Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Jane Abbott Vasario 19, 2012, 08:28:48 pm
-
Paslaptingas takas ėjo per kone visą mišką, šen bei ten pasitaikydavo išsišakojimai, tačiau visada daugmaž išlaikydamas tiesią kryptį, jei tik pasisekė rasti šį kelelį, iš miško išeisi, jei tik pakeliui nepakliūsi kokiam alkanam neregėtam gyviui į nagus. Šen bei ten takelis buvo pažliugęs, šen bei ten - žavingai apaugęs minkštutėmis samanėlėmis (nors geriau basomis neik, nes nežinai, kas gyvena jų viduje), galėjai takelyje atrasti ir žmonių, ir kentaurų, ir trolių ir dar visokių kokių pėdelių. Jei prasukdavai arčiau elfų kaimelių, tai dar užtikdavai ir žėrinčių dulkelių, mažyčių pėdučių ar netgi pamestų batelių. Apdairumu tos būtybės nepasižymėjo.
Nepaleisk tako iš akių, nepaniekink likimo šanso - gal būtent jis tave ir išgelbės, atgal į Hogvartsą parvesdamas!
Viskas padengta baltu sniegu: rudenį lapus numetę medžiai, sušalusi žemė, pilies stogas… Jau buvo sutemę, bet žemę kiek apšvietė danguje kabantis mėnulis. Buvo pilnatis. Jane išsprukusi iš tyla gaubiančios pilies sėlino link Uždraustojo miško. Priėjusi prie seno, bet tvirto medžio kuris buvo didžiausiais iš visų kitų jo kaimynų, sustojo ir prisiminusi žiobariškus užsiėmimus, numetė kuprinę ir įsiropštė į medžio viršūnę. Iš ten matėsi puikiai. Mergaitė apžiūrėjo pramintus takelius. Jane pagalvojo eiti ilgu, tarp medžių besidriekiančių taku. Hmm kur jis? Gi lyg tarėmės susitikti prie šio medžio. Tik dabar jai toptelėjo, kad ji kiek per anksti atėjo. Ji trinktelėjo sau per galvą, dėl to, kad vėl apsimulkino. Deja neišsilaikiusi Jane krito žemyn nuo aukšto medžio. Jai pasisekė, kad nieko nesusižalojo, puraus ir gausaus sniego dėka. Dar žygis neprasidėjo, o ji jau save žudosi. Jos galva kiek sukosi, bet toliau nejudėjo ir bandė suprasti kas kur vyksta. Kažkur kažkas toli sušmėžavo, sušnarėjo, bet Jane į tai dėmesio neatkreipė. Ant jos nutūpė kažkoks baltas paukštelis ir į ją pažvelgė savo ryškiomis, raudonomis akimis.
- Štiš,- nuvarė skraidūną Jane. Jai jis nelabai patiko.
-
Tamsi figūra sėlina Uždraustojo miško link.Buvo žiema,tačiau žmogysta buvo užsimetusi apsiaustą.Jis tikrai neapsaugojo nuo šalčio,galbūt jis užsidėjo jį pasislėpti nuo pūgos...
Alfas priėjo taką.Ant jo šmėžavo pėdos.Kelios žmogaus ir keletą keistų tripirščių pėdų.Tačiau grifis neišsigando.Reikėjo atlikti nuotykingą žygį.
Staiga kažkas trinktelėjo.Pasigirdo tyli dejonė.Alfas nubėgo trinktelėjimo pusėn.
-Ar tau viskas gerai? Šokti iš tokio aukšto medžio...Beprotysė... - Grifiukas pasisuko į mokinę su geltonu šalikėliu.Alfas ją pažinojo.Tai buvo Jane.Puiki kvidičininkė.
-Na.Ar atpažįsti mane?- Alfas nusimetė gobtuvą.Pasirodė apibražytas,sužalotas ir liūdnai linksmas veidas.
-
Auksaplaukė mergaitė lėtai ėjo takeliu per tamsą. Jai apylinkės nebuvo matytos. Ji nežinojo nei kur takelis vedą, nei kaip grįžti į pilį. Cikada tiesiog ėjo todėl, kad visiškai nesuledytu...
Nejaugi pasiklydau? Pirma diena mokykloje ir jau spėjau pasiklysti... Velniava...
Netrukus ji pamatė dvi žmogystas prie medžio. Kiek kruptelėjo, nes nesitikėjo čia tokia valandą čia sutikti padarų. Netrukus Cikados veide pasirodė mažutė šypsenėlė, niekas net negalėjo nuspėti ką gi ji dabar pagalvojo. Mergaitė kuo tyliau pradėjo eiti link figūrų... Ji norėjo jų kai ko paklausti.
Galiausiai naujokėlė atsirado prie jų ir pažvelgė į juos su savo mielomis akelėmis. Mergaitė truputi raustelėjo, nes prie svetimų žmonių buvo be galo drovi.
- Atleiskite, - vos girdimu balseliu ištarė. - Aš pasiklydau, gal žinote kelią į mokyklą? - paklausė ji.
-
Ar aš kažką išgirdau? Ar man vaidenasi?.. Lapų čežėjimas...
-Atleiskite... - Išgirdo trečiakursis. - Aš pasiklydau,gal žinote kelią į mokyklą? - Paklausė balsas.Alfas nusprendė kai tai pirmakursė..
-Sveika,-Atsisuko jis,- Pirmiausia susipažinkim.Aš Alfas iš Grifų Gūžtos,o čia Jane.Iš švilpynės...
Pasakęs tai Alfas dirstelėjo į mergaitės uniformą.Ten spindėjo žalia ir sidabrinės spalvos.Tai reiškė tik viena - mergaitė klastuolė...
-Kaip matau tu iš Klastunyno.Nepamačiau klastuoliams įprastų bruožų,tad elgsiuos su tavimi kaip ir su savo koledžo draugais.Taigi.Koks tavo vardas? - Paklausė Alfas iššiepdamas savo ilgus ir aštrius dantis.
-
Cikada pažvelgė į bernelio akis. Akimis išnagrinėjo jo veidą. Ji atsiduso. Jame nepamatė nieko neįprasto, o gi ji tikėjosi ko nors... ne tokio žmogiško. Mergaitė sudrebėjo iš šalčio. Išgirdusi klausimą, atsiduso.
- Cikada, Cikada Scamaskry, - ištarė. - Aš naujokė, tad nelabai gaudausi kur kas yra, - atsiduso.
Tada Cikada pažvelgė į Jane. Nužvelgė ir ją, tai pat buvo paprasta burtininkė. Kaukštelėjo lėžuvių, manė ras hogvartse kitokių padarų, o ne tik tas būtybes kurias matė kiekviena dieną žiobarų pasaulyje.
-
-Spėju tikėjaisi kažkokių keistų akių arba užžėlusio veido.Na,kad būtų keista? Mes visi turime paslapčių... - Paslaptingai užbaigė Alfas.Iškart nusikvatojo iš savo pasakytos nesamonės.Vos neišsidavė esąs vilkolakis.Na pusiau...Jis niekada virsta vilkolakiu,tačiau tik kas kartą į mėnesį.Ir tada jis būna Uždraustajame miške.Šiandien - naktis kai Alfas virs vilku...Žinojo,kad tokiomis naktimis labai suaktyvėja akromantulos ir visokie kitokie nelabi padarai.Tikėjosi,kad Jane išsaugos šią paslaptį...
-Na,Cikada.Eik tiesiai link to nulaužto medžio,tada pamatysi keliuką.Tik žiūrėk atidžiai - jis dažniausiai būna pasislėpęs po lapais.Gali ten neiti ir eiti su mumis į mūsų nuotykį.Nebijok,tikriausiai tau nieko neatsitiks.Tikriausiai...
-
Dar kartą nužvelgė bernelį. Papūtė šaltas vėjas. Cikada dar labiau susitraukė.
- Apžėlusį? Na iš senolių tikėčiausi, o iš tokių jaunų žmonių plaukotumo nelabai tikiuosi, - šyptelėjo.
Mergaitė išgirdusiį atskaymą į klausimą, nežymiai linktelėjo. Išklausiusi kitą sakinio dalį išsišiepė.
Ir kur gi jie eis? Tikiuosi nesugalvojo ko nors... Bet... Jie man nieko ir nepadarytu ir dar kai turiu savo lazdelę su peiliu... - pagalvojo.
- O, nuotykiai? Ir kas per nuotykis? Tikiuosi ne apie nešvankybes kalbat, - pasakė ir apsižvalgė.
Nusičiaudėjo. Čiaudėdama užsidengė burną. Sudrebėjo iš šalčio, ji jau baigė sušalti čia bestovėdama.
-
Jane gulėjo sniege nekrutėdama. Staiga iš viršaus pasigirdo balsas:
- Ar tau viskas gerai? Šokti iš tokio aukšto medžio... Beprotysė... - Jane kiek krūptelėjo, bet suprato ko čia esama.
- Aaa.. Ne... Nu gal kiek... Bet ne...- kažkokias nesąmones sapaliojo Jane.
- Na. Ar atpažįsti mane?- paklausė Alfas, tarsi kažko nekantraudamas.
Taip atsistojusi tarė Jane,- puikiai atrodai,- nužvelgusi pridurė.
Švilpiukė pasiėmė savo kuprinę ir jau išsižiojo sakyti...
- Atleiskite, - Aaa? Kas čia? Suglumo Jane. - Aš pasiklydau, gal žinote kelią į mokyklą? - Jane žvilgtelėjo į tai tariusią žmogystą, ten stovėjo mergaitė.
- Sveika,- ėmė kalbėti Alfas,- Pirmiausia susipažinkim. Aš Alfas iš Grifų Gūžtos, o čia Jane. Iš švilpynės...
Jane tik linktelėjo galva, jai dar kiek sukosi vaizdas. Noro kalbėti nekilo.
- Kaip matau tu iš Klastunyno. Nepamačiau klastuoliams įprastų bruožų,tad elgsiuos su tavimi kaip ir su savo koledžo draugais. Taigi. Koks tavo vardas?- tarė Alfas klastuolei.
- Cikada, Cikada Scamaskry, - atsakė. - Aš naujokė, tad nelabai gaudausi kur kas yra, - atsiduso.
- Spėju tikėjaisi kažkokių keistų akių arba užžėlusio veido. Na, kad būtų keista? Mes visi turime paslapčių... - toliau kalbėjo Saneris.
Jane žvilgčiojo tai į šen bent ten, bet ji vis dar nepasitikėjo mergaite. Ji atrodė nepatikimai.
- Na, Cikada. Eik tiesiai link to nulaužto medžio, tada pamatysi keliuką. Tik žiūrėk atidžiai - jis dažniausiai būna pasislėpęs po lapais. Gali ten neiti ir eiti su mumis į mūsų nuotykį. Nebijok,tikriausiai tau nieko neatsitiks. Tikriausiai...- pasiūlė keliauvti kartu.
- Apžėlusį? Na iš senolių tikėčiausi, o iš tokių jaunų žmonių plaukotumo nelabai tikiuosi, - išgirdus šiuos žodžius Jane, net suprunkštė.
- Atsiprašau,- išlemeno Jane, su plačia šypsena veide.
- O, nuotykiai? Ir kas per nuotykis? Tikiuosi ne apie nešvankybes kalbat,- tarė Cikada.
- Ne, tikrai ne. Mes keliaujame patirti tikrų nuotykių, išbandyti jėgas, ar ne taip Alfai?- atsigavusi išpiškino Jane.
Ji jau nekantravo eiti. Buvo pritarianti ir klastuolės prisidėjimui prie jų kelionės. Gi greit į žygį. Jau buvo pasiruošusi tam Jane.
-
Atsisuko į mergaitę kuri pagaliau prabilo. Išklausiusi jos atsiduso.
- Susidaro įspudis kad keliaujate į kalnus, - pasakė ir apsisuko ratu, kad visiškai nepavirstu į ledo statulą.
Dar kartą nusičiaudėjo ir dar kartą. Cikada norėjo nueiti į kokią nors pamoką, bet turbūt jos nevyksta, nes jei mokiniai yra lauke... Tai toli gražu kad pilyje ne vakėrliai vyksta ir ne pamokos. Nes ten iš kur ji atvyko, už vėlavima į pamokas buvo taikomos tikrai griežtos bausmės.
- O jūs, nebijote kad jumis gali pagauti kokie nors padarai? Nes miške jų pilna, - pasakė. - O mokytojų aš nematau aplink, tad nebus kas mus gelbės...
-
- Susidaro įspudis kad keliaujate į kalnus, - tarė ramiai mergaitė, padarusi apsisukimą, vėl prabilo,- O jūs, nebijote kad jumis gali pagauti kokie nors padarai? Nes miške jų pilna ,-tarė. - O mokytojų aš nematau aplink, tad nebus kas mus gelbės...
- Tau mokytojų reikia,- nusijuokė Jane,- asmeniškai arešto gaut nenoriu,- susiraukė,- o mes ir keliaujam išbandyt savo drąsą ir jėgas,- pasikartojo Jane.
Ji po apsiaustu patrynė rankas. Darėsi žvarbu.
- Tai keliausi su mumis?- paklausė švilpiukė,- jau norėčiau eiti, nes mes visi čia už stingsim ir šiaip nesaugu taip stovėt, netoli pilies, dar kokia profesorė su savo augintiniais mus pamatys, girdėjau jau kai kas įkliūvo,- pašnairavo į Alfą.
Ji linktelėjo takelio pusėn, kur jau pati norėjo eiti.
-
-Na einame...Turime daug paslapčių atskleisti.Iš tikrujų,Jane.Norėjau tau kai ką parodyti. - Grifiukas pasisuko eiti,tačiau prisiminė iš šalčio sumažusią klastuolę.
-Padarai? Patikėk,tu nenori sužinoti kas mus išgelbės.Na,ar eini?- Nė kiek nedvėjodamas paklausė berniukas.Jis pasitikėjo klastuole,nors jautė,kad Jane nepasitiki klastuole,tačiau grifiai neturi tokio jausmo - nepasitikėjimo.Bent jau Alfas.Jis to jausmo tikrai neturėjo.
((Būčiau parašęs ilgesnį postą,bet jus pakeitėt visa siužetą... :D ))
-
Cikada pakraipė galvą. Jai jie atrodė it paskutinei kvailiai, eidami vieni į mišką, vis gi jie buvo mokiniai. Silpni nieko neišmanantys mokiniai. Bet ką gi darysi, jau geriau su jais nei su dulkelėmis kurios nieko nedaro. Mergaitė atsiduso. Nusižiovavo.
Tikiuosi jie nemirs ir tuo pačiu nenusitemps manęs į kapus... - pagalvojo ir prikando lūpytę.
- Taigi, jau galime eiti, jei mirsite, vis gi, ne mano problema, - ištarė ir pažvelgė juos, lyg laukdama kol šie parodys kur eina.
-
[[Jai ką sugalvosi pataisyk, vėl Sangu prisikabins ;D Man tai ir susijaukė, žinai aš jau į priekį post'us parašus turėjau :D]]
[[San: Trūksta, bet būna ir blogiau. Šį kart nesikabinsiu, bet koks aktyvumas sveikintinas ;)]]
- Na einame... Turime daug paslapčių atskleisti. Iš tikrųjų, Jane. Norėjau tau kai ką parodyti,- prabilo ir Alfas.
Norėjo?! Ką, nu gerai jeigu ji neištars žodžio per minutę, aš jau einu su Alfu. Nusprendė Jane.
- Padarai? Patikėk, tu nenori sužinoti kas mus išgelbės. Na, ar eini?- paklausė klastuolės Alfas.
Man jis jau labai keistas pasidarė. Paslaptys, paslaptys, paslaptys...
- Taigi, jau galime eiti, jei mirsite, vis gi, ne mano problema,- Pagaliau. Pergalingai pagalvojo Jane.
- Galvoji mes čia taip pirmą kartą ?! Nu gerai einam.
-
((Atsiprašau,turiu valandėlei išvykti,nelaukit mano postų... :) )
-
Prunkštelėjo kai pamatė kad mergaitė supyko. Pradėjo kvatoti. jai buvo juokinga, labai juokinga, taip pasitikėti savo silpnomis jėgomis ir kas gi nesijuoktu...
Nužvelgė Janę. Ištirinėjo akimis jos veidą, bet nusprendė jai daugiau nieko nesakyt, kas žino gal dar užplauks koks debesėlis.
- Tai rodykit kelią į mirtį, - nejučiom paliepė.
Akivaizdu kad jie eina į pasimatyma, mergelė ir bernelis, drauga? Nepasakyčiau... Bet ši mokykla... hm.. Nemanau kad sugebėtu turėti normales poras... - pagalvojo.
-
[[ Nesupykau, susiraukti tai tikrai ne tai, bet nesvarbu. Su debesėliu tai prajuokinai ;D ]]
Cikada pradėjo kvatoti. Jane kiek suglumo ir jai tai jai ne per labiausiai patiko. Bet stengėsi to neparodyti. Staiga mergaitė pajuto veriantį klastuolės žvilgsnį. Kas jai darosi?! Tik prasitark. Labai jau piktai atrodanti pirmakursė, gal kokių turtinguolių mokykloj mokėsi seniau. Sau galvojo Jane.
- Tai rodykit kelią į mirtį,- paliepė Scamaskry.
- Čia,- sumurmėjo Jane ir žengė į tamsiu taku.
Švilpė iškėlė lazdelę ir sušnabždėjo:
- Lumos,- takelis silpnai apsišvietė, dabar bent matėsi visokie išsišakojimai, kūpstai,- manau tokios šviesos užteks dar akromantulų priviliosim, su visais vienu metu susitikt nenorėčiau.
Ji dabar ėjo arčiau Alfo, jai klastuolė kėlė šiokį tokį šiurpą. Pala, o ji, bent kiek burti moka, nu tikiuos.
- Alfai, tu kažkoks man keistas...- nei šiaip, nei taip tarstelėjo jam tyliai Jane.
-
Striktelėjo ir lėtai nuėjo paskui mergaitę. Žvalgėsi aplink. Jautė palengvėjima vaikščiodama. Dėptelėjo į juos.
- Ak, jei čia pasimatymas, tai tikrai atleiskite, - šyptelėjo ji ir eidama apsisuko.
Jos akutės užkliuvo už keistai atrodančio medžio, tamsoje jis atrodė kaip tikras trolis, bet jis anaiptol nebūtu išgasdinęs mergaitės. Mergaitės kuri dievina dvasias ir siaubo istorijos bei filmus.
Ak, būtu gerai, kad dabar išnirtu koks pjūkliukas... ar vilkas... - pagalvojo šypsodamasi.
Mergaičiukė tiesa pasakius, nelabai ir tikėjo kad čia galima sutikti kokių pavojingų padarų. Nes jei tokie mokiniai eina nieko nebijodami, tai turbūt kad miške tikrai nėra kanibalų, vilkolakių, vampyrų ir kitokiausiu padarų.
-
-Čia tikrai ne pasimatymas.Aš turiu...Nesvarbu,-rausdamas tarė Alfas. - Tau tai tikrai nėra svarbu.Mes čia atėjome nemirti,mes atėjome čia išbandyti savo jėgas.Tikiuosi rasime akromantulų.Išmokau naują burtažodį kuris padės mums...Įsiminkite jį - Lochericus...
Trijulė ėjo kelias minutes.Staiga visi sustojo it įbesti,nes visi kartu išgirdo keistą,šiurpų garsą. Tai buvo urzgimas.Vilkai...O kaip aš nekenčiu vilkų...Nekenčiu,nekenčiu,nekenčiu...Kuo greičiau su jais susitvarkysime tuo bus geriau.Ir man ir kitiems...
-Vilkai,-Tyliai murmtelėjo grifiukas. - Nekenčiu vilkų...Petrificus Totalus! Incarcerous!-Grifiukas šovė aklai,nežinodamas kur jie,tačiau tikėjosi,kad jie slėpėsi krūmuose,kur Alfo kerai pataikė.
-
[[ Aš turbūt jau ryt prisėsiu :)]]
Jane klausėsi tylos tik staiga ji išgirdo pašaipų klastuolės balsą:
- Ak, jei čia pasimatymas, tai tikrai atleiskite.
Mhhh... Vos tramdydama pykti ėjo Jane.
Čia tikrai ne pasimatymas.Aš turiu...Nesvarbu,- nuraudo Alfas,- Tau tai tikrai nėra svarbu. Mes čia atėjome nemirti ,mes atėjome čia išbandyti savo jėgas. Tikiuosi rasime akromantulų. Išmokau naują burtažodį kuris padės mums... Įsiminkite jį - Lochericus...
Kažkur pasigirdo urzgimas. Mergaitė atsisuko į Cikada ar ji tik nepokštauja, bet ne tai buvo iš tikrųjų. Klastuolė taip pat stovėjo sustingusi.
-Vilkai,-sumurmėjo grifas,- Nekenčiu vilkų...Petrificus Totalus! Incarcerous!- ir pradėjo Alfas svaidytis kerais.
Jane taip pat neatsiliko:
- Arresto Momentum, Deprimo, Inflatus...- šaudė kur buvo tik girdėjus urzgimą.
-
Cikada dar kartą apsisuko eidama. Nelabai jai rūpėjo ką sako berniukas. Mergaitė sustojo kai išgirdo urzgimą. Pauostė orą lyg koks šuo, bet kraujo kvapo neužuodė, tad nusprendė kad tai tėra tik nepavojingi gyvūnai. Kai bernelis paleido kerus, mergaičiukė kiek kruptelėjo.
- Gi tai tebuvo šuniukai, - išrėžė pasipiktinusi. - Ne kentauras ir ne medūza, - susiraukė. - O tu leidi į juos kerus, į vargšus augintinius... - sumurmėjo ir pažvelgė į tuos krūmus į kuriuos šovė Alfas.
Pamatė kad ir mergelė paleido kerus. Jai ši situacija pasirodė juokinga.
- Aklai šaudote, nejaugi norit užmušti vargšus šuniukus? Gal jie tenori maisto?
-
-Ar tu kvaila? Augintiniai Uždraustajame miške...Taip,jie nori maisto,tačiau jie nori mūsų! Mes jų maistas! Jie negavę šviežios mėsos nežinau kiek laiko...Be to kentaurai nėra blogi,o medūzos iškarto nepaverčia mūsų akmenimis...Taigi tu suklydai tris kartus: Jie nori mūsų,kentaurai ir medūzos nėra geri ir mes jų nenorime užmušti.Tam būtume panaudoję nedovanotinus kerus,kurie yra uždrausti! Nagi...Jei gailiesi vilkų tai jau gali pasišalinti,nes mes tiktai norime apsiginti ir įgauti praktikos,o ne...Na net nežinau.Gailėtis vilkų...
Grifis atsiduso,nes urzgimas baigėsi.Arba jų kerai pataikė,arba vilkai nustojo urzgti ir stengsis juos suvilioti vėliau...Jis atsisuko į Cikada ir piktai išrėžė:
-Nesitikėjau,kad klastuoliai tokie jautraširdžiai...Maniau,kad tau patiks juos numaldyti.Na,regis klydau.Kaip visada,Alfai.Kaip visada...
-
Visame šiame įvykių sūkuryje pasigirdo Cikados balsas:
- Gi tai tebuvo šuniukai, - pyktai tarė,- Ne kentauras ir ne medūza. O tu leidi į juos kerus, į vargšus augintinius... - Jane tai išgirdusi vėl suprunkštė.
- Aklai šaudote, nejaugi norit užmušti vargšus šuniukus? Gal jie tenori maisto?- pasigirdo vėl pasipiktinusios klastuolės šauksmas.
Kur gi ne.
- Ar tu kvaila? Augintiniai Uždraustajame miške... Taip, jie nori maisto, tačiau jie nori mūsų! Mes jų maistas! Jie negavę šviežios mėsos nežinau kiek laiko... Be to kentaurai nėra blogi, o medūzos iškarto nepaverčia mūsų akmenimis... Taigi tu suklydai tris kartus: Jie nori mūsų, kentaurai ir medūzos nėra geri ir mes jų nenorime užmušti. Tam būtume panaudoję nedovanotinus kerus, kurie yra uždrausti! Nagi... Jei gailiesi vilkų tai jau gali pasišalinti,nes mes tiktai norime apsiginti ir įgauti praktikos, o ne... Na net nežinau. Gailėtis vilkų...
Jane pritariamai linktelėjo, bet dabar suvokė vieną dalyką.
- Gal jau abu nešūkautumėte, aš nenoriu, viso miško čia susivilioti. Ir šiaip, Cikada, nebūk tokia bjauri, čia Uždraustasis miškas ir turime laikytis iš vien. Jei nežinojai čia pilna visokių baisių būtybių ir čia ėjome ne tam, kad pražūtumėm dėl kažkokios vienos pasipūtusios ožkos.
Jane pastebėjo, kad jau nebeurzgia vilkai ar kiti miško gyviai.
-
-Aš norėčiau suvilioti visą mišką.Būtų daug kautynių ir įbrėžimų,ir svarbiausia - daug patirties ir ištvermės,-tyliai nusikvatojo Alfas,paklausęs Jane pasiūlimo.
-Pasipūtusi ožka?-Grifiukas nesugebėjo sulaikyti gausaus ir linksmo juoko.Pasipūtusi ožka...Nagi...Kodėl man taip juokinga..? Kodėl..?
Kai pagaliau grifiukas nustojo juoktis ir Jane su Cikada pyktis jie vėl pradėjo eiti.Nieko kelyje nepasitaikė.Nei siaubūnų,nei gamtos kliūčių.O svarbiausia - siaubūnų mokytojų.Grifiukas tikrai nenorėjo būti pagautas kokio nors seno,nukvankusio mokytojo.Jis daug kartų ėjo į mišką ir daugelį Alfą visada pričiupdavo.Kartais mokytojas,o kartais ir mokiniai...Neprašyti mokiniai.
-Jane.Nežinau ar galiu tavimi pasitikėti.Labai noriu,tačiau...Na nežinau...Žinau,kad atrodau keistai,taip ir yra - jaučiuosi keistai,-Grifiukas kalbėjo pašnibždom,kad negirdėtų Cikada. - Taigi atsakyk ar patikėsi ir niekam to neišduosi?
-
Jane išgirdo į atsakymą į jos kalbą:
- Aš norėčiau suvilioti visą mišką. Būtų daug kautynių ir įbrėžimų, ir svarbiausia - daug patirties ir ištvermės,- ir tai paskęs jis pradėjo juoktis,- Pasipūtusi ožka?,-Pasigirdo dar garsesnis ir nuoširdesnis juokas.
Jis tikrai drąsus, bet pagalvojus, visas miškas tai šimtai akromantulų ir dar tūkstančiai kitų gyvių, kaip vilkų, net ir trolių ar paprastų, milžiniškų vorų. Nenustebčiau jei koks slibinas čia užklydęs būtų. Įjungusi galvą, mąstė Jane. Mergaitės akys nukrypo į Cikada. Ji nemėgo pyktis, bet ir nemėgo piktų klastuolių. Kelias buvo ramus. Jane pėdino su visais iš lėto, sekdama kiekvieną, garsą ar kvapą. Ji nebijojo jų tykančių pavojų.
- Jane. Nežinau ar galiu tavimi pasitikėti. Labai noriu, tačiau... Na nežinau... Žinau, kad atrodau keistai, taip ir yra - jaučiuosi keistai,- Grifiukas kalbėjo labai tyliai,- Taigi atsakyk ar patikėsi ir niekam to neišduosi?
Švilpė nustebusi pažiūrėjo į Alfą, nors ir šiandien atrodė be proto keistai, bet dabartinė situacija jau buvo nesuvokiama protu.
- Nebijok ne esu toks žmogus kuriam ką nors pasakius, viską išpliurps. O šiaip atsiradus Hogvartse jau tikiu viskuo,- taip pat tyliai pasakė Jane. Ji susirūpinusiomis akimis nužvelgė jauną vaikiną,- esmė ta jai nenori tai nesakyk nieko, nieks neverčia, gi nuo to nepriklauso mūsų tolimesnis kelias.
Ji padrąsinamai šyptelėjo Alfui ir nužvelgė keistai ramų mišką.
-
Nepriklauso mūsų tolimesnis kelias? Ar ji juokauja..? Ji tikriausiai nežino kur mus veda...Gal geriau aš jai to nesakysiu...
-Na gerai.Pamirškime tai...Tiesiog eik... - Nespėjęs užbaigti sakinio grifiukas staigiai atsisuko.Ten stovėjo keletas akromantulų.Tiksliau didžiulių akromantulų.Ne,ne - jos buvo milžiniškos.Alfas nebuvo tokių matęs.Kiek kartų buvo Uždraustajame miške,nebuvo pasitaikiusių tokių nenormaliai didelių vorų.
-Incendio!Lochericus!-Pastarieji kerai pataikė į vieną vorą.Jis išleido juokingą garsą,susmuko ir daugiau nebeatsikėlė.Grifiukas apsidžiaugė,tačiau nebuvo daug ko džiaugtis.Juos apsupo gera dešimtis šiek tiek mažesnių vorų...
-
Cikada klausėsi jų pokalbio. Kai išgirdo kad ją pavadino ,,pasipūtuse ožka'' kiek prunkštelėjo. Jos tai nė kiek nesupykdė, ko, ko, bet į tokiu idiotų žodžius dėmesį kreipė mažiausiai.
Maži, nesubrendėliai, - pamanė ir šyptelėjo.
Stebėjo juos šypsodamasi, kaip jie kuždasi ir t.t.
Jie ne pora, išties, tik geri ,,draugai'', gal jie tokių savo apgailėtinu pasakymų apkvailintu darželinuką, bet mane... Tiesiog juokinga manyti kad patikėsiu. - pagalvojo ir apsisuko eidama. Kai jau buvo apsisukusi pamatė kad bernelis užmušė milžinišką vorą ir juos greit apsupo mažesni voriukai.
- Tiesiog nuostabu, - burbtelėjo. - Užmušei jų vadeiva ir dabar jie jus suės, - lėtai tarė ir vėl apsisuko.
Išsitraukė savo lazdelę. Pamosavo ja lyg peiliu.
- Ir vis gi - tai menkas dalykas, - susiraukė, kalbėdama apie lazdelę. - Mm... Tai kokie tie nubloškimo kerai? - paklausė.
-
-Na va.Pagaliau pasireiškė tavo klastuoliški bruožai ir pesimistiškas mastymas...Jau gali dingti iš čia,nes tu mums tikrai nepadėsi nugalėti šios vorų armijos.Be to manau,kad tau nereikia nubloškimo kerų,nes jie neveikia ant akromantulų.Naudok ugnies kerus,nes šie vorai bijo šviesos ir ugnies...
Staiga grifiukas užuodė keistą,bjaurų kvapą.Degė didžiulė akromantula.Ji keistai urzgė ir klykė,maskatavo kojomis,tačiau niekas jai nepadėjo.Tikriausiai čia galėtum pritaikyti taisyklę "Kiekvienas už save".
Voras pradėjo lydytis ir dar garsiau klykti.Grifiukas to negalėjo pakęsti.Norėjosi išgelbėti pabaisą,tačiau ji būtų jo nepagailėjus.Sučiuptų ir prarytų net nekramčiusi.Alfas nusipurtė nuo tokios minties ir šovė dar keletą kerų:
-Stupefy! Confringo!-Sustingdymo kerai pataikė,tačiau voras tik nusipurtė ir toliau grėsmingai artinosi.O susprogdinimo kerai nepataikė.Grifiukas niekada nebuvo taiklus.
-Reducio!-Šie kerai pataikė į didžiausią likusį vorą ir šis sumažėjo iki kelių colių dydžio.Na vis šis tas...
-
Jane išgirdo pašnabždomis jai ištartus žodžius:
- Na gerai. Pamirškime tai... Tiesiog eik...
Bet greitu laiku pasigirdo laidomi burtažodžiai iš Alfo ir elementari pašaipa iš klastuolės. Jane greit užgesino lazdelę ir surėkė:
- Flipendo,- ir vienas akromantulas apsivertė aukštielnikas. Mergaitė išgirdo ir Alfo atsakymą į kvailą Cikados išsireiškimą.
- Flipendo kerai juos nužudo, ANJM pamokos, Alfai,- šyptelėjo Jane.
Juos supo krūva jauniklių akromantulų, kurie neatrodė itin draugiški.
- Inflamarae!- sušaukė Jane, tai buvo kažkas su ugnim,- o jei bijo šviesos Lumos Solem nepadėtu?- greitomis paklausė Jane.
-
-Tikrai? Na,nesvarbu.Nemėgstų ANJM pamokų.Mokytojas toks keistas ir...Na...Keistas,-Šypsodamasis užbaigė Alfas. - Ir Lumos Solem? Nežinau,niekada nesu bandęs,bet..Visada būna pirmas kartas.
Grifiukas susiraukė tarsi jam būtų kažkas nepavykę...Ir tada jis suriko:
-Lumos Solem!-Burtažodį ištarė tvirtai,tačiau niekada nebuvo jo bandęs tad jam nepavyko. -Lumos Solem!-Šie kerai nepasidavė ir grifiukas nusprendė viską mesti.Šiek tiek supykęs,kad nepavyko tokie paprasti kerai jis piktai užrėkė:
-Na,matote,kad man nepavyksta! Kodėl jūs to nedarote? Ar norite,kad mus suėstu? Prakeiktos panelės... - Grifiukas nusisuko ir net nežiūrėdamas ir nieko nesakydamas paleido kerus į akromantulą.Milžinas apvirto aukštyn kojomis.Alfui atvipo žiauna. Juk net kai kuriems šeštakursiams nepavyksta bežodžiai kerai.O štai trečiakursis juos atliko puikiai...
-Ar matėte? - Tyliai paklausė grifis
-
Alfas paskubomis atsakė į Jane klausimą. Jis nebuvo tikras dėl Lumos Solem.
- Lumos Solem!- išgirdo surinkant Alfą taip tris kartus iš eilės.
- Na, matote, kad man nepavyksta! Kodėl jūs to nedarote? Ar norite, kad mus suėstu? Prakeiktos panelės... - Pasigirdo keiksmai ir tada iš niekur nieko nukrito negyvas akromantulas.
- Ar matėte?- paklausė Alfas. Jane linktelėjo. Ji liko galutinai nustebinta. Ji nieko nesakė, tik pagalvojo kiek sugebėjimų, paslapčių slepia Alfas.
- Lumos Solem,- sušuko Jane, ji jau buvo daugelį kartų išbandžiusi šiuos kerus, tik dažnai jie kaip ir Alfui nepavykdavo.
Ji tik užsimerkė ir meldė, kad šie kerai suveiktų, jei jie iš vis pavyko.
-
-Jane! Tau pavyko! - Pyktis išgaravo iš grifiuko veido.Lumos Solem kerai suveikė ir vorai atsitraukė,keli netgi pabėgo bijodami keistos šviesos.Ji buvo tarsi nenatūrali.Paprasta Lumos kerų būsena būdavo balta ir šiek tiek pilka,o dabar ji buvo keistai mėlyna.Na,jūros mėlynumo šviesos.
-Ar ji visą laiką būna tokio mėlyna? Mane tai labai šiurpina... Ir šiaip,jaučiu,kad kažkas tuoj įvyks.Kažkas blogo. - Alfo nuojautos kartais neišsipildydavo,tačiau labai dažnai viskas nutikdavo ta linkme... Ir šį kartą grifiukas turėjo blogą nuojautą.Labai blogą...
- Sugalvojau. Protego Maxima!-Aplink juos iškilo milžiniškas,šviesiai mėlynas šydas. Vienas voras bėgo į juos ir atsimušė į skydą.
-Veikia,-Kraupiai šypsodamasis pasakė Alfas.
-
-Jane! Tau pavyko!- užsimerkusi išgirdo Jane. Atsimerkusi išvydo, kad viskas, kas buvo aplinkui skendėjo mėlynoje, labai ryškioje šviesoje.[
- Ar ji visą laiką būna tokio mėlyna? Mane tai labai šiurpina... Ir šiaip, jaučiu, kad kažkas tuoj įvyks. Kažkas blogo. - tarė Alfas.
Jane nieko neištarė, ji pati nežinojo kaip tai atsitiko, tai pirmas kartas kai kerai mėlyni ir tokie stiprus. Jai šie kerai apskritai gal du kartus buvo pavykę.
Ištarus Alfui burtažodį, aplinkui iškilo skydas, kažkas į jį garsiai bumtelėjo.
- Tavo skydas ilgai laikys?- Jane žvilgtelėjo į savo lazdelę,- Gal man ją jau užgesint?- tarė pajutusi kaip jos jėgos senka.
Jai pasirodė, kad po kojomis dreba žemė. Gal man jau haliucinacijos prasidėjo? Jane atsisėdo ant sniego. Jis čia buvo kažkoks kitoks nei prie mokyklos. Miškas...
-
-Užgesink.Ir manau mano skydas ilgai neatlaikys.Reikėtų nešdintis iš čia... - Tai pasakęs grifiukas pajuto,kad nebeturi jėgų laikyti skydą.Nuleido ranką ir burbulas dingo.Prakeikimas...Reikia bėgti,kol mūsų nesurijo pabaisos milžinai vorai...
-Nagi,bėgam.Nebėra ko čia ilgiau stoviniuoti.Užteko ir nuotykių ir praktikos ir paslap... - Alfas nutilo,nes prisiminė,kad neatskleidė to.Ir nebenorėjo niekam to sakyti.Grifiukas griebė Jane už rankos ir pradėjo bėgti.Ir vėl prasidėjo nesibaigiančios bėgynės(Alfas nežinojo ar toks žodis yra).
Alfas sustojo ir apsisuko.Aukštai iškėlė lazdelę ir sušuko:
-Bombardo Maxima!-Juodas kerų pliūpsnis pasileido iš grifio lazdelės ir sprogo atsitrenkęs į medį.Jis nuvirto ir kaip Alfas tikėjosi,prispaudė kelias pabaisas.Ir jie bėgo... Per visokiausius krūmus ir per šakas.Berniukas žinojo,kad mėlynėmis neatsipirks.Turės išsinarinęs kelį,arba pasitempęs raiščius.Bet jam tai nerūpėjo.Jau geriau išeiti gyvam iš miško,nors ir sužeistam,o ne išvis neišeiti.
-Pagaliau! - Alfas sustojo it įbestas.Porelė išbėgo iš miško ir pamatė kruviną dangų.Jis atsisėdo ant žemės. - Na,ačiū už gerą pramogą,-Tarė grifiukas Jane.Tada greit pašoko ant kojų,apkabino draugę ir mojuodamas pabaigė jų žygdarbį...
-
Jane nieko nelaukus užgesino lazdelę išgirdus Alfo žodžius. Berniuko kerai taip pat dingo.
- Nagi, bėgam. Nebėra ko čia ilgiau stoviniuoti. Užteko ir nuotykių ir praktikos ir paslap... -staiga jis nutilo. Jane jo nebesuprato. Okey kiekvienas turim paslapčių, apsimesim, kad neįdomu.
Staiga švilpiukė pajautė šiltą Alfo ranką. Ji su juo pirmi pasileido bėgti. Net nežiūrėjo ar iš paskos bėga klastuolė ar ne. Staiga sustojęs jis sušuko:
-Bombardo Maxima!- staiga nugriuvęs medis prispaudė voriukščius, kurie galiai sucypė. He taip jiems ir reikia!
Jie bėgo toliau, braižydamiesi veidus, rankas ir viską ką tik galimą. Ilgai teko bėgti. Jie išniro iš po krūmų.
- Pagaliau!- taip pat nudžiugo Alfas ir jis sustingo it įbestas. Dangus buvo visas nusidažęs raudonai. Atsisėdus Alfui ant žemės, mergaitė liko stovėti ir ji su nusistebėjimo kupinomis akimis stebėjo dangų. Ji pirmą kartą tokį matė. Jis, jis buvo toks nuostabus! Vienu momentu kai ji susikaupusi žiūrėjo į dangų, Alfas apkabino draugiškai mergaitę per pečius. Jane liko gyliai nustebinta, ji stebėjo kaip jis mojuoja ir eina iš lėto link pilies. Kuo toliau jis ėjo, tuo toliau jo figūra vis keitėsi. Jane vėl pasuko galvą į dangų. Ji tik atsistojo ir prisiminusi tą nuostabią kelionės pradžią, įlipo į medį.
-
Berniukas vis vaikštinėjo vienas po mišką. Jo galvoje sukosi daug minčių. Pradedant tuo, kad jis mažai ką atsimena iš aplinkinių žmonių. Stefanas jautėsi taip, lyg jo atmintį kažkas piktavališkai būtų ištrynęs. Mintyse grifiukas keikėsi, kai neprisiminė tos pačios merginos iš Grifų gūžtos, kuri su juo sveikinosi ir dar paklausė ar jis šiandien norės prisidėti prie kerų praktikavimo.
Keista, bet galva buvo neįprastai lengva, be jokios informacijos ar kitokio šlamšto, kuris tikriausiai buvo anksčiau. Bet kažkodėl vaikiną vis kamavo negera nuojauta, kad jis užmiršo kažką labai svarbaus.
Nors Stefanas kažko pamiršti negalėjo. Jis per daug gerai žinojo, kad puikiai prisimina kiekvieną detalę, kuri buvo jam matoma, kiekvieną žodį, kuris jam buvo sakomas. O dabar viskas tiesiog dingo iš atminties. Liko tik tuštuma. (http://icons.iconarchive.com/icons/leoyue/spooktacular-halloween/48/Witchs-Hat-icon.png)
Tamsūs berniuko plaukai kartas nuo karto buvo paglostomi saulės, kuri pasirodydavo pro medžius. O šviesi oda buvo kiek nusvilusi nuo tos pavasarinės saulės, nes Stefanui ypač reikėjo saugotis saulės spindulių – saulė buvo pats didžiausias jo priešas. Galbūt dėl to jis nemėgo saulėtų dienų ir retai kur stengdavosi tokiu oru kur eiti.
Bet dabar jis buvo priverstas iškišti snapą į lauką. Jau antrą dieną jis keliauja čia gydyti vieno nedidelio elnio. Keista, bet šis gyvis kažkaip prisileisdavo berniuką.
Galiausiai vaikščiodamas išmintu taku Stefanas pasuko kiek į kairę. Vis mindamas kažkokiais neaiškiais žolynais berniukas pamatė tą patį elnią sužeista koja. Gyvūno akyse nebuvo matyti jokios baimės. Kartais net buvo galima pagalvoti, kad jis džiaugiasi matydamas grifiuką.
- Nagi, pasirodyk, kaip tavo koja šiandien. – grifiukas kalbėjo su juo kaip su žmogumi.
Stefanas nurišo tvarstį nuo kojos ir apžiūrėjo žaizdą. Ji jau buvo pradėjusi gyti ir atrodė bent kiek mažesnė. Berniukas iš nedidelės kuprinės išsitraukė viralą ir jį atkimšo. Prisislinkdamas arčiau sužeisto elnio, berniukas atsargiai sugriebė jo koją ir užpylė melsvai žalsvo skysčio. Žaizda pradėjo trauktis vis greičiau ir greičiau, kol galiausiai visai išnyko nuo elnio kojos.
- Tikriausiai man čia grįžti nebereikės. Iškaulijau iš penktakursio šito eliksyro receptą. Džiaugiuosi, kad jis veiksmingas. – vėl su elniu kalbėjo berniukas.
Laukinis gyvūnas įdėmiai kažkur žiūrėjo. Išgirdęs kažkokį garsą jis pasižiūrėjo į Stefaną ir galiausiai įšoko į krūmus ir dingo.
Stefanas irgi ilgai netruko čia užsibūti. Jis greitai susirinko visus daiktus ir nuskubėjo į pilį, nes nenorėjo, kad kažkas jį rastų miške slampinėjantį.
-
Nikolajus staiga sustojo, nes pamatė prigludusią prie žemės žolę. Hm... Gal ir ne lankutis užpuolė... Jis nemanau, kad tūrėtų tiek jėgų, kad nutemptų žmogų į mišką... Nikolajus pritūpė prie tos vietos, išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo:
-Lumos.
Iškart pamatė kelis kraujo lašelius, mažytę odos skiautelę ir lyg ir nagą. Švilpis atsistojo ir mostelėjo George pasižiūrėti tą vietą žolėje. Arti sušlamėjo krūmas ir Nikolajus staigiai iškėlęs lazdelę atsigręžė. Bet ten nieko nebuvo.Kei... Nikolajus net nespėjo dabaigti galvoti sakinio kai iš krūmų išlindo vilkas. Jis turbūt buvo pasiutes, nes iš burnos bėgo litrai seilių, o akys buvo raudonos spalvos. Vilko kailis buvo pilkas nors Nikolajus pagalvojo, kad kažkada jis buvo baltas. Vilkas šoko ant švilpio jam dar nespėjus, net sugalvoti kokį užkeikimą panaudos. Vilkas pargriovė Nikolajų, išsižiojo. Ant Nikolajaus ištiško gal du litrai dvokiančių, gličių seilių, bet tai dar buvo nieko palyginus su skausmu kai vilkas įkando, nors kando ne į kaklą ir švilpio nenužudė. Bet atrodė, kad normaliai jau niekada nebesijaus. Nikolajus buvo girdėjas, kad jei susižeidi labai stipriai tada ta galūnė tarsi nutirpsta ir nieko nebejauti, tačiau švilpiui petys nenutirpo, turbūt ir negalėjo vaikinas to tikėtis nes kai žvilgtelėjo į petį pamatė kad nėra mėsos iki pat kaulo. Vilkas kažkur buvo dingęs, bet švilpynės koledžo mokiniui tai nerūpėjo. Jam niekas neberūpėjo. Tik, kad baigtusi tas žvėriškas skausmas. Nikolajus greičiau pasirinktų mirtį nei šį skausmą kurio dauguma turbūt, net sapne nejautė. Bet juk nebuvo kaip pasirinkti, vaikinas kažkodėl neprarado samonės ir tai buvo blogai, nes jam bent nebūtų reikėje kankintis jei būtų be samonės. Tiesiog būtų numiręs be skausmo, ramiai. Nikolajus girdėjo kažkokius garsus vykstančius aplink jį, bet nesuprato kas vyksta tiksliai, nes gūlėjo savo kraujo baloje. Jis, net neturėjo jėgų šaukti.
-
[[Na, kadangi Velin neatrašo tai parašysiu aš. Vis vien mane paminėjai]]
[[ http://forumas.hogvartsas.lt/index.php?topic=46.525 šito tęsinys]]
George išklydo iš žmonių praminto tako ir sekė Nikolajų. Jie nuėjo prie ne taip tankiai apaugtos medžių vietos. Keli metrai - ežeras. O už jo - didingas Hogvartsas su visais savo bokšteliais, langeliais...
