Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pamokos => Transfigūracija => Temą pradėjo: Brielle Siri Devers Sausio 16, 2015, 09:50:24 pm

Antraštė: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 16, 2015, 09:50:24 pm
Transfigūracijos kabinetas buvo šalia transfigūracijos klasės. Jo interjeras buvo pagal tuometinės šeimininkės užsakymą. Didelis langas, esantis kairėje sienoje stovint tarpdury, buvo su vaizdu į uždraustąjį mišką. Jį puošė lininės gelsvos užuolaidos, sienos buvo tokios pat gelsvos spalvos. Priešais langą stovėjo stalas, priešais stalą stovėjo patogi kėdė. Sieną, esanti priešais duris, puošėsi senoviniu baltu keramikinius židiniu, niūriais vakarais jame tykiai spragsėdavo ugnis skleisdama šilumą. Priešais židinį stovėjo du šviesiai gelsvi foteliai, grindys buvo iš medinių lentelių. Ant netoliese stovinčios laktos tupėjo balta snieginė pelėda. Prie sienos durims iš dešinės stovėjo knygų lentyna ir įstiklinta sekcija, kurioje puikavosi porcelianinių puodelių kolekcija (juos ten paliko kažkada čia dėsčiusi profesorė Devertes, aistringa puodelių kolekcionierė).
Nors šiame kabinete transfigūracijos profesoriai praleisdavo palyginus mažai laiko, jis jai buvo mielas ir gražus. Čia ateidavo mokiniai, kuriems buvo paskirtas areštas, mokiniai, norintys pasikonsultuoti kokiu nors klausimu, arba tie, kurie transfigūracijos dėsniams ir paslaptims buvo neabejingi.

Gabrielė Devertes atrakino duris ir įžengė į tamsų ir šaltą kabinetą. Duris paliko neuždarytas, laukė, kol pasirodys kitas žmogus. Nekantriai pamosavo lazdele, burbtelėjo keletą žodžių ir kabinetą nušvietė jauki šviesa, sklindanti iš keleto lempų, kurių viduje pleveno ugnelės. Židinyje įsiplieskė ugnis, skleisdama šilumą. Bet moteris nekreipė į tai per daug dėmesio. Minutę pastovėjo viduryje kabineto įtemptai mastydama. Paskui ėmė blaškytis po kabinetą lyg ramybės nerandantis vaiduoklis. Galiausiai sustojo prie didelės gražios šviesaus medžio (turbūt pušinės) įstiklintos sekcijos, pilnos įvairių porcelianinių puodelių. Devertes atidarė stiklines dureles, tačiau puodelio neėmė, o išsitraukė paprastą stiklinę taurę. Pastačiusi taurę ant stalo, nuėjo prie pustuštės knygų lentynos ir išėmusi kelias knygas susirado balto sauso vyno butelį. Patenkinta pasižiūrėjo į etiketę ant butelio ir grįžusi prie stalo lazdele jį atkimšo. Po minutėlės taurė buvo ik pusės pripildyta gėrimo. Gabrielė viena ranka pasirėmė į stalą, kitą sulenkė per alkūnę ir iškėlė taurę su vynu. Gurkštelėjo ir patenkinta šyptelėjo.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 06, 2015, 09:43:52 pm
Sorenas von Sjuardas, tik aplankęs palatoje po kovos gydomus moksleivius ir profesorę Meko, skubiai atžingsniavo link Transfigūracijos kabineto, kuriame tikėjosi rasti Gabrielę Devertes. Vyras dabar buvo apsirengęs juodą apsiaustą ir juodą mantiją, ant keistai pilkos kairės rankos nešiojo metalinį laikrodį. Pro atviras paliktas duris begarsiai kaip visada įžengus vidun, Soreno žvilgsnį patraukė įspūdingas vaizdelis pro langą į Uždraustąjį mišką. Profesorius apžvelgė visą kabinetą, ir šis jam paliko neblogą įspūdį - jauku ir šilta. ,,Tikras šaltakraujų - varliagyvių ir roplių rojus" , - įvertino Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros dėstytojas. ,,Dieve dieve, kiek čia ant stalo prieš židinį mažųjų sausvarlių galėtų miegoti...". ,,O būtinai mažosios sausvarlės?" - pasigirdo Soreno mintyse suirzęs balselis. ,,Labai mėgstu šilumą ir aš.". ,,Taip, ir magnum interfactorem sugultų krūvelės." - pritarė Sorenas bejausmiu balsu. Voras suniurzgėjo.
- Labas vakaras, Gabriele.- šypteldamas pasakė Sorenas.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 06, 2015, 10:31:14 pm
Gabrielė Devertes stebėjo tylų transfigūracijos kabineto įvertinimą, kurį atliko Sorenas von Sjuardas. Matyt, šis kabineto interjerą įvertino teigiamai, nors to visai nesimatė bejausmiame profesoriaus veide. Bet Gabrielė iš kažkur žinojo (turbūt jautė savo kojų pirštais), kad kolegai jos darbo vieta patiko. Moteris dar gurkštelėjo vyno ir atsakė:
- Labas vakaras, Sorenai, - šyptelėjo. Hm... o tas jo šyptelėjimas nuoširdus ar tim iš reikalo? paklausė savęs Gabrielė, tačiau pati sau neatsakė, nes staiga susivokė, kad reikia būti mandagiai, gal net įlieti į bendravimą prancūziškų manierų.
- Jauskis kaip... hm... - sekundei sudvejojo Devertes, - ...savo kabinete, -šyptelėjo, - Vyno? Jis iš Felinjanso ((šitą išgalvojau)) regiono Prancūzijoje.
Taigi ne vakarėlis, moterie! Eik prie reikalo! Gabrielė staiga surimtėjo. Pastatė taurę ant stalo ir uždarė kabineto duris. Murmtelėjusi keletą žodžių ir pamosikavusi lazdele apsaugojo kabinetą nuo pasiklausymo. Tai pasidarė gana įprasta. Priėjusi prie lango įsistebeilijo į už nakties tamsą tamsesnį Uždraustąjį mišką.
- Kažką minėjote apie Firielės Lučienos kilmę?
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 06, 2015, 10:56:05 pm
((Jautė kojų pirštais? Ji ką, sausvarlių kilmės?))
Sorenas von Sjuardas šyptelėjo. ,,Aha, turbūt ne vien tik aš retkarčiais atsigaivinu alkoholiniais gėrimais... bet vynas? Hmm, kaip bebūtų gėda, aš savo gimtinės taip nesu įsimylėjęs, kad gerčiau būtent joje pagamintą gėrimą. O įdomu, kurią šalį tiksliai galėčiau pavadinti savo tėvyne? Rusijos, ko gero, vien iš principo ne. Vokietija arba Anglija..." - nereikšmingai svarstė Sorenas. Per savo gyvenimą vyras nemažai keliavo, bet daugiausia gyveno minėtose trejose valstybėse. Supratęs Gabrielės mandagumą, Sorenas šyptelėjo. Jam tai buvo įprasta nuo vaikystės, bet laikai vis keičiasi, o dabar jis pats buvo taip pakitęs, kad net vaikystėje ir jaunystėje tėvų įskiepytą perdėtą mandagumą dažnai iškeisdavo į daug nuoširdesnį bendravimą. Nors geriau pagalvojus, mokytojas progų nuoširdžiai pabendrauti turėjo labai retai. ,,Nagi nagi, kada paskutinįsyk turėjai?" - nusišaipė voras. ,,Dabar." - ramiai atsakė Sorenas. Su voru ir išeidavo nuoširdžiausi pokalbiai.
- Nebūtinos tos mandagybės, Gabriele.- linksmai pasakė von Sjuardas.- Bet ačiū tau. Vyno, jei gali...
Sorenas atsiduso ir tvirtai linktelėjo, bandydamas daug ką prisiminti.
- Hmm, gal netyčia turit dubenį prisiminimams peržiūrinėti? Daug patogiau ir greičiau viską parodyčiau.- paklausė Sorenas.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 06, 2015, 11:59:11 pm
Gabrielė atsiduso. Silpnai šyptelėjo savo atvaizdui tamsiame lango stikle. Apsisuko ir nuėjusi prie stiklinės sekcijos išėmė dar vieną taurę. Pripylusi balto vyno, padavė taurę Sorenui. Staiga pasijuto pavargusi. Pasiėmusi savo taurę, atsisėdo į vieną iš fotelių priešais židinį. Gal tikrai persistengiau su tom mandagybėm? Et, Merlinas nematė, tai ir nesvarbu.
- Turi galvoje, minčių koštuvą? - Gabrielė ėmė kreiptis į Soreną antruoju vienaskaitos asmeniu. O kodėl ne, juk vys tiek niekam nerūpi, - Deja, to daikto neturiu. Retai kada prireikia. Bet...jažkur mokykloj turėtų būti, galima burtais atskraidint.
Gabrielė užsižiūrėjo į liepsną. Sumirksėjo ir pakėlusi taurę prie lūpų gurkštelėjo gėrimo. Kažin, kodėl visada kas nors vyksta? Baigiasi pamokos ir tuoj kažkur lėk, bėk, galvok, kalbėk ir burk. Apskritai, ar buvau išėjusi toliau mokyklos vartų? Ne! Viskas, moterie. Rytoj nieko nebeplanuosi, o tiesiog nueisi į Kiauliasodį savo malonumui. Gabrielė šyptelėjo. Kiek daug jau visko įvyko... Ir nė vienos minutės totaliam atsipalaidavimui.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 07, 2015, 12:19:36 am
Sorenas dėkingas linktelėjo ir padėkojo už vyną. Tada linktelėjo galva, šelmiškai šyptelėjęs.
- Prisiminimų bliūdą,- sukrizeno mokytojas.- Tiek to, atsivarysiu jį iš savo kabineto... Acio minčių koštuvą.- pasakė, mosteldamas lazdele. Neilgai trukus, didelis, puoštas runomis ir hieroglifais akmeninis indas nusileido į laukiančias Soreno rankas. Švilpynės vadovas padėjo jį ant stalo ir pasiėmęs savąją skroblo burtų lazdelę, palietė ja smilkinį. Pamažu traukiama į dubens pusę, iš Soreno galvos išniro sidabrinė minčių gija. Atrodė ji daili ir vientisa kaip elfų austa juosta, bet ištraukti ją nebuvo taip paprasta. Tas jausmas kiek priminė tai, kaip šaukštu kabini skystą medų': jis lipnus ir vientisas, bet šaukštą keliant aukštyn, nulaša atgal. Vyras įdėjo atskirtą prisiminimą į Koštuvą ir pažvelgė į Gabrielę. Iškart pajuto, kad ji pavargusi.
- Atleisk, gal per vėlai atsigrūdau?- paklausė Sorenas.- Manau, apsisuksime greitai, neriam.
Mokytojas panėrė pirmas. Keistai lipniai miglai susidėliojus, prieš Soreną stojo ryškus, bet kažkuo netikroviškas Uždraustasis miškas. Sorenas kilstelėjo galvą aukštyn ir pastebėjo ant šakos po lapų uždanga tyliai sėdintį save. Soreno prisiminimo Sorenas stebeilijo į prie pat medžio stovinčią Firielę.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 07, 2015, 12:10:43 pm
Gabrielė atsistojo. Laikydama taurę rankoje žiūrėjo, kaip Sorenas iš savo smilkinio traukia sidabrinę minčių giją. Jai pačiai to daryti niekada neteko, ji tik buvo kelis kartus panėrusi į kito žmogaus prisiminimus. Bet tai buvo labai seniai. Gabrielė papurtė galvą ir nusišypsojo.
- Ne, viskas gerai.
Bet Sorenas jau buvo dingęs. Gūžtelėjusi pečiais prancūzė taip pat panėrė į prisiminimą. Minutę prieš akis tik maišėsi spalvos. Galiausiai moteris pajuto stovinti ant tvirtos žemės šalia Soreno. Jie buvo miške, medžių šešėlyje. Priešais plytėjo nedidelė miško aikštelė, kurioje stovėjo Firielė. Gabrielė beviltiškai papurtė galva. Ko aš dar nežinau? Matyt, labai daug ko. Ką, dėl Portugalijos karalienės pirštinaičių, čia veikia mokinė iš mano koledžo? Naktį? Pavartė akis. Staiga žvilgsnis užkliuvo už medyje sėdinčio Soreno antrininko, prisiminimo Soreno. Astronomės pasipiktinimui nebuvo ribų. Dar vienas pankas. Trūksta tik kelių neaiškių pavidalų ir bus galima susukti žiobarišką filmą... Didžiam Gabrielės Devertes nepasitenkinimui atsirado dar keli, tiksliau - keturi, neaiškūs tipai. Moteris atsiduso ir su šiokiu tokiu susidomėjim ėmė stebėti ir klausytis šūkalojimų, sklindančių iš aikštelės.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 07, 2015, 02:25:22 pm
Sorenas von Sjuardas tylėdamas stovėjo ir laukė Gabrielės Devertes. Kai šalia jo atsirado profesorė, vyras linktelėjo. Firielę Lučieną Pilkąją apsupo juodieji vyrai (o ga; tai buvo ir ne vyrai?). Sorenas kilstelėjo galvą aukštyn, norėdamas pažiūrėti, kaip reagavo. Medyje už tankios lapijos tyliai sėdinčio Soreno veidas išliko bejausmis, bet kūnas įsitempė, o ranka susigniaužė, nukreipdama lazdelę į įtartinus tipelius. Tikrojo Soreno akys niršiai sužibo. ,,Na ir kvailys... galėjai iškart visus supakuoti... velnias, velnias, velnias..." - siuto mokytojas, nukreipdamas žvilgsnį į Firielę. Vyras viską aiškiai prisiminė, ir rodos, nieko nepraleido.
- Čia tie patys keturi, kurie talkino Eversui ir Lestreindž.- pasakė Sorenas. Realus jo balsas skambėjo kažkaip keistai, šalia triukšmautojų iš jo prisiminimo. Profesorius von Sjuardas nužingsniavo arčiau veiksmo vietos ir stengėsi pažiūrėti į vyrų veidus, slepiamus gobtuvų.- Bet kas čia tokie?
Viena iš juodųjų figūrų turėjo lanką, kita žengė į priekį ir prabilo:
- Firiele. Kur jis? - Sorenas prisimerkė.
- Taigi, jie kažko ieško, ką Firielė saugo.
- Jo čia nėra. - nekreipdama dėmesio į Soreno pasakytą sakinį, pasakė prisiminimo elfė.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 07, 2015, 06:06:10 pm
((Dėl tų pirštų - šeštasis jausmas. :D pvz, Lu jaučia plaukų galiukais. O dabaaar: regis, neminėjau, kad juodi neaiškūs pavidalai yra vyrai? Beje, ten ne Belatriks, o Helena Lestreindž))

Gabrielė Devertes linktelėjo. Eversas ir Lestreindž. Gerai... pala, o kas tas Eversas? Nenuleisdama žvilgsnio nuo juodų žmogystų, Gabrielė tyliai šūktelėjo:
- Sorenai? O kas toks yra Eversas?
Sorenui išėjus į aikštelę Gabrielė nesijudino. Kažkodėl nusprendė, kad viską geriau stebėti iš šešėlio. Staiga vienas iš jų priartėjo prie Firielės ir paklausė, kur yra kažkoks daiktas. Nors stovėjo visai netoli, profesorė neišgirdo, ką atsakė mergina. Pasigirdo juokas. Toks lyg ir... tamsus, lyg iš po žemių. Gabrielė krūptelėjo, kai mergina paleido strėlę į juodąjį. Tam išsisukus profesorė mintyse keiktelėjo ir susiraukė. Žinojo, kad čia tik prisiminimas ir nieko nebepakeisi,  be norėjo šokti ir apginti tą mokinę. Taip pat ja buvo labai keista, kad Sorenas von Sjuardas, tupėdamas medyje tik pasyviai viską stebėjo ir nesiėmė jokių veiksmų. Gerai, palauksim, kol baigsis šita makalynė,  paskui gaus atsakyti man, kodėl tik sėdėjo ir spoksojo. Pankas. mintyse piktinosi Gabrielė Devertes. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės toliau stebėjo veiksmą miško proskynoje.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 07, 2015, 08:35:14 pm
((Tai kuo man jaust? Blakstienų šaknelėm?))
Sorenas von Sjuardas nekantriai pasuko tamsių, trumpų plaukų galvą į Gabrielę Devertes. Apsiausto kišenėje ranka automatiškai sugniaužė galingąją draugę - skroblo burtų lazdelę.
