Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 12, 2009, 03:36:30 pm
-
Požemiai. Čia tamsu ir kai kuriems nejauku. Saulė čia neprasiskverbia, kadangi nėra langų. Šioks toks dvokas čia yra. Požemius apšviečia keli deglai, sukabinti ant sienų. Sienos šaltos, akmeninės. Netoli kažkas dūsauja. To dūsavimo aidas sklinda visuose požemiuose. Einant požiažiamiais, pro kojas pralekia viena kita žiurkė, o į nosį patenka nemalonaus dvoko kvapas...
Miriana atėjo į požemius. Kaip nedaugeliui, Mirianai čia yra jauku. Pas jos dėdę beveik visur yra požemiai. Tad nuo to laiko Mirianai nebaugu vaikščioti požemiais. Ji prilietė vieną sieną. Ji buvo šalta, tarsi ledas. Miriana apsižvalgė. Ji jautė, jog kažkas čia yra. Visai šalia jos. Tuomet kažkas sukrebždėjo. Miriana atsitūpė, ištiesė delną, ir ant jo užsiropštė maža žiurkė.
- Kokia tu miela. Visuomet norėjau auginti žiurkę...- tuomet Miriana paleido žiurkę ir išėjo iš požemių.
-
Liesas berniūkštis stengdamsis nesukelti per daug triukšmo tipeno koridoriumi. Įsiklausydamas į kiekvieną garsą jis nervingai tampė rankovę. Lazdelė, iš kurios kol kas nebuvo jokios naudos, pūpsojo apsiausto kišenėj. Sunkiai atsidusęs jis prisėdo ant akmeninio suolo krašto ir liūdnai įsispoksojo į savo batus.
Kur man rasti tą grifiukę. Kairi rodos vardu.Vis per savo bailumą. Kristianas žvilgtelėjo į paveikslo drobę priešais. Senas pasipūtęs burtininkas oriai į jį dėbsojo. Berniukas vėl atsiduso, buvo labai pasiilgęs savo fleitos, kuri per klaidą atsidūrė pas grifę.
-
Požemiais slinko keistai bešlubuojanti moteriškė. Jos rankos maskatavosi ore, bet eisena atrodė pakili. Kasnors, esantis jos lūpų aukštyje, netgi galėjo girdėti, kaip ji dainuoja. ....be your lighthouse, and I'll help to found you way out of here... Požemių tyloje stambėjo tik žodžių paskutinės raidės, bet svarbu tai, ką daina reiškė pačiai Mijai.
Staiga, besiremdama į sieną ir akinama tamsos, radusi posukį ji išgirdo kažką straksint. Tai buvo gerokai nutolę nuo jos, tačiau dar keik pabegėjus buvo įmanoma pasivyti tai, kas ėjo priešais. Ir, tai ką ji padarė po minutėlės, buvo sunkoka įsivaizduoti.
Profesorė atsitiesė visu ūgiu, pamiršusi visus kojos skausmus. Tada išplėtė akis ir pradėjo bėgti tamsoje. Spingsintys žibintai sienose visiškai nešvietė, tad buvo gana baisu šitaip bėgti, ens kiekveiną akimirką galėjai plotis į sieną. Tačiau Amanita bėgo gan atsargiai. Po kelių akiirkų sustojo lyg įbesta ir pradėjo tipenti. Tylomis priselinusi prie smulkios figuros ji staiga užriko:
-Lumos!
Ji kyštelėjo lazdelę su šveisa priekyje žmogystai priešais nosį.
-Esate ieškomas už dvi vagystes, keturis sukčiavimus ir burunduko nužudymą naudojant žmogaus žudymo kerus!Prašome atsisukti į mane ištiestomis į priekį rankomis, ir kvaila šypsena veide!
-
Kristianas išgirdo žingsnius ir, jei jam nepasigirdo, kažkokį žodžių marmaliavimą. Jis ir toliau sėdėjo nuleidęs galvą, nes buvo įsitikinęs, kad tas kažkas eis ir praeis. Netikėtai šviesa plykstelėjo į veidą. Berniukas šoktelėjo į orą lyg pastumtas, bet susilaikę nesucypęs, kaip šuo su priminta uodega. Pasigirdo lyg ir pažįstamas ar kažkur girdėtas balsas. Kristis ranka prisidengė akis nuo žilpinančios šviesos ir bandė įžiūrėti žmogų. Jam prabilus, balsas nežymiai drebėjo:
- Madam SouthWest, atleiskite, bet aš nieko blogo nepadariau. Ar jums viskas gerai?
Jis prisiminė kišenėje lazdelę, kurią knietėjo dėl viso pikto išsitraukti, bet jokių kerų dorai jis nemokėjo.
-
Mija šoktelėjo atgal perkreipdama veidą.
-Madam?Aš tau madam?Kokia aš tau madam?Esu tikra prancūzė, negana to madmuazelė.Mademoiselle de Paris, gerbiamasis.
Prarijusi šiokį tokį nuoskaudos kasnelį ir susiaikiusi su mintimi, jog šiais laikais vaikai yra tikrai neišmanėliai sukluso:
-O jūs kas būsite, ponaiti?Neprisimenu jūsų savo pamokoje?Tai sakai nemėgsti herbalogijos?Aha, po šio susitikimo, galiu padaryti taip, akd pamėgtumėte...
Jos balsas atrodė kiek kvaišiškas, atčiua ji tik labai įsijautė į piktos moteriškės vaidmenį. Pagaliau ji įkišo ranką į švarkelio kišenę ir ištraukė gyvą burunduką.
-Gerai, džiaukis, kad jis gyvas. Radau prieš įžengdama į požemį. Ir šiaip, neišsigąsk amnęs, aš ne kokia ku-kū. Taigi, ko čia bastaisi toks visų užmirštas, atstumtas ir liūdnas?Ir nesiteisink, matau iš akių.
Nuo kada aš šitaip psichologiauju? Kas čia per permainų jūros galvoje. Oi. OiOi.
-
Kristianas vis labiau raudonydamas nuleidęs galvą vėl pašė rankove. Jis tik linksėjo ir murmėjo "Taip", kol profesorė nurimo ir jis pats išdrįso prabilti:
- Bet profesore. Aš lankau jūsų pamokas,- Jis trumpam nutilo apsvarstydamas savo glaimybes,- Tik jūs manęs nepastebėjote.
Kai mademoiselle su puikia intuicija paklausė, ko jis nusiminęs, jie beveik pajuto nori papasakoti. Nuolat tylėti ir su niekuo nebndrauti gerai nebuvo. Bet jis tik atsargiai rinkdamas žodžius prasitarė:
- Aš visai nevienišas ir neatsumtas. Tiesiog su niekuo dar nesusipažinau,- Ir nebdanžiau- pagalvojo jis,- ir kaip jūs sakote liūdnas todėl, kad pamečiau vieną brangų daiktą.
Jis nejaukiai mindžikavo nuo kojos antk ojos, o paskui pakėlė galvą ir pasakė:
- Pro-profesore? Ar jau galiu eiti?
Balsas nuskambėjo labai vyltingai.
-
Mija dirstelėjo į berniuką nepasitikėjimo kupinu žvilgsniu.
-Tai sakai tau neliūdna?Bet paprastai nevaikštoma tokiais požemiais pavieniui...
Ji dar kiek pastovėjo tylėdama ir vikriai sumosikavusi rankomis ištarė:
-Nox.
Šviesa, lazdelės gale užgęso, o Mija dar dirstelėjo į švilpių:
-Klausyk, esu švilpynės vadovė, ir šiaip gera moteriškė, tad jeigu pastebėsi, jog pats vaikštai tokiomis liūdnomis peliuko akimis - užeik į kabinetą, pavaišinsiu arbata. Ir...ne, eiti tu negali. Išeisiu aš.
Ir staiga, visiškai neplanuotai Mija pradingo kažkur tamsoje.
....couse I can be your lighthouse....
-
Kristis visai pasimetė ir lėtai pasikasė pakaušį. Koledžo vadovė pasirodė visai miela moteriškė galiausiai. Vien todėl, kad netikėtai prakalbo apie arbatą. Arbata ir kakava buvo jo mėgstamiausi gėrimai. Susitikimas su profesore kažkaip jį paveikė. Berniukas siaubingai panoro susitikti su kokiu nors mokiniu, gal mokine ir susipažinti, pasikalbėti. Jis greitai apsižvalgė ir suprato, kad bus pasiklydęs požemiuose.
- Profesore!!! Paaalaukit!!!- Jis nuskubėjo į tą pusę, kur atrodė prapuolė SouthWest.
-
-Berniuk!-sušuko Karmen,išlindusi iš vieno koridoriaus.-Turrbūt pasiklydai?Turiu pasakyt,aš taip pat.Susitariau čia susitikt su viena grifuke,bet neradau jos...Gal galim bėkti kartu,ką?Tapsim pasiklydusiais draugais.
-
Bevaikščiodama Amanda sau mąstė. Na jau... Nė vienos klastienos.. Požemiuose.. Tada pamatė Grifę su kitu vaikiu. Priejo prie jos.
-Sveika aš Amanda .-Prisistatė
Joo.. Nesitikėjau kad čia pamatysiu ne klastuolių. Bet juk grifiai drasūs žmonės. Kodėl gi ne.
-Hmm na aš lėkiu gal dar pasimatysime kada .- Pamojo mergaitei Ir nuėjo nuo jos.. apsidairydama į tamsias sienas. Užlipusi laiptais Pravėrė duris ir nuskubėjo į koridorių.
((Juk postas minimum turi būti 5 eilutės Karmen))
-
Požemiai. Tamsu, drėgna ir vėsu. Taip, puiki vieta dvikovai. Ore girdėjosi Rebecos batelių kaukšėjimas, kai ji greitu žingsniu ėjo per akmeninį grindinį. Sustojo prie fakelu apšviestos sienos ir įkvėpė pelėsiais pripildyto oro. Kova prieš Sammi.. Turėtų būti įdomu. Ji bus žymiai aršesnė nei Mirianą, svarstė varnagė, klausydamasi savo tylaus kvėpavimo ir kažkur švilpiančio vėjo. Čia buvo išties nejauku - aplink šmirinėjo neaiškios kilmės šėšėliai ir nuolat galėjai jausti, kad tave kažkas stebi ar stovi netoliesi. Oda nuolatos buvo tarsi žąsies, gal nuo vėsos, o gal nuo visos aplinkos. Tačiau jei gyveni tokioje pilyje kaip Hogvartsas, prie tokių įvykių tenka priprasti - čia pilna vaiduoklių. Nors Rebeca čia atvyko jau ganėtinai senai, prie nuolat kalbančių paveikslų ir pro ją praskriejančių dvasių ji dar nepriprato.
Mergaitė žvelgė tolyn į požemį, kur buvo dar tamsiau. Rankose vartė pigią lazdelę, kurios nemėgo ir vis žadėjo pasikeisti, ir pirštais braukė per grublėtą jos paviršių. Šį kartą bus sunkiau kovoti su klastuole, ypač dėl pirmos vietos. Kol dar yra laiko, varnagė stengėsi prisiminti jai žinomus burtažodžius, kuriuos galės panaudoti dvikovoje. Baigusi dirstelėjo į laukrodį ant kairės rankos riešo. Šiuose tamsiuose požemiuose ji išbuvo vos penkias minutes, nors atrodė kad stovi mažiausiai valandą.
-
Priešingai, nei eidama į prieš tai buvusią dvikovą, Sammi šį kartą buvo visiškai rami. Ji lėtai, beveik flegmatiškai, mažais žingsneliais ėjo koridoriumi į požemius, kur turėjo įvykti finalinė dvikova. Hm... Įdomu kas čia per paukštelė bus. Rodos niekur nebuvau su ja susidūrusi anskčiau ir neįsivaizduoju koks jos charakteris, bei kovojimo lygis, bet... Tikiu jog viskas bus gerai. Kerėjimo profesoriaus pravesta privati pamoka privertė mane pasitempti ir jaučiuosi žymiai tvirčiau. Mergaitė pasikedeno savo juodus it anglis plaukus, kurie nuostabiai žvilgėjo deglų šviesoje. Manau, jog ji turėtų būti stipresnė konkurentė, nei kad tas prakeiktas goblinnosis varnanagis, kuris sugebėjo prarast sąmonę mum besikaunant. Tiesa... kaip jis įdomu? Atsigavo? O gal stebuklo dėka mano kerai, pasiųsti jam, paliko amžinų sužeidimų?... Nereikėtų įsisvajoti, bet ką gali žinoti? Pasinėrusi į savo mintis Sammi ilgai žingsniavo požemiais, kol galų gale priėjusi vietą, kurioje turėtų vykti kova, klastuolė apsidairė. Požemiuose mergaitei labai patiko, kadangi tai buvo vieta, kurioje labiausiai dvelkė senove, drėgme, visuomet buvo prietema ir gan vėsu. Rebeca stovėjo, kaip Sammi pasirodė, gan draugiškai nusiteikusi. Cha. Negi ji mano, kad tokiose kovose su klastuolėm gali būti kažkokia tolerancija ar draugiškumas? Naivuolė. Sam sustojo likus geriem dešimt metrų nuo varžovės. Iš patirties ji žinojo, kad atstumas dvikovos pradžioje beveik visuomet praverčia. Taip buvo su Oliveriu. Mergaitė šiek tiek linktelėjusi priešininkei, tarė:
- Na ką, pasismaginism? - Sammi šyptelėjo su paslėpta ironijos, nekantrumo ir neapkantumo gaidele.
((Nepyk, jei kas nors nerišliai, nes rašiau per du kartus ir... nu žodžiu.))
-
Na štai. Ji jau čia, mąstė Rebeca, stebėdama link jos besiartinančią tamsiaplaukę mergaitę. Ji buvo kažkokia linksma. Tačiau iš Rebecos veido nedingo rimta išraiška. Ji tik labiau susiraukė, visiškai neturėdama noro šiandien kovoti. Nežymiai linktelėjus galvą, varnagė ištiesė lazdelę į savo priešininkę ir jos veide atsirado iškreipta šypsenėlė.
- Neprieštarausi, jei pradėsiu? - kreipėsi į Sammi.
Nesulaukusi jos atsakymo, Rebeca tyliai tarė jau patvirtintą praeitoje kovoje burtažodį.
- Relashio, - šnypdama ištarė.
Sunkiai nulaikydama lazdelę, iš jos ištryško verdantis vanduo, kuris praeitoje kovoje Mirianą privertė šokti į užšalusį purvą. Kad nepasikartoti tokia pati klaida, Rebeca kelis kartus vieną po kito pakartojo burtažodį ir paleido plačią srovę. Varnagės krutinėje užsižiebė viltis, kad galbūt jai pavyks nuplikyti klastuole. Jos sutrauktą veido išraišką pakeitė dirbtinis linksmumas, kuris tarsi atsirado, lyg ji būtų apsvaigusi. Mazochistė kažkokia...
-
Sammi, pastebėjusi kaip persikreipė Rebecos veidas ją puolant, įniršo. Pyktis dažnai truko kerint, nors ji pavyksta net ir supykus sukoncentruoti mintis, tuomet paleisti kerai būna žymiai stipresni. Tai Sammi žinojo ir suprato, jog reikia pasistengti, kadangi link jos įspūdingu greičiu artėjo karšto vandens srovės. Giliai įkvėpusi Sammi ryžtingai ir piktai išspjovė:
- Protego! - Šie kerai nebuvo pati stipriausia klastuolės vieta, nes ji daugiausiai orientavuosi į puolimą, o ne ginybą, tačiau pyktis pridėjęs savo prieskonio kerus atitinkamai pastiprino ir varnės paleistos verdančios srovės atsimušė lyg nuo permatomos sienos. Tiesa vienoje vietoje Sammi ginybinė kerų siena buvo silpna ir ant mergaitės rankos nutiško keli didelis verdančio vandens lašai.
- Prakeikti goblinai! - Sammi čiupo nudegintą vietą ir stipriai suspaudė. - Skauda! Velniškai skauda! Tu, prakeikta varne, gal juokauji su tokiais kiekiais verdančio vandens? Klastuoliškos rabatos tikrai negersi! - Mergaitė dar labiau įniršusi šoko į priekį ištiesusi sveikąją ranką su burtų lazdele. Sectumsempra pasiliksiu deserui... O dabar... Kaip man jai atkeršyti už tokį paikų puolimą?... Jau žinau. Sam nusijuokė ir prisiminusi dėmesio sutelkimą šūktelėjo:
- Expelliarmus! - Šiuos elementarius kerus buvo ją išmokęs kerėjimo profesorius. Dėl visa pikta. O dabar... cha cha cha. Mergaitė nieko nelaukusi paleido ir antrus kerus:
- Winggardium Leviosa! - Nukreipusi burtų lazdelę į žemę, pakėlė nuo jos visus akmenėlius, žvyrą, purvą, akmenų atplaišas, žodžiu viską, kas tik buvo požemio koridoriuje, ir nukreipusi burtų lazdelę į savo varžovę, klastuolė nusiuntė visus pakilusius daiktus velnišku greičiu į varnę.
-
- Patikėk, nemėgstu Klastūnyno, - ramiai tarė, stebėdama, kaip Sammi keiksnojosi sugriebusi ranką.
Iš Rebecos rankos išslydo tvirtai suspausta lazdelė.
- Nekenčiu šių kerų, - prašvokštė pro sukąstus dantis ir akimis nusekė nuskriejusę lazdelę.
Jau siekė sugriebti ją, tačiau atsitraukė atgal, stebėdama, kaip nuo žemės kylą visas purvas ir žvyras, kurie pasileido į varnagę. Ši nieko nelaukusi krito ant žemės ir užsidengė rankomis galvą, kai viskas krito ant jos. Ji stvėrė netoliese gulinčią lazdelę ir staigiai atsistojo. Viena ranka kelis kartus perbraukė per žemėtą apsiaustą ir pakėlė įniršio pilnas akis į Sammi.
- Per tave aš visa žemėta, - vis dar ramiai, tačiau grėsmingai kreipėsi į klastuolę.
Netrukus Rebecos lazdelė buvo nukreipta į jos oponentę.
- Atvėsk. Aguamenti! Glacio!
Šį kartą iš lazdelės pasipylė šaltas vanduo, kuris užšalo vos jam pasiekus klastuolę. Tai buvo kerai, kuriuos Rebecai teko panaudoti ne vieną kartą ir ne tik pamokos metu, bet ir tam tikroje kelionėje. Ji vieną akimirką mintimis grįžo į tą nuotykį miške su Oliveriu. Tačiau greitai mintis sukoncetravo į savo „taikinį“, nuo kurio nenuleido akių ir įdėmiai stebėjo visus jos veiksmus.
-
Sammi pakankamai ramiai stebėjo, kaip jos priešininkė tvarkosi su žemėm, atsitrenkusiom į ją, ir net neketino pulti pakartotinai. Jos ataka pavyko, todėl ji laukė Rebecos atsako. Nežinia iš kur prapūtė stiprus skersvėjis. Čia dabar kas? Gal šis koridorius turi kokią nors angą į lauką? Nuvariusi pašalines mintis šalin, mergaitė suprato, kad jau pervėlu gintis - visai nedidelis atstumas teskyrė ją ir vandens srovę, kurios galas jau buvo užšalęs. Sammi greitai sumetusi, kaip reikėtų tinkamai įveikti ledą, mostelėjo burtų lazdele ir paniškai riktelėjo:
- Incendio! - Su šiais kerais mergaitė pastoviai perlenkdavo lazdą, bet šiuo atveju jai tai tik padėjo. Ledas nespėjęs pasiekti įniršusios ir supanikavusios klastuolės ėmė tirpti ir tik mantijos klostės sušlapo nuo tirpstančių ledo lašų.
- Višta tu! Matai ką padarei? - Sammi įniršusi mostelėjo lazdele ir užrėkė:
- Petrificus Totalus! - Iš klastuolės burtų lazdelės iššovusi violetinė strėlė nuskriejo tiesiai į priešininkę. Cha cha. Bet čia tik pagąsdinimui. Galutinei pergalei pasiekti aš jau turiu savo planelį, kurio tikiuosi pavyks laikytis... Ir tuomet - plojimai pirmą vietą užėmusiai Sammi. Mergina stebėjo violetinės strėlės trajektoriją ir jau džiaugėsi savo kerų sėkme.
-
Rebeca išvydusi Sammi reakciją į jos sušlapiusią mantiją, nusikvatojo.
- Matau, matau. Tiesa, norėjau, kad tu visa sušlaptum, bet tiek to.
Sammi ilgai nelaukė. Netrukus iš klastuolės lazdelės išlekė violetinė strėlė.
- Protego! - nieko nelaukusi apsigynė varnagė. Kerai sudužo į jos išburtą nematomą sieną, išsisklaidydami violetinėmis dulkėmis.
Iš kur ji, po velnių tokius kerus moka?? Rebeca truputį susimėtė, greitai nesugalvodama, kaip pulti. Ją nustebino toks klastuolės ėjimas.
- Expelliarmus! - galiausiai nukreipusį lazdelę į priešininkę riktelėjo varnė.
Jai visa tai labai priminė burtininkų šachmatus, kuriuos kiekvieną dieną žaisdavo jos tėvas. Kiekvienas veiksmas, puolimas turi būti apgalvotas, kad po viso to dar turėtum galvą ant pečių. Prieš Rebecos akis atsirado jos vaizduotės kūrinys - ji ir Sammi stovi ant šachmatų lentos ir su kiekvienu ėjimu artėja viena prie kitos. Nukirsti vienai kitai galvas sutrukdo pasimaišęs pėstinikas ar apginti atjojęs arklys. Tačiau galiausiai beliko vienas langelis ir Rebeca ištiesė savo kardą smogti Sammi...
- Išnyk! - grįžusi atgal į požemius tęsė savo ataką, lazdelę nutaikiusi į oponentės galvą.
Ragana be galvos, jau regėjo kerų padarinius...
-
Samm dar labiau įniršo pamačiusi, jog varnanagė visai lengvai atmušė kerus, kuriuos ji mokėsi be galo ilgai ir nuobodžiai stingdydama gobliną profesoriaus Sanguinary kabinete. Tačiau klastuolė net negavo progos mintyse sudėlioti naujos atakos, kai varnanagė paleido expelliarmus kerus, kurių oficialiose pamokose nebuvo mokinęs nei vienas profesorius, ir Sammi pajuto kaip jai iš rankų išslysta burtų lazdelė. Kvaiša paskutinė! Klastuolė žvilgnsiu nusekė skriejančią lazdelę ir šoko paskui ją. Staiga mergaitė pajuto, kaip dar vieni Rebecos paleisti kerai prašvilpia jai pro pat veidą. Kaip gerai, kad puoliau paskui burtų lazdelę, nes kitaip man būtų reikėję atsisveikinti su savo veideliu. Pačiupusi nuo žemės burtų lazdelę Sammi sustingo. Prakeiktoji varnė sumanesnė, nei aš maniau prieš tai... Kelias akimirkas tupėjusi ten, kur buvo nukritusi jos burtų lazdelė, Sam pakilo nuo žemės ištiesusi ranką su burtų lazdele ir nusitaikiusi į varžovę:
- Nemanyk, kad tau dar kartą nusišypsos laimė. Fortūna mano pusėje. Dabas ir visada! Aišku, goblinsnuke? - Riktelėjusi klastuolė nusikvatojo. Laikas pradėti žaisti galingesniais ginklais... Mergaitė greitu judesiu išpaišius labai didelį vandens lašą ore, nutaikė burtų klazdelę į priešininkę ir nedvejodama šūktelėjo:
- Aquamenti!! - šiais kerais pirmojoje dvikovoje Sam sukėlė nemenką potvynį miške ir padarė didelę žalą savo oponentui, tad ji tikėjosi, kad ir šį kartą jai pasiseks. Iš klastuolės burtų lazdelės išsiveržusi velniškai stipri ir didelė srovė koridoriuje sudarė milžinišką bangą, kuri lyg cunamis viską šlavė, kas jai tik pasimaišė kelyje. Na jei ji ir su šiais kerais susidoros taip, kaip susidorojo su stingdymo užkeikimu, tuomet man bus likus vienintelė išeitis... Subjaurosiu mažulės veidelį taip, kad jai maža nepasirodys... Ir tik pati bus kalta! Netikiu, kad tuos kerus mokėtų ir ji, nes kerėjimo pamokoje visi ožiavosi ir rodė savo "gerumą" nenaudodami juodosios magijos... Išsišiepusi lig ausų Sammi stebėjo galingą bangą nenumaldomai artėjančią tiesiai į varnanagę. Jai turėtų kliūri pati galingiausia bangos vieta.
-
- Velnias!
Rebecos kerai nepataikė į Sammi galvą, kaip kad buvo suplanavusi. Varnagė matė, kad klastuolė įtūžta.
- Dar vandens, - išgirdusi oponentės kerus sudėjavo. Ji nenorėjo dar labiau sušlapti.
Priešais Rebecą rutuliojosi didžiulė banga, kuri lėkdama link jos viską plovė po savimi. Ji buvo milžiniška. Varnė greitai atsitūpė ir nukreipusi lazdelę į bangos keterą šūktelėjo burtažodį.
- Glacio! Glacio! - pakartojo, nusukdama lazdelės galą į besipilantį vandenį jai iš šonų.
Netrukus vanduo nuvilnijo požemio grindiniu, įsigerdamas į žemę. Rebeca, bandydama apsisaugoti nuo prigėrimo, užšaldė vandenį aplink save, įstrigdama ledinėje dėžėje.
- Incendio, - sumurmėjo.
Po kelių akmirkų varnagė įšlipo iš savo sukurtos ledo užtvaros. Nuo jos mantijos ir plaukų varvėjo vanduo.
- Ačiū, - sumurmėjo klastuolei ir lazdelės galą nukreipė į save, naudodama tuos pačius kerus.
Dar po akimirkos Rebeca buvo sausa. Ką čia sugalvojus?? Varnagė mintyse permėtė visus burtažodžius, kuriuos tik mokėjo ir kuriuos galėtų panaudoti kovoje. Juk Oliveris mane mokė kerų!
- Levicorpus! - nukreipusi lazdelę į Sammi šūktelėjo mergaitė.
-
Sammi visiškai padūko pamačiusi, jog varnė sėkmingai susidorojo netgi su vienu iš klastuolės mėgiamiausių puolimo būdų. Mergaitė kilstelėjusi burtų lazdelę jau norėjo pradėti dar vieną ataką, kai išgirdo savo priešininkės ištartą burtažodį.
- Protego! - Rebecos kerai atsimušė lyg nuo sienos ir išsisklaidė ore. Pagaliau visiškai sėkmingai atlikau šiuos kerus! Mergaitė ėmė dideliais žingsniais artėti prie savo varžovės. Sam akyse atsispindėjo ryžtingumas ir velniškas pyktis. Prisiartinusi pakankamai arti, klastuolė prikišo savo burtų lazdelę varnei prie veido taip prispausdama priešininkę prie drėgnų, šaltų ir apipelijusių požemio sienų. Kelias akimirkas vyravusią tylą Sammi nutraukė tyliu, bet visiškai aiškiu ir grėsmingu balsu:
- Tu, sumauta varnanage, į pamokas, o ne magiškas dvikovas lakstyk! Ir kaip tau, nusususiai knygų žiurkei protas išneša prieš klastuolę iki kaulų smegenų, naudot klastuolio kurtus kerus?! - Sammi balsas vis garsėjo kol galų gale ji beveik rėkė ant savo pykčio objekto, t.y varnanagės, prieš kurią kovojo. Klastuolė staigiu judesiu nuo mergaitės veido atitraukusi lazdelę apsisuko aplink savo ašį sukeldama vėjo gūsį. O dabar ji pasigailės užsirašiusi į šias dvikovas. O gal tiesiog gimusi. Žaibiškai mostelėjusi burtų lazdelę, Sammi riktelėjo:
- Sectumsempra! - Plykstelėjo raudona šviesa ir Sammi daug kartų perskrodė savo stebuklingąja lazdele orą tiesiai prieš varnanagės veidą.
- O kaip tau TAI patinka, a?! Skelbiu šią dvikovą baigta. - Sam pašaipiai nusilenkė ir greitais bei griežtais žingsniais nužingsniavo požemiu pasislėpdama šešėliuose ir palikdama savo priešininkę vieną. Gal reikėjo patikrinti bent ar ji liko gyva? Manau, jog visgi šie kerai pakankamai stiprūs. tačiau koks nors prižiūrėtojas vistiek ateis patikrinti, tad ta velnio išpera pakentės. Prisiprašė!
Visame pilies požemyje ataidėdamas pasklido šaižus klastuolės juokas, kuriame slypėjo daug tarpusavyje susimaišiusių jausmų.
((Viešpatie, kodėl nei vieni mano siųsti kerai tavęs nepažeidžia? Juk ne visagalė esi! Tokia etika ir nerašyta (o gal ir rašyta) taisyklė, jog nuo vienų kerų gali apsisaugot, kiti visgi sužeidžia. Kad ir kaip nenorėtum. Kiekvienam lieva rašyt, jog jo personažą sužeidė ar pan, bet jei visi būtume nepažeidžiami, tai tu galvok! Tad nė nesumanyk padaryt taip, kad ir paskutineiji kerai į tave nepataikė ar panašiai!))
-
[Įdomu, kaip labai galima sužeisti su vandens srove?? Jei tu turi omeny, kad sužeisti ir jau likti be sąmonės, tai atleisk. Nemanau, kad pirmakursis tai sugebėtų. Juolab, kad aš taip lengvai nepabėgau ir kažkiek nukentėjau nuo tavo antpuolių.]
Rebeca jautė šaltą požemių sieną už savo nugaros.
- Tau reikėtų palankyti pykčio tramdymo kursus, - visiškai ramiu balsu ir su pašaipa tarė klastuolei. Tai buvo sunku padaryti, nes varnagės širdis pradėjo dvigubai greičiau plakti.
Varnagė pajuto aštrų skausmą. Iš jos skruosto pasirodė keli kraujo lašai, po to ir ant smakro, nosies, kaktos. Po sekundės visas jos veidas fakelų šviesoje suspindo raudonais plėmais. Rebeca stipriai užsimerkė ir pradėjo ryti seiles, bandydama nuryti pykčio ir skausmo gniužulą gerklėje. Sammi nuo jos atsitraukė ir juokdamasi nuėjo požemio grindiniu.
- Dar ne pabaiga, - sukuždėjo. - Serpensortia, - tyliai tarė, nukreipusi lazdelę kiek drebančia ranka į benueinančią klastuolę. Iš lazdelės išlėkė didžiulė indiškoji kobra, kuri nulėkė prie Sammi. Ji iš karto išskleidė savo gobtuvą, tarsi žinodama, ką jai reikia daryti. - Reducio, - tęsė kerus, skirtus klastuolei.
Rebecos rankos nusviro ir ji susmuko ant grindų. Šaltos požemių sienos ją maloniai gaivino. Atgalia ranka perbraukė per skruostus, taip iškruvindama ir marškinių rankogalius.
- Dabar jau galima baigti kovą.
Varnagė atsistojo ir paėjo į požemių vidurį, kur prieš tai ir stovėjo, kiek galėdama ignoruodama aštrų skausmą.
-
((aš neturėjau omenyje to. Aš omeny turėjau, tai, kad tu labai lengvai išsisukdavai iš kerų. O paskutinieji tavo kerai buvo paleisti tuomet, kai Sammi jau senai buvo nutolusi nuo tos vietos, todėl nieko ir neberašysiu. The End.))
-
[O kovą neturėtų pabaigti Cynthia?? Dabar čia gavosi, kad atėjom, šiaip kerais persimetėm, be jokių teisėjų, nieko..]
-
((Parašys Indrė kai laiko turės. Sugalvos ką nors.))
-
Eva užklydo į požemius. Mergina apsidairė.
- Accio žibintas, - tyliai tarė ji ir atskridus žibintui, apsišvietė kelią. Varnanagė pamatė daug judančių paveikslų. Evė pavartė akis. Baisoka vieta pamanė jį ir apsisuko grįžti, bet buvo pasukusi ir nežinojo kur eiti. Besidairydama pamatė taką. Nežinodama, kad tai kelias, pasuko juo ir džiaugdamasis išėjo iš požemių.
-
Selė klaidžiojo po pilį, laiptai tai leidosi, tai vėl kilo ir ji atsidūrė požemiuose. Deglai nešvietė ir šiaip buvo panašu, kad čia jau ilgokai niekas nesilankė.
-Koks dvokas,-aimanavo Selė, jai čia visiškai nepatiko.-čia turbūt kažkas nudvesė, arba...-nespėjus pabaigti per nugarą perėjo šiurpas.
Mergaitė iš baimės sustingo. "o jeigu čia yra trolis, arba psichas ar dar koks magiškas padaras. Jeigu jis manęs tyko."
-Lumos maximus!-užrekė Selė, tačiau nieko neįvyko,-kvailas daiktas.-papurtė lazdelę ir sukosi eiti, bet kažkas dunktelėjo ir mergaitės paskutiniai drąsos likučiai išgaravo, ji lėkė iš požemių taip, lyg ją kažkas būtų vijęsis.
-
Kaip ir visada,nekenčiu savęs.Susiraukusi ji tipeno kolidoriumi net nežinodama kur eina.Pastebėjusi kad čia lyg ir šiurpu.Požemiai,fantastika,kaip tik tokiai bukai galvai kaip mano.Atsisėdusi ant žemės ji iš kišenės ištraukė knygą ant kurios buvo užrašyta Diary,taip dienoraštis.Pradėjo sklaidyti knygos puslapius. Ak aš jį nužudžiau buvo pirmas sakinys,nesusipratusi ji vartė akis ir vis daugiau buvo žodžių žudymas,kankinimas ir t.t.Turbūt klastuolės.Lulu rado jį ant žemės.Baigusi vartyti Lu išsitraukė lazdelę ir sušuko:
-Depulso!.-Dienoraštis trenkėsi į sieną.Susiemusi už burnos mergina jį pakelė ir vėl padėjo ant žemės.Koks ten burtažodis?prisiminusi ji krenkštelėjo ir sušuko:
-Inflamarae!.-Dienoraštis užsidegė,Lulu sedėjo ant grindų ir žiūrėjo.
-
Profesorė ramiai žengė požemiais. Tačiau nežinojo kodėl. Ši vieta jai primena malonius prisiminimus. Ne, čia ji tikrai nenukautavo kokio žmogaus. Tiesiog čia ji susipažino su Karlu. Su jos buvusiu vaikinu. Jis buvo dviem metais vyresnis už Qranę. Karlas mokėsi Švilpynės koledže, tad labai dažnai jie kartu nesusitikdavo. Jie labai šauniai bendravo, tačiau konkurencija atsirasdavo tik Kvidičo rungtynėse. Karlas ir Qrane buvo puolėjai. Tačiau iš skirtingų komandų...
Staiga profesorė pamatė švieseles. Tai ugnis? Priėjusi arčiau - įsitikino. Ten degė kažkas. Tačiau nedidelio. Priėjusi pamatė degančią knygą, o netoliese sėdinčią merginą.
- Na, ir ką čia darai? - šiek tiek piktokai paklausė. - Turėtum žinoti, jog negalima deginti daiktų mokyklos ribose. Ypač, kai esi tik pirmakursė. Turbūt nežinai, kaip elgtis, jeigu išplis ugnis. Taigi, kad daugiau taip nedarytum, Supratai? - Pakėlė vieną antakį, pažvelgusi į mokinę.
Išsitraukusi lazdelę ir ją nukreipusi į degančią knygą, tarė:
- Aguomenti.- Iš lazdelės ištryško vandens srovė, kuri užgesino rusenančią ugnį.
-
Mergaitė pažvelgė į mokytoją, ji neatrodė tokia pikta taigi atsistojusi tarė:
-Atsiprašau.-pažvelgė į knygos liekanas ir atsiduso.-Aš jau eisiu.-durnai sumirksėjusi Lulu peržvelgė mokytoją ir pradėjo eiti tolyn, bet nežinojo kur,kodėl visi kiša savo ilgas nosis kur nereikia?Eidama tolyn ji vis atsisukinėdavo į mokytoją.Mergaitė išbėgo iš požemio kuo toliau.
-
Kiekvieną kartą eidamas į požemenius klastūnyno kambarius Enriqė atkreipdavo į laiptus einančius dar žemiau negu yra klastūnyno kambariai. Vieną kartą turėdamas laisvo laiko jis pasidavė smalsumui ir nulipo laiptaisi žemyn. Vistiek namų darbų neužduoda, juk galima paklaidžiot po koridorius niekas netrukdys. Nulipus laiptais Enriqė atsidūrė drėgname ir vos kelių deglų apšviestame koridoriuje. Kaip tas burtažodis kurį vartodavo mama rūsį, niekaip nepamenu,
- Aaa, Lumos,- bandė spėti klastūnas. Lazdelė įsižiebė magiška šviesa, bet labai mažu atstumu, nes Enriqė burtažodį tarė neįsitikinęs. Pradžiai manau užteks, kol dar yra aplinkiniai deglai. Einant tolyn deglai retėjo , todėl vis labiau reikėjo pasikliauti Lumos šviesa. Pagaliau silpnojo burtažodžio galiojimas baigėsi ir magiška lazdelės šviesa užgeso. Pagaliau galėsiu pertarti burtažodį.
- Lumos,- jau užtikrintai tarė Enriqė ir lazdelė įsišvietė lyg staiga atsiradusi saulė naktį. Pažvelgus tolyn koridoriumi, degančių deglų jau nebesimatė. Klastūnas drąsiai žengė gilyn kol neįlipo į ant grindų stūksantį vandenį. Darosi vis įdomiau ir įdomiau Staiga, tik palietus vandenį kažkas lyg ir sujudėjo tamsiame koridoriaus vandenyje. Enriqė atšoko ir pradėjo glausti lazdelės šviesą prie vandeniu užlietų grindų. Vanduo buvo kaip stiklas, nei bangelės.Rodos man pasivaideno, bet Enriqės širdis pasiekė maksimalų dužių skaičių kai pakėlęs lazdelę išvydo prieš save šlykštų drėgną mažo troliuko veidą. Berniukas nieko negalvodamas apsisuko ir pradėjo bėgti neatsisukdamas. Sustojo tik tada kai visiškai išseko.Pagaliau sustojęs jis išvydo tuos pačius koridoriaus šviečiančius deglus, bet jie degė ne geltona spalva kaip anksčiau, o ryškiai raudona, supratęs, kad pasiklydo Enriqė susmuko ant drėgnų grindų ir mąstė ką daryti...Kas galėtų čia užklysti?... Man šakės... strigau čia labai ilgam... arba įvyks stebuklas...
-
Profesorė pažvelgė į merginą, kuri atsiprašė ir parodė kulnus. Tikrai gera būt profesore... Qrane apsisuko ir ėjo link laiptų, kurie vedė iš požemių. Per tą mergiūkštę visai užmiršau, ko čia ėjau. O gal iš vis ėjau be priežasties... Kokia aš sklerozikė... Ką pamanys vaikai, kai pusę metų juos mokysiu ir neatsiminsiu jų vardų. Jetau jetau... Astronomikė pamatė berniukišką figurą, kuri įsmuko ten, kur nederėtų.
- Tikiuosi, kad jis bus protingas...- ramiai tarstelėjo. Gal jam iš tiesų pasakyti, ar bent pasivyti jį ir perspėti, jog tai gan pavojinga vieta. Tikrai pavojinga. Profesorė apsisuko ir nupėdino link laiptų, į kurios įlindo berniukas.
- Lumos ,- ištarė, ir įsižiebė šviesa.
Moteris įžengė į tunelius...
-
Na ką gi amžinai nelauksi stebuklo, teks man jį pačiam susirasti. Enriqė atsistojo nuo šlapių grindų ir pajautė, kad jo sėdynė šlapia. Šaunu, dar gal pasakysit, kad ir lazdelė sulūžus. Tikėdamasis blogiausio, jis atsičiupinėjo ir išsitraukė sveikutėlę lazdelę.
Puiku, bent kažkiek man dar sekasi. Raudonos šviesos apšvietė nedaug ploto, todėl Enriqė apšvietė aplinką.
- Lumos , jau kiek pramokęs šį burtažodį, sumurmėjo klastūnas. Ką gi vienintelis kelias tai neiti ten kur aš buvau. Enriqė pažvelgė į neatšviestus koridorius ir prisiminė troliuką, lyg jis jį butų pamiršęs. Ėjimas neprailgo, nes požemių koridoriai vis keisdavo ir keisdavo kryptį. Pagaliau jis išgirdo kažkieno ėjimą. Prisiglaudęs prie sienos berniukas klausėsi. Negi tai vėl tas pats trolis, aš jam... prisiminė, kad nemoka nei vieno atakuojančio burto. Aš jam... Man šakės... Vėl pesimistiškai nusiteikė Enriqė ir laukė priartėjant paslaptingos būtybės. Jis paslėpė švytinčią lazdelė už klastūniško apdaro ir išvydo Lumos šviesą. Tai bent jau žmogus..., bet ką jis čia galėtų daryti? Žmogus išniro iš po kampo ir pamatė astronomijos profesorę. Enriqė net atsiduso.
- Profesore Qrane Moris, aš taip džiaugiuosi jus matydamas jūs net nepatikėsit ką aš čia mačiau, ogi mažytį troliuką. Aišku aš nuo jo pabėgau, bet pasiklydau,- iš karto nemeluodamas viską išpasakojo Enriqė. - Aš labai atsiprašau,- jau visiškai priėjęs prie mokytojos, taip kad galėtų matyti jo veidą atsiprašė paklydėlis.
-
Moteris žėngė į gilumą. Jau juto pelėsių kvapą bei dvoką. Eidama laiptais žemyn, jos koja pamažu šlapo. Jau visai netoli. Esu čia buvus. Tik vieną kartą. Daugiau čia eiti nesinori. Bet jei jau įėjau... Vanduo buvo lygus. Niekas nepasikeitė... Ji jau užduodė dvoką. Trolio dvoką. Tyliai jai einant per vandenį, iš už kampo ji išvydo šiek tiek suraibuliavusiį vandenį. Profesorė pasiruošė atakai. Tačiau nieko. Nieko neįvyko. Nuėjusi į kitą pusę, ji išgirdo žingsnius. Bet ne trolio. Gal tai berniukas? Ji žingsnius išgirdo dar arčiau. Berniukas pribėgo prie jos, ir viską išpasakojo.
- Na, tau čia tikrai nereikėjo eiti. Tačiau iš čia...- Greit neištrūksime. To moteris nesakė berniukui, nes ji nekenčia panikos. O dar labiau - panikuojančių vaikų.
- Jergutėliau, tavo visa galva... kruvina.
Qrane pažvelgė į klastuolio kaktą. Ji tikrai visa buvo kruvina. O dar, kai aš nemoku visų reikiamų gydymo kerų...
- Leisk, pabandysiu išgydyt.
Profesorė pasodino berniuką ant drėgnų laiptų, nukreipė lazdelę į jo galvą ir tarė:
- Sefon, - berniuko galvoje nebebuvo žaizdos, kraujas nebetekėjo.
- Kaip iš čia ištrūkti?.. Čia buvau prieš daug metų, nebeatsimenu visų kelių... O ypač, kai čia gyvena vienas trolis ir... Šventa Merlino Barzda!- Čia yra ir mantikora... Neįsivaizduoju, kaip išsiversiu.
-
Ra ra ra-a-a-aaa... Ro ma... Dunkst. Bldnkšt bldnkšt bldnkšt. Bum...
- ...auč... Velnias... Damn... Šet... Mėšlas... Mano sėdynė... - profesorė tysojo ant laiptų, nuo kurių katik nusiplojo.
- Kas čia per laiptai @#$%^&* vidury koridoriaus? - Šūkaliojo ir keiksnojo Dakota. - Alioo? Aš čiaaa... Gal kasnors surinks mano kaulelius ir nuneš į ligoninę? Gal norite sušluoti mano dantis nuo grindų? Jie ten, žemiau... Van krūminis... - nusivylusiu balsu su savim kalbėjosi ji. Et, kas iš to... Einu geriau apsžvalgysiu... Mergina lyg niekur nieko atsistojo, nusipurtė dulkes nuo palto ir žengė į požemių tamsą. Mmm... Tamsa... Gal reikėtų užsižiebti lazdikę? Et, po perkūnais, pasidžiaugsiu tuo, kad esu nematoma...
- Būūūū.... Aš mirtis... Bijokit manęs... Bėėėkit... BĖĖĖĖKIT... - Vaiduoklišku prislopintu balsu šnabždėjo Dakota, - Atrodau kaip visiška durnė. Bet galiu prisiminti vaikystę, - ji nusijuokė ir atsidususi išsitraukė lazdelę, užsimojo, ir murmėdama lumos kjažkam užvožė! Šviesa neįsižiebė, o priešais merginą kažkas ėmė šnopuoti. Vėliau urgsti. Galų gale tas kažkas užvožė jai su kuoka ir profesorė dailiai nuskrido mažiauriai 5 metrus gilyn koridoriumi. Pasigirdo užpuoliko žingsniai. Jis bakstelėjo merginą savo kuoka, išsigimėliškai nusijuokė ir nubėgo tolyn drebindamas žemę. Tai buvo trolis! (xD)
-
Profesorė Moris buvo rami, Ji gal net per daug rami... Kruvina galva? Iš kur juk, aš niekur nenukritau... o gal jis prisiminė kaip pasirėmė prie sienos, Tada aš galėjau kažkur įsibrėžti... Profesorė jam sutvarkė kruviną galvą burtažodžiu, kurį Enriqė girdėjo pirmą kartą. Sefon, berniukas pasitikrino galvą, Kaip nauja Mintys šiek tiek praskaidrėjo, bet berniukas vistiek buvo truputį apsvaigęs. Norėdamas patikrint save jis paklausė.
- Profesore, o šie žibintai kuriuos matote, va ten, koridoriaus gale tikrai raudoni,- rodydamas ranka į vis dar raudonus deglus, ramiai paklausė klastūnas. Tuo metu kažkas netoliese nevykusiai lyg ir ūkavo vaiduoklių balsu ir dar kažką kalbėjo, bet staiga tas ,,vaiduoklis'' nutilo. Kažkas urkstelėjo ir pasigirdo lengvas šleptelėjimas. Negalima taip stovėt ir laukt, reikia patikrint, o jei ten kažkas užpultas.
- Profesore, gal reikėtų pažiūrėti kas ten?,- šiek tiek pabūgusiu paslaptingumo balsu paklausė. Tikiuosi čia ne mano vaizduotės garsai...Ir profesorė atrodo pasimetusi...
-
Klaidžiodama požemiais Kaja išgirdo bumbsėjimą ir keiksnojimąsi. Kadangi buvo tamsu, Kaja ištiesė rankas ir eidama pradėjo viską grabinėti. Nepadėjo jai tas grabinėjimas ir kelis kartus ji dribo užkliuvusi už nežinia ko. Penktąjį kartą plojosi ant lygios vietos ir susitrenkė galvą.
Galiausiai, kai šiaip taip paėjo dešimt metrų, Kaja išvydo kažkokią šviesą ir pradėjo eiti į ją. Žengusi dar kelis žingsnius išgirdo balsus ir ištiesusi rankas pasiekė kažkokias dvi figūras.
-Atsiprašau, aš pasiklydau,- nuraudo Kaja ir apsidžiaugė, kad tamsu. - Gal galite man parodyti, kaip iš čia išeiti?
-
Profesorė išgirdo garsus. Tai buvo kažkas... keisto.
- Eime ,- tyliai tarstelėjo vaikui. - Ir būk tyliai.
Qrane žengė lėtais, tyliais žingsniais. Ji išgirdo bumbtelėjimą. Ir vėl tyla... Eidama arčiau, astronomikė buvo paruošusi lazdelę ginybos pozoje. Dėl visa ko. Priėjusi ji pamatė gulinčią žemą figūrą. Ji bandė atsistoti. Na jau ne...
- Sustink! , - besikelianti figūra tapo tarsi akmeninė skulptūra.
Priėjusi arčiau, ji atpažino tą "monstrą". Tai buvo Dakota! Ups...
- Enervate, - transfigūracijos profesorė vėl tapo žmogumi, o ne skulptūra. - Sorry, nemaniau, kad čia tu, - šyptelėjo. - Ką čia darai?
Prie bestoviniuodamos Qrane's prisiartino dar viena mokinė.
- Kokio velnio jūs visi čia lendat? Du mokiniai ir du profesoriai. Dar keli troliai ir nežinau kiek mantikorų. Tikrai nuostabi kompaniją, - pavartė akis Qrane.
-
Dakota atsipeikėjusi mėgino stotis, ir kai, rodos, viskas buvo tvarkoje, ji pajuto šaltį savo kūne. Ji buvo sustingdyta. Oh my gaaaaaaaa.... Už ką? Whyyy??? Porkee? Netrukus ji vėl buvo atstingdyta. Mergina nešvelniai pliumptelėjo veidu į grindinį ir lėtai pasuko veidą.
- Kam po paraliais hormonų audros neduoda ramybės? - suriko ji. Mergina buvo tirkai pikta. Ši diena nebuvo geriausia, priedo nusirito laiptais, gavo kuoka per marmūzę, ir nepamirškime, kad kažkokie vaikigaliai nutarė iš jos pasišaipyti. Mergaina lėtai atsistojo, demonstratyviai nusipurtė dulkes ir įžiebusi lazdelę prikišo ją tiesiai stovinčiai žmogystai prieš veidą. Tai buvo jos kolega.
- Tai štai kaip. Vieną dieną linksmai gurkšnojame kavutę, o kitą, tu, su tais dviem... Dviem vaikigaliais... Imi ir tyčiojiesi iš manęs? Na jau ne. Tučtuojau pasiaiškink poniute!, - suriko ji nevaldydama rankų, su lyg kiekvienu skiemenimi baksnojo lazdele Qrane per kaktą.
-
Na ką eime tai eime. Enriqė mokėjo paklusti įsakymams todėl kaip liepė profesorė Moris jis taip darė. Qranė ėjo tyliai, todėl Enriqė bijojo net kvėpuoti. Įdomu kas ten buvo, bet ir kas ten bebuvo geriau jo pas mus nesikviesti. Staiga profesorė sustojo ir pradėjo stebėjo gulinčią bejėgę figūrą kuri lyg ir bandė atsistoti. Sustink! riktelėjo profesorė ir parbloškė figūrą kaip medį.
Moris priėjo prie figūros pažiūrėjo į ją ir ištarė dar vieną burtažodį. Enervate. Figūra atsistojo... Kas ji tokia niekaip nepamenu, ai tai juk Dakota Breslin Enriqė spėjo mintyse pasijuokti, kol Moris atsiprašinėjo. Iš profesorės Breslin linksmumo nesulaukėm... ji pradėjo pykti ir dar kaltinti mus šaipymusi. Enriqė nesusilaikė ištylėjęs:
- Profesore Dakota Breslin, o kaip jūs atsidūrėt ant žemės?,- kiek įmanoma mandagiau kreipėsi į auką klastūnas. Tuo tarpu kažkas sujudėjo koridoriuje ir tyliai suurzgė.
- Jūs girdėjot?,- baimės pilnu balsu paklausė Enriqė.
-
Kaja patempė lūpą. Ji, vargšė, bando išeiti iš šitų tamsių požemių, o viena iš figūrų, kuri yra profesorė Moris, ant jos staugia. Mintyse išsiburbėjus Kajos akis patraukė kažkoks gulintis daiktas. Žmogus! Gerai įsižiūrėjusi, Kaja pažino savo transfigūracijos mokytoją, profesorę Breslin, kuri, lyg ir atgijusi bandė stotis. Tada dar kartą pažiūrėjo į profesorę Moris ir atšoko nuo jos.
-Ką jūs jai padarėte?- suklykė.
Profesorė Breslin atsistojo ir atrodė kaip ir sveika (gal tik šiek tiek pritrenktu veidu). Ta irgi pradėjo staugt (vadinasi, jai viskas gerai). Tik tiek, kad šita apstaugė profesorę Moris. Minėjo kažką apie "du vaikigalius". Emm... Ką? Vaikigaliai? Pasisuko į kitą figūrą. Tai buvo kažkoks pirmakursis klastuolis, kurį Kaja kartais matydavo pamokose. O ką šitas čia veikia? Visiškai suglumusi mergaitė pažvelgė į mokytojas.
-
Karmena skubėjo.Bėgo,ieškodama savo mylimiausiojo Ši.Kur tu,Ši?Mergaitė bandė susisiekti su juo telepatiškai.Šnipštas.Neišėjo.Belėkdama Karmena atsitrenkė į kažkokį padarą...
-Žiūrėk kur ei...-tuomet pamatė profesorę Qrane.
-A-atsipra-šau-au,aš,tikrai ne-e-e-norrrėjaauu...Ieškau sa-a-avo augintin-io...Vo-oro...-sumikčiojo.Nuo kaktos varvėjo prakaitas,kelnių kišenės atrodė persivertusios kitais galais,plaukai baisiai netvarkingi,sušiaušti ir supinti į kasą.Karmena apsižvalgė-ooo,ji pamatė ne vien Moris,bet ir daug kitų...Echem...Padarų.Ten stovėjo du mokinukai ir dar viena profesorė.Karmen pribėgo prie kažkokios grifės.
-Paaiškinkit,kas čia vyksta,gal kokia ekskursiją?-tarė ironiškai,tačiau jos balse to nesigirdėjo.Tik dabar Kar pažvelgė į savo kojas-ji avėjo vienas papludimio tapkutes...Trumpų rankovių maikutę...Ir šortukus irki blauzdų...Per tą sąmišį net nespėjo deramai apsirengti...Per visą naktį ieškojimo nesurado Ši,tačiau ryte,nespėjusi pamiegoti net 5 valandų,vėl išsiruošė į kelionę...Tylus urzgimas perskrodė tylą tarsi durklas.
-Ku-u-ur iš-ė-ė-ė-ėjimas?-sumikčiojo ir apsidairė.Bėgo į šiuos požemius,švelniai tariant,transo būsenoj,tad net nesusivokė,iš kur atkeliavus.
-
Staiga, įlėkė kažkokia grifė. Buvo maždaug Kajos amžiaus. Tik kažkokia keistoka. Su savo vasarine apranga vidury žiemos atrodė ne ten pataikiusi. Vis dėlto ji iš Grifų Gūžtos. Gal čia jos tik šiaip toks stiliukas... Grifė atrodė taip pat pasimetusi, todėl dar labiau sutrikusi Kaja išspaudė šypsenėlę ir tarė:
-Hmm... Sveika... Jeigu ką, tai aš Kaja..- Ko ji ten klausė?.. Ai nu.- Nee... Nelabai.. Šiaip tai aš nieko čia nesuprantu... Lyg ir profesorė Moris puola profesorę Breslin.. O ką šitas,- mostelėjo galvą į klastuolį,- čia veikia, net neįsivaizduoju..
Grifei paklausus, kur išėjimas atsakė:
-Amm... Šiaip tai, net neįsivaizduoju... Ir aš jo ieškau.
-
Qrane nesitikėjo, kad Dakota taip supyks.
- Atlesik, tačiau aš turėjau būti atsargi. Nejaugi nesi čia buvusi? Bėja, tyliau. Geriau jau ieškokim išėjimo, ir nepasilikim čia, kaip štai šitie, - parodė piršu į kampą, kuriame buvo keli griaučiai.
Greit pasirodė dar viena mergaitė.
- Ko jus visus traukia ši vieta? Nejaugi norit tapt maistu? Ak, šventa Merlino barzda... - pavartė akis profesorė. - Taigi čia - labai pavojinga vieta. Esu čia buvus šeštam kurse su drauge - čia mūsų vos nenugalabyjo. O dabar - einam ieškot kelio. O tu, Karmen, manyčiau jau geriau nusipirksi kitą vorą, kadangi jis gali būti bala žino kur. Net ir trolio nasruose...
Staiga, iš už tamsaus kampo pasigirdo vandens žliugenimas. Kažkas ateina. Ir tikrai ne žmogus.
- Dakota, pasiruošk. Tai gali būti tikrai ne pats maloniausias padaras, - tyliai pasakė profesorei.
Qrane nukreipė lazdelę į vietą, kurioje turėjo būti kažkas.
- Vaikai, mokat puolimo kerus? Būkit pasiruošę. O kiti pasistekit atsiminti apsigynimo kerus.
Moris pasiruošė atakai...
-
Kaja išgirdo žingsnius. Negi dar kažkas ateina? Turbut susirinks pusė mano koledžo... Bet profesorė Moris turbūt nemanė, kad ateina kažkas iš mokinių, nes paklausė ar ji, grifė ir klastuolis moka puolimo ir gynimosi kerus. Kaja susidomėjo. Kažką pulsim? Mmm... Intresting..
-Šiaip nemoku aš tų kerų,- prisipažino Kaja, bet plačiai nusišypsojusi pridūrė:- Bet galėčiau pabandyti.
Kaja išsitraukė lazdelę ir pasiruošė puolimui, tik jai kai kas dingtelėjo.
-O koks tas burtažodis?- paklausė profesorės.- Ir gal galit paaiškint, kas čia vyksta? Ką mes pulsim? Ir kas ten vaikšto?- parodė ji į tamsą, kur girdėjosi žingsniai.
-
Išgirdusi klastuolio klausimą mergina paraudo, po to pažaliavo ir netrukus veidas ėmė mėlti.
- O tau kaip atrodo? Visu pirma nusiritau nuo laiptų, kurių čia nė neturėjo būti, antra, trolis nepagailėjo mano krauju ištepti savo žaviosios kuokos, ir trečia, šita... šita žvaigždžių princesė nutarė mane kiek pastingdyti... Fu. Gėda. Požemiai... Visa vaikystė juose praleista, gi čia buvo mano namai, klastunyyyynas... - ji mirktelėjo klastuoliui, nors galėjo prisiekti, kad jis to nė nematė.
- Karmen? Border? Ar tik ne tu mieloji, mano dukterėčią Vanessą, kuri išvyko... na koks skirtumas... ar tik ne tu paskelbei ją savo prieše visam gyvenimui? - Dakota nusijuokė.
- Gerai, nešdinamės. Nors šitus grifpalaikius palikčiau. Vienu daugiau ar mažiau... Nesuuos niekas, o troliui valgyt irgi norisi... Klastuolis eis su manimi, ir kaip vyras pasiaiškins ką veikia naktį požemiuose, kai turi čiulpti nykkštį lovelėje, - ji sukikeno, nuotaika pasitaisė, - Ok, maunam, žinau kaip iš čia išeit. Eime į tą pusę., - pasigirdus žingsniams ji pridūrė:
- Gal visdėlto pabėgėkime...
-
Ką gi mūsų čia visa ekskursija, blūdija kas kur po tuos požemiu, o ypač grifai, ką jie čia po velnių veikia? Kažkas pasigirdo vandenyje tai pastebėjo ir Dakota, Išsiimti lazdeles ir ką gi man su ja veikti? aš moku tik veido supainiojimą ir geležinių lazdelių pavertimą vandeniu, bet pala, man brolis kažkada sakė vieną smūgį. Flipendo gal. Prisiminęs jis išsitraukė lazdelę ir laukė užpuolimo, tada Breslin pasiūlė jau nebe smogti, bet bėkti. Ką man tada daryti... Ar taip ar taip man reikės paaiškinti profesorei Breslin ką aš čia veikiau.., bet gal ir nebus taip baisu juk ji už klastūnyną. Enriqė pradėjo bėkti paskui Dakotą.
(http://www.hogvartsas.lt/forumas/images/pamesti_daiktai/kiti2.gif)
-
Kaja nespėjo sulaukti profesorės Moris atsakymo, o toji Breslin pareiškė, kad visi jie turi bėgti iš čia. Dar pridūrė, kad "grifpalaikius" paliktų, o klastuolį pasiėmusi sau dar ir vyrui prilygino. Kaja kelias sekundes netekusi žado spoksojo į ją, o po to, atsigavusi, užvirė. Lyčių ir koledžų diskriminacija! Kaja piktai suprunkštė. Juk visiems jau seniai aišku, kad klastuoliai lochai!
Įsiutusi Kaja spoksojo į tolstančią tąją Breslin su savo klastuoliu ir nesijudino iš vietos. Jau geriau pasiieškosiu kito išėjimo arba liksiu čia, nei eisiu paskui tuos du - klastūną ir Klastūnyno fanę.
-Davai neinam su jais,- sušnypštė Kaja grifei. Kaja, aišku, nesuvokė, kodėl visi iš čia bėga.- Gal geriau paieškokim to tavo voro?
-
- Sėkmės, Dakota ,- pasakė kolegei.
Neįsivaizduoju, kaip būtų lengva iš čia ištrūkti. Čia - dešimtys, o gal net ir šimtai takelių. Ir tik vienas išėjimas. Ak... O ką su grifėm daryt? Nors... Žinau kaip rasti išėjimą.
- Merginos, eime su manim. Būkite išsitraukusios lazdeles. Nežinia, kas gali nutikti. Ir, svarbiausia nebijokite. Mantikoros puikiai žino baimės kvapą. Tuomet jos puola. Net neapsižiūrėjusios. Nežinau, ar jūs mokėtės apie jas, tačiau jas pamatyti jums tikrai nelinkiu.
Profesorė ėmė žengti link senų, aptrupėjusių laiptų.
- Žiūrėkit sau po kojom. Ir būkit tyliai.
Eidama Qrane įtempė ausis ir klausėsi. Ką gali žinoti, gal jas seka? Užlipusios į viršų, jos išvydo tamsą. Ir kažką alsuojant. Tai šoko ant jų.
- Sustink! - sušuko profesorė. Tai buvo kažkoks padaras. Profesorė įsitikino jog tai - tikrai ne Dakota.
- Eime toliau, - tarstelėjo.
Einant toliau ji nieko neišgirdo. Žengus vieną žingsnį, pusė laiptų sutrupėjo į šipulius. Matosi, kad jau ilgai čia nežengta... Profesorė pamatė šviežią kraujo dėmę. O ne... Ir iš ten pasigirdo dantų čaižymas, grėsmingas alsavimas.
- Dievuliau mano... Merginos, atsitraukit, - susijaudinusi tarė.
Žinau, kad negaliu naudoti šių kerų. Tačiau... Nėra kitos išeities.
- Atgal! Eikit atgal! Nesijaudinkit, aš tuoj...
Kai merginos pasitraukė, greit pasirodė mantikora. Visai šalia profesorės.
- Ustrixano nuplisan, - žarijų sluoksnis pasipylė iš profesorės lazdelės į mantikorą.
Mantikora nepasidavė.
- Aguomenti! Relashio , - verdanti vandens srovė palietė mantikorą. Ji suklykė iš skausmo. - Conjunctivitis, - tyliai tarė Qrane.
Mantikora susvyravo ir tėkšėsi į grindis.
- Aguomenti , -apypylė vandeniu monstrą. Tada staiga tarė: - Glacio ,- mantikora suledėjo, ir tapo panaši į ledo skulptūrą. Ji taip ilgai nebus... Greit ištrūks.
Profesorė apsisuko ir ėmė bėgti link merginų.
- Eime atgal. Mantikora gali greit atsipeikėti.
-
Dakota gūžtelėjo pečiais kai grupė išsiskyrė į dvi puses.
- Enrique, eini? - ji atsigręžė pasižiūrėti ar vaikas dar su ja, - Jei rasime išėjimą, melskis, kad nebūčiau pikta, nes visą šią dieną svajojau ką nors nubausti...
Dunkst.
- Girdėjai? - ji sustojo, - ten kažkas yra, - ir ištiesų. Po kelių sekundžių išniro galinga figūra. O kvapelis buvo gana žudantis. Trolis. Ir vėėėėėl...
- Tu, mažas, trauk lazdelę ir dirbk nevėpsojęs! Arresto Momentum! - trolis ėmė judėti taip lėtai, jog galėtum pagalvoti, kad jis išvis nejuda.
- Na, Enri, rodyk ką moki. Jis dar ilgai neatsipeikės.... - Staiga trolio judesiai ėmė greitėti. Ir visgi jis išsisuko.
- Gerai, planas b... Everte Statum. - Trolis vertėsi ant nugaros ir galingai sudrebino žemę, - Locomotor Mortis , Orbis! - Trolio kojos susipynė ir susirišo, netrukus jis ėmė galva gręžtis į žėmę, kol matyti buvo tik jo kojos.
- Išsišaipėme iš trolio, o dabar eime toliau. - Tačiau netrukus tiesus koridorius išsišakojo į šešis siauresnius koridorius.
- Hm... Šito seniau čia nebuvo... - ji pasuko į pirmą pasitaikiusį koridorių ir tarė:
- Lumos Maxima.- lazdelė ėmė daug ryškiau šviesti, tad buvo galima matyti maždaug septynis metrus į priekį. Ir ten ji išvydo tris liesas vaiduokliškas figūras. Jos artėjo. Dar kas...? Mergina stovėjo ir laukė, kol būtybės prisiartins. Ji lėtai palinko į priekį ir atstatė lezdelė į priekį pasiruošusi pulti. Jos buvo per 7 metrus nuo Dakotos ir Enrique, žingsnis po žingsnio siluetai artėjo ir ryškėjo... Netrukus Dakota atsitiesė ir nuleido lazdelę. Tai tebuvo jos kolegė su dviem grifukėm.
- Na kas gero? Neradot išėjimo? Visgi nuo mano laikų čia labai daug kas pasikeitė...
-
Grupės pagaliau kaip susitarę išsiskyrė. Na likom tik mes dviese, linkiu pasiklysti mintyse blogo palinkėjo Enriqė nueinančioms grifėms ir Moris. Išgirdęs profesorės žodžius jis net pabūgo. Jei ji bus geros nuotaikos, nenoriu net pagalvoti.
Staiga kažkas sujudėjo tamsoje. Profesorė taip pat tai pastebėjo ir sustojo.
- Taip girdėjau,- Flipendo, prisimink tą burtažodį. Pasijautė bjaurus kvapas.
- Fuuu, kaip smirda,- su pasibjaurėjimu uostė Enriqė, bet ilgai nelaukus išniro trolis. Trolis, ir vėl. Pritardamas garsiai išreikštoms Dakotos mintims. Nieko nelaukusi profesorė pradėjo svaidyti kerus į priešą.
- Flipendo!,- pabandė Enriqė be jokių treniruočių, aišku nieko nepavyko.
- Flipendo!,- garsiau ir užtikrinčiau tarė. Kažkas pavyko ir iš lazdelės iššovė tamsiai oranžinė šviesa ir trenkėsi į trolį. Tikriausiai aš jam tik pakutenau pamatęs, kad trolis smūgio net nepajautė, Enriqė tapo bejėgis.
- Aš nieko nemoku, profesore,- rodos Enriquės profesorė neišgirdo. Tik po kelių sekundžių trolis jau buvo įgręžtas į žemę ir surištas. O ji gerai moka.
- Šaunu, profesore Breslin,- pagyrė berniukas. Klaidūnai ėjo toliau. Profesorė paleido Lumos Maxima ir vaikas pamatė koridorių maišatį. Profesorė atrodo nežino ką daryti, kažką murma. Koridoriaus gale pasirodė einančios kelios figūros, atrodančios kaip šmėklos. Pagaliau Lumos šviesa apšvietė Moris ir grifukių veidus. Dakota pasisveikino, o Enriqei tik pablogėjo nuotaika. Atrodo aš čia ilgam strigęs su šitais vištpalaikiais ir Dakota
-
(prisijungiu, jei neprieštaraujat, o jei prieštaraujat, vistiek prisijungiu)
Ričis buvo piktas. Jam nerūpėjo žiema ar vasara, diena ar naktis, sninga ar lija. Atrodė lyg kažkas vaikino galvą spaustų įkaitintom replėm. Užsimerkęs, iš skausmo pusiau be samonės jis klaidžiojo pilyje. Kadangi fortūna klastuoliui buvo palanki jis į sieną neatsitrenkė nei karto, tik kartą nuvertė tuščius šarvus, tikriausiai tai nuskambėjo per visą pilį.
Stop. Kažkokiam koridoriuje Ričis pagaliau atsipeikėjo. Skausmas beveik išnyko, tačiau...
- Kur aš? - sutrikęs apsidairė klastuolis. Žemas jo balsas nuplaukė koridoriumi tolyn. Pirmakursis čiuptelėjo ranka kišenę. Kur lazdelė? Negi pragėriau? Bet gi aš negeriu. Tai kur ji, po galais?
Tozijeris atsiduso. Ranka palietė šaltą, kažkokiu brudu apaugusį akmenį sienoje, vieną iš daugelio akmenų akmeninėje sienoje. Įsitikinęs jog neišsiteps Ričis atsirėmė į sieną. Nuleido galvą. Pasiklydau. Ką daryt? Ir tuoj pat jo galvoje gimė idėja. Klastuolis šiurpiai išsišiepęs ėmė keliauti link balsų, kurie atsklido iki jo per šaltą koridorių orą. Po dešimties minučių jis jau stovėjo šalia kompanijos, kurią sudarė keli mokiniai (vienas iš jų, Ričio džiaugsmui, buvo klastuolis) ir dvi profesorės.
- Sveiki žemės žmonės, aš atėjau su taika ir viltim jog priimsite į kompaniją vargšą pasiklydusį klastuolį. - Ričis nužvelgė grifes. Negražios... tačiau labai išalkęs, daug dienų be maisto buvęs žmogus nesirenka ką valgyti.
Klastuolis kišenėje užčiuopė peilį. Išsitraukė. Šiltai nusišypsojo ir spragtelėjo mygtuką, spragt, ir tamsoje žybtelėjo sidabriniai peilio ašmenys. Peiliu atkimšo buteliuką ir nugėrė kelis gurkšnius iš jo. Nom nom nom
-
Qrane eidama su merginomis išgirdo balsus, žingsnius. Ne, tai ne troliai. Jie taip nešneka. Tačiau, atsargumo dėlei ji išsitraukė lazdelę.
- Lumos maxima,- tarė, ir požemių dalis, kuria ėjo Qrane, nušvito.
Ten ėjo dar vienas šviesos šaltinis. Ji išvydo Dakotą su klastuoliu.
- Na, keliai mūsų neišskyrė. Sutikot daug monstriukų? Mes tai trolį ir mantikorą , -šyptelėjo Dakotai ir grifukėms.
Tuomet ji išgiro dar vienus žingsnius. o vėliau ir žodžius. Ten tik vaikinas... Kai jis prisiartino arčiau, profesorei jis nepadarė įspūdžio. Astronomikę sudomino, kodėl berniukas šiuose požemiuose neišsitraukės lazdelės.
- Sveikas. Kur lazdelę nusikišai? Nederėtų tau čia taip vaikštinėti...
Vis nesuprantu, kuo šie požemiai taip domina vaikus?..
-
Dakota prunkštelėjo ir suburbėjo:
- Vienas dvokiantis trolis... Kas ten? Jūs girdėjot? - Ji įsitempė ir apsidairė. Lengvi žingsniai kaukšėjo artyn. Pasirodo, tai buvo dar vienas mokinys.
- Ne, nu po perkūnais! Kas per bardakas? Iš kur jūs nevertėliai lendat? Kažkas gal skylių neužtaisė sienose? Man jau nusibodo, ir taip vos prasikemšam visi šitais koridoriais, bet ne, dar jie čia plūsta... Dar vienas nusmurgėlis atsivilks, pažadu, visų taškai, nepriklausomai kiek jų buvo ar yra bus nuliniai. Man jau gana. Vaikų darželis. Mielai jus visus čia palikčiau, bet vėliau nebus kur išsiliet... - ji sukrizeno, nužvelgė atėjūną ir minutėlę paspoksojusi į jo kaklaraištį ėmė šypsotis.
- Na, kas padaryta tas padaryta... - ji nežymiai linktelėjo klastuoliams. - Na, poruokitės su grifėm, o mes su Qrane sugalvosim kaip iš čia išsikapanot. - Ji palinko prie klastuolių ir sušnibždėjo taip, kad niekas negirdėjo:
- Jokių grifių, neterškite savo vardo, nesižeminkit... - Ajajaj... Manyje bunda Salazaras... Ir vėl. Mokslo metų pradžia buvo tokia taiki, linksma, džiaugsminga, visi- grifai, švilpiai buvo mano draugai... Dabar, rodos kantrybė senka, seni jausmai plūsta... Klastunynas... Visa nuostabi vaikystė. Kiek prikrėstų šunybių? Turbūt jų būtų daugiau, nei visos Hogvartso istorijos... Ech... Nuostabūs laikai buvo, ką? Ji nusišypsojo sau ir tarė:
- Na, gana stovėt vienoj vietoj, kol mano pirštai nenušalo, tektų pjauti... - Ji išgirdo peilio ašmenų cinktelėjimą.
- Berneli. Atsargiau, nepaleisk mergom venų, nereikia čia dar ir vampyrų, - nusikvatojo ir vėl rimtai prabilo:
- Nešdinamės iš čia, aš dar noriu gyventi.
-
Pagaliau klastuoliui ir Breslin nuėjus Kaja, grifė ir profesorė Moris pajudėjo. Kaja dėl visa ko išsitraukė lazdelę. Profesorė ją ir grifę bandė ramint, bet Kaja tik prunkštelėjo. Aš juk grifė, daah... Užlipus laiptais iššoko trolis. Kajai dar net nespėjus sureaguot profesorė jį sustingdė.
Einant toliau išlindo kažkoks keistas padaras: su žmogaus veidu, liūto kūnu, kažkieno spygliuota uodega ir dar sparnais. Feee kokia šlykštynė! Čia turbūt ta mantikora... Profesorė liepė mergaitėms atsitraukt. Kaja labai susidomėjusi stebėjo, ką daro profesorė. Kad ir ką ji darė Mantikora žviegė, o po to lyg ir sustingo. Deja, Kaja neturėjo galimybių jos apžiūrėt, nes teko bėgti.
Kajos nelaimei, šiek tiek pabėgėjus, pasirodė Breslin su klastuoliu. Tarsi to būtų ne gana pasirodė dar vienas, tik kažkoks glušas. Pavadino juos "žemės žmonėm" (Turbūt jaučiasi ateiviu. Lopas...) ir pradėjo spangti apie taiką ir apie savo viltis. Blyn, ko jis iš mūsų nori? Juk jis klastuolis! Tegul iš karto kreipiasi į tą Breslin. Po to išsitraukė peilį ir juo atkimšo buteliuką ir pradėjo gert. Wow.. Aš irgi turiu peilį. Ką jis čia vaidina? Įdomu, ką TOKS gali gert? Kajai norėjosi jį suspardyt... Jos agresija ir taip buvo padidėjusi, bet ji, šaunuolė, tvardėsi.
Breslin iš pat pradžių staugė ant jo, bet pastebėjusi, kad jis klastuolis iš karto susilydė. @#$$^%! Kas jai darosi? Jaučia trauką vaikams? Dar ji bandė kažką skelt apie poravimąsi su grifėm, bet po to pasilenkusi pradėjo kažką tiems dviems klastuoliams šnibždėt. Turbūt siūlo mytuką savo kabinete...
- Khem, khemm, pedo.. KhEEm ..filė kheemm,- iškosėjo Kaja ir nusisuko nuo jų.
