačiau kitą jau šoko iš savo vietos, vėlei puldama į nesąmonę, keliamą likusių dviejų.
-Cloooose your eyeees and open your heeart (https://youtu.be/RXM1mUvbkCg),- užtraukė ir vėlei dainą; gi smagu, gi tokie pasigėrimai ir turi būti. Ranka apsikabino Margo per pečius, liežuvį iškišdama vaikinui, net koją į priekį ištiesdama - suprask, nė neliesk,- Man regis, greičiau lesbietiškos šaknys sužydėtų tavy, Margut, negu prasidėtum su tokiais, kurie gert nemoka nė.
-
Teodorui tikrai galvoje virė pyktis, vieną akimirką net supanikavo, kad viskas bus išlieta ant abiejų merginų, o jam šiektiek jų buvo gaila. Kitą akimirką jis jau atsileido ir patogiau įsitaisė, nugarą atremdamas į storą medį, įsiklausė į siaubingus Junko dainos klyksmus, kad net teko užsikimšti ausis. Staiga sukilo noras vemti, vėliau gurkštelti kažko kartaus, tarsi tai būtų jo nauja priklausomybė. Nuo degtinės. Ar net alaus. Narkotikų. Visko, kas žalinga. Ketvirtąją akimirką puolė noras šokti. Dar toliau ir dainuoti. Norėdamas kiek prasiblaivyti, įmrekė delnus į upelio vandenį, pasėmė, tėkštelėjo į veidą. Tą patį judėsi pakartojo kelis kartus ir, kai jau atrodė, kad stovi visiškai blaivas, pajudėjo atgal į savo vietą, bet pasijautė lyg plūduriuojantys vandenyje. Ko gero, kad Theo neprisimins šio švykio jau ir kitą dieną, bet svarbiausia ir smagiausia - tai kas vyksta dabar.
-Ką dabar veiksim?- paklausė penktakursių, tarsi tikėdamasis, kad jos atsakys ar bent pažvelgs jo pusėn.
-
((Ilgokai nei viena iš jūsų trijulės nerašė ir atrodo, kad neberašys, tai persiprašau, bet perimsim šią temą.))
Dangus greitai temo. Besižiebiančias žvaigždes ir spiginančią vienišą mėnulio pilnaties akį protarpiais uždengdavo pavieniai debesys, tačiau šie greitai praslinkdavo vėl leisdami grožėtis atsiveriančia visatos platybe. O ji buvo dar ir kaip nuostabi; čia, toli nuo didžiųjų žiobariškų miestų, pasimatė, regis, kiekviena pavienė žvaigždė. Jos spietėsi į šiokias tokias grupes, taip numargindamos pasaulio gaubtą įvairių figūrų raižiniais.
Tačiau ne visiems rūpėjo sustoti ir pakelti galvą aukštyn. Kol vieni ruošėsi gulti, o kiti galbūt vis dar naktinėjo koledžo kambariuose ar paslapčiomis slinko pilies koridoriais, Leliana įnirtingai brovėsi pro uždraustojo miško medžius. Basos kojos kliuvo už stambių šaknų ir dygių brūzgynų, rankas raižė krūmokšnių šakelės, bet ji turėjo aiškų tikslą. Persimetusi per petį drobinį, sutraukiamą krepšelį (šį kart padarė išimtį, kad neišbarstytų daiktų kur nors tamsioj pakelėj) mergaitė nė nemanė lėtinti tempo.
Galiausiai, kai jau manė, jog nesugebės prasibrauti pro visai sutankėjusią girią, Lelija išgirdo upelio čiurlenimą. Dar paspartinusi žingsnį pagaliau išlindo iš medžių tankmės ir nusišypsojusi giliai įkvėpė. Atlošusi pečius ir pakėlusi veidą, užmerktomis akimis, aukštyn, kiek pasiūbavo vietoje ir numetė savo krepšelį palei vieną iš gluosnių.
-
Morgana vėl pabudo visa išpilta prakaito. Ji kvėpavo giliai ir trūksmingai, tarsi būtų bėgusi maratoną, bet deja, tai buvo visada ją lydintis košmaras. Mergaitė perbraukė blyškia ranka per drėgnus ir garbanotus plaukus. Mėnulio pilnaty jos blyški oda atrodė dar baltesnė nei lapas, o rausvi plaukai žvilgėjo it ugnis, didelės žalios akys lakstė po kambarį, po lovas kuriose mergaitės miegojo ramiai, be košmarų, o tada sustojo prie neįtikėtinai didelės pilnaties. Morgana lėtai išlipo iš lovos ir priėjo prie lango. Pažvelgė į pilnatį, kuri atrodė kaip didelis apvalus sūris, o tada į jos apšviestą kiemą, kuris žvilgėjo nuo rasos lašelių ir atrodė lyg ant žalios žolės būtų paberti maži deimantukai.
Rausvaplaukė nusisuko nuo lango ir patykomis išsliūkino iš mergaičių kambario, perėjo per bendrąjį kambarį kuriame jaukiai spragsėjo kelios, dar karštos žarijos. Ji pažvelgė į laikrodį kuris kabėjo virš židinio, kuris rodė, kad yra be dvidešimt iki vidurnakčio. Klastuolė papurtė garbanotą galvą ir išėjo į koridorių.
–Lumos.– ji sumurmėjo išsitraukusi lazdelę.
Lazdelės gale išsižiebė ryški šviesa trumpam apakinusi merginą ir nutvieksdama koridorių.
–Ei, ko čia bastaisi? Leisk mums miegoti. – piktai paklausė vyriškis iš paveikslo.
Morgana pažvelgė į seną, raukšlėtą ir susiraukusį veidą, na ir į dar kelis kurie tai pat piktai žiūrėjo į rusvaplaukę.
–Atleiskit, tai dėl košmaro. Reikia įkvėpti gryno oro.– ji susigėdusi sumurmėjo ir kiek pridengė šviesą.
Išėjusi iš mokyklos Morgana pamačius vaizdą visai neteko žado. Viskas tiesiog spindėjo, tarsi būtų pažerta fėjų dulkėmis...
Tokį vaizdą retai kada pamatytum...
Klastuolė pasuko galvą link uždraustojo miško. Ją vėl kažkas traukė ten link. Mergaitė nė kiek neabejoma patraukė miško link skubiu žingsniu, kartais net pabegėdama. Pasiekusi mišką jį pradėjo brautis pro krūmynus, kliuvinėdama už medžių šakų, susibraižydama rankas, kojas, veidą... Bet ji tarsi to nejuto. Jai knietėjo nueiti iki upelio. Pamatyti tą skaidrų vandenį, galbūt jis irgi atrodys tai pat magiškai kaip ir mokyklos kiemas...
Ir po neilgos kelionės ji pasiekė tikslą. Pro menkus krūmokšnius matėsi skaidrus upelio vanduo, kurio bangos lėtai šoko atsimušdamos į krantą, o jo čiurlenimas – kaip raminanti muzika. Tai pat ji pamatė ir siueltą. Gal ten elfė? Arba vandenė... Bet Morgana drąsiai žengė į priekį, kartu suklupdama ir nusirisdama iki upelio ir paslaptingosios būtybės...
-
Tie gluosniai švelniai ošė vis siūruodami bei švelniai glostydami aplinkinį orą bei žemę savo nukarusiomis šakelėmis, taip savotiškai kurdami girios lopšinę. O toji lopšinė dar ir kaip veikė – vis kvietė, kvietė į savo prieglobstį, tad Leliana vos laikėsi nesukniubusi žemėn bei nesusirangiusi draugiškame pomiškio guolyje. Ji ir pati nejučiomis lingavo į šonus visai kaip tasai medis šalimais jos. Tuo metu ji buvo gluosnis ir gluosnis buvo ji. O kartu jie buvo pasaulis. Tokiomis akimirkomis mergaitė galėdavo dar lengviau patikėti gamtos dievybe.
Šiaip ar taip, iš šios keistos hipnozės varniukę netikėtai prikėlė už jos kilęs krebždesys. Ji neskubėdama pasuko pečius ir galvą šonan, nužvelgdama atėjūnę. Tačiau kojų nepajudino. Galbūt nenorėjo nutraukti užsimezgusio ryšio, o galbūt tiesiog nenorėjo pajudėti iš tos vietos. Kad ir kaip bebūtų, ji tik prakapstė duobutes basais kojų pirštais minkštoje paklotėje ir suleido juos gilyn tarsi norėdama dar labiau susijungti su Žeme.
Atklydusi mergaitė Lelijai buvo dar nematyta, bet tai, tiesą sakant, visai nestebino – ji juk mokosi dar tik pirmus metus. Ir visgi, nepaisant to, nežinojo kaip elgtis, mat nesitikėjo tokiu metu nieko sutikti. O dar ir gerai neįžvelgė, kaip šioji atrodo, tik blankų siluetą, nes visos spalvos šioje tik mėnulio apšviestoje prieblandoje atrodė vienodos. Bet, regis, jos galvą vainikavo nuostabiai garbanotų plaukų kupetą.
Nespėjus įsižiūrėti į mėnesienos apšviestą veidą, atėjūnė žengė priekin bei suklupusi nusirideno Lijos link. Tikriausiai, kiek skaudėjo, bet žemė, visgi, buvo minkšta.
- Ar tokiu metu žmonės paprastai nemiega? – nusprendusi kalbėti abstrakčiai, neįterpiant savęs į kontekstą, galiausiai paklausė.
Kojų pirštai vis dar rausėsi ir lengvai krutėjo, tad Leliana ir toliau stovėjo per pusę pasisukusi į draugijon užklydusią mergaitę.
-
Vos nukritus, Morgana pajuto minkštą smėlį po alkūnių, na tai pat ir keistą jo skonį burnoje. Ji spaudydama susimaišiusį smėlį su žeme, pakelė galvą ir magišką būtybę, bet viso labo, tai buvo tik paprasta mergiotė, kuri keistai lingavo.
–Ar tokiu metu žmonės paprastais nemiega?– šioji paklausė.
Morgana nusijuokė ir šiaip ne taip atsistojo. Mergaitei kiek sukosi galva, o tarp dantų vis dar jautė girgždantį smėlį.
–Ką gi, turbūt aš nežmogus.– rusvaplaukė atrėžė ir vėl išspjovė smėlį tiesiai prie mergaitės basų kojų.
Klastuolė nekreipdama dėmesio į tą keistąją mergaitę lėtais žingsniukais nuėjo prie upelio kranto ir suklupo. Smėlis esantis burnoje beprotiškai troškino, tad mergaitė rieškučiomis pasisėmė sidabrinio vandens ir pridėjo jį prie rausvų lūpų. Vanduo buvo nepaprastais skanus, jautėsi menkas saldumas. Ji vėl įsižiūrėjo į vandenį, į savo menką raibuliuojantį atspindį, auksinius akmenukus dugne, kuriuos atrodė galėtum laisva ranka pasiekti. Čiurlenimas ir gluosnių ošimas buvo it lopšinė, kuri pamažu pradėjo traukti į save klupančią rusvaplaukę.
Dabar ji galėjo girdėti viską. Ji tarsi susiliejo su ja supančia augalija ir gyvūnija. Girdėjo, kaip tyliai netoliese tykojo lapė su lapiukais. Matė kaip mažas, mėlynas krabiukas ėjo auksiniu smėliu, upelio dugne. Ji jautė ir matė beveik viską.
-
Leliana dėbtelėjo į šalimais jos kojų išspjautą smėlį, tarsi šis galėti pasislinkti metrą į šoną vien nuo jos žvilgsnio, bei suraukė nosį. Negalėjo nuslėpti, jai tai ne itin patiko. Nepatiko jai ne smėlis – atvirkščiai smėlį ji mėgo, - bet pačios aplinkybės. Nepaisant to, mergaitė, nepažįstamajai nutipenus upelio link, blankiai šyptelėjo ir vėl atsuko veidą gluosniui. Atrodė mažne romiai. Gaila tik tiek, jog nebegalėjo sugrąžinti išslydusios bei tolyn nuplevėsavusios akimirkos.
- Jei ne žmogus, tuomet mes abi galime būti, kuo panorėjusios, - po kelių akimirkų atsakė į garbanės žodžius. – Kuo norėtum būti?
Galvon dingtelėjus šiai minčiai, Lija paskendo mintyse. Iki šiol nebuvo susimąsčiusi, kuo galėtų būti, jei ji nebūtų ji. Nors, greičiausiai, vis tiek būtų savimi, tik gal kiek kitokia fiziškai. Varniukė norėjo tuo tikėti. Ir tikėjo. Jai patiko jos siela, ir dar patiko žinoti, kad kitos tokios pasaulyje nėra. Jei tiesą sakant, tai, jos galva, visos sielos unikalios, bet, be abejo, sava visuomet bus mieliausia.
Išnirusi iš minčių, Leliana kartu ištraukė iš žemės pirštus bei apsižvalgė. Kiek tolėliau, prie tankėjančių medžių, pamatė būtent tai, ko jai reikėjo – kokią metro ilgio laibą lazdą. Nuėjusi tenai ją paėmė ir kiek pakilnojo rankose tarsi sverdama.
-
Rusvaplaukė vėl išgirdusi nepažįstamosios balsą papurtė galvą ir atsipeikėjo. Dabar ji susimąstė, kuo ji būtų, jei nebūtų žmogus. Tai išties sunkus klausimas jai, ji turbūt vis tiek pasirinktų savo žmogiškąjį pavidalą. Na, nebent ji taptų kokiu mistišku gyvūnu - jei negali būti magijos pasaulyje kaip burtininkė, būtų koks gyvūnas.
Ji neatsakė į mergaitės klausimą, bent balsu. Morgana atsistojo nuo kranto ir pažvelgė į nueinančią nepažįstamąją. Ji kiek suraukė nosį, bet toliau žvelgė į mergaitę kuri priėjusi prie medžių pačiupo ilgą ir grublėtą lazdą.
Klastuolė vėl susimąstė, ką šį atvykėlė daro tokiu laiku Uždraustajame miške? Nors toks pat klausimas iškilo ir Morganai, ką jį daro Uždraustajame miške beveik vidurnaktį.
–Ką tu veiki čia tokiu laiku?– ji nė pati nepajuto kaip išsprūdo šie žodžiai iš lūpų.
Ji papurtė suveltus plaukus ir toliau spoksojo į mergaitę su lazda, kur prietemoje ji atrodė net baisiau.
-
Vis dar sverdama pakeltą šakelė rankoje, Leliana šiek tiek pakreipė galvą šonan tarsi įtemptai mintydama. Jai nepraslydo pro ausis, jog nepažįstamoji taip ir neatsakė į klausimą, todėl nejautė pareigos pasidalinti ir savais apmąstymais.
Galiausiai, tikriausiai dorai nė nepraėjus dešimčiai sekundžių, varniukė silpnai, veik nepastebimai truktelėjo petimi bei vėl sugrįžo atgal, kur buvo daugiau erdvės. Žvilgtelėjusi dangun į žvaigždes susirado šiaurinę ir laikomos šakelės galu žemėje kuo tolygiau įspaudė penkis taškus, sudarančius apskritimą. Tuomet, iš lėto ėmė vesti šakele nuo vieno taško iki kito. Tiesa, tai visai nebuvo būtina, bet mergaitei norėjosi, kad vėliau viskas išeitų kuo lygiau, tad dabar silpnai žymėjosi linijas.
- Mėginu šį tą naujo, - itin aptakiai atsakė. - O tu kodėl bastaisi miškais beveik patį vidurnaktį? - vesdama vidinį ratą paklausė, o baigusi pasilenkė bei ištraukė susuktą baltojo šalavijo ir levandų smilkynę. – Štai, jei nori uždek. Jei nenori, vėliau vis tiek turėsiu uždegti.
Galiausiai dar kartą, tik kitomis kryptimis, einančiomis per rato vidų, o ne išore, sujungė visus taškus, sudarydama penkiakampę žvaigždė ir ėmė kuistis savo krepšyje. Penkiuose taškuose pastatė didesnes, skirtingų - geltonos, žalios, raudonos, mėlynos ir violetinės - spalvų žvakes, o tuomet atsitiesė vienoje rankoje laikydama druskos sklidiną kapšelį, o kitoje gniauždama seno, nurudusio popieriaus lapą.
- Nepažinojau savo tėvo, gyvenau su patėviu. Mama visuomet sakė, kad jis miręs, supranti? - visai netikėtai prabilo. Šiaip ar taip, jei toji mergaitė iki šiol neišėjo, tai bent jau žinos, ką varnė trokšta padaryti. – O prieš išvykdama čionai, vienoje močiutės knygoje suradau tokį ritualą, kuriuo galima prisikviesti mirusio žmogaus dvasią, supranti? – kiek pastėrusiomis akimis pakartoje ir pamojavo iš knygos išplėštu lapu. Lija labai tikėjosi, jog močiutė nesupyko dėl to niekšybės tokiai senai knygai.
-
Morganos toks mergaitės atsakymas nepatenkino. Mėgina šį tą naujo. ji pašaipiai pamąstė. Iš ties gana kvaila taip bastytis. Ji turėtų grįžti atgal į mergaičių kambarį, atsigulti į lovą ir užmigti, tačiau ji norėjo pamatyti ką darysi ši mergiotė.
O pamačius kaip ji braižo pentagramą ir ant žvaigždės kampų sudeda skirtingų spalvų žvakes, dar labiau susidomėjo. Ji buvo išties keistoka būtybė, bet tą pati apie save pasakytų ir Morgana. Jos abi keistos, nes vidury nakties bastosi Uždraustajame miške.
–Aš atsivilkau čia dėl nuolatinių košmarų, tiesiog atsibodo įprastas Hogvartso kiemas. Užsinorėjau kažko naujo, be to mokslų metų pabaiga, jie nieko nebepadarys.– rusvaplaukė atsainiai gūžtelėjo ir tada iš kišenės išsitraukė burtų lazdelę. Ji užvertė akis į viršų bandydama prisiminti burtažodį.– Incendio.
Taip ji uždegė visas penkias žvakes, kurios blausiai apšvietė nepažįstamosios veidą. Ji buvo blyški ir atrodė tarsi vaiduoklis, bet turėjo rausvas lūpas, kurios atrodė tarsi apkramtytos, tamsius plaukus, kurie tarsi bangos vilnijo jos nugara. Ji atrodė tarsi japonė, bet turėjo ryškias mėlynas akis, dėl ko atrodė gana keistai. Tai pat Morgana pastebėjo ir tai, kad nepažįstamoji yra iš Varno nago koledžo.
–Aš manau, kad tai šaunu. Na žinai, išsikviesti dvasias. Man patinka šis sumanymas.– rusvaplaukė sužavėta nusišypsojo ir pasitrynė rankas.
Jai patiko idėja apie dvasias, ji net dievino ją. Dvaasios. Kažkas nuostabaus ir naujo.
-
Lelianai patiko, jog toji mergaitė nepamanė, kad kalba kvailystes. Neišvadino kvaišele kaip kiti, iki šiol akies krašteliu nužiūrėję, kuo ji užpildo savo laisvalaikį. Net taip, kaip šeimos nariai, kurie tariamai turėtų palaikyti ir, kurie kas kart tik pavartydavo akimis bei nusisukę eidavo užsiimti „rimtais“ ir „naudingais“ darbais. Žinoma, tik ne močiutė. Ji visuomet palaikė ir mokė. Tikriausiai tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl mergaitę išsiuntė pas tetą.
Tokioms mintims suplūdus galvon, Lelija kilstelėjusi ranką pasitrynė skruostą ir nuleido akis. Nė nepastebėjo, kad nepažįstamoji jau spėjo sudegti visas žvakes.
- Ak, pirmiausiai, manau, reikėjo pasmilkyti tą smilkynę, jog nuo blogos energijos išvalytume šią vietą, - sutrikusi pakreipė galvą. Greičiausiai garbanė pamanė, jog varnė prašė uždegti žvakes, o ne žoleles. – Bet gal bus gerai ir dabar.
Tiesą sakant, nebuvo tuo tikra. Močiutė visuomet kartodavo, kad prieš ko nors imantis pirmiausia reikia atsikratyt blogų minčių ir apvalyti pasirinktą vietą. Tačiau gal nieko nenutiks. Juk tai tik žvakės.
Trumpam padėjusi druskos kapšelį šalin ir paėmusi pamirštą smilkynę, Lija bakstelėjo į ją savo lazdele bei leido šiek tiek padegti. Tuomet užpūtė liepsnelę, o nuo sudžiovintų žolelių ėmė kilti kvapnūs dūmai. Perbraukusi laikomais smilkalais išilgai savęs, per rankas ir per kojas, bei tą patį padariusi ir raudonplaukei, ėmė vaikštinėti po laukymę vis vėduodama laikomu žolelių ryšuliuku. Buvo dariusi tai dešimtis kartų, tačiau dabar mąstė, ar šįkart jau nebus per vėlu.
-
Morgana nervinai pasikasė galvą ir iškeikė save už nesiklausymą ir nesupratingumą. Bet tas mintis greitai nustūmė šonan ir pagalvojo apie tai ką reiks daryti kai kviesis dvasiais. Ar viskas bus kaip per žiobariškus filmus? Ar reikės sėdėti susikibus rankom ir murmėti kokias kalbas?
Bet visas mintis nutraukė staiga sukilęs čiaudulys nuo smilkalų kvapo. Ji pradėjo ištisai čiaudėti it koks kačiukas.
–Atleisk,– ji atsiprašė ir susimąstė koks galėtų būti mergaitės vardas.– Kuo tu vardu?
Rusvaplaukė mintyse spėliojo ar jos vardas yra koks egzotiškas ir retas, sunkiai ištariamas ar gana lengvas ir dažnai vartojamas? Mergaitė papurtė galvą ir išsitraukusi lazdelę bei pasakiusi burtažodį apšvietė didelę dalį kranto tuo pat metu ir keistąją mergiotę.
-
Numojusi ranka į raudonplaukės atsiprašymą, atseit nieko tokio, Leliana įsmeigė nebaigusias smilkti žoleles į minkštą žemę keli metrai nuo rato. Nuo jų vis dar plonu srautu kilo dūmelis tarsi sidabro upokšnis vinguriuojantis aukštyn.
- Aš - Leliana, o kuo tu būsi vardu?
Varniukė tik dabar susivokė, jog iki šiol nė nežinojo garbanės vardo. Tikriausiai visas kasdienes mintis ir mandagybes buvo išstūmęs vienintelis tikslas.
- Beveik baigta, - sumurmėjo vėl imdama druskos kapšelį ir padalindama jį į dvi dalis. Padavusi pusę klastuolei Lelija dar paaiškino: - Aš apibersiu ratus, o tu vidines linijas, gerai?
nusigręžusi mergaitė nužingsniavo prie artimiausios žvakės, suėmusi druskos maišelį už kakliuko apvertė jį bei ėmė lėtai berti ant prieš tai išvedžiotų rato linijų. Lėtai ėjo nuo žvakės prie žvakės, skrupulingai berdama baltas smilteles, o vėliau perėjo prie vidinio rato. Baigusi apžvelgė darbą ir ganėtinai patenkinta rezultatu išlankstė išplėštąjį lapą. Jau prieš tai buvo dešimtis kartų buvo jį skaičiusi ir vis suko galvą, ar nederėjo paimti dar ir šalimais buvusio puslapio.
-
Išgirdusi varniukės vardą Morgana kiek nusivylė, ji tikėjosi kažko sunkesnio ar įmantresnio. O Leliana toks paprastutis, tarsi lelija.
–Mano vardas Morgana.– ugniaplaukė jau norėjo tiesti ranką ir paspausti Lelianai, bet vietoje to jos delne atsirado odinis kapšelis su druska.
Ji išklausiusi varniukės nurodymų pradėjo lėtai eiti ir berti ant mergaitės nubrėžtų linijų. Kelis kartus netyčia prabėrusi ir patvarkiusi su ranka ji atsitiesė. Klastuolė pažvelgė į šalimais stovinčią mergiotę kuri rankose laikė seną, susiraukšlėjusį ir kiek pageldusį lapelį. Morgana priėjo prie tamsiaplaukės ir pažvelgė į lapelį. Tačiau blausioje šviesioje negalėjo įmatyti kas buvo parašyta.
–Ką dabar darysim? Sėdėsim tame rate ir murmėsime kokius keistus žodžius?– Morgana nežinia dėl ko staiga susierzino.
Ji papūtė užkritusią raudonų plaukų sruogą ir tada klestelėjo ant minkšto smėlio, šalia Lelianos kojų.
-
Varniukė silpnai suraukusi antakius braukė vienos rankos pirštais per eilutes. Nors buvo tikrai ganėtinai tamsu ir pirmą kartą žvelgiant į tąjį puslapį tegalėjai išvysti menku patamsėjimus raidžių ir paprastų braižinukų, tačiau Lelijos akys slyste slydo. Nė nebūtum galėjęs pavadinti to skaitymu, mat ankščiau tiek kartų regėjo tuos žodžius, kad dabar veik mokėjo visus mintinai. Greičiausiai būtų galėjusi išbert juos ir prižadinta vidury nakties. Nors dabar jau ir buvo vidurnaktis.
- Na, čia rašoma, jog visą laiką reikia iš lėto žingsniuoti aplink sukerėtą ratą. Kadangi mes dvi, tai tikriausiai reikėtų atsistoti priešingose pusėse ir kuo labiau suderinti žingsnius, - silpnai krimsčiodama lūpą pratarė bei netikėtai šyptelėjo. - Ak, ir turėsi nusiimti batus – taip energija lengviau srūva iš žemės į kūną ir atvirkščiai. Imk, pati paskaityk.
Leliana išsitraukė lazdelę, užžiebė jos gale šviesą, kad klastuolė galėtų įskaityti tekstą, ir ištiesė gelsvą lapą Morganai.
-
Apakinta staigios ir ryškios šviesos Morgana kelias sekundes pabuvo užsimerkusi. Tada vos vos pravėrusi akis pradėjo skaityti. Raštas buvo ne ką tvarkingesnis nei jos pačios, o rusvaplaukė dailiai tikrai nerašė. Bet ji viską perskaičius kiek pašaipiai nusišypsojo. Viskas atrodė taip paprasta padaryti.
– Gerai. – atsainiai gūžtelėjusi pečiais pasakė klastuolė.
Ji pasilenkė ir pradėjo greitai atrišti suvarstytus kareiviškus batus ir juos nusiavusi, mergiotė padėjo į šalį – ten pat kur numetė odinį maišelį nuo druskos. Atsitiesusi Morgana užkišo išslydusias netvarkingas sruogas atgal už ausies ir atsistojo, prie jos manymu pusės rato. Rusvaplaukė nusivalė kiek prakaituojančius delnus į juodas kelnes ir pažvelgė į mėlyną žvakę, kurios liepsna buvo neįprastai didelė. Visų žvakių liepsnos buvo didelės ir keistai judėjo, tarsi prisidėtų prie mergaičių ritualo šokdamos savo šokį. Morgana pajuto kaip netikėtai pašiurpo jos rankų plaukeliai ir keisti šiurpuliukai nuėjo per nugarą, tačiau nekreipė į tai dėmesio – pamanė, kad tai dėl vėsaus oro.
-
Klastuolei nusispyrus batus, Leliana sulankstė storo popieriaus lapą ir įkišo atgal į krepšelį, visai užmirštą ir vis dar gulintį po guosniu. Dedant jį atgal į savo vietą, viduje kažkas tyliai dunkstelėjo ir varnės galvoje susijungė du palaidi virvės galai. Greitai dar kartą įkišusi ranką į krepšį, kiek pasikuitė ir ištraukė penketą nedidelių akmenukų. Mergaitę tarsi vanduo perliejo pagalvojus, kad vos jų nepamiršo.
Nueinančiai į kitą rato pusę Morganai paskubomis delnan įspaudė mėnulio akmenį, azūritą ir kalnų krištolą, o savuose pasiliko kraujo akmenį bei peridotą.
- Tik neišmesk jų. Suverti būtų, be abejo, patogiau, bet, na, gerai kad iš vis jų radau, tad dabar reikia nenumesti žemėn, kol visko nebaigsim, - paskubom murmėdama paaiškino jai.
Garbanei užėmus vietą prie mėlynosios žvakės, Lelija atsistojo tiksliai priešingoje pusėje, tarpe tarp geltonosios ir žaliosios žvakių. Trumpam nuleido žvilgsnį į žemė, kad atsikratytų pašalinių minčių bei nusiramintų, tačiau protui vis taip pat karštligiškai dūzgiant, galiausiai vėl pakėlė akis, ir įsmeigusi jas į Morganą, kad darytų kaip ji, žengė žingsnį dešinėn.
- Tu, kuris dar vakar gyvenai, - jos balsas naktyje nuaidėjo pakankamai aiškiai, o gamta aplinkui, regis, sustingo. Svirplių ir tų pačių nebegalėjai išgirsti. Arba gluosnių - visi jie nutyko. – Mano siela šaukiasi tavęs vis nebyliai, - rankose laikomi akmenys sušilo, tačiau ne taip, kaip sušyla ilgai delnuose spaudžiami daiktai – dabar rodėsi, jog jie patys skleidžia šilumą. – Sugrįžk atgal iš šešėlių į šviesą, - rato riba, palengva vis dedant po žingsnį dešinėn, buvo labai arti pėdų. Labai. Bet Lija itin susikaupusi stengėsi jos neperžengti ar net neužminti. – Išlaisvink vėl balsą ir sakyk tik tiesą.
