-
Ten, labai seniai, buvo toks kūdikis. Jis mokėjo sekti pasakas. Tos pasakos buvo labai keistos ir nešvarios, jų turinys atspindėjo Veidrodžio karalystės pasakas, nes jos buvo liūdnoos, baltoos ir šaltoos kukuruzų likimo pranašystės pėdsakas. Jų karalius mylėjo savo mamą ir niekur nesitraukė iš požeminio kalėjmo, kuriame nebuvo tamsos ir viskas spindėjo auksu ir švara. Tenai, giliai po žeme mūrininkas mūrijo kaminą, kuris turėjo tęstis nuo kalėjimo grindų į kitą žemės pusę. Tačiau kol kas jis tesiekė mažojo princo akies obuolio kraujagyslę ir nenorėjo mūrytis toliau, kad ir kiek grindų plytelės jo prašė. Tuomet tėjo graži ir ptoringa,tačiau pikta princesė ir liepė kaminui degti, kitaip jis turėsiąs išnykti į kukurūzijos malakampių laukus ir kukulių krpimo fabriko rūsyje sėdėti iki savo dienų galo.Tačiau kaminas nesutiko degti ir buvo išnaikintas į kukurūzijos malakampių laukus ir kukulių kirpimo fabriko rūsyje sėdėjo iki savo dienų galo. Tačiua kūdikis nebaigė sekti pasakų, o ne, toli gražu. Ir kiekvieną dieną jo pasakos vis labaiu atspindėjo veidrodžio karalystės pasakas. Kūdikiui buvo liepta perrašyti pasakas į kukurūzijos nutelinos kodeksą. Vėliau kūdikis mirė nuo punktualaus vėžio ir jo pasakų niekas nebeprisiminė.
-
Rašymo esmė, prasmė ir dar kažkas
Rašo prozą, nes poezijos negali pakęst.
Bando rašyt romaną, bt pasakos limpa labiau.
Rašyti ir kurti, kurt ir rašyt. Kokia to prasmė?
Malonumas, tikėjimas,jausmų išraiška.
Poezija vienam prie širdies, kitas negali pakęst.
Kurt ar skaityt? Nežinau.
Proza? tas pats, kas poezija, tik neeiliuota.
Mintis ta pati, jausmai panašūs. Tik neeiliuota.
Romanas? Jų būna įvairių. Nuotykių, fantastika...
Meilės ir kančių, Ir visgi, kokia to prasmė?
Žinoti, norėti, smlsauti ir geisti. Kentėt kartu
Su herojum. O jeine herojus, tai bent asmenybė išskirtinė.
Kentėt ir mylėt, pykti ir džiaugtis, Pažint jausmus.
O pasakos? Pasakos? Tai tik fantazija. Laiminga
Pabaiga, meilė ir ašaros. Kam to reikia?
Pasakos moko, kaip reikia mylėt. Kaip gyvent, kuo tikėt.
O pezija? Reiškia jausmus, svajas paverčia beveik
Tikrove. Svajot ir mylėt, skaityt ir tikėt.
Štai ir visa esmė...
-
Gabrielle, viskas puiku, bet be žmogaus sutikimo negalima jo nuomonės dėt į savo eilėraštį, ypač į pirmą eilutę ;D ;D ;D
-
Nenumirsi, Sorenai... Šiaip jau, neketinau niekam skelbti, kad pirmoji eilutė yra tavo žodžiai, bet kadangi pats pasiskelbei... nieko nebepadarysi... :undecided:
-
Ji vaikšto tarp pelkynų nuostabių augalų,
Medžiai ten žydi kaip akys angelų.
Ji vaikšto kaip dienos saulėtų naktų,
Jos kojos primynė rasas samanų.
Plaukai jos kaip vėjas rugiuose,
Jos rankos tarsi šaltinio vanduo.
Jos grožis nustelbia medžių šakas,
Jos akys žvelgai į sielos gelmes.
Jau viską apie ją išgirdai
Ir supratai, kad ji nuostbai labai tikrai.
Gali pabandyti atspėti, kas gi jinai,
Bet ar suprasi, kam visa tai?
-
Laiškas žmogui, kurio vardo neminėsiu...
Ak, ...............!
Kiek daug noriu pasakyti. Labai daug. Akivaizdu, kad aš nesutverta tikslumams. Fizika, matematika, chemija... Tai ne man. Aš nesuprantu tų dalykų, tačiau visur, ypač chemijoje, sugebu įžvelgti meną. Dailę. Visokiausi sraigteliai, dalelės, spalvos, lašeliai. Kaip vienas maišosi su dviem. Kaip viskas keičiasi ir juda. Galų gale, mūsų kūnai yra tobuli meno kūriniai. Figūra. Organizmas. Smegenys. Su kiekviena sekunde viskas juda, keičiasi, miršta ir vėl atgimsta. Nuolatinis judėjimas, Augimas.