-
Dakota su Qrane pradėjo kalbėtis tarpusavyje, bet jų pokalbį nutraukė atėjęs klastuolis.O, bus šiokia tokia kompanija Bet pamatęs kaip jis elgėsi pagalvojo geriau jau jis čia nebūtų atėjęs, butelį atkimšinėt peiliu, čia viršūnė. Kažkoks neišprusėlis, sakyčiau naudok magiją, kad toks kietas Enriquei dar labiau subjuro nuotaika, kai Breslin pradėjo kalbėti apie poravimąsi su grifėm.Jei tai pokštas tai geriau taip ir pasakytų ,bet Dakota jiems pradėjo kalbėti patriotiškus klastūniškus žodžiu ir Enrique pralinksmėjo.
- Profesore ,Breslin, o jūs bent nutuokiat kur mes esam? Na nenoriu įkyrėti, bet mes čia ilgam?,- su viltim paklausė klastūnas. Tikriausiai ji žino tiek pat kiek ir Moris. Velniai žino kaip pasibaigs mano pasivaikščiojimas požemiuose ir mano kvailas drąsumas...
-
Tozijeris išsyk paniuro. Tegu žiūri ką vadina nevertėliu ta sena tarka. Nieko nesakęs vaikinas įgrūdo miniatiūrinį puspilnį raudono vyno buteliuką į užpakalinę džinsų kišenę. Tai dėl širdies vaistukai, tetule, taip taip - kas gi norėtų girtas mojuoti burtų lazdele. Taip atsakyčiau jei ta senė Datoka paklaustų kodėl toks jaunas vartoju vyną. Dokota. Dakota. Danota. Blin, koks jos vardas...
Klastuolis staiga pajuto kažką duriant į nugarą ir nė netikrinęs žinojo kad tai tas mažas nieko vertas pagaliukas, kurį tie keisti burtininkai vadino Burtų Lazdele. Tozijeris giliai širdyje prijautė kitokiai magijai, ne tai žemo lygio kuri išlėkdavo iš to medinio šakaliuko.
Žalios Ričardo akys įdėmiai žvelgė į vieno iš koridorių angą. Bandysiu laimę. Su tokiais kaip šitie negalima nieko tikėtis. Ak, panelė Bezdin, - Ričis turėjo omenyje Breslin, - man atims taškų. Nerūpi taškai man! Greičiau pereičiau į kitą kursą, galėčiau bent jau prieiti prie Uždraustojo Skyriaus lobių...
Susikaupęs pirmakursis nužingsniavo į koridorių į kurį spoksojo ankstėliau. Jis ėjo lėtai, įsiklausydamas į kiekvieną garselį. Po to pasuko į dešinę. Tada sustojo. Iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukė lazdelę. Pavartė ją rankose.
- Lumos, - sukuždėjo Tozijeris. Lazdelės gale įsižiebė neryški šviesa.
Jis ėmė eiti toliau žiūrėdamas į grindų akmenis. Po kelių minučių į kažką atsitrenkė. Kažką šilto ir gauruoto... Kažką, kas dusliai alsavo. Kažką, kas dantų nevalė metus, o gal šimtus metų.
Klastuolis lėtai pakėlė galvą. Pirmiausiai išvydo vieną žibančią akį, kuri dėbsojo į vaikiną. Kitos dvi buvo užmerktos. Tozijeris išbalo. Jis labai iš lėto ėmė trauktis atgal, mat to sutvėrimo gaurai visiškai uždengė praėjimą ir dvokė pelėsiais. Pasigirdo keistas, kimus riaumojimas. Tarsi iš labai giliai. Ričis nesiginčijo su savo klausa, nes padaro burnos nesimatė, jeigu jis ją išvis turėjo.
Pirmakursis, liaudiškai tariant, paraitė kulnus. Pasislėpė kažkokioj nišoj. Užgęsino magišką šviesą. Ir stengėsi nečiaudėti, kai prarėpliojančios koridoriumi pabaisos gaurai pakuteno jo nosį. Oho! Jis MILŽINIŠKAS! Kaip trys drambliai... o gal ir didesnis. Neimsiu ir nematuosiu dabar...
-
- Dakota, su mielu noru prisidėsiu atimant iš koledžų visus taškus,- pritarė kolegei.
Tuomet pažvelgė į vaikus. Dvi grifukės ir du klastuoliai. Na ir porelės... Qrane pažvelgė į nueinantį berniuką. Kur jis dar velkasi?... Tuomet - ir vėl riaumojimas. Tie troliai jau užkniso.
- Na ką, Dakota. Eime trolius galabyt. Klastuoliukas prisivaikščiojo savo pamėgtuose požemiuose...
Priėjusi arčiau, Qrane išvydo didelį trolį. (Riči, tavajį šiek tiek sumažinsiu, nes požemiai nėra tokie milžiniški. Pavadinkim dydį "kaip trys drambliai" vaiko fantazija, kai išsigąsta).
- Gan didokas, ar ne? Locomotor Mortis , - aplink trolio kojas apsivijo purpurinė juosta.
Deja, trolis šiek tiek susvyravo, ir kerai išgaravo. Šaunu. Tiesiog nuostabu. Pabandysiu dar kartą. Sujungsiu kelis burtažodžius, ir jis jau gulės ant žemės.
- Conjunctivitis, - tarė moteris.
Trolis ėmė mojuoti kuoka, nematydamas kur.
- Ei, Riči, ateik čia, - tarė berniukui, kuris pasislėpė nišoje.
Tuomet, šiek tiek pagalvojusi, tarė:
- Everte Statum, - trolis susvyravo, tačiau profesorė greit ištarė kelis burtažodžius nukreipusi lazdelę į žemę, kol trolis svirduliavo. - Aguomenti, Glacio!, - trolis susvyravo, bandė stovėti, tačiau jis paslydo ant ledo ir išsitieškė į žemę.
- Na, jis gulės trumpai. Užleidžiu vietą tau, sesut, - šyptelėjo Dakotai.
-
Kaja pradėjo nekantrauti.
-Kiek laiko mes čia stovim? Greičiau ieškom išėjimo ir varom iš čia! Juk dvikovų klubas jau turėtų būt atidarytas. O man dar reikia sužinoti su kuo, kur ir kada kaunuosi...
Nu blyyyyn!!! Juk skubėt reikia! Nelaukusi, kol likusieji čia sureaguos, Kaja pradėjo juos stumdyti, kad pajudėtų.
-Dėkit jūs ant tų trolių ir judinkitės!
Dar kartą kažką Kaja stumtelėjo, tik neįsidėmėjo ką, ir nulėkė prie profesorės Moris ir to kito klastuolio, ir jiems pradėjo staugti, kad judintųsi. Baigusi iš karto nutilo, nes pamatė diiidelį ir žiaaauriai dvokiantį padarą - trolį. Fuck! Jis atsigręžė ir pradėjo judėti į ją. Kaja nežinojo, ko griebtis, todėl pradėjo svaidyti į jį nuo laiptų atskilusius luitus, kurie mėtėsi ant grindų. Kai kurie buvo nedideli, todėl juos be vargo numesdavo, o kai kurie nemažai svėrė, todėl net nesiekė trolio.
-
Tas pelėsių dvokas Ričį supykino. Jis pasimuistė nišoje. Tačiau nė kiek nepastebėjo, jog akmuo, į kurį jis rėmėsi, pasislinko atgal. Tik po poros sekundžių klastuoliška sėdynė šlioptelėjo ant grindų. Užsimerkė, nes apakino šviesa. Tozijeris neištrūko iš požemių, tačiau koridorius, į kurį jis pakliuvo, buvo kažkuo kitoks. Šviesesnis. Ir nedvokė.
Vaikinas atsistojo ir pasirąžė. Apsidairė. Žvilgsnis stabtelėjo ties skyle iš kurios Ričis ką tik išdribo. Skylė sienoj. Tetrūksta tik linksmos pijokėlių kompanijos ir su ta skyle galima būtų pradėti žeminantį žaidimą. Mintis pirmakursį šiektiek pralinksmino. Jis nupurtė kažkokius akmenukus iš savo plaukų ir šūktelėjo:
- Isterikės grifės ir žmonės kviečiami čia! Kur šviesu... gera... - Paskutinis žodis vargiai besigirdėjo grifėms, profesorėms ir kitam klastuoliui, nes Tozijeris ėmė sparčiai žingsniuoti šviesiuoju koridoriumi pirmyn. Jei neišeisiu, nesvarbu - bent jau neuždusiu...
-
Ok, man niekas nerūpi...
- Qrane, jei jau atėjo mano eilė... - Avadink. Avadinam jį. Nagi, Dake, žudyk...
- Jei jau atėjo mano eilė, tai aš, mielieji, jus palieku. Čiau vaikai, žaiskit toliau. Man nusibodo. - mergina prunkštelėjo apsisuko ir oriai nužingsniavo. Po kelių minučių atsigręžė ir priėjo prie kažkokios keistos skylės, mergina per daug nekreipė dėmesio į visą tai, tiesiog už ausies ištempė Ričį.
- Dabar pats metas tave sutarkuot, šiūkšle... Eini su manim Ryčkia... - ji demoniškai nusišypsojo ir griebusi berniukui už riešo stipriai suspaudė. Gana galingai trakštelėjo kaulas ir Dakota staigiai paleido berniuką tikėdamasi, kad jam niekas nelūžo. Tačiau neparodydama nerimo ir nepasiteiravo ar jam viskas gerai. Ji griebė jį už alkūnės ir išsivedė koridoriumi. Sudeginsiu. Pelenus įbersiu į benziną. Vėl padegsiu. Po to vėl ir vėl... Šoksiu aplink ugnį kaip beprotė ir kvatosiuos. Niekas negirdės tavo kūdikiško riksmo. Tu kentėsi, o aš linksminsiuos. Mirtis mirtis mirtis... Skausminga ir negailestinga mirtis... Jos galvoje sukosi beprotiškos mintys, bet žinannt kokia ji asmenybė, visa tai atrodė gana realu. Jos veide žaidė velnio šypsena, o akyse žaižaravo liepsnelės. Ji tempdama berniuką paskui save greitai rado išėjimą ir tiesiu taikymu patraukė link savo kabineto.
-
Klastuolis kažkur dingo. Jo vietoje atsirado kažkokia skylė. Už jos matėsi spiginanti šviesa. Dar pasigirdo "Isterikės grifės ir žmonės kviečiami čia! Kur šviesu... gera..." balsas tolo. Yes! Pagaliau ištrūksiu iš čia! Kajai netgi nerūpėjo tai, kad klastuolis ją pavadino isterike, dabar jai rūpėjo kaip pasprukti nuo trolio ir išlįsti pro tą angą.
Trolis slinko link jos. Jis, aišku, vargiai juto tų akmens luitų smūgius. Kol jis judėjo, Kaja kiek galėdama greičiau apibėgo jį ir kol jis gręžėsi link jos, Kaja jau spėjo išlįsti pro angą. Atsirėmusi į sieną, ji bandė atgauti kvapą ir susivokti, kad į ją kątik kėsinosi trolis.
- Brr...- nusipurtė.
Taip jai bestovint išlindo persiutusi profesorė Breslin ir pasivijusi klastuolį kažkur jį nusitempė. Kajai jo nuoširdžiai pagailo ir šiek tiek susirūpinusi ji nusekė juos akimis. Jis juk tik kietą norėjo pavaidint. Juk tai visų klastuolių bruožas... O va ji atrodo lyg ruoštųsi jį žudyt. Va čia tai permainos!
Kažkodėl profesorė Moris ir kiti taip neskubėjo ir Kaja iškišusi galvą pro angą šūktelėjo:
-Varykit čia!
Vėl prisiminusi dvikovų klubą, Kaja nelaukusi jų nuskuodė nežinomu koridoriumi ir tikėjosi, kad iš šito išeiti bus lengviau.
-
Ach... Visi išsilakstė. Likau tik aš ir antrakursė grifukė, berods Karmen vardu. Qrane pažvelgė į kvailutę mergaitę. Ji priėjo prie trolio, lakstė apie jį. Nu ir kvanka... Tačiau aš turiu jį nužudyti. Privalau. Ir tik su Avadva. Bet tuometto išmoks karmen. Ji tuos kerus tikrai atsimins. Nors ne, negaliu. Staiga profesorei už kojos čiupo šiek tiek prasibudinęs trolis.
- Kiaule, ožy tu neraliuotas. Drįsti mane liesti su savo apipuvusiom rankom?!?!?!?!?! Na jau ne! - žiauriai įtūžo profesorė. - Avadva Kedavra, - neapsakomai supykusi tarė, nukreipusi lazdelę į trolį.
Iš lazdelės pasklido žalios spalvos juosta. Ji nužudė trolį. Na, vis dar turiu Klastuolės gyslelę. Tuomet, kai trolis kentėjo, profesorė jautė euforiją, pasitenkinimą, ir jos veide atsirado negailiestingumo, žiaurumo šypsnys.
Į profesorę nustebusi žvelgė grifukė. Ji jau bandė sprukti.
- Tai ką, nori mane išskųsti, varvanose? Nau jau ne. Ką pradėjau, tą ir užbaigsiu. Avadva Kedavra!, - iš lazdelės paplito dar vieni žali kerai, kurie užgesino mažos mergytės gyvybę.
- Mu ha ha ha ha.... - požemiuose pasigirdo šiurpą keliantis ir tikrai gero nežadantis juokas.
Ką dabar daryt su tos mėšlyngalvės kūnu? Ai, įmesiu kur nors į skylę, nei kas ras, nei ką... Paskui gal reiks kur nors nukišt... Profesorė paėmė mergaitės kūną, nuvilko giliai į tamsą, įkišo į skylę, kurios niekas neras. Išskyrus Qranę... Na, jau reik tepti. Adjos Amigos, mėšlyngalviai. Profesorė susisuko nuo nužudųjų ir patraukė kitu keliu. Ji gan greit rado išėjimą ir išėjo iš požemių. Tuomet nužingsniavo į Kiauliasodžio parką.
-
Koks šalta ir nemiela mano sielai vieta. Nesuprantu visų tų blogiečių... Tokios nemalonios mintys užklupo Edvardą, jam bevaikščiojant niūriais mokyklos požemiais. Koks liūdnas turėtų būti, šioje pilyje gyvenančių individų gyvenimas. Va, man įdomu kodėl būtent pilis, niekad nemėgau pilių vien todėl, kad jose gyvena idiotai. Nelabai argumentuotas pasakymas, taip... Bet kas, jei ne idiotas, norėtų gyventi tokioje vietoje, kur šildymas daug kainuoja ir kur iš kiekvieno kampo gali išlįsti vaiduo... Pro jį praskriejo, nieko apie jo mintis, nežinanti šmėklą. Sustojo ir sunkiai atsiduso, nežinodamas ar juoktis ar verkti. Ši vieta jam aiškiai nepatiko. Edvardas palietė akmenines sienas, tokias masyvias, šaltas. Jam ši pilis priminė deimantą, žavus daikčiukas, tačiau šaltas ir negyvas, daiktas nepriklausantis gyvųjų pasauliui, tai mirusiųjų pasaulio dalis.
-Negaliu, šioje vietoje jaučiuosi kaip narvelis narve, žinoma, aš galėčiau būti patenkintas ir tuo, jeigu tai būtų mano pasirinkimas.-sumurmėjo Edvardas.
Jis iš lėto pakėlė ranką ir atidžiai pasižiūrėjo į savo rankas, pirštus, nagus. Jo rankos drebėjo, nes Mortis negalėjo pakęsti šalčio. Ne iš šio, ne iš to jo kūnas pradėjo tirtėti, tačiau tikrai ne iš šalčio, jis drebėjo nes Edvardas pradėjo juoktis, tai buvo įniršio, nusivylimo pilnas juokas, atrodė, tarytum Mortis tuoj pravirks. Tačiau tai truko neilgai jis linksmai išsišiepė, tai pakeitė visą jo veido mimiką, jo veidą puošė šypsena žmogaus, pasitinkinčio savo jėgomis, žinančio, kad viska kas įvyksta šiame pasaulyje turi pabaigą, taigi besistengiančiu praleisti kiekvieną akimirką, taip, kad nereiktų gailėtis. Optimisto šypsena.
-Che, gerai, kol kas žaisiu šį žaidimą pagal jūsų taisykles... Kol neateis laikas jų pakeisti.-šypsodamasis sumurmėjo jis.
-
Viens du trys keturi, viens du trys keturi, viens du trys keturi... Dorota eidama per požemius lazdele baksnojo tamsias plytas. Ne todėl, kad jai buvo gera nuotaika, tačiau tam, kad bent jau nukreiptų negeras mintis į šalį. Ši dvikova jai priminė kai kurias gyvenimo detales... Argi jums nenusibosta skaityt tokias banalias mintis? Tas padarė tą, o tas išgyveno tai. Manau daugiau skaitytojų susilauktume, jei parašytume, kad paslydome ant banano žievės, bet kadangi čia tokių nerasta, apsiribokime blankiais vaikystės atsiminimais. Basta.
Taraxanum ausys-lokatoriai užfiksavo gana neįprastą garsą. Juoką, kuris visai nederėjo prie šio atšiauraus kampelio. Susidomėjus, ji kiek paspartino žingsnį. Visgi žmonių prigimtis yra pirma stebėti, po to suprasti ir veikti. Čia maždaug kaip būtų su skęstančiu laivu. Žmogus ant kranto pirma stebėtų išsižiojęs, o vėliau bėgtų į slėptuvę. Žinoma, nespėtų. Cha cha cha.
DoDo išpylė prakaitas. Ji atsargiai nusiėmė paltą, likdama vien su marškinėliais ir džinsais. Iš tiesų, nelabai atskirsi, ar tai buvo profesorė ar mokinė. Ji žvilgtelėjo žemyn ir tyliai aiktelėjo, kadngi jos balti marškinėliai pilvo srityje buvo nudažyti sodriai raudona spalva. Neaišku, kur buvo žaizda, bet kad kraujavo - akivaizdu. Nieko, turėtų tuoj užsitraukti. Labai didelio kraujo stygiaus nejaučiu. Gūžtelėjo sau mergina ir pasuko už kampo, kur akis į akį susidūrė su kažkokių mažyliu.
Stabtelėjus, raudonplaukė nužvelgė vyriškos giminės atstovą nuo galvos iki kojų. Ant jų abiejų krito sidabriška požemių šviesa, suteikdama atmosferai kažką tokio įpatingo. Ne, Dorota nebus pedofilė.
-
Edvardui bemąstant apie siaubingas visatos paslaptis...Jeigu žmogui į gerklę sukiši granatą, gausi skaniai iškeptą bišteksą. Na, žinoma, tu taip pat gausi sunkiai išplaunamą dėmę ant apsiausto... Bet jeigu... Genialu, pasakyti goblinui, kad tai naujoviški auskarai... Tikrai genialu. Arba įmesti granatą į tualetą... Turėtų būti užkeikimas, kuris suveikia, kai kas nors atsisėda ant tualeto, o tada...Cha,cha,cha... Tačiau tokias mintis sutrukdė pasirodęs pedo-meškiukas. Žinoma, tokiam epiniui momentui parodyti, buvo pakeistas apšvietimas, bei iš kažkur atskriejo bjaurus kvapas(kadangi netoli buvo Nuodų ir vaistų kabinetas...Tolesnes išvadas leisiu padaryti jums patiems). Edvardas atsiduso ir kritiškai nužvelgė atėjusią būtybę, kuri jam pasirodė net labai pažįstama...
-Mama, gal tai ir nuskambės keistai, bet tu iškruvinai grindis, o kraujas sunkiai nusiplauna. Galiu tai pasakyti iš patirties.
-
Mergina įstengė tik žiobtelt. Jos antakiai per kelias dešimtąsias sekundes susiraukė taip, jog ji nematė 20% vaizdo. Jei Do būtų gimusi vyru, tai posakis "smūgis žemiau juostos" čia ganėtinai tiktų.
-Kaip tu mane pavadinai? - nepatikliai paklausė ji, vildamasi, kad jos ausys ją apgavo.
Jos rankos mašinaliai nusileido ant pilvo, netyčia užkabindamos žaizdą, ir šį kartą ji nematė 30% vaizdo. Kas per pyzdukas... Skriejo tokios ir panašios mintys jai galvoje. Taraxanum atsirėmė į sieną ir ėmė mušti taktą sau į šlaunį. Žvelgdama į mažių, kuris, pasirodo esąs iš klastūnyno koledžo (tai galima buvo spręsti iš akis badančios uniformos su žaliais apvadais), profesorė pūstelėjo plaukus sau nuo kaktos, kurie visiškai nesiteikė pasijudint. Dabar nesvarbu ką jis atsakys. Yra du variantai: atjungti jį, surišti ir nusigabenti į mano kabinetą (kuris visai nesmirdi, for your information.. naudoju aerozolį), kankinti profilaktiškai, arba jį surišti, nusinešti jį į savo kabinetą ir taip pat kankinti. Vis dėlto, kaip sunku pasirinkti... Dorota atsiduso ir apžvelgė slidžias raudonas grindis.
-Nemanau, kad tu jas nori labai plauti. Nors gali, man nė motais. Tam yra susni valytojai kurie burba dėl menkniekio, - rinkdama žodžius, šaltai tarstelėjo ji.
-
Edvardas jautė keistą malonumą, stebėdamas nustebusią motinos išraišką. Aš, tikriausiai, esu sadistas, tačiau dabartinis mamos modelis yra daug mielesnis, už tą kuris bus. Morčiui buvo smagu stebėti besikeičiančią jos veido išraišką. Akivaizdu... Kas akivaizdu? Tai apie ką ji galvoja. Mieloji motinėlė, mąsto kaip mane žiauriau nukankinti. kokia pažįstama mina. Koks švelnus nostalgijos gūsis, mano sužeistai sielai. Na, taip, Edvardas-sadomazochistas. Jis pakedeno savo plaukus, pora kartų apsisuko, kad Dorota galėtų jį geriau apžiūrėti, visa tai jis darė su miela, tačiau ironiška šypsenėle. Galų gale, galantiškai nusilenkė savo mielajai motinai.
-Taip, Edvardas Mortis, jūsų, Dorota Taraxanum, bei Todo Baudeno sūnus. Jūs tikriausiai atsimenate tą įvykį, prieš vienuolika metų... Nors ne, gal taip žiauriai nejuokausiu, tačiau pirmoji mano pasisakymo dalis yra visiška tiesa. Spėju, kad galvojate, kaip nusitįsti mane į savo kabinetą ir panaudojus įvairius kankinimo būdus nubausti šį, prieš jus stovintį niekadėją. Aš su tuo sutikčiau, o taip... tačiau ar tu, mano mieloji motina, nematai manyje savo bruožų, ar nejauti motiniškos meilės prieš tave stovinčiam asmeniui.-kažkiek ironizuodamas pasakė Edvardas.-Beje, nespoksokite į mane taip šaltai. Aš turiu laišką, kuris turėtų atsakyti į jums rūpimus klausimus.
Mortis išsitraukė iš apsiausto kišenės laišką, padavė jį Dorotei ir atsitraukė atgal, mėgaudamasis padarytu įspūdžiu.
-
Nepasitikėjimo kupinu žvilgsniu, Dorota suėmė laišką (žinoma, jį žiauriai suspausdama) ir stipriai suspaudė lūpas. Todo Baudeno paminėjimas ją galutinai šokiravo. Ypač todėl, kad tas durnelis kažkur pabėgo. Beveik paliko ją prie altoriaus. Miela. Kaip turi pasikeist gyvenimas, kai sužinai, jog turi sesę, o vėliau - sūnų? Dėl Dievo meilės, jai tik apie dvidešimt metų. Krenkštelėjus, profesorė sužaibavo akimis tyrinėdama tariamo sūnaus veidą.
-Atleisk, bet šiuo momentu motiniškų jausmų nejaučiu. Norėčiau tik gerai atspardyti tau subinę, jaunuoli, - urgztelėjo ji išlankstydama laišką.
Jame, iš tiesų, nebuvo nieko gero. Tik jos pačios raštas ir kalbos apie keliavimą laiku, kažkas apie depresiją ir negalėjimą prižiūrėti vaiko. Kažkodėl tai ją nuramino.
-Wow, negi, kai man sukaks virš trisdešimt būsiu tokia nevykėlė? - iškėlė ji retorinį klausimą sau, - gerai... Tarkim tai tiesa, aišku, aš tuo visiškai netikiu. Kas man iš to? Aš dabar turėsiu bėgiot paskui tave ir žiūrėt, kad nenusisuktum sprando? - piktai mestelėjo ji, sukryžiuodama rankas ant krūtinės, - turi pasistengti geriau, kad mane šiuo dalyku įtikintum.
Atrodo, Taraxanum susirado dar vieną žmogų, kurio akyse matyti nenorėjo - savo sūnaus. Kokia ironija. Gyvenime visko būna, ypač su tais, kurie gyvenimo nemyli. Jis ar taip ar taip visus skriaudžia, tad koks skirtumas. Ir vėl pievos.
-
Po Dorotos žodžių Edvardas rimtu, tačiau labai liūdnu žvilgsniu pažiūrėjo į Dorotą. Jos žodžiai sukėlė jam daugybę skirtingų emocijų: pyktį, gailestį, meilę, vienišumą, baimę... Keliais žingsniais įveikė kelią skyrusį jį ir ją. Truputį drebančiomis rankomis apkabino savo motiną ir prisiglaudė, kad ji nematytų jo veido.
-Kiekvienas iš mūsų daro sprendimus, kai kurie iš jų mums patinka, o kiti ne. Kiekvienas iš mūsų turi likimą, netgi jei to nenori pripažinti...Bet yra tokių, kurie nenori priimti to, ką jis jiems nori įbrukti. Kai kurie nekenčia jo dovanų.
Morčio kūnas liovėsi drebėti, o rankos suspaudė Dorotą su tokia jėga, kokios nesitikėtum iš vienuolikmečio. Edvardas pagaliau pakėlė savo galvą ir pasižiūrėjo į Dorotą. Jo veido išraiška buvo visiškai pasikeitusi. Joje buvo galima išžiūrėti visišką abejingumą, tačiau jo žalios akys degė beprotybės ugnimi.
-Mamyte, vieną dieną tu turėsi pasirinkti, nužudyti ar palikti mane gyvą. Jeigu tu mane nužudytum, netgi dabar pat užkirstum kelią daugybei skausmo, tačiau pati dėl to kentėtum. Karma, ar kažkas panašaus. Jeigu paliksi mane gyvą... Tau to nebūtina žinoti. Tau nereikės nieko saugoti. Tau reikės saugotis pačiai. Toks mano tikslas čia-apsaugoti tave. Skaudinti tave, sunaikinti visus, kuriuos tu myli, parodyti kas yra tikroji neviltis, tačiau apsaugoti tavo gyvybę. Argi nemielas likimas, būti suplėšytai rankų žmogaus, kuris tave myli, labiau už visą...Chachachachacha.-viskas buvo pasakyta visiškai abejingu ir šaltu, tarytum, pati arktis tonu.
Jis atsitraukė nuo Dorotos, jo veidas įgavo normalią išraišką, kitaip tariant, visiškai savimi patenkinto niekšelio išraišką.
-Aš noriu gyventi, aš noriu kautis, aš nepasiduosiu, nes aš noriu gyventi. Tikiuosi, kad mes draugiškai sutarsim, "kay?
-
Dorota sustingo į ledą, kai berniukas ją apkabino ir išbėrė tokius žodžius. Plaipsniui ją užvaldė drebulys, kuris, pereidamas į visas kūno kerteles purtė ją su didele jėga. Mergina tiesiog pradėjo juoktis. Nebealėdama pastovėti, ji susmuko ant grindų, visai užmiršusi žaizdas ir nuovargį. Juokas, visai nederantis prie požemių aidėjo per visą koridorių, keldamas siaubą tiems, kurie norėjo šiuo laiku čia pasivaikščioti.
Nurimo. Šokinėjančios liepsnelės metė savo šviesą ant Dorotos. Ant raudonplaukės odos galėjai įžvelgti daugybę mažų šalto prakaito lašelių. Ji atlošė galvą aukštyn, kad susitiktų Edvardo akis ir maloniai jam nusišypsojo.
-Pasakyk man, kuo aš nusikaltau, kad gyvenimas man įteikė tave?
Tuomet profesorės lūpos vėl tapo normalios. Do veidas dabar spinduliavo ramybe ir šaltumu. Perbraukus liežuvio galiuku per lūpų kampelį, ji užsimerkė.
-Tarkim leidžiu tau gyventi. Kol kas. Iš esmės man apie viską reikia pagalvoti, niekeno netrugdomai ir be skylių pilve, - tarstelėjo ji, - gal tu ir suktas, gal tu pažįsti mane ateityje, gal buvai mokinamas gerų mokytojų... Tačiau įsidėk į galvą, kad nepažįsti manęs dabartyje, - pasakė stodamasi, pridurdama, - mielasis.
-
Edvardas svajingai šypsodamasis leido Dorotai išissisterikuoti. Jis atsirėmė į sieną, nes jautėsi keistai nusilpęs, kojos drebėjo, galva sukosi ir baisiai norėjosi ko nors saldaus-nuovargio ženklai. šaltas akmuo jį ramino, nors jam ir atrodė keista, nes nemėgo šalčio. Prisitaikymas prie šio šalto krašto įvykdytas. Ar ji dar ilgai? Raudonplaukis vaikinukas tvirčiau susipu į apsiaustą. Jam nepatiko visa ta istorija su likimu. Ne jo skonio. Beje, jis dabar turėjo dar vieną vargą-savo naująją-senają motiną. Ji atrodė taip, tarytum kiekvieną akimirką galėtų prarasti sąmonę.
-Tuo, kad susiradai tokį idiotą vyrą. tuo, kad mane pagimdei. Logiška?-ramiai paaiškino Edvardas.
Pagaliau ji atsigavo. Jį nudžiugino, kad Dorota nusiramino ir susitaikė su esama padėtimi, jį net nelabai domino, tai ką ji pasakė. Žinoma, tušti grasinimai. Kai prisiklausai jų tiek kiek aš, tai jie nuo tavęs nuteka lyg vanduo nuo žąsies. Edvardas apdovanojo Dorotą šilta šypsena.
-Žinoma, žinoma, tu mane žiauriai nukankinsi. Žinai, tavo grasinimai skambėtų įtikinamiau, jeigu tu taip nekraujuotum, ir neatrodytum, kaip... Velniop, einam link tavo kabineto.
Edvardas paslaugiai pasiūlė petį, į kurį Dorota galėtų atsiremti.
-
Dorota šiaip ne taip atsistojo ir nusižiovavo. Ramstydamasi į sienas, ji tik nepatikliai pažvelgė į berniuką, kuris atrodė gana trapus... Na, jei jau užgriūsiu, tai krisim abu. Ne tik aš. Gūžtelėjus profesorė įsikibo savo sūnui į parankę ir užvertė galvą aukštyn.
-Niekam, ničniekam tu šito nepasakosi. Ir beje, tu man turėsi papasakoti viską apie ToTo. Kas tave užaugino? Kur tu užaugai? Kaip tu užaugai? Privalai man viską papasakoti...
Mergina atsiduso. Nuovargis suėmė visą jos kūną, lyg stiprūs pirštai gniaužė jos raumenis, kurie, atrodo, tuoj tuoj nebe atlaikys spaudimo. Taraxanum netyčia suinkštė kaip gilus šuniukas.
-Ir niekam nepasakosi, kad matei mane tokią, - suurzgė ji berniukui į ausį.
Po to stojo tyla. Tik skersvėjis, lekiantis palei pėdas girdėjosi koridoriuose. Visas garsas atsimušė požemių skliautuose. Taip neaiškiai ir vaiduokliškai... Kažkur kvyktelėjo žiurkė, ir mergina dar labiau susiraukė. Ne todėl, kad ji jų bijojo, bet todėl, kad žiurkėms gana geras delikatesas yra mėsa. Vien apie tai pagalvojus nukrato šiurpas. Miau...
Tačiau Dorota atsiduso. Ji išsinėrė iš jo rankos ir paplekšnojo jam per petį. Nieko daugiau nepasakius, o tik pažvelgus jam į akis, nuėjo savais keliais.
-
Dakota įbėgo į požemius. Kelią ji žinojo. Atėjusi prie tos vietos, kur gulėjo trolis ji klausiamai pažvelgė į Qrane.
- Bet čia gi tuščia... Jokio lavono.. Kur ją paslepei? O gal... Ją kažkas rado.... - Išsigandusi šnibždėjo ji. Požemiuose girdėjosi svetimi balsai, tas merginai nepatiko. Ji ėmė lėtai slampinėti aplink trolį ieškodama nišos, kur galėtų būti įvilktas kūnas. Deja, nieko gero nepamatė. Arba tu ją labai išradingai paslepei, arba... Arba mum šakės... Dakota išbūrė didelį šiūkšlių maišą ir ištiesė kolegei:
- Imk, įkiškim ją šian, bus lengviau tempti, o ir nepastebės niekas... Nors... Žiobarai lavonus kaip tik tokiuose slepia, arne? - ji susiraukė, - Na, sakykim niekas nepastebės... - Ji sukikeno ir tarstelėjusi Lumos, dar įdėmiau apžvelgė vietą.
-
Astronomikė kartu su Dakota įbėgo į požemius. Nulipo laipteliais ir labirintais pateko link tos vietos, kur gulėjo dar labiau dvokiantis trolis.
- Na, kūno čia ir neturi būti. Manai, kad aš tokia kvaila ir palikčiau čia jį?..
Profesorė apsidairė. Niekas jų nesekė. Turbūt.
- Lumos Duo, - ištarė Qrane, ir lazdelėje įsišvietė stipri šviesa.
Ji matė, kaip Dakota ieško nišose lavono.
- Ne, aš jo čia taip arti nepaslėpiau.
Profesorė paėjo keletą žingsnių į priekį, pasuko į kairę. Ten priėjo prie nišos, kuri atrodė tuščia. Tai, ką matai, nereiškia, kad yra tikra... Tuomet įkišo abi rankas, lazdelę įsikišusi į kišenę. Ji ištraukė baltą mergaičiukės kūną. Jis neatrodė visai gražus.
-
Dakota ištempė kaklą ir stebėjo iš kur gi Qrane išgaus tą lavoną.
-Jei tu mane mulkini ir mes gaištam laiką... Taip ir žinok, - Tačiau netrukus Qrane pasirodė. Su kūnu. Baltu, šaltu, vietomis kruvinu mergaitės lavonu. Šakės. Kaip gražu... Pasiilgau tų senų.... laikų. Ji vėl kyštelėjo Qrane maišą ir padėjo jai įkišti Karmen lavoną į jį. Vėliau užrišo. Švelniai padėjo ant žemės ir nusitrynė ranaks į mantiją. Maišo sienelė nugulė ant mergaitės ir pasimatė žmogaus kūno bruožai.
- Šūdas... Nors... Gal niekas nepastebės... Velkamės iš čia, Qrane, ten kažkas yra, nereikia būti pastebėtoms. - Ji pradėjo tysti maišą, kuris buvo gana sunkus, juk visgi jame vienuolikmetė mergaitė.
- Gal padėsi, o nestovėsi kaip įkalta? - prislopintu balsu apibarė kolegę. Galų gale Dakotos nebesimatė šešėlyje. Girdėjos tik sunkiai velkamo maišo braukimas cementuota žeme.
-
Profesorė visai nesigailėdama įgrūdo lavoną į maišą. Kažkaip galva netilpo. Su koja pastūmė, ir sutilpo. Žinoma, kažkas trakštelėjo bet... koks skirtumas. Ta galva ant negyvo žmogaus. Kam jos reik?
- Gerai gerai, tuojau.
Qrane nusivalė rankas paėmė kūną ir kartu su Dakota mažais žingsneliais keliavo link Uždraustojo miško. Jos turbūt eis pro tiltelį. Ten greičiausias ir, turbūt, saugiausias kelias link miško. Moteriškė tvirčiau paėmė vieną maišo galą, ir ramiai ėjo. Žinoma, kūnas buvo sunkus. Tačiau nieko. Iškęs. Nieko čia baisaus... Greit šis kūnas bus pakastas visiems laikams. Niekas neturėtų žinoti, kur jis.
-
Nicole kaip mažas vaikas pastebėjo tamsias akmenines sienas ir negalėjo nepatraukti čionai.Paskui save palikdama ryžių pėdsaką,kad žinotų,kaip grįžti,mergaitė priėjo akligatvį.Tiksliau-du kelius.Kur pasukt-kairėn ar dešinėn?Taip ir sustojo.Darėsi nejauku.Visur drėgna,šalta,nė garso aplink...Kai pradingsti už šaltų marmuro sienų,atrodo,kad pakliuvai į labirintą-tokį nejaukų...Nicole atsikosėjo.Jos balsas nuskambėjo kaip aidas.Šviilpė žadėjo sukti atgal,tačiau išgirdo zvimbiant musę.Ji lėkė kairiuoju keliu.Nice neiškentė ir taip pat atsargiai nusuko kariu keliu.O ten ji pamatė didžiulį voratinklį,išsidriekusį per sieną,nepraeisi.Musė lėkė kaip tik į jį...Keliu prabėgo voriukas.Jis skubėjo į savo tinklą paragauti musienos.
-Ak,tu nedoras vore...Musė nori gyventi...-ji koja pritrėškė vorą,papūtė tinklą,ir šis nukrito ant žemės supančiodamas pati jo pagamintoją.Nicolei ėmė spausti ranką apyrankė.To betrūko...Kas dar jai pasidarė...-Nic pažvelgė į apyrankę.Iš kelnių kišenės išsitraukė lapelį ir ėmė skaityti.O taip,tą patį lapelį,kurį iš knygos išplėšė Uždraustąjame skyriuje.SKaitė ilgai,ir tik po kiek laiko suprato,galiausiai įminusi mįslę.
-Kartografas!Na,žinoma,kad taip!Štai!Burtininkų pasaulis yra kaip ši musytė!O tas nelemtas Kartografas-voras!Man reikia vorą sunaikinti,kol jis nesunaikino musytės!Vat kur slypi paslaptis!O tinklas...Reikia nupūsti visus blogus dalykus...Reikia...Pabaigti rašyti tą knygą!Tai aišku!-Nicole jautėsi tokia laiminga,supratusi,ką jai reikia daryti.Mergina šūkaliojo,pamiršusi tą nerimą,tą drėgmę ir nejaukumą,šokinėjo,pamiršusi,jog jau vakaras!Šovė į viršų ir susitrenkė galvą-koks gi skirtumas-kas ta galva?Ji jau sužinojo,kaip reikia išgelbėti pasaulį!Valio!!!
Liedama ašaras iš džiaugsmo ir didžiavimosi savimi,mergaitė ryžių pėdsakais išbėgo iš požemių.
-
Mortis ilgą laiką mąstė atsirėmęs į sieną. Jo galvoje sukosi įvairios idėjos ir, nei viena iš jų nebuvo gera. Kaip man liūdna ir ilgu, šioje prakeiktoje vietoje. O kad galėčiau grįžti namo...
-Kodėl gi ne? Tai nėra taip sunku kaip tau atrodo.-pasigirdo pašaipus balsas iš už Edvardo nugaros.
Kažkas stovėjo netoli jo, tas kažkas kažkodėl jam buvo labai pažįstamas. Arba jam buvo pažįstama ši situacija, į kurią jis buvo pakliuvęs. Taip, nepažįstamasis buvo nutaikęs savo ginklą tiesiai Edvardui į galvą. Labiausiai jį erzino tai, kad jis nepajautė, kaip tas keistuolis atsidūrė už jo.
-Kas tu esi?-labai ramiai, stengdamasis neišduoti savo baimės paklausė Mortis.
Tas klausimas, nepažįstamajam pasirodė labai juokingas. Jo juokas sudrebino koridorių. Tai buvo pamišęs, bet kartu ir užkrečiamas juokas. Šūvio garsas nuaidėjo koridoriuje. Edvardas nespėjo nieko pasakyti, jis tik dingo mėlynoje šviesoje.
-KAS AŠ ESU? HAHAHAHAHAHA! Aš esu tu, mažyli.-Edvardas Mortis, linksmai šypsodamasis patraukė toliau.
-
Aukštai danguje švietė saulė. Mokiniai aptingę kartojosi kas egzaminams, o kas burtažodį, nuo kurio turėtų nukristi pokšto aukos nosis. Buvo graži, vasara kvepianti diena. Tai paros metas, kai visi jaučiamės saugūs. Nekrūpčiojame nuo kiekvieno krepštelėjimo. Nepašokame nuo kiekvieno trinktelėjimo. O reikėtų būti budresniems. Nes įvykiai, šokiravę Hogvartsą prieš daug metų, vėl prasidėjo.
Kanalizacijos vamzdžiais keliavo Padaras. Nežinome nei kaip jis atrodė, nei kodėl jis ten buvo. Iš to Padaro burnos tyško seilės, kurios prasisunkdavo pro vamzdžio skyles ir sukietėdavo ant grindų. Ne kaip filmuose, kai nuodingas skystis pragraužia stalus, grindis. Ne. Tai buvo realybė.
Padaras rado išėjimą. Tamsiausioje požemių vietoje jis išėjo ir pasislėpė šešėliuose. Ėmė laukti.
-
Hana atsargiais ,bet kartu ir pasitikinčiais savimi žingsneliais leidosi į požemius.Leidosi čia ne iš reikalo ,ne, tiesiog iš smalsumo.Ji ėmė dairytis į visas puses ir pagalvojo Na, ir kvaila buvau,čia nieko įdomaus nėra tik šiurpoka ir tamsu... Tuomet ji pastebėjo dar šiurpesne vietą nieko tokio jei dar paeisiu ,juk nieko nenutiks... Tik staiga tuo metu iš viršaus ant jo viršugalvio nukrito kažkas šlapia Kas čia dabar ,negi šikšnosparnis apkakojo? Ji išsitraukė savo kišeninį veidrodėlį kurį visados nešiodavosi džinsų užpakalinei kišenėlei dėl tokių atvejų kaip dabar.Atsidariusi veidrodėlį ji nusisuko nuo tos šiurpios vietos nugara ir pažvelgė į savo atspindi Kad rodos ne... Staiga veidrodėlyje ji pamatė kažkieno tamsias šaltas akis,nei surikti nespėjo kai sustingo.
-
Mery ėjo svyruodama, kartais pasiremdama į sieną, kad nenugriūtų. Jos išsitaršę plaukai iš tolo šaukė apie prastą būklę, tačiau buvusi profesorė jau buvo išsiblaiviusi, nes norėjo praleisti savo paskutines valandas (ar dienas, nežinia...) viską suvokdama. Sustojusi kažkur, nesigilino - kur, moteris ėmė suktis kaip mažas vaikas. Pasaulis skriete skriejo pro Fate akis, tačiau ji staiga ant kažko suklupo ir smarkokai susitrenkė alkūnę. Ignoruodama skausmą, pačiupinėjo skausmo priežastį. Ne grindis, o tai, ant ko ji suklupo. Tai buvo... akmeninė skulptūra.
- Ir ant to aš užvirtau? - nepatenkinta suburbėjo. - Tai netvarkingi tie elfai, - ėmė bambėti ir pastatė skulptūrą prie sienos. Įsižiūrėjo į ją. - Mergaitė? - nepatikliai šūktelėjo. Jei kas būtų ėjęs pro šalį, būtų pamanęs, kad kažkokia žudikiškos išvaizdos žmogysta truputį išprotėjo. Beje, išsigandęs (arba Merytei taip tik atrodė) veidas buvo dar labiau įtartinas. Hana Koker... perskaitė Fate ant akmeninio ženklelio. Tada sustojo. Tikrai prisimenu tokią grifę. Bet ar čia ji? Pastukseno į akmeninę galvą. Ėmė baksnoti burtų lazdele. Aš išsiaiškinsiu, kas tu ištikro esi, akmens luite...
-
Cornelia nuobodžiai slinko požemiais, šen bei ten. Ji tiesiog neturėjo kur eiti. Ji nieko nepažinojo, nelankė pamokų. Dykaduoniavo, o niekas to nė nepastebėdavo. Cornelia tikėjosi, jog dėl jos pakeis ir sugriežtins mokslus, tada ji išeis iš mokyklos ir paliks visus griežtumus kitiems mokiniams, tai buvo jos evil planas... Staiga ji pamatė greičiausiai apyžlibą personą, mat ta trankėsi į statulas. Kerėpla...
- Ė, klausyk, - grubiai tarė ji kažkam, nežinia, ar tai buvo profesoriė, ar mokinė, - eik miegot geriau, ir negadink blaiviem žmonėm vakaro. Ok? - priėjusi prie sustingusios mergaitės ji apėjo ratu, apžiūrėjo ją kaip kokia archeologė, ir negana to, brūkštelėjusi pirštu pamatavo dulkių sluoksnį. Tada nutaisiusi profesionalės, kuriai nė motais veidą ir toną:
- Šviežia. Matyt kažaks sustingdė. Katik. Kažkur dar slapstos tas p... - susilaikė nesusikeikusi, - padaras... Tiksliau ne padaras, o labai durnas švilpis, arba labai apsukrus klastuolis. Grifai bijo naktinėti, o varniai mokos. Kas daugiau lieka? - mergaitė nužvelgė statulos veidą ir tarė:
- Tarsi būtų kokio basilisko sutvėksta....
[[Hana kartais netyčia neturėtų numirt? Ji tipo pažiūrėjo į akis tiesiogiai? Kaip suprantu...]]
-
((Na, tu teisi... Aš nekalta, aplinka kalta. Senai tą knygą skaičiau.))
Vilkolakė nelabai suvokdama kas vyksta apsižvalgė. Lyg ir girdėjo balsą? Tu kalbi su manim? Pažvelgė į sustingusią mergaitę. Tavo balsas kaip klastuolės, kuri tuoj iškrės ką nors blogo... Prišiks bendrakoledžei į lovą, tarkim. O gal čia Dievas? Taip! Dievas yra... Dieve, išskalbk mano skalbinius. Jie skalbinių krepšy, ViskąTalpinančiojeManoTašėje. Amen.
Bet pasirodo kažkoks gyvas padaras slapčiomis atslinko prie Mery. Ji lėtai atsisuko į klastuolę. Kilstelėjo antakius. O - Šerlokė Didžioji. Pačiu laiku.
- Kertu iš šimto galeonų, kad čia ne basi... - moteris užsičiaupė. Suprato, jog negalinti nieko tvirtinti kai niekas neaišku. - E... - užvertė akis į viršų, tai reiškė begalinį susikaupimą. Užsimerkė. Atsimerkė. Apsižvalgė. Tuomet piktai paklausė: - Iš kur pirmakursė pyplė žino tokius dalykus?! Be to, basiliskai neegzistuoja.
Jeigu Cornelia ir Mery būtų užsičiaupusios, sulaikiusios kvepavimą ir įsiklaususios, būtų išgirdusios tylų šnypštimą iš už sienos. Atrodė, jog Padaras jų klausosi.
Buvusi profesorė atsistojo. Stengėsi vaizduoti autoritetingą ir šiaip piktą žmogų. Rimtai paklausė:
- O kodėl, žmogau... - Perskaitė vardą ant ženklelio. - Corne, kodėl bastaisi koridoriais? Juk pavojinga. Aš neesu vienintelis neprognozuojamas padaras, kuris naktimis bastosi po pilį. Beje, dabar naktis ar diena?.. - šiek tiek pasimetusi šyptelėjo Mery.
-
Lėtais žingsniais ėjo Gabriela. Ji net nesuprato kur eina, ką galvoja. Susikišusi rankas į kišenes klastuolė nuleidusi galvą plumpsėjo tolyn. Priėjusi tikslą ji netyčia į kažką atsitrenkė. Jausmas toks, kad atitrenktum į užpakalį. Gabriela pamaniusi, kad tai mama apkabino objektą prieš ją ir pradėjo niūniuoti :
- Mamyte, išvirsi košių sriubos? – jos akys tapo maldavimo priežastis. Šitaip ji turėjo būtinai iškaulyti iš „mamytės“ košių sriubą.
Prieš jos akis radosi lavonas. Galbūt lavonas, o gal ir ne. Pagaliau ji paleido objektą ir atsitojo šalia lavono. Pagaliau ji pakeitė savo išvaizdą. Buvo toks pats žmogus kaip ir tas žmogus kuris buvo sustingęs..Tik su susivėlusiais plaukais.Neapsikentusi klastuolė vėl apkabino stipriai objektą ir pradėjo meilinti :
- Tai ar išvirsi?...
-
Kažką nugirdusi apie baziliską Kaja su atgijusia grifų didvyrio ir idealo Hario Poterio dvasia bėgo į požemius kovot su juo. Aišku, šiam žygdarbiui pasirinko ne betkokius drabužius, o užsimovė kažkokį triko ir ilgas kojines, siekiančias šlaunis. Neva, tai turėjo atrodyti labai herojiškai. Kaja jau įsivaizdavo save pavaizduotą Magijos Istorijos vadovėlyje su tokiu garderobu ir besiplaikstančiais mėlynais plaukais (mokyklos gelbėjimo proga nusidažė plaukus).
Leisdamasi į požemį išsitraukė firminius Hario Poterio akinius ir juos užsidėjo. Šiek tiek sulėtino žingsnį. Grindys buvo drėgnokos ir Kaja sušlapo kojines. Iš karto pasigailėjo, kam neužsidėjo batų.
Aišku, bazilisko žavių akyčių nenorėjo nepamatyti ir keletas klastuolių, prie kurių narsioji grifė prisiartino. Dvi buvo kažkokios mažvaikės - pirmakursės ar tai antrakursės - o trečioji, tai vilkolakė, šiek tiek šunimi dvokianti Mery. Tolėliau stovėjo kažkokia grifė. Tik tiek, kad sustingdyta. Žinoma, Kaja apie tai pagalvojo ir priėjusi užvertė jai ant galvos katilą su mandragorų sultimis, kurias nušvilpė iš kažkokio sandėliuko mokykloje.
Nekreipdama dėmesio į lyg ir atgyjančią nelaimėlę, Kaja atsisuko į klastuoles ir prabilo:
-Brangiosios mano bendražygės, prašau atleisti, kad priverčiau jus manęs taip ilgai laukti, bet dabar kai jau aš pasirodžiau - mes galime pradėti mūšį.
-
Viskas nutilo. Mery Fate galėjo girdėti net tolumoje griaustintį griaustinį ir šnypštimą. Ar tai?.. susikaupusi ji pasisuko į sieną. Bet staiga prie jos prilėkė kažkoks neaiškus objektas, įsikibo ir pradėjo taukšti nesąmones. Vilkolakė nuspyrė mergiščią.
- Nemaniau, kad naktis tinkamiausias metas mažių ekskursijoms po pilį. - karčiai nusišypsojusi išrėžė ji.
Kažkas ėmė vykti. Ar tai širdis greičiau plakė, ar rankos nutirpo. O gal smegenis graužiantis kirminas baigė savo darbą? Ne. Nukrito gabalas mėsos, skruoste dabar žioėjo didžiulė skylė. Tas kraupus, yrantis padaras atsigrežė į kvanką Kajutę ir tarė:
- Tris dienas ir naktis... et, velniai nematė. Man jau ir taip galas. O tau... negalas, bet grifai pralenkė Klastūnyną...
Mery Fate čiupo už Kajutės kojinės ir nutempė grifę paskui save į tamsą, link basilisko šnypštimo. Tą šiurpią sceną vainikavo griausmingas dundėjimas, atsklidęs iš lauko. Žaibas trenkė į vieną iš Uždraustojo miško medžių. Jame liko išdegusi žymė, kurioje vargais negalais buvo galima įžvelgti gyvatės ir paukščio šešėlius, galbūt kartu keliaujančius atlikti didingo darbo arba mirti mūšio lauke.
-
Taukšt.. Taukšt.. Taukšt.. Tamsiuosiuose požemiuose, kur niekuomet negalėjai išvysti nei vieno prasiskverbiančio saulės spindulėlio, pasigirdo ritmingas kulniukų kaukšėjimas. Netrukus iš už kampo pasirodė išblyškusi mergina, kuri kartu su savimi nešėsi ir kažką panašaus į fakelą. Fakelio viršuje degė ugnis, apšviečianti mažiausiai artimiausius du metrus aplink merginą. Tačiau ši ugnis buvo savotiškai ypatinga. Ko gero todėl, kad joje galėjai išvysti ugnies liepsnų suraitytus žmogaus veido kontūrus. Berods vaikino, nors nieko labai aiškaus apie liepsnų suformuotą veidą negalėjai pasakyti.
- Kairėn. Ne, dešinėn. Chantel, susikaupk. - pasigirdo žemas ir be galo tylus vaikino balsas. Tai kalbėjo liepsnų suformuota vaikino galvelė. Tuo tarpu mergina ramiai dairėsi aplink. Fakelu vedė palei sienas, lyg bandydama pamatyti kažką ypatingo senose, vietomis aptrupėjusiose požemių sienų plytose.
- Surasčiau tai ir be tavo pagalbos. - tyliai ir lyg ir užsigalvojusi pasakė mergina, jai kalbant vos vos sujudėjo lūpos, beveik neparodydamos baltutėlių dantų su ilgomis iltimis. Baltutėliais pirštukais ji švelniai, lyg tyrinėdama, perbraukė per kelias plytas. - Bet nejaugi manai, kad tai bus slepiama požemiuose? Pernelyg paprasta, nemanai taip? - merginos veide šmėstelėjo susirūpinimas, tačiau netrukus jis dingo, lyg jo ir nebūtų buvę.
- O kur daugiau? Negi manai, kad kokiame bokšte? Ar lauke? - vėl pasigirdo žemas vaikino balsas. - Žinau, kad be manęs neapseisi. Pernelyg gerai tave pažįstu. Stok. Ar ne ten? - Mergina kaip mat sustojo ir tyliai atsidususi apsidairė.
- Žinai, džiaugiuosi, kad atvykau čia. Pagaliau galėsiu pailsėti nuo tavo veido mimikos, kai manai, jog esi visažinis. Ir visai nesvarbu kiek tau metų, koks tu patyręs ir taip toliau. - sumurmėjo Chantel, kurios veide negalėjai pamatyti jokių emocijų. Ji ramiai išsitraukė burtų lazdelę. – Pasikalbėsime vėliau. – tarstelėjo ji ir lazdele mostelėjo į fakelo viršūnę. Pasigirdo tylus šnypštimas ir fakelio liepsnos ėmė vėl padrikai šmėsčioti ore. Dingo vaikino veidas, o Chantel ėmė atidžiau dairytis aplink.
-
Tipiška, pagalvojo Lurida, eidama iš didžiosios salės.
Tą penktadienio ryto turėjo vykti jos viena mėgstamiausių pamokų – magiškųjų gyvūnų. Deja, profesorius Bambata susirgo. Bent jau taip jai pranešė Klastūnyno vadovė. Vis dėlto, kad ir kaip tą pamoką mėgo Lu, ji negalėjo atsidžiaugti laisvu pusdieniu. Žinoma, būtų galėjus pasivaryti su namų darbais į priekį, bet ranka nekilo rašyti kvailo rašinio apie žvaigždžių padėtį Seniros ūke. Taigi vietoj to Luri turėjo nuspręsti, ką veikti. Kompanijos nenorėjo, tad nebuvo su kuo pasitarti. Galiausiai klastuolė patraukė link bendrojo kambario.
Jau buvo netoli įėjimo, kai pamatė du vaikus. Mergina juos nužvelgė, o priėjusi kiek arčiau ir nugirdo dviejų mažių, kaip vėliau pastebėjo, švilpų pokalbį:
- Norėčiau apsilankyti uždraustajame miške, - tarė vienas, ilgais rudais plaukais.
- Bet juk ten baisu! Vienas ketvirtakursis man sakė, jog ten yra trolių. Be to, negalima. Tiesa, man ir požemiuose pakankamai baisu.
- Žinau. Juk nesakau, kad eisiu. Tik būtų smagu pamatyt. O man irgi čia nejauku. Eime geriau.
Lurida suprunkštė, bet susilaikė nuo komentarų.
To dar betrūko, kad švilpiai landžiotų po mano mišką, šyptelėjo sau ir nusprendė, kad jų idėja nebloga, tad apsisuko ir patraukė link miško.
-
Mergaitės širdis regis sustingo, kai laiptai pradėjo judėti. Tačiau jos veide nesimatė nė lašelis baimės, vienas dalykų kurių išmokė ją tėvas, tai nerodyti savo jausmų, o ypač nepažystamiems. Will taip dažniausiai elgdavosi ir prie šeimos narių, jos "poker face" buvo nepriekaištingas.Willow jautė,kad gali pasitikėti Oliveriu, jis jai iš kart patiko, mergaitė nežinojo kas tai per jausmas, bet nuo pat tos akimirkos,kai jį pamatė jautė, jog jis savas žmogus ir ji norės praleisti laiką kartu su juo.Pagaliau po ,regis, amžinybės laiptai sustojo ir mokiniai atsidūrė prieš didžiulį paveikslą, kuris netikėtai prabilo:
- Cha cha cha... Pagaliau, po šitiekos metų ir dar vieni bailūs jauni vaikučiai. - Skambiu ir grėsmingu balsu bei žemu tonu kalbėjo skeletas. - Prašau užeikite. - Tarstelėjo ir atsidarė paveikslo durys, atskleisdamos kas buvo viduje - akliną tamsą .Užgirdusi skeleto stingdanti balsą Rae suvirpėjo ir nejučiomis įsikabino į Oli ranką.O dievulėliau...kur aš paklliuva? Butinai man reikėjo liesti tą prakeiktą paveikslą...kad prasmegtų tas mano smalsumas...Oliveris žengė pirmas į tą akliną tamsą.Mergaitė buvo jam dėkinga,nes tikrai nenorėj oeiti ten pirma.kai varnanagis ten įžengė užsidegė deglai, pasirodo du jaunuoliai buvo kažkokiame požemyje.Willow taip pat žengė paskui savo nająjį draugą, vis dar nepaleisdama jo rankos. Prie pat Will galvos nusileido milžiniškas voras.Meginos akys pasidarė su lig lėkštėmis, Willow bijoj vorų.Ji prisišliej oprie Oliverio.
- Žinai aš labai nemėgstu vorų, - jos balsas truputėlį suvirpėjo, - žinai, gal einam toliau, man idomu kas ten toliau, - Will balsas vėl atrodė normalus.Mergaitė pažvelgė į varnį ir nusišypsojo, - manau reiktų išsitraukti lazdeles, nes nežinia ką ten galime sutikti, - mergaitė mirktelėjo ir pati išsitraukė savo burtų lazdelę.
- Lumos, - sušnabždėjo klastuolė.Nors ir ant sienų degė deglai, požemyje visitek buvo tamsu, keliaujam pasitikti savo lemties, - pagriebusi Olio ranką, mergaitė nutipeno tolyn.Tyliai slinkdami jie ėjo vis gilyn į požemį.Darėsi šalčiau ir drėgniau.Will nukrėtė šaltis, jį pajuto kažką artinantis. Ir vieną akimirką kažkur tamsoje pamatė žybsint raudonas akis.
- Oli,- sušnabždėjo Will, - greičiau ateik čia, - mergina užlindo už mažos kolonos kuri buvo netoli jų, - man regis ten kažką mačiau... kažką ...lyg raudonos akys? - suabejojo mergina.
-
Oliveris visą laiką juto stipriai, gal net pernelyg stipriai, kaip mergaitei, savo ranką, tačiau vis tiek kentė ir nebandė išsiduoti savo veidu. Prisiekiu, mano ranka tuojaus pamėlynuos... Bet kartu berniukas ir nenorėjo muistytis. Nenorėjo parodyti nepagarbos, tad atlikęs savo firminį judesį, abu jie jau laikėsi delnais ir po truputį lipo šlapiais laiptais, į šnerves įtraukdami drėgną, pelėsiais atsiduodantį orą. Will užsiminus apie vorus, Olis tik numojo ranka:
- Nereikia jų bijoti. Jeigu koks ir įkas, tai tavo konvulsijos užsitęs ir neturėtumei mirti kelias valandas. Gal kaip nors spėčiau tave nuvilkti pas Madam Pomfri. - rimtu veidu Oliveris dėstė savo mintis. Bandė „šmaikščiai“ pajuokauti. Iš tiesų ji galėtų mirti ir kur kas greičiau.
Vidury laiptų, paklausęs klastuolės patarimo, kone vienu metu išsitraukė lazdelę, tačiau nedidelė lazdelės šviesa, apšviečianti tik požemio lubas ir dalį sienų, ėjo iš Will lazdelės. Netikėtai Oliveris išgirdo Willow šnabždesį. Net nepajuto, kaip jų rankos išsiskyrė ir kaip klastuolė pasislėpė už kolonų. Berniukas priėjo arčiau. Galėjai jausti ore tvyrančią įtampą, kai mergaitė dėstė savo neįtikimą teoriją.
- Nesąmonė. Tau turbūt pasivaideno.. - Lėtai, bet užtikrintai kalbėjo Olis. - Štai. Lumos Maxima.
Varniukui ištarus burtažodį, iš jo lazdelės išlindo didžiulis akinančiai šviesus kamuolys, kuris nuskriejo tiesiai, kur, Will manymu, turėjo būti raudonosios akys. Kamuoliui pasiekus sieną, jis pasiliko kaboti ore, nušviesdamas didžiulę patalpą. Oliveris pažvelgė žemyn. Visas jo pasitikėjimas išgaravo. Willow buvo teisi. Jos teorija pasitvirtino. Ten, ant žemės, gulėjo senas, didumos sulig pačiu berniuku, vilkas.
- Eime arčiau. Jis atrodo nepavojingas. - Tarė varnius, rodydamas į sunkią grandinę ant vilko kaklo, tuo pačiu metu kviesdamasis savo kompanjonę. - Tikriausiai miega. - Nusprendė, nes vilkas visiškai ignoravo vaikus, jo šonkauliai gana energingai kilnojosi aukštyn žemyn. Be to, berniukas buvo skaitęs, jog šunys kartais miega atmerktomis akimis. Nors, raudonų nėra matęs gyvenime.
Oliveris pamatė po nedidukes duris dešinėje ir kairėje pusėse. Vaikams įėjus į patalpos vidurį, viršuje ant senovinio sietyno esančios žvakės užsidegė, didžiulis šviesos burbulas susprogo į daug dalelių. Olis ir Will išgirdo akmenų trynimąsi ir žvilgtelėję atgal pamatė, jog laiptų tunelis, iš kur jie atėjo, užsivėrė. Taip pat pajuto, kaip sužvanga sunki grandinė ir atsikelia didžiulis vilkas. Kelio atgal nebėra...
-
Nikolajus tarėsi išgirdes grandinės garsus ir akmenu tratėjima. Kadangi jis buvo vienas smalsiausiu švilpiniuku tai nutarė pažiurėti kas ten vyksta . Keisti garsai požemyje nežada taikos. Koks burtažodis labiausiai tiktu? Gal sustink, o gal vinggardium levioza? žinau reikėjo pasipraktikuoti transfiguracijos pamokai taigi tiks boliris paversiu paukščiu. Tai pagalvojes Nikolajus išsitraukė lazdele ir nuėjo ton pusėn iš kur manė sklindanti garsa bet prieš jį buvo siena.Įdomu greičiausiai tai yra koks nors slaptas tunelis tereikia rasti ką paspausti ir jis atsivers.Nikolajus visa siena čiupinėjo kol pagaliau nutarė pailsėti ir atsirėmė į siena . Kaip nustebo kai siena prasivėrė ir jis vos nenukrito . Tai ko ieškojau tiek laiko atsirado kai buvau prarades visą vilti.Ir šypsodamasis įėjo vidun . kai tik Nikolajus įėjo akmenys užsivėrė. ne bėda kai reikės tai sugalvosiu ką norskadangi buvo labai tamsu Nikolajus sumurmėjo:
-lumos.- ir pasišviezdamas nuėjo pagal tikrai šviežius pėtsakus . Gera kelio gabala nuėjus jis pamatė dviejų susiglaudusiu žmonų figūras. Šnipštas ir aš dėl isimilėėlių porelės sugaišau tiek laiko nu jo.pamanė jis ir nusivyles priėjo prie jų :
-Sveiki kodėl jūs čia ,- kai juos apšvietė lazdelė jis pamatė kad abu persigande kaip kiškiai pamate lazdele .- Kas nutiko ?
-
Kai Oliverio kerai nušvietė kažkokią neaiškią patalpą, ten pasirodė vilkas. Jis buvo milžiniškas, didesnis už mergaitę, Will manymu jis buvo panašaus ūgio kaip ir Oliveris.Vilko tamsūs juodi gaurai žvilgėjo šviesoje,o aštrūs kaip peiliai nagai buvo matyti iš tolo., o prie viso to jis dar ir miegojo atsimerkęs ir jo raudonos it kraujas akys žvelgė į abu jaunuolius.Mergina niekada nebuvo mačiusi tokio vilko,šiurpas nubėgo jos nugara.Olis paragino Rae prieiti arčiau.
- Nepavojingas? - sušnypštė tyliai mergaitė, - cha, man įdomu ką tada vadini pavojingu, jeigu jis, - ji parodė pirštu į milžinišką vilką, - yra nepavojingas, - tačiau vistiek nusekė vaikinuką. Jie įžengė į kambarį kuriame gulėjo vilkas, jis buvo pririštas stipriomis,didelėmis grandinėmis.Geriau įsižiurėjusi suprato, kad jos siekia labai daug, jei vaikai liktų šiame kambaryje, vilkas tikriausiai laisvai juos pasiektu.Kai Olis su Will pasiekė kambario vidurį, durys pro kurias jie įėjo užsitrenkė.Jie buvo uždaryti kambaryje su šiuo grėsmingos išvaizdos padaru. Willow nors ir buvo gan drasi mergaitė, dabar norėjo panikuoti.Dievaži, susikaup Willow, tu stipri viskas bus gerai,mergyt... Save drąsino pati Willow, tada atsisuko į Oliveri.
- Ką dabar po velniais darom? - sušnabždėjo klastuolė nenorėdama prikelti vilko.Pasigirdo kažkokie žingsniai.Mergaitė atsisuko jų garso link ir pamatė švilpį,kuris ją bandė užkerėti per žiobarotyrą.O siaubeli, dabar tai tikrai tuoj apsivemsiu...ko jis dabar čia lenda?Nors...jei tas šuo atsikels galėsim tą švilpį jam supenėt, tikriausiai vistiek jo niekas nepasiges... Willow minčių srautą nutraukė, tas švilpis,klausdamas kvailų dalykų.
- Na, matai sugalvojom mes čia paiškilaut, - sarkazmas liejosi laisvai Willow lūpomis, - taigi, nusprendėm,kad požemis bus geriausia vieta mums, ar ne Oliveri?, - sušnypštė mergaitė.Netikėtai sužvangėjo grandinės, tikriausiai atėjusio švilpynės bernioko balsas prabudino gulintį vilką.O ne.... Willow stebėjo kaip kraupusis vilkas pabudinėja.Jis pakratė galvą, tarsi norėdamas prasibudinti ir po truputėlį stojosi.Atsistojęs jis buvo sulig Oliverio galvą.Vilkas pažvelgė į jaunuolius, iš jo nasrų krito baltos putos ir galiausiai Willow suprato, kas negerai su juo.Jis yra pasiutęs...
- Oliveri, mums reikia nešdintis iš čia...tas tas vilkas pasiutęs, - ir su lig tais žodžiais jis puolė du jaunuolius.Willow greit pastūmė Oliverį į sieną, o pati nespėjo prisišlieti prie jos ir vilko aštrūs nagai perrėžė jos ranką.
- Ai, po velniais, - mergina greit atsirėmė prie tos pačios sienos kaip ir Olis.Bet jaunuoliam ilgai pailsėti niekas neleido, nes siena pradėjo judėti ir jie pradėjo kažkur kristi, tolyn nuo vilko ir Nikolajaus.Mergina užsimerkė ir po keliolikos minučių žengtelėjo ant žemės.
- Kur męs? - žodžiai išsprūdo iš klastuolės lūpų.
-
Nikolajus veikė žaibiškai. Kol Willow su Oliveriu traukėsi jis išsitraukė lazdele. Ir kai Willow su Oliveriu jau dingo kažkokioje sienoje Nikolajus sušuko :
-Sustink!- Nepataikė kerai išmušė gera gabala akmens už vilko. Bet jis kitoks nei kiti vilkai jis užburtas. taip užburtas! Nikolajus žinojo kad jam liko paskutinė viltis . Jam liko paskutinės kelios sekundės . Mirtis nėra gyvenimo galas mirtis tai naujo gyvenimo pradžia. Pagalvojo Nikolajus ir pasiruošė savo paskutiniam burtažodžiui :
-sustink!!! - Kerai vilkui smogė tiesiai į pilva kadangi jis lėkė į Nikolaju iš inercijos nesustojo o užkrito tiesiai ant Nikolajaus .
- Vinggardium levioza.- Šiaip taip sugargė Nikolajus ir vilkas pakilo į ora kol dar nespėjo nukristi ant Nikolajaus šis greitai pašoko ir nubėgo į kita urvo gala kad vilkas ant jo nenukristu. Kai tik Nikolajus sustojo vilkas dribo ant tos vietos kur prieš akimirka buvo Nikolajus. Nikolajus tik dabar pamatė kad kai kovėsi su vilku visas susibrozdino. Bet ne tai buvo baisiausia Nikolajus pamatė kad jam ranka lųžusi atviru lūžiu . Bet jis nekreipė dėmesio į sužeidimus ir sunkiai priėjo prie atsivėrusios duobės kur įkrito Willow ir Oliveris :
- Kaip jūs ? - Nikolajus nors ir bandė užgošti skausma balse bet jam nelabai pavyko nes iš žaizdos pludo kraujai .
Turbūt neišgirdo reikia išeiti iš šito velnio urvo. Taip galvodamas jis prišliaužė prie sienos iš kurios kyšojo grandinė :
- gelbėkite !!!!- Sušuko ji iš visų plaučių .
-Padėkite !! - dar karta sušukes susmuko ant akmens kuris lyg skirtas miegoti buvo lygut lygutėlis . Jau mirsiu nors ir iveikiau žvėrį bet greičiausiai mirsiu aš mirtinai nukraujuosiu ir mirsiu. Liūdnai mastė jis . Taip bemastydamas užmigo
-
Rūta, nieko neįtardama sau pėdino, apžiūrinėjo pili, bet staiga išgirdo pagalbos šūksnius. Kas vyksta? pagalvojo ji, vos aptikusi leisgyvį berniuką kraujo klane, jis buvo bepraradąs samonę. Ka daryt? Ką daryt?! Mergaitė taip išsigando, jai net žiežirbos iš akių pasipylė.
- Mastyk blaiviai! Mastyk blaiviai! - šaukė ji ant savęs. - Ar girdi mane? Berniuk? Ar girdi mane? - Jokio atsako, kaip inai ir tikėjosi, nebuvo. Kol kas, reikia nutempti jį pas madam Pomfri. Negalima delsti, nes jis gali taip ir mirtinai nukraujuoti! Mergaitė sunkiai, bet pasiryžusi pradėjo jį tempti, vis palikdama kraujo ruožą.
-
Nikolajus atsibudo kai kažkas skaudžiai trinktelėjo. Ką aš to padaro neiveikiau? Jis babandė atsistoti bet jam nepavyko visas jėgas išsiurbė kova. Ir tik tada pastebėjo kad yra velkamas žeme. Jis vargais negalais vis dar užsimerkes tarė:
- tai bent nelauktas išsigelbėjimas. Kuo tu vardu?- Paklausė vargais negalais. Jis net nesuprato ar jį išgirdo . Tik tikėjosi kad jam daug nereikės kalbėti. Tikrai tu tik pamanyk kerai pasirodė stipresni nei aš išlaikė tokį laika. Jis kuo garsiau kiek tai buvo įmanoma pasakė savo gelbėtojui:
- Padėk atsistoti manau dar galėsiu paeiti .
-
Nustebusi, kad tas nelaimėlis gali ne vien tik kalbėti, bet pasirodo dar ir eis, Rūta sutriko.
- Gerai... - padavė napažystamajam ranką.- Aš Rūta. Rūta Allen, esu pirmakursė. Iš grifo gūžtos. Tau pasisekė, kad aš pro čia ėjau, niekas tikriausiai nebūtų tavęs pastebėjęs. Kai tave radau, gulėjai be sąmonės. Ir ką po velnių sau galvojai? Vienas bandei sulaikyti tokį žvėrį? Einam pas madam Pomfri, ji tave sulopys akimirksniu.
-
Šiaip taip atsistojes Nikolajus pasakė:
- Pirma buvau ne vienas . Supranti gelbėjau draugus na nevisai draugus žodžiu papasakosiu ligoninėje sunkoka kalbėti, o nusigauti iki ten manau galėsiu nes atrodo tik ranka lūžus.- sumurmėjo jis .- Tai koks tavo vardas ?
oj kaip skauda na geriau nesakysiu šiai mergaitei. nes jau dabar sutriko.Ir nusišipsojo padrasinančia šypsena .Įdomu kada ji pasakys savo varda.
- Aš tai esu Nikolajus Zyberkauzas iš švilpynės pirmakursis. O tu kas būsi ?
-
Dar labiau sutrikusi nuo jo klausimo, Rūta pradėjo kalbėti garsiau.
- RŪTA ALLEN. PIRMAS KURSAS, GRIFO GŪŽTA. MAN ATRODO SUSITRENKEI SMEGENIS, AR KAŽKAS PANAŠAUS, JAU KARTĄ SAKIAU SAVO VARDĄ. O kas buvo su tavimi? Kas jiems atsitiko? Tavo draugai ar ne? Kur jie? Kas dabar bus? Ką aš pasakysiu mokytojams, kodėl aš čia blūdiju? - Rūta dar niekada nebuvo tokioje panikoje, o kas jeigu ją išmes iš mokyklos?
-
Sakė ne nesakė tikrai nesakė kai aš pirma karta paklausiau ji labai sutriko ir pasakė kad man reikia į ligonine lyg aš pats to nesuprasčiau.taip pagalvojes pasakė:
- Gal mano smegenys ir sukrėstos bet tu sakiai savo varda tik viena karta . Bet ar tai svarbu. Reikia keliauti nes mano ranka jau pradėjo tinti.- Hm grifė taip ir galvojau nes klastuoliai niekam nepadeda o varnai pasipūte kaip ereliai ir ižulūs kaip varnos. Bet galvojau kad gal iš švilpynės kas nors ateis nors mes šiuo laiku labai mokslais užsiverte. Greičiausiai aš vienintelis iš švilpynės dar vaikštau požemiuose.
-
Man visa tai per daug keista. Vis galvojo ji, kol Nikolajus ramstėsi pašonėj. Kuo greičiau į ligoninę tuo geriau.
- Bet tu man neatsakei, kas atsitiko kitiems? Tavo draugams? - Rūta įdėmiai nužvelgė berniuką, nuojauta buvo nekokia.
[[Jo: Ilgink]]
-
Draugai abejoju ar jie man draugai na gal nebent tas Oliveris ar kas jis ten toks.ir išvebleno:
-Mano draugai gelbėdamiesi nuo to padaro atsirėmė į kažkokia siena ir pradingo net nežinau kur jie nukrito tik žinau kad jie saugūs,-Tikiuosi kad saugūs ir kad neįkrito į tų padarų irštva.-bent jau manau kad saugūs reikės pranešti apie šį įviki profesoriui Dante. tokį siaubūna laikyti mokykloje. Čia baisu nagai kokio metro ilgumo. na bet man reikia į ligonine nes kol mes kalbamės žaisda negyja.- Tai tares silpnai nusijuokė.
-
Labai greitai prilekė Johnnis prie savo geriausio draugo.
