Hogvartsas.LT
Magiški pokalbiai => Apie viską => Rašytojų būrelis => Temą pradėjo: George Smith Rugpjūčio 19, 2014, 03:04:17 pm
-
Jeigu dar nesat pasirengęs kurti naujos temos savo istorijai(kur jūsų istorija gausis tikrai netrumpa), nežinot, kaip tą daryt ir iš viso niekada nebandėt rašyti istorijos, tai ši tema kaip tik jums!
Taigi, šitoj temoj galėsit biški pasipraktikuot.
Sukurkit trumpą dalį, istoriją. Sulauksit tikrai gerų patarimų. Galėsit nuspręst, ar tęst su istorija, ar ne.
Čia pasimokius nereikės vėliau skaityt nemalonių komentarų kaip kad ,,daug klaidų", ,,neįdomu" ir t.t.
Taigi laukiam istorijų:)
-
-Mija,užsičiaupk. – Sumurmėjo Šonė ir metė pagalvę į jauną katę. Ji piktai sumurkė nušoko nuo lovos ir pradėjo dar garsiai miaukti. Mergina neteko kantrybės,iššoko iš lovos, paėmė katę ant rankų ir atidarė kambario duris. Už jų stovėjo vienas iš mokytojų, Ponas Betlis. Šonė susigėdo dėl savo pižamos su katytėmis ir bande pasislėpti už durų,tačiau nesėkmingai nukrito ant grindų.Katė ištrūko iš jos rankų ir pabėgo. Tyliai sukikenęs mokytojas padėjo jai atsistoti ir užsižiūrėjo į kažką už jos peties,Šonė taip pat atsisuko,tačiau nieko nepamatė,nors mokytojas vis dar žiūrėjo pro langą. -Eee.. Pone Betli? – Jis į ją pažvelgė lyg į nepažįstamą. Tačiau greitai tas žvilgsnis pasikeitė į šilta ir rūpestingą šypseną. -Ak taip,panele Slimvort. Atėjau čia pasakyti,kad turėsite naują kambario draugę. – Mokytojas pakėlė vieną antakį,nes galvojo,kad Šonė džiūgaus iš džiaugsmo,nes neturėjo kambario draugės nuo pat atvykimo,tačiau ši tik pagalvojo: reikės paklaust kaip jis pakelia vieną antaki. Taip kietai. -Hm,na taip,labai smagu. Tikiuosi,kad ji nebus psichopatė? Bet jei ir bus,nieko baisaus,aš ją prižiūrėsiu. Ooo... Kada ji atvyks? -Šiandien ryte. Spės į pamokas. Tikiuosi,kad elgsiesi draugiškai ir aprodysi jai visą mokyklą ir supažindinsi ją su savo draugėmis,Šonė. – Mokytojas įdėmiai nužvelgė merginą . Manė,kad bus apsimiegojusi,tačiau ji buvo žvali. Dar kartą nusišypsojęs jis tarė: – Sekmės ir labanaktis. -Jums taip pat. – Nusižiovavo Šonė ir pažvelgė į laikrodį. Liko 2 valandos iki jos atvykimo ir miego. Dar kartą nusižiovavo ir užmigo.
Ją prikėlė keistas šurmulys. Tingiai atsimerkė ir pamatė merginą,jos amžiaus,ilgais žvilgančiais plaukais kuri išsiminėjo daugelį daiktų iš dviejų lagaminų. Ji čia atvyko ne atostogauti. Pasižiūrėjo į laikrodį ir pašoko. Rodė 7:32. Norėjo verkti,nes liko tik keletą minučių iki pusryčių,o ši kvaila mergiotė net nesugebėjo jos pakelti. Tingiai ir tyliai pakilo iš lovos,bandė praeiti pro naujokę,tačiau ši išgirdo jos žingsnius ir atsisuko. Jos veidas tarsi švytėjo. Mergina buvo labai graži,balti plaukai tarsi šnabždėjo šio pasaulio paslaptis, jos figūra ir veidas buvo stulbinami,ir šypsojosi ji tiesiog užburiamai. Ji ištiesė ranką ir prašneko: - Labas,Šonė,tiesa? – Šonė nustebo,kad ji žinojo jos vardą. Ji paspaudė ranką ir atsakė: - Taip,o tavo? – Dar kartą nužvelgusi kambariokę kuri pačią pirmą dieną suerzino,tačiau vis dar nervino dėl to,kad nepakėlė pusryčiams. -Liusė. Aš atvykau labai anksti,tačiau negalėjau užmigti,tad padariau tau pusryčius ir leidau ilgiau pamiegoti. Pamaniau,kad supyksi jei tave pažadins nepažįstama,keista mergina,ar ne? – Ji nekaltai nusišypsojo,ir Šonė tiesiog negalėjo atsilaikyti neatsakiusi į tą švelnią šypsenėlę. -Nebučiau. Pamačius tokį Angelą Sargą kaip tu.- Droviai šyptelėjo ji,o Liusės veidė šmestelėjo liūdna šypsena ir linktelėjimas,tačiau ji išnyko taip pat greitai kaip ir atsirado. Gal jai tik pasivaideno. – Labai ačiū už pusryčius. Nereikėjo taip vargintis,būčiau pati kaip nors išsiruošus į valgyklą, - Pykčio kaip nebūta. – O kaip pati? Ar tu nealkana? -Ne,dėkui. Aš pavalgiau anksčiau,kai tu dar miegojai. -Na ir gerai, - Pilna burna atsakė Šonė. Pavalgiusi nuėjo išsivalyti dantų ir persirengė pižamą. Buvo beveik pamiršusi,kad reikės eiti į pamokas. Beveik. -Eime,Šonė? -Ką? Taip,tuojau! Kokia pamoka? -Kovos menai,- Šyptelėjo. – Tau patiks, - Priėjusios prie sporto salės abi giliai įkvepė ir įžengė į mokinių minią.
Salė buvo milžiniška, krepšinio aikštelė, dveji futbolo vartai ir nemažas sandeliukas įvairiausiems sporto daiktams pasidėti. Taip pat salės kampe buvo persirengimo kabinos. Daugelis mokinių čia buvo pirmą kartą, tad jie žvalgėsi po salę,kiti žiūrėjo pro langus,o dar kiti nekantriai spoksojo į mokytoją kuris rūščiai žiūrėjo į juos. -Taigi,mokiniai. – Žemu balsu prabilo mokytojas. - Kas manęs nepažįsta prašyčiau vadinti ponu Šaunu. Jūsų vardai man nėra įdomus, tačiau jeigu pasieksite gerus rezultatus iš kokios nors rungties ar varžybų, galbūt įsiminsiu jūsų pavardę. – Šyptelėjo. – Aš mokau visas klases, taip pat vedu ir kitas fizinio aktyvumo pamokas,tačiau dabar mes turime kovos menus. Arba karate jeigu norite taip vadinti. Prašyčiau sustoti po du į porą ir įdėmiai klausyti. Kilo šurmulys,mokiniai bėgiojo po salę ieškodami sau poros. Šonė atsistojo kartu su Liuse, kuri atrodė išbalusi ir nervinga. -Ar tau viskas gerai? – Rūpestingai paklausė Šonė,keletas kitų porų atsisuko į Liusę. -Gal ji laukiasi? – Įžuliai paklausė kažkas iš šono. -Užsičiaupk, Mailsai. Ne tavo reikalas kas jai yra,netgi jei ji ir laukiasi. -Ne,aš tiesiog nervinuosi. Nereikia rūpintis manimi. – Šiltu,tačiau įspėjamu žvilgsniu jį nutvilkė ji Mailsą. Šis atšlijo. -Ehm. Dėmesio prašyčiau. – Suriko mokytojas. – Jeigu visi sustojote prašyčiau parodyti ką mokate kovoje. Čia tik apšilimas,nenorčiau,kad jūs susižeistumėte ar sužeistumėte kitą. Taigi pradėkite. Niekas kitas išskyrus Liusę nepastebėjo, kad Šėjos akyse pasirodė kovinga ugnis,tačiau ji iškarto pradingo ir mergina nusišypsojo. -Pradedam?
Pasibaigus pamokoms visa klasė išsiskirstė kas kur. Vieni į valgyklą, kiti į kambarius. Šonė su Liuse nuskubėjo į valgyklą pailsėti ir galbūt susipažinti su naujokais kurie pasirodė šiandien. Įėjus į valgyklą jas užplūdo kvapų ir garsų potvynis. Valgykloje buvo daug šeimų kurios atsisveikino su savo vaikais kurie liekia čia. Šonė nubėgo prie laisvo staliuko ir pašaukus Liusę užkalbino merginą ir vaikiną kurie sedėjo prie gretimo staliuko. -Sveiki, naujokėliai. Nuo šiol aš būsiu jūsų draugė,o jūs mano. Mano vardas Šonė,čia Liusė. – Ji parodė ranka į Liusę kuri gaudydama kvapą stovėjo prie jų. – O jūsų vardai? Nagi,nesidrovėkit, visi čia savi. Viena šeima žodžių, -Labas,- nedrąsiai ištarė naujokė. – Aš Diana. Čia Yasuas. Mes kaip ir giminės. O jūs..? -Mes tik draugės. Kambario draugės. Šiandien susipažinome. Aš net nežinau jos pavardės. – Šyptelėjo Liusė,tačiau tuoj pat susiraukė. Kažkas nutiko ir Šonė nesuprato kas buvo. – Man viskas gerai, - Pamačiusi,kad Šonė susirūpino. – Tik galvą pradėjo mausti. Gal dėl pirmosios dienos mokykloje. Arba čia tiesiog per karšta. Eime į mūsų kambarį? Atsigausiu, ir dar visos dvi valandos iki popietinių pamokų.
Merginos grįžo į kambarį ir beveik vienu ritmu atsigulė ant lovų. Su dideliu trenksmu kuris pažadino Miją. Ji piktai sumiaukė ir nušoko nuo lovos,bet Šonėi ant jos atsigulus ji vėl užšoko ir meiliai prisitrynė jai prie šono. Tuo tarpu Liusė pradėjo kažką Pamačiusi, kad ji ją stebi Liusė prabilo angliškai, tačiau su senovine prancūziška tarme. -Tau gręsia pavojus. Puolusieji jau čia. -Koks pavojus? Kas per puolusieji? Liuse, tu labai šiurpini. Jos akys švytėjo tiesiog baltai ir aplink merginą pasirodė tyrai mėlyna šviesa. Lyg kokia nors neoninė švieselė ir mergina nustebo. Ji pasirodė kažkur matyta, tačiau kažkas neleido prisiminti. Pamačiusi kaip Šonė suraukusi kaktą bando prisiminti, Liuse pasakė: -Tau nepavyks -Kas tu tokia? – Vėl paklausė Šonė. Nerimavo dėl atsakymo, nes tikėjosi, kad Liusė bus normalus žmogus, o ne kokia nors superherojė. Ar kažkas panašaus. -Mano tikrasis vardas yra Iridė. Esu... Puolusiuoji ir... -Pala, pala.. – Iš karto nutraukė ją Šonė. – Juk tu sakei, kad puolusieji yra pavojus. Liusė susiraukė. Nesitikėjo, kad draugė iš karto pradės klausinėti, o įdėmiai klausysis jos apie save arba kas tokie tie puolusieji arba kas čia vyksta. Tačiau regis Liusė per daug tikėjosi.. -Pačioje pradžioje buvo daug puolusiųjų. Tiek daug, kad jų neįmanoma visų sužiūrėti ir daugelis mūsų atsiskyrė nuo... kitų, - Ji sudvejojo ar reikia tiek daug pasakoti. Juk tamsybių puolusieji gali pagrobti ją ir išpešti visą informaciją kurią Liusė pasakys Šonėi. Tačiau nusprendusi daugiau nebedvejoti ji tęsė. – Puolusieji yra kaip.. Dievai. Daugelis mūsų pasižymi sugebėjimais burti, kiti fizine jėga, treti valdyti gaivalus, o dar kiti gali valdyti net laiką. – Liusė užtilo ir padarė pauzę, kad draugė suvirškintų visas naujienas. Pamačiusi, kad ji vėl smalsiai žiūri, Liusė tęsė: - Kurį laiką buvo ramu. Atsirado pirmieji žmonės kartu atsinešę ir geležį. Šis metalas buvo mirtinas puolusiesiems ir mes visi turėjome pasitraukti nuo žemės ir apsigyventi kitose planetose. – Pamačiusi nustebusias Šėjos akis Iridė susijuokė ir atsakė į nebylų klausimą. – Taip, mes esame tie NSO kuriuos jūs, žmonės matėte. Mes atvykdavome į Žemę pažiūrėti kaip jūsų civilizacijoms sekasi ir daugelis jūsiškių mus užfiksuodavo. Taigi, tęsiu. – Atsikrenkštė ji ir vėl pradėjo: - Tamsybių puolusieji kažkaip atkapstė senųjų kapavietes ir atrado užkeikimų kurie galėtų pakeisti pasaulį. Jei tai įvyktų – žmonija ir visi kieno nepripažįsta tamsybės puolusieji žūtų. - Tu sakei, kad geležis kenkia jums, tačiau pati laikai telefoną.. Kaip? - Aš ir dar keli puolusieji... Nesame tokie pažeidžiami, tačiau neesame nemirtingi. Mes tiesiog nebijome gele... Iridei baigiant sakinį duris atsidarė ir smarkiai trenkėsi į spintelę. Kambaryje nubyrėjo tinkas ir tarpduryje išdygo dvi nematytos žmogystos. Šonė į vaikiną ir merginą žiūrėjo susiraukusi, o Iridė su džiaugsminga išraiška veide. Tikriausiai tai buvo jos draugai. -Atėne, Prometėjau!- Iridė krykštaudama puolė jiems ant kaklų. Pirmiausia apkabino Atėne, o po to apkabino ir pabučiavo į skruostą Prometėjų. Jie pradėjo greitai šnekėtis keista kalba, kurios Šonė nesuprato. Po minutėlės trys galingi puolusieji atsisuko į ją ir Atėnė prabilo angliškai: -Taigi tu esi Šonė, tiesa? Aš esu puolusioji Atėnė,išminties deivė. – Ji padavė ranką ir Šonė ją paspaudė. – O čia Prometėjas,ugnies dievas. – Dūrė į jį pirštu. Ugnies dievas susiraukė, tačiau nieko nepasakė, tik priėjo prie merginos, paimė ją už rankos ir atsiklaupęs ant kelio pabučiavo ranką. Šonė išraudo ir sutriko. Tuoj pat prabilo Iridė, rūščiai ir griežtai: -Gerai, jūs susipažinote. Laikas judėti iš čia, nes tamsybių puolusieji gali pasirodyti bet kada... Velnias. Nespėjome. – Sušnibždėjo ji dar niekam nepasirodžius, tačiau po poros sekundžių iš dangaus, ant pievelės nusileido dvi keistos žmogystos. Jos atsisuko, pažiūrėjo pro langelį ir Šonė iškarto juos pažino. Tai buvo Diana ir Yasuas. -Kodėl jiedu? – Pasiruošęs pulti grėsmingai ištarė Prometėjas.
