Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: karolizx Rugpjūčio 06, 2009, 07:27:58 pm

Antraštė: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: karolizx Rugpjūčio 06, 2009, 07:27:58 pm

Ketvirto aukšto koridoriai yra uždrausti kiekvienam koledžo moksleiviui. Apie jų pavojingumą kiekvienais metais rūpestingai primindavo senasis Hogvartso direktorius Dumbldoras, o šią rolę sėkmingai perėmusi Arwen Evenstar, tradicija pratęsė. Tiesa, ne visi profesoriai mėgsta šią vietą, todėl pagrindiniu koridorių ramybės sargu dirba mokyklos ūkvedys Filčas - jis čia šlaistosi dažnai. Anksčiau Išminties akmenį sergėjęs Hagrido numylėtasis Pūkelis pagal oficialias žinias yra išsiųstas, bet gandai netyla. Kas žino, gal trigalvis šuo vis dar yra?...
Beje, ketvirtajame aukšte stovėjo Vienaakės raganos statula, sauganti įėjimą į tunelį (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=1311.msg16786#msg16786), vedantį smuklės „Devyni Medūs“ link.
Šie koridoriai - nykūs, šalti ir pamėkliškai tušti. Net vaiduokliai čia nesilanko.

-Kopūstgalvis blondinė, - praeinant Todui susniaukrojo kažkoks senukas paveiksle.
-Aš irgi tave myliuuuu, - nusižiovavo ToTo ir ėmė žvalgytis.
Nieko įdomaus be šarvų, Akilandos šiknos (tasai bandė užkelti akmenį ant spintos, kad po to jį galėtų numesti) nepamatė. Tad pirmiausia priėjo prie Akilandos ir ėmė spoksoti. Poltergeistas atsisuko ir susiraukė:
-Nešk kumpius iš čia, jei nenori kad šitas akmenukas papuoštų tavo marmūzę.
Todas susimąstęs linktelėjo.
-Nešti kumpius. Gerai. Kažkam TOS dienos. Hm. Gerai. Nešti kumpius...
Vaikinas iš kišenės išsiemė du akmenukus ir juos pavertė kumpiais. Tuomet nurioglino ketvirto aukšto koridoriumi kokį pusę kilometro ir jam atsibodo nešti, todėl išmetė kumpius pro langą. Nusižiovavo ir atsisėdo ant suoliuko. Tada išsitraukė milžiniškus akinius, prie kurių buvo pritvirtinta dirbtinė nosis, žili antakiai ir žila barzda. Užsidėjo aksesuarą ant veido ir išsitraukęs "Priekabininką" apvertė žurnalą aukštyn kojom, pradėjo skaityt.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vanessa Williams Rugpjūčio 06, 2009, 07:55:37 pm

Vanessa nuobodžiai slankiojo koridoriais nerasdama sau vietos. Paveikslas....paveikslas... skylė... Akilanda... Akilanda... paveikslas... Akilanda... Idijotas... Iijotas??? Vanessa stabtelėjo ir atsigręžė. Taip. Ten sėdėjo idijotas.
- Čia vadinasi išeini pasigrožėti apylinkėmis, ir ką pamatai? Tą patį šlamštą, kurį matai visuose kampuose. Kažkoks kopūstgalvis, neskaitant to, kad skaito Priekabininką, dar ir puošiasi kažkokiais šlamštais. Spėk iš trijų kartų. Švilpis. Grifis, koks skirtumas, visi kvaili... - Šaukė mergaitė gestikuliuodama rankomis ir eidama tolyn nuo Todo. Pala, jis buvo su akiniais prie kurių buvo nosis antakiai ir ūsai? Kur aš tai mačiau? Mergaitė atsisuko. Paspoksojo apie penkias su puse minutės išsižiojus. Tada pradėjo lėtai artintis prie žmogystos.
- O tu Jėzau Marija Juozapai šventas. Todas. Tas pats Toška, kuris prieš tris metus nukirpo pusę mano plaukų, suvalgė barbę, sužaidė kūdikišką šluotą ir nepamiršiu to, kad iškepė mano katiną ant grotelių... Ką tu čia veiki? - Jos akys nukrypo į antsiuvą mantijoje, - O tu rupštele Jablonskis, tave priėmė į profesorius? PROFESORIUS? Mamai pasiskųsiu... Ė, Toška, kaip einas? -ji draugiškai prišuoliavo prie Todo ir atsisėdo šalia.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: karolizx Rugpjūčio 06, 2009, 08:10:09 pm

((Vanka, i-d-i-o-t-as!!!))
-O katinas buvo skanus, - mąsliai linktelėjo vaikinas toliau tebevartydamas Priekabininką. Ir stebėjosi, kodėl priekabininke pilna nuogų Susmauktaragių Knarkišių nuotraukų. - Iškrypėliai, neveltui Priekabinininkas, - suburbėjo ToTo ir švystelėjo  žurnalą pro langą. - Tegu pasidžiaugia paukščiukai ir išmoko savo vaikus ko nors, ne vien tik triušiai bus šio to verti, - nusižiovavo.
Šiandien aš tik ažuolas, rytoj mažytė gilė... ne... pala... o gal atvirkščiai? Be to, kuo susijęs Kedrohibernacijos dėsnis su ąžuolais ir gilės? Kas juos žino... Profesorius gūžtelėjo pečiais.
-Vanka! - To viena ranka apkabino sesę, kita įsikibo suolo. - kas be ko, tu suvalgei MANO barbę ir mano ferari modeliuką pavertei tikru... ŽIGULIUKU. Už tai tau niekada neatleisiu... nori pasukų alaus? Man gerai einas... kol kas... o pačiai?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vanessa Williams Rugpjūčio 06, 2009, 08:28:39 pm

-O katinas buvo skanus, - Vanessa išsižiojo ir netrukus susiraukė.
- Tu vis dar toks pats šlykštus... Tai kai pabėgai, gal visgi buvai pasigydyt psichiatrinėje? - Vanessa rimtai apžiūrėjo Todo veidą ir susirūpinusiu žvilgsniu peržvelgė Todo aprangą. Kai jis apkabino mergaitę, ji nustūmė jį ir sušuko:
- Baik, neliesk manęs, dar apkrėsi kuom nors... - Tada ji nusijuokė ir tarė:
- O man žigulys atrodė gražesnis, už tą ferari, nes ji neburzgė kaip tikra mašinytė... - Mergaitė nugrimzdo vaikystės prisiminimuose....
- Ką? Man? Ai man pakenčiamai, žinai, spurdėjau noru čia atvykti, atsigrūdau ir ką, nieko čia tokio ypatingo, kaip čia visi spangsta... Grifai dar bjauresni nei maniau, apie švilpius patylėsiu, tebūnie tai mano pagarba jų protui, o varniai, turiu pripažinti, visai nieko... Klausyk, gal brūkštelk mamelei laišką, nes ta visus metus nuo tavo dingimo į kelnes krovė ir vis apie tave tauškė. Galvojo, kad susiradai bobą, prigaminai vaikų ir tavo gyvenimas šuniui ant uodegos nuvėja- Ji nusijuokė, - ji bus patenkinta žinodama, kad profesoriauji. - Ji šyptelėjo ir tarė:
- O kaip mokymosi metus užbaigei? Kokiam koledže buvai? Švilpis, ania? - Ji nusiminusi pridūrė, - kokia gėda šeimai...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: karolizx Rugpjūčio 06, 2009, 08:46:49 pm

-Šioje šeimoje net pajuokaut negalima... jei apsirengčiau žydrai, sakytum kad gėjus, ane? - suburbėjo Toška. - Ne, nebent psichiatrinę galima laikyti draugo namus. Tik šiuo atvėju psichas jis, o aš pasitenkinsiu psichūškės diriko statusu.
Apkrėsiu Todiškumu. Tuomet VankosKvankos plaukai pagels, ji išnaglės dar labiau jei tai įmanoma ir galiausiai ims sysioti stovėdama... Vargšė mergaitė...
-OK, tuoj pat imsiu ir parašysiu. - vaikinas išsitraukė plunksną ir pergamento, tuomet ėmė diktuoti plunksnai: - "Miela mamyte. Aš priaugau šešiolika svarų ir susiradau žmoną. Ji nerūko ir negeria, nes daugiau nebetelpa. Vaikų turim vos penkis. Kiekvieną penktadienį aš atnešu tokiai senai tetulei laikraštį ir už tai gaunu vieną galeoną bei porą iškrypusių bučinių į kaktą. Po to turiu trinti lūpdažio žymę ketvirtį valandos, kol jos nebelieka. O jei rimtai, tai klausyk (tave jau ištiko infarktas? tokiu atvėju gali nebeklausyti): ištiesų aš profesoriauju Hogvartso Keistuolių ir Kerinčių keistuolių mokykloje. Ką tik susitikau savo mielą sesytę, mes pasilabinom ir po to prisilakėm iki žemės graibymo. Na gerai, dar kol kas neprisilakėm, bet žadam. Tavo sūnus, jei dar nepamiršai, Todas."
Pergamentas susilankstė į liektuvėlį ir išskrido pro langą.
-Mano gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos, sese. Man  net algos nemoka, įsivaizduoji? - skėstelėjo rankas Todas. - Na, mokytojas iš manęs šūdinas išėjo, bet galėtų bent pragyvenimui pinigų duoti...
Vaikinas iš kišenės ((  :D )) išsitraukė butelį pasukų alaus ir atkimšęs padavė Vanessai.
-Skanaus. Jei nori žinoti, buvau klastūnyne... nepasisekė man, a? Kas čia dar... O tu švilpius muši? - paklausė tokiu tonu, lyg domėtųsi ar Vanka nelaksto lauke plika subine.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vanessa Williams Rugpjūčio 06, 2009, 08:57:03 pm

- Man jau seniai įtarimas dėl tavo orientacijos... - Ji sukikeno. Tada pradėjo klausytis Todo laiško motinai.
- Žinai, jaučiu ji nualps vos perskaičiusi siuntėjo vardą... - Vanessa atsiduso ir tarė:
- Mat kaip, negauni algos... tu nors mėnesį gal išdirbk, ą? Niekas kas dien algos nemoka, atsipeikėk. O jei prakalbom apie pinigus, duok man porą galeonų, supranti, visi turi pelėdas, o aš ne, man reikia pelėdos!- Ji treptelėjo koja ir viltingai pasižiūrėjo į brolį. Ji pasižiūrėjo į ištiestą jai butelį ir nusipurtė.
- Jei ką, negeriu šito šlamšto nuo tos dienos, kai pripylei jo į mano sauskelnes... - Mergaitė nustūmė butelį toliau nuo savęs.
- KLASTŪNYNE? O bral, žek, nesuknisai mūsų giminės, jaučiu senelė būtų tave iš giminės medžio išbraukus, jei būtų sužinojus... - ji susimąstė.
- Prisimeni tokią vaikystės draugę Samanthą Ryder? Kaimynė buvo, žaizdavom, tu net įsimylėjęs buvai, neesmė, koks didelis metų skirtumas, tai va, gal matei ją čia? Ji lyg ir sakė, kad atvyks, bet kaip ir nematau... - Vanessa nuliūdo ir vėl paskendo prisiminimuose...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: karolizx Rugpjūčio 06, 2009, 09:14:17 pm

-Man nekilo įtarimo dėl mano orientacijos, nes kiek esu informuotas, šiuo metu myliu ne vaikiną. - Tataigi... Do kiekvieną vaikiną patiestų spyriu iš kojos. Kaip gerai kad mes nesutarėm trumpą laiką. Nes man būtų šakės ir grėbliai. Ir truputis kastuvų. - Žinai, dėl dažnų nualpimų tu visiškai teisi. Man buvo šeši metai, tu dar berods nebuvai gimus (nors kas tave žino). Tai va... apie ką aš čia? Jo, mūsų mamelė kaip tik išsiskyrė su mano tėtušiu ir žinai kaip bernus kabindavo? NUALPDAMA, tiesiai prieš jų suknistai tiesias nosis! - nusikvatojo To. - Aš rimtai, - pridūrė jis.
Vaikinas sunkiai atsistojo. Sukryžiavo rankas ant krūtinės. Apsidairė.
-O ketvirto aukšto koridoriai kartais nėra uždrausti?.. Matai, jei sutiktume kokį mokinį, galėtume jį sunkiai nubausti.. Pavyzdžiui priversti tave pabučiuoti, - sukrizeno profesorius.
To atsisėdo ir atsirėmė į maloniai vėsią sieną.
-Šiaip jau moka kas savaitę, - išdidžiai atšovė. - O išdirbau jau dvi... Nors galėtų ir kasdien mokėti, supranti, neprieštaraučiau... - Laimingas atsiduso. Ir tada lyg išgirdęs prisipažinimą, kad Vanessa iš ties ne Vanessa, įsispoksojo į sesę: - Galeonų? Lol, wtf? Juk daviau tau 50... kur tu juos nukišai? Suvalgei? Skanu buvo? - Pakraipė galvą ir išgėrė visą alų. - O aš nekenčiu vien žodžio sauskelnės, nes prisimenu kaip tu iš jų alų gėrei. Huh, Samantha? Aš? Įsimylėjęs? Matyt Sklerozė įsikėroja mano smegenėlėse vis atkakliau, nes tokio iškilaus dalyko kaip ir nepamenu... Turiu tave nuvilti, kad nesutikau... - vyptelėjo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vanessa Williams Rugpjūčio 06, 2009, 09:27:51 pm

Vanessa praklausė visokias blevyzgas apie tėvus, tada išgirdo žodžius ,,ketvirto aukšto koridoriai'' ir kiek nusigando, bet prisiminė, kad sėdi ne šiaip su broliu, o su broliu profesoriumi. Tai ją nuramino ir įžiebė mažytę viltį.
- Nubausti... Atimti krūvą taškų ir viltį laimėti mokyklos taurę... Mmmmm... - Mergaitė sukikeno ir apsidairė, gal kur netyčia pamatys kokį grifuką? Ne. Buvo tuščia.
- Kas savaitę? Ir po kiek? Ir tau po galais gaila man kelių galeonų? O dėl tų penkiasdešimt tai... Na žinai, šen bei ten... - Mergaitė susigėdo ir nusisuko nuo brolio. - Tai kai gausi savo algą, pašelpsi? Girdėjau kažkur atsidarė saldainių parduotuvėlė, labai noriu apsipirkti... Pavaišinčiau... - viliojančiai pasakė ji.
- O ko gi tu nemylėjai, a? Tu netgi buvai įsikliopinęs Vartnerių kiaulę! Ir nesakyk, kad to nebuvo. Ir negi Hogvartse nėra geresnės vietos už šitą kvailą suoliuką kažkokiame koridoriuje? Gal susiraskim kokį pašlemėką ir kaip senais gerais laikais... - Ji patrankė kumščiu savo delną ir išsišiepė.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: karolizx Rugpjūčio 06, 2009, 09:40:16 pm

-O jei tai būtų klastuolis? - kilstelėjo antakius To. - Nemanau kad taip džiaugtumeisi, - klastingai vyptelėjo. - Net niekas nepasivargino pranešt po kiek moka, įsivaizduoji? Baisu... labai labai... Et, imk, - pasirausė savo kišenėje ir ištraukė dvidešimt monetų po vieną galeoną ir atkišo sesei. - Man prašom  Niekada Nesučiulpiamo Saldainio, cigarų ir kilogramo pakelio Visokio Skonio Pupelių ((nepamenu kaip knygoje vadinosi jos ;DD)).
Baudenas again pasirausė savo kišenėse ir suprato kad jos tuščios. Nuostabybė... Kabinete dar liko keli galeonai... Vadinasi, nuo šiol taupysiu. Vaikino mintyse iškilo vaizdas kaip jis su kojne ant galvos įsiveržia į Gringotso banką. Su lazdele rankoje. "Žmonės, tfu, goblinai PADĖKIT aš nieko nematau... jei duosit kelis galeonus, praregėsiu... maybe."
Todas baisiu žvilgsniu pažvelgė į sesę.
-Vartnerių kiaulė buvo labai skani, kai ją paskerdė... Todėl aš ją labai mylėjau, kaip maistą. Todėl prašom manęs be reikalo nekaltinti zoofilija, tik su reikalu, - pamokomai paaiškino jis. - Pašlemėkų yra lygiai penki šimtai aštuonesdešimt šeši... Jei atmintis neapgauna. Kokio pageidausite? Grifo, švilpio? su padažu, o gal su karštu šokoladu?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vanessa Williams Rugpjūčio 06, 2009, 09:47:19 pm

Vanessa susimąstė.
- Jei tai būtų klastuolis, tu juk žinoma jo nenubaustum. - Ji angeliškai nusišypsojo ir netrukus pamatė dešimtį galeonų. - Ačiū Toška. - Ji linktelėjo, bet išgirdusi pirkinių sąrašą ji susiraukė, - Bet tada neliks man, juolab ir šitų gali neužtekti... - Tuomet tarsi išgirdusi Todo mintis liūdnai tarė:
- Būtų gerai įsilaužti į banką... Ką manai? - Ji beviltiškai šyptelėjo ir pridūrė, - Kaip tau, leisčiau prisiimti visą kaltę, man juk negaila... 
- Ką gero Priekabininke rašo? - Pirštu parodė į išmestą už lango, ir ant medžio šakos pakibusį žurnalą.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: karolizx Rugpjūčio 06, 2009, 09:54:52 pm

((Neniekink mano išmaldos, ten buvo 20 galeonų,   :D))
-Nubausčiau. - Taipogi angeliškai nusišypsojo. Atrodė lyg kvankos Vankos brolis dvynys, ką tik iškritęs iš medžio. - Liks galeonų... mano pirkiniai daugiausiai bus 5 galeonų vertės...  Jei daugiau, tai aš suvalgysiu savo dešinę ranką, prieš tai ją termiškai apdorojęs, - iškilmingai prisiekė.
Ką aš manau? KĄ aš manau? Jei žinočiau ką aš manau, nebūčiau aš, o kažkoks išsigimelis su akiniais ant nosies. Pamatęs kad jis vis dar su žaisliniais akiniais, taipogi išmetė juos pro langą.
-Ką tu pavogtum? Galeoną? Juk krizė, bankai taipogi bankrutuoja, - nusižiovavo. - O dėl galeono nesėsiu į kalėjimą be sargybinių Psichų. Priekabininke ką gero? Nuogi susmauktaragiai knarkišiai. Iškrypeliai. Būtų nuogos merginos tai dar suprasčiau, bet tie tai ne prie ko..  - suraukė nosį ir atrodė lyg karalienė, kuriai ką tik šuo pašiko ant bato.
((Bėgu nuo pc  :-[ ryt atrašysiu ;D ))

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vanessa Williams Rugpjūčio 06, 2009, 10:15:54 pm

((Taigi ne veltui Kvanka, su matematika prastai ;D))
- Nenubaustum. Aš užtikrinta, kad nenubaustum, nes jei nubaustum klastuolį, vadinasi nubaustum mane, o tu manęs juk nenubaustum, - ji pasižiūrėjo į Todą maldaujančiomis akytėmis. Tada vėl surimtėjo. - Sakai liks? - Ji pavartė rankose nemažą kiekį galeonų. - Suvalgyk savo ranką dabar. Neapdorotą. Aš mėgstu tokius vaizdelius. Nors dar niekad nemačiau... Tai va, tikiu, kad pamėgčiau. - Mergaitė patylėjo kiek, bet pamačiusi kaip idiotiški Toddo akiniai išskrenda pro langą ji piktai tarė:
- Toška, ar tu bent kiek supranti, kad terši aplinką? Tu nors įsivaizduoji, kiek laiko nyksta plastmasė? Ogi... Ogi... Na, kažkiek ten, daug... - Ji nuleido akis ir pradėjo naršyti plyteles. - Tai va... - Mergaitė susimąstė. Apie taršą gamtai.
- Juk neveltui Priekabininkas... - Sumurmėjo Vaness.
- Kaip mokytojaujas? Kokią publiką klasėj turi? Žėk, jeigu aš nelankysiu tavo pamokų, tu tarsi nepastebėsi, kad manęs nėra, ir reguliariai šelpsi man taškais. Aniaaa? - ji nusijuokė žinodama, kad neišdegs.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: karolizx Rugpjūčio 07, 2009, 07:06:20 pm

((Man irgi su matieka prastai :D Be to jei aš terminatorius tai ir tu terminatorė xD mes gi bruoliai!))

Vaikinas įtemptai susimąstė. Jo veidas pamažu pamėlo. O tada blondinas įkvėpė. Ir vėl susimąstė.
-Jei nubausčiau klastuolį, nubausčiau tave, o jei nubausčiau kurmį, pradžiuginčiau visus sliekiukus, o jei nubausčiau dangų, tai likusį gyvenimą dažyčiau jį mėlynai... - To užsičiaupė. - Susipainiojau. Keista logika. Bet juk tu ne kurmis? - kelias sekundes spoksojo į sesę norėdamas įsitikinti kad ji ne mažas, mielas, truputį žlibas žverelis.
Tada patenkintas linktelėjo ir nusisuko. Gyvenimas yra gražus... Įpač kai sėdi Hogvartso pily ant suoliuko, tau draugiją palaiko vienuolikmetė sesutė... o tu bet kada gali gauti pasukų alaus, nes esi pilnametis, ir įpilti jo į sesės sauskelnes... JĖGA!
-Mano rankytė būti skani. - Todas užbūrė savo ranką kerais, kad ji taptų nematoma. Tada slapčia nuo sesės susiorganizavo šokoladinę ranką ir spalvos pakeitimo kerais pakeitė jos spalvą iš šokolado į kūno spalvą. - Mano rankytė būti LABAI LABAI skani. Niamu niamu. - Atsisuko į Vanką, kyštelėjo šokoladinę ranką jai po nosimi ir suniamniojo "savo" kūno dalį.
-Gardumėlis, - kilstelėjo nykštį į viršų. - Kas toliau? Ai va... Mieloji Vanessa, manau tau reikia pas Madam Pomfri. - nutaisė sutrikusio miną. - Nuo kada tu rūpiniesi aplinkosauga? Maža sakei, jog "man suknista gamta rūpės tik tada, kai kiaulės skraidys". - Todas atsistojo ir priėjo prie lango, lyg tikėdamasis išvysti skriejančią kiaulę. Dar tikėjosi kad ši jam pamojuos, bet ši viltis jau iš kitos operos... - Publika klasėj yra pasibaisėtina. Visi spjaudo, rūko per pamokas. Atiminėja iš manęs kišenpinigius, o kadangi man jų niekas neduoda, supyksta ir muša. Tu juos primokinai, prisipažink, - niūriai įsispoksojo į Vanessą. Todas Baudenas buvo labai geras aktorius.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vanessa Williams Rugpjūčio 08, 2009, 06:53:50 pm

[[Ne, tai tu sesė, o aš brolis, pamiršai? xD]]
Vanessai nuo mažumės nepatiko brolio savybė nusišnekėti. Ji praklausė visą ,,informaciją'' apie kurmius ir tyliai tarstelėjo:
- Ne kurmis... - Mergaitė užsižiūrėjo pro langą į tolį. Netrukus pamatė kažką panašaus į išsigimėlį.
- Todaaaaaaiiiii.... - Užniurzgėjo ji, - Manyčiau tau reikia pas Pomfri... - Ji nužvelgė jo apgrauštą ranką ir nusipurtė. - Gamtos apsauga... O skraidančią kiaulę mačiau. Tada kai tu išsviedei užburtą Vartnerių kiaulę su sparnais... Bet tai neturi nieko bendro su aplinkosauga. Nea... - Mergaitė papurtė galvą ir sučepsėjo.
- Noriu valgyt... Turi ką nors valgomo? - Ji nužvelgė Todo prikimštas kišenes tikėdamasi išvysti ten išsikišusį gabalą batono, bet ten tebuvo ilgas pasukų alaus butelio kaklelis...
- Tie šiuolaikiniai moksleiviai... - Atsiduso Vanessa senelio balsu.
- Einam valgyt... Nupirk man keptą paršą... - Mergaitė įsivaizdavo, kad kemša didžiulį kepintą paršioką. Parrršas. Šlykštu. Nebenoriu paršo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Megan Lanson Rugpjūčio 10, 2009, 11:32:36 am

Megan lėtai slinko ketvirto aukšto koridoriumi. Apatišku žvilgsniu ji stebėjo paveikslus, iš kurių pusė nulydėjo ją piktais žvilgsniais, o kita pusė mergaitės tiesiog nepastebėjo. Megan staiga sustojo ir įsižiūrėjo į dvi personas priešais. Sulėtinusi žingsnį ji tyliai pradėjo artėti žmonių link, kol susigrizbusi pastebėjo, kad eina vietoje. Wauč, aš visai kaip Maiklas Džeksonas. Kikendama pamanė klastuolė. Prikandusi lūpą ji stebėjo Todą su Vanessą. Kas čia per priekabiavimai vidury šviesios dienos? Reikės kam nors pranešti. O gal ir ne. O gal ir reiks. Megan sukdamasi ratu dar per kelis metrus priartėjo prie jų. Mergaitės ausis pasiekė žodžiai: keptas paršas, tad ji nieko nelaukdama be užuolankų išlindo iš savo šešėlio.
- Echechem, - atsikrenkštė klastuolė ir nutaisiusi liūdną, dešimt dienų nevalgiusios mergaitės veido išraišką pradėjo kalbėti graudžiu balsu. - Žinot, aš irgi visai neatsisakyčiau kepto paršelio. Ir ledų su karamelės užpilu. Dar neprošalį būtų vynuogių sultys, koks nors kepsnys, obuolių pyrago gabalėlis...
Padariusi ilgą pauzę Megan viltingai nužvelgė susirinkusiuosius. Iš tiesų, nemokamai pavalgyti ji tikrai neatsisakys, kad ir kaip tai kvailai atrodytų. Akiplėšiška veido išraiška Meg dar kartą prakalbo, šį kart normaliu balsu ir, ačiū dievui, nepradėjo alkano žmogaus baladės.
- Tai kąą gi čia daroot? - Išdainavo Meg aukštomis natomis. Akies krašteliu ji pastebėjo, kad keletas paveiksle esančių moterų užsidengė ausis.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vanessa Williams Rugpjūčio 10, 2009, 11:42:47 am

Kol Todas kažką įtemtai mąstė, svarstė, o gal svajojo, jie sulaukė svečių. Vanessa piktai žiopsojo į ateinančią figūrą.
- Jeigu švilpis, sukis ir bėk, jeigu grifas, griūk ir bliauk, jeigu varnius, ateik nusiminusuoti taškų, jeigu klastuolis.... - Megan išlindus iš šešėlio Vanessa atsistojo, kad galėtų geriau ją apžiūrėti. O...M...G...
-MEGE!!!! - Ji puolė į Megan pusę ir išskėtė rankas ketindama apkabinti, bet paskutinė minutę kumščiu nestipriai trinktelėjo Megan per makaulę:
- Kaip tu drįsai visą vasarą neatidaryti durų, nekelti telefono ir neaplankyti savo padrūškės!!! - Vanessa atrodė gerokai įpykusi, bet jos akys nusileido ir sustojo ties klastūnyno antsiuvu.
- Uraaaa!!! - Ji visai pamiršusi Todą, viena ranka apkabino Megan per pečius ir pradėjo tysti atgal į šešėlį pliurpdama:
- Tai kaip sekas, kas gero? Kada atvykai, kodėl anksčiau nemačiau? Kodėl visą vasarą buvai nepasiekiama, kaip tau Hogas? - Mergaitė buvo labai nekantri ir apipylusi Megan klausimais tikėjosi gauti atsakymą iš karto, bet taip nebuvo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Megan Lanson Rugpjūčio 10, 2009, 03:54:54 pm

Megan lyg skulptūra kelias minutes vėpsojo į Vanessą, bet gavusi kumščiu į makaulę atsitokėjo.
- Auč, skaudėjo, - klastuolė pasitrynė ranka galvą ir spindinčiomis akytėmis pažiūrėjo į Vanessą. - Ką gi aš matau? Ogi Vanką Kvanką! Klastuolę Vanką Kvankąą!
Meg džiaugsmingai suplojo delnais. Ji labai apsidžiaugė sutikusi vaikystės draugę, o dar geriau buvo, kad jos abi mokysis tame pačiame koledže. Megan galvoje jau kaupėsi klastingi sumanymai, kuriuos ji norėjo kuo greičiau įvykdyti. Pamindžikavusi vietoje ir apžvelgusi visą koridorių, kad įsitikintų ar jis tuščias Meg vėl prabilo, šį kart garsiau nei paprastai.
- Taip, kur gi ne. Tu buvai prie mano namų durų? Nejuokauk! Aš tau ilgai ir nuobodžiai skambindavau, bet toje vietoje kur gyvenu yra problemų su ryšių tai dažniausiai neprisiskambindavau. O ir šiaip, čia ne aš, o tu nekeldavai. Aj nors kažkada pavyko prisiskambinti tavo mamai. Per tave teko apsimetinėti santechnike ir kažką paistyt apie trūkusius vamzdžius! - Trumpam atsikvėpusi klastuolė vėl tęsė. - Man sekasi tiesiog super duper. Iš tiesų tai net super duper šuper guper fuper. O taaau, mano miela nukvakėle?
Iš mergaitės lūpų prasiveržė tylus, skambus juokas. Ji negalėjo nustovėti vietoje, todėl vaikščiojo tai pirmyn, tai atgal kartkartėmis dėbtelėdama į Vanessą.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vanessa Williams Rugpjūčio 10, 2009, 04:05:12 pm

Vanessa nusijuokė išgirdusi savo pravardę ir lėtai kėblino į koridoriaus pabaigą, vis dar apsikabinusi Megan.
- Žinai, koks skirtumas, kaip ten buvo, svarbiausia, kad dabar mes kartu... O tu prisimeni Samanthą? Sam Ryder. Gyveno per du namus nuo manęs, berotz... Tai va, gal ką nors apie ją žinai? Ji mūsų trijulės dalis, o jos nėra... - Vanessa nuleido nosį ir minutėlę žiopsojo į savo juodus batelius. Žengt, žengt, žengt, žengt, dešinė, kairė, dešinė... Ji vos vos papurtė galva ir nusikvatojo išgirdusi kažką apie santechnikus.
- Mama tada bumbėjo visą vakarą: kažkokie žiobarai čia man skambinėja, kažkokie vamzdžiai, šmamzdžiai, reikia atjungti tą telefoną, tu tik pagalvok... Tai va, ji atjungė telefoną ir ryšys nutrūko... Klausyk, maunam į tris šluotas, ten mėgsta susirinkti visokie pašlemėkai, galėtume pasilinksminti... - Mergaitė nutaisė velniuko išraišką ir patrynė ranką į ranką.
- Kaip senais gerais laikais? - Vanessa nusijuokė ir prisiminusi, kad kažkur sėdi jos braliūkas atsisuko ir šūktelėjo:
- Toška, čiau, varau į Tris šluotas, neik į tualetą vienas, nes gali nuskęsti, laikykis ir nesubliūkšk, parnešiu šlamšto kurio prašei, čiaoooo... - Ir Vanessa čiupusi Meg už riešo pasileido bėgti tempdama ją iš pilies.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Megan Lanson Rugpjūčio 10, 2009, 04:20:43 pm

- Samantha... Samantha... Sam.... - Megan bandė prisiminti ir staiga jai prieš akis iššoko šviesiaplaukės mergaitės paveikslas. - Aaa, Samantha Ryder! Aha, prisimenu. Kai tave pamačiau, maniau, kad ir ji čia kažkur netoliese turėtų būti. Gal pavėlavo į traukinį arba pateko į kitą mokyklą. Visko gali būti.
Meg gūžtelėjo pečiais. Ji kikendama klausėsi kas dėjosi Vanessos namuose kai ji paskambino apsimesdama santechnike. Išgirdusi pasiūlymą nuvykti į tris šluotas klastuolė nedvejodama linktelėjo.
- Aišku maišku, kad ten bus daug grifų ir kitokių varliagalvių. O mums tokie kaip tik. Gal susirasi kokį gražiuoliuką akiniuotą grifiuką sau į poras. Sensacija būtų. Įdomu kas gimtų, jaučiu koks nors hibridas. Ar degradavęs švilpiukas. Super šeimynėlė.
Meg nusijuokė. Staiga mergaitė pajuto kažkokį tempimą ir atsisukusi pastebėjo, kad Vanka ją tempia lauk. Klastuolės bateliai nepaklusniai kaukšėjo ant grindinio. Meg bandė sustoti, nes riešą šiek tiek paskaudo, bet pamaniusi, kad iš to nieko nebus mergaitė leidosi tempiama koridoriumi, kurį per kelias akimirkas pakeitė Trijų šluotų vaizdas prieš akis.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Inkognito Rugpjūčio 27, 2009, 11:05:30 pm

Aš pasiklydau. Pagaliau, po ilgų apmąstymų ir ginčų su pačiu savimi, pripažino Ozas. Mintis, vaikytis, tą rudą gražuolę, nebuvo gera, vien dėl to ,kad jos nepagavau. Bet jos ausytėse buvo su tokiais gražiais plėmais. Tai įvyko, dėl jo kvailos meilės katėms. Ozas, žinojo, tik tiek kad yra aukštai, ten buvo daug paveikslų, ir pora apmūsijusių šarvų, kurie tikrai neatrodė žavingai.
-Galiu lažintis, kad juose yra lavonų. Prakeikta mokykla. Prakeiktas jos išdėstymas.
Ozas nusprendė pailsėti ir nusiraminti. Taigi atsisėdo ir prisiglaudė prie sienos. Vistiek, kas nors turės pro čia eiti. Tas kas nors ir parodys man kelią. Tikiuosi, kad tai bus katė. Jis džiaugėsi tokiomis tinginiavimo akimirkomis, jam patiko ramus gyvenimas. Atsiminiau senovinį kinų prakeikimą: "ak, kad tau tektų gyventi įdomiais laikais". Man jau geriau tiktų mano nuobodus gyvenimas. Jis sunkiai atsiduso ir pradėjo laukti, kol kas užklys į šį prakeiktą koridorių.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Mija SouthWest Rugpjūčio 28, 2009, 07:14:53 pm

Eidama profesorė valėsi dulkes nuo savo švarko. Požemiuose buvo ne tik tamsu, bet ir purvina. Jos plaukai buvo apgailėtinai susivėlę, ir dvi violetinės sruogos juokingai styrojo už ausų. Į koridorių šviesą žengė grindimis slenkanti moteriškė tampanti savo plaukus į vieną ir į kitą pusę. Ji švenatai tikėjo, jog nesutiks čia nieko tokiu metu, tad ėjo susiraukusi ir burbėdama. Gerai pagalvojus, Mijai niekas nebuvo šventa, tačiau, šį posakį ji mėgo.
Staiga, ji išgirdo kažką kvepuojant. O kai atsisuko, buvo jau per vėlu ieškoti šukų kišenėje. Priešais ją, už kelių metrų stovėjo kažko laukiantis švilpius. Amanita neramiai papurtė galvą. Dar vienas.
-Laba diena, gerbiamasis. Ar šiandien visi švilpynės žmonės tokie nusiminę?-kreipėsi į praeivį keik pakeltu tonu, bandydama įsijausti į atsakingosios tetulės vaidmenį.
Jai rodės, jog visas gyvenimas čia, Hogvartse, viena didelė drama, arba vienas didelis nuotykių vaidinimas su tragikomedijos elementais. Arba siaubo. Arba šiaip, improvizacija su prieskoniais. Arba ne.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: kristo Rugpjūčio 28, 2009, 07:40:21 pm

- Profesore! Profesore, palaukit!!!
Kristianas norėdamas dingti iš požemių nubėgo paskui Miją. Jis bėgo tol kol visai užduso, bet bent jau žinojo, kad bus nebepasiklydęs. Laiptai, koridorius, laiptai, aikštelė, vėl laiptai. Jis peršoko per kelias pakopas, kol prisivijo. O prisivijo su kaupu. Staigiai išniręs iš už kampo nebespėjo sustabdyti ir visu smarkumu įsirėžė į moterį. Kristis neamtė ar ji pargriuvo, bet savo griuvimu ir dar geroku pačiuožimu į priekį buvo įsitikinęs. Perkaręs berniūkštis susiėmęs už sumuštos rankos ėmė lėtai stotis. Jam ir vėl buvo siaubingai gėda. Dabar jis pasirodė lyg žmogus dar ir su koordinacijos sutrikimais. Dar bjauriau, koridoriuje buvo dar vienas žmogus. Bendrakursis ir bendrakoledžis matytas pamokoje.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Inkognito Rugpjūčio 28, 2009, 08:51:55 pm

(Pagal įdėją, aš sedėjau, Mija)
Išgirdęs kažkieno Ozas pakėlė galvą ir pastatė ausis, tapdamas panašiu į paliktą ir niekam nereikalingą katiną. (Nežinau, kur tas panašumas slypi, bet Ozas labai myli katinus. Panašiai, kaip Bubba.) Tada pasižiūrėjo į profesorę verksmingomis akimis ir pripuolęs apkabino ją.
-Aš žaidžiau su Pūkiu, tada jis nebežaidė, tada man pasidarė liūdna, labai liūdna, aš norėjau sausainių, man pasidarė šalta, tada Pūkis pabėgo, tada negavau sausainių, tada pamačiau gražiausią padarą savo gyvenime, bet ji pabėgo, tada niekas atėjo ir man pasidarė liūdna.-Ozo naudai galima pasakyti, kad visą šitą istoriją jis išrėžė neatsikvėpdamas.-Beje, aš pasiklydau. Juk jūs man parodysit kelią iš čia, ir duosit sausainių. Ar ne taip, panele...ponia...? Bičiuli...? Burtininke...?
Tačiau tada jis pamatė, kitą mokinį ir paleidęs moteriškę, jis pradėjo strakalioti aplink jį. Jis jam linksmai nusišypsojo.
-Nuf-nufai, tu kvailas paršiuk. Kur tu pabėgai? Kodėl palaikai šeimininką nelaimėje? Ir kodėl tu neturi sausainių.
(Taip, jam nuo vienatvės pasimaišė protas.)

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Mija SouthWest Rugpjūčio 28, 2009, 10:08:04 pm

Profesorė atšoko. Vienas berniukas išsiteisė jai po kojomis, antras, tiesiog stipriai ją apkabino. Love is in the air...
-Stooop, vaikučiai. Pasidalinsite kaip nors mane, tikiu.
Ji  priėjo prie Kristiano, pakėlė nuo žemės ir atsivedė šalia pirmojo berniuko kalbančio apie Pūkį.Apkabinusi per pečius abu jos koledžo atstovus ji šyptelėjo:
-Gerai, kad jus sutikau, reikia kontakto man su savo koledžu. Taigi, Kristianai, kodėl mane pasivijai? Ozai ((Ozi, Oze)), pirmoji meilė, kaip supratau kankina? Ar šiaip kas negerai? Nusišypsokite judu, apsaulis gražus.
Banaliai kažką sumekenusi ji pakėlė dalvą į pilkšvas koridoriaus lubas.
-Jei norite bet kokios mano pagalbos, tik sakykite, koledžo vadovė ir žolininkė jums padės, ahuu.
Mija klestelėjo ant grindų, pasitaisė savo skarą ir sužiuro į švilpius.

((grįžtu sekmadienį, jei norite, bėkite, bet aš mielai sukurpčiau kokią mielą rpg istoriją, tad malonu būtų, jei palūkėtumėt.))

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: kristo Rugpjūčio 28, 2009, 10:19:54 pm

Berniukui buvo žiauriai gėda. Bet Krisčio nuostabai taranuota profesorė kažkaip nesupyko. Rodos nė kiek. Ir išvis ji pasidarė itin maloni moteriškė. Šiurpiai maloni. Berniukas prisiminė jų susitikima požemyje. Toks jausmas, kad kažkas jį mulkina. Toji "pokštininkė" tikrai negalėjo būti ji. Vaikigalis pasitrynė sumuštą alkūnę ir prabilo:
- Na-a-a aš jus pasivijau, ne-e-es,- Jis dar labiau susigėdo,- Nes buvau pasiklydęs,- Kristis žvilgtelėjo į kitą bendrakursį išgastingai laukdamas kol tas prapliups juokais.
Jis dar kiek pagalvojo ir pabandė sušvelninti savo nevykusi atsakymą. Pramanas apie namų darbus turėjo tikti.
- Aš dar norėjau paklausti,- Jis karštligiškai mastė,- Kodėl dramblys?
Berniukas tylutėliai atsiduso ir nusibraukė nuo kaktos prakaitą. Vėl atsargiai žvilgtelėjo į Ozą. Ar man pasirodė ar jis šokinėjo ir kalbėjo apie tą žmonių, tai yra žiobarų pasaką?. Dabar Kristianui pasidarė idomu. Tiek idomu, kad jis manė išdrysias jį užkalbinti. Bet stovėjo lyg užsiūtais žabtais.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Inkognito Rugpjūčio 30, 2009, 12:28:06 am

Ozas pasijuto geriau išgirdęs, kad ne vienas pasiklydo, tiesa sakant jis pasijuto geriau, jau tada, kada jo iš liūdesio ir vienišumo susikęs protelis grįžo į savo vėžes. Kadangi įvyko tiek daug gerų dalykų jis galėjo įvykdyti moteriškės prašymą ir linksmai išsišiepti, arba ,kaip pasakytų hipiai, šypsotis iš laimės apdujusia šypsena.
-Pirmoji meilė? Ne, panele Lenta, aš jūsų negalėsiu parodyti šeimai, jeigu nebūsite 60-30-30. O aš nežinau ką tie skaičiai reiškia. Gal kokį nors slaptažodį? Bet tėtukas sakė, kol neįsitikinsi, kad jos yra tie mįslingi reikia jas vadinti lentomis, kad ir kas tai būtų. Bet jūs man patinkat taip pat, kaip ir mano...-Ozas rimtai susimąstė.-Senelė? Būtent, senelė.
Pagalvojęs, kad su profesore sutvarkė visus reikalus, jis nusprendė savo dėmesį parodyti, kažkur matytam mokiniui, kuris irgi buvo iš Švilpynės. Geriausias, būdas susipažinti yra paduoti kitam tos pačios rūšies padarui ranką.
-Sveikas, mano vardas Ozas, malonu su tavimi susitikti.-paduodamas ranką pasakė Ozas.-Tikiuosi būsi man naudingas ir nežūsi šitam beprotnamyje, kol ateis tavo panaudojimo laikas. Taigi, rūpinkis, taip tarytum priklausytum man.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: kristo Rugpjūčio 30, 2009, 12:58:33 am

DAH BADAH... Kristis iš pradžių pamanė, kad apkurto, apako, ir neteko visų galūnių. Bet po akimirkos pilies garsai jį vėl užgriuvo, kaip lavina, o akys spoksojo į berniuką priešais. Su kvailiausia nuostabos mina jis ištiesė sustyrusią ir dar kaip giltinės kaulėtą ranką ir paspaudė atkištąją. Kristiano smegenys tuo metu rodos sproginėjo. Aš netikras, o priešais mane vaiduoklis.Ne, dar geriau- dar vienas netikras.Ne-į-ma-no-ma. O Merlino pasturgali, išleisk magiškų savo dujų ir pažadink mane iš šio sapno, kol neįtikėjau. Keistuolis berniūkštis tiesiog negalėjo patikėti, kad kažkas gali norėti, na arba bent apsimesti, kad nori su juo susipažinti.
- Merlina-a-a-aKristianas!- Bukai riktelėjo savo vardą, kol visai nenusišnekėjo.
Dar bukesnis buvo jo žvilgsnis. Berniūkštis paslapčia bandė sau gerokai įsižnybti. O keistą naujojo pažįstamo monologą praleido pro ausis. Galvojo, kad taip ir turi būti- juk žmonių, o tuo labiau vaikų, su kuriais bendravo, iki hogvartso nebuvo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 30, 2009, 03:22:50 pm

Kairi neturėjo ką veikti. Visa diena buvo nuobodi ir be prasmė, todėl grifė , kaip vaiduoklis slankiojo po pilį, žiūrėdama tik sau po kojomis. Po geros valandos tylos, ji išsitraukė savo fleitą ir ėmė groti kas papuolė į galvą. Melodija buvo chaotiška, kaip jos mintys, tačiau nebūtų fleita, jei vis gi garsas nemalonintų ausies. Pasukusi už posūkio, raudonplaukė žingsniavo melodijai į taktą, kai prieš akis jai šmėkštelėjo žmogysta. Staigiai sustojusi ji pakėlė akis ir pamatė, jog tai viena iš profesorių. Išplėtusi iš siaubo akis mergina norėjo apsisukti ir mauti iš kelio, nes ji neabejojo besirandanti ketvirtame aukšte, kuris ergis vis dar uždraustas, neaiškiais tikslais. Tačiau čia jos radarai pagavo pažįstamą balsą.
- Kristianai? - paklausė garsiai ir žvilgtelėjo už profesorės nugaros. Klausa jos neapgavo ir prieš akis stovėjo tas pats drovus vaikinukas nuo tiltelio. Pamiršusi jog ketino sprukti, Kairi iššoko iš už mokytojos nugaros ir stryktelėjo link švilpio.
- Kristianai! - šį kartą džiaugsmingai šūktelėjo ir pakibo ant kaklo. - Kaip seniai tave mačiau! Visą laiką tavęs ieškojau, juk pas mane tavo fleita. Kodėl nesusiradai manęs pats? Tenka lakstyti po visą pilį, kaip kad dabar..
Atsitraukusi Kairi šyptelėjo kitam švilpiui, kuris dairėsi keistu žvilgsniu. Nužiūrėjusi dar nematytą mokinį, grifė padarė išvada, kad jam kažkas negerai. Tuomet atsisuko į profesorę ir, kaip reikalauja mandagumas, nusilenkė pridėjusi dešinį delną prie širdies.
- Gerbiama profesore, Kairi Himura, Grifų Gūžta, Jūsų paslaugoms.
Pasisveikinusi išsitiesė ir su džiaugsminga išraiška atsisuko į Kristianą, laukdama, ką šis atsakys.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Mija SouthWest Rugpjūčio 30, 2009, 07:14:35 pm

Mija suklusis žvelgė į mokinius.
-Kristianai, tai įsigyk Hogvartso pilies žemėlapį, brangusis, o tai ir pasiklysi taip...
Tada sėdėdama pakėlė akis į pasimetusį Ozį.
-Mmm, norėčiau susipažinti su tavo tėvu. Lenta - tai toks medinis sutvėrimas, kuriuo užkalami ligoninės langai per atostogas. Nežinau, ką bendro tai turi su žmonėmis, apgailestauju. -ji kiek susiraukė.-Ir man labai malonu būti panašiai į jūsų močiutę, dėkoju.
Amanita apsigobė pečius skara ir atrėmė galvą į sieną. Linktelėjusi grifiukei tarė berniukams.
-Nenorite arbatos? Galėčiau pavaišinti, ir aptartume kelis reikalus susijusius su švilpynės koledžu.
Po šio klausimo jį susigūžė jausdama begalinį šaltį aplink ją. Iškart mintyse sušmėžavo Padaras, kuriam reikėjo surasti ką nors valgomo, ir šiaip, reikėjo pradėti jį mokyti. Mokyti būti mokiniu, o vėliau ir kažko protingesnio.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Inkognito Rugpjūčio 30, 2009, 09:58:46 pm

Ozas truputį supyko ant Merlina-a-a-aKristiano ir Kairi, kad jie kalbasi tarpusavyje, o jis nežino apie ką. Kokie bjaurybės kalbasi tarpusavyje apie kažkokias vagystes, o man nieko nesako, tik šypsosi, kaip kokia idiotė. Nors jinai žavi, ir to jai užtenka. Jis jautėsi nuliūdintas, todėl šypsena išnyko ir ją pakeitė liūdna veido išraiška.
-Koks tu laimingas Merlina-a-a-aKristianai, tu trauki merginas, kaip magnetas, o man lemta likti vienam. Kaip liūdna, lūdna, liūdna...-ašarodamas pasakė jis.- Ar aš vienintelis normalus žmogus šitoje mokykloje?!
Paskutiniai žodžiai nuskambėjo per koridiorių, bet niekas į juos neatsiliepė, tik aidas. Tada jis tiesiog gūžtelėjo pečiais, įtikino save, kad gyvenimas yra gražus, rožinis ir pilnas sausainių ir kitų merginų, todėl jo veide vėl atsirado šypsena, tačiau šį kartą ji kiek sarkastiška.
-Profesore, jūs visai nemiela. Pagal scenarijų jūs turėjote nurausti, kaip uoga ir kažką neaiškiai murmėti, o ne išlikti rami, šalta, nepasiekiama ir profesionali, kaip tobula tarnaitė. Na, man dar liko SanSan, jį bent smagu erzinti. Jis toks nuspėjamas. Beje, jeigu arbata su sausainiai, tada sutinku.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: kristo Rugpjūčio 30, 2009, 11:23:15 pm

Kristianas iš nuostabos ir nuo netikėto svorio gerokai susvirduliavo. Švelniai atstūmęs mergaitę, paraudęs iki plaukų galiukų išspaudė:
- Sveika, Kairi,- Jis droviai šyptelėjo,- Aš tavęs ieškojau. Taip ir maniau, kad tu rasi mano fleitą,- Nesmagiai užbaigė.
Jo veidas pamažu ėmė įgauti įprastą spalvą, o mina pasidarė svajinga.Mano fleita.Pagaliau ją atgausiu.Tikiuosi jai nieko nenutiko, bet juk Kairri sakė irgi grojanti. Reiškias mokėjo prižiūrėt. Kristis nustebęs atsisuko į Bezarijų:
- Eee.. O-Ozai? Aš šiaip Kristianas,- Jis nužvelgė jį nuo galvos iki kojų šiek tiek pasimetęs,- Gal galiu tau kuo nors padėti?- Netikėtai jis vėl šyptelėjo,- Draugai visiems reikalingi, nors visą savo gyvenimą tvirtinau atvirkščiai.
Kristis gūžtelėjo pečiais ir prisiminė profesorę:
- Kaip pasakysite profesore. Koledžo reikalus aptarti reikėtų.
Dabar jis kaltai šypsodamasis atsisuko į grifiukę:
- Labai noriu atgauti savo fleitą, bet tu juk jos su savimi nesinešioji. Būtų smagu jei vėliau kur nors susitiktume.
Berniūkštis jautė, kad Kairi gali supykti, bet tikėjosi, kad viskas išsispręs lengvai. Kaip jau visi žino patirties bendraujant jam labai trūko.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Mija SouthWest Rugpjūčio 31, 2009, 11:27:12 am

Mija primerkomis akimis stebėjo kas vyksta aplink.
-Kaip uoga?-atšoko ir šiek tiek pakėlusi sijoną nuo grrindų atsikėlė.-Norėčiau priminti, jog ne visos uogos rausta, ir ne visi žmonės susigėsta reikiamoje vietoje, ponaiti. O sausainių, taip, bus.
Ji kiek pastovėjo apžvelgdama temstantį koridorių. Šaltis vis dar vaikščiojo palei jos nugarą leisdamas jai prisiminti keistsu išgyvenimus Katile.
-Tai ką, berniukai, atsisveikinkite su drauge, ir eime į mano kabinetą.
Ji paėmė abu pirmakursius už rankų ir truktelėjusi nusivedė į kabinetą. Tikėkimes Padaras neleidžia keistų garsų.

((Čia jau galite ir nerašyt, kuris nors parašykite mano kabinete kaip atėjote.))

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 31, 2009, 11:59:45 am

Kairi pasirausė krepšyje ir ištraukė porą sausainių. Nusišypsojusi ištiesė švilpiui, kurį Kristis pavadino Ozu.
- Še, jei tau taip patinka sausainiai. Jų visada su savimi nešiojuosi. Tiesa, sausainiai skirti mano pelėdai, tačiau jie valgomi, - Kairi mielai šypsojosi. - Beje, aš Kairi. Malonu susipažinti.
Atsisukusi į Kristianą stengėsi prisiminti kur paliko jo fleitą.
- Jei neklystu, ji prie mano lovos. Vienaip ar kitaip, aš ją tau būtinai grąžinsiu, kada tik nori - nusišypsojusi paplekšnojo jam per petį, tuomet linktelėjo Ozui ir pagarbiai nusilenkė profesorei.
- Iki kito karto, - tarė Kairi ir apsisukusi ant kulno nužingsniavo savo keliais. Dar atsisuko ir nulydėjo berniukus akimis. Viskas kas bloga, gali išeiti į gerą. Šyptelėjusi išsitraukė fleitą ir vėl užgrojo. Taip mergina pasuko už kampo ir dingo iš akių.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 06, 2009, 05:48:51 pm

Bevaikščiodama Amanda atsitokėjokai pamatė kur ji.
Kokį velnia aš čia veikiu.. Nė gyvos dvasios. Išskyrus tai kad ant sienos kažkokie judantys paveikslai.
Vienas paveikslas pradėjo rėkt :
-Kvanka pasiklydo , kvanka pasiklydo.- Raitėsi iš juoko žmogelis paveiksle.
-Užsičiaupk- Tėškė jam.
Paveikslas surimtėjęs nusisuko nuo Amandos. O amanda nuskubėjo į apačią.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Tom Walfer Rugsėjo 16, 2009, 08:46:12 pm

Išėjęs iš pelėdyno Tomas nusprendė pasibastyt po pilį. Judantys paveikslai.. Dievaži. Nusišypsojo.
-Tai kur dabar keliauji?-Tomas apsižvalgė kas čia kalba.- Na jau, niekas manęs nebemato.-Piktinosi balsas.- Aš čia ant sienos kvaily.
Tomas atsisuko į sieną ir išvydo senuką su juodais ūsais ir iki pečių plaukais.
-Aš niekur nekeliauju...-skubinosi aiškintis Tomas.- Beto nesu kvailys.-Atsikirto.
-Taip taip.. Visi jūs keisti. Bet žinoma...Visi mane pamiršo. Niekas nebemato nebeatpažįsta.
-Aš esu pirmakursis neseniai atvažiavau. Aš pats nesuprantu dar kur randuos.-Puolė aiškint tomas.
-Tu randiesi ketvirtame aukše. Hmmm...Pirmakursis.-Susimąstė senis.- Man jau kaži kiek metų.-Nusišypsojo senis.
-Na aš tuomet lėksiu.- Žengė žingsni atgal o poto nusisuko ir nuėjo apačion.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Eva Gruodžio 29, 2009, 10:25:04 pm

Eva švilpaudama atėjo iki koridorių. Apsidairiusi, atsiduso.
- Labai gražu. Nežinau kur eiti.
Varnanagė peržvelgė koridorių įėjimus. Teks spėti pamąstė ir gūžtelėjo pečiais. Pažvelgusi į lubas, pamatė keistą išsikišimą. Susiraukusi, Eva jau ruošėsi kažką išsiburti, bet neišdrįso. O kas, jeigu aš susižeisiu? Ne. Nedarysiu nieko. šyptelėjo ir atsitraukė atatupsta. Apsidairiusi nematė nieko, išskyrus sienas. Pažvelgusi į lubas, nebematė jokio išsikišimo.
- Mano vaizduotė tokia laki.
Linksmai atsiduso Eva ir nušuoliavo pirmu pasitaikiusiu koridoriumi.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Soport Agneu Sausio 03, 2010, 07:50:15 pm

Soport užlipo kažkuriais laiptais ir atsidūrė berods ketvirtajame aukšte. Čia buvo koridorius, su keliais posūkiais, ir durimis į kabinetus. Soport persilenkė per palangę ir pažiūrėjo į sekantį aukštą. Iš ten turėjo ateiti Nicole. Mergaitė buvo apsirengusi tiktai uniforma ir juodais ilgaauliais batais. Jos plaukai buvo supinti į dvejas trumpas kasytes, į kurias buvo įpinta po mėlyną kaspiną. Nors ji ir atrodė, gal būt vaikiškai, tačiau tai jos netrikdė. Soport atsisėdo ant vieno suoliuko prie senų tamsiai rudo medžio durų su sidabrine išraižyta rankena, kuri buvo kaip tokioms durims, tai truputį per ilga. Mergaitė pagalvojo, kaip tokias būtų galima atidaryti. Atsisėdusi atsisegė kuprinytę ir išsitraukė pergamentą. Kol ateis Nicole, ji gali parašyti mamai laišką.

Citata

Miela mama,
man mokykloj sekasi gerai. Susiradau keletą puikių draugių, viena iš jų Nicole, su kuria praleidžiu daugiausia laiko. Ji yra iš švilpynės, tačiau koledžai mums bendrauti netrukdo. Pamokose dalyvauju aktyviai. Esu surinkusi 8 taškus, kai tuo tarpu mūsų koledže yra jų tik 11. Šiuo metu laimi švilpynė, turinti 43 taškus, o po jos eina GG turinti 19 taškų. Bjauriausia tai, kad kiek girdėjau vieną profesorę kalbant, kad labai netolygiai yra pasiskirstę mokiniai koledžuose, todėl ir yra toks nelygus vertinimas. Bet nieko mama, aš pasistengsiu.
Norėčiau tavęs paprašyti. Ar galėtum atsiųsti man kokių fėjų burtų. Norėčiau parodyti savo draugėms, ką gali burti fėjos. Ir dar atsiųsk mano mėlyną šalikėlį.
Su meile,
Soport

Mergaitė permetė akimis laišką ir palaukusi, kol rašalas nudžius suvyniojo jį ir įsidėjo į kuprinytę. Buvo ankstus rytas, todėl mokinių koridoriuje dar nesimatė. Tuo metu, pasirodė Nicole.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Nicole White Sausio 03, 2010, 08:40:45 pm

Nicole patyliukais nuslinko į ketvirto aukšto koridorius.Ji matė,kaip Soport pasilenkusi žiūrėjo,ar jos nėra apačioje,o tuomet rašė kažkokį laišką.Nic buvo mandagi ir neskaitė svetimų laiškų,bet užmetė akį ir perskaitė tik vieną žodį-Nicole.Hm,regis,tapau populiari...Mergaitė neryškiai nusišypsojo.
-Bū!-staigiai ištarė ir nusikvatojo.-Išsigandai?
Švilpė prisėdo greta varnanagės.Mergaitė pažvelgė į vieną sieną.
-Ei,jūs,-pasigirdo šiurkštus nemalonus balsas. Nic atsisuko ir pamatė ūsotą senuką,susiraukšlijusį,riestanosį.Jis stovėjo labai jau pagarbiai,pasipūtęs,pakėlęs galvą.
-Mes?-kiek įžulokai metė Nicole.Diedukas iškėlė savo blizgantį kardą ir ėmė juo mosuoti.Tada nuo galvos užsimetė šalmą ant akių ir drąsiai peršoko į kitą portretą,kur tvyrojo ruduo.-Kas nepaklūsta Sero Lordo Vortelio valiai,būna nubaustas!Bausmės kaina-gyvybė!
Rudaplaukė dar pasišiaušė savo išsidraikiusius ,pakėlė antakius ir žybtelėjo akimis.Tuomet nuo savo baltos kiek žiobariškos maikutės nusiėmė ilgą savo plauką.
-Tikrai?Ir ką tu mums padarysi?-su užuojauta paklausė mergina ir nuleido žvilgsnį.-Turiu priminti,kad esi tik prisiminimas,tik portretas,tik paveikslas.
Seras Lordas Vortelis nuraudo,tik to nesimatė per šarvus,ir vis užkliūdamas už vieno už kito akmens nušuoliavo per portretus.Nicole apsidairė-portretais buvo nusėta visa siena.
-Oho,-lėtai ištarė.-Keista,kaip tie portretai gali įsivaizduoti esantys gyvi?-mokinė pavartė akis ir nusišypsojo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Soport Agneu Sausio 03, 2010, 08:55:26 pm

- Labukas, truptį,- mergaitė nusišypsojo ir pasislinko padarydama daugiau vietos draugei. Į jas prašnekus šarvuotam riteriui Soport susidomėjo, ji stebėdavo anksčiau paveikslus, bet jai dar nė karto neteko su jais bendrauti. Riteriui pabėgus SOport atsisuko į Nicolę.
-Kaip išsimiegojai? Nebuvo sunku atsikelti?
Pati mergaitė pasitrynė akis, dar vienoj buvo užsilikusios traiškanos. Juk buvo dar taip anksti. Soport išsitraukė iš kuprinytės keletą obuolių nukniauktų iš Didžiosios salės ir pasiūlė draugei.
-Ar jau valgei pusryčius?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Nicole White Sausio 03, 2010, 09:14:26 pm

-Kaip išsimiegojau?Miegojau kaip...Ant devinto debesies.Šauniau ir negalėjau.Ačiū,kad paklausei.O kaip tu?
Nicole pasiražė ir atsilošė,kad net galvą pasidėjo ant palangės.
-O,ačiū,mielai pasivaišinčiau,-ji pasiėmė obuolį ir atsikando.-O dar turi?Nemanyk,kad noriu dar,tiesiog gal pati norėsi,nuskriausiu netyčia,-Nic maloniai nusišypsojo draugei ir atsikando dar vieną didelį kąsnį.
-Suvalgiau vieną kiaušinį,duonos riekę,du agurkus ir pasigrobiau vieną kolos skonio guminuką.Na,ne vieną...-mergina pasirausė džinsų kišenėje ir ištraukė dar visiškai naują,nepraimtą pakelį kolos skonio guminukų.-Tu man obuolį,aš tau saldainių,-šyptelėjo puse lūpų.Maišelį padėjo ant palangės,mat ji buvo visai greta suoliuko.Tada vėl atlošė galvą ir pažvelgė pro uždarą langą.Lauke švelniai snigo,netoli kiemo driekėsi slidus ledas.Kaip gera būtų pažiuožinėti...
-O šiandien rodos bus šalta,-sukalė dantimis mergaitė ir vėl pažvelgė Soport į akis.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Soport Agneu Sausio 03, 2010, 10:25:51 pm

- AŠ irgi gerai, gal ne kaip ant devinto debesies, nes kažkas bendrajame kambaryje ėmė kažką šaudyt, bet šiaip visai neblogai.- Soport atsakė žiūrėdama pro petį į apatinį aukštą.
Ko aš ten laukiu, niekaip nesuprantu. Ech...Mergaitė padavė obuolį draugei.
-Mhm, aš irgi turiu, dar tris,- atsakė Soport ir išsitraukusi iš kuprinytės dar vieną didelį geltonai raudoną obuolį ir jį atsikasdama.- O aš suvalgiau tris sumuštinius su lašišomis. Jie mano mėgstamiausi, ir išgėriau kakavos.
Pasivaišindama draugės guminukais Soport dar kartelį atsisuko ir pažiūrėjo į žemutinį aukštą. Išgirdusi Nicolės oro įvertinimą Soport šyptelėjo:
-O tau nepatinka šaltis? Žiema - mano mėgstamiausias metų laikas. Galėčiau gyventi pati šiaurėje, nes ten visus metus sninga ir šalta. Ką šiandien veiksi? Daug pamokų? Gal norėtum kada nueiti pačiuožinėt? Man šiandien iš viso nėra pamokų, tad jei sutiktum...
Soport taip pat žvilgtelėjo pro langą. Pro jį matėsi truputėlis kiemo, vasarą egzistuojantys pievų laukai, dabar jau apsnigti ir sušalę, galiukas miško. Kažkur kitoj pilies pusėj turėjo būt ežeras. Kažin jis užšalęs? Lauke šalta, bet jis didelis.

((gerai))

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Nicole White Sausio 04, 2010, 03:05:03 pm

Nicole pasiražė dar kartą.Iš pakelio pasiėmė vieną guminuką ir išgirdusi mergaitės klausimą vos nepaspringo.Ne dėl to,kad tas klausimas jai buvo keistas,bet todėl,kad pasigirdo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
-Ar mėgstu žiemą?-kimiai pasitikslino švelniai laikydama gerklę.-Na...Eche eche,-švilpė atsikosėjo.-Nežinau...Šiaip...Tikrai nežinau.Gal ir visai nieko,jei ne šalta.Galima čiuožinėti,mėtytis sniegu,tik kad va,nelabai turėdavau su kuo mėtytis...
Nic atsistojo ir vėl pažvelgė pro langą.Kažkas toli mirgėte mirgėjo...Norėdama pažvelgti įdėmiau,Nicole pravėrė langą.Į mergaites pūstelėjo stipri vėjo srovė.Taškelis artėjo artėjo,taip greitai,kad švilpei iškišus galvvą pro langą jai tiesiai į veidą trenkėsi pelėda.
-Auččč...O!Atnešė laišką!-pelėdai ant kojelės kabojo vienas laiškas.-Pažiūrėkim,pažiūrėkim...

Citata

Nicole,mums sekasi gerai,puiku,kad tu Švilpynėje,iki.

-Tėėėtis...-piktai sumurmėjo.-Vieną sakinį...O tu turi čia pažįstamų nuo senų laikų?Ar nors vienas mokosi Hogvartse?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Soport Agneu Sausio 04, 2010, 03:44:24 pm

Soport susiraukė, kai į Nicolę atsitrenkė pelėda.
-Nuo ko laiškas?- paklausė mergaitė atsistodama uždaryti lango, pro kurį, ką tik išskrido mažytė pelėda. Gavusi atsakymą Soport šyptelėjo.- Aš šiandien taip pat parašiau laišką savo tėvams. vakare sakiau išsiųsiu.
Nupurčiusi nuo rankovių snaiges Soport apsisuko ir atsirėmė į seną pilies sieną. Ji buvo tokia pati šalta, kaip ir oras lauke. Žinoma, mergaitei tai visiškai netrukdė. Išgirdusi klausimą Soport susimąstė. Reikia gerai pagalvoti, lyg tais ir pažįstu Mirianą, o taip...
-Na lyg tais ir yra mamos draugės dukra, tačiau nei kuriam koledže ji yra nei kuriam kurse, aš nežinau. Miriana Lendal. Gal pažįsti? Buvau susitikusi su ja mokslo metų pradžioj, bet daugiau nesimatėm.
Soport prikando lūpą galvodama ar ji kartais ne serga.
-O tu? Turi senų pažįstamų ar giminaičių?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Nicole White Sausio 04, 2010, 04:51:11 pm

Nicole įdėmiai klausėsi bičiulės žodžių ir vis lingavo galva.
-Aaa,Miriana...Girdėta kažkur...Šiaip čia turėjo būti mano dvi pusseserės,mat viena antrakursė pagal viską,o kita pirmakursė...Bet niekur jų nematau.Gal negavo kvietimų...O gal buvo pašalintos iš Hogvartso...O kalbant apie pusseseres...Jų iš viso turiu 12.Beto,dar turiu vieną žavų katiną Horgą.Jis toks minkšto kailio ir storas...Bet draugiškas.Myli gyvunus?O tu turi kokį nors augintinį?
Su lig tais žodžiais sustėrusi pelėdukė nuskrido ilgu koridoriumi.Tikriausiai jai buvo labai šalta skristi lauke,tad nutarė į pelėdyną nutekti papraščiau.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Soport Agneu Sausio 04, 2010, 07:08:35 pm

Mergaitė susimąstė:
- O aš atrodo tik vieną pusseserę turiu iš tėvo pusės, bet ji gyvena kažkur rytų šalyse ir mes niekada nebendraujam. Bet užtat daug laiko praleidžiu su mamos pusseserių dukrom, jos tikros fėjos, todėl žinoma ir nesimoko Hogvartse, tačiau su jomis labai faina. O dėl augintinių, tai mes turim vienaragį ir juodą katiną vardu Nikas. Atrodo, turim bendrų interesų.
Soport pasitraukė nuo sienos ir nuėjusi iki palangės pažvelgė aukštu žemyn.
-O kaip dėl mano pasiūlymo eiti į lauką pačiuožinėt? Dar turim laisvo laiko, manau, galėtume nueiti pasižiūrėti ar ežeras užšalęs, o jei ne, galbūt ir pačiom pavyktų kur čiuožyklėlę pasidaryt. Dabar, kai taip šalta, užtektų tik vandens užpilti ant sniego ir viskas virstų ledu. Kaip manai?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Nicole White Sausio 05, 2010, 12:42:07 pm

Nicole į burną įsikišo dar vieną kolos skonio guminuką.
-Žinai,gal ir gerai kai jų nedaug turi...Arba iš viso neturi.Rami galva...Nors iš kitos pusės smagu...Kartais susirenkam pas dėdę,pasišnekam,pasikaunam...Bent ankščiau pasikaudavom...-Nicole nunarino galvą.
-O,žinoma!Tuojau pat lekiam!Tik gal aš nesiu šitaip apsirengusi...-mergaitė parodė į savo trumparankovę maikutę ir aptemptus džinsus.-Bėgdama pro šalį užsimesiu mantiją šiltą,kepurę,ir pirmyn į trasą!-mergina šelmiškai nusišypsojo.
Nespėjus švilpei įsidėti pakelio saldainių į kišenę,pro šalį prasklendė vaiduoklis ir pasičiupo pakelį.
-Ėėė!-suriko garsiai,bet neketino vytis vaiduoklio,dar ypač po to,kai jis piktdžiugiškai nusikvatojo.
-Tai ką,eime?

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/lunos5.gif)

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Soport Agneu Sausio 05, 2010, 02:44:53 pm

Soport apsidžiaugė draugei sutikus ir pati įsimetė į burną dar vieną guminuką. Deja paskutinį, nes vos Nicolei pasakius, kad dar turės šilčiau apsirenkti pro šalį pralėkė kažkoks lyg tais gelsvas vaiduoklis ir nučiupo pakelį.
-Aš manau čia ne tikras vaiduoklis, o kokių vyresnių sukurtas, nes šiaip jau vaiduokliai kiaurai viską pereina.
Soport suraukė nosytę. Išgirdus draugės klausimą pasižiūrėjo į lauką ir atsakė:
-Tai bėgam dabar į miegamuosius apsirengti šilčiau, aš pati žieminę mantiją užsimesiu ir tuomet gal susitinkam iš karto prie ežero, nes kadangi mūsų koledžai skirtingose pilies vietose, tai kur nors kitur laukti yra bereikšmiška.
Draugei sutikus abi nulipo laiptais ir patraukė į skirtingas puses.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Makoto Kovo 22, 2010, 04:59:22 pm

Lėtais žingsniais Makoto vaikštinėjo erdviais koridoriais ir dairėsi į milžiniškas sienas ant kurių kabėjo paveikslai ar pasitaikydavo koks veidrodis. Viskas atrodė taip prabangu, nors Makoto stengėsi slėpti savo susižavėjusią išraišką. Nė neprasižiojo iš nuostabos. Šiuo metu koridorius, kuriuo ji ėjo buvo tuščias, todėl ji galėjo puikiai girdėti savo žingsnius. Taip, tai pirmas kartas, kai ji vaikšto po tokią didelę bei prabangią patalpą. Makoto sustojo ir tiesiog įsmeigė akis į koridoriaus tolį. Kelias minutes taip stovėjo, lyg ir žiūrėdama į kažką, nors akys nieko ypatingo nematė. Matyt fizinį vaizdą užgožė mintys.
-Hey!
Staiga mergina šuktelėjo į tolį ir akimis lyg gaudė koridoriumi nulekiantį aidą, nors ausims šis darbas labiau sekėsi. Ji pati gerai nesuprato, kodėl tai padarė, gal iš smalsumo, bet per daug dėl to nesuko galvos. Ilgai nelaukusi patraukė koridoriumi tolyn.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Balandžio 10, 2010, 09:36:58 pm

Adora išlėto slinko ketvirto aukšto koridoriumi.Mergaitė pirmą kartą čia atsidūrė.Buvo baugoka.Ado niekaip negalėjo užmigti, taigi nutarė pasivaikščioti po pilį.Adora jau vaikščiojo gerą valandą.Mergaitė dairėsi po tamsų koridorių.Visur buvo tamsu.Adora nupurtė šiurpas.Po galais, dabar pagalvojus, ko aš čia grūdausi? Kažkas krepštelėjo kairėja pusėje.Adora staigiai pašoko ir išsitraukė lazdelę.
- Lumos , - sumurmėjo mergaitė, - kas ten? - nuaidėjo Adoros balsas per visą kolidorių, tačiau niekas neatsiliepė.Ado vėl nusipurtė.Buvo šalta, o mergaitė išėjo lengvai apsivilkusi.Galėjau bent šiltesnį megstinį užsimesti... Adora nuslinko toliau, iškėlusi savo lazdelę virš galvos,kad matytų kas darosi priekyje.Adora pamatė kažką blizgant už kelių metrų.Priėjusi pamatė jog tai žiedas.Jis buvo auksinis, o viduryje stūgsojo keistos spalvos akmuo žalias,mėlynas,geltonas - nepasakysi.Vėl kažkas subruzdėjo.Mergaitė apsisuko ir ėjo atatūpsta,bet užkliuvo už kilimo ir pargriuvo.Lazdelė nulėkė kaži kur.Velnias..

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 10, 2010, 09:46:07 pm

Išsitaršę Sam plaukai atrodė ne ką geriau nei varnų lizdas. Pasiėmusi šukas į rankas ji braukė vieną, antrą kartą kol plaukai vėl sustojo į vietą ir vėl pasidarė tiesūs. Akys... Ak tos nelemtos akys spindėjo tamsoje it dvi lempos. Vos pagavus šviesą, tik žybteli, žybteli ir vėl užgęsta lyg du maži švyturiukai prietemoje. Dar niekad nespindėjo Samantos akys. Atrodė, jog kažkas įjunginėja ir išjunginėja šviesą.
Sam akis užkliudė mažas šviesos spindulėlis kažkur tolumoje. Klastuolė išsitraukė lazdelę ir lėtai artinosi. Kvėpavimas darėsi vis tankesnis, širdis spardėsi ir pašėlusi. Baugoka, kad neišlystų koks nors padaras ir nesugalvotų jos praryti. Tačiau juk Samanta neskani. Ji kalstuolė, o klastuolės niekada nebuvo skanios.
Vis labiau artėjo prie šviesos ir  Sam kiek prisimerkė ir įžiūrėjo Varno nago simboliką. Neatpažino jos, nors keletą kartų Adorą matė pamokose, tačiau Samantos atmintis iki tiek nebuvo išlavėjusi, kad prisimintų visus žmones.
- Bu. – Iš tamsos išlindo Samantos veidas ir klastingas žvilgsnis pervėrė Adorą – Nesimiega, a? 
Samanta klasiškai pasitaisė uniformą ir nuleido lazdelę pasitenkindama tik Adoros lazdelės skleidžiama šviesa.
-   Nevaikščiok čia naktį. Po mokyklą slampinėja visokie baisūs padarai ir jie iščiulpia visus burtininko syvus, arba dar geriau – pasigauna ir kankina iki mirties – melavo Samanta.
Kuo daugiau ji melavo, tuo daugiau jos akys žibėjo ta klastūniška ungnele. Visa tai atrodė lyg žaidimas. Mažas žaidimas.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Balandžio 10, 2010, 09:59:41 pm

- Bu, - kažkas pasakė iš tamsos.Adora suklykė, bet greit užsičiaupė,nes iš tamsos išlindo klastuolės veidas.Klastuolė ją pervėrė klastingu žvilgsniu.Jėėėzau,tie klastuoliai atrodo kaip žemesniosios formos ir tos gal geriau atrodo.Ado tyliai sukikeno, tada nužvelgė klastuolę.Varnanagei ji buvo labai matyta.Kur aš ją mačiau?Hmz....A...Juk ji lanko tas pačias pamokas kaip ir aš.Pagaliau suveikė Adoros atmintis.
-   Nevaikščiok čia naktį. Po mokyklą slampinėja visokie baisūs padarai ir jie iščiulpia visus burtininko syvus, arba dar geriau – pasigauna ir kankina iki mirties – tarė Samanta.Ado veide pasirodė išgasti.Mergaitę visą laiką buvo lengva įtikinti.Ei,čia juk klastuolė...Nereikia ja tikėti.Aaronas pasakojo kokie tie klastuoliai.Meluoja daugiau nieko. Adora prunkštelėjo.
- Aha,tie baisūs padarai esi tu ir kiti klastuoliai?Ania? - mergaitė skeptiškai nužvelgė prieš ją stovinčia klastuolę.Adora atsistojo ir nusipurtė nuo savo uniformos tariamas dulkes ir pasilrnkusi pasiėmė savo lazdelę.
- Ką gi,jei neprieštarauji aš jau ei.... - mergaitė taip ir nepabaigė sakinio,nes vėl užgirdo kažką sukrebždant, arčiau nei praeitą kartą ir garsiau.O ne, o jeigu klastuolė nemelavo?
- Gggirdėjai? - paklausė mergaitė klastuolės.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 10, 2010, 10:09:50 pm

Samantos ausų radarai fiksavo kažkokius keistus garsus. Iš pradžių ji į juos dėmesio nekreipė.
-   Ane? Klastuoliai ne kokie nors padarai, o grynakraujai burtininkai – šalti žodžiai lyg šalta oro banga pasklido po koridorių.
Mergina mirktelėjo ir griebėsi už lazdelės. Tai buvo ne bet kas, o instinktas. Instinktas gintis ir noras gyventi, bei padaryti viską dėl galimybės gyventi. O ar tai yra ta priežastis, kodėl turi išlikti stipriausi.
-   Girdėjau – Samanta suspaudė lazdelę rankoje – Manai šiaip sau traukčiausi lazdelę? Pfff.... Jeigu negrėstų pavojus, ant tavęs jau būčiau išbandžiusi keletą žiobariškų susidorojimo būdų. Juk reikia domėtis Žiobotyra – ironijos gaidelė nuskambėjo Samantos balse.
Garsas vis artėjo ir artėjo. Širdis vis labiau daužėsi ir ranka tirpo. Pirštai tapo šalti šalti. Baimė po truputį gniaužė ir stingdė bet kokį logišką pamastymą, tačiau juk nevalia išsiduoti.
-   Einam pasižiūrėsim, kas ten per padaras neduoda ramybės. Kaip sakant, geriau būti krūvoje, negu po vieną mus sumedžiotų – Šį kartą Samantos veidas atrodė nepaprastai rimtas. Rimtesnis nei buvo iki šiol. – Nesinorėtų, kad mane kaip žiurkiuką pagautų.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Balandžio 10, 2010, 10:30:22 pm

- Žinai pirmiausiai gal malonėtum išsiaiškinti kas yra grinakraujis, o kas ne, gerai? - piktai tėškė Adora, ji nekentė kai kas nors abejoja jos grynakraujiškumu.Aišku ji nieko neturėjo prieš negrynakraujus ar žiobarus, tačiau šie žodžiai kažkiek ją žeidė, - aš esu grynakraujė ir patikėk,mergyt, ne tik klastuoliai yra grynakraujai, prasikrapštyk akis,ausis ar dar ką... - tarė Adora.Ji nekentė klastuolės tokio bjauraus elgesio.Dieve tu mano, įdomu kaip jos draugai iškenčia jos tokį elgesį?Pff...Įdomu ar iš vis ji tokių turi.Na, bent tai būtų mūsų vienas sutapimas,nes šitoj mokykloj aš neturiu tokių daiktų kaip draugai...Ado greit pakėlė lazdelę, garsas greit artėjo mergaičių link.Adoros širdis daužėsi 100 km/h greičiu.Adorai truputėlį drebėjo kojos.Ado vogčiomis žvilgtelėjo į Samantą.Jos veidas buvo sunkiai įžiūrimas.Adora negalėjo nuspręsti ar ji bijo ar ne.Dievaži, galėčiau ir aš taip slėpti emocijas...Prakeikti klastuoliai, vaidinantys,kad nieko nebijo...
- Nna, einam, - Adoros balsas sudrebėjo ir ji tylei keiktelėjo.Štai ir vėl ji parodė baimę klastuoliai.Uhh...Nekenčiu to!!Mintyse sušuko varnė.Mergaitės patraukė garso link.Adoros akys netikėtai užkliuvo už žiedo kurį matė prieš pasirodant klastuolei.Šį kart žiedo akmuo spindėjo raudona spalva,kaip rubino.Ado kumštelėjo Samantai ir parodė žiedo link.
- Žiūrėk,ne tu tą žiedą pamatei? - sušnabždėjo Adora,bijojo garsiai kalbėti.Kažkur priekyje sugirgždėjo durys.Adorai nutirpo širdis.Ji žinojo,kad ten nėra durų,nes nesenai buvo nuėjusi tenai ir nieko neradusi grįžinėjo atgalios.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 10, 2010, 10:45:01 pm

- Dabar nemetas aiškintis, kas yra grynakraujai kas ne – piktai atėžė Samanta. Nors taip dabar norėtųsi pastatyti ją į vietą, bet dabar toks nelaikas...
- Žinai, šiandien neypatingai blaiviai jaučiuosi. Lyg prisirijusi kokių narkotikų – iš niekur nieko pasakė Samanta žiūrėdama į Adorą ir laukdama jos reakcijos.
Ta magiška tamsa... Magiška tamsa gaubė koridorių. Darėsi vis baisiau... Ta pati tamsa... Baimė.. tamsa... baimė... du neatskiriami dalykai... Baimė... tamsa... tamsa... baimė... Tuk... tuk.. klapt... klapt... Kažkas praskrido pro galvą... Čiūžt... Trekšt... Kažkas velkasi žeme... bar bar... Kažkas krenta ant žemės... Pokšt.. Kažkas tolumoje dusliai sprogo...
Vos tik pradėjus judėti, mergina kiek nepimastingai pakėlė antakį ir žiūrėjo į tamsią vietą iš kurios sklido garsas. Tas klaikus nervinantis garsas, kurį, rodos, norėjosi užsukti.
-Lumos – ištarė Sam ir jos lazdelės galiukas pradėjo šviesti.
Garsas netikėtai sutreškėjo taip arti. Samanta prisiklijavo prie sienos ir ištiesė ranką, bei taip trinktelėjo Adorai per pilvą. Tačiau nebuvo kitos išeities, reikėjo, kad ir ji prisiklijuotų prie sienos, nes tas garsas buvo nepaprastai arti, tačiau vis dar neįžiūrima, kas tą garsą skleidžia.
- O velnias. Ir kodėl niekas netiki klastuoliais, kai jie iš tikrųjų sako tiesą. Jeigu čia koks nors padarėlis, kuris tik ir tyko pagerti kažkurios iš mūsų kraujo, tai bus ne kas. Tikiuosi, kad tu nebūsi prieš jeigu aš tave paaukočiau blogiausiu atveju – tyliai pasakė Samanta vis neprasdama savo klastuoliško humoro jausmo (jeigu taip galima pavadinti).
Noriu vanilinių ledų. Hmz... Gal Varnė jų turės... bet nemanau... Reikia man atsivėsinti, kad taip žandai nekaistų... O velnias.. Tikiuosi aš neparaudus.
Samantos skruostai švelniai raustelėjo. Iš baimės, o ne iš drovumo. Matyt, tada kraujas labiau cirkuliuoja į žandus ir šie parausta. Juk Samanta kuklumu ar drovumu nepasižymėjo. Tačiau ji daug ko bijojo. Kaip ir dabar... Bijojo kažko nežinomo...
Mergina nepastebimai tyrinėjo Adorą: jos elgseną, veido bruožus. Vis kartas nuo karto užmesdama žvilgsnį į ją Klastuolė fiksavo kiekvieną jos judesį. Tačiau ji koncentravosi vis ne ten, kur reikia..
Kažkas praskrido pro galvą ir garsiai suklykė. Klyksmas buvo tiesiog kurtinantis, jog Samanta susigriebė už ausų ir vos neišmetė lazdelės. Ji susigūžė, nes garsas vis dar spengė ausyse...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Balandžio 10, 2010, 11:06:58 pm

Adora žiūrėjo į Samantą kaip į nevisprotę.Ji ne tik bjaurybė,bet ir išprotėjusi...Išprotėjusi bjaurybė, nekoks mišinys.Oi, nekoks.Reikėjo man čia eit, po galais,amžinai aš pakliūnu į tas nelaimingas situacijas,o dabar ir su šita, klastuole.Vėl žingsniai,tamsa.Adora niekada gyvenime taip nebijoj.Ją krėtė šaltis,nežmoniškas šaltis,jai taip šalta nebuvo niekada gyvenime.Mergaitei svaigo galva.Adora,nepasiduok baimei,nepasiduok baimei...Kvėpuok.Įkvėpk iškvėpk,įkvėpk iškvėpk,iškvėpk,iškvėpk, išk....Oi, ne ne ne, įkvėpk, įkvėpt reikia tik po to iškvėpk.Samanta staigiai dėjo jai per pilvą.Varnanagė tėškėsi į sieną ir prisiplojo prie jos, kaip koks vabzdys prisiploja prie mašinos stiklo,gerai dar kad neištyško.Smūgis buvo toks stiprus, kad iš Adoros plaučių išėjo visas oras.Po velniais, o ta mergiotė turi jėgos...Ado jau žiojosi kažką pasakyti Samantai apie jos netikėtą smurto protrukį, tačiau nespėjus mergaitei pražioti burnos virš jų prasklendė kažkoks padarys,klykdamas nežemišku balsus.Spengiančiu, nežmonišku,kurtinančiu.Adora iškrito lazdelė iš rankų kai ji užsidengė ausis, ji suklupo ant žemės.Adora nieko negirdėjo, tik tą šlykštų garsą.Nuo jo net pykino.Adora vieną sekundę jau pagalvojo,jog apsivems,bet susilaikė.Po minutės varnėi pasidarė geriau ji nuleido rankas nuo ausų ir greit pagriebė savo lazdelę.Tada atsisuko į Samantą ši buvo susigūžusi ir užsidengusi ausis.Ado palietė ją.
- Viskas, nutilo, - Adora apsižvalgė ir nustėro.Iš tamsos į mergaites žvelgė kraujo raudonumo akys, kupinos alkio ir keršto.Ado įsistebeilijo į tas akis.Jos tarsi surakino ją.Ji norėjo bėgti tačiau neįstengė pajudėti.Ją tarsi užhipnotizavo.Ji buvo pasiruošusi padaryti bet ką ką lieps tos akys.Bet ką...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 10, 2010, 11:24:09 pm

Mergina susigužusi sėdėjo ant žemės. Ji taip tvirtai spaudė ausis, kad atrodė, jog šios ims ir susmegs į Sam makaulę.
Išgirdusi Adoros žodžius, kad viskas jau nutilo, Samanta nepatikliai nuo ausų traukė rankas. Ji vis dar nepatikliai žiūrėjo į Varnę. Wow, tiesiog įspūdingas pasivaikščiojimas naktyje. Dvelkia tokia romantika, kad ne tas žodis... Išmušt dantis norisi kažkam... O Voldi, už ką mane tu taip baudi atsiųsdamas šitą likimo rykštę, kuri manęs negana to, kad nekenčia, bet pasitaikius pirmai progai padarytų iš manęs salotas... o Voldi, geriau būtum atsiuntęs ką nors iš Klastūnyno.. Juk aš nieko gero nepadariau... mintyse meldėsi Sam.
Atsistojusi ji pamatė lyg užhipnotizuotą Adorą ir nevalingai triktelėjo jai per veidą. Garsas buvo toks šaižus, kad nuskambėjo per visą koridorių.
-   Pabudome ir kelkimės – ironiškas Samantos gaidelė ir plati šypsena pasitiko Adorą.
Tas kažkoks padaras tamsoje apsuko ratą ir tolumoje vis dar girdėjosi klykavimas. Tas pats klykavimas, kuris pakirto mergaites tik nebe toks šaižus.
-   Jaučiuosi medžiojama... – nutęsė Sam. – visai nenorėčiau tapti paukščio naktipiečiais. – kiek pamąstė.
Mergina žiūrėjo į Adorą. Ji matė jos baimę, bet nenorėjo parodyti savosios. Klastuolė tiek bijojo, kad nevalingai pradėjo susitraukinėti pirštas. Ji kilstelėjo antakį ir klastingai pasižiūrėjo į Adorą.
-   Klausyk, gal galėtum pakalbėti su tuo paukščiu. Juk tu Varnė, jis irgi skraido, galbūt rasit kokį tarpusiavio ryšį ir mums pavyks iš čia dingti sveikoms – naiviai pasakė Samanta.
Samanta tik vėliau atkreipė žvilgsnį tolumoje, kuris labai viliojo. Lyg du maži raudoni rubinai juodame fone. Samantos žalios akys ir padarėlio raudonos akys susitiko ir ši kažkur grimzdo. Smaragdas ir rubinas lyg skendo tamsoje. Rubinas tempėsi smaragdą kažkur į tamsą... Didelę tamsą. To nesusivokė klastuolė, bet ji ir norėdama nebegalėjo atitraukti akių. Ji liko įbesta it stulpas žemėj..