-Gal tau padėti nueiti iki ligonines?-Pasakė Johnnis net nežinodamas ką daryti.
O koks baisingas yra padaras jį reikia pašalinti iš mokyklos gerai kad nesužeidi labai daug žmoniu.
Nikolojau kibkis į manę ir tau padėsiu nueiti į ligoninę nes kitaip čia gali ir žūti.
Johnnis labai bijojo kad ir jo neužpultu padaras.
-
Atrodo išsigandes ha dar kolkas kerai veiks.Pagalvojo Nikolajus ir pasakė:
-Nebijok padaras sustingdytas. kal žinai kokių nors veiksmingų nuskausminimo kerų?-Paklausė Nikolajus nes ranka jam dekte degė. Ir prisilaikydamas švilpynuko nuėjo į ligonine. Tikiuosi to žvėries nagai nebuvo nuodingi.Pagalvojo jis ir pasakė savo draugui:
- Jau galvojau mirsiu. Bet kadangi manau kad to žvėries nagai nuodingi.
-
Labai tikiuosi kad tu nemirsi Nikolojau. Staiga Johnnis pasake:
-Flipendo- Johnnis mane, kad pavyks nužudyti padarą.padaras tik nukrito, bet nežino ar tikrai negyvas
bėgame kuo gerčiau į ligoninę, nes aš nežinau jokių kerų, nei nuo nuodu nei nuo skausmo
-Ten tau padės Nikolojau geriau nei aš.
-
Požemiuose buvo tylu kaip kape. Ir dvokia, kaip kape, pamanė susiraukusi Carita, besileisdama į apačią laiptais. Statūs, akmeniniai laiptai priminė mergaitei galimybę nukristi ir nusisukti sprandą. O kodėl gi ne, atslinko depresiška mintis į galvą, tiesiog pasaulyje būtų viena psiche mažiau. Likus dešimčiai laiptelių, minėtoji psichė sugalvojo pažiūrėti, ar moka skraidyti. Taigi šoko, šoko nepaisydama galimybės sma-arkiai susitrenkti, ir, jos pačios nuostabai, nusileido ant kojų. Nė vienos mėlynės! džiugiai pamanė. Ant kojų.. aš kaip katė! Tikrai. Norėčiau būti animage. Norėčiau mokėti pasiversti kate.. nors ne, geriau tigre. Arba paukšte. Pasivertusi paukšte, galėčiau šikti ant kitų. Būtų visai nieko.
Kurį laiką keliavo koridoriumi. Tamsu nebuvo, tamsą prasklaidė deglų šviesa. Nepaisant spiegiančios tylos ir bjauraus, tiesa - dabar jau silpnesnio kvapo Caritai požemiuose visai patiko. Radusi suoliuką nusprendė, kad jos numylėtai sėdynei reikia poilsio, todėl įsitaisė ant visiškai nepatogaus suoliuko, atsirėmė į šaltą, akmeninę sieną, po kelių minučių prie jos priglaudė įkaitusį skruostą. Jautrios ausys išgirdo tolimus garsus - dundesius, pokalbį, juoką (juokas priminė kepamos gyvos katės klyksmą, sumišusi su arklio žvengimu).
Hogvartse praėjo jau metai, o aš vis dar neturiu draugų. Net iš Klastūnyno. Galėčiau būt tutiuluota Hogvartso Mis Forever Alone. Šią linksmai liūdną šypseną palydėjo ironiškas vypsnys, persismelkęs niūriu liūdesiu.
-
Nikolajus paėjo kelis metrus ir prarado samone atsibudo jau bendrajame kambaryje sveikut sveikutėlis. keista kaip čia taip juk negalėjau stebuklingai išgyti.mastė Nikolajus. Tik staiga jam prieš akis šmėkštelėjo didžiulio vilko siluoetas ir jis suriko:
- Aaaa!!!!- Bet vilkas kaip staiga atsirado taip ir išnyko.
- Ha man jau ir haliucinacijos rodosi,-Nikolajus iš tos baimės su savimi pradėjo kalbėtis.-Kaip įdomu vilkas didelis vilkas,-Murmėjo Nikolajus.-Cha cha cha cha cha.- pamišėlišku juoku kvatojosi Nikolajus
-
Dohandhan'as atskrido iki pilies neturėjo jokio noro išsipurvinti miške taigi jis nusklendė per mokykla ir nutūpė čia.Kaip keistai tamsu gal padės žmonių burtai.Dohandhan'as nors ir nenoromis ištiesė rankas į prieki ir tarė:
- Lumos maximus.- Trenkė tokia stipri šviesa kad net Dohandhan'as apaako.Velniava prakeikti žmonių burtai. Nors visai tiktu kovojant reikės kada pabandyti.Dohandhan'as nuskriejo toliau delnus atkišes į prieki bet greitai jam pasidarė per ankšta ir jis pasivertė palyte. Iš pažiuros nekalta pelytė turėjo nusmailintus nagus bei dantis. Vietoje kailio šarvus. Ji dar galėjo spjaudytis rūgštymi bei ugnimi arba abu sudėjus. Taigi ta pelytė buvo gerai ginkluota bet ir jūs išsigastumėte kai prieš jūsu nosi pasirodytu milžiniškas pavidalas su kirviu. pelė pasivertė į šunį ir pabandė įkasti į koja tam permatomam žmogui bet tik skaudžiai atsimušė į sieną.Po velnių kas čia per cirkai?Pala pala juk čia gali būti vaiduoklis. Kaip keista.Taigi Dohandhan'as susiprates kad tai gali būti vaiduoklis ir tokiu atveju jam nieko nepadarytu nuėjo toliau.Kaškoks labirintas. Čia reikia ieškoti katės akies nesamonė.Staiga jis pamatė ir išgirdo laužo garsus.Kaip keista laužas ten kur jo neturi būti.Dohandhan'as pasivertė kate ir pradėjo sėlinti pažeme į tą vietą. Net jis pamanė kad miega laužas tikrai buvo bet jis buvo per visą patalpa skersai išilgai ir nesimatė jo galo.Jeigu čia man yra kliūtis tai neareliai lengva.Dohandhan'as tisiog pasivertė kapliadančiu tigru kuris gali valgyti ugni. Taigi Dohandhan'as tiesiog ėmė ir peršoko per lauža. Kur po velnių ta akis? Šeimininkas juk sakė kuo greičiau tuo geriau aišku tik mandagiai.Gerai metas pasitelkti vėja.Oshurina honrotara inkristalitaridash de lavola zernamokligeara.Ir koks stebuklas įvyko prieš Dohandhan'as nosį išdygo mažas tornadukas kurį Dohandhan'as pasiuntė ieškoti akies.Na va taip bus greičiau.Po kelių sekundžiu tornadas atūžė ir pasiėmė kartu Dohandhan'a. Atskraidino į didžiulę patalpa kurios gale buvo kaškas medaus rudumo.Tikriausiai ten yra tojo akis na kagi teks dar spastus iveikti.Dohandhan'as pastebėjo kad visi spastai yra iš medžio taigi pasivertė šarvuotu bebru. Dohandhan'as griaužė kelias minutes kol nugriaužė pirma kliųti ir ji nugriuvo.Ne perilgai griaužti reikia tai sudeginti.Dohandhan'as pasivertė mažyčiu drakoniuku kuris leido liepsnas kaip didelis. Jo žvynų spalva buvo žalia bet jei prie jo kas prisiliestu iškarto mirtu nuo nuodų. Taigi po kelių sekundžiu darbo viskas skendėjo liepsnose.Gerai koks tas žmonių burtas viską sušaldantis?Peksipiksi pesternosi atrodo toks.
-Peksipiksi pesternosi.- Sugriaudėjo Dohandhan'as savo balsu ir akimirksniu viskas užšalo. Dohandhan'as nuėjo prie akies ir ją paėmė į atsiradusias rankas jis jau buvo paprastas žmogus.Kai Dohandhan'as jau beveik išeidinėjo kelia jam pastojo vengrijos gubriuotasis slibinas. Džinas velniava nesikausiu su džinu nebent miške.Dohandhan'as pasivertė savo mėkstamiausiu pirmu pavidalu ir trenkėsi į slibina su tokia jėga kad tas tėškėsi į siena. Tada Dohandhan'as kirto su gyvatės galva ir užmigdė kitą džina kuris trukdė jam jau du kartus. Pagaliau jis patraukė į uždraustaji miška bet neskrido o ėjo.
((aš profesoriaus Dante pamokai))
-
Požemyje buvo net per daug tylu. Tačiau tylą nutraukė didelis žaibo trenksmas iš kurio išlindo aukštas nežmogiško pavidalo padaras. Lantranny apsižvalgė lyg nenorėdamas patikėti, kad jis iš tikro daro tai ką paliepė jam kažkoks pienburnis. Džinui visai čia nepatiko. Tačiau ilgai jis delsti nenorėjo. Lėtai tapsėdamas per požemį jis žvalgėsi kur galėtu būti tas daiktas.
Jis taip klaidžiojo ilgai, kol nepanoro tiesiog visko sudeginti ir išsinešdinti, tačiau išdidumas padarė savo. Jis toliau vaikščiojo sukandęs dantis. Pagaliau jis pastebėjo kažkokias metalines duris. Priėjęs prie jų Lantranny tas tiesiog išsprogdino. Dūmai pasklido po visą tunelį. Pasinaudojęs savo vėjo galia jis išpūtė visus dūmus. Eidamas toliau jis pastebėjo kažkokias mažas būtybes. Jos žaismingai lakstė pirmyn-atgal. Ne veltui šios durys buvo uždarytos pagalvojo sau džinas ir priėjęs arčiau pastebėjo, kad vienas iš jų nešiojasi kažką burnoje. Nieko nelaukdamas jis šoko į priekį pavirsdamas į vilką ir nusivydamas tą kuris jo manymu ir turėjo būti jo taikinys. Jam prireikė nemažai laiko kol pagaliau jį pritrenkė prie žemės dantimis išrovė akmenuką iš jo rankos. Pastebėjęs, kad ji persekioja daugybė panašių į jo nugalėtąjį atvirto ir suplojęs rankomis virš galvos dingo iš požeminio tunelio
((Profesoriaus Dante pamokos užduotis)) ))
-
Oras sumirgėjo ir iš kažkur atsirado mergaitė vis kyščiojanti gyvatės liežuvį. Džinas stovėjo tuneliuose jau atsivertęs į įprastą sau pavidalą.
Dabar beliko surasti Katės Akį. Pasiversiu gyvate, tačiau turėsiu vėl atvirsti, jei susitiksiu Arcade.. Na, reikia tikėtis, kad to neatsitiks, nes tai būtų gan.. problematiška.
Akimirksniu juodaplaukė mergaitė tapo milžiniška gyvate. Džinas šliaužė tuneliais vis iškišdamas liežuvį, lygtais tai padėtų jam orientuotis. Praplaukė kelios šmėklos, tačiau jos nekreipė į gyvatę dėmesio. Porą kartų teko išklysti iš kelio.
Kaip gi nepasisotinsi, jei maistas ateina pas tave? - pagalvojo Ophiuchus kramsnodamas kelis sugautus graužikus.
Staiga džinas sustojo ir atsivertė į mergaitę. Prieš jį stovėjo moteris.
- Ophiuchus, kaip gera tave čia vėl matyti, - prašneko Arcade.
- Arcade. Šimtas metų. Gal norėtum praleisti?
- Deja negaliu, man duoti įsakymai kliudyti tau pasiekti tikslą, - tarė ji ir išsitraukė iš kišenės mažą spindintį akmenuką. - Ar tik ne šito daikčiuko ieškote, ponia Gyvatneše?
- Atiduok.
- O, gyvačiuk, kur tavo mandagumas?
Ak, ji nori mandagumo. Gerai, gaus jį.
- Madam Arcade, gal galėtumėte jį duoti? - paklausė džinas perdėtai mandagiai ir jau nutuokė atsakymą.
- Ne. Tačiau, jei mane įveiksi, Gyvatneše, galėsi jį pasiimti, - tarė Arcade ir nieko nelaukus puolė.
Link Ophiuchus lėkė ugnies kamuolys.
- Protego! - šūktelėjo Ophiuchus, - negi tik tiek sugebi? - tingiai tarė Emos džinas ir kamuolys atšoko kaip nuo sienos.
Tačiau užsižiopsojo ir pernelyg vėlai suprato, jog kažkas artėja iš dešinės.
Šūdas, niekaip nepasimokau...
Džinas atsisuko, tačiau vilkas jau buvo suleidęs nagus į jo ranką.
- Immobulus! - šūktelėjo džinas. Vilkas sustingo. - Episkey, - sušnibždėjo Gyvatnešė ir žaizda jos rankoje pagijo. Nespėjo vilku pasivertusi Arcade išsivaduoti iš kerų, kai milžiniška gyvate pavirtusi Gyvatnešė jau buvo susisukus aplink visą vilko kūną , o savo nuodingas iltis laikė prie aukos kaklo.
- Atiduokkkk akkkmenįįį, - sušnypštė Ophiuchus.
- Matau, jog stipriai pažengei žmonių magijoje, anksčiau ne taip gerai koveisi. Nenorėk sutikti manęs, kai nevykdysiu misijos, galiu būti ne tokia.. nuolaidi, - Arcade nusišypsojo, numetė akmenuką ir išnyko.
Ophiuchus atsivertė į mergaitę. Dešinę ranką dar maudė nuo įkandimo. Pakėlęs nuo žemės Katės Akį, džinas suaimanavo, pagalvojęs, kokia skausminga kelionė jo dar laukė, ir susikaupęs staigiai išnyko kaip dūmas.
-
Tyliai požemius pasiekė nedidelis baltas katinas, kuris kartu įgydavo blankų raudoną atspalvį. Tai buvo Susan demonė- Gadna. Katinas sustojo, kur nepasiekė deglų skleidžiama šviesa. Po minutės vietoj katino stovėjo išblyškusi mergaitė. Gadna įsiklausė. Aplink buvo tylu, tik netoliese sukrebždėjo žiurkė. Apuosčiusi orą mergaitė tyliai, tačiau greitai patraukė į vieną iš išsišakojimų koridoriaus gale. Pasukusi į dešinę demonė tvirtu žingsniu ėmė žengti gilyn į požemius. Gadna jautė, kad Katės akis jau netoli. Reikia greičiau įvykdyti užduotį. Paspartinusi žingsnį demonė pasuko į visiškai neapšviestą požemio koridorių.
Džinė akimirkai sustojo ir įsiklausė. Jos link artinosi keletas šmėklų. O jai šmėklos nebuvo mėgiamiausių būtybių sąraše. Demonė užsimerkė. Po minutės, šmėkloms jau prisiartinus, Gadna tebuvo mažytis voras. Pasitelkusi savo galias, demonė atskraidino keletą nedidelių akmenų. akmenimis jis paslėpė save, tikėdamasi ,kad šmėklos nepajaus demonės būvimo. Suteikusi savo nuo deglo medienos kvapą, mažas voras ėmė laukti. Po keleto minučių pasirodė trys šmėklos. Šmėklos sklendė koridoriumi tarpusavyje kalbėdamosi. Visos trys šmėklos prasklendė pro demonę. Džinė, jau tikėjosi, kad viskas pavyko, tačiau viena šmėklų staigiai sustojo. Liesa, tamsiaplaukė moteris, su Varno Nago ženklu ant pakabuko, sustojo ir pasuko dailų veidą į tą pusę, kurioje tūnojo demonė. Suprato. Mažas voriukas dar labiau susigūžė savo slėptuvėje.
-Kas tau nutiko, Helena?- paklausė kita šmėkla.
-Man pasirodė- sumurmėjo Pilkoji dama, tačiau papurčiusi galva pasitraukė prie kitų dviejų šmėklų- nieko. Man tik kai kas pasirodė.
Demonė palaukė, kol šmėklos visiškai dingo. Šmėklą vardu Helena dar kartelį atsisuko į Gadnos pusę, tačiau po akimirkos dingo. Atvirtusi vėl į mergaitė Gadna patraukė toliau koridoriumi. Pasiekusi dar vieną išsišakojimą, demonė pasuko į požemį, kuriame tešietė vienui vienas deglas.
Atsidūrusi koridoriaus viduryje, demonė staigiai sustojo. priešais ją taip pat žmogaus pavidalu stovėjo kita demonė- Arcade.
-Nagi nagi- prabilo Arcade- dar vienas demonas užsigeidė Katės akmens.
Gadna suprunkštė ir ramiu, kaip ir andai apskritime ramiu žvilgsniu, balsu tarė:
-Manau, kad tu ir aš žinome, kad tą akmenį aš vis tiek paimsiu.-nutilusi Gadna žybtelėjo akimis. Iš toliese esančio deglo, kurį prie keletą minučių praėjo demonė, žybtelėjo ugnis ir atskriejo prie demonės.
Liepsnai apšvietus abu demonus, Susan džinė dar kartą blykstelėjo akimis. Šalia plūduriuojanti ugnis išsiplėtė ir izoliavo Arcadę degančiame rutulyje. Nieko nelaukusi Gadna pasivertė gepardu ir nuskuodė tolyn požemiais, kol Arcadė neišsilaisvino. O tai galėjo nutikti bet kurią akimirką.
Akimirkai sustojusi demonė pauodė orą ir patraukė į kairėje esantį koridorių. Po keleto minučių, jau pasivertusi ta pačia blyškia mergaite, džinė rankoje laikė nedidelį, salotinės spalvos akmenį. Apsižvalgiusi demonė dingo oru.
-
Štai ir požemiai. Visai atsitiktinai ir netikėtai rasti. Lexi žengė kelius žingsnius pirmyn link tamsos ir pasigailėjo... Kažkas šlapio, šlykštaus ir nemalonaus atsidūrė po jos kojomis.
Fui, fui, fui, fui, fui!!! - suinkštė Lexi ir šoktelėjo atgal.
Aplinkui vos girdint viršui kalbančius mokinius, jaunajai burtininkei pasidarė kiek nejauku ir nemalonu būti šioje paslaptingoje, pilnoje žiurkių, smardalynėj.
Gal visai nereikėjo kišti nosies ten, kur esi nelaukiamas?
Staiga ant mergaitės kojų kažkas užlipo. Mergaitė nulenkė galvą žemyn. Žiurkė.
Are you kidding me??? - pati sau sušuko Lexi pamačiusi, kad žiurkė užlipusi ant jos bato paliko jai nešvarią dovanėlę.
-
Maria daug ką žinojo apie požemius , ir šiandien ji eidama iš didžiosios salės su knyga rankose pasuko ne į tą pusę . Prieš jos norį pasirodė baisūs požemiai . Vos tik be žiūrint į juos Mariai darėsi baisoka , jai labai knietėjo kas yra tuose požemiuose . Varno Nago kambaryje keli vaikai , kad jei buve tuose požemiuose . Ir Mariai labai norėjosi sužinoti ką jie ten matė . Bet ji labai dvejojo . Bet prastovėjusi ten kokias penkis minutes nusprendė , kad reikia eit. Ji įžengė į požemius . Ėjo tamsiais senai vaikščiotais koridoriais . Kažkur lašėjo vanduo ir tai Maria labai gasdino . Ir staiga Kažkas nukrito. Maria nieko nelaukus apsisuko ir tekina išbėgo iš tų tamsių požemių .
-
Požemiai... Pasieniais gulintys skeletai, milžiniški žmogaus dydžio voratinkliai, kraupūs protretai... O kur dar blankus apšvietimas, trūksmingi vaitojimai ir kapsintys garsai? Kad ir koks drąsuolis esate, čia jums nepatartina būti(ypač, jei su kuo nors einate – tas, pamatęs, kaip dedate į kelnes, sugadins jūsų reputaciją amžiams).
Neįskaitant Klastūnyno mokinių, čia retai kas beužklysta. Tačiau šįkart kažkas, vis dėlto, įsibrovė į tokią uždarą teritoriją – vieniems keliančią baimę, kitiems – nuraminančią.
Iš didelio bildesio ir tarškėjimo galima buvo spėti, kad vaikinas, vardu George Smith, užkliudė katilų krūvą netoli NIV kabineto. Iš tiesų taip ir buvo – dabar jis pykdamas šokinėjo, prilaikydamas koją, ir keikė save už išsiblaškymą. Galiausiai, kai katilai baigė riedėti, o septintakursis susitvardė, požemyje įsivyravo niūri tyla, kiek drumsčiama, tiksliau, papildoma, vienišų žingsnių. ,,Na ir ko gi mokytojai prireikė to keisto daikto, kurio išvaizdą ji apibūdino? Ir iš viso, kur jis?“
- Et... Pabodo man tavęs ieškoti. Accio Profesorės apibūdintą daiktą apraišiotą virvėmis ir prikaišiotą povo plunksnų, - nesitikėjo, kad suveiks, ir tada teks grįžti prie ilgo ir nuobodaus ieškojimo. Bet, ačiū dievui, pavyko.
Jis atskrido nuo lubų, ten buvo pritaisytas. Paketas(taip, tai buvo paketas) buvo keturkampis, įdėtas į kažkokį daiktą, primenantį rudą voką, tik buvo be jokios užklijavimo vietos. Jis buvo užrištas virvėmis, bet netvirtai. Povo plunksnos buvo išlindusios iš paketo vidaus, bet septintakursis nedrįso jo praplėšti ir pasižiūrėti. Na ką gali žinot.
Vaikinas išėjo iš požemių(ir tuo labai džiaugėsi) ir patraukė ANJM kabineto link.
-
Grifiukas Fasas Oldefortas tyliai įėjo į požemius. Čia buvo atoki vietelė po Hogvartsu, pilna pelėsių, žiurkių ir drėgmės.
- Lumos.- ištarė Fasas. Bet šviesos, įsižiebusios burtų lazdelės gale, jam nepakako, tad jis pasitaisė: - Lumos duo.
Tada tyliai ištaręs kažkokį burtažodį, Fasas pašvietė į sieną. Joje atsispindėjo jo paties burtais iškelta požemio istorija. Rodos, čia tokia atoki vieta, bet joje yra pabuvoję galybė mokinių, ir Fasas tėra tik vienas iš jų visų. Berniukas mostelėjo lazdele į viršų ir nuo jos galiuko atsiskyrė keli šviesos burbulai, pakilo į viršų ir apšvietė rūsį. ,,Čia įdomi vietelė mokytis.." pamanė Fasas. Jis nutuokė, kad jo mąsysena panaši į Klastuolio, bet suprato, kodėl vis dėlto kepurė jį paskyrė į Grifų Gūžtą. Jis turėjo nepaprastus saugumo, logikos, drąsos jausmus ir nepasotinamą teisingumo troškimą. O į rūsį atėjo, kad galėtų pasimokyti kai kurių kerų.
- Sustink! - linksmai tėškė į žiurkę. Ši nuskrido keletą metrų atgal ir atsitrenkė į senovinę sieną, ant kurios buvo beišblunkantis požemio istorijos motyvas: kaip į čia atėjo tuo laiku buvęs septintakursis, bet dabartinis Kerėjimo mokytojas, Georgas Smitas. Fasas susidomėjęs priėjo apžiūrėti ir neapsižiūrėjęs sutraiškė vieną senutėlį žmogaus skeletą. Susiraukęs pažvelgė po kojomis. ,,Nejaugi čia uždarydavo mokinius? Reikės pradėti lankyti Magijos istoriją, kad ir kaip nekenčiu bet kokios istorijos." pamanė Oldefortas. Ir tyliai išsėlino iš rūsio. Dar sykį sustojęs jis panaikino rūsio istoriją nuo sienų, ir užgesino šviesos burbulus palubėje. Tada išėjo ir uždarė senus rūsio vartus.
-
Fasas Oldefortas, aukštas blyškus juodaplaukis vyras nedideliais kampuotais akiniais, vaikštinėjo po požemį, karts nuo karto vis kažkur priklaupdamas ir paliesdamas kokį akmenį pirštinėta ranka. Neseniai Magiškųjų nelaimių ir katastrofų departamente dirbantį Specialiųjų tyrimų būrio vadą pasiekė nauja netikėta užduotis iš labai netikėtos vietos - išsaiškinti vienos moksleivės mirties aplinkybes. Vyras išties labai džiaugėsi, galėdamas grįžti į savo senąją mokyklą Hogvartsą, net ir tokia, gana nemalonia priežastimi. Susitikęs su mokyklos direktore ir gavęs jos leidimą apžiūrėti pastatą, ministerijos darbuotojas pradėjo nuo požemių - kaip rodė patirtis ir statistika, juose visada išaiškėdavo kokia nors bet kurio nusikaltimo detalė. Išsitraukęs mėlyną paprastą gertuvę iš juodo odinio apsiausto vidinės kišenėlės, Fasas patraukė gerą mauką liepų viskio ir prisėdo ant seno, aplūžusio krėslo, atsiradusio čia iš nežinia kur.
-
Vivian pagaliau sugrįžo į Hogvartsą. Jos seneliai buvo savo anūkę, kuriam laukui išvežę į Rusiją, nes norėjo, kad ši mokytųsi Durmštrange. Deja, Viv griežtai atsisakė ir už tai dabar ten mokosi jos vyresnysis brolis- Sebastianas. Per tą laiką, kol buvo Rusijoje, mergina tikrai nemažai ūgtelėjo. Jau nebuvo ta maža baili mokinukė. Šįkart ji nusprendė pasidairyti po požemius. Paskui ją kaip visad sekė palyda- juodas labradoro retriveris Tobis ir ant peties tupėjo į pelę panašus gyvūnėlis- degu Bella. Vivė buvo išsiilgusi Hogvartso ir tikrai buvo supykus ant senelių, kad vidury mokslo metų ją ėmė ir išvežė kažkur link Azijos. Taip mintyse keikdamasi juodaplaukė lipo laiptais. Pagaliau pasiekus pabaigą jos šuo pradėjo urgzti, reiškias ji čia buvo ne viena.
-Š...- tyliai sumurmėjo ir uždengė Tobiui nosį, kad jis nebeurgztų.
-
Fasas Oldefortas prietemoje spoksojo į aiškiai krauju suteptą akmenį vienoje kertėje, Iš absoliutaus įpročio suvilgęs šiaip jau anaiptol neperdžiūvusią gerklę dar keliais viskio gurkšniais, jaunasis specialistas gertuvę įsidėjo atgal į vidinę apsiausto kišenėlę ir atsistojo, o tuo pačiu metu išgirdo kažką burzgiant... ar veikiau - urzgiant. Šunį. Fasas atsigręžė į laiptinės pusę ir suspaudė rankoje lazdelę. Krebždesys ir urzgimas nutilo, bet vaikinas vis dar girdėjo prislopintą šnopavimą. Atsidusęs paleido žaibą į laiptinę ir pagąsdinęs nužygiavo pažiūrėti, kas gi čia trukdo jam darbuotis. Išvydęs iš pažiūros apie 114 metų mergaičiukę, Ministerijos darbuotojas draugiškai šyptelėjo.
- Ką tu čia veiki?- paklausė, lyg ir pažindamas veido bruožus.
-
Tobis nebeurzgė, todėl įsivyravo tyla. Vivian dar tikėjosi, kad tas "kažkas" nuspręs, kad jam pasigirdo ir toliau veiks ką veikęs, o Viv galės prasmukti pro jį ir pasižvalgyti po požemius. Deja, visos viltys išlakstė kai tasai ponas paleido žaibą. Išsigandusi Vivian atšoko atgal, jos gyvūnai taip pat išsigandę atšoko. Per daug nesijaudino, kad galbūt jie išsilakstys, labiau jaudinosi, kad teks jai vienai stovėti prieš kažką, kas turi daug daugiau teisių negu ji. Pagaliau tas asmuo pasirodė, o visos Vivės baimės išlakstė, jų vietą užėmė pyktis. Pati Vivian nelabai suvokė dėl ko supyko, greičiausiai, nes buvo išgąsdinta. Staiga, geriau įsižiūrėjus į jo bruožus, visos piktos emocijos išlakstė lyg nebuvusios.
-Kąąą? Fasai?- juodaplaukė, pati nelabai tikėjo, kad jis galėjo būti tas pubrolis iš tėčio giminės.
Norėdama įsitikinti ar akys jos neapgauna, primerkusi akis, greičiausiai Fasą, tiriamai nužvelgė.
-
Fasas žvilgtelėjo į labai gražų išsigandusį juodą šunį netoli moksleivės, greičiausiai mergaitės augintinį - šis irgi jam pasirodė kažkuo pažįstamas. Geriau įsižiūrėjo į hogvartsietės veidą, stengdamasis nebūti įžūlus. Buvo įsitikinęs, kad čia paprasta moksleivė, atkeliavusi į požemius treniruotis ar šiaip pasivaikščioti - juk ir pats, būdamas mažesnis, tai mėgo. Vaikinas kilstelėjo antakį, kai išgirdo savo vardą ir atpažino pusseserę iš mamos pusęs, dėdės Viljamo Darkbloomo dukrą.
- Viv?- nusišypsojo vaikinas, tiesdamas ranką pasisveikinti.- Labas, ką tu čia veiki? Tu kartais ne Durmštrange dabar turėtumei kalėti? Ar perkalbinai senelius?
Ko jau ko, bet vidury savo darbo dienos Hogvartse, mažiausios pusseserės Fasas nesitikėjo čia sutikti.
-
Viv laimei visi gyvūnai vis dėl to nusprendė pas ją patupėti, o Fasui rodės šuo patiko. Išgirdusi savo vardo trumpinį, Viv galutinai įsitikino, kad tai jos purbrolis.
-Aha, laaabas,- paspaudė ištiestą ranką,- na, taip turėčiau ten tupėti, bet šiek tiek pagudravau ir aš esu Hogvartse! Valio! Aplodismentai Vivian,- perpasakojo viską sutrumpintai ir sus sarkazmu,- beje, ką tu čia veiki?- staiga pasidomėjo, juk ne kiekvieną dieną pilies požemiuose sutinki savo pusbrolį, visgi tai keista patirtis.
Vis dėl to norėdama pabandyti pati išsiaiškinti ką jis čia veikia, nuėjo link tamsių, požeminių koridorių. Nelabai ką pamačiusi, susiraukė. Tuo tarpu Tobis pradėjo lakstyti aplink Fasą, prašydamas dėmesio ir vizgindamas uodegą. Tai pamačiusi Vivian nusijuokė.
-Tu jam patikai. Beje, jo vardas Tobis.
-
Fasas pritūpęs atsargiai paglostė juodajam šuniui galvą - šis nesipriešino ir nebepyko, matyt, prisiminė Fasą iš anksčiau, kai buvo mažesnis.
- Šaunuolė,- šypteldamas ir nedaugžodžiaudamas pagyrė Vivian Fasas. ,,Seneliai gal jau ir pablūdę dėl tų Durmštrangų visų ir bendrai, galgi lengva jau juos ir įtikinėt, kuo nori.", - pamintijo Fasas stodamasis.
- O aš čia ką veikiu... nežinau, tu gal jau girdėjai, kad aš dabar jau dirbu Magijos ministerijoj trečiam skyriuj,- Fasas neišsiplėtė, aiškindamas, ką konkrečiai dirba.- Hogvartse mirė viena moksleivė, o aš aiškinuosi, kokiomis aplinkybėmis. Kai kurie pletkina, kad mokytojai įsikišę, bet čia nesąmonė, mano nuomonę,- prunkštelėjo Fasas, sėsdamasis ant laiptų.
- Fainas ciucikas, rodos, visai mažą jį mačiau dar,- Fasas glostė šuns galvą ir žiūrėjo į labai protingas Tobio akis.- Beje, o tu ką veiki čia, požemiuose?
-
Vivian stebėjo kaip Tobis meilikauja Fasui ir nejučia šyptelėjo. Išgirdusi pagyrimą, mergina išsišiepė.
-Buvo lengva, tiesiog apsimečiau, kad rusų man labai sunki kalba ir jos gyvenime neišmoksiu,- truktelėjo pečiais parodydama, kad tai buvo lengva. Tyrinėdama akmeninę sieną ant, kurios buvo sukrešėjusio kraujo lašų ir apsimesdama, kad ji nebijo kraujo (šiaip ji ne itin mėgo kraują, vien pagalvojus apie jį pradėdavo pykinti), nejučia niūniavo Alvaro Soler- "El mismo sol". Kadangi buvo labai užsiėmusi vaidyba, tai ne iš karto kalbant pusbrolį. Pradėjo klausyti ties "nežinau".
-Kiek žinau nužudytoji yra Emily Arcanus, taip? Jos tikrai jokie mokiniai nebūtų žude,- prisiminusi kai susitikimą miųkuose ir Mirtos tuolete, Vivian akys išsiplėtė iš siaubo,- ji galėjo mirti nebent savo noru,- sušnabždėjo. Mažai pažinojo Emily, bet žinojo pakankamai, kad numanytų, jog ji gali pati norėti pasitraukti kaip gyvoji,- beje, kiek žinau čia vaikšto jos vaiduoklis, tai kodėl patys jos nepaklausiat?
Pagaliau supratusi, kad jeigu ilgiau stovės prie šitos kruvinos sienos susivems, nuėjo vėl link laiptų.
-Na, taip matei. Ai, ir kodėl paleidai į mane žaibą?
-
Fasas šyptelėjo - na, gudravimas, ko gero, jo, ir Darkbloom'ų giminei buvo įprastas dalykas. Ne sukčiavimas, ne apgaudinėjimas, o būtent - gudravimas. Ir tuo jis nepaprastai didžiavosi.
- Bet tu gi neblogai moki rusų kalbą,- pastebėjo Fasas. Kiek prisiminė, Vivian tai tikrai mokėjo. Dvidešimt dvejų vaikinas žvelgė į pusseserę, kai ši žiūrėjo į kraują ant sienos. Jam pasirodė, kad mergina bąla, bet greičiausiai tas pasivaideno prieblandoje.
- Taip, Arcanus buvo nužudyta,- linktelėjo Fasas, mažumėlę stebėdamasis, kad Vivian taip ramiai kalba apie tokį nusikaltimą jos pačios mokykloje. Rimtai? Jos vaiduoklis išlikęs? O bent apie savo mirtį pasakoja?..- Fasui pritrūko kvapo - kažkodėl niekas jam nesiteikė pranešti apie nužudytos mokinės vaiduoklį.- Ir kodėl sakai, kad savo noru?
Fasas atsidusęs kilstelėjo galvą.
- Nežinojau, kad čia tu,- išsišiepė.- Norėjau pagąsdinti tą, kas brazda laiptinėje, man dirbant.
-
Išgirdus kalbant Fasą, Vivian atsisuko ir gūžtelėjo.
-Na, taip, moku visai neblogai, bet įtikinau juos, kad moku tik atsisveikinti, pasisveikinti ir vsio. Neįsivaizduoju kaip man tai pavyko, nes jie yra girdėje kaip aš jalbu rusiškai, bet džiaugiuosi, kad pavyko.
Nutilusi, juodaplaukė pasižiūrėjo į sieną.Šios sienos matė vienos, paprastos mokinės mirtį. Įdomu, ar čia vienintelė įvykusi mirtis?, pamanė. Staiga, jos mintis vėl nutraukė.
-Taaaaip, pilyje klaidžioja jos vaiduoklis ir ji lanko pamokas. Nemanau, kad kalba apie savo mirtį,- paklausta dėl ko mano, kad Emily mirė savo noru, trumpam grįžo į savo prisiminimus,- jos tėvai nemylėjo jos ir ji kažkaip rūpinosi Mirta. Be to, ji yra labai gera, maloni, jautri, išklaisanti vienu žodžiu toks geras žmogus kokių reta ir neįsivaizduoju kas galėtų pakelti prieš ją ranką. Nebent, ji pati būtų to paprašiusi. Šeio nemanau, kad ji atskleistų savo mirties priežastis.
Vivian nemanė, kad kažkas galėjo ją specialiai žudyti. Vargu, ar ji yra buvusi kažkam užkliuvus.
-
Fasas gan abejingai abejingai gūžtelėjo pečiais.
- Jiem jau senatvė, Viv,- tarsi iš juodo humoro pokšto per ūsą šypsodamasis tarė Fasas.- Jie paprasčiausiai nebeprisimena, arba loginio mąstymo nebėra.
Jaunuolis užvertė galvą į lubas - bet jos buvo gan švarios, ta prasme, kad švarios - be nusikaltimo pėdsakų. Priešingai, negu vienas požeminės salės kampas ir grindys. ,,Kraujas..." - nuskambėjo žodis Faso galvoje. Su kuo gi tai gali asocijuotis? Su žudikais maniakais, su Valdovu Voldemortu, su Keitės Moris nužudymu... Fasas susiraukė ir atsiduso.
- Įdomiai...- tarstelėjo vaikinas.- Reikės pamėginti ją prakalbinti. Hgvartse tokie įvykiai nedažni, bet kai jau prasidėdavo, tai praūždavo su gausiomis pasekmėmis.
-
Išgirdusi paaiškinimą, Vivian šiek tiek įsižeidė.
-O, taip senatvė... Senatvė, aišku, viską paaiškina,- suurzgė ir sukryžiavo rankas.
Viv visada buvo lengva supykdyti ir suerzinti, bet tai nevisad trukdavo ilgai. Pagaliau atsibodus pykti, ji atsisuko į pusbrolį. Šis rodos buvo kažko susimąstes.
-Ar dar kažkas yra mires Hogvartse?- netyčiom išsprūdo, bet Viv nesigailėjo to klausimo. Vos sužinojus, kad Emily mirė, Viv iš karto pradėjo kamuoti smalsumas ar tai vienintelė mirtis.
Išgirdus jį vėl, Viv nusijuokė.
-Oi, nemanau, kad tu ją prakalbinsi... Jeigu ją kas ir prakalbintų tai nebent kokia geriausia draugė, bet jeigu bandysi tai linkiu sėkmės,- juodaplaukė vėl nusijuokė, bet greitai nutilo. O kas jeigu ją kažkas iš tiesų nužudė ne jos noru? Oi, blogai būtų, labai blogai.
-
Fasas neiškart susizgribo, kad galbūt per riebiai užlenkė pašaipą (o kada gi jis to nepadarydavo? Pašaipumas ir suvokimas tik to, ko nereikia suvokti, buvo Faso kraujo sudėtinė dalis, kaip ir eritrocitai, leukocitai, trombicitai ir panašus brūdas, kaip teigė viena seniai mirusi asmenybė) ir atsiprašydamas perdėtai susigėdęs nuleido haskiškai žydras akis.
- Atsiprašau, atsiprašau... - nenoriai sumurmėjo jis, o nuleidęs galvą tyliai šyptelėjo. Pala, kiek Vivian metų?.. Bet jau panelė su visais aiškiais principais ir tvirta nuomone. Nebe tas vaikutis, kuris tikėdavo visom Faso išgalvotom nesąmonėm. Čia kone kaip žiurkėnas - mažytis sutvėrimas, bet jau turintis pasiutusį išrankumą maistui. Bet vis vien, net ir kartkartėm slapčia sau nusivaipydamas iš mergaitės, Fasas garantuotai visada jautė palankumą ir pagarbą pusseserei.
- Yra, - linktelėjo juodaplaukę galvą vaikinas.- Bet jau seniai tokie dalykai čia dėjos. Užtat ir sukrutom,- ,,... nors be abejo, bet kada tokie įvykiai Hogvartse nesibaigdavo laimingai ir ne tik šiaip sukrutom." - pratęsė mintyse Oldefortas.- Na, turėsim pamėginti. Jeigu nepavyks patiems išklausinėt, prašysim pagalbos iš šalies, galbūt...
Fasas gūžtelėjo pečiais ir nukreipė žvilgsnį nuo šviestuvo, apdulkėjusio taip, kad dulkės jau liejosi su stiklu, prie Vivian.
- Geriau papasakok, kaip tau sekas daugiau, nes senokai bebuvom susitikę. Ką dar gero nuveikei, kaip tėvai laikos, Sebastianas?
-
Taigi, Fasas atsiprašė. Dukart. Nu, vieną kartą atsiprašyti tai normalu (daugeliui žmonių), bet dukart! Vivian pasijautė lyg kokia karalienė, kuriai ant bato pašiko šuo, tada atsiprašė ir nupirko naujus batus.
-Ai, nieko tokio, per greitai susierzinau,- numojo ranka.
Tada šyptelėjo ir įniko pinti plaukus. Prieblandoje nelabai kas matėsi, todėl Vivian buvo tikra, kad supynė ne dailia kasą, o padarė paukščiukams lizdą. Šiek tiek suirzo ir viską išpynė.
-Ką?- nors numanė, kad Hogvartse mirė tikrai ne vien tik Emily (gyvas (beveik gyvas) įrodimas buvo Mirta), žinia vis tiek pribloškė. Prisiminusi neseniai vykusi pokalbį su Leila dar pridėjo,- dar dingo Varno Nago mokinė Arisė. Nelabai ką apie tai žinau, bet jos seniai nebesimato.
Fasui nukreipus temą, Viv susiraukė, o paminėjus jos tėvus dar labiau susiraukė.
-Mama danguje sėdi, tėtis mėgaujasi žiobarišku statusu, o Sebastianas sėdi Rusijoje. Vienu žodžiu, nieko įdomaus,- gūžtelėjo. Nelabai norėjo kalbėti apie savo šeima, nes galėjo Fasą užsipulti "ar tikra šeima tave išvarytu iš namų gyventi pas senelius?!".
-
((Man rodos, Viv, buvai sakius, kad užteks tampyt čia požemį, todėl baigiu.))
Fasas Oldefortas šyptelėjo ir linktelėjo galva.
- Viskas gerai, Viv,- ,,...čia juk mūsų giminės bruožas. Šaunuolė." - mintyse mirktelėjo vaikinas, prieblandoje stebėdamas pinamus plaukus. ,,Hm..." - pamintijo jis, nes daugiau nesumąstė, ką daugiau pagalvoti. Todėl, kad, būdamas dvidešimt vienerių vaikinas ir nekirpėjas, o ,,viso labo" Magijos Ministerijos darbuotojas, jis apie merginos grožio subtilybes ir plaukus nelabai ką išmanė.
- Na, Hogvartsas visad pasižymėjo keistais įvykiais, ne veltui Hogvartsas.- vyptelėjo Fasas.- Burtų mokykla, o ne barbių pilis. Bet kartais toks jausmas, kad kuo tolyn, tuo daugyn nesąmonių čia įvyksta. Dievaži, dingusi mokinė iš Varno Nago? Grifai visad nusisuka sprandą dėl nelemtos drąsos, klastuoliai be problemų neapsieina, o švilpiai pakliūva į bėdas, nes tai geriausias pasirinkimas, ką reikia skriausti. O štai varniukai...- Fasas gūžtelėjo pečiais šyptelėdamas.
- Danguje? - prunkštelėjo Fasas, tada žvilgtelėjo į laikrodį.- Na, iki, tikiuosi dar susitiksim, o dabar turiu lėkti. Parašyk kartkartėmis man laišką, nes kartais nebepažįstu giminių.
Iliustruodamas tai, vaikinas paleido dar vieną spalvotą šviesos blyksnį kažkur Vivian pro šalį, o tada išėjo, draugiškai mostelėjęs ranka atsisveikinimui.
-
Chinatsu nespėjo valytis ašarų. Ko jau ko, o iš savo geriausio draugo tokių žodžių ji nesitikėjo. O ir keista, kad ji šitaip nusivylė, rodos, suprantamai nesuprantamu draugo poelgiu. Mergaitė šniurkštelėjusi nosimi sustojo ir palaukė, kol prie kojos atbėgs Nimba. Katė sustojo ir sukniaukusi šoko mergaitei į glėbį. Japonės veidu iš naujo ėmė riedėti skaidrios ašaros. Tai buvo kanibalizmas, jos nuomone. Juk nežinia, kiek nervų jai jau suėdė ir dar suės toks dalykas.
- Gėda prišikti į lovą, o į žmogaus širdį - ne?! - neviltimi dvelkiantis balsas suskambo požemiuose ir nusirito aidu per visus tunelius. Mergaitė sumurmėjo slaptažodį, priglaudusi ranką prie sienos ir atsivėrė durys į Klastūnyno kambarius - tokios ramybės jai labiausiai reikėjo šiuo metu ir su katinu rankose japonė įbėgo į vidų iš paskos užsiveriant durims.
-
Benedict pagaliau surado požemių atšaką, vedančią į Klastūnyno kambarius - po pusvalandžio ieškojimų jam gerokai atlėgo, pamačius šiokius tokius žmonių buvimo ženklus, kaip antai žemės nuo batų ar ištirpusio sniego balutės. Arba ašaros, dingtelėjo berniukui, tačiau tokią mintį jis tuoj pat nuvijo. Chinatsu dėl jo niekada neverktų - o jei ir taip, iš jų tikrai nesusidarytų balutės. Tikrai. Su neviltimi akyse varnanagis apsižvalgė. Jei būtų pamatęs klastuolį, nebūtų kreipęs dėmesio net į galimas patyčias ar būsimus užgauliojimus - šiuo metu patekti į Klastūnyno bendrąjį kambarį jam buvo svarbiau už viską. Deja, tačiau net ir klastuoliai tokiu metu jau buvo viduje - arba krėtė išdaigas lauke ir nė neketino grįžti. Kelis kartus pabandęs prisišaukti Chinatsu (o jei ji kokiu stebuklingu būdu arba telepatiškai apie tai sužinos ir išeis?), tačiau nieko neįvyko. Nežinant slaptažodžio patekti į vidų buvo neįmanoma. Berniukas atsirėmė į sieną, mintyse save keikdamas. Ar būtina buvo tai pasakyti ir ją įžeisti? Jis juk gerai žinojo, kad iš to nieko gero nebus. Galiausiai atsisėdęs jis keletą valandų kažko laukė, vis mąstydamas apie barnį. Galbūt ryte, išeidama pusryčiauti, ji teiksis jo išklausyti. Jis tikėjosi, kad iki to laiko neužmigs. Iki paryčių tarsi sargybinis tamsiaplaukis budėjo prie Klastūnyno sienos, laukdamas draugės.
-
Ryte Chinatsu jautėsi baisiai - visą naktį praverkus akys buvo patinusios ir raudonos, viena kita vieniša ašarėlė dar kartais nuriedėdavo skruostu. Tiesiog ji jautė visas savo gyvenimo klaida,s pamažu užgriūvančias jos liaunus pečius kaip pats sunkiausias akmuo pasaulyje. Gaila, kad ji nežinojo jo pavadinimo. Mergaitė persirengusi nusileido laiptais žemyn - reikėjo eiti pusryčiauti, nors apetitas buvo kažkur prapuolęs ir tiesiog paprastai dingęs. Klastuolė pasišluostė dar kelias ašaras ir atsidususi atvėrė duris. Kitoje pusėje, aišku, prasivėrė siena. Chinatsu išėjo pro duris nuleidusi galvą, plaukai buvo specialiai paleisti, kaip neįprastai, nes japonė nenorėjo niekam demonstruoti užverktų akių. Nepastebėjusi nei gyvos dvasios, mergaitė patraukė lėtu žingsniu tolyn nuo sienos, į Didžiąją salę.
-
Berniukas pašoko, pastebėjęs prasiveriant duris. Tai buvo kažkoks Klastūnyno uniformą apsirengęs berniukas ilgais plaukais ir keista šypsena. Benedict, nusprendęs, kad tai - jo proga, iškart prie jo prisigretino, mat klastuolis nė nesiteikė sustoti.
-Gal pažįsti Chinatsu?-paskubomis paklausė varniukas. Klastuolis tik nusijuokė, pakartojo mergaitės vardą ir nuėjo toliau. Trečiakursis sustojo lyg įbestas, net nenutuokdamas, ką tai turėtų reikšti. Po kelių minučių išėjo ir siaubingai prisidažiusi ir išsipuošusi mergaitė - ši nesiteikė net žvilgtelėti į Benedict. Dar po kelių klastuolių ir ne itin draugiškų jų reakcijų berniukas prarado viltį vėl pasikalbėti su drauge. O kas, jei ji nenorės su juo kalbėtis arba net neišeis?
-Tuomet teks laukti ilgiau,-tyliai pats sau atsakė varnanagis, stebėdamas išeinančią gotų porelę. Jis vos valdėsi neužmigęs - iš tiesų, trečiakursis atrodė blogiau nei kada nors anksčiau. Drėgni, nuo vakardienos vis dar neišdžiuvę drabužiai, nuo nemiegojimo pamėlynavę paakiai ir susitaršę plaukai - kiekvienas galėjo suprasti, kad jis išbudėjo čia visą naktį. Berniukas nebūtų atsisakęs minkštos lovos ir keleto valandų poilsio, tačiau dabar, kai pokalbis su Chinatsu buvo taip arti, jis negalėjo sau to leisti.
Galų gale Benedict kantrybė ir laukimas pasiteisino. Eilinį kartą prasivėrus sienai, berniukas išvydo galvą nunarinusią mergaitę, neabejotinai Chinatsu - ją trečiakursis atpažino iš ilgų plaukų ir eisenos. Benedict pripuolė prie japonės ir, suėmęs ją už pečių ir sustabdęs, pastebėjo užverktą veidą. Tamsiaplaukiui suspaudė širdį - tokios jis jos dar nebuvo matęs ir mintis, kad tai jo kaltė, jį tiesiog gniuždė. Jo veide pasirodė gailestis.
-Chinatsu! Pagaliau tu čia. Laukiau tavęs visą naktį... Galvojau, kad jau nebeišeisi,-paskubomis prabilo berniukas, kol ji dar nespėjo pareikšti protesto dėl tokio sustabdymo.-Atsiprašau, Chinatsu. Aš nenorėjau. Tiesa, tuo metu norėjau,bet mano poelgis tikrai buvo idiotiškas. Jei tau patinka mergaitės, neturiu nieko prieš tai. Žinai, aš neturiu nieko prieš homoseksualus, tu gi žinai. Nenorėjau taip kalbėti, tačiau kitaip tiesiog neišėjo - nežinau, kas man užėjo, tačiau... Aš tikrai labai gailiuosi. Gailiuosi, kam iš viso nepatylėjau - ir dėl to, kad įskaudinau tave, ir kad tau teko verkti, ir kad... Ak, tu juk ir pati supranti. Ar galėtum man atleisti, Chinatsu?
Benedict jautė, kad toli gražu nepasakė visko, ką norėjo, bet jam tiesiog užlūžinėjo balsas - kažkoks gumulas gerklėje neleido kalbėti ir išsakyti viso to, ką buvo pasiruošęs naktį. Vis dar žvelgdamas į japonės akis, jis nuoširdžiai gailėjosi dėl visko, ką buvo padaręs ar pasakęs ne taip.
-
Chinatsu norėjo į nieką nereaguoti. Geriausia nieko nejausti, jos nuomone. Mergaitė jautėsi tiesiog baisiai, visa kaip sudaužyta, lyg būtų pakabinta vietoje bokso kriaušės treniruočių salėje. Jausmas buvo klaikus, klaikesnis, nei ji tikėjosi. Rodos, visa maža širdelė, talpiannti savyje tiek daug, sprogo į tūkstančius dalelių. Naktį ji ir mąstė, ir galvojo. Ir japonė tuomet suprato, kad mergaitės jos visiškai nedomina, o Marilyn buvo tik silpnumo akimirka, įsisukusi jos galvoje kartu su smalsumu. Rodos, jos visa širdelė jau užimta kažko kito, visiškai kitokio... na, kažkaip panašiai tuo metu jautėsi trečiakursė.
Lyg ateivio skambantis balsas Chinatsu pažadino iš susimąstymo ir šiaip - ji buvo tokia pavargusi, kad beveik snūduriavo eidama valgyti. Mergaitė pakėlė akis ir dirstelėjusi į Benedict jas nusuko. jI visiškai nenorėjo parodyti, kad yra silpna ir negali pakelti didelių smūgių. Trumpai pakėlusi akis ji jautė, kaip širdis greičiau suspurda.
- Atsiprašau, - sumurmėjo tyliai.
-
Benedict, sukaupęs mintis ir matydamas, kad japonė neketina nieko daugiau sakyti, jau norėjo vėl prasižioti kalbėti, tačiau jį tuoj pat užčiaupė vienas žodis. Nesuprasdamas, dėl ko mergaitė atsiprašo, trečiakursis pažvelgė į jos nusuktas akis, ieškodamas jose atsakymo - deja, jo nerado.
-Už ką?-reikėjo tik dviejų žodžių jo nesusipratimui nusakyti. Būtų užtekę ir vieno "kodėl", tačiau pripažinkime - "už ką" skambėjo daug aiškiau ir prasmingiau.
Pro šalį vis šmėžavo žalios klastuolių uniformos, o varnanagis vis dar nekantriai laukė atsakymo. Berniukas bijojo, kad japonė gali būti siaubingai išalkusi - tokiu atveju tektų ją sekti iki pat Didžiosios Salės, o tai jau būtų buvę ne itin gerai, nes Chinatsu ikriausiai būtų apsupusios draugės, tarp kurių viską išsakyti būtų ne taip lengva. Tačiau draugė tebestovėjo čia, nė nežiūrėdama į Benedict, kas buvo daug kartų blogiau - tuo labiau, kad jis nė nesuprato jos vienintelio žodžio prasmės.
-
Chinatsu vis dar buvo nusukusi akis. Ją graužė keistai nemalonus jausmas, toks susinepatoginimas, mat raudonos ir užverktos akys... tai nebuvo jai neįprasta, jai netgi dažnokai taip nutikdavo, bet vis tiek - jausmas nebuvo vienas iš maloniųjų. Na, bet jeigu jai pasisektų ir atsitiktų toks dalykas, kurio šiuo metu itin troško mergaitė... tokios akys jai būtų svetimas dalykas išvis. Bent jau tikriausiai, ji taip manė. Deja - pirma reikėjo tą norą, troškimą, įgyvendinti, o tam jai reikėjo ir Benedict, pati viena ji to tikrai nebūtų įstengusi padaryti, nes tiesiog tam reikėjo dviejų žmonių, dviejų širdžių, plakančių vienu ritmu.
- Už šitai, - pakėlė akis aukštyn japonė, bet vis dėlto akimirkai sudvejojo - ar verta, o galbūt ji tik visiškai sugadins jų santykius ir panašiai? Velniop! riktelėjo balselis galvoje ir Chinatsu pasistiebusi priglaudė lūpas prie Benedict lūpų. Ir tą akimirką ji tikrai įsitikino savo jausmų nuoširdumu. Pagaliau.
-
Benedict jau buvo beprarandantis viltį, kad japonė dar prabils, tad net krūptelėjo, kai draugė ji pradėjo bučiuoti, tačiau susivokęs, ką ji vis dėlto daro, užsimerkė ir tiesiog leido sau pagaliau atsipalaiduoti nuo minčių. Jį užplūdo jausmas, kurio su Jeanette jis nebuvo jautęs - šįkart jis nebuvo sumišęs nei su kalte, nei su sąžinės graužimu, nei su dar kokiu konservantu, nuodijančiu sielą. Tai buvo grynas, mielas jausmas, kurį, jei būtų galėjęs, Benedict būtų įsidėjęs į "Prisiminimų dėžutę" ir uostęs tol, kol viduje nieko nebeliktų. Viską apvainikavo faktas, kad mergina jam atleido - arba ne, kaip berniuko vidinis balselis išdrįso paprieštarauti. Trečiakursis, stengdamasis į jį nekreipti dėmesio, tiesiog toliau mėgavosi akimirka, kol Chinatsu buvo šalia.
-
Chinatsu akimirkai sustingo, gal visgi padarė didžiulę klaidą? Bet paaiškėjo, kad visgi tai nebuvo klaida. Mergaitė truputį pasistiebė ir kiek nedrąsiai rankas uždėjo Benedict ant kaklo. Viskas apšalo ir gerai buvo bent tai, kad aplink nebezujo Klastūnyno moksleiviai - vieni dar miegojo ir greitu metu net nesiruošė pabusti, o dar kiti jau kaip vyturiai buvo išlėkę į Didžiąją salę valgyti ir dalintis naujienomis su kitais Klastuoliais - kas naktį ką primušo, kas ką žiauresnio nuveikė, o kas iš virtuvės pyragėlių nugvelbė.
Klastuolė atsargiai atitraukė lūpas ir iš arti dirstelėjo tiesiai Benedict į akis, tarsi stengtųsi įžvelgti, ką šis galvoja būtent tą minutę. Tas trumpas ir kartu įtemptas laukimas tiesiog kibirkščiavo ore, kada nežinai, ką reikia daryti.
-
Benedict mėgavosi bučiniu ir tuo puikiu jausmu, dėl kurio visiškai buvo verta tiek ištverti - na, Chinatsu įskaudinęs dėl to dabar nebūtų, tačiau daugiau jis dėl nieko nesigailėjo. Vien prisiminus viską jam dilgtelėjo paširdžiuose - ar ji sugebės į jį žiūrėti taip, kaip ir anksčiau? O gal mergaitei užėjo tik "silpnumo akimirka"?
Pagaliau atsitraukęs nuo japonės, tačiau vis dar jos nepaleisdamas (mat kažkaip rankos nuo pečių atsidūrė už jos nugaros, taip apglėbdamos mergaitę), trečiakursis taip pat pažvelgė į jos tamsias akis. Tik dabar jis pastebėjo, kokios jos gražios - tikrai, kaip jis galėjo to nematyti anksčiau?
-Pagal scenarijų, dabar tu turėtum sakyti "ir už šitai" ir man trenkti,-šyptelėjo tamsiaplaukis, vis dar nsuvokdamas, kodėl ji to nepadarė.-Taip būna per visus žiobarų filmus.
Dar kartą nusišypsojęs, jis, nebelaukdamas šio veiksmo, dar kartą ją pabučiavo. Dabar tai daryti kažkodėl buvo taip gera - jei jis būtų turėjęs Prisiminimų dėžutę, į kurią galima uždaryti jausmus, dabar ji būtų buvusi perpildyta.
-
Chinatsu pati to nejausdama nusišypsojo - keista, kai pagalvoji. Labai jau greitai iš pykčio ir nevilties, visų kitų skaudžių jausmų dabar neliko nei lašo - viskas iki paskutinės granulytės prapuolė skradžiai žemę tuose požemiuose ir dingo. Tiesa, mergaitei neatrodė, kad tai itin nuostabi vieta tokiems dalykams, bet kai esi su mylimy žmogumi - viskas tampa dvigubai geresniu dalyku. Dideliu, labai geru dalyku.
- Bet čia ne žiobarų filmas, o tikras gyvenimas, - vėl droviai nuleidusi akis japonė jas po kelių sekundžių pakėlė. Tiesiog. Ji jautė šilumą, lėtai tekančią visu kūnu ir širdį vėl užplūdo džiaugsmas, kažkaip netikėtai prapuolęs praeitą dieną. Mergaitė ir vėl visiškai nesigailėdama atsakė į bučinius ir prisilietimus - tiesiog buvo pernelyg neįtikėtina viskas, kas šiuo metu vyko tame uždarame ratelyje, į kurį net uodas nosies įkišt negalėjo.
-
Pagaliau prisiminęs, kad mergaitė visą vakarą verkė ir dabar, ko gero, yra pavargusi ir alkana, Benedict patraukė nuo jos savo rankas. Be to, jis ir pats atrodė nekaip - naktis budėjimo prie durų padarė savo.
-Einam į didžiąją salę? Kuo anksčiau ten nueisim, tuo greičiau papusryčiausim, o kuo greičiau papusryčiausim... Na gerai, neturiu pakankamai įtikinamos priežasties skubėti valgyti, bet argi tu nesi išalkusi?-pasiūlė berniukas, suvokdamas, kad amžinai jie čia stypsoti negali. Jam pačiam apetitas buvo dingęs, tačiau jis tikrai nemanė, kad mergaitė į jų barnį reagavo taip pat - jis, kaip ir kiekviena normali, save gerbianti močiutė, negalėjo leisti draugei likti nevalgius vien per save.Be to, greitai vėl galėjo pradėti eiti kiti klastuoliai, kurių dėmesio jis šiuo metu ne itin troško.
-
Chinatsu vis dar atsargiai, tarsi Benedict būtų miražas, su kuriuo praradus kontaktą jis išnyktų, paleido vaikiną iš glėbio ir nusišypsojo. Dabar ta šypsena buvo kupina keistos energijos, lyg ir nebūdingos naktį praverkusiam žmogui. O ir ji pati galėjo garantuoti, kad pavalgiusi ir dar pabuvusi su... Benedict, vėl ims skleisti savo nepakartojamą optimizmą, kurį ji be pasigailėjimo taškydavo į visas puses visiems žmonėms, kad džiaugsmo pasaulyje būtų daug daugiau. Mergaitė trumpai pamąstė. Jeigu eis į salę, bus gana nepatogu, o ir su Benedict japonė norėjo pabūti daugiau. Keista, tai pagalvoji.
- O gal einam tiesiai į elfų virtuvę pavalgyti ar pasiimti maisto, o tuomet kur nors pasivaikščioti po pilį? Lauke šaltoka, - o ir į Klastūnyno kambarius šiuo metu Chinatsu nejautė didelio noro grįžti. Ji tikėjosi, kad Varnis sutiks su jos pasiūlymu. Bet o kas, jeigu jis nenori būti su Klastuole dabar, po šio gana nejaukaus momento? Bet vis dėlto japonė norėjo tikėti, kad jis nori.
-
-Galima ir taip,-šyptelėjo berniukas. Jam pačioje virtuvėje buvo žymiai jaukiau, nei didžiojoje salėje - tiesiog keista, kad virtuvė nebūdavo nuolatos prigrūsta žmonių. Elfai mielai paruošdavo visko, ko tik panorėdavai, niekados nepriekaištaudavo dėl apsilankymo ir jiems, rodos, buvo net malonu aptarnauti svečius - ir kas gi iškeistų tokius pusryčius ar vakarienę į triukšmingą, nuolat perpildytą didžiąją salę? Tuo labiau, kad Benedict šiandien norėjo pabūti su drauge, o tai būtų buvę kone nepadoru kitų varnių ar klastuolių atžvilgiu. Kita vertus, abu koledžai bendravo gana artimai - nė nepalyginsi su Klastūnyno ir Grifų Gūžtos santykiais. Tarp šių dviejų koledžų neapykanta nebebuvo tokia stipri, kaip anksčiau, Hario Poterio laikais, tačiau antipatija išliko.
-
Chinatsu regimai apsidžiaugė, kad Benedict sutiko nueiti į virtuvę - išties, dabar ji absoliučiai nenorėjo maltis po Didžiąją salę tarp visų žmonių, juo labiau, kad buvo tokia pavargusi ir nusikalusi, kaip ir Varnis. Ji buvo gal tik vieną kartą virtuvėje - kai ją nusivedė jos draugė Klastuolė, bet ji jau senai buvo išvykusi į Durmštrangą. Rodos, visi Klastuolia ten tik ir traukia, jie ten skrenda taip, lyg jie būtų bitės, o Durmštrangas - medus. Tiesą sakant, japonei buvo sunku net galvoti, o juo labiau ištarti mokyklos pavadinimą, bet tai nebuvo svarbu. Svarbiausia šiuo metu buvo tai, kad ji ir Benedict eis pavalgyti - mergaitei jau pilvas maršus grojo.
- Eime? - šyptelėjo ji Varniukui ir ramiai kartu su juo nutipeno į pusrūsį prie natiurmorto su kriauše.
-
Visgi naujų metų šiltas ruduo baigėsi ir Jekaterina grįžo prie savo tipinio aprangos stiliaus - juodi džinsai, juodi batai su grandinėmis, juoda palaidinė, juodas, odinis švarkelis su grandinėmis (atraitotas iki alkūnių) ir juodos motociklininko pirštinės. Tiesiog ne itin tradicinė mergina, galima pasakyti. Jai bent nerūpėjo jokios suknelės ir panašiai. Prie širdies krito negailestingai žudomų aukų klyksmai ir naudos neduodančios, bet atsipalaiduoti padedančios mirtys.
Mergina išėjo pro sieną, vedančią į Klastūnyno kambarius ir tatuiruota ranka perbraukė į žemą kuodą surištus plaukus, pirštais perbėgdama ant kaklo ištatuiruotą rožę. Vienas velnias težinojo, ką visa tai reiškia, bet prie demonės stiliaus tai nepalyginamai tiko.
-
Christina Meko klaidžiojo po pilį. Bandydama atsimint vietoves kuriose anksčiau vaikščiojo taip pat bandė atsimint kurioj vietoj Klastūnyno koledžas. Per vasarą mergina subrendo labiau. Ir dvasiškai ir kūniškai. Jau nebebuvo ta miela, mandagi ir švelni mergaitė kokia anksčiau buvo. Christina atsidususi perbrsukė pirštais per akmeninę sieną. Lyg jie turėtų galią sukelti prisiminimus. Rudaplaukė baisiai ilgėjosi draugų. Labiausiai Jakscon. Kurie trumpai ir draugavo. Liūdnai ji leidosi laiptais tai kilo. Netoliesie pamatė juodai apsirengusią žmogystą. Ji priėjo arčiau atsargiai. Ir ne iš karto atpažino kas ta žmogysta:
- Labas. Kas tu? - ir smalsiai nužvelgė merginą. Pažįstamos kažkuom rudi ar juodi plaukai, akys, stilius. Christina atidžiai stebėjo jos elgseną.
-
Jekaterina kiek nervingai atsisuko į tą pusę, iš kurios atsklido žingsnių aidas. Jai absoliučiai nepatiko žmonės. Išvis pastaruoju metu vengdavo bendravimo, o ir kiti prie jos nelįsdavo - Klastūnynas vis dar buvo juodai nekenčiamas koledžas, laikomas juodųjų magų buveine. O kas kaltas, kad tai buvo grynų gryniausia tiesa? Šis koledžas pritraukdavo visokius įvairaus plauko burtininkus. Pavyzdžiui nesenai Jekaterina matė kažkokią Klastuoliukę, kuri, rodos, vis dar tikėjo vienaragiais, drugeliais ir rožinio pasaulio iliuzija. Tai atrodė tiesiog koktu juodaplaukei. Ir tuomet iš apmąstymų ją pažadino balsas - dar gana vaikiškas, bet turintis sodrų atspalvį ir labai pažįstamas.
- Christina? - kilstelėjo antakį su šalta išraiška Klastuolė. Kaip ir visada, ji po vasaros sugebėdavo kuo nors nustebinti. Ir tai buvo tatuiruotės ir visiškai atšalęs jos charakteris.
-
Christina įdėmiai nužvelgė kažkokią paauglę. Po galais, iš kur ji mane pažįsta? Neatsimenu jos. Na gerai. Atsimenu, kad kažką ji man primena. Rudaplaukė taip pat kilstelėjo antakį. - Iš kur mane pažįsti? Kas tu jei aš tavęs negaliu atsimint. Nors tiesą sakant jūs man primenat kažką, - sarkaštiškai iškošė mergina. Laikas daro savo. Ore tvyrojo gana neįtikėtina šalta įtampa. Požemy pasidarė taip vėsu, tačiau Christės tai nejaudino. Ta mergina buvo visa išsitatuiravusi. Juodų kaip varnos plaukų. Rudos akys. Ta mergina gerokai aukštesnė net už Christę. Plona labai. Ketvirtakursė baigusi apžiūrėt įsmeigė savo tvirtą, ryžtingą žvilgsnį į merginos rudas akis. Dabar šiame koridoriuje buvo tik jos. Christė vis bandė prisimint kas jinai. Bet vargiai čia sekėsi. Tad laukė ką toji paauglė sugiedos.
-
Jekaterina nejučia primerkė akis ir kilstelėjusi galvą vienu petimi atsirėmė į sieną. Rankas sukryžiavusi ant krūtinės, vieną koją kiek sulenkusi atrodė kaip kokia iš pirmakursio besišaipanti mergina, tik skirtumas tas, kad jos akyse ir veide negalėjai įžvelgti absoliučiai jokio emocijos išskyrus šaltį. O tai, kad Christina jos neprisimena kail tik paaštrino situaciją, tvyrančią požemiuose. Klastuolė niekur neskubėjo - jai nereikėjo eiti pusryčiauti, nes ji beveik niekuomet nevalgydavo ir taip.
- Na, jei vardas Jekaterina tau nielo nereiškia, negaliu tau niekaip padėti, - paprastai pasakė penktakursė, gręždama žvilgsniu Christiną. Ji buvo jos sena draugė, kad ir kaip čia gavosi dabar. Bet nenuostabi Klastuolei atrodė situacija. Pastaruoju metu daug kas ją užmiršdavo.
-
Christinos kūnu perėjo šiurpiuliukai. Jie nebuvo jaukūs. Rudaplaukė tebežvelgė į juodas akis. Kurios šiek tiek buvo prisimerkusios. Ketvirtakursė pralaimėjo tą žvilgsnių dvikovą. Tiesog nutraukė akių kontaktą. Kai ši paminėjo savo vardą Christina ir toliau nerodo emocijų. Ji mąsliai šyptelėjo. - Aha. Jekaterina...Lutterworth. Ta kuri dabar kalbasi su manimi, - mergina tingiai ėjo kaire kryptimi. Kol galiausiai sustojo. Abi buvo visai netoli. Reikėjo tik vardą primint ir žinai kas per žmogus. Padarė išvadą rudaakė. Be to nepuolė apkabint draugės kaip darydavo įprastai. - Tai kaip vasara? Kas naujo? Vieną dalyką žinau: išsitatuiravai ir paūgėjai nemažai, - menka šypsenėlė papuošė veidą. Bet ji vėl dingo. Hmm. Iš tiesų jinai labai pasikeitė. Įdomu, ar kas nutiko. Ketvirtakursė tarsi savęs paklausė. Bet vėl grįžo į realybę.
-
Jekaterina nežymiai linktelėjo. Aišku, Christina ją atpažino ir tai buvo gerai. Labai gerai. Na bet iš pradžių Klastuolė būtų galėjusi mėtyti pašaipas ir panašiai, jeigu tik draugė nebūtų jos prisiminusi. Juodaplaukė visiškai pasikeitė - po demonų susirinkimo tapo kažkokia... nesava. Bent jos, kaip demonės, nepažįstantis žmogus taip pasakytų. O sakė žmonės taip visi, kurie ją nors kiek pažinojo - tik demonai tarpusavyje galėjo matyti, kokios yra jų tikrosios charakterių savybės.
- Vasara praėjo gerai, visą laiką buvau Naujojoje Zelandijoje. Tiksliau sakant, visą vasarą ten praleidau, - papildė informaciją keliais sakiniais Jekaterina. Draugei nebuvo būtina žinoti viską. - Čia tik maža dalis šių puošmenėlių. O tu ką vasarą veikei?
-
Christina labai džiaugėsi jog po neįtikėtinai ilgos vasaros sutiko draugę. Mat ji vasarą nebuvo susitikusi su draugais. Leido laiką namuose. Su tėvais bendravo, su Džeine šėldavo. Bet retai. Nes ta grįždavo pavargusi arba negrįždavo. Nauji laikai naujos kovos. Ši vasara kažkaip pakeitė Christę. Ji ėmė rimčiau ir kitaio žvelgt į pasaulį. Dar Džeinė pasakojo kas vyksta. Netgi ją truputį mokė apsigint nuo piktosios, juodosios magijos. Netgi išvaizda pakito. Suapvalėję klubai labiau. Moteriškesmė darėsi. Augo. Jai jau rūpėjo draugai. Mokslai nelabai. Bet kartais mokydavosi šiaip sau.
Pabudo iš prisiminimų laiku. Nes tada Jekaterina pasakojo savo vasarą. Išklausiusi ketvorgalursė šiaip sau užkišo plaukų sruogelę už ausų. - Gražu. Aš vasarą domėjausi žiobarų ir burtininkų pasauliu. Su Džeine bendravau. Šiaip ir viskas, - sausai tarstelėjo rudaplaukė.
-
Jekaterina kažkaip susimąstė apie vasarą buvusią naktį, kak vis dėlto grįžusi iš Naujosios Zelandijos prieš mokslo metų pradžią užsuko į Aukštutinį Fleglį. Jai iš galvos neiškrito tas nepažįstamas Hogvartso moksleivis, su kuriuo ji susipažino. Kažkodėl jo vis prisimindavo tą vėlyvą naktį ir nejučia nusikeldavo mintimis į praeitį, vėliau grįždavo į Naująją Zelandiją ir prieš akis iškildavo Dorian bei jo mandagi šypsena. Rodos, ji susitupėdavo ilgėliau tik su mandagiais ir galantiškais vaikinais, kai geriau prisimeni. Tuomet mergina ir atsibudo - prakalbus Christinai. Aišku, buvo keista, mat Klastuolė nesenai sužinojo, jog tikroji Christinos pavardė yra Meko ir jos sesuo - Džeinė, galbūt būsimoji pačios Jekaterinos viršininkė.
- Taigi kodėl nusprendei atklysti į požemius?
-
Christina sukryžiavo ir susidėjo rankas. Taipogi atsirėmė į sieną ir bedė žvilgsnį į akmeninę sieną. Matyt Jekaterina taip pat turi paslapčių. Visi turi. Tik nelabai kam nori tai prasitart. Nes dauguma išsiplepa visiems. Ir tada visas pasaulis žino. Ketvirtakursė šyptelėjo. - Bandau prisimint pro kur patekt į Klastūnyną. Mat gali praversti, - rudaplaukė atsiduso. Jautė jog greitai ją perkels į Klastūnyno koledžą . Be to ir charakteris vis labiau panašėjo į klastuolišką. - Kaip manai, ar šiemet Klastūnynas laimės taurę? - pasidomėjo rudaakė. - Seniai ten bebuvau, - atsiduso mergina. Įdomu, kaip Jakscon laikosi, ar manęs neužmiršo. Jau gana ilgai laukiu jo atsakymo. Ko gero jis manęs neatsimena. Arba labai užsiėmęs.Liūdnai pagalvojo Christė.
-
Jekaterina nejučiomis pasijuto šiek tiek mėgdžiojama Christinos, bet kam rūpi - stovėjimo pozos juk neišrado ji pati. Nors, tiesą sakant, tą pačią akimirką suabejojo. Ji pati nebežinojo, kiek jai metų, tai kaipgi, po velniais, ji galėjo prisiminti, kas išrado tokią stovėjimo pozą? Kita vertus, ji pasižymėjo idealia atmintimi, dar kitaip vadinama Hipertimezija, tik kad ji demonams buvo įgimta.
- Įėjimas tiesiai už mano nugaros, jeigu ką. Jis iš abiejų pusių apjungtas deglais, jei dar prisimeni. O tave ketina perkelti atgal į Klastūnyną? - merginos akyse akimirkai tvykstelėjo liepsnelės, bet jos iškart užgeso. - Žinoma, laimės. Klastuoliai nebūtų Klastuoliai, jei nesugalvotų, kaip išsisukti iš tokios situacijos.
-
Christina vėl atsiduso. Kažkaip pilnas pavojų pasaulis. Kiekvieną dieną gyvename su mintimi ar išliksim gyvi. Per žiauru.Merginai toptelėjo liūdna mintis. - Tikrai? Vadinasi prisimenu pro kur ir kaip patekti, - nudžiugo Christė. - Sako lyg ir perkels. Atsibodo ten sėdėt. Kažkaip šiais metais daug varnių prisiveisė. Bet laimei kai kurie neaktyvūs ir nesimoko, - vyptelėjo ketvirtakursė. - Kaip sekasi su meile? - klastingai ji paklausė. Jautė, kad pati su Jakscon susitikinės šiek tiek vėliau. Galbūt kai bus vyresniam kurse. Bet tai tik nuojauta. Kuri ne visada pasitvirtindavo. Rudaplaukė ilgesingai pažvelgė link Klastūnyno koledžo įėjimo. Jekaterinos akyse nepastebėjo ugnelių. Nes tos žaibiškai atsirado ir dingo. - Tada ką tu veiki? Galėčiau prisijungt?
