Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Ligoninės sparnas => Temą pradėjo: Neal Faris Vasario 12, 2013, 06:15:45 pm
-
Panelės Pofrey kabinetas nebuvo kažkuom išskirtinis - visiškai panašus ir į žiobariškos ligoninės kabinetus kur dirba daktarai. Gal tik modernios įrangos čia buvo mažiau. Įmantrius gydymo prietaisus Hogvartso ligoninėje atstodavo panelės Popės Pomfrey žinios ir turimi magiški vaistai. Kabinetuko apstatymas taip pat skurdus - dvi knygų spintos, grubus stalas su blausiai šviečiančia lempute, dvi lovos pacientams bei dar viena lova nuo kabineto atskirta geltona, lengva užuolaida. Patalpa buvo nedidelė tačiau joje buvo viskas o reikėjo išgydyti pacientams, o ir nebūdavo tokių lygų kurių neįveiktų slaugės užpilai, antpilai ir kiti magiški gydymo būdai. Paprasčiausias žinoma - bakstelėjimas burtų lazdele su šnabždant burtažodį - lūžęs kaulas kaip mat pagydavo. Pati slaugė buvo garbaus amžiaus ir niekas negalėjo pasakyti kiek jau laiko ji gydo mokinius ir profesorius Hogvartse - viena buvo aišku, ji buvo gerbiama, ir jos nurodymų kaip išlikti sveikam paisė visi, niekas neabejojo jos kompetencija gydant pačius įvairiausius sužeidimus, nudegimus, apsinuodijimus.
-
Fasas Oldefortas įžengė į ligoninę ir iškart pamatė madam Pomfri, sėdinčią savo kambaryje. Kambarys atsidavė sterilia švara, jame buvo kelios knygų lentynos, stalas, prie kurio ir sėdėjo madam Pomfri, rūpestingoji Hogvartso ligoninės daktarė.
- Laba diena,- pasisveikino Oldefortas gana garsiai, madam krūptelėjo ir atsisuko.
- O, labas, Fasai. Vėl atgabenai kokį pusiau gyvą moksleivį?- paklausė madam šypsodamasi. Aiku, jinai taip nemanė, nes Fasas būtų atėjęs pavargęs ir ne toks linksmas.
- Ne, madam. - atsakė vaikinas.- Aš atėjau dėl Herbalogijos namų darbų, jeigu galėtumėte padėti.
Madam Pomfri linktelėjo ir įsistebeilijo į penktakursį, laukdama klausimo. Šis išsitraukė užrašų knygą, plunksną ir atsivertė puslapį, kur jau buvo pradėtas rašinėlis.
Bumbuločiai yra giminingi bumlafams ir gniūžtvaisiams. Bumbuločiai naudojami Tiesos, Paklusnumo, Miego eliksyrams. Bumbuločiai ypatingi, kad jiems užaugus, jų šaknys ima nunykinėti, atsiskiria nuo pagrindinių šaknų ir iš nunykusiųjų pradeda augti nauji augalai. Bumbuločių vaisiai yra orandžiniai bumbulai, nuo ko ir kilo bumbuločių pavadinimas. Jeigu bumbuločio bumbulas žalias, jis neprinokęs, o rudi ir juodi bumbulai netinkami naudojimui, nes jau yra peraugę ir papuvę.
Tiek buvo parašyta. Fasas pakėlė galvą ir paklausė daktarės:
- Kokiems vaistams gaminti ar negalavimams gydyti naudojamos bumbuločių sultys?
Madam Pomfri iškart atsakė:
- Bumbuločių sultys? Tai ne itin retas dalykėlis, kurį dažnai panaudoju gamindama Sapningo Miego, Žaizdų Išvalymo eliksyrus. Labai retai Bumbuločių sultis panaudoju tik vos vos praskiestas, kai reikia išvalyti labai purviną žaizdą, kokios neįveikia net labai stiprus eliksyras. Aišku, tada žaizdą reikia ir skalauti, bet vis geriau kiek skausmo, negu mirtis dėl labai smarkiai užkrėsto kraujo.
Fasas prisirašė:
Bumbuločių sultys naudojamos Sapningo miego ir Žaizdų Išvalymo eliksyrams gaminti. Praskiestos sultys taip pat valo žaizdas, bet naudoti pavojingiau.
Madam Pomfri atsistojo ir smalsiai žvilgtelėjo į užrašus. Tada pasakė:
- Paklusnumo eliksyrui pagaminti bumbuločių sultys naudojamos gana retai. Daug veiksmingiau vietoj jų įdėti šikšnosparniagėlės pienelio.
Fasas linktelėjo ir šyptelėjo.
- Na, manau, jau užteks. Labai jums ačiū, madam!- padėkojo vaikinas ir atsisveikino su daktare. Ši nusišypsojo ir vėl prisėdo prie stalo gaminti kažkokių vaistų vienai mergaitei, kuriai įkando vienaragis.
-
Rožė perbalusi įžengė į madam Pomfri kabinetą.
- Atsi..pra..šau, madam Pomfri, man labai bloga. Gal turite kokių vais..vaistų?
- Sėskis, brangute, - nusišypsojo slaugė ir parodė sėstis į kėdę. - Aš tave apžiūrėsiu.
Po apžiūros mergaitė išsigandusi paklausė:
- Kas man yra?
- Nieko baisaus, nusiramink ir išgerk šitai, - pasakė madam Pomfri ir padavė taurę su keistu skysčiu.
Rožė gurkštelėjo ir iškart viską išspjovė.
- Gerk, gerk, skonis nekoks, bet jei nori pasijusti geriau teks viską išgerti iki dugno.
Pagaliau mergaitė prisivertė viską išgerti.
- Na, geriau? - paklausė slaugė.
- Geriau, - atsakė Rožė.
-
Elena pabeldė į senas, žemas, medines duris. Nesulaukusi atsakymo šiek tiek pravėrė jas, ir pastebėjusi, kad kabinetas tuščias, atsargiai įžengė vidun. Pamąnė, kad galbūt reikėjo pasilikti kitoje durų pusėje, tačiau vistiek prisėdo ant vienos iš aukštų lovų. Ji buvo pavyzdinga margina, tad nenorėjo išsliūkinti iš ligoninės nepranešusi Madam Pomfri.
Slinko minutės, mokinė vis stebėjo judančią laikrodžio rodyklę. Ji vis judėjo, sukosi ir nestojo. Na žinoma, laikas juk nestoja, pamanė. Laikrodžiui ratu apsisukus dar dvylikai kartų, mokinė atsistojo, delnu ištiesino žymę, likusią ant lovos patiesalo, kur ji sėdėjo, ir nusprendė apžiūrėti kabinetą. Elena Gilbert nustebo, kad šis kabinetas buvo toks panašus į... Žiobariškas gydymo įstaigas. Ji tikėjosi bent kažkokios magiškos mokslo laboratorijos. Kampe stovėjo dvi griozdiškos knygų spintos. Vienoje iš jų buvo tvarkingai sudėlioti įvairių formų ir spalvų buteliukai, pilni skysčių. Visi turėjo savo etiketes. Kitoje spintoje buvo sukrautos senos medicinos ir kerų knygos.
Už mokinės kažkas sumirkčiojo, šviesa tapo blausesnė. Ji atsisuko, ir ant grubaus, griozdiško (kaip ir spintos), stalelio pastebėjo lemputę, apšviečiančią netvarką. Tai yra, ant stalo paviršiaus gulėjo visa virtinė lapų, plunksnos, rašalo buteliukai ir stora knyga.
Elena priėjo prie stalo ir rado tuščią pergamento lapelį. Greitai pamirkė vieną iš plunksnų į nakties mėlynumo rašalą ir suraitė tekstą:
Gerbiama Madam Pomfri, išeinu iš ligoninės savo noru, nes jaučiuosi puikiai. Ačiū už jūsų pagalbą, Elena Gilbert, Varno Nagas.
Mergina padėjo lapelį šalia lemputės, ir atsargiai uždariusi kabineto duris išėjo.
-
Eidami pas Madam Pomfri, Garbanėlė ir Semas linksmai šnekučiavosi. Semas beveik nekreipė dėmesio į skausmą, buvo taip susitelkęs kvatoti iš savo nukritimo. Jam labai patiko Pūkelio juokas. Tad bandė ją vis prajuokint. Na gerai bent jau tai, kad Semas turėjo humoro jausmą, na taip bent jau teigia dauguma. Jiems užėjus į Madam Pomfri kabinetą, Semas priėjo prie pačios Madam Pomfri, ir jam dar nespėjus nieko pasakyti, jam toptelėjop viena mintis.
-Garbanėle...- ir pradėjo kvatoti. Kai aprimo, atsisuko į Kasiopėją ir pradėjo iš naujo,- Kasiopėja Evers, nežinau kodėl mes čia atėjo, kai tu pati su savo lazdele galėjai mane pagydyti. Juk pagydei tą pirmakursę blondinę, tiesa?- besišypsodamas, klausiamai žiūrėjo Grifas į Kesę.
-
Kasiopėja skėsčiodama rankomis pasakojo madam Pomfri.
-...ir tada jis paslydo ir nukrito tiesiai, na, ant minkštosios,-ji tyliau pasakė pastarąjį žodį, kai Semas ją pertraukė. Kasiopėja tik dėbtelėjo į jį.-Pirma, ji ne pirmakursė. Antra, moku gydyti tik atviras žaizdas, o trečia, nesu tokia jau puiki gydytoja, tad visada geriau apsilankyti pas tikrą hilerę,-penktakursė baksnojo visa galva už ją didesniui vaikinui į krūtinę sulyg kiekvienu punktu.
Grifė paglostė liūto galvą laukdama seselės verdikto, nors pati buvo įsitikinusi, jog jis tiesiog įsistatė mėlynę.
-Aišku jeigu jam nieko blogo nėra, mes galime eiti,-prabilo Kasiopėja po kelių minučių tylos. -Nebent jam ten ištino ,-pridūrė ji, nė kiek nenorėdama pažvelgti į Semo sėdimąją.
-
-Nebent jam ten ištino,- išgirdo Semas sakant Kasiopėją. Semas Kesei ir Madam Pomfri patikino, kad viskas gerai, net nežino, kokio velnio jie čia atsibeldė. Bet Madam Pomfri juo nepatikėjo. Jam buvo pradėję skaudėti dar labaiu, tad jis tai sakydamas netyčia suinkštė.
-Vaikeli, tuojau atnešiu tau gėralo. - susirūpinusiu balsu pasakė Madam Pomfri. Jai grįžus, ir padavus Semui gėralą, Semas nuščiuvo. Tas gėralas kvepėjo, kaip paprasta arbata. O skonis buvo kaip kepto kalakuto. - Kas čia per gėrimas?- pasiteiravo jis Madam Pomfri.
-Ai, visi vaikai jį geria, ir skundžiasi kad jis neskanus, tai aš jį šiek tiek pagardinau,- tai sakydama ji Semui mirktelėjio ir parodė į mano kišenę. Toje kišenėje buvo jo burtų lazdelė. - Viskas aišku... Ačiū už gėralą... Tai mes jau galime eiti?- Pasiteiravo Semas Madam Pomfri.
-Žinoma, tik ar viską išgėrei?- paklausė. Semas palinkčiojo galva, ir nusitempė Pūkelį prie durų. Ten jis dar kartą padėkojo Madam Pomfri ir pamojavo ranka atsisveikindamas.
-Juk sakiau, kad man viskas gerai.- kreipėsi į Kesę.
-
Ji nusijuokė.
-Dabar gerai, vaikeli,-ji silpnai linktelėjo jam į šoną.-Be tos kalakutinės arbatos vargu ar būtum bent atsisėdęs visą savaitę.
Kasiopėja lipo laiptais viršun, vedančiais į koridorių. Ji labiausiai nekentė šitų laiptų, jie buvo tokie statūs, jog dar ir padusdavai jais lipdamas. Kasiopėja giliai įkvėpė prieš statydama koją ant paskutinės pakopos. Užlipusi ji atsisuko į Seną, laukdama jo. Kaip ir kiekvieni laiptai Hogvartse, šie turėjo klastingąją pakopą - ant jos atsistojus prasmenga koja ir negali jos ištraukti, nebent kitas padeda. Pati mergina buvo šimtus kartų pakliuvus ant tos pakopos - nieko baisaus kojai neatsitikdavo, nebent nutirpdavo belaukiant kito žmogaus, kuris padėtų.
-Atsargiai su ta pakopa,-ji perspėjo rodydama į klastingąjį laiptą, kurį mokiniai paprastai peršokdavo.
Abu Hermionos tėvai - dantistai.
-
-Atsargiai su ta pakopa,- perspėjo Kasiopėja. Kokia pakopa?.., suglumęs pagalvojo Semas. Ir tada suprato, kai jo koja įstrigo ten, kur ir rodė Pūkelis. Jis bandė ją ištraukti, bet jam niekaip nepavyko.
-Aaa, gal galėtum truputį padėti? Įstrigau,- prašė jis Garbanėlę. Kai jo koja buvo laisva, su Grifės pagalba, jis jos paklausė dar vieno dalyko:
-Dažnai čia vedžioji vaikinus, kad žinai kuri pakopa pavojinga?- ištarė linksmu tonu. - Ar tiesiog ateini aplankyti draugų? - draugų jis turėjo mintyje, vaikinų. Jis pagalvojo, gal vertėtų nusivesti ją karšto šokolado, jeigu jau viskas gerai. Jis pradėjo ją temti už rankų, nes ši jau buvo pasiruošusi eiti į visiškai kitą pusę. Ji atrodė suglumusi.
-Mes einame išgerti karšto šokolado,- informavo jis Kesę, ne, gal labiau - nuramino.
-
Kasiopėja šiaipt ne taip ištraukė Semą.
-Retai čia vaikštai,-ji tarstelėjo vėl užsikabarojusi laiptais aukštyn.-Lankiau drauges ir pati dažnai ligoninėje atsiduriu,-ji pasakė.-Matai, kiekvieni Hogvartso laiptai turi klastingąją pakopą, ant jos užmynus, koja prasmenga. Po to kojai nieko blogo neatsitinka, tik gali nutirpti, kol lauki, kad kitas žmogus ateitų, nes pats negali kojos ištraukti,-ji paaiškino, nežinia kodėl eidama link rūsio. Semas pradėjo ją tempti į visiškai kitą pusę, ir ši suglumo.
-Mes einame išgerti karšto šokolado,-priminė jai Semas, o Kasiopėja tik pliaukštelėjo sau per kaktą.
-Ak, taip,-ji papurtė galvą iš savo kvailumo ir nusekė paskui penktakursį, lydima liūto Grifo, kuris neatstojo nuo jos nė per žingsnį.
-
Eva Howard, vesdama Igorį, netgi nėjo į palatas, o iškart į slaugės kabinetą.
-Panele Pomfri, man regis, jam lūžo koja,-paaiškino mergina.
Panelė Pomfri susiraukė.
-Na žinot... Jau tiek šiandien mokinių gydžiau!..-subambėjo ji.
Hilerė priėjusi apžiūrėjo vaikino koją ir palingavo galva.
-Taip, ji tikrai lūžusi. Ką gi jis darė, kad sugebėjo ją susilaužyti?-paklausė panelė Pomfri.
Įsirėžė į mane, nes vietoj žieminių batų šita primadona panoro avėti sportinius batelius,-pamanė, tačiau nepasakė klastuolė.
-Paslydo ant ledo,-paaiškino Eva.
-Supratau... Na, ką, kelios minutės ir koja bus kaip nauja!-pasakė hilerė.
Panelė Pomfri ėmė tepti vaikino koją kažkokiu šlykščiai atrodančiu ir smirdančiu oranžiniu tepalu. Laukdama, kol viskas bus baigta, Eva atsisėdo ant kėdės ir neturėdama ką veikti suko ant piršto savo rudų plaukų sruogą.
-
Kelionė vis dėlto prailgo - jau šuoliuojant Hogvartso koridoriais, Igorio liežuvis pagaliau sulėtėjo ir vaikis kuriam laikui nutilo. Kiaurai peršlapę ir varvantys kedai, suledijusios plaukų sruogos, šaltuko įraudinti skruostai ir nuo tokios treniruotės, šuoliavimo ant vienos kojos pakankamai ilgą atstumą, prarastas kvapas, pagaliau užtildė net ir Orlovą. Taigi vaikis tiesiogiai klusniai šuoliavo šalia Evos, stengdamasis kuo mažiau spausti merginą, bet kartu ir mėgaudamasis šios artumu.
Pasodintas ant kėdės, vaikis šniurkščiodamas išsidrėbė ir neskubėdamas pradėjo nusirenginėti, nesivargindamas šnekėti už save - Eva pirmoji parodė iniciatyvą. Per tas kelias minutes Igoris spėjo visiškai pilnai atsigauti, todėl kai slaugė atraitojo vaikio džinsus ir pradėjo tepti koją kažkokiu neaiškiu tepalu, Orlovas pasinaudojo laisva minute ir vėl grįžo prie savo misijos.
- Man žiauriai skauda, - suraukęs antakius ir nutaisęs baisiai liūdną balsiuką pratarė vaikinas, atsisukdamas į Evą. Nutaisęs visisškas šuniuko akytes, Igoris lyg niekur nieko ištiesė savo delną Evai, baisiai norėdamas, kad ši palaikytų jį už rankos. Buvo pakankamai akivaizdu, kad tai tik nevykusi Igorio vaidyba, procesas visiškai neskausmingas, o šis blondinas tik stengėsi suartėti su Eva.
-
Ligoninėje buvo šilta, tad Eva nusivilko savo žieminį paltą ir rankomis palygino savo mėlyną suknelę. Eva, neturėdama ką veikti, pažvelgė į savo nuobodžiai tamsiai rudus plaukus. Gal reikėtų priekinę sruogą nusidažyti mėlynai ar violetiniai?..-mąstė mergina. Ji nemėgo savo plaukų. Visada norėjo juodų, kaip savo pusseserės, tačiau puikiai žinojo, kad jai juodi plaukai netiktų. Bet mėlyna sruoga... Gal?.. Begalvodama klastuolė žiūrėjo, kaip panelė Pomfri imasi darbo. Staiga Ivanas ištiesė merginai ranką, suinkštęs, kad jam skauda. Eva susiraukė, bet padavė jam ranką. Na, žinai... Kas toliau? Visai nuprotės? Ištikrųjų-charizmatiškiausias žmogus, kurį esu sutikusi, turbūt yra Ivanas. Kai gydimas buvo pagaliau baigtas, rudaplaukė paleido klastuolio ranką.
-Na, štai ir viskas,-tarė jam mergina.-Viso, panele Pomfri.
