Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pamokos => Nuodai ir vaistai => Temą pradėjo: Sorenas von Sjuardas Sausio 05, 2015, 07:57:41 pm

Antraštė: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 05, 2015, 07:57:41 pm
   Šis kabinetas užima didingą vietą požemiuose, kur ne taip pavojinga, kad nuodingos dujos ar kokie Didinimo eliksyro garai išlėks į gamtą ir ten viską „užradioaktyvuos“ arba suteiks gyvūnėliams visokių netinkamų savybių. Na, apie žalą nebekalbėkim - Nuodų ir Vaistų kabinetas yra Hogvartso mokyklos požemiuose, o ši vieta nėra tokia jau baisi, kaip gali skambėti, o ant durų kaba paprasta lentelė su kiek apdegusiu užrašu „Nuodų ir vaistų kabinetas“.
   Ši klasė didelė, tačiau lubos tikrai nėra aukštos - tik apie du metrus su trupučiu, o jeigu jau esi netyčia aukštesnis, tai jau tikrai nieko gero. Suolai sustatyti visi atskirai, po vieną, klasės priekyje lenta, prieš ją - didžiulis mokytojo stalas, nukrautas kolbomis, eliksyrų mėginiais ir knygomis. Žvelgiant iš klasės galo kairiau mokytojo stalo, prie sienos yra kelios spintos, prikimštos senų ir naujų chemijos, alchemijos, nuodų, vaistų ir eliksyrų gaminimo, teorijos ir panašios tematikos knygų. Sienoje, esančioje dešinėje, yra dvejos durys.
   Senos, nedidelės durys, esančios dešiniau, veda į eliksyrų gaminimui reikalingų sudėtinių dalių sandėlį, kuriame gali rasti praktiškai visko - nuo paprasčiausio bezoaro akmens iki rečiausio raikočio žiedo, pražystančio tik kartą per šimtą metų. Sandėliukas nemažas - maždaug 20 kvadratinių metrų, bet taip užstatytas lentynomis ir spintelėmis, kad dažnai sunku ir praeiti.
   Kairiau, arčiau profesoriaus stalo, yra naujesnės, gražesnės, beveik visuomet užrakintos durys - ten laikomi visi eliksyrai, nuodai ir priešnuodžiai, ir įvairūs kiti viralai. Į kambarį užeiti pilną teisę turi tik klasės šeimininkas, Nuodų ir Vaisto dalyko profesorius. Galbūt todėl šiame kambaryje nuolat palaikoma perfekcionistiška tvarka, visi viralai kruopščiai tvarkingai surūšiuojami ir sudėliojami į tam tikras lentynėles.
O pati klasė vėsi, patogi ir be abejo, tikrai atitinka paslaptingą ir didingą eliksyrų mokslą.
Klasėje dažnai sėdi prie savo stalo Nuodų ir Vaistų profesorius, kartais lūkuriuoja mokinių, ateinančių konsultuotis arba atlikti arešto. Užeik ir tu, jeigu nori išmokti subtilaus eliksyrų gaminimo meno...


Areštą atlikusiųjų garbės sąrašas:
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeinė Meko Sausio 11, 2015, 12:37:17 pm
((Tikiuosi, kad čia atpėdinau :D ))
Džeinė ir jos juodoji pantera jau gal dvidešimt minučių vaikščiojo pilies koridoriais ir dabar nusileido į požemius. Profesorė ieškojo profesoriaus Soreno Von Sjuardo kabineto. Eidama Klastūnyno vadovė dairėsi aplink ir skaitė užrašus ant durų. Pagaliau rado duris, ant kurių kabėjo kiek apdegusi lentelė su užrašu: nuodų ir vaistų kabinetas.
-Pagaliau,-atsiduso Džeinė.
Profesorė pabeldė į duris ir po kelių sekundžių pravėrusi jas įėjo vidun. Profesorė, vis dar tylėdama, nuėjusi atsisėdo ant kėdės. Tada prabilo, nežiūrėdamas į profesorių:
-Laba diena, profesoriau von Sjuardai. Tarėmės čia susitikti ir pranešti ką sužinojome. Mano sesuo dirba magijos ministerijoje, pavojingų nusikaltėlių bylų ir tyrimų skyriuje, tad paprašiau jos surasti Helenos Lestreindž bylą,-tyliai pasakojo Džeinė.-ji ir surado. Ėmė skaityti ir sužinojo, kad Helena yra animagė... Deja, daugiau nieko nesužinojo, nes į kambarį įėjo kiti darbininkai ir ji turėjo apsimesti tvarkanti popierius.
Klastūnyno vadovė atsiduso ir pažiūrėjo į nuodų ir vaistų mokytoją.
-O ką gi jums pavyko sužinoti?-paklausė jo profesorė.
Džeinė tikėjosi, kad bent jau jo naujienos bus geresnės.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 11, 2015, 01:20:11 pm
Sorenas von Sjuardas išsitraukė iš vienos nedidelės lentynos storą, seną knygą su geležiniais apkaustais. Nė nežvilgtelėjęs į viršelį, vyras atsivertė patį knygos vidurį ir nejučia šyptelėjo. ,,Sorenai Sorenai. Atsikratyk tu tos mados čiupti knygą nė nežinodamas pavadinimo." - pamintijo sau ir nusinešė knygą ant stalo. Kai žinių šaltinis tyliai dunkstelėjo ant stalo, iš už eliksyrų buteliukų išlindo trisdešimt vienerių metų aštuonkojis padaras. ,,Išlįstum laukan, pasivaikščiotum... o dabar visą laiką požemy tūnai. Į skeletą pavirsi." - pasigirdo Soreno mintyse priekaištaujantis balselis. Sorenas linktelėjo. ,,Va supiliu šitą eliksyrą ir šniosim į kokį uždraustąjį mišką." - pasižadėjo profesorius von Sjuardas ir uždėjęs piltuvėlį, pradėjo lėtai pilti raudoną, sproginėjantį mišinį. Staiga tylą kabinete sudrumstė beldimas. Keli raudoni lašai nukrito ant stalo ir susprogo, palikdami mažyčius krateriukus, it meteoritukų išmuštas duobes.
- Prašau,- maloniu balsu tarė profesorius ir paskubom supylė į butelį likusį viralą. Tada atsistojo ir pažvelgė į ką tik atėjusį žmogų. - Labą dieną, profesore Meko.- pasisveikino ir Nuodų ir vaistų mokytojas. Išklausė jos pranešimą ir užkimšo visus buteliukus. Susiraukė. Su animagais ne kas... - pagalvojo profesorius.
- Deja, Ministerijoje giminaičių neturiu, todėl iš ten jokių žinių neturiu. Bet žinau, kad Helena jau Londone. Tai pasakė vienas barmenas. Taigi, ne kas...- apmaudžiai skėstelėjo rankomis Sorenas.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 11, 2015, 02:52:04 pm
Gabrielė ėjo plėvesuodama tamsiai mėlyno apsiauso skvernais. Nusileidusi laiptais į požemį ji priėjo duris su apdegusia lentele. Jau ruošėsi energingai atplėšti duris ir įvirsti į kabinetą kaip furija, kai išgirdo iš už jų sklindnačius balsus. Nuleidusi ranką, siekusią durų rankenos, Gabrielė Devertes priėjo arčiau prie durų ir įsiklausė. Girdėjosi pažįstamas profesorės Meko balsas. Šioji pasakojo apie tai, kaip jos sesuo magijos ministerijoje išsiaiškino, kad Lestreindž yra animagė. Paskui atsiliepė von Sjuardas. Jis lygi ir apgailestaudamas pranešė, kad ministerijoje pažįstamų neturi, tačiau iš kažkokio barmeno sužinojo, kad Helena yra Londone. Gabrielė užsimerkė. Paskui atsimerkė ir pavarčiusi akis tyliai atsiduso. Tada pasitraukė per žingsnį nuo durų ir atsirėmė į priešais duris esančią sieną. Pakėlusi akis į virš galvos siūbuojančius voratinklius pati sau tyliai murmtelėjo:
- O kai kas mano, kad jūs abu - per dideli karštakošiai, vienas žvelgiantis per aukštai, o kitas per žemai.
Dar kartą atsidūsėjusi, moteris nusibraukė į akis lendančią plaukų sruogelę ir priėjo prie durų. Lėtai ir tyliai nulenkusi rankeną, jas atidarė. Pro atsivėrusi plyšį įsmuko vidun ir uždariusi duris, atsirėmė į jas.
- Tyliau,- murmetlėjo.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 11, 2015, 03:25:21 pm
Sorenas von Sjuardas ketino dar kažką pridurti, bet visą nekokių minčių giją nutraukė bildesys koridoriuje. Profesorius von Sjuardas nutilo, bet iš skambesio nutarė, kad eina suaugęs žmogus. Tada pamatė prasiveriančias duris ir išvydo pro jas žengiančią Gabriellę Devertes. Ši kažką tyliai pasakė ir tik po poros sekundžių mokytojas suprato ką. Susiraukęs, kad elgiasi taip neatsargiai, vokiečių ir anglų kilmės burtininkas užleido aplinkui kabinetą apsaugos nuo pasiklausymo užkeikimą.
- Labas diena, Gabrielle.- pasisveikino eliksyrininkas. - Ar kas nors negerai?- paklausė, įtempęs ausis - gal išgirs kokį išdavikišką garselį. Vyras vis dar stovėjo prie stalo, ant kurio gulėjo atversta knyga, stovėjo jau nebežvilgantis alavinis katilas ir medinis stovelis su laikikliais dešimčiai kolbų sudėti, ir visos vietos buvo užimtos raudonu mišiniu užpildytais cheminiais indais. Masė viduje kartkartėmis suburbuliuodavo, bet prasiveržti pro kamštį ir stiklą negalėjo. Sorenas užvertė knygą ir padėjo į vietą.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 13, 2015, 09:22:06 pm
Gabrielė linktelėjo. Vis dar tebestovėdama atsirėmusi nugara į duris, tarė:
- Neatsargumas. Kad ir kokios storos būtų šio kabineto sienos, apie duris to nepasakyčiau.
Apsidairiusi moteris pakėlė akis sau virš galvos. Voratinklis. Išsitraukusi lazdelę, Gabrielė atsargiai jį ,,nukabino" nuo lubų ir sienos ir lazdele nuskraidinusi padėjo ant kabineto grindų. Paskui sudėtingai pamakalavo lazdele, sumurmėjo keletą žodžių ir voratinklis ėmė ardytis ir susisuko į mažulytį baltų siūlų kamuoliuką. Įsidėjusi jį kišenėn, Gabrielė nuleido lazdelę ir be jokių įžangų kreipėsi į apsigynimo nuo juodosios magijos profesorę ir eliksyrų meistrą:
- Nekartokit, girdėjau viską, nes kažkas nepasirūpino apsauga,- Devertes reikšmingai žvilgtelėjo į von Sjuardą. Nežinojo, kodėl pasidarė tokia kandi. Bet per daug dėl to ir nesuko galvos. Apsiausto kišenėje jos pirštai čiupinėjo voratinklio gijų kamuoliuką. Po akimirkos ji stipriai sugniaužė jį kumštyje ir ištraukusi ranką iš kišenės metė į orą kita ranka besdama į jį lazdele ir sumurmėdama užkeikimą. Kamuoliukas išsivyniojo ir ore susivijęs į ploną siūlą, nusileido ant moters dešinės rankos riešo. Ten jo galai susitvirtino tarpusavyje ir ant astronomės rankos liko balta, beveik neįžiūrima juostelė.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeinė Meko Sausio 13, 2015, 10:02:48 pm
Džeinė atsiduso.
-Vis tiek kažkada reikės pasakyti apie tai kitiems... Tačiau ne šiandien,-pasakė profesorė.-laba diena, profesore Devertes.
Klastūnyno vadovė iš apsiausto kišenės išsitraukė lazdelę ir ja mostelėjo. Visus tris profesorius apsiautė lyg ir kupolas.
-Dabar niekas mūsų negirdės,- paaiškino Džeinė.
Juodaplaukė prikando lūpą. Tas tiesa, jie buvo neatsargūs. Tačiau ji buvo pernelyg susijaudinusi pranešti naujienas ir išgirsti jas iš kitų. Laimei, Hogvartse Klastūnyno vadovė neturi priešų. Nebent keletą nepatenkintų mokinių, tačiau jie jokios žalos padaryti tikrai negalėtų. Džeinė bemąstydama žvelgė į duris ir sukiojo sidabrinę apyrankę, kurią visada buvo užsidėjusi. Jai jau seniai nedavė ramybės vienas klausimas...
-Kas tas mokinys, kurio ieško Helena Lestreindž? Ir kodėl ji jo ieško?-paklausė Džeinė profesorės Devertes.
Profesorė vis žvelgė į knygų lentyną, mąstydama ir net kalbėdama su kitais profesoriais. Ji mąstė, kaip būtų galima sulaikyti Heleną. Ji jau turėjo vieną idėją, tačiau ji buvo nepaprastai pavojinga...
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 13, 2015, 11:04:06 pm
Sorenas von Sjuardas išklausė Gabriellę. Pro akis neprasprūdo kone ritualinis voratinklo nuėmimas, susukimas ir staiga - žabt ir pavertimas į kažkas panašaus kaip apyrankė. ,,Et, kieti šposai su lazdele jau nebe mano stichija... - nejučia atsiduso profesorius. Jam niekada net neprisireikia akmenėlio paversti į drakoną ar gaidį, skraidinti lazdele plunksnų ar keitinėti daiktų spalvas. Yra kaip yra, ką čia dar darysi. O jeigu koks šelmis euras nukris ant žemės, čiumpi rankomis, o ne lazdele...
- Atleiskit, nepasirūpinau saugumu.- nudelbė akis žemyn profesorius, nejučia lazdele mostelėdamas ir paversdamas Džeinės išburtą kupolą nematomu. ,,Ech, ir kodėl šiai profesorei būtina triukšmauti ir būti švyturiu bracz jūros pakrašty... - kiek susierzinęs pagalvojo Sorenas ir prabilo:
- O ko tai Helenai ieškoti mokinio, profesore Meko?- susiraukęs paklausė buvęs Durmštrango profesorius. ,,Kodėl visi blogiečiai arba pamišėliai ieško kažko konkretaus ir absurdiško? - pasvarstė vyriškis, stebėdamas kylančius keistų dujų burbuliukus kolbose esančiame raudoname skystyje.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 14, 2015, 05:15:03 pm
((Sorenai, euras ar galeonas?))
Gabrielė Dvertes bejausmiu veidu stebėjo kolegas profesorius. Džeinei Meko išbūrus kažkokį kupolą, ji tik pavartė akis ir tylėjo. Išgirdusi klausimą kelias minutes tylėdama apsvarstė atsakymą. Tiesa ta, kad ji nieko konkretaus nežinojo ir iš jų trijų negalėjo pasigirti jokiomis naudingomis žiniomis. Nei ji pažįsta kokių barmenų, nei turi giminių Magijos Ministerijoje... Tas kuoktelėjęs kažkokio departamento darbuotojas buvo gerokai įkaušęs ir regis tik tarp kitko, o gal gerai nė nesuvokdamas, ką šneka, prasitarė Gabrielei apie Heleną Lestreindž. O vėliau ji ir pati šiek tiek sužinojo iš kelerių metų senumo laikraščių. Tad po ilgoko tylėjimo Gabrielė, atsargiai rinkdamasi žodžius, tarė:
- Nieko tikro nežinau. Kaip jau minėjau, Lestreindž prieš keletą metų išžudė burtininkų šeimą. Dabar ji dar vis ieško tos šeimos likučių ketindama nušluoti juos nuo žemės paviršiaus. Vienas ar viena iš jų dabar turėtų čia mokytis, jeigu aš teisingai supratau tos giminės genealogiją.
Gabrielė nutilo. Raudonojo buko lazdelės galą įbedė į kitos rankos delną ir pasukiojo. Paskui staigiai atitraukė lazdelę nuo rankos ir susiraukusi pasižiūrėjo į delną. Ten matėsi nedidelė nudegimo žymė. Patrynusi tą vietą pirštu, moteris paslėpė rankas apsiausto rankovėse. Pažvelgė į profesorius. Paskui staiga nusprendė, kad turi išeiti. Pasitraukė iš kupolo, suardydama profesorius gaubusią magiją ir atsidariusi duris išėjo.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 25, 2015, 06:21:18 pm
((Euras. Praktiškiau keliaujant :DDD ))
Sorenas von Sjuardas abejingai gūžtelėjo pečiais.
- Supratau. Jeigu tai tiesa, vadinasi, ji pamišėlė...- padarė, ko gero, skubotą išvadą Sorenas. Profesorei Devertes staiga pasišalinus, vyras įtariai ją nužvelgė, bet vėlgi kilstelėjęs pečius, pasisuko į Džeinę Meko.
- Na, nesvarbu.- pasakė Nuodų ir Vaistų mokytojas ir žvilgtelėjo į laikrodį. - Greičiausiai pas mane pradės rinktis moksleiviai. Hogvartse yra beviltiškų vėplų, nesuprantančių, kas yra eliksyras,- šyptelėjo ir apmaudžiai skėstelėjo rankomis vyras.- Nereikia sukelti per daug įtarimų. Galėsime susitikti kitą kartą.
Savo senąja skroblo lazdele išsklaidęs kupolo kerus, profesorius luktelėjo, kol Džeinė Meko išeis ir atsisėdo už savo rašomojo stalo. Sorenas mėgo kerus, kurie nejučia, burtininkams nieko nepajuntant, juos išstumia iš kambario ir taip tyliai išnaikina problemas.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 31, 2015, 03:15:44 pm
Kasiopėja greitu žingsniu kulniavo rūsio kolidoriumi. Netrukus ji pasiekė kabinetą žmogaus, su kuriuo jai reikėjo pasikalbėti, su kuriuo ji privalėjo pasikalbėti. Rankoje mergina gniaužė laišką, kuriame ilsėjosi dvi judančios fotografijos ir grasinantis raštelis.
Jos mintyse vis sukosi žodžiai Brangioji Kasiopėja... Pasiilgai manęs? Nesijaudink, tuoj susitiksim... Kasiopėja net galėjo prisiekti, jog net dabar, eidama ji prieš akis matė save skęstančia ir mataruojančią rankomis. Ketverius metus ji iš jo nieko negirdėjo. Nejaugi dabar jis nusprendė grįžti?
Kasiopėja pabeldė į kabineto duris. Laukdama ji išsitraukė antrąją fotografiją, stebėdama, kaip ji krenta, plaukai plėvesuoja vėjyje. Ji giliai įkvėpė laukdama.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 31, 2015, 03:21:43 pm
Sorenas von Sjuardas užsidėjo akinius ir atsivertė knygą. Sukaupti dėmesį ties knygos tekstais nelabai sekėsi, mat galvoje įkyriai šmėsčiojo įvairios mintys, susijusios su vyriškio praeitimi, dabartinio Hogvartso bėdomis - pavyzdžiui, Helena Leistreindž (kuri, bent jau pasak kitų profesorių, buvo labai blogas žmogus ir ketino užmušti kažkokį Hogvartso mokinį). ,,Didelio čia daikto, vienas moksleivis. Nėra žmogaus - nėra bėdos, kaip sako liaudis. Mažiau žmonių - mažiau bėdų." - mąstė Nuodų ir Vaistų mokytojas. Išgirdęs beldimą į duris, vyras kilstelėjo galvą.
- Prašom užeiti,- pasakė profesorius nuvargusiu balsu, nors tą nuovargį stengėsi nuslėpti. Sorenas žvilgtelėjo į laikrodį, o tada smalsiai įsispoksojo į duris - kas gi vėl drumsčia eliksyrininko ramybę?
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 31, 2015, 03:30:14 pm
Kasiopėjos akyse pasirodė baimės ašaros. Penktakursė takiai sumirksėjo, rankove nusivalė, ir išgirdusi profesoriaus von Sjuardo balsą, atidariusi duris užėjo.
-Laba diena. Atsiprašau, kad trukdau, profesoriau,-ji pasakė uždarydama duris.-Bet man reikia pasikalbėti su žmogumi, kuriuo galiu visiškai pasitikėti.
Ji nuėjo link profesoriaus stalo, nematydama nieko aplink. Ji ištiesė voką su nuotraukomis ir tuo šiurpiu laiškeliu.
-Kažkas man tai atsiuntė. Ir aš nujaučiu kas, bet neįsivaizduoju kaip,-ji lėtai pasakė, suvogdama, jog čia buvo ir profesorė Meko. Ji nejaukiai atsisuko.-Laba diena, profesore Meko,-ji pasisveikino ir vėl atsisuko į profesorių von Sjuardą. Laukė, kol is kažką pasakys.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeinė Meko Sausio 31, 2015, 03:37:51 pm
Džeinė jau žinojosi atsisveikinti, tačiau staiga pasigirdo beldimas. Į vidų įėjo grifiukė Kasiopėja Evers, profesorė prisiminė ją iš apsigynimo nuo juodosios magijos ir kerėjimo pamokų. Klastūnyno vadovė linktelėjo penktakursei.
-Sveika,-pasisveikino su ja ir Džeinė.
Jos jau nebestebino naktį po mokyklą vaikščiojantys mokiniai. Nah. Tai jau buvo įprasta. Merginai išdėsčius, kad gavo keistą laišką, profesorė susiraukė. Tai galėjo būti susiję su Helena Lestreindž arba dar kuo nors baisesniu... Juodaplaukė prikando lūpą. Tai būtų neprošal sužinoti, be to, galbūt Kasiopėjai grėsė pavojus...
-Um... Ar neprieštarausit, jei trumpam pasiliksiu? Galbūt galėsiu kuo nors padėti,-pasakė mokytoja.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 31, 2015, 03:40:31 pm
Sorenas von Sjuardas pamatė, kad į kabinetą atėjo Kasiopėja Evers, viena iš geriausių jo Nuodų ir Vaistų mokinių. Iškart pastebėjo, kad jai kažkas negerai - atrodė išsigandusi.
- Laba diena, panele Evers.- pasisveikino Sorenas, kiek prisimerkęs. ,,Visiškai pasitikėti... malonu, Kasiopėja." - mintyse šyptelėjo profesorius, iš išorės rimtai stebėdamas Grifų Gūžtos moksleivę. Ne kasdien pas bet kurį profesorių ateina tokios dvasinės būsenos žmogus. Vyras užmetė akį į nuotraukas ir susiraukė. ,,Įdomu, įdomu."
- Gerai, Kasiopėja, minutėlę...- nutęsė Sorenas. - Profesore Meko, prašyčiau dabar jau išeiti. Manau, kad jeigu panelė Evers atėjo pas mane, jai reikalinga mano pagalba,- šyptelėjęs pasakė eliksyrininkas, nekantriai išsitumdamas profesorę už storų medinių durų ir užrakindamas tas duris lazdelės mostu. Kadangi žinojo, kad profesorei būdingas šioks toks landumas, o galų gale ir laikai nesaugūs, profesorius grąžino į kabinetą apsaugos nuo pasiklausymo kerus.
- Sėskis, pasakok, kas čia yra.- pasakė Sorenas, švelniai paimdamas iš moksleivės rankų popierius.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 31, 2015, 03:57:57 pm
-Nežinau ar jūs kada nors girdėjote apie tokį Fernandesą. Jis mano tolimas giminaitis, kuris išžudė praktiškai visą mano giminę, bet dabar turėtų būti negyvas,-ji pradėjo pasakoti profesoriui ir pirštu bakstelėjo į pirmąją nuotrauką. Vienuolikametė Kasiopėja joje krito nuo tilto ir ėmė skęsti.-Pirmame kurse aš vos nepaskendau. Kažkas mane pastūmė, bet tai nebuvo žmogus ar gyvūnas,-ji pasakė ir po to bakstelėjo į kitą nuotrauką.-Toliau, tą pačią dieną, aš nukritau nuo šluotos. Tai irgi buvo keista, nes skraidžiau visai neblogai, o tada jutau, lyg kažkas būtų nustūmęs mane nuo šluotos,-ji atsikrenkštė prieš pasakodama toliau.-Vasarą man buvo viskas daug maž paaiškinta. Kad tas Fernandesas nenurims, kol nebus gyvų Eversų palikuonių. Prieš kelis metus paslaptingois aplnikybėmis mirė mano tėtis ir močiutė. Likau vienintelė Evers, nes mama mūsų giminei nelabai priklausė.
Ji drebančiomis rankomis perbraukė per plaukus, prieš prabildama vėl.
-Sako, kad jis dirba per kitą žmogų. Moterį. Kad niekas nesuuostų, jog čia jis,-ji bakstelėjo prištu į raštelį, žadantį, kad ji su kažkuo susitiks.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 31, 2015, 04:14:41 pm
Sorenas von Sjuardas nagrinėjo abi nuotraukas. Kritimas į vandenį. Kritimas nuo šluotos. ,,Kritimas žemyn, į pražūtį." - mintyse atrado panašumų vyras. ,,Bet ne tame esmė...".
- Norėčiau tau užduoti keletą klausimų, Kasiopėja,- kilstelėjęs akis nuo nuotraukų, įsmeigė budrų, neramų, bet pasitikėjimą keliantį žvilgsnį į grifiukę Sorenas. Vyras kilstelėjo nuotraukas, lyg jau parodydamas, kad jos bus svarbios.- Ar numanai, kas tai fotografavo?
Luktelėjęs, kol Kasiopėja atsakys, Sorenas iškart pateikė ir kitą jam rūpintį klausimą. Prie esmės ėjo ne iškart,pirmiausia jis norėjo pasiaiškinti smulkmenas.
- Kodėl gi Ferdinandas, Eversas, jeigu teisingai pasakiau pavardę, žudė tavo šeimą? Jis turėtų būti, ar yra negyvas?
Vyras žvilgtelėjo į lapelį, įtemptai mąstydamas.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 31, 2015, 04:24:51 pm
Kasiopėja nunarino galvą, paslėpdama garbanomis veidą. Kurį laiką buvo tylu. Gal būt tai vėl prasideda. Juk viskas vyksta pamažu. Netgi tigrai medžiodami pirma sėlina, ne puola iš karto antilopes.
-Net nenumanau, profesoriau,-ji pasakė, pakeldama galvą.-Bet akivaizdu, kad fotografuota iš miško pusės. O gal net ir iš pačio miško,-ji pasakė lėtai mirksėdama ir stengdamasi lygiai kvėpuoti.
Kasiopėja apsižvalgiusi atsisėdo ant artimiausio suolo. Ji norėjo daug ko paklaust, bet jai nespėjus, profesorius von Sjuardas pats apipylė ją klausimais.
-Yra daug versijų. Vieni tikina, kad jis žudė mus, nes manė, kad mes esam kraujo išdavikai. Kiti tvirtina, kad jis siekė pikčiausio juodojo mago titulo,-ji nuryjo seilę.-Jis turėtų būti negyvas. Jis gyveno prieš daug metų.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 31, 2015, 04:56:09 pm
Sorenas von Sjuardas lėtai linktelėjo Kasiopėjai, mąstydamas apie nuotraukas ir kas su jomis gali būti susiję.
- Iš miško pusės... įdomu, kokiu tikslu.- netyliai, bet ir nepernelyg garsiai sumurmėjo profesorius, vėl žvelgdamas į nuotraukas. ,,Tikslai neturi būti sunkiai nuspėjami. Variantai tokie: bepročiui, bandančiam nužudyti mergaitę, reikėjo vadinąmųjų ,,Baimės trofėjų", bet kokių žmogaus baimės įkalčių... antra, žmogui, bandžiusiam nužudyti arba rimtai sužeisti Kasiopėją, reikėjo daiktinių įrodymų - kažkam kažką įrodyti. Trečia... tiesiog pagąsdinimui. Jeigu žudikas mato toli į ateitį." - skubiai svarstė Sorenas, prabėgšmais apžvelgdamas svarbiausius variantus.
- Supratau, Kasiopėja,- mokytojas šyptelėjo, bandydamas taip padėti nors kiek atsipalaiduoti ir Kasiopėjai. Kai esi įsitempęs, dažnai užmiršti svarbiausius faktus. Pastebėjęs įdomų jos žvilgsnį, vyras paklausė:- Manau, ir tu pati kažko norėtum paklausti?
,,Įdomu, kodėl ji atėjo pas mane. Juk turėtų labiau pasitikėti savo tėvynainiu, koledžo vadovu, o ne žmogumi iš Durmštrango, kurio kalboje retkarčiais girdisi rusiškas akcentas..."
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 31, 2015, 05:15:19 pm
Kasiopėja sėdėjo sukišusi pirštus į plaukus.
-Kas man dabar bus?-ji paklausė profesoriaus, prieš užduodama klausimą kuris ją labiausiai neramino.-Ar jis galėjo likti gyvas?
Ar jis taip įvaldęs juodąją magiją, kad gali siųsti nepaaiškinamus dėsnius iš anapus? Kasiopėjos galvoje sukirbėjo klausimas.
-Žinot, ką girdėjau krisdama?-ji tyliu balsu prašneko, lėtai dėliodama žodį po žodžio.-Juoką. Pamišusi, šaltą juoką. Tarsi kažkas džiūgautų, kad aš esu taip arti mirties,-Kasiopėja dar kartą pakėlė galvą į profesorių.
Jos akys dabar buvo juodos. Jose atsispindėjo baimė - baimė mirti. Baimė mirti nenatūralia mirtimi. Paskęsti, užsimušti, sudegti - visa tai kėlė Kasiopėjai siaubingą baimę.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 31, 2015, 05:28:28 pm
Sorenas uždėjo ranką ant nuotraukų. ,,Svarbiausia dabar  apsaugoti Kasiopėją ir išsiaiškinti, koks konkretus asmuo jai kenkia.". Išgirdus Kasiopėjos klausimą, vyro karčiai šyptelėjo.
- Kas tau dabar bus, priklauso nuo tavęs ir nuo žmogaus, kuris bando tau pakenkti,- atsargiai atrinkęs žodžius prabilo mokytojas. - Turėtum, vos tik pajutusi kažką neįprasta, susirasti mane ir papasakoti. Arba kad ir kurį kitą mokytoją... - nutęsė Sorenas abejodamas. Balsas vėl sugrįžo į įprastą, tvirtą ir ramų:- Jeigu tu pati man nieko nepraneši, padėti negalėsiu. Bet aš stengsiuosi. O dėl Fernandeso...
Sorenas von Sjuardas trumpam nutilo. Auksinės akys pavojingai žybtelėjo.
- Tikimybė, kad jis išliko gyvas, yra. - gana įprastu balsu pasakė Sorenas.- Man žinomi yra bent trys būdai, kaip jis galėtų ilgai išgyventi. Bet būdamas miręs jau nieko nebepadarys.
Išgirdęs tylų Kasiopėjos prisiminimą, Sorenas kilstelėjo antakius. Nežinojo, ir ko čia paklausti.
- Žinai, Kasiopėja, kartais kerštas ir principai žmogų nuveda ne tuo keliu,- pasakė Sorenas, turėdamas mintyje keletą žmonių, sutiktų savo gyvenime.- Kraupus juokas skirtas tik išgąsdinti, jis nieko daugiau negali padaryti. Tad išlik tvirta ir rami, o aš tau padėsiu. Padės ir kiti mokytojai.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 31, 2015, 06:08:37 pm
-Ačiū,-atsistojusi ji pasakė profesoriui ir luktelėjo, kol šis atrakino kabinetą. Kasiopėja nuėjo link durų ir atidarydama atsisuko.-Kai tik ką nors sužinosiu, iš karto pranešiu. Labos nakties, profesoriau,-ji atsisveikino su nuodų ir vaistų mokytoju ir išėjo į šaltą rūsio tylą.
Rūsyje aidu girdėjosi jos žinganiai. Gera turėti užnugarį. Bent jau žinau, kuo pasitikėti. svarstė Kasiopėja, kol pastebėjo popieriaus kvadratėlį, numestą ant grindų. Pasilenkusi ji jį pakėlė. Ant popieriaus raudonu rašalu buvo parašyta ,,Kasiopėjai". Merginai išvyniojo raštelį.
Citata
Negalėjai patylėti, ką? Geriau jau nebūtum sakiusi...
Kasiopėjai net širdį suskaudo. Jos sąmonė ėmė temti, per daug šiam vakarui buvo baimės. Mergina juto, kaip jos kojos nebelaiko jos svorio, o ji krenta ir krenta, aplinkui ateinant tylai.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeinė Meko Sausio 31, 2015, 06:22:39 pm
Džeinė Meko susiraukė, Sorenui von Sjuardui išgrūdus ją pro kabineto duris. Klausytis profesorė net nebandė, nes buvo aišku, jog Švilpynės vadovas bus apsaugojęs savo kabinetą nuo pasiklausymo. Tad juodaplaukė tiesiog atsirėmė į sieną, esančią netoli kabineto, ir, sukiodama tarp pirštų ant kaklo pakabintą perliuką, ėmė laukti. Šiaip jau galvojo eiti atgal į savo kabinetą ar dar kur nors, tačiau Klastūnyno vadovę kamavo bloga nuojauta. Ir ėmė rodytis, kad kažkas ją stebi... Staiga atsivėrė kabineto durys ir pro jas išėjo Kasiopėja Evers. Profesorė tik spėjo pamatyti, kaip pasirodė kažkokia juoda figūra ir grifiukė krito ant žemės. Tada juodoji figūra atsisuko į Džeinę. Mokytoja instinktyviai atšoko, nes lazdelės kilstelėti nespėjo-juodasis žmogus smogė jai kerais. Ant skruosto profesorė pajuto tekant kraują-jei ji nebūtų atšokusi, jau būtų buvusi negyva. Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja kilstelėjo lazdelę ir sušuko:
-Expelliarmus!
Į jos ranką atskrido priešo lazdelę. Figūra sušnypštusi atšoko.
-Mes dar susitiksim,-įtūžusi pilnu balsu tarė priešas.
Ir dingo. Džeinė nieko nelaukusi pripuolė prie grifiukės ir patikrino jos pulsą. Lengviau atsikvėpė, kai suprato, jog ji tik nualpusi. Tada kuo skubiau paėmė Kasiopėją ant rankų ir beveik bėgdama patraukė ligoninės link. Netrukus ji jau buvo ten.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 31, 2015, 06:30:59 pm
Sorenui von Sjuardui nespėjus nė dar kažko daugiau paklausinėjus, Kasiopėjai prisireikė skubiai išlėkti iš kabineto. Profesorius atrakino duris - kur dėsis, negi laikys ir taip jau išgąsdintą vaiką užrakintą požemiuose, kvepiančiuose įmantriausiais eliksyrais. Mokytojas dar pastovėjo tarpduryje, žiūrėdamas kažkur į akmeninę koridoriaus sieną, o tada grįžo atgal į kabinetą. Staiga išgirdo kažką dusliai nukrintant ant žemės. ,,Kas per?" - kilstelėjo antakius Sorenas. Atsargiai, paruošęs tvoti sustingdymo ar nuginklavimo užkeikimu, profesorius išėjo vėl į koridorių.
- Velnias.- susiraukė profesorius ir rodos, žengęs vos porą žingsnių, atsirado vietoje, kur gulėjo Kasiopėja, nuo kabineto durų nuėjusi dešimt žingsnių. ,,Dabar naktis, nėra ko žiūrėti į greitį." - pagalvojo Sorenas ir susirūpino, kurgi gabenti Kaisopėją: į ligoninę, ar į savo kabinetą. Madam Pomfri neklausinėja, bet išvydę Grifų Gūžtos šeštakursę, kiti moksleiviai pašiurps ir pradės nerimauti, ko nereikėtų... Vyras priėjo prie sienos ir išvydo kraujo dėmes. Sorenas staiga pastebėjo bėgančią Džeinę Meko ir tempiančią mergaitę bala žino kur. Mintyse keikdamasis visais įmanomais keiksmais, Sorenas tyliai užrakino kabinetą ir sekė profesorei iš paskos.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 01, 2015, 03:30:27 am
Jekaterina atskubėjo atlikti namų darbų numeris du. Priėjusi prie Nuodų Ir Vaistų kabineto giliai atsikvėpė ir pabeldė į duris. Nieko neišgirdusi paklibeno duru rankeną ir labai nustebo - durys buvo užrakintos. Kažkodėl ji labai supyko, bet nenutuokė, kodėl. Tikriausiai dėl to, kad dabar gaus laukti, nors laukimas nebuvo jos silpnybė. Piktai atsidususi norėjo atsiremti į sieną, bet ji buvo nešvari.
 - Valyk! - istare ji. Dulkės nuo sienos dingo. Šį burtažodį ji išmoko per Kerėjimo pamoką. Tuomet ji atsirėmė į sieną, nebijodama išsipurvinti. Ji nežinojo, ar reikėjo atsinešti savo eliksyro receptą ar ne, todėl buvo atsinešusi keletą pavyzdžių. Kelis sunkesnius ir kelis paprastus. Kitaip tariant, du trečio kurso, du antro ir du pirmo. Abu įdėmiai perskaitė deglų šviesoje ir toliau gana stipriai piktindamasi, kad namų darbai užtruks ilgiau, laukė.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 02, 2015, 08:33:12 pm
Sorenas von Sjuardas staiga atsidūrė prie Nuodų ir Vaistų kabineto, tik švyst ir jau prie akmeninės sienos ir durų į klasę. Buvo girdėti tik ūžtelėjimas, bet ne toks, kokį gali girdėti, kai teleportuojiesi oru. Netaręs nė žodžio, profesorius senoviniu, pajuodavusiu raktu atrakino duris ir skvarbiomis auksinėmis akimis nužvelgė Jekateriną Houly.
- Labas vakaras, panele Houly,- draugiškai pasisveikino vyras, įleisdamas Klastūnyno moksleivę į savo kabinetą. Sorenas skubiai uždarė sunkias medines duris ir atsisėdo prie savo rašomojo stalo. Atsivertė klasės pažymių ir pasiekimų knygą, namų darbų, kuriuos buvop uždavęs, puslapį.
- Na, kokiu tikslu atėjai, panele Houly?- paklausė Sorenas, žiūrėdamas į pirmakursę. - Atleisk, kad užtrukau. Reikalai...- šyptelėjo mokytojas ir apgailestaudamas skėstelėjo rankomis.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 02, 2015, 08:46:14 pm
Pagaliau Jekaterina sulaukė profesoriaus. Pasipiktinimas kažkur išgaravo. Ji įtrepsėjo į kabinetą vos tik jam atsidarius. Ji jautėsi kažkokia mažutė ir smulkutė. Mokytojui užklausus, kokiu tikslu ji atėjo, mergaitė ištarė:
 - Atėjau dėl namų darbų. Norėčiau pagaminti keletą pasivertimo eliksyrų, - ji kalbėjo tvirtai, nors ir jaudinosi. Ji neramiai žvalgėsi nuodų ir vaistų kabinete. Apžvelgusi visą kabinetą vėl sugrįžo prie mokytojo. Nejučia nusipurtė nuo geltonų akių žvilgsnio. Koks žmogus gali turėti geltonas akis? Na, nebent katinas arba ne žmogus... Pamanė ji ir stengėsi ramiai sėdėti.
 - Eliksyro receptą reikėjo susirasti pačiam ar paskirsite jūs? - paklausė Jekaterina klausimo, kuris ją jau seniai kankino. Pagaliau ramiai įsitaisė ir pasirengė atremti profesoriaus žvilgsnį.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 02, 2015, 09:01:22 pm
Sorenas greitai pasitrynė sustingusias rankas. ,,O, pagaliau nors vienas, tiksliau nors viena, nepatingėjo užeiti eliksyrų pagaminti." - patenkintas pamanė profesorius. Kaip bebūtų keista, kaip visada, kone pati pirmoji į kabinetą užėjo Klastūnyno atstovė. Ir gerai - paprastai apsnūdusį ekscentriškąjį mokytoją išjudindavo tik jo paties mėgstamos veiklos. Jeigu jam tektų vesti Magijos istorijos pamoka,s Sorenui buvo itin sunku apsispręsti - kurie greičiau užmigtų - mokytojas, ar jo mokiniai.
 - Gerai, Jekaterina... - blausiai šyptelėjo Sorenas, pralinksmintas iš visų vienuolikametės jėgų bandomo sutvirtinti žvilgsnio.- Užteks tik vieno recepto, tik vieno eliksyro. Galėjai išsirinkti norimą eliksyrą pati. Jeigu jau turi savo atsineštą receptą, gali gaminti pagal jį, jeigu neturi - aš duosiu,- pasakė profesorius von Sjuardas. ,,Ir ko gi ji taip žvalgosi po tą kabinetą? Nieko čia ypatingo neras, kakžką įdomaus įžvelgti gali tik profesionalo akis..." - nuobodžiaudamas pamąstė Nuodų ir Vaistų mokytojas.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 02, 2015, 09:13:57 pm
Pagaliau mergaitė tinkamai susikaupė.
 - Aš turiu šešetą receptų, - ir padavė profesoriui. Tai buvo "Šikšnosparnio galva", "Sparnuotos kojos", "Maitėdos išraiška", "Liguistumas", "Juokų veidas" ir "Katės snukutis". Visi buvo ganėtinai sunkūs, nes kaip tik dabar Jekaterina pagalvojo, kad juos visus ėmė iš antro ir trečio kurso knygų, o ne pirmo. Ji nesijautė nemaloniai ar išsigandusi. Priešingai - jai patiko save išbandyti. Laukė, ką pasakys mokytojas. Leis pačiai išsirinkti ar išrinks pats? Ji pati tikriausiai norėtų "Katės snukučio", bet ir "Sparnuotos kojos" atrodė visai nieko. Ir vėl iš mokytojo išraiškos matė, kad atėjo pirmoji ką nors gaminti. Tikriausiai daugeliui patinka rašyti rašinius. Ji pagaliau nusišypsojo, nes nebesijautė labai susikausčiusi.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 02, 2015, 09:21:51 pm
Sorenas von Sjuardas mostelėjo savąja skroblo lazdele ir niūrioje požeminėje klasėje paeiliui įsižiebė visos lempos. Kaip bebūtų nekeista, požemiams trijų lempų šviesos nebeužteko. Sorenas peržvelgė akimis visus receptus ir šyptelėjo.
- Gerai, gali bandyti gaminti... Kurį renkiesi?- paklausė moksleivės profesorius von Sjuardas, grąžindamas lapelius su receptais. Švilpynės vadovas užmetė akį į sieninį laikrodį ir lazdele palietęs, užkūrė ugnį ant savo rašomojo stalo esančio specialaus prietaiso. Dviem tikslais - pirma, kad profesorius norėjo išvirti ypatingos arbatos, tikėdamasis, kad ateis ir daugiau moksleivių. Ir antra, kad norėjo apšildyti gerokai pravėsusius požemius. Prie malonios, ne per ryškios šviesos Sorenas mėgo ir šilumą.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 02, 2015, 09:32:07 pm
Kai profesorius leido jai pačiai pasirinkti receptą.
 - Aš pasirinksiu "Katės snukutį", - patenkinta pasakė Jekaterina. Ji mostelėjo lazdele ir tarstelėjo:
 - Incendio, - ji iš dalies tikėjosi, kad padarys profesoriui įspūdį, kad moka šiuos kerus. Ji užkaitė katilą ir pasidėjo ant stalo receptą. Kai kurias medžiagas ji turėjo, bet kitas galėjo gauti tik čia, Nuodų Ir Vaistų kabinete. Ji dar kartą peržvelgė receptą ir išsitraukė reikalingas medžiagas. Penkių medžiagų neturėjo.
 - Profesoriau, ar galėčiau nueiti pasiimti penketą medžiagų, kurios yra uždraustos prekiauti Skersiniame Skersgatvyje? - ji nežinojo, kodėl taip ilgai pasakė, bet tiesiog jau pasakė. Kol profesorius atsakė, ji visiškai susitvarkė stalą, kad galėtų plačiai ir patogiai dirbti.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 02, 2015, 09:48:24 pm
Sorenas nerūpestingai linktelėjo, nepakeldamas galvos nuo katilo su vandeniu, kurį kaip tik dėjo ant ką tik užkurtos ugnies. ,,Kaži, ar būtina pabrėžti, kad recepte yra Skersiniame skersgatvyje uždraustų produktų? Skamba, kaip kad tik dėl progos padirbėti su tokiais pavojingais daikteliais ir tesirinko žmogus receptą...".
- Prašom, nueik. Sandėliukas čia, - parodė kaire ranka sau už nugaros, netoli kabineto durų. Nedidelės durelės į atsargų kambarėlį atsivėrė. Sorenas trumpam kilstelėjo akis nuo knygos ir šelmiškai šyptelėjo.- Bet atsargiai, nes produktus uždraudžia ne šiaip sau.- pasakė mokytojas, tada atsistojo.
- Gal paskui norėsi arbatos?- paklausė profesorius von Sjuardas šyptelėdamas. Požemiai maloniai įšilo nuo magiškos ugnies.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 02, 2015, 10:00:07 pm
 - O, taip, ačiū, - linktelėjo Jekaterina ir nuskubėjo į sandėliuką. Susiradusi visas medžiagas pasiėmė ir parėjo atgal. Kol kas nieko nenutiko, tik išvyniojus kažkokį keistą hibridą jis ėmė šaudyti žiežirbomis. Šitą panką kažkokį pirmiausia reikia įmesti į verdantį vandenį, pagal receptą. Pagalvojo ji ir įdėjo tą padarą į katilą su užvirusiu vandeniu. Vanduo nusidažė violetine spalva ir šaudė karštas, juodas žiežirbas. Jekaterina susidomėjusi apžiūrėjo ir kruopščiai dirbo toliau. Bumslango oda - ir šitos reikia?! Mergaitė kruopščiai viską pjaustė, traiškė ir sunkė. Buvo gana lengva. Sutrešusios mėnulio pelės uodegos? Na, tai jau bus trečioji pavojinga medžiaga. Ji supylė ir slibino kraują. Dabar, jau sudėjus tiek medžiagų eliksyras pasidarė kokčiai geltonos spalvos ir silpnai burbuliavo. Čemeryčių antpilas su lašeliu doksių nuodų. Gryna nesąmonė. Ji dirbėjo gal valandą ir viską darė nuosekliai, nė karto nesuklydo. Pagaliau skystis buvo žalsvai mėlynas ir nė trupučio nejudėjo, tik ant viršaus vis atsirasdavo geltonų ratilų kaip katės akis.
 - Profesoriau, baigiau. Išbandyti? - paklausė mergaitė labai savimi patenkinta.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 09:18:00 pm
Sorenas von Sjuardas šyptelėjo ir uždėjo katiliuką vandens ant jau degančio prietaiso. Iš stalčiaus, jį atsidaręs, išsitraukė mažą, ornamentais išpuoštą dėžutę. Spustelėjęs pirštu kelias fragoriškas ir pagonybės ornamentų saules, vyras atidarė dėžutę ir ištraukė kelis nematytos žolės lapelius ir sumetė į katiliuką. Profesorius buvo susitelkęs į viralo gamybą, bet tuo pačiu momentu atidžiai stebėjo ir Jekaterinos darbą. Išgirdęs jos itin išdidų balsą, Sorenas prisimerkęs pažiūrėjo į mokinės išvirto eliksyro spalvą.
- Gali bandyti.- linktelėjo mokytojas ir iš spintelės išsitraukė gydomąjį eliksyrą. Po kiek laiko vėl atsistojo ir įmetė į katilą kaži kokių žydrų miltelių. Iš mažo puodo pradėjo virsti sidabriški garai, kurie labai gardžiai kvepėjo. Tada Sorenas pažiūrėjo į laikrodį ir laikydamas kiek svylančią nuo gar ranką virš katiliuko, palaukė tris sekundes. Tada supylė į ten Laplandinės pelėdos kraujo lašiukus.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 09:28:13 pm
Jekaterina išgėrė lygiai nurodytą dozę eliksyro ir pajuto traukulius veide. Veikiai pradėjo kutenti. Atrodė, kad veidas išsilydo ir kuriasi iš naujo. Panašiai ir buvo. Tada susiformavo katės veiduko forma ir apžėlė juodais plaukais. Akys tapo siauros, vyzdžiai išsiplėtė, nes kabinete buvo gana tamsu. Nosytė virto trikampiu ir labai mielai atrodė. Mergaitė pajuto, kaip dantys nusmailėja, o iltiniai virsta iltimis. Prie burnos išdygo gražūs ir ilgi ūsai.  Vietoj antakių taip pat atsirado kaip sumažinta ūsų kopija. Ji paglostė savo veidą ir nudžiugo pajutusi katės ausis ant galvos. Ji pasiėmė veidrodėlį ir aiktelėjo.
 - Kaip mielai atrodau! Profesoriau, kaip man pavyko?
Ji beveik krykštė iš džiaugsmo, nes veidukas atrodė taip mielai, kad norėjosi murkti. Iš tiesų ji išleido panašų garsą ir susijuokė.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 09:53:37 pm
Sorenas von Sjuardas užgesino ugnį ir nuėmė įkaitusį katiliuką be jokių pirštinių. Tada supylė arbatą į porą paprastų raudonų puodelių. Tada pasisuko į Jekateriną ir stebėjo, kaip ji išgeria eliksyrą. Kiek susidomėjęs žiūrėjo, kaip jos veidas virsta į didžiulį katės snukutį.
- Puiku, Jekaterina.- pasakė pralinksmėjęs profesorius.- Devyni taškai Klastūnynui.
Kai mergaitė - katė kažkur nusisuko, Sorenas tyliai, visiškai be garso į savo arbatą įsipylė raudono skysčio, panašaus į vyną. Vieną puodelį padavė klastuolei, o kitą, pripildytą raudonesnio gėrimo pasiliko pats.
- Ar turi laiko pabūti? Noriu užduoti keletą klausimų.- gana įprastu, nerūpestingu tonu paklausė Sorenas. Profesoriui magėjo paklausinėti apie hipertimeziją.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 10:01:08 pm
Jekaterina nušvito, kai Klastūnynui buvo paskirti devyni taškai. Ji susidomėjo, kad profesorius lietė virdulį be jokių pirštinių. Ji maloniai priėmė arbatos puodelį, prieš tai sutvarkiusi darbo vietą.
 - Taip, žinoma, turiu laiko, - nusišypsojo mergaitė. Ji jautėsi labai jaukiai ir gurkštelėjo arbatos. Ji išties buvo labai graži. Ji vis kikendavo, kai ūsai pakutendavo kaklą. Recepte buvo parašyta, kad išsivadės viskas per valandą. Jai vis tiek patiko katės veidukas, nes iš tiesų buvo labai miela. Arbata buvo labai kvapni ir jaukiai šildė. Ji vėl gurkštelėjo. Ji įtarė, kur link suka profesorius, bet daugelis žmonių traukdavosi nuo jos kaip nuo maru sergančios, jei ji kam nors pasakydavo apie ligą. Buvo ramu, tik ugnis poškėjo. Tas garsas ją ramino. Kartais ji pasinerdavo į prisiminimus, bet dabar laikėsi tvirtai ir šiek tiek šypsojosi.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 10:20:04 pm
Sorenas von Sjuardas susiraukė. ,,Ot kvailys. Galėjai bent dėl vaizdo užsimauti tas kvailas pirštines..." - mintyse suirzo vyras, nors iš išorės išliko ramus ir bejausmis, netgi su šypsena dėl dailaus Jekaterinos snukučio. Jaukus požemių kabinetas kvepėjo mišku: miško gėlėmis, medžiais, grynu oru. ,,Apie ką čia dabar paklausus?".
- Taigi, Jekaterina... Ar hipertenziją laikai pranašumu, ar tai sukelia tau nepatogumų? - paklausė Sorenas vieno iš svarbiausių dalykų. Kai kurie žmonės net ir gerus dalykus laiko nemaloniais, o mokytojas jokiu būdu nenorėjo sukelti Jekaterinai blogų prisiminimų ar jausmų. Gurkštelėjo arbatos, kurios skonis buvo kaip mėgstamiausio Soreno maisto produkto. Židinyje, šalia Soreno, kūrenosi ir šilumą skleidė ugnis.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 10:28:34 pm
Jekaterina nujautė klausimą. Dažnai žmonės to klausdavo? Tie žmonės būdavo jos draugai.
 - Hipertimezija man privalumas, nes puikiai su ja susitvarkau, ji stiprina valią ir padeda sunkiose situacijose, nes gali prisiminti labai reikšmingus dalykus. Kita vertus septynerių buvau, kai ji pasireiškė ir buvo labai sunku susitvarkyti, bet jau du metai gyvenu ramiai. Tie kiti du metai buvo klaikūs, bet gerai juos prisimenu ir susipažinau su jais ir priėmiau, todėl jie ramiai ir guli sau, nenagrinėju jų, nebent labai retai, - ji gūžtelėjo pečiais. Ši tema jai nebuvo opi, nes ji jautėsi pranaši, turinti tiek sugebėjimų. - Aišku, tai nėra mano vienintelis gebėjimas, bet jis man patinka, - lėtai nutęsė ji. Jai nereikėjo visko dėtis galvon. Ji ir taip viską prisimins.
 - Čia jaučiuosi jaukiai, nes miškas man atgaiva, o šis kabinetas ypatingai kvepia mišku, - ramiai pasakė ji. Keistai viskas dėliojosi, nes visi keisti faktai išlysdavo. Nejučia ji susidomėjo mokytojo kilme.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 10:54:56 pm
Sorenas von Sjuardas linktelėjo. Šitas žmogus, pasirodė, nebuvo iš kelmo spirtas vištelis, nevertinantis likimo dovanų, kad ir kaip jas bepavadintų žmonės.
- Įdomu. - nuoširdžiai šyptelėjo profesorius. Jam užsitrigo vienas iš paskutiniųjų sakinių: Aišku, tai nėra mano vienintelis gebėjimas, bet jis man patinka. Mokytojo akys šelmiškai žybtelėjo.
- O antras tavo gebėjimas yra metamorfmagystė, ar ne?- paklausė Naudų ir Vaistų dėstytojas. Jekaterinos pavidalo keitimą negrynos anglų tautybės burtininkas buvo matęs Uždraustajame miške, kai slapčia stebėjo Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros namų darbus atliekanmčius moksleivius.
- Taip, vienas iš šios eliksyrinės arbatos bruožų yra įdomūs garai,- šyptelėdamas pasakė Sorenas.- Jie suteikia miško, gamtos kvapą visam kambariui, o kartrais netgi ir visiems namams. Užtat tokią arbatą mėgstu. Daugeliui žmonių, o tarp jų ir man, patinka būti gamtoje. Neturim nuo jos atsiplėšti.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 11:07:27 pm
Jekaterina šyptelėjo. Nors miške ji nebuvo pasirodžiusi tikruoju pavidalu, bet jos elgesys buvo panašus.
 - Taip, iš tiesų, nors ir tai nėra paskutinis gabumas, - ji šyptelėjo. - Mano antrieji namai yra miškas, nes vaikystėje tik ten sugebėdavau išvalyti protą nuo ligos, o vėliau, kai susivaldžiau, naudojau ten tai, ką gavau gimdama.
Ji kalbėjo visiškai ramiai ir atsigėrė dar arbatos. Nebuvo linkusi apie save kalbėti su savo amžiaus vaikais. Veikiau ji normaliai kalbėdavo tik labai už save vyresniais arba tik suaugusiais. Ji paprasčiausiai nemokėjo bendrauti su bendraamžiais. Visada buvo atsiskyrėlė. Prisiminimai norėjo iškilti į paviršių, bet mergaitė juos puikiai sutramdė, ką jau darė daugybę kartų ir vėl sudėjo į lentynas, kurios jau ketverius metus gyvavo jos galvoje ir jau seniai buvo tapusios gyvenimo dalimis. Jos akyse spindėjo užsidarantis stalčius, nors tai nevyko kabinete. Ji pakėlė galvą ir vėl gurkštelėjo arbatos. Pasičiupusi vieną mintį lėtai gliaudė ją mintyse, kol tvyrojo tyla.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 09, 2015, 04:25:49 pm
Sorenas von Sjuardas išgėrė savo arbatą ir puodelis dingo, paliestas lazdelės galiuku. Vyras pažvelgė į sieninį laikrodį. Iš už katilo išniro sotus voras ir kažką pamatęs požeminio kambario kampe, nuropojo į ten. Soreno žvilgsnis apsiblausė ir paniro tarytum į kitą pasaulį, esantį į šiaurės rytus nuo Anglijos. Atgal į praeitį nuo Soreno dabarties.
- Na, ką gi.- gyvu balsu prabilo vyras.- Tau jau metas grįžti į savo koledžo kambarį. Jau vėlu. Labanakt.
Mokytojas buvo aptingęs nuo šilumos, bet atsistojo ir priėjo arčiau židinio. Atsargiu atstumu nuo ugies sudėjo keletą beržo pliauskų į liepsną. ,,Kartais gerai žinoti, bent ko turi saugotis, nors tai nekelia baimės... - šovė į galvą mintis, kai ir visos - apdairiai apsaugotos oklumantija.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 09, 2015, 06:08:02 pm
Jekaterina pabaigė išgerti arbatą ir laikė dar šiltą puodelį rankose. Mokytojui atsisveikinus ji mandagiai padėjo puodelį ant stalo ir padėkojusi už arbatą ištarė:
 - Labanakt, profesoriau, - mergaitė ramiai išėjo iš kabineto. Akys jau merkėsi nes ji tikrai norėjo miego. Jautėsi išsunkta, todėl atsirėmė į sieną nors akimirkai pailsėti. Tikriausiai taip veikia toji skani arbata Pamanė ji ir nusižiovavo. Džiaugėsi bent tuo, kad puikiai pavyko eliksyras, kuris buvo trečio kurso. Ji jau spėjo pamiršti, kad buvo su katės snukučiu, nes dabar vėl buvo normalios išvaizdos. Staiga ji pasijautė atgyvena. Pagalvojusi apie save kaip apie labai jau atsibodusį žmogų, mergaitė nuarė grįžusi į bendrąjį kambarį pasikeisti išvaizdą. Nestipriai, nes kol kas metamorfmagystė buvo jos paslaptis. Ji šyptelėjo ir nubėgo į Klastūnyno bendruosius kambarius.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 15, 2015, 08:22:39 pm
Gabrielė Devertes spyrė į von Sjuardo kabineto duris. Joms atsidarius moteris įgriuvo į patalpą nešina nemaža medine dėže. Koja uždariusi duris tarstelėjo:
- Laba diena, von Sjuardai.
Priėjusi prie profesoriaus stalo nutėškė ant jo dėžę. Viduje subarškėjo stikliniai buteliukai. Gabrielė Devertes atgalia ranka nusibraukė plaukus nuo kaktos ir pasižiūrėjo į šalia stalo stovintį profesorių. Kelias sekundes spoksojusi išbėrė:
- Atsiprašau už tokį grubų įsiveržimą, tačiau mano rankos buvo nepaprastai užimtos, - moteris kryptelėjo galvą į dėžę ant stalo, - Jeigu ant durų yra žymė, pasižadu sutaisyti. Dėžėje yra buteliukai su žvaigždžių dulkėmis, pamaniau, gal prireiks. Ne itin gerai išmanau, kokiems eliksyrams jos naudojamos, bet jums neturėtų būt neaišku.
Gabrielė įkvėpė ir pamosikavo ranka. Priėjusi arčiau garuojančio katilo, atsargiai įkvėpė. Šyptelėjo.
- Arbata? - paklausė žvelgdama į Soreną von Sjuardą.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 15, 2015, 09:06:43 pm
Puodelis, vos mokinei išėjus, vėl sugrįžo ant stalo, tik jau pakeitęs spalvą ir formą. Tiksliau, čia buvo kitas puodelis, Soreno mėgiamiausias. Sorenas von Sjuardas įsipylė dar vieną arbatos puodelį. Į jį iš gertuvės įpylė kažkokio eliksyro lašelį ir arbata nusidažė raudonai. ,,Pagaliau nors kartą gausi išgerti natūralios spalvos..." - pamintijo vyras patenkintas. Tada pro duris kažkas įgriuvo. Sorenas pašoko, žaibiškai išsitraukdamas burtų lazdelę ir netyčia nutėkšdamas puodelį nuo stalo. Raudonas skystis lašėjo ant žemės, o puodelio duženos skendo jame.
- Labas vakaras, Devertes.- pabrėždamas žodį ,,vakaras" ir ,,Devertes", pasakė vyras, o kita ranka lazdelės pagalba privertė pradingti visą kraują.
- O, labai malonu, - nudžiugo Nuodų ir Vaistų mokytojas. - Labai jums dėkoju, tikrai panaudosiu.
Sorenas iškėlė vieną buteliuką iš dežutės ir pažvelgė į jį prieš židinio ugnį. Ugnis apšvietė ir šildė tik keletą fotelių, esančių prieš ją, bet Soreno akims šviesos visiškai pakako. ,,Kokybė irgi gera... Puiku.".
- Taip, galbūt norite išgerti?- paklausė vyras. Mostelėjo lazdele ir puodelis, nemokšiškai sulipęs į varganą pirmykščio pavidalo parodiją, atsistojo ant stalo. Profesorius suniurzgė - kerėjimas jam niekada nesisekė super gerai. Iš dar kelių bakstelėjimų į puodelį, jis jua visiškai susitvarkė ir tapo toks, kaip ir anksčiau.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 16, 2015, 03:12:46 pm
Elizabeth susitvarkė ir įžengė pro atviras duris į nuodų ir vaistų kabinetą. Šis pirmas šovė į galvą mergaitei, kai ji nusprendė eiti ieškoti pagalbos. Varnei palengvėjo, kad ten buvo du profesoriai. Kai žvilgsniai nukrypo į ją mergaitė kiek sumišo, betvgana paprastai nužengė prie profesorių Soreno von Sjuardo ir Gabrielės Devertes.
 - Labas vakaras, aš esu Elizabeth Mayer, atėjau pasakyti kai ką jdomaus, - mergaitė uždarė duris. - Kiauliasodžio kalno oloje, galima sakyti, po žeme yra išsigandusi mergina. Ji šviesiaplaukė, yra Varnė ir maždaug penkto šešto kurso. Jos nepažįstu, bet manau, kad ten ji tikrai ne savo noru.
Ramiu balsu išdėstė baltaplaukė. Ji stebėjo profesorius. Mergaitė tikėjosi, kad jie nebus iš tų landžių mokytojų, kuriems visą laiką įdomu iš kur kas žino, kodėl taip yra ir taip toliau. Elizabeth labiau patiko, kai jos paklausdavo ar tiesa tai, ką ji sako ir imdavosi veiksmų. Ji nužvelgė kabinetą savo mėlynomis, judančiomis ir besisukančiomis verpetu akimis.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 16, 2015, 04:24:11 pm
Gabrielė Devertes šyptelėjo. Viena ranka pasirėmė į stalą ir tarė:
- Labai prašom, vistiek man jos nereikalingos. O dėl arbatos, tai dėkui, tačiau nereikia.
Devertes perkėlė svorį ant kitos kojos ir nuėmė delną nuo stalo. Pakėlė akis į lubas, nuobodžiaujančiu žvilgsniu apžvelgė kabinetą. Akys nuklydo link durų, į kurias moteris neseniai visai neprofesoriškai spyrė. Šyptelėjo. Kažin, kodėl tiesiog nesusiprotėjau nuskraidinti tos dėžės? Matyt, vis dar jaučiu reikalą daugumą dalykų padaryti rankomis, tam kad pajusčiau... Gabrielė Devertes nužingsniavo prie durų ruošdamasi išeiti, kai jos staiga atsidarė ir į kabinetą įėjo baltaplaukė Devertes koledžo mokinė. Gabrielė nustebusi sustojo. Mergaitei prabilus profesorės antakiai kilo vis aukščiau, galiausiai vienas nusileido, o kitas liko pakilęs. Dėl viso pasaulio šokolado, iš kur ji žino? Devertes netikėdama spoksojo į Elizabet.
- Dėkui už informaciją, panele Mayer... - nutęsė astronomė vis dar su pakeltu antakiu stebeilydama į pirmakursę. Paskui klausiamai pažvelgė į von Sjuardą.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 16, 2015, 07:46:48 pm
Sorenas von Sjuardas linktelėjo galva ir stovėdamas prie stalo, padėjo buteliuką su žvaigždžių dulkėmis atgal į dėžę. Vyras pažvelgė į sieninį laikrodį - pasirodo, buvo jau pats vidurnaktis. Staiga durys atsidarė ir į vidų netikėtai įėjo baltaplaukė Varno Nago moksleivė. ,,Jeigu čia nebūtų profesorės Devertes, aš jau būčiau atėmęs dvi dešimtis taškų iš Varno Nago už nemandagumą ir slankiojimą naktimis." - ironiškai pamąstė Sorenas.
- Labas vakaras, panele Mayer. - pasisveikino profesorius von Sjuardas, vis dėl to nusprendęs moksleivę kiek pamokyti. Vyras mostelėjo į kėdę prieš pat savo stalą. - Prašau sėstis čia. O dabar papasakok, iš kur visa tai žinai ir ką veiki Hogvartse vidury nakties?
,,Kaip keista, kad visi klastuoliai ar grifai įžengia į mano kabinetą tik mandagiai pasibeldę, švilpiai apskritai čionai nekiša nosies, o inteligentai varniukai tik taip nemandagiai atsigrūda..." - nusišaipė Sorenas mintyse.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 16, 2015, 08:00:02 pm
Varniukė ramiai linktelėjo ir atsakė mokytojui.
 - Meditacijos pagalba nusikėliau mintimis į Kiauliasodį nes neėmė miegas, o išvydusi tą vaizdelį atėjau nelaukusi ryto, - visiškai ramiu balsu atsakė mergaitė. Daugiau aiškintis nenorėjo, bet žinojo, kad į klausimus atsakyti reikės. Niekas nežinojo, kad ji meditavo prie ežero. Ji nusprendė, kad jei kas - buvo savo kambaryje. Tam tikslui ji net suvienodino kūno temperatūrą ir susitvarkė taip, kad niekaip nebūtum patikėjęs, kad ji buvo lauke, o ir apsivilkusi buvo ne žieminę mantiją o paprastą uniformą. Baltaplaukė elgėsi taip, tarsi joje būtų įsikūnijusi Albo Dumbldoro ramybė. Ji visuomet taip elgdavosi, nors šiam atvejui žvilgsnis nebuvo užsisvajojęs. Veikiau rimtas, bet buvo galima įžvelgti atsainumo. Mergaitė nebijojo. Ir baisesnių dalykų reikėjo iškęsti nei profesorių pyktis. Šįkart Elizabeth palankus bruožas buvo tas, kad meluojant jos niekaip neprigausi. Tokia jau buvo ta pirmakursė.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 16, 2015, 10:32:42 pm
Gabrielė vis dar pakėlusi antakį stebėjo, kaip pirmakursė varniukė Elizabeth Mayer klusniai atsisėdo į kėdę priešais von Sjuardo stalą. Kai mergaitė pradėjo kalbėti, Devertes tik pavartė akis. Kai Elizabet baigė, tarė:
- Penki taškai iš varno nago už slankiojimą koridoriais naktį, - be jokios sąžinės graužaties kietu balsu paskelbė astronomė, - Dar karta dėkui už informaciją, gali žygiuoti į lovą, panele Mayer.
Profesorė griežtai nužvelgė savo koledžo mokinę. Ir kodėl, po hipogrifais, ji varniukė? Suprasčiau, jeigu grifas slampinėtų koridoriais naktimis, tačiau kodėl toji mergaitė būtinai iš mano koledžo? Širdo mintyse profesorė nutaisiusi visiškai bejausmį veidą. Ir moters akys nieko neišdavė.Nebuvo linkusi nuslėpti emocijų, bet šį kartą pasikliovė intuicija, sakančia, kad dabar netinkama situacija atvirai pasireikšti. Gabrielė kaire ranka pačiupinėjo ant dešinio riešo esančią iš voratinklio padarytą apyrankę. Paskui ranka pakilo prie kaklo, kur buvo vos matomos nudegimo žymės, atsiradusios tada, kai užsidegę profesorės plaukai nusvilino odą.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 16, 2015, 10:39:46 pm
Sorenas von Sjuardas žvelgė į Elizabeth bejausmėmis akimis. ,,Kai kalbi su mokytojais, reikėtų pasistengti rodyti šiek tiek daugiau pagarbos, negu kalbant su mažu broliuku ar sesute. Manau, pamokysiu tave daugiau, negu tavo koledžo vadovė. O pagalvojus, taškus atiminėti kartais ne taip ir įdomu..." - planavo Sorenas.
- Sakai, meditavai.- pasakė Sorenas, lyg ir tikėdamas, lyg ir ne. Varniukė pirmakursė buvo per daug rami, kad galėtum patikėti, jog ji nemeluoja. Palaukęs, kol profesorė Devertes baigs kalbėti, Sorenas prabilo.
- Rytoj po pamokų prašyčiau ateiti pas mane į areštą.- pasakė Švilpynės vadovas griežtu balsu. ,,Pamokysiu geresnių manierų su profesoriais. Ir nemeluoti apie visokias meditacijas. Įdomu, kur ji randa tokiso tylos, kad medituoti galėtų?.." - pamąstė profesorius, pasisukdamas į Gabrielę.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 16, 2015, 10:42:18 pm
Varniukė visiškai nenusiminė, kai iš Varnonago buvo atimti penki taškai. Jai niekuomet nerūpėjo tos varžybos, o Klastūnynas ir Grifų Gūžta smarkiai juos lenkė. Baltaplaukė visiškai neparodė savo pasipiktinimo. Ji kaip ir visuomet buvo rami ir nei draugiška, nei atsiskyrusi. Elizabeth linktelėjo ir atsistojo.
 - Gerai, ateisiu. Viso gero, - ramiu balsu pasakė ji ir išėjo iš kabineto. Ji širdyje tūžo, kad nuėjo pas profesorius. Dar be ko išplepėti apie save gavo, o mokytojai net nesiteikė padėkoti. Varniukė nutolo pakankamai, kad niekas jos nematytų ir negirdėtų ir jos veidą iškreipė pyktis ir ji sušnypštė. Visada džiaugėsi, kad buvo savo koledže, bet dėl dievo meilės tokiu elgesiu... Pagal viską reikėjo eiti pas Džeinę Meko, bet jau šaukštai po pietų. Fleur ramiu žingsniu nuėjo į Varno Nago bendruosius kambarius atgavusi ramią veido išraišką. Pyktį reiškė tik pasiutusiai besisukančios verpetais mėlynos akys.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 16, 2015, 11:37:19 pm
Gabrielė Devertes atsiduso. Buvo per daug gailestinga, kad paskirtų areštą, bet nemanė, kad to nereikėtų, todėl nieko nesakė, kai von Sjuardas liepė Elizabeth ateiti pas jį. Kai varniukė išėjo, Gabrielė pasisuko į Soreną, pajutusi žvilgsnį. Gūžtelėjusi pečiais burbtelėjo:
- Ką aš galiu padaryti? Negi užbarikaduosi nakčiai Varno Nago bokšto duris...? - profesorė kiek patylėjo. Perbraukusi ranka per plaukus apsižvalgė, - O šiaip neketinau čia ilgai užsibūti, norėjau tik atnešti buteliukus su žvaigždžių dulkėmis, - Moterie, gal baigsi bet ką sapalioti? mintyse paklausė savęs Gabrielė ir iškvėpė pro nosį. Išsitraukė lazdelę be jokio tikslo ir pamosikavo vien dėl to, kad neturėjo kur dėti rankų. Iš raudonojo buko lazdelės galo išsiveržė kelios auksinės žiežirbos. Šis judesys rodė profesorės susierzinimą. Gabrielė nuleido lazdelę ir įsikišo atgal į apsiausto kišenę. Ištraukusi iš plaukų smeigtuką papurtė galvą ir paskui vėl susegė plaukus bet kaip. Galiausiai visai susinervino ir sumosikavusi rankomis ore riktelėjo:
- Vardan Merlino barzdos utėlių! Kas man darosi? - tyliau pridūrė.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 17, 2015, 08:52:07 pm
Sorenas von Sjuardas tyliai pakraipė galvą, kai varniukė išėjo. ,,Dėkui dievams, kad mano vadovaujame koledže visi geraširdžiai arba bent jau nedemonstruoja paauglystės..." - pagalvojo profesorius nejučia. Vyras įsipylė į skeletais išpieštą puodelį likusią eliksyrinę arbatą ir pasidėjo ant stalo.
- Aš suprantu, profesore Devertes. - šyptelėjo Sorenas. - Turiu įbrolį, kuris, rodos, jau visai suaugęs, bet toks užsispyręs, kad rodos velniai nešė, bet išsigandę pametė. Tai čia mano giminė. O kai koledžo vaikai, tai jiems nieko nepadarysi. - ironiškai pasakė eliksyrininkas, nė nebesistebintis vienuolikamečių elgsena. Nusistebėjo, kai Varno Nago vadovė staiga pradėjo mosuoti lazdele, bet apsimetė nepastebįs ir įsižvelgė į ugnį židinyje. Auksinės akys tarsi kvatodamos sužibėjo.
- Aš siūlyčiau jums eiti pailsėti,- su linksma kibirkštėle balse patarė von Sjuardas.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 18, 2015, 08:55:27 pm
Gabrielė Devertes piktai dėbtelėjo į von Sjuardą. Sukryžiavo ant krūtinės rankas ir suraukusi antakius tarė:
- O, ne... Nesijaučiu pavargusi ar dar kokia nors. Bet logiško paaiškinimo savo veiksmams vistiek nesurasiu.
Minutėlę spoksojo į von Sjuardą, paskui nuleido rankas ir šyptelėjo. Apsižvalgė po kabinetą ir suėmusi už tamsiai mėlyno apsiausto skvernų mostelėjo jais. Nusijuokusi apsisuko trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu, kitaip tariant, apie savo ašį. Kažkodėl šiąnakt astronomijos ir transfigūracijos profesorė iš Prancūzijos, Gabrielė Devertes, elgėsi visiškai neprofesoriškai: spardė ir kojomis uždarinėjo duris, šūkalojo rinktinius keiksmažodžius, iš lazdelės laidė žiežirbas ir sukosi kaip pirmakursė. Yptelėjo Sorenui.
- Viso gero, - tarstelėjo ir lengvu žingsniu nuėjusi prie durų plačiu mostu jas atidarė. Pamojavo apstulbusiam profesoriui ranka ir pasišalino iš nuodų ir vaistų kabineto, esančio Hogvartso pilies požemiuose.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 20, 2015, 09:46:55 pm
   Gabi įlėkė į kabinetą.
- Atleiskite, profesoriau, iki vakaro negalėjau išlaukti, būčiau visą dieną besikankinusi, nes nežinau, kas dabar bus, - kaip žirnius bėrė mergaitė, - todėl atėjau dieną. - Beje, laba diena, - pridėjo ji.
   Gabi apsidairė kabinete ir pamatė lentyną su įvairiausiomis medžiagomis eliksyrams gaminti. Ji tiesiog išsižiojo. Čia buvo visi dalykai, kurių Gabi niekaip negali rasti nei pamiškėje, nei dar kur nors. Gal reikia nukniaukti, pagalvojo ji. Ne, vogti jau tikrai negalima, sudrausmino save. Net svarstė, gal paklausti profesoriaus, ar galima virti eliksyrus savarankiškai ir savo malonumui, gal net gautų ko nors iš tos lentynos, bet labai abejojo. Aišku, jokiais būdais nesakysiu, kad jau esu prisivirusi eliksyrų, dar pagalvojo ji.
   Gabi atsitokėjo ir pažiūrėjo į profesorių. Laukė, ką šis pasakys.
   