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Balandžio 10, 2010, 11:46:48 pm

Paimk jį,paimk jį, užsidėk ant piršto...Juk taip gražiai atrodys.Šaltas balsas perskrodė Adoros mintis lyg peilis,aštrus,geliantis.Ado norėjo nusipurtiti nuo to balso tačiua neišėjo.Ji buvo jo kalinė.Jo marionetė.Paimk žiedą,juk jis toks gražus...Taip tiktų tau ant rankos,prie akių.Pagalvok,paimk,užsidėk...Balsas sakambėjo vis garsiau ir garsiau mergaitė jau tiesė ranką žiedo link,bet staiga Samantos ranka pliaukštelėjo jai per žandą.Net varnės veidas pasisuko į kitą pusę.Adora sumirksėjo.Jautėsi pabudusi iš sapno.Ne, ne iš sapno, o iš košmaro.Ji tikriausiai niekad taip nesidžiaugė,kad kažkas jai smogė.
- Niekad negalvojau,kad taip pasakysiu,ypač klastuoliui,bet ačiū, - sumurmėjo Adora.Ji dar negalėjo atsigauti, negalėjo pamiršti to balso,kuris stingdė kraują jos venose.Užgirdusi Samantos masterplaną susiraukė.
- Kas aš tau, panaši į paukščių užkalbėtoją? - sušnabždėjo Adora jos balsas vis dar drebėjo iš baimės.Oi, kaip dabar reikėtų kokio grifo...Jie juk bebaimiai tuoj pat pultų išgelbėti, vargšių mergaičių pakliuvusių į kažkokio nevispročio paukščio spąstus...Adoros žvilgsnis nukrypo į klastuolę.Per tyli jai ji pasirdė.Ado nustėro.Klastuolės akys buvo plačiai atmerktos.Jos žaliose akyse spindėjo du rubinai.Jie skverbėsi į jos pasamonę,bandydami pasiglemžti jos sveiką protą.Varnė pradėjo kratyti už pečių Samantą.
- Pabusk,pabusk,čia nevieta būti užhipnotizuotai,reikia nešdintis, - Adora kratė klastuolę.Ką daryt?Ką daryt?Kaip išnešti mums sveiką kailį?Ko jam reikia?Ko jam reikia?Ado beviltiškai apsižvalgė aplinkui.Jos akys vėlgi užkliuvo už žiedo.Jam reikia jo.Aš girdėjau, jis sakė....Bet kam?Mergaitė puolė prie žiedo,tačiau milžiniškas paukšti suklykė savo nežemišku balsu ir pasileido Adoros link.Ado sugriebė žiedą ir metė klastuolės link.Paukščio aštrūs kaip skustuvai nagai perrėžė Adoros skruostą.Jos skruostu pradėjo tekėti kraujas.Raudonos akys pažvelgė su alkiu.Jos žybčiojo.Mergaitė atraukėsi atatūpsta nežinojo ką daryti.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 11, 2010, 12:03:13 am

-   Gal galiu pakartoti šitą smurto terapiją? – naiviai akimis suklapsėjo Samanta.
-   Visada galima pabandyti ir tikėtis geriausio – klastuolės šypsena buvo plati kaip mėnulis.
Merginą pradėjo butinti Adora ir ši galiausiai atsibudo iš ją apėmusio transo.
-   Kas čia po galais vyksta? Kas čia per kokie mistiniai reiškiniai? – suklykė Samanta apimta nevilties.
Galiausiai mergina pasitaisė savo uniformą ir vėl grįžo prie rimtos veido mimikos, kurioje matėsi tik šaltos žalios akys ir sučiauptos lūpos.
Paukštis grėsmingai sklandė virš merginų. Samanta liko šokiruota viso, kas įvyko. Paukštis drįso pradrėgsti Adoros skruostą. Šaunuolis paukšteli, tik dabar man nieko nedaryk ir bus viskas tvarkoje.
Samanta iškėlė rankas į viršų ir puolė bėgti dusliai rėkdama: „aaaa“. Atrodė, kad ji neša kudašių. Tolumoje dingo Samantos lazdelės šviesa pakol visiškai nieko nebesimatė. Adora liko visiškai viena. Girdėjosi tik žingsniai ir burtų pliūpsnis.
- Trantallegra – klastuoliškas balsas ištarė ir paleido kerų pliūpsnį į paukštį.
Kerai buvo taiklūs, ir paukštis dunktelėjo ant žemės dėliodamas kojas ir šokdamas. Nors tiesą pasakius, tai net nebuvo panašu į šokį. Viena problema – kerai neveikė ilgai. Perpykęs paukštis šį kartą puolė prie Samantos ir plasnodamas sparnais pradėjo kapsėti jai per galvą bandydamas pargriauti ant žemės.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Balandžio 11, 2010, 12:20:55 am

Adora negalėjo patikėti,kad Samanta neša kudašių rėkdama iš visos gerklės.Ką gi, nereikėjo ko nors kito tikėtis, juk ji - klastuolė.Ado jautė kaip jos skruostu bėga kraujas ir kapsi ant žemės.O tas šūdžius giliai perdrėskė.Adora pabandė paliesti savo žaizdą.
- Ai, skauda... - kruptelėjo varnė.Po galaisAdora atrodo tik dabar susivokė,kad liko viena su tuo prakeiktu padaru.Kad tave kur slibinai nuskraidintų...Aš viena...Varnanagė jautė,kad tuoj puls į panikos priepuolį.Tačiau ji užgirdo klastuolės balsą.Tada pažvelgė į paukštį.Jis pradėjo šokti.Ar bent jau bandė kažą panašaus padaryti į tai.Trantallegra?Negalėjo ko nors kito sugalvot?Čia juk ne cirkas...Ilgai netrukus paukštis puolė prie Samantos,jis pradėjo jai kapsėti į galvą.Adora paėmė savo lazdelę ir bandė nutaikyti į paukštį.Rankos nevalingai drebėjo.
- Stupefy!, - surėkė Ado tačiau jos stingdomų kerų žaibas prašovė tiesiais pro Samantos ausį.Upsy...Netyčia.Na susikaupk,Ado...
- Stupefy! - vėl suklykė Adora ir šį kartą stingdomi kerai pataikė tiesiai į juodžio širdį.Šis šlumštelėjo ant žemės tarsi negyvas.Bet Adora puikiai žinojo,kad jis gyvas ir gali bet kurią minutę prisikelti ir vėl jas pulti.Ado puolė prie Samantos ir patraukė toliau nuo to padaro.
- Sveika?Gyva? - paklausė Adora.Ji tą minutę pamiršo jog Samanta yra iš klastunyno,jai rūpėjo jos sveikata, - baisu  ką? Kaip manai kiek ilgai jis gali būti sustingdytas? - uždususi paklausė varnė, - ką darom?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 11, 2010, 12:35:19 am

Ne, nu klišesnio žmogaus gyvenime nesutiksi. Bent jau pataikytų į paukštį, tai ne, būtinai į mano ausį turi kesintis mintyse keiksnojo Adorą. Merginai labai skaudėjo galvą. Kaštoniniai plaukai tapo nusėti raudonomis it vyšnios sruogomis. Skausmo mergina nejuto.
- Lapifors – Samantos lazdelė nukrypo į paukštį.
Plunksnos pradėjo keistis į mažą pukuotą kailiuką, snapas į du atkištus dantis, o pikti ir grėsmingi nagai – mažomis letenėlėmis. Po kelių sekundžių prieš akis jau stoviniavo sustingdytas triušiukas.
-   Pribaigsi tu, ar man jį pribaigti? – paklausė Samanta – O gal norėsi pasilikti kaip atsiminimą?
Mergina nevalingai užsidėjo ranką ant galvos. Jausmas vienintelis – šlapia. Pasižiūrėjo, koks ten per drėgnas skystis bėga iš galvos, o ten buvo raudonas kraujas.
-   Aš? Tu gal pablūdai? – nesupratusi šitokio gėrio išpuolio iš Adoros pusės Samanta tik sukruvinta ranka pasukiojo prie smilkinio. – Nuo kada rūpiniesi Klastuole? Paukšis, matyt, galvą kai kam sutrenkė. Pirštais nerodykim – burbtelėjo Samanta.
Mergina dabar žiūrėjo nebe į paukštį, o į triušiuką.
- Believa viena – nužudyti – šaltai pasakė Samanta iš kišenės traukdama peilį ir grėsmingai besiartindama prie triušiuko.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Balandžio 11, 2010, 10:38:44 am

Adora pavartė akis, per tą valandėlę jau buvo pripratusi prie klastuolės bjauraus būdo taigi nieko labai neėmė į širdį.Mat kokia nepatenkinta, aš tik paklausiau ar sveika, o ta pradėjo savo klastuolišką litaniją...Ehh, ką gi žmonių nepakeisi,atrodo... Varnanagė žvilgtelėjo į triušiuką.Šis buvo nedidelio ūgio, juodu žvilgančiu kailiuku.Aaa, koks mielas zuikutulis
-Nužudyti? – neryžtingai paklause, - o gal geriau nunešam į uždraustą mišką, ką?Jis ten galės gyventi, arba galės kažkas jį suėsti, jis juk gana apetingai atrodo... – nutesė Adora vis dar žiūrėdama į triušiuką.Šis atrodė visiškai bejėgis.
- Nejau nori jį taip nužudyti? – dar paklausė Adora žiūrėdama į klastuolę, kuri dabar išsitraukė peilį.Jėzau, šitoj mokykloj kažkokie sadistai mokos.Tikriausiai nesibodėtų jinai ir man susmeigt peilio, neeee, geriau mest šitą mintį iš galvos.Ji juk nėra tokia baisiai bloga.Juk ir ji žmogus.Pala, nors Voldis irgi buvo žmogus, kiti irgi buvo...Visi mes žmonės.O fakuki, visai susimaišiau.Eh, nekenčiu monologu savo galvoje,jie užknisa ir varo man migreną.Prakeikta migrena...Adora pradėjo masažuoti smilkinius.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 11, 2010, 03:02:01 pm

Žudyti ar nežudyti, štai kur klausimas. Gyvenimas ar mirtis... šitą padarą, kuris kesinosi atimti manąją gyvybę palikti gyvą, kad kerštautų? Ne, deja, bet man ranka nesdrebės prieš šitą menką paukštuką. Samanta gužtelėjo pečiais ir rimtu veidu žvilgtelėjo Adoros pusėn.
- Nori palikti gyvą padarą, kuris vos prieš kelias minutes norėjo tave sudraskyti ir štai dabar tu jo dėka skęsti kraujyje - Samantos akys nukrypo į pradėkstą Adoros skruostą - Nemanau, kad šis padaras vertas gyvenimo. Juk geriau jį atiduosime pelėdoms. Nemanau, kad kiekvieną dieną jos gauna pasimaitinti paukštienos. Arba dar geriau, pagaminsiu tau kriušienos troškinį pusryčiams - paskutinį sakinį Samanta ištarė taip smagiai, kad rodėsi visai pamiršo savo baimę, kuri ją kamavo iki tol.
Mergina pritūpė prie triušiu ir švelniai perbraukė peiliu per kailį. Šis it sustingo ir nebejudėjo. Akys pasidarė ir su maži maži angliukai, kurie rodėsi tuoj susprogs.
- Imk peilį, nužudyk - Klastuolė atkišo peilį Adorai - Jeigu tu to nepadarysi, padarysiu aš. Vis viena šis padaras negyvens. tik skirtumas tas, nuo kurios iš mūsų rankos jis mirs. Nuo tavo - nekaltos avelės, kuri nenuskriaustų nei musės, ar nuo mano.
Samanta prisimerkė ir pasižiūrėjo į Adorą.
- Žinoma, kad aš jį noriu nužudyti. Manai aš juokaučiau mirtimi?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Balandžio 11, 2010, 03:18:29 pm

- Oi, ne ne ne ne... - Adora traukėsi atgal kratydama galvą, - aš tikrai jo nežudysiu nė už ką, - Ado nusipurtė vien nuo tos minties.Mergaitei teko matyti vieną kartą mirštančią jos tetą.Nuo tos dienos ji negali žiūrėti į jokį mirštantį padarą, o ką jau kalbėti apie žudimą.
- Žinai, aš tau perleisu šį malonumą, manau,kad tau patiks, - sumurmėjo vos girdimai Adora, - atrodo tu jau esi patyrusi šioje srityje, - varnanagė nužvelgė Samantą.Aišku, kad patyrusi, matosi vien iš jos fizionomijos,kas ji per paukštis.Laikrodis pradėjo mušti dvyliką valandų nakties. Ado krūptelėjo, buvo dar neatsipeikėjusi nuo to įvikio.Mergaitė vėl žvilgtelėjo į padarą.Šis buvo sustingęs,nes Samanta perbraukė per jo kailį peiliu.Hmz, įdomu koks tai padaras.Niekada tokio nemačiau, ar netgi neskaičiau apie jį.Reiktų pasidomėti...Keista,kad tokius padarus laiko mokykloje.
- Na, tai vykdysi egzekuciją? - metė Adora ir nusisuko nuo klastuolės ir juodojo triušio.Nenorėjo matyti to,kas įvyks už keliu minučių.Bijojo,kad užplūs tie baisūs prisiminimai apie tetą.Juk ir ji buvo pasmeigta peiliu, kaip kokia žiobarė, nors ji buvo grynų gryniausia burtininkė.Adora suspaudė kumščius,ją užliejo neapsakomas pyktis.Greičiau ji tą padarą užmuštų,atsibodo laukt...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 11, 2010, 03:31:22 pm

- Kaip nori - naiviai atsakė Samanta - jeigu nežudai, tai aš žudau.
Mergina paskutinį kartą perbraukė per triušio kailį. Buvo galima išgirsti, kaip spurda jo maža širdelė, kaip pašiurpsta oda ir kailis pasistoja piestu. Klastuolė pasižiūrėjo į Adorą ir šaltu balsu atsakė.
- Nepatikėsi, bet mirtis ne malonumas, o žaidimas. Žaidimai būna malonūs, o šis ne. Likimo ironija... - nutęsė ir greitai nusuko akis į triušiuką.
Mergina užsimojo peiliu ir smeigė į triušiuką. Šio kojos dar spurdėjo, todėl ji smeigė antrą kartą. Kraujas atrodė juodas ir mažas upelis nuslinko prie Adoros kojų. Peiliuko ašmenys kruvini, Samantos rankovė irgi.
- Dabar manau nenorėsi eiti į pelėdyną pamaitinti pelėdų - pasukiojo į vieną ir į kitą pusę galvą - Gal norėsi pakabučio iš triušio kailiuko uodegos? - naiviai paklausė mergina žiūrėdama į užsidengusią Adorą.
Samanta pažvelgė į kraują. Na štai... Viskas. pagaliau paukščio nebėra, nebėra ir problemos. Kažin, jeigu tą patį pabandžius ant Varnės? Ne, negalima, gal kada nors kitą kartą. Jeigu sakosi, kad yra grynakraujė, tai tegu šiek tiek dar pagyvena, tada gal bus proga nudėti.
Nužudyto triušiuko kūnas gulėjo be jokių gyvybės ženklų. Tik išsprogusios akys iš baimės žaižaravo tamsoje.
- Eisi ar neisi su manimi? Juk reikia, kad kažkas padėtų lavoną iki pelėdyno nutempti. Išsikruvinti daugiau nebenoriu - Burbtelėjo Sam.
Mergina atsistojo ir jos kelio kaulelis trekštelėjo. Negali būti, kad prasidėjo ankstyvoji senatvvė.
- Ei, viskas, gali atsisukti - Sam padėjo ranką ant peties Adorai.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Balandžio 11, 2010, 03:51:33 pm

Adora su siaubu žiurėjo kaip prie jos kojų pamažu telkėsi to padaro kraujas.Jis buvo raudonas,kaip tos rubinų akys.Mergaitei pasidarė silpnoka, tačiau ji nenorėjo to parodyti klastuolei, jau ir taip per daug parodė savo silpnumo, taigi sukandusi dantis varnanagė iškėlė galvą ir apsimentė nepastebinti kraujo balutės prie savo kojų.
Ne, ačiū pakabučio nenorėčiau, man jis netiktų prie stiliaus, - atsisuko Adora į klastuolę, - tačiau tu turėtum pasidaryti tokį, manau,kad jis būtų tau kaip tik, - prunkštelėjo Adora ir nužvelgė kruviną Samantą.
 -Padėsiu,padėsiu...Kur gi dėsies? Aš nepalieku neužbaigtų darbų, - sumurmėjo Adora.Ji ryžtingai žengė prie negyvo triušio.Ji neslėpė, kad jai buvo šlykštu,bet nesiruošė trauktis, jau gana,kad klastuolė ir taip šaiposi iš jos, dar to betrūko jog ji pasiplaus nuo šio darbo.Jis dar ne toks baisus kaip nužudyti.Be to Adora jau beveik priprato prie negyvelio.Na bent jau nebesidarė bloga.Mergaitė priėjo prie padaro galvos ir suėmė už ausų.
- Tai ką tempiam jį iš čia...Iki pelėdyno dar ilgokas kelias

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 11, 2010, 04:20:17 pm

- Koks entuziasmas - su ironijos gaidele pasakė Samanta žiūrėdama į Adorą.
Mergina mintyse meldėsi, kad tik dabar niekas jų nepamatytų naktį su negyvu triušiu. Juk reikia atsikratyti įkalčių. Kai Adora pakėlė triušį už ausų Samanta išstiesė lazdelę.
- Aguamenti - nutaikė į balutę ir kraujas prasiskiedė su vandeniu taip, kad šio nebuvo nė matyti.
Pamažu vanduo gėrėsi į grindis ir visas buvęs kraujo klanas išnyko. Nieko nebebuvo. Liko tik tas pats šiek tiek drėgnas grindinys.
- Impervius - nutaikė lazdelę į Adorą - visai nenoriu, kad liktum kruvina mieloji.
Adoros uniforma patapo atspari kraujui. Tačiau kraujas vis dar lašėjo ant grindų. Maži lašai.. bet vis viena pėdsakai. Neapsimoka viską su vandeniu sumaišyti. Paskui dar pakol iki pelėdyno nueisim, kas nors pagalvos, kad kažkoks grifas nespėjo nueiti iki tualeto. Hmz... visai originali mintis, bet daug darbo.
Samanta atsisuko į triušį ir į žaizdą įkišo servetėlę, kad nebebėgtų kraujas. Ore tvyrojo triušienos kvapas. Toks triušienos kvapas, lyg atrodė čia būtų paskerstas ne vienas triušis, o jų visa armija. Samantai darėsi baisoka, kad Varnė nesugalvotų jos įskūsti. Nepatiko jai tas, kad dabar ji kažkaip susisaistyta su Varne. Tačiau juk vis geriau negu su grife.
Merginos ėjo. Lėtai ėjo. Nei Samanta, nei Adora netarė nei žodžio. Tačiau jos ėjo. Samanta nenorėjo kalbėti apie tai, kas atsitiko šią naktį. Nenorėjo, kad kažkas pamatytų kaip ji žudo. Juk tai buvo jos paslaptis, o dabar jai tenka su kažkuo ją dalintis. Merginos ėjo ir tylėjo. Tyla tiesiog smelkėsi sienose, tik maža šviesa atrodė, kad po truputį ją sudrumsčia. Jos ėjo ir nesigirdėjo žingsnių. Pagaliau kolidoriaus gale užgeso šviesa ir abi mergaitės paskendo tamsoje...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Liepos 02, 2010, 04:57:39 pm

Adora vėl vakare slankiojo po pilį viena.Tai jau tapo įpročiu, svarstė mergaitė.Įdomu ar šį kartą pakliūsiu į bėda ar ne? Gal vėl pasinersiu į kokį nors kvapą gniaužiantį nuotykį, kuriame bus įpintos šios pilies paslaptys?Ado sukikeno.Negali būti,kad taip kiekvieną vakarą(ar naktį) ji įsiveltu į kažką panašaus.Tikriausiai šį kartą bus ramu...Mergaitė koją pastatė į kažkokį kolidorių.Tamsoje beveik nieko nesimatė, tik keli deglai metė blausią šviesą ant raudono kilimo ir akmeninių sienų, kurios atsidavė pelėsiu.Hm, kuriam aš čia aukšte?Varnanagei buvo kažkur matytas šis kolidorius.Beabejo, kad matytas, juk ji čia mokėsi jau atrus metus, kaip jis gali būt jai nematytas.Adora garsiai nusikvatojo, jos juokas pasklido tuščiu kolidoriumi.Varnė, rodos, buvo geros nuotaikos, dėl kažkokių neaiškių priežasčių.Ado buvo išsitraukusi lazdelę, dėl viso pikto, ir mėtė ją aukštyn, žemyn, auštyn, žemyn, žemyn...O ne, numečiau.išsižiojus aš.O jėėėzau, kaip tyngiu lenktis, bet teks...Teks, o ne...Mergaitė giliai atsiduso ir pasilenkė pasiimti lazdelės.Greit ją pagriebusi atsilenkė ir vėl atsiduso, tarytum padariusi labai didelį darbą ir susigriebė už nugaros,kaip kokia senučiukė.Ech, tas radikulitas...Adora vėl pajudėjo į priekį.
- Na kur gi jūs kvapą gniaužiantys nuotykiai? - Ado sukikeno, - aš noriu pasilinksminti... - mergaitė vėl nusijuokė.Gal kažkas man šiandien davė per galvą? Jaučiuosi kažkiek trenkta...Varnė prie sienos pamatė sukiužusią kėdę.Oba, iš kur čia jinai?Gal ji skaito mano mintis?Kaip tik norėjau prisėsti.Ado grei šoko prie kėdės, tarytum kraujo ištroškęs vampyras, ir padėjo savo užpakalį ant jos.Kėdę struškėjo ir suaimanavo nuo netikėtos svorio griūties.
- Na,na, neaimanuok čia,toks tavo darbas, - mestelėjo mergaitė kėdei ir atsirėmė į kėdės atlošą.Tada tyliai pradėjo niūniuoti savo mėgstamos dainos melodiją.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vivian de Havilland Liepos 02, 2010, 06:48:13 pm

Ana slampinėjo koridoriais ir kliuvinėjo už daiktų- tai buvo mėgstamiausias jos užsiėmimas, neskaitant stypsojimo prieš veidrodį ir naujų daiktų pirkimo. Koridoriai aišku ją buvo užknisę. Visa šita pilis ją kniso- dauguma mokytojų čia buvo nenormalios psichikos, ir Ana laukė nesulaukė vasaros atostogų. Jokie bernai dėmesio nerodė, draugų neturėjo, o po prisistatymo per magijos istorijos pamoką klastuoliai ėmė keistai šnairuoti. Ką čia slėpti- visi ėmė keistai šnairuoti. Taip besitrainiodama ji užkliuvo už kažkokio neaiškaus daikto ir nugriuvo. Ten kažkeno pastipęs katinas. Man reikia dėmesio. Ana pradėjo trankytis į sienas. Dėmesio Galiausiai į sieną atsitrenkė labai smarkiai ir išsinarino koją. Bet dėmesio negavo. Na ka gi, šlūbčiojam toliau. Ji norėjo prisėsti, bet kėdė jau buvo kažkieno užimta Ko jinai sėdi.? Gal pensininkė? Ana papūtė lūpą:
-Leisk atsisėsti invalidei.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Liepos 02, 2010, 08:02:58 pm

Mergaitė toliau sau ramiai niūniavo visokias dainos.Kojas linksmai sūpuodama pirmyn ir atgal, mat varnanagė buvo žema, o pati kėdė buvo ganėtinai aukšta.Ado dėmesį patraukė vienas iš paveikslų.Ten buvo keistos išvaizdos moteris, labai pailgomis ausimis, įkipomis akimis, bronzos spalvos oda ir juodais,kaip naktis plaukais.Moteris paveiksle miegojo.Hm, panaši į elfę, tiksliai negalėčiau pasakyti...Nesu mačius ištikrųjų elfu, bet kiek teko matyti knygose panašu į juos.Norėčiau pažadinti, bet gal nereikia.Hmz, reiks ateiti dieną ir pašnekėti.Baisiai įdomu, kiek girdėjau elfai yra beveik išnykę...Mergaitės apmastymus sudrumzdė kažkoks baladojimas.O veiksmas! Varnė ištraukė lazdelę, kurią jau buvo įsikišusi į apsiausto kišenę, ir tyliai sušnypštė:
- Lumos, - šviesa nušvietė visą kolidorių ir Adora pamatė kažkokią mergaitę trankantis į sieną.Wtf? Ar jai atsibodo gyventi?O gal ji tiesiog užvalgė durnaropių?Gali būt, kad čia durnaropių poveikis, juk mačiau jų nemažai augančių netoli miško ir sargo trobelės...Na, yra ir geroji pusė, strodo šiąnakt esu nevienintelė trenkta asmenybė šioje pelėsiais aplipusioje pilyje.Varnė nudsijuokė ir vėl nukreipė savo dėmesį į nepažystamąją.Pagaliau ši taip trenkėsi į sieną, kad jos koja keistai pakrypo.Varnanagė įtarė, jog ji susilaužė arba išsinarino koją.Keistuolė priėjo prie Ado ir paprašė varnės atsisėsti.
- Na, kad jau taip, invalide, gali sėstis, - mergaitė sukikeno ir mikliai pašoko nuo kėdės užleisdama ją invalidei, - tik žiūrėk atsargiai sėsk, nes rodo ši kėdė ilgai nebetems, - patarė Adora ir nužvelgė priešais ją esančią butybę.Varnė buvo įsitikinus,kad su ja lanko pamokas, žvilgtelėjusi į aprangą pamatė,kad keistuolė yra iš klastunyno.Kas darosi su šituom kolidoriumi?Regis čia vis susikerta mano ir klastuolių keliai Ado išsitraukė lazdelę ir pamakalavo ją ore, šalia mergaitės atsirado nauja paprasta kėdutė.Vernė atsisėdo ant jos ir vėl visą savo dėmesį nukreipė į klastuolę.
- Na, tai ką mes čia veikiam tamsiame kolidoriuje ir trankomės į sienas? - paklausė Adora, - yra priežastis ar darome tai dėl linksmumo? - mergaitė sukikeno, - beja, aš esu Adora, kas tu tokia būsi?Keistuolė invalidė?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vivian de Havilland Liepos 03, 2010, 12:42:01 pm

Ana džiaugsmingai griuvo į kėdę
-Whoooo. Aš Ana Narcisa Howard- prisistatė- trankausi į sienas, nes man reikia dėmesio. Šitoj pily taip nuobodu, kad gali pasikart. Beh. O kas tu tokia?- paklausė Anė ir nužvelgė pašnekovę. CH...Varnanagė. Jai labiau tiktų klastūnyne, nes jos akys panašios į mano...truputėlį. O ko ji čia slampinėja? Dėmesys turi būti skirtas tik man. Aš jai neleisiu trankytis į sienas mano teritorijoj...Bet jei ji mane gerbs aš parodysiu jai labai gražų kaspiną kartu su apyranke tam "Kiauliasodžio Rojui".
- Em...-Ana pradėjo- gal ir keistai pasirodys, bet čia mano koridorius, t.y, jei nori keistai elgtis ir sulaukti dėmesio eik į kitą.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Liepos 03, 2010, 02:28:33 pm

- Sakai reikia tau dėmesio? - Adora nusijuokė, - žinai, turiu tau patarimą, išskersk pusė Hogvartso ir prižadu turėsi tiek dėmesio kiek Voldemortas turėjo, - mergaitė vėl sukikeno iš dėmesio ištroškusios klastuolės.Cha!Dar tokio keisto klastuolio nesu sutikus...Na, bet visokių gi yra ir visokių reikia. - beja čia besitrankydama gali susilaukti labiau mokytojų dėmesio ir jie laisviausiai duos tau dėmesio...kai atlikinėsi areštą su jais, - varnanagė prunkštelėjo ir vėl atsisuko į savo pašnekovę, - aš esu Adora Mason, - prisistatė, - hm... numykė Adora ir po kiek laiko tarė:
- Malonu susipažinti... Dėkui, aš nesu taip dėmesio ištroškusi kaip tu, kad trankyčiausi į sienas, nes visgi nenorėčiau susižaloti ir man tikrai nėra priimtinas skausmas... - mergaites užliejo tyla.Adora buvo pratusi prie tilos taigi nesiskundė.Bet po kiek laiko tai ėmė įgrįsti.
- Gal tau reikia pas seselę?Koji gi pati nesusitvarkys... - Adora žvilgtelėjo į Anos koją kuri buvo šiek tiek patinusi, - nebent moki pati susigyditi, man ,pavyzdžiui, nesiseka gydimo burtai, šioje srityje esu tiesiog beviltiška, - varnanagė atsistojo,nes pabodo sėdėti ir pradangino kėdę, tada atsirėmė į šaltą pilies sieną, - gal nori varyt iš čia?Galėtumėm į mišką, - pasiūlė Adora, - neteko ten dar būti...arba į Kiauliasodį.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: rulonaS Liepos 05, 2010, 08:07:07 pm

  Pirma pasirodė keista skrybėlė. Dryžuota baltais, žaliais, stambiais, vertikaliais dryžiais. Po to Mery nosis ir nuostabus perukas. Po to ir visa Mery. Ji klastingai besišypsodama stypsojo atokiau nuo mokinukių ir jas stebėjo. Iš dailios pypkutės vertėsi dūmai, slinko į varnanagės ir klastuolės pusę. Saldžiai kvepiančių dūmų buvo neįtikėtinai daug. Mery buvo apsirengusi žiobariškais drabužiais. Su apsiaustu jaučiuosi kaip bukaprotė. Iš po skrybėlės kyšojo balti plaukai. Juodos akys vis dar stebėjo.
  Profesorė nusprendė eiti. Išsitiesė, kad atrodytų aukštesnė. Nenoriu, kad mane atpažintų. Noriu pažaisti. Priėjusi prie Adoros ir Anos nusišiepė, pakėlė antakius ir pakeistu balsu, išduodančiu baisų susidomėjimą, tarė:
  - Sveikos mergaitės! Ką veikiate tokioje vėlybėje. Po koridorių vakarais vaikšto zombiai. - Grakščiai pasilenkė ir įsižiūrėjo į Anos veidą. - Iš tavo veido linijų įžvelgiu ateitį. Greit susituoksi ir susilauksi krūvos vaikų. - Dėbtelėjo į Adorą. - Tikiuosi, kad neketini... su ja... kche. Nesusidėk su niekuo iš varno nago. Nes vaikai gims su padidintų smegenų kiekiu. - Mery šypsena dar labiau paplatėjo. - Ar priimsite ir mane pažaisti? Aš pirmakursė klastuolė. - Mažas, labai mažas ūgis tikino, kad ji nemeluoja. - Ieškau draugų. Neprisimenu kur pamečiau, gal netoli.
  Kaip tokia senutė dar nepraradau melavimo įgūdžiu. Tikiuosi, kad patikės. Žodžiu žaismas.
  Tačiau atėjo laikas. Nematomas žadintuvas sučirškė mergaitės galvoje ir ji greitai išbėgo iš koridoriaus pro beeinančią truputį pažįstamą žmogystą.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Cornelia Disaster Liepos 05, 2010, 09:43:41 pm

Cornelia, vis dar kažkokio nesveiko transo būsenoje atsliūkino į koridorių, švistelėjo tašę, suklupo ir puolė po ją krapštytis. Galiausiai išsitraukė švirkštą, pritraukė jį kažkokio neaiškaus skysčio, ir drąsiai, nieko nelaukdama, bedė į savo šlaunį. Šiek tiek žvygtelėjusi, pagaliau ištraukė švirkštą, mestelėjo jį į šešėlį ir prišliaužusi prie artimiausios sienos, atsirėmė į ją, priglaudė kelius prie savęs ir užsimerkė. Šiek tiek palingavusi ji pagaliau atsitokėjo. Kaip ir Shanos kabinete, ji pašoko kaip stirna ir tarsi kavos prisisiurbusi voverė ėmė greitai judinti galvą ir akis, naršydama patalpą- koridorių, kuriame stovėjo. Akys iškart užkliuvo už vienos šlykščiai blondiniškos plaukų sruogos. Kal... vio subinė... Ji prisimerkė, sugniaužė kumščius ir jau ruošėsi veržtis pirmyn, griebti žmogystą už kaklo ir pakelti nuo žemės. Savo persipildžiusį pyktį mergina galėjo išlieti ar ant kitų dviejų mergaičių, bet visuomet akys sugauna labiausiai pažįstamus, giliausiai į sėdynę įsivariusias rakštis... Mery paslaptingai dingus, tiksliau gal ir išėjus, Corne tyliai koridoriumi nusekė paskui ją. Kaži kodėl...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Adora Mason Liepos 10, 2010, 11:36:50 pm

Mergaitė apstulbusi žiūrėjo į tą vietą kur iš oro pradėjo lysti dryžuota skrybelė, o po to ir kažkokia žmogysta.Ši buvo žemo ūgio ir Adorai pasirodė,kad toji žmogysta yra labai keista.Iš po kepurės stygsojo balti plaukai ir mergina rūkė pypkę.Varnanagė susiraukė, kai ją pasiekė dūmų debesis, mergaitė niekad nemėgo tabako kvapo, jis jai kėlė šleikštulį ir truputėlį pykino.Adora sukosėjo ir su ranka pavaikė dūmus nuo savo nosies.
-Cha!- suprunkštė Ado, - zombiai!Nors tu gal ir panaši į vieną iš jų, - mergaitė sukikeno, - beja, ne tavo reikalas ką mes čia veikam, - įtariai nužvelgė skrybelėtąją mergaitę Ado, - geresnis klausimas būtų ką tu čia veiki?Ką?Juk, kaip tu skai,esi pirmakursė...nebijai pasiklysti? - su pašaipa paklausė Adora.Kažkokia keistuolė...Nežinau kas ji yra, bet tikrai ne pirmakursė...kažkas pas ją netaip...Adora susimąsčiusi žvelgė į nepažystamąją.Kažkur kolidoriui varnanagė pamatė šmėžuojantį naują silueta, kažkokios mergaitės.Ooo...nuostabu, kas čia, susirinkimų salė?Gal kažkokia sekta apie kurią nieko nežinau?Ir visi klastuoliai, po galais, negi nėra šioj pilį nors vieno, neklastuolio kuris nebijotų išišti savo niekam tikusią nosį lauk?Niu boža moj, kur šis pasaulis eina?Nieks nenori pasilinksminti...Ech Adorai besišnekant su savimi naujoji žmogysta greit pasisukė ir nėrė lauk iš kolidoriaus, nepasakiusi nė žodžio.Um, ok?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 04, 2010, 04:30:47 pm

Emilė palengva tipeno koridoriumi. Mergaitė dėjo viltis, kad šmėkla kurios jai verkiant reikia bus čia. Visas jos kūnas buvo įsitempęs, o akys nė nemirktelėdamos slydo koridoriumi. Pamačius pažįstamą, baltą lyg perlai odą Emilės širdis suvirpo iš džiaugsmo ir ji pasileido link vaiduoklio garsiai šaukdama:
- Barone! Kruvinasis Barone!- Pribėgusi prie peršviečiamo kūno mergaitė sunkiai atsiduso:- Uff... Kaip gerai, kad jus radau.
Šmėkla apžiūrėjo Emilę. Jo akys užkliuvo už ženkliuko prisegto ant mantijos, gyvatės žaliame bei sidabriniame fone.
- Ko reikia, mano buvusio koledžio mokinei?
- Akilanda! Akil...
Išgirdęs šį vardą Baronas įtariai primerkė akis ir susierzinęs paklausė:
- Ką vėl tas poltergeistas  pridarė?
Emilei išdžiūvo burna. Velnias. Susikeikė ji mintyse. Ką jam atsakyt?
- Jis... Hmm... Jis... Ehmm... Rengia pasalą...- Fantazavo Emilė.
Mergaitė apsidairė tikėdamasi pagalbos, bet koridorius buvo tuščias.
- Taip. Aš... Eee... Girdėjau jį kalbant jog... jog... šiame aukšte apie vidurnaktį jis nori kažką pikto iškrėsti.- Net išsijuosusi melavo klastuolė.- O taip... Vidurnaktį reikia jo čia neįleisti.
Kruvinasis Baronas regis patikėjo jos žodžiais. Jis manė kad klastuoliais galima pasikliauti.
- Jei esi tikra, tuojat susirasiu Akilandą ir liepsiu įlįst į atokiausią pilies kampą.- Rimtai tarė Šmėkla.
- Ačiū.- Padėkojo mergaitė ir didžiuodamasi jog vienas kliūtis sutvarkyta, ir dar jos dėka, nupėdino kur akys užmatė. O akys užmatė bendrąjį kambarį klusniai pūpsantį požemiuose.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Jemma Rugpjūčio 17, 2010, 05:12:44 pm

Bebėgdama nuo bibliotekininkės Jemma pasuko į atokesnį koridorių kur sienos buvo visiškai per paveikslų,nes žinojo,kad jie gali išduot.O bibliotekininkė,su geltonu kuokštu ant galvos,bėgo įkandin,tiksliau kaukšėjo kabliukais per minkštą parketą.Buvo solidaus amžiaus-galbūt tai buvo kliūtis jai pabėgti?Jemma skuodė kiek kojos nešė,o profesorė neįtikėtinai sparčiu žvilgsniu ėjo paskui,svaidydamasi žodžiais tokiais kaip plėšikė,įžuli mergiotė ir panašiai.
Bebėgdama su šūsniu knygų kietais viršeliais,Jemai susipynė kojos ir ji pliumptelėjo ant žemės,tiksliau išsitėškė ant žemės.Knygos iškrito iš rankų.Bibliotekininkė sugriebė "vagilę" už mantijos kapišono,o ta,prisiminusi pamokas,bandė nesavo balsu ištarti:
-Faubo!-Nors taikėsi į profesorę,kerai kažkaip atsidaužė į ją pačią.
-Sučiupau tave,nenaudėle,-bibliotekininkė atsuko Jemmą,norėdama pamatyti kaltinamosios veidą,bet tik atsukusi aiktelėjo ir pasitraukė kelis žvilgsnius atgal.Jemma trumpai buvo netekusi veido.Tuo tarpu kai profesorė vaipėsi išsigandusi,grifė susirinko visas knygas,greit įmetė jas į kuprinę(neįsivaizduoju,pro kur matė)ir staigiai dūmė tolyn.Knygos tikrai sunkios...juto,kad atgavo savo veidą,ir pamatė pažįstamą teritoriją,taigi užlipo ant pirmo laiptelio pakopos ir laiminga nusileido prie storulės portreto.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vincent Lazar Kovo 02, 2011, 08:39:03 am

Magijos ministerijos koridoriais net pasipurtydamas lėkė lėktuvėlis. Jis kaip tikras oro pajėgų asas nardė tarp burtininkų galvų, išsisukinėjo nuo svetimšalių pasiųstų lėktuvėlių ir nebijodamas pražūties atlikinėjo pačius mirtiniausius triukus. Ir viskas tik tam,kad laiku spėtų atvykti į paskirtą vietą. Štai ir liftas. Jame šiurinėjo daugybė kitų laiškų-lakūnų,kurie krypavo, stumdėsi, maišėsi tarp žmonių plaukų, tačiau mūsų lėktuvėlis nebendravo su mažiau svarbesniais ir dar tokiais nevalyvais. Ramiai išbalansavęs vietoje jis pasiekė reikiamą aukštą ir nėrė pro mažiausią tarpelį į koridorių pilną kitų pavojų. Ir pagaliau jam prieš akis atsivėrė plačiausios durys visame pastate ir jis įskriejo į dar nematytas patalpas, kurios kvepėjo svarbiais valstybiniais popieriais, cigarais ir ateinančių čia žmonių prabangiais kvepalais. Šmurkštelėjęs pro sekretorę laiškas nukeliavo į kitą kambarį, iš kurio sklido balsai.

- Mes negalime siųsti savų šnipų kur papuola! Kol nesurinkote daugiau įrodymų, jog tai rusų darbas, aš nieko neišleisiu iš šio prakeikto pastato! Ir tai mano paskutinis žodis. Šiauškit iš čia ir prie darbo, kol neprasidėjo pasaulinis karas.
Žemas ir griežtas balsas priklausė pačiam ministrui,kuris įsitaisęs pailgo stalo gale savo žvilgsniu gręžė skyles pavaldinių galvose. Jo griežtų bruožų stambus veidas trūkčiojo iš nervų. Pastaruoju metu jis vis gauna daugiau pranešimų apie išpuolius be pėdsakų ir jam tai nepatiko. O kai jam tai nepatinka, visiems kitiems tai turi būti užduotis nr.1 Išleidęs panašų garsą į urzgimą jis atsilošė savo krėsle ir su malonumu klausėsi kaip burtininkai stojasi ir tyliai eina iš kabineto. Tačiau keli jų vis dar sėdėjo prie stalo. Ir prie vieno iš jų ir priskrido mūsų ištvermingasis lėktuvėlis. Vyras su akiniais paėmė į savo išblyškusias rankas laišką ir bakstelėjęs lazdele jį atskleidė. Akys greitai lakstė turiniu ir po akimirkos pergamentas lengvai nuslydo ant stalo.
- Pone, turiu naujienų.
Jo balsas buvo tylus ir ramus, todėl tik jis pristatinėjo ministrui blogas žinias: ant jo jis nepyko. Negalėjo, kai šis taip šaltai į viską žiūrėjo.
- Kas nutiko?
- Regis iš Hogvartsto mokyklos be žinios dingo keli mokiniai.
Ministras atsiduso ir pasirėmė rankomis į stalą. Prieš jo akis sėdėjo dar ir raudonplaukė mergina. Jauna, bet ekstravagantiška ir pilna ryžto. Nors užsispyrusi kaip ožka..
- Ir ką tu man siūlai, Vincentai? - kreipėsi į vyrą su akiniais.
- O ką čia siūlyti? Tegu patys tvarkosi. Matyt nusibastė keli pirmokėliai į mišką ir pasiklydo. Juos rasti lengviau nei nusispjauti. Neturim laiko tokiems darbas, - prunkštelėjo mergina.
- Lobelija, tavo protas tiesiog vertas aukso. Kartais susimąstau ar jis ir nėra auksinis,nes tau labai sunkiai mąstosi, - suburbėjo ministras ir įsižeidusi panelė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir užsimerkė.
- Išties idėja ne tokia ir bloga, pone, - įsiterpė Vincentas.
- Ką nori pasakyti? - susiraukė vyriškis.
- Šiuo metu mokykloje apsigyvenęs mūsų darbuotojas, Žvėrių, būtybių ir dvasių skyriaus vadovas, iš ketvirto lygio.
- Sakai žvėrių ir būtybių... O kokia jo pavardė?
- Lethal, pone. Maxas Lethal.
Ministras dar klausiamai pažvelgė į Vincentą ir pratrūko juokais. Išvysti tokį vyrą besijuokiantį - tikra retenybė, todėl Lobelija plačiai atsimerkė iš nuostabos,o Vincentas liko šaltas kaip visada.
- Siųskit laišką, tam velnio išperai. Jis viską sutvarkys, - pro juoko ašaras liepė ministras ir dar po to kelis kart pakartojo "Maxas Lethal" ir leipo juokais.
Abu pavaldiniai atsistojo, linktelėjo ir išėjo. Plačiausios durys užsivėrė.

Maxas žingsniavo koridoriumi. Neseniai jam atėjo laiškas iš Magijos ministerijos su užduotimi. Išties jam buvo gėda prisipažinti,kad nepastebėjo dingusių mokinių, bet pasivaikščiojęs po mokyklą ir paklausinėjęs jis tikrai įsitikino, jog kelios merginos ir vaikinas dingo ir niekas jau seniai jų nematė. Susirūpinęs profesorius liepė savo sekretoriui Cinamonui, kurį atsivežė iš ministerijos, surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie tai, kur jie buvo paskutinį kartą ir kas aplink pilį, bei Kiauliasodį darosi. O pats ėmė ruoštis išvykti, nes jautė, kad visa tai tikrai ne naivių mokinių klaida. Į krepšį-bedugnę jis susidėjo visus reikalingiausius alchemijos buteliukus, visus užrašus su burtais, užkeikimais ir jų nukenksminimu ir dar kelias rūbų pamainas. Visgi švara jam buvo pirmoje vietoje. Tačiau nors Maxas jau buvo pasiruošęs, jo sekretorius užtruko ilgiau, todėl Lethal dar kartą pasivaikščiojo po mokyklą.
Jau prasidėjo pavasaris ir orai žymiai pašiltėjo. Saulė švietė kiekvieną dieną,dangus giedras ir skaisčiai mėlynas, paukščių giesmės ir tirpstantis sniegas, gaivus atgimimo oras.. Šią akimirką, kol stebėjo pro langą bundančią gamtą, vyras jautėsi laimingas ir negalvojo apie problemas. Staiga jo galvoje šmėkštelėjo veidas ir jį prisiminęs Maxas nusišypsojo. "Ach, ta padūkelė Eos.. Galiu prisipažinti,kad jos pasiilgau". Kaip tik tuo metu pasigirdo kažkieno žingsniai koridoriaus gale ir Lethal atsisuko.
- Užtrukai, Cinamone. Kiek galima tavęs... - bet balsas užlūžo, kai išvydo visai kitą žmogų.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dorota Grand Kovo 02, 2011, 04:47:33 pm

-Laukti?
Keistai niūriame koridoriuje, pro kurio kelis langus blausiai švietė saulė, nuskambėjo moteriškas balsas. Tiesa, iki skausmo pažįstamas ir nešantis ir šypseną, ir baimę... Kai kuriems. Ką matė ir jautė Lethal - ganėtinai sunku suvokti, nes jis buvo beveik tokio pat sudėtingumo kaip ir prieš jį stovinti mergina ryškiai raudonais plaukais ir ironiška šypsenėle.
Klastuolė laikė rankoje apelsiną ir stovėjo vienu delnu pasirėmus į sieną. Tamsios akys nužiūrėjo vaikiną nuo galvos iki kojų, sustojo ties veidu ir ten pasiliko. Sprendžiant iš mažiausių detalių, jis kažkur išvyksta... Vai vai, kaip negražu neimti savo moters į atostogų kelionę dviem kruizu... Sarmata visai vyrų giminei. Eos mirktelėjo ir prisidengus burną apelsinu nusižiovavo.. taip skaniai. Atmetusi jau dukart ilgesnius plaukus, egiptietė nusišypsojo. Nagai pabarbeno į marmurinę sieną mušdami dviejų ketvirtinių taktą, lyg tampydami liūtą už ūsų.
-Taip norėčiau skirti laiko šiltiems ir maloniems apkabinimams, bet matau, kad skubi, - pradėjo mergina, - girdėjau iš kelių žmonių, kad uoliai klausinėji apie dingusius žmones. Žinai ką? Tu ne vienas. Aš taip pat domėjausi šiuo įvykiu ir būdama mokykloje suradau įdomių faktų bei hipotezių. Mano manymu, tau net nereikia eiti iš mokyklos ribų...
Krenkštelėjus ji atsisuko į langą, pro kurį taip viliojamai švietė saulutė. Kartais troškimas pridirba tiek daug negerų dalykų... Tai galėjai suprasti net žiūrėdamas į kampuose purvinus stiklus, kuriuos plovė lietus ir čaižė vėjo sūkuriai. Ramu tik iš pažiūros... Horizonte jau vėl telkiasi debesys.
-Vienas mokinys dingo iš pačios mokyklos koridorių.. Tiesą sakant, mes dabar jame ir stovim, - apsidairiusi tęsė mergina, - kiti dingo išėję laukan. Galime teigti, kad pagrobimai labiau mėgiami atvirame plote arba iš bėdos viduje. Tai reiškia, jog kad ir kas visa šitai daro, turi tiesioginį priėjimą prie mokyklos slaptų tunelių... Negi pagrobėjas suraišiotą vaiką išsineš ant peties, laimingas pro paradinį įėjimą... Bet man kyla klausimas, kam jiems vaikai, - susimąstė atsiremdama į sieną, - į viską kišuosi ne todėl, kad noriu, bet todėl, jog vis daugiau pranešama apie pagrobimus. Tai gali.. Kai ką sugriauti.
Tarkim "kai ką". Ateities dar nėra, bet gal bus arba... Nebus. Žiūrint iš kurios perspektyvos pažiūrėsi. Praslydusi ranka pro šono liniją, Eos žvelgė į Maxą ir laukė atsakymo.
Tuo tarpu koridoriuje pasigirdo dar vieni žingsniai. Visas beveik kone uždusęs atšlepsėjo žmogelis, kuris tikriausiai geriau žinomas kaip Cinamonas. Šis, atsiprašęs atsistojo prie Maxo ir ėmė laukti,  nesuprasdamas, kas darosi. Wadjet jam maloniai linktelėjo ir sunėrė rankas ties krūtine. Apelsinas vis dar buvo rankoje. Nagi, neapvilk manęs, mielasis. Tu man reikalingas labiau nei aš tau...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vincent Lazar Kovo 05, 2011, 09:23:13 pm

Maxui aptemo akyse. O gal čia tik saulė užlindo už audrą nešančių debesų? Nes audra tikrai artėjo. Ir su ja gražuolė egiptietė savo egzotišku žvilgsniu. Lethal ją matė labai seniai, tačiau būtent tokia ji ir išliko jo mintyse: jauna, graži ir pavojinga. Ir dabar ji savo aštriais harpijos nagais barbeno į sieną, nuo kurios net smiltys pabyrėjo.
- Gaila, Eos, kad taip skubi, nes aš mielai tave apkabinčiau.. - žybtelėjo žvilgsnis ir vaikinas šyptelėjo. - Beje, tau nederėtų domėtis tokiais įvykiais. Dar imsi ir pati dingsi. O tai tikėtina, nes labai jau daug apie šį reikalą žinai. Sakyčiau net per daug.
Maxas akimirkai surimtėjo ir leido gražuolei suprasti, jog taip lengvai jo aplink pirštą neapvynios ir pasitikėjimo negaus. Nė vienas man negalėjo pasakyti, iš kur dingo mokiniai, o ji ateina ir paberia informaciją kaip patį paprasčiausią paplūdimio smėliuką. Matosi ji dar neprarado savo gebėjimų. Tai varo iš proto.. Tuo metu pasigirdo pažįstami žingsniai ir Maxas žvilgsniu pasitiko Cinamoną.
- Sveiki, pone. Viską turiu čia, - paplekšnojo per užrašų knygutę ir klausiamai pažvelgė į Eos.
- Cinamone, čia mano buvusi mokinė, panelė Wadjet, - iš mandagumo pristatė ir kol sekretorius maloniai sveikinosi su klastuole, Lethal paėmė iš jo rankų knygutę ir pavartė.
- Žinai, - kreipėsi į Eos, - manau man tavęs neprireiks, - nusišypsojo ir liepė Cinamonui grįžti į kabinetą, kur stovi jo daiktai. Linktelėjęs vaikinas apsisuko ir nuėjo palikdamas porelę vienus. Trumpa tyla įsisvyravo tarp dviejų pasaulių, kol žingsniai nutolo ir pasidarė absoliučiai tylu.
- Nežinau, ko tu sieki, bet tau prireiks labiau pasistengti, jei nori mano pagalbos. O aš žinau, kad nori. Tavo informacija ir daugiau aš jau turiu užrašytą ir nematau jokios prasmės toliau maloniai plepėtis.
Maxas staigiai, keliais žingsniais atsidūrė priešais merginą ir išlaikydamas kelių centimetrų atstumą įsižiūrėjo į jos hipnotizuojančias akis. "Pasakyk,Alisa, kokius sapnus matai stiklinėmis akimis.."
- Aš neturiu viso gyvenimo laukti, - dviprasmiškai ištarė.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dorota Grand Kovo 08, 2011, 02:37:56 pm

Liežuvis caktelėjo. Eos akyse pasirodė mažos žiežirbos, bet jos greitai taip pat ir pranyko. Vėl užsidėjusi abejingumo kaukę, ji pradėjo žingsniuoti ratą apie Maxą iškilmingai iškelta galva ir susukus savo rankas už nugaros. Raudoni plaukai lengvai judėjo kartu su egiptiete... Visą šią sceną stebėjo tik didelė plaštakė ((o taip!)) ant palangės. Virpčiodamas sparnais ir kraipydamas galvą, vabzdys stebėjo kaip klastuolė sustojo ir ranka brūkštelėjo per Lethal krūtinę.
-Visų pirma, man tavo pagalbos reikia mažiausiai. Nebent kai kurių ryšių... - ji padarė iškalbingą pauzę ir kilstelėjo antakį, - ši užduotis liečia ir mane. Jaučiuosi atsakinga už vienos mergaitės dingimą, nes būtent aš jai pasakiau būti toje vietoje kurioje ji buvo pagrobta, - Wadjet akys apsiblausė ir ji atsuko vaikinui nugarą, - gal ir mėgstu kartais pakankinti žmones, bet tikrai nelinkiu niekam tokio likimo...
Mergina atsiduso. Ji ištiesė ranką ir atsargiai ant piršto pasitupdė plaštakę, kuri tiesiog tingiai ėmė ropoti oda aukštyn. Tyliai apžiūrinėdama spalvotus jos sparnų kraštelius, Eos atsisėdo ant palangės ir susidėjo koją ant kojos.
Tuo tarpu lauke jau buvo niūru ir tamsu. Kilo vėjas ir gainiojo visų medžių tvirtas viršūnes. Kad ir daug mačiusios, jos sunkiai aimanavo ir girgždėjo gyvenimo istorijas bet kam, kas klausėsi. Nežinia, ar tokių buvo... Nelabai svarbu. Plykstelėjo žaibas, nugiedrindamas klastuolės susimąsčiusius bruožus. Per tą sekundę jos veide šmėkštelėjo dar niekada nematytas jausmas... Grynas aštrumas ir atšiaurumas. Užkaukė vėjas.
-Niekam nelinkiu tokio likimo, - pakartojo, - mano hipotezės gana rimtai pagrįstos, ir tai gali siekti senus amžius... Bet, juk tau neįdomu ir tau manęs nereikia, - maloniai nusišypsojo vaikinui ji aštriais dantukais, - visai nenoriu tau kvaršint galvos, nes visgi aš esu tik Hogvartso mokinė, kuri turi atlikti pareigas ir nelįsti į pavojus... Gaila, kad aš visai ne tokia.
Užvertus galvą ši nusikvatojo. Numetusi kažkur apelsiną, ji su kita ranką išlenkė sprigtui ir nutėškė plaštakę kažkur toli toli. Niekas daugiau jos ir nebematė... Mergina stryktelėjo ir nusivaliusi dulkes pasiruošė suktis ant kulno ir prasmegti juodame koridoriuje.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vincent Lazar Kovo 08, 2011, 05:01:56 pm

Maxas klausėsi merginos balso,bet jo akys stebėjo mieguistą gamtą. Atrodė, kad šie du pasauliai labai toli vienas nuo kito ir neturi jokio tarpusavyje ryšio. Juk išties taip ir yra.. Šiuo metu Lethal galvoje virė visai kitos mintys. Nesusijusios nei su anuo pasauliu, nei su šio problemomis..Apie ją..Apie save..Apie jų praeitį.. Vaikinas stovėjo ir nenutuokė kaip pasisuks jo gyvenimas nuo šios akimirkos, kai vėl sutiko Eos. Tačiau kas dabar ji jam yra? Maxas lėtai atsisuko į ant palangės sėdinčia egiptietę. Nors kalbėjo ji rūsčiai, ryžtingai ir užtikrintai, tačiau jam rodės,kad mato šviesų ir laimingą veidą. Staiga šalia jo kojų pririedėjo apelsinas, kurį su savimi atsinešė Eos. Vaikinas pasilenkė, pakėlė jį ir nuvalė rankove. Šis gardžiai kvepėjo ir skleidė neaiškią šilumą. Šyptelėjęs Maxas jau tiesė jį atiduoti,kai klastuolė šoktelėjo ir pajudėjo sau. Profesorius intuityviai žengė į priekį ir suėmė ją už delno, norėdamas sulaikyti. Tą akimirką laikas tarsi apmirė ir Maxas su savo mintimis nukeliavo į savo pasaulį.. Ten laikas sustojęs ir nėra kur skubėti. Ten Lethal į save galėjo pažvelgti iš šalies ir ramiai pamąstyti. Nors niekas nejudėjo, tačiau jiedu atrodė tokie gyvi,jog bet kurią sekundę galėjo imti judėti. Ir kas tada? Ar ji atsisuktų? O gal tiesiog nueitų savais keliais? Ar jis ką nors pasakytų? Kas tą akimirką šmėkštelėtų jų akyse? Maxas priėjo arčiau savęs ir pažvelgė į savo akis.
- Ko tu iš jos nori?
Eos žvilgsnis visai skyrėsi nuo profesoriaus. Ir nė vienas vienas kito nesuprato.
- Kodėl jūs tokie užsidarę? - apėjo aplink juos ir sustojo priešais langą.
Už jo buvo dar šviesu, bet tuščia. Viskas tai atsirasdavo, tai dingdavo.. Ir koridorius neturėjo galo. O tai reiškė, kad Maxas niekada iš čia neišeis, kol nepripažins tiesos. O vienintelis čia tikras dalykas buvo mergina. Priėjęs prie jos suėmė plaukų sruogą ir giliai įtraukė to egzotiško aromato.
- Tu graži, tu protinga, tu įdomi. Tu čia ir dabar. Ir tu su manimi.
Eos akys sujudėjo.
- Tu dalis pasaulio ir pasaulis dalis tavęs. Tu savo gyvenimo kalvis ir tavo gyvenimas jau nulemtas, - šnabždėjo į ausį Lethal.
Stipriai susičiaupė merginos lūpos.
- Tu deivė ir demonas. Ir aš tavo tarnas..
Maxas apkabino į realų pasaulį besiveržiančią sustingusią Eos iš nugaros ir priglaudė prie savęs. Ji sudrebins mano pasaulį pagalvojo ir visa ši iliuzija išnyko, o tylą perskrodė tikrasis vaikino balsas.
- Pametei apelsiną.
Jo žvilgsnis buvo ramus. Jis žiūrėjo į merginos plaukus ir laukė kol ji atsisuks.
- Ir aš tave apsaugosiu, galėjai ir nesikuklinti, - šypsenėlė. - Vyksim kartu tirti šio įvykio.
Maxas priėjo arčiau, uždėjo ranką jai ant galvos ir švelniai paplekšnojo.
- Iš tavęs daug naudos. Bent jei mums užpuls, tai grobs pirmą ne mane, - labai rimtai pasakė, bet veidas tiesiog švytėjo.
- Tai? - pasilenkė prie jos ausies ir priešais veidą pakišo apelsiną. - Nori pasivaikščioti? Tik mudu, - šyptelėjo,o akys žybtelėjo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dorota Grand Kovo 09, 2011, 03:27:05 pm

Ūmus vėjas talžė jau visai nulinkusius medžius. Netgi pilies langai, visko matę ir patyrę gailiai cypė vos tik didesnis sūkurys imdavo baladotis į langus. Iš tiesų, orą lauke galėjai prilyginti su tai, kas vyko ir viduje... Audros, žaibai, blyksniai ir dundesiai... Viską griaunanti jėga, po kurios įsivyrauja harmonija. Tai kaip tik buvo ir čia, šiame koridoriuje.
Eos stovėjo atsisukusi į vaikiną vardu Maxas. Dar tiksliau - Maxas Lethal. Jis laikė jos ranką... Bet tai nebuvo anei joks meilės gestas, tai nebuvo smurtas ir tai nebuvo pasišaipymas. Vaikinas jai tiesiog laikė ištiesęs apelsiną, kurį buvo "pametusi". Kilstelėjus antakį, ji įsispitrijo savo buvusiam (o gal ir esamam) mokytojui į akis ir kilstelėjo smakrą.
-Nereikia man to apelsino. Jis dingo kartu su keliais jausmais, kuriuos jaučiau tau, - išrėžė.
Prasisukus ant kulno mergina atsistojo prie sienos ir nugara į ją atsirėmė. Akys vėl buvo ramios, įdegusios rankos susikryžiavo ties jos liemeniu. Veidas spinduliavo abejingumu ir pasitikėjimu savimi.
-Mane visada grobia pirmą, - vyptelėjo Eos, viena plaštaka slysdama palei kūno linijas, - ar todėl, kad visiems apsuku galvą, ar kad mano plaukai taip traukia akį? - pasilenkė šiek tiek, kad iškristų skaisčių plaukų sruogą, - nežinia kaip čia yra...
Niūrų ir tamsų koridorių užpildė raganiškas kikenimas. Staiga nuo smarkaus vėjo atsiplėšė langas ir pripildė koridorių nežmoniško gamtos stūgimo. Savaime aišku, visi žibintai, pritvirtinti prie sienų, užgeso neatlaikę tokio įniršio. Wadjet stryktelėjo ir vienu mostu užtrenkė langus, tačiau pasigirdo garsus "Ouch". Tamsoje susiraukusi, mergina žvelgė į savo plaštaką, kuri buvo aplipus kažkuo tamsiu ir šiltu... Ir sugebėk tu man prasipjauti ranką tokioje situacijoje. Negalėdama nustoti kikenti, egiptietė žybtelėjo akimis į Maxą:
-Tai kurgi mes eisim, mielasis? Atsigerti amžinybės vandens? Surasti jaunystės rožę? Ar atrasti meilės kraitelį? - nusijuokė ji laikydama kruviną plaštaką ore, - manai, nė kiek nepasikeičiau kol tavęs nebuvo? Aš galėčiau nusimesti drabužius ir parodyt, į ką mane pavertė ta šlykšti tatuiruotė, - jau ėmė šnypšti klastuolė, - nes Tu mane palikai.
Iškėlusi pirštą, nuo kurio varvėjo syvai, bedė į Lethal krūtinę. Eos akys degė ugnimi, lūpos išsirietusios viliojančiai šypsenai. Atmetusi plaukus nugaron, mergina atsiduso ir susimąsčiusi nuleido galvą. Reikia man jo, labai reikia. Jo reikia ir kitiems.. Nes jis - įpatingas. Nevalia prarasti tokio objekto, nieku gyvu... Apsaugosiu tave iki Laiko, pamatysi. Mirktelėjus, veikiau sau, Wadjet vėl atsirėmė į sieną ir dar kartelį sukikeno.
-Nori, papasakosiu istoriją? Ji tokia žiobarų... Žodžiu, ėjo tokia mergaitė užsimaukšlinus kapišoną... Atrodo, su žaliu... O gal raudonu... Tai va, ėjo ėjo ji ir sutiko vilką... O gal trigalvį šunį... - ėmė juoktis pati iš savęs egiptietė.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vincent Lazar Kovo 09, 2011, 03:58:46 pm

Nors už pilies sienų ėmė siautėti gamta, tačiau Maxas stovėjo ramus. Ko nepasakysi apie Eos. Ir Lethal negalėjo suvaldyti visokių jį perpildžiusių emocijų,kurios viena po kitos rodėsi jo veide. Ši mergina.. ir vėl jis įžvelgė jos mielą veidą, švelnią prigimtį.. Užsimerkęs profesorius sukryžiavo rankas ir tarsi apmirė.
- Tavo grobia, nes dažnai vaikštai viena, - rodėsi ,kad balse pasigirdo rūpestis,bet veidas liko akmeninis.
Staiga įsiveržė stiprus oro gūsis ir paliko jiedu prietemoje. Nieko nelaukdamas Maxas puolė prie Eos,kai tik išgirdo jos nemalonu šūksnį. Tačiau nespėjęs priartėti,buvo atstumtas.
- ...nes Tu mane palikai.
Vaikinas sustingo ir leido jai nueiti tolėliau. Jo marškiniai dabar buvo pažymėti kraujo lašeliu ir Maxas pyko,kad ši tokia užsispyrusi. Sugniaužęs kumščius Lethal pakėlė galvą ir pasisuko į Eos. Atsirėmusi į sieną ji kikeno ir stengėsi paslėpti kai ką daugiau,nei rankos skausmą. Vaikinas lėtai priėjo prie jos ir atsitūpęs švelniai pakėlė prie akių jos sužeistą delną.
- Tu kaip visada neatsargi, - tarė ir iš kišenės ištraukęs baltą nosinaitę, aprišo ja ranką. Maxas neskubėjo keltis. Jo veidas buvo nuleistas, akys stebėjo švelnią ir trapią Eos ranką, o galvoje ir vėl prasidėjo sumaištis. Už lango vis dar nenustodamas siautė vėjas ir girgždėjo bei cypė visa pilis. Kad nors akimirką galėtume pabūti ramiai.. jis atsiduso ir pakėlė akis į raustelėjusį merginos veidą.
- Viskas bus gerai, Eos. Juk dabar aš čia, - nusišypsojo ir atsistojo. Išsitraukęs lazdelę jis mostelėjo žibintų pusėn ir koridoriuje vėl tapo šviesu.
- O dabar prie reikalo, - žybtelėjo akys ir Maxas viena ranka atsirėmęs į sieną ir tuo pačiu neleisdamas klastuolei pasprukti, pasilenkė arčiau. Žvilgsnis buvo kaip pačio vilko,o šypsenėlė nebežadėjo nieko gero,tik mirtį.
- Tai kaip baigėsi ta tavo pasaka apie raudonplaukę mergaitę, - perbėgo pirštais per Wadjet plaukus, - kuri sutiko pilką vilką? Ar jis pasigailėjo jos? O ar ji gailėjosi jo?
Akimirksniu Maxas persimainė ir dabar rodėsi lyg ir nusivylęs, gal net liūdnas..
- Ką tu darysi,jei dabar tavęs nepaleisiu? - dviprasmiškai paklausė ir jo veidas dar labiau priartėjo prie josios. Šiandien jį labai traukė ši būtybė. Labiau,nei bet kas kitas pasaulyje. Kol tvyrojo tyla, Lethal žiūrėjo merginai į akis,bet tik atsiduso ir atsitraukė. Tuo metu jo akyse šmėkštelėjo keistas šešėlis ant sienos. Kas tai? Visai šalia Eos.. Dabar jau priartėjo tam,kad geriau įžiūrėtų keistą dėmę,kurios nepastebėjo anksčiau.
- Ar tai..kažkoks simbolis? - paklausė ir žvilgtelėjo į čia pat stovinčią Eos,kuri neatrodė ypatingai sužavėta Maxo jausmų.
- Pažiūrėk, - paprašė ir suėmės nesužeistą ranką pasuko visu kūnu į sieną.
- Matai, štai čia?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dorota Grand Kovo 12, 2011, 06:26:14 pm

Eos pro ausis praleido daugybę Maxo žodžių. Akyse jai mirguliavo neaiškūs šešėliai ir skambėjo tamsūs it naktis balsai. Mergina trumpam užsimerkė ir įkvėpė istorija dvelkiančio pilies oro...
-Tu niekam tikusi dukra, ar žinojai tai? Ne egipto kraujas, o tas suknistas graikų alus! Žinojau, kad reikėjo labiau tave saugot... Bet neee, tu vis tikėjai, kad gali savim pasirūpint. Pažiūrėk į ką pavirtai.
Motina įspaudusi nagus mažai mergaitei į petį atsuko ją į veidrodį. Mažosios žvilgsnis buvo tiesiog akmeninis ir bejausmis. Lėtai, rausvų plaukų mergytė nuo savo peties atplėšė gimdytojos ranką:
-Tuomet tau nereikėjo kaip kekšei duotis su tais visais graikais šventykloje. Nebūtum manęs turėjus, neturėtum tiek vargų. Nusibodo man tavo dejonės, kaip tau blogai ir kokia aš negera.
Kaulėtas moters veidas sustingo iš baimės ir įtužio. Ji pradėjo švokšti it dūstanti gyvatė saulėje... Šito ji nesitikėjo.
-Palik mane ramybėj, - sumurmėjo garsiai Eos ir atsipeikėjo.
Wadjet apsidairė ir iškvėpė, kai prie savęs pajuto beveik prisiglaudusį Lethal. Pirma, nesuprasdama kas vyksta, ji pamėgino atsitraukti žingsnį atgal, tik vienos akies krašteliu pastebėjusi keistą ženklą į kurį rodė vaikinas.
Kulniuku klastuolė užmynė kažkokį kupstą, kuris sudrebėjęs pasislinko iš vietos. Mirktelėjus mergina sustojo... Pasijuto mažas virpesys, kuris vis didėjo ir pradėjo virsti į griaudimą. Šis garsas nustelbė beveik viską, kas vyko lauke - o ten jau buvo didelė audra su liūtimi. Pamažu pamažu koridoriaus siena ėmė judėti, įvairiuose šonuose pasidarė skylučių, pro kurias ėmė veržtis dulkės. Užsiėmus nosį, kad nekosėtų, Eos ėmė delnu vaikyti svetimkūnius į visas puses ir persisuko į kiną pusę, kad judančios plytos neprispaustų kokio drabužio.
-Kažką sakei apie simbolius, ar koridorius?
Mergina prisiartino prie sienos ir žvilgtelėjo į mažą apsitrynusį skrituliuką, kuriame lyg ir rangėsi skorpionas. Susiraukus ji perbraukė pirštu per dulkėtą paviršių ir atsiduso.
-Tai ir maniau, kad mano hipotezė pasitvirtins... Vaje, žiūrėk, visas tunelis atsidarė.
Bakstelėjo pirštu į magiškai atsiradusią kiaurymę sienoje. Niūri tamsa lyg traukė viską į vidų, grasindama niekada nebeišleisti.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vincent Lazar Kovo 14, 2011, 04:25:17 pm

- Ir tu ruošiesi ten eiti? Neaišku kur, kur neaiškus kas laukia? - Maxas kreivai pažiūrėjo į Eos ir atsitraukė nuo juodosios skylės.
Aš tikrai neplanuoju stačia galva nerti į pavojus. Bet negaliu ir jos vienos paleisti.. Aaa! Ką daryti...? Ir kur prapuolė Cinamonas? Dabar man labai praverstų daugiau nei burtų lazdelė. Lethal dar kartą apžiūrėjo atsivėrusias duris, bet niekur nekabojo įspėjimas Pavojinga. Įeiti draudžiama. Vadinasi Eos tikrai pasitrypčiodama eis į tunelius. Jei tik turėčiau daugiau laiko. Pasistudijuočiau užrašus, paieškočiau informacijos knygose, kelis laiškus išsiųsčiau. Bet dabar tenka imporvizuoti, veikti aklomis. Ir ko apskritai ji ten taip veržiasi? Nepatikėsiu,kad dėl mokinių gyvybių, ypač dėl tos merginos.
- Jaučiuosi atsakinga už vienos mergaitės dingimą, nes būtent aš jai pasakiau būti toje vietoje kurioje ji buvo pagrobta...
Ir kodėl tu nusiuntei ją į šį koridorių? Ką tu slepi? Maxas pažvelgė į kibirkščiuojančias Wadjet akis, kurios ryte rijo tunelio tamsą. Tiesa, žiūrint į tamsą... Profesoriui atrodė, kad ši jį kviečia. Neišleisdama nė garso ta erdvė traukė į save ir skleidė keistus virpėsius, kurie atsikartodavo vaikino krūtinėje. Staiga jam vaizdas ėmė plaukti. Grindys virto ant šono, durys subyrėjo prieš akis, o kraujas sustingo gyslose. Susiėmęs už galvos Maxas žengė kelis žingsnius atgal ir atsirėmė į sieną. Sukandęs dantis jis kentė skausmą ir pajuto, kaip ėmė pulsiuoti jo ranka. Tie tuneliai...jose be abejonės tvyro juodoji magija..gal net dar senesnė..negaliu ten eiti nepasiruošęs.. Jo akys užkliuvo už Eos. Tyliai nusikeikęs Lethal sunkiai atsistojo, priėjo arčiau ir įstūmė merginą į tunelį. Ją pasiglemžė tamsą ir giliai įkvėpęs Maxas pats į ją pasinėrė.
Tamsu...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Gintaryte Balandžio 21, 2011, 04:37:37 pm

Lesli ėjo šiuo koridoriumi. Jai knietėjo kuo greičiau pradėti pamokas Hogvartse, tačiau šiuo metu pamokos nevyko, tad Lesli tiesiog vaikštinėjo koridoriumi. Ji priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį. Buvo tamsu, truputi lynojo. Pūtė nedidėlis vėjelis. Staiga ji pastebėjo kažkokį mišką ir prisiminė, kad tai Uždraustasis Miškas, apie kurį jai pasakojo tėvai. Dar ji pastebėjo, kad kažkokie vaikai eina į tą mišką ir tempia kažkokį kitą vaiką ten. Ji pastebėjo, kad vaikai kurie tempė tą mokinį buvo su žaliom uniformom, tad jie Klasuoliai, o tas kitas vaikas buvo su geltona apranga, reiškia jis iš Švilpynės koledžo. Galiausiai jie dingo miške. Lesli pagalvojo, kad čia nieko tokio ir nuėjo tolyn. Ji norėjo pabūti bibliotekoje, tad pasuko jos link. Pagaliau ji priėjo ją ir įėjo pro duris. Ji dar buvo neuždaryta, tad ji labai apsidžiaugė.
Po kokių 15 minučių Lesli išėjo iš bibliotekos, nes bibliotekininkė uždarė biblioteką. Ji pagalvojo, kad ateis čia rytoj. Ji dar truputi pastovėjo prie lango ir galiausiai nusprendė nueiti truputėlį pakvėpuoti grynu oru.

