Hogvartsas.LT
Magiški pokalbiai => Rašytojų būrelis => Apie viską => Istorijų archyvas => Temą pradėjo: Brielle Siri Devers Rugsėjo 20, 2014, 04:06:31 pm
-
Prologas
Cereidė. Ji panaši į jūsų Žemę, beveik nesiskiria nuo jos, tik kad Cereidės vandenys ugnies spalvos. Cereidė nepaprastai graži. Šiaurėje stovi saulės tvirtovė, pietuose - Mėnulio. Vakaruose teka gražiausia Cereidės upė Vakarė. Nuostabi vieta atsipalaidavimui ar, kaip jūs, žemiečiai, sakote - atostogoms yra Pietų salynas. Mėnulio pusiasalyje stovi vidurio uostas, o pačiame Cereidės vandenyno viduryje yra sala, vadinama Cereidės širdimi. Cereidė turi du mėnulius – Entem ir Lori. Lori yra didesnis už Entem, jo vandenys Raudoni kaip kraujas. O Entem panašiausias į jūsų žemę. Jo vandenys mėlyni. Abu mėnuliai yra gyvenami, juose gyvena tokie patys žmonės kaip ir Žemėje.
Pirmas skyrius
Esu Cerenė. Skrisdama ant savo drakono, spoksojau į Ceredę. Nesu mačiusi gražesnio vaizdo. Iš aukštybių man atsivėrė nepakartojama panorama. Mano drakonas yra vardu Dragoniukas. Man jis yra pati brangiausia būtybė visoje bekraštėje visatoje. Nieko daugiau neturiu. Prieš dešimt metų netekau motinos. Ją nužudė jūra. Tėvo niekuomet nepažinojau, jis paliko mamą, kai dar nebbuvau gimusi.
Po kelių valandų ilgo skridimo virš Cereidės pasiekėme Saulės tvirtovę. Prieš dvi dienas buvau pakviesta, ar tiksliau verste priversta apsigyventi toje tvirtovėje, mat ledi Veina, viena iš įtakingiausių žmonių Cereidėje, ėmė įtarti, kad man gręsia pavojus.
Nusileidusią tvirtovės kieme, mane iškart apsupo koks pustuzinis sargybinių ir nuvedė į tvirtovę. Jaučiausi kiek nejaukiai apsupta visiškai man nepažįstamų žmonių. Tvirtovės viduje buvo gana vėsu. Akmeninės sienos apatiniuose aukštuose buvo drėgnos, kur ne kur matėsi pelėsiukas. Tačiau ketvirtame aukšte mane pasitiko prabanga, kokios dar nebuvo tekę regėti. Ant akmeninių grindų gulėjo ilgas raudonas kilimas, ant sienų kabėjo gobelenai su įvairiais nuostabiai išaustais paveikslais, medžioklių scenomis. Kilimas sugėrė mano žingsnių aidą. Pasirodžius pirmoms tamsaus medžio durims, tvirtovės sargybiniai mane sustabdė ir paslaugiai jas atidarė.
Mano kambarys buvo nedidelis, stačiakampis, su niša, kurioje stovėjo lova. Sienoje tiesiai prieš duris buvo langas, prie kitos sienos stovėjo spinta ir stalas. Aksominės užuolaidos kabančios ant lango, buvo raudonos. Kilimas taip pat buvo raudonas. Ir patalynė. Tik sienos ir baldai ne. Sienos buvo baltos, o baldai iš kažkokio tamsaus medžio. Aš stovėjau tame kambaryje ir jaučiausi neapsakomai keistai. Lyg jis būtų skirtas ne man. Bet jis buvo mano.
Į duris pasibeldė ir man nespėjus atidaryti į kambarį įėjo aukšta, graži moteris. Jos šveisūs plaukai buvo sukelti į aukštą kuodą ir surišti mėlyna odine juostele. Ji vilkėjo gražią mėlyną suknelę ir šypsojosi balatadante šypsena.