Ties durimis ji dar stabtelėjo ir grįžtelėjusi tarstelėjo:
-Viso, Igori.
Ir išėjo. Nuėjusi į ežero pakrantę pasiėmė savo gitarą ir tada nuėjo į Klastūnyno bendrąjį kambarį.
-
Visą laiką, kol madam Pomfri galima sakyti netgi maloniai masažavo vaikino koją, Igoris nenuleido akių nuo savo gelbėtojos. Galima tik įsivaizduoti kaip nušvito vaikino veidas, kai ši vis dėlto ištiesė savo ranką. Baigėsi vaidyba ir vaikis, šiek tiek pakreipęs galvą, švelniai spaudė merginos delną savajame, akimis švelniai tyrinėdamas jos veido bruožus. Slaugei pagaliau baigus savo darbą, vaikinas paleido Evos ranką tam, kad atsiraitotų savo džinsus atgal. Šiek tiek pramankštinęs koją, Igoris nedrąsiai užmynė ją keldamasis, o jo veidas nušvito supratus, jog jis visiškai nepajautė jokio skausmo.
- Ačiū, Madam, jūs nuostabi, - besišypsodamas mirktelėjo slaugei. Šiai numojus ranka į nuolat flirtuojantį vaikį, šis nusijuokė ir pagriebė savo žieminius rūbus į ranką, vis dar neatsidžiaugdamas faktu, jog gali ramiai dėti pėdą ir nesiraukyti. O dar ir tepalas vis dar šildė.
- Tu taip ir ne... - pradėjo sakinį vaikinas, besisukdamas į tą pusę, kur tikėjosi matyti savo naują draugę. Kadangi prie durų buvo tuščia vieta, Igorio antakiai greit susiraukė ir vaikinas labai staigiais judesiais apsižvalgė aplink save, bandydamas įvertinti mintį, kad Eva galbūt nuėjo kur nors į kitą kampą. Madam Pomfri, pastebėjusi vaikio sumišimą, praeidama patapšnojo Igoriui per petį, sumurmėdama "Išėjo, vaikeli, išėjo". Tyliai atsidusęs, Orlovas pasikasė pakaušį ir kramtydamas lūpą, aiškiai gerokai susikrimtęs, patraukė lauk iš ligoninės.
-
Lauke lijo. Ir žaibavo .Rokui pasidarė bloga. Jis manė, kad tuoj vems. Dėl to jis nuėjo į seselės Pomfri kabinetą. Atėjęs pasibeldė į duris jas atidarė seselė.
– Kokiu klausimu tu čia, – paklausė ji.
– Man pasidarė bloga, – atsakė Rokas.
Tada seselė apžiūrėjo jį ir liepė išgerti kažkokių visiškai šlykščių ir neskanių žolelių nuoviro. Rokas suraukė veidą ir nurijo nuovirą.fui.
– O ko tu tikėjaisi? Moliūgų sulčių?
Ji liepė vananagiui nueiti į palatą ir šiek tiek pagulėti. Varnis ten ir nuėjo. Nors jam visiškai nepatinka gulėti ligoninėse. Ir nieko neveikti.
Po kiek laiko atėjo seselė ir leido Rokui eiti į Varno Nago bendrąjį kambarį. Kadangi Rokui jau buvo geriau. Jis nubėgo tenais. Ir ėjo ruošti namų darbų.
-
Bianca Willow Sidney ėjo į ligoninės kabinetą.
Per eleksyrų pamoką smarkiai peiliu sau prasirėžė ranką - užsižiūrėjo į draugę.
Eidama Bianca dar kažkaip bandė stabdyti kraujavimą , bet viskas veltui - ji bandė ir medžiaga aprišti ir žaiszdą užspausti- viskas per niek. Taigi profesorius išsiuntė ją į ligoninės sparną.
Vos įžengs į kabinetą Bianca kažkaip nusiramino . Ji nemanė , kad ligoninėje gali būti taip jauku.
-Čia kitaip nei žiobarų ligoninėse - sušnabždėjo matyt, pati sau , nes madam Pomfri kabinete nebuvo.
Švilpynės mokinė pamanė , kad nieko bloga neatsitiks , jei ji prisės . Atsisėdusi ant kėdės ji dar sykį apsižvalgė.
Ligoninės kabinetas Švilpynukei pasirodė netgi gražus.Na , savotiškai......
-
Andy priejes prie durų , kur buvo užrašas Slaugė tyliai pabeldė ir atsidarė duris. Slaugė atvėrusi duris nužvelgė Andy ir pasikveitė į savo kabinetą. Andy buvo sukankinęs kojos skausmas , jis atsigulė ant vienos iš dviejų lovų , esančių kabinete ir pasiskundė slaugei , kad jam skauda koją.
Slaugė skubiai apžiūrėjo Andy , ir pranešė, kad jam skauda koją dėl ligos , kurios ji neminėjo.
Pomfri nuėjo iki stalo ir pasiemė keletą buteliukų, bei kažkokią keistą , Andy dar nematyta lazdelė. Kažką sumurmėjo sau po nosimi ir paprašė Andy atsistoti , bei pavaikščioti po kabinetą.
Andy atsistojęs nuėjo į vieną kabineto galą , po to į kitą ir suprato , kad slaugė jį pagydė. Jis labai nudžiugo , ir labai atsidekojo slaugei, iš visos širdies, negailėdamas jokio žodelio. Ir pažadėjo , kad visada , ištikur kokiai nors bėdai lankysis čia, pas šią nuostabią slaugę. Dar kartą atsidekojęs Pomfri jis atsidarė duris, ir nužingsniavo į savo universitetą , kadangi tuoj prasidės paskaita, o paveluoti negalima.
-
Šiandien tikrai buvo jos laimingoji diena - vos įžengusią pro mokyklos duris, jau spėjusią ašaromis apsidabinti veidelį Karasuną iškart pastebėjo vienas iš niekada nepastebimų ir neregimų mokyklos darbuotojų - tikriausiai į senatvės gniaužtus lendantis kaulėtas senolis buvo aukščiausios klasės bailys, ar bent tą sakė jo reakciją į žliumbiančią mergiotę ir pusgyvį vaikiūkštį glėbį. Net nesiklausydamas ką klastuolė teatriškai vebleno, jisai čiupo jaunesnįjį berniuką į rankas, tikriausiai dar pablogindamas jo situaciją ir pradėjo skuosti link ligoninės sparno - galiausiai, jau būnant prie pat palatų, tik tada šaižesnis ir verksmingesnis Karasunos balsas privertė jį sustoti, kol ji, braukydamasi vieną kitą netikrą ašarėlę aiškino jau seniau sukurptą istoriją.
Turbūt neturėjo būti sunku patikėti tuo, kad Hogvarsto personalas, ypač tie, kurie nesideda visažiniais profesoriais, buvo palyginti idiotiškos būtybės - net ir pats apsimesdamas galvojęs ilgai ir sunkiai, diedukas vistiek pasuko prie Pomfri kabineto, pats pasiruošęs paaiškinti visą situaciją. Ar bent norėjęs tą padaryti ligi tol, kol pati Karasuna jį išspyrė iš kabineto vos tada, kai šis vargšelio, nuostabiai įbesto į berniuko kūnelį paguldė ant vienos lovų, leidžiant madam Pomfri iškart imtis darbo.
-A-Aš.. atsiprašau, k-kad čia jį atitempiau.. Jis net nėr-nėra mokinys.. bet negalėjau j-jo i-imti ir palikti.. A-ar.. Ar nebuvo jokių pranešimų d-dėl žudikų.. kalinių.. pa-pabėgusių i-ir besibastančių aplink?- Apsivijusi save rankomis ir apsimestinai drebančią iš juntamo teroro, Karasuna nudelbė žvilgsnį žemyn, klubu atsiremdama į lovos turėklą. Net ir nedėbsodama į seselę galėjo pilnai jausti, kad šioji dirba pilnu susikaupimu - tikriausiai atvejis tikrai buvo kritiškas, kad reikėjo įdėti tiek susikaupimo, kad net negalėjo duoti vargšei, tokį subadytą berniūkštį atradusiai trečiakursei vieno kito paguodžiamo žodžio, patikinimo, ar, galų gale, net ir išklausinėjimo, kaip kas ir kur.
Kelios minutės prabėgo nešamos tik tylių, vos vos ausis pasiekiamų burtų murmėjimų garsų ir to, kaip lazdelė vis perskrosdavo orą atliekant judesį kitą. Kaip spėjo rausvaplaukė, Pomfri tikriausiai stengėsi kaip nors tvarkyti žaizdą ir gražinti prarastus kraujo - ar bent gyvybės - likučius į smulkutį kūną. Kaip tai buvo galima daryti vienu metu suprasti pilnai nėjo, bet ne veltui čia buvo burtų perpildytas pasaulis, kur paprastas dalykas kaip logika buvo neegzistuojantys.
Kažką pridirbusi, kažką sutvarkiusi, moteris pagaliau atsitraukė - raukšlės giliau įsirėžė į veidą, tikriausiai tokio nemalonumo šiandien madam nė kiek nesitikėjo ar tai laukė. Na, likimas irgi nežinomas ir nesuprantamas buvo ne veltui. Skubriais judesiais sukinėdamasi savame kabinete, moteris kažką šūktelėjo prieš išlekiant pro duris - galbūt jai reikėjo kokio daikto ar eliksyro, padėsiančio geriau pagelbėti sužeistajam, kai jau buvo išvengta kritinės būsenos, bent taip manė klastuolė, tiesiog gūžtelėdama pečiais į vos suprastą "jeigu ligonis pabus, liepk nesijudinti ir gulėti lovoje".
Pagaliau normaliai atsitiesdama, išleisdama gilų atodūsį ir nepatenkintai timptelėdama už nebetokio ir balto, kraujo persisunkusio balto dėvimo drabužio, Karasuna Mei vėl tokiu pat godžiu, meilės persisunkusiu žvilgsniu atsisuko į lovoje gulintį berniuką - jo apranga (ar verčiau skudurai), buvo dar labiau sudraskyti - tikriausiai ir žirklių kaltė, ir jau prieš tai egzistavusių skylių, ir tiesiog madam Pomfri buvo daug patogiau gydyti nuogą odą ir pačią žaizdą be papildomų ir nereikalingų sluoksnių. Pirštu perbraukdama per tą jau užtrauktą ir rausva oda kaip apsauginiu sluoksniu pasidengusią žaizdą, mergina nervingai kartą, du ir tris į šią lengvai bakstelėjo, kitos rankos rodomuoju pirštu perbraukdama per jaunesniojo lūpas.
-Pabudome ir kelkimės, negražu gi visą lovą sau užsiimti,- prilindusi kaip galima arčiau šnabžtelėjo ausin, būdama tikra, kad nesigirdi dar jokių grįžtančių madam Pomfri žingsnių.
-
Mėta nedrąsiai pasibeldė į duris.
- Ar galima užeiti?
- Prašom vidun, - iš už durų atsklido malonus moters balsas.
Mergaitė įžengė į seselės kabinetą. Ji droviai sustojo prie durų už nugaros slėpdama savo dešinę ranką.
- Kas nutiko, mieloji?
Mėta visa paraudo, nes jai buvo gėda pripažinti apie savo kvailumą.
- Na... Man... Ammm... Man į pirštą įkando knyga...
Mergaitė parodė savo stipriai kraujuojantį pirštą.
- Kokia knyga taip baisiai galėjo įkasti?.. - nusistebėjo Panelė Pomfri.
Ji pribėgo prie lentynėlės bei pasiėmė nedidelę vaistinėlę. Seselė grįžo su burtų lazdele dešinėje ir balta metaline dėžute kairėje rankoje.
Moteris mostelėjo burtų lazdele ir nutaikė ją į įkandimo žaizdą.
- Na, ar geriau?
- Mhm, - mergaitė linkteli galva.
Panelė Pomfri apidarė baltąją dėžutę ir iššėmė tvarsčius. Moteris aptvarstė sužeistą Mėtos pirštą.
- Dėkui, - nusišypsojo mergaitė.
- Prašom. Po kelių dienų neliks nė žymelės.
Mėta laiminga paliko niūrių seselės kabinetą ir grįžo į Varno Nago bendrąjį kambarį.
-
Apsiašarojusi Beatričė Sandra Riddle įžengė į slaugės Madam Pomfri kabinetą. Šioji tuojau pat pakėlė galvą ir pažvelgė susirūpinusiu žvilgsniu.
-Ma-dam Pppom-fri. – pralemeno pirmakursė. – aš, man, šizofremija.
-kas? – paklausė slaugė kilstelėdama antakį.
-šizofremija, tai tokia liga, kada galvoje girdi garsus, matai vaizdus, kurių ištikrųjų nėra.
-tu matai vaizdus?
-ne. Aš girdžiu balsus. Nepaisant to, kad gebu susikalbėti su gyvatėmis. Aš girdžiu galvoje balsą, vyrišką, nuolatos mane įžeidinėjantį.
-magijos pasaulyje girdėti balsus nėra geras ženklas, tačiau tai ne šizofremija panele Riddle. Čia aš jums jau niekuo negaliu padėti, mano rankos per trumpos. Jūs arba užkeikta, arba dar koks nesuprantamas dalykas atsitikęs. Suprantu, baisu, tačiau pamėginkite jam atsispirti, nesileiskite užvaldoma, jūs galite būti apsėsta, galbūt įsikūnijo kokia nerimstanti dūšelė. Laikykitės ir vykite jį kuo toliau, rėkite mintyse ant jo ir balsas turėtų pamažėle išnykti, palikti jus ramybėje.
-ačiū Madam Pomfri. Prašau jūsų, telieka mūsų pokalbis tarp mūsų.
-žinoma. – linktelėjo slaugė ir Beatričė jau šiek tiek aprimusi paliko ligoninės sparną.
-
Niekaip neatgaudamas sąmonės, kad ir kaip keista, berniukas suvokė aplinką. Jis visuomet manė, kad jei žmogus apalpsta, jis pasineria į tamsą, tačiau mažiui visa tai nė kiek nepanašėjo į nebūtį. Priešais užmerktas ir nieko nereginčias akis sproginėjo fejerverkai bei žaibišku greičiu lėkė vaizdiniai. Visai kaip sapne, tik daug ryškesniame ir gerokai tikroviškesniame.
Matė tuos pačius bėgius, ant kurių praleido ištisą savaitę - tik šįkart, pakeisti jo karštinės apimtos vaizduotės, šie tiesė geležinius pančius ir sukosi aplink jo kojas, klupdindami bei neleisdami nė pajudėti. Į jį lekiančio garvežio švilpimas aidėjo ausyse dar ilgai po to, kai mintys peršoko prie kito vaizdinio.
Jis netgi truputį jautė ir tikrąją aplinką. Tarpuose tarp vaizdų, jautė kaip linguoja kažkieno nešamas. Tik, keista (o gal ir ne), visiškai nejautė savęs. Tarsi vienu metu ir būtų kūne, ir nebūtų. regis, dabar jis suprato, kaip jaučiasi neįgalieji. Jokio jausmo, jog galūnės būtų „pripildytos švinų“ - atrodė, kad jų tiesiog nėra. Tik žaizdos vietoje liepsnojo įsiūta ir niekaip negęstanti liepsna.
Šiaip ar tai, šis palaimingas nebūties jausmas amžinai netruko, ir pajutęs skausmingą bakstelėjimą į žaizdą, Benjaminas krūptelėjo. Iš pradžių jis neatmerkė akių, tik gulėjo trūkčiodamas ir paviršutiniškai traukdamas pro dantis orą. Tačiau kai kažkieno pirštai palietė berniuko lūpas, o šalia ausies pasigirdo šnabždami žodžiai, Benas šoktelėjo iš savo vietos.
- AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA! - atlaisvinęs kakarynę riktelėjo, nors, tiesą sakant, nežinia ar iš skausmo, ar dėl siaubo. O gal dėl abiejų dalykų vienu metu - visgi, tosios mergaitės, suvariusios į jį žirkles, greičiausiai nepamirš visą likusį gyvenimą.
Vis nenustodamas klykti, mažius pritraukė prie savęs kojas ir nepaisydamas dieglių pilve bei springdamas ašaromis, nurėpliojo kuo toliau nuo tosios mergaitės. Tik tas „kuo toliau“ nebuvo taip toli kaip jam norėtųsi, mat lovos galvūgalis, kad ir kaip gaila, nesibaigia kitame pasaulio krašte.
-
Tas berniukas, toks mielas ir švelnutis, kad tiesiog norėjai paimti ir į jį krimstelėti.. Galbūt tai buvo meilė? Aišku, savotiška ir susukta, nudažyta siaubingomis spalvomis, bet net ir Karasuna nesugebėjo jausmo apsakyti kuo kitu negu žodžiu "meilė". Ką jau kalbėti apie visą tą šypsenėlę jos veide, tą tikrą ir nesuvaidintą, ir tą širdies plakimą, vis greitėjantį dėl daug jaunesnio berniuko perkreipto iš skausmo veidelio ir ašarotų akių! Net ir tas jo klykimas, teturėjęs erzinti ir norėti jam gerai užvožti tedarė merginą linksmesne.
Pati pilnai užsiropšdama ant lovos ir it sliūkinantis vilkas vis artindamasi prie bandančio pabėgti berniuko, klastuolė liežuvio galiuku persibraukė sau per viršutinę lūpą. Ji jautėsi tokia laiminga! Tokia džiaugsminga! Štai ji, niekas kitas, dabar išgyveno tą visų trokštamą tobuląją gyvenimo akimirką, kur kartą patyrus niekad niekas nebebus taip pat gerai - ji buvo vienintelė, kuri to nusipelnė, ir ji buvo džiaugsmingai tuo apdovanota. Galbūt Karasunai tetrūko tik animacinių širdelių akyse, kad tą aiškiai išreikštų ir likusiai pasaulio daliai.
-Eiiii, kodėl gi tu bėgi?~ Argi aš nesu geras žmogus? Argi nepadėjau tau pakliūti į Hogvartsą, kur pilna šilumos, maisto ir švarių drapanų? Argi ne mano dėka esi čia? O tu toks nedraugiškas, nė nepadėkoji, nė vardo savo pasakai..- saldus balselis prasimušė pro nesibaigiančius riksmus, o pati mergina užspaudė vos ne perpus jaunesnį berniuką prie galvūgalio taip, kad šis negalėtų prasmukti ir kur besiskųsdamas ir beverkdamas pabėgti, visa gerkle maldaujant pagalbos. Ranka sučiupdama už abiejų jo riešų, kita lengvai, it kokia mylinti ir šimtą metų neregėjus anūkėlių bobutė įžnybdama skruostan ir prisišliedama kaip tik galima arčiau - jų nosys jau vos nesilietė, o Karasunos kūnas buvo prispaustas prie jo vis dar vaikiškų proporcijų kelių - ji toliau tęsė savo persaldintai tylias tiradas,- O tu dar ir toks meilutis ir jaunutis.. Sakyk, ar nekenti manęs? Ar jauti man neapykantą, pasišlykštėjimą, galbūt net baimę?