Staiga, per akimirką, viskas sustoja. Judėjimas pasibaigia. Išnyksta taip apt staigiai, kaip ir atsirado. Mirtis.
Nebėra prasmės kalbėti apie judėjimą, nes viskas sutojo. Tavo kūne. Mano kūne. Bet tai tik trumpa atokvėpio akimirka. Nuolatiniame judėjime tai beveik nepastebima, beveik nesuvokiama. Saulės šviesa iki žemės keliauja aštuonias minutes. O judėjime... Tai nepastebima. Egzistuoja bet neegzistuoja. Viskas juda net po mirties. Net po atokvėpio.
Ach, gana pei tas prasmingas beprasmybes. Nusileiskime iš padebesių ir tvirtai atsistokime ant žemės. Aš kankinuosi. Manyje verda kažkokie jausmai. Galbūt tu pasakytum, kad man depresija, bet tai ne ji. Tie jausmai gilūs. Kaip tamis, neįžvelgiamo juodumo ežero gelmė. Aš pati kažkur giliai. Bet bandysiu pakilti. Atsistoti ir iškelti arnkas į viršų. Leisti enrgijai sruventi per mano prištų galiukus į kūną. Pažadu tau, kad aš atsikelsiu. Iš tamsos į šviesą. Atsikelsiu. Pažadu.
Aš...
-
Cha cha... cha... Kodėl viskas yra taip, kaip yra? O kodėl aš negaliu pakeisti pasaulio? Kodėl visi mato tai, ką nori matyti ir tai pripažįsta? Arba ne... Arba ne. O kodėl man negali išaugti sparnai? ,,Nes taip yra sutvarkytas pasaulis" pasakytų suaugę. Bet aš nesuaugusi, bet man nepatinka, kad pasaulis sutvarkytas. Noriu chaoso, netvarkos. Aš noriu mylėti ir būti mylima. (Mylėdamas rizikuoji būti nemylimas). Aš noriu gyventi ir mirti (kaip paparastas žmogus) kaip įžymybė. Nenoriu, kad mane prisimintų, kai būsiu mirusi. Noriu, kad žinotų apie mane dabar. Aš noriu kvėpuoti po vandeniu, valgyti šokoladą, spoksoti į kompiuterio ekraną laukdama, kol man atrašys. Noriu klausytis muzikos ir vaikščioti basa visais metų laikais. Aš noriu... Aš noriu... Aš visą laiką ko nors noriu ir nebaigsiu norėti. Noriu į Rojų. Noriu meilės. Noriu neapykantos, svajonių ir kelnių. Noriu turėti save ir tave (nebūtinai tą, kuris skaito). Nenoriu nenoriu nenoriu nenoriu. O nenoro dar daugiau. Net nevardinsiu, kaip nevardinau, to ko noriu. Gal tai kvaila ir keista banalu ir šlykštu, bet tai mano rašliavos ir nieko pakeist negaliu. Nebent įsivėlė rašybos klaida.
Šiandien stovėjau prie balos ir spoksojau į ją. Galvojau: kaip būtu nuostabu nuskęsti toje baloje, kad ir trumpam. Pajusti tai, ką jaučia numirę ir vėl prisikelti kaip Jėzus Kristus per velykas. Bet aš prisikelčiau ne per velykas, o tą pačią sekundę. Vienu metu būčiau ir gyva ir mirusi. AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA AAAAAAAAAAAAAAAAAA!!! (čia nevilties pilnas klyksmas). Nopriu mylėti mylėti mylėti mylėti mylėti mylėti mylėti. Ir būt mylima. Noriu nekęsti nekęsti nekęsti nekęsti. Tačiau būt nekenčiama nenoriu. Koks sudėtingas yra pasaulis ir jo gyventojų norai. tiesa, kuo gyventojas nereikšmingesnis ir mažesnis, tuo paprastesni jo noarai. Tačiau tik gyventojas. O su žmonm kitaip, nes kuo žmogus mažesnis ir paprastesnis, tuo labiau jis nori būti pastebėtas. O kuo labaiu jis pastebimas, tuo daugiau trokšta būti garbinamas. Tai toks ratas, kaip sakoma, kilimas ir leidimasis karjeros laiptais.
-
Tragikomedija, kaip pasakytų vienas mano pažįstamas :D
-
Kodėl tragikomedija? Man asmeniškai panašiau į be galo keistą mano norų sąrašą. :D
-
Ė, Liucijus :D
Na, Gabrielle, šitas toks jau labai labai keistas :D
-
Nu tai matyt. :) hey, o kuris noras stipriausias, ar pastebėjot? :D
-
Deja, pastebėjau.
-
Visi turime teisę rinktis tarp galimybių. O galimybė niekada nebūna tik viena. Jų visada bus tūkstančiai. Tik daugelis iš jų yra nepastebimos, nereikšmingos ir banalios. O viena iš dešimties tūkstančių visada atrodys patraukliausia ir didžiausia. Jei atvirai, tai patu nesuprantu, ką rašau. Tiesiog rašau.