-Sveika, Cerene, - pasisveikono ji.- Aš esu ledi Veina. O dabar prašyčiau eiti su manimi.
Ledi Veina paėmė mane už rankos ir nusivedė akmeniniu koridoriumi. Po valandėlės mes priėjome dideles dvivėres duris. Ledi Veinai jas atidarius mes atsidūrėme apvaliame kambaryje, jis visas buvo išklijuotas šviesiai žaliomis plytelėmis, o viduryje stovėjo didelis apskritas baseinas, pilnas karšto garuojančio vandens. Netoli to baseino stovėjo kėdutė su ant jos padėtais minkštais baltais rankšluosčiais. Mes atsidūrėme vonios kambaryje.
- Cerene, matyt tu pavargai po kelionės, tad štai čia gali nusiprausti ir pailsėti, o vėliau galėsi daryti ką norėsi.
Ledi Veina uždarė duris ir aš likau viena. Nusirengiau ir įlipau į vandenį. Jis buvo karštas, maloniai atpalaidavo visą kūną. Aš panėriau. Vanduo užliejo mane ir aš pajutau visišką palaimą. Iškilusi į paviršių, kurį laiką tiesiog gulėjau, o paskui išlipau ir nusišluosčiusi apsirengiau. Grįžau į kambarį. Ant lovos gulėjo graži aukso spalvos suknelė su prisegtu rašteliu: Aš noriu, kad tu ją apsivilktum. Ledi Veina.
Po valandėlės aš jau vaikščiojau po nuostabų rožių labirintą, apsirengusi ir susišukavusi kaip kokia karalienė. Priėjusi labirinto centrą, išvydau ant nedidelio suolelio sėdinčią maždaug mano amžiaus šviesiaplaukę merginą. Ji šukavosi savo ilgus plaukus ir pamačiusi mane paklausė:
- Ko čia taip spoksai?
Kiek sutrikau. nesitikėjau tokio nemalonaus elgesio. Tačiau greitai atsakiau:
- Nemanau, kad aš spoksau. Atėjau čia tik dabar. Kuo tu vardu? - pridūriau.
-
Įdomu. Tačiau neskubėk
-
kaip suprast? aš tik nuo popieriaus perkėliau ant monitoriaus. Šitas jau seniai buvo parašytas.
-
Turiu omeny, čia iskart veiksmas. Nera parasyta nieko asmenisko apie Cerenę. Iskart ji Tik pasako Kad yra Cerene ir Kad drakoniukas- visas jos gyvenimas. Nieko apie jos praeiti. Ta prasme neparasyta kur jos tevai ir t.t. Bet dar sykį sakau- įdomu :) skaitei mano "medziotoja"?
-
ne visą. bet mano cerenėje viskas paaiškės vėliau. toks sumanymas.
-
Aisku :)
-
Truputį nesuprantu, čia tas kambarys, kurį aprašei, yra toje Saulės tvirtovėje? T.y. antrosios pastraipos veiksmas vyksta po pirmosios pastraipos veiksmo, ar kaip? Nes jeigu po, tai nesuderinti laikai:SS
-
nenenene. tas kambarys saulės tvirtovėj, bet Cerenė papasakojusi apie save, pasakoja apie nutykius, todėl ten kitas laikas. O ,, skridau virš Cereidės,, KAŽKAIP NESKAMBA. sorri, kad didžiosios caps lock netyęia nuspaudžaiu.
-
paluk, tuoj įkelsiu į tą patį, kuris buvo prieš tai.
-
Čia kaip toj dainoj, pakeitus žodžius... ,,Oo, ledi ledi ledi, ir miledi, tu pas jas eini... oo ledo ledi ledi... ir miledi... nugarą lenki..."
-
ei tu kur nors... čia tipo viduramžių stilius, bet negaliu rašyt princesė, nes ten nė vienos princesės nėra. Tai rašau ledi. galų gale tai mandagumo forma.
