Hogvartsas.LT
Magiški pokalbiai => Rašytojų būrelis => Apie viską => Istorijų archyvas => Temą pradėjo: Džeinė Meko Gruodžio 20, 2014, 10:43:59 pm
-
Čia aš tiesiog išliesiu savo mintis. Bus ir eilėraščių, ir tekstų, ir dainų... ;)
Nuoskauda
Aš einu miesto gatvele,
Snaigės krenta.
Gal tu laikei mane kvaile,
Keista mergina.
Na, pažiūrėk į veidrodį,
Matysi kvailį tu jame.
Neketinu atsiprašyti,
Tik pasakyti: palik mane.
Turėjai įnorių kvailų,
Nebeturėsi tu manęs.
Tačiau dabar man nesvarbu,
Nusispjaut man ant tavęs.
Nelįsk tu prie manęs geriau,
Nes neišliksi sveikas.
Ir nuoskaudų manų
Nepanaikins net laikas.
-
Esi kietaširdė. Tik tiek tegaliu pasakyti. Bet eilėraštis gražus, tačiau gali kiekvieną (ne išimtis ir aš) įskaudinti. Lygiai kaip ir pas mane, aiškiai matosi, kam jis skirtas...
-
Sita eilėraštį sukūriau gal pries metus, Gabriele :) jis skirtas ne tau, o kitam žmogui, kuris mane įskaudino, jis net ne iš forumo.
-
Nesvarbu. Vistiek jį galėtum ir man skirti. Be to, noriu susitaikyti. Visiems tokio amžiaus žmonėms kaip tu ar aš dabar yra sunku. Reikia išmokti atskirti kur draugas, o kur ne. Taip reikia išmokti save suvaldyti, išmokti nujausti, ką pasakydamas ar padarydamas įskaudinsi kitą. Ypač tiems, kurie turi labai stiprius jausmus. Ar taika, Eva?
-
...taika. Kol kas.
-
Džeinė negali susivaldyt vis vien neįterpusi kažko pikto ;D
-
Be pavadinimo
Aš nežinau, kas man pasidarė. Kartais tiesiog darau kažką ir staiga mano skruostais jau rieda ašaros. Ne, taip nebūna prie kitų žmonių-netgi prie mano tėvų ar geriausių draugių. Nemėgstu niekam atverti savo vidaus. Bijau. Taigi verkiu tik kai būnu viena. Nekūkčioju, nekrūpčioju ir neklykiu. Mano skruostais tiesiog teka ašaros. Atrodo, man nėra ko verkti-turiu nuostabius tėvus, drauges, namus... Bet aš verkiu. Ne iš skausmo. Ne dėl netekties. Aš tiesiog nusivylusi. Gyvenimu. Guliu, verkiu sau ir mąstau. Gyvenimas duoda mums daugybę džiaugsmo ir gerų akimirkų, galimybių. Bet... Galų gale viską atima. Kodėl? Už ką? Bet man pikta ne dėl to, kad galų gale aš mirsiu. Verkiu dėl to, kad mirus žmogui po kiek laiko mes jo net nebeprisimename. Yra tie keli laimingieji, kuriuos prisimename jau kelis šimtus ar net tūkstančius metų, bet ir juos nublukina laikas. Man gaila visų užmirštųjų ir tų, kurie bus užmiršti. Ko gero, neįmanoma padaryti kažką, ką visi per amžius prisimintų. Bet aš stengsiuosi. Ko gero, visi stengiamės. Tačiau... Laikas-tai žirgas, žirgas be raitelio, kelyje į naktį. Protas sėdi ir klausosi, kaip jis bėga pro šalį. Aš atsistoju, nusišluostau ašaras ir vėl žengiu į neteisingą pasaulį.
-
Panašu į mane. Tik truputį. Daug galvoji apie tai, kodėl reikia gyventi, ar apskritai apie gyvenimą?
-
Mhm. Labai daug. Šiandien gal tris valandas pragulėjau bemąstydama.
-
Apie mirtį irgi galvoji matau... Perskaityk knygą ,,Juodasis angelas" (Justė Petrauskaitė) tiesiog... pasidarys lengviau.
-
Mirtininkės jūs... kada atsiras daugiau žmonių, besistengiančių mąstyt šviesiai?
-
Matyt, tu vienas iš nedaugelio, kurie šiais gyvenimo metais matai baltą pasaulį su juodu tašku kampe.
-
Sorenai, pagalvok plačiau. Suprantu, kad mano mintys vos ne savižudiškos, bet...