Žmonės yra keisti padarai. Visi, ir be išimties. Daugeliui rūpi materialūs dalykai, kitam daugeliui yra svarbesnė dvasinė pusiausvyra, o tretieji apskritai nieko nesuvokia. Galite priskirti save kažkuriam iš šių trijų tipų ir siekti to tipo tikslų, tačiau tai nieko nepakeis ir mes visi vistiek būsime keisčiausi padarai žemėje.
Tau kažkas gali pasakyti, kad tu neturi savigarbos, bet tai tik jo paties nuomonė. Svarbiau yra tai, kokį save matai tu pats, kaip save vertini. O vertindamas nepamiršk to argumentuoti. Vienų savivertė yra labai aukšta, kitų labai žema, o tretieji išvis jos neturi. Vėl gali pamąstyti, kokia yra tavo savivertė.
Pasaulyje kažkas yra pasakęs, kad norėdamas pakeisti pasaulį, turi iš pradžių pakeisti save. Nėra tobulumo, tobulumas yra. Tai gali nuspręsti tik tu pats ir tik tau vienam suprantamu būdu tai pasakyti. Niekada nebus taip, kad dviejų žmonių nuomonės visiškai sutaps, nes visi pasaulį mato skirtingai. Nuomonės gali būti labai panašios, tačiau jos vis tiek skirsis kad ir viena milijardąja dalele. (Nesu tikra, ar tas žodis egzistuoja).
Lalala. Yra pliusų, yra minusų. Nemeluok. Pasakyk pliusą
-
Galvoju, tai ką galvoju, gyvenu taip, kaip noriu gyventi. Moku atstumti žmones, kurie man nereikalingi, moku bendrauti su tais, kuriais noriu. Darau viską kas man yra gerai. Nekaišiok apie mane tų dalykų, kurių nežinai. Niekas manęs čia negali pažinti ir niekas nepažins, kol aš to nenorėsiu. Nekalbėk apie mano protą, nes nežinai, koks jis. Visi turime galimybę rinktis, kuo būsime: ar draugiška naivia panelyte ar mergina, kuri renkasi tai, kas jai pačiai geriau.
O tie beprasmiški jausmai per rpg nieko nereiškia, nes iki tikros meilės labai ilgai keliaujama. Savigarbos aš turiu, nesisielok. Rašau, nes manau, kad tu esi verta susipažinti su geresniais ir labiau tinkančiais tau už mane žmonėmis. Nenoriu palydėti tavęs piktais žodžiais, nes netikiu, kad to nusipelnei. Lygiai taip pat netikiu, kad nusipelniau ir aš. Dar galiu pasakyti, kad suklydai manydama, jog esu tavo draugė. Bet klysti žmogiška ir mes visi suklystame. Nežinau, kokia bus tavo nuotaika, kai skaitysi ką parašiau, bet žinok, kad aš nuoširdžiai linkiu tau gražios ir pilnos džiaugsmų ateities.
-
Žinai, Gabrielle, tavo laiškai labai aiškiai parodo, kam jie skirti :D
-
na, tai kam skirtas pastarasis?
-
Džeine? :D
-
Taip. Ji tau pasakojo?
-
Ką pasakojo?
-
jei neapasakojo, tai gerai, jei pasakojo, irgi gerai. Nesvarbu. siūlau čia neberašyt, jei nori sužinot, ką turėjo papasakot, keliamės į pm, jei nori.
-
Chem chem. Luele, turiu tau pasakyti 1 žodį:
Atsknisk.
-
Nuo tavęs? Ar nuo ko kito? Jei nuo tavęs, tai su mielu noru, bet tik dėl to, kad pati prašei.
-
Nuo manęs, prašyčiau.
-
Tu nesupranti!!! Nė vienas nesuprantat...
Aš ką tik įžengiau paauglystėn,
Todėl visur tik juoda.
Tik juoda juoda. Baltos nėra.
Ir mintys juodos ir dvasia.
Baltos nėra, baltos nėra.
Tu nesupranti!!! Juk viskas man tik juoda...
Atnešk baltos, išliek kaip dažą.
Atnešk baltų minčių
Ir tyro balto juoko...
Naikink juodumą manyje.
Baltos ten nebeliko...
-
Gražus eilėraštis.
-
Dėkui.
-
Ar kada pagalvojai, kas tu esi?
Ar mąstei, iš kur tu?
Ar žinai, kas tavo šaknys,
Iš kur tu kilęs ir kur gimei?
Ar žinojai kad tu-
Senas kaip žemės gelmė?
Ar žinojai, kad tu-
Tik jauna atžala?
Žinojai, kad tu tik daigelis,
Sėklytė sudygusi žemėj?
Žinojai, kad tu išskirtinis,
Savaip suaugęs ir miręs?
Žinojai, kad tu iš žemės,
Mažytė žolelės sėklelė?
Žinojai, kad tu tik žolės daigelis,
Šaknim apglėbęs pasaulį?