-
Jekaterina mąsliai žvelgė kažkur Christinai per petį mąstydama apie viską ir nieką tuo pačiu, klaidžiodama po piliee koridorius ir prisimindama šį bei tą. Toks bendravimas su Švilpe jai kažkuo užkliuvo - galbūt dėl to, kad ji pakeitė koledžą ir išdėjo pas Švilpiukus? Nežinia bet kažkas jai kliudė.
- Galėjo nedaryti tų reformų Magijos Ministerija. Dabar visi kaitalioja tuos savo koledžuz, laksto pirmyn ir atgal. O kepurė turi paskirti ten, kur reikia ir tai padaro. O kas dabar - kiekvienas Grifas gali atnešti savo užpakalį į Klastūnyną ir pūdyti visiems smegenis, - piktai pasakė Jekaterina. Jos veide neatsispindėjo jokia pikta emocija, tik balsas išdavė, kad ji vis dėlto niršta.
- Turiu gal penkiolika gerbėjų, bet ties vienu stengiuosi neapsistoti. Lengvas flirtas ir tiek, - sausai atsakė juodaplaukė. Ji nemėgo kalbėti apie savo asmeninį gyvenimă, ypatingai dabar. - O galbūt aš ruošiuosi į Uždraustąjį Mišką gaudyti juodųjų būtybių. Jeigu taip būtų, tau nepatarčiau eiti kartu. Dar susiksime, Meko.
Pervėrė žvilgsniu mergaitę Klastuolė ir pranyko už požemių posūkio, kuris vedė prie aklavietės - bent taip atrodė slaptas įėjimas į tunelius. Reikėjo susitvarkyti su Šnabždesiais.
-
- Nu žiūrėk tu man, rasiu randą, tai... - ji beviltiškai papurtė savo šviesią galvą ir patempė lūpą.
Porelei šiek tiek užsidegus, žaliaakei pradėjo įkyrėti įžūliai juos stebintys paveikslai. Ji šiek tiek atsitraukė nuo Džeisono, pajutusi kraujo troškimą. Jos vyzdžiai kiek prasiplėtė, o akys sukibirkščiavo aukso spalva. Gabriella susiėmė už galvos, bet liepė grifui dėl jos nesirūpinti. Galiausiai, pravaliusi mintis ir įsiteigusi, kad Džeisonas ne auka, ji vėl priėjo prie vaikino arčiau.
Staiga Gabriellai šovė pašėlusi mintis - ji švelniai paėmė Džeisoną už plaštakos ir ištempė iš paveikslų galerijos į požemį, kur nebuvo nė vienos gyvos dvasios, o kadangi jau buvo vakaras, ten nebevaikščiojo ir mokiniai. Dabar Gabriella pagaliau galėjo atsipalaiduoti. Ji koja apsivijo tamsiaplaukio liemenį, o ranką panardino jo plaukuose.
-
Džeisonas nervingai nusijuokė, melsdamasis Dievo, Budos ir kitų dievų, kurių jis net nežinojo, kad tik Gabriella nesurastų to nelemto rando, kuris tikrai nepakliuvo į gražiausių randų dešimtuką.
-Gabriella?-jis paklausė savo mylimosios, žvelgdamas į jos jau auksines akis. Gavęs aiškų nurodymą nesijaudinti, grifas tiesiog negalėjo savęs sutramdyti - širdis pradėjo greičiau plakti, tarsi norėdama ištrūkti, pumpuodama kraują jo gyslose ((haha)) vis greičiau. Visgi, pamatęs, kad šiai viskas gerai, vaikinas lengviau atsipūtė, nusijuokdamas ir klusniai eidamas su Gabriella į požemius.
Nusšypsojęs Džeisonas vėl pabučiavo profesorę, tvirtai suimdamas už liemens. Pajutęs šios koją, grifas nejučiomis suniurzgėjo kažką panašaus į ,,šok" per bučinį, nuleisdamas rankas žemiau ir pagriebęs už šlaunų, pats užsikeldamas ją ant savęs.
-
- Man viskas gerai, Džeisonai, - sunkiai alsuodama ir nagus suleidusi į savo riešą, sumurmėjo Gabriella.
Kai jai pasidarė geriau ir profesorė jau galėjo būti arčiau grifo, ji dar nusprendė patikrinti, ar Džeisonas nemeluoja dėl randų - kažkokia keista emocija buvo io veide, jam atsakinėjant. Šviesiaplaukė pakišo plaštakas po grifo marškiniais ir pradėjo glostyti jo nugarą, tačiau nieko įtartino neaptiko. Gabriella greitai stryktelėjo tamsiaplaukiui į glėbį ir apsivijo jo kaklą rankom. Šįvakar ji buvo tokia užsidegusi ir atsidavusi tik Džeisonui, kad pamiršo, jog yra ištekėjusi, pamiršo, kad turi vyrą, pamiršo visas taisykles tarp mokinių ir mokytojų ir tiesiog mėgavosi tobulomis akimirkomis, kurių jau seniai buvo išsiilgusi.
-
Džeisonas kiek sunerimęs pažvelgė į Gabriellos smaragdines akis, ieškodamas nors mažiausios užuominos apie tai, kas galėjo jai nutikti.
-Jeigu jau taip sakai,-atsiduso jis.
Giliai įkvėpęs, Džeisonas kantriai stengėsi išlaikyti atsipūtusią miną veide, kol profesorė rankomis klaidžiojo po jo nugarą. Iš palengvėjimo atsidusęs, kai jos pirštai prasilenkė su petimi ir randu toje kūno dalyje, Džeisonas, šyptelėjo puse lūpų.-Tai kur mes buvome..-nutęsė jis, vėl įsegdamas bučinį į Gabriellos lūpas.
Laikydamas Gabriellą už klubų, grifas švelniai atrėmė ją į sieną, pabučiuodamas jos lūpų kamputį, ir taip keliaudamas žemyn iki jos kaklo. Pakėlęs galvą, jis pažvelgė į ją sekundei, prieš vėl puldamas jos lūpas savosiomis.
-
- Sakyk, kas nutiko tada, kai buvai išvažiavęs, - vis dėlto nujausdama kažką blogo, paprašė profesorė. - Juk mes vienas nuo kito nieko neslepiame.
Gabriella švelniai delnais bėgiojo po jo nugarą ir pečius, užčiuopdama ganėtinai ryškius raumenis.
- O buvom... - nespėjo atsakyti žaliaakė, kai ant jos lūpų vėl atsidūrė šiltos vaikino lūpos. - Mm, Džeisonai, - sumurmėjo von Sjuard tarp bučinių, stipriai suleisdama ilgus, nude spalvos nagus į jo odą. Tikriausiai nebuvo tobulesnio jausmo merginai visatoje už tokį, kuomet ji buvo atremiama nugara į sieną, tačiau spaudžiama stipraus glėbio. Tokiam judesiui, žinoma, neatsispyrė ir šviesiaplaukė. Ji tik tyliai suamanavo jam į lūpas ir prašė nesiliaut. Ji stipriai stipriai jį pabučiavo, rankomis suspausdama jo raumenis ir dar kartą atsiduso.
-
((Mhm, neslepia))
-Tai buvo tik mažos peštynės,-gerokai pagražindamas tiesą, atsiduso Džeisonas. Jis nenorėjo Gabriellai pasakoti visko, nenorėjo jos išgąsdinti. -Tačiau esu sveikas ir gyvas,-tik paženklintas visam gyvenimui nemaloniai sakinys pasibaigė jo mintyse, tačiau Džeisonas vis dar šypsojosi.
Švelniai šyptelėjęs jis vėl pabučiavo ją, sudėdamas į bučinį visą meilę, ilgesį ir atsiprašymą, silpnai krimstelėjęs ir patempdama jos lūpą. Delnais glostydamas Gabriellos šlaunis, jis šypsojosi iš to džiaugsmo, kad grįžo, o ypač - kad ji šalia.
Trumpam atsitraukęs įkvėpimui, Džeisonas lengvai šyptelėjo, prieš pakštelėdamas į jos nosį ir žandą, kelis sykius mažais bučinukais apdovanodamas ir jos kaklą.
-
- Ir kokios tų "mažų peštynių" pasekmės? - pernelyg susirūpinusiu balsu paklausė Gabriella, numanydama, kad Džeisonas jai pamelavo.
Gabriella norėjo šiąnakt pašėlti ir tiesiog tiesiai ėjo link tikslo, atiduodama visą save meilužiui. Ant jo rankų jau seniai buvo įspaudai nuo jos nagų, tikriausiai, pavirsią mėlynėmis. Šviesiaplaukė ranka atsirėmė į sieną ir išrietė nugarą, atlošdama kaklą (beveik taip pat, kaip tą vakarą, kai Sorenas ją pavertė vampyre). Ji lėtai nučiuožė siena ir vėl tapo žemesnė už Džeisoną, tad pasistiebė ant pirštų galiukų, kad galėtų jį apkabinti, pasiekti kaklą, žandus, lūpas... Gabriella švelniai lūpomis prisiglaudė prie vaikino kaklo ir pabandė jį pabučiuoti, tačiau, neapskaičiavusi savo vampyriškos jėgos, ji įkando jam giliau, nei tikėjosi ir dabar, jo kaklu sruvenantis kraujas ją viliojo labiau, nei pats vaikinas. Profesorė tyliai sudejavo, o jos akys nusidažė gelsva, auksine spalva.
-
-Vienas menkas įbrėžimas, tik tiek,-vėlgi gerokai sušvelnindamas, Džeisonas gūžtelėjo pečiais, nors į menką įbrėžimą tas randas toli gražu nebuvo panašus. -Viskas kuo puikiausiai,-jis nusijuokė, pabučiuodamas josios kaktą.
Vėl pabučiavęs jos lūpas, grifas pabučiavo jos kaklą, jausdamas kaip jos nugara išsiriečia. Tyliai nusijuokęs Džeisonas vėl pabučiavo jos lūpas, jau šiek tiek paraudusias ir patinusias, tačiau vis tiek nepakeliamai viliojančias.
Paleidęs ją, kai ši nuslydo siena, Džeisonas pažvelgė žemyn į Gabriellą, tokiu žvilgsniu, kuris reiškė, jog ji galinti daryti su juo ką tik panorėjusi. Nusišypsojęs jis vėl ją pabučiavo, tačiai tas bučinys ilgai netruko, kai Gabriella, matyt, nusprendė, kad Džeisono kaklui trūksta žymės. Kiek suraukęs antakius, vaikinas priglaudė prištus prie kaklo, užčiuopdamas kažką sruvenant.
-Gabriella?-jis vėl tyliai kreipėsi į profesorę, žiūrėdamas į jos auksines akis.
-
- Nu gerai... - atsiduso Gabriella, šyptelėdama iš malonumo, kai Džeisonas žaidė su jos plaukais.
Gabriella ištyrinėjo kiekvieną vaikino kūno centimetrą, keliaudama jo nugara, pilvu, rankomis, netgi kojomis delnais.
Pajutusi nevaldomą kraujo troškimą ir nesusivaldžiusi, profesorė netyčia prakirto jo kaklo odą ir paragavo jo taip viliojančio kraujo. Sunkiai atsidususi ir su ašaromis akyse, apsigynimo nuo juodosios magijos dėstytoja nuleido akis į žemę.
- Džeisonai... Aš atsiprašau, - dar kartą atsidūsėjusi nuoširdžiai tarė Gabriella ir ranką uždėjo tamsiaplaukiui ant peties. - Nežinau, kaip tu ir taip su manim ištveri, bet jau tikriausiai supratai, kad aš šiek tiek kitokia, nei tu... Aš tikrai atsiprašau.
-
Džeisonas prikando lūpą. Jam apskritai nepatiko meluoti, ypač Gabriellai, bet jis nenorėjo, kad ji jaudintųsi.
-Gabriella, viskas gerai,-ištarė jis, suimdamas jos delnus. Pagaliau jis suprato, kas ji tokia, tačiau net ir tai nebegąsdino užsigrūdinusio jaunuolio, aklai įsimylėjusio profesorę.-Tau nėra dėl ko atsiprašinėti,-Džeisonas velniai pažvelgė į jos akis, bandydamas jai įteigti, kad šioji jo nenusikratys per šimtą metų.-Gabriella,-atsiduso jis, paleisdamas jos rankas ir žengdamas atbulomis į šešėlį.-Kad jau pradėjome su tais prisipažinimais,-jis nejaukiai kostelėjo, pradėdamas atseginėti marškinių sagas.-Tikriausiai man reiktų tau pasakyti tikrąją tiesą,-grifas niūriai susiraukė, atidengdamas kairįjį petį, kuris buvo padabintas gana dideliu randu.
-
Gabriella stebėjo Džeisono reakciją, supratus tiesą. Šviesiaplaukė nebuvo paprasta - ji buvo vampyrė. Klastūnyno vadovė buvo beveik šimtu procentų įsitikinusi, kad grifas išsigąs ir nuspręs nutraukti su ja bet kokį ryšį, tačiau tokia jo reakcija Gabriellą, švelniai tariant, nustebino. Žaliaakė, ar turėčiau sakyti, gelsvaakė, vėl pakėlė žvilgsnį į tamsiaplaukio kaklu sruvenantį kraują. Švelniai prie jo pridėjusi ranką, mergina skaudžiai šyptelėjo.
-Turėčiau. Kaip manai, kiek dar kartų tai gali pasikartoti?..
Jam staiga nuėjus į šešėlį, Gabriella instinktyviai žengė žingsnį link jo ir pradėjo laukti, ką vaikinas atskleis. Pamačiusi siaubingai didelį randą, profesorė prikando lūpą, tačiau žvilgsnis išliko šiltas ir švelnus. Ji tyliai priėjo prie žaliaakio iš nugaros, delnais nučiuožė jo raktikauliais žemyn link krūtinės ir tyliai priglaudė lūpas prie jo rando, tarsi galėtų jį kaip nors panaikinti. Ji jau žiojosi kažką sakyti, tačiau joks garselis nepaliko jos burnos.
-
Džeisonas tyliai atsiduso, panerdamas pirštus į savo šviesius plaukus. Vaikinas papurtė galvą, nebežinodamas nei ką galvoti, nei ką sakyti, nei kaip elgtis. Tiesą sakant, jis jautėsi bjauriai su tuo randu, tarsi šis rodytų jo nemokšiškumą ir nesugebėjimą normaliai kautis ar apsiginti.
-Žinau,-jis atsiduso, kai Gabriella lūpomis palietė randą.-Jis... bjaurus, šlykštus ir visoks kitoks, koks tik gali būt susijęs su neigiamos emocijomis. Aš nespėjau, Gabriella. Nespėjau laiku atsisukti, apsiginti, ar kirsti atgal,-jis atsiduso, pasitrindamas kaktą ir pakeldamas akis. Kažką sumurmėjęs panašaus į ,,aš toks nevykėlis" ir vėl panardino savo veidą delnuose. Atsidusęs jis pakėlė akis į Gabriellą, tarsi tikėdamasi, kad ji nubėgs tolyn.
-
Gabriella nusijuokė.
-Kvailuti, viskas gerai, - pasakė ji, vos vos atkėlusi lūpas nuo rando ir paskui vėl jas padėdama atgal. - Visiems pasitaiko. Sako, vyrus puošia randai, - tarė ji ir rankomis apsivijo jo kaklą.
Šviesiaplaukė šiek tiek gailėjosi, kad dėl jos vampyriškumo, susigadino visa romantiška ir aistringa atmosfera, prie kurios jie taip uoliai dirbo.
-Tai... Kur mes baigėm? - paklausė ji, nugara atsišliedama į sieną, ir koją atrėmė į sieną. Žodžiu, stovėjo ir atrodė labai viliojančiai, tarsi koks saldainiukas, ypatingai blizgiame popieriukyje, kuris stovi vitrinoje ir jo užsinori kiekvienas vaikas. Ji atmetė plaukus nuo pečių, atsiraitojo nėriniuotų marškinių rankoves ir prasegė vieną sagutę. Dabar ji stovėjo visiškai pasiruošusi ir laukė, kol tamsiaplaukis pradės veikti.
-
Džeisonas švelniai apkabino Gabriellą per liemenį, prispausdamas prie savęs. Nusijuokęs ji švelniai pabučiavo į jos žandą, taip tarsi to viso liūdesio net nebūtų buvę.
-Ir ką aš be tavęs daryčiau,-dar kartą nusijuokęs jis dar tvirčiau apkabino šviesiaplaukę, prie š ją paleisdamas ir užsimesdamas marškinius ant pečių.-O mes baigėm?-tarsi netikėdamas paklausė jis, žengdamas vis arčiau Gabriellos, šitaipvarydamas ją atbulomis prie sienos, kol šios nugara susidūrė su minėtąja pastato dalimi. Nusišypsojęs jis uždėjo delnus abipus Gabriellos galvos ant sienos, vėl pabučiuodamas jos lūpas, tarsi būtų išalkęs jos bučinių. Įkandęs į jos lūpą, Džeisonas iškart pasigailėjo, kad vėl užsimetė marškinius, tačiau per daug nekreipęs dėmesio, vėl pabučiavo Gabriellos kaklą.
-
Gabriella visa išsilydė, rodos, nuo menkučio, tačiau velniškai seksualaus Džeisono judesio, tai yra, merginos prispaudimo prie sienos. Nors jo pečius vėl dengė marškiniai, šviesiaplaukė juos mikliai prasagstė, nusistebėdama itin karštu tamsiaplaukio kūnu. Keista, tačiau jį matė tik apsirengusį ir šešiolikos metų dar nebuvo tokia drąsi, kaip dabar. Ji net nebūtų nutuokusi, kad ant vaikino pilvo buvo šeši kubeliai ir tobula V linija. Vos ne rydama jį akimis, žaliaakė permetė vieną koją per jo klubą ir taip jį prisitraukė arčiau. Gabriella šiek tiek pravėrė burną ir iš jos išsiveržė tylus malonumo atodūsis. Vienos rankos nagus ji suleido tamsiaplaukiui į nugarą, kita ranka buvo vis dar atremta į sieną. Šviesiaplaukė ištempė kaklą, prikando lūpą ir giliai įkvėpė jo saldaus aromato, kuris jai priminė senus mielus laikus, kai jie kartu gurkšnodavo arbatėlę arba mokydavosi. Savaime suprantama, per tuos kelis metus jie vienas kito pasiilgo taip, kad dabar aistra buvo paėmusi viršų ir viskas tapo aršiai romantiška.
-
Džeisonas tyliai kažką sumurmėjo, tačiau net pats to nesupratęs, toliau bučiavo šviesiaplaukės kaklą, vis dar laikydamas rankas ant sienos. Vieną ranką uždėjęs ant profesorės liemens, Džeisonas arčiau prisispaudė prie jos, visu kūnu jausdamas josios įlinkius ir iškilumus, jausdamas kaip viduje verda troškimas bučiuoti ją ir niekada nesustoti.
-Mmm, Gabriella...-sudejavo jis, vėl bučiuodamas jos lūpas, jausdamas kaip jo marškiniai atsilaisvina. Giliai gerklėje suurzgęs jis pagavo Gabriellos riešą, prispaudė jį prie sienos ir pabučiavęs Gabriellą, pradėjo bučiuoti ir jos raktikaulį, palikdamas dar vieną žymę ten. Tyliai nusikeikęs (,,Velnias, tu tokia karšta"), Džeisonas vėl grįžo prie jos lūpų, bučiuodamas ją tarsi pirmąjį kartą šiąnakt.
-
Gabriella puikiai juto tvirtą Džeisono kūną, prie jos priglundantį, tarsi jis tam ir būtų sutvertas. Išleidusi aimaną, merginos koja nučiuožė jo klubu žemyn ir apsistojo ant jo blauzdos. Jų kūnai buvo taip sukurti, kad taip tiko vienas kitam it dėlionės gabalėliai. Ugnis vėl susiliejo su ledu ir Gabriella aiktelėjo iš nuostabos, kai tamsiaplaukis ėmėsi padėties valdymo. Gabriellą velniškai traukė vyrai ir vaikinai, galėję nulemti visą veiksmą, o malonumo ir tingaus gulėjimo dalį palikti jai. Šelmiškai šyptelėjusi ir nutaisiusi primerktų akių žvilgsnį, žaliaakė tvirčiau nagais įsikibo į grifo kūną ir sumurmėjo kažką panašaus į "o, mažuti" jam tyliai į ausį. Jos kiekvienas kūno raumenėlis įsitempė, jautė kiekvieną Džeisono judesį, šiltas lūpas ant kaklo ir savųjų lūpų. O būti vampyre išties neblogai - visos paliktos mėlynės greitai sugydavo, tad Sorenas net ir norėdamas negalėtų jos sugauti būnant neištikima.
-
Džeisonas tyliai sudejavo į profesorės von Sjuard lūpas, tvirčiau suspausdamas jos liemenį savo rankose ir aršiau bučiuodamas ją pačią. Nejučia ranka suspausdamas jos krūtinę, Džeisonas vėl kažkur giliai gerklėje suaimanavo.
Pajutęs jos koją, Džeisonas trumpam atsitraukė, viena ranka suimdamas jos abu riešus ir prispausdamas prie sienos virš jos auksinės galvos. Mirktelėjęs jis lėtai kita ranka suėmė už merginos šlaunies, pakeldamas jos koją šiek tiek aukščiau, ir pats ranka kildamas viršun, kol galiausiai sustojo ir vėl, trumpam pabučiavęs tarp jos raktikaulių, šyptelėjo puse lūpų ir klodamas šlapių bučinukų kelią jos kaklu, pabučiavo jos lūpas, švelnisai retkarčiais suspausdamas jos šlaunį.
-
Gabriellos visas kūnas buvo įsitempęs ir tarytum kokia elektros srovė vis perbėgdavo jos kūnu ir net oda pasišiaušdavo. Seniai mergina jautėsi tokia gyva kaip šiąnakt ir viskas buvo tik Džeisono dėka. Profesorė visiškai pasidavė, tartum ji būtų buvusi silpnesnė už vaikiną, nors iš tiesų vienu rankos pasukimu galėjo jam nusukti sprandą ar dar ką nors padaryti. Bet šviesiaplaukės mintis buvo užvaldžiusi tik aistra ir grifo kūno šalia josios troškimas. Ji tyliai suaimanavo, ir užkėlė koją aukščiau, ją braukdama vaikinui per šlaunį ir jusdama, kaip ji šiek tiek virpteli nuo jos prisilietimo. Ji laiminga šyptelėjo ir išsirietė kaip kokia katė, kai atsikelia iš saldaus miego. Ji tik tyliai ir retkarčiais sumurmėdama Džeisono vardą, mėgavosi jo buvimu šalia ir galutiniu grįžimu visam laikui.
-
Galiausiai nusprendęs, kad jam reikia rankų, jis paleido Gabriellos riešus, trumpam atsitraukdamas nuo Gabriellos. Pažvelgęs į ją, jis patraukė ranką nuo šios šlaunies ir švelniai užkišo jos auksinę garbaną už ausies.
Nors ir Džeisonas žinojo, kas tokia Gabriella esanti, jam buvo visiškai nusispjaut, kaip ir šiai, tikriausiai, buvo visai nė motais tas bjaurus randas ant jo peties. Tiesą sakant, grifas pasiilgo to jausmo, kai tiek vienam tiek kitam buvo nesvarbu viens kito trūkumai. Švelniai šyptelėjęs jis pakėlė jos smakrą ir vėl ją pabučiavo, priešingai nei jo prisilietimas, tas bučinys buvo karštas ir aistringas, kaip ir pati porelė šiuo metu.
Tyliai sudejavęs, jis tvirčiau apkabino ją per liemenį.
-
Gabriella, išsilaisvinusi iš vaikino gniaužtų, apkabino jo kaklą ir atsilošė. Du žali, samaniniai žvilgsniai vėl susitiko ir kaip senais laikais vienas į kitą pažvelgė meiliai, švelniai, nepalyginti su veiksmu, kuris vyko dabar ir čia, tamsiausiuose Hogvartso požemiuose. Seniai profesorė nebuvo taip atsidavusi savo jausmams ir valdoma tik jų, bet jausmas buvo nuostabus. Klastūnyno vadovė ir apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė Gabriella von Sjuard, pakluso kiekvienam Džeisono žingsneliui, virptelėdavo net nuo menkiausio jo prisilietimo. Net nuo tų pirštų ant jos smakro, Gabriellos visa oda pasišiaušė, o jos kūnas suvirpėjo ir ji suaimanavo per bučinį, nagus suleisdama į tamsiaplaukio pečius.
-
Džeisonas rankomis švelniai glamonėjo merginos liemenį, nepaliaujamai bučiuodamas jos lūpas, kaklą ar raktikaulius. Bučinių, priešingai nei žodžių, čia nebuvo pagailėta.
Ir tik vienas judesys, vienas menkas judesėlis, privertė Džeisoną čia pat ir dabar sustoti. Išplėtęs akis jis skausmingai pažvelgė į Gabriellą, atsargiai nukeldamas jos rankas sau nuo pečių. Nors ir žaizda buvo išgijusi, randas buvo visai dar šviežias - kol kas ant Džeisono kūno jis išbuvo tik mėnesį su puse.
-Atleisk, aš... aš negaliu,-jis skausmingai atsiduso, kai Gabriellos nagai ant rando priminė tai, kas jam tą randą ir padovanojo. Kiek suraukęs antakius, jis paglostė Gabriellos skruostą, žvilgsniu, žodžiais ir visa širdimi atsiprašydamas jos, kad viskas šitaip pasibaigė.
-
Gabriella von Sjuard mėgavosi kiekvienu bučinuku, vos ne maldaudama Džeisono niekada nebaigti. Ji pasijuto tarsi devintame danguje, kai buvo jo glėbyje. Ir ta viena nelemta Gabriellos klaida sugadino visą susikurtą atmosferą ir jie vėl grįžo į gyvenimą, tarsi nieko nebūtų nutikę ir viskas būtų tik sapnas. Ji sunkiai atsiduso.
- Džeisonai, aš... - ji suspaudė kumštį, trenkė juo į sieną, ji kiek patrupėjo. Nuleidusi žvigsnį nuo jo dėmesingų ir rūpestingų žalių akių, Gabriella patraukė rankas. Jos akyse vėl pradėjo kauptis ašaros ir galiausiai apsipylusi jomis visai, devyniolikmetė žaibišku greičiu pasišalino iš požemių palikdama Džeisoną vienuj vienutėlį. Jai bebėgant koridoriais, girdėjosi kūkčiojimas.
-
Koridorius nebuvo itin lankomas, bet būtent todėl jis buvo toks paslaptingas ir tarsi magnetas traukė jaunąją Varnanagę. Margo nebuvo tik protinga. Ji turėjo drąsos, kruopelę įžūlumo ir nenumaldomą norą veltis į paslaptis. Mergaitei patiko paslaptys. Gal būt dėl to ji pati panašėjo į vieną iš jų.
Atėjusi truputį anksčiau negu buvo susitarusi, Margo lūkuriavo prieblandoje skęstančiame koridoriuje, visai netoli laiptų į požemius. Jeigu būtų nusileidusi, faktas kaip blynas, būtų viena nuklydusi tolyn ir nė nesusimąsčiusi, kad vis dėl to turėjo eiti kartu su Adira.
Iš tamsos laiptų pabaigoje mergaitę tarsi kažkas pakvietė. Tokiu švelniu ir prislopintu balsu, kuris galbūt buvo tik vaizduotės padarinys. Pirmakursės kraujo raudonumo, išmargintos vyno atspalvio gijų ir dar tarsi saugančios lašelį dangaus akys prisimerkė, lyg bandydamos išsklaidyti tirštą juodumą.
Nusprendusi, kad tai tebuvo garsų triukas, (nes jeigu būna šviesos triukai kodėl negali būti garso?) Margo vėl plačiai atmerktomis akimis apžiūrinėjo pakampėse įsikūrusius voratinklius.
Merginos smegenys priėmė signalą, kad kažkur koridoriuje, akmeninėmis grindimis žingsniuoja batukai. Garsas vis stiprėjo, o tai reiškė, kad jo skleidėjas artėja. Iš už kampo išniro Adira, o Varnanagė atsiduso. Pagaliau galės žengti į tą paslaptingą ir tylią juodumą, slepiančią kažką tikrai įdomaus.
[[Akys, maždaug, kad orientuotumėtės :D -> http://i.imgur.com/0P0nLmt.jpg?1 ]]
-
Adira šmurkštelėjo iš po kampo, taip bandydama išgąsdinti draugę. Bet ši, regis, nesureagavo.
-Ach, girdėjai mano žingsnius, ar ne?-ji pavaidino nusivylusia ir tada greitai pakeitė lūpas į kažką panašaus kaip šypsena.-Labas, Margo.
Tai buvo pati pirmoji draugė, kurią mato jau net trečią kartą pilyje! Beje, varna iki šiol jautėsi nepatogiai prie jos. Tas namų darbas...
Mergaitė bandė nuslėpti žvilgsnį nuo Margo akių. „Ar jos visada tokios buvo?“ mintyse klausė savęs.
Kad galėtų nuplėšti žvilgsnį nuo jų, Adira apsidairė. Žemos lubos, keistas kvapas. Tas rūsio, Adira jį mėgsta labiau nei obuolių pyragą. „Ir kodėl aš nežinojau, kad čia yra tokia vieta kaip požemis?“
Bet uoslė priprato prie drėgmės kvapo ir ji nebegalėjo jo jausti. Viskas buvo kaip įprasta, paprastas oro kvapas.
Adira buvo girdėjusi, kad čia griaustinis girdisi du kartus garsiau nei lauke. „Tikriausiai paistalai...“ nuvijo šią mintį, kadangi labai bijojo griaustinio. Ji galvoje prašė dangaus negriaudėti. Adira nenorėjo ir vėl pravirkti šalia Margo.
-
-Aha, išgirdau, - smagiai sučiauškėjo. -Sveika!
Margo ranka nubraukė, kažkokiu būdu ant stambiai nerto apsiausto atsiradusias dulkes, patraukė vyno spalvos marškinius, patikrino ar suvarstomi aulinukai vis dar tvarkingai užrišti ir išsitraukusi lazdelę vėl pakėlė akis į draugę.
-Einam? - pastebėjusi kiek keistoką šios stebeilijimą į mergaitės akis pridūrė. -Po praeitų namų darbų mano akys įgavo pastovią spalvą. Ankščiau jos būdavo tai mėlynos, tai raudonos, o dabar turiu dvi kraujo raudonumo su vyno gijomis ir lašeliu dangaus, daugumą gazdinančias akis. - sukikeno. -Aišku nėra ko bijoti. Einam? - dar kartą paklausė ir žengtelėjo vieną laiptelį žemyn.
-Lumos! - tarė, lazdelės šviesa praskiesdama tirštą tamsą.
Pasišviesdama ir nujausdama, kad Adira eina kartu, pirmakursė nulipo iki iki šiol taip paslaptingai atrodžiusios požemių juodumos. Kiekvienas mergaičių žingsnis atsimušdavo į akmenines sienas ir su nemenku garsu nuaidėdavo ilgu, tamsiu koridoriumi.
-
Dominique tvirčiau įsisiautė į savo kreminį megztinį ir pravėrusi duris iš Klastūnyno kambario išėjo į tamsų koridorių. Mažylei jis atrodė baugus ir nepažįstamas, kaip kažin kas. Mergytė pasisukinėjo kažkur netoliese ir dėjo kelis žingsnelius pirmyn. Kažkur netoliese sušvito švieselė ir Dominique pasparino žingsnį netyčia atsitrenkdama į einančius žmones.
- Oi! Pardon, netyčia aš... atleiskite, - žemutė kaip nykštukas mergaitė pakėlė galvą į atėjūnes ir krūptelėjo nuo tų keistų žvilgsnių. - Pardon, nematėte kitos mergaitės?
Tamsus buvo koridorius tamsi vieta ir tos nepažįstamosios atrodė kraupokai mažylei. Na, jai juk vienuolika, bet tai nekeičia fakto, kad ji žema ir palyginti mieliausias vaikas pasaulyje.
-
Nusimesdama tamsų gobtuvą, kuris dengė didžiąją dalį mergaitės veido, ji lėtu, bet užtikrintu žingsniu leidosi laiptais žemyn, į požemius, ten kur stūkstojo įėjimas į klastūnyno bendrąjį kambarį. Paprastai tokioje vietoje visada buvo tylu, bet tik ne dabar. Aiškiai girdėjosi balsai, kurie atsimušdami į šaltas požemio sienas pasiekė tamsiaplaukės mergaitės ausis. Vienuolikmetė sustojo ir sukluso įsiklausydama. Hmm, tai tik mergaitės pagalvojo ji, bet neleido sau apsigauti. Gal ir atrodė vien iš jų balsų, jog nieko pavojingo jos nežada, bet niekada negali žinoti. Patrūkčiojusi pečiais, Aretha patraukė požemių koridoriaus gilumos link.
-Sveikos,-nusišypsodama pasakė klastuolė, visoms trims mergaitėms.
-
-Na ir nepasisekęs namų darbas,-dabar Adira jau įkyriai spoksojo Margo į akis. "Kokios keistos... Galbūt net gražios..."
Draugės lazdelėje suspindėjo švieselė, Adira irgi pasakė Lumos ir jos lazdelės galiuke nutiko tas pats.
Adira lėtai nuleido žvilgsnį nuo jos akių ir atsiduso. Eidama girdėjo batų aidą kuris truputį erzino.
Tuo metu į abi mergaites atsitrenkė kažkokia mergaitė. Adirai pasirodė juokinga, kai ji net kelis kartus pakartojo žodį "pardon".
Adira buvo metro penkiasdešimt, o ta nepažįstama buvo dar žemesnė! "Nors kartą esu aukštesnė, nors kartą" tai privertė ją nusišypsoti.
-Ne, kitos mergaitės nemačiau,-po kelių sekundžių žiūrėjimo atsakė ji.
Tuo metu atėjo dar kita mergaitė. Adira buvo tikra, kad jos abi yra pirmakursės. Nors ta antroji buvo panaši į antrakursę.
Ta mergina su gaubtu pasisveikino lyg niekur nieko, Adirai tai pasirodė keista.
-Margo, koks čia pokštas?-kiek pikčiau pažiūrėjo į draugę. "Negi ji pakvietė dar kitas drauges kartu?"
-
Dominique sutrikusi pažvelgė į mergaites ir atsitraukusi per žingsnį vos nenukrito. Keistas laikas kritimui būtų, argi ne. Mažylė pasikasė galvą ir apsižvalgė. Rodos, atkulniavo ir kita mergaitė. O va šitoji kėlė šiurpą Dominique. Pirmakursė apsižvalgė ir patrynė riešus.
- O štai tikriausiai ir ji, - stryktelėjo mergytė ir nusišypsojo mieliausia šypsena pasaulyje. Na, juk šypsenos ištirpdo visus ledus, ar ne? - Oi ne, čia mes tikriausiai netyčia... khem, mano vardas Dominique. Dominique d'Aramitz. O jūs būsite?..
Iš požemių pūstelėjo vėjelis ir klastūnė tvirčiau susisupo į kreminį megztuką. O iki tikros Klastūnyno moksleivės jai trūko dar mažiausiai keturiasdešimt centimetrų ir gudrios šypsenėlės vietoje šitos mielos.
-
Aretha vis dar šypsodamasi stebėjo aplink vykstančią situaciją, jai atėjus. Vieną mergaitę iš jų ketveriukės - ji jau pažinojo, todėl tik linktelėjo Margo pusėn, atkreipdama dėmesį į jos kaip niekad raudonomu dvelkiančias akis. Damn, gražios akys vis dar nusistebėdama pagalvojo, kiek sutrypdama koja. Papurtydama galvą, ši grįžo atgal į realybę. Mergaitė buvo patenkinta ir savo akių spalva, todėl kelis kartus tik sumirkčiojo savo didelėmis akutėmis, pasitaisydama tamsiai žalią apsiaustą, kuris išryškino žalias, blizgančias akis.
-Ar tai panašu į pokštą? Ar kažkas juokias?-tarstelėjo klastuolė jai nepažįstamos mergaitės pusėn, iš kurios reakcijos buvo galima suprasti, jog ji visai nėra patenkinta Arethos ir kitos klastūnyno atstovės buvimu čia.
Per daug to nesureikšmindama, ji kulnu pasisukdama atsisuko į žemiausę pirmakursę ir iškart buvo apdovanotina miela didele šypsena ir pati vienuolikmetė net nepajuto, kaip jos veide pasirodė tikras nuoširdus šypsnis (nuo ausies ligi ausies)
-Aš Aretha,-ištiesdama ranką Dominique tarė. Man ji jau patinka
-
-Laabas. - numykė Arethai Varna. Paskui prisiartino prie kitos Varniukės.
-Joks čia ne pokštas. Aš jų nekviečiau. Be to pažįstu tik Arethą, kitos mergaitės nė akyse nesu mačiusi. - sušnibždėjo Adirai į ausį. -Ir tas namų darbas nebuvo toks jau siaubingas.
Įėjimas į Klastūnyno bendrąjį kambarį, pasirodo, buvo tuose pačiuose požemiuose į kuriuos katik nulipo Varniukės. Daugiausia dešimčia laiptų žemiau, buvo tikrieji ir paslaptingieji požemiai. O pirmųjų laiptų apačioje rymojusi ir taip traukusi tamsa buvo netgi šviesa, palyginti su tuo kas laukė kitų, Margo akis patraukusių laiptų apačioje.
-Adira, Aretha. Aretha, Adira. Mane jau pažįstat. - sukrizeno ir pamosavo jau pažįstamoms mergaitėms prieš akis. -Vadink mane Margo. Na turiu dar kelis vardus. - smagiai pavartė akis. Margo-Liusilė-Debora-Hartli-Diuken. - išdainavo. -Bet nereikia manęs šaukti visais 4 vardais, ar dar ir pavarde. - prisistatė jau lyg ir pažįstamai Dominique.
Maždaug už trijų dešimčių žingsnių juodavo dar viena laiptų anga. Varnos smegenų vingiuose vėl suskambo gundantis, juodumoje slypintis balsas. "Ateik. Ateik." - kvietė, savo šnypščiančiu, bet sodriu balsu, kuris turbūt tebuvo mergaitės vaizduotės ir smalsumo padarinys.
-Einam? - paklausė Adiros, o gal ir visų pirmakursių, o Margo balsas nuaidėjo atsimušdamas į požemių sienas. -Ten yra dar vieni laiptai, o sprendžiant iš dulkių ir voratinklių retai kas jas naudojasi. - pranešė neatitraukdama akių nuo dar tirštesnės juodumos.
-
Adira stebėjo kaip draugė pasisveikino su mergaite vilkinčią gaubtą. Būtent ji nenorėjo sveikintis su nepažįstamomis, nematė čia jokio reikalo tai daryti.
Ji įdėmiai išklausė visą Margo pasakojimą į ausį, tada draugė ją supažindino su Aretha. „Ką gi, teks pasisveikinti“ todėl varniukės veide atsirado kiek per daug matoma netikra šypsena. Ji žvilgtelėjo ir į mažesnę mergaitę, nežinojo ką pasakyti. „Nelabai sekasi susidraugauti...“
Dar Adira pažiūrėjo į Margo, kuri sekundėlę sutrikusi žvelgė į juodą tamsą, esančią už kelių metrų. Nusprendė į tai nekreipti dėmesio ir užkalbinti nepažįstamąsias:
-Palauk. O kur jūs abi einate? Čia tamsu ir nesaugu. Ar ir jūs mėgstate palaužyti taisykles?
Dabar Adira buvo įsmeigusi žvilgsnį į tą mažesnę, kadangi Aretha atrodė vyresnė ir... labiau ją gąsdino. Ta apranga ir veido bruožai... Lyg ji būtų blogiukė.
-
Dominique vis dar šypsojosi miela šypsenėle. Keista, kad jai neskaudėjo vaikiški skruostai nuo šio šypsojimosi, bet visgi ji buvo pernelyg maloni, kad atrodytų lyg perdžiūvusi citrina ant palangės, kaip kad jas mėgdavo palikti Mis Marpl. Jos nuomone, sudžiūvusios citrinos puikiai tinka kramtyti ir balinti seniems dantims. Gerai, kad Dominique niekada neteko šito dalyko kramsnoti, ji labiau mėgo švelnų maistą ir kažką lengvo, bet tik ne tokio rūgštaus/aštraus/kartaus.
- Malonu, - apdalino šypsenomis visas mergaites prancūzė ir paspaudė mažu delniuku jų rankas. Keista ši vieta ir dar keistesnis susitikimas - nejaukus, lyg koks pasimatymas su simpatija. Ši mintis padabino mergytės skruostukus rausvesne spalvele. Dominique išplėtusi ir taip dideles rudai žalsvas akis tebesišypsodama dirstelėjo į tamsią vietą ir pakraipė galvelę. Iš kažkur vis dar pūsčiojo šaltukas ir mažylė priglaudusi delnus prie lūpų nestipriai pūstelėjo į juos, kad sušiltų ir plačiau nusišypsojo.
- Manau, kad galima eiti, Klastūnyno mokinių juk niekad negali barti dėl vaikščiojimo požemiais, ten gi kažkur tualetai yra, visada galima pasakyti, kad artimesniuose kažkas privėmė, tiesa? - žavingai pakreipė galvutę ji ir atsistojusi ant pirštų galų bandė žvilgtelėti į tamsą, tik visgi ten nieko nesimatė.
-
-Tiksliai nežinau, bet man atrodo, kad tualetai yra šiame požemių aukšte. Kaip aš juos pavadinčiau - puspožemiuose. - kiek abejodama pareiškė.
Tikrųjų požemių tamsa, tars magnetas patraukė mergaitę ir ši žengė kuklų žingsnelį, taip, nors tik vienu žingsneliu, bet vis tiek priartėdama prie tos aksominė juodumos.
-Žinot, požemiai mane taip traukia vien dėl to, kad juose retai kas lankosi. Ne šiuose, kur vis zuja Klastuoliai, o tuose tikruosiuose, sklidinuose tamsos, paslapčių ir siaubingai aidinčių žingsnių.
Margo žengtelėjo atgal prie Adiros. Nepastebimai ir švelniai truktelėjo ją už rankovės tarsi nebyliai kviesdama pagaliau baigti klasės susitikimą ir eiti.
Šiaip taip, nežymiai paraginusi draugę Varniukė truktelėjo pečiais ir ėmė žingsniuoti link dulkėtų laiptų.
Merginos aulinukų trepsėjimas į šaltas, akmenines grindis sklido į visas puses. Pasiekęs sienas atšokdavo nuo jų ir aidėdamas nusirisdavo gilyn į koridorių.
Po kelių aido vilnių, prie Mar batų trepsėjimo prisidėjo dar viena pora apavo, kaip mažoji burtininkė nujautė, tikriausiai jos draugės Adiros.
-
-O manęs šie požemiai nelabai domina, bet kodėl gi nepasižvalgius,-gūžtelėjo ji apsimesdama, kad čia - visiškai nebaisu.
Margo grįžo atgal prie Adiros ir nesmarkiai truktelėjo jai už rankovės. Mergaitė suprato, kad draugė nori kuo greičiau eiti į tą tamsą, o gal kaip tik grįžti į bendrąjį kambarį.
Tada draugė netikėtai nuėjo prie senų laiptų.
-Gerai, mes jau einame ko nors paieškoti. Girdėjau čia yra kažkoks sandėliukas,-Adira pasakė klastuolėms ir žengė prie Margo. Jos batai skambėjo kiekvieną kartą ji lipo ant kito laipto, nors jie ir buvo iš cemento. „Įkyrūs laiptai..“ pagalvojo ir vos nesusijuokė. Negi ji peikė laiptus? Adira buvo prastos nuotaikos, todėl tikėjosi ją pagerinti eidama į kažkokią nematytą vietą, kuri ir buvo būtent čia.
Varnanagė dar kartelį pažiūrėjo į kitas dvi mergaites visiškai įsitikinusi, kad jas dar pamatys šiandien. „Nors požemiai didžiuliai ir painūs, mes susitiksime. O gal jos eis kartu?“
-
Kol Arethos veide dar buvo tikra, nuoširdi šypsena ir galvelėje balselis nesuokė piktų minčių, ji pasisuko į Adirą ir apdovanojo ją ja. Buvo galima puikiai suprasti, jog nė viena iš varniukių dar neklaidžiojo taip tamsiai pagarsėjusiais požemiais. Oho, kokia atrakcija
Klastuolė, kaip jai ir priklauso, buvo ištyrinėjusi didžiąją dalį požemių, nes laisvo laiko jai nestigo, ypač naktimis. O tokioje vietoje retai kas ir bardavo užtikus beklaidžiojant.
-Nieko gero nusileidę tais laiptais nerasit,-šūktelėjo ji mergaitėms, spėjusioms nutolti ligi kito šio aukšto galo. Rimtai? mintyse savęs paklausė Aretė, kai nei viena iš mergaičių nesivargino atsakyti.
-Eime?-ragindama Dominique eiti kartu šyptelėjo.
Atmosferoje nebuvo labai maloni, nes niekas tikrai neprašė jų eiti kartu. Koks skirtumas užsimetusi gaubtuvą (just in case) vienuolikmetė sparčiai nulėkė paskui Adirą ir Margo kartu jas ir aplenkdama.
-Esat girdėję apie paslapčių kambary? Ar jis taip pat jaudina kaip ir paslaptingasis sandėliukas?-rimtu balsu suokė Aretha, o iš kart po to sekė ir jos krizenimas
-Drebėkite!-sušuko kažin kur tamsoje sugrabaliodama seną it Hogvartso pilis rankeną ir atvėrė šalto, pelėsiais dvelkiančio sandeliuko duris.
-
Dominique smalsiai apsižvalgė su nemažėjančia šypsena ir stebėjo, kaip dvi Varniukės nueina. Visgi ji galvojo, eiti su jomis, ar likti čia. Na, galbūt ir būtų buvę saugiau šlaistytis gyvenamoje pilies dalyje, bet, ak, Dominque juk nori pritapti prie čia esančių anglų! Ir jai, prancūzaitei, neliko nieko kito, kaip tik atsargiai žengti paskui Aretha - o toji kraupioji mergaičiukė, rodos, taipogi nusprendė sekti Varno Nago moksleives. Klastuoliukė tipeno mažutėmis kojytėmis gale trumpo karavano, kurį sudarė šios mergaitės.
- Sandėliukas negali būti vien tik sandėliukas! Paminėsite mano žodžius, - palinksėjo galvele Dominique ir išsikvietė švieselę lazdelės pagalba. Apšvietusi sandėliuko vidų Klastuolė iš pradžių atrodė keistai šniukštinėdama toje vietoje, bet kas gi žino, ką čia gali rasti? Mergytė staiga pastebėjo rausvas dėmelės ant grindų. Kraujas! Ne rudas, o rausvas! Šviežias... labai negerai, labai labai negerai, palingavo galva ji ir atsargiai nukėlė kelias šluotas nuo sienos. Paspoksojusi keletą akimirkų į plytų sieną Klastūnų mergaičiukė taukštelėjo lazdele per vieną puse tono besiskiriančią plytą ir ši bumbtelėjusi nukrito ant žemės ir atvėrė požemiais ir duslia baime atsiduodantį tunelį.
- O ką aš sakiau? - suulbėjo Dominique. Ji žengtelėjo į vidų ir išvydo kruvinų pėdų ir rankų žymes ant sienų ir grindų. Grįžtelėjusi atgalios sulaukė kitų trijų ir šįkart būdama vedle nutipeno į priekį.
-
-Uuu... Sandėliukas... - kraupiai sušvokštė, demonstratyviai pamakalavo pirštais ir nusijuokė, o garsas atsimušęs nuo šaltų požemių sienų dar kelis syk nuaidėjo.
Nors tamsą sklaidė ne vienos lazdelės šviesa, ši buvo per tiršta, kad visiškai pasitrauktų.
Varna perkreipė galvą atgal ir nužvelgė piktokai susikaupusią draugę. Pernelyg neimdama širdin, kad neapsikvailintų, nenusiverstų nuo laiptų, nesusižeistų ir nė nepradėjusi pabaigtų šią išeigą vienuolikmetė nukreipė akis į prieblandoje skęstančius laiptus. Laiptelis, du peršokti laipteliai, sutrupėjusi plytelė vos nepriplojusi merginos prie grindų, dar pora peršoktų laiptelių ir dar viena klastinga, klibanti plytelė, dar viena tamsi pakopa... Ir štai Margo rankų, veido ir kaklo odą persmelkė, nepasakytum, kad nemaloni, tikroji tikrųjų požemių vėsa.
Pirmakursė užsimerkė ir įkvėpė dulkėto ir drėgno požemio kvapo. Na štai ir aš! - mintyse pranešė rūsio tamsai ir žengtelėjo juodesniu negu anas koridoriumi.
Mergina taip ir būtų nužingsniavusi gilyn, bet prieš pat nosį iššoko viena iš Klastuolių ir užsiminė apie Paslapčių kambarį.
-Aha, girdėjau apie jį. Ir sandėliukas manęs nejaudina, bet juk reikia nuo ko nors pradėti. - sulaikydama šiokią tokią pašaipą viduje, šyptelėjo.
Varnanagė ramiai žingsniavo paskui Arethą. Eh, vėliau aplenksiu. Netrukus trekštelėjo aprūdijusi rankena, o prieš ketvertą pirmakursių, visu savo grožiu atsivėrė sandėliukas prikimštas šluotų. Taiip... Aš jau drebu... - viduje nusiviepė, meistriškai to neparodydama.
Ir apskritai Margo Diuken buvo labai dviprasmiška asmenybė. JI buvo draugiška, bet kartu ir nestokojo sarkazmo. Šiaip buvo pavyzdinga mokinė (nevėluodavo ir panašiai), bet kartu ir savo noru įsiveldavo ten kur nederėtų.
-Štai kur mąstymas! - su lašeliu džiugesio tarė ir mostelėjo Domonique pusėn, nors ši tikriausiai nė nepastebėjo.
Varniukė stebėjo kaip kita Klastuolė trauko plytas.
-O! Kraujas! Šis sandėliukas man jau patinka. - pareiškė, pabrėždama žodį "jau".
Margo keletą minučių žingsniavo paskui mielumo įsikūnijimą. (Jau spėjo sugalvoti šiokią tokią pravardę.)
Mergaitė nebuvo tinkamas pretendentas "Pasaulio kantrybės" konkursui laimėti, tad nesimėgavo eidama ne pirma. Juk kai eini pirma gali eiti savu greičiu, o kiti tik taikosi prie tavęs.
-Ar nesupyksi jeigu tave aplenksiu? Tik neįsižeisk, aš TIESIOG mėgstu eiti pirma... - pasiteiravo mergaičiukės imdama eiti įprastiniu savo greičiu ir prisitaikydama, kad bent jau eitų greta jos.
-
Aretha vis dar stovėjo laikydama praviras sandėliuko duris, laukdama kol visos mergaitės sueis vidun. Koks dar kraujas nusistebėjo Dar prieš kelias dienas ten tik buvo pilna senų šluotų
-Lumos,- sušnažbdėjo ji išsitraukusi lazdelę ir iš jos kaip mat pasirodė šviesos rutulys, savo spinduliais nušviesdamas dabar jau ne tokį tamsų sandeliuką, nes kitos pirmakursės taip pat švietė savomis burtų lazdelėmis.
-Bulshit,-suraukė nosytę klastuolė,-iš kur požemiuose kraujas? Ir dar sandėliuke? Kas gali būti toks kvailas ir kažką žudyti ar kankinti pilyje?-sarkastiškai nusijuokdama pastrūkčiojo pečiais.
Mergaitė pasitaisė savo gobtuvą, nes šis jau baigė užkristi jai ant akių, neleisdamas gerai matyti. Wow, ot tai didelis skirtumas kas eis pirma mintyse suokė. Aretė pasilenkė į dešinę, žvilgtelėdama iš už mergaičių į tą paslaptingą tunelį, kurį atrado kita klastuolė. Ten tikrai kaip nekeista buvo daug įvairių kraujo paliktų pėdsakų, tiek ant žemės, ir sienų. Kažkur matytas braižas...
-Tiksliai!-suriko mergaičiukė,- tai visai ne kraujas. Tai tik vieno iš Hogvartso vaiduoklių pokštas,-mosuodama rankomis kalbėjo.
Ne vieną naktį ji klaidžiojo požemiais ar tiesiog koridoriais ir tikrai ne vieną kartą matė panašius reiškinius. Pirmąjį kartą ji nejuokais išsigando ir jau buvo belekianti kažko kviesti į pagalbą, kai iš sienos išniro suplyšusiais skarmalais pasidabinęs vaiduoklis. Ir dabar Dominique lendant į tunelį pasigirdo juokas, o Aretha nusijuokė iš mielos mergaitės reakcijos. Iš vienos iš sienų, į kurias buvo atremta daug įvairių šluotų išniro vaiduoklis.
-
Adira ėjo prieš paskutinė, už jos žygiavo mažiausioji mergaitė. Ji lietė plytas ir viena nukrito, kas privertė Adirą šoktelėti:
-Prašau, nieko nelieskite.
Dabar jai jau buvo baisu, ji norėjo grįžti prie židinio. Kitos draugės, rodos, visai domėjosi šiais įdomiais požemiais ir toliau ėjo.
Mergaitės lazdelė užgeso, bet ji, apimta blogos nuojautos, net pamiršo vėl ištarti burtažodį. Tada Adira su kitomis draugėmis nuėjo į tą sandėliuką, apie kurį buvo girdėjusi. Varnanagė pastebėjo, kaip Aretha stebi sandėliuką.
-Kokie dar vaiduokliai? Turi omeny tokius, kokie ir didžiojoje salėje skraido?-dabar pati Adira pamatė prie šluotų tūnantį vaiduoklį. Ji nuėjo prie Margo, lyg ši sugebėtų išvaryti baimės jausmą iš Adiros kūno. Vis dėlto mergaitė jautėsi saugiau stovėdama prie Margo, bet pati nesuprato kodėl. Galbūt todėl, jog draugė puikiai mokėsi ir (tikriausiai) žinojo daug burtažodžių.
Rudaplaukė apsidairė ir išgirdo kažkokį keistą balsą. Bet baisiausia buvo tai, jog balsas skambėjo pačiame sandėliuke. Kažkur visai netoli, už kelių metrų nuo pirmakursių.
-Ar girdėjote tai?-sušnibždėjo Adira jau visai rimtai galvodama apie pasišalinimą iš čia.
-
Dominique žengė kelis tvirtus žingsnius priekin ir gūžtelėjo pečiais, atseit nėra jokio skirtumo, kas eis priekyje, nors pati Dominique mėgo matyti ir žiūrėtio, kai niekas neužstoja. Bet, tiesa, ji galės eiti šiek tiek labiau šone ir viską matys. Ak, ji ir į kokią skylę pirma neįkris! Mergaitė nusišypsojo ir leido žingsniuoti Margo priekyje jos.
- Ak, vaiduoklis, bet... eh, tikėjausi kažko smagesnio nei tik fantome... ak, gaila, išties, - murmėjo klastūnė, bet visgi nutipeno pirmyn. - Na, nežinau kaip jūs, panneaux, bet aš visai norėčiau sužinoti, kur nuveda ši vieta, išties.
Mergytė gūžtelėjo pečiais ir mažais žingsniukais nutipeno tolyn, kai atsiliepė balsas jai už nugaros. Ji pakraipė galvelę ir grįžtelėjo atgal.
- Girdėjau, hm... kas nors eina su manimi? - meiliai nusišypsojo Dominique ir sulaukusi keletos palydovių apsišviesdama lazdele nukurnėjo tamsia vieta.
(Ak, jau tikėjausi mistinio trilerio su krauju ir aukomis, bet galime ir ramiau...)
-
((Adira, mes jau tunelyje :'D )) ((Mes jau tunelyje! :D ))
-Man vienai neberūpi šluotos?
Mergaitė atsitūpė ir perbraukė per vieną iš ant akmeninių grindų raudonuojančių dėmelių.
-Bet čia tikras kraujas... - konstatavo faktą. -Iš kur vaiduoklis galėjo gauti kraujo? Geriausia jo naudojama priemonė buvo braškių džemas ir vyšnių želė, o čia nėra jokio kvapo. Čia tikrai kraujas. - pranešė atsitiesdama ir patrindama pirštą į pirštą ir taip atsikratydama kraujo.
Slaptojo koridoriaus gale kažkas sušnypštė ir suaimanavo. Taip piktai, bet skausmingai. Tarsi norėjo kažką padaryti, bet susižeidė ir sugadino savo galimybę.
Pagauta smalsumo, lyg užhipnotizuota ir pamiršusi drauges, bei pažįstamą Varnanagė žengė kelis žingsnius ten iš kur sklido aimana. Atsitokėjusi atsisuko į trejetą.
-Einam? Nagi einam. - suzyzė. -Gal jam reikia pagalbos? Negalim palikti jo mirti. Einamm... - dar numykė ir žengtelėjo atgal prie mergaičių tarsi nujausdama, kad jos nelabai noriai ten eis.
((Čia aš viena trokštu kriminalų?))
-
Dominique net pašoko į orą ir taipogi palietė pirštukais raudonas dėmes. Susiraukusi (ši veido išraiška atrodė dar mieliau, nei įprastinė jos šypsena) nutipeno pirmyn, lazdele apšviesdama grindis. Vienoje vietoje išryškėjo žymės, lyg kažkas būtų tempęs auką pirmyn. Kruviną auką. Dominique išsižiojo ir dirstelėjo į tą pusę, iš kurios atsklido garsas.
- Manau, verta patikrinti, - pritylino balsą mažylė. Ak, visgi gali būti tikrai negerai, jei jos dabar rėkaus, argi ne? Pakreipusi galvytę ji žengtelėjo priekin ir sulaukusi palaikymo iš Margo šiek tiek paėjo pirmyn, kai koja slystelėjo ant kažko. Kas gi čia galėtų būti?.. sutriko Dominique ir apšvietė lazdele šaltinį. Dusliai cyptelėjusi ji atšoko šalin. Tai buvo ranka, tikrų tikriausiai lavono ranka. Iki alkūnės. Kraujuojanti.
((Atleiskit už ne eiliškumą, tiesiog man būtinai reikėjo parašyti šitą postą!)) ((Ne, ne tu viena, aš taipogi noriu kriminalų!))
-
Aretha tiesiogine ta žodžio prasme klausėsi mergaičių kalbų ir stebėjo jas su pajuokiamu šypsniu. Apgailėtina. Visa šita situacija yra apgailėtina. Ji tik gūžtelėjo pečiais vaiduoklio pusėn, kuris dėl jai nesuprantamų priežasčių visai negavo jokio reikiamo dėmesio iš kitų pirmakursių. Išklausiusi Margo teorijos dėl tikro kraujo, ji jau žiojosi klausti vaiduoklio kas per velniava čia vyksta - juk jis tikrai turėtų žinoti, bet šis kaip matant dingo atgal, iš kur ir atėjo. Prakeikimas, jis garantuotai kažką žino
Vienuolikmetei tiesiog virė kraujas iš smalsumo ir ji jau buvo belendanti į tą paslaptingą tunelį, iš kurio sklido tie keisti garsai, o dar dabar ir mielos mergaitės Dominique sucypimas. Ką po velniais aš čia darau susimąstė. Atsistodama atgal ant kojų, prie tunelio angos, ji kelias akimirkas galvojo ar vis dėl to verta tai daryti. Mergaitė buvo pakankamai protinga ir nesiruošė šokti vilkui į nąsrus. Kraujas, o tuo labiau šviežias tikrai nežadėjo nieko gero. Geriau jau prisivirs košės jos, o ne aš
Pasitaisiusi savo apsiaustą, klastuolė tyliai pasišalino iš sandeliuko, palikdama tris Hogvartso mokines vienas, ir nužingsniavo bendrojo kambario link.
-
-Kokios šluotos?-Adira nieko nesuprato. Margo keistai lietė plytas, ant kurių buvo kraujas. Varnanagė to padaryti neišdrįso.
„Apie ką čia ta Margo kalba?“ savęs paklausė ir žvilgtelėjo į Dominique, lyg ta galėtų suprasti mintis ir atsakyti.
Staiga Adira išgirdo šiurpią aimaną. Priminė sužeistą žmogų. Arba ne žmogų. Dar pastebėjo ant žemės žymes, į kurias mažoji atidžiai žiūrėjo. „Žmogus. Kažkas tempė žmogų“
Kai abi draugės sutiko eiti, Margo žengtelėjo pirmyn lyg neišlaukdama. „Negi joms tai taip įdomu?“ Adira nesuprato. Jos širdis trankėsi taip greitai, lyg tuoj iššoks. Ji jautėsi tokia bailė.
Bet, Dominique irgi žengus prie Margo, pirmakursė tris sekundes pagalvojusi taip pat žengė pirmyn ir ištarė Lumos prisimindama, kad jos lazdelė jau kurį laiką nebešviečia.
Tada Adira prisiminė Arethą. „Kur ji, po velnių?“
-O kur Aretha?-Adirą labiau domino jos naujosios draugės keistas pasišalinimas, nei ta aimana koridoriaus gale.
-
-Šluotos su kuriomis valomos grindys ir kurių buvo prikimštas anas sandėliukas pro kurį įėjome. - minutei sustojo ir atsisuko į Adirą.
Margo dar minutę neatsisuko, tarsi bandydama kiaurai permatyti draugę. Kas žino, gal ją pykina nuo kraujo, o gal jai klaustrofobija, juk negali neatsižvelgt į kitų bėdas. Bet nepastebėjusi nei pernelyg išbalusio veido, šalto prakaito ar sunkaus kvėpavimo, kas parodytų apie esamą fobiją, atsisuko žengdama dar vieną žingsnelį priekin. Ir vos tik Varnos žvilgsnis nusileido ten kur žvelgė Dominique mergina atšoko atgal ir visa laimė, kad koridoriaus siena niekur nepradingo ar nepasislinko ir sugavo Margo, mat kitaip ši būtų skaudžiai prisiplojusi. Vienuolikmetė nebijojo kraujo, tad šokas pamačius ranką neturinčią jokio aiškaus savininko, jokio aiškaus kūno, nuslinko šalčio ir karščio banga ir pasiekusi kerzais apautas pėdas išsisklaidė.
-Gal ji prisiminė turinti namų darbų. Gal ją pykina nuo kraujo. Gal jai klaustrofobija. O gal pirmiau už mus pamatė ranką. Aš jos nekaltinu. - tarė lėtai nutipendama iki nuplėštos galūnės ir bato nosimi pastumdama šią arčiau sienos, kad netrukdytų praeiti.
[[Užsimaniau parodyt drabužius :D Apsiaustas/megztinis - http://i.imgur.com/boCljjC.jpg, džinsai - http://i.imgur.com/cbQhWfo.jpg?1, marškiniai - http://i.imgur.com/bfFFSes.jpg?1, batai - http://einam.lt/img/modules/j/1300699356_26312.jpg ]]
-
Dominique kelias akimirkas visiškai be žado spoksojo į ranką, gulinčią tiesiog ant kelio. Ji buvo... šlykšti, kokti, pasibjaurėtina, su išdarkyta sujungiamąja puse, visa kruvina ir balta kaip lavono... ne, melsva, lyg zombio ar kokio baltojo klajūno iš žiobariško serialo ,,Game of Thrones". Klastuolę šiek tiek pykino nuo vaizdo, bet ji negalėjo prisiversti nusigręžti, šis vaizdas ją užbūrė, įtraukė... ak, ir kurgi jos įsivėlė šią tamsią naktį! Ir kodėl gi anoji Klastuolė patraukė savais keliais? Negi ji nėra tokia drąsi, kaip mažylė Dominique? Jai tai pasirodė labai keista.
- Einame toliau, ar ne? Reikia išsiaiškinti tai... galbūt toliau rasime daugiau galūnių, arba pačią auką, - nurijo geležies skonio gumulą gerklėje Dominique ir apėjusi kraujo balą ir peršokusi siauriausią jos vietą nutipeno tolyn tikėdamasi, kad šalia visgi kažkas eis. Ji nenorėjo eiti gale, bet po rankos nejautė didžiulio noro keliauti ir priekyje... žinote, kaip būna. Kraupu tiesiog.
-
Adira su siaubu pažiūrėjo į tą ranką. „Įdomu, kodėl Dominique taip ją stebėjo?“ Varnanagei ta dalis pasirodė labai bjauriai, ji negalėjo į ją taip ilgai žiūrėti.
-Tai kas dabar? Einame gelbėti to žmogaus arba gyvulio, kuris skleidžia keistus garsus?-Adira nesuvokė, kodėl tokie dalykai taip domino Margo. Dievaži, ji dabar labiau norėtų pabėgioti kokiame miške su vilkais! Bet draugės palikti irgi neturėjo noro, juk jos susitarė ateiti į požemius. „Nepasirodyk kaip skysta būtybė, Adira. Tik ne dabar“ priminė sau ir toliau ėjo šalia klastuolės.
-Galbūt Arethai pasidarė baisu?-pirmakursė vis dar jautė keistą kvapą. Tikriausiai nuo tos negyvos rankos. „Tai štai kaip smirda mirtis...įdomu“.
-
Įstengusi nesusitepti batų ir pastumti šaltą, bekūnę ranką iš kelio Margo žengė atgal iš kraujo klano. Nubraukusi raudoną, kokčiai lipnų glitėsį nuo grubių, juodų batų padų į grindis dirstelėjo į Adirą.
-Galbūt. - patraukė pečiais. -Ir bent jau aš manau, kad reikėtų jam padėti. - ir peršoko per jau parudavusią ir pradėjusią sunktis į grindų akmenis balą, taip atsidurdama prie Domi.
Žvelgdama į kitą šito šlykštaus skysčio, kuris dvokė tikrai ne kaip kraujas (tikriausiai prie to prisidėjo nevėdinami požemių koridoriai), tvenkinio pusę akimis pakvietė draugę pasekti jų pavyzdžiu ir geriau patirti nuotykį kartu negu vien tik trūnyti pamokose.
Toliau slenkant koridoriumi ant grindų matėsi kraujo dėmės, savo forma primenančios gyvulio kanopas. Ant sienų matėsi nagų žymės. Vienos buvo tokios, lyg akmenys būtų draskyti iš pykčio, o kitos tarsi kažkas būtų tįstas ir įsikibdamas į sieną bandė išsigelbėti.
-Čia kažkas vyko. - sumurmėjo ir nepastebimai pašoko, kai mergaitės ranka, prisilietusi prie sienos, pajuto kažką, kas priminė kailį. Akims nusekus ranką, Varnos pasaulis išvydo rusvus šerius. -Pažiūrėkit. Man atrodo čia buvo padaras, ne žmogus.
-
Dominique vos šyptelėjo, kai šalimais atsirado Margo. Jeigu ne ji, mergaitė tikriausiai būtų bandžiusi šokti atgal pas jas ir būtų įkritusi į balą, nes nuo tokio vaizdo ir kvapo sukosi galva, arba tiesiog nualptų ir papildytų organų atsargas požemiuose. Sekdama Margo judesius mažylė pasilenkė prie žemės ir su lazdele ieškojo kažkokių kitokių įrodymų, kad čia tikrai buvo ne žmogus. Klastuolė pastebėjo akmenukų krūvas ir akys užkibo ant skylės grindyse, pilnos kraujo. Sučiaupusi iš pasibjaurėjimo drebančias lūpas pirmakursė burtų pagalba išvalė kraują ir pastebėjo, kad toji skylė yra panašios į kanopą formos.
- Taip, tikrai ne žmogus. Pažiūrėkit, skylė šviesa, dar matosi balsvas akmens vidurys skylėje, kraujas taip pat šviežias... pagal viską atrodo, kad poros valandų, čia kažkas neseniai įvyko... kažkas baisaus... manau, einame toliau, tik atsargiau ir tyliau, - paskutinius žodžius ji sušnibždėjo ir perlipusi kanopos formos balą ir apžiūrėjusi rudus šerius nutipeno pirmyn su draugėmis.
-
Adira atsargiai stebėjo įsijautusias drauges, matėsi, kad joms patinka čia viską tyrinėti.
-Ir iš kur tu, mažyle, turi tiek drąsos?-išgirdusi Dominique žodžius, nustebo pirmakursė. Juk ji - tokia maža ir miela! „Tai keista... man čia viskas keista“
Mergaitė žiūrėjo į kanopą ant plytelės, paskui į nagų žymes, kurias parodė Margo. Adira pirmą kartą jautėsi taip nesaugiai ir nesmagiai, ji norėjo žemę prasmegti.
Bandydama ignoruoti savo baimės jausmą, rudaplaukė galvojo apie senus draugus, žiobarų mokyklą, mamos blynus, pelėdyną ir visus kitus mielus daiktus. „Noriu eiti į pelėdyną. Arba ne, prie tiltelio. Kur paukščiai čiulba sava kalba“ Šitaip galvojant Adirai pavyko vėl pasijusti linksmai.
-
-Kiek daug padarų turi kanopas. - atsiduso. -Kentaurai, satyrai, vienaragiai, hipogrifai, testraliai, bet nei vienas iš jų neturi tokių šerių. O tuo labiau tokių nagų.
Varna toliau slinko pasieniu. Kažkur tamsoje kažkas vėl suaimanavo.
-Vargšas padaras bandė iš čia pasprukti, bet magija tempė jį atgal. Jam nukrito ((NUKRITO)) ranka, o jis dabar guli kraujo klane ir aimanuoja, nors žino, kad niekas negali jo išgirsti. - svajingai sušnibždėjo. -Bet štai ateisim mes ir jeigu tik jis bus geranoriškas, išgelbėsim. - tyliai sukikeno.
Ant grindų raudonavo dar viena kita kanopos formos žymė. Koridoriuje aidėjo trijų mergaičių batų kaukšėjimas ir tarp jų įsiterpiantys, skausmo sklidini atodūsiai. Ta būtybė kankinosi. Ir kuo artyn garso šaltinio ėjo Margo, tuo labiau jai rodėsi, kad ten dūsauja tikrai ne žmogus.
-
Dominique akinamai nusišypsojo Adirai (ak, kaipgi ši mergaitė nepavargsta skleisti pozityvumo net tokiomis situacijomis buvo mįslė kiekvienam!)
- Kaip ten sako žiobarai... nespręsk apie knygų iš viršelio, - nusišypsojo ji Varniukei miela šypsena. - Man įdomu. Smalsumas kaip varikliukas, reikia tik jam atsiduoti.
Atsiliepė mažylė ir nutipeno pirmyn kartu su Margo. Jai buvo be galo įdomu, ką pamatys, o kraujo balas ir įvairūs ženklai, kad kažkas čia vyko tik ryškėjo. Jau ir taip buvo visiškai aišku, kad tai, ką ras mergaitės nebus kažkas gražaus arba mielo ir Dominique psichologiškai ruošėsi vaizdui. Neilgai truko nueiti dar už kampo, dar ir... Klastuolę rimtai labai supykino, jai norėjosi dabar pat suklupti ir nualpti, bent apsivemti. Daugybė kraujo ir... nugarą į juos atsukęs milžiniškas žvėris, po kuriuo plėtėsi kraujo bala.
-
Adira ėjo paskutinė, kol Margo ir Dominique tipeno šalia viena kitos. Ji jautėsi kiek nepritampanti. Ir nesugebėjo nusišypsoti atgal mažylei, buvo per daug baisu.
Pirmakursė pasuko už kampo su jomis ir išvydo kraupų vaizdą. Margo išvardinus visus pavadinimus, Adira suprato, kad nežino nei vieno išvaizdos. Niekada nesidomėjo magiškais gyvūnais.
Adira tegalėjo matyti nugarą, bet tai ją tenkino. Veido pamatyti net nebuvo noro. „O dabar tikriausiai Dominique atsuks jo veidą ir mums parodys jį“ Tai vos neprivertė Adiros nusijuokti. „Būčiau nenustebus“
Mergaitė atsitūpė ir palietė kraują, nutekėjusį kokį metrą nuo pačio gyvūno. Jis buvo raudonesnis nei bet kokio gyvio. Kraujas atrodė šviežias, bet buvo beveik rudas, todėl ji pirštą ištiesė arčiau mergaičių ir parodė:
-Matote, kraujas beveik rudas. Kas čia per gyvūnas?
Kažkodėl Adira atsisuko į Margo, ji beveik viską žinojo ir mokėjo, mergaitei ne kartą teko įsitikinti.
Baigęs mokyklą, Tomas Ridlis įsidarbino Bordžino ir Berkso krautuvėlėje.
-
Pusė padaro kūno skendėjo šešėlyje. Mergaičių akims buvo pasiekiama tik dalis plačios, gauruotos nugaros, kurią įstrižai kirto tamsa.
-Nė neįsivaizduoju. - tyliai šnipštelėjo. -Tyliai. Traukiamės. Atgal. - sukomandavo ir atatupsta žengė atgal už kampo. Sutvėrimas stipriai iškvėpė. Nuo lubų nukrito vandens lašas. Šiam pasiekus požemio grindis, koridorius nuaidėjo dešimt kartų garsiau negu įprastam lašeliui išsitėškus įprastoje vietoje.
-Kur jūs? - sugargaliavo padaras. Rūsio sienos išskleidė garsą panašų į kasimą kanopa. -Išlįskit.
Varna, iki šiol lyg statula rymojusi, prisiplojusi prie sienos, atsisuko į šaltas, drėgmės pritvinkusias plytas veidu. Sukryžiavo pirštus, kad būtybė nesuprastų kur slepiasi balso šeimininkė, kita ranka prisidengdama lūpas.
-Išlįsiu, jeigu tik pažadėsi mūsų neskriausti, nežudyti, nevalgyti, nesivyti ir nesuknežinti mums kaulų ar organų. Jeigu prisieksi, kad nekelsi mums jokio pavojaus - išlysime. - prislopintu balsu išdėstė sąlygas ir merginos laimei, pati nepatikėjo, kad tai jos balsas, sklindantis iš būtent jos užimtos rūsio vietos. Balsas sklido iš kažkur kitur, nors kartu galėjai pasakyti, lyg iš niekur.
-
((Matau Dominique atsijungusi ilgą laiką, tai parašysiu aš, gal nieko tokio :D))
Margo paliepus pasitraukti toliau, Adira iš karto atsistojo ir nusivalė kraujuotą pirštą į savo tamsų sijoną. Keista, bet tai nepasirodė labai šlykštu. Gal todėl, kad jos teta dirbo ligoninėje ir jai ne kartą teko ten kartu būti.
Rudaplaukė išgirdo lašelio garsą ir labai nustebo. Jau norėjo apsikabinti Margo, bet suprato, kad tai atrodytų labai juokingai. „Nors gal ir nelabai juokinga, tokioje situacijoje“ pagalvojo, bet vis dėlto neišdrįso to padaryti.
Išgirdus kažkokio padaro balsą, Adirą išpylė prakaitas ir ji visa išraudonavo. Vienintelis geras dalykas, apie kurį galėjo pagalvoti, buvo bėgimas iš šių tamsių požemių, bet kelio atgal ji nebūtų prisiminusi. Juk čia taip painu.