Žodžiai nutilo, o ji sustojo kitoje rato pusėje, prie mėlynosios žvakės. Varnanagė buvo sutrikusi, mat iki šiol nieko reikšmingo taip ir neįvyko. Ji vis svarstė, ką bus padariusi ne taip, bet galiausiai įtikino save, jog viską pakartojus ir apėjus pilną ratą, viskas bus taip, kaip turi būti. Kad joms pavyks.
-
Ji jautė, kad kažkas ne taip. Pasidarė velniškai tylu, atrodė, kad net pats upelis sustojo. Morgana sustojo tarp geltonos ir žalios žvakių. Jų liepsnos buvo didelės ir lėtai šokinėjo, nors vėjelio atrodė, kad nėra. Jos pradėjo eiti antrą kartą ir Morgana tai pat sakė žodžius, nors nelabai juos atsiminė.
– Tu, kuris vakar gyvenai, – ji netiksliai pasakė, bet niekas to neišgirdo. – Mano siela šaukiasi tavęs nebyliai.– ji vėl pajuto kaip akmenys jos delnuose pradėjo šiltėti ir mergiotė nė nepastebėjo, kaip netyčiomis perbraukė per smėlio liniją. – Sugrįžk atgal–
Garbanei užgniaužė kvapą, ji jautė, kad kažkas yra šalia. Negalėjo to matyti, bet matė kaip vaizdas rato vidurį raibuliuoja. Ji matė kaip tas raibuliuojantis siuletas priartėjo prie Lelianos ir tada prie Morganos. Bet staiga jis ištrūko iš rato, trenkėsi į garbanę ir ji išmetė akmenis bei pati parvirto ant smėlio. Rusvaplaukei truputį susisuko galvą ir ji nebematė raibuliuojančios sielos, bet girdėjo kaip ji pradėjo visur daužytis, trankytis... Ir tada viskas nutilo ir pranyko.
-
Pradėjus eiti likusią rato dalį, prie Lelianos balso prisijungė ir antrasis. Galbūt ne visiškai tiksliai ištariantis frazes, tačiau juodaplaukė tai ir ne itin rūpėjo, mat esmė vis tiek liko ta pati. Na, ji tikėjosi, kad tos smulkios klaidelės iš tiesų neturi jokios reikšmės, bet, šiaip ar taip jau, nieko pakeisti jau nebegalėjo. Iš dviejų mergaičių sklindantys žodžiai susitikę rato vidury persipynė ir patys pleveno panašiai kaip tosios žvakių ugnelės, nušviečiančios jų kelią.
Tačiau per akimirką viskas susprogo tarsi per daug išsipūtęs muilo burbulas. Tiesą sakant, Lelija nė nematė, kas visa tai susprogdino. Jos ėmė zuiti įvairūs klausimai, kuriems atsakymų, deja, kol kas nesugebėjo rasti.
Netikėtai varnanagės akys užkliuvo už prieš tai rate išryškėjusio raibuliuojančio pavidalo, kuris ištrūkęs iš nubrėžtų ribų trenkėsi į Morganą. Visas veiksmas Lijai sustingo ir mergaitė tarsi sulėtintai matė, kaip klastuolė virsta ant žemės. Jau antrą kartą per valandą.
Pirmakursė kiek gąstelėjusi žvelgė į nekrutantį bendraamžės kūną nepajėgdama išspaust net aiktelėjimo. Praėjus stinguliui ji puolė į priekį, tačiau, dar net nepasiekus ugniaplaukės, ją sustabdė nematoma siena, o tuomet buvo nublokšta atgalios.
-
Praėjus kiek laikui Morgana lėtai pakėlė galvą. Jai vaizdas kiek liejosi ne vien dėl keisto dujinio kūno smūgio, bet ir dėl to, kad į akis pateko smėlio. Raudonplaukė palietė galvą kur keistai perštėjo, pajutusi glitų skysti ant pirštų ji greitai atitraukė ranką ir pažiūrėjo pro ašarojančias akis į pirštus. Šie buvo ištepti krauju.
– Velniai rautu.– Morgana nusikeikė ir atsiduso.
Tada ji apsižvalgė, nors matė ir prastai dėl smėlio dalelių, bet vis dėl to matė, kad visa jų ritualo vieta buvo sugriauta. Žvakės buvo išmėtytos po visą smėlyną, tačiau vis dar degė, akmenys bala žino kur. Viskas buvo tiesiogine prasme sugriauta.
– Kur Leliana?– ji pati savęs paklausė nepastebėjusi juodaplaukės mergiotės.
Ji pradėjo lėtai stotis, tačiau vos pakėlusi apsunkusį kūną ji pajautė stiprų galvos svaigimą ir vėl krito ant sėdynės.
-
Sunkiai žnektelėjusi ant kiek drėgno smėlio Lelianai iš plaučių išėjo visas oras. Iš pradžių nė neatkreipė dėmesio į tąją drėgmę, mat ne šitokios problemos tuo metu sukosi jos galvoje, bet galiausiai, vis dar nesikeldama, pasuko galvą kairėn. Jei ją šalin būtų nušlavusi dar kiek stipresnė jėga, mergaitė šiuo metu būtų murgdžiusis upelyje, mat gulėjo ne per toliausiai nuo jo. O ir vanduo nebetekėjo romiai kaip prieš tai – dabar taškėsi į krantus tarsi mėgindamas išlipti iš vagos, o nuo dugno kilo nemenki oro burbulai. Akimirką varniukė sustingo iš siaubo pamaniusi, jog upelio vanduo nežinia kaip užvirė ir toji dvasia ketina pasiruošti sau vėlyvą vakarienė, tačiau ji lengviau atsipūtė, kai pajuto, jog ant odos tyškantys purslai yra šalti kaip jiems ir priklauso. Na, nebent juslės ją apgauna.
Šiaip ar taip, protui nesugebant suvokti matomo reiškinio (nors, geriau pagalvojus, kas apskritai sugebėtų paaiškint visa tai?), Lija pasivertė ant šono bei pakilo. Keletas metrų priekyje pamatė vėl parkrintančią Morganą, bet nespėjo pastebėti, dėl ko taip atsitiko. Beliko tikėtis, jog nebus kas baisaus.
Upelis vis dar veržėsi iš vagos, gluosnių, augančių palei krantinę, taip pat nepaliovė plėšęs vėjas, o judviejų manta buvo ištaškytą į visas šalis. Žavingas vaizdelis. Juodaplaukė atsargiai nutykino priekin, klastuolės link, ir šįkart, jos laimei, jokia nematoma siena nesutrukdė. Pratarti žodžio nesugebėjo, todėl tik žvilgsniu pasiteiravo, ar viskas gerai, o pati mintyse nepaliovė kartoti vis tos pačios mantros:
„Tu, kuris dar vakar gyvenai,
Dėkoju tau, kad mus, gyvuosius, aplankyti sutikai.
Tačiau ši žemė nebėra tavi namai,
Tad skrisk, prašau, pasaulin dvasių tu ramiai.“
Mergaitė nežinojo, ar dėl to, kad žodžiai nebuvo ištarti balsu, o gal todėl, jog šios dvasios tie burtai tiesiog neveikė, bet dar nė nebaigus pakartoti visko antrą kartą, mintis užgožė duslus juokas, rodos skambantis tiesiai jos ausyse. Šiuo metu Lelijai buvo įdomu tik tai, ar ir raudonplaukė jį girdi.
-
Pastebėjusi, kaip prie jos pradėjo artėjo Leliana ir pakėlė akis į mergiotę. Šios žvilgsnis buvo susirūpinęs, tarsi klaustų ar jai viskas gerai. Garbanė nieko neatsakė, tik pradėjo lėtai stotis. Galvos svaigulys buvo aprimęs, todėl ši nieko nelaukusi priėjo prie tamsiaplaukės. Mergiotė buvo susikaupusi ir užsimerkusi, tarsi kažką sakytų mintyse. Gal taip ir buvo, gal ji deklamavo kokius kitus magiškus žodžius, kurie išvarytų dvasią. Nors neatrodė, kad atėjūnas žada taip greitai nurimti. Dvasia it dar labiau įpykusi vėl nusviedė Morganą į smėlio kupstus, sukėlė smėlio sieną ir ji jau nebegalėjo matyti kas dedasi už jos. Klastuolė greitai pakilo ir priėjusi prie sienos vėl buvo nublokšta. Dvasia nenorėjo, kad ji būtų šalia Lelianos. „Aš turiu kažką daryti. Negaliu jos taip palikti.“- sunerimo raudonplaukė.
-Profesoriai! Profesorius galės padėti!- mergaitė šūktelėjo ir greitai priėjusi kelis žingsnius prie smėlio sienos tyliai pasakė,- Laikykis, greitai pasirodysiu su pagalba.
-
Sunkiais juodais batais spardydama purų sniegą, Europa žengė Uždraustuoju mišku. Šįkart vienuolikmetė žinojo, kad čia ne šiaip miškas, kur mokiniai gali be vargo vaikščioti. Priešingai, negana to, kad čia vaikai nė kojos įkišti negali, Uždraustajame miške yra begalės pavojų, kurie nepasigailės nei vieno. Visgi prisiklausiusi vyresniųjų klastuolių pasakojimų, Europėlė nepabūgo, o juk ir pačiai prieš tai čia teko pabūvoti, nieko baisaus.
Šiandien švietė saulė, tačiau, kas būdinga žiemos viduriui, buvo be proto šalta. Europa sukišusi pusę veido į šiltą Klastūnyno šaliką, o rankas laikydama palto kišenėse, ramiai dairėsi aplink. Atrodė, kad aplink nė gyvos dvasios, tik viena kita varna sukranksėdavo. Šitaip sau vaikštinėdama Klastūnyno globotinė priėjo labai gražią vietą. Čia tekėjo upelis, na, turėjo tekėti, visgi dėl jį užklojusio ledo ir sniego atrodė it numiręs, tačiau vis tiek pasakiškas. Tokių vietų pirmakursei ir trūko. Juk tik ir įsivaizdavo, kad Hogvartse, norėdama pabūti ramiai, be pašalinių garsų ir visų kvailių pilyje, Europa galės ateiti į vietą, kurią galėtų vadinti sava. Rodėsi, kad šis upelis galėtų būti būtent tokia.
-
Ten kur pavojai, ten ir Grayson. Jis drąsiai statė kojas miško žeme, kur galėjo būti pilna visokiausių padarų, bet dabar vaikui buvo visiškai vienodai. Jam reikėjo ne tik nuobodžios kasdienybės su viena cigarete kas dieną, bet ir kokių nors nuotykių, pavojų. Jis pats buvo nustebęs savo mintimis, kad jis, nuolatos paniuręs Grayson, užsimanė nuotykių. Gerai, ši vieta tikrai keičia mane. Tik kol kas nežinau... Ar į gerą pusę ar į blogą.
Su tokiomis mintimis, klastuolis skynėsi kelią tolyn, kuomet staigiai atsirado neįtikėtinoje vietoje. Jis netgi sugebėjo šyptelėti, bet tuomet jo šypsena dingo - čia jau kažkas buvo. Maža šypsenėlė išblėso, lyg jos net nebūtų buvę, o su tuo grįžo senasis ir liūdnasis Grayson.
-
Nedrąsiai švietė pavasario saulutė, tačiau buvo pakankamai šilta. Pakankamai, kad viduje nenusėdinti Stevie išbėgtų laukan ir teliktų sugalvoti, kur šį kartą nueiti. Pirmaisiais metais mergaitė nesiryžo įžengti į Uždraustąjį mišką. Žinoma, ne dėl to, kad jis uždraustas. Šie du žodžiai greta vienas kito egzistuoti tiesiog negali. Tačiau grifiukė prisiklausė visokių istorijų apie šį mišką, tad nutarė bent kol kas nerizikuoti. Tačiau dabar mergaitė jau antrakursė ir ji nutarė, kad laikas įveikti tą keistą ir nepaaiškinamą baimę. Kartais Stevie pasiimdavo su savimi knygą, kad galėtų ramiai paskaityti. Tačiau šį kartą nutarė, kad apsieis ir be to. Šis nuotykis turi būti toks, kurį vėliau būtų galima aprašyti. Skaitoma knyga tam nelabai tinka.
Stevie kurį laiką vaikščiojo pamiške, nesiryždama lįsti gylyn. Galiausiai mergaitė išdrįso žengti pirmajį žingsnį. Ko gero, visi tie pasakojimai tėra perdėtos pasakos drąsino save mergaitė, tad apsimestinai ryžtingai žygiavo tolyn. Ir, žinoma, tamsyn.
Netrukus Stevie išgirdo kažką teškant. Tai ją gerokai išgąsdino, tačiau grifiukė buvo pasiryžusi įveikti kuo daugiau savo baimių, tad pasuko garso pusėn. Netrukus ji apstulbusi pamatė, kad per mišką teka nedidelis upeliukas.
Puiku, bus galima atidaryti maudymosi sezoną! apsidžiaugė Stevie, iš to džiaugsmo net nepagalvojusi, kokie gyviai galėtų plaukioti tame iš pažiūros ramiame ir tyrame vandenyje. Stevie bėgte pribėgo prie vandens ir sustojo pagalvoti, ką pirmiausia daryti: dar pavaikščioti po mišką ar iš karto pulti į vandenį.
-
Berniukas ramiai ėjo link uždraustojo miško, be jokios baimės. Hogvarste jis buvo neilgai, bet jam buvo labai įdomu, kuo jis iš tikrųjų toks ypatingas. Bėdų vaikis nebijojo tad neskubėdamas traukė link jo. Gal reikėjo man Hayato pasikviest... Bet įdomu, kur jis... Suzu ne taip ir dažnai matė savo bičiulį ir dėl to ant jo labai pyko, bet, ką jis galėjo padaryti. Mažametis tik laukė, kada su juo susitiks ir galės aprėkti, kad nesimato taip dažnai kaip seniau.
Priėjęs mišką Suzu apsidairė ir žengė kuo toliau į jo gilumą, o kodėl gi ne. Jam einant galvoje atsirado minčių, vaikiui darėsi įdomus žiobarų gyvenimas, kadangi šis niekad nebuvo nuėjęs toliau nei jo draugužio namas. Gal ne taip ir blogai čia... Ir lazdelės naudoti daug nereikia. Bet berniukas nusipurtė, mat į kerėjimą jam bus būtina nueiti, jis pažadėjo tėvams, nors kitos išeities neturėjo. Grifiukas nekentė lazdelių, ar kažko panašaus, jam jau geriau burti ateitį, ar virti eliksyrus, nors toje pamokoje jis dar nesilankė. Girdėjo kažką, kad ji nėra lengva, bet visgi geriau, nei kažką burti.
Suzu pažadino upelio čiurlenimas, kuris jį labai sudomino. Patraukęs link to garso jis kiek nustebo pamatęs, kad čia jau kažkas yra. Iš už medžių žiūrėdamas į kažkokią merginą vaikis nedrąsiai priėjo.
-Sveika?-kiek klausiamai pasisveikinęs jis nedrąsiai akis nuskanavo, regis, vyresnėlę mergaitę. Nu va ir papuolu vis... Hayato tikrai gaus nuo manęs... Jo nėra, tai su mergiotėm susitinku vis... O apie ką su tokiom bendraut nežinau...
-
Stevie buvo giliai susimąsčiusi, todėl berniuko balsas ją gerokai išgąsdino, mergaitė net stryktelėjo.
- Oi... Labas. Nesitikėjau čia ką nors sutikti.
Kas jis toks? Matosi, kad nėra grynakraujis anglas... Stevie nebuvo nacionalistė, tačiau jeigu jau reikia pažindintis, ji mieliau rinktųsi savo tautietį. Laikas išmokti šiek tiek draugiškumo, ar ne?
- Manau, kad tavęs nepažįstu, - vėl prakalbo Stevie, karštligiškai galvodama, ką pasakyti. - Mano vardas Stevie, esu iš Grifų Gūžtos, antrakursė. Pamokas stengiuosi lankyti, tačiau tavęs nepamenu, tiesą sakant...
Stevie jautėsi be galo kvailai, bet kad jau susitiko, galima bandyti ir pasišnekėti... Mergaitė susirado nemažą akmenį ir atsisėdo.
- Gal nori prisėsti? Galvoju nusimaudyti, bet gal šiek tiek vėliau.
Stevie, trokšdama skradžiai žemę prasmegti, draugiškai pažvelgė į berniuką ir pabandė nusišypsoti.
-
Suzu šiek tiek nusiminė ir išsigando, kad su juo kažkas ne taip, nes mergaitė net pašoko. Bet po to vaikis susigaudė, kad jis išdygo jai turbūt nepastebėjus, o dar juolab, kad išsiskyrė išvaizda. Eh... Kodėl mama nesakė, kad mergiotės tokios... Bailės? Ir keistos...
-Na... Jei geriau pasijausi, aš irgi nesitikėjau čia kažką sutikti,-išskėsdamas rankas berniukas apsidairė. Medžių ošimas ir upelio čiurlenimas... Suzu gamtoje buvo vos kelis kartus, tad jam tai buvo lyg tikroji magija. Gamtos grožis ir muzika joje, viskas ramino ir padėjo atsipalaiduoti.
-Juk tai akivaizdu...-burbtelėjo Suzu, mat jam tokia Stevie frazė atrodė labai keista. Išvis jam jos bendravimas atrodė labai keistas. Berniukui ji pasirodė kiek... Pasikėlusi, taip nusprendė išgirdęs, kad ji labai pamokas lanko. Būtina jai tai įkišti?
-Jei įdomu, esu pirmakursis, Suzu,- ramiausiai prisistatęs vaikis šyptelėjo merginai. Jis norėjo ištiesti ranką, pasisveikinti, bet susilaikė.
-Ne ačiū,-taip pasakęs berniukas pliumptelėjo ant žemės ir jam nerūpėjo, ar žolė šlapia, ar ne, nors drėgmė jautėsi ir tai nebuvo malonu, sukryžiavęs kojas ir pasirėmęs rankomis jis užvertė galvą į dangų.-Maudytis? Dar ne vasara... Nejuokauk,-Suzu nelabai galėjo suvokti, kaip tokiu oru gali žmogus norėti įbristi į tą upelį, juo labiau, kad tai buvo upelis, ne kokia gili upė, kurioje galima būtų paplaukioti ir šiaip pakvailioti. Tikrai keista mergiotė...
-Tai... Sakei lankai labai pamokas, pirmūnė?-paklausęs turbūt akivaizdų atsakymą turintį klausimą, berniukas užsižiūrėjo į danguje esančius debesys, kurie matėsi pro medžių lają.
-
- Taip, vieta tokia, kur nedaug kas apsilanko. Bet smagu ką nors netikėtai susitikti ir susipažinti, ar ne? - bandė nusišypsoti Stevie, tačiau ji pati jautėsi taip, tarsi atrodo vis kvailiau ir kvailiau. - Man labai patinka leisti laiką gamtoje, dėl to aš dažnai kur nors nuklystu. Vis dėlto į Uždraustąjį mišką atėjau pirmą kartą. Ne dėl to, kad negalima, man tai skamba keistai. Tiesiog, matyt, esu bailė.
Aš nesu tas geras vaikas, kuris nedaro, ko negalima, o tik vaikšto į pamokas liūdnokai pagalvojo Stevie ir paklausė:
- Ar tau patinka Hogvarste? Aš į pamokas vaikštau labiausiai dėl to, kad o ką daugiau daryti? Ypač žiemą, kurios labai nemėgstu. Tada jau geriau nueiti į pamokas, bus lengviau egzaminus išlaikyti. Bet dabar, pavasarį, yra daug sunkiau.
Kai Suzu atsisėdo ant žolės, Stevie kilstelėjo antakius. Ar jis iš tų kietuolių, kurie labai nori pasirodyti? Įdomiausia tai, kad dažniausiai tokie būna visiški nevykėliai... Vis dėlto mergaitė nenorėjo atrodyti nedraugiška, tad įnirtingai galvojo, apie ką būtų galima šnekėtis, kad abiems būtų pakankamai jauku. Nieko nesugalvojusi, mergaitė tik atsakė:
- Aš maudytis galiu beveik bet kada. Na, kai ežeras apledėjęs, tada gal ne, dar neišdrįsau, nors, manau, gal kitąmet ar kada jau reikėtų. Tačiau dabar jau tikrai yra pakankamai šilta. Pabandyk, bus tikrai smagu!
Berniukui paklausus, ar ji pirmūnė, Stevie sutriko. Visų pirma, ji niekada nenorėjo tokia būti. Be to, ji ir nesijautė tokia esanti. Kai pasižiūriu, kaip per pamokas sekasi kitiems, pasijuntu visiška nevykėlė...
- Nemanau, kad esu pirmūnė. Gal dėl to ir vaikštau į pamokas, kad nieko doro nesugebu. Tačiau yra pamokų, kurios man yra lengvos. Vis dėlto toli gražu ne visos. Kurios pamokos tau patinka? 0 paklausė Stevie ir taip pat pakėlė akis į dangų.
Netrukus ji pašoko ir jau ketino eiti į upelį, bet šalia sėdintis berniukas ją sutrikdė. Su drabužiais maudytis tikrai bus šalta. O nusirengti? Prie jo? Tai jau ne!
-
-Nežinau,-kiek kvailai atsakęs Suzu tik patraukė pečiais. Iš tikrųjų jam buvo ir smagu ir nelabai, juk viskas priklausė nuo aplinkybių. Ir visados jis šiek tiek bijojo, nes bendrauti jam sekėsi ne per puikiausiai. Per visą savo gyvenimą vaikis pažinojo tik Hayato, jis niekad nesitraukdavo toli nuo namų.
-Gamta graži... Ji tokia... Hm, įdomi...-šiek tiek užsimąstęs berniukas apsidairė aplink, nors ir gamtoje daug laiko niekad nepraleido vaikis įsitikino, kad ji yra tiesiog nuostabi. Ir įsitikino, kad ji turi daug paslapčių, jam tai patiko dar labiau. Dažnai matydamas aukštą, vienišą medį berniukas ima svajoti, koks nuostabus vaizdas matytųsi jo viršūnėje, bet jis bijodavo lipti taip aukštai.
-Nelabai, visi čia mėgsta kerėti, o man tai... Ne prie širdies,-vos vos šyptelėjęs atsakė Suzu. O ką jam daugiau sakyti, tiesą jis pripažino, iš tikrųjų berniukas mielai neišlaikytų tų egzaminų, kad galėtų grįžti namo, bet dabar, kai Hogvartse ir Hayato...
-Tu keista,-geriau įsižiūrėjęs į Stevie pareiškė vaikis. Jam taip atrodė, nors, kodėl tai pasakė nelabai suvokė. O tada jo žvilgsnis nukrypo į vandenį. Bet juk čia tik upelis... Klausdamas savęs, kaip tokioj vietoj įmanoma linksmai išsimaudyti berniukas pasirąžė ir giliai įkvėpė.
-Hm... Ateities būrimas man labai patiko...-stebėdamas dangų pareiškė Suzu.-Na, o tavasis? Jei kerėjimas, mes nedraugai,-kiek susijuokęs pareiškė šis. Aišku, jis tik pajuokavo taip pareikšdamas, kad nemėgsta kerėjimo. Nors iš tikrųjų, kerėjimo pamokoje jis dar net nebuvo.
Toliau stebėdamas debesis vaikis pamatė vieną, kuris jam labai patiko. Tas baltas vatos kamuolys priminė šuniuko veidą, netgi akį turėjo, kadangi toje vietoje buvo skylė. Susidomėjęs Suzu žvilgtelėjo mergiotės pusėn ir nusišypsojo.
-O tu matai, kaip debesys kuria formas ir primena kažkokį daiktą? Pavyzdžiui tas,-ištiesęs pirštą į viršų jis parodė nesenai nužiūrėtą debesėlį.- Man primena šuniuko veidą.
-
Kaip jis gali nežinoti, ar jam patinka, ar ne? Keistuolis... susimąstė Stevie žvelgdama į Suzu.
- Gal tu nedažnai būni gamtoje? - paklausė Stevie ir draugiškai nusišypsojo. - Man tai yra geriausias dalykas, labai siūlau kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Labai smagu pabūti vienam, nes tada gali išgirsti miško garsus, pamatyti daugiau paukščių. Nes dabar niekas neis prie mūsų, kai mes kalbamės. O kai esi vienas, kai kurie gyvūnai prisiartina. Aš tiesiog labai mėgstu stebėti paukščius. Gal dėl to ir atrodau keista, - į gan įdomų pareiškimą atsiliepė Stevie. - Daug laiko praleidžiu viena. Nelabai moku bendrauti, nes man maloniau šnekėtis su paukščiais negu su žmonėmis. Tarp kitko, nenoriu įžeisti, - kreivai šyptelėjo Stevie.
Mergaitė pastebėjo, kad Suzu labai daug žvalgosi po medžius ir dangų, tad nutarė, kad jis, ko gero, tikrai retai kada apsilanko gamtoj. Mergaitė seniai tokių dalykų nebestebi, nes nebeįdomu. Dabar ji daugiau domisi smulkesniais dalykais - vabaliukais ar žole.
- Manęs ateities būrimas netraukia. Net nežinau, kodėl. Bet kuo tau blogai kerėjimas? Pati lengviausia pamoka man yra astronomija. Tačiau nėra labai įdomu, nes nesužinau daug naujo. Matai, aš nuo vaikystės domėjausi astronomija. Visai įdomu apsigynimas nuo juodosios magijos.
Ir vėl - kai kalbu apie pamokas, turiu ką pasakyti. Ar aš tikrai tokia nuoboda? niūriai pagalvojo mergaitė. Matyt, tikrai reikia daugiau bendrauti su žmonėmis. Stevie kurį laiką sėdėjo susimąsčiusi, tarsi pamiršusi, kad ji lyg ir bendrauja su kažkuo. Suzu kažką pasakė, bet Stevie neišgirdo pradžios. Ji tik žvilgtelėjo į debesį, kurį rodė berniukas ir gūžtelėjo pečiais.
- Hm... Gal kiek ir taip, - pratarė Stevie, tikėdamasi, kad toks atsakymas yra pakankamas į tai, ką kalbėjo berniukas.
Stevie dar kartą atsistojo ir priėjo prie upelio. Vis dėlto ji nutarė, kad ryšis nusimaudyti su drabužiais. Upelis pernelyg vilioja! Tad mergaitė nusiavė batus ir, atsisukusi į Suzu, paklausė:
- Gal nori nusimaudyti vis tik? Yra kažkokie kerai, kurie po to išdžiovins drabužius, nesušalsim.
Mergaitė nelaukė atsakymo ir drąsiai įbrido į upelį, kuriame buvo siaubingai šalta. Vis dėlto Stevie iš paskutiniųjų stengėsi necypti, nes nenorėjo atrodyti visiška nevykėlė.
-
-Aišku nedažnai... Aš labiau namuose tūnodavau, nes tėvai bandydavo priversti burti...-vyptelėjęs vaikis pastebėjo skrendantį paukštį, kuris jį sudomino. Tai buvo visiškai paprastas varnėnas, bet vaikiui jis atrodė labai įdomus, deja, greit pasislėpė už medžių.
-Jo... Čia taip gera, o medžių ošimas... Bet šiek tiek baisu, nežinai, kada koks gyvis gali išlįsti... Tėtis sakė, kad į čia neiti, ypač naktį... Sako vilkolakių yra, baisoka,-taip atsakęs Suzu šyptelėjo mergiotei. Jam ji vis tiek buvo keista, bet jau darėsi nebe taip ir neįdomu. Gal ir ne tragiškiausias dalykas tos mergiotės... Taip mąstydamas jis pasidėjo rankas po galvą ir giliai įkvėpė. Gamta jam iš tikrųjų patiko ir labai.
-Kodėl netraukia? Tau neįdomu sužinoti kas tavęs laukia rytoj?-susidomėjęs tokiu pareiškimu ėmė klausinėti berniukas.- O kerėjimas... Tai tragiškas mokslas! Tos lazdelės... Norėsi užkerėti triušį, žiūrėk ims ir susprogs,- taip pasakęs vaikis dar norėjo tęsti ir tęsti, bet susilaikė. Visgi, jei galėtų jis kalbėtų kelis kartus daugiau, bet mama sakė, kad tai erzina. O išgirdęs, kad Stevei patinka Apsiginimas nuo Juodosios magijos pajautė, kaip per kūną perbėgo daugybė skruzdžių
-Jei patinka tokia pamoka... Turbūt kovinga būsi,-nusijuokęs pareiškė vaikis, bet šiek tiek prisibijojo kažką daugiau padaryt, o jeigu rimtai? Tai ji juk grifiuką žiurkę paverstų ir ramu.