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Kovo 20, 2015, 11:30:14 pm
Sorenas nustebusiu žvilgsniu nulydėjo keistuolę profesorę Gabrielę Devertes. ,,Turbūt to savo balto vyno padaugino... - linksmai pamintijo mokytojas ir atsivertė storą, goblinų metalu kaustytą knygą. O su gera knyga arba filmu, kaip visi žino - nesunku nesudėti bluosto kad ir kiaurą naktį. Paryčiui profesorius von Sjuardas atsistojo prasimankštinti ir išėjo į apytuščius Hogvartso koridorius, bet po kiek laiko grįžo ir užkūręs ugnį židinyje, prisistūmė minkštą juodą krėslą arčiau jos. Vos atsivertus ,,Mistinių padarų išradimų eliksyrų srityje" veikalą, pro duris įgriuvo Klastūnynui priklausanti mokinė, kurią Sorenas šįryt pričiupo krečiant neblogai suplanuotą niekšybę. Sorenas slapčia jautė palankumą eibininkams, kiek primenantiems jį patį vaikystėje ir suteikiantiems aštresnį prieskonį bet kokioje mokykloje.
- Laba diena, panele Meyl.- pasisveikino profesorius, suabejodamas, ar pirmakursėlės per daug neišgąsdino koridoriuje.- Sakai, atėjai atlikti arešto...Sėskis,- mostelėjo ranka į pirmą suolą.- Hm, kurių galų laiptus pavertei čiuožykla? Senesnis profesorius gali ir sprandą nusisukti,- ironišku balsu tarė profesorius.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 20, 2015, 11:46:15 pm
   Koridoriuje Gabi profesorius pasirodė labai griežtas ir piktas, tačiau dabar jis kaip tik atrodė malonus. Gabi klestelėjo ant suolo. Ji svarstė, kaip elgtis - gal pameluoti, kad ją kažkas užkerėjo arba prievarta liepė paversti laiptus čiuožykla? Bet kaži, ar profesorius patikės. Tai gal rimtai bandyti aiškinti, kad ji lunatikė? Tačiau tai tikriausiai irgi neduos gero rezultato... O gal pasakyti, kad jai ką nors pridarė koks nors grifas ir ji nusprendė atkeršyti? Bet juk visa tai skamba juokingai, pagalvojo Gabi. Matyt, šįkart reikia sakyti tiesa.
- Na, profesoriau, - prabilo ji. - Tiesiog norėjau pajuokauti, - gūžtelėjo pečiais. - Maniau, kad atsibudę mokiniai tai supras kaip pokštą ar net patys specialiai čiuoš čiuožykla ir jiems bus smagu, - šiek tiek melavo. - Na, jūs tikrai neatrodot senas, tad sprandą vargiai nusisuksit, - išsprūdo Gabi ir ji susijuokė, bet akimirksniu surimtėjo. Vis dar nejučiomis mėtė žvilgsnius į lentyną su įvairiomis priemonėmis eliksyrams gaminti.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Kovo 21, 2015, 07:47:21 pm
Sorenas von Sjuardas supratingai nusišypsojo. Pasekęs Gabi žvilgsnį, Sorenas pažiūrėjo į lentyną su įrankiais iš daugelio šalių, kurias profesorius buvo aplankęs, mat kiekviena turėjo savų tradicijų ir žinių, o žinoti daugiau buvo itin pravartu.
- Spėju, kad mėgsti gaminti eliksyrus?- paklausė Sorenas ir iš stalčiaus išsitraukė receptą, kurio pavadinimas buvo tyčia nukirptas.

Citata
    - 50 gramų Islandinės kerpenos
    - Sodo kirminai (kiekį reguliuoti pagal stiprumą, kurį norime gauti)
    - 17 gramų Neapdirbto gnomų aukso miltelių
    - 5 Indiškųjų perlužių sparneliai
    - 10 Sodo nykštukų kraujo lašiukų
    - Laukinio meškaguzio spygliai
    - 0,5 litro vandens
    Užkaisti vandenį. Kai užvirs, supilti ir pavirinti islandines kerpenas, įpilti nykštukų kraujo. Tada nusunkti viralą, palaikyti lygiai vieną minutę tamsioje vietoje (arba uždengti katilą vilnoniu apklotu) ir kaitinant ant mažesnės ugnies, supilti aukso miltelius. Susmulkinti perlužių sparnelius ir meškaguzio spyglius, supilti į beveik verdantį nuovirą ir maišyti, kol masė taps vientisa. Kirminai turi būti nepūkuoti, priešingu atveju teks nupešioti pūkelius.
Sorenas padavė receptą Gabi ir įteikė dėžę su visais tvarkingai sudėliotais ingredientais.
- Katilas čia, visi ingredientai čia. Pirmiausia šitai pagamink, o paskui pasakysiu, ką daryti,- pasakė profesorius.- Sėkmės gaminant.
Šyptelėjęs vyras atsisėdo į krėslą prieš ugnį ir stebėjo Gabi.[/list]
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 22, 2015, 03:44:31 pm
   Gabi laukė, kol profesorius lieps eiti ką nors iššveisti, sutvarkyti, o gal net praneš jos koledžo vadovei apie jos padarytą darbelį, bet nutiko visai ne tai, ko mergaitė tikojosi. Profesorius liepė jai gaminti eliksyrą! Iš pradžių Gabi apsidžiaugė, bet pamačiusi, kad eliksyras be pavadinimo, susiraukė. O jeigu profesorius lieps jai eliksyrą išgerti? Ne, ji tikrai to nedarys. O jei čia koks žudymo eliksyras? Maža kas jam gali šauti į galvą... Nepaisant visko, Gabi ėmė gaminti eliksyrą. Ją nervavo, kad profesorius į ją spoksojo, kol ji eliksyrą gamino.
   Gabi užvirė katile vandenį. Kol vanduo virė, ji pešiojo kirminams pūkelius, nes šie buvo pūkuoti, o recepte rašoma, kad tokie negali būti. Kai užvirė vanduo, mergaitė supylė 50 gramų islandinių kerpenų, pavirinusi jas įpylė nykštukų kraujo. Nusunkusi eliksyrą ji kerais apgaubė jį tamsa ir per tą laiką susmulkino perlužių sparnelius bei meškaguzio spyglius. Pastaruosius smulkinti nebuvo malonu, jie labai badėsi. Šiuos produktus mergaitė kol kas paliko ramybėje ir panaikinus tamsos apgaubimo kerus ji, kaitinant mažai ugniai, supylė aukso miltelius. Recepte buvo parašyta, kad sparnelius ir spyglius reikia pilti į beveik verdantį eliksyrą, tad laukdama, kol šis beveik užvirs, mergaitė apsitvarkė darbo vietą ir dar geriau pasmulkino sparnelius bei spyglius. Tada juos sudėjo ir ėmė maišyti. Masė turėjo gautis vientisa. Maišyti teko ilgai. Gabi jautė, kad profesorius vis dar stebi ją. Ir ko čia spoksai, pagalvojo ji. Jai nelabai patiko dirbti, kai kažkas ją akylai stebi. Kai masė tapo vientisa, Gabi tarė:
- Profesoriau, o ką man daryti su kirminais? Čia parašyta, kad kiekį reguliuoti pagal stiprumą, bet recepte kirminai paminėti tik pabaigoje ir neparašyta, ką su jais daryti - ar mesti tokius, ar supjaustyti, ar sutrinti.
   Gabi laukė profesoriaus atsakymo. O dėl eliksyro, jai atrodė, kad viskas pavyko gerai. Niekas nesproginėjo, nešaudė, o ir masė buvo vientisa, kaip ir parašyta. Tik tiek kirminai - ką su jais daryti, nežinia.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Kovo 22, 2015, 04:56:51 pm
Sorenas von Sjuardas mintyse šypsojosi, kai Gabi regimai apsidžiaugė, kai mokytojas jai pranešė, kad ji gamins eliksyrą. ,,Taip taip, panele Meyl... čia dar tik pirma darbo pradžia..." - pagalvojo profesorius. Nežiania, ar dėl to, kad jai buvo gėda, ar norėjo pasigerinti, Gabi dirbo labai gerai.
Klastuolei pagaliau uždavus klausimą, profesorius atsistojo ir priėjo prie jos. Paėmęs jau išlupinėtų kirminų saujelę, įmetė jų į eliksyrą ir paėmęs iš pirmakursės samtį, pamaišė.
- Tiek ir užteks.- pasakė ir kirminams pavirus ir išsilydžius, išjungė ugnį. ,,Visgi kaip kantriai mergaitė dirbo... gal šį baliklį galės panaudoti kažkas kitas, kas labiau prisidirbs..." - suabejojo profesorius. Pasisukęs į pirmakursę, mokytojas prabilo.
- Na, kai kitąkart prisidirbsi, sužinosi, kam šitas eliksyras naudojamas. Gal šiandienai jau pakaks,- pasakė ir nukėlė karštą katilą nuo ugnies. - Laisva.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 22, 2015, 07:51:48 pm
   Gabi žiūrėjo, kaip profesorius įmetė saujelę kirminų, juos išmaišė ir kirminai išsilydė. Mergaitė svarstė, kas čia per eliksyras, bet eliksyrus ji dar per menkai pažinojo, kad galėtų atsakyti sau į šį klausimą. Ir staiga nutiko tai, ko Gabi tikrai nesitikėjo - profesorius ją paleido! Juk virti eliksyrą Gabi buvo malonumas, o ne bausmė. Na, tuomet man tai tik pretekstas prisidirbti, nes tikrai įdomu, ką išviriau, juokais pamanė mergaitė. Juokas buvo tai, kad jai reikia dar kartą prisidirbti. Bet kad Gabi labai norėjo sužinoti, kokį eliksyrą pagamino, nebuvo nei kiek susiję su juoku. Virti eliksyrą Gabi buvo ne bausmė, bet tikrų tikriausia ir nesibaigianti bausmė yra klausimas, koks čia eliksyras. Bijodama dar ką nors sakyti, kad profesorius nesugalvotų kitos bausmės, Gabi tarė:
- Supratau, viso gero, - ir išėjo iš kabineto.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 08, 2015, 05:11:49 pm
Pilies laikrodžiui mušant dvyliktą valandą, visai piliai jau miegant ir sapnuojant apie vasaros atostogas kurios buvo jau visai ne už kalnų, į nuodų ir vaistų koridorių įsiveržė vėjo gūsis. Kas jį galėjo sukelti? Nejau Hogvartso poltergeistas iš kerėjimo kabineto pavogė plunksnas ir vaidindamas paukštį skraidžiojo švysčiodamas jas į visas puses? O gal tai tebuvo langas, kurį ūkvedys per savo neapdairumą pamiršo uždaryti? Deja, iš už kampo nepasirodė nei poltergeistas, nei nakties oro srovė. Neklaužada sudrumstęs, atrodo, ramų koridorių buvo mokinys. Švysčiodamas apsiausto skvernais, jis greitu žingsniu artinosi prie kabineto durų. Nejau tokią vėlyvą valandą bus susitaręs dėl privačios pamokos? Juk nuodų ir vaistų profesorius nebuvo kokia daili mergytė su kuria būtų malonu praleisti vakarą. O be to, ir dėstytojo šiuo metu čia nebuvo nė kvapo.
Priėjęs prie medinių kabineto durų netikėtas svečias apsidairė ir skubiai iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukė savąją lazdelę. Jei kas dabar būtų jį pamatęs, neabejotinai būtų palaikęs įsilaužėliu (koks jis turbūt ir buvo, sprendžiant iš Alohomora burtažodžio sekusio švelnų bakstėlėjimą į užrakintą spyną). Durims maloniai, tarsi kviečiamai, prasivėrus mokinys apsidairė. Ir sustingo. Kažkas buvo netoliese jo ir akimis sekė kiekvieną jo veiksmą.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gegužės 08, 2015, 05:58:35 pm
Požeminį Nuodų ir Vaistų kabinetą gaubė tamsa, karts nuo karto perskrodžiama kažkokio keisto žvynuoto narve uždaryto gyvūno, pusiau snūduriuojančio ir nuolat atbudinėjančio, raudonų akių. Ant stalo esančiame narvelyje pasigirsdavo tylus čiaudėjimas, tarsi pirmokės mergaičiukės, įkvėpusios piktųjų pipirų. Greičiausiai šie garsai ir švieselės buvo nepavojingos, bet Fasui Oldefortui, jau senokai laukusiam progos įsilaužti į Nuodų ir Vaistų kabinetą, dažnokai krūpčiojo pečiai - visiškai nesinorėjo įkliūti profesoriui von Sjuardui, jeigu ji snetyčia sugalvotų grįžti. Bet koks gi pokštininkas, o ypač tas, kuris krėsti išdaigas gali paskutinius metus, atsisakytų progos kažko pasiskolinti iš mokytojo, kad ir koks griežtas jis būtų? Mokytojai - ne didžiausias šunybių krėtimo trukdis. ,,Niekšybės reikalauja aukų." - pamintijo Fasas, žingsniuodamas kabinetu, kai išniro iš už stalo. Kol profesorius tvarkėsi, vaikinas ten pralindėjo - kol išgirdo viską, kur mokytojas išvyks, kiek laiko jo nebus ir panašiai. Kai durys užsidarė ir buvo užrakintos, grifiukas palūkuriavo dar šiek tiek - ir įsitikinęs, kad vyras negrįš, sėlino į sandėliuką. Staiga išgirdo tylų spynos klaktelėjimą. Fasas greitai stryktelėjo už stalo. ,,Negi senas krienas grįžo?" - pasipiktinęs ir išsigandęs pagalvojo, o tada, slapčia iškišęs galvą, išvydo kažkokį moksleivį. ,,Ko šitam čia reikia?" - pyktelėjo septintakursis nesijudindamas ir įtardamas, kad visgi buvo pastebėtas.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 09, 2015, 08:20:14 pm
((Tikėjausi, kad kažką pasakysi or something... :D ))
Sąstingis praėjo greitai, juk nebuvo reikalo būt it kokiai statulai ir apsimesti, kad vaikinas buvo nėkuo dėtas. Ir visiškas kvailys būtų suuodęs kas čia buvo kaltas. Ir turbūt jau suuodė, ir net atsitokėjo iš nuostabos užplūdusios kažkokiam mokiniui atvėrus kabineto duris kerais. Bet ką pats stebėtojas, kad ir kas jis bebūtų, veikė vidury nakties gėralų virimo kabinete? Tai nebuvo profesorius, kuris paprastai tokiu laiku parpdavo savo guolyje. Atrodo, tai nebuvo ir koks kitas pablūdinėti svetimame kabinete sugalvojęs profesoriu, nei ūkvedys. Taigi, mokinys. - Pagalvojo Nichol ir šyptelėjo, viskas pasidarė žymiai paprasčiau, net viltis išnešti sveiką kailį sugrįžo.
- Išlysk, kad ir kas bebūtum.
Tokį keistą sakinį pasakęs mokinukas prisiminė, kad Hogvartso pilyje, be įvairaus plauko profesorių ir mokinių, buvo ir vaiduokliai. Minčiai, kad galbūt pakliuvo vaiduokliui, dingtelėjus svečio širdis nusirito į kulnis. Visi žinojo, kad vaiduokliai naktimis budi pilyje, prižiūri, kad visi mokiniai būtų lovose, o neklaužadas veda pas ūkvedį ar koledžo vadovą.
Nusprendęs "pasiduoti be kovos" vaikinukas įsikišo lazdelę kuria dar neseniai rakino duris į apsiausto kišenę, iškėlė abi rankas į viršų ir žengtelėjo į kabineto gilumą kur šešėliuose slėpėsi paslaptingasis "vaiduoklis"...
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gegužės 09, 2015, 09:15:54 pm
Fasas Oldefortas labai netyčia užkliudė su galva visą sąsiuvinių krūvą, riogsojusią ant profesoriaus von Sjuardo rašomojo stalo krašto, tarytum tyčia padėti spąstai žiurkei. Ta žiopla žiurkė šįkart, deja, buvo Fasas. ,,Ot kvailys, neturėjo kur sąsiuvinių pasidėt..." - piktai pagalvojo Fasas, kai rašomieji darbai, sukeldami lig tol buvusioje kone mirtinoje tyloje atrodantį šiurpiai triukšmą. Karštligiškai greitai, kiek nuo nervų drebančiomis rankomis Fasas surinko darbus ir greit sudėjo į jų vietą ant stalo. ,,Viskas, šansų pasislėpt man nebėra." - susitaikęs su savo žiauriu likimu ir beveik nuoširdžiai melsdamasis visų religijų, visų dievų, kad tai nebūtų moksleivis, ūkvedžio ar mokytojo gudriai pasiųstas šnipinėti, Fasas kiek išraudęs (nors to nežymaus veido spalvos pasikeitimo tamsoje apskritai nebuvo matyti) išniro iš už stalo ir išsitiesė visu ūgiu, kad atrodytų įspūdingesnis ir jeigu vis dėl to bus įkliuvęs, bent jau įkliuvęs narsiai ir garbingai.
- Prašom, - pašaipiai tarė septintakursis, stengdamasis įžiūrėti kito moksleivio veido bruožus ir kaip nors nustatyti, ar gali būti šis žmogus pavojingas. Iš tolo atrodė, kad kitas tamsoje stovintis mokinys buvo panašaus į grifiuką amžiaus, nors greičiausiai taip ir buvo. Fasas kilstelėjo antakį ir negarsiai paklausė,- Ką gi tu čia veiki?
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 10, 2015, 12:32:40 am
Pasirodžius stebėtojui Nichol širdis atlėgo - viso labo tai buvo tik moksleivis. Nepaisydamas to, kad galbūt mokinys buvęs užrakintame profesoriaus Soreno kabinete gali būti paskirtas "apsaugai" (kam tam kvėšai reikėtų saugoti savo kabinetą?) švilpis nuleido rankas ir kandžiai atkirto:
- Turbūt tą nenoriu atsakyti į šį klausimą, kaip ir tu.
Tikėdamasis nebūti nušvilptas audiencijos vaikinas kyštelėjo ranką į apsiaustą, išsitraukė pergamento skiautelę ant kurios smulkiomis, tačiau negrabiomis ir šleivomis, raidėmis buvo surašytas sąrašas reikmenų kurių jam reikėjo šiąnakt, kyštelėjo ją prie pro langą prasiskverbusio mėnulio atspindėto šviesos ruoželio ir dar kartą akimis permetė, jau į atmintį įsirėžusį receptą. Visiškai nekreipdamas, jau atsipalaidavęs įsilaužėlis išsitraukė lazdelę ir stuktelėjimu į nuodų bei vaistų sandėlio duris atrakino gėrybių skrynią. Iš apsiausto išsitraukęs baltą drobinį maišelį svetelis susikrovė į jį sudedamąsias virsiančio eliksyro dalis. Atsistojęs pasirąžė ir, net neatsigręžęs į tamsoje glūdintį veidą, per petį tyliai sumurmėjo kabinete buvusiam keistuoliui:
- Tai ar imsi? Greitai namų elfai ateis plauti klasės, patariu pasiskubiti, nes dar ir aš ikliūsiu.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gegužės 10, 2015, 05:08:06 pm
Fasui pasivaideno, jo jis išgirdo palengvėjimo pilną atodūsį. ,,Aha, tai būsi žmogus sutepta sąžine. Abu lygūs."- nurimo ir grifiukas. Staiga garsiai sugirgždėjo durys - Fasas žvilgtelėjo moksleiviui už nugaros, bet suprato, kad čia buvo ne durų sukeltas keistas garsas, o narve snaudžiančio padaro knarkimas.
 - Tai ką gi, supratau,- dalykišku tonu tarė Fasas, greitai susikišdamas į gilią juodo, hogvartsietiško apsiausto kišenę nuo medinės lentynėlės, kabančios akių lygyje, paimtus tris buteliukus su dangaus žydrumo spalvos Tiesos eliksyrais. Grifas pašaipiai šyptelėjo, išgirdęs, kaip ir jo nusikaltimo liudininkas, mat bendrininku nepavadintum (o gal, tam tikra prasme žiūrint?) tyliai taipogi rausiasi po tvarkingai sudėliotas ir surūšiuotas Nuodų ir vaistų mokytojo atsargas. Nebesikuklindamas septintakursis atidarė spintelę ir truputį pasišvietė su burtų lazdele - čia buvo sudėti sprogstamieji eliksyrai. Paėmęs porą primityviausių, aiškiausios paskirties, veikimo ir naudojimo eliksyrų, Fasas mintimis dar labiau primažino šviesą lazdelės gale ir uždarė spintą. Įžengęs į sandėliuką, vaikis pasiėmė dar šį tą, ko jam reikėjo, mat tai jau senokai buvo numatęs, ir pasižvalgęs pro gotikinio stiliaus langą į Uždraustojo Miško pusę, atsistojo ant slenksčio, skiriančio sandėlį ir klasę.
- Jau viską turiu, ko man reikia,- linksmai atsakė Fasas.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 14, 2015, 11:34:15 pm
Tamsiame kabinete įsilaužėlių "darbas" buvo baigtas. Praretinę kelių lentynėlių ir stalčiukų turinį vagys sustojo vienas prieš kitą. Išsiskyrimas po vagystės... tai tarsi išsiskyrimas su pirma meile.
- Palauk, tikiuosi, kad nepradėsi pliurpti apie tai, kad aš iš čia kažką paėmiau? Žinai, kad išduočiau tave, jei tu tai padarytum? - Išsklaidydamas jaukią, kupiną šiltų jausmų atmosferą, šaltu balsu paklausė Nichol.
Už lango ūktelėjus pelėdai išsisklaidė paskutinės džiaugsmo bangos, kurios vis dar lūkuriavo nežinodamos ar pasilikti kabinete. Nakties vėsuma prasiskverbusi pro storas akmenines Hogvartso pilies sienas ėmė dilginti plėšiko odą, tarsi sakydamos: "greičiau einam, greičiau". Žinoma, į lovą laukiančia Švilpynės bendrabučiuose buvo nevalia grįžti neišgirdus kaip kitas kambaryje esantis jaunuolis prisiekia niekam nė žodeliu neprasitarsiąs apie nuodėmes.
- Beje, kad žinočiau su kuo čia buvau, koks tavo vardas?
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gegužės 15, 2015, 03:07:27 pm
Fasas įtariai žvilgtelėjo pro aukštą langą - ko gi ta šviesa iš sandėliuko prapuolė? Bet aišku, kambarį užtemdė ne kokio profesoriaus siluetas ir ne šnipinėjantis vaiduoklis, o tamsus, lyg iš Azkabano pasprukusio psicho drabužis, debesis, plaukęs pro ryškumu saulei menkai tenusileidžiančią pilnatį. Tada pasisuko į šalia tyliai ir draugiškai apsivaginėjusį moksleivį. Debesiui atidengus dalį balto mėnulio, Fasas pasitraukė į šešėlį, slapčia bandydamas įžiūrėti ant nusikaltimo bendrininko apsiausto prisiūtą koledžo ženklą - deja, nepavyko, mat trūko šviesos.
- Aš ir pats skolinausi, tad būk ramus,- šiurkštokai atšovė grifiukas.- Be to, kolegoms šunybių krėtėjams jaučiu pagarbą, tad jeigu tu neišduosi, aš tylėsiu kaip moliūgų sulčių į burną prisėmęs - pažadu.- vaikinas trumpam nulenkė galvą, išreikšdamas tą ,,pagarbą". ,,Ot tai į keblią situaciją pakliuvau. Dabar reikės pasakyt, kas esu. Reikia tikėtis, jog šitas ponulis irgi bus sąžiningas." - mintijo sepintakursis, priklausantis Grifų Gūžtai.
- Aš esu Fasas,- gana atsargiu balsu prisistatė vaikinas ir draugiškai ištiesė ranką, nepalikdamas galimybės neprisistatyti.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 16, 2015, 10:28:14 am
- Malonu. - Pakratė ištiestą ranką Nichol visiškai nekreipdamas į tai, kad jo pašnekovas turbūt nori sužinoti kito vagies vardą.
Staiga išganinga idėja stuktelėjo vaikinukui į galvą. Taip stipriai stuktelėjo, kad tas parbloškė Fasą ant žemės stryktelėjęs pašoko paimti kažko iš lentynos ir kol gulintysis vagis dar nespėjo atsistoti, švilpis kyštelėjo krištolinį buteliuką į apsiausto kišenę ir griuvo ant nelaimėlio.
- Ajajaj, atsiprašau, kaip čia aš taip... Tikrai, turbūt dėl tamsos susipainiojau, - Su balsu kuriame buvo justi švelnus dusulys sumekeno vaikinukas, vis tik jis spėjo pavogti net du daiktus tiesiai kitam mokiniui iš panosės, kas būtų pagalvojęs? - Gal negulėsime taip visą naktį? - Klausdamas Nichol atsistojo nuo prislėgto prie žemės grifo ir ištiesė jam ranką. - Na, manau, kad būtų pats laikas ir mums iš čia nešdintis, tuoj turėtų praeiti patruliuojantis vaiduoklis, juk nenorime įkliūti?
Dar gulint Fasui, Nichol pakratė jo ranką (turbūt tai buvo atsisveikinimo gestas?) ir paleido, tarsi pamiršęs apie savo ketinimus padėti jam atsistoti. Pasukęs prie išėjimo vaikinukas pamojo per petį ir tyliai pravėręs kabineto duris išslinko į nakties tamsos pripildytą koridorių.
- Oh, aš esu Nichol. - Sukuždėjo jau būdamas keliom dešimtim žingsnių toliau nei Faso klausa siekė.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gegužės 18, 2015, 11:50:50 pm
Fasas Oldefortas truputį pyktelėjęs prisimerkė ir įsižiūrėjo į moksleivio veidą. ,,Ot tai suktas vaikėzas... Na, pala, aš paseksiu, išsiaiškinsiu, kas tu būsi..." - slapčia mintyse pasiplanavo septintakursis, spusteldamas pašnekovo ranką apsimestinai draugiškai. O staiga - BUM! - pajuto gulįs ant grindų, negailestingai parverstas turbūt visai nežioplo ir nedraugiško moksleivio, nusprendusio, kaip ir Fasas, apvogti kabinetą. Labai tyliai, bet taipogi labai riebiai ir išraiškingai nusikeikęs grifiukas atsistojo pats, nebepasitikėdamas pašnekovo ranka.
- Mhm, dėl tamsos,- suniurzgė Fasas, pastebėjęs išsipūtusią vagišiaus kišenę.- Nešdinkimės,- visiškai pritarė vaikinas ir nubraukęs nuo lentynos dar porą buteliukų su eliksyrais į kišenę, pasisuko link durų. Nuo čia jis susirinko iš Fredžio ir Džordžo Vizlių krautuvėlės pirktas nuotolinio girdėjimo ausis, na, o vieną dar trumpam paliko. ,,Aš esu Nichol" užfiksavo tylų prisistatymą ausis. Fasas piktdžiugiškai nusiviepė, ir susirinkęs visus vagystės įrankius, nužengė į tamsos pripildytą koridorių, vedantį link laiptinės, ir kitų koridorių, kur jau niekas nebegalės apkaltinti jo vagystėmis.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: David Redbird Liepos 31, 2015, 05:58:38 pm
David nerūpestingai žingsniavo pas nuodų ir vaistų profesorių. Atlikti arešto, kaip buvo galima suprasti, arba tiesiog išgyventi nemalonų pokalbį. Nors dėl visko jis ir nebuvo kaltas. Na, truputį, bet tai ne esmė. Vaikinukas atsipūtęs ėjo tamsiais ir niūriais koridoriais į požemius. Tokia aplinka jo negąsdino, nes buvo pratęs ir dar grifas. Nors jis nesuprato, kodėl būtent grifų gūžta. Grifai kaip paukščiai jam priminė klastuolius, nes buvo tikrai kraupoki paukščiai. Nepaisant to, su kai kuriais Klastūnyno mokiniais David sutarė neblogai. Nebuvo žmogus, mėgstantis groti nervais. Pasukęs už kampo atsidūrė prie pat kabineto durų ir stabtelėjęs susimąstė, eiti ar neiti. Vis dėlto jau buvo priėjęs duris, tad pasibeldė ir išgirdęs leidimą įeiti įžengė į kabinetą.
 - Labas vakaras, - mandagiai pasisveikino. Nerėksi juk.
Antraštė: Re: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 29, 2015, 05:16:29 pm
Sorenas sėdėjo savo kabinete, tyliai kažką skrebendamas į storą knygą, stebėdamas priešais stovinčiame narvelyje gulintį driežą. Driežo nugaroje baltai žibėjo keli neoniniai brūkšniai, sudarydami tarytum ,,Adidas" logotipą. Išgirdęs beldimą į duris, mokytojas neiškart suprato, kas vyksta, bet išniręs iš minčių, garsiai tarė:
- Prašau užeiti.
Išvydęs žengiantį į klasę grifiuką, pavarde Redbird, vyras įsižiūrėjo į jo veidą, spėliodamas, ko gi šitam čia prisireikė. Po sekundėlės juodos profesoriaus akys žybtelėjo - aa, juk pats kvietė šį ponulį ,pasisvečiuoti".
 - Labas vakaras, ponaiti Redbirdai. Kaip suprantu, atėjai dėl arešto? - įprastu tonu, be pykčio tarė Sorenas. Visad žinojo, kad grifiukų taip lengvai nepriversi bijoti, o galų gale ir privertinėti nebuvo jokio reikalo.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Lapkričio 13, 2016, 10:16:09 pm
Klaidžiodama koridoriais Ana nė nesivargino ieškoti kabineto.
"Tegu pats mane susiranda"- mąstė ji. Sunkiai žingsniuodama iš kampo į kampą , klastuolė galvojo apie savo " žygdarbius".
-Jei tik ne tas mažas, įkyrus, pasipūtęs grifas..- burbėdama po nosimi Bettė akimis dairėsi profesoriaus Soreno ar pažįstamų veidų. Tačiau voratinkliais apaugęs koridorius buvo tuštutėlis. Žengus dar kelis metrus klastuolė atsidūrė prie reikiamo kabineto.
"Užeiti ar neužeiti?"- kalbėjo su savimi Bettė.
Ir nutarus teigiamai, drąsiai atidarė senas, girgždančias duris.
Net nesibeldus žengė vidun ir išvydo tikrai fainą bei jaukų kambariuką. Viduryje stovėjo nedidelis staliukas, o visa patalpa kvepėjo sausainiais.
- Pasirodžiau, tamsta- dramatiškai vaidindama, klastuolė atsistojo kaip kareivis, už profesoriaus nugaros. Ir laukė jo reakcijos.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 14, 2016, 07:37:29 pm
Sorenas von Sjuardas ramiai pylė ką tik užbaigtą Antivampyrizmo eliksyrą į buteliuką, kai jo ausys pagavo garsius, neryžtingus ir netolygius iš koridoriaus atsklidusius žingsnius. ,,Kas čia, ar tik ne girtas kas atklydo."- susierzinęs pamintijo vyras ir pasiskubino supilti viralą, kad kokie apsinešę moksleiviukai neįsibrautų ir neišblaškytų jo. Visgi juk neišvysi, o kartais ir apsvaigusių filosofijos įdomu pasiklausyti ir iš to tyliai sau nusijuokti. Netikėtai durys prasivėrė ir į kabinetą įžengė klastuolė.
- Laba diena,- šaltai atsakė Grifų Gūžtos vadovas, šiaip jau visais laikais puikiai sutardavęs su klastuoliais. ,,Tik dabar laikai nebe tie. Anksčiau visi ateidavo pasibeldę, netgi klastuoliai, kurie dažniausiai ir lankydavosi pas mane, o dabar kas - tik pažiūrėk..." - giliai atsiduso Sorenas.
- Prašau išeiti iš klasės, uždaryti duris, pasibelsti, ir kai aš leisiu, įžengti vidun, o tada pasisveikinti, atsižvelgiant į laiką. Dabar yra vakaras, todėl turėsi pasakyti ,,Labas vakaras". Klastūnynas - senas tradicijas saugantis garbingas koledžas, o tu juk klastuolė? Jeigu reiks - padėsiu išmokti etiketo.- Sorenas linktelėjo, duodamas ženklą vykdyti prašymą.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Lapkričio 14, 2016, 11:01:04 pm
Mergaitė žiūrėjo į profesorių, kaip žuvis į mėnulį.
"Pff pasibelsti, tradicijos.. Nu gerai reikia elgtis pagarbiau dar išmes iš Hogvartso." Bandė dėlioti mintis mergaitė.
Tada pakėlė galvą, išsitiesė ir išėjo už durų.
Koridorius vis dar buvo tuščias ir tuo pačiu kraupus.
Tamsūs šešėliai didino pilies paslaptingumą ir įspūdingumą. Prastovėjus kokias dar tris minutes, klastuolė grakščiai pasibeldė į duris.
Tada lėtai įžengė, lyg karalienė. Ir pasisveikino:
-Labas vakaras, pone profesoriau. Leiskite prisistatyti,- rudaplaukė padarė tūpsnį.- Anabetė Liz, klastūnyno atstovė.
Atėjau čia dėl arešto.-  Ana demonstratyviai atsisėdo ant netoliese esančios kėdutės. Ir tęsė perdėtą etiketo rodymą,- Labai noriu atsiprašyti dėl prraėjusios pamokos nesklandumų.  Tikiuosi pasistengsiu ir tai daugiau nepasikartos.
Klastuolė baigė savo vaidybą ir išsišiepė.
Stebėdama ir laukdama profesoriaus von Sjuordo reakcijos, mintyse toliau vystė savo naująjį planelį.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 14, 2016, 11:18:51 pm
Sorenas pažvelgė į tylią kaip keptą viščiuką merginą, o jai išėjus, išsitraukė iš stalčiaus storą, sunkią knygą, kurios viršelis buvo padarytas iš žmogaus odos. ,,Sekanti - ji." - pamanė Sorenas sau tyliai, tik mums, kaip skaitytojams ir atidiems jo minčių skaitytojams, visgi nėra aišku, ar jis juokavo, ar kalbėjo rimtai. Nors, žinant, jog vyras nebuvo visai žmogus, o priklausė rasei, kuri žmonėmis maitinosi, Soreno mintys galėjo būti visai realios. ,,Ir iš kur tokių dabar atsiranda?.." - suko galvą Sorenas, bandydamas skaityti, bet kol kas negalėdamas susikaupti. Kai pasipūtusi klastuolė įžengė į klasę, Sorenas nė nevirptelėdamas stebėjo spektaklį. ,,Gerai, sužaisim ir dar vieną partiją." - nuaidėjo balsas jo galvoje.
- Pirmiausia, pataisysiu, ,,Labas vakaras, profesoriau von Sjuardai, arba tiesiog ,,profesoriau". Antra, be mano leidimo tu negali atsisėsti.- niūrokas Soreno auksinių akių žvilgsnis nerodė jokių jausmų.- Trečia, ne ,,tikiuosi", o ,,pažadu". Ketvirta, elkis paprasčiau ir nesimaivyk. Prašau išeiti iš klasės, uždaryti duris ir pasibelsti, o kai leisiu - įeiti, ir elgtis taip, kaip dabar išmokiau.
Sorenas ištiesė delną, maloniai rodydamas į likusias neuždarytas duris.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Lapkričio 14, 2016, 11:49:48 pm
Mergaitė ramiai išklausė profesoriaus. Tada linktelėjo kaip priderama valdovams ir išėjo iš kabineto. Tačiau durys nebuvo švelniai uždarytos, jų trenksmas girdėjosi po visą koridorių.
" Karas yra karas..." Mąstė rudaplaukė. "Tik jei aš priklausoma nuo jo, negerai...LABAI negerai!"
- klastuolė supratus, jog jos planas perprastas, nusileido. Dešimt koledžo taškų jai buvo svarbiau.
Ji vėl gražiai pasibeldė ir nevaidindama užėjo į kabinetą. Suirzimą ji bandė laikyti savyje. Tačiau tai buvo ne taip svarbu kaip profesoriaus saujoje laikomi viso koledžo taškai.
-Labas vakaras,- maloniai ir nuoširdžiai šyptelėjo Ana.
Jai ištikrųjų patiko profesorius ir jo dėstomas dalykas. Bet jos sunkus charakteris visada pasireikšdavo. Ir tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti.
-Atsiprašau už viską...- nutęsė Bettė.
- Turbūt padariau gėda klastūnynui, tačiau labai apgailestauju ir daugiau tai nepasikartos. Bet...-  mergaitė sustojo ir nusijuokė,- buvo linksma a? Tikiu, jog praskaidrinau pamoką ir Jums tai buvo į naudą. Pažiūrėkit koks jau susenęs esat,- nužvelgė profesorių klastuolė.- O papildomi apmokymai niekam nepakenkė. Beto linkėjimai jūsų žmonai.