Žinojai, kad mes tik žolė,
Auganti kur tik papuola?
Kad trokštam gyvent amžinai,
Nors esam mažyčiai daigeliai?
-
Cha.
Juk tai tik tuštuma
Širdy.
Ten jokio jausmo nėra.
Ne ten
Visi jausmai.
Jausmus atidaviau tau.
Visus, kuriuos turėjau.
Likau tuščia.
Apkabink. Priglausk.
Saugok juos.
Tai mano jausmai.
Jie tau.
Dabar aš tuščia.
Širdy.
Nejausti gera.
Nes tu nejauti
Skausmo
Liūdesio
Pykčio...
Tik jie tebuvo
Širdy.
Paleisk. Nebeglausk.
Nesaugok jų.
Tai mano jausmai.
Jie man.
Liūdėti ir pykti.
Kentėti skausmą.
Nesaugok jų.
Grąžink.
Vieną per pusę
Padalink.
Padalink mano meilę per pusę.
Kad jaustum.
Kad jaustum.
-
Tas antras eilėraštis tinka staccato stilium :D bet kažkas nemoka apsispręsti, ko iš kitų reikalauti :D
-
:D tik tada, kai kalba eina apie jausmus.
-
Nejauti nieko. O skausmas tarsi sugrąžina į tas dienas, kai buvai isčiose. Mažas, susirietęs ir visas galūnes prispaudęs prie kūno. Skausmas apnuogina, suplėšo drabužius. Lieki stovėti nuogas, vienas pats su savo skausmu. Įsispraudi į kampą ir stipriai užsimerkęs suspaudi galvą delnais, kojas pritrauki prie kūno ir bandai pabėgti. Bėgi save spausdamas ir pančiodamas beprotybe. Kuo toliau nuo skausmo, nuo dvasinio ir fizinio skausmo. Paskui stipriai prispausti vokai atsipalaiduoja, rankos nukrinta, o kojos nuslysta tolyn nuo kūno. Siela ilsisi. Skausmas pranyksta ir siela ilsisi. Ilgai būni šioje būsenoje. Tarsi miegodamas, bet nemiegi. Protas nemiga. Jis ieško logiško paaiškinimo apie skausmo priežastį. Bet siela nekreipia dėmesio į protą. Ji ilsisi. Skausmas, kurį ką tik patyrei, kilo ne iš fizinių veiksmų. Jis kilo iš tavęs. Tiesiog. Pamažėle ėmė kurtis kažkuriame tavo sielos kamputyje. Tavo kūnas jo reikalavo. Jam reikėjo skausmo. Reikėjo supančioti save beprotybe ir sukausčius pabėgti. Nuo to paties skausmo.
Kaip kūdikis isčiose
Sugrįžai į pradžią.
Pajutęs skausmą
Sukaustei save
Beprotybės pančiais.
Bandei pabėgti
Spausdamas galvą,
Užmerkęs akis
Matei tik tamsą.
Tamsa nugalėjo,
Beprotybė padėjo.
Pančiais sukaustęs
Pabėgai nuo skausmo.
Vokai atsileido,
Rankos nukrito,
Kūnas suglebo.
Siela ilsisi.
Skausmas paliko.
Sielai nerūpi, nes ji tik ilsisi.
-
Moteris ant stogo
Sėdėjo kartą vieniša
Ant raudončerpio namo stogo
Pabėgus moteris balta
Suknia ir vėriniu ant kaklo.
Jos skruostu lyg per dykumą
Riedėjo ašara bespalvė
Ir moteris ta vieniša
Jėgų pristigo ją nubraukti.
Karvelis baltas iš dangaus
Šalia nutūpęs sumirksėjo
Juodom akutėm ir švelniai
Burkuodamas ją guost pradėjo.
Bet moteris jo nesiklausė
Sėdėdama tenai.
Ji ilgesingai pažvelgė
Į sutemas aukštai.
,,Sudie, žiaurus pasauli!"
Suriko moteris liūdnai.
Ant stogo krašto atsistojus
Nušoko gatvėn iš aukštai.
-
Buvau lyg sapne. Ne visai suvokiau, kas vyksta, bet buvau turbūt gana laiminga. Tik ten, giliai giliai, po krūtine, labai arti širdies, kirbėjo kažkoks keistas jausmas. Lyg perspėjimas, kad kažkas ne taip. Kažkas, ko aš nepajėgiau suprasti. Tačiau viskas, žiūrint iš išorės, atrodė taip, kaip ir turi būti: aš, apsivilkusi ilga balta, gal per daug paprasta suknele, įsikibusi dėdei į parankę, įžengiau pro tas duris. Daugybė laimingų ir šypsančių veidų. O ten, pačiam gale, laukė jis. Tas, su kuriuo turėjau praleisti visas likusias savo laimingo gyvenimo dienas. Šypsojausi, lėtai žingsniuodama pirmyn, grojant iškilmingai muzikai. Maniau, kad tai bus laimingiausia akimirka mano gyvenime.