-
Aš bijau mirties. Kartais tiesiog mane žudo iš vidaus, kai galvoju apie mirtį. Džeine, tu ne viena. Manau, bent jau daugumai mūsų užeina tokios melancholiškos nuotaikos. Nors šiaip aš iš tų, kurie stengiasi įžvelgti pozityvius dalykus, bet ir man kartais būna sunku. We are all humans.
-
KEISTUOLIAI JŪS VISI! BIJOTE SAVĘS! AŠ IRGI BIJAU! NIEKO KEISTO. NES VISI ESAME JUODAME PASAULYJE SU BALTU TAŠKU KAMPE. ARBA ATVIRKŠČIAI. GYVENK IR NUMIRK. GALŲ GALE... žmonės, esate laisvi. Laisvi mintyje ir žodyje. Jausmuose. Ir nesurakinkite tos laisvės. Nes esate žmonės
-
Šiaip žmonės kurie bijo mirties, prieš save rankos niekad nepakels :)
-
...gal kelkitės į blevyzgas? :D Anyway, dar vienas mano kūrinys:
Apmąstymai
Mirtis. Nežinau, kas ji tokia. Žinau, tik kad liūdesio skraistę ant pečių užsimetus ir su kančios šėšėliu ji ateis ir pasiims mus visus. Tyliai. Ir siela paliks šaltą kūną, kuriame kažkada gyveno. Ir iškeliaus. Galbūt aš keista, kraupi, tačiau labai dažnai galvoju apie mirtį. Kada ji ateis manęs pasiimti. Kokiomis aplinkybėmis. Ar manęs liūdės pažįstami. Ir kas bus po jos. Nebijau mirties. Nė kiek. Jaučiu tik smalsumą. Mirtis-gyvenimo dalis, tik dar vienas nuotykis. Paskutinis, įspūdingiausias nuotykis. Nesu savižudė ar depresikė. Bent jau taip tikiuosi. Tačiau mirtis man tarytum užrakintos durys, pro kurių rakto plyšelį norisi žvilgtelėti. Juk niekas apie mirtį nežino tiesos. O tie, kurie žinojo, jau nebegali papasakoti. Tad teks ją sužinoti pačiai, kai ateis laikas. Kol kas tik mąstau. O mirtis sėdi po paslapties šydu ir laukia manęs. Laukia mūsų visų.
-
Gal čia labai ne į temą (jei taip, kaip jau daugybę kartų esu sakęs: ignoruoki mane), bet kas verčia mąstyti apie tokius dalykus kaip mirtis? Kol gyveni reikia džiaugtis gyvenimu, kai mirsi pamatysi kaip bus, sužinosi „tiesą“. Kam leisti valandas galvojant apie tai kas būtų jei niekas prie karsto neverktų ar visas kaimas išlidėti ateitų?
O dėl užmiršimo po mirties, niekas visiškai tavęs nepamirš. Pasauly gyvena daug žmonių, per savo gyvenimą sutinki jų galybę, dalis jų prisimins apie tave ir po mirties jei mirsi anksčiau, spės papasakoti savo draugams, tie saviems. Vis kažkoks pėdsakas lieka, jei įdedi daugiau pastangų - daugiau žmonių tave atsimins, ryškesnį įspaudą paliksi žmonių galvose, mažiau pastangų - mažesnį. Nuo pastangų tai priklauso ir gailėti kitų tikrai nematau prasmės.
Na, čia galbūt yra mano menkas, egoistiškas bandymas įteikti savo mintis kitiems, tačiau jei jau tokio amžiaus galvojam apie mirtį? Oh, kaip P.S. galiu pridurti, kad mirties bijo visi, tačiau kai kurie mažiau.
-
Nes po mirties būna tyla. Labai ilga. Bet mirtis - tai tik gyvenimo dalelė, mažytė pauzė nuolatiniame judėjime. Gyvenimas neturi pabaigos. Baigiasi tik pasirinkimo laikas, tą pabaigą vadiname mirtimi. Tačiau tai tik kitokios esaties pasirinkimas. Gyvendamas po mirties neatsiminsi, kad gyvenai ir prieš ją. Bet dalelė gyvenimo, buvusio prieš pauzę (mirtį), bus tavyje ir po jos.
-
Cha, Nichol, mirties bijo tikrai ne visi.
Na, o tai pauzė, ar ne, priklauso tik nuo tikėjimo...
-
O kai netiki į nieką?
-
Sorenai, visi bijo to apie ką nežino, nebent kalbi apie tas išimtis kurie laksto su šautuvais žudydami kitus ir šokinėja prieš kulkas? (Ar tokių bent yra gyvenime...) Žmogus bijo to apie ką nežino, apie mirtį žinome nedaug, tačiau žinoma jei žmogus neįtikėtinai tiki į Dievą ar dar kažką tada galbūt galvoja, kad žino apie tai ir baimė sumažėja, tačiau ar yra daug tokių kurie visiškai 100% tiki kažkuo?