Du puolusieji tykiai nusileido ant seniai nepjautos žolės. Apsižvalgė aplink save ir įvertino savo poziciją. Neturėjo noro kovoti prieš tris puolusiuosius, tačiau jei prireiktų bėgti jie galėtų pasitraukti į miškelį esantį už nugaros. Atsisuko į priešininkus ir įvertino juos. Prometėjas – stiprus ugnies šeimininkas, niekas nenorėtų prasidėti su juo. Taip pat jei reikėtų, jis pasikviestų ugninguosius skalikus kurie tikriausiai suvalgytų juos gyvus. Toliau reikėtų kautis su Atėne, kuri nėra labai galinga, tačiau gali iššaukti tyliasias pelėdas. Jos pasitelkusios šviesą galėtų grumtis su jais, bet tikrai nenugalėtų. Tik išvargintų. Ir tada reikėtų susikauti su Iride, vaivorykštės dievybe. Ji tikriausiai stovėti toliau nuo kovos, tačiau kovos vagai pakrypus į blogąją pusę, ji paralyžuoti juos 366 dienoms. Arba metams ir vienai dienai. O tai tikrai būtų negerai, be to apviltų ir kituos tamsybių puolusiuosius. -Nagi, - Sumurmėjo Diana. – Kodėl gi jums tiesiog neatidavus merginos? Jūs pralaimėsite, ir dar paaukosite savo gyvybes niekams! Esate septyni, o mūsų daugiau negu jūs galite įsivaizduoti. -Gal ir septyni, tačiau su senųjų palaiminimu. Dar kol kas, tai daug ką reiškia. Dianos ir Yasuo veidai sustingo. Senųjų palaiminimas buvo niekada negirdėtas dalykas. Jie žinojo, kad keletas senųjų išgyveno, kai tamsybių puolusieji medžiojo senuosius. Tačiau nė vienas iš tamsybių puolusiųjų nesitikėjo, kad likusieji senieji susiburs į grupę ir netgi palaimins jų priešus. Tai buvo pati galingiausia senoji magija su kuria netgi penki Pasaulio Valdovai buvo įveikti ir uždaryti kitoje Visatoje, kur laikas neegzistuoja. Tai tarsi laukas kuriame nėra nei augalų, nei vandens ar jokios kitokios būtybės kuri padėtų pabėgti iš tos vietovės. Tie burtai galėtų pakeisti pasaulį į gerąją arba blogąją pusę. -Jūs...Gavote palaiminimą? Tai neįmanoma! Liko tik trys senieji kurie negalėtų netgi būti vienoje patalpoje. Jie priešai. – Rėkė Yasuas ir netgi artima jo draugė Diana nustebo. Šis tamsybių puolusysis dažniausiai būdavo ramus, nesikišdavo į konfliktus ar kovas. Jis tiesiog stebėdavo. -O čia ir suklydai. – Nusispjovė Prometėjas. – Jų yra daug. Tiesiog ne šioje Visatoje. -Mažiau kalbų, Prometėjau. – Sušnirpštė Iridė. – Jūs skriskite su Šonė. Aš pasiliksiu ir kovosiu su jais. Šonė nustebo. Ji negalvojo, kad Iridė yra tokia kovinga. Ji pati siūlėsi kovoti prieš du tamsybių puolusiosius kurie yra galingi. Diana buvo Mėnulio deivė, o Yasuas – actekų vėjo dievas. Mergina nusistebėjo. Ji niekada nežinojo ar negirdėjo nė vieno iš šių vardų, tačiau žino kas jie yra, ar netgi ką jie padarė praeityje. O to ji norėjo nežinoti ir nebeprisiminti. Yasuas sunaikino actekų civilizaciją. -Ne, taip negalima. – Iš gilių apmastymų Šėją ištraukė Atėnės balsas. – Tu susižeisi, o dar blogiau – mirsi. -Taip reikia. Mes turime pasiaukoti dėl merginos. Ji yra raktas į viską. -Bet jai reikia tavęs! Kad tu išmokytum ją. Nepamiršk senųjų pranašystės. Tamsa pakils, baisi iš pelenų, šešėliai kinbžda, trokšta grįžt namo. Tik šviesa, tik ji valios gražinti tamsą kur jai vieta. – Kraupiai padeklamavo Atėnė. Šie žodžiai buvo ištarti dvylikos senųjų orakulų kurie žinojo pasaulio likimą, tačiau negalėjo jo pakeisti. Vienintelė galimybė buvo perduoti pranašystę septyneriems puolusiesiems, kad šie įvykdytų užduotį už juos. Tačiau visi puolusieji yra išsibarstę po Žemę ir gerai pasislėpę, kad tamsybių puolusieji jų nerastų ir nenužudytų. Visa tai buvo atrasta prieš kelis milijonus metų ant piramidžių kurias statė baisiausiuose košmaruose tūnantys Pasaulio Valdovai. – Paaiškino Prometėjas Klairei. Ir pridūrė: - Jie pasakė daug įvairių pranašysčių, bet nė viena ju nepasitvirtino. Kol kas. - Aš sugrįšiu. Prisieku. O dabar skriskite ir leiskite man kautis. Atėnė ir Prometėjas sutartinai linktelėjo. Iš už nugaros išsiskleidė sparnai. Ugnies valdovas priėjo prie Šėjos ir tiesiog užsikėlė ant peties. Ši sucypė, tačiau ramiai išsilaikė kol jiedu pakilo aukštai į dangų. Iridė žiūrėjo į juos liūdnai, bet su šypsena. Šiems benuskrendant ji linktelėjo ir atsisukusi į savo priešininkus kraupiai sušuko: -Visas smagumas tik prasideda, ar ne?
O kažkur virš San Francisko, Šonė garsiai sušuko Išminties deivei: -Kas dabar? Palikome Iridę vieną, o tam yra kažkoks paaiškinimas. Ir aš norėčiau tai žinoti. – Ji nekentė kai suaugusieji slėpę kažką nuo jos ir tam kažkam nepavykus kentėdavo Šonė. -Taip, planas yra. – Tyliai atsakė Prometėjas. – Mes dviese tave mokysime, kad taptum burtininke, kerėtoja. Bet to neužteks, nes kaip jau girdėjai, septyni puolusieji turi tave mokyti. Mes esame tik dviese.. -O kas... Kas bus tie kiti penkeri mokytojai? – Su baime paklausė mergina. - Labai pavojingas jūrų tėvas Nerėjas, jis labai smirda sušvinkusia žuvimi, - Tyliai pradėjo Atėnė. Tada atsikvėpusi tęsė. - Žiauriausias senovės Egipto faraonas ir Saulės dievas Ra, Egiptiečių kačių deivė Basta ir Ahri, stipriausia ragana pasaulyje. Smagi kompanija, ar ne? – Šypsodamasi paklausė ji. Mokytojų sąrašas padarė didelį įspūdį Šonėi. Ra ir Bastą ji žinojo, nes labai domėjosi Egiptu. Ir ypač keistu egiptiečiu tikėjimu. Dėl vorų valdovės nebuvo tikra, tačiau raganos Ahri vardą taip pat buvo girdėjusi. -Ta Ahri.. Ji devynuodegė lapė tiesa? – Tiesiai paklausė Šonė. – Ar ji labai stipri? -Taip ji devynuodegė. Ir taip, stipri. Labai stipri. Ji yra pirmoji ragana ir.. Mano sesuo.
Šonė buvo užmigusi kol ugnies valdovas švelniai laikė ant savo rankų ir tyliai kalbėjosi su Atėne. Atrodė kaip tėvai kurie neša savo vaiką kuris užmigo. Jei tik jie nebūtų dievai ir nesikristų aukštai danguje. -Kas vyksta? Kur mes esame? – Žiovaudama paklausė mergina. Atėnė rūpestingai pasižiūrėjo į ją ir priskrido arčiau, kad Šonė geriau išgirstų. -Mes skrendame virš Graikijos. Mano gimtinės. -Esame Europoje? Ar tikrai gerai išgirdau? Išminties deivė iššiepė dantis ir persivertė ore. -Turime susisiekti su keleta agentų kurie dirba mums. O jie gyvena tik Europoje. Ir dar keli Afrikoje, tačiau jie nepaklūsta man arba Prometėjui. Tai Ra ir Bastos tarnai. Jie nutilo, girdėjosi tik sparnų šnarėjimas ir vėjo šniokštimas. -Ar tie agentai.. Ar jie žmonės? – Prieš pora dienų ji būtų nusijuokusi iš tokio klausimo, o dabar, kai Šonės gyvenimas pasikeitė ji tiki bet kuo. Juk ji skrenda ant graikų dievo nugaros... -Ne, jie ne žmonės. Tai riedinėjantys žmonės. Labai greiti ir labai nepatikimi, deja tai geriausia ką galime gauti, - Liūdnai atsakė Atėnė. -Atskridome! – Sušuko Prometėjas. Šonė pamatė judrią gatvę kuria važiavo daug automobilių, motociklų ir visokiausių keistų transporto priemonių. Žmonės tiesiog išeidavo į gatvę prieš automobilius norėdami parduoti savo prekes ar paprašyti pinigų. Žmonės mašinose nieko neatsakydavo, kai kurie kažką sušukdavo, treti pagrasindavo ginklu. Bet niekas nieko nepirkdavo arba pinigų neduodavo. -Mieloji Graikija.. Kaip tu nusiritai. – Verksmingai pasakė Atėnė. – Mūsų laikais žmones nekariaudavo, nedarydavo nusikaltimų gamtai. Garbindavo mus. -Kalbi kaip tikra senučiukė. – Linksmai tarė Prometėjas. – Žinai, kartais galėtum pažiūrėti kaip ir kiek žmonės pagerino mūsų ir senųjų suniokotą planetą. – Toliau tęsė Prometėjas kai Šonė nutilo. Atėnė susiraukė ir nusuko veidą nuo draugų. Įsižeidė. – Pamanė Šonė ir tada suprato, kad Prometėjas įžeidė ją dėl amžiaus, ne dėl žmonių padarinių kaltinimo. -Atėne, - Švelniai kreipėsi į deivę mergina. – Prometėjas nenorėjo tavęs įžeisti. Kartais vyrai gali būti labai neatsargus su mumus. – Šonė šyptelėjo kai Atėnė atsisuko į ją ir nusišypsojo puse lūpų. -Taip, vyrai tikrai nesupratingi. – Tarė. – Regis netgi tu, kuri esi tiek daug nemačiusi gal pamokyti ir senolę. Esi išmintinga, Pažymėtoji. Galime laukti iš tavęs didžių dalykų. Šonė mintyse nusijuokė. Ji juk tik paprasta mergina. Net nemoka puikiai pasidaryti kavos. Ji visa laika išlieja cukrų ar kavą. Arba apsiplikina ranka. Kaip jie gali norėti iš jos kažko gero? Tai tiesiog neįvyks, bet ji negali tiesiog pasakyti to į akis. Teks palaukti ir pamatyti kas čia įvyks. Turbūt šiti dievai nusivils ja ir savimi dėl to, kad parinko ne tą žmogų, o ja dėl to, kad ji paves juos. Juk ji tūrėtų išmokti burti. O burtus atlieka Koperfildas ir panašūs į jį žmonės. Triušiai iš kepurių ir moterų pradanginimas, tiesa? -O kas tiksliai yra tie burtai? Ar aš galėsiu valdyti gyvūnus? – Pasidomėjo. Prometėjas ir Atėnė reikšmingai susižvelgė ir atsiduso. -Taip. Galėsi valdyti gyvūnus, ir dar geriau – galėsi valdyti gavailus, paveikti mirtingųjų protus. Jei daug mokysies, prikeldinėsi mirusius kurie dirbs tau ir tik tau. Galėsi turėti visą pasaulį. Šonė užsimerkė. Visas pasaulis.. Būtų smagu. Mintyse pamatė armiją žmonių kurie skanduoja jos vardą. Įsivaizdavo, kad ant visų pastatų yra iškabinti jos atvaizdai. Veidas atrodė rūstus, valdingas. O tada pamatė tūkstančius tankų vykstančius kariauti prieš keistus, milžiniškus ir mutavusius žmonės. Jie kėlė bangas iš jurų ir nusiųsdavo jas link kareivių. Daugelis klykdami nuskrisdavo, keli už kažko užsikabindavo ir po bangos toliau kovodavo. Tada keistieji žmones paimdavo žemės gabalus ir mesdavo juos į tankus ir lėktuvus. Štai kokia yra magija. Užburianti ir naikinanti. – Kažkas sušnibždėjo jos galvoje. Nežinojo kas, bet nelabai ir rūpėjo. Pamatė truputėlį magijos ir jai užteko. Norėjo išmokti. Norėjo naikinti. -Klaire? Ar neužmigai? – Susirūpinęs paklausė ugnies valdovas. – Pamiršome tau kai ką priminti. Jeigu išmoktum visas magijas... -Būčiau nemirtinga? – Neleido pabaigti jam. -Taip, taptum nemirtinga. Gyventum amžinai.