Tas atstumas, atrodęs toks ilgas, sutrumpėjo iki kelių žingsnių. Nuo nepaliaujamo šypsojimo ėmė skaudėti skruostus, bet nepajėgiau užsičiaupti. Vis dar jaučiausi lyg sapne, lyg išsipildžiusioje svajonėje. Pamiršau tą perspėjantį kirbėjimą po krūtine. Žinojau, kad jokiu būdu nesugebėčiau būti nelaiminga būtent tą akimirką. Pilve skraidė drugeliai, įsivaizdavau, kad geltoni ir rožiniai, kaip rožės mano puokštėje.
Tačiau kai ant savo dilbio pajutau šaltus, nuo prakaito lipnius pirštus, suvokiau, kad kažkas tikrai negerai. Nuleidau akis, nedrįsau pažvelgti į jo veidą. Šypseną vos įstengiau išlaikyti tokią pačią. Man sukaustė nepaaiškinama, ledinė baimė, kad tiek metų puoselėta ir auginta svajonė per kelias sekundes gali sudužti į smulkiausias daleles. Kažkodėl nė kiek neabejojau, kad pažvelgusi aukštyn, išvysiu žiaurios šypsenos iškreiptą jo veidą.
-
Man patiko :) gana savotiška. Tiesa, turi talentą, bet jeigu norėtum plėtoti toliau, reikėtų rimuoti ne dainuojamai, jeigu nori kurti dainas, bet kažkam rimčiau reikia kitokio ritmo. Tqrkim, viskas buvo heblogai... nebūsiu kritikė, taigi nieko daugiau nebesakysiu :) bet jeigu reikės smulkesnės nuomonės - pm. Daugiau kaip ir viskas gerai. Tragiška pabaiga pabai gražiai gavosi... Išvis lengvai susiėjo, buvo malonu skaityti.
Tavo prozos kūrinėlis buvo parašytas įdomiai, bet suslydo ne taip lengvai, kaip eilėraštis. Sakau, kritikuoti tikrai nenoriu, tad tik per pm rašysiu minusus, o pliusiukai... įdomi tema, gal pritrūko kiek vaizdingumo jausmams, bet realiai gražiai kuri :)
-
Ane, Jeka? Tas eilėraštsi specialiai parašytas tokiu ritmu. Jis turėjo būti humoristinis, bet paukštelis atskrido ir pačiulbėjo, kad turi baigtis tragiškai. Ritmas yra specialiai toks. Vadinamasis prozos kūrinėlis turės tęsinį, jeigu bus pageidaujančių daugiau nei du, kelsiu čia, o jei tik du kokie, rašysiu į pm. Kritikos aš nebijau, jei tik ji yra pagrįsta, tad kritikuok kiek tik tau norisi, aš priimu ir kartais atsikertu, jei ji nepagrįsta. Visus minusus drąsiai keli čia, Jekaterina, man nebaisu. Su jausmais nežadu įsivažiuoti, svarbiausi ne jie, o tai, kas vyksta.
-
Rašyk antrą dalį ir viskas. :D
-
Vat būtent, rašyk ir viskas... žiūrėsim, kas bus toliau :)
Na, nežinau. Dėl jausmų su tavimi nesutinku, nes ypatingai gražu, kai vaizdžiai perteikiamos emocijos bei trumpi veiksmai, kas yra ganėtinai sunku. Hm, tiesiog paklausiu, tas eilėraštis buvo dainuojamoji poezija, ar ne?
-
Nebuvo.
-
Gerai, aišku.
-
- Man irgi skauda... – pasakiau. O tada buvo tyla. Ta, kuri skaudina labiau už žodžius.
-
Žėkti, žėkit žėėėėkit: vyko burtų trikovės turnyras, ane? Ir vieną dieną aš tiesiog prisėdau prie kompiuterio, nutaikiau pirštus ant klaviatūros, kad nuolatos spaudinėtų ctrl+c ir ctrl+v, ir pradėjau kopint tekstą iš hogo, bei peistint į word'ą. Perkėliau visą Gabrielės Devertes ,,karjeros istoriją'' į tą tą tekstų kurpimo daiktą kompiuteryje ir šiek tiek (labai mažai) pakoregavusi palikau. Gavosi trisdešimt penkių puslapių apysaka parašyta vienuoliktu šriftu. Tiesa, ji nėra baigta, trūksta trečiosios užduoties ir pabaigos baliaus ar kažko panašaus, kai kur neaišku, kas ko klausia ir atsakymai atrodo nei į tvorą nei į mietą. Tai yra žalias, neišbaigtas ir daaaaauuuug koregavimo reikalaujantis veikalas, tačiau jei kas tingi skaityt, galėčiau sukelti čia po skyrelį. :) Beje, skaitomuoju režimu susidaro šimtas septyni puslapiai.
