Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Loras Lanisteris Liepos 26, 2011, 10:42:33 am
-
Antrame Hogvartso aukšte yra paveikslų galerija. Pro ją praeina kiekvienas Švilpynės mokinys, einantis į didžiają salę. Galerijoje sukabinti patys brangiausi ir vertingiausi Hogvartso paveikslai. Antai aukštai kabo Merlino portretas, vienintelis pasiekęs šias dienas. tuo tarpu prie lango yra drobė, kurioje vaizduojamas Karolis II su pirmuoju magijos ministru po slaptumo įstatymo. Prie lango nuostabi Londono panorama, nors ir vaizduojanti jį per tuos siaubingus 1666m. O virš įėjimo į galeriją kabo paveikslas, žinomas kaip "Dumbldoro ir Grindevaldo kova". Pati galerija yra geltonai dažytomis sienomis, su geromis ąžuolinėmis grindimis bei lubomis, kuriose kaip ir didžiojoje salėje kabo žvakės, apšviesdamos Hogvartso šedevrus.
***
Christian stebėjo vieną paveikslą. "Dumbldoro ir Grindevaldo kova". Ne daug mokinių pastebėjo, kad jų naujasis mokytojas taip pat yra šiame paveiksle. Žinoma, paveikslas vaizdavo profesorių de Shevrez 66 metais jaunesnį. Plaukai anuomet dar buvo juodi, oda ne tokia suglebusi ir žinoma buvo mažiau raukšlių. Kerėjimo mokytojas atsiduso, atroda dar vakar stebėjo tą kovą. O dabar jau abiejų besikaunančiųjų nėra tarp gyvųjų. Profesorius dar kartą atsiduso.
-
Merė būtų ir toliau žingsniavusi į didžiąją salę,kai pamatė Kerėjimo profesorių.
- Laba diena,profesoriau de Shevrez,- mandagiai pasisveikino jaunoji burtininkė ir truputėlį iš mandagumo pritupė,- ką čia žiūrinėjat?
Mergaitė taip pat žvilgtelėjo į paveikslą. Jei neklystu,tai čia " Dumbuldoro Grindevaldo kova"? O gal ir ne? Nesvarbu. Kad ir kas čia būtų,vis tiek keista,jog mokytojas jį apžiūrinėja. Juk šio paveikslo nuotraukos įdėtos beveik visose knygose,kurios vaizduoja istorinę praeitį.
- Mokytojau,ar jums viskas gerai,atrodot truputį išvargęs ir pabąlęs?- rūpestingai pasiteiravo Smit.
Ji įdėmiai įsispoksojo į Kerėjimo profesoriaus gilias akis.
-
Senukas atsisuko į jauną mergaitę priėjusią prie jo.
- Malonu, kad teirajautės, - sušnibšdėjo magiškas profesoriaus balsas, tuo tarpu nė vienas jo veido raumenėlis nekrustelėjo - bet jaučiuosi gana gerai, - jo akys nuslydo mergaitės veidu, taip, tai buvp Merė for Trit, iš kerėjimo klasės - tai tarė jis paveikslas "1945", orginalas - pridūrė mokytojas - nors dauguma jį vadina tiesiog "Dumbuldoro Grindevaldo kova", žinai, taip papraščiau įsiminti.
Senukas mostelėjo ranka į paveikslą:
- Jį nutapė žymus magų dailininkas - A. Hučis. tapytojas jį padovanojo Dumbuldorui, kuris savo ruoštu prieš keturiasdešimt metų jį padovanojo man. O aš jį atidaviau mokyklai. - profesorius šyptelėjo paveikslui ir tęsė - taip jis ir atsidūrė čia.
-
Aš vis dar dvejoju ar jam viskas gerai.... Tikrai atrodo išblyškęs... Bet jei jis sakosi,kad jaučiasi gana gerai... Tai gal ištikrųjų viskas normoj.... Chi,chi,chi... Merė suklususi išklausė trumpą paveikslo atsidurimo Hogvartse istoriją.
- Idomu.... Tai ištikrųjų šis A.Hučio paveikslas priklauso jums,tik jūs jį padovanojote mokyklai..?- Smit kilstelėjusi antakį labiau paklausė savęs nei Kerėjimo profesoriaus ,- o tai kas tie žmonės paveiksle? Žinau tik kaikuriuos iš jų...
Ir jaunoji burtininkė nusuko akis į šalį.
Kalbėtis su mokytoju ne per pamoką,nežinau ar gerai... Bet juk niekas to nedraudžia... Ar draudžia? Ne.... Nesąmonė... Švilpiukė dar kartą pasuko galvą į profesorių de Shevrez. Ir laukė kada jis atsakys.
-
- Kas čia pavaizduoti? Ną ką pažiūrėsiu atidžiau.
Mokytojas iš savo chalato kišenės išsitraukė pensjė ir pabalnojo jomis savo nosį.
- Hmmm... čia Dumbuldoras, bet tai tu tikriausiai žinai, čia aišku Grindevaldas, - bakstelėjo pirštu į vyrą, kuris piktai raukėsi pamatęs Hogvartso direktorių. - čia Gulbertas, toks auroras, jį nužudė Voldemortas, kai iškilo pirmą kartą - mostelėjo profesorius ranka į žmogų už uolos - čia aš - tarė Christian ir sukikeno - dieva, koks jaunas tada buvau, o čia matai... tas vyras su siaubo perkreiptu veidu. Čia kvailys Fredis irgi auroras, jis buvo išdavikas, tarnavo Grindevaldui, jį po dviejų savaičių pakorė. - mokytojas atsiduso - kvailas vaikis buvo, nors gana geras kerėtojas. Čia irgi auroras, tik neatsimenu vardo - profesorius atidžiau įsižiūrėjo į žmogų. - Nors trenk man neatsiminsiu. O ten danguje, matai, ten atskrenda aurorai, Grindevaldas visą vietą buvo užkeikęs, kad negalėtum atkakti oru, bet jis kovą pralošė - senukas palinksėjo galva - taip, jis pralošė, paskui jį suėmė, nuvežė į Magijos ministeriją, iš pradžių apklausė mano kabinete, o paskui skubiai atvykę Vizengamoto teisėjai jį nuteisė.
-
Mergaitė,kad ir kaip stengėsi įdėmiai klausytis,bet vis tiek keletą pavardžių jai praslydo pro ausis. Bet neskaitant to,ji viską suprato ir įsiminė.
- Profesoriau,aš tikrai nenoriu būti nemandagi,tačiau visa šita istorija gana nuobodi. Tad... ... gal aš jau eisiu.... Nes jei čia būtų kažkas intriguojančio tikrai su malonumu pasilikčiau ir paklausyčiau,deja taip nėra,- nuleidusi akis į žemę tarė Hogvartso mokinė.
Nelabai tu čia mandagiai.... Bet kitaip nemokėjau pasakyti... Ah.... Tikiuosi jis neįsižeis. Merė dar syki pažvelgė į Kerėjimo mokytojų.
-
Liliana įbėgo į paveikslų galeriją uždususi ir susivėlusi. Ji katik perpykusiam filčui ištepliojo kabineto sienas marmaledu. Kai jis įsiutęs ėmė ją vytis koridoriumi, Lili nerado kitos vietos, tik paveikslu galerija, kur ją galėjo apginti mokytojas.
Pamačiusi dar kažkokią švilpyniukę tarė jai "llabas" ir prišokusi prie mokytojo ėmė prašyti
- Kalausykit, mokytojau, mane persekioja Filčas, gal galėtumėt mane apginti, maldauju...
Tada išlindo ponia Noris ir pasigirdo Filčo šlepsėjimas
-
Staiga,mokytojui nespėjus pasakyti,prie jų pribėgo mergaitė. Irgi iš švilpynės.
- Na,profesoriau,tai gal aš jau eisiu. Jūs čia padėkite šitai mergaitei,o aš einu,- taip pasakiusi Merė,nenuėjo į Didžiąją salę,kaip buvo planavusi,o pasuko atgal į kambarius.
Ah... šis mokytojas toks nuobodus,galėtų pasakoti sušukdamas,kažką rankomis pamosikuoti,vis aiškiau būtų. Nors ko norėt,juk jis jau ne iš jaunųjų žmonių...
Taip begalvodama Smit žingsniavo koridoriumi,kai prie jos priėjo Filčas. Ir nieko nelaukdamas jai tarė:
- Ar nematei irgi iš Švilpynės mokinės? Neaukšto ūgio,tad labai neklusni. Aptaškė mano kabineto sienas marmaledu.
-A,mačiau. Ji nubėgo štai ten,- taip pasakiusi švilpiukė bedė pirštu į visai kitą pusę,ne ten iš kur atėjo.
- O,ačių,- tik tiek teišspaudė pasakyti Filčas.
O tuo tarpu,Merė jau spėjo pradėti žingsniuoti tuo pačiu koridoriumi.
-
Staiga lyg iš niekur išniro švilpė. Tuo tarpu kita mergaiytė, buvusi galerijoje išbėgo.
- Kalausykit, mokytojau, mane persekioja Filčas, gal galėtumėt mane apginti, maldauju...
Senukas pasižiūrėjo į atbėgusią mergaitę ir tarė:
- Tu bėk, jeigu Filčas per čia eis aš jį sulaikysiu.
Rodos švilpę tai nudžiugino. Profesorius apsidairė ir nusprendė traukti į didžiąją salę, nors Hogvartse jis jau saveitę, dar ten nė karto nevalgė... ai, bet pirma reikia sulaukti Filčo..
-
Mokytojas pasakė Lilianai begti, o jis sulaikys Filčą. Na, Lili buvo jam dėkinga bent už tiek.
- Labai labai jums dėkoju, mokytojau, žiauriai ačiū...
Lili nežinojo kur bėgti. Pažiūrjo ir kairėn, ir dešinėn, bet niekur nebuvo jokio sandeliuko.
Pasigirdo Filčo žingsniai ir bambėjimas
- Tuoj aš ją, tą tepliotoją pagausiu... Kad būtų kaip senais laikais - už grandinių palubėn...
Lili nustėrusi nubėgo į didžiąją salę
-
Merė žingniavo koridoriumi.
- Ar viskas bus taip gerai,kaip visą laiką,kai susitikdavom?- garsiai svarstė Smit,- o jei jis jau spėjo pamiršti kas tarp mūsų buvo? Jei pamiršo mūsų nuostabias naktis stebint kartu žvaigždes? Bet ar taip gali būti. Kad žmogus,kuris tave taip mylėjo,pamiršo nuostabiausias akimirkas savo gyvenime. Pala,o jei jis apgaudinėjo? Ir visa ta meilė,visi pasisedėjimai stebint žvaigždes,tie apkabinimai? Jei jie buvo netikri?
Mergaitė ėjo ir šnekėjo. Jai visai nebuvo svarbu,kad ją gali kažkas girdėti. Galiausiai ji priėjo paveikslų galerija. Ir sustojo. Sustojo lyg niekur nieko. Bet ne, ji nebuvo kažkokia kvailė kuri šiaip sau eidama stovinuoja. Ji sustojo prie sienos,ant kurios kabėjo...
- Oho... Koks gražus ir tikroviškas paveikslas,- nusistebėjo švilpiukė.
Ji žiūrėjo į Ronalldo De Wallnie kūrynį. Paveiksle buvo pavaizduota dviejų žmonių figurėlės stebinčios nakties dangų. Nuostabu... Nuostabu.
-
Nikolajus įėjo į paveikslu galerija ir ėmė apžiurinėti paveikslus.Hm dauk paveikslų dauk.Prie vieno paveikslo Nikolajus pamatė Mere.
- Ei Mere ką veiki?- Tuo metu Dodhanhan'as garsiai prunkštelėjo ir dauguma į jį atsisuko.
- Dodhanhan'ai baik vaidinti.
- Bet šeimininke juk jūs prisiekėte su jais nedraugauti.
- Taip prisiekiau bet čia netiek draugiškas kiek mandagus klausimas.
-
Merė vis dar svajojo,tik.... netikėtai išdygęs berniukas paklausė:
- Ei Mere ką veiki?
Tai buvo Nikolajus.
- O,čia tu Nikolajau... Ką čia veikiu..? Hm,- Mere pasimetė,-aaa... nieko,šiaip žiūrinėju,tai sakydama mergaitė pasitraukė nuo Ronalldo De Wallnie kūrynio.
Pala... Ar tik mes su Nikolajumi nesusipykę? A,taip,susipykę. Ah...
- Nikolajau,nepyk,kad mes šitaip su tavim. Tikrai,labai atsiprašau,- Smit atsiprašančiomis akimis pažvelgė į švilpiuką,- na,nepyk,okey? Viskas gerai. Daugiau taip nebus. Pažadu.
-
Nikolajus tik rimtai pažvelgė į Mere ir tarstelėjo:
- Aha jei tai būtu tiesa tada aš persijos prinsas.
- Pritariu šeimininke.- Dodhanhan'as bjauriai išsiviepė šiandien šeimininko įsakymu jis buvo juodžiausias visuose pasauliuose vilkas su kraujo raudonumo akimis.
- Dodhanhan'ai šiaip liepčiau ją nžudyti bet tokiu atveju mane apkaltintu žmogžudyste ir dar paveikslai susiteptų taigi šiandien Mere tu dar saugi. Tai ką pasakysi išdavike?- Nikolajus paskutinį žodį ištarė taip tyliai kad niekas net jo demonas negirdėjo.
-
Alfas pėdino į virtuvę,tačiau sustojo išgirdęs Nikolajaus ir Merės balsus.
Jis girdėjo kiekvieną jų žodį.Staiga išlindęs iš už kampo berniukas garsiai sukriokė:
-SUSTINK!
Kerai pataikė į Nikolajaus demoną.Jis sustingo iššiepęs dantis.
-Nikolajau,kaip jau sakiau nenorėjau kautis,tačiau išgirdau pakankamai.Atsiprašyk Merės.Neturi galimybių.
Reikėjo jį nužudyti.Dvikovoje.
-Kviečiu tave į dvikovą.
-
Ne,šiandien esu gerietė. Nežinau kaip bus rytoj,bet dabar nesipyksiu.
- Išdavike? Tu laikai mane išdavike?- Merė išpūstomis iš nuostabos akimis pažvelgė į ją skaudinantį berniuką,- Išdavikė. Hm,gal tai ir geras žodis mane apibūdinanti,čia jau ne man spręsti.
Mergaitė netikėtai atsisėdo ant šaltų,marmurinių grindų ir atsiremė į sieną. Išdavikė. Išdavikė. I-š-d-a-v-i-k-ė. Išdavikė. Šitie žodžiai jai vis skambėjo ausyse. Išdavikė. Aš esu išdavikė. Na,ką,teks susitaikyti su naująja manimi. Aplinkiniai nori,jog būčiau išdavikė,okey.... Jiems spręsti.
Paveikslų galerijoje švietė lempos. Nors už lango buvo giedra ir saulėta,šviesos vis tiek degė. Gal jos norėjo savo švytėjimu pradžiuginti Mere. Gal..? Bet vis tiek ne ką labai ir tepadėjo. Juk švilpiukė buvo sugniuždyta. Sugniuždyta to,kad ją,jos koledžo draugas įžeidė. Tai nebūtų taip skaudu,jei tai būtų sakęs klastuolis,bet žodį ''Išdavikė" ištarė švilpiukas. Ir staiga ji išgirdo žodžius:
- SUSTINK.
Juos ištarė Alfas ir nukreipė link džino.
- Kviečiu tave į dvikova,- dar kartą prabilo grifiukas.
- Ne,Alfai,nereikia. Gana,- Merė pravirko,- Viskas. BAIGIT.
Mergaitė pradėjo rėkti nesavu balsu:
- BAIGIT! KIEK GALIMA PYKTIS? UŽTEKS!
-
- Pirmiausia Alfai mano demono tokie kvaili kerai nesustingdo. Beje Dodhanhan'ai neblogai vaidini.
- Ačiu šeimininke.- Dodhanhan'as atlaisvino raumenis ir atrodė vėl paprastai.
- Antra Alfai nebandyk man priešintis. Trečia tu pravirkdysi Mere o tu dar vadiniesi jos vaikinu niu, niu, niu.- Nikolajus nusikvatojo.
- Bet jei nori... Dodhanhan'ai pamokyk jį.- Dodhanhan'as akimirksniu suregavo ir pasiuntė į Alfa ledinį vėja kuris po kelių sekundžiu virto lietumi o poto ugnies sūkuriu.
- Na kaip patiko? Nebijomite niekas aš tik išsiurbiau jo energija.- Dodhanhan'as išsišiepė.
- Šaunuolis aš geriau nesugalvočiau. Na ką ar dar nori kautis? Jei nori tai tau nesiseks beje nužudysi mane mano demonas taps nelemtai galingas ir tave nužudys.
-
-Mere,neverk.Tu dar nesupratai,kad mes nesusitaikysim? Atsiprašau ...Be to,Nikolajus norėjo liepti tave nužudyti.Aš to neatleisiu.Niekam.
Alfas pakėlė lazdelę ir nukreipė į Nikolajų.
-Atstok džine.Jei ne-tavo šeimininkas žuvęs,o tu išgaravęs.
Berniukas pribėgo prie Merės ir tarė:
-Jei nori-žudyk mane,tačiau palik Merę ramybėje.Ji tau nieko nepadarė kvaily.
-
- Kiek nesupratai sakinio Alfai? Aš pasakiau mielai nužudyčiau bet nežudysiu nes galiu ištepti paveikslus beto aš ne žudikas.
- Pritariu šeimininke jis menko proto bet kai jį ižeisime tada jis pasidaryt įsiutes ir mirtinais kerais mus nužudys. Bet valdve jei mirštama šalia džino tada įsikūnijama į jį.
- Žinau Dodhanhan'ai bet Alfas nežinojo to ir dar nežinojo kad jei smoks burtą mano džinas jį lengvai atmuš.
Nikolajus atsisėdo ir pradėjo mastyti. Kai pamastė išsiėmė lazdele ir parideno link Alfo.
- Ar to užteks? Beje nelaužyk lazdelės nes tau tai nesibaiks geruoju nes mano džinas labiau mėgsta fizines o ne magiškas linksmybes.- Nikolajus nusyšipsojo savo džinui.
-
-Ir vistiek nesupranti Nikolajau? Tave sustingdžius,surakinus,nužudžius ar kažkas panašaus,tavo džinas dings,nes tu prarandi visas magiškas galias-kaip ir džinas.Na pabandykime...
-Petrificus totalus!
Dvigubi kerai nuskriejo šalia Nikolajaus ausies ir sutrupino kažkokį paveikslą.
-Ups ... Netyčia.Na nesvarbu,tai buvo tik pabandymas...
Alfas parideno lazdelę atgal į berniuko delnus.
-Kaip jau sakiau.Dvikova.
-
Nikolajus net nesiruošė imti lazdelės.
- Čia tu Alfai nesupranti džinai yra atskiros butybės gali net Dante pasiklausti jis visko žinovas. Dodhanhan'ai atrodo teks man į tave įsikūnyti.
- Šeimininke ar jūs išprotėjote?
- Deje ne Dodhanhan'ai neišprotėjau bet reikia dinkti ar tavo magija mus gali iš čia išskraidinti? Elfai tai gali čia keliauti oru tai ir tu turėtum galėti.- Nikolajus greitai šoko pasiėmė lazdelę ir iškarto atsitraukė.
- Žinoma šeimininike.- Tik tai pasakes Dodhanhan'as prisilietė prie Nikolajaus ir jie abu dingo. Nikolajus matė daugybe planetų kol galiausiai jie atsidūrė kaškur mokykloje.
-
-Grįžk kvaily!-Suriko Alfas žinodamas,kad Nikolajus galbūt savo bendrajame kambaryje. - Et,galėtu jis grįžti.
Galbūt reikėjo jį nužudyti...Ar bent jau sustingdyti...,-galvojo Alfas.
Jis priėjo prie Merės.Ji tebeverkė,nors labiau kukčiojo.Berniukas nušluostė rankove jos akis.
-Nagi,Mere.Suprask-mes esame nesutaikomi priešai...Man įdomu dėl ko.Nors man jis nepatiko nuo pradžios ...
Alfas sustingo.Žinojo dėl ko jo nekentė Nikolajus.Ir dėl ko Alfas nekentė jo.
-
Mergaitė tik dabar liovėsi verkusi. Ji negalėjo pakęsti barnių kuriuose kovodavo jos draugai,vieni prieš kitus. Nors,Merė vis dar dvejojo,ar Nikolajus jos draugas.
- Alfai,tu tikrai kaltas dėl mano ašarų,bet ne tik tu. Dar ir Nikolajus. Jūs abu kalti,kad pešatės kaip kvaileliai. Bet ką aš galiu padaryti? Nieko,- Merė nusuko akis nuo Alfo,- geriau papasakok,kas atsitiko,jog jūs susipykote? Pasakok,nors tai ir yra ilga istorija. Man nesvarbu,noriu viską žinoti.
Man tikrai bus įdomu,sužinoti ko jie nepasidalina...
- Beto,Alfai,ačiū,kad neleidai manęs įžeidinėti. Labai ačiū. Ne daugelis už mane stoja... Ačiū,- švelniai pratarė Smit.
-
-Na jei jau taip nori...Tik žinok,kad ilgai pasakosiu.Na po mokslo metų pradžios puotos aš nuėjau į koridorių.Jame nebuvo nė vieno mokinio,tačiau atėjo Nikolajus ir pradėjo į mane laidyti kerus.Sustingdymo ir panašiai...Na ir užvirė kova.Jis išsprogdino grindis ir mes atsidūrėme keistoje vietoje.Labai keistoje.Na mus gaudė visokios pabaisos ir...Na pati supranti.Mus užpuolė šiknašaudis pliurzis.Jis jį susprogdino,tačiau nuo sprogimo bangos milžiniškas akmuo užkrito ant manęs...Jei jis nebūtu jo susprogdinęs viskas būtų gerai...Dabar tai svarbiausias dalykas.Nors dar tas kvailas demonas.Tiesiog išprotėjęs...
Alfas pažvelgė į vietą kur dingo Nikolajus.Jau kelis kartus šiandien galvojo: "Nikolajau,grįžk.Prašau.
-Na,manau Nikolajus pavydi.Dėl mūsų,-nesklandžiai užbaigė berniukas.
-
- Alfai,ar tu man nemeluoji..? Kodėl Nikolajus taip iš niekur pradėjo į tave laidyti kerus? Kodėl?- Merė visiškai susipainiojo,- ir kodėl jis mums pavydi..? Juk jis turi Ameliją....
Nieko nebesuprantu. Pavydas,iš niekur laidomi kerai... Taip nebūna. Ah,jei Alfas man nepaaiškins,tai susipainiosiu taip,kad tų mazgų nebeatrišiu.
Saulė buvo aukščiausiame taške,tad paveikslų galeriją užliejo didelė saulės šviesa. Joje buvo labai karšta,tad Merė nusivilko megztuką. Užsirišo jį ant juosmens ir pakilo nuo grindų.
-
-Nežinau,-Alfas gūžtelėjo pečiais. - Aš tikrai nežinau kodėl jis laidėsi kerais į mane.Jis tik pradėjo "Tu!" ir tai įvyko.Na nesvarbu...Mere jei žmogžudystė nebūtu nusikaltimas jis būtu tave nužudęs! Manau apie jį nereikėtu pranešti mokytojams...Nenoriu,kad ant mano pečių kristu tokia kaltė.Tiesiog nenoriu...
Alfas pažvelgė į laiptus ir prisiminė ėjęs į virtuvę.
-Mere,kodėl tu čia stovėjai? Klausiu tik iš smalsumo...
-
Kodėl aš čia stovėjau..? Aaa...
- Aš... ...aš čia stovėjau,nes... ,- Merė labai pasimetė,- tiesiog svajojau...
Svajojau... Pfff.... Geriau nesugalvojau ar ką?
- Žinai,aš jau eisiu,- Smit nusišypsojo ir nuėjo į bendrąjį kambarį.
O Alfas taip ir liko stovėti nieko nesuprasdamas.
Kokia aš negailestinga. Palikau jį čia taip sedėti. Bet aš turiu apgalvoti savo mintis. Suprasti jų pykčių priežastį,suprasti savo jausmus. Tikiuosi,kad Alfas nesupyks ir supras mane... Ir rytoj su manimi susitiks.
-
Elena atlapojo duris ir įėjo į koridorių. Tada ėmė eiti tiesiai, tiesiai, tiesiai... NUSIBODO. Elena jau norėjo suktis atgal, kai pamatė koridoriaus gale mažas dureles. Pro jas galėjo
tilpti tik elfai. Tačiau grifė degė smalsumu ir ėmė bėgte bėgti link radinio.
**
Įėjusi į vidų, mergaitė truputį nusiminė.
-Paveikslų galerija. - išsižiojo. - Gal man čia reikia pasitreniruoti su burtais? O taoip, Elena, tu išmintė... - tarė ji sau ir išsitraukusi lazdelę nukabino vieną paveikslą, jį išmetė į orą,
o pati staigiai užsimojo lazdele ir tarė:
-Vinggardium leviosa.
Ir paveikslas ėmė pamažu kilti, kilti... Bet tada Elena kažką išgirdo. Tikrai išgirdo? Ji bėgte bėgo link durų, tačiau nespėjo, tas KAŽKAS sustojo, buvo labai arti...
-Colloportus. - sušnabždėjo grifiukė, supratusi, kad už durų vaikšto elfas.
**
Elfas patraukė duris. Neatsidarė. Jis dar kartą patraukė duris, tik tris kartus smarkiau. Neatsidarė. Elfas nepatenkintas nušlepsėjo. Elena smarkiai atsiduso.
-Alohomora. - trakštelėjo spyna ir durys atsidarė. - Deltrius... - paveikslas, į kurį buvo nukreipta lazdelė, dingo.
-Deprimo, diffindo... Duro... Engorgio... Geminio...
Elena vis burė, burė... Bet tada išgirdo žingsnius. VĖL. Ji netekusi kantrybės pasileido bėgti.
-
Alfas tyliais žingsniais įėjo į paveikslų salę.Buvo apsirengęs kaip ir paprastai: Juodas apsiaustas su Grifų Gūžtos emblema,rankovės buvo atsmauktos,kad Alfas galėtų laisviau judinti rankas per dvikovą su Jordan.
Berniukas šiek tiek bijojo,nes niekada neturėjo TIKROS kovos.Tik šiaip,paprastas vieno užkeikimo koveles...
Ši naktis bus įspūdinga.Ir man ir tam varnanagiui.Kvailas,pasipūtęs,išdidus,bjaurus...
Išgirdęs trepsėjima grifiukas apsisuko. Pamatė Jordan,atrodantį įšdidžiai ir kovingai.
-Sveikas,jau galvojau neateisi...Viskas šiek tiek nuobodu.Na,pradekim?-Nusišypsojo Alfas.
Berniukas atsitraukė toliau,nusilenkė ir iškėlė lazdelę.
-Tik neišsprogdinkime visko,okey?
-
Krept... Krept...
Vanduo tyliai lašėjo nuo sienos ant grindų. Jau susidariusi didelė bala bylojo ūkvedžio nepastabumą. Tačiau Jordan užsimerkęs stovėjo atsišliejęs į sieną ir nekrutėdamas tiesiog stovėjo. Jo mintys buvo ramios. Jokio didžiavimosi ar baimės. Buvo tiesiog tuščia. Vaikinas nekartojo mintyse visų burtažodžių, kuriuos mokėjo. Jis tiesiog buvo ten, tarytum statula. Sunertos jo rankos atidengė nuogas plaštakas, iš kurių tik viena buvo laisva - kita sugniaužusi laikė lazdelę. Tačiau Jordan nebijojo, jog kas nors jį užpuls staiga. Tolumoje pasigirdo ramūs žingsniai. Jie sustojo būdami visai šalia septintakursio. Varnanagis atsimerkė ir blausioje - vien kelių deglų šviesa - apšviestoje galerijoje pamatė teisėją. Abiturientas linktelėjo vyriškiui. Tuomet pasitraukė nuo sienos keliais žingsniais vis dar sunėręs rankas ant krūtinės. Neužilgo pasigirdo kiti žingsniai. Jordan pakėlė galvą ir pažvelgė į atėjusį vaikiną. Aš ir... pradinukas? Cmmon, people. Nužvelgęs berniuką nuo galvos iki kojų susidarė vaizdą, jog jam daugiausia 13 metų. Taigi, antrakursis matyt... Ir ką man su tuo vaiku daryt? Juk negarbinga skriaust jaunesnį...
- Jordan Storey, Varno Nago mokinys. Septintakursis,- prisistatė labiau teisėjui, o ne oponentui.
-
-Pradėkime?-Gūdžioje tyloje nuskambėjo Alfo balsas.
Priešininkas neatsakė,tačiau kovos pradėjimą parodę kovinė stovėsena ir nusilenkimas.Mhm.Tos manieros ir taisyklės užknisa,tačiau reikia jų laikytis... Alfas nulenkė tik galvą,ne taip kaip Jordan.
-Expelliarmus-Tyliai tarė berniukas ir mažutis raudonas spindulys nulekė link tamsaus šešėlio atsišliejusio prie sienos.Alfas pagalvojo,ar Jordan nenuvertina jo?
-Duro!-Sušuko grifiukas ir dabar didesnis žaibas nuskriejo prie Jordan,tačiau kerai praplešė kelis vienuolių paveikslus,kurios spruko į gretimų kaimynų paveikslus.Aj...Klišius aš,reikės pasimokinti...
-Stupefy!Incendio!
Belaidydamas visus tuos nelemtus kerus Alfas paslydo ant šlapių grindų ir nučiuožė kelias geras pėdas nuo savo varžovo.
Pagaliau atsistojęs ir greit sumetęs savo planą jis garsiai ištarė:
-Užsičiaupsi ir nepasakysi nė žodžio - Quietus!
-
Jordan nejautriai pažvelgė į berniuką. Jis buvo visa galva už jį žemesnis. Tačiau ne nuožmesnis. Varnanagis rankoje turėjo sugniaužęs lazdelę, tačiau ją laikė po apsiaustu. Tylą sugriovė grifuko balsas. Expelliarmus? Pf... Kokia orginali pradžia. Be to, nejau jis nežino, jog mokomės burti be lazdelių ir... be žodžių? Abiturientas tik menkai šyptelėjo ir staigiu judesiu išsisuko nuo žaibo. Storey nebūtų išvengęs kitų jo kerų, tačiau, laimei, mažius buvo klišius, tad pataikė į paveikslus Jordan dešinėje. Septintakursis nuo kitų kerus išvengė pačiu elementariausiu būdu - mostelėjo lazdele taip sukurdamas šydą. Tačiau jis atmušė tik stingdymo kerus - Incendio praskriejo ir uždegė Jordan apsiausto apačią.
- Aqua Eructo,- tyliai tarė nukreipęs lazdelę į apsiausto apačią.
Jis sušlapo, tačiau ugnis buvo užgesinta. Jordan neišvengė ir paskutiniųjų trečiakursio kerų - vaikinas nebeturėjo balso. Tačiau kas jam, jeigu praeitais metais mokėsi čia bežodžių kerų? Bombarda tarė mintyse Storey, nukreipęs lazdelę į grindis. Laimei, vaikinas buvo puikiai praktikavęsis bežodžius kerus, tad šie puikiai suveikė ir grindys, tiesiai po Alfo kojomis sugriuvo, taip sukeldamos didelį triukšmą ir dulkes aplinkui. Tada vaikinas, nukreipęs lazdelę į dulkes, kuriose turėjo būti grifukas, susikaupęs paleido Locomotor Mortis kerus.
-
Bežodžiai kerai? Neįspūdinga,bet naudinga...
Alfui nuo sprogimo stiprumo,atrodė susprogo galva.Į akis lindo dulkės sukeltos Jordan kerų,tačiau matyti galėjo,nors varnanagio nematė.Tikriausiai slepiasi...Bjaurybė.
Prie pat berniuko pralėkė pilkšvas spindulys,jis sutrupino akmenį.Prašovė...
-Pabandykime štai ką:Conjunctivitus!-Alfas niekada nebuvo naudojęs šių akių skausmą sukelenčių kerų,tačiau tikėjosi,kad yra pajėgus šiems sudėtingiems burtams.
Norėdamas prajuokinti šią niurią kovą Alfas mintyse ištarė:
Densaugeo!
Nieko neįvyko...
-Incarcerous! Petrificus totalus! Rictusempra! - Kriokė Alfas tikėdamasis,kad bent vieni iš šių kerų pataikys.
-
Mergaitė traukė kolidoriumi link paveikslų galerijos. Pabėgusi nuo dienos rutinos ir paskendusi savo mintyse, ji išgirdo kažkokį triukšmą. Lyg griūtų sienos,- pagalvojo grifė ir nuėjo link triukšmo priežasties. Pasirodo, tai kovojo mokiniai: kaip matėsi iš emblemų, jos pažystamas Alfas ir neseniai kažkur matytas, aukštas berniukas. Tikriausiai koks penktakursis,- pagalvojo Brigita ir netyčia užkliuvo už plytos ir pradėjo svirti į priekį iš už sienos. Už plytos? Kas čia per š?...-tesuspėjo pagalvoti mergaitė, ir netrukus buvo prisiplojusi prie grindų, kurios buvo suskeldėjusios. Netoli jos kažkas paleido kerus Locomotor Mortis, ir jie prašvilpė mergaitei virš galvos. Galiausiai išgirdo Alfo balsą, jis sklido iš dulkių debesies. Grifis rėkaujo kerus. Greitai pašokusi ant kojų mergaitė prabilo.
-Oj atsiprašau, kad sutrukdžiau jūsų... tarkim... dvikovą. Galima pažiūrėti?
Nelaukusi berniukų atsakymo, ji nuėjo ir atsisėdo prie vienos sienos, kurios dar nebuvo palietę užkeikimai. Na, jeigu čia dar nepataikyta, reiškia, kad čia ir nesitaiko,- pagalvojo mergaitė ir šiltai nusišypsojusi atsidėjo... tarkim... dvikovai.
-
Tyliame, tamsiame koridoriuje nuaidėjo žingsniai. Netrukus iš už kampo išlindo ir žmogus - smulki, rudaplaukė mergaitė su klastūnyno emblema ant marškinių. Jos lizdelės šviesa pripildė koridorių šviesos, o ant gelsvų sienų kabėję portretai ėmė nepatenkinti murmėti.
- Mergaite, išjunk šviesą...
- Čia kai kas miega...
- Ar tu pasiutai?...
Mergaitė žvilgtelėjo į juos piktu žvilgsniu, bet paveikslams nenustojus burbėti, tarė:
- Arba jūs užsičiaupiat, arba aš jus išsprogdinsiu pirma laiko.
Portretai pasipiktinę nutilo, o vienas, drąsiausias, paklausė:
- Kaip suprast, ankščiau laiko?
- Čia vyks dvikova,- Rafaela iškėlusi lazdelę atsisuko į šnekantįjį paveikslą. Ji nė kiek nenustebo, išvydusi jame Albą Dumbldorą, buvusį mokyklos direktorių, ir Grindevaldą, sėdintį šalia jo, bei lazdele krapštantį nosį. Koks nuostabus vaizdas...- ir prašau, jei nesunku, visų jūsų patylėti, norėčiau susikaupti.
Dumbldoras linktelėjo, ir Rafaela tyliai ištarusi "ačiū" nusisuko nuo paveikslų.
Įdomu, kodėl dvikova paskirta dabar. Naktį. Spėju, dabar kokia vienuolikta valanda, jei ne vėliau. Eidama per mokyklą niekur nemačiau šviesų, mergaitė apsidairė, ieškodama kokios nors slėptuvės ar ko nors, kas praverstų. Nieko. Lygios sienos ir paveikslai. Viskas. Gal kas specialiai parinko tokią vietą, kad pirmasis atėjęs neįgautų pranašumo? Atsidususi Rafaela ėmė vaikščioti pirmyn - atgal koridoriumi ir įsiklausė į tylą, kurią drumstė karts nuo karto sumurmantis portretas. Per garsiai, galvojo ji, aš pergarsiai vaikštau. Sustojusi ji įsistebeilyjo į savo kojas. Galbūt batus pavesti pūkų kamuoliukais? Na, vaikščioti patogu nebūtų, bet bent nekaukšėčiau... Rafaela sukikeno, įsivaizdavusi save su rausvais pūkų gniužulais ant kojų.
- Kvailė...- sumurmėjo ji pati sau, ir įsikandusi lazdelę nusėmė batus. Grindys buvo vėsios, bet nusprendusi, jog kojų nenušals, Rafaela liko basa. Tada ji apžvelgė save - aptempti, žiobariški džinsai, marškiniai ir aukštai surišti plaukai - daugiau nieks neturėtų trukdyti kautis. Blogiausia tai, jog neįsivaizduoju su kuo teks kautis, mąstė ji, stebeilįdamasi į tamsą. Jei tai bus koks nusmurgęs švilpis, mielu noru jį paskrudinčiau savamoksliais kerais. Prieš klastuolį nebūtų skaudu ir pralaimėti, bet nemanau jog tokius suleistų. Rafaela vėl sukikeno, pagalvojusi apie tokios dvikovos pasekmes. Ar jis bus aukštas? Ar apsukrus? Ar klastingas? O gal draugiškas ir nelinkintis pikto? Klastuolė ėmė sukti sau galvą su visokiais klausimais, bet graitai save sudraudė. Geriau jau burtažodžius prisiminčiau...
- Levicorpus... Sustink...Duro...-pamokose jų dar nesimokėmė, bet gal nieks nebaus už saviveiklą,-Accio.- o taip, man tiiikrai prireiks šaukiamųjų kerų,- Mibblewible...
Staiga ji nutilo ir įsiklausė. Kažkur tolumoje, maždaug už trijų posukių, kažkas ėjo.
- Nox.
Užgesinusi lazdelę, Rafaela prisiglaudė prie tarpo, kuriame nekabojo joks paveikslas ir nutilo. Žingsniai artėjo. Po kelių sekundžių, iš už kampo išlindo grifiukas, rankoje laikydamas lazdelę.
-
Šaaaalalalala. Man nebaisu,tikrai nebaisu. Vaikščioti koridoriais tarp tamsių baubų...Ne. Nesirimuoja. Gal per daug jaudinuos? - Mąstė berniukas eidamas link dvikovos vietos. Beveik nesiruošė,nes raštelį gavo tik vakar. Kažkokia antrakursė mergaitė(Švilpiukė) pristatė jį didžiojoje salėje,ir kažką neaiškiai sumurmėjo: "Neradau tavęs". Tačiau Alfas tik šyptelėjo,padėkojo ir pažvelgė į lapelį. Jame buvo parašyta:
Dvikovos kvietimas:
Vieta: Paveikslų galerija.
Laikas: 23:10
Tai pamatęs jis šiek tiek išsigando,kad ūkvedys jo nepagautų taip vėlai klajojant po mokyklą,o dar dvikova... Na,žodžiu nebuvo pasiruošęs.
-Lumos!- Sumurmėjo jis neklausydamas piktų paveikslų šnekų. Norėjo susikaupti ir tuo pačiu atsipalaiduoti. Jau norėjęs pasukti už kampo,Alfas išgirdo žmogaus murmėjimą. Ne paveikslo. Atrodė tai buvo mergaitė. Ką?! Neskriaudžiu moterų. Ar mergaičiu. Ar merginu. Nesvarbu,tačiau stengsiuos nesužeist jos.
Ir pagaliau,sukaupęs visas jėgas Alfas išėjo į platų ir ilgą koridorių. Pamatė tai,ko nesitikėjo.
Ten stovėjo Rafaela.
Paveikslai nutilo pamatę vaikus. Kai kurie smuko į kitus paveikslus šnibždėtis,ir regis statyti sumas.
-Sveika. Kaip matau tu mano priešininkė. - Nusišypsojo. - Prieš pamatant tave pasakiau sau,kad neskriausiu moters ar mergaitės. Tačiau,tu nesupyksi jeigu ir sužeisiu tave,ar ne?
Praėjo keletą tylos sekundžių ir visai nelauktai,grifiukas puolė.
-Incarcerous!
-
Rafaela, prisiglaudusi prie sienos stovėjo tyliai tyliai, it katė, tykanti grobio. Bet, rodos, jos priešininkas, buvo išgirdęs ją dar pireš Rafaelai nutylant.
-Sveika. Kaip matau tu mano priešininkė,- tarė grifiukas, ir Rafaelą ištiko mini infarktas. Ką??? Alfas. Aš kausiuos su Alfu. Kaip... Netikėta? Kelias akimirkas ji stovėjo be žado, ir tesugebėjo linktelėti berniukui. Jis dvejais metais vyresnis. Ir ką jie sau galvoja duodami man tokį priešininką? Tai pasisekė...
- Prieš pamatant tave pasakiau sau,kad neskriausiu moters ar mergaitės. Tačiau tu nesupyksi jeigu ir sužeisiu tave, ar ne?- besišypsodamas kalbėjo Alfas.
- Dar pažiūrėsim kas ką sužeis,- Rafaela, jau atsigavusi, pašaipiai šyptelėjo.
Kelias akimirkas koridoriuje buvo tylu. Net paveikslai nustojo murmėti ir lažintis. Taip tylu, jog rodės laikas sustojo.
Ir tada Alfas puolė.
Juodų virvių gniužulas pasileido Rafaelos pusėn. Velnias. Klastuolė atsistūmė nuo sienos ir metėsi kiton pusėn, ir išvengė kerų.
- Jei galvoji, jog su manim bus lengva, labai klysti,- iškvėpė ji. Sukilus adrenalinui jos akys išsiplėtė, o klausa pagerėjo kelis kartus. Rodos, kiekvieną oro virptelėjimą ji jausdavo ant savo odos. Juk nepavyks kiekvieną kartą išsisukti. Pasiruošk susibjauroti, mergyt, pamanė ji, ir nesulaukusi kito Alfo kerų žaibo, kirto pati.
-Aracus mexaret!
Paleidusi kerus, Rafaela iškart šoko į kitą šoną, ir ranka užkabino kažkokį paveikslą. Jame esantys žmogeliukai ėmė piktai šaukti ir lakstyti į kaimyninius paveikslus. Netrukus pro mergaitę praskrido kerų žaibas, paleistas Alfo (kieno gi daugiau).
- Everte Statum!- nemačiusi, ar pataikė į priešininką, ar ne, Rafaela pritūpė ir kažką sušnabždėjo, mosuodama lazdele aplink save. Tada atsistojo ir vėl paleido kelis kerų žaibus.- Expeliarmus!
Kadangi kovojant lazdelę šviesas teko užgesinti, nei Alfas, nei Rafaela vienas kito nematė. Mergina girdėjo kažką kitoje koridoriaus pusėje, bet nebuvo įsitikinusi ar tai jos preišininkas, ar paveikslų veikėjai piktinasi dėl sudrumstos ramybės. Velniava. Nieko nematau. Rafaela įsistebeilyjo į tamsą ir nedrįso šauti kerais, judėti, ar dar kaip išsiduoti jog čia yra. Galbūt jis mane mato? Ne, nemanau, kitaip jau būčiau sustingdyta.
- Įdomu, ar tai teisėta...- ėmė piktintis kažkoks portretas, ir Rafaela neiškentusi tarė jam:
- Užsičiaupk,- tada supratusi jog išsidavė paleido į kitą koridoriaus pusę paleido kutulio kerus.- Rictusempra!
Šie kerai jo bent jau nesužeis, pamanė ji, jei nesužeidė ankstesnieji. Viduje ji jautėsi gan keistai - kovodama nenorėjo užmušti (kas mažai tikėtina) ar pridaryti žalos Alfui, bet kartu jautėsi patenkinta ir pilnavertė kovodama su vyresniu, bei degė nekantrumu paleisti ką nors itin pavojingo.
- Fumos!- šūktelėjo ji, ir koridorius prisipildė juodų, tirštų it degutas dūmų. Įdomu kaip dabar jis mane ras. Arba aš jį. Nebent susidursim. Rafaela, būdama basa, be garso ėmė tipsenti koridoriumi, Alfo link.
-
Prašoviau...Na,nieko baisaus,nes taip dažnai nutinka,- Mąstė berniukas,tačiau tą jaukų pasisedėjimą(Alfo mintyse) nutraukė kerų pliūpsnis ir žodžiai.
Pirmųjų kerų išvengė,antrųjų taip pat,tačiau nuginklavimo kerai pataikė ir lazdelė suspurdėjo ir ištrūko iš rankos. Pasilenkęs jos pakelti grifiukas išvengė raudono žybsnio,kuris kaip nusprendė jis buvo kutenimo kerai. O kutulio Alfas nekęsdavo.
Staiga koridorių užpildė juodi dūmai, kurie neleido berniukui ieškoti savo lazdelęs. Ai,gudruolė. Puiki kovotoja bus. Arba aurorė. Pala! Galvoju apie Rafaelos karjerą? Baik,Alfai,reikia kovoti! - Pagaliau susivokęs ir beviltiškai sustojęs galvojo jis.
-Nagi,nenaudok tiek daug burtų vienu metu. Juk išseksi,ir man bus nuobodu... Juk tu to nenori,ar ne? - Šyptelėjo jis,pamiršęs,kad kambarį užpildę dūmai. Vėl įžeidęs save mintyse jis atrodo sugriebė lazdelę ir nusitaikęs į kitą pusę,nieko nematydamas jis riktelėjo:
-Locomotor mortis!
Kerai nuskrieję į dūmus sukėlė nemažą portretų pasipiktinimą,nes su Alfo taiklumu spindulys suplėšė keletą paveikslų.
-Užtilkite jūs,nejaugi nematote,kad stengiuos susikaupti? - Riktelėjo ant portretų. - Patylėkit prašau!
Berniukas suklupo. Užkliuvo už šarvų kurie stovėjo šalia jo. Supratęs,kad klūpi arti sienos,jis greitai prisispaudė prie jos nesitikėdamas daugiau Rafaelos kerų.
-Lumos maxima! - Iš jo lazdelės išlindęs mažas šviesos kamuoliukas sustojo prie Alfo galvos apšviesdamas plotelį,ir išvaikydamas dūmus. Nieko nelaukęs matydamas figūrą artėjančią prie berniuko jis suriko: - Relasio! - Paleidęs kerus apsvaigo. Tikriausiai nuo dūmų. Pažvelgęs į viršų pamatė,kad šviesos rutuliukas dingęs ir dūmai skverbiasi jam į plaučius. Atrodė,jau neteks sąmonės,tačiau prisiminęs kerus kuriuos mokėsi kerėjimo pamokoje tyliai sumurmėjo:
-Enervo.
-
Slinkdama tarp dūmų užuolaidų, Rafaela net sulaikė kvapą.
Jis gali būti bet kur. Net čia, prie pat mano kojų. Kad įsitikintų, jog taip nėra, klastuolė pasilenkė ir apžiūrėjo grindis.
-Nagi,nenaudok tiek daug burtų vienu metu. Juk išseksi,ir man bus nuobodu... Juk tu to nenori,ar ne?- pasigirdo kažkur Rafaelai iš dešinės. Alfo balsas buvo šiek tiek pašaipus. Pašaipus? Jis niekada nebūna pašaipus... Jai nespėjus atsakyti, iš tos pačios pusės atskriejo kerų žaibas. Jis nebuvo merginai pavojingas, kadangi buvo paleistas keli metrai nuo jos, ir, atsimušęs į sieną, sukėlė didžiulį portretų pasipiktinimą.
Netrukus iš tos pusės atskriejo kažkoks dundesys ir bildėjimas. Dieve mano, pataikiau? sunerimo Rafaela ir susigrizbusi, ką užvertė akis šaunuolė Rafe, šaunuolė, tai gal tiesiog išsiburk baltą vėliavą ir pasiduok?...
Klastuolė, iškėlusi lazdelę, šūktelėjo:
- Tai ką, jau ant kojų nebepastovi?
- Koks nemandagumas...- pasigirdo paveikslo bambėjimas.
- Eik velniop,- metė Rafaela jam, ir išgirdo riktelėjimą. Gelsvas, kibirkščiuojantis kerų žaibas skriejo tiesiai į mergaitę, o ši, bandydama jo išvengti, krito ant grindų. Dėja, jai nepasisekė, ir karščiui nutvilkius rankas, ji pametė lazdelę.
Prakeikimas... Dabar jam būtų labai paranku mane sustingdyti... Lazdelė nuriedėjo Alfo link (bent jau taip atrodė Rafaelai), ir ji keliaklūpščia pasileido link jos. Pagaliau sugriebusi ją pirštais, pamatė, jog dūmai sklaidosi. Va dabar tai bus... Pašokusi ant kojų, Rafaela apsidairė, bet nepamatė savo priešininko. Jis turbūt klūpi... Arba guli... Ar jam bloga? Klastuolė jau norėjo pulti ton pusėn, kur jis turėjo būti, bet sustojo it įkasta. Kvailė. Jei rasi už save didesnę idiotę, aš tau paplosiu, pamanė ji, sunkiai atsidusdama. Čia dvikova, mergaite DVI-KO-VA. Ir tuo labiau ne draugiška. Galima sakyti išlikimo...
- Ustrixano nuplisan!- sušuko ji ir pajuto, kaip nutirpo ranka. Reiktų pasitaupyti jėgas ir nesilaidyti perstipriais kerais... Dar nubauduos... Paleidusi kažkur į nežinią pralinksminimo kerus, ji pastebėjo, jog dūmai tesiekia jos kelius. Kur jis, po velnių....- Sustink! Sustink!
Pro mažą langelį vakarinėje sienoje suspindo mėnulis. Tik to man ir tetrūko... Rafaela, koridoriui užsipildžius menesienos šviesa, pasijuto taip, lyg braiddžiotų juodų debesų jūroje. Alfo nesimatė - nei galvos, nei kokios kitos kūno dalies. O gal jis mane mato? Manau, jog esu puikiai matomas taikinys... Lyg raudonas kryžiukas ant juodos sienos...
Mergina atsargiai, mažais žingsneliais atsitraukė prie sienos ir ėmė stebėti besisklaidančius dūmus.
-
-Prašovei,mergyt, - Pašaipiai nusikvatojo Alfas pasitraukęs nuo nuvirtusių šarvų. Rafaelai paleidus sustingdymo kerus,jis pataikė į šarvuotą riterį (Iš oro!) ir dabar jie,nuvirtę ant dulkėtų ir purvinų grindų tyliai dejavo. - Nutilk,tu prakeiktas asile! - Suriko jis matydamas,kad dūmai jau sklaidosi ir po keletos sekundžių jie puikiai matys vienas kitą. O tai būtų milžiniškas minusas.
Mąstyk,mąstyk,koks burtas padėtų tokioje situacijoje..? Velnias! Nei vieno nežinau kuris padėtų apsigint... - Mintys sukosi Alfo galvoje neleisdamos blaiviai galvoti. Tačiau,žmonės juk sako - geriausia gynyba yra puolimas,argi ne taip?
-Conju... - Norėjo surikti jis,tačiau netikėtai nusičiaudėjo. Prakeiktos dulkės! Viskas tik trukdo ir nieko daugiau! - Po velniais,Conjunctivitis! Ir užsičiaupk, Silencio! - Paleidęs kerus,suprato,kad Rafaelos mintys aidėjo jo galvoje,o Alfas pagalvojo,kad tai jos balsas... Eh,reikės pasimokyti "išjungti" legimantiją. Nors...
Tai pravers! Juk jis galės perskaityti jos mintyse savo planą ir tuojau naudojamus burtažodžius! Cha!
-Man jau atsibodo žaisti,ar tau ne-a? - Pridūrė balsė vaikišku balsu. - Expulso! - Greitai metęsis į šoną sukriokė berniukas ir išgirdo,kad kažkas aiktelėjo,sprogo,ir dar po to Alfas išgirdo dejonės.
-Nagi,berniuk, neišsprogdink visų paveikslų,kai kurie išties brangus,- Malonus balsas tarė berniukui prie ausies, ir tai buvo Albas Dumbldoras. Visada geranoriškai šypsodamasis.
-Atsiprašau,pone,tačiau matote,kad ji man daro tą patį. Stengiuosi atsilyginti,nors ir kaip tai nepritinka grifiukui,- Irgi maloniai atsakė Alfas.
-
Iš dūmų į Rafaelą pasileido melsvas kerų žaibas. Mergina net nespėjo pasitraukti, ar atsiginti, ir pajuto, kaip akys tiesiog sprogo ir paplūdo krauju.
- Šunsnukis!- suriko mergina, susmukdama prie sienos.
Prakeikimas... Kaip aš dabar kovosiu?
-Man jau atsibodo žaisti,ar tau ne-a?- pasigirdo Alfo balsas.
Rafaelos krūtinėje užvirė pyktis. Jis laido kerus į mane, tyčiojasi, o aš čia gulėsiu susiėmus už galvos ir slėpsiuos? Na jau ne, gražuoli, nesulauksi...
-Episkey,- mostelėjo lazdele sau į veidą mergina. Skausmas nurimo, ir Rafaela vėl praregėjo. Pakilusi iš tik pažeme beslenkančios dūmų juostos, ji atsistojo ir išvydo Alfą, stovintį prie nuvirtusių šarvų.
- Prisiprašei, grifi,- piktai sumurmėjo klastuolė ir iškėlė lazdelę, svarstydama, kokius kerus paleisti? Galėčiau paleisti Antonino Dolohovo kerus, pažiūrėčiau kaip tada pašokinėtum... Arba Confrigo... Jai taip begalvojant, pasigirdo riksmas, ir Rafaelos pusėn pasileido kerų žaibas.
- Bombarda!- sušuko ji negalvodama.
Du kerų žaibai susidūrė viduryj koridoriaus, sukeldami didžiulį sprogimą, kuris išnešė sieną į kažkokią tuščią klasę. Paveikslų gyventojai šoko į savo kaimynus ir ėmė piktai bambėti ant mokyklos ir mokinių. Sprogimo banga trenkė Rafaelą į sieną taip, jog net tinkas nuo jos nubyrėjo.
- Oj... Velniava...- sudėjavo ji ir pabandė atsikelti. Per stuburą nubėgo šilta kraujo srovelė, o kelienis, rodos taškėsi į tūkstančius dalelių.- Episkey,- sušnabždėjo mergina, bet tai ne ką padėjo. Skausmas visiškai nenurimo, bet sumažėjo tiek, kad ji galėtų stovėti.
Per dulkes ir nuolaužas Rafaela vėl nematė savo priešininko. Tikiuosi jam ant galvos nukrito keli gabalai betono, arba sutrynė koją... piktai pamanė klastuolė.
- Ei, grifi,- sušuko ji, ir nusikosėjo, kai dulkės suskrido jai į gerklę.- gal sparnelius griūtis pakirto? Impedimenta!
Neišgirdusi iš Alfo pusės nei atsako, nei trypiančių kojų, mergaitė išsibūrusi įtvarą kojai, nuklibinkščiavo iki dar sveiko portreto, ir įsitvėrė į jo kraštą.
- Episkey,- sušnabždėjo dar kartą, bet tai nė velnio nepadėjo, ir ji pradėjo rimtai svarstyti pasidavimo galimybę. Ačiū dievui, klastuoliškumo bruožai ir užsispyręs, prancūziškas charakteris padarė savo, ir Rafaela atsisakė tokios minties. Jau geriau numirsiu, negu šitaip nusižeminsiu...
- Klismatronus diomentrus! Waddiwasi!- ugniniam rutuliui perskridus dulkių sieną, kitoje jos pusėje kažkas sušvito ir sprogo.
Pamatysi ką aš galiu, prakeiktas grifi...