Septintakursis kiek atsiliko nuo švilpio ir pradėjo dairytis po aplinką. ,,Hmh... Lankučių lizdelių nematyti... Nors ką aš čia šneku, juk to tikrai negalėjo padaryti lankutis," prisiminęs kraują stingdantį klyksmą ir milžinišką urzgimą mąstė jis.
Grifui mostelėjo Nikolajus. Jau bandė prieiti, bet... Iš krūmų šoktelėjo milžiniškas vilkas. Nuo jo tekėjo seilės, akys buvo pasruvusios krauju, snukis gauruotas ir plėšrus.
- Depulso! - vilkas viauktelėjo, šoktelėjo oran ir nukrito į vandenį.
Pribėgęs prie Nikolajaus, George sušuko:
- Accio diktonų esenciją!
Kažkur toli, Hogvartse, pasigirdo dūžtantis lango stiklas. Tada švilpimas. Po kelių minučių į ištiestą septintakursio ranką atskriejo mažytis rudai raudonas buteliukas su užklijuota etikete : ,,Diktonų esencija". Nesitepliodamas rankų vaikinas užpylė visą tą bizalą ant Nikolajaus įkąstos vietos. Pasipylė balti dūmai, o kai jau prasivadėjo, žaizda atrodė ne tokia ir baisi.
- Geriau?
-
Fasas įžengė į Uždraustąjį Mišką. Pats stebėjosi savimi, kad taip dažnai ėmė laužyti taisykles it koks nors klastuolis. Išmintu, tačiau einant tolyn - vis blogiau įžiūrimu miško taku patraukė į neištirtas, pavojingas Uždraustosios girios vietas. Kol kas pasitaikydavo tik pliurziai, palyginus nepavojingi, tad Fasas tik ramiai apeidavo juos ir keliavo tolyn. Greitai takelis išnyko, bet ketvirtakursis tebeėjo tiesiai. Priėjęs didelį, pilką akmenį, sustojo, užsidėjo Skydinius kerus ir atsistojo ant akmens.
- Flyer servus sempiternus,- tarė, atlikdamas kruopščiai išmoktus judesius. Lazdelę laikė ištiesęs ir laukė. Žinojo, kad laukti gali net iki valandos, jeigu žinoma, bus teisingai atlikęs kerus. Buvo smalsu. Užkeikimas, kurį vaikinas ką tik ištarė, buvo jo paties rasti Godriko Grifo bibliotekoje, knygoje apie skraidančius gyvūnus. Užkeikimas prišaukia ir surakina tarnystei kokį nors skraidantį gyvūną, kuris yra dvasia giminingas burtininkui. Staiga medžių lapai sušlamėjo. Fasas sustingo. Ir prie jo nusileido jaunas, gražus ir tvirtas Hipogrifas. Fasas nusišypsojo. Staiga išgirdo mintyse balsą: ,,Sveikas. Aš Radagas.". ,,Labas. Aš Fasas." atsakė vaikinas hipogrifui. Nusilenkęs jam, užsisėdo ir nuskrido prie Hogvartso. ,,Aš gyvenu Uždraustajam miške, čia. O tu?" guviai kalbėjo Radagas. Fasas atsakinėjo ir pats uždavinėjo klausimus.
-
Jekaterina jau skuodė su Alex į miško gilumą takeliu. Iš džiaugsmo dar nebuvo net uždususi. Ji lėkė greitai, bet be garso. Tikėjosi, kad toks dykumas nebus greitas. Ji pašvilpavo. Tolokai atsiliepė paukštis.
- Eisim į tokią vietą, kur niekas nėra buvęs. Prieš valandą sužinojau, kad ji yra, - ji stengėsi nekreipti dėmesio į tai, kad prieš valandą tupėjo ant stogo. Pamažu praėjus miško vidurį ėmė viskas tankėti. Krūmai čaižė visą kūną, bet ji toliau skubėjo, o miškas tankėjo. Ji sustojo tik netoli prieglobsčio ir palaukė atskubančios Alex. Tuomet praskleidė tankų krūmą ir įžengė su bičiule į tą nuostabią vietą.
-
Alexandra susikaupusi bėgo šalia Jekaterinos. Taiyklingai kvėpuodama, kaip ją mokė dar žiobarų mokykloje, ir žengdama didelius ir greitus žingsnius, ji neatsiliko nuo kitos burtininkės. Ji matė, kad Jekaterinai bėgti be galo patiko, tačiau pati jautėsi šiek tiek nemaloniai, nes vėjas, bėgant, buvo išties šaltokas. Brunetė burtininkė vis gūžėsi kailiniuose, o rankas laikė kišenėse.
Staiga Jekaterina kažką sumalė apie vietą, į kurią merginos šuoliavo, bet dėl vėjo, kuris nustelbė daugumą garsų mergina faktiškai nieko negirdėjo. Na ir tebūnie... Tiesiog seksiu iš paskos... - pamanė, tačiau visgi nenustojo galvoti apie tos vietos pavojus ir ko ji gali tikėtis. Tikiuosi, kad nepasigailėsiu...
-
Tamsiu, samanotu Uždraustojo miško takeliu lyg žalio savo gimtojo miesto gatvele, išdidžiai žingsniavo Firielė Lučiena Pilkoji, žavinga elfų padermės būtybė. Samanėlės buvo vešlios ir minkštos, o ir elfės prigimtyje slypėjo neįprastas gabumas vaikščioti tyliau už sėlinančią panterą, vaikščioti praktiškai be garso. Firielė rankose nešė dailų lengvutį medinį lanką, o ant nugaros turėjo dėklą su keliomis lanksčiomis strėlėmis - neduok dieve, tokia įsmigtų į gyvus audinius ir įstrigtų kauluose. Firielė trumpam stabtelėjo ir užvertė galvą aukštyn - dairėsi kokio aukšto medžio, kad galėtų pasižvalgyti. Vrano Nago moksleivei buvo įdomu tyrinėti seną Uždraustąjį mišką - jis skyrėsi nuo jos pažinotų savo atmosfera, nuotaika, be abejonės, ir augalais. Rodos, išgirdusi kažką ateinant iš kitos takelio pusės, Firielė įsidėjo lanką į dėklą už nugaros ir vikriai įsliuogė į vieną jau nusižiūrėtą medį.
-
Alexandra, trečiakursė Hogvartso pilietė, aukštai iškėlusi galvą, žingsniavo hogvartsiečių išmintu takeliu. Mergaitė džiaugėsi gražia diena ir pasišokinėdama nukeliavo rudu, smėlėtu takeliu. Jaunoji mergina buvo apsirengusi šviesiu paltu ir guminiais batais. Savo rudus plaukus paleido laisvai plaikstytis vėjyje. Švilpė pažvelgė į galingas medžių viršūnes ir vienoje jų pamatė įsiropštusią Varnanagę, septintakursę merginą. Ji priėjo prie medžio ir praskleidė šakas. Pažvelgusi įdėmiau, pamatė ant šakos sėdinčią šviesiaplaukę elfę. Niekad nemaniau, kad manęs reiktų bijoti pagalvojo Alex ir ištiesė ranką elfei:
- Labas, aš Alex. Manęs nebijok, aš draugiška, - paslaptingu, pažemintu balsu ištarė švilpė.
-
Firielė vos nepraplūdo elfiškais ir orkų keiksmažodžiqais (elfiški išmone nepasižymėjo, bet orkų geriau jau būtumėt neišgirdę), kai trečiakursė ją užtiko besėdint ant medžio šakos. ,,Į senatvę jau net užsimaskuot nebemoku, lopeta..." - mąstė Firielė. ,,Jeigu koks Sarumanas užtiktų, ragučiai iškart man...". Bet Dėkui Rivendeilo dievams, tai tebuvo trečiakursėlė švilpė, todėl, jeigu tai visgi nebus užsimaskavęs Sarumanas, pavojaus nėra.
- Labas, aš Firielė. O aš turėčiau bijoti?- paklausė Lučiena Pilkoji, įprastu žvilgsniu nužvelgdama Alexandrą ir įtariai žvelgdama į jos ranką, kilstelėjo antakį. - Gal tu norėtum irgi įlipt į medį?
Firielė klastingai primerkė akis - medis buvo lygus ir tik toks stiprus padaras kaip elfas galėjo į jį įlipti. Nebent švilpė bus gudresnė ir išmoningai panaudos magijąąą...
-
- Na, tu buvai miške, o paskui staiga pamačiusi mane, užsiropštei į medį... - sutrikusi atsakė Alexandra. - Ne, aš gal geriau nelipsiu, dar nusibruksiu, - pasakė mergina ir prisiminė nuotykį, kai Firielė išsitėškė prieš septintakursį klastuolį.
Alex pasitaisė savo rudus kaštoninius plaukus ir išsitraukė savo medinę, gražiai ištaižytą burtų lazdelę.
- Nors, burtais galiu pabandyt atsiskraidint sau patiesalą ant žolės. Prisėsi? - Alex atskraidino milžinišką raudonais langučiais išpuoštą skarą ir ant jos priklaupusi, šalia delnu patapšnojo Firielei. - Gal, panele Firiele, malonėtumėt prisėsti? - per daug dirbtinai ištarė mergaitė, mat jos manymu varnanagė elfė buvo "pasikėlusi" blondinka ir trylikametė dėl to jos labai nemėgo.
-
Firielė Lučiena išdidžiai nusišypsojo. ,,Lepšelė nei magijos nepanaudojo, nei ko... tik kad viską užglaistytų, dar tą užtiesalą pasišaukė... Na, bet aš ne naujokė, ne nubė tokiuose reikaluose." - mąstė Firielė.
- Nemačiau tavęs,- sąžiningai pasakė Firielė.- Bet išgirdau ir pamaniau, kad ateina koks profesorius.
- Na, gal ir nusileisiu,- staiga, nė pati nežinodama, kokio velnio, pasakė Firielė ir vikriai nusliuogė medžio kamienu žemyn. Staiga sustojo - ką čia kaip šuva sekiosi paskui kiekvieną, kuris meiliau pakalba. Sulėtinusi žingsnį, varnanagė priėjo prie Alexandros ir dirbtinai nusišypsojo jai.
- Nori varškės pyrago? Ryte pati kepiau.- draugiškai pasiūlė Firielė. Alexandra akivaizdžiai piktai ją stebėjo, o ko čia be reikalo pyksies? Reikia mokėti žmonėms truputėlį pasigerinti. Tai visiškai paprasta.
-
Afroditė tyliai sliūkino mišku. Vėjas kedeno jos švelniai levandinius plaukus, Kažkodėl ant galvos ji dėvėjo gėlių vainikėlį. Kiek atsidūsusi ji sunėrė rankas ant krūtinės ir žengė miško paklode toliau.
Pirmakursė grifė nė velnio nenutuokė apie pavojus tykančius miške. Tiesą sakant, ji net nesuvokė kur ji einanti. Ji tik žinojo, kad vietoj sėdėjimo bokšte kur esą ,,saugu tokio amžiaus mergaitėms" (pasak vyresniosios sesers Liusės, nors pati teigė buvusi Varno Nage, bet Afroditė buvo radusi Švilpynės kaklaraištį ir šaliką jos spintoje), ji nusprendė apžvelgti teritorijas. Senasis Uždraustasis miškas ją seniai viliojo, taigi štai ir ji, žengia kažkokiu pramintu taku, vėjui draskant jos pastelinius plaukus.
Atsidususi Afroditė nuleido rankas, timptelėjo žemyn savo oversize tamsiai violetinį megztinį, ir trumpam sustojo, pakėlusi akis į nesileidžiančią saulę.
-
Sirėja Valin, pirmakursė varnė, kitaip sakant, naujai iškepta Hogavrtsietė, žingsniavo kažkokiu neaiškiu taku Uždraustąjame miške. Raudoni konversai iš tolo švietė ant žalių pavasarinių samanų. Mergaitei buvo šalta. Ant lieso kūnelio kaip maišas kabantis apsiaustas nė kiek nešildė, tik kabinosi už įvairiausių krūmų ir medelių. Sirėjos koja paspyrė pernykštį grybą su kažkokiu įniršiu, rodos, net nenormaliu vienuolikmetei.
Netrukus netoli priekyje Sirėja pastebėjo kažką violetiškai šviečiant pro medžius. Priėjusi arčiau suprato, kad tai maždaug jos amžiaus mergaitė. Tylėdama kruvinai raudonų plaukų savininkė apėjo violetinplaukė ir įžūliai įsispoksojo į ją. Plaukų spalva nenusakoma, kažkokia lilla, kaip sako vokiečiai. O ir koledžo iš tamsiai violetinio megztinio nenustatysi. Sirėja pakėlė smakrą ir šiek tiek iš aukšto pasižiūrėjo į mergaitės veidą. Žvilgsnis nuslydo žemyn ir sustojo ties nepridengtu kaklu. Sirėjos žaliose akyse pasirodė maniakiško troškimo kibirkštėlė.
-
Afroditė nuleido akis nuo saulės, ir kilstelėjusi ranką, atraitojo megztinio rankovę. Žvelgdama į baltą, kone porcelianinį riešą, mergaitė laisvai įžiūrėjo mėlynuojančias venas po oda. Kiek sudrebėjusi grifė užsitraukė rankove, prieš pat kažkokia,iš pažiūros sprendžiant, pirmakursei ar antrakursei, šmėkštelint prieš ją. Paslaptingąjai aplink ją apėjus, Afro lėtai atsisuko į raudonplaukę. Žaliai šiltas Afro žvilgsni nuslydo merginos išvaizda, pradedant kraujo raudonumo trumpais plaukais, baigiant tokio pačio raudonumo konversais.
Aišku, pro akis nepraslydo ir mėlynas kaklaraištis, margintas bronzinėmis linijomis. Iš to laisvai galėjai spręsti, iš kokio koledžio atėjo ši mergelė.
-Labas,-pagaliau ištarė Afroditė. Jos balas buvo per sodrus kaip jos amžiaus mergaitei, tačiau puikiai derėjo su jos išvaizda. Grifė pasitaisė vainikėlį ant galvos.
-
Afroditė nuleido akis nuo saulės, ir kilstelėjusi ranką, atraitojo megztinio rankovę. Žvelgdama į baltą, kone porcelianinį riešą, mergaitė laisvai įžiūrėjo mėlynuojančias venas po oda. Kiek sudrebėjusi grifė užsitraukė rankovę, prieš pat kažkokiai ,iš pažiūros sprendžiant, pirmakursei ar antrakursei, šmėkštelint prieš ją. Paslaptingąjai aplink ją apėjus, Afro lėtai atsisuko į raudonplaukę. Žaliai šiltas Afro žvilgsni nuslydo merginos išvaizda, pradedant kraujo raudonumo trumpais plaukais, baigiant tokio pačio raudonumo konversais.
Aišku, pro akis nepraslydo ir mėlynas kaklaraištis, margintas bronzinėmis linijomis. Iš to laisvai galėjai spręsti, iš kokio koledžo atėjo ši mergelė.
-Labas,-pagaliau ištarė Afroditė. Jos balsas buvo per sodrus kaip jos amžiaus mergaitei, tačiau puikiai derėjo su jos išvaizda. Grifė pasitaisė vainikėlį ant galvos.
-
Sirėja vis dar spoksodama į priešais esančios ,,lilla" plaukų savininkės kaklą, nugurgė seilę. Paskui pakėlė tamsiai žalias akis ir pro raudonų plaukų užuolaidą pažvelgusi į mergaitę, pasisveikino.
-Labas,-kiek atšiauriai ištarė ji. -Sirėja,-prisitatė, nuleidusi akis į savo raudonus sportbačius. Suėmusi apsiausto kraštą, nervingai jį patampė, tramdydama save, kad vėl nepakeltų akių į po balta oda pulsuojančias kraujagysles nepažįstamosios kakle. Nejučia apsilaižė lūpas. Vis dar nuleidusi akis, nuo artimiausio augančio krūmo nuplėšė sodriai žalios spalvos lapą ir alkanai jį suplėšė. Žali lapų skuteliai liūdnai papūsti vėjo nupleveno ant žemės prie Sirėjos kojų. Varniukė netyčia iššiepė savo vampyriškas iltis ir tyliai, tačiau grėsmingai sukikeno. Negalėdama suvaldyti to maniakiško kraujo troškimo, pagriebė rankomis mergaitės kaklą ir jau ruošėsi kąsti, tačiau kažkas ją sulaikė. Protu nesuvokiamu greičiu, ji atsitraukė ir iš padilbų įsistebeilijo į mergaitę.
-
Afroditė įžūlokai įsispoksojo į raudonplaukę. Ši pasirodė tikrai ne iš kelmo spirta.
-Afroditė,-galiausiai ištarė Levanda (kaip ją vadindavo kažkada Liusė - pravardė kilusi iš Afroditės violetinių plaukų). Vis dar savo įkypu žvilgsniu stebėdama Sirėją, Afroditė sudrebėjo. Papūtus šaltam vėjui, pasidarė kiek žvarboka, kad ir su kokiu šiltu megztiniu ji bebūtų.
Grifė akmeniniu žvilgsniu stebėjo merginą, beplėšančią lapą į dešimtis skutelių. Sarkastiškai šyptelėjusi, Afroditė pavartė akis. Ane? nuskambėjo pirmakursės mintyse.
Pajutusi šaltus pirštus ant kaklo, Afroditė sustiro kaip stagaras. Ją plėšė jausmai, neleidžiantys pasirinkti konkretaus atsakymo. Ji suprato, kas toji Sirėja yra. Jos rūšis velnio nešta ir pamesta. Ar Afroditė tikrai norinti tokia patapti? Smalsumas ir begalinis noras tapti viena jų, ją draskė iš vidaus.
Iš kitos pusės ji bijojo. Ji bijojo prarasti žmogiškumą.
Nespėjus jai nieko dorai apgalvoti, Sirėja jau stovėjo priešais ją.
-Bijai?-kandžiai numetė Afroditė tikėdamasi, kad kandumas ją pastūmės įkandimo link. Pasalūniškai vyptelėjusi, Afroditė atbulomis lėtai pradėjo slinkti tolyn, tikėdamasi kad vampyrė sugalvos pasigardžiuoti lengvu grobiu.
-
Sirėja išsišiepė visu gražumu apnuogindama smailius dantis. Tas nenumaldomas troškimas paragauti Afroditės kraujo niekur nedingo. Tačiau mergaitė sukaustė save tarsi kokiomis nematomomis grandinėmis.
- bijai? - pasigirdo klausimas. Sirėja tylėdama papurtė raudonplaukę galvą. Vėl pakėlusi akis žvilgsnį nukreipė į Afroditės veidą. Raudono skysčio su geležies prieskoniu poreikis vis stiprėjo ir Sirėja suprato, kad tuoj nebegalės susitvardyti. Mergaitė sugniaužė kumščius, nagai skaudžiai įsmigo į minkštą delno odą. Afroditei ėmus trauktis tarsi bailiam triušiukui, Sirėja nebeišlaikė. Tuo pačiu žaibišku greičiu atsidūrė šalia Afroditės ir lediniais pirštais įsikabino jai į kaklą. Suleidus dantis ištryško keli kraujo lašai. Sirėja godžiai juos nulaižė ir lėtai atsitraukė. Negalėjo ir nenorėjo pribaigti tos žavios violetinplaukės.Tačiau ji gali pasirinkti dingtelėjo raudonplaukei. Sirėja apsilaižė lūpas ir sumurmėjo:
- gyventi kitaip ar mirti?
-
Afroditė šyptelėjo, vis dar lėtai slinkdama atgal. Kaip jai patiko vaidinti nekaltą auką... Ji tyliai sukikeno. Jos kiek klastuoliškas planas turi suveikti.
Ir ji buvo teisi. Nepraėjo nė minutė, o Afro jau pajuto šaltus pirštus, spaudžiančius jos kaklą ir bandančius surasti veną. Grifė šyptelėjo, bet greitai žioptelėjo pajutusi ilčių poros dūrį į kaklą.
Nespėjus kaip reikiant įsiskaudėti, Sirėja stovėjo priešais Afroditę.
-Kas mūsų nenužudo daro mus stipresniais, ane?-galiausiai pratarė Afro, jusdama kaip žmogiškos jėgos ją palieka.
Pirmakursė susmuko ant žemės, ištepdama savo šviesiai melsvus džinsus. Grifė sugniaužė rankas, kumščiuose suspausdama žemę ir samanas. Afroditė nulenkė savo galvą. Vainikas nukrito ant žemės ir netrukus gėlės, puošusios Afroditės galvą, buvo sutrintos besikankinančios grifės rankų. Afroditė staiga išsitiesė vis dar tebeklūpėdama ant kelių, tačiau greitai vėl susmuko ir tampoma mėšlungiškų traukulių. Milžiniškas skausmas plėšė kiekvieną raumenėlį, nepalikdamas nė vienos kūno dalies nepaliestos.
Afroditė purvinu delnu nusišluostė kelias ašaras, ištryškusias viso virsmo metu. Atsidususi ji šyptelėjo. Kas padaryta, tas padaryta.
-
Sirėja atsitraukė. Nuleidusi akis į žemę pro blakstienas stebėjo Afroditės virsmą. Be jokios užuojautos, su neįžvelgiama išraiška stebėjo mergaitės kančias. Juk galėjau nepalikti joje nei lašelio... svarstė Sirėja. Galėjau palikti ją tysoti va taip vat vidury miško. Niekas nebūtų radęs. O dabar... Užmuš mane mamytė, jei sužinos, kad be leidimo paverčiau ją tokia pat, kaip aš... Sirėja atsiduso. Rodos, Afroditės kančios baigėsi, tad gali prasidėti antra dalis. Priėjusi prie akivaizdžios pirmakursės varniukė atsitūpė ir uždėjusi delną ant šios ausies, šiurkščiai nulenkė Afroditės galvą į šoną. Pasilenkusi sušnibždėjo:
- Neskaudės.
Ir suleido dantis į švelnią mergaitės kaklo odą. Pagal kažkokius ten mandrus Velse gyvenančių vampyrų papročius, naujokui buvo išsiurbiamas visas kraujas, o paskui pavertėjas prakąsdavo savo riešą ir duodavo naujokyi atsigert savo kraujo. Ši procedūra nebuvo būtina, tačiau Sirėja jautėsi alkana.
Kai Afroditės kūne nebeliko nė lašo kraujo, Sirėja atsitraukė ir atgalia ranka nusibraukė kraują nuo lūpų. Paskui prakando savo arteriją kairiajame rieše ir prikišo prie mergaitės burnos. Raudoni kraujo lašai be garso lašėjo ant Afroditės lūpų.
-
Afroditė nerado jėgų priešintis. O gal tiesiog nenorėjo priešintis. Sirėjai atlenkus jos galvą, ore tingiai pakilo ir nusileido jos levandiniai plaukų galiukai. Afroditė giliai įkvėpė . Nereikėjo net klausti, kodėl jos kaklas lankstomas.
Afroditė vėl pajuto dūrius kakle. Šį kartą Sirėja įsikandusi laikė ilgiau. Grifei net akyse pradėjo mirguliuoti. Oda išbalo tarsi popierius, ar kokia agro plėvelė. Ji tingiai užsimerkė, norėdama daugiau nebeatsimerkti. Jai trūko kraujo.
Pajutusi kažkokį skystį lūpomis, mergina nejučiom apsilaižė lūpom, liežuviu pajausdama saldų, tačiau kiek kartoką skonį. Tas skonis buvo tarsi narkotikas jai, pati to nesuvokdama Afroditė ėmė godžiai siurbti kraują iš Sirėjos riešo.
Pagaliau Afroditė jautėsi gyva.
-
Sirėja net su šiokia tokia panieka stebėjo Afroditę. Kai pirmakursei pasirodė, kad jau gana, ji patraukė ranką nuo naujosios vampyriukės lūpų ir pasižiūrėjo į žaizdą. Ryškiai raudonas kraujas plūdo iš riešo ir lašėjo ant žemės. Sirėja keloas sekundes žiūrėjo, paskui spjovė ant žaizdos. Kraujas nustojo bėgti, žaizda užsitraukė. Mergaitė išsitraukė iš apsiausto kišenės nosinę ir padavė Afroditei.
- Nusivalyk, - parodė į jos kruvinas lūpas. Paskui atsistojo ir priėjusi prie krūmo, nulaužė šakelę. Toji šakelė buvo nedidelė, vos su keliais lapais. Ją Sirėja įsmeigė ten, kur nulašėjo kraujas nuo varniukės rankos. Nieko neaiškino. Atsisėdusi priešais ant žemės klūpančią Afroditę prabilo:
- Yra keletas taisyklių. Negerk savo kraujo. Negerk mirusių padarų kraujo. Jausk saiją. Be reikalo nežudyk žmonių. Jei bus milžiniškas poreikis, gerk gyvūnų kraują. Ir dar: pradėsi liesėti, todėl bent kartą per savaitę suvalgyk ką nors žmogiško. Kokį omletą ar dar ką nors. Nes kitaip mirsi. Vien kraujo niekada nebus pakankamai. Ir nuolatos jausiesi alkana.
Baigusi Sirėja atsistojo ir kruvina ranka, pamiršusi, kad ji kruvina, nubraukė plaukus nuo veido.
-
Afroditė sukryžiavo kojas, atsisėsdama turkiška poza. Paėmusi servetėlę grifė suniurnėjo padėką ir lėtai nusišuolstė kraują nuo lūpų. Tamsus skystis buvo išterliotas ne tik lūpų kampučiuose - raudoni kraujo lašai buvo ir ant kaklo ir netgi ant šviesių Afroditės plaukų. Nulaižiusi tas kelias kruvinas sruogas, Afro atsiduso. Kraujas kvepėjo.
Pirmakursė užsimerkė, po vokais paslėpdama savo žalias akis. Ji juto troškulį, džiovinantį jos gerklę. Ji tyliai nugurgė seiles, susikaupusias begalvojant apie kraują ir tylutėliai suaimanavo. Tai toks jausmas būti vampyre. Pirmakursė atsiduso ir atsimerkė. Vietoje šiltos, violetinės spalvos jos rainelės buvo nusidažiusios sodriai violetine spalva. Akys traukė žvilgsnį, tarsi tai būtų tarsi koks pagrindinis regėjimo taškas.
-O kas būtų, jeigu išgerčiau savo ar mirusiųjų kraujo?-galiausiai ji pratarė, po minutės apmąstymų. Afroditė lėtai pakėlė violetines akis į Sirėją.
-
Sirėja spoksojo į Afroditę. Galvojo, ar atrodė lygiai tokia pat alkana, kai, būdama dvejų, virto dar viena vampyriuke. Ir ji neturėjo pasirinkimo. Tačiau vargu ar būtų supratusi, ko jos klausia. Taigi, anoreksike pravardžiuojama pirmakursė, kamuojama minčių, paėjo šiek tiek toliau ir atsisėdoant drėgnos žemės atsukusi Afroditei nugarą. Išrovė iš žemės keletą žolės kuokštelių ir su įniršiu juos sudraskė. Danguje iš už debesies išlindo saulė ir jos spindulys pro medžių šakas apšvietė kruvinai raudonus Sirėjos plaukus ir baltą veido odą. Tamsiai žalios akys prisimerkė.
- Mirsi, - paprastai atsakė Afroditei nė nepasukdama galvos į ją. Kažkur apsiausto kišenėje susirado savo raudonojo buko lazdelę ir, nemokėdama nė vieno burto, pamosavo ja ore. Išlėkė kelios auksinės žiežirbos.
-
Afroditė purvinais pirštais stumdė žemę. Atsigersi to - mirsi, atsigersi ano - mirsi, nevalgysi - mirsi. Ties daug pavojų, laukiančių kol naujokas vampyras išbandys uždraustą vaisių, ir amžiams prasmegs pragaro liepsnose. Afroditė atsiduso. Viskas baigta. Kas padaryta, tas padaryta. Baigta.
Levanda atsiduso ir pasipurtė. Matyt, vampyrams irgi šalta. Afroditė pažvelgė į Sirėją. Toji varnanagė kaži kodėl traukė grifės žvilgsnį. Raudonplaukė ją žavėjo savo paslaptingumu ir grožiu, savo užslėptu žavesiu. Vien tik žiūrėjimas į ją, Afroditės širdį priversdavo plasdenti tarsi kolibris, o Sirėjai prabilus, kad ir kokie kartūs jos žodžiai bebūtų, Afroditė pajusdavo ištisą drugių pulką, skriejantį jos pilvu.
Afroditė nusisuko ir dar kartą atsidususi nudelbė violetines akis į žemę.
-
Sirėja išgirdo atodūsį. Nežinia, ar tai buvo jos klausos padarinys, ar tas atodūsis buvo labai garsus, tačiau jį išgirdusi Sirėja atsigręžė į Afroditę, mergaitę iš nežinomo (bent jau Sirėjai) koledžo. Nužvelgė ją žaliomis akimis ir nuo akių nubraukusi raudonų plaukų sruogą piktai paklausė:
- Ko čia dūsauji? - Juk pati pasirinkai, ar ne? mintyse pridūrė vampyriukė. Vėl nusisukusi Sirėja ėmė žaisti su savo raudonų converse sportbačių raišteliais. Iš dešinės kojos bato visiškai išvėrė ir vėl suvarstė kitkokiu būdu, o kairiojo bato raištelio galus sumezgė mazgu, kokį tik galėjo sugalvoti. Nežinojo, kodėl paprasčiausiai neatsistoja ri neišeina, šiaip ar taip, neturėjo ką veikti. Vis tiek planas eiti susigauti ką nors... hm... sakykime, valgomo, žlugo, nes ji sutiko tą violetinplaukę. Taigi, ilgiau nebesvarsčiusi, Sirėja atsistojo ruošdamasi grįžti atgal.
-
Afroditė tingiai atsistojo, pasirąžydama ir tiesdama rankas į dangų. Ji net nežinojo kaip jai jaustis. Ji buvo kitokia. Dabar - dar labiau kitokia. Kad juos kur, normaliuosius.
-Aš...-ji žiojosi atsakyti į Sirėjos klausimą. Tai, aš dūsauju dėl to, kad tu man patinki nuskambėjo pastelinės violetinės spalvos plaukų savininkės mintyse, ir ši iškart susiraukė. Ji negali to tiesiog imti ir pasakyti. Tai... kiek per sunku suprasti.-Nieko. Dūsauju, nes noriu,-galų gale kiek kandokai atkrito ji. Ane?
Afroditė su delnais nubraukė žemę nuo džinsų ir pasilenkusi pakėlė kažkada buvusį gėlių vainikėlį. O toks gražus buvo. Jį puošė ramunės, saulutės, pienės ir kitos pavasarinės gėlės. Dar kartą atsidususi Afroditė pakabino suniokotą vainiką ant šalia augusios beržo šakos.
Keli žiedlapiai pavėjui nusileido ant žemės.
-
Sirėja prunkštelėjo. Išsišiepusi prikando lūpą ir atkirto:
- Norėsi visą likusį gyvenimą, - Vis dar išsiviepusi Sirėja Valin nusekė akimis kelis žiedlapius, nukritusius nuo suniokoto gėlių vainikėlio. Paskui paspardė samanas, išraudama jas iš žemės. Atsisuko į šakelę, kurią buvo įsmeigusi ton vieton, kur nulašėjo kraujas nuo vanriukės rankos. Keli buvę žali lapeliai gulėjo ant žemės parudavę, susisukę ir negyvi. O pati šakelė atrodė kaip seniai miręs medis. Vaizdfas atrodė kelių dienų senumo. Priėjusi prie ,,medelio", Sirėja jį ištraukė iš žemės ir padavė Afroditei nieko neaiškindama. Apsižvalgė, pakėlė akis į dangų. Saulė vėl pasislėpė. Sirėja užsimerkė ir lėtai atsimerkusi nužingsniavo link pilies, ar kažkur į tą pusę. nelabai jai rūpėjo, kur einanti.
-
Jekaterina tylutėliai išniro prie praminto tako ir atsistojo ant pirštų galiuųk bei pasiūbavo, laukdama Amelios. Tikėjosi, kad ji nepaklys ir bus nusekusi paskui ją, nes Klastuolė tiesiog nemokėjo miške vaikščioti kitaip. Nors ne, mokėjo, bet taip galėjo garantuoti, kad jų niekas neužpuls iš užnugario, nes viską galėjo apžiūrėti. Be to, labai greitai galėjo surasti, kur paklydęs žmogus. Kaip šuo pagal kvapą. Nuo tokios minties juodaplaukė net prunkštelėjo. Tamsoje jos kristališkai balta oda šiek tiek švytėjo tamsoje. Na, kitas būtų pasakęs, jog tai nenormalu, bet Hogvartse viskas yra normalu. Bent jau tai buvo aišku. Juodaakė ramiai apsisuko ir vėl įsispitrijo į ateinančią Amelią.
- Kur nori traukti dabar? - paklausė draugės. - Yra upelis labai toli, miško vidurys, nors ten nepatarčiau eiti, pas akromantulus galim nužingsniuoti... - vardijo Jekaterina specialiai nutaisydama tokį balsą ,,Pas mano dėdę galim nužingisiuoti" vietoja akromantulus. Kaip apie gimines šnekėjo. Nors šiam pasauly dar ne tokių šposų būna, gal kokio žmogaus giminė ir yra akromantulai.
-
Amelia tyliai, bet gana greitai sekė paskui Jekateriną. Galiausiai jai sustojus ir prakalbus, mergaitė net krūptelėjo - užsiklausiusi miško tylos, ji buvo jau beveik pamiršusi, kodėl žingsniuoja paskui draugę. Ji pamąstė.
-Na, upelis skamba įdomiai. Miško vidurys... Jei nepatartum... Pas akromantulus gal ir visai fainai būtų? Upelis ar akromantulai. Akromantulai ar upelis. Kuris pavojingesnis? Tikriausiai ne upelis, nors ką čia gali žinoti... Gerai, einam pas akromantulus,-vos iš džiaugsmo nepašokusi, kad pagaliau apsisprendė (bet laiku prisiminusi Jekaterinos žodžius), varniukė ramiai laukė, kol draugė parodys kelią. Bet ir tamsu gi čia.
-Naktis gi, kvaiša tu,-sucypsėjo tylus vidinis balselis. Antrakursė atsiduso.
-
Jekaterina neniūniavo, ką dabar labai norėjo padaryti. Niūniavimas tik pritraukdavo visokias kraupias ir pavojingas būtybes. Arba nebūtingai tamsos, kartais ir šviesos būtybes. Nors ką gali žinoti, kas vyksta uždraustajame miške. Neveltui jis juk uždraustas. Nors jeigu nebūtų uždraustas, tikriausiai čia maklinėtų žymiai mažiau žmonių, nes tiesig būtų neįdomu.
- Einam pas mieluosius žmones ėdančius voriukus, - džiaugsmingai ir sarkastiškai pasakė Klastuolė vos netrenkdama galvos į medį. Ką ji čia mala nuolatos per nesąmones? Lyg būtų gerai į galvą gavusi. Jeigu taip būtų, nereiktų jos nei trenkti į medį. Ji sukikeno iš Amelios garsiai asakytų žodžių, nors, rodos, ji nepajuto, jog rimtai tai ištarė garsiai. Prunkštelėjusi nuo savo minčių Klastuolė vėl pranyko tarp medžių.
-
-Mielieji, mielieji žmones ėdantys voriukai,-džiaugsmingai sušnibždėjo mergaitė ir tik tada suprato, ką pasakė Jekaterina.-Ką? Jie ėda žmones?
-Žinoma, durnele tu su kopūstu vietoj galvos. Žinoma, jie ėda žmones. Juk mes Uždraustajame miške, asilėne!-vidinis balselis, rodos, buvo tikrai įsižeidęs dėl varniukės.-Kokių velnių aš tave auklėjau dvylika metų, jei dabar net nesugebi neįsivelti į bėdą nepagalvojusi?
-Ne tavo reikalas. Tiksliau, tavo, bet ne tu čia vadovauji. Tiksliau, beveik ne tu... Na, užsičiaupk! Tu niekam nerūpi,-mintyse suburbėjo antrakursė ir užkišo "mieląjį" balselį kuo giliau į smegenis.-Niekam tu nerūpi.
Amy vėl nusekė paskui klastuolę, šįkart jau nebetrikdoma savo sveiko proto balso. Gal tie akromantulai rimtai visai mieli? Juk tarp būtybių, bandančių tave suėsti, kartais būna ir linksma.
-
Amabel drąsokai žengė žingsnį po žingsnio, vis žvalgydamasi į visas puses. Kai žengė į medžių prieblandą, jos oda tragiškai pabalo, pradėjo matytis gyslos, o plaukai buvo bespalviai - ta prasme, pilkai rudi. Akys nuo verkimo pabrinkusios. Ji ne vampyrė. Ir ne demonė. Pavargusi žiobarė. Jos blakstienos buvo sulipusios, rudos, spindinčios akys apsiblaususios.
Amabel įsikibo į medį ir už jo pasislėpė. Jos pilki plaukai truputį išsikišo iš po medžio, bet Ama stengėsi, kad jų nesimatytų. Kažko laukdama, ji vis neramiai žvalgėsi aplinkui. Per medžių proskyną, kurią buvo paslėpę lapai, vos vos matėsi pramintas takelis. Jį buvo nuklojęs žvyras ir smėlis, einant jie švelniai gurgždėjo. Niūniuodama dainą, Amabel patrynė savo, kaip visada,cinamonu kvepiančias rankas.
-
Leila vaikščiojo pramintais miško takeliais ir pamatė vieną, mažiau pramintą takelį. Oo, tai čia turbūt tas takelis, kurį ji man apsakė, kai buvom trumpam susitikusios... Sunshine išlankstė popierėlį, taip ilgai spaustą sužvarbusiame delne. Nužvelgė jame nupieštus besikertančius takelius ir tą patį sunkiai praminamą, samanotą ir smėlėtą takelį. Mergaitė tiesiu taikymu ir pasuko ten, kur tolumoje augo sunkiai pražengiamas miškas. Skindamasi kelią tarp šakų ir šakelių, Leila judėjo link tikslo.
- Aūū, ar čia kas nors yra? - tyliai paklausė juodaplaukė. - Aš atėjau.
Leila iš krepšelio išsitraukė sausainių, kuriuos kažkaip sugebėjo iškept, turėdama laisvo laiko.
- Nori sausainių? - maloniai paklausė Snieguolė.
-
-O ar aš tave iš vis pažįstu? Ne,-krestelėjo galva Amabel.-Tikrai nemačiau.
Pagaliau išlindusi iš po medžio, Ama atsisėdo, pasikasė savo pakaušį ir sukišo savo ilgus pirštus į pilkus plaukus. Jos juodose lūpose atsispindėjo šypsena.
-Koks tavo vardas?-kraupiai ramiai paklausė mergina. Pasipurenusi plaukus, ji tęsė.-Na, galėčiau paimti kelis sausainius, bet nežinau, ar jie užnuodyti, ar ne.-vis dėl to maloniai šyptelėjusi, atsistojo ir truputį pastoviniavo vietoje.
-Jei neprieštarausi, aš turbūt eisiu pasivaikščioti šiuo takeliu,-pasitrynusi cinamonu kvepiančias rankas, patipeno gurgždančiu smėlio ir žvyro mišiniu. Takelis buvo vos matomas, kaip nykstanti gyvenimo linija senio delne.
-Kažkur čia šitas takelis šakojasi, tiesa?
-
- Nepažįsti, aš irgi tavęs ne, todėl mes ir susitikom. Susipažint, argi ne? - nustebusi paklausė Leila. - Juk pati kvietei ateit čia po pamokų...
Sunshine pasižiūrėjo į suglamžytą lapelio skiautelę ir parodė į inicialus. A. R. buvo užrašyta baltoje skiautelėje.
- Čia tavo inicialai? Sausainiai neužnuodyti, va, - ji demonstratyviai paėmė vieną sausainį, įsidėjo į burną ir skaniai sukramčiusi nurijo. - Mmm, šokoladiniai gabaliukai... - su palaima nutęsė mergaitė. - Imk gi, nebijok, tikrai neužnuodyti! Takelis turėtų kažkur nuvest, juk nesibaigia lyg kokioj pasakoj aklaviete. Einam, jei nori, aš čia irgi nesu buvus. Beje, aš Leila, o kas tu tokia? - pagaliau baigė kalbėti juodaplaukė. O kalbėjo ji gana ilgai, ilgiau nei kada nors yra neužčiaupusi burnos.
-
Lėtai purtydama galvą, Amabel patrynė cinamonu kvepiančias rankas.
-Tai daviau aš? Tikrai nepamenu. Šiaip ar taip, Hogvartse pilna žmonių, kurių inicialai A.R. Nors, tiesą sakant, šių žmonių nepažįstu. Tikrai nesuklydai? Ačiū, ne, nenoriu. Na, galime pasivaikščioti, jei tau iš to bus naudos,-maloniai nusišypsojusi varnanagė pridūrė. -Tiesa, labiausiai norėčiau išnagrinėti šią vietovę. Joje turėtų slypėti bent kelios paslaptys.. Girdėjau, čia kažkada buvo vienaragių. Tiesa, ne girdėjau, o skaičiau. Jaučiuosi labai kvailai, kai tavęs kažko paklausiau, o toliau plepu. -Ama dailiai nuraudo. Perbraukusi per žilokus pilkus plaukus, baigiant dailia, balta ir plona veido oda ar kaulėtus riešus, ji buvo visai graži. Pastebėjusi, kad mergaitė taip pat juodaplaukė, tokio pat ramaus būdo ir kai kurių kitų savybių, sprendžiant iš to, galėjai suprasti, kad ji varnanagė.
-
- Taip, tu davei, - nesupratusi, ar mergaitė žaidžia, ar juokauja, ar iš tikrųjų nieko nesupranta. - Po velnių, gal baigiam tuos žaidimus ir einam?! - jau susinervinusi pusiau rėkte paklausė varniukė. Ji įbruko lapelį Amabel į rankas.
- Žiūrėk, čia tikrai tavo! - baksnodama į popieriuką pasakė ji.
Leila Sunshine pradėjo lėtai žingsniuoti takeliu. Gal ką nors įdomaus rasim... pagalvojo Snieguolė, pamiršusi apie kitą mergaitę, kuri, rodos, iš tikrųjų nesuprato ką Leila turi omenyje. Kol kita jos koledžo moksleivė tyrinėjo popiergalį, tamsiaplaukė nužiūrinėjo Amabel stilių, bandė nuspręsti apie jos charakterį iš aprangos stiliaus. Protinga, bet uždara... padarė išvadą vienuolikametė.
-
-Aaš? Aš anksčiau tavęs net sutikusi nebuvau,-išsiviepė Amabel. Dar apžiūrinėdama lapelį, varniukė atsiduso ir įbruko jį į rankas mergaitei.-Koks tavo vardas? Vis dėl to praverstų žinoti.Gerai, eime.
Nusišypsojusi varnanagė paskubėjo, ir, pačiupusi mergaitei už rankos, Ama pusiau skubomis ėjo takeliu. Pagaliau įsitikinusi, kad mergaitė vistiek neatsilieka, atsiduso ir pradėjo ramiai eiti. Greitai paleido ir ranką. Amabel krestelėjo galvą, kad plaukai paslinktų nuo veido, bet kai pasirodė, kad plaukai prie veido prilipo iš prakaito, ji tiesiog perbraukė juos ranka.
-Ką gi, vėl teks trinktis galvą,-pusiau juokais tarė.- Gal paieškom vienaragių arba pegasų ?
Nusišypsojusi ji pradėjo strikinėti, be galo trindama savo rankas, kaip visada, kvepiančias cinamonu.
-Kas tau patinka? Cinamonas, pipirai, vanilė, imbieras..?
-
- Vadinasi, ne ten atėjau, tikriausiai... - suglumusi atsakė mergaitė, atsiėmė popierėlį ir jį suglamžė. Beeidama tolyn takeliu, jį numetė ant pradedančios šalti rudeninės žemės. Kur ji mane veda, ką aš darau, kodėl čia atėjau? Ieškoti vienaragių ar pegasų? klausė savęs juodaplaukė. Išgirdusi kitos mergaitės plepalus, pati sau atsakė: Tikriausiai... Sveikinu, Leila, leisies į vienaragių paieškas... Mergaitės veide negalėjai įžvelgti nei džiaugsmo, nei nieko kito.
- Aha, vienaragiai... Įdomu, - sarkastiškai pasakė Leila Sunshine ir kreivai šyptelėjo. - Aš Leila. Tikrai nenori sausainių? Amm, man patinka cinamonas, bet labiausiai iš visko - šokoladas. Anksčiau, kai gyvenau namie, nebuvau ragavusi šokolado nė karto. O dabar, kai mokausi Hogvartse, galiu jį valgyti kada tik noriu. O tau kas patinka? Turbūt cinamonas...
-
-Atspėjai,-pasakė Amabel. -Aš Amabel. Labai mėgstu meluoti, taip, esu sutikusi tave. O šito lapelio neišmesčiau. Be to, čia vienaragių niekada nebuvo.Taip pat ir pegaasųų,-truputį išsiviepusi nusijuokė,-Atsiprašau.
Nusišypsojusi varniukė atsiduso ir paėmė sausainį. Atsikandusi švelniai sukikeno, tada pridūrė:
-Labai skanu!-dar maloniai nusišypsojusi, nuėjo prie rudos, nušiurusios rudeninės žolės, paėmė ir išlankstė lapelį. Tada nuėjo prie minkštos žolytės ir patogiai atsisėdo.-Ką gi, taip, mano raštas. Vienaragiai ir pegasai, vaidinimas pradedamas. Būsiu autorius ir aktorė,-Amabel atsistojo ir vaizdingai ištiesė ranką dangun, lyg sakydama "būti ar nebūti. Štai kur klausimas".-Leisiuosi ieškoti nuotykių, pasakė ji ir išėjo iš scenos kaip drama queen.
-
Tavaret jau kelintą kartą bandė ištrūkti iš pilies vidurnaktį, tačiau nesisekė, nes Filčas painiojosi jos kelyje. Tiesą sakant, tai Tavarė painiojosi Filčui po kojomis. Šiaip ar taip, po skersų išilgų iššniukštinėjimų po pilį varniukė atrado įšėjimą, niekada netikrinamą Filčo. Nusprendusi tai laikyti paslaptyje, d'Erero pasuko į Uždraustojo miško. Nors visada būdavo drausminga ar mokyčiukas (ji nustojo juo būti) egiptietė nors kartą norėjo pasijusti laisva kaip paukštis. Mąstydama apie savo gyvenimo Egipte prisiminimų likučius, Tavarė toliau keliavo, pakolei pavargo. Dar mąstydama apie viską ir dėliodama viską mintyse, Tavaret pakirto kelius ir ji nukrito. Gailiai susmukusi, egiptietė juto skausmą visose kojose ir dieglį. Perbraukusi nuo prakaito sulipusius plaukus ir pasitaisiusi lankelį, varniukė giliai įkvėpė ir nesijudino.