-
Benjaminas, apimtas nevilties, dar keletą kartų pasispardė, mėgindamas bergždžiai apsiginti, tačiau galiausiai susmuko ir tik gailus sriūbavimas bei pastirusios akys išdavė, jog berniukas vis dar neužmigo amžiams. Sutirštėjęs oras prispaudė jį iš visų pusių, o su kiekvienu kūktelėjimu jam tik dar labiau degino vidurius. Sūrios ašaros, upeliais srūvančios žemyn, taip pat niekuo nepadėjo. Galbūt tik tuo, kad pro jas Benas ne taip gerai įžiūrėjo besiartinančios šviesiaplaukės veidą, tad galėjo apsimesti, kad jis vis dar namie, o toji dėmė – prieš miega atėjusi apkamšyti mama. Vis gi, ilgai šitaip savęs apgaudinėti negalėjo netgi jis.
Užpuolus šiai akimirkai, net ir skausmas pabėgo iš berniuko minčių. Visi jo jutimai pranyko, vos kūnui pajutus nepažįstamosios mergaitės prisilietimą, jos žodžius, tyliai suulbėtus ausin bei šleikščiai saldų kvapą, nežinia ar iš vis egzistuojantį. Galbūt jau mažylio protas pradėjo krėsti išdaigas, norėdamas kuo toliau atitrūkti nuo realybės, pasinerti į svajingą fantazijų pasaulį, kur neegzistuoja nei skausmas, nei stipriai spaudžiančios šios saldžialiežuvės rankos.
Iš Benjamino akių dabar nebetekėjo net ašaros. Išdžiuvo tarsi bet kokie vandens telkiniai dykumoje ir paliko tik paraudusias, surstelėjusias ir kiek šviesesnes žymes ant šaltų jo skruostų. Vaikis bandė užčiuopti savyje bent kruopelytę mergaitės išvardintų jausmų, bet nei pykčio, nei pasišlykštėjimo ar neapykantos nejautė. Nejautė nieko. Buvo tarsi išsunkta kempinė, kadaise prisunkta kvapnaus, šiluma spinduliuojančio sirupo, o dabar likusi tik su žeme kvepiančiu lietaus vandeniu, išplovusiu iš jo viską: džiaugsmą, skausmą, liūdesį, džiugius prisiminimus, užsispyrimą. Jis buvo per mažas, jog visa tai privestų prie vienintelės išvados, tad tik gulėjo subliuškęs, leisdamas pro ausis pasaldintus žodžius ir nė kiek nepraverdamas burnos, kad į juos atsakytų. Vaikui rodėsi, kad nekalbės daugiau niekad gyvenime. Jog galėtų išsikąsti liežuvį, kad tik nereiktų į pasaulį išleisti nė vieno net menkiausio garso.
Tačiau netikėtai, visoje toje spengiančioje erdvėje, sužydo pyktis. Jis buvo toks netikėtas, kad net pats Benjaminas nustebo bei pradėjo tirtėti. Žinoma, tirtėjo iš tos nevaldomos ir nežinia iš kur atsklidusios neapykantos. Juk tai toji nepažįstama mergaitė dėl visko kalta. Tik dėl to, kad sutiko ją, dabar guli prispaustas ir negalėdamas pajudinti nei rankų, nei kojų. Jei ne ji, dabar jis netgi galėjo būti patraukęs namo, kur tėvai, neabejotinai, gerai jį išbartų, bet bent jau nebūtų sutikęs šios... šios... šios raganos.
Vis dar valdomas siuto, mažasis Benas staigiai kilstelėjo galvą, vienintelę dar neprispaustą jo kūno vietą, ir iš visų turimų jėgų įkando tajai mergaitei į žandą. Šios veidas buvo visai arti jo, tad berniukui nė nereikėjo labai stengtis, kad ją pasiektų. O kad dabar jau suleido smulkius dantukus į minkštą vietą, tai visomis išgalėmis ir laikėsi.
-
Berniukas, mažas, toks trapus ir kartus it negailestingos realybės ženklas - vien tai klastuolei gniaužė širdį, gal iš laimės, gal iš skausmo, gal iš to kažko, kas ją it nesuvaldomos jūros bangos užpuolė. Ilgą laiką pragyvenus be to jausmo, be to suvokimo, ką reiškia nuostabus kito skausmas, apėmęs visą, ypač dar mažą, dar vilčių menkų turintį berniuką.. Ak, suaugusieji buvo beviltiški, dauguma paauglių dar imtų juokauti su visokeriausiais death jokes, kurie pritiko jų kartai, bet pas juos vilties žiburėlis buvo toks menkas, toks neskoningas..
Vis dėlto, šitas trapus kūnelis tikrai buvo pats geriausiais laimikis jai. Tarsi gimtadienio, Kalėdų ar Naujųjų dovanėlė, tik be kaspino.
Kiek liūdesys, kažkur giliai buvo apėmęs vien dėl to, kad taip ir nesužinojo jo vardo - berniukas? Nelaimėlis? Ne laiku ir ne vietoje atsiradęs? Mažius? Net ir toks menkas, mažutis padarėlis jos akyse - ne, kaip tik toks, o ne koks anoks - buvo nusipelnęs turėti vardą, kažką, bent kokį atminimą jam, o turėjimą ką įsirašyti į garbės sieną jai.
Karasuna, vis dar laikydama šį prispaudusi, ir vėl paskendo mintyse - vis dar juto jo žaizdą, kuri net nebuvo jos pirščiukų liečiama; jautė ją it kokią gėlę, sužydėjusią per visą bernelio kūnelį, neišraunamą ir nepanaikinamą, įleidusią šaknis taip, kad gebėtum ją pajausti iš visur. Gal tai buvo pykčio, gal nevilties, gal net mirties gėlė - kas kėlė papildomą širdies plakimo pagreitėjimą, naujai sužydėjusį džiaugsmą ir buvo viso atlikto priežastis. Ko gi daugiau merginai buvo norėti!
Gal vien dėl tos pačios priežasties jinai ne taip ir nustebo, kai buvo užpulta atgal, kai naujai pasklidę gėlės žiedlapiai sužadino jame ryžtą kovoti, net jei viltis atsikovoti gyvybę ir buvo sunkiai regima - merginai užtektų tik šiek tiek labiau prie jo žaizdos prikišti, ir jis lavonas būtų greičiau, negu spėtų sąmoningai tokią mintį užfiksuoti. Skaudėjo kaip tikras velnias, žinoma, ko buvo galima norėti - kad ir maži dantukai, dar visi pieniniai ir smulkūs buvo užtektinai stiprus ginklas, ypač būdamas išvien su pykčiu einantis.
Suėmė už gerklės vietoje to, kad bandytų plėšti šį nuo savęs - žinoma, mažis būtų galėjęs ir kitą vietą pasilikti kerštui, dabar tikriausiai ir teks vaikščioti su pleistru, gi nesugijusią žaizdą sunkiai paslėptumei su makiažu, o kruopštumo ir atsargumo, kurio reikėjo padaryti tai magijos pagalba buvo tiesiog ne jos lygio. Ar noro, koks ten skirtumas.
Pradėjusi smaugti vargšą bernelį, net ir galvą kažkuriuo metu trinktelėjus į sieną priešais jį, Karasuna kažkaip išsinėrė iš jo dantų, tik tolimiau laikydama rankas apnertas apie šio smulkutį kaklą - nebesmaugdama, na, nebent šiek tiek, bet tik prilaikydama nuo kitų išpuolių. Juto ant skruosto šlapumą, seiles ir tikriausiai kraują, nebūtų nustebusi, jeigu berniukas būtų iškabinęs šiokį anokį ir mėsos gabaliuką - apie žaizdos įkyrumą nuolat pranešinėjo ir nesustojamai veriantis dilgčiojimas ten, kur buvo įsmigę dantukai.
-Nuostabu, argi ne?- sunkiai kvėpuodama pratarė - ką gali žinoti, buvo tai nuo žaizdos ir sekusių šiokių anokių grumtynių, ar dar kažkokia durna ekstazė, kurią juto tik šita mergina,- Ką pasakytumei, jei dabar būtumei mano draugas, mano padėjėjas? Žinoma, taip grubiai su tavimi nebesielgčiau, o ir parūpinčiau visa, ko reikia.. Nes taip ar vienaip, gi puikiai žinai, kad galiu tave pat nužudyti. Ir taip pat gerai žinai, kad to nedarysiu,- akytėmis suklapsėjo, lėtai atleisdama rankas aplink šį, tada ir pati krisdama nuo lovos į kėdę, kur sėdėjo ir madam Pomfri sukiojantis aplink.
-
Benjaminas, be abejo, meluotų, jei sakytų, kad jo dantys mergaitės žandą perskrodė it minkštą sviesto gabalą. O ne. Tiesa, skruostas buvo minkštas, tikrai minkštas, tačiau jūs patys pabandykit pieniniais dantukais perkąsti ne tokią jau ir ploną odą.
Berniukui iš pradžių atrodė tarytum jis mėgintų perkąsti kokį nors ne vienerius metus stovėjusį guminį žaislą. Jo dantys tiks spusčiojo elastingą odą, o žandikaulį maudė nuo pastangų. Ir visgi, pats nebežinojo ar po keleto sekundžių, ar po keleto minučių, jo liežuvį galiausiai pakuteno keistas prieskonis. Jis Benui priminė vienus papildus, kurios mamytė girdydavo prieš gerus metus, ir kuriuos taip trokšdavo išspjauti lauk. Sakydavo, jog ten – geležis. O jis niekaip negalėjo suprasti, kaip tą geležį pavertė į lašelius. Pamena, kažkurią dieną, kai žaidė tėvo garaže, aptiko storų metalinių dratų, kuriuos nusprendė esant geležinius. Koks jis būtų vaikas, jei nebūti pamėginęs paskanauti, ar tikrai toks pat skonis? Tad, savaime aišku, ne itin daug apgalvojęs šią idėją, Benjaminas krimstelėjo vieną iš dratų ir, nenuostabu, tik išsilaužė dantį. Bet užtat spėjo pajusti skonį, tokį panašų į dabar juntamą burnoje.
Negi šios mergaitės gyslomis teka ta keistoji skysta geležis? – pirmąjį kartą jusdamas kraujo skonį, pamanė Benas. Naivus berniukas menkai te išmanė tokius dalykus, tuolab,jog niekad nebuvo lankęs jokios mokyklos.
Kraujo burnon nepriplūdo tiek daug, kaip kai kam galėtų pasirodyti – juk tai tik žandas, o ne gerklė – tačiau jo pakako, jog apimtas bjaurasties pradėtų springti. Prie to dar tikriausiai prisidėjo ir Benjamino kaklą vėl apglėbę liauni pirštai, vis spaudžiantys ir spaudžiantys gomurį. Nuo oro trūkumo bei į spintelės kampą trenktos galvos vaikis keletui akimirkų vėl prarado sąmonę. Akyse prašviesėjus pamatė, jog mergaitė jau spėjo išsisukti nuo jo dantų, o ant jos žando ryškėjo kruvinas apskritimas. Nors sutrenkta galva baisiausiai spengė ir jam norėjosi tučtuojau užsimerkti, tačiau Benas vis tiek it užhipnotizuotas stebeilijo jai į veidą, niekaip negalėdamas patikėti, kad tai jo (jo!) darbas. Vaikis nė nepajuto smilkiniu tekančio jo pačio kraujo, užtat vis dar puikiai juto, jau spėjusius atšalti, mergaitės kraujo lašus ant savo lūpų. Tikriausiai šią akimirką atrodė pasigailėtinai.
Mažasis Benjaminas buvo taip paskendęs tamsiose, lipniose, skausmo iškreiptose mintyse, kad neiškarto suprato, ką jam kalba toji šviesiaplaukė.
- Draugas? – silpnai išgargė pirmąjį žodį, vis dar sunkiai galėdamas kvėpuoti. Jis niekad neturėjo jokios draugės.
Berniukas sutriko ir tai tikriausiai kuo aiškiausiai atsispindėjo jo veide. Tiesa, kažkur viduje jis gerokai abejojo, kad draugystė gali gimti tokiomis aplinkybėmis – kai jam į pilvą suvaromos žirklės, o paskiau begalę kartų yra smaugiamas ir trankomas. Bet visgi, jis nenorėtų, kad taip tęstųsi ir toliau. Ji sakė, jog taip nebesielgs. Ji sakė, ji sakė... – it kokią mantrą kartojo tylomis, vis negalėdamas apsispręsti.
Išsyk su tomis jo mintimis, pirštai atgniaužė kaklą, o nepažįstamoji sukniubo kėdėje šalia jo. Ar tai reiškia, kad ji žada laikytis žodžio? Benjaminas nesuprato ir vis blaškėsi tarp į dvi puses skilusios sielos. Tačiau, regis, jo kūnas prieštaravo sveikam proto balsui ir nusprendė, kas geriau, už jį patį, tad raumenims atsipalaidavus, vaikas suglebo minkštuose pataluose.
-
Kas ir kas pasakė, kad skausmu buvo galima įsiveržti į kitą žmogų ir užimti visą šio baimės jausmą buvo teisus - jautė, kaip ir nenoromis berniukas tarytumei jai pasiduoda, pasiduoda ir pačiam silpnumo pojūčiui. Jisai nieko negalėjo padaryti - tą dabar labiau patvirtino ir jo menkutis bandymas atsikovoti save sau, nenebūti apimtam jos vienos sukurtos įtakos ar net baimės jausmų.
Pirštų galais pasilietė nubėgusį žemyn skruosto kraujo lašelį - tarsi kokiame sulėtinto filmo momente, pažiūrėjo į raudoną kraują, sutepusį pirštų pagalvėlės ir dabar tekančiu žemyn ranka. Tarsi pati būtų buvusi mažas vaikas, turėjo save keiksnoti ir liepti atitraukti akis - lėtas tekėjimas žemyn savotiškai užhipnotizavo, kartu su tuo įprastu vaikišku noru jį nulaižyt.
-Draugas,- tylomis atkartojo, pati atsipeikinėdama iš savų minčių kamuoliuko. Nuleido ranką žemyn, jausdama, kaip kraujas ėmė lėtai tekėti žemyn tuo pačiu keliu, kuriuo atvingiavo. Atsisuko į berniuką, vėl grįždama į savo įprastinę šypseną ir akių kontaktą,- Taip, draugais. Gi iš manęs pats gautumei trilijonus naudų.
Neabejojo, kas jisai sutiks - o jei nesutiks, vistiek sutiks. Tokia buvo Karasunos logika, ir žinoma, kaip vyresnei, stipresnei ir gudresnei, tai buvo ir vienintelis galimas pasirinkimas, kurį turėjo jaunėlis, norėdamas bent kiek pabūti gyvųjų - arba palyginus gera sveikata besidžiaugiančių - pasaulėlyje.
Kažkur tolumoje pradėjo aidėti skubių žingsnių aidas - keista, kad Madam Pomfri taip ilgai užtruko, kai vargšas berniukas buvo skubus atvejis. Galbūt kažkas ją netyčiomis, o galbūt tyčiomis užlaikė, užkalbino, pamalonino komplimentais ar užtęsė vargšo vaikiuko kančių metą.
Nesirodė reikalinga, kad klastuolė čia pasiliktų - tektų aiškinti, kodėl jaunėlis dar didesnis negyvėlis negu prieš tai, o jinai pati irgi sužeista. Pašoko iš nepatogaus krėslo, į kurį vistiek norėjo sulįsti ir pasiilsėti - jautėsi nusipelniusi kokio didelio židinio skleidžiamos šilumos, patogaus krėslo ir didžiulės vyno taurės rankoje, kad tam priežasčių jokių ir realiai nebuvo - ir apsidairė aplink, ar nepaliko kokių per daug akivaizdžių įkalčių, vistiek numanė, kad berniukas kažką sumanys per melą, o gal net nulūš ir vėl, o atsibudęs pats retą dalyką prisimins.
-Mes būsime draugais, gerai? Labai, labai gerais draugais..,- pasilenkė šalia vaikėzo, savotiškai atsipalaidavusio, o galbūt ir merdinčio - plaukais uždengė juos nuo pašalinio žvilgsnių, o švaresne ranka švelniai perbraukė per jo skruostą, sustodama prie kažkadaise ateity turinčio iššokti ryškesnio Adomo obuolio,- Kurį laiką pabūsi čia, tada surasiu tau vietos pilyje.. Ir žiūrėk man, kad būtumei čia, kai man tavęs reikės, nejaugi leistumei sau mane taip įskaudinti ir palikti ant ledo, mh?
Išgirdo, kaip atsidarė kabineto durys - lėtai pakėlusi galvą aukštyn ir stengdamasi ilgesniam laikui nebūti vyresnės moters akiratyje, Karasuna atsuko nugarą į berniuką, kurį šiandien nukankino - pusę lūpų šyptelėdama, pati savotiškai fiziškai išvargusi, bet su džiaugsmingai plakančia vaikiška pačios širdute.
-Viso gero, Madam Pomfri. Tikiuos, kad mano draugužio per daug nenukankinsit,- nedaug trūko, kad ir nusijuoktų - greitai šmukštelėjusi pro vyriausiąją slaugę, klastuolė atmetė plaukų sruogą atgal, pati pasišalindama iš kabineto.
-
Pasijutus blogai, Mary nutarė nueiti į slaugės Pomfri kabinetą. Dar nė kart nėra buvusi, bet yra ne kartą girdėjusi, kad tai garbaus amžiaus moteris.
Nuėjusi išvydo paprastą kabinetuką, niekuo neišsiskirianti. Pasisakiusi, kodėl Mary atėjus, ponia Pomfri pasakiusi, kad šaunu, kad nieko nelaukdama atėjus. Ji pasirodė labai rūpestinga, o ne tik tos slaugės, kurios tik atlieka savo darbą, ir tai, kaži ar gerai. Juk kai yra meilė darbui, yra ir geri rezultatai. Ponia Pomfri gydydama mane savo stebuklingomis žolelėmis susimąstė:
- Tai mano pats pirmas išradimas... Su kuriuo gydydavau vaikus jau ne nuo atmenamų laikų.
- O ar senai jūs čia?
- Oi. Nebegalėčiau susikaičiuoti kiek metų! Bet tai geriausia mano išsirinkta vieta darbui. Man tai malonumas.