Pasaulyje buvo karšta. Iš atstumiančių metalinių skylių žemė spjaudėsi lava ir keistasi juodais burbulais kuriuos palietę paukščiai krisdavo negyvi. Geležinės tvoros jau seniai išsilydžiusios, statulos sugriautos nuo rūgšiųjų lietų. Vandens nėra, jokia gyvybė neužsibūdavo čia per ilgai. Tačiau kažkas dabar vyko. Milžiniškas žmogus atsirado iš nieko. Veidą dengė šešėlis, tačiau jis turėjo nenormalias galūnes. Ranka buvo kaip meškos, kita ranka buvo žuvies pelekas. Kojos nenusakomos, o vietoj galvos gyvavo gyvatės galva. Pagal žmones mutantas stovėjo labai ilgai, tačiau jam neegzistavo laikas, jis nesuprato, kas yra minutės. Dėsniai šios būtybės neveikia. Staiga akys kažką pamatė. Pasisuko taip, kad raudonos akys atrodė dar keistesnės. -Pabusk. – Jei tai ištartų kitos kartos būtybė ar žmogus, šie žodžiai būtų beverčiai, bet jie yra galia. Žodis yra visa tai ko reikia valdyti. Pasaulis keičiasi. -Pabusk. – Dar kartą ištarė tokiu pat ramiu balsu. Šį kartą kažkur toli kažkas pradėjo krebždėti. Būtybė pradėjo trukčioti ir tyliai cypti. Artinosi pati baimė, žodžiais nenusakomas daiktas kuris priverčia netgi galingiausią Pasaulio Valdovą drebėti. Artinosi šešėliai. -Lorde.. Jūs gyv.. – Ir užtilo. Didžiausia baimė uždengė raudoną saulę. Viskas užtemo, viską apgaubė šešelis. Armija susirinko. -Esi nereikalingas. Dink. – Sušnarpštė. Pasaulio Valdovas išnyko palikdamas tik juodus dūmus. Šešėlis nusijuokė. Keistai šnypšdamas, tačiau tikrai iš širdies. -Pagaliau, vaikai. Atsiimsime pasaulį. Mes jį sukūrėme, tačiau jis buvo atimtas. Kančios laikai baigėsi. Laikas... Laikas...
Kitame pasaulyje penki elementai atsimerkė. Kiekvieno akys sužibėjo skirtingomis spalvomis. -Laikas.. Laikas. – Grėsmingai ištarė vienas iš elementų ir kiti atkartojo tą patį žodį. Žinutė pasklido per pasaulius ir perdavė permainų ir naujo karo pradžią. Anksčiau karai vykdavo labai dažnai, ypač kai puolusieji nejausdavo laiko tekmės, todėl dabar pajutę žinutę senieji persigando. Naujos permainos ir nauji valdovai galėtų padarytų daug baisesnius dalykus nei nužudymas ir egzistencijos sunaikinimas. Šešėlis turi didesnes užmačias negu tik Žemės sunaikinimas. Jis planavo užimti Visatą ir paversti Žemės materiją savo kariauna. Prieš tai neatsilaikytų net visi Pasaulio Valdovai, senieji ir puolusieji. Tai būtų visko pabaiga. O daugelis iš jų pradėjo mėgautis savo ilgu gyvenimu ir neketino pasiduoti kažkokiai įžūliai, plačių užmačių turinčiai baimei. Tai tiesiog būtų šlykštu.
Du puolusieji ir viena mirtingoji leidosi iš dangaus. Reikėjo pailsėti ir tiesiog aptarti planą. Kai jau buvo prie pat žemės, visi gavo tarsi ledinę strėlę kuri perverė smegenis ir privertė sustingti. Kažkas atsitiko svarbaus, ir ji Šonė suprato, kad jos kolegos suprato kas įvyko ir norės apie tai pasikalbėti vieni. Ji to neleis. -Kas ką tik įvyko? – Garsiai paklausė mergina, kai Prometėjas švelniai nuleido ją ant žemės. – Mačiau, kad jūs irgi tai pajautėte. Prašau paaiškinti. Atėnė ir ugnies valdovas greitai susižvelgė ir atsiduso(Suprask: Kodėl ji kaišo tą savo ilgą nosį?). Ji liūdnai pažiūrėjo į Šonę ir lėtai prabilo: -Mes pasakysime tau kas nutiko, tačiau vėliau. Reikia susirasti mums priklausančių žmonių, nes čia nėra kitų agentų. Čia gyvena tik žmones. Staiga kažkas už jų nugaros prabilo: -Puikiai nusileidote, draugai. Esate kaip tik ten kur yra didžiausia žmonių gyvenamoji vieta. Tikrai nepatrauksite dėmesio su savo drabužiais. Visi atsisuko į vaikiną kuris prašneko. Puolusieji tiesiog nustebo, o Šonė sucypė ir pasileido prie vaikino. -Ali! Kaip esi susiijęs su viskuo šituo? – Įtariai paklausė. – Nesvarbu, vėliau paaiškinsi. Taip gera tave matyti.. Ali žiūrėjo jai pro ausis į du puolusiuosius kurie atsargiai dairėsi aplink. Abu buvo nustebė dėl Šonės elgesio ir Ali tai pamatęs nusišypsojo. -Sakiau, kad ji taip elgsis. Mane visi myli. -Ak, užsičiaupk. – Kumštelėjo Šonė vaikiną ir šis išsišiepė. -Ar čia saugu? – Atsargiai paklausė Atėnė. -Čia – ne. Reikėtų kuo greičiau iš čia išeiti. Aš jus nuvesiu kur saugu. Tiesiog sekite paskui mane. – Greitai išbėrė Ali jausdamasis kaip žuvis vandenyje. Jis paimė už rankos Šonę ir patraukė miesto link. -Na, kaip tau sekėsi mokykloje? Seniai man nerašei..
Jie perėjo miestą, ir Šonė pamatė nedidelį namelį. Prieš jį buvo kiemelis, tiesa, labai neprižiūrėtas. Nematytos gėlės buvo nuvytusios, žolė jau nebe žalia, o labiau ruda. Prie kelio mėtesi kamuolys, matėsi kelios šunų būdos ir keli – kad ir kaip keista – žaliuojantys medžiai. Už jų kažkas prabėgo ir Šonė prigludo prie Ali. Su juo pasijautė saugi. Ali buvo jos susirašinėjimo draugas. Kartą tiesiog elektroniniame pašte gavo žinutę nuo jo ir taip viskas prasidėjo. Berniukas buvo tikrai draugiškas, sąmojingas ir gražus. Šonė matė kelias jo nuotraukas ir jis visada būdavo apsirengęs taip pat. Juodi motociklininko batai(nors motociklo neturėjo), tamsiai mėlynas švarkas ir ilgi balti plaukai. Taip pat tos juodos akys.. Tiesiog norėjo paskęsti jose. -Čia aš gyvenu su dėde.. -Dėde? Niekada nepasakojai man apie jį. – Priekaištingai pažiūrėjo į jį Šonė. Vaikinas nusišypsojo pakeldamas lūpų kamputį. -Jei ir būčiau pasakęs, kad turiu dėde, tu tuo nebūtum patikėjusi. – Staiga durys atsidarė ir pro jas išlindo juodas katinas ir paskui jį vyras. Pagyvenęs, apie penkiasdešimt metų, su akiniais ir skvarbiu žvilgsniu. Visi sužiuro į jį ir Ali atsikvėpęs tarė: -Pristatau jums.. -Albertą, Ali dėdė. – Pasakė kvarkiančiu balsu. – O! Prometėjas. Sveikas bičiuli. – Apsikabino su milžinu. – Ir Atėnė! Visada malonu matyti pačią protingiausią moterį pasaulyje. – Ir pabučiavo deivei ranką. -Man irgi malonu tave matyti. – Šiltai pratarė. Šonė pasijuto keistai. Albertas Enšteinas? Juk jis negyvas. Nors, sužinojus tiek daug naujų dalykų beveik nesitebėjo. Jis juk tik žmogus, o Prometėjas, Atėnė – ne žmonės. Jie dievai. Todėl norėdama atkreipti į save dėmesį krenkštelėjo. -Sveiki, pone Enšteinai. Aš esu Šonė. Ali draugė. Tačiau šis tylėjo ir įdemiai ją stebėjo. Staiga apsisuko, piktai pasižiūrėjo į Ali ir prabilo puolusiesiems: -Kodėl nepasakėte, kad atvykstate? – Ir tada užsipuolė Ali. – Ir tu? Juk tu jauti kai ji atkeliauja. Vieni jie. – Linktelėjo puolusiųjų link. – Nieko nepadarytų. Mielai pasitenkinčiau jų draugija, tačiau ji! Ji yra gyva bėda. -Aš..p-pone? – Sutrikusi pažvelgė į Atenę. -Taip, tu. Čia buvai jau tris kartus ir tris kartus teko remontuoti namą po tamsybių puolusiųjų užpuolimo. Ar tau negana naikinimo ir mirties kuri lydi tave? -Nesuprantu apie ką šnekate. – Suraukusi nosį tarė Šonė. – Jei būčiau sutikusi Albertą Enšteiną, manau būčiau prisiminusi jus. Vis dėl to, jūs žymus. -Na žinoma, kad tu neprisimini. Koks tavo vardas šįsyk? Šonė? Bjauru. – Ir nuėjo atgal į namą dar kartą piktai atsisukęs ir pasižiūrėjęs. Mergina nusiminė. Kaip gali tas senas kvailys kaltinti ją dėl kažkokios mirties? Ji nieko nepadarė, tiesiog gyveno. Gal jam susisuko protas? -Einu pašnekėti su juo. – Tyliai pratarė Ali ir nubėgo į namą. -Šone? – Švelniai kreipėsi Atėnė. – Nekreipk į jį dėmesio. Ponas Enšteinas yra.. kitoks. Jis vis dar yra protingas, vis dar prisimena savo gyvenimą, tačiau jis atskleidė porą paslapčių apie puolusiuosius, todėl mūsų priešai pakartino jam gyvenimą – leido jam matyti daugiau negu paprastam žmogui. Jis pradėjo matyti įvairias laiko gijas, linijas ir galimybes. Jis mato tai, kas galėjo atsitikti arba atsitiks. Albertas dažnai maišo praeitį su dabartimi ir ateitimi, nes pats tose laiko gijose dalyvauja.. Tai yra baisi lemtis, tad norėčiau, kad jam atleistum. Šonė susimąstė. Negalėjo pamiršti genijaus žodžių dėl mirties ir naikinimo. Negi visa tai yra tiesa? Gal ji iš tiesų yra blogio nešėja? Staiga pajautė stiprų svogūnų kvapą ir prisiminė savo mokyklos virtuvės kvapus. Beveik nesiskyrė, tad Šėja šyptelėjo prisiminusi mokyklą. Atrodo praėjo tiek daug, ji taip pasikeitė, nors praėjo mažiau nei viena diena. Tai atrodė begalo keista. Jos mąstymus nutraukė Ali paemęs merginą už rankos. -Kas gi dabar? Mano dėdė nenorėjo.. – Droviai pasižiūrėjo į draugę.
