Hogvartsas.LT

Magiški pokalbiai => Rašytojų būrelis => Apie viską => Istorijų archyvas => Temą pradėjo: Kasiopėja Evers Spalio 24, 2014, 10:40:30 pm

Antraštė: Sudužęs stiklas
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 24, 2014, 10:40:30 pm
Prologas

Žemę gaubė tirštas rūkas, o asfaltą plakė lietus. Visi sėdėjo namuose, jaukiai susisukę į antklodes ar susigrūdę prie židinio. Ir niekas tuo momentu net nesistengė atkreipti dėmesį į mažytę, miesto centre esančią mažytę sendaikčių parduotuvėlę. Išskyrus ją.
Ji buvo pagyvenusi, jau gal septintą dešimtį perkopusi moteriškė. Mieste ji buvo laikoma atsiskyrėle. Ragana. Niekas į ją per daug nearegavo, bet visi žinojo: su ja neprasidėk. Ji velnio nešta ir pamesta. Gali užsitraukti baisią nemalonę.
Kad ir kokia ragana ji bebūtų, ji slankiojo po sendaikčių parduotuvę. Šmirinėjo nuo vieno kampo, link kito, tarsi kažko ieškodama.
Niekas nežinojo, ko ji ten ieškojo. Bet viena buvo aišku.
Kitą savaitę, prie močiutės, kuri neseniai buvo susiriejusi su ragana, buto durų, buvo pristatytas didelis, žmogaus dydžio paketas. Jį pristačius, niekas daugiau nebematė nei raganos, nei senutės.


1 skyrius

Šalta. Labai šalta. Viskas, ką tuo metu jutau buvo tik šaltis. Kažkas, gruodžio vidury, paliko mano langą pravirą. Šiurpoka. Šiame bute, kurį man dosniai, su visais baldais paliko močiutė, gyvenau viena. Niekas kitas neturėjo buto raktų. Aš priėjau mažais žingsneliais ir uždariau langą. Kambarys skendėjo saulės spinduliuose, kurie nieko nešildė, kol mano akys užkliuvo už veidrodžio. Jo viršutinis kampas buvo padengtas šerkšnu. Lyg kažkas jį būtų pastatęs lauke visai nakčiai. Ir tas veidrodis, kaip viskas šiame bute, priklausė mano močiutei. Tas veidrodis man beveik patiko. Jis buvo mano ūgio, man tai buvo labai paranku... Bet aš  jaučiau kažką tokio, sklindančio iš jo.
Aš net nežinau kas tas kažkas. Tai lyg jausmas, kuris šaldo visą kūną, kelia svaigulį bei pykinimą. Tas jausmas buvo vienintelė priežastis, dėl kurios aš stovėjau nuo jo atokiau, bet taip, kad vis tiek galėčiau žiūrėti į savo atvaizdą. Kartais, naktimis, po eilinių košmarų apie savo mirtį, matau savo atvaizdą tame veidrodyje kraupiai besišypsantį man. Tas irgi labai keista. Besišypsantis atvaizdas, praviras langas, apledėjęs veidrodis... Visa tai kėlė man šiurpą.
Aš koja paspyriau sąsiuvinį. Jis išdidžiai skelbė "Afroditės Dienoraštis. Tik paliesk, mirsi nespėjęs mirktelėti". Jis buvo atsivertęs ties tuo puslapiu, kuriame rašiau apie pirmąjį savo košmarą. Keistą košmarą. Sapnavau save, mirštančią veidrodyje. Savo veidrodyje. Atsisėdau ant žemės ir verčiau lapus. Visi mano košmarai. Ir kiekviename iš jų buvo paminėtas veidrodis. Mano veidrodis.
-Nagi, Afro, judinkis,-pasakiau pati sau, stodamasi ir slinkdama į virtuvę. Išsivirusi arbatos, aš pamažu grįžinėjau į savo kambarį.
Puodukas išslydo man iš rankų, karšta arbata apliedamas kilimą ir mano kojų pirštus. Bet aš nieko nejaučiau. Tik tą patį šaltį. Langas vėl buvo praviras. Dienoraštis buvo atsivertęs ties tuo puslapiu, su pirmuoju košmaru ir gulėjo prieš veidrodį. Veidrodis buvo pasidengęs dar storesniu sluoksniu šerkšno.
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 25, 2014, 05:10:52 pm
Puiku :) Labai įdomu!
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Brielle Siri Devers Spalio 25, 2014, 08:00:43 pm
Varyk toliau. Ir be kalbų. Tiewsiog kurk ir viskas.  ;)
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Klerė Hikari Spalio 25, 2014, 10:16:41 pm
Keista, bet labai įdomu. Reikalauju tęsinio :D
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Liuse Paik Spalio 25, 2014, 10:52:04 pm
Siaubo filmas.... :) Sudomino
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Džeinė Meko Spalio 26, 2014, 07:24:21 am
Dar dar dar!!!! :D
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 28, 2014, 11:07:13 am
Ačiū visiems labai už nuomones :)
Ir maža pastabėlė : Mano istorijoje viskas praktiškai vyksta naktimis, tai, nenustebkit, jeigu taip šokinės ;)