Išgirdusi šiuos žodžius, Mary akivaizdžiai susimąstė, kad kaip bebūtų, bet mėgstamui darbui reikia stengtis, kad patiktų ir dar ir malonumas būtų.
- Jūs labai maloni ir rūpestinga slaugė, - tarė Mary.
- Labai tau ačiū, man tai paskatinimas ir malonumas girdėti tokius žodžius.,- atsakė.
-
Ak kaip aš sugebėjau susižeisti tiesiog eidama koridoriumi? Klausė savęs Mila ir tuo pačiu pyko ant savęs. Įėjusi į slaugės Pomfri kabinetą Mila pasijautė kažkiek nejaukiai juk pirmą kartą čia. Jos uoslę pasitiko kažkoks keistas kvapas. Gal tai vaistų dvokas? Bandė spėti Mila tačiau ji priešais save dabar pamatė žemą moterį, jos plaukai buvo surišti į tvirtą mažą kuoduką, o apranga priminė žiobarų seselių aprangą. Tai buvo slaugė Pomfri. Mila nenorėjo laukti, nes skausmas vėrė jos ranką todėl greitai išpyškino gretakalbę:
-Aš tiesiog ėjau koridoriumi kai kojos susipainiojo. Netyčia pastūmiau kitą vaiką, o jis išpylė ant grindų kažkokį eleksyrą. Pargriuvau ir pajaučiau, kad mano ranka tiesiog degte dega. Pasirodo ranką įmerkiau į tą eleksyrą. Ir patikėkite manimi dabar mano ranką taip skauda, kad vos laikausi nesurėkus.-Mila stengėsi viską aiškiai paaiškinti tačiau vis tiek suprato, jog tai ką ji pasakė skambėjo kvailai. Slaugė Pomfri tik paėmė Milos ranką ir ją įdėmiai apžiūrėjo. Pomfri nuskubėjo link savo ąžuolinės spintelės ir ištraukė iš jos kažkokį geltoną sumaišyta su mėlynu eleksyrą. Slaugė priėjo prie Milos ir vėl paėmė jos ranką. Mila pakėlė galvą ir pažvelgė į slaugę pomfri kuri įdėmiai žiūrėjo į jos ranką.
-Ąąąą!!-Mila net pašoko nuo kėdės iš skausmo. Ji pažvelgė į slaugę ir suprato, kad jai laikas eiti iš kabineto.
-Ačiū.-dar padėkojo ji nors skausmas buvo dar didesnis. Prieš išeidama iš kabineto ji apžiūrėjo savo ranką ir pamatė joje daug atsiradusių pūslių kurios buvo žalios tačiau kai susprogdavo vėl atsirasdavo normali Milos oda.
-
Įėjus į Madam Pomfri kabinetą Žaneta nustebo. Ji tikėjosi daug magiškesnio, bet pamatė tiktais paprastą atrodantį beveik žiobariškai atrodantį kabinetą. Jai ne Madam Pomfri apsiaustas ir už sijono užkišta lazdelė mergaitė būtų pamanius, kad berniukas kuris ją pasiuntė čia pajuokavo.
- Madam? – silpnai prabilo mergaitė
- O sveika. – maloniai pasisveikino Madam Pomfri. – atrodai nekaip. Nu sakyk kas atsitiko?
- Aš labai blogai j... Jau... - bandė paaiškinti mergaitė, bet jinai apalpo.
Žaneta atsibudo jau gulėdama palatoje apsuptoje užuolaidų. Kai bandė apsiversti jinai vos neatpylė pusryčių tad jai liko tik gulėti ir žiūrėti į šviestuvą palubėje. Po kelių akimirkų į palatą užėjo Madam Pomfri
- Nu ką jau pabudai. – tarė Madam. – stenkis per daug nekalbėti per daug gali pasidaryti blogą. Šiaip tau buvo tiesiog bloga ir silpna bet paskui tu nukritai ant mano kėdės ir susitrenkėi galva todėl dabar blogai jautiesi, bet jei išgersi to gėrimo kur ant staliuko guli tai tau turėtu pasidaryti geriau jau šiandien vakare. Bet perspėju jis labai šlykštus- nusišypsojo Madam Pomfri.
Kai Madam išėjo Žaneta atsargiai įsipylė kelis lašus sau burnon ir vos neatpylė, bet užtat užmigo iki pat vakaro kai ją jau galėjo išleisti.
-
Iš herbologijos pamokos, Mayra nuskubėjo tiesiai į Ligoninės sparną. Palatose ji matė du besišnekučiuojačius ir ne per geriausiai atrodančius paauglius, tad nenorėdama klausytis jų pokalbio, pasuko tiesiai į slaugės kabinėtą. O jis mergaitei priminė žiobariškos mokyklos slaugės kabinetą. Kambaryje darbavosi naujoji slaugė, kuri pakeitė panelė Pomfri. Ši pamčiusi mergaitę maloniai nusišypsojo ir paklausė:
-Tai kas tave čia atvedė tokią malonią dieną?
Juodaplaukė ištiesė delną su volančio įsiurbimo žymėmis.
-Vaje, vaje... Lygtais girdėjau, kad per herbologiją dirbsite su Mygos volančiu, bet tikėjausi, kad daugiau mokinių ateis su tokiomis žaizdomis, kaip tu.
Seselė išsitraukė lazdelę ir su burtažodžiu užgydė žaizdas.
-Dabar turėtų viskas būt gerai.
Mayra padėkojo ir išėjo.
-
Ašarojančiomis ir raudonomis akimis bei varvančia nosimi čiaudėdamas berniukas atsliūkino į slaugės kabinetą iš herbologijos pamokos. Slaugė, pamačiusi jį, nusijuokė ir tarė:
-Pavasarinės alergijos auka? Nieko tokio, turiu visą arsenalą vaistų padėti tokiems nelaimėliams, kaip tu.
Seselė parodė klastuoliui sėstis ir užsidėjusi pirštines apžiūrėjo jo rankas, gerklę bei akis.
-Rodos, tu alergiškas daugumai žiedadulkių, tad tau teks gerti šį eliksyra tris kartus per dieną pusvalandį prieš valgį ir stenkis iki tol, kol neišgersi neatsidurti lauke, kur pilna žiedadulkių, nors dažnai jų užneša ir į pilį, tad geriausiai, atsikelt ankščiau, išgerk eliksyro valgomąjį šaukštą ir miegok toliau, kol jis pradės veikti,-maloniu balsu viską paaiškino moteriškė ir įdavė Markui didelį butelį gelsavos pieniškos spalvos skysčio.
-Vieną valgomąjį šaukštą, ne daugiau ir jeigu nepadės, grįžk atgal su šitu butelaičiu.
Rudaplaukis padėkojo seselei ir nuėjo į bendrąjį Klastūnyno kambarį išgerti vaistų bei pailsėti.
-
Keitas atėjo, ant rankų nešdamas Adelę. Jis nežinojo pas ką daugiau eiti, o Madam Pomfri jis visada pasitikėjo visu šimtu procentų.
-Madam-madam Pomfri,-sugebėjo sumurmėti Kolinsas, norėdamas prisikviesti mokyklos seselę. Toji tik po kiek laiko atskubėjo ir iškart atsargiai, bet greitai pripuolė prie jo ir Adelės esančios ant rankų. Slaugė greit mostelėjo ranka į lovą ir švilpis atsargiai paguldė varnę ant lovos.
-Kas jai nutiko?-paklausė susirūpinusi mokyklos seselė.
-A-aš nežinau,-sumurmėjo Keitas, jausdamas kaltę tiesiog ant savęs, tarsi kokį bjaurų gumulą,-Ji ėmė klykti, jai siaubingai skaudėjo...-garbaniaus balsas staiga lūžtelėjo, bet jis privertė save tęsti,-Ji dar pasakė kažką apie prakeiksmą ir nualpo, aš-aš nežinau kas nutiko,-sugebėjo pabaigti Keitas, kol seselė įdėmiai klausėsi.
-Pabūk prie jos, aš einu atrasiu reikiamą viralą,-vis linksėdama galva sumurmėjo seselė ir dingo savo kabinetuke.
Po velnių, Adele... Maldauju, maldauju atsikelk...
-
Ligoninė. Tai vieta, kurioje šiuo metu puikavosi Adelės kūnas, tačiau šios siela ar dvasia buvo iškeliavusi kažkur toli. Šviesiaplaukė Adelė stebėjo kaip prabėgo jos vaikystė, matė savo aštuntąjį gimtadienį, matė visas laimingas akimirkas, tačiau staiga viskas sugriuvo ir prieš merginos akis atsirado vaizdas iš šios gimimo dienos. Ne, nereikia, nenoriu to matyti.
'- Crucio! Mirk, niekingasis,- Adelės senelis buvo atstatęs savo lazdelę prieš jos vyresnį brolį.
Lovelėje buvęs naujagimis - Adelė - pradėjo verkti ir žviegti. Vyras, pražilusiais plaukais ir barzda, atsargiai paėmęs mergaitę, sušnabždėjo:
- Kad tu skausmą justum, kad gerų darbų nedarytum, kad meilės nejaustum. Tegu tave meilė žeidžia, tegu atima tavo širdį, tik nemylėk, mieloji, nemylėk, žavioji,- praplikęs vyriškis nusibraukė iš akies ištryškusią ašarą.- Sentiunt amorem, sentire dolorem,- vyras pabučiavęs Adelę, paguldė ją į jos lovelę ir pats išsitraukęs iš kišenės buteliuką su mirties eliksyru, jį išgėrė.
O patalpoje dar visa sklido mažosios Adelės verksmas, vis dar girdėjosi jos žviegimas...'
Šviesiaplaukė grįžo į Hogvartsą, ligoninės palatą ir pažvelgė į savo kūną. Akys užmerktos, lūpos pamėlusios, rankos taip pat. Šalia kūno buvo vaikinas. Kas toks? Keitas Kolinsas. Tačiau pati Adelė jo neatpažino. Ši lyg sugrįžo į savo kūną ir pramerkė akis. Pažvelgė į niūrias palatos lubas ir vėl užsimerkė.
-
Merline mieliausias, kad tik ji atsibustų... Čia aš kaltas? Gal ne aš?.. Ta prasme, visiškai nieko šioje situacijoje negaliu suprasti...
Keitas tieiog sėdėjo ant kažkokios nepatogios kėdutės prie pat Adelės lovos. Nors madam Pomfri jau buvo sutaisiusi reikiamus vaistus ir net ragino Keitą išeiti, pailsėti, pamiegoti, bet vaikinas nuo jos lovos nesitraukė. Per daug bijojo. O ko bijojo? Bijojo, kad Adelė bus jį pamiršusi, kad atsibudusi vėl jaus siaubingą skausmą, bijojo... O labiausiai bijojo (vos šitai pagalvodavęs tris kartus atseit spjaudavo per kairį petį) kad varniukė išvis nepabus.
Toks laukimas truko galbūt valandą... Turbūt daugiau negu valandą, nes nors Keitas ir nesiorientavo kiek valandų ir tiesiog sėdėjo paskendęs savo mintyse, bet tamsa po truputį sklaidėsi ir jis suprato, kad dabar kaip ir nebe naktis. Kada gi atsibus? O kas jei išvis-? Ne ne, negalima taip galvoti.
Staiga merginai pramerkus akis, švilpis net šoktelėjo ir trumpai minutelei sustingo, tarsi pagalvodamas, kad jei sujudės ji gali taip ir pradingti.
-Madam Pomfri,-jis greit ir grakščiai, kaip tokio ūgio vaikinui atsistojo, jau kviesdamas seselę. Moterelė, nuoširdžiai susirūpinusi savo naujausiąja paciente tuoj atskubėjo, tarsi būtų jau seniai pasiruošusi.
-Išsižiokite panele,-paliepė ji ir tuoj sugirdė kažkokį šlykščiai žalios spalvos viralą,-Padeda lengviau miegoti ir ramina, nors ir gerai nežinau kas jums nutiko.
Kolinsas tegalėjo tarsi koks šešėlis, tyliai viską stebėti. Neprisivertė ištarti nė žodžio.
-
Tiesą pasakius, vos slaugei Pomfri pasišalinus iš Adelės akiračio, ši viską ką jai buvo sugirdę atpylė į kibirą, buvusį po lova. Merginai net netoptelėjo pažvelgti į vaikiną, kuris visą laiką budėjo šalia jos, ji tik nusukusi akis ir nulenkusi galva kibiro pusėn dar apsimetė vemianti, o iš tikro mąstė kas tas vaikinas, bijodama į jį pažvelgti Velnias, ar tai tas kuriam aš pajutau meilę? Oj, ne ne, to negali būti, meldžiu ne. Šviesiaplaukė pagaliau sugebėjo prisiversti pažiūrėti į vaikiną ir vos jos akims susidūrus su jo smaragdinėmis, per šias nudvelkė deginantis skausmas. Ne, mama, prašau, ne. Adelė užmerkė savo akis ir labai tyliai prabilo:
-Ar galėtum papasakoti kas įvyko?
Mergina dar vis nedrįso pasakyti vaikinui, jog ji jo nepamena, o ypač, kad nepamena kas įvyko kartu su juo būnant. Spengianti tyla neramino Adelę, todėl ši vėl užsimerkė ir bandė atsiminti kas įvyko, tačiau jos galvą nudiegė stiprus skausmas ir ši sukando savo dantis, kad tik nepradėtų byrėti ašaros iš akių. Savo rankas ji lėtai pridėjo prie širdies, kurią jau nuo pat atsibudimo maudė, atrodė, kad ši iššoks iš merginos krūtinės ir susprogs. Praėjus dar keletai akimirkų, mergina net nepajuto kaip nugrimzdo į gilų miegą ir paliko Keitą vėl vieną, nesuprantantį kas įvyko.
-
Jis net užsimerkė, beviltiškai užsidengdamas smaragdines akimis, kai mergina ėmė vemti. Jautėsi siaubingai beviltiškai, sėdėdamas čia, visai šalia, ant kažkokios siaubingai nepatogios medinės kėdutės ir negalėdamas niekuo padėti, tik būti šalia. Varniukei pažvelgus į jį ir prabilus, pagaliau ir vaikinas pakėlė galvą nuo delnų.
-A-a,-iš pradžių tesugebėjo mikčioti. Mintis, kad ji nieko nepamena buvo tiesiog neįtikinama,-Mes buvom lauke, bendravom... Na gal daugiau nei bendravom, na ta prasme mes šokom ir...-berniukas nugurgė seiles, norėdamas tęsti,-Mes pasibučiavom,-sugebėjo išlementi švilpis,-Ir tada tu pasakei kažką apie prakeiksmą ir nualpai,-trumpai pabaigė garbanius. Smaragdinėse akyse atsispindėjo skausmas ir keistas ilgesys. Kai mergina sukando dantis, jis suprato, kad ji ir vėl jaučia tą patį skausmą.
-A-ar galiu kaip nors padėti?-paklausė vaikinas. Norėjo pulti jai į glėbį, apkabinti, priglausti, glostyti jos švelnias rankas, jausti plaukus savo pirštuose, vėl šokti nekreipiant dėmesio į visus kitus pasaulyje. Vis dėl to atrodė, jei paliesi mergina ji ims ir dings. Tarsi būtų iš stiklo. Na štai ir vėl tas bejėgiškumo jausmas.
Visai, kaip tada, kai nužudė tėvus ir sesę. Šūdas, šūdas. Suknistai suknistas jausmas.
Merginai vėl užmigus, Keitas vėl palaidojo veidą rankose ir laukė, kol ji atsibus ir visai nesvarbu, kad vakarą buvo pakeitusi tamsi naktis, jis ruošėsi čia būti kiek reikės.
-
Adelė tuščiu žvilgsniu pažvelgė į vaikiną ir apsidžiaugė nesutikusi jo akių, tų smaragdinių Keito akių, kurios prieš kelioliką valandų sužavėjo blondinę. Mergina labai stipriai tikėjosi, kad vaikinas po kiek laiko viską pamirš kaip ir ji pati pamiršo, mat ši visiškai neturėjo jokio noro matyti įskaudintą juodaplaukį, kuris tikrai netekęs vilties slankios Hogvartso koridorių sienomis, o dar blogiau gal net ir bandys nusižudyti. Kodėl jis paprasčiausiai negalėjo man leisti panaikinti jo atmintį. O gal aš net nebandžiau. Tiesiog, kas per velnias?
- Šokom,- sumurmėjo.- Pasibučiavom?- mergina vos neklyktelėjo ir susigūžė.- Tiesiog maldauju, pamiršk viską, labai prašau,- blondinės skruostą vėl nudegino ašara ir ši jau nebeiškentusi skausmo suklykė.- Jeigu tu nepamirši, aš taip kankinsiuos metų metus, iki mirties,- šviesiaplaukės rankos nepaliaujamai drebėjo ir ši tiesiog pasidavusi skausmui pasišalino iš patalpos.
Ji vėl iškeliavo į kitą pasaulį, paliko savo kūną miegantį, o pati tiesiog iškeliavo. Norėjo, tiesą sakant, net ir negrįžti. Ji nekentė to jausmo, kad neprisimena Keito, kad vaikinas naiviai tiki, jog viskas bus gerai, kad šis tiesiog nesupranta realybės. Jo naivumas jį pražudys taip, kaip kažkada pražudė mano brolį...
Šiuo metu Adelė puikavosi tarp dviejų pasaulių ir neapsisprendė į kurį jai žengti. Mirti ar gyventi? Ji tikrai norėjo pasirinkti pirmąjį variantą, tačiau ją laikė juodaplaukis garbanius, kurį ji stebėjo iš šalies. Jam ant galvos buvo užrišta juoda bandana, plaukai kiek sukritę ant jos, veide puikavosi auskarai. Jis gražus. Ir mielas. Ir šiaip malonus. Bet naivus. Jeigu ne prakeiksmas, blondinė ramiai sau leistų su juo laiką. Šoktų. Apsikabintų. Velnias, juk turi būti būdas tą suknistą prakeiksmą panaikinti. Juk negaliu visą gyvenimą tupėti viena ir blaškytis tarp šių pasaulių. Tačiau merginą neramino dar vienas dalykas. Kodėl jos senelis ją užkeikė jeigu pats buvo pakvaišęs iš meilės jos močiutei? Man reikia knygos apie prakeiksmus. Dabar pat.
- Atnešk man iš bibliotekos bent penkias knygas apie prakeiksmus. Dabar. Ir jeigu gali paduok vandens,- atsipeikėjusi blondinė susakė viską stebėtinai greitai (juk su išdžiūvusia gerkle ne visada taip greitai viską sumalsi).
-
Keitas, Adelei žiūrint į jį, nuleido savo smaragdo žalumo akis, nenorėdamas sutikti mėlynų jos pačios.