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Ji užlipo besisukančiais laiptais į ketvirtą aukštą. Tada pradėjo lėtai eiti link GG koledžo kambario. Ji buvo kiek šlapie, nes lauke šiek tiek linojo. Ji eidama pradėjo svajoti apie kokią nors gražią ir vikrią šluotą. Tačiau ji gerai žinojo, jog pirmakursiams negalima turėti savų šluotų. Tad ji labai laukė Skraidymo pamokos, kada galės išmokti skraidyti ant šluotos. Lesli norėjo dar paskaityti kokį vadovėlį, kad kai prasidės pamokos nebūtų kaip visiška neišmanėlė. Galiausiai ji pasiekė Storulės Paveikslą.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emilie Morgan Balandžio 22, 2011, 10:40:01 am

Emilie atbėgo ir visa uždusus ir nugriuvo ant kelių. Po 2 minučių ji atsistojo ir bandė atgauti kvapą. Ji lėtai svirduliuodama atsisėdo ant palangės ir žiūrėjo kaip lašnojo lietus. Tada ji pagalvojo apie pamokas... Kaip jos vyksta, ką jose daro. Ji niekada nebuvo girdėjusi apie Hogvartse vykstančias pamokas. Tada pamatė kaip prabėgo kelėtas pirmakursių berniukų su žaliomis uniformomis. Emilie suprato, kad jie iš klastūnyno. Emilie kiek pagalvojus nusprendė, kad kai kurie iš jų nra jau tokie blogi kaip įsivaizdavo. Tada atsistojo ir nuėjo pakvėpuoti grynu oru.

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Kadangi kolidoriuose buvo tamsu ir ramu ji atsikvėpė ir visa permirkusi ėjo link Varno Nago mergaičių miegamojo. Jos batai buvo suplyšę. Plaukai buvo susivėle. Nuo jos ant grindų buvo likę daug balų. Ji žinojo, kad rytoj dėl jos žioplumo ir kaltės VN gali netekti daug taškų. Todėl nebežinojus ką daryti ji verkdama bėgo į VN kambarį.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Gordai Liepos 05, 2011, 11:02:07 pm

Johnnis po biški ėjo laiptais. Tik staiga laiptai pradėjo suktis į visas puses. Galvoje sukosi viena mintis "Kur man dabar eiti?" Kaip patekti i Švilpiuku Bendrajį kambarį" Staiga  Lurida Revendž sušuko
- Į Dešnę.-Pasake Lurida Revendž.
Ir laimingas pateko prie Švilpynės porterto.

((Lu:
1. Lurida sakytų: "nešdinkis man iš akių", nes ji yra klastuolė.
2. Kito forumiečio veiksmų rašyti negalima.
3. Turi būti bent 5 eilutės.
Prašau pataisyti ;)))

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 08, 2011, 01:21:21 pm

Rafaela ramiai žingsniavo koridoriumi.
Mokslo metai baigėsi, greit reiks krautis lagaminą ir važiuoti namo. Turbūt Hogvartse nėra tokio mokinio, kuris džiaugtusi kad mokslo metai baigėsi.
Paskui mergaitę, kaip visada, sekė storuliukė raina katytė su kaspinėliu pakaklėje.
Graži diena, už lango saulė, bet taip liūdna...
Atsidususi ji klestelėjo ant palangės ir pradėjo niūniuoti linksmą dainelę.
Katytė, neradusi vietos šalia Rafaelos, papūtė uodegą ir išdidžiai nubėgo koridoriumi žemyn.
Oj tu Laiza, Laiza... Šikne tu.
Koridoriuje, rodos, be jos nieko nebuvo, bet Rafaela nenorėjo kalbėti garsiai, ir jautėsi šiek tiek nejaukiai.
Užsikėlusi kojas ant palangės ir sulenkusi per kelius, dar kartą pažvelgė pro langą: ten keli vaikai vaikščiojo grupelėmis, ar pavieniui.
Saulės nutviekstam koridoriui buvo karšta, ir Rafaelos kakta nubėgo keli prakaito lašeliai. Numetusi apsiaustą, ji atlošė galvą į sieną ir palaimingai užsimerkė.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 20, 2012, 07:58:20 pm

Už lango lijo. Ne šiaip sau lašnojo, o stipriai, piktai lijo, lietaus lašai daužėsi į langą it akmenys. Koridoriai buvo tušti, nes greičiausiai tokiu oru visi mokiniai tupėjo savo bendruosiuose kambariuose ir žaidė burtininkų šachmatais arba skaitė naujausią "Magijos žinių" numerį. Bet staiga kažkur ketvirtame aukšte, tyliame koridoriuje pasigirdo duslus dungtelėjimas ir aimana. Nedidelė tamsiaplaukė mergaitė pritūpė ir ėmė nuo žemės rankioti iš kuprinytės iškritusias knygas ir kelis pakelius rugščiųjų pykštukų bei cypiančių pelyčių. Susirinkusi visą šitą gerą ji pakilo ir nuėjusi iki palangės įsistebeilyjo į lietų už lango.
Šitaip stipriai lija... Nenorėčiau dabar būti lauke, pamanė Anasthasia ir prisėdo ant palangės. Iš kuprinytės ji išsitraukė sunkią, storą knygą pavadinimu "Kerėjimo pradžiamokslis" ir suskėlusi kojas aukščiau atsivertė ją. Kiek pavarčiusi ėmė tyliai šnabždėti sau po nosimi:
- Alohomora... Naudojamas atrakinti spynas... Wingardium leviosa - levituoja daiktus... Accio yra šaukiamieji kerai...
Jeigu tik tas skaitymas duotų naudos... Mergaitė atsidususi garsiai užvertė knygą ir įgrūdo ją giliai į kuprinę. Iš ten išsitraukė maišelį su rūgščiaisiais pykštukais ir vieną jų įsidėjo į burną. Netrukus ji baisiai susiraukė, it citriną kandusi, o jos burnoje pasigirdo negarsus "pokšt!". Koridoriuje pasigirdo kažkokie balsai. Varnanagė persisverė per palangę, bet išvydo tik kelias šmėklas pereinančias per sieną.
- Kaip girdėjau,  jo testamente rašoma...- tespėjo išgirsti Anasthasia, ir šmėklos pranyko. Ką gi, turbūt būsiu viena, pagalvojo ji ir įsidėjo dar vieną pykštuką į burną.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 20, 2012, 09:04:31 pm

Keikdama blogą orą Emilė su šluota rankose šiaip ne taip užlipo iki ketvirto aukšto. Jai einant nuo apsiausto kapsėjo lašai ir krito ant mūrinių pilies grindų. Emilė atsigręžė atgal, atrodė lyg būtų prašliaužta kokio milžiniško, šlykštaus, glitaus šliužo. Visai nusivariusi nuo kojų (kiauriai permirkę drabužiai sveria nemažai) patraukė koridoriumi tolyn, dabar keikdama ne tik blogą orą, bet ir tai, jog varno nago bendrasis kambarys įrengtas kone aukščiausiame pilies bokšte ir kad kasdien Emilė tuo keliu turi leistis, o vakare vėl kopti aukštyn. Beeinant varnė nejučia žvilgtelėjo į savo šluotą. Į galvą šovus neblogai minčiai, kaip greičiau pasiekti bendrajį kambarį, mergina atsisėdo ant šluotos ir nesmarkiai atsispyrusi nuzvimbė koridoriumi, nors puikiai žinojo, jog požemiuose, ūkvedžio kabinete, taisyklė, jog negalima skraidyti pilies viduje, pažymėta pirmu numeriu ir dar paryškinta raudonai. Užsisvajojusi Emilė žvelgė pro pralekiančius langų stiklus, už kurių nieko negalėjai įžiūrėti, mat pylė kaip iš kibiro. Staiga atsisukusi į priekį net kvyktelėjimo iš nustebimo, mat priešais ant palangės sėdėjo kažkokia nedidelė figūra, į kurią Emilė per savo žioplumą vos neįsirėžė. Gerai, kad spėjo laiku sustabdyti šluotą ir nušokti nuo jos.
- Labai atsiprašau.- Iškart puolė atsiprašinėti tos mergaitės, nors net neužgavo ar kitaip nesužalojo jos.- Viskas gerai? - Pasiteiravo.- Tikrai atsiprašau, aš tokia buka, reikia žiūrėt kur skrendi. O ir šiaip mokykloj negalima skraidyt.- Nekaltai pavartė akis.
Visai sustirusi Emilė iš kišenės išsitraukė lazdelę ir išsidžiovino drabužius.
- Beje, aš Emilė. Iš varno nago, kaip ir tu.- Pastebėjusi mėlyną mergaitės varno nago uniformą pasakė.- Keista, bet niekad anksčiau nebuvau tavęs mačiusi, gal tu naujokė?- Nutęsdama paklausė.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 20, 2012, 09:38:16 pm

Anasthasia sedėjo ant palangės ir mąstė. Apie ką? Apie pačią nesėkmingiausia magiją savo gyvenime. Vakar vakare, bandydama uždegti kelias šakeles, ji privertė jas šokti, o paskui susprogti, it kokiam šventiniam fejaverkui. Tą ramiai mąstė mergaitė, kai staiga pamatė į ją dideliu greičiu atskriejantį tamsų pavidalą. Nastė aiktelėjo, užsidengė veidą delnais ir susigūžė, bet lemtingą akimirką pavidalas sustojo ir pasipylė žodžiai:
- Labai atsiprašau. Viskas gerai?- Nastė lėtai atsidengė akis ir įsistebeilyjo į savo "užpuoliką". Tai buvo mergaitė, kiek vyresnė už ją, ir šlapia nuo galvos iki kojų.- tikrai atsiprašau, aš tokia buka, reikia žiūrėti kur skrendi. O ir šiaip mokykloj negalima skraidyti,- mergaitė išsitraukė lazdelę ir ėmė džiovintis rūbus, o Nastė, vis dar sustingusi linktelėjo it medinė, leisdama suprasti, jog jai viskas gerai.- beje, aš Emillė,- vėl prabilo mergaitė.- iš varno nago, kaip ir tu. Ankščiau nebuvau tavęs mačiusi, gal tu naujokė?
- Na taip... Taip, aš pirmakursė,- mergaitė nulipo nuo palangės.- aš Anasthasia, bet gali mane vadinti Naste,- šyptelėjo ji Emillei ir susigrizbusi stvėrė pakelį saldainių, kuriuos katik valgė. Atkišusi juos mergaitei, paklausė.- gal nori pykštukų?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 20, 2012, 10:19:12 pm

Emilė parėmusi šluotą prie sienos ranka nusibraukė jau sausus plaukus nuo akių, kad matytų su kuo šneka.
- Na ir orelis lauke.- Pasipurtė žvelgdama pro langą.- Kai išėjau iš pilies dar švietė saulė, o dabar pliaupia, kad nieko nematyt. Gal kiek keistokai atrodau po mokyklą skraidydama su šluota, kai visi kraunasi daiktus atostogoms. Šiandien susivokiau, kad nebeturiu šluotos. Laimė, ūkvedys visas rastas suneša į sandėlį. Tikrai nepaprasta vieta, gal per šimtą metų nuostabių daiktų ir įvairiausių straipsnių prikaupta. Aišku, jei domiesi kvidiču.- Klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į mergaitę.- Nors ten kaip ir draudžiama eit, bet vargu, ar kas pastebėtų, ūkvedys pusiau aklas, o kitiems neįdomu kas pažeidinėja taisykles.
Emilė staiga nutilo, kažkaip keistai pasijautė, kad vos susitikus naują žmogų iškart pradėjo pliurpt apie save, neleisdama tai mergaitei net įsiterpt.
- Ačiū, Naste.- Šyptelėjo jai ir paėmė saldainį kiek įtarokai, mat tokių nebuvo ragavusi.- Tikiuosi skonis normalus?- Nusijuokdama paklausė, mat turėjo priežasties būti įtari: kartą konditerijoje nusipirko jos manymu šokoladinių saldainių, kas pasirodo buvo saldainiukai su medžių žievės įdaru.
- O tu ką čia viena veiki?- Šyptelėjusi pasidomėjo.- Ar neturėtum būti bendrąjame kambaryje ir, kaip ir visi, krautis daiktus namo? O gal viską jau anksčiau susidėjus?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 21, 2012, 10:44:45 am

Emillė, naujoji Anasthasios pažystama atremė šluotą į sieną ir vėl ėmė tauškėti.
- Na ir orelis lauke. Kai išėjau iš pilies dar švietė saulė, o dabar pliaupia, kad nieko nematyt. Gal kiek keistokai atrodau po mokyklą skraidydama su šluota, kai visi kraunasi daiktus atostogoms. Šiandien susivokiau, kad nebeturiu šluotos. Laimė, ūkvedys visas rastas suneša į sandėlį. Tikrai nepaprasta vieta, gal per šimtą metų nuostabių daiktų ir įvairiausių straipsnių prikaupta. Aišku, jei domiesi kvidiču.- ji pažvelgė klausiamu žvilgsniu į Nastę, ir ši suvokė, jog iš jos tikimasi pritarimo arba neigimo.
- Na, nežinau, kvidičas man nelabai patinka. Tai per daug... pavojinga,- šyptelėjo Nastė.
- O tu ką čia viena veiki?- paklausė Emillė, paėmusi vieną saldainį.
- Na... Tiesiog sedėjau ir skaičiau... Dėl daiktų tai... Manau spėsiu susidėti vėliau. Nenoriu eiti į bendrąjį kambarį, kai ten toks sujudimas. Nemėgstu kai žmonės spokso į mane ir tarpusavyje šnabždasi kas aš tokia,- Nastė vyptelėjo ir įkišo rūgščiųjų pykštukų maišelį į kuprinę.- beje, man įdomu, kodėl tu mokykloje skraidei su šluota?- paklausė ji mergaitės.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 21, 2012, 10:52:46 am

- beje, man įdomu, kodėl tu mokykloje skraidei su šluota?- Išgirdo Emilė klausiant Nastės, bet atsakė neiškart. Pirma kruopščiai išvyniojo savo saldainio popierėlį ir įsikišo į burną.
- Mmm, kaip skanu.- Patenkinta sumurmėjo varnė.- Kur tu perki šiuos saldainius? Kiauliasody niekad nemačiau.
Emilė įsikišo į kišenę saldainio popierėlį ir tik tada atsakė į Nastės klausimą.
- Žinai, kadangi varno nago bendrasis kambarys pačiame viršuje, o aš pavargusi, be to šlapi drabužiai nemažiau svėrė. Ir dar neturėjau laiko, nes bijau, kad nespėsiu visko susikrauti. Jau gal penkias valandas ieškau visų per metus dingusių ir pamestų savo daiktų, o dar nė pusės nesusikroviau. Jei taip, teks ryt neit į puotą, kad pabaigčiau dėtis. Bet čia ir vėl jau plepu be reikalo.- Pavartė akis.- Tiesiog norėjau greičiau į viršų užkilt, bet kaip matei, nelabai pasisekė, vos į tave neatsitrenkiau.
Emilė kaltai šyptelėjo ir žvilgtelėjo į Nastės saldainių maišelį.
- Galima dar vieną?- Paklausė.- Pasiūlyčiau ir tau ką nors, bet nieko neturiu, nors pala..- Emilė ėmė raustis mantijos kišenėje. Apsidžiaugė užčiuopusi kažkokį maišelį, ištraukusi apžiūrėjo.
- O tarakonų dražė, mėgsti? Visai pamiršau, kad vakar kiauliasody pirkau.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 21, 2012, 11:07:40 am

- Kur tu perki šiuos saldainius? Kiauliasody niekad nemačiau,- paklausė Emillė, o Anasthasia susimąstė.
- Hm... Net pati nežinau... Rodos skersiniame skersgatvyje...
Emillei paprašius dar vieno saldainio, Nastė skubiai ištraukė pakelį iš kuprinytės ir atkišo mergaitei.
- Žinoma, imk. Dar turiu kelis maišelius. Gal dar norėtum cypiančių pelyčių? Man mama atsiuntė visokių saldumynų, kad neprailgtų kelionė traukiniu į Londoną. Bet aišku, aš viso to viena suvalgyti nesugebėsiu...
Emillei išsitraukus tarakonų draže, Nastė kiek įtariai pažvelgė į maišelį. Hm, šių saldainių dar nesu valgiusi... Įdomu, kodėl jie vadinas "tarakonų" draže? Gal jie atgija ir ema lakstyti po burną? Vis dėl to šyptelėjusi Emillei, ji paėmė vieną ir įsidėjo į burną. Skanu, pamanė ji ir godžiai baigė valgyti saldainį.
- Emille, o tu vyksi ekspresu viena? Na, žinai, galbūt galėtume sedėti vienoje kupe?- nedrąsiai paklausė ji mergaitės, šiai kalbant apie daiktų susidėjimą ir didžiąją mokslo metų pabaigos puotą. Išgirdusi, jog Emillė žada praleisti ją vien tam, kad galėtų susikrauti daiktus, Nastė vos nepaspringo saldainiu.- praleisi puotą? Emille, nejuokauk, juk daiktus gali pasikviesti burtais, o blogiausiu atvėju galima palikti juos pilyje - kitamet visvien sugrįši.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 21, 2012, 11:27:02 am

- Dėkui.- Tarė Emilė ir paėmė iš Nastės maišelio dar vieną saldainį.- Reiks nepamiršti nusipirkt, vistiek greitu metu važiuosiu į skersinį skersgatvį - į kvidičo prekių parduotuvę, nes va kas beliko iš mano naujos šluotos, kai ji kelis mėnesius klaidžiojo kažkur pamesta ir galiausiai atsidūrė sandėly.- Emilė linktelėjo galva link savo šluotos, kuri išties atrodė nekaip: žabai buvo išsipešioję, o kotas subraižytas ir apmūsijęs.- Tikiuosi išeis sutvarkyti, naujos šluotos pirkti nesinori, čia juk nekoks šluotražis, o aureolė. Gavau per gimtadienį.- Varnė nepajuto kaip vėl užsiplepėjo.
Nutilusi suvalgė tą saldainį iš Nastės maišelio, tada iš savojo išsitraukė kelis tarakonų dražė ir visus susikišo į burną. Godžiai kramtydama tik klausėsi ką šneka Nastė.
- Emille, o tu vyksi ekspresu viena? Na, žinai, galbūt galėtume sedėti vienoje kupe?
Sukramčiusi ir nurijusi dražė Emilė iškart išsišiepė kaip mėnulis ir palinksėjo galva.
- Žinoma galėtumėm, manau, nebūsiu viena, bet gal tai netrugdys?- Paklausė jos.- Klastuolių nebus, patikinu.- Nusijuokė.- Kažkaip pastebėjau, jie ne patys maloniausi. O jų šmėkla - Kruvinasis baronas dar kraupesnė. Gal kada naktį girdėjai, kaip jis baladojasi ir kaukia ant observatorijos bokšto? Užmigti neįmanoma.- Emilė pavartė akis.- Jei palikčiau čia daiktus per vasarą, jų jau tikrai neberasčiau. Vieni mano batai jau nežinia kur, nors tikrai pamenu, kad palikau juos pernai persirengimo kambary, bet po vasaros nebebuvo jų. Matyt namų elfai viską surenka ir kažkur suneša. Būtų įdomu sužinoti kur.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 21, 2012, 11:40:43 am

- Ne, aišku netrukdys,- šyptelėjo Nastė naująjai pažystamai. Būtų smagu susipažinti su dar daugiau vaikų, pamanė ji, o Emillė vėl pradėjo plepėti.
- Klastuolių nebus, patikinu. Kažkaip pastebėjau, jie ne patys maloniausi. O jų šmėkla - Kruvinasis baronas dar kraupesnė. Gal kada naktį girdėjai, kaip jis baladojasi ir kaukia ant observatorijos bokšto? Užmigti neįmanoma.- tai štai kas ten taip daužosi naktimis. O aš maniau jog tai kas nors dar baisesnio...- Jei palikčiau čia daiktus per vasarą, jų jau tikrai neberasčiau. Vieni mano batai jau nežinia kur, nors tikrai pamenu, kad palikau juos pernai persirengimo kambary, bet po vasaros nebebuvo jų. Matyt namų elfai viską surenka ir kažkur suneša. Būtų įdomu sužinoti kur.
- Hmm... spėju jie susineša viską į virtuvę. Galbūt panaudoja gražindami savo gultus?- Nastė sukikeno, pabandžiusi įsivaizduoti kaip koks elfas miega įkišęs galvą į Emillės batą.
Staiga kitame koridoriaus gale pasigirdo kvatojimas ir rėkimas "Akilanda! Jei nenurimsi teks man kviesti baroną!". Tada išilgai ketvirto aukšto koridoriumi praskriejo poltergeistas Akilanda, pilnu glėbiu kažkokių gleivėtų, besirangančių padarų, o paskui jį - Beveik Begalvis Nikas, grifų gūžtos vaiduoklis. Anasthasia nulydėjo juos akimis, o jiems dingus už posūkio atsiduso ir tarė Emillei:
- Nesuprantu, kaip Akilandai neatsibosta krėsti šunybes... Juk jis daro tai jau kelis šimtus metų...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 21, 2012, 11:58:32 am

- Žinai, gal ir taip, reiks kada nueiti pasidairyti po virtuvę.- Palinksėjo galva ir taip pat sukikeno.- Tik išeiti iš ten nepersivalgius - neįmanoma, atrodo tie elfai nori sukišti tau viską ką turi.
Išgirdus kvatojimą Emilė taip staigiai grįžtelėjo, jog patempė kaklą. Trindama skaudamą vietą stebėjo kaip Akilanda, nešdamas gleivėtus šliužus prasklendė pro mergaites. Jam iš paskos skrido Beveik Begalvis Nikas murmėdamas kažkokius grąsinimus, jie kaip visada buvo vienodi, mat tik kruvinasis Baronas galėjo suvaldyti Akilandą.
- Nesuprantu, kaip Akilandai neatsibosta krėsti šunybes... Juk jis daro tai jau kelis šimtus metų...
Išgirdo Emilė Nastės balsą ir vėl atsisuko į ją.
- Matyt turi lakią vaizduotę, jei kaskart prisigalvoja naujų šunybių, būtų įdomu sužinoti, ką jis veiks su tais šliužais.
Emilė akimirką galvojo.
- Ei, Nikai!- Staiga pašaukė, mat grižų gūžtos vaiduoklį šiek tiek pažinojo, juk pernai su juo ir Jemma turėjo reikalų. Nikas grįžtelėjo atgalios ir atsklendė prie mergaičių.
- Klausyk, kam Akilandai tie šliužai?- Juokdamasi paklausė jo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 21, 2012, 12:07:00 pm

Emillė, vis dar trindama kaklą, pasikvietė Neveik Begalvį Niką, kurio tikro vardo Nastė prisiminti nesugebėjo.
- Klausyk, kam Akilandai tie šliužai?- paklausė Emillė vaiduokliuo, o šis kaip visada išdidžiai išpūtęs krūtinę, atsakė.
- Šis nedorėlis juos pavogė iš apleisto ketvirtojo šiltnamio, ir žada sukišti į prefektų vonią. Užklupau jį antrąjame aukšte, kai jis kabinėjo juos ant raganos statulos vietoje plaukų,- pasipiktinęs Nikas papurtė galvą.
- Nenorėčiau dabar būti prefekte, kuri nueis maudytis ir, atsukus čiaupą vietoj vandens pasipils šliužai,- Nastė nusipurtė. Fu, tikrai nemalonus jausmas...- šlykštu...
- Tai jau taip, panele,-linktelėjo Anasthasios pusėn vaiduoklis.- būtent todėl šis chuliganas turi būti sustabdytas. Beje, ar nematėte Kruvinojo barono? Jis man labai praverstų.
Nastė peržvelgusi vaiduoklį, besitabaluojantį kelis centimetrus nuo žemės, papurtė galvą ir žvilgtelėjo į Emillę.
- Tiesą sakant aš nei mačiau nei girdėjau jo nuo praeitos savaitės. Galbūt jis kur nors išvyko?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 21, 2012, 12:28:10 pm

- Tiesą sakant aš nei mačiau nei girdėjau jo nuo praeitos savaitės. Galbūt jis kur nors išvyko?- Nastė žvilgtelėjo į Emilę.
- Aha.- Išsiblaškiusi pritarė ši.- Nemačiau jo ir aš pastaruoju metu ir naktimis jo dejonių negirdėti, nors nesiskundžiu, kadangi pagaliau galiu išsimiegoti, o ir neesu prefektė, taigi man visai neįdomu ar jis prikiš ten šliužų ar ne.- Pakraipė galvą varnė.- Nors tiesą sakant, sumanymas neblogas, gal kada reiks taip padaryti klastuolių kvidičo komandos persirengimo kambaryje. Ką manai?- Emilė atsisuko į Anastasiją ir šyptelėjo savo klastinga, nieko gero nežadančia šypsena.
- Gerai, man metas.- Įsiterpė į jų pokalbį Beveik Begalvis Nikas.- Visgi paieškosiu Kruvinojo Barono, gal jis kur požemiuose, arba pasiteirausiu kitų šmėklų, gal jis kam pasisakė, kuriam laikui išvyksta. Tik būtų gerai, kad Akilanda to nesužinotų.- Nikas graudžiai pažvelgė į tą vietą, kurioje dingo Akilanda su šliužais.- Jei sužinotų, kad Barono nėra pilyje, jau nežinia ką iškrėstų. Gal gi žinote, jog vienintelio Barono Akilanda klauso. Buvo malonu pasikalbėti.- Nikas palenkė galvą ir nusklendė link laiptų.
Emilė iš kišenės išsitraukė dar keletą tarakonų dražė.
- Nori dar?- Paklausė atkišusi Nastei maišelį.- Ar nepatiko tau?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 21, 2012, 12:38:12 pm

- Aha.Nemačiau jo ir aš pastaruoju metu ir naktimis jo dejonių negirdėti, nors nesiskundžiu, kadangi pagaliau galiu išsimiegoti, o ir neesu prefektė, taigi man visai neįdomu ar jis prikiš ten šliužų ar ne.Nors tiesą sakant, sumanymas neblogas, gal kada reiks taip padaryti klastuolių kvidičo komandos persirengimo kambaryje. Ką manai?- Emillė klastingai nusišypsojo ir pažvelgė į Nastę.
- Na, nežinau, o ar paskui klastuoliai neįkištų mūsų į statines su šiknašaudžiais pliurziais ir neįmestų į ežerą pas milžiną galvakojį?- pakėlė vieną antakį Nastė. Sumanymas neblogas, bet paskui gali tekt už tai atsiimt su kaupu.
Beveik Begalvis Nikas dar šiek tiek kažką paburbėjo ir linktelėjęs mergaitėms, nuskrido į požemius.
- Susidaro toks vaizdas, jog Nikas visiškai neturi ką veikti, jeigu jau vaikosi Akilandą. Juk žino, kad tam nei šilta nei šalta nuo jo grasinimų, tik dar linksmiau, jog jį kažkas vaikosi.
Pakraipiusi galvą Anasthasia šyptelėjo Emillei ir paėmė iš jos dar kelis tarakonų draže.
- Skanūs daikčiukai,- tarė ji pilna burna.- pirmą kartą valgau, bet manau ne paskutinį.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 21, 2012, 12:53:10 pm

- Na, nežinau, o ar paskui klastuoliai neįkištų mūsų į statines su šiknašaudžiais pliurziais ir neįmestų į ežerą pas milžiną galvakojį?- Paklausė Nastė.
- Aš irgi apie tai pagalvojau, bet jei jie nesužinotų, kad čia mes...- Užsisvajojo varnė.- Bet dar anksti planuoti, juk šiemet kvidičo nebebus, reiktų laukt kitų metų, o per vasarą šituos planus turbūt ir užmiršim.
Emilė akimis nusekė nusklendantį Niką.
- Ko gero šmėklos gyvenimas labai nuobodus, negali miegoti, negali valgyti, net negali išskristi niekur kitur, kur nebuvai, kai dar buvai gyvas.- Pasakė Emilė.- Nežinau, ar čia kažką supratai, iš mano kalbos, labai viską sumaliau. Bet jiems turbūt tikrai nėra ką veikti, keletą metų pasekioti paskui Akilandą Nikui turbūt nieko nereiškia, kaip kelios akimirkos.
Mergina vėl pasirausė kišenėse.
- Dar turiu ir irisų. Nori?- Paklausė atkišdama kitą maišelį, pilna spalvotų žybsinčių saldainiukų.- Turėjo būti rytojaus kelionei, bet prieš išvažiuojant dar užsuksiu į "devyni medūs" arba nusipirksiu kažką eksprese. Prižadėjau broliui parvežti saldžiųjų zvimbikų ir šokoladinių varlių. Gal tu irgi renki korteles?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 21, 2012, 01:03:17 pm

- Ko gero šmėklos gyvenimas labai nuobodus, negali miegoti, negali valgyti, net negali išskristi niekur kitur, kur nebuvai, kai dar buvai gyvas.- tarė Emillė
- Na taip...- susimąstė Anasthasia ir užsidėjusi kuprinytę ant pečių vėl prisėdo ant palangės.- iš tikrųjų turėtų būti nuobodu... Na, sėskis šalia manęs, kaip nors sutilpsim,- mostelėjo ji Emillei ir pasislinko palange.
- Dar turiu ir irisų. Nori?- atkišo maišelį saldainiukų Nastei.-  Turėjo būti rytojaus kelionei, bet prieš išvažiuojant dar užsuksiu į "devyni medūs" arba nusipirksiu kažką eksprese. Prižadėjau broliui parvežti saldžiųjų zvimbikų ir šokoladinių varlių. Gal tu irgi renki korteles?
- Oj, ačiū, bet ne,- papurtė galvą ši.- jei suvalgysiu dar bent vieną saldainį, turbūt sprogsiu.- ji rimtai palinksėjo galvą ir sukikeno.- na, ne, aš kortelių nerenku. Ir šiaip, tos varlės... Jos dažniausiai nuo manęs pabėga. Turbūt dėl to, nes esu baisiai žiopla. Prieš kelias dienas ieškojau burtų lazdelės. Visur- ir bendrąjame kambaryje, ir po lova ir didžiojoje salėje... o pasirodo ji visą laiką buvo mano kišenėje.
Šyptelėjusi Nastė pažvelgė pro langą - lietaus lašai vis dar barbeno į stiklą, bet jau nebetaip smarkiai, kaip prieš kokį pusvalandį. Na štai, ir lietus rimsta. Galbūt, jei nustos lyti, galėtume su Emille kur nors pasivaikščioti?
- Pasižiūrėk, Emille, lietus rimsta. Gal vėliau galėtume pasivaikščioti?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 21, 2012, 01:13:44 pm

Emilė gūžtelėjo pečiais.
- Kaip nori, man daugiau liks.- Išsivyniojo vieną saldainį ir įsidėjusi į burną atsisėdo šalia Nastei ant palangės.- Šitie saldainiai turbūt mano mėgstamiausi, tik truputį kitokie nei žiobariški irisaim šitie burnoj keičia formą ir dažnai taip sulipina dantis ir liežuvį, kad negali prašnekėt. Vieną dieną suvalgiau du iškarto, turėjau laukt gal penkias valandas kol jie pakeitė formą ir atsilipino nuo burnos.
Emilė nutilusi taip pat pažvelgė pro langą, kur lietaus lašai lengvai barbeno į langą ir rodos beveik nebelijo, tik švelniai krapnojo.
- Žinoma, galim kur nors išeiti, tik nežinau kur, gal galėtumėm nueiti į Kiauliasodį ar kur?- Klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į Nastę.- Prašau tik ne į mišką ir ne į požemius, iš ten turiu nelabai malonių atsiminimų. Požemiuose prakiurdėm vamzdžius ir pas nepaskendom, gerai, kad radom kažkokį lentgalį ant kurio išplaukėm. Na, o miške su viena klastuole sugalvojom paiškylauti, dar susitikom profesorę ir aišku mus užpuolė vilkolakiai. Vos išnešėm sveiką kailį, o aš buvau dar tik pirmakursė.
Emilė pasipurtė nuo nelabai malonių prisiminimų.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 21, 2012, 01:20:57 pm

- Taigi, dar viena priežastis man jų nevalgyti,- juokdamasi Nastė parodė pirštu į irisų pakelį.- paskui neprakalbėsiu visą dieną, arba, neduok Dieve sugalvosiu burti.
- Žinoma, galim kur nors išeiti, tik nežinau kur, gal galėtumėm nueiti į Kiauliasodį ar kur? Prašau tik ne į mišką ir ne į požemius, iš ten turiu nelabai malonių atsiminimų. Požemiuose prakiurdėm vamzdžius ir pas nepaskendom, gerai, kad radom kažkokį lentgalį ant kurio išplaukėm. Na, o miške su viena klastuole sugalvojom paiškylauti, dar susitikom profesorę ir aišku mus užpuolė vilkolakiai. Vos išnešėm sveiką kailį, o aš buvau dar tik pirmakursė.
- Vilkolakiai? Dieve mano, aš būčiau iš baimės numirus,- išplėtusi akis tarė Anasthasia.- taigi... manau tikrai galėtume nueiti į Kiauliasodį. Arba prie ežero. Aišku, kai tik nurims lietus, nes manau nei viena iš mūsų nenorime būti šlapiosvištos, ar ne?
Nastė šiltai nusišypsojo Emillei ir atremė galvą į lango stiklą. Tikiuosi jog jis neišduš, nenorėčiau nusisukti spardo. Ypač dabar.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 21, 2012, 03:44:59 pm

- Bet jie labai skanūs.- Pasakė pilna burna iriso.- Ir verti tiek iškentėti. Tikrai nenori?
- Taip, bet tą kartą dar pasisekė, kad buvau ne viena.- Emilė vėl nusipurtė.- Dar ir pernai teko su jais susidurti, ir vėl gi miške. Tada jau ne taip pasisekė, jų buvo visa gauja, vos išnešėm sveiką kailį, o aš pamečiau lazdelę ir apsiaustą. Aišku lazdelę susigrąžinau, bet apsiausto taip ir neradau, teko naują pirkti.- Emilė nusijuokė.
- Vidury ežero yra nemaža sala, gal esi buvus?- Pasidomėjo Nastės.- Man teko tik praskristi šluota, ežero stengiuos vengti, girdėjau, ten esama milžino galvakojo. Kartą jis surijo mano pusryčių skrebutį.- Pasiskundė varnė, per kelis metus taip ir nepamiršusi šitos neteisybės.
- O kiauliasody galėtumėm nueiti į tris šluotas, išgerti irisinio kokteilio, tuomet užsukti į konditeriją.- Ėmė vardinti Emilė.- Dar jei nori apsilankyti žviegiančioj būdoj, nors ten viskas užkalta, bet žinau iš kurios pusės patekti. Aišku, jei nebijai ir nori. Nors tie visi gandai, jog ten vaidenasi, visiški pramanai. Kai užeini atrodo lyg ten kokios muštynės būtų vykusios, baldai sudrąskyti, grindys atsilupusios, o laiptai taip girgžda, kad kai lipi atrodo tuoj įlūš.
Emilė patogiau įsitaisė ant palangės, netyčia numesdama savo irisų maišelį.
- Accio irisus.- Išsitraukusi lazdelę sumurmėjo ir maišelis klusniai atskrido varnei į rankas. Emilė išsilupo iš popierėlio dar vieną irisinį saldainį.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 21, 2012, 03:55:07 pm

Emillei pradėjus vardyti lankytinas vietas, Nastė susidomėjusi ir susikaupusi žvelgė į mergaitę.
- Vidury ežero yra nemaža sala, gal esi buvus? Man teko tik praskristi šluota, ežero stengiuos vengti, girdėjau, ten esama milžino galvakojo. Kartą jis surijo mano pusryčių skrebutį. O kiauliasody galėtumėm nueiti į tris šluotas, išgerti irisinio kokteilio, tuomet užsukti į konditeriją. Dar jei nori apsilankyti žviegiančioj būdoj, nors ten viskas užkalta, bet žinau iš kurios pusės patekti. Aišku, jei nebijai ir nori. Nors tie visi gandai, jog ten vaidenasi, visiški pramanai. Kai užeini atrodo lyg ten kokios muštynės būtų vykusios, baldai sudrąskyti, grindys atsilupusios, o laiptai taip girgžda, kad kai lipi atrodo tuoj įlūš.
- Hm... Tiek visko išvardijai, jog net nežinau ką pasirinkti,- šyptelėjo Anasthasia ir susimąstė.- gal eime į Kiauliasodį, kad ir į konditeriją. Matau tu kaip ir aš mėgsti saldumynus, manau rastume kuo ten užsiimti. O vėliau tikrai galėtume pasisedėti "Trijose šluotose". Arba netgi žviegiančioje būdoje. Ten buvusi nesu, bet tikrai prisiklausiau visokiausių istorijų apie tą namą. Girdėjau netgi tai, jog ten gyvena civilizuotų pusiau vilkolakių, pusiau vampyrų šeimynėlė... Įdomu būtų tokią išvysti, ar ne?
Nastė vėl žvilgtelėjo pro langą - lietus vos vos lašnojo, o pro debesis po truputį švystelėdavo saulės spinduliai. Labai permainingas oras...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 21, 2012, 04:08:00 pm

- Gal eime į Kiauliasodį, kad ir į konditeriją. Matau tu kaip ir aš mėgsti saldumynus, manau rastume kuo ten užsiimti. O vėliau tikrai galėtume pasisedėti "Trijose šluotose". Arba netgi žviegiančioje būdoje. Ten buvusi nesu, bet tikrai prisiklausiau visokiausių istorijų apie tą namą. Girdėjau netgi tai, jog ten gyvena civilizuotų pusiau vilkolakių, pusiau vampyrų šeimynėlė... Įdomu būtų tokią išvysti, ar ne?
Emilė klausėsi, ką sako Anastasija, šiai užsiminus apie pusiau vilkolakių, pusiau vampyrų šeimynėlę tik pasipurtė.
- Kaip gali būti pusiau šikšnosparnis, pusiau vilkas? Ai nesvarbu.
Tuo metu pro mergaites, regis jų visai nepastebėjusi, pralėkė pažįstama persona su garbanota plaukų kupeta ant galvos.
- Sara, ei! Sara!- Pašaukė Emilė ir pamojo jai prieiti.
- Klausyk, Emile, aš skubu, gal gi žinai kiek visko šiandien reikia padaryti.- Pradėjo skųstis ji.- Ko reikia?
Emilė stryktelėjo nuo palangės ir paėmė paremtą šluotą.
- Galėtum nunešti į bendrabutį?- Atkišo jai šluotą.- Labai tingiu lipti į viršų, o mes norim nueiti į Kiauliasodį.- Parodė į save ir Nastę.
- Gerai, gerai, duok tą šluotą. Vistiek dabar į bendrąjį kambarį einu.
Pasičiupusi šluotą mergaitė užbildėjo laiptais aukštyn.
- Ačiū.- Jai pavymui sušuko varnė.- Parnešiu tau saldžiųjų zvimbikų.
Tuomet vėl atsisuko į Nastę.
- Tai Sara, mano bendrakursė, gyvenam vienam kambary.- Paaiškino.- Eime jau?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Cornelia Disaster Liepos 21, 2012, 04:08:53 pm

Visa šlapia ir sulyta Cornelia grūdosi link ketvirto aukšto. Išgirdusi balsus burbtelėjo po nosim:
- Kažkada šita skylė buvo uždrausta. Negi ne? - Įlindusi į koridorių pradėjo skaičiuoti žmones. Tikriausiai jų buvo du, bet Cornei truputuką liejosi vaizdas. Pasigraibiusi kišenes ji išsitraukė tuščią, neaiškios kilmės butelį. Užkišusi jį už pirmos pasitaikiusios statulos, išsitiesė ir pradėjo lėtai žingsniuoti žmonių link.
- Mielos damos, ar jums kartais netyčia ne atostogos? Kokio velnio sėdit šitoj skylėj vasaros metu? Neturit namų, taip ir sakykit... - Cornelia užsiropštė ant palangės ir užsidegė cigaretę. Pūstelėjusi dūmus vienai merginai į veidą ji nutaisė tokią miną, tarsi seniai būtų čia sėdėjusi ir turėjusi teisę į pokalbį. Taip besėdėdama nusprendė išsigręžti drabužius. Truputį ant žemės, truputį ant žmonių. Tipo rūpi čia kažkam...

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 21, 2012, 04:36:02 pm

Mergaitėms nusprendus eiti į Kiauliasody, lyg tyčia pro šalį ėjo Emillės bendrakursė, berods Sara.
- Sara, ei! Sara!- Pašaukė Emilė ją
- Klausyk, Emile, aš skubu, gal gi žinai kiek visko šiandien reikia padaryti.- piktai atsakė ta- Ko reikia?
- Galėtum nunešti į bendrabutį? Labai tingiu lipti į viršų, o mes norim nueiti į Kiauliasodį.
- Gerai, gerai, duok tą šluotą. Vistiek dabar į bendrąjį kambarį einu.
- Tai Sara, mano bendrakursė, gyvenam vienam kambary.-pasakė Emillė Nastei, kai Sara kažką bumbėdama pranyko koridoriaus gilumoje- Eime jau?
- Aha, tai, žinoma eime,- nusišypsojusi mergaitei Anasthasia nušoko nuo palangės. Dar nebuvau Kiauliasodyje. Gal nepasiklysiu... Jei Emillė mane gerai prižiūrės. Nastė dar apsidairė, ar niekur nieko nepaliko, pavyzdžiui saldainių popierėlių, ar kokių knygų. Per išsiblaškymą jai dažnai taip nutikdavo.- ką gi,- tarė Emillei.- rodos nepalikau nieko. Galime eiti.
Ji šyptelėjo ir nuėjo. Sprendžiant iš žingsnių, Emillė ėjo kartu.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 21, 2012, 05:36:20 pm

Emilė pasitaisė apsiaustą kai prie jų priėjo kažkokia mergina. Sprendžiant iš bjauraus būdo ir atgrasaus balso turbūt klastuolė.
- Mielos damos, ar jums kartais netyčia ne atostogos? Kokio velnio sėdit šitoj skylėj vasaros metu? Neturit namų, taip ir sakykit...
Emilė užsikosėjo kai klastuolė išpūtė cigaretės dūmus joms į veidą.
- Aha, tai, žinoma eime.- Šyptelėjusi pasakė Nastė ir nutolo koridoriumi. Emilė akimirką padvejojusi dar stabtelėjo ir atsigręžė į tą nemaloniąją klastuolę.
- Deja, dar ne, mieloji, nebaigėm krautis daiktų, o išvykstam ryt, bet priešingai nei tu, neslampinėjam pakampėm ieškodamos prie ko prisikabinti, o ir taip turim ką veikti.- Emilė vyptelėjo tai merginai ir iš kišenės išsitraukusi tų pačių irisų maišelį, išsivyniojo dar vieną ir įsidėjo į burną.
- Nori?- Paklausė, nors vistiek taip ir nesulaukusi atsakymo pametėjo vieną klastuolei. Įsikišusi saldainius atgal į kišenę ryžtingai nusisuko nuo tos panos ir nubildėjo paskui Anastasiją. Neatsigręždama dar sarkastiškai šūktelėjo:
- Geros vasaros.
Šokinėdama per kelias pakopas žemyn Emilė pagaliau prisivijo Nastę ir abi patraukė į miestelį.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Cornelia Disaster Liepos 21, 2012, 06:36:31 pm

Viena iš merginų į Cornelią nekreipė visiškai jokio dėmesio, galiausiai net pradėjo eiti lauk. Tas Cornę labai nervino, nekreipti į ją dėmesio, gan didelis įžeidimas, kai ji išgėrusi.
- Eikit jūs visi nafik... - burbtelėjo Cornelia išsitraukusi dar vieną cigaretę, - Labai lėtos esat, jei nesugebat per šitiek laiko daiktų susidėt. Nors savaime aišku, kai susiveži visą savo fyfišką garderobą, susikišti viską atgal labai sudėtinga, - jai baigus priekaištauti, varnės jau buvo beišeinančios. Cornelia sugavo metamą saldainį, apžiūrėjo, pauostė, lyžtelėjo, ir nusprendusi, kad jis beveik nepavojingas, susigrūdo burnon. Didesnių nuodų už mano tablečiukes nebebus...
- Ir jeigu tau įdomu, nors turbūt negirdi, tai aš čia pirmą dieną po trijų metų atėjau... Ir tuoj išnyksiu... - aišku, jos jau niekas nebegirdėjo, nes tarškančios varnės pačios per save vos viena kitą girdi. Cornelia nušoko nuo palangės, pakratė kiek besisukančią galvą ir pradėjo pėdinti laiptų link. Pakeliui pasiėmė butelį iš už statulos ir sviedė sau už nugaros. Kažkas šaižiai cyptelėjo. Cornelia net neatsisukusi ir nenustebusi, ramiu tonu tarė:
- Akilanda, nereikia vaidinti, kad tu tai pajautei... - to sakyti nereikėjo, nes šie žodžiai įaudrino Akilandą ir prižadino norą išdykauti. Netrukus Cornelia gavo ne tik iš to pačio butelio, bet ir atsitrenkė į iš niekur atsiradusias duris. Tai buvo praktiškai įprasta, nors Cornė per tuos kelerius metus internate buvo atpratusi nuo Akilandos išdaigų. Ji pasiilgo to. Kaip ir laisvės Hogvartse, kaip ir normalių mokytojų, savo patogios lovos, kambaryje su keliomis, o ne dvidešimčia mergaičių. Internatas buvo siaubinga vieta net visko mačiusiai Cornei. Deja, tai neišgydė jos psichikos ir nepataisė manierų. Tai įrodydama Corni iš užpakalinės kišenės išsitraukė savo seną gerą revolverį ir atpalaidavusi ranką, tris kart iššovė per petį. Ginklas buvo tuščias, bet neilgam... Corni paliko koridorius.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rosa Fabes Kovo 17, 2013, 09:06:39 pm

Ros kaip visą laiką klaidžiojo, pati nežinodama kodėl. Ką ji čia iš viso daro?.. Sustojusi prisirėmė prie sienos. Jos motina nelabai patenkinta savo dukrelės požiūriu į mokyklą. Kam rūpi.. nusišiepdavo Rosa, žiūrėdama į visus tuos pirmūnus, o kas metais likdavo tame pačiame kurse. Šūdas, keiktelėjo ji, kai užkliudė kažkokį paveikslą ir ėmė niurnėti.
- Užsičiaupk, - suburbėjo ir išsitraukė cigaretę, kurią jai davė už ją vyresni vaikinai. Gūžtelėjo ir užtraukusi dūmą pradėjo rūkyti.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Armand Desrosiers Kovo 17, 2013, 09:18:16 pm

Ėjo koridoriumi, užuodė cigaretės kvapą iš tolo. Tas kvapas jį vimdė, bet tuo pačiu ir viliojo. Teta jam neatleistų jeigu užsirūkytų, nesvarbu kad dabar nemato, bet šioji norėjo kad jis turėtų baltą kaip krištolas šypseną, o rūkymas tikrai tam nepadės. Koks skirtumas... Į jį mergaitės vėl nebe žiūri, o berniukai, pff.. Laiko jį mergaite. Miela, ne? Sustojo ties mergina ir pažvelgė į ją atidžiau. Buvo matęs ją keliose pamokose ir taip toliau, vis gi buvo tai pat šeštakursis, aišku girdėjo apie šią mielą grifę ne kokių kalbų, bet dėl to šios jis nesmerkė, tiesa, jam buvo nusispjaut į jos gyvenimą.
Katė apsiviniojusi Velino kaklą suraukė nosį ir liuoktelėjo žemyn. Nubėgo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rosa Fabes Kovo 17, 2013, 09:21:26 pm

Jau buvo bebaigusi tą nelemtą cigaretę, kol neatėjo kažkoks vaikinas. ŠŪDAS, JEIGU ČIA PROFESORIUS??? suklykė sau mintyse, tada puolė tą cigaretę slėpt po paveikslais. Tada sumišus savo plaukus nusimetė, nutaisė savo paprastą šypsenėlę:
- O, kažko reikia? Sunkiai orientuojiesi? - paklausė, žybsėdama savo rudomis akimis į vaikiną.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Armand Desrosiers Kovo 17, 2013, 09:56:02 pm

- Gi užuodžiu kad rūkai, Rosa, - pasakė. - Nėra prasmės slėpti.
Turbūt kilo klausimas iš kur jis žino josios vardą? Atsakymas paprastas. Girdėjo apie ją daug, matė ją visur, girdėjo kaip į ją kreipdavosi. O va Velino vardą retas kas žinojo, nes jis jo nesakydavo ir šiaip visus penkerius metus buvo tylus kaip pelė po šluota, bet veiksmai vis vien išgarsėjo. Undinės nužudymu, vilkolakio nužudymu, taurės laimėjimų, dvikovų laimėjimų, bet mažai kas tai sureikšmindavo.
Atsirėmė į sieną šalia merginos.
- Grifė, į grifę nepanaši... Netikėčiau kad grifiukės rūko.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rosa Fabes Kovo 17, 2013, 10:05:00 pm

- Iš kur žinai mano vardą? - paklausė nustebusi. Kas be ko, Rosa tikrai nebuvo viena iš tų populiariųjų merginų, nes neturėjo geltonų plaukų, mėlynų akių... Viso labo buvo tik paprasta, su rudais plaukais ir rudomis akimis. Rosa nebuvo savimi patenkinta. - Na, ir kas, kad rūkau? Tiesiog kartais galvoju, ar likt šitoj mokykloj ar.. - nurijo seiles. - dirbt kur nors. Pavyzdžiui valytoja čia.. visi juoktųsi iš manęs. - atsisuko į jį. - O tavo.. kažkaip iš V raidės, tiesa? - šyptelėjo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Armand Desrosiers Kovo 17, 2013, 10:41:44 pm

- Skaitau mintis, - pamelavo ir nusižiovavo ištiesė delną. - Gal pavaišintum cigarete ir mane? - pasiteiravo. - Nemandagu gi rūkyti vienai, o su kompanija kas be ko ir smagiau.
Laukdamas cigaretės galvojo apie bausmes kurias gaus iš tetos. Šypt. Cigaras geriau negu narkotikas, tiek daug žalos nepridaro, bet iš matytų nuotraukų abu variantai atrodo baisiai. Bet kai vyrai rūko merginos tiesiog... Ak. Seksualu. Tik va jam pačiam rūkančios merginos nepatiko, jis jų tada visai nebelaikydavo moteriškomis.
- Velinas, - pasakė savo vardą.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rosa Fabes Kovo 17, 2013, 10:52:02 pm

Išstraukusi pakelį cigarečių, nenoriai ištraukė vieną ir padavė vaikinui. Šyptelėjo.
- Iš veido matau, kad nemėgsti rūkančių merginų. Nesijaudink - aš tik šiandien nusprendžiau išbandyti. Sako, kad veikia jos, - gūžtelėjo, įsidėdama pakelį į apsiaustą.. Apsidairė. - tiesa, kadangi žmonės apie mane tikrai gero nesako, taigi.. gali pasakyti, ką tas gandų malūnas šneka? - šyptelėjo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Armand Desrosiers Kovo 17, 2013, 11:10:43 pm

Paėmė cigaretę ir įsidėjo tarp lūpų. Uždegė ir užsirūkė. Išpūtė dūmą. Net neatrodė kad tai buvo jo pati pirma cigaretė gyvenime.
- Nieko, tu ne mano skonio ir taip, abejoju ar tau patinku tai pat, - šyptelėjo.
Išgirdęs jos klausimą neskubėjo atsakyti. Nebuvo kažkokia bobutė kuri visiems sako, kas apie ką blogo pasakė ir taip toliau. Tokie žmonės greičiau sensta, o seni žmonės, vadinasi grožio nulis.
- Kad sėdi šeštam kurse jau senai, tai tiesa ar netiesa? - pasidomėjo. - Gali nesakyti, tai ne mano reikalas vis vien.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rosa Fabes Kovo 18, 2013, 04:15:30 pm

Mergina įsidėmėjo į vaikino gestus. Neatrodė, kad jis naujokas su rūkymu. Pati vos nesusidegino savo pirštų, kol susigaudė kaip jį naudot. Po jo tokio atsakymo mergina tik gūžtelėjo. Nėra bendravusi su vaikinais, o ką kalbėt apie bučinius ir taip toliau..
- Na... tik nesijuok. Bijau tų testų, patikrinimų. Nenoriu užtrigt ties mokymais, naktimis mokytis bibliotekoje ir taaaip toliau. Juk reikalauja aukų.. O šeštas kursas visai nieko, tik į septintą nenoriu. Niekas nepadeda man su mokslais, o šiaip mokinuos gerai. Tiesiog nemėgstu to greičio: na gerai, mokiniai, galit eit, kitą pamoką išmokit to ir to.. - gurktelėjo ji. - Motina nėra patenkinta manim. O tėvo nesu mačiusi. Prapuolė. Bent jau žinau, kad esu tikro gryno kraujo. Nieko neturiu ir prieš žiobarus, - nusižiovavo, vėl išsitraukė pakelį. Nežinojo ar vėl išsitraukti vieną ir tiesiog padėti atgal. - O...o kaip pas tave?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Armand Desrosiers Kovo 18, 2013, 04:22:35 pm

Vėl išpūtė dūmą.
- Na ir kas? Aš naktimis nesimokau bibliotekoje vis vien pirmūnas... Na žinoma aš gi iš varno nago, - šyptelėjo. Toliau išklausė kitos jos pasakojimo dalies. Kodėl jinai jam tai pasakoja? Uh... Gi jam nebuvo įdomu, be to toji jo visiškai nepažinojo o dar čia pasakoja kad yra grynakraujė, bijo mokslų, patinka šeštas kursas ir taip toliau. Jautėsi it kalbėtų su pradinuku kuri nenori nieko siekti. - Tavo logika yra bloga, aš žiobaras kas be ko, gyvenau laimingą gyvenimą ir dar begyvenu, - pasakė trumpai ir šyptelėjo pats sau. Aišku nesipasakos kažkokiai grifei, vis gi grifai plepūs žmonės, o tai patvirtino net trys grifiukai. Ech... Tai jam nelabai patinka.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rosa Fabes Kovo 18, 2013, 04:42:48 pm

Rosa nusijuokė. Žinojo, kad jam bus neįdomu, ką ji pliurpia apie savo gyvenimą. Tiesiog norėjo įsitikinti, kad jis turbūt koks džentelmenas. Rosai buvo visiškai nusispjaut į mokslus. Tiesiog norėjo pavaidinti, ką reiškia būt grife.
- O, mano logika, žinoma, yra bloga, nes manai, kad esu tikra grifė. Mano širdis - klastūnynas, - nusižiovavo ji. - O tu.. na, tau gerai, kad turi pirmūno smegenis, - nusišaipė. - Turbūt jau reikia eit. Turbūt prasuksiu pro tunelį, nenoriu dar miegot, - atsistojusi pasitvarkė apsiaustą. - Turbūt susitiksime pamokose, tiesa? - nusijuokė.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Armand Desrosiers Kovo 18, 2013, 07:48:58 pm

Klausėsi jos, na o tai erzino, jos kalba erzino, jos logika tai pat. Vienu žodžiu viskas. Kreivai šyptelėjo.
- Eik skųstis dabar visiems kad tave ne į tą koledžą paskyrė, išvis tos gyvatės idiotai paskutinei, - ištarė ir pametė cigaretę ant žemės. Užgesino su batu. Nu ir kas kad nuorūka liks, elfai išvalys visa tai. - Tai geriau su pirmūno smegenimis negu išvis be jų, - vyptelėjo ir su delnu perbraukė per merginos plaukus. - Šešioliką tau, tavo tėvai nebus patenkinti jeigu nueisi šunkeliais, - nusijuokė, nors ties jam nerūpėjo tos mergaičiukės ateitis. - Aišku kad susitiksime, bet klausimas ar į jas eisi, na tai viso, - pamojęs ranka nuėjo koridoriumi, nes nepadėkojęs už cigaretę.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liuse Paik Rugsėjo 21, 2014, 08:47:53 pm

Liusė ėjo vienu iš ketvirto aukšto koridorių, ilgu ir plačiu, jame buvo daug langų ir keli paveikslai. Rankoje nešėsi vazonėlį su žaliu augalėliu. Mergina stabtelėjo prie vieno iš langų. Plaukė debesys, lauke nebuvo matyti nieko gyvo, jei neskaičiuosime medžių, žolių ir kitų augalų. Liusė vėl pažvelgė į augalėlį vazonėlyje, kurį laikė rankoje. "Ir ką man su juo daryt?"- pamanė mergina. Kiek pagalvojo žvelgdama pro langą. O po to atsargiai padėjo augalėlį žaliu bumbulu ant žemės. Dar kartą užsisvajojusi pažvelgė pro langą į debesis ir tyliai nuėjo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Džeinė Meko Vasario 01, 2015, 01:19:32 pm

((Rašau kaip VI kurso mokinė, BTT Hogvartso atstovė))
Džeinė Meko buvo prie ežero, kai prie jos atlėkė miniatiūrinė pelėdžiukė, nešanti jai laišką.
-Naktie, negalima!-sudraudė savo panterą klastuolė, nes plėšrūnė jau taikėsi šokti ant pelėdžiukės.
Naktis nepatenkinta suurzgė, tačiau nepuolė pelėdos. Džeinė paėmė laišką iš pelėdžiukės ir ją paglostė. Paukštelis užšoko juodaplaukei ant peties, kad būtų toliau nuo panteros. Klastuolė atplėšė laišką. Štai kas ten buvo parašyta:
Grįžau. Ketvirtam aukšte. Luelė.
Džeinė atsisuko į ant peties tupinčią pelėdą.
-Na, keliaujame pas tavo šeimininkę,-šyptelėjusi tarė jai.
Paukštis pakilo ir ėmė skristi priekyje, rodydamas kelią.Chm... Abejoju, ar Luelė pasikvietė mane tik norėdama paplepėti. Nebuvom labai artimos draugės, o ji su Fasu taip pat ne. Tai kodėl?.. Dar blogiukų atsirado? Šiaip ar taip, įdomiau jau pasikalbėti su seniai matytu žmogumi, o ne visą dieną bandyti įminti, kokia bus burtų trikovės turnyro antra užduotis. Luelės pelėdžiukė ėmė nekantrauti ir skristi greičiau, tad dabar merginai jau reikėjo bėgti. Jos juodi plaukai plaikstėsi šaltame vėjyje, ir jai teko primerkti savo žalias akis, nes vėjas pūtė stipriai. Netrukus mergina jau buvo pilyje, o ketvirto aukšto koridorių pasiekė net neuždususi. Ji priėjo prie Luelės ir šyptelėjusi tarė:
-Sveika sugrįžusi namo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 01, 2015, 07:22:22 pm

Fasas Oldefortas visiškai neskubėdamas ir pro langus žiūrėdamas į tamsų, žiemišką dangų ir džiaugdamasis Hogvartso šiluma, lipo laiptais į Ketvirto aukštą. Juodo, įprasto Hogvartso mokinio apsiausto kišenėje spaudė laiškutį, kuriame buvo parašyta: ,,Grįžau. Ketvirtam aukšte. Luelė.". Šį laišką grifiukas gavo besėdėdamas bibliotekoje: pro langą įskrido labai nuvargęs lėktuvėlis, iškart sudegęs, vos tik nusileido. Kiek prisiminė, Fasas su ja sutarė ne per geriausiai, bet po kelių įdomių ir pavojingų nuotykių vaikinas susirašinėjo su ja laiškais ir jau sutarė. Įžengęs į ketvirto aukšto koridorių, vaikinas apsidairė.
- Labas, Luele,- pasisveikino Fasas, įprastai šyptelėjęs. Šis vaikinas retai kada nuoširdžiai šypsojosi. Pastebėjęs ir Džeinę, kiek nustebo.- Labas, Džeine. - Vėl pasisuko į Luelę.- Tai kaip gyveni?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Džeinė Meko Vasario 01, 2015, 08:28:59 pm

Džeinė linktelėjo Fasui.
-Sveikas, Fasai,-pasisveikino su juo klastuolė.
Gyvenu siaubingai... Dieve, koks pažįstamas sakinys. Ko gero, todėl, nes aš taip jaučiuosi beveik kasdien. Tačiau vis tiek įjungiu šypseną ir vaidinu, kad viskas gerai,-pamanė juodaplaukė. Jos žalias akis aptraukė niūrus liūdesys.
-Mano vyresnė sesuo, žuvo Hogvartse, o savo geriausią draugę... Per incidentą netyčia nužudžiau aš pati,-liūdnai pasakė mergina.
Ji prisiminė, kaip jautėsi mirus šiems dviems žmonėms. Džeinė netgi galvojo apie savižudybę. Dar ir dabar kartais klastuolė, būdama viena, verkia. Tačiau kitiems savo silpnumo neparodo. Niekada. Juodaplaukė užjaučiamai pažvelgė į Luelę.
-Koks artimas tau žmogus mirė?-paklausė varnės.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 29, 2015, 11:56:54 pm

   Jekaterina susinervinusi ir tyliai keiksnodama šiurpias Hogvartso vietas nežinomais laiptais atsodūrė kažkokioje vietoje. Velniai žino, kokioje. Klastuolė nusprendė, kad yra velnias, nes po kelių sekundžių išsiaiškino, kad paslaptingi laiptai iš požemių sugebėjo ją atvesti net iki ketvirto aukšto koridorių. Apsižvalgiusi mergaitė suprato, jog jau tamsu. O išėjo ji juk dieną tyrinėti pilies! Pradėjusi vaikščioti koridoriais jautėsi apgauta. Tikėjosi ilgo ir įdomaus nuotykio, o tik spruko iš klaikiausių vietų pasaulyje. Kita vertus, dar buvo gyva. Antrakursė žinojo, kad negalima vaikščioti naktimis koridoriais, tad apsidairė, ar niekas nemato ar kas neateina ir vistiek nusprendė, jog šiandienai jau gana. Apsisukusi ant kulno be garso nubėgo tolyn ir jau po kelių sekundžių siena, vedanti į Klastūnyno kambarius, užsivėrė.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Brielle Siri Devers Balandžio 16, 2015, 09:19:34 pm

Firielė Lučiena, aukšta, daili šviesiaplaukė, tarp kitko, spetyniolikmetė varnė, besimokanti paskutinius metus Hogvartse, lėtai žingniavo koridoriumi. Nežinojo, kokiam aukšte yra, tiesiog lipo laiptais, kol pavargo ir nusprendė sustoti. Pastaraisiais mėnesiais vilkėjusi tik bėgioti, laipioti ir šiaip kažką itin aktvyaus veikti tinkančiais rūbais, šį kartą elfė nusprendė šiek tiek atnaujinti savo įprastinį garderobą, netvarkingai sugrūstą lagamine, easnčiame po lova varniukių miegamąjame. Mergina apsivilko tamsiai tamsiai mėlyną lininę suknelę, dailiai aptempiančią liemenį, išryškiančia Lučienos figūrą, nuo klubų krentančią sunkiomis klostėmis iki pat žemės. Suknelės rankovės buvo ilgos, aptemtos, iki delno vidurio. Plaukai - smulkiomis bangelėmis susibangavę, paleisti ant nugaros.
Firielė ramiai, apmąstydama kiekvieną savo žingsnį, ėjo akmeniniu koridoriumi. Taip žingsniavusi gana ilgai, atsisėdo ant palangės ir pakėlusi pečius kilstelėjo smakrą. Pilkos akys įsmigo į nieką, tvyrantį priešais.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Brielle Siri Devers Gegužės 01, 2015, 05:51:52 pm

Staiga ji pajuto skausmą. Jis pamažu apėmė visą kūną. Lyg įkaitintomis adatomis durstoma varnė mėšlungiškai susirietė ir parpuolė ant žemės. Norėjo klykti ir rėkti iš skausmo, tačiau negalėjo. Balsą tarsi kažkas išsiurbė iš gerklės ir paliko tik tylą. Firielė ėmė dusti. Krūtinę suspaudė lyg geležinės rankos, o nematomi lediniai prištai sugniaužė gerklę. Elfės lūpos pamėlynavo, iš gerklės pasigirdo gargaliavimas. Ji  bėjėgiškai raitėsi ant šaltų akmeninių grindų. Niekas jos nematė ir negirdėjo. Net ir norėdamas išgirdęs nebūtum, nes tame koridoriuje vyravo tik tyla. Nebuvo nieko girdėti. Pamažu, labai pamažu lediniai pirštai paleido elfės kaklą, krūtinė ėmė trūksmingai kilnotis. Lučiena vėl galėjo kvėpuoti. Varnė lėtai išsitiesė ir pabandė surikti. Balsas buvo dingęs. Ji negalėjo pratarti nė žodžio. Apimta siaubo mergian pakėlė ranką ir įkišo į burną du prištus, Liežuvis tebebuvo savo vietoje, vadinasi, blogiausia neįvyko. Nusiraminusi Firielė giliai įkvėpė ir atpalaidavo kūną. Neturėjo jokio noro atsistoti ir kur nors eiti. Staiga kažkas lyg plaktuku trenkė merginai per smilkinį ir ji neteko sąmonės. Ant ketvirto aukšot koridorio girndų gulėjo aukšatūgė šviesiaplaukė elfė. Pilkos akys buvo įsmeigtos į lubas, tačiau nieko nematė. Nežinodamas, kas nutiko, galėjai pamanyt, kad ji negyva.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 01, 2015, 06:20:16 pm

   Elizabeth greitu žingsniu lėkė per koridorių, plevėsuodama mėlynu apsiaustu. Visiškai sau nebūdinga septintakursė drožė per koridorių ketvirtame aukšte, kol išvydo tysantį daiktą. Ne, ne daiktą, o žmogų. Jai užgniaužė kvapą ir mergina bėgte nubėgo prie to žmogaus. Tai buvo jos kurso ir koledžo mergina. Nors jos viena kitos nepažinojo, bet kas ji tokia - Elizabeth žinojo. Greitai priklaupusi ji pažiūrėjo į akis, kurios atrodė kaip stiklinės. Tuomet patikrino ranką ir lengviau atsikvėpė. Pulsą užčiuopė. Varniukė niekuomet nerodė jokių jausmų, bet dabar buvo realiai išsigandusi. Tampė noras nubėgti pas koledžo vadovę Severine, bet ji negalėjo palikti Firielės. Sužeidimų mergina nepastebėjo, išskyrus tai, kad ji buvo kaip lavonas. Eliza išbūrė minkšta paklotą ir atsargiai užskraidino ant jo Firielę. Nežinodama, kas jai nutiko, nenorėjo judinti ir dar labiau pakenkti, ypatingai dėl to, kad galėjo nutikti ir juodoji magija. Arba ji darė kaskadinį triuką ir nukrito. Tikrai ne. Varnė taip nesielgtų. Čia rimtai kažkas ne taip. Septintakursė paleido savo gynėją Erelį ir išbūrusi šildančių ugnelių ėmė laukti.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gegužės 01, 2015, 06:54:10 pm

Tuo metu, kai į vaikiną vos neatsitrenkė šiltas psichabaidys sidabrinis erelio gynėjas, Fasas Oldefortas ramiausiai kramsnojo dar judančią šokoladinės varlės koją šalia laiptų, vedančių į astronomijos kabinetą. Ją grifiukui atidavė kažkokia maža mergaitė iš Klastūnyno, nežmonšiokai bijanti varlių. Fasas šaipėsi mintyse - juk tai tik šokoladas. Bet klastuoliai garsėja kaip baisūs bailiai.
O dabar Fasas šuoliavo paskui sklandantį erelį, užlėkė į net nebesuskaičiavo, kurio aukšto koridorių ir išvydo degančias liepsneles. Ant grindų sėdėjo kažkokia varnė, o šalia jos palsika gulėjo dar viena jos koledžo moksleivė. Fasas pribėgo artyn ir nustebo, išvydęs senokai bematytą žmogų, na, tiksliau elfę - Firielę Lučieną Pilkąją. Vaikinas lyg ir prisiminė, kiek jai metų ir tatai žinodamas, savaip vertino būtybę.
- Kas čia vyksta?- paklausė Fasas kone švilpiančiu dėl padusimo balsu.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 01, 2015, 07:00:13 pm

   Elizabeth išvydo savo gynėją ir paskui jį skuodžiantį Grifą. Nejučia jos veide sušmėžavo linskma šypsenėlė ir ji vos nenusikvatojo, kai šis toks padusęs paklausė, kas nutiko. Linksma išraiška dingo akimirksni.
 - Nežinau. Paprasčiausiai radau ją čia. Nesinori niekur kelti. Gal dar kokia juodoji magija, o nežinia, kas gali nutikti pas ją, jeigu sujudės. Ir negalvok, kad nuo ko nors nukrito, Varniai ne tokie, - prunkštelėjo. Apskritai pamokų nelankė, bet jau žinojo, kas per paukštis stovi priešais ją. Elizabeth daug ką pažinodavo, nors ją - retas. - Pulsas yra, ji gyva, bet nesuprantu, kas jai nutiko.
Mergina buvo pribūrusi nemažai liepsnelių, kurios šildė, bet nedegino. Jos manymu, šiluma ir ramybė tokioje situacijoje buvo pats tas. Ji klausiamai žiūrėjo į Fasą. Savo firminiu TaiKąDarom žvilgsniu.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gegužės 01, 2015, 08:43:16 pm

Fasas Oldefortas įsirėmė į šonus, vis dar stengdamasis atgauti kvapą. ,,Ot pasidariau tinginys, taip greit padūstu..." - mintyse plūdosi vaikinas, nejučia užsigalvodamas, kad čia galbūt jau ir amžius savo didelę, sunkią leteną uždėjo. Fasas žvilgtelėjo į besišypsantį varniukės, kurios lyg ir nepažinojo, veidelį - ko čia šypsotis, kai šalia tave gatavas žmogelis guli.
- Galvoji, ne tokie?- atšovė Fasas.- Prieš porą trejetą metų viena varnė būtų iššokus pro langą iš šešto aukšto, jeigu nebūtų ten sugavęs kažkoks tamsus padaras,- Fasas nutylėjo apie hipogrifą.
- Tai po velnių, ką daryti?- sumurmėjo tyliau grifiukas. Pirma, kas jam šovė į galvą - pajudinti ranką, ar ji (mergina) gyva, bet iš pradžių vaikinas priklaupęs patikrino pulsą. Jis buvo, nors lyg ir lėtokas. Fasas suabejojo, ar tinkamas, bet kadangi medicinoje nebuvo pažengęs, nusprendė patylėti - svarbiausia, kad pulsas buvo.
- Gal nugabenam į ligoninę?- paklausė Fasas, apsisukęs į Elizabeth.

Tu pažiūrėk jam į akis, kai saulė gęsta,
Tu pažiūrėk jam į akis, kai bus jau sutema.
Kai pajudėt nebegalėsi, tos mielos šešios akys
Žiūrės vien į tave.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 01, 2015, 09:25:50 pm

((Nulaužėt :D ))
   Elizabeth pakėlė galvą ir beveik su iššūkiu akyse pažvelgė į Fasą.
 - Taip? Bandė iššokti? Na, vadinasi, turėjo svarią priežastį, o norėjimas nusižudyti ir yra tokia priežastis, dėl kurios ji šoko pro langą. O apie jos asmeninį gyvenimą nepagalvojai? - Varnė kalbėjo piktai, bet akyse šmėsčiojo linksmi žiburiukai ir ji atsistojo, bet mintyse kikeno, nes buvo už Fasą dar kiek aukštesnė. Tuomet dingo visas jos linksmumas.
 - Manau, kad reikia ją gabenti į ligoninę, bet visų pirma mes nežinome, kas per velnias ją ištiko ir ar išvis galima prie jos lįsti. Su mielu noru kuo greičiau nudanginčiau pas Pomfri, kad ji nemirtų, nes apskritai tokių dalykų nekenčiu. Bet pirma reikia nros kiek aptvarkyti, - kalbėjo ji ir priklaupusi išsitraukė lazdelę. Pamokų nelankė, bet jai medicininiai burtai sekėsi  neblogai. Na, jeigu tik ne ateities būrimas, Herbologija ar Transfigūracija.
 - Resanesco. Non Tersisima. Protegendum. Liberum Plagas. Securitatem. Felix Iter, - baigusi ji atsisuko į Fasą.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gegužės 02, 2015, 04:00:58 pm

Fasas Oldefortas nutaisė bejausmę veido išraišką. ,,Rado kada pagiedoti. Sakyčiau, varnanagiai visad buvo labiausiai depresuojantys žmogeliai." - pagalvojo vaikinas, bet nusprendė ginčo nebepradėti - ras kada atsiskaityti ir ne dabar. Tikrai ras laiko diskusijai.
- Visos pasaulio bėdos yra įveikiamos,- atsiliepė Fasas nekantriai. - Taigi norėjimas nusižudyti irgi.
Vaikinas žvilgtelėjo į elfės veidą, ieškodamas bet kokių didesnių gyvumo požymių.
- Nugabenti yra mažiausia bėda,- tarė Fasas, pratylėjęs, kol Elizabeth darbavosi - to dar trūko - netekti elfės, kuriai per du tūkstančius metų, gyvybės.- Mobilicorpus.
Varnės kūnas pakilo į orą, Fasas irgi atsistojo. Keista, bet varnės kaklas atrodė, tarsi būtų veržtas.
- Ar nematei ko nors šalia jos, kai atėjai?- paklausė grifiukas Elizabeth'os, greitai eidamas link ligoninės. Pamažu Fasas veide įžvelgė ir daugiau keistų bruožų - kančios, išsilaisvinimo iš jos. ,,Tikiuosi, tas, kas kaltas dėl jos nualpimo, nelaikė gyvenimo kančia."

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 20, 2015, 12:46:21 pm

   Eilis Hogvartso vakaras ir ketvirto aukšto koridoriuose pasigirdo žingsniai... ar bent būtų pasigirdę, jeigu ten būtų ėjęs žmogus. Taigi be garso atėjusi Jekaterina pažvelgė pro langą. Buvo saulėlydis, greit naktis, bet komendanto valanda dar gana tolokai. Mergina, kuri visados rengdavosi juodai, arba kaip sakė jos pravardė ,,The Black Lady" atvėrė langą ir atsistojo ant palangės. Iš šono galėjo atrodyti, kad ji nori nusižudyti ir šoks žemyn, bet trečiakursė paprasčiausiai atsisėdo ir nuleido kojas į bedugnę. Žinoma, nebuvo taip jau aukštai ketvirtame aukšte, kai pagalvoji, bet pilyje lubos buvo labai aukštos, tad net ir ketvirtas aukštas galėjo aukščio bijančius priversti sunegaluoti. Juodaplaukė žiūrėjo į saulės spindulius nemirksėdama ir džiaugdamasi, kad jie šildo. Ypatingai vakare. Violetinis dangus pamažu tamsėjo, bet lėtai lyg vasarą. Praskrido jau ir pirmoji pelėda, uždraustajame miške pakilo keli testraliai ir šovė tarp debesų. Gamta nuščiuvo ir ėmė įsigalioti pavojingi miško garsai. Jekaterina nusišypsojo lengvu evil smile. Vakaras, saulėlydis buvo antras pagal mėgstamumą jos laikas. Pirmoje vietoje - naktis. Ji atsiduso ir kilstelėjo galvą, kad nebūtų labai susikūprinusi. Tikėjosi, kad jos niekas nenustums nuo palangės, nes tuomet reiktų aiškintis, kodėl ji gyva. Nuvijusi kvailas mintis tolyn tyliai sėdėjo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: David Redbird Liepos 20, 2015, 01:43:44 pm

David ėjo lėtai, o jo katė Lula žinoma tipeno prieky. Vakar jo pelėda Emi atnešė labai liūdną žinią - mirė jo vaikystės draugė Amy. Ji buvo žiobarė, bet David žino, jog ją nužudė burtininkai. Vaikinas prisiekė sau, jog atkeršys jiems.
Tamsiaplaukis ėjo bet kur. Jam visai nerūpėjo nei kiek valandų, nei kur jis yra. Tik staiga jis pamatė tai kas jį pabudino iš "miego" - juodaplaukė mergina, kuri bandė nusižudyti ar bent jau David'ui taip atrodė. Vaikinas paspartino žingsnį ir ėjo link jos. Pirmakursis pagalvojo: O gal ji net nebando nusižudyti? Bet tada jis suprato, jog tikriausiai žino kur esąs ir sušnabždėjo:
-Lula, ar mes ketvirto aukšto koridoriuose?
Augintinė patvirtindama tyliai miauktelėjo. Grifas nutarė pagaliau kreiptis į merginą ir tarė:
- Ką čia veiki?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 20, 2015, 01:47:52 pm

   Jekaterina jau iš tolo išgirdo tylius žingsnius. Pakreipusi žvilgsnį išvydo gana apatiškai atrodant pirmakursį grifiuką. Nusprendusi, kad jam ne itin gera nuotaika, nekibo prie jo. Nors ir nebūtų kibusi, nes pati jautėsi pernelyg gerai. Tik to neišdavė. Ausys pagavo ir tylų klausimą augintinei. Klastuolė numanė, kad katė magiška.
 - Bandau nusižudyti, - sarkastiškai atsiliepė trečiakursė. - O jeigu realiai, tai nieko. Sėdžiu ir žiūriu pro langą. O tu ką čia veiki? - paklausė mergina atsisukusi į nepažįstamąjį, kuris po kažkiek laiko jau bus pažįstamas. Daugelį Hogvartsečių Klastuolė pažinojo ir buvo nustebusi, kad niekas jos neklausė, kur ji buvo dingusi visą tą mėnesį. Žinoma, su niekuo ir pati dar ne itin bendravo.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: David Redbird Liepos 20, 2015, 02:24:33 pm

David lyg per miglą išgirdo merginos klausimą ir tada nusprendė, jog reikia atsakyti:
-Lula mane išsivedė pasivaikščiot. Beje aš David Redbird, o kas tu tokia?
Vaikinas nusprendė neliūdėti dėl draugės, nes jis žino, jog ji nebūtų norėjus, kad jis visą laiką dėl jos liūdėtų. Iš juodaplaukės uniformos nusprendė, jog ji klastuolė, nebent kaip ir David būtų pavogus dar kieno uniformą. Kadangi Grifas norėjo užmegzti pokalbį nutarė pakalbėt apie gyvūnus.
- Ar tu turi gyvūnų? Aš dvi  ir abi tinginės. Viena katė Lula, o kitą pelėda Emi. Beje ar žinai kokių kankinimo kerų?
Pirmakursis niekada nemėgo susipažinti su naujais žmonėmis, nes jam dažnai tada darydavosi nejauku. Ji žvilgtelėjo į Lulą, kuri paslapčia bandė pabėgt ir tarė mintyse: Lula, niekur neini. ir jo pačio nuostabai katė sugrįžo. Jis sugalvojo dar vieną paprastą klausimą juodaplaukei:
- O tu grynakraujė ar ne?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 20, 2015, 03:25:11 pm

 - Mat kaip. Katė išsivedė pasivaikščioti, - mergina nei kiek nesistebėjo. Buvo dar ne tokių dalykų mačiusi. - Jekaterina. Lutterworth, - prisistatė Klastuolė. Uniformų ji nenešiojo, bet atrodė klastuoliškai, nes niekada nenešiojo kitokių drabužių kaip tik juodus, o suknelė jai buvo išvis kosmosas.
 - Turiu. Pelėda Sokokė, katė Devonė, testralė Mei, kažkoks gyvūnas Gwyrithiel... augintinių turiu nenažai. Dalis gyvena miške. Ir taip, žinau kankinimo kerus. Kažkam keršysi? - paklausė juodaakė. Kankinimo kerai buvo naudojami kerštui gerų žmonių, o juodųjų magų - dienai praskaidrinti.
 - Aš grynakraujė visomis prasmėmis, - vyptelėjo Klastuolė. Ką tai reiškė - žinojo tik geriausia jos draugė Gabi Meyl, kuri žinojo daugelį trečiakursės paslapčių.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: David Redbird Liepos 20, 2015, 04:11:47 pm

-Galima sakyt, jog ne aš jos, bet ji mano šeimininkė, - nusišypsojo David. Kai vaikinas išgirdo Jekaterinos pavardę pagalvojo, jog pažįsta ją, bet nusprendė, jog jam tik taip atrodo.
- Na kai daug gyvūnų smagu, bet ar tu spėji jais visais pasirūpint? - nusistebėjo pirmakursis. Išgirdęs klausimą apie kerštą jis nutarė, jog neatsakys, bet netyčia palietęs tatuiruotę prie ausies prisiminė, jog nevisai galima pasitikėti, bet tai nereiškia, jog visi yra neverti pasitikėjimo.
- Taip. Aišku galvoji ką ten vienuolikmetis gali padaryti suaugusiems burtininkams, bet aš privalau už ją atkeršyti ir iš vis tai mano kaltė, jog ji mirė, - su pykčiu tarė tamsiaplaukis.
- Tikriausiai eisiu į uždraustąjį skyrių paieškot kankinimo kerų, gal eisi kartu su manim? Arba dabar, arba vėliau, - tarė Grifas.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 21, 2015, 08:09:43 pm

 - Neretai taip būna. Gwyrithiel irgi nuo manęs nepriklausoma, - pritarė Jekaterina ir pasižiūrėjo vėl pro langą. Saulė jau baigė nusileisti ir pranykti.
 - Spėju. Be to, kai kurie gyvena uždraustajame miške ir pilnai pasirūpina patys savimi. Tokie kaip testralis, arkliadrugelis, ar kaip ten jis ir kažkas panašaus. pelėdos irgi pačios medžioja. Devonė būna su manimi, tik tiek, kad dabar miega, - blausiai šyptelėjo mergina ir vėl į viską žiūrėjo nieko nesakančiomis juodomis akimis ir jausmų neišduodančiu veidu.
 - Nekaltink savęs. Tavo draugė nenorėtų. O be to - kai man buvo dvylika metų, Hogvartse vyko mūšis. Buvau sunkiai sužeista, bet priešininkų nužudžiau du iš šešių, - vėl puse lūpų šyptelėjo ji. - Taigi nieko nevertinu pagal amžių, - dar pridūrė.
 - Eisiu. Turiu ir pati reikalų uždraustajame skyriuje. O dėl kankinimo kerų... aš esu vaikščiuojanti burtų skrynelė,  - ramiai pasakė trečiakursė ir nušoko nuo palangės. Žinoma, į vidaus pusę, o ne išorės.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: David Redbird Liepos 21, 2015, 11:35:34 pm

- Kas  yra toji Gwyrithiel? - pasidomėjo David.
Išgirdęs apie katę Devonę Grifas nudžiugo ir paklausė:
- O kokios veislės tavo katė?
David be galo mylėjo kates, o jos jį.
Išgirdęs apie mūšį vaikinas suglumo.
- 12? O tau dabar ne 13? Aš neprisimenu jokio mūšio, - sumurmėjo David. Jis pagalvojo, jog Jekaterina tikriausiai meluoja jam.
Tamsiaplaukis prisėdo ant palangės ir susimąstė. Jį labai sudomino Lulos reakciją į komandą, kuri buvo ištarta mintyse.
-Norėčiau uždraustajame skyriuje paieškoti dar vieno dalyko. Nežinau ko tiksliai ieškosiu, bet tikiuosi, jog rasiu. O ko tu ieškosi uždraustajame skyriuje? Ko nors konkretaus ar ne?
Pirmakursis nušoko nuo palangės ir paklausė:
- Ar padėsi surasti pačius skausmingiausius ir žiauriausius kankinimo kerus?