-
Hmmm... aišku. b
-
- Esu Lorena iš Lori. O tu turbūt esi Cerenė? Burtininkė?- Lorenai kalbant nuo jos veido nedingo pašaipi šypsenėlė, ir tas šaltas mėlynų akių žvilgsnis, kuriuo ji žvelgė į mane tarsi norėdama pasakyti ,, Aš žinau apie tave daugiau nei tu gali įsivaizduoti. ‘‘. Pasijutau nejaukiai. Pagalvojau, kad ji, ko gero, ne iš tų žmonių, kuriais galima pasitikėti.
Pažvelgiau į Loreną, į jos šaltas akis ir pašaipų veidą. Tada atsisėdau ant suolelio, esančio priešais tą, ant kurio sedėjo ji. Lorena nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, susiraukė ir atsistojusi išėjo iš labirinto centro. Nusekiau ją akimis ir atsidusau. Kokių tik nepasitaiko žmonių šiame gyvenime... Aš taip pat atsistojau ir pasukau takeliu vedančiu, mano manymu, į šiaurę. Ėjau nudelbusi akis žemyn ir spoksojau sau po kojomis. Neįsivaizduojat, kiek daug galima pamatyti žiūrint žemyn. Staiga kažkas į mane atsitrenkė ir šūktelėjo ,,oi!”. Aš pakėliau akis ir išvydau neaukštą rudaplaukę merginą. Ji turėjo dideles rudas akis ir gražų veidą. Ji droviai žiūrėjo į mane kurį laiką, o paskui paklausė:
- Tu kartais ne ledi Cerenė? Mat aš turiu ją nuvesti pas ledi Veiną,- mergina kalbėjo labai greitai, energingai gestikuliavo ir kilnojo antakius. Man ji pasirodė be galo juokinga, tad aš ėmiau ir sukikenau. Ji nustebusi pasižiūrėjo į mane:
- Ko čia dabar juokiesi?- ji suirzo ir nusiminė. Aš vis dar tebekikendama pažvelgiau į ją ir sumurmėjau:
- Nenoriu įžeisti. Tiesiog tu nepaprasai juokingai atrodai kalbėdama. Nenoriu įžeisti,- pakartojau.- Taip, aš esu Cerenė. Ko ledi Veinai reikia iš manęs? – mergina išgirdusi mano argumentus dėl juoko, šiek tiek apsiramino ir tarė:
- Neįžeidei. Ir ačių kad pasakei, kodėl juokiesi, nes kiekvieną kartą kai aš kalbu, klausantieji prapliumpa juoktis, ir man atrodo, kad aš pasakiau kokią nors nesamonę,- ji nudūrė akis žemyn ir pasisukiojo vietoje.- Ak, gerai, jeigu tu Cerenė, tai manau, kad mums reikėtų eti, ledi Veina mūsų laukia. Ir… aš vardu Runa.- Runa išbėrusi visa tai pačiupo man už rankos ir ėmė tempti takeliu, kuriuo atėjo.
-
Stovėjau priešais veidrodį įmontuotą į spitos duris ir spoksojau į jį negalėdama patikėti, jog matau save. Ledi Veina sugebėjo kažkokiu man nežinomu būdu įsprausti mane į tamsiai žalią šilkinę suknelę su krūva pasijonių, dėl ko apatinė jos dalis atrodė kaip moliūgas. Didelis moliūgas. Ir dar… nepatikėsit, ką ji padarė su mano plaukais. Mano gražiuosius rudus kaip kakava plaukus ji supynė į ilgą kasą ir susuko ją į kuodą ant pakaušio ir, lyg to būtų negana, sumanė į tą kuodą įsegti milžinišką lelijos pavidalo plaukų segtuką. Ir visa tai vien dėl to, kad po pusvalandžio vyks kažkokia puota, skirta mano sutikimui. Ak, pamiršau paminėti, kad esu burtininkė, tiesa? Bet man atrodo, kad Lorena tai jau minėjo. Na tai va. Esu esu cereidės ir jos mėnulių burtininkė. Nieko čia ypatingo. Buriu labai retai, nes tam reikia daug jėgų, o ir šiap nemėgstu to daryti. Na, bet grįžkime prie puotos.