Sėdėjau savo kambaryje, lovoje, susisupusi į antklodę ir ant kelių pasidėjusi nešiojamą kompiuterį. Sėdėjau, kad ir kaip bebūtų keista, tvarkingame kambaryje. Ne sumaltoje kebeknėje, dėl kurios taip pykausi su mama. Afrodite, jei nesusitvarkysi kambario, jokia Kaja čia nenakvos! Afrodite, jeigu tuoj pat nesusitvarkysi savo jovalo, gali pamiršt apie Metą! Tada aš supykusi trenkdavau kambario durimis, ir sėdėdavau drabužių krūvoje kelias valandas. Kol negavau šito buto. Tada man buvo laisvė. Nebet sužinodavau, kad atvyksta mama.
Kad ir kaip ten bebūtų, aš sedėjau visagalėje Google, į paieškos laukelį įvedusi ,,veidrodis".  Galiu save pagirti: radau begales veidrodžio skelbimų ir krūvas veidrodžio nuotraukų. Pasiplok pati sau. Prie žodžio ,,veidrodis" pridėjau ,,apšerkšnijęs". Tas pats rezultatas. Kad tave kur. Užvėriau kompiuterį ir atsidusau.
Langą jau buvau uždariusi, dienoraštį įkišusi į stalčių. Bet kambarį vis tiek buvo šalta. Buvau ir pabandžiusi nugramdyti nuo veidrodžio šerkšną, bet mano pastangos buvo bergždžios.
Taip ir praėjo visa diena. Sėdint Google, gremžiant šerkšną, ar šiaip gulinėjant. Kol atėjo vakaras.
Įropojau į lovą, užsidengiau antklode iki pat smakro. Nežinojau kas bus, bet čia vyksta kažkas nepaaiškinamai keisto. Šaltis lindo po antklode ir kandžiojo mano odą, o iš burnos galima  buvo įžiūrėti mažus baltus garų kamuoliukus...
Vaikščiojau po salę. Tai buvo didelė salė, šiek tiek priminė šokių salę, kurioje aš šokau būdama aštuonerių. Čia buvo veidrodžiai iš visų keturių pusių, bet kažkas buvo ne taip. Pačiame viduryje buvo pastatytas mano veidrodis. Mažais žingsniais aš prie jo priėjau. Mano atvaizdas man nusišypsojo. Atvaizdo akys blykstelėjo raudonai, rodės, kad vietoj dantų, matėsi iltys. Nusmelkė keistas skausmas smilkinyje, lyg kažkas būtų paleidęs stiklo šukę tenais. Paniškai apsižvalgiau. Visuose veidrodžiuose buvau aš, kraupiai šypsojausi ir blyksėjau raudonomis akimis, o smilkinyje beprotiškai kažkas tvinkčiojo...
Atsisėdau lovoje išpilta šalto prakaito. Vakar sapnavau, kad mane kažkas nusitempia į veidrodį, šiandien vėl... Kas. Per. Nesąmonė? Suleidau pirštus į plaukus. Nykščiu perbraukiau per smilkinį, būgštaudama, kad ten gali kas nors būti. Panašu, kad mano būgštavimai pasitvirtino. Apčiuopiau kažką šilto ir skysto, tekančio iš ten. Pažiūrėjau į pirštus. Į savo kruvinus pirštus.
Veidrodis stovėjo prieš mano lovą, jo kairės pusės apačia buvo apterliota krauju, o šerkšno viršuje nebebuvo. Pro pravirą langą, pūtė stiprus vėjas, visi popieriai lakstė aplinkui, o veidrodis net nesudrebėjo. O mano dienoraštis vėl gulėjo prieš veidrodį, ant mano lovos, atverstas ties tuščiu puslapiu, kuriame buvo krauju nupieštas skilęs veidrodis...
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Spalio 28, 2014, 11:13:09 am
Kietai. Bet kažkodėl paskutinis sakinys šypseną kelia. Bet šiaip fantastiška :)
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Džeinė Meko Spalio 28, 2014, 11:16:44 am
Idomu ;)
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 20, 2014, 07:35:08 pm
Taip jau išėjo, kad ši mano istorija [realiai ji buv skirta konkursui] buvo baigta anksčiau, nei aš tikėjausi. Tai keliu visus tuos savo tris lapus, kas netingi, pasiskaitykit.
Btw, ten dalis yra ir iš šitų gabalų, kur čia kėliau, tai kas skaitė galės ir praleist.