-
Pasirodo Alfo paleisti akių skausmo kerai,pataikė Rafaelai ir tuoj pat pasigirdo mergaitės riksmai,bei keiksmai. Cha! Tikiuosi per daug nesusižeidžiau,tačiau...Kodėl man tai rūpi? Juk dvikova,svarbu neužmušti.
Jį užliejo svetimų minčių pliūpsnis. Atrodo jo priešininkė galvojo kokius kerus panaudoti,tačiau jos paleisti burtai visiškai skyrėsi nuo jos minčių. Oho,išmokai apsigint,mergyt. Tačiau ilgai tau to nepavyks padaryti.
Staiga kažkas sprogo,ir atrodė,kad portretų kantrybės taurė buvo perpildyta,jie bėgo kviesti,tikriausiai, ūkvedžio arba gelbėtis pas kitus paveikslus kurie yra gretimame koridoriuje,sveikame ir neišsprogdintame. Po sprogimo vėl pasigirdo dejonės,šįkart ir Alfo,ir Rafaelos. Berniukas susižeidė galvą ir pro ją nutekėjo kraujo srovelė. Atsimerkęs pajuto,kad galva svaigsta ir tikriausiai neišeis panaudoti jokio burtažodžio,o jeigu ir nualps,tai tikrai dvikovą prakiš. Vėl pasigirdo burtažodis,kuris turėjo sutaisyti Rafaelos sužeistą kūną dalį. Ir dar po kelių sekundžių svetimų minčių raudonas spindulys kliudė Alfą,ir jis apsivertė ant kito šono,visiškai nebegalėdamas netgi galvoti arba pakelti lazdelės ir sumurmėti prakeiktą jėgų suteikiantį burtažodį.
-Ne...Nepasi-siduosiu. Ji tik kvaila klastuolė,kuri yra kieta,- Nenoromis vis dėl to pripažino. Atsirėmęs į grindis ranka,jis vis dar užuosdamas dūmų kvapą,atsistojo,tačiau svyravo. Ir vėl,Alfas tikėjosi,kad paskutinį kartą ji į vaikiną paleido kerų pliūpsnį,sudarytą iš ugnies rutulio,kuris pradegino kilime didžiulę skylę,ir kažkokius kerus,kurių grifiukas neprisiminė,tačiau ir tie nepataikė.
-Tu kvailė, - Šie žodžiai pasklido po visą koridorių,nors jis ištarė juos tyliai. - Sectusempra!- Juodas spindulys tyliai nusklendė link klastuolės turėdamas beveik mirtinai ją sužeisti. Ate,ate!
-
Skausmo perkreiptu veidu, Rafaela laukė Alfo puolimo.
Nagi, greičiau, prakektasis, pribaik mane, nebegaliu kentėt...
-Tu kvailė,- nei iš šio, nei iš to pasigirdo Alfo balsas. Hm, tikrai, kuris iš mūsų kvailesnis? pamanė klastuolė aišku kad tas, kuris silpnesnis, tas kvailesnis...
Taip Rafaelai begalvojant, iš dulkių debesio išskriejo juodas, tiesus ir švytintis žaibas. Kas per?... tespėjo pagalvoti, ir pajuto akinamą skausmą, perskrodusį kairę ranką. Jai rodės, lyg įkaitintas geležinis durklas suvaromas per ranką iki kaulų ir juo nuo kaulo gremžiama mėsa. Mergina pasimetė erdvėje ir laike, nesuprato kas vyksta, kur ji yra, ir išvis, kas ji tokia...
Po kelių sekundžių ji susivokė kas vyksta, ir ką ji čia daro. Sectumsempra... Kaip aš iškart apie tai nepagalvojau... Galima sakyti, jog tai jo firminiai kerai. Visai kaip Sneipo... Ironiška, ką? Nors jai svaigo galva ir nuo skausmo temo akyse, ji garsiai ir pratisai nuskvatojo. Ir vis dėl to jis toks netaiklus... Į ranką... Pataikė man į ranką! Aš šito taip nepaliksiu... Geriau numirsiu, bet atsilyginsiu...
Visas mintis ji nukreipė nuo kairės rankos į dešinę, drebančią, bet tebelaikančią lazdelę. Kad tave skradžiai, grifi...
- Deprimo!- suriko ji, nusitaikiusi į lubas virš Alfo galvos. Lubos skilo, pasigirdo sprogimas, ir jose atsivėrė didžiulė skylė. Visas betonas, ar tai dar kažkas, iš ko jos buvo pagamintos, krito ant Rafaelos priešininko. Iš tikrųjų klastuolė nematė, ar jis liko po nuolaužomis ir susižeidė, ar spėjo pasitraukti ir išsigelbėjo, bet ji nuoširdžiai tikėjosi, jog jis sužeistas ne mažiau nei ji. Ir kaip greitai draugai tampa priešais... pamanė ji piktdžiugiškai ar aš sakiau "draugai"? Turbūt apsigavau...
Dulkių ir nuolaužų debesis vėl užtvindė koridorių - o viską apšvietė nekaltos menesienos atšvaitai. Paveikslai tylėjo - arba nieko nebematė, arba buvo netekę žado, stebėdami vaikų kautynes. Pagal metus abu esame perstiprūs... Ir naudojame tokius kerus, kuriuos ne visi saugusieji naudoja... Merginai beproto skaudėjo koją, svaigo galva, nuo pleištinės žaizdos dilbije, iš kurios sunkėsi kraujas, temo akyse...
Sukaupusi paskutines jėgas ji bandė suvelti kokį nors burtažodį.
- Indce... Arresto... Expul...
Iš lazdelės vis išlėkdavo mažytės žiežerbos, bet nespėjusios virsti niekuo daugiau, išnykdavo.
Ne, aš nepasiduosiu. Ne - pa - si - duo - siu. Juk tai mano kraujyje... Širdyje... Ir galvoje... Susikaupusi ji via mąstė, kokius kerus paleisti, bet jos mintys buvo tokios padrikos ir be temos, jog net ji pati jų nesuprato. O jei pasiūščiau atgal tą patį... Avis čia netiks... Puokštė tikrai suklaidins...
- O aš maniau jog tu stipresnis,- dar nusišaipė ji.- Inflamarae!
Pasiuntusi ugnį, kuri, jos manymu turėjo uždegti Alfą, Rafaela atsirėmė į sieną. Neiškentėsiu... Nebegaliu... Sunkiai šnopuodama ji žvelgė į dulkių debesį, už kurios turėjo būti Alfas.
-
Dulkės prasisklaidė ir Alfas pamatė,kad jo kerai smogė mergaitei į ranką. Iš jos bėgo kraujas,o pati mergaitė sverdėjo. Kitoje rankoje laikė lazdelę,tačiau neatrodė,kad būtų puolusi. Buvo tokia išvargusi,taip pat kaip ir berniukas,gal netgi daugiau,tačiau veidas buvo kupinas pasiryžimo,drąsos,ir gal šiek tiek baimės? Na taip,juk mirtis baisi. Bent jau grifiukui,tai tikrai.
Staiga,visai netikėtai ir nelauktai mergaitė puolė. Ji,nutaikiusi savo lazdelę į lubas sušuko sudėtingą burtažodį,kurį vargu ar daugelis suaugusiųjų burtininkų žino ir moka.
Lubos suskilusios nukrito ir prispaudė Alfo koją. Neskaudėjo,tik truputį,tačiau tos galūnės negalėjo pajudinti,o jėgų,sunkiam ir dideliui akmeniui jėgų neužteks.
- Ačiū tau,Rafaela, - Kandžiai tarė jis. - Tikiuosi aš mirsiu čia ir tu ateisi į mano laidotuves. Man būtų malonu. - Pridūrė,suprasdamas,kad šneka su drauge,arba bent jau gera pažįstama. Gal nereikėjo taip žiauriai kovot,gal jei būtume išgyvenę,gal būtume tapę gerais draugais...Tiek daug gal.
- Vis dėl to,tu gerai kovoji, - Pagyrė. - Kaip antrakursei,klastuolei ir visai mielai mergaitei ar merginai,nežinau kaip nori taip vadink, visai gerai. Ar tu lankai apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas? Patarčiau lankyt,profesorius Arcari tavimi didžiuotųsi.
Ką aš paistau? Gal tai mirties žodžiai kalba už mane? Kada tapau filosofu ir geruoliuku? Kodėl stengiuosi meilintis jai? Užteks!
-Enervo! - Sušuko sukaupęs paskutines jėgas. Pasijutęs šiek tiek geriau,lazdele nustūmė akmenį nuo savęs,atsistojo,priėjo prie savo priešininkės(Tiesa,šlubuodamas) ir padavė jai ranką. - Na,geras buvo mūšis,ar ne? - Ir nualpo.
-
Liusė, nešina nedideliu vazonėliu su bumbločiumi, tyliai traukė kažkur, kur ji galėtų ramiai parašyti tą kvailą namų darbų rašinį apie bumbločius ir pamatė paprastas duris, kaip ir nelabai naudojamas. Mergina tyliai jas pastūmė ir įėjo į vidų. Kambarys buvo medinėmis grindimis, geltonomis sienomis ir taip pat medinėmis lubomis. Sienos buvo nukabinėtos įvairaus dydžio paveikslais, kuriuose buvo vaizduojama galybė skirtingų vaizdų. Liusė prisiminė - juk tai paveikslų galerija! Kaip ji galėjo pamiršti? Mergina jau norėjo išeiti ir susirasti ramesnę vietelę, bet staiga kai ką sugalvojo.
Netikėtai ją užkalbino vienas iš žmonių viename paveiksle, kuriame buvo nutapyta svetainė, žilabarzdis senukas:
-Panele, gal pagaliau baigsite spoksoti?
Liusė susizgribo, jog užsisvajojusi stebeilijo vien į tą paveikslą.
-Atsiprašau,- tarė.- Gal galėtumėt man padėti? Gal žinote ką nors apie bumblotį? Na, šį augalą,- maloniai pasakė kilstelėjusi vazonėlį su liaunu belapiu augalu, kurio gale buvo žalias bumbulas.
Senukas paveiksle nusikvatojo. Mergina apsidairė ir pamatė, jog daugelis žmonių paveiksluose arba miega, arba išėję kur kitur.
-Ir aš dabar turėčiau tau padėti, kai taip negražiai į mane spoksojai?- tarė žilabarzdis žvelgdamas į Liusę.
-Kaip matau, tik jūs mane pastebėjote,- atsakė ši šyptelėjusi.
Senukas šyptelėjo ir pasikasė žilą pakaušį.
-Pasisekė tau, sutikai seną sodininką. Augindavom juos juodoj drėgnoj žemėj. Reikėdavo labai jau atsakingai juos prižiūrėt - žiūrėk, tai nuo kaitros nudžiūvo, tai nuo drėgmės supuvo. Bumblotį naudodavom medicinai, kai reikdavo ką užmigdyt ar nuramint. Arba palašindavom kelis lašus prie priešų durų. Oi, kaip jie žvygdavo!- senukas užsisvajojęs ir kikendamas nusisuko nuo merginos.
Liusė pasinaudojusi proga šūktelėjo "Ačiū!" ir dingo pro duris. Puikiai žinojo, kaip paveikslai gali užgaišinti. Mergina tyliai nusišypsojo ir patraukė toliau.
-
Gabrielė žingsniavo koridoriumi. Minkštas sportbačių bumbsėjimas tyliai aidėjo tyloje. Staiga Gabrielė išgirdo tarsi kokį murmesį, grumėjimą, kurį galėjo skleisti tik daug vienu metu kalbančių žmonių. Mergina pamanė, ar tik nebus vėl pasiklydusi ir grįžusi į salę. Tačiau vis dėl to ne. Pasukusi už kampo prancūzė išvydo praviras duris. Pro jas ir sklido murmėjimas. Nedrąsiai, tačiau su šiokiu tokiu smalsumu, Gabrielė įsmuko pro tas duris.
Ir atsidūrė geltoname kambaryje su medinėmis grindimis ir lubomis. Ant geltonų sienų kabėjo paveikslai. Vien tik paveikslai, nieko daugiau. O ir ant sienų nebuvo palikta nė mažiausio neapkabinėto plotelio. Paveikslų gyventojai gyvai šnekučiavosi vienas su kitu, vienas pas kitą svečiavosi ar šiaip snūduriavo. Gabrielė sukikeno pastebėjusi, kaip viename paveiksle sėdintis senyvas burtininkutis su mėlyna burtininko kepure per visą kambarį šūkavo ant priešingos sienos pakabinto paveikslo gyventojai jaunai svajingai raganaitei. Šioji sėdėjo nusisukusi, tačiau kartkartėmis mesdavo piktą žvilgsnį į senioką. Buvo čia ir vienas didelis, gražus paveikslas, vaizduojantis žymiausią visų laikų Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos direktorių Albą Persifalį Dumbldorą, bei Grindelvaldą. Kas buvo pastarasis, Gabrielė ne itin nutuokė, tik žinojo, kad jis draugavo su Dumbldoru.
Mergina ėmė eiti ratu palei sienas žiūrinėdama įvairiausius paveikslus. Daugelyje iš jų buvo vaizduojami garsūs anų laikų burtininkai ir raganos, taičua taip pat buvo ir tiesiog peizažų, karikatūrų, ir šiaip visokio kitokio stiliaus paveikslų, kurie nevaizdavo nieko arba juos buvo labai sunku suprasti.
-
Sorenas tiesiog nebeturėdamas ką ten veikti ir visiškai nenorėdamas spoksoti į ,,burkuojančių gražuolėlių" pulkus, išėjo iš Burtų Trikovės Turnyr atidarymo šokių pasibastyti po Hogvartso mokyklą. Po Durmštrangą jis beveik niekada nevaikščiodavo vienas, nes tiesiog nenorėdavo pakliūti kokiems mėgstantiems doroti vienišius poltergeistams ar mirties šmėkloms, o čia pabūti vienam galimybę turėjo. Hogvartsas magiškų monstrų atveju tikrai buvo saugesnis, Sorenas tai visiškai pripažino. Todėl ir išėjo prasiblaškyti po Hogvartsą, tikėdamasis nepasiklysti klaidžiuose koridoriuose.
Vaikinas įžengė į gana erdvią, seną salę, stabtelėjo tarpduryje. Šiame didingame kambaryje nebuvo nieko ypatingo, bet sienos buvo nukabinėtos įvairiausiais paveiskslais. Durmštrangietis ketino visus juos peržiūrėti, kartais domėjosi menu. ,,Nesuprantu, kaip dauguma žiobarų gali ištisas dienas vėpsoti į kokią nors ,,Moną Lizą" ar ,,Karalių pasaką". Juk tai visiškai neįdomu - paveikslai visiškai neįdomūs, visąlaik vienodi, neplepa ir nė kiek nesikeičia. Na, nebent apdulka, tai jau šis tas naujo. Bet juos iškart nuvalo, todėl šitas visai nė prie ko ir nesiskaito. O ir į dulkėtus paveikslus visiškai neįdomu žiūrėti, geriau jau į švarius. Bet jeigu ir švarūs būdami nejuda, tada siaubas. Užsimerkti ir piešti judančius ir kalbančius paveikslus savo mintyse. O ir iš viso ko į tuos paveikslus vėpsoti, reikia eiti dirbti, pasauliui darbo jėgos reikia!" - mintyse smaginosi filosofuodamas Sorenas. Staiga pastebėjo prie vieno paveikslo stoviniuojančią Biobetonso moksleivę. Nužingsniavo dar porą žingsnelių, link jos.
- O, labas.- linksmai pasisveikino, atpažinęs Biobetonso čempionę Gabriellę Devertes. - Ką tu čia veiki?
-
Gabrielė išgirdo žingsnius. Nežinia kodėl ji griebėsi už apsiausto kišenės su lazdele ir išsitraukusi pasiruošė atremti kerus. Ėmė laukti. Prancūzė buvo pasiruošusi paleisti pirmą į galvą šovusį užkeikimą į tą, kuris pravers kambario duris. Ją užplūdo kovinė nuotaika. Dvikovos Biobetonse buvo griežtai draudžiamos, bet Gabrielė vis tiek įsigudrindavo kaip nors su draugėmis naktį kokiame tamsiame akademios užkampyje surengti dvikovą, tad patirties ji turėjo.
Sugirgždėjo durys, mergina išgirdo žingsnius, bet apsimetė lyg niekur nieko ir toliau spoksojo į paveiksla su žala karve, kuri miegojo išsidrėbusi ant pievutės. Tik pajutusi, kad atėjusysis priartėjo, mergina žaibiškai apsisuko ir buvo beišrėkianti užkeikimą. Bet staiga ji atpažino Soreną, Durmštrango čempioną. Jam pasisveikinus, Gabrielė nuleido lazdelę ir su nedidele nusotaba veide ištarė:
- O, liabas. Šiaip, slampynėjau korydoriais ir užtikau šytą galiaeriją.
Gabrielė nusišypsjo ir paslėpė lazdelę pilko apsiausto kišenėje.
-
Sorenas von Sjuardas nustebęs pačiupo iš kišenės savo lazdelę, kai staiga atsigręžusi Gabriellė Devertes išsižiojo, ketindama išrėkti kokį nors aiškiai ne paglostymo burtažodį. ,,Cha, tokie paglostymo burtažodžiai net neegzistuoja." - tingiai davė pastabėlę voras Spaikas, besėdįs raudono apsiausto kišenėje. Sorenas nepastebimai šyptelėjo.
- Tai aš irgi.- sutiko durmštrangietis ir pažiūrėjo į paveikslą prieš kurį jiedu stovėjo. Jame buvo vaizdduojamas kažkoks burtininkų mūšis, kaip galėjai nuspręsti iš iškeltų lazdelių, bet turbūt labai senas, nes daug kur matėsi nelabai ryškiai ir turbūt, tyčia bukų veido bruožų žiobarai, virš galvų iškeltais kalavijais.- Kas čia per mūšis?- Kiek susidomėjęs paklausė Sorenas, o tada pažiūrėjęs žemyn išvydo užrašą ,,Libestro mūšis".
-
Gabrielė ((vaje, kaip norisi rašyt Gabė)) kilstelėjo rankas tarsi sakydama ,,ei, neketinau tavęs užpult" , kai Sorenas griebėsi lazdelės. Jam tarstelėjus, kad jis irgi čia užklydo vaikščiodamas koridoriais, Gabrielė gūžtelėjo pečiais ir įsispitrėjo į paveikslą su karve, mąstydama, kaip tai karvei gerai. Nuobodžias prancūzės mintis nutraukė Soreno klausimas apie kažkokį mūšį. Mergina pažvelgė kairiau nuo karvės. Ten kabėjo didelis įmantriai, ryškiomis spalvomis nutapytas paveikslas, vaizduojantis kruvino mūšio sceną.Gabrielė nejučia sudrebėjo. Paskui atsisuko į Soreną ir vėl gūžtelėjusi pečiais atsakė:
- Neįsivaizduoju...- staiga, lyg kažką prisiminusi, Gabrielė gyvai paklausė:
- Gial nory pasikauty dvykovoj?
Mergina su viltimi žvelgė į Soreną.
-
Sorenas von Sjuardas nežymiai linktelėjo Gabriellei Devertes ir parodė ranka į lentelėje esantį užrašą to didelio paveikslo apačioje, ant išraižyto rėmo.
- Libestro mūšis čia, - perbraukdamas pirštu lentelę, pasakė durmštrangietis.- Vyko Vokietijoje, tūkstantys, četyri... keturi šimtai dvidešimt sie... septintaisiais.
Durmštrango čempionas nežymiai šyptelėjo. ,,Ajajai, koks moksliukas." - pasišaipė pats iš savęs mintyse. Išgirdęs Gabriellės pasiūlymą susikauti, vaikinas nukreipė žvilgsnį nuo mūšio paveikslo į biobetonsietę. Atrodė kiek nustebęs.
- Jeigu nori, galim.- su šypsena sutiko Sorenas.- Tikrai nori kovoti?- Bet Grabrielei nieko nepasakius, nuėjo į kitą salės galą. Dėl nugaros nesibaimino, nes tikėjo, kad prancūzė kausis garbingai. Atsistojo, įsitaisė patogioje kovinėje padėtyje ir šyptelėjo. Per rankas nubėgo smagūs šiurpuliai, kaip ir prieš kiekvieną dvikovą. ,,Bet šiandien bus šis tas naujo. Gal tik pirmąkart kausiuos su mergina..."
-
Gabrielė šyptelėjo. Ji tikėjosi teigiamo atsakymo, tad per daug nenustebo, kai Sorenas sutiko susikauti. Gabrielė nežinojo, ką Sorenas galvoja apie jos kovinius įgūdžius, bet jei mano ją lengvai suraitysiąs, tai labai klysta. Tiesa, merginai iki šiol buvo tekę kautis tik su bendrakursėmis merginomis, tačiau patirties ji turėjo. Na, Sorenas taip pat šeštakursis, tad gal labai didelio skirtumo nebus... Bet Durmštrange jis mokosi juodosios magijos. Sukuždėjo balselis galvoje. Gabrielė akimirką sudvejojo. Bet nuvijusi visas pavojingas mintis, ji tvirtai nusprendė kautis.
Mergina pasižiūrėjo į Soreną. Jis stovėjo kitame kambario gale, atsistojęs į kovinę pozą. Gabrielė minutėlę susimąstė, kaip jai reikėtų atsistoti. Galiausiai ji tik išsitraukė iš apsiausto kišenės lazdelę ir paprastai atsistojo priešais Soreną. Toks nė kiek grėsmės nekeliantis stovėsenos būdas buvo skirtas sugluminti priešininką, padaryti taip, kad jis sekundę sutriktų. O kai priešininkas sutrikęs, reikia greitai smogti kerais. Bet tam, kad iš tokios pozicijos būtų paranku smogti kerais priešininkui, reikėjo daug treniruotis, reikėjo turėti greitą, tiesiog žaibišką reakciją. Gabrielė jau buvo daugybę kartų naudojusi šitą taktiką, tačiau dabar ji buvo ne itin reikalinga, nes čia garbinga dvikova ir jie pradės ją vienu metu. Bet Gabrielei tiesiog knietėjo sužinoti, ar Sorenas žino tokią taktiką.
- Pasiruošęs?-Gabrielė šyptelėjo.
-
Sorenas susidomėjęs žvilgtelėjo į savo priešininkę Gabriellę. ,,Tikrai jos nenuvertinu, jeigu ji gebėjo patekti į Burtų Trikovės Turnyrą. Bet negi ši mergina taip pasitiki savim, kad stovi be kovinės pozos?" - mintyse nusistebėjo durmštrangietis, bet iš išorės to neparodė. ,,Įdomu, ji tyčia, ar iš kvailumo taip stovi. Cha, juk Biobetonse niekas nekovoja...". Sorenas švelniai spaudė rankoje skroblo burtų lazdelę, kaip aštrią kovinę špagą, kaip merginos ranką: ne per stipriai, bet tvirtai.
- Žinoma,- saldžiai šyptelėjo Sorenas, nužvelgdamas Gabriellę Devertes. - Na, sako - merginoms pirmenybė.
Sorenas truputį primerkęs dešinę akį, stebėjo Biobetonso čempionę, stengdamasis kuo greičiau nuspėti jos užkeikimą ir jį atmušti. Buvo patyręs kovotojas, nors Durmštrange į kautynes ir nesistengė veltis. Dvikovos pačios jį susirasdavo bent kartą per savaitę.
-
Gabrielė šyptelėjo. Ką gi, jei jis nori, kad pradėčiau pirma, tai pradėsiu. Gabrielė pasižiūrėjo į Soreną. Šis aiškiai laukė bent menkiausio judesėlio, išduodančio, kad ji ruošiasi paleisti kerus. Pažaiskime. Prancūzė kilstelėjo lazdelę, bet staigiai ją vėl nuleido prie šono, stebėdama Soreno reakciją. Po sekundės ji vėl pakėlė lazdelę ir staigiai pamakalavusi beveik negirdimai sukuždėjo:
- Rictumsempra.((aš neprisimenu ką šiti kerai daro, tai susigalvok.))- ištarusi užkeikimą mergina vėl pamakalavo lazdele ir apsiautė save apsauginiu skydu:
- Protego.
Gabrielė neseniai atrado, kad kerų stiprumas nepriklauso nuo to, kokiu garsumu ištari burtažodį, priklauso nuo to, kaip teisingai pamosuoji lazdele. Po pirmojo užkeikimo iš Gabrielės lazdelės pliūptelėjo violetinis žaibas ir nulėkė tiesiai į Soreną. Po apsauginiu skydu prancūzė laukė atsakomojo kerų pliūpsnio iš Soreno lazdelės.
-
Sorenas von Sjuardas staigiai, galbūt net juokingai atšoko ir violetinis kutulį sukeliantis žaibas prašniojo tiesiai pro šoną, sukeldamas trumpą veikimą kairei rankai. Kartais kutulį ištverti sudėtingiau, negu kokius nors Supjaustymo kerus, o be to prakišti jų paveiktam yra gėdingiau, negu gėdinga. Vaikinas nervingai ranką papurtė, o tada staiga sumakalavo gana įmantrų judesį ir šūktelėjo:
- Sectumsepra!- juodas kaip naktis, ilga žaibas skriejo tiesiai į biobetonsietės ranką, mat vaikinas nenorėjo jos rimtai sužeist. Akies krašteliu užmatė, kaip Gabriellė apsisiautė skydiniais kerais, bet suabejojo, ar paprasti skydiniai kerai tokį užkeikimą užblokuos. Pats irgi padaręs lazdele judesį laisva ranka, sušnibždėjo:
- Protego.- Aplink Soreną trumpam žybtelėjo žydras krištolinis rutulys, bet greit tapo nematomas. Skroblo lazdelių koviniai ir gynybiniai kerai yra vieni iš geriausių, bet štai transfigūracijose - ne kokie. Vadinasi, tokia lazdelė tinka tvirtam, pavidalo ir charakterio neikeičiančiam žmogui...
-
Gabrielė riebiai prancūziškai keiktelėjo, kai pamatė, kad jos kerai nepasiekė savo tikslo, mat Sorenas kai zuikis stryktelėjo į šalį. Pamačiusi, kad link jos atlekia juodas žaibas, prancūzė ne juokais įsiuto. Nežinia iš kur merginos galvoj gimė mintis paleisti į šiaurietį kankinimo užkeikimą, tačiau Gabrielė suabejojo, ar jai būtų pavykę, nes ,,norint sukelti tikrą skausmą, reikia labai norėti". Prancūzė nebuvo tikra, kad labai nori. Susitvardžiusi mergina atnaujino apsauginį skydą, bet kad būtų užtikrintai apsisaugojusi, dar grakščiai stryktelėjo į šoną ir pakėlė kairę ranką virš galvos, į kurią, kaip Gabrielė įtarė, ir buvo taikytąsi. Vos išvengusi pavojingų juodosios magijos kerų, prancūzė vėstelėjo lazdele šen ten ir įmantriai pamakalavusi riktelėjo:
- Incancerous!
Iš prancūzės raudonojo buko lazdelės galo švystelėjo sidabro spalvos virvės ir nulėkė link Soreno. Šyptelėjusi mergina ėmė stebėti, kaip virvės skrieja į Soreną. Nors lazdelę laikė pakeltą, užmiršo atnaujinti apsauginį skydą. Tai buvo šiurkšti klaida ir kai Gabrielė susivokė, buvo per vėlu.
-
Sorenas maloniai šyptelėjo, išvydęs įsiūtį Gabriellės akyse, kai į ją skrido užkeikimas. Kai ji nuo šio tikrai juodo ir ne visada nuspėjamo veikimo užkeikimo lengvai išsisuko, vaikinas linktelėjo galbva kone nudžiugęs. Pasirodi,, kai kurios prancūzaitės irgi ne iš sauso jūrinio smėlio nulipdytos. Staiga į Soreną atskriejo sidabrinės virvės. ,,Turim laiko pasitraukti. Bet reikia pažongliruoti jos pergalės jausmu...- apsisprendė Sorenas ir triukšmingai uškvėpė orą, kai sidabriškos virvės apsivyniojo ir suspaudė kojas. Šiaip taip išlaikęs pusiausvyrą, durmštrangietis kruopščiai nusitaikė lazdele į Gabrielą ir paleido užkeikimą:
- Sustink!- ir nepaprastai greitas raudonas žaibas nuskriejo tiesiai į Gabrielą, tarsi matydamas jos gynybinę spragą. Sorenas atlapojo apsiaustą ir iš ten kabojusio prisegto įvairių peilių rinkinio pasirinko nedidelį, lenktą ir labai aštrų. Laimei, virvės nebuvo metalinės, todėl nesunkiai persipjovė, Sorenas atsitiesė, ir puse akies matydamas Gabriellę, Pasidėjo peilį atgal.
-
Gabrielė nusikeikė. Ir dar kartą. Beje, gana riebiai ir rinktiniais keiksmažodžiais. Ji nespėjo atnaujinti apsaugoinio skydo ir sustingdymo kerai atskriejo tiesiai į ją. Mergina pabandė šastelti į šalį, tačiau nespėjo - buvo sustingdyta. Žavingai sustingusi judėjime mergina su pykčiu spoksojo, kaip Sorenas nusipjauna peiliu virves, apsivijusias apie jo kojas. Kvailys. Jis gi nedurnas, matė, kad tos virvės atskrieja į jį ir turėjo akimirką pasitraukti. Bet ne, stovėjo vietoj kaip didvyris ir pasitiko jo laukiančią lemtį.-mintyse sudramatizavo Gabrielė. Kai sustingdymo kerų veikimas baigėsi, ji nieko nelaukdama ištaigingai ir pražūtingai mostelėjo lazdele tardama:
- Expelliarmus.
Raudonas žaibas skriejo link Soreno kaip mirties strėlė, nors tai tebuvo paprastučiai nuginklavimo kerai. Gabrielė matė, kad jie pasieks savo tikslą.
((Khem khem, aš vardu GabrielĖ.))
-
Sorenas von Sjuardas ramiai stovėjo ir laukė, kol Gabriellės sustingdymo kerai nustojo veikti. Visą tą laiką šypsojosi, laukdamas prancūzaitės reakcijos. Kiek susiraukė, kai ši suprantama, riebiai ir aiškiai, nors ir prancūziškai keikėsi, bet budrumo stengėsi neprarasti. Staiga į vaikiną pradėjo skrieti raudonas žaibas, bet durmštrangietis neišgirdo užkeikimo, todėl nešvvaistydamas laiko, pats paleido užkeikimą:
- Expelliarmus!- o tada suvokė, kokiu greičiu į jį lėkė supykusios Gabriellės kerai. Greitį dar padidino visiškai vienodi dviejų lazdelių užkeikimai, prasilenkę ore ir panašiu momentu atsitrenkę į kits kito priešininkus. Tą sekundės dalį, susivokęs, kas nutiko ir kokį užkeikimą paleido Biobetonso čempionė, durmštrangietis nė nebesistengė rankose išlaikyti skroblo lazdelės, bet pagavo priešininkės lazdelę ir pratrūko kvatoti.
-
Gabrielė mažumėlę sutriko. Į ją lėkė raudonas žaibas. Gabrielę sekundės dalį net pamanė, kad ta josios užkeikimas nusprendė grįžti, bet paskui suvokė, kad Sorenas taip pat paleido į ją nuginklavimo kerus. Sekundei supanikavusi mergina be tikslo pamakalavo lazdele. Staiga pajuto, kad lazdelės nebegali nulaikyti, ji ištrūko iš merginos rankos ir per kambarį grakščiai nuskriejo į Soreno delną. Su nusivylimu pamanė, kad pralaimėjo, bey staiga pastebėjo, kad per kambarį link jos skrieja Soreno lazdelė. Vadinasi, jos kerai irgi pasiekė tikslą. Gabrielė iškėlė ranką, šoktelėjo viršun kaip balerina ir grakščiai pačiupo lazdelę, skriejančią virš galvos. Kad minkštai nusileistų ir nesusitrenktų pėdų, Gabrielė, vis tik kojos palietė žemę, pritūpė ir delnais minkštai atsirėmė į grindis. Dešinėje rankoje dviem pirštais laikė šiauriečio lazdelę. Atsistojusi prancūzė pažvelgė į Soreną. Šis laikė rankoje josios lazdelę ir kvatojo. Gabrielė minutėlę spoksojo į jį kaip į beprotį, o paskui taip pat nusijuokė ir ėmė apžiūrinėti Soreno lazdelę. Priėjus prie jo, grąžino ir tarė:
- Gera lazdelė, dailiai padaryta. Turbūt Gregorovičiaus kūrinys? Beje, gerai koveisi.
Gabrielė nusišypsojo ir ištiesė delną reikalaudama grąžinti lazdelę.
-
Sorenas von Sjuardas šypsodamasis stebėjo, kaip vikriai Gabriellė Devertes sugauna jo burtų lazdelę ir skubiai nužingsniavo link jos. Laikyti rankose Biobetonso čempionės lazdelę buvo labai nepatogu: ji vaikinui atrodė tai per plona, tai per ilga, spaudė kaip moteriški batai, mėgino vaikino kantrybę.
- Taip, Gregorovičiaus.- liktelėjo Sorenas, o tada paklausė:.- O taviškė kieno? Nežinau Prancūzijos meistrų.
Sorenas atidavė biobetonsietės burtų lazdelę ir pasiėmė savąją Tik skroblo burtų lazdelei nugulus šiltame šeimininko ir benrtininko delne, Sorenas pasijuto saugus ir nepažeidžiamas.
- Tu taip pat gerai koveisi,- šyptelėjo Durmštrango čempionas ir prisipažino:- Nesitikėjau.
Sorenas
-
Gabrielė sukikeno, kai pastebėjo, su kokiu malonumu Sorenas grąžina jai lazdelę. Matyt, šioji tiesiog jautė kitokį būdą, emocijas ir nenorėjo ilgiau būti svetimose rankose. Sorenui, regis, taip pat jos lazdelė nebuvo prie širdies. Paėmusi lazdelę į delną, Gabrielė tarsi vėl su ja susijungė. Merginos ranka ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis medžio pagaliukas tapo viena visuma. Šiltai šyptelėjusi lazdelei, Gabrielė tarė:
- Ją padarė, kad ir kaip būtų keista, moteris. Simeona de Gedmis, labai naginga burtų lazdelių meistrė, - kai Gabrielė pradėdavo pasakoti apie savo lazdelę, galėdavo kalbėti neužsičiaupdama, bet dabar ją kažkas sulaikė. Turbūt dėl to, kad jis mano priešininkas. Nederėtų atskleisti visų savo paslapčių. Nuo tokios minties Gabrielė kažkodėl užsisklendė, tapo santūresnė. Paprastai linktelėjo padėkodama už komplimentą, bet nesusilaikė nešyptelėjusi, kai išgirdo, jog Sorenas iš jos nesitikėjo, to, ką pamatė. Tarstelėjo:
- Manai, Biobetonse nesikauname? Žinoma, ten dvikovos draudžiamos, bet kartais pavyksta kokį turnyrėlį surengti direktorės panosėj.
Šyptelėjusi Gabrielė pasuko prie durų. Priėjusi jas, da,r atsisuko ir mostelėjusi ranka atsisveikino. Po minutėlės buvo girdėti tik minkštas sportbačių bumbsėjimas į akmenines koridoriaus grindis.
-
Sorenas linktelėjo Gabriellei. ,,Meistrė Gednis... - pagalvojo vaikias. ,,Girdėta. Tikrai girdėta.
- Supratau,- šyptelėjo Durmštrango čempionas. - Na, šaunuolės, kad kaunatės. Pamokose to tikrai neišmoksi.
Sorenas von Sjuardas įsidėjo lazdelę į durmštrangiško raudono apsiausto kišenę. Linktelėjo Gabriellei, kai ši pamojavo atsisveikindama ir žvilgtelėjo pro langą į bokšto laikrodį. ,,Na, dar šiek tiek laiko turiu.- pamanė sau. Nuo vieno paveikslo, kuriame buvo nemokšiškai, galbūt kokio žiobarų kilmės moksleivio, dažais nupieštas, kartkartėmis sumirksintis sidabražvynis drakonas, nulipo juodas voras ir nušoko į šeimininko kišenę. Raudonas apsiaustas, tiksliau juo pamušalo turinys sužvangėjo, o senovinį užkeiktą žiedą nešiojanti jauna ranka paleido blizgantį durklą. Šis nušvilpė oru lyg tuneliu ir įsmigo tiesiai į drakono kaklo vidurį. Sorenas nuėjo pasiimti durklo, o paskui tyliai išėjo iš salės pro kitą išėjimą.
-
Elena buvo beeinanti į didžiąją salę, kuomet laiptai pradėjo suktis, ir nukreipė ją į antrojo aukšto kairįjį sparną. Šiaip ar taip, iki kito laptų apsisukimo teks palūkėti, tad galbūt per tą laiką rasiu antrame aukšte kažką įdomaus. Mergina Hogvartse buvo dar naujokė, pirmakursė, tad dar nežinojo, ko tikėtis vaikščiojant klaidžiais koridoriais. Ji nulipo nuo kelių laiptelių ir lengvu žingsniu pradėjo eiti tolyn. Juodi bateliai kaukšėdami marmuru sudrumstė tylą, kuri atrodė tokia rami ir nenutraukiama. Amžina.
Pasukus už kampo, Elena apstulbo. Ji gyvenime nebuvo mačiusi tiek paveikslų vienoje vietoje. Ir jie visi judėjo. Mokinė ėmė atidžiai apžiūrinėti kiekvieną iš jų. Vienas paveikslas, kuris ją labai sužavėjo, kabėjo tiesiai jai prieš akis. Paveiksle pavaizduota moteris dėvėjo nuostabią tiarą ir šypsojosi šviesia šypsena. Ji atrodė tokia išmintinga ir sumani. Staiga Elena prisiminė visas knygas, perskaitytas per vasarą, laukiant naujų mokslo metų Hogvartse. Žinoma! Tai juk Rovena Varnanagė - viena Hogvartso įkūrėjų, legenda.
Mergina pakėlė akis viršun ir užsižiūrėjo į vyrą, pavaizduotą viršuje. Senas, akys šviesios ir išmintingos, bet labiausiai jį išskyrė barzda ir plaukai. Jie buvo ilgi ir balti. Baltesni už sniegą... Šį žmogų Elena tikrai žinojo. Albas Dumbldoras.
Betyrinėjant kiekvieną detalę paveiksle, mergina išgirdo besisukančių laiptų garsą. Ji staigiai apsisuko ir nuskubėjo link laiptų. Spėjo, tačiau per plauką. Reikės čia sugrįžti , pamanė, tačiau ne dabar. Dabar metas vakarienei.
-
Gabriella įžengė į paveikslų galeriją. Keista, kad čia ji lankėsi pirmą kartą. Rodos, mokausi čia jau spetynerius metus, o kokių grožybių dar nepamačiau... mąstė septyniolikmetė. Mergina buvo su aptemptomis odinėmis kelnėmis ir baltais marškiniais. Apsiaustą paliko mergaičių kambaryje. Klastuolės plaukai buvo sukelti į aukštą uodegą, o galiukai šiek tiek garbanoti.
Mergina priėjo prie arčiausiai esančio paveikslo ir jį nužvelgė. Paveiksle buvo pavaizduota kova. Šviesiaplaukė apžvelgė visą paveikslą. Rodos, kova vyko prieš labai daug metų. Klastuolė šyptelėjo ir priėjo prie kito paveikslo. Šiame buvo pavaizduotas lyg ir žaidimas, lyg ir kova. Gabriella negalėjo suprasti koks šis paveikslas. Šviesiaplaukė užsigalvojo.
-
Sorenas von Sjuardas ramus it belgas (iš tikrųjų šitame frazeologizme minimi belgų arkliai) žingsniavo siauru koridoriumi, kol nesusikaupęs, apsiblausęs žvilgsnis užkliuvo už plačiai atvertų raižytų medinių durų. Sorenas nebus Sorenas, jeigu nepažiūrės, į kur tos durys veda - juk Hogvartse pilna dar neištyrinėtų pakampių, o joms ištyrinėti liko visai nedaug laiko.
Vaikinas išvydo daugybę ant sienų kabančių paveikslų itin erdvioje salėje - ši vieta jam jau buvo pažįstama, bent jau kažkas pažįstamo šmėstelėjo atmintyje. ,,Lyg ir su kažkuo koviausi..." - pamintijo vaikinas. ,,Bet tai buvo labai seniai.". Staiga ore septintakursis užjuto pažįstamą kvapą. Iš galvos pranyko visos mintys ir galva pati pasisuko link gyvo sutvėrimo, kažkur kitoje salės pusėje apžiūrinėjančio didelį paveikslą. Von Sjuardas begarsiai priėjo prie Gabriellos ir apkabino iš nugaros.
- Ką čia veiki?- paklausė negarsiai, švelniu balsu.
-
Gabriella krūptelėjo, pajutusi tvirtas rankas, bet jas pažinusi, nusiramino ir apsisukusi apkabino vaikiną per liemenį. Būtų apkabinusi ir per kaklą, bet tamsiaplaukis buvo aukštesnis.
- Kaip seniai tavęs nemačiau... - nustebusi pasakė septyniolikmetė. - Apžiūrinėju paveikslus, atsisveikinu su Hogvartsu. O tu? Ką tu čia veiki? - susidomėjusi nebe paveikslais, o vaikinu, paklausė šviesiaplaukė.
Klastuolė pasižiūrėjo į savo aprangą. Nors rūbai buvo suderinti ir atrodė elegantiškai ant merginos, Gabriella papurtė galvą.
- Nesitikėjau su tavimi čia susitikti, būčiau gražiau apsirengusi, - papriekaištavo Gabriella, bet šypsojosi. - Koks tu nenuspėjamas... - septyniolikmetė perbraukė ranka per vaikino plaukus ir šyptelėjo.
-
Sorenas von Sjuardas patenkintas savim šyptelėjo - kuo tolyn, tuo mažyn viliojo jį Gabriellos kraujo kvapas. Greičiausiai organizmas priprato, o gal ir saviįtaiga kiek padėjo - greičiausiai vampyrų psichologija kažkuo visgi primena žmonių.
- Argi taip jau seniai?- kiek nustebęs šyptelėjo Sorenas.- Tik vakar ar užvakar buvom,- Vaikinas trumpam užtilo, apžiūrinėdamas paveikslą ,,Dumbldoro ir Grindelvaldo kova".- Šiaip užklydau. Šita vietelė man pažįstama kažkuo. Man rodosi, kad pernai metais čia lankiausi ir kovojau su kažkuo.
Sorenas smalsiai žvilgtelėjo į Gabriellą ir kilstelėjo antakį. ,,Ko gi visad dėl tos išvaizdos pergyventi? Apsirengi patogiai ir viskas..."
- Visada atrodai fantastiškai, tik jau nereikia taip,- nusišypsojo von Sjuardas
-
Gabriella nusišypsojo Sorenui.
- Taip, matėmės, lyg ir... vakar. Bet argi negalima pasiilgt? - svajingai paklausė septyniolikmetė. - Nagi, su kuo kovojai? Neabejoju, kad laimėjai, - nusišypsojo šviesiaplaukė.
Jos žvilgsnis nuslydo link kelnėmis aptemptų kojų. Būčiau sijoną apsirengus, jei žinočiau.... Išgirdusi komplimentą, klastuolė padarė elegantišką tūptelėjimą ir nusijuokė.
- Ačiū. Žinai, aš tavęs spėjau pasiilgt vos tik išlipus iš valtelės, - prisipažino Gabriella ir droviai nusišypsojo. - Ką šiandien veiksim?
Klastuolė sunėrė pirštus ir prisiglaudė prie buvusio durmštrangiečio. Ji lėtai pradėjo eiti ir apžiūrinėjo ant sienų kabančius paveikslus. Netikėtai, sustojusi prie vieno paveikslo, Gabriella suėmė abi vaikino rankas ir pažvelgė jam į geltonas akis.
-
Sorenas šypteldamas linktelėjo galva.
- Galima, suprantama,- tarstelėjo trumpai prisimerkė, bandydamas atkurti kovos vaizdus ir priešininko veidą. - Ne, manau, buvo lygiosios. Taip, mes vienu metu išrėkėm nuginklavimo užkeikimus. Ir kas įdomaus, kad prisimenu, kaip priešininkės lazdelė manęs nekentė.
Septintakursis įsižvelgė į žalias, gilias Gabriellos akis.
- Aš irgi, ne tik tu,- tyliai prisipažino jis.
Sorenas šyptelėjo. ,,Kiek nedaug, rodos laiko praėjo, bet pralėkė jis su vėjeliu. Tiek įdomių prisiminimų... gera būti vampyru - gali išgyventi tokią neapsakomą galybę metų... o štai, su žmonėmis jau kitaip." - nejučia susimąstė vaikinas. Staiga susidūrus su Gabriellos žvilgsniu, Soreno mintys išbyrėjo.
- Ar norėtum prasiilginti savo gyvenimą?- pasigirdo klausimas.
-
Gabriella nusuko žvilgsnį nuo paveikslo ir nusišypsojo.
- Tu irgi? - nusijuokė ir suspaudė vaikino delnus. - Tai ten buvo... Priešininkė? Moteris? Mergina? Gailiuosi, kad tos kovos nepamačiau, - su šiokia tokia liūdesio gaidele pasakė septyniolikmetė.
- Kas per klausimas? - nustebo klastuolė. - Ta prasme, tu siūlai mane paversti vampyre? Aš tau netinku kaip žmogus? - po šių klausimų stojo tyla, bet tai buvo septyniolikmetės naudai. Per šį laiką ji spėjo susidėlioti visus už ir visus prieš.
Gabriella įkvėpė oro ir atsiduso.
- Nežinau. O kaip nori tu? Aš nieko nebejusiu? Kiek mažai aš žinau apie vampyrus... Taip, aš noriu, kad tu, Sorenai von Sjuardai, paverstum mane vampyre. - pasakė klastuolė ir nervingai sutrūkčiojo laukdama.
-
Soreno žvilgsnis klaidžiojo po Gabriellos veidą, mintys - kažkur po tolimus, bekraščius filosofijos ir fantazijų pasaulius. Šiuo metu jam nedavė ramybės viena - kad Gabriella nesusirgtų dėl to, kad jis nėra šiltakraujis.
- Taip, priešininkė,- linksmai patvirtino Sorenas, galutinai atkūręs visą dvikovos vaizdą atmintyje. - Reikia, pasakyti, buvo smagu pakovot. Bet čia galbūt ir laimės reikalas, ar laimėsi, ar lygiosios, ar prakiši.
Sorenas susiraukęs užsimerkė - gailėjosi, kad taip išsprūdo toksai klausimas.
- Ne, aš pagalvojau, kad... na, žmogaus gyvenimas labai trumpas,- striginėjančiu, užkimusiu, bet visgi dar švelniu balsu kalbėjo Sorenas - niekur nebesidės, jau išpliurpė, ko nereikėjo.- Na, mes beveik nieko nejaučiame, ir esam stipresni, nei žmonės.
Vaikino lūpas iškreipė labai nežymi šypsenėlė, kai Gabriella, rodos, susinervinusi, pradėjo berti padrikus sakinius apie pavertimą vampyre.
- Tu man tinki bet kokia,- nuoširdžiai žvelgdamas į Gabriellos akis, tarė Sorenas.- Na jau, pagalvok, tu dabar jau amžiams liktum tokia pati jauna mergina, tavo išvaizda galėtų kliudyti šiaip gyventi... O be to, negarantuoju, kad tai nebus skausminga. Gal visgi dar pagalvok?- liūdnai vyptelėjo jis.
-
- Seniai su kuo nors kovojau. Nors, tiesą sakant, man ir pačiai tai nelabai patinka.
Gabriella įbedė akis į grindis. Ji iš visų stengėsi nepravirkti. Paskui jos akys pakilo ir susidūrė su auksiniu žvilgsniu.
- Aš nežinau, Sorenai... - jai patiko tarti šį vardą. Mergina šyptelėjo. - Kaip nori tu? Žinoma, kad aš bijau. Ne skausmo. Bijau virsti vampyre. Ar įsivaizduoji mane geriančią nekaltų padarų kraują? Juk žinai, kad mane užgraužtų sąžinė. Aš dar pagalvosiu, gal vėliau, gerai? Aš net nieko nesuvokiu apie jus, - klastuolė žiūrėjo į vampyro akis ir dvejojo. Tai buvo labai sunkus sprendimas. - Būnant vampyru jausmai sustiprėja. Liūdesys, kurį patirsiu maitindamasi, mane pražudys. Suprask, aš dar nepasiruošusi. Gal geriau kol kas aš pagyvensiu paprastą mirtingosios gyvenimą, gerai? - Gabriella tikėjosi Soreno palaikymo ir pritarimo.
-
Sorenas linktelėjo. ,,Na, merginoms paprastai ir nepatinka tokios kovos. Gal ir geriau taip...". Pažiūrėjęs į Gabriellos veidą ir išvydęs liūdnas žalias akis, Sorenas sukando dantis - apmaudu, kad nesuvaldė liežuvio ir taip prakalba prie jos, ją taip galbūt nuliūdindamas.
- Per laiką įprastum,- atsargiai, pagreitintai pasakė Sorenas ir skubiai pridūrė, - Aš tavęs tikrai neverčiu ir neketinu paversti tokia. Tik šiaip netyčia... pagalvojau. Visgi.. ne, nepaversiu,- Sorenas nejučia susiraukė, įsivaizdavęs Gabriellą, palinkusią prie kruvino mėsos gabalo. Bent jau kol kas jis žavėjosi ja kaip žmogumi, dar nesuteptu krauju ir žudymu.
- Protingai renkiesi,- tarė vaikinas šypteldamas. - Visgi klysti, jausmai tikrai nesustiprėja, sustiprėja tik jutimai. Bet visgi... gerai renkiesi.
-
Gabriellos akys klaidžiojo nuo vienos vietos prie kitos. Laikykis. Tvardykis. Neverk. mintyse pasakė šiuos tris žodžius mergina ir atsitiesė. Ji suspaudė Soreno delną savajame.
- Na, tas visas vampyrizmas... Man nesuvokiamas. Aš nežinočiau kaip elgtis. Galų gale - didžiausias minusas. Kas, jeigu aš pakenkčiau savo draugėms? Kas, jeigu nesivaldyčiau? Aš gi mačiau, kaip tu spaudei save ir kaip tau buvo sunku neskriaust manęs. Bet aš nepajėgčiau turbūt. Supranti? - Gabriella pakėlė akis į vaikiną, o paskui pridūrė. - Kas visgi? Ką tu galvoji? Man sunku suprast tavo mintis ir jausmus.
Klastuolė užkišo plaukų sruogelę už ausies.
- Aš noriu sužinoti daugiau apie jus, - pasiruošusi klausytis ir dėtis viską į galvą, pasakė septyniolikmetė.
-
Sorenas von Sjuardas stebėjo Gabriellą, jo dėmesys buvo nebepadalomas. ,,Kaip ją paguosti? Kaip pasakyti neįžeidžiančiai?..". Sorenas paėmė abi Gabriellos rankas į savo delnus.
- Atsiprašau,- sumurmėjo jis.- Aš tau padėčiau, nes bet kokiu atveju būsiu stipresnis. Ir tu būsi stipresnė, be abejo. Bet būtum praktiškai nemirtinga. Tik tiek, kad moralė galėtų smarkiai smuktelt, bent pradžioje,- Sorenas nežinojo, ką daugiau pasakyti. Apie žmonių pavertimus neišmanė daug, nes pats buvo gana jaunas vampyras, ir vampyru gimęs, o ne tapęs. Apskritai nedaug apie žmones žinojo. Išmanė jų kraujotakos ypatumus, kažkiek - stebėdamas pamokose, bet iš esmės žinojo nedaug.
- Aš manau, kad tu teisingai pasirinkai ir dar galėtum... sulaukti daugiau metų, kad paskui neturėtum bėdų su įtarinėjimu tavęs kaip vampyrės, visuomenėje,- lėtai, apmąstydamas žodžius, prabilo Sorenas, tada keistai šyptelėjęs pradėjo pasakoti.- Mes niekada nemiegame, maitinamės maždaug kas savaitę. Aš daugiausia mintu žvėrimis, bet mano giminaičiai ir žmonėmis. Galim išgyvent kelis tūkstančius metų, galinės ribos nežinau... kartais tarp mūsų vyksta dvikovos. Turim įstatymus ir vyresniuosius.
-
Gabriella atsiduso. Ji pajautė ant jos pečių gulančią ir slegiančią naštą. Gerai, jis man padėtų apsiprasti. Apmokytų ir padėtų. Su juo aš nepražūčiau. Mergina suraukė antakius ir pradėjo kramtyti lūpą.
- Būčiau nemirtinga... - apsvarstė septyniolikmetė neišduodama per daug emocijos. - Ar visuomenė ant vampyrų pyksta? Persekioja juos? Tai labai didelė atsakomybė. Ne, ne atsakomybė. Kažkas kito... - Gabriella prikando lūpą ir susimąstė, o vėliau dar kartą atsiduso. - Ai, velniop. Pakalbėsim apie tai vėliau, gerai?
Šviesiaplaukė nusišypsojo, nuvijusi slogias mintis, nerūpestingai atmetė į uodegą sukeltus plaukus ir pasistiebusi apkabino vaikiną šelmiškai šyptelėdama. Jos žalios akys nukrypo į vampyro lūpas.
-
Sorenas susirūpinęs žvelgė Gabriellai Morris į akis.
- Ne visai nemirtinga, aš tik nežinau, kiek tiksliai mes galime išgyventi. Bet bent jau dvidešimt kartų daugiau, nei žmogus,- šyptelėjo Sorenas, o auksinis žvilgsnis apsiblausė nuo liūdnos minties, kas būtų, jeigu Gabriella kažkaip mirtų jam nesulaukus nė pirmojo šimto metų.
- O tu kaip? Argi absoliučiai pasitikėjai manim, kai sužinojai, jog esu vampyras?- paklausė Sorenas, nejaukiai ištardamas savo padermės pavadinimą. - Mūsų nemėgsta, mumis netiki. Jeigu sužino apie mūsų egzistavimą, stengiasi tai kontroliuoti.- vaikinas šyptelėjo, jo akys vėl linksmai sublizgo, kaip visada.- Gerai.
Septintakursis tvirtai, bet švelniai, it laikydamas špagą, kurią mokėsi valdyti Durmštrange, apkabino merginą per liemenį, žavėdamasis jos stačiai kerinčia šypsena. Lyg užhipnotizuotas Eriko Jano Henuseno, perbraukė ranka Gabriellai per plaukus ir prisilenkė prie jos, atsargiai žiūrėdamas į merginos akis. Vieną klaidą - pasakęs apie savo norą ją paversti nemirtinga - padarė, bet nenorėjo padaryti dar vienos.
-
- Ne, nepilnai tikėjau. Man reikėjo laiko apsiprasti su ta mintimi, kad tu vampyras. Bet paskui viskas buvo geriau. Nors, prisipažinsiu, iki šiol liko baimės krislelis, bet tavimi labai pasitikiu, - Gabriella pažvelgė į Soreno akis. Rodos, vaikinas buvo liūdnas, arba dėl kažko nerimavo. - Kažkas neduoda ramybės? - susirūpinusi paklausė klastuolė.
Pajutusi vaikino kvėpavimą netoli lūpų, septyniolikmetė išsilydė. Supratusi, kad tamsiaplaukis nori to paties, ko ir ji, Gabriella švelniai priglaudė lūpas prie Soreno šaltų lūpų. Šviesiaplaukė apsivijo vaikino kaklą ir mėgavosi akimirka. Po kelių akimirkų mergina atsitraukė ir su meile pažvelgė į vampyrą.