- Eversas Fernandesas.- kiek pagalvojęs prisiminė ir pasakė pilną vardą ir pavardę Nuodų ir Vaistų profesorius. - Jis persekioja mūsų mokyklos moksleivę Kasiopėją Evers. Lyg tai jos nekenčia dėl to, kad ji negryno kraujo, bet yra jo giminaitė. Turi aiškių psichikos sutrikimų. Kasiopėjos teigimu, turėjo būti negyvas, bet žuvo tik kovoje Kvidičo aikštėje. - dalykišku, ramiu tonu pasakojo Sorenas. Lazdele dar kartelį automatiškai palietė smilkinius. Vyras klausėsi to balso ir žinojo, kad tuo momentu Sorenas slapčia pagydė lazdele Firielę, nors iš aikštelės, kur susirinko penkios prisiminimų figūros, jo pastebėti buvo neįmanoma.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 08, 2015, 10:09:33 pm
Gabrielė Devertes toliau stovėdama Uždraustojo miško medžių šešėlyje stebėjo vyksmą aikštelėje. Firielė nukrito be sąmonės su juoda strėle rankoje. Moteris buvo tikra, kad tokios pat strėlės skraidė ir kvidičo aikštėje per kovą su tuo paslaptinguoju Fernandesu Eversu. Gabrielė nepatenkinta žvilgtelėjo į virš jos medyje sėdintį prisiminimo Soreną. Ir dabar jis nieko nedaro... kad jį kur sodo nykštukai... Gabrielė pavartė akis. Staiga prisiminimas baigėsi, ir po spalvų verpeto akyse Devertes pajuto vėl stovinti ant medinių savo kabineto grindų. Nieko nelaukusi transfigūracijos profesorė priėjo prie stalo, pasiėmė savo taurę su baltu sausu vynu, atsisėdo į gelsvą fotelį ir susikėlė koją ant kojos. Viduje sukilo šioks toks pyktis. Matyt, prancūziškas kraujas darė savo. Minutėlę paspoksojusi į smagiai pleškančią ugnį, Devertes prabilo:
- Viskas, ką mačiau, neabejotinai daug ką paaiškina, bet vistiek užduosiu klausimą: kodėl jūs, von Sjuardai, sėdėdamas medyje tik stebėjote? Kodėl nesiėmėte jokių veiksmų?
Gabrielė pasuko galvą ir akies krašteliu įsistebeilijo į už nugaros stovintį Soreną von Sjuardą.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 10:33:08 pm
Sorenas von Sjuardas stebėjo vieną figūrą. Šešėlyje skendintis, po gobtuvu paslėptas veidas buvo sunkiai įžiūrimas, bet mokytojas galėjo prisiekti - šį žmogų kažkada pažinojo. Snukis buvo neabejotinai, specialiai tam reikalui, užduočiai, pakeistas, bet tikrai atpažįstamas. Sorenui nespėjus įžiūrėti nieko daugiau, prisiminimas išnyko, o vyras nudribo į Transfigūracijos kabinete stovintį fotelį.
Sorenas išsitraukė iš kišenės lazdelę ir paėmė į rankas. Šito Gabrielės klausimo labiausiai ir bijojo. Ko gero, jis nė pats tiksliai nežinojo atsakymo į tą klausimą. Nors iš tikrųjų, nujautė. ,,Vampyrai niekada nemylėjo elfų." - sumurmėjo mintyse vyras. ,,Bet jūs to neturėtumėte žinoti, Gabriele..."
- Aš ją slapčia gydžiau. Turėjau stebėti, kaip viskas pasisuks tam, kad kažką sužinočiau daugiau. - tvirtu balsu pasakė Sorenas ir šyptelėjo.- Todėl nepadėjau. Tai turėtų pateisinti mano elgesį. Jeigu būčiau sutrikdęs tą susirinkimą, būčiau sužinojęs daug mažiau.
Sorenas gūžtelėjo pečiais, jau norėdamas nutraukti tokią temą.
- Bet kaip buvo, tai buvo, nieko negalime pakeisti. Dabar turime savo dėmesį sutelkti į Kasiopėjos apsaugą ir Firielės grąžinimą į Hogvartsą.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 08, 2015, 10:56:43 pm
Gabrielė lėtai linktelėjo. Šiaip ar taip, Sorenas daugiau ar mažiau buvo teisus ir nieko neprikiši. Devertes gurkštelėjo vyno. O gal visi šie įvykiai turi ir gerąją pusę? Gyvenimas būtų daug nuobodesnis, jeigu nebūtų ką vaikytis ir ką gelbėti. Nesakau, kad ta, jog kažkas nori nužudyti Kasiopėją yra gerai, bet vien dėl to atsiranda daugiau įdomios veiklos. Kvaila būtų tikėtis, kad viskas vyks kaip pasakoje - tik pokšt, ir mes nugalėjom, Fernandeso nebėra, visi džiaukitės. Bet siekti to tikrai reikia. Gal bus daug kruvinų (arba nelabai) mirčių, bet vistiek gausis koks nors daugiau ar mažiau geras rezultatas... geras dvi minutes mąstė Gabrielė žiūrėdama į ugnį. Paskui atsistojo, priėjo prie židinio ir į liepsnas išpylė likusį vyną. Ugnis garsiai sušnypštė, pakilo garai. Pastačiusi taurę ant stalo Gabrielė priėjo prie lango ir užtraukė užuolaidas žvilgtelėjusi į savo atspindį tamsiame lange. Buvęs elegantiškas kuodas susimakalavo ir virto bet kaip susegtais plaukais. Ką padarysi... Gabrielė grįžo prie židinio ir vėl atsisėdo į fotelį
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 11:32:24 pm
Sorenas von Sjuardas nė neturėjo noro sutrikdyti tylos, įsigalėjusios jaukiame transfigūracijos kabinete. Vyras paėmė dailią taurę, sklidiną raudono vyno nuo Gabrielės rašomojo stalo. Net ir toks paprastutis daiktas kaip krištolinė taurė vynui gerti. Kiek į ją supilta pastangų ir meno. - pamanė Sorenas. Kiek dirbo žmonės, kol pagamino pirmąją krištolinę taurę. Kiek dirbo, kol išmoko krištolą paversti trapiu, elegantišku, naudingu daikteliu. - svarstė. Tada padėjo taurę ant stalo, o pagavęs mąslų profesorės Devertes žvilgsnį, nejučia nusišypsojo.
- Vynas atriša uždraustąsias mintis ir liežuvį.- atvirai pasakė vyriškis, protingai šypsodamasis. - Iš akių galima suprasti...
Sorenas lazdelės mostu panaikino visą sidabrišką skystį - savo prisiminimus - buvusius minčių koštuve. Nereikia jų palikinėti bet kur, kad netyčia neįgriūtų koks padauža Klastūnyno pirmakursis.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 09, 2015, 07:38:12 pm
Gabrielė vyptelėjo puse lūpų. Ką tas vynas dar padarys? Ei, o kartais tas pats vynas nebuvo, taip sakant, baltas? Kodėl raudonas? Moteris kilstelėjo antakį žiūrėdama į Soreno taurę, paskui vyptelėdama paklausė:
- Iš kieno akių? - pakėlė žvilgsnį į eliksyrų mokytojo veidą. Žvilgsnis užkliuvo už neįprastos palvos akių. Auksinės. Nesu mačius žmonių su auksinėm akim. Tai tiesiog neįprasta. Gabrielė pabarbeno pirštais į fotelio ranktūrį. Pakėlė akis į niekuo neišsiskiriančias lubas. Kampe tarp knygų lentynos ir sienos pastebėjo voratinklį ir susiraukė. Ji nemėgo voratinklių. Kita vertus, mes visi neįprasti. Mažų mažiausiai keisti... Gabrielė tyliai nusijuokė iš savo minties. Staiga surimtėjo ir vėl grįžo prie raudono vyno Soreno taurėje. O šitai jau pernelyg keista... pernelyg neįprasta. Aiškiai žinau, kad raudono vyno savo kabinete neturiu ir niekada neturėjau, nes paprasčiausiai man nepatinka. Astronomė mažumėlę suraukė antakius.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 09, 2015, 10:35:38 pm
Sorenas von Sjuardas pastebėjo sutrikusį Gabrielės Devertes žvilgsnį. Ši žiūrėjo į vyną krištolinėje jo taurėje, Soreno rankoje. Vyras kilstelėjo antakį ir pažiūrėjo į gėrimą - kas gi jam negerai? ,,Aha, matyt Gabrielė sugalvojo pasiausti." - pagalvojo mokytojas. ,,Kokiu tikslu transfigūracijos mokytojai keitinėti tauriojo gėrimo spalvą?".
- Iš vyną gėrusio žmogaus akių.- kiek palenkęs galvą į priekį, pasakė von Suardas, šelmiškai, bet santūriai šypteldamas. ,,Koks keistas dalykas yra naktis. Visi apsnūsta, o ypač, jeigu..." Staiga Sorenas susigriebė, užsisėdėjęs ilgiau, negu buvo mąstęs ir žadėjęs.
- Atsiprašau, labai jau užsivėlinau... - atsistojo Sorenas.- Jau eisiu.
Aišku, profesorius von Sjuardas turėjo ir savanaudiškesnių priežasčių išeiti, ne tik kad nebenorėjo kelti nepatogumų.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 09, 2015, 11:17:19 pm
Gabrielė Devertes pavartė akis ir šyptelėjo. Kurg ne... Dabar išrėžk, kad esu girta... Atsiduso. Mintyse ėmė dainuoti kažkokią dainą, pėdą ėmė judinti į taktą ir užsisvajojo. Dažnai svajodavo. Šįkart svajonės buvo apie atostogas. Norėjo grįžti į Prancūziją, į Paryžių. Kažkur ten, miesto centre, netoli Senos Gabrielės laukė nesusekamais ir itin sudėtingais ilgalaikiais išplėtimo kerais užburtas erdvus ir jaukus butas pačiame pastato viršuje su kopetėlėmis ant stogo, padengto raudonomis čerpėmis. Tiesiai priešais pastatą, kuriame buvo Devertes butas, veikė geriausia to rajono kepyklėlė.
Staiga Gabrielę iš svajonių pažadino Sorenas, skelbiantis, kad jau eis. Gabrielė sumirksėjo ir atsistojusi tarstelėjo:
- Labai prašom...
Nežinia kelintą kartą priėjo prie lango ir vėl pažvelgė į vos matomą uždraustąjį mišką. Jai patiko tas vaizdas ir dieną, ir naktį, ir kai lyja, ir kai giedra. Džiaugėsi, kad jos kabineto langas gali pasigirti tokiu vaizdu.
Antraštė: Re: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 11, 2015, 08:45:00 pm
Sorenas netikėtai stabtelėjo prie Transfigūracijos kabineto durų ir atsigręžė. Mokytojas paslaptingai šyptelėjo, pamatęs, kad Gabrielė žiūri į Uždraustąjį Mišką. ,,Ir kodėl gi visų užsisvajoję žvilgsniai krypsta į mišką, ir dar tokį, kuris tas svajone vienu bakstelėjimu gali sugriauti?" - ironiškai, tik sau suprantamai pagalvojo Sorenas, pradėdamas mintyse vizualiai planuoti medžioklę.
- Dėkui už šiltą priėmimą, - rimtu, šiltu balsu padėkojo profesorius von Sjuardas ir peržengęs neaukštą slenkstį, pateko į koridorių. Tada tyliai, negriaudamas profesorės Devertes minčių, uždarė jos kabineto duris. Kiek paėjėjęs tamsiu, tuščiu koridoriumi (o jis naktį, kai visi moksleiviai miega, ir negali būti pilnas), Sorenas von Sjuardas dingo.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Melody Birželio 12, 2016, 10:00:36 pm
  Praėjusi pamoka buvo įdomi nesėkmė. Suskambus skambučiui visų kuždesiai pavirto į tam tikrą rimą įgaunantį šurmulį. Vieni pradėjo svaidytis kažkieno pagriebtu trintuku, kiti šūkaliojo draugams apie Melody liksiančią srėbti chlamo kurį sukėlė. Klubu atsirėmusi į durų staktą ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės mergina akimis nusekė kiekvieną išeinantį mokinį. Praėjo visa amžinybė, kol kabinetas pakankamai ištuštėjo ir klastuolė galėjo pradėti darbą.
  Tačiau ji nepradėjo.
  Maždaug minutę ji visiškai nieko nedarė. Paprasčiausiai stovėjo nukarusiomis rankomis ir stebeilijo kiaurai visų suolų ir spintų į vieną tašką. Ji puikiai suprato, kad kuo greičiau pradės, tuo greičiau užbaigs. Buvo kraupoka, tačiau kaip tik tada, kai įtampa pasiekė ribą, ir net jai pačiai atrodė keista taip stypsoti, ji išsitiesė ir pažvelgė į kampe atremtus švaros instrumentus.   
  Tvirtai suspaudus šluotkotį Melody galvoje suskambo daina girdėta šią vasarą, kuomet klastuolė naiviai pamanė, kad visus čia aplinkui vadinamus draugus sieja ne tik mokykla ir išsmuko vieną vakarą su Hogvarsto draugais į naujos grupės koncertą. Vienintelėje atmintyje išlikusioje dainoje These Little Doubts pagrindinis krūvis buvo skirtas gitarai ir mušamiesiems. Skambesys buvo varganas. Akomponuojanti grupė ne ką teišspaudė. Tačiau visi aplinkui mėgavosi šia svaiginančia ir prasmės gyvenimui suteikiančia melodija. Raudonplaukė išėjo nė nesibaigus dainai, negalėjo pakęsti niūrios tiesos. Visi mes esame žuvys akvariume kurios plaukioja kol užauga, tačiau kuomet tai nutinka ir jas išleidžia į plačią jūrą, jos pradeda skęsti savo pačių gyvenime. Juk niekas nesako kas bus toliau, niekas nemoko, kad po to neturėsim nieko. Todėl kai kurie niekad ir nepalieka akvariumo. Mergina pakėlė akis į profesorių Syberg.
  Atstūmus spintą į pradinę padėtį pradėjo šluoti pelenus į gražią krūvelę. Melody nebuvo tikra ar pyksta ant profesoriaus už tai, ir išvis, ar turėtų pykti ant jo? O gal geriau pasiknaisiojus situacijoj atrastų kaltesnių. Atmintin poptelėjo pokalbis su Lėja, vakarienė kurią praleis ir pietūs į kuriuos nespėjo, pažadas Rokui ir jo nusivylimas kai mergina į tai nežiūrėjo rimtai. Pilvas pritariamai sugurgė. Šis tylos ansamblis žudė. Taip pat, kiek slėgė tai, kad mergina jautėsi gerai tik kovodama prieš draugę. Suėmusi šluotkotį viena ranka pabarbeno į žemę šerelius, kad viskas nubyrėtų žemėn į krūvelę. Absurdiškai dramatiškai praslinkusi pro klasę ir profesorių prie semtuvėlio škotė pasiėmė dar vieną įnagį darbui atlikti, grįžo prie šiukšlių:
  - Dėl kokios priežasties aš esu baudžiama?