Šokom? Pasibučiavom? abejojantį varniukės balsą jis be paliovos girdėjo savo galvoje, tarsi užstrigusią kasetę. Žodžiai atrodo net iš vidaus degino Kolinsą, nes jis anksčiau, niekad nepatyręs tokio jausmo, kaip meilė tikra merginai, buvo sugniūždytas, kai toji mergina net neatsiminė jo. Jai klykiant iš skausmo, Keitas nunarino galvą.
Ar leisdamas jai kentėti dėl to, kad nenoriu pamiršti darau blogai? Ar noras prisiminti geriausias akimirkas per visus keturis mano buvimo hoge metus, daro mane savanaudžiu? Ar aš... Blogas žmogus?
Gal Keitas ir buvo naivus, gal tikėjo, kad viskas bus gerai, kad kaip kokiame pasakų pasaulyje laiminga pabaiga ateis po visų sunkumų. Bet juk tai ir darė šį švilpį ne šiaip švilpiu, o Keitu Kolinsu-berniuku niekada neprarandančiu vilties.
Garbanius tyrinėjo Adelės bruožus, o ji, bent užmigusi buvo rami. Kai varniukė staigiai atmerkė akis, Keitas krūptelėjo ir vos išgirdęs pavedimą, visu greičiu, kliūdydamas žmones ir daiktus, nubėgo į biblioteką. Grįžo stebėtinai greitai, su kalnu knygų ir atsargiai, be žodžių, atkišo jas mėlynakei.
-
Atvirai, Adelė tikėjosi, kad Keitas net nesistengs dėl jos kažką padaryti, tačiau šis lyg viesulas išlėkė iš palatos ir žaibo greičiu vėl buvo šalia merginos su kalnu knygų.
Blondinė atsargiai paėmė iš Keito vieną knygą ir šią atsivertė. Jau buvo bepradedanti ieškoti ko jai reikia, tačiau žvilgtelėjo į vaikiną šalimais. Mergina, sunkiai paėmusi jo ranką ir bandydama ignoruoti deginantį skausmą, sunėrė savo ir jo pirštus. Ji jautė šilumą, bet ne tą deginančią, o tą, kuri sklido nuo vaikino rankos.
- Ar galėtum man padėti? Turėčiau ieškoti kažko apie meilės prakeiksmus,- Adelė su viltimi paklausė Keito.
Kad ir kaip jai skaudėjo, tuo pačiu buvo ir malonu, kad jos kūno dalelė glaudžiasi prie juodaplaukio. Mėlynakei iš akių išsirito kelios skausmo ašaros, tačiau ne to išorinio, o vidinio, skausmo, kuris degino ne tik merginos, bet ir vaikino širdį. Deginantys rasos lašeliai be paliovos pradėjo ristis varniukės skruostais ir ši nesusitvardžiusi klyktelėjo.
-
Keitas susilaikė nekrūptelėjęs, kai pajuto šiltą Adelės delniuką savo šaltame delne. Jis tylėdamas mėgavosi jos šiluma, jos levandų kvapu, viskuo ir... Vis dėl to ramybės nedavė tai, kad būtent jis kelia jai skausmą. Tai jis kaltas ir tai vertė vaikinuką tiesiog rautis plaukus nuo galvos ir klykti viduje, bet dabar jis tiesiog paklusniai, viena ranka vis dar laikydamas varnės delniuką, vartė knygą apie prakeiksmus. Kol kas rado, kaip nužiūrėti žmogų bloga akimi, kaip užkeikti nesėkmės kerais, pradanginti pinigus... Fui, kerai skirti vien blogo kitiems linkintiems žmonėms.
Vos Adelei klyktelėjus, jis šoktelėjo iš savo vietos, paleisdamas ir blondinės ranką. Dieve, jam buvo taip siaubingai sunku stebėti ją tokią, kad dabar tedrįso atsitraukti toliau nuo jos, tylutėliai ir be perstojo murmėdamas “atsiprašau” ir toliau bandydamas ieškoti kažko apie meilės prakeiksmus knygoje.
-
Šviesiaplaukė kiek apsidžiaugė kuomet jos ranka tapo laisva. skausmas sumažėjo, beveik išnyko, tačiau mintis, kad Keitas yra tas, kurį ji skaudina, neleido jai atsipalaiduoti. Merginos maži pirštai mikliai vartė knygų puslapius, tačiau veltui, rasti nieko nepavyko. Kad ir kokia Adelė buvo nepasiduodanti, šįkart jai trūko jėgų pabaigti tai ką pradėjo.
Netikėtai blondinės kūnas nutirpo ir sudrebėjo. Mergina nejautė galūnių, atrodė, jog išvis neturi kūno. Akyse aptemo, o protas sustingo. Šviesiaplaukė negebėjo blaiviai mąstyti. Galvoje vėl sukosi praeities reginiai, širdis nepaliaujamai plakė, o skruostais ritosi ašaros. O tada visada baigėsi. Nuverktos akys vėl galėjo matyti ligoninės lubas, kūnas nustojo drebėjęs. Atrodė, jog viskas gerai. Skausmo nebėra, širdis plaka įprastai. Tačiau visada yra bet, tiesa?
Tyras, šviesias akis pakeitė nakties juodumas, pati blondinė jau buvo visai ne blondinė, o tamsių plaukų savininkė. Rodos, kad prieš kelis metus Adelės gyvenime dominavęs atšiaurumas ir tamsa grįžo. Mergina lėtai pasisuko į juodaplaukį Keitą ir girgždančiu balsu tarė:
- Padėk man, prašau.
O tada toji tamsa visiškai pasiglemžė varniukę ir ši pikta akimi nužiūrėjo vaikiną.
- Ir užmiršk,- pridūrė.
-
Keitas vis dar karštligiškai vartė knygų puslapius, žutbūt stengdamasis surasti kokį nors dalyką kas pašalintų užkeikimą, apie kurį berniukas išvis beveik nežinojo. Visos knygos... Daugiausia buvo nenaudingos. Kaip atversti žmones paverstus neteisingos transfigūracijos pagalba, kaip atversti žmones paverstus eliksyrais... Nieko ko jam reikėjo, bet vaikinas vis tiek nepaliaujamai ieškojo. Kaip visada, vilties neprarado, bet turbūt reikėjo pripažinti, kad net Hogvartse tokie dalykai, kurie vyko su Adele, buvo neįprasti.
Staiga, smaragdinės akies krašteliu pamatė, kaip Adelė užsimerkia ir nurimsta. Galvoje sukirbėjo baisi mintis, kad gal ji bus ir numirusi, bet merginai atsimerkus jis nuvyjo tą mintį į šalį. Tik, kad... Adelės žavios mėlynos akys, kuriose atrodo galėdavai paskęsti dabar buvo varno juodumo, o prieš tai su akimis taip gražiai derėję blondiniški plaukai irgi patapo lygiai tokio pat atspalvio. Kolinsas plačiai išpūtė savo smaragdo žalumo akis, nesuprasdamas kas, dėl merlino apatinių, čia vyksta. Jai paprašius pagalbas, Keitas jau stojosi kažko ieškoti, gal Madam Pomfri, gal dar ko, bet išgirdęs kitus žodžius, nuleido akis žemyn. Užmiršti. Kodėl ji taip nori, kad vaikinas viską užmirštų? Jis negali, po velnių.
-Adele...-nutęsė jis, nežinodamas ką išvis dar gali pasakyti.
-
Nors Adelės išvaizda pasikeitė ir ši elgėsi atšiauriai, kažkur giliai širdyje ji norėjo, kad viskas pasibaigtų, jai nepatiko būti tokia. Jai patiko jos blondiniški plaukai ir šviesios akys, jai patiko jausti visus šiltus jausmus, meilius žodžius, bet jos vidus, atrodė, kad nebenori viso šito priimti.
Mergina pravėrė savo lūpas, tačiau greit jas sučiaupė. Pati varniukė nesuprato kas darosi. Rodos, jos išorėje tvyrantis šaltis ir pyktis ją dar labiau gniuždė. Ji pažvelgė į Keitą, vaikiną, kuriam ji juto siaubingai stiprią simpatiją. Jos akyse kažkas įsižiebė, kai jų akys susitiko. Lyg kas būtų trinktelėjęs šiuo metu juodaplaukei per galvą.
- Aš tikiu, jog yra kitų būdų,- sunkiai tarė mergina.- Būdų kaip viską užbaigti, oh velnias,- sudejavo ši, jai buvo sunku kalbėti.- Palikime užmiršimą visiškai kraštutiniam atvejui.
Pati Adelė netikėjo, jog sugebėjo taip pasakyti. Atrodė, jog ją gaubiantis šaltis iš lėto atslūgo, o pyktis po truputį garavo. Varniukė palinko link vaikino:
- Pabučiuok mane,- sušnabždėjo. - Pabučiuok taip, kaip dar niekada nebučiavai,- mergina maldaujančiai pažvelgė į nuostabias smaragdines Keito akis.- Prašau,- kelios ašaros nuriedėjo jos skruostais.
-
Keitas vis dar nebuvo atitokęs. Nors ir buvo ketvirtame kurse, bet garbės žodis, dabar atrodė, kaip mažas vaikas-didelės žalios akys išpūstos, o netvarkingos aviniškos garbanos užkritusios ant akių.
-Aa,-nutęsė jis, nesugebėdamas niekaip išreikšti savo emocijų. Viduje švilpis tiesiog kunkuliavo-maišėsi sumišimas, džiaugsmas, pyktis, skausmas ir visos emocijos viename.
-Bet... Nemanau, kad kuri iš šių knygų naudinga. Čia daugiausia apie neteisingas transfigūracijas,-galiausiai atsitokėjęs vyptelėjo vaikinukas, bet išgirdęs, kad jo pagaliau nebenori priversti užmiršti, sugebėjo net šypsenėlę išspausti,-Aha, sutinku, visai nenoriu vaikščioti praplautomis smegenimis,-šįkart garbanius net pajuokauti sugebėjo, kas tokioje situacijoje buvo neįprasta.
Tiesa, išgirdęs kitus Adelės žodžius, Kolinsas mirktelėjo, lyg bandydamas atsibusti iš kokio sapno. Merginos žodžiai aidėjo jo galvoje ir jis staiga, vis dar genamas viduje besimaišančios jausmų audros, palinko prie merginos, įsisiurbdamas jai į lūpas.
-
Adelė paskendo Keito akyse, o jų lūpoms susitikus, užsimerkė ir leido jausmas perimti visą jos kūną. Atrodė, jog viduje kažkas plėšosi, lyg vyktų kokia kova. Merginos mažos rankelės suėmė garbaniaus skruostus ir ši atsitraukė. Giliai kvėpuodama surėmė jų kaktas, leido savom ašarom išriedėti ir virpančiu balsu tarė:
- Prašau, pasakyk, kad mano akys vėl tyros, šviesios, o ne tamsios, prašau,- mergina žvelgė į Keitą maldaujančiu žvilgsniu.
Atsitraukusi nuo vaikino suėmė savo plaukus, kurie buvo vėl atgavę savo šviesią spalvą.
- Aš vėl blondinė, aš blondinė!- laiminga sušuko Adelė ir stipriai apkabino tamsiaplaukį.
Akys buvo atgavusios tyrą mėlyną spalvą ir su meile žvelgė į Keitą. Adelė vėl suėmė vaikiną už skruostų ir priglaudė savo lūpas prie jo. Tai buvo neilgas bučinukas.
- Jos vėl mėlynos, taip?
Blondinės lūpas paliko nuoširdus kikenimas ir šypsena. Ji buvo įsimylėjus Kolinsų berniuką ir to net nemėgino neigti.
- Žinai, sakoma, kad meilė nugali viską,- sumurmėjo varniukė. - Ir manau, kad šis kartas nebuvo išimtis... Myliu tave, Keitai,- prisipažino Adelė ir vėl pabučiavo vaikiną.
-
Keitas jautėsi tarsi kokiame žiobariškame romantiniame filme. Viskas buvo šviesu, gera ir linksma. Jis pamiršo apie savo praeitį, pamiršo visus rūpesčius dėl to, kaip teks gyventi per vasaros atostogas, tiesiog leido sau skęsti bučinyje. Jam buvo gera, o širdis kalatojosi krūtinėje, atrodo norėdama iš ten iššokti. Buvo sunku atsitraukti, nes net atsitraukęs jis jautė varniukę šalia savęs ir troško vėl ją pabučiuoti, vėl laikyti savo glėbyje.
Adelė smarkiai susuko švilpiui protą ir jis turbūt pirmą kartą buvo kažką įsimylėjęs iki ausų.
Išgirdęs jos džiaugsmingus šūknsius ir pats nusijuokė, o pagautas į varniukės glėbį, priglaudė ją prie savęs, tik... Jos plaukai vėl buvo šviesūs, o vaikinukas iš nuostabos net atšoko. Ir akys! Jos vėl buvo tos nuostabios vandenyno spalvos, tokios, kurioje galėtum nuskęsti ir rasti atsakymus į visus tau rūpimus klausimus, tokios, kurios užpildo tave visą, iki pat sielos gelmių.
-A-aš,-juodaplaukis garbanius nerado žodžių, tad tiesiog prisitraukė šviesiaplaukę artyn savęs ir leido sau vėl viską užmiršti.
-
Vaikinukas įžengę į slaudės Pomfri kabinetą ir apsidairęs nepastebėjo jokių mokinukų. Ir ką jiems reiks daryti? Kaip po velnių jis juos susiras? Žinoma, nereikėjo pamiršti Stevie... Gal ji netyčia juos pažinos ir suras? O kas jei ne?
Erikas praktikantu buvo jau ne pirmąsias dienas, bet, kad viskas būtų taip komplikuota niekad neturėjo... Atrodo, sėdi skutely, ateina pacientai, padedi jiems, dar ir psichologo pagalbą suteiki. O čia. Kas po velnių vyksta su Hogvartsu? Kaip detektyvui lakstyti, aiškintis... Juk jis ne sėklys morka!
Nužvelgęs panelę Pomfri Erikas vos vos šyptelėjo.
-Kur mokinukai, kurie atnešė Elzę? Jie čia dar grįš ar mums teks susirasti juos?-paieškų visoje mokykloje daryti Erikas nenorėjo. Kokio velnio?! Čia kiekviena siena prisismelkusi prisiminimų, tačiau jų vaikinukas nenorėjo žadinti. Ne dabar, kai svarbus yra ne jis, o vis dar sveiki mokinukai. Juk dėl jų reikėjo viską išsiaiškinti. Juk būtent jiems gali kilti pavojus, kadangi jie taip mėgsta keliauti į mišką... Nemeluokime, visi ten laksto, visi ten praleidžia bent kelias naktis. Erikas nebuvo išimtis. Bet žinant, kad ir kiti elgiasi, kaip elgdavosi jis, jo visiškai nepralinksmino.
-
Stevie kiek sutrikusi nusekė Eriką. Tokios pirmosios dienos tikrai nesitikėjo. Mergina jau gailėjosi, kam iš viso pradėjo tą praktiką. Na, kokio velnio ji čia lindo? Galima pamanyti, kad svajoja tapti hilere! Absurdas...
Erikui uždavus klausimą apie mokinius, rudaplaukė susimąstė. O tikrai, kas bus, jeigu jų reikės ieškoti? Tai gali tikrai ilgai užtrukti! Kas prisipažins, kad klaidžiojo po mišką, kai rado sužeistąją? Be to... Tai tikrai ne hilerių darbas! Na, ir ne praktikantų, kurie praktikuojasi būti hileriais, o ne kokiais aurorais ar magiškąja policija...
- Nemanau, kad turėtume švaistyti laiką jų ieškodami, - negarsiai sumurmėjo Stevie. Jos nuomone, direktorė turėjo paskelbti kokį pranešimą, kad tie mokiniai turi prisistatyti... Na, kur nors, kad ir į ligoninę. Tiesą sakant, grifė kuo toliau, tuo labiau gailėjosi, kad iš viso čia yra. Juk jos lova yra taip netoli...
-
Vieną dieną po pusryčių Domantas pajuto skausmą pilvo srityje ir nusprendė keliauti pas slaugę Pomfri.Domantas jau ilgai mokosi Hogvartse ,bet vistiek dar pasiklysta tarp mokyklos koridorių.Galiausiai rado slaugės Pomfri kabinetą.Pabeldė į duris ir jos atsidarė.Kabinete buvo pilna medicininių reikmenų.Slaugė Pomfri pasakė:
-Kas nutiko berniuk?
Domantas pasakė jog po pusryčių pradėjo skaudėti pilvą.Slaugė jį nuvedė į palatą.Ir paguldė ant vienos lovos.Slaugė pasakė jog pagulėti gal praeis ir pasakė jog praneš profesoriams ,kad neateis į pamoką.Domantas pragulėjo pusę dienos ,bet jam nepraėjo.Tuomet atėjo slaugė Pomfri ir paklausė kaip sveikata.Domantas pasakė ,kad neikiek nepraėjo.Po minutėlės ji atnešė tabletę.Domantas ją prarijo.Ir vėl pagulėjo valandėle vėl atėjo Pomfri ir vėl paklausė kaip sveikata.Domantas laimingas pasakė ,kad praėjo.O pomfri liepė jam eiti į pamokas.
-
Heidi norėjo eiti į pamoką ,bet pasiklydo, atidarius duris Heidi pamatė ,kad čia daktarės kabinetas. Apžiūrėjusi kabinetą meragaite išėjo ir nuėjo į pamoką.
-
-...Suprantu.
Igoris ramiai sedėjo priešais Madam Pomfri ir mintyse svarstė, kada Ligoninės sparno galva susiruoš mirti. Arba ji atrado nemirtingumo eliksyrą, arba ji yra vampyrė, arba paprasčiausiai gyvena sveiką gyvenimą ir viskas.
-Madam Pomfri, nesirūpinkit dėl manęs. Jei pats Skutelis sutiko mane įdarbinti, tai čia Hogvartse jokių problemų nepridarysiu. Gi čia pats keturis metus mokinausi. Be to bus daug geriau pagelbėti ir vilkolakiams mokiniams,- Jei aišku, jie sutiks.
Pomfri galiausiai nusileido ir Lorijanas lengviau atsikvėpė. Jis tikrai nenorėjo veltis ginčus su Pomfri, tuolab, kad Pomfri būtų turėjusi priekaištų jam, jei būtų tik žinosi ant ko griežti dantį. Na, jei aurorai manęs nė karto neapklausė, tai kol kas neturiu dėl ko pergyventi.