Gabriele, visi tiki į kažką. Kaip galima netikėti?
-
-kreivai šypteli-
Tikėjimas susaisto. Nežinau, apie ką kalbėjo Sorenas, bet aš kalbu apie religiją. Tikėjimas suriša rankas. Aš asmeniškai kažkuo tikėdama jaučiuosi varžoma ir nesaugi. Keliamės į blevyzgas, čia juk Džeinės tema...
-
...
Rašau verkdama.
...
Tas, kuris skaitai šitai, sveikas. Jei pažysti mane, tikriausiai pažysti mane kaip nuolat šmaikštaujančią, gebančią visus prajuokinti, kiek manipuliuojančią kitais, nuolat patenkančią į bėdą, visada išsisukančią iš keblių situacijų, "kietą", nieko neimančią į širdį merginą. Bent jau taip mane apibūdintų dauguma mano pažystamų. Na, galbūt tau bus tai staigmena- ne, tai nėra visiška tiesa. Bent jau dėl neėmimo visko į širdį.
...
Taigi... Kaip jau sakiau, atrodo, kad neimu nieko į širdį. Taip, aš nekreipiu dėmesio į kitų mestas pašaipas ar komentarus. Ne jie yra problema. Problema esu aš.
...
Imu jaustis kalta. Dėl visko, ką pasakiau ar padariau. Ir dar klausimai skambantys mano galvoje. Netgi dėl smulkiausių dalykų imu jaustis prislėgta. Šiomis dienomis mane gali pravirkdyti netgi mažiausias dalykas. Ir viskas vėl apmąstymų. Dievas. Lygiai prieš devynias dienas aš nusprendžiau, kad jo nėra. Ir tiek daug apmąstymų... Kokia mano gyvenimo prasmė? Mes gyvename šiame pasaulyje lyg banda kvailų gyvulių, laukdami, kol numirsime. Dar daugiau apmąstymų... Kodėl pasaulis toks žiaurus ir neteisingas?.. Kiekvieną dieną miršta daugybė žmonių, vyksta karai, badas... Ir tai nepasikeis. Tai yra užburtas ratas. Ir tie apmąstymai, rodos,niekada nesibaigs.
...
Aš turiu tikslą. Noriu palikti žymę pasaulyje. Noriu padaryti pasaulį geresniu. Ir aš tai padarysiu.
...
-
Nepildyta istorija keliama į archyvą. Jei nori tęsti, pranešk adminams.
-
***prologas***
...mano draugė pažvelgia į mane juokdamasi.
-Pažiūrėk į šitą mulkį!-nusijuokia ji ir parodo į vieną mano klasės draugą.
Aš juokiuosi kartu. Mano klasės draugas išties atrodo juokingai- jis visada yra pasimetęs, prieš atsakant kokias dvidešimt sekundžių mykia. Be to, vaikšto susikūprinęs, jo apatinė lūpa atvipusi. Aš pažvelgiu į jį ir pikdžiugiškai sakau:
-O Dieve mano, pasižiūrėk į save. Tu toks bjaurus, kad stebiuosi, kaip tavo tėvai dar tavęs nepaliko,-sukikenu aš.
Jis išrausta ir nueina, o visa klasė nugriaudėja juoku. Jau tą pačią akimirką pasijaučiu nesmagiai, tačiau tik dar garsiau nusijuokiu.
Tą dieną grįžusi namo krentu į lovą ir imu galvoti. Mano tėvų nėra namie, aš viena. Ir dėkui Dievui, nes jie išvirstų mano kūkčiojimus. Mano skruostais rieda ašaros, nestabdau savo raudos. Esu ypač populiari, turiu daug draugų, tačiau visi mane mėgsta dėl aštraus liežuvio ir... Nežinau dėl ko. Dabar ypač blogai jaučiuosi dėl to, kad užgauliojau visus tuos vaikus. Mano širdyje-tuštuma. Aš nulipu laiptais į apačią ir paimu iš virtuvės peilį. Tą aštrų, su dantukais. Nueinu į tualetą ir pažvelgiu į veidrodį. Mano ilgi, šviesūs plaukai prilipę prie veido dėl ašarų. Akys raudonos nuo verksmo. iškeliu peilį ir kertu juo per vidinę kairiojo riešo pusę. Kraujas ima piltis į kriauklę. O aš stoviu ir spoksau sau į veidą giliai alsuodama. Peilį išmetu sau iš rankų ir pakraupusi pažvelgiu į kruviną ranką. Tačiau taip padaryti reikėjo. Tai kaip bausmė man už blogą elgesį. Kruopščiai išvalau tualetą, o ranką aprišu. Tėvams nieko nesakau. Tačiau prisižadėjau sau daugiau niekada nebesipjaustyti.