Prologas

Žemę gaubė tirštas rūkas, o asfaltą plakė lietus. Visi sėdėjo namuose, jaukiai susisukę į antklodes ar susigrūdę prie židinio. Ir niekas tuo momentu net nesistengė atkreipti dėmesį į miesto centre esančią mažytę sendaikčių parduotuvėlę. Išskyrus ją.
Ji buvo pagyvenusi, jau gal septintą dešimtį perkopusi moteriškė. Mieste ji buvo laikoma atsiskyrėle. Ragana. Niekas į ją per daug nereagavo, bet visi žinojo: su ja neprasidėk. Ji velnio nešta ir pamesta. Gali užsitraukti baisią nemalonę.
Nors ir ragana, ji vis tiek slankiojo po sendaikčių parduotuvę. Šmirinėjo iš vieno kampo į  kitą, tarsi kažko ieškodama.
Niekas nežinojo, ko ji ten ieškojo. Bet viena buvo aišku.
Kitą savaitę, prie močiutės, kuri neseniai buvo susiriejusi su ragana, buto durų, buvo pristatytas didelis, žmogaus dydžio paketas. Jį pristačius, niekas daugiau nebematė nei raganos, nei senutės...





Sausio 15 diena
Šalta. Labai šalta. Viskas, ką tuo metu jutau buvo tik šaltis. Kažkas gruodžio vidury paliko mano langą pravirą. Šiurpoka. Šiame bute, kurį man dosniai su visais baldais paliko močiutė, gyvenau viena. Niekas kitas neturėjo buto raktų. Aš priėjau mažais žingsneliais ir uždariau langą. Kambarys skendėjo saulės spinduliuose, kurie nieko nešildė, kol mano akys užkliuvo už veidrodžio. Jo viršutinis kampas buvo padengtas šerkšnu. Lyg kažkas jį būtų pastatęs lauke visai nakčiai. Ir tas veidrodis, kaip viskas šiame bute, priklausė mano močiutei. Tas veidrodis man beveik patiko. Jis buvo mano ūgio, man tai buvo labai paranku... Bet aš  jaučiau kažką tokio, sklindančio iš jo.
Aš net nežinau, kas tas kažkas. Tai lyg jausmas, kuris šaldo visą kūną, kelia svaigulį bei pykinimą. Tas jausmas buvo vienintelė priežastis, dėl kurios aš stovėjau nuo jo atokiau, bet taip, kad vis tiek galėčiau žiūrėti į savo atvaizdą. Kartais naktimis po eilinių košmarų apie savo mirtį, matau tame veidrodyje savo atvaizdą, kraupiai besišypsantį man. Tas irgi labai keista. Besišypsantis atvaizdas, praviras langas, apledėjęs veidrodis... Visa tai kėlė man šiurpą.
Aš koja paspyriau sąsiuvinį. Jis išdidžiai skelbė: „Afroditės Dienoraštis. Tik paliesk, mirsi nespėjęs mirktelėti." Jis buvo atsivertęs ties tuo puslapiu, kuriame rašiau apie pirmąjį savo košmarą. Keistą košmarą. Sapnavau save, mirštančią veidrodyje. Savo veidrodyje. Atsisėdau ant žemės ir verčiau lapus. Visi mano košmarai. Ir kiekviename iš jų buvo paminėtas veidrodis. Mano veidrodis.
-Nagi, Afro, judinkis,-pasakiau pati sau, stodamasi ir slinkdama į virtuvę. Išsivirusi arbatos, aš pamažu slinkau į savo kambarį.
Puodukas išslydo man iš rankų, karšta arbata apliedamas kilimą ir mano kojų pirštus. Bet aš nieko nejaučiau. Tik tą patį šaltį. Langas vėl buvo praviras. Dienoraštis buvo atsivertęs ties tuo puslapiu su pirmuoju košmaru ir gulėjo prieš veidrodį. Veidrodis buvo pasidengęs dar storesniu šerkšno sluoksniu...

***
Sėdėjau savo kambaryje, lovoje, susisupusi į antklodę ir ant kelių pasidėjusi nešiojamą kompiuterį. Sėdėjau, kad ir kaip bebūtų keista, tvarkingame kambaryje. Ne sumaltoje kebeknėje, dėl kurios taip pykausi su mama. Afrodite, jei nesusitvarkysi kambario, jokia Kaja čia nenakvos! Afrodite, jeigu tuoj pat nesusitvarkysi savo jovalo, gali pamiršt apie Metą! Tada aš supykusi trenkdavau kambario durimis, ir sėdėdavau drabužių krūvoje kelias valandas. Kol negavau šito buto. Tada man atsivėrė laisvė. Nebent sužinodavau, kad atvyksta mama.
Kad ir kaip ten bebūtų, aš sėdėjau visagalėje Google, į paieškos laukelį įvedusi ,,veidrodis".  Galiu save pagirti: radau begales veidrodžio skelbimų ir krūvas veidrodžio nuotraukų. (Pasiplok pati sau...) Prie žodžio ,,veidrodis" pridėjau ,,apšerkšnijęs". Tas pats rezultatas. Kad tave kur. Užvėriau kompiuterį ir atsidusau.
Langą jau buvau uždariusi, dienoraštį įkišusi į stalčių. Bet kambary vis tiek buvo šalta. Pabandžiau nugramdyti nuo veidrodžio šerkšną, bet mano pastangos buvo bergždžios.
Taip ir praėjo visa diena. Sėdint Google, gremžiant šerkšną ar šiaip gulinėjant. Kol atėjo vakaras.
Įropojau į lovą, užsidengiau antklode iki pat smakro. Nežinojau, kas bus, bet čia vyko kažkas nepaaiškinamai keisto. Šaltis lindo po antklode ir kandžiojo mano odą, o iš burnos galima  buvo įžiūrėti mažus baltus garų kamuoliukus...