Margo prisispaudus prie sienos, Adira nelabai nustebo, bet to paties padaryti nesugebėjo, todėl tyliai prilaikė kvėpavimą ir užsimerkė, lyg tai padėtų pasislėpti. Draugei prasitarus, ji keistai nudžiugo. „Bent man nereikės kalbėti su kažkokiu gyvūnu“
-
((Jūs irgi galit rašyt už Minotaurą))
-Ah, gerrai. - nepatenkintas sugargaliovo padaras ir sunkiai atsiduso.
-Tikriausiai labas? - švelniai, kad neužgautų ar nesupykdytų sutvėrimo tarė išlįsdama iš šešėlio.
Dabar padaras jau stovėjo atsisukęs. Ant šaltų požemių plytelių stūksojo dvi nenormaliai švarios kanopos, nes paprastai kanopos tiesiog nebūna švarios. Prie aukščiau jų stūksojo tamsiais gaurais apaugęs kūnas. Sutvėrimas buvo aukštas, plačiais pečiais ir prieš pirmakurses atrodė tarsi mūras. Veidas buvo primišęs žmogaus ir jaučio bruožų, o galvą puošė milžiniški, su lig puse pečių, į šonus styrantys raityti ragai. Viena ranka gniaužė gigantišką kirvį, o kitos nė nebuvo. Tikriausiai ten buvo jo ranka... Visas apsikaustęs juodesniais negu kailis šarvais, jis tarsi kalnas stūksojo priešakyje, nesuprasi ar iš pykčio ar iš skausmo kietai sukandęs dantis.
-Tu tikriausiai Minotauras? - pasmalsavo, išvaikiusi mintis apie tai, kad iš bado pats sau nusigraužęs ranką padaras pasigardžiuodamas sutriauškintų jauną burtininkę. -Ir kas atsitiko tavo rankai?
-
Išlindus padarui, Adira stovėjo kaip akmuo. Labiau gal kaip mažytis akmuo, nes nebuvo tvirta (bent jau ne šiuo metu). Gyvūnas buvo labai panašus į žmogų, tik labiau plaukuotas. „Šlykštu“
Adirai tikriausiai pasirodė, bet kelioms sekundėms padaro veidas pasirodė susirūpinęs ir drovus, lyg bijotų žmonių. „Gal žmonių jis net nematęs?“ pagalvojusi iš karto paneigė šį klausimą - juk matė (tikriausiai) žmogaus ranką!
Jeigu būtų buvusi didžiojoje salėje, Adira nusišaipytų iš tokio Margo pasakymo (dar niekad negirdėjo tokio jos švelnaus balso), bet viskas dabar buvo labai rimta. Net klounas nebūtų prajuokinęs Adiros.
-O kalbant be rankos, kas tau atsitiko?-tamsiaplaukė pati nustebo išgirdusi kiek nedraugišką balsą iš savo lūpų.
Dabar padaro (iš Margo sprendžiant - minotauro - Adira tikrai tikėjo, kad tai minotauras, juk Margo viską žino) veidas pakito į piktesnį. Jau norėjo atsakyti: "Neturiu omeny, kad tau kažkas blogai", bet nutylėjo. Nerizikavo savo gyvybe.
Adira kuo toliau tuo labiau nepastebimai artėjo link draugės.
-
Margo jautė vis artėjančią Adirą ir tikrai nebūtų tam paprieštaravusi, bet Minotauras vėl sugargaliavo
-Galite vadinti mane Mitu. Tai vis šešėlio kaltė. Viskas yra šešėlio kaltė. Aš taip norėjau, kad žmonės vos pamatę mane nepradėtų klykti ar, kad to meto kaimiečiai nepersekiotų manęs su šakėmis ir deglais, kad išsikviečiau Šešėlį - juodąjį džiną. Tai įvyko dar prieš keletą amžių. - padaras jau graudinosi. -Nelabai seniai jis persikėlė gyventi čia, o aš jau amžių amžius esu jo vergas, nes neišgalėjau duoti jam to ką pažadėjau už pasaulio meilę. - staiga sutvėrimas sustingo, lyg sukluso.
-Kas atsitiko? - iš instinkto prislopinusi balsą paklausė Varna.
-Pasirodė, kad jis jau grįžta. Bet atrodo dar ne. - pastebėjęs įdėmius pirmakursių žvilgsnius Mitas atsikvėpė. -Bandžiau pabėgti, bet jis užkeikė išėjimą. Ranką nukrito lyg net nebūtų buvus priaugusi prie manęs. - minotauras vėl sukluso. -Negi jis tikrai grįžta? - sumurmėjo, o patalpoje pasigirdo krebždėjimas kurį girdėjo ne tik sutvėrimas.
-
Mergaitė klausėsi graudžios Mito istorijos. Ją visai sudomino. Norėjo išgirsti daugiau, bet padaras sukluso ir pradėjo klausytis. Adira suprato, jog gali tas džinas ateiti, todėl sustabdė kvėpavimą kelioms sekundėms lyg tai padėtų dar geriau išgirsti ir atpažinti garsus.
Pirmakursė žvilgčiodavo tai į Minotaurą, tai į Margo. Nesuprato, ar derėtų jai išsigąsti. „Tikriausiai ten vaikšto šiek tiek atsilikusi Dominique“ pagalvojo, bet baimė su laiku vis dygo.
-Taip, tai jis,-giliu balsu ištarė Mitas.-Girdžiu jo žingsnius.
-O ką mums daryti?-panikos apimta Adira klausė labiau ne Mito, o Margo. Lyg ši žinotų viską.
Mergaitė veidu atsisuko į draugę ir toliau tyliai keikė šią dieną.
Po kelių sekundžių pro įėjimą atėjo keistas gyvis. Adira išsižiojo.
-
Šis postas buvo ištrintas
-
Šis postas buvo ištrintas
-
Šis postas buvo ištrintas
-
Šis postas buvo ištrintas
-
Džinas tiesiog įplaukė į patalpą.
-Fūj! Kąs čią taip smirdji? - šušvokštė su pernelyg ryškiu akcentu ir pamaiviškai suraukė nosį. -Verge, kodiel mano apartamentuose taijp dvokia?! Kai tik surasiu šaltinjį paversjiu... - vis dar suraukęs savo karpa pasidabinusią, bulvę primenančią nosį ėmė krapštyti ilgą ožio barzdelę. -Vą padarysiu puf! Taijp, puf! Ir tų smiradlių nebjeliks! - jo pasišlykštėjimas virto šiokiu tokiu pykčiu. -Verge, kas pjer padarai čią stovi?! Kas juos čią įleido?! - pašoko putiti šešėlis pastebėjęs mergaites.
-Čia žiurkės... Mutavusios žiirkės... - pradėjo Mitas. -Bėkit! Bėkit! - sušnypštė pailenkęs link pirmakursių.
-Bet kas bus tau? - nesusilaikė Margo.
-Nieko man nebus. Gal, kada ir sugrįšite manęs. Aš nepražūiu. - šnibždėjo minotauras tieiai į vienuolikmečių veidus, o jo alsavimas, tiesą sakant, dvikė supuvusiomis murkomis. -Štiš! - suvaidino pabaidęs jaunąsias Varnas ir abi sutartinai spruko.
-Reiks kada nors sugrįžti jo. Bet ne šiandien. Ir ne rytoj. Negalima palikti nelaimėlių, bet tas ožiabarzdis tikriausiai lauks svečių. - nelabai aiškiai išbėrė, jau šokinėdama per du laiptelius. -Kada nors...
-
Ginta tą dieną buvo šiek tiek suirzusi. Atsibodo triukšmas, plepalai. Tad ji sumanė surasti ramią vietelę. Požemiai- kaip tik tai ko reikia. Ginta nulipo laiptai žemyn į požemius. Buvo baugoka. Ji dar nebuvo čia apsilankiusi.
-Aaaa!- suklykė Ginta Tauškalė pamačiusi greitai perbėgusią pelę.
Buvo ir vorų- Gintos nemėgstamiausių gyvių. Ji drebėjo drebėjo nuo šalčio. Štai pagaliau Ginta surado tinkamą palangę ir ant jos atsisėdo. Taip pat išsiėmė mamos dovanotą knygą "Mažosios Burtininkės". Galvojo, kad tai leis nusiraminti. Bet tikrai nebuvo malonu skaityti, kai visur spengianti tylą ir pilna vorų....
-
Liusindai ši diena tikrai nebuvo viena iš gerųjų. Ji labai norėjo pabūti viena. Visur pilna mokinių. Varno Nago pagrindiniame kambaryje irgi nenoriu būti. Gal eit į biblioteką? Ne, tikrai neesu didelė knygų gerbėja,-pagalvojo Liusinda. Staiga į galvą šovė nuostabi mintis Požemiai. Liusinda nuėjo į koledžio bendrajį kambariį ir pasiėmė savo laiškus, gautus iš draugų. Jai patiko skaityti laiškus. Ji tai parydavo gana dažnai, perskaitydavo porą sykių, nueidavo į pelėdyną ir išsiųsdavo atsakymus. Liusinda atsargiai nusileido į požemius. Jau norėjo eiti prie savo mėgstamiausios palangės kai pamatė, kad ant jos kažkas sėdi ir skaito knyga.
-Labas,- ištarė Liusinda,- mano vardas Liusinda, o koks tavo?
-
Skaitant knygą prie Gintos atėjo mergaitė ir tarė:
-Labas,- ištarė Liusinda,- mano vardas Liusinda, o koks tavo?
-Amm,Ginta. Ginta Tauškalė,-sutrikusi pasakė,-malonu susipažinti.
-Sėsk,-tarė Ginta ir pasitraukė, kad Liusinda galėtu patogiai įsitaisyti.
Puiki proga užmegzti draugystę-pamanė.
-Skaitau knygą norėjau atsiplėšti nuo triukšmo..O tu kodėl čia? Ir iš kokio tu koledžo?-Ginta stengėsi kalbėti maloniai, labai norėjo turėti draugę kuri ją suprastu,palaikytu. Kad ir ne iš Grifų Gūžtos.
-
- Malonu susipažinti,- tarė Liusinda bandydama būti mandagi,- Aš esu iš Varno Nago koledžo. Atėjau čia, nes... Žodžiu čia aš dažnai būnu. Man patinka čia sedėti ir skaityti laiškus atsiųstus draugų. Dažniausiai ateinu čia perskaitau po porą kartų iš einu į pelėdyną išsiųsti pelėdos. O tu ar turi pelėda?
Staiga Liunsinda suprato, kad Ginta pasitraukė, kad ji atsisėstu, o ji dar stovi. Šiek tiek susigėdusi Liusinda atsisėdo šalia naujosios draugės.
- Tikiuosi, kad tau nutrugdau? Beje, o iš kokio tu koledžo?
Liusinda vėl susigėdo, nes suprato, kad tubūt per daug klausinėja. Išsitraukė laiškus. Pirmiausia norėjo atidaryti voką nuo Liusindos geriausio draugo Jono. Liusinda atplėšė voką. Iš jo iškrito nuotrauka, bet Liusinda nespėjo jos pamatyti, nes ji nukrito ant žemės.
-
- Ne, netrukdai.Turiu pelėdą Sniege. Aš iš Grifų Gūžtos.-tarė Ginta,-turi daug draugų? Gal sesių ar brolių turi? Aš neturiu.Bet labai norėčiau turėti mažytę sesę..
Liusindai nukrito laiškas. Ginta jį pakėlė. Buvo parašyta- nuo Jono.
- Tavo draugas? - Ginta tikėjosi, kad Liusinda nesupyks, kad ji tiek daug klausinėja...
Tauškalė atvertė kitą puslapį knygos "Mažosios burtininkės". Buvo rašoma apie magiškus gyvūnus ir kur juos rasti. Ji mylėjo gyvūnus tačiau nebuvo nusiteikusi apie tai skaityti..
Vėl prabėgo žiurkė, bet Gintos Tauškalės tai jau nenustebino. Nors ir nemalonu kai aplink tave vaikšto žiurkės ar vorai..
-
- Na draugų neturiu labai daug, bet kelis vis dėlto turiu. Turiu mažają seserį vardu Rugilė ir vyresnį brolį vardu Matas. Ir taip Jonas yra mano draugas. Netgi vienas iš geriausių draugų,- atsakė Liusinda tikėdamasi, kad Ginta viską supras ką ji čia sučiauškėjo.
- Beja, matau, kad esi gan smalsi taigi gali klaust ko tik nori ir kiek tik nori.
Liusinda nusišypsojo. Paėmusi nuotrauką iš Gintos rankų Liusinda dar plačiau nusišypsojo ir išėmė laišką. Liusinda nustebo, kad Jonas eilinį kartą sugebėjo parašyti 8 lapų laišką. Perskaičius 1 puslapį Liusinda pažvelgė į Gintą kuri karts nuo karto dirsčiodavo į Liusindą.
- Jeigu nori dar ko nors paklausti klausk ir jeigu nori paskaityti šį laišką sakyk. Čia juk ne paslaptis,- Liusinda nusišypsojo Gintai.
-
Ginta manė, kad per daug klausinėjusi ir viską sugadinusi, bet Liusinda neprieštaravo tam.
-Ne, ačiū,-šyptelėjo Ginta,- aš jau turiu skubėti į Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką..
Į kuprinę įsidėjusi knygą ir rašiklį kryžiažodžiams spręsti ji atsisveikino su Liusinda:
-Na ačiū už pokalbį. Tikiuosi dar susitiksime.
Ginta nuėjo. Tik kai susigriebė, kad pamiršo ant palangės padėtus sausainius. Ji greit parbėgo prie palangės ir pasiėmė sausainius tuo pačiu pasiūlydama Liusindai.
-Dar kartą sudie,-nusijuokusi tarė ir nuėjo.
Eidama sutiko keletą žiurkių ir vorų. Na to ir reikėjo tikėtis einant į požymius..
-
Liusinda atsisveikino su Ginta. Įdėjo į voką nuotrauką ir laišką. Voką įsidėjo į kišenę. Paskaitysiu miegamajame,- pagalvojo Liusinda. Liusinda jau buvo susiruošusi eiti kai Ginta grįžo. Liusinda sausainio atsisakė ir dar kartą atsisveikino. Kai Ginta nuėjo Liusinda tai pat išėjo iš požemių. Kai Liusinda jau ėjo mokyklos koridoriais ji prisiminė kaiką užmiršusi požemiuose. Liusinda staigiai nuskubėjo į požemius, priėjo prie palangės ir paėmė mažą daiktelį. Apsižvalgė ar niekas jos nestebi. Nieko nepamačiusi Liusinda nuėjo. Eidama Liusinda ištisai žiūrėjo į tą nelabai didelį daiktelį. Tai buvo raktas. Raktas nuo jos gyvenimo ir ji nieku gyvu negalėjo leisti, kad jis pakliūtų kažkam į rankas.
-
Pirmakursė pasišlykštėdama žiūrėjo į džiną ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl čia, Hogvartse, tokie gyvena. Jeigu Adira būtų direktorė, tai panaikintų visus keistus padarus.
Išgirdusi Mito prašymą, Adira greitai apsisuko ir nubėgo kartu su Margo, o išėjusi iš koridoriaus ir toliau paėjėjusi įsitikino, kad tas džinas čia nebeateis.
-Taip, turėsime čia apsilankyti. Įdomu, ar jis turi maisto? Ar jis yra kada valgęs normalaus burtininkų maisto?-iš karto pagalvojo rudaplaukė ir toliau žingsniavo išėjimo link (dabar Adira negalėjo nuslėpti šypsenos - juk pagaliau galės grįžti į mergaičių miegamąjį).
-O kaip dėl kitos savaitės? Ar tiks? Tikriausiai Mitas neturi draugų.
Jos pasiekė išėjimą ir pagaliau atsirado pačioje pilyje, o ne požemyje. Adira buvo tikra, kad šios dienos nepamirš.
-
Švaistydamasi lazdele, Rosė stengėsi apšviesti keistą koridorių, į kurį pateko ieškodama ir nužiūrinėdama augalus. Nosį rietė pelėsio ir drėgmės kvapas. Panašus būdavo Rosės namų rusyje, bet šis kvapas rodėsi daug aitresnis, lyg tai būtų dešimtys rusių. Mūrinės sienos buvo apkerpėjusios, o pagrindą, kuriuo ji ėjo gaubė storas dulkių sluoksnis. Žengiant kiekvieną žingsnį po kojomis sugirgždėdavo smėliukas, o kartais ir žvyras. Rosės galvoje vis sukosi mintys, kur ji atsidūrė?
Drėgna, pelėsių tvaikas, mūrinės sienos... Ar tai tikrai požemiai? galvojo Rosė, skindamasi kelią pro voratinklius. Pamažu dulkės tapo žemėmis. O jose radosi keisti daigeliai. Galiausiai Rosė priėjo kelis vienos rūšies augalus toje pačioje vietoje. Tai buvo gal dvidešimties centimetrų ilgio gėlės. Beje, vietoje žiedų puikavosi ne kas kitas o svogūnai. Medinė lentelė įkalta į žemę skelbė:
Ilgoji svogūnžiedė - žiedai naudojami maistui, koteliai nudeginimo žaizdoms gydyti. Nepatariama augalų liesti burtininkams, kurie tapo Sustingdymo kerų aukomis, kadangi gali atsirasti alergija.
Nors ir Sustingdymo kerai į Rosę paleisti nebuvo, varnanagė laikėsi atokiai.
Nežinia kiek metų jie jau auga čia, galbūt metams einant šie augalai tapo nuodingi visiems burtininkams?
Varnanagė nužingsniavo žemėmis, už savęs palikdama pėdsakus. Koridoriaus gale matėsi, kad iš kažkur sklinda menkutė šviesa, naikindama visišką tamsą. Vildamasi, kad tai koridoriaus pabaiga, Rosė jau bėgte nubėgo ten. Priežastis, kodėl sklido šviesa, buvo nedidelė anga pro kurią sklido šviesa iš lauko. Tiesa, jau visai prie sienos, kur koridorius baigėsi, augo vijoklis. Platūs lapai, ant kurių krito šviesa judėjo lyg džiaugdamasi.
Na ir greitai praėjo laikas. Nusistebėjo Rosė, pro angą išlįsdama į lauką ir matydama jau kylančią saulė. Varniukėjau buvo išsigandusi, kad neberas kelio atgal į pilį, bet ji išvydo smelėtą takelį kuriuo ji ir atėjo. Nurimusi Rosė lengvais žingsniais patraukė į pilį.
-
Buvo gražus penktadienio vakaras. Liusinda nelabai norėjo džiaugtis geru, vasarišku oru tai ji nusileido į požemius. Mergaitė tikėjosi, kad bent jau ten galės ramiai pasivaikščioti. Na aišku ramiai Liusinda galėjo vaikščioti bet kur. Šį kartą pirmakursė norėjo pabūti viena, kad niekas jos neblaškytų ir neklausinėtų ar jai viskas gerai.
Požemiuose buvo tamsu. Tik kažkur toli švytėjo žibintas. Pro Liusinda prabėjo pora pelių, voras nuo lubų savo gijomis nusileido prieš pat mergaitės akis. Ji nebijojo šių gyvių, bet ir negalėtų pasakyti, kad džiaugėsi jų draugija. Liusinda gyvūnėlius apėjo nenorėdama trukdyti ar išgąsdinti. Mergaitė apsižvalgiusi nuėjo trečiuoju koridoriumi. Jo gale ji rado užgesusį žibintą.
Ar žibintai Hogvartse neturėtų degti burtų pagalba? Argi jie neturėtų degti ir niekada neuždegti?
Liusinda ilgai negalvojusi nuėjo toliau. Staiga šią kapų tylą perskrodė ūbavimas. Varniukė sustojo norėdama įsiklausyti. Po kelių akimirkų mokinė jau žinojo iš kurios pusės sklinda šis nevisų ausims mielas garsas. Liusinda ėjo garso link. Mergaitė jau galvojo, kad sužinos kodėl šis paukštis nerimsta, bet priėjo aklavietę. Tik gerai apžiūrėjusi pirmakursė suprato, kad tai didelis uolos luitas, o ne siena. Liusinda išsitraukė savo burtų lazdelę.
- Lumos,- pašnibždėjo mergaitė.
Po kelių akimirkų šviesa lazdelės gale apšvietė visą tunelį. Liusinda lazdelę nukreipė tiesiai į luitą.
Gal čia durys? Kiek keistokai atrodo, bet čia juk Hogvartsas, verta pamėginti.
-Alohomora.
Nieko neįvyko. Mergaitė dar kartą apžiūrėjo akmenį. Viršuje dešiniajame kampe tarp sienos ir luito buvo įstrigusi paukščio koja.
Panašu, kad čia pelėda.
Mergaitė dar atidžiau apžiūrėjo kojelę. Iš jos sunkėsi kraujas.
Reikia padėti šiam paukščiui. Gal pavyktų šį luitą paversti kuo nors mažesniu. Juk per transfiguracijos pamoką mokėmės. Bet bus sunku, kadangi luitas didelis. Kita vertus nieko blogo nenutiks jei pabandysiu.
Liusinda apglėbė luitą ir pagalvojo apie mažą akmenuką. Nieko neįvyko.
Pabandysiu dar kartą.
Deja mergaitei nepavyko ir šį kartą. Tiesa, Liusinda nebuvo iš tų kurie greitai nuleidžia rankas. Maždaug po dešimties minučių pastangų pirmakursei pavyko. Paukštis nukrito tiesiai mergaitei į rankas. Tai buvo balta pelėda. Liusinda iš kišenės išsitraukė binto ir apvyniojo nelaimėliui koją. Staiga paukštis išsprūdo iš rankų ir greitai nuskrido.
Manau, kad šiandien vaikščioti jau užteks.
Liusinda įsidėjo savo lazdelę atgal į kišenę ir išėjo.
-
Kai baigėsi pamokos July nuskubėjo į požemius. Jie buvo tuštut tuštutėliai, keista, bet July nemetė nei pelių, žiurkių ar vorų. Mergaitei patiko sėdėti požemiuose. Ten niekas netriukšmavo, ir šiaip nebuvo daug žmonių. Niekas negalėtų pasakyti, kad July yra rami, net ir ji pati, tačiau kartais jai patikdavo tiesiog sedėti, ir galbūt su kažkuo šnekučiuotis. Švilpiukė tikėjosi, kad čia ji ras kažką kas norės su ja susipažinti, gal net susidraugauti. Hogvartse ji neturėjo labai daug draugų, todėl mėgdavo prisiminti senus draugus Londone, bei Kalifornijoje.
Pirmakursė nuėjo prie artimiausio žibinto. Dar kartą apsidairė ir įsiklausė ar nieko nėra aplinkui ir nuėjo link išėjimo. Tada July išgirdo žingsnius, labai apsidžiaugė ir grįžo atgal prie žibinto.
-
Požemiai tikrai nebuvo Lėjos mėgstamiausia vieta pilyje .Jeigu reikėtų įvardyti šios klastuolės mėgstamiausias vietas , tai būtų ežeras , miškas ir ,žinoma , kabinetai .Požemiams čia vietos nebuvo.
Todėl mergaitė nė pati nežinojo , ką ji čia veikia.
Vis dėl to akmeniniais laiptukais nusileidusi žemyn mergaitė apsidairė ir pauodė orą
Kveptelėjo pelėsiais , todėl klastuolė suraukė nosį.
Priėjusi prie žibinto mergaitė ranka perbraukė pro dulkiną žibinto stiklą.
Palikusi žibintą ramybėje mergaitė perbraukė ranka savo neklusnius rudus plaukus.
Išgirdusi žingsnkius klastuolė atsisuko į garso pusę ir išvydo mergaitę
- Labas -pasisveikino klastuolė
Belaukdama atsakymo mergaitė grižo prie žibinto.
-
July atsisuko į nepažįstamąją ir priėjo arčiau mergaitės. Supratusi, kad ji pasisveikino tarė:
- Labas. Aš July, O koks tavo vardas? Kelintame tu kurse? Kokiame koledže? Atsiprašau, kad iš karto uždaviau daug klausimų,- July susišypsojo. Ji mėgdavo klausinėti ir kartais labai greitai kalbėdavo, todėl pirmakursė nebuvo tikra ar ji tikrai suprato visus klausimus.
- Tu turi brolių ar seserų?- Vėl paklausė Švilpiukė.- Aš turiu dvi seseris. Jos už mane daug jaunesnės.
July priėjo prie kažko primenančio suoliuką ir atsisėdo.
- Nori prisėsti?
Laukdama atsakymų pirmakursė dar geriau apžiūrėjo vietą kurioje buvo, netgi pamatė vorą, kurio labai išsigando. Iš kart po to pro jos kojas prabėjo žiurkė. Žiurkių July nebijo , taigi nekreipė į ją dėmesio.
-
Sulaukusi atsakymo mergaitė dar kartelį perbraukė ranka per žibintą ir liovėsi . Klastuolė atsisuko ir nužvelgė jai atsakiusią mergaitę
-Mano vardas Lėja , aš antrakursė . Mane įvaikino ir užaugino žiobarai .Kas mano tikrieji tėvai , nežinau.
Mergaitė nuo kaklo nusikabino medalioną ir parodė nepažįstmajai
- Šis priklausė mano tėvams
Medalionas buvo nepasikeitęs .Toks pat sidabrinis , su ant dangtelio išraižyta gyvate o viduje buvo skaisčiai žalias plokščias deimantukas su jame išgraviruota taide R
- Taip , aš mokausi klastūnyne
Klastuolė davė laiko mergaitei suprasti ir permąstyti jos žodžius
- O kuo tu vardu ? Iš kelinto kurso ?
Pamačiusi žiurkę Lėja nė kiek nekrūptelėjo .Ji nebijojo gyvūnų , bet nusijuokė , kai žiurkė ėmė šmirinėti aplink jos kojas.
-
- Aš July. Esu pirmakursė, mokausi švilpynėje. Na aš žinau kas yra mano tėvai, bet mačiau juos tik porą kartų. Gyvenu pas močiutę, o tai irgi neką geriau. Beja gražus medalionas. Aš irgi turiu kai ką kas priklausė mano tėvams. Beja o tu nori surasti tėvus ar tau ir su globėjais gerai?
Pirmakursė išsitraukė nelaba didelį peiliuką, bet tai nebuvo šveicariškas sulankstomas peiliukas. July pamotė, kad klastuolės veidas šiek tiek pasikeitė.
- Patikėk aš irgi nežinau kam jiems jo reikėjo ir kas čia per peilis, tik nematau, kad juo pjaustė salotas, bet tai vienintelis jų daiktas kuris man liko. Tiesa namie yra darporą panašių į šį per nešiojuosi tik vieną.
- Ką mėgsti veikti? Kokią tavo hobiai?- varniukė paklausė antrakursės.
-
Palikusi jau nuvalytą nuo dulkių žibintą Lėja priėjo prie kito
-Ačiū - pasakė mergaitė, sukiodama sidabrinio medaliono grandinėlę - bet ką reiškia toji raidė R ?
Užsikabinusi brangųjį medalioną ant kaklo klastūnyno mokinė pradėjo vėlalyti dulkes nuo žibinto stiklo.
-Nesuprask manęs klaidingai, aš labai mylu savo globėjus tik..na, man smalsu , kas yra tikrieji mano tėvai..Jei tau nesunku, ir niekur neskubi , gal norėtum užeiti į biblioteką pasieškoti informacijos ?
Lėja paliko nuvalytą žibintą ir vėl prižingsniavo prie kito.
-Tai , aišku , ne mano reikalas , bet kodėl gi tu negyveni su tėvais ? Gali neatsakyt į šį klausimą , jei nenori.
Lėja nustojo kalbėti bet netrukus vėl pradėjo
-Tai eime į biblioteką ??
-
Varniukė gerai apgalvojo Lėjos klausimą. Pirmakursė, net pti nežinojo tiesos, bet nusprendė, kad gali pasakyti tą ką žino.
- Mhh aš net pati gerai nežinau kodėl aš su jais negyvenu. Man sakė, kad jie yra kitokie, bet aš iki šiol nesuprantu kuo. Man sakė, kad vėliau aš turbūt irgi tokia tapsiu tada ir gyvensiu su jais. Aš net nežinau savo tėvų pavardžių ir vardų... Bet galime eiti į biblioteka paieškoti apie tavo tėvus informacijos. Gal aš irgi surasiu kažką apie savo,- pirmakursė susišypsojo ir įsidejo peiliuką į kišenę.
July nuėjo prie laiptų.
- Eini? Ar dar nori čia pasėdėti?
Nesulaukus atsakymo varniukė lėtai lipo gana stačiais akmeniniais laiptais į viršų. Kai jau buvo beveik prie išėjimo pirmakursė atsisuko pasižiūrėti ar klastuolė eina iš paskos.
-
Išgirdus atsakymą klastūnyno mokinė nuliūdo
Geriau jau būčiau to neklaususi.Dabar ją nuliūdinau
Lėjai , nors ji ir mokėsi klastūnyne kitų skausmas nekėlė džiaugsmo. Priešingai, klastuolė jį priimdavo tarsi savą. Todėl ir pati gerai nesuprato , kodėl gi pasiskirstymo ketupė prieš metus paskyrė ją į klastingiausią iš visų koledžų .Bet gal atsakymą ji sužinos atradusi savo tėvus ?
-Aišku , kad einu . Požemiai tikari nėra mano mėgstamiausia vieta .
Lipdama laiptais Lėja pamatė vorą .Klastuolė ištiesė ranką ir voras užropojo jai ant delno.
Švipynukės balsas pažadino ją iš minčių gilumos
-ai , taip , žinoma , kad einu
Ji paliko vorą ramybėje ir nusekė paskui švilpynukę
Ir abidvi mergaitės išėjusios iš požemių patraukė į biblioteką.
-
Berniukas atsistojo pirmame aukšte, šalia laiptų vedančių į rūsį, čia jis buvo susitaręs susitinkti su Melody. Jis nieko nematė, todėl norėjo užsidegti šviesą lazdelėje. Tačiau negalima, per daug pavojinga. Dar kas nors pastebės. Kur ta Melody. Juk jau turėjo būti čia. Tikiuosijos nesugavo koks mokytojas ir ji visko neišplepėjo. Tada man būtų riesta. Beriukas ir toliau laukė jis norėjo kuogreičiau baigti šitą reikalą ir eiti miegoti. Bet ne, ta Melody turi pavėluoti. Varnanagis iširdo žingsnius. Tikiuosi tai Melody, o ne kas nors kitas. Žingsniai vis artėjo, kol galiausiai buvo labai arti. Ačiū Dievui, tai Melody. Rokas pasisveikno su ja:
– Labas, tavęs niekas neatsekė?
-
Po vakarienės susitikusi koridoriuje profesorė panoro padiskutuoti apie naujus mokslo metus, merginos padarytą pažangą ir vietas ties kuriomis dar galėtų pasistengti. Melody nenorėjo įžeisti moters ar pasirodyti įtartina, tad tiesiog spirgėdama laukė kol ši baigs. Galiausiai mokytoja pasikvietė pas save į kabinetą ir pradėjo pasakoti dar tolimesnėmis temomis, o viskas ką galėjo padaryti raudonplaukė tai sėdėti ir kas porą sekundžių dyrsčioti į laikrodį kabantį priešais, ant sienos.
Galiausiai gavusi progą škotė atsiprašė ir pašokusi kaip raketa nuskuodė pas berniuką. Ištiesusi rankas patamsyje galiausiai susirado varniuką. Šis atrodė kaip reikalas įpykęs:
- Sveikas,- sušnibždo mergina,- Žinoma manęs niekas nesekė. Kas dabar?
-
Gran laukė savo dragės Žan,bet ji vėlavo.Gran ir taip, ir taip stengėsi praleisti laiką kažką nuveikdama,bet nieko doro nesugalvojo.Staiga iš požemių slido kažkoks keistas garsas.Gran apsižvalgė ar neateina kita grifukė,bet jos nematyti.Išsitraukusi lazdelę iš apsiausto antrakursė ištarė burtažodį:
-Lumos
Koridoriuose švietė blausi pavasarinė saulutė,o vos tik priėjus prie požemių viskas užtemdavo.Gran nusileido į požemiu,kadangi ji buvo bailiukė,jai teko nusiraminti,bet maža švieselė lazdelės gale nieko nenušvietė.Gran prieš save pajuto kvėpavimą pakėlusi lazdelė ji nieko nepamatė,bet Grantacijai to ir pakako,ji puolė atgal į koridorius laukti Žan ten.
-Nox,-tyliai tarė mergaitė užgesindama lazdelę.
-
Eidama pirmuoju pasitaikiusiu keliu į požemius Žaneta mąstė apie neseniai įgyta drauge – Grantacija. Dar tokios drauges su kuria eičiau kur nors tikrai neturėjau. Svarbiausia nesusimauk ir nepasirodyk labai baili. Mergaitė koridoriais dažnai nevaikšto, tad turėjo kliautis nuojauta ir Gran nuorodomis. Nors galiu pasakyti, kad Gran nurodytos nuorodos buvo vienodos ir tiko vos ne visiems koridoriams. Po kelių akimirkų ėjimo Žaneta pagaliau pamatė Grantacija stovinčią prie tunelio (tikriausiai) vedantį į požemius
- Labas – tarstelėjo mergaitė gan drąsiai, kad nepasirodyti kvailai. – atsiprašau jog vėluoju, bet tqvo duotos nuorodos čionai vedė visai ne ten ir aš susipainiojau. – mergaitė pasijutusi kalta pradėjo teisintis. – einam? – nutraukė nejaukiai tylą mergaitė. – Esi buvusi čia? – nelaukdama atsakymo Žaneta žengė pirmyn į tamsų požemį. Eiti pirmai buvo nekokia mintis. Bent galėjai išsiburti maža švieselė. Vis geriau nei nieko.
-Lumos– sušuko mergaitė. Nors švieselė apšvietė labai mažai, mergaitė pastebėjo jog guli ant žemės – tikriausiai pargriuvo užkliuvus už kažko. Staiga mergaitė atsistojo, kad nepamatytų jos nauja draugė ir laukė kol Gran ką nors pasakys.
-
Gran žiūrėjo,kaip Žaneta drąsiai įeina į požemius.
-Palauk!Neik ten sugrįšk.-Gran pasijuto gal kvailokai,bet tokia jau tiesa,ten kažkas yra.
Gran mąstė ką čia pasakius.Tai yra kaip pasakyti,kad ten kažkas yra.Žaneta,supranti,ten kažkas yra...Ne..Žan,neik ten..Kai tavęs dar nebuvo aš ten kažką mačiau..Na nemačiau...Ai kaip bus taip..
-Žan,neik.Ten kažkas yra..Tik nepagalvok,kad aš beprotė,-suskubo teisintis grifė.-kai tavęs dar nebuvo aš nutariau apsižvagyti.Nuėjau į požemius kiek tolokai nuo išėjimo ir kažkas ten buvo.Kažkas tiesiai man kvėpavo į veidą,kai pakėliau lazdelę ten nieko nebuvo.Bet aš kažką girdėjau.Patikėk..
Gran išpūtė orą ir vėl sutraukė,juk rekia atsipūsti po tokios greitakalbės.Gran nebuvo iš tų kuri kalba lėtai su pamąstymai,ji buvo iš tų,kuri viską malą,ką galvoja.
-
Išgirdusi Grant prašymą neiti, Žanetą užėmė pats keisčiausias jausmas, jog ją kažkas stebi. Tokio jausmo Mergaitei dar neteko jausti, nors žinoma gyvenime prieš Hogvartsą niekas iš vis į ją dėmesio per daug nekreipė – juk ji buvo tiktais kvaila, kuoktelėjusi mergaitė sėdintį namie, nors taip manė tiktais kvaili jos žiobariški kaimynai. Tada mergaitė pati nesuprasdama ką daro žengė priekin ir trenkėsi į kažką stovintį priekį, ir kartu su juo ar ja ar kas žino kuo nukrito žemėn. Gulėdama ant grindų ant kažko pamatė visai gražias berniuko akis ir galvą. Bet tada suvokusi, kad guli ant berniuko pasijautė tikrai nekaip ir staigia bandydama stotis užmynė berniukui ant kojos.
- Oi! Atsiprašau! – Atsiprašė mergaitė, bet tada ją užėmė keista pykčio banga – Ką čia veiki! – Šūktelėjo mergaitė ir nė nelaukus rėkė toliau – Gi galėjai infarktą įvaryti! – Tada mergaitės pykčio bangą pakeitė staigaus juoko banga. Juokdamasi iki ašarų mergaitė tikriausiai atrodė labai kvailai, bet negalėdama sustoti tiesiog leido juokui veržtis.
-
Grantacija pajautė kažką negera,kad tuoj kažkas bus.Ir jos nuojauta neklydo.Ji pamatė,kad Žaneta pargriuvusi guli ant kažkokio vaikinuko.Gran priėjo prie jų ir pamatė,kad ten Robinas,jos brolio Česterio geriausias draugas.Viresnioji grifė pastebėjo,kad Robinas nieko nesakė,kai Žan nukrito ant jo jis nieko nesakė ir jo neužplūdo pyktis,kaip jam būdinga.Negi Hogvartse užsimezgė nauja voratinklis?
-Robi!Kas tau darosi?Ko tu čia atsivilkai?Ar su Teriu neperdaug prisidirbai?-Gran atsiduso,nes nenorėjo kalbėti moralų,kūrie niekam neįdomūs.-Gerai,nori eiti kartu?
Gran norėjo,kad Žanai patiktų Robis.Gal jie po kiek laiko pradės draugauti?Bet tai tik svojonės,kurios galėtų išsipildyti.
-Žaneta,čia Robinas.Robinai,čia Žaneta.-pristatė grifė.
Žiūrėdama,kaip Robinas romantišku žvilgsniu stebi Žanetą,Grant netyčiom suprukštė.Prisidengusi ranka veidą ji isteriškai juokdamasi tarė:
-Atsiprašau...
-
Stovėdama priešais Robin mergaitė jautesi nejaukiai, bet atitraukti akis pavyko tik tada kai jis pradėjo šnekėti su Gran. Jam pranešus jog jau einam Žaneta krūptelėjo ir įkvėpė oro (pasirodo buvo ji užlaikius). Tada jis gražiai mostelėdamas lazdele uždegė švieselė ir sustojo kaip sustingdytas. Tikriausiai apie kažką mąsto. Įdomu apie ką? – susižavėjusi mąstė mergaitė. Iš apmąstymų ją sugražino staigus berniuko klausimas. Gerai apmasčiusi pasiūlymą turėti daugiau draugų staigiai nutraukė nejaukia tylą :
- Tijo – supratusi, kad kiek per greit šnekėjo savo greitakalbe pakartojo atsakymą – tai jo aišku, kad nebūčiau prieš. Ir kodėl turėjau parodyti savo trūkumus? Negalėjau parodyti ko nors gero? Ne, tai aišku, kad ne! Juk aš visada turiu parodyti tiktais blogąsias savybes! – paskedusi savo apmąstymuose jai kilo klausimas :
- O, kaip tu jį pakviesi? Jis tikriausiai miega? Ar ne? – šyptelėjo mergaitė laugdama atsakymo
-
Išgirdusi Žanetos atsakymą grifė apstulbo.Dar ir mano brolio čia pritrūko...Bet išgirdusi sekantį jaunosios grifiukės klausimą ji šyptelėjo ir priėjusi prie jos tarė:
-Patikėk,jie susimąsto ir ne tokių dalykų.Jie gali būti abu betkur...Jie kaip lapės.Viską žinoviską mato.Tikiu,kad Teris štai čia,kažkur...
Gran puikiai pažinojo savo brolį ir taip pat žinojo,kad bet Robio jis niekur neina.Mergaitė išsitraukė lazdelę ir tarė:
-Levicorpus.
Vaikinas pasikabino aukštyn kojom.,bet Gran laikėsi savo ir jai buvo nė motais,kad jos draugė žiūri bailiu žvilgsniu.
-Na ,Robinai Hudai,kur Teris?Juk žinau, kad jūs kaip prijungti vienas prie kito ir nikur neinat be viens,kito.Tai?Kur Česteris?
-
Teris sedėjo po neamatomuoju apsiaustu,kad jo nepamatytu,bet juk jo draugą laiko pakabintą virš galvos.Tiesa,Gran jau ne kartą yra taip dariusi kai mes visiškai ją sunervuojame.Teris pasiėmė lazdelę ir nusiėmęs nematomąjį apsiaustą tarė:
-Liberacorpus
Robis krito žemyn,su padėkos žvilgsniu žiūrėdamas į mane.Teris jam linktelėjau.
-Na mano vyresnioji sesutė vėl siautėja?-tarė jis pasižiūrėjas į Žaneta jis tarė.-Labas ir tau aš Teris.
Teris mirktelejo Žanetai ir Gran laukdamas,kaip pasiteisint Gran,kai ji pakabino jį aukštyn kojomis,na bet čia juk Gran ji dar ne tokių dalykų pridaro Teriui su Robiu.Teris žvilgtelėjo,kaip ten besilaiko,jis bandė atgauti orą,nes juk katik buvo pakabintas aukštyn kojom.
-
Žiūrėdama į patį keisčiausią giminės susitikimą mergaitė net išsižiojo. Kaip gi neišsižiosi! Juk jos nauja draugė pakabino berniuką žemyn galvą. Paskendusi savo apmąstymuose mergaitė žiopsojo į berniuką ką tik išlindusį iš po nematomo apsiausto. Visas Robin grožis išgaravo tik pamačius kitą berniuką prisistačiusį kaip Teris. Supratusi jog žiopso staigiai nusuko žvilgsnį į Gran ir paklausė :
- Labas. Jūsų visi susitikimai būna tokie? – nusijuokė mergaitė – Gal jau eisim kur nors? Nes mes čia jau gan ilgai, bet dar niekur nenuėjom. – Tada mergaitė įsitikinusi, jog Teris nebežiūri atsisuku pasigrožėti jo gražių veidu ir plaukais. Bet tik atsisukusi greitai nusisuko atgal nes jis žiūrėjo. Tikriausiai atrodė labai keistai sukinėdama galva kaip pasiutusi. Na va ir vėl! Ir vėl blogosios savybės!
-
Gran atsiduso ir švelniai tarė Žanetai:
-Jeigu turėtum tokį ,,nukvakusi'' brolį ir jo geriausią draugą,kuris Teriui kaip brolis.Tai galima sakyti,kad aš turiu du ,,nukvakusius'' brolius.Tai suprastum apie ką aš kalbu.
Gran atsipūtė po greitakalbės ir padvėjojusi vėl tarė:
-Mažiau kalbų,eime.Lumos.
Gran pasulo link posūkių,į kūrį pasukti reikėjo rinktis Grant,juk ji čia vyriausia.Nedvejojusi mergaitė pasirinko dešinijį posūkį.Ji tikėjosi,kad grupelė pirmakursių eina iš paskos.Eidama požemiu ji jautėsi kaip tunelyje.
Staiga grant pamatė kažką tolumoje,tai buvo ąžuolinės durys su didžiule rankena ir dar didesne spyna,Gran nedvejojo ir ištarė dar vieną burtažodį:
-Alohomora
Spyna nukrito ir Gran atidariusi duris įėjo.
-
Teris matė,kad Žan į jį žiūri jis šyptelėjo savo šelmiška šypsena ir nusekė paskui savo sesę ir Robį.Užsidegęs lazdelę jis taip pat,kaip ir Robis įėjo į kambarį,kūrį Gran atrakino.Česteris pasižiūrėjo į Robį,bet jis atrodė persigandęs,netgi labai.Tersis susirūpino,nes iš tikrųjų jeigu Robis kažką nujaučia blogo,tai ir įvyksta bloga.Sparčiu žingsniu priėjęs prie Robio jis tarė:
-Ei,brolau,sakyk kas yra,juk žinai?
Teris broliškai susirūpino Robinu.Jis suprato,kad durų atrakinimo burtas nesuveikė,tad Teris prisiminė Robio pasakojimą apie gnomus,kuriuos jie priėmė juokais.Puolęs prie Robio jis sugrėbė jį už rankovės skverno ir tarė:
-Negi tu nepasakei?-dabar jo broliškumas dingo,kai kalba pakrypsta apie pavojų.
-
Pagaliau pajudėjusi iš vietos Žaneta pajuto kaip jos kojos sustingo ir pasidarė it švinines. Nors kojas gėlė šimtai adatėlių, ji stengėsi to neparodyti ir bandė atrodyti kuo laimingesnė tokia gausia kampanija. Norėdama kur nors nukreipti dėmesį ir pamiršti kojų skausmą, mergaitė žvilgtelėjo į Terį einantį šalia jos. Ir tikrai, jai pavyko! Tik nukreipusi žvilgsnį į gražų Terio veidą kojų skausmas tiesiog išgaravo ir ji pasijautė kupina jėgų. Taip žiopsodama net nepamatė kaip burtų lazdelių šviesoje Gran burtais atrakina dideles duris ir jie įžengia į naują kambarį pilną knygų dulkėtais viršeliais ir kelias sandariai užrakintas spintas. Įdomu kas ten? – jau atitraukusi žvilgsnį nuo Terio, pamanė mergaitė. Žvalgydamasi po požemių kambariuką mergaitė išgirdo Terio ir Robin pokalbį. Išgirdusi paskutinį Terio pasakyta sakinį ,mergaitėje kaži kas užsiliepsnojo ir ji neištvėrusi paklausė lediniu balsu :
- Ko nepasakė? – Rodos jos užduotas klausimas juos išmušė iš vėžiu, bet ji nė negalvojo atsiprašyti. Jei jie turi ką pasakyti tegul sako.
-
Grantacija pasižiūrėjo į persigandusius ,,broliukus'' Gran nemanė,kad įvyks kažkas bloga.Ji priėjo prie spintos durų ir tarė Robinui:
-Robi,aš pabandysiu,gerai?
Ji jau kėlė lazdelę ir jau spėjo ištarti pusę burtąžodžio,bet pasigirdo Žanetos klausimas.Gran pasižiūrėjo į brolį.Štai kodėl jie buvo persigandę,ne dėl nepavykusio burto...
-Teri,jeigu kažkas blogai,tai nestovėk,o sakyk ką nors.Kas čia vyksta?Juk jūs persigandę ne dėl to,kad nepavyko burtas ar ne?
Gran pasižiūrėjo į Žaneta,kuri nei kiek neatrodė išsigandusi.Gran nusprendė veikti ir nebūti baile,kuri visko bijo.Ji pakėlė lazdelę ir aiškiai ir garsiai ištarė:
-Alohomara!
Durys prasivėrė ir Gran pažvelgė į jas,ant lentynos sedėjo kažkas bjauraus ir šlykštau.Gran suprato kodėl broliukai buvo išsigandę,jie žinojo kas čia yra.Gran bandė prisiminti burtą,kuriuo užrakins duris,bet negalėjo.Pagaliau ji prisiminė,nors buvo tik antra kursė mergaitė puikiai žinojo šį burtą iš mamos:
-Colloportus!-durys pamažu užsivėrė,bet gnomui tai atrodė ne kliūtis.Gran staigiai ištarė ir kitą burtąžodį,-Cave Inimicum
Gran atsisuko ir pasižiūrėjo į brolį ir Robi laukdama pasiaiškinimo.
-Ak,tiesa,paskutiniuoju keru apsaugojau mus...
-
Kai visi išbėgo Teris užsižiopsojo ir išbėgęs paėmė Žan ranką ir bėgo su ja.Ji nemanė,kad kažkakas matė,kad jie susikibę,juk yra svarbesnių dalykų už juos.Reikia gelbėtis.Jis kartu su Robiu nardė posukiuose.Kol pamatęs ežerą į kurį įšoko Robis jis sustojo.Jis jam buvo kažkur matytas.Tik kur?Jis skleidė malonų ir švelnų vanilės kvapą,bet Teris žinojo,kad vanilė,tai spastai,tad suskubo įspėti Žanetą:
-Neuostyk,vanilės kvapo,tai gnomų spastia.
Jis paleido Žanetos ranką ir nubėgo paskui Robį į ežerą.Įšokus jį begalo supykino,jeigu būtų galėję,būtų apsivėmęs vandenyje,bet gaila negalėjo.Jis pamatė Robį,kuris gėrė vandenį,jis parodė Teriui,kad garytų tą patį.Jis gėrė vandenį kiek jam tilpo,kol galiausiai jį kaip fontanas išmetė vanduo.
-
Rytinis šaltis, vėjo pavidalu šmaikščiai leidosi po baltakailės lentenėlėm, vos ši pakelia jas nuo vandens persmilkusiu samanų miške. Trakšteli kelios šakelės šone. Dar tamsu. Aušra brėkšta ganėtinai lėtai, gal net ir per vėlai. Suuoksi pelėdą aukščiausiame medyje, greičiausiai paskutinis juos žodis prieš tylą sapnuose. Maža mergaitė verkia. Prisiminimuose. Kurie tolsta vis per penkis pirštus. Verkia dėl tuštumos. Verkia dėl pilko atodūsiu. Ir mamos... Sugniaužia širdį. Lengvą it pūkas, šaltą lyg mažas ledukas. Praėjo jau šitiek metų, bet mergina vis dar neatsitokėja nuo prisiminimų. Kasdien jie pasiveja ir nutolsta sekundės, šviesos greičiu. Atrodo, viskas ranka pasiekiama, bet vėlu, viskas praėjo, lieka tik tai, kas tarp širdies ir smegenų. Dungsteli sunkus žvėries kūnas į medį, stuktelinugarą į jį, pažadina pelėdą iš miego. Nežinia ar matosi sidabrinės ašaros tyliai tekančios per kardadantės snukelį, nežinia ar ji tikrai verkia. Laikas grįžti pilin. Kviečia ją besitraukianti Vasara, laikas nurimti, laikas išeiti iš šaltų minčių labirinto. Tigras giliai alsuoja, užsimerkia, vėl atsimerkia, pakyla ir lėtai, uodegą viniodama tarp medžių, brenda iš miško gilumos. Vos tamsos nebelieka, profesorė išnyra į pievelę jau nebe tigrės pavidalu. Pažvelgia į ežerą, nusivalo ašaras ir grįžta ten, kur jos laukia...turbūt niekas. Mergina į Hogvartsą atvyko keliomis savaitėmis anksčiau ir visia nesigaili. Kol nėra mokinių, čia ramu, tylu, gal net ir svetima. Staiga prisiminusi, kad turi trumpam užsukti į požemius, juk vakar paliko ten savo popierius. Vingiuodama susuktais ratais žemyn stengėsi negalvoti kas įvyko naktį, ji tik prabuvo miške, neverkė, nepasinaudojo savo galia ir viskas buvo ramu, be jokių išsišokimų. Išnirusi į žibinto apšviečiama vietą, iškart pamatė savo užrašinę, tad čiupo ją ir vėl sustingo. Pasirodė, kad ji ne viena. Žinoma, nepasakytum, kad Hann kokia bailė, tą ji jau išaugo, bet vis dėlto šis garsas ją neramino.
-
Pikta, pikta, tiesiog beproriškai pikta! Ir kaip niekas jai nepasakė? Kaip išvis galėjo sau lyg niekur nieko vaikščioti po mokyklą besijausdama septintakurse, nors Hogvartse buvo ne šiaip sau baigtas visas kursas, o dar ir porą metų profesoriauta?
Ne tik pikta, bet ir kvaila.
Keista buvo ir tai, kad Elizabeta, nė mažu trupinėliu savęs nebebūdama mokyklos dalimi, sugebėjo įsliūkinti į pilį. Nė pati gerai nežinojo, ko jai čia reikia. Pasivaikščioti? Pasikalbėti su senais pažįstamais? Pagąsdinti naktinėtojus? Paskutinis variantas, tiesa, skambėjo visai neblogai. O kas gali būti baisiau už visai svetimo, nepažįstamo žmogaus sutikimą tamsiuose koridoriuose? Ypač tada, kai esi mažas, nekaltas mokinukas, nemigos ar smalsumo išvestas iš jaukaus bei saugaus miegamojo.
Ne, mergina neturėjo labai piktų kėslų, tik norėjo truputėlį prasiblaškyti. Kojos pačios nuvedė ją į požemius. Juodos platformos gana garsiai tauškėjo šaltomis grindimis, ir Elizabeta manė, jog tai nelegaliai čia slampinėjantiems (minutėlę, argi ji pati nebuvo tokia?) turėjo sukelti ne pačius geriausius jausmus. Ilgas, tamsus apsiaustas vilkosi pažeme, tai ir taip išdidžiai jos eisenai suteikė dar daugiau didybės. Nebijojo sutikti ko nors iš didesniųjų - apsimes mokine ar siaubingai išsiblaškiusia pasiklydėle - gal net numirėle? Būtų įdomu.
Ilgai vienai žingsniuoti neteko. Žibintų šviesoje išvydo merginos (o gal moters?) siluetą ir pasistengė tyliai prie jos prisėlinti iš už nugaros.
- Labas rytas, - ištarė pasilenkusi arčiau nepažįstamosios, gal kiek per garsiai tokiai vietai. - Ką čia veikiame tokią žavią dienos pradžią?
-
Balsas nuaidėjo per požemius, atsimušdamas į sieną ir, jei čia jau gyventų mokiniai, pažadidamas viską kas gyvą. Na jau, nebuvo tai garsiai, bet garantuotai keli paveikslai sumurmėjo, taip pažadindami kitus, o tie kiti dar kitus. Hannah atsisuko ir kiek sutriko.
-Sveikutė. Ir tau labas,- sukrizeno,- rytas.- ko jau taip laimingai šypsosi priešais Elizabetą?
-Na, o ko, tamsta, čia veikia, mokslo metams dar neprasidėjus ir reikalų čia dar neturėjus?- iš kampo atsklido penketas miau, kuris tik antrino klausimą. Mergina pasiuko ir ranką pamojo spalvotoms uodegėlėms grįžti į jos kabinetą. Taigi, jei jos jau čia ir dar pažįstamos, gal reikia ką nuveikti?
-Rytinės kavos? Arbatos? Gal kur nuvyki nori?- tarstelėjo akimis permetusi pačią Elizabeth.
-
Pabudo paveikslų herojai? Ak, kaip apmaudu. Elizabeta tarsi atsiprašydama saldžiai nusišypsojo burbantiems meno kūriniams - nedaug trūko, kad apgailestaudama dėl ramybės sudrumstimo dar ir nusilenktų.
Tamsiaplaukė sukikeno.
- Klausimas į klausimą? Ak, brangute, ko taip gąsdintis, negi veiki čia ką nors neteisėto? Aš, pavyzdžiui, tiesiog nusprendžiau kiek pravėdinti seną apsiaustą. Nemanai, kad jis jau per daug apdulkėjęs? - paklausė apsisukdama, tokiu būdu leisdama drabužio klostėms išsilyginti sklendžiant ore ir visai netyčia audinio krašteliu kliudydama Hannah. - O, atleisk.
Iš už kampo atsklidę garsai merginai priminė ir savo augintinę. Krūtinę trumpam užliejo liūdesys, kad šios draugiškų cyptelėjimų jau nebeišgirs. Bet ne, dabar nebuvo tinkamas laikas liūdniems prisiminams - o ar toks išvis kada nors bus?
- Kas čia taip gražiai miauksi, m? Negi čia atsivežei savo meiliąsias globotines? Joms čia tikriausai labai įdomu visur landžioti. O ar nebijai, kad kur nuklys? - galiausiai vėl linksmai sučiulbėjo, taip ir nespėjusi atsigręžti link garso šaltinio.
- Argi šis požemis - nepakankamai linksma vieta susitikimams? - nusijuokė Elizabeta. - Bet taip, kavos neatsisakyčiau. Jei neklystu, tu čia darbuojiesi ilgiau už mane, tad tikriausiai žinai kokį mielą kampelį pasisėdėjimui?
-
Hannah tylėjo ir stebėjo patamsy stovinčią Elizabeth. Profesorė mindžikiavo nuo kojos ant kojos, nežinojo ką atsakyti senajai pažįstamai.
-Atsivežiau, jau ne pirmus metus čia. Hogvartsą žino geriau nei aš magijos istoriją, turbūt,- miauksėjimas vis slopo - ko gero požemiuose kačių jau nė dvasios, visos grįžo į jos kabinetą.
-Na, manau, kad ne. Tamsa manęs nevilioja. O ir kvapas bei atmosfera nemaloni. Tad manau, kad ne, visai nelinksma vieta susitikimams. O ypač su tavimi. Nagi, juokauju,- nusijuokė mergina, pakračiusi savo palaidus ir blizgančius plaukus.
-Šiaip, mielai pakviesčiau kavos į savo kabinetą, jei nieko prieš. Nieko geriau ir jaukiau kažkaip nekyla į galvą. Tai, eime?- paklausė vėl girdėdama kaip katės miauksi, kviesdamos abi į Hannah kabinetą.
-
– Ak, matai, kaip. Žinai, galėtum apie tai pasikalbėti su mokyklos administracija; esu tikra, jog jie turėtų apsvarstyti naują dalyką moksleiviams - Hogvartso pažinimą. Taip, tik paklausyk! – išsišiepusi suplojo rankomis. – Tavosios augintinės vedžiotų po visokiausius kampelius, o tu su mokinukais lakstytum paskui bei viską apie tai pasakotum. Mieliausiai prisidėčiau ir pati, tačiau vienintelė ekskursija, kurią esu pajėgi surengti, yra anapus.
Elizabeta nelaikė pastarojo dalyko visai nenaudingu, netgi priešiningai – juk net ir žiobarai yra pasiryžę sumokėti ne pačias menkiausias sumas, kad tik galėtų dar sykį bent žodeliu persimesti su mirusiaisiais. Ak, kad tie vargšeliai žinotų, kaip dažnai yra apgaudinėjami! Kaip gerai, jog Elizabeta ne tokia – savo sugebėjimais išvis neprekiauja, yra sąžininga savanaudė ir su šį pasaulį palikusiais bendrauja tik tada, kai labai to pageidauja pati, na, retais atvejais ir tuomet, kai pats anapusinis pasaulis prašyte prašosi moters dėmesio.
Rudaplaukė taip pat nusijuokė iš Hannah pokšto.
– Na jau, – nutęsė. – Visada buvau įsitikinusi, jog požemių, tamsos ir manęs derinys yra linksmiausia, kas tik gali nutikti.
– Oi, dabar niekaip negalėčiau atsisakyti puodelio kavos su tavimi – na, ne paties gėrimo, o pasisėdėjimo kartu, – sukikeno ir pridūrė susipratusi, jog „kava su tavimi“ galėjo nuskambėti ne visai taip, kaip buvo norėta.
O kai kvietė ne tik pati draugė, bet ir jos mielosios katės, Elizabetai neliko kito pasirinkimo, kaip tik šį nebe tokį vienišą rytą išlįsti į dienos šviesą – nemanė, kad Hannah kabinetas būtų kokioje tamsioje vietoje. Nieko nebelaukdama, patraukė kartu su magijos istorijos profesore.
-
Lucas atsitiktinai vaikščiojo po požemius. Juk požemiuose yra jo koledžas. Ramiai bevaikščiodamas jis nusprendė tiesiog iš niekur nieko atsisėsti ant grindinio ir pailsėti. Galbūt taip susiras naujų draugų. Tačiau tai mažai tikėtina. Apsidairęs, ar nieko nėra aplink, jis įvykdė savo norą - atsisėdo ant grindinio ir pradėjo stebėti. Stebėjo sieną, stebėjo praeinančius žmones. Jis mielai norėtų įsipinti į dramas. Kad tik būtų linksmiau. Atvykdamas į Hogvartsą Lucas tikėjosi tapti tikru magu. Išmokti burtažodžius, patirti nuotykius. Tačiau jis nesitikėjo, kad reikės daryti namų darbus. Daryti juos, lyg tai būtų paprasta žiobarų mokykla. Sėdėdamas jis mąstė apie tai. Apie viską. Na, ir žinoma, apie tai, kad jam kasmet teks palikti namus ir keliauti čia, kur nėra nei nuotykių, nei draugų. Nieko.
-
Išėjusi iš bibliotekos, mat būtent ten buvo pakankamai informacijos šaltinių atlikti namų darbams, Mirabelle patraukė link Klastūnyno bendrojo kambario. Deja, prie tamsos ji iškart negalėjo priprasti, net jei požemiuose ir švietė keli žibintai, tad priėjusi prie Luco, ji jo nepastebėjo ir nespėjusi laiku pristabdyti, kai jau susiprato, jog kažkas netaip, užkliuvo už klastuolio. Nešamos knygos greitai išsibarstė po visas puses, tačiau šviesiaplaukė vėl greitai atsistojo ant kojų.
- Atleisk...- sumurmėjo, iš pradžių nužvelgdama vaikiną, o tuomet ėmė rinktis knygas, kol šios nebuvo negailestingai sutryptos taip pat požemiais keliaujančių mokinių, kurių iš ties netrūko tačiau šie, matyt, nebuvo tokie akli kaip pirmakursė.
-
Tvyrojo visiškas nuotaikos nebuvimas. Atrodė, kad pyktis viduje sušalęs į ledą, o net ir paprasčiausios emocijos negali pasiekti šios mergiūkštės išorės.
Jos plaukai, jau spėję nuaugti ir tęsėsi ties pečiais, buvo paklusniai sugulę bei skleidė savitą, švelnų, energingą šampūno aromatą. Ant kaklo kabėjo lapelio formos sidabrinis pakabukas. Tie patys, jau galbūt turėję pabosti, pilki džinsai, zomšiniai, blauzdos pradžią siekiantys tamsūs batai neleido šalti pėdoms. Žali marškinėliai, o ant jų rusvas, iš pirmo žvilgsnio, kiek plonas, tačiau labai šiltas, švarkelis.
Auksė žingsniavo koridoriumi. Ji neturėjo kur eiti, planų galvoje visiškai nesirezgė. Atrodė, jog galvoje tuojau voratinkliai ims kabintis ant smegenų vingių. Marietta net nepajuto kaip nusileido į požemius. O jai rūpėjo? Sakant tiesiai į akis, visiškai ne. Hale žingsniavo lėtai. Tačiau nesustojo. Ji jautė savo akis, kurios spinduliavo stiklą. Bejausmį, vienodai šaltą, stiklą. Iš mergiūkštės veido nebuvo galima suprasti, ar ji turėjo gerą, ir ar, išvis turėjo nuotaiką. Auksė menkai atsiduso ir sustojo. Marietta pati nesuvokė, kas jai darėsi. Dabar, net ir tas, problemų atnešantis pyktis iš vidaus, būtų jai tikęs. Hale mielai dabar išsilietų. Tačiau, neturėjo noro. Apskritai, ji nenorėjo nieko.
-
Kaip ir visada Kyra vaikščiojo susiraukus. Tačiau šiandien ji visiškai nieko nejautė. Nei pykčio, nei džiaugsmo, nieko. Šiandien vampyrė tiesiog norėjo pabūti viena ir nieko nedaryti. Varniukė žingsniavo koridoriais. Ištiesų ji net nežiūrėjo kur eina. Tai užlipdavo laiptais, tai nulipdavo. Galiausiai Kyra pastebėjo jog aplink ją nėra jokių šviesų. Ji jau suprato kur yra. Požemiuose. Tačiau pirmakursei tas nerūpėjo. Ištiesų jai šiandien niekas nerūpėjo. Jos juodi rūbai puikiai atitiko jos nuotaiką. O juodi ir anglis, iki klubų tiesūs plaukai buvo užmesti ant Laurence veido. Iš pirmo žvilgsnio pasirodytų jog pežemiais vaikšto pagieža. Juodi plaukai, baltas it popieriaus lapo kūnas. Atrodė, jog Kyros gyvybę palaiko tik jos raudonos akys ir kraujas, kurį ji ragavo prieš savaitę. Stipriai spausdama lazdelę rankoj, Lilly žvalgėsi po požemius. Ištiesų mergina dar nebuvo čia buvus, tačiau požemiai niekuo nesiskyrė nuo koridorių. Tiktai čia nebuvo šviesų ir buvo labai šalta. Staiga Laurence tamsoje pamatė šešėlį. Kyra žinojo jog tamsoje jos raudonos akys matėsi puikiai. Ištiesų jos galėjo ką nors išgasdinti. Tačiau Lilly vistiek ėjo link to šešėlio. Kuo arčiau Kyra ėjo, tuo siluetas atrodė ryškesnis. Laurence sustojus, ji jau žinojo kas prieš ją stovėjo. Prieš liekną, visiškai išdžiūvusią merginą stovėjo išties gražios figūros mergina. Ji buvo užsisukusi, stovėjo nugara į Kyrą.
-Ammm... Labas?- pasisveikino Varniukė. Tačiau jos tas pasisveikinimas nuskambėjo lyg klausimas. Bet juodaplaukei tas visiškai nerūpėjo.
-
Sustojusios Auksės pirštai lėtai artėjo prie šaltos požemių sienos. Pirštų pagalvėlės iškart pajautė tik požemiams būdingą drėgmę. Dėka savo aštrios klausos, Marietta išgirdo žingsnius. Dabar visiškai nebuvo nusiteikusi smalsauti, tad į juos neatkreipė dėmesio. Tik patraukė ranką nuo sienos. Ir taip Hale oda buvo padengta šiurpuliukų, mat šios vietos vėsuma tikrai ją veikė. Akimirką pasirodė, kad tas (neaišku kas), kurio žingsnius girdėjo mergiūkštė, dingo lyg įlūžęs per ploną ežero ledą ir nesugebantis išnirti aukštyn.
- Sveika, - vos tik balso aidas pasklido, Marietta atsisuko atgal bei iškart atsakė į ją besikreipusią mergaitę. Hale nebuvo tikra, kad ją kažkur matė, bet visko galėjo nutikti. Juk Auksės atmintis ne amžina.
- Eeeeem, - nutęsė kažkokį garsą praviromis lūpomis, o jis vis sklido požemiuose, - ką veiki čionai?
Tai buvo vienintelis dalykas, ką Hale sugalvojo pasakyti. Tiksliau, paklausti.
-
Prieš Kyrą stovėjo neaukšta, maždaug metro šešiasdešimties ūgio mergina. Ji buvo gan kūda, bet ne tokia kaip Lilly. Tiesą sakant Laurence už ją buvo truputį žemesnė, o kūno sudėjimas smarkiai skyrėsi nuo nepažįstamosios. Varniukė buvo kaip vaikštantis skeletas apgaubtas plona, balta oda. O dar tie juodi it anglis plaukai... Ištiesų pirmakursė atrodė kaip vaikštanti Hogvartso ,,pagieža”. Taip užsigalvojisi, Lilly net neišgirdo ką sakė mergina. Greitai sugrįžusi į realų pasaulį, juodaplaukė savo raudonomis akelėmis pažiūrėjo į nepažįstamąją. Vos merginai pasisveikinus, ši atsisuko. Varniukė jau atpažino ją. Mergina iš Varno Nago. Tik jai uždavus klausimą, Laurence šyptelėjo ir pakėlė vienà antakį.
-Tavęs galėčiau paklausi to paties, Aukse,- nuėjusi nuo jos kiek toliau leptelėjo Lilly,- juk tu Auksė, taip? Iš Varno Nago,- palietusi rankomis gana šaltą sieną pridūrė vampyrė ir tyliai sukikeno.
-
Auksė stovėjo pasisukusi į mergaitės pusę. Mergiūkštė nenorėjo įkyrėti, todėl nesvarstė šios savais žvilgsniais, nors ir taip Mariettai ji atrodė matyta.
- Taip, aš Auksė, - vyptelėjo pusbalsiu, kiek prikimusiu savo balseliu, - Auksė Marietta. Turiu du vardus, - pakėlė akeles nuo grindų (jei taip jas buvo galima pavadinti), - mhm, tu man atrodo taip pat iš Varno Nago, - šiek tiek prisimerkė, o tuomet akių vokus vėl atskleidė, - tik, deja, nežinau vardo.
Hale nerimastingai šyptelėjo. Nors turbūt nei kūno kalba, nei veidas, nei pati šypsena neskleidė jokios emocijos. Mergiūkštė tai suvokė ir nevykusiai bei tyliai atsiduso. Emocijų, visiškų jausmų nebuvimas ją sekino kartkartėmis labiau už tą verdantį įtūžį.
-
Varniukė buvo atsirėmusi į sieną. Ji tiesiog stovėjo ir nieko nedarė. Na... Ji tiesiog žiūrėjo į žemę. Visi tie šaipymaisi iš jos prigimties vis neišlindo jai iš galvos. Nors teta ją ir mokė nekreipti į tokius dalykus dėmesio, bet Kyra niekada negalėjo nekreipti dėmesio. Lilly norėjo tuos, kurie taip šaipydavosi tiesiog pastatyti į vietą, bet žinojo jog to daryti tiesiog negalima.
-Na, aš Kyra. Tiesiog Kyra,- sukikeno Lilly ir pasitraukusi nuo sienos nuėjo kiek toliau. Palietusi rankomis sieną, vampyrė pradėjo eiti, bet rankos nuo senos nepatraukė. Taip ir vedė ranką, kol galiausiai kažką pajuto. Sustojusi prie tos vietos, juodaplaukė pradėjo liesti tas vietas. Supratusi jog čia kažkas yra, Varniukė pastūmė tą vietą. Staiga siena lyg atsidarė. Raudonakė paėmusi į rankas lazdelę ją stipriai suspaudė.
-Lumos,- tyliai sušnabždėjo Laurence. Kitam lazdelės gale staiga užsižiebė šviesa ir apšvietė kambariuką, kuris tiesiog buvo paskendęs tamsoje.
Vos Kyra pamačiusi kas jame yra, apšalo.
-Aukse, manau tau patiks tai, ką radau,- nustębusi leptelėjo Varniukė ir įėjo į kambarį.
-
Auksė stovėjo perkėlusi visą svorį ant vienos kojos. Jai taip stovėti buvo patogiausia. Nejaukios tylos tarp žmonių, žiobarų, burtininkų, nesvarbu tarp ko, visuomet sukeldavo milžinišką nesvarumo jausmą viduje. Kyra. Kyra. Nuostabus vardas. Ji stovėjo vietoje toliau ir akimis stebėjo mergaitės veiksmus. Kyrai pastūmus sieną, Marietta išpūtė akis. Neslėpdama nediduko nustebimo (tai buvo vienintelė emocija, kurią mergiūkštė jautė tuo metu), Hale prisiartino. Ištraukė lazdelę iš kelnių kišenės ir žengė žingsnį pirmyn.
- Lumos.
Kambariukas pasirodė nedidukas, o visur, kur buvo įmanoma, matėsi lentynos su mažyčiais buteliukais.
- Taip, man jau tai patinka, - išsišiepė siekdama pirmojo buteliuko, kuris buvo pastatytas visai netoliese mergiūkštės. Tuomet jį pakėlusi bei lazdelę pritraukusi nužvelgė visą induką.
- Regis, jie uždrausti mokiniams, - net nesiruošė padėti gėralo į vietą, - tačiau esu girdėjusi, jog jie nieko blogo nedaro.
Nutilusi Hale padėjo atgal induką su skysčiu viduje ant lentynos, suvokusi, kad nuvalė nuo buteliukio dulkių sluoksnį.
- Nežinau kodėl tai sakau, bet, - nurijo susikaupusias seiles ir nužvelgė lentynoje padėtus indus, - mano charakteris turi dvi puses. Tai lyg vidus ir išorė. Išorėje aš parodau daugybę emocijų, veiksmų, nors kartais jie būna tik kaukės. O viduje... Dažniausiai tūno verdantis įniršis, pyktis ir visos kitos neigiamos emocijos, - perbraukė pirštu per laisvą lentynos plotelį bei net laikydama lazdelę tolėliau, matė storą dulkių sluoksnį, - na, tikrai nežinau kodėl tai pasakiau. Labai nežinau.
-
Kambarėlis buvo mažiukas. Išties. Jame buvo daug lentynėlių, o ant jų stikliniai buteliukai su skirtingos spalvos skysčiais.
Kyrą labiausiai domino buteliukas su rusvu skysčiu. Atsistojusi prie jų, Kyra pradėjo juos skaičiuoti.
-Vienas... Keturi... Septyni... Tik septyni?- baigusi skaičiuoti nusijuokė Lilly ir pagriebė vieną. Vampyrė net nepastebėjo kaip į kambariuką užėjo Auksė.
-Man šitas atrodo gražiausiai,- sukikeno Laurence ir pakratė į šonus buteliuką. Vėl apsižvalgiusi, Varniukė pamatė ir žalios, ir vaivorykštinės, ir mėlynos spalvos skysčių buteliukuose. Aišku jų buvo ir daugiau, bet Kyra nustojo žvalgytsi.
-Tai aišku kad jie uždrausti. Kas gi slėptų eliksyrus sienoje?- paklausė pirmakursė ir nusijuokė balsu.
Atsistojusi prie Auksės, raudonakė pradėjo žiūrėti tai į ją, tai į buteliuką. Tačiau vos jai prakalbus, juodaplaukė nustojo taip žiūrėti.
-Na... Prisiminus savo tėvus ir tai, ką jie norėjo man padaryti, mane viduje irgi paima toks pyktis, įniršis,- sugūkčiojo pečiais vampyrė,- na, bet baigiam apie tai. Nori išgerti uždraustus eliksyrus,- šelmiškai nusišypsojo Varniukė ir priėjusi prie buteliukų kuriuose buvo rusvos spalvos skystis. Pagriebusi dar vieną, Laurence priėjo prie merginos.
-Štai, imk,- įdavė jai į rankas buteliuką. Atkimšusi savo, Lilly prisidėjo jį prie lūpų.
-Trys, du, vienas,- nutilusi Kyra užsivertė buteliuką.
-
Auksė nuvijo visas mintis apie neigiamas emocijas, jų visiška nebuvimą ir pamažu, atgaudama šiltas emocijas, toliau klausėsi Kyros. Bei žvilgčiojo po lentynas ir žvelgė į kiekvieną buteliuką arčiau pritraukusi lazdelę. Net nesuvokusi kaip greitai atkimšo jai paduotą buteliuką su neaiškiu ir tuo pačiu, labai viliojančiu skysčiu. Blogoji Marietta senokai nebuvo pakėlusi gerosios savo pusės, o šis veiksmas gėrį tik dar labiau sukaustė it mešką žiemos miegas.
- Trys, du, vienas... - skaičiavo atbulai, atvirkščiai nei Kyra, o tuomet priglaudė buteliuką prie lūpų. Keistokas skonis suvilgė gomurį. Atrodė, kad kažkas degino, tuomet visą tai sekė saldumas. Nurijusi paskutinį gurkšnį iš induko, Hale nuleido jį nuo lūpų.
- Mhm, - net nepajuto kaip išmetė skysčio indą, o šis sudužęs atskleidė, kad dabar kažkas pasikeitė. Galva šiek tiek sukosi, tačiau greitai viskas liovėsi.
- Kas per... - pažvelgė į save ir pamatė, kad atrodė visiškai kitaip, o tiksliau, net nepriminė savęs.