Anabetė stovėjo ir kikeno.
Nors ji iškėlė baltą vėliavą, bet ant jos visada galima uždėt juodų dėmių.



Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 15, 2016, 12:13:37 am
Sorenas von Sjuardas pakraipė galvą, išgirdęs klaikų trenksmą, kurį jo nežmogiškos ausys padidino bent porą - trejetą kartų. ,,Ką gi, tęsiam..." - pamintijo Nuodų ir Vaistų dalyko dėstytojas, nuobodžiaudamas pasirėmė ranka galvą ir atsivertė knygos pradžią, kur buvo aprašęs islandinio bundučio lapų ir žiedlapių įtaką transmutaciniams eliksyrams (šiuos įdomius augalus tyrė savo neseniai pasibaigusiose kelionėse po svečias šalis žinių gilinimo tikslu bei siekiu).
Išgirdęs pasibeldimą, profesorius atsisėdo tiesiai ir garsiai tarė:
- Prašau užeiti.- susidomėjęs mokytojas pažvelgė į duris. Jos darinėjosi tarsi žiobarų iliuzionisto magiška spinta, tik nepradangindavo ir nesukurdavo daiktų, o pakeisdavo pro jas įžengiančio žmogaus veidą ir elgesį, kaip kad nutiko ir šįsyk. Tai įžūlus žvilgsnis, suderintas su ironiška šypsenėle, tai išdidi, kiek snobiška veido išraiška...
,,Opapa." - nustebo vyras, išvydęs švelnią, gražią šypseną klastuolės veide. ,,Ji dar ir taip moka? Būčiau statęs kokį šimtą galeonų, kad ne..." - pasišaipė mintyse.
- Labas vakaras, štai dabar galėsim ir rimčiau pasišnekėti. Beje, sakyti mokytojui, kad jis senas, taip pat nėra mandagu,- paslaugiai mirktelėjo profesorius.- Ačiū už linkėjimus, būtinai perduosiu. Ką gi, kadangi atėjai dėl arešto, dabar ir sušnekėsim. Turiu tau paruošęs visai malonaus darbelio. Tu turėsi išvirti vieną eliksyrą, o po to jį panaudoti. Receptą duosiu. Gerai?
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Rafaela Ginoble Lapkričio 22, 2016, 12:44:18 am
Raudonplaukė vis dar neatsisakė minties pasidaryti sau stiprų haliucinogeninį eliksyrą. Ši mintis jai nedavė ramybės ilgą laiką, vis negalėjo jos išmesti iš galvos. Tik kad taip susiklostė, jog visai tam neturėjo laiko. Namų darbai ir egzaminai užgriuvo trečiakursę it didžiulė sniego lavina, nepalikdama laiko haliucinatų suteikiamam malonumui su erotine gaidele. Bent jau to tikėjosi mergina.
Ir štai labai netikėtai atsirado puiki galimybė išbandyti haliucinatą. Geriausia buvo tai, jog tai būtų visiškai legalu. Todėl vos profesoriui paskelbus egzamino užduotį, raudonplaukė jau žinojo, kokį eliksyrą ji virs. Per pamoką virtas gėralas netiko, mat buvo pernelyg paprastas, tad į kabinetą mergina atėjo atsinešusi naują receptą – žymiai sudėtingesnį, reikalaujantį daug patirties ir gana retų ingredientų.

Citata
Raudonos miglos eliksyras

Ingredientai:
Jauno vienaragio uodegos plaukas
Šikšnosparnio sparnai – du šaukštai
Salamandros kraujas – 1/3 stiklinės
Kalnų krištolas – kiekis priklauso nuo pageidaujamo eliksyro stiprumo
Mėtos – trys saujos
Granatų sultys - stiklinė
Džiovintos figos - šaukštas
Paparčio žiedas – vidutinio dydžio
Erškėčio šaknis- 20 gramų
Upinė durlė – pusė stiklinės
Vanduo - stiklinė

Paruošimas:
1.   Į katilą supilti granatų sultis, jas užvirti.
2.   Į karštas sultis įdėti pusę šaukšto smulkiai supjaustytų džiovintų figų. Pavirti 4 minutes, vis pamaišant pagal laikrodžio rodyklę.
3.   Įdėti vienaragio plauką. Vėl užvirti.
4.   Nukošti viralą, įpilti į atskirą indą.
5.   Į katilą įberti mėtų lapus, juos užpilti vandeniu. Užvirti ir nukošti. Lapų neišmesti.
6.   Įpilti sulčių mišinį į mėtų viralą, įberti sutraiškytą upinę durlę. Virti kol pasidarys tiršta vientisa masė.
7.   Susmulkinti erškėčio šaknį, įberti į katilą. Pamaišyti prieš laikrodžio rodyklę, palikti ant silpnos ugnies dvidešimčiai minučių.
8.   Į grūstuvę įdėti išvirtus mėtų lapus bei likusį pusę šaukšto džiovintų figų. Grūsti kol neliks gumulėlių.
9.   Įpilti salamandros kraują ir gerai išmaišyti. Gautą masę įdėti į katilą.
10.   Nemaišant virti, kol ims burbuliuoti.
11.   Sudėti suplėšytą paparčio žiedą. Pamaišyti.
12.   Kai ims garuoti, nuimti nuo ugnies. Palaukti kol visiškai atauš, nukošti ir vėl grąžinti ant vidutinės ugnies.
13.   Šikšnosparnio sparnus supjaustyti plonomis juostelėmis, įdėti į katilą kartu su išsiskyrusiomis sultimis.
14.   Po penkių minučių įberti kalnų krištolą, prieš tai paverstą milteliais.
15.   Lengvai pamaišyti, dar kartą užvirus nuimti nuo ugnies.
16.   Leisti eliksyrui ataušti ir truputį sutirštėti. Po to galima gerti.

Pasiruošusi tokį receptą varnanagė atėjo į nuodų ir vaistų kabinetą, kuriame šiuo metu nieko nebuvo. Ant galinio suolo pasidėjo savo krepšį ir nuėjo link spintos su ingredientais. Pasiėmusi reikiamas sudedamąsias dalis, grįžo prie suolo.
Šalia pasistatė  katilą, po juo užkūrė ugnį. Į katilą supylė ryškiai raudonas granatų sultis, palaukė kol šios užvirs. Belaukdama smulkiai supjaustė džiovintas figas. Jos buvo kietos ir pjaustymas užėmė daug laiko, mergaitė įsipjovė į pirštą. Skysčiui ėmus burbuliuoti, įdėjo džiovintus vaisius. Truputį pamaišė pagal laikrodžio rodyklę, darė tai kart nuo karto per keturias minutes. Joms praėjus įdėjo ilgą sidabrinį vienaragio plauką. Jis suteikė skysčiui rubino atspalvį, spindesį.
Reikėjo vėl palaukti, kol eliksyras užvirs. Kadangi šiuo metu mergina neturėjo kuo užsiimti, nejučiomis nuklydo mintimis į Helovyno naktį, kurios vis dar niekaip negalėjo pamiršti. Iš prisiminimų ją prikėlė besiveržiantis pro katilo kraštus viralas. Keturiolikmetė greitai pašoko iš suolo ir nuogomis rankomis sugrėbė katilą. Apsidegino rankas, tačiau sustabdė skystį. Greitai jį nukošė ir, perpylusi į nedidelį stiklinį butelį, pastatė ant stalviršio. Paraudonavusius delnus nugaivino lediniu vandeniu ir vėl ėmėsi eliksyro gamybos.
Įbėrė į katilą mėtą, įpylė sklidiną stiklinę vandens. Šįkart gėralas užvirė gana greitai, taigi varnė nespėjo užsisvajoti. Nukošusi mėtų arbatą, kokią jai kadaise darydavo mama, grąžino ją į katilą, į kurį tuoj pat įpylė jau vėsias granatų sultis. Gerai pamaišiusi, paliko ant vidutinės ugnies virti. Dabar reikėjo paversti mėtas į košę. Tam padaryti į grūstuvę įdėjo virtus mėtos lapus ir gerokai pasidarbavo, kol iš jų padarė žalią košę. Tada pridėjo pusę šaukšo džiovintų figų ir vėl grūdo, kol išnyko visi gumulėliai, o ingredientai gerai susijungė. Įpylė reikiamą tūrį salamandros kraujo. Sumaišė, žalsva košė pakeitė savo spalvą į ryškiai raudoną.
Kadangi dvidešimt minučių buvo jau praėję, gautą masę įdėjo į katilą, kuriame virė granatų sultis su mėtų viralu. Palaukė, kol ant eliksyro paviršiaus susidarys burbuliukai, tada greitai suplėšė paparčio žiedą tiesiai į katilą. Keletas lašų iššoko iš katilo ir pataikė ant varnanagės rankos, palikdami raudonus randus. Suskaudo, tačiau skausmas buvo labai trumpalaikis, tad žaliaakė nekreipė dėmesio ir toliau virė eliksyrą. Šiam ėmus garuoti, burtų lazdelės mostelėjimu užgesino ugnį. Palaukusi, kol viralas atauš, vėl įžiebė liepsną. Beauštant eliksyrui jau buvo supjausčiusi šikšnosparnio sparnus, tad dabar greitai juos įmetė į katilą, įpylė sparnų sultis, tikriausiai kraują. Švarioje sausoje grūstuvėje susmulkino didelį kalnų krišolą, pavertė jį milteliais. Išėjo gana daug, visą gautą kiekį merginą įbėrė į katilą. Kantriai palaukė, kol užvirs. Tada perpylė gėralą į du butelius. Vieną jų įsidėjo į savo krepšį, prie kito pritvirtino etiketę su visa reikiama informacija.
Prieš darant priešnuodį, keliais burtų lazdelės mostelėjimais viską sutvarkė. Vėl nuėjo link spintos pasiimti reikiamų sudedamųjų dalių.

Citata
Erotinių haliucinatų priešnuodis
Ingredientai:
Lelijos žiedai – trys
Nedidelio varano uodega
Drakono kraujas
Juodųjų serbentų sirupas – apie 400 mililitrų
Valerijonų šaknys
Valerijonų lašai

Pasiėmusi reikiamas medžiagas mergaitė ėmėsi priešnuodžio. Įpylė į katilą dvi stiklines juodųjų serbentų sirupo. Šiam sušilus, tačiau nespėjus užvirti, įdėjo pilnus lelijos žiedus. Palaukė, kol gėlės suminkštės, tada šaukšto pagalba jas išėmė. Supjaustė lelijas ir vėl grąžino į katilą. Pamaišiusi pagal laikrodžio rodyklę, įpylė drakono kraują. Reikėjo palaukti, kol gėralas ims kunkuliuoti. Kadangi turėjo laisvo laiko, susmulkino varano uodegą. Ši buvo slidi, vis išslysdavo iš po peilio ašmenų. Po šiokių tokių kančių pagaliau uodega buvo supjaustyta mažais gabalėliais. Gėralas dar nebuvo užviręs, tad mergaitė ėmė pjaustyti valerijonų šaknis. Su jomis sekėsi žymiai geriau, tad susidorojo per minutę ar dvi. Į užvirusį eliksyrą įbėrė susmulkintą uodegą. Truputį pamaišė ir sukrovė valerijono šaknis. Dabar turėjo penkias minutes, kol šaknys suminkštės. Po reikiamo laiko šaknys vis dar buvo kietos, tad teko luktelėti dar penkias minutes. Nukošusi gėralą, mergaitė į jį įpylė du šaukštus valerijono lašų. Dar karštą priešnuodį žaliaakė perpylė į stiklinį buteliuką, ant kurio užklijavo lipduką su pavadinimu ir savo pavarde.
Raudonos miglos eliksyras jau buvo vėsus, taigi varnė galėjo jį ragauti. Įsipylė pusę stiklinės ryškiai raudono skysčio. Prisidėjo stiklinę prie lūpų. Eliksyras buvo labai saldus, netgi per saldus. Mergina nurijo kelis didelius gurkšnius ir ėmė laukti rezultato. Jau po kelių akimirkų jai pasidarė šilta. Pajutusi tarp kojų jau pažįstamą malonų virpėjimą, nudžiugo, eliksyrui ėmus veikti. Jai prieš akis iškilo tamsa, joje mergaitė pastebėjo tik pažįstamą liekną nuogos merginos kūną. Kol dar smegenys nebuvo visiškai paveiktos eliksyro, susiprotėjo išgerti priešnuodį. Atkimšo buteliuką ir tiesiai iš jo nugėrė truputį kartoko viralo. Šis suveikė tik po kelių minučių, po kelių neapsakomai gerų minučių, per kurias prieš keturiolikmetės akis atsirado tokių gerų vaizdų, kad net negalima apie juos viešai pasakoti. Priešnuodžiui suveikus ir sustabdžius nuostabias vizijas, mergaitė nusišypsojo. Padarė tai pirmą kartą nuo jau neatmenamų laikų. Pastačiusi ant profesoriaus stalo eliksyrą ir jo priešnuodį, susikrovė savo daiktus. Mintyse džiaugdamasi, kad krepšyje turi dar vieną buteliuką eliksyro, išėjo iš kabineto. Palauks sutemų, o tada... jos laukia nuostabi naktis, nors tai tebus iliuzija.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Caroline Elase Wilding Lapkričio 23, 2016, 08:53:14 pm
Paskubomis lėkdama į Nuodų ir vaistų kabinetą Caroline kyštelėjo ranką į kišenę  pasitikrindama, ar tebeturi lapuką su Baimės eliksyro receptu. Jei pamiršau jį kambaryje, bus po egzamino... Apčiuopusi dvigubą lapą mergina lengviau atsikvėpė, pravėrė kabineto duris ir nužingsniavo galinio suolo link paskubomis pasisveikindama su profesoriumi. Išlanksčiusi lapelį Caroline bandė įskaityti savo rašyseną.
Citata
Baimės eliksyras
Reikės:
Vidutinio dydžio mėnulio akmens (sutrynus turi išeiti apie stiklinę)
Dviejų kvaitulinio šalavijo lapų
Šaukštelio rupūžės kraujo
1/2 stiklinės salamandros kraujo
Šešios džiovintos chameleonų akys
Dvi per pilnatį skinto klemalio šaknys
trys šaukštai valerijonų lašų

Paruošimas

1. Mažame katile užvirti vandens (apie pusę stiklinės)
2. Sudėti sutrintus kvaitulinio šalavijo lapus.
3. Pavirti minutę, kol viralas nusidažys mėlynai. Išgriebti lapus. Neišmesti.
4. Užkaisiti vandenį didžiąjame katile ir įdėti negrūstą mėnulio akmenį. Užvirti.
5. Vandeniui užvirus ištraukti akmenį ir sugrūsti iki miltelių. Supilti anksčiau pagamintą viralą.
6. Pavirti penkias minutes. Mėnulio akmens miltelius sumaišyti su pavirtais šalavijo lapais ir sudėti į katilą.
7. Sumažinti ugnį ir įlašinti valerijonų lašus. Luktelėjus sudėti pjaustytas chameleonų akis.
8. Užkaitinti. NUŽVIRTI Viralą nukošti ir vėl dėti virti.
9. Supilti salamandros kraują.  Palaukti dešimt minučių.
10. Sudėti NESMULKINTAS klemalio šaknis. leisti pakunkuliuoti, po to nukaisti.
11. Šaknis išimti. Eliksyrą atvėsinti.
12. Prieš geriant vėl užkaitinti, supilti rupūžės kraują ir pavirti dvi minutes. Gerti šiltą.
Atidžiau paskaičius receptą Caroline kilo noras viską mesti ir bėgti lauk. Eliksyras atrodė sudėtingas net skaitant. Nagi, Coro, susiimk, tu grifė. O grifai nebėga. Grifai kovoja. Susinešusi reikiamus ingredientus mergina viską išsidėliojo eilės tvarka, kad būtų kuo mažesnė tikimybė suklysti. Iš spintos kampo išsitraukusi dar beveik nenaudotą mažiuką katiliuką jame užkaitė vandenį. Pasičiupusi piestelę ji ėmė trinti kvaitulinį šalaviją. Jam paleidus sultis grifiukė viską suvertė į katilą. Ilgai laukti nereikėjo - greičiau nei per minutę eliksyras tapo sodriai mėlynos spalvos. Kruopščiai viską nukošusi per sietelį mergina pasidėjo lapus ant lėkštelės ir užkaitė didesnį katilą, į jį prieš tai įmetusi mėnulio akmenį. Nors ir sunku patikėti, bet vien būdamas jame akmuo sidabriškai pilkai nudažė vandenį. Dabar laukė kita užduotis : kaip neapsidaginus ištraukti akmenį iš katilo dugno. Caroline išsitraukė lazdelę.
 - Accio.
Akmuo paklusniai išskrido lauk iš katilo taukštelėdamas merginai kakton. Ak tu *** piktai mąstė Caroline piktai pliekdama akmenį, nors šis jau buvo seniai paverstas dulkelėmis.
Supylusi į katilą šalavijo nuovirą grifiukė kiek apsiramino. Gal dėl gražiosios spalvos kuri atsirado pilkai susimaišius su mėlyna. Žvilgtelėjusi į laikrodėlį Caroline pasiruošė laukti ilgas penkias minutes. Pagaliau joms praslinkus mergina sumaišė mėnulio akmens miltelius su virtai šalavijo lapais ir suvertė į katilą. Lazdele bakstelėjusi po katilu grifiukė pabandė sumažinti ugnį, bet nepavyko. Galiausiai ji čiupo katilą pusiau plikomis rankomis, pusiau apsiausto skvernais ir nubogino nuo ugnies. Pūsdama nudegusias rankas Caroline supylė valerijonų lašus ir sumetė chameleonų akis. Eliksyras akimirksniu pakeitė spavą - tapo žalsvas. Vėl čiupusi sietelį grifiukė nukošė viralą ir uždėjusi ant ugnies budriai stebėjo, kad nepražiopsotų užvirimo. Supylusi salamandros kraują mergina atsikvėpė. Darbas ėjosi sklandžiau, nei ji tikėjosi. Palauk palauk, Coro, tai dar ne pabaiga. Po ilgų dešimties minučių Caroline įmetė klemalio šaknis. Bant šitų pjaustyt nereikėjo pamanė ji šaltu vandeniu gaivindama skaudančias rankas. Jau atsargiau pasinaudojusi Šaukiamaisiais kerias mergina ištraukė klemalį ir paliko eliksyrą atvėsti.
Vėl nudelbusi akis į lapelį Caroline perskaitė priešnuodžio receptą (laimei, daug paprastesnį)
Citata
Priešnuodis
Bezoaro akmuo
Slibino uodegos spyglys
Takažolė
Rožių žiedlapiai (švieži)

Gaminimas

Bezoarą apvynioti takažole ir dėti pavirti.
Po penkų minučių įmesti slibino uodegos spyglį
Sudėti rožių žiedlapius ir vandeniui nusidažius raudonai viską nukošti.
Po eliksyro šitas - juokai
Bezoarą susukusi į takažolę Caroline įmetė į katilą. Palaukusi penkias minutes įdėjo spyglį ir rožių žiedlapius. Netrukus vanduo nusidažė maloniai rožine spalva. Patenkinta mergina viską nukošė ir supylė į buteliuką. Lazdelės moju susitvarkiusi darbo vietą Caroline paisruošė tris buteliukus ir dvi stiklines.
Į eliksyrą ji įlašino rupūžės kraują ir užkaitino. Iš žalsvo eliksyras tapo juodas kaip derva.
Mergina kruopščiai išseikėjo eliksyrą į du buteliukus : ant vieno užklijavo etiketę su savo pavarde ir eliksyro pavadinimu, o kitą įsikišo į krepšį. Jei varnai netyčia mus pralenktų taškais, pasiūlysiu kuriam jų atsigerti. Bet to nebus. Čia tik atsargai.
Į stiklines įsipylusi abiejų viralų Caroline paėmė į ranką stklinę su priešnuodžiu ir gurkšelėjo iš kitos.
Nors NIV kabinetas buvo šviesus, staiga jis aptemo, o iš visų kampų ėmė slinkti baisūs padarai. Katilai tapo antkapiais, o stalai - karstais. Persigandusi Caroline vis nepradėjo klykti. Pajutus kažką rankoje ji instinktyviai pakėlė tą kažką prie lūpų.
Po kelių minučių (kurios merginai prilygo valandoms) kambarys vėl prašviesėjo. Dar neatsigavusi grifiukė čiupo savo krepšį, vadovui ant stalo paliko savo eliksyro ir priešnuodžio pavyzdžius ir movė pro duris.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Lapkričio 25, 2016, 03:36:32 pm
Beatričė dar prisiminė, kaip jos kojos parnešė juos atgal į Hogvartsą, prisiminė, kaip jos rankos atidavė nuodingąją gyvatmintę profesorei Vang – ir tai mergaitę guodė. Kita vertus, ji jautė, jog nuodingosios sultys jau seniai kapstosi smegenyse ir ji nelabai prisimena savęs. „Sorenas von Sjuardas, Sorenas von Sjuardas, Sorenas von Sjuardas...“ vis kartojo ji mintyse suprasdama, jog gali pamiršti savo vardą, bet šito – ne! Nuodų ir vaistų profesorius dabar buvo likusi vienintelė viltis išgelbėti viską, kas galvoje: protą, prisiminimus ir jį. Kojos kilnojosi, ji jautė tai, stengėsi giliai kvėpuoti, numalšinti sukilusią paniką, tačiau nepavyko, gerklėje vis vien stovėjo siaubo gumulas. Beatričei nepatiko būti priklausomai nuo kitų žmonių, ir jei ne ta gyvybė, kuri priklauso ne jai, grifė galbūt būtų pasmerkusi save amžinai užmarščiai: neprisimintų vaikų namų, globėjos Melindos... ji net neprisimintų, jog yra palikta, išmesta. Akimirkai jos mintyse iškilo Soreno veidas, tačiau pirmakursė jau nebegalėjo suprasti, tai jos ar ne jos prisiminimas – greičiausiai, kad ne jos. Mergaitė norėjo galvoti, kad ne jos, nes tai reikštū, jog jis dar gyvas, jog ji suspėjo, ne, tai jis suspėjo. Mintys ir vaizdai galvoje vis labiau pynėsi, darėsi sunkiau mąstyti, akimirkai mintyse plykstelėjęs von Sjuardo paveikslas taip pat buvo blankus it vaiduoklio. Beatričė pajuto, kaip jos ranka išsitiesė link durų ir tvirtai nuspaudė rankeną. Įpuolusi į kabinetą ji nesugebėjo pamatyti, ar profesorius yra ar nėra, todėl iš karto puolė aiškinti kas nutiko, kol nenutrūko juosta, ir ji, per savo tingumą nepražudė gyvybės.
-Profesoriau von Sjuardai, aš vykdžiau Herbologijos egzaminą, ir į burną pateko nuodingosios gyvatmintės sulčių, jaučiu tikrai daugiau nei trys lašai. Viską dar atsimenu todėl, kad augalas buvo sužeistas ir sulčių poveikis susilpnėjęs, tačiau jau dabar visi vaizdai blanksta, jau kokias dvidešimt minučių. – vietoj karštligiško balso, jis buvo lygus, šaltas, ramus, dikcija aiški. Beatričė nesuprato, kaip taip gali būti, juk ji kupina panikos, balsas turėtų virpėti, o žvilgsnis lakkstyti į visas puses, tačiau tamsios gilios akys ramiai mėgino susikoncentruoti ties auksinėmis, galiausiai jos susitiko ir tamsiosios žvelgė šaltu, giliu, atsargiu, suaugusio žmogaus žvilgsniu.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Lapkričio 25, 2016, 05:17:43 pm
Kiyomi žengė per metus dar neištyrinėtu koridoriu. Šiandien vyko nuodų ir vaistų egzaminas. Harlė bijojo ir nežinia kodėl: gal dėl to, kad jo neišlaikys, nes nelankė pamokų, gal dėl to, kad visi iš juos juoksis. Varnanagė sklendėjo nežinomybėje, nes nebuvo nieko pasirengus, su savimi pasiėmė tik storą tos pamokos vadovėlį. Įdomu ar kiti vaikai jau žino ką reikės daryti per egzaminą, o gal net ir pasiruošė? Tas gėdos jausmas baugino nieko nežinančią varnę, bet šioji drąsiai žengė per kabineto slenkstį. Čia jau buvo nemažai vaikų, ant stalų stovėjo po katilą ir po kelis svarbius įrankius. Vos mergaitei nepažįstamas profesorius pasakė (o gal tik pakartojo?) egzaminų užduotį, Kiy greitai pradėjo ieškoti labai sunkaus eleksyro gamybai. Išbalęs varnanagės veidas neužkibo už jokio recepto, nes visi buvo per daug lengvi. Jau n-tąjį kartą persklaidus vadovėlį, Harlė užkliuvo už gale esančio  haliucinacijų eleksyro - vandens haliucinacijos. Tada stropiai pradėjo skaityti ingredientus ir eleksyro paruošimo eigą:
Citata
Reikės:
2 deimantinių karoliukų;
6ml Himalajų Ožkos pieno;
5ml mineralinio vandens;
3ml Raudonosios jūros vandens;
2ml aliejaus;
1ml juodojo Norvegijos kalnų slibino kraujo;
Vidutinio dydžio mėnulio akmens;
3 vienaragio uodegos plaukų: vieną 1cm, antrą 2cm ir trečią 3cm;
5'5 cm anyžiaus stiebelio supjaustyto po 1'1 cm;
5 sutraiškytų vyšnių;
2 stambiai supjaustytų Mandragorodos lapelių;
2 baltos ir 1 juodos kavos pupelių;
Tavo 2 cm plauku atpvynioto baltosios lelijos žiedlapio.
Darbo eiga:
1. Į tuščią katilą įpilti reikiamo kiekio aliejaus ir Raudonosios jūros vandens. Įmesti vieną deimantinį karoliuką ir uždėti ant ugnies.
2. Kai vanduo užvirs pamaišyti vieną ratą į kairę pusę ir penkis į dešinę. Vėliau visas tris kavos pupeles įdėti vienu metu.
3. Palaukti 2 minutes, o per tą laiką sutarkuoti mėnulio akmenį (~pusę stiklinės). Tada pamaišyti 90• laipsnių kampu į kairę pusę ir suberti vyšnias.
4. Sumažinti ugnį ir viralą maišyti iki tol, kol jis taps sodriai raudonos spalvos. Tada įmesti Mandragoros lapelius ir Anyžiaus stiebelius.
5. Pamaišyti 3• laipsnių kampu į kairę pusę ir vėl pradėti kaitinti ugnį stipriau. Kai eleksyras patamsės, įmesti likusį deimantinį karoliuką. Nemaišant palaukti 4 minutes.
6. Įpilti pieno ir mineralinio vandens. Pamaišyti 1 ratą į dešinę pusę.
7. Įlašinti slibino kraujo ir lėtai maišant laukti žalsvos spalvos. Tada įmesti 3 vienaragio uodegos plaukus (Iš pradžių 1cm, 3cm, 2cm) kiekvieną mesti kas minutę, o per ją/jas maišyti į dešinę pusę.
8. Na.ir dar pamaišius 360• laipsnių kampu į kairę ir dešinę mūsę, įmesti Lelijos žiedlapį su plauku. Tada maišyti iki eleksyras taps žydras. Na, o jau tada galite baigti...
Mergaitė baigus skaityti susiprato, kad reikės ir priešnuodžio, todėl žinodama ko tiksliai nori ir pasiėmusi priešnuodžių knygą, gulėjusią lentynoje, pradėjo ją skaityti. Pagaliau radusi tai ko reikia, suglumusi tokiu lengvu receptuku, pradėjo ieškoti reikiamų ingredientų, tiek eleksyrui, tiek priešnuodžiui, o vėl pasidėjusi katilą, uždegė liepsną ir pradėjo daryti tai ką reikia.
-Ai...,- ištarė varnė kai tarkuodama mėnulio akmenį, 'nusitarkavo' ir pirštą. Bet mažoji nepasidavė ir susiradusi servetėlę, apvyniojo ją aplink pirštą, bei  subėrė gautus akmens miltus. Vėliau eleksyras pradėjo keistis ir jis tapo rausvos, o dar vėliau sodrios, raudonos spalvos. Nusžiugusi Kiyomi, toliau gamino eleksyrą, buvo ir klaidų, bet galiausiai jai pasisekė pagaminti žydros spalvos - vandens haliucinacijų eleksyrą. Pripylusi buteliuką šio, dumbliais smirdančio viralo, dar kartą perskaitė priešnuodžio instrukciją.
Citata
Reikės:
Jūros kopūsto (12g)
60ml Pietų vandenyno vandens
1g musmirės
1 saulėgrąžos sėklos
Darbo eiga:
1. Katilą uždėti ant ugnies ir įpilti Pietų vandenyno vandens bei įmesti jūros kopūstą. Virti 2 minutes ir laukiant maišyti į dešinę pusę.
2. Įdėti musmirę ir dukart pamaišyti į kairę pusę, vėliau supjaustyti moliūgo sėklą ir jos gabaliukus sumesti į katilą.
3. Pamaišyti 72• laipsniu kampu į abi puses ir virti iki eleksyras taps tamsiai žalias. Priešnuodis baigtas.
Harley baigusi antrą kartą skaityti, išpylė likusį eleksyrą į buteliukus - kelis pasiliko sau, vieną išbandymui ir dar vieną mokytojui. Tada ėmėsi priešnuodžio. Uždėjusi katilą ant ugnius, ji padarė taip kaip reikia ir pradėjo samtį sukti į dešinę pusę. Kai moliūgo sėklos gabaliukai pasiekė viralo paviršių, šiek tiek bjauraus skysčio pateko ir ant Kiyomi apsiausto rankovės. Pamaišiusi 72• laipsnių kampu į abi puses, jos priešnuodis tapo šviesiai žalias. Manau jis tūrėjo būti tamsus, o ne šviesus. Mergaitė susimaščiusi stebėjo eleksyrą, kuris nė nenorėjo keisti išvaizdos. Gal būt pasukau keliais laipsniais per mažai arba per daug? Nedrąsiai paėmusi samtį, pasuko du laipsnius ir Kiy nuostabai, viralas tapo toks kokio reikėjo. Priešnuodį supilstė į buteliukus: sau, bandymui ir mokytojui. Susitvarkiusi darbo vietą, ant dviejų buteliukų skirtiems profesoriui užrašė:
Citata
Eleksyras - Vandens Haliucinacijos
Kiyomi Harley Bith
I kursas
Varno Nagas
Citata
Priešnuodis Vandens Haliucinacijoms
Kiyomi Harley Bith
I kursas
Varno Nagas
Kitus įsidėjo į medžiaginį maišiuką ir pasižiūrėjo į dar du išbandyti.
Kiyomi, tau pavyks! Sušnibždėjo balsas mintyse ir gerai suplakusi eleksyrą, ji atkimšo buteliuką ir šliūkštelėjo sau į gerklę sūraus viralo. Ją supo keistai šlapias jausmas, Harlė plūduriavo vandenyje, tiksliau eleksyras sukūrė haliucinacijas, kad ji ten. Žydroje okeanijoje plaukiojo ir neįprastai keistos žuvys, o dugnas nusėtas įvairios spalvinės gamo akmenukų ir kriauklių.
-Turėčiau išgerti priešnuodžio, turbūt keistai atrodau taip stovėdama,- galvojo varnė ir pasidairiusi po vandenį, jos akys sublizgėjo pamačius dumblyje įsipainiojusį žalsvą buteliuką. Priplaukusi ji suplakė jį ir pravėrusi burną, pajuto, kad vanduo nesiskverbia į ją, todėl išgėrė priešnuodžio. Staiga Kiy vėl stovėjo nuodų ir vaistų kabinete sausut sausutėlė. Padavusi du buteliukus profesoriui, pasiėmė savo daiktus ir atsisveikinus išėjo į gaivų koridorių.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 25, 2016, 06:54:01 pm
Sorenas von Sjuardas nuleidęs galvą dėbsojo į nedidelį žvaigždėlapį, pirštais barbendamas į stalą. Ištaisęs dar vieną ne ten pažymėtą žvaigždę, vyras atsiduso ir įsidėjo lapą į storą kaustytą knygą, kurioje kaupė tokius lapus su žiniomis, kada rinkti tokį ar tokį augalą eliksyrams, kad šis būtų veiksmingesnis, arba išvis būtų įmanoma jį atrasti. Klasėje nebuvo tylu - kunkuliavo katilai, pleškėjo mažytės ugnelės po jais - juk vyko Nuodų ir Vaistų egzaminas. Profesoriaus ausys užfiksavo greitus žingsnius, artėjančius prie kabineto. Jau seniai jokie žingsniai neskambėjo šiuo koridoriumi su tikslu tik skambėti; bet kokių žingsnių, aidinčių požemiais, savininko tikslas būdavo užeiti į šį kabinetą, o šiandien tas būtų tikrai negerai, nes sutrukdytų žmonėms atlikinėti egzaminus. Vyras tyliai atsistojo ir priėjo prie durų, o tada pro šias nė nesibeldusi įpuolė neaukšto ūgio moksleivė - grifė, kaip skelbė raudonas kaklaraištis. Mokytojas von Sjuardas susiraukė, kad jau ne tik klastuoliai, bet ir jo paties koledžo atstovai taip nemandagiai braunasi į jo klasę, bet, kaip visada, profesorius išklausė mokinę ir pašiurpo. Staigiai, be žodžių reaguodamas, už pakarpos nusitempė merginą į sandėliuką ir uždarė duris, kad šioks toks triukšmelis netrukdytų egzaminus rašantiems.
- Sėskis, panele Riddle,- tarė jis ir stumtelėjo arčiau kėdės, stovinčios kambario kampe.- Nuodingoji gyvatmintė... - profesorius žaibiškai rankomis perstumdinėjo priešnuodžių stalčiuje buteliukus, kelis išsitraukė, bet keiksnodamasis sudėjo atgal - netinka. - Šitas! - išsitraukė vieną buteliuką juodu dangteliu. Ant etiketės buvo nedailiu raštu pakeverzota: ,,Bezoafoksas". Sorenas atsunko kvadratinį buteliuką ir pauostė - juk sugedę priešnuodžiai gali padaryti dvigubai žalos. Išsitraukė švarią stiklinę, lazdele pripildė ją vandens ir įlašino penkis lašus itin stipraus priešnuodžio.
- Gerk,- vyras iš kito sandėliuko galo be garso per sekundę atsirado prie Beatričės, ir iškart priglaudė stiklinaitę prie lūpų. Iš savo patirties žinojo, kad kai kuriems apsinuodijusiems magiškaisiais skysčiais ar nuodais, jau nebebūna galvoje tas, kad reikia stiklinę ar buteliuką su priešnuodžiu laikyti savomis rankomis. Tada jau nesvarbu būna ir tai, kad apsinuodijusysis pasprings, neteks sąmonės ar panašiai. Svarbiausia, kad priešnuodis kuo greičiau pasiektų organizmą ir jį išvalytų, o Bezoafoksas buvo būtent toks - bene greičiausiai ir stipriausiai veikiantis priešnuodis.
- Pagamintas iš Bezoaro akmens dulkelių ir fenikso ašarų,- tyliai pasakė Sorenas, tik neaišku, sau, ar Beatričei.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Lapkričio 25, 2016, 09:24:20 pm
Nežinia, kiek laiko Beatričės akys buvo susidūrusios su auksinėmis, nuodų ir vaistų profesoriaus akimis, tačiau vos vyras ėmė ją kažkur tempti, mergaitės sąmonė dar labiau aptemo. „Atleisk man...“ tesugebėjo karštligiškai mąstyti. Juto, kaip buvo pastumta ant kėdės, tačiau kur randasi – nematė, smegenys buvo per silpnos, jog priimtų akių ląstelių siunčiamus impulsus ir juos užfiksavusios paverstų vaizdais. Garsai, tyla... viskas Beatričei dabar buvo susilieję į vieną simfoniją: stumdomi buteliukai – mušamųjų partija, vos girdimas profesoriaus keiksnojimasis – nutrūkstanti violančelės tema tarsi leitmotyvas... „Kvailas nepatikimas vampyras.“ Pasigirdo silpnas balselis galvoje, „Aš tave girdžiu! Tu ten!“ nudžiugo mergaitė ir akys truputį prašviesėjo. Pajutusi prie lūpų stiklinę, Beatričė godžiai išmaukė priešnuodį ir vėl įsmeigė į profesorių savo tamsių akių žvilgsnį, jis tebebuvo gilus, tik šįkart – dėkingas, švelnus ir šiltas. Nors koledžo vadovo akys buvo neįskaitomos, jose ji aiškiai išvydo: „Svarbiausia, kad priešnuodis kuo greičiau pasiektų organizmą ir jį išvalytų, o Bezoafoksas buvo būtent toks - bene greičiausiai ir stipriausiai veikiantis priešnuodis.“ Beatričė nelabai suprato, ar ji ką tik taip pagalvojo, ar šis žmogus moka kalbėtis mintimis, o gal kartais jis tai pasakė garsiai, tik ji dar pilnai neatsigavo po gyvatmintės sulčių? Jau ketino paklausti profesoriaus, ar jis nieko nesakė, tačiau tada išgirdo jį tyliai sakant:
- Pagamintas iš Bezoaro akmens dulkelių ir fenikso ašarų, - šitas, iš jo lūpų išgirstas sakinys, skyrėsi nuo ano, kurį lyg ir girdėjo, lyg ir ne. Pamanė, jog gal čia kaltas akių kontaktas, tačiau vėl pamėginti jį pagauti nedrįso, kiltų per daug klausimų, todėl tik paėmė profesoriaus ranką ir paspaudė.
-Ačiū jums labai, išgelbėjote. – ir nusišypsojo. – atleiskite, kad sutrukdžiau egzaminus. – pridūrė.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 25, 2016, 09:47:04 pm
Sorenas, įgudusiu judesiu sugirdydamas priešnuodį, galėjo kiek norėdamas tyrinėti grifiukės veidą ir akis. Vampyras mėgo tai daryti, veido bruožai galėjo labai labai daug pasakyti apie žmogų (ir apie vampyrą, ko gero). Šiuo atveju labiausiai vyrui įdomu buvo nagrinėti akis, nes šios atrodė tarsi suaugusios, kažkokios keistos, nežmogiškos...
Staiga vyrui dilgtelėjo galvą - taip jis pasijusdavo tik tuomet, kai kažkas braudavosi į jo mintis. Sorenas žvelgė susikaupusiu žvilgsniu į mergaitės akis tol, kol žvilgsnis iš apsiblaususio persimainė į blaivų ir tiesų. Bet vis tiek neatrodė kaip žmogaus. Profesorius nežinojo jokios būtybės panašiu žvilgsniu, tačiau įtarė, kad tai - ne žmogaus žvilgsnis. ,,Klausimas vienas... Kieno tada tas žvilgsnis?" - nuaidėjo profesoriaus galvoje ir šis atsitiesė, išvydęs atsigaunančią grifiukę.
- Kaip jautiesi? - lengviau atsikvėpė vyras, dar nepilnai tikėdamas, kad priešnuodis greitai ir sėkmingai suveikė. Ilgų metų darbo praktika tiek mokant vaikus, tiek pačiam dirbant ties rimtais viralų tyrinėjimų projektais parodė, kad kartais išorinė pradinė reakcija, kai atrodai jau sveikas, gali būti apgaulinga: viskas pasikeisti gali per sekundę, ir pasikeisti jau nebegrįžtamai.
-Prašau, panele Riddle,- tarė Sorenas, taip pat maloniai  nusišypsodamas ir atsidusdamas, iškvėpdamas ne tik orą, bet ir klaikią įtampą, kurią sukėlė šis staigus įsiveržimas į kabinetą. - Nieko baisaus tie egzaminai, jie sveria mažiau, negu žmogaus gyvybė.- profesorius staiga pats dėl šių savo žodžių susinepatogino ir atsistojęs išsitraukė iš lentynos mažą stiklinį buteliuką.
- Gerai, kad atbėgai iškart ir nedelsdama, galėjai jau ir pavėluoti,- tarė mokytojas von Sjuardas ir įpylė į buteliuką vandens, o tada dar įlašino kelis lašelius priešnuodžio, suplakė ir užkimšo. Priešnuodžius padėjo atgal į stalčių, o butelaitį įteikė moksleivei.
- Čia tau. Išgerk dar vakare prieš miegą ir ryt po pusryčių. Jeigu jausiesi gerai - du didelius gurkšnius, jeigu prasčiau - pusę buteliuko. Kas liks, jeigu liks - gali parnešti. - Sorenas pažvelgė į mergaitę, dar laukdamas klausimų, arba pareiškimo, jog ši nori išeiti.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Bethany Landworth Lapkričio 25, 2016, 09:47:22 pm
   Elena tyliai žingsniavo link nuodų ir vaistų kabineto. Ji buvo susikrimtusi, nes eliksyrus ruošė ne itin gerai, o čia dar egzaminas. Tačiau ji visą naktį analizavo šį eliksyrą, tad sunkumų kilti neturėtų. Priėjusi kabinetą, mergaitė lėtai lėtai atidarė duris ir įslinko vidun.
   - Laba diena, profesoriau,- pasisveikino Elena.
   Šiaip netaip susiradusi suglamžytą ( deja ) lapą Elena pasidėjo jį ant suolo ir pabandė ištiesint, bet sekėsi nekaip. Tuomet, jau praradusi viltį pirmakursė jį dar kartą perskaitė.
Citata
Nevilties eliksyras

Ingredientai:

Didelis mėnulio akmuo
Du juodosios rožės koteliai
Viena fenikso plunksna
Kartžolės lapeliai ( apie 5-6 )
Viena aukštoji smilkžolė
Septyniolika eplipsino sėklų
Vienuolika šaltosios piktžolės spyglių
Dvidešimt mililitrų rūguolio sulčių
   ,,Pala, o jeigu čia nebus eplipsino sėklų? Jug jos labai retos ir sunkiai gaunamos.... Na ir eliksyrą pasirinkau...'' Tačiau, tikėdamasi sėklas rasti, Elena nuėjo link spintos, kurioje nejudėdami stovėjo ( kai kurie gulėjo ) ingredientai. Susirinkusi reikalingus ( ir, ačiū dievui, radusi eplipsino sėklas ), mergaitė juos ir katilą pasidėjo ant stalo. Giliai įkvėpusi ji pradėjo skaityti toliau.
Citata
Gaminimas:

1. Supjaustykite juodosios rožės kotelius. Tada įberkite jų daleles į šiltą vandenį ( pirmiausia jį užvirkite ir tada palaukite kol šiek tiek atvės ).
2. Kaip įmanoma smulkiau sutrinkite mėnulio akmenį. Tuomet miltelius įberkite į atskirą indelį.
3. Į tą patį indelį įmeskite kartžolės lapelius.
4. Viską užpilkite rūguolio sultimis ir išmaišykite.
5. Gautąjį mišinį lėtai, po truputį ir maišant pilkite į šiltą vandenį, kuriame jau yra juodosios rožės koteliai.
6. Tada įmeskite šaltosios piktžolės spyglius, tačiau prisiminkite - pirmiausia reikia iš jų išspausti visas sultis, kad jie liktų visiškai išdžiūvę.
7. Įberkite eplipsino sėklas. Viską gerai išmaišykite.
8. Įmeskite aukštają smilkžolę. Vandenį vėl užvirkite.
9. Ant galo įmeskite fenikso plunksną, bet NEMAIŠYKITE!
   ,,Urhhh...'' - suniurzgė Elena. ,,Ką tik atsiminiau, koks šis eliksyras sunkus''. Mergaitė piktai susiraukė ir pradėjo melstis, kad tik nesusimautų. Ji užvirė katilą su vandeniu ir pradėjo laukti. Po kelių minučių vanduo jau buvo karštas kaip saulė. Iš garų Elena pagalvojo, jog net karštesnis už ją, tačiau taip būti negali. Tuomet, kaip ir liepė popierėlis, ji palaukė, kol vanduo šiek tiek atvės. Tuo metu pirmakursė supjaustė juodosios rožės kotelius. ,,Įdomu ar vanduo jau atvėso?''. Ji nepastebimai kyštelėjo savo pirštą į vandenį. ,,Taip, jau atvėso.''. Mergaitė atsargiai subėrė supjaustytus kotelius ir pradėjo darbuotis prie mėnulio akmens smulkinimo. Tai užtruko ilgokai, nes lapeilis sakė sutrinti jį kuo smulkiau. Kai rankos jau įskaudo, Elena atsinešė indelį ir į jį supylė miltelius. Įmetusi 6 kartžolės lapelius pirmakursė į indelį įpylė rūguolio sultis ir viską lėtai išmaišė. Tada viską, kas buvo indelyje, pradėjo pilti į katilą. Ji nepamiršo ir maišyti tuo metu. Elena su peiliu pradėjo sunkti iš šaltųjų piktžolių spyglių skystį. Kai jos jau atrodė tarsi džiovintos razinos ji liovėsi ir visas jas įmetė į katilą. Pasiėmusi nuo stalo eplipsinų sėklas jas taip pat įbėrė ir viską išmaišė. Įmetusi aukštąją ( ,,Kažin kodėl ji taip vadinama, juk ji tik 6 centimetrų ilgio...'' ) smilkžolę Elena dar kartą užvirė vandenį. ,,Na gerai, dabar suklysti jau bus nebeįmanoma'' - apsidžiaugė ji. Tačiau, kaip tyčia ji suklydo. Kai vanduo užvirė, ji įmetė fenikso plunksną į katilą ir viską išmaišė. Taip, išmaišė, o juk to daryti ne tik, kad nereikėjo, bet ir nebuvo galima. Viralas pradėjo burbuliuoti ir taškytis į visas puses, piltis ant stalo bei ant Elenos rūbų. Mergaitė išsigandusi pažvelgė į lapelį ir apačioje surado mažomis raidėmis užrašytą sakinį.
Citata
Jeigu įmetėte fenikso plunksną ir ją vis dėl to išmaišėte, kuo skubiau įpilkite konrato sulčių ir pilkite tol, kol eliksyras nustos burbuliuoti.
   Ji padarė viską, ką liepė lapas ir viralas nustojo burbuliuoti. Atrodo, viskas kaip buvę, tačiau bespalviai garai virto į blankius juodus. Tai tūrėjo būti geras ženklas, nes tai buvo ,,Nevilties'' eliksyras, kuris turėjo sukelti haliucinacijas. O tai reiškia, jog ir spalva tūrėtų būti kupina nevilties - tarkim juoda. Bet, kadangi šis eliksyras nebuvo toks pavojingas, tad ir spalva buvo blanki. ,,Na ką, dabar liko pagaminti priešnuodį.''. Viso seanso jums nepasakosiu, nes tai užtruktų labai ilgai. Tik parašysiu receptą.
Citata
Nevilties eliksyro priešnuodis

Ingredientai:

Bezoaro akmuo
Du juodosios rožės lapeliai
10 gramų druskos
5 šaukštai aštriojo medaus

Gaminimas:

1. Sutrinti bezoaro akmenį ir įdėti jį į šaltą vandenį.
2. Ten pat įmesti rožės lapelius, druską bei įdėti aštrųjį medų
3. Viską išmaiyti bei užvirti.
Taip, receptas labai lengvas, bet jei eliksyras sunkus, tai priešnuodis ir turi būti lengvas.
   Elena laikė rankose du buteliukus. Vienoje - eliksyrą, kitoje - eliksyro priešnuodį. Ji bijojo jų net paragauti, jie atrodė kenksmingi. Tačiau tai buvo viena iš egzamino užduočių. Ji turėjo tai padaryti. Mergaitė greit įsipylė į burną eliksyrą ( ne visą ) ir nurijo. Viskas pradėjo temti, iš niekur atsirado monstrai nešini neviltimi. Profesorius pasivertė didžiuliu, ne, milžinišku voru ir atsistojo priešais ją. Profesorius - dabar jau voras - tėškė jai į veidą nematomą KAŽKĄ ir pirmakursė suvyravo. Nežinia, ar ištikrųjų ar tik iliuzijoje, tačiau ji pasijuto visiškai sugniuždyta. Staiga Elena prisiminė rankoje laikanti buteliuką su priešnuodžiu ( kaip ji sugebėjo mąstyti nežinia ). Ji paskubomis išgėrė pusę jo. To užteko. Tada pabaisos dingo, aplinka prašviesėjo, o profesorius ir vėl buvo profesorius. Pirmakursė gavo didžiulį šoką, tačiau ji privalėjo užbaigti egzaminą - nunešti profesoriui savo darbą. Ji priėjo prie jo stalo ir padėjo du buteliukus, tiesa pustuščius, arba, kaip kiti sakys, puspilnius. Galiausiai, ji nuėjo link durų ir išėjo iš kabineto.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Lapkričio 25, 2016, 10:50:50 pm
Pajutusi, jog profesorius susidomėjo jos akimis, Beatričė pradėjo sukti žvilgsnį į kitą pusę.
-dar kartą nuoširdžiausiai dėkoju, kol kas jaučiuosi gerai. – švelniai žemu balso tembru atsakė grifiukė ir jau norėjo stotis, tačiau pamatė jai Soreno tiesiamą buteliuką. Paėmusi jį ir išklausiusi naudojimo instrukcijų atsistojo. Aplinkui žemė ėmė suktis, todėl ji įsitvėrė profesoriaus peties. – Atsiprašau, matyt per greitai pradėjau judėti. – pasakė mergaitė atgaudama pusiausvyrą. – dėkui už eliksyrą, būtinai išgersiu, juk kiekvienas atsiminimas žmogaus gyvenime yra brangus. – pamerkusi akį pridūrė pirmakursė. – ateiti spėjau, nes greitai ėjau. – dar pasiaiškino, jog Sorenui nekiltų daugiau jokių klausimų. Ir pasuko link durų, mąstydama apie tai, jog jos mėgstamiausias profesorius – vampyras.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 25, 2016, 11:53:21 pm
Sorenas von Sjuardas pajuto ir grifiukės įtartinumą ir priešiškumą. Ji aiškiai žinojo, kad jos akys kažkokios ne tokios. ,,Bet klausti, be abejo, būtų pernelyg kvaila."- pamintijo profesorius, mintyse nufotografavęs akis ir nusprendęs paieškoti jų atitikmenų literatūroje apie magiškąsias būtybes ir gyvūnus. Šiaip ar taip, Sorenas buvo ne tik Nuodų ir Vaistų specialistas, bet ir magiškųjų gyvūnų. Berods dvejus mokslo metus Sorenas ir šį dalyką dėstė Hogvartse, bet vėliau pasiliko tik Nuodus ir Vaistus, kad nereiktų vargti per daug, ir kad galėtų skirti laiko sau ir saviems tyrimams.
- Prašau, man visada malonu padėti,- draugiškai mirktelėjo profesorius von Sjuardas. Kai grifiukė čiuptelėjo jam už peties ir vos nepakrito, vyras suraukė antakius.
- Jeigu reikės palydėti - sakyk, rasiu, kas padės nusigauti bent iki Grifų Gūžtos bendrojo kambario. Lydėčiau pats, tik kad egzaminas vyksta,- apgailestaudamadms šyptelėjo profesorius ir nusekė paskui grifiukę, žvilgsniu palydėjo iki koridoriaus galo, ir įsitikinęs, kad su ja viskas gerai, grįžo į savo vietą kabinete, kur tebevyko Nuodų ir Vaistų egzaminas.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: James Riddle Lapkričio 27, 2016, 04:32:47 pm
Jamesui visad patiko Vaistai ir Nuodai, ir jis labai norėjo susipažinti su savo Vaistų ir Nuodų mokytoju, tad, radęs laisvo laiko, jis po ilgo ieškojimo susirado profesoriaus kabinetą, pasibeldė į duris, ir įžengė į vidų. Ten pamatė daug mokinių, Jamesas nežinojo kas čia vyksta, tad tyliai nuėjo prie tuščio stalo klasės gale ir prisėdo. Visi mokiniai virė eliksyrus ir iš to jis sprendė, jog čia vyksta egzaminas. Daugelis mokinių nervinosi, kad jiems nesiseka. Klasėje buvo daug mokinių, bet Jamesą pastebėjo tik keli mokiniai, nes daugelis buvo susikoncentravę į gaminimą. Klasė kvepėjo Jamesui dar nepažįstamu kvapu, lyg koks senas pergamentas. Jamesui labai patiko šis kabinetas ir jis laukė, kol galės pradėti čia mokytis.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Lapkričio 27, 2016, 10:00:13 pm
Klastuolė klausėsi to vargano profesoriaus.
"Dieve, koks nuobodyla"- manė Ana.
"Bet neblogai sudėtas, kaip jo amžiaus.. Tikrai neblogai."-mintijo paslapčiomis Anabetė.
"Ehh gaila,kad toks nuobodus".
Klastuoliukė peržvelgė jį dar kartą  savo melsvomis it kristalas akimis.
"Tikrai gaila"-išsišiepė Betė.
Neišlaikiusi rimties padėties, mergina nusižiovavo.
"Aš mirsiu čia.. Reikia  pasilinksminti." - pakilnojo antakius ilgakasė.