                                            ***
...Vaikščiojau po salę. Tai buvo didelė salė, šiek tiek priminė šokių salę, kurioje aš šokau būdama aštuonerių. Čia buvo veidrodžiai iš visų keturių pusių, bet kažkas buvo ne taip. Pačiame viduryje buvo pastatytas mano veidrodis. Mažais žingsniais aš prie jo priėjau. Mano atvaizdas man nusišypsojo. Atvaizdo akys blykstelėjo raudonai, rodės, kad vietoj dantų, baltuoja iltys. Nusmelkė keistas skausmas smilkinyje, lyg kažkas ten būtų paleidęs stiklo šukę. Paniškai apsižvalgiau. Visuose veidrodžiuose buvau aš, kraupiai šypsojausi ir blyksėjau raudonomis akimis, o smilkinyje beprotiškai kažkas tvinkčiojo...
Atsisėdau lovoje išpilta šalto prakaito. Vakar sapnavau, kad mane kažkas nusitempia į veidrodį, šiandien vėl... Kas. Per. Nesąmonė? Suleidau pirštus į plaukus. Nykščiu perbraukiau per smilkinį, būgštaudama, kad ten gali kas nors būti. Panašu, kad mano būgštavimai pasitvirtino. Apčiuopiau kažką šilto ir skysto, tekančio iš ten. Pažiūrėjau į pirštus. Į savo kruvinus pirštus.
Veidrodis stovėjo prieš mano lovą, jo kairės pusės apačia buvo apterliota krauju, o šerkšno viršuje nebebuvo. Pro pravirą langą pūtė stiprus vėjas, visi popieriai lakstė aplinkui, o veidrodis net nesudrebėjo. Užtat mano dienoraštis vėl gulėjo prieš veidrodį, ant mano lovos, atverstas ties tuščiu puslapiu, kuriame buvo krauju nupieštas skilęs veidrodis...



Sausio 18 diena
Stovėjau prieš veidrodį. Aplinkui mane buvo balta, lyg būtų viskas padengta pačiu tirščiausiu rūku, arba užklota storiausiu sniegu. O veidrodyje atsispindėjo juoda tuštuma. Ir aš. Aš baltai apsirengusi ir šlapiais plaukais. Atspindys ištiesė ranką ir stuktelėjo į stiklą.
Tuk.
Tuk.
Tuk.
Atspindys nusišypsojo. Ir vėl patukseno. Šį kartą atkakliau, tarsi bandydamas veidrodį suskaldyti.  Atsirado mažytis plyšys, vos pastebimas, bet atspindys nesiliovė, kol įtrūkimo linijos pasiekė veidrodžio rėmus ir visas stiklas su trenksmu iškrito tiesiai ant manęs. Tarp nesustabdomų stiklo šukių, kurios, rodės, dauginasi pačios, pajutau šaltas, kietas rankas, spaudžiančias mano kaklą...