Nusiminęs, kad rudaplaukės nesudomino debesiukas, kurį parodė, berniukas nusprendė, kad jais grožėsis pats. Fantazijos neturi... Tačiau ji atsistojo ir patraukė prie upelio.
-Na... Nelabai...-Atsisėdęs ir sukryžiavęs kojas jis nedrąsiai šyptelėjo jai, maudytis bijojo, nes šalto vandens neapkentė. Kol jis prisipratina prie jo praeina amžinybė ir visi jau būna pasilinksminę. Bet mergaitė įbrido į vandenį, berniukas kiek išraudo. Na... Gal išdrįsčiau, negaliu atrodyt kaip kažkoks bailys! Aš juk grifas... Nieko nelaukęs jis nusimovė savo batus ir šiek tiek pasiraitojęs kelnes puolė į vandenį.
-Aaaaaaleliujaaaa!-jis šoktelėjo su abejomis kojomis į vandenį ir pasigailėjo. Jis buvo ledinis, rudaakis ėmė šokinėti vietoje gailėdamasis tokio veiksmo.
-Kaip tau nešalta...
-
- Man patinka pamokos, kur reikia burtų lazdelės, - pasakė Stevie, kai Suzu paklausė apie ateities būrimą. - O ateities būrimo pamokos man yra pernelyg nekonkrečios. Na, gal ir būtų gerai, jeigu pasakytų, kas ir kada bus. Bet ten dažniausiai būna tik kad maždaug tada ir tada atsitiks maždaug tas ir tas...
Grifiukę labai nustebino keista berniuko neapykanta lazdelės, tad ji net nežinojo, ką atsakyti.
- O kuo blogas apsigynimas nuo juodosios magijos? Manau, kad tai yra naudinga pamoka. Ir nemanau, kad aš labai kovinga, - šyptelėjo Stevie.
Per tą laiką, kol Suzu įsidrąsino įlipti į vandenį, mergaitė spėjo šiek tiek apsiprasti. Vanduo vis dar buvo šaltas, tačiau jau darėsi pakenčiama. Žinoma, Stevie neketino plaukioti, bet šiek tiek pabraidyti galima. Todėl ji įžengė šiek tiek giliau, kol ją išgąsdino Suzu šauksmas.
- Juk priprasi, - atsiliepė Stevie, apsimesdama, kad jai yra visiškai nešalta ir ji tiesiog mėgaujasi tuo, ką daro. - Gal nori pasitaškyti? Iš karto bus šilčiau?
Mergaitė pasilenkė, kad aptaškytų Suzu, bet kažkas berniuko veiksmuose ją sustabdė. Mergaitė išsitiesė ir atidžiai nužvelgė Suzu.
-
-Burtų lazdelės yra prakeiksmas... Supranti? Kai netyčia puodą susprogdinsi, suprasi... O su ateities būrimu... Juk visokių jų yra,- šyptelėjęs atsakė berniukas. Ką daugiau apie tai pasakyti nežinojo, tad kuriam laikui nutilo. Nors tyla jam patiko žinojimas, kad šalia yra žmogus vertė kažką sakyti, mat buvo kiek nejauku.
-Naudinga pamoka, kai nebijai lazdelės rankoj laikyt ir kaip jau minėjau... Panaudosi burtažodį ir netyčia kažką susprogdinsi, tad nepasakyčiau, kad taip yra...- kiek įtariai nužvelgęs dėl pareiškimo, kad nėra kovinga vaikis patraukė pečiais ir nusisuko. Tik taip sako, nes nenori pripažinti, vis tiek jos prisibijot tektų...
-Priprasiu?!-Toliau strikinėdamas surėkė Suzu. Šaltis jį kankino, bet išlipti nenorėjo, nusprendė, kad turi įveikti visą tai. Nors visgi, tas nelemtas šaltis nepraėjo, grifiukas jautė, kaip jo kojos virsta ledu, vien dėl to negalėjo nustoti šokinėti.
-Nejuokauk...- toliau strikinėdamas jis pajautė, kaip šąla ne tik kojos, bet po truputį ir jis pats. Jausmas buvo ne pats šauniausias, o iš vandens lipti jis nenorėjo.
-Prašau, nesitaškom, man sunku priprasti prie vandens... Jis turi būti arba šiltas arba aš nelendu...-kiek nuraudęs pareiškė šis, strikinėti kiek nustojo, kadangi pavargo, bet šaltis skverbėsi į jo kūną. Sveikinu... Tu šali dėl nepažįstamos mergiotės, šaunuolis...
-Gal jau lipam lauk?-paklausė šis, kai per kūną perėjo dar viena jaučiamo šaltuko banga.
-
- Kodėl tu vis kalbi apie susprogdinimą? - paklausė Stevie. - Ar tau buvo nutikę kas nors panašaus? Jeigu taip, gali papasakoti. Skamba... Įdomiai, jeigu supranti, ką noriu pasakyti. Tiesiog nemanau, kad ką nors susprogdinti yra taip lengva... Galbūt augai žiobarų šeimoje? Gal dėl to tau nepatinka burtų lazdelės?
Mergaitė pasvarstė, kad toks klausimas gali pasirodyti užgaulokas, bet ji niekaip negalėjo suprasti tos keistos lazdelių baimės.
Stevie jautėsi jau beveik visiškai pripratusi prie vandens, tačiau pastebėjo, kad Suzu kuo toliau, tuo labiau kankinasi. Po kiek laiko mergaitė pratarė:
- Jeigu tau šalta, tu nesikankink. Aš nenoriu, kad tu susirgtum ar dar kas atsitiktų. Taip, vanduo šaltas, bet man tai patinka ir aš jau pripratau. Tačiau nejaučiu poreikio tave kankinti...
Na, nesitaškom, tai nesitaškom pamanė Stevie, nors jai po truputį jau darėsi nuobodu. Po kiek laiko mergaitė nutarė pagailėti vargo šąlančio berniuko, tad pasakė:
- Na, gerai, lipam, nenoriu būti žiauri. Mielai dar pavaikščiočiau, bet jeigu tau šalta, galim lipti.
Stevie patraukė link kranto, tačiau jos mintys nebuvo pačios šviesiausios. Jeigu šalta, gali lipti. Juk aš neverčiau tavęs maudytis, tik paklausiau...
Vos tik mergaitė išlipo į krantą, ji ant kažko paslydo ir nugriuvo tiesiai atgal į upelį.
-
-Kai ne tau duota tai ne tik tas nutinka... Žiūrėk, norėsi paverst žiurkę taure, o netyčiukais ją nudažysi žydrą spalva...-išraudęs pareiškė šis.-Ir grynakraujis esu,-vaikis kiek šyptelėjo, bet jam buvo žiauriai gėda. Grynakraujis berniukas, o bijo net paprasčiausia burtažodį panaudoti, kad nenutiktų nieko blogo. Jis visados žavėjosi savo draugo gebėjimais ir norėjo tokių, bet deja, Dievas jam to nedavė. Atsidusęs berniukas nužvelgė medžių lapus, kuriam laikui nuotaika dingo. Jis jautė gėdą ir dar kartą gėdą.
-Nee, viskas gerai,- šyptelėjęs atsakę jis, nors niekas nebuvo gerai. Berniukas strikinėjo, kaip koks kiškis ir negalėjo to pakeisti, jis nenorėjo visiškai sušalti. Bet vis tiek save vertė, juk ką čia ir taip gėdos prisidarė dėl lazdelės tai dar ir vandens bijos. Aš galiu, viskas čia gerai... Aš meluoju sau...
Dėkingai nusišypsojęs berniukas ėmė lipti iš upelio, kai pamatė, kad grifiukė paslydo. Nedrąsiai nusijuokęs, mat vaizdas buvo tikrai juokingas po kelių sekundžių nusijuokė dar garsiau. Jis negalėjo tramdyti savo juoko, bet gan greit atsistatė.
-Tau viskas gerai?-ištiesęs ranką rudaplaukis nusipurtė, mat žinojo, kad ji bus šlapia ir ledinė. Eh... Už ką man tai?
-
Ar jis nevertėlis? su smalsumu pagalvojo Stevie, tačiau garsiai to paklausti neišdrįso. Tik pasakė:
- O man atrodo, visai smagu. Juk kai atsitinka kokios nors klaidos, per tai galima naujų dalykų atrasti. Na, tarkim, ką nors nudažai spalva, ko nenorėjai padaryti. Bet galbūt tam daiktui nauja spalva labai tinka? Bet kuriuo atveju, manau, kad tau reikia lazdelės ne bijoti, o bandyti prisijaukinti ir kuo daugiau praktikuotis.
Kai Stevei paslydus Suzu pradėjo juoktis, mergaitė nebuvo patenkinta, nes ji gerokai susitrenkė ranką. Tačiau ji stengėsi neatrodyti pikčiurna, tad pradėjo juoktis kartu, nors ir pati suprato, kaip nenatūraliai skamba jos juokas.
- Ranką gal kiek susitrenkiau, - pratarė Stevie. - Bet šiaip taip, ačiū, man viskas gerai.
Mergaitė paėmė ištiestą Suzu ranką ir bandė atsistoti. Tačiau, matyt, berniukas stovėjo ne visai tvirtai, nes ne Stevie atsistojo, o Suzu įkrito į vandenį. Mergaitė gerokai išsigando:
- Atsiprašau, aš tikrai netyčia! - sušuko ji.
Kuo skubiau atsistojusi ji norėjo padėti Suzu greitai išlipti iš vandens, bet labai sunkiai sekėsi tramdyti juoką - šį kartą kuo nuoširdžiausią.
-
-Juokauji? Kai padegsi mamos plaukus tada kalbėk...-burtbetėlęs ir be nuotaikos atkirto Suzu, jis norėjo baigti šia temą, tad šyptelėjo ir meldė Dievą, kad ji neprikibtų.
Šyptelėjęs, kad pati mergiotė nusijuokė, nors jam jos juokas atrodė kiek keistas berniukas apžiūrėjo, ar ji neprasiskėlė kokios galvos. Rodos, sveika... Na... Protiškai... Nežinia.
-Gal praeis...-laukdamas kol ši pačiups jo ranką grifiukas kiek nepatogiai atsistojo ir dėl to pasigailėjo. Jis buvo greitai patrauktas rudaplaukės į vandenį, nukrito prie pat jos. Laimei, jis turėjo gan gera reakcija, tad nesiplojo veidu į vandenį, nors realiai tik veidas teliko sveikas. Nu po velnių! Berniukas nepyko, jis pajautė didžiulį šaltį ir iškart šoko iš vandens.
-Nu ačiū,-kiek nusijuokęs jis pažvelgė į save. Šlaput šlaputėlis ir dar stipriai drebėjo.
-Siaubas kaip šalta... Nu žinai, už šitą tau atsilyginsiu,- žaismingai pakėlęs antakius Suzu nejučia atsiduso. Jam iš tikrųjų buvo žiauriai šalta, atrodė, kad jis tuoj į leduką pavirs, o tada kilo kiek kvaila mintis. Pažiūrėkim, kaip ji toleruoja šalti... Nusijuokęs berniukas pripuolė prie jos ir ėmė savo ledinėmis rankomis liesti kaklą, o jei tiksliau jį kutenti.
-Kerštas!-besijuokdamas rėkė jis.
-
Padegė mamos plaukus? Geeeras pagalvojo Stevie, bet nieko nebeatsakė. Ji suprato, kad tai Suzu yra nemaloni tema, tad nebenorėjo ilgiau apie tai kalbėti.
Kai berniukas įkrito į vandenį, Stevei teko gerokai nustebti. Ji galvojo, kad Suzu pradės klykti, kaip jam šalta, tačiau jis greitai pašoko ir išlipo iš vandens. Gal ne taip jam ir šalta? pagalvojo Stevie, svarstydama, kad jeigu jai būtų taip šalta, ji negalėtų nė krustelėti, o ne taip greitai reaguotų į situaciją. Bet koks tikslas apsimetinėti? Nebent jis nemoka plaukti...
- Klausyk, o tau patinka maudytis? Na, kai yra šilčiau? Galėtume kada nueiti į ežerą, - pasiūlė Stevie, tikėdamasi, kad pavyks suprasti keistą berniuko elgesį.
Vos Suzu pradėjo kutenti mergaitei kaklą, Stevie pradėjo juoktis ir bandė pabėgti. Nepaisyti šalčio mergaitė galėjo. Tačiau kutenimas buvo kas kita. Stevie visada bijojo kutenimo ir negalėjo pakęsti, kai kas nors tą darydavo.
- Ai, baik! - šūktelėjo ji ir skubiai pridūrė: - Ne, man nešalta. Aš tik negaliu pakęsti kutenimo.
Stevie pasileido tolyn nuo upelio, tikėdamasi, kad pavyks pasprukti nuo berniuko. Tačiau bebėgdama ji užkliuvo už kažkokios šaknies ir plojosi ant žemės. Kiek išsigandusi Stevie pamatė, kad jos dešinė ranka yra gerokai kruvina. Mergaitė riebiai nusikeikė ir svajojo prasmegti skradžiai žemę. Nevėkšla tu beviltiškai pagalvojo ir išsitiesusi ant šaltos žemės užsimerkė.
-
Kiek drebėdamas Suzu šyptelėjo
-Jei vanduo labai šiltas... Tik tada, nes kol aš įprantu praeina valanda... Bet šiaip, mielai-vyptelėjęs jis nusipurtė, kaip šuniukas ir ėmė gręžti savo rūbus, nes jie spėjo permirkti vandeniu. Sekasi man... O taip, labai.
Besijuokiant grifiukui buvo net linksmiau, kai mergiotė taip ėmė priešintis ir rėkti.
-Taip, taip, tau nešalta,-dar kartą nusijuokęs vaikis nespėjo sureaguoti, kaip rudaplaukė nuskuodė kažkur tolyn. Nu po velnių... Bet ir greita... Jis pasileido paskui ją, o šiai kažkas nutiko ir ji parkrito.
-O tu negali nustoti griuvinėti visur?- dar kartą nusijuokęs jis nužvelgė, ar Stevie sveika. Nužvelgęs jos ranką sučiaupė lūpas. Šaunuolė... Ką dabar su tavim daryti? Klausdamas savęs jis giliai atsiduso.
-Tave vesti pas seselę, ar netyčiukais žinai burtažodį?-taip paklausęs jis pasilenkė, kad padėtų atsistoti, nors nežinojo, ar gerai pasielgė. Vis dėl to mergaitei taip nutikto tik todėl, kad berniukas ją ėmė kutenti, o dėl jis pajautė, kaip sąžinė atsiliepia. Naaagii... Ji pati kalta... Pats to nesupratęs vaikis atsiduso.
-Nieko kito neskauda? Kojų? Pilvo?-dar kartą nužvelgė grifiukę. Jos gal ranka silpna... Tai vienur susimuša... Tai kitur.
-
Nejuokinga niūriai pagalvojo Stevie, tačiau stengėsi juoktis kartu su Suzu, kad bent kiek nukreiptų dėmesį nuo savo nevėkšliškumo.
- Nugriuvau tik todėl, kad norėjau pabėgti nuo tavęs, - pratarė mergaitė, tačiau ji nebuvo pikta, tad tikėjosi, kad balsas nuskambėjo draugiškai. - Bet aš nepykstu. Tu nekaltas, kad aš tokia nevėkšla.
Stevie atsistojo ir svarstė, ką daryt.
- Ne, daugiau nieko neskauda. Ačiū, - pratarė ji. Žinoma, mergaitė jokių kerų neprisiminė, tačiau labai nesinorėjo eiti pas seselę, tad kurį laiką ji nieko nesakė, tik mąstė. Po kiek laiko Stevie, gerokai nustebindama save, prisiminė.
- O, žinok, pasirodo, žinau burtažodį, - pasakė ji Suzu. - Niekada neteko jo naudoti, tačiau žinau, kad toks yra. Jeigu bus blogiau, teks keliauti į ligoninę. Bet pabandysiu.
Stevie išsitraukė lazdelę ir pakėlė šiek tiek virpančią kairę ranką.
- Tu, ko gero, bandyti nenorėsi? - paklausė ji Suzu. - Deja, mano stiprioji ranka yra dešinė...
Stevie virpėdama garsiai ištarė:
- Tergeo!
Nieko neįvyko. Stevie pabandė dar kartą ir šiek tiek kraujo nusivalė. Tačiau pabandžius trečią kartą, matyt, nutiko kažkas, kas neturėjo nutikti, nes kerai tvojo per ranką labai skaudžiai, Stevie net suklupo.
-
Aprimęs Suzu dar kartą geriau nužvelgė merginą. Nebuvo panašu, kad ji susižeidė kažką papildomai Siaubas, kaip taip...
-Na, nepyk,-šyptelėjęs vaikis tęsė.-Aš tik norėjau pajuokauti... Iš pradžių buvo tikrai juokina,-patraukęs pečiais grifiukas atsiduso. Tikiuosi ji nestipriai susižeidė, nes bus labai blogai... Po trumputės tylos Suzu šyptelėjo rudaplaukei.
-Gal pavyks, nebijok tik... Aš su kerėjimu nedraugauju, kaip žinai, bet nemanau, kad tau kažkas blogai su juo...-dar kartą nusišypsojęs vaikis šiek tiek atsitraukė. Po savo daugybės bandymų burti jis nieko kito negalėjo daryti, kaip bijoti. Melsdamasis, kad jai pavyks stebėjo, kaip ji laiko burtų lazdelę. Prašau, kad tik nesprogtų ranka... Ji bandė vieną, antrą kartą...
-Gal už...-norėdamas sakyti, kad užteks jis pamatė, kaip mergina suklupo.-Tau viskas gerai? Skauda?-žaibišku greičiu atsidūręs prie grifęs jis padrąsinamai šyptelėjo jai, tačiau neįsivaizdavo, ką turėtų daryti. Gera situacija... Sekasi, aš visas šlapias ir turbūt reikės eit pas seselę... O ką jai pasakysim?
-
- Viskas gerai, aš suprantu, - šyptelėjo Stevie. - Ir pati kartais tą darau. Laimei, ne visi žmonės nuolat už ko nors kliuvinėja.
Po to, kai stipriai suskaudo ranką ir mergaitė suklupo, jai norėjo tik keiktis ir daugiau nieko nedaryti. Visokių seselių ji bijojo visą gyvenimą, dėl to mintis eiti į ligoninę skambėjo švelniai tariant ne itin viliojančiai. Stevie galvojo, ką jai daryti, kaip išvengti to, kas jau atrodo neišvengiama. Tačiau mergaitė pajuto, kad skausmas, tvojęs per ranką, kažkur dingo. Stevie žvilgtelėjo į ranką ir ji pamatė, kad kraujo nebėra.
- Keista, ar ne? - paklausė ji Suzu. - Nežinau, kodėl man taip suskaudo. Bet va - kraujo nebėra. Kerai suveikė. Ir panašu, kad skausmas praėjo. Man lyg ir viskas gerai.
Kiek padvejojusi Stevie grįžo prie upelio ir vėl atsisėdo šalia jo.
- O vis dėlto gaila, kad vis dar taip šalta. Būtų smagu iš tikrųjų išsimaudyti...
Kurį laiką Stevie sėdėjo tylėdama, tačiau po kiek laiko vėl atsisuko į berniuką:
- Žinai, vis tik gerai, kad nereikia eiti pas seselę. Tokie žmonės mane gąsdina...
-
-Laimei?-kiek nusijuokė vaikis.-Na, nematau čia jokios laimės...-vėl nužvelgus merginą Suzu jos pagailo. Na, jis pats kaltas buvo, kad privertė ją bėgti, dėl to ir labai gailėjo. Iš tikrųjų, jeigu merginai būtų dėl savo kaltės taip nutikę jis imtų dar garsiau juoktis, nors ką čia iš nelaimių pasijuoksi.
Apžiūrėjęs iš šalies ranką rudakis tik patraukė pečiais.
-Įdomūs kerai... Lyg ir? Ar tikrai?-dar norėdamas pasitikslinti jis šyptelėjo jai. Nenorėjo taip palikti visko, kadangi jautė kaltę. Berniukas stebėjo, kaip ji nueina link upelio ir po kelių sekundžių pats nusekė. Atsisėdęs šalia trumpam įsižiūrėjo į tolėliau esančius medžius, tačiau minčių nekilo.
-Jei būtų šiltas vanduo... Gal ir būtų gera, bet bent kai aš maudydavausi upėje... Ten siaubas! Visada drebėdamas išlipu,- paskutinę dalį pasakęs kiek tyliau lėtai iškvėpė orą. Kodėl vanduo toks baisus dalykas...
-Gąsdina? Kuo? Juk nieko čia baisaus,-kiek nustebęs dėl tokio pareiškimo vaikio žvilgsnis nuslinko ties upelio vandeniu.-Juk keli burtažodžiai, arba keli eliksyrai ir tu sveika... Čia ne kaip pas žiobarus, mama sakė juos ten pjausto, mėsinėja,-nusipurtęs nuo paskutiniu žodžiu vaikis nusprendė, kad sėdėti su šlapiais rūbais nebuvo taip malonu, juolab, kad per juos jį ėmė krėsti šaltis.
-Ė... Tu nepyksi, jei aš viršų nusiimsiu? Man labai šalta...-vyptelėjęs vaikis suėmė šoną audinio ir išgręžė jį, ko pasėkoje šalia Suzu liko šlapias žolės lopinėlis. Eh, siaubas, ką čia dabar daryti?
-
- Na, nemanau, kad būtų gerai, jeigu visi būtų tokie nevėkšlos kaip aš, - nusijuokė Stevie. - Man atrodo, neliktų nieko sveiko, nes viskas būtų žmonių sulaužyta.
Suzu žiūrint į jos ranką, mergaitė jautėsi kiek nejaukiai. Ji suprato, kad berniukas, ko gero, jaučiais kaltas, tačiau ji nebuvo pratusi prie tokio rūpesčio. Vis dėlto tai nebuvo nemalonu, tad Stevie tylėjo. Kartais atrodo, kad manim bet kas rūpinasi daugiau negu tėvai liūdnai pagalvojo mergaitė, nes būdama namie ji labai mažai laiko praleisdavo su tėvais, tad, žinoma, jie nespėdavo prieiti kiekvieną kartą jai susitrenkus ar užsigavus.
- Nesijaudink, man viskas gerai. O jeigu ne, teks tada nueiti pas seselę.
Kai grifai grįžo prie upelio, Stevie paklausė:
- Galbūt tu esi pripratęs maudytis ežere? Tai paaiškintų, kodėl tau taip šalta. Upės vanduo vis dėlto yra gerokai šaltesnis. Ir sunkiau prie jo priprasti. O gal šiaip nelabai mėgsti?
Nors kaip galima nemėgti maudytis? pagalvojo Stevie ir garsiai pridūrė:
- Jeigu nemėgsti, pasakyk, galėsim neiti į ežerą, nors ir siūliau. Aš nesu kankintoja.
Mergaitė nusišypsojo. Suzu kalbant apie žiobarų mediciną, ją nukrėtė šiurpas.
- Mėsinėja? - nustebusi paklausė ji. - Kaip tai veikia? Man jokia medicina nepatinka, nes tai reiškia skausmą ir šlykščius vaistus. Net nežinau, kodėl jaučiu tokią keistą baimę.
Stevie pastebėjo, kad Suzu gerokai dreba. Ji jau norėjo pasiūlyti jam nusivilkti rūbą iš jį išgręžti, kai staiga jis paklausė, ar gali tai padaryti. Kodėl turėtų negalėti? nustebo Stevie ir atsakė:
- Taip, žinoma. Tik neišsirenk nuogai, - bandė pajuokauti ji. - Jeigu tau šalta, aš galėčiau padaryti tau pačių masažą. Gal kiek apšilsi. Norėtum?
-
-Manau, visokių žmonių reikia,-nusijuokęs iš to vaikis ramiausiai nusišypsojo. Kaip keistai viskas šiandien krypsta... Žvilgsnis vėl krypo į medžius, jam patiko tokia diena, kai kažką veikia ir yra ne vienas. Jis netgi apsiprato su mintimi, kad Hogvartse sutinka daugiau mergiočių, o ne vaikinukų, nors vis dar negalėjo perprasti jų.
Dar kartą šyptelėjęs Stevei vaikis nesusilaikė nežvilgtelėjęs į ranką. Jei ne... Jis labai nenorėjo, kad tas "jei ne" neišsipildytų, kadangi kaltė jį graužtų dar labiau. Bet, ką padarysi, juk berniukas neturi laiko atsuktuvo, kad viską sutvarkytų. Nors tokio dalykėlio norėtų.
-Kad man nėra skirtumo, ar upė, ar ežeras... Man atrodo... Man tiesiog būna šalta,- patraukęs pečiais jis susimąstė, kadangi niekad nepagalvojo, kad vandens šiluma skiriasi nuo to, ar tai upė, ar ežeras. Juk abiejuose variantuose yra vanduo.
-Maudytis aš mėgstu, mes su Hayato eidavome,-šyptelėjęs jis atsiminė, kad rudaplaukė turbūt nežino, jo bičiulio vardo.-Čia mano draugas, jis irgi Hogvartse, tik kitame koledže,-dar kartą nusišypsojęs pridūrė šis.
-Nežinau... Pjausto, siūna... Nesigilinau,-nusipurtęs vaikis patraukė pečiais. Jam buvo šlykštu apie tai pagalvoti, o įsivaizduoti jis tikrai negalėjo.
Nusijuokęs berniukas nusiėmė savo viršų. Jį toliau krėtė šaltis, tačiau tai pasistengė ignoruoti nuspręsdamas, kad neužilgo praeis.
-Ne... Nežinau, nereikia gal...-atsistojęs vaikis nusipurtė, jo plaukai buvo taip pat kiek sušlapę. Iš tikrųjų, vaikiui nebuvo malonu taip būti, tačiau nematė kitos išeities.
-Klausyk... Gal nori gaudynių? Ir tu apšiltum...-pasiūlęs pažaisti Suzu šyptelėjo.
-
- Ežere gerokai šiltesnis vanduo, ten jis kaip arbata, - pratarė Stevie, apie vandenį žinantį kone viską. Išskyrus vieną dalyką. - Tik nežinau, kodėl. Tačiau, deja, upėje jis yra šaltesnis, o ten maudytis įdomiau, nes yra srovė.
Mergaitė nutilo ir, atrodo, užsisvajojo. Suzu užsiminus apie draugą, Stevie kiek nusiminė, nes jai atrodė, kad Hogvartse nėra nė vieno žmogaus, kurį ji galėtų pavadinti draugu ar drauge. Geriausiu atveju persimetu keliais sakiniais liūdnai pagalvojo mergaitė ir tada pagalvojo, kad Suzu, ko gero, yra tas žmogus, su kuriuo ji kalbėjo daugiausiai.
Žiobarų medicina skambėjo tikrai baisiai, tad Stevie stengėsi net neįsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti. Jau geriau magiška medicina. Ten bent jau neskauda. Dažniausiai pagalvojo mergaitė ir nieko ta tema nebeatsakė, nes norėjo ją užbaigti.
Berniukui atsisakius masažo Stevie net kiek nusivylė. Ji nesuprato, kodėl, bet suvokė, kad jai būtų buvę malonu tai padaryti. Na, ne tai ne pagalvojo grifiukė, tačiau pati prieš savo valią pajuto, kad yra nusivylusi.
- Gaudynės? Skamba neblogai, - atsakė Stevie į pasiūlymą. - Tik gas gaudys?
Mergaitė jau įsivaizdavo, kaip kelis kartus perbėga per upelį ir labai tikėjosi, kad Suzu pasisiūlys būti tas, kuris gaudo. Stevie šyptelėjo ir žvilgtelėjo į berniuką.
-
Linktelėjęs, kad suprato berniukas susimąstė. Jis maudydavosi tik upėse, tad galbūt dėl to ir negebėdavo priprasti. Nors nebuvo tikras, galbūt visgi jis tiesiog kažkoks ateivis, kuris nemėgsta vandens. Tiksliau, kurio kūnas nemėgsta vandens.
-Šauniau su srove, nes nunešt kažkur gali?-kiek nusijuokęs vaikis greit nustojo, kadangi tai buvo kiek žiaurus juokelis. Suzu ne kartą iš tėvų girdėjo, kad šie kalbėjo, kaip žmogų srovė nunešė ir nuskandino. Vanduo žiaurus dalykas... Nusipurtęs jis nuvijo tokias mintis.
Patenkintas grifiukas išsišiepė. Jis nusipurtė kaip koks šuniukas, dar galėjo prisiekti, kad nuo jo plaukų keli lašiukai nuskrido kažkur į tolį, ir prišokęs palietė rudaplaukę. Tai padaręs vaikinukas movė per upelį jau nebesirūpindamas, kad jam bus šalta iki storakamienio medžio. Jis tikėjosi, kad galės vikriai apibėgti apie jį ir mergaičiukė nesugebės jo pagauti. Aišku, neatmetė galimybės, kad jam tai nepavyks, tad buvo jau numatęs pabėgimo kelią. Kuo daugiau vingių, tuo greičiau, jo manymu, mergiotė pavargs. Aišku, berniukas nepagalvojo, kad jis pats gali greitai padusti, bet ką jau padarysi.