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 22, 2015, 02:04:51 am

 - Gwyrithiel? Arklio ir drugelio hibridas. Jeigu eisim kada į mišką galėsiu parodyti, - pasakė Jekaterina prisiminusi tą fantastišką gyvūną, kurį pristatinėjo magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje.
 - Devonė yra Devono veislės katė. Abejoju, ar būsi girdėjęs. Jos yra labai mažos, didelėmis ausimis ir ilga uodega, rainos. Turi be galo mielas akis, kurios gąsdina tuos, kurie linki blogo šeimininkui, - paaiškino Klastuolė.
 - Taip, man trylika, - ji priglaudė pirštą prie lūpų kažką įtemptai mąstydama. Tuo metu atrodė tikrai mielai, kas jai buvo nebūdinga. - Kai man buvo vienuolika, - atsargiai pradėjo. - Hogvartsą puolė Fernandesas Eversas su Helena Lestreindž ir keliais sėbrais, tad teko ginti mokyklą. Ėjau praktikuotis kerų, kai išgirdau kovos garsus. Įsivėliau į mūšį, nukepiau du blogiečius ir buvau mirtinai sužeista, išgyvenau, dėl nuodų mane pradėjo persekioti demonas kažkoks, tada viskas baigėsi. Šie metai irgi buvo labai ramūs - mane pagrobė, susipažinau su juoduoju magu, dingau iš mokyklos... žodžiu, net savaitės be neramumų man nėra, - užsivedusi kalbėti mergina jau prisikalbėjo, tad nutilo.
 - Ieškosiu juodosios magijos kerų. Manau, neišpliurpsi, kad mokausi, - mirktelėjo Klastuolė.
 - Tai yra Crucio, bet galėsim ieškoti ir kitų. Padėsiu. Einam? - paklausė Jekaterina.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: David Redbird Liepos 22, 2015, 11:55:22 am

- Reiktų kada tikrai man ją parodyt. Labai įdomu kaip atrodo. O kartais aš jo nemačiau Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje?
David bandė prisiminti kokie gyvūnai buvo pristatinėjami, bet gerai prisiminė, jog Jekaterina pamokoje buvo.
- Visus gąsdina ne Lulos akys, o nagai. Ji gali mirtinai sudraskyti, bet ką. Ir taip jau buvo padarius. Buvo gal savaitė likus iki mokslų metų pradžios ir aš ėjau gatve su Lula, mus užpuolė kažkas, o Lulą jį mirtinai sudraskė.
- Na tau nebūna ramaus laiko kaip matau.
- Neišpliurpsiu man tai nebūdinga. Žinau šiuos kerus, bet noriu pažiūrėti rasiu žiauresnių. Eime. Lula, ateik. Padėsi man ieškot, vis tiek turi geresnes akis nei aš.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 22, 2015, 12:00:38 pm

 - Ne, nebuvo. Kol kas Hogvartse aš vienintelė auginu Devono katę. Išvis nesu mačiusi, kad ją kas augintų. O toje pamokoje, jeigu prisimeni, pristatinėjau Gwyrithiel - magiškąjį arklį-drugelį, - priminė Klastuolė apie augintinį.
 - Jeigu esu su Devone - niekas, kas nori man pakenkti, manęs nesužeis. Ji tik pasižiūri ir visi bėga, - prisiminė linksmus dalykus trečiakursė iš ankstesnių laikų. Dabar ir ji pati atrodė gana šiurpokai, tad niekas prie jos nelįsdavo.
 - Niekada. Neprisimenu, ar toks kada buvo, - pritarė mergina. - Gerai, einam. Nekantrauju pasiimti porą nelabai leistinų knygų ir jas išbandyti, - nusišypsojo evil smile trečiakursė ir patraukė link uždraustojo skyriaus, kur buvo slepiamos juodžiausios ir  pavojingiausios knygos.

Antraštė: Re: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: David Redbird Liepos 22, 2015, 01:44:59 pm

 - Tai, kaip suprantu, Devono katės labai retos? Kur tu ją radai? - kate susidomėjo David. Dar nebuvo apie tokią girdėjęs. O Jekaterinos pristatinėto gyvūno nelabai prisiminė. Lyg per miglą jam švietėsi ta pamoka.
 - Gerai, einam, - sutiko paskutinį kartą grifas ir ruošėsi eiti paskui klastuolę. Jam buvo įdomu, kur gi tuos juoduosius kerus naudos klastūnė. Neveltui iš Klastūnyno, - pamanė pirmakursis ir nusekė paskui juodaplaukę painiais koridoriais. Nejučia džiūgavo, kad darys kažką neleistino o mintis, kad atkeršys už savo draugę jam kėlė dar didesnį pasitenkinimą. Mintyse kūrė planus, kaip kentės tie burtininkai už draugės nužudymą. Jis privalo atkeršyti. Pabudęs iš savo minčių vaikinukas paspartino žingsnį, kad neatsiliktų ir dingo iš koridorių.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 10, 2015, 09:56:20 pm

Gabriella smulkiais žingsniais ėjo ketvirtame aukšte esančiu koridoriumi. Jos glėbyje buvo bent penkios, sunkios, storos knygos, bet moteris neatrodė kaip nors įsitempusi. Ir jai nebuvo sunku, arba bent jau ji to neparodė. Profesorė žvelgė pro didelį Hogvartso pilies langą, pro kurį matėsi ir ežeras, ir miškas. Netikėtai į jos mintis vėl grįžo Emily ir pradėjo kankinti nužudymo prisiminimais. Profesorės galvoje vyravo žiaurūs vaizdai, ji pati save įsivaizdavo kaip žiaurią pabaisą. Nereikėjo man to daryti... Ji nuleido savo galvą, žvilgsnį nudelbė į koridoriaus grindis, o jos veidas paskendo šviesiuose, garbanotuose plaukuose.
"A million shards of glass
That haunt me from my past
As the stars begin to gather
And the light begins to fade"
Šios eilutės skambėjo profesorės galvoje, nežinia kodėl, be jokio tikslo, tiesiog ši daina buvo liūdna, tokia pati, kaip ir mergina pastaruoju metu. Ją graužė sąžinė, o kam nors pasipasakoti ji negalėjo, dėl to kaltės jausmas tik didėjo ir didėjo.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Laira Rectus Spalio 10, 2015, 10:20:50 pm

Išėjusi iš tualeto mergaitė patraukė tiesiai link profesorės kabineto. Tačiau eidama ketvirto aukšto koridoriumi Laira jame sutiko pačią profesorę. Greitai atsivertusi užrašų knygutę (kurios taip ir nebuvo įsidėjusi į kuprinytę) pirmakursė didelėmis raidėmis užrašė:

Citata

PALAUKITE

Ir atsuko į profesorę. Įsitikinusi, kad užrašą ji pamatė mergaitė vėl pasuko knygutę į save ir apsidairiusi ar nieko be Gabriellos nėra šalia ėmė rašyti toliau :

Citata

Ieškojau Jūsų.
Aš ką tik kalbėjau su Emily iš Jūsų koledžo.
Deja, jai nutiko siaubingas dalykas - ji mirė. Ir tapo vaiduokliu.
Nežinau kaip tai nutiko, bet Jūs galėsite jos paklausti.
Ji yra Mirtos tualete.
Sakė, kad jei norite, galite pas ją ateiti.

Tuomet atsuko popierių į profesorę, kad toji galėtų perskaityti. Laira tokio ilgo teksto kitam nebuvo rašiusi jau begales laiko. O dar nepažįstamam... Tačiau ji žinojo, kad privalo tą padaryti - juk pažadėjo Emily. Taigi kito pasirinkimo nebuvo. Laira tyliai stebėjo profesorę norėdama sužinoti kaip ji sureaguos į šitą žinią.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 10, 2015, 10:55:29 pm

Gabriella net nesuprato ir nesusigaudė kaip šalia jos atsirado klastuolė Laira. Mergina sustojo, susitvarkė plaukus ir atsisuko į mokinę.
- Kas nutiko, brangute? - maloniai paklausė ir paėmė lapuką iš Lairos rankų.
Ką? Emily gyva? Vaiduoklis? suraukė antakius šviesiaplaukė. Jos širdis juntamai susitraukė ir staigiai atsipalaidavo, ji pajuto adrenaliną.
- Supratau. Ačiū, Laira, kad pasakei. Nueisiu pasikalbėti su Emily, įdomu kas jai nutiko... - sumelavo profesorė ir apsisukusi nuskubėjo link Mirtos tualeto. Pakeliui jai iš rankų su dideliu trenksmu iškrito knygos ir į ją dėbtelėjo keli mokiniai, bet nei vienas nesistengė padėti. Žaliaakė susirinko knygas ir dingo iš koridoriaus, tikėdamasi kuo greičiau sutikti Emily.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Melody Gruodžio 06, 2015, 10:15:51 am

 Melody kūnas judėjo keistai, atrodo lyg dar nemokėdamas vaikščioti padoriai. Atsirišęs kaklaraištį metė į vieną šoną, apsiaustą susuktą į kamštį sviedė į kitą. Perpratęs mergaitės kūno galimybes, judėjo greičiau, staigiau, mikliau. Galiausiai apdegusiąją ranką pradėjo braukti per sienas, paveikslus ir kitus atributus padegdamas juos:
 - Gabriella, meile mano, kur dingaaai,- cypė pabaisa,- Aš tavęs pasiilgauuuuu,- balsas skambėdamas atsimušdavo į sienas ir pasigirsdavo aidas,- Ateeik, aš tave sušildysiuu,- su lyg šiais žodžiais pasigirdo sprogimas, kurį sukėlė paprasčiausias pirštų spragtelėjimas,- Sauleleee, kur pradingaaai?
 Degdamas, daužydamas, naikindamas ir niokodamas kūnelis slinko tolyn koridoriais,- Gal reikėtų paieškoti vaikų?- Lyg grasinimą sušuko ir nusijuokė tuo pačiu kraupiu, šaltu psichopato juoku.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 10:23:35 am

Šiek tiek atgavusi jėgas, apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė suskubo ieškoti mergaitės, apsėstos demono. Tik beeidama ketvirto aukšto koridoriais, Gabriella pastebėjo, kad iš rankos nesmarkiai bėga kraujas. Von Sjuard laisva ranka užspaudė srovelę (matyt, įsipjovusi buvo gana giliai) ir ėjo toliau.
Ir tas taip seniai girdėtas balsas, perėjęs per visą Gabriellos kūną ir sukeldamas šiurpuliukus...
- Pasiimk mane, daryk ką nori, bet... Prašau, nedaryk nieko vaikams, - švelniu balsu paprašė šviesiaplaukė ir pabandė nusišypsoti, bet vietoj to išėjo tik paniekinamas šypsnis. - Jau ir taip tu iškankinai tiek vaikų, tiek nekaltų vaikų. Nenuostabu, kodėl niekas nenorėjo stoti tavo pusėn.
Mergina laikėsi saugaus atstumo, bet dabar jos kūną užliejo adrenalinas, kurį sukėlė įniršis ir panieka.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Melody Gruodžio 06, 2015, 10:40:23 am

 - NET NEBANDYK ŽAISTI SU MANIMI, GABRIELLA!- sušuko demonas, sudrebindamas langus ir užgesindamas visus iki vienos žvakes. Ranka apsukęs aplink riešą išsitraukė raudoną rožę,- Pameni kaip tau dovanodavau tokias,- pradėjo judėti link profesorės,- Kaip vadindavau tave saulele?- priėjęs prie pat moters ištiesė rožę jai prie veido ir švelniu žiedlapiu braukė per skruostą,- Kaip mes mylėjom vienas kitą,- balsas pradėjo drebėti ir ant skruosto pasirodė viena, liūdna ašara. Bet tada, staigiai mimika pasikeitė ir įniršio piktu veidu apsuko rožės kotą profesorei į kaklą ir užsimojęs iš visų jėgų smeigė į kaklą. Ne mirtinas smūgis, bet puikiai žinojo ką daro. Lygiai taip pat kaip ir prieš tai persimainė nuotaika ir vėl atsiradus liūdesiui prakalbo,- tu tokiaaa graži su šia rože,- purvinu pirštu perbraukė per raudonus lapelius ir šaižiai nusijuokė prikeldamas pelėdas narvuose, šios pradėjo ūbauti viena per kitą,- PAGAUK MANE, GABRIELLA!- su lyg šiais žodžiais dingo Melody kūnas, kartu su demonu sėdinčiu jame, palikdamas vos Sjuord vieną tamsoje.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 10:51:46 am

Gabriella tylėjo ir klausėsi demono balso, sklindančio iš vargšės mergaitės kūno. Akimirkai gal netgi profesorei pagailo Adriano, bet pajutus aštrius rožės spyglius kakle, devyniolikmetės gailestis ir užuojauta pradingo kaip žvakių šviesa koridoriuje. Von Sjuard užsikosėjo ir išsitraukė įstrigusią rožę.
- Prakeiktas sadistas!
Šviesiaplaukė iškosėjo paskutinį kraują prieš užgyjant žaizdai, bet demonas jau buvo dingęs. Vargšai vaikai, ką jis jiems padarys, šmėstelėjo mintyse merginai ir ši atsirėmė į palangę, atgaudama visas jėgas.
Netrukus prie jos priskrido pulkas paukščių. Juodų it naktis varnų. Adriano paukščiai... Gabriella pasiruošė sekti paskui milžinišką pulką. Netrukus mergina atsidūrė Uždraustojo miško proskynoje.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Gruodžio 26, 2015, 09:15:26 pm

Derek de Lacrosse išdidžiai iškėlęs galvą vaikščiojo po Hogvartsą. Jis mėgo ištyrinėti. Dairėsi gal pamatys ją nors įdomaus. Vaikinukas lėtai ranka perbraukė per sieną. Ir taip palengva ėjo ranka braukdamas išilgą sieną. Iki tol kol stabtelėjo. Jį sustabdė stovinti riterio šarvų krūva. Varniukas atsitraukė nuo sienos ir nelemtų metalinių daiktų. Jam nepatiko šarvai. Jis nemėgo mokytis apie viduramžius. Apie datas, karalius ir taip toliau. Grindys šiek tiek buvo slidžios. Derek pababdė jomis čiuožinėti. Bet per mažai buvo slidu, kad galėtum čiuožti. Reikės nueit prie apledėjusio ežero. Kartu pasikviest Amelią. Pamanė jis. Mat jiedu susitiko visai netikėtai ir nepažinodami vienas kito. Bet susipažino ir retkarčiais susitinka. Ketvirtakursis šyptelėjo. Bet šypsena vėl nublėso.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 26, 2015, 09:35:52 pm

Kota, kaip visada niūniuodama kokią klasikinę melodiją, tipeno savo firminiu baleto žingsneliu. Balta suknelė plėvesavo jai darant piruetą ar pašokant į orą ir nusileidžiant, sidabrinės garbanos pakildavo. Numetusi stambias spiralines garbanas muo peties, ji ant pirštų galiukų nutipeno tolyn.
Kota dažnai čia ateidavo šokti, mat retai čia kas užklysdavo. Užsimerkusi ji pašoko, apsisukdama ore ir dailiai nusileisdama, niūniuodama spragtuko melodiją. Taip užsimerkusi, niūniuodama ir šokdama baletą, varnanagė keliavo tolyn, kaip visada paskendusi savo svajonėse, muzikoje ir šokyje, nepastebėdama nei saulės už lango, nei šarvų, o juo labiau kažkokio berniuko, besišypsančio, tačiau greitai surimtėjusio, šėšėlyje.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Gruodžio 26, 2015, 10:10:47 pm

Derek de Lacrosse ilgesingai žiūrėjo pro langą. Lange matė ne Hogvartso apylinkes, o jį patį žaidžiantį su broliuku. Šiaip jis labiau įsivaizdavo jog turi brolį. Bet tai buvo netiesa. Vaikinukas labai troško turėt sesę arba brolį. Net ir pamestinuką. Nesvarbu ar jis žiobaras ar burtininkas ar nevertėlis. Derek labai mėgo mažus vaikus. Jam sekdavosi gerai su jais bendraut, žaist. Būtų buvęs labai pavyzdingas brolis. Užsisvajojęs vaikinukas nepastebėjo ir neišgirdo kaip atėjo šokdama nepažįstama mergaitė. Derek atsisukęs šalia savęs pamatė mergaitę su sidabriniais plaukučiais. Varnanagis kimiai krenkštelėjo bandydamas atkreipt dėmesį. Jog suprastų, kad ji šiuo metu yra ne viena ir pabustų iš savo svajonių šalies sugražindamas į realybę. Ketvirtakursis pasisveikino:
- Sveika .

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Marina Sfinks Gruodžio 26, 2015, 10:29:35 pm

((Srr ne iš to persinažo xdd))

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 26, 2015, 10:34:29 pm

Kota, net nepastebėjusi ir juo labiau net neišgirdusi kažkieno kostelėjimo, padarė dar vieną piruetą, švystelėdama sidabrinėmis garbanomis. Šyptelėjusi ji dailiai ištiesė koją. Vis tik išgirdusi pasisveikinimą, mergaitė atmerkė tamsiai mėlynas akis, iš nuostabos žengtelėdama atgal ir vos nenuversdama šarvų. Laiku susigrizbusi, ji instinktyviai atsisuko atgal, žiūrėdama kaip sunkiai suvirpa šarvai, tačiau, jos laimei, lieka vietoje.
-Labas,-svajingu, tačiau kiek išgąstingu balsu pasisveikino mergaitė, šokio žingsneliu tipendama berniuko link, mat kitaip eiti nelabai ir mokėjo. Nekaltai suklapsėjusi blakstienomis, Kota lengvai atsirėmė į palangę, jos akims pakilus į viršų, o mintims vėl nuklydus į svajas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Gruodžio 29, 2015, 08:53:04 pm

Derek nustebęs pažiūrėjo į mergaitę. Kuri šoko. Ir tokia nuskridusi į svajonių šalį. Vaikinukas pavartė akis.
- Gal man taip pat šokti, - sukikeno jis. Paskui žiūrėjo kaip ši vos neatsitrenkia į šarvus. Sekas tau, mergyt, neatsitrenkt į kažkąSarkastiškai jis pamąstė. - Kuo tu vardu? Aš jūsų paslaugomis Derek. Manau būsi iš Varno Nago. Nes ten tave matydavau. Tik neužšnekindavau.
Galantiškai paaiškino jis. Jis užsidengė delnu burną ir nusižiovavo. Jam darėsi nuobodu. Jau būtų geriau buvus Amelia. Su ja įdomiau. O šita tik klapt klapt akutėmis ir svajojaDerek bandė būt kantriam. Prieš save netikėtai pastebėjo šmėklą. Tai buvo perregima, spindinti kaip perlas moteris. Pilvo vidury juodaavo padurta vieta. Tai buvo Rovena. Varno Nago šmėkla.
- Laba diena, kas nors ne taip? - mandagiai pasiteiravo berniukas. Šiaip šmėkla kažką svarbays pasakydavo ir panašiai.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Sausio 02, 2016, 01:50:31 pm

Kota sutrikusi apsižvalgė. Ramiai, nesinervuok, nenori, kad tai pasikartotų dar sykį,- nuskambėjo mergaitės galvoje ir ši baimingai pažvelgė į savo rankas. Ji turi tai kontroliuoti.
-Aš Kota,-ji ištarė, stengdamasi nieko neliesti, mat nelabai dar pasitikėjo pati savimi ir tuo, ką ji sugeba. Mažoji balerina suraukė antakius, nelabai patenkinta berniuko reakcijomis, tačiau erzelį nustūmusi į šoną, stengėsi susivaldyti. -Aš iš Varno Nago,-ji teigiamai atsakė, linktelėdama ir pripažindama jo tiesą.
Išvydusi šmėklą, mažoji nusišypsojo, lyg išvydusi vienintelę jai draugišką būtybę šiame koridoriuje, išties žinančią kodėl ji turi taip kaustytis, nors, tiesą pasakius, taip ir buvo.
-Laba diena, Rovena,-maloniai pasisveikino Kota, pamažu įprastiniu šokio žingsneliu tipendama prie Varno Nago šmėklos, šioji, regis buvo irgi maloniai nusiteikusi ją matydama.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Sausio 04, 2016, 10:21:03 pm

Derek de Lacrosse įdėmiu žvilgsniu žiūrėjo į Roveną - Varno Nago vaiduoklę. Toji kantriai laukė ką galės pasakyti. Varnis susižvelgė su mergaite kurios vardas buvo Kota. Jis greitai šnipštelėjo:
- Labai malonu su tavimi susipažint, - mandagiai atsakė berniukas. Pastebėjo jog Kotai ne kažkas. Tačiau išgirdo ir ramų, garsų, taisyklingos, senos tarmės prabylant šmėkllos balsą:
- Ponaiti de Lacrosse, ir panele Lunalight, dabar komendanto valanda. Prašyčiau grįžti į bendrąjį kambarį. Jei įmanona tai kuo greičiau. Gi, nenorit prarast taškų, - be galo santūriai užbaigė savo pamokslą moteris - šmėkla ir nusklendė toliau kiek akis užmatė. Derek palaukė kol šmėkla nuskris toliau ir tyliai paklausė:
- Manau, kažkas tau negerai. Gal galėčiau tau kažkuom padėt? -;paslaugiai prabylo varniukas. Ir abu ėjo iš ketvirto aukšto.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 02, 2016, 07:29:45 pm

Ven nusprendė pasivaikščioti po pilį. Ėjo viena mat savo katytę Binx paliko namie. Namai. Mano namai.- dingtelėjo šviesiaplaukei ir toliau jau ėjo pasišokinėdama. Šviesūs plaukai buvo nesurišti ir plaikstėsi jai už nugaros. Raven šiek tiek nervinosi dėl savo plaukų, nes jie tolydžiu vis tamsėjo ir tamsėjo. Vis dėl to, šiandien nusprendė nekvaršinti dėl to sau galvos ir tiesiog gerai praleisti diena. Galbūt ir draugę vertėtų susirasti. Gūžtelėjusi pradėjo eiti normaliai, nes jau buvo pridususi. Jai einant paveikslai su ja sveikindavosi, kiti burbėdavo. Buvo ir vaiduoklis vienas kitas praskrides. Staiga ji priėjo veidrodį. Sustojo ir pradėjo aožiūrinėti plaukus. Jie atrodė ne per geriausiai. Pamažu tapo pilkšvai rudi. Dingtelėjo, jeigu vasara ir saulė nesuskubs ji greitai taps rudaplaukė, mat per vasarą jos plaukai labai pašviesėdavo.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 02, 2016, 07:47:49 pm

Tyliai skraidžiojant jos svajonėms į ir iš jos galvos, Kota tyliai tipeno koridoriumi, retkarčiais padarydama vieną kitą piruetą ar netgi liuoktelėdama viršun ir dailiai nusileisdama. Visada palaidi plaukai švystelėdavo aukštyn, sidabrinėms garbanoms nuolat išsiskiriant ar susijungiant. Mažoji balerina tyliai šyptelėjo užsimerkdama ir pradėjusi niūniuoti Čeikovsko fėjos Dražė šokį, pasileido visa jėga.
Žinoma, mažoji sidabraplaukė buvo taip paskendusi savo baltame, sidabriniame ir žydrame baleto pasaulėlyje, kad net nepastebėjo nei gyvos, ne negyvos dvasios šitam koridoriuje. Svajonės visiškai užvaldė Kotą šioji, bedarydama dar vieną piruetą savo mažoje paralelėje, tik šyptelėjo, sidabriniams svajų debesims plaukiant jos galvoje.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 02, 2016, 08:12:35 pm

Ven dar ilgai apžiūrinėjo savo plaukus. Jau jai diena buvo sugadinta. viskas. Basta. Na, aišku, kvaila žliumbti dėl plaukų, bet Raven labai dievino savo plaukus. Staiga, jai dingtelėjo, kad norėtų žinoti savo praeitį. Na, taip, iš dalies žinojo, bet ji nieko neprisiminė. Tas sutrumpintas pasakojimas jai nieko nereiškė. Dė savo tėvų jai net ašara neišriedėjo. Jai prisiminimai nebuvo grįže ir atmintyje vis dar žiojėjo juodoji skylė, kuri vis atimdavo naujus prisiminimus. Staiga, lyg iš niekur nieko, ji pamatė kažkokią, nematytą sidabraplaukę baleriną. Šioji ėjo šokio žingsneliu, tiksliau šoko ėjimo žingsneliu. Atrodė viskuom patenkinta ir nieko nematė. Rodos, buvo atitrūkus nuo žemės. Elisabeth dingtelėjo, kad su ja reikėtų pasis veikinti.
-Sveika.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 02, 2016, 08:29:39 pm

Dailiai padariusi dar vieną piruetą, Kota švelniai šyptelėjo, be garso tipendama koridoriumi. Keista, kaip vienas garsas, vienintelis garsas, gali taip išblaškyti jos svajones, šokį ir šiaip viską, kas joje yra.
Išsigandusi Kota stryktelėjo viršun, didelėmis mėlynomis akimis ieškodama balso savininkės ir nugara atsitrenkdama į sieną. Skaudžiai mirktelėjusi, mažoji sidabraplaukė, dėl atsargos, paslėpė rankas sidabrinės suknelės klostėse.
-Labas,-nuskambėjo ir jos svajingas balsas koridoriuje, atsimušdamas į sienas į aidėdamas tolyn. Nusišypsojusi ji mikliai išsitiesė, kaip ir buvo mokyta. Galvos mostu numetusi garbanas nuo pečių, ji smalsiai sužiuro į geltonkasę, laukdama ką gi šioji pasakys.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 03, 2016, 02:22:20 pm

Raven pasijuto nejaukiai kai Mažoji Balerina pradėjo į ją spoksoti. Skruostai degė. Rankos taip pat. Iš pradžių nekreipė į rankas, tiesiog jas perbraukė per sijono klostes tartum norėtų nosišluostyti tą karštį ir nerimą.
-Emmm... esu tave mačiusi Varno Nago koledže. T-tu iš ten? Aš tai iš Varno Nago. Mano vardas Raven Elisabeth. Gali vadinti tiesig Ven.
Raven apgalvotai nuslėpė savo pavardę. Nenorėjo klausimų. Netrukus pradėjo neramiai mindžikuoti. Jautė nerimą ir norą tiesiog prasmegti. Kažkodėl jai atrodė, kad ta sidabraplaukė ją tuoj sušaldys savo žydru žvilgsniu. Rankas vis dar degino. Pasižiūrėjusi kas nutiko jokios priežasties nerado. Bet jos buvo paraudusios. Galiausiai nudelbė pilkšvai melsvas akis į žemę.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 03, 2016, 02:56:58 pm

Viskas bus gerai. Tu tik nusiramink. Nepasiduok mintyse burbėjo Kota, sugniauždama savo mažus pirštukus, tarsi šitaip juos apgindama. Sudrebėjusi (tikrai ne nuo šalčio),sidabraplaukė užsimetė dirbtinę šypseną ant apvalaus veidelio, slėpdama savo nerimą, kurio kruopelytė vis dar buvo matyti akyse.
-Aš iš Varno Nago,-lėtai ištarė ji, tarsi iš naujo pažindama kiekvieną žodį. Kiek pasisūpuodama ant kojų, mažoji sugniaužė sidabrinės suknelės kažkurį sluoksnį, kurių buvo pilna suknelės sijone.-Aš Kota,-trumpai prisistatė ji, smalsiai žiūrėdama į mergaitė ir stengdamasi ignoruoti pažįstamą šaltį pirštų galiukuose. Kiek suraukusi antakius, Kota vis dar šypsojosi, žinodama, kas dedasi su ja pačia.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 03, 2016, 03:31:19 pm

Raven suirzo, kad Kota viską sakė taip lėtai lyg mažam vaikui. Anksčiaau Ven ignoruodavo visus gyditojus, kurie su ja šitaip kalbėdavo. Lėtai, lyg ji nemokėtų šnekėti ar ką. Vis dėl to Ven užgniuažė visus jausmus, mat žinojo, kad Kota nieko apie ją nežino. Kasiopėja tikrai negalėjo visiems išplepėti. Ji kurį laiką stebėjo kaip Kota sūpuojasi. Pastebėjo, kad jos šypsena ne visai natūrali.
-Viskas gerai?- paklausė, kažkodėl jai atrodė, kad mergaitė kažko lyg ir bijo ar nerimauja. Greičiausiai sėl to, kad jos akyse tai matėsi. Pati Raven nervinosi dėl rankų. Kažkodėl jai tas jausmas atrodė pažįstamas. Lyg jį būtų jautųsi anksčiau. Vis dėl to nusprendė, kad tai niekis. Blogiausiu atveju kažkuom susirgo. Bet vargu ar yra tokių ligų nuo kurių karštėja rankos.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 03, 2016, 05:29:54 pm

Kota sušniurkštė nosim, kaži ko susigraudinusi, tačiau ašarų mėlynose akyse nebuvo.
-Oi, ta sloga,-nelinksmai nusijuokė ji, greitu rankos judesiu numesdama plaukus nuo pečių. -Man viskas gerai, kuo puikiausiai, geriau nebūna, ką čia kalbi,-kiek drebančiu balsu ir vis šnairuodama tai į kairę, tai į dešinę, Kota tauškėjo, bandydama užglaistyti visą tą nesusipratimą, vėl paslėpdama jau šiek tiek apledėjusius pirštukus sijono klostėse. Toje ,,slėptuvėje" sidabraplaukė pradėjo lankstyti pirštus, tikėdamasi, kad šitaip numalšins šliaužiantį ledą, tačiau, kaip visada, ši taktika nesuveikė. Atsidususi pirmakursė užsimerkė, vis save kankindama dėl, jos akimis ,,ledo prakeiksmo", tačiau jos veide vėl įsižiebė plati šypsena, tačiau ir toji buvo šaltas ledo gabalas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 03, 2016, 08:04:05 pm

Kotai prsdėjus tarškėt kaip viskas nuostabu, Raven tik apsimestinai šyptelėjo. Nežinojo kaip ji iš tiesų jaučiasi, bet jeigu ji nenori kažko sakyti, tai tegu ir nesako. Pati Ven irgi turi paslapčių. Kol Kota kažką mąstė arba svajojo, Raven galvojo kaip nutraukti tą tylą. Ji jau buvo pradėjusi ją įgrįsti. Nelabai žinojo ką veikti. Staiga ji pastebėjo savo išsigelbėjimą. Turėklai! Viena mergaitė ją buvo išmokiusi čiuožinėti turėklais. Nieko nelaukusi ji užlipo laiptais šiek tiek aukščiau, apsižergė turėklus nugara į pabaigą ir pradėjo čiuožti. Šiek tiek prisilaikė rankom. Pasibaigus trasai ši nušoko nuo "trasos".
-Moki čiuožinėti turėklais?,- paklausė, sidabraplaukės.
Tai buvo smagu, todėl ji tikėjosi, kad ir Kotai patiks.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 04, 2016, 02:28:14 pm

Kota švelniai šyptelėjo vis sūpuodamasi ar sukiodamasi, saugiai paslėpusi rankas už nugaros ir vis negalėdama išmesti Čeikovskio baleto iš galvos. Nedaug buvo ir trūkę iki to momento, kai Kota pradės niūniuoti, tačiau ačiū Dievui, nors tiesą pasakius, dėkui Raven, prie šito jų pokalbis taip ir neprivedė.
-O, na,-ji kiek nusitebusi greitai pasitvarkė sidabrines garbanas. Jos viršutinė pusė plaukų buvo surišta kažkur pakaušyje, taip paliekant visą krūvą garbanų plaikstytis palaidai. -Tiesą sakant,-ji kiek nejaukiai kostelėjo. -Aš niekada ir nebandžiau.
Smalsiai nusekusi paskui Raven, Kota žiūrėjo, kaip ji dailiai nučiuožia turėklu žemyn. Nedrąsiai priėjusi prie turėklo, Kota kelis kartus pliaukštelėjo per savo sidabrinį pūstą suknelės sijoną, tarsi šitokia galybė sluoksnių galėtų pavorsti kelnėmis ar dar kuo nors, su kuo būtų patogiau čiuožti. Šiaip ne taip užsiropščiusi ant turėklo, Kota pasileido žemyn.
Linksmai kvatodama sidabraplaukė skriejo žemyn, bet ir čia jos laukė šiokia tokia nesėkmė. Nežinodama kaip stabdyti, mergaitė ištiesė rankas į priekį stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, visiškai pamiršusi, kas ant jų yra, tėškėsi ant žemės.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 04, 2016, 02:58:33 pm

Pastebėjusi, kad Kota susidomėjo, Ven nudžiugo.
-Tai labai linksma, pabandyk,- paragino naująją draugę ir stebėjo kaip ši ropščiasi ant turėklų.
Raven pažvelgė į savo uniformą ir jai dingtelėjo ar ji nebus vienintelė likus nešiojanti uniformą. Kažkodėl dingtelėjo, kad ji irgi norėtų tokio sijono kaip pas Kota. Ir tokių pat sidabrinių plaukų, kurie netamsėtų. Ir būtų garbanoti. Ir mokėti taip pat grakščiai vaikščioti. Turbūt ji gyvena gerai. Staiga, ją iš minčių ištraukė kažkoks garsas, lyg kažkas kristų. Staigiai apsisukusi pastebėjo Kotą išsitėškusią ant žemės.
-Viešpatie, tau viskas gerai?- paklausė, bet nelaukė atsakymo. Tuoj pat nulėkė pas ją.
Iš pradžių sutriko, nes nežinojo ką daryti ir pervarė atmintyje apie pirmąją pagalbą. Nelabai ką atsiminė, todėl tiesiog užsikėlė Kotos alvą ant kelių ir mintyse meldėsi, kad tik ši neprarastų sąmonės ir, kaad nebūtų sutrenkta galva.
-Atsimeni savo vardą? Pavardę? Kiek tau metų? Ką skauda? Atsimeni kas aš? Žinai, kas tau nutiko?- apipylė klausimais sužeistąją. Kažkada matė filmą kur žmones apklausdavo, jeigu jie nukrisdavoar susitrenkdavo galvą ar dar kažką.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 04, 2016, 05:01:06 pm

Kelis kartus bukai pamirksėjusi, Kota apsižvalgė, nedrąsiai paliesdama nosį. Matyt ne taip stipriai krito (o jautėsi visai kitaip), mat jos maža nosytė nebuvo paplūdusi krauju, Menkai šyptelėjusi ji atsisėdo, ūmiai susivokusi ir baimingai žvilgtelėdama į rankas.
-Man viskas gerai,-kiek drebančiu balsu prabilo ji, saugiai paslėpdama kiek apledėjusias rankas sijono klostėse.-Esu Kota, man vienuolika. Tu Raven  ir aš nukritau nuo turėklo,-lėtokai, dar viską apgalvodama sakė sidabraplaukė, šyptelėdama, kai netikėtai skausmas persmelkė jos galvą. Kiek suraukusi antakius, ji vis vien išlaikė tą šiaip ne taip išspaustą šypseną, stengdamasi neparodyti skausmo mėlynose akyse.-Man viskas kuo puikiausiai,-net ir pati Kota šituo nepatikėjo.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 04, 2016, 08:51:49 pm

Raven iš karto palengvėjo kai suprato, kad Kota bent jau salyginai sveika. Kai ji atsisėdo iš viso atsikvėpė. Atsakymais liko patenkinta.
-Puiku,- ištarė, bet kažkodėl jautėsi blogai. Lyg ji būtų buvusi kalta dėl jos kritimo. Nors iš esmės ir buvo. Staiga, pastebėjo, kad sidabraplaukė susiraukė. Raven vis dėl to igoravo jos "Man viskas gerai" ir apžiūrėjo ją. Netrukus pastebėjo, kad ties pakaušiu Kotos sidabriniai plaukai ištepti krauju.
-O Dieve,- sušnabždėjo,- tau reikia pas Pomfri, sugebėsi atsistoti? Nesvaigsta galva?- apklausė (vėl) Kotą.
Netrukus pastebėjo, kad jos sijonas ir rankos išteptos krauju. Pasistengė į tai nekreipti dėmesio. Panika dar niekam nepadėjo. Staiga, dingtelėjo, kad gal Kotai neverta stotis, tad ją sustabdė ir vėl pasidėjo jos galvą ant kelių.
-Gal žinai kokių burtų sustabdyti kraujavimą?- paklausė ir pradėjo kuistis kišenėse gal ras švarią nosinę ar dar kažką.
-Tik neapalpk,- dar paliepė. Tuo metu pajautė karštį rankose.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 04, 2016, 09:06:08 pm

Kota pakėlė ranką, priglausdama pirštus prie pakaušio ir užčiuopdama kažką drėgno. Pažvelgusi į delną, mergaitė nustėro.
Ledas pasislinko toliau, o pirštai buvo ištepti krauju.
-Ne!-suriko ji, valydamasi kraują nuo kelių pasijoniu, kuris buvo prisiūtas po sijonu. Išpūtusi akis, Kota puikiai žinojo, kad negali eiti pas Pomfri su ledu ir krauju ant jos kūno.-Susitvarkysiu pati,-ji baimingai žvilgtelėjo į Raven, priglausdama delną prie pakaušio ir užsimerkdama.
Kol kas ji nemokėjo kontroliuoti ledo, bet ką sugebėjo, tą jau sugebėjo.
Kota suspaudė lūpas, jausdama kaip šaltis skverbiasi į galvą, puikiai suvokdama, kad ledas užšaldė prakirstą žaizdą. Lėtai užšaldžiusi ir savo kelius, Kota atsistojo, valydamasi kraują nuo pirštų į suknelę.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 05, 2016, 01:31:54 pm

Pamačiusi ką Kota padarė, Raven pasislinko toliau nuo jos. Akys buvo išplėstos iš baimės. Ji bijojo. Štai ką visą tą laiką slėpė Kota. Štai kodėl ji nukrito nuo turėklų ir visą laiką buvo išsigandusi. Nors ir Ven žinojo, kad ji nėra bloga vis tiek bijojo.
-L-ledas vi-vis tiek ištirps,- virpėdama pasakė.
Staiga, iš niekur nieko užsiliepsnojo turėklai. Ugnis šliaužė turėklais viršun į kitus aukštus. Raven aiktelėjo. Išsigando, bet ne ugnies, o staigumo. Ugnis ją traukė artyn. Pati nesuprasdama ką daro priėjo prie liepsnojančių turėklų. Keista, bet jie nebuvo nei apdege nei dar kažką. Degė, bet nesudegė. Priėjusi artyn palietė liepsną. Nejautė skausmo, o tik šilumą. Atitraukus ranką, ji irgi liepsnojo. Ven padėjo liepsnojantį delną ant turėklų ir ugnis užgeso. Ven delnas vis dar liepsnojo, bet ji jį papurtė ir liepsna užgeso. Tik dūmų sruogelės kylančios aukštyn rodė, kad visa tai ne sapnas.
-Vau...- sušnabždėjo, bet paskui prisiminė Kota,- O Dieve ar tau viskas gerai? Kaip tavo žaizda?
Ven norėjo kažką padaryt, bet jos delnai užsiliepsnojo. Susinervinusi juos pakratė, bet liepsna vėl užsidegė.
-Ką darom?- beveik verkiančiai paklausė. Kažkaip visai pamiršo, kad liepsnojantys delnai yra keistas dalykas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 05, 2016, 05:09:36 pm

Kota silpnai šyptelėjo, nuleisdama  rankas, kurios jau iki alkūnių buvo pasidengusios ledu.
-Šis ledas,-ji mostu parodė į kelius ir galvą.-nutirps tik tada, kai aš pati to panorėsiu. Tačiau šitas,-Kota nelinksmai nusijuokė, ištiesdama rankas.-Jis taip lengvai nepraeina. Supranti, šis ledas reaguoja į mano jausmus,-ji šyptelėjo, sugniauždama pirštus, pasakodama tai, ką jau buvo išsiaiškinusi.-Kuo labiau aš nervinuosi, tuoj greičiau jis kausto mano kūną,-užbaigė ji, žvelgdama į šerkšno gėles ant savo delno. Būtų gražu, jei nebūtų keista.
Šoktelėjusi atgal, Kota prisispaudė prie sienos, spoksodama į ugnį. Sidabraplaukė retai prisipažindavo ko nors bijanti, mat ji niekada nekreipdavo dėmesio, bet ugnies ji bijojo kaip mirties.
Išgąstingomis akimis ji pažvelgė į Raven, ledui sukausčius Kotos pečius.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 06, 2016, 11:17:14 am

Pastebėjusi, kad Kota bijo ugnies Raven atšlijo.
-Atleisk,- sumurmėjo, nuleidusi akis.
Pakėlusi akiis pamatė jos rankas. Ledas slinko vis toliau. Raven delnai vėl užsiliepsnojo, bet tik tiek. Ši liepsna - ji žalos nedarė. Nebent Ven to norėjo. Taip pagalvojus ji nuėjo link sienos ir pridėjo delną. Siena užsilipsnojo. Ven greitai "nušluostė" ranka ugnį. Jokių žymių nebuvo. Nudžiugus, kad ugnis nepavojinga priėjo prie Kotos.
-Klausyk, gal galėčiau pabandyti atšildyti tą ledą? Jeigu bus per karšta sakyk,- atsakymo nelaukė ir paėmė jos ranką. Delnai vis dar liepsnojo, todėl Ven užpūtė ugnį ir patrynė delnus, kad jie bent jau įšiltų. Tada prilietė prie jos delno. Jis buvo ledinis. Deja, ledas netirpo. Iš apmaudo šviesiaplaukei delnai vėl užsiliepsnojo, todėl ji greitai atitraukė savo rankas. Ledas koks buvo toks ir liko.
-Nesigauna, tai magiškas ledas. Jis netirpsta.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 06, 2016, 12:43:46 pm

Kota,tyliai tupėdama kampe, juto kaip ledas šliaužia jos pečiais. Tik vienintelį kartą ledas buvo prie pat jos širdies - keista, bet šios ledas neužšaldė.
Sidabraplaukė sunerimusi žiūrėjo, kaip Raven bando atšildyt jos delnus. Varnė žinojo, kad tai nepadės, bet nesipriešino.
-Sakiau,-ji atsiduso, žvilgtelėdama į Raven, šiai pasakius, jog tai magiškas ledas. No way, Sherlock,-nuskambėjo Kotoas mintyse, o ši tik pavartė sodriai mėlynas akis.-Svarbiausia, kad jis toliau nebešliaužtų,-sumurmėjo ji, giliai įkvėpdama ir stengdamasi nusiraminti. Patogiau atsisėdusi, ji užsimerkė, nebegalvodama apie nieką, tiesiog leisdama sau pabūti tyliai.
Ledas ant pečių sustojo, ir po truputį ėmė trauktis, tačiau vieta, kur Kota sėdėjo, pasipuošė dailia ledo gėle, tarsi Kota būtų jos centras.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 06, 2016, 01:25:26 pm

-Ak, na taip, kokia aš kvaila,- sarkastiškai rėžė.
Ji nekentė pažeminimo. Kaip tik tuo metu Jos delnai užsidegė ir pradėjo spragsėt lyg kokios bengališkos ugnelės. Susiraukusi papurtė rankas, kad ugnis užgestų. Kai grindys pradėjo apledėti aplink Kota, Ven pasislinko toliau.
-Tavo galios gražesnės,- pasakė,- bent jau yra mažesnė tikimybė, kad kažką sužeisi.
Ven net nepastebėjo kaip sugniaužė rankas į kūmščius. Kuo toliau tuo labiau ji tapdavo vis labiau nevaldoma. Nuo švelnios ir jautrios mergytės ji priėjo iki viską aplink naikinantį ugnies kamuolį. Po kiek laiko ugnelė užgeso.
-Ar pasakojai apie tai profesorei arba profesoriui?- paklausė.
Gal Kotos galios pavojingos, bet jos irgi. Įniršusi galėtų ir kažką sudeginti. Gal.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 06, 2016, 05:18:11 pm

Kota staigiai pramerkė akis, vidurnakčio mėlynumo žvilgsniu įsispoksodama į Raven.
-Mažesnė tikimybė, kad kažką sužeisiu?-suvapėjo ji, ir visas ledas, kuris spėjo nutirpti, vėl apgaubė jos pečius. Susiraukusi Kota pradėjo giliai įkvėpinėti ir iškvėpinėti, bandydama nuraminti besidraskančią širdį ir kontroliuoti savąjį ledą. Jos laimei, šis sustojo.-Tu bent jau gali ugnį užgesinti,-atsiduso ji, ir ledas, aplinkui ją išsidėliojęs gėlės forma, akimirką žybtelėjo melsvai ir tarp žiedlapių išaugo nauja eilė žiedlapių ((lol, nesugalvojau sinonimo)).
O, kad Raven žinotų, kokią tamsią paslaptį Kota nešioja.
-Žino tik profesorė von Sjuard,-ji gūžtelėjo pečiais, jausdama kaip ledas, vis dėlto, juos palieka.-O tu?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 06, 2016, 05:48:08 pm

Ven kažką išdarinėjo su ugnimi, mintimis bandė pakeisti spalvą dar kažką. Buvo gražu. Išgirdusi Kotą kažką sakant, užgesino ugnį ir pasižiūrėjo į ją.
-Ugnis... ji irgi ne visad manęs klauso, jeigu įnrščiau, nežinau ar sugebėčiau ją užgesint. Ugnis visais laikais buvo naudojama kažką sunaikinti. Ji sėja mirtį. Aš ne visad sugebėsiu ją užgesinti, tuo labiau dabar, kai nemoku jų suvaldyti. Aišku, tavo irgi pavojingos.
Kotos padaryta gėlė ant žemės dar labiau padidėjo. Ven padėjo liepsnojančią (vėl) ranką ant jos. Gėlės žiedlapiai pradėjo tirpti, kol galiausiai vanduo išgaravo, o gėlė dvigubai sumažėjo.
-Matai? Aš naikinu tai kas gražu, o tai buvo gražu...
Sidabraplaukei paklausus ar kas žino apie jos galias, Raven nusijuokė.
-Oi ne, aš tik dabar ir sužinojau ką sugebu. Kaip manai gal man vertėtų kažkam apie tai papasakoti?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 06, 2016, 06:03:05 pm

-Ledas manęs niekada neklausė,-niūriai nusijuokė sidabraplaukė.-Tarsi jis būtų gyvas, o aš tebūčiau jo kūniškas atspindys,-tyliai pasakė ji, vis dar jausdama, kaip ledas pamažu tirpsta. Dabar ledas siekė tik jos alkūnes.-Aš apie savąsias sužinojau prieš kokį mėnesį,-ji pakėlė galvą, prisiminusi incidentą pelėdyne. Savaitę išbandžiusi visus įmanomus būdus kaip jo atsikratyti, ir nė viena iš jų nesuveikus, mergaitė treniravosi, bandė ir mokėsi kontroliuoti ledą. Dabar ji mokėjo kur kas daugiau, nei pirmąjį kartą, bet išmokti jai dar liko daug.
Kota priglaudė delną prie gėlės, stebėdama kaip ji vėl pražysta, šį kart jau su daugiau šerškno detalių žiedlapiuose. Nusišypsojusi ji suglaudė delnus, po truputį juos išskirdama. Tarp rankų buvo galima išvysti mažą snaigę, kuri vis didėjo ir didėjo, kol pasiekė delno dydį, o ten, pasirodo esanti visai ne snaigė. Kota suformavo visiškai tokią pačią gėlę iš ledo. Žiūrėdama į keliais centimetrais virš jos balto delno kabančią gėlę, sidabraplaukė nusišypsojo, kai pamatė, jog mažas dūmelis ((žinai kai žiemą būna šalta, irkai kvėpuoji tas dūmelis išeina)) apgaubia ledo kūrinį ir gėlė pradėjo žibėti.
-Gali pabandyt pasakyti kuriai nors profesorei. Imk,-ji ištiesė mažąją gėlelę, vis dar žibančią ir kabančią virš jos delno.-Ji neturėtų ištirpti,-pridūrė mergaitė, žiūrėdama kaip gėlė dabar kabo Raven rankose.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Raven Elisabeth Evers Vasario 13, 2016, 12:04:41 pm

Raven ramiai išklausė Kotą.
-Na, man atrodo tavo galios pavojingesnės tau pačiai ne gu aplinkiniams. Mano galios man nepavojingos, aš nejaučiu karščio. Jos kitiems pavojingos.
Ven dingtelėjo ką ji darys su tom galiom. Ir ar pasakys Kasiopėjai. Turbūr privalės. Anksčiau ar vėliau ši vis tiek pamatys. Pažvelgusi į Kotą, šviesiaplaukė pamatė ką ji daro. Kai tą gėlę jai padave, Ven nustebo. Gėlė buvo be galo graži ir netirpo.
-Ačiū,- sušnabždėjo.
Tada trumpam padėjo gėlę ant žemės. Mergaitės delnuose vėl sužibo liepsnelė. Staiga joje pasimatė aplink kažkokį laužą šokančios pasakų būtybės: kentaurai, faunai, fėjos.
-Patinka?- paklausė ir ištiesė ugnelę,- imk, ji nedegina ir neužges.
Tada vėl paėmė gėlę ir tarė.
-Gal ir passakysiu kam nors, o dabar eime.
((Jau baigiam šį rpg))

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kota Lunalight Vasario 16, 2016, 12:15:19 am

Kota liūdnai šyptelėjo, pirštu vedžiodama gėlės vainiklapius ant žemės.
-Iš dalies, taip,-atsiduso ji, žiūrėdama į ledą, kuris jau buvo pasitraukęs iki plaštakų. -Galiu suledėti iki mirties,-gūžtelėjo pečiais Kota, tarsi jau susitaikiusi su mintimi, kad už kiekvieno kampo jos laukia ledinė mirtis ir ji nebegalinti to pakeisti.-Ačiū,-tykiai padėkojo mergaitė, paimdama ugnelę. Ji maloniai šildė apledėjusius pirštus, nors jie ir neatitirpo. Atsargiai elgdamasi, juk tai, vis dėlto, ugnis, Kota lėtai atsistojo.
-Gerai,-atsiduso ji, išlipdama iš gėlės vidurio. Ten jau jos vietoje formavosi šioks toks viduriukas. Šyptelėjusi ji patraukė paskui Raven, vis atsigręždama pažvelgti į ten likusią, žydinčią ledo gėlę.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 20, 2016, 06:43:32 pm

-Nesušalsiu, viskas bus gerai,-kiek pasipurtė garbanė, tačiau jos laimei, vaikinas sutiko su jos pasiūlymu ir abu jaunuoliai įslinko vidun į pilį. Tiesą sakant, pora norėjo ramybės, o visi koridoriai buvo absoliučiai prikimšti mokinių, tad nenuostabu, kad jiedu pasuko į patį ramiausią, kuris, taip išėjo, kad buvo ketvirto aukšto koridorius.
Kasiopėja priglaudė galvą prie Džesio peties, eidama priekin ir žiūrėdama į judviejų sunertus pirštus, šypsodamasi pati sau. Atsidususi ji pakėlė akis į vaikiną ir nusišypsojusi nuo ausies ligi ausies, Kasiopėja spustelėjo jo ranką, kita ranka paimdama jo laisvąją ir apžiūrinėdama žiedą. Vis dar nepaleisdama jo kitos rankos, kuri vis dar laikė jos pačios ranką, garbanė pridėjo rankas šalia, atsukusi taip, kad jos plaštaka būtų viršuje, taip lygindama ir apžiūrinėdama žiedus.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Jesse Diamond Vasario 20, 2016, 07:10:23 pm

- Nu žiūrėk tu man, - nusijuokė Džesis ir ranka pakedeno savo nuostabius, šviesiai rudus plaukus.
Vaikinas irgi eidamas šypsojosi, žiūrėdamas į judviejų sunertas ir taip tobulai viena kitai derančias rankas, kad net miela žiūrėti. Rudaplaukis nežinojo, nei kur eina, nei ką darys, bet dėl mylimos merginos, dėl savosios Kasiopėjos jis galėjo kad ir į pragarą prasmegti, net ir pačiame prasčiausiame restorane su šia mergina jam ir maistas būtų pats skaniausias žemėje. Net kančios degant pragare jam būtų mielos, jei tik jis turėtų merginą ar bent jos atvaizdą šalia.
- Patinka? - tyliai paklausė jis su kreiva šypsenėle veide, kuri išdavė daugiau, nei tik laimę, bet ir meilę, atsidavimą šiai nuostabiai būtybei.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 20, 2016, 08:48:36 pm

-Labai,-nusišypsojo Kasiopėja paleisdama jo ranką, tačiau greitai paimdama vėl, šįkart jau kitaip. Pagriebdama ir jo antrą ranką, ji atsistojo priešais jį, atbulomis eidama priekin. Prikandusi lūpą ji nusuko galvą į šoną, tramdydama vis platėjančią šypseną. Galiausiai pažvelgusi į Džesį, garbanė užsižiebė kaip koks žibintas.
Mergina tiesiog svaigo meile Džesiui. Tiesą pasakius, kiekvieną kartą, kai bandydavo įsivaizduoti tą princą ant balto žirgo, kažkodėl jos mintyse pasirodydavo tik Džesio atvaizdas. Netgi kai bandydavo aprašyti, kad ir Disnėjaus princą, rezultate gaudavosi Džesio aprašas. Kasiopėja negalėjo įsivaizduoti nieko kito, tik Džesį.
Nusišypsojusi garbanė pažvelgė į jo žalias akis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Jesse Diamond Vasario 20, 2016, 09:48:38 pm

- Myliu tave.
Džesis staiga sustojo ir suėmė abu Kasiopėjos delnus. Švelniai pabučiavęs merginai į kaktą jis suprato, kad jam jos reikia ne kūniškam potraukiui numalšinti, tačiau kai kam daugiau. Jis galėjo su ja ne tik linksmintis ir siautėti, bet ir pasikalbėti, ko išties beveik nedarydavo. Bet dabar vaikinas galutinai įsileido garbanę į savo asmeninę erdvę, gyvenimą ir nebeturėjo jokių paslapčių. Ji buvo jam ne tik graži ir karšta mergina, bet ir supratinga draugė, maža mylinti bėda, be kurios jis negalėtų išgyventi nei savaitės, nei dienos.
Toliau beeinant vaikinas žvilgtelėdavo į Kasiopėją, neslepiančią savo šypsenos ir laimės. Ji irgi spirgėjo it koks riebalas (haha) keptuvėje ir nenustygo vietoje. Abu jaunuoliai buvo pilni meilių ir šiltų jausmų vienas kitam.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 21, 2016, 12:47:13 am

-Aš tave myliu,-atsakė Kasiopėja, visiškai net nepagalvodama apie ,,irgi". Juk su ,,irgi" atsakas skamba vos ne kaip pareiga taip atsiliepti, tačiau be... be ,,irgi'' sakinys ,,aš tave myliu" skambėjo daug tikriau ir nuoširdžiau.
Pajutusi Džesio lūpas ant savo kaktos, Kasiopėja šyptelėjo, jausdama kaip su kiekviena minute jos širdis plazda vis greičiau, pilve kunkuliuoja jau nebe drugelių, o visų drugių katilas, o galvoje žvaigždės galvoje krenta ir spingsi, išsidėsčiusios dažniau ir daugiau, nei pati garbanė buvo per savo gyvenimą mačiusi (o ji astronomijos profesorė).
Nusišypsodama platesne šypsena nei tos moterėlės salotų reklamose, ji kilstelėjo Džesio ranką, priglausdama ją prie savo lūpų, švelniai pabučiuodama. Nuleidusi judviejų rankas, garbanė trumpam atsisuko atgal, žiūrėdama ar nenugarmės laiptais žemyn, ar šiaip į kokią sieną neatsitrenks, šitaip aklai eidama atbulomis ir vis spigindama akutėmis į Džesį.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Jesse Diamond Vasario 21, 2016, 11:11:47 am

- Žinau, - atsakė vaikinas ir nusišypsojo.
Drėgmė nuo sienų gėrėsi į vaikino švarką ir odą, kaip, tikriausiai, ta pati drėgmė gėrėsi į Kasiopėjos sijoną ir gulė ant veido. Pro langus dar matėsi šiokie tokie saulės blyksniai, medžių šnaresys, patenkantis pro vienintelį pravirą langą, užpildė judviejų tylą. Džesis paėmė merginą už abiejų rankų, apsuko ratu ir prisitraukė arčiau.
- Kur šiąnakt? - paklausė jis šnabždėdamas profesorei į ausį ir pabučiavo skruostą.
O kaipgi tokia romantiška prisižadėjimo naktis gali nebūti įšventinta (hihi), įtvirtinta malonia naktimi jiems abiems?
Vaikinas klausėsi ramaus garbanės kvėpavimo, iš aukštai žvelgė į plačiausią šypseną jos veide, verčiančią ir jį patį nusišypsoti.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 21, 2016, 11:58:31 am

Kasiopėja sukikeno, prisiglausdama prie Džesio šiam ją apsukus ir prisitraukus arčiau. Kuo toliau, tuo labiau tas jų pasimatymas veržėsi gilyn į garbanė širdį, o šioji tik spinduliavo laime ir šiluma. Kadangi ji turėjo ateities būrimo specialybę, ji galėjo prisiekti, kad jos violetinė aura spindėjo dar ryškiau nei kada nors buvo spindėjusi.
-Gal atgal į tą viebutį Koukvorte?-tyliai pasiūlė ji, mat garsiai ir nereikėjo nieko sakyti - Džesis buvo čia pat. Kasiopėja silpnai šyptelėjo dėl savo pasiūlymo - juk mergina puikiai prisimena, kas įvyko tarp jų tame viešbučio kambaryje. Vaje, šitų prisiminimų net tas trintukas iš ,,Tiger" parduotuvės su užrašu ,,For really big mistakes" (nors, tiesą pasakius, Kasiopėja visiškai nelaikė tos nakties klaida) nesugebėtų ištrinti.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Jesse Diamond Vasario 21, 2016, 01:38:27 pm

Grifas šypsojosi ir džiaugėsi, kad turi galimybę taip artimai bendrauti su profesore, kuri jam atrodė pati nuostabiausia, tiek vidumi, tiek išore, o jau kūno formos... Iš koto vertė ne tik jį, bet ir kitus mokinius, o gal net ir kokį profesorių.
Džesio veide iškart užsidegė kreiva, šelmiška liepsnelė.
- O taip, žinoma, geri prisiminimai? - nusijuokė rudaplaukis ir prikando lūpą.
Septyniolikmečio atmintyje iš karto šmėstelėjo Kasiopėjos nuogas kūnas, kurį tokį jis regėjo pirmą kartą. Kažkoks keistas, bet jau pažintas jausmas viduje suspaudė kažkur žemiau liemens ir jis stipriau ir aistringiau sugriebė profesorę į glėbį ir padėjo ranką ant jai įprastos vietos. Karštai pabučiavęs merginą į lūpas jis kiek atsitraukė ir pažvelgė į jos tamsias, rudas akis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 21, 2016, 01:49:57 pm

Kasiopėja nusijuokė, numesdama plaukus ant nugaros.
-Ak, branguti, patys geriausi,-mirktelėjo viena akimi garbanė, matydama jau puikiai pažįstamą šypsenėlę Džesio veide, o juo labiau, žinodama kur ji veda. Šyptelėjusi puse lūpų, kai jis vėl ją prisitraukė arčiau už, rodos, pačios patogiausios vietos jo rankai, Kasiopėja sunėrė savo rankas jam už kaklo, pasistiebdama tam bučiniui, kuris anaiptol nebuvo švelnus. Bučinys buvo karštas ir aistringas, kaip, tiesą pasakius, dauguma šios audringosios porelės bučinių ir užsiėmimų.
Džesiui atsitraukus, Kasiopėja prikando savo lūpą, žiūrėdama į vaikiną mylinčiu, bet tuo pačiu ir tokiu gan viliojančiu žvilgsniu. Jam už kaklo sukinėdama savo naująjį žiedą ant savo piršto, garbanė vis dar laikė prikandusi lūpą.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Jesse Diamond Vasario 21, 2016, 03:01:15 pm

- O taip, mažute, - nusijuokė jis ir apkabino Kasiopėją. - Patys geriausi atsiminimai dar tik priešaky.
Vaikinas pakilnojo antakius ir šelmiškai vyptelėjo prieš tą jau labai labai aistringą ir karštą bučinį, kuris galėjo išlydyti net patį deimantą. Džesis nuslinko merginos liemeniu aukštyn ir padėjo ranką ant peties, lūpas priglaudė prie kaklo ir, keista, bet švelniai pabučiavo net nepalikdamas jokios dėmelės (o kaipgi, viso kaklo teritoriją ir plotą pasiliko numatytai audringajai nakčiai, kuriai prireiks ne tik merginos kaklo, bet ir krūtinės, pilvo ir dar kai ko žemiau (hihi)). Atsitraukęs jis uždėjo abi rankas ant Kasiopėjos liemens ir pažvelgė pro langą į tolius, kur matėsi medžių viršūnės, krūmai ir kiti paslaptingi dalykai, duodantys šiai nakčiai daugiau magijos.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 21, 2016, 03:28:10 pm

-Sėkmės,-nusijuokė Kasiopėja, jos juokui aidint tuščiame koridoriuje.-Juk teks nurungti save patį,-mirktelėjo akimi ji, mat tą pašėlusį Džesį visai neseniai buvo mačiusi, o gal tiksliau išsireiškus, pajautusi.
Kiek palenkusi galvą, šitaip duodama daugiau laisvės jam bučiuoti ir taip nubučiuotą kaklą, Kasiopėja paleido savo rankas jam už kaklo (ir pagaliau palikusi tą žiedą ramybėje) ir nuslydusi jomis žemyn, sustojo ties vaikino krūtine. Kelis kartus patapšnojusi juodais nagais per jo marškinius, švelniai prisiglausdama prie jo, garbanė padėjo galvą ant jo krūtinės, žvelgdama pro tą patį langą. Dabar porelė panašėjo į ,,Twilight" reklaminį plakatą, tačiau Džesis ir Kesė... Still better love story than Twilight.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Jesse Diamond Vasario 21, 2016, 03:58:00 pm

- Oi ne, tu dar tikrojo manęs nematei, bet, žinoma, dėkui, - nusijuokė Džesis. - Bet dar pamatysi, nesijaudink.
Jis priglaudė merginą prie savęs, užkišo garbanotą ir netvarkingą plaukų sruogelę šiai už ausies. Vaikinas nusuko žvilgsnį į savo marškinius, ant kurių šoko Kasiopėjos tamsiai lakuoti nagai.
- O tu šiandien gražiai atrodai, - šyptelėjo vaikinas, vėl nuleisdamas ranką jai ant sėdimosios ir nuslysdamas žemyn šlaunimi. - Gražus... Ir trumpas sijonas, panelyte Nekaltuole, - sumurmėjo jis ir pabučiavo jai į kaklą, kuris buvo labai tinkamoje padėtyje jo lūpoms.
Gal porelė ir panašėjo į tą "Saulėlydinę" porelę, tačiau abu mylėjo vienas kitą žymiai labiau, nei tie... Edwardas ir Bella? Juk visgi, jų meilė buvo suvaidinta.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 21, 2016, 04:14:00 pm

Kasiopėja kiek žybtelėjo akimis, tačiau tas žybsnis buvo neaiškios kilmės - ar iš meilės, ar iš aistros, ar iš geismo - bet jis liko nepastebėtas.
-Mhm, lauksiu pasirodant,-nusijuokė ji, vėl prikąsdama savo apatinę lūpą. Šyptelėjusi ji prigludo prie Džesio, kaip visada jiedu prišliejo viens prie kito kaip dėlionės gabaliukai derantys viens prie kito.-Ačiū,-šyptelėjo ji, kiek pakeldama savo galvą ir švelniai nurausdama nuo tolesnių jo žodžių.-Manrods, tu šitą gražųjį sijoną visai ne ant manęs norėtum matyt,-sukikeno Kesė, ranka perbraukdama per odinį sijoną.-Gal labiau ant kambario grindų.
Nusijuokusi ji vėl apsuko rankas aplink jo kaklą, palenkusi savo galvą ir žiūrėdama į jo gelsvai žalias akis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Jesse Diamond Vasario 21, 2016, 06:49:04 pm

Džesis kreivai šyptelėjo, žvelgdamas pro langą į tamsų naktinį dangų bei pirmąsias žvaigždes, pasirodančias jame.
- Lauk, lauk, - dar kartą nusijuokė vaikinas ir delne suspaudė tam tikrą Kasiopėjos kojos dalį. - Oi, oi, gal aš jį noriu matyt ant staliuko prie lovos, ką gali žinot, - atsakė jis, pavartydamas akis ir nusišypsodamas.
Rudaplaukis irgi pažvelgė į jos rudas kaip koks šokoladinis glajus ant keksiukų akis ir pats negalėjo nusišypsoti. Kaip jis galėjo tik dabar suprasti, kad viskas, ko jam reikėjo, buvo ne ta blondinė jo kaimynė, ne tamsiaplaukė špakliaus auka iš gretimos gatvės, ne ta aukšta garbanė, metais vyresnė už jį, o Kasiopėja - jo sena gera vaikystės draugė, visada buvusi šalia jo, visais vaikino gyvenimo momentais.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 21, 2016, 09:38:34 pm

Kasiopėja nusuko akis į langą, žiūrėdama į jau atsirandančias pirmąsias žvaigždes. Tiesą pasakius, profesorė jau galėjo įžiūrėti Šiaurinę žvaigždę, Sirijų ir Arktūrą, ir net apytiksliai nurodyti kurioje vietoje susidarytų koks žvaigždynas. Gal ji nesurasdavo žemėlapių, tačiau žvaigždėlapius skaitydavo puikiai.
-Manrods tu jį norėtum matyt bet kur, tik ne ant manęs,-nusijuokė garbanė, kiek mirktelėdama jausdama Džesio delną, spaudžiantį jos kojos dalį. Nusišypsojusi garbanė sunėrė pirštus patogiau vaikinui už kaklo, pabučiuodama Džesio žandą ir vėl nusukdama žvilgsnį pro langą ir stebėdama jau pirmą susidariusį žvaigždyną.  Nors naktis buvo gana debesuota, Kasiopėja vis tiek sugebėjo įžiūrėti nors vieną žvaigždyną.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Jesse Diamond Vasario 22, 2016, 06:31:40 am

Džesis negalėjo nepastebėti, kaip profesorė žavisi naktiniu dangumi. Gal ir neblogai... pagalvojo vaikinas, turėdamas omenyje romantišką žvaigždėtą naktį. Vien jau dėl romantiškos atmosferos ir įvykiai viešbučio kambaryje nebus tokie... Hm, dalykiški. Galbūt pirmą kartą tai bus ne dėl geismo, bet dėl tikrų tikriausios tyros meilės vienas kitam? Rudaplaukis žvelgė į žvaigždes, atsispindinčias garbanės tamsiose akyse. Didieji dangaus kūnai atrodė tokie maži ir smulkūs kaip kokios mažos, menkos ir niekam nereikalingos dulkelės. Kai pagalvoji, kokią jie svarbią vietą užima danguje - juk net be vienos žvaigždelės susigadina visas žvaigždynas... Kaip ir be vieno pagrindinio dainininko ar būgnininko griūna visa grupė, kaip be vieno teptuko brūkšnio savo grožio netenka paveikslas, kaip automobilis be vieno menkiausio rato nebegali pavažiuoti. Net menkiausi ir mūsų akiai nereikšmingi dalykai gali turėti didelę prasmę mūsų gyvenime.
-Oi ne, mažut, klysti, - mirktelėjo viena akimi grifas. - Tau jis puikiai tinka, - pridūrė jis.
Šįsyk į žvaigždes pažvelgęs ne Kasiopėjos akyse, septyniolikmetis paėmė merginą už rankos ir tyliais Hogvartso pilies koridoriais nusivedė į kiemą. Juk visgi reikia eiti į viešbutį, kol galutinai nesutemo.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: patsuan Kovo 20, 2016, 10:00:12 pm

--------

Gniauždamas rankose savąją trumpą burtų lazdelę, Nero niūniuodamas mosavo jos švytinčiu galiuku palei šiek tiek dulkėtus paveikslus. Buvo paskutinė savaitgalio diena, šiek tiek po keturių. Dauguma mokinių buvo lauke ir mėgavosi nedrąsios pavasario saulutės spinduliais, kiti tūnojo bendruosiuose kambariuose, mokydamiesi. Nero taip pat norėjo šiek tiek paskaityti, todėl keliavo į biblioteką, tačiau sugebėjo pasiklysti. Nors ir buvo švilpiukas, jam trūko gyvybiškai svarbios orientacijos aplinkoje. Bet netgi pasiklydęs berniukas nenusiminė, tai tiesiog buvo nuostabi galimybė patyrinėti mokyklą ir jos begalinius koridorius.
-Dan, dan, dan, jūs bėgat iš čia greičiau!- Nero bakstelėjo lazdele į pievoje sėdinčių mergaičių porelę ir prajuko matydamas, kaip jos ėmė pirmakursį plūsti, mojuodamos trapiais kumštukais. Jo juokas aidėjo koridoriuje ir jo vibracijos buvo girdėti netgi kai Nero toliau keliavo juo tolyn.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 20, 2016, 10:17:13 pm

Sugalvojusi pasivaikščioti vietoje betikslio sėdėjimo savo koledžo kambaryje, Junko viena ranka gniaužė juodo megztinio rankovę, kol kitą buvo prispaudusi prie galvos. Tas skausmas mane išvarys iš proto.. kada jis dings.. Tyliai ir lėtai sliūkindama po koridorius klastuolė tikėjosi, kad niekas nesugalvos jais taipogi pasivaikščioti, tačiau išgirdus balsą, o vėliau ir garsėjantį juoką, mergina nesusilaikė piktai nesugriežusi dantimis, pati sau murmėdama panosėje:
-Kas, dėl dievų meilės, čia taip triukšmauja?! Ne smagiau būtų patylėk, ką..?
Paleisdama ranką, kuria buvo susiėmusi už galvos ir leisdama pirštams susiformuoti į stipriai gniaužiamą kumštį, klastuolė paspartino savo žingsnį ir tikėdamasi, kad galvos skausmas neleis jai susmukti vienoje vietoje ir apsikvailinti, ėjo ieškoti balso šaltinio. Užmačiusi kažkokį mokinį, galimai pirmakursį, atsukusį į ją nugarą, linksmai besijuokiantį ir nepastebintį klastuolės, mergina dar labiau paspartino žingsnį. Visiškai priartėjus prie mokinio, Junko uždėjo vieną ranką ant jo peties, smarkiai jį suspausdama.
-Klausyk, žinau, kad čia laisva zona, darai ką nori, skleidi kokius tik nori garsus, bet būčiau laa-abai patenkinta, jei galėtum pritildyti savo balsą,- tarė Junko, aiškiai pabrėždama ar prailgindama žodžius, piktai sklindančius iš jos burnos.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: patsuan Kovo 20, 2016, 10:51:12 pm

Nero nemeluos sau ir nesakys, kad jis neišsigando, kai kažkieno pirštai įsmigo į jo kaulėtą petį. Berniukas suriko ir atšoko atgal per kelis žingsnius, tarytum jo kojos būtų buvusios pritvirtintos prie spyruoklių. Situacijos nepagerino tai, kad Nero buvo žemesnis už tą mergaitę, sprendžiant iš uniformos, klastuolę. Pasitaisęs akinius berniukas pastebėjo, jog ji buvo kažkokia itin irzli ir pavargusi.
-Atsiprašau, aš maniau, kad esu vienas...!- jis sukinkavo savo galva žemyn, blyškūs skruostai priplūdę raudonio, kuris po kelių akimirkų pasiekė netgi jo ausis. -Nenorėjau niekam trukdyti. Ar nepykstate?...- Nero nedrąsiai pažvelgė atgal į klastuolę, lūpos iškreiptos į kiek virpančią šypseną. Švilpiukas nebijojo, tačiau negalėjo nuslėpti tos gėdos, kuri kilo iš to, kad buvo pastebėtas darant,na... Gana vaikiškus dalykus. Ši mergina neatrodė panaši į tokią, kuri džiaugsmingai niūniuotų be jokio reikalo.
-Ah, aš Nero!- po sekundės kitos berniukas staiga prakalbo, tarsi pamiršęs savo gėdą. -Pirmakursis!- jis sunėrė rankas už saves ir šyptelėjo, šį kartą šiltai ir atvirai.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 20, 2016, 11:13:26 pm

Staigus berniuko riksmas privertė ne tik pačią pirmakursę krūptelėti ir baimės, bet ir privertė aštriam skausmui perverti galvą. Mintyse keiksnodamasi Junko ir vėl susiėmė už nuleistos žemyn galvos viena ranką, kol kita bandė surasti sieną, į kurią atsirėmė, vos delnu pajutusi jos buvimo vietą. Nors mergina ne itin kreipė dėmesį į berniuko, kurio aiškiai nepažinojo kalbas, vistiek nugirdo kelis pasakytus žodžius ir šiokį tokį nerimą jo balse. Prisivertusi pakelti galvą aukštyn, mergina išspaudė nežymią šypsena.
-Nieko tokio, suprantama, tad atleisk, jei tave išgąsdinau. Tiesiog man labai, labai skauda galvą, ir būčiau dėkinga, jei tiesiog galėtum netriukšmauti taip.
Pajutusi, kad galvos savijauta nusprendė pagerėti ir nebekankinti vargšės klastuolės tolimiau, Junko paliko sieną ramybėje ir atsisuko į prisistačiusi Nero.
-Junko Enoshima, taipogi pirmakursė. Taigi, Nero, ką gi tu čia veikei? Klausimas iš smalsumo, jei nenori, atsakyti nėra būtina.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Melody Kovo 21, 2016, 09:24:32 am

  Atrodo, kad viena savaitė vydamasi dar kitą niekuomet nesibaigia. Mokslo metai maždaug įsipusėjo, tačiau darbų galo nesimato. Sparčiu žingsniu pėdindama koridoriumi link bibliotekos, Melody laikė saują knygų, pergamento ritinių ir užrašinių. Gerai gerai gerai, situacija valdoma. Pašonėje prasilenkus su kažkokiu varniuku įgrūdo jam į rankas vadovėlius ir liepė nunešti į biblioteką, pastarasis tik porą kartų išsigandęs sumirksėjo ir suskubo vykdyti nurodymų.
  Leisdamasi laiptais į ketvirtą aukštą visus likusius popierius susigrūdo į kuprinę. Nusileidusi išgirdo kažkieno kalba, sugrežusi dantimis, kad kažkas plyšauja vidurį vienų ramiausių mokyklos aukšto koridorių, piktesniu nei prieš tai žvilgsniu, nuėjo ieškoti kaltininkų. Išvydusi stovinčią Junko su kažkokiu švilpiuku nustebo. Kiek primerkusi akis pasiteiravo:
  - Ką jūs čia veikiat?- klausimas buvo kiek keistas, tačiau juk vis dėl to šiame beveik išvis uščiame koridoriuje be jų daugiau nieko nebuvo. 