Kitą dieną nuėjusi į mokyklą atsiprašau vaiko už tai, ką padarau. Jis, kad ir kaip keista, man atleidžia. Dabar stengiuosi nebesišaipyti iš kitų. Stengiuosi užslėpti tą juodąją savo pusę.
-
Čia prologas? Tęsi? Imi jautrias temas. Bus įdomu :)
-
Taip. Bet taip buvo iš tikrųjų.
-
Oj, sugraudinai... (sarkazmas) Tik...
-
Nesugraudinau :D yra ir pakeitimų. Ne viskas tiesa.
-
Čia apie tave? :O
-
Tai kam tada? Žinau, kad nesugraudinai. Tiesiog esi pernelyg protingas žmogus, kad taip darytum.
-
Iš dalies. Sakau, bus ir pakeitimų. Nenoriu savo gyvenimo istorijos išpasakot :D
Firiele, kartais ir man būna sunku. Beje, randai nemeluoja. O randas ant kairės rankos liko.
-
Oba. Jeigu aš rašyčiau apie save knygą... pagaliau mane bent kas nors suorastų.
Anyway, lauksiu, kas bus toliau :D
-
Aš ir tikiuosi, kad mane supras. Bet turbūt beprasmiška tikėtis :D
-
Tas žmogus būsiu aš 8)
Anyway, gal man irgi rašyti...
Šiaip ar taip, tavo gyvenimėlis įdomus.
-
Mano gyvenimėlis tikra katastrofa, drauguže :D jis... Keistokas.
-
Deal. Man reikia rašyti, bus skirtingas, b paanašus :D rašyt?
So, tęsi, tikiuosi :)
-
***1 skyrius***
Esu mokykloje pirma diena po to... Kraujo kriauklėje. Sėdžiu matematikos pamokoje, šiandien paskutinėje. Matematikos pamoka paprastai man reiškia ilgą pertrauką, nes sėdžiu klasės gale, o prieš mane sėdi vienas aukštas mano draugas, tad niekas negali manęs matyti. Ir ką aš darau. Paprastai aš skaitau, piešiu arba ką nors veikiu su telefonu, tačiau dabar nenoriu daryti nieko. Aš perbraukiu piršto galiuku sau per užkrešėjusį brūkšnį ant riešo. Netrukus mokytoja trumpam išeina iš klasės, tad mano draugas atsisuka, pažvelgia į mane ir susiraukęs klausia:
-Nejaugi pjausteisi? Gal reikia pagalbos?
Aš papurtau galvą ir nusijuokiu.
-Aš? Pjaustytis? Dar ko! Ne. Vakar žirgyne netyčia užkliudžiau balno sagtį, o žirgas pradėjo eiti, tai ir liko toks brūkšnys,-atsakau jam aš.
Žinau, kad draugas manimi patikės. Aš pernelyg gerai meluoju, kad nepatikėtų. Jis man irgi nusišypso ir nusisuka, nes gryžta mokytoja. Aš atsidūstu ir imu piešti. Piešiu juodą rožę. Perteikiu gėlės vaizdą tamsiu, grafitiniu pieštuku, tad gėlė išeina tikroviška ir graži. Kai baigiu piešti gėlę, žvelgiu į ją nematydama jos grožio, tiesiog žiūriu į ją, nes neturiu kur žiūrėti. Vėl mąstau. Žinau, kad negaliu draugams sakyti tiesos- jie pagalvotų, kad man kažkas negerai su galva. Kita vertus, gal taip ir yra.
Pamokai pasibaigus, patraukiu su viena savo drauge namo. Stengiuosi elgtis taip, kaip visada, tačiau mano draugė surimtėja ir pažvelgia man į akis.
-Jei reikia pagalbos, žinai, kad gali kreiptis į mane, tiesa?
Aš tik linkteliu ir nusuku akis. Dabar nenoriu su ja kalbėtis. Parėjusi namo turiu greitai persirengti ir važiuoti į plaukimą-manęs laukia treniruotė.