-
- Žinoma, su srove įdomiau maudytis, - atsakė Stevie. - Viskas priklauso nuo požiūrio. Jeigu manysi, kad tave srovė nuneš, tai gal ir iš tiesų nuneš. Bet nuskęsti įmanoma ir ežere.
Iš kur tiek pesimizmo? pagalvojo mergaitė. Ji pati visad stengdavosi į gyvenimą žiūrėti optimistiškai.
- Taip nesąžininga! - šūktelėjo Stevie, kai Suzu ją palietė ir paspruko. Tačiau mergaitė pašoko ir pasileido vytis. Kad tik vėl neišsitėkštum kažkur praskriejo mintis, tačiau dabar svarbiausia buvo pagauti Suzu. Mergaitė gerokai nustebo, kai berniukas perbėgo per upelį. Stevie buvo gera bėgikė, be to, tikėtina, kad Suzu tuoj sušals, todėl tikėjosi nesunkiai jį pagauti.
Suzu vingiavo tarp medžių. Stevie buvo laiminga, nes jautėsi kaip namie - buvo miške. Berniukas apibėgo gana didelį medį. Stevie nutarė pabandyti apibėgti jį iš priešingos pusės, tikėjosi, kad taip bus greičiau. Apibėgusi medį mergaitė į kažką atsitrenkė. Ji suprato, kad tai yra Suzu.
- Pagavau! - šūktelėjo ji ir nukūrė atgal. Stevie labai tikėjosi, kad jokių rimtų susidūrimo pasekmių nebus.
-
-Aš gi juokauju,-šyptelėjęs pareiškė šis, nenorėjo, kad mergiotė viską taip rimtai priimtu. Nors, aišku, kartais jo juokai nebūna panašūs į juokus. Vaikis dažnai dėl to ir tampa labai tylus, nes jei žmogus nesupranta jo juokelio dingsta visas įdomumas bendrauti. Tada berniukas nežino ką pasakyti. Jis mieliau skels kažkokį medinį juokelį, nei ims verkti, kad susilaužė ranką.
Besijuokdamas jis toliau lakstė aplink medžius, bet deja buvo pagautas. Kiek piktai nužvelgęs grifiukė šovė paskui ją, nors jau jautė, kad po truputį pavargsta. Jam tai buvo labai labai juokinga. Na, neskaitant to, kad bėgant gavo į veidą iš nelemtos šakos ir jam labai skaudėjo, bet pasistengė į tai nekreipti dėmesio ir tikėjosi, kad ir mergiotei trinktels ta šakelė. Aišku, negražu to tikėtis, bet ju ten tik šakelė, neužmuš. Nors nežinia, kaip ten Stevie galėtų gauti iš jos, kai jis bėgo paskui ją. Dar kelios minutės ir vaikis jau buvo gan arti bėgikės. Jis tiesė ranką, tačiau ji buvo per daug trumpa. Jausdamas, kad po truputį pavargsta suspaudė kumščius ir šelmiškai nusišypsojo.
-Už Sparta!-ėmė rėkti šis ir užšoko ant mergiotės. Aišku, Suzu daug nesvėrė ir buvo netgi keista, kad jam pavyko, bet visa tai jam sukėlė didžiulį juoką.
-
Stevie stengėsi kuo greičiau bėgti, tačiau, matyt, po žiemos buvo šiek tiek užsisėdėjusi, tad tas sekėsi gana sunkiai. Žinoma, galbūt ir miško paklotė nebuvo pati įprasčiausia, bet pati mergaitė tuo netikėjo. Juk čia miškas.
Stevie buvo visai arti upelio ir jau galvojo, kurioje vietoje patogiausia jį kirsti, kai pajuto keistą svorį ant savęs. Paaiškėjo, kad Suzu kažkaip ją pasivijęs sugebėjo užšokti ant nugaros.
Abu vaikai nuvirto ant samanų. Stevei nebuvo juokinga, tačiau Suzu juokėsi, tad galų gale ir ji prisidėjo. Vaikai gulėjo ant žemės ir kvatojosi. Kurį laiką Stevie niekaip negalėjo liautis. Galiausiai ji atsistojo ir pasakė:
- Na, gerai, čia tai įdomiai sugalvojai. Dabar stokis ir bėk, mano eilė gaudyti.
Stevie pradėjo galvoti, ką gi jai įdomesnio sumąstyti. Kol Suzu stojosi, mergaitė turėjo tam laiko, tačiau jis netrukus jau buvo pasiruošęs bėgti, tad Stevei teko nebe galvoti, o vytis.
-
Nukritęs ant žemės vaikis ėmė voliotis. Jam tai buvo tragiškai juokinga, tad jis niekaip negalėjo apsiraminti su tuo juoku. Suzu nesiliovė juoktis ir tada, kai atsistojo grifiukė. Jam paskaudo pilvą, tad susiėmęs jis vis dar gulėjo ant žemės.
-Aš toks kvailys,-gaudydamas orą ir vis dar su trupučiu juoko pareiškė šis.-Kodėl aš taip padariau...-jau kiek ramesnis, nors vis dar su skaudančiu pilvuku berniukas šiek tiek atsikvėpė. Berniukas apsivertė ant pilvo ir atsistojo ant keturių. Jis pajautė didžiulį tingulį, o skausmas pilve dingti nenorėjo. Tikrai pasigailėsiu... Vienintelis pliusas, kurį matė šis, buvo tai, kad taip prasivartęs truputį pailsėjo. Lieptas atsistot Suzu atsiduso. Jis nelabai norėjo, tačiau kitos išeities neturėjo. Tad per vieną sekundę vaikis šovė tolyn nė negalvodamas, kad prieš pat jį galėjo būti medis, jo laimei, jokio medžio nebuvo.
Skuosdamas tolyn jis vėl peršoko upelį, tačiau tą padaręs sulėtino tempą iki kol išvis sustojo. Berniukas pavargo ir jam suskaudo šoną.
-Pasiduodu!-gaudydamas orą jis dar kartą krito ant žemės.- Kaip senai bėgiojau...-atsikvėpdamas vaikis susivokė, kad bėgiojimas padėjo sušilti. Atsisėdęs ant žemės jis nusižiovavo ir ėmė akimis ieškoti, kur buvo jo viršus.
-
Stevie pasileido paskui Suzu. Šiam perbėgus upelį mergaitė pamatė, kad jis labai sulėtino tempą. Stevie ir pati po žiemos jautėsi gerokai užsisėdėjusi, bet jai atrodė, kad dar galėtų bėgti ir bėgti. Dėl to Suzu sustojus mergaitė gerokai nusivylė.
- Ar jau? - paklausė ji ir šyptelėjo. Stevie labai tikėjosi, kad berniukas nepajus jos nusivylimo, tačiau nebuvo tikra, ar jis neatsispindi balse.
Mergaitė būtų mielai dar pabėgiojusi, tačiau ir voliojimasis ant žemės neatrodė blogas variantas, tad ji griuvo šalia Suzu ir pradėjo ritinėtis.
- Taip irgi smagu, argi ne? - paklausė ji berniuko. - Tačiau greit būsime purvini ir mums teks vėl eiti maudytis.
Stevie kurį laiką mėgavosi buvimu lauke ir galimybe pasėdėti ant žemės. Ji prigavo Suzu žiovaujantį ir paklausė:
- Ar tu pavargęs, kad žiovauji, ar tau taip neįdomu?
Mergaitė išsitiesė ant žemės ir pakėlė akis į dangų. Jai buvo labai gera, atrodė, kad galėtų visus likusius mokslo metus taip pragulėti.
-
-Nepyk,-vyptelėjo berniukas tikėdamasis, kad mergaičiukė supras. Jis niekad nebuvo sportiškas ir gan greit pavargdavo, juolab, retai bėgiodavo. O dabar, kai tik pamokose sėdi išvis, nors toks pasibėgiojimas jam patiko. Gal reiktų rytais pabėgioti? Taip gera... Mastydamas apie tai Suzu jau galvojo, nuo kada pradės, kada turės keltis ir visą kitą.
-Smagu, bet maudytis... Neeee Gal nereikia, pabūsiu be to-nusijuokęs pareiškė šis.-Jau geriau būsiu purvinas, nesvarbu,-dar kartą nusijuokęs berniukas liko prie šypsenos.
-Nežinau,-nusijuokęs atsakė. Jis iš tikrųjų nežinojo, galbūt tiesiog nuo nuovargio, gal šiaip deguonies trūkumas.
-Žinai, man dažnai taip būna, kad kai sėdžiu su tėvais po dienos ir jie kažką pasakoja imu žiovauti, nors man laaabai įdomu... Keista, ar ne?-kiek susimąstęs paklausė šis. Nuovargis visgi jautėsi, žiovulys dar kartą pabandė užpulti, bet Suzu puikiai kovojo ir šiam nepavyko prigauti jo.
Grifiukas toliau dairėsi, kur paliko savo rūbus, o pagaliau pastebėjęs krito ant rankų ir nuropojo link jų. Vaikinukui darėsi jau šaltą, bet jo rūbai vis dar buvo šlapi. Paniuręs jis nužvelgė juos, o tada mergiotę.
-Klausyk, tu turi būti gera burtininkė, išdžiovink, ką?-Nužvelgęs savo kelnes susimąstė, kad ir jas reiktų, bet, jo manymu, ir taip daug prašo, kadangi pagal jį kerėjimas buvo labai sunkus dalykas. Prašau sutik... Man šaltaaa. Nejučia sudrebėjęs berniukas atsiduso.
-
-Aš nepykstu, viskas gerai, - pratarė Stevie. Ji netgi nemelavo: pykčio nejautė, tik nusivylimą, kad tai greitai baigėsi.
- Daug prarandi, kai atsisakai maudytis, - po kiek laiko pratarė mergaitė. Ji jau suprato, kad Suzu nėra mėgėjas maudytis, bet paerzinti juk visada smagu.
Stevie niekaip negalėjo suprasti, kaip galima tiesiog žiovauti. Jis tikrai keistas pagalvojo grifiukė, bet nutarė šį kartą patylėti.
Mergaitė pamatė, kad Suzu žvalgosi drabužių. Stevie buvo tikra, kad jie bus vis dar šlapi. Tik tegul nebando jis manęs prašyti, kad išdžiovinčiau pagalvojo mergaitė ir tą pačią akimirką berniukas kaip tik to ir paprašė. Velniop.
- Tiesą sakant, aš nežinau jokių kerų, kurie išdžiovina drabužius, - pasakė Stevie, nors ji tik apsidžiaugė, kad tokio burtažodžio nežino. - Kodėl manai, kad aš turėčiau būti stipri magė? Nemanau...
Mergaitė atsistojo ir vėl priėjo prie upelio ir kurį laiką pasvarsčiusi įbrido į jį.
-
Pavartęs akis vaikis nužvelgė grifę. Ji juokauja, taip? Dar kiek paspoksojęs berniukas pikčiau nužvelgė ją.
-Tu tikiuosi, juokauji?-lyg ir klausiamai lyg ir paprastai pasakęs išspraudė šypsnį, kad neatrodytų piktas. Mat jam tokiu būti nepatiko. Nepatiko nei rėkti, nei pykti, ar skleisti kitokią negatyvą. Tai buvo vienas iš baisesnių, nemalonesnių ir labiausiai nekenčiamų dalykų, kuriuos galėjo padaryti berniukas, todėl jų ir vengė.
Liūdniau nužvelgęs rūbus Suzu pajautė, kaip šaltis perbėga per jo kūną. Kodėl...
-Ne... Tu turi žinoti, juk užsiminei pati,-su šiokiu tokiu nusivylimu pareiškė vaikis. Taip, jis palaikė ją puikia magė, bet jis nuostabiu burtininku palaikė kiekvieną, kuris nebijojo laikyti burtų lazdelės rankoje, nes jam tai buvo misija neįmanoma, tad į jos klausimą tiesiog patraukė pečiais ir vyptelėjo.
-Žinai, man tikrai praverstų sausi rūbai... Lapais užsidengt nežadu... Gal moki išburti kažką? Juk turi...-pritildęs paskutinį sakinį paprašė šis tikėdamasis, kad bent tokios pagalbos sulauks iš grifiukės. Jei ne, jis privalės grįžti į pilį, kadangi sušalti nenorėjo.
-
- Žinoma, nejuokauju, - pratarė Stevie ir jai pasirodė, kad jos balsas nuskambėjo kiek nekantriai. Tačiau mergaitė pajuto, kad jai su tuo keistu bernioku darosi nuobodu. Nei maudytis eina, nei bėgioti moka... pagalvojo Stevie, tačiau stengėsi, kad negatyvios mintys neatsispindėtų jos veide.
Mergaitė pradėjo vaikščioti po upelį ir taškyti vandenį. Ji saugojosi, kad neaptaškytų Suzu, neaišku, kas tada būtų, koks skandalas kiltų..., tačiau stengėsi bent kiek tuo pasimėgauti. Staiga ji sustojo ir apstulbusi atsisuko į berniuką.
- Apie ką užsiminiau? - nuoširdžiai nustebo Stevie. - Neprisimenu. O jeigu užsiminiau, tai atsiprašau. Nors manau, kad tau prisisapnavo.
Stevie vėl patraukė upelio vaga, kai ją pasiekė Suzu balsas. Ar tu rimtai? pagalvojo mergaitė, tačiau atsisuko į jį.
- Ne, žinoma, lapais neprisidenk. Jie bus šlapi ir tau bus dar labiau šalta, - apsimetė, kad rimtai Suzu žodžius priėmė Stevie. - Tu rimtai manai, kad aš moku kažką tokio išburti? Juk čia VSMT lygis! Aš tam per kvaila.
Nori grįžti į pilį, tai ir grįžk pagalvojo mergaitė, kurią jau pradėjo gerokai erzinti Suzu verkšlenimas.
- Neperšalk, - bandė draugiškai pasakyti Stevie ir vėl patraukė upelio vaga.
-
Kiek nusivylęs, kad ji pasakė, kad nejuokauja dar kurį laiką pabandė nuspręsti, ar tai pasakė su sarkazmu, ar rimtai. Kaip čia viskas komplikuota...
Stebėdamas, kaip mergaitė vaikščiojo po upelį Suzu kiek ėmė pavydėti. Jis irgi norėtų nebijoti vandens, norėtų juo mėgautis, bet deja, dar labiau šalti nenorėjo.
-Nemanau...-kiek tyliai nutęsęs tik atsiduso. Nematė esmės ginčitis, jis buvo pavargęs ir dar labai. O čia dar ir Stevie, regis, nuotaiką praradusi buvo. Juolab, ką kalbėjo ji toliau suerzino vaiki.
-Nesi tu kvaila ir nepradėk, jau kalbėjau su viena tokia... Rėkia, kad baisi, kai yra...-nepabaigęs savo sakinio berniukas nutilo. Jam atrodė, kad nereikėjo prakalbti apie kitą mergiotę, tad pabaigti nežadėjo. Juolab, jam buvo kiek keista pasakyti, kad ta mergaičiukė melavo sau, juk galima sakyti atstūmė ją. Bet ką padarysi. Vėl nužvelgęs medžius pajautė kaip šalčio banga perėjo per kūną. Tiek tos, nebūsiu verksnys, ne, nebūsiu... Viskas gerai... Tvirtai nusprendęs būti miške pakol atsibos grifei sėdėjo ir stebėjo ją. Kalbėti apie kažką nelabai matė esmės, bijojo, kad supyks, bet jam buvo įdomu stebėti, kaip vanduo taškosi į šonus.
-
Kas su juo negerai? klausė savęs Stevie. Ji toliau braidžiojo upeliu ir apie kažką mąstė.
- Ko gero, nenorėsi, - po kiek laiko pratarė ji. - Bet, pagalvojau, paklausiu. Gal nori pabraidžioti? Kai nesimaudai, nėra taip labai šalta.
Stevie iš paskutiniųjų stengėsi būti draugiška. Tačiau jai sekėsi kuo toliau, tuo sunkiau.
- Apie ką tu kalbi? - nustebusi paklausė grifiukė, kai berniukas lyg ir užsiminė apie kažkokią kitą mergaitę. - Rėkia, kad yra baisi?
Aš jo visai nesuprantu pagalvojo Stevie. Ji paėjo šiek tiek tolyn ir apsisukusi grįžo. Jau norėjo kažką sakyti, tačiau užkliuvo už ant dugno besimėtančio akmens ir vos nepargriuvo. Viskas būtų buvę gerai, bet Stevie netyčia ištaškė daug vandens ir nemaža porcija atiteko Suzu...
- Atsiprašau, aš tikrai netyčia! - sušuko Stevie, nors jai buvo labai sunku nepradėti juoktis.
-
-Nepyk... Nelabai,-vyptelėjęs atsakė berniukas ir giliai atsiduso. Šaltis, jam ir taip buvo šalta, tad nors ir braidžiotų, tai vargu, ar pasikeis nuo maudymosi... Suzu nebežinojo, ką veikti, viskas, rodos, taip atsibodo.
-Nekreipk dėmesio, atsiprašau...-atsargiai rinkdamas žodžius tarstelėjo šis. Jis jautėsi kaltas, o dėl ko, nežinojo. Ir tas amžinas kaltės jausmas kiekvieną kartą kažką sutikus jau ėmė erzinti, tačiau jis ničnieko negalėjo padaryti dėl to. Užvertęs galvą berniukas ėmė svajoti apie šiltą lovą, kurioje galėtų dar kurį laiką pasivartyti, o tada jį pažadino vandens pliūpsnis.
Berniukas nepyko, tačiau buvo nusivylęs.
-O tu dažnai krenti,-kiek niūriai pasakęs jis atsistojo ir nusipurtė. Jam pasidarė dar šalčiau, o rūbai buvo ir taip šlapi. Nežinodamas, ką turėtų daryti tik giliai įkvėpė ir pasistengė nurimti. Sakiau liksiu, bet čia taip... Šalta.
-Atleisk... Man per daug šalta, tai...-padaręs pauzę rudaplaukis mąstė, ar neįžeis jos, bet tikėjosi, kad taip nebus.-Man reiktų grįžti į pilį, atsiprašau...-dar kartą atsiprašęs berniukas susirinko daiktus ir iš lėto patraukė lauk iš miško. Kokio velnio taip greit dingo nežinojo, bet visą kelią tikėjosi, kad merginos neįskaudino, ar kažkaip neįžeidė, nes kitaip negalėtų sau atleisti.
-
- Ten pasipainiojo akmuo, - pasakė Stevie, tačiau pritarė Suzu, kad kažkaip per dažnai kliuvinėja. Ji ir pati nesuprato, kodėl taip buvo, nes niekad tuo nepasižymėjo.
Stevie nesuprato, kodėl berniukas atsiprašinėja, bet nieko nebesakė. Ji jautėsi kuo toliau, tuo keisčiau. Dėl to kai berniukas pasakė einantis į pilį, ji net apsidžiaugė. Tik stengėsi tai nuslėpti.
- Viskas gerai, suprantu, - atsakė ji, bet nebuvo tikra, ar Suzu išgirdo, nes jau buvo nuėjęs.
Stevie kurį laiką dar pabraidžiojo po upelį, bet netrukus suprato, kad vis dėlto vienai tai nėra taip smagu, nors ir koks keistas jai pasirodė Suzu.
Tad Stevie kurį laiką dar pasėdėjo ant medžio, kol išdžiūvo kojos ir patraukė pilies link. Už kelių žingsnių ji dar atsisuko į upelį, pagalvojo, kaip čia gražu, pažadėjo grįžti ir nuėjo į pilį.
-
Pailsėjusi ir pagaliau vėl veide spindint šypsenai Davina apsivilko šiltą chaki spalvos džemperį ir patraukė ilgu, niūriu koridoriumi lauko link. Nors mergina ir jautėsi pailsėjusi, bet vis dėl to nuotykio su zombiais išmesti iš galvos negalėjo. Šaltam vėjui apsupus mėlynakę, ši tik linksmai šyptelėjo ir ėmė lėtai žingsniuoti. Pasirinkimas kur eiti nebuvo itin platus. Vietos, kurios traukė varnę buvo tik dvi-ežero pakrantė arba Uždraustasis miškas. Kelias akimirkas padvejojusi Davina pasuko Uždraustojo miško link. Mintims nukrypus nuo zombių apokalipsės prie seniai matytų pažįstamų, atmintyje iškilo Stevie, Mayros ir galiausiai Keito veidas. Juodaplaukis buvo vienintelis žmogus, be Elridės, su kuriuo Davina praleido nemažai laiko. Užsigalvojusi mėlynakė nė nepastebėjo, kaip retą mišką pakeitė itin tankus. Staigiai kryptelėjusi galvą Davina iš kart to pasigailėjo. Arčiausiai buvusi šaka perdrėskė švelnią skruosto odą. Pirštais atsargiai palietusi ką tik atsiradusią žaizdą, rudaplaukė išvydo tamsų kraują. Regis, šaka gana giliai perdrėskė odą. Apsidairiusi varnė patraukė toliau. Žinojo, jog netoliese turi būti upelis. Paėjusi kelis žingsnius mergina šyptelėjo. Vos išėjus iš tankaus miško, ją pasitiko skaidrus upelio vanduo. Atsitūpusi mėlynakė panardino dešinę ranką į ledinį upelio vandenį. Šis nusidažė skaidria raudona spalva. Ištraukusi ranką mergina vėl palietė žaizdą, tik šįkart žaizdą perštėjo, tad varnė sukando dantis iš skausmo. Švelniai nuvaliusi kraują mergina ir vėl panardino ranką į vandenį leisdama šiam atvėsinti šiltą odą.
-
Po tos dienos, kai Keitas nusigėrė šalia tos iškvaišusios grifės, praėjo gera savaitė ir Kolinsas, leidęs sau atsipalaiduoti nuo pamokų nuspręndė pasivaikščioti atokiau nuo viso Hogvartso šurmulio. Susisupęs į juodą savo švarką ir užsidėjęs ant juodų garbanų tamsią kepurę, išėjo į lauką. Kurį laiką svarstė traukti link pelėdyno ir pabandyti parašyti dar vieną laišką savo iškvaišusiam, visiškai jį ignoruojančiam broliui, bet galiausiai nuspręndė nebesigądinti sau nervų ir patraukė link uždraustojo miško. Įlindęs pro kažkokį tarpą medžiuose jis patraukė tiesiai į tankmę, panosėje tylutėliai niūniuodamas “cecily smith” melodiją.
Žinojo, jog netoliese turi būti upelis, tad jo ir ieškojo. Tyla ir ramybė dabar atrodė, kaip lengvai pasiekiama svajonė, tik... Smaragdines akis užkliudęs siluetas leido suprasti, kad vienatvėje pabūti galima nebus. Dar galima buvo apsisukti ir dėti į kojas, tik... Keitukas suprato, jog tai Davina.
-A-um, labas,-nejaukiai pasisveikino jaunuolis, prieidamas kiek arčiau jos. Kol kas nė nematė žaizdos jai ant skruosto.
-
Šaltam vandeniui tekant pro Davinos pirštus mergina užsimerkė. Buvo gera jausti malonų šaltį. Regis, tai netgi privertė pamiršti apie žaizdą, kuri deja vis dar kraujavo. Išgirdusi balsą sau už nugaros, rudaplaukė staigiai atmerkė akis. Merginai nė atsisukti nereikėjo, jog suprastų, kad už jos stovi ne kas kitas, o Keitas. Keitas Kolinsas. Giliai įkvėpusi mėlynakė ištraukė ranką iš ledinio vandens ir atsisuko į juodaplaukį. Nuoširdžiai džiaugėsi, kad skruostas, kuriame puikavosi žaizda, buvo nusuktas nuo žaliaakio.
-Sveikas,-apdovanojo juodaplaukį šilta šypsena. Nors paskutinis kartas, kai jie išsiskyrė baigėsi neitin puikiai, tačiau Davina dabar apie tai negalvojo. Vaikinui priėjus arčiau mergina nusuko veidą nuo jo žvelgdama į priešingą pusę.
-
Paskutinį kart, kai jie matėsi tas susitikimas nelabai, kaip baigėsi ir tiesą sakant Kolinsas vis dar nežinojo, kaip elgtis prie šitos merginos. Išvis net nežinojo, kuri mergina jam patinka, buvo įstrigęs savo emocijų maišalynėje, todėl visų savo pažįstamų panelių stengėsi vengti, nors tai ir nebuvo pats geriausias variantas, bet tenka pripažinti-tikrai ne pats blogiausias. Nors ir norėjo su tamsiaplauke susitikti anksčiau, bet kvidičo treniruotės, o paskui ir varžybos neleido švilpiui nė sėkundėlę atsipūsti.
-Atsiprašau, kad aną kartą tiesiog dingau...-trumpam nuleido smaragdo akis švilpis, bet paskui pakėlė jas į Daviną. Pro garbaniaus žvilgsnį nepraslydo mažytis rėžiukas, tad jis atsargiai suėmęs merginos smakrą, pasuko, taip, kad gerai matytų varnės skruostą. Vaizdas vos neprivertė aiktelėti.
-Dieve... Davina, kas tau nutiko?-susirūpinęs susiraukė Keitas, apžiūrėdamas jos žaizdą,-Pala...-sumurmėjo auskaruotis, išsitraukdamas savąją lazdelę. Aną sykį Davina pagydė jo mėlynę, tad tikrai ir jis galėjo atsidėkoti tuo pačiu,-Episkey,-panaudojo burtažodį Keitas, atsargiai lazdele braukdamas taip, kad nepaliestų žaizdos lazdelės galu. Galiausiai toje vietoje liko tik mažas rėžis, tarsi žaizda jau seniai būtų užgyjusi.
-Na, kaip ir... Gerai,-vos vos šyptelėjo Kolinsas.
-
Išgirdusi Keito atsiprašymą mergina kilstelėjo galvą ir žvilgtelėjo į juodaplaukį.
-Viskas gerai, neturi dėl to atsiprašinėti,-vos kilstelėjusi savo lūpų kampučius mergina ir vėl nusuko žvilgsnį į skaidrų upelio vandenį. Šis ramiai tekėjo jam gerai žinomu keliu. Pajutusi vaikino prisilietimą mergina krūptelėjo. Suprato, jog Keitas pastebėjo įdrėskimą.
-Tai tik įbrėžimas, yra buvę ir blogiau,-tyliai atsakė mergina. Juk zombių apokalipsė buvo kur kas baisiau nei mažas įdrėskimas ant skruosto, na, bent jau Davinai taip atrodė. Deja, Keitui tai atrodė kitaip. Juodaplaukiui ištarus burtažodį šviesiai mėlynų akių savininkė įsmeigė žvilgsnį į smaragdines vaikino akis. Švelnus ir mielas žvilgsnis stebėjo vaikiną.
-Dėkui,-šyptelėjusi mergina nusuko žvilgsnį nuo Keito. Stovint arti juodaplaukio Davinos širdis, priešingai nei praėjusį kartą, plakė ramiai, be to ir pati mergina jautėsi kitaip. Buvo rami ir atsipalaidavusi. Gal neseniai vykusi kova nepaliko jokių kitų jausmų, tik tai?
-
-Na... Vis tiek labai negražiai pasielgiau. Tiesiog esu... Pasimetęs. Truputį,-kiek nejaukiai gūžtelėjo pečiais Kolinsas. Vis tiek dar smelkė kažkoks kaltės kartėlis.
Pajutęs merginos žvilgsnį tuo metu, kai gydė jos žaizdą, vos susivaldė nenuleidęs akių, kas būtų reiškę gan kreivą sugydymą. Dieve... Davina jam jaukė protą. Turbūt būtum turėjęs Keitą vinimis prikalti prie žemės, kad ramiai nustovėtų.
-Nieko, tik dabar lyg ir atlyginau paslaugą,-švelniai šyptelėjo juodaplaukis, prisimindamas tą kart, kai jos dėka neteko su mėlyne vaikščioti.
Bet žinoma švilpis pamatė, kad kažkas tamsiaplaukei negerai, na, neskaitant to, kad ant jos skruostas ką tik puošėsi įbrėžimu.
-Tu kažkokia ne tokia šiandien,-kiek susiraukė auskaruotis, žvelgdamas į varnę,-Gal klystu, bet ar kažkas nutiko?-švelniu balsu paklausė jis, vis dar nenuleisdamas akių.
-
Atitraukusi žvilgsnį nuo tekančio upelio vandens mergina kilstelėjo galvą žvilgtelėdama į smaragdines vaikino akis. Jose spindėjo kaltės jausmas ir dar kažkas, ko Davina nesuprato.
-Viskas gerai, pamiršk tai,-kilstelėjo savo lūpų kampučius rudaplaukė ir įsmeigė žvilgsnį Keitui už nugaros. Lėtai žvilgsniu perbėgusi per mišką Davina nusuko žvilgsnį vėl pakeldama galvą į vaikiną.
-Taip,-linktelėjo varnė nusišypsodama. Atmintyje iškilo vaizdas, kaip ji priėjusi prie juodaplaukio išgydo tamsią mėlynę po akimi. Išgirdusi vaikino klausimą mergina kelias akimirkas tylėjo nežinodama ką atsakyti.