Dailiai atsistojusi, ji profesoriui nusisukus išsliūkino iš kabineto.
Paėmus iš savo kambario kelis daiktus nuskuodė atgal į von Sjuardo "tvirtovę".
Vėl nepastebimai atsisėdus į  girgždančią, seną kėdutę.
Ir mokytojui tęsiant kažkokias sapaliones, klastuoliukė laukė nesulaukė, kol vėl "pagyvins" šį blausia nuotaika supantį kambariuką.
Plačiau pramerkus bemiegančias melsvas akis, Betė apžvelgė n- tąjį kartą kabinetą. Galiausiai  sutelkus žvilgsnį į nuošalę, kamputyje pastatytą rusvą spintelę.
 Klastuolės  šypsena kilo vis aukščiau. Laukia dar viena mažytė išdaigą.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 01, 2016, 05:20:24 pm
Sorenas von Sjuardas rimtai žvelgė į klastuolę. Visai nebuvo žioplas, o gal ir žioplas, bet ne aklas, ir slapčiomis stebėjo šios pašaipias šypsenėles, sudarkančias šiaip jau visai žavingą veidą, antakių kilojimus (,,Gal ji turi slaptą įsivaizduojamą draugą?" - atsidėjęs svarstė vyras), taip pat ir išsliūkinimą iš kabineto.
- Ką gi, panele Liz,- prabilo, kol kas nepriekaištaudamas dėl slaptų pabėginėjimų iš kabineto, kažkur užtrunkant penkias minutes ir trisdešimt septynias sekundes. - Aš persigalvojau ir skirsiu tau bausmę ne verdant eliksyrus, manau, kiek įdomesnę. Šią praktiką galėsi atlikti net ne šiame gan nuobodžiame, tamsiame kabinete,- draugiškai mirktelėjo jis, tikėdamasis bent kokio entuziazmo klastuolės akyse, aiškiai spinduliuojančiose kone radiacijai prilygstančius nuodingumu ir pavojingumu paauglišką išdidumą ir nenuolaidumą. ,,Ko gero, neišmušiu šito dalyko..." - pamanė Sorenas, nerūpestingai pačiupdamas paprastą, tarsi nuo pieno buteliuką, ir padėdamas ranką Anabetei ant peties. Abu Hogvartso atstovai, nors ir kokie skirtingi - ir mokytojas, Grifų Gūžtos vadovas, ir mokinė, Klastūnyno narė, staiga žaibiškai dingo iš patalpos.

[[Sor: Tavo sekantis darbas čia: http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=4895.msg96660#msg96660 (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=4895.msg96660#msg96660) , į kabinetą neberašyk.]]
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Gruodžio 11, 2016, 02:41:57 pm
Po sunkios ir kupinos įvykių dienos, atkeliavus vakarui, grifas nuleidęs galvą, tiesiogine ta žodžio prasme, šliaužė dar link savo koledžo vadovo kabineto durų. Prsilinkęs prie grėmiozdiškų, nuodų ir vaistų eksperto, kabineto durų lengvai kelis kartus pastukseno savo kumščiu ir nedrąsiai įkišęs snapą pro jas, akimis surado vietą, kur kažką dirbo von Sjuradas.
- Labas vakaras,- pasisveikino, - Aš užėjau, dėl priežasties, apie kurią užsiminiau Magiškų Gyvūnų pamokoje. Gal labiau ne dėl to neteisingai paskirto arešto, o dėl to kas vyko jo metu..,- užbaigė sakinį tylindamas savo balsą, nes kiek dvejojo ar gerai daro eidamas skųstis, kas jam labai nepatiko, tačiau jam labiau nepatiko dalykai, kurie pradėjo vykti Hogvartse, o juos atlaikyti ant savo pečių vaikinukui darėsi jau per sunku.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 11, 2016, 03:15:38 pm
Sorenas von Sjuardas įmetė porą beržinių malkų į besikūrenantį židinį. Kabinete anaiptol nebuvo šviesu, veikiau tą šviesą, sukurtą židinio, blizgančių dešimties dvispalvių akių, atspindinčių šviesą, ugnies po verdančiu katilu ir žvakės liepsnos, būtum galėjęs pavadinti šviesia tamsa. Ir, tarp kitko, labai jaukia tamsa. ,,Jeigu pridėčiau Valpurgijos jonvabalio akių... ar jų stiprio užtektų matymo praplėtimui?" - paklausė Sorenas tiek savęs, tiek voro, stripinėjančio aplink puodą ir ieškančio trilapio egrego šaknų. ,,Nemanau. Reiktų stipresnių akių..." - ataidėjo atsakymas į mintis. Sorenas pamaišė eliksyrą ir uždengė dangčiu, nes šis pradėjo smarkiai kunkuliuoti.
- Prašau užeiti,- tarė Grifų Gūžtos vadovas, išgirdęs tylų pabarbenimą. Susidomėjęs kilstelėjo akis - kas gi sutrukdė jį tokį gana vėlų vakarą? Rodos, nebuvo spėjęs net arešto kažkam paskirti, nei namų darbų atlikti...
- O, labas vakaras, Edgar.- Sorenas kreipėsi į mokinį vardu, ne taip oficialiai, kaip turėjo elgtis viešumoje, nes visgi mokinys buvo jo vadovaujamo koledžo narys, ir beje, vienas iš mėgstamų, atsakingų moksleivių. O čia, požemiuose, kai vakarais niekam neįdomu, kas ką kur kodėl verda, galima ir atsisakyti kartais varginančio oficialumo su mokiniais.
- Ką gi, mielai išklausysiu. Sudominai, Edgar...- tarė Sorenas. Įsižvelgęs į mokinio veidą, išvydo didžiulį nuovargį.- Sėskis arčiau židinio, jeigu nori, kodėl taip pavargęs? - mokytojas išjungė ugnį po katilu ir prisitraukė krėslą arčiau židinio ir mokinio.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Gruodžio 15, 2016, 12:21:14 am
- Ech.. Net neįsivaizduoju nuo ko labiau.. Ar nuo minčių užgožusių mano galvą, ar nuo įtampos tvyrančios Hogvartse,- nešinas kėde link žindinio, kalbėjo grifas.
- O ar pats nieko panašaus nejaučiate šiomis dienomis?- jau klestelėjęs kėdėn prieš pradėdamas pasakoti savo istoriją, pasiteiravo moksleivis savo vadovo.
- Nežinau kodėl, tačiau ugnis mane ramina..,- ramiu balsu žiūrėdamas į rusenančią ugnį prabilo ketvirtakursis ir nuvargusį jo veidą papuošė kukli šypsena. Bet ilgai netrukus, jis pakėlė savo žalias akis į gerbiamą profesorių ir giliai įkvėpęs, kad daug bekalbant nepristigtų oro, ėmė pasakoti.
- Manau puikiai žinote, jog Grifai nėra linkę dalintis problemomis ir labiau mėgsta jas spręsti patys, tačiau labai abejoju ar dabar esu pajėgus jas išspręsti pats, todėl ir kreipiuosi į jus,- kiek nepatenkintas savimi juodaplaukis nusivaipė, bet pradėjo prisipažindamas, ko giliai širdyje nelabai norėjo daryti.
- Taigi, pradėsiu iš pradžių ir nuosekliai. Hogvartse pykčiai ir išdaigos, kaip žinote, tikriausiai yra ne naujiena, bet šiais metais pastebėjau, jog didelė dalis mokinių elgiasi labai įžūliai. Manyčiau, kad labiau yra linkę terorizuoti kitus ir dauguma terorizuojamų yra Grifai. Bent jau kiek teko man pastebėti. Ir kas keisčiausia, visa tai vyksta pamokų metu,- nurijęs susikaupusį seilių gumulą tęsė toliau, - Magiškų Gyvūnu Priežiūros pamokoje, buvau negražiais apkalbinėtas dviejų antrakursių ir už tai gavau areštą. Žinoma, į kompaniją man buvo pakviestos ir tos merginos, bet mano atžvilgiu, tai yra nesąžininga. Pasak, profesorės Givens, ji norėjo mus taip sutaikyti. O Aną jūs puikiai pažystate ir su ja rasti bendrą kalbą yra tas pats, kas pabėgti iš Azkabano. Arešte, gal tai buvo profesorės įgūdžių stygius, gal specialiai to norėjo, bet merginos ėmėsi smurto, klastuolę teko apraminti kerais, bet to daryti tikrai nenorėjau, o kita antrakursė taikėsi akmenimi į mane. Deja, šioji buvo kiek kliša ir iki sąmonės netekimo atjungė profesorę. Gal visa tai neatrodo rimta ir gal labiau kvailos mano dvejonės, bet..- užsimerkęs dar kartą atsiduso vaikinas ir ranka perbraukęs per veidą ėmėsi rimčiausios dalies,- Kerėjimo pamokoje išgirdau tai, ko tikriausiai nederėjo išgirsti. Viena ano bendrakursė kalbėjo su profesoriumi Reinher. Pastaroji gera reputacija nepasižymi. Ji prašė profesoriaus pamokyti Kerėjimo, nes atseit artėja kažkoks karas. Na, tarkime, kad tai tiesa ir tikrai duodu visą šimtą procentų, kad ji nepanaudotų kerėjimo sugebėjimų geriems tikslams. Aišku aš tą norėjau pasakyti ir mokytojui, bet mane nugąsdino jo staigiai persimainiusi pikdžiugiška šypsena, kuri pasirodė išsyk uždavus merginai klausimą. Galiausiai, ką girdėjau baigiantis jų pokalbiui, tai tiek, kad profesorius pasikvies tą ką jam reikės ir asmeniškai,- po ilgos kalbos net gerklė išdžiūvo Edgar'ui, dėl to kreipėsi su prašymu į Von Sjuard.
- Gal galėčiau gauti stiklinę vandens?
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 15, 2016, 07:29:38 pm
Sorenas von Sjuardas atsisėdo priešais Edgarą šonu į židinį. Nuo stalo pasiėmė tamsiai mėlyną puodelį su tamsiai raudonu garuojančiu gėralu, į jį dar įsipylė kažkokio skaidraus skysčio, primenančio rusišką degtinę, bet turintį cinamono ir, atrodo, imbiero kvapą. Profesorius pasidėjo puodelį ant kelio, dešine ranka laikydamas už ąselės.
- Beje, gal tau arbatos pataisyti? Neseniai gavau iš Bulgarijos tokio augalo žiedų, kurių užsiplikius ir atsigėrus taip gerai atgaivina...- pasiūlė Sorenas, draugiškai šyptelėdamas, ir tuoj pat surimtėdamas, vietomis susiraukęs klausydamas itin atviro grifiuko kalbėjimo. - Nesistebiu, mane ugnis taip pat ramina,- Sorenas mostelėjo ranka į židinyje spragsintį šviesos ir šilumos pilną padarėlį.- Juk mes grifai, aš iš šio koledžo ir esu kilęs.- šyptelėjo.
Tiesą sakant, vyrą stebino šis vizitas: per daugybę darbo metų jis nebuvo sulaukęs kone nė vieno moksleivio, užėjusio tik pasikalbėti, o ne ko prašyti, reikalauti ar atlikti bausmės. Ak, tiesa, dar buvo atvejų, kada moksleiviukai užeidavo negrįžtamai pasiskolinti kokių nors daiktų daiktelių (dažniausiai - sudedamųjų dalių sprogstamiesiems užtaisams arba kitokių tipų išdaigoms skirtiems magiškiems viralams). Bet šiandieninis apsilankymas jau leido Grifų Gūžtos vadovui suprasti, jog kažkas negerai.
- Lyg ir jaučiu kažką nelabai gero, nors mano pamokose ganėtinai ramu,- prabilo Sorenas, mintyse vertindamas, ar nebūtų vaikinukui per stipru ir per sunku suprasti ir pakelti tai, ką jis žino.- Girdėjau, kad per kitas pamokas kyla kvailas triuškmas, bet nepatikėjau, kad iš tiesų taip gali būt... O dėl problemų, tai gerai, kad atėjai, viską išsiaiškinsim, ir, jeigu tai bus mano jėgoms, aš tai sutvarkysiu,- pasižadėjo vyras.
Pasakojimas truko ilgai. Sorenas, išplėtęs auksines akis, klausėsi Edgaro ir įtemptai mąstė.
- Oho,- tarė jis, nesumanydamas, ką čia gudresnio pasakius, kai Edgaras baigė pasakoti. - Ačiū tau, kad tiek papasakojai, čia jau rimtai kažkas negerai.
Sorenas pritilo, vis dar abejodamas, ką turėtų daryti. Galų gale pasiryžo:
- Sužinojau iš patikimų šaltinių, kad galėjo atsigauti Voldemortas, nors nesu tuo tikras, vaikine. Girdėjau, kad ir Azkabanas puldinėjamas... Visiškai tikiu, kad vyksta kažkas negero.- Sorenas atsiduso.- Aš galvoju, nelieka jokios kitos išeities, kaip tik kviesti grifiukus ir šiaip geros valios Hogvartso moksleivius mokytis gynybos ir puolimo kerų, ruoštis. Nors nesuprantu, kam čia kovoti, kam čia ruoštis gali profesorius Reinher ar profesorė Givens... - Sorenas nudelbė akis į žemę.- Nesu superinis kerėtojas, nors gintis moku gerai, ir galėčiau apmokyti mokinius... Pasikviesčiau daugiau mokytojų, mokytis galėtume nors ir mano kabinete. Tik reiktų gerai atsirinkti, ar jie nėra blogos valios... Ką tu manai, Edgarai?- susimąstęs paklausė Nuodų ir Vaistų dėstytojas. Grifiukui paprašius vandens, vadovas pašoko iš savo vietos:
- Oi, atleisk. Tai visgi vandens, ar arbatos?
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Gruodžio 16, 2016, 10:55:58 pm
- Gal geriau tuomet arbatos, kad jau sakote, jog šioji ypatinga ir padeda atsigauti,- neatsispyrė profesoriaus pasiūlymui Edgar'as. Klausydamas savo vadovo, apie jo pastebėjimus šio klausimu, tik patempė savo antakius į viršų ir įsiterpė.
- Ką? Voldemortas? Ar tai išvis įmanoma? Negi nebuvo sunaikinta viskas, kas galėtų jį prikelti?- kažkaip šio variantu nelabai tikėjo grifas. - O Azkabanas? Kodėl jis puldinėjamas?- bandė vaikinukas susigaudyti, kuo Azkabano puldinėjimas gali pakenkti kitiems. Kai galiausiai von Sjuardas išdėsti savo planus ir paklausė grifo nuomonės, šis tik suklapsėjo akimis ir keletai akimirkų paniro į savo mintis.
- Sutinku su jumis. Manu reikia apsidrausti, bet atsirinkti žmones taip pat reikia kruopščiai, nes viena klaida gali daug kainuoti,- nors ir aplink jautėsi stiprėjanti įtampa, ketvirtakursis išspaudė švelnią šypseną savo veide. - Bet ar tikrai gali būti galimybė, jog karą organizuotų, kqas nors atstovaujantis Hogvartsui?- jis nenorėjo niekaip patikėti tuo, kad į Hogvartsą patenką ir piktavaliai, taip smukdydami mokyklos garbę. Šis pokalbis kėlė daug minčių jauno vaikino galvoje, vienos skatino būti pozityviu ir tikėtis geriausio, kitos tiesiog kiek liūdino. Bet dėl vienos atklydusios minties, pajuto, jog tai jį plėštų pusiau, todėl dusliai kalbėdamas pasiteiravo profesoriaus:
- Kaip jūs manote? Jeigu, kėsinasi nužudyti Tavo draugą? Ir neturi pasirinkimo, apart nužudyti priešą arba palikti draugą miriop. Ką geriau pasirinkti? Būti bailiu ir palikti sau svarbų žmogų likimo valei? Ar tapti žudiku?- juodaplaukis nuleido savo galvą ir įdelbė savo šaltą žvilgsnis į kabineto grindis norėdamas sužinoti sau svarbaus žmogaus nuomonę, nes visgi Sorena jam buvo lyg tėvas Hogvartse. Nors pats puikiai žinojo, jog artimi žmonės daug svarbiau už blogus, tačiau neįsivaizdavo savęs galinčio kam nors šitaip pakenkti.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 17, 2016, 11:07:24 pm
Profesorius von Sjuardas atsistojo ir nukėlė nuo stalo vėstantį katilą su neaiškios kilmės truputėlį melsvai švytinčia pliurze, pasidėjo kažkur toliau į kampą, o tada uždegė ugnį ir ant šios užkaitė katilą su vandeniu ir paliko šilti, vėl atsisėsdamas į krėslą prieš židinį. Aišku, prieš sėsdamas žvilgtelėjo į laikrodį - norint gerai išvirti netgi tokį paprastą dalykėlį, kaip arbatą, svarbi kiekviena minutė, kartais net sekundė. Galbūt todėl geriausi Magiškųjų Viralų mokslo specialistai buvo itin tikslūs žmonės.
- Gerai, už dešimties minučių bus išvirus, - tarė Sorenas, mesteldamas vieną malką į židinį ir vėl klausydamas Edgaro.
- Taip, Voldemortas,- linktelėjo galva vampyras, suabejodamas, ar gerai daro, garsiai tardamas jo vardą. Neketino vėl įvesti šio vardo draudimo ar baimės, bet tai tiesiog galėjo prišaukti pavojų.- Jis turėjo vieną išlikusį horokrusą, ir jis, kiek man žinoma, yra Hogvartse,- neišsiplėsdamas ir nesigilindamas kalbėjo mokytojas. Nė kiek nemelavo, bet nuslėpė daug. Visgi visiškai nesinorėjo ant savo kailio patirti Paslapties Neišsaugojimo prakeiksmą.
- Dėl Azkabano, ponaiti Jeffter, - kreipėsi vyras oficialiai iš įpročio,- turėtų būti viskas aišku. Jame yra daug Mirties valgytojų, visokių bjaurasčių, kurie galėtų padėti Voldemortui sugrįžti. Azkabaną puola piktos valios žmonės, norintys išlaisvinti tuos padarus, ir galbūt, kaip jau buvo padarę, patraukti psichus savo pusėn.- Sorenas atsistojo ir atsidarė kažkokią dėžutę, išmargintą runomis ir skandinaviškais ornamentais, iš jos paėmė kelis įdomios formos, apdžiūvusius lapelius ir įmetė į verdantį vandenį.
- Bet reikia skubėti. Aš paieškosiu žmonių tarp mokytojų, na, ir gal tarp mokinių, ypač, iš Grifų Gūžtos, tu irgi dairykis.- Sorenas paėmė porą puodelių, į kuriuos supilstė arbatą. Katilą laikė plikomis rankomis, kaip tas bebūtų keistai atrodę, o arbatos užteko kaip tik dviems puodeliams - ir nė lašu nei daugiau, nei mažiau.
- Imk, čia tau arbata,- ištiesė Grifų Gūžtos vadovas mokiniui.- Visko gali būti, bet svarbiausia nepasimesti ir kovoti. O dėl draugo... nemanau, kad gyvenimas kada nors pateiktų tokį baisų ultimatumą. Visada yra tarpinis variantas, pavyzdžiui, sustingdyti, nuginkluoti priešą, blogesniu atveju - pašalinti jam kaulus, arba išjungti.- Sorenas gūžtelėjo pečiais.- Bet jeigu kada nors atsidurtum tokioje situacijoje, nors to nelinkėčiau net priešui... Nors ne, neįsivaizduoju. Turėtum sąžinės graužatį visam gyvenimui. Aš mėginčiau išvengti abiejų mirčių.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 18, 2016, 11:44:23 am
Beatrice bambėjo, kad po šitiekos pamokų, išvargusi, dar turi žygiuoti į nuodų ir vaistų kabinetą ir išsivirti pažangaus lygio eliksyrą, kuris buvo tikrai ne penktakursės jėgoms. „Oi, tik neapsimesk ir nezysk, juk žinai, kad neesi paprasta penktakursė, be to turi tą Sneipo mokyklinį vadovėlį, viskas mums pavyks.“ Suirzęs mėgino ją raminti Tom. „Veikiau šypsenėle veidą pasipuošk, ar nori, kad tavo mylimiausias profesorėlis susidarytų apie tave surugėlės įvaizdį?“ „Gerai jau gerai, užsičiaupk.“ Nukirto penkiolikmetė, tačiau visai nedirbtina šypsena pražydo veide.
-labas vakaras profesoriau von Sjuardai, - švelniu mecosopranu pasisveikino mergina įžengusi pro kabineto duris ir iškart įsismeigdama į auksines akis.
-Edgar? – linktelėjo ji bendrakoledžio pusėn pasisveikindama ir su juo. Mat abu vyriškos lyties atstovai šnekučiavosi prie arbatos puodelio.
-atleiskite vaikinai, jog taip įsiveržiau į jūsų pasisėdėjimo vakarą, tačiau profesoriau, man tikrai labai reikia išsivirti vieno eliksyro, jei jūs neprieštarausite? – pamerkė akį mergina juodabarzdžiui ir nelaukusi atsakymo nužingsniavo į kabineto gilumą. – pagalbos man nereikia, ingridientus taip pat turiu savus, pasiskolinsiu tik plotelį jūsų kabineto erdvės, mat kokioje apleistoje klasėje nesinorėjo virti tokio eliksyro, dar kokių dulkių patektų ir netobulas išeitų, pats suprantate, nėra geresnės patalpos eliksyrams už jūsų kabinetą. – šūktelėjo Tris nuo pačio atokiausio kabineto stalo. – galite sau diskutuoti toliau, man neįdomu, juo labiau neturiu mados klausytis. – dar pridūrė tamsiaplaukė ir susikaupė į savo darbą. Iš pradžių užkūrė ugnį po katilu, tada iš po apsiausto skverno išsitraukė visus taip sunkiai gautus ingridientus ir susidėjo šalia ant suolo, po to, iš kuprinės išsitraukė vos gyvą netikro princo vadovėlį ir atsivertė reikiamą puslapį. Pirmiausiai sumetė ugninio driežo kiaušinį, jūrų svogūno svogūnėlį bei Murlinukų čiuptuvus, tada užpylusi viską čiobrelių tinktūra ėmė maišyti ne pagal vadovėlio, o pagal Sneipo nurodymus ir laukti, kol galės sudėti likusius ingridientus ir užbaigti tobuliausią jos gyvenime virtą eliksyrą. Geriausiai iš visų pamokų Beatrice ir sekėsi nuodai ir vaistai, po to nei kiek neatsilikdami ėjo magijos istorija bei apsigynimas nuo juodosios magijos. Apskritai mergiotė buvo gabi mokslams, tačiau eliksyrų gaminimas buvo jai tarsi pašaukimas.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Gruodžio 18, 2016, 02:55:52 pm
- Labai dėkoju,- šypsojosi grifas, kai jo rankas pasiekė karštos arbatos puodelis. Per pastarąsias dienas jau net buvo spėjęs pamiršti kas yra per dalykas, tas švelnumas, nes aplink visi sukosi tik savo reikalais ir buvo suirzę.
- Likęs Horokrusas? Kodėl mes nežinome apie likusį Horokrusą?!- šūktelėjo Edgar'as kiek nusigandęs, - Kur mes jį galėtume rasti? Ir kas tai per daiktas, Profesoriau?- bandė gilintis labiau į tą reikalą vaikinas, sužinojęs, kad visai netoli jo yra daiktas, galintis prikelti itin stiprias blogio jėgas. Truputėlį jis pūstelėjęs į arbatą, gurkštelėjo nediduką gurkšnelį jos.
- Beje, labai skani arbatėlė, dar tokios niekada tikriausiai nesu gėręs gyvenime,- pagyrė profesorių. - Gerai, padėsiu Jums surasti patikimų mokinių, o Jūs dairykitės profesorių,- davė juodaplaukis suprasti savo vadovui, jog tikrai viso to paieškų reikalo nepaliks užkrauto ant jo vieno pečių.
- Taip tikriausiai ir būtų..,- sutiko, jog dėl priešo nužudymo ar draugo neužstojimą apimtų neapsakoma graužatis. - O nuginkluoti ar apriboti judesius tokiam, kaip Voldemortas, tikriausiai būtų neįmanomas dalykas. Bent jau man,- ir vėl nudelbė akis į grindis suvokdamas, kad jis pats tikriausiai mažai naudos galėtų pasiūlyti. Staiga visą dėmesį prablaškė į kabinetą įsiveržusi bendraklasė.
- Sveika,- atsakė jai ir liko sėdėti stebėdamasis šia, kad ji, kaip niekur nieko šeimininkauja pas von Sjuardą darbo vietoje. Kita vertus, ji buvo grifė ir gal visgi tai teikė specialias išimtis kartais. Ketvirtakursis žvelgdamas į ją, žinojo, kad ji tikrai geros valios žmogus, todėl neatmetė galimybės užsiminti apie artėjantį karą ir pakviesti jungtis į treniruotes, bet kita vertus ir nenorėjo, nes ji buvo gera jo draugė, o traukti draugus į bėdą jis nė kiek nemėgo.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 19, 2016, 12:18:45 am
Vyras žvelgė į Edgarą abejojančiai.
- Kol kas negaliu pasakyti, koks tai daiktas, bet jį Voldemortas sukūrė Hogvartso mūšio metu. Apie šio daikto buvimą žino labai nedaug kas, tu niekam irgi nepasakok, nes gali kilti sumaištis,- pasakė von Sjuardas, rimtai žiūrėdamas į Jeffter.
- O dėl arbatos tai nėra už ką,- šyptelėjo profesorius.- Geras daiktas, ir pačiam patiko. O apsiginti ir nuginkluoti priešininką tikrai išmokysiu.- pažadėjo Sorenas von Sjuardas ir įmetė dar vieną malką į židinį - labiau dėl kaitros, o tada krūptelėjo, kai į klasę įsiveržė kažkoks netašytas stuobrys ar stuobrė nė nesibeldęs. Dar labiau nustebo, kai pasukęs galvą išgirdo mergaitišką balsą ir išvydo jau matytą veidą juodomis giliomis akimis.
- Labas vakaras,- pasisveikino jis piktokai, pilnas įvairiausių minčių, prisiminimų ir emocijų. Visų pirma - pasipiktinimas dėl nemandagaus elgesio, antra - sutrikęs, trečia - kažkuria prasme net išsigandęs. Paradoksalu, kad horokrusas įsiveržė į klasę, vos apie jį prabilus, taigi vampyras meldėsi, kad šis nieko nebūtų išgirdęs. Nors ir kaip tai buvo menkai tikėtina.
- Panele Riddle, ar žinote, kad įeinant į kabinetą reikia pasibelsti? Tik prieš pusmetį tą pačią temą dėsčiau vienai klastuolei, prašau nesudaryti sąlygų man to paties mokyti ir savo koledžo mokinę.- griežtai prabilo profesorius. Visai nenorėjo vaikyti mokinės už durų, juolab, kad ir prisidirbus ji jam nebuvo, ir atrodė stropi mokinė. Priešingai, negu toji minėta visiems žinoma klastuolė. Aišku, jei ne kabantis raudonas kaklaraištis, profesorius von Sjuardas su dideliu malonumu būtų pavaikęs ir šią mokinukę.
- Ką gi, gali dirbti, jeigu nori,- tarstelėjo mokytojas, klausiamai žvilgteldamas ir į Edgarą.- Tik pasistenk ko nors ne to neišvirt. Ir ką virsi bei kokiu tikslu?- kiek įtariai paklausė vampyras, bandydamas bent šiuo metu užmiršti, kas iš tikrųjų yra Beatričė ir blokuoti savo mintis nuo aplinkos (ką jau ką, bet šitą vyras mokėjo.)
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 19, 2016, 11:51:48 am
„ir ko jis čia siunta? Juk nieko blogo jam nepadariau, kol kas.“ Pasiskundė Beatrice savo bendrakūniui. „Tai baimė Tris, baimė. Pažvelk į vaikį, pasinaudok juo kaip veidrodžiu.“ Mergina instinktyviai pakluso ir pakėlusi galvą pagavo Edgar žalių akių kontaktą. „Kodėl, kodėl tu mane verti šitaip elgtis! Visų pirma jis ne koks ten vaikis, o mano draugas! Ir geras draugas, vienas iš geriausių! Įsidėmėk tai!“ širdo Tris ant minčių draugo. „ššš, ramiai, juk gi nieko jam blogo nepadarei, jam neskauda matai? Jis sveikut sveikutėlis.“ „Bet aš ką tik juo pasinaudojau.“ Negalėjo sau atleisti mergina ir nuliūdusi nuleido galvą į savo viralą, kuris dabar buvo raudonos spalvos ir blankiai blizgėjo, reikalaudamas sudėti likusius ingridientus. „Bet dabar mums aišku, kad Sorenas yra trečiasis paslapties saugotojas.“ Piktai iškošė Tom. „Na ir kas? Ką tai keičią?“ sarkastiškai pasiteiravo mintyse Tris, „jis yra vampyras, vadinasi pavojingas, daug pavojingesnis nei žmogus, todėl...“ „Ne!“ nutraukė jį mergina „Baigiam šitą kalbą, nes išversiu šitą viralą lauk, prieš tai jį kruopščiai sugadinus.“ Dar pridūrė ir vėl pakėlė akis, tik šįkart į von Sjuardą.
-atleiskite, jog nepasibeldžiau, tačiau maniau išgirsite mano žingsnius jau už kilometro? – lyg nekaltai įjungdama savo sarkazmą tarė mergina ir primerkė vieną akį. „Visai kaip motušė.“ Konstatavo balsas galvoje. „Ačiū už komplimentą.“ Mandagiai, bet šaltai atrėžė grifė. Tada tęsė savo žodžius, skirtus profesoriui – nebūkite toks griežtas, juk visai taip neatrodote. – nusišypsojo ji – visi mes pavargę, ir jūs visas atostogas pragulėjęs ligoninėj, ir aš po šitiekos pamokų, įsivaizduojate? O dar turiu išvirti tokį eliksyrą, kurį baisiai sunku sutaisyti, o bet kokia klaida pragaištinga. – pridūrė, tada gudriai prisimerkė įmesdama į katilą Occamy kiaušinio lukštą.
-jūs savąsias mintis nuo manęs slepiate, o manąsias norite žinoti? – mįslingai pratarė Beatrice, Sorenui paklausus kokiu tikslu ji verda eliksyrą, supildama ir žaliosios rūtos miltelius. Skystis akimirksniu tapo lydyto aukso spalvos, lygiai toks, koks ir turi būti tobulas felix felicis. Tamsūs, ilgi penktakursės plaukai buvo pasišiaušę ir išsipūtę nuo garų. Ji nematė prasmės pasakyti savo koledžo vadovui verdamo eliksyro pavadinimą, mat šis jau tikriausiai ir pats jį atspėjo iš spalvos ir merginos dedamų ingridientų.
-juk pats puikiai žinote, jog šio viralo didelės dozės labai kenkia, o perdozuotas Felixas sukels svaigulį, neatsargumą ir pavojingą savikliovą. – pridūrė grifė teiginį, visiškai nedarantį prie ankstesnėje frazėje iškelto filosofinio klausimo. „ir tėvo kvapo turi prisigėrusi pakankamai. Vadinasi: aš pasakysiu kažkokią nesąmonę, o tu ieškok prasmių kiek protingas.“ Nusivaipė iš Tris jos minčių draugas, tačiau mergina šįvakar nusprendė jį ignoruoti, „Nėr čia ko, tegul supranta, kokią nesąmonę pasakė dėl Soreno.“ Mintijo penkiolikmetė savo asmeninėje minčių kertelėje, kruopščiai, oklumantijos menu, atitvertoje nuo Tom. Grifiukė iš kišenės išsitraukė krištolinį butelį, kur žadėjo susipilti išvirtą eliksyrą, pasistatė jį ant stalo ir ėmė kantriai maišyti viralą, laukdama kol pasirodys dideli, šokinėjantys auksiniai lašai. Jie šokinėjo dailiai, aukštai, tarsiai auksinės žuvelės, tačiau nei vienas neištiško ant stalo. Mergina puikiai žinojo, ko reikia norint išvirti tobulą eliksyrą, savaime suprantama patirties, tačiau to nepakanka, reikia didelės kantrybės bei meilės tam, ką darai.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Gruodžio 19, 2016, 08:19:47 pm
Edgar'as gurkštelėjo dar truputėlį, jau kiek atvėsusios arbatos ir ramiai linktelėjo žvelgdamas į profesorių klausimų kupinomis akimis, taip patikindamas, jog nemėgins kelti bereikalingos sumaišties. Reikia kuo greičiau surasti Horokrusą ir jį sunaikinti, kad būtų įmanoma išvengti karo vaikiną jau apniko mintys apie kitą jo misiją, per kurią jis greičiausiai šiąnakt turės bemiegę naktį, tačiau sužinojus tokį dalyką juodaplaukiui visas nuovargis kažkur tiesiog išgaravo. Kita vertus, gal jį panaikino ta stebuklingoji Grifų vadovo padaryta arbatėlė.
- Gerai. Sakykite kada ir kur pradėsite savo specialias pamokas, Profesoriau von Sjurdai? Ir tuo metu būsiu su patikimais žmonėmis vietoje,- jau ėjo iškart prie reikalo grifas, nebenorėdamas gaišinti mokytojo, o galbūt ir savęs.
Beatričė ketvirtakursiui pasirodė gerokai keista, tiek savo elgesiu, tiek šnekomis, o kai pajuto atskriejusį jos žvilgsnį į save, jis pažvelgė ir į ją. Merginos žvilgsnis buvo tartum ledinis. Jis net sukėlė šiokį tokį nejaukumą ir žaliaakis tik mikliai atsisukęs atgal į profesorių laukė ką pastarasis atsakys.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gruodžio 20, 2016, 08:10:45 pm
((Lavonas rastas čia:
http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=1683.195#lastPost
Po to atneštas čia:
http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=6140.45#lastPost))

Buvo tikras džiaugsmas tam grifiokui, dabar velkančiam kojas link kabineto, žinant tą faktą, kad daugiau nebereikia tempti to sunkaus lavono, bei prie to pačio slapstytis, nes bala kas pamatys ir... bus šakutės. Bereikalingos. Nors kita vertus prie to menkučio džiaugsmo prisidėjo ir šokas, bei nuovargis, greitai nustumdamas tąjį džiaugsmą. Kas gi džiaugsis išvydęs negyvėlį su visu nuleistu krauju mokyklos teritorijoje?... Deje, bet niekas. Na, nebent vendigas, bet nenuvažiuokim į lankas.
Tuščias koridorius vedantis link Nuodų ir Vaistų kabineto, aidėjo nuo žingsnių sukeltų batų, nesvarbu kad šie buvo odiniai ir vos ne kiaurai šlapi nuo lauke kiurksančių sniego pusnių. Aukštoka žmogysta įsisupusi žieminėn mantijon sparčiais, kiek gali nuvarytos kojos, žingsniais žingsniavo link minėtojo kabineto, kuriame karaliavo profesorius von Sjuardas, bei naiviai tikėdamasis, kad ten bus tik eliksyrininkas, be jokių pašalinių asmenybių.
-Tikiuosi...- sumurmėjo panosėje žodį, vos netapusį juodaplaukio trumpučiu devizu, valydamasis rankas į servetėlę, šią ištepdamas pradėjusiu krešėti krauju, užsilikusiu nuo švilpio žaizdos. Akimirka viena kita ir ištraukta juodalksnio lazdelė bei sumurmėti kerai, kruviną servetėlę paleido pelenais, o tuo tarpu šie padrikai ir be aiškių pėdsakų greitai pasklido po koridorių. Lazdelei vėl atgulus kišenėn, kaip anksčiau tai padarė bepirštės pirštinės krepšyje visdar tebekabančiame ant peties, Džeimsas pagaliau prisikasė prie kabineto durų. Kelisyk pabeldęs, galiausiai nulenkęs rannkeną, grifas įėjo vidun. Šį naująjį atėjūną maloniai sutiko šiluma sklindanti iš besikūrenančio židinio, bei nebe taip nosį riečiantis vampyro kvapas. Rodos prie jo aš tuoj priprasiu,- pagalvojo greitai apžvelgdamas kabinetą- be profesoriaus čia buvo dar ir Edgaras, bei Tris. Šias asmenybes Džeimsas tikrai pažinojo: Edgarą buvo girdėjęs bešūkaliojantį per Kerėjimą, taip pat į jį vos neįsimūrino po tos pačios pamokos, o Beatričė buvo Džeimso naujai rasta draugė su kuria turėjo gan ilgą pokalbį pelėdyne prieš kelias valandas. Priėjęs prie profesoriaus stalo, pasisveikindamas su bendrakoledžiais linktelėjo galva, kol galiausiai Greywindas kreipėsi į von Sjuardą:
- Labas vakaras, profesoriau, atsiprašau, kad trukdau, bet turiu blogų naujienų,- tyloku, ramiu balsu prašneko ketvirtakursis grifas. Nors tonas skambėjo ramiai, bet to nepasakyčiau apie vaikino jausmus, kunkuliuojančius viduje. O kiek nuvargęs veidas tai puikiai simbolizavo. Nutilęs vaikinas svarstė ar Edgarui ir Tris girdint pranešti skaudžią žinią ar tai laikyti paslaptyje tik su mokytoju.
- Nežinau ar tai sakyti jums girdint,- mostelėjo ranka į prie katilo plušančiai Tris (įdomu ką ji verda?) Ir Edgarą sėdintį šalia,- bet vistiek neramumai artėja, o ką žinau vistiek kažkas išsiaiškins tiesą be manęs ir jūsų profesoriau, tai neslėpsiu...- kažką neaiškiai sumalė, aiškiai parodydamas kad vaikinas ne energijos pilnas,- Visai neseniai prie užšalusio ežero žiemą radau lavoną. Švilpio. Vampyrės darbas... Nuleido kraują visai neseniai, gal prieš kokią valandą, o gal ir dvi...kūnas pas slaugę Wright...- tylindamas balsą prakalbo. Sukandęs dantis nuleido galvą, šitaip parodydamas kad gailisi, kad neatnešė savo užpakalio ten anksčiau ir nesutrukdė tam kas kėsinosi nužudyti švilpį. Netrukus pakėlęs neįprastai mėlynas akis ir nedideliu randu bjaurojančiu veidą Džeimsas galiausiai pabaigė nutrauktą savo mintį:
-Nužudytas Džimis Morou.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 21, 2016, 12:01:26 am
,,Ale naglas horokrusas, kad tave hipogrifėlių rogės medy..." - tokia buvo pirmoji Soreno von Sjuardo mintis, išgirdus mergiotę prabylant, tik šįsyk ji jau visiškai nuo jo neslėpė, kiek daug žino. Beatričė Voldis, atrodo, mėgavosi tuo, kad savo žinojimu apie profesorių nenusileidžia profesoriaus žinojimui apie ją (na, jį).
- Beatriče, mano kabineto... - Sorenas susičiaupė.- Klausyk, jeigu norėsi aptarti šituos reikalus, tai pasilik klasėje, kai kiti išeis.
Kalbėti su maždaug keturiolikos metų mergiote, žinant, kad jos kūne patogiai įsitaisęs sėdi lygiai devyniasdešimties metų amžiaus diedas, buvo neapsakomai keista. Dar keisčiau - rodyti deramą pagarbą galingam priešui (reikia pasakyti, kad Sorenas nebuvo bailys, ir nebuvo kvailys, tad šiuo atveju, matant ir priešo pagarbą sau, ir priešo galią, buvo visai logiška rodyti jam tam tikrą pagarbą), neišsiduodant čia pat šalia sėdinčiam jaunam ir, rodos, dar ganėtinai pasaulio neigiamybių nesudrumstam vaikinui, kas čia per įvykiai dedasi. Rodyti pagarbą priešui, neišsiduoti ir tuo pačiu metu derėtis - ooo, taip. Sorenas pasuko galvą link židinio, trumpam įsmeigė jau auksinių akių žvilgsnį į raminantį ramiai plazdančios ugnies liežuvėlių peizažą, gurkštelėjo savo pačios pasidarytos arbatos (,,Kaip gerai, kad nusprendžiau ir sau jos išsivirti, ne tik Edgarui..." - pamintijo Sorenas, tyliai mintyse dėkodamas Heimdalui ir Torui. Na, ir Odinui prie to pačio) ir vėl pasisuko į Beatričę. Lūpos išsitempė į blausų, mandagų šypsnį.
- Panele Riddle,- kreipėsi, prisimindamas, kam dar priklausė ši pavardė, bene vienintelė, kurią gerai įsiminė per Magijos Istorijos pamokas. Gal todėl, kad jas vedė Gyvenimas.- Felix felicis nėra publicistinio naudojimo eliksyras, jo naudojimas yra labai griežtai ribojamas Magijos Ministerijos. Jeigu neturi leidimo iš šios institucijos, turėsiu šį eliksyrą konfiskuoti, tokie įstatymai. Irr, be abejo....- Sorenas kryptelėjo galvą, nepastebimai įtraukdamas beveik nejuntamo, subtilaus Sėkmės eliksyro kvapo.
- Jeigu tau tikrai pavyks išvirti šį eliksyrų meno šedevrą, negailėdamas ir, manau, sąžiningai skirsiu Grifų Gūžtai bent dešimt taškų.- pažadėjo jis, kaip eliksyrininkas iš plaučių, kraujo ir širdies, visgi negalėdamas atsispirti šio eliksyro buvimui šalia. Sorenas puikiai suprato, kad paprastas, eilinis mokinys tokio eliksyro niekaip neišvirtų. ,,Bet luktelk... Jukgi Voldemortas nebuvo pažengęs šitoj srityje?" - toptelėjo profesoriui dar kai kas. Nežinia kodėl, bet auksinėse akyse sužibėjo ne auksiniai atšvaitai, o mažytė vilties kibirkštėlė. ,,O gal Natalie suklydo?"
Rodos, pasakęs viską, ką dabar privalėjo pasakyti, mokytojas von Sjuardas pasisuko į Edgarą, visą šį pokalbį kantriai laukusį, sėdėjusį šalia, prie židinio. Nors tai vyro ir nestebino - grifas ir jo pamokose išsiskyrė savitvarda, atsakingumu ir pareigingumu, o dar jaukiai apsuptas šilumos ir išgėręs gaivinančios arbatos išvis turbūt nė nenorėtų niekur eiti.
- Kuo greičiau pradėsime, tuo bus geriau, Edgarai,- pasakė Sorenas.- Galima net ir dabar, bet reikia skubėti. Pasižiūrėk, jau jūs du, pasikviestumėm dar daugiau...- vyras nutęsė, sau prisiminęs, kad visgi antrasis grifas nėra visai grifas, o veikiau klastuolis grifo odoje. ,,Bet Voldemortas ir taip moka visokių kovinių ir gynybinių kerų, šios treniruotės jam naudos neatneš, jeigu ten iš tiesų jis. O man - atneštų, aš galėčiau jį stebėti, išsiaiškinti, ar iš tiesų Natalie teisi dėl jos, o gal įvyko visgi kokia nors klaida." - planavo Sorenas, nepamiršdamas užsitverti oklumantijos siena. ,,O jeigu būtų įvykusi klaida - mergaitė atgautų motiną ir dar galėtų mokytis kovoti su grifais.". Mintims greitai lekiant pro šalį, vampyro akys, juokauju, ausys, staiga užfiksavo dar virtinę keistų garsų koridoriuje - žingsnių, sunkių, kreivų, nelygių. Netrukus pasigirdo ir beldimas į duris, kurį girdėjo jau visi, sėdintys von Sjuardo Nuodų ir Vaistų karalystėje. Sorenas reikšmingu žvilgsniu nužvelgė Beatričę ir garsiai pasakė:
- Prašau užeiti,- ir kisltelėjo antakį, išvydęs dar vieną mokinuką raudonu šaliku. ,,Visi maniškiai, gal jie susitarę?" - staiga sudvejojo vyras.- Labas vakaras, Džeimsai...
Soreno akys nepastebimai susiaurėjo - pro duris įsiveržė ne tik vaikinukas įdomia pavarde, bet ir kažkoks keistas, retai užuodžiamas kvapas. ,,Vilkolakiai? Vampyrai? Vaiduokliai?" - spėliojo Grifų Gūžtos vadovas, nebegalėdamas prisiminti ir susieti kvapo su kažkokiu konkrečiu daiktu ar padaru, nors veikiausiai antru variantu.
- Netrukdai, kalbėk, blogas naujienas neši ne pirmas, - vyro veidas tarsi papilkėjo nuo dar vieno nusivylimo, bet šį pasikeitimą užmaskavo jau įprasta padrąsinanti šypsenėlė. Girdėdamas nuvargusį balsą, profesorius pasigailėjo, kad išvirė tiek nedaug reikiamos arbatos.
- Sėskis į mano vietą, prie židinio,- Sorenas atsistojo, užleisdamas krėslą vaikinui. Šiam papasakojus šiurpinančią žinią, trisdešimt penkerių juodabarzdis lėtai perbraukė ranka per veidą, tarsi nusivalydamas nuo jo kokias gleives, nežymiai pakraipė galvą.
- Iš kur žinai, kad vampyrės? Kaip tu jį radai?- vyriškiui galvoje nebetilpo tai, kas ėmė dėtis aplinkui. Horokrusas, chaosas pamokose, slapti moksleivių mokymai, artėjantis neaiškus karas... ir dar - moksleivio žmogžudystė?
,,Ir kokio bieso tempti lavoną pas slaugę?" - nuaidėjo mintis po oklumantijos skydu, garsiausiai iš visų minčių.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 21, 2016, 10:54:34 pm
„Huh?! Jis neleis pasiimti eliksyro?!“ kone perskeliančiu grifės galvą pusiau balsu užkriokė Tom. „Ššš. Aš žinau ką daryti.“ Ramiai tarstelėjo Beatrice, nors galva plyšo iš skausmo nuo draugo įsiūčio ir panikos.
-ak, profesoriau, argi tikrai visi šiomis dienomis elgiasi pagal magijos ministerijos nuostatus? – gudriai šyptelėjo mergina ir prisipylė butelį tobulai išvirto felixo, o netikro princo knygą įsimetė atgal į kuprinę.
-jūs jau man atleiskite už įžūlumą, tačiau net pati magijos ministrė nevengia sulaužyti moralinių bendro gyvenimo taisyklių, tiesa? Tai negi jums gaila leisti penkiolikmetei pasidovanoti bent vieną sėkmės dieną, nu arba dvi kokias, savo apgailėtiname gyvenime? – vėl be atsiklausimo, kaip dažniausiai, tamsiaplaukė įlindo į asmenines profesoriaus atsargas, ir ten tuojaus rado ko ieškojo. Atsukusi stiprinamojo toniko butelėlį įlašino lygiai tris lašus į katile likusį viralą, ir šis sužibo dar skaisčiau, tvieksdamas auksu į akis tarsi ketindamas apakinti. Pamaišiusi eliksyrą dar šiek tiek, išpylė į antrą butelį, užkimšo jį ir išsitraukusi plunksną greitai užrašė ant etiketės:

Citata
Sorenui von Sjuardui

Pražydo rožė pusnyje, suskambo giesmės tyloje,
Ir pripildė meilės šventą kūčių naktį.
Šalta žiema staiga pradėjo dvelkti šiluma,
Šviesa išstūmė tamsą, ir begalinį šaltį!