Ledi Veina išvedė mane į koridorių ir ėmė mokyti vaikščioti su ta moliūgine suknele. Turiu pasakyti, kad buvo sunkoka. Ji visur kliūdavo, be to paaiškėjo, kad aš negalėsiu su ja sedėti. Kuriems galams ta suknelė tokia pūsta? Po kurio laiko ledi Veina pareiškė, kad laikas eiti į puotą ir nusivedė mane prie didelių dvivėrių durų. Prie jų ji sustojo ir pažvelgė į mane:
- Cerene, dabar aš įeisiu, tarsiu keletą žodžių, o kai atsidarys durys, įeisi tu. Vėliau žiūrėsim, kaip viskas klostysis,- aš tik linktelėjau ir stebėjau, kaip atsivėrus durims į milžinišką sale oriai ir lėtai įėjo ledi Veina. Paskui durys užsivėrė ir aš likau viena. Laukiau ilgai, ar bent jau man taip pasirodė. Tik mstaiga atsivėrė durys ir aš pamačiau didelę minią žmonių, spoksančių į mane ir laukiančių, kada aš įeisiu. Taigi, prisiminusi, ko mane mokė ledi Veina, oriai įžengiau į tą salę ir sustojau. Durys garsiai užsivėrė už manes ir aš likau salėje tarp daugybės smalsių žvilgsnių. Tai mane labai trikdė ir aš panorau sulysti į žemę ten pat kur stoviėjau, bet staiga suvokiau, kad nėra įmanoma visų prima todėl, kad aš neturiu kastuvo ir kirtiklio, reikalingo prakirsti grindis, ir antra, aš stoviu penktame aukšte (o, taip, šitas pastatas milžiniškas), todėl kristi per visus aukštus būtų labai skausminga. Taigi man nieko kito neliko, kaip tik stovėti ir tikėtis, kad greitai viskas pasikeis ir aš nebebūsiu varstoma šimtais žvilgsnių.
Pradėjau akimis lakstyti po salę tikėdamasi kokios nors pagalbos. Pamačiau ledi Veiną, stovinčią tiesiai priešais mane ir vien lūpomis kažką lėtai sakančią. Bandžiau suprasti, ką ji sako, bet tai nėra taip lengva, kaip atrodo. Pagaliau šiaip ne taip supratau. Ji sakė: ,, Sveiki visi“. Kažin, ką tai galėtų reikšti? Galbūt aš taip turiu pasakyti? Ko gero taip. Nieko nelaukusi apžvelgiau visą salę ir nusišypsojusi tariau:
- Sveiki visi.
Galiu prisiekti, kad tą akimirką atrodžiau kaip paskutinė kvailė. Visi, kas buvo salėje, išgirdę mano pasisveikinimą, nusisuko ir ėmė šnekučiuotis, ką jie tikriausiai darė prieš tai. Lengviau atsikvėpiau ir nužingsniavau prie ledi Veinos, jeigu tai ką aš dariau buvo galima pavadinti žingsniavimu. Mat aš tiesiog skyniausi alkūnėmis kelią ir su savo moliūgine suknele broviausi per minią.
-
Veina ramiausiai šnekučiavosi su vidutinio amžiaus dama, kuri turėjo ilgus juodai rudus palukus, tokius kaip kavos milteliai. Veina mane pamačiusi nusišypsojo ir tarė mostelėdama ranka į tą vidutinio amžiaus damą:
- Cerene, susipažink, čia vyriausiojo tvirtovės sargybos kapitono žmona, ledi Fandelėja, - Fandelėja linktelėjo man, aš padariau tūpsnį ir tariau:
- Malonu susipažinti, ledi Fandelėja,- tai ištarusi grįžtelėjau į Veiną, susiraukiau ir kilstelėjau antakius. Matyt, ledi Fandelėja tai pamatė, nes pakėlė smakrą ir šaltokai atsakė į mano pasisveikinimą.