- Tikiuosi, mūsų čia neužmatys profesoriai, - sukikeno šviesiaplaukė, delnu braukdama per vaikino nugarą.
-
Soreno akys tapo linksmesnės, įsižiebė šelmiškos liepsnelė.
- A, netikėjai...- gana geranorišku tonu numykė.- Gal truputis tos baimės nėra blogai...- vaikinas nusišypsojo, tyčia ir suplanuotai blyksteldamas aštresniais už skustuvą dantimis ir palenkė tamsiaplaukę galvą prie Gabriellos kaklo. Prisiglaudė lūpomis, tarytum jau ketintų jas atverti ir įsisegti dantimis. Bet tik pabučiavęs atsitraukė, nežymiai šypteldamas - iškart pajuto greičiau pulsuojantį kraują, tik dar nesuprato, ar iš baimės, ar jau dėl kitų priežasčių. ,,Baimė, suprantama...- pasišaipė mintyse septintakursis.
- Viskas gerai, tik nerimauju dėl tavęs, kaip apsispręsi,- nelinksmai vyptelėjo Sorenas, ir rodos, vos spėjo įsmeigti žvilgsnį į Gabriellos akis ir suprasti, ką ji vis dėlto daro. Raudonapsiaustis dar tvirčiau apglėbė merginą, lyg saugodamas trapią būtybę nuo visų pasaulio blogybių. Nežinia kas užgulė vampyrą, bet ilgiau to būti negalėjo - dar ne taip profesionaliai vampyras gebėjo tvardytis.
- Jeigu ir užmatys,- Sorenas tyliai nusijuokė, ir abu atsidūrė kitame salės gale, rodos, nė nesujudėję,- Mano padermė pasižymi gebėjimu greitai bėgti.
-
Gabriella šypsojosi ir jautėsi laiminga kaip niekad. Ji pajautė lūpas ant kaklo, jos širdis pradėjo stipriau plakti, tačiau mergina nenorėjo, kad tai kadanors baigtųsi. Akimirką šviesiaplaukė pajautė baimę, bet vėliau jos venomis plūstelėjo adrenalinas.
Tvirtame vaikino glėbyje šviesiaplaukė jautėsi saugoma ir tausojama tarsi būtų muziejaus eksponatas. Gabriellai šis jausmas patiko. Mergina šyptelėjo ir tyliai pasakė:
- Na, mano apsisprendimas priklauso nuo tavęs.
Gabriella nustebo, tačiau šypsena nuo veido nedingo. Ji trumpai apžvelgė čia esančius paveikslus, bet greitai jos žvilgsnis nukrypo į Soreną.
- Tai va, kiek dar man siurprizų nusimato. Ką dar sugebi? - linksmai paklausė klastuolė.
-
Sorenas von Sjuardas su gana santūria šypsena žiūrėjo į Gabriellą, o tada pasisuko į už merginos ant pilkos sienos kabantį, galima sakyti, gigantą paveikslą. Lyg tyčia jis atsistojo tiesiai prieš dvylikto amžiaus šedevrą, kuriame buvo vaizduojami deginami žmonės, raganos ir vampyrai. ,,Įdomu, kiek metų pačiam Hogvartsui." - nejučia iškilo klausimas Sorenui.
- Neturiu teisės iš tavęs atimti pasirinkimo laisvės, - kažkodėl žvelgdamas pašaipiu žvilgsniu, vaikinas pareiškė tokią pasiutusiai kilniaširdišką mintį. - Kai pasirengsi, tada ir žiūrėsim...
Sorenas apžvelgė paveiksle labai taikliai ir tikroviškai pavaizduotus kančios iškreiptus veidus ir bejausmes, kartkartėmis išsigandusias žiobarų minas. Dailininkas greičiausiai buvo burtininkas, ir dar garantuotai - nekentė žiobarų, mat jų minas vaizdavo, sakytumei, žioplesnius už varlių.
- Daug ką sugebu,- šelmiškai šyptelėjo Sorenas, šiltai ir švelniai pabučiuodamas Gabriellą Morris į lūpas.
-
Gabriella šyptelėjo, o paskui, pamačiusi, kad vaikinas pernelyg ilgai užsižiūrėjo į paveikslą, taip pat atsisuko ir pamatė žiaurią inkviziciją. Jos šypsena išgaravo. Gabriella atsiduso ir akimis permetė už jos kabantį paveikslą. Jame buvo vaizduojami septyniolikmetei nepriimtini vaizdai. Galiausiai, mergina vėl atsisuko nugara į paveikslą ir delnu švelniai perbraukė per Soreno skruostą.
- Tu ir neatimsi, man tiesiog reikia daugiau apie jus sužinoti. Bet ne dabar, gerai? - paklausė septyniolikmetė ir liūdnai šyptelėjo. Nenoriu gadint tobulos akimirkos.... Netrukus klastuolės šypsena vėl buvo uždegta, o akys žaismingai suspindėjo. Gabriella atsakė į vaikino bučinį ir užsimerkė. Viskas buvo per daug gerai, kad galėtum patikėti, jog tai realybė. Klastuolė netvėrė savame kailyje.
-
Sorenas von Sjuardas trumpai žvilgtelėjo į Gabriellą - ją irgi sudomino paveikslas. Labai veikiai išnagrinėjusios paveikslą, septintakursio akys vėl nukrypo į šviesiaplaukės merginos veidą, į kurį jis žiūrėti galėjo nuolat. Sorenas uždėjo šaltą delną ant Gabriellos rankos, uždėtos ant jo skruosto.
- Aš visiškai sutinku, - linktelėjo vaikinas, karštligiškai mąstydamas, kaip merginą pralinksminti, bet neilgai tereikėjo galvoti - veikiai jos veidas vėl nušvito.
Von Sjuardas nenoriai nukreipė akis į didžiulį langą kažkur į šoną nuo jųdviejų, ir atsiduso. Kartais valdytis pasidarydavo sunkiau.
- Nesupyk,- tarė jis, trumpam atsitraukdamas. Šiuo metu Sorenas neatskyrė savo noro būti su Gabriella nuo visų vampyrų troškimo.
-
Septyniolikmetė giliai įkvėpė oro ir atsiduso. Ranka nučiuožė skruostu žemyn. Nors klastuolė nebuvo liūdna, ji atsitraukė nuo Soreno nesišypsodama. Mergina švelniai prilietė vampyro ranką ir nuėjo prie netoliese esančio lango. Atsirėmusi į palangę ir galvą pasirėmusi rankomis, šviesiaplaukė užsisvajojo. Jos žalios akys žvelgė pro langą į tolį.
- Klausyk, - šiek tiek garsiau tarė klastuolė. - Gal pakalbam dabar... Ką aš turėčiau žinoti apie vampyrus? O kas, jeigu tau nepavyks..? - pradėjo samprotauti mergina. - Kas, jeigu tau nepavyks manęs paversti vampyre? - Jos akys ieškojo Soreno akių. - O jeigu mano organizmas nepriims kraujo? Aš bijau, kad nužudysiu savo draugus. Dėl tavęs... Aš tapčiau vampyre, bet, supranti, aš abejoju, ar aš liksiu savimi? O kas bus, jei aš pasikeisiu ir tau nebepatiksiu? - Gabriella suraukė antakius.
-
Sorenas von Sjuardas geranoriškai šypsojosi, žvelgdamas į Gabriellą. Nelabai turėjo noro žiūrėti kur kitur, nors kartkartėmis auksinių akių žvilgsnį nuviliodavo kokia įdomesnė, spalvinga detalė paveiksle. Nustebęs Sorenas suprato, kad dalis paveikslų absoliučiai nejudėjo, o toks reiškinys jam regimas buvo labai retai. ,,Gryna egzotika." - nusivaipė vaikinas, nejučia susimąstydamas, kokia magija paveikia, kad paveiksluose vaizduojami daiktai, žmonės ir gyvūnai atgyja ir elgiasi kaip tikri, tik štai iš paveikslo rėmų išlipti negali. ,,Įdomu, kas būtų, jeigu mane dar gyvą nupieštų ir atvaizdą užkerėtų, kad jis būtų gyvas..." - šyptelėjo vaikinas. Išgirdus ir užfiksavus garsą, Sorenas pasisuko į Gabriellą ir priėjo arčiau.
- Taisyklės, kad negalima pavertinėti bet ko vampyru, negalima skelbtis apie save viešai, o daugiau jau gyveni kaip nori, pagal savo moralės ribas. Gali gauti praktiškai bet kur ir kokius nori namus, nes vyresnieji kartais turi ūpo jauniems vampyrams pagelbėti, o pinigų tai turi kaip Olandijos šnipiai - blusų.
Sorenas vyptelėjo, suprasdamas Gabriellos baimę.
- Organizmas tikria priims, dėl to būk rami,- nusišypsojo jis ir veikiai surimtėjo.- Išsaugosi tu save, jeigu norėsi, galėsi ištraukti visus savo prisiminimus ir pasidėti, kad tapus vampyre, galėtum peržiūrėti. Abejoju, ar pasikeisi.- nuoširdžiai tarė jis.
-
Gabriella pasisuko į paveikslus, kabančius priešingoje salės pusėje. Mergina visai nebeturėjo noro žiūrėti į Soreną, nors tuo pačiu metu norėjosi būti kartu ir nepaleisti. Klastuolė apsimetė atidžiai nagrinėjanti paveikslą. Jame buvo pavaizduota moteris, ilga suknele. Ji geranoriškai šypsojosi, lyg ramindama merginą. Septyniolikmetė papurtė galvą ir užsidengė veidą rankomis. Kuo labiau galvoju apie tai, tuo beprotiškesnė ši mintis darosi... pagalvojo Gabriella.
- Supratau, - menkai šyptelėjo mergina. Ji šiek tiek atsigavo po vaikino žodžių ir dėkingai pažiūrėjo į akis. - Džiugu, kad palaikai mane, kad ir ką pasirinkčiau. Vis dėlto, kol kas mano širdis krypsta prie būvimo žmogumi. Nepyk, - Gabriella priėjo arčiau Soreno.
-
Sorenas veltui bandė pagauti Gabriellos žvilgsnį, todėl dėmesį nukreipė į labai keistą daiktą ant sienos. Jis buvo tarytum paveikslas, su rėmais, kabėjo ant sienos kaip visi paveikslai. Bet deja, rodos, nieko nevaizdavo. Ten, kur turėjo būti koks nors vaizdelis, tebuvo įvairiausių spalvų - Kolorado vabalo kraujo, braškių lapų, žydrojo leviatano žvynų - kratinys. Taškučiai, lankeliai, linijos ir bangos. Atpažinęs keistai ,,modernų" žiobarų meną, Sorenas smalsiai sustojo ties juo, o tuo metu, rodos, išgirdo Gabriellos atodūsį. Nustebęs atsigręžė ir išvydo merginą, užsidengusią rankomis veidą. Priėjo arčiau ir atsirėmė į palangę §alia Gabriellos, paimdamas jos ranką.
- Aš tavęs neverčiu. Man tas nekliudo,- šyptelėjo Sorenas, nejučia pasijusdamas kaltu - ar tik ne dėl savęs, nenorėdamas būti vienas, siūlo merginai rinktis tokį baisų likimą?
-
Gabriella nervingai pradėjo sukti plaukų sruogelę ant piršto. Nežinau ką man daryt. Apie vampyrus pilna mitų. Kaip man atskirti kur melas, o kur tiesa? Mergina beviltiškai gūžtelėjo pečiais, visą dėmesį sutelkdama į vaikiną.
- Tu irgi nesijauti šimtu procentų užtikrintas, ar ne? - šviesiaplaukė pažvelgė į gąsdinančias vampyro akis. Šiam priartėjus, septyniolikmetę vėl užplūdo laimės ir švelnumo banga. Merginos lūpų kampučiai nežymiai kilstelėjo. - Bet ką tu siūlai? - švelniau paklausė klastuolė. - Aš susensiu ir tau manęs nebereikės... - O kas jei tikrai jam manęs nebereikės? Kas, jeigu pasiekęs savo, jis paliks mane kankintis vieną? Išsiaiškinti tėra vienas būdas. - O kodėl tu nori, kad aš būčiau vampyre? - linksmai, be baimės, ar rūpesčio krislelio paklausė Gabriella, suspausdama vaikino delnus.
-
Sorenas von Sjuardas žvilgtelėjo į Gabriellą. ,,Ką ji su tais plaukais daro? Žmonės irgi kartais būna keisti..." - tyliai nusistebėjo vaikinas.
- Deja, nesujaučiu,- liūdnai prisipažino Sorenas.- Visada yra šiokia tokia rizika, kad kažkas susiklostys ne taip, kaip norime. Iš esmės daugiausia jaudintis tektų dėl pačio pavertimo, o visa kita jau savaime susidėlioja.- septintakursis nežymiai šyptelėjo, sugavęs švelnų Gabriellos žvilgsnį.
,,Neturėčiau sakyti, kad susenusi man ji nepatiks... bet realiai, daug smagiau būtų, jeigu ji amžinai būtų jauna..." Sorenas greitai mąstė, nors šypsena to neparodė. ,,Visgi nesąžininga būtų - jeigu teisybė apie prarandamas sielas..."
- Aš nežinau, ką ir siūlyti.- prisipažino vampyras.- Nesąžininga ir taip, ir taip. - Padaręs trumpą pauzę, Sorenas švelniai šyptelėjo, net neįsivaizduodamas, ką daugiau galėtų pasakyti.- Kad galėčiau visada būti su tavimi, jeigu ir tu to nori.
-
Gabriella švelniai nusišypsojo. Ji pirštais perbraukė per vaikino rankas, o paskui jos pirštai pakilo iki plaukų. Septyniolikmetė juos švelniai sutaršė ir šyptelėjo.
- Bet jei kas ir bus ne taip, neliūdėsi dėl manęs, pažadi? - Gabriella sunkiai nurijo susikaupusias ašaras ir tęsė. - Jei nepavyks, rasi geresnę. Aš tikiu.
Šviesiaplaukė nuleido rankas ir apsivijo vaikino liemenį. Rodos, kol kas jis gerai tvardėsi ir mergina šyptelėjo. Ji apsisuko ir pažvelgė į lauke skraidančius paukščius ir slampinėjančius mokinius bei profesorius.
- Aš irgi norėčiau su tavimi gyventi ir būti amžinai, - iš Gabriellos lūpų išsiveržė sakinys. O po jo ir kitas. - Norėčiau su tavimi praleisti visą savo likusį gyvenimą, - Nesvarbu ar kaip vampyrė, ar kaip mirtingoji.
-
Sorenas von Sjuardas budriu žvilgsniu stebėjo Gabriellą. Rodos, jam patiko, kai ši žaidė su jo plaukais, bent jau jis nesipriešino.
- Nenusišnekėk.- leptelėjo Sorenas, neįvyniojęs žodžio į saldžią ir lipnią cukraus vatą.- Niekur ir niekad nerasiu nieko geriau. Ir net neketinu ieškoti.- septintakursis delnu švelniai palietė merginos skruostą ir nuvedė nykščiu lanką per skruostikaulį. Soreno lūpas iškreipė kažkodėl absoliutų pasitikėjimą savimi išduodanti šypsena.
- Tikrai esi tuo tikra?- paklausė vaikinas, pusiau pasišaipydamas, bet veikiai šypsena sušvelnėjo ir tapo nuoširdi.- Aš irgi.
Vaikinas per liemenį apkabino Gabriellą, palenkdamas galvą ir priglausdamas šaltą savo kaktą prie josios.
-
Mergina apdovanojo vaikiną pačia nuostabiausia šypsena. Ji žvilgtelėjo į vaikino akis ir mirktelėjo.
- Aš tikiu, kad viskas bus gerai, kodėl tau galėtų nepavykti? Tu jau patyręs, tu gimei būti vampyru, - nevykusiai pajuokavo šviesiaplaukė. - Kodėl gi neieškosi? Pasaulyje tikrai yra geresnių už mane, - šį kartą atėjo Gabriellos eilė pasišaipyti. Netrukus jos šypsena sušvelnėjo ir ji beveik priglaudusi lūpas Sorenui prie ausies sumurkė. - Man irgi kito nereikia...
Po šių žodžių mergina švelniai pabučiavo tamsiaplaukį į lūpas. Laikas, tarytum, sustojo. Liko tik ji ir Sorenas. Jausmas buvo nuostabus.
- Mano apsisprendimas krypsta prie tapimo vampyre, - nusijuokė mergina, atsitraukusi nuo šaltų vaikino lūpų.
-
Pro langą staiga šmėstelėjo juodas siluetas. Tuebūt didžiausia tikimybė buvo, jog tai paukštis. Sorenas pakraipė galvą, užtikrintai paneigdamas Gabriellos žodžius.
- Na ir kas, kad šiek tiek pagyvenau?- paklausė vaikinas.- Pavertimuose tikrai nenusimanau, nes niekada to nedariau,- gana abejingai gūžtelėjo jis pečiais. Juk niekada ir nejautė jokio reikalo prisiimti atsakomybę už kažkieno niekšybes, o pavertęs kažką vampyru, juk būtent tokią pareigą ir užsidėtų ant galvos ir pečių. Nejučia vaikinas susiraukęs žvilgtelėjo pro atvirą langą, o tamsus paukščio siluetas vėl šmėstelėjo pro šalį tarytum niauri, abejonės apjuosta mintis. Soreno veide trumpam pasirodžiusias raukšles išlygino Gabriellos bučinys. ,,Gal ir nėra taip blogai, bet būsiu surištas visam gyvenimui... - pamintijo septintakursis, atsakydamas į bučinį.
- Neturi kito pasirinkimo,- pasišaipė vampyras, nuspręsdamas atidžiai stebėti merginą ir viską visapusiškai įvertinti. Pasistengė, kad veidas išliktų švelnių jausmų veidrodžiu, o ne abejonės.
-
Gabriella pavartė akis ir atsiduso.
- Bet juk tave mokė tėvai ir kiti artimieji, ar ne? Nėra taip, kad nieko nemokėtum. Na, o jei ir atsitiktų kažkas neplanuota, tu tikrai išgyvensi, - liūdnai šyptelėjo mergina. Mintis, kad kažkas gali nutikti bloga, tiesiog žudė merginą iš vidaus ir ši palūžusi pravirko.
Po kelių akimirkų septyniolikmetė pažiūrėjo pro langą į netoliese skraidančius juodus it mirtis padarus. Šviesiaplaukė delne sugniaužė Soreno ranką. Ji jautėsi beviltiškai. Mergina tikrai nebuvo pratusi rodyti jausmų kiekvienam. Klastuolė pasijuto liūdna ir bejėgė. Po vaikino žodžių mergina pasijuto sugniuždyta dar labiau.
- Turbūt tu teisus, - su ašaromis akyse pratarė Gabriella. - Bet bent jau leisk įsivaizduoti, kad bent kažką sprendžiu aš...
-
Sorenas kilstelėjo antakį. ,,Ko jau taip dūsauji?" - pamintijo jis, pastebėdamas liūdesio šešėlį veide.
- Mane mokė, bet pavertinėti tikrai nemokė,- vyptelėjo Sorenas iš savaime aiškaus dalyko. Išgirdęs keistą sakinį, kuriame buvo pabrėžiama, jog jis išliks gyvas, vaikinas trumpam atsitraukė, pasipiktinęs žvelgdamas Gabriellai į veidą.
- Ir kas, kad išgyvensiu? Kaip gyvent, žinant, kad tyčia ar ne, bet nužudžiau mylimą žmogų?- paklausė Sorenas su begaliniu skausmu auksinėse akyse. Gabriellai pravirkus, septintakursis gailėdamasis žodžių apkabino per pečius merginą, nežinodamas, ką daugiau ir sakyti. Nevisiškai suprato, ko mergina taip nusiminė, bet tylėjo. ,,O kaip pats žiūrėčiau, jeigu man siūlytų tapti kažkuo, žudančiu vampyrus?"- vaikinas įtarė, kad panašiai jautėsi ir Gabriella.
- Atleisk,- atsiprašė Sorenas, nudelbęs žemėn akis.- Viską sprendi tu. Nenoriu tau kliudyti. Atsiprašau.- Pabučiavęs į merginos kaktą, septintakursis nuvalė ašaras.
-
Gabriella švelniai su šiokia tokia baime pažvelgė į vaikiną. Jai buvo baisu, kad jis pyktelėjo. Klastuolė dar labiau nusiminė, bet paskui prasiblaškė.
- Aš irgi atsiprašau, aš tikrai nenorėjau... Suprantu tave, tau irgi sunku. Nepyk, prašau, - liūdnai pasakė septyniolikmetė žvelgdama į liūdnas vampyro akis. Mergina pažvelgė atsargiau ir švelniai ranka palietė Soreno delną, o paskui suėmė ir suspaudė. - Aš irgi nežinau ką daryčiau, jei staiga... Tavęs nebeliktų šalia.
Šviesiaplaukės širdis suspurdėjo pajutus šaltas vaikino lūpas ant kaktos.
- Aš ir nepykstu, viskas gerai, - atlaidžiai pažvelgė mergina ir šyptelėjo. Staiga jos akyse pasimatė žaismingos kibirkštėlės. - Kodėl visi mūsų susitikimai būna su liūdesio gaidele? Ateik vakare prie Uždraustojo Miško, - pasakė Gabriella ir pabučiavusi vaikiną į skruostą pakylėta išskrido iš paveikslų galerijos.
-
Sorenas von Sjuardas sutiko keistos baimės pilną Gabriellos žvilgsnį ir nsusitebėjo, kiek vien tik žmogaus žvilgsnis gali išduoti apie jį. ,,Jeigu taip įprastum stebėti viską - ir akis, ir jų budrumą, ir rankas... viską sužinotum apie tą žmogų." - pamintijo vampyras nejučia, tarytum apie medžioklės planus.
- Ech, niekuo nenusikaltai. Čia aš kaltas dėl tos minties, aš pasiūliau,- niauriai šyptelėjo Sorenas.- Nepykstu nė kiek. Nežinau ir aš, ką be tavęs daryčiau. Būtų sunku, ypač, jeigu žinočiau, jog aš esu kaltas. Kartais teisiog turi prisiimti atsakomybę ir sąžinės graužatį už kiekvieną užgesintą gyvybę, o dar jeigu toji gyvybė bus tokio žmogaus...- Sorenas sunkiai atsiduso.- Gyvenimas tampa sunkiai pakeliamas.
Vaikinas atsiduso, su šiokiu tokiu palengvėjimu, bet vis dar - ir su rūpesčiu žvelgdamas į Gabriellą. Suprato, kad niekada šių žalių akių neužmirš, kad ir kas benutiks.
- Sutarta.- nusišypsojo septintakursis ir dingo iš paveikslų galerijos.
-
Velinas buvo atsirėmęs į mažą sienos lopinėli kuris dabar buvo tuščias, mat pirmakursis kažkaip sugebėjo ant Didžiosios Onos Penktosios daugybės burtų išradėjos netyčia užtėkšti nuodingų dažų nuo kurių burtai nesugebėjo apginti vargano paveikslo. Velnias težino kada tas paveikslas grįš, bet galėtų bent jau ne šiandien jį pargabenti, vis dėl to Velinas nori pasidžiaugti šia jaukia... Pykinančiai geltona vietele, kurioje gali lengvai ir nepagarbiai traukti citrininius dūmus. Buvo žadėjęs sau, kad nerūkys daugiau, bet ta proga, kad jo katė mirė, padarė išimtį. Bus jam sunku be savo katės. Puikiai suprato, kad atrodo siaubingai nebrandžiai galbūt net juokingai, bet negalėjo nieko pakeisti, net nepatenkinti paveikslų murmesiai jo nejaudino.
Akimis stebėjo vieną iš tų burbeklių su didele juoda barzda. Atrodo tenai buvo juodasis magas, kurio vardo įsiminti nesugebėjo.
-
Džeinė Meko įėjo į paveikslų galeriją. Juodaplaukė šiek tiek nustebo, kad joje jau buvo žmogus, tačiau tas nustebimas neatsispindėjo jos veide. Profesorė pamatė, kad mokinys rūko. Tai Hogvartso teritorijoje tai daryti buvo uždrausta, tačiau Džeinei tai buvo nusispjaut. Be to, pati čia atėjo parūkyti. Devyniolikmetė prisidegė cigaretę ir ėmė vaikštinėti apžiūrinėdama paveikslus. Šiaip jau mergina nerūkydavo, tačiau kartais nesusiturėdavo. Ypač kai tas kartais būna tavo sesutės mirties metinės. Tada jau nieko nepadarysi. Džeinė pažvelgė varną, rūkantį netoliese. Jis spoksojo į H.Denerevo, juodojo mago, portretą. Varno veidas, kaip ir Džeinės, neišdavė jokių jausmų, tačiau akys-žmogaus sielos langas. Juodaplaukė atsirėmė į sieną ir tarė:
-Aš Džeinė. Kas tu toks?
Žaliaakė nupurtė pelenus ant grindų ir stipriau užtraukė dūmo.
-
Pasigirdus balsui, vaikinas pasuko savo galvą ir pamatė dar vieną rūkančią merginą kuri buvo juodaplaukė. Išrietė antakį. Nejaugi su juo kalba? Nejaugi toji negirdėjusi, kad tasai priekabiavo prie tokio švilpio? Jau manė, kad šita naujiena apskriejo Hogvartsa šviesos greičiu, pasirodo vis dar yra tokių žmonių kuriems gandai nėra įdomūs.
- Velinas, - tarstelėjo, jam jau ima atsibosti kalbėjimas, bet rašyti dabar nebūtų rašęs, nes rūko, tad sudeginti lapelį ar ant jo užmesti pelenų būtų paprasčiausiai nemandagu. Išvis rašymas kai kas nors tavo burnoje, jam atrodė siaubingai žema.
Klausimų pats neuždavė, kadangi mergina jo nelabai domino, plus rūko tai pat. Išpūtė dūmą, paskleisdamas citrinų kvapą kuris jau ir taip buvo galerijoje. Akimis nuslydo prie burtininkės su elniuku, toji buvo viena iš tų kuri atrado retas gyvūnų rūšis ir jas aprašė bei nupaišė.
-
Sirėja, Raudonaisiai konversais kiek per smarkiai trepsėdama į grindis, žingsniavo koridoriumi link geltonojo kambario su paveikslais. Pasiekusi jį, visu smarkumu atplėšė duris ir kaip furija įlėkė vidun. Durys su baisiausiu trenksmu, nuaidėjusiu iki pat virtuvės, užsidarė. Varniukė sustojo kambario viduryje ir bukai įsisispoksojo priešais save. Paveikslai aplink ją nepritariamai šnabždėjosi.
- Nutilkit! - riktelėjo Sirėja ir vėstelėjo ranka, laikančia lazdelę, taip smarkiai, jog pasipylė raudonos žiežirbos ir piktai spragsėdamos ėmė daužytis į sienas. Ten, kur jos prisilietė, liko juodos dėmės.
O Sirėja pravirko. Verkė ilgai ir garsiai, karštos ašaros upeliais tekėjo per skruostus. Kai ašaros išseko, išseko ir Sirėja. Sudribusi ant grindų apsikabino rankomis kelius ir taip sėdėjo nejudėdama.
-
Afroditė lėtai slankiojo pilies koridoriais kol neišgirdo siaubingo triukšmo, sklindančio iš paveikslų galerijos. Toks jausmas, kad ką tik būtų praūžęs uraganas. Ir ko tik nesigirdėjo - trepsėjimas, durų daužymas, murmesys ir galiausiai riksmas. Afroditė susinervinusi greitai puolė prie durų. Juk ji atpažino balsą. Sirėja.
Varnė, kuri Afroditei patiko šiek tiek daugiau nei įprasta draugė.
-Sirėja?-Afroditė tyliai pravėrė dūris ir šmurkštelėjo į paveikslų galeriją. Visų paveikslų akys nukrypo į atėjūnę, tačiau šioji tik piktai pažvelgė į paveikslus. Tylutėliai uždariusi duris, pastebėjusi klūpinčią figūrą, tačiau tebesilaikydama atokiau, Afroditė suraukė antakius.- Tau... viskas gerai?
-
Išgirdusi žingsnius Sirėja deln nusibraukė ašaras. Nenorėjo, kad kas pamatytų ją verkiančią. Kai į paveikslų galeriją įsliūkino ne itin pageidaujamas žmogus (ar nelabai žmogus) - Afroditė - Sirėja piktai sužaibavo akimis į grindis ir šniurkštelėjo tarytum nuo paprasčiausios slogos. Ar viskas gerai? Ne. Kas negerai? Viskas. prisiminė Sirėja, kai grifiukė nutarė sužintoi, ar šiai viskas gerai.
- Be abejonės, aš dabar pagal vokiečius septintam, o pagal britus - devintam danguj, - be galo piktai atrėžė mergaitė. - Ko čia atsigrūdai?! - riktelėjo ji, nebegalėdama, o gal ir nebenorėdama valdytis. Viskas atrodė taip netikra. Gyvenimas netikras. Jausmai ir emocijos. Net pilka spalva, teikusi šiokį tokį tkrumą, dingo. Dabar Sirėjoje buvo tik pyktis ir nieko daugiau.
-
Afroditė prunkštelėjo.
-Kai taip dundi, stebiuosi kaip pusė Hogvartso čia nesusirinko,-ji suburbėjo ir nusisukusi ėmė apžiūrinėti kažkokį paveikslą. Afroditei priėjus, kažkokia nuotaka padarė tūpsnį. Afroditė pavartė akis, žiūrėdama į nėrinius, kuriais buvo puošta suknelė. Ji atsidususi kreivai vyptelėjo nuotakai. -Duokim tau medalį už tai,- ji sumurmėjo nuotakai, šiai besišypsant ir naglai linkčiojant. Ji grįžtelėjo į Sirėją.
Ši visiškai nestvardė.
Afroditė kietai užmerkė akis ir giliai atsidususi vėl atmerkė. Violetinis žvilgsnis, kuris taip nemaloniai gręžė nuotaką, regis dar labiau paaštraėjo. Baltoji nemaloniai pasitrynė rankas, tarsi kaip nors galėtų pasislėpti nuo ją veriančio žvilgsnio.
-
- Aš nedundu! - klyktelėjo raudonplaukė ir atsistojo. Bet koks garsas ją šiuo metu nervino, jai atrodė, kad smegenis tarsi su grąžtu kas gręžia. Varniukė taip stipriai suspaudė lazdelę, kad ši pasispjaudė raudonom ir auksinėm žiežirbom ir išleido paskutinį kvapą - dailiai perskilo per visą savo ilgį. Vilos plaukas iš perskilusios lazdelės išskrido tarsi papūtus vėjeliui ir nepasiekęs žemės sudegė. Sirėja apstulbusi spoksojo į mirusią lazdelę. Rodos, net paveikslų herojai pamiršo kvėpuoti, taip pasidarė tylu. Iš tamsiai žalių, gilių Sirėjos akių pabiro skausmo ir pykčio ašaros.
* * *
Kažkur toli uždraustąjame miške nuo medžių viršūnių išgąsdinti pakilo paukščiai, pelės, žiurkėnai ir kiškiai nėrė į savo urvus, o visada budrūs kentaurai pasiruošė šauti į nesamą priešą. Sukaukė vilkas, ūktelėjo pelėda.
* * *
Sirėja veriamai suklykė. Paleidusi iš rankos lazdelės liekanas, griuvo ant grindų ir ėmė kumščiais jas daužyti. Paveikslų herojai pakraupo ir ėmė nepritariamai šūkauti.
-
Gabriella Morris dailiu, savimi pasitikinčiu žingsniu, įėjo į Hogvartso pilyje esančią paveikslų galeriją. Nors jau buvo popietė, žmonių nebuvo matyti. Moteris apžvelgė čia kabančius paveikslus, apsidairė. Paskubomis permetė akimis netoliese esančius paveikslus. Šviesiaplaukė aiškiai kažko ieškojo. Neradusi ko jai reikia, Gabriella nuėjo prie lango ir į palangę pasirėmė alkūnėmis. Iš karto ją užplūdo atsiminimai. Sorenas von Sjuardas, pirmasis bučinys, jausmai, pirmoji ir vienintelė gyvenime meilė... Visos šios mintys apliejo merginos kūną kaip gaivus pavasarinis lietutis palaisto dar tik besiskleidžiančias gėles. Viskas vyko taip neseniai, bet kartu, palyginus, ir daug laiko. O paskui išleistuvių šokiai, virtimas vampyre, profesorės darbas, viskas taip susiję su...
((Ateikit kas nors kompaniją palaikyt vargšei profesorei :D))
-
(Aš atėjau) Luna šiandien nutarė pasivaikščioti po Hogvartso pilį. Vampyrė pradėjo klaidžioti koridoriuose. Pakėlusi akis pažvelgė į paveikslus. Suprato, kad atsidūrė paveikslų galerijoje. Ji pradėjo apžiūrinėti burtininkų piešinius. Tie piešiniai buvo stebuklingi. Mat galėjo judėti, vaikščioti pas kitus. Ir panašiai. Luna sustojo pažiūrėti vieno paveikslo. Tame piešiny buvo nupiešta ji ir Drakas! Blondinė piešinyje gulėjo ant Drako—vilko. Dailininkas nežinomas. Pavadinimą ji perskaitė :
— „Išrinktieji”. Nutapyta du tūkstančiais antrais metais. Negali būti ! Juk, čia mes ateity ! — Luna stebėjosi. Po to apsisukusi ji pamatė profesorę Morris . Ta kažką veikė. Luna priėjo prie jos ir tarė :
— Laba diena, profesore. Kas jus čia atpūtė ? Ką nors sužinojote apie tą sapną ? Aš pastebėjau, kad aš su broliu esu nutapyta, — Luna viską išbėrė kaip žirnius. Ir atsisėdo ant žemės ...
-
Profesorės mintis nutraukė ne kas kitas, kaip Luna Įkyrėlė. Gabriella Morris atsiduso ir lėtai atsisuko į mergaitę. Nebuvo šiandien nusiteikusi draugiškai paplepėti su savo koledžo mokiniais.
- Labas, Luna, - ramiu balsu pasisveikino šviesiaplaukė. - Turiu kojas, atėjau pati, nereikia manęs niekam niekur pūsti. Kokį sapną? - nesupratusi, arba apsimesdama, kad nesupranta apie ką čiauška Įkyrėlė, paklausė ji. Tell me more... sukirbėjo balselis viduje. - Primink man, koks sapnas? Na, ir parodyk dar tą paveikslą, gal išsiaiškinsim ką nors daugiau.
Gabriellos Morris veidas buvo šaltas, be emocijų, rankos, sunertos ant krūtinės taip pat bylojo, kad moteris nelabai nori turėti pašnekovą. Mintyse Gabriella dar vis klaidžiojo kitur ir nelabai kreipė dėmesį į Luną.
-
Luna atsisuko į profesorę Morris. Blondinė su melsvomis sruogomis pamatė profesorę nenusiteikusią . Išklausė mokytojos žodžius. Jos balsas buvo šaltas, bejausmis. Luna atsistojo ir nuėjo prie to paveikslo kur jie abu yra nupiešti. Po to pamojo pirštais profesorei, kad ateitų pažiūrėti. Vampyriukė prabilo savo skambiu balsu :
— Tą sapną kur jums pasakojau jūsų kabinete. Jūs pažadėjote man, kad paklausite profesorės Evers apie tai ką reiškia. Tą dieną buvau areštą atidirbti pas Evers ir po to atėjau pas jus, — bandė paaiškinti Luna. Vampyriukė ėmė niūnuoti mintyse ... Belongs to me!... Tos dainos pavadinimas buvo „ My steal girl”. Šią dainą dainavo grupė „ One Direction”. Lunai ši daina labai patiko. Vampyriukė stebėjo profesorės veiksmus ...
-
Amelia be jokio tikslo klaidžiojo koridoriais, kol pastebėjo iki šiol dar neatvertas duris. Kas už jų galėtų būti, šmėkštelėjo antrakursei smalsi mintis. Ji mėgo viską tyrinėti ir nuolat atrasti kažką naujo, tad iki šios nematytos durys buvo tikras lobis. Mergaitė atsargiai jas pravėrė - tai buvo salė, gana erdvi ir be daugybės baldų. Bet baldų čia ir nereikėjo - viską puošė sienos, ilgos, vienetiniais paveikslais apkabinėtos sienos. Neblogai, šmėkštelėjo mintis varniukei. Pagaliau atplėšusi akis nuo vienos ypač elegantiškos damos, pasipuošusios iš gyvatės odos siūta suknele, Amy pastebėjo profesorę ir jai kažką parodyti bandančią mergaitę - antrakursė atpažino Luną.
-Laba diena, profesore Morris,-santūriai, bet mandagiai pasisveikino dvylikametė, priėjusi arčiau.-Sveika, Luna.
-
Gabriella Morris susierzinusi nuėjo link Lunos ir paveikslo, kuriame, tariamai buvo pavaizduota ji ir jos mylimas broliukas.
- Jei nežinojai, tai nemandagu rodyti į vyresnius pirštais, - vos ne sušnypštė profesorė. - Įdomus paveikslas... Man įdomu, kodėl kažkam reikėjo piešti tave ir tavo brolį. Aš kalbėjausi su Kasiopėja Evers ir...
Tuo metu į salę įėjo kažkokia persona. Atsisukusi ir nužvelgusi atklydėlę nuo galvos iki kojų, profesorė pažino Ameliją Smith iš Varno nago.
- Labas ir tau, Amelija, - maloniai pasisveikino profesorė. - Ką čia veiki?
Na va, sakiau, kad keista, kai žmonių nėra, o dabar prisirinko. Ir visiems reikia eit prie manęs... pagalvojo profesorė. Žinojo, kad Luna dabar viską pasakys Amelijai, kokia šiandien profesorei bloga nuotaika ir panašiai. Būtų pavarčiusi akis, tačiau šis veiksmas jai pasirodė mažvaikiškas.
-
Amelia nustebo, kad profesorė Gabriella taip maloniai jai atsakė - panašu, kad jai šiandien buvo prasta nuotaika. Tiesą sakant, jai atrodė keista, kad Gabriella iš viso atsakė.
-Tiesiog klydinėjau po pilį ir užtikau dar nematytą salę,-paaiškino antrakursė.-Pamaniau, kad visgi reiktų sužinoti, kas ten yra - nebuvo jokių draudimo ženklų ir panašiai... Ir štai, radau galeriją. Paveikslai čia tikrai gražūs, ar ne?
Mergaitė mintyse subarė save, kam tiek daug šneka. Tiek kalbėti tinka prie kokios bendraamžės ar net penktakursio, bet profesorei reikia rodyti deramą pagarbą, tyliai mintyse pamokslą sau skaitė Amy. Nors kokia čia nepagarba - juk kalbėti dar nėra uždrausta. Juk ne Ambridž laikai.
-
((Tavo parašas mane užbūrė o.O Negaliu nustot žiūrėt))
Gabriella pastebėjo šiokią tokią Amelijos nuostabą veide ir nežymiai šyptelėjo. Matai, Amelija, kartais nuotaika priklauso nuo žmonių, pagalvojo profesorė, bet garsiai to nepasakė.
- Matai kaip. Aš šitą salę radau tik būdama septintame kurse, - nusijuokė (nuoširdžiai) Gabriella Morris, prisimindama visus jausmus, kuriuos čia juto. Jos žvilgsnis netyčiom nukrypo į paveikslą, į kurį žiūrėjo kai ją iš pasalų užklupo Sorenas. - Hmm, ką aš sakiau? Ai, čia gražūs paveikslai... Matai, čia gražiai apsitaisiusios moterys, mūšiai. Štai čia keletas žiobarų "šiuolaikinio meno" pavyzdžių.
Dabar šviesiaplaukė pradėjo daugžodžiauti ir mintyse dėkojo dievui, kad į šią salę atklydo Amelija.
-
((Ačiū :) Kaip miela ))
Galbūt kada nors aš tai sakysiu savo mokiniams, šyptelėjo mergaitė. Kitos jos mintys nukrypo į kitus profesorės žodžius:
-Žiobarų šiuolaikinio meno? Bet... Tai juk nuostabu!-galbūt tai reiškia, kad čia rasiu ir kelis... Gerus paveikslus. Varniukė bijojo tikėtis geriausio - kad tarp žiobarų paveikslų bus ir jos mamos keli seniai pradingę paveikslai. O tai gali reikšti, kad ji buvo kažkaip susijusi su burtininkų pasauliu - gal net pati buvo ragana! Amelios veidą papuošė plati šypsena, kurią tuoj pat užtemdė kitos mintys. Juk gali būti, kad jų čia ir nebus, bandė nesėkmei save nuteikti antrakursė. Pabandyti verta.
Varniukė nukreipė savo žvilgsnį į piešinius ir parašuose pradėjo ieškoti mamos paprastai nupiešiamos mažos, stilizuotos gėlytės. Šias ji buvo mačiusi kituose jos kūriniuose, todėl žinojo, kad jei tokių čia yra, tai ji tikrai juos ras.
-
Gabriella stebėjo mergaitės veidą ir veiksmus. Tikriausiai dėl instinkto. Ko gi ieškai, mergužėle? pagalvojo ji.
- Kažko ieškai? Manau, galėčiau padėti surasti, vistiek čia esu buvusi daugiau kartų, nei tu, - maloniai pasisiūlė moteris. - Nors, pripažįstu, tikrai nesilankau čia kiekvieną dieną ir tikrai neįsimenu kiekvieno paveikslo, kiekvieno žiobariško štrichelio, magiškos būtybės judesio ir panašiai. Bet vis dėlto galiu padėti.
Profesorė perbraukė per savo tiesius plaukus ir iš jos išsiveržė tyli melodija. Tyliu, švelniu balsu ji tikriausiai niūniavo "Like I'm gonna lose you". Jos žalias žvilgsnis nukrypo į langą, į už jo mėlynuojantį dangų. Profesorė atrodė tarsi kokia romėnų deivė, svajojanti tik apie gerą ateitį. Ir vis dėlto, kaip tu vaikiškai elgiesi... subarė save.
-
Amelia atsisuko į profesorę. Sakyti tiesą ar pameluoti ir vėliau ateiti vienai? Juk tai asmeniška... Kelias sekundes pasvarsčiusi, nusprendė sakyti tiesą. Juk su jos pagalba bus daug lengviau tai surasti - tik kaip man viską paaiškinti?
-Mano mama buvo dailininkė,-pradėjo iš pat pradžių mergaitė.-Ji tapė šiuolaikinius paveikslus,-toliau varniukei pasakoti jau buvo sunku.-Ji... Mirė. Kai man buvo aštuoneri. Per autoavariją. Keli paveikslai po jos mirties dingo - todėl, kai pasakėte, kad čia yra žiobarų paveikslų, pamaniau, kad keli gali būti jos - tie dingusieji. Pamaniau, gal... Gal išeitų rasti...
Antrakursė pritrūko žodžiu. Ji džiaugėsi, kad bent jau nepradėjo žliumbti - tai būtų buvę nemalonu jei ne prieš profesorę, tai bent jau prieš Luną. Susitvardžiusi raudonplaukė kalbėjo toliau:
-Jos parašas buvo maža stilizuota gėlytė apatiniame dešiniajame piešinio kampe. Jis nesunkus pastebėti, bet visada įsilieja į kūrinį. Gal kartais tokį pastebėjote?
-
Luna klausėsi profesorės, bet ją kažkas pertraukė ir net su Luna pasisveikino. Ji pamatė raudonplaukę . Luna susiraukė tarsi būtų paragavusi citrinos. Ir piktai pamąstė...Kai su profesore apie tai pradedame kalbėtis būtinai kas nors sutrukdo... Bet suvaidino šypseną. Ir pasisveikino su Amelia :
— Labas, Amelia, — Luna suvaidino ir ėjo apžiūrėti atidžiai to piešinio kuriame ji nupiešta su broliu. Luna priėjo prie to paveikslo ir apžiūrėjo jį. Tiksliau nagrinėjo. Ji įsižiūrėjo į kamputį dešinėje apačioje paveikslo pusėje. Luna pagavo Amelios balsą sakantį apie jos mamą. Luna pažiūrėjo ir išsižiojo : ten buvo užrašas : Luna, ieškok laiško už paveikslo. Luna perbraukė už paveikslo ir užčiuopė lyg ir popierių. Luna ištraukė jį ir pamatė, kad yra du adresuoti laiškai. Ji perskaitė ir pamatė, kad adresuotas jai, Drakui. Luna laišką kuris buvo adresuotas Drakui ji įsikišo į kišenę. Ji savo laišką atsiplėšė ir pradėjo skaityti :
Miela, Luna,
Aš siunčiu tau laišką. Ir tikiuosi, kad čia tu jį skaitai. Noriu tau pranešti, kad aš esu jūsų dėdė , tėčio brolis, dailininkas , pranašas. Ir iš manęs paveldėjote tuos plaukus.Aš dar gyvas. Šį laišką paslėpiau. Dėl tavo brolio medaliono galiu pasakyti tik tai, kad viską sužinosi netoli Hogvartso esantį dvarą. Manau, tavo brolis tai žino. Dar noriu pasakyti, kad jūs Luna su Draku esate išrinktieji. Viską atksleisite dvare.
Myliu jus bučiuoju.
P.s. Tą patį parašiau ir Drakui.
Tavo dėdė
Luna sutriko. Ir nieko nesakiusi žvelgė skvarbiu žvilgsniun pro langą ...
-
-"So I'm gonna love you
Like I'm gonna lose you
I'm gonna hold you
Like I'm saying goodbye..."
Profesorė metė kreivą žvilgsnį į Luną, kažką apie ją pagalvodama. Mergaitė nuėjo toliau nuo jų, taigi Gabriella Morris visą savo dėmesį sutelkė į Ameliją. Be abejo, kartais žvilgtelėdavo į nelabai prie jų "kompanijos" pritampančią Luną. Regis, klastuolė rado kažkokį laiškelį, užkištą už paveikslo. Reiktų ją sudrausminti..? Gal kitą kartą užsiminsiu su ja bekalbėdama. Šviesiaplaukė atsisuko į Ameliją.
- Tavo mama mirė autoavarijoje? Mano tėtis irgi žuvo auto-įvykyje... Bet man tada buvo treji.
Profesorė nejučiom suraukė antakius, prisimindama tėtį. Būnant vampyre, po truputį grįžo visi prisiminimai, deja, kad blogų buvo daugiau, nei gerų.
- Sakai stilizuota gėlytė... - nukreipė temą Gabriella.
-
Amelia nukreipė žvilgsnį į Luną. Regis, ji kažką rado - mergaitė nustebo pamačiusi, kad tai buvo už pačios Lunos ir jos brolio portreto. Visgi varniukė nebekreipė dėmėsio. Kiekvienas žmogus Hogvartse turi savo keistą istoriją. Galbūt tas paveikslas - jos istorijos dalis.
-Užjaučiu,-nuoširdžiai ištarė antrakursė. Jai tai buvo netikėta. Ji tikriausiai net neprisimena savo tėčio - šiuo atžvilgiu man labiau pasisekė. Aš gi prisimenu ir tėtį, ir mamą... O mano tėtis galbūt net gyvas.
-Taip, gėlytė. Maža gėlytė su spiraliniu viduriuku ir septyniais lapeliais. Kiekviename lapelyje - po mažą, miniatiūrinį rutuliuką,-nupasakojo, kaip galėjo Amy. Tikiuosi, ji žino, apie ką aš kalbu, dar geriau - jei yra tai mačiusi, vylėsi mergaitė. Dabar ji tikrai tikėjosi rasti mamos paveikslų - juk kitaip tai bus tik beprasmis laiko gaišimas, kurio, kaip manė raudonplaukė, profesorė neturi labai daug, o jei ir turi, tai tikrai netrokšta švaistyti visiškai nenaudingiems pokalbiams su mokiniais.
-
- Dėkui... - nelinksmai padėkojo Gabriella, prisimindama savo tėtį ir mamą kartu. Ak, kokie jie buvo įsimylėję... Ir kokiais žvilgsniais jie žiūrėdavo vienas į kitą. Ta mamos šypsena, kai tėtis grįždavo namo... Moteris suraukė kaktą ir išvijo iš galvos mintis apie tėtį. - Aha, gėlytė. Pabandysiu prisimint, gal kažką panašaus ir esu mačiusi.
Profesorė kiek valdingai mostelėjo plaštaka varniukei, rodydama sekti paskui ją. Gabriella paėjo kelis metrus į kairę, kur buvo sukabinti žiobarų paveikslai.
- Ar jis gali būti tavo mamos? - bakstelėjo į paveikslą, kabantį moters akių lygyje. Gabriella įbedė žalių akių žvilgsnį į Ameliją, laukdama josios atsakymo. - Yra keli paveikslai, pažymėti tokiomis gėlytėmis. Ar tokias darydavo ir tavo mama?
-
Luna žiūrėjusi pro langą ji pradėjo klajoti pro mintis...Kas tas dėdė ? Kiek prisimenu man tėtis sakė, kad neturi jokio brolio ar sesers. Kažkas netaip. Dar vienas dalykas: mano mama ir tėtis net nepanašūs į mus. Arba galima sakyti mes neatsigimę į juos. Be to manau reikės su Draku pasikalbėt. O kuo dvaras čia dėtas? Manau reikės su Draku susitikt ir pasikalbėt. Be to įdomu, ką jis veikia. Ir kada jis atrado tą dvarą. Kas per nesąmonė? Kodėl, kaip tapome išrinktaisiais ? Ir kokiais? Reikės žūtbūtinai susitikt su juo... Luna baigusi su nerimu, jauduliu skaityt. Vampyrė palaukė kol baigė profesorė Morris kalbėti. Tada ji prislinko prie jos ir taip tyliai pasakė jog tik vampyrai gali išgirsti :
— Profesore, kada vėl susitinkame ir kur ? Be to aš šiandien Hogvartse turiu planų,. Viso gero. Iki, Amelia, — Luna išklausiusi profesorę, atsisveikino su ja ir Amelia. Ir ji ėjo link bendrojo kambario...
-
Gabriella akies krašteliu stebėjo Luną, kol Amelija nagrinėjo, ar tai jos mamos, ar ne jos mamos ženklas. Klastuolei priėjus, profesorė kiek pasilenkė prie mergaitės, kad geriau ją girdėtų.
- Ateik šį vakarą į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Galėsim pasikalbėti niekieno netrukdomos, jei tik tu to nori, - paprastu balso tonu, nepritildydama atsakė Gabriella Morris - ji galvojo, kad šnibždėtis prie kitų žmonių yra nepagarbu. - Jei nerasi bemdrajame kambaryje, paklausinėk kitų, kur aš. Neturėčiau šiandien būti kur nors kitur, lyg ir neturiu planų. Nebent atsiras naujų. Tada užsuksiu vėliau.
Gabriella pasitaisė kreminės spalvos marškinių rankoves ir susikišo marškinius į odines kelnes.
- Tai čia tavo mamos gėlytės, ar ne tavo? - maloniai, su susidomėjimo krisleliu balse, paklausė profesorė.
-
Amelia tyliai nusekė paskui profesorę ir įbedė akis į paveikslą. Rutuliuko viduje spiralė, ir žiedlapiai šeši - ir piešimo stilius tas pats. Tai tikrai bus mama! Antrakursės širdis vos neiššoko iš krūtinės. Taigi ji buvo susijusi su burtininkų pasauliu - tikriausiai - ir gali būti, kad net pati buvo ragana, tik man to nesakė... Ne, tai būtų jau per daug. Mergaitė išsišiepė ir tiesiog negalėjo nustoti šypsojusis - per tą šypsojimąsi net neišgirdo Lunos atsisveikinimo - tiek buvo įsijautusi į savo mintis.. Ji atsisuko į Gabriellą:
-Dėkui Jums, profesore... Be Jūsų aš tikrai nebūčiau jo radusi. Viskas tikrai mano mamos - kokia garbė matyti jos paveikslą čia... Kai pagalvoji, tikrai nuostabu. Ir net nepagalvojus nuostabu!-Amy visą tai išbėrė per kokią sekundę, kol suvokė, kad taip tiesiog negalėjo būti. Kad neįmanoma taip greitai pasakyti tiek žodžių - o tai reiškė, kad visą laiką, kol mintyse plepėjo su profesore, iš tikrųjų ji nepratarė nė žodžio, o tik stovėjo ir spoksojo į Gabriellą.
-Taip,-garsiai teįstengė pratarti varniukė, bet iš jos akių matėsi, kaip ji džiaugiasi.
-
Profesorė stebėjo kaip mergaitė apžiūrinėja paveikslą ir tyliai šypsojosi. Varniukė apžiūrėjo gėlytę - tikriausiai buvo mačiusi tokias daug kartų ir tikrai nesuklystų. Netrukus, iš varniukės akių suprato, kad tai jos mamos gėlytės. Profesorės veide įsižiebė platesnė šypsena. Bent kam nors sugebu padėt. Kad ir nedaug, bet padedu. Mergaitė taip džiaugėsi, kad iš tos laimės nei žodžio negalėjo ištarti. Tad nusprendė paklausti klausimo ir išpešti bent vieną žodį.
- Taigi, čia tavo mamos paveikslas? - šiltu tonu, šypsodamasi paklausė šviesiaplaukė. - Malonu buvo padėti. Jei dar ko nors reikės, kokios nors pagalbos, tai klausk manęs, kaip galėdama padėsiu. Gal nori eiti kur nors kitur, ar dar paveikslus žiūrėsi?
-
Amelia negalėjo atplėšti akių nuo mamos paveikslo. Jame buvo pavaizduota medinė, devyniolikto amžiaus trobelė, apsupta grakščių medžių ir pro šalį vinguriuojantis upelis. Mergaitė palietė paveikslą ranka - žinojo, kad taip daryti negalima, bet tiesiog negalėjo susiturėti. Galų gale juk šį paveikslą kažkada lietė, į jį dalį savo širdies įdėjo jos mama. Mergaitė atsitokėjo iš trobelės išėjus kažkokiai valstietei. Varniukė atsisuko į profesorę ir dar kartą nuoširdžiai nusišypsojo.
-Žinoma, dėkui. Reikia turėti saiką - šio paveikslo šiandienai man visiškai užteks, todėl tikriausiai grįšiu atgal į Varno Nago bendrąjį kambarį,-mergaitė džiugiai nusijuokė. Reikės čia dar grįžti ir pabandyti pasikalbėti su žmonėmis iš tų paveikslų. Galbūt jų rasiu ir daugiau.
-
- Pasiimk šitą paveikslą. Manau, tau jo labiau reikia, negu šiai galerijai, - pasiūlė Gabriella šypsodamasi. - Jei kas tave pamatys, sakyk, kad eitų aiškintis su manimi. O aš jau ką nors sugalvosiu. Nors, kita vertus, nėra ką daug čia galvot. Juk čia tavo šeimos nuosavybė, vadinasi, gali jį turėti. Na, jei tave kas nors pamatys, siųsk juos pas mane į kabinetą. Gerai?
Profesorė pamatė Plunksną, atbėgančią į galeriją. Moteris atsitūpė ant grindų ir ištiesė rankas, ant kurių netrukus ir užšoko katė. Gabriella pakilo nuo grindų, glostydama katę, kuri tyliai murkė.
- Na, aš irgi tikriausiai jau eisiu, dar keli darbai nusimato, - nusišypsojo profesorė ir atsisveikino su Amelija.
Ji dar apžiūrėjo kelis įdomesnius paveikslus ir išėjo iš galerijos.
-
Amelia sugebėjo tik išsižioti.
-Man batus nusiauti ar su batais tilpsiu,-pasišaipė iš jos įkyrusis vidinis balselis.