Laimingų Šventų Kalėdų
Beatrice Sandra Riddle

Tada pradėjo tvarkytis savo darbo vietą. Besidedant priemones krepšin, į kabinetą įsirovė Džeimsas, dar vienas Tris draugas, tačiau šis anaiptol, neatrodė norįs išgerti arbatėlės ar išsivirti eliksyro. Jam kažin ką kalbant penktakursė nutaikė tinkamą progą ir iškėlė rankas aukštyn, sutelkdama žvilgsnį į lubas, akyse akimirkai suspindo mėlyniausias mėlis ir nuostabaus grožio feniksas atsirado šalia tamsiaakės. Įteikusi jam į snapą butelį be etiketės mergina parodė dingti, tačiau paukštis delsė, tada, kai profesorius von Sjuardas atsistojo užleisdamas savo vietą Džei, grifė ryžtingai atžingsniavo prie koledžo vadovo ir įteikė jam butelį su etikete.
-prašom profesoriau, man negaila jums padovanoti vieną sėkmės dieną, juk puikiai žinau, jog pravers ateinančiomis dienomis. – Tris švelniai raminamai uždėjo ranką ant mokytojo plaštakos ir vos lūpomis pratarė, žinojo, kad šis išgirs:
-nepamiršau įlašinti stiprinamojo toniko, šis skystis jums tinkamas. Tai mano dovana jums, linksmų Kalėdų! – ir tada ją pasiekė Džeimso Greywindo ištarti žodžiai, o rodės šios akimirkos niekas negalėjo sugadinti, suteršti! Mergina matė šiame juodabarzdyje tėvą, o dabar tik žvelgė į jo truputį baimingas, truputį sumišusias akis ir klausėsi mėlynakio draugo. „Nužudė... vampyrė...“ panelės Riddle veidas perbalo, vieną silpnumo akimirką ji lyg ir suspaudė Soreno ranką, tačiau kitą jau prisiminė, jog tėvo ji neturi, jog yra viena, apgauta, įskaudinta. Visiškai viena visame pasaulyje, niekam nereikalinga, tik vėjui. Tamsios akies krašteliu grifė tebematė lūkuriuojantį feniksą Smaragdą, buvusį Foksą. „Prisimeni dienas? Ar pameni naktis? Aš nepamiršiu ašarų, kurios iš skausmo raižė man akis. kodėl laikas taip greitai bėgo? Kodėl tie klausimai po šia diena man plėšo širdį? Kodėl net dabar stovėdama verkti norėčiau? Man skaudu, bet tai niekam nerūpi, kaip bebūtų keista man taip pat. Nesuprantu ir netikiu, kad dar mano viduj širdis, galbūt žaizda kraujuojanti... ji neužgis. Tegu palieka nepalikdama gyventi noro, eisiu kaip ėjau prieš šaltą vėją, neįkvėpdama į savo kūną nei trupučio tyro oro. Atrodo ši diena taip greitai pro akis prabėgo, nieko nenuveikto naudingo...“ kreipėsi Beatrice Sandra Riddle į savo minčių draugą medinėmis kojomis pasišalindama nuo vampyro. Gal būt ir taip, galbūt ir ne. Giliai savy jau žino, kad aplinkui ją dabar ir taip vyksta kažkokia nesąmonė. Bet keisti jai kažką sunku atrodo. Galbūt norėtų, galbūt jai atsibodo su savim kovoti, o tai težino ji ir mėlynas dangus. Neklausk. „Aš stengiuosi daryti viską, kad pabėgti kuo toliau nuo ašarų, skausmų... ir nematyti tokio pačio kaip aš, tokio pačio kaip jų veidai išduoda skausmą, akys – baimę. Nusuku akis, žinau, kad žvilgsnis žudo. Rankos krauju paplūdo, taip laižiau jį godžiai, o skonis priverčia sunkiau judėti. Širdis spurdėt krūtinėje jau nebenori. Pašoku ir suprantu, kad tik sapnuoju. Paliečiu savo rankas, jaučiu, kad prakaituoju. Drebėjau naktyje, nors šildė kūną sienos. Negalėjau atsigauti dar ilgai mąstydama per naktį viena. Už lango rūkas ir šalna ant žemės. Aš atsistojau kambary, o mano rankos tik apčiuopiamos ir pirštais į palangę remias. Man baisu. Noriu pabėgt iš čia, nebegaliu.“ Mąstė mergina nežinia ką, mintys blausėsi vis labiau ir labiau, sielvartas sumišęs su išdavystės skausmu blaškė ilgaplaukę ir vedė beprotybės link. Šiąnakt jiems reikia vieniems kitų, ne jos kažkam, ne jai kažko. Šiąnakt visi bus su kuo nors, tik ne su ja, tik ne ji su kuo nors. Šiąnakt vieni kitus palaykys, tik ne ją kažkas, tik ne ji kažką. Karštos raudonai auksinės Smaragdo plunksnos tvirtai įslydo į šaltą baltą ranką, tamsios akys prapliupo lyti, vienas kvėptelėjimas ir jie abu dingo. Apie tai, jog Beatrice Sandra Riddle šįvakar buvo nuodų ir vaistų kabinete, bylojo tik krištolinis butelis, Soreno von Sjuardo rankose.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Gruodžio 22, 2016, 10:15:59 pm
- Gerai, profesoriau, tuomet einu ieškoti žmonių ir kai žinosite tikslų laiką ir vietą, duokite man žinoti,- tvirtai taręs išgėrė likusią arbatą ir atsistojo, jau nekantraudamas pradėti horokruso paieškas. Nespėjus pasukti išėjimo link, žaliaakį pristabdė toks įžūlumas, kuriuo mėgino visokiausiais būdais gauti eliksyro išsinešimui, nepaisant profesoriaus draudimo daryti tai.
- Tu grifė ar kas?!- pyktelėjo ant merginos iš to paties koledžo Edgar'as. Ko jau ko, bet netikėjo, kad yra tokių grifų mėginančių eiti pagal taisykles.
- Labas,- pasisveikino su kitu bendrakursiu užklydėlių šį vakarą. Bet nuo Džeimso įžengimo į kabinetą viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pastarasis kliedėjo apie lavoną. Mokinio lavoną. Nors asmeniškai pats grifas niekada nebuvo nei girdėjęs, nei regėjęs kažkokio Džimio Morou. Tada klausiama ir išsiviepusia išraiška žvilgtelėjo į vadovą, siekdamas paaiškinimo šiuo klausimu. Kai pradingo Beatričė nieko neatsakius moksleiviui, o tik pasitrynusi aplink profesorių, šis dar labiau supykdmas išpūtė akis ir pasijuto lyg būtų kokioje laiko materijoje, kur vieną sekundę daiktai atsiranda, kitą išnyksta. Bendrai suvokti, kas dabar vyksta Edgar'ui buvo visiškai neįmanoma. Taip magija suprantamas dalykas, tačiau čia jau buvo kažkas magiškiau už ją.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gruodžio 23, 2016, 12:27:12 pm
Nespėjus vaikinui atsakyti į eliksyrininko klausimus viskas greitai pasikeitė. Vieną akimirką Tris triūsė prie katilo, kitą akimirką ši jau sukiojosi prie vadovo, kažką įduodama jam, o dar kitą jau Edgaras šūkaliojo ant jos, kuri greitai dingo su... feniksu?
- Sma...- sutrikęs tiek tespėjo tyliai šūktelėti, visgi nors akimirką pastebėjęs sušmėžuojantį feniksą, matytą pelėdyne, kuris greitai dingo kartu nusinešdamas ir merginą,- ...ragde?- užbaigė nutrauktą žodį. "Smaragdas"- štai koks pilnas ir buvo fenikso vardas, girdėtas kartą. Vaikinas nustebęs stovėjo it įkastas vieton, stebeilydamas ton pusėn, kurioje ką tik buvo draugė.
- Nereikia,- atsisakė grifas vadovo pasiūlymo atsisėsti prie židinio vieta jo,- vistiek didelė tikimybė, kad greitai paliksiu šią vietą,- atsisukdamas į grifų vadovą pridūrė su nuostaba veide dėl minėtojo staigaus Beatričės dingimo. Greitai nutilęs, vėl prakalbo:
- Kodėl tą švilpį nutempiau ligoninėn, turbūt buvo priežastis to vaikio akys,- lyg perskaitęs Soreno mintis, nors šio gebėjimo neturėjo, atsakė vaikinas,- Baltos. Jokių vyzdžių. Galvojau, galbūt šį dalyką pavyks ištirti slaugei... O kaip radau...Jūs turbūt turėtumėte žinoti,- metė užuomeną, kurią tikrai išpainios vampyras. O toji lyg sakyte sakė "Aš žinau kas jūs, bet jūs nežinot kas aš. Aš užuodžiu jus, jūs irgi",- Bet vis dėlto galima pasikalbėti akis į akį? Vieni,- primerkęs akis grifas per petį žvilgtelėjo bendrakoledžio pusėn, kuris išpūtęs akis negalėjo patikėti kas čia ką tik įvyko. Panašiai jautėsi ir Džeimsas. Tikiuosi neužsiputos ir neliks klausytis, ką sakysiu profesoriui...- pamislijo keturiolikmetis, greitai mintyse susidėliodamas apie ką šnekės su vampyru, likus tik jiems abiems. Šios akimirkos labiausiai norėtų Ambrozijus...Ar gi ne? Gi jis rodos didžiausias "gerbėjas" von Sjuardo...- nusivaipė mintyse mėlynakis įsivaizduodamas, kaip tas girtuoklis klausinėja, tiksliau tardo Soreną, visokiais klausimais.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 23, 2016, 08:31:20 pm
Sorenas von Sjuardas žiūrėjo į Beatričę bejausmiu veidu. ,,Ji per daug žino." - nuskambėjo tik viena mintis vyro galvoje. Tai vampyrą siutino. Voldemortas gali plepėti. Voldemortas gali šantažuoti. Voldemortas gali juo naudotis, Voldemortas gali suteršti reputaciją, Voldemortas gali išvaryti jį iš šalies su tiek žinių. ,,Voldemortas turėtų būti nužudytas." - pasiūlė problemos sprendimą Spaikas, kartais geresnis oklumantijos meistras ir už Soreną.
- Tu turėtum suprasti, panele Riddle, kur galima praverti burną, o kur - laikyti užčiauptą.- prabilo Sorenas, užgniauždamas savyje širdgėlą. ,,Ėėė, raminkis, labai jau nusilpai. Ateis tokia višta ir pradės tave draskyt." - voras užropojo ant stalo ir padėjo pūkuotą letenėlę ant iki akinamo baltumo sugniaužtos rankos, palaikydamas jį dvasiškai, ir tai parodydamas realiai. Sorenas susiraukęs stebėjo fenikso nusileidimą, sugniaužė buteliuką rankoje. ,,Jeigu tai iš tiesų feniksas, o aš tuo beveik neabejoju... tai ji turėtų būti kilnus žmogus, tik nesielgia, atrodo, taip..." - pamintijo profesorius von Sjuardas, ir išvydo bepradingstančios mokinės akyse ašaras. Kai auksinis vyriškio žvilgsnis nebeužčiuopė jokių grifiukės buvimo pėdsakų, vampyro ranka atidengė antrąjį auksinio, kaip ir Soreno akys, gėrimo pilną buteliuką. ,,Na, bent jau mano greitis yra privalumas net prieš horokrusus." - lengviau atsiduso Grifų Gūžtos vadovas, o abu buteliukai dingo tarsi niekada ir nebūtų egzistavę, taip pat apsaugoti ir nuo šaukiamųjų kerų. ,,Kai ji pasiges savojo butelaičio, galės atsiboginti pokalbiui." - pasakė vampyras savo naminiam gyvūnėliui, o šis nugrimzdo į apmąstymus.
- Edgar, ji nėra vien grifė,- dviprasmiškai prabilo prislėgtu balsu Sorenas.- Galbūt kada nors ir tu tai sužinosi. Kai nustatysiu laiką ir datą, parašysiu tau laišką ir nusiųsiu, o tu, jeigu nebeturi klausimų, lėk, pailsėk prieš rytojų. Jokia arbata, joks eliksyras neatstos miego,- blausiai šyptelėjo vampyras, linktelėdamas grifui.- o likusius reikalus apsvarstysime, neabejotinai, treniruotės metu.
Sorenas, Edgarui išėjus, persibraukė delnais per veidą.
- Ačiū, Džeimsai, už žinias... dar šįvakar apsilankysiu pas slaugę Wright, kad išsiaiškinčiau, kaip, kas ir kodėl. Tai... taip išeina, tu... vilkolakis?- Soreno akys kiaurai vėrė berniuko, vampyras abejojo savo spėjimu, nes priešais stovintis, na, neaiškios rasės padaras žmogiškajame pavidale buvo prisigėręs dviejų rasių kvapo. - Be abejo, galime pasikalbėti, jeigu tik tu nori.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gruodžio 24, 2016, 05:45:04 pm
Keturiolikmetis sučiaupęs lūpas stebėjo visą šią sceną. Ooo...Kad tik žinotumėte, kad be tos Beatričės dar yra pulkelis personų, pažįstančių jūsiškį gyvenimą kaip nuluptą. Gerai, ne antiek, bet turimos žinios vistiek varys į neviltį...- pamintijo pasikasydamas pasmakrę,- Ir taip ne tik jūsų... Blonknotas. Byla. Vardas, pavardė. Šie žodžiai ėme mūšti vaikio galvoje, nepalikdami jį ramybėje. " Tamsa. Vieniša lempa tik varganai švietė dar viename varganame bibliotekos kampe. Vienuolikametis berniukas tyliai tipeno tarp lentynų, pirštų galais braukdamas per popierių šūsnis.
- Ne šitas, ne... Toliau,- sumurmėjo, kol galiausiai sustojo ir iš dulkėtos lentynos ištraukė pageltusius lapus. "Sekami. Aprašymai."- skelbė pavadinimas. Juodaplaukis lengviau atsikvėpęs atvertė pirmuosius lapus, bet vos perskaičius kelias pastraipas, šie greitai buvo išplėšti iš rankų.
- Ką tu čia darai?- sušnypštė tamsus siluetas.
- O ką turėčiau daryti?- atkirto Džeimsas spoksodamas į tamsą.
- Dink iš čia!- be užuolankų suniurzgė grėsmingai pusiau elfas pusiau vampyras senis Volframas,- tau čia negalima, prisimink!
Akimirka kita viena ir peilis su sidabro priemaišomis smigo minkšton odon. Pasigirdo cypimas ir skubrūs žingsniai. - Ne, aš turiu žinoti,- suurzgė patamsyje vaikis įžvelgdamas Volframo kraują,- turiu...
" Džeimsas tankiai suklapsėjo akimis, ko jau ko nesitikėjo tai to, kad mintimis nusikels į praeitį. Praeitį, kurioje pirmą kartą pamatė žmogaus prieš kurį stovi stebėjimo bylą. Prakeiktas amuletas,- sumurmėjo mintyse užversdamas visą kaltę šiam. Vos išgirdęs profesoriaus spėliones apie jo kilmę grifas papurtė galvą ir pataisė jį:
- Jei būčiau vilkolakis, iškart per tuntą šių kvapų užuostumėte mane ar ne? Bet deja aš nesu jis. Greičiau trečdalis vilkolakio, trečdalis vampyro ir trečdalis...- nutilo užsikirtęs. Nepajėgė ištarti nei žodžiu nei mintyse to kito pavadinimo. Nepajėgė net tą padaro dalį paskirti sau ir su tuo susitaikyti,- Aš mišrūnas, galbūt dėl to neatpažįstate mano kvapo. Esu Juodųjų vienaragių autorių, kito eksperimento tolimas palikuonis. Tai tiek turėtumėte apie mane žinoti. Bet nepergyvenkite, nepradėsiu siautėti, visgi jie nenori, kad tai darytumėme,- taip taręs iš po drabužių ištraukė Suvaržymo amuletą. Sidabrinė vilko galva su safyru kaktoje, silpnai sublizgo prieš ugnies liepsnas,- jo nenusiimsiu net po mirties. Taip, pūva visi mano giminaičiai... Kaip supratote užuodžiau kraujo likučius, likusius lavone.Ar tai vampyrė ar vampyras tą irgi supratau uoslės pagalba. Bet norėjau pasišnekėti nei apie mano rasę, nei apie žmogžudystę. Gal kalbėti apie draugus, nors nežinau ar ji man draugė, už nugaros nėra gražu, bet visa tai pamatęs nesuilaikiau.- turėdamas omenyje tuos visus Tris išsišokimus pratarė Greywindas,- Kaip ir jums man neramu dėl Beatričės. Ji skaitė mano mintis. Ji matė mano sielą. Ir man neramu ne dėl to, kad visiškai nemoku nuo minčių skaitymo atsiriboti, o dėl to, kad ši savo sugebėjimus gali panaudoti ne tik kartą. Ji gali juos panaudoti ir prieš kitus mokinius ar net profesorius. Ir tai neviskas. Kai šnekėjausi su ja pelėdyne, pas Tris atskrido tas pats feniksas, kuris ką tik buvo čia. Ji jam davė garsinį laišką. Užrašė "TMR" ir tarė: Smaragde, skrisk ten, kur nei viena pelėda negalėtų nuskristi, nešk šį laišką tam, kam niekas negalėtų parašyti, klausyk to, kurio net aš neklausyčiau, grįžk su tuo, su kuo grįžti būtų neįmanoma ,- lėtai atkartojo merginos žodžius. Vaikinas jautėsi nekaip. Toks jausmas lyg išdavinėtų draugę. Nubraukęs tokias mintis iš pasąmonės galiausiai pabaigė,- visa tai mane neramina...Ypač tie žodžiai... Nežinau gal aš išsikalinėju nesąmones, bet...- ir nutilo. Man šakės.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 02, 2017, 11:21:40 pm
Sorenui realiai nepatiko šio grifo žvilgsnis: susimąstęs, daug žinantis, pernelyg drąsus ir protingas - jeigu tai nebūtų žvilgsnis vaiko, grifo, sąžiningo žmogaus veide, tai būtų galima laikyti šį asmenį tipišku pavojingu žmogum. Profesorius išgėrė gurkšnį arbatos, kartu su šiltu gėrimu tarsi nurydamas ir dalį nuoskaudos ir nustebimo, bei nusivylimo - savo koledžo mokine, žlungančia ramybe Hogvartse, neišsaugota reputacija bei asmeninėmis paslaptimis, neišsaugota ištikimybe, neišsaugota santuoka... Viskas tarsi ištepta sviestu slydo iš rankų ir krito į prarają, kurios dugne laukia neišvengiamas išnykimas arba sudužimas.
- Todėl tu ir atrodai, ir kvepi įdomiai,- nejaukiai šyptelėjo Sorenas, nepraganęs pro ausis fakto, jog trečiasis trečdalis Džeimso Greywindo kraujo nebuvo įvardytas.- Man įdomu, vaikine, kas dar sudaro tą tavo kraują, jeigu tai nėra didžiulė paslaptis?
Sorenas prisiminė vieną iš pirmųjų savo Magiškųjų Gyvūnų priežiūros pamokų - tą sykį jis į klasę atsitempė juodąjį vienaragį, baisoko eksperimento padarinį.
- Aš irgi iš dalies esu eksperimento padarinys, jeigu nori nesijausti vienišas. Bet ne esmė.- prabilo Sorenas, išvydęs amuletą.- Tik suvaržantys veiksniai kaba ne ant mano kaklo, o genuose. - niūriai vyptelėjo auksaakis.- Bet ar tokie pavojingi jūs esate, kad jus taip varžo? Ir kaip jus vadina, Džeimsai? Netikiu, kad tiesiog eksperimentu numeris toks ir toks, jeigu suteikė jums tokius daiktelius ir sukryžmino tokias priešiškas rūšis. - vampyras atidžiai žvelgė vaikinui į akis, tarsi mėgintų kažką išpešti legilimantijos būdu - nors jos meistru nebuvo ir neketino būti. Kiekviena gyva būtybė turėtų turėti bent jau mintyse privatų, niekieno neliečiamą savo gyvenamąjį plotelį; ir tai yra šventa vieta, į kurią brautis yra panašiai baisu ir šventvagiška, kaip ir susikurti horokrusą.
- Aa, tu apie Beatričę...- vyras užsimerkė ir atsiduso, įsmeigė žvilgsnį į ugnį, smagiai plasdančią židinyje.- Ačiū, kad taip atvirai viską papasakoji, o tą trumpinį užsirašysiu, gal pavyks sužinoti, ką jis reiškia. Turiu nemažai žinių apie ją, kas su ja dedasi, bet...- mokytojas von Sjuardas susičiaupė.- Pažadėjau šią paslaptį saugoti ir esu užkeiktas saugojimo užkeikimu. Bet per tą mūšį, kuris grasina Hogvartsui, per pastaruosius įvykius viskas turėtų išaiškėti, Džeimsai, manau, labai greitai.
Ant stalo ropojo didžiulis, pūkuotas voras, vienoje letenoje nešdamas plunksną, o kitoje - pergamento gabalėlį. ,,Dėkui tau, Spaikai..." - mintyse padėkojo vyras, paimdamas atneštus daiktelius, o voras letenėle juokais atidavė pagarbą. Ant pergamento profesorius užsirašė visas citatas ir trumpinį, pažertus Džeimso.
- O kaip tau reikalai su oklumantija, atsiribojimu nuo minčių skaitymo? Aš jaučiau, kad Beatričė ir pas mane nori įsiveržti, bet jai tas nepavyko. Būtų gerai, kad ir tu nuo jos atsiribotum, nes kitaip...- Sorenas stabtelėjo.- Gali būti negerai. Ačiū darsyk, kad toks atviras buvai... o ką dar girdėjai iš jos, ar matei ką įtartino? Kaip tu pats su ja sutari, ar nelabai?

((Ir sorry už neilgą postą, kažkaip nelabai sekas rašyt šiandien...))
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Sausio 27, 2017, 12:14:56 pm
Tylėjo kaip su užsiūta burna. Profesoriui norėjosi išrėžti su kažin kokiu prieskoniu pagardintą "O jūs ir smalsus" frazę. Bet susilaikė.
- Visa tiesa išaiškėja laikui bėgant, neskubinkit jo,- tarė. Tai nebuvo paslaptis ir nebuvo nuodėmė sakyti kitam atgamtiniam padarui, kaip ir Džeimsas, tiesos. Ką gi jam padarys, kai sužinos- negi nužudys? Nors visgi... viena jo dalis rėkė pasakyti tiesą, bet bijojo, kad ir taip pasitikėjimas, kuris smuko mokytojo akyse jam, smuks dar žemiau. Kai ateis tinkamas metas, prasitars... nors gal ir niekada, jei tiesa dar nebus išaiškėjusi.
- Negi ne dėl to mus ir varžo?- klausimu atrėmė į auksaakio mestą. Kiek patylėjęs pridūrė,- taip, kadangi sugebėdavome išskersti ištisas gyvenvietes, jei nuotaika ir noras būdavo,- nemelavo ir nehiperbolizavo. Tik sąmoningai nuslėpė kelis faktus kodėl yra šitaip kontroliujami. Netrukus šyptelėjo vampyrui paminėjus eksperimentų skaičiukus,- ne, jie dar nėra ant tiek nupušę, kad duotų kodus savo eksperimentams. Koks apsiskaitęs mitologas ar istorikas mus maišo su Juodaisias šunimis ar Kraupais... taigi jei norite jais galite mane vadinti,- laviravo tarp žodžių, išsisukdamas nuo tiesos. Nerizikavo ištarti savo rasės vardo, dar kas koks ūpas užeis eliksyrininkui paklajoti po didžiųjų bibliotekų archyvus, gal susiras vienintelę išlikusią Alberto Kailiapūkio kronikos kopiją (Cha, šiaip jų dvi, tik viena iš jų guli Guolio bibliotekoje, bet deja niekas iš pašalinių to nenutuokia) ir tarp eilučių atknis jo trečiąją kraujo dalį. Prakeiktasis, buvo būtina tam Albertui aprašyti Kveldų santykius su Slapstūnais ir jų eksperimentus?! Kaip ir dėl to, kopija akylai saugoma vienoje iš Londono bibliotekų- pačių brolijos narių. Ne bet kas ją pamatys ir ne bet kas ją paskaitys. Susitaikykit, tokia jau realybė.
Neskubėdamas nusuko akis nuo šio vėlaus vakaro ar nakties pašnekovo veido ir pasekęs pastarojo veiksmu, pats paskandino žvilgsnį į pleškančio židinio liepsnas. Numykė kai von Sjuardas prasitarė, kad yra užkeiktas saugojimo užkeikimu. Ne jis vienas, nors jo užkeikimo būdas skiriasi nuo Greywindo.
Ant stalo atsirdus didokam, pūkuotam vorui, paskui save tysančiam pergamentą ir plunksną, vampyro pusėn grifas mintyse nusistebėjo, aišku tas pats atsispindėjo ir veide. Augintinis voras? Šaunumėlis. Toks jausmas gyveni gyvenimą ir kiekvieną dieną sužinai kažką naujo. Neaukštai kilstelėjo antakį kai keturiolikmečiu nematytos rūšies (Džeimsas nebuvo vorų mylėtojas, tad tai savaime suprantama) voras juokais atidavė pagarbą Sorenui. Baigus skrebenti plunksnai, sunkiai atsiduso. Vaje, oklumantija. Dar viena sritis, kurioje yra liaudiškai tariant, totalus dundukas.
Nepatenkintas suniurzgė.
- Sunkiai,- iškošė pro dantis. Reikalas tas, kaip tada jis sugebėjo išsaugoti savo tikrąją tapatybę nuo kitų ilgų snapų? Amuletas. Pastarasis pasistengdavo savo turėtoją pasmaugti greičiau nei smalsuolis legilimantijos būdu išpeš tiesą. Ačiū Merlinui, dar tokion situacijon nepateko. Kol kas. Lyg užhipnotizuotas keturiolikmetis stebėjo ugnies šokį ir sklidančią šilumą, akimirksniu patapusią erzinančia ir nemalonia, bei ketinančią pasiglemžti jaunuolį miego karalystėn, arba kaip jo buvusi mama (dabar nepasivertė liežuvis vadinti mama, po jos skyrybų su tėvu) mėgo sakyti Liuliškėn.
Šaltis žudo, karštis migdo. Laikykis šios taisyklės ir anksčiau laiko neužversi kanopų.
Žengtelėjo atstuptas, taip ketindamas ištrūkti iš miego gniaužtų, tačiau akys sunkiai atsiplėšė nuo židinio. Viso to pasekmės buvo, tai kad susigrizbo atsakyti į Soreno šneką ir klausimus per vėlai.
- Kol kas dar nieko įtartino nemačiau ir negirdėjau iš Beatričės pusės... O su ja sutariu taip vidutiniškai,- šnekėjo, kai tuo tarpu galvoje gaudė ištarti vampyro žodžiai:
"Būtų gerai, kad ir tu nuo jos atsiribotum, nes kitaip... Gali būti negerai."
Trumpam paniro į tamsą užmerkdamas akis. Jautėsi pavargęs ir troško kuo greičiau iš čia dingti, nes antraip vietoj dar nuvirs ir turės pažintį su šio kabineto grindų dulkėmis.
- Pasistengsiu,- leptelėjo, dar giliai širdyje nežinodamas ar laikysis vyro nurodymų ar ne.

((Nieko tokio, greičiau man reikėtų sakyti "Sorry", kad ilgai neatrašiau))
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 05, 2017, 10:00:56 am
Sorenas von Sjuardas nežymiai šyptelėjo ir linktelėjo galvą.
- Ką gi, tavo valia,- nusileido vyras.- Hogvartse esama, ko gero, ir dar baisesnių rasių asmenų, bet visgi juk svarbiausia ką savo viduj turim, kaip žiūrime į tai, kas esam,- profesorius padėjo plunksną ir pergamentą į šalį. Iš ar už lentynos pasigirdo kažkoks traškėjimas, bet Sorenas į jį bemaž neatkreipė dėmesio. ,,Prie atitinkamo noro ir nuotaikos išskerdžia kaimus ir miestelius... dirba gaujomis... varžomi amuletais..." - mintyse sistemino gautą informaciją eliksyrininkas. Kai kas Hogvartse dar galėjo atsiminti, kad šis profesorius ne visuomet dirbo tik Nuodų ir Vaistų srityje. Kelerius metus, o vienerius ir su žmona, dabartine Magijos Ministre, vedė Magiškųjų Gyvūnų Priežiūrą. Šiuo metu vyras su tuo susijęs oficialiais mokyklos duomenimis jau nebuvo (nebent dalyko dėstytoja pakviesdavo jį į pamoką, tokiu būdu paįvairindama įprastą pamokos formą. Dažniausiai į tokią pamoką vyrui tekdavo neštis dėžę sudėtingų haliucinatų, arba šiek tiek nuotraukų ar radinių iš kelionių), tačiau vyras vis dar domėjosi gyvūnais savo laisvesniu metu, o per atostogas nepraleisdavo progos ir pakeliauti. ,,Rasi, kada nors ir su mokiniais ekspediciją padarysiu" - nejučia toptelėjo vyrui.
- Jeigu kažkas eksperimentuodamss sąmoningai sutvėrė pavojingus, ar net labai pavojingus padarus,- von Sjuardas gūžtelėjo pečiais.- Tai anoks čia išprotėjimo lygis - duoti eksperimentui numerį. Ne, neturiu reikalo vadinti tave tuo, kuo nesi, jeigu ir nenori, kad žinočiau. Tu juk turi vardą, ko daugiau reikia. Į mane juk irgi nieks nesikreipia ,,profesoriau vampyre". O jeigu taip kreiptųsi, ypač viešai, man nepatiktų,- pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė profesorius.
Vampyras atsistojo, priklaupė prie židinio ir įmetė dar porą pliauskų - ar taip, ar taip, vyras dar planavo kurį laiką čia padirbėti vienas.
- Jeigu kada norėsi išmokt oklumantijos, ateik, padėsiu,- pasisiūlė Sorenas. Atsistojus pro akis neprasprūdo berniuko knapsėjimas.- Jeigu nori - gali eiti, atsiprašau, kad užlaikiau su klausimais ir ačiū, kad pranešei apie nužudytą švilpį. Nueisiu pas slaugę Wright ir išsiaiškindiu smulkiau, gal netgi pavyktų atpažinti, kokio čia vampyro ar kito padaro darbas. Bus matyt.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Vasario 07, 2017, 08:40:23 pm
Blausiai šyptelėjo kai profesorius nusileido ir daugiau nebeklausinėjo apie jį ir jo rasę. Kaip palengvėjo. Tikrai. Bet tolimesnius vampyro išvedžiojimus apie vidų, kad ir koks pabaisa būtų, praklausė vos ne kaip apsnūdęs, vangiai galvodamas kas dar per žmogus panašaus jam yra tai sakęs? Tik atkuto tada, kai jautrią klausą pasiekė kažkoks trakštelėjimas, bet rodos profesorius jį praleido pro ausis. Gal jau šis garsas toks įprastas, kad net nereguoja? Galbūt... bet kažin.  Vėl apsnūdo, kai pradėjo pletkint apie nupušimo lygį ir kodus. Velnias, ta šiluma tikrai nervina. Reikia tik prie jos priprasti ir viskas bus gerai...- mintijo ir ramino save, kai akys vėl grėsmingai norėjo užlipti ir be klijų, lipnios juostos ar tų pačių klijuojančių kerų ir ko gero neatlipti visą amžių. Kaip keista, kaip tiek bėdų gali sukelti tokia menka jėga,- pamanė, bet sunkiai, labai sunkiai nuvijo tokias mintis šalin, kol galiausiai susikoncentravo ties pokalbiu su von Sjuardu. Pala, apie ką čia jis kliedėjo? Ai, nežinau, bet dabar apie... oklumantiją?
- Gerai, - linktelėjo galva ir nusistebėjo kodėl tas žodis taip lengvai išplaukė iš lūpų, o liežuvis apsivertė- galvojo net prireiks geros mentelės jį priversti apsiversti ir dalinai padėti suformuluoti kokį garsiūkštį,- ateisiu, jei rasite laisvo laiko,- vaje, kokia ilgą tiradą dabar teko jam sušnekėti. Ką gi, bent jau apšilimą turėjo. Antrąsyk linktelėjo galva, sutikdamas su profesoriaus nuomone palikti kabinetą.
- Gero vakaro,- nepakomentavęs eliksyrininko padėkos ir jo tolimesnių planų, apsisukęs ant kulno atsisveikino ir begarsiais žingsniais patraukė prie durų,- arba nakties,- sumurmėjo atidarydamas duris ir dingdamas požemių šešėliuose. Tik kai vėsus požemių oras šturmavo grifo veidą, galutinai atkuto ir guviai apsidarė.
- Šūdas,- tylus keiksmas nusirito tamsoje.
Tik dabar jis suprato, kad norint išmokti oklumantijos reiks pirma susitvarkyti su amuletu, jei profesoriūkštis sumanys prisiknisti prie būsimo penktakursio paslapčių. Už tai jis gali palydėti gyvybę. Tiek Sorenas, tiek Džeimsas. Tik laiko klausimas kada.
Juodaplaukis kelias sekundes pastovėjęs už kabineto durų, galiausiai savo rasei būdingu begarsiui vaikščiojimui, nudūlino savo keliais. Tik nežinojo kur traukti: ar Grifų Gūžtos bokštan ar kur kitur.
Pavyzdžiui...
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 20, 2017, 01:17:56 pm
Koją už kojos ir fiziškai nusilpęs švilpis prižergliojo prie Nuodų ir Vaistų kabineto. Igoris kaip ir žadėjo tęsia Elnai duotą pažadą, kad gaus Antivilkinio eliksyro iš profesoriaus Soreno von Sjuardo, tad dabar stypsodamas prie Nuodų ir Vaistų kabineto durų, įsiklausė ar už sienos, esančioj patalpoj, yra reikalingas asmuo.
 Švilpis atsiduso. Sjuardas buvo savo kabinete. Šyptelėjo. Matyt vėl vampyras verda kokius nors eliksyrus. Kaip visada. Nublukus šypsenai nuo ketvirtakursio veido, Igoris apsižvalgė aplinkui, ar nieks jam nesutrugdys pasiekti savo tikslo. Atidžiai apsidairęs it koks vagis, Greywindų įsisūnytas jaunuolis padėjo visados esančią  šiltą savo ranką ant ledinės rankenos. Laikas veikti. Daugiau netempsiu gumos, stoviniuodamas čia, - nusprendė šis, bei pasibeldę ir nulenkęs rankeną, įžengė į kambarį.  Lorijano- Greywindo veidą atakavo maloni šiluma ir vampyro dvokas, prie kurio vis labiau priprasdavo. Visai neblogai išlaikė šį kambarį,-pagalvojo rudaplaukis, nužvelgdamas eliksyrininko kabinetą, uždarydamas kabineto duris.
Židinyje smagiai pleškėjo ugnis, kurdama jaukumo ir šiltumo atmosferą, o įvarios eliksyrų sudedamųjų dalių kvapeliai maišėsi tarpusavyje, užihipnotizuodamos Igio vilkolakiškąją uoslę. Guldau galvą, kad čia Džeimsas vos ne pakratė savo letenas, dėl šilumos - pamintijo jaunasis burtininkėlis, prisminęs, kad įbrolis neitin mėgsta šilumą.
 Susiradęs akimis auksiaakį Sjuardą, švilpis be jokio išankstinio ruošimosi ką gi sakys profesoriui, išpyškino beveik viską tiesiai šviesiai:
-Sveiki, Profesoriau,-pasisveikino,- atsiprašau, kad šiuo metu jus trukdau, bet man reikia Antvilkinio eliksyro,- kalbėjo šis, žinodamas, kad po šio pokalbio, grauš sąžinė,-Man ir Elnai Klumpar.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 20, 2017, 07:55:47 pm
Nuodų ir vaistų kabinetas atrodė truputėlį keistai - Sorenas von Sjuardas, matyt, norėdamas pailsėti po sunkios darbo dienos (galite patikėti, mokytojai nuvargsta ne ką mažiau, negu jūs), bet nelabai beturėdamas ūpo kažkur eiti prasiblaškyti iš šilto bei jaukaus kabineto, susikūrė poilsio zoną toje pačioje patalpoje. Kadangi visokie kerėjimai ir transfigūracijos eliksyrininkui niekuomet nesisekė - pasitarnavo vampyriška jėga ir greitis - puf, puf, puf, ir per kelias sekundes mokinių stalai ir kėdės atsidūrė klasės gale, ir ne šiaip sustumdyti, o sudėlioti tvarkingai it atomai metaluose. O auksaakis profesorius vėl sėdėjo savo krėsle, pasistatytame priešais židinį. Šiandien neįkalė nė vieno arešto, nė vieno popamokinio papildomo darbo, tad galėjo visą savo vakarą ir naktį paskirti sau.
Neskubėdamas, žmogiškais žingsniais von Sjuardas nužygiavo prie rašomojo stalo, kuriame, slaptame stalčiuke, buvo prisislėpęs maisto atsargų. Pasiėmė vieną butelį, supylė raudoną jo turinį į litrinį puodelį, įpylė dar kažkokio auksinio skysčio ir sudėjo nebereikalingus indus atgal. Židinyje smagiai pleškėjo ramūs ir taikūs kalciferiukai, ant stalo musę triauškino voras.
- Na, Spaikai, ir tu galėsi pailsėt. Greitai galėsim išsinešdint iš čia atostogų,- vyptelėjo Sorenas sielos broliui. Šis kažką neaiškiai sumurmėjo mintyse, tad vampyras jo ir nebevargino, tik palinkėjo:- Skanaus.
Vos Sorenas atsivertė smagumui pasiimtą iš bibliotekos knygą ,,XVI amžiaus pranašystės", iš koridoriaus atsklido tylūs, nedrąsūs žingsniai. Juodaplaukis, turbūt nėsyk ir nepražilęs per tiek metų, sukluso, nežinodamas, nė ką daryti. Šiame Hogvartso aukšte mažai kas lankydavosi, o kas jau apsilankydavo - dažniausiai nepraeidavo pro šalį. Sorenas gurkštelėjo savo ,,arbatos" ir pastatė priešais židinį dar vieną fotelį. Knygą ir vakarieniaujantį vorą paslėpė lentynoje, puodelį pasiliko rankose.
- Prašom,- tarstelėjo vyras, atsisėdęs į fotelį būtent tada, kai į duris pasibeldė būsimasis svečias, o jau pro rakto skylutę atsklido pažįstamas dvokas.
- Labas vakaras, Igori,- Sorenas atsiminė vaikinuko vardą ir veidą iš Nuodų ir Vaistų pamokos. Vyras priglaudė prie lūpų puodelį, stengdamasis kvėpuoti maloniu kvapu, sklindančiu nuo gėrimo - šventasis Odinai, kiek daug jam teko bendrauti su vilkolakiais, o prie jų smarvės vis dar nepavyko priprasti.
- Hmm...- sutriko eliksyrininkas.- Ar greitam laikui judviem to eliksyro reikia? Ir ar man atrodo, ar neprisimenu tokios Elnos Klumpar, kaip jūsų rasės atstovės?- susiraukė jis, nors nujautė, kad galbūt kišti savo nosį į ten visai nereikėtų.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 21, 2017, 09:06:40 pm
Igoris vis dar dairydamasis po kabinetą, atsakė į profesoriaus klausimą:
-Taip. Geriau išanksto pasiruošti, negu vėliau,-kalbėjo rudaplaukis, pagaliau atsisukdamas į Sjuardą- į šią Česnakinę erkutę,- Elna buvo žmogus, bet per Hogvartso mūšį buvo paversta vilkolake,- pasakė Igis, neketindamas išpasakoti visko iki galo, iki pat mažiausių smulkmenų, o tai išdavė jaunuolio neramus akių lankstymas į šalis.
Pagaliau, dėl savo nedorai atlikto darbo, Igoris savoj širdy pajuto nemalonų jausmą- gėdą, kuri kaip tik dabar pradėjo graužti jaunuolio sąžinę.
-Aš ją paverčiau....-tyliai prisipažino būsimasis penktakursis, kurio balse buvo galima pajusti atgailos, atsiprašymo, nusivylimo savimi gaidą,- Maniau, kad esu geresnis vilkolakis nei kiti,  na išskyrus Remą Lubiną, bet dėl gerumo- klydau....- liūdnai šyptelėjo Igoris, prisimindamas visus vilkolakių darbus.
Atsirėmęs į sieną, mėlynai pilkų akių savininkas nusiminė, pradėjo priekaištauti sau, kodėl taip padarė Elnai. Juk būdamas vilkolakiu dar blaiviai mąstė! O juk Slapstūno užkerėtas užkeikimas ant jo paties, visu pajėgumu pradės "dirbti", tik tada, kai pats antrą kartą pasivers vilkolakiu po užkerėjimo!
Švilpis įsikando į apatinę lūpą ir nuarino galvą.
Gyvenimas žiaurus ir to ką padarė jis jau neatitaisys, nebet pasistenks, kad Elnos gyvenimas vilkolakės fomoj bus žymiai geresnis nei žmogaus. Nors tiek reikia pasitengti...
Bet jam gali padėti žmonės , pavyzdžiui tie, kuriems nereikia sakyti, kad jis yra vilkolakis.
Pirmoj vietoj...
Sorenas von Sjuardas.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 21, 2017, 09:55:28 pm
Esu didžiai pasipiktinęs ankstesnio posto autoriaus klaida: Sorenas von Sjuardas nebuvo žmogus, neabejotinai tai ir yra priežastis, kodėl jam nereikia sakyti, kas yra vilkolakis, o kas ne. Štai ir šiuo metu barzdotasis visiškai neabejojo savo uosle, bet jos suteikiamos informacijos buvo per maža, kad vampyras jaustųsi saugus ir ramus. O kas gi jaučiasi saugus ir ramus, būdamas, pavyzdžiui, vidury didžiulės kiaulių fermos? Galite įsivaizduoti, kaip jautėsi ir eliksyrininkas. Kodėl gi dar nesaugus jis jautėsi prie taikiausio ir draugiškiausio - Švilpynės - koledžo moksleivio, kuris, ko gero, nelabai galėjo su vampyru varžytis visais aspektais. Na, išskyrus draugiškumą. O mandagumu vaikinas, akivaizdu, irgi pasižymėjo - pasibeldė, pasisveikino, kreipėsi kaip pridera. O to užteko, kad užsitarnautum maždaug... keturiasdešimt procentų profesoriaus von Sjuardo pagarbos. Tikras anglas, nieko nepridursi...
- Ką gi, esi teisus,- linktelėjo galva profesorius, šnairomis slapčia stebėdamas švilpį. - Jeigu reikia, aš judviem paruošiu eliksyro, nėra itin sudėtingas, tik turbūt reikės vilkapūkio šaknų pasiieškoti, sandėliuke jau nebe ta kokybė...- Grifų Gūžtos vadovas atsiduso.
- Ak šitaip...- Sorenas liūdnai vyptelėjo.- Geriau, Igori, tokiais būdais nemėgink vaidinti gero vilkiuko, nes gali prisidirbti rimtai, jeigu dar ir neprisidirbai. Bet padaryta kas padaryta, ką gi. Padėsiu, kuo galiu,- profesorius buvo neblogos nuotaikos, o vaikis jam atrodė visai neblogos dūšios. Mokinukui besidairant po kabinetą, vampyro akys užkliudė vardą ir pavardes, prisiūtus prie apsiausto. Sorenas kilstelėjo antakius. Lorijanų pavardė jam jau buvo girdėta. Kažkada labai labai seniai...
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 26, 2017, 02:03:21 pm
Igoris suraukęs antakius apžiūrinėjo Nuodų ir vaistų kabineto grindis, kurios spindėjo nuo ugnies šviesos. Švilpis viena ausim girdėjo ką šnekėjo profesorius ir vis linkčiojo. Mat ketvirtakursis juto, kad jis vos apvers savo liežuvį, kuris atrodė it koks švininis.
Lorijanas-Greywindas lėtai pakėlė galvą ir galiausiai pusbalsiu prašneko, kreipdamasis į Nuodų ir Vaistų profesorių:
-Gerai. Beje ačiū, kad pagaminsite Antivilkinio eliksyro, profesoriau-pridūrė jaunuolis, vangiai šyptelėjo, pažvelgdamas į vampyro auksines akis.
Netrukus negatyvios nuotaikos, kurios vis smukdė Igorio moralės lygį,  po truputį traukėsi iš švilpio širdies, mat jaunuolis mokėjo greitai vėl būti linksmas ir draugiškas. Juk neveltui pateko į Švilpynės koledžą. Tad dabar Igis šypsojosi ir mąstė ar palikti profesorių ir jam netrugdyti ar ne.
Vis dėl to...
-Profesoriau,  jūs žinote kiek metų gyvena vilkolakiai?-paklausė  mėlynai pilkų akių savininkas, prisiminęs kiek šimtus (ar net tūkštančius) metų išgyvena vampyrai.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Lisa Dlan Kovo 11, 2017, 09:00:59 am
Pirmakursė grifiukė nusileido į požemius ir nedrąsiai įėjo į Nuodų ir Vaistų kabinetą. Širdyje ji jau jautė, jog ši pamoka jai nebus labai prie širdies, bet noras išmokti ką nors buvo didesnis.
- Labas rytas profesoriau, - prakalbo nedrąsi mergaitė, pastebėjusi mokytoją kuris buvo pristatytas per mokslų metų pradžios šventę.
Lisa nuo mažumės buvo mokoma kaip elgtis su vyresniaisiais burtininkais, pasak jos tėvų mandagumas yra geriausias būdas parodyti, jog nelaikai savęs geresne, taip ir nėra.
Grynakraujė pirmakursė prispaudė vadovėlį su prie pilvo ir greitai šlaistydama mokyklos uniformą atsirado prie pačiame priekyje esančio tuščio suolo į kurį ir atsisėdo, laukdama kol mokytojas pradės pamoką.
Sor: postas čia ne vietoj, turėtų atsirast pamokoj.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Balandžio 17, 2017, 05:01:26 pm
Sorenas patyrinėjo pavargusias Igorio akis. ,,Velnias, gal reikėtų atprasti laikyti tokį šiltą kabinetą? Kas ateina - su tuo pasišnekėt neišeina, miega stovėdamas..."  - mažumėlę nusivylęs pamintijo vampyras.
- Nėra už ką, ponaiti Lorijanai - Greywindai,- mirktelėjo auksaakis, mažumėlę nustebintas staiga atgijusio švilpio ir atsiradusios jo veide šypsenos. Ką gi, ko gero, reiktų pripažinti, kad ši švilpių savybė Sorenui patiko - draugiška, veidą puikiai papuošianti, nuoširdi šypsena. Ne šiaip sarkastiška, pašaipi šypsenėlė, ne ta piktdžiugiška šypsena, kai sugalvoji arba jau ir iškreti kažkam piktą pokštą, ne ta išdidi šypsena, kai nuveiki kažką didingo. Ne, švilpiams tai nebuvo būdinga - švilpiai šypsojosi nuoširdžiai. Ir bemaž vertė Soreną pasigailėti įprasto oficialumo - polinkio kreiptis į mokinius ponaičiais ir panelėmis, ir pavardėmis.
- Šiaip priklauso nuo vilkolakių rūšies,- gūžtelėjo pečiais mokytojas.- Ir to, kaip žmogaus kraujas priima mutaciją, ar vilkolakiu žmogus iškart gimė. Daug kas turi tam įtakos, o galinės ribos, kiek gali išgyenti vilkolakiai, tiksliai nubrėžti negalėčiau. Manau, du šimtai - trys šimtai metų. Gal daugiau, gal mažiau,- nejaukiai vyptelėjo.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 17, 2017, 07:45:28 pm
Pagaliau parsibeldęs nuo ežero pakrantės į Hogvartso pilį, Edgar'as žingsniavo mokyklos koridoriais savo koledžo vadovo kabineto link. Tiesa, jau buvo po vidurnakčio. Kas gali tokiu laiku norėti tęsti darbus su mokiniais, ypač kai šių reikalai nesusiję tiesiogiai su dėstoma pamoka. Grifas vis tiek ryžosi pabandyti nukeliauti iki kabineto, vis dėl to nemaža dalis profesorių kartais mėgsta panaktinėti ir patys. Jei von Sjuardas nemiegotų, tai tikrai neatsisakytų padėti prašančiam pagalbos. Juodaplaukis niekuomet nemėgo jos prašyti, bet kartais būna, jog pats kažko pasiekti individualiai nelabai gali. Ne išimtis buvo ir dabar, kai moksleiviui tos pagalbos, kaip reikiant reikėjo, norint jaustis saugiai. Bet tas prašymas, ar jis galėjo būti išpildomas, čia jau nežinia. Sorenas tikriausiai jokiais būdais nebūtų sutikęs pagelbėti grifui šiuo klausimu apart kritinio atvejo. Net pats Jeffter'is dvejojo ar jam to reikia, bet pastarųjų metų įvykiai jam davė nemažai preteksto nerimauti. Aišku, tam ką dabar norėjo išmokti, egzistavo ir daugybė kitų alternatyvų. Tik, deja, penktakursis jomis nebuvo linkęs pasitikėti. Nebuvo įsitikinęs, kad jo magiškųjų galių pakaktų prieš ta pačia magija besinaudojantį asmenį, plius turintį didesnių fizinių galių.
Vadovo kabinetas nebuvo tuščias. Tą pasakė besiskverbianti švieselė į tamsų koridorių pro kabineto durų tarpus. Su kiekvienu žingsniu arčiau vis labiau ir labiau Edgar'as dvejojo ar nuodų ir vaistų profesorius tam reikalui yra pats tinkamiausias žmogus. Iš tikrųjų tinkamesnio ir rasti negalėjai, jis bet kokiu atveju būtų priėmęs tinkamiausią sprendimą bei davęs patį geriausią patarimą. Dėl to net ir pačiam jaunuoliui jokių dvejonių nebuvo. Jis gal labiau bijojo nuvilti savo mokytoją. Kaip bebūtų priėjęs prie durų tvirtai sugniaužė metalu dengtą kumštį ir trinktelėjo sykį į duris. Ties antru užsimojimu grifų atstovą sustabdė kažkieno žodžiai. Balsas buvo ne profesoriaus. Kabinete jis buvo ne vienas. Žaliaakis tikrai nebūtų apie ką norėjo prie pašalinių, todėl vikriai apsisuko ir sparčiai patraukė atgal. Ką dabar daryti? Gal apsieisiu ir be to? svarstė atsisakyti savo gal ir kvailokų planų, bet prisiminė profesorių Reinher. Jis buvo visiškai kito tipo žmogus ir greičiausiai ne tokio mielo tipo, kaip pamokose. Pasitikėjimo jis iš Edgar'o didelio neturėjo, jei iš vis turėjo kalbant apie praėjusius metus. Nors atsižvelgiant į dabartinę padėtį, kaip viskas vyksta, ir kokioje padėtyje šiuo metu buvo pats naktinėtojas, jis patraukė kito profesoriaus kabineto link.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 29, 2017, 04:37:34 pm
Atrodė ilgai laukti neteko ir Igoris gavo Sjuardo atsakymą.
-Supratau...-nutęsė švilpis kartu apsvarstydamas profesoriaus žodžius.
Daug metelių, daug metelių.-mintijo penktakursis,-O man neatsibos gyventi tiek ilgai?-dzingtelėjo itin kvaila mintis Igorio galvon,-Ką aš tiek veiksiu tiek metų?. Švilpio mėlynai pilkos akys nukrypo link Soreno auksinių. Ką jūs darėte per tiek metų?-nejučia Lorijanas-Grewindas susidomėjo profesoriumi, mat šventai tikėjo, kad šiam vamypriūkščiui yra daugiau nei du šimtai metų. Kiek šposų prikrėtei per savo gyvenimą? Kiek skirtingų asmenybių gyvenimų turėjai?Kiek nusikaltimų pridarei? Klausimai vis kilo ir kilo Igorio galvoje, nenuodami ramybės jam.
-Profesoriau, kada žinosiu, kad jau pagaminote Antivilkinio? -paklausė garbanius, tyliai keikdamasis, kad paklausė visai ko kito nei norėjo, bet kaip sakoma- šaukštai po pietų.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gegužės 09, 2017, 07:39:35 pm
Sorenas linktelėjo galva - o ką jam ir beliko daryti? Profesorius negūžtels pečiais kaip neišmanėlis koksai juk, vien dėl savo reputacijos, galva nepakinkuos kaip nuvarytas kaimo arkliokas, tai atrodytų, ko gero, netgi baisiau. Tataigi, užbaiginėjant pilstymą iš tuščio į kiaurą apie galvos ir pečių kilnojimo ir to atsiliepimo reputacijai ypatumus, galbūt visai derėtų paminėti, kad kaip tik dabar Sorenui von Sjuardui į galvą šovė tokia mintis - kad ech, nors vilkolakiams skirta mažiau, negu vampyrams, ir to dviejų šimtų metų gali užtektinai pakakti, kad visiškai įsiėstų gyvenimas viename iš viršutinių pragaro aukštų, kaip teigia (ar teigė) kai kurie žymūs ir nežymūs filosofai.
- Nebijok, čia tik atrodo nedaug, iš tikrųjų... - išsprūdo vampyrui. Vyras prikando lūpą ir vyptelėjo įprastine draugiška šypsena. Ką gi, kad ir kaip ši replika turėjo keistai nuskambėti, greičiausiai Lorijanas- Greywindas nenustebs.- Iš tikrųjų, visai nemažai. Pakankamai...
,,Pakankamai, kad susipažintum ir patirtum džiaugsmą, ko gero."
- Aš tau atsiųsiu pelėdą, arba vorą, jeigu kas. Tikiuos, nebijai? O jeigu pats norėsi - užeik kokias... - auksaakis pažvelgė į savo laikrodį, tarsi matytų jame kalendorių. Mintyje pavadinęs save žiopliu, pratęsė:- Dvi ar tris dienas prieš pilnatį, turėčiau jau būti paruošęs. - Vyras stabtelėjo, įsižvelgė į švilpio veidą. - Dar kažko norėjai paklausti?
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Gegužės 25, 2017, 11:40:52 am
"- Nebijok, čia tik atrodo nedaug, iš tikrųjų... "- nuskambėjo šie žodžiai švilpio ausyse. Igis iš nuostabos išplėtė akis. Nuodų ir Vaistų profesoriūkštis kaip sakoma atsakė į jo mintyse užduotą klasimą, ir tai reiškė tik viena- Von Sjuardas moka legilimantiją... Igoris pasimuistė.
-Aišku,-sumurmėjo, žvelgdamas į vampyro judesius, bei tuo momentu penktakursis giliai įkvėpė kabineto kvapų. Jaunuolis vis labiau pradėdavo priprasti prie šio specifinio kvapo, kuris  lyg iš praeities buvo pažįstamas,- Gerai, profesoriau, galėsit, bet ką atsiųsti, kaip jums bus patogiau- vorą, pelėdą,- patvirtino Lorijanas-Greywindas Soreno von Sjuardo kalbą,- Ne, nebijau vorų,- beveik juokais atsakė penktakursis.
Galiausiai paneigęs, kad nieko daugiau neturi ko pasakyti, bei atsisveikinęs su Sorenu, išsinešdino iš Nuodų ir Vaistų profesoriaus karalijos ir valdų- kabineto.