-Kodėl? Ar atrodau tokia nusiminusi?-klausimu į klausimą atsakė Davina bandydama išvengti tikrojo atsakymo. Žvelgadama į susirūpinusias vaikino akis mergina pabandė spėti koks jos žvilgsnis turėjo atrodyti juodaplaukiui. Ji nebuvo nuliūdusi ar nusiminusi, priešingai buvo linksma, gal ir ne taip, kaip parke ar Unikaliame kambaryje, bet vis dėl to nuoširdi šypsena jos veide buvo. Regis, toks turėjo būti ir žvilgsnis. Nuoširdus ir mielas, tik dėl to varnė abejojo.
-
Keitas trumpam nuleido akis į žemę, tarsi ji būtų pats įdomiausias dalykas visame pasaulyje. Tiesiog reikėjo kitą kartą nebedingti ir... Tiek.
-Tada... Gerai,-šyptelėjo vaikinukas. Kaltė bent trumpam dingo. Dabar mintis buvo užėmę visai ne tai... Kolinsas buvo susirūpinęs dėl Davinos, nes nors ir nesinorėjo prisipažinti, bet ši mergina jam buvo brangi.
-Nežinau, kaip paaiškinti... Tu tiesiog atrodai labai paskęndusi savo mintyse. Lyg kažkas tau neduotų ramybės,-sudėliojo į žodžius tai ką galvojo švilpis, vis dar susirūpinusiu smaragdinių akių žvilgsniu žvelgdamas į Daviną. Juk čia galėjo būti ir kažkas rimtesnio, Kolinsas nelabai suprato tokius dalykus, bet vis dėl to žinojo, kad kartais tereikia išsikalbėti.
-
Išgirdusi vaikino žodžius mergina tik papurtė galvą.
-Man viskas gerai, nesijaudink dėl manęs,-žaviai nusišypsojusi Davina žvilgtelėjo į Keitą. Pastebėjusi jo akyse susirūpinimą mėlynakė trumpam susimąstė. Nejaugi ji tikrai jam taip rūpėjo? Tiesa, turbūt ir pati varnė lygiai taip pat nerimautų dėl juodaplaukio. Norėdama prablaškyti tiek save, tiek Keitą, mergina priėjo prie upelio ir panardinusi jame ranką lengvu judesiu perbraukė per šaltą vandenį leisdama keliems mažiems lašeliams pasiekti ir netoli stovintį vaikiną. Žvilgtelėjusi į žaliaakį mergina nekaltai šyptelėjo ir ištraukusi ranką atsitraukė nuo upelio laukdama Keito reakcijos. Nors lauke jau nebebuvo šilta, tačiau smagiai praleisti laiką vis tiek dar buvo galima. To labiau už viską Davina ir troško. Kalbėti liūdnomis temomis nebuvo noro, be to, juk ji stovėjo šalia juodaplaukio, kuris neleisdavo merginos veide dingti šypsenai. Tik šito turbūt ir pats nesuprato.
-
-Na, gerai...-galiausiai nusileido vaikinas,-Bet jei ką žinok, kad visada gali į mane kreiptis,-draugiškai šyptelėdamas tarstelėjo garbanius.
Veidą pasiekus keliems šaltiems lašeliams, auskaruotis nusijuokė. Su šita mergiote liūdėti buvo neįmanoma.
-Ar tu žinai, kad ką tik smarkiai prisidirbai?-kilstelėjo antakį juodaplaukis, trumpam laikui galvodamas kaip čia atsikeršyti. Jei jau jis sušlapo tik truputį, tai toji varnė išsimaudys kaip reikalas. Kolinsas griebė tamsiaplaukę į glėbį ir pakėlė nuo žemės, laikydamas ją “nuotakišku” stiliumi. Tas artumas kiek trikdė, bet prieiti prie pat upelio tikrai nesutrukdė. Jis vis dar kikendamas, laikė Daviną pakėlęs virš pat upelio, link bet kurią akimirką galėtų įmesti. To daryti žinoma neketino, bet vis tiek.
-Įmesti ar ne?-paklausė jis varnės, visiškai rimtu tonu, bet veide vis dar žaidė šelmiška šypsena.
-
-Dėkui,-šyptelėdama atsakė rudaplaukė.
-Žinau, bet mielai pakartočiau tai dar kartą,-provokuodama nusišypsojo mėlynakė. Pastebėjusi, jog juodaplaukis susimąstė, Davina žvilgsniu perbėgo mišką ir šalia tekantį upelį bandydama sugalvoti, kur geriausia būtų sprukti, jei Keitas nuspręstų išmaudyti ir ją. Deja, nespėjus nė sureaguoti mergina atsidūrė vaikino glėbyje. Miške nuskambėjo linksmas rudaplaukės juokas. Apsivijusi rankomis Keito kaklą Davina žvilgtelėjo į žalias vaikino akis, tačiau greitai nusuko žvilgsnį ir įsmeigė jį į tekantį upelį. Išsimaudyti šaltame upelio vandenyje mergina visiškai nenorėjo, tad tik tvirčiau apsivijo rankomis vaikino kaklą.
-Nemanai, kad nusipelniau švelnesnės bausmės?-nekaltai šypsodamasi pažvelgė į juodaplaukį sunkiai tramdydama juoką.
-
-Pakartotum? Dieve, kokia tu negera,-nusijuokė Kolinsas. Jei čia būtų koks kitas žmogus, tai turbūt jau būtų buvęs gerai išmaudytas. Kelis kartus. Ten kur upė, kaip tyčia akmenuota. Bet... Čia buvo Davina, šiai mergiotei jis nieko blogo nebūtų drisęs padaryti, per daug labai ją brangino.
-Tu juokiesi taip, lyg tau patiktų, kad ketinu tave įmesti į upę,-lyg rimtai kalbėdamas, nustebo Kolinsas.
Pajutus, kaip Davina rankomis apsiveja jo kaklą, juodaplaukio širdis suplakė greičiau, o rankos vos nesudrebėjo. Tikėjosi, kad varnė to nepajuto, nes tikrai nežinotų, kaip pasiteisinti.
Man širdis greičiau plaka nešant merginas įmesti į upelį? Cha. Neblogas pasiteisinimas, Keituk.
-Švelnesnės? Hm...-auskaruotis kiek užtęsė mintį,-Pavyzdžiui tokios?-paklausė jis ir tada netikėtai, vis dar laikydamas Daviną glėbyje, švelniai pabučiavo ją į lūpas. Visas kūnas trumpam aptirpo.
-
Išgirdusi vaikino žodžius mergina tik dar linksmiau ėmė juoktis.
-Esu tikra, kad praėjusį kartą girdėjau visiškai kitokius žodžius,-apdovanojusi Keitą linksma šypsena Davina nužvelgė upelį, kuris ramiai tekėjo tiesiai po ja.
-Turbūt esu per daug kartų kritusi į vandenį, kad dabar to bijočiau,-nusijuokė rudaplaukė prisiminusi visus kartus, kai buvo įmesta į vandenį. Skaičių kiek kartų krito į vandenį jau seniai buvo pametusi, tad dabar dar vienas kartas to nepakeistų, tik šįkart mėlynakė visiškai nenorėjo atsidurti tame upelyje. Žinojo, kad jei juodaplaukis ją paleis, ji skaudžiai trenksis į išsikišusius iš upelio akmenis. Išgirdusi vaikino klausimą mėlynakė pabandė įsivaizduoti ką Keitas dabar darys, tačiau po to sekęs klausimas ir juodaplaukio veiksmas nutraukė visas merginos mintis. Pajutusi Keito lūpas ant savųjų Davina jautė, kaip jos širdis ima plakti tarsi pašėlusi grasindama tuoj pat iššokti iš krūtinės. Nedrįsk atsakyti į bučinį. Galvoje nuskambėjus perspėjančiam balsui rudaplaukė kelias akimirkas susimąstė. Žinojo, jog atstūmusi vaikiną jį gali įžeisti arba įskaudinti, ko visiškai nenorėjo, be to, atsiradę jausmai verste vertė atsakyti į Keito bučinį. Nedvejodama daugiau nė akimirkos mergina nustūmė visas mintis į šalį ir atsakė į juodaplaukio bučinį. Viskas aplink tarsi išgaravo, palikdami abu jaunuolius vienus. Kilstelėjusi ranką Davina švelniai perbraukė per vaikino skruostą neatitraukdama savo lūpų nuo jo. Bučinys ne tik privertė viską pamiršti aplink, bet ir atgaivino jausmus, kuriuos Davina manė seniai palaidojusi giliai savyje.
-
-Na, mano atmintis tiek nesiekia... Gal man kokia amnezija?-kilstelėjęs antakį, pateikė teoriją Kolinsas. Šiaip daug dalykų neatsiminė, bet dabar žinoma tik erzinosi.
-Nebijotum jei tave mesčiau ant akmenų?-nustebo Kolinsas, nusijuokdamas. Kiek palenkė merginą prie upelio, lyg tikrai planuotų įmesti.
Kurį laiką nepajutęs merginos atsako į bučinį, Keitas sustingo. Nejaugi..? Galbūt ji to nenorėjo..? Gal nereikėjo taip skubėti?
A ir vis dėl to ji atsakė į tą bučinį-švilpio širdis iš džiaugsmo suplakė greičiau, lyg ketindama imti ir iššokti iš jo krūtinės. Auskaruotis pagilino bučinį, nenorėdamas atsitraukti. Jis ištirpo toje saldžioje akimirkoje, pajautęs Davinos prisilietimą pajuto kaip oda pašiurpsta, o nugara nubėgo malonūs šiurpuliukai. Nors ir norėjosi trumpam sustabdyti laiką, bet vis dėl to žmonėms oro reikėjo, tad galiausiai atsitraukti teko. Balkšvi juodaplaukio skruostai sutvieskė raudonai.
-A-atsiprašau,-kiek pasimetęs sumurmėjo juodaplaukis, net pamiršęs, kad vis dar ją laiko savo rankose.
-
-Galbūt...arba priverčiau tave pakeisti nuomonę apie mane,-žaismingai šyptelėjo mergina. Keitui uždavus klausimą mėlynakė žvilgsniu pasekė tekantį upelio vandenį.
-Pasitikiu tavimi ir žinau, kad taip nepasielgsi,-nuoširdžiai atsakiusi Davina žvilgtelėjo į smaragdines vaikino akis išlikdama rami, net ir tuomet, kai šis ją palenkė arčiau upelio. Vargu ar jausčiau baimę, net jei šiuo metu stovėčiau ant bedugnės krašto...
Keitui ir toliau neatitraukiant lūpų nuo merginos, Davina atsakė tuo pačiu leisdama visoms mintims išnykti. Tik juodaplaukiui atsitraukus varnė pajuto, kaip stipriai plaučiai prašė deguonies. Kelis kartus giliai įkvėpusi rudaplaukė žvilgsniu nuslydo žaliaakio veidu sustodama ties smaragdinėmis akimis.
-Keitai...-nežinodama, kaip elgtis, mergina daugiau nepratarė nė žodžio nusukdama žvilgsnį nuo žalių vaikino akių.
-
-Norėtum,-prunkštelėjo Kolinsas, atsakydamas apie nuomonės pakeitimą. Žinoma ne piktai kalbėjo, tik kaip visada pasirodė jo kiek kandesnė pusė.
-Pasitiki manimi..?-nutęsė Keitas, lyg negalėdamas patikėti tuo ką išgirdo,-Tai turbūt pats blogiausias tavo padarytas sprendimas,-šyptelėjo vaikinukas. Bala ten žino ar čia teisybė ar ne, turbūt bus matyti vėliau. Tikėjosi, kad neteks šios merginos įskaudinti jiems toliau bendraujant, nes to švilpis toli gražu nenorėjo.
Vis dėl to bučinio jautėsi kiek nejaukiai. Taip, ši mergina vertė jo širdį plakti greičiau, taip ji svaigino jam protą, bet... Pats Keitas dar buvo tokiame pasimetime, kad net smegenys neišnešė. Jis atsargiai nuleido Daviną ant žemės, žengdamas žingsnelį atgal. Kažkaip noras išmurkdyti ją upelyje praėjo.
-Atsiprašau, jei čia taip netikėtai...-sumurmėjo panosėje vaikinukas.
-
Išgirdusi Keito žodžius mergina klausiamai žvilgtelėjo į vaikiną.
-Blogiausias sprendimas? Galėčiau ginčytis,-linksmai kilstelėjo savo lūpų kampučius Davina. Ilgą laiką plakusi it pašėlusi mėlynakės širdis pamažu rimo sugrįždama prie normalaus tempo. Bučinys ne tik sujaukė rudaplaukės mintis, tačiau privertė pasimesti ir tarp savo jausmų. Maniau, kad savo jausmus Keitui pamiršau...
Vaikinui nuleidus merginą ant žemės Davina tyliai padėkojo. Buvo gera ir vėl jausti tvirtą žemę po kojomis. Kilstelėjusi galvą rudaplaukė išvydo, kaip maži, sušalę vandens lašeliai, virtę gražiomis snaigėmis, leidžiasi ant žemės pamažu padengdamos ją baltu savo sluoksniu. Kelias akimirkas stebėdama besileidžiančias snaiges mėlynakė nejučia šyptelėjo. Balti ornamentai papuošė ilgus rudus, plaukus tarsi mažos sagutės, kurioms vos spėjus ištirpti, nusileisdavo kitos. Išgirdusi Keito žodžius mėlynakė žvilgtelėjo į priešais stovintį juodaplaukį ir nė pati nespėjusi suvokti ką daro, žengė kelis žingsnius ir kilstelėjusi galvą palietė vaikino lūpas savosiomis priversdama širdį ir vėl imti plakti greičiau.
-
-Ne, negalėtum,-šypsodamasis paprieštaravo Kolinsas,-Dar daug nežinai apie mane,-nusijuokė vaikinukas.
Šiaip didelis slapukas nebuvo, jį gal net atviru galėtum pavadinti, tik labai atsargiai rinkosi kam ką pasakoti, kad paskui netektų nudegti. Bet... Davina apie jį žinojo tikrai daug. Juk padėjo jam aplankyti sesutę ir matė jį išskydusį ir visą emocionalų-būtent tą jo pusę, kurią auskaruotis vis bandydavo nuslėpti turįs.
Iš dangaus pamažu pradėjus leistis snaigėms, Kolinsas nukreipė žvilgsnį į varnę. Snaigės jos plaukuose atrodė nuostabiai.
-Tau nešalta? Gal duoti striukę?-pasisiūlė vaikinas, nes šiaip ar taip vis dar buvo apsivilkęs savo odinę striukę.
Švilpis jau norėjo klausti ką ji daro, bet klausti nė nereikėjo. Vaikinas apglėbė tamsiaplaukės liemenį, prisitraukdanas ją dar arčiau. Dabar net šalčiausias oras negalėjo jo atšaldyti, nes visas vidus tiesiog degte degė.
-
-Taip, galėčiau,-merginos žodžius nulydėjo linksmas juokas. Nors rudaplaukė retai kada ginčydavosi, tačiau dabar ji stovėjo priešais vaikiną, su kuriuo leisti laiką buvo linksma ir smagu.
-Nežinau? Pavyzdžiui ko?-Kilstelėjo galvą ir įsmeigusi šviesiai mėlynas akis į kur kas ryškesnes smaragdines šyptelėjo. Atmintyje iškilo diena, kai kartu su Keitu nuvyko aplankyti jo mažosios sesutės. Prisiminusi tą mielą mergaitę ir šalia jos stovintį laimingą juodaplaukį mėlynakė nejučia nusišypsojo. Mintis apie prisiminimus nutraukė vaikino klausimas.
-Ne, aš atspari šalčiui,-papurtė galvą ir nusijuokė iš savo žodžių. Užaugusi Ispanijoje ir pratusi prie šilto klimato ir kaitrios saulės mergina tikrai nebuvo atsapri šalčiui, tačiau šįkart regis nejautė jo, arba buvo apie jį pamiršusi.
Mintyse padėkojusi, jog jai netenka stovėti priešais Keitą pasistiebus, mergina pajuto tvirtas rankas ant savo liemens, kurios netrukus prisitraukė artyn. Šiluma, sklindanti nuo juodaplaukio atsidūrus jo glėbyje, užliejo mėlynakę.
-Vis dar manai, kad man šalta?-trumpam atsitraukusi nuo Keito šyptelėjo mergina ir apsivijusi rankomis vaikino kaklą vėl paniro į bučinį.
-
-Negalėtum,-jau švelniau paprieštaravo Keitas, nusišypsodamas merginai. Šitas “ginčas” buvo gan smagus, jei pagalvotum. Gal iš šono ir nelabai kaip atrodė, bet pačiam vaikinui buvo linksma.
-Nežinai, kad... Nemėgstu arbatos pavyzdžiui,-tokį visiškai “iš lempos” faktą pateikė Kolinsas. Abejojo ar labai daug kam buvo žinoma tai, kad jis negali pakęsti to bjauraus gėrimo.
-Tikrai?-kilstelėjo antakį švilpis. Kažkaip jautė, kad striukės davimas merginai būtų gana džentelmeniškas žingsnis, ypač kai lauke šalta ir dar sninga.
Jausdamas bučinio svaigulį, jis to troško daugiau. Keitas prisitraukė Daviną dar arčiau, lyg kokia banalių romantinių filmų veikėją nuskęsdamas bučinyje (beveik trūko, kad “romantiškai” pakeltų vieną koją). Vis dėl to oro žmonėms, kad išgyventų, vis dėl to reikėjo (didžiam Keito nusivylimui). Vis dėl to vos įkvėpus gurkšnį oro, jų lūpos vėl susidūrė. Ar tai buvo tas suknistas jausmas, kurio Kolinsas visada vengė? Nuo kurio kažkaip magiškai, manipuliuodamas jausmais, galėjo išsisukti? Vis dėl to anksčiau ar vėliau su savo jausmais susidurti akis į akį reikėjo ir Keitas padarė tai būtent dabar. Pats sau pripažino, kad Davina jam patiko.
Išties, širdyje paliko lengviau ir jo mintyse neliko jokių minčių, kurios buvo nesusijusios su bučiniu.
-
-Galėčiau, aš ir dabar ginčijuosi,-juokdamasi atsakė juodaplaukė. Žinojo, jog šis ginčas yra bereikšmis, tačiau ginčytis buvo smagu. Be to, regis, ir žaliaakiui "ginčas" patiko. Išgirdusi vaikino pareiškimą dėl arbatos mergina linksmai nusijuokė.
-Arbatos? Tuomet turbūt dievini kakavą?-pabandė spėti mėlynakė apdovanodama Keitą žavia šypsena. Paminėjus šiltą gėrimą ir pati Davina būtų mielai dabar išgėrusi šiltos Latte kavos su trupučiu cinamono, primenančio artėjančias Kalėdas ir šventinę nuotaiką. Tik kol kas ji stovėjo Uždraustajame miške šalia juodaplaukio ir apie kokią nors šiltą kavą galėjo pamiršti, bent jau trumpam, nes į pilį grįžti dar nenorėjo. Net šilta, garuojanti kava nekėlė noro grįžti į pilį ir palikti Keitą.
-Taip, nebijai, kad vėliau gali nebeatgauti striukės?-paklausė mėlynakė kilstelėdama savo lūpų kampučius. Žinoma, ji juokavo norėdama priversti vaikiną šyptelėti.
Netrukus bučiniui nustūmus visas mintis į šalį Davina liko stovėti Keito glėbyje apsivijusi jo kaklą rankomis. Atsidūrusi dar arčiau juodaplaukio mergina jautė, kaip ir taip greitai plakanti širdis ima plakti dar greičiau, tik šįkart šešiolikmetė į tai nekreipė dėmesio. Lėtai atsitraukusi nuo Keito mergina kilstelėjo galvą apdovanodama vaikiną miela šypsena.
-
-Turi per daug drąsos, Davina,-išsišiepė Kolinsas,-Spėju, kad labai patiko kaboti virš upės,-vis dar su ta pačia šelmiška šypsenėle kilstelėjo auskaru pervertą antakį Keitas.
-Neteisingai. Karštas šokoladas yra topinis žiemos sezono gėrimas,-atsakė jai vaikinukas. Nuo pat mažumės gerdavo tą kalėdas primenantį gėrimą vos ne puodais ir dabar įpročiai ne per labiausiai pasikeitė.
-Beje, kada nors primink galėsim užlėkti į kokią kavinukę, prisigriebt šiltų gėrimų,-iš niekur nieko tėškė pasiūlymą švilpis. O kodėl ne? Jam patiko su Davina leisti laiką, o ir kavinė su šiltais gėrimais, ypač žiemos metu skambėjo itin viliojančiai.
-Na, jei tai reiškia, kad tu nesušalsi tai gali turėtis,-gūžtelėjo pečiais Keitas, vis dar su šypsenėle veide. Žinoma, striukę brangino ir bet kam davęs nebūtų, bet gal kokį kartelį padarytų išimtį.
Pajutęs, kaip Davina atsitraukia, Kolinsas kiek nejaukiai nukreipė žvilgsnį į žemę.
-Tu kada pagalvojai... Kas mes esam? Ta prasme... Na, po bučinio tikrai nesam tik draugai, bet...-juodaplaukis aiškiai buvo pasimetęs, tad klausimai, kuriuos norėjo užduoti gavosi nerišlūs ir padriki.
-
-Turbūt arba per daug mėgstu rizikuoti,-linksmai nusijuokė mėlynakė,-Nebūtų taip patikę, jei būčiau į jį įkritusi,-žvilgtelėjo į šalia tekantį upelį, kurio tekantis vanduo prarydavo vos spėjusias nusileisti snaiges ir šyptelėjo. Išgirdusi Keito atsakymą ir po jo sekusį pasiūlymą mergina žvilgtelėjo į juodaplaukį ir linktelėjo.
-Būtinai, tikrai neatsisakyčiau garuojančio, šilto gėrimo,-plačiai nusišypsojo rudaplaukė. Švilpio pasiūlymas praleisti laiką kavinėje su karštos kavos puodeliu rankose ir linksma draugija ištiesų viliojo Daviną, ypač, žiemos metu.
-Ar tai išankstinė Kalėdinė dovana?-linksmai nusijuokė mergina žvilgtelėdama į priešais stovintį vaikiną, tačiau netrukus šypsena iš merginos veido dingo išgirdus juodaplaukio klausimą. Tokio klausimo Davina tikrai nesitikėjo, žinoma, žinojo, jog į jį teks anksčiau ar vėliau atsakyti, tačiau nesitikėjo, kad būtent dabar.
-Nežinau...-tyliu balsu atsakė rudaplaukė jausdamasi lygiai taip pat pasimetusi, kaip ir priešais stovintis vaikinas,-o tu?..
-
-Tai per tą riziką kokią dieną prisidirbsi,-tarstelėjo Kolinsas. Taip, tik jam apie tokius dalykus ir kalbėti, nes būtent jis ir buvo atsargiausias žmogus pasaulyje. Kur gi ne. Toks bus nebent pragarui užšalus, o kiek tame pragare teko lankytis, nors ir sukeltame eliksyro haliucinacijos, bet kol kas buvo baisiai karšta.
-Vis dar gali įkristi. “Netyčia”,-šyptelėjo vaikinukas, iškeldamas rankas, kad pirštais parodytų kabutes. Žinoma nebeketino to daryti, bet iš jo visko galima tikėtis-dažniausiai kaip užeina pagal nuotaiką.
-Žinai, kad aš esu romantiškas tai čia dovana už kokius dešimt kalėdų, gimtadienių ir kitų švenčių į priekį,-nusijuokė Kolinsas.
Taip žinoma, flirtuoti mokėjo, tarsi kokius kursus tos srities būtų baigęs, bet tą kitą, romantišką, jo pusę tiktai labai retas žmogus pamatydavo.
-Manau... Nežinau. Vien draugai tikrai nesame, bet skubėti niekur nenoriu,-kilstelėjo antakius švilpis, kiek susimąstydamas.
-
-Net neabejoju,-nusijuokė mergina žvilgtelėdama į priešais stovintį vaikiną,-tik turbūt be rizikos nebūtų malonumo, tiesa?-kilstelėjo savo lūpų kampučius rudaplaukė. Mėlynakė puikiai žinojo, ką reiškia rizikuoti, tačiau nuotykiai ir pavojai šią merginą traukė. Galbūt ne visi, bet praėjus kelioms dienoms, dabar būtų mielai pakartojusi NIV pamokos praktiką.
-Tikiuosi, kad taip nenutiks,-šyptelėjo mėlynakė ir išgirdusi Keito žodžius nusijuokė,-maniau, dabar gausiu dovanų per kiekvienas šventes,-apsimesdama liūdna Davina liūdnai žvilgtelėjo į juodaplaukį, tačiau netrukus ir vėl merginos veide žaidė miela šypsena. Keitui atsakius į užduotą klausimą Davina linktelėjo. Dabar pat susigaudyti savo jausmuose ir nuspręsti dėl jų pasikeitusių santykių mergina netroško. Žinojo, kad tam prireiks laiko, tad skubėti niekur nenorėjo. Snaigėms ir toliau krentant ant žemės ir nuklojant ją vis storesniu sniegu rudaplaukė šyptelėjo.
-Grįžtam į vidų?-kilstelėjusi galvą žaviai nusišypsojo vaikinui.
-
-Taigi mane erzindama žmones ir rizikuodama savo gyvybe?-kilstelėjo antakį Keitas, su ta pačia šelmiška šypsenėle veide.
Pats vaikinukas irgi mėgo rizikuoti, bet gal ne tiek, žinojo kada atsitraukti ir gelbėti savo kailį.
-Tikėkis, bet visko dar gali būti,-gūžtelėjo pečiais Keitukas, nors tikrai nebesiruošė merginos mesti į upę.
-Cha, norėtum,-nusijuokė švilpis. Žinoma, ruošėsi kažką merginai nupirkti Kalėdoms, bet kol kas dar nesiruošė išsiduoti-geriau tai būtų staigmena, nes dar net gerai nesugalvojo, kaip viską darys.
-Taip, turbūt jau teks eiti,-susigrūsdamas rankas į kišenes atsakė Keitas. Vis dėl to su odine striuke sningant buvo šaltoka,-Kada vėl susitiksim?-paklausė Kolinsas, viltingai pakeldamas smaragdines akis.
-
Klausydamasi vaikino balso mergina šyptelėjo.
-Rizika reikalauja aukų,-gūžtelėjo pečiais žvilgtelėdama į vaikiną. Dažniausiai erzinti žmones ar rizikuoti savo gyvybe rudaplaukė vengdavo, tačiau kitos rizikos retai kada atsisakydavo, kaip ir nuotykių.
-Vis dėl to, nenorėčiau atsidurti šaltame vandenyje,-papurtė galvą žvilgsniui slystant upelio paviršiumi. Šio ramiai tekantis vanduo skalavo jame stūksančius akmenis. Nusukusi žvilgsnį nuo upelio vandens mėlynakė kilstelėjo galvą.
-Labiau norėčiau šventes praleisti su brangiais žmonėmis,-kilstelėjo savo lūpų kampučius žvilgtelėdama į smaragdines vaikino akis. Šiam sutikus grįžti į pilį Davina ėmė lėtai žingsniuoti pilies link. Šalčio kandžiojamas rankas mėlynakė greitai paslėpė džinsų kišenėse. Keito klausimui nuskambėjus miško paviršiumi mergina kryptelėjo galvą į vaikiną.
-Kada tik norėsi,-šyptelėjo mėlynų akių savininkė.
-
Vos išgirdusi praktinę užduotį, Stevie nėrė pro duris. Net nežinojo, ar jau galima tą padaryti, kai klasėje rudaplaukės neliko. Tikiuosi, profesorius labai nesupyks vis tik susirūpino grifė, sparčiu žingsniu keliaudama uždraustojo miško link. Jai ir abejonių nekilo, kur gi atliks užduotį. Jeigu per pamoką galima eiti į mišką, negi Green eis kur nors kitur?!
Penktakursė žvaliai nužingsniavo upelio link. Ji nežinojo, kada ją turi kažkas užpulti. Mergaitė taip skubėjo išlėkti iš klasės, kad nė neprisiminė, ką tiksliai kalbėjo profesorius Jeffter. Tik tiek, kad kažkas puls. Ir ji, ko gero, turės panaudoti skydinius kerus. Kokius kerus aš mokiausi? staiga paklausė savęs Stevie. Nors, atrodė, viskas buvo neseniai, tačiau antroji apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka atrodė kaip iš kito pasaulio. Ir rudaplaukei prireikė nemažai pastangų, kad prisimintų, ką gi ji veikė tos pamokos metu. Ak, taip. Protego horribilis pagaliau prisiminė Stevie. Ir subarė save už tragišką atmintį.
Pagaliau grifė pasiekė upelį. Ji prisiminė, kad čia turėjo nuotykių su kažkokiu berniuku, kurio dabar nė vardo neprisimena. Stevie susimąstė, kad seniai jo nematė, kai išgirdo triukšmą. Ir suprato, kad tai, ko gero, yra namų elfai. Mergaitė skubiai atsisuko. Ji išsitraukė lazdelę ir norėjo sušukti burtažodį, kai pajuto, kad jos ginklas jau sprūsta jai iš rankos.