-Batais... Gal ir tilpsi,mintyse vis dar negalėdama patikėti profesorės pasiūlymu sušnibždėjo Amy. Balselis piktai purkštelėjo, bet mergaitei tai visiškai nerūpėjo - ji svarstė, kaip atsidėkoti profesorei. Pasiimti paveikslą... Mano šeimos nuosavybė... Aiškintis... Mintys varniukės galvoje skraidė lyg reaktyviniai lėktuvai, nė nemanantys nutūpti. Galop antrakursė susikaupė ir mintyse pastatė jiems aerodromą (kas jau ir šiaip savaime buvo gana keista). Žinoma, ji nė pati nesuprato, ką daro.
-Dėkui,-galų gale vėl visa švytėdama dar kartą padėkojo profesorei.-Dėkui, dėkui!
Mergaitė atsargiai nusikabino paveikslą. Jis buvo nedidelis, maždaug A5 lapo dydžio, todėl neštis tikrai nebus sudėtinga. Amy paskutinį kartą profesorei sušnabždėjo "Dėkui" ir "Viso gero" ir atsargiai išėjo iš galerijos su paveikslu rankose. Geriausia diena mano gyvenime, dar laiminga pagalvojo Amelia.
Amelia pasišokinėdama, su didele šypsena veide įstriksėjo į paveikslų galeriją. Nekantriai apžiūrinėdama paveikslus (ir slapčia, pati to nejusdama, vis ieškodama Tos Vienintelės Gėlytės), mergaitė vis dirsčiojo į rankinį laikrodį. Kad ir kokių kerų žinojo burtininkai, nei vienas jų užkerėtas daiktas neprilygo paprastam rankiniam laikrodėliui - na, gal ir buvo tokių, bet bent jau varniukė jų dar nebuvo mačiusi.
-Dėl Dievo meilės, ji jau vėluoja penkiolika minučių,-nekantriai pati sau pratarė raudonplaukė, dar kartą patikrinusi laiką. Ji laukė Jekaterinos - jau seniai norėjo jai parodyti savo mamos paveikslus, bet vis nebūdavo laiko. O štai dabar pasitaikė puiki proga.
-
Jekaterinai jaudulys ir nerimas graužė paširdžius kaip kvailas žąsinas koks. Klastuolė įlėkė į paveikslų galeriją. Ir buvo sunerimusi ne dėl to, kad vėlavo į susitikimą su Amelia, o dėl kitos ir jai labai svarbios bei rūpimos priežasties, kuria tikėjosi pasidalinti su savo geriausia drauge Amelia. Su niekuo ji taip gerai nesutarė be Emily, kaip su Amelia.
- Sveika, atleisk, kad vėluoju, buvau užsiėmusi visokiais reikalais, - iš tikrųjų tai mergina plavinėjo po visą mokyklą ieškodama Emily. Taip ją paveikė tas ,,pavėlavimas". Klastuolė apsidairė toje vietoje ir iš karto susidarė nuomonę -labai jau kultūringa vieta. Aišku, mergina ne kartą juk buvo čia, bet kaskart jai mirus į viską pasikeisdavo požiūris ir net labai. Klastuolė vėl pasisuko į Amelia. Dar nepradėjo pokalbio, bet nerimas aiškiai buvo išskaitomas iš jos elgesio. Ne akių, jos visada buvo užsisklendusios.
-
Išgirdusi durų girgžtelėjimą, Amelia staigiai atsigręžė nuo paveikslo į draugę.
-Pagaliau, Jeka! Vėluoji jau dvidešimčia minu...-mergaitė nutilo, pastebėjusi klastuolės veide ir apskritai elgesyje nerimą o gal ir baimę, paprastai visai nebūdingą Jekaterinai.
-Kas atsitiko?-jau tyliau, švelniau paklausė varnanagė, vildamasi, kad tai priežastis, dėl kurios juodaplaukė sunerimo, nebus labai... Baisi, sakykime. Raudonplaukė beveik tikėjosi, kad Jekaterina jai atsakys, kad gavo prastą pažymį. Deja, šitai buvo beveik neįmanoma. Jos draugė-demonas jaudintųsi dėl kažkokio kvailo pažymio ar atimtų taškų? Jokiu būdu. Na, nebent jei tai būtų labai svarbu, tačiau ir tai buvo neįtikima. Tai turėjo būti labai rimta.
Amelia per sekundės dalį iš strikinėjančios, dėl pavėlavimo priekaištaujančios ir mamos kūrinius nekantraujančios parodyti linksmuolės tapo ramia, išklausyti pasirengusia drauge. Mergaitė laukė.
-
Jekaterina nervingai kramtė lūpą ir vis dar atrodė sunerimusi. Tai, kad pavėlavo tiesiog praleido pro ausis.
- Emily dingo, - įprastai Klastuolė niekada. Niekada. Niekada. Niekada neverkdavo, bet atrodė galbūt šiek tiek perspaustai susinervinusi. - Pernai susitarėm, kad aš ją pamokinsiu groti. Susitarėm susitikti vakar aštuntą vakare bendrąjame kambaryje, bet ji neatėjo. Neįmanoma, kad būtų nebenorėjusi, gal tada būtų pranešusi. Tikrinau ir muzikos salėje, galbūt ją rado, bet jos ten nebuvo. Šiandien ieškojau jos visą laisvą laiką ir pamokose ji nepasirodė. Taigi dabar ir pavėlavau. Nežinau, gal pernelyg jaudinuosi, bet manęs mano nuojauta beveik niekada neapgauna, o dabar nujaučiu kažką blogo, - kaip žirnius bėrė itin greitai Jekaterina. Kas jau kas, o Amelia visada padėdavo, kuo tik galėdavo. Klastuolė manė, kad ji buvo vienintelis žmog ir nerimu. su kuriuo mergina galėjo pasidalinti ta graužatimi ir nerimu.
-
Amelia susimąstė. Problema lyg ir neatrodė rimta - Emily galėjo kad netyčia nueiti į Kambarį Iki Pareikalavimo ir ten užsibūti - bet jei Jekaterina dėl to sunerimo, vadinasi, tai tikrai rimta.
-Na, ji galėjo netikėtai būti pakviesta į kokią iškylą į salą ežere ir ten užsibūti,-lėtai pradėjo mergaitė.-Ji galėjo prisidirbti ir būti paggauta profesorių (ir lig šiol atlikinėti bausmę). Jos laikrodis galėjo būti vėluojantis arba atvirkščiai - skubantis, todėl ji, atėjusi anksčiau ir tavęs neradusi, galėjo išeiti prieš tau įeinant ir dabar tiesiog ruošti namų darbus prie kokio laužo. Supranti, galėjo labai daug kas atsitikti.
Šiais žodžiais varniukė norėjo nuraminti draugę - dėl tos pačios priežasties nepasakė ir pačio blogiausio spėjimo. Bet kokiu atveju, mirti Emily negalėjo. Kas ją žudys Hogvartse? Ir dėl ko? Tai atrodė absurdiška.
-Arba gali būti ir taip, kad ji pateko į bėdą ir jai dabar tavęs labai reikia. Manau, kad turėtume ją surasti ir pradėti ieškoti tučtuojau, jei ne dėl jos pačios, tai bent jau dėl tavo vidinės ramybės,-pasiūlė raudonplaukė.
-
Jekaterina nervingai papurtė galvą rodydama, kad prieštarauja.
- Iškart galima atmesti arešto galimybę. Nei profesorius, nei ūkvedys, nei direktorė negali norėti, kad dėl arešto mokinys praleistų pamokas, logiškai pagalvok. Laisvalaikio užsiėmimas visai kas kita, bet pamokos jiems tarsi šventas dalykas. Laikrodžio ji nenešioja, aiškiai žinau tai... iškyla irgi negalima, neseniai apibėgusi buvau visas teritorijas pati žinai kokiu greičiu, naršiau pilyje. Plius tiesiog dingti jau antrai parai apskritai yra tiesiog nelogiška, - kramtė lūpą Klastuolė, vis dar beveik paniškai greitai berdama faktus, kurie aiškiai įrodė, kad viskas tiesiog susipainiojo ir virto į vieną košę.
- Man atrodo, kad tikrai turime jos paieškoti, nes nujaučiu, kad čia ne šiaip sau dingimas ar išėjimas, - kartokai pasakė Klastuolė, stengdamasi nurimti. Panikuodamas žmogus (net jei ir ne žmogus) nieko dar nepasiekė, o ji pati puikiai žinojo, kur ją gali nuvesti baimė.
-
Trečiakursė įtemptai (arba nelabai) mąstė. Žinoma, Jekaterina buvo teisi - niekas šiaip sau, vien tik norėdamas pagąsdinti nepradingsta kelioms dienoms, tuo labiau neįspėjęs savo draugų. Tuo labiau, kad tai buvo visiškai ne Emily tipo veiksmai. Mergaitę taip pat apėmė bloga nuojauta. O kas, jei klastuolė šiuo metu kur nors guli negyva? Varniukė papurtė galvą lyg bandydama iš jos išpurtyti visas neigiamas mintis ir emocijas.
-Nagi, tikrai gali būti dar kažkas... Gal ją išmetė iš mokyklos? Nors ne, to negali būti... O jei... Palauk, viskas bus gerai. Pamatysi. Tiesiog... Einam,-atsiduso raudonplaukė jau darydama duris. Tikrai nebenorėjo daugiau delsti - o jei jos (ir tikriausiai ir Jekaterinos) pats blogiausias spėjimas yra tiesa?
-
Jekaterina vis dar nervingai ėmė svarstyti, kurgi gali būti Emily. Aišku, ji prieš kelias valandas aplėkė visur, kur tik būtų įmanoma ją surasti, bet vis tiek draugės nerado. Nekėlė kojos dar tik pas profesorius ir į mišką bei ežero gilumą.
- Galėsim net petikrinti ežero dugną, gal kartais skendo ar panašiai. Galėsim nueiti ir pažiūrėti pas profesorius ar paklausti jų, ar ji ten. Bet pirmiausia prašukuojam ežero gilumą ir ežero pakrantes, gerai? - ramino save Klastuolė, žvelgdama į Amelia. Ši tikrai buvo gera draugė ir padėjo Jekaterinai bet kokiais, kad ir visiškai absurdiškais atvejais. Juodaplaukė nerimaudama išlėkė iš paveikslų galerijos kaip savo priešo (o gal reiktų verčiau sakyti, sukūrėjo) genama. Iškart atsidūrusi prie ežero prisiminė, kad tik ji ir keli vampyrai gali taip bėgti, tad grįžo pas Amelia ir jos nubėgo kartu.
-
Melody ramiai slampinėdama po pilį nusprendė užeiti čia, ją visad domino paveikslai:
- Atskleisti meną, o menininką paslėpti - štai meno tikslas,- pati sau tarstelėjo eidama lėtu žvilgsniu palei sienas sunėrusi rankas sau už nugaros ir apžiūrinėdama paveikslus. Užmesdama akį į vieną ar kitą paveikslą mergina slinko tolyn, kol staiga sustojus atsigręžė į vieną vaizduojantį kažkokį seniai vykusį burtininkų mūšį, kruopščiais potepiais nutapyti kūnai burtininkų per kuriuos lipa kaip pirmakursei atrodė laimėjusieji iškėlę savo burtų lazdeles į viršų. Argi mes kuo skiriamės nuo žiobarų? Karas, kerštas, barniai...
- Bet gi, nėra prasmės prisiminti praeitį, jei ji ne taip ir baisiai įtakojo ateitį,- vėl sau ištarusi mergina užsikišo rudą garbaną sau už ausies ir patraukė tolyn.
-
Katerina vaikščiojo liūdnais koridoriais ir pasukusi už kampo įsmuko į paveikslų galeriją. Ji čia jau buvo lankiusis kelis kartus, bet taip ir nespėdavo apžiūrėti kiekvieno paveikslo atskirai. Kiekvienas paveikslas turėjo po savo istoriją, kurią kiekvienas suprasdavo vis skirtingai. Priėjusi prie moters, kuri regis buvo balerina, Katerina sutelkė žvilgsnį ir įsižiūrėjo. Moteris nejudėjo, kas buvo nebūdinga paveikslams Hogvartse. Staiga moteriškė stryktelėjo ir išgąsdinusi Terę nusijuokė skardžiu juoku, juokas panešėjo į mirštančios žuvėdros ir Katerina suraukusi antakius nusisuko nuo jos ir pasuko prie kito paveikslo. Taip apžiūrinėti paveikslus merginai pabodo ir ji saldžiai nusižiovavo, apsisukusi ant kulno ji žingsniavo toliau, jau nebe apžiūrinėjant paveikslus, o tiesiog galvojant, ką gero nuveikus vėliau vakare.
-
-Ne, Aurora. Dar kol kas negalima,-Kota, šnekėdama su savo balta balande įplaukė į galeriją savo įprastiniu šokio žingsneliu. KIEk šoktelėjusi ir dailiai nusileidusi, sidabraplaukė pritipeno prie paveikslo, paleisdama Aurorą skristi. Sukiodamasi į šonus ir gniaužydama savo pūstą balerinos sijonėlį, Kota pradėjo tyliai niūniuoti, kol jos tamsiai mėlynos akys pastebėjo kitą žmogų. Sukikenusi Kota prislinkopr ie merginos, nusišypsodama.-Labas,-svajingai nutęsė Kota, tarp pirštu sukdama stambią sidabrinę spiralinę garbaną. Nusišypsojusi ji vėl pradėjo niūniuoti Once Upon A Dream , tyrindama merginos veidą. Suklapsėjusi blakstienomis sidabraplaukė sunėrė rankas ant nugaros, slėpdama mėnulio fazių žymę.
-
Kateriną iš jos svajonių apie maistą prikėlė miela pirmakursė sidabriniais plaukais.
-Sveika,- švelniai pasilabino. Merginos mėlynos akys atrodė labai mielai, tad Katerina tyliai atsiduso. Vaikai tokie mieli. -Kuo tu vardu, Sidabrėli? - draugiškai paklausė, suteikdama merginai pravardę, o ši sunėrė rankas už nugaros. -Aš - Katerina,- prisistatė ir apžiūrėjo paveikslų galeriją.
-Čia nuobodu, nemanai?- paklausė šokėjėlės. Ši mergaitė labai keistai veikščiojo. Tiksliau ne vaikščiojo, o šoko. Su savo pūstu sijonėliu ji panešėjo į baleriną. Katerina pasiėmė ir užsikišo rudų plaukų sruogą už ausies ir vėl žvilgtelėjo į atsibodusius paveikslus. Rytoj ji tikriausiai vėl užsinorės čia ateiti, nes jai greitai atsibosta ir vėl taip pat greitai pradeda patikti skirtingi dalykai.
-
Kota pasisukiojo vietoje, stovėdama pagrindinėje baleto pozoje. Šyptelėjusi ji tik šmėkšliškai baltomis rankutėms dar kartą suspaudė pūsto suknelės sijono kraštus. Norint pažiūrėti Katerinai į akis, Kotai reikėdavo pakelti galvą, mat buvo kur kas žemesnė, nei priešais stovinti grifė.
-Labas, Katerina,-ji vėl prakalbo, tarsi koks sidabrinis varpelis. Numetusi nuo pečių savo sidabrines garbanas, varniukė dar kartą nusišypsojo vėl pasisukiodama į šonus. -Aš Kota,-ji sukikeno ir sumirksėjo savo nekaltomis akutėmis. -Gal kiek ir nuobodoka,-ji nusijuokė tyliu juoku, kiek pasitaisydama savo half up - half down šukuoseną. Vėl pradėjusi niūniuoti ji savo įprastiniu žvilgsniu pažvelgė į Kateriną.
-
Lėlytė ir toliau žiūrėjo į Terę savo mėlynomis akimis.
-Gal nori eiti iš čia, kad nuobodu?- akinama šypsena nusišypsojo pirmakursei Katerina, lyg ši būtų buvusi jos sena draugė ar sesė
-Kokia tavo istorija?- kaip iš TFIOS filmo paklausė Katerina. Šalia jos stovinti sidabraplaukė atrodė kaip iš kito pasaulio. Grifė ištiesė nugarą ir žvilgtelėjo į paveikslus, kurie judėjo kaip gyvi žmonės. Jie visada ją domindavo būtent dėl savo judėjimo, juk tokių dalykų tarp žiobarų niekada nebūdavo. Grifei visad norėdavosi paimti ir įžengti į paveikslą, lyg ten būtų jos namai ir kad šis, tikrasis pasaulis jai svetimas. Bet šios mintys tik apsunkina jos protą, tad ji nusipurto ir žvilgteli į garbanę sidabriniais plaukais. Šie atspindėdavo šviesą, kai tik mergaitė pasukdavo galvą. Jie buvo tokios neįprastos spalvos, kad vargu ar rasi antrą žmogų ar burtininką tokiais pačiais plaukais. Prie tokių plaukų reikia priprasti, net akis skauda... trindama akis Terė susimąstė.
-
Sutikusi, mergaitė ėmė tipenti savo šokio žingsneliu paskui Kateriną.
-Na, mano tėvai mirę, tad gyvenu su tėčio brolio šeima, ir jie labai bjaurūs man,-ji patempė lūpą, klapsėdama ilgomis blakstienomis.-Žinau, kad mano mama buvo metamorfmagė. Gal dėl to mano plaukai sidabrinės spalvos. Nežinau. Taip pat nežinau iš kur šitas,-Kota ištiesė kairįjį riešą, kur puikavosi mėnulio fazės.-O kokia tavoji?-ji paklausė svajingu balsu, sukdama garbaną ant piršto ir žiopsodama į paveikslus. Kažkokioms balerinoms padarius įtūpstą, Kota atkartojo, ir šoktelėjusi dailiai nusileido toliau tipendama paskui Kateriną. Balerinos nulenkė galvas, tarsi rodydamos, kad pripažįsta sidabraplaukę savo tarpe. Sukikenusi Kota ėjo, hmm, o gal šoko, toliau.
-
-Varškele tu mano, kaip čia taip tave nuskriaudė?- nuliūdusi paklausė Sidabrėlio, ši ir toliau šoko tolyn baleto žingsneliais.
-Na, net nežinau nuo ko pradėti. Kad mano gyvenimas koks tai nuobodus. Gimiau, gyvenu ir tikriausiai mirsiu,- nedaug galvojusi papasakojo savo "gyvenimo" istoriją grifė. Prieinant prie išėjimo iš paveikslų galerijos Katerina atsisuko į prie durų stovintį paveikslą, kuris draugiškai pamojavo beišeinančioms mergaitėms.
-Tai kur norėtum eiti?- pažvelgė į Kotą, sidabro mergaitę. -Mėgsti saldainius?- nušvitus protui Terė paklausė grifiukės tipenančios šalimais. Pati Katerina labai mėgo nesveiką maistą - saldainius, mėsainius ir kitą šlamštą. Pagalvojusi apie maistą, Ketė užsisvajojo apie dešrainį ir tik išėjus iš paveikslyno prisiminė esanti ne viena.
-
-Likimas, visata, gyvenimas,-paslaptingai nutęsė Kota, tyliai, be garso tipendama šalia. Mergaitėms išėjus, Kota tylutėliai uždarė duris ir nusišypsojusi Katerinai tankiau suklapsėjo blakstienomis.-Negi tikrai toks nuobodus? Netikiu,-švelniai nusijuokė ji, laiptais šuoliuodama žemyn, nusileisdama ne garso ir vėl lengvai pakildama kaip plunksnelė. Taip, keistumo jai netrūko. Atsisukusi ji nusišypsojo Katerinai.- Mgstu,-ji apsilaižė siauras, bet putlias rausvas lūpas ir dar kartą pamirksėjo blakstienomis. -Galime eiti į Devynis Medus. Juk tai saldainių krautuvė, ar ne?-ji dar kartą šoktelėjo, švelniai nusileisdama. Kota nusišypsojo Katerinai, palaukdama, kol ši nusileis laiptais.
-
Didžiulėje salėje puikavosi šimtai nuostabių judančių paveikslų. Nieko nuostabaus, tai juk paveikslų galerija. Deja, retai kada mokinys čia užklysdavo - tai namų darbai spaudžia, tai laiko nėra, tai portretai nedomina. Būtent dėl to čia atėjo Afroditė.
Afroditė Darkblūm sėdėjo galerijos kampe, niūniavo kažkokią vaikišką dainelę, linguodama pirmyn atgal ir karpė savo sesers nuotrauką. Čiukšt, nukirpo ausį. Čiukšt, pusės pakaušio nebėra. Nusijuokusi Afroditė toliau karpė Liusės nuotrauką, patogiai įsitaisiusi turkiškoje pozoje, tebeniūniuodama Twinkle twinkle little star ir palinkdama tai į priekį, tai atgal.
Kaip ir pati Afroditė, jos šis veiksmas atrodė kraupus, ir labai keistas. Dar kartą nusikvatojusi, mergaitė nukirpo akį.
-
Sachara tik ką atsirado Hogvartse, tad klaidžiojo koridoriais, kol rado kažkokią keistą patalpą, blausiai apšviestą didelių, iki pat žemės, langų šviesos. Visa patalpa buvo nukabinėta judančiais paveikslais, jog nebuvo vietos net uodui nutūpti. Patys paveikslai atrodė tokie kraupūs: viename burtininkas nužudo kitą burtininką mirtinais kerais, kitame kažkokia baisi ragana sudarkytu veidu kankina du žmones, kad Sa mąstė, kodėl ji nepasiliko namie. Tačiau ji jau Hogvartse, nieko nepakeisi. Staiga vienuolikmetė pastebėjo mergaitę, kuri karpė kažkokią nuotrauką. Priskubėjusi prie jos, smėlio spalvos plaukų savininkė užkišo plaukų sruogelę už ausies. Per tokį didelį skubėjimą kažkur išvykti Sachara tik susirišo netvarkingą kuodelį, kurio plaukų sruogelės styrojo, ir tiek. Pasilenkusi prie sėdinčios ant laiptų mergelės, lyg iš pasakos, su violetiniais plaukais, mergaitė svajingai tarė:
-Sveika, koks tavo vardas? Tu nepaklydai? Mano vardas Sachara,-apipylė žodžiais ją Sa, tačiau pamanė, kad geriausia dabar būtų su kažkuo pakalbėti, nesvarbu kaip, juk aplinkui tiek daug keistų ir kraupių paveikslų.
-
Afroditė toliau sėdėdama niūniavo ir karpė nuotrauką. Balsas atsimušdavo į tuščio kambario sienas, pavirsdamas aidu ir suteikdamas violetinplaukei daugiau kraupumo. Tebelinguodama pirmyn atgal ir tebeniūniuodama, Afro net galvos nepakėlė išgirdusi kaip atsidaro durys.
-Afroditė,-ji keistai vaikišku balsu prašneko, nepakeldama akių į pašnekovę, perkirdama sesers nosį.-Nepasiklydau,-vėl atsakė Afroditė, pradėdama niūniuoti.
Dabar salėje girdėjosi tik Afroditės niūniavimas ir čežėjimas bekarpant nuotrauką. Sukarpiusi vieną fotografiją, Afrdoditė ėmėsi kitos - ji turėjo visą krūvą karpymui. nukirpusi nuotraukos kampą, ji lėtai pakėlė galvą, violetinėmis akimis žiūrėdama į mergaitę ir kraupiai šypsodamasi.
-
-Aišku. Aš paklydau,-Sachara nusišypsojo ir pažvelgė į visą krūvelę nuotraukų ir aštrias žirkles.-Kam šitos? Kieno jos? Kas jie?
Sa papylė klausimų laviną ir ėmė niūniuoti My Chemical Romance dainą "Dead", kuri netikėtai perėjo į "Helena", o dar vėliau į nuotaikingesnę "Na Na Na". Nors ir buvo ramoka mergaitė, vienuolikmetė buvo užkietėjusi MCR fanė. Ištiesusi ranką mergaitei, lyg kviesdama šokti, mergaitė nežinojo, kodėl tai daro, tačiau tik norėjo pasilinksminti.
-Gal nori kažką pašokti?-pasiteiravo mergaitė. Kiek nuraudusi, smėlio spalvos plaukų savininkė pažvelgė savo tamsiai rudomis akimis į Afroditės violetines.-Tavo vardas graikų deivės? Jei esu teisi, meilės? Mano vardas.. Tokios dykumos. Sacharos.
-
-Sveikinu,-plačiau išsišiepė Afroditė, piktdžiugiškai blyksėdama violetinėmis akimis, kai Sachara pasakė, jog pasiklydo.-Žirklės ir nuotraukos - mano. Nuotraukose - Liusė,-Afro nukirpo sesers galvą jai nuo kaklo, žiūrėdama kaip nuotraukos dalis krenta ant grindų. Nekreipdama dėmesio į niūniuojančią mergaitę, violetinplaukė net nepasuko galvos į jos pusę, kai šioji atsistojo ir pakvietė ją šokiui.-Nemoku šokti,-paprastai atrėžė ji, karpydama kitą nuotrauką. Gražiai aplinkui iškirpusi tėvus, Afroditė bet kaip sukapojo Liusę. Nusijuokusi ji pakėlė galvą į Sacharą, kai ši pradėjo aiškintis apie jos vardą.-Meilės deivės,-tačiau aš nieko nemyliu, išskyrus Šėtoną ir Mėnulį nuskambėjo mergaitės mintyse, ir ji, pati sau pritardama, trumpam palinksėjo.
-
-Aišku, žinoma,-Sachara atsiduso ir pasuko galvą į Afroditę. Paėmusi jos plaukų sruogelę dviem pirštais ir ją apžiūrinėdama, mergaitė kalbėjo toliau.-Tavo plaukai gražūs,-paleidusi plaukų sruogelę, Sa niūriai linktelėjo.-Mano vardas.. Negražus. Aš Sachara, mano sesė - Misisipė. Pavydžiu mano mamai, ji turi normalesnį vardą. Žana. Daug gražesnis, negu mano.
Nė nenorėdama nieko daugiau kalbėti apie savo vardą, vienuolikmetė su nuostaba pažvelgė į burtininkės subjaurotu veidu, kankinančios du žmones paveikslą. Kai jos nugara nubėgo šiurpuliukai, o vėliau ir pagaugai, ragana pažvelgė į ją ir paleido kerus iš paveikslo. Mergaitė griuvo ant žemės ir išvengė mėlynos spalvos kerų.
-Mėlyna, žalia bei rožinė spalvos keistos. Pavojingos,-paaiškino mergaitė, atrodo, nesiklausančiai jos plepalų Afroditei.-Palauk. Kokia tavo pavardė? Mano - Drought. Dar geriau. Sachara Sausra,-paniurusi pridūrė mergaitė.
-
Afroditė nukirpo pusę plaukų Liusei, o po to vietą, kurioje turėtų būti širdis.
-Neliesk mano plaukų,-staiga grėsmingai suurzgė ji, instinktyviai numetusi plaukus ant nugaros ir piktai žiūrėdama į Sacharą. Afroditė niekada nemėgo kai kas nors liesdavo jos plaukus. Ji apskritai nekentė kai kas nors ją liesdavo.
Iš to pykčio ji netyčia (o gal tyčia) perkirpo Liusės ranką. Afroditė tyliai sukikeno ir nukirpo abi kojas. Pagiežos violetinplaukė turėjo tikrai daugiau, nei reikia. Tyliai nusijuokusi, kai ragana bandė padaryti kažką blogo Sacharai, Afroditė pagarbiai pažvelgė į tą raganą ir nusišypsojo.
-Darklblūm,-ji atsidususi atsakė, pakeldama akis į Sacharą taip, lyg sakytų Kiek tu dar gali šnekėt?
-
-Aha, aišku,-kiek paniurusi mergytė išssukinėjo nuo raganos laidomų kerų.-Dink iš čia, Žana!
Kadangi jos motina buvo labai panaši į tą raganą, Sachara tai ir suriko. Nė kiek nesusigėdijusi mergina žvelgė į raganą įtūžusiu žvilgsniu, kol ši pasišalino iš paveikslo. Sa atsiduso ir atsisėdo prie sienos ant grindų. Smulkutė vienuolikmetės krūtinė kvėpuojant kilnojosi lyg pašėlusi, tad mergaitė manė, jog turės astmos priepuolį. Kai pagaliau kumščio didumo širdelė nurimo, Drought sedėjo užsimerkusi, tik girdėjo nuotraukų popieriaus čežėjimą, žirklių caksėjimą ir mergaitės isterišką juoką. Pagaliau pakilusi eiti, mergaitė kumščiu trenkė į raganos paveikslą, kuriame vėl sedėjo ragana. Ragana nukrito nuo supamosios kedės ir nusirito per paveikslus apačion, o tie du žmonės pažvelgė į ją dėkingai.
-
Afroditė tik šypsojosi, kai ragana vis bandė pataikyt į Sacharą. Sukikenusi ji vėl čiukštelėjo žirklėmis, su pasigardžiavimu nukirsdama galvą Liusei. Ši diena negalėjo būti dar geresnė.
Mažoji vampyriukė gražiai pažiūrėjo į raganą, o po to susirūpinusiu žvilgsniu ieškojo jos portretuose kai ragana nusigrūdo. Prunkštelėjusi ji pažvelgė į jos aukas ir pavartė akis. Negali patys apsigint, matai.
-You better watch out and hide in a hole,-pradėjo tyliai dainuoti Afroditė, kiek savaip perkurdama Mariah Carey "Santa Claus is coming to town", karpydama Liusės nuotrauką.-I reach down your throught and swollow your soul,-ji kiek garsiau užtraukė, nukirpdama Liusei juodas garbanas.-Evil Witch is coming to town.
-
-Aha,-iš lempos pasakė Sachara.
Sa atsistojo kaip gitaristė ir pradėjo muzikuoti su orine gitara. Pagaliau atsidususi mergina padarė reveransą ir vėl atsirėmė į sieną, niūniuodama dainelę. Vienuolikmetė atidžiai stebėjo, kaip nuotraukų krūvelė mažėjo, o žirklės dar tik įpusėjo darbuotis.
-O.. Kodėl tu karpai jos nuotraukas? Aš mielai pasilikčiau savo sesers nuotraukas,-nusišypsojo Sachara, kuriai jau įgriso klausytis tų žirklių caksėjimo ir su malonumu klausėsi spengiančios tylos, staiga užplaukusios atmosferon.-Turi dar kažką šeimoje?
Sa atsiduso (ji tik dūsauja ir dūsauja) ir nuėjo prie savo didelio lagamino, numesto kažkur prie sienos. Jį atvėrusi ir iš pačio lagamino dugno ištraukusi jau spėjusią apdulkėti nuotrauką su paauksuotais rėmeliais, mergaitė kritiškai nužvelgė moterį, kuriai veidas buvo išdegintas žiebtuvėliu.
-
Afroditė pažvelgė į šūsnį nuotraukų, arba tai kas iš jų liko? O tada į likusias kelias dar nesukarpytas nuotraukas. Gūžtelėjusi pečiais ji pasiėmė vieną nuotrauką, o kitas numetė Sacharai po kojomis.
-Jeigu nori, pasilik,-Afro tarstelėjo savo įprastiniu piktu tonu, ignoruodama pirmąjį varnės klausimą. Nukirpusi Liusės galvą paskutinėje nuotraukoje, Afroditė žiūrėjo į skiautws, galvodama, ko joms trūksta. Susėmusi jas į vieną krūvą, mergaitė burtais padegė nuotraukų likučius ir ramiai žiūrėjo kaip jie dega. Ugniai nespėjus išplisti, ji taip pat burtais su vandeniu ją užgesino. Nusišypsojusi ji papūtė į pelenus, žiūrėdama kaip jie palyla ir nusileidžia, kartu su dar neužgęsusiomis žiežirbomis. Pažvelgusi į sudegti nespėjusį Liusės veidą, Afroditė paėmė nuotraukos skiautę ir pradėjo plėšyti.
-
-Ahh.. Ačiū?-labiau kaip klausimą, negu kaip padėką pasakė smėlio plaukų savininkė.-Nors.. Dėkui, ne, gali sukarpyti likusias.
Sachara švelniai įdėjo nuotrauką į lagaminėlį ir užtrenkė jo viršų. Iš pykčio giliai alsuodama, Sa nusišypsojo puse lūpų.
-Kur eisi dabar,-pasiteiravo mergina, viena ranka keldama nesunkų lagaminą ir persvėrusi jį per petį.-Neprieštaraučiau nueiti kažkur. Gal nori kartu?
Mintyse dainuodama kažkokią liūdną dainą, tačiau šypsodama nepriekaištinga šypsena, mergaitė stovėjo, pervėrusi lagaminą per petį. Lyg norėdama jį numesti ir dingti iš čia be rūpesčių, Sachara tik ilgesingai atsiduso ir iš lempos pamanė, jog vienintelė turi tokį keistą vardą visame Hogvartse...
-
Piktai suniurzgėjusi, mat nepavyko taip lengvai atsikratyti nuotraukų, Afroditė pačiupo likusias ir bet kaip pradėjo kapoti. Pasiraitojusi rankoves, šitaip atidengdama savo tatuiruotes, ji delnu perbraukė per kaktą.
Nors ji buvo nepilnametė, ištatiuruotos buvo visos rankos - nuo pat peties iki plaštakos. Žinoma, pagal metus Afroditei nebuvo leistina tiek daug jų turėti, tačiau, kaip žinia, Liusei nusispjaut ant Afroditės, tad šioji, suradusi žmogų, nelegaliai darantį tatuiruotes, sugebėjo jas pasidaryti. Šitaip pas ją atsirado į auskaras nosyje.
-Aš lieku čia,-ji burbtelėjo, aiškiai nenorėdama niekur su niekuo eiti.Vėl degindama nuotraukų skiautes, Afroditė atsiduso. Regis, ji niekur neras ramybės.
-
Džeisonas tyliai atidarė paveikslų galerijos duris, pirma praleisdamas Gabriellą.
-Ai žinai, po truputį taip ir sekas...-nutęsė jis, žvalgydamasis į paveikslus. Už akių užkliuvo šviesiaplaukė nuotaka, o vaikinas tik skaudžiai šyptelėjo. Žinoma, nuotaka veido bruožais gerokai skyrėsi nuo merginos, su kuria grifas čia ir atėjo, bet jis vis tiek negalėjo nepastebėti tų pačių auksinių plaukų ar baltos suknelės.
-Tai.. amm...-nutęsė Džeisonas, žiūrėdamas žemyn į Gabriellą ir visiškai nekreipdamas dėmesio į greta esantį paveikslą, kurio gyventojas, regis, kiek įsižeidė.-Kaip mokiniai? Mačiau daug pirmakursių yra,-kelis kartus perbraukęs ranka per plaukus, Džeisonas pasiteiravo, dirstelėdamas į paveikslą.
-
Gabriella švelniai šyptelėjo ir įžengė į nuostabią paveikslų galeriją, kuri ją žavėjo visuomet, o paveikslai niekada nenusibosdavo. Ji sugavo skaudų vaikino žvilgsnį ir jai pačiai suspaudė širdį.
-Džeisonai... - pratarė ji, giliai ir skausmingai atsidūsdama. - Kad tu žinotum...
Taip ir liko neužbaigtas sakinys, skendėjantis kažkur ore, bereikšmis, neišgirstas, nesuprastas, kaip ir pačios Gabriellos jausmai.
-Daug mokinių, bet man, kaip profesorei, patinka su jais dirbti, suprasti, kas vyksta jų galvelėse, kaip jie mąsto ir šiaip, - atsakė ji šypteldama ir pažvelgė į vaikino žalias akis. Tarsi žaibo greičiu jos krūtinę persmelkė prisiminimai, nuotykiai ir mielos akimirkos, kurias patyrė kartu su grifu. Merginos akyse pradėjo kauptis ašaros, kai suprato, kad viskas prarasta ir nieko nebepakeisi, tad ji nusuko žvilgsnį į paveikslą, kuriame vaizduojama nuotaka.
-
Džeisonas atsiduso, perbraukdamas pirštais per apdulkėjusį paveikslo rėmą. Nupurtęs dulkes nuo pirštų, ji grįžtelėjo į Gabriellą.
-Taip?-jis nedrąsiai atsiliepė, šiai ištarus jo vardą. Bet vis dėlto, nieko gero nepešęs, jis vėl nusigręžė į nuotaką.-Džiugu girdėti,-vėl atsiliepė grifas, išgirdęs apie mokinius.
Akimirką stojo tyla.
Toji tyla buvo tokia nejauki, kad Džeisonas galėjo prisiekti pajutęs besišiaušiančius plaukelius ant odos. Viskas buvo taip awkward, kad net, rodos, buvo nedrąsu net kvėpuoti.
-Ei,-jis tyliai sušnabždėjo, atsisukęs į Gabriellą ir išvydęs beašarojančias akis. Lėtai apkabinęs merginą, Džeisonas tvirtai suspaudė ją savo glėbyje, padėjęs galvą ant jos šviesių plaukų.
-
Gabriella tyliai ir kukliai, tarsi ko bijodama, stebėjo Džeisoną. Ta nejauki tyla tikrai nieko gero nežadėjo, tad mergina pradėjo trinti delną į delną, vis užkliūdama už savo vestuvinio žiedo, kuris neleido jai būti laimingai, bent jau šią akimirką.
- Kam tas sarkazmas, - tarstelėjo Klastūnyno vadovė ir sunkiai atsiduso, žvilgtelėdama į aukščiau kabantį paveikslą, kad ašara nenuriedėtų jos skruostu. - M?.. - sureagavo devyniolikmetė, tačiau pajutusi jaukų grifo glėbį, kaip mat atsipalaidavo, prisiglaudė arčiau ir paskutinį kartą įkvėpė jo saldaus ir iki skausmo pažįstamo - cinamono ir obuolių - kvapo, paskutinį kartą delnu perbraukė per jo ranką, kaip ir senais laikais, apkabino per pečius, panardino pirštus į jo marškinius ir nusišypsojo.
-
Džeisonas pradėjo suptis į šalis, vis dar tvirtai laikydamas glėbyje merginą, bandydamas ją visaip, kaip tik įmanoma, nuraminti. Be paliovos glostydamas jos nugarą, grifas švelniai šyptelėjo nuotakai, žvelgiančiai į juos du.
-Viskas bus gerai,-netyčia išsprūdo Džeisonui, o šis tik tyliai nusijuokė, nenorėdamas ir negalėdamas paleisti Gabrielos iš savo glėbio. Tylutėliai atsidusęs, jis giliai įkvėpė to pamėgto ir išsiilgto gaivaus pavasarino gėlių kvapo, svaiginančio ir užburiančio, kaip ir pati šviesiaplaukė. Džeisonas ranka paglostė profesorės plaukus, prisimindamas viską, ką jiems buvo tekę patirti kartu, kai ji dar nebuvo ištekėjusi, o jis dar nebuvo išvykęs. Giliai įkvėpdamas ir iškvėpdamas, grifas tvirčiau suspaudė ją glėbyje.
-
Gabriella ramiai lingavo kartu su juo, jausdamasi saugi ir rami, būdama jo glėbyje. Nors ji jau ir buvo nurimusi, tačiau visiškai nenorėjo paleisti Džeisono iš glėbio, nenorėjo išsiskirti su juo - juk tai buvo tikriausiai paskutinis vakaras, kai jie gali būti kartu. Gal jis jau ir merginą turi ir ji jam - tik gera draugė, praeities šešėlis iš senų laikų?
- Ne, aš nebe... - Gabriella prikando lūpą, kad neprasitartų ir tiesiog tyliai mėgavosi vaikino buvimu šalia. - Turi merginą? - paklausė ji, beveik šimtu procentu įsitikinusi, kad atsakymas bus teigiamas ir jos širdis duš į tūkstančius, jei ne milijonus, dalelių. - Kaip toks vaikinas kaip tu jos neturės... Atleisk man... - tarė Gabriella ir nusuko žvilgsnį į vieną iš paveikslų, kabančių ant sienos.
-
Nusprendęs pernelyg merginos nespausti, grifas laikė apglėbęs ją rankomis, glostydamas jos auksinius plaukus ir kvėpuodamas jos kvapu ir vis dar negalėdamas atsidžiaugti, kad ji čia, ji šalia, ji yra jo glėbyje.
-Aš?-staiga nusijuokė jis, išgirdęs Gabriellos klausimą. Džeisonas dar tvirčiau suspaudė profesorę tvirčiau rankose.-Gabriella, neturiu aš jokios merginos,-jis švelniai paėmė jai už smakro, atsukdamas jos veidą į save. Žalios akys susidūrė su žaliosiomis ir Džeisonas net nesiruošė patraukti savo rankos nuo jos smakro. Po velnių, nedaug trūko ir jis jau būtų nurovęs jai žiedą nuo piršto ir sviedęs pro langą. -Tu man pirma ir paskutinė, gražuole,-jis tylutėliai sukuždėjo, net nesitikėdamas kad šviesiaplaukė jį išgirs.
-
Gabriella tyliai sušniurpščiojo ir netyčia su brangakmeniu, esančiu ant jos sužadėtuvinio žiedo, bakstelėjo Džeisonui į pilvą. Greitai jį nusiėmusi ir įsikišusi į kelnių kišenę, liko tik su vestuviniu.
- Tu, o kas daugiau, - švelniai atsakė mergina ir dar labiau prisiglaudė prie Džeisono ir giliai įkvėpė jo kvapo.
Staiga, kai jos smakras buvo nusuktas tiesiai prie vaikino, šviesiaplaukė suglumo, nusuko žvilgsnį į šalį - juk ji negali prasidėti su kitu vyru ar vaikinu. Vis dėlto buvo priversta atsukti jį į kitas žalias akis. Iškart ją kaip šaltas vanduo perliejo visi prisiminimai ir ji taip norėjo viską pakartot, kad jai atsibudus iš svajų ir prisiminimų, tarp vaikino ir merginos lūpų buvo likę keli centimetrai. Profesorė vėl nuleido galvą ir prikando lūpą. Nors ir išgirdo tamsiaplaukio žodžius, nutylėjo ir susikrimto.
-
Džeisonas nejučia pasilenkė artyn, sumažindamas atstumą tarp judviejų. Jiedu buvo taip arti, kad grifas galėjo justi jos kvapą atsimušantį į jo veidą. Jis net pats nepajuto, kaip jo ranka lėtai pakilo iki Gabriellos veido, o jo delnas švelniai prisiglaudė prie jos skruosto.
Akimirką, regis, net laikas sustojo. Džeisonas, atrodo, net kvėpuoti pamiršo. Tas troškimas vėl pajusti jos lūpas ant savųjų, jausti jų skonį ir putlumą tiesiog žudė iš vidaus. Kiek prikandęs savo lūpą, Džeisonas dirstelėjo į Gabriellos rausvąsias.
-Aš... atsiprašau,-jis atsitraukė ir kostelėjo, vėl tam pačiam nejaukumui užgulus ant judviejų pečių.-Tu ištekėjusi, aš negaliu taip elgtis,-jis nelinksmai nusijuokė, vėl pakasydamas savo kaklą.
-
Gabriella tyliai kažką sukuždėjo jų lūpom beveik susilietus ir nusivylė Džeisono elgesiu, kad jis nesurizikavo. O ji buvo tiesiog per kukli ar drovi ką nors padaryti pirma, net ir po tiek metų, kai jie buvo pora. Nors mergina ir buvo kiek nedrąsi, vis dėl to pati ėmėsi iniciatyvos - nusiėmė vestuvinį žiedą, įsidėjo jį į kelnių kišenę ir šelmiškai vyptelėjo.
- Na, dabar, laikinai, kol nematai mano žiedo ir aš dėl jo nesuku galvos, Gabriella yra tiesiog Gabriella, Džei Džei, - tarstelėjo ji ir stipriau prisiglaudė prie vaikino. - Dabar jau gali, - šyptelėjo šviesiaplaukė. Nors ir žinojo, kad tikriausiai po šio vakaro jie daugiau nebebus tokie glaudūs ir kad jų keliai greičiausiai išsiskirs, profesorė norėjo dalelę savęs atiduoti Džeisonui.
-
Džeisonas suglumęs žiūrėjo į Gabriellos elgesį, jausdamas, kaip šypsena auga jo veide.
-Džei Džei?-vyptelėjo vaikinas, dėdamas žingsnį link Gabriellos ir prisitraukdamas ją per liemenį.
Jis suprato, kad po to, viskas pasikeis. Jis suvokė, kad po viso šito, jie nebegalės ramiai praeiti vienas pro kitą, o Gabriella gal nebegalės normaliai pažvelgti į savo vyrą, tačiau Džeisonas tiesiog negalėjo jai atsispirti.
Vėl priglaudęs savo delną prie jos žando, Džeisonas saldžiai pabučiavo Gabriellą, prisitraukdamas ją kita ranka už liemens arčiau savęs. Jo delnas, prieš tai gaubęs jos skruostą, nuslydo jos plaukais petimi ir nugara, kol surado savąją vietą ant jos liemes, dar kartelį prisitraukdamas ją arčiau.
-
Gabriella tyliai nusijuokė savo skambiu juoku, kuris užpildė paveikslų galeriją ir padarė ją jaukią. Apskritai merginą traukė tokie ramūs, jautrūs ir romantiški vaikinai, skiriantys jai dėmesio ir stebinantys, tuo pačiu, kai reikia ir šelmiški, ir išdykę, žodžiu, įvairiapusiški kaip ir ji pati. Šviesiaplaukė įsikniaubė Džeisonui į kaklą ir lūpomis jį švelniai palietė.
Klastūnyno vadovė tyliai aiktelėjo, Džeisonui atsidūrus taip arti jos, tačiau jos lūpos taip pat greitai atsidūrė ant grifo ir ji nekaltai jį pabučiavo, tartum bijodama sugriauti jų ilgai puoselėtus santykius, tarsi bijodama savo vyro. Šviesiaplaukė pirštu kažką išvedžiojo vaikinui ant nugaros ir prisiglaudė prie jo žando šypsodamasi.
- Džei Džei, - švelniai šyptelėjo ji.
-
Džeisonas šyptelėjo per bučinį, prisimindamas ir vėl iš naujo pamildamas jos lūpas, plaukus ir akis, jos balsą ir kvapą. Jis nusišypsojo, vėl iš naujo pamildamas ją pačią. Tarsi kiekviena jo kūno ląstelė taip beprotiškai ir atkakliai veržėsi Gabriellos link, kad pats Džeisonas nebežinojo kas dedasi. Tačiau ką jis žinojo, tą žinojo - jis buvo velniškai įsimylėjęs.
Atsitraukęs Džeisonas vėl apkabino merginą, šį kartą pakeldamas ir apsukdamas ją ratu. Švelniai šyptelėjęs, jis pakštelėjo Gabriellai į kaktą, mylinčiu žvilgsniu žvelgdamas į jos smaragdines akis, jau nebekreipdamas dėmesio į pasėkmes.
-Gab Gab,-savo ruožtu nusijuokė grifas, tvirčiau apkabindamas profesorę ir pabučiuodamas į jos skruostą.
-
Tas tobulas, nors ir trumpas, tačiau daug jausmų slepiantis bučinys, užkerėjo Gabriellos kūną tarsi koks narkotikas ir jai norėjosi vis daugiau ir daugiau Džeisono lūpų, rankų, šilumos... Profesorė laiminga atsiduso, o jos plaštaka užčiuožė vaikinui ant kaklo. Nežinia, kaip jis turėjo jaustis, kai prie jos glaustosi šaltakraujė, tačiau bent jau kol kas, jis arba nesuprato, arba neišsidavė, kad kažkas ne taip, galbūt ir pats buvo nerealiai apkerėtas Gabriellos. Devyniolikmetė tyliai murktelėjo jam pabučiavus ją į kaktą ir visa nuraudo. Nors jaudulys ir baimė dar vis liko, Gabriellai netgi buvo savotiškai gera daryti siaubingai gerus sprendimus savo gyvenime.
- Nebijai... Soreno? - paklausė šviesiaplaukė po bučinuko į skruostą.
-
Džeisonas galop atlaisvino glėbį, dabar viena ranka laikydamas jos liemenį, o kita glostydamas jos nugarą ar plaukus. Švelniai priglaudęs lūpas prie merginos pakaušio, jis kurį laiką tylėjo, svarstydamas atsakymą.
-Kol esi šalia, aš nebijosiu nieko,-švelniai ištarė jis, vėl palinguodamas profesorę glėbyje. -Juk tik tu sugebi priversti mano širdį daužytis kaip pašėlusią. Tik tu gali padaryti mane laimingiausiu pasaulyje. Tik tu palaikai mano gyvastį,-grifas tyliai kuždėjo į jos pakaušį, giliai įkvėpdamas jos aromato, tarsi tai darytų paskutinį kartą.
Džeisonas nenorėjo jos paleisti. Jam buvo visiškai nusispjaut, kad Gabriella turi vyrą. Grifas buvo velniškai ją įsimylėjęs, ir patikėkit manim, toji jo meilė jo taip lengvai nepaliks.
-
Gabriellos širdis daužėsi kaip pašėlusi, o ji pati niekada dar nesijautė tokia gyva, kaip tą momentą. Po truputį jos jausmus pradėjo valdyti Džeisonas, visos baimės paliko jos galvą
kaip žydų sielos palieka kaminus, o ji liko rami kaip niekad ir jautėsi užtikrinta savo sprendimu būti su vaikinu.
- Bet jeigu jis pamatytų... - pradėjo profesorė ir atsiduso, kai švelnus Džeisono delnas nuramino ją ir paliko tik laimę širdyje. - Kodėl tu taip ilgai buvai dingęs? Kur tu buvai, Džei... - Gabriella sukūkčiojo, įsikniaubdama į jo marškinius ir sušniurpčiodama. - Kodėl tavęs taip ilgai nebuvo šalia?..
Po truputį į Gabriellos širdį grįžinėjo visi jausmai po to karto, kai jie neskausmingai, be indų daužymų ir lėkščių svaidymų, išsiskyrė. Ji vėl pajautė tą virpėjimą širdyje, kas reiškė viena - vampyrė įsimylėjo.
-
Džeisonas tyliai lingavo merginą, jausdamas kaip kaltės jausmas pasiglemžia visą jo širdį.
-Atleisk man,-tyliai sušnabždėjo jis, girdėdamas kaip ji kūkčioja, o jo marškiniai pamažu drėgsta.-Dovanok man, Gabriella,-jis atsiduso, atsargiai rinkdamas žodžius.-Buvau išvykęs,-jis nejaukiai kostelėjo, svarstydamas sakyt, ar ne.-Bandėme sutramdyti mirties šmėklas Graikijoje,-galiausiai pasakė jis, net nusipurtydamas, kai prisiminė nuotykius, patirtus per pastaruosius metus.
Švelniai atsitraukęs, jis švelniai įrėmino Gabriellos veidą savo delnuose, nykščiais nuvalydamas ašaras.
-Atleisk man,-dar kartą sušnabždėjo jis priglausdamas savo lūpas prie Gabriellos kaktos ir stebgdamasis ją nuraminti.
-
- Ne, ne, - pradėjo neigti Gabriella. - Tu nekaltas dėl to, kad tau atsirado reikalų, tiesiog iš pradžių, galvojau, kad be tavęs neišgyvensiu, o paskui atsirado Sorenas, jis suprato mane, sugebėjo paguosti, taip ir gimė šilto jausmai jam... - nežinia kodėl ji apie tai prašneko, tikriausiai giliai širdyje trenkdama Džeisonui į paširdžius. - Tu buvai išvykęs kur?! - paklausė šviesiaplaukė, atkreipdama daugumos paveikslų dėmesį ir sutrukdydama jiems šventą ramybę. - Tu rizikavai gyvybe, kas būtų, jei daugiau nebūčiau tavęs pamačiusi?..
Klastūnyno vadovė pasistiebė ant pirštų galiukų, žvarbiais delnais suėmė Džeisono kaklą ir padarė labai labai mažą tarpą tarp jų lūpų. Švelniai alsuodama ir jusdama jo švelnių lūpų šilumą, šalia savųjų, ji užsimerkė ir lėtai suglaudė lūpas, karštai pabučiuodama vaikiną.
-
-O,-išlemeno Džeisonas, kiek pasmetęs ir bandydamas nekreipti dėmesio į sopulį krūtinėje.-Tai štai kaip jūs...-jis nemaloniai pašnairavo, prieš kalbėdamas toliau.-...pamilote...-jis užsikirto, kiek kostelėdamas.-...vienas kitą,-galiausiai užbaigė sakinį jis, jau bejausdamas skylančią širdį.
-Į Graikiją?-nekaltai šyptelėjo jis besikasydamas nugarinę kaklo dalį - taip jis elgdavosi ne itin maloniose situacijose. -Bet aš gyvas,-gūžtelėjo pečiais Džeisonas, užkišdamas auksinę sruogą už Gabriellos ausies, ir švelniai perbraukdamas pirštais per jos skruostą. -Dabar esu čia. Su tavimi. Ir būsiu tol, kol pati manęs neišvarysi.
Nusišypsojęs jis atsiliepė į Gabriellos bučinį, įdėdamas į meilę, ilgesį ie kitus jausmus, kuriuos tuo metu jautė.
-
- Ech, atleisk man, žinau, kad tave taip skaudinu, bet negaliu išmest jo iš galvos, bijau, kad jis gali bet kada pasirodyti, kad stebi mus kartu su paveikslais, kad atskris su kilimu kaip koks Aladinas iš "Aladino" ((wow))... Nepyk, Džeisonai, - apgailestavo ji dėl to, kad jis vėl pasijuto nejaukiai ir visa romantika kelioms akimirkoms baigėsi.
Profesorė uždėjo plaštaką jam ant dešinio peties ir perbraukė per marškinius. Net pečių linija galėjo būti išsiilgta, kai tiek ilgai žmonės, įsimylėjeliai, vienas kito nematydavo ir negalėdavo pajusti.
- Aš tavęs neišvarysiu, - tvirtai ir užtikrintai tarė šviesiaplaukė, tuo pat metu saldžiai atsakydama į uždraustąjį bučinį. Nors širdyje jautė, kad rytoj viskas gali pasikeisti, ji norėjo išnaudoti kiekvieną galimybę.
-
Džeisonas šyptelėjo, kiek nusijuokdamas.
-Ne, ta aš atsiprašau,-nusišypsojo savo akinama šypsena jis, vis dar negalėdamas patraukti savo akių nuo Gabriellos. -Kiekvieną vakarą galvodavau apie tave, tavo akis, lūpas, plaukus,-švelniai paliesdamas kiekvieną išvardintą bruožą, kalbėjo grifas. -Myliu tave,-jis šyptelėjo, vėl pabudžiuodamas Gabriellą.
Rankomis prilaikydamas jos liemenį, Džeisonas vėlei juto sprogimus galvoje, neapsakomą svaigulį ir laimę, bučiuodamas ją lyg pirmą kartą. Nusišypsojęs per bučinį, žaliaakis dar kartą paglostė jos plaukus, tarsi liestų juos pirmąjį kartą.
-Gal malonėtumėte, panele?-atsitraukęs Džeisonas ištiesdamas savo delną Gabriellai, tarsi kviesdamas ją šokiui.
-
- Aš irgi vis prisimindavau tave, tavo žodžius, kuriuos man kalbėjai, prieš išvykdamas... Neįsivaizduoji, kaip tada aš liūdėjau ir visas pasaulis, regis, niūriom spalvom nusidažė, nebejaučiau laimės, atrodo, mirė dalelė manęs... Bet dabar, kai tu esi šalia, jaučiu, kad ta dalelė dabar yra vėl pas mane ir mano pasaulis nusidažė ryškesnėm spalvom.