Plaukioju vandenyje. Darau viską automatiškai-paneriu, rankų mostas, iškylu. Paneriu, mostas, iškylu. Ir taip visada. Vanduo-gera vieta galvoti. Gali pasinerti į savo mintis ir niekas tau netrukdys... Tą ir darau. Bandau rasti išeitį. Bandau rasti išeitį, kaip išeiti iš Uždaro rato. Nežinau, ką daryti. Jei nustosiu elgtis kaip įprasta, nežinau, kaip elgsis draugai. Aš galiu atsirasti tų vietoje, iš kurių anksčiau šaipiausi.
-
Davai gerą smūgį apmąstymams :O
-
Dėkoju. Malonu priversti žmones susimąstyti :D
-
Turbut jau žinot, kad savo knygą perkėliau į atskirą temą "atmerk akis ir apsidairyk". Nuo šiol knygą rašysiu ten, jau šiandien turbūt įdėsiu dar vieną skyrių.
-
Echhh pirmoji siaubo istorija :D
*naktinis skaitymas*
Guliu lovoje. Jau pirma valanda nakties. Vienoje mano rankoje- prožektorius, o kitoje-knyga. Šiandien šilta- juk vasara- tad dėviu tik paprastus šortus ir trumparankovę maikutę. Visas namas skendi tyloje, tik laikrodis tiksi ant mano sienos. Skaitau ypač įdomią knygą, nenorėjau nuo jos atsitraukti vakare. Ir taip būna kiekvieną naktį-kiekvieną naktį aš skaitau knygas. Mano pirštai verčia gelsvus popieriaus lapus, o akys bėgioja žodžių eilutėmis. Knyga nuotykių literatūros-ją aš ypač mėgau. Knygos veikėjai bėga nuo tariamosios blogiukiukės ilgais plaukais ir aštriais nagais, o ji juos vejasi ir... Staiga išgirstu klyksmą. Jis sklinda iš kone toliausiai esančio kambario pirmame aukšte. Mano... Mano mažosios sesutės kambario. Mano pirštai paleidžia knygą, aš akimirkai sustingstu. Kas... Kas jai nutiko?.. Mano durys turi langelį, tad matau, kaip šviesa užsidega koridoriuje, matau, gkaip mano tėvai skuba laiptais žemyn pažiūrėti, kas nutiko mano aštuonmetei sesutei. Aš atsistoju, norėdama eiti paskui juos, kai staiga išgirstu suklinkant mano mamą ir mano tėtį rėkiant:
-BĖK!
Aš akimirką sudvejoju ir tada mano širdis kone sustoja. Aš išgirstu kraupų laiptų girgždėjimą kažkam lipant viršun. Ir pamatau kraupų moters siluetą, lipantį laiptais. Jos kūnas... Keistas. Ji juda tarytum katė. Ir plaukai. Jie vilkosi žeme-tokie buvo ilgi. O aš neturiu kur bėgti. Skubiai įlipu į spintą ir stengiuosi kvėpuoti kuo tyliau. Išgirstu, kaip ji tylutėliai pradaro duris ir įeina. Sulaikau kvėpavimą. Girdžiu, kaip ji suurzgia manęs neradusi. Ir... Ji išeina. Girdžiu trinktelint lauko duris. Aš turėjau suprasti. Turėjau suprasti, kad čia kažkas ne taip. Kad viskas... Per lengva. Bet palengvėjimas apakino mane ir aš nubėgau laiptais žemyn. Koridoriuje, kraujo baloje, guli mano mama, tėtis ir sesutė. Aš verkdama prie jų pribėgu ir sugriebiu mamai už rankos, parpuolusi ant kelių.
-Ne,-sukūkčioju aš,-nepalikit manęs.
Viskas vyksta žaibiškai-lyg siaubo filme. Plieniniai mano mamos gniaužtai man surakina riešą, ir jos galva pasisuka į mane kraupiai traškėdama.
-Tai kodėl tau prie mūsų neprisijungus?-sušvokščia, beveik suurzgia mano mama.
Mane ištinka šokas. Jos akys... Juodos. Visiškai juodos. Ir iš jų bėga kraujas. Už manęs kažkas nusikvatoja ir aš staigiai atsisuku. Tai ji. Žudikė. Jos ilgieji plaukai juodi, o akys irgi juodos, o jos nagai... Gal dvidešimties centimetrų ilgio ir aštrūs kaip skustuvas. Ji suurzgia ir iššiepia dantis.
-Kvailelė.
Jos juokas yra paskutinis dalykas, kurį girdžiu, kai jos nagai įsminga man tiesiai į akis.
...
...
...
Kodėl tau prie mūsų neprisijungus?..
-
Neblogai, kaip pirmas blynas... tiesą pasakius, širdis kaip daužos O_O
-
Nepildyta tema keliama į archyvą. Norėdama pildyti, rašyk administracijai.