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: patsuan Kovo 21, 2016, 02:09:22 pm

Švilpiukas žengė atsargų žingsnelį arčiau mergaitės, kai ji prigludo prie sienos. Tačiau jis nežinojo, ar jis nebus šiurkščiai nustumtas į šalį tos klastuolės. Dėkuidie, kad ji pagaliau susitvardė ir prisistatė.
-M-malonu susipažinti!- Nero gana garsiai paskelbė iš to susijaudinimo ir tuomet staigiai prisidengė savo burną, o jo skruostai vėl šiek tiek paraudo - Oi, atsiprašau, aš pripratęs kalbėti garsiai,- berniukas pridūrė šiek tiek tylesniu balsu, kuris vis vien buvo gana skambus.
-Aš tiesiog truputėli pasisklydau ir tuomet nusprendžiau apsižvalgyti,- Nero šyptelėjo vėl, trindamas kaklą. Garsiai ištarti tie žodžiai skambėjo kvailokai ir švilpiukas pasimuistė vietoje, pirštais skubriai pristumdamas savo akinius į viršų.
Nero vėl krūptelėjo, kai išgirdo vis garsėjančius žingsnius ir pajuto, kaip kažkoks mazgas jo pilve susiveržia pamačius dar vieną klastūnyno atstovę.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 21, 2016, 02:48:36 pm

Pabandyk susikalbėti su juo kuo greičiau ir nešdinkis iš čia, Junko. Nebent, aišku, nori dar didesnio skausmo, tavo pačios pasirinkimas, pašaipiai pati su savimi mintyse kalbėjo klastuolė, vos supratusi, kad priešais ją esantis Nero galimai yra vienas iš garsiųjų ir neužsičiaupiančiųjų tipo žmonių.
-Nieko tokio. Na, bent jau mažumėlę skausmas atlėgo, tai nieko tokio baisaus dar čia nėra, kartas ar du garsaus kalbesio,- Šaunuolė, Junko, stengiesi būti maloni ir meluoti apie savo savijauta. Gražumėlis gražiausias..- Mh, pasiklysti čia tikrai yra lengva. Tikiuosi, kad bent jau vyresniais metais jau čia žinosiu viską, nes pasiklysti kur skubant nėra ypatingai smagu.
Stabiliau atsistojusi priešais pirmakursį, kad nepasirodytų esanti silpna ar dar ko, klastuolė susikryžiavo rankas ir tyliai pradėjo barbenti pirštais į odą, galvodama, ko čia dar paklausti ar kaip kuo greičiau iš čia nešdintis, tačiau pažįstamas balsas nutraukė jos mintis.
-Ah, Melody, labas,- Atsisukusi ir užmačiusi pažįstamą antrakursę pasisveikino Junko,- Na, aš tiesiog betiksliai vaikščiojau čia, o kaip supratau, Nero pasiklydo.. O ką gi tu čia veiki?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Melody Kovo 21, 2016, 04:33:46 pm

Nuo galvos iki kojų galiukų įtariai nužvelgusi vaikiną lėtai nusuko žvilgsnį link ypač jautriai reaguojančios Junko. Ji tarytum kaip ant adatų sėdėtų. Kiek papurčiusi galvą tarė:
  - Gal norit parodysiu kai ką išties linksmo? Trigalvis šuo pabėgo į mišką, dabar sargas jo ieško ir prašo visų pagalbos. Jei norit galim eiti,- tai gal ir skambėjo kaip malonus pasiūlymas, bet juk klastuolė siūlė eiti į Uždraustąjį mišką ieškoti mitinės pabaisos kuri turi net tris galvas kuriomis gali užpulti. Merginai išties tai atrodė smagu, juk e kasdien tokį reginį tenka šansas pamatyti.
  Atidžiau apžvelgus situaciją merginai vistiek atrodė kažkas ne taip. Kažkas kamuoja Junko, ji kalbasi su berniuku su kuriuo niekas niekuomet jų nematė kartu, koridoriuje kuriame nėra žmonių, Nero visas raudonuojantis, striksintis, matyt, labai jaudinasi. Junko kalba pašnibždomis. Kažkas čia vyksta ir mergina ruošiasi išsiaiškinti kas.
  - Taai, ką manot? Tik jau nesuskyskit, nieko jis jums nepadarys,- išties Melody vargiai galėjo žadėti tokius dalykus.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: patsuan Kovo 21, 2016, 09:15:22 pm

Nero nejučiomis žengė atgal ir pabandė nuslėpti savo sumišimą užkišdamas už ausies tamsiai rudų plaukų sruogą.
- Kodėl kažkas prašytų mokinių eiti ieškoti tokio pavojingo sutvėrimo?- berniukas šniurkštelėjo, vogčiomis žvilgčiodamas į Melody kol ji toliau šnekėjo. Nors ir jautė diskomfortą tik pagalvojus apie uždraustąjį mišką, Nero labai norėjo susidraugauti su šiomis dviejomis klastuolėmis, taip pat troško padėti. Tai nustelbė bet kokį nerimą ar baimę.
-Manau, jog galėtume pabandyti,- švilpiukas vėl sunėrė rankas už savo nugaros, netgi ėmė šiek tiek siūbuoti pirmyn ir atgal, nuo pirštų galų iki kulnų, tarytum būtų kokioje karuselėje. -Tačiau, jeigu kažkas atsitiks, aš nežinau ar galėsiu apsiginti,- Nero pripažino, melancholiškai šnairuodamas šonan. Vaikinukas mokėjo gana nemažai kerų, tačiau dauguma jų buvo skirti ne kovoms ar gynybai.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 21, 2016, 09:33:29 pm

Vos geriau pamačiusi Melody veido išraišką, klastuolė išbalo - tikėdamasi, kad tai nesimatė labai gerai, iš nervingumo nurijo gerklėje susikaupusį seilių gniužulą. O dieveliai, Melody mane permatys kiaurai, jau vien dabar jaučiuosi taip, lyg šioji žiūri į sielos gelmes, jau supratusi, kad kažkas blogai.. Bandydama suvaldyti savo nervingumą, Junko lengvai sugniaužė vieną ranką į kumštį, stipriai spausdama kelis nagus į patį delną, kad šis skausmas ją pažadintų ir padėtų elgtis normaliau. Klausydamasi tolimesnio antrakursės kalbėjimo ir pasiūlymo, Junko norėjo kuo greičiau bėgti iš čia ir šokti pro artimiausią langą, nors taip padaryti nebuvo nei gera mintis, nei labai įmanoma.
-Hm, trigalvis šuo? Žinoma, kodėl gi ne, skamba gan smagiai, tik reiktų elgtis, manau, bent dvigubai atsargiau negu įprastai. Nes, žinai, viena galva lengvai susidorotų su vienu iš mūsų,- Dar stipriau smeigdama nagus į delną pasakė Junko, nutaisydama kiek lengvabūdiškesnę išraišką ir linksmesnį, tonu ar dvejais garsesnį balsą. Jau matau ir jaučiu, kaip dėl to gailiuosi, tačiau negaliu atsisakyti.. Na, blogiausia, kas gali nutikti, tai galiu nualpti nuo skausmo, nors nemanau, kad skausmas dar toks didelis, be to, visada galima pameluoti, kad tiesiog išsigandau trigalvio šuns, nors paskui turėsiu teisintis dėl bailiškumo.- Na, tai einam? Melody, gal žinai, kur paskutinį kartą buvo tas šuo? Galėtume pradėti ieškoti nuo ten..
Kalbėdama pirmakursė lėtai žingsniavo link antrakursės klastuolės, bandydama kreipti didžiulį dėmesį į tai, kaip eina - bandė nesvyruoti, nesusmukti ant grindų, nepradėti vėl ramstytis į sienas ir neiti pernelyg dideliu, greitu žingsniu, kad akyse netyčiomis neužtemtų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 26, 2016, 09:36:44 pm

Net nelabai žinodama (nors jai ir ne itin rūpėjo) kur žingsniuoja, Junko ir vėl iš po lėto traukė ketvirto aukšto koridoriumi. Darydama gan dažnas sustojimo pertraukas ar lėtai irdamasi koridoriumi klastuolė bandė suvaldyti ašaras ir riksmus, kuriuos norėjo išleisti vien dėl to galvos skausmo, kurį nesustodama kentė jau tikrai ne vieną ar dvi savaites. Akyse vis juoduojant, žemei aplinkui ją susvyruojant ar pajuntant, kaip į galvos paviršių sminga dar viena aštri vinis mergina meldėsi, kad niekas jos tokioje būsenose nepamatytų, ir kad jinai nepamatyto kokio kito žmogaus. O jei ir pamatys, ar geriau išlupti akis jiems, ar sau pačiai, kad nebematyt tokių apgailėtinų reginių? Kažkam nepažįstamam šnibždant jos mintyse, mergina sustojo viduryje koridoriaus, bukai spoksodama prieš save, nekreipdama nė menkiausio dėmesio į tos akių regimą įprastą vaizdą.
-Dėl dievų meilės, liaukis, liaukis, liaukis..- Pečiu atsirėmusi į sieną, Junko kitos rankos pirštais, piktai sugniaužtais į kumštį pradėjo daužyti sieną, sukeldama didžiulį triukšmą, aidintį per ausis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aretha Leverett Kovo 26, 2016, 09:56:45 pm

Prakeikti koridoriai ir tie besikeičiantys laiptai burbėjo mintyse ji slinkdama ketvirtojo aukšto koridoriumi iki kito krašto, kur laukė visai kiti laiptai. Aretė taip būtų ir nuėjusi, lėtai, statydama koją už kojos, bet daužymo garsai nori nenori patraukė dėmesį. Velnio tą mano smalsumą eidama link garso šaltinio galvojo. Priėjusi aklavietę ji tik suraukė antakius, nes nė gyvos, nė negyvos dvasios čia nebuvo. Hogvartso koridoriai buvo toki pat paslaptingi ir apgaulingi kaip ir pati pilis. Garsai atsimušantys į sienas vedė visai ne ten kur ji norėjo. Klastuolė pradėjo bėgti dairydamasi į šalis, kol galiausiai atsitrenkė į kitą būtybę, o tamsoje šiosios veido visai nesimatė. Nuo smūgio ji tik krestelėjo subine ant žemes.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 26, 2016, 10:15:21 pm

Kas čia per pajudama, kaip kažkas į ją atsitrenkia, Junko pirmasis refleksas buvo pasitraukti kuo toliau - nors mintys apsiskaičiavo ir susikniso savame darbe, todėl vietoje pasitraukimo į laisvesnę koridoriaus dalį, klastuolė visa jėga tėškėsi į sieną, taip tik paversdama savo regėjimo lauką absoliučiai juodu. Girdėjo, kaip kažkas keliasi nuo žemės (galimai tai buvo tas pats žmogus, kuris į ją ir atsitrenkė) tačiau juto, kad nieko ir nebejuto - nei savo kūno, nei tolimesnių garsų, nei kvėpavimo, nei minčių, nei to, kaip refleksiškai mirksi. Pabandė atsimerkti ar užsimerkti, bent jau sukirksėti, tačiau viskas aplink buvo ir taip nematomai juoda, o pabandžius atsistoti išgirdo tik nedidelį krestelėjimą, kuris galėjo ir pasivaidenti. Pravėrė burną, kad kažką surikti, bet tik pajuto, kaip pati tikrosios Junko egzistencija pradingo kartu su tuo noru ką nors pasakyti.
Atsimerkusi nauja būtybė iškart pastebėjo kažkokią mergaitę, kuri vis dar bandė atsistoti. Gan smalsiai žiūrėdama švelniai pilkomis akimis į ją, pati mergina lengvai stryktelėjo tolyn nuo sienos, tuojaus pat vieną ranką įremdama į klubą, o kitos pirštais lengvai sukdama originalius Junko rudus plaukus, kuriuose kažkodėl dabar buvo įsimaišę švelniai rožiniai atspalviai. Lūpas iškreipusi į nieko gero nežadančią šypseną, būtybė tyrinėjo kitą merginą. Taigi taigi taigi, tu iš to paties koledžo kaip ir Junko, ką? Bus smagu, smagu smagu! Tad leisk man pasilinksmint, ką manai, klastuole, hm? Saldžiai mintyse pratęsdama žodžių galūnes, ji laukė, ką priešais esantis žmogus pasakys pirmasis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aretha Leverett Kovo 27, 2016, 11:30:17 pm

Iš paveikslų sklindanti šviesa apšvietė ant žemės sėdinčias mergaites, o iš paveikslų sklido ten nutapytų žmonių burbėjimai dėl tokio sujudimo ir sukelto triukšmo. Šviesos spinduliai blankiai, bet pakankamai apšvietė prieš Aretha esančios klastuolės veidą. Junko? nusistebėjo balselis galvoje Po perkūnais, tai tikrai Junko
Toks jausmas, lyg žemės traukia čia, ketvirtame aukšte, padidėjo, arba bent jau taip pasirodė vienuolikmetei, kai ši vargais negalais pasikėlė nuo žemės ir vėl galiausiai stovėjo ant savų kojų, bei tvirtų grindų. Ji stebėjo kitos mergaitės veidą papuošusią šypseną O brolyti, čia tikrai nieko gero nebus. Galbūt kas nors kitas ir būtų sutrikęs nuo tokio įtemto spoksojimo, bet Leverett tai buvo nė motais. Ji deginančiu žvilgsniu stebėjo bendrakursę, nieko nesakydama, laukdama pati nežinia ko.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 27, 2016, 11:42:57 pm

Vis didėjanti tyla, kai nė viena ir merginų nenorėjo pratarti nė žodžio vis ilgėjo ir ilgėjo, kas privertė kažką, besisvečiuojantį pirmakursės kūną vis irzti. Būtybė pradėjo barbenti pirštais į klubus, darydama tai vis smarkiau ir garsiau - taip tikėdamasi, kad kita mergaitė kažką pratars, bet šiai tik spoksant atgal, būtybė neiškentė.
-Ką tu čia manaisi darant? Tai gal pasakyk ką nors, ką, nesi girdėjus apie elgesio etiketą?! Įkyrumo įsikūnijimas!
Atlaisvindama rankas iš jų darbų, rudaplaukė-rožiniaplaukė mergina dramatiškai mostelėjo ranka į šalį, kad po kelių akimirkų apsivytų ją aplink savo liemenį, kol kita uždengė pusę veido.
-Ah, tu tokia įkyri, mergiote.. Ką tu čia veiki, ir kodėl maišaisi man kelyje? Tylos kaip atsakymo nepriimsiu,- šiek teik pakeitusi balso toną nuo pirmesniojo, sakydama viską rimčiau ir kiek pikčiau, būtybė vis dar stebėjo kitą pirmakursę. Kiek primerkusi akis, pikto žadančią šypseną pakeitus į sučiauptas lūpas - kas, atvirai, atrodė dar pikčiau ir rimčiau - šioji jau planavo, ką galėtų veikti po kelių minučių.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aretha Leverett Kovo 28, 2016, 03:24:43 pm

Aretha tik stovėjo klausydama tokio mergaitės monologo nukreipto į ją. Šis elgesys jai visai nepriminė Junko, tiksliau toks elgesys ir tokie pasirinkti kalbos elementai jai kėlė juoką ir mergaitė pradėjo krizenti, o kuo toliau tuo juokingiau jai darės. O dar ta Junko veido išraiška
Krizenimas perėjo į nesustojantį juoką, kuris aidėjo tuščiais ketvirtojo aukšto koridoriais, o juoko aidas atsimušdamas į tamsias sienas lyg pasityčiodamas grįžo atgal, skambėdamas dar garsiau. Klastuolė atsiduso:
-Ak čia aš įkyri mergiotė?-linksma gaida pasakė,- Junko, gal tu padauginai kokių prarūgusių moliūgų sulčių?-klustelėjo ji, žengdama kelis žingsnius atgal ir atsitrenkdama į vieną iš kabančių paveikslų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 28, 2016, 03:45:48 pm

Dar labiau primerkusi akis, būtybė šiek tiek pakėlė savo lūpų kampučius.
-Junko, huh.. Atleisk, bet neįsivaizduoju, apie ką kalbi.
Pilkaakė užsimerkė, giliai įkvėpdama ir vėl pakeisdama savąją asmenybę. Rankų pirštus panardinusi į plaukų galiukus, švelniai per juos braukė, kol jos veido mina keitėsi į vis liūdnesnę ir liūdnesnę.
-Tai ką, negi taip sunku atskirti, kur aš, o kur Junko..- greitkalbe išberiant žodžius, balsui liūdnėjant ir vis tylant, būtybė staiga pradėjo verkti - visiškai netikėtai ir ganėtinai garsiai,- Aš gražesnė, aš geresnė, aš tobulesnė, negu ta mažvaikė, o čia mane maišo! Kaip taip įmanoma, ar negalima! Waaah, nejaugi čia jau kalasi neviltis?!
Merginai rankomis užsidengiant akis ir nusivaliusi ištryškusias ašaras, šios būsena ir vėl grįžo į pradinę, o balsas skambėjo taip, lyg prieš kelias akimirkas nebūtų nei liūdėjusi, nei verkusi.
-Ech, kaip čia nuobodu.. Net nuobodžiau už mano elgesį, už asmenybes, ar gali tuo patikėti?!- Giliai atsidususi būtybė greitai apsižiūrėjo, ar niekas papildomas neateis jų pralinksminti - nepamačiusi nieko tokio, atsiduso dar kartą,- Nemanai, kad būtų pats laikas šou pradžiai?
Netikėtam juokui prasiveržus iš Junko burnos, būtybė pradėjo artėti link kitos mergaitės - tai, kad šioji užsitvėrė savo praėjimo kelią su paveikslais buvo ypatingai nuostabus dalykas, padėsiantis pilkaakei atlikti savo darbą greičiau ir lengviau.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aretha Leverett Kovo 29, 2016, 10:21:01 pm

-Ta prasme neįsivaizduoji?-dabar jau Aretha buvo pasimetusi, o paveikslas liesdamas jos nugarą, šaldė mergaitę, nes ši buvo tik su plonu megstiniu ir apsiaustu, o kūrinio rėmai buvo šalti, metaliniai ir ji pradėjo drebėti.
-Nesunku, bet..-pradėjo kalbėti ji kitai mergaitei, kurią nežinia kas buvo apsėdę, bet Junko pradėjo verkti. Kas čia vyksta paklausė jos balselis mintyse. Leverett neturėjo nė menkiausio supratimo ir jautėsi visiškai sutrikusi šioje situacijoje, o dar jos bendraklasei pradėjus kalbėti apie šou ir artėti arčiau ji jautėsi lyg žuvis visiškai kituose, jai neskirtuose vandenyse.
Aretha pasitraukė nuo paveikslo, žengdama žingsnį arčiau neaiškios būtybės. -Koks dar šou?-pakelė galvą klausdama, nenorėdama parodyti jokių emocijų. Baimės mergaičiukė nejautė, jokio linksmumo ir smagumo taip pat, galvoje virė tik sumaištis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 30, 2016, 05:20:21 am

-Ech, kokia tu nuobodi.. O va, štai ir pasirodau aš, geriausia iš geriausių, o niekas nesuteikia man tokio reikiamo smagumo..- Akimirkai sustojusi ir dar kartelį atsidususi, būtybė ir vėl pradėjo kalbėti tyliau.
Kelis kartus sumirksėjusi savo pilkomis akimis, būtybė įvertino merginą priešais ją. Tuomet kelis kartus linktelėjo pati sau, o galiausia staigiai žengė paskutinius reikiamus žingsnius, kurie jas buvo susidarę tarp jų.
-Ūūū, koks dar gali būti šou, jeigu ne tas, kuris sukels neviltį kitiems!! -Nutaisiusi "mielą" veido išraiška, būtybė ir vėl greitkalbe džiaugsmingai išbėrė žodžius. Nepastebimai įkvėpusi, ir vėl perėjo į "visa žinančios" mokytojos rolę, nutaisydama griežtesnį žvilgsnį ir kalbėdama lėčiau, aiškiau ir "suaugusiau" balsu,- Kitais žodžiais, brangioji mokine.. Tu mirsi, čia ir dabar.
Pirmakursei priešais ją nespėjus sureaguoti, būtybė tikrai ne pagal savo amžių turima jėga su koja spyrė merginai tiesiai į pilvą, taip dar labiau pritrėkšdama ją prie paveikslo - o šiame atsirado naujas, ne itin gražus defektas. Neleisdama sekundžių veltui, kol į sieną nugara prisiplojusi mergina labiau neatsigavo ir neatgavo surikti ar bėgti reikiamo deguonies, kurį spyriu būtybė jai išstūmė iš plaučių, keistasis svečias Junko kūne atsisėdo ant klastuolės pilvo-krūtinės srities, kojomis prispausdama šios rankas prie grindų.
-Nemanai, kad čia tikras šou?- Nusišypsojusi saldžiausia šypsena, kurią tik sugebėjo išspausti iš Junko kūno, būtybė rankomis apsivijo merginos kaklą ir smarkiai pradėjo šį spausti, neleisdama šiai tolimiau atsigauti,- Tikras šou, tikra neviltis, tikras smagumas, ah... Gal mano pirmoji diena čia ir nebus tokia bloga,- palaimingai tylomis sau pačiai suniurnėjo būtybė, vis dar rankomis smarkiai spausdama pirmakursės kaklą, tačiau nekreipdama didžiulio dėmesio į ją pačią.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aretha Leverett Balandžio 02, 2016, 03:06:36 pm

-Tai, jei niekas čia nesuteikia, gal derėtų to smagumo paieškoti kitur?-lyg pasiūlymą išdėstė mergaitė, galvodama, jog visai nesupyktų dabar dingti iš čia, nes toks jos bendrakursės elgesys jai visai nepatiko. Galbūt jai iš vis reiktų pabūti vienai, gal ateitų į protą
-Aš? Mirsiu?-spėjo išlementi.
Ji net nepajuto smūgio jos pusėn, tik jautė tą patį šaltį, sklindantį nuo paveikslo, kai didele jėga trenkėsi į jį. Leverett spėjo tik atsikosėti, ir kaip ne keista krauju, bet net nespėjo susimąstyti kodėl taip vyksta ir kaip, kai jau prispausta gulėjo ant žemės, o svoris ant jos pilvo, vis dar neleido kvėpuoti, o akyse vaizdas temo, lyg naktis pasiglemždama visą šviesą. Kaip vienuolikmetė, ji dar niekada nebuvo patyrusi tokių veiksmų prieš ją, bet kaip įgalėdama stengėsi neprarasti sąmonės ir įkvėpti oro lašelius.
-Tu suknistai nenormali,-sušnypštė pro dantis Aretha klastuolei. Ji jau buvo beatsigaunanti, kai šaltos rankos apsivijo jos kaklą. Pasinaudojusi tarpu, kai apsėsta Junko (tokią pravardę jai mintyse sugalvojo dar anksčiau) kalbėjo, žaliaakė muistėsi kiek galėdama, o akys pradėjo ašaroti nuo oro trūkumo. Jokios mirties čia tikrai nebus sukaupusi visas jėgas, ji nustumė Junko nuo savęs ir vis dar visa pamėlynavusi ir uždususi iš visų jėgų trenkė mergaitei į galvą, pati krisdama ant žemės.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 02, 2016, 04:30:23 pm

-Hmph! Nors tu nesi jokio plano dalyje, smagumas yra smagumas, ir jį suteikti gali visi. Aišku, kitu atveju reikia įdėti savų pastangų ir perimti kontrolinę dalį!- pakėlusi galvą, lyg iš aukšto žiūrėtų į merginą priešais pasakė būtybė, ir vėl prabildama "suaugusios" balsu. O dabar laikas būtų išmokyti tave kas yra mirties neviltis, ką manai?
Smagiai besijuokdama pilkaakė, pamačiusi (o gal labiau pajutusi) kaip mergina po ją priešinasi vis silpniau, atleido vieną ranką ir rodomuoju pirštu nubraukė vieną iš pirmakursės akyse susikaupusių ašarų.
-Nagi, nagi, kam gi čia verkti? Ir aš normalų normaliausia, nematau nė menkiausios problemos savyje,- kalbėdama perdėtu saldžiu ir besirūpinančiu balsu, kad eitų aiškiai suprasti, kad jai nė velnio nerūpi mergina, kurią iki mirties smaugia, ir kad taip sako savam malonumui ar šios erzinimui,- Pala, oh?
Pajutusi kažką neįprasto ir netinkančio, būtybės akys išsiplėtė, o lūpos pradėjo formuotis į dar vieną šypsnį - tai ką, negi Junkytė jau norėtų sugrįžti? Heh, net neleidžia man iki galo pasilinksminti, bet galės dabar aiškintis, puhuh.. Pilkaakei akimirkai nuklystant į kitas mintis, mergina po ja parodė norą gyventi - nustūmė būtybę nuo savęs ir dar trenkė šiai per galvą.
-Hah, mūsų šou laikas pasibaigė per greit. Kitą kartą tikrai tave nužudysiu!
Per paskutines sąmoningas sekundes mergina kaip žirnius miela balso intonacija išbėrė žodžius ir spėjo trumpam nusijuokti - tačiau tai tetruko apie penkias sekundes, nes į grindis vožėsi nesąmoningos Junko kūnas, pirmu žvilgsniu nerodydamas jokių aiškių gyvybės ženklų, nors geriau įsižiūrėjus matėsi klastuolės kvėpuojant besikilnojanti krūtinė. Pradėjus nežinia kiek laiko - gal minutei, o gal dešimt pirmakursės akys kiek sujudėjo ir prasimerkė - rudos, kaip ir visuomet.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aretha Leverett Balandžio 02, 2016, 04:53:49 pm

Giliai kvėpuodama ir laikydama savo ranką ant krūtinės, ten kur turėtų būti plaučiai, ji giliai kvėpavo stengdamasi nusiraminti ir kuo greičiau atsigauti, kad galėtų dingti iš čia. Kad daugiau aš vedina savo smalsumo visur lakstyčiau prisižadėjo sau mintyse, keldamasi nuo žemės, ir sukąsdama dantis, nes pilvą nuo smugio vis dar skaudėjo. Nužvelgdama paveikslus ir pasibaisėjusius nutapytus žmonių veidus juose ji atsikosėjo.
-Ką? Nežiūrėkit į mane taip! Aš tik gyniausi.
Ji lėtai priėjo prie gulinčios pirmakursės, kurios rankos dar visai neseniai buvo apsivijusios jos kaklą. Junko pradėjus budintis, Aretha žengė žingsnį atgal.
-Net negalvok prie manęs artintis!-rėkė ji,-prisiekiu, kitą kartą trenksiu taip, jog neatsikelsi.-atsikosėjo, delniuku prisidengdama burną. -Velnias,-tyliai, sau po nose, pasakė ji, valydama kraują nuo rankos į uniformos kraštą. Pasitrindama kaklą, ant kurio tikrai bus likę žymės, ji deginančiu žvilgsniu stebėjo vis dar begulinčią mergaitę.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 02, 2016, 06:37:07 pm

Pramerkusi akis Junko nieko nesuprato - nors ir jautė, kad jos galva vėl plyšo nuo skausmo, aiškiai suprato, kad tai buvo kitokios rūšies skausmas. Kiek pramerkusi akis, dar labiau nieko nesuprasdama ir visko savęs klausinėdama - kur ji buvo? Kodėl ji gulėjo ant grindų? Kas čia per skausmas? mergina pabandė atsistoti, tačiau išgirdusi kažkieno rėkiantį balsą iškart kiek per greit pakėlė galvą.
-Aretha? Kas čia..?
Žiūrėdama, kaip pažįstama klastuolė atsikosėja krauju, Junko iškarto pašoko ant kojų, nekreipdama dėmesio į juntamą skausmą. Susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėdama į Arethą, pabandė eiti link jos bei toliau klausinėti, kas čia vyksta, tačiau pastebėjo ir jos, ir paveikslų žvilgsnius, susmeigtus į ją - pilnus neapykantos, pykčio, sutrikimo ar pilnas pasibjaurėjimo.
-E-ei, Aretha, kas čia vyksta?- nieko nesuprantančiu ir sumišimo pilna paklausė klastuolė, nesugebanti susigaudyti tame, kas čia vyksta.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aretha Leverett Balandžio 02, 2016, 08:36:16 pm

Aretė nusijuokė, o iš kart po to sekė keli atsikosėjimai. -Kas čia vyksta? Junko, rimtai?-kalbėjo ji, gestikuliuodama rankomis,-Dabar tu drįsti manęs to klausti?-mergaitė atsikosėjo vėl, nusivalydama kraują, kuris aptaškė jos visą delną, bei megstinio rankovę. Visi paveiksluose paniekinančiai žiūrėjo į mergaites. -Matai ką sukėlei? Chaosą tarp nutapytų žmonių, o gal būt nori trenkti man dar kartą?-vėl nusijuokdama kalbėjo.
-Kai išsiaiškinsi kas čia vyksta ir ką padarei, žinosi kur mane rasti atsiprašymui,-išdėstė pirmakursė, atsiprašančiai nužvelgdama ant šaltų, tamsių sienų, kabančius paveikslus ir pasitaisiusi plaukus, linktelėjo Junko, traukdama atgal, laiptų link. Ir kam aš čia ėjau dar kartą ir net ne vieną savęs klausė klastuolė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 02, 2016, 08:55:12 pm

Ką? Aš nieko nesuprantu.. Sutrikusiu žvilgsniu spoksodama į kitą klastuolę, Junko akyse, jai pačiai net nejaučiant ėmė kauptis ašaros - Arethos žvilgsnis ir žodžiai jai buvo pilni piktos ir paremtos veiksmais neapykantos, kas gąsdino pirmakursę.
-Trenkti?! Apie ką tu čia kalbi, Aretha?
Klastuolei pasišalinus nieko nepaaiškinus, Junko ir vėl sudribo ant grindų.
-Kas per? Trenkti? Vykti, kas, velniai rautų, įvyko? Atsiprašymas, kodėl, už ką?-tylomis pati sau šnibždėdama klausimus, mergina bukai žiūrėjo į koridoriaus grindis, jų net nematydama - veidu ritosi ašaros, dar labiau blokuodamos regėjimo lauką, bet ir jos pirmakursei neberūpėjo.
-Aš kalta? Ką aš padariau?-šnibždėdama pati sau, Junko staigiai pakėlė galvą, degančiu žvilgsniu įsižiūrėdama į ją niekinančius paveikslus,- Ei, ką aš, dėl dievų meilės padariau?!
Aišku, jiems nieko neatsakant ir toliau bespoksant į pirmakursę, Junko pasikėlė apsunkusiu kūnu į viršų, smegenyse komanduodama kojoms judėti, nors pati to nesuprasdama.
-Ką aš padariau? Aš nieko nepadariau, aš nieko nepadariau. Aš.. nieko nepadariau? Kalta ji, nes.. Aretha, ji. Kalta ji, kalta ji.. Kalta ji, o ne aš!- šnibždesiui patampant garsesniu ir piktesniu riksmu, klastuolė lengvai kumščiu vožtelėjo į sieną. Tebekartodama "kalta ji, kalta ji" panosėje, mergina pati to nepajusdama pasišalino iš ketvirto aukšto koridorių, kurie buvo perpildyti neapykantos jai.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 16, 2016, 06:12:32 pm

((RPG skirtas Transfigūracijos egzaminui.))

Eidamas ketvirto aukšto kolidoriais,jais vaikščiodamas jis pastebėjo gniužulą ir prisiminė:
Ah...Gniužulas labai primena Transfigūracijoje matytą gniužulą...Ah... jis prisiminė,kaip jį-gniužulą buvo pavertęs kamuoliu.
Jamisonas pasiėmė gniužulą ir pradėjo prisiminti:
Ką aš tada galvojau? Hm...Ai,taip: Nagi,kuom tave paversti Jamisonas tyliai sukykeno.
Jis pasiėmęs gniužulą pradėjo jaudintis:
Hm...Visai taip,kaip pamokoje...Labaaai tumet jaudinausi,įdomu,ar galėčiau jį paversti kokiu nors daiktu? Gal kamuoliu? Jamisonas vėl sukykeno Ne...Perdaug žiobariška... jis vėl sukykeno.
-Na,gal reikia pabandyti? O jeigu pavyks? Tada per visą Hogvartsą šauksiu: VALIOOOOOO!!!-jis ir vėl sukykeno.- Kuom man tave paversti?-Jamisonas prisiminė žodžius ,,Būti ar nebūti-štai kur klausimas" ir sukikeno.Iškeldamas prieš savo galvą Jamisonas pasakė:
-Paversti ar nepaversti? Štai kur klausymas...-jis vėl sukykeno.
Kada pagaliau aš jį paversiu? O gal nepaversiu? O gal išmesti į šiukšlių dėžę? jis atsisuko į šiukšledėžę: Ne,tikrai,ne.
Po kelių minučių jis nusprendė gniužulą išmesti.
Jis priėjo prie šiukšlių dėžės ir staiga persigalvojo:
-Ne,nemesiu,paversiu-tvirtai tarė jis.
Jis kolidoriuje susirado kėdę,atsisėdo ant jos. Ir pradėjo galvoti į ką jį paversti.
Bandelės su plykitu kremu? sukykeno jis Ne,tikrai,ne. Gal...Ne... O gal...Ne,jokiais būdais! O galbūt...Taip! Sugalvojau! jis apmąstęs pagaliau tarė:
-Tu tampsi knyga!-sušuko jis.- Na,tikuosi nepavirs kokiu nors obuoliu ar dar blogiau...Žole su žemėmis!
Jis labai jaudinosi,kol pagaliau nutarė tai padaryti.Jis pradėjo galvoti apie knygą,joje esančius puslapius,žodžius,sakinus,raides...
Staiga jo rankos pradėjo prakaituoti gniužulas pradėjo minkštėti,tada ketėti.
Staiga dalis gniužulo tapo...Knygos viršeliu!
-O Dieve! Man pavyks!
Kita dalis-knygos pabaigos viršeliu...
-Taip,taip,taip! Tai vyksta! Tai vyksta ant mano rankų! O Dieve! Aš toks laimingas...-džiaugėsi jis.
Staiga gniužulas išnyko ir jo vietoje atsirado knyga.
-Taip! Taip! Taip!-šokinėjo Jamisonas.
Jis net nepajuto,kai knyga tapo obuoliu.
Jamisonas obuolį taip suspaudė,kad jis,net SUSPROGO!!!
Nustebęs Jamisonas žiūrėjo į obuolio skilteles įsimėčiasias ant grindų.
Jis surinko skilteles ir nuliūdęs išbėgo iš ketvirto aukšto kolidoriaus.
-Daugiau ten niekada nebeisiu! Daugiau ten niekada nebeisiu! Daugiau...-kartojo Jamisonas.
Kodėl man? Kodėl būtent man? galvojo Jamisonas.
Kodėl mane o ne kitą? Kodėl mane? eidamas iš kolidoriaus mąstė jis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Margo Diuken Rugpjūčio 23, 2016, 09:56:37 pm

 Žavioji Dakota gerą pusdienį gracingai klaidžiojusi skrupulingai parengtu ištuštėjusių (ilgai vargo kol sudarė planą, kada, kur ir kas nesilanko) koridorių labirintu ir vis tyrinėjusi, beldusi ir krapščiusi visokius niekniekus ant sienų ieškodama slaptų praėjimų ar šiaip įdomesnių šios senos ir nuobodžios mokyklos kampelių.
 Jau įpusėjusi pilį ir užkopusi iki ketvirto aukšto koridorių nostalgijos paveikta sustojo atsikvėpti. Žvilgetėjusi į ant riešo neegzistuojantį laikrodėlį džiaugsmingai suplojo rankomis:
 -Laikas arbatėlei!
 Kur buvo sustojusi, ten ir atsisėdo - ant lyg iš niekur atsiradusios, bet žinoma (kaip gi nepasididžiavus savo magiškomis galiomis?) savo išburtos miniatiūrinės kėdutės prie dydžiu jai tinkamo staliuko.
 Kažkas pokštėlėjo ir ore pakibo dailus arbatinukas. Dar tą pačią sekundę - ir dailus puodelis, kaip viskas ir turi būti - lėkštutėje ir su blizgančiu sidabriniu šaukšteliu. Lyg pats protaudamas, nors tai darė mūsų mielosios velnio bendrininkės burtai, arbatinukas, kaip pati grakščiausia Mulan varžovė kovoje dėl nuotakos vietos, įpylė garuojančios ir nuostabiaisais mangais kvepiančio gėrimo. Arbatinukas tyliai nutūpė ant stalelio, o arbatos pripildytas puodelis liko kyboti ore kol laibi merginos pirštai palytėjo lėkštutės kraštelį ir šioji įsitaisė juose.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Spalio 31, 2016, 10:53:33 pm

Kajus žingsniavo ketvirto aukšto koridoriais. Šalia jo kojų pėdino Starkas. Varnanagis norėjo šiandien jį palikti miegamajame, bet bijojo, kad bendrakursiai vilkiuką vėl užniurkys. Ir kokie idiotai drįsta lįsti prie vilko??? Vaikinas pamatė gan keistoką vaizdelį: suaugusi moteris vidury koridoriaus pasistačius stalelį geria arbatą. Arba jai smegenys išvarvėjusios, arba ji yra per daug tingi, kad pasiklaustų kelio iki virtuvės... Andersonas priėjo prie moters ir paklausė:
- Hm, g-gal jus iki virtuvės palydėti, ponia?
Neypatingai jis troško kažką kažkur lydėti, bet negi leisi šiai moteriškei gąsdinti vargšus mokinius, mokytojus, gyvūnus ir vaiduoklius? O kai dabar jau žodžiai išsprūdę, jų į burną atgal nesukiši.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Margo Diuken Lapkričio 01, 2016, 07:13:20 pm

 Dakota vos neišspjovė savo arbatos.
 -O, Dieve! Negi taip senai atrodau?! - spigiai aiktelėjo. -Ponia. Ponia! - pasibaisėjusi skėsčiojo rankomis, kol sumanusis puodelis sklandė šalia, vis išsisukdamas iš netyčinių smūgių. -Iki virtuvės... Kokio velnio man toj virtuvėj, vaike? - irzliai suraukė antakius. -Ponia, ponia... - susiėmusi už savo šviesios galvos burbėjo. -Jokia aš tau ponia. O tave reikėtų sudeginti ant laužo. - nukreipė žudantį žvilgsnį ir tuojau pat pasigailėjo, kad čia sustojo. Nors ne. Dakota Ridlė Lestreindž nesigaili. Gyvena taip, kad nesigailėtų. Tik nepastebimai išpūtusi akis, vėl prisimerkė stebėdama tą vaikėzą. Jei jau išvadino ją ponia, tai turbūt visiškai nepamena. O gal čia iš vis ne jis. Juk yra daug panašių berniukų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Lapkričio 01, 2016, 07:49:21 pm

Kajus stebėjo kaip moteriškė mosikavo rankom. Jai rimtai smegenys išvarvėjusios...
- Tu džiaukis, kad ne stotelės darbuotoja išvadinau, - burbtelėjo Andersonas. Žinoma jis suprato, jog tą beprotę tai dar labiau sunervins, bet jam tai ne itin rūpėjo.
Išgirdęs jos žodžius jis tik nusijuokė:
- Degink. Būtų smagu išbandyti. Ir nesiraukyk, o tai rimtai ponia pavirsi. Tau reikėtų pasimokyti mandagumo.
Varnanagis išsibūrė kėdę ir prisėdo prie staliuko.
- Tai gal bent arbata pavaišinsi?
Rudaplaukis įsmeigė akis į besmegenę. Geltonos garbanos įrėmina kūdikišką veidelį. Į jį žiūrinčios akys buvo piktos ir keistos spalvos. Lyg rudos, lyg žalsvos, lyg pilkos... Kažkodėl mergina jam atrodė matyta...
- Mes netyčia nebuvom kada susitikę? Atrodai matyta...

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Margo Diuken Lapkričio 02, 2016, 03:22:38 pm

 Taigi. Labai daug panašių berniukų...
 -Cha! Mandagumo! - su sarkazmo gaidele nusišaipė. -Ponia pavirsiu, kai vienas toks dėdė, štai čia, - parodė savo baltą pirštą. -Apgyvendins žiedą. Ir patikėk, jeigu toliau bandysi vaidinti suaugusį tikrai suorganizuosiu tokį reginį, tiesiai Hogvartsui po langais.
 Ouu... Ateityje galės dirbti staliumi. - ne itin patenkintai patempė lūpą, kai vaikėzas, lyg būtų čia labai reikalingas, išsibūrė kėdę, kuri reiškė tik tai, kad ši nemaloni kompanija nesileis lengvai atsikratoma.
 Įsirėmusi alkūne į jaukų arbatos stalelį, šviesiaplaukė pasirėmė skruostą, kaip visada šalta plaštaka. Akimirką stebėjusi kitame koridoriaus gale skrendančią dulkelę, vien tik akimis pasisuko į nelauktą, mandagumo mokantį, arbatos prašantį būsimą stalių.
 -O taip. Žinoma. Kiek šaukštelių cukraus? - sušnypštė. -Kokio velnio turėčiau dalyti arbatą?! - bet kilstelėjusi vieną lūpos kamputį (tą kuris buvo toliau nuo vaikiščio) ramiai mostelėjo pirštu pasiųsdama porciją arbatos į kitą stalo pusę.
 -O taip, taip. Tikrai buvom. Naktiniam klube. - skėstelėjo rankomis. -Vaikuti, - vėl kuo ramiausiai tarė. -Tau nederėtų prašinėti arbatos iš nepažįstamų žmonių. Gal aš žudikė maniakė ir tuojau tave nunuodysiu? M? - suvaidintu globėjišku tonu sumykė nužvelgdama užklydėlį. -Bet kadangi jau paprašei... Gerk savo arbatą. Suvalgyk sausainį. Užkąsk prieš kelionę. Ir eik kur ėjęs. - kiek piktokai, nors gal labiau irzliai sukomandavo ir siurbtelėjo savo, iki šiol šalia skrajojusios arbatos.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Lapkričio 03, 2016, 06:23:08 pm

Kajus nusijuokė:
- Tau nei žiedo nereikia. O su tokiu charakteriu ir proto kiekiu, abejotina ar kada nors susirasi kokį dėdę.
Varnanagis nusisuko pasižiūrėt ten kur žiūrėjo blondinė. Nieko. Jis nenustebo. Tikriausiai jai visokie baubai vaidenasi.
- Man? Du su trupučiu ant šaukštelio galo. O arbata mane turėtum vaišinti, nes nemandagi buvai su manimi.
Mergina bandė jį pašiepti, bet Kajus nebūtų Andersonas jei neatsikirstų:
- Sakau, kad matyta. Tiksliai. Vedžiau savo tėvų lavonus į pasimatymą ten ir mačiau dirbančią. Viskas aišku dabar. Dabar aišku, kodėl taip tave prie skysčių traukia.
Trečiakursis atsigėrė arbatos. Vis gi ne nuodai.
- Žudikų nebijau. Tavęs tuo labiau. Jau įsivaizduoju kaip einu. Žinoma. Tikrai.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Margo Diuken Lapkričio 03, 2016, 07:00:53 pm

 Varge tu mano, čia tikrai tas suknistas Anderkažkokių vaikiščias. - suaimanavo.
 -Vaikeli, dėdes niekad nežiūri į protą. - nusiviepė iš tokio paviršutiniško komentaro. Taip, taip. Toks pats nepakenčiamas ir lipnus kaip ir jo mielieji mirę tėveliai. -Neprivalau būti mandagi su niekuo. Pats pasimaišei mano kelyje.
 Aiškiai matėsi, kad berniukas didžiuojasi savo "išmone" ir bandymais įžeisti Dakotos jausmus. Kvaila, nereikalinga ir apgailėtina. Kaip galima įžeisti jausmus žmogaus, kuris jų neturi?
 -Taaaip. - gerklėje užgniaužusi susikaupusią tulžį, palyginus draugiškai nutęsė. -Pragare tikrai galėjai mane matyti. Juk ten lyg ir mano namai. - su kažkokių svajingumo prieskoniu iškvėpė.
 Pragaras gana gera vietelė. Ypač tokiems kaip Dakota Ridley Lestrange. Ten ištisus metus šilta ir visiškai nedrėgna. Nebūna nei sniego, nei lietaus. Ah. Rojus. Ironiška, nes rojus visiškai nėra pragaras, o pragaras nelygu rojui. Bet ta lavos apsupta vietelė tikrai geresnė negu susmirdusi Azkabano kamera.
 -Vaike, - griežtai išrėžė pro sukąstus dantis. -Gerk. Savo arbatą. Ir dink. Man. Iš. Akių.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elizabeth Riddle Lapkričio 13, 2016, 12:05:47 am

Praėjo žiema. Ir pavasaris. Viskas praplaukė pro akis nepastebimai, Efė per liūdesį ir pilkumą net nepastebėjo slenkančio laiko. Elizabeta stovi atsirėmusi į šaltą koridoriaus sieną. Ji mąsto, kodėl gyvenimas, o ypač jos, yra sudarytas vien tik iš pasirinkimų. Pasirinkti tarp gėrio ir blogio, tarp tamsos ir šviesios, tarp draugų ir šeimos, o svarbiausia tarp dviejų ugnių. O gal teisingiau būtų išsireikšti tarp ugnies ir vandens. Ugnis svarbi, kad nebūtų šalta, bet be vandens mes neišgyventume. Edvardas visada buvo lyg ugnis. Jo akys žaižaravo charizma, o jo šypsena atrodė lyg nuodėmė, tobula. Apskritai jis buvo kitoks, Efei dar neteko pažinoti tokio savotiško ir emocionalaus, išore įspūdingo ir nepakartojamo, tokio neįprasto lyg elektra, tačiau vidumi tokio gero, nesavanaudiško ir taip stipriai viską išgyvenančio vaikino. Jis pats buvo savaip magiškas. Bet Deilas, atrodo gana tamsus, šaltas, tačiau be proto gilus ir reikalingas. Efė suprato jo ledinį pasaulį, išties jis buvo labai ištikimas ir mylintis, inteligentiškas, gudrus, žavus, išdidus, nepakartojamai suktas, didingas ir ambicingas. Pati širdis nežinia prie kurio linko. Elizabetai nuo visų tų minčių plyšo širdis ir galva darėsi lyg švininė. Jos akys neatlaikė besitvenkiančių ašarų ir jos pradėjo byrėti ant šalto pilies grindinio. Ji taip įsiverkė, kad ėmė garsiai kūkčioti ir springti ašaromis. Efei plyšo širdis, ji jautėsi tokia kupina pykčio ir pagiežos, tai ją draskė iš vidus. Pastarieji pora metų jai buvo tikras košmaras. Iki tol gyvenusi nerūpestingą gyvenimą su savo šeima, dabar ji visiškai viena ir netekusi tėvų, sužinojusi, kad ji Tamsos Valdovo, kuris nužudė jos mylimąjį Edvardą, o Efei teko siaubingomis aplinkybėmis jį sugrąžinti,  dukra ir jį nužudžiusi, galiausiai pykstasi su šeima ir yra verčiama rinktis tarp meilės - tarp ugnies ir vandens.  Ji taip pavargo, visko gana. Efė verkia rankomis įsirėmusi į sieną, vaizdas sukasi, pykina, ašaros springdina, o širdyje jaučia tokį skausmą, kad atrodo pirmą kartą ji pajautė, kad tikrai turi širdį. Kaip Efė norėtų, kad visa tai tebūtų košmaras, kad pabudusi pamatytų, jog viskas yra kaip buvo anksčiau. Bet ne. Dabartis, kad ir kokia šūdina ji būtų, yra tikra. Ir Efė turi padaryti sprendimą.  (mirties_zenklas2)

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elna Klumpar Gruodžio 23, 2016, 08:37:24 pm

Elna Klumpar vaikščiojo įvairiais aukštais ir vis mąstė apie gandus, kad artėja antrasis Hogvartso mūšis. Būtų tikrai smagu. Galėčiau parodyti tėčui, kad neesu kažkokia silpna, gerietė mergytė. Jau kažin kelintą kartą varnanagė apsuko tą patį ratą, tame pačiame koridoriuje. Išgirdusi iš tolo kažkokį šnabždesį Klumpar net nesistengusi pamatyti, kas tų garsų šeimininkas, apsisuko ir užlipo dar vienu aukštu aukščiau. Jei buvau trečiame aukšte čia turėtų būti ketvirtas aukštas. Konstatavo faktą mintyse Klumpar. Šis aukštas jei nesiskyrė nuo praeitojo, todėl antrakursė tiesiog ir toliaus zujo ratus, galvodama apie tuos kraupius ir tuo pačiu įdomius gandus. Sklinda gandai, kad yra išlikusių Mirties Valgytojų arba puldinėjamas Azkabanas. Nors ne to negali būti...Bet visi apie tai ir kalba, todėl tikrai tai turėtų būt ne tik kvailos paskalos.Pastaruoju metu El pečiai tik ir smuko nuo streso ir rūpesčių. Atsibodus taip zulint senas grindis Elna atsisėdo ant grindų ir atrėmė galvą į šaltį skleidžančia sieną. Persibraukusi per savo trumpučius plaukus, mergytė giliai atsiduso ir tuščiai įsisteibilijo į priešais esančią sieną.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: patsuan Gruodžio 23, 2016, 10:16:35 pm

Šalta. Didžiulės snaigės gumulais krito ant paprastai tamsaus Hogvartso peizažo, palikdamos tik beribę, neišsemiamą baltą spalvą, kuri kėlė švilpiui nepaaiškinamą melancholiją ir baimę. Nors su tokia atmosfera ir tokiais gandais, kurie skraidė aplink-- karas, prisikėlimai, pabėgimai-- baimė tebuvo natūralus, normalus dalykas, kuris gelbėjo ištikus bėdai, buvo evoliucijos ir išlikimo pagrindinė varomoji jėga. Tačiau... Vaikinas piktai suspaudė kumštį ir sukando dantis. Baimė buvo toks neparankus, kvailas, silpnavališkas dalykas; norėjo jį pamiršti.
Jau dešimt minučių aklai klajojo koridoriais, ieškodamas pats nežinia ko. Kokių užuominų, kas gali nutikti? Kokios nors pagalbos, išėjimo, pabėgimo nuo savęs? Gal tiesiog tik ieškojo, su kuo būtų galima pakalbėti, išsilieti. Ir tarsi vaivorykštė po lietaus Nero akys užkliuvo už merginos, varniukės, kuri palaikiomis akimis žvelgė į sieną ir sėdėjo ant žemės. Jis, nutaisęs plačią šypseną, nuskubėjo prie jos ir nedrąsiai pamojavo ranka prieš jos veidą.
-Sveiki~,- švilpis nutęsė pasisveikinimą, vis dar šypsodamas. -Ar tau nešalta kojoms?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elna Klumpar Gruodžio 24, 2016, 03:29:44 pm

  Varnanagei siena jau pradėjo juodoti, o galva atrodo plyš nuo kylančių minčių. Jei jau narinant galvą koridoriu nuskambėjo skubūs žingsniai. Mintyse numojusi į tai ranką, Klumpar toliau pasinėrė į savo apgalvojimus. Bet jos nelaimei, o gal ir laimei prieš akis išniro mojuojanti ranka.
Tai neturėtų būt sapnas. Bet dėl viso ko Klumpar savo pirštais įžnybė sau į riešą. Pajutusi kūną nudilginantį skausmą antrakursė nusiramino. Lėtai kilstelėjusi rudas akis ji išvydo draugiškų veido bruožų berniuką, kuriis šypsodamasi sveikinosi su ant grindų sėdinčia žmogysta.
-Sveikas, ir ne nešalta,- šiek tiek suglumusi, bet išspaudusi šiokią  tokią šypseną atsakė varnanagė.
Nusprendusi, kad sėdėti nemandagu Elna atsistojo ir ištiesusi ranką tarė:
-Ir jei tau įdomu aš esu Elna Klumpar. Ir galbūt galėčiau sužinoti Tavo vardą?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: patsuan Gruodžio 26, 2016, 06:05:10 pm

Suspaudė merginos delną ir pajuto šaltuką savo pirštų pagalvėlėmis-- na, tai nestebino, švilpiuko odą visados buvo itin šilta ir minkšta.
-Aš?- jis padėjo kitai atsikelti jai nuo žemės, vis dar šypsodamasis. -Aš esu Nero Lacruma, bet vadink mane kaip tik nori, - tylokai, bet tvirtai atsakė ir nervingai pirštu pasikasė savo skruostą. -Malonu su tavim susipažinti, Elna, - švilpis žengė žingsnį atgal, paleido varnės ranką ir tuomet sunėrė savąsias už nugaros, netgi kiek ėmė sūpuotis-- nuo kojų pirštų iki kulnų, pirmyn, atgal. -Tačiau...- nedrąsiai nusuko akis akimirkai, po to vėl jas greit kilstelėjo merginos link. - Gal galiu paklaust, ką čia veiki? Gal kažkas nutiko?- pasiteiravo, atsargiai, tarsi žengdamas tarp minų plačiame lauke; netgi Nero balsas buvo šiek tiek tylesnis nei visada, labiau romesnis; nors juk naujoji jo pažįstama negalėjo žinoti skirtumo. -Juk yra gandų, kad mokykloje pilna... negerų žmonių, - suvirpo jo balsas. -Nenorėčiau, kad kažkas būtų pavojuje.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Gruodžio 26, 2016, 10:09:20 pm

Menkai apšviestame koridoriuje subolavo gan aukšta figūra. Be garso judėdama ketvirto aukšto koriudoriumi, juodas sileutas ėjo pirmyn. Kartais apšviestame koridoriaus plote pasirodydavo garbanota rudų plaukų kupeta, kartais mėlynai pilkos akys, ar geltonų ir juodų juostų šalikas. Švilpis Igoris be jokios priežasties slapinėjo Hogvartso koridoriuje. O gal ir turėjo priežastį....Susikišęs rankas į uniformos kišenes, bei nunarinęs galvą Lorijanas-Greywindas sėkmingai tipeno per koridorių, apžiūrėdamas kiekvieną koridoriaus plytelę. Tačiau netikėtai išgirdęs balsus visai netoli savęs, Igis sustingo ir atkuto. Kažkas kalbėjosi... Sustingęs it uola, vos kvėpuodamas keturiolikmetis pakėlė galvą ir pažvelgė priekyje esančius balsų savininkus. Švilpis ir varnė. Nero ir kažkokia mergaitė. Pažįstamas ir nepažįstama. Igoris įsikando į lūpą. Ketvirtakursis atpažino Nero iš jo lazdyno spalvos akių. Tai buvo vienintelis bruožas, kuriuo Igoris pasinaudojęs galėjo atpažinti Nero iš milžiniškos minios. Bet toji mergaitė... vaikinas ją matė pirmą sykį. Igoris susiraukė. Jam nebuvo įdomu, kas toji mergaičiukė. Jam buvo įdomu ir smalsu tik viena... Dėl visų Šventųjų ir jų barsukų, ką Nero su ta mergaite čia veikia? Susidomėjo švilpis pradėjo slinkti prie šios poros, tačiau pagautas nematomos baimės, antrąsyk sustingo. Lėtai atsisukęs garbanius pažvelgė į langus esančius šiam koridoriuj. Igorio akys įsiteibilijo į apsitraukusį tamsiais debesimis dangų. Vaikinas papurtė galvą, lyg tai padėtų tvarkingai susidėlioti mintis. Viskas gerai, pilnaties dar nėra... Bandė save ramintis šis. Visgi Lorijanas-Greywindas įsikišo ranką į kišenę patikrindamas ar yra jo burtų lazdelė, ir vienas stiklinis buteliukas. Yra.. atsipalaidavo ir nusiramino Igoris. Galiausiai atsisukęs į Nero ir nepažįstamąją, švilpis šyptelėjo. Negatyvūs jaumai pranyko it rūkas įsidienojus. Vis tiek nepraeisiu be jokio pokalbio. Vis dar šypsodamasis pagalvojo Igoris ir  tyliai patraukė link besikalbančių Hogvartso mokinių. Išgirdęs Igoris mergaitės vardą pakėlė antakius. Elna? Elna, ar žinojai, kad tavo vardas gražus? Mintyse paklausė varniukės švilpis ir plačiai nusišypsojo. Nusišypsojo, nes žinojo, kad negaus atsako. Juk Igoris netikėjo, kad yra žmonių, kurie gali skaityti mintis.
-Kokį susirinkimą čia rengiate?-juokaudamas pasakė švilpis prisiartindamas prie Elnos, varniukės nugaros.-Beje, sveiki.-pasisveikino su Nero ir varne Igoris.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Edgar Jeffter Gruodžio 26, 2016, 11:04:14 pm

Iš Hogvartso požemių, kur buvo nugriozdintas Nuodų ir Vaistų profesoriaus kabinetas, beveik vidurnaktį, Edgar'as traukė ne į savo koledžo kambarį. Vaikinukas šiaip ar taip nebūtų galėjęs sudėti gluosto, kai tiek daug spėjo sužinoti per pastarąją valandą iš savo vadovo. Pagrindinis jo tikslas šiuo metu buvo aptikti tą nelemtą horokrusą ir jį kuo greičiau sunaikinti, kad nekiltų visuotinė moksleivių panika ir niekas nenukentėtų. Būtent dėl šios priežasties pirmiausiai jaunuolis atsidūrė ketvirto aukšto koridoriuose, kur kažkas galėtų būti paslėpta, bent kokia užuomina, dėl jo reto naudojimo. Apart pro langą patenkančios blausios šviesos, nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti, todėl grifas užsižiebė švieselę savo lazdelės gale. Pala, pala.. sau sukuždėjo lyg išgirdęs kažkokius balsus ir mėgindamas sugaudyti juos, iš kur šieji galėtų sklisti. Palengva, negirdimais, lengvais žingsneliais, juodaplaukis ėmė eiti garso šaltinio link. Vaikinuko širdis ėmė daužytis it pašėlusi, nes jam, nepaisant to, kad ir buvo Grifų atstovas, jautėsi nemenkas nejaukumas. Žinant situaciją mokykloje, kažin ar kas galėtų nejusti baimės. Nebent iš viso bejausmis žmogelis, kurį rasti tikriausiai būtų itin sunku. Žaliaakis užgesino savo švieselę, kai priėjo koridoriaus kampą. Už jo akivaizdžiai kažkas buvo. Ir kištelėjęs iš už jo savo akies kraštelį nustėro. Po galais.. Švilpiai ir ta antrakursė ragana! negeros mintys iškart puolė ketvirtakursį, kai išvydo Elną, mergaitę pasikėsinusią smogti jam iš akmens, bet kliudžiusią Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros profesorę. Su ja buvo tik iš matymo grifui žinomi kiti du švilpiai, mat per visus savo tris su trupučiu metų Hogvartse, dar neteko jam bendrauti su pastarojo koledžo moksleiviais ir jam rodėsi, kad jie yra pernelyg ramūs, bet jų būvimas su šia varne kėlė daug klausimų. Ką daryti toliau? svarstė trumpaplaukis ar vertėtų stebėti ir sekti trijulės pokalbį, ar pasirodyti visu gražumu, ar išvis apie tai informuoti patikimą žmogų. Aišku, egzistavo ir galimybė, jog bendrakursiai gali būti atvilioti į spąstus. Ne.. Reikia išsiaiškinti. Nusprendė ketvirtakursis ir išniro prieš kitus mokinius, tačiau liko stovėti apgaubtas tamsos ir joje ištiesė ranką laikydamas burtų lazdelę nukreiptą į kitus naktibaldas dėl visa ko.
- Ką gi, ką gi..,- piktai ir nervingai pradėjo Edgar'as, - Jei nenorit nemalonumų, tai tučtuojau klojat ką čia veikiat tokią vėlyvą naktį?!- piktai rauktelėjęs akis, aukštu tonu liepė savo klasiokams.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elna Klumpar Gruodžio 27, 2016, 12:14:54 am

Pajutusi priglundančius šiltus švilpio pirštus prie šaltų varnanagės pirštų Elna droviai šyptelėjo.
-Tavo vardas gražus ir labai orginalus. O vadinsiu Tave Nero nes kaip kitaip dar būtų galima?- nejaukiai pakėlusi lūpų kampuvčius retoriškai pasiteiravo varniukė. Išklausiusi Nero klausimų Klumpar lėtai pravėrė burną:
-Man nieko nenutiko. Tiesiog norėjau atitrūkti nuo kai kurių varniukų ir jų teorijų apie artėjantı karą.
-Kol kas pilyje dar nesutikau blogų žmonių apart šiek tiek pasikėlusių. O dėl pavojaus Tu nesijaudink, nes  man nemanau, kad kažkas gali nutikti, - tyliai tarstelėjo varnanagė. Bet vietoj to, kad ji sulauktų Nero pasisakymo juos pertraukė kažkokie lyg ir žingsniai, o galiausiai balsas. Iš juodos ir geltonos spalvų šaliko El suprato, kad juos surado dar vienas švilpis. Dvylikametė lėtai pakėlė akis, kad galėtų pažvelgti į svečio veidą. Jis turėjo dailias rudas garbanas, gražias mėlynai pilkas akis ir žaviai įdubusius skruostus. Na jam grožio netrūksta. Mintyse sau pati pasakė faktą mergaitė.
-Susirinkimo nerengiam, bet kalbėti kalbamės. Ir Tau labas. Apdovanotum garbe ir leistum sužinoti savajį vardą?-šiek tiek ironiškai, bet neslėpdama susidomėjimo paklausė antrakursė. Bet staiga juos pertraukė kažkoks pakeltas balsas. Elnai net nereikėjo žiūrėti ar spėlioti kas tai yra. Jeffter...
Pavarčiusi akis Klumpar tuoj suskato truputėlį pašiepti grifą:
-Vakarėlį rengiam, žinok. Ir kokių nemalononumų? Ir dar, prašau taip nerėk. O jei gražiai kalbant, tai labas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: patsuan Gruodžio 27, 2016, 03:05:47 pm

-D-Dėkui, - kiek sumišęs ištarė; nebuvo pratęs prie komplimentų ir kitų švelnybių, todėl automatiškai susigėdo, netgi jo skruostai priplūdo tamsaus raudonio, kuris pasilaikė kelias sekundes, tačiau išsyk išnyko kai koridoriuje pasigirdo svetimas balsas. Švilpis skubiai atsitraukė dar šiek tiek nuo merginos ir nervingai trūktelėjo savo šaliką viršun, taip, kad jis paslėptų jo apatinę veido dalį iki nosies. Žinoma, jis nebuvo daręs nieko blogo, tačiau vis vien pasijautė it koks nenaudėlis, sugautas nusikaltimo vietoje. Nors...
-Igori?- kelis kart sumirksėjo supratęs, jog to svetimo balso turėtojas buvo jam pažįstamas; jo bendrakursis švilpis. - Ką tu čia veiki?- vietoje to, kad atsakytų, jis ėmė ir atmušė klausimą tarsi teniso kamuoliuką. Uždėjo vieną iš savo rankų ant savo klubo, o kita stumtelėjo savo akinius viršun nosies, mat šie beveik buvo nuslydę iki jos šiek tiek apvalaus galiuko.
-Juk žinai, kad yra pavojinga---, - kilstelėjęs antakį Nero ėmė postringauti, tačiau ūmai sustojo, kai ant grindų sukaukšėjo dar vieno žmogaus, tikėjosi, kad žmogaus, žingsniai. Greitomis žengė už aukštesniojo švilpio nugaros ir nepatikliai įsispirtėjo į tamsą, susiraukdamas, kai jo ausis pasiekė kiek per garsus balso tonas. Užmetė akį į varnę-- šioji nebijojo, ir ,matyt, pažinojo atvykėlį, tačiau jis vis tiek liko šalia patikimesnio koledžo draugo-- dėl viso pikto.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Gruodžio 27, 2016, 05:18:47 pm

Švilpis klausėsi Elnos. Kartas nuo karto linkteldavo, pažvelgdavo į varnę ar Nero ir toliau klausydavosi. Kai antrakursė paklausiusi, koks ketvirtakursio vardas, Igoris įdėmiai įsisteibilijo į Elną. Apdovanotum garbe ir leistum sužinoti savajį vardą?Kas aš tau? Žmogus, kuris apdovanoja garbe? Tu juokauji? Kokios čia per nesąmonės? Nustebo jaunuolis ir nusivylęs atsiduso. Nesigilinkim, moterų logika...
-Igoris...Lorijanas-Greywindas...-atsakė į Elnos klausimą švilpis, bei kreipėsi į lazdyno spalvos akių savininką,- Aš irgi to paties galėčiau tavęs paklausti, Nero.
Taip pasakęs Igoris apsimetė neišgirdęs bendrakursio pasakymą "Juk žinai, kad yra pavojinga", greitai nutilo, mat išgirdo tai greitus, tai lėtus žingsnius, svetimą pakeltą, piktą toną, bei pašiepiantį varnės balsą. Kas čia dabar? Suirzo Igis. Dar viena naktibalda? Lorijanas-Greywindas piktai dėbtelėjo į tamsą, kurioje slėpėsi nepažįstamasis, tai į Nero, kuris stovėjo šalia jo, tai į Elną, kuri patapo pikta. Igoris giliai iškvėpęs anglies dioksidą, nuėjo link nepatenkinto vaikino, kuris "tupėjo" tamsoje. Turėdamas kitokią regą, nei paprasti žmonės, švilpis pastebėjo stypsojantį grifą su iškelta ir nukreipta  burtų lazdele į jį, Nero, bei Elną. Igoris sukando dantis iš pykščio. Kas aš tau? Azkabano kalinys,kad jau reikia griebtis burtų lazdelės? Nes bijai, kad tuoj tave apkerėsiu nedovanotinais kerais? O gal jau ne be gali susitvardyti, bei pakvaišai iš siaubo, kad artėja karas!?Tramdydamas kylantį įsiūtį, ketvirtakursis prakalbo, jau nebe linksmu balsu, o jau grėsmingu ir šaltu, lyg dabar čia stovėtų ne Igoris, o jo įbrolis Džeimsas:
-Lygiai to paties galėčiau tavęs paklausti, grife, bet iš tavo tono, galima suprasti, kad turi priežastį, tad negaišdamas atsakau tau, į taviškį klausimą,-kalbėjo Igoris, pakeldamas ranką ir nuleisdamas Grifų Gūžtos mokinio burtų lazdelę žemyn.  Atsarga gėdos nedaro, - Kai kurie žmonės turi klaikiai sudėtingą gyvenimą ir jiems neužtenka dienos ,visų savo minčių susijusių su tai tvarkingai "susidėlioti". Tad jie trainiojasi naktimis, galėtų užbaigti savo "darbelį"....-griežė dantį Igoris ant nepažįstamojo vaikino.-Bet jei rimtai,- jau be jokio pykčio pasakė švilpis, mat suprato, kad kvaila niršti ant šio grifo.- Be jokio tikslo slampinėjau koridoriais. Šiaip ar taip, mėgstu be jokio tikslo  naktinėti. Tą patį dariau ir Ilvermonyje. Jei nori tieso, gali pats paklausti mano įbrolio Džeimso. Jis yra Grifų Gūžtos koledže. Bet grįšikime prie to, kodėl aš esu šiam koridoriuje... Pamatęs Nero su šia varniuke -Elna, susidomėjau, ką jie čia du veikia... - jau taikiai kalbėjo Igoris, atsitraukdamas nuo grifo, duodamas jam kelią.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Edgar Jeffter Gruodžio 27, 2016, 11:58:07 pm

- Didelių nemalonumų,- šovė varnei atgal Edgar'as žemesniu, bet vis dar piktu tonu. Jam nepatiko merginos bandymas pasimaivyti ar pasirodyti pranašesnei prieš už jį prieš švilpius.
- Be to, nieko negražaus nepasakiau,- nesiliovė priešingai kalbėti juodaplaukis, nes kažkodėl Elna jame skatino pyktį, bet kaip bebūtų, antrakursę jis gerbė, todėl pasisveikinus jai, pasisveikino ir pats, - Sveika. Sveiki ir visi kiti,- po šių žodžių akyse stebėjo besigretinantį aukštesnį nei jis pats švilpį. Stovėdamas it įbestas nesiėmė jokių veiksmų, kai net Švilpynės atstovas atsidūrė visiškai šalia ir savo ranka nusvėrė grifo lazdelę, o tai nepatiko pačiam Edgar'ui. Jis labai nemėgo, kai kas liečia jo lazdelę be jo leidimo, todėl sušnypštė:
- Geriau daugiau taip nedaryk..,- ir perkreipė veidą klausydamas kažkokių aukštaūgio sapalionių, po kurių sekė ganėtinai normalus paaiškinimas. Džeimso įbrolis.. Neturėtų būti grėsmę kelianti persona, nes apie tai jau būčiau žinojęs dėl vieno iš čia esančių kiek ramiau pasijuto moksleivis, vilkintis raudonos ir auksinės spalvos atributiką. Atsitraukiant ir savo koledžo broliui ir pats Edgar'as žengtelėjo į priekį, taip save pastatydamas į matomą ir apšviestą zoną visiems. Pirmą kartą jis tikriausiai matė Nero tokį nedrąsiai stovintį, nes pamokose jis jausdavosi tikrai jaukiai ir savo ribose.
- Viskas gerai, kolega,- šyptelėjo žemesniam švilpiui ir mintyse permetė tą Igorio pasakytą faktą, kad jis buvo aptiktas su antrakurse. Dar dirstelėjęs į Greywindų šeimos narį pareiškė:
- Žinau tavo brolį. Ir dėl to manau, jog žinau ir tave, todėl norėsiu vėliau šnektelti akis į akį,- baigė rimtu žvilgsniu palinksėdamas galvą, mažiausiai pažįstamam mokiniui, taip norėdamas pasakyti, jog gerbia jį ir nieko blogo jam nežada.
- Taigi..  Visi esate draugai, kiek suprantu?- rimtą miną pakeitė įtari šypsena,- Ką žinote apie šia mergaitę? Jūsų draugę pažįstamą?- ėmė kamantinėti žengdamas arčiau akmenų mėgėjos. Akylai stebėjo kitų reakciją, kad galėtų mėginti analizuoti ar šie bandys sumeluoti, ar sakys tiesą.
- O gal ši, pernelyg pasitikinti savimi, mergiotė nori įvilioti jus į spąstus ir nieko apie save dar nepasakojo?- prižengė visiškai arti merginos ir savo žalias, gilias akis, palenkdamas galvą žemiau, prikišo vos per poros centimetrų atstumą nuo Elnos, - Jei taip ir yra, gal norėtum su visais pasidalinti savo pastarosios savaitės istorija?- su panieka rėžė Edgar'as turėdamas omenyje, jos nesėkmingą bandymą išjungti ar nudėti Edgarą, per kurį vos liko gyva profesorė Givens. Vaikino neapykantą skatino tas faktas, jog dar neseniai varnanagė jo atsiprašinėjo, o dabar šneka, kaip ir prieš visą tą įvykį, tik gal nenaudodama tokių šiurkščių išsireiškimų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elna Klumpar Gruodžio 28, 2016, 12:40:03 am

Kai Elna pati nutilo ji stebėjo kitų reakcijas į svečius arba svečią. Labiausiai jai patiko kaip Igoris nuleisdamas grifo lazdelę jį lyg ir pažemino. Bet visada Klumpar turi kažkas ir nepatikti, šiuo atveju tai Edgar prieštaravimai.  Nusprendusi patylėti varniukė toliau stebėjo vykstančią sceną. Kol galiausiai erzinantis juodaplaukis žengė į priekį. Ir ką dabar padarys? Sau mintyse uždavė klausimą Elną.
-Mes kaip ir ne draugai. Daugiausia pažįstami, - nutraukė Edgarą varnė. Jis klausinėjo klausimų švilpių, bet vis artėjo ties antrakursės.
-Jie nežino nieko apie mane. Tu irgi, - už švilpius atsakė El. Tas berniukas net nesiruošė sustoti, vietoj to jis vis artėjo link trumpaplaukės. Grifas priartėjo prie varnanagės tiek, kad ji vos palenkusi galvą galėjo suliesti jų lūpas. Stengdamasi nepasimesti Klumpar šiaip ne taip išspaudė atsakymą:
-Nejaugi vos juos sutikusi pradėsiu pasakoti savo gyvenino istoriją? Jei Tu taip darau, tai nereiškia, kad visi tai daro. Ir aš nevilioju žmonių į spąstus, kaip kokia pamišelė.
Neatlaikiusi įtampos Elna jį stumtelėjo, kiek tik jėgos leidžia. Vis dėl to jis ketvirtakursis vaikinas, o ji antrakursė mergaitė.
-Ir kas tokio nutiko per šią savaitę? Dėl profesores. Tai tik nesusipratimas. Abu žinom kam į galvą turėjo atskriet tas akmenėlis, bet Tu irgi esi kažkiek dėl to kaltas. Nereikėjo nervint,- truputį sumišusi, bet stengdamasi išlikti rami ir pasitikinti savimi pratarė dvilykametė.  Uhh...Gi dar tas pokalbis. Prisiminė nelaukiama įvykį Klumpar.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: patsuan Gruodžio 28, 2016, 11:30:52 pm

Kuomet Igoris patraukė atvykėlio link, jis suraukė antakius ir nervingai sukryžiavo rankas ant krūtinės, tarsi norėdamas apsisaugoti save nuo balažin kokių pavojų. Techniškai jau buvo pripratęs keliauti po pilį su keliais patikimais pažįstamais, kurie galėtų reikalui esant būti tarsi kokia apsauga; žinoma, nesinaudojo jais it gyvais mėsos skydais, tik kaip papildomą emocinę paramą, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Tačiau pagrindo bijoti nebuvo ko-- šviesai kritus ant atėjūno veido pasirodė, kad tai Edgar, grifas, kuris iš matymo ir gandų buvo patikimas ir tikrai nekėlė grėsmės tam, kas elgėsi padoriai. Nero blankiai šyptelėjo jam atgal ir nuleido rankas prie savo šonų; verčiau pasyviai klausys kitų pokalbio.
-Kokia istorija?- švilpio vienintelis atsakymas į visus grifo klausimus-- tegul kitas švilpis atsako į šiuos tinkamai, Nero žinojo, kad tikrai susipainiotų ir imtų šnekėti nesąmones-- tebuvo šis nustebimo ir susidomėjimo pilnas sakinys; plačios lazdynų spalvos akys išsyk įsmigo į varnanagę ir įsisteibelijo su neslepiamu noru sužinoti apie tą istoriją.
-P-Pala, akmuo į galvą?- kiek nustebo išgirdęs tai iš merginos lūpų, prieš tai nejučia ištiesęs ranką prilaikyti Edgar už peties, jeigu jis, pastumtas varnės, netyčia prarastų pusiausvyros. Na, nelabai galimas dalykas, tačiau noras padėti buvo švilpio kraujyje. - Tai tu esi toji, kuri trenkė profesorei į galvą akmeniu?- priblokštas dar smarkiau žvilgsniu įsispirtėjo į Elnos veidą, tarsi negalėdamas tuo patikėti.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Gruodžio 30, 2016, 10:47:25 pm

Išgirdęs iš grifo, kad šis pageidauja daugiau nenuleidinėti lazdelės, bei pažįsta Džeimsą ir nori su juo susitikti akis į akį, Igoris atsakė:
-Gerai, jei taip nori. Puiku, kad pažįsti mano įbrolį,-suraukė antakius švilpis, mat pastarasis nebuvo įtin įpartęs girdėti, kad jį su Džeimsu vadintų broliai, o ne įbroliais.- Šnektelsim, nebijok.
Ir taip pasakęs keturiolikmetis pažvelgė į grifo vardą, bei pavardę, kurios buvo prisiųtos prie uniformos.
Edgar Jeffter....Gerai ,žmogau, pasikalbėsim akis į akį. Atsiduso Igoris ir vėl suraukė antakius išgirdęs Edgar klausimą.
-Draugai? Per kelias minutes? Abejoju. Kaip Elna sakė, nė nepažįstu jos. Ir dėl tų spąstų,-kalbėjo Igis,- Ir. Jei. Tai. Buvo ar dabar jau yra spąstai... jiem man nepakenks, nes greičiau aš jums visiems pridarysiu problemų, nei viena maža antrakursė. Bet jei ji jau ši taip prisidirbo su akmenimis, aš nieko prieš ją, Elną, numesim nuo Astronomijos bokšto...nes to nusipelnė,-ramiu balsu kalbėjo Igoris, atsipūtęs stebėdamas visus Edgar, Elnos, Nero judesius, jų mimikas. Netikėtai ketvirtakursio veidas persimainė ir užstaugė:
- PO VELNINIŲ MERLINO BARZDŲ, ELNA, AKMUO Į GALVĄ PROFESOREI!? GAL TU NESVEIKA!? TU GALĖJAI PROFESORĘ UŽMUŠT!!-įsiuto švilpis, girdėdamas Hogvartso mokinių pokalbį, bei sukaupęs visą savo jėgą, staigiai prilėkė prie varnangės ir pačiupęs savo rankomis it geležinėmis replėmis, už Elnos pečių, pakėlė į orą prie pat savo veido,- Ypač jei būtum mestelėjusi Profesorei į smilkinį,-jau ramiu, bet tyliu, nieko gero nežadančiu balsu kalbėjo Igoris prie pat El ausies.
Atsitraukęs nuo antrakursės veido, švilpis, šiurkščiai paleido Elną. Igoris pyko. Pyko, kiek tik jėgos ir protas leido. Prie ko priėjo šiandieninis jaunimas, kai jie jau mėto akmenis mokytojams į galvas?  Šitaip jų negerbdami?
Lorijanas-Greywindas nuslinko į tamsą ir užsimerkė tramdydamas sukilusius jaumus. Galiausiai atmerkęs mėlynai pilkas akis, Igoris irzliu balsu prašneko, žvelgdamas į švilpį, grifą ir varnę, bei tarp pirštų vartydamas ištrauktą burtų lazdelę:
-Elna, tik nesakyk, kad šia žeme vaikčioji dar nenubausta....kad pakėliai ranką prieš profesorę...