Gabriellos širdis suspurdėjo išgirdus prisipažinimą, tačiau pačiai liežuvis neapsivertė pasakyti to "myliu", nors ji žinojo, kad visada giliai širdyje mylėjo Džeisoną.
- Džeis... - pradėjo ji, tačiau vietoj sakinio baigimo, įdėjo savąjį delną į vaikino, kitą uždėjo ant pečių juostos ir kukliai šyptelėjo, primerkdama žalias akis. - Ponaiti, - tarė ji, šelmiškai vyptelėdama.
-
Dar kartą nusijuokę, Džeisonas ėmė šokdinti Gabriellą, vesdamas savo šokių partnerę įsivaizduojamos muzikos ritmu.
-Aš stengiausi, Gabriella. Stengiausi išlikti gyvas dėl tavęs,- jis meilingai pažvelgė į auksaplaukę, apsukdamas ją vietoje. Viskas, ką jis gebėjo prisiminti iš jo klajonių, tai buvo neviltis atsibudus kiekvieną rytą ir jaučiant, jog Gabriellos tądien nepamatys.-Ačiū tau, kad tu esi,-jis sušnabždėjo , suglausdamas jų kaktas ir žvelgdamas į jos akis. Žinoma, jam skaudėjo. Jis neišgirdo ,,myliu" atgal. Tačiau jis stengėsi džiaugtis šia akimirka.
Dar kartą apsukdamas, Džeisonas pagavo ją jau savo glėbyje, tvirtai apkabindamas per liemenį ir vis dar šokdindamas pagal muziką, skambanćią jo mintyse.
-
Gabriella grakščiai sukosi vaikino glėbyje. Džeisonas puikiai žinojo, kad jai labai patinka šokti, nes tai taip romantiška ir taip užburia... Šviesiaplaukė šyptelėjo, kol jos mintyse skambėjo muzika, pagal kurią ji šoko.
- Aš kiekvieną rytą pabusdavau ir nepajusdavau tavęs šalia, nepamatydavau per pamokas, nepamatydavau laisvu metu, nepamatydavau didžiojoje salėje... Tai prilygo didžiausiems ir žiauriausiems kankinimams, Džeisonai... - tarė ji, išliedama visus prisiminimus, kurie buvo susikaupę jos širdyje. Apsukusi dailų ratą ji metė žvilgsnį į vaikiną, kuris, vis dėlto, atrodė nusiminęs, tad Gabriella dar kartą apsisuko ir prisiglaudė lūpomis jam prie lūpų, tyliai jas išbučiuodama mažais bučinukais, patvirtindama, kad jį myli.
- Man tiesiog reikia laiko, - pasakė ji, nes numanė, kad tamsiaplaukis puikiai supras, apie ką ji.
-
Džeisonas nusišypsojo, apvesdamas savo šokių kompanionę ratu ir vėl švelniai priglausdamas savo ranką prie jos liemens.
-Kad tu žinotum, koks aš laimingas, kad matau tave vėl,-širdingai atsiduso jis, šypsodamasis taip, lyg būtų laimėjęs aukso puodą.
Tiesą sakant, tai buvo kur kas daugiau nei koks senas ir nuvalkiotas aukso puodas. Jo rankose sukosi neįkainojama būtybė, žmogus, dėl kurio grifas galėtų atiduoti bet ką.
Net ir savo gyvybę.
Ir jam buvo visiškai nusispjaut tas Sorenas, jam buvo visiškai nusispjaut jis pats - jis tenorėjo, kad Gabriella būtų saugi.
Besimėgaudamas mažais bučinukais, Džeisonas švelniai priglaudė savo lūpas prie Gabriellos, palikdamas kiek ilgesniam laikui.
-Aš suprantu,-skaudžiai šyptelėjo jis, pasiryžęs laukti, kiek tik prireiks.
-
Gabriella atsilošė vaikino glėbyje, grakščiai išriesdama savo nugarą ir tyliai nusišypsodama, kai žiūrėjo į besišypsantį ir laimingą Džeisoną. Jai buvo gera, nes jam buvo gera. Ji jautėsi laiminga, galėdama atsipalaiduoti, apie nieką negalvoti, nes žinojo, kad ją apsaugos šis tamsiaplaukis vaikinas, jos šokių partneris, buvęs ir būsimas mylimasis, dėl jos net savo gyvenimą atiduosiantis vaikinas.
- Aš irgi, - laiminga atsakė ji, svajingu žvilgsniu apsistodama prie jo akių, lūpų, pamirštų veido bruožų. Užbaigusi saldų bučinį, Gabriella delnais suėmė vaikino kaklą, pažvelgė jam į akis ir prikando lūpą.
- Atleisk man, bet aš taip greitai negaliu... - dar kartą atsiprašė ji, dantimis paleisdama lūpą, tik šįkart ją patempdama.
-
Džeisonas laimingas žvelgė į Gabriellą, taip tarsi būtų radęs tą vienintelę gyvenimo meilę, nors ji norėjo tikėti, kad ją rado. Nieko nebeatsakęs jis toliau vedė šokį, kaip pridera vyrams šokiuose.
Jo montyse skambanti muzika, kūrė savo vaizdą. Ten Džeisonas buvo su kostiumu, o Gabriella su suknele. Ten skambėjo klasikinė muzika, jiedu šoko ištaigingoje menėje - Džeisonas jautėsi kaop princas, sukdamas savo Pelenę ratu.
Atsidusęs jis grįžo į realybę iš savo apmąstymų, žvelgdamas į Gabriellą.
-Atrodai kaip tikra princesė,-grifas nusišypsojo, pažerdamas dar vieną komplimentą. Śvelniai paglostydamas jos nugarą, septintakursis šyptelėjo.-Tu neskubėk. Aš tavęs nespausiu. Duosiu laiko tiek kiek reikės. Lauksiu, nors iki mirties.
-
- Tai kad princesės nenešioja odinių kelnių, - nusijuokė Gabriella, švelniai pakštelėdama septintakursį į žandą.
Devyniolikmetė jautėsi tarsi būtų patekusi į rojų, svajonių pasaulį, ten, kur visad viskas yra neapsakomai gražu, tobula, nėra liūdesio ir niūrumo, viskas vyksta taip, kaip Gabriella labiausiai mėgsta. Tačiau koks vakaras gali baigtis tobulai, jei jo viduryje nevyks koks nors rimtas pašnekesys, dėl kurio Gabriella jausis nejaukiai ir bus kalta. Ji tyliai atsiduso, klausydama širdžiai malonių žodžių, bet jausdamasi taip, tarsi užblokuotų Džeisonui visą pasaulį, priversdama jį laukti...
- Džeisonai, prašau... - pradėjo Gabriella, tačiau žodžiai užstrigo gerklėje ir ji kostelėjo.
-
-Prašyčiau,-prunkštelėjo vaikinas, paglostydamas jos šviesius plaukus. -Tikrai turi būt nors viena princesė, kuri nešiojo kelnes Pavyzdžiui...- nutęsė jis, bet ką gi Džeikobas galėjo żinoti apie Disnėjaus princeses?-Džazmanė!-pergalingai triumfavo jis, prisiminęs jos vardą, nors buvo įsitikinęs, kad ir šį pasakė neteisingai. Nusijuokęs jis žvilgsniu paglostė jos veido bruožus, trokšdamas vėl juos įrėminti savo delnuose.
Apsukdamas Gabriellą dar vieną kartą, Džeisonas negalėjo nepastebėti grakšćių ir tikslių judesių, kuriuos Gabriella nuostabiai atliko. Nevalingai nusišypsojęs, jis vėl pagavo profesorę savo glėbyje.
-Nesijaudink,-raminamai kalbėjo jis.-Viskas bus gerai, patikėk manim.
-
((Džeikobas :DDDDDD))
Gabriella tyliai palaimingai atsiduso - jai patiko, kai kažkas žaisdavo su jos plaukais. Šviesiaplaukė nusijuokė.
-Tu apie Džezminą? - dar vis juokdamasi paklausė žaliaakė. - Tada taip, ji nešiojo kelnes, bet jokia kita princesė nenešiojo, - linksmai atsakė ji ir mirktelėjo Džeisonui.
Ji apsisuko grifo glėbyje, dar kartą atsilošė, tik šįkart taip žemai, kad plaukai vos nesiekė žemės. Tačiau tas judesys buvo toks elegantiškas ir grakštus, kad Gabriella net pati savimi stebėjosi.
-Bet tu... - tarė ji ir prisiglaudė jo stipriame glėbyje it kokia kregždė savame lizdelyje. - Nenoriu verst tavęs laukti. Jei versiu tave laukti per ilgai, tu prarasi savo jaunystės džiaugsmus, nepatirsi laimės su jokia kita panele... Nenoriu iš tavęs to atimti.
-
((Aš taip ir maniau, kad netyčia kažkur Džeikobą įpainiojau :DDD))
Džeisonas šyptelėjo.
-Bet toji... Džezmina? Ji vis tiek nešiojo,-jis nusijuokė, palenkdamas profesorę žemyn. -Tu būsi Džezmina, o aš tas... tas... tas Ali, ar kaip ten jis,-purtydamas galvą iš tos nevilties atsiduso Džeisonas. Jis žinojo, kad yra Disnėjus, žinojo, kad yra ir princesės, bet kas jos tokios, nors užmušk neprisimena.
-Bet aš nenoriu,-atsiliepė jis, priglausdamas jos galvą prie savo krūtinės ir padėdamas savo galvą ant jo pakaušio.-Aš nenoriu būti su jokia kita, tik su tavim,-atsiduso jis, švelniai glostydamas jos plaukus, jiems dar šiaip taip bešokant galerijoje. Dauguma paveikslų smalsiai į juos spoksojo, tačiau Džeisonas nekreipė dėmesio.
-
- Aladinas, - nusijuokė Gabriella, svaiginamai nusišypsodama ir apsisukdama Džeisono glėbyje. Šviesiaplaukei buvo taip gera, ji buvo kaip niekad laiminga. Šypsena nepaliko jos veido nė akimirkai.
- Bet... Džeisonai, niekada nenustojau tavęs mylėjusi, tiesiog mano širdį užkariavo kitas, o dabar vėl atsiradai tu... Čia ne tavo kaltė, aš dabar tiesiog nebepasitikiu vyrais. Kodėl jie sako viena, daro kita, o galvoja išvis kažką ne to? Kodėl jie išdavikiškai meluoja, susiranda kitas ir palieka, arba dingsta nepranešę? Kodėl visi vyrai nori skaudinti moteris, merginas? - Gabriella von Sjuard sunkiai atsiduso ir virptelėjo nuo Džeisono rankos prisilietimo. Jau buvo išsiilgusi visų tų akimirkų praleistų drauge.
-
Džeisonas kaltai šyptelėjo.
-Atsiprašau, nežinau, kad jie tokie,-nusijuokė jis, vargiai prisimindamas filmo eigą.-Dar ten kažkoks tigras buvo, manrods... Prašau, pasakyk, kad ten buvo tigras,-jis maldaujančiu žvilgsniu pažvelgė į Gabriellą, nusivylęs savo Disnėjaus ir pasakų žiniomis.
-Na jau,-kiek atsiduso jis, vėlei priglausdamas savo delną prie jos skruosto.-Taip, mes kiaulės, mes paskutiniai lopai, dar kas nors, bet juk ne visi esame tokie jau ir blogai-atsiprašančiu žvilgsniu žiūrėdamas į Gabriellos akis. Pats to nesuvokdamas, Džeisonas priartėjo, retkarčiais dirsčiodamas į jos lūpas. Atsidusęs jis pasijuto kaltas dėl visko, dėl to, kas slegia jo ir Gabriellos pečius, dėl Soreno, ir apskritai dėl visos vyriškosios lyties, tarsi jis vienintelis atsakytų už visas vyrų padarytas nuodėmes.
-
-Buvo, buvo, - raminamu balsu atsakė Gabriella von Sjuard, delnu paglostydama vaikino pečius.
Šviesiaplaukė žengtelėjo mažytį žingsnelį pirmyn, rankomis apsivijo vaikino kaklą ir padėjo savo galvą jam ant peties, tyliai ir ramiai linguodama pagal melodiją, skambančią jos galvoje.
-Tai nieko, ne tu kaltas gi, tik išvykai dorai nepaaiškindamas, kur... - atsiduso ji, per jo pečius vedžiodama apskritimus ir kvadratėlius. Mergina giliai įkvėpė oro ir atsiduso, norėdama Džeisono lūpas pajusti ant savųjų. Ji pasistiebė taip, kad tarp jų lūpų buvo likę tik keli milimetrai. Žaliaakė galėjo justi jo tylų alsavimą, įtampą, tačiau kartu ir meilę, degančią jo akyse. Gabriella užpildė paskutinį milimetrą tarp jų lūpų ir švelniai šyptelėjo per bučinį. Ji žinojo, kad myli jį, bet šiuos du žodžius jai buvo ypatingai sunku ištarti.
-
((Kokia jaudinanti akimirka))
Džeisonas sugniaužė kumštį, vien tik lūpomis ištardamas ,,yas".
-Taip ir žinojau, kad ten buvo tikgras,-pergalingai pareiškė jis, nusijuokdamas iš savo paiko sakinio. Šyptelėjęs jis tvirčiau apkabino Gabriellą, sukdamasis įsivaizduojamos muzikos ir pavasarinių gėlių sumišusiu su obuoliais ir cinamonu kvapo sūkuryje.
-Jei būčiau prasitaręs, nebūtum išleidusi,-liūdnokai nusijuokė jis, žvelgdamas žemyn į Gabriellą. Nusišypsojęs jis užkišo auksinę garbaną už ausies, negalėdamas nuleisti savo akių nuo jos smaragdinių. Nusišypsojęs per bučinį, Džeisonas dar stipriau apkabino ją, vieną ranką panardindamas šviesiuose plaukuose, kita tvirtai laikydamas per liemenį.
-
- Kada nors reikės padaryti Disnėjaus filmų maratoną, nes tu nieko neatsimeni, o tie filmai tokie nerealūs! - su entuziasmu pasakė mergina, giliai atsidūsdama, nes ir nuo šokio neblogai pavargo. - Žinoma, kad nebūčiau, nes tu labai rizikavai savo gyvybe ir iš kur man dabar žinoti, ar pas tar kur nors ant nugaros nėra didelio rando ar dar ko nors? - susirūpinusi paklausė ji, ranka braukdama per jo nugarą, tarsi tikrintų ar viskas tvarkoj. Regis, nieko neužčiuopusi, žaliaakė kiek nurimo ir šyptelėjo. Gabriella negalėjo atsižiūrėti į savo, kad ir buvusį, tačiau vistiek mylimą, vaikiną. Iš savo sumišusių jausmų košės, mergina šiąnakt galėjo prisivirti bėdos, bet jai tai nerūpėjo - juk su Džeisonu ji nesimatė jau kelerius metus.
-
Džeisonas nusijuokė, neturėdamas jokio noro žiopsoti į princeses ir jų dailius karalaičius, vedančius jas prie altoriaus.
-Kam man tas Disnėjus, kai vieną princesę jau turiu šalia savęs?-grifas švelniai pakuteno profesorę, norėdamas vėl išgirsti jos juoką. -Jo.. Randų nėra,-nervingai nusišypsojo jis, mintyse užsibrėždamas tikslą kuo geriau ir ilgiau slėpti nuo Gabriellos nemažą randą ant kairiojo peties, kuriuo jį taip kilniai apdovanojo būtybė, su kuria teko kovoti.-Viskas man gerai, Gabriella. Nesijaudink šitaip.
Dar kartą pabučiavęs šviesiaplaukė, vaikinas tiesiog negalėjo atsispirti pagundai krimstelėti jai į lūpą. Nusišypsojęs per bučinį, Džeisonas pajuto, kaip visu kūnu prisiglaudžia prie Gabriellos.
-
-Aš ir nesakau, kad jos nebuvo fainos ar dar kas nors. Tiesiog atrodo taip seniai mačiau tą filmuką. O reklama, - pirštais parodė kabutes. -"Avataras Angas paskutinis oro valdytojas su savo draugais Ketara ir Soku bando išgelbėti pasaulį nuo pragaišimo ugnies princo Zuko naguose" labai jas nuskriaudžia. Juk jos irgi jam padėjo! - dėstė išžingsniuodama pro duris. -Man irgi jos patiko. Ypač Toph. Matai pasitaisiau. - sukikeno. -Tik neįsivaizduoju kodėl, buvau pamiršusi jų vardus.
Margo stabtelėjo. Bekalbėdama pamiršo pažiūrėti kur eina. Šviesesnėje tamsoje rymojo tuntas, vienas prie kito sukabintų paveikslų. Visi snaudė. Tik kuris nekuris apsiversdavo ar užknarkdavo. Tiesa, gi paveikslai miega kaip užmušti. - užsigalvojo akimis bėgiodama po galeriją.
-Mes kažkur antrame aukšte. - atsigręžusi į Klastuolę konstatavo faktą.
Ir tos nelemtos trylika sekundžių kurias ji ėjo nežiūrėdama kur, sukėlė milžinišką triukšmą. Mergina atsitrenkė į koridoriuje rymojusius šarvus ir griausmingai juos nuvertė.
-Velniava! - sušnypštė. -Kad tuk kuris paveikslas nepabustų. Sudedam šarvus ar bėgam?
-
Bet jei ir seniai, bent jau Toph galėjai prisiminti, vistiek ji viena iš pagrindinių veikėjų.. Nusprendusi nebesigilinti į tai dabar, kai yra daug svarbesnių dalykų, o kažkada pilnai ir išsamiai aptarti serialą, kurį pasirodo, abi merginos labai mėgo, klastuolė nieko neatsakė kitai merginai. Tylomis bekėblinant pro besnaudžiančius paveikslus, Junko lengvai atsiduso iš palengvėjimo ir sušnibždėjo:
-Ačiū dievams, jie miega.. Kitaip tikrai mus daugiau nei pusę iš paveikslų gyventojų mus norėtų įskųsti.
Bandydama bent minimaliai orientuotis aplinkoje, mergina kartas nuo karto vis apsidairydavo aplinkui, tačiau dėl gan didelės nakties sukeltos tamsos ne itin ką pešė. Margo atsisukus į ją veidu, klastuolė jau norėjo šnipštelėti, kad šioji geriau žiūrėtų kur eina, bet jau buvo per vėlu - varnanagė atsitrenkė į šarvus ir neapsakomai garsiai juos nuvertė. Kelias akimirkas Junko negalėjo pajudėti, neapsispręsdama ką dabar daryti, tačiau pamačiusi kelis besibudinančius paveikslus iškarto laisva ranka griebė Margo už riešo ir pradėjo triukšmingai, bet greitai bėgti iš įvykio vietos.
-Susitiksim prieš pamokas ir juos sudėsim, o dabar bėgam!-Pusiau sušnypštė, pusiau suriko, tikėdamasi, kad varnų atstovė ją išgirdo. Tikėkimės, kad visi likę pilies gyventojai yra kurti, arba kad mūsų niekas tiesiog nepagaus.
-
Pilis vis dar glūdėjo tamsoje ir ramybėje, o tai reiškė, kad, nors ir keista, jų niekas neišgirdo.
-Palauk, aš gretai. Jeigu kas užklius už jų tikrai nesupras kodėl šarvai šiaip sau per naktį nugriuvo. - šnipštelėjo išsivaduodama iš Klastuolės gniaužto.
Minkštu kilimu nubėgusi iki sudarkytų šarvų, skubiai ir nesigilindama kur kas turi būti pastatė sargą atgal.
-Jeigu ką sutvarkysim, kaip ir sakei, iš ryto. - negarsiai šūktelėjo Junko nužvelgdama savo kūrinį. Viskas buvo tvarkoje, tik, kad dešinė ranka atsidūrė kairės pėdos vietoje, o ši atvirkščiai. Tegul supranta kaip nori. - mintyse nusijuokė ir paliko kapitoną koją tarp snaudžiančių paveikslų.
Pirmakursės dar kiek pažingsniavo galerija, kol ši baigėsi ir atėjo metas išsiskirti.
-Dėl šarvų tikriausiai apkaltins kurį nors vaiduoklį. Galiu pasiimti knygą? Ir susitinkam rytoj prieš pamokas Mirtos tualete?
Sulaukusi draugės atsako, Varna apsisuko ir nužingsniavo link laiptų vedančių viršun, ten kur viename iš bokštų miegojo visas būrys Varnanagių.
-Jeigu ką susitiksi apsimesk, kad esi lunatikė! - dar šūktelėjo trumpam atsisukusi, greitai nusisuko ir nubėgo laiptais spausdama prie savęs knygą.
-
Pajutusi (na, labiau nebejuntanti), kad nebelaiko Margo riešo, klastuolė atsigręžė ir piktai sušnypštė:
-Ką tu čia velniai rautų darai?! Paskubėk, arba paliksiu tave vieną!
Varnanagei netvarkingai ir ne taip, kai reikia statant šarvus, Junko vis dairėsi aplinkui, įdėmiai klausydamasi, ar niekas nenusprendė apsireikšti. Idiote, viską būtume sutvarkiusios ryte, niekas tikrai čia nebūtų taip klaidžioja naktį! O jei ir klaidžiotų, na, gal net nepastebėtų, o ryte viską būtume sutvarkiusios kaip reik, ir kokį pasiaiškinimą dar lengviau sugalvot, ką taip anksti veikiam. Margo "sutvarkius" šarvus ir grįžus prie klastuolės, kuri vis dar mintyse bambėjo, ir merginoms traukiant vis arčiau ir arčiau savų kambarių bei toliau nuo galerijos, Junko vis dar buvo įsitempusi ir kartas nuo karto įtariai apsidairydavo, netikinti, kad toks triukšmas nepatraukė niekieno dėmesio.
-Hm, ką? Ai, knygą.. Žinoma, turėkis tu ją,- staigus Margo balsas pažadino įtemptą ir atsargią Junko. Perdavusi knygą varnanagei, mergina iš įpročio suskryžiavo rankas ir pradėjo barbenti pirštus į ranką,- Gerai, ryt ryte Mirtos tualete, galėsim ir tuomet šarvus sutvarkyt normaliai..
Pirštų mostu atsisveikinusi su Margo, mergina patraukė link savo koledžo kambario, nelabai kreipdama į paskutinius jai šūktelėtus varnos žodžius, o tik sumurmėdama tylų "Mh" kaip atsaką.
-
Eilinis vakaras Hogvartse aplankė ir šiandien Jekateriną - Klastūnyno mokinę, jau penktus metus besimokančią šioje mokykloje. Tam nebuvo esmės, žinant jos istoriją, bet... kodėl gi ne? Vis tiek gyvenimas - kupinas įvairiausių dalykų, kuriuos reikia išbandyti, o net ir bala žino kelintą kartą sėdėdama šioje mokykloje ji sugebėjo atrasti tiek naujų dalykų, kiek niekada nesitikėjo atrasianti vėl ir vėl vaikščiodama tais pačiais nudrengtais koridoriais... o visgi Hogvartsas pažerdavo vis daugiau staigmenų.
Mergina įžengė į tuščią paveikslų galeriją. Tai nebuvo itin populiari vieta burtų mokykloje, mat žiobarų menu ne itin kas ir domėjosi, tad nenuostabu, kad šią vietą Klastuolė atrado... galbūt trečiame kurse? Nesvarbu. Bet dabar juodaplaukė atplaukdavo čia gana dažnai pasigrožėti jau šimtus kartų matytais darbais. Ne išimtis buvo šis vakaras - juodoji mergina lengvu žingsniu ėjo aplink paveikslus ir nagrinėjo jų linijas, braižą, šešėlius ir kaskart vėl susižavėdavo tais mįslingais darbais. Rodos, visiškai ne jos stilius, bet kažkodėl... jie buvo žavingi.
-
Sodriai raudona saulė iš lėto besimėgaudama nutylančiu pasauliu slinko už horizonto palikdama Žemę atilsiui. Paskutiniam šviesos pluoštui pasislėpus ten kur žemė susilieja su dangumi, o paskutinei tulpei nunarinus dailią, raudoną karūną, maloni prieblanda savo liaunais šilkiniais pirštais, kaip ir kiekvieną sutemų valandą apglėbė pilį liepdama ir šiai nustoti šurmuliuoti, bei išleisti paskutinį šios dienos atodūsį.
Šįvakar, kiek pavėlavęs, sugriaudėjo varpo dūžis skelbdamas visiems eiliniams burtininkams šiaušti ten kur priklauso ir netrikdyti sutemų darbo. Visi nuobodūs lazdelių mosikuotojai, savo nuobodumą suprantantys atvirkščiai ir neša savo atšipusias galvas į miegamuosius arba slapstosi kur nors, trokšdami jiems nesuprantamos laisvės arba tiesiog pasiglamžyti su pirmu sutiktu kitos lyties asmeniu. Bet šis liesas siluetas toli gražu nebuvo ir nėra nuobodus, banalus ar tuo labiau eilinis...
Jaunuolis lyg šešėlis, be garso, ir nepalikdamas pėdsakų įskriejo į pirmą pasitaikiusį koridorių kuriame buvo užtikrinta vienatvė nuo tų, vaikino gyvenimą teršiančių įkyrių personų. Dorianas nieko taip netroško kaip šito. Tamsos, vienatvės, nakties vėsos ir ramios minutės, niekur neskubant ir atsiduodant savo sielai.
-
Tas daugeliui žinomas langas į vakarų pusę nuauksino ir taip mistiškai atrodančius paveikslus švelniais šešėlių potėpiais ir suteikėjo kažkokį gyvą šokančių šviesų įspūdį. Juodoji mergina be garso tarsi sklendė paviršiumi lengvai žingsniuodama palei paveikslų eiles ir apžiūrinėdama kiekvieną jų, įsigilindama į parašus ir svarstydama, ar nebus kartais jau mačiusi šių paveikslų autorių... būnant tokia kaip ji viskas buvo įmanoma. Apskritai viskas, apie ką vaizduotė niekada nebūtų galėjusi net pagalvoti, kad ir kiek laiko ji turėjo.
Saulės spinduliai jau pamažu skendo raibuliuojančio ežero paviršiuje ir vandens kristalus ant svyrančių šakų supo pirmieji pavasario pumpurai, kai toks nepažįstamo žmogaus sukeltas vėjo gūsis švelniai palytėjo jos kojas, bet visgi mergina neatsisuko. Apart mišką užklupusios žiauriosios Tamsos nebuvo ko bijoti.
-
Švelniame sutemų pavaldinio vėjo šnaresyje skambėjo griausminga, bet slogi ąžuolų daina kurią nugirsdavo toli gražu ne kiekvienas. Ilgi nematomo visatos tarno pirštai taršė ir taip suveltas šimtamečių galvas, tarsi bandydamas savo švelnesniu už patį švelniausią voro rezginį prisilietimu palengvinti švininę mirusio dangaus naštą užgulusią ant didingos minios pečių.
Koridoriaus sienomis perbėgo šešėlis priversdamas neemocianalų vaikiną tyliai, bet be galo giliai atsidusti. Liauna persona žengė begarsį žingsnį, tikėdamasis, kad prašalaitis, kurio šešėlis ką tik sudrumstė Dorian vienatvę, neradęs čia nieko įdomaus savo grynakraujiškai ir be galo nuobodžiai arogancijai nešdinsis ir palik jaunuolį vieną su savimi.
Seną, bet nė kiek tokio neprimenantį kilimą perskrodė žaibiški nedidelių letenėlių bruzdėjimai. Įveikęs gerą pusę savo kelio padarėlis sustingo. Pasistiebė ant užpakalinių kojelių ir skvarbiai pažvelgė į paveikslais nukabinėto koridoriaus tolį. Kodėl ta pelė negali arba likti savo urve arba nesidairydama sekti paskui?! - šešėlyje susiraukė ir prisispaudė prie sienos, visu savo būviu trokšdamas pirma tyliai atsikratyti šešėlio savininko, o tada išprašyti ir kailiniuotį.
-
Tingiai nuo vandens atsimušantys atspindžiai krito per langą ir slydo per grindis, margindami jas švelniais ir svajingais raštais. Išties, gražus metas tas vakaras, o kai dar sustabdoma tokia tiesiog mistiška akimirka... merginai toptelėjo, kad tos švieselės šiek tiek primena povandeninių ežerų lubas Antarktidoje (o demonė buvo pabuvojusi net ir ten) ir pamanė, kad visgi pasaulis nuostabus, kad ir kaip nyku jame. Prieš akis šmėstelėjo žvilgantis perlamutro vanduo ir ledo stalaktitai, žaidžiantys savo atspindžiais ant ledinių sienų. Vienas žiburys ir šviesa imdavo šokinėti bei suktis šokio ritmu...
Kažkas visgi suvirpino juodaplaukės jusles ir ji atsargiai atsigręžė. Tamsa koridoriuje dar slėpė tą kažką. Šiurpokas šaltukas persirito nugara ir mergina įsmeigė akis į tamsą bemaž fokusuodama žvilgsnį į šešėlyje tunantį žmogų.
- Aš nemanau, kad manęs reiktų bijoti tiek, kad netgi būtų būtinybė pasislėpti tamsoje, nes aš vis tiek matau, - ramiai konstatavo faktą juodaplaukė, įžvelgusi tą mįslingą siluetą.
-
Akimirką stojusi aksominė tyla dar labiau paaštrino ir taip neeilinius Skrybėlininko sūnaus sugebėjimus. Kiekviena besileidžianti dulkelė kuždėjo jam savas ir svetimas paslaptis, gimusias visai nesenai, kitas tūnojusias pogrindyje jau tūkstančius metų. Vakaro ramumoje jos lėtai šoko trumpą savo šokį, kuris pasibaigdavo vos tik mažylė ką nors paliesdavo, sustingdavo ir laukdavo naujo nuotykio valso sūkuryje. Rudaplaukis varnas matė, kaip vos pabudusios jos ir vėl užmiega, po momentalaus skrydžio nė nespėjusios pasitaisyti baltų savo drabužėlių.
Mirusio dangaus tylos spengimą ir dulkių šnabždesį, taip glosčiusį vaikino širdį ir nenorintį jos paleisti, pertraukė drabužių šlamesys. Pamišėlis užmerkė krištolines akis, tarsi tai būtų padėję jam pasislėpti. Deja, paskutinį sutemų idilės gabalėlį į smulkiausias šukes negailestingai sudaužė ir išvarstė jas vėjyje, šią sekundę visiškai nelauktas merginos balsas.
-Šūdas! - sušnypštė panosėje ir lėtai atmerkęs akis dar lėčiau pasimuistė šešėlyje. -Aš nebijau tavęs, tiesiog bandžiau išprašyti netardamas nė žodžio. - kaip visada jokių emocijų neparodančiu, sodriu balsu iškošė vėl atsišliedamas į sieną.
-
Juodaplaukė gaudė visus paveikslų galeriją virpinančius garsus ir įsitiesusi lyg styga šaudė akimis tamsos klostėmis. Tamsa jai visuomet patikdavo, ypatingai tada, kai joje būdavo tas keistas jausmas... tas keistas jausmas, kai stovi ant visiškos juodumos slenksčio ir panyri į ją jausdamas, kaip išnyksti iš kitų žmonių akiračio ir pasineri į amžinybės gelmes.
Iš keistokų apmąstymų ją ištraukė labai tyliai ištartas žmogaus fekalijų pavadinimas ir tolesni labai jau... ,,mandagūs" žodeliai merginos link. Širdies gelmėse (jei ji tokią turėjo išvis) Klastuolę pralinksmino tie žodžiai, bet ji toliau nešiojo tą savo visiškai ramią kaukę. Ne atstumiančią, bet tokią... ramią.
- Nemanau, kad ši galerija priklauso tau, kad turėtum labai jau pirminę teisę mane iš čia išvaryti... o galbūt veiksmingai būtų tiesiog išlindus paprašyti palikti vietą, hm? - tai buvo bemaž ilgiausi sakiniai, ištarti šiandien. Tuo metu juodaplaukė ramiai nusisuko ir tęsė savo apžiūrą tuo metu nagrinėdama vieną dailiai tapytą paveikslą su mergina raudona suknele, palinkusia šalia gražaus peizažo ir skaitančią knygą.
-
Ach, suklijuoti tą ne kiekvienam suprantamą kalbančios tylos puikybę esant nepageidaujamoje draugijoje iš ties būtų sunkoka, o ką jau kalbėti apie įsiklausymą į visą visatą, panirimą į į juodąją skylę virtusią Žemę, kurioje tūkstančiai paviršutiniškam žvilgsniui nematomų esybių laukia kol bus išgirstos ir išklausytos. Kai tikrai įsiklausai į jas supranti, kad gebėjimas suvokti jų šnabždesius yra daug, DAUG vertingesnis už bet kokius žiobariškus ar magiškus turtus.
Pelė galiausiai šmirkštelėjo už vieno iš paveikslų, prieš tai žmogišku mostu jį atstūmusi nuo sienos. Šiam sugrįžus į savo vietą ir tylutėliai trinktelėjus, nuo to menko garselio atsitokėjusi, staigiai atsitraukė vaikino ranka, nejučia slinkusi link kišenės kurioje saugiai rymojo juodoji užrašinė.
-Ne, jis man nepriklauso, bet dauguma bukai arogantiškų burtininkų užklydusių čia, neranda nieko juos dominančio ir iškurniuoja iš čia greičiau negu patys to tikisi. - bejausmiu, ramiu balsu tarė. -Bereikalo kalbėti nemėgstu, be to buvau beveik tikras, jog kad ir kas čia bastosi paliks šią vietą neatkreipęs į mane dėmesio. - išrėžė sau nebūdingai ilgą kalbą vis dar rymodamas tame mielame šešėlyje ir vis labiau trokšdamas griebtis savo planų ir paslapčių gausybę, įsiklausyti į būvį ir pagaliau pradėti tai, dėl ko čia atklydo.
-
Keista galvojant, kad kažkada, labai seniai ta vieta, kur stovi tokie objektai kaip Hogvartso pilis ar kažkas panašaus tiesiog neegzistavo. O jeigu ir taip nutiko, tai nebent kokiame paraleliniame pasaulyje ar visatoje, kur rūke skendėjo tamsioji, šviesioji vietos pusė. Jos iš kitos dimensijos apžvelgti negalėjai, nors įsivaizduoti žmonės bandė daugybę kartų. Jie mįslingai spėliojo, kaipgi atrodo ta šiurpuliukus sukelianti tamsa, akis rėžianti šviesa ir tai, kas sukasi aplink tai.
Vienas paveikslas, kabojęs ant sienos, vaizdavo būtent tai. Rūko pataluose tirpstančius svajingos pilies kontūrus ir dainų muzika linguojančias šakas viršum bokštų, netyčiom pro šalį keliavusį upelį ir galvą kraipantį varną paveikslo kampe. Tas vaizdas rodėsi toks pažįstamas ir kartu toks tolimas... norėjosi sugriebti jį, priglausti prie savęs ir niekad nepaleisti. Gaila, kad tai ir tebuvo tik ūkanomis barstytas svajonės atvaizdas.
- Kai kurie galbūt nemato to, kas nuostabaus slypi mene. Nemanau, kad visus reiktų vertinti taip vienodai ir... neigiamai...
Mintis nutrūko palytėta įspindusio blyksnio pro langą. Jis šokdamas perbėgo niūrasties pritvinkusio paveikslo takeliu ir žarstydamas vaizdų melodiją sukosi tolyn.
-
Senas, kaip žemė, milžiniškas, baltapūkis kamuolinis debesis aptemdė Hogvartso apylinkių dangų. Mūsų planetos, gražiai vadinamos Žeme, gyventojams nematomame, spindinčiame debesų pasaulio miesto kampelyje buvo įsikūrusi žaibų kalvė. Žinoma, juk be jos neišsiverstų nei vienas kamuolinis debesis. Nesvarbu kokio dydžio, bet kiekvienas turėjo savo kalvę. Visai netrukus į seną pilies lango stiklą ėmė barbenti, ne ką jaunesni už savo tikrąją gyvenvietę vandens lašeliai, į pamišusio vaikino ir taip visko prisikimšusią galvą atnešdami dar daugiau pasakojimų, paslapčių ir nuotykių iš jo mylimųjų jūrų. Ach, jeigu tik pavyktų, jeigu tik pasitaikytų proga, jaunasis Skrybėlininkas nė nesudvejojęs šoktų į Aušros užkariautoją - savo nedidelį, bet visą ko reikia turintį laivelį skambiu pavadinimu ir neatsigręždamas išnyktų melsvame horizonte.
Bet dabar jam reikia tūnoti čia - apipelėjusioje pilyje, kurioje vienintelė paguoda nuo bandos instinktą išvysčiusių burtininkiūkščių yra tyla ir vienatvė. Vienatvė su dulkėmis ir lietaus lašeliais, vėju ir miško ošimu. Tyla storai užrašinei pilnai naujų planų, naujų paslapčių ir naujų tikslų. Bet pasirodo, kad ir tai ne taip lengvai gaunama ar surandama.
-Nesitikiu tarp būrio idiotiškų lazdelių mosikuotojų rasti personos su nevienodu mąstymu. - ramiai atsakė ir vos patraukė pečius. -Tiesiog per daug sutikau ir mačiau sutvėrimų kurie, kaip avys. Daugiau nieko negaliu apie juos pasakyti. Visi jie - kaip avys.
Jaunuolis vos ne duso nuo noro atversti odinį viršelį, bet proga tam tikrai nebuvo tinkama.
-
Tyla. Spengianti, kurtinanti, svaiginanti, apgaubianti... nejauki? Tyla lyg kokia neatsiejama gyvenimo dalelė sklendė iš paskos apsivijusi žmogaus šešėlį. Kaskart jam likus vienam ji pagaudavo už rankos ir apgaubdavo skraiste. Kai kurie idiotai bandydavo dar blaškyti ją, pakeisti netikru, bendravimo nesuteikiančiu garsu, tačiau tai buvo toks pat bergždžias darbas, kaip ir plakti rimbu jūrą, ką kad padarė vienas pasipūtęs karalius iš senos istorijos, atklydusios dar iš tų laikų, kai viršum žmonijos karaliavo purpuro raudoniu tviskantis dangus ir laukuose lingavo svajų kupini dainingieji medžiai, o jų viršūnės remdamosis į rausvą pūkų patalą švelniai ir nerūpestingai juokdavosi iš pasaulio ramybės.
Kerinčias ir tolimose miglose skęstančias tyras vizijas nutraukė dar mielesnis širdžiai barbenimas. Į lango stiklą nekantriai beldė smalsūs vandens lašeliai, tarsi prašantys įleidžiami vidun. Tik tie ir keisto pokalbio nuotrupos trikdė tą keistą paveikslų galerijoje nusėdusią tylą, kuri globojo tas senas, nostalgiją keliančias dulkes.
- Matei tiek daug, kad sunku aprėpti ir negali išskirti tokio žmogaus, kuris būtų kitoks nei visi kiti? Sakyčiau, kad labai siauro požiūrio žmogus... ar būtybė galėtų taip manyti. O aš buvau įsitikinusi, kad šiandieninis atvejis kitoks nei kad aš esu pratusi matyti, - mergina kalbėjo taip ramiai, tarsi aptartų vakarienės meniu. Ir kam gi rūpi, kad šalia stovi nepažįstamas žmogus. Tas pokalbis buvo keistas, tačiau ir savotiškai įdomus, kažkiek akinantis - o iki kur jis risis toliau?..
-
Šitam vaikigaliui tikrai pokštų negana. Jau dalį mokslo metų jis praleido išdykaudamas, tai kodėl gi jų taip ir neužbaigus. Theodore labai pasitikėjo savimi, nebijojo būti nubaustas, o ir minčių ką nuveikti turėjo. Keliaudamas tuščiais koridoriais (ko gero visi ruošėsi egzaminams arba jau miegojo, akdangi buvo vėlus vakaras), ranka braukdamas per nelygių akmenų sienas, tyliai švilpavo. Žinojo, kad jau nevalia klaidžioti koridoriais, bet jo dar niekada nebuvo sučiupę, tai nėra reikalo bijoti. Įėjęs į gerai žinoma patalpą - paveikslų galeriją, nužvelgė rėmelius ir viduje miegančius burtininkųs. Net tamsoje viską puikiai matė, tad tikrai nereikės žadinti. Ant galvos užsidėjęs apsiausto kapišoną, iš kišenės išsitraukė spalvotų žiobariškų flomasterių, apsidairė ir prišoko prie didžiausiai bei daugeliui, greičiausiai, gražiausio paveikslo su burtininkų "Romeo ir Džiuljeta", pradėjo paišyti įvarių smulkių piešinėlių, ženklų. Kiap ir kiekvieną naktį, žinojo, kad neįklius, tad iš įvykio vietos neskubėjo pasitraukti. Braukydamas per visus iš eilės paveikslus ir rėmelius, imituodamas šokio judesius, slinko pasieniais kol atrodė, kad šedevras baigtas. Dabar tikrai nematė kaip viskas atrodė, o dėl to teko į pagalbą pasikviesti burtų lazdelę bei Lumos burtažodį. Netrukus patalpoje jau sklido didžiulis šurmulys ir pirmą kartą berniokas išsigando būti pagautas.
-
Šviesus, bet koktus cigarečių dūmų kamuolys, kuris atsirasdavo ore vien tik pasirodžius vyriškiui. Dūmai sekė jį it kokia nelaba pranašystė, kuri įspėdavo visus aplinkui, kad artinasi kažkas, nebūtinai blogas ar piktas. Viskas priklausė nuo nuotaikos. O šiandien šioji...
-Na,- nutęsė vos tik prisiartinęs prie vaikinuko tyliu, negirdimu žingsniu, it koks katinukas pakilęs iš labai malonaus ir šilto miegučio. -Nemiegam, ponaiti?- ištraukė iš lūpų cigaretę ir jos dūmus išpūtė kažkur berniuko paausėje, it norėdamas šį paerzinti. Užmetė akis į "šedevrą" ir tyliai sušvilpė, patenkintai nusijuokdamas sau panosėje.
-Kažkam, matau, nepatinka ramiai gyventi, mm?- ištarė ir tada vienu, staigiu žvilgsniu užmetė savo ranką ant mokinio pečių, o kartu ir sprando-- reikėjo netgi šiek tiek pasilenkti, mat ūgių skirtumas buvo gana didelis. Prikišo tebesmilkstančią cigaretę prie kito veido ir iššiepė iltis; akys kiek piktokai šyptelėjo.
-Už tai, ponaiti, gausi daug bėdos, bet, - sumurmėjo ir kiek pasitraukė atgal, bet savo gniaužtų neatleido. -Jeigu mane įtikinsi, kad man tave vertėtų paleisti, aš taip ir padarysiu.
-
Teodoras vyptelėjo daug vyresniam vyrui, kuris nežinia kaip atsirado šalia jo. Bent nepažįstamas, nieko blogo jis nepadarys.
-Na, nemiegam, tarsi pats miegotum, labai gerai matau. Aš tik dažiau paveikslus, ką, negalima? Gal ir tavo veidelį papuošti rausvais atspalviais?- bene sarkastiškai tarė nusižiovavęs,- gal geriau palydėk mane į klastuolių bendrajį kambarį, ar bent atimk taškus, juk taip smagiau, tiesa? Beje, iš kur tu toks vienišas grybelis išdygai? Gal į pirmą kursą sulindai?- drąsiai nusišypsojo tamsoje ir bakstelėjo į petį smailių pirštu. Dabar taip sukilo noras pasiboksuoti...Įdomu kokie jo įgūdžiai... Vienas vypsnis, kitas, dar ir trečias. Dar keli smūgiai į orą, specialiai.
-O tai ką man čia rodyt? Eisiu ir viskas, teks paleisti,- murmtelėjo penktakursis atsirėmęs į sieną.
-
DiLaurentis vaikščiojo po Hogvartso koridorius galvodama apie ateinančius egzaminus. Egzaminai ją ne tai , kad baugino , bet mergaitei buvo įdomu , ant kiek pasiektos jos mokslo žinios. Klastuolė vaikščiojo kur akys tik žiūri. Eidama ji pateko į paveikslų galeriją . Buvo gan tamsu. Emillia pradėjo apžiūrinėt kiekvieną paveikslą, kol vienas paveikslas nesujudėjo ir paklausė kodėl jinai spokso į jį.
- Atsiprašau, aš nežinojau , kad jūs mokate kalbėti.
Dilaurentis tai truputi išgąsdino , bet ji pasistengė į tai nekreipti dėmesį. Ir nežiūrėti į tą paveikslą kitą kartą. Emillia pastebėjo , kad visi šie paveikslai gyvi . Emillia žino, kad jie yra, bet ji bendrauja su jais pirmą kartą. Kaip įspūdinga , man tai pirmas kartas. Nors jie ir nebendraujantys , bet su jais kalbėtis tai yra netgi keista. Joks žiobaras nepatikėtu. Emillia iš ispūdžio jau pamiršo apie egzaminus. Nors egzaminus ji labai laukia . Jai tai atrodė gal ir keista, bet ji tikrai norėjo to. Netoliese DiLaurentis išgirdo kažkieno žmogaus žingsnius , kurie artėjo link jos.
-
Egzaminai Adelaidei visai susuko galvą. Ji nebegalėjo normaliai valgyti, miegoti ar išvis ką nors daryti kaip įprastai - visur turėdavo atsitempti bent porą vadovėlių. Net bandydama nuo to pabėgti ir atšviežinti mintis, ji "dėl visa pikto" po pažastimi pasikišdavo knygą apie magijos istoriją ar magiškuosius augalus.
Taip ir šiandien Adė visą dieną pratūnojo bibliotekoje darydamasi konspektus iš dalykų, kurių apskritai gyvenime turbūt neprireiks, nors tą akimirką jie atrodė itin svarbūs. Tik saulei palietus horizontą mergaitė nusprendė pravėdinti galvą ir pasidomėti kokias kitais dalykais. Jai norėjosi su kuo nors pasikalbėti, o įdomiausi pašnekovai visais laikais buvo paveikslų veikėjai, tad pirmakursė nieko nelaukdama patraukė į Paveikslų galeriją, pasiruošusi padiskutuoti keisčiausiomis temomis.
Prieblandoje skendinčioje menėje buvo matyti tik viena žmogiška figūra, bet ji buvo taip toli, kad ko gero, pati Adelaidė dar nebuvo pastebėta.
- O, panele, atrodote kaip pagrobta, uždaryta aukščiausiame pilies bokšte ir laikyta ten dvidešimt metų! Kur Jūsų grobikas? Galėčiau vieno kardo mostelėjimu nunešti jam galvą nuo pečių ir jis to beveik nepajustų! - kažkas rėksmingu balsu pareiškė tiesiai iš vieno didžiulio paveikslo. Aplinkui esantys paveikslai suerzinti pradėjo niurnėti. Akivaizdžiai seras Kadogenas nėra pats mylimiausias visų paveikslų draugas. Adė pažvelgė į "užgrobtą" paveikslą su kaimelio vaizdu, kurio viduryje malėsi vis nenustygstantis vietoje riteris ant žirgo.
- Dėkui už rūpestį, esu saugi ir tikrų tikriausiai nepagrobta, - mergaitė linktelėjo galvą ir padarė reveransą.
- Kaip tai nepagrobta?! Aukas užuodžiu iš tolo ir esu įsitikinęs... - staiga riteris kažko nutilo, lyg išganinga mintis būtų šovus jam į galvą. - Seras Kolosalis! Štai kas Jūsų pagrobėjas. Tas niekšas net neturi teisės naudoti "sero" titulo! Dabar pat už Jus atkeršysiu nušniodamas jam galvą ir sutaršydamas į skutelius! - suriko seras Kadogenas ir paleido savo žirgą šuoliais kitos galerijos pusės link.
- Palaukite, aš tikrai nesu pagrobta! - iš baimės, kad tuoj įvyks arši kova, mergaitė sukliko ir leidosi bėgti paskui nenuoramą raitelį, vis šūkčiodama jam sustoti. Net nežiūrėdama kur bėga, o tik akimis sekdama "taikinį", galiausiai ji skaudžiai į kažką atsimušė ir griuvo žemėn, pargriaudama ir "kliūtį".
- Ak, atleisk, - sunkiai stodamasi ir pasitrindama krentant sumuštą petį tarė Adelaidė. - Nemačiau, kur bėgu ir nepastebėjau tavęs, - smarkiai rausdama ji ištiesė ranką mergaitei, kurią pargriovė.
-
Emillia stovėjo ir spoksojo į kalbančius, judančius paveikslus su atidarytą burna. Ji net nekreipė dėmesio, ką jie sakė klastuolei. Išgirsdama žingsnius, Emillia pažiūrėjo į šoną . Ji pamatė kaip bėga tiesiai į ją kažkokia mergaitė. Emillia ne tai , kad buvo šoke , bet ji labai nustebo. Emillia pastebėjo , kad mergaitė bėgdama tuoj atsitrenks į ją . Suprastus tai Emillia jau gulėjo ant grindų. Krentant ji stipriai atsitrenkė galvą į duris. Klastuolė pajautė , kaip prarandą sąmonę , ji tik girdėjo , kaip mergaitė jos atsiprašinėjo. Emillia, atsikėlė po dviejų minučių. Atsistojus, ji pamatė netoli stovinti mergaitę. Jos veidas atrodė sunerimęs. Kas čia ką tik įvyko? Į DiLaurentis spoksojo visi paveikslai. Jai pasirodė, kad tokio dėmesio niekada neturėjo. Nors ir ten buvo paveikslai. Emillia buvo trumpam praradus atmintį. Bet greitai viską prisiminė.
- Ar su tavimi viskas gerai? - Paklausė berniukas iš paveikslo. Paveiksle berniukas sėdėjo ant kėdės, laikydamas rankoje knygą. Jis dėvėjo raudoną megztinį , ir juodas kelnes .
Nors vienas draugiškas paveikslas.
- Taip , kol kas gerai jaučiuosi. - Pasakė klastuolė, nors ji truputi ir sumelavo. Jai skaudėjo galvą .
Klastuolė pažiūrėjo į mergaitę priešais stovinčią ją. Ji visgi bėgo ir atsitrenkė į Emillia. Gal ji irgi susižeidė? Bet kaip man į ja kreiptis? Gi ne kreiptis į ją , "ei tu" Emillia priėjo prie mergaitės.
- Ar tu susižeidei? Ir be to koks tavo vardas? Tiesiog nežinau kaip į tave kreiptis.- nusijuokusi pasakė DiLaurentis.
-
Regis, rožinių plaukų savininkė krisdama tikrai smarkiai susimušė, nes keletą minučių net neatsakė į Adelaidės klausimą. Pirmakursė jautė gerklėje tarsi įstrigusį gumulą ir stengės numalšinti kylantį panikos priepuolį. Iš vieno pusės, jai norėjosi kuo garsiau paleisti gerklę ir šauktis pagalbos, o iš kitos - pabėgti iš įvykio vietos ir pasislėpti tamsiausiame pilies kampelyje. Kad ir kaip bebūtų, nei vienas, nei kitas neįvyko ir Adelaidė sustingusi vietoje liko stebėti, kaip pargriautoji mergaitė po truputį atsipaipalioja. Po kelių sekundžių Adei teko dar labiau išrausti, mat ji prisiminė, jog aplinkui kabantys paveikslai taip pat viską matė ir girdėjo. Rausvaplaukei priėjus, ji sunkiai atsiduso.
- Man nieko nenutiko, bet kaip tu? Keletą akimirkų nereagavai į mano šaukimą. - Adelaidei tarp antakių susimetė gili raukšlelė ir ji vėl pasitrynė sutrenktą petį. - Žinai, gal tau vertėtų apsilankyti pas seselę? Manau, tikrai nepakenktų tokia profilaktinė apžiūra. Beje, aš Adelaidė. Adelaidė Kondwani, jei tiksliau, - išpyškino pirmakursė, tiesdama paspausti ranką. - O tu kas būsi? Regis, prisimenu tave šių metų paskirstymo dieną. - Adė žvilgtelėjo į pašnekovės uniformą. - Mhm, iš Klastūnyno esi? Aš Varno nago koledže mokausi, bet irgi pirmakursė.
-
- M..Man viskas gerai. , gal nereikia į ligoninės sparną . - Pasakė klastuolė. Į Emillia spoksojo visi paveikslai. Visi paveikslai tarpusavyje kalbėjosi. Kokia nejauki situacija..Kaip gėda.. Vienas berniukas su raudonu megztiniu DiLaurentis pasakė, kad Emillia ir taip dažnai patenka į ligoninės sparną. Juokaudamas pabrėžė , kad ten ji jau beveik pastovi klientė.
- Na ne taip dažnai..- susigėdijusi pasakė Dilaurentis. Emillia šiais mokslo metais jau buvo ne vieną kartą patekusi į ligoninės sparną . Tai ją nelabai džiugino. Todėl dažniausiai stengiasi gydytis pati. Bet įdomu iš kur šitas paveikslas žino..Mergaitė priešais stovinčią Emillia prisistatė, kaip Adelaidė Kondwani. Jos koledžas - Varno nagas. Hm. Adelaidė, kažkur girdėta tikrai. Adelaidė pasakė, kad gali būt , kad prisimena ją per pasiskirstymo dieną.
- Visai gali būti. - nusijuokus pasakė DiLaurentis. - Aš irgi labai daug pamenu pirmakursius iš pasiskirstymo dienos.
Kažkokie paveikslai pradėjo sakyti apie pagrobimą. Ji nesuprato apie ką jie.
- Apie ką jūs?
Vienas riteris pasakė , kad Adelaidė yra pagrobta sero Karosalio. Emillia dar kartą nesuprato apie ką jis. Gal čia man su galva jau kažkas ne taip? Koks dar seras Karosalis.. Pas mane turbūt smegenų sutrikimas. Jau vaidenasi visokios nesąmonės. Bet gal čia taip juokauja paveikslai? Aš nesuprantu.
- Aš kažkaip nesupratau.- nusijuokus pasakė Emillia.- Tai pone riteri, gal papasakosite?- dar kartą nusijuokus pasakė.
Kai riteris papasakojo, Emillia suprato , kad Adelaidė yra pagrobta. Kažkokia nesąmonė. Tai jie turbūt taip juokauja. Visgi humoro jausmo aš niekada neturėjau.
- Hm, aišku.
-
Nors klastuolė tvirtino, kad jai viskas gerai, Adelaidės nerimas nei kiek nemažėjo. Juo labiau, neramino ir tai, kad, pasirodo, ši mergatei ligoninėje pabuvoti teko tikrai ne kartą.
- Žinai, man atrodo, kad tau tikrai nepakenktų nukeliauti iki ligoninės sparno, - tvirtu balsu tarė varnė, aiškiai parodydama, kad išsisukinėti neverta ir lengvai mostelėjo ranka išėjimo link. - Eikš, palydėsiu tave, vis dėlto, pati bėdos pridariau.
Paveikslams pradėjus aptarinėti tariamą Adelaidės aptarimą, ji pajuto, kaip rausta jos skruostai, o serui Kadogenui pradėjus dėstyti savąją istoriją, net ausys užkaito.
- Sere Kadogenai, aš Jums sakiau ir sakysiu - esu laisva kaip paukštis ir manęs nereikia iš niekur vaduoti, - suirzusiai pareiškė pirmakursė, naglai žiūrėdama į mažas tamsias pasikėlusio riterio akutes. - Ir, žinote, Jūs tikrai nebūtumėte pirmasis, kurio pagalbos prašyčiau! - įgėlė ji ir, nelaukdama, kol pasipils didikiškų keiksmų tirada, čiupo kitą pirmakursę už skverno ir nusitempė durų link.
- Na, tu man taip ir nepasakei, kuo esi vardu, - klausiama intonacija prašneko Adelaidė, žvelgdama į rausvaplaukę klastuolę, už nugaros aidint šaižiems Kadogeno riksmams.