- Man taip pat, ledi Cerene. Veina, manau, aš eisiu pasisveikinti su savo dukra sunūmi, jie atvyko prieš penkiolika minučių,- Fandelėja linktelėjo Veinai ir pasišalino. Aš piktai pažvelgiau į Veiną ir paklausiau:
- Kokį čia maskaradą surengėt? Jei norite žinoti, jaučiausi kaip paskutinė kvailė. Kuriems galams turėjau eiti pro tas duris lyg kokia princesė ir...- užsikirtau išvydusi Veinos veide šypseną. Tuomet aš taip pat nutaisiau grimasą ir grakščiai apsisukusi (kiek to grakštumo leido mano suknelė) nudrožiau į minios vidurį. Jaučiausi pažeminta.
- Ledi Cerene! Cerene!
Atsisukau balso pusėn ir pamačiau Runą, tą pačią merginą, kuri manęs ieškojo, kad nuvestų pas tą gyvatę, pas Veiną. Nusišypsojau ir pabandžiau bėgti link jos. Nelabai išėjo. Tiesą sakant, visai neišėjo, mat aš su savo moliūgine suknele užkliudžiau kažkokios damos suknelę, toji apsisuko vietoje, parvirto ir nugriovė šaliai stovėjusį vyrą. Tada tas vyras nugriovė kitą vyrą, tas kitas vyras moterį, ir taip toliau, kol viena stamboka dama begriūdama įsikibo į stalo kraštą ir išsilaikė nenukritusi. O aš per tą laiką spoksojau į tą nepakartojamą reginį. Paskui pradėjau kvatoti iš visos širdies. Nugriuvę žmonės spoksojo į mane kaip į beprotę, stovintieji taip pat. Paskui prie manęs prisijungė Runa, o po minutės kvatojo visa salė.
Gulėjau savo kambaryje ant lovos, kai į duris pasibeldė. Sumurmėjau ,, įeikite“ ir dar labiau įsirausiau į patalus. Durys tyliai girgžtelėdamos atsidarė ir įėjo Runa. Ji prisėdo ant mano lovos ir įsistebeilijo į sieną. Po minutėlės tarė:
- Šiandien per tą puotą buvo smagu. Tu taip nemanai?
-
Reikėjo pasilikti ateičiai, kai visi prašys, kad įkeltum daugiau, o tu labai tingėsi kurti:) Na bet kaip padarei taip padarei...
Dar neskaičiau, tai kūrinio nekomentuosiu.
-
Negaliu taip daryt. Kuriu dabar, ir noriu kurt, noriu kad visi sakaitytų, nes tai pirmas kartas, kai pradėjau rimtai kurti kažką.
-
Hmm, visai įdomus kūrinys. Tik žinai, kad vėl nereiktų kartoti tų visų šiek tiek užknisusių ,,ledi", gali sugalvot, pvz. kad skirtingo amžiaus, luomo ar pareigų moteris vadina skirtingai. Viena ledi, kita megi, trečia vėl... toks šiek tiek išpūstas ir trūksta jausmingumo, kaip rašančiai merginai. Lyg ir fsio. Jeigu dar pasistengtum, kūrinys būtų tolkiniškas :D
-
jausmingumo ir romantikos reikes dar palaukti, bet tai tikrai bus. Ledimis pradejau vadinti tiktai pokalbiuose, taigi ju siek tiek sumazes. o siaip dar ryt ikelsiu, tada bus daugiau veiksmo. tei va. o tolkiniskas sitas kurinys niekada nebus. esu per zalia, kad parasyciau tikrai gerai.