-
Vivian jau buvo įgudusi vidury nakties išsmukti į kiemą. Aišku, tie sugebėjimai kiek nuslopo kol jos gan ilgą laiką nebuvo Hogvartse, bet vis tiek pavyko nukeliauti į lauką niekam neužkliuvus. Viv kaip visad lydėjo ištikimieji augintiniai juodas labradoras Tobis ir degu Bella, pastaroji tupėjo Vivei ant peties. Tiesa sakant, Vivian dabar tikrai buvo pasikeitus: Juodi plaukai buvo banguoti ir kairė jų pusė buvo nudažyta tamsiai mėlyna pereinančia į ryškiai rožinę ir į nosies dešinę pusę buvobįvertas žiedo formos auskaras, taip pat buvo ūgtelėjus ir jau nebe atrodė kaip pirmokėlė ir tarp priekinių dantų buvo tarpas. Taip ramiai, niekam nekliudančiai Vivian vaikščiojo, kol nepamatė dar vienos figūros. Susidomėjusi Viv tuoj pat nulėkė prie fihmgūros kol pasirodo tai tebuvo paprasta, šviesiaplaukė naujokėlė. Rodos, pavargusi. Tobis iš karto pradėjo hą apuostinėti, o Viv atsisėdo priešais ją.
-Sveika, pavargai?
-
Tavaret nustebusi pakėlė galvą.
-Taip.. Ai..-sumišo Tavarė ir krenkštelėjo.- Koks tavo vardas? Aš Tavaret. Tauridė.
Nusprendusi kol kas nepasirodyti kvailai juokingai ar nutrūktgalviškai, d'Erero atsistojo ir vos kvėpuodama padarė reveransą, nors vargu ar tai buvo gera mintis.Tauridė maišė kojas, jas pašėliškai skaudėjo, dar burbėjo ir pagaliau pasviro.. Ir nukrito. Skaudžiai užsigavusi, varniukė ištiesė kojas, atsisėdo šonu ir pasirėmė ranka lyg undinė. Tavaret mėgdavo kažką išsigalvoti ar įsivaizduoti, tad tiesiog tylėjo, nes jeigu jau pravers burną, tai nebeužsičiaups. Nužvelgusi mergaitę maloniomis akimis, Tavarė susivokė, kad pradėti užmegzti pokalbį reikia nuo pagrindų.
-Gal tau reikia padėti,-vienuolikmetė drąsiai ir pasitikinčiai nusišypsojo, nors jos akys nežibėjo. Tai gali reikšti tik viena. Giliai širdyje Tavaret draskosi ir plėšo savo jausmus, tačiau nepaisant to, ji gali šypsotis. Visada. Net tada, kai liūdna.-Nes, žinoma, manau, kad bet kokiu atveju galėčiau tau pagelbėti arba paremti,-nesistengdama atrodyti rūpestingai, Tavarė pasiūlė, tačiau jai nesisekė, nes viskas pavyko kaip tik perdėtai rūpestingai.
-
Išgirdusi naujosios draugės vardą Vivian susiraukė. Keistas vardas. Ir negirdėtas.
-Sveika ,Tavaret-per-brūkšnelį-Tauride,- nusijuokė Viv,- Aš Vivian, gali manr vadinti Viv.
Pamačiusi nesėkmingus Tavaret bandymus padaryti reveransą, Vivian vėl nusijuokė ir taip pat padarė reveransą. Tauridei pasiūlius pagalbą, Viv vėl nusijuokė.
-Oi, ačiū labai, bet manau tau tos pagalbos dabar labiau reikėtų tau,- sukrizeno ir pagriebusi ją už rankų, pastatė.
-Tu čia naujokė, taip?- paklausį ir nužvelgė ją. Tarp jų buvo 3 metų skirtumas. Vivian Hogvartse buvo prasimokiusi 1 metus, bet paskui išvyko 2 metamnir šiek tiek atsiliko. Apsižvalgiusi mostelėjo savo šuniui Tobiui, kad jis gali palakstyti ir tas tuoj pat dingo. Viv dar kartą nužvelgė varniukę ir šyptelėjo. Tavaret kažkuom ją traukė.
-
-Aah.. Taip, puiku, kad taip manai,-Tavaret šyptelėjo, išgirdusi žodžius, kad jai pagalbos reikia labiau, negu pačiai Vivian.-Gražus vardas, Viv.
Mintyse kartodamą tą puikų vardą, ir kaip ji pati tokio norėtų, Tavarė, vietoj galvodama apie vardą, kurio neturi, prisiminė tą, kurį turi.
-Mano vardas keistas.. Aš kilau iš Egipto,-meiliai nusišypsojo Tava vien tik lūpomis, nes akyse jokių žiburėlių nebuvo matyti.-Beje, kiek tau metų? Iš kokio tu kurso? Iš kur atvykai?
Ramiai kažką niūniuodama, varniukė meiliai apžiūrėjo mergaitę, pradedant nuo juodų plaukų, po truputį pereinančius į violetinius ir rožinius iki batų, kurių ji nelabai matė aklinoje tamsoje. Šviesaplaukė toliau peržiūrėjo vėl iš naujo: nuo batų iki plaukų.
-
-Ak, tik jau nesupyk ant manęs. Aš tik pajuokavau,- sukikeno Viv,- beje, ačiū už komplimentą,- jau švelniau nusišypsojo. Vienaip ar kitaip, Tavarė jai pasirodė miela.
-Viešpatie, nesisielok taip dėl savo vardo visgi ne vardas žmogų, o žmogus vardą puošia. Iš pradžių man irgi tavo vardas pasirodė keistas, bet kuo toliau su tavimi bendrauju tuo gražesnis jis man atrodo,- Viv pasižiūrėjo į Tavaret su begaliniu švelnumu ir... meile?
Tauridei užpuolus ją klausimais Viv vėl nusijuokė.
-Man 14. Šeip aš turėčiau būti 4 kurse, bet keletui metų buvau kai kur išvykus, tai dabar nuo kitų šiek tiek atsilieku. Aš iš Škotijos. Mano tėtis škotas, o mama prancūzė, bet ji mirus,- paskutinius žodžius Vivian ištarė ko ne pašnibždomis, o akyse pasimatė ašaros, bet Viv papurtė galvą ir tas liūdnumas dabar atrodė kaip trumpqs miražas
-
-Atsiprašau,-kiek susigraužusi tarė Tavaret.-Jei įskaudinau..
Nors fiziškai tai buvo neįmanoma, Tavarė priklibikščiavo prie Vivian ir stipriai ją apkabino. Viv buvo labai aukšta, nes Tava tesiekė tik jos liemenį arba klubus, ne daugiau. Nors vienuolikmetė ir buvo gana aukšta pagal savo amžių, keturiolikmetė vis tiek ją lenkė ūgiu. Atsitraukusi mergaitė užkliuvo už didoko akmens ir pargriuvo. Nors varniukė ir skaudžiai susižeidė, tačiau mergytė stengėsi to neparodyti, kad Viv netektų ja susirūpinti ir ji tik neapsunkintų naštos. Tavaret ramiai pasedėjo ir staiga prisiminė jai ištartus žodžius. ..Nesisielok taip dėl savo vardo. Visgi ne vardas žmogų, o žmogus vardą puošia.
-Na, nemanau, kad mano vardas kam būtų gražus, nebent mano tėvui. Be abejo, Anubiui,-paskutinio žodžio Tavarė neištarė, tik pakrutino lūpas, vildamasi, kad ji nesupras.-Palauk. Tu turėtum būti ketvirtakursė.. Bet kelintakursė tada esi?..
-
Tavaret atsiprašius, Vivian šiek tiek suglumo.
-Ne, tu manęs neįžeidei. Viskas gerai,- šyptelėjo ši.
Kai Tavarė dar ir apkabino Viv, ji visai nustebo, bet pritūpusi ir pati ją apkabino. Viv turėjo mažą įseserę, bet jinniekad nebuvo tokia miela ir švelni. Iš viso šiais laikais retai kada sutiksi tokių vaikų. Kurį laiką Viv užsimiršo, bet Tauridei užkliubus sureagavo staigiai. Tuoj pat pritūpė ir apibėrė ją klausimais:
-Tavare! Ar viskas gerai? Gal ką susižeidei?- išplėstos Vivian akys rodė, kad ji bus iš tikrųjų išsigando ir jai tikrai pradėjo rūpėti Tavaret.
Mergaitei pradėjus kalbėti, ašku, kita tema, Vivian šiek tiek apsiramino. Vis gi, jeigu sugeba vėl supeikti savo vardą, gal ne taip jau ir blogai jaučiasi? Dėl viso pikto, Vivė neatitraukė akių nuo Tavaret.
-Tavaret, tavo vardas gražus, bet ne visi yra jį girdėje. Jis naujoviškas, todėl kiti turi prie jo priprasti,- visiškai rimtai pasakė, bet greitai pakeitė temą,- tai kaip tu nesusižeidei? Sugebėtum atsistoti?
-
-Ne, ne. Tikrai,-slėpdama žaizdą ant kelio Tavaret patikino Viv.-Viskas gerai, aš tikrai nesusižeidžiau.
Kęsdama menką maudimą kelyje, Tavarė sukando dantis ir nusišypsojo.
-Tikrai. Aš.. Dar nesistosiu. Dar esu pavargusi,-nors manė, kad pamelavo nuostabiai, Tav tik kažką išvepeno. Net nesiruošdama rodyti savo žaizdos, mergaitė atsiduso ir tiriamai pažvelgė į Viv. Nusprendusi daug su ja nesižodžiuoti, mergytė atsiduso ir vos išlemeno kelis žodelius.-Kaip tau sekasi moksluose?
Dar klūpėdama (Vivian jau buvo atsitraukusi), varniukė sugalvojo galbūt pasiūlyti jai savo draugiją, nors tikėjosi, kad ji jos pasiūlymu nepasinaudos: vis dėl to ji turi daugiau ir įdomesnių gerų draugų, kas palyginus su Tavaret - didelė minia.
-Jei tau kartais reikės draugijos.. Nors, žinau, kad turi geresnių draugų.. Tiek to, nekreipk dėmesio.
-
Tavaret pradėjus neigti faktą, kad ji susižeidė, Vivian tik priėjo arčiau ir pakėlė jos ranką. Pamačiusi žaizdą tik pakįlė antakius.
-Lažinuosi, nenorėsi keliauti pas Pomfri. Sutvarkysiu, bet privalėsi nueiti pas ją pasižiūrėti ar neįsimetė kokia infekcija. Žinai, jeigu atsirastų kraujo užkrėtimas tau tektų amputuoti koją,- Vivian kalbėjo be galo rimtai, gal net piktai, o jos akys svaidė žaibus.
Viv tiesiog nekentė kai kiti meluodavo. Nesvarbu dėl kokios priežasties, ją įsiutindavo jau tas pats faktas, kad jai meluodavo. Ypač dabar, dėl kažkokių priežasčių Vivei ši mergaitė kažkodėl pasidarė itin svarbi, o faktas, kad ji melavo Vivian ir supykdė, ir nuliūdino. Išbūrusi lazdele spirito, vatos ir tvarsčių, Vivian ėmė darbuotis ties sužeidimu. Pamirkiusi vatos gabalėlį spirite, pradėjo ją valyti.
-Gali skaudėti,- pasakė atžagariai, gal net šiurškščiai ir piktai.
-Man mokslai sekasi puikiai.
Vienareikšmis ir trumpas atsakymas.
-Dėmesį kreipsiu. Norėčiau, kad būtum mano draugė ir man nemeluotum.
Vivian pakėlė vis dar žaibuojančias akis. Tada atsiduso ir baigusi terliotis užrišo tvarstį.
-Dabar kurį laiką pasėdėk. Vėliau padėsiu nueiti į ligoninės sparną.
5. Ų
-
-Nereikia.. Neskauda,-nors ir švelniai, nukirto Tavaret.-Neisiu. Tiesiog.. Negaliu.
Pasistengdama neaimanuoti, Tauridė iškentė skausmą ir atsidūsėjo. Nežiūrėdama į Vivian, Tava švelniai drebėdama ištarė.
-Nereikia. Man.. Nereikia draugų. Tau irgi nereikia manęs. Negalima. Neįmanoma..
Tavarė kiek drebanti atsidūsėjo ir jai iš akių ištryško ašara. Drebančia ranka nepastebimai ją nuvaliusi, varniukė švelniai papurtė galvą. Bejėgiškai subliuškusi, vienuolikmetė tik sugniaužė kumščius ant liesų kelių ir palenkė galvą, kad nieko nesimatytų. Tavaret buvo visai tolerantiška figūrėlė, tik kartais tiesiog nenorėdavo prikrauti papildomos naštos kitiems žmonėms. Juolab nepažįstamiems.
-
Vivian pabandė ignoruoti visus tuos "ne". "Nereikia, nenoriu, negaliu, neįmano..."- štai tas prieudėlis "ne-" praddėjo gerokai nervinti Viv. Ji nemėgo žodžio "ne". Vivian vos laikėsi nepratrūkusi, jau net drebėjo iš pykčio. Tavatei vėl pradėjuz viską "neninti", Vivian pašoko ant kojų ir sviedė spirito buteliuką kažkur į tolumą. Kažkur tolumoje pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Juodaplaukė tik atsiduso.
Gerai, brangioji, nežinau tu čia specialiai ar ne, bet išvesti iš kantrybės tu moki. Gerai, koks normalus žmogus ima ir staiga vis "nenina" ir "nenina". Juk iu tavo lūpų aš pastaruoju metu vien tik ne ir girdžiu! Taigi, galbūt atsisakydama pagalvos tu tikiesi neužkrauti jokios naštos, ar ne? Nė velnio! Tarkim, aš tave čia palieku ir grįžtu atgal į Varno nago mergaičių miegamajį. Nu ir ką? Mane iš karto užgrauž sąžinė kam čia tave palikau. Kita, tau gali kažkas nutikti ir tu gali žūti. Tada visi apsis mane kam aš tave palikau likimo valiai. O paskui dar mane įkiš į Azkabaną. Bet negi tu nesupranti? Tu dabar vman rūpi! Aš noriu su tavimi draugauti, bet ne tu iš karto pradedi "ne ne ne, nenoriu, negalima, neįmanoma". Žinai, kai tu taip sakai aš pradedu jaustis nereikalinga. Žinai, jeigu nori galiu išeiti...
Vivian pagaliau užbaigė savo tiradą ir pasužiūrėjo į Tave rudom, giliom akim.
-
Tavaret pažvelgė į Vivian. Žvelgė kaip į beprotę (tačiau normaliu žvilgsniu) ir nuleido akis. Kiek galėdama atšiauriau (švelnumas užėmė 4/5 šių žodžių tono) Tavarė prabilo.
-Niekas tavęs nekaltins, jei nežinos, kad tai padarei tu,-tyliai atsidususi Tavaret užsimerkė ir švelniai suvirpėjo kaip pienės pūkas, blaškomas švelnaus vėjelio.- Gali eiti. Iki Hogvartso parsigausiu pati.
Pamojusi ranka, Tauridė parodė į kairę pusę, kuria einant galėjai nusigauti iki Hogvartso. Ar bent jau vartų. Dar sedėdama, varniukė žiūrėjo, ar Vivė išeina. Dar nenorėdama, kad ji išeitų, bet jau jai tai pati įsiūliusi, mergaitė atsiduso ir užsimerkė. Bandydama mintyse įsivaizduoti tokį pasaulį, kokio visada norėjo.. Troško.. Be jokio skausmo, liūdesio, pykčio ir mirčių. Visi gyvuotų, visi..
-
Vivian kietai sučiaupė lūpas.
-Ko tu taip darai? Aš matau, kad tau reikia pagalbos, bet tu mane atstumi. Žinai kaip tai liūdina? Aš jaučiuosi nereikalinga ir man norisi tiesiog... tiesiog dingti iš šio gyvenimo. Nes tu man svarbi, nežinau kodėl ir taip toliau, bet tu man svarbi ir aš tavęs čia nepaliksiu,- pabaigusi šnekėti Viv apsiverkė ir susmuko ant šaltos žemės,- tu man svarbi...,- dar pro ašaras pralemeno.
Pagaliau baigus verkti ir nusišluosčiusi visas ašaras pakėlė akis.
-Atleisk, nereikėjo man taip įsikarščiuoti, kai tau kažkas siūlo pagalbą- priimk ją, kai kas nors nori pasisavinti tavo nudirbtą darbą- kovok už save. Jeigu už save nukovosi... visi per tave važiuos ir tave išnaudos,- dabar Vivian žvilgsnis jau buvo švelnesnis,- ir... nemeluok tau brangiems žmonėms. Kai nebe taip skaudės koją- pasakyk, padėsiu nueti link Hogvatso. Čia nebuvo klausimai ir jokių "ne".
-
-Atleisk, kad išnaudoju tavo rūpestį, bet..-papurčiusi galvą Tavaret atsimerkė ir pažvelgė į Vivian.-Per mane gali važiuoti kad ir su tankais, aš nieko nejaučiu. Aš nebeturiu brangių žmonių,-Tauridė tik švelniai papurtė galvą, ir, kaip keista, jai neužstrigo joks gumulas gerklėje, kaip kitiems žmonėms, kai nori verkti, bet negali. Neišeina.
-Aš tavęs jau rengiausi paklausti kai ko. Ar.. Ar kada nors svajojai apie kitą pasaulį? Ten, kur nėra skausmo, beviltiško tikėjimosi, mirčių ir kitų nemalonių dalykų. Yra tik džiaugsmas, laimė, meilė, mylimasis,-pastaruosius du žodžius Tavarė pabrėžė ir ištarė su tokiu troškimu.-O tu turi mylimąjį?-Tav tai ištarė švelniai. Tuo pat metu ją kažkaip traukė..
-
-Nė velnio tu manęs neišnaudoji,-šiek tiek nesupratusi susiraukė Vivian. Vivei patiko Tavaret ir ji pasidarė jai svarbi, ir Tavarė ją traukė, bet Viv pradėjo rodytis, kad Tauridei trūksta varštelio. Na, nepriimti pagalbos iš pirmo karto tai dar suprantama, bet jeigu pagalba nepriimama iš kokio šimtojo karto, tai reiįkias kad žmogui kažkas negerai. Išgirdusi klausimą Vivian gūžtelėjo.
-Esu apie rai galvojusi, bet tokiame pasaulyje malonu gyventi tik, kurį laiką. Vis tiek po keliasdešimt metų atsiras kokių nors blogiečių, kurie norės padaryti chaosą.
Išgirdusi antrąjį klausimą, Viv nusijuokė.
-Greičiausiai tau bus keista, bet ši gražuolė yra laisva,- Vivė vėl nusijuokė, bet po to surimtėjo,- šeip tai aš neturiu mylimojo.
-
Susimąsčiusi Tavaret pasikasė pakaušį, taip kiek suveldama savo plonus, švelnius ir šviesius plaukus.
-Be abejo, kažką pamiršau.. Be baimės ir liūdesio žmonės žūtų,-pagaliau po ilgokos tylos vėl prabilo Tauridė.-Žinau, aš dabar keista, nes keičiu temą ir atsikalbinėju, bet.. Nereikia. Beje, prakalbus apie fobijas ar baimes, ar turi fobijų? Man skiofobija, kitaip - šešėlių fobija,-beviltiškai pridūrė Tavarė, štai ir dabar sedėdama ir stebeilydama tuščiomis akimis kažkur į blausiai mėnulio apšviestą vietelę, kad nematytų jokių šešėlių.
Dar kiek žvelgdama į silpnos mėnesienos nutviekstą vietelę, ant kurios tiesiog ėmė ir po truputį slinko šešėlis, kai debesis plaukė ant pilnaties. Be garso klykdama ir žvelgdama į šešėlį, kuris pradėjo gumbuotis siaubo kupinomis akimis mergaitė suklykė ir stipriai užsimerkė.
-
Vivian stebėjo Tavaret. Išgirdusi klausimą apie baimes ir fobijas susimąstė. Ar ji turi fobijų? Na nebent kai buvo maža bijojo tamsos arba, kad po lova gyvena pabaisa ir jis ją už kojos nusitemps į pragarą. Tai jkas vIkystėje buvo netikra čia tapo tikra.
-Na, aš nelabai turiu baimių, bet bijau, kad visi mano vaikystės košmarai čia gali virsti realybe.
O tuo tarpu štai ši mergaitė kenčia nuo šešėlių baimės.Vivian dingtelėjo, kad tai keista baimė, bet matyt ji turi tam priežastį. Tavaret suklykus, Vivian sutriko, bet tuoj pat prie jos pripuolė ir apsikabino.
-Ša, viskas gerai,- nelabai žinodama ką daryti, pradėja ją sūpuoti ir tyliaia dainuoti vieną dainelę girdėta iš kažkokios Olivijos,- Hey there Little red riding hood
You sure are looking good
You're everything
Biga bad wolf cuold want
What big eyes you have. Daugiau nebeprisimenu,- nervingai sukikeno tikėdamasi, kad to užteks mergaitei bent šiek tiek nurimti
-
Stipriai užsimerkusi Tavaret virpėjo, bet pajutusi šiltą Vivian apkabinimą, mergaitė kiek nurimo, bet dar neatsimerkė. Tauridė dievagojosi, kad šešėliai judėjo link jos, bet vis dėl to manė, kad skiofobija daro savo. Išlyginusi kelias suknelės raukšleles, Tavarė žvilgtelėjo į Viv ir tykiai tarė:
-Jau gali eiti. Aš susitvarkysiu viena,-nesusilaikiusi dar pridėjo eilutę iš dainos:-Cause they got nowhere to go..
Tav suprato, kad daina kaip tik į temą, nes jautėsi atsumta ir negalėjo niekur eiti. Namų neturi, pas dėdę negrįš, jos į šeimą niekas tikrai nepriims.. Kas tada lieka? Skausmas, vienatvė, kančia, liūdesys, graužatis.. Šie jausmai kaupėsi pas mergaitę neprašomi, bet kažkaip įsipiršo ir gyvena giliai. Viduje.
-
Tiesiai iš profesorės kabineto atlėkusi Rose, ranka pasirėmė į kažin kokį didžiulį medį. Mergaitei reikėjo atgauti kvapą, tačiau tai ilgai netruko. Vos kvėpavimui išsilyginus, pakėlė galvą ir apsidairė, bet, deja, Amelios dar nebuvo. Rosemarie tik prunkštelėjo. Taip skubėjau, nenorėdama pavėluoti, o dabar pasirodo, jog veltui čia draskiausi! Še tau, kad nori.
Pro medžių lapus skverbėsi vakaro saulės spinduliai, nudažydami viską rausvais atspalviais. Galbūt ir nekokia mintis eiti miškan vakarėjant, tačiau juk dar nėra taip vėlu. Rose manė, jog jos netruks ilgai ir grįš į pilį dar prieš saulei pasislepiant už horizonto, o ir nuo tako nukrypti neketina. Šiaip ar taip, iki tol, kol tai įvyk, mergaitės turi geras keturias valandas, tad nerimauti nėra ko.
-
Amelia bėgte atbėgo į susitikimo vietą, rankoje tempdamasi kažkokį krepšelį. Jis buvo gana sunkus - tai matėsi iš to, kaip mergaitė jį tempė. Su tokiu nepamojuosi, kaip ji mėgdavo daryti.
-DėlDievoMeilėsAtsiprašauKadPavėlavauTikiuosiNeilgaiLaukei,-greitakalbe išpyškino varniukė, pagaliau sustojusi ir klestelėjusi ant žolės. Praėjo kelios minutės, kol ji atgavo kvapą ir galėjo vėl normaliai šnekėti.
-Paėmiau pavalgyti. Žinai, jei išalksim ar panašiai. Ir šokoladinių varlių. Juk jas mėgsti? Nors taip, kas gi nemėgsta. Aš pati varles dievinu. Ir šokoladines, ir tikras. Įdomu, būna magiškų varlių? Kita vertus, Hogvartse visko būna. Palauk, ką mes čia darysim? Gavai profesorės leidimą?
Amelia staigiai nutilo ir pašoko ant kojų. Šiandien energijos ji turėjo daugiau nei bet kada, todėl norėjo kuo greičiau eiti į Mišką. Juk ne kasdien gali klaidžioti ir rizikuoti savo gyvybe su profesoriaus leidimu.
-
Mergaitės apmąstymus nutraukė atbėgusios Amelios pliauškalai. Rose nė neturėjo kaip įsiterpti į tokį žodžių srautą, tad tik stovėjo ir laukė savo progos.
- Žinoma, kad mėgstu!- šūktelėjo galiausiai įsiterpusi.- O kas jų nemėgsta? Nors tiesą sakant, mėgstu viską, kur yra šokolado,- nusijuokė.- Mums reikia surasti Kalnų Niberiją, tik bėda, nelabai pamenu kaip ji atrodo... Bet tavo atmintis tikriausiai geresnė.
Rosemarie nusimetė nuo peties mažą kuprinytę ir pradėjo joje raustis.
- Leidimą gavau, bet jis buvo žodinis. Jokio rašto nedavė, bet tikriausiai tai nesvarbu, ar ne? Kažkur čia įsimečiau ir amuletus. A, štai!- pergalingai sušuko, kai iš visos betvarkės savo kuprinėje, ištraukė tuos pačius du amuletus, kuriuos gavo iš astronomijos bei ateities būrimo mokytojos.- Profesorė Evers leido juos pasilikti!- džiaugsmingai pranešė, vieną amuletą užsikabindama sau ant kaklo, o kitą ištiesdama vrniukei.- Na, tai judam, kol visai nesutemo?
-
Jau buvo vakaras, dangus nusidažė blankiai raudona spalva. Adira su Monika įžengė į mišką. Pažvelgus į žemę, pamatė pramintą takelį.
-Tikriausiai šis takas mus ves,-pasakė kitai varniukei, nenukreipdama žvilgsnio nuo siauro takelio.
Nuo šalčio pašiurpo oda. „Galėjau pasiimti ką nors šiltesnio...“ pagalvojo ši.
Mergaitė prisiminė amuletus, kurių pati neturėjo:
-Duok amuletus. Juk turi juos, taip? Negalime jų pamesti,-išsigandusi tarė mergina, pagaliau žvilgtelėdama į Moniką. Vis dėl to Adira nemėgo vakarų, ir dar miške...
Varniukė neturėjo supratimo, kaip atrodo ta Kalnų Niberija, nes nebuvo pamokoje. Ji nuoširdžiai tikėjosi, kad Monika žino, kaip tas augalas atrodo.
Adira atsitokėjo nuo savo minčių ir atkišo ranką, laukdama savo amuleto.
-
Monika pasirausė apsiausto kišenėje ir ištraukė du amuletus kuriuos davė profesorė. Vieną iš jų ant kaklo užsidėjo pati, o kitą padavė Adirai.
Giliai įkvėpė, pasižiūrėjo tiesiai į draugę ir ryžtingai žengė takeliu. Įėjus į mišką pasidarė truputį vėsu, bet mergaitė nusprendė, kad grįžti į pilį neverta... Kol grįš ir vėl ateis į mišką netruks ir sutemti, o varniukė, kad ir kaip domėjosi Uždraustuoju Mišku visiškai nenorėjo jame klaidžioti sutemus. Taigi nusprendusi, kad kaip nors nesušals kartu su bendražyge po truputį traukė gilyn į mišką.
Mergaitei vis pynėsi kojos, užkliūdavo tai už medžio šakos, tai už kokio nors vijoklio, bet ji matė, kad ir Adira kartas nuo karto užkliūna, taigi dėl to labai nesijaudino... -Kalnų Niberija - kalnų ir šlaitų augalas... Taigi mums reikia ieškoti kokio nors šlaito..! - nejučiomis prislopintu balsu tarė Varniukė.
-
Abi be perstojo kliuvinėjo už išsikišusių šakų. Iš Monikos veido išraiškos Adira suprato, kad ji žino kaip atrodo tas augalas. Mat Monika įdėmiai stebėjo žemę.
-Taigi, eisime prie šlaito? Jau temsta, reikėtų paskubėti,-mergaitė apsidairė į dvi puses ir truputėlį susigūžė.
Nors ir jautėsi šaltis, vėjelio nebuvo jokio. „Bent tiek gerai...“ mintyse pagalvojo ji.
Ji dairėsi į visas puses, netgi į pačią Moniką. Bet ieškoti to augalo jai nebuvo noro. Taip, reikėjo daryti namų darbus, bet buvo gana tamsoka. Šiaip ne taip per prievartą ji sugebėjo nulenkti galvą ir ieškoti Kalnų Niberijos. Adira nusprendė nepasakyti pažįstamajai, kad nežino kaip atrodo šis augalas. Ir iš vis, varniukė džiaugėsi, kad Monika pakvietė ją daryti namų darbus kartu.
-
Amelia pasirausė savo kuprinėlėje, o neilgai trukus ir ištraukė gana sunkų herbologijos vadovėlį. Pasklaidžiusi puslapius, mergaitė pagaliau sustojo ties vienu ir bakstelėjo į paveikslėlį.
-Žalias. Hm, dauguma augalų būna žali, tačiau šis šiek tiek kitoks. Jį surasti bus gana sudėtinga, nes jis nelabai teišsiskiria iš kitų. Čia rašo, kad jie auga ant kalvų ir šiaip plikose, saulėtose vietose... Labai naudinga. Ne, mes tikrai to nesupratome iš pavadinimo,-prunkštelėjo varniukė su aiškiu pasipiktinimu balse.-Galbūt kaip nors pagal paveikslėlį... Kągi, eime? Kuo greičiau rasime tą Kalnų Niberiją ar kaip ji ten, tuo greičiau galėsim Varno Nago bendrajame kambaryje gerti kakavą. Rimtai, tai tikriausiai vienintelis dalykas, kurio dabar norėčiau.
-
- Geriau tu man neprimink apie kakavą,- užsisvajojo,- dabar galėčiau nors ir kibirą jos išmaukti.- Bet dabar ne apie kakavą reik galvot. Duokš man tą knygą,- tarė ir paėmusi ją į rankas, įsispoksojo į paveiksliuką.
Mergaitė matė, jog augalas turi gan plačius lapus, iš kurių kai kurie buvo susivynioję ir išsipūtę. Taip pat pastebėjo, jog šio, vijoklį primenančio, augalo gijos spygliuotos.
- Na augalas tikrai ne per labiausiai išvaizdus,- tarstelėjo.- Iš pažiūros, visas žalias, nors aprašyme aiškiai parašyta, jog turi mėlynus žiedus,- susimąsčiusi pasikasė galvą.- Na tiek to, galbūt kaip nors,- garsiai užvertė knygą ir atidavė Ameliai.
Patraukusi takeliu, varniukė dairėsi į šalis, bene pamatys ir nereiks niekur toli bastytis, bet deja... Miške viskas žalių atspalvių, o ir pats augalas žalias, tad ką nors atskirti buvo didžiausias iššūkis.
-
Amelia papurtė galvą, bandydama išvaikyti iš jos mintis apie šilumą ir jaukumą. Ir kakavą, be abejo.
-Žinai kokią vietą, kuri būtų pakankamai aukštai? Kalnų Niberija atspari šalčiui, todėl galbūt... Eh. Net nežinau. Galime kur nors pavaikščioti ir paieškoti, nes bent ju čia, aplinkui, nieko nematau. Nori šokoladinės varlės?
Mergaitė, laukdama atsakymo, perėmė knygą ir tuščiu žvilgsniu įsispoksojo į puslapį.
-Ji žydi žiemą... Kaip tik dabar. Koks kvailas augalas gali žydėti žiemą? Na, ji tikrai keista. Gerai, kad bent jau lengviau pamatyti bus. Tarp žalių lapų ir kur ne kur šerkšno galima ne taip jau ir sunkiai pamatyti mėlyną spalvą, ar ne? Beje, mums ją reiks nuskinti, ar kaip? Slibino odos pirštines turi? Tas augalas dygliuotas, o aš nepasiėmiau.
-
((O dabar kartais neturėtų būti ruduo? :D Nu bet koks skirtumas. Pabus ir žiema))
- Na, lyg ir žinau vieną vietą, bet reikės išsukti iš takelio, o aš labai gerai šio miško nepažįstu,- nutęsė abejodama ar tai geras sumanymas. Mažiausiai norėjo temstant pasiklysti, bet regis jei to nepadarys, išties nieko čia neaptiks.- O taip! Ačiū,- padėkojo imdama šokoladinę varlytę.- Ne karštas kakavos puodelis, bet ne ką blogiau.
Kramsnodama šokoladą mergaitė apsidairė, bandydama prisiminti kurioj gi pusėj ta kalva.
- Aš beveik įsitikinusi, jog mums reikia ten,- mostelėjo ranką kiek kairiau nuo takelio.- Amm, tiesą sakant nežinau. Profesorė lyg ir nepasakė, ką mums su ja daryti, kai rasim, tai gal geriau tada iškasti su visomis šaknimis, jog paskiau neapkaltintų, jog be reikalo „nužudėm“ augaliuką. Na, tai eime ten?- perklausė ir išsukusi kairėn, paliko saugų takelį šone.
-
((Betgi viskas priklauso nuo tikrojo sezono, nors gal... Nežinau, va su tuo dalyku nesigaudau :D))
Mergaitė linktelėjo. Ji pati pažinojo Uždraustąj Mišką tik iš retų pasivaikščiojimų ir žemėlapių, todėl visiškai pasikliovė Rosemarie ir tikėjosi, kad ji viską žino. Bet kokiu atveju, juk jos turi amuletus?
-Galime eiti,-dėdama šokoladinių varlių maišelį atgal sutiko Amelia, jau akimis ieškodama Kalnų Niberijos.-O iškasti ją su visomis šaknimis gera idėja. Juk tikriausiai profesorė norės ją pasodinti ar dar ką padayti. Kam reikalingas negyvas augalas? Nebent tik dekoravimui, tačiau pripažinkim, tas, hm, dalykas tikrai ne iš žaviųjų.
Tvirčiau rankomis suspausdama knygą, raudonplaukė nusekė paskui draugę. Paskutinį kartą atsigrįžusi į palyginus saugų ir erdvų takelį, mergaitė atsiduso ir, bandydama įsiminti kelią, kad žinotų, kaip reiks grįžti, dingo brūzgynuose.
-
Eidama pirma miško keliu rankomis muturiuodama šaliką aplink kaklą, šis kelias buvo pažįstamas, nebaisus. Žinoma, ji tik jaunutė antrakursė, viskas dar baugina, tačiau kuomet pripranti, kuomet niekuomet nieko nenutinka, baimė išgaruoja. Nė karto nepažvelgė atgal įsitikinti ar pirmakursiai seka iš paskos, vaikino sunkūs batai šlepsėjo kiek patežusioje žemėje, o Junko ėjo taip arti, kad karts nuo karto užmindavo ant batų galo.
- Turėčiau pasakyti jums tiesą,- prabilo klastuolė žvelgdama į priekį tarp medžių,- iš tiesų niekas neprašė mūsų pagalbos, mums šiaip čia draudžiama eiti, bet dabar kai trigalvis laisvėje mus aprėktų ir išmestu jai pamatytų. Jei, žinoma, prieš tai nesuėstu šuo.- Melody kalbėjo lėtai, bereikšmiu šaltu balsu, siūbuodama į savo žodžių rimtą lyg į kokią jai vienai tesuvokiamą svaiginančią muziką. Tai nereiškė, kad jai nerūpi, tai tiesiog liudijo, kad viskas yra gerai, tol kol jie su ja. Nors toli gražu taip nebuvo.
Krūmuose kažkas sušiūreno ir mergina kiek įsitempusi atsisuko krebždesio pusėn, tylus urzgimas ir šilto oro garai pūstelėjo vaikų link. Širdis pradėjo tuksėti greičiau, ranka nusileido juosmens link, prie lazdelės. Nusisukusi keliuko link pradėjo lėtai eiti priekin, svarbiausia jokių staigių judesių ir garsų. Tai nebūtinai yra šuo, gali būti bet kas kitas gyvenantis miške, o tai gan didelis asortimentas gyvių.
-
Jiems visiems žengiant miško brūzgynais, Nero iš visų jėgų stengėsi nepaslysti ir neišsitėkšti ant patęžusios žemės. Berniukas jautėsi šiek tiek nesaugiai, ypač kai jis ėjo pačiame vorelės gale. Jis matė pakankamai filmų, kad žinotų, kaip viskas dažniausiai baigiasi.
- J-ji melavo? - švilpiukas išmikčiojo mintyse, nejučia žengdamas didesnį žingsnį į priekį ir vos neužlipdamas ant Junko. - Žinoma, aš nujaučiau, kad taip ir bus, bet... Vis vien kažkaip kartu... - Nero gurktelėjo, nervingai sugniauždamas pirštus į kumščius, kurie po akimirkos atsipalaidavo.
-Nieko tokio,- tylesniu nei visada balsu tarė jis, šyptelėdamas. - Svarbiausia, kad niekas mums ne--, - švilpiuko balsas užlūžo pajutus karšto oro sroves glostant jo neuždengtą kaklo odą. Šiurpuliukams nutvilkius visą jo kūną Nero vos sulaikė nekvyktelėjęs, tačiau susitvardė pamatęs vyresniosios klastuolės elgesį. Skaudžiai nurijęs seiles jis stengėsi kvėpuoti kuo tolygiau ir tykiau.
-
Na, Junko, na ir prisivirei košės.. Kaltink vėliau tiktai save ir savo idiotiškumą, nenorėjimą pasirodyti silpnai.. Tipendama netoli Melody, pirmakursė vis dar stengėsi eiti kuo normaliau, nesukeldama jokio įtarumo dėl to, kad ji galimai nėra geriausios formos. Nors jos nelaimei, klastuolė vis suklupdavo, akimirkai nustodavo eiti arba vos neišsitėkšdavo ant Melody, einančios priekyje - ir visa tai buvo kaltė takelio, kuriuo jie žingsniavo. Šis buvo ne tik patežęs, bet ir pilnas įdubimų ir iškilimų, atsiradusių nuo kitų žmonių batų. Vos išgirdusi antrakursės prisipažinimą, kad šioji juos pasiėmė į šį "nuotykį" savu noru, Junko nematomai sukrizeno:
-Atvirai, netgi nenustebau. Skambėjo pernelyg kvailai, kad kažkas norėtų mokinių pagalbos trigalvio šuns suradimui. Tačiau jei jau pasisiūliau eiti su tavimi, tai toks dalykas kaip atsitraukimas net neegzistuoja,- Egzistuoja, bet greičiau pasiskelbsiu sau mirties nuosprendį negu pasitrauksiu dabar. Prisiminusi už jos esantį švilpį, klastuolė jau norėjo jo klausti, ar jis nenorėtų apsisukti, tačiau pats Nero spėjo atsakyti į neužduotą klausimą.
Išgirdusi krūmų šiurenimą, Junko iškarto įsitempė, tiesdama ranką link lazdelės, tačiau paskutinę akimirką apsigalvojo. Burtažodžių reikiamų prieš kad ir kas tai būtų galimai nemoku, todėl būtų patogiau galėti daryti skubius judesius, jeigu reiktų išsisukti. Turint saugesnį atstumą bus galima greitomis susigalvoti planą, kaip iš to išsisukti su ar be lazdelės.. Staigus daugelio minčių antplūdis ir akių judėjimas į visas puses, besidairant ar nėra dar ir kito pavojaus pirmakursę privertė nejučiomis žengti žingsnį atgal ir nesmarkiai atsitrenkti į Nero, tačiau nespėjus atsiprašyti ir pajudėti arčiau antrakursės Junko galvą pervėrė aštrus skausmas. Vaizdui prieš ją pradėjus temti ir šiek tiek suktis aplinkui, mergina ištiesė ranką priešais ir susiėmė už to, kas galimai galėjo būti medis. Nagi, greičiau, grįšk į pradinę padėtį! Iškęsiu visus tuos skausmus vėliau, bet dabar tau atsirasti negalima, dink iš čia.
-
Melody lėtai slinko įtampa pulsuojančiu Miško takeliu. Tiršti sodrūs nakties dūmai jau pradėjo sunktis miškan ir lipti prie veido, painiotis plaukuose, sunktis į akis, nosį, burną. Stangrūs medžių šakaliai lūžinėjo po pėdomis nemaloniai keistai traškėdami. Išgirdus kažką parpuolant ūmai sustojo, kokiai porai sekundžių sustingo tikėdamasi, kad šuo nueis nieko nepadaręs, tačiau negalėjo vien tikėtis, atsisukusi atgal pamatė klupinėjančią Junko. Jau žiojosi piktai kažką suburbėti dėl neatsargumo, tačiau iš už tvirtų medžių kamienų išniro įniršęs trigalvis ir nieko nelaukęs šoko link pirmakursės. Melody instinktyviai išsitraukė burtų lazdelę į nutaikius į mištų sušuko:
- Protego Maxima
Širdis krūtinėje tiesiog lipo per kraštus, įtampa ir adrenalinas užtemdė protą. Pasisukus į pargriuvusiąją griebė už alkūnės ir pastatė ant kojų:
- Ar tau protas pasimaišė?- sušnypštė į veidą, negalvojo tyčia ar netyčia taip nutiko, tačiau tai buvo didžiulė klaida. Nesivargino aiškinti pasekmių kurių būtų sulaukę jei raudonplaukė nebūtų greitai sureagavusi. Sukniubusi ant žemės prisitraukė kelius prie krūtinės,- Turėtume palaukti, kol jis nueis.- pasidėjus galvą ant kelių pasuko galvą į Junko,- Kas nutiko? Ir nereikia tų "man viskas gerai" nesąmonių.
-
Kurį laiką aplink viskas buvo gana ramu ir Nero šiek tiek atsipalaidavo, netgi atmetė savo pečius atgal, nors jo delnai dar šiek tiek prakaitavo. Jis kaltino gana drėgną, tvankų miško orą.
Tačiau po sekundės jis pajuto, kaip Junko nugara staigiai sustojo ir atsimušė į jo veidą, skaudžiai priplodama jo nosį. Nespėjus pasipiktinti, mergina sukniubo žemėn, aiškiai pakirsta skausmo.
- Junko!- berniukas nejučia sušuko, akys baimingai išplėstos kol jis atsitūpė šalia jos, bandymas kaip nors padėti. -Ar tau viskas gerai, Junko? - Nero karštligiškai palietė jos petį bandydamas paguosti, bet sustingo periferinėje regoje išvydęs didžiulį siluetą išnyrantį iš užu medžių. Švilpiukas išsigandęs užsimerkė ir sulaikęs kvėpavimą įsikniaubė į šalia esančios klastuolės petį, galvodamas, kad dabar tikrai atėjo paskutinioji.
-Ah, n-nieko neatsitiko?- Nero dvejodamas po sekundės pravėrė akis. Didžiulis skydas skyrė juos tris ir šunį, kuris dar kelis kartus bandė pramušti kerus, tačiau sutvėrimui to padaryti nepavyko. Su neslepiamu susižavėjimu berniukas pažvelgė į Melody. - Ji sugebėjo sureguoti taip greitai... Jeigu ne ji, tikriausiai Junko, o po to ir aš ir netgi Melody pati būtume sudraskyti!
-
Negalėdama nieko nei matyti, nei normaliai pajusti Junko nežinojo ką daryti. Tikėdamasi, kad jau greitai visa šitai pradings, ir kad ji ir jos elgesys nesukels papildomo pavojaus tokia jos būsena, mergina bandė sugrįžti į pradinę būseną giliai kvėpuodama ir bandydama aiškiai susidėlioti mintis, šiek tiek matomus reginius ar girdimus garsus. Išgirdus kažkieno tolimą balsą, galimai Nero, šaukiantį ją vardu, klastuolė jau norėjo sumurmėti atsiprašymą apie šios sukeltas bėdas, bet tuo pat metu po didelių pastangų merginai pagaliau bent minimaliai prašviesėjo akyse, ir nors sunkiai, bet pirmakursė galėjo matyti bent daiktų kontūrus ir spalvas. Atpažindama Nero, esantį šalia jos, Junko jau norėjo paprašyti jo pagalbos atsistojant, tačiau pamačiusi kažkokią figūra - tamsią, didelę ir grėsmingą - mergina užsimiršo pagalbos prašymą ir vietoj to vos nesuriko iš baimės ir netikėtumo, nors riksmas ir įstrigo gerklėje, nesukeldamas jokio garselio kitiems. Jausdama, kaip visos pastangos skausmui pašalinti eina velniop, pirmakursė net nepajuto, kaip kažkas ją sugriebia ir kažkur tempia, o tada ir iš tolimai kažką sako - jausdamasi kaip medžiaginė lėlytė, kurios kaklą kažkas buvo suveržęs stipria virve, o į galvą giliai prikalęs vinių, Junko nieko nesuprato. Jausdamasi atbukusi nuo šio pasaulio (nors to nepasakysi apie juntamą skausmą) klastuolė nebesiorientavo ji kur buvo ar kas ką sakė, tačiau kartais atpažindavo vieną kitą išgirstą žodį.
-M-man ... Gal-lva..- nebūdama tikra, ar sako tai savose mintyse, ar kitiems išspaudė žodžius klastuolė, tikėdamasi, kad su ja esantys Nero ir Melody bent kažką supras.
Remui Lubinui pradėjus mokytis Hogvartse, jo teritorijoje buvo pasodintas Gluosnis Galiūnas.
-
Didžiulis gauruotas šuo įsiutusiomis akimis žvelgė Melody link ir įsibėgėjęs vis šokdavo ant skydo. Iš pradžių mergina nekreipė dėmesio, nes buvo tikra, kad viskas bus gerai. Tačiau juk ji dar jauna, gal kokius porą kartų bandė šį burtažodį, be to panaudojo labai netikėtai. Skydas pradėjo skilinėti nuo viršaus mažais smulkiais ruoželiais.
Klastuolė ramiai atsistojo nenuleisdama akių nuo šuns ir priėjo prie Junko. Šiaip ne taip atplėšusi žvilgsnį nuo užpuoliko įsistebeilyjo į gulinčią merginą. Rūpesčio pilnu žvilgsniu ištiesė ranką:
- Kuomet skydas suduš - turim būti pasiruošę bėgimui. Noriu, kad sutelktum visas jėgas ir negalvotum apie savo... galvą. Ar pajėgsi?- klastuolei labiausiai rūpėjo ne jų gyvybės. Jei būtų reikėję, sėkmingai būtų juos palikus ir bėgus viena. Tačiau už jų lavonus tektų atsakyti Melody.