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugsėjo 18, 2016, 05:02:44 pm
Praėjus keliems vasaros mėnesiams jaunuolis vėl čia rodėsi. Tik jau ne kerėjimo profesoriaus pavidale, o transfigūracijos profesoriaus. Jaunuolis per vasaros atostogas buvo apsilankęs savo naujuose namuose, kuriuos turėjo gerokai aptvarkyti. Dar viskas nebuvo aptvarkyta, bet didžioji dalis jau buvo sutvarkyta. Jaunuolis apsirengęs įprastiniu žiobarų drabužių stiliumi stoviniavo prie transfigūracijos kabineto. Mintis, kad vėl reikės mokyti vaikigalius, kone jį prajuokino, bet ir surimtino. Tyler pravėręs duris - nemaloniai pasijuto. Kambarį supo visai nemalonus pelėsių kvapas. Sumurmėjęs burtažodė, kambario kvapas įgavo - vyriško kvapo. Bent jau lengviau kvėpuoti patapo. Peržvelgęs per kabinetą jis linktelėjo galva ir pastebėjo, jog ankstesnis profesorius atsakingai prižiūrėjo kabinetą. Mostelėjęs burtų lazdele dulkės supusios kabinetą - dingo. Ir jaunuolis šyptelėjęs nuėjo į savąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Vivien la Querto Rugpjūčio 29, 2017, 02:47:43 pm
Naujai iškepta tranfigūracijos profesorė Vivien įžengė į savo naują kabinetą. Net nežiūrėjusi kaip jis atrodo, moteris jį pakeitė. Iš ankstesnio kabineto čia beliko baltas keramikinis židinys ir langas su vaizdu į Uždraustąjį mišką. Profesorei mostelėjus lazdelę sienos tapo švelniai rožinėmis, ant lubų buvo magiškas naktinis dangus, o grindys pasiklojo šiltomis keramikinėmis gelsvos spalvos plytelėmis. Ant židinio ji pasikabino savo ir tėvų nuotrauką. Šalia atsirado kavos staliukas padarytas iš raudonmedžio, o prie jo gulėjo balti sėdmaišiai. Nuo židinio iki sienos atsirado didelė knygų lentyna pagaminta iš raudonmedžio. Joje buvo labai daug knygų apie transfigūraciją ir netik. Priešais lentyna stovėjo juodas rašomasis stalas su rausva odinę kėdę mokytojui ir gelsva lankytojui. Priešais langą stovėjo nedidelė spinta pripildyta asmeniniais profesorės daiktais, bei šalia įstiklinta sekcija su puodeliais ir lėkštutėmis. Patenkinta savo nauju kabinetu mokytoja pasidarė arbatos ir išgėrusi jos, išėjo tvarkyti kitų reikalų.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Neptunica Ameshville Sausio 23, 2018, 09:30:05 am
Nugirdusi, jog vienintelė jos draugė - varnė Vivien dėsto Hogvartse jau antrus metus, Neptūnę ištiko mini šoko būsena. Neilgam pasigailėjo, jog praeitais metais, būdama septintakurse, nelankė transfigūracijos pamokų - vietoj to gilinosi į mėgstamiausius dalykus - herbologiją, magizoologiją bei astronomiją. Praėjus krikštynoms, kiek galėdama greičiau Eimešvilė žingsniavo Hogvartso koridoriais - jos tikslas buvo pasiekti la Querto kabinetą. Pati nesuprato, kodėl taip skuba - nei jos buvo geriausiomis draugėmis, nei ką - bendravimas nutrūkęs buvo vos Vivi baigė mokyklą. Pagaliau pasiekusį transfigūracijos klasę, esančią pietiniame bokšte, Neptūnė sustojo prie kabineto durų ir gyliai įkvėpusi pastukseno į duris. Vylėsi, jog profesorė savame kabinete.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Vivien la Querto Sausio 23, 2018, 09:42:19 am
Blondinukė sėdėjo savame kabinete ir svarstė kokią temą mokiniams dėstyti per kitą pamoką. Rūšys ir nuotykiai jų ne itin domina. Na ir tinginiai abiem prasmėm atsiduso mėlynakė kaži kelintą kart peržiūrinėdama papkes gerų, bet netinkančių idėjų. Nusivylusi savo blogais profesoriavimo įgūdžiais, atsilošė kėdėje. Nujaučiu, jog tikrai nebūčiau patekusi į profesorius šiemet, jei nebūtų jų stygius pamintijo la Querto ir pažvelgė į šiltame kamputyje miegančią haskių šeimynėlę. Šiemet nesinorėjo šuniukų palikti namuose, o ir čia praėjus pusei mokslo metų, jie dar niekam netrukdė. Išgirdusi stuksenimą į duris, mergina pamanė, jog jai pasirodė, bet išgirdusi pakartotiną stuksenimą, suprato jog jai nepasirodė. Pasistengė atrodyti kiek rimčiau ir greitai susidėjo popierius.
- Užeikite. - Tarė stebėdama duris, tikrai įdomu buvo kas ir kokia proga aplankyt sumanė. Netrukus pamatė veidą žmogaus, tiksliau merginos, su kuria draugavo keturis metus, nuo 4 kurso pradžios iki Hogvartso baigimo. - Neptūnė. - Nusišypsojo. - Nesitikėjau tave pamatyti.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Dawn Strain Kovo 11, 2018, 09:08:26 pm
Buvusi varnė nedrąsiai įslinko į jau dabar tuščią ir kol kas niekieno nenaudojamą transfigūracijos kabinetą. Pasidėjusi ant žemės gan sunkoką dėžę jos asmeninių daiktų, Dawn nusipurtė šiek tiek skaudančias rankas ir akimis perbėgo per rožinėmis sienomis padabintą patalpą. Nuo šitokios saldžios spalvos jai pasidarė koktu ir ji susiraukė, mintyse pasižymėdama apie sienų spalvos pakeitimą. Blausi šviesa sklido pro vienintelį langą šiame kabinete, per kurį buvo galima matyti kraupųjį Uždraustąjį Mišką. Tamsiaplaukė žvalgydamasi priėjo prie lango ir perbraukusi pirštais per stiklą nusprendė, kad daugiau nieko panašaus nedarys, kol neišvalys šio kabineto, kadangi ant pirštų liko riebus dulkių sluoksnis. Kiek pastoviniavusi Dawn pagaliau įtikino save, jog šis kabinetas - jos, tad tamsiaplaukė nieko nelaukusi ėmėsi darbo. Lazdele mostelėjus šen ir ten, vietoj rožinių sienų atsirado sodri karališkoji mėlyna, kuri, be abejo, buvo jaunosios profesorės mėgstamiausia spalva. Iš dėžės skraidė daiktai, kurie rinkosi sau vietą. Vienu lazdelės mostelėjimu visos dulkės, sukeltos vėjo, išgaravo ore. Galiausiai kabinete įsiviešpatavo tyla, kai lentynose jau gulėjo tvarkingai išdėliotos knygos, ant stalo šūsnis įvairiausių daiktų - nuo pargamento ritinėlių ir plunksnų iki nuotraukų su jos katinėliu Sfinksu. Šiek tiek pajudinusi foteliuką į savo vietą, skirtą mokiniams ir šiaip svečiams, Dawn atsitiesė ir pažvelgė į vis dar tuščią kabinetą. Kažko jame trūko, tačiau rudaakė nesuprato, ko. Na, regis, teks man prie to priprasti - liūdnai pagalvojo mergina ir atsisėdo prie rašomojo stalo, mąstydama apie ateinančius mokslo metus ir laukiančius iššūkius.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Nifora Mangorifort Gruodžio 09, 2018, 01:59:57 pm
Nifora įžygiavo greitu, tvirtu žingsniu į kabinetą ir iš karto uždarė duris už savęs. Raganai jis pasirodė nedidelis ir tvarkingas. Jos daiktai jau stovėjo savo vietose,  šviesiai pilki apmušalai kambariui teikė neutralumo, tačiau visokios senienos ir aplink degančios žvakės, kybančios ore, davė ir truputėlį jaukumo. Ji nuėjusi atsisėdo už savo rašomojo stalo. Jis stovėjo taip, kad už jo sėdėdama, ragana žvelgė tiesiai į kabineto duris. Nifora mostelėjo burtų lazdele ir nuo spintelės atskriejo arbatinis su dviem įmantriais, tamsiai violetinės spalvos puodeliais. Arbatai užvirus ji pripylė vieną puodelį ir ėmė gurkšnoti arbatą laukdama. Paskui pavartė keletą pergamentų gulėjusių stalo šone, paskaitė kas ten parašyta, tačiau viską padėjo į šalį pagaliau išgirdusi beldimą.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 09, 2018, 02:14:02 pm
Klara, kol ėjo link profesorės kabineto, kelis kartus apgalvojo daugybę būdų pabėgti iš mokyklos. Galėtų pasakyti, kad yra nevertėlė ir ją paliktų ramybėje. Grįžtų atgal į savo žiobarišką gyvenimą. Galėtų apkaltinti ką nors kitą, bet... net pati sąžinė jai neleido to padaryti.
Varnė jau stovėjo prie kabineto durų su besidaužančia širdimi. Galbūt profesorė ją atleis nuo arešto? Galbūt ji nėra jau tokia griežta kaip iš pradžių atrodė. Klara galėtų pažadėti, jog kitą kartą stengsis labiau mokytis kerėti.
Nežinia kiek minučių ji taip prastovėjo prie durų pasiruošusi belstis. Mergaitė niekada nebūdavo pakliuvusi į bėdą nors ir prisidirbdavo labiau nei dabar. Visada jai pavykdavo išsisukti arba profesoriai patys nenorėdavo jai skirti arešto. O dabar... Klarai buvo baisu ne vien nuo minčių koks areštas jos laukia, o dar ką galėtų padaryti Varno Nago koledžo vadovas jei sužinotų ką mergaitė pridirbo per pamoką. 
Galiausiai pasiruošusi mergaitė pakėlė ranką ir pabeldė į duris. Tada jas atsargiai, lyg koks vilkas už jų slėptųsi, atidarė.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Nifora Mangorifort Gruodžio 09, 2018, 02:25:55 pm
- Užeik, - paragino mergaitę profesorė, - ir prisėsk. Arbatos nori?
Ji nė nelaukusi atsakymo įpylė į antrą puodelį karštutėlės žemuogių arbatos. Visas kabinetas pakvipo iš naujo, mat kvapas nuo pirmojo, jos pačios gerto puodelio jau bemaž išsivadėjo. Tuomet dapildė savo puodelį iki viršaus ir apkabinusi jį abiem delnais, atsilošė savo kėdėje. Kabinete buvo šilta, tačiau šildyti savo pirštus karšta arbata, raganai visvien patiko.
- Nagi pasakok, - švelniai nusišypsojo mergaitei profesorė, - kas gi tau ten nutiko? Teko girdėti, kad ir kerėjimas tau nesiseka, bet esi iš varno nago, žiniukė kitaip tariant. Manau su teorija problemų neturi, tačiau praktika...
Ji nusišypsojo pati sau prisiminus tą sceną pamokoje.
- Teks išsiaiškinti kokios to priežastys, negalime palikti tavęs visą laiką taip kankintis.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 09, 2018, 02:46:08 pm
Mergaitė lyg suparalyžiuotomis kojomis įėjo į vidų ir prisėdusi sudėjo rankas ant kelių. Į profesorės pasiūlymą žadėjo mandagiai atsisakyti, bet jai jau buvo pripildytas puodelis. Bet mergaitė jo nelietė į rankas. Pernelyg bijojo, kad iš nerimo sugebės kažką aplaistyti, nusideginti ar paspringti ir numirti čia šiame kabinete.
Bet profesorė pasirodė gana švelni. Gal ji tikrai nusprendė ją atleisti nuo arešto? Nors Klara šituo labai abejojo. O dar kai ji pradėjo klausinėti jos, varnė tik nuleido galvą ir susidomėjo savo uniformos siūlais.
Kas ten nutiko? Ji šito tikrai nežinojo. Niekas nežinojo. Kai kurie ilgiau čia dirbę profesoriai ar kiti mokiniai jau su tuo buvo susitaikę ir nevargo keisti padėtį. Tiesa, palyginus su pirmais metais, dabar nebuvo jau taip ir blogai. Na burtažodžiai jai kartais pavykdavo, tik ne visada taip kaip ji norėdavo. Mergaitė nubraukė nuo apsiausto nesančias dulkeles ir atsiduso.
-Aš net pati nežinau...-tyliai sumurmėjo ji vengdama pažvelgė profesorei į akis.-Tiesiog... tiesiog nesiseka burtažodžiai ir tiek...
Patraukė pečiais. Ji su tuo jau buvo susitaikiusi. Ir vengti kerėjimo sekėsi vis lengviau. Mergaitė, galima sakyti, gyveno beveik kaip žiobarė magijos pasaulyje.
-Greičiausiai dėl to, kad aš žiobarų kilmės,-vis dar spoksodama sau į rankas bandė kaip nors paaiškinti. Aišku, tai tikrai silpnas pasiaiškinimas. Juk yra daugybė galingų burtininkų, kurių tėvai buvo žiobarai.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Nifora Mangorifort Gruodžio 09, 2018, 03:06:48 pm
- Žiobarų kilmės? - kilstelėjo antakius profesorė, - Klara, juk ir pati tuo netiki, ką? Gerk arbatą širdele, nusiraminsi. Matau gi, kad sėdi kaip visus galus pardavus. Tu taip nesijaudink, nebausiu aš tavęs už tai, kad palakstei po klasę, kažkokiais nuobodžiais darbais.
Ji pakilo nuo savo kėdės ir priėjusi lentyną, tiek pilną prikrautą knygų, kad pajudinus vieną iškrisdavo penkios, kažką ten gerai pakuitė ir viską, nesuvokiamai kaip, sudėjusi atgal kaip buvo, grįžo į savo vietą.
- Nėra tokios raganos, kuri negalėtų išmokti kerėti. Viskas yra tavo galvoje. Tik reikia išsiaiškinti nuo ko viskas prasidėjo ir kokios mintys tau trukdo pasitikėti savimi. O tikslumą, techniką ir teoriją manau įveiksi, kaip riešutėlius.
Ji vis gurkšnojo savo arbatą kažką įtemptai mąstydama.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 09, 2018, 03:20:46 pm
Išpūtusi akis mergaitė klausėsi profesorės ir stebėjo kiekvieną jos judesį net pati gerai nesuprasdama ką ji turi omeny. O dar kai pasakė, kad Klara nebus nubausta, mergaitė tik lengviau atsiduso. Nežinia ko ji taip stipriai bijojo to arešto. Nors ir ne pasaulio pabaiga jei vieną kartą pakliuvo į bėdą, bet mergaitei tiesiog buvo baisu. Net pati normaliai nežinojo ko taip nervinasi. Tik norėjo greičiau grįžti į savo kambarį ir toliau gyventi kaip gyveno.
Bet rodos profesorė tikrai buvo pasiryžusi išspręsti šią problemą. Mergaitė ne visai suprato kodėl. Na ir kas, kad jai nesiseka kerėti? Ji juk nežada tapti kokia ten aurore. Nors giliai širdyje ji norėjo burti, žinojo, kad puikiai išgyvens ir be kerėjimo.
-Na... manau galima išgyventi ir be kerėjimo,-leptelėjo ji ir iš karto pasigailėjo savo žodžių. Kalbėjo kaip koks neatsakinga tinginė. O ji tikrai nenorėjo tokia pasirodyti.
-Bet man nėra jau taip blogai... Burtažodžiai man kartais pavyksta, tik ne visada taip kaip noriu,-skubiai kaip žirnius išbėrė ji.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Nifora Mangorifort Gruodžio 09, 2018, 04:49:22 pm
- Išgyventi be kerėjimo? - profesorė kone paspringo savo arbata, - žiūrėk, kad už tokius žodžius iš tiesų netektų atlikti arešto panele. Ir iš kur vaikai prisirenka tokių dalykų? Tu ragana ir neišmokusi kerėti tu iš mokyklos neišeisi, aišku? Kokia aš būčiau profesinė tuomet?..
Paskutinį klausimą ištarė daugiau sau, bandydama nuvyti tokias mintis, tarsi kokį košmarišką sapną. Burtai jai buvo visas gyvenimas ir leisti kažkam patirti nusivylimą, negalint naudotis magija prideramai, jai atrodė kaip nesuvokiamas siaubas.
- Gerai, pirmiausia papasakok ką jauti, kai pasiimi lazdelę į rankas. Kokios mintys užplūsta? Gal prisiminimas koks šmėkšteli? Detaliai prašyčiau.
Ji vėl gurkštelėjo arbatos ir susidėjo rankas taip, tarsi būtų pasiruošus klausyti pačio ilgiausio monologo.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 09, 2018, 05:06:34 pm
Nuo profesorės reakcijos Klara tik susitraukė keliais centimetrais. Mintyse padarė sau didelę ryškią pastabą, kad atsargiau rinktųsi savo žodžius.
Varnė suraukė antakius galvodama apie atsakymą. Ką ji jaučia kai laiko savo burtų lazdelę? Niekada nebuvo apie tai susimąsčiusi...
-Amm... na paprastai jaučiuosi drąsesnė...-sumurmėjo prisiminusi tuos atvejus kai Uždraustajame Miške išsigandusi vis siekdavo savo lazdelės. Tiesą sakant, ji dabar niekur neina iš savo kambario be burtų lazdelės.-Bet per pamokas dažnai bijau susimauti arba tiesiog žinau, kad man nieko nepavyks...
Ji vėl pasikapstė po savo prisiminimus ieškodama kažko įtartino ar tiesiog keisto. Bet nieko. Jos visas žiobariškas gyvenimas tiesiog buvo... normalus. Lankė žiobarišką mokyklą, turėjo draugų, mėgo vaikštinėti gamtoje. Ji tiesiog gyveno įprastą laimingą gyvenimą.
Tiesa, ne visada ji taip gyveno.
-Na ne visada tai prisimenu kai laikau lazdelę, bet dažnai pagalvoju apie savo gyvenimą Rusijoje. Apie savo mamą...-ji nutilo pagalvojusi, kad šitai skamba pernelyg vaikiškai. Atsidususi patrynė rankas į savo apsiaustą ir pasimuistė kėdėje.
-Dar pagalvoju apie savo tėtį, kurio aš nepažinojau. Manau... kad jis greičiausiai buvo burtininkas, nors man niekas to nesakė,-prisipažino ji ir vėl nuleido akis kramtydama lūpą. Nesijautė pakankamai gerai kalbėdama apie savo gyvenimą ir jausmus su nepažįstamu žmogumi.