-
Nenuvertink savęs :) Man visai patiko skaityt, tik kažkaip keistai trūksta kai kuriose vietose kažko... kokio vietos aprašymo, nes, kaip supratau, veiksmas vyksta kažkokioj milžiniškoj tvirtovėj, bet visiškai neaišku kokioj... Bet šiaip viskas gerai:)
-
Negaliu taip daryt. Kuriu dabar, ir noriu kurt, noriu kad visi sakaitytų, nes tai pirmas kartas, kai pradėjau rimtai kurti kažką.
Turėjau galvoj ne nekūrimą(juk tai, kad kuri, viskas gerai(kiek dalių kuri vienu metu tikrai nėra svarbu, kiekvieno asmeninis reikalas)), tiesiog sakiau, kad geriau jau būtum pasilikusi tas dalis(antrą ir trečią iš tų, kurias vakar ar tai užvakar paskelbei) nepapostinus, nes kada nors galbūt tingėsi labai rašyt, o žmonės lauks tavo istorijos, ir tu turėsi dalį atsargoje:) Čia patarimas iš patirties.
-
pakliausik: čia tik pirmas skyrius, ir tai dar nevisas. antrą įkelsiu, kai visi norės, kad įkelčiau. o dabar reik užbaigt.
-
Pritariamai sumurmėjau ir užsimerkiau. Runa varė toliau:
- Žinai, kai tu pargriovei tą madam, aš pamaniau kad tave tuoj... na, nežinau... žodžiu, kad bus blogai. Bet staiga tu pradėjai juoktis ir aš pamačiau, kad šita visa situacija tikrai juokinga ir... na, toliau tu žinai,- keista, bet ji nebegestikuliavo rankomis, nebekilnoj antakių. Galejai pamanyti, kad išsisėmė kiaurą vakarą juokdamasi. Bet tokia mergina kaip Runa, niekada neišsisemia. Šyptelėjau ir atsisėdau. Pažvelgiau į Runą ir paklausiau:
- Runa, gal tu netyčia žinai, kas yra ledi Fandelėjos vaikai?
- Žinau, o kodėl tau parūpo?
- Tiesiog pasakyk.
- Kaip nori. Tai Fidris ir Sadelija, arba Sadė. O ką? Kažkas nutiko, kad tau jų taip prisireikė?- Runa prisimerkė ir nutaisė jos manymu, gudrią šypsenėlę. Aš pavarčiau akis ir atsidusau.
- O ką, jeigu ir nutiko?- paklausiau. Paskui nusijuokiau ir mečiau į ją pagalvę. Ji atsisuko į mane sušiauštais plaukais, stvėrė tą pačią pagalvę ir metė į mane. Kurį laiką tarp mūsų virė pagalvių mūšis. Paskui abi susivėlusios ir laimingos kvatojom iš savęs. Staiga koridoriuje išgirdome žingsnius artėjančius prie mano kambario. Staiga durys atsidarė ir pasirodė piktas Veinos veidas.
- Cerene, Runa, eikit miegot. Pažadinsite visą tvirtovę šitaip šūkaudamos.
Runa susigėdusi nuleido akis ir įsistebeilijo į kilimą, tačiau aš, vis dar tebepykdama dėl to mano įėjimo į salę, atrėžiau;
- O jūs nepagalvojote, kad mes kaip tik to ir siekiame?- Runa staiga pažvelgė į mane išsigandusiu žvilgsniu ir papurtė galvą, atseit, geriau nesipyk su Veina. Bet aš jos nepaisiau. Spitrijau akimis į Veiną ir laukiau, ką ji pasakys. O ji staiga nusišypsojo ir įžengusi į kambarį pakėlė nuo grindų pagalvę ir užsimojusi trenkė ja man per galvą. Aš išpūčiau akis ir taip pat stvėrusi pagalvę trenkiau Veinai atsakomajį smūgį į šoną. Netrukus aš ir Runa kovojome prieš jauną, kokių dvidešimt spetynerių metų moterį, kuri stebėtinai vikriai išsisukinėjo nuo mūsų smūgių. Po valndos įnirtingų kovų visos tysojome ant grindų be kvapo.