Trigalvio smūgiai į apsauginį lauką priversdavo vis labiau skilinėti stiklą. Tvirtai suspaudusi rankoje burtų lazdelę mergina laukė, kol galiausiai smulkios stiklo šukelės pažiro vaikams ant galvų. Nieko nelaukdama ji puolė pirmyn tikėdamasi, kad jie seks iš paskos. Įsiutęs šuo pradėjo skalyti visais trim snukiais ir vytis paskui.
-
-J-Junko... Na, gi kodėl, nepaisant savo savijautos, ėjai į mišką?...-Nero prikando lūpą, nedrįsdamas priekaištauti balsu. Šniurkštelėjęs, švilpiukas bandė palengvinti merginos atsistojimą ant kojų prilaikydamas jos pečius, nors ir Melody jai jau ir taip padėjo.
-Viskas gerai, Junko, taip?- jis plačiai nusišypsojo kai ji pagaliau, tikriausiai, tvirtai laikėsi ant žemės. Šiek tiek atsitraukęs, Nero žvilgtelėjo į skydą ir sudejavo, matydamas smulkias dulkeles krentančias nuo tų vietų, kurios buvo įskeltos šuns smūgių. Berniukas nusitraukė akinius ir saugiai juos įspraudė į apsiausto kišenę, tarsi užtikrindamas, kad jie nepasimes jam bėgant.
Be akinių pasaulis arti jo buvo išsiliejęs, tačiau Nero puikiai pamatė, kaip skydas galutinai sudužo ir kaip trigalvis liuoktelėjo jų pusėn.
-Rodyk, kur mums bėgti!- jis suriko Melody ir pradėjo paknopstomis bėgti jai iš paskos.
-
Ką..? Kas čia vyksta, apie ką čia kalbat.. Jusdama, kaip mintys, jutimai ir garsai bėgioja galvoje ypatingai netaisyklinga tvarka, klastuolė nežinojo ką daryti - atrodė (ir jautėsi) taip, lyg viskas jai slystų iš po kūjų ir tamsėtų, tamsėtų, tamsėtų..
Išgirdusi tolimą antrakursės balsą, Junko, nors ir nesuprasdama apie ką eina kalba, pabandė sutelkti visas savo jėgas į kairės rankos nagus, kuriuos privertė iki kraujo susmigti delnan, tikėdamasi, kad šis "naujas" skausmas padės merginai prašviesinti savo regos lauką ir susitelkti į kad ir kas dabar vyko. Pajutusi, kaip kažkas jai padeda atsistoti, klastuolė nežymiai nusišypsojo. Tai tikriausia Nero.. O gal net ir Melody.. Nagi, Jun, susiimk ir nebūk papildoma našta.
-Pasistengsiu,- Kiek atgavusi savo regėjimą ir stabilumą kaip galėdama garsiau (nors tai vistiek priminė šnibždesį) sumurmėjo pirmakursė Melody pusėn, praleisdama švilpuko klausimą pro ausis. O kaip gi tau pačiam atrodo?
Vis dar iki kraujų spausdama nagus į delną, Junko pabandė kelis kartus giliai įkvėpti ir per atliekamą laiką apsižvalgyti, kur jiems geriausia bėgti, ar kurį kelią jie galimai pasirinks. Pastebėjusi, kad Nero nebebuvo su akiniais, klastuolė laisvąją ranka smarkiai sugriebė jam už riešo, ir per pačias paskutines sekundes prieš sudūžtant skydui ir vėl tylomis sumurmėjo:
-Atleisk, bet laikysiuosi už tavęs bėgdama.. Bet tuo pačiu galėsiu tau rodyt kelią, nes dar tebematau Melody figūrą..
Tikėdamasi, kad šis ją išgirdo, klastuolė iškarto pasileido bėgti pagal ne taip ir gerai matomą antrakursės figūrą, stengdamasi neužkliūti už jokių žolių, įdubimų ar iškilimų jų kelyje. Jos ausims pasiekiant mokinius besivejančio trigalvio šuns bėgimą, mergina pabandė bėgti kiek greičiau - nors tai buvo gan sudėtinga misija, nes viskas akyse ir jutimuose jai pamainomis vis tamsėjo ar labai mažai praryškėdavo. Ah, velniava.. Esu tikrai šitame nereikalinga ir tik penkta koja šuniui.. Gal man būtų geriau pasilikti, kad jie galėtų sėkmingai pabėgti..?
-
Iveta bėgo lig akis iždegusi ir užkliuvo už šakos. Ji pamatė kaškokį vyra su juodu apseustu jo veido nesimatė jis gėrė Vėnaragių kraują. Jis pradėjo slinkti link Ivetos ir tada pasirodė padaras puseu arklys pusiau žmogus ir ją ižgelbėjo:
- Ačiū, kad mane ižgelbėjote,- padėkojo Iveta.
Jis palidėjo Iveta iki uždraustojo miško galo ir paslaptingai pradino. O Iveta nieko nepatebima ir prisimindama apie kaškokį Išminties akmenį grįžo į Hogvartsą...
(GG2)
-
Bėgant medžiai, krūmai ir krūmokšniai slinko pro šalį, raudoni plaukai draikėsi į visas puses, kelias buvo kiek slidokas dėl dar drėgnų lapų klojančių žemę, tačiau merginai kaip niekad buvo linksma. Visas tas adrenalinas, energija ir baimė besimaišanti organizme priversdavo pamiršti apie mokyklą kurioje kali ir šeimą kuri laukia jos žinios. Atsigręžus atgal pamatė, kad Junko vos vos pabėga, taip pristabdydama ir Nero kartu. Staiga sustojo ir pradėjo dairytis aplinkui, kol galiausiai vos už poros šimtų metrų pastebėjo didelį ir seną medį, po kurio šaknimis buvo puiki laikina apsauga ir slėptuvė.
Melody išsitraukė burtų lazdelė ir nukreipė tiesiai į žvėrį, kadangi daug burtažodžių nežinojo ir šiaip, visas tas adrenalinas maišė smegenis, šovė pirmą pasitaikiusį:
- Alarte Ascendare
Milžiniškas įsiutęs šuo šovė tiesiai į orą ir nusileido kiek tolimėliau, dar labiau įsiutęs. Per tą laiką Junko su Nero prisivijo klastuolę ir šį spėjo tartelt jiems:
- Lyskit į tą urvą ir užsileiskit skydo kerus.- škotė puikiai suprato, kad tokiu būdu ir ji negalės patekti ten, tačiau su tokios būklės Junko kova būtų trumpa ir nelaiminga.
Išvydus tolumoje žybtelint jau atsigavusio žvėries akis antrakursė užsisuko ir pasileido bėgti kiek tik kojos išneša galvodama koks bus kitas žingsnis.
-
Švilpiuko kūno sudėjimas leido bėgti gana greitai, tačiau jis vilkosi pačiame gale. Kiekvieną kart šuniui liuoptelėjus didesnį šuolį, Nero sulaikydavo norą stumtelėti Junko į priekį ir paraginti ją šiek tiek paskubėti. Tik truputi- tik tam, kad jo galvos nenukąstų, o kūno neištampytų po visą mišką.
Sekundę berniukas apsvarstė galimybę tiesiog sugriebti klastuolę ir persimetus per petį bėgti nešant ją, tačiau greitai suprato, kad nebūtų sugebėjęs jos net pakelti.
-Ah, Junko, traukis į šoną!- pastebėjęs, kad Melody taikosi į šunį, Nero staigiai ištraukė savo riešą iš jos pirštų ir vietoj to suėmė ją už rankos, trūkteldamas juos abu į šalį. Tuo momentu, kai kerai tik ką nubloškė gyvūną atgal, Nero šoko priešais it stirna.Vos išgirdęs Melody sakinį, berniukas su dar didesne jėga puolė į priekį; matyt, netgi jo išgyvenimo inkstinktai ėmė dominuoti.
-Nagi, Jun, lysk pirma...- švilpiukas tarė kapodamas žodžius, sunkiai prakvėpuodamas, lazdelė jo rankose suspausta taip smarkiai, jog net jo pirštai buvo pamėlę. Vos tik mergina buvo viduje, Nero liuoktelėjo paskui ją ir bedė į išorę - P-Protego!
-
Na ir apgailėtina, Junko. Tik sugebi prilėtinti vargšą Nero, o ir pastatai abudu juos į pavojų.. Apgailėtina.. Mintyse pykdama pati ant savęs už buvimą tokia našta, klastuolė bandė sudėti visas jėgas į bėgimą, tačiau vis tamsėjantis regos laukas ir jausmas, kad viskas aplink ją sukasi ne itin padėjo tai padaryti. Jau galvodama, ar tik nebūtų verta iš visų atlikusių jėgų pastumti švilpiuką priekin, o pačiai pabandyti nuvilioti trigalvį šunį naudojant save kaip jauką, merginos ausies būgnelius pasiekė balsas, netrukus išgirdo ir kažką iš arčiau - nors visi žodžiais susiliejo į vieną, kad net ir norėdama pirmakursė negalėjo susiprasti, kas ką pasakė - o netrukus pajuto, kaip kažkas ją stipriai traukia į šoną. Nesitikėdama to, Junko netyčiomis stipriai įsikando į liežuvį - veidą iškart perkreipė dar viena skausminga grimasa, o burnoje iškart pradėjo kauptis kraujas.
Suprasdama, kad į viską reaguoja per vėlai ir per lėtai, klastuolė pabandė dar kartą susikaupti ir labiau kreipti dėmesį į viską kas dabar vyksta aplink ją, o ne skausmą, supantį ją iš visų įmanomų pusių. Pamačiusi prieš save medį, o jame kažką, primenantį urvą ji instinktyviai puolė į jį, ir tik pamačiusi (o gal ir išgirdusi - pati mergina jau nebebuvo tikra) Nero užleidžiant skydo kerus, nors ir Melody nebuvo šalimais jų, pirmakursė suprato situaciją ir savo klaidą.
-Melody!- pati nežinodama, kad taip dar gali klykti, Junko išleido per ausis einantį antrakursės vardo klyksmą. Melody, ne, ką tu darai.. Tik nebandyk mirt, tik nebandyk susižeisti..
Prarydama burnoje susikaupusį kraują ir bandydama susilaikyti nebėgdama prie antrakursės - vis dėl to, pilnai suprato, kad būtų tik dar didesnė našta, mergina kažką smarkiai suspaudė, taip bandydama sulaikyti savas baimes savyje. Metusi baikštų į Nero, klastuolė pamatė, kad tai ką taip smarkiai spaudė buvo šio ranka, todėl kiek persigandusi iškarto ją paleido.
-At-atleisk,- sunkiai išstenėdama žodžius, atsiprašydama kiek labiau dėl buvimo papildoma našta, Junko nuleido akis žemyn spoksoti į žemę, ant kurios dabar sunkiai ją nulaikančiomis kojomis stovėjo.
-
kai buvo devynerių mergaitė nusprendė, kad gyvenimas per kartus ir nėra prasmės gyventi su tėvas, nuolat aiškinančiais ir nurodinėjančiais. Nieko baisaus neįvyko, veikiausiai tik neleido nusipirkti norimų saldainių ar į kiemą vėlų vakarą neišleido, tačiau juk vaikui tai tragedija. Kai ašaros, ignoravimas ir didis užsispyrimas nepadėjo, Melody sumanė bėgti iš namų. Tiksliai nežinojo kaip tai turėtų veikti, tad viską ką pasiėmė tai - melsvą apiplyšusią kuprinaitę, pagaliuką kurį laikė burtų lazdele ir pagalvėlę, šaltai nakčiai po žvaigždėtu dangumi.
Bėgimą iš namų suprato labai pažodžiui, tiesiog išėjo į kiemą ir pradėjo bėgti kur akys mato. Pavargo po kokių penkiolikos minučių, tačiau nesustojo, bijojo, kad lieps grįžti, kad yra per arti. Deguonies trūkumas plėšė plaučius ir akys pradėjo ašaroti iš sielvarto kurį regėjo savo benamės mergaitės ateityje.
Tarytum išgyvendama deja vu, Melody bėgo tolyn siaurėjančius miško takeliu bijodama sustoti ar net atsigręžti ir pasižiūrėti kas dedasi. Gaila, buvo per mažai laiko pasakyti Nero su Junko, kad vos įsitikinę, kad ji pakankamai toli - bėgtų į pilį, tačiau, vienokiu ar kitokiu atveju, dabar jie saugūs. Svarbesnė problema buvo klastuolė.
Karštligiškai žvalgydamasi į šonus antrakursė ieškojo išeities, tačiau niekaip nematė užuominų. Staiga dingtelėjus užuomina buvo ganėtinai kebli, maždaug penkiasdešimties procentų tikimybė, kad suveiks. Ištiesusi ranką su burtų lazdele į šoną, tarp medžių ir sukaupusi paskutinį gurkšnį oro tvirtai sušuko:
- Stupefy
Šviesos pliūpsnis praskriejo tarp tankių medžių kamienų šonan, trigalvis nukreipė visas savo akis į tą pusę ir mergina sulaukus šanso šoko visai į kitą pusę, murktelėjo už medžio. Galiausiai sustojus pajuto šono, plaučių skausmą. Ašarodama, užsidengusi burną ranką, kad neskleistų per daug garsų, stovėjo ir laukė, kol šuo bus nubėgęs. Girdėjo kaip milžinas nusekė šviesą, tačiau juk nepasimaus ant šito ilgam. Kojos nežmoniškai drebėjo, giliai kvėpuodama ji suvokė, kad būtų gerai dabar pat dingti iš čia lauk, prieš tai susiradus Junko su Nero, tačiau judėti buvo per daug sunku.
-
Vos radusi laisvą minutėlę, Rosė ištrūko iš pilies. Besimėgaudama gaiviu, grynu oru, Rosė atėjo prie Uždraustojo miško. Buvo girdėjusi, kad nevalia ten kišti nosies vienam, be mokytojo. Todėl mergaitė stengėsi eiti atokiai. Eidama Rosė išvydo pramintą taką, kuris kirto miško kampą.
Na, jei takas šitaip išmintas, eiti juo galima pagalvojo varnanagė. Nešdamasi savo užrašinę ir tušinuką netikėtai rastą lagamine, Rosė patraukė taku. Pirmakursei pasirodė, kad tolyje kažkas blizga. Rosė primerkė akis, bet negalėjo įžiūrėti. Beliko tik prieiti. Dėl to Rosė abejojo, bet visgi pasiryžo. Kuo arčiau keisto daikto buvo Rosė, tuo smarkiau jai plakė širdis. Nusiramino mergaitė tada kai jai visai arti, išvydo nedidelį padarėlį. Jo nugara buvo kaip ežio tiesa, tik nusėta ne spygliais, o deimantais! Padarėlis turėjo meškos kojas žinoma gerokai mažesnes, nes padarėlis vos siekė Rosei kelius. Gyvūnėlio snukutis tikrai nebuvo sudarytas iš vieno gyvūno! Nosis buvo kiaulės šnipas, akys lyg katės, o ausys meškos! Akimirkai Rosei dingtelėjo į galvą, kad kažkur jau buvo mačiusi šitokį gyvūną! Varnanagė stengėsi prisiminti kur. Buvo benuleidžianti rankas kai prisiminė! Tai Deimantinis Dialapatas! Rosė skaitė apie jį knygoje, netgi persipiešė gyvūnėlį į užrašinę, kurią dabar laiko rankose! Rosė kiek atsitraukusi nuo gyvūnėlio pradėjo sklaidyti užrašinės lapus. Priešpaskutiniame puslapyje puikavosi Rosės piešinys, gal ir netoks gražus kaip knygoje, bet visgi kažkas panašaus! Mergaitė prisiminė, kodėl jį persipiešė, Rosę sužavėjo žėrintys Dialapato spygliukai, žinoma jie buvo deimantiniai! Perbraukusi ranka per piešinį, Rosė pervertė puslapį, kur buvo šio gyvūnėlio aprašymas.
Deimantinis Dialapatas yra randamas tik Europoje, dažniausiai miškuose. Išlenda iš savo urvo tik tas dienas kai būna pilnatis. Padaras turi meškos kojas, deimantinius spyglius, kiaulės šnipą, katės akis ir taip pat meškos ausis. Dialapatas nėra lengvai prisijaukinamas gyvūnas, bet jei maitinsi jį nenukritusiais ąžuolo lapais, jis tavęs nepuls. Yra pasitaikę atvejų, kai žiobarai rasdavo nukritusių Dialapato spyglių ir juos parduodavo. Deja šie deimantai nėra vertingi burtininkų pasaulyje, jie prilygsta akmeniui. Seniau magai trindavo jų spyglius ir naudodavo juos kaip vaistus. Senovėje Dialapatai laikyti ramybės simboliu. Šie gyvūnai mėgsta giles, sliekus. Išsiaiškinta, norint prisijaukinti Dialapatą reikia jį šerti ąžuolo lapais. Tai Dialapatams tikras skanėstas. Patys jie jo nepasiekia, nes neužlipa į medžius. Bet iš jų prisijaukinimo nėra naudos, dažniausiai šie padarai pabėga. Vienintelis būdas juos susekti, tai ieškoti iškritusių spyglių - deimantų. Perskaitė Rosė savo raštą. Mergaitė apsidairė ieškodama ąžuolo, bet niekur jo neišvydo. Dialapatas mikliais žingsneliais nubėgo į mišką, pamesdamas vieną deimantinį spyglį. Rosė priėjo, paėmė jį ir įsidėjusi į kišenę patraukė pilies link.
-
-Ššš, v-viskas gerai, J-Junko,- drebančiu balsu Nero pabandė nuraminti merginą, nors patį dar purtė virpuliai, o akių krašteliai buvo suvilgyti ašaromis - nežinia, ar nuo vėjo bėgant, ar nuo išgąsčio. Jis nejučia nusibraukė jas ir šyptelėjo.
-Melody viskas bus gerai, tas šuo visiškai niekas palyginus su ja!- vaikinukas pabandė praskaidrinti gana niūrią atmosferą švelniu prisilietimu prie Junko peties, bet tuomet suvokė, kad galbūt jai tai nepatiks ir atsišlijo. Nero veidą paliko šypsena, jį perkreipė kiek skausminga išraiška. Tiesą sakant, jam nepatiko būti tuo,kuris guodžia; jam patiko būti guodžiamu pačiam, tačiau Junko buvo mergaitė, todėl...
"Nero, tu nesi koks ištižėlis!" balsas jo galvoje suūžė, "Padėk damai!
-Nebijok,- kiek tvirtesniu balsu pasakė, tuo metu stipriai sugniauždamas Junko plaštaką savo delnais, jausdamas šaltus pirštus vos šiltesniais savaisiais. Padėties nepagerino tai, kad jos veidas buvo tarsi išsiliejęs, taigi švilpiukas ne itin matė jos veido išraišką. -Svarbiausia, kad...- sekundėlę jis užsikirto, tarsi neberastų žodžių ar nežinotų kaip juos pasakyti, o Nero skruostus padengė vos pastebimas raudonis.- Na, supranti!- jis papurtė savo galvą it šuo ir išsišiepė.
-
Galiausiai drebančios kojos nebeišlaikė mergaitės svorio, ir ji sudribo ant žemės - bandė sumirksėti ir praretinti akyse besikaupiančias ašaras, bet šios tik išdavikiškai nusirito išbalusiais skruostais. Pro ausis lėkė bandantys guosti Nero žodžiai - klastuolė, aišku, suprato kaip sunku yra bandyti guosti verkšlenantį žmogų, su kuriuo susipažino vos prieš gerą valandžiukę - ypač tada, kai pats vaikinas atrodė prie palūžimo ribos.
Pirmakursio delnams susilietus su jos, Junko kiek krūptelėjo, bet pati nerodė jokios iniciatyvos paleisti jo rankos pati - nors ir nieko nesakė ir nė burnos nepravėrė, tik leido šią aušinti vaikinui - tiesiog buvo per daug susikaupusi žiūrėdama į užvertą išėjimą iš olos, kur kitoje pusėje kovėsi Melody. Gi ji tik antrakursė, o variantų - ypač nemalonių ar su bloga pabaiga - kurie galėjo jai nutikti buvo daugybė! Ir aišku, viskas buvo per pačia Junko.
Suprasdama, kad tik dar labiau blogina situaciją su švilpiu jam nieko nepratardama, pirmakursė pro kartas nuo karto išriedančią ašarą šyptelėjo šiam tarsi norėdama padėkoti ir jau tam reikalui buvo kiek pravėrus burną, tačiau ir vėl staigiai atkeliavęs skausmas privertė merginos akis išsiplėsti ((tarsi kokias shojo akis)) ir visu kūnu sudrebėti.
Pati nepajusdama, kaip atsikrato Nero ją laikančios rankos, rudaplaukė jau laikė šias stipriai susiėmusi už galvos ir nepaliaujamai garsiai bei šaižiai rėkė - nors garsas neužsifiksavo jos pačios ausyse, šalia esančiam mokiniui tai turėjo būti ne tik netikėta, bet ir velniškai garsu. Ašaroms vis kapsint ant žemės, klastuolė pradėjo purtyti galvą į visas puses, beviltiškai ir bukai tikėdamasi, kad skausmas pranyks taip pat staigiai kaip ir atsirado - tikriausiai daužant galvą į kietą cemento gabalą iš visų jėgų, tuo pat metu būnant prikaltai vinių ir deginamai ant laužo būtų daug smagiau negu tai, per ką dabar ėjo jinai.
Bandydama vis dantimis įsikąsti apatinę lūpą, kad nesuvaldomas rėkimas liautųsi, Junko meldėsi, kad garsas tik nepritrauktų trigalvio šuns - kitaip ji ir vėl bus viską abiejų Melody ir Nero darbą sunaikinusi ir numetusi į šiukšliadėžę.
-
Prireikė nežmoniškų ir tiesiog pačiai merginai nesuvokiamų pastangų sustabdyti paniką, kūnas vis dar drebėjo, ašaros tebetekėjo skruostais, tačiau Melody galėjo judėti. Rankomis remdamasi į tvirtą medžio kamieną, iškišo galvą ir apsižvalgė. Nieko aplink nebuvo nei matyti, nei girdėti. Sunku suprasti ar tai geras, ar blogas ženklas, tačiau klastuolė nusprendė rizikuoti ir vis dar sunkiai besiorentuodama aplinkoje patraukė takeliu miško išėjimo link.
Saldus, kiek net koktokas kvapas privertė škotę suraukti savo, viską uodžiusią šiame gyvenime, nosytę ir apsižvalgyti. Tai buvo išties neįprastas dvelksmas sklindantis iš miško gilumos kurioje turėjau jau nebebūti nieko apart šuns ir ūkvedžio. Antrakursei staiga dingtelėjo į galvą, kad galbūt tai ir yra ūkvedys sumanęs privilioti didelį, baisų žvėrį pačiu seniausiu ir labiausiai išbandytu būdu - maistu.
Matyt tai suveikė kaip niekad puikiai, nes iš kažkur pasigirdo sunkūs, bet greiti trigalvio žingsniai, Melody nenorėdama tapti tuo uodžiamu maistu, puolė ant žemės griūdama į krūmą ir išsitraukė burtų lazdelę. Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau krūmas buvo tiesiog tragiška vieta slėptis, šuo vos įbėgęs į medžių aikštelę netoliese pastebėjo merginą ir savo nerangiais, milžiniškais žingsniai pripuolė prie jos.
Vos raudonplaukė suraukė antakius ir atstatė lazdelę priešais drėgną žvėries nosį, adrenalinas neleido baimei paimti viršaus, tačiau smegenys nesustojo rėkauti: MIRTIS JAU ČIA! klyksmas nuaidėjo per visą mišką ir pasiekė tikriausiai kiekvieno ausis. Melody žinojo, tiesiog jautė, kad ten šaukia Junko dėl kažkokio beprotiško dalyko kurį ji sumąstė, ūkvedžio veide susimetė dar daugiau nerimo raukšlelių, o Nero apėmė tiesiog nevaldoma isterija. Trigalvis ištraukė galvą iš krūmo, apuodė orą ir jau buvo benubėgąs į riksmo pusę, kai staiga atsisuko atgal į Melody, čiupo ją už megztinio į nasrus ir pasileido mišku, trankydamas merginos kūną į šakas.
-
Vos išvydus kažką panašaus į šypseną Junko veide, Nero pečiai šiek tiek nusileido, o ir pats jis beveik visiškai nusiramino. Tačiau kažkas vaikino viduje vis vien kirbėjo, jis nesijautė saugus būdamas šalia merginos. Nesuprasdamas tos baimės, jis bandė ją nustumti gilyn, nuslopinti ir pamiršti ją; tokia baimė buvo tiesiog neracionali. Junko nebuvo koks monstras laukiantis momento išplėšti aplinkinių gerkles, ne taip kaip tas pasiutęs šuo.
'Melody.... Mes turime išeiti iš čia ir surasti ją! Nesvarbu, kad ji vyresnė, tačiau ji vis dar tik jauna mergina, viena prieš tą trigalvį!' vaikinukas atsiduso ir jau buvo bepalinkąs prie Junko jai pakelti, tačiau jos veido išraiška sustabdė jį. O tuomet... Tuomet siaubingas, grotestiškas klyksmas užpildė visą mažą urvą, o tuo pačiu paskandino Nero neapsakomoje panikoje.
-Junko! Junko, kas yra? Kas atsitiko?- jis, nors ir virpėdamas it lapelis vėjyje, priklaupė šalia jos, bergždžiai bandymas suprasti kas vyksta. Tas šauksmas buvo pilnas agonijos, ir Nero pačiam atrodė, kad tas skausmas įsismelkia į jį. Tai buvo per daug jam ir švilpiukas pats pajuto, kaip jo kvėpavimas pagreitėja, tampa nereguliarus. -Junko, prašau, n-nusto-- ,- Nero pabandė sustabdyti riksmus švelniai priliesdamas jos viršugalvį, bet... Staiga kažkas jo galvoje užtemo, tarsi paspaudus išjungimo mygtuką ir tarsi per tankią miglą Nero, tuščiu veidu ir visiškai be jokių emocijų, apart vis dar besitęsiančios nevilties veide, viena ranka prisitraukė Junko prie savo krūtinės, o kita stipriai užspaudė jos burną, nuslopindamas bet kokį garsą sklindantį iš merginos.
-
Skausmui kalant, veržiantis ir šokant polką galvoje, mergina nesustojo rėkti, rėkti ir rėkti - rodėsi, tai buvo jos pradinis instinktas, kadangi vienu metu ji ir buvo užmiršusi kvėpuoti, kas rėkimą pavertė nedideliu kosuliu. Pasinaudojusi akimirka, iš visų jėgų įsikando viršutiniais dantimis į apatinę lūpą, jusdama, kaip smakru lėtai dribsi kraujo lašai, tačiau net ir tada riksmai nesiliovė, kad ir išėjo daug labiau prislopinti. Ašaroms trukdant ką regėti, Junko tik atbukusiai pajuto, kaip kūnas atsitrenkia į kažką kieto, galbūt kokią kietą žemę ar akmenis, kažkam papildomam, gal kokiam smėliui, patenkant į akis ir susimaišant su sūriu vandeniu, nesustojamai tekančiu veidu žemyn.
Kažkas mintyse, tolimiausiame jų kamputyje pilnai suvokė, kokią ji idiotišką klaidą čia daro, viską sugriaudama, visas kitų dviejų mokinių pastangas, bet didesnioji dalis tebeliko savanaudiška, nesustojamai norėdama išreikšti skausmą, kurį junta ji, nesivargindama apie kitiems keliamas problemas. Sunkiai pajusdama savo pačios kūną, tarsi jau būtų traukiama į aną pasauly, o pati prigirdyta krūvas migdomųjų ar pripumpuota anestetikų, klastuolė atbukusiai pajuto, kaip kažkas dar labiau suspaudė laukan besiveržiančio riksmo garsus, paaukodamas savo vargšę ranką, kadangi ir toji buvo greitai susimaišiusi su krauju nuo lūpos ir ašarų upeliais iš akių. Kažkas, vienas žmogelis, dirbantis smegenų skyriui užfiksavęs, kad tai Nero, pažįstamas ir toks pat persigandęs moksleivis kaip ir jinai pati, privertė išleisti paskutinį gailų klyksmą, kuriam laikui sugebant išbūti neatpažįstamoje tyloje. Padariusi staigų apsisukimo judesį, rudaplaukė nutraukė ranką nuo savo veido, pati šį įsmeigdama į Nero krūtinę, į kurią prieš kelias akimirkas rėmėsi jos nugara. Rankomis jį apsikabindama, suspėjo šnabžtelėti kažką panašaus į atsiprašymą, kol dar viena perliejusi nepakenčiamo skausmo banga privertė išleisti tylesnį, bet gailesnį nepakenčiamą kūkčiojimą, po kurio merginos sąmonė padarė nedidelį "click", atjungdama ją ir viską nudažydama juodai.
-
Kajus atėjo į Uždraustąjį mišką. Norėjo nueiti ant kalvos, bet apsigalvojo. Kam be reikalo galvą kvaršint? Prisiminimų reikia vengti. Jis patraukė kažkokiu neaiškiu taku, kuris tikriausiai vedė niekur. Kam eiti kažkur jei galima eiti niekur? Galiausiai Andersonui pabodo vaikščioti ir jis atsisėdo ant išgriuvusio medžio. Varnanagis prisiminė kaip prieš kelis metus kūrė planus, kaip užvaldys pasaulį - tai buvo kvailos vaikiškos svajonės - kaip žadėjo atkeršyti už tėvą, nors taip ir nesužinojo žudiko vardo. Dabar, nė nesistengdamas, jis yra blogesnis nei tada, kai stengėsi būti blogas. Ir kaip vienas žmogus gali viską taip pakeisti? Kajus tyliai atsiduso. Kaip jam viskas buvo atsibodę... Jis tiesiog norėjo keliauti pas savo šeimą. Ir nesvarbu ar tai būtų dangus (kas labai abejotina) ar pragaras (kiek didesnė tikimybė). Ksanderio akys užkliuvo už mėlyno akmenuko, ant kurio buvo balta snaigė. Koks gražus... Šiaip akmenų nerenku, bet šitą juk galėčiau paimti. Gal kartais ir gerai nepamiršti.
-
Dar nė nenutuokdama apie Hogvartsą, Margareta buvo be galo artima gamtai, tad dabar, kai visas judėjimas apsiribojo pilies koridoriais, pirmakursei jos labai trūko. "Kaip norėčiau išsimaudyti ežere... Smagu būtų įsiropšti į medį... Pasiilgau vaikščiojimo basomis po rasa padengtą žolę...", - tik tokios mintys sukosi Riestanosės galvoje. Ji jau kone sapnavo netoli savo senųjų namų stūksojusį nedidelį pušynėlį, kai staiga suprato, jog viską, ko reikia, kad šiuo metu galėtų prisiliesti prie gamtos, ji turi. Žino, kur yra išėjimas į kiemą, na, o daugiau lyg ir nieko netrūksta. Ir štai, po kelių minučių mergaitė jau dairėsi bei svarstė, kur čia nuėjus. Akį patraukė miškas.
*
Ji buvo taip pasiilgusi šio tyro oro, prisotinto medžių gaminamo deguonies, kad net nepastebėjo, kaip nepažįstamu taku slinko vis gilyn ir gilyn į tankmę, nors iš pradžių žadėjo laikysiantis tik pamiškėje. Eidama Margareta dainavo sau itin patikusią dainą, kurios kažkada išmokė močiutė. Joje buvo pasakojama apie stebuklingą garstyčių spalvos akmenėlį, kuris, vos prisilietus, galėdavo pakeisti tavo kūną kito žmogaus. "Įdomu, jei turėčiau tokią galią, kaip ją panaudočiau?", - svarstė pirmakursė.
Staiga mergaitė nustojo dainuoti, taip ir nepabaigusi žodžio, mat pamatė, jog, priešingai nei manė, čia yra ne viena. Ant išgriuvusio medžio nudelbęs akis sedėjo vaikinukas su varnanagių uniforma bei pusbalsiu kažką bambėjo. Priėjus šiek tiek arčiau, galėjai išgirsti, jog balsas dreba, nors žodžių suprasti ir neišėjo.
- Ar tau viskas gerai? Gal galiu prisėsti? - nuoširdžiai pasiteiravo Margareta.
-
Kajus pakėlė galvą į atėjūnę. Šioji turėjo trumpus samanų spalvos plaukus, buvo galima pamatyti ir juodų sruogų. Nosį puošė septum auskaras. Jei ne varno nago uniforma, būtų pamanęs, kad ji klastuolė.
- Žinoma sėskis.
Į pirmąjį klausimą Ksanderis neatsakė.
- Ką čia veiki? Pirmakursiams čia nederėtų lankytis, čia pavojinga. - na bent jau Andersonas manė, kad ji pirmakursė. Neatrodė labai sena, o ir nebuvo matyta anksčiau pilyje, nei už jos.
Kad ir koks nelaimingas, piktas ir pavargęs bebuvo, Kajus nepamiršo gerų manierų:
- Kuo tu vardu?
Rudaplaukis negalėjo atplėšti akių nuo gražiojo akmenuko. Galiausiai neiškentęs nuėjo ir pakėlė jį. Tą pačią akimirką kai vaikino pirštai palietė akmenuką, jo kūną užpildė šaltis. O aplink jį pradėjo... snigti?!
-
Vaikinukas pakėlė galvą, parodydamas savo šviesiai rudas akis, kuriose galėjai matyti mažytį susierzinimą. Matyt, taip pat nesitikėjo kažką sutikti. Jam leidus prisėsti, Margareta taip ir padarė - plumptelėjo ant medžio, palikdama maždaug metrą iki varnanagio. Ar viskas gerai, berniukas neatsakė. Trumpam stojus nejaukiai tylai, pirmakursė pradėjo dairytis aplink bei pamatė, jog, visiškai netoli sutiktojo, ant žemės guli garstyčių spalvos akmenėlis, itin panašus į apdainuotą močiutės išmokytoje dainoje. Ji tai palaikė keistu sutapimu.
- Na, aš tik norėjau pabūti miške... - sumišusi į repliką atsakė mergaitė. Pamanė, kad galbūt nevertėjo tamsiaplaukio užkalbinti. Nieko nepadarysi, dabar jau teks suktis iš susiklosčiusios situacijos. - Aš Margareta Ganė, - tarstelėjo ir atsikrenkštė. Žvelgdama į keistąjį akmenį, pasiteiravo ir berniuko vardo.
Tik staiga, visiškai netikėtai, taip ir neatsakęs, jis pašoko nuo medžio, žengė kelis žingsnius bei pasilenkė. Margareta nesuprato, kas vyksta. Jau žiojosi klausti, kai nutiko kai kas... magiško?! Berniuko plaukai apšerkšnijo, o aplink jį ėmė kristi snaigės. Nustebinta reginio, pirmakursė prisėdo ant žemės, o delnu užčiuopė kietą daiktą. Tai buvo akmenėlis.
-
Kajus išpūtęs akis žiūrėjo į sniegą. Va to, tai jis gyvenime nebuvo matęs. Išgirdęs klausimą trečiakursis atsisuko.
-Kajus Stefanas Andersonas.
Ksanderis ištiesė ranką. Delne susidarė sniego gniūžtė. Jis metė ją į Margaretą, kuri tikriausiai to nė nesitikėjo.
- Nepyk, - tarė jis ir nusijuokė. Kaip senai jis juokėsi...
Varnanagis vien rankos mostu statė besmegenius. Šiuo metu jis tikriausiai pirmakursiai atrodė, kaip jos kurso atstovas. Bet jam ne itin rūpėjo tai.
keletą metrų aplink tą išgriuvusį medį buvo pilna sniego. Kajus pargriuvęs darė sniego angelus.
- Tu ateisi ar ten sėdėsi kaip pabučiuota? - Kajus juokėsi kaip beprotis. O sniegas vis krito ir krito, ir krito... Pamanytum, kad žiema atėjo, tik kad viename nedideliame apskritime.
-
Tamsiaplaukis prisistatė Margaretai gražiu vardu - Kajus. Vaikinukas išdarinėjo stebuklus su sniegu. Mar vis dar negalėjo patikėti reginiu, tačiau greitai buvo sugrąžinta į realybę, nes... Nes pamatė veidan skriejančią šaltą baltą gniūžtę! Deja, jos išvengti jau buvo vėlu... Iš pradžių vienuolikmetė kiek pyktelėjo bei tvirtai sugniaužė kumštį, kuriame glūdėjo akmenėlis, tačiau greitai užsikrėtė Kajaus juoku.
Margareta, nuostabos pilnu veidu, stebėjo, kaip varnanagis šėlsta. Jo statomi besmegeniai atrodė it gyvi - tuoj tuoj nubėgsiantys gilyn į miško tankumą, o sniegas aplink tamsiaplaukį ne krito, tačiau skraidė. Kajui parkritus bei pradėjus daryti sniego angelus, Mar nusišypsojo. Prisiminė, kaip pati su broliais dūkdavo galiniame šeimos namo kieme. Jau seniai nebuvo šitaip leidusi laiko. Kajui pažėrus repliką, Margareta nusikvatojo.
- Kodėl žmonės taip dažnai naudoja šį posakį? Nemanai, kad jis pernelyg keistas? - paklausė dėdama akmenėlį kišenėn.
Visgi po kelių akimirkų mergaitė jau gulėjo sniege bei mataravo rankomis ir kojomis. Žinojo, jog sunkiausia laukia ateityje - juk reikės atsistoti, nesuardant angelo grožio. Jai buvo labai smagu. Nuo atvykimo į Hogvartsą, taip jautėsi pirmą kartą. "Įdomu, kodėl Kajaus nuotaika taip mikliai pasikeitė?", - užsigalvojo Margareta, pirštais žaisdama su akmenėliu.
-
- Manau, kad tai gan geras pasakymas, - šyptelėjo Kajus. - Jei jau bučiniu žmogų prikelt galima...
Varnanagis prisiminė savo pirmą bučinį. Dabar kiek skaudina, o tada juokas pro ašaras, kad jis buvo su mirusiu žmogumi. Ne. Viskas, užtenka. Gana liūdėti. Žmones gąsdinu su ta savo depresija.
- Gali juos pagąsdinti smagiau. Tik leisk man žengti žingsnį... - tarė nemalonus balsas galvoje.
- Tu žengsi žingsnį, kai aš būsiu besmegenis psichopatas morka. Sėkmės laukiant to.
Tačiau tai ką trečiakursis pamatė jį gerokai pribloškė. Prieš Andersoną stovėjo jo paties kopija, tik kad su mergaitiška uniforma.
- Na kadangi tu jau besmegenis psichopatas morka tai aš galiu žengti savo žingsnius.
- Oi, užsičiaupk. - tarė Kajus. Garsiai. Netyčia žinoma.
-
Kajui užsiminus apie visai neblogą posakį, stojo tyla. Tačiau ji buvo ne ta "nejaukioji". Vaikams dūkstant sniege, abu buvo laimingi, jų šypsenos siekė dangų. Margareta norėjo trumpam sustabdyti šią akimirką bei ja pasidžiaugti.
Užmetusi akį į berniuką, pirmakursė pastebėjo, kad jis itin susimąstęs. Tačiau tai nebuvo veido mimika, kurią žmogus nutaiso kažką svarstydamas ar ieškodamas idėjų. Mergaitė aiškiai matė - Kajus klaidžioja po prisiminimus. Jam staiga grįžus į realybę, tamsiaplaukis grįžtelėjo į naująją pažįstamą. Margareta pamatė jo veidu slystant sumišimą, o vėliau, kažkodėl nuo galvos iki kojų nužiūrėjus žalsvaplaukę, - nuostabą.
Kajui liepus užsičiaupti, Mar visiškai susimaišė - juk net nekalbėjo.
- Kas atsitiko? - išpūtusi akis paklausė ji.
-
Kajui buvo linksma. Tikrai. Bet jam buvo ir skaudu. O dar skaudžiau, jog skausmo tiesiog negalima paimti ir pastumt į šoną.
Susipratęs, jog savo „draugui“ balsu paliepė užsičiaupti, jis tik šyptelėjo ir stengėsi atrodyti lyg nieko nebūtų sakęs.
- Ką? Aš nieko nesakiau.
Jį vis dar gąsdino, jog Margareta buvo tapusi juo. Tai juk keista... Matyt net ir akmenys šiais laikais turi kietesnių galių, negu jisai.
Viskas turi pabaigą, o ši ne tik, kad ateina laiku, bet dažnai mėgsta ateiti anksčiau... Kajus pastebėjo, kad saulė buvo žemai, o varnanagis žinojo, jog sutemus čia pavojinga.
- Eime, jau temsta. O naktį čia labai pavojinga. Nors nepasakyčiau, kad dieną čia bent kiek saugiau.
Rudaplaukis paėmė pirmakursę už rankos ir nė nelaukdamas atsakymo, vos ne tiesiogine to žodžio prasme, išsitempė iš Uždraustojo miško.
-
Mažoji piratė išdidžiai žengė aprasota žole. Jos apsiaustas plaikstėsi ore, o sunkūs batai paspirdavo vieną kitą akmenuką. Į mažas kasytes supinti plaukai dengė šaltą Nikitos veidą. Klastuolė kėblino uždraustojo miško link, nes turėjo sau pasirtą mūšio užduotį. Mokykloje sklando negeri gandai, o Emm buvo viena tų, kuri žinojo kas dedasi. Atsistojusi ant smėlingo praminto takelio, Nikė pradėjo dairytis Aplei, o iš rankų nepaleido savo smulkaus durklo jei ištiktų pavojus. Staiga išgirdo lažką sušlamant už krūmelio ir pirmakursė drąsiai žengė į priekį atstatydama ginklą priešui. Bet tai tebuvo melsva ir ilga naujokės gyvatė.
-Aplei, ar turi naujienų dėl mūšio?- tyliai sušnypštė mergaitėnir leidosi apsivijama slidaus padaro. Durklą įsikišo į apsiausto kišenę ir jau ruošėsi eiti, kai išgirdo trakštelint šakelę. Ir ji tikrai buvo ne po jos kojom. Ar mane kas sekė?
-
Džeinė niūniuodama linksmas daineles pasišokinėdama vaikščiojo Hogvartso apylinkese. Atmetusi savo ilgus plaukus nuo veido švilpė žvilgtelėjo Uždraustojo miško pusėn ir ji išvydo kažkokį siluetą. Galbūt jai ar jam reikia pagalbos. Tai buvo pirma mintis kuri šovė mergytei į galvą. Pasitvarkiusi savo šaliką ir apsiaustą Warington smulkiais žingsneliais judėjo link miško.
Neturėtų kažko atsitikti. Aš jai tik noriu pagelbėti, nieko čia blogo.Ramino save savo pasąmonėje Džeinė. Nusekusi tą nepžįstamają (taip, tai buvo mergaitė) iki Uždraustojo miško švilpiukė stabtelėjo. Bet nuvijusi visas mintis šalin, įžengė į tą Uždraustą vietą. Pasislėpusi už medžio Warington stebėjo viską ką darė toji paslaptingoji klastuolė. Gyvatė? Įdomu... Tai nepžįstamai paslėpus durklą apsiauste Džeinė nusprendė išslysti iš savo slėptuves. Jai vos žengus žingsnį, po jos kojomis sutraškėjo šakelė. Pasimetusi Warington nusišypsjojo ir tarė:
-Galbūt Tau kažkas nutiko? Aš galėčiau padėti.
-
Nikita atsuko savo piktoką žvilgsnį į šviesių plaukų savininkę ir tarsi gyvatė sulaksėjo liežuviu. Švilpiukė mat, padėti užsigeidė...
-Man iš tavęs pagalbos nereik. Nešdinkis,- pašaipiai tarė ir leido gyvatei apsivynioti aplink švilpės kaklą,- bijai? Gal tau pačiai reik pagalbos? Nes iš manęs tai nesulauksi,- nusijuokė klastuolė ir eidama aplink įsibrovelę, pastūmė liemeniu ją tolyn nuo savęs.
-Puiku, kad nesi klastuolė. Juk tokiu nedrąsiu kūneliu neišgyventum ten,- pasikraipė prieš geltonplaukę ir durklu švelniai perbraukė per kaklą,- nebijok, nepadursiu,- ir vėl šaižiai nusijuokė paliaupsindama save švilpynės mokinės baime.
-Tave paleisti ar...ką padaryti? Tiesą sakant neketinu skriausti, bet tu sekei mane ir žinai tiesą, taip lengvai nepaleisiu,- pirmakursė privertė ją pažvelgti į akis.
-
Paslaptingajai mergaitei atsisukus Džeinė pajuto kažkokį slidų daiktą apsivyniojant aplink kaklą. Šiek tike nuleidusi akis Warington pamatė, kad tas daiktas, tai viena didžiausių jos baimių -gyvatės. Nurijusį susikaupusį seilių gumulą švilpė žvilgtelėjo į klastuolę paklaikusiomis akimis.
-Kkk kąą Tuu daa daraai? - drebančiu ir perpildytų baimės balsu paklausė šviesaplaukė. Nepažįstamajai kalbant apie, kad gerai, kad Džeinė ne klastuolė. Warington visas tas kalbėjimas girdėjosi, taip lyg ji būtų Žemėje, o klastuolė Mėnulyje. Bet pajusti priglundančius peilio ašmenis prie kaklo, tai pajuto. Taip pat išgirdo pernelyg garsų mergytės juoką. Staiga klastuolė grįžo iš Mėnulio ir ilgaplaukė puiki galėjo girdėti os pasakymus, kad ji jos greit nepaleis. Ir lyg kažkokia jėga privertė Džeinę pažvelgti į tamsias ir nieko gero nežadančias kankintojos akis...
-
Kaylen skubėjo. Tuoj pradės temti. Viską dngė tirštas rūkas. Ji paknopstom bėgo uždrausto miško link. Kol ji atsidūrė pamiškėje dangus spėjo nusidažyti rausva spalva. Švilpiukė nusijuokė. Iš rūko išniro Kaylen puikiai pažįstamas siluetas.
-Maniau neateisi,-nusišypsojo pirmakursė.
Dabar Kaylen galėjo puikiai matyti kas atėjo. Tai buvo April. Pirmo kurso mokinė iš Varno Nago. Ji taip pat nusišypsojo, bet jos veide buvo matyti nerimas. Ji nesupranta kodėl aš ją pasikviečiau. Na iš tikrujų aš pati nežinau. Man tiesiog patinka leisti laiką su ja. Ji vienintelė mano draugė.