- Protego horribilis! - kvailai šūktelėjo Stevie, tačiau lazdelė, žinoma, jau buvo pakeliui pas burtą panaudojusi namų elfą. Mergaitė matė, kaip šis pagavo lazdelę. Ir riebiai nusikeikė. Ji buvo tikra, kad lazdelės dabar nebeatgaus ir visa jos praktika nueis šuniui ant uodegos. Tačiau namų elfas buvo malonus ir teikėsi lazdelę grąžinti. Tik, žinoma, ne į rankas. Mažylis ją numetė tiesiai į upelį. Keiksnodama Stevie prisiartino prie vandens ir pamatė, kad lazdelės nepasieks. Nuostabu ironiškai pagalvojo grifė. Ji labai mėgo vandenį, tačiau oras nebuvo pakankamai malonus, kad norėtųsi lipti į šaltą upelį. Tačiau lipti teko. Tad netrukus penktakursė buvo visa šlapia. Ir be galo pikta. Tai jau ne. Tu dar atsiimsi pagalvojo Stevie. Ji nukreipė lazdelę į elfą ir jau norėjo jį užkerėti. Tačiau tada prisiminė, kad jai tik reikia išburti skydą. Jeigu ką nors padarys ne taip, profesorius garantuotai viską sužinos...
- Protego horribilis! - sušuko grifė, švystelėdama ranką į viršų. Ji neįsivaizdavo, ar kerai pavyko. Manė, kad ne. Tačiau pasileido tolyn, tikėdamasi rasti kokią nors kitą vietą, kur bus bent kiek saugiau. Na, bent jau nebus šalto vandens, kur kas nors gali nutėkšti jos ginklą... Stevie patraukė į miško gilumą.
-
Pagaliau vasara! Tiesa, ji reiškė ir tokį nemalonų dalyką kaip egzaminai. Tačiau Stevie Green stengėsi galvoti apie šviesiąją pusę. Vasara reiškė, kad ji greit važiuos namo. Į savo mišką. Ir pasinaudodama ilgomis dienomis galės ten praleisti valandų valandas. Šių metų žiema buvo bjauriai ilga, tad Stevie jautėsi taip, tarsi dar nė nebūtų pabuvusi miške.
Tad radusi laisvesnę valandėlę tarp egzaminų, kurie šiemet buvo ypatingai sunkūs, mergina spruko į mišką. Kaip ir daugeliu atvejų, ji nežinojo, kur tiksliai eis ir ką veiks. Tačiau juk čia kalbama apie mišką. O Stevie ten visada randa ką veikti.
Green patraukė į miško gilumą. Ji nužvelginėjo kiekvieną medį ar kupstą. Vos ne visi jie priminė kokį nors nuotykį. Stevie puikiai žinojo, kur yra duobė su akmeniu, kur ji su Adele Ginger rado keistąją dėžutę. Tai buvo vienintelė vieta, į kurią grifė nenorėjo grįžti. Net ir prisiminti tai nebuvo itin malonu. Tad Stevie nukreipė mintis kita linkme. Dėl kažkokių priežasčių ji susimąstė apie tai, kad jai liko vos vieneri metai Hogvartse. Ta mintis, tiesą sakant, irgi nebuvo smagi. Visų pirma, Green neįsivaizdavo, ką darys po to. Neseniai pradėjo praktiką Šventojo Skutelio ligoninėje, tačiau buvo tikra, kad ten ilgai neužsibus. Beveik iš karto suprato, kad toks darbas ne jai. Tačiau gėdijosi tą prisipažinti vadovui, tad bent kol kas nemetė. Tad ką gi ji veiks? Mergina visiškai neįsivaizdavo savęs dirbančios kažkokį rimtą darbą.
Apie tai mąstydama grifė priėjo kažkokį upelį. Iš pradžių pamanė, kad gal atrado vietą, kurioje dar nėra tekę būti, tačiau netrukus prisiminė: vis dėlto čia irgi būta. Ir, žinoma, neapsieita be nuotykių. Net pati nepajuto, kaip pradėjo šypsotis. Vis dėlto mergina mylėjo Hogvartsą. O kai čia pradėjo mokytis ir dvyniai, pasidarė dar smagiau.
Green atsisėdo ant akmens prie upelio ir tiesiog šypsojosi.
-
Enolas jautė, kaip didelės mokyklos sienos, erdvūs koridoriai, daugybė mokinių ir kalbos apie egzaminus pamažu jį spaudė. Ilvermornio mokyklos pilis nebuvo tokia didelė, joje nesimokė tiek daug mokinių, todėl erdvės padidėjimas ir daugiau žmonių vertė vaikiną kiek sumišti ir įsitempti. Vienintelis būdas nuo to pasprukti buvo išėjimas laukan. Geriausiai, į mišką. O toks, vaikino džiaugsmui, augo visai netoliese. Todėl įsiminęs svarbiausius koridorius ir patalpas, išžingsniavo iš pilies.
Vienas kitas akmenėlis traškėjo tarp juodų vaikino sportbačių ir akmeninio grindinio. Wildwoodas visą dieną vaikščiojo po mokyklą, mėgindamas su ja susipažinti. Neprašė koledžo vadovo surasti, kas galėtų aprodyti pilį ir apylinkes. Enolas pasitikėjo savo fotografine atmintimi, kuri, beje, buvo išties puiki, ir ja vadovaudamasis klaidžiojo po mokyklą. Tik išorę buvo pasilikęs vakarui, tačiau jis dar toli gražu nebuvo taip arti, kaip manė Enolas.
Nuojauta nuenšė būtent ten, kur vaikinas ir norėjo. Priėjęs artėliau, pakliuvo į medžių šešėlį. Susikišo rankas į džemperio kišenes ir įžengė į Uždraustuoju vadinamą mišką. Takelis buvo neblogai pramintas, tačiau vaiknas nesiruošė paklusti tokiam paprastučiui dalykui. Žengė iš kelelio ir kiek įmanoma tyliau patraukė į miško gilumą.
Kuo toliau ėjo, tuo mažiau saulės spindulių prasiskverbė pro medžių lapiją. Žemė tapo drėgnesė, samanos minkštesnės. Augo daugiau krūmų.
Vaikinas juto, kad eina pakankamai ilgai. Staiga žvitrios akys surado vos vos pravaikščiotą takelį. Nenorėdamas per daug rizikuoti pasiklysti, ėmė juo žingsniuoti. Po kurio laiko pastebėjo, kaip medžiai ir krūmai vėl retėja, pasigirdo vandens čiurlenimas. Takelis išlenkė staigų posukį, ir vaikinas atsirado tiesiai priešais nedidelį upelį, po milžinišku gluosniu. Vaizdas akimirką užgniaužė kvapą. Tokios vietos, žinojo, buvo retos.
Paėjėjo keletą metrų palei upelį į proskyną ir patraukęs nusvirusią šaką sustojo. Ant akmens prie vandens telkinio sėdėjo rudaplaukė mergina. Iš šono matėsi, kad ji kažko šypso ir apie kažką svajingai mąsto.
Vaikinas akimirką pasvarstė. Nesiruošė nepažįstamosios iš čia varyti, bet ir pats norėjo bent kažkiek dar čia pabūvoti.
- Graži vieta, ar ne? - vėl susikišęs rankas į džemperio kišenes prabilo. Balsas skambėjo lygiai, kaip savimi pasitikinčio žmogaus. Neitin nerimavo dėl to, kad gali merginą išgąsdinti. Kad ir kaip būtų pranešęs apie savo buvimą, vis tiek tai būtų netikėta.
-
Stevie apie kažką galvojo. Ir tas kažkas tikrai nebuvo tai, kad prie jos kažkas prieis ir ką nors pasakys. Dėl to išgirdusi klausimą mergina net ne iš karto suprato, kad tai, kas ką tik įvyko, įvyko iš tiesų. Po kelių akimirkų ji pasuko galvą ir pamatė kažkokį vaikiną. Prireikė dar kelių akimirkų, kad rudaplaukė suprastų: jis tikrai nėra mažius, tačiau visiškai nematytas.
- Aha, labai graži, - pagaliau atsakė į klausimą Stevie, nors jautėsi kaip visiška kvaiša. Ją be galo sudomino šis žmogus. Juk jeigu jis čia mokėsi visą laiką, turėtų būti bent kažkur matytas. O dabar... Green buvo visiškai tikra, kad mato jį pirmą kartą.
Kiek laiko paspoksojusi jam į veidą mergina sutriko ir nusisuko į upelį. Po kelių sekundžių bjaurios tylios ji vėl atsisuko ir pratarė:
- Atsiprašau, kad taip spoksau. Susimąsčiau apie tai, kad tu man atrodai visiškai nematytas. Ar tu mokaisi Hogvartse?
Stevie lyg ir buvo girdėjusi, kad kai kurie mokiniai tarsi atvyksta čia iš kitų mokyklų. Neįsivaizdavo, kodėl taip gali būti. Ir nepažinojo nė vieno tokio. Ar bent nežinojo, kad pažįstami pradėjo magijos mokslą kur nors kitur. Ar šitas vaikinas bus vienas iš jų?
- Beje, aš Stevie, - staiga pratarė grifė ir atsistojusi priėjo prie vaikino. Ištiesusi ranką pridūrė: - Stevie Green, iš Grifų Gūžtos.
Jeigu jis iš tiesų čia nesimoko, jis gali nesuprasti, kas ta Grifų Gūžta. Ir ką jis čia veikia pačioje mokslo metų pabaigoje? nepaliovė savęs klausti šešiolikmetė, tačiau balsu šių klausimų ištarti nesiryžo. Nutarė, kad tai gali skambėti nemandagiai.
-
Mergina net nekrūptelėjo, o ir atsisuko tik po kelių akimirkų. Tarsi būtų atbudusi iš kokio transo, - pagalvojo rudaakis. Vaikinas kažkodėl nenustebo. Juk tokie gamtos kampeliai užburia kiekvieną. Nepažįstamoji tą tik patvirtino.
Enolas buvo nieko prieš, kad rudaplaukė tyli. Bet ji ne tik tylėjo, bet ir žiūrėjo į veidą. Vaikinas kurį laiką ramiai spoksojo į merginos akis, tačiau ragindamas nusisukti ar bent kažką pasakyti, kilstelėjo antakius. Regis, pavyko.
- Menkniekis, - tarstelėjo ir linktelėjo į tolimesnius žodžius. - Mokysiuosi.
Jis matė, kiek sumišęs buvo merginos veidas. Tikiausiai iš kitų mokyklų čia retai kas atvyksta, - pasvarstė.
Nepažįstamoji atrodė pakankamai draugiška ir tebėtinai drąsi, kad pati atsistojo, net priėjo arčiau ir ištiesė ranką.
- Mat kaip, - šyptelėjo, kad surado bendrakoledžę. - Enolas Wildwoodas. Mokysiuosi Girfų Gūžtoje, - ištiesė ranka ir tvirtai paspaudė Stevie'ės.
Daugiau, praktiškai, nieko neturėjo ko pasakoti. Enolas nebuvo plepys, mėgo ramybę, o ir auklėjamas nebuvo kitaip.
- Gal prisėskim? Papasakotum ką nors įdomaus apie Hogvartsą, - blausiai šyptelėjo ir prisėdo ant akmens. Šįsyk kompanijai jis neprieštaravo.
-
Savaime aišku, vaikinas atkreipė dėmesį, kad Stevie įsispoksojo į veidą. Ką gi, galima tuo pasidžiaugti. Vadinasi, nėra bukas. Ar bent jau ne visiškai bukas. Green nusišypsojo.
- Mokysiesi? - vis tik perklausė mergina. Panašu, kad jis tikrai yra vienas iš "tų". Tai grifei patiko. Galbūt bus įdomu pabendrauti. Tuo labiau, kad jis pasakė, jog mokysis tame pačiame koledže. Ir panašu, kad nėra jaunesnis už ją. Galbūt mokysis viename kurse? Tai merginai tikrai patiko.
- Žinoma, galime prisėsti, - pratarė Stevie. Ji grįžo ant savo akmens, mat Enolas prisėdo ant gretimo. Tačiau jo prašymas merginą kiek sutrikdė. - Ką būtent norėtum, kad papasakočiau? Na... Pamokos tai kaip pamokos. Profesoriai dažnai keičiasi. Paskutiniais metais neturime labai daug pamokų...
Grifė nutilo. Ar verta beveik nepažįstamam žmogui pasakoti, kad jeigu jis nesėdės kiauras dienas savo kambaryje, būtinai patirs kažkokių nuotykių? Galbūt jis tik išsigąs? Kita vertus, juk atėjo į mišką, o ne kur kitur. Į Uždraustąjį mišką.
- Ar žinai, kad šitas miškas yra vadinamas uždraustuoju? - paklausė Stevie. - Teoriškai mes čia lankytis negalime. Jeigu užtiktų koks profesorius, tikriausiai neišvengtume arešto. Tačiau mokiniai nuolat čia trinasi. Aš pati ateinu dėl to, kad negaliu gyventi be miško, uždraustas jis ar ne. Manau, kad jis nėra toks pavojingas, kokį bando pavaizduoti profesoriai. Vis dėlto nuotykių čia netrūksta.
Green nutarė, kad visai protingai išsisuko. Neprimelavo, kad čia nieko nevyksta ir panašiai. Tačiau nepasakė ir nieko tokio, kas turėtų išgąsdinti. Žinoma, jeigu šitas vaikinas nėra visiškas bailys.
- O gal papasakotum apie save? - pasidomėjo rudaplaukė. - Kuriame kurse būsi? Kur mokeisi iki šiol?
Panašu, kad vaikinukas gali būti iš tyliųjų - arba tiesiog dar "neįsivažiavęs". Ko gero, Stevei reikės jį pabandyti prakalbinti.
-
- Taigi, - tarstelėjo į merginos perklausimą, ar šis mokysis. O ką daugiau galėjo pridurti? Juk būtent tą ir sakė pirmai. Tačiau kaltinti naujosios pažįstamos negalėjo. Greičiausiai nustebo ši ir tiek.
Enolas ne itin mėgo kartoti tai, ką buvo sakęs. Būtent todėl buvo pasiryžęs niekada niekur neprofesoriauti. Nors kito pasirinkimo ir neturėjo. Žinojo, kad tėvas perleis jam visą verslą. Bet ar tikrai visą, vaikinas abejojo. Kažkur juk klaidžiojo dar viena Wildwood.
Įsitaisė šalimais akmens, ant kurio prieš tai sėdėjo Stevie. Šis buvo kiek didesnis ir plokštesnis, pasislinkęs artėliau upelio ir nuleidęs kojas, galėjai jas laisvai įmerktį į vandenį.
- Hm... - numykė tamsiaplaukis. Hogvartsas visada garsėjo kaip puikų išsilavinimą burtininkams suteikianti mokykla. Buvo kiek keista girdėti tokius dalykus. - Kokia to priežastis? - pasidomėjo vaikinas. Per mažai moka? Per mažai mokinių? Nors pastarasis variantas vaikinui atrodė mažai tikėtinas.
Akimirką taip ir sėdėjo. Čiulbėjo įvairiausi paukščiai, gluosnių šakos tingiai susvyruodavo, kai pūsteldavo lengvas, beveik vasariškas vėjelis. Ore tvyrojo vandens, samanų ir kažkoks saldus kvapas. Palei upelio krantą žydėjo mažytės baltos gėlytės, kurios, kaip spėjo vaikinas, ir skleidė tą svajingą kvapą. Vanduo buvo toks švarus ir tyras, kad Enolas nedvejodamas nusprendė, jog jį maitina požeminiai vandenys. Gal netgi yra švarus gerti.
- Girdėjau, - linktelėjo galva į paaiškinimą, kodėl miškas yra uždraustas ir ką darytų profesoriai, jei čia užtiktų kokį mokinį. - Sakai, nuotykių? - šyptelėjo vaikinas. Ankstesnieji draugai Amerikoje tokią šypseną nedvejodami pavadintų šelmiška. Tačiau kitiems ji tegalėjo atrodyti paprastut paprasčiausia. Nepasakytum, kad taip besišypsantis žmogus naktimis slampinėdavo po mokyklos terioriją ir buvo tiek daug patyręs, kad vargu, ar kas begalėjo jį stebinti. Vis dėlto, vaikinui buvo smalsu išgirsti, kokių gi smagybių (o gal ir ne) čia patyrė ši draugiška grifė ir galbūt kiti mokiniai. - Pavyzdžiui?
Pokalbis, atrodo, krypo gera linkme, tačiau Green klausimas vaikiną privertė vėl surimtėti. Atvykęs į Hogvartsą suprato, kad tikrai nenori prisistatyti kaip turčius. Bet mergina, rodos, domėjosi kuo kitu.
- Septintame kurse. Prieš tai mokiausi Ilvermornio burtų ir kerėjimo mokykloje, Masačusetse. Paskirstymo tvarka ten visiškai kitokia, nei čia, - pridūrė pastebėjimą, kad pokalbis nepaliktų kaip koks karantis siūlgalis.
-
Kai vaikinas tik trumpai tarstelėjo "taigi", Stevie pasijuto kaip visiška kvaiša. Juk jis ką tik tai pasakė, o ji, matote, būtinai turi perklausti to paties... Kelias akimirkas pasvarstė, ar verta pasiteisinti, ar ne, tačiau vis tik nutarė, kad gal geriau nereikia. Geriau iš viso apie tai nebekalbėti.
- Žinok, nežinau, - pratarė Green, Enolui paklausus apie profesorius. Pati mergina niekad apie tai nesusimąstė. Yra kaip yra... - Galbūt jie prieš ateidami čia mano, kad bus smagu, bet susiduria su nieko nesidominčiais paaugliais ir sprunka... Tikrai negaliu pasakyti. Aš pati neičiau čia dirbti. Nepaisant to, kad man Hogvartsas tikrai patinka, aš tiesiog negalėčiau mokyti. Neturiu tam kantrybės.
Stevie įsivaizdavo save, stovinčią kurio nors kabineto priekyje. Klasėje sėdi krūva mokinių ir spokso į ją... Rudaplaukė net nusipurtė. Tai jau tikrai NE!
Pastebėjusi, kad Enolas žvelgia į vandenį Stevie taip pat nukreipė akis ten. Kadangi pagaliau buvo šilta, mergina nutarė, kad reikėtų pabraidžioti. Ji nulipo nuo akmens ir priėjo prie upelio. Deja, vos įkišo pirštą, suprato, kad nieko nebus. Per šalta. Prakeikta žiema užsilaikė pernelyg ilgai.
- Oi, nuotykių čia galima patirti visokių, - smagiai pasakė Stevie. Nepaisant to, kad tuo metu atrodė tikrai gąsdinantys, tokie nuotykiai visada yra smagūs prisiminti. Tačiau kai Enolas paprašė pavyzdžio, Green susimąstė. Ką gi tikrai įdomaus galėtų papasakoti? Įdomaus, tačiau ne tokio, kad išgąsdintų vaikiną. Žinoma, jis taip pat galėjo būti nuotykių mėgėjas, tačiau Stevie kažkodėl tuo šiek tiek abejojo. Grįžusi ant akmens ji žvilgtelėjo į vaikiną ir susimąstė. Priežasties, kodėl taip mano, lyg ir neturėjo. Bet buvo beveik tikra, kad nuotykiai su karstais ir lavonais Enolui nebūtų iš smagiųjų.
- Na... - galiausiai pradėjo Stevie. - Pavyzdžiui, galima rasti visokių užkeiktų daiktų. Pavyzdžiui, aš su viena mergina iš Varno Nago kartą radau užkeiktą dėžutę, kuri mus bandė pulti. Taip ir nesupratome, kas tiksliai ten buvo. Viena mergaitė iš Švilpynės rado kažkokią keistą lazdelę. Ir čia tik tai, ką žinau aš...
Vaikinas šypsojosi. Ko gero, Green bent iš dalies pataikė su tuo, ką reikėtų paminėti. Tai buvo gerai. Tačiau gali būti, kad paskutinis klausimas privertė vaikiną susimąstyti. Laimei, jis teikėsi ramiai ir draugiškai atsakyti.
- Ooo... - nutęsė Stevie. - Teko girdėti apie Ilvermonį, bet niekad nežinojau nieko daugiau. - Green buvo tikrai susidomėjusi. - O kaip paskirstymas vyksta ten?
Ji nutilo. Po kelių akimirkų pridūrė:
- Beje, būsime vienoje klasėje. Aš nuo rudens taip pat būsiu septintame kurse.
Tiesą sakant, šie žodžiai Stevię gerokai išgąsdino.
-
Enolas vėl tik linktelėjo į merginos paaiškinimą apie profesorius ir kantrybę. Pridurti ko neturėjo ir nematė prasmės. Kam veltui švaistytis žodžiais?
- Nejau toks šaltas? - kilstelėjo antakius ir pakilo nuo akmens. Pasislinkęs artėliau vandens, įkišo į jį plaštaką. - Teisybė.
Vaikinas nuslėpė, - vėlgi nematė reikalo sakyti, - kad netgi tokiame vandenyje galėtų sau ramiai plaukioti. Su draugais mėgdavo daryti beprotiškiausius dalykus. Vienas jų buvo maudytis žiemą. Tačiau upelis čia nebuvo gilus, o ir daryti to nepažįstamos ir dar merginos akivaizdoje tikrai nenorėjo.
Vėl grįžo į buvusią poziciją, kad netyčia neįmerktų kojų.
Enolą stebino toks laisvas merginos bendravimas. Vaikinas nebuvo iš šilčiausiųjų, šypsena dažniausiai nepasiekdavo akių, o ir jausmus mokėjo puikiai slėpti. Nemėgo daug kalbėti, tačiau neretai pakakdavo vos kelių žodžių, kad, pavyzdžiui, į vietą pasodintų kokį neatsakingai žodžiais ir grasinimais besisvaidantį bernioką.
Užtruko, kolei mergina sugalvojo ką papasakoti. Wildwoodui susidarė du įspūdžiai: arba Hogvartse iš tiesų nieko įdomaus nevyksta, arba grifė atrinkinėja, ką jam pasakoti. Čia ir vėl išsiskyrė mintys: arba ji turi ką slėpti, arba mano, kad Enolui daug kas gali pasirodyti neįdomu. Bet kokiu atveju, merginos jis nekvos.
- Skamba ganėtinai… - įprastai, - pagalvojo, tačiau nenorėjo pasirodyti pasipūtęs, todėl tik užbaigė: - įdomiai.
Regis, mergina buvo tikrai susidomėjusi Enolu, kas vertė vaikinui po truputėlį justi erzelį. Žinojo, kad mergina nieko blogo nenorėjo, tačiau tamsiaplaukis tikrai nemėgo plepėti.
- Trumpai tariant, koledžų simboliai patys pasirenka mokinius, - gūžtelėjo pečiais. Jeigu norės, pati pasidomės apie tai plačiau.
Vis dėlto, bandymas taip palengva pabaigti pokalbį neišdegė.
- A, šit kaip, - tarstelėjo. Pagalvojo, kad gal ne taip ir blogai būtų turėti pažįstamų naujoje mokykloje ir tame pačiame kurse.
Vaikino akys užkliuvo už takelio, kuris vedė tarp kitų medžių. Rudaakis susidomėjęs atsistojo ir patraukė jojo linkui. Sustojo, kol neužlindo už medžių, ir atsisuko į pašnekovę:
- Eini?
-
Enolui kilstelėjus antakius, Stevie susiraukė. Nesu aš kokia lepšė pasakė sau mergina, nutarusi, kad vaikinas palaikė ją būtent tokia. Tačiau panašu, kad ir keistasis vyrukas nutarė, kad vanduo tikrai yra šaltas. Green nieko nesakė, tačiau pajuto kažkokį tarsi šaltuką, atsklidusį nuo vaikino. Jis tikrai kažko nepasako.
Ką gi. Panašu, kad Enolo prakalbinti nepavyks. Jis sudomino Stevię. Labiausiai tuo, kad beveik nieko nesakė. Tačiau merginai stengiantis daugiau pabendrauti jis neatrodė itin tam nusiteikęs, tad rudaplaukė galiausiai nutarė, kad ko gero, neverta labai ir vargintis.
- Koledžų simboliai? - neištvėrusi perklausė ji, tačiau jau nebesitikėjo kažkokio išsamaus atsakymo. Kelias akimirkas pagalvojo, kad galbūt reikės kada užsukti į biblioteką ir pasidomėti. Deja, dalykų, kuriais pasidomėti norėjo Stevie, sąrašas jau buvo ilgas, ji puikiai suprato: kol ateis Ilvermonio eilė, ji paprasčiausiai viską pamirš.
Jo iškalba... Yra tiesiog neįtikėtina! Po dar vienos trumputės vaikino frazės pagalvojo Stevie. Ilgokai svarstė, ar verta ką nors apie tai pasakyti. Jau buvo beveik apsisprendusi patylėti, kai žodžiai patys išsprūdo iš burnos:
- O tu nemėgėjas plepėti, ar ne?
Tik išgirdusi, ką pasakė, Stevie norėjo vožti sau į kaktą. Tačiau žodis - ne žvirblis. Ką gi, kas pasakyta, tas pasakyta. Ji, tiesą sakant, netgi kiek apsidžiaugė pamačiusi, kad Enolas nueina. Buvo pernelyg nejauku.
- Tiesą sakant, mielai dar čia pabūsiu, - atsiliepė grifė, labai tikėdamasi, kad Enolas teiksis patraukti savais keliais.
-
Medžiai.
Medžiai.
Krūmai.
Ai.
Skauda.
Kodėl.
Aš.
Bėgu.
Visa uždususi, Miranda vis dar brovėsi pro medžius, krūmus, šakas. Pro gana šlitą apsiaustą jautėsi pagaliukų aštrumas ir dūrimai. Skaudėjo. Bet ji vis tiek bėgo. Nuo ko? Kur? Kodėl?
Šaltas oras žnaibė raudonus žandus, o iš burnos ėjo garas. Artėjo pavasaris. Gimtadienis. Bet iki jo dar toli.
Trylikametė ketvirtakursė šnopuodama sustojo, rankomis pasirėmė kelius, bandydama atgauti kvapą.
- Oho, na ir prisibėgiojau, - atsiduso.
- Gal nereikėjo žiemą pradėti sportuoti. Ir dar miške, kur atrodo, praeiti yra visai neįmanoma.
Pakėlusi galvą, ji įsisprendė rankomis į šonus ir ėmė dairytis, kur esanti. Aplinkui buvo vien augalija, nieko nematyti, tad grifė patraukė tiesiog tiesiai. Netrukus ausis pasiekė lengvas šniokštimas ir upelio čiurlenimas. Matyt kažkur netoli krioklys,-pagalvojo. Jinai patraukė garso pusėn ir po keleto minučių brovimosi ir braižymosi pro šakas, ji pasiekė garso ir vandens šaltinį. Kai jį išvydo... apėmė tokia palaima, nes buvo nuostabu... visa pakrantė buvo apaugusi gluosniais, kurie tikriausiai magiškai buvo nenumetę lapų (arba jų tokia rūšis), ir tie lapai, jie buvo apšerkšniję. Tokie balti balti. Ir tos šakos, tos nulinkusios gražiosios šakos, jos lingavo virš kranto ir vandens, virš Mirandos ir krioklio. Buvo nuostabu. O dar ta žiemos saulė! Ji suteikė viskam spindesio. Juk sniegas, šerkšnas, apšviesti jos spindi.
Sniege po kojomis mokinė pastebėjo šakelę, kuri atrodė labai keistai. Pakėlusi šakelę, ji pastebėjo, kad jinai vietomis yra padengta kailiuku. Oho. Kažkam kažkas nepavyko.
- Reparifarge, - mostelėjo išsitraukta iš kišenės lazdele, ir stebėjo, kaip kailiukas pamažu dingsta, ir lieka tik medžio žievė.
- Viskas. Tvarka. O dabar - grožis! - sušuko ir dar kartą atsigręžė į saulės spindulių nutviekstą upę.
-
Sebastianas vos galėjo prisiminti kada paskutinį kartą buvo Uždraustajame miške, kada paskutinį kartą vaikščiojo pilies koridoriais, galų gale, jis net nenutuokė kada paskutinį kartą buvo nuėjęs į pamoką. Galbūt šiais metais derėtų pagaliau pasistengti? Faktas, kad jis vis kažkaip sugeba būti perkeltas į kitą kursą tikrai nemenkai stebino vaikinuką.
Ši vasara atrodo tęsėsi amžinybę, todėl berniukas visai nepergyveno sugrįžtantis atgal į Hogvartsą. Jis tiesiogine to žodžio prasme nekentė tos vietos, kurią turėtų vadinti namais. O juk Hogvartse jis pagaliau galės pasimatyti su vieninteliu žmogumi, kuris priversdavo jį pasijausti žmogumi, o jo širdį plakti stipriau. Tačiau galbūt Azas tik išsigalvoja. Velniai žino.