Sor: ne, legilimantijos nemoku ;D Tik tęsiau mintį, kai paklausei, kiek tavo gentainiai gyvena.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gegužės 28, 2017, 10:50:23 pm
Langus, stogus talžė lietus, atgintas vėjo nuo Uždraustojo miško- audra persikėlė ir į artimesnes Hogvartso pilies teritorijas. Tačiau požemiai skendėjo neramioje tyloje, persisunkusioje audros nuotaikomis. Vieniši žingsniai nedrąsiai aidėjo požemiuose, kas buvo nebūdinga kelioms valandoms po vidurnakčio. Tačiau pasekmės už slampinėjimą ne itin rūpėjo po fiasko Uždraustąjame miške, akromantulų lizde- prarastas pasitikėjimas ir nieko gero nežadantis areštas pas padarą, iš kurio tikėjosi paramos, visiškai išstūmė baimę kitiems dalykams. Vaikinas neramiai pasitrynė skaudančią ranką. Skausmas nuo neseniai užgydytos rankos niekur nedingo. Buvo taip keista liesti šią užčiuopiant naująjį kaulėtos rankos apvalkalą pro tvarsčius. Iškvėpė orą pro burną, pirštus atitraukęs nuo galūnės. Nesigailėjo, kad norėjo užmušti Solveigą, gailėjosi, kad pasimaišė profesorius ir viską sugadino. Paskyrė areštą. Sunaikino von Sjuardo likusį pasitikėjimą jam- bent taip jau manė šešiolikmetis. Dabar, išsivilkęs iš ligoninės sparno su sutvarkytu kaklo slanksteliu ir ranka, vos kelias valandas spėjęs tenai nusnūsti, bet pažadintas košmaro, kurio dėka nebegalėtų toliau miegoti- kita vertus, manė esantis sotus to miego ir farmacija atsiduodančioje ligoninėje- bastėsi po požemius be tikslo. Taip, eitų į areštą, bet ne dabar. Plius, net nežinojo ar savo prismirdusiame kabinetėlyje tupi tas vampyras ar ne, gal dar aiškinasi santykius su dukterimi. Toks pats nemalonus pokalbis laukė ir jo. Pasukęs galvą dešinėn, pastebėjo Nuodų ir Vaistų kabineto duris. Koks skirtumas kada nueis- profesorius vis tiek nemiegojo be šalutinių dirgiklių (pavyzdžiui migdomųjų), o ir pats neketino apsirėdyti patalais ir sudėti bluostą. Požemio tylą sudrumstė keli nutrupėję ir smagiai apačion tėškęsi akmenų gabalėliai, telkšnojančių balų sudrumstimas ir tyli replika apie būtiną remontą, jei kažkas nenori smarkių liūčių dėka pamatyti hogvarstietišką anatomijos muziejų ir imti Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokas vesti čia, jei vis dėl to, kažkas čia sumanytų daugiau suveikti šviesos. Vaikinas atsitraukęs nuo sienos per petį dirstelėjo už nugaros plytantį aklinos tamsos ruožą, jį skiriantį nuo įėjimo- išėjimo iš puvėsių imperijos. Nejaukiai pasimuistė.
- Prakeikti požemiai...- sumurmėjo, suraukdamas antakius, kai nosin plūstelėjo kažkoks neaiškus dvokas, ne, tikrai ne vampyro, būkit ramūs, anas dar kažkur gyvas laksto. Arba ne.
Užsisuko imdamas eiti link kabineto. Soreno kvapo neužuodė, ga visgi jo dar nėra? Priarėjęs prie durų pabeldė ir nieko nelaukęs nulenkė rankeną.
Užrakintos.
 Atsirėmė į vieną iš grublėtų, akmeninių požemio sienų ilsindamas kojas- čia vaikščiojo tikrai jau ne penkias ir ne dvi minutes- ir bala kodėl jautėsi kaip sutryptas hipogrifėlių, pavargęs fiziškai, nors psichologiškai ne, galva dar veikė. Iš nuostabos pakėlė antakius. Užrakintos- pakartojo mintyse, taigi Misterio Es (Skamba kaip Misteris Europos Sąjunga- galbūt todėl, kad tasai vyriškis mėgo keliauti?) dar nebuvo vietoje. Žvilgtelėjęs į rankinį laikrodį, nusiteikė laukti kurį laiką, o po to kelti letenas ir pėdinti iš čia, ateis kitąkart. Priremdamas galvą prie sienos, sunėrė rankas.
"Penkiolika minučių, nė minute daugiau ir nė mažiau,"- pamanė bukai spoksodamas į priešais save esančią sieną. Tačiau tų visų minučių nė neprireikė. Išgirdęs žingsnius atsisuko į profesorių, o tik keliems metrams likus iki jo, galiausiai, užuodė šio kvapą. Keista.
- Labas rytas... ar naktis, profesoriau,- sududeno, abejingu žvilgsniu stebėdamas štukametį vyrą. Tam pastangų reikėjo velniškai, vidus tiesiog liepsnojo noru susigūžti prieš koledžo vadovą, norėjo suvaldyti ir emocijas, bet iš žvilgsnio galėjai pamatyti ir kruopelytę agresijos, pykčio... baimės. Sunkiai nurijo seiles ir sukando dantis. Norėjo taip sutepti letenas ir dingti iš čia, tačiau liko stovėti ir laukti Grifų Gūžtos vadovo nuosprendžio, kad ir koks jisai būtų.
Drąsa... tai judėjimas pirmyn, baimei užvožiant su pačiu gražiausiu šiūpeliu.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 19, 2017, 03:58:30 pm
   Štai toks oras - jokios saulės, jokio mėnulio, jokio šviesos šaltinio, nebent kokios nors raudonos (pavyuzdžiui - akromantulo) ar šiaip šviesą atspindinčios akys. Lietus, šėlstantis ir sienas daužantis, ūžaujantis vėjas, galimybė permirkti iki paskutinio siūlo, išėjus į lauką vos kelioms sekundėms - štai, kas Sorenui von Sjuardui iš tikrųjų patiko. Tokiu oru būdavo smagu, nors ir nelabai sąžininga, medžioti, tokiu oru galėdavai prisirinkti visokių retų augalų ar šiaip kokio velnio retesnių ir įdomesnių eliksyrų gaminimui, jeigu tik žinodavai, kur reikia jų ieškoti. O Uždraustąjį mišką profesorius buvo išnaršęs skersai išilgai, nors dar ir tekdavo užklysti vieną kitą nematytą vietą. Arba pačios iš kažkur atsirasdavo - čia gi ne kokia žiobarų giraitė, kur viskas nesikeičia kelis šimtus metų. Uždraustasis miškas keičiasi kasdien, tai galima sakyti drąsiai. Ar koksai pasiutęs trolis praūš, vartydamas medžius, ar susikaus du juodieji vienaragiai, ir vienam iš jų mirus, iš kraujo užaugs retos juodosios mirtenės, ar koks psichas iš miško pakraštėlio gyvybę išsiurbt sugalvos... Ką, galvojate, gyvūnai ir augalai sielų neturi? Turi, ir dar kaip. Tik psichai yra per daug išlepę, todėl renkasi gyvenimą (ir darbą?) ten, kur esama juodžoiausių ir pikčiausių sielų - pavyzdžiui, Azkabaną. Juk triušiukas ar pelytė - neįdomu. O štai dvidešimties gyvybių vagis - jau šis tas naujo, gardesnio, skanesnio. Bet čia - kalbant apie psichus, kurie turbūt ir yra psichai, kad mėgsta chaosą ir blogį. Vampyrai kitokie, hm, sąlyginai. Jie ir protingesni, ko gero, ir mėgsta geresnius dalykus. Jų stalui gali tikti ir tai, kas miela. Nors gal taip daryti ir nereikėtų.
   Iš Uždraustojo Miško audros metu ir grįžo profesorius von Sjuardas. Atrodė jis kaip koksai jaunatviškas/ naujoviškas druidas - su sportiniais marškinėliais, ilgomis kelnėmis ir per dešinį petį persimestu, bet iš kairės kabančiu žolininko krepšiu. Jeigu būtum geriau įsižiūrėjęs, ko gero, būtum išvydęs marškinėlių priekyje, ant krūtinės, nuo lietaus išblukusią raudoną dėmę. Ech, nuo prigimties juk nepabėgsi, rupūžėlė vejasi ir laikosi įsisegusi su nagais. Na, bet čia ne apie prigimtį. Visa vampyro apranga, plaukai ir barzda buvo mirkte permirkę, todėl profesoriui žengiant gana siauru požemių koridoriumi, iš paskos tįso šlapia šliūžė. Von Sjuardas žvilgtelėjo į savo laikrodį, staiga stabtelėjo, iš krepšio išsitraukė butelį, atkimšo, nugręžė į jį lietaus vandenį, užkimšo ir susidėjo atgal. Jeigu būtum atidžiai stebėjęs, būtum galėjęs išvysti iš krepšio bekyšančias dvi pūkuotas ilgas ausis.
   - O, labas vakaras, Džeimsai, - priėjęs arčiau, pasisveikino profesorius. ,,Aš ir pagalvojau, negi čia aš taip bjauriai dvokiu." - mintyse pasišaipė von Sjuardas. Pirštu paskirstė raktus ryšulėlyje, kurį išsitraukė iš apsiausto kišenės, pakreipęs galvą žvilgtelėjo į grifiuką. - Pala, tu čia dėl... a, prisimenu. Prašau, užeik. - atvėrė duris Sorenas, įleisdamas Džeimsą pirmą. - Tikiuosi, neteko ilgai laukti? Turėjau išeiti į Uždraustąjį mišką, nekasdien tokia audra kyla.
Sorenas padėjo krepšį ant stalo, staigiai ištraukė iš jo laimikį ir įsimetė į stalčių taip, kad Džeimsas jo nematytų. Nežinia kodėl vampyras taip darė, bet greičiausiai iš įpročio ar nepatogumo. Juk šis padarėlis tikrai nemažai apie jį žinojo.
   - Pakliuvo rasti kelis... ech, na, bet nesvarbu, - užsičiaupė profesorius, nusprendęs nesigirti radiniais, kuriuos bus galima panaudoti eliksyrams. Vyras, slėpdamas rankas stalčiuje, nurovė triušio letenėlę ir įdėjo į lentynėlę, kur stovėjo Spaiko maisto dubenėlis. ,,Spaikai, grįžau. Va, ir tau vakarienė." - mintyse pabandė vorą susirasti vampyras. Traukdamas iš krepšio keistos formos augalus, Grifų Gūžtos šventasis globėjas ir vadovas įsmeigė žvilgsnį į Džeimsą.
   - Atleisk, kad turi laukti, - atsiprašė vampyras Greywindo, visai užsimiršęs, kad dėl savo rasės ypatybių sukosi žymiai greičiau, negu žmogus. - Spėju, dabar tu nori kažką nupasakoti? - liūdnai vyptelėjo Sorenas grifiukui.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Liepos 25, 2017, 04:01:57 pm
Na, štai ir pasirodė visas permirkęs profesorius, jam užvanojęs areštą. Labiausiai akį rėžė ta raudona dėmė ant marškinių, rėkte rėkianti apie kitokią medžioklę. O dar krepšy tos dvi ausys...
- Asibodo slapstytis, kad jau ketinat savo reputaciją šitaip sužlugdyti?- nė nepasisveikinęs rėžė, tai ką tą akimirką galvojo, nepakomentuodamas vyro spėlionių kodėl jis čia tupi it šuo prie jo kabineto, - šimtus metų gyvenant, bet atsargumo nė krislo. Nesvarbu, kad naktis, - pavartęs akis pirmas įžengė į kabinetą, vos profesorius išsirinko tinkamą raktą ir atrakino kabinetą. Nepamokslavo ir ne, nerūpėjo tas vampyro saugumas. Bet jei kažkas sužinos apie tokių padarų egzistavimą, automatiškai peršukuos visą Hogvartsą ir ras dar ne tokių išsigimėlių. Nors... tiesą sakant, pats jau abejojo ar visdar priklauso tam kitam pasauliui. Abejojo, ar visdar yra tas padaras, kurio buvo visa Greywindų giminė. Mandagumas... nereikėjo ilgai laukti? Atleisk... Tuoj apsivemsiu. Mintyse ūžė mintys, tačiau į užduotą klausimą tik neaiškiai numykė. Kol auksaakis darinėjo savo laimikį- nusprendė iš tikštelėjusio kraujo ant grindų ir pritilusio kaulų laužymo- apžvelgė kabinetą. Paskutinis vaikino lankymasis čia po pamokų buvo... ar tik ne ketvirtame kurse, kur susirinko visa raudonoji šutvė: Edgar su Beatriče? Greitai laikas eina, greitai. Taip greitai, kad iš manęs nieko neliks.
-Ko? - nesuprato apie ką čia tauškia profesorius. Tačiau kaip ir jis užsičiaupė pamatęs traukiamas žoleles. Eliksyrams- dingtelėjo.
Patraukė pečiais, imus Sorenui atsiprašinėti.
- Juk dar nemirštu. Turiu aš to laiko laukti,- priminė. Melsvos akys užfiksavo liūdną vyptelėjimą, nemalonus jausmas įsibrovė į krūtinę. Kažkas jam čia nepatiko.
- Deja, bet nieko. Tiesą sakant, jūs čia mane pasikvietėt pasišnekėti, juk ne tam skirtas areštas, mh? - įdėmiai primerkė akis. Sučiaupė lūpas ir nutilo, laukdamas mokytojo reakcijos. Netrukus vaikino akyse sužibo pavojingi žiburėliai, o aštrių bruožų veidą perkreipė maža, grėsminga šypsenėlė.
- Nors,- lėtai pravėrė burną, mėgaudamasisi tuo ką pasakys,- turiu.
Iš galvos išėjo visi norai mokytis oklumantijos ir kito velnio. Dabar pat. Tinkama akimirka- paragino save pats. Tačiau pauzė užsitesė. Juodaplaukis vis labiau jautėsi užtikrintas.
- Mielas profesoriau,- pagaliau prabilo. Padarė dar vieną tylos minutę,-  ar labai pasilgote savo brangosios Nataljos? Pripažįstu, kai sužinojau jūsų istoriją, man jūsų abiejų labai pagailo. Tikrai nereikėjo eiti pas tą carą. Nebūtų ji nunuoda, nebūtumėt jūs be širdies,- balsas skambėjo užtikrintai su dirbtiniu gailesčiu. Džeimsas keliais lėtas žingsniais, rankas susikišęs į kišenes priėjo prie stalo. Šiek tiek pasuko galvą dešinėn, žvilgsniu nulydėdamas kraujo upeliuką, tekantį grindų plyšeliais. Kai vėl atsisuko, rankomis pasirėmė ant stalo, kiek palinkdamas profesoriaus pusėn. Pasitikėjimas sklindantis iš grifo buvo nepakenčiamas, peržengęs visas ribas.
- Ar norėtumėte su ja susitikti?- balsas liko be gailesčio. Susidarė įspūdis, lyg mokinys ketintų nužudytu senąjį eliksyrininką, bet sudėtos rankos ant stalo nespaudė nei lazdelės, nei peilio.
- Ar norėtumėte aplankyti jos kapą? Na, būtų tikrai jausmingas susitikimas, ypač žinant tai, kad karstas perkeltas. Mačiau aš ją,- caktelėjo liežuviu, lyg spręsdamas kaip čia perteikti tai ką matė,- iš jos liko tik... kaukolė? O taip, tik kaukolė. Graži, miela kaukolė. Suprantat, ten kur ji pateko... Slapstūnai nemaloniai elgesi su jūsų pirmąja meile. Žiauru ar ne? Galbūt nepatikėsit, bet jos kaulus smulkina,- patraukė pečiais,- deja, neturiu matarialių įrodymų, tačiau užtenka ir prisiminimų. Ir žinot ką su jais daro? - atsitiesė, rankas atitraukdamas nuo stalo. Per žingsnį atsitraukė, tiesiai į prietemas, ten, kur židinio liepsna jo nepasiekė. Užmerkė akis, o prieš jas išplaukė Nataljos išdraskyto kapo vaizdas. Daugiau neiškentęs to vaizdinio atsimerkė. Kišenėje dėl visa pikto stipriai suspaudė juodalksnio lazdelę su drakono gyslos šerdimi. Širdis plakė it pamišusi, nors laikysena ir veidas liko ramiais. Prasižiojo užbaigti pradėtą darbą. Jis turi pabaigti. Kitos išeities nėra. Koja sutrypė nenorą toliau šnekėti ir jausdamasis kaip paskutinis parazitas prašneko:
- Trešia žemę.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 25, 2017, 11:20:48 pm
Sorenas nužvelgė grifiuką, mažumėlę nustebo, išvydęs šitokį priešiškumą, bet to nusprendė neparodyti. ,,Gal depresija vargšui nuo pragaro..." - tyliai sau vyptelėjo profesorius, nudelbdamas akis į krepšį.
   - Tai mano kraujas, vaikine. - šaltai atsakė profesorius, nužvelgdamas Džeimsą dar šaltesniu auksiniu žvilgsniu. Ranka nevalingai perbraukė per krūtinę, virš kurios ir buvo išplitusi kraujo dėmė. Gijo. - Dėl mano reputacijos, spėju, neturėtum pernelyg rūpintis. Nors, ko gero, nebesu tokia jau paslaptis Hogvartsui. Šnekos eina, niekada to nepavyks išvengti. Tau irgi, - mirktelėjo mokytojas vaikinui. ,,Tu gi tylėsi kaip matrioška, nebent nori nelabai smagios smerčios...".
   - Beje, reikėtų pamokyti tave mandagumo? - paklausė profesorius. Ko jau ko, bet jau storžievių eliksyrininkas nemėgo. Tvarkė ir klastuolių, ir grifų, varnų lyg ir dar neteko... Bet ką gi, laisva nepagarba gerokai vyresniam asmeniui nemažėja. - Susitikus žmogų, ypač, jeigu jį tądien matai pirmąsyk, dera pasisveikinti. Vyresniesiems sakoma ,,Labas rytas", ,,laba diena" arba ,,labas vakaras", priklausomai nuo paros laiko, - auksaakis atsirėmė į stalą abiem rankomis, ir įsmeigė žvilgsnį į djeveleną. - Labos nakties palinkima tik atsisveikinant, todėl naktį palankiausia sakyti būtų ,,Sveiki". - Tarėsi išvydęs vaikio veide nuovargį, pyktį, gal net liūdesį. ,,Ir dar ne pro šalį būtų nusiprausti, nes smirda padla baisiau už vampyrą." - tingiai pridūrė Spaikas, ištraukdamas iš kiškio letenėlės kraujagyslę. Eliksyrininkas nusuko akis į lentyną, prisėdo į krėslą už stalo.
   - Prašau sėstis. - paprašė, ar veikiau paliepė Sorenas, pirštais tyliai pabilsnodamas per stalą. Lentyną, į kurią dabar žiūrėjo vyras, staiga uždengė vaizdai, išnirę iš Soreno prisiminimų. Lietus. Degančių kanapių kvapas. Krintanti nuo šakos mergina. Klyksmai, karksėjimas... Profesorius užsimerkė ir iškvėpė orą. ,,Ir po tiek metų tau vis dar ne vis tiek?" - išgirdo moterišką, taip gerai pažįstamą balsą kažkur pasąmonėje. ,,Ne, vis dar esu kvailys, nelaimingas kvailys... Viltis - kvailių motina, o man ji viskas... Per daug tikėjausi, per daug. Nereikėjo. Ne rei kė jo."
   - Jeigu nori arešto - bus areštas. Bet spėju, kad... - Sorenas trumpai stabtelėjo atsidusdamas. ,,Na ir vaikis. Ar jis, šitaip smirdėdamas žmogžudžiu, taip pasitiki savim ir mano, kad galės be problemų neišskersti Hogvartso? Ir ką direktorė sau mano? Juk ne durna... Velniava, ar ji išvis apie jį žino...". - Kažko norėjai daugiau. Esi dar jaunas vaikis, nepatyręs. Mažai patyręs, - pasitaisė vėlgi šyptelėdamas.
   Mokytojas nuožmiai nužvelgė grifą, su pilnu pasitikėjimu priėjusį artyn ir visomis išgalėmis bandantį kažką padaryti negero. ,,Atsitrauk, atsitrauk. Nepadės. Žinau aš jūsų tuos..." - sumurmėjo Sorenas. Spaikas suklusęs iškišo žabtus iš už lentynos, ant grindų nutyško lašas kraujo, dar vienas lašas.
   Dar vienas lašas kraujo veltui.                                                                         
   Kraujo - gyvybės.                                                                                                           
   Kraujo - ryžto.                                                                                                   
   Kraujo - vilties.                                                                                                               
   Sorenas tylėjo, bejausmiu veidu stebėdamas Džeimsą. ,,Tu jaunas vaikis ir to nesigėdiji." - pagalvojo vampyras, įkvėpdamas deguonies.
   ,,Sorenai?" - nuaidėjo Spaiko balsas. Netingus, neabejingas kaip visada paskutiniu metu. Pašauktasis tyliai pakraipė galvą - tiek kaip atsakymą vorui, atidžiai jį stebinčiam iš slėptuvės (nors anokia ten slėptuvė...), tiek kaip pasipiktinimo Džeimsu ženklą, tiek kaip mažytį išsidavimą, kaip stipriai užgavo grifo žodžiai. Mokytojo veidas virptelėjo. Bet to turbūt nebuvo įmanoma pamatyti  ech, vis ta gelbėtoja barzda. Bet paskaudo ne tik tebesutvarstytą kairiąją ranką.
   - Pataikei, - nuaidėjo tylus Soreno balsas. Už tai vampyras būtų norėjęs djeveleną užmušti. Ir galėjo. Ir galėjo išsiginti.
   Vyras patylėjo, bejausmiai stebėdamas triumfą vaikino veide. Užsimerkė, liūdnai šyptelėjo. Pro akis prašvilpė dykynės vaizdai, vyras bemat užuodė ir pergamento, ir rašalo kvapą. ,,Paukštis skrenda virš laukų...". Magizoologas suabejojo, ar pasakyti djevelenui tai, kad jis apsišovė. Netgi... dėl trijų dalykų. O, gal netgi daugiau.
   - Be galo malonu girdėti, kad Slapstūnai rūpinasi žemės derlingumu. Bet jie nežino... - tyliai vyptelėjo Sorenas. ,,Baltas paukštis tartum sniegas..." - nuaidėjo antra eilutė, vyrui per nugarą nubėgo šiurpuliai. Eliksyrininkas atsistojo, nusigręžė nuo grifo. ,,Sorenai..." - vėl pasigirdo Spaiko, bandančio gauti Soreno atsakymą, bandymas susisiekti. Vampyras nuleido galvą. ,,Viskas gerai. Atsimeni? Viskas." - pertraukdamas Spaiką, trečiąsyk siunčiantį žinutę, prabilo profesorius. ,,Ir kraujas pylės iš žiedų, ir kvapas mirtinai svaigino." Sorenas, išgirdęs šias eilutes, atsigręžė sukandęs dantis, maloni auksinė spalva iš jo akių buvo dingusi it dūmelis. Ją pakeitė alkio, juoda spalva. Juodesnė, negu juoda. Žiobarai ją vadina vanta black - juoda, kuri net smegenis apgaudinėja.
   - Sėskis. - nebeturėdamas, ko pasakyti, tiksliau turėdamas, bet neketindamas, tarė profesorius. Įkvėpė smarvės, sklindančios nuo vendigo sūnaus ar anūko, niauriai šyptelėjo pro barzdą. Pro akis žybtelėjo įsivaizduojamas scenarijus, kaip nuo vaikio kaklo laša kraujas. Žali žaibai. Auksiniai žaibai. Juodi žaibai. Vampyras išgirdo ir patankėjusiai plakti pradėjusią djeveleno širdį. Juodos akys beveik automatiškai įsmigo į galimos aukos akis. ,,Ką tu man primeni?..." - retoriškai paklausė Sorenas savęs. tai išgirdo ir voras. Abu jie turėjo neblogą atmintį, bet voras - geresnę nuojautą.                                                                       
   - Jautiesi drąsus? - smalsiai, su ironija balse paklausė profesorius. ,,Jautiesi drąsus prieš mirtį? O gal... Bijai mirties?"
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugpjūčio 02, 2017, 10:37:28 pm
- Tai vardant kitų,- kreivai šyptelėjo,-  tiksliau savęs- paskutinę sakinio daly prarijo taip ir nepasakydamas garsiai,- o dėl šnekų, pagyvensiu pamatysiu,- lyg nuobodžiaudamas atrėmė. Bet profesoriui pradėjus apie mandagumą tai iš vis užsičiaupė, susilaikė ir nepavartęs akių, nes jei ne, sulauktų dar didesnės litanijos už Visų šventųjų litaniją, kurios naudingumas ateistams yra tik tas, kad gali sužinoti kiek ir kokių šventųjų esama. Tad liko stovėti bukai spoksodamas priešais save, mąstydamas kada keliašimtametis vampyras baigs savo moralą ir spręsdamas tikimybės teoriją ar verta nusišauti su durų rankena, ar ne. Teatrališkai lengviau atsiduso išgirdęs litanijos pabaigą ir šaltoką paliepimą sėstis. Nesisėdo, taip, tai buvo dar vienas tylus maištavimas. Na ir kas, kad areštą dar didesnį užsidirbs.
- Kiekvienam savaip atrodo gyvenimo patirtis. Galbūt kai kam,- akis įsmeigė į eliksyrus dėstantyjį,- bus maža patirtis, o kai kam didelė,- prisiminė Tričę, kurios gyvenimiškoji patirtis išlaikyti Voldemortą keliolika metų savo galvoje, gyvenimas vaiknamyje ir taip toliau, šiam vyrui pasirodytų tokia pat maža patirtėlė kaip ir jo kenčiant tiek psichologinį, kiek fizinį skausmą, keliamą tėvo, viso to noro jį valdyti... O taip.
Nuožmus žvilgsnis, galvos pakreipimas išduodantis pasipiktinimą, atodūsis ir užmerktos akys- visa tai sukūrė už jautrios vietos užgauto vampyro įvaizdį. Tačiau, nors vaikinas ir triumfavo, nebuvo tikras ar tai nėra dar viena tobulai atlikta vaidyba. Nebuvo tikras dėl visko ką pasakė. Širdis išdaviškai baladojosi, galėjai pamanyti, kad jaudinasi ar melavo. Bet mintyse taip ir nepasakė kaip iš tikrųjų buvo, joks veido ar kūno raumenėlis nesutrūkčiojo, liko tik tas pats kreivas vypsnis, o širdies ritmas po trumpų, bet pavykusių pastangų aprimo iki normalaus, neišduodančio tikrosios tiesos. Nieko neatsakė į tylų Soreno komentarą, stovėjo kaip įbestas į žemę. Rodos, be jo ir vampyro pokalbio vyko dar vienas- tarp pastarojo ir savo augintinio voro Spaiko. Nebylus, bet svarbus taip, kad vyresniojo dažniausiai malonios, šiltos auksinės akys persimainė į alkanas, juodas, tokias tamsias, kad smegenys to nesuvokė, apgaudinėjo. Djeveleno raumenys įsitempė lyg nujausdami kito mintis, lyg pasiruošdami būsimai atakai.
- Aš neturiu ko prarasti,- kiek galėdamas ramiau atsakė. Tiesa tokia ir buvo,- jūs irgi. Niekas nepasiges vieno nereikšmingo mokinio,- vos ne viltingai tarė. Šitas jo kuriamas žaidimas ėdė smegenis, bei esamus principus, bet šito negalėjo nutraukti. Jei nutrauks, lauks nelabai maloni smerčia prieš šio vampyro akis. Panika kils ir purvinas žaidimas sugrius grindžiamas Nesulaužomomis priesaikomis. Suvokimas, kad toks likimas galimai gali ištikti pakirto kojas, priversdamas noromis nenoromis bent jau rankomis įsiremti į priešais esančios kėdės atlošą. "Galiu ir pastovėti"- visa kūno kalba ir akimis tarė, tikėdamasis, kad Sorenas neims vėl įkyriai reikalauti. Tegu pasiknaisioja juodaplaukio psichologijoje kodėl nesėda. Atsakymas paprastas- nesėda tada, kai nesijaučia saugiai. Panašiai kaip žirgai negula garde, jei nesijaučia ramūs ir saugūs- tokį palyginimą visada pateikdavo jo dėdė Hortas, kai kalba pasisukdavo apie jo tėvo, Džeimso senelio, mirtį. Šiam galva buvo nukirsta savo namuose, kuomet į kėdę atsisėdęs, spėjęs išprotėti Greywindas nepastebėjo už nugaros užėjusio žudiko, kuris ir nukirto galvą vienu iš senojo vyro viduramžių ginklų kolekcijos paimtu kalaviju. Gyvenimo ironija. Žūti savo pačio namuose, nuo savo pačio ginklo. Dabar jau mėlynos Džeimso akys apsiniaukė, patapo stiklinėmis, negyvomis. Prisiminė kaip tėvas tai papasakojo vos berniukas buvo dešimties metų. Pasakojimas taip sukrėtė, kad po to kelias savaites bijojo atsisėsti kėdėm, manydamas, kad kažkas užeis už nugaros ir nukirs jam galvą.
- Nenoriu mirti nematydamas savo žudiko veido,- taip pasakė būdamas jau trylikos. Ir toliau nesėsdavo į pirmą kartą matomas kėdes. Na, ši Nuodų ir vaistų kabineto sėdimoji vieta nebuvo pirmą kartą matoma, bet žinant profesoriaus dabartinę nuotaiką neketino žaisti su likimu. Kas žino. Gal turi kur pasislėpęs kalaviją ir tik laukia akimirkos, kada nušnioš djeveleno makaulę. Giminės prakeiksmas būtų, ką? Bent jau nereikėtų kvaršinti galvos kaip mirsiu. Vienas nulis. Nervų naudai.,- po to sutelkė dėmesį į vyrą,- dar jam nervus pakankinti? Nedabar. Vėliau,- nors abejojo ar tai tikrai šimtu procentu veiksminga.
- Taigi, kaip ten sakėt? Bus tas areštas ar ne?
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 13, 2017, 06:41:57 pm
   Sorenas neįžvelgiamu, neaišku ko pilnu žvilgsniu tyrinėjo jaunąjį Pragaro vergą. ,,Pagyvensi - pamatysi? Čia iškyla du klausimai, vaiki, pirmiausia - AR tu gyvensi, antra - AR tu matysi... Tokie kaip tu dažniausiai ilgai neišgyvena, nesvarbu, kad turi savy bene viską, ko reikia..." - pamintijo vampyras, prisimindamas, kaip studijų metais vienas profesorius ant lentos užrašė tris pavadinimus ir šalia kiekvieno skirtingu būdu išrikiavo raides ,,G", ,,P" ir ,,J". Ir liepė gerai tai įsidėmėti. Studentai, Soreno bendrakursiai, į tai neatkreipė daug dėmesio ir beviltiškai maišėsi, tačiau pats von Sjuardas galėjo tai atsiminti net pribudintas vidury nakties. Toks įspūdis jam buvo paliktas, ir netgi šioks toks nusivylimas. Nors ilgainiui suprato, kad nėra ko nusivilti.
   - Kiekviena patirtis yra svarbi, - Sorenas šaltai šyptelėjo, cituodamas bene sarkastiškiausios skaitytos knygos ciniškiausio veikėjo mintį. - Sėskis, Greywindai, - pakartojo įsakymą, jau nebe prašymą. Pajuodusios tikrąja to žodžio prasme akys irgi nepraleido keistos liūdnumo kibirkštėlės, praėjusios Džeimso akimis. Ir tas grobio širdies plakimas, labai greitas ir labai karštas. Deginančiai karšto kraujo, ko gero... Būtent dabar jaunuolio širdis nežmoniškai greitai varinėjo kraują turbūt ir prasiplėtusiomis kraujagyslėmis. Kai prakerti veną tuo metu, kai kraujyje eritrocitai, sakytumei, dalyvauja ,,formula 1" lenktynėse, jie patys suteka į gerklę. Gal taikliau pasakyti būtų - sušvirkščia. Gali ir nelaukti, jausdamas, kaip fontanas tykšta tavo burnoje - gali ištraukti venos galelį iš po odos ir godžiai jį traukti ir ryti, tarsi tau būtų ir taip per mažai eritrocitų greičio. Sorenas tyliai kaukštelėjo dantimis it kažką perkrimsdamas.
   ,,Jeigu tik mėnuo per tamsus,..." - va toksai, kaip tavo akys,                                               
   ,,Kraujo gurkšnis negaivus, per ilgai namuos užsibuvai..."
                                                 
   Vyras mirktelėjo, išsilaisvindamas iš jau troškulio keliamo vaizdinio ir išvydo triumfą aukos akyse, o ir jos širdies ritmo tempas tarsi priverstinai sumažėjo. Profesorius tyliai, bet sunkiai atsiduso - ir nebuvo visai aišku, dėl ko.
   - Ar esi tikras, kad neturi ko prarasti? Net neketini dėl to pasistengti? - vyras kalbėjo lyg ir nustebusiu, lyg ir nusivylusiu balsu. - Pasistengti ir dėl to, kad paskui amžius nedegtum pragare? Spėju, kad... - vyras sustojo, sekundėlei apmąstydamas žodžius ir tai, ką iš tiesų reikėtų pasakyti. - iš tiesų pardavei savo laisvę, bet nėra to, ko negalėtum atsipirkti, Greywindai. Smirdi kaip vilkolakis, žinai? O vilkolakiai yra dar vadinami Dievo šunimis. Ne vampyrai, ne kokie vilkatai, ne Cerberis ar dar kas... - Sorenas suraukė antakius, tarsi būtų pritrūkęs žodžių ir dėl to kaip magizoologas susigėstų. Atsiduso darsyk. ,,Paveldėjo sielą, bent turėjo paveldėti...". Kad ir kaip tai šiurpiai skambėjo tokiam padarui kaip von Sjuardas, visgi Sorenas buvo beveik absoliučiai įsitikinęs, kad kaip visą šį vakarą (ar jau ir naktį) burną aušino be reikalo. ,,Nes jis nesupranta. O gal ir aš ne visai suprantu. Bet vis tiek... Per mažai pastangų." - drąsiai nuteisė grifą štukametis profesorius.
   Buvęs londonietis lyg naujomis akimis apsižvalgė po kabinetą, ieškodamas, ko nusitverti. Akį dar erzino įžūlus moksleivio nepaklusnumas ir vėpsojimas į jį. ,,Ką jis man primena?..."
   ,,O jisai nežaidžia tavo sąžine, sakydamas, kad nieko nepraras? Papjauk gi, patikrinsim..." - pusiau juokais prabilo Spaikas.
   ,,Kad jau pavargau nuo kelionių. Man patinka ir čia, Hogvartse. O su šituo - pats matai, žiūrėsim. Vienintelis dalykas, ką iš... ne, du dalykai, ką iš jo reikia išmušti - tai įžūlumas ir pomėgis klausytis pletkų. Skaudu, kad jis taip apie Natalją, bet kaip pripynė į istoriją, tai buvo ir linksma pasiklausyt." - atsakė Sorenas, žvilgsniu nukrypdamas virš sieninio laikrodžio. Akiai ten sustojus, į vampyro galvą staiga trinktelėjo idėja dėl arešto.
   - Taip, dėl arešto tu turėsi išvirti eliksyrą, - tarė magizoologas. - Sudėtingą, gana bjaurų - areštams. Pats galėsi pamatyt... - pridūrė ir, atsidaręs stalčių, minutėlę pasirausė, kol atrado pageltusį ir mažumėlę išblukusį, bet dar nesunkiai įskaitomą raštelį su receptu. Labiausiai šiurpino pirmas jo punktas: ,,Dešimties lašų djeveleno kraujo". ,,O gal taip neetiška?" - staiga suabejojęs paklausė profesorius voro. ,,Manai, kad tai neetiška, kai jis taip kalba apie tave?" - klausimu į klausimą atsikirto Spaikas. ,,Jis iš kito šimtmečio, pas juos mandagumo nebėra. O gal dar ir todėl, kad šis mūsų bičiulis kažkuria prasme yra kaminkrėtys." - pasišaipė vyras, prisimindamas senus laikus ir voro konfliktą. ,,Negi esi įsitikinęs?" - sudvejojo magnum interfactorem. ,,Absoliučiai."
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 24, 2017, 11:14:10 pm
Grifiukė lėtai žingsniavo link Grifų Gūžtos bendrąjo kambario iš didžiosios salės, tačiau staiga prisiminė jog ji jau turėtų būti pas Nuodų ir Vaistų profesorių. Greitai apsižvalgius, Elena pasileido bėgti koridoriumi. Grifiukė bėgo išties ilgai, kol pagaliau pasiekė kabinetą. Truputį pastovėjusi vietoje, Elena pasibeldė ir lėtai atidarė duris.
 -Labas vakaras, Prifesoriau. Ammm... Aš čia dėl arešto,- visdar giliai kvepuodama kalbėjo pilkaplaukė. Apsižvalgiusi po kabinetą, kuriam nė karto nėra buvus, Elenai patiko kabineto sienos. Jos buvo lyg tamsiai pilkos, o ant jų kabėjo paveikslai. Prie vienos sienos buvo didelė spinta, o prie kitos lentynėlės. Prieš Eleną buvo Profesoriaus stalas, ant kurio buvo sukrauta įvairių daiktų. Staiga už pilkaplaukės akių užkliuvo didelis, juodos ir raudonos spalvos voras. Grifiukė išplėtusi akis prisispaudė prie sienos, nes nuo vaikystės bijojo vorų. Kadangi Elena buvo išsigandus, jos plaukų spalva pasikeitė į juodą it anglis spalva.
 -Ammm... Tai ką man reikės daryti?- vistiek žiūrėdama į vorą paklausė Grifiukė.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kaylie Mateo Lapkričio 25, 2017, 07:02:28 pm
Kaylie paskubomis iš Grifų Gūžtos bendrojo kambario žingsniavo į mokyklos požemius, kuriuose yra Nuodų ir Vaistų kabinetas. Ten mergaitė turėjo atlikti areštą, kurio tikrai nusipelnė.
- Ko ten ėjau, ko reikėjo, dabar sau ramiai galėčiau skaitinėti knygas ir ilsėtis, ne..- Mergaitė ilgai barė save, eidama link profesoriaus kabineto. O įdomu Elena jau ten? O gal aš vėluoju? Mergaitė paspartino savo žingsnius ir netrukus atsirado prie kabineto. Senas apdegęs užrašas "Nuodų ir Vaistų kabinetas". Kay kūnelis truputėli drebėjo, tačiau nieks nekaltas, kad ji turėjo čia eiti - tik pati, kad nepakluso mokyklos taisyklėmis. Ketvirtakursė nieko nelaukusi pabeldė ir nedrąsiai pravėrusi duris, įžengė į kabinetą. Ji čia buvo pirmą sykį - įdomu. Kabinetas pakankamai didelis ir erdvus.
- Labas vakaras profesoriau, turbūt žinote, dėl ko čia esu. - Nuleidusi galvą kažką suburbėjo Kay. Ir dar kart permetė kabinetą akimis, kai staiga pamatė į kažką žiūrint Eleną. Taip turbūt, pavėlavau. - mintyse pagalvojo grifė ir žvalgėsi, nes šis kabinetas tikrai buvo įspūdingas.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 26, 2017, 04:50:38 pm
   Sorenas von Sjuardas sėdėjo prie savo stalo susigūžęs. Labai susikaupęs vyras perpylinėjo dar šiltą skystį į kažkokį mažytį indelį, panašų į dvi kapsulės, naudojamos vaistinėje, puseles. Ant stalo nuvarvėjo keli auksiniai sėkmės lašai. „Jis neatėmė, Jis tik nieko dėl to nepadarė“, - prisiminė profesorius. Kabinetas jam pakvipo lelijomis. Tokiomis, kokiomis kvepėjo bažnyčia per tariamas laidotuves. Eliksyrininko susitelkęs žvilgsnis buvo įsmeigtas į ką tik išlaistytą visą aukso balutę - visgi nepratusi ranka sudrebėjo. Bet eliksyro užteks. Visada užtenka vos lašo, jei tik nesi asilas, kad lauktum, kol jis pasibaigs.
   Sorenas sujungė kapsulės puseles, atsidaręs stalčių iš ten išsiėmė burtų lazdelę, sulydė kapsulę, ją sklidinai pripildęs. Ant peties tupėjo didelis voras ir jį stebėjo.

   „Tėve, aš baigiau Hogvartsą.“ - pasakė Jis tada, specialiai, kaip Sorenui nepatikdavo, nepasibeldęs į duris ir užėjęs.
   „Tėve, pažiūrėk, kuo tavo sūnus tapo!“ - Antrasis džiugiai šūktelėjo, įteikdamas „Magijos žinių“ numerį ir Sorenui pamačius viršelį.
   „Tėve...“ - turbūt pasakė Trečiasis prieš mirdamas.
Ar galima būtų įsivaizduoti blogesnį tėvą? Ar blogesnį... buvimą tėvu?

   Sorenas nurijo seilę ir įdėjo kapsulę į voką. Atsidusęs įdėjo vidun dar ir gražiai sulankstytą popieriaus lapelį. Rūpestingai užklijavo. Išgirdo žingsnius už durų, įdėjo voką į stalčių ir uždarė.
   - Prašom, - pasakė jis ir pamatė pro duris įeinančią grifę - tą, kurią prigavo Uždraustajame miške. Jeigu tai nebūtų atrodę taip kvailai ir iškrypusiai, būtų čia pat nusišypsojęs iš dar vieno sutapimo. - Labas vakaras, - pasakė ir rankšluosčiu nuvalė ant stalo užsilikusius lašus. - Prašom, - įleido ir kitą grifę.
   - Tai ką, areštas? - liūdnai nusišypsojo jis. Galėjai pamanyti, kad ši liūdna šypsena buvo kilusi iš nusivylimo grifų elgesiu, bet tokiu atveju būtai suklydęs. Na, bet kokiu atveju greit šypsena pradingo nuo vyro veido. Nuo Soreno peties ant jo stalo nusileido Spaikas. Eliksyrininkas ir Grifų Gūžtos vadovas pastebėjo, kaip Elena išsigando šio padaro.
   - Na, o ko tikitės? - paklausė jis. Sandėliuko durys už Soreno ir Spaiko išdavikiškai trinktelėjo.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 26, 2017, 10:58:46 pm
Juodaplaukė išplėtusi akis ilgai žiūrėjo į Profesoriaus didelį vorą. Tačiau išgirdusi atidaromas ir uždaromas duris, Elena nusuko savo raudonas akeles ir pažiūrėjo, kas dar atėjo. Kaip nekeista tai buvo Kaylie. Stangdamasi nežiūrėti į vorą, Grifiukė papurtė galvą, taip nusiramindama. Netrukus jos plaukai vėl buvo pilki. Išgirdusi Profesoriaus klausimą, Grifiukė sumurmėjo po nosimi kažką panašaus į ,,Galėjau ten ir neiti.” Tačiau pažiūrėjusi į Profesorių, Elena išgirdo trinktelėjusias duris. Nuo tokio garso Grifiukė išties išsigando, jog net pašoko iš savo vietos. Išgirdusi kitą Nuodų ir Vaistų Profesoriaus klausimą, raudonakė susimąstė.
 -Manau... Ammm... Galbūt mums reikės kažką daryti tame sandėliuke?- paklausė pilkaplaukė ir nuleido galvą,- arba ne...- tyliai nutesė raudonakė ir pažiūrėjo į Kaylie.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kaylie Mateo Lapkričio 29, 2017, 05:32:16 pm
Kaylie viena akim pažvelgė į mokytoją, o kita į didelį vorą ant sienos, nuo kurio žvilgsnio nenutraukė Elena. Taip, įspūdinga, vorai yra gražus kūrinys, kurie mane išties žavi ir...ir galiu teigti, kad pati tokio norėčiau [[Aš tavim didžiuojuos.]], - galvojo mergaitė, kai staiga jos mintis pertraukė mokytojo klausimas, į kurį tikrai nelengva atsakyti. Juk aš dar ne kart nesu gavusi arešto, o štai dabar...na ką padarysi teks.. - Įvairios mintys "skraidė" Grifės galvoje. Bet staiga..trinktelėjo sandėliuko durys ir Kaylie tikrai suprato, ką tai reiškia...
- Turbūt eisime į sandėliuką, kurio durys neseniai trinktelėjo ir...ech..ir ten mums reiks kažką daryti, o gal virsime eliksyrus? Arba mums reiks jį sutvarkyti?
 - Ne, nežinau, turbūt mano spengesiai pasirodys ir kvailoki, tačiau, nesu dar to patyrusi.. - Kažką burbtelėjo mergaitė žiūrėdama į Nuodų ir Vaistų profesorių, kuris šypsojosi, juk būtų tikrai kažką griežto sugalvojęs.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 02, 2017, 06:39:36 pm
   Sorenas von Sjuardas nužvelgė dvi sunerimusias grifes. ,,Gal be reikalo prigąsdinu. Bet kita vertus, neprigąsdinęs gali nieko ir nepešt...". O, po teisybe, grifų vadovas norėjo bent kiek atbaidyti nuo Uždraustojo miško savo mokinius. Ir ne tik savo. Kam gi būtų smagu eiti į mišką rankioti mažų vaikų likučių? Na, nebent tokiems sadistams kaip Hogvartsui gerai žinoma demonė Jekaterina. Ar deep web'o herojams. Velniai žino kam. Bet greičiausiai tikrai ne Hogvartso personalui. Spaikas pasisuko į merginas, į jas įsmeigdamas kraupias raudonas akutes.
   - Ne, nei į sandėliuką eiti, nei virti eliksyrų jums neteks. Išsitraukit burtų lazdeles, jeigu norit, - šyptelėjo profesorius. Lyg kažką atsiminęs vyras staiga atsistojo ir nukėlė nuo stalo buteliukus su eliksyrais ir padėjo į spintą. Taip pat nukėlė nuo sienos laikrodį ir sugrūdo jį ten pat. Darsyk apsidairęs po klasę pamanė, kad turbūt jau nebėra čia jokių dūžtančių daiktų. Reikėjo prisipažinti, kad puikiai eliksyrus išmanantis profesorius visgi itin prastai išmanė netgi elementarią lazdelių magiją, burtus, prie kurių tingėjo ilgai sėdėti ir juos mokytis. Todėl nebuvo nusiteikęs valandų valandas vargti, bandydamas sutvarkyti sudužusius laikrodžius, kolbas ar puodelius. Ar juolab kviesti kokį nors mokinį ar profesorių. Jau ir taip sarmatos buvo apturėjęs, kai matė, kaip paprastai mokiniai susitvarko su kerėjimų įgūdžių reikalaujančiomis užduotimis, kurios iš jo pareikalautų kur kas daugiau pastangų.
   - Galite paprašyti manęs kokio nors nesunkiai gaunamo eliksyro, kuris jums galėtų padėti Uždraustajame miške, jeigu kartais jus kas nors užpultų, - gūžtelėjo pečiais profesorius, pažvelgdamas į Kaylie, tada į Eleną, kurios akys, rodos, vėl keitė spalvą. ,,Na, įdomu, ar susipras, kaip sunku pasiruošti pavojams ir nuspėti, kas tau padės išgyventi." - mintyse sau šyptelėjo profesorius.
   - Na, pasiruošusios, panelės Mateo ir LoveGood? Kokie jūsų paskutiniai norai? - pabrėžė keistai grėsmingą žodį Grifų Gūžtos vadovas. Išsitraukė iš kišenės nedidelį raktų ryšulį, neskubėdamas susirado sandėliuko raktą. Darsyk nužvelgė Eleną ir Kaylie, jau nebesišypsodamas - nei padrąsinamai, nei šiltai, nei pašaipiai. Dešinę ranką kyštelėjo į savo vidinę apsiausto kišenę - taip, ir peiliai, ir lazdelė buvo savo vietoje. Tuomet raktą įkišo į durų spyną - bet dar nesuko. Į duris vėl kažkas smarkiai trinktelėjo. Ir dar sykį. Sorenas nusiėmė nuo peties vorą, dabar šis tupėjo kur kas saugesnėje vietoje - von Sjuardo delne.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 05, 2017, 10:53:40 pm
 Elena vis stebėjo Profesoriaus judesius ir nenuleido nuo jo akių. Tačiau pamačiusi  jog ant Profesoriaus stalo stovėjo puodelis, Grifiukė geriau į jį įsižiūrėjo. Šis buvo nuostabus. Jis tik atrodė niekuo neypatingas - o, kad jūs žinotumėt! Ant to puodelio šono buvo nupieštas gaidys! Ir ne bet koks, bet išdidus, didžiule raudone skiautere ir didingu žvilgsniu į dangų. Nupieštas, tarp kitko, o ne tikras. Nes jokia gaidžio nuotrauka negalėtų perteikti tokios didybės, kokią perteikė šis puodelio gaidys. A, dar reikėtų paminėti, kad ant to puodelio, šalia gaidžio, buvo 2017 metų kalendorius - gaidžio metų, ko gero. Ir tai turbūt puikiai paaiškintų, kodėl gaidys yra išdidus ir pateisintų jį - juk jeigu visi metai yra tavo, tu turi pilną teisę pūstis, tiesa? Tačiau Elena suprato, jog greitai bus kiti metai - šuns metai. Tai supratusi, Grifiukė sukikeno. ,,Turbūt reikės jį išmesti. Arba ne.” Apie tai pagalvojusi, Elena tiesiog nusišypsojo. Tačiau jos šypsneja greita dingo. Kaip ir Profesorius liepė, Grifiukė išsiėmė savo ąžuolo medžio lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi. Mėlynplaukė lyg tokiu įdomiu žvilgsniu stebėjo Profesorių. Šiam vėl pažiūrėjus į merginas, Elena suraukė antakius.
 -Aš tai pasiruošus ir be to, kokių yra eliksyrų kurie mane apsaugos?- leptelėjo Grifiukė ir vėl pažiūrėjo į Profesorių,- Nenoriu nukentėti,- išgirdusi gana baisų von Sjuardo klausimą, atsakė raudonakė.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kaylie Mateo Gruodžio 09, 2017, 05:53:24 pm
Kaylie žvilgtelėjo į vorą, esantį ant profesoriaus peties. Jis buvo labai gražus, grifė džiaugėsi matydama tokį įspūdingą kūrinį. Vorai - mieli, kartais gal ir nelabai, bet gražus padarėliai. Kaylie niekaip negalėjo nustoti galvoti apie vorą, kuris tupėjo ant Nuodų ir Vaistų profesoriaus, tačiau išgirdusi von Sjuardą liepiant išsitraukti lazdeles, penktakursė nieko nelaukusi ją išsitraukė ir laikė savo gležnoje rankelėje. Ir stebėjo vorą, kuris mergaitę labai džiugino, ji negalėjo susikaupti.
- Profesoriau, labai mielas jūsų voriukas, - kažką leptelėjo Kay ir truputį išraudo, kad ne vietoje ir ne laiku prakalbo ir tuo labiau, kai yra prisidirbusi.
- Pasiruošusi, tačiau paskutinio noro dar nenorėčiau tarti, - nusišypsojo Kay žvelgdama į rimtai nusiteikusi profesorių. - Gal ir norėčiau paprašyti, kokio eliksyro, bet ar jis padės, galiu ir nespėti jo pasigaminti? - suraukė savo kaktelę penktakursė, - bet neatsisakysiu, nors į mišką kelti kojos turbūt jau nebebandysiu. - Baigusi kalbėti mergaitė pažvelgė, kaip Grifų Gūžtos vadovas nusiimė nuo peties vorą ir patupdė jį į savo delną.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 09, 2017, 07:41:28 pm
   Sorenas von Sjuardas stovėjo prie durų ir žvelgė į grifiukes, vis dar lūkuriuodamas atsakymo. Pakasė pirštu Spaikui sprandą, nežymiai vyptelėjo, prisiminęs kažkokio pirmakursio, kuris buvo mažumėlę susipažinęs su vorų paukštėdų auginimu, pastabą. ,,Jūs neglostykit ir nelieskit to voro... Jiems nuo streso nuslenka plaukeliai..." - kalbėjo tada berniukas rimtomis išplėstomis akimis. Tai buvo pertrauka. ,,Na, nestresuoji, Spaikai? Nebijai?" - pasišaipė Sorenas iš savojo voro. ,,Nenorėk, kad posakis ,,apsišiko iš baimės" virstų tiesa, kai esu tavo delne." - tarė pūkuotasis, viena pora kojų palenkdamas Soreno pirštus labiau ant savęs. Vampyras šyptelėjo darsyk ir nužvelgė merginas.
   - Tu nežinai, su kuo susidursi, taip pat, kaip ir eidama į Uždraustąjį mišką. Tu gali tik pabandyti atspėti. Bet nesirenki jokio eliksyro, kaip matau, - Sorenas šyptelėjo iš ketvirtakursės pasakymo ,,Nenoriu nukentėti", o tada nustebęs pasisuko į Kaylie.
,,Spaikai, ką tu į tai?" - paklausė jis voro. Spaikas atsiduso.
,,Pasakyčiau, kad ji irgi miela, bet nesu zoofilas." - atsakė jis.
   - Spaikas sako ,,ačiū", - įgarsino vorą Sorenas. Spaikas neprieštaravo vertimo pataisoms. - Na, kaip žinia, noras eiti į Uždraustąjį mišką kartais ir būna paskutinis žmogaus arba mokinio noras. Jums nereikės gaminti jokio eliksyro, tik išsakyti pageidavimus.
   Profesorius atsiduso, mąstydamas, ar dar leisti merginoms rinktis, ar jau išleisti jų užduotį į klasę. Vyras atsitraukė nuo sandėliuko durų ir užrakino klasės duris, kad paslaptingoji sandėliuke esanti jėga neišlėktų į Hogvartsą ir nepridarytų bėdų. Šyptelėjo per barzdą sau - kaip tai turėtų atrodyti šiurpiai merginoms - klasė užrakinama, sandėliuke kali neaiški šiurpi būtybė, jos gali tik pasirinkti, ką pasiimti į kovą... O visa tai galbūt dar padvigubino tai, kad, kiek Sorenas žinojo, apie jį mokykloje sklido įvairiausių gandų - ir tai, kad jis vilkolakis, ir kad jo dėka dingsta dalis pirmakursių, kad po savo kabinetu jis augina psichą ir panašiai...
   Vampyras atsistojo prieš merginas, per jo veidą tįstelėjo nedidelė, keista šypsena - kažkuo primenanti mamos šypseną, kai tu prisidirbi arba šypseną iš siaubo filmų, kai viskas nutyla, ima garsėti šiurpus būgnų ritmas, o žiūrovai pagrindinis veikėjas supranta, kad va, tuoj tuoj... Bus šakės.
   - Tai neišsirinkot, šaukštai popiet, - tarė jis gana nuotaikingai, žengtelėjo link sandėliuko ir truputį pasuko raktą. Tyliai. Į duris kažkas smarkiai trenkėsi. - Truputį pasitraukit nuo durų, - atsigręžęs tyliai pasakė, tuomet darsyk pasuko raktą ir atsitraukė pats.
   Iš pradžių buvo tylu - nieko nebuvo.   
   Paskui kažkas šaižiai sušvilpė.   
   Paskui durys tyliai atsidarė, pro jas ėmė virsti raudoni, žali, pilki, balti, juodi dūmai, kurie nuolat maišėsi tarpusavy ir sudarydavo vis naujas spalvas.   
   Pakvipo degėsiais.   
   Sorenas pažvelgė į savo rankas, kad įsitikintų, jog turi jose lazdelę, kad ir koks prastas kerėtojas buvo.
   O tada iš dūmų kažkas staigiai ūžtelėjo į priekį - kažkas toksai visai nemažas, galbūt metro ilgio ir pusmetrio aukščio. Tai trenkėsi į lubas, išmušdamas jose skylę, tada į sieną, į duris, praskrido tiesiai virš Soreno galvos, o tada apsuko dar porą ratų aplink klasę. Pro Soreną žeme liejosi tų keistų spalvotų dūmų banga. Tuomet keistas, dėl didžiulio greičio neįžiūrimos formos padaras ėmė lėtėti ir nusileido priešais grifiukes. Sorenas atsisėdo klasės kampe, kairę koją ištiesė, dešinę sulenkė ir ant jos pasidėjo ranką su lazdele. O kairėje rankoje prie savęs laikė vorą.
   Būtybė išaugo prieš merginas, tapo kone dviejų metrų ūgio - galva beveik siekė klasės lubas. Paskui susirietė ir tapo šlykščiu pliku padaru su spygliais. Paskui - kažkokia nevykusia tiranozauro parodija. Paskui vėl pašoko ir trinktelėjo į lubas...
   ,,Na, tai ką jūs dabar darysit?" - linksmai pamintijo Sorenas.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 13, 2017, 11:40:06 pm
 Ketvirtakursė tik stovėjo ir lingavo pirmyn, ir atgal. Elenos raudonos akelės vis stebėjo Nuodų ir Vaistų Profesorių. Stipriai suspaudusi savo lazdelę, Grifė pažiūrėjo į duris, prie kurių priėjo Profesorius. Atrakinęs duris, von Sjuardas nuo jų atsitraukė. Buvo tyla. Grifė galvojo kad iš ten išeis koks mažiukas ir visai nepavojingas padarėlis. Tačiau kaip kažkas garsiai ir šaižiai sušvilpė, Elenos nuomonė visiškai pasikeitė. Dabar ji galvojo jog iš sandėliuko išeis didelis ir pavojingas padaras, kurio Elena išsigąs ir kažkaip pabėgs. Staiga durys atsidarė ir pro jas ėmė virsti raudoni, žali, pilki, balti, juodi dūmai kurie maišėsi tarpusavyje.
 -Jeigu čia kažkokie pavojingi dūmai, aš išeisiu,- balsu nusijuokė Grifė. Staiga iš dūmų kažkas iššoko ir pradėjo labai greitai bėgioti po kabinetą. Netrukus jis ėmė lėtėti kol buvo įžiūrimas. Raudonakė nežinojo kas čia, todėl nežinojo kaip su juo kovoti. Staiga tam keistam padarui atsiradus prieš merginas ir pradėjus darytis baisiam, Elena nusišypsojo.
 -Labas!- pasisveikino su juo Elena ir jam nusilenkė. Nežinomas gyvūnas tik suurzgė.
 -Ale tu visai nemandagus,- supykusi išsitiesė Grifė ir pakėlė savo lazdelę.
 -Stupefy!- garsiai surėkė raudonakė ir paleido kerus į gyvūną. Tačiau kerai jo net neveikė.
 -Ak tu šitaip nori? Reducto!- vėl surėkė Elena ir paleido kerus į tą patį gyvūną. Tačiau jo kerai vėl nepaveikė. Gyvūnas tik užsimojo savo didelia ir šlykščia ranka. Dėkui Dievui Elena spėjo pasilenkt, nes jeigu taip nebūtų, ko gero Grifę jau būtų reikėja vesti į ligoninę. Išplėtusi akis metamorfmagė atsistojo ir piktai į jį pažiūrėjo.
 -Nu va dabar tai melskis savo dievams!- pradėjo rėkt ant jo Grifė ir iškėlusi savo lazdelę jam ja pagrasino. Elena vis nesiliovė galvoti, kokį burtažodį galėtų prieš jį panaudoti.
 -Expecto patronum!- iškvietė Grifė savo gynėją vilką ir pradėjo stebėti, ką jis darys. Tačiau to padarėlio ir tas neveikė.
 -Ar tu mirsi kažkada ar ne?- garsiai savęs paklausė Elena ir pažiūrėjo į Profesorių,- jis nemirtingas!
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kaylie Mateo Sausio 04, 2018, 08:38:30 pm
Penktakursė išties nerimavo, nes būti Soreno kabinete buvo šiurpoką, vis ten kažkokie garsai sklydo iš visų pakampių. Kaylie, nelabai mėgo eiti į profesoriaus kabinetą, į jo pamokas žygiuodavo labai retai ir tik dėl to, kad paspoksoti į jo voriuką.  Dabar ji čia buvo dėl kitos priežasties ir tikrai labai kvailos. Kay vis šnarėdavo mintys galvoje, kad į mišką jai eiti tikrai nereikėjo, o tuo labiau, papuolė pas tokį griežtą profesorių, jis tikrai merginų nepagailės. Staiga Sorenas pajudėjo link sandėliuko durų ir liepė atsitraukti. Kas dabar bus? - mįslyjo grifė, - turbūt bus šiurpoką, tačiau pati kalt.... Mintys merginos greit nutrūko, kai prasivėrė sandėliuko durys ir iš ten pradėjo virsti dūmai, kurie keitė savo spalvas iš ties labai įdomiai, maišėsi vieni su kitais, kvapas buvo tikrai ne iš malonių. O iš po ten išlindo keistas padaras, kuris daužėsi į lubas, buvo išties šiurpoka, tačiau Kaylie burti lazdelę labai patiko ir ji praktikuodavosi dažnai, todėl burtažodžių ji tikrai nepritygs. Ji viena akim žvilgtelėjo į Eleną ir jos pastangas, tačiau jos burtai neveikė, Kay net nebenorėjo kartoti tų pačių burtažodžių, todėl pabandė vieną, kuris sunaikina pabaisas:
- Depulso! - bet ne, nieko, jis kaip stovėjo taip stovi prieš mergaites, ji suprato, kad turi šį padarą įveikti, nes kitaip mokytojas šaipysis, kad penktakursė, negali susidoroti su kažkuo, kas stovėjo priešais ją.
- Taip, turbūt tai bus kaukas, nors gal ir netiesa, bet jai pabandysiu savo laimę ir panaudosiu burtažodį, kuris gali nukenksminti kauką, gal man pavyks, - šyptelėjo Kaylie ir ištiesusi ranką su lazdelę, truputį sulenkusi alkūnę, atsistojo priešais tą padarą, pagalvojo, kad norėtu paversti jį į mielą pukuotą vorą, su kalėdine kepuraite ir kalėdinėmis kojinėmis, tarė:
- Riddikulus- tačiau nesėkmingai, grifė nepasidavė ir mėgino dar, - Riddikulus,- ir štai, tas didelis baisus padaras, pavirto į voriuką, kurio truputį gal ir išsigando Eleną, tačiau gal nelabai.
- Profesoriau, manau susidorojau su užduotimi? - rimtu veidu nužvelgė profesorių ir mestelėjo akeles į voriuką.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 04, 2018, 10:40:59 pm
   Sorenas sėdėjo atsipalaidavęs, šypsodamas. Jeigu užsisakinėtų ,,Magišką plunksną", turbūt, kad ir atsivertęs būtų, kol ten mergiotės dorojasi su kaukučiu. Deja, tos gandų ir pletkų mišrainės neskaitė. Juolab, kad ant jos viršelio taip dažnai puikuodavosi veidai, kurie Sorenui sugadindavo nuotaiką visai parai. Na, gal veikiau visam laikui nuo miego iki miego, kiek jau vampyras ten nusnūsdavo ar, tiksliau sakant, pamedituodavo vidinei ramybei išlaikyti. Pamatęs, kaip ketvirtakursė išsikviečia gynėją, kilstelėjo antakį ir atsiduso.
   - Mirtingas, dar ir kaip mirtingas, iš tiesų, - atsakė eliksyrininkas į Elenos repliką. Praktiškai išsyk po to Kaylie susidorojo su kauku paprasčiausiu burtažodžiu. Vyras atsistojo ir atsiduso. Buvo šiek tiek apmaudu, kad mergina buvo tokia nuovoki. ,,Kita vertus, galbūt tai reiškia, kad ji tikrai nepražus ir Uždraustajame miške..." - paprieštaravo pats sau. ,,Bet tai tebuvo kaukas...".
   - Ką gi, - tarė profesorius. - Su užduotimi susidorojote, bet atsiminkite, kad ir kiek burtažodžių mokate, visuomet atsiras padaras, su kuriuo susitvarkyti nemokėsite, kur kas susdėtingesnis ir žiauresnis už kauką. Jeigu kitąsyk pričiupsiu slampinėjant Uždraustajame miške, tikrai pasirūpinsiu, kad susidurtumėte ir su juo, - griežtai kalbėjo Sorenas, šįsyk savo šneka tikrai pateisindamas savo vardo reikšmę. Atsistojęs prižengė prie voriuko, paėmė jį į delną ir atsidaręs stalčių kurį laiką pasirausė, o tada išsitraukė dėželę, į kurią aštuonkojį padarą ir įkišo bei užrakino. Tai padaręs pasisuko į dvi grifes, stovinčias priešais jį.
   - Laisvos. Iki komendanto valandos liko dešimt minučių, todėl patarčiau paskubėti į Grifų Gūžtos bokštą, - tarė šyptelėdamas. ,,Na, o aš jus palydėsiu taip, kad jūs manęs nepastebėtumėte." - pamanė sau.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Kaylie Mateo Sausio 05, 2018, 03:35:57 pm
Kaylie po truputį atsipalaidavo ir džiaugėsi savo sėkme, juk jai pavyko susidoroti su kauku, nors to ji pati ir nežinojo, tik įtarė. Gera profesoriaus įdėja, o dar tie dūmai, ech.. - pamįslyjo mergina ir nežymiai šyptelėjo, nors jos dėmesį vis patraukdavo voriukas. Jis toks mielas, kad aš tokį turėči..., - grifės mintis nutraukė Sorenas, duodamas pastabą, ar netgi, galima sakyti, pamoką ir šiokį tokį pagąsdinimą. Taip, šis profesorius ne iš kelmo spirtas, - rūstavo mergaitė, žiūrėdama, kaip mokytojas paima aštuonkojį padarėlį ir įdeda į dežutę. Bet čia juk tik kaukas...o tikras voras buvo su Sorenu. Kai Kay išgirdo žodžius, kad jau ji yra laisva, jai lyg akmuo nusirito nuo krutinės:
- Viso gero, - leptelėjo mergaitė, - be to turbūt daugiau manęs smalsumas nebenugalės ir nebekelsiu kojos į Uždraustąjį mišką, ačiū už areštą, - šyptelėjo Mateo ir nulėkė į Grifų Gūžtos bokštą.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Elena Lovegood Sausio 12, 2018, 10:58:20 pm
 Elena stovėjo. Ji tiesiog stovėjo. Grifė buku žvilgsniu žiūrėjo į sieną. Jeigu ji būtų žinojus jog ten kaukas, ji tikrai būtų jį įveikus.
 -Jeigu tik būčiau žinojus, būčiau įveikus,- savo juokingu balseliu atsakė metamorfmagė. Vis dar žiūrėdama į sieną, raudonakė laukė kol Profesoriu pasakys kažką panašaus į ,,Jau galit eiti”.
 -Manau jeigu tik žinočiau koks padarėlis būtų prieš mane, galbūt irgi žinočiau kaip reikia su juo susitvarkyti,- nusišypsojo Grifė išgirdusi Profesoriaus kelis žodelius.
 Nusibodus žiūrėti į sieną, LoveGood pažvelgė į Soreną, kuris paėmė savo vorą. Metamorfmagė giliai įkvėpusi paėjo atgal kelis žingsnelius.
 Galiausiai Profesorius paleido merginas.
 -Taip. Aš tikrai jūsų klausysiu ir neisiu į Uždraustąjį mišką,- maloniai atsakė jam ketvirtakursė,- viso gero, Profesoriau,- atsisveikinusi Grifė greitai atidarė duris ir pradėjo labai greitai eiti link kiemo. ,,Taip, Elena, tu tikrai jo klausai.” Pradėjo mintyse su savimi kalbėtis raudonakė. Pagaliau pasiekusi kiemą, LoveGood vėl nuėjo link miško.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 13, 2018, 01:07:51 am
   Sorenas griežtai nužvelgė mokines, pagavo bemaž pašaipų ir savimi pasitikintį Elenos žvilgsnį. ,,Tokius į ligoninę paguldo pirmus," - pamintijo mokytojas. Per pusę tūkstančio metų įpranti žmogaus likimą atspėti vien iš jo akių. Iš esmės juk praktiškai viskas nuo paties žmogaus ir priklauso, todėl drąsumas ar bailumas žvilgsnyje pasako bent tai, ar į tave žiūri savo paties likimo kalvis, ar lavonas, gulintis pasroviui plaukiančioje valtelėje. O įžūlumas ar pagarba dažnai rodė tai, kaip žmogus gyvena, ar labai esti skriaudžiamas likimo. Areštą atlikusios grifės šiuo aspektu buvo be galo skirtingos.
   - Deja, Uždraustajame miške padarai neskraido su lentelėmis, ant kurių parašytas jų pavadinimas, - tarė profesorius minėtajai grifiukei. Pastebėjo jos antipatiją vorams - priešingą jausmą, negu, atrodo, šiems pūkuotiems aštuonkojams gyviams jautė Kaylie. ,,Dar vienas grifo požymis?"
   - Gero vakaro, sėkmės, - palinkėjo profesorius ir durys užsidarė merginoms iš paskos. Atsidusęs apsidairė ir pradėjo tvarkytis chaosą, įsivyravusį kabinete po kauko įsiveržimo. Nors jo ir nebuvo tiek daug - von Sjuardas juk buvo tam pasiruošęs.