Nežinau kaip čia su tuo Einšteinu išėjo, tiesiog taip gavosi :D
-
Woah. woah. Šiaip manau kad TOKIO dydžio istoriją gali ir į naują temą kelti.
Beje, tu ketini rašyti kitas dalis ar tik šitą vieną?
Kai paskaitysiu viską, pakomentuosiu.
-
Aš turiu dar istorijų, bet labai ilgai užtruktų iš sasiuvinio į kompą perrašinėt tai manau nevargsiu :D
-
WOW.................................... ...................................
TIKRAI galima kelt į naują temą. Įdomi istorija..... O Einšteinas visai gerai įterptas............................... ...... Aplamai, reiktų mažumėlę kai kur pataisyt (kai kuriose vietose kažko kaip ir trūksta), bet šiaip tikrai užkabina (ypač pradžia).....
-
Istorija tikrai įdomi. Ir tavo sakiniai kažkokie... na nežinau. Sakyčiau, sudėtingi? Kartais pradedu galvoti, kad jie šabloniški, bet kai bandau tą šabloniškumą surasti, man nepavyksta. Tačiau sakiniai tikrai gyvi ir vaizdingi; nei kažkokie perdėtai gilūs, nei kažkokie nesuprantami, nei tokie nuvalkioti, kad verčia vemt. Tad tikrai turi kažkokį dalyką sakiniams, kurio anksčiau nepastebėjau: ar tai talentą, ar tai sugebėjimą... You name it.
Grįžtant prie kalbų apie istoriją, patys pirmieji sakiniai tikrai užkabino, na, ne tiek užkabino, kiek buvo malonūs skaityti ir ėmiau galvoti, kad tai bus lengvabūdiškas skaitalas, visai kaip HP: gali skaityt kada nori ir kiek nori ir vis vien bus įdomu, nes autorius nesistengia užkabinti mandrais sakiniais ar dar kuo(nors tikriausiai stengeisi, kad būtų įdomu; turiu galvoje, kad lengvai skaitėsi IR buvo įdomu). Turiu pasakyt, kad kažkaip bent jau iš pat pradžių tikrai neatrodė, kad istorija pavirs į kažką mistiško, fantastiško. Labai nenuspėjamai rašai, o tai, žinoma, geras dalykas.
Kalbant apie istorijos autentiką... Kai tik pradėjau girdėti žodžius puolusieji, į galvą pradėjo pirštis mintys, kad tu kokią nors knygą ar tai filmą kopijuoji. Neesu skaitęs jokių knygų apie ,,puolusiuosius"(ir tokių, man atrodo, yra gan nemažai), todėl negalėjau niekaip nuspręsti, ar tai, ką rašei, buvo viskas tavo išgalvota, ar idėja nukopinta iš kokio nors veikalo, nes paprasčiausiai nesu patyręs tokio tipo literatūroje. Tik man tas dalykas, kad yra daug pasaulių, vienam iš jų laiko tėkmės nėra, priminė kažkokį Anime. Tie dievai - Persį Džeksoną. Bet tavo istorija tikrai neatrodo nuplagijuota, nebijok:)
Gal ties ta vieta, kai atskrido 2 supermenai, viskas truputį subanalėjo dėl to, nes veiksmas vystėsi per greitai. Na nežinau, dar ypač ta vieta ,,Prieš pora dienų ji būtų nusijuokusi iš tokio klausimo, o dabar, kai Šonės gyvenimas pasikeitė ji tiki bet kuo" mane labai prajuokino, nes juk ,,Šonės gyvenimas" pasikeitė vos per kelias valandas, ir... Manau, pirmąjį skyrių galėjai užbaigti ties ta vieta, kai Iridė ėmė švytėti mėlynai. Žinoma, tada būtų reikėję išplėsti tas kelias pastraipas prieš tai, nors gal ir ne - istorijų dalys, postinamos forumuose, nebūna labai ilgos. Man viskas truputį pagreitėjo ir pasidarė ne taip realistiška: mergaitei pasako kelis sakinius ir ji išskrenda pro langą su visai nepažįstamais žmonėmis, ir dar tas šokinėjimas tarp veikėjų... Tikrai; šokinėjimas(na, kai pradėjai pasakoti apie tuos du blogiečius(,,Du puolusieji tykiai nusileido ant seniai..." - juk jau buvai parašęs, kad jie nusileido ant žemės; kam tai kartoti?) ir apie tuos kitus pasaulius - buvo neaišku, prie ko čia išsilydė kažkokia tvora ir prie ko čia pasidarė karšta) buvo nevisiškai rišlus. Na bet prie šito per daug nesikabinėsiu.
Einšteinas ten nebuvo labai blogai įterptas, tikrai ne. Na gerai, jis šnekėjo visiškas nesąmones, bet juk genijai dažnai taip ir elgiasi, ar ne?
Čia kaip ir viskas, tik turiu kelis pastebėjimus:
1. Tai jos vardas Šonė, Šėja ar Klairė?
2. Kai kur priekyje Šonės vardas buvo nelinksniuojamas
3. Nežinau, kodėl čia taip buvo, bet tiesioginę kalbą iš pradžių buvo sunku skaityt(na žinai, dėl to, kad kiekvieno tekstas neprasidėdavo nauja eilute)
4. Tas pats su pastraipomis. Tenai nebuvo kelios suplaktos į vieną?
Viskas. Tikiuosi, nepriimsi šitos ,,kritikos"(juk net nelabai peikiau - nėra ką) kažkaip labai užsiši*damas, o nuspręsi tęsti savo istoriją. Būtų įdomu paskaityti, kas dedasi tavo sukurtame pasaulyje:)
O kitus irgi skatinu rašyt bei komentuot Alfo istoriją, gal paskatinsim jį ją tęsti;)
-
Haha ačiū :D Su tais vardais pats susivėliau nes vis neįtikdavo man dabartinis. Rašiau visiškai netaisydamas, nežiūrėjau atgal ir netaisiau klaidų, nes rašiau sau o ne forumui. Dėl greičio pats žinau, tiesiog čia buvo kaip ir mano pirmas blynas kuris jau kompe gal metus stovi, tad nežinojau kaip vystyti veiksmą ir t.t. ;)
Nekopijavau - žiūrinėjau vikipedijoje graikų ir skandinavų mitologijas, ir tiesiog sugalvojau kad reikėtų kažką tokio parašyt. Tuo metu žiūrėjau įdomų anime, ir gal pats negalvodamas įtraukiau porą detalių ar kažko tokio.
-
Pasakysiu tik tiek- žmogau, tu turi talentą. :) greit keli į naują temą!!! :D
Ai, ir jei nori, pasiskaityk, pati įkėliau savo knygos "medžiotoja" prologą. :)
-
Ją rado gulinčią vidury gatvės. Nuogą. Ji gulėjo palčiai atmerktomis akimis, tačiau nieko nematė. Ji buvo be samonės.Ant jos kaktos buvo anglimi užrašyta: tyla.
Ligoninėje ji pragulėjo keturiolika dienų. O pasveikusi kartojo:
-Ateis tyla ir visus jus pražudys.
Ją uždarė į psichiatrinę ligoninę.Ten ji išbuvo keletą metų. Jos vardo niekas nežinojo, nes ji nesakė arba nežinojo pati. Paskui jai atsiuntė laišką. Ant voko buvo parašyta: Adielei, Oksfordo psichiatrinė ligoninė, penktas aukštas, keturioliktas kambarys. Taigi jie sužinojo jos vardą. Po mėnesio ji pabėgo, nes niekas per daug jos nesaugojo.
Po keturiolikos dienų ją partrenkė mašina ir ji vėl atsidūrė ligoninėje. Įvykį matęs žmogus tvirtino, kad ji pati šoko po ratais. Paklausta kodėl taip padarė, jo atsakė:
- Nes tyla jau atėjo ir ji žudo kiekvieną iš mūsų.
Visi ją laikė bebrote ir pavojinga visuomenei. Jos gyvenimas baigėsi uždarame, stipriai saugomame kambaryje.
Ji turėjo priešmirtinį norą: kad ant jos kapo turi būti iškalti žodžiai: ,, Tyla atėjo ir pasiėmė mane,,
Adielė. Ji gyveno tyloje, ji bijojo tylos. Tyla galiausiai ją pasiėmė.
Sibilė baigė skaityti šią sukrečiančią,meniškai parašytą istoriją ir į paieškos laukelį suvedė: ,, Adielės, tylos moters gimimo ir mirties data,,
Google jai išmetė: 2013-2069. Adielė gyveno neseniai. Sibilė panoro išsiaiškinti visą tiesą apie tylos moterį, moterį, kurią pribaigė tyla, vyravusi jos gyvenime.
-
Nesąmonė, ane? :(
-
Visai įdomu, jeigu sąžiningai. Tai ta Sibilė irgi susidurs su ta tyla?
-
Palauk truputįir sužinosi. Jei verta man rašyt toliau.
-
Šiaip tikrai įdomu, tik paatriu labiau išplėsti veiksmą, sakiniai gaunasi šiek tiek palaidi... 1 sakinys turėtų vūti 1 pastraipa toje istorijoje apie tylą. Bet šiaip tikrai įdomu!
-
Ji, jos, ją, ji, jos, ją... Žiauriai bado akis; pasistenk pavartoti daugiau teksto sinonimų.
Man gal truputį per greitai visas veiksmas vystosi, kažkaip nėra to Vau ar bala žino kokio efekto, kurį (galbūt) bandei sukurti. Nu nežinau, žiūrėsim.
-
Jeigu ten tik prologas, tai ,,jis jo ją jai.." sukelia tokios paslapties jausmą. Gerai.
-
Nu bent jau man jokios čia paslapties nebuvo. Gi galima buvo panaudoti ir žodžių kaip mergina, jinai, arba išvis nenaudoti... Stiliaus klaidos, ir tiek.
-
suprantat kame esmė? tiesiog taip turi būt. sakiniai palaidi ir t.t. Ten tik prologas. visa kita dar galvoju ir nežinau ar išvis verta rašyt toliau... :( esu ant popieriaus parašius vos ne 20 puslapiu, ten šiek tiek banaloka (čia jau kitas mano kūrinys) ir baisiai tingiu viską kelt ant monitoriaus, tai sugalvojau kažką naujo pradėt. O šiaip dideli kūriniai man prasčiau sekasi nei trumpi.
-
Rašyt verta visada, tiesiog pasigalvok, ar žinai, ką rašyti toliau.
-
idomu, rasyk toliau! :)
-
Aš labai mėgstu rašyt siaubo istorijas, tai gal įkelsiu kokį gabaliuką tos, kurią norėčiau čia kelti ;)
Pabudau nuo įkyrus pypsėjimo. Pasukusi galvą, supratau. Tai buvo mano elektroninis žadintuvas. Jis pypsėjo, jo skaičiai, kurie rodė 23.59, mirksėjo. Jau praėjo savaitė, nuo to laiko, kai pirmąjį kartą mano žadintuvas ėmė taip keistai elgtis.
Aš nemirksėdama stebėjau skaičius. Atrodo praėjo amžinybė: amžinai gulėjau ir spoksojau į tuos skaičius. Žadintuvo skaičiai pasikeitė. Dabar jie ryškiai, tarsi specialiai išryškinti skaičiai 00.00. Tą pačią minutę, tą pačią sekundę, mano kūnas nuėjo pagaugais ir visi ant rankų esantys plaukeliai pakilo piestu.
Ir tada išgirdau. Silpnas beldimas, lyg kažkas stuksentų į stiklą. Aš išlipau iš lovos, šaltis rakino mano nuogas kojas, žvarba kandžiojo tik išaugtais brolio marškinėliais pridengtą mano kūną. Aš lėtai priėjau prie lango ir bandžiau kažką įžvelgti. Nuo šakos nukrito sniego gabalas. Daugiau nieko. Atvėriau langą, ir vėjui plūstelėjus, sudrebėjusi, pažvelgiau žemyn. Nieko nėra. Užtrenkiau langą ir vėl išgirdau tą patį keistą garsą. Mano išsigandęs žvilgsnis lakstė prie kambario, kol galų gale, pastebėjau tamsoje skendintį savo veidrodį.
Tai buvo senas, dar močiutės veidrodis, su įskilimu dešiniąjame viršutiniame kampe. Kampuose mirgėjo tamsūs juodi taškeliai, pats stiklas buvo papilkėjęs. Tokį veidrodį gavau, mirus močiutei. Ir regis, aš klydau jį pasiimdama.
Stovėjau prieš veidrodį. Jame mano atvaizdas buvo prasmegęs tamsoje. Juodumoje mano veidas atrodė labai kraupiai. Aš nedrąsiai ištiesiau ranką ir belstelėjau į veidrodį. Toks jausmas, kad viskas sustojo. Kambaryje pasidarė tylu, net laikrodis, tas pats žadintuvas, liovėsi pypsėjęs. Tyloje slinko amžinybė. Buvo taip tylu, kad net pradėjo spengti ausyse. Žvilgsniu stebėjau veidrodį.