-
Antras skyrius
Stovėjau Saulės tvirtovės kieme ir žvelgiau į dangų. Jame nesimatė nieko ypatingo, bet aš laukiau. Laukiau, kol jis pasirodys. Dragoniukas, mano drakonas. Staiga pakilo vėjas, sušiaušė mano plaukus. Aš užsimerkiau. Ir pajutau, kaip didelis šiurkštus liežuvis lyžtelėjo man veidą. Atsimerkusi pamačiau didelį žvynuotą snukį ir gilias, gražias akis. Sveika, Cerene. Išgirdau balsą galvoje. Paglosčiau Dragoniuko snukį ir sumurmėjau:
- Sveikas. Pasiilgau tavęs. Ar nuneši mane ten, kur galėtume pabūti dviese? – prisigaludžiau prie jo kakta ir užsimerkiau. O kur gali būti ta vieta? Aš nepažįstu tavo pasaulio, man jis svetimas. Atskrendu čia tik dėl tavęs.
- Netoliese teka upė, norėčiau ten. Ar tu gali mane ten nunešti?
Galiu. Užsiropščiau ant žvynuotos Dragoniuko nugaros ir stipriai prie jo priludau visu kūnu. Vėstelėjo milžiniški sparnai ir Saulės tvirtovės kiemas ėmė tolti. Mes kilome aukštyn, skridome virš Cereidės. Man ausyse švilpė vėjas, palukai plaikstėsi už nugaros, buvo gera jausti šiltą drakono kūną.
Po kokių dvidešimties minučių sedėjau ant seno apsamanojusio akmeninio suolelio upės pakrantėje. Dragoniukas gulėjo šalia pasidėjęs galvą ant letenų. Pūtė švelnus vėjelis, upė tyliai čiurleno per dugno smėliuką ir akmenėlius. Aukšta žolė šiureno man apie kojas, zvimbė bitės, skraidžiojo drugeliai.
- Dragoniuk, ar gali palikti mane vieną?- nutraukiau gerą valandą trukusią tylą. Atsistojau, priėjau prie drakono ir paglosčiau jo žvynuotą galvą. Jis ją pakėlė ir pažvelgė į mane nuolatos liūdnomis akimis. Žinoma galiu, Cerene. Bet kodėl? Man taip gera čia su tavimi...
- Dragoniuk, prašau, neklausinėk. Tiesiog skrisk,- paprašiau. Jis drakoniškai atsiduso ( jam iš šnervių padūmavo) ir atsikėlęs paskutinį kartą pažvelgė į mane. Tada pakilo ir nuskrido. Po minutėlės jo jau nebemačiau. Atsidususi pasičiupinėjau ant kaklo kabantį perlą. Tą perlą man dovanojo mano mama, kai man buvo treji metukai. Po metų ji nuskendo jūroje. Per didžiausią audrą, kurią man teko regėti. Duodama tą perlą ji pasakė:
- Saugok jį. Kaip prireiks, kad kas nors būtų šalia, suspausk jį tarp delnų ir ištark: sorienus dakani misyus tafiro. Sulauksi pagalbos. Saugok jį.
Nežinau, ką reiškia tie žodžiai, niekada nežinojau, bet kai tik juos ištardavau, Dragoniukas visada atskrisdavo. Pirmą kartą jam atskridus labai išsigandau. Bet po kurio laiko pripratau prie jo ir jį pamilau. Po mamos mirties jis buvo vienintelis gyvas padaras, kuriam aš galėjau atsiverti, išsipasakoti. Kartą aš jo paklausiau, ar jis pažinojo motiną, jis tylėjo ilgai. O po kelių mėnesių tylėjimo tarė be jokių įžangų: Jūra ir vėjas valdo mano ir tavo pasaulius. Viskas priklauso šioms stichijoms. Mano pasaulyje vėjas yra viršesnis už jūrą, o tavajame – atvirkščiai. Iš jūros ir vėjo viskas gimė, į jūrą ir vėją viskas sugrįžta.