-
Adelaidė pradėjo tempti klastuolę link durų link.
- Tai gal nereikia? Man gi viskas gerai..
Bet mergaitė jau neklausė Emillios. Ji jau buvo nusprendusi, kad nuves DiLaurentis į ligoninės sparną. Gal man ir reikėtu eiti į ligoninės sparną. Visgi galvą tai tikrai skauda. Bet šitie paveikslai ir vėl juokaus iš manęs, kad ten patekau. Nors gal nieko tokio.
- Na gerai einam jau prie ligoninės sparno. Beje mano vardas Emillia DiLaurentis, pamiršau prisistatyt.
Vienas riteris pažiūrėjo į mus ir sako :
- Emillia, jūs irgi atrodot lyg pagrobta. Nejaugi jus Adelaidė dabar grobia?
- Nea.. pone riteri. Viskas gerai.- susigėdusiai pasakė Emillia. - Jūs gal nematėt, bet ant manęs nukrito Adelaidė tiesiog.
- Tai ar tikrai?
Adelaidė bandė toliau tempti Emillia link durų.
- Adelaidė truputi palauk. Aš noriu truputi pabendrauti su šituo riteriu.
- Kaip miela. - pasakė riteris.
Adelaidė pažiūrėjo į Emillia, lyg pas ją rimtai smegenų sutrikimas, nes ji nori bendrauti su tuo riteriu. Įdomu , kas su juo ne taip. Gal jis tiesiog Adelaidei nepatinka? Nes man tai jis jau kaip antras paveikslas kuris su manim bendrauja. Man tai gan malonu. Adelaidė laukė kol aš pabendrausiu su tuo riteriu. Emilliai pasidarė nejauku, todėl ji nuėjo toliau kartu su Adelaidė . Emillia spėjo ištarti tik :
- Iki .
-
Nikas visada stengėsi būti išprusęs visose srityse - moksle, muzikoje, mene. Nebūtinai turėjo būti puikus žinovas ar menininkas, tačiau, jo nuomone, kiekvienas save gerbiantis žmogus turi nors truputį nusimanyti mene. Juk jis, kaip ir mokslas, atspindi civilizacijų raidą, kultūros atsiradimą bei plėtotę. Kadangi pats manėsi esąs pakankamai išsilavinęs ir kultūringas, tad rasdavo savo tvarkaraštyje laiko ir tokiems dalykams.
Jam pasisekė, kad pusę gyvenimo praleido Prancūzijoje - ten turėjo galimybę nors karts nuo karto lankytis tokiose vietose kaip Luvras ar Pompidu centras. Panaši situacija, tik gal mažesniu masteliu, buvo ir jau persikėlus į Londoną - čia irgi netrūko kultūros židinių ir gerų muziejų.
Tačiau bene visus metus praleidžiant pilyje, tokios galimybės neturėjo. Gelbėjo vienas dalykas - žinojo mokykloje esant atskirą dailės galeriją.
Laisvesnę popietę, žinoma, jau atlikęs visus namų darbus ir dar padaręs keletą papildomų užduočių, nusileido žemyn, kur buvo galerija. Įžengęs apsidairė - čia nebuvo nė vienos žmogaus, o ir šiaip vieta neatrodė itin lankoma. Tai jam patiko - galės leisti laiką čia dažniau.
Nieko nelaukęs ėmė eiti palei sieną, atidžiai nužvelgdamas kabančius paveikslus.
-
Palaidais plaukais, švariu veidu ir tvarkingai drabužiais varnė tyliai išsliūkino iš Varno Nago koledžo bendrojo kambario ir patraukė mokyklos paslaptingais koridoriais. Tamsiai mėlynas sijonas plevėsavo einant link tam tikros vietos. Pasitaisiusi melsvai dryžuotų marškinių, kurie buvo sukišti į sijoną, rankoves, ji akimis apibėgo tuščią mokyklą. Joje, kaip bebūtų keista, buvo per tylu. Nejaugi visi jau miega? Pamanę varnė. Tyliai ir paslapčia priėjusi prie reikiamų durų, stumtelėjo jas ir žvilgtelėjo vidun. Ramu. Nieko nėra. Iš pirmo karto jai taip pasirodė. Nieko nelaukė, nelūkuriavo ir žengė vidun. Patalpa buvo blausiai apšviesta, tad ji net nebūtų pastebėjusi čia esančių kitų žmonių, na, nebent turėtų antgamtiškų galių. Eleizija pažvelgė į pirmąjį paveikslą ir nusišypsojo. Jame buvo pavaizduotas storas medžio kamienas, kuris buvo apkarstytas įvairiomis kaukėmis ir lapeliais, pripildytais bereikšmiais žodžiais. Viename iš jų buvo parašyta: Žioplys gaudo tave... Elė priėjo prie pat meno kūrinio ir jį vos vos prilietė savo pirštais. Darbas, atrodė, kad tik ką tik būtų nutapytas.
-Šaunu, -tyliai, pati sau tarė.
-
Jis lėtais žingsniai slinko palei sieną, įdėmiai nužiūrinėdamas paveikslus. Prie kiekvieno užtrūkdavo minutę ar ilgiau, kad galėtų perprasti viską: kaip krenta šešėliai, kokį vaidmenį turi fonas, šviesotamsos niuansus ir kitus meninius aspektus. Nebuvo gerai apsišvietęs meno srityje, tačiau šį bei tą žinojo, o įžvalgios akys pastebėdavo kone visas detales.
Neišgirdo kažkam atėjus. Iš apmąsymų apie paveikslą (jame, beje, buvo pavaizduotas burtininkų ir goblinų mūšis, paveikslas tikrai nestokojo ekspresijos) jį ištraukė tylus balsas, lyg žmogaus, kalbančio su savimi.
Lėtai ir atsargiai pakreipęs galvą, pastebėjo jau pažįstamą siluetą, beveik nepasikeitusį per tą laiką, kai jiedu nesimatė. Nežinia iš kur atsirado drebulys, širdis net sustojo plakusi. Giliai įkvėpė - jis turi susivaldyti, ne šiaip sau visą vasarą mokėsi slėpti jausmus savyje, kad dabar ištižtų kaip ledai kaitrią dieną.
Nerūpestingu žingsniu priėjo prie varnės - visgi jie pažįstami, būtų tikrai nemandagu, jeigu nepasisveikintų.
- Labas, Eleizija, - netikėtai oficialiai ir perdėm mandagiai linktelėjo, šaltai šyptelėdamas, - nesitikėjau tavęs čia sutikti.
-
Elė žengė porą žingsnių ir priėjo prie sekančio paveikslo. Jame buvo pavaizduotas sodas, pilnas įvairiaspalvių gėlių, aukščiausiųjų medžių, rečiausių uogakrūmių... Per patį sodą tekėjo tamsi, šalta upė, kurioje plaukė žalia žąsis, prie kurios nugaros buvo pritvirtinta medinė, sutrešusi valtelė. Pačioje medinėje valtelėje sėdėjo du jaunuoliai. Mergina buvo savo raudonus plaukus susirišusi į storą kasą, kuri mosikavo ore, vaikinas buvo su keistos formos kepure ir rankoje laikė milžinišką šviesų skėtį. Varnė jau norėjo eiti toliau, kai netikėtai išgirdo pažįstamą ir tuo pačiu metu svetimą balsą. Tas balsas jai taip skambėjo formaliai, kad net ji sutriko ar tai tikrai jis. Atsigręžusi išvydo tą patį vaikinuką, kurį buvo pamilusi per pastaruosius jų susitikimus. Ji net nepajautė, kaip staiga žengė priekin ir šoko ant jaunuolio kaklo. Ji jį stipriai apsikabino, bet šilumos, kuria pati tryško, iš jo nesulaukė. Jis buvo vėsus, lyg ledas, užgesinantis bet kokią ugnelę, nužudydamas bet kokią viltį... Eleizija netrukus atsitraukė nuo jo ir su baime, virpančia jos viduje, pažvelgė jam į akis.
-Kas yra, Nikai? Ar kas nors atsitiko? Ar kažkas ne taip?
Berdama šiuos klausimus, ji nepastebimai suėmė vėsią vaikino ranką ir sunėrė savo pirštus su jojo. Baimė, virpanti varnės viduje, vis augo ir augo bei neketino nurimti.
-
Tamsiaplaukis kaip reikiant sutriko, pajutęs šiltas jos rankas ant savo kaklo. Minutei net užšąlo vietoj, pamiršęs kaip kvėpuot. Viduje užvirė kraujas, ką tik tvojęs jam veidan; juto, kaip dreba jo rankos - balsas greičiausiai lūš dar labiau nei įprastai, tad nutarė tylėt. Vis dar nieko nepratardamas ir nepajudėdamas palaukė, kol Eleizija atistraukė. Tai kiek užtrūko, kas buvo jam paranku - turėjo laiko susigriebti ir nuraminti pašėlusiai besidaužiančią širdį, nepastebimai nuvalyt drėgnus nuo prakaito delnus į juodas kelnes.
Pamatė jos veide - tokiam neapsakomai gražiam - nusivylimą, lyg merginą kas būtų apliejęs lediniu vandeniu. Puikiai suprato tokios jos reakcijos priežastį ir tai lėmė dar didesnį sutrikimą - jautėsi kaltas jos atžvilgiu, net pats to nenorėdamas.
O dar tas šiltas jos apkabinimas... Jam taip norėjosi į jį atsakyti, stipriai ją prie savęs prispausti, įkvėpti jos plaukų kvapo, kurį vis dar prisiminė. Bet negalėjo. Buvo pažadėjęs, o jo išdidumas neleido laužyt pažadų. Kažin kaip nuvijęs įkyrias, kad ir malonias, mintis šalin, šaltai pažvelgė į varnę, nors nuo savo metamo žvilgsnio kažkur giliai savy pajuto didžiulį skausmą ir gailestį.
- Viskas gerai, - mandagiai linktelėjo.
Dar norėjo kažką pridurti, bet neužteko drąsos. Be to, kaip tik tą akimirką pajuto jos delną savajam - tokį šiltą ir pažįstamą. Būtų atidavęs viską, kad galėtų jį suspaust, tačiau negalėjo, tad, užuot įpynęs savuosius pirštus į josios, paprasčiausiai švelniai, tačiau užtikrintai išvadavo savo ranką.
- Aš manau, kad nereikėtų to daryti, - tyliai sumurmėjo, o jo balsas užsispyrimu prilygo nuožmioms juodoms akims, dabar žvelgiančioms į Elę be jokių emocijų.
-
Kai Elė išgirdo Niko ištartus žodžius, ji neteko žado. Žodžiai, lyg šlapias skuduras, teškėsi jai į veidą, sugriaudami kiekvieną svajonę, kurioje buvo įveltas ir Nikas. Jis net nesunėrė kartu savo pirštų su varnės, o kaip tik išsivadavo ir nutraukė tą trumpąjį, trapųjį ryšį, kuris buvo užsimezgęs tarp jų per pastaruosius mėnesius. Stigler pastebėjo, kaip Nikas žengė kelius žingsnius atgal, bet varnei tai buvo nė motais ir ji vėl išlygino tarp jų atstumą, kuris buvo prieš klastuoliui paeinant atgalios. Ji smalsiomis akimis, kuriose buvo galima įžvelgti baimę, pažvelgė į klastuolį, net nesitikėdama sutikti jo žvilgsnį. Ji net pati nebežinojo, ko nori.
-Manai? - šaltu tonu dėbtelėjo varnė. - Kas tau pasidarė? Ar tai aš kažką padariau?
Laukdama atsakymo, ji pradėjo nerviškai čiupinėti marškinių sagas. Vieną taip pradėjo minkyti, kad net jos siūlės, kurios pritvirtino ją prie drabužio, nepairo. Netikėtai akys nukrypo prie sekančio paveikslo. Jame buvo nutapyta jauna pora, kuri buvo apaugusi tamsiais ir aštriais erškėčiais. Mergina buvo su smailia tiara, o vaikinas su nubukinta karūna. Eleizija net nepajuto, kaip jos akys pradėjo drėgti, kauptis ašaros. Greitai nusuko žvilgsnį nuo meno dirbinio ir vėl su baime pažvelgė į jaunuolį, su kurio jau svajojo laimingai gyventi...
-
Jis būtų sumelavęs, jei pasakytų, kad jos žvilgsnis jam nieko nereiškė, kad ir kaip bandė save tuo įtikinti - visi bandymai buvo veltui. Matyti jos gražiose akyse nusivylimą... tai buvo kažkas nepakeliama, pasijuto esąs menkas it dulkė, palyginta su Visata. Ką gi jis gali prieš tokį grožį, kurio net žodžiais nupasakoti neįmanoma? Tą jausmą stiprino suvokimas, kad jis ir yra to nusivylimo priežastis - jis, kuris vos prieš keletą mėnesių tetroško būti jos laimės priežastimi.
Tiek mažai, o tuo pat metu tiek daug. Atrodytų - ką gali keli mėnesiai atskirai? Gali be proto daug. Tačiau viduje - taip, jo viduje viskas liko nepakitę, lyg būtų užšaldęs savo emocijas vasarai ir štai dabar jos tirpsta - ir apsinuogina tokios, kokios buvo prieš jas užšaldant: tyros bei gražios, kupinos vilčių geresniam rytojui.
Bet dabar, matant prieš save jos pilną baimės žvilgnį - dabar viskas nuėjo perniek ir viskas tik per jį.
- Nesuprask manęs klaidingai, taip bus visiems geriau, - pratarė sau į batus, nedrįsdamas pažvelgti jai į akis.
Vengė konkretaus atsakymo - buvo paprasčiau suversti visą kaltę aplinkybėms, jaunam jų amžiui, nors tada, vidurvasary, buvo sugalvojęs visą aibę argumentų, kodėl aplinkybės ir amžius ne kliūtis. Tačiau dabar ne laikas tokiems išvedžiojimams - turi padaryti, ką nutaręs, kad ir ką tai jam pačiam bereikštų.
Vis dėlto ašaros, ištryškusios iš tų nepaprasto grožio akių, privertė jo širdį kaip mat suminkštėti - jo ketinimai nukeliavo į antrą planą. Švelniai nubraukęs ašaras, jau spėjusias nukeliauti iki skruostų, sušbaždėjo:
- Neverk, nereikia, - jo balsas užlūžo ir teko nuryti gumulą, įstrigusį gerklėj, - aš irgi to nenoriu, taip reikia, patikėk manim.
Nežinojo, kaip elgtis. Nesitikėjo, kad yra jai toks svarbus, jog ji verks. Vengė jos, nes bijojo pasakyti, kad jiedu negali matytis - delsė su tuo iki kol tai tapo neįmanoma. Tačiau niekada nemanė sulauksiąs tokios reakcijos.
Todėl tik pakštelėjo jai į viršugalvį, lyg ramindamas verkiantį, nuliūdusį vaiką - globėjiškai. Neturėjo ką ir bepridurti - o gal turėjo, tiesiog jam neužteko žodžių tam pasakyti.
-
Netikėtai Eleizija pajuto šiltą, sūrią ašarą, tekančią švelniu merginos skruostu. Varnė net neketino jos nusivalyti, nusprendė ją palikti ant skruosto, tiesiai priešais Niką, kad jis pamatytų, kad suprastų, kad tai jis to kaltininkas. Dešiniąja ranka mergina užsikišo palaidas tamsias sruogas sau už ausies ir vėl piktai dėbtelėjo į Niką, tikrai neketino nuleisti akis nuo klastuolio, tegul jis gėdinasi, nuleidžia akis nuo jos.
-Visiems gerai?! - išgirdusi, pradėjo šaukti ant jo. -Paaiškink, Nikai. Pakelk akis ir paaiškink. Ar girdi mane? - ji dar niekada nebuvo taip šaukusi ant ko nors. Net gerklę pradėjo perštėti.
Jos balsas netikėtai užlūžo ir ji iš tos nuostabos sugriebė savo gerklę ir sunkiai nurijo seiles. Ir štai vėl pradėjo riedėti sūrios ašaros. Eleizija pajuto, kaip jos pradėjo kristi nuo jos skruostų ant virpančių delnų. Nikas vėl prasižiojo.
-Patikėt kuo??? Kad tu irgi to nenori, ar taip reikia, a? - aštriai išspjovė ji. -Jei tu to nenori, tai kodėl taip darai? Ar aš tau nusibodau, susiradai gražesne ir, nenorėdamas to pripažinti, meluoji?
Varnė net nepajuto, kaip priėjo dar arčiau švilpio ir stipriai suėmė jį už rankų.
-Pasakyk, kas čia darosi, klastuoli.
-
Jis nenorėjo žiūrėt jai į akis. Jautėsi kaltas dėl savo žodžių, net jei jie ir buvo nulemti iš aukštai, net jei tai nebuvo jo sprendimas ir techniškai neturėjo jaustis blogai - jis tik vykdo tėvo nurodymus, kaip ir pridera klusniam sūnui. Vis dėlto jautėsi blogai ir jokie įtikinėjimai nepadėjo to jausmo pakeisti.
Nustūmė liūdnas mintis šalin. Joms bus laiko vėliau, kai jis liks vienas ir galės graužtis į valias. Bet ne dabar. Dabar reikia padaryti tai, ką ketino - greitai ir be jokių nereikalingų jausmų.
Lengva sakyti: be jausmų, kai jie prašosi išliejami, kai jie nori rasti fizinę atsvarą, tik vis jos nesulaukia, stipriai tramdomi viduje.
- Taip, geriau, - šaltai atsakė, prisivertęs pažiūrėti į akis, - Negaliu paaiškint, bet taip reikia.
Stengėsi nemirksėti, juodom akim rodydamas, kad jis savo nuomonės nepakeis. Jos šauksmai - nors jie rėžė jam ne tik ausį, bet ir širdį, - nepaliko jokio pėdsako veide. Ką gi, slėpti jausmus savy buvo puikiai išmokęs, tad dabar ji net negalėjo nutuokti, kaip jam skaudu.
Žiūrėti į tas ašaras irgi negalėjo, todėl nusuko žvilgsnį. Šįkart ne į batus, o į paveikslą - tą, kurį vos prieš keletą akimirkų nužiūrinėjo Eleizija. Nurijęs bjaurų, gerklėje įstrigusi gumulą, jau ruošėsi kažką bepridurti, kai ji puolė ant jo šaukti - vėl.
- Nenusišnekėk, nieko nesusiradau ir net neieškojau, - irzliai pašnairavo į varnanagę, - Man dabar svarbu yra mokslai, o ne mergiotės, - piktai atšovė.
Dabar tikrai jautėsi įžeistas - ir piktas. Jis tikrai to nenori, kaip ji negali suprasti? Isterikuoja čia, negalėdama racionaliai priimti jo žodžių. Iš karto matosi, kad mergiotė: emocijos aukščiau už protą.
Nupurtė jos ranką.
- Pasakiau jau viską, bet tu nesupranti. Ką dar nori išgirsti? - kone suurzgė.
-
Išgirdusi, kad jam šiuo metu svarbiau mokslai, o ne mergiotės, pajuto, kaip pakilo noras išlieti emocijas fiziniu būdu, kažkam smogus. Ranka lėtai pradėjai kilti ir jau buvo pasiruošusi trenkti klastuoliui per veidą, bet giliai įkvėpė ir mintyse sau tarė. Sukontroliuok savo tas bereikšmes emocijas, neparodyk, kad tau šis visas spektaklis daug reiškia, neatskleisk, kaip tau skaudu. Ranka lėtai, bet ryžtingai nusileido į pradinę padėtį. Ji greitai nusivalė sūrias ašaras, lyg tai būtų menkniekis, ir, nurijusi seiles, nutaisė abejingą, šaltą veidą.
-Ką dar noriu išgirsti? Iš tavęs daugiau gyvenime nieko, -išspjovė ji.
Pasitaisiusi savo trumpus, tamsius plaukus, ji dėbtelėjo į Niką ir pridūrė:
-Viso gero, ponaiti Maquet, - lyg su nepažįstamu atsisveikino.
Greitai nusigręžė, nes pajuto, kad ašaros vėl pradės riedėti jos švelniais skruostais. Žingsniai buvo maži, bet pakankamai greiti, kad po kelių sekundžių, net jos kvapo nebeliko galerijoje. Varnė greitai įbėgo į savo miegamąjį ir, užtrenkusi duris, krito prie pat jų, skaudžiai bei tyliai raudodama.
-
Jis nemirksėdamas stebėjo, kaip kyla jos ranka, sekundei užšąla, o po to lėtai leidžiasi žemyn, prie jos šono. Neturėjo supratimo, ką ji norėjo padaryti, bet kažkoks vidinis jausmas tyliai šnabždėjo, kad tai tik į gera.
Ir nors pats vaidino šaltą, abejingumas iš jos pusės privertė jį krūptelėti. Tiesą pasakius, net antausis, kurį, kaip spėjo, galėjo gauti, būtų sukėlęs mažiau skausmo nei jos ištarti žodžiai. Girdėjo juose panieką, gal net neapykantą. Nenorėjo to - norėjo paprasčiausiai likt draugais, tačiau neapsiėjo be skandalų. Ir nors pats inicijavo skyrybas (jei galima taip pasakyti - jiedu nei susitikinėjo, nei ką).
Nesustabdė jos, nors ir labai norėjo. Nieko nepridurė, nes ką pasakytų? "Atsiprašau, kad negaliu susitikinėti su tavimi, bet nepalik manęs."? Tai būtų idiotiškiausia kada nors jo pasakyta frazė. Net neatsisveikino - nerado tinkamų žodžių išsakyti tai, ką norėjo.
Taip ir liko stovėti tuščioje salėje, įbedęs tuščią žvilgsnį į paveikslą, tačiau jo nematydamas. Girdėjo, kaip šnabždasi prabudę paveikslų burtininkai, kurie klausėsi jų scenos su neslepiamu susidomėjimu, tačiau nekreipė į juos dėmesio. Ką jie supranta?
O gal taip geriau. Vis dėlto jis to ir norėjo, būtent dėl to su ja ir kalbėjosi.
Tai kodėl dabar jaučiasi toks tuščias?
-
Buvo kiek vėlyvas vakaras. Hogvartse jau pusė mokinių buvo savo lovose arba dar kažko mokėsi papildomai, bet pamatyti koridoriuose mokinių, tai jau būtu retenybė. Tas laikas yra tinkamiausias Alenui. Kai koridoriuose tuščia, nėra žmonių.. Kur galima pabūt vienam. Turbūt to Alenas labiausiai ir tada norėjo - pabūti vienam. Visi žmonės švilpynės berniukų kambaryje pradėdavo kiek erzinti ir tiesiog nervinti, jie triukšmavo ir niekaip neleido jam susikaupti.
Piktas švilpis išėjo iš berniukų kambario ir pradėjo tiesiog bastytis po koridoriais. Koridoriuose buvo tamsu, be Lumos burtažodžio tikrai negalima buvo apsieiti. Bet tada miegantys portretai paveiksluose pradėdavo reikšti savo nepasitenkinimą, kad 'išjungtų šviesą'.
Taip Alenas užtiko paveikslų galeriją. Ten nebuvo kažkas tokio neįprasto, tiesiog buvo labai daug portretų kurie visgi juda prie to dar. Paveikslų galerijoje buvo tamsiau nei kitose koridoriuose, netgi burtažodis labai mažai ką padeda. Kaip trūksta antros burtos lazdelės.. Pagalvojo Alenas.
Bet visgi kažką ir buvo galima įžiūrėti tikslų daiktą jei burtų lazdelę priartini prie daikto. Tą švilpis ir padarė. Jam tie portretai pasidarė kiek įdomus todėl su burtu lazdele prisiartino prie vieno portreto. Kai jis atstatė burtų lazdelę pamatė moters portretą. Ji buvo kiek jau pasenėjusi, turėjo susiraukšlėjusį veidą, pilkas akis, ir dar prie lupų nedidelę apgamą. Po kiek laiko ta moteris pradėjo reikšti pyktį, kad jai apakinu akis. Alenas tai supratęs kiek atsitraukė ir toliau visur dairėsi. Bet staiga išgirdo, kad paveikslų galerijoje dar kažkas yra. Vaikinas pradėjo eiti kur girdėjo garsą, ir ten pamatė merginą. Ji buvo panašaus amžiaus kaip Alenas. Alenas kiek nustebo ką ji čia veikia, jei jau turi visi būti savo lovose..
- Kas tu? Ką čia veiki? Ar neturėtum jau miegoti? - Kiek grubiai paklausė ir pakėlė vieną antakį.
-
Sara jau kurį laiką norėjo pabūti vienut viena. Ji nebuvo iš tų asmenybių, kurioms patiko triukšmas susibūrimas, ji labiau mėgo pabūti vienai, paskaityti kokią knygą, vietoj to, kad būtų savo koledžo bendrajame kambaryje. Žinoma, ji kartais mėgo pabūti su draugėmis, tačiau jos nedavė tokio džiaugsmo, kokį davė knygos ar vienatvė.
Šiuo metu, kai koridoriuose jau reikėjo lazdelės pasišviesti kelią, mergina lėtai, žingsnis po žingsnio, ėjo po kiekvieną Hogvartso koridorių ieškodama tinkamos vietos pabūti vienai. Žinoma, Sara nebūtų Sara, jei eidama koridoriais pro šalį neapžiūrėtų įvairių burtininkų paveikslų. Kiekvieną sykį, kai varnanagė prieidavo prie paveikslo su lazdele rankose, šis pradėjo niurnėti: "Išjunk šviesą, kai kas čia bando užmigti!", "Tau derėtų nevaikščioti čia, panelyte.", "Išjunk šviesą!".
Vaikščiodama tarp paveikslų, mergina kartą, antrą užtiko gražius paveikslus, peizažus. Tačiau, vieną kartą aptiko nejudantį, įvairių spalvų mišinio paveikslą. Paveikslas turėjo kažką neįprasto, kažką, kas tik ir traukė į jį žiūrėti, kad ir kelias valandas ar daugiau.Tada Sara ir užtiko paveikslų galeriją, ji net nesuvokė į ją pateko, jai atrodė vieną akimirką stebėjo paveikslą, o kitą akimirką jau buvo gana erdvioje patalpoje, su daugybę paveikslų su portretais, rečiau paveikslų pasitaikydavo su gyvūnais ar peizažų.
Paveikslų galerijoje buvo žymiai tamsiau negu koridoriuose, čia pamatyti viską aiškiai reikėtų kelis kartus daugiau burtų lazdelių, negu mergina turėjo.
Varnanagė netyčia priėjo prie atsitiktinio paveikslo, pašvietė į jį lazdele ir paveikslas iš karto patraukė varnanagės akį, ji žiūrinėjo jį kokias penkias minutes. Visą stebėjimą nutraukė iš rankų išsprūdusi burtų lazdelė, ši nukritusi garsiai dunkstelėjo, priversdama judančius paveikslus sušnypšti.
Tikiuosi, jokio profesorio čia nėra ir neras manes.
Mergina atsitūpė, ištiesė ranką ir atsargiai pakėlė lazdelę ir vėl lazdelės šviesa apšvietė jai patikusį paveikslą.
Netrukus Sara išgirdo gana garsius, link jos besiartinančius žingsnius. Ji greitai išgirdo jai svetimą balsą ir kelis klausimus.
Po sekundės mergina išvydo ir balso savininką, švilpį, panašaus kurso kaip ir Sara.
Įžūlus berniūkštis, kas jis toks, kad mano galįs taip grubiai kalbėti su mergina.
-Aš Sara, apžiūrinėju paveikslus, o ką? Ir be to, ar tu neturėtum jau irgi miegoti, o nesibastyti, kur papuola?
Išsakius visas buvusias mintis berniūkščiui, mergina nuėjo iki kito paveikslo, pašvietė į paveikslą ir pradėjo įdėmiai jį stebėti.
-
Kai Alenas paklausė nepažįstamosios jis įdėmiai laukė jos atsakymo. Per trumpą laiką kol dar laukė, sugebėjo ir apžiūrėti merginą. Ji buvo gan smulkaus sudėjimo, vidutinio ūgio, turėjo žalias akis ir kiek nekeista mėlynus plaukus. Mėlyni plaukai... Kas dabar išvis dažosi į mėlynus plaukus? Tai keista..Nenormalu ir išvis neįprasta.. Per tokį trumpą laiką, Alenas spėjo ją pakritikuoti nors tai galėjo rodytis kaip ir apgaulę, viduje, jam plaukai patiko.
- Klausyk Sara, aš pirmas paklausiau. Tai ne toks ir tavo jau reikalas, vat man įdomu ką tu čia veiki. Žinai, kad jeigu papulsi profesoriui, tai nieko gero nepasirodys. - Pabandė 'pasirodyti' tokiam griežtam ir piktam. Nors tai išvis galėtu atrodyti juokinga. Netgi pats Alenas, bandydamas atrodyti taip tai gal kiek ir gąsdino, bet galima buvo neabejoti, kad jis juokingai atrodė.
Sara nuėjo toliau apžiūrinėti paveikslus. Tai kiek sunervino Aleną, kad Sara vis dar vienoje patalpoje su Alenu. Todėl stovėdamas vietoje jis nepasiliko tylėti.
- Manau, kad būtu geriau tau eiti miegoti. - Kiek pakėlė savo balso toną ir dėl to nesugebėjo pasakyti kiek grubiai. Vaikinas toliau žiūrėjo į Sarą. Vaizdas vis tamsėjo ir tamsėjo, nes ji vis ėjo toliau nuo švilpio. Visgi stovėti taip nebenorėjo švilpis. Saros jau nesimatė kaip ir šviesos iš jos burtų lazdelės, dėl to Alenas galėjo jaustis ir vėl kaip vienas. Jis pabandė nekreipti į ją dėmesį ir toliau apžiūrėti visus kitus paveikslus kurie yra šioje tokioje kiek pasakiškoje galerijoje.
Pirmas paveikslas buvo ir vėl gi moters. Tik moteris buvo kiek jauna, bet apkūni. Ji turėjo labai didelius skruostus, labai jau raudonas lūpas ir dar mažas akis. Toks veidas tikrai kėlė antipatiją Alenui. Ji atrodė negražiai. Todėl stengdamas tai pamiršti priėjo prie kito paveikslo.
Antras paveikslas jau nebebuvo portretas. Kaip nekeista. Ten buvo labai gražus gamtos vaizdas. Ten buvo pušų miškas pro kuriuos medžius spindėjo saulės spinduliai, o visai šalia tekėjo labai tyra ir skaisti upė. Toks vaizdas labiau kėlė simpatiją, nei praeitas paveikslas. Bet visgi, ilgai žiūrėti į vieną paveikslą buvo kiek nuobodu, nors nuo to paveikslo negalėjo atitraukt akių. Bandydamas eit prie kito paveikslo, Alenas toliau taip ir spoksojo į tą praeitą ir taip nepastebėdamas atsitrenkė į Sarą.
- Ir vėl tu. Dar nenuėjai miegoti? - Kiek pabandė pajuokauti iš merginos kuri buvo priešais jį. Nors vos ne pasakė žodžius 'atsiprašau, ar tu nesusižeidei?' .. Nors to jis sau nenorėjo leisti. Jam nesinorėjo dabar atrodyti draugišku su pirmą pasitaikusią mokinę..
-
Kiekvienas Saros apžiūrėtas paveikslas buvo vis įdomesnis, kiekvienas paveikslas vis traukė stebėti jį valandų valandas, tačiau šitiek laiko ji negalėjo sau leisti vaikščiojant po paveikslų galeriją.
Netrukus pasigirdo ir berniūkščio balsas, kuris sutrikdė visą ramią, tylią paveikslų galerijos atmosferą.
Mergina atsisukusi vėl išvydo akiniuotį vaikinuką, tik dabar ji įdėmiau pasižiūrėjo į švilpį.Maždaug 174, 175cm ūgio, kažkoks pabalęs. Atidžiau pasižiūrėjus į jo akis,buvo galima įmatyti jūros mėlynumo spalvą. Avalynė beveik nieko nesiskyrė nuo Saros, sportbačiai, tik spalva ir dydis skiriasi. O šiaip švilpis buvo gana išvaizdus vaikinukas.
Apžiūrėjusi jį mergina tarė:
-Klausyk, Švilpi, šiaip aš jau pasakiau ką čia veikiu, jei neaišku, paveikslus apžiūrinėju.-mintys varnanagė mintyse juokėsi iš tokių savo žodžių, ji niekada taip nekalba, ji draugiška, bet kai kas nors sunervins, neduok, Dieve, kažkas pasitaikys josios kelyje.
-Be to, jeigu tave užkluptų koks nors profesorius ir net tu neišliptum sausas iš balos.
Mergina vėl nusisuko nuo švilpio, jos trumpučiai, mėlynu plaukai taip pat "atsuko nugarą" berniūkščiui.
Varnanagė nusukusi nugarą, nuėjo apžiūrėti kitų paveikslų, tačiau kuo toliau ėjo, tuo labiau spartino žingsnį. Sarai akiniuotis nepasirodė labai draugiškas ar mandagus, gal šiek tiek rūpestingas.
Juk pasakė, kad geriau jau eiti, kad nepakliūčiau profesoriui į rankas.-Mergina bandė rasti priežastį jo "rūpestingumui".
Kai Sara buvo nuėjusi pakankamai toli nuo vaikinuko, ši pradėjo lėtinti žingsnį, kol visiškai sustojo prie kažkokio vyro portreto,vyras vos Sarai pašvietus į veidą, pradėjo niurnėti, kad penkiolikmetė išjungtų šviesą.
Mergina neužgesino lazdelės, ji tiesiog nuėjo prie kito paveikslo,šis nebuvo portretas ir nejudėjo, tad nereikės nueiti iki kito paveikslo.
Varnanagė jau kurį laiką apžiūrinėjo paveikslą, jis jai pasirodė labai gražus, labai savotiškas, paveikslo spalvos buvo labai įvairios, šitas paveikslas labai pakerėjo, įtraukė Sarą.
Kol žinoma, ramybės nesutrukdė tas pats akiniuotis.
-Ei!-mergina suriko iš šiokio tokio skausmo.
-Skaudėjo.-tyliai sumurmėjo,kad vaikinas negirdėtų, kad Sara nepasirodytų silpna nuo tokio jam menko skausmo.-Taip, nenuėjai miegoti, ką galėčiau pasakyti ir apie tave, švilpi.- 'Švilpį' penktakursė kiek pabrėžė.
Po sekundės mergina vėl nusuko žvilgsnį į piešinį.
-
- Tu dėl manęs nepergyvenk kas su manimi atsitiks. Pats galiu pasirūpinti. - Kiek atsakė su tuo pačiu tonu ką pasakė ir mergina. Sara pagal Aleną nesuprantamai sureagavo ir atsisuko nugara. Kai atsisuko, jos plaukai lyg 'trenkė' Alenui per veidą. Tai ne skaudėjo ir netgi nebuvo taip malonu. Tai kėlė kažkokį interesą. Bet švilpis greitai nusipurtė ir jau mintyse sau trenkė per galvą.
Visgi po to kai Sara dingo, praėjo nedidelė laiko trukmė. Alenas žioplai atsitrenkė į Sarą. Kai atsitrenkė jos plaukai ir vėl pateko ant Aleno veido. Tie plaukai... Bet po to jis ir vėl lyg nusipurtė. Jau antrą kartą per tokį trumpą laiką.
- Jo taip ir nenuėjau. Kaip ir tu beje. Dar kartą perspėju, nuo profesorių bus bėdų. - Bandė kiek pagrasinti, bet tai jau pasirodė, kad Alenas lyg rūpinasi. Nors jis ir nesistengė netgi. Tai buvo keista pačiam Alenui, kai pagalvoja apie tokius dalykus.
Kai Sara pabrėžė žodį 'švilpį' jį tai kiek suerzino. Jam nepatiko jo koledžas dėl triukšmingų žmonių su kuriais gyvena berniukų kambaryje. - Nevadink mane švilpiu. - Kiek piktai atsakė. Ir pasidarė tokia kaip pauzė. Buvo visiška tyla. Alenas įkvėpė giliai orą.. - Alenas. - Nedrąsiai pasakė. Bet po to ir kokiu buvo tokiu ir liko. Tokiam grubiam, nedraugiškam, nemaloniam.
Vaikinas kiek pradėjo dairytis aplinkui. Matomumas buvo blogas, žinant tokias sąlygas kurios dabar yra paveikslų galerijoje. Žiūrint į viršų matė ant lubų visokius voratinklius, o pažiūrėjus kitur į šoną, matėsi kai kur subraižytos sienos netgi. Taip dairėsi neilgai. Gal tik kokią minutę. Bet po to pažiūrėjo ir vėl į Sarą.
- Tu vis dar čia? - Kiek pabandė pasakyti nustebusiai, lyg tikėjosi, kad ji tuoj eis miegoti.
Bet ją ir vėl taip 'apžiūrėjus' sukalbėjo paveikslas. Paveikslas pasakė 'Ar galite savo ginčus kur nors kitur tęsti?'. Alenas pažiūrėjo į paveikslą ir jį silpnai matė. Matomumas buvo tikrai blogas. Švilpis atkišo burtų lazdelę prie paveikslo. Ten buvo nupiešta labai daug vyrų. Jie sėdėjo prie stalo ir atrodė, kad kažką šventė.
Švilpis sugebėjo atkreipti tik į vieno vyro išvaizda. Jis turėjo gan tamsią odą, tamsius garbanotus plaukus, dideles rudas akis ir buvo užsidėjęs kažkokius senovės drabužius.
- Gerai. - Kiek sumurmėjo ir pabandė jau išeiti iš paveikslo galerijos. Jis pradėjo vaikščioti toks jausmas, kad ratais. Nes kiek jis bevaikščiotu niekaip negalėjo surasti išėjimo. Tai tikrai truputi sukėlė paniką. Galerijoje buvo ant tiek tamsu, kad tikra buvo tiesiog neįmanoma surasti išėjimo. Tiesiog puiku. Mintyse pradėjo jau rodyti savo tokį nepasitenkinimą. Einant išgirdo ir vėl kaip kalba paveikslai. Galima buvo nuspėt, kad ten dabar randasi Sara. Švilpis pradėjo eiti link to garso, bet jos surasti nesugebėjo. Po to kiek paėjus ją pamatė. Alenas priėjo prie jos ir rimtai pažiūrėjo.
- Ar nežinai kur čia išėjimas? Rodos... Kad pasiklydau. - Kiek nedrąsiai pasakė. Alenas pats negalėjo patikėti, kad dabar pas ją dar ir prašysis pagalbos. Nors jam jau atrodė, kad ji jam nepadės, nes jo pirmoji nuomonė apie ją buvo tokia, kad ji tikrai kažkokia pasimetusi.
-
Spalvotas paveikslas kaip ir kiti galerijoje, esantys paveikslai traukė juos žiūrėti valandų valandas.
-Taip gerai apie save negalvočiau, švilpi.-mergina prasitarė ir nuskubėjo prie kito paveikslo.
Ir šitas paveikslas buvo nejudantis, Sarai patiko nejudantys kūriniai, jai tai priminė laikus, prieš laiško gavimą, kai dar gyveno žiobarų pasaulyje. Nors mama varnanagės nemėgo, dėl tam tikrų priežasčių, mergina vis tiek šiek tiek pasilgo žiobariško gyvenimo, senųjų draugų senoje mokykloje, ji neturėjo labai daug draugų iš žiobariško pasaulio. Tačiau, čia ji rado žymiai daugiau draugų, nei bet kada turėjusi žiobariškame pasaulyje. O dabar sutiko dar vieną draugą, ne draugą, ne pasakysi, juk akiniuotis įžūlus, grubus ir šiek tiek, labai maža dalis akiniuočio buvo rūpestinga.
Mergina ir vėl išgirdo paslėptą susirūpinimą berniūkščio balse.Sara nė nenusukus akių nuo nepaprasto paveikslo švilpiui pratarė:
-Tu turėtum pradėti rūpintis ir savimi, plius, man nereikia tavo rūpinimo dėl pakliuvimo profesoriui.
Mergina dar įdėmiau pasižiūrėjo į paveikslą, paveikslo fonas buvo vien dangus ir žolė, tačiau dangus buvo iš įvairių mėlynos spalvos atspalvių, kaip ir žolė, tik žolė buvo žalia, nuo tamsiausios iki šviesiausios žolytės.
Kaip visada, švilpis sutrukdė malonią tylą, pasakęs, kad nepatinka kaip vadinu jį 'švilpiu'. Tada mergina pasižiūrėjo į vaikiną.
Varnanagė patylėjo, vos susilaikė nešokinėjusi aplink akiniuotį ir nešaukusi 'švilpis, švilpis', netrukus ji išgirdo tylų žodį, 'Alenas'.
-Alenas? Toks tavo vardas,švilpi?- 'Švilpį' mergina pasakė vien dėl to, kad paerzintų akiniuotį.
Paklaususi vaikinuko, mergina vėl pasižiūrėjo į paveikslą, paveikslo viduryje stovėjo elnias, kuris atrodė labai tikroviškai, atrodė ims tuojau ir iššoks iš paveikslo, ir iš džiaugsmo atgijus apšokinės merginą. Tačiau, taip neatsitiko.
O švilpis paklausė vėl tokio paties klausimo, kuris merginą įgryso iki gyvo kaulo.
-Taip, aš vis dar čia. Kaip matau, tu taip pat.
Iš karto po Saros žodžių sukalbėjo netoliese esantis paveikslas, priversdamas merginą užsičiaupti. Ji nuėjo toliau, iki kito paveikslo, iki kito nejudančio peizažo, kad bent šitam paveikslui netrukdytų ilsėtis.
Mergina lėtai, žingsnis po žingsnio, šiek tiek apšviesdama apžiūrėdavo paveikslus, taip ji nutolo nuo akiniuočio, kad net nebematė jo burtų lazdelės šviesos, tik girdėjo nepatenkintus paveikslų balsus.
Pagaliau penktakursė pasiekė nei judantį, nei kalbantį paveikslą, pasižiūrėjo į jį. Netyčia pasukusi galvą į kitą vietą ji pamatė netoliese esantį medinį suoliuką su atrama. Tačiau, suoliukas nebuvo priešais paveikslą, kurį stebėjo, tad ši nusprendė pasistumti suoliuką, jei žinoma, eis.
Nuėjusi prie suoliuko mergina, pabandė pastumti, išėjo, pastumti.
Varnanagė jau buvo nustūmus daugiau nei pusę kelio, kai išgirdo jai jau pažystamą balsą, kurio savininkas nebuvo vienas iš mandagiausių ir draugiškiausių žmonių. Mergina patraukė rankas nuo suoliuko rankenų, pakėlės akis, atsitiesė ir tarė:
-Nagi, nagi, kas gi atėjo prašyti pagalbos, švilpi.-mergina vėl pabrėžė žodį 'švilpį' taip stengdamasi paerzinti vaikinuką.
-
- Aš nesirūpinu tavimi. - Kiek pabrėžė. Alenas pats nežinojo, kas tai ar tai grasinimai, ar rimtai rūpestis? Bet mintis, kad jis čia kažkuo dar rūpinasi tai kėlė pyktį. Kuo toliau tuo Sarai vis geriau išeidavo jį erzinti ir dar taip erzina, kad Alenas jau nebežino ką atsakyti. Tiesiog pasimeta žodžiuose, nors taip jam tikrai nebebūdavo.
- Taip. - Vos netgi nesurėkė, bet pasistengė tikrai pasakyti gal tokiu grasinančiu balsu. Bet Sara nesiliovė su savo erzinimu. Ji ir vėl ji pavadino švilpiu. Gyvatė. Pagalvojo mintyse Alenas. Jis sukando dantis ir pakėlė vieną antakį. Alenas yra apie save per daug didelės nuomonės ir tai, kad jį dar kažkas nesiklauso, tiesiog jį nervino ir erzino. Bet savo pyktį jis nerodė. Jis stovėjo ir bandė išlikti ramus. Jis norėjo parodyti, kad Saros žodžiai ant jo niekaip nepaveikė. Tokia situacija jį priminė, kai dar praeityje Alenas nebuvo Hogvartso mokinys. Tai buvo du metus atgal tik, Alenas juk nuo penkto kurso Hogvartse.
Tada buvo gan saulėta diena, nors ir buvo ruduo. Tada dar jis ir buvo susidėjęs su savo ta bloga kompanija dėl kurios labai stipriai nukentėjo. Jie visi kartu ėjo Londono gatve ir tiesiog nieko įdomaus neveikė. Bet tada vienas iš jų Aleną pradėjo erzinti dėl to juk jis dar ne karto nebuvo daręs kažkokias išdaigas, kad retai būna su jais, kad jis kažkoks paklusnus šuniukas ir tipo tik ir vaidiną gerą. Alenas tada nežinojo, ką atsakyti, juk tai buvo kaip viskas tiesa, bet jam atrodė kvaila, dėl to erzinti. Turbūt nuo tu erzinimų jis ir pradėjo po to visai kitaip elgtis nei ankščiau ir dėl to net turėjo problemų su policiją.
Alenas galvojo apie tai gal kiek neilgai, bet tai atrodė didelę amžinybę. Norėjosi pamiršti tuos laikus. Bet tai tikrai jį pakeitė, juk jis ankščiau nebuvo toks uždaras ir buvo visai draugiškas. Jis turėjo tokią tarp visų kitų žmonių 'sieną' kuri niekam neleido prisileisti. Ar gal kažkas galės ją nugriauti ir jis ir vėl bus toks koks ankščiau? Kiek pagalvojo ir tada pamatė Sara.
Alen tada ieškojo išėjimo, kaip ištrūkti iš šios paveikslų galerijos. Bet buvo ant tiek tamsu, kad nesimatė. Švilpis buvo vos ne ant šimtų procentų įsitikinęs, kad jis tiesiog viską patikrino. Jau kildavo mintis, kad durys tiesiog "išnyko" ir jis čia užstrigo. Jis jau nebeturėjo kaip kitos išeities, kaip paklausti Saros. Tai tikrai bloga idėja.. Žmonės su mėlynais plaukais turbūt gi negalvoja išvis.
- Prašyti? - Kiek nusijuokė. - Nejuokauk. Tave priverstinai palydėsiu iki miegamojo kambario, kad miegotum. - Pasakė ir Alenui tai pačiam pasidarė keista. Kiek supratęs, ant kiek jis suskambėjo kaip kažkoks iškrypėlis. Gal Alenas sau tik visko prisigalvojo, bet dėl šito tikrai paraudonavo.
- Nu tai, žinai? - Pabandė grubiai atsakyti 'švilpis'.
-
Išgirdusi vaikinuko sakinį "aš nesirūpinu tavimi", sakinys privertė varnanagę prunkštelėti.
Melagis...-pamanė penktakursė nuėjo toliau stumti suoliuką link piešinio, nustūmus suoliuką mergina atsisėdo ir stebėjo aplinką, visur juoduma, juoda spalva, merginai patiko, spalva vertė jaustis nežinomai tamsoje, kad niekas jos nežino, nepažysta. Tačiau, tuo pačiu merginą juoda spalva baugino, jaunesnio amžiaus mergina mėgdavo miegoti lovoje įsijungusi kokią nors švieselę, nes manė, kad tai atbaidys visas blogybes. Dabar ji taip nebemano, šiek tiek baugina ją, bet ne taip stipriai kaip anksčiau.
Tada mergina nukreipė žvilgsnį į mažytį lauką, kurį buvo sukūrusi Aleno burtų lazdelės šviesa.
-Tai gal norėtum prisėsti? Juk nestoviniuosi čia visą laiką, be to, nesikandžiuoju aš.-mergina norėjo bent šiek tiek pasirodyti mandagi ir patapšnojo suoliuką, taip sukeldama gana garsų garsą, kuris pasklido po visą paveikslų galeriją, priversdamas visuose portretuose esančius žmones sušnypšti.
Mergina vėl išgirdo tą giliai paslėptą šiokį tokį susirūpinimą, kurį įrodė pasiūlymas palydėti iki miegamojo kambario. Bet jis melavo, jis tikrai paprašė Saros pagalbos, o ne vien tam, kad palydėtų ją iki miegamojo kambario tam, kad ji miegotų, o pats Alenas galėtų grįžti į galeriją ir toliau bastytis po ją, ir vėl nerasti išėjimo iš jos. Tam, kad Sara išeitų iš paveikslų galerijos, jai padės regimoji atmintis, kuri padeda mokytis, atsiminti skaičius,datas, o dabar atmintis padės išsikapstyti iš patalpos su nemandagiuoju akiniuočiu.
-Nežinau, ar aš žinau. Turiu nuojautą, kur yra išėjimas, bet žinok, švilpi, nežinau kur yra tikslus išėjimas.-Aleną Sara mėgo labiau vadinti švilpiu negu Alenu, ji mėgo erzinti.
Po mano atsakymo jis turbūt pamanys: 'Kliausimės tik jos nuojauta', na, tikiuosi bent nepasakys to garsiai.-mergina pagalvojo ir iš savo minčių nusijuokė.
Mergina pakilo nuo suoliuko ir pradėjo eiti link pirmojo piešinio, kurį matė ir galerijoje ir koridoriuje,kur ėjo į ramią vietą. Visas tas ėjimas koridoriais atrodė Sarai toks senas, lyg ji būtų ėjusi prieš visą amžinybę.
-
Alenas kai pasakė, kad ją palydės.. Tiesiog pats nepatikėjo savo žodžiais. Bet ir, kad ji galvotu, kad Alenui reikia pagalbos, to tiesiog negalėjo sau leisti sąžinė. Aš prašau pagalbos? Pff.. Niekada. Turbūt tai buvo jo tokia apgaulė kur jis apgauną ir Sarą ir patį save. Tai buvo tiesiog principai. Principai kurie neleido Alenui kažkuo pasitikėti, su kažkuo tapt draugais, kažką prisileist prie savęs.
- Na gerai. Jeigu jau taip nori. - pabrėžė žodį 'nori'. - Tai gerai, jeigu jau taip manęs prašai. - Atsakė ir žiūrėjo į Sarą, į jos reakciją.
Buvo tokia pauzė. Girdėjosi tik kaip paveikslai keikiasi, Aleną ir Sarą netgi prakeikia, dėl jos sukelto triukšmo. Na ir kam ji taip padarė? Šiuos žodžius mintyse švilpis norėjo pasakyti Sarai, bet užtilo. Ir taip per daug prisišnekėjo. Prisiminęs, tą tokią iškrypusią frazę.. Alenas nedelsiant pradėjo raudonuoti, kai apie tai pagalvojo. Jam buvo gėda. Rodos Sara apie tai net nepagalvojo, bet ne Alenas. Jis kaip kažkokia drovi mergaitė patapo kuri dėl, bet kokio žingsnio raudonuoja. Tą frazė jam užstrigo galvoje. Ji niekaip negalėjo išeiti. Kvailys.. Keikė save Alenas.
Kiek ne keista, bet švilpis niekada nesinorėjo teisintis prieš kažką ir jam ant visko buvo nusispjauti.. Bet kažkodėl ne dabar. Kiekvienas jo žodis, ar frazė kėlė jam kažkokį pergyvenimą. Aišku to vaikinas nenori ir nenorės turbūt prisipažinti. Nors jis pats nežinojo kas jam pasidarė per tas kelias minutes, kol jis buvo šalia tuo suolelio. Gal aš susirgau? Tiksliai. Aš susirgau. Pagalvojo Alen ir pradėjo kiek mintyse juoktis.
Po tokių Aleno raudonavimų Sara jau atsistojo nuo suolelio ir lyg jau žinojo kur eiti.
- Tu turi nuojautą? Kaip tu ją dar gali turėti? - Kiek bandė pajuokauti iš Saros.
Alėnas pasikliovė jos nuojautą. Vistiek jam nieko neprarasti. Jeigu tik laiką, bet laiko jis turėjo pakankamai, todėl nepergyveno.
- Tai einam? - Paklausė ir ištiesė savo rankas į viršų. Po to pažiūrėjo į Sarą ir jie pradėjo eiti pagal Saros nuojautą. Kai ėjo, Alenui jau kažkodėl atrodė, kad eina amžinybė.. Netgi pats nežinojo kodėl. Aš tikrai susirgau..
-
Kai mergina dar sėdėjo ant suoliuko, kai Alenas prisėdo šalia jos, merginai ant akių užkrito trumpas, mėlynos spalvos sruoga, ši ją užsikišo už ausies ir netrukus pasimuistė ant suoliuko. Kai varnanagė atsistojo, dar pasižiūrėjo ar švilpis seka iš paskos ir nužingsniavo link pirmojo paveikslo. Tik tada išgirdo pašiepiantį akiniuočio klausimą ir netrukus su šiokia tokia agresija ir grubumu atsakė:
-Jei kažkas nepatinka, gali neiti, švilpi. Pati rasiu kelią, nereikia man tavo "pagalbos".-Ištarus "pagalbos" penktakursė parodė kabutes su rankos pirštais, tačiau ji nemanė, kad kas nors jas pamatė, pastebėjo.
Varnanagė ėjo palei paveikslus pašviesdama į juos burtų lazdele, taip priversdama portretuose esančius įžymius žmones sušnypšti ir liepti išjungti šviesą.
Ne tas...Ne šitas...O gražus paveikslas!Bet ne tas. Niekada nesurasiu to paveikslo, reikia pasistengti, kad Alenas nemanytų,kad nieko nesugebu. Ne!Reikia rasti išėjimą.
Varnanagė vis pašviesdavo į paveikslą ir vis nueidavo nuo paveikslo. Mergina jau kurį laiką neaptiko to tinkamo paveikslo, kuris Saros nuojauta turėtų būti išėjimas.
Pasišviesdama ji vis artėjo link reikiamo paveikslo, pagaliau ji apšvietė jį, taip rasdama jos nuomone, išėjimą.
-Alenai! Radau!-šūktelėjo akiniuočiui.
Mergina iš džiaugsmo radusi paveikslą, šoktelėjau į viršų iš visų jėgų. Tačiau, tada ji prisiminė, kad ji iš tiesų nežino ar paveikslas yra tikrasis išėjimas.
-Žinok, aš nežinau ar čia tikrai yra išėjimas.
Sara vėl įdėmiau pasižiūrėjo į spalvų mišinį, jis vėl ją pakerėjo ir privertė į jį žiūrėti tol,kol sugrįžo akiniuotis.
-
Kiek pajuokaudamas apie tai, kad Sara neturi nuojautos, Alenui pasirodė, kad jis peržengė lazdą. Jis mintyse pradėjo visaip save keikti už tai, kad pasirodė grubus. Bet po to pagalvojęs, jam toks kilo klausimas, kodėl jis išvis dėl šito pergyvena? Tai jau tokia nesąmonė. Alenui gi dažniausia būna tiesiog nusispjauti ant visų žmonių nuomonės ir viskas. Bet ne tikrai ne dabar. Kažkodėl.
Kai Sara pasitaisė savo plaukų sruogą, švilpis vos nepaspringo savo seilėmis, o pro jo kūną prabėgo šiurpuliukai. Jis ir vėl greitai nusipurtė ir kuo toliau, tuo labiau pradėjo galvoti, kad jis tikrai kažkuo susirgo.
- Hmm. Visgi aš vistiek tave palydėsiu. - Kiek įkyriai atsakė. Jis nenorėjo atrodyti, kad rūpinasi Sara ar kažkas panašaus. Tai tik buvo melas, nes iš tikrųjų jis tikrai nežinojo kaip iš čia išeiti. Čia buvo pernelyg tamsu. Ir jau po tiek laiko jau Hogvartse naktis. Kai visi jau miega. Tai dar padidino tamsumą šioje galerijoje. Jeigu pašvietus su burtų lazdelę Alenui prie veido, galima buvo pamatyti, ant kiek stipriai išsiplėtę jo akies vyzdžiai nuo tamsumos.