-Aš tau kai ką turiu,- mirktelėjo Kaylen.
Iš krepšio kurį buvo pasiėmusi ji ištraukė mažą liepsnotają pelėdą. April aiktelėjo.
-Patinka?- beviltiškai paklausė švilpiukė.
Ji labai norėjo draugų. Varnanagė nusišypsojo.
-
April draugų reikėjo taip pat. Ji puikiai suprato Kaylen.
-Taip! Man labai patinka,-sušuko varnanagė.
Draugė taip pat nusišypsojo. Kelias minutes jos tylėjo.
-Ar dėl to mane kvieteisi čia?-pasidomėjo April.
Kaylen gūžtelėjo pečiais. Kadangi buvo sutemę merginos abi patraukė pilies link. April tai atrodė absurdiška. Kam kviestis mane prie uždraustojo miško kai pelėdą padovanoti galima bet kur kitur? Bet ant peties mieganti liepsnotoji pelėda, jos mintis nuramino. Grįžusi į Varno Nago bendrajį kambarį mergina tarė:
-Tu būsi Abigail.
-
Viskas padengta baltu sniegu: rudenį lapus numetę medžiai, sušalusi žemė, pilies stogas… Jau buvo sutemę, bet žemę kiek apšvietė danguje kabantis mėnulis. Buvo pilnatis. Jane išsprukusi iš tyla gaubiančios pilies sėlino link Uždraustojo miško. Priėjusi prie seno, bet tvirto medžio kuris buvo didžiausiais iš visų kitų jo kaimynų, sustojo ir prisiminusi žiobariškus užsiėmimus, numetė kuprinę ir įsiropštė į medžio viršūnę. Iš ten matėsi puikiai. Mergaitė apžiūrėjo pramintus takelius. Jane pagalvojo eiti ilgu, tarp medžių besidriekiančių taku. Hmm kur jis? Gi lyg tarėmės susitikti prie šio medžio. Tik dabar jai toptelėjo, kad ji kiek per anksti atėjo. Ji trinktelėjo sau per galvą, dėl to, kad vėl apsimulkino. Deja neišsilaikiusi Jane krito žemyn nuo aukšto medžio. Jai pasisekė, kad nieko nesusižalojo, puraus ir gausaus sniego dėka. Dar žygis neprasidėjo, o ji jau save žudosi. Jos galva kiek sukosi, bet toliau nejudėjo ir bandė suprasti kas kur vyksta. Kažkur kažkas toli sušmėžavo, sušnarėjo, bet Jane į tai dėmesio neatkreipė. Ant jos nutūpė kažkoks baltas paukštelis ir į ją pažvelgė savo ryškiomis, raudonomis akimis.
- Štiš,- nuvarė skraidūną Jane. Jai jis nelabai patiko.
Tamsi figūra sėlina Uždraustojo miško link.Buvo žiema,tačiau žmogysta buvo užsimetusi apsiaustą.Jis tikrai neapsaugojo nuo šalčio,galbūt jis užsidėjo jį pasislėpti nuo pūgos...
Alfas priėjo taką.Ant jo šmėžavo pėdos.Kelios žmogaus ir keletą keistų tripirščių pėdų.Tačiau grifis neišsigando.Reikėjo atlikti nuotykingą žygį.
Staiga kažkas trinktelėjo.Pasigirdo tyli dejonė.Alfas nubėgo trinktelėjimo pusėn.
-Ar tau viskas gerai? Šokti iš tokio aukšto medžio...Beprotysė... - Grifiukas pasisuko į mokinę su geltonu šalikėliu.Alfas ją pažinojo.Tai buvo Jane.Puiki kvidičininkė.
-Na.Ar atpažįsti mane?- Alfas nusimetė gobtuvą.Pasirodė apibražytas,sužalotas ir liūdnai linksmas veidas.
Jane gulėjo sniege nekrutėdama. Staiga iš viršaus pasigirdo balsas:
- Ar tau viskas gerai? Šokti iš tokio aukšto medžio... Beprotysė... - Jane kiek krūptelėjo, bet suprato ko čia esama.
- Aaa.. Ne... Nu gal kiek... Bet ne...- kažkokias nesąmones sapaliojo Jane.
- Na. Ar atpažįsti mane?- paklausė Alfas, tarsi kažko nekantraudamas.
Taip atsistojusi tarė Jane,- puikiai atrodai,- nužvelgusi pridurė.
Švilpiukė pasiėmė savo kuprinę ir jau išsižiojo sakyti...
- Atleiskite, - Aaa? Kas čia? Suglumo Jane. - Aš pasiklydau, gal žinote kelią į mokyklą? - Jane žvilgtelėjo į tai tariusią žmogystą, ten stovėjo mergaitė.
- Sveika,- ėmė kalbėti Alfas,- Pirmiausia susipažinkim. Aš Alfas iš Grifų Gūžtos, o čia Jane. Iš švilpynės...
Jane tik linktelėjo galva, jai dar kiek sukosi vaizdas. Noro kalbėti nekilo.
- Kaip matau tu iš Klastunyno. Nepamačiau klastuoliams įprastų bruožų,tad elgsiuos su tavimi kaip ir su savo koledžo draugais. Taigi. Koks tavo vardas?- tarė Alfas klastuolei.
- Cikada, Cikada Scamaskry, - atsakė. - Aš naujokė, tad nelabai gaudausi kur kas yra, - atsiduso.
- Spėju tikėjaisi kažkokių keistų akių arba užžėlusio veido. Na, kad būtų keista? Mes visi turime paslapčių... - toliau kalbėjo Saneris.
Jane žvilgčiojo tai į šen bent ten, bet ji vis dar nepasitikėjo mergaite. Ji atrodė nepatikimai.
- Na, Cikada. Eik tiesiai link to nulaužto medžio, tada pamatysi keliuką. Tik žiūrėk atidžiai - jis dažniausiai būna pasislėpęs po lapais. Gali ten neiti ir eiti su mumis į mūsų nuotykį. Nebijok,tikriausiai tau nieko neatsitiks. Tikriausiai...- pasiūlė keliauvti kartu.
- Apžėlusį? Na iš senolių tikėčiausi, o iš tokių jaunų žmonių plaukotumo nelabai tikiuosi, - išgirdus šiuos žodžius Jane, net suprunkštė.
- Atsiprašau,- išlemeno Jane, su plačia šypsena veide.
- O, nuotykiai? Ir kas per nuotykis? Tikiuosi ne apie nešvankybes kalbat,- tarė Cikada.
- Ne, tikrai ne. Mes keliaujame patirti tikrų nuotykių, išbandyti jėgas, ar ne taip Alfai?- atsigavusi išpiškino Jane.
Ji jau nekantravo eiti. Buvo pritarianti ir klastuolės prisidėjimui prie jų kelionės. Gi greit į žygį. Jau buvo pasiruošusi tam Jane.
-
-Aš tau nieko nedarysiu,- pajautusi švilpės baimę tarsi paslėpė durklą už apsiausto, bet gyvatei neleido trauktis,- tavo baimė yra gyvatės? Visais neoriginalu, daug kas bijo jų. Pavyzdžiui, kodėl nesumanei bijoti...hmm...vandens ar...amm...sriubos?- lyg kokia šmėkla nusijuokė ir pradėjo kraipytis priešais savo naująją priešę, jeigu galime taip jas pavadinti. Juk užaugus, o net ir dabar jos viena kitai keršys.
-Aplei, tai kaip? Yra naujienų?- kas prastumtų laiką paklausė melsvūnės,- puiku! Keliausim treniruotis o tu,- jos galva pakrypo arčiau Džeinės,- būsi mano..įkaite. Pradėsime rytoj. Lauksiu tavęs trečią nakties, jei nepasirodysi...- Nikita prikišo durklą prie jos kaklo,- ir įkaite būsi iki mūšio pradžios. Juk žinai, kad mokykloje tau nesaugu, bet išvykti negali. O be to, jei kamnors praneši, neateisi "dirbti" įkaite ar apgausi mane, laukia toks pat likimas - mirtis,- ir pradėjo tempti švilpę į netoliese esančią olą,- tai tavo naujieji nakties namai. Sėkmės!- pirmakursė nusijuokė ir akmeniu užvertė olą, klausydama ką įkaitė darys.
-
-Ašš nesu...sumaniau bi...bijoti sriu...sriubos, nes ji nenn...nebaisi, - šiap ne taip pralemeno Džeinė. Praėjo kažkiek laiko, klastuolė šnypštėliškai pakalbėjo su gyvatė, o paskui kreipėsi į švilpę
-Kka..kaip su..prast įį...kaite? - mergytė juto aštrius ašmenis sau prie kaklo ir drebėdama iš baimės sumikčiojo Warington. Dar labiau išsigandusi nuo žodžio "mirtis" mergytė net pasipurtė iš baimes. Nesulaukusi atsakymo šviesaplaukė atsidūrė tamsioje oloje, pilnoje įvairiausių nepageidaujamų gyvių.
-Ką tu darai? - visiškai persigandusi paklausė Džeinė. Šį kartą irgi nesulaukė atsakymo. Buvo užvertas akmuo, o švilpiukė buvo labai silpna, tad jei pajudinti sunkų akmenį buvo neįmanoma, o kerų tinkamų irgi nemokėjo. Atsisėdusi ant šaltos žemės ji pravirko didelėmis ašaromis. Mėlynakė galėjo prisiekti, kad matė šalia praropojant kažkokį keistą gyvį.
-
Praėjo diena, dar kelios, o iki karo liko vos kelios valandos. Šaunu... Nikita drąsiai žengė iki olos, užstumtos akmeniu ir kurioje jau kelias dienas, sėdėjo leisgyvė įkaitė.
-Sveikute,- vos akmuo buvo sunkiai atstumtas, pasisveikino ji,- kaip laikaisi. Štai tau ką užkąsti, juk mūšis jau ne už kalnų. Pasistiprink,- skaniai nusijuokus, metė obuolį, kuris netrukus buvo išvoliotas smėlyje,- nagi, neturiu laiko. Šiandieną tu mirsi lėtai ir skausmingai ir nesvarbu kas tave nusžudys: aš ar kitas,- atkartojo žiobarų filmuose minėtą frazę ir paėmusį savo mažytį durklą, išsitempė pirmakursę iš olos, atrėmė nugarą į akmenį ir durklu nubrėžė ploną raudoną liniją. Nekankinsiu aš jos...
-Gali bėgti, esi pažymėta blogio ženklu,- linktelėjo Nikita ir pati sugrįžo į klastūnyno bendrabutį ruoštis.
-
Šiandien Queenee norėjo pailsėti nuo visko, prisiminti savo senąjį gyvenimą. Taigi panelė Reins nusprendė pasivaikščioti prie uždraustojo miško. Priėjusi mišką mergaitė pamatė beveik nematomą pramintą takelį. Įdomu kur jis veda? Dar nubuvo labai vėlu, todėl švilpiukė nusprendė apsižvalgyti. Bet netrukus ji to nepastebėdama šiek tiek išklydo iš takelio. Pirmakursė šiek tiek persigando, o tai jai buvo gan naujas jausmas, bet Hogvartse ji sunerimo jau nepirmą kartą. Iš tikrųjų jai nereikėjo jaudintis jai nebuvo dėl ko, nes takelis buvo už kelių žingsnių. Šiek tiek pavaikščiojusi Queenee pagaliau rado šį kažko pramintą takelį. O į kurią pusę dabar eiti? Ji šiuo takeliu buvo nuėjusi gan toli, aplinkui buvo vien medžiai.
-
Kiyomi stebėjo saulėlydį astronomijos bokšte pro mažytį langelį. Jai ši akimirka - nauja prdžia ir nuotykiai, išsipasakojimas nematomui draugui mėnulio apšviestame balkone. Ji čia būna kiekvieną vakarą ir apmąsto savo gyvenimą, dienos pradžią ir pabaigą, atliktus darbus ir nepasiektas svajones, nevykusias draugystės pradžias. Tada tyliai pažvelgia į mišką, kuriame knibžda daugybė pavojingų ir ne tokių pavojingų magiškų gyvūnų. Šį kartą buvo viskas taip pat, bet visą vakaro rutiną sugadino tik suluetas keliaujantis uždraustojo miško link. Magija mane šaukia į pagalbą, ten pavojinga, o ypač naktį... sumurmėjo varnanagė ir sekdama gilius pėdsakus, paliktus sniege, atsidūrė vidury miško, medžių apsuptyje. Vos kažkokiai mažai mergaitei pasirodžius priešais Kiy akis, antrakursė stengdamasi nebijoti, žengė pirmyn ir kuo tyliau, kad neišgąsdintų, bet ne tiek tyliai, kad neišgirstų, tarė:
-Sveika. Aš Kiyomi, Kiyomi Harley Bith, varniukė iš antro kurso. O tu?- varnė keistai nužvelgė greičiausiai pasiklydusią švilpiukę,- nebijok. Atleisk jei išgąsdinau ar sutrukdžiau, bet man pasirodė, kad tu bijai ir netgi esi pasiklydusi,- rudaplaukė pažvelgė į jos akis, kurios atspindėjo baimę,- klausyk, gal ir sutrukdžiau kažką atlikti, bet mums reikia iš čia eiti. Visai neseniai čia vyko Hogvartso mūšis ir bet kas ir bet kada gali mus vėl užpulti. Aš jaučiu pareigą padėti kitiems,- šiektiek paraudonavusi mergaitė, sugriebė švilpės ranką ir pabandė ją ištemti iš šitos baugios vietos.
-
Mergaitė labai apsidžiaugė pamačiusi kažką kas žino kaip nueiti atgal.
- labas. Aš esu Queenee, Queenee Reins, pirmakursė iš švilpynės.
Mergaitė nusekė paskui Kiyomi.
- O tu... O tu niekada nepasiilgsti namų, šeimos, draugų būdama čia? Turi brolių ar seserų? Atleisk, turbūt per daug klausinėju, bet gal gali papasakot ką veikiai iki Hogvartso?
Dar šiek tiek paėjusios mergaitės rado takelį. Dabar Queenee nebesijaudino. Jos pasuko į kairę ir lėtai pėdino. Pirmakursė tiksliai nežinojo ar jos eina atgal ar dar giliau į mišką, bet jautė, kad Kiyomi gali pasitikėt. Švilpiukė prisiminė namus ir kaip norėtų ten grįžti. Ji suprato, kad pasiilgo netik draugų, šeimos, bet ir visų žmonių kuriuos ji matydavo dažnai.
-
Mirjam lėtai žingsniavo mišku. Tiesa, jai jis visai nepatiko. Mergaitė beprotiškai ilgėjosi šilumos (ką ten šilumos - karščio), saulės, atvirų žmonių šypsenų ir skausmo. Ilgėjosi spalvų - čia, Škotijoje, net drabužiai juodi. Tiesa, pirmakursė dar negalėjo atprasti nuo lengvų plazdančių medžiagų, tad dažniausiai šaldavo. Net eidama į lauką šiltesnio drabužio už kardiganą nelabai apsivilkdavo. Šiandien ant jos balto ansamblio puikavosi ir kažkokia gėlė. Ją Mirjam padovanojo koledžo draugė. Tai buvo gana gražus žiedas, bet vešlios atogrąžų augmenijos mergaitei neatstojo. Po teisybei, miškas buvo geriau nei plikos pievos be saulės spindulėlio. Taigi šviesiaplaukė ramiausiai vaikštinėjo takeliu, kol visai nusivarė nuo kojų. Prieš keliaudama atgal į visai nemėgstama pilį Mirjam nutarė apsižvalgyti kiek giliau miške. Ją pasitiko tamsuma, šimtamečiai medžiai ir keista bloga nuojauta, kuri iš tolydžio vis stiprėjo. Po kelių žingsnių Mirjam ėmė atrodyti, kad geriau jau ji grįš į kambarį nei praleis dar akimirką šitame miške. Bet smalsumas vedė toliau ir mergaitė žengė gilyn į tankmę. Kai jau norėjo apsigręžti ir bėgti atgal, ją sustabdė kažkoks prisilietimas prie kojos. Mirjam atsisuko, bet nieko nepastebėjo. Jau visai įsigąsdinusi mergaitė pasileido bėgte, bet netrukus pargriuvo. ją už kulkšnies laikė kažkoks augalas. Ir jis neatrodė draugiškai nusiteikęs. Veikiau atvirkščiai - ketino suėsti vokietę vakarienei. Išsitraukusi lazdelė Siuzanė sušuko:
- Incarcerous.
O kad būtų tikrau - sustingdė. Net neketindama atidžiau apžiūrėti savo užpuoliko Mirjam susiskliaudė suknelę ir pasileido bėgte. Jau sustojusi miško pakraštyje pirmakursė pajuto, jog keistoji bloga nuojauta dingo. Ji pažvelgė į žiedą, prisegtą prie dėvimo kardigano. Hmm, reikės apie tave labiau pasidomėti
-
Rokas norėjo pailsėti nuo pamokų ir viso kito, todėl pamanė nueiti į uždraustąjį mišką. Aišku jam žymiai paprasčiau būtų nusigauti į drąsaus žinojimo kambarį, bet paslapčių limitas jau eina prie pabaigos ir daugiau jų išduoti Geranoriui Juodaplaukis nebeturėjo noro. Varnis ėjo tiesiai į Uždraustąjį mišką. Priėjęs prie pat jo stabtelėjo ir apsidairė. Niekas manęs neseka, – apsidžiaugė vaikinas, bet iš galvos išlindo, tas nelemtas žodis: tikiuosi. Tada jis greitai nuėjo į uždraustąjį mišką ir atsidūrė ties pramintu takeliu. Pagaliau. Rokas išsitraukė iš kišenės saldainį kurį, kaip ir keletą buvo pasiėmęs nuo vakarienės stalo. Vaikinas atplėšė popierėlį ir suvalgė saldainį. Staiga išgirdo žingsnius. Tikėkimės ne mokytojas.
-
Michael'iui nusibodo tas kambarys dvokiantis visais sunkumais. Jis išėjo į lauką. Kai ir dažniausiai jis ėjo link uždraustojo miško. Pirmą kartą gyvenime jis nepasižiūrėjo į žemėlapį ir ėjo tiesiai kur veda akys. Varniui batai buvo per dideli .O lyg tyčia neperseniausiai baigė lyti. Buvo pilna balų ir purvo. Berniukas jautė kaip jo batai prilimpa prie šlapios žemės ir atlipdami skleidžia nemalonų garsą. Michael'is pasuko į dešinė kur buvo daug žolės. Jis nusivalė purvą nuo batų ir ėjo rasota žole. Vienuolikmetis pamatė kažkieno šešėlį . Jam suvirpėjo oda. "Galbūt tai giltinė?"pagalvojo berniukas ir nusijuokė. Michael'is išgirdo alsavimą. "Tas padaras kuris ten stovi manęs turbūt bijo" pasididžiavo savimi varniukas. "reikia būti drasiam ir prieiti.".
-Sveiki! Aš pirmakursis vienuolikmetis mokinys. Nebijokite manęs. Beje ,aš Michael'is ,kas jūs?-berniukas ėjo vis artyn ,bet veido vis dar nematė.
-
Gerai įsižiūrėjęs varnis suprato, kad čia ateina tikrai ne koks nors mokytojas, o mažesnis už Roką mokinys ir kiek dėl to apsidžiaugė, nes neturėjo jokio noro areštui ar dar blogiau – taškų atėmimui iš Varno Nago. Kai jis atėjo arčiau vaikinas iš emblemos ant uniformos pamatė, kad jis varniukas veikiausiai pirmakursis. Po kiek laiko juodaplaukis išgirdo berniuko pasisveikinimą:
– Labas, aš Rokas. Ir kaip matai esu vienas, sakyk man tu, – na nemaniau, kad esu toks senas – ką čia veiki? – tyliai paklausė penktakursis, bet paskui suprato, kad jam pačiam būtų buvę labai sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Tada Rokas apsidairė niekas jo neatsekė, kaip ir praėjusį kartą iš galvos išlindo žodis: tikiuosi.
-
Michael'is išgirdęs Roko klausymą iškarto troško atsakyti,bet nebuvo taip lengva.
-Tiesiog...-berniukas neturėjo žodžių .-Galima sakyti ,net ,nenorėju čia ateiti ,bet manau gyvenimas jau taip susiklostė ir mums reikia labiau pažinti vienas kitą!-berniukas pašoko ir nusišypsojo.
-Dabar leisk man paklausti ,ką tu čia veiki ir kodėl pirma atrodei išsigandęs ?-varinukas pamanė ,kad jau truputi per daug įsidrąsino.-Ir dar,koks tavo kursas?-vienuolikmetis buvo ypatingai susidomėjęs,-prieš kiek laiko atvykai?
Michael'is neypatingai mėgo bendrauti ,bet Rokas jam "žiauriai" patiko! Staiga varniukas paslydo ant šlapios žolės ir išsidrebė ant nugaros. Atsistojo šiek tiek apsivalęs pradėjo kvatoti.Dar lyg tyčia jo kelnės buvo baltos ,na dabar jos bus žalios.
-
Berniukas, kaip ir Rokas numanė nesugebėjo atsakyti į užduotą klausimą ir kas baisiausia uždavė jį jam. Gerai pagalvojęs vaikinas atsakė į užduotą klausimą:
– Atėjau čia, nes truputį pavargau. Nuo visko. Tiek nuo pamokų, tiek nuo žmonių, – pasakė Rokas ir pradjo atsakinėti į kitą klausimą.– na buvo ko išsigąsti. Šis miškas vadinamas Uždraustuoju, nes į jį eiti uždrausta. Nemanau, kad mes abu labai laukiam, kol čia ateis koks profesorius ir areštuos mus, arba dar blogiau atims taškų, – tarė Rokas, bei nutilo.
Varnis neturėjo daug draugų, todėl labai stengėsi jų susirasti ir ši pasitaikiusi proga, jam buvo labai reikalinga.
– Kaip tau pirmieji metai Hogvartse? Ar mokslai nepersudėtingi? Kvailas klausimas. Jis gi varnis. – paklausė Rokas.
-
Berniukas supratingai klausėsi Roko. Jis suprato ,kad pamokos penktajame kurse nėra lengvos.Michael'is sulaukė klausymų iš jo sutikto berniuko:
– Kaip tau pirmieji metai Hogvartse? Ar mokslai nepersudėtingi?
-Na aš čia esu nuo sekmadienio,taip ,kad nesu ypatingai patyręs ir mokslai pokolkas lengvi,manau...-atsakė vienuolikmetis pirmakursis.-Bet čia siaučia ir vagys .Jau pirmą dieną praradau penkiasdešimt penkis galeonus ,-pirma kursio veido mina tapo liūdna.-O kaip tau Hogvartse sekasi? Kaip mokslai nesunkus??!Ar iš tavęs niekas nieko nėra pavogęs ? Ar tau čia patinka ir ar turi draugų!!!!?
Vienuolikmetis nusižiovavo laukdamas atsakymų. Išgirdo pelėdą. Vakaras jau netoli ,bet Michaelis čia dar tikrai pabus.
-
Rokas atidžiai klausėsi Michael'io. Išgirdęs apie vagis Rokas nustebo. Iš jo niekas nieko nebuvo pavogę. Hogvartse yra vagių. Niekad nebūčiau pagalvojęs. Ir pavogti šitiek, tikras siaubas.
Kai berniukas baigė kalbėti juodaplaukis prašneko:
– Iš manęs niekas nėra nieko pavogę, net nemaniau, kad čia yra vagių. Draugų aš beveik neturiu. Na gal kelis, bet jie nėra labai geri draugai. Gerų draugų aš neturiu, – nuliūdo Rokas.
Vaikinas išsitraukė lazdelę Impervius ir bakstelėjo į akmenį. Jis pasidarė sausas, bei varnanagis ant jo atsisėdo. Impervius. Tą patį padarė Rokas ir su kitu akmeniu.
– O tu ar turi draugų? – paklausė vaikinas ir jį aplankė dvipusė nuomonė, jeigu atsalytų taip reiktų džiaugtis dėl jo, jeigu ne tada džiaugtis, kad jid gerai draugaus su Roku.
-
Michael'is belaukdamas atsakymų dairėsi į visokiausius gyvius. Labiausiai jis buvo susidomėjęs aksominėmis erkėmis kurios ropojo aplink jį .Rokas jam buvo simpatiškas berniukas. Vienuolikmetis pagaliau sulaukė klausymą:
-O tu ar turi draugų?-paklausė Rokas.
-Taip turiu kelis draugus Hogvartse ,o kiti draugai liko namuose.-berniukas šiek tiek nuliūdo ir jo veido mina tapo ne tokia džiugi kokia buvo prieš tai.
"Privalėjo jisai man priminti draugus? Prisiminiau savo geriausią draugą ir geriausią draugę,o dar labiau pasiilgau savo šeimos".Kol Rokas pakartojo burtą su kitu akmeniu Michael'is spėjo nusibraukti ašarą nuo veido. Varniukas išgirdo ir pamatė du žaibus ,bei griaustinį.
-Tau labiausiai patinka rytas, diena,vakaras ar naktis?Man tai labai patinka naktys,bei rytai. Dienos man irgi patinka ,bet NE vistiek labiau prie širdies rytas ir vakaras.-tarė berniukas ir išsitraukė knygą apie Magija.
-Gal nori slapta kažką paburti ko neburia Hogvartse? Šią knygą man davė mama ,nes ji yra grynakraujė burtininkė. Čia yra visokiausių įdomių dalykų ,bet ne visiems mes turime priemonių.-berniukas apmąstė "Neturime priemonių? Ai ką čia mąstau ,gal jis net burti nenorės "
-
Rokas klausėsi, kol Michael'is kalbėjo jo nors draugai liko namuose, mano namuose teliko brolis . Kai išgirdo klausymą iškart į jį atsakė:
– Na man labiausiai patinka vakarai, bei naktys, – pasakė varnanagis ir pažvelgė į dangų, jau vėlu,
bet dar pabūsiu, truputį, nors gal ir ne truputį.
Berniukas staiga uždavė juodaplaukiui kitą klausimą. Vaikinui jis pasirodė keistas. Ką paburti? Ar tai juodoji magija? Ką jis turėjo omenyje sakydamas to Hogvartse neburiama? Ar tai draudžiama? Ar tiesiog tokių pamokų Hogvartse nėra? Tačiau aš negaliu atsisakyti,tiesog negaliu!
– Taip norėčiau, – prakalbo Rokas – O kokia čia knyga? – paklausė jis ir susimąstęs laukė atsakymo.
Varnis atsistojo nuo akmens ir apsižvalgė, nieko nėra, labai tylu.
-
Michael'is iš kišenės išsitraukė maždaug 20x20cm dydžio knygelę. Netikėtai Rokas Sviper vienuolikmečiui atsakė į klausimą ir uždavė dar klausimų.
– Taip norėčiau, – prakalbo Rokas – O kokia čia knyga? – paklausė jis ir susimąstęs laukė atsakymo.
Berniukas pasėmė padidinamajį stiklą ir bandė perskaityti knygos pavadinimą. Jis buvo užrašytas tikrai ne tautiška kalba. Buvo penki pavadinimai ,varniuko manymu parašyta tas pats tik skirtingomis kalbomis.Pavadinimai buvo:
1)电锯魔术的秘密
2)בענזינזעג מאַגיש סיקריץ
3)بالمنشار أسرار سحرية
4)마법의 비밀을 전기 톱
5)አስማት ሚስጥሮችን ቼይንሶው
Na berniukas nei vienos kalbos nesuprato taigi užklausė Roko:
-Žiūrėk ,čia pavadinimas. Gal supranti bent viena kalba?
Michael'is atvertė pirmą puslapį .Čia buvo dar kažkas parašyta:
在这本书中，我们将告诉你关于其采用唯一专业魔术师或向导一个特殊的魔力。她发现了这本书，请拨打以下号码：
四五零四七一个
它没有一个电话，带给它位于房子：
街球五两二两
感谢您的理解
Vienuolikmetis buvo pasimetęs ir davė knygelę savo bičiuliui.
-Na gal tu kažką suprasi? Pabandyk perskaityti ,juk tavo kursas vis vien aukštesnis!- berniukas nusišypsojo ir davė knygelę Rokui Sviper, jo DRAUGUI!!
-
Varnanagis apžiūrėjo knygą, kuria jam padavė draugas. Atidžiai įsižiūrėjo į pavadinimus. Pirmas yra senovės runų badiki šriftas. Antras tikriausiai vietinė kalba, kurios nesuprantu. Trečias bendrinė regiono kalba, pagalženklus spėju azijos. Ketvirtas ir penktas visiškai neaiškūs.
– Suprantu tik pirmą šriftą, tai badiki runos, kiekviena runa reiškia žodį. Beje parašyta taupiuoju šriftu, nes tarpai yra tarp sakinių, o ne tarp žodžių. Nagrinėti jas yra pakankamai sunku, nes kiekviena runa susideda iš paprastosios runos ir aiškinamųjų ženklų, – paaiškino Rokas, išsitraukė iš kuprinės popierėlį, bei pieštuką ir pradėjo versti, taip pat užsirašinėti vertimus. – Pirma runa sako didžiausias žemynas. Mano manymu, bus Eurazija, nes tuo metu ji buvo vienas žemynas. Antra runa sako burianti moteris, tai yra ragana. Trečia, ketvirta ir penkta runos reiškia garsus: Ba, Ti ir Fle, manyčiau tai bus vardai.Šešta runa reiškia buriamasis skystis, tai yra nuoviras arba eliksyras. O septinta reiškia užkalbėjimai, o tai yra burtų sinonimas senoviėje kalboje. Gauname tokį sakinį: Eurazija ragana Ba Ti Fle eliksyrai burtažodžiai. Manyčiau sakinys taisyklingai sakytųsi taip: Eurazijos raganų Ba, Ti ir Fle eliksyri ir burtažodžiai, – baigė kalbėti vaikinas
-
Michael'is laukė atsakymo nenustovėdamas vietoje. Jis vis tripčiojo vienur ,kitur. Apsivalė veidą ir užsidengęs ranka nusižiovavo .Vienuolikmetis atsisėdo ant kelmo kuris buvo šalia. Staiga Rokas Sviper pradėrjo aiškinti savo manymą. Varniukas vis kinktelėdavo galva pritardamas .Kai jo draugužis buvo išdėstęs savo mintis Michael'is pagalvojo:
"Eurovizijos raganų Ba ,Ti ir Fle eleksyrai ir burtažodžiai?!Ammm...". Pirmakursis tarė savo žodžius:
-Aš nesu įsitikinęs ,kad tai Runų Badiki raštas. Žinoma! Pats neįsivaizduoju kas tai galėtu būti, bet žinau vieną idėja! Nors dabar ir yra 03:08 valandos manau mano mama tikrai man pakels ragelį telefonu! Aš jai paskambinsiu ir paklausiu atsakymo! Ar tai gera idėja ar nelabai ?Fuu,ją aš čia pritarškėjau ,Rokas Sviper tikrai nesutiks!
Pradėjo kapnoti ir jau buvo vėlu.
-Na šiandien jau užteks .-Jis išskleidė savo skėtį ir atrėmė jį į šaką. Atsigulė ant sausų lapų. -Šiandien aš miegosiu čia, tu kaip nori .Gali pasilikti ,gali ne. Jei pasilikusi rasime ir tau vietelę prigulti.
Žinoma vienuolikmetis pirmakursis norėjo ,kad Rokas pasiliktu ,na bet kaip bus taip bus.
-
Michael'is pareiškė Rokui, kad nemano, jog knyga parašyta badiki šriftu. Manyčiau, kad, kaip magijos knygai vertimas buvo tinkamas. Ir kam iš viso reikėjo manę klausti, jeigu jis vistiek gali parašyti savo mamai. Po to berniukas pasiūlė juodaplaukiui miegoti čia, tiesiog miške. VArnanagio ši mintis nei kiek netraukė, bet jis nenorėjo tiesiog pasakyti: ,,Nepasiliksiu, einu į pilį". Rytoj šeštadienis, galėčiau pasilikti, – galvojo jis. Bet miegoti čia ant kietos žemės, kur laksto visokie magiški gyviai irgi nėra gera idėja, – svarstė vaikinas. Eureka! – susiprato varnis, galiu čia būti, bet nemiegoti, iki ryto, kaip nors pratemsiu, o tada į lovą.
– Na gerai aš čia pasiliksiu, – tarė Rokas.
-
Berniukas belaukdamas atsakymo labai sušalo ir jį sugėlė uodai. Michael'is žinojo ,kad tai sunkus klausymas ir galbūt ,kad ir kaip Rokas Sviper nenorėjo būtų nemandagumu nesutikti. Staiga penktakursis atsakė:
-Na gerai aš čia pasilikusių.
- Jei nenori nelik! Aš neverčiu. Gal tau žymiai jaukiau kambaryje ,Hogvartso pilyje.Manau jis tikrai nenori. Matau iš jo akių!Pirmakursis net nematė jo akių ,nes buvo puse penkių nakties. Jis tik laukė atsakymo "Na gerai aš einu į pilį".
-Kažkaip užsinorėjau valgyti ,o tu ne?!-paklausė vienuolikmetis.-Aš atsinešiau du šokoladus bei tortilijų su apelsinų sultimis. Tarkim man jau žarna žarną ryja kaip noriu valgyti. Jis atidarė maisto dėžutę. Bent jau pirmakursiui pakvipo.
-Nori?-paklausė berniukas Roko
-
Kai berniukas pasakė, kad jis nepyks ir nieko nesakys, jeigu Rokas išeis. Rokas ir nemanė, kad jis pyks, bet jam tiesiog buvo nepatogu.
– Tai aš jau ir einu, – tarė varnanagis, atsistojo ir paėmė kuprinę.
Staiga pirmakursis išsitraukė maisto dėžutę. Ir pasiūlė Rokui. Maistas! Kaip galima atsisakyti maisto.
– Tai aišku, kad noriu. Aš lieku, – pasakė juodaplaukis ir atsisėdo.
Miegas palauks maistas pirmiausia. Tai galės būti mano gyvenimo šūkis. Juodaplaukis atsisėdo ant kelmo ir nusiėmė kuprinę, bei pasidėjo ją ant žemės ir pasidėjo lazdelę, kurią nešėsi rankoję į kišenę.
– Tai ką gali man davei, jeigu pats pasiūlei? – paklausė varnis ir pasižiūrėjo į Michael'į. Norėčiau, kad jo pasiūlymas nebūtų juokelis.
-
Berniukas išgirdo Roko klausimą ir suskubo atsakyti:
-Turiu tortiliju ,sulčių ir du šokoladus! Rinkis ką nori!-atsakė berniukas ir į burną įsidėjo tortiliją.
Hmm... Įdomu ką Rokas pasirinks! Jeigu jam nepatinka maistas kurį aš atsiešiau! Pirmakursis susimąstė ir truputi sunerimo. Jis pasižiūrėjo į bičiulį Sviper. Jau buvo 04:08. Dvylikametis nusižiovavo ir atsigulė po žvaigždėtu dangumi. Karts nuo karto praskrisdavo jonvabalis kuris duodavo bent kiek šviesos. Regis buvo delčia. Visai smagu būtų nusnūsti ,bet kaip tai pasakyti Rokui Sviper?! Kaip tai atrodys? Na aš einu miegoti tu daryk ką nori! Nesamonė! Na teks pakentėti. Ant Michael'io atsitūpė jonvabalis ir nužudė visos jo norimus miegus su savo šviesa.
-
Kai berniukas pasakė, ką nešasi savo dėžutėje varnis pagalvojo ką čia paėmus. Nesu ištroškęs, o nuo šokolado nepavalgysi. Paimsiu tortiliją.
- Norėčiau tortilijos, - paprašė vaikinas.
Gerai, kad rytoj šeštadienis, galėsiu nieko neveikti visą dieną, bet vakare reikės parašyti tėvams, nes jau senai nerašiau jiems. Įdomu, kaip jie gyvena ir ką išdarinėja sesė su broliu. Prie varnanagių atskrido nemažas jonvabalių būrys ir sudrumstė ramybę, šviesa dirgino jau prie tamsos pripratusias akis ir Rokas su kaire ranka pavijo juos šalin, tačiau jie nenuskrido toli, o po sekundėlės vėl grįžo. Avis - ištarė penktakursis ir ugnies paukščiai išskrido iš jo lazdelės, nuvydami ir išgąsdindami jonvabalius.
-
Berniukas išgirdo Roko Sviper žodžius:
-Norėčiau tortilijos.
-Vaišinkis! Imk jų kiek nori aš jaus prisivalgiau.- tarė Michael'is ir užsigėrė sultimis.
Staiga dvylikametis išgirdo kaip suvibravo telefonas. Berniukas šiek tiek persigando ir sudrebėjo.Gal tai mama arba tėtis ,arba seseris ,arba broliukas!Pirmakursis labai tingėjo pažiūrėti kas parašė. Jis tiesiog pavaidino ,kad nieko neišgirdo.O jei tai mama dėl tos neįskaitomos knygos?
-Man kažkas parašė! Galbūt tai mama dėl tos burtų knygos!-sušuko Michael'is ir jam visi miegai išsilakstė.
Berniukas šiek tiek bijojo!O jei mano bičiulis Rokas buvo teisus ir aš pasakiau ,kad manau jog jis neteisus!Ot kokia gėda bus!!!
Jis atvėrė žinutę:
Sveikas,
džiugu žinoti ,kad tau gerai sekasi Hogvartse ir turi naujų draugų! Ši knyga vadinasi Eurazijos raganų Ba ,Ti ir Fle eleksyrai ir burtažodžiai!,
Su meile,
Mama
-Rokai ,garbė tau! Tu buvai teisus! Tai Eurazijos raganų Ba ,Ti ir Fle eleksyrų ir burtažodžių knyga!-sušuko berniukas .
-
Kai Michael'is leido Rokui paimti tortilijų, vaikinas ištiesė ranką prie dėžutės ir pasiimė vieną. Staiga suvibravo telefonas, bent jau taip menė varnis, nes pats tą prietaisą buvo matęs vos kelis kartus. Berniukas pasižiūrėjęs į ekraną pasakė, kad jam parašė mama ir pasakė, kad vertimas buvo teisingas.
- O tu netikėjai. Jeigu duosi knygą galėsiu versti toliau ir galėsime ką nors pabandyti padaryti, - pasakė varnanagis ir atsikando tortilijos. Labai skani, paimsiu dar vieną. Jis gi leido. Sakė imk kiek nori.
Juodaplaukis pasiėmė dar vieną skaniąją toritiliją iš Michael'io maisto dėžutės ir pradėjo skanėstą valgyti, bei laukė, kol Michael'is paduos penktakursiui knygą ir leis pradėti versti.
-
Michael'is išgirdo Roko žodžius:
-O tu netikėjai. Jeigu duosi knygą galėsiu versti toliau ir galėsime ką nors padaryti.
Berniukas susikrimto.Tai juk mano prosenelio knyga kurią jis perdavė seneliui, o senelis mamai ,o mama man. Knyga per dvi minutes prisiriša prie žmogaus kuris burtų knygą laiko rankose. Hmm...Dvylikamečiui buvo baisu pasakyti :Ne ,neduosiu!Manau reikia pasakyti kiek sušvelnintai
-Na į rankas duoti neduosiu!-tarė berniukas ir išdėstė tai ką galvojo mintyse prieš kokias porą minučių.-Bet tu knygą gali skaityti kai aš ją laikau ,ar ne?!-Michael'is nusišypsojo neįtikinančia dirbtine šypsena.
Kas bus jei jis pasakys NE ,aš skaitysiu tik iš savo rankų! Pirmakursis varnius pradėjo graužti nagus nors niekuomet to nėra daręs.
((Eliza: paryškintu šriftu rašomi tariami burtažodžiai, nebent "ne, neduosiu" yra koks naujoviškas ir man nežinomas.))
-
Rokas šiek tiek nustebo, kai Michael'is neleido paimti knygos į rankas. Nors gal tai jam svarbu. Reikia paklausti.
– Na aš tikrai galėčiau versti iš tavo rankų, bet kodėl tu negali man jos duoti į rankas? – PAsakė Rokas ir baigė valgyti tortiliją, o tada laukė pirmakursio atsakymo, bei galvojo kdėl jisnegali knygos laikyti savo Rankose? Gal čia kažkokia juodoji magija, kuriai jis atsparus?
Gaila, kad aš neturiu ką parodyti. Nieko nesu radęs. Šeimos relikvijų irgi nėra. Namie, neguli ar nestovi jokie magiški daiktai ar knygos. Tiktai lazdelės. Gyvename beveik taip pat, kaip žiobarai, na naudojame magiją, bet įėjus į namus nepasakysi, kad čia gyvena burtininkai. Elektra, kompiuteriai televizoriai.
-
Daniela lengvai žingsniavo takeliu per Uždraustąjį mišką. Jai čia patiko. Geras oras, tyku, čiulbantys paukščiai... Nuo kada aš tokia romantikė...
Pamokos tik prasidėjo, o namų darbai jau užgriuvo. Daniela neketino dėl to verkti ar skųstis - na, juk mokslo metai, bet vėsus vėjelis plaukuose ir šiugždantys lapai padėdavo Klastuolei atsipalaiduoti. Mažiausiai ką norėjo čia sutikti, buvo čiauškantys ar irztantys mokiniai.
Kažkur trakštelėjo šaka ir Kravitz pavartė akis. Greičiausiai koks pervargęs mokinukas. Bet tas, kas išniro iš už eglių, neatrodė liūdnas ar susikrimtęs - greičiau ramus ir pailsėjęs, ryškiai žaliomis akimis, šviesiais, kone baltais plaukais ir pailgo, šviesaus veido. Daniela truputį nusiramino. Vaikinas, greičiausiai pirmakursis ir taip pat Klastuolis, buvo susimąstęs, tad mergina pagalvojo, kad gal, tik galbūt, jis jos net nepamatys. Vis dėlto pamatė ir Kravitz išspaudė šykščią šypseną:
- Sveikas. Aš Daniela Kravitz. Tu?
-
" Uždraustasis miškas? Kokia nesamonė, kas čia tokio uždrausto" begalvodamas baltaplaukis ramiai sau ėjo per mišką. Rankas susikišęs į kišenes, ramus, šiek tiek susimąstęs ir nuleidęs akis. Buvo patekęs į zoną, tad beeidamas pramintu taku mergaitės nė nepastebėjo, kai išgirdo ją kalbant, rimtas, beveik piktas akis sekundei atsuko į merginą, nužvelgė nuo kojų iki galvos, o tada patraukė tolyn. " Ką ji čia daro, gi čia uždraustasis miškas, ai koks skirtumas, kalbėti su ja tikriausiai laiko švaistymas" vaikinukas lėtai tepeno tolyn, klausėsi kiekvieno sutraškėjimo, lėto vėjo šniokštimo, uždraustasis miškas buvo labiau atpalaiduojantis, nei vaikinas įsivaizdavo. " Ta mergaitė buvo iš mano koledžo, ko ji čia bąstosi vienui viena?" mergaitės, pro kurią praėjo, negalėjo išmesti iš galvos.
-
Daniela pavartė akis, vaikinukui tik praėjus pro ją.Keistuolis. Net aš atsakau, kai mane kalbina. Kadangi Klastuolė ir šiaip ėjo vaikino kryptimi, visai neketino to keisti dėl kažkokio niurzgos. Toliau ėjo, ir pastebėjo, kad jos neskubrūs žingsniai tuoj susilygins su vaikino priešais. Dėl jo tikrai neatsiliksiu. Daniela toliau ėjo kaip ėjus, o kai prisivijo Klastuolį, nutarė vėl šnektelėti. Jei net aš kažkaio susibendravau su dabartine geriausia drauge, kuri net neburtininkė, šitas "mąstytojas" tikrai negalės ilgai nekreipti dėmesio.
- Žinai, kai kažkas sveikinasi, dažniausiai žmonės atsako. Ir prisistato. Iš kokios tu planetos? - Daniela suprato, kad kitems uždariesiems tai nepatiktų, taçiau juk Klastuoliai turi storą odą. - Tu pirmakursis, taip?
Kravitz kažkodėl nujautė, kad vaikinas negreit atsakys (jei išvis atsakys), todėl pasiruošė paskubint žingsnį.
Jei jis ir dabar neatsakys, tai tikrai nueisiu ir nesidarysiu gėdos. Per daug klastuoliškas ir niūrus... Tarsi tik vaidintų.
-
Berniukas ėjo, beveik užsimerkęs, giliai kvėpavo ir bandė susilieti su aplinka, tai jam padėdavo nusiraminti. Iš prigimties buvo rimtas, tad būtų labai užsidaręs, jei neturėtų žmonių, kurie vis jį priversdavo kalbėti. Girdėjo vis svyruojantį merginos tempą, lyg specialiai bandytų jį pralenkti, bet vis sumažindavo, lyg kažko lauktų, tikriausiai jo atsakymo. Berniukas atsiduso.
- Žinai, žmonės nesikalba su iš niekur atsiradusiais žmonėmis, kodėl tu tokia naivuolė?- paėjus kelis žingsnius į jį paršovė dar vienas klausimas. " O tu neužsičiaupi ar ne?".
- Aš čia pirmi metai- ramiai ir paprastai atsakė, nieko merginos neklausė, nes tai specialiai įnicijuotų pokalbį, ko vaikinas neturėjo noro daryti. " Gal bent dabar atskibanins" naiviai pagalvojo berniukas, nebuvo minčių skaitytojas, tad nežinojo, jog mergina būtų atsikabinusi, jei jis būtų ir toliau tylėjęs, pats padarė klaidą išsižiodamas, ir to nežinojo.
-
Išgirdusi pirmakursio atsakymą Daniela stabtelėjo, o tada užgniaužė panieką.
- Žinai, kartais žmonės susipažįsta. Na, žinai, kai pasisveikinama ir prisistatoma. - Klastuolė patylėjo. - Ne, tu to nežinai.
Kadangi baltaplaukis tylėjo (ir keistai šnopavo, kas Danielai pasirodė juokinga), mergina pridūrė:
- Žinai, nenoriu čia bandyti tave prakalbinti. Išviso buvo negerai prisistatyti, bet juk einame ta pačia kryptimi. Neketinu jos keisti dėl keistų tavo užgaidų ir įsitikinimų. Tad arba prisistatyk, arba kažkuris eisime kitur. Tai būsiu ne aš, - garsiau pridūrė.