Dar kartą nužvelgė sąrašą, ką jam, kaip padėjėjui, teks atlikti - peržiūrėti senus ligų įrašus, užvesti naujus, viską du kartus perušiuoti - žodžiu, popierizmas. Ir, kai Pomfri nespėjas, suteikti pagalbą mokiniams. Igoris žinojo, jog paskutinį dalyką atliks retai, nes Pomfri buvo tikra bitė darbininkė.
Atsisveikinęs su senąja hilere, buvęs švilpis pakilo ir išėjo iš kabineto.
Prieš pradėdamas darbą norėjo apeiti ratą aplink Hogvartsą (ta nelemta nostalgija užpuolė) gal susitikti su pora profesorių (Ech, kad ateitų laikai ir galėčiau sutikti senuosius profesorius ir draugus). Todėl mintyse dėliojosi savo kitas stoteles.
-
Dėl skubios priežasties Veronika su Michelle buvo jau prie slaugės Pomfri kabineto. Buvo kiek keista, bet pačios gydytojos nebuvo, o juk tikrai jos tuo metu labai reikėjo. Veronika pradėjo šaukti slaugės vardą, kad tik ji atsirastų.
- Ne nu ta boba jau tokia užsiėmus?! Nepergyvenk, jeigu nėra tos tetulytės tai einam ir be jos, kabinetas vis tiek atidarytas.
Pravėrus Pomfri dureles, nuvedė Michelle'ę ir pasodino ant kėdės kuri buvo kabinete.
- Reikia ledo, ir reikia dar žiobariško pleistro, aš nežinau, čia daug tų spintelių, reikia greičiau surasti! - Garsiai riktelėjo Spellman.
Atidariusi vieną spintelę, rado tik ledo, tad padavė mergaitei ir liepė prilaikyti ant vietos kuri kraujuoja. Po dešimt minučių atėjo ir pati slaugė. Pagaliau..
-
Švilpė, su dideliu skausmu žande, ėjo į slaugės Pomfri kabinetą lyg tranzo būsenoje. Pirmakursė jautėsi taip, lyg nebegali ištarti nieko ir atrodė, kad akyse viskas temsta iki tol, kol vienuolikmetė buvo pasodinta ant kėdės. Mergaitė pasijuto tik šiek tiek geriau, tačiau ir vėl akyse tamsėjo. Geltonplaukei atrodė, kad ji tuoj nualps, bet, laimei, Veronika pačiu laiku padavė Michellei ledo. Ji prisidėjo ledą prie kraujuojančio žando ir pajuto, kaip visas žandas pamažu sušalo ir nutirpo. Italei darėsi baisu, kad jos žande iš niekur nieko atsirado žaizda, tačiau vos tik pridėjus ledą, žaizdos sukeltas skausmas nuslūgo.
Po kelių akimirkų netoliese švilpė išvydo artėjančią figūrą. Pirmakursė pagalvojo, kad tai gali būti slaugė, tačiau italė netikėtai čiupo už kurpinės ir, viena ranka, pradėjo ieškoti binto arba pleistro.
-
Slaugė atėjo.
- Laba diena, kas čia vyksta? Nejaugi šiai mielai mergaitei kažkas nutiko? Panele Spellman, prisėskit ir nesijaudinkite, tai ne jūsų kaltė nors ir panaudojote tuos blogus kerus.
Veronika atsisėdo ant fotelio ir stebėjo slaugę. K.. ką? Iš kur ji žino?... Mokinė prisiminė, kad į savo kuprinę buvo įsidėjusi ir savo juodą kaip naktis katiną- Salemą, jį pasidėjo ant kelių ir galvojo apie burtažodžius kurie galėtų padėti, nes abejojo jog ši slaugė susitvarkys. Nors Pomfri ir kažką mergaitei padarė, galbūt ją pagydė, mokinė vis tiek galvojo.
- Taip! Aš prisiminiau... a... tie kerai tau padės, nes šita slaugė gryniausia nesąmonė, atleiskite, bet tai tiesa. - Griežtai tarė mergaitė.
Reikėjo pasiruošti prieš sakant burtažodį.
- Salemai, šis burtažodis gali ir nutrenkti šią moterį, reik būti atsargiai, nes, na į Azkabaną nenoriu.
Viskas.
- She's alive
Pomfri is not a die
Spell is a good
dont be bad, just..
Tikriausiai pavyko.
-
Švilpė ramiai sėdėjo ant kėdės slaugės Pomfri kabinete ir laukė kol pasirodys moteriškė. Mergaitė jautė kaip po truputėli tirpsta jos žandas. Vienuolikmetė visiškai nejudėdama sėdėjo kėdėje ir žiūrėjo į vieną tašką.
Neilgai trukus pasirodė ir pati slaugė. Maloniai prakalbus ir kažką užtepusi ant Michellės žando, Pomfri atsitraukė ir paklausė:
- Na, kaip jautiesi?
Geltonplaukė palietė savo žandą. Žaizdos lyg nebūta, skausmas žymiai sumažėjo ir pati italė jautėsi sveika kaip ridikas. Mergaitė jau norėjo pasakyti slaugei, kad ji jaučiasi puikiai, tačiau Veronika ištarė kažkokį ilgą burtažodį. Kas dabar atsitiks?
Staiga pirmakursės žandas visiškai nebeskaudėjo, todėl ji atsisuko į klastuolę ir ištarė:
- AČIŪ!
-
Veronica džiaugėsi, jog padėjo švilpei, tad nusišypsojo jai ir parodė liuksą.
- Aš labai džiaugiuosi, kad tau padėjau, bet, bet aš turiu dingti!
Spellman padėkojo slaugei ir dar ištarė:
- Aš išvykstu iš Hogvartso, ilgam, keliausiu kol atrasiu vietą sau, buvo smagu su tavimi patirti šiokius tokius nuotykius, tikrai būtum gera draugė, bet aš privalau išvykti. - Dramatiškai sakė Veronica.
Ji atsigėrė šalto vandens, kuris buvo kabinete ir ruošėsi tuoj pat dingti, tik tereikėjo surasti savo katinėlį Saliamą, kuris buvo kažkur dingęs. Mergaitė rado katiną tiesiog po stalu.
- Ach, Saliamai.. Klausyk, gal galėtum prižiūrėti mano katiną kol būsiu išvykusi, nenoriu jo vežtis taip toli.
Spellman net neišgirdusi ką ji atsakys, paliko katinėlį kabinete ir išbėgo. Viskas bus gerai, man viskas bus gerai.
-
Švilpė plačiai šypsojosi, nes ir žaizdos, ir skausmo nebeliko. Atrodė taip, kad niekas neįvyko.
Michellė maloniai atsisuko į slaugę Pomfri, norėdama padėkoti iš visos širdies.
- Labai jums a...,- nespėjo pabaigti savo padėkos antrakursė.
Jai sutrukdė Veronika, kuri stovėjo prie durų ir, atrodė, ruošėsi išeiti. Staiga pasigirdo ir klastuolės kalbėjimas.
Ji išeina, ką? Pala, gal čia aš kažką ne taip supratau?.. Deja geltonplaukė išgirdo bei suprato viską teisingai. Veronika iš tiesų ruošėsi išėjo iš slaugės Pomfri kabineto palikusi savo katiną Saliamą.
Mergaitė priėjo prie katinėlio, kuris meiliai prisiglaudė prie kojos.
- Panele Pomfri, gal jūs norėtumėte pasiimti Saliamą, nes aš jau turiu katiną ir... Pala, kur ji?- kalbėjo italė.
Slaugė jau buvo nubėgusi pas kitą vaiką, o dvylikametė, nesuradusi kitos išeities, pasiėmė katiną ant rankų ir išėjo iš kabineto.
-
Vakaras buvo vėjuotas ir lėtingas. Dideli žiemos lietaus lašai krito ant sniego kaip kokie išdaigininkai, paliepti Klimato atšilimo.
Igoris stovėjo prieš langą slaugės Promfi kabinete ir nostalgišku žvilgsniu pro langą. Tamsa buvo tokia tiršta, kad tik buvo galima įžvelgti pro tamsius juodus debesius pasirodantį mėnulio pjautuvą. Dar labiau vaizdą gadino kabinete plazdančių žvakių šviesa - Igoris stikle matė savo atvaizdą ir viršuje iš dešinės išdygusią jaunatį.
Buvo tikra palaima, gavus pelėdą nuo Pomfri, atvykti Hogvartsan. Nuo paskutinio apsilankymo praėjo daug laiko (kiek? Metai?), todėl bent trumpam pakeisti darbo aplinką
buvo tikras džiaugsmas.
Hileris grįžtelėjo per petį į ant stalo gulinčią popierių šūsnį, vėl atsisuko į stiklą. Darbas palauks.
Be nostalgijos įžengti į buvusią mokyklą buvo nemanoma. Draugai, antroji ir vienintelė tikroji meilė, kvidičas ir globalinės problemos kaip cunamis užvirto ant buvusio švilpio ir buvusio ilvermoniečio. Gal jam vėl grįžti į profesoriavimą? Truputėlį susiraukė. Kiek jam sesuo sakė, mokinių kartos elgiasys šiek tiek suprastėjo. Gal visgi būtų protinga patausoti nervus?
Nervai, ach.
Tikiuosi, Danielius nenaktinėja,- vylėsi Lorijanas, vėl sėsdamas prie stalo, vėl versdamas pacientų dokumentus, rušiuodamas šiuos į krūvas. Karts nuo karto kažką pasirašydavo, pasižymėdavo tai į kitas knygas, ar tai į savo asmeninę knygutę. Pastaroji dažnai būdavo palaidota po šūsniu poperių.
-
Po praeitos nakties, profesorė žingsniavo iš miško. Visa drebėdama ir su drebėdama ranka, laimė ta, kad bent nebuvo kokio nors lūžio, o tik gana nemažas įkandis. Mergina net negalėjo prisiminti kas tą naktį įvyko ir kas jai įkando, žaizda buvo visa apsikraujavusi ir didelė. Gal tiesiog neprisiminė, nes per daug išgėrė, čia jau nebuvo aišku. Sabrina vos paeidama žingsniavo link slaugės kabineto, nors buvo vargu ar dar ji galės padėti. Aš mirštu... Rankinė vis krito nuo šviesiaplaukės peties, viskas buvo labai, labai blogai. O ir pavaikščioti buvo sunku, nes visą kūną kratė šaltis ir šiurpuliai. Šiaip taip, nupėdino iki kabineto ir pravėrusi dureles atsisėdo ant kėdės. Tame pačiame kabinete sėdėjo ir kažkoks vyras. Sabrina pabandė nekreipti dėmesio ir sulaukti slaugės. Tačiau vis tiek smalsumo buvo, kas gi jis toks. Profesorė žvilgtelėjo į jį ir šnektelėjo.
- L.. La... Laba diena, ar jūs gydote žmones? O gal, o gal, gal.... prie šio stalelio prisėdame ir atsigeriame kanapių arbatos ar vyno? Beje, aš Sabrina Spellman, esu kerėjimo profesorė, ta šauni ir nepakartojama, na, mane vaikai labai myli ir mėgsta, per kiekvieną pamoką duodu sūrelių arba saldainių.- Šyptelėjo ji.
Ranką vis dar gėlė skausmas, tačiau kai buvo ne viena, o su visai simpatišku vyru, nebuvo dar taip blogai. Laukdama kol ir jis kažką atsakys, pasiėmė iš rankinuko violetinį lūpdažį. Pasidažiusi, užsuko jį, vėl nusišypsojo ir pasitaisė su kaire ranka garbanėlę. Ach, visai čia neblogai, tikėjausi ir blogesnės dienos, bet vis dar negaliu prisiminti kas gi man įkando ar... ar vilkolakis? Ar šuo? Kai bandau prisiminti, man liejasi vaizdai, ar mane kažkas privertė užmiršti? Sabrinos galvoje matėsi tik iltys ir nasrai kurie kanda profesorei į ranką. Visa tai greitai prisiminusi, atsivertė greitai dienoraštį ir užsirašė, jog nepamirštų.
- Cha cha, čia mano dienoraštis, labai mielas ir gražus. - Visiškai susimaudama parodė dienoraštį.
Labai susijaudinusi, pravėrė langą. Man gal reiktų daugiau oro? Nes aš vis dar vos galiu įkvėpti.. Kas man darosi? Ar aš mirštu? Kas jeigu nuo tos žaizdos visiškai numirsiu? Mokiniai be manęs verks, aš juk esu visų numylėtinė mokytoja, su žiburiu tokios niekur nerasi, dar ligų betrūko.. košmaras. Spellman jautėsi tikrai keistai, norėjosi tik tai kaip ir ji mėgo pafotografuoti aplinką su savo fotoaparatu arba prisėsti prie pianino ir melodingai pagroti. Tačiau ne, ji turėjo sėdėti slaugės kabinete, kurios nebuvo ir gydytis.
-
Vos tik padėjęs plunksną į šalį, į kabinetą įėjo nepažįstamoji. Igoris iš karto užuodė kraujo kvapą. Ant drebančios baltaplaukės rankos žiojojo didelė baisi žaizda.
Hileris iš karto pašoko ant kojų.
-Taip, šiandien pavaduoju slaugę Pomfri,- skubiai išbėrė Igoris, išsitraukė burtų lazdelę, prieidamas prie profesorės. Merlino barzda, gerai, kad Sabrina prisistatė, nes jau buvo manęs, kad prieš jį stovi mokinė,- Esu Igoris, dirbu Skutelyje.
Igoris puikiai matė, kad baltaplaukė buvo šoke, adrealinas tekėjo jos gyslose - kaip kitaip ji būtų sugebėjusi šnekėti tokiais ilgais sakiniais, šypsotis...? Ar jis teisus?
-Ne, nieko nerašykit, būkite ramiai.- o dievai, gal ji iš viso nejaučia skausmo? Gal ji turi ĮNS*? - susierzino Igoris, matydamas, kaip susižeidusi profesorė lyg niekur nieko dažosi ar atidaro langą. Staigiais lazdelės judesiais langas liko tik lengvai pravertas (juk vis dėl to siaubingai lijo ir kilo vėjas!), o rankinukas nučiuožė nuo profesorės peties ir nuskriejo su lūpdažiu ant artimiausios spintelės. -Ar prisimenate, kas jums įkando? Prieš kiek laiko tai nutiko? Kur tai įvyko?
Link antrojo skyriaus hilerio žaibišku greičiu atskriejo buteliukai (tarpe jų ir nuo vilkolakių įkandimų mikstūra, tačiau Igoris dvejojo. Nuo pilnaties, kai tada vilkolakiai virsta į savo kitą formą, praėjo daug laiko - delčia, o dabar buvo jaunatis. Sabrina negalėjo šitiek laiko vaikščioti su atvira žaizda) ir pakibo ore.
Atsargiais, bet įgudusiais lazdelės judesiais, Lorijanas atraitojo sužeistos rankos rankovę. Vulnera Sanentur - mintyse ištarė bežodžius kerus - kraujas po lėto pradėjo slinkti į žaizdą, sudraskyta rankovė atgavinėjo savo ankstesnę spalvą.
Purpurinio eliksyro sklidinas butelaitis arčiau priskriejo prie Igorio, šį lengvai atsuko.
-Tai žaizdas valantis eliksyras. Gali perštėti,- perspėjo ir kelis lašus užlašino ant įkandimo vietos, į orą pasklido lengvi dūmai. Šiems išsisklaidžius, Igoris vėl ėmėsi kito eliksyro - tamsiai raudonojo. Tas atplaukė į laisvą Igorio ranką, vyras atsuko buteliuką ir jį padavė jaunąjai profesorei. Ant etiketės buvo užrašyta "Kraujo papildomasis eliksyras".
- Išgerkite iki pusės, jis jums sugrąžins prarastą kraujo dalį,- tarstelėjo ir vėl griebėsi savosios lazdelės. Už lango, žiemos vakaro tamsoje tarp debesų sublizgėjo jaunatis.
Nepanaudoti ir panaudoti eliksyrai, mirgantys mėnulio ir žvakių šviesoje, kaip susitarę sugrįžo į lentynas, o ant baltaplaukės rankos atsirado tvirtas, baltas tvarstis.
Igoris atsitraukė nuo pacientės.
-Kaip jaučiatės? Nesvaigsta galva?
[ĮNS* - įgimtas nejautrumas skausmui (angl. Congenital insensitivity to pain) - įgimta reta būklė, kai žmogus visiškai nejaučia fizinio skausmo]
-
Pagaliau, pagaliau ir jis pradėjo šnekėti, Sabrina jau pagalvojo, jog daktaras nemoka kalbėti.
- Nu kas čia per klausimai, ponaiti? Va paklaustumėte, kuo aš vardu, kaip man sekasi, ar norite į restoraną, va tada būtų geriau. - Atsakė profesorė.
Mergina vis darėsi panašesnė į savo kvailą seserį ir pusseserę, na, šeimos genai vis dėl to buvo tie patys.
- Nu gerai jau gerai, man įkando.. nu aš neatsimenu, man atrodo, kad arba bitė įgėlė arba šuo, nu jūs gi turite žinoti, matote gi, tai nutiko praeitą naktį, miškelyje, aš ten sau gėriau, voliojausi ant žemės, oi.. nesvarbu, ach kokia aš kvailė! Kodėl visad taip susimaunu?
Pasidariusi vėl sau didžiulę gėdą, trinktelėjo su aukštakulniu į grindis. Ne nu, tikrai šauni ir nepakartojama..- galvojo sau Sabrina. Kai profesorės ranką, kerais, tikriausiai pabandė išgydyti žaizdą, mergina šyptelėjo, jau pagalvojo, kad nebebus tos baisios žaizdos. Nagi, galėsi ir vėl fotografuotis, yay yay. Tuomet, dar ir užlašino kelis lašelius eliksyro.
- Oi, nefainai! - Nusikvatojo ji.
Ranką pradėjo stipriai perštėti, dar ir davė kitų vaistų, tiksliau kraujo, ar kas ten bebuvo. Atsigėrusi to skysčio, vos neapsivėmė, priešais patį gydytoją. Bet, bet neapsivėmė. Buvo dar geriau, pradėjo kratyti merginos kūną traukuliais.
- Aaaaa, gelbėkit! Svaigsta galva! Vandens, oi, alaus! Jis man padės! - Rėkavo kerėjimo profesorė.
Skausmas buvo nepakeliamas.
-
Tą akimirką Igoris pasigailėjo, sutikęs atvykti į Hogvartsą padirbėti. Ponaiti? Trisdešimt vienerių metų vyras susiraukė it suvalgęs per rūgščią vyšnią.
-Jūs jau prisistatėte, Sabrina,- kiek įmanoma išlaikydamas formalumą priminė hileris,- jūs sužeista ir dabar yra vėlus vakaras. Restoranai senai uždaryti.