   Sorenas atsistojo klasės priekyje, prieš tuščius suolus taip, tarsi juose sėdėtų mokiniai. Pastypsojo mąstydamas, tada apsisuko ir atsisėdo į krėslą. Kabinetas transformavosi į nedidelį jaukų kambarį su židiniu. Mokytojas uždegė jame ugnį lazdele, iš krėslo nė nekilstelėdamas, delne tebelaikė pusiausnūdoje tupintį vorą. Į sapną nugrimzdo ir pats Nuodų ir Vaistų profesorius.
   - Tėve, aš baigiau Hogvartsą, - įžengęs į klasę prabilo Fasiras. Sorenas jau žiūrėjo į jį, nerodydamas jokios nuostabos - prie sūnaus nebijojo pasirodyti žinojęs, kad sulauks svečio. Nereikėjo jokių ekstrasenso galių, tik pasiklausyti žingsnių koridoriuje.
   - Aš visą šį laiką mąsčiau ir...
   Tėvo žvilgsnis į sūnų buvo rimtas, su liūdesio gaidele. Sūnaus - sutrikęs.
   - Tu neišsaugojai šeimos. Taip? - paklausė Fasiras. Tai tebuvo įžanga, jau tada Sorenas tai suprato.
   Fasiro tėvas lėtai atsistojo, atsiduso.
   - Tu pražiūrėjai Slapstūnų įsiveržimą, neieškojai brolio, kai jis...
   - Ieškojau, - tyliai nutraukė sūnų ir paprieštaravo eliksyrininkas. Fasiras piktai atsiduso.
   - Nepakankamai. O man išeiti neleidai. Ir mama, ir Solveiga... Kaip su jomis? Tu grynakraujis, - išspjovė Fasiras. - Ne toks šiukšlė, koks esu aš. O gal tau todėl tai nerūpėjo?
   Sorenas tylėjo. Viskas atrodė ganėtinai... Beviltiškai.
   - Tu gimei XV amžiuj, ar tau pasiutus išmintis nebeleidžia prabilti? - niršo Fasiras.
   - Ar išklausysi? - liūdnai nusišypsojo Sorenas. Fasiras išpūtė akis.
   - Viskas ir taip aišku, tėve.
   - Tu per ilgai gyvenai su tokiu pykčiu...
   - O tau nerūpėjo. Tu tik sėdi tarp savo nuodų...
   Sorenas nusuko akis į sieną. ,,Ne tik tarp tų, kurie nuodija fiziškai."
   - Ar gali paneigti tai? Ar darei viską, ką galėjai? Ar darei, tėve? - Fasiras staigiai užsimerkė, pečiai sutrūkčiojo. Trūko tiek.

   ,,Taip nebuvo...
Taip buvo, Sorenai... Nemeluok..."
Vyras vis dar tylėjo. Sorenas pusiausnūdoje krūptelėjo, suabejojo, ar šitai jam kalbėjo Spaikas, ar sąžinė. O gal abu? Vampyras toliau stebėjo nevalingą prisiminimą, kažin kaip iškilusį iš atminties. Po šio įvykio praėjo jau... Metai?
   ,,Aš padariau tai, ką galėjau..." - tada pasiteisino tėvas. Ne prieš sūnų.
   ,,Ar tikrai viską? Tu senis, galingas senis, ir galėjai dar daugiau..." - papriekaištavo ji. Sąžinė.
   - Tu net negali paneigti...
   Sorenas tylėjo, veidas buvo pajuodęs, auksinės akys nebežėrėjo.
   - Tu daug ko nežinai...
   - Tuomet ir nebenoriu žinoti. Aš nusprendžiau. Tu man nebe tėvas.
   Durys užsitrenkė. Sorenas ilgai žiūrėjo į jas.
   - Fasirai?.. - Sorenas sušvokštė. Išgirdo, kaip žingsniai, tolstantys nuo durų, staiga nutilo. Puskraujis neturėjo tokios geros klausos, kaip grynakraujis, tačiau girdėjo vis tiek puikiai. Tėvas neprisivertė.
   - Neklysti...
   Žingsniai vėl pasigirdo - ir ilgai aidėjo, jų savininkui einant tuščiu koridoriumi, lipant laiptais.
Sorenui nuo barzdos varvėjo sūrūs lašai.
Dabar irgi. Kaip ir XVII amžiaus pradžioje, nepritapėlis emigrantas, tik susikūręs šeimą, vėl tapo skausmingai vienišas. Žmogžudystė. Žmogžudystė. Žmogžudystė. Ir atsiskyrimas. Šeimos narių veidai laikraščiuose. Nebebuvo net kapų. Na, tik vienas mažytis kapas, talpinantis jau... Kiek? Penkis mirusiuosius. Gera naujiena - kapas stuksėjo Soreno krūtinėje, kairėje pusėje. Bloga mintis - ten ne prisikėlę numirėliai, besikasantys laukan.
   ,,Ir vėl vieni?" - paklausė Spaikas.
   ,,Ne visai," - jo didysis draugas paėmė ,,Magijos žinių" laikraštį nuo stalo ir sugrūdo į stalčių. Skaudėjo net neprisivėrus stalčiumi piršto: ant laikraščio viršelio buvo besišypsančio ir žvelgiančio į žmones vyriausiojo ir jau vienintelio von Sjuardo sūnaus nuotrauka.
   ,,Nieko naujo."
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Kovo 17, 2018, 03:50:24 pm
Netrukus kažkas bumbtelėjo ant žemės ir gausus dulkių sluoksnis pakilo į orą, užpildydamas visus vaikinuko kvėpavimo takus ir priversdamas jį triukšmingai nusičiaudėti. Buvo galima pagalvoti, jog trejetukas atsibeldė į kokį nenaudojamą rūsį ar apleistą, seną, nežinomos ir jau mirusios giminaitės saugyklą. Na, panašiai ir buvo, tik gal kiek įmantrus, tačiau kartu ir nostalgiškas kvapas trikdė anksčiau kilusias mintis.
Vis dar stipriai rankomis laikydamas abejas mergaičiukes už liemens, Natanielis tvirtai žingtelėjo pora metrų atatupstas ir neaiškiai virvelei kliudžius strazdanosio ausį klastuolis, paleidęs vieną iš bendrakoledžių, timptelėjo šią žemyn. Netrukus prieblandoje paskendusioj patalpoj prašvito.
- Na ką gi, panelės, mūsų ekskursija neturėtų trūkti ilgai, - mestelėjo reikšmingą žvilgsnį į prabangų laikrodį ant riešo, - tiksliau sakant, abejoju ar Accio kerai čia padės, todėl paskubėkim, - burbtelėjo Augustas ir ėmė šniukštinėti po mažumėlę pavargusią ir gerai aptrankytą, tikrąja to žodžio prasme, spintelę.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Lisette la Claire Kovo 17, 2018, 07:45:13 pm
Tylus trenksmas pasigirdo šviesos visą vasarą nemačiusiame kabinete. Panašu, kad valytojų čia irgi senokai nebūta; nuo senų baldų ir dar senesnių girgždančių grindų pakilusios dulkės pasiekė merginos žalios spalvos suknelę, kurią po tokių linksmų kelionių tikrai teks siųsti namo išskalbti. Galėtų ir pati prie ežero nusinešti, bet suknelių turi pakankamai, o ir klastuoliškos rankos tikrai ne drabužių mazgojimui sutvertos.
-Į sveikatą,- tyliai burbtelėjo, išgirdusi bendrakoledžį čiaudint, ir delnais perbraukė per smaragdinę medžiagą. Pagaliau išvydusi šviesą, Klastūnyno globotinė numanė, kad atsidūrė buvusio nuodų ir vaistų profesoriaus kabinete. Turėtų pagirti vaikiną už sumanumą, juk tikrai turėtų kurioje nors dėžėje ar lentynoje rasti tą meilės eliksyrą. Blogiausiu atveju, bet kokį kitą protinį eliksyrą, koks skirtumas...
-Ar kuris nors iš jūsų žinot, kaip ta Amortensia išvis atrodo?- atidarė arčiausiai buvusią dėžę ir, užkišusi rausvą sruogą už ausies, Lisetė rankomis bėgiojo po joje buvusius rakandus ir šiaip visokius, ko gero, niekam nereikalingus sendaikčius. Žvilgtelėjusi kiek dešiniau, prancūzaitė pamatė dar vieną dėžę, ant kurios išblukęs užrašas „Eliksyrai“.
-Morgana,- žvilgtelėjo į raudonplaukę,- gal gali pažiūrėti?
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Morgana Buterfield Kovo 17, 2018, 09:49:24 pm
  Rodos pati paskutinė kuri atsibeldė buvo Morgana, ir išties gana skaudžiai susitrenkė subinę į kietas, ir nevalytas grindis. Nė nespėjusi prasimerkti ar apsižvalgyti ji pradėjo nenustodama čiaudėti it koks kačiukas.
- Apči! Apči! Apči! Nu po- apči... galais.- raudonplaukė nusikeikė ir pasitrynė niežtančią nosį, galiausiai  nustojusi čiaudėti ji apsižvalgė, ir pastebėjo Natanielį su Lisette.- O sveikučiai, nemačiau jūsų per savo čiaudėjimą.- išsiviepė mergina.
  Ugniaplaukė greitai atsistojusi apsižvalgė ir netruko suprasti, kad tai buvo Soreno - senojo Nuodų ir vaistų profesoriaus - kabinetas. Išgirdusi Lisette'ės prašymą klastuolė linktelėjo ir patraukė link dėžės. Atsiklaupusi ant kelių Morgana nupūtė nuo dėžės dulkes ir dar kelis kartus nusičiaudėjo, o tada šniurkštelėjusi nosimi atidarė dėžutę.
- Man atrado radau, jei tai yra rausvos, panašios į Lisette'ės plaukų spalvą, skystis.- Morgana suraukė antakius ir kilstelėjo mėgintuvėlį iki pusės pripilto rožinio skysčio, ant jo buvo kažkas parašyta, deja raštas jau išblukęs ir neįskaitomas.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Jasmine Diana Amneta Birželio 28, 2018, 09:52:31 am
 Šešti metai Hogvartse. Keista, tiesa? Liko nepilni dveji meteliai, o tiesą sakant, VSMT artėjo, tuo pačiu liepdami rinktis specialybę. Įtariu, man labiausiai tiktų gulėjimo ant sofutės menas. Arba dar geriau - keksiukų valgymo. Ir pavalgius, ir laiminga.
 Buvo keista pasilikti klasėje, kai kiti mokiniai skuba kuo greičiau kur nors pabėgti. Dar keisčiau, kad tai ne koks nors saldžios profesoriūkštės kabinetas, o Nuodų ir Vaistų meistro, Soreno von Sjuardo. O ypatingai - kažko neprisidirbus. Na, bent jau manė, kad neprisidirbo, nors ką galėjai žinoti, gal kas nors išdavė kokią nors vaikystėje iškrėstą išdaigą. Jei vaikystės išdaigos, tai jų čia būtų milijonas su trupučiu, nes pripažinti teko ir pačiai prefektei - prieš ji buvo visai kitokia, nei po. Taip ir buvo galima skirstyti jos gyvenimą - į dvi dalis, iš kurių viena ką tik prasidėjo ir buvo švarus, gražus lapas.
 Jei grįžtant prie Nuodų ir Vaistų - kelionė buvo it išgėrus sėkmės eliksyro, nors iš pradžių keliauti nenorėjo. Sugirdžiusi pykinimo eliksyro, motina buvo vaikus, kadangi tik tėvas žiobaras, išsivedusi į eliksyrų muziejų Austrijoje. Deja, raganaitė to dar nematė, nes tik po kelių dienų įvyko didysis Stebuklas. Greičiausiai profesorius nori su manimi pasikalbėti apie tai. Tačiau Diana net tokiu atveju neprieštaravo, nes kol kas dar nesulaukė milijono užknisančių klausimų ,,kas nutiko?".
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 01, 2018, 11:25:44 pm
   Mokiniai greitai išsiskirstė iš pamokos, daugelis susitvarkė savo darbo vietas. Požemiai liko tušti ir niūrūs kaip visada, nors taip pat juose dar liko keli panacėjomis aptaškyti rašomieji stalai, kelios neišplautos kolbos bei kažkokia dėželė, išversta tarpduryje į Soreno sandėliuką. Pasibaigus visam balaganui profesorius von Sjuardas liko stovėti prie savo rašomojo stalo, ten, kur paprastai stovėdavo vykstant nuodų ir vaistų pamokoms. Pastebėjo klasėje likusią ir dar stovinčią Grifų Gūžtos prefektę, šyptelėjo jai ir uždarė kabineto duris.
   - Ačiū, kad pasilikai, - patylėjęs tarė jai. Ranka mostelėjo prie savo akių, mat klausti ,,argi tu nebuvai akla?" būtų labai jau nekultūringa. Mostelėjimas turėjo informuoti, apie ką profesorius domisi: - Turbūt jau atsibosiu su tokiu klausimu ir kišiu nosį ne ten, kur galima, bet kas nutiko? Ar tai - kokia nors nauja žiobariška technologija? Iškart atsiprašau už savo smalsumą, - atsiprašomai šyptelėjo jis.
   Kalbant atvirai, netgi norėjosi paklausti, ar žmonės apskritai gali išgyti nuo apakimo, tačiau toks tiesioginis klausimas būtų parodęs visišką Soreno  kvailumą. Jis jau buvo pasimokęs ir šį tą žinojo apie žmones. O žmonės juk irgi šį tą žinojo apie vampyrus. Ir tikrai numanė, jog jų aplinkoje kitų rasių būtybių gal ir nekuždėte kužda, bet jau tikrai egzistuoja.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Jasmine Diana Amneta Liepos 03, 2018, 03:06:36 pm
 Jasmine atidžiai stebėjo profesorių. Rodės, kad kiekvienas, iš pirmo žvilgsnio turbūt visiškaai nereikšmingas veiksmas vis ką nors reiškė. Kaip pavyzdį buvo galima paimti ir tą rankos mostą, kuris, Dianos manymu buvo skirtas kokiam nelabai skaniam kvapus, nuo išvirtos panacėjos nubaidyti, bet po kelių sekundžių suvokė, jog jis reiškia akis.
 -Nereikia atsiprašinėti, jūs buvote mano koledžo vadovas, kai buvau tragiškos būsenos, man padėjote, tad turite teisę tai žinoti,- šyptelėjo.- Ne, tai ne žiobariškas išradimas, tačiau gal ir kiek susiję. Šią vasarą su tėvais bei seserimis - Roana bei Gaja,- kiek sudvejojo, nes ir pačiai buvo keista, jog nemini Cau vardo.- Taip pat dar dviem švilpiukais, keliavom po Europą. Pradžioj aišku buvo įdomu, bet vėliau, nieko nematant darėsi nuobodu. Taip pat buvome ir Austijoje. Ten viskas ir įvyko. Aplankėme magui, gyvenusiam tarp žiobarų ir buvusiam dvasininkui pastatytą paminklą. Na, bent taip sakė mama, grįžus kiek vėliau. Nepaslaptis, kad tėvas - žiobaras,- šyptelėjo puse lūpų.- Na, o ten tas stebuklas ir įvyko. Tik tiek. Žinau, keista istorija, pirmas pamatytas dalykas buvo Kurto Fowlerio kojos,- rudaplaukė nebetvardė keistos šypsenėlės.- Kaip apakau, taip ir praregėjau - staiga.
 Papasakojus Amneta peržvelgė mintyse visas detales - ar neprišnekėjo ko nereikia, ar ko nors svarbaus nepamiršo, Bet rodės - ne. Šeštakursė po savo litanijos įkvėpė keisto požemių oro. Jei ne tas keistas patyrimas ir faktai, pati grifė būtų nepatikėjusi tuo.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 12, 2018, 08:32:02 pm
   Atidus Jasmine žvilgsnis Soreną privertė pasijusti mažumėlę nepatogiai ir nežymiai šyptelėti. Kiek pagalvojus turbūt nėra itin sunku suprasti, kodėl vampyrą štai toksai žvilgsnis priverčia susinepatoginti... Žmonės žiūri tiesiai ir atidžiai, kai žino daugiau, negu reikia žinoti. Na, ir tai supranta. Von Sjuardas ne itin stengėsi paslėpti savo rasę, bet visgi pagalvojęs apie tai, jeigu kažkas sužinotų, kas jis toks, pajusdavo neramų kirbesį krūtinėje. Galbūt šįsyk tasai kirbėjimas buvo visai be reikalo.
   - Tiek ir tepadėjau, - švelniai paprieštaravo profesorius. Merginai pasakojant jis pagarbiai pratylėjo, su panašiu atidumu kaip ir jos, stebėdamas Jasmine akis. Kalbant atvirai, pasakojimas nebuvo iš tų logiškiausių ir įtikinamiausių, tačiau eliksyrininkas visgi buvo linkęs grifiuke tikėti. Akys nemelavo, o Sorenas manėsi melą pažįstąs. Kur jau... Tiek šimtų metų tarp žmonių...
   - Tai... Buvote prie Kurto Fowlerio ir... Įvyko stebuklas? - pasitikslino profesorius. Kartais žmonės, kalbėdami apie tai, kas jiems savaime suprantama, praleisdavo svarbių smulkmenų, todėl tikslintis buvo ne blogas įprotis.
   - Ir kaip tu dabar? Akių neskauda, jokių problemų nėra? - paklausė von Sjuardas galbūt mažumėlę susirūpinęs. Maža kas galėjo nutikti. Stebuklai šioje planetoje bei šiame pasaulyje nėra pats dažniausias įvykis.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Jasmine Diana Amneta Liepos 12, 2018, 09:01:46 pm
 Amneta mąstė. Požemis ją visuomet versdavo mąstyti daug daugiau, nei kiti kabinetai. Sesės įdiegtas dalykas. Tik abi rinkosi vos ne skirtingas eliksyrų rūšis - Cau mėgo vaistus, kartais dar kokius nors sukeliančius haliucinacijas ar šiaip naudingus, o Jasmine mėgo sprogstamuosius ir dar kokius nors, kurie greičiausiai būtų skirti naikinti. Deja, nuodų virti nemėgino, tačiau galvojo, kad kokios nors haliuciancijos irgi būtų geras dalykas.
 -Taip. Ir pati netikiu, bet buvo būtent taip. Buvo sakoma, kad nuo jo cilindro nulašėjęs vanduo turi stebuklingų galių, tačiau manau, kad jis buvo išlaižytas dar prieš atvykstant į Austriją. Kažkokia poniutė mano mamai skundėsi, kad negali užlipti statula ir pažiūrėti ar ten yra vandens.
 Kiek pagalvojo prieš atsakydama, nes Claudie tiesą sakant darė didžiausią įtaką iš visos šeimos, nors ir nevažiavo kartu. Jasmine šyptelėjo, prisiminus, ką ji ne sykį pasakė.
 -Kartais vaizdas trumpam išsilieja, tačiau gyventi su tuo galima. Na ir smulkiausios raidės nėra draugės, tačiau kaip minėjau, gyvent netrugdo. Bet kiek čia spalvų...- paskutinį sakinį sušnibždėjo žvelgdama į pilkšvą požemių sieną, kas turbūt atrodė keistai.- Claudie juokauja, kad matau tik dėl jos kepamų keksiukų su morkų sultimis dėka. Tačiau mano manymu tai yra tiesiog bandymas man sumaitinti nelabai patinkančius keksiukus,- šyptelėjo.- Beje, prašė, tai yra liepė paklausti kokius keksiukus labiausiai mėgstate. Nori atsiųsti nemenką dėžę.
 Mintyse pagyrė save už tai, jog prisiminė tokį dalyką kaip Clau keksiukai. Pakankamai svarbų dalyką. Labai svarbų dalyką ir tikėjosi, kad profesoriui patinka tokie saldumynai, nes neigiamas atsakymas nuliūdintų vyriausiąją seserį, mėgstančią gaminti, tačiau šiuo metu sulysusią. Kaip ji gali dirbdama prie saldumynų sukūsti?
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 17, 2018, 11:58:10 pm
   Sorenas nejučia nusišypsojo dėl gan paaugliško, jaunatviško ar maištingo - bene tas pats, kaip beįvardytumei - tono, kalbant apie kultinę Fowlerio skulptūrą. Nė juoda barzda, šiaip jau nuolatinė nusikalstamų šyptelėjimų ne vietoje bendrininkė ir slapstytoja, čia nebepadėjo. Senesni žmonės į tokį toną dažnai žvelgdavo itin nepalankiai ar net itin priešiškai, senesnės močiutės tuos, kurie kalbėdami su jomis neišlipdavo iš savo nuolatinio žargono baseinėlio, palaikydavo būsimais kalėjimų gyventojais arba bent jau juodosios rinkos asais. Ar žolytės vergais. Sorenui kintančios kartos nebebuvo naujiena, galbūt todėl jis taip retai stebėdavosi bei neigiamai vertindavo jaunimą. Žmonių jaunimo nevertino niekaip - būta čia ko. Aišku, žmonės darė daug blogų dalykų, bet... Ne visi juk dėl to kalti.
   - Na, mat, žmonės mėgsta išsigalvoti, - tebešypsodamas tarstelėjo von Sjuardas. Tęsdamas savo šneką galva linktelėjo į mergaitės pusę. - Bet gal kartais gandai nebūna melagingi. Kaip išėjo ir tavo atveju...
   Sorenas pasiklausė, ką Jasmine kalbėjo apie savo akis toliau. Rodos, tokie išsiliejimai yra kone visiems pažįstamas dalykas, ypač atsistojus po ilgo tupėjimo ar panašiai. Galbūt visai nereikia nieko įtarinėti, ką, rodos, profesorius pamėgo daryti pastaruoju metu.
   - Gerai, Jasmine, - lyg atsidusdamas tarė jis. - Bet jeigu kada tau netikėtai pablogės - nebūtinai su akimis, nors tai gali būti susiję... Nedelsdama atlėk, kad ir naktį. Nebūtinai čia Fowler'io stebuklas, būna ir kitaip. Tai dėl visa ko... Gal tokiu atveju kažką padaryti bus mano galioje, - vyptelėjo jis. Atsiminė tą rizikingą kartą turbūt... Šešioliktam ar septynioliktam amžiuje, kai išgydė vilkolakio dukterį. Visgi ne visai žmogus ji buvo, nors akių problemos buvo tos pačios. Galbūt būtų pavykę ir šiai merginai padėti, jeigu Sorenas būtų prisiminęs ar išdrįsęs sutaisyti tą patį eliksyrą. O gal ir ne. Dabar tas tarsi jau nesvarbu.
   - Tai Claudie gal jau kokį versliuką suka su maistu? - pasiteiravo von Sjuardas pusiau juokais. - Kiek girdėjau, ir Ministerijoje dirbo... Smagu, kad nepamiršta seno profesoriaus, perduok kada jai linkėjimus iš manęs, - šyptelėjo profesorius.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Jasmine Diana Amneta Liepos 23, 2018, 11:29:50 pm
 Jasmine tylėjo. Klausėsi kiekvieno profesoriaus žodžio, tačiau prieš akis išdygo Clau, liūdinčios dėl savo pačios sprendimo vaizdas. Tačiau ir pati pritarė, kad taip padaryti reikėjo, nes matė kaip dėl to kenčia mama. O ta buvo stipri ragana, tačiau gyvenimas su neburtininku lengvumo nepridėjo ir magijos atžvilgiu turėjo išlaikyti dukras. Clau jau buvo baigusi mokyklą, tad kiek išgalėdama padėdavo trijų seserų mokslui - pačios Jasminos Dianos, įseserės Roanos bei jauniausiosios Gajos Kasandros. O magijos priemonės kainavo tikrai ne knutus.
 -Būtinai. Nežinočiau į ką kitą tokiu atveju kreiptis,- tarė ir suvokė, kad pokalbis, o tuo pačiu ir apsilankymas kabinete palengva keliauja į pabaigą.- Turi keksiukų parduotuvėlę,- šyptelėjo.- Visuomet mėgo ką nors iškepti, tačiau tik dabar tai įgyvendino, nes Ministerijoje jai dirbti nelabai patiko. Gal dėl to, kad nuobodu, gal ne tą departamentą pasirinko, bet dabar sėkmingai numaitina visus, tačiau neįsivaizduoju kaip, pati susilaiko,- trumpai nusijuokė, nes iš tiesų jai tai buvo nesuprantama.- Perduosiu, bet pirma ji jums norės perduoti keksiukų dėžę, tad sakykite kokius labiausiai mėgstate.
 Jei ne tas klausimas, perteiktas prašymo forma, greičiausiai nebūtų čia užsilikusi, tačiau kažkokiu neįmanomu būdu į požemį įsibrovus specialiai pelėdai (mat paprastas gaudavo prie pusryčių stalo) ir nutūpus prie jos, tikrai nustebo. Manė, jog plunksnuotoji skirta profesoriui, tačiau netrukus atpažino mamos pelėdžiukę.
 Turbūt nebūtų atplėšusi laiško, jei ne tas, prie pavardės prirašytas SVARBU. Būtų perskaičiusi kur nors kitur, tačiau jei tai svarbu, vadinasi, svarbu. Mamos raštas ant voko nekėlė nieko gero, tad mergina tuojau pat praplėšė laišką. Su kiekvienu žodžiu veidas it dangus niaukėsi. Žodžių buvo nedaug, tačiau paaiškino viską.
Jasmine,
 Man labai liūdna pranešti, tačiau šiandien ryte tavo tėvas buvo rastas negyvas, nušautas. Žiobarų policija aiškinasi detales, tačiau

 Raidės tuojau susiliejo, Amneta perskaitė tik laidojimo datą ir pamačius mamos pasirašymą bei parašėlį pratrūko it tas dangus. Pravirko ir nieko nebepadarysi. Juk ne kiekvieną dieną sužinai šitai.
 Ašaros ritosi skruostais, o šešiolikmetės rankose buvo suspaustas laiškas, pranešantis kvailių žiobarų darbą. Sūrus vanduo kaptelėjo ant pergamento ir toje vietoje rašalas išsiliejo, tačiau iš šeštakursės pusės nesigirdėjo nė garselio. Keista, bet nei vieno sukūkčiojimo, turbūt visa energija buvo sutelkta į greitai riedančias ašaras.
 Išnyko viskas - Nuodų ir Vaistų kabinetas, profesorius, laiškas susiliejo, o prieš akis kilo įvairūs vaizdai, primenantys tai, kas nutiko praeityje. Ko nebepakartosi.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 29, 2018, 08:51:40 pm
   - Yra ir kitų profesorių... - šypsodamasis nutęsė mokytojas von Sjuardas. Visgi buvo malonu pamanyti, kad ir nebebūdamas vadovu vis dar buvo gerbiamas Grifų Gūžtos bei turėjo galbūt nemažai grifiukų pasitikėjimą. Bent jau vienos prefektės. Staiga kai ką prisiminęs Sorenas nusprendė garsiai paklausti ir pasidomėti: - Beje, o Hogvartsas jau turi naują seselę?
   ,,O kaipgi neturės?", - pasišaipė pats iš savęs. ,,Juk mokytis Hogvartse, jeigu jame nebūtų seselės, prilygtų savižudybei...". Liūdna tai buvo tiesa, nors dar liūdniau buvo tai, kad paskutinė profesoriui žinoma ten dirbusi moteris buvo nužudyta. O liūdniausia - ji buvo jo žmona.
   - Šit kaip. Gerai, kai pasirenki širdžiai mielą veiklą, - pasakė eliksyrininkas, katilus maišantis pagal pašaukimą. Kas būtų pagalvojęs, kad jam tai patiks, kai jis buvo dar vaikas? O pasakęs tą frazę jis pajuto tą bjaurų ir keistą de žavu jausmą. Netrukus jis išnyko, kai mokytojas atsiminė, kam pamokslaudamas prieš bemaž metus ar jau net dvejus buvo tai pasakęs.
   - Šaunuolė ji. O, dėžę man? - maloniai nustebo vampyras, bet visgi pasistengė išsisukti: - Aš geriau kada nors aplankysiu ją pačią. Puikiai virė eliksyrus, todėl manau, kad puikiai ir gamina. O ir šiaip būtų įdomu susitikti.
   Netrukus pokalbį pertraukė be garso, kaip pelėdoms įprasta, atskridusi pašto pelėdėlė. Sorenas nustebo ir viltingai tiestelėjo ranką prie jos, bet tuomet pamatė Jasmine vardą ant voko. Suprato, kad paukštis tik atskubėjo tiesiai pas mergaitę. Tai turėjo būti itin skubu. Von Sjuardas minutėlei nukreipė akis nuo grifiukės - norėjo į stalčių padėti mėgintuvėlį, buvusį stovelyje ant stalo, o tuomet staiga užuodė druskos ir vandens kvapą. Šiek tiek panašus į jūros, tik... Ne toks ramus, sakyčiau.
   - Kas nutiko? - bemaž išsigandęs, pastatęs ausis paklausė juodabarzdis. Nedrįso paimti laiško iš Jasmine rankų, nors abejojo, kad ši per ašaras valios kažką pasakyti. Tokia situacija jo kabinete buvo greičiausiai pirmą kartą per visą tą laiką, kol jis čia dirbo... Kiek jame lankėsi profesorių, kiek lankėsi mokinių - ir mokytis, ir atlikti areštus, čia net šeimos nariai užeidavo, kartais susipykdavo, kartais kaip... Bet taip, kad pas profesorių atėjęs moksleivis verktų... Ne, Sorenui to dar nebuvo tekę patirti. Galbūt todėl jis dabar nežinojo nei ką daryti, nei ko imtis.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Jasmine Diana Amneta Liepos 29, 2018, 09:26:26 pm
 Maži lašeliai ritosi Dianos skruostais. Vien perskaitymas iš pradžių nedavė to, kad nutiko dabar. Ne iškart grifė suprato kas iš tiesų nutiko. O kai suprato, prisiminimai ūžė. Kas galėjo pagalvoti, kad vyras, suteikęs jai antrąjį vardą bus šitaip suknistai ir negarbingai nužudytas? Net negalėjęs stoti į kovą. Negarbingai, be pasirinkimo. Kiek žinojo apie ginklus, kulkos šauna it kerai, tačiau nuo kerų dar gali apsiginti, o nuo kulkos - ne.
 Turbūt būtų čia buvus su savo mintimis, tačiau profesoriaus balsas, o jei tiksliau - du žodžiai, privertė atkreipti dėmesį.
 -Ne,-užstrigo sukūkčiodama.- Neveltui klastuoliai nekenčia žiobarų,- sukūkčiojo ir smiliumi nusibraukė ašaras nuo dešiniojo skruosto. Viena užšiško ant pergamento, kiek išliedama kreipinį. Kol dar visiškai nesugadino lapo, padavė jį profesoriui.- Jis buvo... Buvo teisėjas. Žiobaras,- dar kelios išdavikės ašaros sugebėjo nubėgti skruostu.- Ir kažkam turbūt nepatiko jo sprendimas,- sunkiai nurijusi seiles rudaplaukė stipriai užmerkė akis, tačiau toje paslaptingoje tamsoje tik dar labiau šėlo prisiminimai, tad netrukus atsimerkė.- Tačiau jis negalėdavo nieko pakeisti, nes viskas buvo griežtai surašyta pagal įstatymą.
 Tie keli kūkčiojimo ir pasikeitusio balso kupini sakiniai išsunkė daugiau jėgų, negu ištarti paprastai.
-Jasmine, palauk!- girdėjosi tėčio balsas. Dar prieš apakimą viskas vyko.
 -Kas tu per žmogus? Pastoviai tavęs nematom namie!- priekaištaujanti dukra pati buvo tikrai ne pati geriausia, tačiau priekaištauti mėgo. O tėvas, apsirengęs kostiumu buvo pavargęs.
 -Jūsų nebūna daugiau nei pusę metų...- pakankamai tyliai pratarė tėvas, tačiau Jasmine buvo pikta it velnias.
 -Todėl ir turėtum praleist daugiau laiko su mumis! Tad padaryk paslaugą ir pradink, gerai?!- išrėkė, tačiau pati iš tiesų to netroško. Netrukus įžengė į savo kambarį ir į jį įėjus, užtrenkė duris. Stipriai. Net susiūbavo šviestuvas, o nuo sienos nukrito nedidelis tinko gabaliukas.

 Kadaise dukros žodžiai, sukėlę tėvui ašaras dabar neprilygo skausmui, jaučiant praradimą. Žodžiai, pasakyti pakankamai seniai, aidėjo galvoje ir skambėjo kaip priekaištas. Didelis priekaištas. Labai didelis.
 -Jis... Jis buvo...- nespėjusi pabaigti sakinio mėlynakė sukūkčiojo ir stipriau apsipylė ašaromis. Ji buvo prasikaltusi tėvui, bet jis ją vis vien mylėjo.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: kablelis Rugpjūčio 20, 2018, 07:38:31 pm
Stevie gerokai jaudinosi. Ji suprato, kad laužyti taisykles nėra taip lengva - vis dėlto nugara įnirtingai bėgiojo šiurpuliukas. Mergaitės paliko ugnį degančią - juk greit grįš, kam vargintis? Stevie kiek pirmesnė žingsniavo link Nuodų ir Vaistų kabineto. Kelyje mergaitės nesišnekėjo, tik kartais susižvelgdavo ir šyptelėdavo. Ko gero, abi jautėsi nejaukiai.
- Ši baimė juk yra verta rezultato, ar ne? - paklausė Stevie, kai jos buvo prie kabineto durų. Grifiukė vylėsi, kad profesoriaus von Sjuardo viduje nėra - tai jau būtų gera pradžia. Stevie pabeldė į duris - jokio atsako. Žinoma, durys užrakintos.
- Alohomora! - sušuko antrakursė. Durys prasivėrė. Ko gero, profesorius von Sjuardas nebūtų patikėjęs, kad kas nors laušis į jo kabinetą, tad net neužsitikrino saugumo.
Stevie, visa drebėdama, dar kartą žvilgtelėjo į Nihal ir įsidrąsinusi plačiau atidarė duris ir žengė į vidų.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 20, 2018, 08:03:42 pm
Nihal tai buvo pirmas kartas, kai ji nepaklūsta taisyklėmis, ir tai šiek tiek gąsdino, nes jei merginas pagaus profesorius tai jau gero nelauko. Žingsniuojant link von Sjuardo nuodų ir vaistų kabineto merginą kelis kart perbraukė šaltukas, šiurpuliukai perėjo per visą kūną, tačiau jai nusiraminti padėdavo tai, kad tai ji daro ne viena, o su ja yra ir kita grifė - Stevie. Juk dviese daug smagiau, negu vienam..
- Manau taip, bet jei mus pa.. - nebaigusi sakinio grifė nutylo nenorėdama kažko priburbėti. Juk rizikuoti smagu, nors ir kūnas išpiltas šalto prakaito, bet širdis džiaugte džiaugiasi, kad tai vyksta dabar.
Stevie atrakino duris, dar kartą žvilgtelėjo į trečiakursę ir įsmuko į vidų, Nihal nieko nelaukusi nuskubėjo išpaskos.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 24, 2018, 10:04:07 pm
   Kažin, ar Grifų Gūžtos prefektė būtų taip šiaip sau paėmusi ir susigraudinusi - ir ne šiaip susigraudinusi, bet jau visai į ašaras įpuolusi. Tad tokia situacija vis labiau trikdė profesorių von Sjuardą. Nedrąsiai paėmė mergaitės ištiestą laiškelį, perskaitė jį...
   - Užjaučiu, Jasmine, - sumurmėjo mokytojas. Paguosti, kad gal dar ne viskas? Bet aišku, kad viskas... Pažerti gyvenimo išminties, kad viskas įvyksta dėl priežasties? Apgailėtina.
   Po teisybe, vienintelis dabar atrodantis gana logiškas sprendimas Soreno jėgoms buvo daryti tai, ką jis mokėjo geriausiai - sumaišyti kokį nors viralą ar raminamą arbatą. Kaip kvaila, kad visais tokiais atvejais jis bemaž nieko kito ir nedarė. Nuo pat Londono gaisro, popietės pas carą, susitarimų su budeliu ir panašiai... Ot kvailas, kad ir kiek metų išgyvenęs, a?
   - Sėskis, jeigu nori, - neturėdamas kur dėtis pasiūlė mokytojas, mostelėdamas ranka į savo nemažą patogų krėslą. - Koks jis buvo? - paklausė, lyg ir ragindamas tęsti Jasmine pasakojimą. Susirūpinusiai nužvelgė ašarotą mergaitės veidą, užsikaitė ugnies ir užkaitė katilą su vandeniu. - Gali šiandien nebeiti į pamokas, pasirūpinsiu tuo...- dar nutęsė jis.  Tuomet išgirdo iš koridoriaus atsklindančius tylius, įtartinus balsus. Keisčiausia buvo išgirsti atrakinimo burtažodį, nukreiptą į galimai jo duris. Sorenas pamintijo, ar jam nepasigirdo beldimas į duris, kai jis bilstelėjo katilą į stalą. Veikiai pro duris įžengė dvi grifiukės. Ko gero, nepasigirdo.
   - Labas vakaras? - klausiamu tonu pasisveikino barzdotasis, nustebusiomis akimis žvelgdamas į mergaites.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Jasmine Diana Amneta Rugpjūčio 29, 2018, 06:33:43 am
Viskas skilo, dužo, byrėjo į šipulius ir kokio velnio ten nedarė, tačiau niekaip nepadėjo grifei apsiraminti. Viskas pasisuko keturiasdešimt penkių (taip, būtent ne šimto aštuonesdešimt, o keturiasdešimt penkių) laipsnių kampu, būtent tam, kad būtų galima suvokti kodėl gi ta žemė slydo iš po kojų.
 Jei būtų buvusi kiek kitokios būsenos, Diana tikrai būtų suvokusi kur atsisėdo ir kiek tai būtų reiškę jos seseriai, kuri Nuodų ir Vaistų profesorių mokytoją mokyklos metais laikė vos ne autoritetu, būtų šyptelėjusi. Tačiau dabar ašaros tiesiog graužė akis. Ir nežinomybė - kas bus toliau, nes visa seserų našta krito ant Clau ir motinos pečių. O gal vis dėl to Claudie paliko ramų darbą Ministerijoje ir dabar vos ne naktimis kepdavo keksiukus vien dėl to, kad įneštų kuo didesnę dalį į šeimos katilą? Juk vis dėl to turėjo išleisti Gaią į Hogvartsą. O tėvas išlaikydavo tai, ką galėjo apimti žiobariški pinigai.
 - Liko tik astronomija. Ashley - vadovė,- tarstelėjo ir trumpam užsimerkusi nurijo nematomą gumulą.- Penktadieniais, grįždamas iš darbo, jis parnešdavo saldainių. Man dažniausiai citrininių, o Claudie gaudavo apelsininių ledinukų, nes tokius labiausiai mėgdavo. Vieną kartą namo grįžo vėliau, o parduotuvė buvo jau užsidariusi. Clau iš savo stalčiaus išsitraukė vieną iš išsaugot savo, ko niekad nesugebėdavau padaryti aš, o kitą dieną ėjome valgyti ledų. Kai Claudie tėvams pasakė apie Roaną, jis per daug nesipriešino, net buvo už. Jis buvo geras,- tyliai sušnabždėjo ir vėl pabiro daugybė ašarų.- Kai...- norėjo tęsti, tačiau profesoriaus pasisveikinimas nutraukė kalbą ir ji, pakėlusi akis, pamatė dvi mokines, kiek prisiminė, abi grifės.
 -Labas Stevie,- pasisveikino su mokine, kurios vardą žinojo. Paskui pažiūrėjo į kitą, kuri, kaip rodės, buvo matyta per pirmakursių ceremoniją, tačiau neįsiminė jos vardo. Vis dėl to numanė, kad geriau būtų buvę, jei būtų tiesiog sėdėjusi ir neapsižliumbusi, tačiau nieko negalėjo padaryti, tad dar viena ašarų banga parodė, kad greičiausiai nebepavyks prieš savo koledžo mokines pabūti ramiai.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: kablelis Rugpjūčio 29, 2018, 10:25:07 pm
Stevie taip ir sustingo. Pasirodo, kabinete kažkas buvo. Tik dėl neaiškių priežasčių neatsakė į beldimą. O tas kažkas, žinoma, buvo profesorius von Sjuardas - tikrai ne tas žmogus, kuriam norisi pakliūti. Dabar sužinos tėvai, garantuotai galvojo Stevie, svarstydama, kokią istoriją sukurti. Tiesos juk nesakysi... Mergaitė greitai žvilgtelėjo į draugę, tačiau ši irgi neatrodė kupina idėjų, ką sakyti. Norėdama šiek tiek patempti laiką, grifiukė pratarė:
- Sveika, Jasmine.
Deja, tai užtruko pernelyg trumpai, kad Stevie spėtų ką nors sugalvoti. Tad ji tylėjo. Mergaitė ir pati suprato, kad ta tyla tik parodo, kad ji nesakys tiesos. Vis geriau negu po kiekvieno žodžio sakyti aaa svarstė Stevie. Galiausiai ji prabilo:
- Mes ne čia pataikėm. Aš praktikavausi alohomora burtažodį. Supainiojau duris, maniau, kad čia tuščia klasė. Atsiprašau.
Stevie ir pati negalvojo, kad tai skamba įtikinamai. Bent būčiau pirmakursė beviltiškai pagalvojo ji, bet tiesiog nieko kito nesugalvojo.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 30, 2018, 05:14:04 pm
Nihal išvydusi profesorių von Sjuardą sustojo vietoje ir tuo pat metu merginai atrodė, kad viskas sustojo.. Nes iš baimės jai buvo sunku žodelį pratarti, jos kūnas atšalo, išpylė šaltis. atrodė, kad dabar ji ir mirs, tačiau toli gražu ne.. Dabar jei teks aiškintis, o čia blogiau ir už pačią mirtį..
- L-Labas vakaras, - virpančiu balseliu kažką ten suburbėjo mėlynplaukė.. O ką dabar sakyti, juk pasiteisinimo reikia..
- Taip taip, - belinksint galva kalbėjo violetinių akių savininkė.. - Ji praktikavosi, o aš bandžiau iš jos mokytis, tačiau matau truputį ne ten užsukom, - kiek su panika mergina žvilgčiojo į Stevie.. - Atsiprašau.. Stevie manau mums laikas eiti? - pažvelgusi į sėdinčią kitą grifę jai šyptelėjo.. ir vėl sustingo vietoje.. Greičiau dingt iš čia, nes kitaip dar nualpsiu, - mąstė grifė, tačiau stengėsi atrodyti kuo ramiausiai, tačiau stovint prieš šį profesorių kaži ar ramybė gali būti..
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 01, 2018, 05:13:00 pm
   Susimąstęs Sorenas pamaišė gerai sudžiovintas tamsiai raudonos ir žalios spalvų arbatžoles, jau sumestas į nedidelį katilėlį su vandeniu. Kažkas jam buvo sakęs, kad maždaug šitokia ir esti eliksyrininko lemtis. Jasmine per ašaras tebekalbėjo apie savo tėtį ir profesorius vis dar atidžiai jos klausėsi. Po klasę veikiai pasklido truputį raminantys kvapai ir jauki šiluma - geresnių būdų kovoti su liūdesiu ir nostalgija, nesvarbu kieno, von Sjuardas greičiausiai nė nežinojo.
   - Tai tau nėra ko jaudintis, - linktelėjo mokytojas. Tat padaręs pamanė, kad turbūt ji nė kiek šiuo metu ir nesijaudina dėl tokios smulkmenos, kaip mokslai. Net stropiausio varnanagio širdyje tokioje situacijoje bent kuriam laikui prigestų noro žinoti liepsnelė. - Graži tradicija, - liūdnai šyptelėjęs, pakomentavo Amnetos pasakojimą apie citrininius ir apelsininius ledinukus. Galbūt kada nors reikės jais pavaišinti seseris. Kita vertus, svetimam nevalia kišti nei nosies, nei rankų prie tokių tradicijų.
   - Norėsi arbatos? - paklausė Sorenas. - Eteichso arbatžolės, padės mažumėlę nurimti... - nutęsė jis. Kaži, ar vietoje ir laiku toksai pasiūlymas, bet profesorius nuoširdžiai neišmanė, kaip kitaip padėti. Keista, bet iki šiol paprastai su viskuo tekdavo susidoroti arba pačiam, arba aplenkti tokias situacijas.
   Visgi dabar von Sjuardo padėtį mažumėlę palengvino šių dviejų grifiukių pasirodymas jo kabinete. ,,Tuščia klasė? Na, iš tiesų, požemyje tokių daug..." - patvirtino mokytojas mintyse.
   - Panele Green, bet Nuodų ir Vaistų pamoka baigėsi prieš pusvalandį ir tu joje dalyvavai. O galbūt vėl kažkas numušė lentelę su kabineto pavadinimu? - auksinės profesoriaus akys nuslydo prie durų, kurios buvo atvertos kaip tik į kabineto vidų, todėl nė neišėjus į koridorių buvo galima išvysti, kad lentelė stovi savo vietoje. Tad profesorius vėl pažvelgė į mažąsias viešnias.
   - Neturėtumėt vėl užrakinti durų, užuot šmirinėjusios į vidų, jei praktikavotės atrakinimo kerų? - į grifiukų pusę nuskriejo dar vienas klausimas. Profesoriaus veidas vis dar neatrodė piktas, nors akys grifiukes stebėjo mažumėlę įtariai.
   - Ne, panele Eris, dar pasilikite čia, - Sorenas draugiškai šyptelėjo ir mostelėjo ranka. Tyliai girgždančios kabineto durys lėtai užsivėrė. - Ar jūs neturėtumėte būti pas profesorę Tonks astronomijos pamokoje? - rodos, tardymas toliau tęsėsi. Profesorius von Sjuardas kilstelėjo antakį, kai žvilgsniu susidūrė su Nihal. Rodos, ši buvo jaunesnė su Stevie ir kažko labai bijojo.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Jasmine Diana Amneta Rugsėjo 08, 2018, 09:02:40 pm
Buvo, jis buvo...
 Šiame materialiame pasaulyje mes prie daug ko prisirišame. Pavyzdžiui, Claudie buvo prisirišusi prie savo keksiukų parduotuvėlės, o Gaia - prie noro pavalgyti. Bet keksiukai nebuvo tas dalykas, kuris ypatingai vienijo seseris. Gal verčiau tai buvo... Pavardė?
 Amnetos. Keistas gyvenimėlis su tėvu žiobaru ir motina, grynakrauje ragana. Keistokas tėvų derinys, kurio nenorėjo atkartoti Claudie, tiesa, būdama puskrauje.
 O Evelina to norėjo.
 Būdama neklaužda savęs dar neatradusia raganaite Lietuvoje ir pamačiusi Joną jam nusišypsojo per kažkokį renginį ir po kurio laiko, pastebėjusi jį, po maždaug savaitės prisėdo prie jo, gurkšnojančio stiprią kavą ir galvojančio apie teisės studijas, kai Evelinos galvoje buvo šluotos, nepavykęs eliksyras bei magiškųjų automobilių tepalas. Bet juos lyg kažkas suklijavo ir po kiek laiko Evelina jau vaikščiodavo su mėgiamu rausvu sijonu, įsikibusi į Jono parankę, vaikščiodavo prie Neries, nuvogdami akimirkas.
 Po kelių metų atšoko vestuves. Pakankamai kuklias, kad užtektų nedideliam butui. Netrukus gimė Klaudija. Evelina ir Jonas, galvodami apie tai, kad greičiausiai kraustysis į Londoną, dukrai davė vardą, kurį būtų galima ir kiek pakeisti, per daug neiškraipant reikšmės.
 Tačiau ragana dirbo slaptoje nedidelėje Lietuvos mokyklėlėje, kur mokino porą dešimčių mokinukų iš žiobariškų šeimų, o Jonas advokatavo, eidavo į teismus ir nė vienas nenorėjo palikti savo gimtinės. Bent jau kol kas.
 Gimus dar vienai dukrai, ją pavadino Dianos vardu. Dieviškoji - gal sugebės ką pakeisti šeimoje. Ką nors į gerą, mat tėvai, kiek apgailestaudami, kadangi Klaudijos vardo reikšmė buvo luošoji, pasistengė, kad bent antra turėtų šiokią tokią reikšmę.
 Vėliau šeima emigravo.
 Pasikeitę pavardes - nusiimdami lietuvišką galūnę, kiek suanglindami Evelinos vardą, keisdami ir dukterų bei Jono. Džonas norėjo Dianai kito vardo - taip gimo Jasmine, kadangi dukrelė buvo labai mažytė ir dar, greičiausiai, ne taip pripratusi prie savo vardo. Claudie, likusi su tokiu pačiu vardu buvo kiek padykusi, tačiau klusni ir rami, o Jasmine, nors vardas kodavo jazminus bei dieviškumą, buvo padykusi ir netrukus privirdavo košės. Londone, žiobariškoje mokykloje Claudie mokėsi gerais pažymiais, tačiau kiek smerkė jaunesnę seserį už įvairias išdaigas. Dianai išdaužus mokyklos langą, vis dar stengėsi būti gera ir paaiškinti seseriai, tačiau ši nieko nenorėjo klausyti.
 O Jasmine puikiai prisiminė, kaip trenkė durimis tiesiai sesei prieš nosį taip stipriai, kad net šviestuvas susiūbavo.