Tada man tai pasirodė visiškai nesusiję su klausimu, kurį aš jam uždaviau. O dabar aš suprantu jo žodžių prasmę. Viskas grįžta į jūrą. Į jūrą grįžo ir mano motina. Ir aš grįšiu į jūrą. Visi į ją sugrįš taip, kaip atėjo. Mama man kadaise pasakojo, kad man gimus siautė baisi audra. Tokią audrą ji matė tik tada, kai mirė jos motina, mano senelė. Ji taip pat nuskendo, ar greičiau jau pasidavė jūrai, įžengė į ją, susijungė su ta nesuvaldoma gamtos jėga. Ji negrįžo. Niekas negrįžta.
Atsistojau. Įsispoksojau į tolį. Man vėl užplūdo skaudūs prisiminimai. Tiesą sakant, gerų ir laimingų akimirkų mano praeityje beveik nebuvo. Staiga nepaliaujamą minčių srautą nutraukė šnaresys. Pasisukau ir pažvelgiau sau už nugaros. Netoliese esantys krūmai vos vos virpėjo. Susitingau vietoje. Plaukus kedeno vos juntamas švelnus vėjelis. Nutariau, kad krūmai taip pat virpa dėl to vėjelio. Vėl nusisukau į upę ir toliau ramiai spoksojau į mišką, tamsuojantį tolumoje. Staiga kažkieno ranka man užspaudė burną. Švystelėjo šviesūs plaukai, kita ranka pabandė nuplėšti ant kaklo kabantį perlą. Staigiai atsitokėjusi sulenkiau ranką ir vožiau alkūne atgal. Rankos, laikiusios mane, atsileido ir aš apsigręžiau. Lorena buvo susilenkusi dvilinka ir susiėmusi už pilvo. Valandėlę spoksojau į ją. Staiga kažkas pačiupo mane už plaukų, timptelėjo. Mano galva užsivertė. Pamačiau pilkus niūrius debesis. Švystelėjo juodi plaukai, pajutau skausmą smilkinyje. Nusiritau skardžiu žemyn į upę ir po minutėlės netekau sąmonės.
-
Dar, tokioje vietoje sustojai! Labai įdomu, man patinka.
-
Žiekit žmonės, aš vėl nepatenkinta šita rašlaiva. Viskas man pačiai atrodo per daug skubota ir per greitai tiesiog. Taigi, čiuju daugiau nebus nieko, nors parašius esu nemažai. O štai iš forumo sukėliau visą Gabės D. BTT istoriją ir gavosi neblogas veikalas. Teigi, sakau, nebelaukit, kad ką nors čia kelsiu, o jei kažkas baisiai norės, tai rašykit į pm, gal atsiųsiu. Bet turės būt dideli ir svarūs argumentai.
-
Šiaip kiek perskaičiau, man visai patiko. Kažkas tarp "Diablo" ir Tolkieno :) Su stilium reikėtų padirbėt, man truputį per paaugliškas (na, bet man 29 metai :D ) Rekomenduoju paskaityt Sapkowskio "Raganius" arba Richard A. Knaak "Diablo: Voro mėnulis" atkreipiant dėmesį į rašymo stilių, ir paskui savo kūrinį nušlifuot :) Esu tikra, kad išeitų geras veikalas. Jokiu būdu nemesk jo šonan :)
-
Na, pati žinau, kad stilius yra baisia, sakykim, gumbuotas ir jį reik šlifuot. Nemesiu šonan, tik nebekelsiu čia daugiau. O ir pati pas save viską keisiu, kai ką paliksiu, pridėsiu kažko naujo. Raganių man visi siūlo, tk kad niekur nerandu. :D
-
Tema ilgai nepildyta, todėl keliama į istorijų archyvą. Jei norėsi tęsti, parašyk man į PM arba į ,,Apšilimas prieš istoriją temą".