-
Twenty Five Ways How To Get Off The Well
(Dvidešimt penki būdai, kaip išlipti iš šulinio)
-
Kaip su ja susitaikyt? Kaip jai pasakyt, kad man užkniso apsimest, kad viskas, ką ji daro, apie ką kalba ir panašaiai, yra tobulai įdomu ir teisinga. Ji piktinasi, kad kiti jai užkrauna savo problemas, piktinasi, kad kiti pavydi jai ar kaltiną ją, tačiau nesusivokia pasidomėti, kurių galų. O kai netyčiom sužino, absoliučiai nieko nedaro, kad kiti pasijustų geriau, bendraudami su ja. Taip, galbūt kažkas jai išsipasakoja, išdėsto problemas. O ji grįžus namo tėvams ima prorėksmiu aiškinti, kaip ją visi užknisa, kokia ta durna, kad pasakojasi, kokia ana durna, kad nando gaut dėmesio, koks trečias durnas, kad yra durnas. Atseit, patys kalti, kad gyvenat. Žmogau, susiprask gi!! Kiti jai pasakojasi, nes tikisi, kad ji padės kažkaip, patars.. Gal kažkas jai pavydi kokios tai suknelės, nu bet ar tai priežastis visam pasauliui išrėkti, kad ana durna, nes pavydi. Pavydas irgi jausmas. Kodėl mano, kad visi, kiriuos ji mėgsta, turi jai pritart, ypač geriausia draugė, ant kurios ji supyksta, nes ši nenori pažindintis ir bendrauti su jos kitais draugais. Nu bet ar paklausė kodėl? Nepaklausė, tik papūtė lūpas, nusikeiė ir pasiruošė visą vakarą būti paniurusi. O draugė tyliai ramiai susitaikė su tuo ir nusileido. Ji pažadėjo, kad jos galės išeiti, jei jie draugę ignoruos. Tačiau buvo atvirkščiai ir draugė ignoravo jujs, o prasėdėjusi dvi valandas atsistojo ir išėjo. Ir bum, ant jos ėmė rėkti ju, kam išėjo ir bla bla. Ne, panelyt, man užkniso taikstytis prie tavęs. Užkniso tylėti. Todėl kai pradėjau kalbėti, reikštis, ji tik pareiškė: ,, tu mane kaltini, taip? " o dar vaizduoja draugę. Ne, mieloji, man gana. Apsišik vietoj, bet man rimtai jau iki kaklo. Va, pasakiau kas negerai, dabar virškink.
-
Aha. Nu, manau, man nekomentuot, kadangi viskas ir taip aišku, kas čia ir su kuo.
Gal tas žmogus, sužinojęs tiesą, pasijus geriau...
-
Pfft
-
Šiaip ar taip - priminei gerą posakį. O tas... hm... ,,rašinys" tiesiog geri žodžiai. Labai nuoširdūs.
-
Kokį posakį?
-
Visi tokie idiotai. O aš tokia faina. Nu ir kas, kad pasikėlus. Vis tiek fainesnė už kitus idiotus.
-
Eh, Aurelija, kiek kartu bandziau su tavim taikytis... Vaziavau pas tave i namus, bandziau issiaiskinti, norejau taikytis. Bet man reikejo laiko.
Plius, padarei is muses drambli. :) beje, as nepuciu lupu. :D o siaip, nieko tevams nepasakoju, nera tokio zmogaus, kuriam viska issipasakoju. Labai geras daiktas yra pagalve. :D arba kate :D
Dabar visi galvos "uch, kokia Gabriella bloga ir neisaukleta..."
-
Kasnelis pradėto kūrinėlio:
Žydroji paukštė
Lijo. Dangus buvo toks pilkas ir nuobodus, kad net bloga. Akmenimis grįstame kieme telkšojo balutės, jose atsispindėjo plikos medžių viršūnės. Liūdnas senovinis žibintas blausiai spingsojo pilkai ir niūriai popietės prietemai suteikdamas šiek tiek jaukumo. Tačiau net tas vienintelis jaukia šilta šviesa spingsintis žibintas nesugebėjo į Paukštės pasaulį įlieti džiaugsmo.
Paukštė, net taip kaip jos neįprastas vardas, buvo niekuo neišsiskirianti, paprasta asmenybė. Jos pačios nuomone, Paukštė buvo tiesiog pilka. Ji dažnai stovėdavo priešais didelį veidrodį prieškambaryje ir spoksodama į savo atvaizdą daugybę kartų norėdavo būti gražesnė. Keisti sidabro spalvos stori plaukai su melsvu atspalviu, riesta nosis ir keik per putlios lūpos, ilgos kojos ir rankos, maža krūtinė ir jokių apvalių klubų. Paukštei patiko jos akys - jos buvo vaiskiai žydros, kaip vasarinis giedras dangus ir dar šviesesnės - ir vardas. Bet niekas į akis nekreipdavo dėmesio, o iš vardo juokdavosi. Dažniausiai žmonės pastebėdavo tik nušiurusius pilkus plaukus išsišakojusiais galiukais ir riestą nosį.