 Linktelėjusi profesoriui paėmė karštos arbatos puodelį ir gurkštelėjo bene iškart, kas reiškė, jog nusidegino liežuvį ir dieną ar porą bus keista valgyti, šnekėti, ar tiesiog tylėti. Nepastebėjo, kad arbata buvo gan gardi, tačiau savo melsvomis akimis stebėjo dvi mokinukes, dėl kurių galvą nelabai suko, nors šiaip, dėl pareigų, turėjo jas kiek padaboti. Tačiau jei prisidirba - pačios kaltos. Prefektė niūriai pamąstė ir stebėjo kaip nusiritusi ašara tekšteli į arbatą, sujudindama garus ir sukeldama nedidelę bangelę, tačiau jos vėl kaip nebūta. Šniurkštelėjo nosimi ir stebėjo kas čia vyksta, nes noro kalbėti nebuvo, o smegeninė lyg ištuštėjo ir sukurdavo tik nepaprastai keistų ir kvailų minčių ar primindavo visiškai nereikšmingus prisiminimus.
 Tačiau vis dėl to, jie buvo reikšmingi.
 Nuo šiol tik jie ir nuotraukos primins tėvą.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: kablelis Rugsėjo 09, 2018, 12:01:12 pm
- Aš nepastebėjau lentelės, - labai tyliai sumurmėjo Stevie, keikdama profesorių von Sjuardą už jo gerą atmintį ir įsimenamus veidus. Ji jautėsi be galo kvailai ir nežinojo, ką daryti. Va ir prisidirbai pagalvojo mergaitė ir suprato, kad laužyti taisykles yra smagu tada, kai tavęs niekas nepričiumpa. Į galvą lindo keisčiausios ir ne itin tikėtinos pasiteisinimo istorijos, bet grifiukė suprato, kad jau geriau nemeluoti. Profesorius vis tiek nepatikės... Net jeigu paklaustų, kokį eliksyrą norėjom virti, ir pasakytume tiesą, jis vis tiek nepatikėtų liūdna mintis šmėstelėjo mergaitės galvoje.
Vis dėlto Stevie tikėjosi, kad joms pavyks išeiti iš kabineto nenukentėjusioms. Mergaitė galvojo, ką atsakyti profesoriui, kol galų gale nelabai rišliai atsakė:
- Kadangi nepastebėjau lentelės, maniau, kad teisingos durys. O jas atidariau, kad įsitikinčiau, kad kerai veikia...
Stevie žvilgtelėjo į Nihal ir mintyse atsiprašinėjo naujosios draugės ir keikė save. Ir pati nesuprato, kodėl, bet jai atrodė, kad tai jos kaltė, kad jos buvo pagautos.
Tuo metu profesorius von Sjuardas uždarė duris ir Stevie nesusilaikiusi atsiduso. Pirmasis areštas, ar ne? paklausė savęs Stevie ir žingtelėjo mažą žingsnelį tolyn nuo profesoriaus. Tačiau ji puikiai suprato, kad tai jau nebepadės.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Nihal Eris Rugsėjo 09, 2018, 03:41:51 pm
Nihal savijautos šiuo metu jokie žodžiai neapibūdintu, baimė, išgąstis ir visa kita kartu.. Ji jautė, kaip tuoj nualps, tačiau atsitiko kažkas neįtikimo.. Merginą užliejo kažkoks drąsos upelis.. bestovint ir žiūrint į profesorių mėlynplaukė pajautė, kad jo nebebijo, pati nežino kas nutiko, tačiau užliejo įdomus jausmas.. Šaltį pakeitė karštis, išbalusį veidą išmušė raudonis buvo keisčiau negu keista, tačiau tuo pat metu ir gera, nes grifai nieko nebijo, turbūt tas merginai ir suteikė daugiau pasitikėjimo savimi..
- Aham.. kažkaip ta lentelė nelabai matosi, - šyptelėjo Nihal ir žvilgtelėjo į Stevie.. Na miela drauge, ką dabar darysime, kai pakliuvome tiesiai von Sjuardui į rankas, čia gero nelauk. O dar kai uždarė duris, tai žinok, kad tikrai nepaleis, o laikys tol kol, kažką sugalvos..
- Supratau, - linktelėjo galva nenorėdama šakotis prieš tokį gerbiamą profesorių. - Iš tiesų tai mes nieko blogo nepadarėm.. Užėjom ne į tą kabinetą, juk pasitaiko.. - violetinėmis akimis nužvelgė Soreną.. - Prašau, paleiskit mus.. Nes nematau jokio tikslo mus čia laikyti, nieko nepavogėm, nieko nelietėm.. Tiesiog ne ten pataikėm. - Žvilgtelėjo į Stevie ir šyptelėjo...
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 23, 2018, 09:01:39 pm
   Sorenas von Sjuardas kurį laiką tylėdamas pastebeilijo į mergaitę, gurkštelinčią dar labai karštos arbatos. Iš puodelio mažyčiais tornadais aukštyn virto garų tumulėliai - greičiausiai panašūs, tik kur kas didesni ir baisesni tornadai šiuo momentu sukosi Jasmine širdyse ir prote, sujauktuose skausmo dėl netikėtos žinios. Sorenas žinojo, ką tai reiškia, net labai gerai žinojo. Pats nešiojo širdyje tris karstus, kurių iš tikrųjų niekada nenešė ir nematė - nežinia kur nunešė tik krūvas gėlių. Mat nebuvo netgi kapų, ant kurių jis būtų galėjęs tas gėles padėti...
   - Ar tikrai, panele Green? - profesoriaus von Sjuardo žvilgsnis jau gręžė negailestingai ir kratyte kratė galbūt kiek prisnūdusią grifiukės sąžinę. Vampyras jau suprato, kad didžiausia tikimybė, kad jos meluoja. Bet meluoti? Grifams? Ar pridera?
   - Nelabai matosi, panele Eris? - nutaisęs aštrų toną tyliai sumurmėjo auksaakis eliksyrininkas. - Iš tiesų, nepavogėt. Bet?.. - nutęsė jis, žvilgsniu reikalaudamas pasiaiškinimo. Vis dar spaudė mergaites, tikėdamasis, kad jos prisipažins.
   ,,Kita vertus, ar nesielgdavai tu pats šitaip ir panašiai? Išeidinėjimai į Uždraustąjį mišką... Bet tai ne tas pats..." - suabejojo savimi profesorius. Iš tiesų nebuvo ko abejoti.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 03, 2018, 02:40:18 pm
 Jasmine stebėjo visą šią sceną lyg būtų kokiame teatre ir stebėtų pjesę. Kad ir tą lietuvišką ,,Atžalyną", apie kurį kalbėjo tėvai, tik šį kartą skirtumas buvo tame, kad nieks nemanė, kad kas nors ką nors pavogė. Arba vis dėl to jos buvo sulaikytos nuo vagystės, ką čia žinai, ne leglimantė Jasmine buvo. Ir visiškai nenorėjo ja būti, nes tai - it kišimąsis į kito asmeninį gyvenimą, ypač, jei žmogus to nė nesuvokia.
 Antra vertus, pasijautė čia nereikalinga, it šuniui penkta koja arba kojos žuviai. Diana apsidairė ir nusprendė, kad norėtų iš čia vos ne pabėgti, nes atėjusi tiesiog sugadino profesoriui dieną ir pašnekesį su šiom grifiukėm. Porą kartų pūstelėjo į skystį, kad šis greičiau atvėstų ir gurkštelėjo vėl, greičiau nei prieš tai tuštindama puodelio turinį. Žinojo, kad jei išeis iš šio kabineto, netrukus akys vėl priplūs ašarų ir bus tik sunkiau, ji nebesitvardys. Suklups ir dar koks velnias nutiks, nors užsimušk. Žinoma, Amneta nežadėjo žudytis, nors taip būtų dar ir paprasčiau, tačiau vis dėl to žinojo, kad motina ir Clau tikėsis, jog ji, pabaigus Hogvartsą joms padės. Ir pati Jasmine suprato, jog ne taip jau ir paprasta išlaikyti tris vaikus bei apsirūpinti pačioms. O dabar... Dabar, kai neteko dar vieno dirbančio žmogaus, suvokė, kad bus dar sunkiau.
 Išėjus iš kabineto ją pasitiks prisiminimai.
 Likus kabinete aš nuo visko bėgsiu.
 Išėjus Amneta supras kas nutiko.
 Likus čia apsižliumbsiu dar sykį prie visų.

-Saulute, nepamiršk, kad tave mylim,- tarstelėjo tėtis lipant iš automobilio.
 -Maža ko,- atkirto.- Esu tikra, džiaugsitės manęs nebematydami.
 -Jasmine, ką tu...
 -Aš irgi džiaugiuosi jūsų nematydama,- pertraukė tėvą.- Pajusiu naują pasaulį ir atsisveikinsiu su šia nuobodybe.
 -Jasmine, ramiau. Čia juk mūsų tėvai, jie ir toliau liks tėvais,- paprieštaravo Claudie, bet Jasmine piktai sučiaupė lūpas nepritardama.
 -Dėkui už vienuolika nuobodaus gyvenimo metų. Einu pradėt gyventi,- pareiškė ir garsiai trinktelėdama uždarė automobilio dureles, pasiėmė sunkų lagaminą ir mintyse niršdama, kad šis toks sunkus (na ką gi padarysi, jei pati atstūmė pagalbą) stebėjo kaip sesuo apsikabina su tėvais. Netrukus patraukė paskui Claudie.

 -Aš atsiprašau...- iš pakankamai skurdaus lietuviško žodyno, kadangi Britanijoj nebuvo tikslo mokytis Lietuvių kalbos, išrinko porą žodelių ir šiuos sušnibždėjo į puodelį. Gerdama arbatą pastebjo, kaip į ją tekšteli sūraus vandens lašelis.

-Eh, kadėl aš vėl turiu grįžti į šią nuobodybę? Kuo aš nusikaltau?- Jasmine po pirmo kurso pabaigos išlipo iš traukinio.
 -Neįsivaizduoju ir kur pas tave tiek pykčio,- Claudie pareiškė tai, ką manė.
 -Neįsivaizduoju kaip tu taikaisi su tuo žiobarišku gyvenimu. O, žiūrėk, didysis šeimos žiobaras laukia.
 -Jasmi...
 -Ša, ko tu vėl tą žiobarą gini?
 Diana mintyse pasakė žodžius, nuo kurių susilaikė Clau - juk jis - mūsų tėvas.


 -Eeee,- kostelėjo, jog balsas nebebūtų toks keistas, nors klausimas ar pavyko.- Aš jau keliausiu. Dėkui už priėmimą,- atsistojo ir netrukus patraukė link durų.- Iki pasimatymo,- tarstelėjo tiek von Sjuardui, tiek mokinukėms, kurios, jei neišsiteisins, o Diana netingės, dar ne sykį bus nulydėtos piktoku žvilgsniu. Vos išėjusi už durų pajuto keistoką jėgų antplūdį, tad netrukus iš požemio užlėkė į bokštą ir griuvus į raudonai padabintą lovą, jautėsi lyg būtų jos visos netekusi. Taip, energijos. O kartu - ir gabalėlio sielos bei širdies.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: kablelis Spalio 06, 2018, 07:11:55 pm
Stevie svarstydama, ką daryti kurį laiką tylėjo. Per tą laiką Jasmine išėjo iš kabineto, kas mergaitę gerokai nuliūdino: ji ir pati nesuprato, kodėl, tačiau vyresnės grifės buvimas kabinete, gerokai ramino. Ko gero, teks pasakyti tiesą mąstė Stevie. Tačiau atrodysim kaip visiškos idiotės... Mintyse atsiprašiusi Nihal, bet tiesiog nebeturėdama ką pasakyti, grifiukė tyliai pratarė:
- Ne, netikrai...
Ji beveik buvo tikra, kad profesorius jos neišgirdo, bet pakartoti garsiau nedrįso. Mergaitei buvo be galo gėda, tačiau suprato, kad nieko nebus ir teks prisipažinti: tiek norėjus paimti sudėtinių dalių eliksyrui, tiek melavus. Reikėjo iš karto sakyti tiesą, vis būtų geriau graudžiai pagalvojo Stevie ir vėl prabilo, šį kartą vos vos garsėliau.
- Tiesa yra tai, kad mes praktikavomės. Tačiau ne alohomora kerus. Mes norėjom pabandyti išvirti eliksyrą. Bet galiu prisiekti, kad ne kokį blogą. Tikrai neketinom nieko sprogdinti. Mes norėjome pabandyti išvirti Juoko iki ašarų eliksyrą.
Stevie nutilo ir, mintyse dar kartą atsiprašiusi draugės, dar pridūrė:
- Atsiprašau, kad iš karto nepasakiau tiesos...
Mergaitė nutilo ir svajojo kuo greičiau prasmegti skradžiai žemę. Deja, jokių tam reikalui tinkamų kerų Stevie nežinojo.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
Parašė: Nihal Eris Lapkričio 09, 2018, 07:48:40 pm
Nihal buvo pasimetusi, nežinojo nei ką sakyti nei ką daryti, tiesiog stovėjo ir vis žvilgtelėdavo į šalia stovinčią draugę ar profesorių. Mergina jau nebežinojo ar prisipažinti ir ramia sąžine žiūrėti profesoriui į akis ar ir toliau meluoti.. Tačiau Stevie priimė šį sprendimą teisingai ir pasakė tiesą, o mėlynplaukė stovėdama šalia tik linktelėdavo galva pritardama, tačiau tas nerimas ir nerimastingumas kažkur pradingo, turbūt grifiška narsa ir  drąsa padėjo merginoms..
- Žinau, kad tai blogai, tačiau juk mes nieko blogo dar nespėjom padaryti, - tik šyptelėjo Nihal ir žvilgtelėjo į profesoriaus akis.. - Gal labai nepyksit? - Klaustelėjo ir užmetė akis į Stevie, tada vėl į von Sjuardą..
- Gal galite mus paleisti ir mes iš čia išeisim ir visi viską pamiršim? - Pakėlusi savo violetines akis tik klaustelėjo mergiotė ir greit jas nuleido į apačią, nes jai pasirodė, kad elgiasi per daug įžūliai.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 25, 2021, 02:37:30 pm
    Monica jautėsi kur kas geriau, be to, masyviame termose ant stalo turėjo nemenkas žalsvojo priešnuodžio nuo peršalimo atsargas. Prie kojų susirietusi gulėjo Kipli, kuri su pursyčiais gavo šildyto lelijų ekstrakto, todėl jautėsi mieguista ir vangesnė nei įprastai. Trumpai tariant, areštui buvo pasiruošta ir nei kosulys, nei siautėjantis fenekas neturėjo trukdyti. Monica tiesiog meldėsi, kad šiandiena būtų kuo nepanašesnė į areštus su Deoiridh.
    Paprastai labai tvarkingas kambarys dabar pasižymėjo tuo, kad kiekvienas laisvas paviršiaus plotelis buvo nukraustytas stiklainiais su pipirinių tulpių žiedlapiais, taigi patalpa atrodė rausvesnė nei mokinių numylėtos Ambridž kabinetas. Prie profesorės kojų stovėjo trys stiprios medienos dėžės, laukdamos, kol jas pripildys vargšas prasikaltęs mokinys. Na, bet Monica tikrai negailėjo šiandieną verge įsidarbinusios Dori. Vaizdiniai, išlikę po karštinės toje nelemtoje pamokoje, nebuvo itin ryškūs, tačiau patikimi. Dori Mendel įžūlumas buvo nepakenčiamas.
    Bausmei buvo pasiruošta, dabar beliko svarstyti, ar mokinė bent varginosi su rašiniu.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Dori Mendel Liepos 27, 2021, 05:27:18 pm
Dori pabeldė į nuodų ir vaistų profesorės kabineto duris. Lėtai jas pravėrusi atsargiai atitipeno iki stalo. Dabar pirmakursė nesijautė tokia kieta kaip pamokoje, kai ištaškė nepavykusio eliksyro buteliuką tiesiai mokytojai prieš nosį.
- Labas vakaras, profesore, - tyliai išmekeno klastuolė.
Juodaplaukė apsidairė po kabinetą. Jame buvo pilna kažkokių žiedlapių stiklainiuose, o jų spalva buvo tiesiog šlykšti: rožinė. Vienuolikmetė ėmė svarstyti, kokia bausmė jos laukia. Ar ji bus susijusi su šitais žiedlapiais?
- Štai rašinys, profesore, - pridūrė mergaitė ir padėjo jį ant stalo.
Mendel nenorėjo pridaryti savo koledžui bėdos. Ji troško, kad jos indėlis į koledžo taškus būtų tik teigiamas, todėl visą popietę kurpė rašinį. Deja, ji nebūtų klastuolė, jeigu rašinyje nebūtų netiesiogiai pakritikavusi profesorės. Tiesiog nesusilaikė. Ir iš tiesų, kokio velnio mus mokyti tokių šlykštynių, pagalvojo Dori ir kažkodėl sukikeno.
Dabar, laukdama ką pasakys profesorė, pirmakursė rijo akimis pergamente išrašytus žodžius:
Citata
Eliksyras Fleus Rapsidus
Fleus Rapsidus yra vienas pavojingesnių nuodų, nes net ir vienas jo lašelis traukia ir degina odą. Tai yra labai skausminga, be to, žmogui kankinti užtenka vos vieno lašelio šio nuodo. Jeigu Fleus Rapsidus pateko ant odos, tai kūnas ima iš jos nertis. Taigi, šis eliksyras yra mirtinas.
Fleus Rapsidus yra kilęs iš Azijos šalių. Azijietė Takeša Raspid užtiko savo vyrą ją apgaudinėjant su jos geriausia drauge ir nutarė jiems atkeršyti. Moteris ėmė kurti baisiausią nuodą dienomis važinėdama pas garsiausius eliksyrų virėjus, o naktimis ieškodama baisiausių gyvūnų, kurie galėtų būti naudingi jos kuriamam nuodui.
Galiausiai per kelerius metus raganai pavyko sukurti šį žudantį nuodą ir ji juo apliejo savo išdavikus.
Nuo to laiko eliksyras gavo Fleus Raspidus pavadinimą ir yra plačiai naudojamas piktais kėslais. Sunku suprasti, kam tokio eliksyro mokyti mokinius: ar tokiu būdu jie nėra skatinami nusikaltimams? Laimei, kad šį eliksyrą pasigaminti yra labai labai sudėtinga, be to, jis turi tris dienas stovėti minusinėje temperatūroje, kad pradėtų veikti. Tiesa, pasigaminti šį elsikyrą reikalingi bet vidutiniai protiniai gebėjimai tam, kad neužmuštum savo draugų.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Monica Lilly Moonlight Rugpjūčio 05, 2021, 06:14:39 pm
    Monicą apstulbino pačios pirmos sekundės su klastuole. Ji tikėjosi niūraus pasipūtimo, vaikiškos išdaigos ar tiesiog maištingo tono, tačiau Dori elgėsi... maloniai? Lyg gailėtųsi anos dienos išpuolio?
    Profesorė nuvijo šias išvadas tolyn. Pasitikėti mokiniais, kurie vienaip ar kitaip užsidirbo areštą, buvo ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Užliūliuos savo mandagybėmis, o tada pasivers į mažą gyvūnėlį ir šoks ant veido. Absurdiškiausia buvo tai, kad būtent toks scenarijus nutiko ne vieną, bet du kartus.
 - Hm, na, ačiū, panele Mendel, - įtariai atsiliepė Monica ir paėmė pergamentą. Nesusilaikiusi prisikišo prie nosies ir pauostė - ar tik neužbarstyta karpos miltelių? Gal Moonlight ir atrodė kaip nevisprotė, tačiau ją gąsdino vien faktas, kad nubaustas mokinys atliko papildomą užduotį.
    Ji įsižiūrėjo į žodžius. Tekstas buvo neblogas, netgi puikus. Mokytoja darbu žavėjosi netgi paskaičiusi paskutinę pastraipą, tą kandesnę darbo porciją.
 - Iš tikro geras kūrinys, - kuo sausiau išreiškė pastebėjimą Monica. Dori negali imti ir manyti, kad po nesąmoningų išdaigų teužtenka rašinėlio kaltei išpirkti. - Turbūt žinai, kad už jį taškų neskirsiu? - lyg tarp kitko paklausė, tikrindama merginukės reakciją. Išsitrauks lazdelę ir iškvies į dvikovą ar ramiai stovės? Su įžeistu klastuolių orumu gali būti visko. - Dar vienas darbelis, už kurį taškais padėkos negausi. Aplinkui mus matai pipirinių tulpių žiedlapių atsargas. Visai gali būti, kad pildydama anketą buvau peršalusi ir įrašiau nenormaliai didelį skaičių... Arba suklydo užsakovas. Vienaip ar kitaip, reikia jiems surasti vietą. Viena dėžė - mano eliksyrų atsargoms, jūsų pamokoms. Į ją dėk stiklainius su sveikiausiai atrodančiais, didžiausiais žiedlapiais. Kita keliaus į mano namus, į Europą, krauk ne tokius "tobulus" siuntinius. Trečioji dėžė vyks pas gerą mano draugą, vaistininką Londonderyje. Kadangi gaus nemokamų atsargų, labai neliūdės dėl apvytusių porcijų. Viskas. Ak, palauk! Neišmesk ir neatsuk nė vieno stiklainio, - greitai pridūrė, būgštaudama dėl pasekmių. Jų vardinti mergaitei neketino, dar nuspręs atsikeršyti už vergovę.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 06, 2021, 08:26:06 am
Profesorė prieš skaitydama rašinį jį pirmiausia pauostė. Keistuolė, šyptelėjo mergaitė. Kai profesorė paklausė, ar Dori supranta, kad už šias užduotis negaus taškų, pirmakursė norėjo pradėti keiksnotis, jog suvokia, kad tai yra areštas. Bet nenorėjo nervuoti Moonlight, todėl tik gūžtelėjo pečiais.
Monica vienuolikmetei pasirodė labai įtari. Ar tik ji nesitiki, kad aš kažką iškrėsiu? Mendel prisimerkė ir toks profesorės įtarumas paskatino pradėti kurti mintyse išdaigų planus. Dori girdėjo, kad kai kurie mokiniai randa būdų, kaip pasijuokti iš profesorių, tačiau pirmakursei tai niekada nebūtų šovę į galvą. Ji ir taip išsigando, kai prieš šios profesorės akis sudaužė savo nepavykusio eliksyro buteliuką. Tačiau tada profesorė neatrodė nustebusi. O Dori yra klastuolė. Tai reiškia, kad kiti iš šio koledžo mokinių gali tikėtis bet ko. Kaži, kas galėtų atsitikti, jeigu Dori iškrėstų Moonlight kokį nors pokštą? Vis dėlto artėja mokslo metų pabaiga, galbūt iki rugsėjo profesorė išdaigą pamirštų.
Dori instinktyviai užčiuopė smarvinę bombelę, kuri tūnojo jos apsiausto kišenėje. Ji dar nebuvo apsisprendusi, kaip pasielgs.
Klastuolė nužvelgė stiklainius, kurių, atrodo, buvo visas milijonas, ir atsiduso. Be entuziazmo ji ėmė rūšiuoti žiedlapius. Mergaitė užtruko ilgai. Praėjo jau tikrai ne viena valanda. Ji pradėjo pavargti, akys tapo sunkios, be to, ėmė skaudėti rankas. Einant darbui į pabaigą Dori nejučiom aiktelėjo. Kokia aš kvaila! Profesorė nesakė, kokiu būdu man rūšiuoti stiklainius. Kodel aš vargstu su rankomis, jei galėjau pasinaudoti kerais? Pirmakursę apėmė toks apmaudas, jog norėjosi skradžiai žemę prasmegti. O dar ta šlykšti rožinė spalva... Dabar jau Mendel abejonių neturėjo. Ji privalo kažką iškrėsti.
Imdama paskutinį stiklainiuką tamsiaplaukė iš kišenės greitai išsitraukė smarvinę bombelę, stiklainiuką atsuko, įmetė bombelę į jį ir greitai užsuko. Iš stiklainiuko spėjo pasklisti nedaug rausvos miglos. Ta migla mergaitei ėmė kutenti gerklę ir graužti akis, bet jos buvo per mažai, jog tai stipriai pakenktų. Tikiuosi, profesorė nepastebės, pagalvojo miglai ėmus sklaidytis. Smarvinė bombelė turėtų sprogti maždaug po penkių minučių, todėl reikia nešti iš čia kudašių. Mokinė tikėjosi, kad sprogus stiklainiukui profesorė nesupras, jog tai klastuolės darbas. Dori jau norėjo žiotis ir pasakyti profesorei, kad darbai baigti, bet tą akimirką kažkas įvyko.
Garsas buvo siaubingas. Kažkas sprogo. Na, ne kažkas. Pirmakursė iškart suprato, kad stiklainis su smarvine bombele. Bombelė buvo įdėta į stiklainį, kurio dėžė turėjo keliauti į profesorės namus. Visi šioje dėžėje esantys stiklainiai taip pat sprogo. Visą kabinetą apėmė rožinė migla, kad nieko aplink nebuvo įmanoma matyti. Mergaitę apėmė baisus kosulys ir čiaudėjimas, iš akių iškart pasipylė ašaros, nes jas siaubingai graužė. Graužė ir veidą, kūną. Prie viso to dar ėmė jaustis ir klaiki smarvė bei matėsi rusvi dūmai. Dori suklupo ant žemės ir kosėjo. Ji negalėjo nieko padaryti, migla ir siaubingi pojūčiai ją tiesiog supančiojo.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Monica Lilly Moonlight Rugpjūčio 06, 2021, 02:17:43 pm
    Sėdėdama už savojo stalo, Monica nepaliovė laužiusi galvos. Tyla bei paklusnumas, o baisiausia - tvarkingas darbas profesorę įelektrino kaip niekas kitas. Ji krūptelėdvo nuo menkiausio Dori judesio, o akis įskaudo nuo spoksojimo į mergaitės pirštus - nagi, tik prisiliesk prie dangtelio... Monicą gąsdino mintis, kad jos smegeninė pakriks ir nė pati nepajus, kad stingdo mokinę dėl atsitiktinio nusičiaudėjimo.
    Pusprote tu, nusiramink. Taip, pastarosios savaitės Moonlight nebuvo baisiai lengvos. Krūvos namų darbų, ingredientų supirkimas, o kur dar nuo mokslų pervargę mokiniai... Tas peršalimas atkeliavo ne vietoj ir ne laiku. Šviesiaplaukė neprisiminė, kada paskutinį kartą normaliai išsimiegojo: vien šiąnakt prabudo penkis sykius, kai paranojiškos smegenys kartojo sapną košmarą apie į postapokaliptinį filmą pavirtusį areštą.
    Nieko keisto, kad jos akys pradėjo merktis, galva apsunko. Supratusi, kad miegant padidėtų rizika būti užpultai pirmakursės (Monica, Monica, tau tikrai reikia atostogų...), ji nusprendė savęs nekankinti perdėtu spoksojimu - jau geriau atsipalaiduoti ir apmąstyti planus vasarai.
    Ramybė namuose, Prancūzijoje, ar rimtas kruizas aplink pasaulį? O gal išvis ekskursija po kalnus pėsčiomis? Pasirinkimų daug, bet reikia nepamiršti prieraišiosios Kipli, o ji...
    Iš svajų Monicą pažadino didingas dunkstelėjimas. Monica taip šoko iš kėdės, kad ta nuvirto, sukeldama dar didesnį triukšmą. Prieš akis iškilusi rausva siena ir kosėjimas už jos galėjo reikšti tik vieną. Ta puskvaišė Dori, - dar spėjo pamanyti Monica, o tuomet migla pasiglemžė ir ją.
    Gerklė, atrodo, užsidegė. Kaip ir akys, ausys bei apskritai kiekvienas odos lopinėlis. Kosėdama ir keikdama tą dieną, kai nusprendė, kad tapti profesore būtų gera mintis, Monica apgraibomis ieškojo Mendel. Velnias. Velnias. Velnias. Kai skruostis sukuteno ašaros, mergina suprato, kad bus problemų. Gal malda padės?
    Ranką prisilietė prie šiukštaus apsiausto audinio. O, ačiū Dievui. Monica stvėrė Dori ir nesusimąstydama, už kurios vietos pagavo mokinę, įsitempė į sandėliuką. Užtrenkusi duris, puolė trinti delnais veidą ir šaukti:
 - Nejudėk! Girdi? Nė vieno judesio. Čia esantys ingredientai brangesni už mūsų abiejų nuosavybes kartu sudėjus. Tuj surasiu priešnuodį, tu tik nejudėk.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 06, 2021, 03:25:17 pm
Dori kosėjo ir žiaukčiojo, kai kažkieno ranka sugriebė jos apsiaustą ties pečių linija ir ėmė kažkur tempti. Vienuolikmetė dar buvo pasimetusi, todėl bandė muistytis, bet galiausiai atsidūrė su profesore kabineto sandėliuke. Ši jai įsakė nejudėti, bet nekalbėti tai neliepė, ar ne? Kaži, ar Moonlight supras, kad Dori ketino iškrėsti jai pokštą? Mendel norėjo trinti graužiantį veidą, bet, kaip profesorė ir sakė, nejudėjo.
- Labai atsiprašau, profesore, - tyliai pasakė Dori. - Stiklainis iškrito. Tikriausiai buvo pernelyg neatsakinga tokį darbą patikėti pirmakursiui.
Ką tu kalbi?! Kvaiša, ji tave dar labiau nubaus, juk negali taip šnekėti su profesore! Dori nežinojo, kas jai darosi. Tie žodžiai tartum patys išsprūdo iš burnos. Ak, tas klastuoliškumas. O jai dar minčių kilo, ar tikrai į tą koledžą papuolė. Nejučiom pirmakursė pradėjo krizenti, o galiausiai - garsiai juoktis.
- Čia nuo to graužimo, - šiaip ne taip nuniurnėjo tramdydama šypseną.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Monica Lilly Moonlight Rugpjūčio 11, 2021, 12:30:07 pm
    Benardydama tarp lentynų, ji viena ausimi klausėsi Dori pasiteisinimų. Aha, kurgi ne, - mintyse niurnėjo ji, bet neturėjo energijos su mergaite ginčytis. Šiuo metu labiausiai rūpėjo sustabdyti nenurimstantį graužimą ir deginimą, o kad tą padarytų, reikėjo iš kažkurios kambario vietos išknisti sidabraragio elnio inkstų sultis. Ak, ir nepamirškime fakto, kad kas antras ingredientas, kiekviena lentyna buvo verti tūkstančio galeonų, todėl reikėjo žiūrėtis, kad kažkas nenusiverstų. Ar kad ta klastuolė kažko nepagriebtų...
 - Sudaužius stiklainį, efektas būtų nevisiškai toks, - subumbėjo Moonlight, pirštais graibydama paskutinę lentyną. Ten, jos nuomone, ir turėjo laukti molinis ąsotis su sultimis, tačiau kartu reikėjo atsargiai prastumdyti itin dužius Himalajų snieguolių žiedelius ir kapšelius su dvokiais sfinksų išmatų milteliais. - Jėzau, Mendel, jei kažką išmesiu, pinigai eis iš tavo kišenės, - griežė dantimis mokytoja. Pagaliau sugrabiusi sunkų ąsotį, jį pirštų galais nutipeno atgal pas merginą ir, kiek leido skaudamos akys, apžiūrėjo ją supančią aplinką - ar kažko netrūksta, ar niekas nenumesta ant žemės. Tada lėtai atkimšo indą rankose ir keikdama profesorių kodeksą pirma padėti mokiniams, ne sau, paliepė: - ištiesk delnus.
    Tuomet Monica lėtai papylė tirštos, želę primenančios masės Dori ant rankų. Ji buvo raudonai rausva ir žaižaruojanti, be to, baisiai brangi, ir Moonlight fiziškai jautė skausmą dėl tokio išnaudoto kiekio. Akimirką rimtai svarstė galimybę ant savęs sulčių nenaudoti, tačiau greitai suprato, kad ištinusi ir čiaudėjanti vargu ar ilgai išlaikytų profesorės vietą.
 - Kuo storesniu sluoksniu išsitepk veidą, ypač nosies sritį, - graudžiai perdavė nurodymus mergina ir tą patį padarė sau. Dėdama lipnų ąsotį ant grindų, liūdnai suprato, kad jis perpus lengvesnis nei prieš keletą minučių. - Po minutės dviejų turėtų aprimti. Aišku, jei nemeluoji dėl "išmetimo" ir jei žiedlapiai nebuvo sumaišyti su kita medžiaga.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 23, 2021, 03:09:44 pm
Profesorė Dori liepė teptis veidą ir rankas kažkokia žele. Jausmas buvo nemalonus, bet dėtis nebuvo kur, nes viską siaubingai graužė. Netrukus Dori kažkas nuėjo į paširdžius. Aišku, jei nemeluoji dėl išmetimo ir jei žiedlapiai nebuvo sumaišyti su kita medžiaga, mintyse pakartojo profesorės žodžius klastuolė. Buvo, taip pat mintyse tarė. Merlino barzda, kodėl aš nepagalvojau apie galimas pasekmes? Dabar jau niekaip neišsisuksiu. Mendel jautė, kaip jos širdis daužosi lyg būgnai, o pilve kažkas šoka maršą. Ji ketino tiesiog imti ir iškrėsti išdaigą, o ne būti uždaryta su Moonlight mažame sandėliuke, kur tik minučių klausimas, kada profesorė supras, ką pridirbo Dori, ir dar labiau ją nubaus... Kažkur širdyje dar kirbėjo viltis, kad nuodų ir vaistų mokytoja nesuuos šio klastuolės darbelio, bet protas sakė ką kita: juk ji profesorė. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Dori ėmė ir pabėgo iš sandėliuko.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Amira Martin Gruodžio 28, 2023, 08:05:13 pm
  Buvo likusi savaitė iki Kalėdų atostogų. Gal kažkas džiaugėsi sniegu, žiema ar artėjančiomis šventėmis, tačiau Amirai pastarasis mėnuo buvo pilnas apmąstymų. Per savo neapdairumą moteris laukėsi jau tris mėnesius ir kaip tyčia ne nuo bet ko kito, o nuo pačio O'Connor. Bent sekėsi, kad ne nuo Breto. Gal Brendanas kitaip sureaguos į žinią apie vaiką? Paskutinės penktadienio pamokos pagaliau pasibaigė ir Amira užrakinusi požemiuose esančią transfigūracijos klasę kažkodėl visai nedrąsiai priėjo prie nuodų ir vaistų profesoriaus kabineto ir pasistukseno, tikėdamasi Brendaną dar esant čia. Atvėrus duris pasisekė pamatyti Brendaną. Matyt jo pamoka irgi ką tik pasibaigė. Uždariusi po savęs duris priėjo arčiau Brendano ir nusprendė be ceremonijų tėkšti jam naujieną: - Tu tapsi tėvu.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Gruodžio 28, 2023, 08:31:00 pm
     Kas. Ji. Tokia?! Kaedė nervinosi iki negalėjimo. Ko ji nežino?! Ar Bretas su Brendanu kažką slepia?! Gali ji pati kažką slepia?! Kodėl ji nieko trumpaplaukei nesako?! KAS VYKSTA?! O gal ji tik erzina Kaedę? Kas jeigu viskas yra nesąmonė? Jugi negali taip būti! Bet gi taip pat negalėjo būti ir su Athena, o vis dėlto buvo. AAAAAAAAAAAAA! Kodėl tas prakeiktas Brendano kabinetas taaaaaaaaip toli?! O'Connor jau visą amžinybę tempė tą kažkokią varniukę tokia pačia pavarde į nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetą, tačiau jis vis dar ne čia!
     Netrukus merginos pasiekė laiptus, vedančius į požemius ir Siobhana jau šoko per penkias pakopas vienu metu. Jai mažiausiai rūpėjo kaip jaučiasi rudaplaukė už nugaros - šiaip nebūtų prieš jeigu ji... Nors ne, išsiaiškinti vis vien reikėjo, jeigu ji nusisuktų sprandą, tai tikrai negelbėtų šitoje situacijoje. Netrukus priešais save mergaitė išvydo duris, kurių ir ieškojo. Ji staigiai stvėrė rankeną ir tiesiog išplėšė duris.
     - BRENDANAI!!! KAS JI? - išspjovė O'Connor ir demonstratyviai drėbė pirštu į atsitemptą mergaitę. Tačiau tą pačią akimirką, kai rėkė savo žodžius ji išgirdo ir kitą balsą - profesorės Eliadės.
     - Tu... tu... tu KĄ??? - išsižiojo Kaedė. Ne. Ne ne ne. Šitai negali būti. Ji tikrai sapnuoja. Brendanas ir Amira? - Tai ką, šita irgi tavo?!?!
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Lumita Pandora OConnor Gruodžio 28, 2023, 08:51:03 pm
  Mergaitei visai nepatiko tas faktas, kad ją kažkur tempė. Nors nujautė, kad vyresnė O'Connor jai gali būt sesuo - panašumų išvaizdoje buvo tikrai, tačiau vis vien bandė išsilaisvint ir burbėjo įvairius blogus žodžius Kaedės pusėn. Sekėsi bent, kad buvo tempiama ne už plaukų, kitaip iškart nusuktų tai trečiakursei sprandą. Kažkaip nenustebo, kad buvo tempiama į požemius. Deja, iš pradžių pagalvojo, kad aiškinimasis vyks su jos mama. Deja, transfigūracijos kabinetas netrukus liko už jų, o rausvaplaukė akies krašteliu spėjo pastebėti, kad Kaedė ją atsivedė į nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetą. Nesitikėjo čia pamatyti mamos, bet išgirsti žodžiai privertė nusijuokti.
  - O, visa šeima susirinkus, labas patėvi, - paskutinį žodį Brendanui tarė kandžiai ir kai tik išsilaisvino iš Kaedės gniaužtų atsistojo prie mamos, - mam šita idiotė mane per visą Hogvartsą tempėsi čionais, - pasiskundė.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Brendanas OConnor Gruodžio 28, 2023, 09:21:17 pm
Išgyventi savaitę, o tada atostogos. Jos truks kokias penkiolika minučių, bet bus galima ramiai patinginiauti ir negalvoti apie darbą. Iš viso, kodėl kažkas sugalvojo, kad suaugę žmonės turi dirbti? Nei rūpi tiems vaikams mokslai, nei ką.
Deja, iki palaimingų atostogų dar reikėjo atkentėti keletą dienų. Taigi Brendanas sėdėjo savo kabinete ir taisė spoksojo į namų darbus. Keli pirmakursiai jau zyzė, kad jis baisiai ilgai neperskaito rašinių. Bet ką daryti, kai nuoširdžiai tingi dirbti? Belieka nedirbti. Plačiai nusižiovavęs ruošėsi atsistoti ir eiti kur nors kitur. Kur nors, kur nematytų prakeiktų rašinių. Nežinai (ar, kaip šiuo atveju, nematai), tai ir širdies neskauda. Deja, atsilapojo durys ir it vėtra (gamtos reiškinys, o ne kolegė) įlėkė Amira. Bent jau taip pasirodė pavargusiam Brendanui.
- Ar kažkas atsitiko? - spėjo paklausti, tačiau žodžius pertraukė iš vyrių krentančių durų garsas. Susiraukęs atsisuko ir pamatė Kaedę su... Lumita. Po velnių, kas čia vyksta? Amiros žodžių neužfiksavo, bet mergaičių kaltinimai visai nepatiko.
- Dabar visos užsičiaupiat ir nusiraminat! - staiga užrėkė. - Ir taip skauda galvą nuo namų darbų, o dar jūs čia. Gal kuri nors ramiai galit paaiškinti, ką čia visos veikiat? Ir, Kaede, jeigu dar kartą sugadinsi Hogvartso inventorių, keliausi pas direktorę.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Amira Martin Gruodžio 28, 2023, 09:33:05 pm
  Kabinete vykstantys įvykiai buvo lyg paimti iš kokios nors žiobarų dramos. Vos Amira spėjo prisipažinti besilaukianti Brendano kūdikio (buvo sunerimusi, kad teks įrodinėti, kad čia būtent jo vaikas), kai kabinete atsirado dar dvi O'Connor. Moteris padėjo ranką ant dukros peties galvodama, kas toliau bus. Nesitikėjo, kad Lumita jau Brendaną išdrįs pavadinti patėviu, nors jis toli gražu tokiu nebuvo - nei Brendanas su jais gyvens, nei (jei jis toks kaip Bretas) tuo vaiku rūpinsis, kuris kol kas tūno pilve. Išgirdusi Brendano prašymą pasiaiškint ką visos čia veikia, nebežinojo ar verta kartoti - gal Kaedė nebus išgirdusi. Nors iš jos paskutinių žodžių atrodė visai kitaip, tad Amira kiek tyliau nei prieš tai (juk durų nebebuvo) pakartojo. - Tu tapsi tėvu, Brendanai O'Connor.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Gruodžio 28, 2023, 10:00:00 pm
     - Ne! Tai man prašau paaiškinti kas čia vyksta! Tėvas? Patėvis? Mama? KĄĄĄ? - Kaedė rovėsi plaukus. Negalėjau gimti nenormalesnėje šeimoje! Ji atsigręžė ir norėjo nerti pro duris jas užtrenkdama bei palikdama viską už savęs, tačiau jų... nebebuvo? Tiksliau buvo, bet nebe savo įprastoje vietoje, o ant žemės. Ir Brendanas už tai kaltina ją?? Gal tos durys pavargo ir nori pailsėti, todėl nusprendė prigulti! Kodėl dėl visko kalta Kaedė? Ir išvis...
     - Tau atrodo, kad tokioje situacijoje svarbiausias yra Hogvartso inventorius, tėve Brendanai?! - O'Connor atsigręžė įniršio kupinu žvilgsniu ir paleido iš visos jėgus kumštį į artimiausiai stovėjusios personos pilvą. Deja, tai buvo nėščioji Amira, pasirodo, pastojusi nuo Kaedės dėdės. Nors ne, visai ne deja - taip jai ir reikia! Va būtent! Va taip va. Tegul būna tas kažkoks O'Connor ir Eliadės vaisius trenktagalvis.
    - Kas ji išvis?! Tu ką, profesorės Eliadės dukra?! Bet kodėl tu O'Connor?! Brendanai!
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Lumita Pandora OConnor Gruodžio 28, 2023, 10:19:53 pm
  Ta Kaedė tikrai buvo nenormali. Lumita vos spėjo užstoti mamą, kuriai ta trečiakursė idiotė taikėsi į pilvą. Nors nemėgo fakto, kad turės broliuką arba sesutę, tačiau niekam neleis skriausti jo/jos. - Apsiramink, nenormalioji, - burbtelėjo sesei. Šita mergaitė buvo tikrai keista ir jai visiškai nepatiko tai, - baik rėkaut. Taip, aš profesorės Eliadės dukra. O šitas idiotas mano dėdė ir panašu, kad patėvis, - paskutinius žodžius tarė piktai, nes jai nepatiko tas faktas, kad dėdė taps jos brolio ar sesės tėvu. Kas per maišalynė? Kokiam normaliam žmogui paaiškinsi tokį ryšį? Pasukios pirštą prie smilkinio ir pasiūlys iškviesti greitąją į psichiatrinę ligoninę. Nors iš visų čia esančių į tą ligoninę išvežti reikėtų Kaedę.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Brendanas OConnor Gruodžio 29, 2023, 02:29:53 am
Po velnių tą Bretą! Kartais tikrai norėdavosi gerai išvėlėti tą visiškai negražų jo veidelį ir išaiškinti, kaip reikia elgtis su šeima? Negi Kaedė vis dar nežino, kad Lumita yra jos sesuo?! Tokius dalykus pranešti tikrai ne jo darbas! O ar tavo darbas visiems pranešti, kad šitos situacijos kaltininkas sėdi Azkabane? nejučia mintyse ištarė profesorius ir giliai atsiduso. Į Amirą kol kas nekreipė dėmesio - apie tą situacijos dalį pagalvos vėliau.
- Tai Bretas nepasakė. Jis nieko tau nepasakė, - negalėdamas patikėti kalbėjo Brendanas žiūrėdamas į Kaedę. - Lumita yra jo duktė. Ji tavo pusiau sesuo, - nepatenkintas pridūrė stengadmasis ignoruoti jaunesnę dukterėčią. Kaip ir faktą, kad vyresnioji švaistosi kumščiais. Šiaip ar taip, už tokias situacijas jam niekas nemoka - tikrai neverta pastangų.
O tada teikėsi atsisukti į kolegę. Čia susidūrė su dar didesne problema. Paskutinį kartą taip laiką leido rugsėjo pirmąją. Su Sakura. Tad prie ko čia Amira?
- Kodėl ji man nieko nesakė? - pusbalsiu ištarė Brendanas, žodžius labiau skirdamas sau. Atsisukęs į Amirą gerokai garsiau pridūrė: - Kodėl Sakura tokius dalykus sako mano kolegoms, o ne man? Kam ji dar išpasakojo?!
Šiek tiek nustebęs suprato, kad pyksta ant tos merginos. Išties ji pasielgė labai neapgalvotai.
- Reikia jai parašyti. Čia kažkokia nesąmonė, - nepatenkintas burbėjo Brendanas ir užsidengė veidą delnais. Taip tikėjosi pasislėpti nuo pasaulio. Ar bent jau nuo šitų trijų personų, užimančių vietą jo kabinete.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Amira Martin Gruodžio 29, 2023, 02:46:01 am
  Vargu ar bent vienas O'Connor (apart Lumitos) pasižymėjo manieromis, tačiau ir dukros elgesys nebuvo iš geriausių. Negi genai tokie stiprūs gadinti žmonės? Šia biologijos dalimi niekada nesidomėjo, tad buvo sunku atrinkti faktus. Tačiau apie tai dabar nebuvo laiko galvoti. Atrodo kol kas Brendanas nusprendė ignoruoti tą faktą, kad taps tėvu. Bet panašu, kad su Kaede buvo pažįstamas. Šeimos drama šiek tiek išnarpliota. Amira nužvelgė mergiotę. Teko pripažinti, kad Kaedė ir Lumita turėjo išvaizdos panašumų, net turėdamos skirtingas mamas. Ar Kaedės motina vis dar su Bretu? Žinant jo pomėgį ieškoti panelių tas buvo abejotina.
  - Ta "Sakura", - parodė kabutes kiek nepatenkinta, - buvau aš. Nežinau kam ten ruošiesi rašyti, bet galim pasinaudoti minčių koštuvu. Pamatysi, kas išties buvo tą naktį, gal tavo girta smegeninė nesugeba įsiminti veidų, tačiau aš viską puikiai prisimenu. Jei kaip Bretas nori vengti atsakomybės dėl vaikų, tavo pasirinkimas. Tačiau kai ji ar jis norės sužinoti apie tave, reikalausiu susitikti, - kalbėjo ramiai. Visai nebuvo noro pyktis su Brendanu, kažkodėl nuojauta kuždėjo, kad jis gali būti kitokiu nei Bretas. Tačiau nuojauta gali klysti, ir tas buvo blogiausia. Raudonos akys vėl žvilgtelėjo į Kaedę. Ką dar šita mergaitė nuspręs padaryti? Ar tik neteks vėliau jos sustingdyt ir išsiųsti į Skutelio psichiatrijos skyrių su tokiu elgesiu.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Gruodžio 29, 2023, 08:13:47 pm
     Kaedė sprogo. Viskas aplink ją sprogo. Ji nebesuvokė kas vyksta. Ką?.. Kaip? Kas? Kur? Kada? Ji spoksojo tuščiu žvilgsniu ir nieko nebesuvokė kas vyksta. SESUO? Sakura? Amira? Brendanas? Bretas? Ta kažkokia? Aš?.. KAS VYKSTA?! Mergaitė susigriebė už galvos. Šita šeima dauginasi per greitai ir į per daug skirtingas puses. O'Connor sugniubo ant žemės.
     Pala pala, ką? Tai tipo... Aš turiu sesę? Kuri yra Breto, mano tėčio, ir MANO MOKYTOJOS dukra? Velniai rautų... Ir tada, tada... Ta pati mokytoja yra nėščia nuo mano dėdės?! Ir dar Sakura kažkokia? Ji irgi nėščia?! Nuo Brendano?! VĖL? Dieve mano, švenčiausiasis... IR KODĖL VISKAS VIENU METU?! Trumpaplaukė lėtai pakėlė akis į dėdę. Kelias akimirkas buvo tyla, o tada Kaedė metė riebų keiksmažodį.
     - Į ką tu, ir Bretas, įsipainiojot? Ir įpainiojot mane! Gali nors vienu logišku žodžiu paaiškinti?..
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Lumita Pandora OConnor Gruodžio 30, 2023, 11:27:10 pm
  Kodėl mama išvis prileidžia prie savęs vyrus, jei šie rezultate pasirodo esą kažkokie nenormalūs? Negi tai sunku buvo pastebėti prieš sugulant į lovą? Turbūt Lumita dar buvo per maža suprasti tokias subtilybes. Bet ir mama gera! Jai ką, nepakako vienos Lumitos, kad dabar dar vienas vaikas namuose bus?
  Brendanas šnekėjo kažkokias nesąmones, todėl mergaitei beliko burbtelėti panosėje, bet turbūt kiek per garsiai: - Atidžiau žiūrėk su kuo į lovą guliesi, patėvi, - kuo toliau tuo labiau žodis patėvis klijavosi prie Brendano ir varnė jau nebenorėjo jo vadinti profesoriumi ar dėde. O gal išvis geriau jo niekaip nevadinti, ignoruoti kaip įmanoma ilgiau?
  - Apramink savo garsiafoną! - į Kaedės šūkavimą pakėlė balsą ir pati, tik kažkodėl vietoj garsiakalbio susimaišė garsiakalbis ir patefonas, tačiau Lumitai tas jau buvo nemotais. Norėjosi gerai taip užvožti tai nenuoramai (va tau ir Breto genai).
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Brendanas OConnor Gruodžio 30, 2023, 11:42:47 pm
Viešpatėliau aukštielninkas. Ar jos visos išgėrė gero vynelio ir tada susirinko čia jo panervinti? Brendanas garsiai atsiduso ir pamojavo namų darbų krūva.
- Aš turiu daug darbo. Iki atostogų reikia sumažinti šitą krūvą. Amira, nereikėtų girdyti mergaičių ir tada pradėti kažkokias nesąmones. Aš tam neturiu laiko.
Lyg viso šito būtų maža, Kaedė pasiuto. Tiesą sakant, tai ne taip jau ir blogai - ji atrodė esanti panašesnė į save, kas leido tikėti, kad gal vis dėlto Amira jos nenugirdė.
- Aš nei kažkur painiojausi, nei painiojau tave, - nepatenkintas suburbėjo. - Nežinau, kodėl tavo transfigūracijos profesorė skiedžia kažkokias nesąmones, bet aš čia niekuo dėtas. Gal tiesiog praleidai dar vieną naktį su Bretu ir nenori to pripažinti? Suprantu, kad gėda su juo praleisti daugiau nei vieną naktį. Ką ten! Ir vieną praleisti gėda. Bet manęs į šitai nepainiok. Ar aišku tau? Ir nereikia man jokio minčių koštuvo. Ai, dar paaiškink savo dukrai, kaip vadinamas tėvo brolis.
Visiškai susinervino. Net dirbti geriau nei bendrauti su šitomis trimis beprotėmis.
- Dabar dinkit iš akių, turiu daug darbo, - rėžė profesorius ir prisitraukęs artimiausią rašinį pradėjo skaityti.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Amira Martin Gruodžio 31, 2023, 12:11:44 am
  Brendanas buvo toks pats kaip Bretas, kiek galėjo kratėsi atsakingumo. Ar ta Sakura buvo jo mergina? Nepanašu, greičiausiai ji yra jo buvusi. Tai paaiškintų, kodėl jis tiek ją mini. Amirai nepatiko, kad jis nesusivokia tiesos, tačiau tame buvo ir jos kaltės. Turėjo tąnakt pasakyt, kad ji ne Sakura. Arba bent palaukt, kol jis pabus. Nors pastarasis variantas būtų turbūt pasibaigęs panašiai kaip šis - pokalbiais apie Sakurą. Jau nekentė nei tos merginos nei to vardo.
  Kai išgirdo, kad ji mat skiedžia nesąmones užvožė ir gerai trenkė Brendanui į snukį. Žinoma iš po mantijos vargu ar matėsi pilvas, tačiau nuo staigaus moters judesio vienintelė mantijos saga atsisegė ir pilvas, nors ir mažas, bet pasirodė visu gražumu. - Tikėjausi, kad būsi atsakingesnis už savo brolį. Paprasčiau būtų tave nužudyt, nei ateity aiškint vaikui kas tu per šlamštas, - pasakė piktai.
  Norėjo užsisegti mantiją, tačiau suprato, kad saga bus atsiskyrusi nuo šios. Tikėjosi kuo ilgiau slėpti nuo kitų nėštumą, tadd reikėjo susirasti transfigūracijos klasėje paliktą atsarginę mantiją, kol kažkas apart Brendano ir Kaedės nepamatė Amiros su neužsegta mantija.
Antraštė: Ats: Nuodų ir vaistų profesoriaus kabinetas
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Sausio 31, 2024, 12:11:19 pm
     Aišku, kad viskas neaišku! Kodėl profesorė Eliadė tvirtina, kad yra nėščia nuo Brendano, o Brendanas - kad nuo jo nėščia yra kažkokia Sakura?!
     - Brendanai, tai dabar tu turėsi vaiką ir su Amira, ir su ta Sakura?! O šita... kad ir kuo vardu - irgi tavo? Ar jau Breto? AR MAN GALI KAS NORS PAAIŠKINTI KAS VYKSTA?!
     - Pati ir užčiaupk savo srėbtuvę! Tavo žiniai, beje, tokio daikto kaip garsiafonas NĖRA! - tėškė atgal nepatenkintai nepažįstamajai O'Connor. Šita šutvė veda iš proto. Kodėėėl Kaedė turi jai priklausyti?! Nejau nėra būdo išsižadėti šeimos? Ar kad ir koks velnias čia bebūtų, nes NE, profesorė Amira tiesiog negali būti prisikirama prie Kaedės šeimos! Ar giminės. Bet ko. Ne - su ja ryšių (neskaitant mokymuosi paremtų) trumpaplaukė neturės!