-
Vos išgėrusi eliksyro, Kyrai pradėjo svaigti galva. Mergina net atsirėmė į spintelę nes būtų tikrai nukritus. Staiga prieš jos akis pasirodė kažkokie zuikučiai, pievos ir gėlytės. Atrodė, jog Varniuke prasidėjo kažkokios haliucinacijos. Pažiūrėjusi į du šokuojančius zuikučius, Laurence papurtė galvą. Staiga viskas lyg pranyko. Lilly vėl matė akmenines grindis ir begalė lentynėlių. Tie patys eliksyrai, tos pačios lentynėlės, ta pati patalpa. Tačiau kažkas buvo ne to. Vampyrė nesijautė savimi. Nudelbusi akis į savo rankas, Kyra suklykusi net pašoko atgal. Jos nebuvo popieriaus baltumo, jos buvo normalaus žmogaus kūno spalvos. Palietusi savo veidą, ji nepajautė įdubusių skruostikaulių ir švelnios odos. Baimės pilnomis akimis pirmakursė pakėlė akis į Auksę. Vos ją pamačiusi, Lilly akys išsiplėtė. Auksė atrodė kaip tikroji Kyra! Pradėjusi giliai kvepuoti, Laurence bandė suprasti kas čia darosi.
,,Jeigu Auksė atrodo kaip aš, o aš kaip ji, reiškias šitas eliksyras yra pagedęs arba jis tiesiog pakeičia žmogaus išvaizdą.” Nuo tokios minties Varniukę net nupurtė.
-Žinok man atrodo kad šitas eliksyras yra sugedęs, arba jis tiesiog padarė tai,- baimės pilnu balsu paaiškino Laurence ir pažiūrėjo į Auksę, kuri šiuo metu turėjo Kyros kūną.
-
Ši patirtis Auksei visiškai nepatiko. Mielai būtų numetusi buteliuką iš rankos, palikusi Kyrą, išskuodusi kuo toliau. Apibendrinus, Marietta pabėgtų. It baikšti stirnelė, miške, žiemos metu pabaidyta kelių juodaplunksnių varnų. Galva šiek tiek sukiojosi, atrodė, kad viskas tuojau išslys.
- P-a-p-a-kei-čia-ma-sis, - pamažu, bet visgi perskaitė raides nuo buteliuko. Staiga lazdelė iš kitos rankos nejučiomis paleista atsimušė į grindinį. Vaizdas pasirodė sulėtintas ir toks netikras, kad Hale jau nebeatsikratė abejonių iš savo galvos.
- Regis, - net pati nesuprato, kaip galėjo taip įprastai kalbėti, - dabar atrodau kaip tu, o tu kaip aš, - buteliuką, kuris buvo tuščias, pastatė ant lentynos, - reiktų išlaukti kol baigsis veikimas. Juk turi baigtis.
-
Kyra stovėjo ir vos laikėsi ant kojų. Jai svaigo galva, vis norėjosi įkvėpti šviežio oro. Tačiau tai, kas atsitiko Lilly dėmesį labiausiai traukė. Merginos širdis plakė neįtikėtinai greitai. Net atrodė, kad ji tuoj sustos. Pažvelgusi į Auksę baimės pilnomis akimis, Laurence jau išsižiojo ir norėjo kažką sakyti. Tačiau staiga mergina prakalbo. Vos išgirdusi koks tai eliksyras, vampyrė pradėjo panikuoti.
-Kaip tai pakeičiamasis?,- išplėtusi akis paklausė pirmakursė,- kodėl jie čia yra? Kodėl jų nepaslepia kažkur kitur?,- apsižvalgiusi Lilly pribėgo prie spintelių su eliksyrais. Pradėjusi juos kuisti, Kyra ieškojo priešnuodžio.
-Juk turi būti kažkur... Juk turi būti kažkur,- murmėjo sau po nosimi Varniukė. Neradusi eliksyro su užrašu priešnuodis, vampyrė pribėgo prie kitos lentynos ir pradėjo ją kuisti. Tačiau ir joje nieko nebuvo. Pasidavusi Kyra atrėmė savo rankas į sieną, o galvą nuleido.
-Regis taip, lauksim,- tyliai ištarė Laurence ir atsistojo normaliai.
-
- Perskaičiau tai, kas buvo parašyta ant buteliuko, - vos nesusierzino, - taigi, mes paragavome pakeičiamojo eliksyro. Čia iš tiesų ir yra slėptuvė. Tik deja, mes ją radom...
Auksė nuolatos žiūrėjo į save. Savęs ji nepriminė, ir tai buvo logiškas faktas, kadangi atrodė kaip Kyra. Širdies pulsas neatrodė, kad padažnėjo, tik mergiūkštė keistai jautėsi su draugės plaukais - jos tikrieji plaukai vos siekė pečius, o Kyros... Kyros buvo kur kas ilgesni. Tik matė, Marietta, šiek tiek kitaip. Vaizdas atrodė neryškus, tarsi nuspalvintas blankiomis pastelinėmis spalvomis, kartais netgi sulėtintas. Tai labiausiai vedė Hale iš proto. Ji atsirėmė į sieną bei užsimerkė. Visiškai nenorėjo matyti netikro vaizdo, vedusio link dar didesnio išprotėjimo. Retkarčiais Auksė atmerkdavo vieną akį pažiūrėti ką darė Kyra, tačiau greitai vėl užmerkdavo. Netikras bei blausus vaizdas tiesiog ją siutino.
- Teks laukti, - atsimerkė bei pasisuko link draugės.
-
Nuslydusi sieną žemyn, Varniukė žiūrėjo į save, nes Auksė atrodė kaip Kyra. Lilly pastebėjo kaip jai tinka plaukai, kurių viena pusė balta, o kita juoda. Išblyškusi oda atrodė gražiai prie jų, o raudonos akys visą vaizdą padarydavo gražesniu. Tačiau tie įdubę skruostikauliai ir liesas kūnas... Šių dviejų dalykų Laurence tiesiog nekentė.
Su Auksės kūnu vampyrė jautėsi labai keistai. Jautėsi kaip žmogus, o ne vampyras. Jautė lyg tokią ir laisvę, nes vampyrai yra kiek suvaržyti. O rega Kyrai labiausiai patiko. Ji beveik visuomet matydavo blankiai. O štai dabar... Visas vaizdas buvo spalvotas ir išties gražus.
-Pirmą kart gyvenime jaučiuosi kaip žmogus,- nusijuokė Lilly ir ištiesė kojas,- taip nuostabiai jaučiuosi,- užsisvajojusi kalbėjo pirmakursė. Tačiau dabar Laurence negirdėjo taip, kaip girdėdavo būdama savo kūne. Vampyrė visuomet girdėdavo trisdešimt arba daugiau metrų spinduliu garsus arba balsus. Lilly taip dievino šį kūną!
-
Auksė nesuprato, ar matė taip keistai Kyros kūno dėka, ar viso šito pridėjo eliksyras. Bet tai ėmė netrukdyti, kadangi prie keistų spalvų Marietta apsiprato. Jai netgi ėmė patikti tie ilgi plaukai, kurių pati gyvenime nebuvo turėjusi. Kaži, ar Kyrai patinka jos kūnas? Labai jau kaulėtas... Šiaip... Hale nespėjo pabaigti minties, kadangi nugirdo kaip tolimiausiame požemių taške kažkas negarsiai nukrito.
- Tu jautiesi kaip žmogus, o aš kaip padaras, kuris mato blankias spalvas ir girdi menkiausius garselius, - su sarkazmo gaidele vyptelėjo, o tuomet nusišypsojo, nes visiškai nenorėjo įžeisti dėl kokios nors smulkmenos, - ir labai gražūs plaukai. Tokių pati norėčiau.
Auksė jautėsi svetima šitame kūne. Nebuvo jo šeimininkė ir niekados nebus. Bet, kol kas gyveno jame, o tiksliau, laukė eliksyro galiojimo pabaigos, kol šis išsivadės.
-
Kyra sėdėjo atsipalaidavusi. Žmogaus kūnas jai buvo kažkas tobulo. Į savo vampyrės kūną ji tikrai jau nenori grįžt. Kūnas, pojūčiai, vaizdai... Viskas buvo tobula. Lilly viską atiduotų jog galėtų būti žmogumi.
Staiga jos visus šitus svajojimus nutraukė Auksės balsas.
-Ir taip kiekvieną dieną,- sukikeno Varniukė,- tie garsai veda mane iš proto. Dabar man buvimas tavo kūne yra toks atsipalaidavimas,- ši kart pirmakursė jau nusijuokė,- na... Man jie taip pat patinka. Džiaugiuosi kad juos turiu ir kad jie yra natūralūs. Tačiau mane tiesiog siutina mano figūra ir tie skruostikauliai,- kiek susierzinusi leptelėjo Lilly ir giliai įkvėpė. Kad ir kaip ji nenorėjo grįžti į savo kūną, tačiau mergina jautė kaip jai pradeda sveigti galva. Laurence jau suprato kad eliksyro galiojimo laikas pasibaigė ir ji vėl atgauna savo kūną. Kyra su malonumu būtų išgėrusi dar vieną buteliuką. Tačiau jau buvo per vėlu. Nuo galvos svaigimo mergina užsimerkė ir jautė, kaip po mažu ji pradeda girdėti garsus kurie sklinda iš labai toli.
Po kiek laiko vampyrė atsimerkė. Ji vėl turėjo savo kūną.
-Na ką, vėl vampyriškas gyvenimas,- nusijuokė raudonakė ir atsistojo.
-
Tiesą pasakius, Auksė netgi pamažu ėmė mėgautis buvimu vampyrės kūne. Kyrai užsiminus apie tai, kas ją siutina, su šypsena veide (ta šypsena, žinoma, buvo kiek suvaržyta) patampė skruostus, bet greitai paleido, pajutusi, jog kažkas keitėsi. Ir štai, po dar vieno galvos susvaigimo, pulso padažnėjimo ir visokių kitokių nemalonių dalykėlių, mergiūkštė vėl buvo savame kūne. Tai nesuteikė labai didelio džiaugsmo, išspaudė šypseną, šįkart jau drąsesnę bei pažvelgė į draugę.
- Žinai, mielai pakartočiau, - nusijuokė, - ir manau, kad tie skruostikauliai yra labai mieli.
Marietta nužvelgė patalpėlę. Jai reikėjo laiko prisitaikyti prie ryškių, aiškių spalvų, nors tai taip pat buvo tarsi savotiška atgaiva pačiam kūnui ir jos sielai.
-
Kyra pažiūrėjusi į Auksę pamatė, jog ji jau yra Auksė. Vos išgirdusi jog mielai tai pakartotų, Lilly išsišiepė.
-Na, bet ilgai tokiam kūne nemanau kad ištvertum. Reiktų daug laiko prie jo priprast. Aš vis dar nepriprantu prie savo dantų,- balsu nusijuokė Laurence ir įsmeigė savo raudonas akis į merginą,- jie tikrai mieli. Žiauriai net,- su sarkazmu prakalbo vampyrė ir nuėjo prie išėjimo iš šio kambariuko.
-Būtinai galėsim tai pakartot, tik ne šiandien. Šiandien kaip keista jaučiuosi pavargus,- sukikeno Varniukė ir apsižvalgė po kambariuką,- o kas žino, galėsim gal ir kitokių eliksyrų išbandyt,- sukikeno pusiau baltaplaukė, pusiau juodaplaukė mergina. Išėjusi į koridorių, Kyra giliai įkvėpė.
-Na, Aukse, galbūt aš jau eisiu. Gla dar susitiksim kažkur,- nusijuokė Lilly ir patraukė koridoriumi link išėjimo iš pilies. Dabar Laurence norėjo pasivaikščioti po Uždraustąjį Mišką.
-
Auksė jau puikiai suprato, kad artėjo šio nuotykio pabaiga. Tad atsitūpė ir kol Kyra kalbėjo apie savo kūną ir dantis, surado ant žemės nukritusią burtų lazdelę. Įsidėjusi ją kišenėn, Marietta suskubo pasišalinti iš kambariuko paskui Kyrą.
- Kada nors grįšim čia, - nužvelgė kambariuką, kuriame mėtėsi stiklai iš sudaužytų buteliukų, - galbūt su dar vienu nuotykiu, - smagiai šyptelėjo bei nusijuokė. Požemiai skleidė drėgmę, o ta drėgmė visiškai nebuvo prie širdies Hale.
- Žinoma, iki tuomet, - atsisveikino su drauge. Leido jai išeiti iš požemių, o tuomet įsitikino, kad aplink nieko daugiau nėra. Kai nusibodo dairytis, Marietta paskubomis grįžo į kambariuką, pagriebė buteliuką su užrašu ,,nematomumas", tada greitai paslėpė kišenėje ir pasišalino iš požemių. Tarsi niekur nieko grįžo į miegamąjį ir paslėpė buteliuką.
-
Šaltas, akmenines grindys lietė vis dar šiltos, tačiau basos mergaitės kojos. Ši vieta turbūt buvo Betės mėgstamiausia. Šalta visai kaip baltaplaukė. Nemalonus dvokas lietė mielaveidės nosį, bet ji prie šio kvapo spėjo priprasti per kelias minutes. Požemiai atrodė begaliniai ir kas kelis metrus varnė matė išėjimą iš jų. O gal ji tiesiog vaikšto ratu? Tai galėtų pasakyt nebent Šventoji Kakava. Susidomėjusi savąja išvada apie ėjimą ratu, jaunuolė nusprendė patikrinti.
- Defodio. - Ant sienos išgraviravo savo pirmąją vardo raidę - R. Tai dabar buvo vienintelė žymė, skirianti ištisą koridorių, kuris atrodo tiesiog buvo klonuotas kas metrą. Eimešvilė jau ruošėsi eiti tolyn, bet ausį palietė garsas, kurio anksčiau nebuvo požemiuose. Ji nebe viena.
- Labas. - Tarė. Jai nebuvo baugu. Ji bijojo tik vieno dalyko - gyvačių. Jos užtikrinto ir garsaus balso aidas išplito požemiuose.
-
Berniukas kažkaip nuklydo į Hogvartse esančius požemius, na iš tiesų jis neprisiminė kaip juose atsidūrė. Dominykas niekada nepasižymėjo ilga atmintimi, ypač šiuo metu, kai pamokose reikėdavo daug dalykų atsiminti. O dabar jis tiesiog klaidžiojo po vienodai atrodančius požemius, kas keletą metrų pamatydamas kitą posūkį ar išėjimą. Antrakursiui artėjant link kažko, jis pajautė kažkokį keistą dvoką, kurį jis pajuto tik dabar.
-A, taip. Labas.-Kiek padvejojęs pasisveikino su mergaite, kuri stovėjo netoli varniuko.-Kuo tu vardu?
Pasiteiravęs mergaitės vardo(kad būtų lengviau bendrauti), berniukas iš karto patraukė tolyn ieškodamas išėjimo. Jis nuėjo toliau nei tikėjosi, ypač nuo nepažįstamosios. Tačiau nieko neradęs, grįžo pas mergaitę ir kreipėsi į ją:
-Gal žinai kaip išeiti iš čia?-nedrąsiai paklausė.
-
Mergaitė nužvelgė nepažįstamąjį. Prieblandoje varno juodumo plaukai, ryškios mėlynos akys. Apsirengęs paprastai. Visai kaip ir Mira.
- Mirabetė. - Prisistatė antruoju vardu, mat pirmasis dažniau vartojamas mokytojų ir kitų mokinių. - O tu kuo vardu? - Paklausė, bet atsisukusi vaikinuko nepamatė. Šis dingo lyg būtų gyvas vaiduokliukas kaip pati Roročka. Eidama toliau savais keliais, pastebėjo grįžtantį berniuką.
- Kaip iš čia išeiti? - Vos nepratrūko juoktis antrakursė. Tačiau nesusilaikė ir nusijuokė. - Negi esi pirmakursis? - Pasiteiravo žvelgdama į jį. Iš išvaizdos jis tikrai turėtų būti vyresnis, III arba net IV kurse. Belaukdama jo atsakymo atsisėdo ant akmenų krūvelės, kuri puikiai atstojo kėdę.
-
Prieš nueinant nuo mergaitės berniukas dar spėjo nugirsti jos vardą. Mirabetė. Grįžus pas Mirabetę ir išgirdus jos juoką dėl paklydimo, Dominyko skruostai nuraudo dabar jie buvo panašūs į beveik prinokusios vyšnios spalvą.
-Esu antrakursis, tiesą sakant, - truputį sutriko. - Aš iš tiesų dar nė karto nesu buvęs požymiuose.
Berniukas tik dabar pastebėjo, kad Mirabetė yra atsisėdusi ant nedidelių akmenų krūvelės, kuri taip pat nebuvo labai didelė.
-Tai padėsi? Gal bent nuvesi iki išėjimo? - Dominykui vis dar kilo klausimas dėl išėjimo. - Manau, kad tu esi čia buvus kelis kartus.
Varniukas ir pats būtų mielai kur nors prisėdęs, bet aplink nesimatė jokios patogios vietos prisėsti. O ant ganėtinai šaltos žemės juk neprisėsi? O gal? Sebastijanas apsižvalgė, vietomis ant grindų telkšojo balos, kurios nė trupučio neviliojo įlipti ir sušlapti.
-
Jis nuraudo, tas didelis mažylis nuraudo. Baltaplaukė vos laikėsi vėl nepradėjusi juoktis. Sužinojo, kad Dominykas visai kaip ir ji - antro kurso mokinukas. Na ir kas jog jis čia pirmą kart? Eimešvilė irgi čia lankosi pirmą sykį. Išvis anksčiau nemanė, jog Hogvartse egzistuoja toks dalykas kaip požemiai, na gal yra kokios katakombos su pabaisom, bet apleisti akmeniniai požemiai - ne.
- Tiesa sakant ir pati esu čia pirmą kartą. - Kiek pakreipė galvą ir smiliumi palietė apatinės lūpos viduriuką, o žvilgsnį nukreipė kažkur į šoną. - Bet žinai, branguti, išėjimas čia kiekvienam "kampe". - Šyptelėjo. - Na, jeigu tau taip sunku juos pamatyt, tai galiu tave iš čia išvest, bet tada būsi man skolingas. - Sukikeno varnė. Ji norėjo paerzinti šį bernioką.
-
Po to, kai berniukas nuraudo, jis pastebėjo, kad ir naujoji bičiulė tai pamatė, o iš jos reakcijos buvo galima numanyti, kad jai tai juokinga. Tas Mirabetės elgesys Dominyką vertė jaustis vis nejaukiau ir vis labiau raudonuoti.
Mirabetei pasakius, kad ir ji čia pirmą kartą berniukui palengvėjo. Mažylei kalbant antrakursiui vis labiau atrodė, kad naują pažįstama yra lengvo, pasiutiško būdo. Bet derėtis ji tikrai mokėjo. Dvylikametis vis dar svarstė ar priimti pasiūlymą už skolą ar tam tikrą paslaugą.
-Ką čia su tavim darysi, sutinku, - gana garsiai pasakė ir beveik sekundę pasigailėjo sprendimo.
Nuraudę berniuko skruostai pamažu ėmė atgauti normalią veido spalvą, o pats vaikinukas buvo tvirtai pasiryžęs iš čia išeiti, kaip Mirabetė minėjo, kad išėjimas čia kiekvienam "kampe".
O gal nederėjo sutikti su pasiūlymu, jei išėjimą taip lengva pagal ją rasti. Susimąstė našlaitis ir laukė, kol mergaitė atsistos ir pradės vesti link išėjimo.
-
Gal ir pasirodys naujajam "draugui" lengvabūdė, tačiau Roanai tiesiog buvo gera nuotaika, kas palyginti retas reiškinys Miročkos gyvenime. Ši stebėjo berniokėlį ir svarstė pati, sutiks Dominykas su jos pasiūlymu ar ne. Jei jau sutiks tai reikės sugalvoti ką šis antrakursis galėtų naudingo padaryti savajai bendraamžei. Eimešvilė išsišiepė juodaplaukiui sutikus. Panašu, kad vaikinukas išdrąsėjo per kelias minutes. Na ir tegul, bailiai Roanai ne draugai, o šis drąsuolis galbūt taps jos draugu, tiesiog draugu, o ne vaikinu.
Nulipusi nuo akmenukų krūvos Betė nuėjo ir ranka mostelėjo vaikinui sekti paskui ją. Ranka lietė nemalonią sieną, bet to reikėjo tam, kad rastų duris. Štai! Atsikišusi plyta, atstojanti rankena. Roana patraukė ją į save. Nieko neįvyko. Varnanagė žinojo, jog ji nėra silpna, tad sutelkusi visą savo jėgą patraukė vėl ir durys girgždėdamos atsivėrė. Priešais stūksojo laipteliai, kurių apšvietimas priminė prieš tai pereitus požemių koridorius. Užlipusi laiptais stumtelėjo liuką, šis visai kaip durys atsidarė irgi girgždėdamas ir Roana išlipo virtuvėje. - Prašom.
-
Po pamokų Markas kaip visada slampinėjo požemiais. Jam čia patiko: mažai mokinių, drėgna, vėsu bei prieblanda. Taip šiandien bevaikštinėdamas Markas susirado ramų kampą ir atsisėdo jame. Kadangi buvo arti vasara ir netgi požemiuose buvo tvankiai šilta, berniukas nusiėmė apsiaustą ir pasikėlė rankoves. Jo blyški oda švietė iš tolo ir jis spindėjo kaip atšvaitas. Markui tai nepatiko, bet užsimesti apsiausto ir dusti po juo jis visai nenorėjo, tad jam teko kentėti tai, kad kartai užklystantys mokiniai žiūrėjo į jį kaip į ateivį. Markas nuobodžiavo, tad užsimerkė ir pradėjo mąstyti. Kad dar būtų su kuom pasikalbėti... Taip bemąstydamas berniukas išgirdo pažįstamus žingsnius, bet apsimetė miegąs. Truputėlį pramerkęs akį, jis pamatė pažįstamą veidą.
-
Katrilė klaidžiojo po pilį, nerasdama tinkamos vietos sau. Ji vilkėjo juodus, aptemtus džinsus, geltoną maikutę, o įprastus juodus batelius pakeitė baltais sportbatukais. Tamsių plaukų paleistos sruogos švelniai gaubė pečius.
Pro ką bepraeidavo, sulaukdavo žvilgsnių į savo aprangą, tačiau mergaitė visuomet mėgo būti dėmesio centre, tad nieku gyvu nesiskundė. Mmm, kaip jūs dar ištveriat su tais apsiaustais? Turbūt man vienintelei karšta, arba, jums visiems kažkas negerai. Faktas.
Supratusi, kad ramios vietelės neras, jau norėjo eiti kažkur į apylinkes, bet staiga stabtelėjo. Katrilė prisiminė, jog požemiuose retai ką sutiksi, be to, tuo metu pasitaikęs geras oras tikrai neleis ilgai juose užsibūti.
Mergaitė nusileido žemyn. Požemių tvaikas jai patiko, tačiau vėsos nesijautė nei kiek, labiau suplėkęs, šiltas oras. Katrilė atsiduso. Jos plaukai skleidė vos juntamą levandų aromatą. Gana stovėt vietoje, Katre! Mergaitė keletą minučių stoviniavo vietoje, o tuomet, pamažu žengė pirmyn. Nieko naujo požemiai jai neatskleidė, tačiau kampe pastebėjo siluetą. Ir vėl stabtelėjo. Suvokusi, kad nieko nepraras, klastuolė mažais žingsneliais priartėjo prie silueto ir iškart pažino mokinį, esantį tokiame pat koledže, kaip ir ji.
-
Pamatęs mergaitę iš savo koledžo, Markas atsimerkė. Bent jau ne kokia grifė, nes jų asmenybės primena avižinę košę su čili pipirais. Prastas derinys. Ew.
-Labas,-ramiai tarė klastuolei berniukas.-Lygtais nežinau tavo vardo. Aš - Markas.
Prisistatęs save, rudaplaukis pasislinko arčiau sienos, taip padarydamas ir mergaitei vietos atsisėsti švariame plote. Tokių plotų požemiuose daug nebuvo, tad jeigu jau tokiame papuoli atsisėsti, turi padėkoti savo apsiaustui, kad saugo tavo sėdynę nuo purvo. Pamatęs, kad juodaplaukė ar labai tamsi brunetė yra be apsiausto, berniukas savąjį nusivilko ir patiesė. Vistiek paskui galima su kerais išvalyti. Arba atiduoti skalbti namų elfams. Vėl patogiai įsitaisęs, Markas ranka paplekšnojo šalia, taip pakviesdamas mergaitę atsisėsti ant jo apsiausto.
-
Katrilė užkišo delnus, praktiškai tik pirštus, į galines, juodų kelnių kišenes. Koks malonus berniukas. Mergaitė ne daug su kuo bendravo, vienatvė jai buvo įprasta.
- Katrilė, - palenkė galvą į kairę pusę ir šyptelėjo, - arba tiesiog Katrė.
Hm, labai dažnai gaunu piktų komentarų, kad plaukus pernelyg gausiai kvepinu levandų kvapo purškikliu, nors čia tik mano mėgstamiausias šampūnas. Gal tai bus išimtis, mm?
Ji atlenkė galvą į pradinę padėtį ir ėmė stebėti ką darė Marko vardu pristatęs berniukas. Tamsiaplaukė mėgo stebėti žmones, vertinti juos ir jų elgesį. Tai jai buvo tarytum paprastas žaidimas realybėje, kurio negalima pakeisti.
Pamačiusi juodą medžiagą, patiestą priešais ją, palengva prisėdo.
- Dėkoju, - pasisuko veidu į jį ir šyptelėjo. Plaukai atšoko atgal, o Katrilė pati pajautė levandų kvapą, pasklidusį nuo plaukų. Geros mergaitės kaukė visada veikia, Katre. Nėra nei vieno šiame gyvenime, kuris pažinotų tikrąją tave - aplink, tik kaukės.
-
Berniukas išgirdęs klastuolės vardą maloniai linktelėjo, o šiai prisėdus pasklido malonus levandų kvapas.
-Ar... Ar čia levandos?-Markas susigraudino.-Mano mama jas labai mėgdavo...
O mėgdavo todėl, nes šiais metais ji mirė ir klastuolis negalėjo dalyvauti jos laidotuvėse, nes tuo metu mokėsi Hogvartse ir jo tėvas nusprendė, kad berniukui bus lengviau priimti šią žinią mokykloje, kur jis bus apsaugotas nuo neapgalvotų veiksmų bei galės netrukdyti mokslų. Berniukas greitai rankove nusivalė spėjusias susikaupti ašaras ir atsikrenkštęs paklausė Katrilės:
-Tai... kas tave atvedė į požemius tokią ,,gražią"-berniukas ore parodė kabutes,-dieną?
Bet Marko mintis jau užvaldė prisiminiai apie motiną. O ypač vienas, labai skaudus ir tai atsispindėjo berniuko veide, nes šis netrukus pravirko.
-
Levandos visad skleisdavo aštroką aromatą, tad ji jau buvo pratusi prie surauktų žvilgsnių, raginimų dar pačiame vaikystės žydėjime nevaidinti suaugusios panelės.
- Taip, tai levandos, - šiek tiek tyliau prabilo pamačiusi susigraudinusį Marką. Katrilė niekados nemokėjo būti gera patarėja, guodėja ar paprasta kompanijonė - mergaitė viską keliais savo sakiniais sumaudavo arba elgesiu nuvydavo aplinkinius. Savo rudomis akimis juodaplaukė stebėjo berniuką, kurio ašarų nematė, bet tikrai suprato, kad būtent ašaras jis šluostėsi.
- Atklydau pati... Tikriausiai. Ieškojau vietos, kur niekas neburbės dėl mano aprangos ir nekomentuos jos, ieškojau ramaus kampelio, kur niekas surauktais žvilgsniais nelydės manęs, keikdamas nuo plaukų sklindantį levandų aromatą... - mergaitė atsiduso ir nusuko akis nuo berniuko, žvelgė į savo rankas, o odą dengė lengvas šiurpuliukų sluoksnis, - vaikščioti po apylinkes niekur nenorėjau... O kas tave, Markai, čia atvedė? - galop pasisuko į berniuką, nuleido rankas ir delnais atsirėmė į jo tamsią apsiausto medžiagą. Ji jau laukė atsakymo į savo klausimėlį, tačiau pravirkus Markui nusprendė mintyse numoti ranka.
- Nurimk, - sušnabždėjo, bandydama sugalvoti kaip paguosti jį, - gyvenimas negali susidėti vien iš ašarų, nelaimių ir skausmo.
Net pati nesuprasdama, kodėl taip sugalvojo pasielgti, pakėlė vieną delną nuo apsiausto ir ta pačia ranka apglėbė Marko liemenį.
- Nurimk, - dar kartą sušnabždėjo savo bendrakoledžiui ir pakėlė akis į lubas. Po minutės aš jau girdėsiu kaip dar vienas asmuo mane atstumia, o aš paprasčiausiai, nemoku bendrauti.
-
Markas greitai nusišluotė ašaras ir atsikrenkštė.
-Atsiprašau užtokį emocijų pro...
Mergaitei padėjus delną ant jo liemens, berniukas tarsi nutirpo. Jis nežinojo, kaip elgtis. Galiausiai drebančiu nuo įtampos balsu jis tarė:
-Na, mano tikroji motina mirė gimdant mano seserį, o neseniai mirė mano pamotė, kuri man ir buvo kaip mama...-klastuolis pajautė vėl besikaupiančias ašaras, bet nurijęs susidariusį gerklėje gumulą bei nusivalęs berniukas prakalbo toliau.-Taigi, atėjau čia, nes man patinka pamąstyti apie visokius dalykus. Čia ramu ir kiekvienas nekiša nosies ne į savo reikalus. Ypač dažnai ateinu pagalvoti apie santykius...bei jų ateitį. Bet daugiausiai apie man brangų žmogų,-Markas paraudo.-Ar turi tau brangų žmogų, nesusijusį su tavimi kraujo ryšiu?
-
Davina kaip visados naktimis nemiegojo. Mergina nors ir išvargusi kovojo su miegu, bei vis žiauriasniais sapnais užklumpančiais ją naktį.
Palikusi katiną mergaitė ėmė klaidžioti koridoriais. Nors diena buvo gana graži, tačiau ji jau spėjo susipykti su keliais klastuoliais dėl ko jautėsi kiek nesmagiai bei liūdnai. Pirmakursė jautėsi palūžusi, ši vieta, žmonės... Niekas tikrai jos nemėgo.
Nulipusi apačion prasilenkė su grifais ir nusileido žemyn, požemių link. Mergina net pati nežinojo kodėl ten eina, gal dėl to jog visur ją varsto nepatenkinti bei pašaipūs žvilgsniai, o gal dėl to jog ji norėjo ramybės. Davina išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo.
- Lumos. - balta švieselė nušvietė menkai apšviestus koridorius.
Ji nusipurtė kai pro klastuolės kojas prabėgo žiurkė, tačiau drąsiai ėjo toliau. Kiek paėjėjus požemius ėmė apšviesti silpna deglų šviesa. Mergaitė vis suko ratus, iki kol aptiko nedidelę nišą vedančia link į menę panašios vietos.
Deglų šviesoje matėsi voratinkliais aplipusios lubos, o tolėliau girdėjosi kapsėjimas. Visur buvo drėgna bei šlapia, tačiau mergina vis vien ėjo toliau ieškoti vietos pasislėpti nuo burtininkų akių..
-
Keliaudamas po Hogvartsą Lukas nesugalvojo kur jam dėtis. Nes dar liko apie mėnesis žiemos. Tad naktys buvo šaltos, o šaltis baidydavo miegą, tad tekdavo kur nors dėtis. O tam geriausiai tiko Hogvartso kolidoriai. Besileisdamas žemyn Lukas praėjo pro kelias žiurkes, mokinius ir dar kažką. Nusileidęs į požemius klastuolis patraukė tolyn jais. Nes tikėjosi rasti kažką kas jam nekeltų baimės ar pasibjaurėjimo. Išgirdęs kažką tolumoje nusekė paskui tą garsą, bet nežinojo kas ten yra, nes deglai beveik nedegė, o tas kažkas buvo nusisukęs. Tad vaikinui liko tik sekti. Įdomu kur nueisim? Gal į normalesnę vietą. Įžengęs į kažkokią salę ar menę, ar sale ir menę kartu Lukas šiek tiek nustebo. Keista vieta. Vorantinkliai, aptrupėjusios lubos, šlapia. Baisu. Priėjęs arčiau žmogystos pamatė, kad ten Davina, apsuko ją ir pasisveikino.
-Labas,- šyptelėjo Lukas. -Ir ką mes čia veikiam? Lunatiku apsimetame ar košmarai lenda?
-
Davina tyliai apžiūrinėjo keistą salę. Staiga už merginos nugaros pasigirdo žingsniai. Nejaugi ramybės net čia nebus?Paklausė ji pati savęs ir atsiduso. Kažkas sugreibęs už rankos apsuko ją ir plačiai šypsodamasis pasisveikino/
-Labas ir tau, Lukai.-Kiek lengviau tarė klastuolė šypteldama. Ji bent jau tikėjosi, kad neišgąsdino vaikino su savo pajuodusiais paakiais.-Košmarai, kaip visada.-sumurma mergaitė ir ima žvalgytis aplink.
Ši vieta buvo keistai įdomi, o ir Lukas atklydo čia ko gero ieškodamas veiklos.Susimąstė pirmakursė ir ėmė eiti tolyn. Palikusi vaikiną už nugaros Davina išsitraukė lazdelę ir sumurmėjusi burtažodį apšvietė dalį salės kuri buvo milžiniška. Kur ne kur nepatenkintos ėmė bėgioti pelės, o netoliese pasirodė ir vienas kitas voras.
Mergaitę apėmė šiurpas. Vorai nebuvo vieni iš mėgstamiausių gyvių, tačiau vis vien baugino..
-
Merginai pasisveikinus ir patraukus tolyn Lukas nusekė paskui. Įdomu kas čia vyko? Gal kvidičas? Spėju, kad čia tilptų kvidičo aikštė tad ir galėtų žaisti. Grifams būtų gal net per tamsu ir nejauku, o klastuoliams jauku, baugu ir smagu. Klastuolis stebėjo menę kurios lubos buvo išpuoštos įvairiausiomis spalvomis. Būtų įdomu pamatyti kaip jos ištikrųjų atrodo. Manyčiau reikėtų čia šiek tiek apsitvarkyti.
-Spaina,- pradėjo vardinti kerus vaikinas. Dingo visi voratinkliai. -Kvadra,- pradingo visos dulkės. -Blazga,- visa salė imė spindėti. Na va dabar gražiau. Viskas spindi, nebėra dulkių, voratinklių. Bet vaikinas pastebėjo dar vaikštančius vorus ir žiurkes.
-Mose, Spana,- tais kerais pradangino užsilikusias žiurkes ir vorus. Dingo parazitai tad nebesigirdės keistų garsų.
-Gal nori pačiuožinėti ant ledo?- paklausė Lukas ir ištarė burtažodį kuris grindis pavertė ledu. -Ledka.
-
Mergina salės lubose išvydo blankias spalvas. Lyg čia būtų vykę pokyliai ar šventės.Pagalvojo ji ir sustojo. Lukas ėmė murmėti burtažodžius kuriuos velniai žino kaip sužinojo ir išmoko. Keli žodeliai ir salė lyg nauja.
Davina atsisukusi į vaikiną pakėlė antakį ir klausiamai pažvelgė jam į akis. Dabar salė panašėjo į tuščią, tačiau gana prabangią menę požemiuose. Mergina nebūtų nustebusi jei jai būtų pasakę jog čia kadaise vyko prabangūs pokyliai, burtininkai žaidė stebuklingais šachmatais ar net didelės Hovartso šventės.
Klastuolis patenkintas nužvelgė menę ir paklausė ar nenorėtų pačiuožinėti. Mergaitei nespėjus atsakyti visos grindys apsitraukė tviskančiu ledu.
-Tu ką, gal uždraustąjam skyriui lankeisi?-paklausė Davina pasiremdama į sieną.-Tokių burtažodžių išmokstama tik paskutinėse klasėse, o ir tai ne visų.-sumurmėjo ji priekaištingai pažvelgdama į Luką.
-
-Na ne iš uždraustojo skyriaus, o gal ir iš jo. Na nežinau. Mano draugas kurio vardą amžinai pamirštų vaikšto naktimis per miegus ir kartais apsilanko uždraustajame skyriuje. O gal ir nesilanko nežinau. Tai jis mane išmoko burtažodžių kuriuos išmoko miegodamas. Ne tai ne Morisas. Tas tai jei naktimis vaikščiotu ir sužinotų burtažodžius vistiek jų nesakytų,- Lukas šyptelėjo iš Davinos veido.
Užsilipęs ant ledo klastuolis pabandė pačiuožti ir jam beveik pavyko, bet įsibėgėjęs vos nenugriuvo tad jei nenorėjo pajusti šalto ledo teko trenktis į sieną. Gal pačiūžas išsiburti? Bet vėl Davina pažiūrės nepatenkintu žvilgsniu ir ims aiškinti, kad aš per daug burtažodžių moku. Na bet su batais tai nepatogu čiuožti.
-Achja,-ištarė vaikinas ir jo rankoje atsidūrė pačiūžos. Nusimetęs batus greitai apsimovė psčiūžas, kad nesušaltu jo kojos ir pabandė pačiuožti. Sunkiau negu aš maniau, bet teks išmokti.
-Ei,- pašaukė merginą. -Eisi čiuožinėti ar stovėsi kaip stulpas?
-
Davinai vaikinas elgėsi keistai. Ji papurčiusi galvą šyptelėjo. Melagis, apie jokį draugą jis nepasakodavo.Pagalvojo mergina dairydamasi aplinkui.
Nors žiema ir eina į pabaigą, tačiau vis dar lauke stūksojo begalė sniego, o ir ši menė dabar priminė užšalusį ežerą. Mergina prisilaikydama į sieną ėjo menės pakraščiais. Ji vis dar nesuprato kas ten viršuje nupiešta, tačiau klastuolė nutarė, kad išsiaiškins kiek vėliau.
Lukas išsibūrė pačiūžas ir ėmė kiek prastokai, tačiau čiuožinėti ant ledo. Davina persibraukė veidą delnu ir priekaištingai pažvelgė į vaikiną.
-Netikiu tavimi,-tarė mergaitė bandydama neparkristi ant ledo.-O ir čiuožinėti nemoku, nesugebu ir ne itin noriu.-Pirmakursė stengėsi neparkristi, tačiau galva buvo apsunkusi, tad ji suprato jog ko gero trūksta miego.
Mergaitė išsitraukė burtų lazdelę ir valandelę pagalvojusi tarė:
-Laverium Da La-ledas ėmė tirpti kelių metrų atstumu nuo jos.-Atleisk, kad mažinu tavo čiuožinėjimo erdvę, tačiau mano batai rudeniniai, o ir galvą ima keistai skaudėti.
Ji pažvelgusi į luka šyptelėjo ir į galvą toptelėjo geniali mintis. Prisiminusi vieną dar pradžioje mokslo metų mokytą burtažodį ji dalį ledo pavertė sniegu. Mergina pasiėmusi jo į saują ėmė mėtyti į Luką tebebandantį išlaikyti lygsvarą ant slidaus ledo.
-
-Na aš nemeluoju. Mano draugas gyvena mano sapnuose tai gali tikėti gali netikėti,- nusijuokė Lukas.
Davinai ištarus kažkokį keistą burtažodį Lukas vos nenusijuokė.
-Nieko, nieko. Tai gal tu išsimiegok? O ne slampinėk po požemius ir kolidorius.
Davinai ištarus dar vieną burtažodį Lukas gavo iš sniego į koją, vėliau į ranką. Iš kur čia to sniego radosi? Aš gi išbūriau tik ledą. Na greičiausiai čia Davina taip padarė.
-Skata,- ištarė burtažodį klastuolis ir aplink jį atsirado sniego pilis su joje esančiu sniegu. Na ką pažaiskime sniego karą jei taip nori Davina. Vaikinas mėtė į merginą stengdamasis išvengti jos šūvių, bet Davina vis sugebėdavo į jį pataikyti. Vieną kartą pasižymėjo taiklumu ir sugebėjo pataikyti į Luko galvą.
-Šaunuolė,- pagyrė Lukas. -Net aš nebūčiau pataikęs. Lukas pavargo gaminti ir mėtyti tad sumanė pasitelkti dar vieną burtažodį.
-Snaga,- ištarė klastuolis ir sniego gniūžtės ėmė gamintis pačios jam beliko tik mėtyti jas. Bet vaikinui tai pasirodė nesąžininga tad taip pat padarė ir Davinai.
-Snaga,- dar kartą ištarė Lukas ir pas merginą gniūžtės ėmė gamintis pačios. Smagu šiaip tai yra taip pasimėtyti. Ir naktis ilga nebepasidaro
-
Urtei ėmus lipti aukštyn Karen nusekė paskui ją, o užlipus laiptais aukštyn atsidūrė požemiuose. Puiku. Dabar galėčiau keliauti link klastūnyno koledžo bendrojo kambario, bet kažkaip nesinori palikti jos vienos dabar. Buvo visai smagu nuotykių patirti, tad gal dar jų rasime. Apsižvalgiusi aplinkui pastebėjo kažkokį piktoką paveiksle sėdinti žmogų kuris ant jų pyko keikdamas jas, kad prikėlė jį atidarydamos paveikslą.
-O ką mums tame tunelyje reikėjo pasilikti, kad toks nepatenkintas esat? -piktokai paklausė Rasel ir net nenorėdama išgirsti atsakymą nusitempė merginą tolyn nuo to paveikslo. Tikiuosi, kad daugiau čia nereikės eiti ir vėl to piktojo paveikslo žmogaus susitikti. Eidama kolidoriumi Džekė dairėsi į šalis ir ieškojo ko nors kas patrauktų jos dėmesį ir būtų galima kažką nuveikti įdomaus, o ne vaikščioti kolidoriais ir dairytis į šalis. Pastebėjusi tą patį žmogų paveiksle, pasuko į kairę nuo jo ir užtiko kažkokią didelę menę kurioje pačiame jos viduryje buvo stačiakampė skylė, viename kampe apvalus daiktas kuris priminė dubenėlį, šiek tiek toliau aplūžusios durys ir visa tai merginai priminė baseiną?
-Urte, -kreipėsi į grifę. -Čia ką baseinas?
-
Taip taip taip. Patys tikriausi Hogvartso pilies požemiai. Šakės. Nano daiktai vidury ežero, o aš Hoge? Visai nieko, sakyčiau. Dar geriau, kad areštą gali duot už tokį nusižengimą. Juk tikriausiai gili naktis davar jau... Bet Urtės mintis nutraukė burnojantis senukas. Tipo kam jos jį žadinusios:
-Miegok, tik. Mes išeinam, nebetrukdysim.
Grifę klastuolė tiesiog nutempė nuo paveikslo. Bet ji nesipriešino. Buvo visai malonu, kai nereik pačiai mąstyti kur eiti. Bet kai grįžo merginos grįžo prie vis sar nenutilusio senio, vyresnėlė sunerimo.
-Miegok, gi sakiau tau!
Po kiek laiko priėjo kažkokią menę, kurią Karen Džekė pavadino baseinu.
-Baseinas? Tikriausiai žiobarų išradimas,-nusprendė grifė, niekad negirdėjus apie tokius. Menės vidury buvo negili skylė, dailaus stačiakampio formos. Šone matėsi čiaupai.
-Hmmm... Manau šits daikras būdavo vandens pripildytas,-ji kilstelėjo antakius ir patraukė prie kažkokių senai jau nenaudotų durų.
-Na ką, durelės. Kur mus nuvesit?
Šiaip ne taip atvėrus jas, mergina išvydo eilę dušo kabinų:
-O kas čia dabar? Tipo kažkas požemiuos maudosi?-nusijuokė. Bet žodis maudosi jai kai ką priminė.
-Na žinoma! Ten maudytis reikia.
-
Urtei imus stebėtis baseinu Karen irgi jį ėmė stebėti. Kaip būtų faina išsimaudyti. Gal ir Urtė norėtų.
-Taip čia yra žiobarų dalykas, -patvirtino grifės žodžius. Jai ėmus eiti link durų Rasel nusekė paskui. Pravėrus duris priešais atsivėrė seni dušai.
-Gal galėtume čia patvarkyti dušus, persirengimo kabinas ir tą patalpą su baseinu ir tada galėtume išsimaudyti? -pasiūlė vyresniajai merginai ir nieko nelaukusi ėmė tvarkytis.
-Tu sutvarkyk merginų persirengimo kabiną ir dušus, o aš vaikinų, -sukomandavo ir iškėlusi pro duris įėjo pro kitas. Na ką galima jau apsitvarkyti ir išbandyti burtažodžius kuriuos manęs išmokė tėvai. Tad išsitraukė lazdelę ir ėmė ja mosikuoti:
-Spaina, -aplinkui buvę voratinkliai dingo. -Blazga, -dušai ir persirengimo kabinos ėmė spindėti, tad ėmėsi tvarkyti dušų kabinų. -Dratyuer, -susitvarkė dušai, tad beliko tik spintelės. Priėjusi prie jų vėl panaudojo tą patį burtažodį ir spintelės gražiai susitvarkė.
Išėjusi iš vaikinų persirengimo kambario apsidairė aplinkui, o pasirodžius Urtei paklausė jos:
-Gal gali tu sutvarkyti šitą patalpą? Aš šiek tiek pavargau nuo vaikinų persirengimo kambario tvarkymo.
-
-Aaa.... Nu jo, manau gal visai nieko būtų išsimaudyti. Bet žinai, nieko neturiu su savim. Jokio maudymuko ar rankšluosčio,-mergina kiek nustebo išgirdusi tokį keistą Karen Rasel Džekės pasiūlymą.
-Ir gerai. Sutvarkysiu,-šyptelėjusi įlindo į merginų persirengimo patalpą. Švystelėjo kelis burtažodžius ir patalpa sublizgėjo nuo švaros. Ir deglus užkūrė. Buvo taip gražu...
-Oiii... Kaip gražu.. Tikrai neatsisakyčiau pasinaudoti šita keista žiobarų pramoga. Juk tai viso labo milžiniška vonia daugybei žmonių iškalta grindyse.
Išlindusi pamatė klastuolę, kuri atrodė šiek tiek nusiplūkusi.
-Mhm, gerai. Atrodo sunkiai dirbai ir naudojai ne vien kerus,-paerzino mažesniąją. Ji staigiai mostelėjusi lazdele išvalė prišnerkštą baseiną ir grindis. Taip pat įšokus į jį Urtė pasukiojo kažką prie čiaupo ir ėmė tekėti vanduo.
-Oho. Įdomu kiek laiko lauksim, kol jis bus pilnas? Klastuolyt, o tu su rūbais maudysies? Šiaip vanduo ša...
Grifė staigiai nutilo kažką išgirdusi už vienos, pačios tamsiausios sienos.
-Rasel, manau ten kažkas yra,-parodė į sieną.
-Reikia slėptis. Šok į vandenį pas mane. Jo dar tik apie pėdas tėra.
-
Elijah kiek dvejodamas norėjo naktį pasivaikščioti po požemius apie kuriuos yra girdėjęs iš kelių mokinių, kurie kalbėjosi apie tai.. aišku neatsitiktinai.. Vaikinas paprasčiausiai klausėsi daugumos paauglių pokalbių koridoriuose, nes jam buvo labai nuobodu.. Tad šįkart panoro išbandyti požemius, juk vistiek miegot jis nenorėjo, tad iš bendrojo kambario pasiėmęs savo atsarginius rūbus, kurių jam reikėjo jai kartais ką sudorotu ir netyčia apsitaškytu krauju.. Na juk reikia turėti atsarginį variantą.. Juk ne pirmas kartas.. - mįslijo vaikis užtrenkęs bendrojo kambario duris..
Dabar jau jis keliavo koridoriu.. ir leidosi žemyn.. Taip kvapas buvo šlykštus.. o po kojomis ir visur aplink buvo drėgna, ropinėjo pelės.. vorai.. išties buvo nemažai voratinklių į kuriuos jaunasis vampyras "įkišdavo" galvą.. Beeinant gyliau užgirdo įdomų garsą.. Kažką kalbant.. Lyg ir dvi merginas, tačiau Chris' as nebuvo tikras, nes girdėjosi viskas labai neaiškiai turbūt dėl to, kad kažkur teka vanduo ar kažkas panašaus, tad šis pasileido brįsti ten, kur radosi dar du besišvaistantys mokiniai.. Einant link jų buvo galima manyti, kad eini link kažkokios menės.. Baseinas? Gal man vaidenasi? - pasitrinęs raudonas akis, kurios spindėjo tamsoje mąstė vaikis.. O netoli jo stovėjo ir dvi mergiotės.. Viena Elijah buvo matyta turbūt grifė, o kita visiškai nepąžystama ir be to ji mirko vandenyje...
- Sveikos, - ramiu tonu burbtelėjo grifas ir vėl nutylo.
-
Urtei sutikus sutvarkyti milžinišką patalpą Karen apsidžiaugė ir nusijuokė iš jos pokšto:
-Na tvarkiau tik su burtais, bet jie išsiurbė mano jėgas, tad ir esu pavargusi, -Rasel šyptelėjo ir ėmė stebėti kaip grifė lengvai sutvarkė milžinišką patalpą, nusileidusi į baseiną pasiukiojo čiaupą ir kaip iš čiaupo pradėjo iš lėto bėgti vanduo. Merginai pasakius, kad kažkas kažkur yra ir pakvietus lipti į vandenį Džekė greitai įšoko vidun ir neužilgo pasigirdo vaikino balsas.
-Labas, -nedrąsiai ištarė. -Kas tu toks ir ko tau čia reikia, -bandė slėpti baimę, bet jai nelabai sekėsi. Šiek tiek įsidrąsinusi atsargiai išlipo iš vandens ir ėmė apžiūrinėti vaikiną. Bet nieko daug nepamatė, nes visur dar tvyrojo tamsa. Negi negalima mums pabūti vienoms? Dabar dar jis užsimanys greičiausiai maudytis ir teks dalintis vienu baseinu.
-Aš esu Karen, o ten Urtė, -tarė rodydama į vyresniąja mergina. -O koks tavo vardas? -paklausė. -Ir dar vienas klausimėlis. Tu irgi norėsi maudytis?
Uždavusi klausimus rudaplaukė ėmė laukti atsakymų į juos, bet vietoj jų sulaukė savo papūgos kuri irgi atskrido pasižiūrėti kas čia toks per žmogus atėjo.
-
Karen tuoj pat paklausė Urtės, ir nebijodama įšoko į baseiną šalia Urtės. Po kiek laiko išniro berniukas. Ir dar grifas. Čia kažkoks susirinkimas pirmakursių, apie kurį aš nieko nežinau? Pirmakursiai ėmė labintis, tad šeštakursė nusorendė irgi būti drąsi. Ir nerodyti baimės balse, kaip tą padarė klastuolė.
-Ei, sveikas.
Prieblandoje grifė bandė įžiūrėti, ką anas atsinešė, ir jos akys užkliuvo už gerai pažįstamų spalvų.
-Hm, tu kartais gal neatsinešei mano maudymosi reikmenų? Nes žinai, maniškės yra va lygiai tokiam pačiam krelšely kaip tavo. Galiu pažiūrėti?
Net nesulaukusi leidimo, ji išsiropštė iš baseino ir paėmė maišą. Šalia jo buvo kitas maišelis, ant kurio buvo gražiai išraityta ta pati pavardė kaip ir ant atvykėlio apsiausto.
-Tu Nihal, tiesa? Šitas manau priklauso tau,-ji ištiesė minkštą ryšulį.
-O šitas mano. Net pavardė užrašyta. Kur radai?
-
Elijah kiek nustebo, kai išvydo dvi asmenybes mirkstančias baseine.. Tačiau jos neatrodė tokios drąsios, nors ir apsimetė.. Jaunasis vampyras puikiai mokėjo užuosti baimę, kuri čia tikrai tvirojo ir puikiai jautėsi..
- Kokių dar reikmenų? Čia taip pasitinkate kitus? - kiek susierzinęs kalbėjo grifas.. - Tikrai? - atidžiau žvilgtelėjo į grifę.. ir ši ištraukė iš jo rankų maišą, kuriame turėjo būti vaikio drabužiai..
- Kokia dar Nihal..? Aš tau į moterį panašus, - piktu tonu šnekėjo Elijah.. - Aš Elijah.. - nutęsė Chris' as ir žvilgtelėjo į kitą merginą..
- Gal ir tavo maišą netyčia atnešiau? Be to ir aš tau į moterį panašus? - nusijuokė Elijah ir tęsė toliau, - radau bendrajame Grifų Gūžtos kambaryje.. Nežinau turbūt mūsų vienodi, - šyptelėjo vaikis ir žvilgtelėjo į merginą.. - Tai kaip spėju tu grifė? Be to gal prisistatysite, nes net nežinau su kuo aš bendrauju? - šyptelėjo Dawson' as ir jautė, kaip jo akys turėjo spindėti tamsoje.
-
Fionai irgi ėmus kalbėtis su tuo atėjūnų ir dar kaip suprato grifu Karen tik klausėsi jų. Tik sulaukusi kiek keistoko klausimų į juos atsakė:
-Na kiek matau mano maišo neatnešei, nes tikrai nemanau, kad žinai slaptažodį į klastūnyno miegamuosius. Na į moterį nemanau, kad labai panašus esi.
Paklausus vardų Rasel atsakė už jas abi:
-Mano vardas Karen Rasel Džekė, o jos, -parodė į Fioną. -Fiona, nors manau, kad turėtumėte vienas kitą pažinote jai esate iš to paties koledžo. O tavo koks vardas? -paklausė.
Pažvelgusi į baseiną pamatė, kad jis beveik pilnas, tad nutarė nubėgti pasiimti savo maudymosi reikmenų.
-Aš tuoj, -pasakė Džekė ir greitai nulėkė link bendrojo kambario, tad į miegamąjį, pasiėmė maudymosi reikmenis ir grįžo prie baseino. -Na ką, galima eiti persirengti ir tada maudytis, -pažvelgusi į baseiną pratarė. -Ir dar laikykis visų nurodymų, -pridūrė žvelgdama į vaikiną.
Jaunesnioji mergina po truputį patraukė link persirengimo kambario, persirengė rūbus, juos gražiai susidėjo į spintelę, nusiprausė po dušu ir išėjo iš kambario.
-Na ką, galima eiti maudytis, -nieko nelaukusi rudaplaukė įšoko į šaltą vandenį.
-
Oi. Ne Nihal? Mergina dar kartą atidžiau pasižiūrėjo. Ir tikrai - toje vietoje puikavosi Elijah vardas.
-Atleisk. Neįskaičiau,-šyptelėjo Fiona.
-O į moterį net negalėtumei būti panašus. Nebent į mergaitę. Bet šiaip ne.
-Beje, Rasel, tikrai abejoju, kad mes pažįstami, jei net vardų nežinom. Koledžas tai nemažas,-užvertė akis. Klastuolė nulėkė kažkur, kažką tarstelėjusi. Tad Fiona pasimaudojo proga, ir palikusi grifą, nužingsniavo gniauždama krepšį. Grįžusi dar pamatė mažąją einančią rengtis. De Treebook buvo apsijuosusi liemenį rankšluosčiu, tad jį dabar nusiėmė ir pasidėjo šalia baseino, kuris jau buvo beveik pilnas. Reikia užsukti! Greičiausiai kaip tik galėjo susivilgė (užtruko ilgai, o viską dar pablogino Karen pūkštelėjimas vandenin), ir ėmė plaukti link vis dar vandenį leidžiančio krano. Paklebinėjusi kažką po vandeniu užmerktomis akimis, kadangi nemokėjo atsimerkt po juo, ji sušuko:
-Ei, klausykit katras moka būti atsimerkęs po vandeniu? Reikia kuo grečiausiai šitą daiktą užsukt, kitaip užtvinfysim požemius.
-
Elijah jautėsi kiek keistai, kai jį beveik visą laiką supė merginos..
- Na manau, kad tikrai nepanašus.. Be to malonu susipažinti, - pridurdamas užbaigė vaikis.. - Be to Fiona tu iš dalies teisi yra Grifų Gūžtoje Nihal, tačiau aš ne ji.. -šyptelėjo.. - Esu tave matęs, tačiau nebuvau užkalbinęs.. - dar kart kilstelėjo lupų kampučiais.. ir žvilgtelėjo į Fioną..
Kai staiga klastuolė nulėkė pasiimti maudymosi kostumėlio, Elijah apsižvalgė, nes liko vienas, Fiona nubėgo persirenkti.. Grįžus Karen jos apsikeitė pozicijomis, Fiona jau mirko vandenyje, o kita mergiotė persirengė ir grįžus pukštelėjo į vandenį..
- Ej klausykit.. aš stoviu sausumoje o man kojos mirksta.. - kiek pyktai tarė vaikis, kai išgirdo Fioną.. - palauk, aš matau po vandeniu.. luktelk.. - greit nusirengęs drabužius jis juos numetė į šalį ir šoko į vandenį, nieko nelaukęs nėrė tiesiai prie krano ir jį užsukė.. - Na štai, - išnėręs nutęsė berniūkštis.. perbraukdamas per plaukus ir per akis, nes šias labai griaužė.. ir be to vaikis pametė lęšius, tad šio akys buvo raudonos.. Gerai, kad tėvas atsarginių įdėjo..
-
Išnirusi Karen šiek tiek paplaukiojo kol išgirdo Fionos prašymą užsukti čiaupą, nes vanduo jau tuoj, tuoj būtų ėmęs veržtis pro kraštus ir dar po kelių minučių pasiekęs klastūnyno miegamuosius. Jai nespėjus to susivokti Elijah'as jau buvo vandenyje, o dar po kelių akimirkų išniro ir jau buvo užsukęs čiaupą, bet kažkas buvo pasikeitęs. Ir ne tai nebuvo, kad jis buvo be drabužių, ir tai nebuvo plaukai kurie buvo prigludę prie galvos, tai buvo jo akys kurios dabar buvo ryškiai raudonos Rasel jau norėjo klausti kvailiausio klausimo, bet galų gale pati susiprotėjo. Aha, vampyras. Nesitikėjau jų susitikti taip greitai. Aišku žinojau, kad jų yra.
-Kodėl tavo akys raudonos? Pirmai lyg tais nebuvo tokios? Čia tau vanduo taip padarė? -apsimetė nieko nežinanti, nes žinojo, kad kai kam nepatinka kai būna atskleistos jų slaptos galios ar rasės.
-
Vos likus kokioms dviems savaitėms iki kalendorinės vasaros, karštis nelaukė kol pavasaris galutiniai paliks savo postą kalendoriuje ir visu stiprumu pradėjo svilinti Hogvartsą ir jo apylinkes.
Kajus buvo vienas iš tų karščio aukų, kurie ieškojo vėsumos ir šalčio atgaivai. Ir to nusprendė ieškoti Hogvartso požemiuose kaip ir galimybę pasižvalgyti po pilies neaplankytas vietas.
Kitaip nei įprastai nepasukęs link Švilpynės kambarių, prefektas nusileido į požemius.
Tamsa, vėsuma, peraugianti į malonų šaltuką sutiko Kajų, vos tik šis nužengė paskutines laiptų pakopas.
Gal ir visai gerai gyvuoja tie klastuoliai,- pamanė šis, apsidairydamas po požemių tamsą, nors ir nieko doro neįkušlino.
-Lumos,- sumurmėjo, ištraukęs burtų lazdelę iš kišenės.
Melsva kerų šviesa nuslydo akmeniniu grindiniu ir Kajus neskubėdamas pajudėjo pasivaikščioti.
-
Vasara nenumaldomai artėjo. Ir tai reiškė tik vieną: reikės važiuoti namo ir ten ilgus mėnesius matyti to idioto snukį... Nepaisant to, kad Hogvartse žmonės taip pat nevykėliai, čia bent jau galima pabūti vienam...
Su tokiomis mintimis Dafydd trūnijo savo miegamajame. Ilgokai drybsojęs lovoje klastuolis geriausiai prisivertė išlipti iš jos. Ir galiausiai nutarė, kad reikia išeiti kur nors pasitrinti, kur bus mažiau pirmakursių.
Eidamas per bendrąjį kambarį velsietis nužvelginėjo visus mokinius iš eilės. Ir lygiai taip pat visus iš eilės mintyse keikė. Vieni kėlė per daug triukšmo, kiti užėmė per daug vietos, o treti tiesiog egzistavo...
Vos išsmukęs pro bendrojo kambario duris raudonplaukis į kažką atsitrenkė. Tas kažkas turėjo rankoje lazdelę, kuri skleidė šviesą, nušvietusią veidą. Ir tas veidas nebuvo klastuolio.
- Ką tu čia veiki? - piktai paklausė Dafydd, stumtelėdamas vaikiną ir galiausiai uždarydamas bendrojo kambario duris.
-
Lyg aklas kaip kurmis.
Kajus atsitrenkė į kažką ir staigiai atsitraukė. Ačiū Merlinui, kad bent nepametė iš rankų lazdelės.
Šviesa slystelėjo atėjūno veidu, pasigirdo užtrenkiamų durų garsas.
Daffyd.
Apie klastuolį buvo girdėjęs iš Sniego, kai paklausė Švilpynės kambaryje kas galėtų jam padėti išmokti kautis. Tą kartą augintis tiesiog išrėžė, jog Daffyd atrodo tik mušeika, taip sakydamas, jog neverta su juo prasidėti su "kovų mokslais".
Kajus dar sykį žengtelėjo atgal, nustebintas jaunesniojo mokinio balsu.
Kalba kaip trims metais vyresnis.- Vaikštinėju,- ramiai prabilo Wintersas, šiek tiek žemiau nuleisdamas gebenės medžio su fenikso plunksna burtų lazdelę,- Čia pas jus, klastuolius, labai tamsu,- suniurnėjo po nosimi.
-Jei ką, atsiprašau, kad atsitrenkiau, - pabandė išlikti mandagiu švilpiu.
Nors vargu, ar reikėtų. Turbūt sulauksiu tirados kokie švilpiai yra liurbiai it panašiai...Kupidono užteko.
-
- Tai vaikštinėk kur nors kitur, - rėžė Dafydd. Velsietis nė nespėjo išeiti iš bendrojo kambario - nespėjo pasidžiaugti vienatve nė vienos akimirkos, kai būtinai turėjo su kažkuo susidurti... - O jeigu jau triniesi čia, traukis nuo durų, - pridūrė Dafydd.
Nors... Gal kas nors atsitrenks stipriau nei aš svajingai pagalvojo klastuolis, jau gailėdamasis, kad nieko rimtesnio neatsitiko.
Raudonplaukis įtariai žvelgė į iškeltą švilpio lazdelę. Jeigu jie būtų susikeitę vietomis, Dafydd tikrai jau būtų paleidęs kokius nors kerus. Net ir suprasdamas, kad tikriausiai nieko neišeis. Tačiau Kajus išliko ramus. Gal Šviplynė tikrai yra draugiškiausias koledžas? pašaipiai pagalvojo velsietis.
- Tai nėra už ką, - ironiškai pratarė Dafydd, nors suprato, kad iš tiesų reikėtų sakyti, kad atsitrenkė jis, tad gal ir atsiprašyti reikėtų jam? Tačiau klastuolis nė neketino to daryti. - Jeigu bijai tamsos, eik į kiemą, kur šviečia saulytė, - pasišaipė raudonplaukis. - O dabar jau gali nuleisti lazdelę, man visiškai nepatinka jos šviesa.
Dafydd nusisuko. Svarstė, ką jam reikėtų daryti. Labiausiai norėjosi palikti šitą švilpį čia vieną, bet staiga pradėjo kamuoti smalsumas, ką gi jis čia planuoja toliau veikti.
-
Kajus vos nesusilaikė neužvertęs akių į lubas.
-Jergutėliau, laisvė ir demokratija šioje šalyje, visi vaikšto kur nori,- ramiai atkirto švilpis,- Gerai, kad pasakei, bet jau pats supratau,- ir taip taręs pasitraukė, tačiau jau ketinęs nužingsniuoti kitur, sustingo nuo pasišaipymo.
Sunkiai atsiduso. Akimirką pagalvojo, ar ką nors sakyt ar patylėt. Vis vien jei ką pasakysiu, gausiu trims raidėmis daugiau,- pamintijo Švilpynės prefektas,-Meh, tiek to.
-Nebijau, o ir nežiūrėk į taip mano lazdelę įtariai, ji nesikandžioja,- sarkastiškai atšovė, įsišiepdamas, tik kažkieno džiaugsmui, tamsa paslėpė švilpio šypseną.
-Jei nepatinka, tai užsimerk,- Kajus varė toliau, bet vargais galais surimtėjo.
Jei ir toliau, mane jaunesnis kaip obuolį sudaužys. Deja, vis vien kažkiek juokas ėmė.
Greitai mokausi iš tavęs, Daffyd. Kažin, ar tau malonu būtų sutikti panašų į tave? Manau, nelabai.
Visgi, Kajus kažkiek paklausė klastuolio ir lazdelę nuleido, tačiau šviesos nepanaikino.
Daugiau klastuoliui neturėjo ką pasakyti, galėjo toliau ir nueiti, tačiau kažkas jį sulaikė.
Jam nereikėtų būti atsargesniam su šiuo tipu?
-
- Vaikščiok, vaikščiok, - abejingai mestelėjo Dafydd. Tiesą sakant, jam nė nerūpėjo, ar jis čia trinsis, ar ne. Erzina lygiai taip pat, kaip ir bet kuris klastuolis.
Klastuolis išgirdo Kajaus atodūsį. Ir piktdžiugiškai išsišiepė. Panašu, kad tam atėjūnui kažkas nepatinka. O jeigu kam nors kitam kas nors nepatinka, pasaulis iš karto pasidaro gražesnis.
- Tegul tik pabando įkąsti, - burbtelėjo Dafydd, suprasdamas, kad jeigu šitas švilpis, kuris, ko gero, yra dar ir vyresnis, jį puls, klastuolis tikrai gali rimtai nukentėti. Tačiau juk negali taip ramiai nusileisti kažkokiam pasiklydusiam berniokui, ar ne?
Nepaisant to, kad Kajus atsikirtinėjo, velsiečiui kažkodėl kilo įtarimas, kad švilpis jo prisibijo. Nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl taip atrodo. Galbūt dėl to, kad paprašytas nuleido lazdelę. O gal tiesiog kažkas jo veide, kurio, tiesa, netrukus visai nebesimatė. O gal tai, kad šviesa ir toliau sklido iš lazdelės galo. Dafydd vėl atsisuko į Kajų ir pradėjo galvoti, ką galėtų padaryti, kad pačiam būtų smagiau. Nors išslinko iš bendrojo kambario ne tam, tačiau kuo blogai yra bent kartą pasilinksminti? Klastuoliui į galvą šovė mintis. Stengdamasis nedaryti staigių judesių, kad Kajus neatkreiptų dėmesio, velsietis pasitikrino kišenę, ar joje yra burtų lazdelė. Laimei, ji ten buvo. Dafydd veidą nušvietė patenkintas šypsnys. Jis tarsi žaisdamas išsitraukė lazdelę. Nieko nebūrė, tačiau tarsi netyčia ją nukreipė į švilpio pusę. Velsietis nekantravo sulaukti, kokia gi bus jo reakcija.
-
Taip, jam reikėjo būti atsargesniam su šiuo tipu.
Nes Dafyd'o kalbos jį erzino.
Kajus patylėjo, nė nemėgindamas atsakyti į klastuolio kalbas, tikėdamasis, jog "kaistantis ir pūškuojantis ir garais besidrabstantis virdurys" jo viduje ne iki galo neprasiverš ir Kajui nereikės susidurti su savimi, kuris galbūt turi tokį patį kandumą kaip Melijandra. O gal net ir daug daugiau žiauresnį.
Tamsus žvilgsnis, neišduodamas kas vyksta penkiolikmečio galvoje, apžiūrinėjo savo burtų lazdelę. Gebenė su fenikso plunksna.
Kas galėjo tikėtis, kad penkiolikmetis, bijantis ugnies, gaus lazdelę su gyvio plunksna, kuri tiesiog neatsiejama nuo ugnies?
Tai Likimo išdaiga? Ar pasityčiojimas?
O gal pasityčiojimas kubu, mat sutiko klastuolį, kurio liežuvį būtų galima kuo puikiausiai prideginti, vien dėl to, jog galėtų pagaliau užščiaupti nuo savo klastuoliškai persisunkusių žodžių?
Švilpynės prefekas akimirkai žvilgtelėjo į Dafydd veidą, po to už jo, esančias duris, vedančias į Klastūnyno kambarius.
Kajui atsibodo, būti "geram ir linksmam" švilpiui.
Neapsimetinėk, Dafydd, man nereik tavo kvailų žodžių apie mano burtų lazdelę. Mano lazdelė nėra kaip „Pabaisiška pabaisų knyga“, kuri pasiuteliškai kandžiojasi ir kandžioja viską.
Tačiau Kajus neišsakė visos šsavo šios litanijos, jis tik gūžtelėjo pečiais.
- Nemaniau, kad tokio burtininko Salazaro Klastuolio globotinis pabūgs kažkokio švilpio, kaip kiti sako, kvailos avelės,- kandžiai tarė tuomet, kai pakilo klastuolio burtų lazdelė, nukreipta į jį.
Jei esi jaunesnis, ar vyresnis už mane, vis vien su burtų lazdele nėra toks pavojingas kaip prakeikta ta chimera iš grotos,- karčiai pamintijo Wintersas, išvysdamas šypsnį Llewellyn veide.
Kajus sunkiai atsiduso ir klausinančiai pakėlė antakius, tačiau kandumas dar nepaliko švilpio žodžių:
-Ir tu nori užžiebti burtų lazdelę su lumos, bet nepavyksta?
Kajus puse lūpų vyptelėjo, tačiau ir kaip vaizdavosi, jog esąs atsipalaidavęs, mintys išliko budrius, kaip ir kūno raumenys. Niekada nebuvo malonu atsidurti už taikinį kito burtinino ar raganos akiratyje. Ir tikrai nemalonu, kai kitas stovi, pasiruošęs naudoti burtus ar kerus, o tu - nelabai, nes tavoji burtų lazdelė yra nukreipta į požemio grindinį. Momentas ir greitis - ne jo pusėje. Jis nėra taip įgudęs, jog tokioje savo pozicijoje išliktų gyvas ir sveikas.
Tačiau Kajus bandė išlikti ramus, tikėdamasis, kad Dafydd savosios lazdelės greibėsi tik dėl bandymo pagąsdyti.
-
Panašu, kad švilpis apie kažką susimąstė. Dafydd, žinoma, irgi tylėjo. Jis tikrai nebuvo iš tų, kurie užvestų kalbą. Ypač su kažkokiais paklydusiais vaikučiais. Nors klastuolis įtarė, kad Kajus yra vyresnis, požemiai, ko gero, nebuvo jo sritis. Tad velsietis jautėsi taip, tarsi čia būtų gana saugus. Jeigu šitas atėjūnas jį užpuls, viskas bus gerai. Kaip nors. Tuo labiau, jeigu jis iš tiesų prisibijo Dafydd.
- Aš nesakau, kad jūs esat kvailos avelės, - apsimestinai draugiškai pasakė velsietis. Jis susimąstė, kad tikėtinai iki šiol neturėjo daug reikalų su Švilpynės koledžo mokiniais. Tad negalėjo pasakyti, ar jie yra kvailos avelės, ar vis dėlto kvailos vištos. Galiausiai sarkazmas paėmė viršų ir draugiškumo, net apsimestinio neliko net pėdsako: - Tačiau jeigu jau visi taip sako, tai galimai yra tiesa, ar ne?
Švilpis vėl atsiduso. Dafydd pasidarė smalsu, ko gi šitas jaunas žmogus taip dažnai dūsauja. Tačiau nespėjo to paklausti, kai pats sulaukė klausimo. Ir dar tokio, kuris gerokai suerzino Dafydd.
- Negi tu manai, kad man reikia šviesos? - kuo ramiau paklausė klastuolis, stengdamasis neparodyti, kad pastebėjimas tikrai geras. Dafydd nebuvo tikras, ar jam iš karto pavyktų panaudoti net tokį paprastą burtažodį. - O gal bijai, kad nedorėlis klastuolis tau ką nors padarys?
Nebijok, mano magijos sugebėjimai nėra tokie geri pagalvojo Dafydd. Labai tikėjosi, kad švilpis šito nesupras. Tačiau tada velsiečiui iškilo klausimas: kodėl jis turėtų ką nors daryti šitam mokiniui? Juk Kajus jam lyg ir nieko nepadarė... Lyg ir. Savo nelaimei, jis atėjo į požemius kaip tik tuo metu, kai Dafydd išlindo iš bendrojo kambario. Ir to buvo gana, kad velsietis supyktų ir pradėtų nekęsti šito mokinio. Raudonplaukis kelias akimirkas stovėjo ir mąstė. Mąstė, ar verta bandyti panaudoti burtų lazdelę. Ar bandyti išsiskirstyti taikiai. Tačiau tada, ko gero, Kajus visiems apskelbs, kad Dafydd jo bijo... Nors tai ir nebuvo tiesa, klastuolis nenorėjo rizikuoti.
- Everte statum! - staigiai riktelėjo Dafydd. Jis buvo išgirdęs šitą burtažodį iš tos nelemtos Grifų Gūžtos mokinės. Tikėjosi, kad pasiseks. Tačiau visiškai nebuvo dėl to tikras...
-
Kajus visus Daffyd žodžius praleido pro ausis. Jau suprato, jog klastuolis kaip grėblys- užlipsi ant jo ir kol nenulipsi, tol ir su kotu (ar žodžiais šiuo atveju) daužys tau per galvą.
Kajus jau besiruošęs žengti šalin ir išsinešdinti iš požemių, kai staiga išgirdo klastuolio žodžius.
Jei ne susidūrimas su chimera ir tuo metu nepalavinimas greitos reakcijos, prefektas būtų nusviestas tolyn it skudurinė lėlė. Garbanius, nepaliestas kerų, žaibiškai metėsi dešinėn, šviesa burtų lazdelėje dingo, požemiuose įsivyravo tamsa.
Kajus buvo patyręs slampinėtojas naktyse ir tą kartą santūriai apsidžiaugė savo iškrėstomis išdaigomis tamsos paros metu. Lazdelė su fenikso šerdimi pakilo. Švilpis pasiruošė kovai. Mintyse kilo noras panaudoti Rictusempra, tačiau greitai nuvijo mintį. Kas jeigu Daffyd nekreipia dėmesio į kutulį? Tada šie kerai taps beverčiais.
Kajus įnirtringai pradėjo kuistis tarp burtažodžių ir kerų pavadinimų, kuriuos tik prisiminė ir buvo naudingi kovai.
Jautėsi šiek tiek įsitempęs, jautė pažįstamą šaltos baimės grybšnį pilve. Ramiai...tu gali prieš jį laimėti? Yra protinga stoti į kovą? Gal pasinaudok tamsa ir neišdinkis iš čia? Taip, būsiu nenukentėjęs, bet būsiu po to pavadintas bailiu...
-
Pamatęs, kad švilpis išsisuko nuo kerų, Dafydd keiktelėjo. Apmaudžiausia buvo tai, kad gal kerai netgi būtų pavykę. Tačiau dabar, žinoma, niekas nebesužinos...
Kai kerų šviesa užgeso, požemyje įsivyravo visiška tamsa. Klastuolis nieko nematė. Netgi nebūtų pasakęs, kad čia yra kitas mokinys. Tačiau kadangi nesigirdėjo išsigandusio švilpio bėgimo lauk, matyt, jis tebėra čia. Tačiau nieko darė. Kol kas. Kol kas? O gal jis nieko ir nedarys?