Tuk. Silpnai išgirdau beldimą. Tuk tuk. Kas kart beldimas vis garsėjo. Tuk tuk tuk. Net neabejojau, jau girdėjosi vonioje. Tuk tuk tuk TUK! Kažkas ėmė stipriai daužti į stiklą. Aš puoliau atgal, šokau prie durų, paklibinau rankeną, bet kambarys buvo užrakintas. Bandžiau bergždžiai įjungti šviesą, stalinę lempą,telefoną, bet ką, bet niekas neveikė. O beldimas iš veidrodžio vidaus varė mane iš proto, darydamas įspūdį, kad kambarys traukiasi. Aš susiriečiau kampe ir užsikišusi ausis siūbavau pirmyn atgal, lyg stengdamasi pabėgti nuo viso šio triukšmo.
-
Visai įdomu... Kelk į atskirą temą. ;)
-
Puikus tekstas, Leila!!!
-
Ačiū :) Man apsimoka kurt atskirai šitą istoriją?
-
Tikrai taip.
-
Vyras smarkiai užsimojo kardu ir trenkė pabaisai. Ši klaikiai suriaumojo ir pasislėpė. Pats monstras buvo klaikus - kažkoks nebaigtas mokslinis eksperimentas. Pats vyras buvo juodų plaukų. Jie buvo stambių garbanų ir siekė mentes. Kraujas ir prakaitas žliaugė purvinu veidu. Pati kova vyko kažkokiam name, kur viskas iš medžio. Jis pats buvo giliai po žeme. Jis laikė sunkų kardą priešais save. Monstras buvo kažkur dingęs. Jis slinko iš, rodos, virtuvės. Eidamas prie sienos atrodė iškreiptas pykčio. Koridorius buvo išlenktas, viskas iš medžio. Jis tyliai ėjo per tą koridorių. Einant tolyn apėmė bloga nuojauta. Jis pasitikintis savimi ištarė:
- Nagi, išlysk, žinau, kad tu čia.
Staiga iš medinės sienos išlindo kraupus, staugiantis veidas. Padaras rėkė plonai ir cypė kaip mirtis. Jis čiupo vyrą už kaklo ir ėmė smaugti. Jo veidas pamėlynavo, jis išmetė kardą. Monstras klykdamas daužė jo galvą į sieną ir smaugė tol, kol šis krito ant grindų. Kraujo klane gulėjo kūnas. Tas padaras šoko ant jo ir draskė ir plėšė kūną. Šį tampė konvulsijos, kurios ilgai kankino vyrą. Išplėštos žarnos voliojosi ant grindų, o išplėšti organai sudraskyti buvo sukišti lavonui į gerklę. Nutrauktos ir išdarkytos galūnės buvo sugrūstos į pilvą. Supjaustytos rankos kyšojo iš pilvo, o iš burnos tysojo išlindęs juostelėmis suplėšytas liežuvis.
-
Lijo. Dangus buvo toks pilkas ir nuobodus, kad net bloga. Akmenimis grįstame kieme telkšojo balutės, jose atsispindėjo plikos medžių viršūnės. Liūdnas senovinis žibintas blausiai spingsojo pilkai ir niūriai popietės prietemai suteikdamas šiek tiek jaukumo. Tačiau net tas vienintelis jaukia šilta šviesa spingsintis žibintas nesugebėjo Tėjos Miliauskaitės pasaulį įterpti džiaugsmo.
Tėja Miliauskaitė buvo niekuo neišsiskirianti, paprasta asmenybė. Jos pačios nuomone, Tėja buvo tiesiog pilka. Ji dažnai stovėdavo priešais didelį veidrodį prieškambaryje ir spoksodama į savo atvaizdą daugybę kartų norėdavo būti gražesnė. Pelenų spalvos plaukai, riesta nosis ir siauros lūpos, ilgos kojos ir rankos, maža krūtinė ir jokių apvalių klubų. Iš visos išvaizdos Tėjai patiko tik jos akys; jos buvo vaiskiai žydros, kaip vasarinis giedras dangus ir dar šviesesnės. Bet niekas į akis nekreipdavo dėmesio. Dažniausiai žmonės pastebėdavo tik nušiurusius pilkus plaukus išsišakojusiais galiukais ir riestą nosį.
Tėja stovėjo palėpėje priešais apmūsojusį trikampį langelį ir spoksojo į lietų lauke. Toks pat pilkas ir nuobodus kaip aš, pamanė mergina. Bet lietus jai patiko. Buvo raminantis. Tylus ir ritmingas krentančių lašų barbenimas į raudonomis čerpėmis dengtą palėpės stogą buvo vienintelis garsas, kurį Tėja pripažino kaip tikrai gražų. Ji nekentė muzikos. Nekentė apskritai jokių garsų. Gailėjosi, kad negimė kurčia. Kiauras dienas apačioje, kaimynų bute, skambėdavo pianinas ir dainos. Tenai gyveno Tėjos klasiokė, nepaprastai talentinga ir populiari aštuntokė Severa Tamutytė. Ak, kaip Tėja jos nekentė. Apskritai, Tėjoje būtų labai sunku rasti ką nors, kas jai patinka. Apie lietų ir akis niekas nežinojo, bet tai turbūt ir buvo vieninteliai dalykai, kuriuos Tėja mėgo. Viso kito ji juodai nekentė.
- Tik pabaigsiu tą suknistą mokyklą ir išskrisiu į Naująją Zelandiją, - sumurmėjo riestanosė. Naujosios Zelandijos Tėja irgi nekentė.
-
Kelk į naują temą :) ! (Eliza liepia nestumt ant N. Z. :D )
-
Viskas prasidėjo ir pasibaigė taip staigiai, kaip galėjo. Tiesiog dingo. Nieko nebeliko. Tik tuštuma. Gyvenimas prasidėjo taip seniai, o dabar užsibaigė. Nesvarbu, kad esu gyva. Tai tik žodžiai. Viskas mirė. Negaliu patikėti, kad žiūriu į nuotrauką. Ji daryta praeitą savaitę, bet dabar ji nieko nebereiškia. Negaliu surasti savyje jausmo, kuris būtų priešingas mirčiai. Toks mano noras – mirti ir kuo greičiau. Pasiduodu. Nebegaliu kovoti su likimu, kuris man skirtas. Aš negaliu jo priimti ramia širdimi. Ir nenoriu. Trokštu mirti. Bet niekas manęs taip lengvai nepaleidžia. Nesu gyva. Nemanau, kad mirusi. Aš nenoriu grįžti atgal. Prisiminti visko. Bet kitaip negaliu. Privalau išnykti nuo šio žemės paviršiaus. Čia esu nereikalinga, todėl nesuprantu, kodėl gyvenimas panoro, kad grįžčiau, kai galėjau mirti ir atsidurti ten, kur nejausčiau tos tuštumos. Nenoriu girdėti. Matyti. Jausti. Noriu išnykti. Čia ir dabar. Negaliu verkti. Neturiu nieko savyje. Viskas sugniuždyta. Viskas išmirę. Niekas man nesakė to. Jokios mokyklos nemoko, ką daryti, kai susiduri su noru mirti. Bet aš žinau. Negali su tuo kovoti. Trokšti palikti viską, kaip yra ir plaukti pasroviui, bet troškimas mirti slegia visą laiką. Negaliu su tuo kovoti. Nuotrauka mano rankose tarsi liepsnoja ir degina pirštus. Noriu ją išmesti. Bet negaliu. Trokštu jos nematyti. Meluoju pati sau. Aš pati noriu joje būti, nes tas veidas, kuris ten šypsosi, nėra tikras. Realusis tuščias ir nieko neregintis. Man reikia palaikymo, bet aš jo nenoriu ir tą pripažįstu. Tiesiog noriu mirti. Joks gyvas esantis šalia man to neleistų. Bet aš ir nemirsiu. Tai yra, kaip visi. Išgėrę nuodų ar vaistų. Aš dingsiu nuo žemės sielvarto kupina širdimi, nors jos ir nejaučiu. Esu niekas. Ir negaliu būti kažkas. Kažkada gal ir buvau, bet tai nebuvo tikra. Niekas nėra tikra. Tik troškimas mirti. Jis vienintelis gyvuoja pasaulyje. Jis yra čia, visai šalia manęs ir kartu vedasi tuštumą, kuri už riešo laiko mirtį. Šioji laukia. Laukia manęs. Širdis maldauja prisiminti žmogų, kuris neištvertų mano išnykimo, bet aš jau matau save. Mane išpusto. Lyg dulkes. Lyg pelenus. Tarsi kažką, kas visiems sukelia rūpesčių. Nuotrauka išslysta iš rankų ir nukrinta ant grindų. Išbalę pirštai nesujuda. Akys užsimerkia. Skruostu nusirita ašara. Paskutinė.
-
Neblogai, Jekaterina, neblogai. Man patiko prislėgta nuotaika, kad sakiniai tokie trumpi pridėjo tokio savitumo kažkokio net nežinau. Ir patiko man labai kad paslaptis išlaikyta. Taigi manau verta testi.
-
Ačiū :) lauksiu daugiau nuomonių, jei bus teigiamos - kursiu dar... paslaptis žodžiu :)
-
Bandžiau kažką rašyt. Kaip pirmas blynas mano manymu gerokai prisvilęs, bet nežinau gal sakykit ką manot.
Ir ji visiškai viena guli ant grindų savo kambaryje. Ausyse įkišti ausinukai. Melodija sklinda per jos kūną o ašaros drėkina skruostus. Kai ji viena savo kambaryje ji verkia. Ji nežino kokia graži ji yra, nes nieks jai nėra to pasakęs. Tyliai šnabžda dainos žodžius.
-Tu manęs pasiilgsi kai aš išeisiu,- sakau jai.
Ji tokia vieniša ir taip juk negerai. Jos vidus byra ir aš žinau tai geriau negu ji. Tie balsai galvoje rėkia man ką daryti. Ji čia nepriklauso. Jai čia ne vieta.
- Neverk,- sakau jai.
Kiek žodžių esu jai pasakęs. Kiek jausmų išliejęs o ji negirdi. O gal tik nenori girdėti? Staiga ji garsiai sako:
- O gal geriau jei aš mirčiau?
Ir vėl nutyla. Vėl liūdi. Mano mergaitė. Ji galvoja kad nieks jos nemyli, o kad tik ji žinotų. Aš rėkiu jai kas ji tokia, ko ji verta, rėkiu, bet ji tik tyli. Nekenčiu savęs. Nekenčiu savo gyvenimo, kuris jau seniai persmelktas liūdesio, bet jei manęs nebūtų kas saugotų ją? Ir ji tokia graži. Guli čia ir verkia. O aš tik bejėgis vaiduoklis palubėje.
-
Visai nieko. Paskutinis sakinys labai pribloškia. Kai kurių sakinių strūktūra man nelabai, bet gerai patobulinus išeitų keista ir įdomi istorija :)
-
Ačiū :) Jo, tikrai yra ką reiktų pataisyt, žinau :D
-
"Ji nežino, kokia graži ji yra" pasikartojo ji ir kažkaip neskaniai susiskaitė :)
"...ir tai juk negerai" tas negerai truputį vaikiškai nuskambėjo :D
Niu, manau, supratai, ką norėjau pasakyti :)
-
Taip, supratau :)
-
O šiaip tas paskutinis sakinys labai puikiai užbaigė viską ir suintrigavo. Kaip su kūju per galvą :D manau, verta kelti į naują temą ir vynioti istoriją :)
-
NU nežinau, gal ir kelsiu į naują temą :D
-
Patarčiau tęsti ir kurti daugiau :)
-
Nežinau ar prisimenat kažkada mano kurtą istoriją medžioklę? :D tai va, nusprendžiau ją sugrąžinti ir šiek tiek pakeisti, dabar rašau ją čia => https://www.wattpad.com/161748607-medžioklė-1-skyrius <= rašykit ką galvojat ir ar patiko, ar tęsti ^^
-
Ughhh kodėl jūs visi keliat istorijas į wattpad, kur negalima jų skaityt neprisijungus
Kodėl ne pastebin. Kodėl.
-
Prašom, George.
Medžioklė
Prologas
Diana Karen bėgo. Jos šviesūs plaukai plaikstėsi vėjyje, o skaisčiai žalios akys buvo primerktos. Buvo tamsi, šilta naktis, vasara. Merginą vijosi keturi vaikinai, gal greičiau netgi jauni vyrai, ir jie vis artėjo.
-Šikniai,-sumurmėjo šviesiaplaukė.
Diana staigiai pasuko į šoninę gatvelę ir užšoko ant savo juodo it degutas motociklo. Jai buvo šešiolika, tad vairuoti dar nederėjo, bet...
Šviesiaplaukė nušvilpė gatve ir nusikvatojo.