-Bet nieko pernelyg keisto nėra. Na bent jau nepastebėjau,-pasakė ir vėl atsiduso.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Nifora Mangorifort Gruodžio 09, 2018, 05:37:33 pm
- Hmm, taip... Įdomu, - ragana tik murmėjo mergaitei pasakojant. - Eikš čia. Stokis.
Ji pakilo nuo stalo ir atsistojo viduryje kabineto. Net keista, kaip tokiam mažam kabinete galėjo būti tiek daug laisvos vietos, tačiau ragana žinojo kodėl viskas taip yra, mat kai kurias kabineto vietas buvo užbūrusi praplėtimo kerais.
Nifora išsitraukė savo burtų lazdelę, pamosikavo ir prieš jas atsirado rainas katinas.
- Paversk jį katilu. Tik šį kartą prisimink ką nors, kas tau pavyko be priekaištų, ką nors, ką padariusi didžiavaisi savimi, o tada ištark burtažodį.
Profesorė atydžiai sekė kiekvieną mergaitės judesį, nes manė, kad tai atskleis, ką ši daro ne taip, kad jai nesiseka burti. Ragana jautė, kad kažkas čia ne taip, tik nėjo suvokti, kas konkrečiai.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 09, 2018, 05:53:34 pm
Nežinodama ką profesorė planuoja Klara pakluso jos žodžiams ir atsistojo. Netrukus priešais ją atsirado nieko nenutuokiantis katinas. Mergaitė akimirkai išsigando, kad ir šis pradės lakstyti po nedidelį kabinetą, bet gyvūnėlis tik ramiai sėdėjo ir žvelgė į ją. Varnė išsitraukė savo burtų lazdelę ir užsimerkusi pabandė daryti tai ką jai liepė.
Žinoma, ji prisiminė kvidičo rungtynes. Prisiminė kaip jos širdį apėmė džiaugsmas kai jie laimėjo prieš Klastūnyną. Prisiminė kaip ji didžiavosi savimi kai sugebėjo įmesti kritlį į lankus, net kai treniravosi mažiau nei kiti Varno Nago koledžo mokiniai. Viską ji matė taip ryškiai, kad atrodė, jog pati ten buvo. Net iš jos veido išgaravo nerimas ir įtampa. O pasirodė nedidelė šypsena.
-Felifors,-vis dar užsimerkusi ištarė. Atsimerkusi pamatė kaip katė persimainė į katiliuką, bet šis kaip ir praeitą kartą liko su uodega ir kojomis. Jos sugebėjimai net nebuvo pagerėję po pamokos.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Nifora Mangorifort Gruodžio 09, 2018, 06:10:57 pm
Nifora atidžiai stebėjo mergaitę ir liko gana sutrikusi.
- Tu viską padarei teisingai,  na beveik, bet mažų mažiausiai katilas turėjo būti be kojų. Klara, kas dar tau šauna į galvą kai pagalvoji apie kerus? Gerai pagalvok, giliai. Ar nejauti?.. Na... Ar neatrodo, kad tarkim... Turėtų būti daugiau jėgos nei išeina, tarsi... - ragana vis nutildavo ir vėl prabildavo, mąstydama ir diskutuodama pati su savimi.
Tai apsvarstydama tai atmesdama įvairias hipotezes ji vaikštinėjo po kabinetą pirmyn ir atgal.
- Tarsi kas nors blokuotų? Ar suprantamai skamba? Ar man tas sapaliones į normalų klausimą išverst?
Ji nusijuokė pati iš savęs, žinojo kokia būna kai įtemptai mąsto ir tuomet kartais žmonės galvoja, kad jai pasimaišė.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 09, 2018, 07:11:48 pm
Vartydama rankose burtų lazdelę mergaitė susiraukusi įtemptai mąstė. Fone skambėjo po kambarį vaikštančios profesorės balsas, bet jos žodžiai Klarai susiliejo į vieną keistą garsų mišinį. Paskendusi mintyse galvojo kas su ja negerai. Bet niekas į galvą neatėjo. Lyg ir ne, nieko keisto ji nejautė.
Atrodė keista, kad profesorė taip bandė rasti priežastį. Juk jai iš to jokios naudos nėra. O ir pati Klara nežinojo ar tikrai yra kažkokia viso to priežastis. Bet varnė dar ne visai to suvokdama pradėjo dvejoti savo įsitikinimais. Bet galbūt tai buvo tik menka viltis, kad kada nors ji sugebės normaliai kerėti.
-Nežinau... gal...-giliai atsiduso ir vėl atsisėdo ant kėdės. Nuleidusi akis žvelgė į savo lazdelę kurį laiką. Priešais ją ramiai sėdėjo katilas su rainomis katino kojomis. Mergaitė patrynė rankas į savo apsiaustą apgalvodama savo veiksmus kai bandė paversti katiną į katiliuką. Prisiminė, kad profesorė sakė, jog ji kaip ir viską teisingai padarė. Taigi nėra ji jau tokia apgailėtina. Bet tada kodėl jai nepavyko?
-O ką turėčiau jausti kerėdama?-paklausė ir atsilošdama kėdėje pažvelgė į profesorę.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Nifora Mangorifort Gruodžio 17, 2018, 12:46:33 pm
- Įvairiai, - gūžtelėjo pečiais profesorė, - pavyzdžiui aš jaučiu magiją savyje. Na tai sunku paaiškinti, bet kai pasiimu lazdelę, aš puikiai žinau, kas nutiks ištarus vieną ar kitą burtažodį. Tačiau tu dar to tik mokaisi todėl tai pajausti nelengva užduotis. Man kilo viena mintis, kas galėjo būti ne taip. Tačiau tai visiška nesamonė. Iš kur pas trečiakursę galėtų būti toks daiktas...
Ji papurtė galvą sau pritardama, kad tikrai tai nesąmonė. Ir visgi ta mintis kirbėjo kaip koks didžkirmis.
- Na visgi. Ar turi kokį daiktą kurį nešiojiesi su savimi visą laiką. Kuris visada šalia tavęs, kai pasiimi lazdelę burti. Kuris apskritai visada su tavim?
Ragana atrodė susimąsčiusi ar net susirūpinusi. Mynė po kabinetą, vis užmesdama akį tai į vieną tai į kitą knygą, paimtą iš lentynų.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 22, 2018, 11:29:47 pm
Mergaitė suraukusi antakius palenkė galvą. Profesorės atsakymas nedaug kuo jai padėjo. Tiksliau visai nieko nepakeitė. Ji vis dar nieko normaliai nesuprato. Sudėjusi rankas ant kelių ji stebėjo kaip profesorė vaikščiojo pirmyn atgal. Rodos, tuoj skylę šitaip išvaikščios. Klara netgi kiek sunerimo, gal tikrai įmanoma šitaip išvaikščioti skylę? Klara įsispoksojo į grindis, lyg norėtų pastebėti kokius įlinkimus ar dar kažko, išduodančio, kad profesorė tuoj įlūš.
Tik jos spėlionės greitai pasibaigė, kai išgirdo klausimą. Mergaitė staigiai pakėlė galvą ir įsispoksojo į raganą. Be abejonių ji žinojo atsakymą. Tik kažkiek bijojo ar tikrai saugu duoti jai savo užrašinę. Juk ten saugomas vos ne visas jos gyvenimas. Jau kažkiek metų ji patikėdavo savo mintis knygelės puslapiams.
Ne, nebijojo, kad profesorė sužinos jos paslaptis. Viską, kas buvo svarbu, Klara užrašydavo savo gimtąja, rusų, kalba. Mergaitė tik bijojo, kad profesorė sugalvos sunaikinti jos brangenybę. Juk ji tikrai atrodė pasiryžusi pašalinti visas kliūtis, trukdančias jai kerėti. Varnė net sunerimo, galvodama, gal jai reiktų sumeluoti. Nors greičiausiai profesorė nepatikėtų nė vienu jos žodžiu. Taigi... beprasmiška meluoti.
-Yra... mano užrašinė. Ją turėjau nuo pat savo vaikystės,-pasakė ji ir išsitraukė knygelę. Bet dar netiesė rankos duoti profesorei. Pasidėjusi užrašinę ant kelių Klara pažvelgė į vienintelį daiktą, kuris jai liko iš tų dienų, kai gyveno laimingą be rūpesčių gyvenimą.-Aš ją visur su savimi nešuosi. Žinot... man ta užrašinė labai brangi. Ten galima sakyti, vos ne visas mano gyvenimas... Nenoriu jos prarasti.
Klara vis dar dvejojo ar duoti užrašinę profesorei.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Nifora Mangorifort Gruodžio 23, 2018, 12:47:39 pm
Nifora atydžiai klausėsi mergaitės, vis dar vaikštinėdama po kabinetą.
- Parodyk, - ištiesė ranką profesorė, - nieko tai užrašinei nenutiks, parodyk ją man, prašau.
Ji laukė kol mergaitė paduos jai savo knygelę. Pastaroji profesorei pasirodė keistoka, tačiau ji nenorėjo tikėti savo mintims . Nifora vylėsi, kad ji klysta, tačiau jos neapleido mintis, kad tas daiktas yra apkerėtas. Ir mokinė negali kerėti, nes ją veikia pikti burtai, galbūt net juodoji magija. Tačiau kas būtų galėjęs šitaip pasielgti su trečiakurse mergina, jai galvoje netilpo. 
- Klara, - kreipėsi į mokinę profesorė, - iš kur ją gavai? Man reikia ją apžiūrėti.
Profesorė atrodė rimta ir susirūpinusi. Ji nerimavo dėl merginos ir visa širdimi troško jai padėti.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 23, 2018, 06:04:29 pm
Vis dar dvejodama, bet bijodama supykdyti profesorę, Klara ištiesė knygelę. Prikandusi lūpą stebėjo kiekvieną profesorės judesį. Net pati to nepastebėjo kaip įsitempė kiekvienas raumuo, lyg lauktų kol reikės pašokti iš kėdės ir atgauti užrašinę. Netgi gal kiek juokinga atrodytų iš šono, kad Klarai taip rūpėjo, rodos, tokia paprasta knygelė. Tai nebuvo kokia brangaus žmogaus dovana. Tiesą sakant, Klara net nežinojo iš kur ją gavo. Kiek atmintis sugebėjo apimti tą užrašinę visada turėjo su savimi. Net kai ją visą prirašė, varnė priklijavo papildomų lapų, kas pavertė užrašinę ne visai tvarkingą ar patvarią. Bet mergaitė ją saugojo kaip savo akį.
-Juk jūs jos nesunaikinsit... tiesiog...-Klara nuleido akis net nežinodama angliškų žodžių tai apibūdinti. Ir galbūt jie net neegzistavo...
-Ne... na, nežinau iš kur ji pas mane,-patraukė pečius ir suraukusi antakius dar pasikapstė po savo atmintį. Knygelę supo nežinomybės šydas kaip ir daugybę kitų jos gyvenime nutikusių dalykų.-Ji tiesiog atsirado pas mane dar kai buvau vaikas.
Dabar kai daugiau apie tai galvojo, tikrai atrodė keista kaip toji nedidelė knygelė atsirado pas ją. Niekada Klara apie tai daug negalvodavo. Dar kai gyveno Rusijoje ji mėgo kaupti įvairius, daug nereiškiančius daiktus, todėl rasta užrašinė ant palangės nekėlė jokių klausimų. Netgi keista, kaip toji knygelė prilipo labiau nei bet kokia kita užrašinė. O jų varnė turėjo tikrai daug. Bet nė vienos nesugebėdavo užpildyti. O šita buvo taip primarginta įvairių priminimų, citatų ar istorijų, kad tik Klara sugebėjo susigaudyti ir perskaityti savo sudėtingą raštą.
Mergaitė rankomis nubraukė nuo savo uniformos nesamas dulkes ir išsitiesusi stebėjo kiekvieną profesorės judesį. Ji taip bijojo, kad profesorės spėjimai gali pasitvirtinti. Juk tada jai tektų amžiams atsisveikinti su šia knygele.
-Juk jūs nemanote, kad mano užrašinė yra... na kažkas blogai...-sušnabždėjo ir suspaudusi lūpas nuleido akis.-Juk jūs jos nesunaikinsite, tiesa?
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Nifora Mangorifort Gruodžio 24, 2018, 01:47:47 pm
Paėmusi knygelę į rankas susiraukė. Atydžiai ją apžiūrėjo ir mokinei nepratarusi nė žodžio, atsisėdo į savo krėslą. Pasidėjo knygutę ant stalo ir paėmusi savo lazdelę kažką pašnibždomis sumurmėjo, lazdelę nutaikius į užrašinę. Po to paslaptingo burto, knygutė ėmė purtytis ir šnypšti.
- Taip ir maniau, - sunerimusi sumurmėjo profesorė. - Ji užkeikta. O kerai galingi, labai galingi, skirti blokuoti žmogaus magiją, sutrikdyti leidžiamus kerus. Bet nesijaudink, mes tai išspręsim.
Ji nukreipė savo lazdelę į knygutę dar kartą ir šį kartą aiškai ištarė:
- Finite incantatem.
Knygelė pasipurčius ir pašnypštus dar stipriau, ir garsiau staiga nutilo, ir nurimo. Vėl gulėjo lyg niekur nieko ant profesorės stalo, nukrauto pergamentais. Nifora dar kartą sušnibždėjo kažką nesuprantamo, tačiau šį kartą jau nieko nenutiko.
- Imk, - ištiesė mokinei atgal jos daiktą, - dabar gali naudotis ja be šalutinių efektų, tačiau labai pasisaugok žmogaus, kuris tau ją davė. Nežinau, kodėl ar kokiu tikslu mokinei įbrukamas toks juodosios magijos pilnas daiktas, tačiau tikrai ne su gerais ketinimais.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 24, 2018, 08:29:29 pm
Išpūtusi akis Klara stebėjo kaip profesorė pasidėjo jos užrašinę ant stalo. Neišgirdo kokį burtažodį ji sušnabždėjo, bet užrašinei pradėjus purtytis ir šnypšti mergaitė pašoko iš vietos. Atsistojusi jau žadėjo pulti ir gelbėti brangų daiktą, bet profesorė lyg nė nebūtų to pastebėjusi pradėjo kalbėti. Klara negalėdama įkvėpti sužiopčiojo.
-Ką? Užkeikta? Ko-kodėl užkeikta...-sušnabždėjo stebėdama kaip profesorė vėl ištarė burtažodį, kurį Klara nežinojo ar neprisiminė, ir knygutė pradėjo dar labiau kratytis. Lyg būtų pamiršusi kaip kvėpuoti varnė išsižiojusi stebėjo kaip jos užrašinė pasipurtė, pašnypštė, tarsi būtų atgijusi, ir galiausiai nurimo. Atrodė, kad nieko nė nebuvo nutikę.
Klara pradėjo kvėpuoti vos tik atgavo savo užrašinę. Prieš tai įsitempusios kojos ir rankos pradėjo drebėti ir praradusi pusiausvyrą mergaitė sukrito ant kėdės. Drebančiomis rankomis pervertė knygutę, lyg norėtų įsitikinti, kad tikrai viskas liko savo vietose. Užrašinė atrodė lygiai taip pat kaip ir prieš tai.
-Kodėl...-Klara suraukusi antakius ir vis dar tikrindama kiekvieną puslapį drebančiu balsu sumurmėjo.-Kodėl kas nors tai darytų? Kam jis tai darytų?
Jos širdis plakė krūtinėje lyg ji būtų bėgusi kelis kilometrus. Ji tiek metų kankinosi nesugebėdama kerėti. Jau buvo įsitikinusi, kad niekada ir nemokės burti. Gal ta užkeikta užrašinė galėjo pakenkti Klarai dar kuo nors. Juk negalėjai žinoti, gal šitai nėra pabaiga. Varnei netgi atrodė įtartina, kad viskas taip lengvai gali pasibaigti.
-Ar galiu... galiu išbandyti?-kai jos balsas vėl skambėjo tvirtai, Klara kreipėsi į profesorę.-Išbandyti kerėti...
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Nifora Mangorifort Gruodžio 25, 2018, 11:40:25 am
- Žinoma gali. Pati būčiau prašiusi, kad pabandytum, - profesorė žvilgsniu paragino mokinę.
Gurkštelėjusi jau atšalusios arbatos, profesorė stebėjo savo mokinę.
- Man dėl tavęs neramu, Klara. Tas žmogus kuris tau įkišo šį užkeiktą daiktą, tau yra labai pavojongas. Ir jei jis yra tavo artimoje aplinkoje, manau tau gręsia pavojus. Jo siekiai tikrai nebuvo geri ar draugiški. Tai pavojinga magija.
Ji nutilo nenorėdama mergaitės gąsdinti dar labiau, nors tikriausiai jau tam per vėlu.
- Taip... - nutęsė ragana, - geriau išmėgink, kaip tau seksis burti dabar. Manau nuo šiol būsi neprilygstama kerėtoja. Pamėgink tą patį burtą, kaip ir prieš tai. Noriu pažiūrėti skirtumą.