Paukštė stovėjo palėpėje priešais apmūsojusį trikampį langelį ir spoksojo į lietų lauke. Toks pat pilkas ir nuobodus kaip aš, pamanė mergina. Bet lietus jai patiko. Buvo raminantis. Tylus ir ritmingas krentančių lašų barbenimas į raudonomis čerpėmis dengtą palėpės stogą buvo vienintelis garsas, kurį Paukštė pripažino kaip tikrai gražų. Ji nekentė muzikos. Nekentė apskritai jokių garsų. Gailėjosi, kad negimė kurčia. Apskritai, Paukštėje būtų labai sunku rasti ką nors, kas jai patinka. Apie lietų, akis ir vardą niekas nežinojo, bet tai turbūt ir buvo vieninteliai dalykai, kuriuos ji mėgo.
- Tik pabaigsiu tą suknistą mokyklą ir išskrisiu į Naująją Zelandiją, - sumurmėjo riestanosė. Naujosios Zelandijos Paukštė irgi nekentė.
Taip spoksant į rūke paskendusią gatvę, merginos dėmesį patraukė juodas šešėlis, pasirodęs šviesos rate aplink senovinį žibintą. Paukštė išsitiesė ir prisimerkusi prispaudė nosį prie aplyto langelios tiklo bandydama ką nors įžiūrėti. Šešėlis sujudėjo ir Paukštei pasirodė, kad po senuoju žibintu stovi žmogus. Pfft, ir nieko čia nusotabaus, pagalvojo ji ir buvo benusisukanti į kambario gilumą, tačiau žmogus lauke pakėlė ranką ir pamojo Paukštei. Mergaitė priblokšta vėl prikišo viedą prie lango galvodama, ar tik jai nepasivaideno. Pasirodo, ne. Žmogus dar kartą pamojavo ranka tarsi kviesdamas išeiti laukan. Paukštė nežinia kokių jėgų vejama išėjo į koridorių ir čiupusi į sieną atremtą nekenčiamą skėti atsirakino duris ir išėjo į laiptinę. Bėgdama laiptais žemyn staiga sustojo. Ryžtas bėgti ir susitikti kažkur dingo. Juk ji net nežino, kas ją kviečia, kodėl. Tačiau lygiai taip pat, kaip jautė nežinomybės baimę, jautė nenugalimą norą susitikti su šešėliu po senuoju žibintu, tad nusileido laiptais iki pat apačios ir atidarė laiptinės duris. Pakvipo lietumi ir drėgme, Paukštė išskleidė skėtį. Pasigirdo tykus barbenimas. Mergina paėjo keletą žingsnių į priekį ir sustojo prie pat šviesos, sklindančios pro atviras laiptinės duris, stačiakampio krašto. Už kelių metrų nuo Paukštės stovėjo senasis žibintas, paskendęs rūke ir po juo stovintis žmogus. Paukštė sudrebėjo.
- Kas čia? – sušnabždėjo taip, kad niekas nebūtų galėjęs išgirsti.
Tačiau šešėlis po žibintu išgirdo. Pasigirdo tylus kaip varpelis skaidrus juokas, neleidžiantis suabejoti, kad paslaptingasis žmogus yra moteris. Ji žengė artyn ir Paukštė išsigando. Kojos tarsi prilipo prie kiemelio grindinio. Mergina sulaikė kvapą. Moteriai priėjus visai arti, pasirodė, kad ji vilki dvidešimt pirmam amžiui visiškai neįprastus drabužius: baltą suknelę ar sijoną iki pat kulkšnių, kurio kraštelis matėsi po juodu apsiaustu su gobtuvu, apsiavusi ji buvo plonais žalios verstos odos žemakalniais suvarstomais bateliais, kurie akivaizdžiai nebuvo skirti lietingam orui, tad buvo kiaurai permirkę. Į kokį teatrą aš papuoliau? – dingtelėjo Paukštei, o tuo tarpu keistoji moteris nusitraukė nuo galvos gobtuvą ir nusišypsojusi giedra šypsena tarė:
- Aš vardu Gluosnė. Paukšte, einam su manim, - pakvietė Gluosnė ištiesdama ranką link Paukštės.
- Kodėl? – įtariai paklausė mergina. Gluosne save vadinanti moteris vėl nusijuokė tuo savo skaidriu lyg varpelis juoku ir pastvėrusi Paukštei už rankos nusivedė tolyn per kiemelį. O Paukštė, pati savimi stebėdamasi, leidosi kažkur vedama nepažįstamos keistai apsirengusios moters. Šioji pro žaliomis gebenėmis apaugusią arką sienoje, juosiančioje kiemelį, išsivedė Paukštę į gatvę.
-
Įdomiai, tik man vienas klausimas kyla : kaip Paukštei nebuvo keista, kad Gluosnė žino jos varda?