Galiausiai velsiečio akys apsiprato su tamsa, tad jis įžiūrėjo tamsų siluetą. Žinoma, veido aiškiai nesimatė. Tačiau Davydd tarėsi matąs, kaip sraigteliai sukasi Kajaus galvoje. Matyt, svarsto, ką gi čia su manim padarius pašaipiai pagalvojo klastuolis. Jis stovėjo ir laukė. Žinoma, nesijautė taip drąsiai, kaip bandė pateikti. Tačiau panašu, kad ir švilpis nėra itin ramus. Tad tokia situacija raudonplaukį visai tenkino. Galiausiai jis neištvėrė:
- Tai ar tu darysi ką nors? Neturiu visos dienos čia stovėti ir laukti, kol tu imsies veiksmų.
Žinoma, Dafydd nebūtų prieštaravęs čia stovėti kad ir visą dieną. Jis pernelyg nepasitikėjo savo jėgomis (ir, reikia pasakyti, ne be reikalo). Tačiau negi prisipažinsi kažkokiam atėjūnui, kaip jautiesi?
-
Kajus neatsakė.
Tylėjo.
Jis manęs nepuola. Jei dabar pulčiau, mano veiksmai nebūtų laikomi savygina,- burtų lazdelė nusileido.
Kajus tyliai iškvėpė orą ir pažvelgė tenais, kur stovėjo klastuolis.
-Muffliato,- tyliai sušnibždėjo.
Tai buvo vienas Kajui iš sudėtingesnių kerų, tačiau sukryžiavęs laisvos rankos pirštus, laukė, kol planas suveiks.
Ir suveikė, bent taip atrodė Kajui.
Tada prefektas drąsiai patraukė iš požemio. Net jei ir kerai nesuveikė, nenorėjo atrodyti išsigandęs, norėjo klastuoliui pasakyti: "aš nebijau tavęs ir savo laiko negaišiu šiam kvailam dalykui".
Kita vertus, Kajus jau suvokė, ką jam reikia tobulinti ir išmokti - geriau kovoti tiek žodžiais, tiek veiksmais. Kažkiek džiaugėsi sutikęs Daffyd - visą laiką visiems neturi būti geras ir neturi gūžtis prie visų.
Dėl Merlino meilės, juk jis tuoj baigs Hogvartsą, pagaliau turi suaugti.
Ir su šia mintimi, Kajus išėjo iš požemių, bet nepamiršo šypsotis.
Gal ir pakilo tą klastuolį nežinioje, nesuprantantį, kad švilpis į paliko tamsoje, tačiau suprato, kad tai judviejų nepaskutinis susitikimas.
-
Ta prakeikta tyla pradėjo gerokai erzinti. Labiausiai dėl to, kad Dafydd nesuprato, kodėl švilpis nesiima jokių veiksmų. Jis tiesiog... Stovėjo ir tylėjo. Tačiau po kelių akimirkų tyla pasidarė kažkokia keista. Klastuolis nesuprato, kad atsitiko. Tačiau atsitiko kažkas. Raudonplaukis stovėjo ir galiausiai susiprato iškelti lazdelę. Jis nežinojo, kas įvyko, tačiau reikėjo būti pasiruošusiam. Šito Kajaus jis nepažįsta. Kas ten žino, ar jis nėra iš tų, kurie tiesiog užpuls? Dafydd ir pats buvo iš tokių - ar bent būtų buvęs, jeigu sugebėtų tinkamai užpulti. Tačiau negalėjo pakęsti, kai sutikdavo kitą tokį. Todėl reikėjo pasiruošti: jeigu švilpis jį puls, Dafydd turi būti pasirengęs kaip reikiant atsikirsti.
Tačiau staiga klastuolis suprato, kad Kajaus koridoriuje nebėra. Jis nežinojo, kaip tą suvokė, tačiau buvo visiškai aišku: Kajus dingo. Velsietis dar kurį laiką pastovėjo. Manė, kad švilpis padarė kažką, kad raudonplaukis taip pamanytų. Ir ruošiasi nuveikti ką nors negero. Tačiau pastovėjęs gal dešimt minučių Dafydd suprato: jeigu Kajus vis dar kažko laukia, vadinasi, jis yra ne tik nevykėlis, nedrįstantis net pabandyti pulti, bet dar ir keistas. O jeigu jis toks, tai kam čia su juo terliotis? Tad Dafydd, pamiršęs, kur ėjo, kai atsitrenkė į švilpį, apsisuko ir grįžo į Klastūnyno bendrąjį kambarį.
-
Cornet išėjo iš klastūnyno kambario. Šiandien visiškai nebuvo pamoku dėl to klastuolė linksmai šokinėjo Hogvartso koridoriais. Plaukai buvo paleisti todėl jie lakstė į visas puses. Šalia einantiems mokiniams Camillos plaukai trankėsi į jų veidus, bet mažai klastuolei niekas tą dieną nerūpėjo. Mergaitė net nežiūrėjo kur eina, bet staiga ji pamatė nusileidimą į požemius. Šviesiaplaukė galėjo nueiti toliau, bet ją traukė tą tamsą. Lėtais žingsniais ji nusileido apačion. Požemiai baugino Camilla tamsios akmenų sienos atrodė labai storos. Kartkarčiais ant sienų buvo degalai. Girdėjosi dūsavimas kažkas čia yra? paklausė savęs. Kiekviena karta vis garsėjo ir garsėjo. Šalia jos prabėgo dvi tamsio žiurkės, bet jos dingo tamsoje. Buvo labai tylu girdėjosi tik tas baisus dūsavimas, per kūną perbėgo šiurpuliukai. Staiga klastuolė išgirdo dar kažką einantį. Cornet aplankė negatyvios mintys, bet ji atsisuko ir pradėjo žiūrėti į artėjantį siluetą. Mergaitė sudrebėjo, bet kuo arčiau tuo pražystamesnis siluetas tampa. Visai nepasitikinčiu balsu prabilo:
- Emm... Labas kas tu?
-
Vaikiną ir vėl viliojo nuotykiai. Šiandien kai pamokų nebuvo jis pasirinko Hogvartso požemius. Jo manymu čia turėjo būti pavojų, gal būt trolių ir kitų pabaisų. Sunkiai šnuopuodamas vaikinas išgirdo kažkieno žingsnius. Jai tai profesorius, man galas - pagalvojo vaikis prisispausdamas prie sienos ir palei ją toliau tyliai žingsniuodamas. Jokių burtų dabar jis nenaudojo. Staiga jis išgirdo pažįstamą balsą ir garsiai atsiduso. Jo įsitempęs kūnas atsipalaidavo ir dabar jis norėjo nudėt tą mergaitę. Tiek baimės, vien dėl to, kad mergaitė nusprendė ir vėl pašliaužioti koridorias.
-Labas ir tau Camilla, - sumurmėjo vaikis, - matau vienas be kito tiesiog negalime.
Vaikinas šyptelėjo prisiminęs judviejų nuotykius tamsiuose ir senuose koridoriuose.
- Lumos , - ištarė burtažodį ir tyliai nuėjo į priekį, palikdamas draugę už savęs, - eisi? - atsisukęs pakvietė ir trumpam sustojo.
-
Klastuolė atsiduso, kai pamatė Aleksą. Ji visiškai nenorėjo, kad vietoj draugo būtu koks profesorius:
- Čia jau tikrai, kad negalime viens be kito
Camilla nusijuokė vis dėl to smagiau braidžioti tamsiais požemiais su kažkuo, o ne vienai. O jeigu dar tą žmogų pažįsti ir su juo net buvai pasiklydusi koridoriuose visą naktį tai tikrai kelionė pavyks. Mergaite jau šitam koridoriuje niekas nebaugino išskyrus tą dūsavimą kuris sklido per visus požemių koridorius:
- Aišku, o tu galvojai, kad aš neeisiu,- dar karta nusijuokė klastuolė,- o tu girdi tą dūsavimą? kaip galvoji kas tai.
Ji priėjo prie varnanagio ir kartu nuėjo į tamsą. Cornet bijotu eiti toliau viena, nes galvotu, kad kiekviena sekundę ją gali užpulti, bet su rudaplaukiu ji gali eiti, bet kur nes žino, kad vaikinas gerai moka apsiginti. Mergina apžiūrinėjo senas požemių sienas, bet staiga suprato, kad negirdi dūsavimo. Camilla sustingo ir pusbalsiu prabilo:
- Aleksai man rodos kažkas stebi mus...
-
-Atsimeni tą pamoką, - į merginos žodžius atsakė vaikinas, - tą testą, dėl kurio gavau areštą? Per tą pamoką į klasę įbėgo įsigandęs profesorius ir pastė apie trolius. Manau, kad vieną sutikom, - gąsdino merginą rimtu balsu Aleksas. Ištikrųjų jis nieko negirdėjo ir manė, kad Camillai pasigirdo. Specialiai pasipirdamas kažkokį akmenuką, rudaplaukis nutilo.
-Girdėjai? - rimtai tarė, - bėgam!
Tai taręs jis pasileido bėgti, o bėgdamas krizeno, - Nox , - dar spėjo ištarti šis užgesindamas švieselę. Linksmybės dar tik prasidėjo, o vaikinas turėjo visą planą kaip išgąsdinti smalsią mergiotę. Rudaplaukis krito ant žemės ir sustingo. Šiuo metu jis tik kvėpavo
-Camiilla! - suriko šis, - kažkas prieš mane panaudojo sustingdimo burtą!
Ištikro jokio burto nieks nepanaudojo, Aleksas laikėsi nesusijuokęs.
-
Trolis? Gal tai ir trolis, bet labai didelis tada turėtu būti pagalvojo Camilla. Staiga mergina išgirdo lyg kažkas numeta akmenuką:
- Taip girdėjau...
Per merginos kūną perbėgo šiurpuliukai. Šiandien ją galėjo išgąsdinti bet kas. Bėgt? mergina nieko nesuprato, kai Aleksas pradėjo bėgti. Ji tiesiog stovėjo sustingusiai ir žiūrėjo kaip varnanagis bėgą į priekį. Staiga Cornet atsidūrė viena tamsoje nieko nesimatė:
- Lumos
Tarė mergina ir staiga išgirdo draugo balsą. Nieko nenutuokdama ji priėjo prie Alekso ir išsigando. Mergaitė galvojo, kad čia ne tik trolis, o dar kažkas daugiau. Klastuolė drebėjo:
- Ką man daryti?- Drebančiu balsu tarė,- sakyk...
Camilla pradėjo panikuoti galvoje buvo daug minčių. Pas mergina prasidėjo panikos priepuoliai:
- Aleksai... Ką man daryti... stupefy...
Maža klastuolė šaudė kerais į visas puses, galvoja pas ją buvo chaosas. Ji krito ant kelių ir pradėjo kažką sau burbėti po nosimi, net pati nežinodama ką gi ji sako.
-
Aleksas garsiai nusikvatojo ir greitai pakilo nuo šaltų požemių koridoriaus grindų.
-Atsiprašau, - nusišypsojo rudaplaukis, - pajuokavau.
Panašu, kad Camilla to kaip juokų nepriėmė ir dabar kažką sau tyliai vėbleno po nosim. Tokių dalykų rudaplaukis dar nebuvo matęs. Jis norėjo atsiprašyti draugės ir jai kuo padėti, bet nežinojo ką daryti. Varniukas jau dabar jautėsi kaltas už savo pokštą, tad apkabino merginą.
-Camilla, aš tikrai atsiprašau, - tarė vaikis, - aš negalvojau, kad tu patikėsi. Norėjau tik pajuokauti. Aš toks idiotas.
Šiuo metu varniukas tupėjo ant purvinų ir šaltų grindų apsikabinęs klastuolę. Staiga jis suprato, kad Camilla nemelavo ir čia tikrai kažkas be jų yra. Jo nugara perbėgo šiurpuliukai. Jai pasakyčiau Camillai ji nebepatikėtų. - mąstė rudaplaukis. Dabar jis tikrai turėjo išvesti iš čia saugiai merginą, bet nežinojo kur ji turėtų eiti.
-Gal einam tiesiai? - dar kiek laiko patupėjęs prie mergaitės, Aleksas pakilo nuo šaltų grindų. Jis norėjo kuo greičiau dingti iš šios vietos, nes buvo panašu, kad kažkas juos tikrai stebi.
-
Pajuokauti? Kas tai jei tai buvo kažkas nauja. Mergaitė sėdėjo ant šaltų grindų ir visiškai nejudėjo. Bet kai berniukas apkabino ją, Camilla net nežinojo kaip reaguoti į tai. Klastuolė pasijautė kalta jos rankos drebėjo. Šviesiaplaukės akys pradėjo ašaroti, bet tai buvo viena iš geriausiu akimirkų juos gyvenime. Cornet atsistojo ir pusbalsiu tarė:
- Tu neesi idiotas,- mergina pakėlė galvą,- čia aš nesuprantu kas yra pokštas.
Ji nusijuokė po to pasižiūrėjo į kišenėj esanti grotuvą. Mergaitė gąsdino tą mirtiną tylą, vis dėl to jį galvojo, kad tas dūsavimas irgi buvo pokštas. Todėl maža klastuolė nenorėjo tūnoti mirtinoj tyloj. Mergina pradėjo kalbą:
- Emm... Matai šitą mano grotuvą,- Camilla iš kišenės ištraukė MP3 grotuvą,- ant jo išraižyta myliu tave, bet aš nežinau kas ji man davė kiek prisimenu save tai jis visada laiką su manimi.
Klastuolė nenorėjo užkrauti draugo savo problemomis, bet mergina net niekada su tuo nesidalino. Ir vėl prabilo:
- Žinai norėčiau tavęs paklausti...
Bet nespėjus užduoti klausimo prieš save ji pamatė didelį trolį kuris tikrai nebuvo nusiteikęs teigiamai. Visiškai pasimetus mergina paėmė rudaplaukį už rankos ir pradėjo bėgti iš visų jėgų. Temdama berniuką klastuolė pamatė kur galima pasislėpti.
-
Aleksas tyliai klausė mergaitės pasakojimų. Kai ji išsitraukė grotuvą Alekso akys sustojo ties juo. Camilla dar kažko norėjo paklausti, bet jei nebaigus klausimo ant vaikų užkrito didelis šešėlis. Net nespėjus pasižiūrėti į šešėlio kaltininką, Cornet čiupo varniuko ranką ir pasileido bėgti. Jei mes sutikom trolį, tai mums galas - mąstė varnius. Pasakyti profesoriams nebuvo pati geriausia mintis. Gal pagalbą jie du ir gautų, bet vėliau už slampinėjimą po požemius vakai nusipelnytų velnių. Pastebėjęs gerą užkampį, kurį panašu nusižiūrėjo ir mergaitė, Aleksas greitai nuėjo jo link. Jau dabar jis sunkiai šnopavo ir poilsis būtų pravertęs. Greitai užlindęs už kampo rudaplaukis pažvelgė į Cornet:
-Taip ir nepavyko užduot klausimo, - nusišypsojo, - kol esam čia užstrigę gali jį užduot. Jei tik nori.
Vaikis buvo sudomintas klastuolės istorija ir norėjo išgirsti jos dar. Kas kūdikiui įkištų mp3 grotuvą? - pagalvojo Aleksas. Jis pats augo žiobariškuose vaikų namuose ir nieko gražaus iš ten negalėjo papasakoti. Kiekvieną dieną rudaplaukis turėjo kovoti dėl kasnelio maisto su vyresneisiais. Pastovūs jo nusižengimai ir areštai gyvenimo prieglaudoje nepalengvino. Gal dėl to varniukas ir užaugo toks akiplėša ir šiknius
-
Užsukę už užkampio mergaitė vos kvėpavo. Klastuolė atsirėmė į šaltas akmenines sienas. Vėliau ji nusišypsojo Aleksui ir tarė:
- Na tai nėra kažkoks globalinis klausimas, bet kiek kart tu matei saulėteki,- nedavus nieko tarti draugui ji tęsė,- aš viena, tai buvo nuostabu...
Po to Camilla nutilo, nes išgirdo, kad trolis artėja ir itin tyliai pasakė:
- Jeigu mes šituose smirdančiose požemiuose nemirsim pažadėk man, kad per Herbologija sėdėsi su manimi.
Šviesiaplaukė priėjo prie pagrindinio koridoriaus. Staiga šalia mergina pamatė akmenuką. Negalvojus Klastuolė numetė ji į priekį, kad trolis galvotų, kad pirmakursiai nubėgo toliau:
- Einam...
Pasakė Aleksui. Mokiniai nuėjo priešingai negu trolis. Jau žinodama, kad tuoj bus išėjimas Camillos nuotaika pakilo. Todėl ji šokinėjo priekiu į varnanagį ir visiškai nematė kas dedasi už jos. Staiga mergina Atsirėmė į kažkokį grubų paviršių. Ką? antras trolis? vienuolikmetė sustingo.
-
- Na nesėdėsim, o dirbism, - nusijuokiau, - bet taip, pažadu.
Aleksas tik krizeno matydamas Cami tokią laimingą. Rudaplaukiui patiko matyt mergaitę besišypsančią, bet jo nuotaiką sugadino užkritęs šešėlis. Ne, Ne, Ne. Tai negali būti kitas trolis Iš ties. Jai mokyklos požemiuose būtų buvę 2 troliai, tam prireiktų masinės evakacijos. Išėjimas jau buvo prie pat ir Aleksas jau džiaugėsi, kad pavyks ištrukti, bet jis smarkiai nusivylė. Pagriebęs mergaitę už rankos jis vėl pasileido bėgti. Net nebuvo aišku ar tai tikrai trolis, bet rizikuoti nevertėjo. Jis vėl atsidūrė tam pačiam kampe ir bandė tyliai šnopuoti.
- Ar tai tikrai trolis? - tyliai paklausė Camii ir atsisėdo ant grindų. Jai jie negali išeiti dabar, tai teks palaukti.
-
Drauge jie vėl atsirado tam pačiam užkampi:
- Net nežinau jeigu du troliai mokykloje,- mergina atsiduso,- tai gresia didelis pavojus.
Mergina atsisėdo ant tu pačiu, šaltu, akmeninių grindų. Po valandėlės tylos klastuolė tarė:
- Žinai aš nenorėčiau pasilikti čia nakčiai tikiuosi mes ištrūksime.
Visi požemiai prasmirdo ne itin maloniu kvapu. Į Camillos galva įlindo viena labai kvaila mintis, bet klastuolės noras iš čia ištrūkti buvo per daug didelis, kad sugalvoti kažką geriau. Žemaūgė mergaitė pasiėmė draugą už rankos ir tarė:
- Aš sugalvojau gera planą.
Nors taip iš tikrųjų nebuvo. Mergina tempė rudaplaukį prie išėjimo. Na va tu tarė Cami pamačiusi dideli siluetą einanti į juos. Suspaudusi stipriau varnanagio ranga ir garsiai sušuko:
- Pasilenk!!!
Ir užsimerkusi Cornet pradėjo bėgti. Po keliu skundžiu mergina suprato, kad jie stebuklingu būdu perbėgo tą trolį. O gal jo nebuvo paklausė savęs mergaitė.
-
Vaikis nustebo kai mergina jį vėl pagriebė už rankos, tačiau šiai nieko nebesakė. Jie vėl greitai skuodė link išėjimo. Sulaukęs dar vieno prašymo pasilenkti, Aleksas jau norėjo ginčytis, bet paklusniai pasilenkė. Panašu, kad jie ką tik prabėgo trolį arba varniui jau buvo paranoja. Panašu, kad apie tai galvojo ir Cami, bet Aleksas nieko jos nebeklausė. Nakvoti čia kaip Mila Al nenorėjo, tad paklusniai vykdė mergaitės nurodymus. Išėjimas jau buvo netoli, todėl varnius galėjo lengviau atsipusti. Likimas vėl suvedė Aleksą su klastuole ir iš to ėmė juokas. Po dar vieno nuotykio vaikis galėjo teigti, kad susirado draugę visiems laikams. Išėjąs iš požemių Aleksas kaip visad suniurnėjąs kažką panašaus į "Iki" patraukė valgyklos link. Jo pilvas grojo maršus ir varnius norėjo tik skanei pavalgyti.
-
Pirmakursiai jau išeidinėjo. Mergina buvo pila emocijų Mes perbėgom trolį? ką? galvoje buvo tik tokia mintis. Pasimatė požemių išėjimas. Camilla atsisuko į varnanagį ir tarė:
- Na tada iki,- Ji jam nusišypsojo ir nuėjo link kambario link
Cornet vis galvojo ar jų toks likimas, kad kur nebeeini tu turi galimybe susidurti su Aleksu. Ji ėjo tais pačiais laiptais. Kurie visada sukiojasi Cami visą laiką pasimesdavo, net jeigu jei reikėjo nueiti iki kitos pusės. Pagaliau kai tikslas jau buvo labai arti ji žingsniavo prie jo. Millai norėjosi pasišildyti dėl to jos tikslas buvo židinys. Vėl jei teko leistis į apačion, nes Klastuoliu kambarys buvo beveik požemiuose. Pramurmėjus apvalioms klastuoliu durims sumurmėjo slaptažodį...
-
Gražią ir saulėtą dieną pamokos jau buvo pasibaigę. Daugelis mokinių deginosi po tikriausiai paskutine šiais metais rudenine saule, o kiti darė namų darbus ir ruošėsi artėjančiomis pamokoms. Luke daryti nuobodžių namų darbų nesiruošė. Transfigūracijos nesuprantu, o Herbologiją iš atminties pasakysiu - štai tokios mintys lydėjo berniuką, šiam einant iš bendro klastuolių kambario.
Dienos metu nukeliauti į uždraustąjį mišką būtų buvę labai rizikinga, bet šiandien Lukas norėjo nuotykių. Mažasis klastuolis klaidžiojo po visą Hogvartsą, norėdamas surasti kažką baugaus. Pagaliau prisiminus apie egzistuojančius požemius ant Lu veido atsirado didelė ir plati šypsena. Požemiuose dažnai užklysta kalnų troliai. Šiandien pagaliau vieną tokį pamatysiu iš arčiau. - vienuolikmečio mintys buvo kvailos ir paikos. Pirmakursis dar nesuprato kaip rizikuoja, tačiau didelis užsispyrimas nubloškė kitus jausmus.
Pagaliau Lukas pasiekė didelius, tamsius, purvinus ir baugius požemius. Čia buvo taip tamsu, kad nors į akį durk. Klastuolis greitai išsitraukė savo burtų lazdelę ir kartu su atitinkamu mostu tarė burtažodį:
-Lumos, - per didelius kolidorius nuaidėjo vaikio balsas. Luke krūptelėjo nuo atsimušusiu aido. Nustok bijoti, mažvaiki.
Dabar Lukas su silpna, melsva šviesele patraukė tamsiu koridoriumi. Vaikis vis dar nežinojo kur eisiąs, bet viena buvo aišku - šiandien Lukas tikrai išbandys dar nebandytus, naujai išmoktus burtus. Požemiai tokiems mokslams puikiai tiko, nors čia ir buvo labai tamsu. Staiga pasigirdo kito žmogaus arba padaro žingsniai ir Lukui iš rankų iškrito burtų lazdelė. Dabar visas kūnas buvo nutirpęs arba suparalyžuotas. Berniukas negalėjo pajudėti. Jo pasąmonės sukurta baimė surakino viso klastuolio kūną, o mintis pasiuntė į tamsumas. Dabar berniukas galvojo tik apie blogiausius variantus. Luke atrodė, kad čia trolis. Prašau, Dieve! Padėk man! Pasiimk į dangų kažką kitą. Aš per mažas mirti. Juk Hogvartse tiek daug vyresnių mokynių.
-
Nepažįstami koridoriai, milžiniška mokykla atrodė lyg neįveikiamas ir nesuprantamas labirintas. Tamsių kaštoninių plaukų savininkė klaidžiojo mokyklos platybėse neįstengdama iš pirmo karto atrasti reikiamų kabinetų pamokoms. Mergaitės nuo pat gimimo nelydėjo sėkmė. Galbūt dėl jos įžūlaus ir paiko charakterio, galbūt tiesiog gimė netinkamu metu. Vienas žingsnis, antras žingsnis, trečias žingsnis ir patalpą užliejo aklina tamsa. Velniava. Rodos, žengė tik kelis žingsniu nesibaigiančiu koridoriumi, o jau atsirado nežinia kur. Požemiai? Rimtai? Papurčiusi galvą, mažoji Legrand piktai pavartė akimis. Kitas jos amžiaus vaikis, greičiausiai, būtų tiesiog išsigandęs ir nešęs kojas tolyn, kiek įmanoma greičiau, tačiau mažąją Liv užvaldė tik paikas pyktis. Dar to betrūko, jog šioji pasimestų, - puiku.. nuostabu.. FANTASTIŠKA.. - patyliukais burbuliuodama sau po nosimi kištelėjo ranką į mantijos pašonę ir trūktelėjusi ją aukštyn išsitraukė burtų lazdelę, tačiau ir čia nesėkmė. Tamsiuoju požemiu pasigirdo aido lydimas trenksmas. Visos knygos iš mergaitės rankų, it druska, pasipylė ant šaltų ir, rodos, betoninių grindų. Juodaplaukė pakėlė akis ir beviltiškai persibraukė veidą laisva ranka, kurioje jau nebebuvo nė vienos knygos. Žingsnis atgal, ištiesta burtų lazdelę ir pasigirsta mergaitiškas balsas balsas, tariantis puikiai pažįstamą burtažodį, - Lumos, - patalpa šiek tiek nušvinta, tačiau tolėliau įžiūrėti vis vien buvo sudėtinga. Persibraukusi garbanotus plaukus ir užsikišusi nepaklusnią tamsių plaukų sruogą už ausies, Liv pasilenkė ir giliai atsidususi pradėjo rankioti išsimėčiusias knygas, per daug dėmesio nekreipdama į pašalinius garsus. Juk čia požemiai. Vandens kapsėjimas atsiduodantis aidu, keisti ūžesiai - visiškai normalu tokiai kraupiai patalpai. Nieko neįprasto, kas išgąsdintų mažąją prancūzaitę.
-
Duff atrodė, kad blogiau jau būti nebegalėjo, o labiau bijoti nebeįmanoma. Per požemius nuaidėjo didelis trenksmas ir sunkus atodusis. Čia trolis! Jis ateina manęs! Tėti! Mama! Gelbėkit! Luke širdis kalatojosi taip stipriai ir greitai, kad atrodė tuojau iššoks iš krūtinės. Tokį jos darbą buvo galima sulyginti tik su plaktuko ir vynio darbu.
Lukas sunkiai gaudė orą. Atrodė, kad visas deguonis esantis patalpoje buvo įsiurbtas su dulkių siurbliu. Kuo daugiau berniukas stengėsi įkvėpti, tuo mažiau gaudavo. Nedaryk gėdos savo tėvui ir susiimk po paraliais! Vidinis balsas stengėsi užmotyvuoti ir duoti drąsos klastuoliui, tačiau šis visas įsitempęs ir sustiręs vis dar stovėjo ten pat.
Galiausiai praėjus 10 minučių berniukas pirmą kartą pajudėjo. Duff vikriai pasilenkė ir nuo žemės pakėlė savo burtų lazdelę, bei ją nukreipė į tą pusę, kurioje girdėjo keistokus garsus.
-Kas tu?! - Luke stengėsi nesudrebinti savo balso, tačiau tai nepavyko ir dabar jo klausimas nuskambėjo labai bailiai, - Pasirodyk ir prisistatyk! Kitaip teks panaudoti Avada Kedavra kerus! - mažojo klastuolio balselis vis dar drebėjo. Didžiulis panikos priepuolis patirtas prieš tai, jau buvo praeityje, tačiau baimė niekur nedingo ir dar ilgai nesiruošė pradingti.
Absurdiškiausia tai, kad Luke grąsino, bet pats žinojo jog yra tik bailus, bejėgis, išlepintas, turtingų tėvelių sūnelis. Klastuolis net nežinojo kaip veikia Avada Kedavra kerai ir kokios spalvos jie yra. Kam aš ėjau į požemius? Koks aš kvailys! O dar ir į uždraustąjį mišką norėjau nueiti!
-
Pabaigusi rinktis patalpoje išmėtytas knygas, mergaitė vieną jų pastebėjo suplyšusią. Na va, puiki pirmoji savaitė mokykloje. Teks pasidomėti magija, kuri sutvarkytų perplyšusį viršelį. Gūžtelėjusi pečiais netrukus tamsiaplaukė išsitiesė ir sulaukusi bailaus balso, kuris aidėjo priekyje, tačiau visai netoliese, Legrand vos sulaikė juoką. Tiesa, pirmąją sekundę mergaitė krūptelėjo balsui pasklidus per požemius, tačiau ne iš baimės. Tai buvo labiau natūralus, žmogiškas refleksas, kuomet staiga kažką išgirsti patalpoje, kurioje tokių garsų neturėtų būti, mat įtarimas kilo, jog požemiais mokiniams tikrai negalima slampinėti. Iš balso atlikus analizę, galima buvo drąsiai teigti, jog vaikis berniukas ir ne ką vyresnis už pačią Olivią. Galbūt metais ar dviem, bet tikrai ne daugiau, - ar jau turėčiau bėgti? - nusijuokusi kiek įžūlokai paklausė mergaitė ir sunėrė rankas kryžmai, ant laikomu knygų. Sulaukusi grasinimo iš išsigandusio vaikio, ši net prunkštelėjo, - puskvaiši, ar bent žinai kaip tie kerai veikia? - papurčiusi galvą kiek su ironijos gaidele paklausė mergaitė ir nerukus nukreipė šviečiančią lazdelę į garso šaltinio pusę, kas apšvietė šviesų nepažįstamojo veidą ir itin tamsias akis. Akys iš tolo atrodė tamsiai pilkos, galbūt dėl prieblandos, galbūt iš tiesų vaikis paveldėjo kraupią akių spalvą. Kiek susivėlę ir garbanoti plaukai matėsi net ir tolumoje, - baik musikuotis ta lazdele. Galiu lažintis, kad be Lumos, tu nieko su ja nesugebi padaryt, - pavarčiusi akis rimtu balsu pareiškė mergaitė kiek sučepsėdama lūpomis. Situacija iš ties atrodė juokinga. Įprastai viskas vykti turėjo atvirkščiai - tamsos išsigandusią mergaitę išgelbėtų narsus jaunuolis, bet.. Panašu, jog šiuo atveju narsiojo jaunuolio pareigas turėjo atlikti jaunoji žydraakė.
-
Vos pradėjęs lankyti Hogvartsą, Mark prisiminė tikrąją savo prigimtį, kuri skelbė, kad jis - tikrai nėra geras berniukas. Pamokos jam visai patiko, todėl rudaakis bent kol kas nenorėjo jų gadinti, bet kas jam uždraus iškrėsti kokią šunybę naktį, kai niekas nemato? Kiek tamsiaplakis žinojo (o iš tiesų nežinojo beveik nieko), mokytojai, kaip ir mokiniai, naktimis miega, todėl niekas manęs nepričiups.
Mark jau įprastais lėtais ir tyliais žingsniais nupėdino į požemius nė kiek nesibaimindamas, kad jį kas nors gali pamatyti.
Vos po kelių žingsnių požemiuose vėl puikiai pasižymėjo Mark'o nemokšiškumas: jis vos nenusisuko galvos užkliuvęs už kažkokio akmenėlio. Kad tave kur, Merlino barzda! Ir kaip aš taip sugebu?
Ganėtinai gražus našlaitis per savo pyktį net nepajuto, kad kažkas jį seka, ir tą daro gan akivaizdžiai.
-
Kaip visi Hogvartse jau žino Domantas Varnanagis yra tikras smalsuolis ,nes vaikšto po Hogvartsą kaip po namus tai ten nueina tai tą apžiūri.Ir vieną dieną Domantas nusprendė keliauti į požemius.O kodėl?O šeip.Šovė į galvą ir eis.Išėjes Domantas iš Grifų Gūžtos bendrojo kambario pasuko link požemių.Į požemius Domantas keliavo gal kokią valandą.Atėjes ir nusileidęs į požemius Domantas išsitraukė lazdelę ir pasakė:
-Lumos.
Lazdelės gale užsidegė šviesa.Požemiuose buvo šalta drėgna ir šlykštu.Domantas girdėjo kaip daužėsi Domanto širdis.Keista ,nes Domantas nei kiek nebijojo ir nesijaudino.Tuomet išgirdo žingsnius tada Domantas jau persigando kad neateitų koks profesorius ir nepradėtų pirmakursio barti už šlaistymasi po mokyklą.Bet tai buvo daug blogiau ,nes prie Domanto atėjo vienas iš Klastūnyno mokinių.Domantas nei mokiniui iš Klastūnyno nei juo labiau Klastūnynui neturėjo jokio nepagarbos ženklo ir pykčio.Mokinio Domantas nebuvo nė karto akyse regėjęs.Mokinys atėjo ir pasakė:
-Klausyk ,o ką čia tu veiki mūsų požemiuose?
Domantas atsakė:
-Atėjau pasižiūrėti esu smalsus tad buvo įdomu ateiti pasižiūrėti.
Mokinys su panieka pasižiūrėjo į Grifą ir metė:
-Gerai tada aš varau iki.
Domantas apsoliučiai nieko nesuprato.Bet nekreipė dėmesio ir toliau keliavo po šiurpiuosius požemius.Ant vienų iš durų buvo užrašyta ''Klastūnyno vadovas'' ,bet Domantas nusprendė toliau vykdyti savo ekspediciją po požemius. Ir galvojo:Tegul kas nors ateina
-
Ryan pabodo sėdėti kambaryje ir skaityti knygą, tad jis nusprendė, kad laikas pirmajai kelionei po Hogvartsą naujuosiuose mokslo metuose. Tad vaikinas pasiėmęs Trėjų išėjo iš savo kambario. Jam vienam nelabai patiko klaidžioti Hogvartse ir Trėjus tarp kitko buvo labai geras pašnekovas. Švilpis žingsniavo kartu su savo augintiniu ir greitai priėjo požemius. Vaikinukas kiek pamąstęs nusprendė, kad eis ten nors Trėjus nedegė noru ten eiti. Jie lėtai pradėjo leistis laiptais. Pakeliui sutiko kažkokį susiraukusį Klastūnyno mokinį. Klastuolių Ryan'as nelabai mėgo, bet jeigu reikia galėjo su jais bendrauti. Greitai Jones apsupo tamsa. Jis pradėjo mąstyti ką daryti ir galiausiai nusprendė panaudoti burtus, kad nusišviestų kelią.
-Incendio, - pasakė ir padarė reikiamą rankos mostą, kad kerai pavyktų. Taip jis uždėgė žvakes. kadangi per atostogas jo tėtis liepė jam labai daug praktikuotis kerus, užkalbėjimus ir panašiai vaikinas pradėjo visai nebogai valdyti lazdelę. Eidamas jis pastebėjo kažkokį berniuką stovintį prieš jį. Dėl visa ko Ryan pasiruošė lazdelę, nes jis nežino ar tas berniukas draugiškas.
- Labas. Ką tu čia veiki? - paklausė jaunasis švilpis. Prie pat jo atsistojo Trėjus ir dabar Ryan'as atrodė it grėsmingas burtininkas.
-
Prie Domanto atėjo berniukas jis buvo iš Švilpynės koledžo ir laikė lazdelę priešais Grifą.Domantas galvojo kodėl visi taip prieš mane blogai nusiteikę?Ir Švilpis paklausė:
- Labas. Ką tu čia veiki?
Domantas pirma paprašė ir pasakė:
-Nuleisk lazdelę aš tau nieko nepadarysiu ir aš čia vaikštinėju aš esu didelis mokyklos smalsuolis ir bėja aš Domantas Varnanagis iš Grifų Gūžtos ,o gražus katinėlis kuo vardu ir kas tu toks?
Kol laukė atsakymo Domantas vėl paklausė
-Ar tu uždegei žvakes?
Tuo metu Domantas pasakė
-Nox.
Ir lazdelės gale užgeso šviesa ,nes ir taip šviesu buvo.
Tuomet per požemius perskrido Kruvinasis Baronas Klastūnyno koledžo vaiduoklis ,o su Kruvinuoju Baronu kartu nuskrido ir Dručkis Vienuolis Švilpynės koledžo vaiduoklis. Bet Domantas nekreipė dėmesio ir toliau laukė Švilpio atsakymo.
-
Ryan stebėjo Grifų Gūžtos koledžo mokinį. Jis neatrodė labai pavojingai, tad vaikinas turbūt galėjo nsibaiminti nors galvoje vis skambėjo tėčio žodžiai,;Visada viskam būk pasiruošęs. Nesvarbu ar kitas atrodo pavojingai ar ne. Greitai ir pats berniukas patvirto Ryan'o mąstymą. Jones nuleido lazdelę, bet į kišenę jos neįsidėjo. Dar Grifas pasakė, kad Ryan'o katinas gražus, tad berniukas prunkštelėjo, o drakoniukas suraukė savo antakius(jeigu žinoma jis tokius tik turėjo) ir mintyse Ry paklausė:
Ar galiu tam neišprususiam ir mgp pamokų nelankiusiam berniukui parodyti kas esu?
Ne, tikrai ne atsakė jam mintyse Jones ir dar papurtė savo galvą.
- Čia ne katinas, o drakoniukas ir jo vardas Trėjus. O aš esu Ryan ir mokausi Švilpynės koledže. Čia atėjau, kad pašniukštinėčiau Hogvartsą, - pasakė berniukas. Jis stebėjo Domantą. Berniukas jam buvo nematytas, tad matyt jis yra pirmakursis.
- Taip, aš jas uždegiau, - atsakė į pirmakursio klausimą antrakursis.
- Taigi tu čia vienas? - pasidomėjo ir staiga pro juos praskrido Kruvinasis Baronas ir Dručkis Vienuolis. Dar Ry gailėjosi, kad Hogvartse neveikia technika ir jis neturi fotoaparato. Juk galėtų vaiduoklius grįžęs namo parodyti savo mažajam broliukui.
-
Domantui Švilpis pasirodė labai nemalonus. Domantas nesuprato jog tas ''kačiukas'' yra drakoniukas vardu Trėjus.
-Atsiprašau nežinojau ,kad jis drakoniukas.
Su liūdesiu atsiprašė Domantas Ryano. Ir kokio reikalo jam taip atkirtinėti pamanė Grifas.vTuo metu Domantas irgi išsitraukė lazdelę jei Švilpis pultų kerais. Domantas ne legilmantikas ,kad žinotų kas dedasi žmonių galvose. Domantas dar palaukė gal Ryan ką nors Domantui pasakys ,bet Domantas nusprendė nelaukti ir pasuko link požemių išėjimo ir keliavo į Grifų Gūžtos bendrajį kambarį atlikti nebaigtų namų ,o paskui gal keliaus į biblioteką gal į Didžiają salę gal dar netgi pats nežinojo ko ten eis ir ką ten veiks. Tad ir ten ir patraukė eiti.
-
Mergaitė ėjo laiptais vis žemyn ir žemyn.Kol pagaliau pasekė požemius.
-Mes jau čia ,čia kažkur turėtu būti mano užrašinė,-pusbalsiu pasakė Vovere Erikai.
Požemiai buvo labai tamsūs ir šalti.Pirmakursė pasiėmė lazdelę ir pasakė:
-Lumos.
Deja šviesos buvo per mažai ir beveik nieko nesimatė.Tad ji dar syki pabandė kitokį burtažodį:
-Lumos Maxima.
Šį kartą šviesos buvo kaip tik ir ji galėjo apsidairyti aplink.
-Nesijaudink mes čia nebūsim ilgai ir tikrai nesuspėsi sušalti,-ramiai pasakė varniukė.
Jeigu nerasiu panaudosiuAccio kerus ,bet dar noriu paieškoti. Svarstė pirmakursė.Ir priėjusi nuodų ir vaistų kabinetą ėmė dairytis gal kažkur jį čia pametė.Aš juk atsitrenkiau šalia kabineto jis turėtu būti kažkur čia . Galvojo mergaitė.
-
-Tikiuosi ,kad nesušalsiu.,-Pasakė Erika.
Po mergaitės panaudotų šviesos kerų Erika paklausė:
-Ar gali mane išmokyti tiek kerų kiek tu moki?
Mergaitė labai norėjo mokėti daugiau nei Lumos, Tergeo, Oculus reparo. Šie kerai irgi naudingi ,bet su jais neapsiginsi. Varniukė padėdama ieškoti žvalgėsi ,kad pamatytų užrašinę.
-O kaip tavo užrašinė atrodo?,-Paklausė Varniukė.
Erikai nuo šalčio pradėjo gelti kojas. Įdomu kaip Klastūnyno mokiniai čia gyvena? Savęs klausė Varniukė. Įdomu ar Voverei ne šalta. Mergaitė prisiminė ,kad moka padaryti taip ,kad pasikeistų arba atsirastų rūbai. Varniukė išsitraukė lazdelę. Ir padėjo prie Varno Nago ženkliuko. Erika buvo su kailinukais.
-Matai aš sergu labai reta liga. Todėl man reikia būti šiltai.,-Pasakė liūdnai Varniukė.
-
Mergaitė toliau dairėsi ir pastebėjo ,kad Erikai darosi šalta.Kuo greičiau reikia surasti užrašinę kol dar nevieną nesušalom. Mąstė pirmakursė.Po to ji išgirdo mergaitės klausimą ir ramiu balsu atsakė:
-Galiu ,bet būtent kokio tipo kerų ,nes jų yra visokiausių.
Atsakiusi pajuto ,kad ir jai darosi šalta.Po kiek laiko išgirdo dar vieną klausimą ir pusbalsiu atsakė:
-Ji yra violetinė visą knygą juosia mėlyną žvaigždžių juostą.Ir dar yra maža auksinė spynelė,-viską konkrečiai išaiškino Vovere.
Pasakiusi pamatė ,kad Erikai vis šalčiau ir šalčiau.Aš dar galiu pakentėti ,bet Erika abejoju ar gali. Po kiek laiko ji pastebėjo ,kad varniukė išsiburė kailinius.Ir prašneko apie savo ligą.Baisu ,kad ji serga reikia kuo greičiau rasti tą užrašinę. Po to Vovere pastebėjo kažką požemių dugne žibančio.Ir bėgte nubėgo prie tos vietos ir pamatė keistus auksinius raktus ,o šalia jų buvo jos užrašinė.Ir laimingą pasakė:
-Erika radau užrašinę ,bet šalia yra kažkokie raktai.
-
-O man jokio skirtumo koks kerų tipas man svarbu išmokti.,-Maloniai atsakė Erika.
Mergaitė dar labiau pradėjo šalti. Puiku ,kad radai.
-Raktai?.,-Nesuprato varniukė.
Geriau ,kad tu neieškotum durų su kuriais atrakinsi. Erika galvojo gal nueiti į biblioteką ,kad išmokti kerų. Bet galbūt išmokys Vovere. Mergaitė priėjo prie vietos kur gulėjo raktai ir užrašinė.
-Tai gal čia raktai nuo tos spynelės ant užrašinės?,-Paklausė varniukė.
Erika suprato ,kad paklausė visiškos nesąmonę ,bet reikia juk pabandyti. Erikai kilo noras pasiimti nuo sienos fakelą ,kad šušilti. Bet jeigu taip padarysiu bus peržengta riba. Gal kokius Incendio kerus paleisti į ką nors ,kad sušilti? Erika jau norėjo trauktis lazdelę ,bet suprato ,kad neturi jokio dalyko kurį galėtų padegti.
-
-Na yra daug burtų tipų ,bet gal geriau juos reikėtu mokintis ne čia,-pusbalsiu siūlė varniukė, bei pridūrė,-galima mokintis ir dabar.
Jau reikėtu eiti juk artėja vakaras. Galvojo pirmakursė.Po kiek laiko ji išgirdo Erikos spėjimą.Ir tyliai paprieštaravo:
-Čia tikrai ne jie mano yra mažesni ir be to aš juos turiu savo kambaryje.
Viską pasakiusi ji pradėjo eiti link laiptų per kuriuos ji turėtu išeiti iš požemių.Vovere pradėjo juos apžiūrėti ant kitos pusės buvo parašyta.Marint Lee
.Gal čia kažkoks vardas ar dar kažkas . Ir atsuko raktus Erikai bei pasakė:
-Gal esi mačiusi šį vardą man jis yra girdėtas ,bet neprisimenu kur.
Mergaitė vis mąstė apie jį ir pagaliau atsakė:
-Gal nori eiti į biblioteką tuo pačiu galėsiu tave pamokyti burti.
Nagi prisimink kur buvau juos girdėjusi.
-
-Puiki įdėja ,nes čia nežmoniškai šaltą.,-Pasakė virpančiu balsu varniukė.
Erika galvojo ,kad tuoj pavirs į ledą.
-Galim greičiau iš čia dingti man siaubingai šalta.,-Virpančiu balsu tarė varniukė.
Pagaliau iš čia dingsime.
-Tikrai nesu mačiusi šio vardo ,bet palauk mama kažką minėjo ,bet tikrai nepasakysiu ką.,-Pasakė varniukė.
Su iš šalčio suledėjusiomis kojomis Erika lipo siaurais požemių laiptais į viršų. Šaltukas spaudė vis labiau. Jausmas ,kad sergu liga kuri padeda sušalti ,o ne numirti kaip gyvuliui. Pasiekusi viršų Erika paklausė:
-O bibliotekoje bus šilta?
Mergaitė dabar galėjo įsitaisyti prieš Varno Nago bendrajame kambaryje esančio židinio ,bet kaip varniukė nesimokys. Mergaitė patraukė link bibliotekos.
-
Šaltą trečiadienio naktį Rokui nesimiegojo. Skaudančioje galvoje maišėsi lietaus lašų, krentančių ant Varnonago bokšto stogo, klapsėjimas. Jis atsistojo. Stengėsi tai daryti tyliai, kad neprižadintų kambariokų. Vaikinas ant kojų užsimaukšlino savo žalias šlepetes ir nuėjo į bendrąjį kambarį. Jo sėkmei, šis buvo tuščias ir varnis ramiai praėjo pro duris saugančias varnius. Šis nežinojo, kur eina, bet pirmiausia, kito kelio nebuvo – tik laiptais žemyn. Po to iš inercijos tęsė savo lipimą laiptais, kol galiausiai atsidūrė pirmame mokyklos aukšte. Svarstė eiti į kiemą, bet ten šalta, ir lyja, todėl apsisuko ir nuėjo į priešingą mokyklos pusę. Eidamas grožėjosi paveikslais, iškabintais ant sienų. Dauguma jų jau miegojo, tačiau kelios poniutės, geriančios šampaną, kreivu žvilgsniu pasižiūrėjo į varnį, nors nesakė nieko. Varnis stabtelėjo prie paveikslo, kuriame buvo pavaizduotas mūšis. Šis Rokui priminė apie jo galvoje besikaunančias ląsteles, kurios nori miegoti ir nervus, kurie neleido užmigti. Kilo mintis grįžti ir pasėdėti bendrajame kambaryje, tačiau jaunuolis išgirdo kažkieno žingsnius. Išsigandęs, kad tai koks mokytojas Rokas puolė į pirmą pasitaikiusį koridorių. Jame buvo laiptai, vedantys į požemius. Vaikinas bėgo jais žemyn, iki kol jam nukrito viena šlepetė. Tada paslydo, vertėsi ant pilvo ir su visu savo kūnų čiuožė žemyn laiptais, bei vožėsi į priekyje stovinčią sieną. Blogiau negu po apsigynimo nuo juodosios magijos jau neatrodysiu.
-
Šalta naktis gyvavo taip pat, kaip ir daugelis kitų - prisiminimai apie nusileidusią saulę (kuri, rodos, šypsojosi danguje dar prieš porą minučių), debesys, slepiantys paslaptingą žvaigždėtą dangų ir spindintis mėnulis, besiskverbiantis pro storus, keistų formų danguje skrajojančius kūnus, iš kurių ilgesingai žemėn krito smulkūs lietaus lašai. Bet ši trečiadienio naktis buvo išskirtinė - Gerdos visiškai neėmė miegas. Kaštonplaukės kambariokės saldžiai miegojo, o tuo tarpu ji pati vartėsi lovoje galvodama apie visiškai viską - nuo pamokų iki jos akių spalvos. Žalsvai pilkų akių savinininkė, paniurusi dėl nemigos, lėtai išlipo iš lovos, apsiavė minkštas it debesėliai mėlynių spalvos šlepetes ir tyliai atidarė miegamojo duris. Greitais akių pasukimais trečiakursė peržvelgė erdvę - susitikti su kokiu gyvūnu, kuris apdraskytų ją, noro nebuvo. Gyvūnų nesimatė, bet lubos, išpieštos žvaigždėmis, atrodė stulbinančiai. Gal man reiktų dažniau pabūti čia naktimis?
Varniukė išgirdo tylius žvilgsnius. Kažkoks (greičiausiai) žmogus išėjo iš bendrojo Varno Nago kambario. Valandėlę mergina svarstė - rizikuoti ir eiti paskui vaikštančią būtybę, ar visgi pasilikti bendrajame kambaryje ir ramiai praleisti naktį toliau mąstant apie visokias nesąmones. Protas maldavo pasilikti toje pačioje vietoje, kurioje ji buvo, ir nuobodžiai, bet toliau saugiai gyventi, o tuo tarpu širdis klykė bet kokia kaina trokštanti nuotykių.
Gerda atsargiai išslinko iš bendrojo kambario. Pilyje nebuvo kankinančiai tylu, kaip tikėjosi varnė. Kažkur toli toli ūbavo pelėdos, sustiprėjęs lietus trankėsi į pilį ir jos stogą, o vos girdimus žmogaus, kurį planavo sekti kaštono plaukų savininkė, žingsnius atkartojo šaltos pilies sienos. Greitais, ir ne visai tyliais žingsniais mergina sėlino paskui žmogystą, tik, aišku, laikydamasi atstumo, kad jos nepastebėtų.
Pasiekus pirmą aukštą, nei žmogus (na, tikriausiai), kurį sekė Gerda, nei ji pati nesustojo. Kur mes einame? Širdis daužėsi, o adrenalino kiekis kraujyje buvo stipriai padidėjęs. Trylikametė priartėjo prie vaikštančio kūno pakankamai arti, kad jis galėtų ją išgirsti.
Tam kažkam greitai pasukus į koridorių, varniukė nustebo. Čia dabar kas? Žalsvai pilkų akių savininkė beveik neatsilikdama lėkė kažkokiu koridoriumi. Pamačius, kad žmogus (vėlgi, tikriausiai) ant pilvo nučiuožė laiptais ir skaudžiai trenkėsi į sieną, kaštonplaukė suspigo, bet greitai uždengė burną ranka. Jeigu mane išgirdo kažkoks profesorius?
- Lumos,- sušnabždėjo greitai lipdama laiptais prie nukentėjusiojo. - O dieve, ar viskas gerai? - pritūpusi blausioje lazdelės skleidžiamoje šviesoje ji įžiūrėjo kažkur matytą vaikinuko veidą.
-
Nukritęs laiptais, Rokas išgirdo kažkieno riktelėjimą. Balsas tikrai negalėjo būti jokios mokytojos, o tuo labiau mokytojo. Nežinomam rėkikui pradėjus leistis laiptais, varnis suprato, kad tai buvo mergaitė. Tikrai matyta mokykloje ir Varnonago bendrajame kambaryje. Vaikinukas dabar pasigailėjo, kad niekada nebandė atsiminti kitų vardų (tikriausiai dėl to, nes nelabai mėgo bendrauti).
Visa ši situacija jam labai priminė praėjusios savaitės įvykį prie ežero. Gerai tik, kad šį kartą nebuvo labai sužeistas. Nereikėjo jokios angelės sargės pagalbos. Taigi nespėjus merginai prisiartinti, Rokas atsistojo ir pradėjo kalbėti:
– Manau pakankamai gerai. – tyliai pasakė.
Supratęs, kad pašalinis žmogus galėjo išgirsti šį riksmų ir dundėjimų garsą varnis užsidegė lazdelę:
– Lumos.
Tada ranka parodė nusikaltimo bendrininkei sekti paskui jį. Ėjo žemyn dar vienais laiptais, šie tikriausiai vedė į požemius. Lipdamas vaikinas svarstė, kaip nepažįstamoji galėjo jį sutikti požemiuose. Jis šiek tiek nusivylė savimi, kad nesugebėjo išeiti nepastebimas, bet ką jau padarysi. Toks buvo Roko gyvenimas Hogvartse. Išeina vienas, tada kažkas jį atranda. Tai jau darosi rutina. Seniau pavykdavo dažniau prasmukti, dabar jau tik retkarčiais. Tikriausiai prarandu įgudžius.
Po keletos minučių apmąstymo ir lipimo laiptais, pagaliau pasiekė apačią. Čia šiek tiek kvepėjo pelėsiais, ant sienų galėjai matyti augančias kerpes bei buvo labai tamsu.
-
Varnio pasakymas, kad jam pakankamai gerai, toli gražu nenuramino Gerdos. Arba jis melavo ir bandė apsimesti, kad jam gerai tam, kad kažkuo pasirodytų, arba vargšelis per stipriai susitrenkė galvą, tad dabar mano, kad jam gerai.
- Nelabai aš tavimi tikiu, - susirūpinusi sušnabždėjo trečiakursė. - Nenori nueit į ligoninę? Pasakysim, kad lunatikuodamas bėgai į sieną ir į ją trenkeisi, ar dar ką, - švelniai nusišypsojo kaštonplaukė.
Žalsvai pilkos akys tąnakt susimerkti neplanavo - supratusi juodaplaukio mostą jų savininkė nulėkė paskui bendramokslį nežinomu vardu. O vardas jai nė kiek nerūpėjo - kraujas viduje virė dėl jaudulio ir adrenalino kiekio, pastarojo buvo aiškiai per daug.
Gerda toliau įsitempusi lipo laiptais paskui rudaakį, kol išgirdo neįtikėtiną pažįstamą miauktelėjimą. Luna? Atsigręžusi šatenė pamatė savo katę, Luną.
- Ką tu čia darai? - pritūpusi garsiai sušnabždėjo gyvūno savininkė ir švelniai perbraukė pirštais per trumpą katės kailiuką. - Tu mus įduosi!
Iš tiesų - šis mielas gyvunėlis galėjo su savimi atsivesti kokį profesorių, dėl kurio neplanuotas naktinis pasivaikščiojimas (labiau klajojimas) po pilį bendrakoledžiams būtų greitai pasibaigęs itin liūdnai. Laimei, daugiau jokių gyvų padarų aplink nesimatė. Kol kas.
- Gali su mumis eiti, tik nebemiauksėk ir neskleisk kitų garsų, - tyliai, bet griežtai pasakė varnė žiūrėdama Lunai į akis. - Nes jei mus kas nors sučiups, kalta liksi tu.
-
Rokas šiek tiek sutriko, kai mergina negalėjo patikėti, jog jam viskas gerai. Pats suprato, kad tikriausiai neatrodė gražiausiai, tačiau prie apiplyšusių rūbų jau buvo pripratęs, jam šiek tiek skaudėjo šoną, bet tikrai nebuvo reikalo apsilankyti pas seselę:
– Patikėk, man iš tiesų niekur nereikia. Tikriausiai ant nugaros turėsiu mėlynę, bet išgyvensiu. Būtų tikrai blogiau jeigu dabar sugalvočiau nueiti į ligoninę, – tyliai pasakė varnis. – greičiau einam iš čia. Dar mus kažkas ras.
Lipdamas siaurais laiptais vaikinas siaubingai išsigando, kai pajautė kažką minkšto liečiančio jo čiurnas. Susilaikė nerėkdamas, bet labai norėjo. Pirmiausiai pagalvojo, kad tai kokia nors gigantiška požemių žiurkė, tad pakėlė savo dešinę koją ir sustojo. Dairėsi aplinkui, tačiau jokių kitų padarų nesimatė.
Jaunuoliui palengvėjo, kai varnė pradėjo žaisti su gyvūnėliu. Geriau įsižiūrėjęs suprato, kad tai buvo ne žiurkė, o kačiukas. Juodaplaukis atsistojo į normalią poziciją.
– Pažįsti šitą katę? – paklausė ir kurį laiką spoksojo į mergaitės ir gyvūno bendravimą. – Beje, kuo tu vardu?
-
Gerda sunkiai, labai sunkiai tikėjo, kad bendrakoledžiui nereikia į ligoninę, bet visgi sutiko su jo pasakymu, kad būtų negerai tokiu metu atsibelsti į ligoninę. Išgirdusi vaikinuko pasakymą (gal labiau paraginimą?) linktelėjo ir nusekė paskui jį.
– Aha, pažįstu. Čia Luna, mano katė. Beje, tu jai patikai, įprastai ji niekad nesiglausto prie nepažįstamų žmonių, - sušnibždėjo kaštonplaukė ir švelniai nusišypsojo. – Tu – išskirtinis.
Tiesą pasakius, jai norėjosi apkabinti varnių, bet tam nebuvo svarios priežasties. Apkabinti už tai, kad mane netyčia išvedė iš bokšto ir nusivedė į požemius būtų ganėtinai kvaila. Buvo smagu pirmą kartą pasivaikščioti po naktinį Hogvartsą, o juodaplaukis, atrodė, tai darė ne kartą ir ne du.
– Gerda, – kiek pasvarsčiusi, ar verta tai daryti, savo vardą pasakė mergina. Šįkart ji nešnibždėjo, tik tyliu, švelniu balsu atsakė į užduotą klausimą. – O... – žalsvai pilkų akių savininkė nespėjo paklausti nepažįstamo bendrakoledžio, su kurio taip netikėtai pabėgo iš Varno Nago kambario naktį, vardo, bet išgirdo žingsnius, dunksinčius pakankamai toli nuo varniukų, kad jie spėtų pasislėpti, bet pakankamai arti, kad būtų galėję išgirsti Gerdos balsą. Paauglė pridėjo savo rodomąjį pirštą prie rudaakio lūpų duodama ženklą tylėti.
– Luna, ką tu padarei? – vien lūpomis, atsisukusi į savo augintinę, griežtai paklausė trečiakursė. – Bėgam, kažkas ateina, – atsisukusi į nepažįstamąjį kiek įmanoma tyliau sušnabždėjo trylikametė.
-
Amelija kartu su kita mergaite nuėjo į požemius. Ten Kristina nuėjo į pamoką, kuri jai dabar vyko. Amelijai irgi turėjo tuoj prasidėti pamoka, todėl jinai atsisėdo prie klasės durų. Ji apžiūrinėjo duris, kurios buvo akmeninės, amsios ir šaltos. Bet ant durų buvo iškalti visokie ornamentai. Amelija ten matė iškaltą drakoną ir kažkokį burtininką. Jai buvo įdomu, todėl ji bandė mąstyti kas ten pavaizduota. Bet tada atėjo mokytoja ir pamoka prasidėjo. Amelijai buvo truputį liūdna, kad pamoka nutraukė jos mintis, bet mokytoja pasakojo visai įdomiai, todėl Amelija pradėjo atidžiai klausyti. Kai pamoka baigėsi ji vėl sutiko Kristiną.
- Man pamoka sekėsi gerai. O tau? - pasakė ji. Tada mergaitės pradėjo eiti koridoriumi. Amelija nežinojo kur jis veda, bet ėjo paskui mergaitę.
-
- Man sekėsi normaliai tik nelabai supratau kodėl profesorė nieko nesakė kai pavėlavau į pamoka .- pasakiau aš
Mergaitės pradėjo eiti laiptais žemyn , Amelija nesuprato kur einame , bet Kristina ėjo tiesiog kur kojos vedė. Amelija ir Kristina nuėjo pasirodo net į rūsį ir jos sutiko tapačią profesorę kurios pamokoje buvo Kristina. Profesorė atrodė kažką slepia . Ji buvo apsirengusi juoda suknele , juodais aukštakulniais, juoda skrybėle ir rankine. Mergaitėms pasirodė labai keista , jos nusprendė pasekti profesorę. Mergaitės sekė , sekė ir pamatė, kad profesorė nuėjo į kažkokį rūsio kambarėlį ir dar pastebėjo , kad profesorė laikė juodosios magijos knygą! Amelijai ir Kristinai pasidarė baisu ir keista , nes mokytoja labai ilgai negalėjo atidaryti kambario durų , bet vos tik ji atidarė duris pamatėme slibiną! Aš garsiai sušaukiau:
- Bėgam!
-
Amelija su Kristina nusileido į rūsį, ten dvokė pelėsiu ir Amelija jau norėjo pasiūlyti eiti kitur, bet tada jos pamatė tą pačią profesorę, nuo kurios slėpėsi Kristina. Profesorė buvo keistai apsirengus ir jos pradėjo sekti profesorę. Amelija buvo įdomu, nes jai patiko nuotykiai. Bet paskui profesorė nuėjo į kažkokį kambarėlį ir kai ji atidarė duris mergaitės pamatė slibiną! Amelija labai išsigando ir pradėjo bėgti. Jos bėgo kažkokiu tamsiu rūsio koridorium. Amelija galvojo ar slibinas jų nesiveja. Staiga ji išgirdo urzgimą už jų nugarų. Slibinas buvo arti! Amelija atidarė kažkokias koridoriaus dureles ir už rankos įsitraukė ten Kristiną. Jos greitai užrakino kambariuko duris. Tai buvo nedidelis ir dulkėtas kambarėlis.
- Mums reikia išeiti iš čia, nes profesorė gali atrakinti duris! - sušuko Amelija.
-
- Taip mums reiktų iš čia išeiti , bet slibinas yra arti ir bet kurią akimirką gali mus sugauti .
Mergaitės liko tame kambarėlyje . Kambarys buvo baisiai nešvarus , tačiau mergaitėms rūpėjo tuo metu gyvybe. Atrodė , kad slibinas jau toliau nuo jų todėl Kristina pabandė atverti duris . Atvėrus duris Kristina ir Amelija pamatė profesore. Mergaitės baisiai išsigando ir bandė viską paaiškinti , bet profesorė pasakė kažkokius burtažodžius , keista , bet burtažodžiai buvo labai ilgi . Jos pastebėjo , kad profesorė sako burtažodžius iš juodosios magijos knygos. Kristina ir Amelija suprato , kad mokytoja yra bloga ir bando joms padaryti kažką blogo , todėl jos nusprendė bėgti. Joms pavyko pabėgti , tačiau pamatė profesorius, direktorių prie astronomijos kabineto , o joms kaip tik turėjo būti šita pamoka. Aš paklausiau Amelijos:
- Kodėl jie visi stovi prie astronomijos kabineto ar jie laukia mūsų?
-
Amelija labai apsidžiaugė, kad joms pavyko pabėgti nuo piktosios profesorės ir nuo slibino. Jos atbėgo prie prie laiptų, vedančių iš požemio ir Amelija labai nustebo, nes ten stovėjo visi profesoriai ir direktorė. Jos stovėjo truputį toliau, pasislėpusi už kampo. Kai Kristina uždavė Amelija klausimą šį atsakė:
- Manau ne. Gali būti, kad jie laukia tos profesorės, kurią mes matėme ir čia kažkas nutiko.
Amelija įtemptai galvojo ką joms daryti. Čia turbūt kažkas dėjosi ir pamoka neturėjo vykti. Amelija nenorėjo klausinėti direktorės, nes ši galėjo jas apkaltinti, kad jos vėluoja į pamoką.
- Manau dabar pilyje nesaugu. Galim eiti į bendruosius kambarius arba pasilikti čia. Kaip tu galvoji? - paklausė Amelija Kristinos.
-
- Na , aš manau reiktų paklausti direktoriaus kas čia vyksta.
Kristina ir Amelija paklausė direktoriaus kas atsitiko , tačiau direktorius atsakė:
Mergaitės , vyksta kaltinimai dėl profesorės mes viską žinome , greičiausiai profesorė bus pašalinama.
Kristina ir Amelija nusprendė nesikišti į ne savo reikalus todėl nuėjo pasivaikščioti po pilį. Jos kalbėjosi, aptarinėjo ar profesorė bus pašalinama tačiau už jų nugarų stovėjo kaip tik ta pati profesorė . Ji pradėjo tempti jas už plaukų ir nusitempė iki antro aukšto ir uždarė jas kažkokiam keistam kambary . Mergaitės baisiai išsigando , bet vis tiek žinojo , kad jas suras koks nors profesorius arba direktorius. Profesorė kuri uždarė jas kambaryje atsivertė ta pačią juodosios magijos knygą ir pradėjo burti , bet Kristina rado raktą nuo kambario ir pasakė:
- Amelija aš radau raktą galime greit atrakinti ir pabėgti!
-
Viskas vyko labai greitai. Profesorė Ameliją su Kristina uždarė požemių kambarėlyje ir išėjo pasiimti knygos apie juodąją magiją.
- Kas bus jeigu jinai mus užburs? - išsigandusi paklausė Amelija. Ji net pradėjo drebėti iš baimės. Bet tada Kristina rado raktą. Jos greitai atrakino duris ir pradėjo bėgi, bet profesorė pradėjo bėgti iš paskos, be to ji dar laidė į mergaitės kerus. Amelija vos pavyko išvengti vieno kerų žaibo. Bet paskui jį su Kristina pradėjo artėti prie tos vietos, kur stovėjo profesoriai ir profesorė pasitraukė, nes ji bijojo kitų profesorių ir direktorės. Mergaitės lengviau atsikvėpė.
- Einam, turim viską papasakoti direktorei! - sušuko Amelija. Jos nuėjo link to laiptų, vedančių iš požemio. Amelija giliai alsavo uždusus nuo bėgimo.
-
Kristina ir Amelija viską papasakojo direktoriui apie profesorę , kambarį ,juodają magiją o jis atsakė:
- Profesorė jau yra Azkabane , galite eiti jau į bendruosius kambarius .
Jos nusprendė nueiti į antrą aukštą pasižiūrėti kas ten gero , bet mokiniams į antrą aukštą eiti yra uždrausta.
Mergaitės kalbėjosi , vaikščiojo po antrą aukštą , bet sutiko jame kažkokį nematytą burtininką jis pasakė:
- Sveikos , ar nepasiklydote ?
Joms atrodė jis labai keistas todėl nieko neatsakė ir ėjo pasižiūrėti toliau kas gero antrame aukšte.
Kristina ir Amelija pamatė pastatytą veidrodį , joms jis atrodė įdomus todėl į jį pasižiūrėjo pirmiausiai Kristina jame pamatė save su taure , gražiais rūbais , laiminčią gvidičo rungtynes . Aš Amelijos paklausiau :
- Kas tai ar tai ateities veidrodis?
-
Amelija su Kristina nuėjo pasivaikščioti. Jos sutiko keistą burtininką. Paskui jos be vaikščiodamas aptiko keistą veidrodį. Kristina paklausė ar tai ateities veidrodis. Amelija pasižiūrėjo į jį, bet pamatė tik miglą ir nieko negalėjo gerai įžiūrėti.
- Nežinau, bet aš ten nieko nematau tik kažkokį rūką. O ką tu ten matai? - paklausė Amelija. Paskui jos apžiūrėjo veidrodį ir pagalvojo, kad norėtų dar čia ateiti. Paskui jos nusprendė jau eiti į bendruosius kambarius. Amelija jau buvo pavargus ir norėjo valgyti, bet tada ji pamatė, kad prie veidrodžio numesta kažkokia burtų lazdelė.
- Žiūrėk, aš radau pamestą burtų lazdelę! - sušuko Amelija Kristinai. - Manau turim paieškoti kieno ji, arba atiduoti ją direktorei.
-
Kristina ir Amelija rado pamestą burtų lazdelę , jos nusprendė atiduoti direktoriui . Mergaitės nusprendė burtų lazdelę gražinti rytoj , nes tuo metu buvo jau naktis ir nenorėjo prižadinti direktoriaus. Jos išsiskirstė ir nuėjo į bendruosius kambarius . Atėjo rytas Kristina atsikėlė , jai po kelių minučių turėjo prasidėti pamoka , ji išsiruošė ir nuėjo į pamoką. Pamokoje sutiko ir Ameliją , nes jai buvo ta pati pamoka. Pamokoje profesorius kalbėjo apie vilkolakius ir pasakojo vien tik apie juos. Kristina niekaip negalėjo susikaupti vis galvojo tuos įvykius apie profesorę kaip ji uždarė jas kambaryje , norėjo galbūt net nužudyti . Begalvodama Kristina išgirdo balsą:
- Aš ateisiu ir pasiimsiu tave .
Mergaitė baisiai išsigando ir paklausė profesoriaus ar ir jis negirdi balsų , bet taip Kristina tik pertraukė mokytoją ir parodė , kad nesiklauso profesoriaus. Baigėsi pamoka aš Amelijos paklausiau:
-Ar tu negirdėjai balsų ir gal eime jau nunešti lazdeles direktoriui?
-
Per pamoką Amelija labai stengėsi susikaupti ir prisiminti viską apie vilkolakius, bet vis galvojo apie profesorę ir kas jai atsitiko. Ar ji uždaryta į Azkabaną? Ar Hogvartse saugu? Kai Kristina paklausė apie balsus Amelija labai nustebus pasižiūrėjo į ją. Paskui profesorė paklausinėjo mokinių ir pamoka baigėsi.
- Negirdėjau jokių balsų, - atsakė Varno Nago mokinė į Kristinos klausimą. Jai galvoj jau viskas susipainiojo ir jo nebesuprato kas čia vyksta. Profesorė, pamesta burtų lazdelė, keistas burtininkas ir balsai Kristinos galvoje aukštyn kojom vertė visas Amelijos mintis.
- Einam greičiau pas direktorę, atiduodam lazdelę ir papasakoja apie balsus ir visą kitą. Mums čia nesaugu. Jis turi ką nors daryti, - pasakė Kristinai Amelija.
-
Hogvartse vyko labai keisti dalykai , mokiniai jautėsi nesaugus na bent jau Amelija ir Kristina todėl Kristina nuėjo pasakyti viską direktoriui. Aš direktoriaus paklausiau:
- Mes radome kažkieno lazdelę , tuomet aš girdžiu per pamokas balsus , atrodo lyg kažkas persekiotų , ką mums daryt? - sunerimus pasakė Kristina . Direktorius atsakė:
- Ši lazdelė yra pavojingo burtininko , jis pametė ją čia ir bet kada gali sugrįžti čia ir lazdelės pasiimti , jis dažniausiai ateina naktį kai mokiniai miega todėl neturėtų jums kas nors atsitikti o dėl balsų manau , kad nuo baimės įsivaizduoji .
Kristina nusiramino ir paliko lazdelę pas direktorių . Ji nuėjo į kitą pamoką kuri vyko pirmame aukšte . Pamokoje mokinius mokino burtažodžių kurie gali apginti burtininkus nuo mirties burtų .
-
Mergaitės nuėjo pas direktorę ir viską papasakojo. Bet Amelija dar nesijautė rami. Tada joms buvo pamoka. Čia mergaitė jautėsi saugesnė. Ji klausė profesorės, kartais užsirašydavo ant pergamento keletą žodžių. Ji galvojo, ką darys pasibaigus pamokai. Po netrumpo pasvarstymo nusprendė eiti į bendrąjį kambarį. Ten daug mokinių, vadinasi - saugiau. Likusią pamokos dalį mokytoja pasakojo apie Amelija jau žinomus dalykus. Mergaitė nesiklausė, nes viską jau buvo girdėjus. Ji apžiūrinėjo klasę ir mokinius, galvojo, kurie iš jų gal būt taps jos draugai. Pamokai pasibaigus Amelija atsisveikino su Kristina. Tada ji skubėdamas ir dairydamasi ar aplinkui saugu nužingsniavo link bendrojo kambario Varno Nago bokšte.
-
Mergina ieškojo tamsios ir mažai lankytinos vietos. Negalėjo žiūrėti į save ir labai nenorėjo, kad į ją kas nors žiūrėtų. Tam rado puikiai vietą. Apie ją nežinojo, bet logiškai mąstydama leidosi kaip galėjo žemyn. Lipdavo tol, kol baigdavosi laiptai, o tada ieškodavo dar žemiau vedančių laiptų. Galiausiai ieškodama žemiau vedančių laiptų ji aptiko šią vietą. Akmenines sienos ir deglų sukelta prieblanda jai tiko kaip tik. Mergina paėjo kiek tolėliau, kol jautėsi pakankamai toli nuo žmonių. Tenai atsisėdo ir atsirėmė į šaltą akmeninę sieną. Tai buvo tai ko jai reikėjo. Šaltis padėjo nusiraminti, o prieblanda užsimiršti. Taip nutikdavo retai, vis rečiau nei pyktis, bet j nė neįsivaizdavo ką daryti. Niekada nemokėjo dorotis su emocijomis, bet liūdesio tiesiog nesuprato. O štai dabar ji sėdėjo apsiglėbusi kelius ir vos laikė ašaras. Nors ir jautėsi pakankamai toli nuo, bet kokio mokinio ar profesoriaus, vis tiek nenorėjo būt užklupta liejanti emocijas.
Prasisaksčiusi palto kišenę ji išsitraukė savo nesenai įsigytą augintinį. Gyvūnėlis dar buvo bevardis ir ji nesiskundė jį vadindama tiesiog Varle, na, o vardo ji tiesiog nesugalvojo. Tiesą sakant nežinojo net ar tai patelė ar patinas. Iš kitų varlių ji ją atpažintų dėl jos ypatingo apkūnumo ir tingumo. Ji visą dieną, net paleista, sėdėdavo vienoje vietoje ir vos kurkdama. Tiesą sakant ji galėtų, ant vienos rankos pirštų, suskaičiuoti kartus kai ji matė ją šokinėjančia.
-
Jones sėdėjo kažkokiame pilies kampe ir piešė. Šiandien jis piešė tamsų piešinį su kambarį su dešimčia varlių. Tame paveiksliuke turėjo būti pavaizduotos visos varlės. Vaikinas piešė labai susikaupęs, kol išgirdo garsų kurkt. Taip choru sukurkė trys varlės sėdinčios šalia Ryan'o.
- Taip, taip, tuoj eisime, - pasakė padarydamas kiek kitokį šešėlį. Tada trumpam pakėlė savo galvą nuo lapo, kad pasižiūrėtų į varlių bruožus ir tyliai nusikeikė. Varlytė buvo pabėgusi.
- Grrr, ir kaip visada Varlytė, - tarė įleisdamas varles į kuprine ir pradėdamas sekti Varlytę. Ji šokavo labai greitai. Gelsvai rusvų plaukų savininkas bėgo paskui varlę vis tikėdamasis ją sugauti, deja, jam nepavyko to padaryti. Varlytė, panašu, kad norėjo pasivaikščioti po pilį. Ir būtent tada kada aš tam neturiu nuotaikos pagalvojo nusileisdamas paskutiniais laiptais žemyn.
- Pagaliau pagavau tave, - sumurmėjo paimdamas Varlytę šį rankas. Ryan'as atsistojo ir tada kampe pamatė sėdinčią merginą. Atrodė, kad ją matė bent kelis kartus pamokose. Dabar blondinė atrodė liūdna.
- Sveika, - ištarė švilpis prieidamas arčiau. Šalia merginos pamatė tupinčią varlę, dėl ko nusišypsojo. Štai dėl ko tu taip veržeisi čia pagalvojo žvelgdamas į kurkiančią varlę.