Tada ją kažkodėl suėmė juokas. Štai kodėl kvaila bandyti bičiuliautis, ypač su tokiais susimąsčiusiais eržilais. Koks pasipūtęs kvailys. Mano, kad yra paslaptingas, bet iš tikro nervina. Tada Klastūnyno antrakursei toptelėjo klausimas, kodėl ji, po velnių, išviso dar kalbasi su tuo prietranka. Reikėjo tiesiog paskubinti žingsnį ir jį aplenkti.
Vis dėlto vaikinukas Danielą kažkuo traukė.
-
Berniukas tiesiog ėjo, o mergaitė prie jo prisikabino, tada jai dar nepatiko, jog berniukas neturėjo noro su ja kalbėtis ir dar užsipuolė jį už tai. " Kokia įkyri, pati lenda, o po to pati supyksta ir pradeda čia laidyt savo mergaitiškas isterijas"
- Nenori, tai nereikia, visai nereikia čia man tavo grąsinimų, pati prisiknisai, o po to pati grąsini man, tai žema, nenoriu turėt su tavim jokių reikalų- atrėžė baltaplaukis, dar ko, pradės jam vadovaut kažkokia mergiotė, klastūnė tai klastūnė, bet įžulumas tai nepakartojamas. Vaikinukas nežinojo kur eina, šio miško nepažinojo, ir tikriausiai jiems čia nereikėjo būt, tačiau vaikino drąsa ir pasitikėjimas savimi, bei visiška ramybė atvedė vaikiną būtent čia, į uždraustajį mišką. O pačio berniuko kantrybės taurė tuoj bus išpilstyta kažkokios iš niekur išdygusios ir jam ant nugarios užšokiusios klastūnės.
-
Kaip malonu būti vienai. Vienut vienutėlei. Ramu. Paukšteliai čiupba, gėlelės žydi. Urtė ramiai žingsniavo mišku. Tai buvo tikra atgaiva - ištrūkti iš pilies, pamokų ir nesibaigiančių namų darbų. Dabar buvo jau gegužės galas, neužilgo egzaminai, tad dieną praleisti vėsiame miške yra tikrai patrauklu. Ypač turint omenyje, kad kitais metais tokios progos ji greičiausiai nebeturės, nes intensyviai ruošis VSMT egzaminams. Juk vis dėl to septintame kurse mokysis.
-Ach... Ir kaip tas laikas bėga,-atsiduso mergina. Ji nusprendė eiti rastu takeliu. Kur nors nuvesti tai turės jis. Negalės tiesig imti ir baigtis. Visi keliai kur nors veda. Urtės ausis pagavo keistas krebždėjimas. Jis sklido iš už jos. Tarsi kas eitų, bet ir dunksėtų tuo pat metu. Urtė sustingo. Dunksėjimas irgi. Ji labai bijojo pažvelgti sau per petį. Bet lėtai, labai lėtai ėmė apsisukinėti. Tai, ką pamatė ją privertė išsižioti. Nuo vaizdo grifei norėjosi nesukelti jokuo triukšmo. Tik tylėti ir stebėti. Tai buvo vienaragio jauniklis. Jis buvi akinančiai baltas, toks, koks būna sniegas vaiskiai sušvitus saulei. Jo kanopos buvo aukso spalvos. Pang iš knygų žinojo, kad tokios jos būna tik pirmus pora metų. Bet, kad ir koks tai buvo nuostabus vaizdas, nederėjo pamiršti, kad tai vienas pavojingesnių gyvūnų. Jauniklis gal ne tiek pavojingas, bet suaugęs... Šie gyvūnai priskiriami XXXX magiškųjų gyvūnų kategorijai. Tokius gali suvaldyti tik patyrę burtininkai. O šeštakursė tokia tikrai nebuvo. Mažylis jos nebijojo, tas matėsi aiškiai. Jo matinis kaulinis ragas kartais paraidonuodavo, bet tik iki švelnios rožinės spalvos. Urtė nusprendė, kad geriau mielo padarėlio atsikratyti būtų gerai kuo greičiau, nes nežinia ką jis galėtų iškrėsti, tad tik švelniai pavarė jį šalin, norėdama kad vienaragiukas užleistų jai takelį.
-Ei,-nusišypsojo.
-Nebijok. Aš norėčiau praeiti. Preistumei?
Gyvulėlis pakinkavo galva, ir nudunksėjo į miško gilumą. Mergina daig lengviau atsikvėpė, kai nebematė pavojingojo. Bet ir užsimanė jį paglostyti. Ech. Kaip viskas nelaiku... Ji ėmė gailėtis, kad nepagalvojo apie tai anksčiau. Bet šaukštai jau po pietų. Eidama į pilį atsilaisvinusiu takeliu, ji net susimąstė, kas jį pramynė. Bet ir šitam sužinoti buvo per vėlu.
-
Eilinį kartą Stevie atsidūrė miške. Mintys, kad netrukus šio miško nebematys, niekaip neapleido merginos. Reikia pastebėti, kad tai buvo labai liūdnos mintys, tad grifė iš paskutiniųjų stengėsi galvoti apie ką nors kitką.
Tiesa, šį kartą ji turėjo priežastį atsidurti miške. Arba bent jau kur nors, kur nebus taip lengvai pastebėta. Green nutarė, kad reikia galiausiai pasimokyti plaukų spalvos keitimo kerų. Ji prisivertė perskaityti vadovėlį ir įsiminti burtažodį. Savaime suprantama, kantrybės atsiminti viskam kitam neužteko, tačiau Stevie pasitikėjo savo jėgomis. Nepaisant to, kad profesorius Greywindas nemano, jog ši grifė yra protinga, ji pati buvo tikra, kad profesorius ją nuvertina. Tuo labiau, kad transfigūracija yra vienas įdomiausių Hogvartse mokomų dalykų.
- Crinus muto, - kelis kartus tyliai pakartojo Stevie. Ji dar nebuvo išsitraukusi lazdelės, nes mėgo pirmiausia pakartoti burtažodį kelis kartus, kol pajusdavo jo magiją. Nežinia, ar taip buvo dėl to, kad burtažodis buvo tariamas tinkamai, ar tiesiog "stiprus", o gal paprasčiausiai dėl to, kad septyniolikmetė mėgo transfigūraciją, tačiau šį kartą burtažodžio magiją ji pajuto labai greitai - net pati nustebo.
- Puiku, - sumurmėjo septintakursė ir išsitraukė lazdelę. Tiesą sakant, nesiryžo iš karto nukreipti jos į savo plaukus, maža kas gali atsitikti! Užteko prisiminti paskutinių poros metų transfigūracijos pamokas. - Crinus muto - garsiai ir aiškiai ištarė mergina, nukreipdama lazdelę į medį. Nesitikėjo, kad pavyks pakeisti žievės spalvą. Ji tik vylėsi, kad iš lazdelės išlėks baltos spalvos šviesa. Kai pasiseks, bus galima bandyti kerus su savo plaukais. Pavyko iš šešto karto, Stevie nepatingėjo suskaičiuoti. Tiesa, toks rezultatas merginai siaubingai nepatiko: juk kai praktikavosi be lazdelės, viskas pavyko daug greičiau!
Tiesa, reikia pastebėti, kad po to kartojant burtažodį pavyko jau kiekvieną kartą. Bent tai pradžiugino rudaplaukę. Galiausiai ji ryžosi nukreipti lazdelę į save. Kelias akimirkas stovėjo sustingusi. Nukreipti lazdelę į save yra daug lengviau nei ištarti burtažodį. Septyniolikametė jau žiojosi, kai kažką išgirdo. Kažkas artinosi, mergina aiškiai girdėjo žingsnius.
Turint omenyje, kas pastaruoju metu vyko mokykloje, toks garsas nebuvo itin raminantis, tuo labiau, jog Stevie aiškiai girdėjo: eina ne žmogus. Kad ir kas tai būtų, ko gero, geriau nešdintis... Green pamiršo, ką čia dariusi, tik staigiai įsikišo lazdelę į apsiausto kišenę ir pasileido pilies link. Nė pati nepajuto, kaip giliai į mišką buvo įlindo.
-
Buvo gili naktis. Danguje spindėjo mėnulis, apsuptas šimtų žvaigždžių, kurių vienos žybėjo ryškiau negu kitos. Heidi vaikščiojo po Uždraustąjį mišką, bandydama surasti vietą, kurioje į aukštį būtų kuo mažiau šakų, o apačia susidarytų iš žolės, kurioje nesislepia aštrūs akmenys. Tokią vietą buvo sunku rasti, kadangi vietovė, kurioje vaikščiojo mergaitė pasižymėjo dideliu akmenuotumu. Aišku per tą laiką tamsiaplaukė buvo radusi pakankamai gerą vietą, tačiau ji buvo vidurys takelio, tad tai nebuvo gerai, norint, kad rasė išliktų nežinoma.
Klastuolė suko ratus, rasdama tik akmenuotas vietoves, kas nebuvo labai gerai. Po dar kelių nelaimingų radinių, Heidi nusprendė išeiti į takelį ir tikėtis, kad niekas nesumanys praeiti juo vidurį nakties, o jeigu ir praeis, mergaitė spės pasislėpti ar apsimes, kad grįžta iš miško. Pasiekusi keliuką, tamsiaplaukė ėmė vaikščioti juo pirmyn ir atgal, ieškodama platesnės vietos, kur galėtų pradėti savo treniruotes. Praėjo dar keletas minučių ir klastuolė pagaliau rado puikią vietą, aišku ji atėjo su minusu, šis taškas buvo labai arti takelio pradžios, kas didino šansus būti pastebėtai.
Atsistojusi viduryje keliuko, Heidi pabandė pasiversti į šikšnosparnį ir bent šiek tiek paskraidyti. Nors mergaitė ir sugebėjo pasiversti į juodąjį žinduolį, tačiau judesiai ore nebuvo patys geriausi. Tamsiaplaukė nesitikėjo, kad jai pavyks įvaldyti tai labai gerai, tačiau bent galėjo šiek tiek pramokti skraidymo meno, jeigu jo kartais prireiktų sudėtingose situacijose.
Nors klastuolė ir buvo pasirinkusi plačią vietą, tačiau ne kartą trenkėsi į medžių šakas, kas nebuvo labai malonu, tačiau dėl praktikos teko iškęsti šiuos nedidelius skausmus. Trekšt. Krūmuose kažkas sutraškėjo, kas nereiškė nieko gero. Heidi atvirto į žmogiškąją formą ir ėmė dairytis aplinkui, kol pamatė nedidelį vaikigalį, kuris bandė bėgti.
-Sveikas, -nejauki pauzė. -Gal gali niekam nepasakoti apie tai ką matei? Padėsiu su egzaminais.
Buvo pakankama naivu tikėtis, kad pagalba su egzaminais, sulaikys šį jaunuolį, nuo kalbų skleidimų apie jos rasę. Dar šiek tiek pastovėjęs vaikigalis nuskuodė pilies link, tikriausiai planuodamas apie tai pasakoti savo koledžo nariams. Na ką, dabar belieka tikėtis, kad nebūsiu pasmeigta kuoliuku.
-
Dori vaikštinėjo netoli pilies. Visai neseniai ji išnagrinėjo apylinkes netoli stadiono. Reikės kurią dieną pavaikštinėti ir prie ežero, svarstė pirmakursė, bet tikrai ne šiandien, jau vėloka.
Diena buvo graži. Saulėta, bet ne kaitri. Tolumoje jau po truputėlį saulė leidosi ir artėjo vakaro vėsa. Klastuolė jau galvojo eiti į pilį, bet jos akį patraukė apgriuvusi trobelė. Dori net nepajuto, kaip nuėjo jos link, tačiau eiti artyn nedrįso. Nelabai jai patiko griuvėsiai.
Šalia pat šmėžuojantis uždraustasis miškas neatrodė jau toks baugus. Profesoriai mokykloje griežtai draudė prie jo artintis, bet mergaitė buvo girdėjusi pasakojimų, kad ne vienas ir ne du mokiniai karts nuo karto ten lankosi.
Dori, žinoma, ten tikrai neis. Ji tik priėjo artėliau kažkokio tako ir įsistebeilijo į jo tolį. Baisu nebuvo. Jai tai kaip tik pasirodė jaukus, pramintas takelis, kuriuo einant gali prasikvėpuoti tyru miško oru.
-
Arletės nebestebino nei judantys paveikslai pilyje, nei karts nuo karto skersai praskrendantis vaiduoklis. Keista, tačiau mergaitė prie šios burtų ir kerėjimo mokyklos priprato visai greitai, nebesijaudino, eidama nebesižvalgė į kiekvieną pusę, tiesiog gyveno laukdama kažkokio nuotykio, mėgaudamasi ramybe ir sutiktų žmonių draugija. Taip pat dienas leisdavo ir su Ailanu, kuris ir šiuo metu patogiai įsitaisęs ant varniukės dešiniojo paties palaikė jai kompaniją užtikrintai žingsniuojant uždraustojo miško link. Mama minėjo, kad geriau ten nekelti kojos, tačiau mergaitė buvo užtikrinta, kad taip sakydavo kiekvieno vaiko tėvai, kuriems bent truputį rūpėjo vaiko saugumas. Iš tiesų nesuvokė, kas tokio baisaus galėjo nutikti šiame miške, dėl to nusprendė kartą nepaklausyti šviesiaplaukės mamos. Tikėjo, kad gyvena tik vieną kartą, tad norėjo savo gyvenimo neiššvaistyti visiškai veltui. Dėl to jau šiuo metu atsargiai vaikštinėjo pramintu takeliu, visgi kol kas nedrįsdama lįsti kažkur toliau, į miško gilumą. Tuo pat metu netoliese pastebėjo panašaus amžiaus mergaitę, tačiau nenorėjo jos trukdyti, tad nė nebandė klastuolės pasivyti.
- Esi mačius daugiau tokių nuostabių paukščių kaip aš? - nė nepasisveikinęs paklausė marso sakalas.
- Žinoma, - Russell nesusilaikiusi sukrizeno, taip įrodydama, kad šioji mintis buvo visiškas melas, nors tikriausiai tai suprato ir pats Ailanas.
- Hm..
-
Dori išgirdo, kaip kažkas sušnarėjo. Vos širdis į kulnus nenusirito. Laimei, tai buvo ne koks baugus miško padaras, o paprasčiausiai kita mergaitė iš Hogvartso. Varniukė. Na bet tu ir bailė, Dori, sudraudė save klastuolė, kai baimė atslūgo.
Mergaitė apsidžiaugė, kad miško take yra ne viena. Galbūt labiau ne dėl to, kad bijotų, o todėl, kad pajuto galimybę prieiti ir susipažinti. Štai jau praėjo kelios savaitės Hogvartse, bet Dori vis dar nesusirado draugų, tik šiaip kelis pažįstamus. Beveik visi klastuoliai labai sureikšmino nesuteptą kraują, todėl Dori Klastūnyne nesijautė pilnavertė. Tačiau, kita vertus, jai jis patiko tuo, kad čia niekada nebus saldžių padlaižiavimų, kas mergaitę erzino.
Ar miškas nėra tobula vieta susipažinti su kito koledžo mokiniais? Prie klastuolių taip lengvai su kitais nepabendrausi, vis tik turi dėvėti kaukę, didžioji dauguma klastuolių nepripažįsta bendravimo su kitų koledžų mokiniais. O čia net niekas nematys!
Su tokiom mintim Dori pėdino mergaitės link. Sustojusi netoli jos labiau žiūrėjo ne į mergaitę, o į paukštį, kurį ji turėjo.
- Labas, - pasisveikino ji. - Koks čia paukštis?
O kaži, ką varnė veikia miške? Galbūt ieško savo paukščiui maisto, kaip kad Dori neseniai ieškojo vorui?
-
Ant praminto takelio gulėjo keletas nuo medžių nulaužtų, o gal ir nukritusių šakelių ant kurių užlipus Ailanas vis peikdavo Arletę. Paukštis mergaitę supažindino su nebūtais dalykais: užlipus ant šakelės varniukė galėjo išgąsdinti įvairius magiškus gyvius, sudrumsti troliams ramybę ar prikviesti profesorių, kuris mielai būtų skyręs pirmakursei areštą. Russell tai glumino, tačiau jau buvo supratusi, kad marso sakalo mintys ne visada buvo visiška tiesa. Juk, jeigu taip būtų buvę iš tiesų, vienuolikmetė būtų buvusi pastebėta dar prieš įžengiant miškan.
Areštai taip pat neviliojo Varno Nago koledže paskirtos mokinės. Mergaitė mokėsi labai gerai, jai sekėsi beveik viskas, Arletė netroško nuvilti savo tėvų.. Tačiau tuo pat metu labai norėjo, kad šie mokslo metai būtų patys geriausi per visus vienuolika metų. Dėl to reikėjo rizikuoti, nors jaunoji burtininkė ir nebuvo rizikos mėgėja.
O galbūt Ailanas varniukei bylojo tiesą.. Magė pastebėjo, kaip prie jos palengva priėjo klastuolė, kurią ji regėjo visai neseniai. Nejučia šyptelėjo, tačiau šiek tiek išsigando. Jai dar neteko bendrauti su klastuoliu, o iš kitų burtininkų apie šį koledžą negirdėjo nieko gero. Tiesa, Arletė nebūtų ji, jei tikėtų viskuo, kas jai buvo sakoma, dėl to apdovanojo klastuolę šiltu žvilgsniu. Šypsena nuo veido taip pat nesitraukė.
- Sveika, aš Arletė, o tu? - prisistatė ir ištiesė ranką taip, kad marso sakalas gebėtų įsitaisyti ant jos. - Čia Ailanas. Jis marso sakalas, - supažindino merginą su savuoju augintiniu ir dar kartą šyptelėjo. Ne paslaptis, ją kiek nustebino, kad pirmasis klausimas palikęs šalimais stovinčios vienuolikmetės lūpas buvo apie jos paukštį, tačiau nežadėjo į tai gilintis. Juk galbūt mergaitė domėjosi šiais sutvėrimais, tad tokia pokalbio pradžia buvo pateisinama.
-
Dori žinojo, kad jeigu kas nors iš bendrakoledžių pamatytų ją taip bičiuliaujantis su kito koledžo mokine, už tai nepagirtų. Tačiau be Dori ir Arletės, regis, aplink žmonių daugiau nebuvo, todėl zona yra saugi.
Šiaip klastuolė be reikalo šypsenos nedovanoja, be to, jos ir akys šiek tiek užkritusios, ir lūpų kampučiai natūraliai truputį pasvirę žemyn, todėl kitiems ji neretai atrodo liūdnoka. Bet dabar Dori veidą natūraliai papuošė šypsena. Na, ši varniukė neturėtų būti nevykelė, galvojo Dori, juk ji yra uždraustajame miške temstant.
- Aš esu Dori, - atsakė. - Eee, esu pirmakursė, kilusi iš... žiobarų šeimos, - tarė su kartėliu. - Tai aš ne tik, kad esu negrynakraujė, bet dar ir nieko nežinau apie magiją, - kalbėjo kaip duodama ataskaitą. - Bet magijos pasaulis man labai patinka, - dabar jau pralinksmėjo.
Dori iš kišenės išsitraukė vis dar bevardį vorą.
- Tavo paukštis labai įdomus. Aš irgi turiu augintinį, - ištiesė delną su voru. - Tik kol kas jis dar neturi vardo, - gūžtelėjo.
-
Ailanas išskleidė savo metrą siekiančius sparnus ir pakilo oran apsižvalgyti. Arletė nustebusi žvilgtelėjo į jį, o po to savo blankias, žalsvas akutes nukreipė atgal į pirmakursę atstovaujančią Klastūnyno koledžą. Marso sakalas niekuomet nesibaidė dėmesio, tad toks jo veiksmas suglumino šviesiaplaukę. Jai nė netoptelėjo, kad toks augintinio sprendimas taip pat buvo susireikšminimas ir dėmesio troškimo ženklas.
- Man nėra svarbu kokio kraujo grynumo yra tavo šeima. Išvis tas grynakraujų, maišytų burtininkų ir žiobarų kraujo turinčių burtininkų, nežinau, supriešinimas man atrodo absurdiškai, - rimtai, tačiau šiltai prabilo ir susimąstė. Nors pati ir buvo grynakraujė niekuomet tuo nesigyrė, niekuomet nežemino žiobarų kraujo turinčių asmenų. Netgi jautė jiems pagarbą, juk neseniai turėjo susigaudyti, kaip viskas veikia magijos pasaulyje, o tai privalėjo sukelti nemenką nerimą.
- Magijos pasaulis įdomus, tačiau taip pat keistas ir pavojingas. Žinoma, man jis taip pat patinka, net neįsivaizduoju, kaip jausčiausi jei nieko apie tai nežinočiau, tačiau manau, kad viskas būtų šiek tiek lengviau. Juk to nereikėtų slėpti nuo kiekvieno žiobaro.. - pasidalino savo spontaniškomis mintimis ir neatitraukė akių nuo Dori. Nuo veido vis dar neišnyko šypsena, kadangi mergaitė nenorėjo, kad klastuolė pagalvotų, kad Arletė šnekėdavo tik rimtomis, galbūt truputį filosofiškomis temomis. Išvis, tai ką pasakė prieš porą minučių nustebino pačią varniukę. Ji juk niekuomet su ką tik sutiktu bendraamžiu taip nešnekėdavo, nujautė, kad tokia tema Dori net nebuvo labai įdomi, tad mąstė, kad draugiškai pakeisti temą nebuvo prasta idėja.
- Ooo.. Voras, - tarstelėjo ir šyptelėjo. - Jis moka bendrauti mintimis? - smalsumo kupinu žvilgsniu apdovanojo Dori augintinį ir pasidomėjo. Aišku, nepraėjus nė porai minučių akutės ir vėl nukrypo link klastuolės, o Ailanas ir vėl atskrido, ir įsitaisė ant mergaitės peties.
-
Dori įdėmiai klausėsi Arletės. Jai mergaitė pasirodė itin protinga, kaži, kiek jai metų?
- O kelintame tu kurse? - pasidomėjo.
Klastuolę nuramino varniukės žodžiai apie kraują. Klastūnyne to neišgirsi. Tačiau dėl žiobarų burtininkė nesutiko. Deja, aplinka padarė savo: Dori jau spėjo pradėti laikyti žiobarus žemesniais už ją, nors dar prieš kelias savaites manė pati tokia esanti ir jos šeima bei buvę draugai yra būtent tokie.
Tačiau mergaitė šias mintis pasiliko sau ir jų neparodė jokiomis išraiškomis. Klastūnyno piktumų jau ir taip prisiklauso prie stalo, bendrajame kambaryje ir miegamajame. Todėl pirmakursė vis dar linksmai šypsojosi.
- Eee... bendrauti mintimis? - Arletės klausimo perklausė Dori. - O yra gyvūnų, kurie tai moka? - išpūtė akis.
Dori voras delne kiek pasimuistė kai bendrakeleivės paukštis skleidė sparnus, bet ji į tai nekreipė dėmesio. Lauke jau temo, tačiau ir tai klastuolei buvo nei motais: jai patiko bendrauti su varne, juolab, kad ji galės išsiklausinėti ją daugiau apie magijos pasaulį, nes ši yra grynakraujė.
-
Vienuolikmetė neatitraukė žalsvų akučių nuo Dori, visai pamiršusi atsakyti į klausimą, kurį ši uždavė prieš tai. Nors iš tiesų, viskas nebuvo taip, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio: Arletė pamiršusi, kad bendrauja su žmogumi, kuris nemoka gestų kalbos į jos klausimą atsakė gestais, tačiau supratusi, kokią klaidą padarė tuoj pat suskubo pasitaisyti:
- Pirmakursė, o tu?
Šviesiaplaukė įdėmiai stebėjo stulbinančias klastuolės reakcijas į klausimą, kurį uždavė pati. Pradžioje nesuprato, kodėl Dori taip nustebo sužinojusi, jog gyvūnai geba su šeimininku susikalbėti mintimis. Galbūt žiobariški gyvūnai slėpė ar net nebuvo apdovanoti tokiomis galiomis? - toptelėjo anglei, tačiau ši nesigilindama tik gūžtelėjo pečiais.
Ankstyvoje vaikystėje žinodama daugumą magiškojo pasaulio paslapčių nebenustebdavo pastebėjusi kažką susijusio su tuo, galbūt buvo metas suvokti, kad nevisi Hogvartso mokiniai buvo apdovanoti tokia pasakiška dovana?..
- Taip, pavyzdžiui, Ailanas taip kalbėjosi su manimi nuo tos dienos, kada jį gavau, - nusijuokė ir perbraukė per tamsias marso sakalo plunksnas. - Taigi, neišsiaiškinai ar tavasis augintinis tai sugeba? - perklausė, nors atsakymą buvo galima ir nuspėti.
-
Dori pasijautė keistai. Mergaitė priešais ėmė kažką mosikuoti rankomis, pirštais. Ką, po velnių, ji čia daro? Klastuolė suraukė antakius, bet nieko nesakė. Netrukus Arletė prabilo ir vėl šnekėjo kaip niekur nieko.
- Aš taip pat pirmakursė, - klastuolė vėl pabandė įjungti šypseną.
Bet vis tiek kažkas čia buvo ne taip.
- Aš... - Dori šiek tiek sutriko dėl vėl pasikartojusio klausimo apie bendravimą mintimis su voru.
Vore, ar tu mane girdi? Nieko. Eee... vore? Klastuolė jautėsi nepaprastai kvailai. O gal ji mane mausto, ėmė apimti abejonės. Juk jis tik voras, suknistas voras.
- Nemanau, kad jis gali su manimi bendrauti mintimis, - tarė Dori. - O gal maivosi, - nusijuokė. - Ką tik paban...
Ir šią akimirką nutiko du dalykai: pirmiausia kažkas kraupiai trakštelėjo tolumoje, medžiuose. Dori sukliko ir šoktelėjo iš vietos netyčia išmesdama vorą iš rankos.
- O ne! - sušuko mergaitė. - Lumos, - apšvietė erdvę sau po kojom. - Paspruko mano voras! - pasakė Arletei, tačiau nuo jos buvo nusisukusi, tad Arletė negalėjo matyti Dori lūpų. - Dieve, kur jis? - paniškai dairėsi švietinėdama lazdele. - Girdėjai, ten kažkas trakštelėjo? - dabar pašvietė į medžius ir pasitikslino. Gal Dori tiesiog pasigirdo?
Dori vis dar buvo nusisukusi nuo Arletės. Vis labiau temo.
-
Arletė užsimerkė, kadangi pro medžius besiskverbiantys saulutės spinduliai švietė tiesiai į jos žalsvas akutes. Sumaniusi, kad žengusi porą žingsnių tokio „malonumo“ galėjo ir atsisakyti, priėjo arčiau vieno storo, bei seno medžio, kuris puikiai užstojo šviesos šaltinį. Žinoma, iš čia Dori matėsi taip pat gerai, kaip ir anksčiau, tad pirmakursė nesibaimino, kad galėjo nesuprasti pirmakursės kalbos.
- Arba jam baisu, - nuoširdžiai šyptelėjusi ir taip įrodydama, kad sakinys, kurį pasakė klastuolei tikrai nebuvo įžeidimas tarstelėjo, po poros sekundžių, ir susimąstė. Jai buvo įdomu, kaip jautėsi Dori voras, gal jį kažkas neramino, dėl to jis netroško bendrauti, o gal nemokėjo kalbėti, tačiau pastarasis variantas būtų buvęs katastrofa!
Suprato, kad Ailanas iš tikro buvo nuostabi dovana, nors šiandien jis ir elgėsi nepateisinamai. Juk paukštis mokėjo bendrauti mintimis, taip magei pagelbėdavo, patardavo ar pralinksmindavo. Neįsivaizdavo, kaip gyvūnas, kuris nepareiškė noro bendrauti su šeimininke galėjo Dori patikti. Na, taip, vorai buvo mieli, tačiau ar jis turėjo dar kažkokią funciją?
- Dori? - sutrikusi nukreipė žalsvas akutes link mergaitės, tačiau ši buvo nusisukusi, tad jaunoji burtininkė nenutuokė ar klastuolė bent jau bandė kažką pasakyti. - Kur eini? - pridūrė, tačiau ar taip, ar taip stovint šioje pozicijoje suprasti klastuolės atsakymą nebūtų buvę įmanoma.
Russell greitesniu žingsniu nulėkė prie bendraamžės ir smalsumo kupinu žvilgsniu pažvelgė į mergaitę, kuri lazdelės pagalba apšvietė mišką, keista, tačiau Arletė savo tamsos baimė ir prisiminė tik tada, kai girioje pasidarė šviesiau.
- Ten tolumoje mačiau hipogrifą, - tarstelėjo Ailanas, Arletei pasirodė, kad jis mostelėjo savo kairiuoju sparnu horizonto link, lyg bandydamas tai įrodyti.
- Netikiu, - sunėrė rankas mergaitė ir parodydama, kad nežadėjo klausytis daugiau marso sakalo nesąmonių, žengė porą žingsniukų toliau, pajudindama ranką, kad augintinis nuskirtų kur nors toliau.
- Ar tu mėgini manęs atsikratyti? - šiek tiek susinervinęs, nevyniodamas žodžių į vatą, paklausė paukštis.
- Grįžk kada elgsiesi, taip, kaip elgeisi seniau, - liūdnai vyptelėjo varniukė, o tą pačią akimirką rūstus marso sakalas supykęs ant šviesiaplaukės išskleidė savuosius sparnus ir po poros sekundžių dingo, tarp palengva linguojančių girios medžių, kurie jau nesipuošė įvairiaspalviais lapais, visi jie supuvę glaudėsi prie žalsvos, tačiau visai negyvybingai atrodančios žalsvos žolės.
-
Dori, kur eini? Kur eini, kartojo mintyse mergaitė. Ar ji visai pakvaišo? Nejaugi ji negirdi, kaip čia kažkas vis šlama? Ir kaip Dori voras?!
Netrukus Arletės paukštis suplasnojo ir išskrido, ir Dori nusigando, kad jeigu jos voras ir buvo kur nors netoliese, dabar jau tikrai bus pabėgęs. Klastuolė jau manė pradėsianti šaukti ant varnės už jos neapdairumą, kaip ji išlieka tokia rami, kai šalia mūsų kažkas yra, tačiau susilaikė. Nusigando, kad Arletė ją paliks vieną, todėl geriau laikytis drauge. O gal čia aš tokia bailė ir trainiotis tamsoje po mišką ir bendrauti su kokiais nors gyviais čia yra visai įprasta, pagalvojo mergaitė. Pabandžiusi nusiraminti Dori pažvelgė varnei į akis ir tarė:
- Arlete, ar girdi? - netrukus vėl kažkas sušlamėjo. - Ar tokie garsai magų pasaulyje ir šiame miške yra įprasti?
Mergaitė krūptelėjo. Vis švietė į tolį ir dairėsi voro.
-
Mokinė stebėjosi, kaip greitai sugebėjo pasikeisti jos mylimasis augintinis. Dažniausiai jis buvo gyvibingas, draugiškas, o retkarčiais sarkastiškas, tačiau šią dieną jis elgėsi taip, lyg jo viduje vyrautų pyktis, kurio sulaikyti savyje jau nebuvo įmanoma. Deja, Arletė nežinojo ką šioje situacijoje galėjo pakeisti. Galbūt jis tiesiog turi pabūti vienas, - vylėsi anglė leisdama rudeniniui vėjeliui lengvai taršyti jos šviesius, liemenį siekiančius plaukus.
- Nea, Dori, - liūdnai šyptelėjo žvelgdama į klastuolę. Dažniausiai nieko nesakydavo apie tai, kad nebuvo girdinčioji, kadangi manydavo, kad yra tokia pati, kaip ir visi. Nenorėjo, kad su ja bendrautų kažkaip kitaip, tad tam tikrus dalykus buvo geriau nutylėti. - Aš negaliu girdėti. Nuo ankstyvos vaikystės, kažkur penkerių, - tarstelėjo ir atsiduso. Suprato, kad dėl tokių dalykų liūdėti nevertėjo, kadangi to pakeisti burtininkė negalėjo, varniukė tik labai norėjo neišsiskirti iš kitų..
- Jeigu matai ar girdi kažką, kas žiobarų pasaulyje nebūtų normalu mums reiktų paskubėti ir dingti iš čia, nenorėčiau, kad mane pietums suvalgytų kažkoks monstras, - prabilo šviesiaplaukė ir staigiai užsičiaupė pajutusi, kaip kažkoks dalykas nusileido jai ant peties. Ir ne, tai negalėjo būti jos paukštis, mergaitė pakreipė savo galvą ir pastebėjo mažą, rausvą vabzdį. Nenorėdama jo išgąsdinti liko stovėti savojoje vietoje, nors bitės, širšės bei kitokie vabzdžiai nebuvo mylimiausias Russell sutvėrimas. Na, bent jau ne trolis, - pagalvojo burtų ir kerėjimo mokykloje besimokanti pirmakursė ir vyptelėjo.
-
Akimirką Dori sukaustė Arletės žodžiai. Ji negali girdėti, pasakė sau mergaitė mintyse. Pirmakursė nežinojo, kas labiau šokiravo: ar tai, kad jai pasidarė varniukės gaila, ar tai, kad ji yra baugiame miške, o dangus vis labiau temsta, ir dar reikia surasti savo vorą, o jeigu Arletė negali girdėti, ji niekuo negalės padėti, jei kils kažkoks pavojus. Aš dar nemoku jokių normaliu kerų, galvojo klastuolė. Mums bus šakės, jeigu ten kažkas baisiau už triušį. Dori atsiduso. Dabar ėmė kalbėti pernelyg garsiai, tartum nuo to Arletė galėtų išgirsti. Ji suprato, kad varnė skaito iš lūpų, todėl kalbėjo visiškai atsisukusi į ją ir stengėsi kuo labiau judinti lūpas.
- Man labai gaila, - tarė. - Eee... Bet tai nieko nekeičia, viskas gerai. Ne kiekvienas negirdintis žmogus galėtų bendrauti su kitais taip, kad jie to nepastebėtų, - šyptelėjo. Buvo kažkaip nesmagu.
Kai ant Arletės pečių nusileido vabalas, Dori tai sudomino. Jai patiko visokie tokie gyviai. Tačiau kažkas instinktyviai tartum liepė Dori atsisukti į miško tankmę. Pašvietusi lazdele tolyn šalia medžio pirmakursė pamatė savo augintinį.
- Mano voras! - sušuko atsisukusi į Arletę, kad ši suprastų.
Dori pabandė paimti vorą į rankas, tačiau šis rovė tolyn į miško tankmę. Dori ėmė bėgti iš paskos.
-
Šviesiaplaukė giliai įkvėpė laukdama klastuolės reakcijos. Nutuokė, kad ši nebus tokia, kokios troško varniukė, tačiau, gaila pripažinti, bet prie užuojautos kupinų žodžių buvo įpratusi. Ir nedrįso paaiškinti žmonėms sakantiems, kad jiems gaila, jog vienuolikmetė turėjo gyventi tokį gyvenimą, kad tai jai visiškai nepatinka. Ji net neprisiminė tų ankstyvos vaikystės metų, kada galėjo girdėti, tad pats faktas, kad to padaryti paprasčiausiai negalėjo, net neskaudino. Ne taip, kaip atsiprašymai ar guodimai, kurių anglė niekados neprašydavo.
- Viskas gerai, - pabandė nusišypsoti, nenutuokdama, kokia tragiška aktore buvo. - Ne be reikalo mama paklojo daug pinigų įvairiausiems logopedams, kad taip būtų, - gūžtelėjo pečiais, stengdamasi mąstyti apie ką kitą, nei namus. Velniškai jų pasiilgo ir vylėsi, kad Kalėdų atostogoms pavyks grįžti į Angliją, pamiršti įvairiausias problemas, kurios nesiruošė apleisti žalsvų akučių savininkės ir mėgautis Anyos draugija, šiltu žvilgsniu, kurio pasiilgo taip stipriai, kad pati to nesuvokė.
Staigus šūksnis Russell suprantamas nebuvo, regis, vertėjo pasakyti, kad jeigu Dori šauks - Arletė nieko nesupras, tačiau ji to padaryti nespėjo. Klastūnyno atstovė bėgo kiek kojos neša, o tai išgąsdino jaunąją burtininkę.
- Dori, palauk! - nespėjusi susigaudyti sušaukė vienuolikmetė ir pasileido bendraamžės link. Juk privalėjo išsiaiškinti kokiu tikslu juodaplaukė elgėsi taip, kaip elgėsi.
-
Dori lėkte lėkė paskui vorą, bandydama į jį šviesti burtų lazdele. O tai buvo labai sunku. Tarp medžių jau buvo visiškai tamsu, o aplink - vieni brūzgynai. Mergaitė jautė, kaip kojas ir rankas nestipriai sužeidžia plonos šakos. Viena pataikė net į veidą. Vienuolikmetė jau buvo šlapia ir išpilta prakaito, bet savo vorą vis dar matė.
- Sustok, beproti! - šaukė ji vorui, nors žinojo, kad nieko jis nesupranta.
Jis nesupranta, tikrai. Gyvūnai negali suprasti. Arletė nusišnekėjo. Jeigu jis kažką suprastų, seniai būtų sustojęs. Ir ties tais žodžiais voras sustojo. Dori taip pat. Voras pats užlipo Dori koja ir įsitaisė klastuolei ant delno.
- Tfuu, - mergaitė kita ranka nusivalė prakaitą nuo kaktos. - Kvailys, - suniurnėjo žvelgdama į vorą ir įmetė jį į apsiausto kišenę.
Tuo pat metu juodaplaukė išgirdo, kaip ją šaukė Arletė. Dori jau norėjo pasidžiaugti, kad surado vorą.
- Mano voras, jis buvo pabėgęs, bet aš jį sugavau, - bandė aiškiai judinti lūpas. - Mano voras, supranti?
Bet tada Dori apsidairė. Vargiai varniukė galėjo ją suprasti, nors kas ten žino. Nes aplink buvo tamsu. Tako jau niekur nesimatė, tik baugūs ir aukšti medžiai. Kaip tyčia medžių šakos ėmė siūbuoti, skleisdamos šiurpius garsus. Kažkur lygiai taip pat šiurpiai suūkė pelėda. Regis, voras kišenėje pasimuistė. Dori nukratė isteriškas drebulys.
- Arlete, ar mes pasiklydom? - paniškai paklausė Dori. - O Dieve, juk ji negirdi! - trinktelėjo sau galvon mergaitė, nes kelioms sekundėms tai pamiršo.
Dori giliai įkvėpė ir pabandė nusiraminti. Ji pašvietė burtų lazdele sau į veidą ir tarė:
- Mano voras buvo pabėgęs. Aš jį ką tik sugavau. Man atrodo, mes pasiklydom. Dievuliau, kaip iš čia išeiti? - mergaitės balsas pradėjo lūžinėti.
Gerai, kad ji manęs negirdi, pamanė Dori, kai pasidarė sunku kalbėti, nes atrodė, jog ji tuoj apsiverks. Netrukus netoliese kažkas trakštelėjo ir pirmakursė krūptelėjusi pašoko. Bet negerai, kad ji negirdi šito. Kuo toliau, tuo labiau Dori ėmė imti panika, nes ji galvojo, kad Arletė ne tik, kad nepadės pasprukti iš miško, nes nieko negirdi, bet ir pačiai Dori bus sunkiau, juk ji turės varniukei padėti iš čia ištrūkti, iš kur jai reikės žinoti, kur tyko pavojus, jeigu ji negirdės jokių šlamesių...
-
Burtininkė pasigailėjo, jog šią žvarbią rudens dieną pilį nusprendė palikti apsirengusi uniformą bei dailiai iššukuotais, tačiau palaidais plaukais. Bėgti apsirengus tokius drabužius nebuvo nei linksma, nei patogu, tad Arletė nusprendė, kad jeigu dar kartą žadės apsilankyti šioje Hogvartso apylinkių pusėje privalės pažeisti burtų ir kerėjimo mokyklos taisykles ir užsivilkti patogesnius drabužius. Na, net tiksliai nežinojo, ar tokia taisyklė buvo, tačiau manė, kad ji buvo, visai, kaip ir žiobariškose mokyklose apie kurias teko skaityti knygose, kurios šiuo metu drybsojo Varno Nago koledžo mergaičių bendrajame kambaryje.
Arletės šviesių plaukų sruogos vis užstodavo akis, o tai ją trikdė. Nors paprastose situacijose jos regėjimas buvo nuostabus, šį kartą buvo atvirkščiai. Dėl to varniukė sustojo ir nusprendė, kad bus patogiau link Dori nukulniuoti greitesniu žingsniu, bet nebėgant. Bent jau galės pamatyti draugę (?) ir nelėks į visai kitą šios girios pusę.
Pagaliau pasiekusi Dori, Russell nežymiai atsiduso. Nors fizinė veikla jai patiko, o ypač žaidimai, kuriuose vienuolikmetė jautėsi lyg kokia profesionalė, šį kartą būtų mieliau gulėjusi lovoje, nei susibraižiusi kojas, rankas su medžių šakomis, kurios lyg tyčia vis neduodavo pirmakursei ramybės, trukdydavo bėgti, o ir išvengti jų buvo vargu ar įmanoma.
Tamsa. Per ją Russell galėjo įžiūrėti tik tai, kad klastuolė stovinti prieš ją bandė kažką pasakyti. Deja, tokių pastangų jai neužteko, tad burtininkė jau ruošėsi prabilti šia tema, juk reikėjo suprasti visą situaciją, kad ir kokia paini ar nelogiška ji buvo.
Galbūt Dori tai suprato pati? Juk dabar pasišvietė veidą.. O gal ji moka skaityti mintis?! - toptelėjo mergaitei ir ši net žioptelėjo. Privalėjo to paklausti juodaplaukės panelės, juk turėjo patvirtinti ar paneigti savo tobulumą siekiančią hipotezę.
- Ar tu legilimantė? - kilstelėjo antakius pasidomėdama ir vangiai šyptelėjo. Numanė, kad toks klausimas nepasirodė laiku, juk Dori šiuo metu panikavo, geriau mergaitę reikėjo kažkaip nuraminti, o tada kalbėti ne tokiomis baiminančiomis temomis. Vien tik dėl to Arletė nežymiai atsiduso, mintyse peikdama save ir prabilo:
- Nusiramink. Jei pažvelgtum dešinėn pusėn sužinotum tai, kad tenais yra pora žiburiukų. Manau, jog tai yra pilies langai, ar na, kažkas panašaus. Mums vertėtų eiti ta kryptimi ir viskas bus gerai. Viskas privalo būti gerai.
-
Dori panikavo. Širdis daužėsi, rankos drebėjo, o protas, regis, nelabai norėjo dirbti. Klastuolė buvo kaip nesava. Ir tada ji pastebėjo, jog Arletė anaiptol taip nesijaučia. Bendražygė paklausė, ar Dori yra legilimantė. Aš... kas? Tamsiaplaukę toks Arletės klausimas privertė suklusti.
- Eee... nežinau, - pasimetusi atsakė vis dar šviesdama lazdele sau į veidą. - Aš nežinau, kas yra legilimantija, - susigėdo.
Po velnių, suknisti žiobarai! Mano tėvai! Reikėjo jiems gimti tokiems nenormaliems, kad dabar aš atrodau visiška neišmanėlė. Netrukus varniukė pabandė nuraminti Dori. Sakė, kad tolumoje matosi kažkokie du žiburėliai. Ir kad greičiausiai ten - Hogvartso langai. Pirmakursė suraukė antakius. Jai atrodė, kad pilis turėtų būti kitoje pusėje. Tačiau kai mergaitė šitaip bėgo kaip akis išdegusi ir dar panikoje, vargiai dabar ji čia, tamsoje, gali suprasti, kur, po galais, yra pilis.
Dabar jau Dori pasijuto visiškai kvailai. Atrodau kaip tikra nevykėlė, subarė ji save. Juk esu klastuolė, man neturi būti baugi tamsa ir keisti garsai. Kažkokia varnė jaučiasi tamsiame miške drąsiai net negirdėdama, o aš čia varau į kelnes? Gana, Dori. Susiimk.
Mergaitei vis dar buvo baisu, bet ji apsiramino. Dori mokėjo nutaisyti tą nerūpestingą ir abejingą veidą.
- Taip, taip, tu teisi, - pritarė Dori. - Tiesiog, na, žinai, jaudinausi dėl tavęs, - melavo, o gal norėjo suversti kaltę Arletei, neva ji čia dėl visko kalta. - Eime pilies link, - nuleido lazdelę pradėjo lėtai tipenti tų šviesuliukų link.
Galėjo galvą guldyti, kad kažkas kairėje, visai netoli jų, sušnarėjo. Pirmakursę nukratė šiurpas. Ji nieko nesakė, nes nenorėjo ir vėl apsikvailinti.
-
Iš visų jėgų stengdamasi nuslėpti tai, kad jei tik būtų galėjusi, būtų skaidriais sūriais lašeliais papuošusi savo rausvus skruostus, mergaitė šyptelėjo. Norėjo palikti tobulą pirmąjį įvaizdį šiai klastuolei ir vylėsi, kad bent jau kol kas tai pavyko visai neblogai. Nebent faktas, kad negaliu girdėti tai jau sugadino...- giliai įkvėpė gaivaus bei pasakiško miško oro, porai sekundžių sulaikydama kvepavimą. Taip troško tą gėrį ilgiau išlaikyti savyje ir mąstė, kad tai buvo tiesiog geniali idėja.
- Hm, - numykė. - Legilimantija yra kažkas panašaus yra minčių... Skaitymą? Taip, skaitymą. Žiobarai tai vadina taip, argi ne tiesa? - pasidomėjo varniukė bandydama šią sąvoką Dori paaiškinti kuo tiksliau. Deja, žinant apie žiobarus tiek mažai, tai buvo sunkiau, kadangi apart ne burtininkų knygų herojų, jaunoji Russell su šiais iki Hogvartso niekuomet nebendravo.
- Nereikia dėl manęs jaudintis, aš puikiai gebu pasirūpinti savimi ir pati, - sunėrė rankas ir nutaisė kiek piktoką veido miną, tačiau ją įstengė išlaikyti vos porą minučių, po to ir vėl nedrąsiai šyptelėjo, taip parodydama, kad pirmakursės rūpestingumas jai tikrai nebuvo kliūtis. Juk kiekvienam buvo svarbu tai, kad kažkam rūpėtų. Vienuolikmetė ir šiuo atveju nebuvo išimtis. Net negalėjo būti.