Ji nusišypsojo merginai ir su dideliu smalsumu bei nekantrumu sekė, ką ši darys ir kaip jai seksis.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 29, 2018, 11:27:09 pm
Klara linktelėjo ir įsikišo knygelę į kišenę. Atsistojusi nuo kėdės atsisuko į pusiau katiną pusiau katiliuką. Net keista, kad per visą tą laiką katilas nesugalvojo pabėgti, bet gal jį veikė šiame kambaryje esantys kerai. Ar dar kažkas kito. Arba net nematė priežasties bėgti kai šalia buvo profesorė.
Mergaitė giliai atsidususi mintyse, nenorėdama vėl leisti sau galvoti kas gali linkėti jai blogo, dar pakartojo viską ką žinojo apie šį burtažodį. Reikėjo iš pradžių katilą atversti į įprastą katiną. Tada galės panaudoti kitą burtažodį ir paversti katiną į katilą. Paprasta. Šitą jau bandė daugybę kartų.
Dabar jau turėtų pavykti. Padrąsino save mintyse ir mostelėjo lazdele. Priešais mergaitės akis katilas pavirto į katiną. Rodos, šįkart viskas pavyko. Gyvūnėlis buvo visiškai sveikas. Neleisdama sau džiūgauti anksčiau laiko Klara prikandusi lūpą ir iš susikaupimo suraukusi antakius vėl mostelėjo lazdele.
-Felifors,-ištarė. Katinas net nespėjęs suprasti kas vyksta, vėl pasikeitė į juodą katilą. Laimei, šįkart jis buvo be uodegos ir be kojų. Tiesiog tobulas katilas. Na gal ne visai. Iš arti galėjai pamatyti pilkų juostelių, bet šito Klarai pakako, kad plačiai išsišiepti. Burtažodis jai pasisekė net geriau nei tikėjosi.
-Pavyko,-net pati netikėdama savo akimis sušnabždėjo ji. Tada atsisuko į profesorę.-Ačiū jums labai. Tikrai, ačiū,-kelis kartus padėkojo ir atsisveikinusi išėjo. Tik kai uždarė duris ji net pašoko iš laimės ir suplojo rankomis. Nors galbūt ji nėra tokia gera keruose, bet užtat nėra tokia nevykusi kaip įprastai manė.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Birželio 05, 2019, 08:50:06 pm
Didinga ir tyli ši klasė yra. Daug profesorių čia lankėsi ir kėlė lazdelę savo aplinkai kurti, kol viena jų paliko šią tokią, kokia ji yra. Na, beveik. Niūrios akmeninės, arkomis išrėžtos Hogvartso sienos, tamsūs dviviečiai mokinių suolai, lubas siekiantys langai – viskas buvo savo vietoje, tokie patys kaip nuo amžių pradžios. Net masyvus, tamsiai rudas legendinės profesorės Minervos Makgonagal stalas, kuriam iš abiejų pusių draugiją palaikė dvi senos tamsiai žalios stačiakampės lentos ir vėl numargintos transfigūracinėmis diagramos, net aukštos žvakidės šalimais ir klasės šonuose stūksantys tušti paukščių narvai – ir šie čia buvo visai nepakitę. Deja, Gabrielle Salliete Devertes įtaisyto senovinio baltutėlio keramikinio židinio nepavyko išgarbinti iš kabineto, taip pat kaip ir Vivien la Querto raudonmedžio knygų lentynos, susijusios su transfigūracija bei prisiglaudusios šalia židinio ir besitęsiančios iki pat sienos...
Tai buvo kabinetas, kur galėjai užuosti tiek dabartį, tiek praeitį.

Židinys ruseno. Rudeninė gaiva ir tyla skandino kabinetą penktadienio vakare, kuomet vakarienės šakutės ir peiliai barškėjo Didžiojoje salėje. Profesorius nevalgė – jis pasiliko savo kabinete su Magijos ministerijos Švietimo departamento nuostatais rankose, pasirėmęs ranka apžėlusį smakrą, susikėlęs koja ant kojos. Skaitė ir kramtė apatinę lūpą. Klasę apšvietė dar užsilikusi saulėlydžio žara, jau beveik nepastebima, ir tos aukštų žvakidžių liepsnelės, bjauriai pabrėžiančios randuotą Klastūnyno vadovo veidą. Greywindas atsilošė kėdėje, kūnu pasisukdamas link langų. Po tiek metų ir tokioje vietoje... Vyras iškvėpęs orą numetė nuostatus toliau nuo savęs, lyg gindamasis nuo užplūstančių senųjų laikų apybraižų; užteks, reikia kitus reikalus sutvarkyti, kad ir kaip to nenorėjo daryti.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Lisette la Claire Birželio 09, 2019, 10:29:47 am
     „Koks nuostabus ruduo“,- pasakė Lisetė niekada. Rudens ji nekentė. Ne taip, kaip nekentė šaltos ir niūros žiemos, bet taip, kaip nekentė namų darbų - nuobodu ir liūdna. Taip, būtent šie du žodžiai puikiai tiko tam bjauriam metų laikui apibūdinti. Tik šis ruduo aštuoniolikmetei buvo kitoks, mat jis pirmąkart po septynerių metų neprasidėjo milžiniška puota didžiojoje Hogvartso salėje. Tiesa, buvusi klastūnė vis tiek atbildėjo į pilį, tik šį kartą jau visai kitais reikalais - buvo iškviesta transfigūracijos profesoriaus bei naujojo Klastūnyno vadovo.
      Tuoj už horizonto dingsianti saulė smelkėsi pro pilies langus ir švelniai apšvietė nežymiai parudavusį rausvaplaukės veidelį. Lisetė tyliai slinko pilies koridoriumi, svajingai dairydamasi aplink. Vaje, kiek širdžiai mielų (ir nelabai) vietelių. Kiek prisiminimų. Ir nė gyvos dvasios. Visi, matyt, vis dar mėgaujasi gardžia vakariene. Priėjusi transfigūracijos kabineto duris, prancūzaitė porą kartų nedideliu kumščiu pabildeno į sunias medines duris ir, nieko nelaukusi, pravėrė jas. Kabinetas visai toks, kokį prisiminė. Keista... Juk dauguma naujų profesorių mėgo į kabinetus atnešti kažką savo. Na, o jei jau apie profesorius, tai ir pats kabineto šeimininkas bei šio susitikimo kaltininkas sėdėjo savo krėsle.
-Labas vakaras,- gal net kiek nedrąsiai išarė, nežinodama, kaip labai formali turėjo būti.- Vaje, jums čia reikėtų susitvarkyti su apsauga. Užteko šios,- rankomis mostelėjo į ant kūno dailiai krentančią mantiją, padabinta Klastūnyno spalvomis bei atributika,- kad prie vartų esantys žiopliai mane laisvai praleistų,- valiūkiškai šyptelėjo buvusi mokinė ir atsisėdo ant arčiausiai profesoriaus stalo esančio suolo.
-Taigi, kokiu tikslu kvietei... kvietėt?- vis dar nežinodama, kaip vertėtų kreiptis į Džeimsą, paklausė.- Neturiu labai daug laiko,- gūžtelėjo pečiais. Žinoma, kur tau turės, juk troško aplankyti  gyvates ir patrakėlę Morganą. Lisetės širdelėje net kirbėjo noras pasilikti per naktį, bet Natukas turbūt nuliūstų ar net blogiau - kartu su Kepsniuku aukštyn kojomis apverstų butą.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Birželio 18, 2019, 03:45:03 pm
- O tu ir pats ko čia slampinėji?- piktai suraukė antakius Lis, mėlynomis akimis žiūrėdama tiesiai į tamsiaplaukį grifą,- nors žinai, neatsakyk. Geriau tiesiog prisijunk prie mūsų ir pasimėgauk, nevaidinęs tokio teisuolio.
---
Jai pabeldus į duris, pakėlė žemės rudumo akis, seniai jau nebe skaisčiai mėlynas. Kabinete tarp žaidžiančių šešėlių stovėjo figūra. Praėjus tiems metams... Lisette la Claire išaugo į gražią merginą rausvomis garbanomis, liaunu liemeniu ir putliomis lūpomis. Mergaičių ir berniukų svajonė. Savo grožį prapylė dar vaikystėje, dar iki Hogvartso metų, dar iki paauglystės klystkelių išduodant draugus ir žudant kitus.
- Mesk velniop tuos formalumas,- tarė vyras pramankštindamas pirštus gaižiu balsu,- gi kartu mokėmės. – nelauktai jo lūpose išsirietė nostalgiškas šypsnis, priminus Antrąjį Hogvarsto mūšį, senuosius laikus, žmones, kuriuos sutiko: Junko, Bethany, Rosemarie, Arin, Dallifrea, Sirėją, Nero, Hannah...
Saulės žara nyko. Ar tai aliuzija į Hogvartso ateitį? Po viso to kas nutiko? Dabartinė karta nesugebės išsaugoti to, ką gavo. Jie bijo. Pamatė vos įžengęs į Didžiąją salę rugsėjo pirmąją. Galbūt klydo manydamas, jog ši mokykla jam nieko nereiškia, nereiškia tik ši dabartinė karta, bet senoji, tuos, kuriuos sutiko, tiek metų reikėjo, jog suvoktų... dėl to ką patyrė, Hogvartsas turėtų stovėti – vardan senosios kartos... Hogvartsas, mokykla, kurioje gali mirti. Galbūt ateina neramūs laikai...
Greywindas atsiduso – sunkiai, su didele nuovargio našta.
 Prefektų vonia. Tiek metų praėjo ir tiek daug visko nutiko. Bet valiūkiška la Claire šypsena jai sėdantis nė per psicho galvą nepasikeitė. Klastuoliai velnių prisiriję jau nuo mažumės, jų švelnumo reikėtų bijoti, ne idiotiškų šunybių saugotis. Gauja, kurios nesuvaldysi, gauja, kuri ieško sau lygių.
- Matau, prašaisi pas Arwen, - žvelgdamas pro langą sumurmėjo, šešėliai žaidė kambaryje, ant rausvaplaukės uniformos, dailiai tinkančios jos kūnui, ant profesoriaus veido, žvakių liepsnos neramino. Rodėsi, jog griežta mokytojo natūra trumpam išgaravo taip gąsdinusi mokinius, liko kita, metų iškankinta, – Dėl Klastūnyno, Lis. – lygus ir ramus balsas skambėjo daugiametėje transfigūracijos klasėje, - žinau, - vyras tęsė toliau, bet, rodos, ne tas kirmijo žudiko galvoje, - nelankomos pamokos, nedaromi namų darbai, elgesys tragiškas, - tai neskambėjo kaip moralas, ne, Greywindas kreivai vyptelėjo, - numanau, kur lėksi. Pasakyk, jog jei kitąsyk nepasirodys, eis pažindintis su akromantulomis, ar aišku? – juodaplaukis atidarė vieną iš pirmųjų stalčių, apšviestų židinio žarijų. - Perduok Natanieliui, čia dėl jo sesers, Anabetės. – randuotame veide nežybtelėjo nei užuojauta, nei baimė, kai jo šiurkštūs pirštai ištraukė nepraplėštą laišką, Viljamso ataskaitą dar tuo metu, kai dirbo Aurorų štabo vadovu, - ataskaita iš Ministerijos antrojo departamento. – tiesa pribrendo, paslaptys krito. Anabetę Liz buvo nužudyta Uždraustajame miške nuo nežinomo vyro rankos, išleido kvapą nukankinta Nukryžiavimo užkeikimo.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Lisette la Claire Liepos 04, 2019, 11:15:44 pm
     Lisetė sėdėjo ant suolo ir it kokia pirmo kurso mokinė tabalavo kojomis. Taip, taip, jos vis dar nesiekė žemės...
-Tiesą sakai,- linktelėjo avietinių plaukų, kaip mėgo sakyti Natukas, savininkė,- puikiai prisimenu susitikimą prefektų vonioj,- sukikeno aštuoniolikmetė,- vaje, koks mažas tada buvai. Dabar tik pažiūrėk, jau visas vyras. Klastūnyno vadovas, čia ne šiaip sau...-nardė po prisiminimus, bandydama praskaidrinti, panašu, nelabai kokią Džeimso nuotaiką.
-Jei jau apie Arwen, tai, įsivaizduoji, man per visus tuos septynerius metus čia niekada neteko apsilankyti jos kabinete. Areštai - kitas reikalas,- prunkštelėjo prancūzaitė. Pastaruosiuose merginai teko lankytis ne kartą. Nieko keisto, kai tiek pamokose, tiek koridoriuose rodydavosi su savo klastuolių šaika. Turbūt visi profesoriai ir šiaip darbuotojai žinojo, kad kur pasirodė Lisetė, Morgana, Krisas ir Natukas, ten nieko gero nelauk, vis tiek padarys kokią nesąmonę.
-Tai matau, niekas nepasikeitė,- prunkštelėjo buvusi Klastūnyno globotinė.- Nežinau, ko iš manęs tikiesi. Negaliu čia sugrįžti ir stebėti, kaip gyvatės lanko pamokas. Nesu ir tas žmogus, kuris gali jas barti, kai pati, na, žinai, nebuvau ideali mokinė,- vos vos paskrudusį Lisetės veidelį iškreipė susirūpinimas.- Bet aš pakalbėsiu su jais, pažiūrėsiu, ką galima padaryti,- gūžtelėjo pečiais mergaičiukė.
     Vis dar mintyse dėliodama įvairiausius pokalbio su Klastūnyno globotiniais scenarijus, rausvaplaukė stebėjo Džeimsą, besirausiantį stalčiuose. Ale toks vyras, nesugeba suvaldyti vaikų būrio...- dar irzliai pamintijo.
-Natuko... sesers?- kilstelėjo antakį Lisetė.- Anabetė Liz?- prisiminė buvusią bendrakoledžę, iškeliavusią anapilin, tik, matyt, faktą, kad šioji buvo prancūzaitės širdies draugo sesuo, aštuoniolikmetė bus praleidusi. Mergina paėmė laišką, tačiau jos ausų nepasiekė profesoriaus žodžiai. Ji vis galvojo apie tai, kodėl Natukas niekada nekalbėjo apie savo seserį.
-Ar dar nori kažką pasakyti?- neatplėšdama mėlynų akių nuo voko paklausė.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Liepos 05, 2019, 09:01:40 pm
- Tu irgi dydžiu nepasižymėjai. - tuo tarpu Lisette tabalavo grindų nesiekiančiomis kojomis. - Ir vis dar nepasižymi.
Čiauškėdama ji siekė pakelti nuotaiką, ką savaime vyras pasitiko su rūgščiu šypsniu ir tyla. Nei gautas vadovo statusas, nei išeita paauglystė, nei nostalgija... Kas gi nepamirš susitikimo prefektų vonioje. - tada dar keturiolikos užtiko besipliuškenančią bendrakoledžę Bethany ir šitą psicho vaiką la Claire, kada, penktą ryto? Dabartinė karta iš lovų neišvirstų. Kokie laikai buvo. Bet raganos pastangos buvo bevaisės.
- Ne tu viena, - apie ką kalbėjo la Claire turėjo nuostabų supratimą, juk jam pačiam teko trinti uodegą senio von Sjuardo kabinete po to, kai pasikėsino į eliksyrininko dukros gyvybę. Stebuklas, jog nebuvo išmestas iš mokyklos. Kas iš viso tikrino jo biografiją, priimdami čia dirbti?
- Iš tavęs aš nieko nesitikiu, jei šviesiai tiesiai. Nė vieno iš jūsų. Sakau tik tai, ko iš manęs reikalauja ir tik dėl akių. Neturiu jokio suknisto noro nei jus ganyti, nei gaudyti. Turi daugiausiai ryšių su klastuoliais, todėl ir pasikviečiau, bent niekas neprikiš, jog nieko nedariau. Bet ar kažko imsiesi - tavo reikalas. Tiek tu, tiek aš turim savų rūpesčių, tiesa? - Magijos ministro dvynio kūnas dar nebuvo rastas, tuolab nelaimėlio žudikas. Ir ačiū Merlinui, niekas nė negalvojo to nusikaltėlio ieškoti tarp Hogvartso profesorių. Ironija, kai pats buvo esąs dvynys. Bet, rodos, ne jis vienas nežinojo visų giminysčių. Lisette kaip tik perėmė šią rolę.
- Taip, ta pati. - vis dėl to merginos nuostaba buvo kur kas santūresnė nei Greywindo tąkart. Klastuolė tik kilstelėjo antakius ir susmeigė žvilgsnį į voką, visai nesiklausydama profesorius žodžių. Tebūnie. Greywindas atsilošė krėsle, nudūręs akis į Švietimo departamento popierizmą, kurį buvo neįmanoma perskaityti dėl išblėsusio saulėlydžio ir nykstančių žvakių. Vyras nužudytas, jei neklysta. Nuo knisimosi giliau ir keršto tai sulaikys. Tikriausiai.