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Edgar Jeffter Gruodžio 31, 2016, 02:25:02 pm

Stumteltas vaikinas kiek atlošė savo pečius atgal ir dirbtinai dar žengtelėjo žingsnį atgal nuo jį pastūmusios antrakursės.
- Ohoho, kokie mes agresyvus,- leptelėjo trumpaplaukis mergaitei matydamas, kad šioji nelabai patenkinta, tačiau norėjo, kad tarp visų nebūtų jokių paslapčių, ypač susidariusiai dabartinei situacijai Hogvartse, kuria pasinaudoją blogio vedami žmonės galėtų sukelti nemenkų problemų.
- Bet va.. Visgi pasipasakojai,- šypteldamas ramiu balsu ir suraukęs akis, nukreiptas į varniukę, pasakė keturiolikmetis. Po trumpaplaukės pasakojimo matėsi, jog vienas švilpis buvo priblokštas, bet emocionaliai ramus. Kitas bendrakursis iš švilpynės pradžioj rodėsi, kad sureagavo į pasakojimą visiškai ramiai, tik kiek nejaukumo sukėlė jo keisti pasiūlymai, ką būtų galima padaryti su mergina. Dar tie jo žodžiai, kad jis galėtų sukelti problemų daugiau nei Elna, nelabai patiko grifui. Bet viskas kardinaliai pasikeitė per kelias sekundes, kai aukštaūgis iš ramaus, lyg apimtas panikos priepuolio, pavirto agresyvumo kupinu vaikėzu. Kai jis prišokęs čiupo dvylikametę, Grifų Gūžtos atstovas labiau suspaudė rankoje savo, dar tebelaikytą rankoje, lazdelę. Būtų ja pasinaudojęs, bet laimei neprireikė, nes bendrakursis paleido rudaakę. Kaip bebūtų gaila, viskas vien tuo nesibaigė. Nusliūkinus į tamsą, piktumo apimtas vaikinas išsitraukė lazdelę. Iš jo tono bei žodžių buvo galima suprasti, jog jis yra rimtai nusiteikęs iškrėsti kvailystę. Edgar'as matydamas, kad situacija pakrypo kitokiu kampu nei tikėjosi, mikliai žengtelėjo taip, kad paliktų Elną tiesiai už savo nugaros ir matytų prieš save besikarščiuojantį švilpį.
- Žmogau! Gal atvėsk?! Ji ne šventuolė! Tačiau, ko jau ko, bet nenusipelnė būti teisiama mūsų!- apimtas pykčio, rėkė visa gerkle grifas prieš save iš tiesdamas vėl burtų lazdelę, tik šį sykį ją nukreipė į Greywindą, - Jei nori ją nuskriausti.. Pirma turėsi praeiti pro mane.. Bet ar taip tapsi geresniu už ją pačią?- vaikinuko akyse buvo galima matyti įsižiebusią liepsnelę, kuri bylojo apie nusiteikimą kovai, jei jos prireiks. Kad ir kokių blogų dalykų butų padarę žmonės, Jeffter'is negalėtų imtis budelio vaidmens ar stebėti, kaip kažkas bando juo būti, - Ir kaip ketvirtakursis esi stiprus, aukštas. Bet nemanau, jog būtum pajėgęs Elną pakelti, kaip pūką, todėl manau, jog ir pats turi ką prisipažinti mums,- pasuko temą apie patį švilpį, kuris rodėsi fiziškai esantis galingesnis nei turėtų būti jo sudėjimo žmogus. O taip jis paskatino didesnį žaliaakio nepasitikėjimą juo, jau nepaisant, kad ir buvo, jo draugo Džeimso įbrolis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elna Klumpar Gruodžio 31, 2016, 04:24:12 pm

  Į Elnos ausis įlindo klausimas, klausimas sklindantis iš Nero lūpų. Ji jau norėjo terptis ir sakyti, kad ta istoriją nesvarbi, nes mane, kad be seselės, Betsės, Edgar ir profesorės daugiau niekas nežino istorijos apie varnanagę ir jos akmenėlį. Paklausus drovaus švilpio, jau trečio klausimo, Klumpė pravėrė lūpas ir tylokai ištarė:
-Taip, tai aš. Bet tai įvyko netyčia.
Supratusi, kad turbūt padarys pati prasčiausią įspūdį varnė žengė kelis smulkius žingsnius link šešėlio, kuris padės jai taip nekristi į akis. Arba bent jau taip manė El.
 Per beveik visą koridorių nuskambėjo garsūs Igorio išsireiškimai.
-O taip, galbūt aš ir nesveika! - atgal surėkė trumpų plaukų savininkė. Ji nepajuto kaip per daug išsireiškiantis švilpis pripuolė prie jos ir stipriai suėmės jos, gan gležnus, pečius pakėlė prie pat savo veido, kad dabar  buvo tokia pati situaciją kokia, palyginus neseniai, buvo tarp grifo ir varniukės. Suvokusi, kad jos kojos nesiekė žemės Klumpar pajuto, kaip tiesiog virpėjo nuo ją užplūdusio pykčio. Viskas ko jos pasąmonė norėjo buvo: ištraukti ir nulupti  jo visus organus, girdėti jo klyksmą, jo skundimasi, kad jam skauda...Elna negalėjo valdyti savo minčių, atrodo tai buvo viskas ko ji tik gali trokšti. Antrakursė juto, kad vaikinas jei kažką šnabžda, bet per ją užvaldžiusias mintis ji negalėjo girdėti nieko. Pajutusi, kad jos kojos vėl tvirtai stovi ant žemės El atmerkė akis, kurios kažkaip nepajutamai užsimerkė. Vis dar virpant nuo ją aplankusio įtūžio Elninho nuleido galvą, bandydama visomis išgalėmis nuraminti joje kylantį žvėrį. Pati žinojo, kad tai padariusi negalėtų atleisti sau visą gyvenimą. Supratusi, kad tas pykčio žvėris jau vėl ruošiasi miegoti Elna Klumpar jau galėjo vėl savo ausis priversti girdėti.
  -Taip, vaikščioju žeme nenubausta ir kaip matai gan sėkmingai,- iškošė per dantis varnanagė.
  Prieš mergaitė atsirado jos nemėgiamas grifas. Ko jis čia stovi? Kad pritartų švilpui? Ir taip, žinau, kad jam patinka švilpio elgesys. Deja, o gal ir ne deja, Elna buvo maloniai nustebinta. Jeffter vietoj to, kad pritartų ir papildytų stojo ginti varnės. Jos veidą net papuošė šioks toks šypsnis. Džiugu buvo išvysti žmogų iš kurio tikėjais mažiausiai, bet gavai daugiausia. Dvilykametei išgirdus pasakymą, kad Igoris pats turėtų atskleist kažką ji tik šaltai vyptelėjo ir pavartė akis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: patsuan Gruodžio 31, 2016, 11:36:54 pm

-P-Palaukim, verčiau nenaudokime smurto, - nuo garsių riksmų ir grasinimų-- numesti nuo bokšto? Ne, tai juk nedovanotina, netgi priešui negalima linkėti tokios mirties, juk tos kelios sekundės, praleistos krentan žemyn buvo tokios, matyt, siaubingos ir pilnos baimės-- staigiai pagyvėjęs vaikinukas ištiesė ranką paskui savo bendrakursį švilpį ir sugriebė jo riešą, tarsi norėdamas sustabdyti šį nuo kokių veiksmų, kurie galėtų sužeisti kažką. Tačiau Nero buvo fiziškai per silpnas kažką suvaldyti, todėl tik beviltiškai aiktelėjo, kai prieš pat jo akis Elna buvo iškelta ir šiurkščiai papurtyta, it koks šapelis-- rodos, vaikinas galėjo ją imti ir perlaužti per pusę. Tokia jėga... Po velnių, tai išties pavojinga. Greitai metė žvilgsnį į Edgar ir lėtai atsitraukė nuo jų visų, greitu judesiu išsitraukdamas savo lazdelę.
-Niekas nieko nebaus, - kiek virpančiu balsu pratarė ir aukščiau kilstelėjo savo ginklą. Stovėjo taip, kad tiesiog galėjo bet kada žiebti bet kuriam iš trijų kerais-- nors, žinoma, taip jis nedarys, tačiau dėl viso pikto, tik dėl viso pikto. -Verčiau nustokit rietis arba... - plačios akys staiga susiaurėjo ir jis metė gana neaiškų, tačiau šiek tiek piktoką žvilgsnį į Igorį. Kodėl šis toks įpykęs?  -Juk mes visi esame vienos mokyklos mokiniai, ar ne?- tvirčiau suspaudęs lazdelę sumurmėjo. -Juk nesame kokie priešai, ar ne?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Sausio 01, 2017, 01:09:39 pm

Netikėtai lyg ant galvos būtų išpiltas šaltas vanduo, Igorio veidą perkreipė sielvartas, liūdesys. Vaikinas stipriai užsimerkė. Padažnėjo širdies plakimas, kvėpavimas...Igoris tvardėsi. Tvardėsi, kad neišrėktų visos tiesos, visų savo paslapčių... Švilpį paliko pyktis ir įniršis, o vietoj jų-parsirado baimė ir kaltė, sielvartas, liūdesys. Igoris drebėdamas, burtų lazdelę padėjo į ten kur reikia- į kišenę, parodydamas, kad jis nieko niekam nedarys.  Ketviratkursis troško atsiprašyti už savo pasakytus žodžius, už savo padarytus veiksmus. Tačiau tylėjo ir troško tuoj pat prasmegti skradžiai žemės, bet kokiu būdu atsukti laiką ir ištaisyti savo klaidas. Visgi pirmas variantas buvo neįmanomas, o antras- kas iš vis  turėsi Laiko atsuktuvą? Igoris sutovėjo kaip stulpas ir nekalbėjo. Troško, kad tai būtų sapnas. Sapnas, kurį galima pamiršti. Tačiau kaip visada teko nusivilti. Lorijanas-Greywindas nunarino galvą. Jis kaip vaikas, kurį užtiko mama nusikaltimo vietoje, stovėjo ir laukė, kol kažkas išsakys moralus. Giliai įkvėpęs Igoris, tyliai prakalbo:
-Atleiskit, man....Nenorėjau... Aš...Tiesiog...
Tiesiog? Jie atleis? Nė velnio! Manai, kad jie tai pamirš? Pasakysi, atleiskit, nenorėjau, nesusivaldžiau, nes prieš atvykimą į Hogvartsą, įvyko vienas incidentas, ir tave užkerėjo, taip, kad prieš pilnatį ir per pilnatį prarastum savikontrolę? Taip užkerėjo, kad nevaldytum pykčio? Igori Lorijanai-Greywindai, tu esi kvailys!  Jei taip manai! Niršo ant savęs iš baimės ir sielvarto švilpis. Jie visi atriš, kad man šie pykščio potrūkiai visada bus prieš pilnatį ir supras, kad aš esu suknistas vilkolakis!! Pirmą syk gyvenime Igoris norėjo verkti... Nero, Edgar'as, Elna neturi tai žinot...Jei jie sužinos, atsitiks tas pats kaip ir tiek keturiem nelaimėliams...Ir tada, aš niekada negalėsiu pabėgti iš šių kerų spąstų... Igoris atsimerkė ir atsirėmė į koridoriaus sieną, ir  su liūdesiu ir atgaila pilnomis akimis pažvelgė į kitus mokinius. Vaikinas pasijuto toks silpnas....Silpnas, kad neišdrįsta rėžti visos tiesos. Nes aš nesu grifas, kad turėčiau drąsos, nesu varnas, kad galėčiau  protingai išdėstyti tiesą, neišgąsdinant kitų...Nes aš bijau kitiems pakenkti.... Bet... Netikėtai švilpis dirstelėjo į Edgar'o žalias akis ir nusiuko į Nero- rudas. Bet bus žmonių, kurie nepaisys gresiančio pavojaus ir padės kitiems...  Igoris vis dar drebančiu balsu sušvokštė:
-Edgar'ai, nieko aš nesakysiu iki tol kol galiausiai pasitikėsiu, vienu iš jūsų. Ir taip mano elgesys su tuo susijęs. Be to, Elna, atleisk, kad tave aprėkiau ir pakėliau nuo žemės. Man to tikrai nereikėjo daryti...Nero, atleiks, jei išgąsdinau...-atsiprašinėjo Igoris,-Nero, aš nesu priešas. Joks. Aš tikrai iš Azkabano nepaliedžiau kalinės Diggory, (ačiū, visiems Šventiesiems, kad ji nuskendo) nekeliu jokio karo. Tikrai. Tik mano prigimtis kvailioja lyg būtų prisigėrusi per Naujus metus. Deje, aš Hogvartse tik pirmus metus, nors esu ketvirtakuris... Ir jei kliūnu dabar, galiu neišdintis iš šio koridoriaus,-kalbėjo Igis, po truputį ruošdamas nešdintis iš čia. -Tik tarkit žodį, ir manęs šiam koridoriuj jau nebebus. Bet prašau, dėl savo saugumo, nekiškit savo nosių į mano gyvenimą ir niekam nesakykit apie tai. Nenoriu, dar labiau pasunkinti kažkam gvyvenimo dėl mano paslapčių. Jau ir taip neramumai kyla...

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 02, 2017, 05:48:36 pm

Dar truputėlį apsižodžiavus varnei su Igoriu, Edgar'as nudelbė akis į atokiau atsitraukusį švilpį, kuris dabar atrodė, savąją lazdele taikėsi į visus kitus esančius koridoriuje.
- Sutinku su tavim, Nero. Tiesa? Toks tavo vardas?- norėjo pasitikslinti žaliaakis, jog nenugirdo klaidingai pamokose jo vardo, - Mes nesame priešai ir tokiais tikiuosi netapsime. Nebent kažkuris iš jūsų to labai nori..,- nuskambėjus paskutiniam nepasitenkinimo kupinam sakiniui, prasidėjo aukštuolio atsiprašinėjimai.
- Šaunuolis, kad pripažįsti savo kaltę ir ką tik padarytą klaidą. Ir dabar svarbiausia, kad ji nepasikartotu,- rimtai moralizavo bendrakursiui grifas, - Ir taip.. Mes tavimi negalėsime pasitikėti irgi, kol nesulauksime to paties iš tavęs..,- tiesiai šviesiai rėžė vaikinas, jau puikiai suvokiantis, kad vienas iš Greywindų kažką slepia. Igoriui pasisiūlius palikti koridorius, juodaplaukis rėžiančiu žvilgsniu nužvelgė visus ir linktelėjo galva.
- Taip, geriau eik iš čia, kaip ir tu Elna, nes jau ir taip per daug nesusipratimų užturėjome per pastarąsias kelioliką minučių,- kai kreipėsi į du, kol kas nepatikimiausiai atrodančius veikėjus, keturiolikmetis dirstelėjo į Nero, - Tau taip pat būtų geriau grįžti į savo koledžo kambarį,- galiausiai atsirado ir šiokia tokia šypsena Edgar'o veide. Bet jai nebuvo lemta užsibūti per ilgai, nes ją pakeitė neramumo kupina išraiška, kai išgirdo kažkokį triukšmą žemesniuose pilies aukštuose, kuris turėjo būti itin didelis, nes įprastai net dieną vaikščiojančių ir bruzdančių mokinių šioje vietoje nelabai girdėsi.
- Kas ten vyksta?!- sutrikęs šūktelėjo grifas ir nelaukęs atsakymo pasileido, kiek tik kojos neša, laiptų vedančių žemyn link.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elna Klumpar Sausio 03, 2017, 02:08:16 pm

-Taip, Nero, nesame priešai, - galbūt šiek tiek ironiškai tarstelėjo Elna. Igorui pradėjus atsiprašinėti Klumpar pavartė akis. Primena mane. Padarau, o paskui atsiprašinėju. Vis dar pykdama, bet nusprendusi nepasirodyti žiežula ji gan garsiai ištarė:
-Atleidžiu, bet tau tikrai nereikėjo to daryti.
Antrakursė norėjo išeiti, dingti iš čia. Šiokia tokia tyla pertraukė grifo šioks toks vejimas lauk.
-Na, aš nemačiau jokių didelių nesusipratimų, bet vis dėlto mielai grįšiu į bendrajį kambarį, - pasakė mergaitė. Ji lėtai priėjo prie Nero ir tarstelėjo:
-Nero, buvo malonu susipažinti. Tikiuosiu pasimatysim dar kartą.
Elninho jau norėjo eiti, nes su Igoriu pažintis nebu viena iš maloniausių, o apie Edgarą net nereikia kalbėti. Tačiau noras nepasirodyti velnio įsikūnijimu nugalėjo ir ji truputį nepatenkinta priėjo prie grifo ir tarstelėo:
-Buvo nelabai malonus dar vienas susitikimas, bet bandau išlikti mandagi.
Tuomet ji nuėjo prie Igorio ir vos girdimai pasakė:
-Buvo malonu susipažinti.
Net pati nepatikėjusi savo žodžiais antrakursė apsisuko ir kaip galėjo greičiau pasišalino.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Sam Laker Vasario 25, 2017, 02:13:23 pm

  Semas tyliai išlipo iš lovos. Visą puslvalandį laukė, kol kambariokai užmigs... Gerai, kad iš anksto apsirengė tinkamus rūbūs, nes dabar laikrodis jau rodė 11:27 ir be išankstinio pasiruošimo jis niekaip nespėtų. Jau norėjo eiti iš kambario, kai nusprendė apsivilkti storą, vilnonį megztinį. Gali būti šalta...-pagalvojo-Elnai gali būti šalta...
  Išėjęs į koridorių, patraukė link Varnų koledžo durų. Pasiekęs tikslą, jis atsistojo į mėnulio apšviestą vietą. Tamsoje Elna jo nepastebėtų... Džinsai buvo juodi, megztinis irgi. Paprastai tai megztiniams neįprasta, bet šis, kaip ir dauguma Semo rūbų buvo su dideliu kapišonu, galinčiu ne tik uždengti plaukus, bet ir beveik paslėpti veidą. Vaikinas užsismaukė gobtuvą ir įsistebeilijo į priešais esančias varnų duris. Tikiuosi ji ateis...- Mintyse sušnabždėjo Lakeris.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elna Klumpar Vasario 25, 2017, 03:24:06 pm

  Šiaip ne taip užvertusi Nuodų ir Vaistų vadovėlį Elna jau ruošėsi lipti į lovą, kai ant spintelės ji pamatė šiandien gautą raštelį:
"Sveika! Galvoju, gal išeitume šiąnakt kur nors pasivaikščioti...? 11:30 lauksiu tavęs prie Varnų koledžo durų. Tikiuosi ateisi. Jei ne, ko gero pasiklysiu ir rytoj pamokose napsirodysiu...
Geros popietės - Semas"
- Ar jūs rimtai? Nors galėčiau neiti, bet...seniai jau dariau kažką neleistino - pamintijo varnė.
  Na štai ji jau užveria Varno Nago duris. Elnos kūną dengė per didelė ir laisva, trumpomis rankovėmis pilka palaidinė, ir paprastos, juodos tamprės. Plaukai susukti į laisvą kuoduką iš kurio daug sruogų bėgo ir kibo į akis. Vos išėjus Klumpar į akis krito  žmogysta, stovinti mėnulio šviesoje. Strazdanotoji šiek tiek apsidairė, patikrindama ar tik nesisukioja kažkas daugiau aplink juos.
-Sveikas, - tyliai, bet girdimai pasisveikino dvylikametė. Šiandien jai visą dieną svyravo nuotaika. Na, kad pavyzdžiui ir dabar. Priš išeinant į tamsų nakties koridorių Elninho buvo paniurusi ir burbanti, o štai užvėrė Varno Nago koledžo duris ir ji puikios nuotaikos.
-Turi priežastį, kodėl mane pasikvietei? - žaismingai šyptelėjusi paklausė mergina.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Sam Laker Vasario 26, 2017, 02:43:14 pm

 Elna išėjo pro duris. Mėnulis apšvietė riestanosės strazdanotą veidą, rudus plaukus ir dar rudesnes akis... Apsirengusi ji buvo paprastais rūbais, nepaisant to, atrodė užburiančiai.
  Semas linktelėjo ir pasistengė sušvelninti įprastai gana žemą balsą:
 -Labas vakaras, -ištarė. Pastebėjęs, kad mergina apsižvalgė, nuramino- Mes dviese.

  Vaikinas nebuvo pasiruošęs atsakyti į tokį klausimą, tad pasistengė nepasimesti ir greitai surezgė atsakymą:
 -Tiesiog norėjau pasivaikščioti, prasiblaškyti, atsipalaiduoti nuo mokslo. Pamaniau, kad būtum nebloga palydovė.
 -Taigi... kur traukiame? Ką manai, apie ketvirtą aukštą? Jame dar nebuvau. -Šypsodamasis ir pakėlęs kairįjį antakį švelniai paklausė Semas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elna Klumpar Vasario 27, 2017, 04:21:22 pm

  Žaisminga šypsenėlė nedingo nuo Elnos veido. Ji norėjo atsigriebti ir išmesti iš galvos Igorį, pamiršti tą baisią nakti ir svarbiausia nebegalvoti apie tėvus.
-Tu įsitikinęs, jog tik dviese? - norėdama pilnai užsitikrinti paklausė varnė. Užkišusi kelias per daug į akis lendančias sruogas už ausies Klumpar pasitvarkė savo palaidinę. Ką čia pasakius, labai neužgaunant jaunuolio? Ar nepasirodant kaip jo gerbėja?
-Puiki palydovė, sakai? -  jos akys šiek tiek sužibo, nors galbūt tai prie strazdanų nelabai tiko, bet tai tiesiog buvo dar ta viena nauja džiaugsmo rūšis. Kaip ją būtų galima apibūdinti? Žaismingumas? Flirtavimas? Ak, tai tikrai ne varnei, bet ji leido savo logiškai ir blaiviai nemąstančiai  pusei užvaldyti ją visą.
-Manau, tai puiki idėja. Profesorius ten pamatysi labai retai, tad galėsim laisvai būti. Einam? - išleidusi kažką panašaus į juoką strazdanotoji apsisuko ir lėtu žingsniu pradėjo judėti.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Sam Laker Kovo 02, 2017, 12:10:28 am

 -Dviese. -Pakartojo Semas. Nusprendė, kad antras klausimas retorinis, taigi tiesiog palinksėjo galva ir pamatęs, kad Elna atrodo gana laiminga, leido sau vėl šyptėlti.
 Varniukė pradėjo eiti, Semas leido jai šiek tiek nutolti, o tada keliais žingsniais pasivijo. El buvo apsirengusi tikrai gana plonais rūbais, tad Grifas šiek tiek susirūpino: Jai nešalta? -Pagalvojo vaikinas. Čia lyg ir ne, bet 4 aukšte garantuotai bus šalčiau...
 Pradėjus lipti laiptais nusprendė užkalbinti merginą pirmas. Kadangi beveik nieko nežinojo apie ją, paklausė gana paprastų dalykų:
 -Iš kur esi? Užaugai burtininkų šeimoje? Turi Brolių, Seserų?
 Tikėjosi, kad to klausdamas nepalietė kokios skaudžios temos, ar nepriminė kažko, dėl ko Elna užsisklęs. Vis dėl to, visiškai jos nepažįstu...-Sau pripažino Semas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elna Klumpar Kovo 19, 2017, 11:31:46 am

  Elna lipdama išgirdo Sam klausimą ir sekundei sustingo. O gal ir minutei. Atrodo viskas kaip didžiulė banga užklupo vienu metu, bet greit atslūgo. Ką jis gali žinoti? Čia visiškai įprastas klausimas pradėti pokalbį. Ji nusprendė tiesiog palaukti ,kol jie atsidurs koridoriuose, o to laukti ilgai nereikėjo. Štai juos jau apšviečia blausi mėnulio šviesa sklindanti iš gan nemažo lango.
-Užaugau Godriko Dauboje. Aš puskraujė ir vienturtė, - gan sausai atsakė strazdanotoji. -O tu? Turi brolių ar seserų?
Ji apsisuko ir pažvelgė į vaizdą pro langą. Greit sumirksėjo kelis kartus, kad drėgmė dingtų iš akių ir sugrąžino savo žaismingąją nuotaiką.
-Ką norėtum paveikt, m? - šyptelėjusi pasidomėjo varnė. Tuomet žengė kelis žingsnius pirmyn, kad priartėtų prie grifo. O paskui ir dar porą žingsnelių... Ak, ak, kiek jai metų? Trylika. Ką ji išdarinėja? Baisius dalykus. Bet net pati nepajuto kaip atsidūrė visiškai arti bernužėlio. Šiek tiek dar priekin ir jau juto jo kvėpavimą. Trūksta tiek nedaug... Ir bam! Elna savo lūpomis prilietė Sam lūpas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Sam Laker Kovo 21, 2017, 08:40:54 pm

Elnos atsakymas nuskambėjo gana keistai. Kaip ir jos reakcija į klausimą. Bet ir pats Semas išgirdęs ko klausia jo, suakmenėjo. Kokio Švento Archeangelo, reikėjo klausti to, į ką pats nesugebu atsakyti...? Vaikinas giliai įkvėpė, o tada kaip niekur nieko pakėlė galvą į normalią padėtį. Semas atrodė kaip prieš minutę, tik akys buvo šaltos ir tamsios, tarsi samdomo žudiko.
  -Turėtų būt liūdna, be Brolių, Seserų, ką? -Bejausmiai paklausė- Nežinau, gal mano šeimoje ir buvo magų... Jei taip, jų nepažinojau. Užaugau su dviem Sesėm, bei trimis Broliais. Na... Tiesą sakant, du iš jų nėra tikri Broliai, bet vistiek - mes Šeima. O Tėvai... -Juodplaukis įsispitrijo į batus, kurie pasirodė ypatingai nešvarūs- Na, tai juk nėra labai svarbu.
  Semas atplešė žvilgsnį nuo batų, o pakėlęs akis, suprato, kad jo ir Elninho lūpos beveik liečiasi. Ji žengė dar žingsnelį ir jis pajuto svaiginantį merginos kvapą. Susilietus lūpoms jį užklupo abejonės. Jie juk beveik nepažįstami. Jiems juk po 13. Bet kam tai rūpi? Semas atsipalaidavo ir leido vadovauti širdžiai. Jis stengėsi būti švelnus, o po kelias sekundes trukusio bučinio žaliaakio kūną užliejo šiluma. Grifas pažvelgė į rudas akis ir apkabino gana smulkutį Varnės kūną. Krūtine jis jautė pagreitėjusį mergaitės širdies plakimą. Jausmas buvo neįprastas. Nejaugi įsimylėjau? -tyliai pamąstė - Nejaugi?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Edgar Jeffter Gegužės 31, 2017, 11:41:38 pm

Pirmąją naujų mokslo metų savaitę, laiptas po laipto šeštakursis po truputėlį rioglinosi vis aukštyn ir aukštyn su tikslu pasiekti ketvirto aukšto koridorius. Čia jo laukė susitikimas su drauge. Ir ganėtinai keistas susitikimas, apie kurio tikslą nič nieko nežinojo apart pasakytos susitikimo vietos ir laiko. Dėk viso šito Edgar'as jautė neramumą savyje. Juolab ir ketvirto aukšto koridoriai, žvelgiant į praeitį, šešiolikmečiui nebuvo itin teigiamų emocijų vieta. Ir žinoma, paskutinysis susitikimas su klastuole praėjusiųjų metų gale buvo daug klausimų keliantis ir ganėtinai šaltas, o tai tikrai dabar nei kiek nemažino šiokio tokio vaikino sutrikimo.
Pasiekus reikiamą aukštą ir žengtelėjus į koridorių, juodaplaukis apsidairė. Lyg ir nieko nebuvo rytinės prieblandos dengiamoje patalpoje. Ar bent jau nieko Edgar'as nematė per savo užsimiegojusias akis. Jis nebuvo pratęs keltis taip anksti, o dar ypač savaitgalį, bet šio susitikimo negalėjo praleisti lengvai pro pirštus, nes maža kas, gal jo bendrakursei reikalinga pagalba. Nors tuomet kokių velnių skelbti apie susitikimą dar trys mėnesiai prieš jam įvykstant.
Dar buvo keletas minučių iki penktos valandos, todėl paėjėjęs keletą metrų koridoriumi, jaunuolis atsirėmė į vieną sieną, taip be jokio noro, paslėpdamas dalį savęs akiname šešėlyje. Su ranka, kurią jau daugiau nei metai puošia juoda pirštinė, stipriai pasitrynė patinusias akis, taip mėgindamas dar labiau prasibudinti, nes rodėsi, jog jei dar truputėlį pastovės, tai netrukus panirs į miegus.
Vėluoja? Ar pamiršo? Ar kokios problemos sutrukdė? O gal tai pokštas? ėmė svarstyti burtininkas, praėjus dešimčiai minučių nuo numatyto susitikimo laiko. Bet dešimt minučių, tai juk ne valanda, todėl nė nekilo minčių galvoje apie traukimąsi atgal į savo šiltą lovą. Žaliaakis tik pustyliu balsu pasvarstė.
- Ateisi? Ar ne?- nors ir, rodos, tyliai nuskambėjo šie žodžiai iš moksleivio lūpų, tačiau koridoriai juos sugebėjo atkartoti. Dar apsidairęs kelis kart aplink įsistebeilijo į priešais esančią sieną ir paniro atgal į apgalvojimus, kas bus, jei pasirodys Junko, kokių planų ji čia yra prigalvojusi. Aišku, kaip ir tą vakarą, tiksliau naktį, kai matėsi paskutinį kartą, taip ir dabar neatmetė galimybės, kad tai gali būti ir tos kitos Junko dalies suregzti planai. Na, o tam, kad išsiaiškinti dar reikėjo laukti, nes šiuo metu kuo toliau tuo labiau atrodė, kai visa tai tik bereikalingas grifo ankstyvas atsikėlimas, o gal ir kažkieno vykęs juokelis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Birželio 04, 2017, 08:52:13 pm

Mergina, tyliai žingsniuojanti nakties apglėbtais koridoriais nė nebūtų galėjusi tinkamai paaiškinti tai, ką bandė padaryti - išvis, ar buvo tai kokia, ar turėjo jinai bent tikslą kokį, priežastį?
Karasuna Mei tesinorėjo šykščiai nusijuokti. Žinoma, kad ne.
Pastarieji mėnesiai - ar metai jau? Nebežinia - ji jau nebesigaudo, negalėtų atskirti praeitų metų kasdienės dienos nuo tingios vakarykštės, negalėtų pasakyti, ką veikė prieš savaitę ar juolab teigti, kad kažką realiai ir darė. Viskas susijaukė, nuo atminimų ir jausmų, padažnėjo nepagrįsti pykčio priepuoliai, dar dažniau nutaikyti į šalimais esančius objektus. Kartais tai būna veidrodis, knyga ar medžio šaka - dar kitais, būnant lauke ar tai miške, po priepuolių tokių regėdavo į akmenį sutraiškytą kiškio kaukolę ir kraują ant rankų savų.
Težinojo, kad viskas susiplakė į vieną ir neatskiriamą masę, kurios nei pakeisi, nei sutvarkysi kažin kaip. Kokiu pretekstu ji paskyrė susimatymą šį? Nežinojo.
Aukštakulnius batelius dėvinti klastuolė tykiai žengė tik ant pirštų galų, stengdamasi koridoriais nepasiųsti aido bangos - ant baltos, visiškai nėriniais apdangtytos suknelės užsimetusi vyrišką paltą -- tokį ilgą ilgutėlį, netgi jam; merginai apsiaustas kampais pačiais braukė per grindis, tačiau sunkus jo svoris, ant pečių nusėdęs, buvo tarsi savotiškas ženklas. Nedaryk kažko kvailo, nedaryk kažko pasigailėtino - net jei ir ne dėl savęs, paprasčiausiai nebenorėjo nuvilti palto savininko; gi lengva būtų susieti drabužį su savininku, dar lengviau - ją su juo. Ant apykaklės pasilikęs silpnutėlis citrusinių vaisių kvapas veikė it valerijonai, raminantys ir atpalaiduojantys - tereikėjo tikėtis, kad to užteks.
Nežinojo, kodėl grifą čia pasikvietė - tegalėjo įsivaizduoti priežastis, tačiau nereiškė, kad turi įgyvendinti senus planus. Nesinorėjo veltis į bėdas - bent paskutines dienas praleisti ramumoje būtų buvę visai smagu.
Būtų, tikriausiai ir būtų - tačiau vos pasiekus susitikimo vietą, dar vis neišlindusi iš kito koridoriaus kampo, vien užmatymas juodaplaukio, nusisukusio į kitą pusę, joje užvirė seną pyktį. Neprisiminė, kodėl jo taip nemėgo, kodėl negalėjo pakęsti egzistencijos, užsivadinusios Edgar Jeffteri vardu - tačiau niekaip su šia taikstytis negalėjo, ir visi senieji pasižadėjimai sau sunyko it neegzistavę. Dėl per daug dalykų kaltinti galėjo jį, per daug panašumo turėjo su pažįstamu senu, kurio pakęsti negalėjo net tuomet - kad ir kaip bandė nesulyginti šių, tačiau paprasti akių spalvos atitikimai ir charakterio įkyrumai per didelį panašumą kėlė, kad galėtų minties tos atsikratyti.
Nusukdama žingsnį, mergina patraukė toliau - leisdama kulniukams aidu skambėti po visą ryto nuspalvintą koridorių, pakeliui pamesdama ir paltą, tarsi ženklą, kad ji čia buvo - tą patį, kuris turėjo veikti ją raminančiai, tą patį, kurio savininko tyliais pasižadėjus nebeskaudinti buvo. Kokia apgailėtina neviltis.
Patraukė toliau - žinojo, kad grifas ją seks - netgi girdėjo žingsnius šio, aidinčius paskui - tačiau pasirūpino būti užtektinai greita, kad šis išvystų tik baltos suknelės skvernus, plevėsuojančius  merginai traukiant į kitus koridorius.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Rugpjūčio 05, 2017, 09:50:44 pm

Johanas Konstantinas Tvardovskis šįvakar turėjo gana įdomų susitikimą. Pasirodė, jog šioje mokykloje pagalbos reikia ne tik mokiniam, bet ir profesoriam. Nors gal tai ir normalu, tik jam, kaip tokiam nepatyrusiam ugdymo įstaigų sferoje žmogui, galėjo būti keistas vienas ar kitas dalykas. Aukštaūgis paliko ligoninę pasiėmęs tik tą prakeiktą medienos gabaliuką: gluosnis, penkiolika colių, juodojo vienaragio plauko šęrdis. Ak, kaip vyras jo nemėgo, bet ką padarysi, turint tokią, alchemijai palankią lazdelę, galbūt reiktų išmokt su ja naudotis? Vis tai buvo panelęs de Peyrac dovana, padaryta specialiai jam, mat niekur šiais laikais nebūtų įmanoma rasti juodojo vienaragio, jie išnyko dar prieš kelis šimtus metų. Tie laukiniai, nesutramdomi padarai. Kažin, kaip panelei de Peyrac pavyko prisijaukinti vieną jų? Galbūt taip, kaip jos motinai pavyko prisivilioti du nelyginant pasiutlige sergančius indėnų genčių vadus: irokėzų bei abenakių? Viskas todėl, jog jiedvi abi buvo nesutramdomos. ponas Tvardovskis keliavo koridoriais mintydamas apie tuodvi moteris, pažinotas seniai seniai ir jei dar pavyktų pamatyti vieną iš jų, tai būtų neįtikėtinas nesusipratimas. Taip beklaidžiojant mintims jos vėlei grįžo prie profesoriaus, pas kurį dabar ir žygiavo naujasis hileris. Nebe reikalo jis buvo naujasis, mat ką tik suvokė, jog visai nežino kur rasti kerėjimo kabinetą. Truputėlį stabtelėjęs pasidairė į šalis, deja deja, nieko gero neužmatė. Giliai atsiduso išsitraukdamas tą prakeiktą gluosnio pagaliūkštį, ketindamas panaudoti jį tam, kam ir įsidėjo, šaukiamiesiems kerams, jei netyčia prireiktų kokių medikamentų iš kabineto. Netampys  gi visko su savim, dar nežinant ko gali prireikti. Žinoma magas neketino vidury koridoriaus šią akimirką prisišaukti kokių nors velnio lašų, bet Hogvartso planas, ramiai begulintis viršutiniame stalčiuje, asmeniniame kambaryje, praverstų. Ak, ir kodėl dabar negalėtų čia pasirodyti tas pats nelaimėlis? Tada man nereiktų naudoti savo nemokšiškų kerėjimo gebėjimų ir apskritai judinti tą pagalį. niršo mintyse juodaplaukis, sukiodamas burtų lazdelę tarp pirštų taip grakščiai, it dirigentas batutą.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zelig Reiher Rugpjūčio 06, 2017, 02:34:29 pm

Pirštais tingiai ritinėjo savo burtų lazdelę ant stalo paviršiaus, stebėdamas pavargusiomis, paraudusiomis akimis kaip kartais į orą šauna kelios purpurinės ir sidabrinės žiežirbos. Nenorėjo niekur keltis iš savo krėslo kabinete, nenorėjo niekur eiti ar kažko daryti. Jautėsi, tarsi kažkas jam būtų aštriais nagais iškabinęs geroką gabalą žarnokų; jo skrandis be paliovos sukosi ir inkštė; rankos ir kojos be paliovos krutėjo ir virpėjo, tarsi trokšdamos kuo greičiau imti ir sprukti kažkur, tačiau visos kitos likusios kūno dalys nepasidavė tam. Keista, kaip vienam sutvėrime galėjo duotis dvi priešingos nuotaikos- tarsi dvi skirtingos būtybės, kurios buvo tolygios savo jėga, savo diaboliškumu, savo siekiais. Egzistavimas tebuvo viena didžiulė bedugnė iš kurios ne itin galėjai pabėgti.
Staiga pajuto didžiulį įniršio ir energijos antplūdį, tarsi jam kažkas būtų bedęs adata į šlaunį ir suleidęs didžiulę dozę stimuliantų, kurie privertė judėti ir kažką veikti. Tiesa, nebūtinai tai buvo teigiamas dalykas. Pasaulis vėlei po truputį dažėsi tamsiai raudona spalva, tačiau Izaac atsistodamas to nepajuto, norėjo tik greičiau surasti tą žmogų, kuris pažadėjęs jį aplankyti tik privertė jį laukti ir gaišti savo brangų laiką. Su trenksmu uždarė kerėjimo kabineto duris ir, kaip visada, naudodamas bežodžius kerus mostelėjo lazdele, kuri išsyk trūktelėjo jį link savo tikslo. Daug laiko neprireikė ir vyriškis kaukšėdamas batais užlipo ir nukako į ketvirto aukšto koridorius, kuriuose išvydo figūrą, kurią atpažino ir prie kurios išsyk prišoko it koks įtūžio trenktas ir pritrenktas žmogėnas. Nors ir buvo kažkiek apsitvarkęs-- nebuvo toks bjaurus ir apsileidęs, kad imtų ir pamirštų apie asmens higieną-- tačiau vyro veidas buvo pavargęs ir perbalęs, išskyrus kairią akies srities pusę-- šioji buvo šiek tiek paraudusi ir retkarčiais lyg ir sumirguliuodavo, tarsi būtų užkerėta kažkokiais glamūro kerais.
-Ar sumanėte verčiau pasidaryti sau ekskursiją po pilį?- vos tik prisiartinęs sušnypštė-- mandagybės seniai buvo jam pamirštos, tik bereikalingas laiko švaistymas-- ir su panieka nužvelgė prieš save stovintį vyrą. Šis buvo keliais centimetrais aukštesnis negu jis pats, taigi tasai pyktis, besisukantis jo gilumose, tik dar labiau padidėjo.
-Ar jums tiesiog yra malonu versti kitus laukti?- sugniaužęs kumščius pridėjo, ne, išdaužė ir su šaltai degančia neapykanta purpuro akyse atsitraukė kelis žingsnius atgal. Prieš kelis metus niekad nebūtų taip pasielgęs, nebūtų taip kalbėjęs, tačiau laikai keičiasi ir keičia žmogų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Rugpjūčio 06, 2017, 11:20:34 pm

Tvardovskis bestoviniuodamas ketvirtojo aukšto koridoriuose, tebesukiodamas gluosnio lazdelę tarp pirštų išgirdo batų kaukšėjimą anksčiau, nei pamatė vyriškį klaikiu veidu. Ne, kerėjimo profesorius nebuvo baisuoklis, paprasčiausiai tas žmogus labai sirgo alchemiko manymu. Iškart prišokęs artyn užsipuolė vargšą pasiklydusį naujoką, užmiršęs visas mandagybes. O Deus, sudėjavo mintyse hileris, iš kokios landynės jis išlindęs? Kur auklėtas? kilo be galo įsisenėjusi pagunda pamokyti tą mužikėlį, tačiau Hipokrato priesaika bei prisiminimas kur esąs, nugalėjo, ir aukštaūgis kreipėsi į Reinher'į apgailestaujančiu balsu.
-atleisti man, aš čia būti dar tik naujokas, tik kelis mėnesius. – kai pacientas rodos su dar didesne neapykanta tamsiai violetinėse akyse atsitraukė atgal, Johanas tik palingavo galva.
-ak, jūs labai sunkiai sergate. – liūdnas jo pilkai mėlynų akių žvilgsnis iš po tamsių akinių pasiekė pašnekovo perbalusį veidą, kuriame matėsi paraudęs ruožas. – vajė! – ištrūko juodaplaukiui, vos pamačius tą ryškų plėmą. – kodėl jūs nieko nesiimti, kad vestrum corpus ((jūsų kūnas, lotyniškai.)) pagyti? Čia ne aš pas jus į kabinetą, o jūs pas mane į ligoninės sparną turėjote ateiti su tokiomis rimtomis problemomis! – baigęs skaityti moralą, rodos, jau nebe mažam vaikui, nutilo numodamas ranka. Ech, jei tik jis būtų paklausęs pas profesorių Ridlį, būtų sužinojęs, jog šis įsiūčio perkreiptas žmogėnas, antrojo Hogvartso mūšio metu lakstė septinmečiu berniukėliu be kelnių, įsikibęs savo mokinei į sijoną. Palengvėjusia širdimi Tvardovskis įsidėjo burtų lazdelę atgal į kišenę, kabineto nereikėjo ieškoti, savininkas pats prisistatė, į tą kabinetą eiti irgi nereikės, nes tada vargšui hileriui tektų perkraustyti visą savo ligoninę į ten... šitiek mačiusiam alchemikui, besimokiusiam pas patį Nikolą Ugninį, niekaip netilpo galvoje, kaip Hogvartse gali profesoriauti tokio luomo žmonės kaip šis? Galbūt carissima Celeste teisybę kalbėjo, kad šita mokykla atmėšta visokių puolusių asmenų, nesuvokiančių nei kur, nei kokiame laike, nei kokioje erdvėje esantys... tylomis mintijo magas, o garsiai pratarė:
-Nagi nurimkite, brangusis žmogau, geriau papasakokite, kas jums nutiko? – dabar Johanas Konstantinas žvelgė į Izaac Reinher gana atlaidžiai, silpnai šypsodamasis. Aukštaūgis mąstė sau, ką dar šiandien jam teks išgirsti iš tokio sergančio žmogaus kaip stovintis priešais? Juk tas vargšas buvo sužalotas  ne tik fiziškai, daug baisiau jis buvo sužeistas dvasiškai. O iš tokių žmonių, nevalia šaipytis, jie ir taip iš savęs šaiposi, reikia jiems pagelbėti kuo įmanoma.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Zelig Reiher Rugpjūčio 08, 2017, 12:16:46 am

-Keli mėnesiai turėjo būti pakankamas laiko tarpas susipažinti su mokykla, nebent, žinoma, esate be jokios orientacijos, - sukandęs dantis iškošė ir, su susierzinimu manierose, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pažvelgė į šoną. Taip neapsakomai niežtiejo jo nagai, kurie tik ir norėjo įsikabinti kažkam į atlapus ir išdaužyti bei išdraskyti kažkam veidą, kol iš jo teliktų tik skutelių ir mėsgalių mozaika. Trumpai akimirkai užmerkė akis ir atsiduso, tarsi per tas sekundes mintyse būtų rinkęs savo kontrolės ir pakantumo likučius. Atsiduso-- it vos vos naktyje girdimas silpnos jūros ošimas-- ir ramesniu bei glotnesniu veidu atsisuko į vyrą, nors akys vis vien buvo įtariai ir piktai primerktos.
-Atleiskite, tačiau kartais prarandu savitvardą, -monotonišku balsu atsakė ir nubedė žvilgsnį žemyn ir tingiai atkryžiavo rankas, verčiau jas nuleido prie šonų; pirštai kartais nervingai sutrūkčiodavo, todėl galų gale tiesiog nukišo delnus į palto kišenes. - Tačiau tam aš jus ir pasikviečiau, pone Tvardovski, - be užuolankų ištarė ir prieš kalbėdamas toliau padarė ilgoką pauzę, tarsi mąstydamas, kaip geriau sudėlioti žodžius; aštrūs dantys kandžiojo vidinę skruosto pusę.
-Matote, - kilstelėjo galvą ir atplėšė akis nuo grindų, įsmeigdamas jas į kitą-- maišėsi emocijos; nepasitikėjimas, išdidumas, savigarba, noras būti suprastam, noras būti paliktam. Galop vėlei atsidusęs nusprendė permesti visus žetonus ant vieno laukelio, ant vieno pasirinkimo. -Prieš kelis metus panaudojau tam tikrus senovinius kerus, kurie buvo nelegalūs, - ramiai ištarė, labai neaptardamas įvairių konteksto dalykų, to visiškai nereikėjo. - Šie man iki galo nepavyko ir dabar tų kerų padariniai ėda mane. Tiesiogine to žodžio prasme, - be ceremonijų kilstelėjo lazdelę prie akies ir buvo beatšaukiąs glamūro kerus, tačiau paskutinę sekundę sustojo ir sustingo, papurtė galvą ir apsigalvojo.
-Šią vasarą buvau nukakęs į Rusiją ir radau būdą, kaip šį procesą sustabdyti, bent trumpam. Tačiau dabar tai vėl progresuoja. Todėl tam jus ir pasikviečiau, - staigiai kilstelėjo smakrą ir su neslepiamu išdidumu nužvelgė kitą vyrą-- o kas daugiau telieka šioje situacijoje negu begalinis išdidumas? Tarsi kariamo nusikaltėlio stigma, tai buvo paskutinis inkaras prie žmogiškumo.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Rugpjūčio 11, 2017, 10:27:25 pm

Nebuvo nieko nuostabaus jaunoms damoms prieš nakčiai išaušus pasivaikščioti aplink - galbūt vienai reikėjo išsiųsti laišką, galbūt kita norėjo pasmaližiauti vienu iš virtuvėje pateikiamų desertų; net ir karališkoji juodoji arbata, su lašeliu pieno joje, buvo puikus pasirinkimas. Tikriausiai nė nederėjo dvigubai spėlioti, kodėl ir Celeste buvo prie vis dar vaikštinėjančių tarpo.
Ramiu žingsniu traukiant atgal į kambarius, į tuos vadinamus požemius, kurie, bent jau dėkokime dievams šventiems, buvo prabangūs ne vien tik išvaizda, ausis pasiekė garsas - jeigu nebūtų jos pasiekę suaugusio žmogaus balso atogarsis, tikriausiai nė nedvejojusi būtų ėjusi tolimiau, pirmiau, galbūt išpeiktų kitus mokinius, kodėl jie taip triukšmauja vakaro metu; seniau būtų daug mieliau patikėjus, kad suaugę nėra tokie vaikiški, o tiesiog manipuliuojantys žvėrys arba panaudojamos marionetės - tačiau vien atvykimas čia, kad ir dorais bei kilniais mokslo tikslais, ją privertė susitikti su siaubingai neadekvačiais personažais, ypač iš mokytojų departamento. Kokie apgailėtini jie buvo, kokie vaikiški ir šlykštūs jos akimis! Ar jiems patiems nebuvo gėda taip save darkyti, ar nelaikė gėda jų atmerktomis akimis ligi išnaktų pačių?
Kaip siaubingai gyvenimas krėtė pokštus, ypač kad jai tuo koridoriumi reikėjo praeiti - nesinorėjo veltis į dar vienus žodžių karus, kurie rodo priešininko idiotiškumo lygį; atrodo, kuo ilgiau velsis į tokius įvykius, tuo greičiau mokykliškoji melancholija pasiglemš ir ją.
Ją sutiko nugara, kurią iškart atpažino - ak, jau ligoninės sparne būdama pastebėti spėjo, kokia taisyklinga buvo Tvardovskio laikysena, o dar labiau ji reiškėsi būnant šalimais kerėjimo profesoriaus, rodos, jau į senų žmonių amžių žengiantį, visą prislėgtą prie žemės it kenčiantysis, nenorįs to pripažinti.
Ar tai nebuvo tas pats, kaip didžių komikų rašymas, jog žmogaus velnias ir angelas sargas susitiko vakarienei?
- Labas vakaras, pone Tvardovski,- guviu žingsneliu vos nešoktelėjo priekin, išlįsdama iš po kampo - nebuvo damos elgesys taip įsiveržti pokalbin, tačiau priešais esantis net nebuvo jai žmogus - tiesiog žiurkė, sumaišyta su purvais ir toliau bandanti šnypšti - taip šį ir nužvelgė, tarsi atsakydama pasipūtelėškam žvilgsniui, skirtam nuostabiajam hileriui,- Labas vakaras ir jums, profesoriau. Apgailestauju už įsiveržimą, tačiau labai dėkočiau, jeigu sugebėtumėte nerėkauti koridoriuose, vis ne tik sveikos odos, bet ir imuniteto gero norintiems jau laikas eiti miegoti.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Rugpjūčio 13, 2017, 04:29:17 pm

-na jau, pone Reinher, tikrai nesėdžiu prie mokyklos žemėlapių visą dieną, be to ir nepasivaikščiojimus pravedinėju. Atvykau čia curere hominum ((dėl žmonių gydymo/gydyti žmonės, lotyniškai.)) todėl prašau nebūti toks piktas ant manęs, nors aš tikrai suprasti, juk jūsų  corpus insanitus ((kūnas serga, lotyniškai.)) – Tvardovskis stebėjo tą, jo manymu, vargšą, likimo nuskriaustą žmogų, kuris dar buvo pačiame jėgų žydėjime, o jau toks nesitvardantis. Visgi, jam pavyko susitvardyti, nes kiti jo žodžiai nuskambėjo kiek ramiau.
-aš visiškai suprantu jus, ir nei kiek nesmerkiu. Pasistengsiu padėti kuo tiktai galėsiu. – aukštaūgis juodaplaukis šiltai šyptelėjo, nekreipdamas dėmesio į ano svyruojančias nuotaikas. Dar ne tokių pacientų matė žiobarų ligoninėse, juk kai žmogui skauda, nesvarbu ką, sielą ar kūną, jis būna pasiutęs ant viso pasaulio, kuris jam tuo tarpu dažosi juodai raudonomis spalvomis. Hileris tvirtu šiltu žvilgsniu vėrė priešais stovintį gal penkiais centimetrais žemesnį vyriškį, tarsi perimtų dalį jo paties negalavimų, skausmo, nerimo...
-nebijokite brangusis, niekas jūsų nesuės. – vos nesukikeno, tada staigiai surimtėjo. – žinot, aš manau taip: galėsiu jums padėti daugiau negu paieškos Rusijoje. Pagaminsiu tam tikrą tepalą, vadinamą klijais, tai jau alcheminės paslaptys, su kuriuo kiekvieną kartą galėsite atsišviežinti veidą. Tai reiktų daryt kas dvidešimt keturias valandas, tai yra, vieną kartą paroje. Paruošti jums vaistus užtruksiu mėnesį, iki to laiko siūlyčiau dar panaudoti tas priemones, kuriomis naudojotės iki šiandien, nes man reikalingas visas mėnulio ciklas. – truputį atsikrenkštęs kalbėjo toliau – seni nelegalūs kerai dažnai palieka nepataisomų žymių žmogaus viduje, bet alchemijos pagalba galima tai aptvarkyti, ilgai ilgai dirbant, galbūt netgi sutvarkyti. Bet yra vienas bet, jūs privalėsite man papasakoti kokius būtent kerus panaudojote, kurioje vietoje jums nepasisekė. Žodžiu, viską, kaip kunigui per išpažintį, tik tada aš galėsiu paruošti tikrai veiksmingus klijus, žinodamas žaizdos židinį. O galbūt, laikui bėgant, netgi rasiu būdą visiškai atsikratyti nemalonumų, tik čia reiks pakentėti, nei mėnesio nei dviejų nepakaks. – baigęs kalbėti drąsinamai nužvelgė ir taip jau galvą iškėlusį tamsiaplaukį. šaunuolis, nepasiduoda. pamintijo, o tada pridūrė. – žinoma, čia nekalbėsime apie tuos dalykus, tačiau ggalėsite apsilankyti mano kabinete ir ten viską nuodugniai papasakoti, juk koridoriuje būtų per daug nesaugu. – tada vyras nutilo, išgirdo artėjančius smulkius žingsnelius. Kai jau norėjo atsisukti, jog savo pilkai mėlynomis akimis nustatytų atėjūną, jis, o tiksliau, ji, pati išlindo iš už kampo ir džiaugsmingai čiauškėdama pripuolė prie jo.
-ooo, carissima mea Celesta, labas vakaras! – šūktelėjo aiškiai nudžiugęs iki ausų – kaip miela jus matyti! Kur vaikštinėjate tokį jau vėlyvą vakarą? – auksaspalviai jos plaukai, žalios nuostabios akys buvo čia, ji buvo čia! Nesitikėjo dar kartą išvysti šį grožį bei kilmingumo įsikūnyjimą iki pilnaties. Johanas džiūgavo, jog ji taip šypsodamasi su juo pasisveikino, tarsi būtų seni geri draugai. O jos žvilgsnis...
-Oi, nesijaudinkite, argi galėtų ponas Reinher rėkauti ant tokios žavingos damos?- suskubo nuraminti dailiosios lyties atstovę.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 23, 2018, 11:02:41 am

Anika vaikštinėjo be konkretaus tikslo. Norėjo apžiūrėti pilį ir kuo daugiau ją pažinti. Visgi pirmieji metai, viskas buvo be galo įdomu. Ji užėjo ketvirto aukšto koridorių ir čia sulėtino žingsnį. Koridorius pasirodė tuščias taigi ji iš lėto ėmė apžiūrinėti paveikslus, šarvus ir viską ką matė.
Anikai nelabai patiko vienatvė, bet ji buvo prie jos pratusi todėl per daug nesikrimto, kad nuo mokslo metų pradžios susirado vos vieną draugą. Ji rasdavo ką veikti pilyje, daug mokėsi ir tiesą sakant buvo gan gabi. Nors nieko keisto, juk visgi varnanagė iš raganų šeimos. Ją mažai kas stebindavo ir ji tuo didžiavosi, nes nasijautė silpna ar pasimetusi.
Keista, kad čia tuščia, visgi dienos metas... Pagalvojo mergaitė ir pradėjo kažko inirtingai ieškoti apsiausto kišenėse.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Matilda Edison Spalio 08, 2018, 07:01:15 pm

Victoria galima sakyti jau senbuvė Hogvartse ir viską čia gerai pažinojo. Užkilusi į ketvirtojo aukšto koridorių sparčiu žingsniu skubėjo į biblioteka mokytis, buvo panirusi į savo mintis, mąstė ką jau špėjo padaryti ir kas dar nepadaryta. Keista, nes šis koridorius buvo tuščias, na nebuvo galima sakyt beveik tuščias. Koridoriuje kažkas buvo. Iš pradžių  mergina net nesuprato kas tai ir net gi sulėtino žingsnį, nelabai drąsu kai eini link to ko nesupranti ką matai ir šiektiek bijai.Tačiau priartėjusi tokiu atstumu kai gerai matė suprato, jog mato mergina. Ji kažko lygtai ieškojo apsiausto kišenėj. 'Gal kažką pametė...' - mąstė Victoria vis artėdama prie nepažįstamosios.
Victoria tyliai priėjusi prie merginos tarė:
-Gal ką pametei?...

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anika Alanis Spalio 09, 2018, 03:38:42 pm

Mergaitė net pašoko išgirdusi nepažįstamą balsą. Atsisukusi pamatė merginą ilgais raudonais plaukais.
- Išgąsdinai mane, - nusijuokė, - nieko nepamačiau, nors lyg pasivaideno, kad kažkur praskrido vaiduoklis. Nesu tikra. Ieškau šito...
Ji išsitraukė iš mantijos kišenės mažą pakabutį ir užsidėjusi ant kaklo numetė jį per apykaklę už rūbų.
- Buvau sunerimusi, kad pamečiau. Ką čia veiki beje? Neturėtum švęsti pergalės prieš klastūnyna su savo koledžu? - mergaitė įtariu žvilgsniu nužvelgė nepažįstamąją.
Po kvidičo visa mokykla atrodė, kaip iššluota ir galėjai sutikti nebet vaiduoklius. Bet net ir kaikurie iš jų džiūgavo ir linksminosi dėl savo buvusių koledžų. O mokiniai slankiojo po mokyklą tik tie, kurie turėjo mažai draugų arba ką nors rezgė.
- Tiesa, aš ir pati turėčiau švęsti, bet nėra nuotaikos... - nutęsė mergaitė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Matilda Edison Lapkričio 03, 2018, 10:19:36 pm

Victoria šyptelėjo, nepažįstamoji buvo šneki. Matėsi, kad merginai pirmi metai šioje mokykloje, tai išdavė jaunas ir dar kol kas nematytas veidas Victoriai. Tiesa mergina šiektiek sutriko užklausta apie tai, kodėl nešvenčia kartu su savo koledžu laimėtu rungtynių, juk iš tikro dabar ji turėtu būti su savo koledžu, bet nėra, nes kartais tiesiog visi švengimai turi persikelt į antrą planą užleisdami vietą svarbiai gyvenimo daliai- mokymuisi.
-Matai...kartais tenka linksminimasi nukelti į šoną, o vietoje jų daug mokintis. Pastaruoju metu tokie rūpesčiai ir užgriuvo, tad skubu į biblioteka. Gal nori kartu? Beje neprisistačiau aš Victoria Vailt, ketvirtakursė iš grifų gūžtos, na, bet greičiausiai šitą jau pastebėjai.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anika Alanis Lapkričio 06, 2018, 09:05:49 pm

- Kad grifų gūžta tikrai pastebėjau, o kad Victoria tai nelabai, - nusijuokė mergaitė. - Į biblioteką? Labai noriu! Artėja egzaminai taigi niekada nėra per anksti jiems ruoštis.
Mokytis Anika mėgo, visgi ne veltui pakliuvo į varno nagą.
- Aaam, - šiek tiek sutriko atitokusi nuo tokio džiugaus pasiūlymo, - o kas per rūpesčiai? Gal kuo galiu padėti?
Ji nelabai numanė ar kuo nors iš vis galėtų būti naudinga ketvirtakursei mergaitei, mažai ką išmanė palyginti su vyresniais mokiniais, nors mėgo skaityti ne tik tai kas užduota ir domėjosi beveik viskuo. Tačiau Anika buno labai draugiška ir pasiūlyti savo pagalbą jai atrodė būtina pareiga.
- Aš turbūt taip pat neprisistačiau. Anika Alanis, pirmakursė iš varno nago, - išdidžiai išpyškino mergaičiukė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Matilda Edison Lapkričio 19, 2018, 09:32:55 pm

-Tai gerai eime!- Victoria mostelėjo ranką bibliotekos link- O rūpesčiai tai.... - Victoria užtesė- pagrindinis mano rūpestis gerai mokintis, stengiuosi iš visų jėgų. Ir šiaip stengiuosi domėtis kuo įmanoma daugiau, nes gyvenime to išties prireiks. Beje malonu susipažinti- šyptelėjo.
Victoria kiek patylėjo. Nežinojo ką bepridurti tad nusprendė kalbą pakreipti nuo saves:
-Tai gi.... Kaip tau naujoje mokykloje? - pažvelgė į šalia einančia Anika- Kaip mokytojai, bendramoksliai? Draugiški?

Victoria tikėjosi, kad neapvertė naujokės klausimais kurie gali jai pasirodyt bereikšmiai, neįdomus ar įkyrus. Juk greičiausiai dauguma užduoda tokius klausimus. Tad mergaitė kantriai laukė kada Anika viską suvirškins ir gal ką papsakos.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Anika Alanis Lapkričio 20, 2018, 09:12:39 pm

- Draugiški, - nusišypsojo Anika. - Tiesa buvo šiemet toks nemenkas nuotykis, kuris paliko ne kokį įspudį apie... Apie uždraustąjį mišką. Profesoriai kaip profesoriai ir šiaip, viskas puiku. Labai laukiau atvykimo čia. Esu iš burtininkų šeimos, tai nelankiau jokios kitos mokyklos prieš tai. Mama mokė namie visko, kas galėjo praversti pirmaisias mokslo metais. O tu? Visada žinojai, kad esi ragana?
Mergaitė bėrė žodžius taip greit, kad net atsikvėpti nebuvo kada. Jos slinko koridoriumi tolyn, tik staiga Anika sustojo kažką prisiminusi.
- Negaliu eiti į biblioteką, - tarstelėjo, - geriau pabūkim dar truputį čia. Ir prašau neklausk kodėl.
Mergaitę išmušė raudonis. Ji turėjo prisėsti, tad žnektelėjo ant suoliuko prie lango.
Tai eini, tai neini. Tikrai moki pasirodyti stabilios psichikos Ania. - Pagalvojo mergaitė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Matilda Edison Gruodžio 05, 2018, 09:23:32 pm

Victoria pati nustebo kaip greit berte išbėrė viską  ši mergina. Victoria nespėjo nė prasižioti atsakyti, bet paskutinis teiginys tiesa nustebino biški tad tarsi pamiršus prieš tai buvusius klausimus  ji atsisuko į Anika, šalia prisėdo ant suoliuko ir tarė:
- Na gerai pasėdėkim. Hmmm.... Žinau ką tik paprašiai, kad neklausčiau kodėl negali eit į biblioteką, bet jei tai kokia istorija nesvarbu linksma ar nelabai linksma jei nori tai galėtum papasakot. Aš niekam nesakysiu. Prižadu.

Victoria tikėjosi, kad mergina papsakos. Norėjo pasiklausyti išgirsti ką nors nekasdieniško, galbūt tai kažkas mistiško, bet Victoriai į galvą lindo įkyri mintis, kad tai viso labo pirmokiškas nusižengimas toks kaip knygos nepristatymas laiku arba bibliotekos inventoriaus sulaužymas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Sausio 02, 2019, 02:20:18 am

  Kaip liaudis sako, Hogvartsas yra antrieji namai. Ir vat, Kristoferis net negalėtu su tuo pasiginčyti. Jau pabaigęs šią mokyklą jau daugiau nei du metus, vaikėzas vis tiek sugrįžta čia. Ir vis šis bando sugalvoti kokią priežastį, kad galėtų apsilankyti. Šiam netgi kilo idėja, kad kadangi jis Magijos Ministerijos darbuotojas, tai viena iš jo pareigų yra lankyti Hogvartsą ir prižiūrėti jį. Bet dabar jis aplankė šiuos antruosius namus su jau visai nauja sugalvota, šviežiai iškepta priežastimi - juk jis čia atvedė savo naująją kompanionę kuri ((Kristoferis tikisi)) lydės jį visur visą jų gyvenimą.
  Jų mini ekskursija priėjo prie ketvirtojo pilies aukšto. Koridoriuje buvo ganėtinai daug žmonių - ganėtinai daug žvilgsnių ant Kristoferio ir tuo labiau ant Amaltėjos. Nors vis tiek, visi žiūrėjo į Kristoferį, juk gi visi žino Krisą, šis vaikis buvo tiek daug pridaręs Hogvartse bėdų, kad jo populiarumas čia kilo ir kilo. Na ir aišku, Remarkas buvo stilingai apsirengęs - užsidėjo juodą paltą, apsiviniojo šiltu šaliku, juodos madingos kelnės labai tiko prie jo naujų batų. Ak, kaip tom jaunom panelėm nepasisekė, kad šis vyriškis jau užimtas kai kuo kitu. Juk tai visų merginų svajonė susitikinėti su Krisu, kuris toks pagal jas idealus.
  - Aaaam, ar tu neatsilieki? - Pasiteiravo Nereidės pravedinėdamas jai ekskursiją. - Jau nedaug liko, aš tau jau beveik visą pilį ir aprodžiau. Na, o po pilies, galėsiu tave nuvesti į Kiauliasodį, galėsiu tau ką nors nupirkti. - Apkabindamas per liemenį jaunuolę nusišypsojo jai su savo žavingąją šypseną.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Amaltėja Nereidė Barnard Sausio 02, 2019, 09:15:36 pm

     Kone visą savo gyvenimą niekinusi burtus ir juos paistalais laikiusi, vėjuotą žiemos dieną Amaltėja lankėsi ne kur kitur, o magijos ir burtų mokykloje. Apie šią vietą per pastaruosius metus prancūzė girdėjo gal tūkstantį, ne, milijoną kartų! Vos papasakojęs apie savo magišką prigimtį, Kristoferis, paprastos žiobarės mylimasis, neužsičiaupdamas kalbėjo apie Hogvartsą ir žadėjo kada nors ten nuvežti blondinę. Aišku, pastaroji viską priimdavo juokais, kas gi įleistų paprastą merginą į magijos mokyklą? Na, bet pažiūrėkite į ją dabar: vaikštinėja mergužėlė, įbrukusi delną į Magijos Ministerijos darbuotojo ranką, pilies koridoriais...
-Ne, neatsilieku,- tarsi iš transo būsenos sugrįžusi atsakė Nereidė. Žinoma, neatsilikti buvo sunku, kai viskas buvo taip magiška, net paveikslai judėjo (ir, žinoma, keistai žiūrėjo į nepritapėlę)! Negelbėjo ir nelabai ilgos rudaakės kojos, kurios, pasirodo, nebuvo sutvertos pilių apžiūrinėjimui,- žadėjai supažindinti mane su savo draugais,- stebėdama besigrūdančius mokinukus, tarstelėjo Kristoferiui.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Morgana Buterfield Sausio 12, 2019, 03:11:52 pm

  Morgana visą dieną lakstė iš vienos vietos į kitą tarsi koks nususęs šunytis ieškantis šeimininkų. Tiesa buvo tokia, kad jai labai skaudėjo galvą, o vaistų ir cigarečių ištekliai buvo pasibaigę, pažįstami, kurie galėjo jai nupirkti parūkyti buvo dingę lyg į balą.
   Ugniaplaukė pakėlė galvą nuo vėsaus stiklo, kuris šiek tiek atvėsindavo įkaitusią mergiotės odą. Kiek apdujusiu žvilgsniu ji apsižvalgė aplinkui. Morgana buvo ketvirto aukšto koridoriuose ir nė neįsivaizdavo kaip klastuolė galėjo čia atsidurti. Daug mokinių vaikščiojo, kai kurie net keistai nužvelgdavo Morganą, nes ji tikrai neatrodė gerai. Tamsūs paakiai, veido oda labiau išblyškusi  nei įprastai. Dėl visko buvo kaltos cigaretės, nuo kurių mergina tapo kaip priklausoma, na ir turbūt kelios valandos miego.
  Staiga ji pamatė aukštą vaikiną juodu paltu, veidą paslėpęs šaliku, tačiau Morgana niekada nepamirštų kaip atrodė jos geriausias draugas. Su šypsena veide ji pašoko ir nulėkė prie vaikino bei greitai apsikabino. Jos garbanoti plaukai kiek prilindo į burną, tačiau mergina nuoširdžiai džiaugėsi. Greitai atsitraukusi nuo aukštaūgio vaikino, nors ir pati nebuvo žema, ji vis dėl to turėjo užversti galvą.
- Ką čia veiki? Net paskambinti nesugebėjai ir pranešti, kad atvažiuoji, būčiau apsirengusi normaliau.- parodė į kiek nuskalbtą megztinį,  tačiau jos strazdanotame veide vis dar švytėjo šypsena. Garbanės akys nuslinko šiek tiek žemiau, į smulkutę šviesiaplaukę. Morgana primerkė smaragdines katės akis.- O kas būsi tu?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Sausio 15, 2019, 11:32:15 pm

  Žavingas vaikinukas atsiduso prisimindamas savuosius "draugus" šioje mokykloje, kai Amaltėja juos paminėjo. Ne, ne, Kristoferiui draugai tikrai patiko, bet tokius draugus pristatyti savo naujajai antrajai pusei vaikėzui yra kiek nejauku. Nereidė - žmogus kuris tikrai yra per šventas, kad galėtų būti jaunuolio šaikoje. Juk prisiminus dabar Natanielį su Morgana, kurios kaip katė ir šuo visada pešasi, dar ir patys yra velnio pamesti! Ak, pasilieka tik Lisetė, kuri tikrai yra geraširdė ir gali netgi patapti su Amaltėja draugėmis. Bet deja gyvenimas yra kitaip susiklostęs, o ir pačiam Krisui abejotina ar jo žiobarė sutiktų bendrauti su mergina, kuri yra vaikino draugė, be jokių pavydų, prie ko dar galima pridėti, kad brunetas kažkada būdamas girtas ir nieko nesuprasdamas nevykusiai bandė flirtuoti su rožinių plaukų panelę. 
 - Ak na taip, dar reikia tave su draugais supažindinti. Tai gal tada jau kitą kar... - Robertas nustojo kalbėti pritrūkęs oro burnoje pamatydamas ateinančią ir jau visai artėjančią ugniaplaukę. Pasilikdamas ramioje būsenoje riestanosis sunkiai iškvėpė orą, suprasdamas, kad ateina ne kokia nors paprasta mokinė, o ateina visiška katastrofa.
 - Sveika, Morgana. - Mandagiai pasisveikino buvęs klastuolis. - Oi, prašyčiau. Jeigu gražiau apsirengtum, tai pagalvočiau, kad tu norėtum suvilioti mane! - Lengvai nusijuokė, bet greitai sustojo prisimindamas, kad jo naujoji numylėtinė yra visai šalia jo! - Na taip.. Morgana, čia Amaltėja. Mano mergina.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 10, 2019, 06:03:25 pm

Ir vėl pirmakursiai sukėlė neapsakomą triukšmą bendrajame kambaryje. Tai privertė Dafydd ir vėl išeiti pasitrinti po pilį. Berniukas mielai būtų pasilikęs savo kambaryje ir pamiegojęs, tačiau mažiai triukšmavo taip, kad net ir miegamajame girdėjosi.
Natūralu, kad velsietis nebuvo pačios geriausios nuotaikos. Jis buvo pavargęs, neišsimiegojęs ir visiškai nepasiruošęs pamokoms. Ir net negali pabūti bendrajame kambaryje...
Jeigu čia ką nors sutiksiu, nežinau, kas bus galvojo Dafydd, eidamas ketvirto aukšto koridoriumi. Už savo veiksmus neatsakau. Klastuolis vis dar nesusirado draugų. Ko gero, labiausiai dėl savo bjauraus būdo. Tačiau jis ir nenorėjo draugų. Ko velsietis nuoširdžiai troško, tai pabūti vienas. Kad niekas prie jo nesiartintų.
Laimei, ketvirtas aukštas buvo tuščias. Dafydd atsisėdo į kampą ir nužvelgė paveikslus. Viename iš jų du burtininkai žaidė šachmatais. Dafydd priėjo prie jų ir pradėjo žiūrėti. Jis nežinojo, kaip yra žaidžiamas šis žaidimas, tad susidomėjęs stebėjo.
- Gal reikėtų išmokti? - pusbalsiu paklausė savęs velsietis, nė nepagalvojęs, kad jis neturėtų su kuo žaisti.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Ella Moon Kovo 10, 2019, 06:28:05 pm

Ella vaikščiojo koridoriais, galvodama naujus pavadinimus jiems, mat nebuvo ką daugiau veikti. Sedėti bendrajame kambaryje buvo nuobodu, o skaityti knygas bibliotekoje irgi nei šis, nei tas.
 Ji įžengė į ketvirto aukšto koridorių, visiškai įsitikinusi, kad čia nieko nėra, nes tokiame apleistame koridoriuje dar netekę būti. Jos viltingas tikėjimas, kad nieko nėra akimirksniu išsibaidė, kai išgirdo nepažįstamą balsą. Pirmakursė iškišo galvą pažiūrėti kas ten kalba, bet buvo matyti tik Klastūnyno ženklelis ant apsiausto. Bus bėdos, neramiai pamanė, bet smalsumas, kaip visada, nugalėjo. Ji ryžtingai įžengė į koridorių kuriame su savimi kalbėjosi Klastūnyno mokinys, ir pažvelgė į paveikslą, į kurį buvo atsisukęs nepažįstamasis. Mergaitei norėjosi imti ir bėgti, o drąsos visiškai nebeliko. Ji kaip įkalta stovėjo prieš beveik dvigubai aukštesnį klastuolį.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 10, 2019, 06:41:46 pm

Dafydd žvelgė į paveikslą. Ir staiga pajuto, kad kažkas yra šalia. Matyt, jis buvo pernelyg susikaupęs ar susimąstęs, tad neišgirdo, kaip prie jo priėjo kažkokia mergaitė. Maža mergaitė. O visi švenčiausieji dievai, tik nesakykite, kad ji pirmakursė garsiai atsiduso Dafydd. Žvilgtelėjęs jis pamatė Švilpynės koledžo emblemą. Ir šiek tiek nustebo, nes su šio koledžo mokiniais velsietis dar nebuvo susidūręs. Tačiau Dafydd labai norėjo pabūti vienas. Ir šita mergiūkštė atsiims už tai, kad jam sukliudė.
- Ką... Tu... Čia... Darai?... - sušnypštė klastuolis. - Aš nenoriu tavęs čia matyt. Todėl čiuožk.
Dafydd ir pats nesuprato, kodėl šitaip supyko ant mergaitės. Tačiau ji buvo čia, šitame koridoriuje. Ir to užteko, kad velsietis būtų įsiutęs. Jis išsitraukė lazdelę ir, neslėpdamas ketinimų, paklausė:
- Tau padėti?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Ella Moon Kovo 10, 2019, 06:58:08 pm

Ella tikrai nemanė, kad susidurs su tokiu piktu mokiniu. Nors ko tikėtis, Klastūnyno mokinys.
- Aš čia vaikštinėju, o tu? Turbūt kalbiesi su paveikslu? - Atsainiai metė mergaitė. Nepaisant to, kad buvo iš Švilpynės, ji taip pat galėjo būti pikta. - Kodėl turėčiau eiti? Kur užrašyta, kad šis koridorius tavo?
 Pirmakursė nužiūrėjo jį ir norėjo dar kažką pasakyti, bet šiam iškėlus savo lazdelę, Ella nemažai išsigando. Ji stengėsi atrodyti neišsigandusi, bet jos išbalęs veidas viską išdavė.
- Ačiū ne. Gal... Malonėtum nuleisti lazdelę? - Ji pakreipė galvą ir kišenėje tvirtai suspaudė savąją. - Jei nepatinka, kad aš čia, gali bet kada išeiti.
 Mergaitė suprato, kad tokie žodžiai dar labiau supykdė nepažįstamąjį, dėl to ji gailėjosi, kam nesinešdino iškart jį pamačius.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 10, 2019, 08:48:40 pm

- Ak. Vaikštinėji. Pilis pakankamai didelė, kad vaikštinėtum kitus, - rėžė Dafydd. - Man jau bloga nuo šitų mažvaikių, - kiek tyliau sumurmėjo, tačiau tyliame koridoriuje mergaitė tikrai galėjo jį išgirsti. Tačiau tai klastuoliui nė per nago juodymą nerūpėjo. Jis pažvelgė į paveikslą, tada atsisuko į mergaitę.
- Visiškai ne tavo reikalas, su kuo aš kalbu. Nors... Ne, ne su paveikslu. Kalbėjau su dvasiomis.
Velsietis pastebėjo, kad mergaitė išsigando iškeltos lazdelės, tad nutarė pabandyti ją dar labiau išgąsdinti. Tad jis rimtu tonu pridūrė:
- Pernai šiame koridoriuje buvo nužudyta mokinė. Pirmakursė iš Švilpynės. Tačiau ji norėjo likti mokykloje, tad grįžo kaip vaiduoklis. Mes visai neblogai sutariame, tad ateinu čia su ja pasišnekėti. Tačiau ji buvo nemėgstama savo koledže, tad nesirodo niekam, kas yra iš Švilpynės. Patarčiau jos neerzinti.
Dafydd vis dar laikė lazdelę pakeltą. Jis pasukiojo ją rankoje ir galiausiai nuleido.
- Žinoma, nuleisiu. Bet tik dėl to, kad mano draugei nepatinka, kai kas nors imasi prievartos. Dėl to norėčiau, kad šiauštum iš čia savo valia. Nenoriu pyktis su vieninteliu normaliu žmogumi šitoje mokykloje.
Klastuolis matė, kad švilpė jaučiasi nejaukiai, tad pasistengė bent jau pasismaginti iš peties. Jis piktokai išsišiepė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Ella Moon Kovo 10, 2019, 09:24:01 pm

- Aha, didelė, taigi, jei nepatinka, gali pasiimti savo draugę kartu ir eiti kitur, - irzliai sumurmėjo Ella. - Mirė? Vargšelė, bet manęs taip neišgąsdinsi. Beje, ji dvasia, o ne žmogus.
 Mergaitė metė piktą žvilgsnį ir nekreipdama dėmesio į atkištą lazdelę, nubidzeno toliau koridoriumi, net neatsigręždama į klastuolį. Žinoma, jis meluoja, kad tik nešdinčiausi iš čia. Jam taip lengvai nepavyks manęs išvaryti. Pirmakursei knietėjo dar kažką pridurti, bet patylėjo.
 Pamačiusi dulkėtą suoliuką, ji tyliai krestelėjo ant jo ir laukė dar kokios piktos frazės iš kitame koridoriaus gale stovinčio mokinio. Nebeiškentusi ji garsiai prakalbo:
- Kaip buvo nužudyta ta mergaitė? - Ella, žinoma, netikėjo tuo, jai tik buvo įdomu kaip šis melagis atsakys į klausimą.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 11, 2019, 04:11:18 pm

- Ji turi daug daugiau priežasčių būti čia negu tu, - rėžė Dafydd. Jis negalėjo patikėti, kokie įžūlūs tie dabartiniai mažiai... - Kaip matau, tu užuojautos nedaug teturi, - pakraipęs galvą pridūrė. - Ir kodėl manai, kad ji nežmogus? Man ji labiau žmogus negu tu.
Klastuolis stebėjo, kaip mergaitė eina tolyn. Ir tuo džiaugėsi.
- Ate, - pašaipiai tarė. Jai atsisėdus ant suoliuko velsietis nieko nebesakė. Tikėjosi, kad ji ten tyliai bus, o jis galės ramiai sau pagalvoti. Jeigu ji išbus tyliai, gal ištversiu mąstė Dafydd ir tada jo ausis pasiekė mergaitės klausimas.
- O tu negali patylėti?! - labai piktai sušuko berniukas. - Kas jums visiems yra? Reikėtų čia įvesti tylos pamokas!
Dafydd į klausimą kurį laiką neatsakė. Visų pirma dėl to, kad nežinojo, ką gi pasakyti. Be to, jis nebuvo tikras, ar toji mergaitė juo tiki. Ko gero, vis dėlto ne. Kažkaip juk reaguotų... Po kurio laiko velsietis, nutaisęs liūdną veidą, pratarė:
- Jai įkando kito Švilpynės mokinio nuodingas voras. Viskas buvo suplanuota. Jis buvo prefektas, tačiau dabar, žinoma, yra pašalintas iš mokyklos.
Dafydd nusisuko nuo mergaitės ir apsimetė, kad yra labai susimąstęs. Pamažu jį pagavo azartas įtikinti šitą mažę, kad tai, ką jis pasakoja, yra tiesa, tad klastuolis pradėjo rimtai įsijausti į liūdno draugo vaidmenį.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Ella Moon Kovo 12, 2019, 05:36:23 pm

 Labiau žmogus negu aš? Dar pažiūrėsim. Jos mąstymus pertraukė įtūžęs klastuolio balsas.
- Sakai man patylėti, - Ella net pati nustebo, kad pradėjo kalbėti. - O pats čia stūgauji per visą mokyklą. - Ramiai pridūrė ir įsižiūrėjo į paveikslą, kuriame plepėjo kelios močiutės, net nekreipdamos dėmesio į besiriejančius mokinius.
 Istorija buvo per daug neįtikima, bet tuo pačiu ir šiek tiek logiška. Ji tylėjo, mat bijojo užsitraukti dar vieną pykčio bangą. Vis dėlto, tai nesąmonė. Negalėjo būti toks didelis sutapimas, o jeigu tai ir tiesa, kiti mokiniai apie tai kalbėtų.
- Nesąmonė, - galiausiai sumurmėjo mergaitė.
 Ji sunkiai įžvelgė klastūnyno moksleivio veidą, bet matė, kad jame šmėžčioja liūdesys. Jai nesitikėjo, kad klastuoliai iš viso kažkada gali būti liūdni, tad nutarė, tiesiog nekreipti dėmesio.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 13, 2019, 05:02:49 pm

- Aš stūgauju? - purkštelėjo Dafydd. Tačiau nutarė, kad neverta ginčytis su šita mažyle, geriau pasistengti įtikinti ją.
Klastuolis matė, kaip mergaitė mąsto. Ko gero, svarsto, ar kalbu tiesą nutarė jis. Galiausiai jis išgirdo tylų žodį, išsprūdusį švilpei iš lūpų.
- Kodėl nesąmonė? - apsimetė pasipiktinęs Dafydd. - Ji niekam nerūpėjo. Ir visi bijo apie tai kalbėti. Dėl to iki šiol gal nieko ir negirdėjai. Paklausk bet kurio vyresnio moksleivio ir tau pasakys.
Velsietis puikiai suprato, kad jeigu mergaitė paklaus, išaiškės tiesa. Tačiau tikėjosi, kad blefas suveiks. Tad jis ir toliau vaidino, kad yra nusiminęs ir susikaupęs.
Po kurio laiko Dafydd suprato, kad mergaitė jo nepaiso. O tai spektakliui nebuvo gerai. Tad klastuolis pats priėjo prie jos ir pratarė:
- Klausyk, aš... Atsiprašau, kad apšaukiau.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Ella Moon Kovo 13, 2019, 09:12:08 pm

- Na ir gerai. Einu ir paklausiu, - Ella nieko nelaukusi pašoko nuo suoliuko taip greitai, kad net paveiksle sėdinčios moterys pažvelgė į ją. Niekur nespėjus nueiti, pasigirdo žingsniai. Mergaitė tyliai klestelėjo ant to pačio suoliuko ir apsimetė, kad net nebuvo atsistojusi. Jei girdėjo net jos, vadinasi tikrai girdėjo ir klastuolis, niūriai mąstė Švilpynės mokinukė.
 Pasigirdus balsui, Ella krūptelėjo. Ji tik dabar pamatė, kad klastuolis stovi netoliese ir kažką kalba.
 Ką? Ar jisai ką tik atsiprašė?  Ai, tai turbūt tik dar viena jo vaidinimo dalis.
- Ee... Taip... Aš irgi atsiprašau. - Ji dar nebuvo nusprendusi, už ką atsiprašo, tad tiesiog tylėjo. Ella niekada nebūtų galėjusi patikėti, kad tokie pikčiurnos kaip jis, iš viso gali nuoširdžiai atsiprašyti.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 16, 2019, 07:20:18 am

Ko ji ten šokinėja? nustebęs paklausė Dafydd, tačiau apsimetė, kad to nepastebėjo. Jis buvo pernelyg įsitraukęs į vaidinimą. Tad išgirdęs, kad mergaitė irgi atsiprašo, pagalvojo, kad galbūt sekasi neblogai.
- Nereikia pyktis, - tyliai pratarė Dafydd. - Ji nemėgsta kompanijos. Aš neturiu nieko prieš tave. Gali čia būti. Gal tu ir teisi, galime ir mes išeiti.
Klastuolis ir pats jautė, kad kažką nusišneka. Tačiau jis nebuvo pratęs šnekėti mandagiai, tad nė nežinojo, kaip tas yra daroma. Velsietis šiek tiek pagalvojo, ką gi jam dabar daryti. Žinoma, jis neketino trauktis iš koridoriaus. Tikrai ne todėl, kad kažkokia mažė to nori. Tačiau jis atsitraukė per kelis žingsnius ir pradėjo kažką tyliai murmėti. Klastuolis apsimetė, kad kalba su ta pačia mirusia mergaite. Tačiau kalbėjo taip tyliai, kad gyvoji jo negirdėtų. Po kurio laiko Dafydd neskubėdamas, tarsi eitų ne vienas, išėjo. Vos tik pasukęs už artimiausio kampo jis sustojo. Po kelių akimirkų ir atsisėdo. Jam buvo įdomu, ar mergaitė atseks iš paskos, tad nutarė, kurį laiką palaukti.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Ella Moon Kovo 17, 2019, 04:20:26 pm

Ella nustebo. Jai nesitikėjo, kad berniukas su netikra vaiduokle taip paprastai ims ir išeis. Sėdėjo kaip įkalta ir laukė kas bus. Pasigirdus žingsniams, suprato, kad klastuolis išeina. Tačiau kur? Susidomėjusi mąstė. Nors nelabai svarbu. Iš smalsumo jai norėjosi šokti nuo kėdės ir eiti pažiūrėti, bet kažkodėl antras balsas galvoje sakė, kad tai tik dar viena blogo vaidinimo dalis. Ella neklausydama savo minčių tyliai atsistojo ir labai lėtai tipeno, stengdamasi neišleisti nė garselio.
 Paklausiusi antrojo balso galvoje, ji prisėdo ant kito suoliuko, vildamasi, kad grižęs klastuolis nepastebės, kad ji pakeitė sėdėjimo vietą. Nors tai buvo neįmanoma, nes paveikslai buvo visai kiti, o langas daug toliau.
 Kur jis pasidėjo? Negali būti, kad rimtai išėjo.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 17, 2019, 08:07:31 pm