Švilpis ėjo iš paskos Sarai. Buvo ant tiek tamsu, kad Alenui visas jo fonas buvo juodas, tik matėsi dar mergina kuri eina priešais jį. Kai švilpis kiek sulėtindavo ėjimo tempą Sara tada vis pradėjo tolsti ir tolsti ir ji vis silpniau matėsi. Kai taip įvykdavo, švilpis lengvai pribėgdavo, kad būti arčiau ir ją nepamesti. Nenoriu praleisti visą naktį čia. Galvojo švilpis. Kiek eidamas Sara sušuko, kad turbūt jau rado išėjimą. Tikrai? Bet juk čia aš vaikščiojau ir nieko neradau... Galvojo Alenas ir pasakė savo mintis balsu.
- Aš čia vaikščiojau, kai ieškojau išėjimo, bet neradau jo čia. Nors kiek pats atsimenu, kad kai įėjau į galeriją, tai įėjimas buvo lyg ir čia. - Kiek suabejotinai atsakė Sarai ir pažiūrėjo į ją įdomiu žvilgsniu.
-
Įdėmiai bestebėdama paveikslą, išgirdo ir Aleno žingsnius, netrukus išgirdo ir švilpio balsą.
-Mano nuomone, čia yra išėjimas, bet gal numanai, kaip išeiti į koridorių? Kai aš buvau koridoriuje, tada įdėmiai žiūrėjau į paveikslą ir galvojau apie kažką svarbaus ir tada atsidūriau čia, paveikslų galerijoje, netoli tavęs, švilpi.
Mergina atsisuko, ji norėjo patikrinti ar akiniuotis tikrai yra jai už nugaros ir ar klausosi jos žodžių. Varnanagė pamatė, tik burtų lazdelės šviesą, kuri neryškiai apšvietė mėlynakio veidą. Tada ji vėl atsisuko į įėjimo, išėjimo paveikslą ir vėl pradėjo tyrinėti įvairių spalvų mišinio paveikslą, jis ir vėl sudomino ją ir vėl traukte traukė stebėti ilgą laiką, tačiau dabar ji nebenorėjo būti galerijoje, ji nebenorėjo pasilikti su Alenu vienoje patalpoje, dabar ji norėjo grįžti į bendrąjį varno nago kambarį, pasiimti knygą ir tiesiog ją skaityti, pamiršti, kad pažino tokį burtininką kaip Alenas. Tačiau, kad grįžtų į bendrąjį kambarį, mergina turėjo kaip nors išsinešdinti iš šios paveikslų galerijos. Varnanagei patiko paveikslų galerija, tačiau dabar, kai tamsu ir, kai ji yra vienoje patalpoje su tuo grubiu, nemandagiu, nedraugišku vaikinuku.
-Klausyk, Alenai, pamėgink įdėmiai pažiūrėti į paveikslą ir pagalvoti apie kažką svarbaus, apie kažkokį dalyką, kuris tavo gyvenime labai svarbus. Labai gerai pagalvok.
Tikiuosi, kad jis turės bent kažkokį dalyką, apie ką galėtų pagalvoti ir ištrūkti iš čia, o aš galėsiu pasilikti bent trumpam čia.-mergina tyliai sukrizeno ir staigiai prisidėjo ranką prie burnos, kad nepradėtų džiaugsmingai juoktis iš savo plano - chuligano.
Mergina sugalvojusi iš nuovargio atsisėdo ant grindų ir pasišviesdama stebėjo paveikslą. Grindys buvo nei šaltos, nei nešaltos, tiesiog, kaip sakant, neutralios.
-
- Man atrodo, kad čia irgi išėjimas. Į visokias detales ar smulkmenas čia nekreipiau taip stipriai dėmesio, dėl to negalvojau, kad užstrigsiu čia ir dar su tavim. - Pasakė šaltu balsu ir kiek rimtu tonu. Laikas Alenui pradėjo eiti labai lėtai. Kuo toliau, tuo labiau jis išvargdavo šioje patalpoje. Tai galima buvo pastebėti, kad jis kas kelias minutes pradeda žiovauti, nes norėjo kiek miegoti. Nors buvo tikrai tamsu ir tai pastebėti būtu ganėtinai sunku.
Švilpis ėjo už Saros ir ją stebėjo. Ji taip pradėjo dairytis į paveikslus, kad jau atrodė, kad ji atsitrenks į kokią sieną ar į tą patį paveikslą kuris būtu priešais ją. Ji juos taip stebėjo, kad turbūt net patys paveikslai norėtu paklausti 'ar kažkas atsitiko?' arba 'ko čia spoksai?'.
Bet tada švilpiui buvo ne iki to. Jis jau išvargo. Jam norėjosi miegoti. Jam norėjosi ištrūkti iš šios patalpos. Jam norėjosi, kad Sara dingtu iš jos akių ir, kad daugiau jam nesirodyti. Jam norėjosi tiesiog pamiršti tokią burtininkę kaip ji ir tiesiog sau normaliai gyventi. Lyg tai būtu koks nors sapnas. Nors pagal Alena tai primeną gan ilgą košmarą kuris lyg neturi pabaigos. Kai žmogus sapnuoja kažką blogo, jis gi vistiek po to atsikels ir prisimins tai, kaip nemalonų sapną. O čia buvo viskas taip lyg jis niekada nepabus. Nors Alenas turbūt tiesiog prisigalvojo sau visokias nesąmones.
Einant Sara pasakė kiek keistą dalyką. Ji paprašė pažiūrėti į paveikslą ir pagalvoti apie daiktą kuris švilpiui yra svarbus. Ar tai būtina? Galvojo Alenas.
Bet visgi jam vistiek nieko jau neprarast, todėl pasiklausė Saros. Jis pradėjo žiūrėti į paveikslą ir galvoti apie savo šeimą kuri yra jam netikra. Apie Emillia, Madison, Aleno tėvą ir Aleno pamotę. Taip jis galvojo gan neilgai. Bet po to kiek nusipurtė. Užsisvajojau. Pagalvojo.
Taip galvodamas jis pradėjo dairytis. Gal jis ką ir mažai matė, bet prisiminė kaip iš čia ištrūkti. Jis pradėjo eiti link išėjimo, galvodamas, kad Sara eina jam iš paskos. Bet po to atsisukęs jos nebematė. Alenas kiek netgi pradėjo pergyventi dėl jos. Nors neturėtu. O iki išėjimo liko visai ne daug..
-
Išgirdusi Aleno sakinį, ištartą tokiu šaltu balsu, lyg Sara nėra pageidaujama čia, ji žinojo tai, todėl ir pati norėjo išeiti iš šitos patalpos. Ji nemėgo akiniuočio,dėl jo grubaus, nemandagaus, nedraugiško, šalto ir šiurkštaus elgesio. Ji kažkodėl nemėgo jokių vaikinų, dauguma jų pasipūtę, išlepinti, tačiau yra tokių, kurie yra draugiški, protingi, savarankiški ir visokie tokie. Tačiau, merginai reikėjo tiek šalto, šiek tiek pasipūtusio, tiek protingo ir draugiško vaikino.
Šalto būdo? Kaip tik Alenas, tačiau jis nėra nei draugiškas, nei protingas. Turbūt...
Mergina pašvietus su lazdele į Aleną, išvydo, kad šis įdėmiai žiūri į paveikslą su savo mėlynomis akimis ir turbūt galvojo apie kažką, kas yra labai svarbus švilpiui.
Mergina irgi vėl pradėjo stebėti spalvų mišinį taip įdėmiai, kad turbūt akiniuočiui pasirodė, kad Saros akys tuojau, kaip lazeris prasiskverbs pro piešinį ir ras išėjimą. Tačiau, taip nebuvo. Ji taip įdėmiai žiūrėjo, bet nepagalvojo apie kažką svarbaus. Tik prisiminus, ši pradėjo galvoti, apie mirusį tėtį, apie kelionę į Hogvartsą traukiniu, apie sutiktus naujus draugus naujoje mokykloje, apie viską, kas sukėlė Sarai daug emocijų. Sukėlė ir pyktį, ir džiaugsmą, liūdesį, laimę, ir net įniršį. Tai privertė varnanagę truputį pasikeisti, pakeisti savo įpročius, privertė tapti tokia,kokia šiuo metu ji yra.
Nors mergina įdėmiai žiūrėjo į paveikslą, nieko neįvyko. Tada mergina pasižiūrėjo į tą pusę, kur neseniai buvo Alenas. Jo jau nebebuvo.
Puiku! Tas savanaudis švilpis iškeliavo, o aš užstrigau čia.
Mergina dar bandė įdėmiai pažiūrėti į paveikslą ir pagalvoti apie jai svarbius dalykus, įvykius. Bet ir vėl nepavyko.
Velnias!-mintyse nusikeikė ir nuėjo prie portreto,kuriame buvo senyvas vyras, su žila barzda. Penktakursė paklausė ar tas paveikslas yra tikrai išėjomas, senukas atsakė beveik teigimai, Sara padėkojo ir nuėjo vėl spoksoti į paveikslą ir laukti, kol pavyks.
-
Gal ji jau išėjo? Nors aš tai būčiau pastebėjęs. Bet jeigu ji neėjo iš paskos, reiškia tai jau jos toks sprendimas - pasilikti čia. Alenas kiek apmąstė. Jis kiek pradėjo pergyventi, nes nenori imti ant savęs atsakomybės, kad kodėl ji bastosi naktį, o ne miega.
Visgi pažiūrėjus švilpiui į galą, jau nieko nesimatė. Alenui kilo tokia mintis, kad reikia grįžti ir paieškoti Saros. Juk jis pasakė, kad ją palydės. Bet tai jis norėjo tik išsisukati iš tos padėties kuri buvo pas švilpį visai neseniai. Bet irgi jeigu ji neras išeities? Ta mintis kiek gąsdino Aleną, bet visgi jis pasielgė kiek gal nevyriškai ir paliko ją, Alenas nuėjo prie išėjimo. Einant jau matėsi du paskutiniai paveikslai.
Vienas iš jų paklausė Aleno kaip ten sekasi Liuciferiui. Ką? Kas jis toks?
- Aš atsiprašau, bet nežinau. Gal jūs kažką supainiojate? - Kiek mandagiai ir ramiai atsakė portretui. Paveikslas susimąstė ir pasakė, kad jis atrodo, kaip kažkoks senelis. Alenas pagalvojo ir jau turbūt suprato apie ką jis omeny.
- Jeigu tai tas, apie ką aš galvoju. Tai jis prašė manęs netrukdyti, nes jis miega. - Kiek atsakė. Ir pagalvojo, kodėl su Sara taip šaltai elgėsi, o su portretu taip mandagiai? Bet turbūt jis jau ir turėjo atsakymą. Tiesiog kiekvienas žmogus Aleną prisimena savaip. Jis su kiekvienu elgiasi skirtingai. Ar tai tas ir vadinasi, kai žmogus turi labai daug kaukių?
Portretas nusijuokė ir jau nebetrukdė švilpiui. Alenui labai įstrigo galvoje kaip jis atrodė. Jis buvo užsidėjęs tokį kaip juodą kostiumą ir turėjo tokį kaip juodą kaklaraištį kuriame buvo tokios kaip labai smulkios žvaigždės. O pats buvo gan subrendęs vyriškis. Kiek primena nuodų ir vaistų profesorių. Alenas su juo mandagiai atsisveikino ir jau išėjo iš galerijos.
Kai jis jau atidarė tas tokias labai sunkias duris, jos kai užsidarinėjo, jos labai smarkiai ir garsiai užsidarė. Aleną tai kiek buvo keista. Jis atsisuko ir pabandė iš naujo atidaryti duris. O jas atidaryti negalėjo. Bandydamas iš visos jėgos ir stumti ir traukti į save - niekaip neišėjo. Tada pradėjo tiesiog trankytis. Ir nieko. Švilpis labai išsigando ir tiesiog nesusilaikęs pradėjo rėkti.
- Sara!!! - Kvietę Sara. Alenas jau pagalvojo, kad ji ten užstrigo. Bet jeigu jinai neatsilieps, reiškia jos nebus ten. Bet atsargumo dėlei visgi ją kvietę, o jeigu ji ten yra? Nepalikti gi jos ten.
-
Sara labai norėjo ištrūkti iš paveikslų galerijos, jai jau tapo nebejauku būti vienai tamsioje galerijoje, kurioje ją galėjo užtikti bet koks profesorius ir nubausti vien ją, nors Alenas irgi buvo galerijoje.
Reikia kažkaip iš čia išrūkti, negaliu čia likti, dar kažkas Varno nage pastebės, kad manęs nėra, tada tai bus.-mergina šiek tiek save pamotyvavo savais būdais, kurie tik kartais Sarą padrąsindavo, šį kartą, jie buvo tik žodžiai, nieko daugiau, net ne varnanagės norima motyvacija.
Sarai jau buvo nusibodę ilgai, minutę po minutės,spoksoti į tą patį paveikslą, todėl iš nuobodulio ir nerimo, atsisėdo ant normalios temperatūros grindų ir išjungė savo burtų lazdelės šviesą. Saros akys nusileido ties jos kojomis, nors jų nematė, ji vis tiek į juos žvelgė žaliomis akimis.
Nereikėjo man išeiti iš miegamojo, nereikėjo man vaikščioti po tuos tamsius koridorius, nes dabar tai prisidirbau. Tas akiniuotis išėjo iš galerijos, o aš ne.
-Aš čia pasiliksiu amžinai.-varnanagės balsas buvo tylus, kaip pavasarį medžių žiedų išsiskleidimas, tylus, vos girdimas, bet egzistuojantis.
Iš merginos iškrito viena ašara, netrukus kita, o vėliau ašaros pradėjo ristis greitai, mergina gailėjo savęs ir savo netikusių poelgių.
Iš nuovargio Sara pasidėjo ranką po galva ir toliau akimis stebėjo aplinką, juodumą, o akys pradėjo lėtai merktis, nors Sara stengėsi neužmigti, gal pareis Alenas ir išgelbės.
Cha!Manai jis taip pasielgtų? Jis yra tik savanaudis, šaltas, grubus švilpis.
Prieš akis varnanagei iškilo vaizdas pagalvojus apie akiniuotį, kaip Aleną paerzindavo vadindama jį 'švilpiu'.
-
Nesąmonė. Aš nemačiau kad ji būtu išėjusi. Ir durys irgi buvo kaip ir užrakintos. Aš pradedu įsitikinti, kad ji tikrai ten užstrigo.. Nu nepalikti man ją gi ten. Kiek sunerimęs pradėjo ir vėl kviesti Sara, kad toji jam atsilieptu.
- Sara! - Jau nežinojo kelintą kartą sakė šį vardą ir kelintą kartą ją jau kvietė. Vis gi Alenas jau žinos, kad padarys didžiulį pažeidimą taisyklės, bet jis susiruošė išlauš duris.
Vaikinas truputi atsitraukė nuo durų. Kokiomis gal penkiais žingsniais netgi. Jis ištiesė savo burtų lazdelę, bet prieš tai apsidairė ar nėra šalia, kas jį matytų. Išnešt duris tai tikrai nemažas taisyklės pažeidimas, todėl jis tikrai rizikavo. Dėl Saros? Kodėl aš tai darau? Turėjo savo mintyse tokią mintį. Aišku, jis ne pirmą kartą, pažeidžia taisykles, kur dar jį be to matė ir norėjo paskusti, bet vistiek. Tai rizikinga.
Alenas kiek nusipurtė ir susikoncentravo ties durų.
- Bombarda - Ištiesus savo burtų lazdelę pasakė burtažodį. Ištariant durys iškarto išnešė. Pasidarė gan didelis triukšmas dėl to, o paveikslai galerijoje patys vos neišsigando ir netgi kiek vos nesupanikavo.
Tai, kad jau nebuvo durų, koridorių žvakių šviesą kiek apšvietė galerija. Bet visgi Lumos burtažodis tikrai nepakenks dar. Einant jis ieškojo Saros.
- Sara! - Iš naujo pabandė pakviesti merginą. Kiek beeinant jis ją ir išvydo.
Pamatęs ją Alenas tiesiog sutriko. Ji sėdėjo ir buvo kiek netgi apsiašarojusi. O tu Dieve... Pagalvojo Alen. Švilpis kiek pritūpo prie Saros ir į ją žiūrėjo.
- Radau išėjimą. - Kiek ištarė ir žiūrėjo į Sarą keistu žvilgsniu. - Negaliu patikėti, kad ... Nors nesvarbu. Eime iš čia. Jau gan pavargau. - Kiek pasakė ir atsistojo. Pradėjęs eiti, vos ne kas penkias sekundes, Alenas atsisukinėjo ir žiūrėjo ar Sara šalia. Ir jau po kiek laiko, Alenas buvo prie išėjimo.
-
Mergina gulėdama, verkdama, stebėdama paveikslą ir tikėdamasi sulaukti vaikino, dalis varnanagės tikėjo, kad jis pasirodys, tačiau dalis jos manė, kad jis nepasirodys, ir nueis tiesiog miegoti. Sara verkė ir dėl to, kad užstrigo čia, ir dėl to, kad niekas nežino, kur ji išskyrus savanaudį švilpį,kuris tikrai, jos nuomone, nepasakys, kur penktakursė. Varnanagė taip pat ašarodama prisiminė tėvus, atgyjo prisiminimai apie buvusius vienintelius draugus žiobarų mokykloje ir pasaulyje, gimines, Sara tą sykį galvojo apie viską, lyg pasitiktų savąją mirtį.
Portretuose žmonės tylėjo, turbūt džiaugėsi pagaliau suteikta ramybe, pagaliau nutrauktais Aleno ir varnanagės ginčais.
Tada ir įsiveržė akiniuotis ištaręs "Bombarda" burtažodį, sprogimas sudraustė visą buvusią ramybę ir vėl pasigirdo portretuose didelis nepasitenkinimas. Mergina staigiai nusivalė nuo skruostų buvusias ašaras, tačiau blakstienos buvo šlapios.
Kai Alenas priėjo prie Saros, mergina atsistojo,pasiėmė burtų lazdelę ir įsijungė šviesa, dar kartą apsidairė po aplink galeriją, nors nieko nesimatė, ji tikrai nebenorės kada nors anksčiau čia grįžti.
-Ei, Alenai, o kaip pasiaiškinsime profesoriaus už tas išsprogdintas duris?-mergina pertraukė nemalonią tylą ir tuoj pat paklausus užsičiaupė.
Jie ėjo link išėjimo, kartu, ko nebūtų įsivaizdavus, jei kažkas būtų taip pasakę pradžioje jų susipažinime.
-
Alenas ėjo tyliai ir ramiai, žiūrėdamas į grindis ir nežiūrint kas jam bus prieš nosį. Švilpiui tiesiog susimaišė jausmai. Jam vis galvoje buvo tas vaizdas, kai pamatė, kad Sara kiek verkė. Vaikinas nė karto nebuvo tokioje situacijoje, todėl neįsivaizdavo ką daryti. Aišku, vaikystėje matė, kaip jo sesės dažnai verkė, bet ten lyg ir visai kitas dalykas. O čia jis jautė savo kaltę. Alenui atrodė, kad ji verkė dėl to, kad švilpis ją paliko. Tamsumoje, uždarytą. Ji gulėjo ir turbūt jau buvo pasiruošusi netgi mirčiai. Tada jau švilpis save nepeikė, kad kodėl, jis galvoja apie tokius dalykus. Dabar galima buvo tai paaiškinti, juk ji vos neverkė tik dėl Aleno kaltės. Alenas kaltino save dėl to ir norėjo save tiesiog nekęsti už tai. Tėvas visada Aleną auklėjo, kad niekada mergaitę nereikia da vest iki ašarų ir visada su jais reikia elgtis kultūringai. O čia lyg švilpis nepasiklausė tėvo auklėjimų ir padarė viską atvirkščiai. Jis elgėsi grubiai su Sara ir ją privedė iki ašarų. Šaunuolis Alenai.
Bet tada jau buvo jam kaip kokie principai. Švilpis jau vistiek pasiliks kiek šaltokas su Sara. Kokią kaukę tada užsidėjo būdamas galerijoje su tokia jau ir liks.
Kiek einant ir prakalbo jau Sara.
- Gal pasakyti reikės tiesą? Arba manau, kad to niekas nesužinos. Jeigu paprašyti paveikslų apie tai niekam nepasakot. - Kiek nutilo ir pakreipė žvilgsnį į vieną iš tų galerijos portretų. Švilpis nustatė tokia kaip gąsdinančia šypseną ir prakalbo. - Ar ne tiesa? - Paklausė portreto kuris buvo priešais jį. Portretas nutilo, bet lyg sumurmėjo, kad nieko jiems nebus. Alenas kiek atsiduso ir vis tebelaikė tą šypseną ant veido. Tik ji jau neliko tokia gąsdinanti.
- Na matai? Aš pasilieku visiškai ramus. - Pridūrė ir po to nuėmė tą savo kiek dirbtinę šypseną. Einant vis atsisukinėjo ir žiūrėjo į Sarą. Jis norėjo į ją žiūrėt, kaip ji jaučiasi, ar jai viskas gerai, bet neleido tas dalykas, kad Alenas negalėjo po to vaizdo, pažiūrėt jai į akis. Jam tiesiog gniaužė sąžinė.
- Taigi, iš kokio tu koledžo? Kur man tave nuvest? - Pasakė ir toliau žiūrėjo į savo tas grindis.
-
Alenas ėjo ramiai, lyg tai darytų kasdien, sprogdintų duris, užstrigtų paveikslo galerijoje, o paskiau nerastų išėjimo ir panašius dalykus. Tačiau, Sara pirmąsyk patyrė tokį nuotykį ypač su beveik nepažystamu vaikinu, kuris nebuvo vienas iš maloniausių vaikinų visame Hogvartse.
Tačiau, varnanagė tikėjo, kad Alenas gali būti draugiškas, šiltas ir ne tik grubus ir šiurkštus. Mergina kažkur buvo skaičiusi, kad kai kurie žmonės atsiriboja nuo pasaulio, uždengia tikruosius jausmus po nematoma uždanga. Sarai atrodė, kad būtent Alenas yra užsidengęs su nematoma uždanga savo jausmus ir viską, kas jam rūpi. Tereikia atidengti tą nematomą uždangą nuo jo veido ir jis parodys tikrąjį save.Tačiau kaip?-kol švilpis ir varnanagė ėjo link išėjimo Sara mąstė apie Aleną ir jo tikruosius jausmus, ji buvo įsitikinusi šimtu procentu,kad akiniuotis turi tą uždangą, tik dar nebuvo tikra,kaip ją nuimti.
Ji visą laiką einant link išėjimo nežiūrėjo nei į grindis, nei į lubas, o žiūrėjo į akiniuočio nugarą, kad vėl jo nepamestų, tada tikrai Sarai bus šakės.
Penktakursė apie nieko negalvojo, tiesiog ėjo tiesiai, žiūrint į Aleno nugarą ir nekantriai laukė, kol pagaliau pasieks seniai laukto koridorio grindis. Pagaliau ji ištrūks iš tos paveikslų galerijos,kurioje ji nelaimingai užstrigo, tačiau pasirodė "princas" be žirgo ir išgelbėjo ją. Kol jie ėjo link išėjimo, Alenas pagaliau pasiteiravo penkiolikmetės koledžo:
-Aš iš varno nago, švilpi.-vėl prisimindama kaip erzino galerijoje vaikiną, Sara sumanė vėl jį paerzinti.
Mintyse mergina dar prisimindama girdėjo vaikinuko žodžius "nevadink manęs švilpiu", taip norėdama vis kartoti žodį "švilpis, švilpis".Varnanagė šiek tiek, labai mažai, pamėgo Aleno draugiją, kaip ir naują jo nematytą savybę-draugiškumą.
-
Sara atsakė į Aleno klausimą. Alenas uždavė jai iš kokio koledžo jinai yra, kad galėtu ją palydėt iki koledžo miegamojo, nors švilpis jau pradėjo įsivaizduot, kaip jį išvaro iš varno nago koledžo miegamųjų. Reiškia, ji iš varno nago.... Aišku. Kiek netgi 'užstrigo' savo mintyse. Aleno mintys ant tiek stipriai susimaišė, kad jie lyg užstrigo. Kaip koks nors naujųjų technologijos sukurtas kompiuteris. Tai vat, kaip tas kompiuteris. Užstrigo ir beveik negalėjo nė ką pridurt. Bet po to atsakė ir vėl su tokiu kaip pasityčiojimu.
- Iš varno nago? Tai tu tipo, kažkokia protinga ar ką? - Kiek silpnai nusijuokė su savo tokiu dirbtiniu juoktu. - Maniau, kad esi iš kokio klastūnyno. - Pridūrė. - Nes.. - Sustojo ir patylėjo. Alenas norėjo ištarti frazę " Nes elgiesi, kaip kokia nors gyvatė ". Nors tai nebuvo tiesa. Tai tiesiog pasišaipymas ir viskas. Bet Alenas nutylėjo, nes tiesiog jau nebegalėjo iš jos šaipytis, kai pamatė, kaip toji buvo apsiašarojus. Tai lyg žudo viduje. Ar tiesiog kažkas panašaus. Taip visas 'susimaišęs' Alenas pradėjo daryti tokius veiksmus keistus, kurie jam pačiam atrodo keisti.
- Atsiprašau. Aš atsiprašau, už tai, kad taip elgiausi. - Kiek pridūrė, gal su tokiu pakeltu tonu ir kiek gali pasirodyti, kad pasakė piktai. Nors tai taip ir nebuvo. Nors išvis, Alenas pats nežinojo kas tai buvo. Ir ką jis turėjo omenyje. Kaip buvo minėta, kai jis 'užstringa' ar, kai jam susimaišo mintys ir jausmai, tai jis tada daro labai keistus dalykus kurie švilpiui nebūdinga.
Taip kiek eidama, Alenas prisiminė, kad ta varna ji ir vėl paminėjo švilpiu.
- Švilpi? Gerai varna. - Pridūrė, po gan ilgo laiko kai Sara pasakė atsakymą. Tai gal buvo kiek keista netgi.
Einant Alenas jau pamatė, kaip ištrūksta iš galerijos ir jau priėjo prie koridorių.
- Na dabar geriau kažkas matosi, bei dar pavojingiau, nes čia tikrai profesoriai vaikšto. Aš kaip minėjau, palydėsiu. - Kiek pareiškė savo norus vaikinas. Alenui be abejonių tada turbūt atrodė, kad jis atrodo, kaip koks nors įkyrių ar pasikėlusiu berniūkščiu. Bet kodėl aš pats sau turiu teisintis? .. Nesąmonė..
-
Kol jiedu ėjo link išėjimo, mergina mąstė, kaip vėl nepasirodyti silpnai, kokia prieš kelias minutes buvo. Varnanagė nemėgo pasirodyti silpna, ją tai psichologiškai žlugdė, ji niekam negalėjo pasirodyti silpna ir bejėgė, ypač Alenui.
Kai Sara pasakė savo koledžo pavadinimą,akiniuotis neištvėrė nepasakęs pašaipios pastabos, o mergina užsidėjusi abejingumo ir šaltumo kaukę, mergina atsikirto.
-Taip, iš varno nago. Kaip manai, kaip mes ištrūkome iš galerijos ar tik ne su mano pagalba,protinguoli?-mergina prunkštelėjo ir toliau ėjo paskui vaikiną.-Aš iš klastūnyno, nejuokauk, be to, kodėl taip manei?-varnanagė pridūrusi paklausė ir netrukus, nusijuokė.Aš iš klastūnyno, aš juk ne kokia klastinga gyvatė.-mergina vėl nusijuokė iš savo minčių, kaip ir iš Aleno žodžių. Jos juokas buvo sodrus, tikras, nuoširdus ir kiek, užkrečiantis, ji juokėsi gana senokai.
Po varnanagės juoko stojo šiek tiek nejauki tyla ir ramybė, tačiau tada mergina išgirdo dalyką, kurio ji tikrai nesitikėjo sutikusi švilpį-atsiprašymą. Sarai šiek tiek "suspaudė" širdį, tačiau ji vis tiek nenusiėmė tos šaltumo ir abejingumo kaukės.
-Atsiprašai? Už ką, plius, kaip elgeisi?-turbūt Alenui pasirodė, kad Sara apsimeta, kad nieko neatsitiko. Tačiau, taip nebuvo, Sara žinojo, kad Alenas atsiprašo jos vien dėl to, kad matė, kaip ji verkė, kad matė ją silpną ir visiškai bejėgę.
Mergina apsimetė, kad negirdėjo to pašaipumo Aleno žodyje "varna", ji tiesiog ignoravo tą įžeidumą ir pašaipumą.
Sara ir Alenas pagaliau pasiekė koridorių, mergina viduje labai,labai džiaugėsi ištrūkusi iš vietos,kur atskleidė tikrąją save, tikrąsias emocijas, baimę ir savo silpnumą, ji tikrai niekada negrįš į galeriją.
-Taip, tiesa, dabar tikrai lengvai profesoriai galės pastebėti mus.-pritarė akiniuočiui ir pridūrė:-Ačiū.
Tas padėkojimas skambėjo nuoširdus, tačiau tylus,mergina turėjo išlaikyti tą šaltumo,tvirtumo kaukę, jokiu būdu ji negalėjo atskleisti dar sykį savo silpnumą.
-
- Iš dalies taip. Jeigu ne tu, mes neišeitumėme. - Sutiko iš dalies tuo švilpis. Jis jau nebenorėjo taip kelti visokius konfliktus ir tiesiog pratylėti, išlikti ramiu, bet visgi pasilikti su Sara šaltaus charakterio. Kaip ir buvo minėta, kokią jis tada kaukę užsidėjo su tokia ir nori likti. Tai atrodys pernelyg keista, kad staiga taps ten kokiu nors linksmu ar mielu. Ne, ne..
- Kodėl maniau, kad esi iš klastūnyno? - Kiek atsakė Sarai klausimu. - Tiesiog. Tai buvo paprastas spėjimas. - Atsakė ramiu balsu. Alenas stengėsi atsakinėti taip, kad jau Sarai nekiltų kokių nors dar klausimų ir, kad išvis galėtu neatsakinėti. Nors neesmė, kad švilpis ką tik jai kaip ir sumelavo. Jis norėjo ir vėl iš jos pasišaipyti..
- Už ką atsiprašau? - Tą pati padarė. Atsakė į klausimą klausimu. - O už viską. - Leptelėjo. Ir toliau jau stengėsi nekalbėti ir tiesiog tylėti. Alenas stengėsi išlikti ramiu lyg ir nieko nebuvo. Gali pasirodyti, kad jis visada į tokias bėdas pakliūna ir dėl to įpratęs. Nors gal tai kiek yra tiesos, Alenas buvo į dar baisesnes bėdas pakliuvęs. Gerai, kad dabar tai niekas nežino ir niekas nesidomi Aleno praeitimi kuri buvo išties siaubinga, kuri pakeitė charakterį švilpio.
- Nu va. Todėl reikėtu gal kiek atsargiau ar tyliau stengtis eiti. - Kiek ir sutiko su Sara. - Už ką atsiprašinėji? Nors nesvarbu jau... - Kiek šaltai atsakė ir pradėjo žiūrėti į varna. Jis tada pirmą kartą jau pažiūrėjo po to momento, kai ji buvo apsiašarojusi. Tada tiesiog negalėjo žiūrėt jai į akis, nes švilpis tuo kaltino save. Bet dabar jos akys neatrodė jau tokios apsiverkiančios, jos buvo sausos ir ne raudonos. Tai švilpį nuramino, nes negalėjo jis tada pats išlikti ramus, kai šalia jo buvo apsiašarojusi mergina. Kas buvo tas buvo...
Po kiek laiko, Alenas pradėjo tęsti žodį ir jis pradėjo lydėti Sarą iki jos mergaičių kambario. Kai prieš tai jis ėjo pro visokius įvairius koridorius...
-
Dylan'as visuomet buvo burtininkas su menininko siela. Nors piešimas berniuko niekad ir labai netraukė, tačiau paveikslai atrodė kažkas nepaprasto. Dylan'as mėgo spoksoti į drobę ar kitą medžiagą, ant kurios prigludę gulėjo įvairių atspalvių dažai.
Paveikslų galerijoje nesimatė nieko, o berniukas šviestuvo, jeigu toks išvis buvo, jungiklio niekaip neužčiuopė, tik sujudino paveikslą, o nepatenkintas portretas kažką sumurmėjo ir Dylan'as galėjo prisiekti, kad į jį pažiūrėjo surauktu žvilgsniu.
- Lumos, - lazdelę laikė šalia savęs, galą pakėlęs į viršų. Patalpa neatrodė didelė, bet tai nebuvo svarbu. Labiausiai akis traukė paveikslai, kad kokie jie nepatenkinti būtų sudrumsta ramybe, o tiksliau, blausiu šviesos spinduliu, kurį skleidė lazdelės galiukas. Dylan'as lėtai žengė palei sieną. Galva pasisuko automatiškai, akys stebėjo kiekvieno portreto išraišką, nors vienas sugalvojo ir nusišypsojęs pamojuoti. Žengęs vos tik du nedidelius žingsnelius, berniukas sustojo ties natiurmortu, vaizduojančiu pereinamų atspalvių turintį krepšį, kupiną įvairių tapytų vaisių, o šalia krepšio buvo vaizduojamos baltos, galbūt šiek tiek latė kavos spalvą primenančios nertos servetėlės.
-
Sof niekaip negalėjo užmigti. Akys pačios merkėsi, bet miegas taip ir nepasiglemžė. Susiraukusi mergaitė išlipo iš lovos ir susisiautė į mėlyną chalatėlį, apsiavė storas ir šiltas šlepetes, kurios jai buvo virš kulniukų. Pasiėmusi burtų lazdelę, mergaitė tylomis išsėlino iš bendrojo kambario.
Nusileido iš Varno nago bokšto ir patraukė link patalpos, kurioje dar nebuvo buvusi. Susiruošė paklaidžioti po pilį. Kai kojos nuvedė iki antro aukšto mergaitė pasuko link paveikslų galerijos. Buvo girdėjusi, kad ten laikomi patys brangiausi Horvartso paveikslai. Ji mylėjo meną nors visai nemokėjo piešti. Kai galiausiai įžengė į galeriją Sofija nustebo, nes pamatė silpną švieselę, kuri, kaip spėjo varnė, sklido iš burtų lazdelės. Ką dabar daryti? Jei tai kas nors iš suaugusiųjų? Juk naktį draudžiama vaikščioti po pilį išsigando mergaitė. Galiausiai, sukaupusi visą drąsą nukreipė lazdelę link šviesos.
- Kas tu?- visai tyliai sušnibždėjo. Priėjusi dar arčiau pamatė berniuką. Jai kaip akmuo nuo širdies nukrito. Buvo įsitikinusi, kad ne varnas, nes tikrai būtų jį pastebėjusi, bet spėjo, kad greičiausiai jos vienmetis.
- Kuo tu vardu?- jau drąsiau paklausė berniuko.
-
Bandydamas geriau įžiūrėti natiurmortą, berniukas užsimaukšlino ant nosies akinius. Vėlyvas vakaras. Niekas tokiu metu nevaikšto. Nebent profesoriai, tykantys tokių kaip tu. Dylan'as suvokė, kad norint pamatyti daugiau spalvų ir atspalvių paveiksluose, čia ateiti reikėtų ne vėlyvą vakarą, o galbūt kokią pertrauką ar laisvą popietę. Berniukas išleido orą šiek tiek praverdamas lūpas - taip rankomis neliesdamas plaukų, juos šiek tiek pakreipė į šoną, menkai patraukė kelias tamsias sruogas nuo akių. Dar vienas žingsnis ir smalsų berniuką su akiniais ant nosies pasitiko kitas paveikslas - burtininko portretas. Šis ėmė nepatenkinta burbėti, kai lazdelės skleidžiama šviesa nusitaiko link jo.
Kai pastebėjo link jo pusės nukreiptą lazdelę, Dylan'as krūptelėjo. Atsargiai pasisuko tos pusės link, kuriame pasigirdo balsas. Tik pasigirdo. Ne. To balso savininkas stovėjo netoliese ir laikė lazdelę, nukreiptą į jį. Iš netikėtumo nuo Dylan'o nosies nuslydo akiniai ir blausiu garsu palietė žemę. Berniuko tai nejaudino.
- D-d-ylanas, - pats nesuprato kodėl sumikčiojo ir nukreipė lazdelę link silueto, kurį matė akivaizdžiau. - O kas tu?
Šįkart balsas nesudrebėjo ir švilpis neužsikirto. Akys nužvelgė mergaitę, kuri turbūt atslinko iš savojo koledžo, kadangi vilkėjo melsvą chalatėlį, ne taip kaip jis.
-
Mergaitė vis tiek nedrąsiai žvelgė į berniuką. Jam uždavus klausimą mergaitė suprato, kad pilno savo vardo nesugebės ištarti nemikčiodama. Juk negalėjo pasirodyti baile. Žinoma, visai nemanė, Dylan'as bailys vien dėl to, kad mikčioja. Galbūt jis tik nedrąsus. Greičiausiai. Tačiau Sofija visai nemokėjo bendrauti su berniukais. Susikaupusi atsakė:
- Aš Sof. Sofija jei tiksliau,- sugebėjo atsakyti nesutrinkant ir ištiesė berniukui ranką. Visai nedrąsiai. Galiausiai, nusprendusi, kad tai atrodo juokingai, ranką vėl nuleido sau prie šono. Tikriausiai jau buvo pastebėjęs jos gestą.
- Aš iš Varno nago. O iš k-kur tu?- sugebėjo viską pasakyti tik kartą sumikčiojus. Mergaitė nužingsniavo prie vieno paveikslo, kuriame buvo pavaizduotas saulėtekis.
- Man patinka šis,- ištarė tyliai.- atrodo, kad dailininkas kiekvieną rytą laukė tos pačios sekundėlės, kad galėtų ją pavaizduoti,- ji nutilo. Nežinojo kaip toliau tęsti kalbą. Sofija pažvelgė į berniuką. Jis buvo aukštesnis už ją, o tamsūs plaukai buvo užkritę ant akių. Supratusi, kad per ilgai užsispoksojo, ji nuraudusi nuleido akis į žemę.
-
Dylan'as jau buvo pripratęs, kad įvairūs žiobarai ar burtininkai spokso į jį. Tačiau, šios mergaitės žvilgsnis kėlė susidomėjimą ir pačiam švilpiui. Berniukui nebuvo svarbūs akiniai ant žemės - jis juos galėjo palikti gulėti čia per amžius. Spintelėje, prie savo lovos, turėjo dar vienerius akinukus, kuriuos kaip atsargai privertė įsidėti motina.
- Malonu... - nutilo pamatęs jos ištiestą ranką, o berniuko lūpų kampučiai šiek tiek pakilo į viršų pastebėjus kaip ranka grįžta prie šono, - neprieštarausi, jei vadinsiu tave Sof? Ne itin mėgstu trumpinti vardus, bet kartais man taip skamba gražiau.
Baigęs kalbėti, Dylan'as vėl pakėlė savas akis ir nežinia kelintą, galbūt dešimtąjį sykį, nužvelgė mergaitę. Turbūt nusibodau. Tiesa, galiu užknisti ne tik plepumu! Berniukui atrodė, kad jo mintys žaidžia savotišką ir painų žaidimą.
- Aš iš švilpynės, - nesikuklino pareikšti, - tikriausiai todėl susitinkame pirmą kartą ir dar tokiu metu.
Berniukas jautė kaip ima kalbėti. Kaip ima kalbėti lengvai ir daug. Ne sykį yra išvaręs iš kantrybės savo šnekomis žiobarą ar sesutę, tačiau Hogvartse netroško taip susimauti.
- Šis? - priėjo arčiau ir pašvietė lazdele norėdamas įsižiūrėti geriau į paveikslą. Berniukas pajuto Sofijos žvilgsnį. Galbūt jis šiek tiek trikdė berniuką, tačiau pati mergaitė jam atrodė kitokia.
- Išties, šiame paveiksle atsispindi saulėlydžio spalvų žaismas. Autorius turėjo panaudoti daug dažų ir nepasivarginti pradėti dienos anksti, - prilietė savos nosies galiuką, tačiau akių nuo paveikslo nenuleido, stengėsi įmatyti kuo daugiau, - šį darbą pabaigti reikėjo keleto savaičių, galbūt mėnesių. Nors ir dažai apsitrynę, jis labai gerai išsilaikęs.
Ir tuomet jis suprato kodėl taip kalba. Jo mama tikrų tikriausia dailininkė ir pati galėtų šitaip komentuoti kiekvieną paveikslą. Bent jau taip atrodė šiam švilpiui.
-
Akys tyrinėjo žemę, nes mergaitė visiškai nedrįso jų pakelti aukštyn. Sofija netyčiomis pamatė nukritusius akinius ant žemės. Pasilenkė, pakėlė juos ir ištiesė Dylanui.
- Jie tikriausiai tavo,- sumurmėjo nedrąsiai ir vėl pažvelgė į berniuką. Jautė kaip skruostai eilinį kartą iškaito Velniava, Sof, ko tu tokia susikausčiusi juk tai tik berniukas, o ne kalbantis makaronas peikė save mintyse.
- Taip, žinoma, gali vadinti mane Sof,- šyptelėjo. Staiga, pajautė kaip berniukas nužvelgia ją nuo galvos iki kojų ir taip pat pažvelgė į jį. Įsivaizdavo kaip kvailai jie abu atrodė iš šono. Drebantys balsai ir nedrąsūs žvilgsniai.
Kai tik švilpis išbėrė visą tiradą apie paveikslus, mergaitė kilstelėjo antakius.
- Iš kur tiek žinai apie meną?- tyliai prakalbo. Nutilusi vėl pažvelgė į Dylaną.
- Papasakok ką nors apie save,- sušnabždėjo tyliai tyliai. Šį kart jai tikrai buvo įdomu sužinoti apie šį berniuką kuo daugiau. Nors tokie klausimai dažnai būdavo klausiami norint pratempti pokalbį arba susipažinimui, bet mergaitė klausė to nuoširdžiai, nes kažkodėl jos žvilgsnis vis krypo jo pusėn.
-
Dylan'as mėgo spoksoti į paveikslus, bet ne dažnam žiobarui ar burtininkui išsakydavo savo komentarus.
- Mano motina žiobarė, tačiau nuostabi dailininkė. Žiobarų pasaulyje jos tapyti darbai yra kabėję daugybėje parodų ir ji pelnė gana didelį pripažinimą, - priėmė akinius, kuriuos iškart įsidėjo į kišenę, - nemėgstu akinių. Tad juos užsidedu retai. Na, bet tau teko proga mane pastebėti su jais.
Švilpio balsas nesiruošė tirtėti, mikčioti ar iškrėsti dar kokios šunybės. Jis kalbėjo kiek tyliau, juk atsarga gėdos nedaro. Dylan'as ir taip įpratęs elgtis gan tyliai, tad berniuko visiškai netrikdė tylus, beveik vos girdimas mergaitės balsas.
- Na, įdomių faktų tikrai nepateiksiu, - šyptelėjo trumpam žvilgtelėjęs į Sofiją, - bet visgi, galiu pateikti keletą. Kaip jau minėjau anksčiau, mano motina žiobarė yra garsi tapytoja. Nuo pat mažens stebėjau ja tapant ir klausiausi jos komentarų apie kitus darbus. Nors ir esu paveikslams jaučiantis kažką sieloje, iš manęs gan prastas piešėjas.
Dylan'as trumpam nutilo ir kiek pamiršo ką sakė.
- Ai, dar man patinka skaityti. Galiu be perstojo lindėti bibliotekoje, - apėjo mergaitę ir nužvelgė kitą portretą, o tas jau ėmė burbėti nepasitenkinimo kupinus žodžius, - o apie savo šeimą ko nors įdomaus nepasakysiu. Turiu jaunesniąją sesutę, jai tik septyneri. Jos katinas manęs neapkenčia. Galbūt todėl mes su juo ne kaip sutariame. Mano tėvas dirba ministerijoje, tačiau menkai apie tai užsimena. Na, o kaip tu?
Vat dabar tu jau ir prisikalbėjai.
-
Mergaitė atidžiai klausė Dylano. Ji nepažinojo nieko, kas būtų dailininkas, o ir pati nemokėjo piešti. Paklausta papasakoti apie save, Sofi pajuto, kad nerimas po truptį traukiasi ir ji tikriausiai sugebės kalbėti normaliai.
- Aš pati nelabai daug žinau apie šį pasaulį, žinoma, žinau pagrindinius dalykus, tiksliau tiek, kiek man pasakė mama. Ji šeimoje vienintelė burtininkė. Mamos tėvai, tėtis ir jo tėvai - žiobarai. Dabar burtininkė ir aš. Dar turiu jaunesnes dvynes seses. Jos taip pat turėtų gauti laiškus, pridirba visokiausių kvailysčių,- ji sustojo kalbėti ir pažvelgė į berniuką, tada šyptelėjo.- Man taip pat labiau už viską patinka knygos. Galiu jas skaityti kiaurą parą. Taip pat mėgstu dainuoti, bet dar labiau dievinu rašymą. Ir... piešti tai aš visai nemoku. Turbūt už mane gražiau piešia ir penkiamečiai,- ji vėl nutilo ir kažkodėl nuleido akis į žemę. Panaudojusi apsiaustą kaip patiesalą, varnė ant jo atsisėdo ir paliko vietos berniukui. Galiausiai, sukaupusi visą drąsą pažvelgė jam į akis.
- Tau nereik vengti akinių - jie tau savotiškai tinka,- šyptelėjo ir užsimerkė. Mergaitei mintyse iškilo panašaus saulėtekio, tik nepiešto, o tikro, vaizdas.- Kaip manai, kokios spalvos yra kylanti saulė?- leptelėjo Ech, ir kodėl tu kalbi tokias nesąmones? pagalvojo mintyse. Tada mergaitė atsirėmė į sieną ir pažvelgė tiesiai į tamsą, o rankas padėjo ant ištiestų kojų.
-
Dylan'as niekuomet nebuvo klausęs aplinkinių atidžiai. Nebent profesorių pamokose ar tėvų, nors ir tai po keletą žodžių, o galop ir visų sakinių neišgirsdavo. Pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Galbūt tai ne Kalėdos, tačiau ši naktis ir taip jau buvo kitokia. Berniukas sutelkęs visą savo klausą, troško išgirsti kiekvieną mergaitės žodelį. Ir išgirdo. Kiekvienas žodis bent keletai sekundžių užsilikdavo švilpio galvoje.
Beklausydamas Sofijos, Dylan'as vis dar tyrinėjo portretą, nors tai buvo itin beprasmiškas dalykas. Jis piktoku žvilgsniu pažvelgė į berniuką, o tuomet atsuko jam savo nugarą ar šoną. Švilpis neįžiūrėjo tiek, kad pasakytų. Palikęs portretą ramybėje, Dylan'as pasisuko Sofijos pusės ir nukreipė akis žemiau, kad geriau matytų sėdinčią mergaitę.
- Niekada nemėgau akinių, - šyptelėjo ir prisėdo šalia mergaitės, tačiau užėmė per pus mažiau apsiausto nei ši jam buvo palikusi, - ir niekas man dar nėra sakęs, kad jie tinka. Tu pirmoji.
Dylan'as vis dar laikė lazdelę su menka šviesele jos galiuke, bet ta šviesa galėjo tik menką plotelį paveikslų galerijos paversti prieblandos kupina patalpėle.
- Kylanti saulė? Hmm... - viena ranka atsirėmė atgal ir delną pilnai padėjo ant šaltų grindų, - ji gali turėti daugybę spalvų ir atspalvių. Priklauso, kaip pažiūrėsi. Kartais ji raudona lyg ugnies kamuolys, kartais oranžinė kaip apelsinas, o retsykiais turi ir neįprastų spalvų. Sykį, girdėjau pasakojimą apie melsvos ir gelsvos spalvos saulę, - šyptelėjo nežinia kelintą sykį ir akimis pažvelgė į Sofiją. Berniukas nesijautė sutrikęs. Jis jautėsi perdėtai ramus.
-
Mergaitė pajautė kaip visiškai nurimsta. Dabar Sofija jautėsi laisvai ir galėjo blaiviai mąstyti. Žinoma, svetimi žmonės jai dažnai keldavo nerimą, bet šį kartą varnė apsiprato su nauju žmogumi savo pasaulyje gan greitai. Jai buvo įdomu išgirsti kiekvieną naujojo pažįstamo, o gal jau ir draugo, žodį. Mergaitė šyptelėjo kai berniukas prakalbo apie akinius.
- Na, aš juk nemeluočiau,- vėl nukreipė akis į Dylaną.- O aš manau, kad kylančią saulę kiekvienas matome skirtingai. Kiti iš vis nemato, galvoja, kad saulė juk visai paprastas dalykas, kuris palyginus su jų reikalais visai nereikšmingas. Aš kas rytą saulę matau vis kitokią, priklauso nuo mano nuotaikos. Bet taip, ji dažniausiai būną geltonų arba raudonų atspavių,- sustojo kalbėti Sof. Tada mergaitė suprato, kad šalia nebeturi lazdelės. Apieškojo visas melsvojo chalatėlio kišenes, net patikrino savo ilgas šlepetes, bet lazdelės niekur nebuvo. Kaip gi ją ras? Juk ji pasimetė kažkur tamsoje.
- Velniava,- sumurmėjo ir tada prisiminė Dylaną sėdintį šalia ir jam tarė.- Žinai, aš kažkur tamsoje pamečiau lazdelę. Tu vis dar ją turi, tad galbūt galėtum padėti?-
liūdnai pažvelgė į švilpį savo mėlynomis akimis.
-
Sykį, kai su šeima buvo pas senelius, Dylan'as slaptai, ankstų rytą, dar prieš auštant, išslinko pro savo kambario langą laukan. Giedrame vasaros danguje atsispindėjo ankstyvos aušros ženklai, o pradėję čirškėti paukščiai skelbė apie kilti pradedančią saulę. Berniukas susisukęs į savo skarą, lėtai žingsniavo per didelį kiemą, apsodintą įvairiomis gėlėmis. Teko pereiti ir rugių pievą, dėl ko vėliau gavo barti. Tačiau ne tai tuo metu buvo vėjavaikiškoje galvelėje. Dylan'as žingsniavo apie pusvalandį, o skara nuolat vilkosi žeme. Dar po maždaug dvidešimties minučių, kai jau saulė buvo matyti horizonte, berniukas priėjo ežerą. Jis ramiai, be garso tyvuliavo, skaidriame vandenyje atsispindėjo tyras ir jaukus ankstyvo ryto dangus. Atsisėdęs ant tiltelio vidurio, berniukas stebėjo bundančią gamtą ir kylančią saulę. Tai buvo pirmas kartas, kai jam pavyko pamatyti daugybę kylančios saulės atspalvių.
- Ak, taip, žinoma, - lyg atsibudęs, tačiau to neparodęs švilpis atsistojo. Berniukas matė gailias Sofijos akeles. Ir taip buvo aišku, kad ši troško jo pagalbos. Dylan'as jau ruošėsi pritūpti ir ieškoti taip, tačiau prisiminė ką jam pasakė sesutė prieš išvykstant. Tu esi burtininkas, Dylanai. Ir toks liksi. Prisimink tai visados. Berniukas susivokė, kad naudojant vieną burtažodį, nebeveiks kitas. Švilpis žinojo, kad tai galbūt privers pasijusti nejaukiai mergaitę, tačiau nestokodamas drąsos, įsitvėrė jos rankos. Greičiau ją paėmė taip, kad ši būtų netoliese jo.
- Accio Sofijos lazdelę! - sušuko berniukas ir švieselė, suteikusi blausumą, išnyko. Netrukus kažkas ėmė krebždėti ir į švilpio šoną atsitrenkė skriejusi lazdelė.
- Lumos, - sušnabždėjo. Lazdelė gulėjo prie pat berniuko kojų.
-
Berniukas nieko nelaukęs pasinaudojo kerais ir lazdelė kaip mat atsidūrė jiems po kojomis. Sofija pasilenkė ir pasiėmė lazdelę sau į rankas. Tamsioje pilyje dabar tikrai jausis saugiau.
- Dėkoju,- nedrąsiai šyptelėjo pasižiūrėdama į švilpį. Vėl įžiebusi švieselę lazdelės gale, patraukė aplink, palei kambario sienas. Jas puošė turbūt daugiau nei šimtas skirtingų paveikslų,- žinai, aš niekada čia nebuvau anksčiau užklydusi. Iš tiesų, iš vis nelabai pažįstu Hogvatsą. Tik neseniai pradėjau nepasiklysti einant į pamokas, o ką jau kalbėti apie visą pilį. Mama man pasakojo, kad ji didžiulė, bet niekada nepagalvojau, kad tokia didžiulė. Tik plaukdama valtele į pilį, galiausiai, patikėjau, kad akys manęs neapgauna,- vis šnekėjo ir šnekėjo apžiūrinėdama paveikslus,- o kai įžengiau į pilį, supratau, kad laukia paskirstymas. Jei atvirai, vos neprileidau į kelnes, kai žengiau link kepurės,- nusijuokė,- labai bijojau, kad nepateksiu niekur, o kepurė pasakys,- tada padarė pauzę ir pakeitė balso tembrą bandydama pamėgdžioti Paskirstymo kepurę,- Tu kvaila, bailė, per gera Klastūnynui, bet per bloga Švilpynei. Tau teks važiuoti namo. Vėliau buvau baisiai laiminga, kai kepurė beveik iš karto sušuko, kad patekau į Varno nagą,- sustojo kalbėti ir šyptelėjo pažvelgdama Dylanui į akis,- O kaip tu? Kokia tavo kelionės istorija?
-
Dylan'as neatsisakydavo pagelbėti kitiems. Nors pradžioje po kiekvieno žygdarbio, jis jausdavosi it geresnis už kitus, tačiau tai atslėgo savaime, o noras pagelbėti liko.
Paveikslai, kai kurie vis dar niurnėjo (portretai, žinoma) dėl menkutės lazdelės šviesos, mat šie troško ramybės bei poilsio, nors švilpio supratimu, jie galėjo miegoti į valias.
- Nėra už ką, - sumurmėjo nužvelgdamas visą patalpos galybę, - padėti kitiems būtina, jei nori pats sulaukti pagalbos.
Dylan'as klausėsi žavaus Sofijos balso.
- Na, nors ir mokausi nemažai laiko, vistiek sugebu atrasti naujų ir nematytų vietų, - ėmė žingsniuoti palei kitą sieną, - ir paklysti pilyje. Kartais.
Dylan'as ėmė negarsiai bei trumpai juoktis. Jis niekad nepamirš kaip sugebėjo ieškoti bokšte kerėjimo kabineto manydamas, jog kerėjimo vietoje vyksta astronomijos pamokos.
- Paskirstymą vis dar atsimenu lyg būtų įvykęs vakar, - ėmė nardyti prisiminimuose, - išpuošta pilis, daugybė mokinių, stebinčių grupelę viskuo besižavinčių būsimų pirmakursių, tarp kurių ir aš, - vienas portretas atrodė, pratrūks iš pykčio dėl šviesos, bet švilpis nuėjo nuo jo, - per patį skirstymą man pačiam buvo baisu. Siaubingai baisu. Kepurė iškart pasakė, kad nesu nei drąsus, nei kupinas ambicijų, tad du koledžai atkrito akimirksniu, - puikiai žinojo ką turėjo omenyje, - tačiau dėl likusių dviejų kepurė ilgokai svarstė kol galų gale paskyrė į Švilpynę.