Kabinete darėsi šalta.
- Ne, - vangiai ištraukęs vyšnios lazdelę, vyras lėtai atsistojo. - gali eiti.
Turėjo sugirgždėti grindys.
- Lis.- patylėjęs tarė Džeimsas, kai židinyje įsižiebė ugnis, jis stovėjo pečiu įsirėmęs į keramikinę atbrailą, rankas paslėpęs kišenėse, - pasikeisk tu tą uniformą, prie vartų keičiasi žmonės, jei nežinai. - norėjęs pridurti, jog Skersiniame skerstgatvyje galima rasti netikrų, bet veikiančių nematomų apsiaustų, vis dėlto nutilo nepakėlęs randuoto veido nuo liepsnos. Pokalbis baigėsi.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Birželio 30, 2020, 02:57:18 pm
Vakar ryte jis nusiuntė vieną pelėdą Adelei, jog pas ją užsuks. Trumpai parašė, kad užsuks draugiškam šnektelėjimui. Tiek laiko nesimatė, o štai - varnė netikėtai tapo transfigūracijos profesore. Kuris judviejų susitikimas buvo paskutinis? Prefektų vonioje ar ligoninės sparne? Jau tiksliai nebeprisiminė.
Buvo kiek keista žengti Hogvartso koridoriais jau nebeesant mokiniu. Dvidešimtmetis kvidičininkas, ką daugiau bepasakysi.
Koridoriai buvo tušti, nakties dangus niaukstėsi, artėjo vakaras. Horizontas buvo pasruvęs kraujo raudoniu. Kajus greitai nukreipė mintis kita linkme, jog neprisiminų Magijos Ministerijos mūšio. Ne dabar.
Iš dalies atėjo pasišnekučiuoti su Ginger. Kita dalis priklausė nesenai praėjusiam mūšiui. Knietėjo sužinoti kas vyksta jo buvusioje mokykloje. Nors Hogvartsas po Antrojo Hogvartso mūšio išlaikė saugausios vietos po Gringotso titulą, tačiau dabar tai pradėjo drebėti. Iano žudikė lengvai apsimetė mokine ir laisvai vaikščiojo Hogvartso koridoriais. Po pastarųjų įvykių profesoriai kažko griebėsi? Kas nors čia pasikeitė? Administracijos politika antgamtikų atžvilgiu? Kokie santykiai su nestabilia Magijos Ministerija? Kajus žinojo, jog su tokiais klausimais jis turėjo tiesiu taikiniu traukti pas direktorę Arwen, tačiau ja nepasitikėjo. Kas jeigu, visų gerbiama direktorė padlaižiauja Magijos Ministerijai? Kas jeigu ja negalima pasitikėti? Žinoma, be Adelės Hogvartso profesoriuose buvo jo sena gera draugė Roana. Bet taip jau gyvenimas susiklostė, jog Adelė jam tapo artimesnė nei Amneta.
Transfigūracijos kabinetas buvo visai šalia. Kaip keista. Kadaise čia dirbo Greywindas, dabar jis prašapęs ir jo vietą užėmjęs buvusi jo mokinė. Kiek pats suprato, Olivia Rose (gaila, po Švilpynės baliaus taip jos dar kartą nesutiko ir nepaklausė dėl jų bendros pavardės) ir Adelė ir Sofija Orel buvo rūsčiojo profesoriaus favoritės. O jis...Šiaip buvo nei VIP, nei ne VIP.
Švelniai pasibeldė į duris. Per savo aštuonis mokslo metus (paliktas septintame kurse du kartus) asmeniniame transfigūracijos profesoriaus kabinete nebuvo. Viduje kirbėjo įdomumas. Animagas laukė atsako. Ne, neiškentė.
Nuleido rankeną ir drąsiai žengė į vidų. Ne mokinukas, nebus aprėktas.
-Sveika...Adele?
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 30, 2020, 07:00:28 pm
  Žiobariškas rašiklis atgrasiai lakstė per pergamento lapus. Jaunoji profesorė neturėjo noro cackintis su tom plunksnom ir rašalais. Ir kiek daug darbų, na, gal ir ne tiek, tačiau kiek viename darbe taisymo, na, čia jau ir pats aukščiausiasis nežadėjo padėti. Kapstykis pati. Burbtelėjo sau pasąmonėje. Atrodo, užduoti namų darbai nebuvo sudėtingi, o dar ir, ale, skatinantys kūrybiškumą. O taip, išlaisvinkite savo vidinę ar kurią ten akį. Dvispalvė šiek tiek, tik šiek tiek pavargo nuo visos lapų mėsmalės kabinete. O tas rašiklio sąlytis su pergamentu tiesiog vertė kraujuoti ausis. Tokia jos dalia, pagalvojo. Akimirkai užsimerkė, atsirėmė į stalą ir atsiduso. Ne, ši netaisė darbų sėdėdama kaip normali pedagogė prie stalo, ši kaip kokia paauglė tupėjo ant šaltų grindų su savo pižama. Žinojo, šiąnakt pas savo vyrą nemiegos, negebėtų nusivilkti iki to nelemto Moore. Tegu sau vienas lunatikuoja, užteko po kapines gaudyti.
  Pagaliau būgnelius suvirpino beldimas. Ginger prisiminė gavusi laišką, tačiau šio net nepraplėšė, pamąstė, vėliau, bet taip ir užmiršo. Eh, dar tik aštuoniolika, o jau su skleroze bėgioja. Kilstelėjo antakius, nespėjo prasižioti ir pakviesti vidun, kai svečias pats pravėrė duris ir įsirioglino vidun. Adelė dar pagalvojo, jog šiai vaidenasi, mirktelėjo kelis kartus. O tuomet nieko netarusi šoktelėjo ant abiejų kojų ir baisulingai žaibiškai prisiartinusi apglėbė savo mylimiausią draugą (ir koks skirtumas, jog jau senokai nesimatė, numeskime šį faktą, vis tiek mylimiausias, markai, sori). Galėjo jausti, jog suspaudė kiek per stipriai, tačiau ir nenorėjo paleisti. Pagaliau susivokė ir net sau padėkojo, neperskaičiusi to laiško, kitaip jokia čia staigmena tokiam nykiam vakarui.
- Kajau,- atsitraukusi išpūtė akis.- Eina sau, kaip pasiilgau,- dar kartą apkabino. Ir vėl atsitraukė. Nužvelgė. Na, jau tikras mužčina prieš ją stovėjo. Šypsena veide praplatėjo.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Birželio 30, 2020, 07:28:50 pm
Šitokios Adelės tikrai nesitikėjo išvysti. Aišku, kiek atmintis nešė, per vieną transfigūracijos pamoką nusidažė žaliai ir juodai plaukus, kitą kartą, rodos, baltai (?), o šį kartą...Taip, į Kajaus akis pirmiausia krito Adelės plaukai. Raudona ir mėlyna. Akimirką Kajus susiraukė iš nuostabos. Ir nesimatyk su žmogum kelis metus.
Adelė buvo tokia pat mažytė panelytė, tik ta pižama Kajų sutrikdino. Išlenkė antakius, šyptelėjo.
-Nė nepasakysi, kad į profesorę panaši,- tarstelėjo šmaikščiai, apkabindamas draugę.
Padėjo smakrą ant jos peties. Šypsena karaliavo jos veide. Tą momentą Kajui pasivaideno, jog viskas gali grįžti į senas vėžias: mūšis gali tebūti tik surealistiškas sapnas, globėjo dingimas ir jo radimas Azkabane tik kažkoks košmaras...
Ne.
Juto Adelės žvilgsnį. Ak, taip, kvidičas  jo figūrą pakreipė geresne linkme - tvirtesnis, grakštesnis stotas...Bet Kajus vis vien jautėsi kaip smilga prie kitų labiau patyrusių kvidičininkų. Tie tai sportavo, mankštinosi daug dažniau nei pats jis.
-Tai...Kaip gyvuoji? Am...Kaip tavo globėjas?- pro jo juodas neprasprūdo pirmiau pasirodęs Adelės pamirksėjimas, bet apie tai neužklausė. Uždarė duris už nugaros, apžvelgė kabinetą. Anksčiau įsivaizdavo kaip pragaro šventovę, bet pasirodo kabinetas - kaip kiti kabinetai. Nieko įspūdingo.
-Kaip taisymai?- mostelėjo į šūsnį popierių ant grindų. Teks pripraspti prie minties, jog Adelė tikrai ne tipiška mokytoja, - Nesigaili tapusi profesore? - apsižvalgė kur galėtų atsisėti.
Pasirinko kažkokią kėdę, klestelėjo ant šios. Galvoje dūzgė tipiniai kasdienybės klausimai. Taip, Kajui knietėjo sužinoti kaip Adelei sekasi, tačiau, pasikartosim - turėjo ir kitokių klausimų. Bet kažkodėl vilkino laiką. Kažkodėl neišdrįso. Nevalingai dirstelėjo į uždarytas kabineto duris. Galvoje iškilo klausimas, ar šios durys pagamintos iš to pačio medžio kaip tos iš penktojo lygio vadovės kabineto? Ar nuo Wrenos eliksyrų irgi taip šnypštų, o gal net užsidegtų? Skubiai nusuko žvilgsnį į Adelę. Susikaupk. Mūšis jau pasibaigė. Niekas čia mūsų neužpuls. Nei chimera, nei vilkolakiai. Hogvartse saugu.
Norėjo tuo tikėti visa širdimi.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Liepos 02, 2020, 11:15:02 am
  Ginger lūpas paliko tik vaikiškas ir tylus kikenimas, žinojo, jog į rimtą personą visiškai nenešė. Net iš tolo pagalvotum, kad termometro stulpelis dėl plaukų. Ir, žinoma, susitinki po ilgo laiko ir prasideda visi klausimai. Šaudė taip, jog mergina vos spėjo visus sugaudyti. Vos vos, beveik nepastebimai rauktelėjo antakius. Iš kur jai žinoti, kaip ten jos Junas laikosi, jeigu pirmu taikiniu išskuodė pas Marką ir po to net nesusitiko. Net neparašė.
- Khem, nežinau,- nusprendė neslėpti.- Pagal idėją, jis mano globėjas iki pilnametystės, o vėliau turi pasirinkti kitus vaikus. Ir, šiaip, pridirbau daug nesąmonių,- nervingai sukrizeno, pirštai automatiškai įsivėlė į plaukus, nuslinko iki pakaušio ir pakasė.- Bet aš tai gerai. Kaip ir,- gūžtelėjo pečiais.
  O taip, Kajui išlietų visą savo širdį ir viską, kas ją slėgė, traukte traukė prie žemės. Bet negalėjo skųstis, josios gyvenimas įsistatė į gana normalias vėžes, su menkai nukrypimais, tačiau tikrai neblogas. Bethoveno mylėtoja greitai sugraibė visus darbus nuo grindų, nėr ko čia visiems matyti kokia nevala darbo vietoje ši tapdavo. Užmetė ant stalo.
- Siaubingai. Ar aš irgi buvau tokia bukagalvė?- išrietė antakį.- Pirmiausia nesigailėjau, tačiau dabar jau kiek užkniso. Nemoku elgtis su vaikais ir kartais pati save pagaunu besielgiančią kaip kokia jaunesnioji Greywind,- pavartė tas nuostabias dangaus mėlio akis.- Bet man reikia pinigų, negali visko šeimoje išlaikyti tik vyras,- prunkštelėjo.- Taip, kažkaip netyčia pas mane gyvenimo meilė atsirado. Kažkaip netyčia paskutiniame kurse su profesorium susidėjau,- pažvelgė į savo mylimiausią draugą nekaltom akim.- Taai, o kaip tu? Jau tapai pačiu garsiausiu pasaulyje kvidičininku?
  Nuo kėdės, buvusios prie stalo, pasigriebė megztinį, šmurkštelėjo. Iš šalia buvusios spintos išėmė du paskutinius butelius, pirktus žiobariškame Londone, su nelabai aiškiu turiniu. Atidarytuvo pagalba atidarė abu, ištiesė vieną svečiui. Jeigu jau neturi kokios arbatos, kaip visi kiti profesoriai, tai bent kažkokiu gėralu pavaišins.
  Pro varnės vandenyną nepraslydo Kajaus elgesys. Akimirką susimąstė, kas per mintys drumsčia ramybę jo galvoje. Apie mūšį nepagalvojo, tuo metu skendėjo savose problemose su Juanu, nieko apie jį nežinojo, o Markas iki šiol tylėjo. Na, o Adelė neklausė.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Liepos 02, 2020, 02:32:41 pm
-Nesąmonių?- nustebo Kajus,- Kaip!? Bet...Tu ne Dafydd....Kaip sugebėjai?- sutriko kvidičininkas, negalėdamas patikėti savo ausimis.
Ką? Adelė krečia nesąmones? Kaip tai įvyko? Kajus tiesiog papurtė galvą. Neįtikinėtina.
Nors ir kaip Kajus buvo sutrikęs, jo lūpas vis vien nušvietė šiokia tokia šypsena.
-O ką sau manei, a? Dabar gali užjausti tuos, kurie yra senieji profesonalai ir kaip jie susinervina, prisiminę savo primuosius bandymus!- Kajus prunkštelėjo,- Neįsivaizduoju tavęs kaip Greywindo. Atrodai per gera.
Iš tiesų taip ir buvo. Kajud jod neįsivaizdavo piktos kaip širšės, o galbūt ir užmiršo Adelės piktumą. Kur prisiminsi, jog tavo atmintyje karaliauja susitikimas prefektų vonioje ir susidūrimas su chimera? Minėtasis įvykis dar pašiaušdavo Kajaus plaukus piestu.
Wintersas atsivožė.
-Vyras!?
Pala, ką!? Ji jau ir susituokė!? Kiek jai? Aštuoniolika? Taip greitai? Kajus sumirksėjo. Jis nė nespėjo su Wrena susižieduoti (to, turbūt, teks ilgėliau palaukti), o ji...!
-Na, ir tu skubi,- švilptelėjo Kajus, po to vos ne paspringo,- Su profesoriumi!?
Kajaus jau to užteko. Ir visokiausi rimti klausimai išnyko iš jo galvos, jis tik žiūrėjo į Adelę kaip į nežinia ką. Kaip tų santykiai turėjo atrodyti pačioje pradžioje? Kajus nė nenorėjo apie tai pagalvoti, jį šiurpas krėtė, pamintijęs, jog Adelės vyras galėtų būti kokia dešimčia metų vyresnis už ją.
Pamokslauti nėra kaip, o ir pats nežino visos istorijos. Bet užteko to, ką išgirdo. Kajus buvo apstulbęs iki pat sielos gelmių.
-Aa...Dar ne...-išvableno šis, dar neatsigavęs. Neturėjo ką pasakyti bet jo globėjus supančių paslapčių ir gyvenimo kaip amerikietiškų kalnelių. Turbūt dėl to ir Igoris su Emilijana taip seniau ginčijosi ir pykosi. Turbūt dėl to.- Neturiu ką įdomaus pasakyti...
Stebėjo kaip Adelė ištraukė butelius, Kajaus galvoje šmėkštelėjo antrasis švilpių balius.
-Oi, aš negeriu,- skubiai pridūrė, švelniai nustumdamas jam skirtą butelį. Dvidešimt metų. Pilnametis. Bet negers. Per daug paslapčių turėjo.
-Aa, tai, klausyk, Adele,- atsikrenkštė. Daugiau laukti negali, kai tu buteliai egzistuoja šiame kabinete, o ir, rodos, Adelė bandys draugiškai nusigerti,- Girdėjai apie Magijos Ministerijos mūšį? Nežinai kaip Hogvartsas reaguoja į visa tai? Buvo kokie čia susitarimai, pokalbiai tarp profesorių ar ko? Ramu čia? - išpylė litaniją klausimų ir tada skubiai pridūrė,- Aš tik domiuosi...
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Liepos 09, 2020, 05:10:56 pm
  Dvispalvė persona tik pavartė akis.
- Juanas išsitrenkė su manim į Meksiką, kai sužinojo apie Marką. Bet aš, būdama idiotė, vėliau pabėgau. Ir mes jau gana ilgą laiką nekalbėjom,- sumurmėjo. Stebėjo kaip greitai keitėsi Kajaus vaizdai veide, matyt, po tiek laiko susitikus, tai ir išprotėt galima, kiek sužino apie žmogų.- Dafydd išmestas iš mokyklos, beje,- pridūrė girdėtus gandus, kurie skriejo per visus pilies koridorius ir langus greičiau negu greičiau.