Be to, aš susižadėjęs,- pabaigė mintyse, tačiau to garsiai nepasakė. Vos tik išvydęs profesorę, suprato su kokia persona susidūrė. Kuo mažiau atkleisti apie savo asmeninį gyvenimą, tuo bus geriau.
-Jūs išgėrusi, tiesa?- tyliai pasiteiravo sunerimęs Igoris. Jis jau abejojo.Šokas ar girtumas?- Taip kruvinai bitės neįgelia. Hileriai visko tikrai nežino, tuo labiau, žvėrių sąkandžių.
O tada Igoris turėjo save sutramdyti iš paskutinių jėgų, kad neišplūstų merginos. Bet nepasisekė.
-Praeitą naktį?! Ar jūs proto neturite?Jūs visą parą vaikščiojote su tokia žaizda?! - Kad tave, hipogrifėlį, medy! Kaip šita silpnaprotė pateko į profesorius?!
Tada viskas dar pablogėjo. Trūkt iš vadžių, vėl iš pradžių. Alerginė reakcija?
Viskas įvyko taip greitai.
Igoris žvelgė kerų pagalbą į lovą paguldytą profesorę. Burtažodžių ir eliksyrų pagalba jis nuramino, užmigdė ir numalšino Sabrinos skausmą (visa laimė, kad dar buvo likę besapnio eliksyro), bet iki galo nebuvo tikras. Tik pabudus kerėjimo profesorė (kokia ironija. Tokio dalyko mokytoja, ir atsidūrė tokioje apgailėtinoje ir komiškoje situacijoje) galės patvirtinti, nejaučianti skausmo.
Hileris norėjo greičiau susitvarkyti su šia paciente (o taip, kai ilgą laiką padirbti Skutelio hileriškoje ramybėje, tokie hogvartsietiški atsitikimai tampo kiekvieną tavo nervo ląstelę) ir laukti kito nelaimėlio. Kuris galbūt bus geresnis už šią aštuoniolikmetę profesoriūkštę.
Igoris pavargusiu žvilgsniu nužvelgė už lango tūnančią tamsą. Jau nebuvo aišku, ar jau vakaras, ar naktis. Kiek valandų? Ar Emi gavo laišką, jog pamaina naktinė?
Palubėje žvakės tyliai ūžė.
-
Galvoje vyko baisūs dalykai, net susikaupti neišėjo. Skaudėti pradėjo ir nugarą ir galvą ir žaizdą. Kai merginą paguldė, jį užmerkė akis ir šiaip ne taip nusiramino. Skausmas irgi po mažu pradėjo dingti, gerą pusvalandį išsimiegojusi, atsimerkė ir pasitrynė akis. Taip pat ant stalelio buvo stiklinė vandens, ją pasiėmė ir gurkštelėjo kelis gurkšnius.
- Ačiū, jūs tikrai labai geras žmogus.- Tarė Sabrina.
Buvo naktis, už lango visai gražu, nesinorėjo net miegoti. Norėjosi tik kalbėtis ir viskas. Buvo dar įdomu, ar šis žmogus turi vaikų, gal tarkim koks sūnus mokinasi jos pamokose, juk nebuvo aišku, pagalvojusi apie tai, nedelsiant priėjo prie šios temos.
- Igori, ar jūs turite vaikų? Na turiu omeny, jog jei mokosi HogSvartse, galėčiau papasakoti kaip jam tarkim sekasi mano pamokose, nesupraskite klaidingai, tiesiog man yra įdomu.- Šyptelėjo ji.
Sabrina pašildė savo rankas, prie žvakės liepsnos.
-
Sabrina krustelėjo lovoje ir Igoris pagaliau galėjo atsikvėpti. Vis dėl to, iš jo yra kažkoks hileris. Nusuko žvilgsnį nuo lango ir priėjo prie nelaimėlės lovos. Vyptelėjo. Geras žmogus? Varge, ar jūs įsivaizduojate, kuriose velniavose aš buvau įklimpęs? Bet nieko nesakė. Šis pokalbis nebuvo tarp psichologo ir kliento.
Igoris prisėdo ant kėdės. Akimirką sudelsė. Giliai širdyje vylėsi, jog viskas - pavojų nėra, pagaliau galės ramiai gyventi - jokių mūšių, jokių išdavysčių, jokių pagrobimų, jokių mirčių, bet nesijautė tikras. Negi, dėl Merlino meilės, po šitokių amerikietiškų kalnelių, viskas taip iš oro gali sugrįžti į vėžes? Bet ar Sabrina yra užsislapstinusi Slapstūnė, Medžiotoja ar Senato vilkolakė?
-Taip, Danielis. Pirmakursis švilpis. Buvo po kitu vardu ir atėjo mokytis į Hogvartsą jaunesnis nei vienuolikos metų dėl šeimos priežasčių,- sumurmėjo,- Mėgo mokytis savarankiškai, tai neįsivaizduoju, ar jums teko kartą jį matyti savo pamokose,- vyptelėjo.
Dirstelėjo į kerėjimo profesorę.
- O, kas? Kodėl susidomėjote juo?
-
Melsvos akys žvelgė į Igorį, o plaukai kaip visad, po kurio laiko pasišiaušė. Savijauta buvo puiki, mielai galėtų žygiuoti į mokytojų kambarį ir išgerti kokios arbatėlės. Nors, buvo visai neblogai sėdėti gydytojos kabinete ir šnekučiuotis su anksčiau nematytu žmogumi, juk Sabrinos vienintelė draugė buvo Selena, su kuria šnekėjosi tik vieną kartą. Antras draugas būtų puiku. Vilkolakė stengėsi išlikti kuo mandagesnė ir draugiškesnė, ramiai sėdėjo prie žvakutės ir ruošėsi kalbėti kiek tik įmanoma.
-Danielis?- Bandė prisiminti šį vardą, kad ir kaip neišeitų. Ne, negirdėtas vardas. Tikriausiai neina į mano pamokas, ot žmogus... kai kažkada ateis, negaus mano firminių sūrelių už tai, kad nesimoko kerėjimo!- Piktinosi mergina.- Tai va būtent, kad neteko.- Atsakė, šiek tiek susiraukusi. Į paskutinį klausimą, nežinojo net kaip atsakyti, nors atsakymas būtų toks, kad paklausė tiesiog pirmo klausimo, kuris šovė į galvą.
-Švilpynė... mano dukra mokosi švilpynėje, labai miela mergaitė, Alisa Luna Bergman, be jos nieko neturiu.- Nuliūdusiomis akimis, tarstelėjo ir nesiruošė tylėti.- Bet tai koks šaunuolis tavo vaikas, savarankiškas, turės gerą ateitį.- Pagyrė sūnų ir netikrai šyptelėjo. Aha turės... net neina į tobulosios profesorės pamokas... aš tai taip supykčiau, atimčiau lazdelę, viską, na, bet šis žmogus galbūt malonesnis vaikams, nei aš. - Galvojo kerėjimo profesorė. Norėjosi išgerti kokios nors arbatos, ją gerdavo kiekvieną vakarą. Taip, arabiškos arbatos, kurią atvežė kažkada iš Arabijos draugas.
-Hm, na nežinau, įdomu ir tiek,- Atsakė šiek tiek susigėdijusi ir nukreipusi žvilgsnį į žemę.- Žiūrėk, turiu arbatos, arabiškos arbatos, patikėk tokia gera, atnešk puodelius, išgersim... iš tiesų ji visai primena kanapių arbatą, bet nebijok, nuostabi arbata.- Bandė pasiūlyti išgerti, Sabrina, su šypsena veide. Pati nežinojo kur stiklinės ar puodeliai, tad tiesiog sėdėjo ir laukė, kol pats hileris parūpins puodelius. Rankinėje buvo ir buteliukas vyno, kurį norėjosi gurkštelėti. Žinoma, prie šio žmogaus tikrai nesiruošė to daryti, bet galbūt kaip nors, kai Igoris bus nusisukęs, ši slapta atsigers.
-Aš iš tiesų, esu tau labai dėkinga, jog mane išgydei,- Padėkojo, šiek tiek keisdama temą.- Tikriausiai būčiau mirus, o mano dukra nebeturėtų mamos, todėl manau, kad arbatėle jums atsidėkosiu.- Vyptelėjo ir traukėsi iš rankinės arbatos maišelius.
-
Prakeikta ateities būrimo pamoka. Kodėl profesorė Sawyer turėjo sugalvoti užduotį būtent su tais stikliniais rutuliais? Ir duoti tokį mažą stalą? Ji gi gali matyti ateitį! Ar taip sunku atidžiau pažvelgti į savo pamoką ir, jei ne naudojantis galiomis, tai bent jau loginiu protu, susimąstyti apie tai, kad pakanka neatsargiai ištiesti ranką ir rutulys nuo tokio mažo staliuko gali lengvai nukristi? Šira linksmai kalbėjosi su šalia sėdinčia mergaite, kol ši labai įnirtingai gestikuliuodama rankomis kliudė stiklinį rutulį ir šis krito ant baltaplaukės dešinės rankos. Šiuo metu sukandusi dantimis lūpas, kad tik neimtų aimanuoti vidury pilies, kęsdama skausmą ji traukė ilgais koridoriais į ligoninės sparną, už savęs, matyt, palikdama aiškų raudoną pėdsaką, nes stiklai supjaustė ranką nuo pat riešo, delno iki alkūnės. Knightley darėsi silpna, matatn į ranką susmigusias stiklo šukes ir kraujo klanus, todėl dairėsi bet kur, tik ne į savo nukentėjusią ranką. Galiausiai Šira su džiaugsmu pasiekė ligoninę, galvodama vien apie tai kaip seselė tą pačią akimirką numalšina skausmą, tačiau... jos čia nebuvo! Prakeikimas.
- Panele Pomfri?! - tačiau niekas neatsiliepė. Nuostabu.
-
Timotis paskui seselę įžengė į kabinetą. Ten, prie stalo, jo laukė popierius ir pieštukai bei raudona mašinytė. Bet kabinete buvo dar kai kas. Didesnė mergaitė.
- Oi, vaikeli, čia vien tik Ferula nepadės, - pažiūrėjusi į mergaitės ranką pasakė seselė ir susiraukė. - Kur mano... - ji ėmė kuistis tarp įvairių mažiukų buteliukų. - Palauk, vaikeli, - pasakė sužeistajai. - Aš tuoj. Sėsk ant lovos. Ir tu, Timoti, palauk. Pasėdėk, berniuk, vietoje, - mostelėjo į kėdę.
Davusi vaikams nurodymus moteris išėjo iš patalpos ir Timotis bei toji mergaitė liko dviese. Seselė liepė Timočiui atsisėsti, kaip Timotis suprato, ant kėdės. Jis taip ir padarė, o tada nuleido galvą ir bandė slapčia žiūrėti į mergaitę. Nors ji tikriausiai puikiai matė, kad penkiametis ją stebi.
Timotis čia lankėsi nebe pirmą kartą. Tačiau įprastai sužeisti žmonės būdavo kitur, ne kabinete. Timotis ten neidavo žiūrėti. Brolis ir seselė sakydavo, jog tie žmonės kur nors netyčia užsigavo. Bet matant mergaitės ranką kilo tik viena mintis: ją kažkas nuskriaudė. Ar ir Auris taip kada nors nuskriaus Timotį?
- Tu buvai bloga? - tyliai tyliai išdrįso paklausti mergaitės. Jos plaukai geros spalvos.
-
Tačiau laukti ilgai neteko. Gal po minutės (nors, tiesą sakant, šita minutė tikrai prailgo) tarpdury išdygo seselė Pomfri. Ačiū dievui, pagaliau! Apsidžiaugė baltaplaukė, tačiau netrukus pastebėjo ir su ja einantį mažylį. Šira nustebusi įsmeigė akis į jį, tačiau seselei prisiartinus, ėmė pasakoti kas įvyko jai pačiai.
- Buvo ateities būrimo pamoka ir naudojomės stikl... - tačiau neatrodė, kad Pomfri jos labai klauso. Jos veide buvo matyti nuostaba, o akyse „atsispindėjo“ kraujas ant Širos rankos bei drabužių. Mergaitė persigando - nejau šito nebeįmanoma pagydyti? Ar to Pomfri bijo? Ir... KUR JI EINA?!
- Bet... - dar bandė prieštarauti Knightley, tačiau seselė dingo tarpdury taip pat staigiai kaip ir pasirodė. Varniukė liko patalpoje viena su tuo berniuku. Viskas įvyko pernelyg greitai.
- Ką tu veiki čia, Hogvartse? - užklausė Šira, tačiau jos klausimas nuskambėjo tą pačią akimirką kaip ir berniuko. O jo klausimas sutrikdė. - Am, ką? Bloga? Ką turi omeny?
-
Atrodė, kad mergaitė norėjo kažką pasakyti seselei, bet seselė nesiklausė. Timotis nusigando. Negalima lįsti į akis suaugusiesiems, pagalvojo. Timotis gerai nepažinojo seselės. Ji nei karto jo nemušė, bet berniukas jos nieko ir neklausinėjo.
O tada mergaitė paklausė Timočio, ką jis veikia Hogvartse.
- Aš... aš... - pasimetė vaikas. - Aš... paišau, - žvilgtelėjo į lapus ir pieštukus ant stalo. - Mane mama ir tėtis mušdavo, jeigu aš būdavau blogas, - jis taip ir nepaaiškino, ką reiškė būti blogu. Vis dar sėdėjo nunarinęs galvą ir paslapčiomis žvalgėsi, o kalbėjo labai tyliai. - Svarbiausia yra neverkti, - dabar jau visai pašnibždom pasakė.
Galbūt jis gali padėti šitai mergaitei. Gal jis gali pasakyti jai, ko nedaryti, kad ją mažiau skriaustų.
- Aš juk liepiau atsisėsti! - sušuko mokinei grįžusi seselė, o Timotis tuo metu sudrebėjo.
Bet seselė jos nemušė, tik pasodino. Už seselės skrido kažkoks gilus dubuo ir moteris jį kerais padėjo ant žemės.
- Nepajusi nieko, vaikeli, tik išnyks tos šukės, - dabar jau švelniai tarė ir mostelėjo burtų lazdele.
Šukės, kurios buvo susmigusios mergaitei į ranką, dingo, o tada seselė dar kažką murmėjo, kerėjo.
- Turi nieko nebejausti, dabar įmerksime į specialų skystį, - informavo ligonę ir įmerkė jos ranką į dubenį. Šiek tiek palaikiusi ištraukė. - Dabar turėsi palaukti penkiolika minučių, o per tą laiką aš atnešiu tepalą. Tik neliesk žaizdų! - įspėjo ir vėl dingo.
-
Tas vaikas atrodė labai... keistai? Ką jis, būdamas toks mažas, veikia Hogvartse? Kodėl vaikšto kartu su madam Pomfri? Kodėl jis klausia ar Šira buvo bloga? Ką jis turi omeny? Knightley visas šis reikalas, keliantis daugybę klausimų, nepatiko. Ji atėjo čia tik susitvarkyti žaizdos ir turėjo kuo greičiau grįžti į pamoką.
- Ta prasme, piešti? O kodėl tu čia? Kas tave įleido į Hogvartsą tokį mažą? - turbūt per daug klausimų užkrovė šiam mažam vaikui, kuriam buvo kokie šešeri daugiausiai, tačiau Šira norėjo atsakymų. Jeigu jis nekalbės, kai grįš Pomfri, paklaus jos. Tačiau vaikas nukreipė temą ir baltaplaukė sutriko. Jai pasidarė skaudu ir gaila.
- Mušdavo? - pasibaisėjusi paklausė. Ir vėl. - O kur jie dabar?
Šira pritūpė prie vaiko ir švelniai suėmė jo rankytes. Nejau tai tiesa? Gal jam reikia padėti? Bet kodėl jis Hogvartse? Gal taip bandoma jam pagelbėti? Tačiau netrukus vėl pasirodė Pomfri, nešina kažkokiu dubeniu. Ši pasipiktino, kad Šira ne sėdi ir mergaitė užvertė akis. Didelio čia daikto sėdžiu, stoviu, tupiu ar guliu! Tačiau paklausiusi seselės vis vien klestelėjo ant kėdės, bet akių vis dar neatitraukė nuo berniuko. Girdėjo ką šneka Pomfri, tačiau stengėsi į tai, ką ji daro nekreipti dėmesio, nes žinojo, kad jei žiūrės į savo žaizdą, netrukus gali ir apalpti. Vien nuo kraujo kvapo jai svaigo galva - galėtų viskas baigtis greičiau. Seselei įkišus Širos ranką į tą atsitemptą indą, Knightley baisiai susiraukė.
- Griaužia... - per sukąstus dantis iššnabždėjo, bet Pomfri, žinoma, nekreipė jokio dėmesio. Ištraukusi ranką iš indo, ją apšluostė ir vėl paliko juodu su mažyliu vienus. Šira įsmeigė akis į jį, laukdama atsakymų į ankstesnius klausimus.
- Kuo tu vardu, beje?
-
Timotis ėmė graudintis. Jis nelabai žinojo, kodėl yra čia. Tikriausiai dėl to, jog buvo blogas. Tėtis jį atidavė. O didelis Auris nelabai turėjo kur dėti. Bent jau taip įsivaizdavo berniukas.
Vienu momentu mergaitė suėmė berniuko rankas. Šiaip jis visada bijodavo, kad jį muš, jeigu kas nors prie jo prisiliesdavo, tačiau dabar nebijojo. Jautėsi taip, lyg jie abu - Timotis ir šita mergaitė - būtų nelaimės draugai. Nes juk ir ją kažkas nuskriaudė.
- Ar labai graužia? - tyliai paklausė Timotis, kai seselė išėjo.
Ar ji specialiai padarė taip, kad graužtų?
Tada Timotis užsigalvojo apie tėvus. Mergaitė paklausė, kur jie dabar. Deja, Timotis nežinojo. Tik praeitą kartą, kai čia lankėsi, girdėjo kitus du didesnius vaikus kitoje patalpoje kalbant apie tai, kad kažkas mirė. Ir kad to kažko daugiau nebebus. Neatsakydamas į mergaitės klausimus jis ir vėl pats išdrįso paklausti.
- Kas yra mirtis? - toliau kalbėjo pašnibždomis. - Aš... aš Timotis, - dabar kiek garsiau pasakė.
-
Berniukas atrodė pažeistas. Visomis prasmėmis. Ir Širai dėl to norėjosi verkti. Dabar jo pati pati vaikystė, jis turėtų ja džiaugtis, bėgioti po pievas basomis kojomis ir spalvinti tam skirtas knygeles, krėsti vaikiškas išdaigas bei valgyti saldumynus, bet vietoj to jis sėdėjo čia, šalia (nebe)kraujuojančios mokinės ir kalbėjo apie tai, kad jį tėvai mušdavo. Šira nenutuokė kas vyksta. Pažįsta jį vos porą minučių, tačiau tai, ką apie jį pamatė ir sužinojo baltaplaukę šokiravo.