-Viso, nevykėliai!-dar sušuko per petį.
Ji važiavo senąja miesto dalimi, ir artėjo prie naujosios. Vis dar lėkdama mergina ištraukė iš savo juodo, odinio švarko deimantą ir nusišypsojo.
-Šiandien geras laimikis,-patenkinta sumurmėjo Diana.
Staiga prieš merginą išdygo juodas BMW, ir ši vos spėjo sustabdyti savo motociklą.
-Kas per...-pradėjo ji.
Bet po akimirkos iš automobilio išlipo keli vyrai su šautuvais. Ir tie šautuvai buvo atsukti į merginą.
-O velnias,-teištarė Diana.
Netrukus Diana jau sėdėjo automobilyje. O ką jai reikėjo daryti?.. Tie vyrai buvo gerai apsiginklavę, o ji teturėjo vieną nedidelį pistoletą. Žinoma, deimantą jie iškart atėmė. Taip. Diana- vagilė. Dieną eina į mokyklą-jai šešiolika-o naktį užsiima vagystėmis. Tėvų beveik neprisimena. Tėvas žuvo automobilio avarijoje kai mergaitė buvo devynmetė, o mama paslaptingai dingo kai Diana buvo vos šešerių. Mergina gyveno su teta iki tol, kol jai suėjo dvylika. Tada nutiko nelaimė. Tetą ištiko širdies smūgis. Daugiau giminaičių neturėjo, tad jie norėjo Dianą išsiųsti į vaikų namus. Ji pabėgo. Nuo tada kitiems prisistatydavo kaip Izabelė Teilor, kad šviesiaplaukės nesusektų, nors jos tikras vardas yra Diana Karen. Ji perėjo į kitą mokyklą. Kokius dvejus metus ji nešiojo plaukus nusikirpusi trumpai ir juos nusidažiusi ruda spalva, kol būdama keturiolikos nusprendė, kad viskas nurimo ir merginos niekas nesuseks, nes jos veido bruožai jau šiek tiek pasikeitė. Tad leido plaukams augti ir atgauti natūralią jų spalvą-šviesią, kone baltą. Iki kol jai sukako trylika, Diana gyveno iš tetos paliktų pinigų, kol jie pasibaigė. Bandžiau dirbti kavinėje, bet pinigų nepakako. Tad mergina ėmėsi... Šio verslo. Tapo vagimi. Tai labai pelninga, tik svarbu kad tavęs nepagautų. Kaip kad jai nutiko dabar. Diana nužvelgiau sėdinčius mane suėmusius vyrus. Jie buvo maždaug 25 metų amžiaus, gerai išsitreniravę. Šviesiaplaukė nustebo, kad neuždėjo man antrankių. Argi jau atrodo tokia nepavojinga?.. Šešiolikmetė atsikrenkštė.
-Taigi... Vežate mane į kalėjimą? Tai kodėl aš be antrankių?-paklausė.
Vienas iš jų prunkštelėjo.
-Tu nesi vežama į kalėjimą. Bet antrankius, jei nori, galim uždėti.
-Apseisiu,-sumurmėjo vagilė.
Tada susiraukė.
-Pala, ką?! Jūs ne policija?-Sušuko sunerimusi Diana.
-
Džeine, ar rašydama medžioklė turi galvoje kažkieno medžiojimą, ar moteriškos lyties žmogų, kuris medžioja? Nes jei pastarasis variantas, tai turėtum rašyti ne medžioklė, kas reiškia pirmąjį variantą, o medžiotoja...
-
Neeeee, bus "medžioklė" :) viskas vėliau išaiškės kodėl taip ;)
-
nu ok...
-
PYPYP! Dar dvi siaubo istorijos pristatytos į mano wattpad dzeinemeko! :D vieną iš jų kažkada seniai čia postinau, bet kita nauja ;)
-
Ughhh kodėl jūs visi keliat istorijas į wattpad, kur negalima jų skaityt neprisijungus
Kodėl ne pastebin. Kodėl.
Kodėl tau neprisijungus?
Beje, dėl draudimo doublepostint, rašau čia: gal kas nors galėtų bent minimalią nuomonę apie mano rašliavas parašyt? -.-
-
Kur, wattpade?
-
Kur, wattpade?
Istorijos wattpade, bet kritiką/nuomonę ar ką nors ir ten, ir čia galit rašyt. Visur gerai ;D
-
Gerai, jei tu įvertinsi mano :D nes dar ir medžioklė 3 įkėliau vakar ^^
-
Gerai, jei tu įvertinsi mano :D nes dar ir medžioklė 3 įkėliau vakar ^^
Yay, einu paskaitysiu xD Pirmą skyrių skaičiau jau tho ;)
-
PIRMAS SKYRIUS
Pro užuolaidų plyšelį, saulės spinduliai apšvietė jos šviesų veidą, taip ją pažadindami. Mergina išlipo iš lovos, apsirengė chalatą ir žengė prie veidrodžio. Žvilgtelėjusi į veidrodį ji pamatė rudų akių, ir tokios pat spalvos garbanotų plaukų savininkę. Jos lūpos buvo raudonos ir putlios, o lūpų kampučiai buvo pakelti šypsenai. Rudaplaukė įžengė į savo vonią ir nusirengė. Palindo po karštu dušu ir garsiai tarė pati sau:
- Nusimaudyti, papusryčiauti ir pasigavus Aną nuvažiuoti pas tetą Elisa. O vargeli...
- Panele Katerina! Turėtumėte paskubėti.
- Atleiskite, aš tuoj ateisiu.
Mergina kaip viesulas išlėkė iš vonios, apsirengė geltoną suknelę, šiek tiek padžiovino plaukus ir nulipo laiptais žemyn. Įprastu greičiu nuėjo į valgomąjį ir atsisėdo į savąją vietą. Apžvelgusi stalą paprašė:
- Tėve, prašau paduokite man vaisių salotas.
Šiek tiek įsidėjusi padėkojo ir pradėjo melstis, o po maldos dėkojo Viešpačiui:
- Dėkoju nuoširdžiai už tai, kad esu čia, jog galiu gyventi ir svarbiausia, kad turiu galimybę rinktis.
Dėl paskutiniojo melavo. Ji niekada neturėjo tokios galimybės, viskas buvo sprendžiama už ją.
Pavalgius Katerina Karlberg nužingsniavo į tarnų kambarį ir pačios pirmos pamatytos tarnaitės paklausė:
- Atleiskite, kur galėčiau rasti Aną?
- Ji sode, panele Katerina.
Mergina išėjo į sodą ir pamatė Aną – mažą, juodaplaukę, tamsiaakę tarnaitę ir pasikvietė:
- Ateik Aną, mes jau turime vykti.
Apsisuko ant kulno ir nelaukdama tarnaitės nudrožė prie karietos. Anai atėjus prie karietos Katerina joje jau sėdėjo patogiai įsitaisius.
- Atrodote pikta, panele. Ar susipykote su tėvu?
- Aš visada šeštadieniais esu priversta pykti, - atrėžė panelė, o tada susigėdus atsiprašė, - Atleisk, nekenčiu tų šeštadieninių išvykų pas tetą Elisą...
Ana buvo vienintelis žmogus, su kuriuo Katerina Karlberg galėjo kalbėti kaip su drauge.
Vežėjui atėjus merginos diskusiją apie Elisą Boston, kurioje bandė įžvelgti pliusų ir jų neradusios turėjo nutraukti ir keisti temą. Vežėjas įsėdo į vežimą ir atsisuko į paneles. Jis buvo šviesių plaukų, ir žydrų akių. Jis niekada nekišdavo savo nosies į kitų reikalus ir buvo gan mielas vaikinas. Jis šyptelėjo ir tarė:
- Laba diena, merginos!
- Laba diena, Kevinai, - šyptelėjo jam Katerina.
- Labas, Kevinai! – linksmai pasisveikino Ana.
Jie pradėjo važiuoti. Kelias nebuvo ilgas ir jaunoji dama būtų bet ką padarius, kad jį pailgint ir greitai atsirado tokia galimybė: bevažiuojant jie pamatė jaunuolį, kurio karietos ratui kažkas buvo ir tarė vairuotojui:
- Kevinai brangusis, padėk šiam jaunuoliui.
Vaikinas išgirdęs Katerinos žodžius, atsisuko ir tarė:
- Dėkoju, bet nebūtina panele... – užsikirto supratęs, jog nežino maloningosios panelės vardo.
- Katerina, - šyptelėjo mergina.
- O pavardė? – kilstelėjo antakį vaikinas.
- Karlberg, o kuo vardu Jūs, jaunuoli?
- Lukas Bradfortas, - vaikinas nusišypsojo akinančia šypsena. Jis turėjo ne tik gražią šypseną, bet gražius rudus plaukus ir pilkai melsvas akis. Po to pasitraukė užleisdamas vietą išlipusiam Kevinui, kuris norėjo padėti.
- Taigi kur vykstate? – paklausė Lukas.
- Pas Elisą...
- Elisą...?
- Elisą Boston.
- Už ką tokia bausmė? – nusijuokė vaikinas.
- Net nežinau ką blogo padariau, kad gavau tokią tetą...
- Na tikriausiai vis tiek būna blogiau? – pats savim abejodamas paklausė rudaplaukis.
- Baigiau, - džiaugsmingu balsu tarė Kevinas, tamsiaplaukei nespėjus atsakyti į Luko klausimą.
- Sudiev, Lukai Bradfortai, -šyptelėjo dama.
- Iki pasimatymo, Katerina Karlberg. – tarė mojuodamas Lukas ir dar pridėjo: - Labai dėkoju už pagalbą, Kevinai!!!
Katerina daugiau nepratarė nė žodžio, bet šypsojosi ir buvo laiminga ir net nežinia kodėl.
*
Pagaliau karieta įvažiavo nors į gražų, bet taip visų nekenčiamą kiemą, kuriame gyveno baisioji žiežula Elisa Boston. Karietai sustojus visi trys išlipo. Katerinai pradėjo drebėti kojos, Ana pradėjo žagsėti, o Keviną suėmė baisus kosulys. Ir štai iš savo namų išėjo pati velnio žmona ir su apsimestiniu mandagumu pasisveikino:
- Sveiki, brangieji svečiai! Užeikite vidun ir jauskitės kaip namuose!
Jie įžengė į Bostonų dvarą, kuris Katerinai buvo pažįstamas nuo vaikystės. Baltos sienos, erdvūs kambariai, brangūs paveikslai ir kiti daiktai merginai jau buvo seniai atsibodę ir ji kiekvieną kartą mąstė: Kodėl turtingoji ponia nedaro remonto? Juk turėtų būti nuobodu gyventi visada tokioj pačioj aplinkoj. Kevinas sukosėjęs sumurmėjo:
- Einu į lauką...
Ana pasiliko su savo šeimininke „karo lauke“. Rudaplaukė atsisėdo ant sofos, pamojo sėstis Anai ir kreipėsi į pragaro žiežulą:
- Taigi ilgai šiandien neliksime, teta. Atvykome aplankyti na ir su vienu reikalu.
- Kokiu reikalu? – susidomėjus paklausė Elisa.
- Reikia vienos Jūsų knygos, ponia.
Ponia Boston iš kart išraudo ir piktai sušnypštė:
- Mano knygos?! Na jau ne...
- Maloningoji ponia, man tikrai reikia... Juk Jūs pati žinote kaip mano mama supyks man neparašius užduoto rašinio...
- Na tiek to... Eikit ir pasiimkit...
Einant Ana pakėlė antakius tarsi klaustų: ką čia darai? Katerina tiesiog šyptelėjo ir toliau vedė į Elisos biblioteką. Į ją vedė ilgas koridorius, kuriame buvo kas tris žingsnius pastatyti šarvai, o baltos sienos buvo nukabinėtos Karlbergų atvaizdais. Bibliotekos durys buvo tamsaus ąžuolo ant jų buvo išraižytą pelėda. Atvėrus duris pasirodo nuostabus kambarys, su židiniu ir trim krėslais. Kambaryje buvo daug lentynų, kuriose buvo dar daugiau knygų. Tai buvo vienintelis kambarys, kurį rudakė galėjo pakęsti. Dama pamojo Anai eiti paskui ją ir nuėjus atidarė kažkokį stalčių ir ištraukė iš jo kažkokį sulankstytą lapą, padavė jį Anai, o ji įsidėjo jį į striukės vidinę kišenę. Tada Merginos kaip šešėliai nuslinko prie lentynos ant kurios kabėjo lentelė užrašu „Istorija“ ir pasiėmė knygą pavadinimu „Anglijos istorija“. Jos išėjo iš bibliotekos taip pat kaip ir įėjo – greitai ir tyliai. Jos praėjo tuo pačiu ilgu koridoriumi ir atsirado svetainėje priešais Elisą.
- Na mes jau pasiėmėme ko mums reikėjo ir kadangi skubu turiu tarti Jums sudiev, teta, - tarė Katerina ir tiesiog išplaukė iš kambario lauk. Damos įlipo į karietą, netrukus pasirodė ir vežėjas, ir jie išvyko iš Bostonų dvaro.