  Apsilankiusiojo reakcija į visus jauniklės profesorės žinias buvo neįkainojama. O taip, tereikėjo kameros, kad viską įsirašytų ir, kai bus liūdna, pažiūrėtų.
- Vyras, vaikinas, koks skirtumas. Ne, Kajau, mes nesusituokę ir jis nėra tiek vyresnis, kad tiktų man į tėvus. Jis tavo amžiaus,- dėl kažin kokios priežasties Ginger ūpas perkreipė susierzinimo linija. Ar ją erzino buvęs švilpis? Ne. Ją erzino jo atsakas į dar nebaigtą pasakojimą. Tačiau tylėjo, ko čia pyktis po tiek laiko susitikus.
  Ne, tai ne. Ne kiekvienas iš jų, matyt, prisikaupė nelaimėliškų ar kokių itin super įdomių istorijų per šiuos metus. Ak, ir tai net nebuvo alkoholis. O gal ir buvo, kas ten žino. Bent jau Adelė buvo įsitikinus dėl šio nekenksmingumo.
- Nėra čia laipsnių, Wintersai. Ir jokių nuodų,- pristūmė butelį atgal prie vaikino. Buvo pasiruošusi per jėgą sugirdyti, negi vienai jai čia reikės gurkšnoti?
  Ir, na, dievaži. Šitas žmogus tiek daug klausinėjo, kad vargšė peroksido išgraužta Adelės galva nespėjo sugaudyti visų klausimų iš karto. Kad tave kur, Kajau, mano galva neveikia visais devyniais, ar kiek ten, frontais.
- Niekas nekalba. Tylu. Markas irgi nieko nesakė,- trumpam ir gana tyliai prabilo.- Tik domiesi?- perklausė, žvilgsnis sunkiai įsikabino į priešais buvusio vaikino akis.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos kabinetas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Liepos 19, 2020, 07:08:56 pm
Kajaus jau nebeklausė ko Adelė pabėgo ir ko nesikalbėjo su savo globėju. Taip, jam tai buvo keista, tačiau jau pradėjo blogai jaustis tiek daug kartų klausinėdamas Adelės, vos nebūdamas kaip ta turgaus bobutė! Netrukus jaunojo kvidičininko antakiai pašoko kaip niekad aukštyn, vos tik išgirdo apie Dafydd išmetimą. Susilaikė vos nešvilptelėjęs.
-Nieko sau,- nustebo šis,- Nors...nieko nuostabaus, Dafydd buvo kelis kartus paliktas tame pačiame kurse. Gaila, kad neprisimenu kiek kartų,- vyptelėjo nusivylęs kvidičininkas, nė kiek neužjausdamas buvusį klastuolį. O kodėl turėtų? Nesimokino ir tiek. Vienaip ar kitaip Dafyddo likimas turėjo pakrypti ar tokia ar kitokia kryptimi.
O tada, Kajus gavo progą atsikvėpti.
-Na, tada gerai, - kiek kvailai šyptelėjo, nežinodamas kaip reaguoti. Štai, ir jos draugė susirado antrą pusę ir gali viltis, jog jai gyvenime pasiseks....Ir nugyvens ramų ir laimingą gyvenimą. Pala. Iš kur tokios mintys pas jį? Kajus neturėjo jokio žalio supratimo, tačiau nuojauta sukuždėjo, kad tai Magijos Ministerijos mūšio pasekmė.
Vaikinas susiraukė, tarytum nenorėdamas patikėti Adelės žodžiais, ypač, dar kreipimasis į jį pavarde. Profesoriavimo liga? Galbūt. Bet toks kreipimasis, nejučiomis priminė Dafyddo bandymus užgaulioti jį. Kajus kietai suspaudė lūpas, bet galiausiai nurimo. Tik gūžtelėjo pečiais, sunkiai atsiduso, tarsi pasiduotų Adelės žodžiais, ir paėmė butelį. Juk nieko blogo nenutiks, tiesa?
Nemalonus, šaltokas svoris leido ranką žemyn ir Kajus jautėsi nepatogiai. Nagi, jis nebuvo iš tų mokinių, kurie dar mokslo metais išbandė alkoholį, pasislėpę Uždraustajame skyriuje. Jis visiškai dar nebuvo gėręs (išskyrus pasukų punšą, bet ir tas buvo tik menkas gėralas vaikams (nebent bandai nugirdyti namų elfą)), tad dabar spoksojo į butelį ir sprendė kiek to gėralo gerti. Gerai, Adelė sakė, kad tai be laipsnių, galbūt, iš viso - tai tik sultys ar kitas nekaltas gėralas. O gal vaikų šampanas...Tai kam jam bijot nusigerti? Šuo buvo pakastas tame, kad Kajui pasirodė, jog pati Adelė nenutuokia kokie per buteliai stovi jos spintoje.
Slėpti nuo Adelės Kajus turėjo daug...
Tačiau vis vien, kad ir kiek abejotų, atsargiai užsivertė butelį ir nurijo kelis gurkšnius. Skonio nesuprato ir neatrodė, jog geria alkoholį. Kajui bent to tiek užteko, kad ir nurimtų dėl butelio turinio, ir kad numalšintų užplaukusį liūdesėlį, kai išgirdo, jog Adelė nė kiek negirdėjo apie mūšį.
-Ech...Na, tiek to, - murmtelėjo šis, kiek nors nusivylęs,- Taip, tik domiuosi, - patvirtino šis, nesuprasdamas Adelės pakitusio žvilgsnio. Tai ji žino ką nors apie mūšį, ar ne? Nusprendė daugiau Adelės nekamantinėti. Akimirką net pagalvojo, kad buvo klaida to paklausti. Kas turėtų nutikti pasaulyje, kad ši buvusi varnė pradėtų domėtis tokiais dalykais? Turbūt tada, jei būtų įvaikinta Lorijanų.
-Domiuosi šiek tiek politika,- paaiškino šis, vengdamas pasakyti tikrą tiesą,- Visgi, animagas esu, noriu žinoti ar prieš tokius kaip aš nebus atsisukta. Ką gali žinoti, - vyptelėjo. tikėdamasis, jog galiausiai Adelė pasirinks kitą pokalbio temą.
Kažin kodėl pasijautė kaip toje grotoje, kur juos abu užpuolė chimera.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Spalio 18, 2020, 04:34:12 pm
 Bėgant dienai, Marlena beveik pamiršo apie jai skirtą areštą. Jį trumpam prisiminė tik per pietus, kai ant bandelės pastebėjo paukščio formos dėmę, bet tada beeidama į kerėjimą vėl viską pamiršo.
 Po šešių pamokų varnės galva absoliučiai neveikė, o apėmusios apatijos neprasklaidė net rytinės transfigūracijos prisiminimai. Marlena ilgai, o gal trumpai - šiandien laikas bėgo keistai, sėdėjo Varno Nago bokšte ant palangės tiesiog stebėdama raustančius ir gelstančius medžius, pavydėdama paukščiams jų skrydžio laisvės ar miško padarams jų nieko nevaržomo ritmiško gyvenimo. Tada pasirodė prefektas, akivaizdžiai girdėjęs apie jos išsišokimą, ir praktiškai nutempė ją už pakarpos pas profesorių. Jausdama deginantį vyresnio mokinio žvilgsnį nugaroje, Marlena pasibeldė ir atidarė duris. Į kabinetą įžengė vien tik tam, kad atsikratytų stebėtojo, bet tada suprato, įkliuvusi pas profesorių. Apsičiupinėjusi, ar turi lazdelę, mergaitė pasistengė suvaldyti žiovulį ir prisistatė:
-Marlena Ashley Hatfield, skyrėt areštą, tikiuosi, neprisimenat. Pasirodžiau, galiu išeit?
Varnė, pusiau miegodama, toliau stoviniavo prie durų ir net nesiruošė eit artyn to keistuolio, kuris jai buvo kažkuo labai panašus į tuos nepažįstamus dėdes, kurių mama liepdavo saugotis.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Rafael Beaumont Spalio 22, 2020, 09:53:06 pm
 Buvęs švilpis sėdėjo savo kabinete. Šiandien čia turėjo pasirodyti ta velnio nešta ir pamesta Marlena. Profesorius visiškai nelaukė jos pasirodymo, bet tai nenaudėlę reikėjo kaip nors nubausti.
 Beaumont pavardės savininkas išdėliojo visus septynis narvus šalia sienos. Žinojo, kad šis darbas, kurį sugalvojo mergaitei tikrai nepatiks, bet ar ji kaltas dėl jos neišauklėjimo? Tikrai ne.
- Aš nesuprantu kaip galima taip elgtis su vyresniu už save žmogumi. Koks neišauklėjimo lygis tai turi būti, - murmėjo profesorius vis pažvelgdamas į Dzeusą. Vaikinas labai tikėjosi, kad šį kartą jo gyvatę nenukentės. Juk jis planuoja atimti iš tos mergaitės lazdelę ar ne? Galiausiai Rafael'is prisėdo atgal prie savo stalo ir paėmė plunksną į savo rankas. Nusprendė, kad pats laikas būtų parašyti laišką močiutei bei tetai. Vos buvęs švilpis pradėjo rašyti, į jo kabinetą įžengė rusvų plaukų savininkė.
- Ak taip. Marlena. Kaip gi aš ir Dzeusas galėtume tavęs neprisiminti? Džiugu, kad pasirodei, - ištarė rudaplaukis ir atsistojo. Tada priėjo prie mergaitės ir ištiesė ranką.
- Prašau man atiduoti savo lazdelę. Šiandien tau jos tikrai neprireiks, - pratarė Beaumont.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Spalio 29, 2020, 11:33:10 am
 Kai profesorius pradėjo eit artyn jos, Marlena žengė žingsnį atgal, bet netrukus nugara atsirėmė į duris ir varnė pasijuto tarsi būtų įkalinta tarp dviejų blogybių - susierzinusio prefekto bei keistuolio mokytojo. Greitai apsidairiusi, ar negalėtų kaip nors prasmukti ir padidinti atstumą tarp jų, Ashley nusivylė - ji galėjo rinktis tik duris. O štai ir mokytojo prašymas, ne, paliepimas atrodė kosmonautiškas. Na jau ne, ji lazdelės, vienintelio savo ginklo prie suaugusį, neatiduos,
-O kam jums jos?-paklausė mergaitė šiek tiek aukštesniu nei įprastai balsu. Jei kas nemokėjo išskaityti jos kūno kalbos, kuri tik ir rėkė apie baimę ir susinepatoginimą, varnės balsas viską tikrai turėjo išaiškinti.
-Aš jums savo lazdelės neduosiu. Nežinia, ką sugalvosit. Gal jūs kaip koks Moore,-Marlena sukryžiavo rankas ant krūtinės ir piktai įsispoksojo į transfigūracijos profesorių, bandydama prisiminti treniruotes su Luna. Nors su vyrais visada buvo pakankamai paprasta - taikyk ten, kur skaudžiausia - tarp kojų. Tik štai, įdomu, jei ji pradėtų klykti, ar kas nors atskubėtų į pagalbą? O gal profesorius pasirūpino, kad jų niekas negirdėtų?
 Nežinia kodėl, bet Marleną nukrėtė šiurpas.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Rafael Beaumont Lapkričio 05, 2020, 05:03:32 pm
 Vos Rafael'iui priėjus prie mergaitės, ši pasitraukė prie durų it koks mažas ir išsigandęs stirniukas. Tai profesoriui sukėlė juoką ir šypseną. Nejaugi jis yra toks didelis ir baisus dėdė gąsdinantis mažas mergaites ir mažus berniukus? Juk neturi jis nei randų, nei baisios šypsenos, nei kitų baisių dalykų gąsdinančių vaikus.
- Man jos reikia, tam, kad tu neiškrėstum ko nors blogo mano kabinete plius darbui, kurį turi padaryti tau jos nereikės, tad atiduok man ją, - pasakė buvęs švilpis kiek griežtesniu nei įprastai tonu. Vaikinas girdėjo mergaitės dažniausiai įžūlaus ar pašaipūniško balso pasikeitimą, į kiek išsigandusio, bet taip jam net geriau. Juk jei bijo tai ir geriau supranta bei klauso.
- Prašau, atiduoti lazdelę. Kitaip nieko gero nebus. O Moore yra labai geras žmogus, bei nuostabus pašnekovas ir draugas, - ištarė Beaumont vis dar laukdamas kol mergaitė atiduos jam savo lazdelę. Jis mokine nepasitikėjo, tad saugumo sumetimais norėjo turėjo jos lazdelę. Juk jam reikia saugoti Dzeusą, save bei savo kabinetą ar ne? Juk realiai nuo to priklausytų ir jo darbo kokybė, nes jei kabinetas sugriautas iš jo naudos juk nebus.
- Marlena, aš matau, kad tu bijai, tad nebijok ir atiduok man savo lazdelę, - švelnesniu tonu ištarė rudaplaukis.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Lapkričio 12, 2020, 02:42:43 pm
 Kuo toliau, tuo labiau keistasis transfigūracijos profesorius Marlenai nepatiko. Nors turbūt ir nebuvo, kad jis mergaitei patiktų - jau Matthew stovėjo aukščiau Rafael mokytojų patikimo varnei skalėje. Ir nors susiklosčiusi situacija buvo pernelyg nemaloni, Marlena nenorėjo, kad Lunos rankose atsidurtų dar vienas laiškas apie jos elgesį. Tačiau lazdelės rudaplaukės principingumas neleido atiduoti. Na, dar ir savisaugos instinktas - ką ji darys be geriausiai šiuo metu valdomo ginklo?
-Aš jumis nepasitikiu,-be jokių užuolankų garsiai pasakė faktą varnė.-Ir būtent dėl priežasties, kurią ką tik pasakėte, aš jums savo lazdelės neatiduosiu. Arba su tuo sutinkate, arba aš išeinu.
 Ir nukulniuoju tiesiai pas direktore. Pasprink savo areštais, Beaumont. Mintyse pratęsusi savo sakinį, Marlena tvirčiau suspaudė lazdelę ir net nepajuto, kaip ji perėjo į gynybinę poziciją. Kodėl? Tarkim, mokytojas bandytų paimti magiškąjį įrankį jėgą. Na, mažoji Hatfield dar negalėjo numatyti savo reakcijos, bet tikėjo, kad ji nebūtų labai maloni profesoriui. O dabar jau net areštas nebebuvo įdomus - vieninteliu tikslu tapo pabėgimas nuo keistojo profesoriaus. Ir Ashley nenustebo, kad jam patiko profesorius Moore - abu atrodė nulipdyti iš to paties šūdo. Cha, išmatos broliai. Piktas Ashley žvilgsnis toliau gręžė skylę Rafael kaktoje.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Rafael Beaumont Lapkričio 21, 2020, 11:25:39 pm
 Mergaitės nepaklusnumas varė Rafael į neviltį. Profesorius buvo pasipiktinęs jos auklėjimu ir elgesiu.  Na. žinoma jam tik aštuoniolika, bet jis vis tiek turėtų būti aukščiau. Juk yra profesorius. Gal jis yra nepatiko Marlenai, bet dėl to ji neturėjo teisės neklausyti jo. Juk po velnių yra bent kelios mandagumo taisyklės, kurias turėtų mokėti net neišprusią žmonės. Išgirdęs kitus žodžius buvęs švilpis atsiduso ir nuleido rankas. Tada atsirėmė į savo stalą.
- Jeigu jau taip manimi nepasitiki, tebūnie. Pasilik tą savo lazdelę, bet užduočiai jos naudoti negalėsi. Pasilik. Areštą atlikti privalai, - sumurmėjo paskutinį sakinį kiek tyliau. Su tuo velnio neštu ir pamestu vaiku laiko leisti nenorėjo. Galėjo teigti, kad tos Marlenos kiek prisibijojo. Jai atsistojus į gynybos poziciją prunkštelėjo. Juk nė nemanė jai ką nors daryti. Jeigu nori tegul turi tą savo lazdelę. Juk per prievartą jos atimti negali. Tada ta mergaitė galėtų jį išvadinti priekabiautoju ir jam tektų skristi iš darbo. Būtų labai panašiai kaip Markas sakė ,,Šerno galvoje''. Plius Rafael dar tektų ir emigruoti į kokią Rusiją ar į Indiją kur niekas nesužinotų apie tokius dalykus.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Lapkričio 24, 2020, 04:31:09 pm
 Pasiekusi savo mažytę pergalę, Marlena nusišypsojo. Taip, lazdelė lieka pas ją, saugioje ir lengvai pasiekiamoje vietoje, kur joks pedofiliškai atrodantis profesorius nedrįstų kišt savo nagų nerizikuodamas, kad juos Luna vieną po kito jam nukapos.