Dusdama atsisėdau lovoje. Sunkiai kvėpavau, lyg mane iš tiesų kažkas būtų smaugęs. Su didžiulėmis pastangomis šiaip ne taip atsistojau prieš veidrodį.
Mėnesiena apšvietė raudonus, pirštų paliktus dryžius ant kaklo.

Sausio 25 diena
Pabudau nuo įkyrus pypsėjimo. Pasukusi galvą, supratau. Tai buvo mano elektroninis žadintuvas. Jis pypsėjo, jo skaičiai, kurie rodė 23.59, mirksėjo. Jau praėjo savaitė  nuo to laiko, kai pirmą kartą mano žadintuvas ėmė taip keistai elgtis.
Aš nemirksėdama stebėjau skaičius. Atrodo, praėjo amžinybė: amžinai gulėjau ir spoksojau į tuos skaičius. Žadintuvo skaičiai pasikeitė. Dabar jie ryškiai, tarsi specialiai išryškinti švietė 00.00. Tą pačią minutę, tą pačią sekundę  mano kūnas nuėjo pagaugais ir visi ant rankų esantys plaukeliai pakilo piestu.
Ir tada išgirdau. Silpnas beldimas, lyg kažkas stuksentų į stiklą. Aš išlipau iš lovos, šaltis rakino mano nuogas kojas, žvarba kandžiojo tik išaugtais brolio marškinėliais pridengtą mano kūną. Aš lėtai priėjau prie lango ir bandžiau kažką įžvelgti. Nuo šakos nukrito sniego gabalas. Daugiau nieko. Atvėriau langą, ir vėjui plūstelėjus sudrebėjusi pažvelgiau žemyn. Nieko nėra. Užtrenkiau langą ir vėl išgirdau tą patį keistą garsą. Mano išsigandęs žvilgsnis lakstė po kambarį, kol galų gale pastebėjau tamsoje skendintį savo veidrodį.
Stovėjau prieš veidrodį. Jame mano atvaizdas buvo prasmegęs tamsoje. Juodumoje mano veidas atrodė labai kraupiai.
Toks jausmas, kad viskas sustojo. Kambaryje pasidarė tylu, net laikrodis, tas pats žadintuvas, liovėsi pypsėjęs. Tyloje slinko amžinybė. Buvo taip tylu, kad net pradėjo spengti ausyse. Žvilgsniu stebėjau veidrodį.
Tuk.
Silpnai išgirdau beldimą.
Tuk
Tuk.
Kas kart beldimas vis garsėjo.
Tuk
Tuk
Tuk.
Kažkas ėmė stipriai daužti į stiklą. Aš puoliau atgal, šokau prie durų, paklebenau rankeną, bet kambarys buvo užrakintas. Bergždžiai bandžiau įjungti šviesą, stalinę lempą, telefoną, bet ką -  niekas neveikė. O beldimas iš veidrodžio vidaus varė mane iš proto, darydamas įspūdį, kad kambarys traukiasi. Aš susiriečiau kampe ir užsikišusi ausis siūbavau pirmyn atgal, lyg stengdamasi pabėgti nuo viso šio triukšmo.