- Ne, jau skausmas praėjo, - sumelavo Knightley ir pažvelgė berniukui į akis. Ką jos dar slepia?
Kad ir ko Šira tikėjosi sau uždavusi šitą klausimą, tai tikrai buvo ne tai, ką išgirdo iš mažo berniuko, vardu Timotis lūpų. Ji nejučia atsilošė, atsitraukdama nuo berniuko.
- M-mirtis? - Šira pirmą kartą išgirdo šį žodį iš tokio jauno žmogelio. Ji nesumetė ką jam atsakyti. Neįsivaizdavo ar būtų geriau jei sakytų tiesą, ar jei pabandytų viską sušvelninti taip jo nepažeisdama. Bet kuris variantas iš tikrų labiau žeistų mažą vaiką? Saldus melas ar karti tiesa? Tiesą sakant, Šira abejojo turinti teisę tokia tema kalbėti su vaiku. Tokia tema turėtų kalbėti tik tėvai, tai jie sprendžia kaip auklėti savo vaiką.
- Mirtis yra... - baltaplaukė ieškojo tinkamų žodžių. - Pats paslaptingiausias gyvenimo įvykis.
-
Timotis linktelėjo ir lengviau atsikvėpė, kai mergaitė pasakė, jog skausmas praėjo. Jis nenorėjo, kad jai skaudėtų. Užtat norėjo papasakoti, kaip kartą ligoninėje jam pagydė dantuką, tačiau nedrįso tiek daug kalbėti.
Neatrodė, jog mergaitė būtų apsidžiaugusi Timočio užduotu klausimu. Vaikas nuliūdo. Gal nereikėjo šito klausti? Bet jis turėjo sužinoti, ar jo tėvai mirę.
Paslaptingiausias gyvenimo įvykis? Kurį laiką berniukas sėdėjo ir mąstė. Kažką galvojo, galvojo, antakiukai buvo suraukti. Ir tada jis pakėlė galvą, išpūtė akis ir paklausė:
- Tai ne tėvai mirę, o aš miręs?
Dabar Timotis suprato. Anie didesni vaikai sakė, jog kažkas mirė ir to kažko daugiau nebebus. Šita mergaitė sako, kad mirtis - paslaptingiausias gyvenimo įvykis. Juk Timočio buvimas čia - tikrai paslaptingiausias jo gyvenimo įvykis, tiesa? Vadinasi, jis miręs.
- Ir manęs daugiau niekada nebebus? - akyse ėmė kauptis ašaros.
Juk tai reiškė, kad Timočio daugiau niekada nebebus namuose. Nors jis norėjo namo.
- Bet kodėl tėtis negali manęs pasiimti? - paklausė jis. - Aš nenoriu būti miręs. Aš noriu namo.
-
Ką daugiau ji galėjo pasakyti? Paslaptingiausiais gyvenimo įvykis. Kritiškai pamėgdžiojo savo atsakymą galvoje. Geriau negalėjai sugalvoti? Ir tai, kad ši savikritika buvo ne be pagrindo, įrodė vėl prabilęs Timotis.
- Ką? Kas per velnias? Iš kur tai ištraukei? - Šira trinktelėjo sau per galvą. Šitam vaikui vos šešeri, o jis jau uždavinėja kažkokius nelemtus filosofinius klausimus. Į ką tu įsivėlei, Šira? Megaitė ėmė melstis, kad madam Pomfri kuo greičiau vėl čia pasirodytų. Penkiolika minučių. Nuskambėjo jos balsas galvoje. Prakeikimas! Praėjo maximum viena!
- Timoti, paklausyk. Tu gyvas. Prisiekiu viskuo, kas man brangiausia. Tu gyvas čia ir dabar, šią akimirką. Ir būsi visas kitas akimirkas.
Baltaplaukė bandė nuraminti berniuką, tačiau ją pačią prislėgė mintis, kad vaiko tėvai... mirę.
- Timoti, Timoti, - Šira apglėbė berniuką. Žaizda skaudžiai įsirėžė į mažylio nugarą, tačiau antrakursė bandė nekreipti dėmesio į skausmą ir pasakė banaliausią melą, kokį tik įmanomą sugalvoti, tačiau vylėsi, kad jis bus tiesa. - Viskas bus gerai.
-
Velnias? Timotis sudrebėjo, nes mama kelis kartus yra sakiusi, jog Timotis - tikras velnio įsikūnijimas. O tada jį mušė.
- Ar aš velnias? - tyliai tyliai paklausė.
Tuomet mergaitė ėmė sakyti Timočiui, kad jis - gyvas. Timotis žinojo, kad jis gyvas. Bet jis nežinojo, kas yra mirtis ir nesuprato, jog neįmanoma būti gyvam ir mirusiam vienu metu.
- Žinau, kad aš gyvas, - sušnabždėjo. - Bet ar aš miręs?
Tuomet mergaitė apkabino penkiametį ir jis leido sau pravirkti. Prie brolio Aurio stengdavosi to nedaryti, tačiau ši mergaitė - juk likimo draugė. Timotis jautė, kad ji supras ir nemuš vaikučio už tai, kad šis verkia. Tad jis raudojo šios guodėjos glėbyje. Dar prieš nieką nėra šitaip verkęs, tik vienas tada, kai tėvai miegodavo padarę daug fu fu.
- Bet... aš... no...riu... Kad... ma...ne... tė...tis... pasiimtų... na...mo, - kūkčiodamas pasakė. Dabar jau nebe tyliai.
-
Po galais. Prakeiktas mažius. Kad ir ką pasakyčiau, viskas neįtinka. Šira norėjo garsiai nusikeikti, bet išliko rami. Ką man dabar daryti? Tylėti? Antraip jis vėl prisikabins prie žodžių. Ak, kur ta Pomfri dingo...
- Ne, Timoti, tu ne velnias. Velnias yra žiaurus padaras, kuris gyvena pragare. O tu gyveni žemėje, vien tai pasako, kad nesi velnias. „Kas per velnias?“ yra tik išsireiškimas kai žmogus sutrinka ar supyksta. Pavyzdžiui aš sutrikau, kad tu pasakei, jog tu esi miręs, nes tu nesi miręs, - bandė aiškinti baltaplaukė, tačiau kuo toliau, tuo situacija labiau blogėjo.
- Timoti, ar žinai ką reiškia „miręs“? Miręs reiškia nebegyvas. O tu gyvas, jug žinai tai. Negali vienu metu būti ir gyvas, ir miręs. Būtum neįmanomas gyvas lavonas, o tokių nebūna. Viskas gerai, Timoti, tu gyvas ir ne miręs. Viskas gerai, ar supranti tai? Tikiu, kad greitai grįši namo.
-
Mergaitė jam paaiškino, kas yra velnias. Deja, Timotis nesuprato. Tačiau jis suprato tai, kad ši mergaitė jam labai patinka. Ji atrodė tokia gera. Tikriausiai dėl to, jog jos plaukai tos spalvos kaip makaroniukai.
- O koks tavo vardas? - išsiraudojęs paklausė.
Išsiverkus gerokai palengvėjo. Vaikutis jautėsi suprastas, o svarbiausia - saugus. Saugus jis jausdavo labai retai. Nebent naktį. Ir tai, jeigu brolis Auris vartydavosi savo lovoje, berniukui pasidarydavo neramu.
Vėliau mergaitė plačiau paaiškino ir tai, ką reiškia mirtis. Timočiui buvo sunku suprasti, bet jis įnirtingai linksėjo įdėmiai klausydamasis.
- Bet kur tada būna nebegyvas? Kur jis nukeliauja, į kokią kelionę? - stengėsi suvokti.
-
Timotis verkė. Baltapalukė stipriau apkabino berniuką. Jai buvo jo gaila. Toks mažas, o tiek galvoja... Pernelyg galvoja. Ir tiek iškentėjęs...
- Ššš... Viskas gerai, Timoti, viskas gerai... - ramino vaiką, tačiau leido jam išsiverkti. Šira jautė kaip jos marškinėliai peršlampa ne tik nuo kraujo, bet ir nuo mažylio Timočio ašarų. Tikrai pirmiausia turės eiti persirengti, o ne tiesiai į pamoką.
- Aš esu Šira, Timoti, - perbraukė ranka berniukui per plaukus ir juos netyčia sušiaušė, tačiau džiaugėsi, kad berniukas daugiau nebeklausinėja nei apie velnią, nei apie mirtį (keistas vaikas), o ima kalbėti elementariomis temomis kaip vardas... Arba ne. Šira užvertė akis. Kam jam vėl reikėjo prie tos temos grįžti? Nejau jau ir pats nori atsisveikinti su pasauliu? Mergaitė pašiurpo nuo tokios minties.
- Timoti, ar tu religingas? - paklausė, nors neįsivaizdavo ar berniukas žino tokio žodžio prasmę.
-
- Šira, - tyliai tyliai pasakė Timotis, jog įsimintų.
Šira - mano draugė, pagalvojo mintyse. Mergaitė sušiaušė jam plaukus ir Timotis nusišypsojo. Tai buvo nepaprastai retas reiškinys. Timotis beveik nesišypsodavo. Brolis Auris nebuvo jo matant šypsantis. Vaikas norėjo, kad ši akimirka sustotų. Ko gero, ji buvo pati laimingiausia jo gyvenime. Nieko nebijoti. Jaustis saugiam ir mylimam. Dabar jis norėjo gyventi su Šira, pabėgti su ja nuo viso pasaulio.
Bet tada mergaitė paklausė klausimo, kuris išgąsdino vaikutį. Ji paklausė, ar Timotis religingas. O Timotis nežinojo, ką tai reiškia. Šypsena akimirksniu išblėso iš berniuko veido. Bet jis buvo įpratęs slėpti tai, ko nežino. Todėl linktelėjo ir atsakė:
- Taip. Aš regalingas.
-
Regalingas. Pasijuokė sau mintyse Šira.
- Tikrai esi religingas? - baltaplaukė išgirdo žingsnius koridoriuje ir nusprendė, kad ten jau gali būti madam Pomfri, todėl suskubo Timočiui atsakyti į jo klausimą.
- Matai, Timoti, religingi žmonės tikti į dievą. Jie tiki, kad dievas yra gailestingas ir kad duoda žmonėms antrą gyvenimą. Gyvenimą po mirties. Kai kurie žmonės tą vietą vadina rojumi. Yra tikima, kad žmonės ten keliauja ir tęsia savo gyvenimą toliau.
Žingsniai darėsi vis garsesni ir Šira dėl to visai nudžiugo. Bent jau nebereikės pasakoti apie jokį pragarą ir bent jau nebeklausinės daugiau. Būtų puiku jei nepaklaustų ar rojus iš tikro yra. Ji stipriai apglėbė berniuką ir vos spėjo nuo jo atsitraukti kai į kabinetą įžengė madam Pomfri. Ji nepatikliai nužvelgė Širą ir Timotį. O tada piktai sau sumurmėjo:
- Gi sakiau sėdėt. Ak, tas jaunimas šiais laikais...
Šira klestelėjo ant kėdės ir kol seselė tepė jai ant rankos kažkokį tepalą, laikė įsmeigusi akis į mažylį bei meldė, kad jis neprabiltų tomis temomis čia, prie Pomfri. Jei nori, tegul kalba, tik ne tomis temomis...
-
Šira pasitikslino, ar Timotis yra regalingas. Šis, išplėtęs akytes, linksėjo.
Tada pati nuostabiausia mergaitė pasaulyje papasakojo apie gyvenimą po mirties rojuje. Bet jeigu žmogus ir toliau gyvena, kodėl sakoma, jog jis miręs? Berniukui ne viskas buvo aišku, tačiau į kabinetą jau grįžo seselė ir dabar kažkuo tepė Širai ranką. Tikiuosi, jai neskauda, pamanė.
Timotis norėjo paklausti, ar iš rojaus žmonės negali grįžti į savo namus. Bet kalbėti prie seselės nedrįso. Juk ji padarė taip, kad graužė. Seselė nėra Timočio draugė, o Šira - yra.
Tačiau vaikas ir taip suprato. Jo tėvai yra rojuje. Dėl to brolis Auris dažnai ir kartoja, kad dabar Timotis visada gyvens su juo. Tik kad Timotis nenori šitos tiesos pripažinti.
O ar negalėtų tėvai aplankyti Timočio iš rojaus? Arba jis ten nukeliauti. Bent jau truputį pabūti.
- Klausyk, vaike, - patepusi Širos ranką seselė atidžiau įsispoksojo į Timotį. - Tu visas apsiverkęs! Ar šioji mergaitė tave pravirkdė? - žvilgtelėjo į ligonę. - Ką man po to sakys profesorius Senkleris?!
Timotis išsigandęs ėmė purtyti galvą. Juk Šira berniuką guodė. Ji labai gera.
-
Šiandien pamokų neturėjo. Todėl išdūmė į miestą. Reikėjo pasiimti vieną padarą pamokai. Vaiką paliko kaip visada pas seselę. Dabar skubėjo. Skubėdavo visada, kai palikdavo brolį kur nors vieną.
Pagaliau sutvarkė reikalus ir uždarė kitai pamokai reikalingą būtybę narve. Tada nudūmė į ligoninę. Prie durų sulėtino žingsnius. Lėtai jas pradarė ir įėjo.
Ir rado savo broliuką nusiverkusį. Pagalvojo, kad jis toks mažutis ir vienišas. Pagalvojo, kad gal reiktų mesti darbą. Prašyti pinigų pas dėdes ir kažkaip jį auginti. Gal tikrai mesti savo principus, tartis su Rolandu ir gal taip bus geriau.
- Kas atsitiko Timoti? - Pritūpęs prie berniuko paklausė. Atsakymo tikėjosi ir iš seselės. Pastebėjo ir mokinę iš Varno Nago. Bet abejojo, kad ji čia kuo dėta. Juk negalėtų kažko blogo padaryti, kai kambaryje yra ir seselė.
-
Visai netikėtai į kabinetą atėjo ir brolis Auris. Timotis išsigando. Nebuvo galima, jog Auris matytų, kad Timotis verkė.
Vaikas ir toliau stipriai purtė galvą, taip norėdamas parodyti, jog viskas gerai. Jis peržvelgė visus septynis asmenis (taip Timotis galvojo), be jo esančius kabinete: Širą, seselę ir Aurį.
Nors jis ir bijojo, tačiau negalėjo leisti, kad Širą skriaustų. Jau geriau tegul duoda į kailį jam, o ne šiai gerai mergaitei.
- Numuškite jos! - sušuko ir pribėgo prie Širos bandydamas uždengti ją nuo suaugusiųjų.
Timotis niekada nebuvo taip drąsiai ir garsiai kalbėjęs prie brolio Aurio. Įtarė, kad šiandien bus pirmoji diena, kai Auris jį muš. Tačiau draugystė su Šira ir jos gerovė šią akimirką penkiamečiui buvo svarbesnė už bet ką kita.
- Viskas bus gerai, - dabar jau Timotis pasakė Širai žiūrėdamas į jos ranką. - Svarbiausia yra neverkti, - sušnabždėjo. Kad tik Šira to nepamirštų!
- Ką jis čia šneka! - prabilo nepatenkinta seselė. - Nežinau, ką tie vaikai čia veikė, man reikėjo paruošti morbonelų tepalą šitos mergaitės rankai. Jeigu taip ir toliau, nežinau, profesoriau Senkleri, ar galėsiu prižiūrėti jūsų brolį. Aš turiu begalę darbo, tai šen, tai ten. Gal geriau veskite jį pas bibliotekininkę, - moteris raukėsi ir dar kažką sau panosėje bumbėdama kerais sutvarstė Širai ranką.
-
Seselė tvarkėsi puikiai - tiksliai ir greitai, nebuvo jokių nereikalingų judesių ir netrukus ant Širos rankos esančios žaizdos ėmė trauktis. Iš lėto, bet bent jau gijo. Knightley dėkingai nusišypsojo madam Pomfri ir tuomet į kabinetą įžengė apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius Senkleris. Akimirką baltaplaukė susikaustė. Nebuvo pratusi, kad kiti matytų jos skausmą. Prie seselės lyg ir nieko, nes kas kitas jei ne ji tas žaizdas tvarkys? Tačiau įžengus profesoriui Šira pasijuto tarsi apnuoginta. Tačiau greitai tas mintis turėjo nustumti į šalį, mat mokytojas prisilenkė prie Timočio ir kreipėsi į jį vardu.
- Jūs-jūs jį žinote?.. - nustebo varniukė. Ar tai per Aurį Timotis atsidūrė Hogvartse? O gal tiesiog šį berniuką žino visi profesoriai? O jeigu taip... Šira susigėdo savo klausimo. Ak, kodėl ji negalėjo nors akimirką pagalvoti prieš kalbėdama? Tačiau ir dėl šito jai nebuvo laiko graužtis - Timotis puolė jai prie kojų.
- Ššš... Timoti, viskas gerai. Čia niekas neketina nieko mušti. Matai? - paglostė berniukui galvą ir apglebė. Tačiau pasipiktinus madam Pomfri, Šira staigiai pakilo.
- Am... Aš... Gal jau eisiu. Ranka jau kaip ir sugijo, ačiū už pagalbą, - dar atsigręžė į berniuką. - Iki, Timoti!
-
- Taip. Jis mano brolis. - Atsakė mergaitei iš Varno Nago. Bet nieko daugiau nepaaiškino. Suprato tik, kad tikrai ne mergaitė jį pravirkdė. Atrodo, kad Timočiui ji patiko.
- Žinoma. Niekas nieko nemuš Timoti. Čia niekada niekas nieko nemuša. - Tada mergaitė išėjo. O Auris gana niūriai nužvelgė seselę. Aišku, ji neprivalėjo prižiūrėti jo brolio. Bet kiek jam reikia? Pasodini kampe ir jis sėdi. Sėdi kaip negyvas, nepastebimas. Nebent turi kokių pieštukų. Tada gal ir piešia vienas. Ir vis tiek bando būti nepastebimas. Tokios mintys jį labai graudino. Labai labai. Brolis buvo nevaikiškas, jis buvo sukrėstas, paveiktas jų abiejų tėvo. Paveiktas to klaikaus gyvenimo.
- Gerai. - Šaltokai metė seselei. Tada pasakė.
- Einam Timoti. Ačiū, kad jį prižiūrėjote. - Pasakė ir jie išėjo. Nekenčiu Amyro. Nekenčiu to prakeikto Amyro. Galvojo eidamas koridoriais į kabinetą.