 Ir nors šį kartą pasiekė savo, varnė neleido sau atsipalaiduoti. Visa ši situacija kažkaip priminė treniruotes su Luna, kai niekada negalėdavai žinoti iš kurios pusės gausi iš lazdos, o po kojomis apgaulingai viską stebėjo ištrypta žemė ir akmenukai, o dar ir neseniai lijo. Susikaupimas, reakcija ir pusiausvyra. Taigi, vis dar šiek tiek įsitempusi ir susikaupusi, Ashley lėtai priėjo prie mokytojo stalo, bet vis tiek išlaikė pagarbų dviejų metrų atstumą. Nežinia, gal tokie nukrypimai yra užkrečiami? Nors iš to, kiek Beaumont geriausias draugas Moore per savo pamokas čiupinėja tą vargšę švilpę, galima pagalvoti, kad besmegenystė suteikia natūralų imunitetą. Na, tokiu atveju Marlena pavydėjo daugumai savo bendramokslių.
-Taigi, profesoriau, ką šiandien veiksime? Na, jūsų buvimo čia prasmė aiški, bet ko norite iš manęs?-nekaltai sumirksėjo akutėmis Ashley. Jau vien arešto pradžia buvo įdomi, taigi, ką mokykla parašys Lunai laiškelyje?
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Rafael Beaumont Lapkričio 30, 2020, 01:56:43 pm
Buvęs švilpis išsitraukė savo pamokų planą ir ėmė jį pildyti. Reikėjo pridėti keletą pastabų, kad daugiau nepasikartotų situacija su gyvate. Jis nenorėjo daugiau areštų su tokiais mokiniais kaip Marlena. Žinojo, kad jei tai pasikartos dar kelis kartus, Rafael neištvers buvimu profesoriumi.
 Išgirdęs mergaitės klausimą, profesorius su kėde pasisuko į narvus stovinčius prie sienos.
- Kadangi kaip supratau tau labai patinka gyvūnai, jų spalvos ir panašūs dalykai, jūs galėsite pasirūpinti jais. Na, tiksliau ne jais, bet jų gyvenamosios vietos tvarka, - ištarė vaikinas su nieko gero nežadančia šypsena veide. Tada rankos mostu parodė į narvus. - Turėsi išvalyti visus septynis narvus iki blizgesio. Naudoti lazdelės negalėsi. O šalia jų guli priemonės, - ištarė rudaplaukis ir parodė į kibirą su vandeniu. Šalia jo gulėjo skuduriukas ir pirštinės. Tada jaunuolis vėl pasisuko į savo stalą ir pradėjo pirštais barbenti į stalą.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Gruodžio 05, 2020, 10:38:10 pm
 Marlena klausėsi profesoriaus su nuostaba veide. Valyti narvus be magijos? Ir ką tai turėtų pamokyti? Kad vanduo fekalijų nenuvalo, o reikia naudoti švelnų muilą ir kempinę? Na, bent jau dosnusis Rafael Beaumont teikėsi jai pirštines parūpinti. Ak, kaip rūpestinga! Ir jeigu jis tikėjosi, kad ji, Marlena Ashley Hatfield, kuri gavo nuo Lunos su lazda kelis kartus ir tai išgyveno, teiksis nusižeminti ir dirbti tokį purviną ir dvokiantį darbą, na, tai profesorius klydo. Smarkiai.
 Abejodama, Marlena priėjo prie narvų. Užsimovusi gumines pirštines, kurios kvepėjo nebe pirmu naudojimu, ji pasiėmė kempinę ir įkišo į ledinį vandenį. Gręžiant purvinai geltonos spalvos korėtą gabalėlį, vanduo krito į vandenį savo garsais pripildydamas nejaukią kabinete tvyrojusią tylą.
 Ir mergaitė valė narvus. Atsargiai, ne itin stropiai - pakankamai, kad dingtų purvo ir išmatų sluoksnis. Pasklido ne itin malonus kvapas, o vanduo kibire nusidažė raudonai ruda spalva. Eilinį kartą gręžiant kempinę, Ashley kilo mintis. Atsistojusi, ji pasiėmė kibirą ir, priėjusi prie mokytojo stalo, apipylė jį srutomis. Iškart paleidusi nusikaltimo įrankį iš rankų, rudaplaukė movė pro kabineto duris lauk ir tik grįžusi į bendrąjį kambarį prisiminė, kad ant jos rankų vis dar yra tos bjaurios, dvokiančios pirštinės. Jos netrukus nukeliavo į židinį.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Rafael Beaumont Gruodžio 12, 2020, 10:02:17 pm
 Profesoriaus nuostaba mergaitė pradėjo valyti narvus. Rafael'is nusišypsojo pergalinga šypsena, o pats prisėdo prie rašymo. Plunksna dailiai ant pergamento rašė įvairiais raides. Kai kurios raidės turėjo pagražinimų, kurie galėjo pasirodyti keisti, bet Rafael'iui jie patiko. Staiga Beaumont užuodė baisią smarvę ir pajautė kaip jo plaukai sušlampa. Ta velnio nešta Marlena apypilė jį tuo dalyku iš narvų. Ten buvo neaišku kas. Rafael'is susiraukė ir jau norėjo aprėkti mergaitę, bet ši dingo iš kabineto. Prancūzo lūpas paliko bjaurus keiksmažodis. Kitokių žodžių sakyti negalėjo. Jis jautė, kad neapykanta tai varnei graužia jį iš vidaus. Daugiau savo pamokose jos matyti nenorėjo. Iš viso po šio arešto krito jo noras profesoriauti. Buvęs švilpis greitai ir pats paliko kabinetą. Suprato, kad keliaus kur nors kur galės nusiplauti visą mėšlą nuo savęs.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 03, 2021, 10:41:27 pm
Buvo ankstyvas rytas. Na, turbūt, nors Elliw to tikrai neprisiminė. Mergaitė keliavo kažkur, nors neįsivaizdavo, koks galėtų būti  kelionės tikslas. Galbūt jai reikėjo susirasti teleskopą? Toks variantas buvo labai tikėtinas. O gal ir ne, mat astronomijos prietaisas buvo įsitaisęs rudaplaukės rankose. O jeigu Elliw teleskopą jau turi su savimi, kam jai kažkur eiti? Gerai ir čia!
Vis dėlto ji ėjo. Kažkurią akimirką pamiršo turinti teleskopą, tad baisiausiai persigando ir atsitrenkė į sieną. Suskambėjus metalui velsietė susivokė, kad didžiausia brangenybė yra su ja, tad kiek lengviau atsikvėpė. Įdėmiai apžiūrėjusi suprato, kad teleskopas sveikas. Tiesa, netrukus pamiršo, kodėl į jį spoksojo, tad tiesiog žingsniavo toliau.
Priėjusi kažkokias atidarytas duris Elliw žvilgtelėjo į teleskopą: būtent jis turėjo nuspręsti, ar verta eiti vidun, ar ne. Deja, neatrodė, kad astronomijos prietaisas būtų nusiteikęs bendradarbiauti, tad sprendimą rudaplaukė turėjo priimti pati. Kiek pamąsčiusi ji pamiršo, apie ką galvoja, tad tiesiog įėjo į kambarį ar kabinetą. Jame stovėjo stalas, ant kurio Elliw pasistatė didžiausią brangenybę.
Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw svarstė, ką daryti dabar. Atsisėdusi į kėdę ji pažvelgė pro langą ir tada prisiminė nežinanti kur atėjo. Ir, svarbiausia, kodėl ji čia atėjo? Ką čia galima veikti? Ar čia yra teleskopų? Akys užkliudė tą, kuris stovėjo ant stalo, bet tai buvo jos pačios teleskopas - jį Elliw atpažintų visur ir visada. Velsietė spoksojo į savo brangenybę ir atkakliai bandė suprasti, kur yra ir ką veikia. Deja, atmintis šitos informacijos pateikti nė nesiruošė.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Abigailė Nestrof Spalio 10, 2021, 02:27:50 pm
Ankstyvas savaitgalio rytas skambėjo kaip puiki proga ilgiau pasivartyti lovoje. Bet kur tau. Abigailė nebūtų buvusi Abigailė, jeigu nebūtų pakilusi iš lovos sulig žadintuvo čirpesiu, kuris nežinia kokiu būdu buvo užstatytas net savaitgaliui. Mergaitė pašoko iš lovos ir nuskubėjo rengtis. Nenorėjo pavėluoti papusryčiauti, nors šiandienai ir neturėjo planų apart nuėjimo pas Transfigūracijos profesorių, galbūt jis sėdėsiąs kabinete. Mat trečiakursė turėjo klausimų dėl praėjusios pamokos, kurioje visiškai nieko nesuprato. Transfigūravimas buvo sunkus mokslas, ir jis Nestrof visai nepatiko. Kaip ir koks Apsigynimas nuo Juodosios Magijos-varnei šie du mokomieji dalykai buvo tiesiog ne prie širdies.
Mergaitės pilvas šiandien galėjo padėkoti-pusryčiams buvo košė su bananais, Abigailės mėgstamiausia mėtų arbata bei skrebutis. Tiesiog pasaka! Žingsniuojant į profesoriaus kabinetą ji vis dar galvojo apie maistą ir džiaugėsi pagaliau normaliai pavalgiusi pusryčius.
Be abejo, transfigūracijos profesorius nesėdėjo kabinete ir nelaukė įkyrių mokinių ateinant. Kodėl varnanagė iš viso to tikėjosi? Net pati negalėjo atsakyti į šį klausimą. Tačiau vietoje sunkaus mokomojo dalyko profesoriaus, kabinete sėdėjo ne kas kitas, o ta šlykštynė, teleskopų garbintoja! Rudaplaukė tiesiog norėjo tą pačią akimirką dingti iš šitos skylės, tačiau buvo per vėlu.
-Kodėl tu seki mane, kur tik aš einu?! Kas tau negerai?-suspigo Abigailė ir pasigailėjo tai padariusi.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 17, 2021, 04:02:23 pm
Elliw sėdėjo pakankamai ilgai, kad pamirštų, ko čia sėdi. Tokiu atveju logiškas buvo tik vienas poelgis - atsistoti. Tokios geležinės logikos žmogus kaip Elliw kaip tik tą ir padarė. Tiesa, ji netruko pamiršti ir kodėl stovi, tačiau sėsti tingėjo. Kad čia kažkada yra sėdėjusi, ji jau seniai neprisiminė. Svarbiausia, kad teleskopas tebestovėjo ant stalo. Vadinasi, viskas bus gerai.
Kažkas prakalbo. Pirmiausia velsietė nutarė, kad tai teleskopas - jam jau laikas pradėti bendrauti su šeimininke. Deja, neatrodė, kad astronomijos prietaisas būtų nusiteikęs šnekučiuotis. Tai reiškė, kad čia yra ir dar kažkas. Elliw skubiai pamiršo tą supratimą, tačiau dėl kažkokių priežasčių apsidairė. Ir labai pasišlykštėjo: kalbėjęs padaras buvo ne kas kitas, o ne ne neLiucija! Ta bjauri mergiūkštė, sugebanti tik kenkti visiems pasaulio teleskopams!
- Tai tu kalta! - skubiai suriko Elliw, nors visiškai neįsivaizdavo, dėl ko kaltina bjaurybę. Spoksojo į ją ir laukė, kol išsinešdins. Vis dėlto netrukus pamiršo, kodėl į ją spokso ir nusisuko. Atlikdama šį be galo sudėtingą veiksmą ji užkliuvo ant stalo, ant kurio stovėjo jos teleskopas. Pastarasis sudrebėjo ir nuvirto ant šono. Laimei, nenukrito ant grindų, nors trakštelėjimo garsas buvo labai jau pažįstamas. Nepaisant to, kad Elliw jau buvo pamiršusi, kad šioje erdvėje egzistuoja ir ne ne neLiucija, jautė jai pačią didžiausią neapykantą. Taip, dėl visų nelaimių yra kalta tik ji!
- Mano teleskopas! - suriko velsietė ir nuskubėjo prie prietaiso. Ak, kaip reikėtų atkeršyti šitai bjaurybei, kuri trukdo gyventi! Tik ji kalta dėl to, kad... Dėl ko ji ten buvo kalta? Šito Elliw neprisiminė, bet žvilgsnyje, netrukus įsmigusiame į ne ne neLiuciją degė kuo nuoširdžiausia neapykanta.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Abigailė Nestrof Lapkričio 02, 2021, 09:29:34 pm
 Mergaitės nuotaika, kuri buvo visai pakenčiama, kaip mat subjuro. Tikrai nereikėjo pamatyti tos kvailos teleskopininkės. Jeigu ne ji, ta gera ir produktyvi nuotaika tikriausiai būtų išlikusi. Bet ne, būtinai reikėjo ateiti ir sutikti keistuolę Elliw. Ir galėjo tas transfigūracijos profesorius sėdėt kabinete. Abigailė jau būtų paklausus savo klausimo, gal net ir sulaukus atsakymo, o galbūt jau ir išėjusi iš kabineto.
 Be abejo, trenkta teleskopų gerbėja ir vėl pradėjo savo marazmus. Tas pats per tą patį. Kiek varnei teko susidurti su ja, ji vis kartodavo tuos pačius žodžius. Tai Nestrof jau spėjo įgristi. Ją tikrai reikėtų uždaryti į psichiatrinę ligoninę. Gal ten turėtų kokių nors vaistų nuo teleskopomanijos ir kvailumo? Nes šiai mergiotei jų tikrai reikia.
-Ar tu nemanai, jog tau reikia pagalbos?-laikydama suspaustus kumščius paklausė rudaplaukė tos keistuolės.
 Be abejonių, būtų tikrai siaubingai naivu tikėtis, jog Elliw atsakys kažką kito nei "Tai tu kalta" arba "Mano teleskopas", bet ką gi, galbūt verta pabandyti?..
 O gal ir neverta. Nes kalbėtis su tokiu psichiškai nestabiliu žmogumi Abigailei paprasčiausiai trūko nervų ir kantrybės. Bet, ką jau be padarysi. Klausimas ištartas, bus kaip bus. Reikės pabandyti kuo tyliau išsliūkinti iš čia,-mintyse sau pasakė žaliaakė ir net pati suabejojo, ar tai įmanoma, žinant tai, kad klastuolė gali viską kuo puikiausiai išgirsti.
Antraštė: Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Lapkričio 14, 2021, 11:59:46 pm
Ak, ir iš kur pasaulyje atsiranda tiek daug bjaurių mergiūkščių? Ir kodėl jos būtinai turi trukdyti gyventi? Elliw - gera mergaitė, bet kodėl ji nuolat sutinka visokias bjaurybes?
Šis klausimas jau seniai kamavo velsietę, bet atsakymo ji radusi vis dar nebuvo. Neprisiminė, kodėl dabar apie tai susimąstė, bet ir vėl pamačiusi netoliese ne ne neLiuciją supyko. Tai ji dėl visko kalta! Teleskopas gulėjo ant stalo. Vadinasi, bjaurioji mergiūkštė jau spėjo kažko pridirbti! Ak, kaip nuoširdžiai Elliw jos nekentė!
- Tai tau reikia pagalbos! - su baisiausiu nepasitenkinimu atrėžė klastuolė ir toliau nenuleisdama akių nuo bjaurybės. Ką gali žinoti, ką ji padarys teleskopui? Ne, astronomijos prietaisą kažkaip apsaugoti reikia! Tik ką daryti, kad ta bjaurybė nė nesiartintų? Kurį laiką bandžiusi atsakyti į klausimą velsietė jį paprasčiausiai pamiršo - kaip ir ne ne neLiucijos egzistavimą šioje erdvėje. Mergaitė pažvelgė į astronomijos prietaisą ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis guli. Kuo skubiau jį pastatė ir pasijuto patenkinta. Tiesa, tuo metu pastebėjo, kad teleskopas yra keistai pakrypęs, kas leido spėti, kad yra sudužęs. Elliw supyko.
- Tai tu kalta! - suriko ji neLiucijai. Neprisiminė, ar būtent tą bjaurią mergiūkštę matė paskutinę, bet koks galiausiai skirtumas? Visos keturios yra vienodai bjaurios! Ir kaltos, žinoma.
Elliw prisiminė, kad kartais kišenėje turi kažkokią lazdą. Vis dar nežinojo, kam ji yra skirta, bet nutarė dėl kažkokių priežasčių tą lazdą išsitraukti. Gerai ją apžiūrėjusi pakėlė akis ir dar kartą pamatė, kad čia yra ir ne ne neLiucija. Velsietė kuo nuoširdžiausiai pasišlykštėjo.
- Tu sulaužei mano teleskopą! - suriko ji ir atsuko lazdą bjauriosios mergiūkštės pusėn. Taip, ji tikrai buvo bjauri! Reikėjo šitą problemą išspręsti, bet čia Elliw susidūrė su kitu iššūkiu: ji visiškai neįsivaizdavo, ką kartu su ja kabinete esanti mergaitė padarė tokio jau bjauraus.