-
Čia kažkada rašytos miniatiūros (ar kas ten buvo) tęsinys, ar ne? Nes prisimenu dar tavo kūrinį :) vis dėlto, jeigu nenumirs noras rašyti, kaip daug kam nutinka, bus gerai... anyway, visada skaitysiu @) tik kas užkliuvo, kad labai dažnai minėjai ,,Paukštė", bet protas man sakė, kad specialiai, nes nenorėjai rašyti ,,mergina" :D nu ką, belieka laukti šito įdomaus kūrinėlio tęsinio :)
-
Dėl Gluosnės žinojimo, tai - reikės šitą paminėti- Paukštė lyg sapne. Apdujusi ir biški nesusigaudo. Lyg pavartojus.
Jeka, tavo protas tave nuvylė. Perskaičiau dabar pati ir man irgi kliūna per dažnas vardo karyojimas. Reikės pakeisti. :D
-
Supratau, aišku. :)
Gera rašliava, turėtum pratęsti :)
-
Matai, pas tave dažnai toks stilius būna, nes kelis kart minėjau, kad kartoji ir sakydavai, kad specialiai, tai... :D
Būtinai :) nemirt pvz. kaip aš kad mirštu...
-
Dulkėta žemė
Žmogus, kurs niekados nemiršta,
Pasukęs galvą atgalios,
Nužvelgdamas nueitą kelią
Galvojo:
Gal verta man sustot?
Juk šitiek metų keliavau per dykumas,
nesukdamas galvos, kodėl žingsniuoju.
Akis užmatė vien tik lygumas.
Svarsčiau:
Bene nueisiu aš į rojų?
Vien pėdsakais dulkėtoj žemėj
Žymėdamasis kelią nužingsniuotą
Kaip nuobožioj nesuvaidintoj pjesėj
Mąsčiau:
Galbūt keliauti man likimo lemta?
Jis mąstė, svarstė ir galvojo,
Paniręs į besotę tylą:
Sustot? Žingsniuot toliau?
Su abejonėm:
Atsakymus gyvenimas nutyli.
-
Tema nepildyta daugiau kaip mėnesį, todėl keliama į archyvą.
-
Radau tavo laišką. Jis ilgas. Jame atskleista tavo vienintelė meilės istorija, trukusi kelias valandas. Jame tu lauki atsakymo. Jame iškeli mane į žvaigždes ir aš staiga suprantu, kaip žemai nukritau. Jis nuoširdus ir su daugybe klaidų. Jis ilgas. Jis parašytas prieš dvejus su puse metų. Jis reikalauja būti įrėmintas ir pakabintas garbingoje vietoje. Jis - dalelė tavęs, rašalu permerkusi popierių. Dalelė tavęs, gyvenanti su manimi. Tau buvo dvylika. Jis parašytas kovo mėnesį. Prieš rašydama mąstei visą savaitgalį (rekordas!). Nors jau praėjo 42 minutės pirmadienio, sveikinu tave su penkioliktuoju gimtadieniu. Dar kartą. Tu esi geras žmogus. Nemoki šypsotis, kai tau liūdna. Vadinasi, esi tikra. Iš kūno ir kraujo, be kaukės. Ir turi širdį, kurią gaubia siela (ne pati tyriausia, bet ką padarysi). Tu, šiaip ar taip, esi.
-
Skaitytojai, kurie neparodo, kad yra, kreipiuosi į jus visa (ar bent dalimi) savo esatimi:
Aš rašau. Ir vėl. Nepabaigusi, ką pradėjau. Pradėjau rašyti ,,Lėlininkė". O įžanga, kuri bus prieinama visiems, yra tokia:
Lėlė yra lėlė. Ji negali būti žmogaus atspindys. Lygiai taip pat, kaip katė yra katė. Katė juk nėra šuns šešėlis? Ne. Katė yra viena. Šuo yra viena. Lėlė irgi yra viena.
O Lėlininkė - visai kas kita.
Jei netyčia atsirastų norinčių gabalėlio pradėto kūrinio, rašykite. Gausite asmeniškai, jums parinktą vietą. Ačiū, kad esate, net jeigu jūsų nėra.
-
Aš noriu c;
-
Aš irgi noriu c:
-
Mielieji! Turiu wattpad'ą, tad jeigu įdomu - jis čia (https://www.wattpad.com/user/Shiaip_Kashkas). :) Visiems paadu, kad greita jame atsiras naujų mano kūrybos vaisių.
-
Na štai, po šiokių tokių nesklandumų wattpad, naujai įkurta pradžia ir pirmasis skyrius: Trijų Tautų Legenda (https://www.wattpad.com/user/Threeanne)
Labai tikiuos komentarų, kritikos ir panašių dalykų. :)
-
Tadam Tadaaam!
Antras Trijų Tautų Legenodos skyrius! (https://www.wattpad.com/190395704-trij%C5%B3-taut%C5%B3-legenda-antrasis)
-
Užrakinta, surakinta, surišta.