Kurį laiką Arletė ėjo giria nuleidusi galvą, net pamiršusi tai, kad šiuo metu turėjo bendrauti su mokinuke einančia kartu. Žalsvos akutes stebėjo žemę, nes Varno Nago koledžą atstovaujanti mažoji panelė nenorėjo užminti ant jokio vabalėlio. Juk skruzdėlytės gyvenimas taip pat buvo svarbus, toks pat svarbus, kaip ir milžiniško milžino. Burtininkė tuo nė neabejojo.
Staiga iš už krūmų išlindo šviesiaplaukei neregėtas gyvis: jis turėjo žirgo kojas, tačiau panašią į žmogaus galvą, net nepagalojusi mergaitė žengė netvirtą žingsnį atgal ir nepastebėjusi šakelės tėškėsi ant supuvusių, nuo medžio nukritusių lapų. Tuo metu Russell akyse susikaupė ašaros ir ši net nekreipdama dėmėsio į tai, pradėjo kūkčioti. Neįsivaizdavo ką daryti dabar.
-
Arletė atrodė tokia savimi pasitikinti ir atsipalaidavusi, kad Dori suėmė pavydas. Net ir negalėdama girdėti ji yra kietesnė už mane, pamanė klastuolė. Eina sau ramiai, o aš čia panikuoju. O kur dar mano tėvai žiobarai, per kuriuos aš nesuprantu nieko, kas susiję su magijos pasauliu. Atrodau kaip balta varna, galvojo vienuolikmetė eidama žiburėlių link.
- Hm... - numykė Dori, laikydama šviečiančią lazdelę sau prie burnos, - žiobarų pasaulis labai ribotas, - paskutinį žodį pabrėžė. - Kaip ir yra tokia sąvoka, na, minčių skaitymas, bet iš tikrųjų tie žiobarai nemoka jų skaityti, - jautė vis stipresnį pyktį savo tėvams.
Mergaitės ėjo tyloje. Vienintelė Dori mintis buvo kuo greičiau pasiekti pilį ir dingti iš šitos baisios vietos. Su Arlete mergaitė dar tikrai norės susitikti, matosi, jog ši grynakraujė mergaitė puikiai nusimano apie burtininkų pasaulį. Bet būti šioje vietoje nebuvo nei menkiausio noro.
Netikėtai krūmuose ir vėl kažkas sušnarėjo. Dori širdis akimirksniu ėmė stipriai dunksėti, bet ji nutarė tą garsą ignoruoti. Jautė, kaip voras kišenėje suspurdėjo. Ir tada pamatė jį. Tai buvo tiesiog šiurpus padaras. Kentauras, iškart pagalvojo Dori. Nenusimanymas apie magų pasaulį privertė žiobarų dukrą kaip reikiant paplušėti skaitant knygas.
Kentauras, galima sakyti, turėjo du kūnus. Vieną žirgo, tik be galvos. Na, o vietoj galvos buvo vyriškas kūnas nuo liemens. Sunku pasakyti kodėl, bet Dori neišsigando. Šiame miške ji labiausiai bijojo kokių nors laukinių gyvūnų, tokių kaip meškos ar vilkai, na, bet mergaitė suprato, kad tai yra magiškas miškas. Tai ko tada reikėjo bijoti? Slibinų? Drakonų? Jei tik šie gyvena miške. Ar šiaip kokių baugių gyvių.
Klastuolė bandė prisiminti ką nors apie kentaurus. Ir ką ji apie juos skaitė? Man rodos, jie nemėgsta žmonių, kažką prisiminė Dori. Gal kentaurai įsivaizdavo, kad miškas yra jų nuosavybė ar kažkas panašaus. Tačiau net ir tai neprivertė Dori išsigąsti. Ji spoksojo į kentaurą su nustebimu ir smalsumu. Žinojimas, kad jis protauja ir gali kalbėti suteikė net šiokį tokį saugumo, o ne baimės jausmą. Tačiau jeigu miškas būtų saugus, mokiniams galima būtų jame vaikščioti, paprotino save Dori. Galbūt magų pasaulyje kalbančios būtybės yra pavojingesnės nei tos, kurios linkusios iškart tave suėsti.
Dori nustebimui Arletė išsigando, nukrito ir pradėjo verkti. Juodaplaukė priėjo prie varniukės ir jau norėjo tiesti ranką, kad ši galėtų atsistoti, tačiau už ją tai pirmiau padarė kentauras. Jis ištiesė savo ranką į Arletę ir tarė:
- Nagi, stokis, paika mergiote. Ko tu virkauji? - ir laukė, kaip sureaguos mergaitė.
Dabar jau Dori saugumo jausmas ėmė trauktis kažkur šalin, nes arti priėjęs kentauras pasirodė esąs daug didesnis, nei atrodė iš pradžių. Jo balsas buvo šaltas ir nedraugiškas, o akys žibėjo tartum jis būtų sugalvojęs ką nors negero. Dori nurijo seiles ir bijojo pajudėti.
-
Ar vertėjo paminėti tai, kad šviesiaplaukė mergaitė tirtėjo iš baimės? Mergaitė vos galėdama įkvėpti, drebančiomis rankomis patraukė vis žalsvas akutes užstojančią plaukų sruogą ir ašarų prisipildžiusiomis akutėmis žvelgė į tą gyvį. Nors jo tikrojo pavadinimo ir negebėjo prisiminti suprato, kad šis yra labai baisus ir tikrai neatrodė draugiškai nusiteikęs.
Žvilgsnį nukreipė į delną, kuris buvo stipriai subraižytas įvairiausių aštrių pagaliukų, tada susigraibė lazdelės, tačiau apsiauste jos nebuvo. Netikėjo, kad galėjo ją pamesti bėgant, visgi, tai būtų pajutusi, todėl dairėsi aplink palengva linguojančius medžius bei jų pakampes. Sėdint tai padaryti buvo sunku, tačiau įmanoma.
Ir net nepraėjus porai minutėms ji pastebėjo, kad jos kerėjimui skirta juodmedžio lazdelė buvo nukritusi vos už metro. Tikriausiai iškrito tada, kai nukritau ir prisidariau krūvą gėdos, - liūdnai pagalvojo Russell, ir ištiesė ranką lazdelę pasiimti.
Tai pasirodė sunkiau nei ji įsivaizdavo, todėl prisireikė atsistoti. Iš baimės drebančioms visoms keturioms galūnėms bandyti Arletė nesiruošė. Tik giliai įkvėpė ir iškvėpė, taip mėgindama nusiraminti.
Prieš jos blankias akutes išdygęs gyvis lyg ir kažką burbėjo, bet suprasti jį suprasti pirmakursei neatrodė įmanoma.
Vienuolikmetė tik dar kelis kart giliai įkvėpė, bandydama ignoruoti faktą, kad jai skaudėjo viską nuo galvos iki kojų, anglė atsistojo.
Nenorėdama prisižaisti ir būti išgyvenus tik vienuolika metų ji žvilgsniu liepė Dori bėgti ir pati lėkė, kiek kojos neša, net neatsukdama atgal: gal taip pabėgs nuo to žmogaus galvą turinčio gyvūno ir prisimins šį kraupų nuotykį su karšto šokolado pilnu puodeliu, Varno Nago bendrajame kambaryje, kur bus apsupta malonių vyresniųjų varnių, kurios Hogvartse priminė vyresnes seseris? Tiesa, tokių šeimoje nors ir neturėjo, iš skaitytų storų, žiobariškų knygų suprato, kad varnės į jas buvo tikrai panašios.
-
Klastuolė laukė, ką atsakys jos šio vakaro bendražygė, tačiau ji, regis, bijojo ne tik žodį pratarti, bet kaip ir Dori - net pajudėti. Akimirką mergaičių akys susitiko ir po sekundės Arletė puolė bėgti. Juodaplaukei neliko nieko kito, kaip tik sprukti iš paskos: galvoti nebuvo kada. Ji lėkė paskui varnę susibraižydama rankas ir kojas. Labiausiai saugojo veidą, tačiau kliuvo ir jam. Klastuolė spėjo kelis kartus atsigręžti, atrodo, kad kentauras mergaičių nesivijo. O gal jis nebūtų mums nieko bloga padaręs, dar spėjo pagalvoti Dori, ir palydęjęs į pilį... Na, arba būtų mus suvalgęs, bandė nuvyti paikas mintis šalin. Miške nėra žmogui draugiško padaro, Dori. Nėra...
Ties tais žodžiais Mendel į kažką atsitrenkė. Netyčiom pradėjo tiesiog spiegti, klykti ir kratytis. Po akimirkos proto dalelė apsidžiaugė, jog Arletė negirdi. Būtų siaubinga gėda. Pajutusi, kad išgyvens ir kad niekas nepuola jos valgyti, Dori įsispoksojo į padarą. Tai buvo kažkas nuostabaus. Akinamai baltas kaip ką tik iškritęs purus sniegas. Švelniom, giliom akim. Su ragu. Dešinėje jų buvo gal dešimt. Nebereikėjo nei lazdelės šviesos. Nuo šių baltų gyvūnų, panašių į žirgus, apsišvietė visa erdvė ir jie nesukėlė vienuolikmetei nei kruopelytės baimės. Bet gal turėtų, kažkur giliai sukirbėjo mintis. Tačiau gyvūnai buvo tokie stulbinamai gražūs, kad mergaitė tiesiog negalėjo jais atsistebėti.
- Arlete, ar čia vienaragiai? - paklausė Dori dabar jau pamiršusi, kad varniukė negirdi.
-
Anglė bėgo kiek įmanydama greičiau. Mintys tiesiog skraidžiojo jos galvoje ir ją bandė hipnotizuoti taip, kad varnė sustotų ir pagalvotų apie tai, ką daro, tačiau Russell nė neketino to daryti. Juk ten buvo baisus padaras. Arletė net nenutuokė, kaip magijos pasaulyje jį buvo galima pavadinti, tad tai irgi kažką reiškė. Jei aš jo nežinau, jis tikrai tikrai tikrai nėra geras. Tikrai?... - spėjo pagalvoti bėgdama, tačiau tą pačią minutę šviesiaplaukės veidas patyrė baisų smūgį. Vaikas atsitrenkė į medį?!..
Pirmakursė sustojo. Argi minėti, kad jai buvo velniškai nesmagu, buvo verta? Iš akių nuriedėjo ašara, kuri buvo skaidri, permatoma, tačiau pasiekusi nuo medžio šakų gautą įbrėžimą, nusidažė kraujo raudona, o žaizdą pradėjo perštėti.
Arletė liūdnai atsiduso. Pasivaikščiojimas, kuris turėjo padėti atsipalaiduoti, pamiršti visas problemas bei paprasčiausiai praturtinti dieną, virto siaubingai tragiška katastrofa. Varniukė eilinį kartą nusivylė tuo, kad nesuprato Dori, mat būnant kurčia tai daryti nebuvo taip paprasta. Retkarčiais nusivildavo, kad nebebuvo girdinti, tačiau suprato, kad už tokias mintis supyktų mama - svarbiausias žmogus vienuolikmetės gyvenime, tad tuoj pat galvoje kirbėjusius sakinius nustumdavo toliau. Nebuvo laiko galvoti apie tai, ko negalėjo pakeisti. Šviesiaplaukė turėjo mokytis, siekti užsibrėžtų tikslų ir paprasčiausiai nepasiduoti negatyvioms mintims, nenorėjo panirti į perdėtą liūdesį. Tai jai visai neatrodė linksma.
Tačiau galvoti apie smulkmenas nebuvo. Klastuolė Dori buvo visai netoliese varniukės, tad Russell manė, kad paseks jos pėdomis ir keliaus kartu pilin. Žalsvos akutės jau regėjo burtų ir kerėjimo mokyklos bokštus.
- Ė, Dori! - kreipėsi į bendraamžę. - Galbūt vertėtų eiti į pilį? - paklausė, tačiau nusisukusi nuskuodė jos link.
Nežinia ar tai buvo savanaudiškas poelgis, ar ne, tačiau Arletė dėl to buvo rami. Jos labai empatiška siela nepratarė nė žodžio, o visgi, šiuo metu, buvo ir svarbesnių reikalų. Nors kiek jie svarbūs... Kulniavimas į ligoninės sparną bei apsigynimo nuo juodosios magijos namų darbai. Ech, nieko labai rimto.
-
Arletės vienaragiai, regis, nesužavėjo. Dori stebėjosi, jog varniukė, kuri kilusi iš burtininkų šeimos, šitaip bijo miško. Nors jeigu negirdėtum, tikriausiai bijotum ir tu? Netrukus iš tiesų pasimatė pilies bokštai ir langai ir bendražygė pasiūlė keliauti į pilį bei nulėkė jos link.
O Dori nesiskubino. Ji stebėjo tolyn į mišką einančius vienaragius. Vienaragis, kuris ką tik buvo prie Dori, nueidamas pametė plauką. Dori iškart jį įsidėjo į kišenę.
Dar kelias minutes Mendel pastovėjo žiūrėdama, kaip vienaragiai nutolsta. Ne toks jau ir baisus tas miškas, pamanė pirmakursė. Galbūt ir kentauras nieko bloga nenorėjo, tačiau prisiminus piktą jo žvilgsnį klastuolę nukretė šiurpas.
Oras ėmė vėsti ir mergaitė pagalvojo, kad dabar būtų neprošal išgerti šiltos kakavos ir suvalgyti gabalėlį moliūgų pyrago. Lydima tokių minčių mergaitė nupėdino pilies link.
-
Dar viena bemiegė naktis? Rimtai? Kodėl gyvenimas taip žiauriai tyčiojasi iš manęs? Jau kiaurą savaitę akių nesumerkiu. Melodė pėdino siauru paslaptingu taku pačioje Uždraustojo miško gilumoje. Grifė nė kiek nebijojo klaidžioti Uždraustąjame miške. Priešingai. Miško paslaptingumas ir ten slypintys pavojai tik dar labiau žadino jos smalsumą, be to, tai buvo puiki proga pabūti vienai tik su savo mintimis. O jų per pastarąsias dienas susikaupė ištisi kalnai. Oras miške buvo be galo gaivus, o silpnas vėjas kedeno tamsiaplaukės garbanas. Žydros grifės akys žvelgė kažkur į toli, o galvoje sukosi mintys apie dar vieną bemiegę naktį. Tikriausiai dėl visko kalta pilnatis...- pamanė grifė ir pakėlė akis į žvaigždėtą dangų. Tačiau nei žvaigždžių, nei mėnulio ji neišvydo, mat dangų užstojo ne kas kitas, kaip didžiulė ir paini medžių šakų raizgalynė. Kiek nusivylusi, Melodė patraukė toliau. Takelis vingiavo keisčiausiais vingiais, posūkiais per įvairias kalveles, duobes ar, net pelkę, kurią pirmakursei teko perbristi. Melodė, net krūptelėjo prisiminusi purviną tamsiai rudos susimaišiusios su pilka ir samanų žalumo žalia klampynės. O dar baisiau buvo pagalvoti, kas liko iš jos batų...
Tačiau staiga mintis pertraukė lūžusios šakelės garsas visai netoliese. Melodė sustojo ir sukluso. Staiga pabudo visi jos instinktai ir ji atidžiai peržvelgė viską aplinkui. Tada sukaupė visą drąsą ir kreipėsi į paslaptingąją būtybę tykančia kažkur netoliese.
- Sveiki? Ar kas nors čia yra? (Aišku, klausti beprasmiška, tačiau reikėjo pabandyti... Žinoma, nuo vilkoalakio ar kito pavojingo padaro apsisaugoti tai niekuo nepadėtų, tačiau galbūt ten nebūtinai koks baisus padaras? Gal ten tiesiog koks vienaragis?-spėliojo grifė ir jai pačiai pasidarė beveik juokinga, kaip ji galėjo sugalvot tokią nesamonę?)
Bet grifė už nugaros ir vėl išgirdo kažkieno kito sukeltą triukšmą ir įsmeigė savo žydras akis tiesiai į paslaptingą tamsą. Lėtai ir atsargiai įkišo ranką į kišenę, nenuleisdama akių ir... Burtų lazdelės kišenėje nebuvo! Tik dabar Melodė prisiminė, jog šiandien ryte taip pat nerado savo lazdelės ir pirmakursės širdį sukaustė baimė.
O tada iš tamsios miško glūdumos Melodė išvydo ją išgąsdinusį padarą...
-
Dingas nerimo ir bastėsi po berniukų miegamąjį. Taigi, Alanas atsikėlė, apsirengė ir pasiėmė nenuoramą šunį. Tuoj aš tave taip nuvarginsiu, kad miegosi visą mėnesį. Piktinosi augintiniu jis.
Šiaip miegoti Alanui visai nesinorėjo. Oras buvo visai neblogas, o pasibastyti atrodė visai puiki mintis. Vis tiek ne pirmas ir ne paskutinis kartas.
Alanas pasiėmė savo užburtą grotuvėlį, įsimetė į kišenę skanėstų šuniui ir išėjo į naktį.
Per ausines visu garsu grojo AC/DC daina Highway to hell, o jis žygiavo miško taku. Tyčia ėjo šiuo painiu ir kliūčių pilnu keliuku, kad nuvargintų šunį. Žingsniavo greitai, galima sakyti bėgte. Dingas labai patenkintas risnojo priekyje.
Nieko jis nematė ir negirdėjo ir kai staiga prieš akis išniro kažkokia mergina persigando, bet greit susitvardė. Mulki tu, taigi čia mokinė ir viskas. Jis išsiėmė ausines iš ausų.
- Sveika nakties klajūne. Tikiuosi neišgąsdinau tavęs? - Jis šyptelėjo tai mergaitei. Dingas stovėjo šalia Alano ir nekantriai vizgino uodega, buvo nepatenkintas, kad jie sustojo.
-
Po tiek įtampos ir nerimo Uždraustajme miške ji išvydo... berniuką? Melodė stovėjo apstulbusi ir be žado. Dabar jau nė kiek neabejojo, kad pasaulis tikrai iš jos tyčiojasi. Taip, prieš akis išdygo berniukas su šunimi ir ausinėmis, ne koks nors vilkolakis, kaip, kad ji tikėjosi. Ši žinia kiek nuvylė (nes pamatyti vilkolakį savo akimis būtų tikrai kažkas neįtikėtino), tačiau ir nuramino, nes panašu, jog šiandien dar netaps vilkolakio naktipiečiais.
Berniukas buvo panašaus amžiaus raudonplaukis žaliomis akimis. Ir... kiek raudonu veidu, iš ko Melodė nusprendė, jog nepažįstamasis iki čia atkeliavo bėgte. Iš pradžių, raudonplaukis vos išdygęs prieš pirmakursės akis atrodė persigandęs, tačiau praėjus vos kelioms sekundėms grifė išvydo jo veide šypseną. Atgavusi žadą Melodė jam atsakė tuo pačiu.
Tačiau išgirdusi berniuko klausimą jos išraiška šiek tiek pasikeitė. Jis tikisi, kad neišgąsdino manęs? Pf, juk aš grifė, žinoma neišgąsdino... Ir kaip jam šovė tokia mintis? Melodės veide šypena išblėso. Tačiau, kad ir kaip stengėsi, negalėjo nuneigti, jog vis dėlto netikėtas berniuko pasirodymas sukėlė jai didelę baimę.
- Sveikas. Ne, tavo žiniai- neišgąsdinai,- tvirtai atsakė Melodė. -Na nebent šiek tiek... Tačiau tai nesvarbu. Ir dar man įdomu, kodėl tu ne pilyje?
Mergaitė metė įtarų žvilgsnį, tačiau prisiminusi, jog pati neturėtų čia būti sušvelnėjo. Staiga prisiminė, kad nė neprisistatė:
- Bėje, aš Melodė. Iš Grifo Gūžtos.
-
- Na tai ir puiku. - Atsakė jis. Nesitikėjo čia sutikti žmonių, juk jau gan nutolo nuo mokyklos.
- Aš Alanas iš to paties Koledžo. - Atsakė.
- Išėjau pasivaikščioti, nes mat kai kas neduoda man miegoti. - Pataršė šuns gaurus berniukas.
- O tu ką čia veiki? Nesimiega?
Tada, Dingas kažkodėl įsitempė ir pašiaušė kailį. Piktai suurzgė. Alanas tuoj pat išsitraukė burtų lazdelę. Jis pasitikėjo šuns jutimais. Kažkas tyliai trakštelėjo. Visai netoli tos vietos, kur jie stoviniavo. Kol kas Alanas nematė triukšmadario. Gal visgi Dingui pasirodė, gal šaką sutraškino vėjelis? Bet tada, jis išvydo kažką artėjant ir greit suprato, kad tai atlekia kentauras. Rankose jis laikė įtemtą lanką.
- Ak, tik tavęs čia ir tereikėjo. - Tyliai pasakė Alanas.
-
Nepažįstamasis prisistatęs Alano vardu pasirodo buvo iš to pačio koledžo kaip ir Melodė! Dar vienas grifas. Keista, jog Grifo Gūžtai priklauso daugiau mokinių, nei kitiems koledžams, tačiau vis tiek po kolkas Grifo Gūžta pagal taškų skaičių yra paskutinė... Tačiau pirmakursė kuo puikiausiai prisiminė sau duotą pažadą uždirbti Grifo Gūžtai tiek taškų, kad jos koledžas užimtų bent trečiąją vietą ir neliktų paskutinis.
Pasirodo Alanui taip pat nesimiega. O jei Melodė gerai suprato, tai tiksliau kai kas neleidžia jam miegoti. Tas kai kas tikriausiai buvo berniuko šuo, nes grifė išvydo Alaną taršant šuns gaurus. Tai išties privertė Melodę nusišypsoti, nes „šuo priverčiantis šeimininką nakčia keliauti į Uždraustąjį mišką" buvo tikrai neeilinis pasiteisinimas, ypač, kai tai tiesa. Tada atėjo eilė pasiteisinti ir Melodei:
- Taip, tikrai nesi...
Mergaitės žodžius pertraukė tylus, vos girdimas šakelės trakštelėjimas. Grifė pažvelgė į neseniai sutiktą berniuką, tačiau šį kartą tai buvo ne jo darbas. Šalia šeimininko stovintis šuo visas pasišiaušė, iššiepė savo aštrius dantis ir grėsmingai suurzgė. Melodė atsisuko į ką tik girdėto trakštelėjimo pusę ir vėl kaip įpratus kyštelėjo ranką kišenėn Bet tik tada prisiminė savo dingusią burtų lazdelę. Visa laimė, Alanas savosios dar nebuvo praradęs. Melodė sustingusi įdėmiai klausėsi ar neišgirs dar kokio garselio. Ji net sulaikė kvėpavimą. O tada iš miško gelmių išniro žmogaus galva... ir arklio kojos. Tai buvo kentauras ir deje, jis neatrodė draugiškai nusiteikęs.
-
- Tik nemėgink traukti burtų lazdelės. - Įspėjo jis mergaitę. Iš visų savo šeimynykščių girdėtų istorijų žinojo kaip kentaurai nepakenčia burtų lazdelių. O kentauras jau buvo visiškai arti. Dingas pasiruošė šokti.
- Laikyk savo šunį berniuk. - Keistu ramiu balsu prabilo atėjūnas.
- Ko jums reikia mūsų miške? Kodėl du žmonės yra miško tankynėje? Ką čia pametėte?
Na va prasideda. Ir ką turėtume dabar jam atsakyti? Atrodo, kad kentauras čia vienui vienas. Šauti kol kas atrodo nebando.
- Mes čia... Nieko, mes čia vaikštinėjame. Juk miškas didelis ar ne? Prasilenkti manau galime?
Prabilo Grifiukas kuo taikiausiai. Nors vienas Merlinas žino tuos užsispyrusius kentaurus. Gal jam pasirodys, kad pasakiau ką įžeidaus...
-
Tik nemėgink traukti burtų lazdelės... Taip atkartojo mintyse Alano žodžius Melodė, tačiau šis sakinys jaunosios grifės galvoje skambėjo su nedideliu sarkazmo prieskoniu. Tai, kad ir norėdama neišsitraukčiau. Nes manoji dingusi! Pamesta, pavogta, išnykusi! O kokia iš manęs burtininkė, jei neturiu savo burtų lazdelės! Nors Uždraustąjame miške dabar ji neišleido nė garselio, viduje baisiausiai širdo dėl savo lazdelės. Tačiau tai dar nebuvo didžiausia problema. Visai netoliese, vos už kelių žingsnių stovėjo kentauras, ir nors kalbėjo ramiu keistoku balsu, vien iš išvaizdos buvo akivaizdu, jog atėjūnų pasirodymas „kentaurų" valdose jam nė kiek nesuteikė džiaugsmo. Mergaitė tylėjo ir su nedideliu nerimu klausėsi kentauro ir grifo pokalbio. Alanui pasiūlus taikiai prasilenkti stojo trumpa, tačiau žiauriai ir negailetingai žudanti Melodės smalsumą tyla. Tačiau... Regis kentauras nelabai susidomėjo tamsiaplaukės bendrakoledžio pasiūlimu. Mergaitė išgirdo vos keletą šaltų, tyliai sumurmėtų kentauro žodžių, tačiau niekaip nesuprato ką „arkliakojis" norėjo pasakyti. Bet ilgai apie tai galvoti nebuvo kada, nes netikėtai Melodė pajautė į grifus įsmeigtus šaltus ir negailestingus žvilgsnius, o iš tankmės išniro dar kelios kentaurų galvos. Mergaitės širdis pašėlusiai daužėsi, o kvėpuoti buvo tiesiog neįmanoma. Taip žiauriai ir lėtai ją kankino įtampa, kuri atrodė niekad, niekad nesibaigs. Geriau tegul nušauna dabar, nes daugiau šios įtampos nebeištversiu. Norėjosi šaukti, bėgti, nešdintis iš čia, tačiau gerklėje buvo įstrigęs kažkoks gumulas, o iš visų pusių į juos buvo nukreiptos kentaurų strėlės. Tad ji žengė žingsnį atgal, norėjo pabėgti nuo viso šito, tačiau jos petį sugniaužė ledinė negailestinga kentauro ranka...
-
Taikiu išsiskyrimu čia nė nekvepėjo. Kentauras kaži ką sumurmėjo ir iš tankumyno pasirodė dar keli. Dingas įsitempė dar labiau. Alanas žvelgė į juos, į lankus, paruoštus šaudyti. Kuriems velniams aš išvis čia atėjau? Siuto. Bet greit viską pamiršo, nes vienas čiupo Grifę už peties. Kaip nugalėti kelis kentaurus iškart? Tuo labiau, kai nėra noro jų žaloti. Ką daryti?
Iš tankmės pasirodė dar daugiau to būrio narių. Alanas jau išsitraukė lazdelę ir tada vienas jų šovė. Dingas sukaukė, kai strėlė įsmigo jam į koją.
Alaną apėmė įsiūtis. Bet suprato, kad kerėti negali, nes jie šaus. Ir kitas šūvis gali būti mirtinas.
- Mes nieko jums nedarėme. Paleiskit merginą ir palikit mus ramybėj. - Bet niekas neketino jo klausytis. Berniuką suėmė stiprios rankos ir pakėlė nuo žemės. Dingas sulojo, net sužeistas šoko ginti savo draugo.
- Ne Dingai ne! - Baimingai šūktelėjo Alanas, nes bijojo, kad kentauras nepaleistų strėlės.
Tada, pasigirdo kanopų trypimas ir kažkas įsiveržė į jų būrį. Tai buvo kentaurė. Ji turėjo ilgus juodus plaukus, kurie plaikstėsi bėgant.
- Kas čia dedasi? Nagi, paleiskit tuos vaikus. - Pasakė ji skambiu balsu.
-
Melodė visa įsitempė ir tarytum sustingo. Kiek kartų bebandė, iš tvirtų kentauro gniaužtų išsivaduot niekaip nepavyko, nors tu ką. Tamsiaplaukei beliko beviltiškai stebėti likusias gyvenimo akimirkas. Viskas vyko pernelyg greitai ir jos galvoje tik sukosi paskutinių nuotykių prisiminimų uraganai. Jau tuoj. Tuoj teks išeit iš čia amžiams... O Grifo Gūžta taip ir liks paskutinė, pagal taškų skaičių. Mergaitė, kad ir kaip bebūtų keista tokiame įvykių sukūryje, šyptelėjo, užsimerkė ir nusiramino prieš mirtį... Tačiau mirt ji nemirė, mat tarsi iš po žemių išniro juodaplaukė kentaurė. Mergaitė išgirdo šios žodžius ir lėtai pramerkė akis. Ji dar vis buvo uždraustąjame miške, dar vis gyva ir sveika, kaip panašu ir Alanas. Tačiau miegoti neleidžiančio šuns kojoje buvo įsmigusi kentauro strėlė. Žaizda smarkiai kraujavo, kraujas tiesiog bėgo upeliais, o ir pats šuo buvo matyti, kad vos bepastovi ant kojų. Kentaurė pasirodo buvo geresnės širdies, nes Melodės ausis pasiekė jos įsakymas paleisti juos su Alanu. Gniaužtai laikę grifiukę atsilaisvino ir ji akimirksniu atsitraukė nuo žiauriojo kentauro.
- Atsiprašome, kad įžengėme į jūsų valdas (Nors čia ne tik jūsų valdos). Nenorėjome niekam pakenkti. Tikrai, patikėkit!- Melodė sukaupė grifišką drąsą ir žengė žingsnį link jų „išgelbėtojos". Ne, daugiau niekada nekelsiu kojos į Uždraustąjį mišką. Išvydau pakankamai. Dabar svarbiausia, kad gyva sugebėčiau grįžti į pilį... Ją ir kentaurę skyrė gal tik kokia pusė metro, tad pirmakursė laisvai galėjo įžvelgti, net kentaurės akių spalvą. Šios samanų žalumo akys buvo šiek tiek įtarios, tačiau ir pilnos taurumo. Ne, ši kentaurė mūsų nenuskriaus, pagalvojo mergaitė ir širdyje pajuto palengvėjimą.
- Dabar, jei jūs neprieštarautumėte, manau mums jau laikas grįžti į pilį,- grifė pažvelgė į Alaną. Taip, gal ir būtų smagu dar paklajoti miške, tačiau Melodė neketino už tai paaukoti savo gyvybės. Bent ne dabar. - Tai... Gal jau eisiu.
Mergaitė lėtai apsisuko ir atsargiai žingsnis po žingsnio patraukė į kitą pusę. Tačiau juos iš visų pusių dar vis buvo apsupę kentaurai. Deje, panašu, jog viskas nebus taip paprasta kaip maniau...
-
Alanas virė neapykanta. Jo šuo inkštė taip gailiai. Berniukui ėjo per širdį šis garsas. Būtų daręs ką nors, išstingdytų kentaurus ir dingtų miške, bet kur tau.
Galbūt ką tik pasirodžiusios kentaurės balsas turėjo kažkokią reikšmę, nes Alanas staiga drėbėsi ant žemės. Jis pašoko ir puolė prie šuns. Atsiklaupė į purvyną. Ak Dingai, jei reikės, aš parsitempsiu tave ant nugaros iš šio miško. Galvojo. Dingo akys Berniukui atrodė tokios... Ištikimos ir geros. Bet gana svaigti, pamanė ir mikliai pašoko ant kojų.
- Mes eisime. Mes jūsų nepuolėme. - Piktai antrino jis Grifiukei.
- Eisite sakai, kur? Meliandra, kodėl tu čia išvis pasirodei? Tie žmogiukai patys čia įlindo ir...
- Jie vaikai, maklinėjantys po mišką, kaip tu nesupranti?
Dideliam šyviui kentaurui atsakė jų gelbėtoja.
- Tegu jie eina savais keliais. Kam jums reikia šitų vaikų?
Alanas atsiduso. Jis neturi laiko čia laukti. Šuo gulėjo ant žemės. Žolynus sumišusius su purvu dažė kraujas.
- Prašau, leiskite eiti. - Jau visai taikiai prabilo berniukas.
-
Melodės galvoje sukosi begalė minčių. Kaip mums dingti iš šios prakeiktos vietos? Kodėl tie kentaurai prie mūsų pristojo? Mes juk nieko blogo nepadarėm! Ir galiausiai, ką jie daro su nužudytais, nušautais ar kitaip nukankintais burtininkais? Suvalgo? Bet juk jie patys yra pusiau žmonės! Nors grifus iš visų pusių dar vis juosė grėsmingi kentaurai, panašu, kad išgelbėtoja buvo jų pusėje. Tik ar pavyks jai įtikint visus kentaurus, jog mus paleistų ir galėtume eiti savais keliais? Nes jei nors vienas kentauras bus prieš, jo paleista strėlė gali būti paskutinis mano matytas dalykas... Tačiau ilgiems apmąstymams nebuvo kada. Sunkiai sužeistas bendrakoledžio Alano šuo neteko tikrai daug kraujo, tad neaišku ar ilgai atlaikys. Aplink nelaimėlį susidarė kraupi raudona kraujo bala, kuri kas sekundę vis plėtėsi ir plėtėsi. Reikėjo veikti greitai ir apgalvotai. Tai buvo gyvybės ir mirties klausimas. Tiek šuns gyvybės, tiek jų pačių...
- Ką mes jums blogo padarėme? Ką jums blogo padarė burtininkai, kad jų taip nekenčiate? Kaip matote, mes jums negrasiname ir neketinam daryti ko nors, kas jums pakenktų,- mergaitė žengė į kentaurų rato vidurį ir drąsiai kreipėsi į kentaurus. Juk nėra ko prarast. Jei mirsiu, tai bent kaip narsi grifė! - Miškui kuriame gyvenate mes taip pat nieko nedarome, kaip ir jums, jūsų šeimoms ar namams. Tai kodėl jūs bandote mums pakenkti? Kokia jums iš to nauda?
Mergaitė apžvelgė visus pavojinguosius kentaurus, bet dabar nebejautė jokios baimės. Galiausiai kreipėsi į kentaurę:
- Taigi, prašau. Ar galėtumėte mums leisti grįžti į Hogvartsą? Į antrus namus (Tiesą sakant vienintelius namus). Taip, kaip ir mes jums netrukdome grįžti į savuosius.?
Keli kentaurai pradėjo šnibždėtis su jų išgelbėtoja, o tada dideliam tamsiaplaukės nustebimui, kentaurai prasiskyrė.
- Ačiū,- tarstelėjo mergaitė ir nuėjo link Alano pagelbėti jam su sužeistuoju šunimi.
-
Sekundės, tokios brangios ir svarbios kapsėjo taip greitai. Šuo atrodė taip blogai. Ką aš darysiu, kaip jį išgydysiu? Blaškėsi mintis po minties. Jis matė, kaip Melodė išėjo į rato vidurį ir kalbėjo. O ji drąsi. Pagalvojo. Bet ta mintį greit nunešė kitos, kur kas blogesnės. Bet tada, kentaurai prasiskyrė ir leido jiems eiti.
- Palydėsiu. - Ramiai pasakė juos išgelbėjusioji ir pasilenkė prie šuns.
- Iš pradžių, reikia sustabdyti kraujavimą.
Dingas Nieko nedarė, neurzgė ant jos. Kentaurė atsargiai išėmė strėlę.
- Ir kam reikėjo šauti į šunį? - Priekaištingai pasakė ji.
- Jis išsitraukė lazdelę. - Purkštelėjo vienas jų.
- Nereikia gerai? Tai tik porelė vaikų, koks skirtumas, kad magai? tai buvo kvailystė.
Alanas neramiai trypinėjo ir nežinojo kuo galėtų padėti.
- Čia netoli yra mūsų buveinė. Palaukite minutėlę, turiu atsinešti gyduolių.
Žvaliai tarstelėjo ji ir movė tarp medžių.
Nejauku buvo likti su tais kentaurais, bet jie atrodo nieko nedarė. Įdomu, kas ji tokia? Gal vadė? Sukirbėjo klausimas galvoje. Širdy buvo truputį ramiau.
-
Viena, kita akimirka ir Melodė jau buvo prie Alano, bei jo nelaimėlio šuns. Kentaurė taipogi pasisiūlė pagelbėti. Jaunoji grifė stovėjo visai netoli kentaurės ir su nerimu stebėjo šią sceną. Kentaurė galiausiai išėmė kruviną strėlę ir šiek tiek pasiginčijusi su kitais savo gentainiais, dingo miško tankmėje. Taigi, grifai ir sužeistas šuo liko vieni su grėsmingaisiais kentaurais. Kurie bėje dar visai neseniai bandė juos nužudyti, todėl dabar visur tvyravo nejauki atmosfera. Kentaurų žvilgsniai vis dar buvo įtarūs ir grėsmingi, tačiau visa laimė, grifų kentaurai nelietė. Praėjo viena, dvi, trys, penkios ir net dešimt minučių, bet išgelbėtoja kaip nesirodė, taip nesirodė. Atrodė, jog su šiais atgrasiais kentaurais jiems teks likti visą amžinybę, kol jų vadė grįš. Tačiau vos Melodė taip pagalvojo, iškart pasigirdo kanopų kaukštėjimas ir mergaitė vėl išvydo žaliaakę kentaurę. Su savim ji kažką atsinešė, tačiau tik kentaurei priartėjus mergaitė suprato ką. Tikriausiai tai ir turėjo omeny ta kentaurė, kai minėjo, jog keliauja atsinešti gyduolių. Įdomu kas per daiktas tos gyduolės ar gyduoliai... Ji niekad nebuvo girdėjusi kažko panašaus. Ji nėįsivaizdavo kas galėtų būti tos gyduolės ar gyduoliai, tad beliko spėlioti ir laukti kol jas ar juos išvys. Neabejotinai tai tikriausiai turėtų kažkaip padėti Alano sužestam šuniui. Tačiau kaip? Gal tai kokios nors gydamosios žolelės? O gal visai kas kita? Mergaitė nejučia žvilgtelėjo klausiamu žvilgsniu į Alaną. Įdomu ar jis žino ką turėjo omenyje kentaurė sakydama „turiu atsinešti gyduolių"?
-
Ir kiek man laukti? Kiek? Neramios mintys blaškėsi galvoje. Jis net ėmė neramiai vaikštinėti. Kentaurai sužiuro į Alaną. Tas piktai atrėmė jų dygius žvilgsnius. Eikit velniop. Norėjo pasakyti. Bet tylėjo. Ir pagaliau po šimto metų jis išgirdo kentaurės kanopų dundėjimą ir toji pasirodė.
- Štai ir aš. - Guviai tarė ir vėl pasilenkė prie šuns. Ji rankose turėjo kažin kokį krepšelį. Pintą iš vytelių. Jame gulėjo džiovintų žolelių ryšuliukai, kažkokie moliniai indeliai. Jis matė kaip Meliandra išima iš krepšelio mažus akmenėlius.
- Šių nereikės. - Pasakė ir padėjo juos tolėliau.
Kentaurė triūsė prie šuns labai greitai, bet švelniai ir atsargiai. Ji pasišaukė Alaną ir tas atsiklaupė šalia. Padėjo jai. Palaikydavo nereikalingus daiktus ir panašiai.
Ir štai, šuns koja buvo ištepta kažkokiu baltu baltu tepalu, ant žaizdos ji užbėrė smulkintų žolelių. Alano nosį pakuteno gaivus jų dvelksmas. Tada, ji smarkiai sutvarstė koją. Ir iš kur kentaurai turi tvarsčių?
- Šunelis tikrai pasveiks, gali nesijaudinti. Tik mokykloje paprašyk savo mokytojo, kuris jums dėsto apie gyvūnus, kad duotų jam ko nors, kas padėtų atsistatyti organizmui. Jis neteko daug kraujo. Na, o dabar eime. O jūs, eikite sau. Ko čia stovite?
Subarė ji kentaurus ir tie niurnėdami ėmė skirstytis. Dingas sunkiai atsistojo.
- Ar jis gali eiti? - stebėdamasis paklausė berniukas.
- Pamažu gali. Mūsų kentauriški vaistai tikrai geri, magiški, neabejok tuo.
Ir jie lėtai patraukė keliuku atgal.
- Na, smagi pažinties pradžia ar ne Melode? - Kiek žvalesniu balsu pasakė jai Alanas.
-
Melodė taip ir nesužinojo kas tos gyduolės ar tie gyduoliai, tačiau kad ir kas tai bebūtų, panašu, jog padėjo. Kiek grifė yra skaičiusi apie kentaurus, šių gydymo būdai tikrai ypatingi ir magiški, tačiau tik šiandien Melodė tuo įsitikino savo akimis. Galiausiai, lėtu žingsniu grifai kentaurė ir šuo su sutvarstyta koja (Melodė nekaip negalėjo įsivaizduoti iš kur kentaurai gavo jų) patraukė pilies link. Pagaliau... Ties kiekvienu žingsniu ji jautė palengvėjimą, kad tolsta nuo grėsmingųjų kentaurų ir artėja link Hogvartso- naujų savo namų. Nors jų išgelbėtoja buvo kentaurė, su ja mergaitė jautėsi saugi (kitaip nei su kitais išgelbėtojos gentainiais). Jau tuoj tuoj grifė išvys tamsius mokyklos bokštus, tuo ji neabejojo. Todėl pasinaudojo paskutinėmis akimirkomis ir kreipėsi į kentaurę:
- Atleiskite, bet aš vis tiek kai ko nesuprantu. Kodėl kentaurai ir burtininkai taip nesutaria? Ir... Kodėl jūs mums padėjote, nors to neprivalėjote?
Pirmakursė tikėjosi, jog tai nuskambėjo mandagiai, o ne kaip nors įžeidžiančiai. Po kelių tylos minučių išgirdo atsakymą:
- Tai buvo be galo seniai. Prieš daugybę mėnulių, kai dar tik ką buvo atsiradusi magija. Niekas nepamena nuo ko viskas prasidėjo, tačiau manoma, jog vieni pirmųjų burtininkų kadaise užpuolė iki tol taikiai gyvenančius mūsų protėvius kentaurus, o šie, su savo neeiliniais užsispyrusiais charakteriais nusprendė užpuolikams atkeršyti. Nuo tada tarp kentaurų ir burtininkų tvyro nesantaika, nors mano manymu, tai bereikalingas nuo senų senovės prasidėjęs ginčas. Todėl aš jums ir padėjau. Norėjau įrodyti tiek jums, tiek saviškiams, kad visa tai gali liautis ir visi šie pykčiai beprasmiai. Gal atsiras ir daugiau tokių kaip aš, o kai daugumai jau atsibos ši nesantaika, gal tada ji ir baigsis... Tačiau tiek vieni, tiek kiti laiko save nekaltais. Vienos žvaigždės težino kada baigsis šie nesutarimai ir įsivyraus taika.
Tamsaplaukė viską įdėmiai išklausė ir pažvelgė į tolį. Virš medžių viršūnių buvo matyti didingi Hogvartso pilies bokštai, o fone žibėjo žvaigždės. Tada grifė išgirdo Alano klausimą ir nedelsiant į jį atsakė:
- Tikra tiesa, ši pažinties pradžia nepamištama...
Galiausiai priėjo keliuko pabaigą ir atsisveikino su kentaure:
- Ačiū už pagalbą! Iki kito karto!
- Gero jums kelio! Likit sveiki!- dar pasakė kentaurė ir dingo Uždraustąjame miške.
Tada mergaitė prisiminė dar vieną dalyką:
- Beje, Alanai, o koks šio šuns vardas? Taip ir neradau kada paklaust...
-
Jie keliavo tuo pačiu keliu. Alanas ėjo ir klausėsi Melodės ir kentaurės pašnekesio.
O išties gaila, kad jie nesutaria. Nieko nebūtų įvykę, jei kentaurai nebūtų puolę mūsų, mudu tai jau tikrai nieko nebūtume darę. Bet kai pagalvoji yra juk ir tokių burtininkų, kurie kenkia kentaurams. Tai iš kur jiems žinoti kurie geri, kurie ne? Nors žinoma ką mes galėtume jiems padaryti? mintijo sau ir tiek.
Pagaliau priėjo miško pakraštį. Alanas atsipalaidavo. Kaip gerai, kad ji atsirado, pagalvojo.
- Labai ačiū jums. - Pasakė nubėgančiai kentaurei. Tada pamažu mintys grįžo prie kasdieninių dalykų.
- Šuns vardas Dingas. - Šyptelėjo jis.
- Prieš porą metų pasiėmiau jį visai mažą iš prieglaudos ir užsiauginau.
Dar pridūrė. Į galvą atėjo mintis. Ką reikėtų pasakyti profesoriui, dėl Dingo.
- Kaip sakai, ką pasakyti profesoriui dėl šuns? Nesakysiu gi, kad jį peršovė kentaurai ir todėl jis neteko daug kraujo.
-
Grifai jau buvo pačioje pamiškėje, kur didingų šiurpiųjų medžių, bei jų šešėlių buvo vos vienas kitas. Virš pirmakursės galvos atsivėrė neaprėpiamos žvaigždžių begalybės ir žvaigždynai. Visame šiame gražume puikavosi pilnatis, o kažkur tolumoje girdėjosi šiurpuliukus keliantis vilkų staugimas. Visa tai neaišku kodėl, tačiau ramino Melodę, tai atrodė jai taip keistai pažįstama ir kartu magiška. Pagaliau grifiukė prisivertė atitraukti akis nuo žvaigždžių ir pažvelgė į Alaną.
- Dingas? Tikrai įdomus šuns vardas. Dar niekad neesu tokio girdėjusi,- šyptelėjo ir ji. - Kaip sugalvojai šį vardą? Gal padėjo artimieji? O gal Dingas dažnai dingsta, dėl to suteikei jam tokį vardą?
Dar sykį nusišypsojusi įtempė ausis ir išklausė Alano pasakojimo. Paėmė iš prieglaudos? Vargšas Dingas... Iš dalies aš kaip ir esu taip pat iš "prieglaudos", nors teisingiau reiktų sakyti vaikų namų. Tik dėje, Dingas surado savo šeimininką ir jis šį priglaudė, o aš taip ir neturiu nei tėvų, nei namų, nei globėjų. Mintis nutraukė dar vienas klausimas, kuris privertė taamsiaplaukę susimąstyti.
- Hm... Neįsivaizduoju, kaip galėtume pasiaiškinti profesoriui dėl šuns,- Melodė susiraukė ir kaktoje susimetė kelios raukšlelės. Ji įtemptai mąstė, tačiau tai pasirodo nebuvo taip jau lengva. - Na... Galbūt galėtume pasakyti profesoriui, kad koks nors vyrėsnėlis neklaužada mokinys gąsdindamas paleido Sectumsempra ar panašius kerus ir netyčia pataikė į šuns koją. Arba galbūt galėtume pasakyti, jog Dingą sužeidė koks nors padaras, nors dabar nelabai šauna į galvą koks galėtų būti... Tiesa tiek vienaip tiek kitaip tektų meluoti. Nebent galim bandyti sakyti tiesą, tačiau tuomet sulauksim didelės bėdos, o ir mokytojas gali mumis nepatikėti...