Dafydd sėdėjo ant grindų. Ir sėdėjo ilgokai. Vienu momentu jam pasigirdo, kad girdi žingsnius ir apsidžiaugė. Vadinasi, ateina pažiūrėti, ar tikrai išėjau patenkintas pagalvojo velsietis. Tačiau netrukus viskas nutilo ir jis pagalvojo, kad pasigirdo. O ji visai nesmalsi. Klastuolis kurį laiką dar pasėdėjo, kol galiausiai nutarė, kad mergaitė tikrai neateis. Tai nustebino ir nuvylė velsietį. Nuoboda. Tačiau Dafydd buvo pasiryžęs pirmiau nei mergaitė nepalikti koridoriaus. Kad jau ji neatsekė iš paskos, klastuoliui teko grįžti. Jis kuo tyliau atsistojo. Tikėjosi, kad ji negirdi. Ir neskubėdamas grįžo atgal į tą patį koridorių. Žvilgtelėjęs į šviesos duodantį langą gerokai nustebo, nes nepamatė ten mergaitės. Tačiau geriau apsižvalgęs pastebėjo, kad ji sėdi ant kito suoliuko. Ko gero, vis dėlto ten tikrai buvo žingsniai pagalvojo Dafydd ir vos nenusijuokė. Jis grįžo į koridorių. Kurį laiką nepaisė mergaitės, tik apžiūrinėjo paveikslus. Galiausiai neištvėrė ir atsisukęs į ją paklausė:
- O tai kuo anas suoliukas neįtiko?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Ella Moon Kovo 19, 2019, 05:35:11 pm

Ella, atrodo, ant to suoliuko sėdėjo visą amžinybę, kai pagaliau pasigirdo žingsniai. Ji nebuvo tikra, ar tai buvo tas pats klastuolis, nes ėjo pakankamai tyliai.
Atrodo, jis manęs nemato. Bet vos tik mergaitė apie tai pagalvojo, ją pasiekė piktas balsas.
- Na, jei tau labai rūpi, - kiek palaukusi tarė, - norėjau apžiūrėti paveikslus, beje, ten per šviesu. - Rankos mostu parodė į aną suolelį ir nežymiai nusišypsojo. Vis dėlto sugrįžo. Ji nesiruošė palikti koridoriaus pirmiau už klastuolį, kuris, regis, planavo tą patį. Mergaitė būtų galėjusi likti šiame koridoriuje per visą naktį, bet jei netyčia užkluptų koks profesorius...
 Nuvijusi tokias mintis, švilpiukė puolė apžiūrinėti paveikslus, o vėliau įsistebeilijo į savo batraiščius.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 19, 2019, 05:48:27 pm

- Ak. Apžiūrėti paveikslus, - pasityčiojo Dafydd. - Mes, pasirodo, esam meno mylėtojai.
Klastuolis tarsi pamiršo, ką kalbėjo apie mirusią mergaitę. Tačiau iš tiesų jis tiesiog nenorėjo nuolat apie tai pliurpti, nes tai atrodytų pernelyg neįtikėtina. Tačiau jis buvo tikras: jeigu šita mergiotė ko nors užklaus, jis būtinai ras ką atsakyti.
- Sakai, ten per šviesu, - apsimetė susimąstęs velsietis. Jis tikrai neketino nusileisti šitai mažei. Dėl to reikėjo sugalvoti kažkokį būdą jai suerzinti taip, kad neištvėrusi išsinešdintų. Kurį laiką pasvarstęs Dafydd išsitraukė burtų lazdelę ir pratarė:
- Lumos!
Burtų lazdelės galui įsižiebus, berniukas pakėlė ją ir apšvietė švilpės veidą.
- Žinai, o man čia per tamsu. Tad jeigu tu nieko prieš...
Klastuolis taip ir stovėjo iškėlęs lazdelę, šviesą nukreipęs tiesiai į mergaitę. Jis būtų mielai paspiginęs jai į akis, tačiau ji nuleido galvą. Ar man pagaliau pavyko? paklausė savęs velsietis, nors toli gražu nebuvo tuo įsitikinęs.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Ella Moon Kovo 20, 2019, 02:41:54 pm

- O ką, negalima? - Piktai paklausė. Jai jau atsibodo, kad iš jos tyčiojasi, bet stengėsi to neparodyti ir elgtis paprastai. Kodėl jis negali nuo manęs atstoti? Klausė savęs mergaitė. Ją pasiekusi šviesa, atrodo atsirado iš niekur. Bet paskui ji pastebėjo, kad tai padarė tas pats klastuolis. Šito jau užteks.
- Ar tu gali pasitraukti? - Garsiai tarė. - Jei tau taip patinka vienatvė, tai būk vienas, arba su savo netikra drauge ir nelįsk prie kitų! - sušuko ir tvirtai suspaudė lazdelę kišenėje. Dėl visa ko, pamanė ji. Neįsivaizdavo, kokių kerų imtųsi, jei klastuolis sugalvotų pulti. Nelabai ir teišmanė, Ella pirmakursė, o jis — ketvirtakursis. Pastarasis tikrai žinojo daugiau kerų, o ir mergaitė tai puikiai suvokė, bet bėgti neketino.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 21, 2019, 10:17:39 am

- Žinoma, galima, - apsimestinai draugiškai atsakė Dafydd. Nepaisant to, kad jis norėjo, kad mergaitė greičiau nešdintųsi, jam pamažu pradėjo darytis linksma. - Ir kuris gi paveikslas tau gražiausias?
Velsiečiui pasirodė, kad švilpė nesupranta, iš kur sklinda šviesa. Tai klastuolį pradžiugino. Jeigu ji net tokių kerų nežino, aš ją lengvai įveikčiau pagalvojo klastuolis. Jis puikiai žinojo, kad mažas praktikos kiekis neleistų jam susikauti su panašaus amžiaus mokiniu. Tikėtina, kad net ir kai kurie pirmakursiai kautųsi geriau negu jis. Tačiau galbūt šita mergaitė ne iš tų? Tai Dafydd be galo patiko.
- Ne, negaliu pasitraukti, - atrėžė klastuolis. - Ir kodėl tu mano draugę vadini netikra? Ne visi yra tokie pasikėlę kaip tu! - užrėkė Dafydd. Nepaisant to, kad mirusioji mergaitė iš tiesų buvo netikra, jis beveik įtikėjo jos egzistavimu. Ir beveik patikėjo, kad iš tiesų turi draugę, kuri nenori bendrauti su kitais, bet noriai bendrauja su juo. - Taip. Man patinka vienatvė. Ir dėl to man nepatinka, kai kas nors atšliaužia iš paskos ir nesiteikia nešdintis, - po kiek laiko pratarė klastuolis. Kelias akimirkas pamąstęs jis užgesino lazdelės šviesą ir apsimetė, kad galvoja. Netrukus jis iškėlė lazdelę ir atsisuko į mergaitę. Klastuolis nė neketino jos pulti - berniukui tiesiog buvo įdomu, ką gi dabar darys mažylė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Ella Moon Kovo 24, 2019, 08:35:50 pm

 Pirmakursė nė nesiruošė atsakinėti į tokius klausimus, nes žinojo, kad jam nesvarbu kuris paveikslas gražiausias Ellai. Ji tik vyptelėjo, pakeldama antakį ir vėl nuleido galvą, apsimesdama, kad batų raišteliai labai įdomus objektas.
 Mergaitė stengėsi nepulti į kovą, mat manė, kad šis klastuolis žino daug kerų, apie kuriuos ji net nesapnavusi. Švilpei buvo nusispjaut, kad kažkoks pasipūtęs mokinys rėkia ir vadina ją pasikėlusia. Bet Ellai norėjosi ištarti kokį burtažodį, kurio dėka ji galėtų pasijuokti iš klastuolio. Knietėjo sušukti „Sectumsempra”, nors žinojo, kad nieko nepavyktų, nes niekada tų kerų nebandžiusi, o jei ir kažkas gautųsi, tektų atsėdėti areštą ne vieną ir ne dvi savaites. Taip pat norėjosi pakabinti ore su Levicorpus kerais. Vistiek nepavyks, liūdnai mąstė, net nekreipdama dėmesio, kad prieš ją atkišta lazdelė, Tikrai nepavyks, juk šitų kerų irgi nesu bandžiusi. Iš tikrųjų, ji kerų bandžiusi buvo tikrai labai mažai, o ir nežinojo ar gerai ištars. Tiek daug kerų pavadinimų ūžė galvoje, o jie vis sukėsi ir maišėsi į visas puses. Aš beviltiška.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 25, 2019, 05:30:39 am

Mergaitei neatsakius į klausimą Dafydd nusišaipė. Ko gero, ji suprato, kiek klastuoliui terūpėtų atsakymas. Tačiau jos žvilgsnis žemyn kiek nustebino velsietį. Ar ji manęs bijo, ar jos batraiščiai tokie gražūs? paklausė savęs Dafydd. Kurį laiką jis bandė įžiūrėti, kaip gi atrodo tie mergaitės batraiščiai, tačiau nieko ypatingo berniukas neįžvelgė.
- Ką tu ten jau tokio matai grindyse? - galiausiai neišlaikęs pašaipiai paklausė Dafydd.
Tai, kad švilpė nekreipė dėmesio į lazdelę, kiek nuvylė Dafydd. Jis labai tikėjosi, kad mergaitė išsigąs. Arba pabandys kokius nors kerus, kuriuos net jis sugebės lengvai atmušti. O ji pasirinko, tiesą sakant, labai gerą taktiką. Ir klastuolis nebežinojo, ką daryti. Pulti, kai ji nereaguoja? Neįdomu. Tuo labiau, kad su Dafydd sugebėjimais, ko gero, nieko net ir neišeitų. Bet stovėti iškėlus lazdelę ir nedaryti nieko irgi buvo kažkaip keista. Klastuolis kurį laiką pastovėjo ir nuleido lazdelę. Jis paėjo porą žingsnių į šalį, nes norėjo apmąstyti, kokių veiksmų reikėtų imtis dabar.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Ella Moon Kovo 31, 2019, 06:53:44 pm

Tiesa, gal batai ir nebuvo geriausias apžiūrinėjimo objektas, nes po valandėlės norėjosi įsistebeilyti į kažką kitą, todėl mergaitė nenoromis pakėlė galvą.
- O koks tau skirtumas? - Tokiu pat tonu atrėžė, - Į jas žiūrėti geriau, nei į tave.
 Ella žiūrėjo į nueinantį klastuolį. Ką jis dabar darys? Klausė savęs, nenuleisdama žvilgsnio. Jeigu jis puls kerais, o taip tikriausiai ir bus, pirmakursei teks bėgti, kad ir kaip kvaila tai atrodytų. Ji išsitraukė iš apsiausto kišenės lazdelę ir ją apžiūrėjo. Aišku, nematė nieko naujo, ko būtų galėjusi nepamatyti ją perkant. Beje, šiame koridoriuje buvo prieblanda, tad kažko ypatingo ir taip nebūtų įmanoma pastebėti. Švilpė nuleido burtų lazdelę ir vėl pažvelgė į klastuolį. Keista buvo nežinoti, kuo jis vardu, bet tai nebuvo nė kiek svarbu.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Balandžio 05, 2019, 03:34:52 pm

Bebebe pagalvojo Dafydd, tačiau nieko nesakė. Jis labai tingėjo erzintis su šita maže. Tačiau ji niekaip nesiteikė nešdintis. O klastuolis kur nors eiti irgi nenorėjo.
Po kiek laiko stovėjimo tyloje velsietis staigiai atsisuko. Ir spėjo pastebėti, kad mažoji švilpė išsitraukė lazdelę. Dafydd kilstelėjo antakius. Vadinasi, kažko tikisi. Kad aš pulsiu. Ką gi, taip ir padarykime mąstė berniukas. Ir tada pradėjo galvoti, kokius gi kerus galėtų panaudoti. Burtažodžius žinojo net kelis. Tačiau daugumos nebuvo bandęs, tad abejojo, ar pavyks. O tokiu atveju apsijuoktų negyvai... Tad Dafydd tiesiog stovėjo ir žvelgė į mergaitę. Lazdelę laikė nuleistą, nes tikėjosi, kad ji taip šiek tiek užsimirš. Galiausiai keturiolikmetis staigiai kilstelėjo savąjį ginklą ir riktelėjo:
- Experlliarmus!
Žinojo, kad tai tikrai nėra tas burtažodis, kuris labai išgąsdins mergaitę, netgi ir gerokai jaunesnę. Deja, praktikos stoka neleido klastuoliui imtis rimtesnių veiksmų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Nikita Borelič Spalio 30, 2019, 09:53:05 pm

Buvo vasaris, bet tas super duper šlykštus vasaris. Lauke drėbė šlapdriba, viskas buvo šalta, drėgna ir labai nemalonu. Šlapiomis kojinėmis ir ledinėmis rankomis nenorėjo likti ir švilpė. Nikita geriau rinkosi slankioti koridoriais ir ieškotis naujų pažinčių, negu sirgti.
O prisisirgo švilpė visam gyvenimui. Pasigavusi infekciją užsikretė kolitu ir, skaityk, pusė penkto kurso nuėjo ligoninėn. Aka visiškon bedugnėn. Kartu su visais VML, kvidiču ir šiltu pavasariu. Ir dabar mergina buvo privertsa kartoti penktą kursą. Neapsisprendusi Borelič buvo ką apie tai galvoja, bet neliejo pykčio per kraštus. Gal tik buvo per daug nusivylusi savimi ir dabar troško energija kažką veikti. Kad ir kokį egzaminą parašyt. Liūdniausia buvo, kad dabar Hogvartse nebe vienerius, o dvejus metus liks be draugų: Kajaus, Elzės, Gajos, Wrenos... Tačiau švilpiai niekada nesibaigia ir visada pasiruošę draugystėms.
Paskendusi ankstyvo ryto prieblandoje, su pižama ir vilnonėm kojinėm mergaičiukė išėjo pasivaikščiot. Negalima baldavotis naktimis, bet ar kas minėjo labai ankstyvus rytus? Taigi, ketvirta valanda ryto, o siaubingai pasišiaušusi mergina su pižama ir kojinėmis vaikšto po Hogvartsą. Juokingiausia, kad ji jau spėjo ir išsimiegoti. Kelėtos valandų užteko, visgi nusmigus devintą daug neprimiegosi.
Ši mokykla seniai jau yra pamiršusi saugiausios vietos titulą ir dabar viduj kažkas tikrai negero krebža į dienos šviesą, tačiau koks skirtumas. Bluogiečiai juūk nieatakuoja nrytais.
Taip su paveikslais bendraudama baltarusė ir pasiekė ketvirtą aukštą. Kojos kiek pavargo, visgi iš Švilpynės pusrūsiukų lipti per tiek daug laiptelių yra nelengva. Iki pusryčių dar mažiausiai kelios valandos, nors elfai jau įprato Švilpynės stalą vien dėl Borelič padengti kiek anksčiau.
Penktakursė iš nuobodulio pradėjo slidinėti ketvirto aukšto kolidorių grindimis. Kiek su trenksmais ir garsais. Visgi akmenimis grįstos, ne koks slidus parketas ar marmūras. Kad tyk kuokio transfyguraciujos mokytojo neprykelčiau. O tak kūr myega mokytojai?
Strazdanė pavargo. Po įtempto slidinėjimo ir laiko prapilinėjimo švilpė pagaliau atsisėdo ant palangės ir įrėmusi kaktą į ledinį langą įsistebilijo į visą odon grimbančią drėgmę.
Kaip gera čia viduje.
Ne kažkur miške. Visur Hogvartse styrojo labai įtempta nuotaika. Visi kažkam ruošėsi. Profesoriai vis primininėjo apie karą. Gal dėl jų čia viskas taip nemaloniai susiklostė? Būt gerai...
Visi kažką žinojo. Visi. Išskyrus Nikitą. Kodžiel? Kodėl visi ją pamiršo? Ar ne svarbiausia pavojaus atveju visus informuoti?
Koks skirtumas. Raudonplaukė net negalvojo apie tokius atvejus, nors, jai jau penkiolika ir žino, kad visko gali būti.
Svarbiausia mastyti pozityviai ir nenusiteikti blogiausiui.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aleksas Gilbert Gruodžio 01, 2019, 07:00:59 pm

Kai pirmieji gaidžiai turėjo budintis iš miegų ir traukti savo ankstyvo ryto giesmę, o žiobarų pasaulio juodadarbiai kelti šiknas nuo patogių lovų ir eiti į darbus - Hogvartse tvyrojo kapų tyla. Šen bei ten karts nuo karto suknarkdavo koks klastūnyno auklėtinis, per miegus burbtelėdavo grifų gūžtos atstovas, švilpynės mokinukui saldžiai sapnavo apie maistą, o varno nago mokiniai transfigūracinius kerų išvedžiojimus bei matematines lygtis - Aleksui Gilbert'ui nesimiegojo. Penkiolikmetis net nebuvo persirengęs į pižamą, mat visą naktelę leido bendrame klastuolių kambaryje. Čia jis bandė mokytis, tačiau susitelkti ties vadoveliais ir juose dailiomis spausdintinėmis bei vienodu šriftu parašytomis raidelėmis nepavyko. Pats klastuolis save pagaudavo mąstant apie kažką negero. Juk Džeimsas aiškiai buvo pabrėžęs tai, jog artėja karas. Prisiminimai ir apie Hogvartse apsilankiusius trolius, areštą su Mel (kai buvo rasti negyvi vienaragiai) ir ausis pasiekę gandai, kad mergiotę iš švilpynės užpuolė
 kentaurai  - situacijos nešvelnino. Gilbert eilinį kartą papurtė savo galvą, mat šventai tikėjo, jog tai atitrauks pasąmonę nuo tokių minčių ir prisiminimų. Galvojimas apie blogus dalykus dažniausiai pritraukdavo dar daugiau negandų, tad rudaplaukis kaip įmanydamas nėrėsi iš kailio bandydamas galvoti apie kažką gero. Šitai nelabai išėjo, nes ir pats oras vedė prie negatyvių minčių. Stiprus vėjas nerimastingai trankė lietaus lašelius į langus, o medžiai vis buvo blaškomi tai į kairę, tai į dešinę. Beliko tik griebtis paskutinio šiaudo. Visi sakydavo ir kaldavo vaikinui į galvą, jog pasivaikščiojimas prablaško, tad Gilbert pakilo nuo fotelio stovėjusio šalia jaukiai rusenančio židinio bei tyliai it katinas patraukė į koridorius. Pirmas įspūdis buvo vėlnioniškas šaltis. Aleksą nupurtė drebulys. Šalia židinio buvo daug šilčiau, jaukiau ir šviesiau. Per prieblandos paklodę šis bei tas matėsi, tad Lumos kerų neprireikė. Vis dėl to dienos šviesa klastūnyno auklėtiniui būtų patikusi daug labiau, bet 4 ryto žiemos metu ši prieblandėlė  atrodė lyg stebuklas. Kojos vaikiną nešė pačios. Štai laiptai, dar vieni laiptai ir jau ketvirto aukšto koridoriai. Alekso surauktos pilkos akys čia iš kart pagavo slidinėjančią beprotę. Klastuolis prunkštelėjo bei garsiai trinktelėjo sau per kaktą. Argi ne keista būtų sutikti ankstų rytą mergiotę su pižama ir susivėlusiais raudonais plaukais, kuri slidinėja akmenimis klotomis grindimis?
- Prikelsi profesorius ir pridarysi mums abiems nemalonumų, - dar stipriau įsisupdamas į juodą apsiaustą tarė Aleksas. Šaltas įkvėpiamas oras kuteno gerklę. Gilbert atsikrenkštė, nors tai vargiai padėjo. Tuo tarpu ką tik sutikta beprotė matyt pavargo, tad krestelėjo ant palangės bei Įsistebeilyjo pro langą. Na ir keistas gyvenimas čia Hogvartse verda.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Nikita Borelič Gruodžio 01, 2019, 10:34:56 pm

Slidinėjanti Nikita išgirdo atėjusį žmogų. Baimingai staigiai atsisuko ir pamačiusi, kad čia ne koks profesorius akis nusuko atgal. Dar vis buvo per daug įsijautusi į savo užsiėmimą ir praleido tai pro akis, neįdomu buvo ir nieko nepadarysi. Sakoma, kad visos raudonplaukės pbe varžtų, gal žmonės tai jau žino.
-Labas, ko nemyegi? - dar vis atsukusi nugarą į nepažįstamą Dievo kūrinį per garsiai prakalbo raudonplaukė ir tuo pačiu išsiteškė ant šaltų Hogvartso mūrų. Užsimetė savo kruvinus šieno kaltūnus už ausų ir sedėdama ant grindų vaiko žvilgsniu degino atėjūno makaulę, - ot ir niet, neprikielsiu. A ko pats baldziojiesi? Bene sergi, tamcta.
Išpyškinusi kažkokias labai (ne) svarbias nesąmones švilpė atsistojo ir toliau užsiėmė sava veikla.
Plono šilko languota pižama skraidžiojo paskui baltarusę, taip kartais atsiplėšdama nuo odos ir suteikdama šalčiui visą privilegiją skverbtis į merginos kūną. Bet jai buvo nešalta ir smagu. Tegul tas berniukas eina kur sau nori, nors Nikita neatsisakytų draugijos.
Jau per daug uždususi eidama link lango pastebėjo, kad tas apsiaustuotasis dar vis čia stovi.
-Neva veikt nieturi ką, vat ir baldziojiesi. Nyjaugi taip patinka žmonies stebėti rytais? Kas jau toks esy tada? - minutėlę leidusi žmogui įsiterpti ar bent pasakyti savo vardą toliau tęsė, - aš Nikyta, neižnau kuo nuori daugiau apie mane džinoti, - nukėlė akis ir kaktą nuo aprasojusio langi ir nusuko savo visas mimikas į tamsuolį.
Iš atėjusio žmogaus sklido labai didelis šaltis. Nikita buvo saulė, kažkas labai priešingo šiam atėjūnui. Šitas mokinys atrodė kažkas baisaus, nemalonaus. Vienas iš tų, kurie kėlė labai didelius įtarimus ir apmąstymus apie kažką. Tačiau apie tą kažką žinojo lygiai taip pat kaip ir apie šią šiurpią žmogystą šalia. Bet raudonplaukė, kaip tikra Švilpynės atstovė, neleido pirmam įvaizdžiui pasiglemžti savyje žmogaus. Bandė galvoti, kad šis burtininkas yra labai nuoširdus ir mirlas viduje.
-Taygi, ką veyki gyvenyme? Aš tay nyeko. Gal norėsi kartū eyti papūsryčiauti? Galėsyme aptaryti apie tyai, kasd vyskta Huiogvartse ir šiaip padsauly. Labai baisū čia gyventy daros, gal tū ką nors žzinai? - pabudusiom ir spindimčiom akutėm penktakursė užsisvajojo apie valgį. Niem, nieam, nieam, - ayšku, iki maisto dar ylgai laukt, galim čia pabūti. O kuodėl tau taup šalta, - švilpė pastebėjo, kad ji pati lekioja su plonyčiu apdaru, - nu gal tykrai sergi? Ar gėrei avyečių arbatsos? Padeda, ižinok.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liucija Andersson Birželio 10, 2020, 11:42:08 pm

 Liucija rankose laikė lėkštutę su penkiais bananiniais keksiukais, ant kurių puikiavosi grietinėlės debesėliai. Mergaitė norėjo nueiti iki Grifų Gūžtos bokšto, mat Ligoninės sparne sutiktam grifui pažadėjo savo iškeptų skanėstų, kad tik tas pirmakursis išgertų vaistus nuo vėmimo. Deja, švilpė pasiklydo. Laiptais pavaikščiojusi keliasdešimt minučių aukštyn žemyn, antrakursė nenorėjo pripažinti, kad sugebėjo pasimesti. Galiausiai, kai jai paskaudo kojas, nėrė į kažkurio aukšto koridorius.
 Taip, Liucija siaubingai pasiklydo, mat koridorius, kuriame ji dabar stovėjo, neatrodė labai svetingas ar saugus. Švilpės nugara perbėgo baimės šiurpuliukai ir mergaitė tvirčiau suspaudė lėkštutę. Nedrąsiai apsidairiusi, patraukė į priekį. Baltaplaukės žingsniai šiurpiai aidėjo tuščiame koridoriuje ir jai atrodė, kad iš visų tamsių kampų ją stebi akys. Žinoma, Liucija galėjo pasielgti logiškai ir išsitraukti lazdelę, bet šiai švilpukei labiau rūpėjo penki tobuli keksiukai nei jos saugumas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 11, 2020, 01:26:51 pm

Pagaliau paskutiniai metai šitoje nesąmonėje! Na, reikia tikėtis, nebent Greywindpalaikis ir vėl pasirodys čia ir sugadins gyvenimą. Juk būtent transfigūracijos egzaminas privertė Dafydd kartoti kursą.
Piktomis and Džeimso Greywindo mintinis klastuolis trynėsi po mokyklą. Neturėjo jokio tikslo (kaip visada), tuo labiau, kai apie "tą grifę" nieko nebežinojo, o ji aiškiai nieko nebenorėjo žinoti apie jį. Kam toks gyvenimas iš viso reikalingas? Visą vasarą velsietis mąstė kur nors dingti. Tiesiog išeiti iš namų ir negrįžti. Juk jam jau aštuoniolika - pilnametis net ir žiobariškame pasaulyje. Juk niekas nė nepasigestų.
Vis dėlto dar devynis mėnesius nemokamai maitintis ir nesirūpinti gyvenamąja vieta privertė raudonplaukį grįžti į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą. Dabar reikėjo kažkaip užbaigti šituos mokslo metus, kad nereikėtų grįžti dar kartą.
Akivaizdu, kad nuotaika nebuvo pati geriausia. Dėl to pamatęs kažkokį baltapūkį vaiką Dafydd, švelniai tariant, neapsidžiaugė. Galbūt pavyks tiesiog praeiti pro šalį? Klastuolis neketino dėl kažkokios mažvaikės apsisukinėti, tad buvo akivaizdu, kad reikės praeiti pro ją. Ką gi. Gerai. Vaikinas eis ir praeis.
Dafydd neskubėdamas pradėjo eiti koridoriumi ir artintis prie mergiūkštės.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liucija Andersson Birželio 11, 2020, 07:00:15 pm

 Liucija iš baimės elgėsi labai neapdairiai, tai yra, žiūrėjo tik sau po kojomis, o ne į tolį. Lėkštė su keksiukais, o gal mergaitės rankos, drebėjo, kaip ir ant krūtinės gulinčios tvarkingos kasytės. Aplink, regis, nė gyvos dvasios, o jai buvo siaubingai nejauku. Štai va ten sukrutėjo šešėlis - vėjo ir liepsnos išdaiga ar koks piktas padaras iš apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlio? Ar čia sukrebždėjo pilies katinyno nesudorota pelė, ar jau koks baubas, besitaikantis įsitempti baltaplaukę už pirmų pasitaikiusių durų? Liucija buvo siaubingai pergiandusi ir, kai galiausiai pakėlė akis nuo žemės, pamatė netikėtą ryžų plaukų ševeliūrą ir sukliko:
-AAAAA! VELNIAAAAS!
Iš netikėtumo su visais keksiukais aukštyn šoktelėjusi mergaitė žengė žingsnį atgal ir vos neapsivertė. Tik tvirtai atsistojusi ant kojų suprato, kas ją čia taip išgąsdino. Globėjiškai prisitraukusi lėkštę su gardumynais prie savęs, Liucija nedrąsiai žengė dar vieną žingsnį atgal, laukdama vyresnio klastuolio reakcijos.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 12, 2020, 03:42:10 pm

Atrodė, kad viskas bus gerai. Jis praeis, ir tiek. Visiškai nieko nenutiks. Ką gi, svajok toliau. Mergiūkštė taip suklykė, kad Dafydd net gąstelėjo: ką gi jau TOKIO ji pamatė? Tai buvo visiškai neaišku, tačiau klastuolis, žinoma, neketino gilintis.
Ką gi, ji paklykė, tikriausiai išsigando, kad pames kažką, ką laiko rankose (ar ten buvo keksiukai? Vis dėlto Dafydd gilintis nenorėjo). Gerai. Gal dabar jau galima ramiai praeiti ir išsiskirstyti? Tai buvo didžiausias vaikino noras. Ko jau ko, o turėti reikalų su kažkokia maža baltapūke jis tikrai nenorėjo. Tad nieko nepasakė, tik su panieka nužvelgė mergaitę.
- Viščiukas, - tyliai burbtelėjo velsietis. Nežinojo, ar mergaitė galėjo jį išgirsti, bet tai ne itin ir rūpėjo. Vaikinas apsižvalgė. Panašu, kad koridoriuje nieko daugiau nebuvo. Ar ji ketino viena sukimšti visą rankose laikomą maistą? Ką gi, tiek jau to, tai visiškai ne jo reikalas. Dafydd piktdžiugiškai išsišiepė. Daugiau nieko nepasakė, tik nusisukęs patraukė savo keliu. Tikėjosi, kad bent kartą pavyks pernelyg ilgai neužtrukti susidūrus su kažkokia mažvaike.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liucija Andersson Birželio 13, 2020, 02:02:39 am

 O ta reakcija buvo jokia. Na, klastuolis tik išvadino Liuciją viščiuku ir patraukė savais keliais tolyn. Mergaitė, susipratusi, kaip ji kvailai sureagavo, iš gėdos nuleido akis žemyn ir pajuto, kaip rausta žandai. Ne, negražu bet ką apšaukti Pragaro valdovu. Bet negražu ir pavadinti vaiką viščiuku! Vis tiek jausdamasi prastai dėl tokio savo elgesio, Liucija pasivijo vaikiną ir sustojo priešais jį.
-Atsiprašau,-iš baimės vėl išlindo akcentas,-Neturėjau tavęs pavadinti... A... Nesvarbu. Nori keksiuko? Bananiniai.
Bandydama paslėpti savo jaudulį, baltaplaukė ištiesė šiek tiek drebančią lėkštę su skanumynais klastuoliui. Žymiai vyresniam klastuoliui, kuris, regis, neturėjo mokykliniame suole sėdėti. Susipratusi, kad labai nemandagiai spokso į vaikiną, Liucija nukreipė žvilgsnį į sieną. Kokia graži pilka, hm... Mergaitės žandai ir toliau kaito kaip kokia indukcinė viryklė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2020, 12:32:13 pm

Ar jūs rimtai? Dafydd tiesiog ignoruoja kažkokį kvailą vaiką, o tas atsivelka su savo idiotiškais atsiprašymais? To tai jam tikrai nereikia, tegul ta mergiūkštė vadina jį kaip tik nori, kad paliktų ramybėje!
- Daryk tu ką nori, - burbtelėjo velsietis ir jau ketino vis tiek eiti sau. Ir tada, tarsi to dar būtų maža, tas vaikas ir toliau kažką šnekėjo! Ir taip nepasižyminti savo gausa Dafydd kantrybė baigė visai išsekti.
- Ko tau iš manęs reikia? - nelabai draugiškai, tačiau ir nelabai piktai paklausė klastuolis. Žvilgtelėjo į mergaitę ir suvokė, kad ta spokso į jį. Tai suerzino raudonplaukį.
- Ar tu atstosi nuo manęs pagaliau?!
Juk jis tik norėjo praeiti pro šalį... Savaime aišku, neketino valgyti kažkokių kvailų keksiukų. Vis dėlto griebė porą ir pradėjo svarstyti, ką dabar su jais daryti. Tuo laiku mergiūkštė nusuko akis į sieną. Tai turėjo tarsi nuraminti Dafydd, tačiau jis jau buvo supykęs. Jis trenkė keksiukus atgal į lėkštę su tokia jėga, kad smulki maža mergaitė niekaip negalėjo jos išlaikyti rankoje.
- Susikišk savo keksiukus... - sušnypštė velsietis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liucija Andersson Birželio 15, 2020, 06:07:52 pm

 Situacija su kiekviena sekunde vis blogėjo. Liucija nežinojo kur dėti akis, rankas ir kojas. Jai norėjosi dingti kuo toliau nuo klastuolio, bet vis tiek stovėjo lyg įkalta. Šviesi lėkštutė, kurią spaudė pabalę švilpės pirštai, drebėjo, o joje šokčiojo dailūs keksiukai. Reikėjo patylėt ir nieko nesakyt...
 Vaikino pakeltas balsas privertė mergaitę krūptelėti, o dar ta jėga, su kuria kepiniai buvo trenkti atgal į lėkšte, privertė baltaplaukę paleisti ją. Indas su keksiukais kaip sulėtintame kadre, nukrito ant grindų ir pažiro tūkstančiu šukių.
 Išplėtusi savo melsvas akis, Liucija, vis dar negalėdama patikėti keksiukų mirtimi, žiūrėjo į visą tą jovalą. Greitai mėlynę aptemdė ašaros, upeliu pradėjusios bėgti žemyn.
-Kas tau negerai?!-dabar buvo šio mažo padaro eilė rėkti.-Tu kada išsitrauki galvą iš subinės?! Ne tau vienam gyvenimas sušiktas, asile!
Bandydama uniformos rankove sugaudyti byrančias ašaras, Liucija apsisuko, tikėdamasi kaip nors grįžti į bendrąjį kambarį. Žinoma, tai neįvyko, nes mažoji švilpė pro ašaras nematė kelio ir netrukus atsitrenkė į sieną.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 15, 2020, 11:00:07 pm

Lėkštei išsitaškius Dafydd piktai išsišiepė. Bus tai mažei kaišioti čia kažkokias nesąmones po nosimi... Deja. netrukus bet kokį džiaugsmą aptemdė labai paprastas dalykas: mergiūkštės ašaros. Nenoromis vaikinas prisiminė, kaip praėjusiais metais pravirkdė kažkokią grifę. Atrodo, užteko paminėti Greywindpalaikio pavardę.
Čia Dafydd irgi nieko tokio nepadarė. Vienintelė paguoda galėjo būti nebent ta, kad šita mergiūkštė jaunesnė. Bet tai nebuvo paguoda. Tik jau ne Dafydd.
- Ir ko čia isterikuoti? - burbtelėjo jis, tačiau netrukus gavo suprasti, kad verksmas buvo labai toli iki isterikavimo, mat baltapūkė staiga pradėjo rėkti. Tiesą sakant, tai buvo labai netikėta.
- Švilpos moka rėkti? - apsimestinai susidomėjęs paklausė klastuolis. Ką gi, panašu, kad taip. - Asiliene, tai mano gyvenimu rūpintis tikrai nereikia, - jau pikčiau pridūrė jis.
Nežinojo, ką daryti. Juk dabar vis dar buvo galima tiesiog išeiti. Vis dėlto susitikimas gal ir nebuvo toks jau blogas: mergaitė netruko atsitrenkti į sieną, kas be galo prajuokino klastuolį.
- Taip ir toliau, - garsiai ištarė velsietis. Jis atsirėmė į tą pačią sieną, kurią ką tik nuskriaudė mergaitė, ir žiūrėjo, ką ji darys toliau. Savaime aišku, jovalas, kurį jiedu sukūrė, tebebuvo ant grindų.
- Aaa... - nutęsė Dafydd gerokai draugiškesniu balsu. - Ei, klausyk. Palikai čia savo šiukšlyną.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liucija Andersson Birželio 16, 2020, 05:28:05 pm

 Liucija kaukštelėjo kaktą į sieną ir skausmas persmelkė visą mergaitės galvą, dėl ko iš akių pasipylė dar daugiau ašarų. Ir kodėl jai šitaip nesiseka? Ji tikrai stengiasi būti gera visiems, bet ne, būtinai atsiras koks ryžas asilas ir viską sugadins. Ir tada ji nuvils dar daugiau žmonių. Kokia nesąmonė. Kaip jai viskas atsibodo.
 Klastuolio juokas skaudžiai smigo mergaitei į širdį. Ne, jai tikrai gana. Daugiau jo akyse nenori matyti. Nenori ir girdėti to pasipūtėlio balso. Tegul kaip koks siurblys surenka šukes nuo grindų ir paspringsta jomis.
-Jei tau trukdo, tai ir išsivalyk,-valydamasi ašaras suburbėjo Liucija. Pyktis kunkuliavo viduje kaip koks tirštas eliksyras. Sparčiu žingsniu priėjusi prie šukių, mergaitė paėmė vieną iš stambesnių ir paleido į klastuolį.
-Gali pradėt nuo šitos,-piktai spoksodama į vaikiną išrėžė baltaplaukė ir apsisuko eit atgal prie laiptų. Žinoma, iš pykčio nepastebėdama, kad įsipjovė delną ir dabar jos kelią žymi kraujo lašai ant grindų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 16, 2020, 10:12:25 pm

- Man tai netrukdo, bet ar tėveliai nemokė, kad reikia susitvarkyti po savęs, asiliene? - burbtelėjo Dafydd. Nespėjo daugiau nieko padaryti ar pasakyti, kai šukė buvo paleista tiesiai į jį. Vaikinas skubiai palenkė galvą, tad šukė atsitrenkė į sieną ir ištiško į smulkesnius gabaliukus. Velsietis jautė, kad bent dalis jų sukrito tiesiai jam į plaukus. Ką gi, bus labai smagu tai susitvarkyti... Dafydd pradėjo mąstyti, ar žino kokius kerus, kurie padėtų išvengti rankų kišimo į stiklų gabaliukus. Kol kas niekas neatėjo į galvą, tačiau šiuo momentu reikėjo sugalvoti, kaip dar paerzinti šitą įžūlią mergšę.
- Ei, tu! - riktelėjo mažylei pavymui vaikinas. - Gal susirink savo kraują?
Tiesą sakant, Dafydd gerokai nustebo, kai pamatė raudonus lašus. Negi ji tiek kvaila, kad nesugeba tinkamai paimti šukės. Vaikinas gūžtelėjo. Jis sparčiu žingsniu pasivijo mergaitę, čiupo už rankos (nežiūrėdamas, ar ji kruvina, ar ne) ir itin grubiai nutempė atgal prie duženų.
- Susitvarkyk tu pagaliau, - griežtai tarė jis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liucija Andersson Birželio 17, 2020, 08:52:12 am

 Klastuoliui pačiupus už sužeistos rankos, Liucija pajuto tą įbrėžimą delne. Kad ir kokia negili žaizda buvo, iš jos kraujas bėgo ne mažais lašiukais. Žinoma, tokį įbrėžimą ir Episkey sutvarkytų, bet dabar švilpė neturėjo jokio noro priešais vaikiną mosuoti lazdele. Nežinia, gal dar kaip iššūkį priims, o kovotoja iš mergaitės ne kokia.
 Kai klastuolis baigė ją tempti, Liucija trenkė jam su kruvinu delnu per ranką.
-NELIESK MANĘS, BEGEMOTO UŽPAKALI, IR JEI NEPATINKA, TAI NULAIŽYK MANO KRAUJĄ NUO GRINDŲ IR SUSIGRŪSK ŠUKES TEN, KUR TIK PROKTOLOGAS PIRŠTUS KIŠA!-Liucijos pusiau klyksmas, pusiau šauksmas nuaidėjo koridoriumi. Ir kiek pykčio gali toks mažas žmogus sutalpinti? Na, tai nesvarbu, nes kartais užtenka vieno kvailio, kad viskas išsipiltų. Ir dabar mergaitė, truputį pašokusi, įsikibo į vaikino ryžus plaukus tarsi jie būtų jos išsigelbėjimas ir jie, žinoma, slydo jai iš kruvinos rankos. Visai pasiuto šis mažas padaras. Dafydd, saugokis, kad įkandus ir pasiutlige neužkrėstų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 17, 2020, 10:44:12 am

Aišku, jis pataikė pagriebti už kruvinos rankos, tad netrukus išsitepė ir pats. Tarsi to būtų maža, ta mergužėlė dar ir trankosi!
- Ko tu rėkauji, asiliene? - suirzęs paklausė Dafydd. O juk jis bandė tiesiog ramiai praeiti pro šalį. Kur ten - ir vėl įsivėlė į kažkokią nesąmonę... O vaikai mažėja su kiekvienais metais.
Mergaitei pagaliau baigus klykti vaikinas atsiduso. Nežinojo, ką daryti dabar: gal tiesiog ją palikti ramybėje? Juk velsiečiui, savaime aišku, koridoriaus tvarka visiškai nerūpėjo. Bet negi dabar imsi ir išeisi? Tikrai pagalvos, kad jis nieko negalėjo padaryti, tad pasiplovė. Nepaisant to, kad jaunesnių mokinių kaip įmanydamas vengė, šitaip pažemintas būti nenorėjo. Kita vertus, nesinorėjo ir muštis, vis dėlto Dafydd fizinių muštynių nemėgo.
Nespėjus nieko padaryti, mažvaikė čiupo už plaukų. Velsietis vos nesusilaikė neprunkštelėjęs - juose tikriausiai tebebuvo smulkių šukelių. Vis dėlto jausmas nebuvo pats maloniausias, tad vaikinas čiupo abi baltapūkės rankas ir staigiai stumtelėjo toliau nuo savęs.
- Nuoširdus patarimas: susitvarkai geruoju.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liucija Andersson Birželio 18, 2020, 11:19:40 am

 Klastuolio Liucijos žodžiai nelabai veikė, o gaila. Tik baltaplaukė čia piktai rėkavo, o jos balsas aidėjo tuščiais koridoriais. Piktas piktas kleckutis.
 Ryžos sruogos slydo iš mergaitės sužeisto delno tapdamos raudonomis. Plaukuose taip pat buvo dulkių ir smulkių šukių, bet į jas Liucija nekreipė per daug dėmesio, mat tie lėkštės gabalėliai didelės žalos nedarė. Klastuoliui prisilietus prie jos riešų, švilpė beveik instinktyviai jam spyrė. Kur? Galės nuspręst kitas žmogus, bet kažkur pataikė, mat šiek tiek suskaudo kojų pirštus. Žengusi kelis žingsnius atgal, Liucija nugara švelniai atsitrenkė į sieną. Ji nė velnio neplanavo pasinaudoti vaikino ,,patarimu". Jeigu jam trukdo, tegul pats ir sutvarko.
-Priversk,-piktai spoksodama į ryžaplaukio akis išrėžė Liucija ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Geruoju, pf... Ko dar? Jam batus nulaižyt?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 18, 2020, 11:38:29 am

Pajutęs smūgį į pilvą Dafydd susiraukė. O šita mažylė, pasirodo, moka spardytis! Velsietis susiraukė. Ir į kokią nesąmonę jis eilinį kartą įklimpo? Kodėl bent kartą negalėjo viskas pasibaigti normaliai?..
- Klausyk, asiliene, - suburbėjo jis, kai mažė pradėjo atsikalbinėti. - Neturiu noro čia su tavimi terliotis.
Dafydd nusisuko. Net pradėjo galvoti apie imperio, tačiau vis dėlto neišdrįso. Visų pirma, tokios magijos nebuvo bandęs, be to, nesinorėjo išlėkti iš mokyklos ar, tuo labiau, baigti Azkabane. Ten duotų pavalgyti ir lovą pagalvojo vaikinas, tačiau puikiai suprato, kad tai nėra pats maloniausias variantas.
Vis dėlto klastuolis išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į baltapūkę. Ne, šitokio jovalo šita mažvaikė čia nepaliks. Dar turbūt reikėtų priversti ir sutvarkyti jo plaukus. Nors... Gal geriau tegul nė nesiartina.
- Tu tikrai nenori, kad aš imčiausi priemonių, - rėžė Dafydd. Lazdelė buvo nukreipta baltapūkei į veidą. Vaikinas mąstė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liucija Andersson Birželio 20, 2020, 09:21:35 am

 Taip, jos koja kažkur pataikė ir matyt skaudžiai, mat klastuolis mergaitės už tai nepaglostė. Na, taip ir reikia šikniams, besikabinėjantiems prie mažų vaikų. Šukės ir keksiukų likučiai kaltinamai žiūrėjo į švilpę. Bet kuriuo kitu atveju, Liucija būtų mielai viską susitvarkiusi, bet dabar viršų ėmė užsispyrimas. Ne, ji nenusileis tam kvailam klastuoliui.
-Jei neturi noro, tai apsisuk ir dink man iš akių,-piktai suburbėjo baltaplaukė stebėdama vaikiną. Nieko, net ir sienose miegančių vaiduoklių, nenustebino ir tai, kad klastuolis išsitraukė lazdelę. Liucija vis tiek nesijudino.
-Ar tau negėda? Negi jau nesusitvarkai su antrakurse pats, tai jau griebiesi kerų? Na, pasirodyk, ką moki. Koks esi protingas ir stiprus. Kaip tau nerūpi kiti ir tavo veiksmų pasekmės,-mergaitė žengė kelis žingsnius artyn - dabar ji galėtų lengvai paliesti tą ryžį. Piktai spoksodama vaikinui į akis, švilpė sušnabždėjo:
-Išdrįsk.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 26, 2020, 08:50:34 pm

- Ne tau diskutuot apie mano protą, - burbtelėjo Dafydd, tačiau ne itin garsiai. Gal ta kvailelė neišgirs ir viskas baigsis gerai? Ką gi, svajok toliau. Tikriausiai klastuoliui buvo lemta nuolat įsipainioti į visokiausias įmanomas nesąmones.
Mergiūkštei pradėjus erzintis, kad jis negali susitvarkyti be burtų lazdelės, Dafydd suirzo. Nenoromis prisiminė kraupokas muštynes su Kupidonu (kaži kur tas, laimei, yra pradingęs?). Ne, to pakartoti tikrai nesinorėjo. Deja, tolimesni jos žodžiai kažkodėl priminė Mionos pamokas. Vaikinas puikiai žinojo, kad jos nepraėjo veltui ir kad jis turi būti dėkingas grifei, kad bent kažką moka. Deja, apie tą žmogų galvoti iš viso dabar nesinorėjo, tad reikėjo kažkaip nukreipti mintis. Dafydd susimąstė, kokius kerus nukreipti į baltapūkę. Ką nors nekenksmingo, bet tokio, kad jai nepatiktų. Klastuolis ilgokai spoksojo į ją, kol galiausiai apsisprendė.
- Colovaria, - burbtelėjo jis, nukreipdamas lazdelę į baltapūkės plaukus. Kadaise puikiai Moorepalaikiui suveikę kerai suveikė ir dabar. Balti plaukeliai nusidažė šleikščiai žalia, panašia į vemalų, spalva. Dafydd patenkintas išsišiepė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liucija Andersson Birželio 27, 2020, 01:35:55 pm

 Klastuoliui nepasisekė, mat Liucija kuo puikiausiai išgirdo jo komentarą.
-Jei nenori, kad kiti kalbėtų apie tavo protą, tai nerodyk jo trūkumo,-visiškai nepasimetus atgal atšovė švilpė. Kad kiek vyresnis, aukštesnis ir stipresnis už ją buvo klastuolis, mergaitės akimis jis buvo kritęs iki eilinio Londono bomžo, kuris be keiksmų ir tuščių butelių laidymo nieko nemoka pasiekti. Tik štai šitas peraugęs ryžas berniokas mojavo lazdele kaip kokia šaka, kažką grasindamas. O visi tie grasinimai pasirodė nieko neverti. Liucijos plaukams nusidažius šleikščia tulžies spalva, mergaitė nusikvatojo. Colovaria - pradedančiųjų burtažodis, kurį moka beveik visos jos amžiaus mergaitės.
-Tik tiek moki? Tikėjausi, ko nors, žinai, įspūdingesnio, kaip ir pridera tokiam protingam ir galingam burtininkui,-pašaipiai šypsodamasi, Liucija išsitraukė lazdelę ir, nenuleisdama akių nuo klastuolio, sugrąžino savo plaukams pradinę spalvą. Senas ir patikimas triukas, kur greitai perpranti, kai vyresni bernai nudažo tavo plaukus ryškiai raudona ir pradeda spiegt kaip sirenos tave pamatę.-Bandysi dar kartą?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 28, 2020, 12:17:26 pm

Tarsi maža būtų šitos idiotiškos situacijos, ta mergpalaikė pasižymėjo dar ir nenormaliai gera klausa! Dafydd dar labiau susinervino. Jis užvertė akis ir iš paskutiniųjų stengėsi tylėti, kad neprapliuptų bjauriausiais keismažodžiais. Įtarė, kad asilienė kaip tik to ir laukia, tad nereikėjo suteikti malonumo. Velsietis nepratarė nė žodžio, nors galvoje siautė tokie, kurių viešinti nederėtų niekur.
Deja, mergiūkštė pasirodė nesanti visiškai kvaila. Žinoma, pašaipus tonas galėjo nieko ir nereikšti - ji paprasčiausiai galėjo apsimetinėti. Deja, plaukams grąžinta pradinė spalva (kaži, kuri šlykštesnė?) pakuždėjo mintį, kad kerai gal išties buvo pernelyg paprasti. Arba šita mažvaikė moka porą burtažodžių ir Dafydd sugebėjo pataikyti kaip tik ant jų.
- Nesinori mažiems vaikams įvaryti infarkto, - rėžė Dafydd. Ar mergiūkštė patikės, ar ne, jis nežinojo, bet jam ne itin tai ir terūpėjo. Viskas. Jis daugiau tikrai čia su ja nebesitrins. Jis atsuko lazdelę į baltapūkė ir griežtai tarstelėjo:
- Alarte Ascendare.
Ar kerai pasisekė, velsietis nebežiūrėjo. Skubiu žingsniu patraukė tolyn. Po kelių akimirkų prisiminė, kad kvaišos šiukšlės taip ir liko mėtytis ant grindų, tačiau į kvailą koridorių vaikinas grįžti nebeketino.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Liucija Andersson Birželio 29, 2020, 10:31:02 pm

 Klastuolis dar labiau susierzino, kas iššaukė šypseną Liucijos veide. Mergaitė nelabai norėjo to pripažinti, bet jai šita situacija visai patiko. Tik gaila, kad viskas pasisuko tokia nuobodžia kryptimi, o ir vaikinas nieko įdomaus neparodė. Bet daugiau Liucija nebenorėjo stovėti priešais vaikino lazdelę, nežinia, ką jis dar sugalvos, tad šiam vos ištarus burtažodį, šoktelėjo į šoną. Ir gerai, mat kerai turbūt nebūtų buvę vieni iš malonesnių.
 Klastuoliui išeinant, baltaplaukė iškišo liežuvį. Dabar jau galėjo ramiai susitvarkyti, mat tokio šiukšlyno tikrai nebūtų palikusi. Reparo labai greitai sutvarkė sudužusią lėkštę ir ši dabar atrodė kaip nauja. Tik, deja, su keksiukais jau reikės Liucijai atsisveikinti, mat išvolioti dulkėse jie nelabai tiko valgymui. Atsargiai susirinkusi kepinius, mergaitė patraukė virtuvės link. Paskutinė keksiukų kelionė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Violeta Stephenson Gruodžio 01, 2020, 10:02:49 pm

Man trūksta kažko... Veikiau jau trūksta geresnės veiklos, pažinčių..., kalbėjo sau mintyse, kol bevaikštinėdama priėjo laiptus, vedančius į ketvirtą aukštą. To jai ir reikėjo. Šios Hogvartso dalies dar nebuvo aptikusi. Mat pirmieji metai buvo labiau keistesni ir kupini nemažai visko. Aišku, pati pradžia buvo kiek sunkesnė, visai nebuvo noro kažką daryti, o vėliau lyg apsėdo, tai yra turėjo gan didelio noro kažką daryti ties pamokomis ar namų darbais. Šiai metais sau pasižadėjo vėl aktyviau dalyvauti visur kur reikia.
Atsidūrusi ketvirtame aukšte, kiek pavaikščiojo, o tada grįžo prie tų laiptų kur ir buvo, tačiau tame aukšte ir pasiliko. Prisiminė, jog rankoje laikė knygą, kurią pasiėmė iš bibliotekos. Todėl atsisėdo ant grindų ir atsirėmė į sieną. Atsivertė pirmuosius puslapius, bet prieš pagalvojo, kad galėjo tiesiog būti ir bendrame kambaryje ir ramiai paskaityti, tačiau Violeta kai kada mėgo rinktis kitokias vietas kokioms nors daug pastangų nereikalaujančioms veikos, pavyzdžiui, kaip knygų skaitymas ar dienoraščio rašymas. Tai buvo du pagrindiniai dalykai, kuriuos tamsių plaukų savininkė ir darė, kai būdavo viena.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 02, 2020, 12:31:53 pm

Nenorėjo to pripažinti, bet ketvirto aukšto koridoriais mergina ėjo labai nedrąsiai ir kupina širdimi baimės. Į juos užklydo visai netyčia ir negalvodama, išėjo paprasčiausiai pasivaikščioti ir net negalvojo kur ėjo. Šiaip grifiukė nebuvo labai baili, bet apie šiuos painius koridorius sklandė per daug gandų ir siaubo kupinų pasakojimų, grasinimų, kad net drąsiausias žmogus jaustųsi kiek nedrąsiai.Žingsniavo tokiu tempu, kad greičiau iš čia išeitu, bet ne tokių, jog atrodytų persigandusi. Visos pastangos išsilaikyti ramiai baigėsi, kai Žaneta išgirdo keistą šnabždesį ir po kelių akimirkų ir tarškėjimą tamsiame koridoriaus kampe. Per daug negalvodama ir visai pamiršusi orumą, pradėjo bėgti. Atsidavė baimės jausmams ir bėgo kiek kojos nešė. Po kelių minučių bėgimo, aklą tamsą prasklaidė šviesa sklindanti nuo laiptų besileidžiančių žemyn. Štai, šito man ir reikia! Sugriebus už turėklo, paskutinį kartą pažvelgė pro petį atgal ir pradėjo bėgti laiptais žemyn. Kadangi užvaldyta baimės nežiūrėjo po kojomis, visai nepastebėjo ant laiptų sėdinčios mergaitės ir užkliuvo už jos. Laiptų buvo likę nebe daug, todėl krytis nebuvo toks skausmingas, tik pačioje laiptų apačioje mergina prasidrėskė ranką į išsikišusį, aštrų laiptų kampą.
- Ei! - Visai negalvodama ir žiūrėdama į savo, dabar jau šiek tiek kraujuojančią ranką surika Žaneta.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Violeta Stephenson Gruodžio 04, 2020, 07:12:58 pm

Beskaitant ramiai sėdėjo bei iš ties džiaugėsi esama tyla. Nebuvo jokių šnabždesių, jokių rėkimų, lakstymų ar dar ko. To jai ir reikėjo. Mėgo labiau įsijausti į knygos personažus, mintis gyventi jų gyvenimus. Nuo šios minties net nusišypsojo, to net pati nepajutusi. Kartais pagalvodavo, jog norėtų gyventi tų personažų kailyje.
 Perskaičius kelis puslapius, išgirdo žingsnius, tačiau manė, kad išsigalvojo savo pačios mintyse. Tuomet jau girdėjo kaip kas nors bėgo, tai privertė mergaitei pakelti savo galvą nuo knygos. Pažvelgė į tą pusę, kur girdėjosi garsas. Silpnai papurtė galvą, pagalvojo, kad juk vis tiek ne visada ir ne visur bus ar liks viena. Tyliai atsiduso. Palinko vėl prie knygos, toliau skaitydama bei stengėsi nekreipti dėmesio į pašalinius garsus. Tačiau lyg ir vėl užsisvajojo, nes pajuto skausmą, o taip ir pastebėjo kritusią mergaitę. Violeta staigiai užvertė knygą, paėjo ją ant laiptų ir nusileido į apačią, padėti merginai. Norėjo klausti ar nesusižalojo, bet jos surėkimas privertė grifiukę krūptelėti. Tai tikrai buvo skirta jai.
- Ar nesusižeidei? - paklausė, norėdama vis tiek išlikti maloni. Šiuo metu buvo susirūpinusi jos sveikata ar sužalojimais.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 05, 2020, 02:38:19 pm

Sužeidimas nebuvo labai skausmingas ar rimtas, bet keli kraujo lašai jaus spėjo nukapsėti ant žemės. Nepatogioje pozicijoje gulėdama ir žiūrėdama į lėtai raudonuojančią žaizdą, mergina bandė nusiraminti ir sugalvoti veiksmų planą. Nors, kad ir kaip stengėsi, pykčio numalšinti nepavyko. Iš neargumentuoto pykčio ant pasimaišiusios mergaitčiukės, net nejautė skausmo. Prie nerangumo sukeltų sužalojimų jau buvo pripratus, bet vis tiek skausmą jusdavo ir dabar nors ir protu suvokė, kad turėtu jausti bent mažytį perštėjimą, jo nejautė.
- Ar nesusižeidžiau? - Nesusivaldžiusi suriko. - Kaip au atrodo? - Pridėjo iš pykčio ir netikėtos agresijos aukštu, skardžiu balsu. Prie to dar pridėjo atkištą ranką su įbrėžimu. Tik dabar pagalvojo, kad net nežino kaip ji dilbį susižalojo. Pagal žaizdą nustatyti negalėj, bet logiškiausias paaiškinimas kuris kilo į galvą buvo - išsikišęs vinis, arba didelė atsikišusi rakštis. Galų gale, priežasties nustatymas niekuo nepadės, todėl nebegalvojo apie tai. Už tad atsisuko į tamsiaplaukę. Pabandė jau ir taip piktą miną, dar pagriežtinti.
- Ar neradai geresnės vietos skaityti? - Šį kart, pykti paliko nuošaliau ir balsą nustatė norima šalčio ir pasyvios agresijos tonu. - Ką dabar siūlai man daryt? Nors ir gyvenam Hogvartse, manau infekcijos egzistuoja ir čia. - Pasakė labai šaltai ir nerūpestingai, tačiau tikrai bijojo infekcijos.   

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Violeta Stephenson Gruodžio 07, 2020, 09:11:42 pm

Violeta jau artinosi pakankamai arti, kad apžiūrėtų žaizdą, norėjo padėti. Tačiau mergaitės riksmas privertė antrakursę krūptelėti bei kiek atsitraukti. Šiuo momentu pasijautė tikrai kalta. Nuleido kiek žemiau akis, kad nereiktų žiūrėti jai į akis. To daryti dabar visai nenorėjo. Net nesugebėtų palaikyti akių kontakto. Jai atkišus ranką su įbrėžimu, neliesdama pažiūrėjo įsimindama. Norėjo kai ką pasakyti, bet jos klausimas lyg sutrikdė mėlynų plaukų savininkę.
- Klausyk, atsiprašau, kad taip nutiko, - net ir pati to nepastebėjusi, kalbėjo itin drąsiai ir pasitikinčiai savimi. - bet čia tu kuri bėgo lyg akis išdegusi ir nematydama kas aplinkui dedasi, - Violetai kilo šioks toks nepasitenkinimas. - Niekas nedraudžia būti ar tuo labiau skaityti, niekur nemačiau, kad būtų kažkur parašyta, ieškojau tik ramaus kampelio ir tiek, - tėškė žodžius beveik negalvodama, bet po jų suprato ką pasakė bei apėmė didelė baimė viduje. Retai kada mergaitei tekdavo taip išsišokti. Vis dėl to, stengėsi išlikti tvirtai. Vos matomai giliau kvėpavo, kad tik nusiramintų.
- Dažnai būnu ligoninės sparne, galim ten nueiti, tau reikia subintuoti ranką, kad tikrai nebūtų dar kokios infekcijos, - pasakė, taip sutikdama su mergaitės žodžiais.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 08, 2020, 04:59:10 pm

Jausdama nuoširdumą ir labai netikėtą pasitikėjimą savimi iš priešais stovinčios mergaitės, Žanetos emocijos persimainė. Prisiminė save tokio amžiaus ir suvokė, kad taip pašnekėti tikrai nebūtų sugebėjusi, kur tau ji ir dabar ne visada moka reikšti savo mintis. Pagal mergaičiukės veidą, ji nusprendė, kad ir joje sukosi begalė emocijų ir kiek suprato, viršų ėmė užimti baimė. Pamačiusi baimę akyse net susigėdo. Ką aš čia veikiu rėkdama ant jaunesnės, nieko blogo man nepadariusios mergaitės. Tačiau jau buvo per vėlu ir nenorėdama pasirodyti neapsisprendelė ar labai minkšta išlaikė neutralią miną ir šalčio gyslelę balse. Suprato, kad elgiasi negražiai ir savanaudiškai pasirinkdama įvaizdžio išlaikymą vietoj draugiškumo ir paprasto mandagumo, bet ir toliau taip elgėsi, nieko nekeitė.
Kelias akimirkas tiesiog stovėjo ir įdėmiai stebėjo mergaitę. Nors tiksliai nežinojo ar atrodė pikta ir šalta ar keista ir kvaila. Išgirdusi pastabą apie ligoninės sparną kiek išsigando, ten yra buvus tikrai ne kartą ir pasirodydama dar kartą dėl dar vienos savo nerangumo pasekmės, savo įvaizdžio tikrai nesugebės išlaikyti. Todėl nusprendė geriau bandyti apsimesti paslaptinga ir apsisukusi pradėjo žingsniuoti koridoriumi. Bandė išsitiesti visu ūgiu ir eiti kuo tiesiau, ir svarbiausia, labai stengėsi nesuklupti eidama. Taip pat labai gundė atsisukti ir pažiūrėti ar mažoji seka, bet susivaldė ir tik paėjusi gabalėlį kelio nuo naujai sutiktos mergaitės, atsuko galvą pro petį ir tarė:
- Eini? Pas pačia Pomfri eiti nenoriu, jau bus per vėlu, todėl veskis kurgi tu ten būni. - Nusprendė griebtis paskutinio šiaudo, vienintelio pasiteisinimo, kodėl negali eiti pas madam Pomfri, kurį galėjo taip greitai sugalvoti.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Violeta Stephenson Gruodžio 08, 2020, 10:49:29 pm

Regis net gilus kvėpavimas į plaučius nepadėjo atsikratyti atsiradusio baimės jausmo. Pilve jautė nemalonų jausmą, lyg atrodė tuoj apsivems vietoje, tačiau žinojo, kad šis jausmas buvo apgaulė. Žodžiai, kuriuos pasakė stebino net pačią Violetą. Stengėsi susitelkti ties vyresne mergaitę, kuriai reikėjo šiokios tokios pagalbos. Tuo pat metu bandė perprasti kas visad mėlynų plaukų savininkei sekdavosi, tačiau šviesiaplaukę buvo sunkiau suprasti, ypač iš veido išraiškos. Matė tik jos neutralią būseną.
Mergaitei paminėjus Pomfri, silpnai, vos matomai papurtė galvą į šonus. Ir pati jos nemėgo, todėl pas ją eiti norėtų eiti paskutinėj vietoj, tik iš reikalo. Tai viena iš priežasčių kodėl grifiukė ten dažnokai lankosi bei mokosi tokių dalykų, kaip tinkamai subintuoti ranką ar kitą žmogaus galūnę arba sutvarkyti kokią nors nesunkią žaizdą.
- Einu, - trumpai tarė. - Pas Pomfri net ir nebūčiau siūlus, kadangi jau vėlu, tenais esančios seselės turėtų mažiau vaikščioti, tad neteks ir pas kažkurią kitą pakliūti, - pridūrė.
Jau ruošėsi eiti kartu su ja, net ir padėti jai eiti, jeigu reikia, bet prisiminė, kad sus savimi turėjo knygą, todėl grįžo atgal prie laiptų. Pasiėmė ją į rankas, puslapį kuriame skaitė, užlenkė kampą nedidelį, jog žinotų kurioje vietoje baigė skaityti, kad kitą sykį pratęstų. Skirtukų Violeta nenaudojo. Greitu žingsniu grįžo prie vyresnės mergaitės.
- Aš Violeta, - prisistatė. Pamanė, kad būtų gerai žinoti vardus viena kitos.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: mergaitė123 Balandžio 13, 2021, 08:08:23 pm

  Adelė atlekė į ketvirto aukšto koridorius praėjus valandėlei nuo to laiko, kai matėsi su Aurora. Vis gi saugiai nusigauti į pilį klastuolei nepavyko, tad permirkusius drabužius teko persirengti. Ir štai, dabar Mokslinčė galėjo pasigirti tobula išvaizda: daili safyrinės spalvos suknelė, buvo šiek tiek žemiau kelių ir dailiai sušukuoti plaukai neišpasakytai tiko jaunajai ispanei. Vienuolikmetė negalėjo atsigėrėti savo išvaizda. Prie veidrodžio stovėjo maždaug dvidešimt minučių, stebėdama savo garbanėles. Ir šitaip vaikas išsipuošė visiškai be reikalo, juk nedalyvavo jokiuose šokiuose, nėjo į pasimatymą ar dar kažkur, kur turėtų atrodyti taip. Na, suknelė buvo pirmas pasitaikęs drabužis, kurį Adelė sugebėjo atrasti tarp savųjų drabužių. Tai buvo vienintelė priežastis, kodėl vienuolikmetė atrodė taip, kaip atrodė.
  Snaigę palikusi bendrajame kambaryje, dėl jos pačios saugumo, mergaitė dabar sunėrusi rankas laukė kažkokių pažįstamų žingsnių, pranešančių apie Auroros atsiradimą šioje vietoje. Nereikėjo atmesti ir tokios idėjos, kad Gler išvis nepasirodys, tad stovėti ir žvalgytis Mokslinčė nusprendė neilgiau, nei dešimtį minučių.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aurora Gler Balandžio 14, 2021, 10:47:51 am

Aurora skubiai pardundėjusi į bendrabutį užsimetė ilgą, rudą ir senovinį, kadaise priklausiusį jos globėjai, sijoną, o pečius apgaubė šviesia, megzta skraiste. Į nedidelį rankinuką, ilgu dirželiu apsivijusį Gler pečius, veltą iš vilnos ir gražiai siuvinėtą, ji įsimetė bloknotą, visą pripiešta įvairių objektų, kurį ji visuomet tampydavosi su savimi, porą grafitinių pieštukų ir mažą trintuką. Į sijono kišenę įsikišo lazdelę ir užsirišusi batus, nukurnėjo link Storulės portreto angos, o pro ją išlipusi pasileido link ketvirto aukšto koridorių. Tikiuosi, kad nevėluoju... Ar ji išvis ateis?- sklęsdama koridoriais mąstė mergaitė. Pagaliau laiptais užkūrusi į ketvirtą aukštą, koridoriaus gale išvydo tą mergaitę - Adelę. Aurora koridoriumi skubėjo pas draugę. Adelė atrodė įspūdingai. Safyrinė suknelė, rodės nušvietė, nuo prasto oro niūrų koridorių ir jį pripildė šiluma.
- Labas!- išsišiepusi iki ausų sušuko Gler.- Atrodai nepakartojamai, Adele...,- nutęsė mergina. Šiek tiek pastovėjusi grifė tarė:
- Eime, žinau nuostabią vietelę netoli čia. Ten galėsime pasidėti daiktus ir ramiai, niekeno netrukdomos pasėdėti,- Aurora apsisuko ir ėmė vesti draugę koridoriumi.
Lauke pliaupė lietus, bet koridoriai vistiek buvo tušti. Įdomu kur visi...?- galvojo mergytė. Sunkūs vandens lašai barbeno į metalines palanges, o medžiai nuo vėjo net linko.
- Štai čia,- praskleidusi vieną iš gobelenų, kabančių koridoriuje, į angą įlindo grifiukė. Vieta atrodė kaip nedidukas kambarys. Dideli, iki žemės langai, kambarį pavertė šviesiu, o ant langų kabančios ilgos ir sunkios užuolaidos - jaukiu. Kertėje ant sienos buvo dvi lentynos, nukrautos ypač senomis knygomis. Apie šią vietą Aurorai buvo pasakojęs brolis. Jis čia lankydavosi vienas, o retkarčiais atsivesdavo ir porą draugų. Kambarėlis atrodė visiškai taip, kaip Nojus buvo merginai nupasakojęs. Ji čia lankėsi pirmą kartą. Ant šalto grindinio gulėjo nedidelis, dulkėtas meškos kailio kilimėlis, o aplink erdvės kampus stovėjo kelios didelės žvakės su nešiojamomis žvakidėmis. Kambarėlis už gobeleno buvo apleistas, apie jį tikriausiai nedaug kas žinojo. Ant grindų, lentynų ir mažo stalelio stovinčio netoli lango, buvo nugulęs storas sluoksnis dulkių, bet visa tai buvo galima sutvarkyti. Aurora išsitraukė lazdelę ir plastiškai pajudinusi ranką sumurmėjo:
- Dustendo,- Ir visos dulkės iki tol dengusios kambarėlį pakilo ir išnyko ore. - Taip geriau,- nusijuokė ir šyptelėjo Adelei Gler.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Charlotte Claire Evans Birželio 15, 2021, 02:34:04 pm

Kranklys tupėjo ant peties ir tylėjo. Pagaliau. Šarlotė, ant kurios peties bjaurusis paukštis buvo įsitaisęs, išėjo pasivaikščioti po pilį. Ji jau pavargo mokytis, nors vis dar nesuprato, kaip veikia alohomora burtažodis. Nė kiek neabejojo, kad jai kažkada to prisireiks, bet informacija tiesiog nelindo į galvą. Visokios bjaurios mergaitės, žinoma, dėl to pradėtų tyčiotis, bet Šarlotė stengėsi apie tai negalvoti.
Rankoje grifiukė laikė kerėjimo vadovėlį. Labai tikėjosi, kad pasivaikščiojusi suras jėgų ir noro mokytis, tačiau žinojo, kad tai yra labai menkai tikėtina. Tikriausiai taip be reikalo ir tampysis tą vadovėlį, kol jį pames… Bet Šarlotė nuoširdžiai norėjo gerai mokytis, argi jos kaltė, kad jai reikia daugiau laiko nei kitiems, bet to laiko niekas neduoda?..
Mergaitė atsidūrė ketvirtame aukšte ir suprato nebežinanti, kaip reikės grįžti į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Kodėl šioje pilyje turi būti taip klaidu?.. Tokie mokiniai kaip Šarlotė gali taip pasiklysti, kad beiškodami kelio atgal numirs iš alkio ir troškulio… Šarlotei ir vėl nepasisekė… Dėl tos priežasties mergaitė buvo liūdna ir norėjo verkti. Ji atsisėdo koridoriuje prie sienos ir apsikabino kelius. Ar taip ir sėdėsi čia kaip paskutinė kvaiša? suskambo balsas galvoje. Žinoma, tai buvo nelemtas paukštis… Šarlotė pajuto akyse ašaras ir netrukus pravirko.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aqua Watefall Birželio 16, 2021, 12:56:32 pm

Aqua vaikščiojo po visą pilį bandydama įsiminti jos milžiniškas patalpas ir painius koridorius. Kaip pirmakursei jai labai įdomu buvo sužinoti kažko naujo ir ją stebino toks piles išplanavimas. Pakilusi į ketvirtą aukštą, mergina pradėjo nagrinėti atsivėrusią patalpą ir bandydama įsiminti. Gal kokių nuotykių rasiu? Mergina nebuvo moksliukė ir ją traukė visokios bėdos, o dažniausiai bėdos traukdavo ją. Eidama koridoriumi ji pamatė merginą, kuri sedėjo ant žemės ir pasidėjusi galvą ant sulenktų kelių krūpčiojo. Greičiausiai verkia. Aqua nenorėjo trukdyti merginai, nes numanė, kad jai reikia šiek tiek vienatvės, bet Aqua nebūtų Aqua, jei kur nors neįlystų, kur jai nereikia. Tad dabar mergina nusprendė išsiaiškinti, kas nutiko paslaptingąjai merginai, ir galbūt padėti. Mažais žingsneliais prisiartino ir tyliai keletą sekundžių patylėjo.
- Ar viskas gerai? - tyliai paklausė.
- Kažkas nutiko? - tarė ir atsitūpė šalia jos.
Gal man nereikėjo lysti vis dėl to? Ne, jai reikia pagalbos. Mergina neabejojo, kad žmonės be priežasties neverkia. Mergina buvo grifiukė, tad būtų labai nemandagu tiesiog apsimesti, kad nieko nematei ir praeiti pro šalį lyg niekur nieko.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Charlotte Claire Evans Birželio 18, 2021, 02:49:38 pm

Kaip tu nesupranti, kad atrodai kaip visiška idiotė?! Kaip tu iš viso atsidūrei Grifų Gūžtoje?! Ten tokie bailiai ir verksniai nesimoko! Bent eitum prie ežero, kur tavęs niekas nepamatys! Ne, atsisėdai koridoriuje, kur pilna mokinių, o po to verkšlensi, kaip visi iš tavęs tyčiojasi! Pašaipus Kranklio balsas, skambantis galvoje, Šarlotei neleido nusiraminti.
- Visi… Taip pat ir tu… - išspaudė mergaitė ir toliau verkė. Jos nekentė visi, natūralu, kad ir augintiniui šeimininkė tebuvo patyčių objektas… Tiesą sakant, Šarlotė niekaip nesuprato, kodėl Kranklys užuot padėjęs jai su mokslais labai smagiai tyčiojasi. Negi būna tokio bjauraus charakterio marso sakalų?.. O gal tai buvo mamos tikslas?..
Tokios mintys mergaitę labai įskaudino, tad ji sriūbavo vis graudžiau ir graudžiau. Labiausiai ji norėjo likti viena ir niekeno netrukdoma.
Bet ar kada nors Šarlotės norai išsipildė? Žinoma, ir dabar kažkas priėjo ir ją užkalbino. Grifiukė nusisuko nuo prakalbusios mergaitės ir nieko nepasakė. Juk ji tavęs draugiškai paklausė, kvailele. Galbūt ji nori tau padėti, o tu elgiesi labai bjauriai! Jeigu tik paukščiai galėtų dūsauti, Kranklys tikrai būtų dabar tą padaręs. O gal galėjo? Šarlotei pasigirdo, kad ji išgirdo atodūsį, bet nesuprato, ar tai jos augintinis, ar ta mergaitė, ar ji jau girdėjo balsus - ir atodūsius.
- Nieko, - vos girdimai sumurmėjo Šarlotė, bet vis dar neatsisuko. Šita mergaitė tikrai nori pasityčioti, ko jai daugiau gali reikėti šioje neaiškioje pilies vietoje? Ji tikriausiai sekė Šarlotę, o radusi tinkamą progą dabar pasilinksmins… Šarlotė garsiai šniurkštelėjo ir pakėlė ašarotas akis į būsimą savo skriaudikę.
- Daryk ką nori, man nesvarbu, - kuo drąsiau ištarė mergaitė, tačiau ji drąsiai tikrai nesijautė. Priešingai - ji labai sunerimusi laukė, ką sugalvos nepažįstamoji, kuri jos garantuotai nekenčia...

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aqua Watefall Birželio 18, 2021, 08:47:34 pm

Aqua gailiai pažvelgė į grifiukę. Ji retai mato liūdnus žmones, nors gyveno su broliu, jie buvo geriausi draugai. Kartais susipykdavo, bet šeimoje ašarų niekas nerodė. Kartais merginai atrodė ir namiškiai vaidina, ar jie iš tikrųjų visada jaučiasi laimingi. Tiesą pasakius, ji gyveno tobuloje šeimoje. Ji nuo mažens buvo pratinama prie magijos ir pati nekantravo ištarti savo pirmąjį burtažodį. Žvelgiant į šią verkiančią būtybę, jos viduje sukilo noras stipriai ją apkabinti. Ji atrodė nusivylusi gyvenimu ir nesugebanti išbristi iš liūdesio liūno. Jos akyse žibėjo ašaros, o balse atsispindėjo baimė. Aquą abstulbino merginos atsakas jai. Ji tikėjosi, jog ji gražiai papasakos kas nutiko, bet išgirdusi bailų atsaką mergina pasimetė. Aqua tikrai neketino kenkti merginai, tuo labiau tyčiotis iš jos. Ką patyrė ši mergina?
- Aš tau nekenksiu, patikėk. - drąsiai tarė, norėdama užtvirtinti savo žodžius.
Aqua pakėlė antakius iš nuostabos. Ši grifiukė turėjo nuostabias mėlynas akis, kuriose galėjai įžvelgti liūdesio jūrą.
- Aš tau noriu padėti. Ar gali pasakyti kas nutiko? - kuo įtikinamiau tarė.
Kodėl ši mergina atrodo tokia užgauta? Gal kas nors ją labai skriaudžia? Negali būti, kad ši grifiukė yra patyčių auka. Taip Hogvartse nesielgiama. Nuo šiol ją paslapčiom seksiu.
Aqua tvirtai pasiryžusi sužinoti ašarų priežastį pakilo nuo žemės ir ištiesė ranką. Nenorėjo, kad ši mergina sėdėtų ant šaltų grindų. Geriau pasikalbėti bendrąjame kambaryje prie židinio ir viską išsispręsti.
- Eime į bendrąjį kambarį, ten papasakosi kas nutiko.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Charlotte Claire Evans Birželio 20, 2021, 11:32:11 pm

Visas pasaulis nekentė Šarlotės, ir ši mergaitė, kuri priėjo prie jos, nebuvo kitokia. Dėl to grifiukė buvo visiškai tikra. Ir tai, ko gero, buvo priežastis, kodėl ji niekaip nenustojo verkti. Ar, tiksliau, viena iš daugelio priežasčių... Ji tiesiog negalėjo pasitikėti kažkokia neaiškia mergaite, kuri dėl kažkokių priežasčių apsimeta esanti draugiška. Tokie Šarlotę vargino ypatingai - jeigu jau tyčiojasi, tegul daro tą atvirai...
- Netikiu, - vos girdimai cyptelėjo grifiukė. Juk jos visi nekentė ir niekino, kodėl ši mergaitė turi būti kitokia?.. - Nieko nenutiko, - po kurio laiko pridūrė ji ir dar kartą šniurkštelėjo.
Kai išgirdo pasiūlymą kažkur eiti, Šarlotė išsigando. Ji tikrai nenorėjo kažkur eiti su ta mergaite, kuri tikriausiai tik ir ieško progos ją nuskriausti... Ne, geriau likti čia ir verkti šiame koridoriuje...
- Neisiu, - nė kiek ne garsiau pasakė grifiukė ir dar labiau susigūžė. Bet ar ji gali žinoti, kad šita mergaitė nesėdės čia visą likusią dieną? O gal... Ar ji parodytų kelią į grifiukės miegamąjį? Galbūt tai buvo proga nepasiklysti, kas mergaitei nutikdavo ne taip jau ir retai.
- Ar tu žinai, kur yra Grifų Gūžtos bendrasis kambarys? - sukaupusi visą drąsą paklausė ji ir atsistojo. Gal ir verta pabandyti kažkur nueiti, o jeigu ta neaiški mergaitė kažką padarys... Na, Šarlotė prie patyčių ir nelaimių jau pripratusi, kad ši mergaitė turbūt nesugalvos nieko naujo...