-
Heidi keliavo koridoriais iš prefektų vonios, stengdamasi išvengti pašalinių žvilgsnių, kas buvo pakankamai sunku, kadangi vos ne visa mokykla žinojo kaip ji atrodo ir kas ji yra. Mergaitei tai nepatiko, bet nieko negalėjo padaryti, nes viskas buvo tik dėl to vaikigalio. Aišku buvo neprotinga, kaltinti kitus, kadangi jaunoji vampyrė pati pasirinko tą vietą, kaip savo treniruočių. Anksčiau ar vėliau, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis būtų tai išsiaiškinę ir sužinoję, būtų buvę, kad tai būtų įvykę vėliau, tačiau likimas to nenorėjo, tad teko visą tai kentėti anksčiau.
Eidama tarp keturių sienų, iš kurių viena turėjo langus, tamsiaplaukė jautėsi taip, lyg būtų sekama, tačiau abejojo, kad taip iš tikrųjų yra, kadangi kiekvieną dieną sulaukdavo įtartinų žvilgsnių. Tačiau šią dieną, tas jausmas buvo keistesnis ir nei kiek nepanašus į buvusius, bet aišku klastuolė jį ignoravo. Heidi leidosi laiptais žemyn, iš penktojo aukšto į požemius, ignoruodama bet ką, kas pasitaikė šios kelyje, kadangi nenorėjo turėti reikalų su niekuo, iki tol kol baigsis, šis, su ja susijęs, dalykas.
Liko keletas laiptų, žmonių masiškai sumažėjo, kas mergaitei patiko, tad šioji jau labiau atsipalaidavusi žengė tolyn. Tai nebuvo labai protinga, tačiau jaunoji vampyrė neįsivaizdavo, kas blogo galėtų nutikti, jai keliaujant požemiu. Kažkas nukrito už nugaros, tad tamsiaplaukė apsigręžė, tikėdamasi pamatyti bendrakoledžį, kuriam iškrito knygos, tačiau jos laukė netikėta šypsena. Rubuilis grifas, kuris lenkėse žemyn, norėdamas paimti medinį, paaštrintą pagalį. Klastuolė greitai suprato, kokiais tikslais jis tai darė.
-Mesk, -įsakmiu balsu pasakė nepažįstamajam, iš lėto nusiimdama kapišoną, leisdama šiam geriau pamatyti jos iltis. -Juk nenori, kad tau atsistiktų taip pat? Tavo lėti judesiai tau nepadės, kai aš atsidursiu tau už nugaros ir suleisiu iltis į tavo švelnų ir riebalų pripildytą kaklą, -toliau kalbėjo Heidi, lyždelėdama liežuviu, per du išlindusius dantukus.
Aišku, mergaitė to nebūtų padariusi, tačiau jis to nežinojo, kas vertė jį, jos bijoti labiau, negu turėtų. Buvo malonu žinoti, kad kažkas prisibijo jaunosios vampyrės. Dar šiek tiek pastovėjęs ir apmąstęs galimus variantus, rubuilis nubėgo tolyn, kiek leido jo trumpos kojos.
-Pfu, grifai, o dar sako, kad jie geri, -nusispjovė tamsiaplaukė, tačiau prisiminusi Edgar'ą ir Soren'ą pasitaisė, -kad jie visi geri.
Dar šiek tiek pastebėjusi medgalį ir tiesiąją, kuria nubėgo grifų gūžtos koledžo narys, klastuolė apsisuko ir patraukė bendrojo kambario link.
-
Teleskopo vamzdis buvo įsitaisęs trylikametės antrakursės rankose. Kur yra likusi prietaiso dalis, ji nė neįsivaizdavo. Būtent dėl tos priežasties dabar atkakliai ieškojo Liucijos, Sabrinos arba Joanos trečiosios: tikėjosi, kad kuri nors iš draugių sutiks jai padėti susidūrus su tokia netikėta ir sunkiai išsprendžiama problema. Šį kartą teleskopas nebuvo sulūžęs, jis buvo tiesiog pametęs bent keletą dalių.
Deja, Elliw niekaip negalėjo rasti nė vienos iš trijų merginų, kurių taip ilgai ieškojo. Beveik verkdama keliavo atgal į bendrąjį kambarį - kad ir kur jis bebūtų. Kad ir kokiam koledžui ji priklausytų. Nutarė nueiti į požemius - sugebėjo prisiminti kažkada nelabai seniai čia buvusi, tad gal kur nors čia yra ir jos koledžo bendrasis kambarys?
Deja, čia atsiradusi ji visai neprisiminė, kur reikėtų eiti toliau, tad tiesiog lakstė koridoriumi pirmyn atgal ir pradėjo pamažu panikuoti: kažkokiu būdu reikėjo rasti lovą: kitą dieną nusimatė profesoriaus Soore pamoka (jeigu tik atmintis neapgavo Elliw), tad reikėjo gerai išsimiegoti. Vis dėlto neatrodė, kad tai bus įmanoma, mat rudaplaukė jautėsi vis labiau ir labiau pasimetusi. Galiausiai pamiršo, kur esanti ir ką ketino daryti. Iš atminties paslaptingai išnyko ir mintys apie kokias nors pamokas, ten užsiliko tik teleskopo vamzdis ir faktas, kad ji nė neįsivaizduoja, kur eiti. Dėl kažkokių priežasčių ir toliau vaikščiojo pirmyn atgal, kol galiausiai atsitrenkė į sieną.
- Liucija? - liūdnai kreipėsi velsietė. Deja, vilties, kad geriausia ir protingiausia mergaitė atsilieps, buvo maža.
-
-,,Kvailė papūga išūžė mums galvas...’’ Pft. Geriau pasižiūrėtų į save - puodynės tuščios kaip mano pilvas prieš pusryčius. - piktai subambėjo Alrisa, išeidama iš bendrojo kambario. - Juk tu protingas, ar ne? - dar pakasė kaklą paukščiui, tupinčiam ant peties, ir pasuko už kampo.
Kadangi Klastūnynas buvo įsikūręs bene geriausioje pilies dalyje, ji nusprendė toli neiti - požemiai pasirodė itin mokinių nelankoma vieta. Čia bus puiku pradėti mokinti Saliamoną kalbėti. Aišku, mergaitė nenutuokė, kaip tai daryti, tačiau manė, kad eksperimentuoti geriau negu ieškoti informacijos pridvėsusioje bibliotekoje. Arba dar blogiau - klausti kitų. Todėl kišenėse nešėsi ne tik skanėstų, bet ir įvairių žaislų, kurie turėjo šiokį tokį pasisekimą pirmuosiuose bandymuose. Dabar augintinis tik švaistydavosi nugirstais žodžiais, kartais prajuokindamas, bet daug dažniau - suerzindamas.
Štai ir šiandien papūga sugadino nuotaiką daugumai klastuolių, išskyrus, žinoma, Alrisą. Iš tiesų buvo smagu žiūrėti, kol septintakursių nebuvo prigrasinta kerais išeiti. Sukilusios emocijos rimo, galvoje dėliojosi planas, ką norėtų pirmiausiai išmėginti. Paskendusi mintyse, ji nebūtų pastebėjusi šoniniame koridoriuje boluojančios figūros, jei ne Saliamonas.
-Lavonas! - šaižiai suriko šis, stipriau įsikabindamas į petį.
Juodaplaukė staigiai sustojo ir sunerimusi žvilgtelėjo ton pusėn, kur kažkas tyliai tarė Liucijos vardą. Veide akimirką šmėkštelėjo pasibjaurėjimas, kurį tuoj pakeitė pašaipi šypsena. Aišku, toks netikėtumas ne itin pradžiugino, bet ką jau padarysi.
-Nagi nagi… Ir ką gi mes čia turime? Ar tik ne mergiūkštė su teleskopu?
-
Elliw sutrikusi pasitrynė sutrenktą ranką. Niekaip negalėjo prisiminti, iš kur atsirado tas skausmas, tačiau dėl vieno buvo tikra: jis egzistavo, o tai reiškė, kad kažkas atsitiko. Ar bandyti prisiminti, ar ne, rudaplaukė neapsisprendė, tačiau puikiai suprato: jai skaudėjo.
Ne itin patenkinta velsietė dar kartą nužvelgė koridorių: gal vis dėlto netyčia iš kažkur atsirado Liucija? Ar bent jau Sabrina ar Joana trečioji? Akys išties užkliudė kažkokį žmogų. Elliw jau spėjo apsidžiaugti, tačiau čia atmintis jos tikrai negalėjo apgauti: prisiartinusi mokinė tikrai nebuvo iš tų, apie kurias klastuolė mąstė. Tai buvo ne kas kitas, o neLiucija! Ir dar su kažkokiu neaiškiu padaru ant peties. Savisaugos instinktas liepė pasitraukti toliau nuo tos bjaurios mergiūkštės, tad Elliw pabandė tai padaryti. Žengė žingsnį atgal, tačiau nugara buvo atsukta į sieną, tad mergaitė dar kartą susidūrė su tuo šaltu ir ne itin minkštu dariniu. Skausmas nudiegė nugarą.
- Tai tavo kaltė! - suriko velsietė skubiai apžiūrėdama brangiausiąjį vamzdį. Jis, atrodo, nenukentėjo. Deja, kitos teleskopo dalys neatsirado, vadinasi, rudaplaukė ir toliau turėjo mąstyti, kaip išspręsti šitą sudėtingą problemą. Kad taip bent jau ta bjauri neLiucija teiktųsi iš čia išsinešdinti! Elliw nužvelgė tą taip nemėgstamą mergaitę žudančiu žvilgsniu, tačiau spėjo, kad reikės imtis rimtesnių priemonių: kiek prisiminė, neLiucija nebuvo iš tų, kurių būtų lengva nusikratyti. Gal reikėtų gerai trinktelėti teleskopu? įmanomą variantą apsvarstė velsietė, tačiau nutarė, kad žvaigždžių stebėjimo prietaisas yra pernelyg brangus, kad būtų galima rizikuoti jo saugumu tos bjaurios mergiūkštės galvos sąskaita. Vadinasi, reikėjo skubiai rasti kitą sprendimą. Kad ir kaip būtų gaila, koridorius buvo visai tuščias, jame nesimėtė jokie tokiems atvejams galintys praversti daiktai. Su tam tikru smalsumu Elliw nužvelgė tą neaiškų padarą, sėdintį neLiucijai ant peties. Patenkinta išsišiepė ir žengė žingsnį bjauriosios mergiūkštės link. Viskas paprasta: Elliw tiesiog paims tą paukštį ir sugrūs jį tiesiai neLiucijai į veidą. Ištiesusi ranką jau norėjo griebti gyvūnėlį, tačiau nepasisekė: kad ir kas atsitiko, Elliw paukštį ne sugriebė, o tiesiog numušė bjauriajai mergiūkštei nuo peties. Rudaplaukė susiraukė: negi jai ir vėl nepasisekė?..
-
Šypsena nejučia praplatėjo, kai šlykštynė išsigando jos ir apgailėtinai pabandė pabėgti. Tai labai patiko Alrisai, dabar netgi beveik nesigailėjo, kad ją susitiko. Tačiau pastaroji, regis, buvo visai kitos nuomonės, jau tūkstantąjį kartą kažkuo apkaltindama Saliamono šeimininkę. Ausiai nemalonus ir erzinantis balsas šiek tiek nutrynė pašaipiai išriestus lūpų linkius, nors išgirstos bejėgiškumo gaidelės turėjo savotiško žavesio. Akys, iki tol spiginusios į bjaurybę, sekundei nukrypo į augintinį. Jam buvo nesaugu ir greičiausiai baisu būti taip arti tos kvaišos, kuri rūpinosi teleskopu tarsi didžiausia brangenybe.
-Prietranka… - sušnibždėjo klastuolė paukščiui, lyg mėgindama paaiškinti priešais juos stovinčią anomaliją. Tas iškart pasigavo žodį ir ėmė jį kartoti, nežinodamas, kad rėkia kone tiesiai juodaplaukei į ausį. Tačiau ši Saliamono netildė - geidė pamatyti šlykštynės reakciją, kurios, deja, arba nebuvo, arba išnyko pernelyg greitai. Dėmesį tuoj patraukė įsmeigtas žvilgsnis, kupinas neaiškių ketinimų. Širdį nusmelkė negera nuojauta, bet Alrisa kol kas negalvojo trauktis.
-Ko spoksai? Papūgos nemačiu… - iš pradžių ji įsitempė, dar spėjo žengtelėti atgal. Vis dėlto, nesitikėjo, jog ta atmata trenks - nesibodės paliesti jų. O jau greitis! Mokinė net nespėjo susigaudyti, kaip vargšas paukštis buvo numuštas negrabios rankos.
Laimei, greitai atsitokėjo ir, užmetusi trumpam akį į augintinį, su liepsnojančia neapykanta nužvelgė ją.
-Žiūrėk, ką darai, šiukšle! Kas ten vietoj tavo smegenų, gal oras? - sušnypštė ir gana stipriu trinktelėjimu išmušė iš rankos teleskopą - taip tarsi atsilygino. Tačiau to buvo negana. Ak, kaip norėjosi bjaurybę gerokai papurtyti… Deja, reikėjo skubėti prie Saliamono. Nepaisant siaučiančios ugnies viduje, trokštančios viską naikinti, nepamiršo jo. Tad šisyk apsiribojo tik šiurkščiu stumtelėjimu.
Juodaplaukė išgąstingai pripuolė prie paukščio ir atsargiai jį apžiūrėjo. Regis, viskas buvo gerai, niekas nelūžo, nors tuo negalėjai būti tikras. Vis dėlto plunksnuotis kol kas nebudo. Tūžmingas žvilgsnis dar kartą pervėrė kvėšą, bet iš lūpų neištrūko joks garsas.
-
Panašu, kad neLiucijai rimtai negerai su galva - koks normalus žmogus šnekasi su paukščiais? Tuo labiau, kad paukštis dar ir atsako! Elliw nutarė nekreipti į tai dėmesio - buvo šiek tiek baisu, kad ta nenormali mergiūkštė gali padaryti ką nors blogo.
Deja, kaip tik taip ir atsitiko. Šlykščioji neLiucija turėjo tiek įžūlumo kenkti teleskopui! Elliw neklausė, ką ana ten burba po nosimi, tik apdovanojo ją neapykantos kupinu žvilgsniu. Tiesiog neįtikėtina, kokių bjaurių yra žmonių! Rudaplaukė buvo be galo nustebusi. Jos nuomone, viskam šiame pasaulyje turėjo būti ribos, net ir neLiucijos bjaurumui. Deja, šiai nuomonei buvo lemta susvyruoti, mat šlykščioji mergiūkštė elgėsi tiesiog neįtikėtinai nemaloniai. Ką jai padarė teleskopas?!
Astronomijos prietaisas nukrito ant grindų, ir, žinoma, sudužo. Elliw baisiausiai supyko.
- Tau gydytis reikia! - garsiai suriko ji. Kaip kažkoks neaiškus paukštpalaikis gali rūpėti labiau nei teleskopas? Elliw šito niekaip negalėjo suprasti. Tiesą sakant, ji beveik susirūpino, kad neLiucijai kažkas tikrai negerai. Beveik susirūpino. Vis tik didžiausia pasaulyje brangenybė dabar buvo svarbiau. Stumtelėta Elliw pajuto dar didesnį nepasitenkinimą, tačiau tada bjaurioji mergiūkštė nutarė pasišalinti. Bailė suirzo rudaplaukė, nutarusi, kad tas nelemtas paukštpalaikis tebuvo pretekstas pasitraukti kiek toliau.
Pačiupusi brangenybę Elliw dideliais žingsniais priartėjo prie neLiucijos. Norėjo gerai trinktelėti teleskopu jai į galvą, tačiau laiku nesustojo, tad atsitrenkė į bjaurybę pati. Žinoma, neišlaikė pusiausvyros ir plojosi ant grindų. Teleskopas! spėjo susirūpinti ji. Kad galėjo nugriūti ant paukščio, ji nė nepagalvojo.
-
Ausis pasiekė malonus dūžtančio teleskopo skambesys, įžiebęs Alrisos veide plačią šypseną. Žinoma, prie to prisidėjo ir visiškai nuspėjama šlykštynės reakcija - tiesiog mėgavosi matydama jos pyktį. Deja, tai truko visai neilgai. Staiga bjaurybės išrėkti dar bjauresni žodžiai tarsi nukrėtė klastuolę elektra ir privertė suvirpėti. Tiesa, ne iš bejėgiškumo ar baimės, o pykčio, kuris pasireiškė dar didesniu noru susidoroti su mergiūkšte. Tiesa, šįsyk apsiribojo tik riktelėjimu:
-Pirmiau pasižiūrėk į save! - piktai, tačiau gal ir ne visai stipriai pastūmusi ją, juodaplaukė atsitraukė bei pradėjo rūpintis paukščiu.
Ji dabar kiek atvėso, jausmai neužgožė ūžiančių minčių, kurios bandė atsakyti į klausimą, ar papūgai viskas gerai. Regis, taip tikrai nebuvo, nes gyvūnas kažkodėl neatsimerkė, nors širdies plakimas buvo juntamas puikiai. Bet dėl viso šito buvo kalta ta pati kvaiša, į kurią netrukus susmigo neapykanta liepsnojančios akys.
Gaila, jos pakilo per vėlai, kad spėtų pasitraukti kartu su Saliamonu - visu greičiu į Alrisą trenkėsi baisioji šlykštynė. Abi mokinės nuvirto ant grindų, o vienos iš jų galvoje skambėjo keiksmažodžiai bei siunčiami prakeiksmai kitai. Pasipiktinimas ir taip buvo neišmatuojamas, o kai klastuolė pamatė, kad Saliamono vietoje kėpso bjaurybės kūnas, jis peržengė visas įmanomas ribas.
-AAAA!!! NYK IŠ ČIA ARBA... - nieko nelaukusi nurideno kūtvėlą šalin ir netikėtai sustingo. Ten, kur turėjo gulėti vargšas prispaustas sparnuotis, nieko nebuvo.
Klastuolė akimirkai sutrikusi apsižvalgė, bet vėl nukreipusi žvilgsnį į mergiotę apstulbo. Jos galvą piktai kapojo iš kažkur atsiradęs mylimas augintinis.
-
Kodėl viską taip skaudėjo? Elliw atrodė, kad skauda net ir teleskopą. Tiksliau, jo vamzdį, mat likusios detalės, deja, taip ir neatsirado. Rudaplaukei taip rūpėjo skausmas, kad ji visai pamiršo apie tą bjauriąją neLiuciją, vis dar tebesitrinančią čia. Deja, nemandagioji mergiūkštė sugalvojo apie save priminti. Maža to, ji dar ir nustūmė Elliw! Tokio įžūlumo nesitikėjusi velsietė bandė įspirti bjaurybei, bet susipainiojo tarp savo kojų. Laimei, jau gulėjo ant grindų, tad išvengė nukritimo.
Deja, nemaloniai greitai net ir neLiucija nebeatrodė esanti rimta problema. Iš nežinia kur atsirado… kažkas, ir jis užpuolė Elliw!
- Kas čia?! - suklykė mergaitė. Apie to nenormalaus paukščio egzistavimą ji visai pamiršo. Dėl vieno buvo tikra: kad ir kas ją puola, tai tikrai nėra teleskopas. - Pasitrauk!
Velsietė norėjo numušti tą daiktą sau nuo galvos, tačiau ranka pataikė ne į jį, o tiesiai į pačios Elliw akį. Prie ir taip ją kamuojančių skausmų prisidėjo dar vienas. Labai norėjosi verkti, bet tam nebuvo laiko: reikėjo kažkokiu būdu atsikratyti tos puolančios nesąmonės. Klastuolė pradėjo ridinėtis po žemę tikėdamasi, kad bent taip tas šlykštus padaras paliks ją ramybėje. Šią akimirką Elliw negalvojo netgi apie teleskopą. Deja, tik iki to momento, kai užsirideno tiesiai ant jo.
- AUČ! - per pusę Hogvartso suriko klastuolė. Išsitraukė iš po savęs naująjį skriaudiką. Jau norėjo šveisti jį šalin, tačiau laiku susivokė, kas tai.
- Mano teleskopas! - be galo apsidžiaugė mergaitė, rodos, visai pamiršusi, kaip jai viską skauda. Elliw pašoko ant kojų ir tą pačią akimirką už kažko užkliuvo. Kažkokiu būdu pavyko neišsitėkšti ant žemės, o ir tos nesąmonės ant galvos nebebuvo, nors rudaplaukė nebūtų galėjusi pasakyti, ar tas padaras dingo dabar, ar kažkada seniau. O gal jis tebėra, tik Elliw jo nejaučia? Šito velsietė tikrai nežinojo.
Apsižvalgiusi pastebėjo neLiuciją. Su pasišlykštėjimu atsiduso.
- Tai tavo kaltė! - suriko ji, nors nė neįsivaizdavo, dėl ko kaltina bjauriąją mergiūkštę.
-
O jis greitai mokosi… Atitokusi po lengvo šoko pagalvojo Alrisa ir sukryžiavusi rankas atsirėmė į sieną. Širdyje didžiavosi savo augintiniu, tad veide netruko įsižiebti šio jausmo atspalviai. Vis dėlto, ji kol kas neketino prisidėti prie įnirtingo mūšio, kurio nugalėtojas vis dar buvo neaiškus. Kad ir kaip skaudu bei gaila, bet papūga negalėjo užmušti žmogaus, nors ir tokio kvailo. Klastuolės manymu, Saliamonas buvo neabejotinai protingesnis už ant žemės besivoliojančią šlykštynę.
Deja, būtent ji privertė nusišypsoti, kai pradėjo vartytis lyg šašlykas. Kur ten. Lūpų vyptelėjimas kaipmat virto nesulaikomu pašaipiu kvatojimu stebint nuostabaus ant iešmo pamautų mėsos gabalėlių vaidmens atlikimą.
-Tau tik teatre būtų vietos… - tyliai sau pasakė juodaplaukė ir trūkčiojamai atsiduso. Nuo juoko ėmė skaudėti pilvą. O tai, kaip ir palyginimas su šašlykais, priminė norą šiek tiek užkrimsti. Todėl daug negalvodama ji išsitraukė sausainį. Tačiau skanėstas iškart patraukė paukščio dėmesį - daug jausmų sukėlęs bjaurybės žalojimas baigėsi. Be to, prie to ypač prisidėjo ir pilį sudrebinęs jos riksmas, kuris privertė Alrisą staigiai krūptelėti. Ir netrukus keikti save - kodėl pasitaikius progai ji nesugebėjo pagriebti mylimiausio kvaišos daikto. Teleskopo.
Todėl visiškai nenuostabu, kad klastuolė į pagaliau atsistojusią mergiotę žvelgė itin nepalankiai. Tiesą sakant, netgi stebėjosi, jog pastaroji turėjo pakankamai proto likučių nenumesti savo brangenybės. Bet to niauriose akyse visiškai nesimatė. Dar labiau jos apsiniaukė prabilus šlykštynei. Net ant peties tupintis ir sausainio naikinimu užsiėmęs Saliamonas trumpam nutilo.
-Karvės blyne tu! Ar pas tave neliko tiek smegenų, kad prisimintum, jog dėl visko esi kalta tu? Juk jį tu numušei, tad jis turi teisę keršyti, - pabrėžė, kresteldama galvą ir akimirkai pažvelgdama į sparnuotį. Vis dėlto kalbėjimas su ta bjaurastimi lyg su mažu vaiku kėlė didėjantį pyktį. Juk ji nebuvo neverta net to.
Mintyse netikėtai švystelėjusi idėja iš pradžių apstulbino. Bet… Kodėl gi ne? Be to, rūpėjo pamatyti ir mergiūkštės, it kokios laboratorinės žiurkės, reakciją. Smalsumas nugalėjo, tad po kelių sekundžių Alrisa staiga žengtelėjo priekin ir žiuptelėjo už teleskopo galo. Ryžtingai trūktelėjusi jį į save pajuto, kaip augintinis tyliai pasišalino. Tik tada nutvilkė žinojimas, kad prieš šitą neprognozuojamą būtybę ji stovi visiškai viena.
-
Elliw šiek tiek netvirtai stovėjo ant kojų ir atidžiai apžiūrinėjo teleskopą. Jam kažkas buvo atsitikę, tik velsietė, deja, nė neįsivaizdavo, kas. Tai jos kaltė! baisiausiai pasipiktinusi nutarė mergaitė, bet šį kartą patylėjo. Ji jau buvo pamiršusi, kad visą dieną su savimi tamposi tik vamzdį. Pamiršo net ir tai, kad atkakliai ieškojo Liucijos, Sabrinos arba Joanos trečiosios. Puikiai žinojo viena: šalia jos dabar trinasi ta šlykšti neLiucija, ir visa tai (kad ir kas tai būtų) yra būtent jos kaltė.
Ir dar ta bjaurybė neLiucija turėjo tiek įžūlumo kaltinti ją, Elliw! Tai buvo taip neįtikėtina, kad rudaplaukė visiškai sutriko. Kelias akimirkas įtemptai bandė prisiminti, ką galėjo padaryti, kad dabar yra taip absurdiškai kaltinama.
- Tau tikrai negerai su galva, - galiausiai nutarė Elliw. Ji dar kartą nužvelgė teleskopą, tiksliau… Tai, kas iš jo buvo likę! Su didžiausia neapykanta pakėlė akis į tą bjaurybę, bet nespėjo daugiau nieko padaryti, mat telesk… vamzdis staiga išnyko jai iš rankų. Persigandusi pradėjo žvalgytis į visas puses.
- Mano teleskopas! - suriko ji nė nepagalvodama pažiūrėti į neLiuciją. Elliw jautė kylančią paniką, bet neįsivaizdavo, kaip su ja tvarkytis. Nejučia pradėjusi verkti rudaplaukė sukūkčiojo: - Liucija?..
Nieko aplinkui nematydama ji žengė žingsnį į priekį. Nežinojo, kodėl tai daro, neprisiminė, kodėl stypso būtent šiame koridoriuje (ir iš viso, kur ji?!), iš atminties visiškai išgaravo faktas, kad ją ką tik kapojo kažkoks išsigimęs padaras. O apie neLiucijos egzistavimą šiame pasaulyje Elliw buvo pamiršusi jau seniai. Kur jos teleskopas?! Dar paėjusi į priekį velsietė atsitrenkė į kažką, kas galbūt galėjo būti gyvas padaras.
- Liucija?! - apsidžiaugė mergaitė, nors jau ir krito ant žemės - kartu su tuo, į ką atsitrenkė. Ar netrukus po to pasigirdęs trakštelėjimas buvo tikras, ar jai tik pasivaideno?..
-
Sprendimas paimti iš kvaišos teleskopą iš dalies kilo dėl įžeidžiančio jos pasakymo, nenudžiuginusio Alrisos. Šioji tik dar labiau susiraukė ir priartėjusi ištraukė teleskopą. Kol kas pasirodė itin lengva. Aišku, mergaitė labai rizikavo. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip ta besmegenė galėjo pradėti elgtis netekusi brangiausio daikto. Vos tik vamzdis atsidūrė svetimose rankose, bjaurybė prarado ir tą menkutę smegenų dalį, kurią turėjo. Klastuolė iš pradžių sunerimusi atsitraukė, bet netrukus nusišypsojo. Šiek tiek nervų kainavęs teleskopo nusavinimas tikrai buvo vertas. Matyti, kaip šlykštynė visiškai nesiorientuoja aplinkoje ir šneka kažkokius blėnius buvo neapsakomai smagu. Juodaplaukė jautė pasididžiavimą savimi; mintyse mąstė, ar tokios pramogos nereikėtų kartoti dažniau. Nors ką gali žinoti, kaip ta nenuspėjama būtybė sureaguos kitą sykį. Vis dėlto ašarojimo ji nekentė - šis veiksmas kėlė nemalonius prisiminimus. Ir giliai širdyje norinčius išlįsti uždarytus jausmus. Negana to, ta bjaurybė pradėjo vėžloti tiesiai į ją!
-Ei, stok! Ar nematai, kur eini, kiaule? - riktelėjo Alrisa, mosuodama kvaišai prieš veidą teleskopu. Tačiau, regis, iš to buvo tiek naudos, kiek iš žieminės striukės karštą vasaros dieną.
Mergiotė ne tik tapo akla, bet ir visai negirdėjo aplinkinių garsų. Galima sakyti, ją buvo galima suspardyti, o šioji vėliau net nesuprastų, kodėl skauda visą kūną. Deja, klastuolė tik paskutinę sekundę sugalvojo vožtelėti vamzdžiu į tą tuščią makaulę, bet šaukštai buvo po pietų. Kartu su šlykštyne nudribus ant grindų nugarą pervėrė skausmas ir garsus trekštelėjimas. Nors tai galėjo reikšti tik viena - teleskopo mirtį - ji tą akimirką visai neapsidžiaugė. O juk taip troško užtvatyti juo mokinę, kuri vis dar riogsojo ant mergaitės visiškai nepasijudindama.
-Judink savo storą subinę, bjaurybe! - suniurzgė, bandydama išsikapanoti iš po apačios. Keiksnodama ir pūkšdama ji galiausiai pusiau išlindo, pusiau nustūmė kūną. Atsistojusi juodaplaukė giliai atsiduso, nusivalė įsivaizduojamus nešvarumus bei apsižvalgė ieškodama augintinio. Beveik tą pačią akimirką nuaidėjo džiugus čiauškesys, netrukus įsikūnijęs ant peties nutūpusio paukščio pavidalu.
-Na? - meiliai tarė Alrisa, pakasiusi pasmakrę, - Nenori dar pasismaginti?
Ji išgirdo tik kažką panašaus į atsisakymą. Aišku, galėjo ir klysti. Surimtėjęs žvilgsnis nukrypo besmegenės pusėn.
-
Ak, nesisekė Elliw gyvenime. Iš pradžių, atrodo, viskas buvo neblogai: ji sugebėjo mokykloje susirasti netgi tris drauges - Liuciją, Sabriną ir Joaną trečiąją. Deja, po itin trumpai trukusios draugystės visos trys merginos kažkur dingo. Daugiau draugų nebuvo, o mokykloje priviso visokių neLiucijų, ne neLiucijų ir Goore, kurie tik ir daužo teleskopais per galvas! Kad taip bent jau teleskopas atsirastų… Elliw jautėsi be galo liūdna. Ji juk buvo gera mergaitė, tad kodėl turėjo nuolat šitaip nesisekti?..
Štai ir dabar Elliw buvo nugriuvusi ant žemės (tiksliau, ant kažkokios mergiūkštės, ir velsietė toli gražu ne iš karto prisiminė, kad tai neLiucija), nors jau buvo pamiršusi, kas čia atsitiko.
- Tai tavo kaltė! - dėl visa ko suriko Elliw. NeLiucijai pradėjus stumdytis labai norėjosi gerai jai įspirti, bet velsietė bijojo įsispirti sau, tad iš viso nejudėjo. Pagaliau galėjo pasijusti šiek tiek saugesnė: ta bjauri mergiūkštė kiek atsitraukė. Kaip tik tą akimirką pirštai ant žemės užčiuopė kažką šalto ir metalinio.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė Elliw pačiupdama brangenybę. Deja, džiaugsmas labai greitai baigėsi: iš teleskopo buvo likęs tik vamzdis (Elliw jau seniai pamiršo, kad atkakliai ieškojo Liucijos tikėdamasi, kad ji padės surasti likusias dalis), o ir tas buvo įskilęs ir gerokai apgadintas.
- Ką tu padarei mano teleskopui?! - suriko Elliw ir pašoko ant kojų. Vos atsistojusi susverdėjo, bet spėjo nusitverti sienos, tad pavyko nenusiversti ant žemės dar kartą. - Sutaisyk mano teleskopą! - isteriškai pridūrė ji. Su didžiausia neapykanta žiūrėjo į neLiuciją ir svarstė, kas ten per padaras jai ant peties. Toks pat nesveikas kaip ir ji? Rudaplaukė suprato, kad jos teleskopui (jo liekanoms?) galas. Jo nesutaisys niekas, mat nė viena iš trijų draugių taip ir neatsirado. Galbūt galima panaudoti jį kitiems tikslams (o kam, tiesą sakant, teleskopas iš viso naudojamas?)? Pakėlusi ranką užsimojo vamzdžiu ir žengė didelį žingsnį neLiucijos link. Jau norėjo trenkti jai ar tam padarui per galvą, bet skaudžiai atsitrenkė į sieną, vamzdis išsprūdo iš rankos ir nukrito ant grindų.
- Tai tavo kaltė! - beveik verkdama pakartojo Elliw.
-
Buvimas su šlykštyne nebuvo malonus, o tuo labiau lietimasis su ja buvo nepakenčiamas. Ne tik dėl jos bjaurios egzistencijos, bet ir dėl milijoną kartų girdėtų kaltinančių žodžių. Todėl Alrisa džiaugėsi pasitraukusi tolėliau ir su Saliamonu stebinti kvailą mergiotės laimę. O vėliau - pasipiktinimą. Piktdžiugiškai šyptelėjo, pašaipiai išlenkdama lūpas:
-Taip tau ir reikia… - tylūs žodžiai greičiausiai buvo neišgirsti, nes juos nutraukė bjaurybės riksmas. Kad ją kur… Iš kur tiek energijos? Susimąstė klastuolė. Stojasi, krinta, rėkia, reikalauja… Baisus, balsus šitas sutvėrimas… Deja, šie itin svarbūs svarstymai buvo šiurkščiai nutraukti. Nuotaika kuriam laikui subjuro, kartu panaikindama ir tą pasitenkinimo miną.
-Užsikišk! Nė už ką aš to daikto netaisysiu, nebent kad sutaisiusi užtvočiau juo tau gerai per galvą, - nuo kvaišos neatsiliko ir Alrisa, irgi pakeldama balsą. Bet iš tikrųjų mintyse net suabejojo, ar geras trenkimas vis dėlto ką nors pakeistų.
Regis, pakvaišėlė tuo metu irgi kažką panašaus pagalvojo, nes po keistos tylos netikėtai žengtelėjo arčiau. Akimirką klastuolė turėjo pripažinti, kad išsigando, jog šlykštynė pradėjo skaityti jos mintis. Mergaitei tai pasirodė pasibjaurėtina ir ji stipriai nusipurtė. Brr… O gal tai košmaras ir aš sapnuoju? Kad ir kaip ten buvo, visa tai atrodė labai realistiškai. Net užkando žadą. Tik tada, kai šlykštynė užsimojo tuo nelemtu vamzdžiu, mokinė atsitokėjo. Atrodė per vėlu kažką pakeisti, bet neužsimerkė. Po kelių sekundžių besmegenė jau buvo numetusi savo ginklą, o iš akių grasino pasipilti ašaros.
-Galvok, ką šneki! - pikčiau prabilo Alrisa, - Nors pala, tu negali galvoti. - pašaipiai pridūrė žengdama ant teleskopo. Tas garsiai ir nemaloniai trekštelėjo, tarsi išleisdamas paskutinį savo atodūsį. Šypsena nevalingai paplatėjo atidengdama baltus (nors jie turėjo būti sukirmiję nuo saldumynų) dantis. - Iki kito susitikimo…
Ir ji daugiau nieko nelaukdama apsisuko ir užtikrintai nužingsniavo tamsiu koridoriumi, lyg čia būtų jos antrieji namai. Ant peties įsitaisęs augintinis netrukus pakartojo klastuolės žodžius, kuriuos skliautai pašiurpino šimteriopai.
-
Meg įžengė į Hogvartso požemius. Tiesą pasakius, tai buvo klaikiai šiurpi vieta. Koridoriai tiek saulės šviesą, tiek šluotą ir vandenį matė geriausiu atveju prieš tris amžius. Arba iš vis nematė, ką gali žinoti. Švilpiukė, pati to nejausdama, pradėjo kalenti dantimis. Požemiuose buvo labai šalta ir baisiai dvokė. Kažkur kampe sukrebždėjo žiurkė. Negi yra žmonių, kuriems čia patinka būti? Jei čia to prakeikto klastuolio svajonių vieta, tai jam rimtai reikėtų apsilankyti pas psichologą ir pasitikrinti savo sveikatą. Nors, kam švaistyti pinigus? Diagnozė ir taip aiški... Rudaplaukė iš apsiausto kišenės išsitraukė neseniai nuo klastuolio rankos nukentėjusią ir sulaužytą, tačiau jau sutaisytą savo lazdelę (ji ne tokia kvaila, kad ieškotų vaikino ir dar tokio, kuris į visas puses švaistosi Nedovanotinais kerais ir prakeiksmais beginklė). Šviesos lazdelės gale žiebti nedrįso, nes nenorėjo atkreipti į save dėmesio ir dar kartą būti klastuolio taikiniu. Šito gero jau turėjo per akis. Dabar atėjo laikas kerštui. Arba atsilyginimui - kaip jums labiau patinka. Esmė vis tiek ta pati.
Meg sliūkino požemiais be garso dairydamasi kokių nors Vegard (dar žinomo kaip apgailėtinas bailys) būvimo pėdsakų. Koridoriai šakojosi į visas puses, tačiau rudaplaukė nė karto nesudvejojo, kurią pusę pasirinkti. Ją vedė kažkoks nepaaiškinamas šauksmas. Požemiai darėsi vis tamsesni ir gūdesni. Meg tvirčiau suspaudė lazdelę. Kažką išgirdusi įsispraudė į nišą sienoje ir sulaikė kvapą. Tačiau tai tebuvo dar viena žiurkė, kuri prabėgo skersai koridoriumi. Žiūrėk, Vegard, panaši į tave. mintyse nusišaipė švilpiukė ir patraukė toliau, ieškodama klastuolio.
-
Vegard vaikščiojo klaidžiais Hogvartso požemiais ir tikėjosi nesutikti Meg Pritz. Jis pasielgė kaip kvailys ir didžiausias bailys, bet jam išties nelabai rūpėjo, ji gavo ko nusipelniusi. Saeterhaug akys jau buvo pripratusios prie požemių "šviesos" dėl to Lumos kaip ir neprisireikė. Lazdelės rankoje nebuvo, ji gulėjo apsiausto kišenėje. Vaikinas turėjo tikslą - nepasiklysti ir nesutikti Meg Pritz. Ar jis jos bijojo? Kvailas klausimas, bet taip, bijojo, tik labai nedaug. Ką man galėtų padaryti nususi pirmakursė? Ha. Žiurkės, dvokas ir visokie neaiškūs garsai varė iš proto, bet Klastuolis negalėjo ničnieko pakeisti. Vienintelė vieta požemyje kurioje nebuvo nei dvoko, nei žiurkų ir kvailų garsų buvo - Klastūnyno bendrasis kambarys. Ta vieta buvo lyg rojus žemėje, Vegard niekur taip gerai nesijautė kaip ten. Jis net sugebėjo susipažinti su keletą mokinių, kas išties jam buvo didelis pasiekimas, nes kol kas jis susipažįsta su visokiais kvailiais. Juodaplaukis manė jog Klastūnynas - koledžas atvedantis į sėkmę. Jis troško garbės, na jos ir gavo, juk visi žinojo jo vardą, tik kiekvienas skirtingai - Vegard, Saeterhaug, Morkų valgytojas, Kvailas klastuolis ir daug kitų vardų. Eidamas jis pasuko į kažkokį neaiškų koridorių (požemiuose). Eidamas jis išgirdo alsavimą ir kvėpavimą ir Vegard suprato jog jis šiandien nevienas. Klastuolis bandė išsisukti nuo to žmogaus, bet vistiek į jį atsitrenkė.
- Žiūrėk kur eini!
-
Meg toliau klaidžiojo požemiais, ieškodama klastuolio. Dvokas darėsi nepakeliamas, bet bent jau rudaplaukės akys priprato prie tamsos. Kiek tai įmanoma. Švilpiukės vienintelis tikslas dabar buvo surasti tą prakeiktą bailį, kuris prisistato Vegard vardu. Jai net nerūpėjo, kad labai lengvai gali pasiklysti. Atkeršyti buvo vienintelis jos noras, vienintelis instinktas. Jei galvojate, kad Meg reaguoja per daug jautriai ar dramatiškai, akivaizdžiai niekada nepatyrėte Kankinimo kerų.
Rudaplaukė išgirdo žingsnius, artėjančius jos link ir kažkieno kvėpavimą. Sprendžiant iš žingsnių garso, ėjo vienas žmogus, vyriškos lyties, jaunas. Meg suspaudė savo lazdelę. Gal čia Vegard? Prisiekiu Merlino barzda, geriau jau čia būna jis. Artėjantis žmogus akivaizdžiai švilpiukės nematė, nes nestabdydamas įsirėžė teisiai į ją ir mergaitė vos neišmetė lazdelės. Jai dar svaigo galva po Kankinimo kerų, tad teko įsitverti sienos, kad nepargriūtų. Atėjęs vaikinas kažką pasakė ir Meg atpažino jo balsą. Štai ir pakliuvai, prakeiktas baily. Dabar taip lengvai neišsisuksi.
- Pagaliau tave radau. - tarė rudaplaukė pakeisdama savo balsą taip, kad Vegard jos neatpažintų. Tiesą pasakius, ji pati savo balso neatpažino. - Gerai slėpeisi, tačiau ne tobulai.
Meg atsitraukė per žingsnelį nuo klastuolio ir pradėjo galvoti, ką daryti. Gal ir buvo kvailoka ieškoti Vegard be jokio konkretaus plano, ką darys jį suradusi, tačiau tai buvo Meg - ji mėgo veikti pagal aplinkybes. Ir dabar jos galvoje ėmė rastis veiksmų planas. Rudaplaukė mintyse nusijuokė. Tada iškėlė lazdelę ir tarė:
- Lumos.
Šviesa įsižiebė jos lazdelės gale ir nušvietė mergaitės, o taip pat ir klastuolio veidą. Švilpiukė norėjo, kad Vegard suprastų, su kuo susidūrė. Tačiau neleisdama jam nieko pasakyti, ji šūktelėjo vėl:
- Accio keptuvę!
Dėl Merlino mėgstamiausių trumpikių, kaip keistai skamba! Na, nieko baisaus, tuoj prasidės smagioji dalis. Meg įsikišo lazdelę į kišenę, palikdama jos galiuką išorėje, kad būtų šviesos, tada ištiesė ranką ir sugavo link jos paslaugiai skrendančią keptuvę. Mergaitė ją paėmė kairę ranką laikydama arčiau pačios keptuvės, o dešinę ant koto galo. Tada patogiau atsistojo, sulenkė kelius, kiek pasisuko į kairę pusę pramankštindama raumenis. Tuomet iš visų jėgų užsimojo ir su pasimėgavimu trenkė keptuve Vegard per veidą. Štai ir baigėsi tavo angeliško veidelio egzistencija. mintyse nusišaipė Meg. Vis dėlto žiobarai ne tokie beviltiški. Pavyzdžiui, šis ginklas visai geras. Ir nereikia jokių lazdelių. pagalvojo rudaplaukė plačiai nusišypsodama.
-
Vegard jau ruošėsi nueiti savais keliais ,bet išgirdo balsą, labai pažįstamą nors jis ir buvo kiek kitoks. Klastuolis pasimetė, nežinojo ką toliau daryti. Balsas buvo baisiai panašus į Meg, taip, tos pačios Švilpės prieš kurią Klastuolis nesenokai panaudojo nedovanotinus kerus.
- Neturiu nuo kuo slėptis, Meg. - Kiek sarkastiškai ištarė Klastuolis, jis žinojo jog čia ji, o jeigu klydo? Na, jam tikrai tai buvo nesvarbu. Juodaplaukis rodos nieko nebebijojo. Ką man gali padaryti pirmakursė? Identiškos mintys ir vėl aplankė trečiakursį. Vaikinas stovėjo ir nejudėjo iki kol išgirdo kerus, labai kvailus ir pažįstamus. Kažkodėl Vegard manė jog Accio tėra labai kvaili ir nenaudingi kerai. Na, bet ko galima tikėtis iš žmogaus kuris naudoja nedovanotinus kerus prieš pirmakursius? (Įdomu ar po visų įvykių Vegard dar būtų galima vadinti žmogumi). Kam jai reikalinga keptuvė? Saeterhaug vis dar to nesuprato, bet rodos tuoj supras. Jo veidą pervėrė šaltas metalas, palikdamas diegiantį skausmą, rodos laikas sulėtėjo ir smūgis iš keptuvės buvo labai nemalonus. Tas skausmas nebuvo toks stiprus, stipresnis buvo nešvarumo jausmas. Klastuolis jautė tą keptuvę, jautė dar ilgai.
- Kvailė. - Ištarė Klastuolis ir greitu žingsniu nukeliavo link Klastūnyno kambario, jam reikėjo nusiprausti.
-
Kai keptuvė pasiekė taikinį, Meg patenkinta nusijuokė. Jos juokas keistai nuaidėjo tuščiu koridoriumi, tačiau rudaplaukė nekreipė į tai dėmesio. Jai net nebetrukdė požemių dvokas. Dabar viskas, ką ji jautė, buvo pergalės džiaugsmas. Mergaitė vėl galėjo lengviau kvėpuoti - ji atkeršijo. O kerštas buvo tikrai saldus.
Vegard, matyt nesitikėjęs tokio smūgio, kiek susvyravo. Tada, išvadinęs ją kvaile (pritrūko fantazijos, ką Vegard? Kur dingo "nususelė" ir kiti išradingi įžeidimai?), patraukė koridoriumi link, kaip spėjo švilpiukė, Klastūnyno bendrojo kambario.
- Taigi, Vegard, dabar mes tikrai lygūs. - jam pavymui šūktelėjo Meg. - Aš atmintį turiu puikią - prisimink tai, kai kitą kartą sugalvosi užkerėti mane. Aš tokių dalykų nepamirštu. Akis už akį. Mėlynė už mėlynę. Jei nenaudoju Nedovanotinų kerų tai dar nereiškia, kad nerasiu būdo, kaip atkeršyti.
Labai savimi patenkinta Meg išsitraukė lazdelę iš apsiausto ir, laikydama keptuvę kairėje rankoje ir pasišviesdama lazdele, esančia dešinėje rankoje, išėjo iš požemių atgal į saulės šviesą.
-
Požemiai. Čia tamsu ir kai kuriems nejauku. Saulė čia neprasiskverbia, kadangi nėra langų. Šioks toks dvokas čia yra. Požemius apšviečia keli deglai, sukabinti ant sienų. Sienos šaltos, akmeninės. Netoli kažkas dūsauja. To dūsavimo aidas sklinda visuose požemiuose. Einant požemiuose nuo kampo į kampą bėgioja žiurkės. Kai kur kampučiuose miegojo namų elfai. Vilis eidamas į vaistų ir nuodų pamoką sukvykė nes prieš pat nosį praskrido šikšnosparnis. Vilis labiausiai nemėgo nuodų ir vaistų pamokos. Priėjo prie durų kur turi vykti nuodų ir vaistų pamoka, niekas jo nepakvietė todėl dar kartą pabeldes atidares duris įkišo galvą ir pamatė Sneipo koją visą kraujuotą tyliai norėjo užverti duris bet nepavyko Sneipas sušuko.
- Dink iš čia!!!
- Aš tik norėjau paklausti ar pamokos šiandien nebus? - išsigandes paklausė Vilis. Ir užvėres duris žaibišku greičiu puolė į Grifų gužtos kambarį. Greitai susirado Evaliną ir papasakojo ką matė. Tai reiškia kad Sneipas kažkur buvo ilindes. Tą vakarą jis negalėjo užmigti sedėjo ant palangės ir žiūrėjo į kiemą paskui pamatė per kiemą sėlinančią figūrą. Greitai puoles į lovą apgalvojo ką matė ir paskui pamanė kad tai Hagridas.
-
Netikėtai sutikęs akląjį berniuką su buvusiu augintiniu Sigurdas maloniai pasišnekėjo. Nors taip teigti buvo šiek tiek netikslu, jis mokiniui linkėjo kuo geriausio. Be to, puikiai matė, kad kranklys su vaiku jau susibendravo kur kas geriau nei jis pats per kelerius metus. Šis suvokimas užvaldė mintis traukiant tolyn nuo įėjimo į Klastūnyno bendrąjį kambarį, kur palydėjo Conan. Nors turėjo teisę čia vaikštinėti, požemiai nenuteikė maloniai. Jam prie širdies daug labiau buvo žemės paviršius, todėl ketino nieko nelaukdamas iš čia pasišalinti.
Žingsniuojant protarpiais apšviestu tuneliu islandas jautėsi stebimas. Tačiau čia nebuvo nei langų, nei paveikslų, kurie suskeltų kokį pasenusį juokelį. Tad nenuostabu, kad širdies ritmas nejučia greitėjo. Absurdas. Pamėgino nuraminti save. Ką aš išsigalvoju? Čia nieko nėra. Paspartinęs žingsnį pamėgino nukreipti mintis kitur ir susimąstė apie patį kvailiausią dalyką - skraidančias karves. Jos Sigurdo vaizduotėje ėmė bejėgiškai vartaliotis kosminėje erdvėje ir vilkėjo astronautų kostiumus. Tai privertė šyptelėti. Prie šios nesąmonės dar pridėjęs mūkimą jis gavo išties juokingą vaizdelį, dėl kurio požemio skliautais vos nenuaidėjo juokas. Paskutinę sekundę prisiminė esąs profesorius, o ne mokinys, todėl pasigirdo tik prislopintas prunkštimas. Jis aiškiai liudijo apie nesubrendėliškumą (o gal jaunatviškumą?). Laimei, koridoriuje nieko daugiau nebuvo.
-Kosminės karvės... - lyg netikėdamas savo smegenų išdaigomis sumurmėjo šviesiaplaukis ir nukulniavo tolyn. Dabar jausmas, kad yra stebimas, nesirodė toks įkyrus bei verčiantis nerimauti.
-
Vega keliavo požemiais. Pirmame ir antrame kursuose bijojo šios vietos, tačiau šiais metais kažkodėl atsirado noras ištyrinėti visą mokyklą. Dėl šios priežasties dabar ji ramiai keliavo požemiais tikėdamasi rasti ką nors įdomaus. Taip, ėjo jos treti metai Hogvartse, bet dalies mokyklos ji nepažinojo.
Dabar varniukei buvo malonu leisti laiką požemiuose, nors anksčiau ji šios vietos bijodavo ir beveik niekada čia neidavo. Dabar ši vieta jai atrodė artima. Dabar jai čia buvo daug jaukiau nei Varno Nago bendrajame kambaryje ar kokioje bibliotekoje. O tai jai buvo keista. Mergaitė pastebėjo, kad šiais metais ji smarkiai pasikeitė. Daug mažiau bendravo su draugais, užeidavo kitokios mintys, kurios, tiesą sakant, Vegos manymu buvo ne jos. Žodžiu, ji visiškai pasikeitė.
Netikėtai varniukė išgirdo žingsnius, tačiau į juos nesureagavo. Anksčiau dažniausiai šokteldavo, išsigąsdavo, o dabar net neatkreipė dėmesio. Tiesiog toliau ėjo požemiu.
-
Viviana patyliukais tipeno tamsiais pilies požemiais, vis pasižvalgydama sau per petį išgirdusi bent menkiausią kribžtelėjimą ar garselį, atklydusį iš bala žino kurios pusės. Taip, žiobarotyra tikriausiai ne čia vyksta. Na ir pagalvok.. Tik aš galiu sugebėti taip pasiklysti.. Varniukė tęsė savo kelionę per tamsų koridorių, kiek pabūgusi apsikabindama save, ne tiek kiek iš siaubo, supratusi, jog pasiklydo požemiuose, bet kiek iš šalčio, kuris atrodo tiesiog spinduliavo nuo akmeninių sienų aplink ją. Ta viena prabėgusi žiurkė taip pat nepadėjo visoje situacijoje, kai Viviana pilnai suvokė, jog pasiklydo. Brunetė jau buvo pasiruošusi pasiduodi ir susmukti ant šaltų, akmeninių grindų, kai staiga pasukus vieną kampą pamatė aiškiai už ją vyresnę merginą. Varniukei iš palengvėjimo net kojos sudrebėjo, tad ji paspartino žingsnį, tikėdamasi kuo greičiau pasivyti priešais ją esančią merginą.
-Atsiprašau! Palauk, prašau! Atsiprašau, tačiau galbūt žinai kaip išeiti iš požemių ir surasti žiobarotyros kabinetą?
Viviana, beveik greitakalbe, paklausė vyresnės merginos, visai pamesdama visas savo manieras ir pamiršusi netgi prisistatyti.
-
Vis dėlto ramiai nueiti Vegai nepavyko - ji negalėjo nereaguoti į prašymą sustoti. Todėl sustojo, žinoma.
- Na, išeiti gali taip kaip atėjai, - ką aš čia kalbu? - Atsiprašau. Aš Vega. Žinoma, galiu. Esi pirmakursė? Ar tikrai žinai, kad žiobarotyra vyksta kabinete? Žinai gali vykti ir kažkur kitur, todėl noriu įsitikinti, kad tave nuvesčiau kur reikia, - nusišypsojo varniukė. Jai buvo smagu pasikalbėti su kažkuo nauju. Tiesa, ir vėl pradėjo lįsti jos nemalonioji pusė, o tai mergaitės nenudžiugino.
- Iš kokio tu koledžo? Aš iš Varno Nago. Aš trečiakursė, - pasakė varniukė ir nusišypsojo. Jai buvo kiek keista čia sutikti pirmakursį, nes vis dėlto jie čia neidavo net pasiklydę. Kuo reikia būti, kad pasiklydus nueitum į požemį? Juk čia jai turi būti ne nuodai ir vaistai. Pagalvojo mergaitė, o tada suvokė savo mintis. Negalvok apie tai. Negalvok. Kodėl kažkas turi užkariauti mano galvą blogomis mintimis? Juk čia tikrai ne aš, tiesa? Dar pagalvojo trečiakursė išsigandusi.
-
Pirmasis, šiek tiek šiurkštus, vyresnės merginos atsakymas privertė Vivianą kruptelėti. Tačiau kai mergina atsakė švelniau, jaunoji varniukė nurimo ir iš palengvėjimo šyptelėjo. Susizgribusi, jog net neprisistatė, brunetė mintyse save subarė, prieš atsistojant tiesia nugara.
- Aš Viviana, pirmakursė. Taip, pamoka tikrai turi vykti klasėje. Galbūt ir būčiau radusi iš pirmo karto pati, tačiau vienas, gana nemalonus, vaiduoklis mane išgąsdino. Bandžiau rasti kelią pro aplinkui, tačiau regis tikrai kažkur ne ten nuklydau.. - Viviana susigėdo prieš vyresnę mergaite ir nudelbė akis į žemę. Juk vaiduokliai Hogvartse normalus dalykas, o štai ji jų baidosi ir bėga nuo jų aplinkeliais. Tiesiog liūdnas vaizdelis.
Pirmakursės veidas lyg sušvito išgirdus, jog Vega iš Varno Nago, kaip ir ji.
- Mes iš to paties koledžo! Aš irgi buvau paskirta į Varno Nagą, nors, net neįsivaizduoju kodėl Paskirstymo kepurė mane paskyrė būtent ten, - mergaitė lengvai gūžtelėjo pečiais, - bet tikra laimė, jog kažką sutikau čia, tikrai galvojau, jog pasiklydau be vilties išeiti iš čia.
-
- Na, spėčiau, kad tai nebuvo vaiduoklis, o verčiau Akilanda - įkyrus poltergeistas. Geriau jo neklausyk. Jo tikslas tik pakenkti pirmakursiams, - pasakė Vega bei nusišypsojo. Pati kartą buvo įklimpusi į Akilandos spąstus, tačiau tai nutiko pirmame kurse. Laimei, tą kart nepavėlavo, tačiau po to daugiau niekada neklausė to nenaudėlio.
Pamačiusi pirmakursės entuziazmą varniukė nusišypsojo.
- Na, tikriausiai tam turėjo būti priežastis, - nusišypsojo mergaitė. - Kokia pamoka tau labiausiai patinka? - dar paklausė.
Paskui Vega prisiminė, kad ji čia ne pasikalbėti atklydo. Nors, tiesą sakant, to šviesiaplaukė norėjo labiau.
- Na, eime? - paklausė varniukė ir mostelėjo ranka į pusę, kuria einant kelias buvo trumpesnis. Po šių metų pradžios daug geriau pažinojo Hogvartsą. Netgi žinojo trumpesnių kelių ar tunelių, kurie būtų pravertę anksčiau, tačiau dabar varniukė jais vaikščiojo tik dėl pramogos.
-
Akilanda.. Galiu galvą guldyti motina buvo kažką minėjusi apie jį, tačiau aš greičiausiai pamiršau. Išgirdusi poltergeisto vardą, Viviana linktelėjo galvą ir nusišypsojo Vegai. Tamsiaplaukė tyliai atsiduso, švelniai papurtydama galvą. Vyresnioji Varniukė suteikė jaunėlei ramumo bei saugos jausmą, tad Viviana ilgai netruko atsipalaiduoti prie jos.
- Tiesa sakant, nemanau, jog dar kol kas turiu mėgstamą pamoką. Viskas atrodo taip įdomu ir jau sužinojau daug ko naujo. Apskritai Hogvartse man patinka.. Na, tik dar draugų paieškos sunkiau sekasi, - lengvai pečiais gūžtelėjo brunetė, nusekė paskui Vegą.
- O ar galėčiau paklausti, kokia pamoka geriausiai sekasi tau? - jaunoji varniukė pasmalsavo, prisivijusi Vegą pakankamai, jog galėtų eiti greta jos.
-
Vega klausėsi Vivianos.
- Na, manau, kad man labiausiai patinka herbologija ir astronomija. Beje, tavo vardas labai gražus, - nusišypsojo varniukė. - O geriausiai sekasi... Hm... Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Tikriausiai tą sužinosiu po egzaminų, tačiau iki jų dar kalnai laiko. Praeitais metais egzaminuose daugiausiai surinkau būtent iš herbologijos, - pasakė varniukė. Taip, šias dvi pamokas ji mėgo labiausiai, tačiau kažkur giliai širdyje herbologiją mėgo kiek labiau, tačiau nenorėjo sau to pripažinti. Nenorėjo sau pripažinti, kad labiausiai mėgsta pamoką, kurioje vyksta daugiausiai chaoso, nors taip, tiesą sakant, ir buvo.
- Na, tikiuosi išsirinksi mėgstamiausią. Nors dar labiau tikiuosi, kad patiks visos pamokos, - nusišypsojo varniukė. Taip, jai patiko tikrai ne visos pamokos ir varniukė žinojo, kad negali patikti visos, tačiau norėjo, kad Vivianai patiktų jos visos. Juk norėti niekas nedraudžia, ar ne? Pagalvojo mergaitė ir tyliai nusijuokė, o tada paliko požemį, bet jau ne viena.
-
Ko gero, Auriui per pamokas tikrai nelengva. Tasai Eliotas tiek klausinėdavo, kad mokydamas juodosios magijos Eion suprato įkliuvęs į bėdą. Vaiko klausimų buvo per daug, ir jie gerokai per sudėtingi. Bet galų gale šešiolikmetis pasikvietė mažių į atskirą pamoką. Išmokys jį iškviesti Juoduosius Dūmus, apie kuriuos perskaitė knygoje. Pačiam šis ritualas sekėsi tikrai neblogai, tad jautėsi galintis išmokyti ir kitą. Jei tik tas kitas per daug neklausinės, žinoma.
Nenorėdamas, kad kiti į pamokas ateinantys mokiniai įsižeistų, Eion pasiūlė Eliotui pasimokyti požemiuose. Kad tokioje vietoje trinasi du klastuoliai, gal ir nekeista, o štai kitiems nėra ten ko veikti. Nereikia, kad juos rastų Auris ar kiti juodosios magijos mokiniai. Tiesą sakant, nereikėjo, kad bet kas juos rastų, tad į pamoką jaunuoliai išsiruošė ankstų šeštadienio rytą.
- Niekam apie tai nepasakoji, - dar priminė Eion vesdamasis Eliotą į požemius. - Kitiems to žinoti visai nereikia.
Ar tai reiškė, kad jis išskiria Eliotą? Turbūt. Ar tai patiko? Visiškai ne. Bet šitam vaikui tikrai viskas įdomu, o štai dėl kitų nebuvo toks tikras.
- Lazdelę turi? - paklausė sustojęs. Peiliuką turėjo pats, tad vaikui tereikėjo pagrindinio magijos įrankio. Ir šiek tiek drąsos, žinoma.
-
Pamokos buvo įdomios. Žymiai įdomesnės už tas oficialias. Ne Aurio, aišku, nors jis krito į paauglystę žengiančio Elioto akyse. Negalėdamas sėdėti per pamokas su Džefu vis tiek klausdavo, bet nebuvo taip smagu. Eliotas neslėpė nepasitenkinimo ir juodosios magijos pamokas labiausiai lankė todėl, kad žinojo: Auriui tai nepatiktų.
Taigi dabar su gerokai vyresniu Eion žygiavo baisiai išdidus ir patenkintas. Neabejojo šią specialią pamoką gavęs, nes rodė susidomėjimą. Paklausti dar trisdešimties klausimų jam tikrai ne problema, taigi ir toliau kamantinės.
- Žinoma, nepasakosiu! - patvirtino Eliotas. Nenorėjo, kad kiti jam pavydėtų, tad tikrai tylės. Nesakys netgi Džefui, kuris po poros užsiėmimų nustojo į juos vaikščioti. Susidomėjo pora berniukų iš Klastūnyno, bet jie kol kas taip ir neatėjo. Taigi jis, Eliotas, žinos daug daugiau nei kiti, ir tai jam be galo patiko.
- Kas per klausimai, aišku, turiu! - patenkintas pareiškė ir sustojęs išsitraukė minėtą daiktą. Pasiruošė kerėti ir laimingas šypsojosi. Nors Eion nebuvo jo draugas (o gal tokiu mažiaus nė nelaikytų), su juo leisti laiką smagu. Taigi dvylikametis pasiruošė išmokti ką nors ypatingai šaunaus ir klausiamai spoksojo į vyresnį mokinį.
-
Eliotas turėjo labai daug entuziazmo. Gal net per daug. Eion staiga pajuto atsakomybę. Prisiminė, ką kalbėjo Auris. Apie žmones, kurie gali jo sugrįžti. Apie neigiamus jausmus. Kodėl jis moko mažių? Kas jam iš to? O kas iš to Eliotui? Gerai, jei tai tik nekaltas susidomėjimas. O kas, jeigu…
Bet jis jam ne tėvas. Negali leisti, drausti ar skatinti. Kiek suprato, Elioto tėvas - tasai Aurio draugas Dafydd. O tas tai jau tikrai myli savo vaikus. Tegul pats ir rūpinasi. Būtent taip Eion save ramindavo, kai užeidavo savęs kaltinimo banga. Vis dėlto pavyko įsikalti į galvą, kad nieko blogo nedaro. Jis nė neverčia Elioto tuo užsiimti. Gal vaikas niekada žinių nė nepanaudos.
- Puiku, - tepratarė ir iš karto perėjo prie esmės: - Atliksime ritualą, kuris aukai sukelia apdujimą. Jis vadinasi Juodieji Dūmai - būtent taip jaučiasi auka. Į buteliuką reikia įleisti aukos plauką ir pasakius burtžodį negridimo įlašinti tris lašus savo kraujo. Kraujas reikalingas tam, kad galėtum bet kada ritualą nutraukti. Bet tai labai skausminga. Be to, tam, kad jis suveiktų, reikia buteliuką iškaitinti ugnyje.
Daugiau nieko neaiškinęs sumurmėjo burtžodį, ir ant grindų atsirado mažas lauželis. Turbūt liks žymė, bet atrodė, kad požemiuose būna dar ne to. Tad viskas gerai.
- Patyręs burtininkas ritualą gali atlikti nebūtinai su plauku. Užtenka aukos drabužio skiautės ar panašiai. Be to, turint patirties sukėlus apdujimą galima priversti auką daryti tam tikrus dalykus. Ritualas gali iš dalies veikti kaip užvaldymo užkeikimas.
Padavė vieną buteliuką vaikui ir paklausė:
- Kuris iš mūsų ritualą atliks pirmas?
-
Atrodė, kad Eion labai rimtai nusiteikęs. Bet toks turbūt ir turi būti mokytojas, tad Eliotas nieko apie tai nesakė. Kuo daugiau jie pliurps bereikalingomis temomis, tuo ilgiau reikės laukti veiksmo pradžios. O laukti Eliotas nemėgo. Pirmame kurse per tą laukimą netgi buvo pražilęs. Taigi geriausia iš karto imtis darbo.
Išpūtės akis klausėsi ritualo instrukcijos. Žinoma, kiek baugu, bet viršų ėmė susidomėjimas. Dvylikametis be proto džiaugėsi čia atėjęs. Ir tuo, kad yra išskirtinis - jei taip nebūtų, Eion šios pamokos jam vienam nedarytų.
- Reikės plauko? - pasitikslino ir skubiai vieną išsipešė. Įdėmiai jį apžiūrėjo ir garsiai susimąstė: - Kaip toks mažas daikčiukas gali turėti daug galios?
Eion išburta ugnis taip pat labai patiko, o pagalvojęs, kad čia gali baigtis visaip, Eliotas išsišiepė. Ši pamoka jam patiko vis labiau ir labiau. Čiupęs buteliuką prikišo jį prie ugnies. Tai nebuvo kažkas labai stebuklingo, bet itin įdomaus ritualo pradžia. Taigi berniukas neslėpė susižavėjimo pamoka ir entuziastingai atsakė:
- Aš noriu bandyti pirmas!
Dirstelėjo į Eion ir nekantriai laukė, kada jis duos savo plauką.
-
Šiąnakt jam reikėdavo praeiti kartais per koridorius. Patikrinti ar mokiniai kur nesibasto ar viskas gerai. Šiandien jis budėjo. Buvo ankstus rytas, o jis neišsimiegojęs. Paskutinį sykį nutarė užsukt į požemius ir tada jau keliauti normaliai pamiegoti. Bent keletą valandėlių. Galbūt galėtų paskui paprašyti Timočio ar dar ko, kad jam atneštų ko pusryčiams iš didžiosios salės.
Deja, bet nusileidęs laiptais ir kiek paėjęs pamatė šviesą. Net lazdele pasišviesti nereikėjo. Ant grindų liepsnojo laužiukas. O prie jo stovėjo Eion ir Eliotas.
- Labas rytelis. - Pasisveikino Senkleris. Eliotas laikė prie laužo buteliuką. Tai priminė šį tą. Bet Senkleris tikras dar nebuvo. - Ar parodysit man kuo čia užsiimat? Būtų labai įdomu pažiūrėti. - Kuo draugiškiausiai pasiteiravo. Tai galėjo būti koks nekaltas ritualiukas. Bet galėjo būti ir kas nors nelabai gero.
-
Kad Eliotas mėgsta klausinėti, Eion jau pastebėjo. Tai nebuvo sunku - bene per kiekvieną bendrą pamoką vaikas užduodavo bent keletą klausimų. Laimei, profesoriams. Deja, šiandien būtent jis buvo profesoriaus vietoje, tad turbūt gali nutikti visko. Per daug klausimų ir susidomėjimo, kaltinimai kvailumu ar dar ko nors. Bet Eion vylėsi, kad viskas pasiseks.
- Taip, pirmą kartą geriausia bandyti su plauku, - patvirtino vaikinukas ir nelabai užtikrintai vieną išsipešė. Ar tikrai protinga leisti mažiui užsiimti tokiais dalykais? Tuo labiau, kad Eliotas, žinoma, norėjo bandyti pirmas.
- Esi įsitikinęs? - dėl visa ko paklausė ir priminė: - Kaip ir sakiau, ritualą nutraukti yra skausminga. Netgi labai skausm...
Vidury žodžio pasigirdo žingsniai, ir Eion atsisuko. Nesusilaikęs pusbalsiu nusikeikė - tai buvo ne kas kitas, o Auris. Ką jis čia veikė tokiu metu, nė neįsivaizdavo.
- Mes praktikuojamės, - tiesą pasakė klastuolis nenorėdamas tęsti to sakinio. Galvoje sukosi klausimas, į kurios pamokos užduotį tai galėtų būti panašu. Gali būti, kad Auris jau pamatė, kaip jie išsipešė plaukus, tad tarsi nenoromis pridūrė: - Transfigūraciją.
Nesmagu meluoti tėčiui, bet nieko nepadarysi. Sužinojęs, kas čia vyksta iš tiesų, Auris tikrai neapsidžiaugs. Turint omenyje, kiek daug jis žino apie juodąją magiją ir ritualus, labai gali būti, kad jis jau viską žino. Tad gal neverta nė meluoti?
Kankinamas šių minčių Eion nuleido galvą, tačiau mintyse vienas po kito plūdo keiksmažodžiai. Kas dabar bus, jis nė neįsivaizdavo.
-
Plaukas, tai plaukas. Šį kartą tiks ir jis, o jeigu bus smagu ir įdomu, kada nors būtinai pabandys su kitu daiktu. Taigi dabar Eliotas nekantraudamas laikė prie ugnies buteliuką ir stebėjo, kaip jis šyla. Žinoma, nieko nesimatė, bet berniukas įsivaizdavo, kaip buteliukas pajuoduoja ir tampa tikru juodosios magijos įrankiu.
- Taip! - spėjo patvirtinti, kad nori bandyti pirmas, bet Eion staiga nutilo. Eliotas sutrikęs apsidairė ir pamatė geriausią šitos mokyklos profesorių.
- Auri! - šūktelėjo jis. Iš to, ką pasakė vyresnis mokinys, suprato: niekam nereikėtų žinoti, ką jie čia daro. Ar Auris skirs areštą? Na jau ne, to vieno buvo daugiau nei pakankamai. Jeigu tėčio draugas ir vėl padarys tokią nesąmonę, jis paprasčiausiai neis.
- Taip. Praktikuojamės, - paantrino Eliotas ir nekaltai nusišypsojo. Ištraukė buteliuką iš ugnies ir įdėmiai jį apžiūrėjo. Neatrodė pasikeitęs, bet taip turbūt ir turi būti. Bėda ta, kad atėjęs Auris tikriausiai viską sugadins. Daugiau nieko nesakydamas berniukas laukė tolimesnių Eion nurodymų ir tikėjosi, kad jie pasigirs anksčiau nei eiliniai profesoriaus moralai.
-
- Aš matau, kad judu čia užsiėmę. Sakai transfigūraciją praktikuojat? Tokį ankstyvą rytą požemiuose? Aha labai gera vietelė ar ne Eion? Niekas netrukdo ir nelandžioja. Manai nebuvau mokiniu ką? - Kalbėdamas šypsojosi. Eion gali neskiesti apie transfigūracijas. Tokios vietelės mokiniams tinkamos kam nors, ko neturėtų matyti mokytojai. O jeigu aš klystu, tada kaip pasakytų Misteris Grimvigas iš Tvisto. Jeigu aš klystu, tada surysiu savo galvą. Va taip. Čia dvelkė nežinia kuo. Eion atrodė prasikaltęs. O Eliotas neužpylė jo žodžiu virtine kaip visuomet.
- Žinot, aš dėsčiau transfigūraciją ir neprisimenu nieko, kad reiktų ugny kaitinti buteliuką. Aplamai nepamenu, kad transfigūracijai reiktų tokių pasirengimų. Man būtų labai įdomu pažiūrėti ką judu čia transfigūruosit. - Auris atsirėmė į sieną. Aiškiai įsitaisė čia ilgam.
-
Situacija iš sudėtingos, tačiau įdomios labai greitai pavirto į visiškai neįmanomą. Eion mielai būtų pasakęs, kad kerai, kuriuos jie čia mokosi, skirti tik moksleiviams, o prie suaugusio burtininko nė nepavyks. Ar šiaip galėtų ką nors sugalvoti. Deja, meluoti negalėjo. Tik jau ne Auriui, kuris dėl jo padarė tiek daug. Taigi iš viso tylėjo ir galvojo kaip išsisukti.
- Žinoma, gera vieta, - pasistengė atsakyti bent jau į tuos žodžius, kurie nereikalavo melo. - Norint ką nors išmokti reikia susikaupti, ar ne? Nenorime, kad kas nors mums trukdytų. Kaip ir nenorime trukdyti kitiems.
Dirstelėjo į Eliotą tarsi prašydamas pritarti. Nelabai pažinojo šitą vaiką, tad tikrai negalėjo pasakyti, ar jis kvailas, ar ne. Žinojo tik tiek, kad jis mėgsta klausinėti, tik tai dabar, deja, visai nepadėjo.
- Mes dabar jaudinsimės, kad tu mus kažkuo įtari, ir mums nesiseks, - dar pridūrė šešiolikmetis. Tai kažkuria prasme irgi buvo tiesa, tad žodžiai nuskambėjo beveik užtikrintai. Deja, tik beveik. Sunerimęs Eion užtrypė lauželį, ir jis užgeso. Vylėsi, kad Auris susipras, kad jie čia nieko netęs, ir eis sau. O tada bus galima apsispręsti, ar reikia galvoti naujo plano, ar tiesiog viską nutraukti.
-
Kažkas Auriui šiais metais tikrai atsitiko. Kodėl jis nuolat kažkoks keistas ir dar viskam trukdo? Galima pagalvoti, kad nuotykiai ir įdomios veiklos yra uždrausti. Tai ką jiems tada daryti? Sėdėti bendrajame kambaryje ir niekur nekišti nosies? Na jau ne, Eliotas su tokiu variantu tikrai nė už ką nesutiks.
- Tu buvai mokinys? - nustebęs paklausė, kai tėčio draugas užsiminė apie tokį stebuklą. Žinoma, dabar jau suprato, kad visi suaugę žmonės kažkada buvo vaikai, tačiau suvokti, kad Hogvartso profesorius pats buvo mokinys, kažkodėl buvo pernelyg sudėtinga. - Ar mokeisi Klastūnyne? Ar esi gavęs areštų? - skubiai paklausė. Gal taip pavyks nukreipti Aurio dėmesį nuo to, kas vyksta čia?
Kai Eion užgesino laužą, Eliotas tyliai atsiduso. Panašu, kad teks viską nutraukti. Žinoma, galėtų ritualą atlikti Klastūnyno bendrajame kambaryje. Arba dar geriau - berniukų miegamajame. Ten jų profesoriai neužtiktų. Deja, gali susidomėti kiti mokiniai.
- Mes tik mokomės. Ar jau ir to nebegalima? - nutaisęs nuskriausto vaiko toną dar paklausė dvylikametis. Įsikišo buteliuką ir burtų lazdelę į kišenę bei atsirėmęs į sieną bandė atrodyti esąs labai jau nusiminęs.
-
Auris vos nepradėjo garsiai kvatotis. Jau susirinko tie du, kurie pasišventę mokslui. Na Eion tai mokėsi. Bet Eliotas jau visai kitas atvejis.
- Suprantat man tiesiog įdomu. Gal ir klystu, juk negaliu visko žinoti apie transfigūraciją. Noriu pamatyti tą jūsų metodą. Nes tai man nauja. - Plepėjo kaip niekur nieko. Lyg tai nebūtų baisiai norimas pamatyti dalykas. Atrodė atsipalaidavęs.
- Aišku buvau mokinys. Ir mokiausi Klastūnyne ir taip, gaudavau daug areštų. - Atsakė į Elioto klausimus.
- Tai kam užgesinai tą laužiuką? Jei jau nieko nebedarysi, tai bent papasakok kur galėčiau pasiskaityti apie tą transfigūracijos kerėjimą Eion. - Klausinėjo kaip didžiausias naivuolis žemėje.
- Man labai įdomu kerėti ir išbandyti kažką naujo. - Nekaltai pridūrė.
- Aišku galima Eliotai. Argi liepiau jums viską nutraukti? Kaip tik man įdomu ir tiek.