Čia tikriausiai daugiausiai parašyta istorija per visą mano varganą gyvenimėlį :D Čia turėtų būti pirmasis skyrius, bet kiek mažokas sakyčiau, bet tiek to :D Laukiu kritikos ir šiaip visokių komentarų, nes su šia istorija turiu rimtų planų @) Na jo turiu rimtų planų, o pavadinimas nė nešviečia... ;D
-
Čia galima naują istoriją kurti? Nu... kitą temą daryt?
-
Galima.
-
Tai... Gerai. Žadu kurti nauja historrrrrrrrrrrrrryyyyyyyyyyyyy.
-
Gabija, Voah!
Visos dar neperskaičiau, bet iš pimų sakinių manau, kad įdomi.
Kai perskaitysiu visą parašysiu savo nuomonę...
-
Na ką, ir aš išmėginsiu save :D
-
NAUJO GYVENIMO PRADŽIA
88-ieji metai. Žavi šešiolikmetė sau ramiai, koją ant kojos užkėlusi, sėdi jaukioje Nešvilio kavinukėje. Ši diena jai atrodo tarsi naujo gyvenimo pradžia. Galbūt geresnio. Juk šiandien merginai oficialiai sukanka šešiolika metų, ir ji pradeda savarankišką gyvenimą. "Bet jis visada toks ir buvo"- mintyse juokdamasi sakytų ji. Nuo pat ankstyvos vaikystės ši šviesiaplaukė svajojo apie keliones aplink pasaulį su nuosavu autobusiuku ar net prabangiu automobiliu.
- O iš kur tiek pinigų, a? - mažylės klausdavo tėvai.
- Apiplėšiu banką,- linksmai atšaudavo ji.
Tėvai tik juokdavosi, niekada į jos svajones nežiūrėdavo rimtai. Jie susikrimto tik tuomet, kai jų mylima nekaltutė dukrelė, dar būdama keturiolikos metų, niekieno nepastebėta, įsmuko į nedidelę parduotuvę ketindama kažką - jau net tiksliai nebepamena, ką - išsinešti nesusimokėjusi. Vis dėlto toji nekalta mergaičiukė užkliuvo vienai pagyvenusiai moteriškei, ir šioji iškvietė policiją. Sučiupta vagilė baisiai nustebo - juk kaip galima ją, padorią, gerai besimokančią merginą, kaltinti tokiais siaubingais ir nebūtais dalykais? Ji net pati, regis, ėmė tikėti savo melu, bet policininkams to neužteko. Jie pareikalavo prisistatyti ir tėvų kontaktų.
- Melisa Duncan, - išdidžiai, neparodydama pralaimėjimo kartėlio, išrėžė.
"Būsima profesionali nusikaltėlė", - dar norėjo pridurti, bet nusprendė kažkokiems susiraukusiems dėdėms visų savo planų dar neatskleisti. Kol kas.
Laaaabai laukiu kritikos, negailėkit, sakykit, kas ne taip :D
-
Nesuteptoji mergina. Gerai mokosi, šviesiaplaukė, linksma ir kitokia. Tikra braškė, auksinis medalis. Nei vienas žmogus nėra toks, įdėk personažui į galvą beprotybę, įpročius, keistas mintis, gyvenimo prisiminimus, netobulybes. Linksmi, malonūs brangakmeniniai žmonės staiga iš niekur nenusprendžia vogti ir tuo labiau, kad vykdytų tokius savišvietiškus reikalus, kaip kelionės.
-
Pasistengsiu dar ką nors pridėti, ačiū :)
-
MM, pritariu Melody. Ir šiaip jau, labai padrika viskas, neaišku, nei ko čia dabr taip nutiko, jokios aiškesnės priešistorės. Žodžiu, padrika ir tarytum iš lempos. Labiau reiktų susieti vienus sakinius su kitais.
-
Mano namų darbai, kuriuos dabar ką tik parašiau ir esu proud, tai sugalvojau čia patalpint, tikiuos admin nesupyks, kad be prisistatymo keliu, bet ech, kadanors (giggle)
Tarptautinė Ayumi mokykla
Ayumi mokykla, kuri yra skirta burtininkams iš įvairių žemės kampelių tobulėti, ir kurios būstinė yra Japonijoje, Hokaiddo saloje, vadovaujasi vienybės ir fantazijos vertybėmis. Šioje mokykoje mes nevertiname kokurencijos, o aukštiname komandinį darbą, niekiname "lipimą per kitų galvas", o skatiname vienas kitam padėti.
Mokytojai yra suvažiavę iš įvairiausių planetos kampelių ir iš jų yra reikalaujama ne mokytojavimo, o savo dalykio patirties ir žinių. Tad didžioji dalis mokytojų yra buvę Aurorai, hileriai ir panašiai.
Mokiniai nėra verčiami eiti į pamokas, o dienotvarkę jie kuriasi patys, tačiau egzaminai iš pasirinktų dalykų yra privalomi. es mokome ir įprastinių dalykų: apsiginimo nuo juodosios magijos, herbalogijos, magijos istorijos, transfigūracijos, eleksyrų ir kerų, bet ir gilinamės į žvaigždotyros, magijos mokslo, pschichologijos, magijos meno ir muzikos, skraidymo ir dar daug kitų dalykų sferas.
Taip pat stengiamės užtikrinti lygybę ir vienodas galimybes, taigi direktoriaus neturime, o mokyklos vyriausybę sudaro mokinių parinkti mokytojai, kurie sprendžia svarbiausius mokyklos reikalus.
Turime koledžus, kurie kasmet varžosi dėl pasirinktos kelionės, šiuo būdu stengiamasi bendradarbiauti ir dirbti bendro tikslo link. Koledžai turi bendruosius kambarius, kurie atspindi pagrindines vertybes ir spalvas. Jie yra: Hanė (Plunksna), Ši (Žemė), Yumi (Lankas), To (Bokštas) ir Uči (Vidus). Hanė reprezentuoja svajones, nuotykius, Ši pastovumą ir užtikrintumą, Yumi stiprybę ir narsą, To- siekius ir ryžtą, o Uči- žmogaus vidų ir paprastumą.
Tai va, basically, čia yra mano sugalvota magijos mokykla. Įdomu, ar kas noretų į ją eiti?
-
Taip. Čia matysite mano pirmąjį bandymą - istorijos prologą.
Prologas
Naktis. Tokia tyli ir gūdi, jog net pats didžiausias drąsuolis nejučia imtų žvalgytis per petį vaikystėje filmuose matytų pabaisų. Miestelyje vis sublykčiodavo tai vienas, tai kitas pakelės žibintas. Vėjo šuorai nešiojo po gatvę seną Macdonald‘o maišelį, kurio traškesys tylumoje skambėjo kurtinamai garsiai. Netoli kapinių esančioje tuščioje žaidimų aikštelėje (ji niekdad nebuvo populiari, nes vaikai nemėgo žaisti greta amžinybėn iškeliavusių sielų) galiai girgždėdamos judėjo sūpuoklės. Kapinaitėse neramiai šiūravo medžiai ir, rodės, net šalto marmuro antkapiai nerimavo. Visi tarsi kažko laukė. Žmogus tokios įtampos būtų neatlaikęs. Lygiai be penkiolikos dvi kapinių glūdumoje pasigirdo žingsniai. Žmogiški, bet kartu ir ne. Kiek per ramūs ir per grakštūs, kaip žmogui. Tačiau būtybės, visgi, buvo žmogiškos. Jie žingsniavo vienu ritmu, tad nematydamas pamanytum, jog eina tik vienas. Bet jie buvo penkiese. Penketas keistokai apsirėdžiusių žmonių. Vilkėjo jie tarsi kokio karnavalo viduramžių tema dalyviai. Vienodi rašalo mėlynumo apsiaustai apie jų padėtį neišdavė nieko, bet pirmasis žengiantis laikėsi itin oriai, o likusieji tarsi pakluso jam. Gobtuvai slėpė net ir veidus. Tik iš stambaus sudėjimo ir plačių pečių buvo galima spręsti, jog tarp susirinkusiųjų moteriškos lyties būtybės nėra. Visi kaip vienas sustojo prie kapo. Sprendžiant iš šūsnio gėlių ir kaspinų, tas, kuris ten gulėjo, buvo palaidotas neseniai. Šviežiai iškaltas užrašas bylojo „ Kerolaina Heitston“. Gimimo ir mirties data sutapo net ir diena. Vado pečiai kiek pakumpo. Jis kilstelėjo žibintą tarsi duodamas ženklą. Liepsna apšvietė žilstelėjusią barzdą ir kiek tamsesnio gymio odą. Vyrai žengė kapo link. Ritmingai ir ramiai iškėlė kastuvus ir ėmė kasti. Tai vėlgi buvo vieningas ritmas, tarsi dirbtų vienas žmogus. Vado pečiai sukrūpčiojo, jis prabilo žemu, prikimusiu ir grasinančiu balsu:
- Jeigu... jeigu jai kas atsitiks... aš... aš...- gobtuvas slėpė vyro veidą, bet sielvartas ir baimė balse pasakė viską.
- Nurimkit, pone Heitstonai. Viskas jai bus gerai. Žynė tiksliai viską apskaičiavo, tiesiog neįmanoma, kad ji suklystų,- greitakalbe išbėrė vienas dirbančių.
- Tikiuosi. Jos pačios laimei,- tyliai burbtelėjo vadas, bet matyt susirinkusieji klausa nesiskundė, tad darbavosi sparčiau.
Dar po kiek laiko kastuvai atsimušė į kažką kieto. Vyrai padėjo įrankius žemėn ir ramiai, pagarbiai prisiartino. Dviese įlipo į išraustą duobę ir iškėlė karstą. Mažytį, tarsi lėlei. Vadas trenkė žemėn žibintą ir žaibo greitumu atsirado prie vyrų. Pirmasis atsargiai atkėlė dangtį ir nusigręžė. Vyriausiasis atsargiai kažką ištraukė iš karsto. Tamsoje tebuvo galima įžiūrėti siluetą. Kūdikio siluetą. Netrukus kažkuris iš dirbusiųjų vėl uždegė žibintą ir iškėlė. Vado veido nebedengė gobtuvas. Jis buvo gana jaunas, švelnių veido bruožų vyras šaltomis akimis. Smakrą dengė ruda barzda. Rankose tarsi didžiausią pasaulio brangenybę jis laikė suvystytą kūdikį. Mažą mergaitę, kuriai galėjo būti ne daugiau savaitės. Ji atmerkė akis. Rudas, šiltas akis. Naktį perskrodė kūdikio verksmas.
- Ššš, mažyte. Dabar tu su manimi. Viskas bus gerai, kol aš gyvas, čia negrįši, nevargsi vargo,- labiau pats sau kalbėjo vadas.
Vyrai tuo tarpu be darbo nesėdėjo. Įgudusiais judesiais užkalė karstą, įleido į duobę ir vėl ją užkasė. Po kelių minučių kapelis atrodė net neliestas. Vienas dirbusiųjų atsargiai kilstelėjo ranką. Vadas suprato tai kaip ženklą ir užgesino žibintą. Viskas paskendo gūdžioje nakties tamsoje. Spingsulei vėl užsižiebus kapinaitės liko tuščios. Apie neseną nežmogiškų būtybių vizitą bylojo tik šviežios kastuvų žymės ir likęs vienišas žibintas. Spengiančioje tyloje, tarsi kažko pasiilgusios vėl sugirgždėjo sūpuoklės.
Taigi, laukiu pastabų, norėtųsi tobulėt :))
-
Okey... Tiesą sakant sudominai. Skaitėsi lengvai, viską buvo galima lengvai įsivaizduoti, pajusti tą paslaptingą nakties atmosferą. Kai skaičiau vieną akimirką pamaniau, kad čia kaip rpg postas- kažkas ateina į įvykio vietą, kažką padaro, pašneka, o po to išeina :D Bet ne tame esmė. Uždavei daug klausimų, užmetei tą kabliuką priversiantį toliau skaityti, tačiau, nežinau, kažko dar trūko iki to tobulumo. Viskas buvo per daug ramu. Gal tai tik triukas, kad po to skaitytojas susimėtytų pamatęs kaip įtemptai veiksmas vystosi, bet toks ramumas prologe gali ir atbaidyti.