Pagaliau priėjęs nuostabiai atrodantį upelį, penkiolikmetis išsitiesė ant žemės, prieš tai dar išsibūręs pledą. Temo. Giedra. Šiąnakt turėtų gerai matytis žvaigždės. Juk rugpjūtis buvo dar visai neseniai. Iš tiesų, tokie orai visai nepriminė rudens. Visiška vasara. Vaikinui buvo šilta net ir su trumparankoviais marškinėliais. Varnas tikėjos, kad nereikės ilgai jos laukti. Tiesa, laukė jos visą vasarą. Jam taip pabodo laukti, kad nežinojo ar beištversiąs dar bent penkias minutes. O jei beieškodama šios vietos pasiklys? Ne, neturėtų, juk aiškiai aprašė visą kelią nuo pat įžengimo į mišką. Vaikinukas užsimerkė ir atsikvėpė. Greičiau, Aukse.
-
Auksė nebuvo tikra, kokiomis mintimis sutiko rudens pradžią. Vasara vis dar svaigino, šiltas oras neleido atkapstyti smegenyse užkoduotą programą, kuri buvo atsakinga už gerą mokymąsi.
Vasara pasitaikė žymiai geresnė, negu pati varnė tikėjosi. Galbūt ji pradėjo justi tą meilę iš tetos, kurios negavo iš mamos? Kelionės po įvairias šalis, daugybė įspūdžių, du nauji auskarai ausyse ir dar daugybė dalykų liko tarp prisiminimų iš kelių mėnesių.
Marlena slapta laukė. Laukė rudens. Jai tereikėjo tik vienos esybės, o vien tos personos vardas galėjo įžiebti milžinišką šypseną veide. Varnei pačiai buvo keista, kad tiek daug gali reikšti vienas asmuo. Juk net čiuoždama vandens atrakcionu Ispanijoje nesugebėjo nuo savęs nuslėpti noro, kad tik tas burtininkas būtų šalia. Kad tik jis galėtų kartu žiūrėti į žvaigždes paplūdimyje, naktį smuktų lauk iš viešbučio paplaukioti lauko baseine.
Auksė sparčiu žingsnių traukė takeliu. Nedidelis jauduliukas maišė mintis, o ji tepajėgė šypsotis. Vylėsi, kad juoda suknelė atvirais pečiais ir besitęsusi mažiau nei iki kelių nebuvo blogiausias pasirinkimas.
Beveik uždususi, likus porai metrų, varnė stabtelėjo. Pamatė jį. Nusišypsojo.
- Ar tu jau miegoti susiruošei? - paklausė sustojusi už Sebuko galvos. Laukė nesulaukė reakcijos.
-
Vaikinukas dar kurį laiką gulėjo užmerkęs akis. O galbūt Auksė neateis, nes tiesiog nenori jo matyti. Juk nebūtų keista, tiesa? Sebastianas niekada per daug nerodydavo kaip jaučias iš tiesų, tad galbūt jai kažkas neaišku. O surūgęs vaikinuko būdas gal tik priverčia ją manyti, nežinau, kad jis jai ką nors blogo nori padaryti. Kam jau kam, tačiau tai mergiotei Azas norėjo visa, kas geriausia. Staiga jis išgirdo merginos balsą. Gal jam tik pasivaideno? Vaikinas akimirksniu pašoko ant kojų. O prieš jį stovėjo ne kas kita kaip Auksė. Sebastianas kurį laiką stebeilijo į mergaitę, negalėdamas patikėti, kad nesapnuoja. Tada jo veidą nušvietė šypseną, o jis priėjęs prie varnės sugriebė ją į glėbį.
- Aukse, Aukse,- tylomis sušnibždėjo, bet tikriausiai mergaitė puikiai jį girdėjo. Sebastianas jautė nuo jos kūną sklindančią šilumą ir malonų kvapą. Net sunku apibūdinti kiek valios jėgos jam prireikė norint paleisti merginą iš savo glėbio.
- Sveika,- galiausiai tarė atsitraukdamas, o jo veide vėl švietė šelmiška šypsena,- Taip, kaip tik ruošiausi miegoti, tačiau tu sutrukdei. Kuo manaisi esanti galėdama sutrukdyti mano brangų miegą?- besišypsodamas paklausė vaikinukas.
-
Pamačiusi šitaip staigiai į jos šmaikštų klausimėlį sureagavusį varnių, nusišypsojo. Net nespėjo gerai išnagrinėti šitaip pasiilgto jo veido, kai stypsojo suspausta rankų glėbyje. Širdis plakė greičiau, neapsakomai geras jausmas apėmė visą kūną, o išgirdus Sebuko murmesį, tuos du žodžius, mažai ką jai pačiai reiškusį vardą, išsišiepė iki ausų - pilve kilo milijono drugelių sambrūzdis. Marlena nebuvo tikra ar troško, kad tas apkabinimas baigtųsi, bet amžinai suspausta būti negalėjo.
- Laaabas, - tarstelėjo atgalios. Po tokio ilgo ir magiško apkabinimo jai raudo žandai.
- Manau, - nužvelgė vaikinuką nuo galvos iki kojų, - kad esu būtent ta persona, kuri gali tave kelti iš miego ir jai nesibaigs blogai, - švelnus vėjo gūsis papūtė tiesiai į ją iš už nugaros ir pakirpti plaukai ėmė lįsti į akis, o varnė beviltiškai puolė juos traukti, - ar aš neteisi? - prikando apatinę lūpą. Ačiū visiems dievams ar kažkam, kas sugebėjo pradanginti tą vėją lauk. Hale žinojo, kad arba prisidirbo, arba ji ramiausiai šnekėjo per daug savimi pasitikėdama.
-
Tiesą sakant, raustantys varnės skruostai nemenkai glostė Sebastiano savimeilę, tačiau jis nusorendė šį kartą būti džentelmenu ir nieko apie tai nesakyti garsiai, paskui mergiotė dar nukris nuo jaudulio.
Išgirdęs merginos žodžius Sebukas šyptelėjo ir priėjęs arčiau jos, pirštais užkišo vėjo išdraikytus mergaitės plaukus atgal jai už ausies.
- Ir kodėl manai, kad esi ta persona, kuri man gali aiškinti, m?,- šyptelėjo kilstelėdamas antakį ir atsitraukdamas nuo Auksės. Jis patraukė dar kiek giliau miškan tikėdamasis, kad Auksė seks jam iš paskos, bet nenorėdamas pasirodyti nemandagus dar sumurmėjo:
- Eikš, noriu tau kai ką parodyti.
Paėjus kiek tolyn miškan prieš penktakursių akis atsivėrė nuostabus vaizdas. Kas galėjo pagalvoti, kad Uždraustajame miške, nuo kurio skatinama laikytis atokiau,yra tokių nuostabių vietų. Tiesą sakant, Sebastianas jau pradėjo galvoti, kad Uždraustajame miške yra daugiau mokinių, nei kažkokių siaubingų būtybių. Jis galybę laiko praleisdavo miške ir ne vieną kartą sutiko mokinį, tačiau jokių piktadarių jam pakeliui dar nepasitaikė. Sebastianas tikėjosi, kad niekada anksčiau Auksė nebuvo užklydusi šion vieton. Krioklys leidosi į palyginus nedidelį telkinį keldamas vandens garus, o gluosnių šakos, besileidžiančios į vandenį, atrodė, lyg paskendusios rūke. Sebastianui patikdavo čia ateiti. Net negalėjo suskaičiuoti naktų, kurias praleido šioje nuostabioje vietoje. Krioklio keliamas garsas jam padėdavo nusiraminti ir užmigti.
-
Auksė nebuvo iš viena tų, kurie galėdavo erzinti bet kokias kitas personas ar šmaikščiai juokauti be trukdžių. Jai visuomet reikėjo perkopti savotišką sieną, kad atsivertų bei pradėtų pasitikėti kitu. Tokiai sienai sugriuvus varnė tapdavo visiškai neprognozuojama, žinoma, gerąja prasme.
Į Sebuko atsakymą Marlena atsakė tik šypsniu ir žvilgsniu į jo akis. Auksė negalėjo nustoti žiūrėti į jį jam betaisant jos plaukus. Hale jautėsi kaltai nesugebėdama valdyti savo plaukų, tačiau tikrai negalėjo paneigti fakto, jog šitaip arti buvęs varnius jai kėlė nepatogumų - gal net ir atvirkščiai. Kiek netikėtai ji priėmė jo pasitraukimą šalin, tačiau ausims pagavus burbesio bangas, žiūrėdama, kur statė kojas, nusekė iš paskos.
Auksė vengė šio miško ir tamsesnių vietų - šis faktas jai buvo labai asmeniškas. Galbūt todėl ji naktimis retai kur bastydavosi, o miškai kėlė nerimo bangą? Visgi tuo momentu, žingsniuojant gylyn, kai kūnu perbėgo nedidelė banga šiurpuliukų, Marlena nebebijojo baugumo - jautėsi savotiškai saugiai.
- Kaip čia gražu...
Hale sušnabždėjo pusiau praradusi balsą, krenkštelėjo norėdama atgauti jį visą. Krioklio egzistencija tokioje vietoje ją iš tiesų nustebino.
- Iš kur žinai šią vietą? - pasiteiravo.
-
Buvo gerokai šalta, tačiau Deoiridh labai reikėjo išeiti į lauką. Nusibodo tūnoti pilyje, tad švilpė išlindo po atviru dangumi. Saulė krypo vakarų pusėn, tačiau mokiniai dar turėjo teisę būti lauke. Tai buvo gerai, mat rudaplaukė jau šiek tiek pavargo nuo atsargaus sėlinimo naktimis.
Kiek paslankiojusi prie ežero Deoiridh patraukė į Uždraustąjį mišką. Ji ne itin mėgo tą vietą, tačiau dabar dėl kažkokių priežasčių nutarė nueiti būtent ten. Žinojo, kad tai nėra leidžiama, tačiau mokiniai taip dažnai ten trindavosi, kad škotė buvo tikra: būtent ji tikrai negali būti ta, kurią kas nors pagaus.
Animagė mišką pažinojo itin prastai. Per tuos dvejus su puse metų lankėsi čia tik keletą kartų. Nesuprato, kas čia jau tokio įspūdingo, kad reikia nuolat trainiotis. Taip, čia galima pabūti vienam, tačiau škotei arti esantys žmonės netrukdė. Tol, kol su ja nekalbėjo ir iš viso nekreipė dėmesio.
Galiausiai rudaplaukė atsidūrė prie kažkokio upelio. Tai ją visai sudomino, nes apie šio reiškinio egzistavimą miške ji nežinojo. Prisiartinusi prie vagos pamatė, kad vanduo yra visiškai užšalęs. Ji išsišiepė. Ne itin norėjo prisiminti vaikystę, laikus, kai gyveno su globėjais. Vis dėlto čiuožinėti ant ledo būdavo visai smagu. Mergaitė žinojo, kad ledas gali būti pavojingas. Vis dėlto šaltis laikėsi jau gana ilgai, tad buvo galima tikėtis, kad ji neįlūš. Atsargiai užlipusi ant ledo Deoiridh pradėjo neskubėdama eiti upelio vaga. Netrukus įsitikino, kad ledas tvirtas. Telieka sugalvoti, kaip išsiburti pačiūžas.
-
Šilta, iki kelių pūkinė striukė, senelės megztas šalikas, kepurė su bumbulu ir pirštinės – įprasta šaltojo sezono apranga. Ar minus vienas, ar minus septyniolika, bet žiema be pūkinės striukės ne žiema. Visai kaip pavasaris be žibučių, kaip vasara be maudynių ežere ir kaip ruduo be spalvotų lapų. Bet iki gražiųjų žibučių reikėjo išgyventi dabartį, o dabartyje Amber ramiai vaikščiojo gryname ore. Buvo vakaras, o tolimame horizonte besileidžianti saulė suteikė stebuklo. Rodos, iš pusnies tuoj iššoks zuikis, kurio kailis bus nudažytas vaivorykštės spalvomis, o iš medžių viršūnių nusileis miško fėjos.
Nors į Uždraustąjį mišką buvo draudžiama kelti kojas (žinoma, buvo ir išimčių), bet užsisvajojęs protas būtent ten ir liepė eiti. Jei kas nors ir pričiups švilpę nusikaltimo vietoje ji laisvai galės pasakyti, kad užmigo besimokydama, pradėjo vaikščioti per miegus, o tuo tarpu šaltis ją išbudino. Tokiomis nesąmonėmis niekas nepatikės. Koks normalus žmogus užmigs besimokydamas? Tik neatsakingas. O aš, Autumn giminės palikuonė. Esu daug maš atsakinga.
Slinko minutės ir jų eigoje mergaitė pasiekė upę. Antrakursė neperprato vieno dalyko – kodėl miške teka upės, auga nuostabios gėlės, krūmai ir ten uždrausta vaikščioti. Net kvailiui buvo aišku, kad dauguma į mišką įžengia tikintys pastebėti ką nors neįprasto. Šį kartą Amber pastebėjo užšalusi vandenį ir kelis nulūžusius ledo gabalėlius šalia. Pirma, kaip padaužos mintis buvo ,,sulaužyti ledus“. Netrukus vienas iš ledo gabalėlių atsirado jos delnuose, o po kelių sekundžių rudos akys stebėjo kaip jis atsitrenkęs į užšalusią upė suskylą į daugybę gabaliukų.
-
Rudaplaukė mergaitė ilgokai stovėjo sustingusi. Įtemptai bandė sugalvoti, koks burtažodis tiktų norint įgyvendinti tikslą. Deja, jokia išganinga mintis į galvą taip ir neatėjo. O tikimybė, kad kas nors mokykloje turės pačiūžas, buvo mažesnė už neįtikėtinai mažą. Tad eiti ir kalbėti su mokiniais nebuvo ir prasmės. Ką beliko daryti? Žinoma, protingiau būtų buvę bent jau nestovėti ant ledo, nes pamažu darėsi šalta. Tačiau Deoiridh kai kuriais atvejais tikrai nesiimdavo protingiausių sprendimų. Tad ji taip ir stovėjo viduryje upelio.
Po kurio laiko išgirdo kažkokius keistus garsus. Tarsi kažkas mėtytų smėlį ant upelio. Kam gali ateiti į galvą tokia nesąmonė? paklausė savęs škotė. Nė nekrustelėjo. Neilgai trukus įsitikino, kad iš tiesų kažkas kažką mėto. Tai reiškė viena: ji čia nebėra viena. Apsižvalgiusi nieko pamatė, tad nutarė, kad reikia šiek tiek grįžti atgal.
Paėjusi keliolika žingsnių pamatė mergaitę. Atrodė matyta, tad nutarė, kad ji yra iš Švilpynės. Deoiridh svarstė nieko jai nesakyti - tegul sau mėto, kad ir ką ji ten mėto. Animagė tik žiūrėjo, kol galiausiai pati nežinodama, kodėl, ištarė:
- Ką tu manai čia daranti?
-
Stebėti kaip dūžta ledas buvo niekam neprilyginamas veiksmas, na, bent jau dabar švilpė negalėjo sugalvoti jokių palyginimų. Jos mintys ištuštėjo, o vidų užpildė ramuma. Garsiai tapo girdimi lyg pro miglą ir Amber visiškai nebuvo svarbu, kad visai netoli girgžda sniegas. Visgi, ten galėjo prabėgti nepavojingas žvėrelis arba praeiti elnias. Nors miškas ir randasi magiškoje vietovėje, bet užtat paprastų gyvūnų čia irgi netrūko. Paprastumas. Būtent šio dalyko kartais Hogvartse trūkdavo. Kur tik neatsisuki pamatydavai kalbančius paveikslus, kiek tolėliau skraidė vaiduokliai, kažkas koridoriuose mokydavosi kerų, o kažkas paprasčiausiai kalbėdavo su savo augintiniu.
Jokia tyla ilgai netrunka, tad ne išimtis buvo ir ši. Mergaitę ne juokais išgąsdino netikėtai išgirsta frazė. Pati to nesitikėdama ji pašoko iš vietos ir vos nenugriuvo į pusnį (ne paslaptis, kad pusiausvyros laikymas buvo viena iš silpnųjų švilpės pusių). Senelė jos vietoje būtų susigriebusi už širdies, o tėtis nusijuoktų ir padėkotų likimui už suteiktą šansą gyventi. Tačiau Amber šiuo atveju tiesiog išplėstomis akimis stebėjo į atėjūnę lyg į ateivį. Jei ji ir būtų ateivis tai greičiausiai atkeliavusi iš kitos visatos arba iš dar niekam neatrastos planetos. Labai jau įprastai atrodo. Deja, bet ateivių šioje žemės dalyje nebuvo, o ir klausimas jau buvo pusiau užmirštas.
-Na... Aš šita... Ilsėjausi nuo šurmulio?- iš jos lūpų tai nuskambėjo ne kaip tvirtas atsakymas, o kaip klausimas sau pačiai. Juk nepasakysi ką tik sutiktam žmogui ,,O! Labas! Čia va mėtau ledo gabalus. Nenori prisijungti?“. Tai nuskambėtų mažų mažiausiai kvailai (veblenimas irgi nėra geriausias bendravimo variantas, bet praeities pakeisti neįmanoma).
-
Panašu, kad netikėtai užklupta mergaitė išsigando. Deoiridh nusiviepė. Ką gi. Jeigu ją gyvenimas taip išlepino, kad tokie menkniekiai gąsdina... Pačiai bus sunkiau gyventi. Švilpė pasistengė nesukikenti, kai atrodė, kad bendrakoledžė tuoj įsivers į netoliese esančią pusnį.
- Ilsėjaisi nuo šurmulio? - perklausė trylikametė. Atsargiai nužvelgė mergaitę. Neatrodo, kad būtų daug vyresnė. Galbūt reikėtų pasistengti išgąsdinti? Jeigu toks paprastas klausimas privertė ją pašokti, sugalvojus ką nors įdomesnio...
- O nepastebėjai, kad Hogvartsas yra labai tyli vieta? - sarkastiškai klaustelėjo Deoiridh, mintyse vis dar galvodama, kaip išgąsdinti mergaitę. Deja, kol kas jokia išganinga mintis į galvą neatėjo. - Sakyčiau, keli daugiau triukšmo čia mėtydama... Kažką.
Animagė priėjo prie nepažįstamos mergaitės ir įsispoksojo jai į veidą. Gal vis tik yra tekę ją matyti? Deja, niekaip negalėjo prisiminti. Galva vis dar intensyviai dirbo ties užduotimi, pavadinta "kaip įdomiau išgąsdinti šitą bailiukę?"
-
Vakaras. Į pabaigą ėjo dar viena neprasminga diena. Vegard kaip ir visada kažkur išėjo pasitrankyti. Temo. Kol kas lazdelės nereikėjo, nes nebuvo jau taip ir tamsu. Varpinės laikrodis mušė galbūt septintą valandą vakaro. Kas galėjo žinoti? Vegard praganė savo laikrodį ir dabar jis be laiko sampratos. Šiandieną uždraustasis miškas traukė lyg magnetu, užsimetęs mantiją jog niekas neatpažintų vaikinukas patraukė link ten. Lazdelė kuri dažniausiai nepatogi jau stūksojo Klastuolio rankoje laukdama kerų komandos. Giliai įkvėpęs vaikinas įžengė į mišką ir lindo į glūdumą.
-Lumos.,- Sumurmėjo.
Atsiradusi blanki švieselė apšvietė nemažą dalį miško. Vegard ėjo vis tolyn ir tolyn. Einant galvoje skambėjo daina, tik juodaplaukis neprisiminė jos pavadinimo, bet tai buvo tikrai rusiška daina. Toks žygiavimas truko tikrai nemažiau kaip 20 minučių. Vegardas priėjo upelį, tas ,,slėnis'' jis buvo tiesiog nuostabus. Vegard čia atsipūtė ir atsirėmęs į medį klausėsi tylos, bet ją greitai nutraukė šlamesys. Vegard neišsigando bet nežinojo ką daryti, kerai? Tai žinoma, kas daugiau jei ne kerai. Staiga išvydęs siluetą vaikinas sušuko:
-Stupefy!
Kerai skrido į siluetą, Vegard pasiruošė kovai.
-
Sakurai ir vėl nemiga. Ji jau gulėjo lovoje ir skaitė knygą, nors dar ir buvo anksti gultis aštuntą vakaro. Taigi, ji kaip ir visada, kai neturėdavo ką veikti ėjo į Uždraustajį mišką, o kartu pasiėmė ir tuos daiktus, kuriuos buvo radusi ant židinio atbrailos prieš kokį mėnesį, nes turėjo juos akylai saugoti. Sakura norėjo eiti link apleisto namelio, kur ją buvo užpuolęs baltasis vilkolakis, bet kojos neklausė. Atrodo, vos mergaitė įžengia į šį mišką, jos kojos įgauna sąmonę ir varo kur tik nori. Mergaitės rožiniai plaukai tiesiog švystelėdavo ore ir vėl pradingdavo už medžių ar aukštų krūmų. Galiausiai kojos pailso, o taip pat ir Sakura užduso. Ji pradėjo eiti ramiau, bet tolumoje įžvelgė figūrą. Kiek aukštesnę už ją pčią, su apsiaustu ir ... ir siluetas šovė į ją kerus! Sakurai vos spėjus išvengti smūgio jai dzingtelėjo į galvą, kad tai pirmas jos išvengtas smūgis, o šiuo atveju kerus! Mergaitės akių vyzdžiai išsiplėtė ir rankos tiesiog savaime išsitraukė lazdelę, o burna prasižiojo:
- Duro! - o tada dar kelis burtažodžius, nors vienas ir šiek tiek juokingas, būtent Evanor ir pataikė į šešėlį priešais ją, o gal jai tik pasirodė?
-
Kerai akivaizdžiai nepataikė į siluetą ,kas tikrai nuliūdino ir supykdė, mintyse nusikeikęs jis pasislėpė už medžio ir jau buvo pasiruošęs atakuoti vėl. Staiga iš rankų iškrito lazdelė, vat kas būna kai lazdelė nepatogi ir jos neįmanoma laikyt! Pasikėlęs ir pasitaisęs lazdelės padėtį rankoje jis nepastebėjo kaip į jį lėkė kerai, tikriausiai Duro, paskutinę sekundę jis pasilenkė ir išsisuko nuo kerų, šie nuskrido į kažkokį medį ir keistai pranyko, arba Vegard jau pradeda žlibėt, atsisukęs pamatė jog atskrenda dar vieni kerai, per plauką išsisukęs jis jau supyko. Jis be baimės atsistojo priešais savo nepažįstamajį arba nepažįstamają ir mintyse tarė. Nori dvikovos, bus tau tokia dvikova. Jis pasijuto lyg pakylėtas, tas jausmas buvo nuostabus ir žiauriai malonus, tai buvo net geriau už Elizabet, bet apie tai nesigalvojo, nes kažkas pradėjo dvikovą, o tas kažkas buvo Vegard! Koks aš kvailys. Vegard nebuvo visiškai bukas ,bet ir nebuvo visiškai protingas, tad ši dvikova buvo labai jau aiškus ir suprantamas dalykas. Klastuolis buvo įsitikinęs jog laimės šią dvikovą ir nugalėtojo žingsniais grįš į Hogvartsą, galbūt net ir į Klastūnyno berniukų kambarį, į savo šiltą lovą, nežinia. Bet viskas gali persikreipti, ir šią dvikovą baigti gali žmogus prieš kurį Klastuolis dabar stovi. Tamsoje nesimatė varžovo, tad buvo sunku pasakyti ar tai buvo mergina ar vaikinas. Vegard giliai įkvėpė ir nutaikęs lazdelę į juodą siluetą sušuko:
-Expelliarmus!,-Po keletos sekundžių sušuko dar vienus kerus.-Petrificus totalus!.
Kerai sėkmingai skriejo į varžovą.
-
Sakura tiesiog trūko pykčiu ir taip pradėjo svaidytis kerais, kad net lazdelė šokinėjo delne. Pati sau pagalvojo - Ir kadagi aš tiek kerų išmokau? Atrodo per kerėjimo pamokas visada miegodavau... - bet jai šiuo metu tai mažiausiai rūpėjo. Tai pirmoji jos dvikova ir ji, turi baigtis lygiosiomis, o dar puikiau, kad mergaitės laimėjimu. Vienas priešais esančio žmogaus burtas vos į ją nepataikė, jai net plaukus nurėžė! Jos puikiuosius, rausvus, taip išpuoselėtus plaukus?! Ak, tasai akiplėša! Sakura nustojo švaistytis kerais į visas šalis ir kaip reikiant užriko.
- Kaip drįsai nurėžti su savo netaikliais kerais man plaukus? Nesvarbu, suaugęs tu ar dar jaunas, atauginsi man juos akimirksniu. - ji taip piktai kalbėjo, kad net nepastebėjo, jog jos kairė ranka kraujuoja. Jei taip norėjosi eiti ir papurtyti tą žmogiūkštį, o po to dar nuskusti jį plikai. Bet ji juk negali prarasti savo savitvardos, ką ja padarė. - Stok. Tavo kerai nėra aukšto lygio, tad manau jog tu iš Hogvartso. Esi jaunas mokinys, o plačių skerėčiojimūsi ir neapdairių bei nepritaikytų suknelei judesių, esu įsitikinusi, kad tu esi berniukas. - ji rįžtingai, nė kiek nebijodama žengė arčiau ir arčiau, kol galiausiai buvo pakankamai arti berniuko su keistoka lazdele ir tada ji demonstratyviai iškėlė lazdelę ir valdingu balsu ištarė Lumos. Sakura galėjo matyti spindinčias žalias akis, visai, kaip jos, tik gal, berniuko buvo tamsesnės. Jo lūpos juokingai virpčiojo, o plaukai atrodė išsidarkę po kovos. Jis buvo aukštesnis už pačią mergaitę visa galva. Mergaitės akys nuslydo žemyn, kur turėjo būti koledžo emblema. Klastuolis. Šis žodis jai nemaloniai nuėjo per kūną, tarsi koks šlykštus šliužas ją būtų peršliauužes. Bet berniukas atrodė mielas, nors ir šiek tiek bukas. Sakura šyptelėjo ir trumpam užmiršo savo pyktį dėl plaukų. Gal būt jie ir nebus tokie jau baisūs priešai, kaip ji prieš kelias akimirkas buvo įsitikinus. Mergaitė atkišo mažą palyginus su berniuko delą, o tai rodė paliaubas tarp priešų. O gal juodaplaukis pasinaudos proga, paleis į ją kerus ir po to neš kudašių? - taip pasielgtų tik niekšas. - pmanė mergaitė ir laukė atsakymo į jos taikų poelgį.
-
Atrodo žmogus kuris svaidėsi kerais buvo įpykęs, kerai skraidė po visą mišką. Laimei vieninteliai kerai kurie buvo pataikę į vaikiną buvo Rictusempra, kadangi Vegard nebijo kutenimo šie kerai nieko baisaus nepadarė. Juodaplaukio Expelliarmus rodos nurėžė kaip jau aišku merginos plaukus. Kerų lavina baigėsi ir vaikinas išgirdo balsą, kiek įpykusi balsą. Pirmakursiai. Niekam nepaslaptis jog Vegard negalėjo pakęsti vaikų ,o ypač pirmakursių. Merginos žodžiai labai prajuokino vaikiną. Šis taip juokėsi jog ,net pilvą įsiskaudėjo. Baigęs juoktis jis prabilo:
-Pažiūrėkit kas prakalbo! Suknista pirmakursė, ir dar drąsi tokia, šimtas procentų grifė. Ataugs tavo tie gaurai ir tikiuosi jog juos dar kas nors nurėš dar kartą! Ne tau mane mokyt, ne tau mane ir pažint, darau ką noriu ir kaip noriu, manęs net pats Dievas nepakeis.,-Piktai ir kaip pridera Vegardui išsakė savo mintis mergiūkštei.
Pasigirdo šviesos kerų burtažodis, prie vaikino priėjo žemo ūkio mergina. Pabandyk mane nors pirštu paliesti. Prie veido prikišta lazdelė sunervino, pritaikęs progą jis griebė lazdelę iš mergiūkštės rankų ir perlaužęs ją numetė ant miško žolės. Pats paėjęs kelis žingsnius atgal nukreipė lazdelę į merginą. Nesiruošė nieko daryti, bet tai turėjo būti pamoka, tiek jam tiek jai. Giliai įkvėpęs pats uždegė savo lazdelę ir nušvietė merginos veidą. Veido bruožai atrodė mieli. Pastebėjęs jog ištiesta merginos ranka jis ilgai dvejojo ,bet pasirinko geriausią variantą jam. Koks savanaudiškas poelgis!
-Dvikovą laimėjau aš, tu neturi nei lazdelės, nei kuo apsiginti, be to esi daug silpnesnė, tad linkiu tau sėkmės ir nesigalinėk su tais kurie už tave stipresni.,-Sarkastiškai tarė juodaplaukis.
Atsisukęs jis dar kartą nužvelgė merginą ir patraukė link pilies, palikęs merginą vieną, tai buvo savanaudiškas poelgis, bet Vegard jau nepakeis niekas.