Sausio 30 diena
Tuk.
Tuk.
Tuk.
Atsibudau išgirdusi beldimą.
Tyliai nuėjau kampo, kuriame užkišau tą veidrodį, link. Kažkas man kuždėjo, kad beldžia iš veidrodžio. Vėl.
Kažkas tukseno garsiai ir ritmingai iš veidrodžio. Kiekvienas beldimas pasigirsdavo sekundės tikslumu. Beldimas vis stiprėjo ir stiprėjo, o aš sukaupusi visą savo drąsą, švelniai bilstelėjau atgal. Minutę buvo tylu.
Mano ausys pagavo paskutinį švelnų bilstelėjimą, ir jį užgožė šaižus dūžtančio stiklo garsas...



Epilogas
Rytas.
Švelnūs saulės spinduliai švietė pro buto langą. Šviesą krito, vos apšviesdama kambarį.
Kambario viduryje gulėjo mergina. Ji gulėjo be jokių gyvybės ženklų.
Ji buvo mirusi.
Mergina gulėjo tarp begalės stiklo šukių, o netoli jos, atremtas į sieną, stovėjo senas veidrodžio rėmas...



Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Brielle Siri Devers Gruodžio 20, 2014, 07:42:21 pm
Per trumpai. Galėjai kokį tai siaubo trilerį kurt be galo. Šiek tiek primena filmą Oculus, gal matei? Be to, tikėjausi, kad toji Afroditė, ar kaip ji ten, taps kokia tai psichine ligone, kad tame dienoraštyje bus pradedama rašyt tik maždaug ,,tuk tuk tuk. nesiliauja. aš einu iš proto. ir vėl ir vėl ir vėl." ar kažkas panašaus....
Nebuvo kažkokio tokio, na... labai aiškaus veiksmo vystymo, viskas įvyko šiek tiek per greitai.
tai tiek.
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 20, 2014, 07:43:03 pm
Puiku, bet pritariu Gabriellei. Per greitas veiksmas.
Nors logiškai, tai čia dienoraštis...
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 20, 2014, 07:45:12 pm
To filmo nemačiau [nes man negalima žiūrėt siaubo filmo. Kažkas turi labai jautrią širdį]
Aišku, būčiau tęsus tą istoriją ir tęsus, šiaip jau seniai buvau suplanavus kad ji gale numirs. Bet esmė tave, kad man teko ją per kelias valandas pabaigti, tai praktiškai nebuvo kito pasirinkimo.
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Brielle Siri Devers Gruodžio 20, 2014, 07:46:10 pm
tai nukelk tą pabaigą į paaigą ir kurk toliau. :D
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 20, 2014, 07:48:57 pm
Pasistengsiu :D
Antraštė: Re: Sudužęs stiklas
Parašė: George Smith Balandžio 23, 2015, 04:33:19 pm
Tema nepildyta daugiau nei mėnesį, todėl rakinu.