O dabar klaidos. Rašei Macdonald'as. Patarčiau labiau sulietuvinti ir rašyti Makdonoldas arba Macdonoldas, nes visgi tie kableliai viršuj gan erzina ypač kai jų daug pasitaiko tekste, bent jau man. Toliau. "Tačiau būtybės, visgi, buvo žmogiškos. Jie žingsniavo vienu ritmu, tad nematydamas pamanytum, jog eina tik vienas. Bet jie buvo penkiese. Penketas keistokai apsirėdžiusių žmonių. Vilkėjo jie tarsi kokio karnavalo viduramžių tema dalyviai. " Jei išpradžių rašei, kad žmogiškos būtybės, tai galėjai kitų sakinių linksnius priderinti, nes dabar kaip ir balaganas gaunasi. Vieta "jie" rašyti "jos"- nes gi būtybės- moteriškos giminės, ne vyriškos. Plius, per daug tuos sakiniuose "jie". Pakeisk kitais žodžiais- atėjūnai, žmonės arba išvis nerašyk, o tik leisk numatyti, kad ten buvo panaudotas įvardis ar kas ir panašiai. Geriau tekstas skambės. "Tačiau būtybės, visgi, buvo žmogiškos. Jos žingsniavo vienu ritmu, tad nematydamas pamanytum, jog eina tik vienas. Bet žmogystos buvo penkios. Penketas keistokai apsirėdžiusių žmonių. Vilkėjo jie tarsi kokio viduramžių karnavalo temos dalyviai."
Čia kaip pavyzdį numečiau. Dar galėsi pasitvarkyti.
"Gimimo ir mirties data sutapo net ir su dienos."
Tiek pastebėjimų, gal kažkur kažką dar praleidau, jei rasiu, vėliau parašysiu. Beje, patariu priimti visokią kritiką ir griežtą, ir ne, nes jei pasakysi "nenoriu griežtos" tai ir gausi padų laižymus, o ne normalią kritiką, verčiančią viską gerai apmąstyti, kad ir kokia nemaloni būtų. Sekmės toliau rašant :)
-
Ačiū labai, stilių tikrai dar reikia tobulinti, pataisysiu :))). Kas link griežtumo, tai mano pasaulyje griežtumas=peikimas. Aišku, keistokai suprantu, bet taip. Dar kartą ačiū už pastabas :))
-
Aš esu Reiven.Turiu jums papasakoti vieną istoriją. Na tai pradėsiu.
Šilta birželio diena. Gera, nes nereikia į mokyklą. Yra gerų, bet yra ir blogų dalykų. Ten kur aš gyvenu, Treiveno mieste, yra Hugelbirdo parkas. Aš ten dažnai ateinu , nes šis parkas man laabai patinka. Ten aš galiu pabūti savimi ir pasimėgauti tyla, bei patyrinėti augalus ir vabzdžius. Bet iškilo problema. Mano nuostabusis parkas uždarytas! Nežinau kodėl, bet gyventojai šnabžda, kad kažkas ruošiasi pavogti kamuolį. Kartais savęs klausiu:
- Kam kažkokiam žmogui reikia pavogti kamuoį iš parko? Ką jis negali nusipirkti iš parduotuvės ar kur nors kitur? Ir ar išvis šitame parke yra koks kamuolys?
Aš asmeniškai jo nemačiau, nors ateinu į šitą parką nuo penkerių. Bet tai nesvarbu, nes mano svajonių parką uždarė dėl kažkokio kvailio, kuriam prireikė kažkokio kamuolio! Aš labai įniršau ant to kvailelio ir susiruošiau išeiti ir apžiūrėti parką. Taigi pasiemiau kuprinę ir išbėgau į stotelę. Šiandien vienintelis geras dalykas yra tas, kas tramvajus turėtų atvažiuoti po kelių minučių. Taigi neužilgo aš jau stovėjau prie Ponios Sofijos kavinėlės, kuri buvo už kelių kvartalų nuo Hugelbirdo parko. Neturėjau noro apsilankyti Sofijos kavinėlėje ir paskubomis nubėgau prie parko. Bėgdama link parko aš laba jaudinausi ir mano veide buvo šypsena, nes kuo greičiau norėjau pamatyti mano parką ir išsiaiškinti kas tas asmuo, kuris nori pavogti kamuolį iš mano parko. Taigi man teliko perbėgti gatvę ir pamatysiu savo parką ir..... kas per!? Hugelbirdo parkas atrodė visai kitaip nei aš prisimenu. Jo graži tvorelė buvo apjuosta radona policijos juosta su užrašais ir ten buvo keletas polcininkų. Aš priėjau prie vartelių ir norėjau atidaryti, bet staiga mane sustabdė vienas iš poicininkų ir sušuko:
- Ei mergužėlę, ką darai?
- Aš tenoriu užeiti ir pavaikštinėti parke,- atsakiau jam.
- Dabar niekas negalės užeiti į parką nes vyksta tyrimas.
- Ką?! Tyrimas?! Tada aš privalau užeiti, nes man svarbus šis parkas ir aš jį apginsiu!
Polociinkas tik nusikvatojo garsiai ir paaiškino, kad nevadinčiau čia didvyrės, bei liepė eiti namo. O man labai nepatinka kai iš manęs juokiasi ir dar man liepia ką nors daryti. Aš taip įsiutau, kad užsimojau ir spyriau policininkui į tarpkojį. Kitas policininkas tai pamatęs man užlenkė rankas už nugaros ir garsiai sušuko:
- Kieno šis vaikas!
Aš labai pasipiktinau ir surėkiau:
- Ar aš negaliu atsakyti už save?! Ar būtinai mane kažkas turi prižiūrėti?!
- Aš už šią mušeiką atsakinga.
Atsisukusi pamačiau, kad ten stovi mano močiutė Antanina.
- Aš už ją atsakinga ir labai gailiuosi ką ji padarė. Eikš čia mušeikėle!
Prieš mane atiduodant močiutei jis pasakė:
- Kad tai būtu paskutinis kartas kai man tenka tave sulaikyti!
Aš nieko nesakius pribėgau prie močiutės ir ją apkabinau. Kartu tylėdamos su močiute mes parėjome namo. Tik paruošusi mums arbatos ji prisėdo ir tarė:
- Na? Tai radai jį?
- Ką radau?
-
Atleisk, bet įdomu skaityti nebuvo. Banalu. Yra klaidų. Negražus tas pradžioje prisistatymas. Dienoraščio tipai visada keistoki, nepatiko. Atleisk, tai tik mano nuomonė.
-
Šiaip idėja gan įdomi, bet labai dažnai kartojasi žodis ,,parkas", tai pat, kaip ir Evah pastebėjo, yra klaidų. Žinoma, jei rašyčiau aš, viską sudėliočiau kitaip. Bet, kiekvienas turim savo stilių. šiek tiek sudominai, bet istorija dar nėra iš tų, kurios giliai įsirėžtų į atmintį. Nežinia, gal tai pasikeis? :)
-
Ačiū tiems kuriems patiko, ir kuriem buvo banalu ar neįdomu tai eikit [[Ge: : ) ]]. Man 13 metų. Ko jūs tikėjotės? Poemų ar knygos apie nzn ką. Žodžiu ačiū Evah Mel Bleister , kad sugadinai mano visas viltis ir svajones. Daugiau neberašysiu ir netrugdysiu savo "BANALIOM" istorijom. AČIŪ!!! >:(
-
Amanda, maniau, kad tu nori išgirsti tikrą nuomonę. Neskelbsiu savo amžiaus, bet pasakysiu tik tiek, kad tai nėra labai svarbu. Viskas priklauso nuo to, kiek stengiesi, laviniesi ir panašiai. Juk turbūt nesitikėjai, kad viskas bus tobula? O gal tikėjaisi? Tobulybės nėra. Tik vieni darbai yra prie jos arčiau, kiti toliau. Dar vienas dalykas, kurį reikia suprasti rašant, yra kritika. Turi ją priimti, nes jos tubūt visada bus. Negali visko padaryti tobulai. Ir nereikia pykti ant Evah. Ji pasakė savo nuomonę ir atsiprašė, jei kitiems pasirodys kitaip.
Tikiuosi, kad tu nepriimsi visko kaip įžeidimo, bet suprasi, kad reikia tobulinti ne tik rašymo įgūdžius, bet ir mąstymą. Nežinau, gal tau pasirodys kitaip. Aš irgi neesu panelė tobulybė.
Sėkmės rašant ir tobulėjant!
-
Turbūt pakartosiu Claudie mintį, o gal tik ką pridėsiu.
Nenoriu kištis, bet sakyčiau, kad reikia priimti visokią kritiką (negi tikiesi, kad gausi visada tik tau priimtiną kritiką? Tai kvailas mąstymas, trukdantis tobulėti, tokia mano nuomone), neskaičiau tavo parašyto kūrinio viršuj ir nežinau ar ten banalu ar ne, bet žmogau, kodėl turi mesti rašymą vien dėl to, kad nepatiko kito nuomonė ar sugadino tavo viltis (jos turbūt labai silpnos, taip man šviečiasi, kad kažkoks komentaras taip jas sumalė)? Susitaikyk, kažkam visada nepatiks tai ką darai, telieka su tuo susitaikyti, visiems neįtiks. Linkiu sėkmės toliau gyvenime ir raginu toliau tobulėti rašydama jei tau tai patinka.
P.S patariu nesikeikti.
-
;D Aš čia štukametis, bet viešai kažką pasiuntęs dar nesu. Sėkmės, dirbant su savitvarda ir rašant rašliavas. Visi išbpradžių rašo banaliai, o kritika yra gerai. Taigi nurimk:)
-
Perskaičius Tavo kūrinį susidariau apie tave nuomonę kaip apie žmogų, rašantį ir norintį tobulėti. Tačiau po pirmos pastabos (net nevadinu to kritika, nes tai buvo tik pastaba ir aiškiai pasakyta ką reikėjo pataisyti) Tu pasiutai kaip nežinia kas. Keiksmažodžiai žavesio tikrai neprideda. Kritiką reikia priimti ir į ją atsižvelgti. Jeigu po tokio vidutinio bandymo visi pradėtų liaupsinti ir aiškinti kaip puikiai parašei, tai ir užstrigtum vietoje - kartotum tas pačias klaidas. Kaip tik pastabos ir kritika priverčia susiimti, išsitaisyti ir keliauti toliau. Aišku, visiems maloniau yra išgirsti pagyrimus nei kritiką, tačiau kartais reikia ir nusileisti ant žemės - iš to, kaip supykai pamačiusi pastabą manau, jog iki šiol girdėjai vien pagyrimus. Apie patį kūrinį - yra kabliukas (nors jį galima tobulinti), pasikartosiu - buvo klaidų (ir nereikia iš to daryti tragedijos). Dar žinoma su stiliumi reikia dirbti. Jeigu norėsi, kad pasakyčiau konkrečias vietas kur būtų galima patobulinti, parašyk į pm ir mielai padėsiu :). Taigi, sėkmės rašant ir manau, jog atsižvelgdama į kritiką rašysi daug geriau. (Ir pasiūlymas - nedaryk iš to dramos, kad sužlugdė svajones ir t.t. Tai viso labo vienas komentaras ir parašytas tikrai ne iš piktos valios :))
-
Huh.
0|TYLUS ŠEŠĖLIS
Per siaurą kalnų perėją nebuvo įmanoma perreiti. Reikėjo perskristi ir rasti plyšį bent atsitūpti. Jis senai buvo užmiršęs, kiek šešėlininkų čia žuvo ir kiek dar reikės jų išneši ir palaidoti. Jis tik žinojo, kad be jo liko gyvi dar keturi ir Valdovė buvo gilioje depresijoje.
Geriausių geriausi jos kariai – jos asmeniškai apmokyti, jai tiesiogiai paklusnūs, jos asmeninė kariuomenė – buvo išžudyti vieno dvidešimtmečio bepročio. Bepročio vunderkido. Jei dar būtų paklusęs – pasiektų tokias aukštumas ir pagaliau būtų tas vienintelis, aplenkęs Valdovę. O dabar gulėjo kažkur su sudaužyta kaukole ir sudraskytas į gabalus Valdovės magijos.
Užsimerkė. Tas vaikinas buvo bendratautietis. Su gyvais jo draugais Valdovė susitvarkys. Jam reikėjo rasti tuos, kurie buvo iš kitų šalių.
Daugiau niekados nepasikartos ši klaida.
*
Hendelijoje buvo ramu. Kroatiškos spalvos vandenyje matėsi praplaukiantys ožiaragiai. Aplinkui nebuvo jokių satyrų, kurie galėtų atpasakoti, kas įvyko.
Jis tynojo šešėlyje. Šalta mėlyna spalva sužibo iljardo runose. Žmogus be garso susmuko prie obels. Prabangūs mago drabužiai nusidažė raudoniu.
Jis pasitraukė.
*
Taisane nutiko kažkas panašaus. Pavyko prasmukti ir išlikti nepastebėtam net ir drakonų. Krito dar vienas valdžios žmogus. Tik išskrendant iš parlamento rūmų pakibo viršum žmogaus ir drakonės skulptūros. Vyras rankose buvo suspaudęs kalaviją, turėjusį nužudyti Valdovę. Bet tai buvo pasakos. Niekas nenužudys jos. Net ir koks vunderkidas bebūtum.
*
Jį pasiekė žinia, kad gimtinėje vėl buvo paskelbta karo padėtis. Valdovė su viskuo susitvarkys. Tai ne pirmas kartas. Jam tik reikia užbaigti užduotį ir galės grįžti namo ir vėl padėti Valdovei kurti planus, kaip išgelbėti šį pasaulį.