-
Berniukas juokėsi ir vis kažką šnypštelėdavo sau po nosimi. Aišku, Sakuros tai nedomino. Kai Sakura prarado budrumą ir atpalaidavo kairę ranką, kurioje buvo jos lazdelė, juodaplaukis stvėrė jos lazdelę ir be gailesečio perlaužė ją taip, kad net medžio skeveldros skraidė į šalis. Sakurai buvo tikras šokas, kokio dar nebuvo patyrusi, na, gal tik tada, kai ją užsipuolė vilkolakis. Bet berniukas tiesiog nerūpestingai numetė plisandro lazdelę ir sviedęs jai nemalonius žodžius ruošėsi sukti link Hovartso, bet Sakura nesusitvardė, tai buvo paskutinis lašas, jos plieninė taurė perpildyta, o plienas pradėjo trūkinėti. Mergaitė neteko plaukų, neteko lazdelės, jos brangiausiosios lazdelės! Du jai svarbiausi dalykai, šianakt buvo sunaikinti. Sakurai patvino ašaros, juk ji taip stengės susilaikyti, bet emocijos užvaldė ir ji pagriebusi lazdelę pabandė ją sudėti, tada ir vėl...ir vėl...ir vėl kol galiausiai jai pavyko. Taip, jai pavyko! Sakura aišku to labai norėjo, nors to nsitikėjo, bet jai tai visiškai pavyko ir dabar ji vėl turi savo lazdelę, su aplinkui skraidžiojančiomis gijomis, jos tarsi susiuvo lazdelę. Mergaitė mielai dabar pat būtų ištarusi Avada Kedevra, bet kur tau, jai dug priimtiniau atvaryt prie to prakeikto berniūkščio ir užvošti jam. Mergaitė dusdama iš pykčio nudrožė prie pasišiaušėlio ir taip trenkė per berniuko veidą, kad net delnas užsidegė. Tada su panieka paleido jį ir ištarusi Aquamenti vandens čiurkšle nusiplovė delną, kuriuo lietė berniūkščio veidą, taip parodydama, koks jis purvinas yra, na, netiesiogine prasme. Mergaitė jautė, kad gaus atgal, bet rankas taip nieštėjo, kad negalėjo susitvardyti. Ji nebijojo muštynių, nes visada žinojo, kad jas laimės. Sakura džiaugėsi, jautė pasitenkinimą savimi, nors ir žinojo, kad tai nepriimtina grifiukei. Ji matė, kaip kaista juodaplaukio žandas ir ( jos vaizduotėje ) tinsta visas jo veidas. Mergaitė turėjo dėti į kojas, nes jautė visu kūnu, kad gaus lupti ir jeigu negautų, tai būtų - stebuklas! Tačiau širdis prieštaravo protui, kaip kad visada. Ji visviena norėjo likti, norėjo pažiūrėti ką darys berniukas. Jo kvailumas, momentais juokindavo, o savimeilė, tiesiog vertė iš koto.
- Tu kvailas. - šie žodžiai jai netyčiomis išsprūdo iš lūpų. - Savimyla. - jai nepavyko sustoti... - Bailys. - na, čia tai ji jau šiek tiek ir pati norėjo. - Tavo lazdelė nenormali. - na, bet juk tai buvo akivaizdu! - Tavo batai juokingi. - nereikia kaltinti už tiesą... - Esi blogas. - tai buvo privaloma pasakyti!.. - Noriu su tavimi susibendrauti. - šie žodžiai šokiravo ne tik ją pačią, bet atrodo, kad ir priešininką. - Bet vis dėl to, baisiai noriu tau trenkti, ir tai padaryti dar kartą, ir dar kartą, tik kad smarkiau ir vis smarkiau. Esi niekingas klastuolis. Tikras niekšas, koks nemaniau kad būsi, bet esi. - jai taip sekėsi, kad nebegalėjo sustoti. - Tu piktas ir keistas, bet gan žavus. - ji visai neraudonavo dėl savo tiesmukumo. - Aš taip pat dažnai girdžiu, kad esu keista, tik nežinau kiek tu dažnai tai girdi iš kitų. Tad tiesiog nesielg taip atstumenčiai, atrodo, tarsi tau ant abiejų pečių velniai sėdėtų. Iki, - ji ramių ramiausiai praėjo berniuką ir nuėjo, tik neatsisukusi dar pridūrė. - Beje, aš Sakura. Sakura Haruno. - jai buvo smalsu, bet šį kartą susivaldė nuo smalsumo ir ėjo ritmingai, o kraujas nuo rankos, taip pat kapsėjo ritmingai ir monotoniškai.
-
Gražus sekmadienio rytas. Kalėdos vis labiau ir labiau artėjo, ir Dori praleisdavo nemažai laiko su Deoiridh. Norėjosi kuo geriau ją pažinti, kad nebūtų nejaukios tylos atvyvus pas ją į namus ir kad apskritai nesijaustų jokios įtampos.
Dori pagaliau išdrįso atsiprašyti Matthew. Tą akimirką jis atrodė sutrikęs, bet pasakė, kad viskas gerai. Žodžiu, priėmė Mendel atsiprašymą. Mergaitė jam kaip atsiprašymo dovaną įteikė šokoladinių varlių dėžutę, užsilikusią nuo seniau, nors žinojo, kad kaži, ar profesorius jas valgys. Deja, vyno trečiakursė neturėjo iš kur gauti. Nusigando, kad Matthew tas varles perduos Deoiridh. Kaži, ar rudaplaukė tokiomis gardžiuotųsi.
Trylikmetė su grife gerokai nutolo nuo pilies. Nebuvo nejauku, nes šią akimirką buvo daugų daugiausiai vienuolikta valanda. Merginos labiau tylėjo ir stebėjo aplinką nei kalbėjo ir galiausiai priėjo labai gražią vietą. Čia buvo dailus takelis, tekėjo nedidelis upelis bei puikavosi mažas kriokliukas. Šiaip miške daug kur buvo nepasnigta, nes tankūs medžiai neleido prasiskverbti sniegui, tačiau ši vieta pasitaikė mažiau tanki ir viskas buvo nuklota baltai.
- Žinai, - tarė septintakursei, - aš taip vis pagalvoju, pagalvoju, bet nelabai drįstu klausti... O kaip tau išeina pasiversti į varlę? Ar... ar tai yra įgimta, ar tu to išmokai?
-
Artėjant Kalėdoms Deoiridh pradėjo galvoti, kad pasiūliusi Dori atvykti į Aberdiną suklydo. Ne dėl klastuolės: škotė džiaugėsi galėsianti praskaidrinti draugei atostogas. Vis dėlto faktas, kad jų namuose bus papildomas žmogus, neleido tikėtis per atostogas susitikti su Sigurdu, Apie jį draugei Deoiridh kol kas tikrai neketino pasakoti. Taigi panašu, kad praleido progą pamatyti islandą…
Vis dėlto Dori pasidarė keistai brangi, tad grifė iš paskutiniųjų stengėsi nustumti tas mintis į šoną. Draugei to tikrai nereikia žinoti, tuo labiau, kad jos atvykimas turės tam tikrų pliusų: susitikusi su Sigurdu rudaplaukė su juo praleistų vos kelias valandas, o likusį laiką tektų leisti su Matthew. Dori jų namuose bus visą laiką, tad tėčio bus galima praktiškai nematyti. Kad ir kaip Deoiridh stengėsi, jai niekaip nesisekė ir vėl suartėti su herbologu.
Su tokiomis niūriomis mintimis mergina traukė mišku kartu su ta pačia Dori. Gerai, kad ji neplepėjo, tad buvo laiko pamąstyti. Grifė juto, kad ima jaudintis: ar nebus pernelyg nejauku bendrauti su šia mergaite už Hogvartso ribų? Kaip viskas bus? Kaip į viską žiūrės Matthew? Ar nepasigailės sutikęs priimti būtent šią mokinę? Kita vertus, Deoiridh žinojo: tėtis giliai širdyje Dori mėgsta.
Šias mintis pertraukė klastuolės žodžiai. Atrodė, kad ji bijo šnekėti, tad škotė šiek tiek susiraukė. Buvo nepatenkinta, kad elgėsi piktai ir nedraugiškai. Tuo labiau su Dori, kuri dėl niekam nežinomų priežasčių ją mėgsta.
- Ne… - pradėjo atsakymą, tačiau paslydusi ant ledo vos neišsitėškė ant žemės. Iš burnos išsprūdo keiksmažodis. - Kvailas ledas… - pridūrė ir galiausiai atsakė į klausimą: - Tai nėra įgimta, mokiausi ilgą laiką. Nežinojau, į kokį gyvūną pavirsiu ir… Na, sakykim taip, nusivyliau. Tikėjausi kokio žirgo, o čia… Varlė.
Nutilusi Deoiridh žvelgė į upelį. Jis, atrodo, nebuvo nusiteikęs pasiduoti žiemai, ir vanduo nebuvo užšalęs.
- Nori nusimaudyti? - šyptelėjo grifė ir priėjo visai prie pat vandens. Pakrantė buvo slidi, tad reikėjo elgtis atsargiai, bet kol kas viskas sekėsi gerai. Šelmišku žvilgsniu varstė Dori tarsi laukdama kokios nors išdaigos.
-
Kai Deoiridh vos nepaslydo, Dori nusigando, tačiau rudaplaukei pavyko išlaikyti lygsvarą ir viskas baigėsi keiksmažodžiu. Mendel nusišypsojo, nes ji lygiai taip pat reaguodavo į panašius dalykus.
- Taip, tikrai, kvailas ledas, - pritarė.
Merginos stovėjo prie upelio ir žiūrėjo į vandenį.
- O kiek tau buvo metų, kai pirmą kartą pasivertei varle? - paklausė. - O tu džiaukis, - žvilgtelėjo į grifę. - Jeigu būtum žirgas, visi tave pastebėtų, o dabar tikriausiai gali šmirinėti Hogvartse niekam neužkliūdama. Be to, galėjo būti ir blogiau. Pavyzdžiui, žuvis, - svarstė spoksodama į vandenį. - Negalėtum niekur būti, tik vandeny plaukioti. Arba uodas, dar kas nors užmuštų, - prunkštelėjo.
Septintakursė stovėjo labai arti vandens ir Mendel buvo šiek tiek baisu, kad ji neįkristų. Dori laikėsi didesnio atstumo. Tikriausiai kai gali pasiversti varle, vanduo neatrodo toks baisus, pamanė.
- Nejuokauk. Gal šį kartą atsisakysiu. Bet mielai pažiūrėčiau kaip tu pavirsti varle ir įšoki į vandenį, - davė užuominą.
Trečiakursė labai norėjo pamatyti, kaip Deoiridh iš žmogaus pasiverčia varle. Apie animagus ji turėjo dar kokį šimtą klausimų, bet nenorėjo įkyrėti vyresnėlei, todėl stengėsi susilaikyti ir neužversti draugės klausimų lavina.
-
Šiais metais Dori buvo nepalyginamai tylesnė, ir tai Deoiridh patiko. Ne dėl to, kad paplepėti su drauge nebuvo smagu. Ne, paprasčiausiai grifė taip jautėsi saugesnė. Negrėsė pavojus pasakyti per daug ar ko nors, ką geriau pasilikti sau. Kol kas ramiai šnekėtis ir nesijaudinti dėl tariamų žodžių ji nemokėjo. Jeigu palaikys ryšį, žinoma, išmoks, bet kol kas kiekvienas sakinys vis dar buvo pasvertas. Ar bent jau to tikėjosi Deoiridh.
Ko gero, dėl to Dori klausimas kiek sutrikdė ir išgąsdino? Kam jai tai žinoti? Negi puls domėtis, ar ji tai daro legaliai? Jeigu mano, kad įgimta, turbūt daug nežino apie animagus, ar ne? bandė save raminti škotė, bet taip paprastai atsakyti į klausimą vis tiek neketino. Meluoti nesinorėjo, tad reikėjo ieškoti išeities.
- Prieš keletą metų, - taip nekonkrečiai kaip galėjo atsakė. Vis dėlto nėra skirtumo, ar jai buvo dvylika, ae keturiolika, ar ne? Taip, tokio atsakymo turės užtekti. Kurį laiką įtariu žvilgsniu varstė juodaplaukę. Nenorėjo, kad ji suprastų jausmus ir galimai įsižeistų. Bet kol kas nieko negalėjo pakeisti.
- Oi ne, jau geriau tarakonas nei uodas, - sukikeno Deoiridh, nors juokas nebuvo nuoširdus. Paprasčiausiai stengėsi bent kiek numušti įtampą, kurią, ko gero, pati ir sukėlė. Jautėsi šiek tiek kvailai: gali pakviesti Dori į svečius visoms atostogoms, bet negali pasakyti, kelerių metų tapo animage? Gūžtelėjusi pečiais nusprendė, kad savęs tikrai nesupras. Ko gero, nėra ko tikėtis, kad Matthew ją supras.
- Jau esi mačiusi, kaip virstu varle. Be to, apie maudynes aš tik juokavau, - tonu, tiesiog rėkiančiu, kad reikia saugotis, pratarė. Kodėl ji šiandien taip jaučiasi? Ar visai nieko nepasakys Dori? Gal nebuvo verta susitikti?
Tokie ir panašūs klausimai sukosi galvoje, bet Deoiridh vis tiek neketino daugiau kalbėti apie animagiją. Žinoma, gebėjimo nesigėdijo, bet dabar suprato nenorinti plėtoti temos. Tik apie ką, po galais, kalbėti?
Kadangi nė neįsivaizdavo, kaip galima tęsti pokalbį, lėtai patraukė palei upelį. Visa pakrantė buvo slidi, bet kol kas nelaimės išvengti pavyko. Deja, tik iki to laiko, kai po kojomis pasipynė nepastebėtas akmuo. Grifė už jo užkliuvo ir paslydusi tėškėsi tiesiai į ledinį vandenį. Gėdingą klyksmą netrukus petraukė varlė, atsiradusi Deoiridh vietoje. Jai, ko gero, buvo dar šalčiau, bet pavyko išlipti į krantą. Dabar žaliaodė tupėjo ant ledo ir bandė suvaldyti drebulį.
-
Kai Dori ėmė plačiau klausinėti apie animagiją, regis, Deoiridh šiek tiek susinervino. Ji kažką mąstė, o paskui atšovė, jog pirmą kartą pasivertė varle prieš keletą metų, tad atsakymo Mendel taip vis dėlto ir negavo. Paskui rudaplaukė lyg ir bandė kažką juokauti, bet jautėsi, jog jos nuotaika yra pasikeitusi, o galiausiai pasakė, kad klastuolė jau matė, kaip grifė virsta varle.
Trylikmetės antakiai truputį susiraukė. Ką ji dabar padarė ne taip? Ar paklausė kažko pernelyg asmeniško? Ar tų klausimų Deoiridh buvo per daug? Žaliaplaukė žinojo, visada žinojo, kad Deoiridh nėra linkusi daug pliurpti ir atvirauti, bet juk Dori jau nebebuvo ta pati tauškalė kaip pirmame ir antrame kursuose. Po svarstymo Ministerijoje ir paprasčiausiai augdama mergaitė pati tapo mažiau entuziastinga bei smalsi. Be to, nustojo kamantinėti grifę, kaip kad darė pirmame kurse. Tačiau juk Mendel apie draugę vis dėlto praktiškai nieko nežinojo, o vyks pas ją atostogauti. Natūralu, kad ja domėjosi, stengėsi palaikyti pokalbį. Bet jai vėl negerai! Tikriausiai pokalbiai apie tai, ar Deoiridh yra turėjusi, o gal turi vaikiną, ir juolab kas nors apie jos tikruosius tėvus, yra toli taip, kaip nuo Hogvartso žiobarų parduotuvė. Šiuo metu mokinės nemažai bendraudavo, tačiau Dori stengdavosi būti tylesnė, per daug neklausinėti. O štai, paklausė kažko asmeniškesnio, lyg ir normaliai grifė sureagavo, tačiau klausinėjant giliau Mendel ją suerzino. Nereikėjo daugiau klausti, ėmė save kaltinti trylikmetė. Negalėjai pasitenkinti sužinodama, kad ji pati to išmoko ir jog tikėjosi pavirsti į žirgą? Būtina buvo pradėti kamantinėti?
Tačiau nepaisaint visko Deoiridh buvo Dori svarbi ir ji nenorėjo gadinti gerai besirutuliojančios draugystės. Su septintakurse Mendel jautėsi reikalinga ir saugi. Dėl to ėmė svarstyti, ką galėtų pasakyti norėdama pataisyti padėtį. Daug nekalbėk, bet kažką pasakyti pabandyk, pradėjo svarstyti mintyse. Ir nei apie ją, nei apie save.
- O taip, mačiau kartelį, bet ten nesiskaito, buvo pamoka! - draugiškai ir kuo nuotaikingiau sušuko. - O kalbant apie pamokas, ar pasiilgsti Sabrinos? Aš tos kvaišos - nei kiek, bent pamoka panaši į pamoką, o ne į pietus, - bandė nukreipti pokalbį į štai kažkokius tokius neutralius dalykus.
Tuo metu Deoiridh ėjo palei upelį ir visiškai netikėtai užkliuvo už akmens. Staigiai ji krito į vandenį ir sukliko.
- Deoiridh! - ėmė šaukti Dori. - Deoiridh!
Instinktyviai trylikmetė išsitraukė burtų lazdelę ketindama kažką daryti, nors dar į galvą nebuvo šovusi jokia mintis, ką. Tačiau pagalbos neprireikė - rudaplaukė virto varle. Štai ir pamatei, pamanė klastuolė. Jau geriau būtum nemačiusi, nei tokiomis aplinkybėmis.
Dori nežinojo, kaip elgtis. Ar laukti, kol Deoiridh atvirs į žmogų? Dabar, kai ji varlė ir Mendel nemato jos veido išraiškų, buvo dar sunkiau nuspręsti, ką daryti. Ar kažką sakyti?
Kol mergaitė galvojo, kokių veiksmų imtis toliau, kažkur aukštai danguje pasigirdo tartum milžiniško paukščio skleidžiamas garsas. Lyg ir čiulbesys, tačiau šimtą kartų žemesnio tono nei įprasto paukščio. Pakėlusi galvą trečiakursė iš tiesų pamatė paukštį. Juodą ir stambų, už ją bent du kartus didesnį, su didžiuliais, plačiais, blizgančiais sparnais. Dori nekentė paukščių, o dar tokio dydžio - sulig hipogrifu. Ir baisiausia buvo tai, kad tas sparnuotasis skrido ne kur kitur, o į tiesiai į žaliaplaukę. Nesumojusi nei bėgti, nei leisti kokių nors kerų trečiakursė tiesiog stovėjo ir žiopsojo į gyvūną, o šis skrisdamas pro ją nusileido žemiau ir savo nagais pačiupo Mendel už mantijos ties pečiais. Klastuolė pradėjo rėkti, o paukščiui buvo nei motais, jis pakilo į viršų virš ežero ir ten skraidė.
-
Na, norėjai pamatyti, tai ir pamatei širdo stirstanti varlė. Suprato, kad protingiausia būtų atsiversti į žmogų, bet buvo baisu tą daryti - atrodė, kad gali galutinai sušalti kažkur per vidurį virsmo. Būti pusiau varle, pusiau žmogumi visai nesinorėjo, tad kol kas nutarė likti žaliaodės pavidale. Nesijautė itin patenkinta, mat atrodė, kad draugė, jeigu ji iš tiesų yra draugė, turėtų padėti. Įtarimo šešėlis nuslinko mintyse, tačiau tokiems dalykams paprasčiausiai neliko laiko - klastuolę taip pat ištiko bėda. Garsiai kurktelėjusi Deoiridh surizikavo atvirsti į žmogų. Laimei, viskas baigėsi gerai. Ji jautėsi taip išsigandusi, kad pamiršo nenorėjusi kalbėtis, pamiršo, kad ką tik pyko už nesuteiktą pagalbą. Dori kažkodėl išties rūpėjo, vadinasi, reikėjo imtis priemonių. Tik ką, po galais, daryti?
Drebančiais pirštais išsitraukusi lazdelę grifė stebėjo tolyn nuskridusį paukštį. Atrodė, kad jis tuoj išnyks iš akių. Panika baigė užvaldyti smegenis, bet Deoiridh sugebėjo surikti:
- Accio!
Gal tai ir nebuvo protingiausias sprendimas, tačiau, atrodo, suveikė. O gal tai tebuvo sutapimas. Vis dėlto paukštis priartėjo. Žinoma, grifė nesitikėjo parsišaukti padarą tiesiai sau į ranką, bet tai jau buvo žingsnis į priekį. Deja, ką daryti toliau, ji nė neįsivaizdavo. Nukreipė lazdelę į žemę ir kelis kartus pakartojusi burtažodį netrukus rankose laikė keletą akmenų. Idėja neatrodė labai geniali: labai lengvai galėjo pataikyti ne į paukštį, o į Dori. Deja, kaip keblios situacijos dažnai parodydavo, grifė nebuvo pajėgi prireikus mąstyti blaiviai. Taigi dabar reikėjo kažkaip suktis iš padėties.
- Saugokis! - garsiai suriko Deoiridh, nors neįsivaizdavo, ar draugė gali ją girdėti. Vis dar buvo baisu pataikyti jai į galvą, bet o ką daryti? Paukštis vis tiek nebuvo pakankamai arti, kad ką nors padarytum.
- Stupefy! - vis tik suriko grifė, supratusi, kad laisvoje rankoje tebelaiko lazdelę. Į Dori nepataikė, bet ar kliuvo paukščiui? Šito ji tikrai nežinojo, tad galiausiai paleido akmenis. - Ne į tave taikau! - dar suriko, nors nė neįsivaizdavo, ką dabar draugė jaučia. Ko gero, nėra labai smagu būti nešamai kažkokio neaiškaus padaro. Atlekiantys akmenys smagumo tikrai nepridės, bet o ką jai daugiau daryti?..
-
Tai buvo tikras košmaras. Ar Dori kada būtų pagalvojusi, kad ją gali nusinešti paukštis? Dėl Merlino barzdos, ar dabar jis nusiskraidins ją į savo lizdą ir sušers savo vaikučiams arba suės pats? Po velnių, juk Dori yra žmogus, o ne kokia tai pelė! Kurių galų šitas nesveikas sparnuotis sugalvojo griebti būtent Mendel?!
Kol paukštis skraidžiojo aukštai, Deoiridh atsivertė į žmogų. Kaip tai įvyko, trylikmetė nematė, bet dabar pastebėjo, kad septintakursė bando pataikyti kerus į grobėją. Deja, kerų pataikyti nepavyko, todėl tikriausiai rudaplaukė sugalvojo bandyti mėtyti į sparnuotį akmenis. Tai Dori nepasirodė pati geriausia mintis, mat vieno vos pati negavo į galvą, o kitas skaudžiai pataikė į ranką. Tačiau ką daugiau Deoiridh galėjo padaryti? Kaip sustabdyti šitą nesveiką plėšrūną?
Vyresnėlė kažką šaukė, bet Dori visiškai negirdėjo, ką. Galiausiai didelis akmuo pataikė paukščiui į akį, šis sukliko ir akimirksniu paleido klastuolę. Trečiakursę apėmė palengvėjimas - ji nebus suėsta sparnuočių šeimos. Tačiau vos po sekundės tas palengvėjimas dingo, nes šią akimirką žaliaplaukė krito tiesiai į vandenį. Tačiau nuskęsti atrodo pakenčiamiau nei būti suvalgytai, spėjo pagalvoti Dori ir užsimerkė.
-
Deoiridh nematė, ar netyčia nekaukštelėjo Dori į galvą. O ir ką tu ten pamatysi, kai paukštis skraido nežinia kur? Taigi grifė nematė ir to, kad pataikė prakeiktam padarui į akį. Apie sėkmę pagalvojo tik tada, kai draugė pradėjo kristi žemyn.
- Dori! - klyktelėjo ir puolė artyn. Deja, netrukus gavo dar kartą išsigąsti: klastuolė akivaizdžiai krito į tą patį upelį, kuriame ji ką tik vos nesuledėjo pati. Keletas riebių keiksmažodžių paliko rudaplaukės lūpas. Pripuolusi prie vandens vos spėjo sustoti, kad neįslystų. Rankoje vis dar laikoma lazdelė pakišo idėją.
- Incendio! - burbtelėjo nukreipusi ginklą į šakų krūvą. Pasisekė ne iš karto: jaudulys ir drebanti ranka darė savo. Vis dėlto galiausiai mediena užsidegė. Dabar reikėjo gelbėti Dori. Ir vėl. Ar vis dar? Gyvenime daugiau čia neisiu! siuto Deoiridh ir nejučia prisiminė, kaip meistriškai iš kebeknės duobėje juos ištraukė Sigurdas. Deja, reikėjo galvoti ne apie jį, o apie tai, kaip būtų galima padėti Dori. Nusitraukusi šlapią megztinį grifė numetė jį šalia laužo ir giliai įkvėpusi įlipo į vandenį. Laimei, ilgai ten neužtruko: pačiupo jaunesnę draugę ir ištempė ją į krantą. Paėmusi ant rankų sunkiai nunešė tuos kelis metrus iki ugnies.
- Pradeda atrodyti, kad gyvos iš čia neišeisim... - negarsiai sumurmėjo. Spėjo, kad reikėtų nutempti viršutinį rūbų sluoksnį ir Dori, bet žinojo, kaip reaguotų, jeigu kas nors tą darytų jai. Taigi tik paguldė klastuolę prie ugnies, o pati atsisėdo šalia. Karštligiškai galvojo, kokie kerai čia galėtų padėti, bet niekas neatėjo į galvą.
- Kaip tu? - galiausiai paklausė. - Ar nesužeidžiau tavęs?
-
Dori skaudžiai pliumptelėjo po vandeniu. O siaube, ar ji pradėjo skęsti? Tačiau septintarkusė ištraukė nelaimėlę į krantą. Nutempė prie iš kažkur atsiradusio laužo. Trylikmetė iškosėjo vandenį. Košmaras, jautėsi tiesiog siaubingai. Čia buvo taip šalta, kad klastuolė pradėjo kalenti dantimis. Laimei, šalia buvo ugnis, kuri bent kažkiek šildė.
- Tu mane išgelbėjai, - dėkingu žvilgsniu pažiūrėjo į vyresnėlę. - Ne veltui į šitą mišką eiti yra draudžiama, - turbūt pirmą kartą gyvenime pritarė mokyklos taisyklėms. - Po velnių, kas galėjo pagalvoti, kad ką nors galėtų nusinešti paukštis? Ir išvis, kas jis buvo per padaras, nei nemaniau, kad tokie egizstuoja... Dar to betrūko, kad prieš Kalėdas abi susirgtume. Maudynių vakarėlis... - niurnėjo.
-
Pamačius, kad Dori gyva, atlėgo širdis. Ką vis dėlto pagalvotų Matthew, jeigu atostogoms į svečius turėjusi atvykti mergaitė staiga nuskęstų? Nors ne, tai tikrai nebuvo priežastis, kodėl Deoiridh buvo išsigandusi. Jai nuoširdžiai rūpėjo šita juodaplaukė klastuolė. Dabar buvo galima truputį aprimti.
Deja, tai priminė, kad yra siaubingai šalta. Vis dėlto ji netgi du kartus atsidūrė lediniame vandenyje. Toks variantas visiškai nepatiko. Dėl pirmo karto pati kalta. O tai paverčia tave kalta ir dėl antrojo. Nebūtum dariusi nesąmonių, tas padaras nebūtų išdrįsęs kabintis prie Dori. Ar bent būtum galėjusi padėti. Ką tu sau galvoji, kvaiša?! siuto ant savęs škotė. Išties, kaip ji galėjo taip elgtis? Būdama pilnametė tikrai turėtų turėti daugiau atsakomybės.
- Klausyk, Dori... Aš atsiprašau už šitą nesąmonę, - kaltės persmelktu tonu sumurmėjo. - Tikrai neplanavau šito... Na, šito. Pažadu, kai būsim saugesnėje ir sausesnėje vietoje, pasiversiu varle. Nenorėjau sugadinti tau dienos...
Atrodė, kad pažadas buvo duotas tik iš gailesčio. Vis tik tai buvo mažiausia, ką Deoiridh galėjo padaryti, kad bent kiek išpirktų deginančią kaltę.
Kurį laiką nieko nesakė, tiesiog sėdėjo beveik sukišusi rankas į ugnį. Pamažu šiek tiek apšilo, bet buvo aišku, kad reikia eiti į pilį. Štai tau ir smagus pasivaikščiojimas apmaudžiai pagalvojo, bet nebuvo ką daryti. Kažin ar Dori turėjo šansą apšilti gulėdama ant žemės, net jeigu netoliese degė ugnis. Atsidususi grifė atsistojo.
- Nieko nebus, teks keliauti atgal, - liūdnokai tarstelėjo. Padėjo atsistoti ir draugei. Pasirodė, kad ji dreba, tad viena ranka apkabino. - Atsiprašau, kad viską sugadinau...
Nepaleisdama klastuolės apsižvalgė po pakrantę, bet daugiau nebuvo ką čia veikti, taigi abi merginos patraukė pilies link.