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Aqua Watefall Birželio 21, 2021, 02:38:45 pm

Ši mergina atrodė tokia išsigandusi, kad Aquai net užgniaužė kvapą. Tokia baili, bet įsitikinusi, kad ji pajėgi tai pakelti.
- Žinoma žinau. Aš vaikščiojau po mokyklą norėdama geriau ją pažinti. Džiaugiuosi, kad sutikau tave, greičiausiai pasiklydai. - Aqua stengėsi prablaškyti niūrią atmosferą savo šnekomis.
Vis nebus taip nejauku. Tikriausiai ši mergina tik pasiklydo ir neberanda kelio atgal į bendrąjį kambarį. Visdėlto šaunu, kad ją sutikau.
Merginai atsistojus jos pradėjo eiti tolyn. Aqua stengėsi prisiminti kuriais laiptais reikia pasukti, kad jas nuvestų pačiu tiesiausiu keliu į kambarį. Ašarota grifiukė sekė iš paskos ir it maža pelytė stengėsi skleisti kuo mažiau triukšmo. Aqua norėjo apkabinti mergaitę ir ją paguosti, bet nežinojo ar šiai merginai patiks. Jos akys buvo pilnos nerimo ir baimės, kuri vertė Aquą būti jai atidžiai. Ji norėjo sužinoti kas teikia džiaugsmą šiai mėlynakei, norėjo pamatyti jos šypseną ir besijuokiančią veido išraišką.
- Žinai, turi gražias akis. Nesu mačiusi daug žmonių su tokiomis gražiomis mėlynomis akimis. Nežinau kas tave pravirkdė, bet aš tavęs neskriausiu. Noriu tik padėti. Beje, turiu brolį, kuris ankščiau čia mokėsi, bet jau pabaigė ir išėjo gyventi atskirai. Kartais jaučiuosi vieniša, bet čia galima rasti gerų žmonių. - Aqua plepėjo, kad užpildytų tarp jų tylą ir nejaukumą.
Kokias nesąmones aš čia plepu? Tikiuosi nepalaikys manęs pamišusia. Bet geriau jau pamišusia nei piktadare.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rafael Beaumont Liepos 08, 2021, 09:32:26 pm

Rafael’is žingsniavo pilies koridoriais. Jis skubėjo. Šiandien jo diena buvo labai labai prasta, tad jis norėjo išgerti. Norėjo išgerti to skanaus ir tamsaus gėrimo. Norėjo, kad tas aitrus gėrimas tekėtų jo gerkle ir apsvaigintų jį. Gal tada pasijaustų nors šiek tiek laimingesnis nei buvo dabar. O ir diena iš karto būtų geresnė. Nesvarbu, kad šiandien buvo tik antradienis. Jam vis tiek reikėjo išgerti. Dabar alkoholis jam buvo lyg kokia atgaiva, kadangi dabar profesorius bijojo atsiskleisti. Kodėl jis to bijojo? Nes jis bijojo būti suprastas ne taip arba iš viso būti nesuprastas. Juk dažnai daug žmonių būną nesuprasti arba ne taip suprasti, tad tiesiog baisu kalbėti.
 Apie tai bemąstydamas profesorius artėjo prie savo kabineto su milžinišku gėrimų baru. Jis jau seniai buvo supratęs, kad visi magiškų gyvūnų priežiūros profesoriai mėgsta pakeldami taurelę išgerti į savo ar draugų sveikatą. Tai iš tiesų kartu buvo ir pliusas, ir minusas, tad Rafael’is ir džiaugėsi, ir liūdėjo. Nes pliusas tame, kad alkholio pirkti nereikėjo, o ir gauti jo galėjo visada, o minusas, kad dėl to ėmė dažniau  gerti. Bet tai tik nesavarbios smulkmenos į kurias Beaumont gilintis nenorėjo. Jis tiesiog norėjo išgerti. Staiga bemąstydamas į kažką atsitrenkė. Tai buvo vidutinio ūgio mergaitė turinti trumpus ir rudus plaukus. Rafael’is kiek pasilenkė prie jos. Ji jau buvo matyta jo pamokose.
-   Sveika, - tare rudaplaukis. Jis nesuprato ką mergaitė vakarėjant veikė koridoriuje.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 08, 2021, 09:41:29 pm

Elliw buvo sutrikusi. Atmintis kuždėjo, kad ji nelabai seniai buvo sutikusi Sabriną, ir ji netgi padėjo… su kažkuo. Deja, velsietė neprisiminė, kur sutiko draugę ir ką su ja veikė. Ar tai galėjo būti Soore pamoka? Ne, Elliw buvo tikra, kad tokiu atveju būtinai viską tiksliai prisimintų. Vadinasi, tai turėjo būti… Deja, rudaplaukė neįsivaizdavo, kas tai turėtų būti, tad dabar nežinojo, ką daryti.
Kaip ir nežinojo priežasties, kodėl dabar klaidžiojo po pilį. Tikriausiai ieškojo Liucijos, kurios nematė jau labai seniai. O galbūt Joanos trečiosios ar tos pačios Sabrinos, apie kurią vis dar mąstė. Kiek Elliw yra pajėgi mąstyti, žinoma. Vis dėlto mergaitė nežinojo, kam jai reikia kurios nors iš tų trijų mokinių: jos rankose laikomas teleskopas atrodė tebesantis sveikas. Netgi netrūko jokios dalies, kas pastaruoju metu buvo dar dažnesnė problema.
- Tai neLiucijos kaltė, - suburbėjo klastuolė, nors net nežinojo, dėl ko tiksliai kaltina bjauriąją mergiūkštę. Žinoma, dėl to kalta galėjo būti ir ne neLiucija, tačiau šią akimirką apie ją Elliw negalvojo. Galbūt net neprisiminė apie jos egzistavimą, nors nuo to, ko gero, ne neLiucijai būtų tik geriau.
Stypsodama kažkokiame nepažįstamame koridoriuje Elliw bandė susivokti kur esanti ir ką jai reikėtų daryti toliau. Deja, nespėjus priimti jokio sprendimo kažkas į ją atsitrenkė. Persigandusi mergaitė apsidairė ir pamatė atėjusįjį. Deja, vaizdas nebuvo iš maloniųjų: tai buvo profesorius, dar baisesnis už Soore. Rudaplaukė skubiai žengė žingsnį atbula: būti pernelyg arti šito profesoriaus buvo pernelyg nesaugu, nors ji ir neprisiminė, kodėl. Deja, mergaitės kojos susipynė, ir ji išsitiesė ant žemės. Pasinaudojęs ta proga teleskopas išsprūdo iš rankos ir nuskriejo tolyn.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rafael Beaumont Liepos 08, 2021, 09:42:21 pm

Profesorius atsiduso. Jo mintys tikrai nebuvo vienos iš gerųjų. Mąstymas apie liūdesį buvo vienas iš blogiausių dalykų. Kadangi net jei ir nebūdavai liūdnas arba liūdnumo stadija būdavo pirma, tu patapdavai liūdnu ar liūdnesniu. Ir tai yra labai labai blogai. Beaumont lūpas paliko atodūsis. Jam tikrai reikėjo išgerti ir paskandinti liūdesį alkoholyje. Nors liūdesio numarinimui buvo ir kitų būdų, tik šitas veikė Rafael'į. Visi kiti buvo arba moteriški, arba nelegalūs ir tiesiog neveiksmingi. Profesorius atsiduso. Netaisytų darbų krūvos irgi spaudė jo pečius ir kankino jį. Juk jei jis neištaisys vaikų rašinių ir panašiai, jis tiesiog skris iš savo darbo. Tada jam teks grįžti į Prancūziją ir perimti senelių verslą - vynų ir šampanų gaminimo namai.(Žinoma, aišku kodėl Rafael'is yra šioks toks girtuoklis). Juk jis nuo vaikytės mokomas atskirti šampanų ir vynų rūšis, skonius ir kokybę. Na, jei to būtų nemokoma nuo mažens, vėliau būtų labai sunku išlavinti skonio receptorius. Aišku pilkai melsvų akių savininko skonio receptoriai buvo šiek tiek apgadinti visų deginančių gėrimų tokių kaip degtinė, bet gerą vyną nuo prasto labiau rašalo nei vyno.
 Greitai vaikinas grįžo į realybę. Mergaitei išsigandus jo, profesorius labai nustebo, tad pasitvarkęs plaukus lėtai atsitūpė priešais ją.
- Ar viskas gerai? Nieko neskauda? - paklausė stebėdamas mergaitę. Tada išgirdo kažkokį daiktą krentantį per beveik visą koridorius. Panašu, kad tai buvo teleskopas, kuris sudužo į gana nemažai dalelių.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 08, 2021, 09:48:04 pm

TELESKOPAS!!! persigando Elliw tarsi nepastebėjusi, kad pati plojosi ant grindų ir galbūt užsigavo. Koks skirtumas jos gerovė, kai didžiausia pasaulio brangenybė skrieja… kažkur? Mergaitė norėjo bėgti jam iš paskos, bet susidūrė su netikėta problema: prieš ją buvo kažkoks baisus žmogus, apie kurio egzistavimą šiame koridoriuje Elliw, žinoma, jau buvo pamiršusi.
- Tai tavo kaltė! - garsiai suriko ji, nė nesusimąstydama, kad čia galbūt profesorius, su kuriuo reikėtų kalbėti mandagiau. Bandė atsistoti, tačiau užkliuvo už to žmogaus ir vėl drėbėsi ant grindų.
- Mano teleskopas! - garsiai suriko ji. Jau pamiršo, į kurią pusę astronomijos prietaisas skrido, tad neįsivaizdavo, kaip jį reikės surasti. Ir viskas per šitą itin nemalonų žmogų, kažkodėl besitrinantį šitoje mokykloje! Jos pavadinimo Elliw, beje, vis dar neįsiminė.
Tebegulėdama ant grindų mergaitė mąstė. Tiek, kiek ji geba mąstyti, žinoma. Neįsivaizdavo, ką daryti dabar ir su kuria problema tvarkytis pirmiau: reikėjo pabėgti nuo šito žmogaus ir susirasti teleskopą. O gal jis gali padėti surasti teleskopą? paklausė savęs velsietė, bet kuo skubiau atsikratė šitos minties: šitas baisus žmogus (kad ir ką jis padarė) tikrai nepadės, nuo jo reikia slėptis! Tam reikėjo kažkaip atsistoti.
Antras kartas nemelavo: netrukus rudaplaukė stovėjo stačia. Atidžiai žvalgėsi po koridorių ir stengėsi prisiminti, į kurią pusę nukeliavo jos didžiausia brangenybė. Labai nuoširdžiai stengėsi, tačiau niekaip nesisekė. Akyse pradėjo kauptis ašaros: negi ji visai praras teleskopą? Ką Thomas pasakys?! Šniurkštelėjusi norėjo eiti į tą pusę, kurią mintyse pavadino “tiesiai”. Deja, kaip tik toje pusėje tebebuvo (vėl buvo? Atsirado? Grįžo? Elliw šito nežinojo) tas neaišku, ką čia veikiantis žmogus. Nenuostabu, kad mergaitė beeidama už jo užkliuvo. Gal kiek keisčiau buvo tai, kad (ne)tyčia alkūne trinktelėjo jam į galvą.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rafael Beaumont Rugpjūčio 18, 2021, 09:51:36 pm

Išgirdęs, kad tai jo kaltė jaunuolis suraukė savo antakius. Juk tai mergaitė atsitrenkė į jį, o ne jis atsitrenkė į mergaitę. Ta Elliw tikrai keista. Įdomu kodėl ji tokia... susimąstė pilkšvai melsvų akių savininkas pasitvarkydamas savo ant akių krentančius plaukus.
Tas klastuolės prisirišimas prie teleskopo tikrai nebuvo gerai. Juk tai keista. Beaumont susimąstė galvodamas kaip trumpaplaukės paklausti kodėl ji taip prisirišusi prie to žvaigždėms stebėti skirto daikto. Gal tai buvo jos šeimos realikvija ar kažkas panašaus? Šis variantas juk iš tiesų buvo visai logiškas ir geras.
- Nesijaudink mes sutaisysime tavo teleskopą, - švelniu tonu tarė vaikinukas paeidamas kelis žingsnius tolyn. Jis bandė rasti visas teleskopo liekanas, kad galėtų sutvarkyti jį ir gražinti jį į pradinę jo būseną.
Po dešimties minučių jo rankos buvo pilnos teleskopo dalių. Rudaplaukis atsiduso. Tikėjosi sutvarkyti viską be burtų. Jis, tiesą pasakius nežinojo kur yra jo lazdelė. Labai tikėjosi, kad ji yra jo apsiauste, nes jei ne jam teks žingsniuoti iki kabineto ir visą jį išversti, kad surastų tą lazdelę ir sutaisytų tą nelemtą teleskopą.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 30, 2021, 10:04:49 pm

Išgirdusi, kad tas baisus žmogus (nors ką jis vis dėlto padarė? Vis tik tai buvo pernelyg sudėtingas klausimas, kad Ellis bandytų į jį atsakyti) planuoja sutaisyti teleskopą, mergaitė persigando. Jos nuomone, jis buvo labai pavojingas. Pernelyg pavojingas. Ką daryti dabar? Misija aiški: Elliw bet kokiais būdais turėjo išgelbėti teleskopą nuo... ko? Šito, deja, ji jau negalėjo prisiminti. Vis dėlto gelbėti teleskopą buvo pakankamai svarbi misija, kad Elliw jos nepamirštų. Dabar tereikėjo susirasti savo didžiausią brangenybę ir... Ką reikėtų padaryti tada? Kaip ir nuo ko ją gelbėti? Deja, šito klastuolė nežinojo.
Laimei (ar nelaimei? Kaip dabar žinoti?!), netrukus iš kažkur atsiradęs žmogus rankose laikė kažką panašaus į teleskopą. Ar, tiksliau pasakius, jo liekanas!
- Ką tu padarei?! - supyko Elliw. Kaip šitas žmogus gali taip elgtis? Kas jis iš viso toks? Kaip drįsta lįsti prie teleskopo?! Ką velsietė visiems padarė, kad jai taip nesiseka? Ir kur, po galais, Liucija, Sabrina ir Joana trečioji?.. Ar galima klausti šito žmogaus? O gal jis vis dėlto yra pernelyg pavojingas?
Netrukus Elliw pamiršo, apie ką galvojo, bet nuo to nepasidarė ramiau. Žmogus, jau ilgą laiką ją gąsdinantis, buvo pernelyg... Baisus ir pavojingas. Mergaitė neįsivaizdavo, kodėl yra tuo įsitikinusi, bet žinojo: būtent taip ir yra. Tik ką jai daryti, kad teleskopas yra kažkur išnykęs?
Supykusi mergaitė apsižvalgė ir to žmogaus rankose pamatė kažką panašaus į teleskopo... Liekanas?! Velsietė žiūrėjo į tą žmogų ir galvojo, ką daryti dabar. Kaip jai atgauti savo brangenybę?!
- Tai mano teleskopas! - piktai sušuko ji žiūrėdama į liekanas. - Ir viskas yra tik tavo kaltė!
Deja, pyktis nepadėjo atgauti prietaiso liekanų, tad reikėjo ir toliau mąstyti, kaip išspręsti šitą tiesiog neišsprendžiamą problemą. Ką jai, po galais daryti?!
- Atiduok mano teleskopą! - suriko mergaitė ir bandė pačiupti lūženas. Deja, ji užkliudė to baisaus žmogaus rankas, ir dalys išsitaškė į visas puses.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rafael Beaumont Rugpjūčio 31, 2021, 05:35:41 pm

Jaunasis profesorius apžvelgė koridorių. Teleskopo liekanų niekur daugiau nesimatė, tad jis apsidžiaugė savo darbu. Dabar galės pabandyti sutvarkyti teleskopą. Deja, ši užduotis atrodė kiek neįmanoma, kadangi teleskopo dalių buvo ženkliai per daug. Jų buvo pilnas profesoriaus glėbys. Jis susiprato, kad greičiausiai be lazdelės čia neapsieis. Dėl to jo lūpas paliko tylus prancūziškas keiksmažodis.
Po jo keiksmo pasigirdo piktas mergaitės balso tonas su klausimu - ką tu padarei? Beaumont susiraukė.
- Aš nieko nepadariau. Tai tu atsitrenkei į mane ir sudaužei savo teleskopą, - ištarė Rafael'is pasitvarkydamas teleskopo liekanas gulinčias jo rankose. Iš tiesų dabar Beaumont kaip reikiant susinervino. Jis juk tik norėjo padėti tai mergaitei su jos teleskopu. Nejaugi pagalba šiais laikais yra vertinama taip prastai? O juk realiai pagalba turėtų būti labiausiai vertinamas dalykas visame plačiame pasaulyje. Ilgesnių plaukų savininkas sunkiai atsiduso dėl to. Niekam pagalba šiais laikais nebenaudinga.
- Žinau, kad tai tavo teleskopas ir noriu padėt jį sutaisyti, - ištarė melsvai pilkšvų akių savininkas pavartydamas akis. Jau pavargo aiškinti viską Elliw. Jis labai norėjo išgerti. - Tai mano kaltė? - išpūtęs akis paklausė jaunuolis.
Staiga klastuolė atsitrenkė į profesorių. Prancūzas nesuprato kaip visa tai įvyko, bet visos teleskopo detalės vėl pažiro po koridorių. Jis ir vėl riebiai prancūziškai nusikeikė, o tada ėmė ieškoti lazdelės.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 02, 2021, 12:08:52 am

Tiesą sakant, Elliw kuo toliau, tuo sunkiau galėjo suprasti žmones. Jie darėsi vis keistesni, vis bjauresni ir, kas svarbiausia, viskas buvo tik jų visų kaltė! Na, gal ir ne visų. Tik neLiucijos, ne neLiucijos ir ne ne neLiucijos. Taip! Tos trys bjaurios mergiūkštės yra kaltos, kad jos teleskopas šiuo metu yra kažkur... O gal jis ne "kažkur"? Taip, jos brangenybę pavogė šitas baisus žmogus! Jis tikrai nebuvo viena iš tų trijų bjaurių mergiūkščių, bet kodėl vis tiek elgiasi šitaip neįtikėtinai? Juk Elliw - gera mergaitė...
- Tai mano teleskopas! - pakartojo mergaitė. Ji neprisiminė, ar šitą žinią jau pranešė, tad norėjo būti tikra, kad visi tai žino. Tiesa, jos teleskopas buvo sudužęs, ir viskas buvo tik šito žmogaus kaltė!
- Tai tavo kaltė! - pranešė ji, visai pamiršusi, kad iš šiuos žodžius ką tik sakė.
Ir tada velsietė gavo dar labiau išsigąsti: tas pabaisa kažką garsiai pasakė, bet ji nieko nesuprato. Ar jam visai negerai su galva? susimąstė rudaplaukė. Taip, ko gero, taip ir bus. Vadinasi, reikėtų sprukti kuo toliau, kol niekas nenukentėjo. Tiesa, negali sakyti, kad niekas nenukentėjo: iš teleskopo juk liko tik lūženos! Elliw ir vėl supyko.
- Sutaisyk mano teleskopą! - garsiai suriko ji. Neįsivaizdavo, ar galima tikėtis, kad tas padaras gali padaryti kažką gero, bet ką daugiau daryti? Teleskopus taisantį burtažodį, kurį buvo išmokusi iš Liucijos, Elliw seniai pamiršo.
Ką jai dabar daryti? Teleskopas buvo nepataisomai sulūžęs, o vienintelis žmogus, galintis išspręsti šitą problemą, neatrodė nusiteikęs tą daryti! Ar reikėtų dar kartą priminti, kad viskas yra tik jo kaltė? Elliw kelias akimirkas mąstė, bet netrukus pamiršo, apie ką galvojo, tad taip nieko ir nebepasakė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rafael Beaumont Rugsėjo 26, 2021, 10:35:00 am

Beaumont žinojo, kad vos baigęs viską su šituo kvailu teleskopu ir jo savininke eis išgerti. Atrodė, kad jam net galvą paskaudo nuo visų klastuolės pasakymų. Iš tiesų ši trumpaplaukė mergaitė buvo netgi įkyroka su tuo savo teleskopu. Atrodė, kad be teleskopo ir jos gyvenimo nebūtų. O juk iš tiesų tas teleskopas tai tiesiog metalo gabalas. Na, bet galbūt, kažkas apie vyną pasakytų panašiai. Tai yra, kad vynas tik skystis, o niekuo daugiau. Rafael'iui būtų skaudu, tad jis neturėjo teisės smerkti kitų už jų keistus mėgiamus daiktus ar pomėgius. Juk iš tiesų jis buvo gana tolerantiškas, tikrai nebuvo visiškas kiaulė.
- Gerai, nebekartok to pačio, - kiek pikčiau sumurmėjo Beaumont. Be alkoholio jis kartais iš tiesų būdavo labai įžūlus ir piktas. Greičiausiai dėl to, kad jis buvo netgi šiek tiek priklausomas nuo alkoholio ir panašiai.
- Tuoj sutaisysiu tą tavo teleskopą, - ištarė išsitraukdamas savo lazdelę. - Reparo, - pasakė. Greitai teleskopas ir vėl stovėjo sveikas, lyg nieko nebūtų nutikę. Tuo kerai iš tiesų ir buvo gerai. Galėjai kažką sugadinti ir tada atstatyti. Gaila, kad gyvenime ir jo sprendimuose negalėjai naudoti kerų. Juk tada viskas būtų daug geriau ir lengviau.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 03, 2021, 12:07:10 am

Ar Elliw tik pasirodė, ar šitas žmogus išties supyko? O jeigu taip, tai už ką?! Juk Elliw - gera mergaitė, o jeigu kas ir nuskriaudė teleskopą, tai buvo būtent jis! Tiesą sakant, norėjosi verkti: labai jau nesisekė gyvenime… Deja, velsietei nepavyko prisiminti, dėl ko ji nori verkti, tad taip ir nepravirko.
Šito žmogaus ji bijojo. Buvo tikra, kad nematė niekada anksčiau, bet dabar baimė tiesiog kaustė. Jau negalėjo prisiminti, kas tiksliai nutiko teleskopui, bet kažkas nutiko. Tas pabaisa pasakė kažko nebekartoti, bet kol Elliw mąstė, ką jis galėjo turėti omenyje, pamiršo tikslius žodžius, tad liovėsi apie tai galvoti. Netrukus iš atminties išnyko ir faktas, kad ji iš viso apie kažką galvojo.
Tas keistas ir be galo gąsdinantis žmogus vėl ištarė kažkokį nesuprantamą žodį. Elliw dar labiau išsigando, bet spėjo pamatyti, kad teleskopas yra sveikas, tad kuo skubiau griebė jį iš to pabaisos rankų. Tą pačią akimirką prietaisas slystelėjo, bet pavyko jį išlaikyti.
Nė nepagalvojusi, kad gal reikėtų padėkoti, velsietė įdėmiai ištyrinėjo savo brangenybę. Teleskopas tikrai atrodė sveikas, tad Elliw netruko pamiršti, kad jis buvo sudužęs. Vis dėlto baimės tam netoliese esančiam žmogui užmiršti nepavyko, tad velsietė skubiai žengė porą žingsnių atbula. Atsitrenkusi į sieną ji tarsi atitoko ir suprato, kad reikia pagaliau nešdintis kuo toliau. Patogiau pasiėmusi teleskopą ir atsargiai žvilgtelėjusi į pabaisą nutarė tiesiog išeiti. Deja, ji nė neįsivaizdavo, kur jai eiti, tad iš pradžių atsitrenkė ne kur kitur, o į tą žmogų, nuo kurio bandė pabėgti.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko Elliw ir galų gale apsisukusi nuskubėjo tolyn.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rafael Beaumont Spalio 03, 2021, 08:21:16 pm

Rudų plaukų savininkas buvo nepatenkintas. Ta klastuolė sutrukdė jam eiti išgerti, o jos teleskopo taisymas truko baisiai ilgai. Juk profesoriui reikia išgerti. Atrodo, kad net galvą nuo visko kas čia vyko įsiskaudo. Bet, kažkur giliai viduje, profesorius džiaugėsi, jog sutiko klastuolę. Bendravimo blaivam, nors ir su tokiais mokiniais kaip Elliw, jam trūko. Iš tiesų pastaruoju metu jis buvo pasidaręs šiokiu tokiu vienišiumi. O tai tikrai nebuvo jam į gerą. Juk kiekvienam žmogui reikia bendravimo su kitais žmonėmis. Galiausiai visiems kada nors reikia su kuo nors pabendrauti.  Beaumont tyliai atsiduso. Norėjosi jam paskubėti ir žingsniuoti iš čia. Buvo pats laikas pailsėti ir išgerti.
- Taip, aš kaltas, - sumurmėjo nebenorėdamas ginčytis su ta maža klastuole vardu Elliw. O šiaip įdomu ar teleskopas irgi turi vardą ? Na, tos Elliw teleskopas turėtų turėt vardą. Juk Elliw yra super keista, tad nebūtų keista jei jos teleskopas turėtų vardą. Su tokiomis mintimis profesorius ir paliko šį koridorių.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dori Mendel Sausio 12, 2022, 04:10:54 pm

Neseniai buvo praėjusi nuodų ir vaistų pamoka. Meg trylikmetei atsiuntė ženklą, kad reikia pasikalbėti. Mokinės taip ir padarė. Rudenį po kerėjimo pamokos, kai Mendel sužinojo, jog švilpė nuo jos nutylėjo tokį svarbų dalyką  - kad gyvena nebe su ta moterimi, o su naujuoju kerėjimo profesoriumi, klastuolė buvo gerokai ant draugės užpykusi. Jos vis tiek bendravo, kartu leido laiką, tačiau jautėsi šiokia tokia įtampa. Tačiau dabar ji, regis, ėmė nykti ir viskas grįžinėjo į savas vėžes.
Be to, žaliaplaukė suprato vieną dalyką: galbūt yra kažkas, dėl ko Meg negalėjo pasakoti visko, kaip kad dabar Dori negali prasitarti apie Deoiridh ir herbologijos profesoriaus ryšį. Apskritai, Dori apie grifę Pritz dar nieko nepapasakojo, nes tai atrodė gana sudėtinga. Manė, kad Meg kiltų įtarimų, o papasakoti visko klastuolė tikrai negalėtų, nes tai prilygtų Turner šeimos išdavystei. O žinant, kaip Meg moka iškamantinėti, tyliuoju viskas nesibaigtų.
Meg vis dar turėjo tą eliksyrą Apelsinui, kurį rudens pradžioje mergaitės išvirė oloje. Šiandien jos nutarė grįžti į tą keistąją klasę, susirasti joje fanagetą, jeigu jis, žinoma, ten bus, o Dori tikėjosi, kad bus, ir su padariūkščiu paeeksperimentuoti gyvūnėlį nukenksminti.
Kai Dori galvojo, jog kažkas prie Apelsino lindo kaip prie eksperimentinio triušio, tai trečiakursei sukėlė neigiamus jausmus. Na, kaip tas kažkas galėjo šitaip padaryti? Juk Apelsinas - tik gyvūnėlis! Tačiau dabar to padaro Mendel nei kiek nebuvo gaila ir ji visiškai nesijaudino, kad gali neišeiti jo nukenksminti. Kaip tik, dar įdomiau: kaži, kas atsitiks fanagetui, jei nepavyks?
Ir tai buvo viena tų akimirkų, kai Dori pati savęs nesuprato. Lyg pirmam ir antram kurse ji buvo bjauresnio būdo, nei trečiam, bet anuose kursuose jai Apelsinas rūpėjo, o dabar, atrodo, įdomumo dėlei išdrįstų į jį paleisti ir nužudymo užkeikimą, na, pažiūrėti, tai jau šį kartą pavyks ar ne.
Lydima tokių minčių Dori kartu su Meg pėdino reikiamos statulos link.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Meghan Natali Pritz Sausio 17, 2022, 05:10:42 pm

Mergaitė nervinosi. Kodėl, neaišku. Juk buvo kartu su Dori, geriausia savo drauge. Nors jos buvo kiek apsipykusios dėl Meg tylėjimo, dabar, regis, viskas buvo gerai. Trečiakursės dabar kartu ėjo pasirūpinti fanagetu, apie ką svajojo jau nuo pirmo kurso. Tad kodėl Meghan jautėsi taip blogai?
- Klausyk, Dori. - tarė, mėgindama nukreipti mintis šalin. Prabilusi švilpiukė dar nebuvo tikra, ką pasakys toliau, todėl sekundėlei nutilo. - Taigi, - tęsė po minutėlės.  - Kaip tau sekasi? - paklausė pirmo dalyko, šovusio į galvą.
Keistokas klausimas, šito nepaneigsi. Tačiau ką darysi - pasakyta, tai pasakyta. Be to, gal ne toks jau ir blogas klausimas. Meghan su Dori jau senokai kalbėjosi nuoširdžiai, apie asmeninius reikalus, o ne apie mokyklą ar Apelsiną. Laukdama atsakymo Meghan užsižiūrėjo į grindis.
Neilgai trukus mergaitės pasiekė ketvirto aukšto koridorius. Iki slaptos klasės jau buvo nebetoli. Tačiau šiandien ją pasiekti nebuvo lemta.
Meghan staiga sustojo ir ištiesė ranką, taip sustabdydama ir Dori.
- Ššššš, - sušnabždėjo, priglaudusi pirštą prie lūpų.
Rudaplaukė pažvelgė į vieną nišą koridoriaus kampe. Jai pasirodė, kad ten pamatė šmėstelint fanageto kailį.
- Dori, - pašnibždomis tarė. - Man regis, toj nišoj ana ten yra Apelsinas.
Smarkiai besidaužančia širdimi švilpiukė ėmė atsargiai artintis link gyvūnėlio.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dori Mendel Sausio 21, 2022, 02:05:51 pm

Kaip man sekasi? Dori kelis kartus mintyse pakartojo Meg klausimą. Ar tikrai gerai jį išgirdo? Ar tikrai draugė klausia, kaip žaliaplaukei sekasi?
- Žinai, - tarė. - Sumautai, - žvilgtelėjo į švilpiukę. - Nors ne, - persigalvojo. - Gal ne taip ir sumautai. - Nežinau, - atsiduso. - Mes jau seniai nesikalbėjome apie rimtus dalykus, - gūžtelėjo pečiais. - Pameni tą siekėją? Tai va, aš išsiaiškinau to vyro tapatybę. Pasirodo, jis visiškai nepavojingas, ir nepatikėsi, bet tas senis dirba Ministerijoje, - kilstelėjo antakius. - Kalėdas praleidau pas Grifų Gūžtos septintakursę. Deoiridh. Nežinau, ar ją pažįsti. Jos šeima... Jos tėtis nupirko man drabužių. Buvau ištaškiusi jau visas santaupas, o tie žiobarai man net kojinių nebepirko, įsivaizduoji? Nekenčiu jų. Beje, pasirodo, kad jie nėra mano tėvai, - lyg tarp kitko pasakė, nors balse galėjai išgirsti ašaringą gaidelę. - O tau? - tartum niekur nieko paklausė suvardžiusi ašaras. - Kaip sekasi?
Netrukus Meg pasakė, kad pamatė Apelsiną. Dori nudžiugo, bent nereikės apsižliumbti, jeigu nukreips dėmesį kažkur kitur.
- O! - sušuko priėjusi prie gyvūnėlio. - Labas, Apelsine, - paglostė jo švelnų kailiuką. Gyvūnėlis buvo ramus. - Nagi, ir kaip tu laikaisi? Šiandien mes tau sugirdysim eliksyro ir tu tapsi gerutis it pūkelis. Aišku, jeigu nepadvėsi.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Meghan Natali Pritz Sausio 31, 2022, 10:40:20 am

Meghan klausėsi draugės žodžių vis labiau kraupdama. Dori kalbėjo atsainiai, tarsi jai nerūpėtų. Tie žiobarai - ne jos tėvai..? Tai kas tada? Švilpiukės galvoje sukosi tūkstančiai klausimų. Tačiau ji pirma turėjo įsitikinti, kad draugei viskas gerai. Klastuolė atrodė rami, tačiau Meg per daug gerai pažinojo draugę ir matė, kad jai tikrai nėra gerai. Priėjusi apkabino draugę. Tiesiog nesugalvojo, ką dar galėtų padaryti.
- Dori.. - pradėjo ir tik tada suprato, kad nežino, ką pasakyti. - Užjaučiu dėl tėvų... Kai sužinojai? Ir ar žinai, kas tavo tikrieji? - mergaitė vėl nutilo, tačiau, aišku, neilgam. - Man... nežinau, - susikrimtusi prisipažino. - Bandau save įtikinti, kad viskas gerai, kad viskas bus gerai, tačiau nesugebu. Toks jausmas, kad viskas slysta iš rankų. Negaliu atsikratyti prisiminimų apie Luizą, Quentin ant manęs vis dar siunta už tą pamoką... Nežinau. Viskas per daug keista.
Meghan galutinai nutilo. Nebežinojo, ką pasakyti. Laimei, ją išgelbėjo Apelsinas, laiku pasirodęs koridoriuje. Dori iš karto nuėjo prie gyvūnėlio ir ėmė jį glostyti bei kalbinti. Meg pasekė jos pavyzdžiu. Apelsino kailis buvo minkštutėlis, švelnus. Mielas jis buvo padarėlis, nesikandžiojo. O jei eliksyras suveiks, viskas bus dar geriau. Švilpiukė beveik laukė, kada bus galima normaliai rūpintis fanagetu. Gal ši veikla išsklaidys jos niūrias mintis.
Meghan iš džinsų kišenės išsitraukė buteliuką su eliksyru ir ištiesė jį Dori.
- Sugirdyk tu. - paprašė. - Man rankos dreba, - šyptelėjo ir pasilenkusi toliau glostė gyvūnėlį.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dori Mendel Vasario 02, 2022, 12:13:32 pm

Švilpiukė apkabino Dori. Tai trečiakursę gerokai nuramino, nes šiaip apsikabinimai būdavo pakankamai reti svečiai mergaitės kasdienybėje.
- Ačiū, - vos vos šyptelėjo draugei. - Žinau... Mano abu tėvai yra burtininkai. Mama iš senos kaip pasaulis burtininkų giminės, o tėtis ne iš tokios garsios, bet taip pat iš burtininkų... Mačiau mamą... Vieną kartą... Bet ji... Ji nėra gera, Meg. Ji manęs neaugins, aš taip galvoju. Nebent duos pinigų. Vis šis tas, ar ne? - apmaudžiai paklausė. - Apie tėtį kol kas nieko nežinau. Greičiausiai šita nežinia kankins mane iki vasaros, - atsiduso. - Keisti tie mūsų gyvenimai, ar ne? - retoriškai paklausė, kai draugė prabilo apie Luizą ir Quentin. - Abi neturime normalios šeimos, kaip kokios niekam nereikingos sielos...
Dori paėmė iš Meghan buteliuką su eliksyru. Jį atkimšo. Pasižiūrėjusi į gyvūnėlį dešine ranka laikė jo galvą, o kaire ėmė girdyti eliksyrą. Apelsinas, regis, nesipriešino. Tačiau kai Dori sugirdė jam skystį, po kokių kelių sekundžių fanagetas pradėjo purtytis taip, tartum būtų kankinamas traukulių. Įprastai tokiais atvejais, kai kažką ištikdavo bėda, Dori išsitraukdavo burtų lazdelę ir bandydavo padėti, tačiau dabar tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip Apelsinas kratosi.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Meghan Natali Pritz Vasario 06, 2022, 03:51:43 pm

Meghan smegenys vis dar atsisakė priimti informaciją. Dori tėvai - ne Dori tėvai? Ir ji net ne žiobarų kilmės? Viskas atrodė kaip iš kažkokio fantastinio romano, kur pagrindinė veikėja staiga sužino, kad jos tėvai nėra jos tėvai, o ji - ypatinga. Kokia princesė ar panašiai. Deja, tai buvo tikras gyvenimas ir jame tokiai magijai vietos nebuvo.
- Viskas atrodo kaip kokiame sumautame romane. - burbtelėjo mergaitė. - Visas gyvenimas pasirodo esąs melas, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Vienintelis skirtumas - knygose viskas pasibaigia gerai, o gyvenime.... Na, ne visada. - rudaplaukė kuriam laikui nutilo, paskendusi savo mintyse. - Na, bet bent jau mes esame reikalingos viena kitai. - tarė, kai Dori paėmė iš jos buteliuką.
Klastuolė jį kaip mat sugirdė Apelsinui. Meghan jau norėjo pasidžiaugti, kad viskas gerai, tačiau gyvūnėlis staiga pradėjo purtytis ir prunkšti, tarsi negalėtų įkvėpti oro. Švilpiukė pripuolė prie jo, tačiau nežinojo, ką daryti. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kaip gyvūnėlis gaišta.
- Dori! - iš nevilties šūktelėjo tikėdamasi, kad draugė kažką sugalvos. Tačiau nebuvo panašu, kad ji ketintų pasijudinti. Vaizdas mergaitės akyse pradėjo blaustis dėl ašarų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dori Mendel Vasario 08, 2022, 02:54:32 pm

- O, kaip gerai tiems, kurių gyvenimai teka ramia vaga, ar ne? - vos vos šyptelėjo klastuolė.
Kai Apelsinui prasidėjo kažkoks priepuolis, Meg, regis, labai susijautrino. Švilpiukės balse skambėjo neviltis, o pažvelgusi į draugę Mendel pamatė jose besikaupiančias ašaras. Tačiau kodėl Meg nesiėmė nieko daryti? Juk dar pirmame kurse šitaip gerai susitvarkė su garbaniumi Dinu, kai gelbėjo jį būtent nuo fanageto įkandimo. Bet Dori kažkodėl ir norėjo, kad Meg nieko nedarytų. Juk šitas padaras nuodingas, ar ne? Kurių galų jam trainiotis po Hogvartsą ir kelti pavojų visokiems mažvaikiams.
Trylikmetė gyvūną stebėjo tyliai. Žiūrėdama į jį šaltu žvilgsniu. Apelsinas kratėsi ir bandė gaudyti orą, kol galiausiai išleido paskutinį atodūsį. Jis negyvas, ar ne?
- Neverk, Meg, - žiūrėdama į nejudantį fanageto kūną pasakė Dori. - Čia tik gyvūnas. Ir tai nuodingas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rafael Beaumont Vasario 11, 2022, 07:52:42 pm

Beaumont žingsniavo koridoriumi niuniuodamas vieną iš mėgstamų prancūziškų dainų: La Seine. Rafael'is šiandien buvo labai patenkintas, nors ir negėrė. Jis pagaliau gavo laišką iš savo draugo magizoologo, kuris sakė, jog šią vasarą ieškos gyvūnų kalnuose. Tai skambėjo smagiai, bet dar geriau buvo tai, kad ir profesorius galės vykti. Jo draugui kaip tik reikėjo kompanijos ir bendratyrėjo.
Tačiau rudaplaukio džiaugsmą aptemdė koridoriuje stovinčios dvi mergaites. Viena iš jų verkė. Beaumont priartėjo prie mergaitčių suraukęs savo antakius. Jis nenorėjo palikti čia verkiančios mergaitės. Jam iš tiesų pasirodė, kad ji iš Švilpynės, tačiau jis šimtu procentų tikras, kad taip yra iš šio koledžo.
- Laba diena, mergaitės. Ar viskas gerai? - paklausė prieidamas dar arčiau jų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Meghan Natali Pritz Vasario 14, 2022, 10:16:16 pm

Meghan suklupo prie Apelsino kūnelio. Fanagetas jau buvo nustojęs purtytis ir dabar gulėjo be gyvybės ženklų. Švilpiukė nesuprato, kodėl Dori nieko nedaro. Akies krašteliu mergaitė matė draugę stovinčią šalimais šaltu veidu.
- Dori! - nevilties kupinu balsu sušuko ji ir išsitraukė lazdelę. Rudaplaukės balsas drebėjo jai tariant burtažodį. - Rena...Renaverte. - iškūkčiojo Meg, tačiau nieko neatsitiko. Apelsinas gulėjo kaip gulėjęs.
Mergaitė įsikniaubė veidu į delnus ir davė valią ašaroms. Kas dar gali nepasisekti? Kiek dar ji turės prarasti? Už ką jai toks gyvenimas? Tačiau greitai ją iš minčių pažadino draugės balsas.
- Neverkti? - pakartojo pakeldama ašarotas akis. - Neverkti? Kaip aš galiu neverkti? Juk mes Apelsinu rūpinamės jau antrus metus. Ir šis eliksyras turėjo jam padėti, o ne nužudyti... Aš kalta... Aš kažką netinkamai padariau. Vėl.
Meghan tiradą nutraukė kažkieno artėjantys žingsniai. Pakėlusi galvą švilpiukė išvydo artėjantį savo koledžo vadovą profesorių Beaumont.
- O, ne... - tyliai sušnabždėjo mergaitė ir pasislinko šonan užstodama fanageto kūnelį. - Sveiki, profesoriau, - jau garsiai pasisveikino stengdamasi, kad balsas neužlūžtų ir pažvelgė į Dori, ragindama ją kalbėti. Pati rudaplaukė nebuvo tikra, kad sugebėtų suregzti sakinį neapsiverkusi ar panašiai. Tik ne dabar. Be to, Meg tikėjosi, kad Dori užkalbės profesoriui dantį ir jis nepastebės Apelsino. Bala žino, kaip jas gali nubausti. Juk vis dėlto, fanagetas buvo retas gyvūnas, o jo nužudymas galėjo būti palaikytas nusikaltimu. Arba Meghan fantazija ir baimė buvo tiesiog gerokai per didelės. Tačiau mergaitė nieko negalėjo su savimi padaryti. Baimingai žvelgė tai į profesorių, tai į draugę ir laukė, kaip viskas pasibaigs.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dori Mendel Vasario 17, 2022, 01:18:35 pm

O Merline, ar tu baigsi, pagalvojo Dori. Kodėl mane supa tokie minkštaširdžiai? Tos švilpiškos ir grifiškos draugų savybės išties kartais erzindavo Dori. Su tuo sodo nykštuku žiemą darže, kai Mendel mėtėsi jais Alano ir Henrietos draugijoje. Dabar su Meg dėl kažkokio fanageto. Tačiau ir dabar, kaip ir tada darže, Dori nieko nesakė. Nenorėjo pasirodyti beširdė.
O kai švlpiukė pradėjo kaltinti save, Mendel pasidarė iš tikrųjų liūdna. Jau ir taip draugė dažnai save dėl visko kaltindavo, juk ta patirtis, kurią ji apturėjo su tuo blogu žiobaru...
- Žinau, žinau. Gaila jo, - bandė padūsauti. - Bet tik nekaltint savęs, gerai, Meg? - dabar jau nuoširdžiai pasakė. - Niekas dėl to nėra kaltas.
Po akimirkos Meg kažką sušnabždėjo, deja, klastuolė neišgirdo, ką, ir, regis, bandė užstoti Apelsiną. Atsigręžusi trečiakursė pamatė Beaumont. O, kad tu nors kada būtum iš tiesų girtas ir nieko neprisimintum, pagalvojo žaliaplaukė. Supratusi draugės užuominas, nes Dori ir Meg išties gebėdavo susikalbėti ženklais, na, juk šitiek visko prikrėtusios kartu buvo, Klastūnyno mokinė išsišiepė ir sutelkė dėmesį profesorių.
- Laba diena, viskas puiku! Na, ne visai puiku. Žinote, tie berniukai, - ėmė vartyti akis. - Kartais būna tikri kiaulės, ar ne? Ir priverčia mus verkti. O jūs, kai buvote mūsų amžiaus, ar neskaudindavote mergaičių? Kas ten? - parodė į priešingą pusę, nei buvo Apelsino kūnas ir Meg. - Ar ten katė? - kažką skiedė.
Deja, visa tai profesoriui tikriausiai skambėjo absurdiškai. Buvo akivaizdu, kad mokinės kažką slepia. Be to, jeigu prieš tai Rafaelis nepamatė fanageto, tuoj tikrai pamatys. Kitaip neįmanoma.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rafael Beaumont Vasario 24, 2022, 09:49:18 pm

Mergaitės buvo labai įtartinos. Atrodė, kad viena iš jų kaip reikiant verkė. O vos jam priartėjus mergaitės uždengė kažką. Kadangi Rafael'is nebuvo girtas, visus šiuos elgesio dalykus galėjo analizuoti ir suprasti, kad jos kažką padarė, tačiau profesoriui dar reikėjo išsiaiškinti ką jos padarė. Jis apsižvalė koridoriuje ir priėjo dar keliais žingsniais arčiau mergaičių.
- Na, kai aš buvau jūsų amžiaus su mergaitėmis elgiausi gražiai, - kiek sumelavo. Mėgdavo kartais paerzinti savo bendrakurses, tačiau tau darydavo tik todėl, kad nemokėjo kabinti mergaičių ir tai jam atrodė geriausias būdas sulaukti jų dėmesio.
- O koks čia jau berniukas ką padarė? Jei koks švilpis gal man reiktų kaip reikiant išrašyti pylos ar pasakyti kito koledžo vadovui, kad jo mokinys nemoka elgtis tinkamai mergaičių draugijoje? - pasidomėjo. Kai išgirdo Dori pasakymą, kad bėga katė, jau norėjo atsisukti, bet tai juk tik patvirtino jo įtarimus. Mergaitės bandė nukreipti dėmesį, tačiau negirtą Rafael'į apgauti buvo gana sunku. Jis mokėjo analizuoti žmonių elgesį, juk tai turėjo išmokti gamindamas šampaną senelių gamybos namuose. Kaip kitaip suprasi ar šampanas klientui patiko jei nemokėsi analizuoti jo emocijų?
- Mergaitės, gal malonėtumėte pasakyti ką slepiate už nugarų? - kiek griežčiau pasakė profesorius, tačiau kartu tai buvo labiau klausimas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Meghan Natali Pritz Vasario 26, 2022, 11:52:26 pm

Visa laimė, kad Dori suprato Meghan siunčiamus signalus ir ėmėsi profesoriaus užėmimo. Gal vis tik tos išdaigos, kurias mergaitės iškrėtė, pravertė. Istorijos moralas: kiekvienas dalykas gali būti naudingas, tereikia tik žinoti, kaip panaudoti.
Panašu, kad Dori taip pat kažkiek susijaudino dėl Apelsino mirties, mat jos žodžiai tikrai nebuvo patys rišliausi ir logiškiausi. Tiesą sakant, Meg manė, kad nelogiškesnės minčių sekos dar nebuvo girdėjusi. Nuo berniukų iki neegzistuojančio katino. Be to, kad ją kur tą sėkmę, profesorius buvo blaivas. Taip būdavo maždaug 65 dienas iš 365, kas ne juokais sunervino švilpiukę. Kodėl būtent tą kartą, kai reikia, kad būtum girtas, tu blaivus??? Padaryk visiems paslaugą, susirask Matthew ir abudu išgerkit. Visiems geriau bus.
Deja deja, profesorius nepaklausė Meghan mintimis siunčiamų prašymų ir pradėjo klausinėti, apie tą sukurtą berniuką ir ką tokio ji slepianti už nugaros. Lyg aš tau imčiau ir pasakyčiau...
Ši situacija švilpiukės liūdesį sugebėjo paversti į pyktį. Jos skys ėmė šaudyti žaibus, mergaitė nusibraukė ašaras nuo veido ir kiek atsitiesė, stengdamasi neparodyti Apelsino lavonėlio. Mirktelėjusi Dori sutartą ženklą Pasiruošk-sutikti-su-mano-melu, ji pažvelgė į profesorių.
- Nieko baisaus profesoriau, eilinis nesutarimas, - kad ir kaip bebūtų keista, balsas nesudrebėjo. - Ne, jis ne iš Švilpynės. Iš tiesų jis yra grifas. Na, Grifų Gūžtos mokinys.
Meghan paskutinę sekundę prisiminė, kad Dori lyg ir turi draugą grifą, tai gal paskui galės įtikinti jį pameluoti, jei profesorius nuspręstų įsitikinti faktų tikrumu.
- Tikrai, profesoriau, viskas gerai. Dori mane čia atsivedė pasikalbėti. Mergaičių pokalbis, - reikšmingai dėbtelėjo į Beaumont duodama suprasti, kad jis čia nebepageidaujamas.
Tikėjosi, kad to užteks. Labai reikėjo pagaliau atsikratyti lavono ir kaip nors susitvarkyti su savo mintimis.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dori Mendel Kovo 03, 2022, 07:36:23 am

Šita situacija ėmė priminti spektaklį. Tačiau viskas vedė link to, kad dabar mergaičių laukia kažkas labai nemalonaus.
Iš pradžių profesorius lyg ir patikėjo Mendel pasakomis, ėmė geraširdiškai domėtis esama situacija, tačiau vėliau, regis, suprato, kad mokinės kažką slepia. Ar reikėjo tau apie tą katę, kvaiša tu, sudraudė save mintyse žaliaplaukė.
Kai Meg skiedė apie grifą, Dori įnirtingai linksėjo, o mintyse galvojo, ką daryti. Draugei baigus kalbėti Mendel prabilo ir vėl:
- Žinote, profesoriau, o vat eikim ir parodysiu, kuris ten tas berniukas. Einam iki Grifų Gūžtos? Eikim iš čia. Tegul Meg eina ilsėtis, o aš jus nuvesiu pas tą berniuką.
Dori norėjo griebti profesoriui už alkūnės ir pradėti jį tempti, tačiau čia buvo ne Auris ar Matthew, kad trylikmetė išdrįstų taip pasielgti.
Mendel nežinojo, ką daryti. Kur ji nusives Rafaelį? Alkoholio mergaitė neturėjo, tad kaip reikės išsisukti iš padėties? O jeigu jis išvis neis? Geriau jau eitų. Jeigu profesorius pamatys fanagetą... Taigi mergaitėms šakės! Gal jį sustingdyti? Gal sustingdyt, gauti iš kažkur ugninės, prigirdyt ir manys, kad prisisapnavo? Trylikmetės galvoje sukosi keisčiausios mintys. Bet ji jautėsi taip, tarsi būtų įkliuvusi. Kad ir ką apie Beaumont kiti šnekėjo, Dori jo girto mačiusi nebuvo ir jis jai atrodė rimtas profesorius.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Rafael Beaumont Kovo 11, 2022, 10:33:32 pm

Tos dvi mergaitės buvo per daug įtartinos. Jos vaidino gana įtikinamai, tačiau pastovūs susižvalgymai tarpusavyje Beaumont nedavė ramybės. Prancūzas garantavo, kad jos kažką slepia. Tačiau už aktorinį, galėtų parašyti po dešimt taškų.
- Berniukas iš Grifų Gūžtos? Vadinasi man reikės pasikalbėti su Grifų Gūžtos vadovu, - pasakė profesorius visiškai rimtu tonu. Jis vaidino kartu su mergaitėmis, kadangi jam reikėjo pamatyti kas yra už jų nugarų. Ten turėjo būti kažkas labai slapto arba labai negero ir neteisėto. Abiejais variantais rudų plaukų savininkas turėjo patikrinti kas yra už jų nugarų.
- Gerai, mergaitės, man vaidinimo užtenka. Prašau pasitraukite ir parodykite kas yra už jūsų, - jau girežtu tonu ištarė profesorius. Jis nesiruošė toliau žaisti vaikiškų žaidimų.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Meghan Natali Pritz Balandžio 20, 2022, 01:58:34 pm

Regis, profesorius ėmė patikėti jų melu apie berniuką grifą. Deja, Meghan apsidžiaugė per anksti. Pasirodo, Rafaelio taip lengvai neapmulkinsi kaip, pavyzdžiui, misterio grybo (kitaip žmonijai žinomo kaip ilgametis herbologijos profesorius Matthew Turner). Nors abu buvo pagarsėję girtuokliai, magiškų gyvūnų priežiūros profesorius, panašu, turėjo dar kelias nenugirdytas smegenų ląsteles.
Tačiau Meghan neketino taip lengvai pasiduoti jam ir parodyti, ką slepia. Žinojo, kad tada geruoju tikrai nesibaigs. Bet niekaip nesugalvojo, ką padaryti, kad nuviliotų profesorių lauk. Juk negalėjo atsistoti ir jo išsitempti - taip atidengtų fanageto kūnelį, kurį ir slėpė.
Švilpiukės mintys dirbo beprotišku greičiu, tačiau nieko neįstengė sugalvoti. Absoliučiai nieko.
Ir būtent tą sekundę Meghan pajuto, kad jai visko per daug. Visi praradimai, nusivylimai ir išgyvenimai, kuriuos ji patyrė per trylika savo gyvenimo metų, užgriuvo ant jos vienu kartu. Mergaitė pajuto, kad jai svaigsta galva, vaizdas liejasi akyse ir ji nebegali nusėdėti. Rudaplaukė dar norėjo kažką pasakyti, tačiau nieko nespėjo, nes ji nukrito ir visą pasaulį užliejo tamsa.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Dori Mendel Balandžio 28, 2022, 03:30:17 pm

Dori suprato, kad trečiakursės rimtai įkliuvo. Profesorius kvailas nebuvo, suprato, jog mokinės kažką slepia. Pažiūrėjusi į geriausią draugę mergaitė pastebėjo, jog ji prastai atrodo ir netrukus Pritz apalpo.
Tą pačią akimirką atsidengė fanageto kūnelis, o per Dori širdį perėjo labai nemalonūs diegliai. Ji metė atsiprašomą žvilgsnį į profesorių, bet žinojo, kad dabar jau taip lengvai nuo atsakomybės neišsisuks. Įkliuvo.
Nusprendusi ignoruoti šalia esantį lavoną Mendel suriko:
- Darykite kažką! Ji apalpo! - ėmė purtyti draugę. - Meg! Meeeg!
Tikėjosi, kad mokinė Beaumont bus svarbesnė už numirusį fanagetą.
Dori žinojo, kad profesorius suteiks draugei pagalbą, todėl kažkuri klastuolės dalis norėjo imti ir nešti kudašių. Bet tuo pačiu ji vis tiek negalėjo ir Meg palikti, be to, nuo to, kad Mendel pabėgs, niekas nepasikeis. Ji per mokslo metus gyvena Hogvartse, o gebėjimų pakeisti magizoologo atmintį, deja, trečiakursė neturėjo.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 12, 2023, 11:58:12 am

Juzefas ėjo ketvirto aukšto koridoriais sutvarkęs tokį reikalą. Vienas pirmakursis varnas jam pakuždėjo, jog girdėjo iš vyresnėlių, kad šiame aukšte pilna spąstų. Magiškų petardų, kurios yra nematomos. Ir sprogsta tik tada, kai ant jų užlipi. Tai - siaubingas pokštas. Kiti gali ne tik išsigąsti, bet ir stipriai susižeisti. Ar tik nebus Breathnach darbas?
Radęs, atbūręs nuo praskiedimo kerų ir pradanginęs tas petardas bei svarstydamas, aiškintis apie jas daugiau ar iš karto eiti skųsti vaikėzo, plikis pamatė Catamans.
- Lina! - sušuko jis ir pribėgo prie mokinės. - Ar tu ką nors žinai apie petardas, kurios buvo išmėtytos koridoriuose? - paklausė Levinsas.
Ir pagalvojo, jog yra prastas koledžo vadovas. Ar jis neturėtų pasikviesti antrakursės į savo kabinetą ir pasikalbėti su ja apie vos prieš kelias dienas praėjusį įvykį? O vietoj to klausia apie visai kitus dalykus.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Lina Catamans Gruodžio 12, 2023, 12:22:25 pm

Lina ėjo iš bibliotekos. Buvo pasirinkusi keletą knygų ramiam pasiskaitymui vakare. Po nuotykio prieš kelias dienas Uždraustame miške ji visai netroško nieko aktyvaus ar pavojingo. Eidama ji svajojo apie patogų krėslą prie židinio ir nepastebėjo jos namų vadovo profesoriaus Levinso kol jis jos nepakvietė. Išgirdusi tariamą savo vardą ir pakėlusi pamatė profesorių. Kiek išsigando, nes pamanė, kad profesorius pagaliau prisiminė, kad jos nenubaudė dėl pažeistų taisyklių. Bet profesorius paklausė visai kito dalyko. Dėl petardų. Ji kiek pagalvojo.
- Sveiki profesoriau. Na šiaip nežinau ar čia susiję, bet kai prieš kelias dienas mačiau vyresnį varną šiame koridoriuje. Jis ėjo ir kažką murmėjo. Buvo su lazdele rankoj, bet niekas nesikeitė. Pamaniau gal kažką kartojasi pamokoms. Ši vieta tyli tai gal ramiau nei bendrajame kambaryje. Man atrodo jo vardas Johnas ar Joshas Pettersonas. Šeštas ar septintas kursas. Nepažįstu aš jo. Tik vardą girdėjus.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 12, 2023, 12:37:01 pm

Juzefas, surauktais antakiais, išklausė to, ką sakė Lina. Taip, toks šeštakursis varnas išties egzistavo. Galvoje iškart kilo klausimas, ar šis nėra Breathnach draugas? Tikriausiai pirmiausia reikės pasišnekėti su savo koledžo mokiniu, o ne eiti įskųsti bjaurųjį klastuolį.
- Gerai, ačiū, - pasakė profesorius.
Paleisti ar nepaleisti? Po šimts trolių. Ar man čia reikia? Juk Lina - protinga mergaitė. Turbūt į mišką daugiau neitų. Bet jeigu jos sakė tiesą, tuomet ir prieš kelias dienas ten atsidūrė netyčia. Bet kaip įmanoma pasiekti miško tankmę netyčia? Jos kažką slepia... O jeigu bus dar vienas kartas? Ar tik istorija apie proketus nėra skiedalai?
- Lina, - labai rimtai tarė plikis. - Pasakyk man teisybę. Kurių galų jūs trenkėtės į uždraustąjį mišką?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Lina Catamans Gruodžio 12, 2023, 08:35:15 pm

Profesoriui padėkojus Lina pamanė, kad visgi jų žygis į užburtą mišką liks pamirštas ir lengviau atsikvėpė. Bet likimas, deja, nebuvo jai palankus ir profesorius visgi paklausė ko jos ten ėjo. Tonas buvo rimtas. Nesinorėjo meluoti. Bet ir tiesa neskambėjo labai gerai. Juk kaip skambės, kad jos norėjo pasigirti? Kad ji sutiko su Kajos pasiūlimu ir nesustabdė. Ir per tą kvailumą pasiklydo? Tikrai nesinorėjo viso šito iškloti profesoriui. Ir dar namų vadovui. Bet rimtas žvilgsnis nepaliko daug pasirinkimų.
- Na... Pirma mes ieškojome proketų Nuodų ir Vaistų užduočiai. Apvaikščiojome pievas ir tada Kajai pasirodė, kad juos mato. Bet ten buvo tik dobilai. Tada ir pastebėjome, kad esame prie Uždraustojo miško. Galvojome grįžti ir ieškoti toliau. Tada Kaja pasakė, kad tarp grifų egzistuoja išūkis pasivaikščioti užburtame miške. Nežinau, kas mums tada šovė į galvą... Ar drąsios pasirodyti norėjome ar nuotykių užsimanėm... Bet nusprendėm kelias minutes pasivaikščioti ir poto grįžti. Galvojom, kad diena ir ilgai neisim. Pirma viskas buvo gerai, švietė saulė, vienas takas. Tačiau pastebėjus, kad pradeda tamsėti nusprendėme grįžti. Manėme, kad eisime tiesiog tuo pačiu keliu ir grįšime juk nebuvom toli nuėję. Tačiau priėjome kryžkėlę. Rai buvo keista, nes tikrai neprisiminėme, kad būtume pro tokią ėję. Tai ėjome vienu keliu, bet jis vedė į naują proskyną. Ten sutikome vienaragius. Bet tai nebuvo tas pats kelias. Apsisukome, kad bandyti kitą kelią bet neberadome proskynos. Taip ir nuėjome nežinia kur. Taip ir nesupratom nei kur ji dingo, nei iš kur atsiradus buvo. Tada ir sutemti spėjo. Tai pasilikome kur buvome, nes supratome, kad jei tiesiame kelyje proskynos atsiranda tai tikrai nerasime Hogvartso. Tada man šovė į galvą išbandyti gynėjo kerus. Bet nebuvo jie labai pavykę. Tai irgi nelabai padėjo... Žodžiu tai buvo kvaila. Turėjau sustabdyti ir ten neiti. Bent jau su tokiais menkais magijos ir orientavimosi įgūdžiais. Turėsiu mokytis geriau.
Jos balse buvo kaltė, pyktis ant savęs ir pasiryžimas.
- Tai tokia ir visa istorija...

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 21, 2023, 12:38:22 pm

Juzefas rimtu veidu išklausė to, ką pasakojo Lina. Šiaip jam patiko toks varnanagės elgesys. Ji nesiginčijo, nesišakojo, kaip kad kai kurie mokiniai. Levinsui atrodė, kad vaikai tokie ir turi būti. Tai reiškia, žinoti ribas. Mhm, žinoti ribas ir nuklysti į uždraustąjį mišką...
- Prieš ieškant proketų galbūt vertėtų pasidomėti, kas tai per augalas, - pasakė plikis. - Tikiu, kad nuodų ir vaistų profesorius minėjo, jog proketai auga visai prie mokyklos, pievose, o ne miške. Akivaizdu, kad jis nebūtų siuntęs mokinių į uždraustąjį mišką. O jeigu palei pilį neradote proketų, vadinasi, visi buvo išskinti. Reikėjo anksčiau susizgribti, - moralizavo. - Tas iššūkis, ar jis egzistuoja tik tarp grifų? Ar ir tarp mūsų koledžo mokinių?
Po galais, reikės parašyti kokį nors informacinį pranešimą šita tema. Ir pasakyti Auriui apie tą iššūkį. Būtinai jam reiks tai pasakyti, su savimi mintyse kalbėjosi beplaukis.
- Uždraustasis miškas yra nepaprastai klaidus. Klaidus ir pavojingas. Abi esat laimės kūdikiai, jog susitikot tik vienaragius. Kas liečia gynėją. Lina, jis labai padėjo. Mes bėgom paskui jį. Tu esi nepaprastai sumani burtininkė, jog sugalvojai iššaukti gynėją. Ir labai gabi, nes nežinau tokio amžiaus raganos, kuri būtų iššaukusi gynėją ir dar kuriam laikui su užduotimi, o ne sekundei kitai.
Juzefas tikėjo, kad ir be gynėjo pagalbos jiems būtų pavykę rasti mergaites. Tačiau tikriausiai viskas būtų užtrukę ženkliai ilgiau. Be to, nežinia, ar rėkaujant miške jie išties nebūtų prisišaukę kokių nors padarų. Tad nakties baigtis be gynėjo neatrodė aiški.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Lina Catamans Gruodžio 24, 2023, 02:31:54 pm

Na nebuvo panašu, kad profesorius užsius. Nebuvo jis aišku patenkintas, bet rėkti nepradėjo ir kolkas dar neatėmė milijono taškų iš Varno Nago ar Grifų Gūžtos. Todėl Lina kiek atsikvėpė. Žinoma moralą gavo, bet juk ir nusipelnė. Juk tikrai. Turėt proto, kad į mišką eit. Juk tikrai ten yra kokių pavojingesnių padarų negu vienaragiai. Todėl ji suprato, kad jos dar tikrai labai gerai kailį išnešė. Todėl Lina nesiginčydama klausėsi profesoriaus.
- Taip reikėjo susiprasti, kad jie išskinti. Žinojome, kad jie auga pievose. Ir prie miško netyčia atsidūrėme. Tisiog Kajai pasirodė, kad toje pievoje mato proketus. O ji buvo pamiškėje. Bet taip turėjome susiprasti ir grįžti.
Pasakė ji. Tikėjosi, kad tai neatrodys, kaip bandymas girčytis. Ji to visai netroško.
- Iš tiesų nežinau. Kaja jį minėjo girdėjusi tarp grifų. Tarp varnų aš nesu girdėjusi. Bet varno nage aš turiu tik vieną draugę, tai nežinau. Nelabai bendrauju su kitais mokiniais. Bet manau, kad visi kas mėgsta nuotykius yra apie jį girdėję ar išbandę. Juk kas uždrausta automatiškai įdomu.
Pasakė tai lyg tai būtų akivaizdžiausias faktas. Nors jos galva tai ir buvo. Tada ji gana nustebo, kad profesorius ją pagyrė dėl gynėjo. Bet buvo malonu, kad jis išties veikė.
- Nežinojau, kad mano gynėjas išties sėkmingas buvo. Atrodė gana silpnas. Nežinau ar čia buvo sumanu. Tiesiog buvau kažkada apie jį skaičiusi ir tai buvo vieninteliai kerai kuriuos žinojau ir galėjo mums padėti. Tai gal ir kiek įspūdinga, kad jie pavyko, bet manau, kad tai tiesiog kita pusė to, kad nežinojau jokių veiksmingų kerų tokiam atvejui. Tai tiesiog dariau, ką galėjau su tuo ką žinojau...
Tada ji kiek pagalvojo. Juk čia visgi mokykla. Galbūt profesorius galėtų ją kažko pamokyti. Kažkokių veiksmingų kerų. Gal žiobatyros profesorius ir ne geriausias pasirinkimas, bet galbūt vistiek galėtų padėti. Arba bent nukreipti pas kokį kitą profesorių ar profesorę.
- O galbūt... Galbūt jūs galėtumėte mane pamokyti? Žinau kiek keistas prašymas, bet šis įvykis privertė mane su Kaja suprasti kiek išties mes mažai mokame pavojingoms situacijoms naudingų kerų. Aišku jūs neprivalote...
Droviai paklausė ir tyliai pabaigė supratusi, kad galbūt toks prašymas buvo per keistas.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 27, 2023, 03:21:41 pm

- Panelei Adams reikėtų daugiau dėmesio kreipti į mokslus, - burbtelėjo Juzefas. - Net ir žiobarotyroje pritingi, nors jau visa mokykla žino, kaip jai patinka žiobarų pasaulis. Tad ką bekalbėti apie kitas pamokas, girdėjau, jog ji vos pereina iš kurso į kursą. Kitą kartą verčiau nusivesk ją į biblioteką pasimokyti, o ne sutik su kvailais iššūkiais, - dėstė profesorius. - Kodėl nelabai bendrauji su kitais mokiniais? - susidomėjo Juzefas. - Ar viskas gerai?
O taip, laukia pokalbis apie iššūkį ir jeigu paaiškės, jog iš Catamans kas nors tyčiojasi, teks dar spręsti ir šią problemą. Ką dar šiandien sužinosiu apie varnanagių gyvenimą?
- Žinoma, jis buvo sėkmingas, - vos vos šyptelėjo vyras. - Nenuvertink taip savęs, Lina. Stresinėse situacijose yra sudėtinga galvoti ir burti, o tau pavyko ir tai, ir tai. Žinoma, vis tiek labai blogai, jog vaikščiojote po mišką.
Ir štai, dar prie viso to, Lina paprašė papildomų pamokų. Ir net ne žiobarotyros. Aišku, Levinsas tingėjo, bet... Bet tuo pačiu tai profesoriui tarsi paglostė širdį. Juk jis - tikrai neblogas burtininkas, tačiau dėstant žiobarotyrą retai yra galimybė tai parodyti ir pačiam tuo pasidžiaugti. Šita mergaitė jam kažkuo priminė Gruodę.
- Gerai, - sutiko profesorius. - Aišku, jeigu tai nereiškia, jog paskui ieškosi pavojingų situacijų, - kilstelėjo antakį.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Lina Catamans Gruodžio 29, 2023, 07:40:14 pm

-Nežinojau, kad Kajai taip nesiseka moksluose... Žinojau tik, kad ji neįtin moka burti. Vaje. Reiks tada išties kada su ja pasimokyti, kad ir kaip to nenorės. Nėra taip, kad aš nelabai bendraučiau su kitais mokiniais. Tiesiog šiaip iš varno nago draugauju su Vega Dellal. Kažkaip su kitais tai nelabai. Na bet iš švilpynės turiu draugę. Na dar yra Kaja. Tai nėra blogai kažkas.
Atsakė profesoriui. Gal nevisai tai ko jis klausė, bet atsakė. Profesoriui pradėjus kalbėti apie gynėją ji spėja pamatyti sekundę pasirodžiusę šypseną. Ir ji iššiepia. Tolimesni profesoriaus žodžiai jos šypseną dar padidino.
Ji nebuvo tikra ar jie labai jau teisingi, bet buvo malonu išgirsti pagyrimą.
- Taip žinau blogai padarėme ten nuėję. Ypač, kad nežinojom kur einam nei kokių burtų orientavimuisi. Todėl reiks nuotykių daugiau nebent pilyje ieškoti.
Pasakė ji. Profesoriui sutikus ją pamokyti ji nustebo, bet nudžiugo.
- Ačiū. Ne. Manau su pavojingomis situacijomis jau pasimokiau profesoriau.
Pasakė nusišypsojusi.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 03, 2024, 03:07:58 pm

Iš tiesų tai Juzefui visai nerūpėjo, mokysis Adams ar ne. Bet jau vis geriau tegul mergaitės laiką leidžia bibliotekoje, o ne miške, tiesa? Todėl tarė:
- Taip, būtinai pasimokykit.
O Lina papasakojo apie savo drauges. Juzefas linktelėjo. Vadinasi, Lina nebuvo vieniša ir nepatyrė patyčių. Ir dėkui Merlinui. O dar tai, kad ji bendrauja su Vega. Šaunu, juk Vega - puiki varnanagė.
Regis, Linai pakėlė nuotaiką pagyrimas dėl gynėjo kerų. Tačiau toks pagyrimas - tikrai pelnytas. Juk net ne visi suaugę burtininkai geba iššaukti gynėją, o čia - antrakursė mergaitė. Tik Levinsas labai tikėjosi, kad Catamans neprašys mokyti būtent šių kerų. Nes tikrai nesinorėjo vaikams rodyti to kiek paliegusio triušio.
- Pilyje irgi tyko nemažai pavojų, - rimtai pasakė Juzefas. - Ir, tikiuosi, tų nuotykių ieškosite ne naktį? Kitaip teks parūpinti apsaugą prie Varno Nago. Gerai, Lina, aš persižiūrėsiu savo dienotvarkę ir pasakysiu, kada galime pasimokyti, sutariam? - paklausė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Lina Catamans Sausio 05, 2024, 10:29:58 am

Profesorius liepė joms pasimokyti. Na Lina planavo tai ir anksčiau, bet sužinojusi, kad yra grėsmė Kajai nepereiti į kitą kursą nusprendė, kad kitais metais tikrai pasimokys kartu ir dirbs pamokose daugiau. Gal kažkur ji galės padėti, o gal šiaip tiesiog palaikyti. Juk tai irgi naudinga.
Tada Lina pastebėjo, kad profesorius pamatė, kad jo komentaras apie gynėją jai pakėlė nuotaiką. Na Lina to nesigailėjo. Juk nekasdien giria profesoriai, tai ir nusišypsoti galima. Po to profesorius ėmė aiškinti, kad pilyje irgi yra pavojų, kad ji net nedrįstų galvoti nuotykių ieškoti naktį. Kuo jis mane laiko? Jau juk su mišku pasimokiau. Naktį tai žadu miegoti. Arba mokytis. Bet tikėtina miegoti. Ir kokie gi dar pavojai labai dideli? Juk mes čia gyvename. Pamąstė ji:
- Nesijaudinkite, naktį man labiausiai patinka miegoti. Nuotykių vistiek smagiau dieną ieškoti. Tai sargybos tikrai statyti nereiks.- ji šyptelėjo dėl tos minties.
- Gerai, peržiūrėkite tada kitais metais tvarkaraštį ir informuokite jei laiko turėsite. Ačiū, lauksiu pamokų.
Pasakė ir padėkojusi išėjo.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 11, 2024, 12:35:43 pm

- Gerai, informuosiu, - pasakė Juzefas.
O tuomet atsisveikino su antrakurse ir nuėjo. Pagalvojo, kad visai gerai, jog susitiko Catamans. Dabar galės jaustis atsakingu koledžo vadovu, mat sugebėjo su ja pasikalbėti apie išvyką į uždraustąjį mišką.
Dabar Levinso laukė tolimesnė veikla - išsiaiškinti, ar tikrai Džonas primėtė petardų koridoriuje. Aišku, kad galėjo jis. Tas vaikis mėgsta prisivirti košės. Jeigu kokia nors eibė varnanagio darbas, tai Džonas iškart sušmėžuoja kaip pagrindinis įtariamasis.
Pėdindamas koridoriumi profesorius galvojo, kokią taktiką geriausia pasitelkti. Ką ir kaip sakyti savo koledžo mokiniams, jog būtų galima vaikėzą prigauti. Apie tai mąstydamas Levinsas pasuko ant laiptų ketvirto aukšto koridorius palikdamas užnugaryje.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Auris Senkleris Balandžio 11, 2024, 11:44:03 am

Po pamokos apie atkerėjimus Auris traukė ketvirtojo aukšto koridoriais į vieną kabinetą, kuriame žinojo, kad yra kaukas. O jo reikės kitai pamokai. Jis gyveno mažoje spintelėje ir Auris ketino ją parsigabenti į savo kabinetą.
Senkleris ėjo per užkerėtas ausines klausydamas muzikos. Drožė greitai kartu su atlikėju tyliai dainuodamas grojamą dainą. Tie mokyklos koridoriai tokie ilgi. Reikėjo gi žmogui ir pasilinksminti belaipiojant visokiais laiptais ir beinant nežinia kur. O ta klasė buvo tikrai toli.
Įsijautęs į dainą nelabai ką matė aplinkui. Per vietą, kai grojo tik solo gitara pasileido per tą koridorių šokio žingsniu. Ėmė mėgdžioti tos grupės solistą, kurį buvo matęs šokant viename koncerte. Na žodžiu eidamas to kauko linksminosi iš širdies.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Miriam Llewellyn Balandžio 12, 2024, 03:22:10 am

Auris buvo draugiškas ir geras. Ne veltui jis - tėčio draugas. Jam tikrai patinka su jais leisti laiką. Oliveris, Eliotas, Hannah, David jam patinka. Tad kodėl užkliuvo ji? Ar dėl to, kad tokia tyli? Bet ir Oliveris nedaug šneka. Hannah ir David dar maži, bet vis tiek Auriui aiškiai labiau patinka.
Toli gražu ne iš karto, bet Miriam galiausiai suprato, kad tai ją skaudina. Taigi po pamokos, kai Auris nesutiko pamokyti įdomesnių kerų, nutarė pasišnekėti. Tiesa, pasilikti kabinete nesiryžo - nenorėjo, kad kiti mokiniai kažką pastebėtų. Išėjusi iš kabineto sustojo šešėlyje ir laukė, kol profesorius taip pat paliks klasę. O tada pradėjo jį sekti.
Ilgokai nesiryžo ko nors sakyti, o po kiek laiko Auris pradėjo elgtis labai keistai. Visai nebuvo aišku, ką jis ten daro, bet teko tramdyti šypseną. Niekam nereikia sužinoti, kad jai juokinga. Bet argi suaugę žmonės taip kvailioja? Miriam neįsivaizdavo, kad mama ar tėtis taip darytų. Bet vis dėlto svarbiau buvo pasišnekėti. Taigi mergaitė galiausiai ryžosi. Prisivijo Aurį ir patapšnojo jam per nugarą taip tikėdamasi atkreipti dėmesį. Ir pati nežinojo, kad yra tirštai išraudusi.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Auris Senkleris Balandžio 12, 2024, 08:54:28 pm

Tai, kad dainuoja ar šoka ar dar ką nors panašaus veikia nebuvo naujiena vyresniems mokiniams. Auris dažnokai taip elgdavosi, kai būdavo gerai nusiteikęs.
Taigi, raudonplaukiui bekvailiojant kažkas pabandė ištraukti jį iš muzikos karalystės ir Senkleris atsisukęs pamatė Miriam. Ji buvo visa išraudusi, kaip žarija. Senkleris sustojo ir nusiėmė ausines. Išjungė muzika.
- Ooo labutis Miiiriam. - Išdainavo ir nusišypsojo.
- Ką pasakysi? - Dabar jau ramiai paklausė mergaičiukės.
- Puikiai pasidarbavai pamokoje. Ar tos žirklės tavęs nesužeidė? - Užklausė dėl visa ko. Neįsivaizdavo kodėl Miriam tokia raudona. Tikėjosi, kad nieko nenutiko. Juk negalėjo kas nors nutikti, nes pamoka visai neseniai pasibaigė.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Miriam Llewellyn Balandžio 13, 2024, 04:17:15 am

Auris aiškiai buvo geros nuotaikos. Gal neverta kalbėtis ir ją gadinti? Miriam jau pradėjo viltis, kad jis nepajus jos bandymo atkreipti dėmesį, bet buvo per vėlu. Pasisveikinimas sutrikdė, ir mergaitė nuleido galvą. Visai nebuvo tokia linksma, koks buvo profesorius. Taigi tylėjo ir svarstė, ar verta pradėti kalbą.
- Ačiū, - sumurmėjo atsakydama į pagyrimą ir papurtė galvą. Jai viskas gerai, ji tik... Norėjo pasikalbėti, tik nežinojo, kaip tą padaryti. Taigi dabar stovėjo nuleidusi galvą ir tylėjo. Bandė įsivaizduoti, ką čia pasakytų Eliotas ar Oliveris. Pastarajam nebūtų lengva, o štai Eliotas viską rėžtų tiesiai šviesiai. Tik kad jis neturi tam priežasties - Auris tikrai jį mėgsta. Ir visai jis nėra toks piktas, kaip kad brolis bando išaiškinti. Galiausiai Miriam ryžosi ir vos girdimai sumurmėjo:
- Ar tu manęs nemėgsti?

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Auris Senkleris Balandžio 17, 2024, 09:22:11 am

- Na tai gerai, kad nesusižeidei. - Mergaitė atrodė susigėdusi ar panašiai. Ir kas jai dabar atsitiko? Visai nieko negalėjo suprasti. Ir pagaliau Miriam uždavė klausimą, kuris patį Aurį labai nustebino.
- O kodėl tau taip atrodo? - Norėjo išsiaiškinti. - Nei neturėčiau dėl ko tavęs nemėgti ir taip tikrai nėra. Bet gal kažką pasakiau ar padariau ir tau taip atrodo? Puiku, kad nori išsiaiškinti. Labai gerai išsiaiškinti nesusipratimus. - Nei neįsivaizdavo kodėl jai taip galėtų atrodyti. Žvelgė į mergaitę taip pat, kaip į kitus Dafydd vaikus. Galbūt nekalbėjo kažin kiek daug, bet tik dėl to, kad Miriam atrodė mažakalbė, kaip Oliveris ir Auris visai nesiruošė jos per prievartą daug kalbinti. Na, bet kad jau ji priėjo pasiaiškinti buvo tikrai labai gerai.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Miriam Llewellyn Balandžio 19, 2024, 04:52:15 am

Auris - geras profesorius, tad visai natūralu, kad rūpinasi, ar ji nesusižeidė. Tai visai nereiškia, kad ją mėgsta. Štai pavyzdžiui tas pirmakursis grifiukas jam tikrai nepatinka, bet ir iš jo atėmė dėžutę, nes jis neturėjo pirštinių ir akinių. Miriam labai norėjo būti mėgstama, bet juste juto, kad taip nėra. Ir tai skaudino.
Aišku, Auris gynėsi, kad taip nėra. Gal ji be reikalo taip tiesmukai paklausė? Viskas pasidarė dar painiau, ir Miriam sutriko. Nežinojo, kaip viską paaiškinti.
- Tiesiog... - pabandė. Visai netrukus jos gimtadienis. Oliveris ir Eliotas pasakojo, kad jie su Auriu skraidė hipogrifais. Miriam labai norėjo, kad jis ir jai ką nors pasiūlytų. Deja, neabejojo, kad taip nebus. Tėčio draugas turbūt nė nežino, kad jau netrukus jai sueis dvylika. - Tu su kitais ką nors veiki, - sumurmėjo, bet daugiau nieko nepaaiškino. Stovėjo nuleidusi galvą ir stengėsi neparodyti liūdesio. Deja, turbūt sekėsi labai jau prastai.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Auris Senkleris Balandžio 23, 2024, 02:43:38 pm

Ak štai kur čia šuo pakastas. Tiesą sakant jis kartais nespėdavo, dienoje pritrūkdavo laiko. Bet kaip čia gražiai tą išaiškinti Miriam?
- Su kitais, tai tu turi galvoje savo brolius? - Tikslinosi. - Miriam, su jais jau senokai ką nors veikėme. Eliotas pastaruoju metu prisidirbęs iki ausų ir dėl to neiname pramogauti. O su Oliveriu nebent pasimokome papildomai. Jei kažką veiktume, tai veiktume visi kartu. Tu taip pat. Tikrai. - Kaip tik bus proga ką nors nuveikti per jos gimtadienį. Pagalvojo. Jau labai seniai buvo išsiklausinėjęs apie Dafydd vaikų gimtadienius.
- Neturiu dėl ko tavęs nemėgti Miriam, tikrai. - Nusišypsojo mergaitei ir pasakė.
- Nori padėti man atsigabenti kauką? Ėjau paimti jo spintos. Mokysimės apie kaukus kitą pamoką.

Antraštė: Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
Parašė: Miriam Llewellyn Balandžio 24, 2024, 06:54:18 am

Auris jos nesuprato. Kaip ir visi kiti. Miriam nuolat jausdavosi nesuprasta, tad baigė prie to priprasti. Bet kad jau pradėjo šitą pokalbį, turbūt reikėjo paaiškinti iki galo.
- Jūs skraidėte ant hipogrifų, - sumurmėjo ji. Eliotas tiek išūžė ausis apie dvyliktą gimtadienį, kad Miriam su sau nebūdingu nekantrumu laukė šios pramogos. Deja, atvykusi į Hogvartsą nutarė, kad Auris jos visai nemėgsta, taigi nieko panašaus nebus. Kiek padvejojusi pridūrė: - Be to, nepamokei užkeikimo kerų. Eliotui ir Oliveriui būtum parodęs.
Auris ir vėl tikino, kad jos nuomonė esą jis jos nemėgsta yra netiesa. Miriam tarėsi supratusi, kodėl profesorius taip atkakliai tą daro. Jis turbūt bijo, kad ji papasakos tėčiui, o tada jie susipyks.
- Aš nieko nesakysiu tėčiui, - pridūrė Miriam, nors nepaaiškino, ką turi omenyje. Ar Auris supras, neaišku, bet to turės užtekti. Mergaitė nebenorėjo daugiau kalbėti. O kam, jeigu vis tiek jos niekas nesupras? Tiesa, profesoriaus pasiūlyta veikla sudomino. Apie kaukus Miriam buvo girdėjusi, bet dar nė vieno neteko matyti. Tiesa, pasiūlymas turbūt pateiktas tik iš mandagumo, bet ji vis tiek sulinksėjo. Daugiau nieko nepasakė. Neabejojo, kad padės Auriui pergabenti tą padarą, nors neįsivaizdavo, kuo ji gali padėti, o tada tiesiog eis sau. Ir vis tiek žinos, kad šitas profesorius jos nemėgsta.