Melodė žinojo, kad tik pasakiusi tiesą galės pateisinti grifės vardą. Tačiau ji tikrai nenorėjo, kad Grifo Gūžtai atimtų taškų, dėl jos kaltės. Juk ir taip grifai paskutiniai! Bet deje, pirmakursė turėjo negrifišką silpnybę melavimui, tad labai abejojo ar išklotų profesoriui visą tiesą.
-
Naktis buvo graži. Spindėjo žvaigždės, pilnatis viską puikiai nušvietė. Alanas išgirdo vilkus staugiant ir pagalvojo: įdomu ar tai vilkolakiai ar paprasti vilkai. Dingas sukluso. Bet nelėkė ten, kur girdėjo vilkus. Matyt, buvo per daug pavargęs.
- Ilgai galvojau kaip pavadinti šunį. Ir radau vardą vienoj knygoj apie gyvūnus. Dingai yra tokie šunys Australijoje. Man patiko šio žodžio skambesys ir aš taip pavadinau šunį. - Taip, aš tikras keistuolis.
Jis išklausė ką Melodė sakė dėl pasiteisinimų profesoriui. Pats visai nenorėjo sakyti tiesos. Nors šiaip nemėgo melo, bet dabar... Galėjo kuo geriausiai prisivirti košės.
- Žinai, man atrodo, jis pastebės, kad kentaurai išgydė šunį. Tvarstis iš kažkokios kitokios medžiagos, nei mūsų būna ir šiaip. Man atrodo neišsisuksiu. Bet jei kas pasakysiu, kad buvau vienas miške. Tada ir tu arešto negausi ir taškų prarastume mažiau.
O gal profesorius nieko neklausinės. Gal pavyks išsisukti.
-
Dingo vardo kilmės istorija pasirodo tikrai neeilinė. Melodė pati nėrė į apmąstymus. Šiaip manau visai nieko turėtų būti turėti augintinį. Juk būtų žymiai smagiau, o ir skausmą dėl tėvų padėtų užsimiršti... Tačiau kokiu vardu pavadinčiau? Tikriausiai kokiu nors keistu ir išskirtiniu. Labiausiai grifiukė troško auginti drakoną, tačiau tai kaip buvo, taip ir liko svajone.
Mintis patraukė vėl kamuojantis klausimas- sakyti profesoriui tiesą, ar ne? Nespėjus vėl pasinerti į ilgus apmąstymus pirmakursė išgirdo Alano balsą.
- Tiesa, magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius tikriausiai pastebės, kad čia pasidarbavo kentaurai, tačiau jokiu gyvu neleisiu tau vienam prisiimti visos kaltės!- tamsiaplaukės balsas skambėjo tvirtai ir užtikrintai. - Žinoma, nenorėčiau, jog Grifo Gūžta prarastų nemažai taškų, tačiau dar labiau nenoriu, kad dėl to kas šiąnakt įvyko kentėtum tiktais tu! Ir be to, grifai ir taip labai atsilieka, tad nemanau, kad tai daug ką keistų. O juk ir tuos keletą minusuotų taškų Grifų Gūžta atlaikys, argi ne? Aplenksim klastuolius kitamet, tam turėsim dar ne vieną progą. Ir jei jau ketini sakyti tiesą profesoriui, tai aš eisiu kartu.
Ji neklausė Alano nuomonės, ji žinojo, kad ar grifas sutiks, ar ne, ji vis vien neleis jam prisiimti visos atsakomybės vienam. Taip nutarusi pažvelgė į kraujuojantį šunį ir dar pridūrė:
- O dabar verčiau paskubėkim, nes Dingui mūsų ilgi pokalbiai tikrai nepadės!
-
Mergaitės balse jis girdėjo ryžtą ir užsispyrimą, taigi neketino ginčytis. Ir šiaip ji buvo teisi, pašnekesiams laiko juk nėra.
- Na gerai. Eikime kartu. - Pasakė ir nusišypsojo jai.
Juodu patraukė link mokyklos. Alanas drožė užsigalvojęs. Šiaip taškai jam nelabai rūpėjo. Ir pats nežinojo kodėl taip yra, bet mokyklos taurė ir kuris koledžas ją laimės, Šie dalykai jį domino ne itin smarkiai. Žinoma, smagu, jei tai bus jų koledžas. Bet jis puikiai žinojo, kad tikrai ne šiais metais.
Pilis vis artėjo. Alanas šiek tiek jaudinosi, kaip čia viskas bus. Bet nebuvo ką daugiau daryti.
- Ot smagiai pasibastėm naktį. Dingas taip veržėsi išeiti, o jam taip nepasisekė. - Pasakė Melodei jau prie pat mokyklos.
Dingui šis pasivaikščiojimas visai nepatiko. Šuo ėjo lėtai. Atrodė liūdnai.
-
Šią akimirką Kaja Linai čiauškė kažką apie drabužius. Proketai ir nerimas dėl šiame miške galimai tykančių pavojų nusistūmė nežinia į kelintą vietą galvoje. Šviesiaplaukė jau ir savo burtų lazdelę įsidėjo į kišenę. Buvo atsipalaidavusi ir jautėsi taip, lyg jos su Lina dabar vaikštinėtų kur nors parke.
Ir visai netikėtai grifiukė buvo tarsi pažadinta iš sapno. Mat viršuje praskrido neregėto dydžio paukštis. Kaja pakėlė akis ir išsižiojusi žiūrėjo. Bet labiau ne į paukštį, o į tai, kad tas paukštis nelabai gerai matėsi per tankias medžių viršūnes.
Tada trylikmetė apsidairė ir aiktelėjo. Aplink viskas atrodė kitaip nei miško pakraštyje. Priekyje jų laukė gana siauras takelis, o atsigręžus atgal, ten, iš kur mokinės atėjo, viskas atrodė taip pat.
- Vaje, Lina... Man atrodo, mes per toli nuėjom, - pasakė Kaja.
-
Lina ėjo viena ausimi klausydamasi Kajos, kuri paskutines kelias minutes kalbėjo apie drabužius. Ji buvo kiek įsitempusi ir bijojo. Na pirma buvo, kad buvo Uždraustajame miške. Bet daug baisiau buvo, tai , kad ji pažeidinėjo taisykles, buvo ten kur draudžiama. Todėl Lina ėjo įsitempusi, klausėsi kiekvieno garselio. Jos galvoje vis rodėsi, kad tuoj iš kažkurio medžio išoks profesorius, jas užtiks ir nusiųs pas direktorę. O ji nesigilindama išmes iš mokyklos. Bet net ir būdama labai įsitempusi Lina suprato, kad tokia baimė buvo neracionali. Juk jei sukurti pasakojimai, net toks įšūkis, tai reiškia, kad ne pirmos jos mokinės Uždraustam miške. O jei kas ir buvo užtikti turbūt dėl pirmo pažeidimo išmesti nebuvo. Jeigu būtų, tai nebūtų toks populiarus išūkis. Todėl Lina leido sau atsipalaiduoti. Ji visdar dairėsi į visas puses, bet nekrūpčiojo nuo kiekvieno garso ir leido sau įsigilinti į Kajos žodžius. Ir tada ižgirdo Kają sakant, kad... Jos per toli nuėjo. Štai ir ateina bėda. Linos mintyse suskambo ironija. Ir išties. Nors ir dairėsi, ji neatkreipė dėmesio, kad spalvos tolydžio tamsėjo, o jos ėjo vis giliau į mišką. Dabar buvo tamsiau ir beveik nesimatė saulės pro storas šakas. Lina užsidegė lazdelę ir apsidairė. Atsisukusi dar ižiūrėjo keliuką todėl suprato, kad turėtų sugebėti grįžti.
- Taip. Panašu į tai. Čia jau tikrai nebe pakraštys. Ar nori grįžti?
Paklausė draugės.
-
Kai Lina užžiebė savo burtų lazdelės gale šviesą, tą patį padarė ir Kaja. Tačiau drąsos tai nelabai pridėjo. Kaip jos galėjo taip toli nuklysti? Juk čia - uždraustasis miškas...
Šiurpuliukai perbėgo per kūną. Šią akimirką miške pasirodė stebėtinai tylu. O jeigu jos neras kelio atgal? Jei pasiklys? Ar joms šaukiant profesoriai išgirs mergaites? Bet... bet mes negalėsime šaukti. Nes galim taip prisikviesti kokį plėšrų gyvūną, pamanė. Na, bet jau galėsim tikrai pasigirti kitiems mokiniams. Jeigu iš čia pareisim...
- Taip, žinoma, privalome grįžti, - atsakė. - Gal žinai, kiek valandų? O jei nespėsime grįžti iki sutemų? - baiminosi.
Jos pradėjo eiti atgal. Iš pradžių viskas buvo gerai ir atrodė išties paprasta. Jos tiesiog eis atgal keliuku, kuriuo čia ir atpėdino. Bet... bet ne taip jau ir ilgai paėjus, mokinės priartėjo prie kryžkelės. Kaja nebuvo tikra, kurį dabar takelį pasirinkti. Ji išties nežinojo, iš kurio prieš tai jos atėjo.
- O... vajei... Lina, kuris keliukas veda Hogvartso link? - viltingai paklausė. Tikėjosi, kad draugė žinos.
-
Lina uždegusi lazdelę dairėsi ir mintyse keikėsi. Nors ji neprieštaravo nedideliam nuotykiui, šito ji nenorėjo. Jau ir dieną būti užburtajame miške nebuvo jauku, o dar naktį. Reikėjo tikėtis, kad jos neįstrigs čia per naktį. Juk niekas nežino, kad jos čia. Išėjo tik proketų rinkti. Beto Lina suprato, kad neturi daug žmonių, kurie jos pasigestų. Kaja buvo jos geriausia draugė, o iš Varno Nago ji pažinojo tik Vegą. O ji vyresnė. Tai turbūt nepastebės, jei ji negrįž. Tai iki nakties niekas jos nepasiges. Reikia iš čia dingti! Pamanė ji nebesigilindama į tai kas būtų, jeigu būtų.
- Ne, nežinau, kiek valandų. Bet dar neturėtų būti labai vėlu. Juk išėjome rinkti iškart po pamokų, o ir čia ieškojome ir vaikščiojome neilgiau poros valandų. Turėtume grįžti iki tamsos. Nors kai saulės nesimato, čia turbūt sutems greičiau.- užbaigė liūdnokai ir baimingai.
- Dingstam iš čia. Nenoriu sužinoti, kas čia tyko naktį... Jei eisime tuo pačiu keliuku turėtume grįžti be problemų.
Su tokiu nusiteikimu jos apsisuko ir mynė keliuku atgal. Šį kartą ėjo skubiau, nebesikalbėjo ir nesimėgavo. Norėjo tik sveikos kailį išnešti. Viską buvo gerai, kol jos neužėjo į kryžkelę. Iš kur čia kryžkėlė, po galais? Juk visalaik ėjome vienu keliuku ir nesvarstėme ar kažkur sukti. Negi galėjome nepastebėti. Nu taip buvome užsikalbėję. Ir aš labiau galvą sukau, kas bus jei mus užtiks. Oi to dabar beveik norėčiau. Pamanė.
- Nesu tikra, kuris keliukas. Nepamenu jokios kryžkelės kai ėjome į priekį... Spėju tiesiog nepastebėjau, bet... Nu galim bandyti sukti į dešinę, gal ten bus Hogvartsas arčiau. Kaip blogai, kad visi išminti panašiai... O gal mes visgi tiesiai ėjome? Nesu tikra. Nepamenu, kad kur būtume sukę...
-
Vis tik nemėgstu gamtos, mintyse pagalvojo Kaja. Jeigu norisi į mišką, tai jau geriau pasižiūrėti kokį nors vaizdo įrašą internete. Tai bent saugu. Savo kambary nepasiklysi.
Šiaip viskas tikrai buvo blogai. Jos nežinojo nei kiek valandų, nei kurioj pusėj yra Hogvartsas.
- Kažkur lyg ir sukome, - bandė prisiminti Kaja. - O gal ir ne... Ir aš nesu tikra, - atsiduso. - Bet man ir atrodo, kad reikia eit dešiniau. Tikrai jaučiu, kad ten yra Hogvartsas.
O gal tik noriu jausti, pridūrė mintyse ir ėmė spračiai žingsniuoti pasirinktu takeliu. Beeinant grifiukė viduje pajuto viltį. Nes kuo toliau jos ėjo, tuo tankmė buvo mažesnė.
- Mes tikrai grįžtame atgal, Lina! Tikrai! - džiugiai tarė ir puolė eiti dar sparčiau.
Tačiau po kurio laiko džiugesys dingo, mat jos priėjo proskyną. Galbūt į kokius nors posūkius užsiplepėjusios jos ir nebūtų atkreipusios dėmesio, tačiau šitą proskyną juk tikrai būtų mačiusios, ar ne?
- Lina... Ar mes buvome praėję pro šitą proskyną prieš tai? - balse pasigirdo nerimas.
Prašau, pasakyk, kad buvome, meldė mintyse.
-
Deja Kaja irgi neprisiminė ar jos kažkur suko. Lina vistiek manė, kad ne, bet abejojo. Todėl sutiko sukti dešiniau. Pagal logiką jai atrodė, kad net jei tai ne tas pats kelias, jis turėtų vesti link Hogvartso. Taip vildamasi ji sekė paskui Kają. Pradėjus retėti tankmei Lina apsidžiaugė, nes tikėjosi, kad jos jau greitai prieis miško pakraštį. Ji linksmai nusijuokė ir taip pat pagreitino žingsnį. Juk artėjo prie išsigelbėjimo! Ji jau kūrė istorijas, kaip su Kaja galės sakyti, kad vaikščiojo užburtajame miške. Bet džiaugsmas baigėsi taip pat greitai kaip ir prasidėjo. Jos išėjo ne į pievą prie miško, o į laukymę. Laukymę miško glūdumoje.
- Ne Kaja. Mes tikrai čia nebuvome... Manau, kad posūkį pražioplinome, bet ne šią laukymę. Juk čia daug šviesiau. Tikrai nebuvome tokios užsiplepėjusios, kad nepastebėtume. Turbūt ne ten pasukome. Gal reikėjo sukti į kairę arba toliau eiti tiesiai... Vaje. Ne tas kelias ir laiko iššvaistėme...
Pabaigė liūdnai.
-
Kaja atsiduso. Iš kur joms dabar žinoti, kur yra Hogvartsas?
- Bet jeigu čia šviesiau... Jeigu čia šviesiau, galbūt mes artėjame prie mokyklos, tik kad iš kitos pusės, - viltingai tarė. - Gal reikėtų eiti ten, - parodė pirštu, - ir grįšime, kažkur išlįsime...
O jeigu ne? O jeigu jos vis dėlto tolsta nuo Hogvartso? Kur baigiasi uždraustasis miškas? Kas yra už jo? Kaja niekada apie tai nesusimąstė.
Joms stovint šalia proskynos, visai netikėtai į ją kai kas įžengė. Gyvūnai buvo tokie gražūs, tokie magiški, balti lyg sniegas. Jie privertė grifiukę aiktelėti, bet ne iš baimės, o iš nuostabos. Kaja jų neišsigando, nors, tiesą pasakius, tiksliai nežinojo, ar vienaragiai nėra pavojingi. Bet šią akimirką ji stovėjo ir tyliai grožėjosi reginiu. Vienaragių buvo daug ir jie būriu žingsniavo pro proskyną.
-
- Nežinau... Gal taip gal ir ne. Manau, kad čia buvo šviesiau tik todėl, kad proskyna. Juk už jos vėl tamsu... Gal geriau nerizikuokim ir grįžkime. Nes jeigu einame ne į tą pusę tai tikrai bus blogiau. Jau saugiau pabandyti vieną iš kitų dviejų kelių. Juk kažkuris turi būti tas kuriuo atėjome. Pasakė Lina pagalvojusi. Ji norėjo tikėti, kad taip eidamos jos greičiau pasieks Hogvartsą, bet suprato, kad jai jos eis ne į tą pusę tai pasiklys taip, kad neišsikapanos. Taip mąstydama ji išgirdo Kają aiktelint. Skubiai pakėlė akis nuo žemės tikėdamasi kokios pabaisos. Tačiau tai ką išvydo privertė ją išsižioti. Į kitą proskynos kraštą iš miško įžengė... Vienaragiai?!?!?!? Lina stovėjo išsižiojusi ir į juos spoksojo. Nors buvo skaičiusi apie juos ir nuodų ir vaistų pamokoje naudojo vienaragių plaukus ir rago miltelius ji niekada nesitikėjo pamatyti vienaragių. Net niekada pilnai nebuvo supratusi fakto, kad jie egzistuoja. Todėl pasakyti, kad ji buvo nustebusi būtų per mažai. Ji pritrenkta stebėjo vienaragių būrelį. Jie buvo nuostabūs, baltu kaip sniegas kailiu, sidabru spindinčiais ragais. Ir lėtai žingsniavo link jų. Visdar pritrenkta Lina šnypštelėjo draugei:
- Kaip manai ar turime kažkur slėptis? Ar jie mums nieko nedarys?
-
Kaja prisiminė, kaip kažkada su Lina per herbologiją kalbėjosi apie vienaragius. Grifiukė tada paklausė Linos, ar ji tiki, jog vienaragiai iš tiesų egzistuoja. Jos apie tai diskutavo, draugė minėjo, kad norėtų šiuos gyvūnus išvysti. Ir štai, jos dabar iš tiesų žvelgia į vienaragius! Tikrų tikriausius vienaragius!
- Nežinau, - sukuždėjo Kaja. - Gal geriau būti tyliai, tačiau, kiek prisimenu, vienaragiai nėra pavojingi. Man rodos? - dabar balse šmėstelėjo nerimo prieskonis. - Galbūt tu daugiau būsi apie juos skaičiusi?
Vienaragiai buvo užsiėmę savo reikalais. Bent jau kol kas jie mergaičių nematė.
- Gal tu ir teisi, kad protingiau būtų grįžti, - sutiko Kaja. Ji buvo linkusi pasitikėti Lina. - Bet dar labai noriu į juos pažiūrėti, o tu? - vos vos šyptelėjo ir toliau stebėdama gyvūnus.
Šią akimirką miškas atrodė mažiau baisus. Kaip ir faktas, jog jos nežino, kaip grįžti į mokyklą.
-
Kaja Linai atsakė taip pat tyliai. Atrodė, kad ir ji buvo pritrenkta ir sužavėta. Nemanė, kad pritinka prie vienaragių garsiai kalbėti. Jie buvo tokie magiški, kad atrodė, kad sudrumstus ramybę bus padaryta baisi švenvagystė.
Deja ir Kaja nežinojo ar vienaragiai pavojingi. Bet jos pasiūmas būti tyliai Linai pasirodė logiškas. Todėl ji tyliai sušnabždėjo:
- Deja nesu skaičiusi apie juos. Manau, kad niekada negalėjau suprasti, kad jie išties tikri todėl daug nesidomėjau... Bet manau, kad jei jų neerzinsim viskas turėtų būti gerai. Jei tyliai ir lėtai atsitrauksim viskas turėtų būti gerai.
Tai pasakiusi ilgėsingai nužvelgė vienaragius. Norėjosi į juos spoksoti visą dieną. Todėl ji linktelėjo į Kajos paprašymą ir jos dar kelias minutes stebėjo ramiai besiganančius vienaragius. Tačiau po kiek laiko ji patraukė Kają už rankos ir jos išėjo iš proskynos atgal į mišką.
- Manau grįžtam iki proskynos ir bandom kitą kelią... Ką daugiau galim padaryti?
Paklausė draugės, jau būdama rimtesnės nuotaikos. Vienaragiai - nuostabu, bet jos visdar įstrigę vidury Uždraustojo miško, o temsta.
-
- Na, žinok, jau grįžusi į Hogvartsą net aš apie vienaragius paskaitysiu, - šyptelėjo.
O tada viduje pajuto labai nemalonų jausmą. Baimės jausmą. Jeigu grįšiu į Hogvartsą, pasitaisė, bet tik mintyse. Tačiau tie vienaragiai, jie tarsi kažkuo ramino. Bežiūrint į juos baimė slopdavo. Kaja norėjo juos stebėti dar ir dar, bet Lina nusivedė grifiukę atgal į takelį. Aišku, draugė gerai pasielgė. Joms reikėjo grįžti.
- Gerai, eime, - jau rimtai pasakė Kaja.
Tačiau tos kryžkelės rasti nesisekė. Kaip taip gali būti? Ir pasidarė beveik tamsu. Dabar jau Adams ėmė panikuoti. Kaip joms pasiekti Hogvartsą? Kad ir kur abi ėjo, šviesiaplaukė jautėsi taip, lyg vaikščiotų po labirintą.
- Kas bus, jei mums nepavyks išeiti? Juk miškas didelis. Ką mums daryti? - trylikmetė jautė akyse besikaupiančias ašaras.
O dar ir šviesa lazdelės gale buvo labai blanki. Kaja stipriai jaudinosi, bijojo, tad ir burti sunkiai sekėsi.
-
- Prisidėsiu. Reikia šiaip daugiau pasidomėti jeigu jau sutikome.- pasakė Lina pusiau juokaudama. Bandė dar kelioms sekundėms užlaikyti ramią ir laimingą nuotaiką, kurią sukėlė vienaragiai. Bet poto prabilo rimčiau:
- Nors dabar daug labiau norėčiau, kad būčiau paskaičiusi apie kokius orientavimosi burtus ar kelio nustatymo kerus... Būtų labai naudinga.
Lina bijojo, kas bus jei jos neras kelio. Juk kol jų pasiges praeis šiek tiek laiko. O kol susivoktų ieškoti miške tai tikrai gali praeiti kelios valandos. Jei ne kokia diena. Juk jos buvo geros ir niekada nepažeidinėdavo taisyklių. Tai tikrai nesitikės jų rasti miške. O pats miškas klaidus. Kaip jas ras, net jei ir susivoks? Lina stengėsi nebūti užvaldoma panikos. Nes tada joms tikrai bus šakės. Bet situacija tikrai nebuvo gera.
- Ką mums daryti? Gal galėtume kažkaip pranešti profesoriams kur esame? Juk jie turbūt mūsų ieškos... Gal ir jau ieško.
Paklausė draugės vildamasi, kad galbūt jei į galvą bus atėjusi kokia netikėta išganinga idėja. Ji labai to tikėjosi. Ypač todėl, kad jos pradėjo nesisekti dar labiau. Nerado kryžkelės. Kur ji galėjo prasmegti po galais? Juk einame tuo pačiu keliu. Jau niekur nesukame. Temsta, bet būtume įžiūrėję. Jau tikrai turėjome prieiti. Kitaip būti negali. Tiesiog negali.
- Kur po galais dingo kryžkelė?- ji paklausė kiek panikuodama.
- Nežinau, Kaja. Nuoširdžiai nežinau. Bet panašu, kad teks išsiaiškinti. Atrodo visiškai pasiklydome.
Ši mintis buvo pasakyta beveik ramiu tonu, nors Lina viduje panikavo. Bet ji suprato, kad tai nieko gero neduos. Todėl stengėsi susitaikyti su faktu. Panikuoti galės kai išsikrapštys iš to prakeikto miško. Aišku jei tą padarys. Daugiau gyvenime kojos čia nekelsiu.
-
- O kaip čia praneši, - burbtelėjo Kaja. - Sakau, kad vis dėlto žiobarų pasaulis yra geresnis. Štai, mes pasiklydome, o jeigu čia veiktų telefonai, tai reikėtų tik paskambinti ir viskas! Mus surastų! Be to, žiobarai juk turi sraigtasparnius, kurie mus surastų.
Mergaitė nepagalvojo apie tai, jog miške galėtų nebūti ryšio. Ir kad sraigtasparnis jų galbūt net nepastebėtų per medžių tankmę.
Jos jau ilgai ėjo. Trečiakursė pavargo. Skaudėjo kojas. Ji norėjo gerti. Be to, kažkur į šaką susibraižė veidą. Pačios lazdelė nebešvietė. Iš kitos pusės, šviestis irgi buvo baisoka. O jei pamatys koks plėšrus gyvūnas? Bet juk eiti aklinoje tamsoje - taip pat ne išeitis.
- Aš nebegaliu, - Kaja sustojo. Atsisėdo, atsirėmė į medį. - Aš pavargau. Man šalta. Aš noriu į pilį, - pasakė ir pradėjo verkti.
-
- Taip... Tikrai žiobarai turi pažangesnius paieškos būdus. Aišku gal miške ne visi telefonai ryšį pagautų, išsikrauti galėtų. Bet vistiek turėtume daugiau šansų. Bet reikia kažkaip suktis.
Tik kaip? Esam nežinia kur, nežinom nei kur esam, nei kur einam. Kryžkėlės juk nerandam. Tai galim visai ne link Hogvartso eiti. Nors ji turėjo būti. Kaip išnykt galėjo. O juk čia turėjo būti trumpas pasivaikčiojimas. Kad girtis galėtume. Vajė. Pamąstė ji liūdnai. Padėtis atrodė gana beviltiška. Lina buvo išsekusi. Kaja irgi. Jos lazdelė nebešvietė. Po kelių žingsnių Kaja sustojo. Draugei pradėjus verkti Lina nežinojo ką daryti. Pati linksmesnė nebuvo, bet suprato, kad jai jos verks ir nieko nedarys tikrai neišsikrapštys. Bet ką jos galėjo nuveikt. Buvo išsekusios ir jau sutemę buvo. Todėl Lina pasiūlė pailsėti ir jos atsisėdo ant medžio šakos. Ji apkabino Kają per pečius tikėdamasi kiek paguosti. Žodžių nerado. Taip jos kiek parymojo. Darėsi šalta ir baisu. Lina stengėsi nepasiduoti baimei ir kažką sugalvoti, bet tai sekėsi sunkiai. Tačiau po kiek laiko Linai šis tas atėjo į galvą. Ji nebuvo tikra, ar tai pavyks, nes apie tai skaitė seniai. Bet kažko imtis reikėjo.
- Kaja ar tu žinai apie gynėjo kerus? Man atrodo, kad jais galima ir pranešimus siųsti. Jei mums pavyktų išburti bent vieną gynėją jis galėtų informuoti profesorius kur esame. Ar bent nukreipti link miško. Pabandom? Burtažodis Expecto Patronum . Jį sakant reikia galvoti apie kokį labai lamingą prisiminimą.
Lina išsitraukė lazdelę nukreipė mintis į laimingus prisiminimus ir ištarė burtažodį. Nieko neįvyko. Negalima pasiduoti. Turim kažkaip iš čia ištrūkti. Pamanė Lina ir su nauju užsidegimu ėmėsi kerų. Šį kartą įsivaizdavo Hogvartsą. Jaukų Varno Nago bendrąjį kambarį, klases. Ir šiaip visą šilumą ir jaukumą. Su šiuo vaizdiniu iš jos lazdelės pakilo silpnas sidabrinis pavidalas. Jis nebuvo labai aiškus ir Lina negalėjo atpažinti, kas tai buvo per gyvūnas. Bet kerai vistiek pavyko! Surask kokį profesorių ir informuok, kad mes čia! Atvesk juos į mišką. Paprašė Lina ir susitelkusį į gynėją, jį nukreipė į viršų. Ir labai tikėjosi, kad pilies link.
-
Buvo tamsu ir jau po vidurnakčio. Juzefas kartu su Auriu atėjo iki uždraustojo miško ir dabar pėdino kažkokiu taku. Profesorius turėjo pripažinti, kad čia - išties nejauku. Ir dar naktį... Juk sakoma, kad miške tokiu metu bastosi, medžioja visokios pabaisos. Aišku, gerai, jog čia yra ir Auris. Juk jis - apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius. Tačiau ne magiškų gyvūnų priežiūros. O jei juos užpuls tiesiog kažkoks gyvūnas ir nei vienas nežinos, ką daryti?
- Per tiek laiko jos galėjo nežinia kiek nueiti, - pasakė plikis švietaliodamas burtų lazdele į šonus. - Ir galiausiai. Gal vis dėlto jos išvis ne miške? Jau paprasčiau ieškoti po Hogvartsą... Kaip mes jas rasime? Lina! Kaja! - pašaukė Juzefas, tačiau ne itin garsiai, nes bijojo, kad vietoj mokinių pas juos atlėks koks nors padaras.
O gal jau viskas. Gal jas kas nors suėdė ir mes be reikalo ieškom, mintyse pagalvojo.
-
Dabar jau Auriui visai nepatiko. Kaip jo lepūnėlė Kaja galės ištempti miške nežinia kur? O Lina. Ji irgi neatrodė iš tų galvom einančių vaikų. O jeigu persigąs? O jeigu jas užpuls? Bet Linai neblogai sekasi kerėti. Tą žinojo. Ji gerai dirbo per jo pamokas. O kaip Kaja? O Kaja jau kitas atvejis. norėjosi lėkti labai greitai ir jas tuojau pat surasti, atsivesti į pilį. O jeigu rimtai jos net ne miške? Bet juk Klėjus sakė, kad ėjo kaip tik ten.
- Taip. Jos galėjo nežinia kur nueiti. Aš gerai pažįstu šį mišką. Bet tas mane tik labiau neramina. Nes aš žinau koks jis didelis. Gal reiktų išsiskirstyti Juzefai? Gal taip būtų paprasčiau. Gynėjais praneštume jeigu ką nors rastume.
Tada staiga kažkas šmėstelėjo iš tankumos ir tas kažkas privertė raudonplaukį atšokti. Bet paaiškėjo, kad tai kažkoks pavidalas. Auris nesuprato kas tai. Bet iš sidabriško švytėjimo buvo aišku, kad gynėjas. Jis kabojo jiems prieš akis.
- Kas čia dabar? - Nustebo. Tada gynėjas ėmė tolti.
- Bandom jį vytis. - Žaibiškai nusprendė ir ėmė dumti paskui švytinti negrabū padarą.
-
Kaja sau tyliai verkė, o Lina, regis, apie kažką galvojo. Grifiukė manė, jog neverta mąstyti. Vis tiek joms nieko neišeis.
- Gynėjo kerus? - valydamasi ašaras paklausė trylikmetė. - Taip, žinau, bet kas iš to, Lina? Juk tai labai sudėtingi kerai. Jeigu man dabar net neužsižiebia lazdelė, tai apie gynėjo kerus galėčiau tik pasvajoti...
Man niekada nepavyktų tokie kerai, pasakė sau mintyse stebėdama, kaip draugė stengiasi išburti gynėją. Kajos visai nenustebino tai, jog varniukei nepavyko. Pirmą kartą. Bet netrukus...
- Ką? - išpūtė akis Kaja ir atsistojo. - O Dieve, tau išėjo! Tu išbūrei gynėją! Koks tai gyvūnas? Kur jis išėjo? Ar mums jį sekti? - mergaitės širdis ėmė pašėlusiai plakti.
Bet gynėjas labai greitai dingo, šviesiaplaukė net nespėjo iki galo susivokti. Kaja norėjo bėgti paskui jį, tačiau jautėsi tokia išvargusi, kad tikriausiai net nebūtų gebėjusi pasakyti, į kurią dabar tiksliai pusę jisai nulėkė.
-
- Taip gynėjo kerus.- pasakė- o iš to tas, kad jeigu pavyktų išburti gynėją galėtų atvest čia kokį profesorių. Arba, bet jau kažkas pastebėtų, kad ji atėjo iš miško ir suprastų, kad mūsų čia reikia ieškoti.
Pasakė bandydama atrodyti pasitikinčiai. Juk ji nebuvo tikra, kad jei pavyks išburti ir ar galės nukreipti gynėją ten kur Hogvartsas. Bet, kad ir kaip tuo stebėjosi kerai jai pavyko ir ji išbūrė gynėją. Dar tuo netikėdama jį nukreipė į viršų ir paprašė rasti kokį profesorių ir atvesti čia. Tada atsisuko į Kają.
- Taip... Man pavyko. Negaliu patikėti... Jis neturėjo dar formos. Labiau tiesiog sidabrinis kleksas. Bet nesvarbu kokio jis pavidalo! Pabandžiau jį nusiųsti į Hogvartsą , kad surastų kokį profesorių ir čia atvestų. Tikiuosi jis kažkaip ras kur yra Hogvartsas. Nes tai geriausia mano turima idėja... Ne neverta sekti. Mes perdaug išsekusios ir jau per tamsu. Arba pasiklystume arba susižeistume. Lazdelėmis nedaug apsišviestume. Tegalim laukti arba ryto, arba profesorių.
Pasakė truputį melancholiškai. Nors ir bijojo buvo susitaikiusi su likimu. O ką ji dar padayti galėjo?
-
Auris pasiūlė išsiskirstyti. Šita mintis plikiui labai, labai nepatiko. Tačiau jis to neparodė. Nenorėjo prisipažinti, kad bijo. Be to, juk tai - Auris. Profesorius, kuriam mokiniai, regis, iš tiesų svarbūs. Mokinės jam rūpės labiau negu Levinso baimės.
- Gerai, - profesionaliai slėpdamas baimę atsakė Juzefas. - Kadangi gerai pažįsti mišką, pasakyk, kur man sukti.
Laimei, to neprireikė. Iš kažkur atsirado gynėjas be pavidalo. Tiek Kaja, tiek Lina yra per mažos, jog išburtų gynėją. Bet juk čia ir nėra tikras gynėjas. O galbūt kažkuriai pavyko? Na, kiek plikis žinojo, kaži, ar Adams būtų sugebėjusi tai padaryti, bet štai Catamans... Ji - jau kitas reikalas. Pakankamai gabi mergaitė.
Juzefas nudžiugo ir ėmė lėkti paskui Aurį. Visai nemažai jie nubėgo. Beplaukis pajuto šiokį tokį kaltės jausmą. Kodėl jis džiaugiasi ne todėl, kad jie tikriausiai artėja prie mokinių, o todėl, kad ši aplinkybė pasuko reikalus taip, jog pačiam neteko vienam likti miške? Bet o jei tai spąstai? O jei iš tiesų čia kokio nors baisaus padaro pinklės, mintyse pagalvojo Juzefas. Su ta mintimi pavidalas ėmė ir... išnyko.
- Ar čia jis mus norėjo atvesti? - paklausė Aurio.
Nepagalvojęs, kad štai dabar reikėtų mergaites pašaukti, vyrukas ėmė vaikščioti aplink, švietė aplinką lazdele. Nebuvo panašu, kad mergaitės čia būtų. Ar jos tylėtų? O gal jos jau negyvos, siaubas, reikia dairytis lavonų, pamanė Levinsas. Arba spąstai. Gal mus tuojaus kažkas nudės, dar pridūrė galvoje.
-
Raudonplaukis skuodė paskui tą padarą. Šakos draskė rūbus ir veidą. Pynėsi lapai ir žolynai po kojomis. Bet gynėjas kažkur vedė ir tiesiog nebuvo galima paleisti jo iš akių.
Tas padaras pranyko staiga. Tiesiog dingo ir teko sustoti.
- Nežinau Juzefai. Bet čia nieko nėra. - Pamažu tikrai pradėjo imti grynas siaubas. Įsivaizdavo jų kūnus, apgraužtus kokio padaro. Prisiminė visas minutes, kai Kaja jį erzino, kai neturėjo su ja kantrybės. Prisiminė pažadą Linai, kurio neištesėjo. Nustok kvailį. Dairykis. Paliepė sau. Lazdelės šviesa neapšvietė jokių mergaičių lavonų. Ir tai buvo puiku. Todėl ištarė.
- Sonorus. - O tada ėmė šaukti labai garsiai. Kerais pagarsintas balsas skambėjo kaip per garsiakalbį. Jos gal netoli ir išgirs. Gal atsišauks.
- Lina, Kaja! Lina, Kaja! - Įsiklausė, regis visai pamiršo Levinsą. Pabandė dar kiek paėjėti takeliu ir vėl pašaukė jas. Taip žinoma galėjo prišaukti kokį baisų padarą. Bet taip buvo didesnė galimybė, kad bus išgirstas tų mergaičių.
-
- Šaunuolė, Lina, tu šaunuolė! - ėmė straksėti Kaja.
Tačiau taip ji džiaugėsi neilgai. Mat draugė pasakė, jog joms gali reikėti laukti ir ryto. O jeigu gynėjas jau tiesiog pradingo? Ir iš jo - jokios naudos? Jei nepradingo, kas garantuoja, jog jam pavyks rasti kurį nors profesorių? Ir kas iš to ryto? Turbūt nelabai yra skirtumo, tamsu ar šviesu. Jos neras kelio į mokyklą.
Akyse vėl ėmė tvenktis ašaros. Dabar Kaja jau net nesvajojo apie telefoną, planšetę ar kompiuterį. Pilnai užtektų savo lovos Grifų Gūžtos mergaičių miegamajame.
Ir tada... tada Kaja kai ką išgirdo. Labai labai garsiai šaukiantį profesorių Aurį.
- Aaa! Aaa! - ėmė rėkti Kaja.
Ji prišoko prie Linos, ją apsikabino ir toliau rėkė:
- Mes čia, mes čia! Profesoriau, mes čia!
-
Lina trumpam pasidavė Kajos entuziasmui. Ji negalėjo patikėti, kad sugebėjo išburti gynėją. Aišku jis nekūniškas, tiesiog sidabrinis kleksiukas. Bet vistiek! Jei ji prisiminė gerai tai tai buvo gana sunkūs kerai. Todėl ji didžiavosi savimi. Gal vis dėlto aš esu gera ragana. Gal verta profesorių šypsenos. Droviai pamanė. Tačiau gera nuotaika netruko pasibaigti. Ji nežinojo ar jos gynėjas turėjo daug šansų. Ir ar išvis jis buvo pakankamai galingas čia ką nors atvesti. Bet stengėsi palaikyti tikėjimą. Neturėjo kito pasirinkimo. Bet ji suprato, kad ir kaip jos nežavėjo tokia mintis buvo tikimybė, kad joms teks praleisti naktį miške. Ir neaišku ar rytas būtų ką padėjęs. "Rytas už vakarą protingesnis" tai patarlė gera, bet tai vistiek juk nepadės labai. Magiškai kelio nesužinosime. Ir dar labiau nusilpusios būsime. Todėl gynėjas paskutinė viltis mūsų.
Pamanė ji. Tačiau tada ji kai ką išgirdo. Pirma manė, kad ją apgauna ausys trokštančios išgirsti kažką kas pranašautų išgelbėjimą. Tačiau įsiklausius geriau ji išties manė atpažystanti profesoriaus Senklerio balsą. Nebuvo garso, kurio tą akimirką būtų troškusi labiau. Tuo pat metu tai išgirdo ir Kaja ir ėmė šaukti profesorius. Lina ilgai netrukusi prisidėjo ir dabar jau du balsai meldė išgelbėjimo.
-
Juzefas krūptelėjo, kai Auris kerų pagalba pradėjo šaukti mokines taip garsiai, jog tapo akivaizdu, kad tuoj į šią vietą gali sulėkti visi miško siaubūnai.
Tačiau šauksmas nebuvo bevertis. Iš kažkur pasigirdo Kajos ir Linos balsai. Jie nebuvo arti, bet plikis ėmė bėgti balsų link. Galėjo prisiekti, jog netoliese pralėkė kažkas didelis ir juodas. Bet, regis, nesivijo.
- Čia, - tarė Auriui pats braudamasis pro šakas.
Ir galiausiai pamatė. Kają ir Liną, į kurias šią akimirką švietė burtų lazdele. Norėjosi prieiti ir gerai abi papurtyti. Bet vis tik vyrukas susilaikė. Kol kas išvis nieko nesakė. Viduje džiaugėsi, jog mergaites rado. Bet vis tik labiau ne dėl jų pačių, o dėl savęs. Mat nereikės toliau ieškoti ir kitą dieną bendrauti su direktore, tėvais.
- Net nežinau, ką pasakyti, - vis tik pasigirdo žiobarotyros profesoriaus balsas.
Jis skambėjo itin ramiai.
-
Kai nutilo pagaliau išgirdo, tikrai. Vos nepuolė lėkti kažkur kaip be galvos, bet tada prisiminė, kad aidas viską iškraipo ir įsiklausė. Galop nudūmė paskui Juzefą ir pagaliau jas pamatė. Abi sveikos. Bent jau iš pažiūros. Auris nusitylino balsą, daugiau jau nereikėjo šūkauti.
- Ar jūs nesužeistos? - Paklausė dar vis jas apžiūrinėdamas.
- Einam greičiau iš čia. - Užplūdo begalinis palengvėjimas, kad jas abi surado. Todėl pamiršo, kad turėtų pykti ar aiškinti, jog čia negalima eiti. Dabar troško jas išvesti ir palydėti į mokyklą. Tiesą sakant geriausia buvo paskubėti, nes jo laukinis šauksmas juk galėjo privilioti čia ką nors. Ir kas nors piktas galėjo dabar jau keliauti artyn.
- Einam. Žinau kaip iš čia išeiti trumpiausiu keliu. - Dėkui paauglystėms laikams, dėl kurių kažkada išnaršė šį mišką tik todėl, kad tai buvo draudžiama. O paskui ši vieta labai tiko mokytis juodosios magijos pagrindų.
-
Šviesiaplaukė šokinėjo iš džiugesio ir verkė iš laimės. Tiesa, nors girdėjo profesoriaus Aurio balsą, bet pamatė... profesorių Juzefą? Jis švietė į mokines burtų lazdele. Tačiau netrukus pasirodė ir apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus siluetas.
Trečiakursė galvojo, kad abu vyrai ims šaukti ant mokinių, tačiau nešaukė nei vienas. Profesorius Auris paklausė, ar mergaitės nesužeistos. Kaja tik papurtė galvą, nors nežinojo, ar suaugę pastebės tokį atsakymą. Vietoj begalinio džiugesio dabar jautė gėdą ir vos tik pasirodė jos ir Linos gelbėtojai, Kaja nustojo straksėti bei nudelbė galvą.
Profesorius Auris pasakė, kad reikia eiti. Žinoma, tie žodžiai buvo protingi. Reikėjo eiti. Negi jie ims uogauti arba grybauti? Bet kažkodėl grifiukė laukė, kol Lina pajudės pirma.
-
Lina buvo neišpasakytai laiminga, kad jas aptiko profesorius. Dar išgirdusi balsą jau žinojo, kad tikriausiai bus išgelbėtos. O kai profesorius Senkleris jas atrado Linai atsiduso iš palengvėjimo. Tačiau jis nebuvo vienas kartu taip pat atėjo ir profesorius Levinsas, jos koledžo vadovas. Vaje. Dviguba bėda. Šmėstelėjo Linos galvoje kai ji pamatė, kad jas rado du profesoriai. Tačiau mintį apie dvigubą bausmę nustelbė neapsakomas palengvėjimas dėl to, kad ištrūks iš miško gyvos. Ji nuoširdžiai buvo dėl to sunerimusi. Baugi tamsa nei kiek nepadėjo. Todėl vos išvydusi profesorių Senklerį jį būtų puolusi jam ant kaklo ir apsiverkusi iš baimės ir laimės. Tačiau ją sustabdė mintis, kad profesoriai jas nubaus už tai. Todėl tokia keista padėka ir laimė būtų atrodžiusi... Na keista. Beto gi jai dvylika. Jau nemaža gi. Turi išmokti susivaldyti. O tai turės bėdų. Bet širdies gilumoje ji norėjo, kad kažkas ją apkabintų, patikintų, kad siaubas jau baigėsi ir, kad viskas bus gerai. Ji suprato, kad taip bus bet apkabinimas būtų pravertęs... Profesoriui paklausus ar jos nesužeistos ji papurtė galvą ir tyliai pasakė:
- Ne. Mums viskas gerai.
Ir nuleido galvą gana susigėdusi. Susigėdusi dėl to, kad sugebėjo į tokią bėdą įsivelti, pasiklysti. Ir viskas dėl kvailo išūkio. Ir susigėdusi noro, kad norėjo nuraminimo. Juk jo aiškiai nenusipelnė. Profesoriui pasakius, kad reikia eiti ir supratusi, kad Kaja nepajudės pirma, Lina pradėjo eiti.
-
Auris paklausė mokinių, ar jos nesužeistos. Lina patiko, kad joms viskas gerai, bet juk profesoriai negalėjo būti dėl to tikri. Kartais vaikai kažkodėl slepia sužeidimus, gal gėdijasi. Jam atrodė, kad grįžus į pilį būtų protinga abi pristatyti į ligoninę.
Ir taip, Juzefas jautėsi kiek išsigandęs, kad mergaitėms nebūtų įkandęs koks nors paslaptingas padaras ir kad jos kažkada, ar tai kelionės į Hogvartsą metu, ar tai jau pačiame Hogvartse, tais padarais nevirstų. Žinoma, tokias paranojas Levinsas pasilaikys sau.
- Gerai, rodyk kelią, aš eisiu paskutinis, - pasakė Levinsas ir praleido visus tris žmones į priekį.
Žinojo, kad turi eiti paskutinis. Na, jog mokinės nebūtų nei priekyje, nei gale. Dėl saugumo. Tačiau mielai būtų ėjęs antras. O jeigu esant gale Juzefą kas nors pagriebs? O dar čia gali būti daug erkių, tik dabar apie jas pagalvojo. Dėl šių kraujasiurbių - ligų nešiotojų nebuvo svarbu, kelintas Juzefas eis. Jos įsisegti gali bet kur ir bet kada. Grįžus reikės gerai apsižiūrėti.
-
Abi jos pasirodė prislėgtos ar panašiai.
- Eisim gal į ligoninę iš pradžių. Čia ir visokių augalų būna. Galėjot juos netyčia paliesti. Geriausia bus, jei jus apžiūrės seselė. -Garsiai svarstė.
- Gerai. - Sutiko dėl jų eilės ir pirmas patraukė miško keliuku. Dabar išties baiminosi, kad tik nebūtų priviliojęs kokio padaro. Bet kol kas nieko nematė. Skubėjo. Stengėsi lėtinti manydamas, kad mergaitės bus pavargusios po klajonių, bet kartu ir skubinosi kiek leido tankus miškas ir žinojimas, kad negali joms išnykti iš akių. Rankose laikė lazdelę. Dėl visa ko reikėjo būti pasiruošus. Bet jie praėjo visą kelią ramiai ir išėjo iš tankynės. Medžiai retėjo. Augalai, krūmai nebebuvo taip tankiai suaugę. Net šviesiau pasidarė išėjus iš girios. Jie visi keturi paliko mišką ir patraukė link mokyklos.