Akys pačios nukrypo mergaitės link, o lūpos savaime pakilo aukštyn.
-
Sofija įdėmiai klausėsi vaikinuko. Nors jis buvo gerokai aukštesnis ir vyresnis už pirmakursę, bet mergaitė visiškai nesijaudino, nes Dylan'as spinduliavo gerumu. Turbūt neveltui pateko į savąjį koledžą. Mergaitė toliau vaikštinėjo po galeriją ir apžiūrinėjo paveikslus. Vienas portretas susinervinęs dėl šviesos ir miego sutrukdymo net iškėlė pirmakursei ir penktakursiui nešvankų gestą. Kada jis nutapytas? Ir iš kur žino tokius dalykus? mintijo Sofija, suprasdama, kad turbūt kokie mokiniai bus pamokinę paveikslą.
- Nox,- sušnabždėjo panosėje, kad paveikslas nusiramintų ir visą patalpą tik truputį apšvietė švilpio lazdelė. Kai ją apgaubė tamsa, mergaitės mintyse suskambo melodija. Nors ir įtarė, kad Dylan'as gali ją įžvelgti tamsoje, nebuvo tuo tikra, todėl pasileido šokti kartu su melodija, kurią girdėjo tik ji. Šokis visada patiko Sofijai, tada ji pasijusdavo lyg mokėtų skraidyti ar patekti tik į jai priklausantį pasaulį. Kai jau visiškai nebeturėjo kvapo, Sofija atsisėdo ant žemės ir pagalvojo, kad baisiai norėtų čia turėti buteliuką vandens arba savo krepšį, kuriame visada galėjai rasti tą buteliuką apie kurį Sof dabar ir mąstė. Galiausiai, kai šiek tiek atgavo kvapą prašneko.
- Man patinka šokti, o ką tu mėgsti veikti?- nusišypsojo tamsai.
-
Dylan'as žingsniavo pirmyn. Jis jautė kiekvieną savo oro įkvėpimą šioje patalpėlėje, o tai, jog čia paveikslų galerija, priminė nepatenkinti paveikslai bei tylūs, kaip ir priklausė, natiurmortai ar peizažai. Vaikinukas jautė šiltą egzistavimą netoliese. Tai lyg šiluma, sklidusi nuo židinio, šildydama šią galeriją. Tačiau visgi, jokio židinio nebuvo čia matyti, o šiluma, kurią jis jautė, priklausė savam kūnui. Na, galbūt kažkiek sklido nuo tos mergaitės, kuri atrodė jaunesnė ir šiuo momentu, išskirtinė. Gerai pagalvojus, kas galėtų naktį vaikščioti po paveikslų galeriją. Tiesa, tokių žmonių pasitaikydavo. Bent jau Dylan'as taip manė. Juk ir pats žingsniavo per šią, sukauptus meno kūrinius eksponuojančią vietą. Ir, ką pastebėjo švilpis, buvo tai, jog dabartiniai pirmakursiai nelabai degė noru su juo bendrauti. Jis tą suprato pats, tad pernelyg nelindo niekam į akis. Dažniau laikydavosi nuošalyje ar pasisveikindavo su vienu, kitu pažįstamu veidu koridoriuje. Na, kitose pilies vietose taip pat.
Lazdelės galas ėmė menkiau apšviesti viską aplink ir galeriją užliejo dar didesnė nakties tamsos kupina prietema. Hmm... Kodėl ji užgesino lazdelę? Akimirkai švilpis sustojo bei susimąstė. Įsiklausė. Ne. Bent vieną naktį be ko nors beprotiško. Dylan'as pirštais lietė savo apatinę lūpą. Nieko gero nesumąstęs, jis tiesiog ėmė eiti pirmyn, pamėgindamas suteikti kuo daugiau šviesos, kuri ir taip buvo pernelyg menka. Jis matė ją. Dylan'as pasivijo Sofiją ir žingsniavo ties ja. Pritaikęs savo spartų žingnį, švilpis stebėjo jos šešėlį. Jis matė jos šokio judesius. Pamėginkime išvengti šio klausimo. Būtų labai nuostabu, jei nepaklaustum. Švilpis sustojo šalia, kuomet mergaitė gaudė kvapą. Ir išgirdo klausimą, kurio mažiausiai laukė. Šau-nu.
- Kiek sugebėjau įžvelgti siluetą šioje, viską ryjančioje nakties prieblandoje, tavo šokio judesiai nuostabūs, - pripažino tiesą, o dabar atėjo metas prabilti apie save, - man patinka skaityti. Galiu kiaurą dieną lindėti bibliotekoje. Labiausiai domiuosi įvairia mitologija, dažniausiai susijusia su vilkolakiais. Mano dalis giminės iš tėvo pusės vilkolakiai, - iš veido išraiškos leido spręsti, kad tuo nesidžiaugė, - tad norėtųsi apie juos žinoti kiek daugiau. Taip pat mėgstu fantastinį knygų žanrą. Nors išties, mitologijoje galima rasti žymiai įdomesnių dalykų nei fantastikoje.
-
Vos sulaukusi pagyrimo mergaitė nuraudo. Dabar labai džiaugėsi, kad buvo tamsu.
- Dėkoju,- nedrąsiai ir tyliai sumurmėjo, bet tokioje tyloje buvo įsitikinusi, kad bus išgirsta. Mergaitė pajautė, kad viena trumpų plaukų sruogą krenta tiesiai į akis, todėl suėmė ją piršteliai ir užkišo už ausies.
- Aš taip pat labai mėgstu skaityti,- nusišypsojo tamsai,- bet dažniausiai renkuosi jaunimo literatūrą, na, kai būnu namuose arba per atostogas. Čia nelieka laiko, tad dažniausiai skaitau burtų knygas arba kitokią mokomąją literatūrą,- pripažino. Sofija atsisėdo ant žemės ir jautė savo sustiprėjusį kvėpavimą po šokio.
- Kaip įdomu,- ištarė Dylanui prakalbus apie vilkolakius,- turėtum džiaugtis, kad pas tave giminėje yra įdomių personažų. Maniškėje tik žiobarai. Vienintelė mano mama burtininkė, o jos tėvai taip pat paprasti žmonės. Mano mama baisiausiai džiaugėsi, kai šešerių paverčiau pusbrolio plaukus spygliais,- nusijuokė prisimindama. Pajutusi artėjantį miego poreikį mergaitė nusižiovavo.
- Aš turbūt jau eisiu į lovą,- pasakė penktakursiui ir atsistojo. Įžiebusi lazdelės gale šviesą, nupėdino link išėjimo. Tada dar kartą atsisuko į švilpį:
- Turbūt labanakt, buvo labai smagu susipažinti,- nusišypsojo ir nutipeno link miegamojo.
-
Su švelnios medžiagos, spalvotais drugeliais puoštais naktinukais, Auksė, įsispyrusi į švelnias šlepetes tipeno koridoriumi, stengdamasi neišleisti jokio garselio. Nakties tyla net spengė ausyse, o pilnaties šviesa skverbėsi pro kiekvieną laisvą tarpelį. Ji neturėjo kur eiti, tik troško menkutės laisvės. Nors ir mokėsi Hogvartse, ruduo buvo beprasidedantis, tačiau giminės suskylimas jau pareikalavo aukų, o brolis, kurio niekada nemylėjo savo kažkur giliai paslėpta tyra širdimi, troško, kad Marietta įsisuktų į šį karo sūkurį. Būtent nuo to mergiūkštė ir bėgo. Jos plaukai kartais paleisdavo veidą, tačiau Marietta jų niekur nenustumdavo į šalį. Juk buvo nakties metas, o tokiu metu privalu bent šiek tiek susivelti plaukus. Auksė turėjo planą, kur eiti nakties metu, kai neužmigs ar norės kažkur nusliūkinti. Šįkart ji pasirinko paveikslų galeriją. Vidus skendėjo tamsoje, tačiau mergiūkštė visuomet labiau mėgo tamsą nei šviesą, tad jos netrikdė. Tik, po velnių, paveikslų nesimato! Nesimato nieko! Nieko! Beveik pasiekusi patalpos vidurį, Auksė apsisuko ir nežinodama kodėl, žvelgė į durų pusę. Kas dabar?
-
Naujoji Amnetų šeimos atstovė negalėjo patikėti tuo kas įvyko vos prieš kelias dienas. Ją iš paprastų, žiobarų vaikais pripildytų vaikų namų globon pasiėmė burtininkų šeima. Ir ne bet kokia. Juk dar visai neseniai Roana sėdėjo astronomijos ir kerėjimo pamokose su Jasmine, dabartine jos seserim, nors jai vis dar sunku pripažinti tačiau Eimi Amneta dabar yra jos mama, nors ir netikra, bet mama. Buvo tikrai keista žinoti, kad ji vėl turi namus. Kiek sakė Eimi, tai Claudie ir Džesei ji greitu metu išsiųs laiškus, paaiškinančius viską. O kai Roro grįš vasara į naujus namus, galės normaliai susipažinti su visa šeima. Ilgai nelaukusi "mama" gražino juodaplaukę mokyklon(ji beveik savaitę praleido Londone, vaikų namuose).
Pirma naktis, grįžus mokyklon. Dėvėdama pikachu pižaminį kostiumą, netikėtai gautą iš naujosios globėjos - tiesiog mašinoje išbūrė. Buvo paklaususi ko mergaitė norėtų, o Roana leptelėjo pirmą kas atėjo į galvą. Juk ne kasdien tave įsivaikina ir visos mintys apsiverčia aukštyn kojom. Vis tik, ši pižama Amnetai patiko. Ir naujasis vardas taip pat. Tie "Miročka, Miročka" jau iki gyvo kaulo įgriso. Žiūrėdama į savo juodas šlepetes, šlepsėjo koridoriais, kol neatsidūrė prie uždarų durų. Grįžti atgal nesinorėjo. Atidarė duris. Čia buvo daug tamsiau nei paprastame koridoriuje, matyt langai uždengti užuolaidomis. Tamsą ji mėgo. Pasiremdama sienomis ėjo toliau, gilyn į patalpą. Atrodo, ji čia viena. Pakeliui apčiuopusi ne vieną ir ne du rėmelius, suprato jog atsidūrė paveikslų galerijoje. Nežinia kiek laiko juodaplaukė ėjo pasiremdama sienom, bet pagaliau radusi duris ištrūko iš kambario, taip ir nesupratusi bei nesužinojusi, kad buvo ne viena.
-
Vėlus vakaras, Claudia tipeno koridoriumi iš bibliotekos su šusniu knygų rankose, į vieną iš jų ji įsigilinusi įdėmiai skaitė greičiausiai ten Transfiguracijos knyga. Claudia turbūt taip įnikusiai skaitydama nepastebėtu jei ir kiltu čia pat gaisras.
Praeidama pro tamsią paveikslų galerija mergaitė išgirdo bruzdesį, kuris spengiančioje koridoriaus tyloje buvo girdėti kaip koks riaumojantis trolis. Užvertusi labai ją dominančią knygą ji stabtelėjo ties šia galerija. Pažvelgusi į paslaptinga ir baugia tamsą ji tylutėliai pravėrė duris, šios bjauriai sugirgždėjo, vos vienu lazdelės mostu Claudia galerijoje įžiebė visas lepmpas. Išsižiebus lempom matė daugybę paveikslų ant sienų, keletą suoliukų ir beveik pačiam galerijos vidurį stovėjo mergina atsisukusi nugarą į Claudia ši tarsi sustingo Claudiai įjungus lempas galerijoje, mergaitė matė pasivėlusius nepažįstamosios plaukus, chalatėlį ir šlepetes. Kodėl ji sustingus? Gal mano, kad aš kokia mokytoja ją netyčios arba tyčiom čia užtikusi?
Claudia norėjo nutraukti klaikią įtampa, ji įsivaizdavo kaip mergaitei su chalatėliu baisu jei ji mano, jog Claudia kokia mokytoja, tad nieko nelaukusi tarė:
-Amm... Aš nemokytoja, ir niekam nesakysiu, kad tu čia. Aš tik netyčiom čia užklydau, mane patraukė kažkoks sambruzdis čia ir tiek...tai gal aš jau ir eisiu- dar šiektiek pastovėjusi Claudia apsisuko ant kulno ir jau drožė lauk.
-
Kažkas, atrodė, netgi priartėjo prie šio slapto kampelio, kuriame dabar sustingusi iš baimės, stovėjo Auksė. Uf, bent jau praėjo. Mergiūkštė tamsoje įsistebilijo į neaiškų paveikslą ir suraukė antakius. Marietta galbūt ir toliau kaip tikra idiotė žiūrėjusi į paveikslą ir nieko nemačiusi, tačiau užsižiebė šviesos ir prisimerkusi Hale netgi atšoko - paveikslas, į kurį ji spoksojo buvo portretas ir dabar jis ėmė garsiai žiovauti bei nepatenkintas burbėjo, nes ji pakėlė iš miego. Mergiūkštės akys nukrypo link durų. Kažkas juk turi būti, pačios šviesos neišsižiebs. Ir taip, ji buvo teisi. Auksė pamatė turbūt pasimetusią mergaitę, kuri pamažu traukėsi atgalios.
- Ne, neik! - sušuko ganėtinai garsiai ir pati dar labiau nusigando, - neik, tikrai. Prašau. Gal norėtum čionai pabūti, šiek tiek, mm?
Varno Nago globotinė bandė pasirodyti kuo mandagesnė, tačiau pati suvokė, kad tai atrodė panašiau į maldavimą. Ryt eisiu kai ko ieškoti. Ieškoti vieno asmens, kuris mane pažįsta. Kuris mane išklausys. Padės. Ir galbūt padėsiu jam pati. Nežinau kuo. Bet tikrai nėra nieko baisiau, kaip netekti sesers, brangaus žmogaus, artimo. Nepatyriau to savo kailiu, tačiau skausmą žinau.
-
šiektiek pastovėjusi Claudia apsisuko ant kulno ir jau drožė lauk...
Tačiau ją sustabdė tos nepažįstamos mergaitės balsas nuskambėjes tarp šių paveikslų. Claudia sustojo, apsigrežė ir jau žiojos sakyt, bet žodžiai užstrigo gerklėje Najaugi?!...Najaugi tai Auksė Marietta Hale? Mergina neseniai praradusi seserį?- dinktelėjo mintis, juk ši žinia buvo patyliukais apskriejus aplink visą mokyklą. Claudia pajautė liūdesį ir užuojautą jai, tačiau kažin ar mergina su susivėlusių plaukų kupetėlę bus laiminga kai visai nepažįstama mergina pareikš užuojautą už mirusią sese, nors to kaip ir neturėjo sužinoti pašaliniai mokiniai. Ne aš geriau dabar dėl šito patylėsiu-komandavo sau Claudia.
Mergina sugrįžo į paveikslų galerija pas kolkas dar gerai nepažįstamąją. Nenorėjo jos palikti vienos, norėjo būti draugiška.
-
- Turbūt... Žinai, kad aš Auksė, - pirštukais lietė dailų paveikslo rėmą, - Auksė Marietta Hale.
Ji nedrąsiai šyptelėjo. Akimis vis dar žiūrėjo į stabtelėjusią užklydėlę. Bent jau suprato, kad tai mergaitė.
- Na, daugelis, kiek supratau, žino, kad mirė viena mano giminė, - Hale akimirką sulaikė kvėpavimą, o tuomet įkvėpė oro, - tačiau mirė ne mano sesuo. Ją nužudė mano senelis, tačiau tai mano pusbrolio sesuo. Painus reikalas, - nesmagiai šyptelėjo, tarsi nepriimtų viso to į širdį, - mano pusbrolis - klastuolis. Berods, šeštakursis. Dylan'as.
Auksė atsisėdo. Mergiūkštei nerūpėjo, jog grindys šaltos, kad dabar buvo nakties metas ir ką ta neaiški persona pagalvos.
- O kas tu, beje? - padėjo delnus ant kelių ir pakėlė akis į mergaitę, kurią, kiek prisiminė, matė pirmąkart. Arba neatkreipė dėmesio. Susivokusi, kad galbūt plaukai susivėlę, šiaip taip pabandė juos sutvarkyti.
-
Claudia labai susikaupus klausėsi Auksės. Po valandėlės prisėdo šalia mergaitės, jai buvo gana keistą ir pribloškiama sužinoti tiesą. Tad ji tik sumurmėjo:
-Amm.. Aišku..Užjaučiu...- žinojo, jog ta tyla dabar skelndantį tarp jų negera tad jau su visai kitokia intonacija pridūrė:
-Aš- Claudia Otilia Stephalt, antrakursė iš Grifų Gūžtos. Malonu susipažinti. - mergaitė su nedidelia šypsena veide ištiesė ranką Auksiai ir nekantriai laukė ką ši darys.
Claudiai giliai širdyje buvo šiektiek gailą Auksės ji neteko savo giminės, kurią kaip ji minėjo nužudė jos senelis. Ar gi taip galima?- nedavė ramybės šis klausimas Claudiai.
Ji visdar laukė ištiesusi ranką ir tikėjos, kad Auksė tai pat atsakys, neignoruos jos ar neapsimes, jog nemato, Claudiai būtu nemalonu, taciau ji suprastu jei Auksė bendrauti nenusiteikusi.
-
Sėdėdama ant grindų ji tarsi paslapčia stengėsi stebėti mergaitę, kuriai ėmė pasakoti tai, dėl ko ją pačią brolis nudėtų. Pagal Gabrielių, savo brolį, (bent jau galvojo taip) išdavė visiškai nevertam ir dar nepažįstamam (!) asmeniui, kuris galėjo paskleisti daugiau gandų ir taip toliau... Bet Auksei tai visiškai nereiškė, tuo labiau, kad vis labiau jos seseriška meilė jam, blėso. Toks gyvenimas, nieko nepadarysi. Marietta lėtai atsistojo, rankas pasivalė į švelnią medžiagą ir paspaudė mergaitei ranką, kuri galop prisistatė bei išspaudė jai užduojautos žodžius.
- Malonu susipažinti, Claudia, - trumpai šyptelėjo vis dar spausdama jai ranką, - na, aš taip pat antrakursė, tačiau iš Varno Nago. Išties, ačiū už užuojautą. Taigi... Ką veiki nakties metu, kad jau nemiegi?
-
Atsikėlus Auksiai Claudia širdy nedrąsiai džiaugėsi, jog vis dėl to Auksė jai ištiesė ranką. Tačiau klausimas po malonaus rankų pasispaudimo atėmė trumpam iš Claudia žadą, kaži ką iš tikro ji čia veikė. Visi tie įvykiai ką tik nutike taip susuko ir sumaišė jei galvą, jog ji net sugebėjo užmirštis ko taip vėlai nemiega. Ir staiga ji prisiminė, prisiminė, jog ji tipeno iš bibliotekos, su šusniu knygų ir tiesiog jos dėmesį patraukė bruzdesys paveikslų galerijoje, tačiau pala kur jos knyvos dabar.
-Na aš tiesiog ėjau iš bibliotekos, ir brazdėjimas šioje galerijoje patraukė mano dėmesį. - Claudia atsikvėpė- Gal kartais matei kur aš padėjau savo knygų šūsnį? Eime gal pažiūrėti, gali būti pqlikau prie galerijos durų.
-
Kažkur ketvirtą valandą popiet, kai pro pilies langus nebešvysčiojo lediniai saulės spinduliai ir jau buvo kiek labiau sutemę, o lauke siautė lietus, Klastūnyno berniukų kambaryje tingiai ant savo lovos vartėsi pirmakursis garbanius. Deja, jaunajam Olivier dvyniui vėl dingtelėjo „nuostabi” mintis, kurios kaip tik dabar entuziastiškai įsikibęs, jaunuolis staigiai pakilo iš minkšto klastuoliško guolio ir ilgais koridoriais pasileido link paveikslų galerijos.
Berniukas it maža mergaitė striksėjo koridoriais laikydamas kuprinę kur buvo visas jo 'lobis'. Pasisekė, kad dabartiniai mokiniai mieliau praleidinėja laiką lauke, kažkur uždraustajam miške kur jie patyria įvairius nuotykius, o ne atsibodusiuose koridoriuose kurie tik ir asocijuojasi su mokslu, kas mokiniams yra paskutinėje vietoje, pavasarį. Klastūnyno globotiniui bus žymiai lengviau įvykdyti savo planą, kur nebus pašalinių žmonių, juk jis ruošiasi truputi nuskriausti paveikslus ir taip atgaivinti savyje menininką.
Jupiteris iš kuprinės išsitraukė įvairiausių graffiti dažų ir prisiartino prie pirmo paveikslo kuris jam tada pasitaikė. Tai buvo storas vyriškis, kuris sėdėjo ant sosto. Paveikslas iškarto turbūt nesuprato kas bus, todėl pradėjo uždavinėti įvairius klausimus, bet vaikėzas nekreipė dėmesio, jis išsitraukė oranžinius graffiti dažus ir pradėjo purkšti ant to vyriškio veido.
- Upsi pupsi. - Suvaidino, lyg čia jis netyčia tai padarė.
Garbaniaus ausis pasiekė senų durų vypimas nuaidėjęs per visą nedidukę patalpą. Jaunuolis pradėjo įtarinėti, kad tai bus koks mokytojas todėl staigiu mostu užsimaukšlino klastuoliško džemperio kapišoną, bandydamas paslėpti veidą. Bet įžiūrėjęs, pastebėjo panašaus amžiaus mergaitę. Diavaliui kaip akmuo nuo sielos nukrito, nes šis norėjo jau ir pergyventi..
-
Klara giliai atsidusdama užvertė sunkią knygą, kurią parsinešė iš bibliotekos. Paprastai ji retai kada skaitydavo istorines knygas, bet ši pasirodė be galo įdomi. Ji net nepastebėjo kaip greitai laikas praėjo jai skaitant apie garsius burtininkus, kurie paliko gilų pėdsaką magijos istorijoje. Jai tik šiek tiek gaila, kad knygoje nebuvo jokių nuotraukų ar piešinių. Jai labai buvo smalsu kaip šie burtininkai atrodė. Netrukus ji išsišiepė, kai prisiminė, jog kai kurie mokiniai buvo minėję paveikslų galeriją. Ten galbūt ir ras kažką įdomaus.
Išlipusi iš savo lovos ji nulipo laiptais ieškodamas tos galerijos. Bet, deja, iš anksto nepagalvojo ko nors paklausti kur jai eiti. Ilgai užtruko kaip vaiduoklis klajodama po koridorius, atidarydama kai kurias duris ir jas vėl uždarydama. Jau buvo nusivylusi ir nusprendusi apsisukti ir grįžti į savo kambarį kai už durų išgirdo balsus. Iš pradžių atrodė lyg ir nieko įtartina, bet mergaitės smalsumas vis tiek pabudo.
Stengdamasi tyliai atidaryti duris, bet šios tikriausiai buvo visiškai senos, mat garsus cypimas nuaidėjo per visą koridorių. Ji dar spėjo pamatyti kaip viduje kažkas užsimeta gobtuvą ir paveiksle esantis vyriškis pradėjo piktai bambėti. Jos dėmesį pagavo keista oranžinė dėmė ant paveikslo.
-Ką... tu čia darai?-įtariai paklausė ji atsargiai įeidama į kambarį.
-
Jaunesnysis dvynys lengvai atsiduso ir nusiramino, nes kelias sekundes atgal šis drebėjo it koks žmogus ką tik išlipęs po dušo. Atpažinęs mergaitę, Klarą, vos vos kilstelėjo lūpų kampučius kaštoninių plaukų savininkas bei lediniu žvilgsniu skenuodamas vėlyvąją viešnią, pridūrė:
- Nieko, - nors taip tikrai neatrodė, nes tas paveikslas rodos tuoj verkt pradės, o šis dar laiko oranžinius graffiti dažus rankose, - o tu ką darai? - Įtariamai pažiūrėjo, bet tada nesusilaikęs nusijuokė kokiai sekundei. - Aš čia gaivinu savyje menininką. Piešiu paveikslus ant paveikslų. - Kilstelėjo pečiais.
Tas senis taip pradėjo bumbėti apie tai, kad galės pasiskųsti Hogvartso profesoriams, Diavaliui tiesiog nusibodo. Šis prikando apatinę lupą ir piktu žvilgsniu dėbtelėjo į vyriškį.
- Bla, bla, bla. - Pradėjo parodijuoti tą paveikslą, o galų galiausiai užpurškė jam ir burną. Akies kampučiu garbanius pažiūrėjo į Varno Nago globotinę, arba kitaip sakant, Marso merginą.
- Nenori prisidėti? - Padavė kelis jai dažus, - galėsim pakalbėti apie tavo ir Marso santykius. Taip, taip. Žinau koks jis yra blogiukas, turbūt mažai dėmesį gauni, taip? Galėsim tai pakeisti. - Mirktelėjo kaštoninių plaukų savininkei.
-
Klara žvelgė kaip berniukas atsiduso, o ji pati tik sukando dantis taip stipriai, jog netgi paskaudo. Kažkodėl nenustebo pamačiusi vieną iš tų dviejų neklaužadų dvynių čia. Vis dėl to tik dabar pastebėjo kokie jie panašūs. Kaip du vandens lašai. Ir ji gana suirzo, mat nežinojo kuris iš tų dvynių priešais ją stovi. Neįsivaizdavo ar tai Marsas, kuris vis dėl kažkokios priežasties prikimba prie jos, ar Jupiteris, kuris išmąstė, jog jie pora. Nors ir abu jie siaubingi.
-Aha... matau,-sumurmėjo Klara sukryžiuodama rankas. Visiškai ignoruodama jo klausimą ji nusprendė pagrasinti, kad galėtų valdyti situaciją,-Žinai, galėčiau susirasti profesorių ir užsiminti, jog kai kas čia gadina paveikslus.
Žinoma, tai tik tuščias grasinimas. Klara nė nenutuokė kaip ji galėtų pasiskųsti, kai netgi nežino su kuriuo iš tų klastūnyno dvynių ji kalba! Bet mergaitė sukryžiavusi rankas stengėsi atrodyti labiau pasitikinti savimi, nors jai reikėjo šiek tiek pakelti galvą norint žvelgti jam į akis. Ji dar niekada nebuvo tokia nepatenkinta dėl savo žemo ūgio.
Bet, rodos, kai kas patikėjo jos vaidyba. Vyras su kitais paveikslais aplinkui linksėdami galvas visiškai pritarė mergaitei ir grasino tam išdykėliui. Bet jam užčiaupus vyrą užpurškiant dažus ant jo burnos jie visi greitai nutilo. Kai kurie rankomis užsidengė veidus, lyg bijotų, kad ir jiems tai nutiks. Visi, istorijoj minimi kaip garsūs ir galingi burtininkai, dabar atrodė kaip išsigandę vaikai. Vaizdas atrodė neįkainojamas ir mergaitės lūpų kampučiai trūktelėjo sudarydami šypseną.
Lyg tai būtų pastebėjęs berniukas ištiesė jai dažus. Varniukė nustebusi pakėlė antakius ir įtariai pažvelgė į klastuolį. Iš pradžių nenorėjo sutikti ir, gal patekti į paspęstus spąstus, bet šiam dar pridūrus apie Marsą ji susiraukė ir pagriebusi dažus iš jo rankų sugriežė dantimis.
-Tavo vietoje tokius žodžius pasaugočiau sau, o tai galiu netyčia užpurkšti šių dažų ant tavęs,-dabar laikant rankose purškiamus dažus grasinti buvo daug lengviau. Nors Klara ir abejojo ar ji tikrai galėtų tai padaryti.
-
- Vaje, kokie mes agresyvūs, - valiūkiškai išsiviepė, - baik juokus ir einam linksmintis!
Diavalis dabar pasiėmęs rožinius purškiamuosius graffiti dažus nustriksėjo link sekančio paveikslo. Klastuolis su juodos kavos spalvos akimis pažiūrėjo į jo sekantį varžovą, vėjavaikiškai šyptelėjo ir nusilenkė paveikslui. Jo sekanti auka - ale labai svarbi persona, nors vaikėzas net nežinojo šio žmogaus egzistenciją. Rodos, buvo Hogvartso direktorius, bet kam rūpi?
- Šiandien aš jums suteiksiu jupiter galaxy express paslaugas. Būsite laimingi kaip iki Jupiterio ir atgal. - Vyptelėjo. - Jums, - parodė pirštu į paveikslą, - atsirado šansas būti papieštu labai įžymaus dailininku, - o tada parodė pirštu į save.
Garbanius pakratęs purškiamuosius dažus, dar kartą pažiūrėjo į jo auką. Tas vaizdelis turėjo atrodyti apgailėtinai, bet ne dvyniui. Jis viską priėmė linksmai, todėl atsirado dar viena priežastis, kad pasijuokti. O priežastis juokimusi buvo ta, jog jo sekantis modelis dingo iš to paveikslo. Tiesiog pasiliko paprastas vaizdas, o žmogaus nėra.
- Niekas neperspėjo apie slėpynes! - Sušaukė, kad net prancūzo žodžiai suaidėjo per visą galeriją. Klastuolis papūtė lūpas it mažas, ką tik nuskriaustas berniukas ir jo šokoladinės akys nukrypo į mergaitę kuri buvo vos ne iki pečių berniukui.
- Ir ką dabar daryti? Gal paieškom jį? - Visai nekreipė dėmesio į tuos įvykius, erzinimus ir grasinimus kurie buvo gal tik kelias minutes atgal. Pradėjo kalbėti lyg nieko nebuvo. - Mr. Paveiksle?? - Nusivylė Mr. Paveikslu, nes linksmumas vis mažėjo ir mažėjo. Olivier šeimos narys atsirėmė į sieną ir galų galiausia prisėdo ant šaltų grindų. Dabar jis pradėjo elgtis it maža supykusi mergaitė kuri negavo saldainio.
-
Berniukui visiškai ignoravus apgailėtinus Klaros grasinimus, mergaitė įtariai prisimerkusi stebėjo kaip šis kliedėjo apie įžymų dailininką savyje. Viena tai suprato neabejodama, jis kišenėj žodžių neieško. Nesusilaikiusi sukikeno iš pasibaisėjusios paveikslo veido išraiškos, o jos pyktis po truputį atlėgo.
Tik staiga paveikslas, rodos, visai nenorėdamas būti pagražintas, piktai pašnairavęs į berniuką šis pasuko į dešinę pusę, pro kurią Klara įėjo, ir pranyko. Buvo galima suprasti, kad ne šiaip sau pasislėpė.
-Kaip gaila,-ištarė mergaitė atsisukdama į berniuką, kuris visai neatrodė patenkintas šio paveikslo pradingimu. Ir tikrai gaila, mat tų paveikslų reakcijos tiesiog neįkainojamos. Kažką panašaus retai kada pamatysi.
-Jis tikriausiai pabėgo pranešti apie tai kam nors...-sumurmėjo vėl pažvelgdama į duris tarsi bijotų, jog kas nors įeis ir juos čia ras. O ji vis dar rankose laikė oranžinius dažus. Juokinga, kad neseniai ji pati grasino pranešianti, o dabar stovi ir nerimauja labiau nei tas garbanius. Šis atsisėdo ant grindų sukryžiavęs rankas ir papūtęs lūpas. Niekas nebūtų pagalvojęs, kad tai tas pats berniukas, kuris miltus jai ant galvos užbėrė.
-Kaži ar jau rasim tą Mr. Paveikslą,-vėl sukikenusi iš tos pravardės Klara žengtelėjo arčiau Jupiterio ir padavė ranką padėti atsistoti,-Reiktų paskubėti, kol niekas čia mūsų nerado.
-
Nebekreipė dėmesio į tai, kad jis elgiasi kaip maža mergaitė. Jam turėtu būti gėda dėl tokio elgesio, bet taip nebuvo. Jupiteris buvo tuo metu septynerių metų maža mergaitė. Ir jam nesvarbu apie tuos stereotipus, kad turėtu elgtis kaip vyras. Juk yra dar ir kiti paveikslai iš kurių šis gali pasityčioti, bet ne, garbaniui prireikė būtent Mr. Paveikslo.
- Pasiilgsiu.. - Sumurmėjo, o tada atsistojo ir pozityviai nusišypsojo, - nori bėgti? Pff, - išpūtė lūpas, - na nežinau, gal norėčiau dar papaišialiot, - tada atsisuko į visus kitus paveikslus. Olivier išpūtė akis, nes visi paveikslai buvo pabėgę. Tai turbūt jo išdaigų viršūnė, sugebėti, kad visi paveikslo galerijoje žmonės piešiniuose pabėgtų nuo mažojo velnio. Tai yra tikras pasiekimas. Jupiteris nusijuokė ir tada pažiūrėjo į Klarą.
- Argi nesmagu gauti tokį pasiekimą? - Vos ne šokti pradėjo, bet tada surimtėjo. - Gerai, tu teisi. Bėgam iš čia, nes nenoriu būti trečią kartą pagautas. Žinai, tie grasinimai ir bla bla bla. Jau turiu jų pilną. - Greitai įkišo į kuprinę visus graffiti purškiamuosius dažus ir čiupęs Klaros ranką išbėgo iš paveikslų galerijos ir ėjo link tos vietos kur paveikslų tikrai neturėtu būti.
-
Klara palenkė galvą nežinodama ar turėtų įsižeisti šiuo berniuko klausimu. Ji nebuvo bailė, tikrai nebuvo. Tik nenorėjo būti pagauta darant tai ko net nebandė. Viskas kažkaip ne taip čia atrodė. Bet kai ji išsižiojo norėdama atsikirsti Jupiteris atsisuko į paveikslus, kurie jiems taip bešnekant pasekė ano Mr. Paveikslo pavyzdžiu ir pradingo. Visi iki vieno. Liko tik tušti paveikslai be jokių ypatingų asmenybių.
-Oho...-nusistebėjo Klara nužvelgdama visą galeriją. Rodos, jie tikrai prigąsdino tuos paveikslus.
Pažvelgusi į garbanių ji net sukikeno. Šis atrodė tikrai laimingas savo pasiekimu. Ir tikrai, tai kažkas kas ne kiekvienam pavyktų. Padėjusi jam susidėti dažus į kuprinę ji dar kartą apsižvalgė norėdama įsitikinti, jog jie vis dar nematomi ir galiausiai išbėgo kartu.
Grįžusi į savo kambarį ji krito į lovą ir pasiėmusi tą pačią knygą ir apsimetė ją skaitanti, nors mintys klajojo gana toli.
-
Clemences pyktis siekė maksimumą. Atrodė, kad kiekviena maža smulkmena ją pradėjo erzinti. O ypač kai dar vienas bernužėlis ir vėl pradėjo vaidinti protinguolį šalia juodos kavos plaukų atstovės! Tada jau buvo viršūnė. Jis tikrai turėtu pasigailėti dėl savo poelgio, juk velniukė susiruošė jam atkeršyti.
Buvo vakaro pradžia. Martes padavė vienai varnai laiškelį, kad ši perduotu tam berniukui kuris yra iš jos koledžo. Jis turėtu ateiti į paveikslų galeriją. Ten mergaitės liesa figūra laukė jį pasiruošusi su visais reikmenimis. Šioji prikabino kibirą su vandeniu šalia durų ir kai vaikėzas atidarys duris, šis bus pašventintas su Clemencijos vandeniu. Prie to, Klastūnyno globotinė ant galo jį apibarstys miltais, kur dėl vandens miltai pasidarys lipnūs. Viskas turėjo eiti pagal planą.
Laikas ėjo, bet varno taip ir nesimatė. Amelija prikando lūpas ir tuoj matysis kaip venos iššoks jai ant kaktos. Šioji pradėjo pergyventi, ar toji mergaitė tikrai perdavė tam protinguoliui laiškelį. Su laiku, ji jau norėjo pasiduoti. Bet tuo metu, vaikis įėjo į paveikslų galeriją. Tą pačią mili sekundę jį apipylė vandeniu ir rudaakė pradėjo barstyti jį miltais.
- Ha, še tau. - Nusijuokė, o tada prisižiūrėjo. Tai buvo ne jis. Tai ne tas varnius. Tai išvis kažkoks kitas berniukas. Clem išpūtė akis ir vos neišsižiojo. Susigaudžius kas vyksta, nesusilaikus, škotė pradėjo dar labiau juoktis iš nekalto nepažįstamojo. - Ups.
-
Dawson' as jau pavargo nuo visko, ypač nuo to, kad tik ne per seniausiai buvo sutikęs patį keisčiausią ir atrodo kvailiausią žmogų pasaulyje. Taip, taip tai tas pats klastuolis, kurį Elijah su Luna kartu gerai pamokė, nes kitaip jis būtų niekada nepasimokęs iš savo elgesio. Tad vaikinas nuo visko norėdamas atsipūsti, žingsniavo į paveikslų galeriją, ten buvo iš ties rami vieta, o patys gražiausi ir brangiausi paveikslai, kurie buvo verti didžiulių pinigų, kabėjo kaip tik ten..
Vos tik vaikinukas pravėrė duris, kažkas jį pasitiko ir tikrai nelabai maloniai.. Apipylė vandeniu ir maža to apibarstė miltais, vaikinas dabar atrodė klaikiai, tiksliau ne tik atrodė, bet ir jautėsi, norėjo gyvas sulysti žemės arba prakąsti tai merginai kaklą ir išsiurbti jos kraują, tačiau jo žmogiški instinktai neleido to daryti, tačiau vaikis tikrai supyko..
- Net ir atėjus pirmą kartą per mokslo metus į paveikslų galerija turiu būti paženklintas? - pamatęs ant apsiausto klastuolės ženklą, dar labiau supyko, - ne nu, jūs gal juokaujat ir vėl klastuolė, ir vėl tas pats, Lukas buvo kažkoks prikvakęs ir išsityčiojo pats nežinodamas ko, o dabar tu su savo pokštais? Gal kažką paaiškinsi..
-
Clemence niekaip negalėjo nustoti juoktis. Atrodė, kad tuoj nukris ant žemės ir pradės ridentis iš juoko. Galima buvo pastebėti, kaip jau ir ašaros pradeda tekėti ant mergaitės skuostų. Riestanosė stengėsi susilaikyti ir viską paaiškinti bernužėliui, bet turbūt jam dar reikės palaukti.
Atsistojus ant kojų ir nusivalius ašaras, pagaliau brunetė galėjo ką nors pasakyti. Dar kartą pažiūrėjus į nekaltą nepažįstamąjį, jau tada buvo ne iki linksmumo.
- Aš labai atsiprašau! - Pradėjo dairytis ar nėra servetėlių kur nors, bet tada bejausmiškai pažiūrėjo į jį, kai šis paminėjo jos koledžą. - Ką turi tuo omeny - vėl klastuolė, - pradėjo rodyti kabutes su rankų pirštais. Tada piktai pažiūrėjo ir priėjo prie vaikio. Bet išgirdus Luko vardą, Amelijos lūpų kampučiai pakilo. - Aj. - Trumpam nutilo. - Lukas ir mano pokštas visiškai yra ne prie ko. Jeigu rimtai, man tas berniūkštis labai nepatinka, kaip turbūt ir visi kiti žmonės. Ir dėl mano pokšto... Na, čia toks netyčiukas.. - Nekaltai nusijuokė ir pradėjo jausti ant kiek jai nejauku. Rudaakė greitai iš savo kišenės ištraukė kelias servetėles, kurios buvo skirtos jai nosiui išpūsti, bet deja, ji visus padavė tam neužbaigusiam pyragui.
-
Elijah jautėsi bjauriai, tie miltai ir vanduo, buvo ant jo drabužių ir veido, na ir ant grindų, tačiau ta mergina juokėsi, kaip beprotė, buvo neįmanoma jos pakęsti, o dar tas juokas pjaunantis ausis, tačiau Chris' as išsišokti negalėjo, nes nenorėjo, kad dar kažkas žinotu, kad jis vampyras, juk ir taip jau per daug žmonių žino..
Klastuolė baigė juoktis ir grifui ausyse taip palengvėjo, kad, net nėra žodžių, nes dar taip besijuokiančio žmogaus jis kaži ar matė, per visus mokslo metus Hogvartse.
- Tu atsiprašai? - ji gal nemato, kaip aš atrodau, - aš visas miltuotas.. - suraukęs kaktą tarė rudaplaukis. - Ką turiu omeny, kad kiek aš sutikau klastuolių visi ką nors padaro, tu apipylei miltais su vandeniu, Lukas užpuolė, tačiau jam pačiam baigėsi labai liūdnai, - prisiminęs įvykius miške, vaikinas šiek tiek pakėlė savo lūpų kampučius. - Čia tau netyčiukas, na sakykim, bet o jei būtų ėjęs profesorius, kas tada? Tavo pokštai išties kvaili, - šyptelėjo vaikinas, nes jau ir pačiam darėsi šiek tiek juokinga.. , - gerai, nors nusiteikė nosinių duoti, tik kaži ar man čia jų užteks.. - Ačiū, tik kaži ar užteks.. - paėmęs nosines iš merginos rankų, grifas pradėjo šluostyti savo veidą ir drabužius, kurie nenusivalė..
-
Mergaitė iš visų jėgų stengėsi būti draugiška, ji iš visos širdies nenorėjo, kad šis vaikėzas būtu jos pokšto auka. Bet juk jis pats prisiprašys tuoj! Martes ir atsiprašė, ir davė servetėlių savo, o jam vis maža. Clemence visa susiraukė, o jos akyse galima buvo pamatyti įniršį.
- Dėl visų klastuolių, manau, kad tai tik kvailas sutapimas.
Klastūnyno auklėtinė prikando savo apatinę lūpą. Ji toliau žiūrėjo į šį nepažįstamąjį nieko apie jį nežinodama. Jau norėjo klausti koks jos vardas, iš kokio koledžo jis. Bet klausant jo burbėjimą, brunetė persigalvojo. Noras bendrauti su juo visiškai dingo ir dabar netgi atvirkščiai, Amelija norėjo ką nors jam atrėžti ar bent jau parodyti kokį nemalonų gestą. Deja, ji susilaikė. Bet neilgam.
Nu būk tu vyru ir nustok verkti! - Pagalvojo, o nesusilaikius, Clemence paėmė miltų pakelį ir visus likučius kurie ten buvo, apibarstė ir vėl ant bernužėlio. Turbūt jam nereikėjo valytis, nes dabar jis ir vėl miltuose. Dar porą kiaušinių ir gautusi iš ties puikus pyragas. Susiprotėjusi, ką Ameli padarė, jai pasidarė dar labiau nejaukiau.
- Amm.... - Nežinojo ką pasakyti.
-
Elijah jau norėjo dingti iš čia, tačiau ta mergiotė visiškai jo negirdėjo, ji darė savo.. Bet grifas bandė neįsiusti, nes tada jo išvaizda labai greit pasikeis, jis išties gali per daug išgąsdinti nepažįstamąją, tad stengėsi išlykti ganėtinai ramus ir jau apsivalęs norėjo apžiūrinėti paveikslus, tačiau klastuolė stovėjo priešais jį ir praėjimo tiesa sakant nebuvo..
- Na sakykim sutapimas, - vaikinas jau norėjo merginai atleisti ir pasiūlyti kartu apžiūrėti paveikslus, tačiau..
Šįkart ji tikrai persistengė.. kam jai to reikėjo.. - vaikinas jau buvo paimtas įtūžio, norėjo pulti ją ir nežinia, ką padaryti, tačiau ji atrodė visai miela, tad grifas susilaikė, nes merginų pulti ne valia..
- Klausyk tu, gal jau gana, nemanai.. teks vėl dalintis servetėlėmis.. - šypsojosi rudaplaukis ir ištiesė ranką, laukdamas nosinaitės... nors dar turėtais likučiais biškį bandė apsišluostyti, tačiau nelabai sėkmingai..
-
Garbanius pasidarė keistai ramus. Gal šis jau kažką sumanė? Mergaitė įtariamai pradėjo į jį žiūrėti bei atsiduso. Rudaakė padavė dar kelias jam servetėles ir jam išsivalius kažkiek, šioji berniukui pasitraukė iš kelio ir pradėjo stebėti kiekvieną jo veiksmą.
Stebėti paveikslus šioje galerijoje Clemencei buvo truputi keista. Kadangi riestanosė turėjo kažkiek dailininkės įgūdžių, jai šie paveikslai nebuvo kažkas nuostabaus. Ir daugumą iš paveikslų buvo kažkokie nepatenkinti. Jie vis sau burbėjo kažką po nosį it būtu kokie turgaus bobutės. Turbūt kiekvieną dieną matyti mokinius kurie žiūri į juos kaip į kokius eksponatus, ganėtinai nusibosta. Galima buvo juos ir suprasti šiaip, bet Ameli to padaryti nesugebėjo.
Martes nepatiko ta nejaukioji tyla kuri buvo tada paveikslų galerijoje tarp dviejų mokinių. Maža to, kad brunetė apipylė jį miltais ir vandeniu, o po to dar kartą miltais, būti su šia auka vienoje patalpoje yra gan nejauku. Škotė įkvėpė oro, kad gauti daugiau drąsos. Sugniaužus rankas į kumščius, kad nuvyti tą nejaukią tylą, mergiotė prakalbo:
- Taigi... Prieš to "nevykusio pokšto", ką tu veikei? Kodėl ėjai į paveikslų galeriją? - Pabandė parodyti susidomėjimą. Nors, ji norėjo tik nebūti tylumoje.
-
Elijah sulaukus servetėlių iš merginos, šis apsivalė, nors rūbai ir liko truputėli su baltu atspalviu, bet berniūkščiui tai nelabai rūpėjo, nes turėjo kitą apsiaustą.. nepąžystamoji jį keistai nužiūrinėjo, o tai vaikinas labai puikiai jautė, juk nebuvo paprastas, tačiau bandė neišsiduoti..
- Ačiū, - padėkojęs merginai, kad ši jam leido praeiti, nusekė pasivaikščioti paveikslų galeriją, nes čia jam pabuvoti dar neteko.. Paveikslų buvo daugybė, tačiau dauguma buvo niūrūs, be jokios šypsenos, tačiau Chris' as į tai didelio dėmesio nekreipė, nes vaikinukas nelabai mėgo dailę, tačiau paveikslus apžiūrinėti jam šiek tiek buvo įdomu, nes jis mėgdavo pabandyti "įsiskverbti" į paveikslo esmę, nes kartais likdavo nesupratęs, ką dailininkai turi omenyje, tačiau čia viskas buvo aišku... Kabėjo Merlino portretas.., prie įėjimo buvo paveikslas "Dumbldoro ir Grindevaldo kova" ir daug kitų, tačiau grifas visų jų įvardint negalėjo.. kol jis tyliai vaikščiojo ir viską apžiūrinėjo, mergina prakalbo, tik šįkart be miltų ir vandens..
- Ką veikiau? Ėjau čia, norėjau apsidairyti, nes man pirmi metai, tiksliau jau jų pabaiga, norėjau apsilankyti čia, nesu dailės mėgėjas, tačiau tyrinėti paveikslus man patiko, - kažką burbtelėjo vaikinas ir vėl nutylo, vėl paveikslų galerijoje vyravo tyla.
-
- Tai tu pirmam kurse? - Paklausius susiraukė, - hmm, galvojau, kad esi vyresnis už mane, - vis bandė pratęsti dialogą, bet paveikslų galerijoje pradėjo toliau vyrauti tyla.
Didelės, savo tamsiu rudumu kontrastuojančios su nedailiai išblyškusia oda akys užfiksavo gan keistą paveikslą kuris pasižymėjo tuo metu savu nedidumu ir gan keistu elgesiu. Bandydama bent minimaliai orientuotis aplinkoje, mergina kartas nuo karto vis apsidairydavo aplinkui, tačiau dėl gan didelės nakties sukeltos tamsos ne itin ką pešė. Kelias akimirkas Clemence negalėjo pajudėti, neapsispręsdama ką dabar daryti, todėl ji toliau pradėjo stebėti tą vaikėzą..
- Tai iš kokio koledžo esi? Aj tiksliai, pamiršau prisistatyti. Mano vardas Amelija, esu iš antro kurso.
-
Koks jai skirtumas, kuriame aš kurse, na taip, gal ir atrodau vyresnis dėl savo ūgio, tačiau, čia mano reikalas..
- Na taip, pirmam, na ir kas? - surūgusiu veidu tarė berniūkštis.. -deja, nesu vyresnis.. - nutęsė vaikis ir nutylo..
Čia, paveikslų galerijoje, įsivyravo tokia tyla, kuri kaži ar dar kur nors buvo.. Nieks nekalbėjo, girdėjosi tik žingsniai, žingsniai Elijah, kuris vaikščiojo aplink paveikslus ir juos "stebėjo", na tiksliau jis apsimetė, kad jam patinka, nes nenorėjo šnekėti su klastuole, ta pačia, kuri buvo čia, kartu su juo.. ir tubūt vėl galvojo, ką iškrėsti, gal šįkart kiaušiniais ims mėtytis?
Dawson' ui bevaikštant aplink galeriją darėsi vis sunkiau ir sunkiau ką įžiūrėti, tačiau ne jam, tik paprastam mokiniui, o jis tamsoje matė puikiai.. Todėl bėdų nekilo...
Tačiau tyla ilgai neužsibūvo, grifas pajautė, kaip mergina jį stebi, lyg norėtu akimis praryti.. o neužilgo ir prakalbo..
- Aš iš Grifų Gūžtos, o mano vardas Elijah.. - prieš nutyldamas burbtelėjo vaikis..
-
- Aišku. Na, malonu susipažinti. - Nemalonu visiškai. - Elijah.
Kad nestovėti vienoje vietoje ir neatrodyti kaip kokia maniakė vis žiūrėdama į vaikėzą, brunetė nusprendė pasivaikščioti irgi. Pažiūrėti į tuos paveikslus, kuriems jau yra atsibodusi mokinių egzistencija kurie pastoviai žiūri į paveikslus ir kiekvieną dieną atsibosta jiems su savais problemomis, triukšmu ir įspūdingais nuotykiais.
Ameli dar kartą apžiūrėjo visus paveikslus ir išpūtė lūpas. Nuobodu. Nėra ką veikti. O tas surūgėlis turbūt ir toliau pyksta ant Klastūnyno auklėtinės dėl jos "netyčiuko". Clemencija mintyse dar kartą nusivaipė ir pradėjo parodijuoti tą grifą, koks šis piktas yra, o pabaigus, rudaakė pasiliko visiškai be veiklos. Todėl, netgi neatsisveikinusi, ji išėjo iš paveikslų galerijos ir nubėgo ieškoti tos merginos kuri neperdavė laiškelį tokiam varniui.
-
Deja, to pačio negaliu pasakyti, man tikrai nėra malonu susipažinti.. - toliau dairydamasis po galeriją mįslijo vaikinas. Nors šis jau nebe vienas po ją dairėsi, Amelija taip pat vaikščiojo, tačiau nelabai su noru.. Nes merginos veidą puošė lygiai tas pats, kas ir Elijah pyktis ir nuobodybė.. O dar tie neužsičiaupiantys paveikslai tiesiog erzino Dawson' ą tad šis nieko nelaukęs atsigręžė į merginą norėdamas jos kai ko klausti, tačiau ši bandė parodijuoti grifą, kaip išmanydama.. tad garbanius greit nusisukęs, kad ji nepamatytu, aišku, dar labiau supyko, tačiau jam buvo nusispjauti ant tos mergiotės.. Juk klastuolė, ko tikėtis, gal ir graži, tačiau su savo charakteriu.. Elijah bevaikščiojant, Amelija išrūkė iš paveikslų galerijos net neatsisveikinusi.
- Mandagi sakyčiau, - kažką ten suburbėjo sau po nosimi jaunasis vampyras ir išėjo į miegamąjį.
-
Žiema. Montis jos nemėgo. Šalta, tamsu ir taip toliau. Būtent žiemos metu berniukas vengė kišti nosį iš pilies, tad teko slampinėti koridoriais, nors palyginus, tai irgi buvo gana nuobodu. Ramios popietės metu, kai snaiges šoko baletą iš pilkų debesų, Arenas patraukė vienu iš daugybės koridorių. Buvo beprotiškai neįdomu. Visgi, pilis milžiniška, o nematytų vietų taip pat. Jis atsiduso. Melsvas švarkelis su balkšvu pūkeliu viduje susilaukdavo vieno, kito žvilgsnio, tačiau ne tai rūpėjo berniukui. Kairės rankos pirštai mankštinosi laikydami lazdelę. Apsiausto trinti nenorėjo, be to, šis rūbas galėjo būti išmestas jau senokai, bet, deja, jo reikėjo. Reimersas slinko ir slinko, tačiau akims užkliuvus už durų, kurias pastebėjo pirmą kartą, stabtelėjo. Apsidairė. Aplink nieko nebuvo matyti, tuščia, ramu bei tylu. Gūžtelėjęs pečiais, pravėrė duris ir žengė vidun. Vos privėrus jas, akys prisimerkė iš netikėtos tamsos. O tu velnias. Ar aš moku kerus? Žinoma, pabandyti nieks nedraudžia.
- Lumos, - blanki švieselė užsidegė, pamirgėjo ir dingo, - lumos!
Antrasis kartas buvo sėkmingas, šįkart šviesa iškart pasidarė ryškesnė. Įdomu, ar ilgam... Montis žengė arčiau sienos ir pabandė įsižiūrėti į pirmąjį paveikslą - kažkokio burtininko portretą. Keisčiausia tai, jog jis net nesujudėjo.
-
Apsivilkęs šiltesnį, vilnonį megztinį, kurį jam numezgė mylima žiobariškoji senelė, vaikinukas susikišo ledines rankas į džinsų kišenes. Iškart pasidarė šilčiau, smagiau, maloniau. Ko jau ko, bet žiemos sezono, oro sąlygų jis negalėjo pakęsti labiau nei Theo. Tas klastuolis nors negrasino mirtinai sušaldyti. Gebėjo tik užkaitinti jaunuoliui kraują. Gal net visai jis praverstų dabar? Nereiktų kalenti dantimis. Bet ne. Tikriausiai vėl pyktis prasibrautų per menkas grotas ir tektų dėti į kojas.
Palikęs bendrąjį koledžo kambarį, Leonas patraukė į pilies gilumą. Nežinojo, ką darąs, tad tikėjosi, kad likimas nuves kažkur, kur bus ramu, šilta ir saugu nuo aplinkinių. Paveikslų galerija, kurioje kabo šimtai šedevrų, likimui pasirodė puikus pasirinkimas. Bet kodėl? Juk pilyje tikrai yra burtininkų ar raganų dievinančių meną, tirštus potepius, akvarelės nubėgimus, o ypač atgijusius kūrinius. Bet gal tokiu laiku ten nieko nebus? Tikėkimės.
Švelniai apglėbė durų rankeną ir truktelėjo jas į save. Pastarosios atsidarė su kurtinančiu cypimu. Na, bent Leonui tas garsas pasirodė kurtinantis. Juk aplink buvo kapų tyla. Bijantis sukelti dar didesnį triukšmą pilyje, vaikinas ant pirštų galiukų peržengė slenkstį ir uždarė už savęs esančias duris. Šįsyk jos veikė lyg sviestu pateptos. Šaunu. Tik uždaręs sunkias duris, susivokė, kad čia velniškai tamsu. Žinoma, jei būtų kilęs ne iš žiobariškos šeimos, tikriausiai iššauktų švieselę iš savo burtų lazdelės. Na, bet dabar jis tik išsitraukė degtukų dėžutę ir vienu degtuku brūkštelėjo per nugarėlę. Jis tik tyliai sušnypštė ir užsidegė. Iškart prikišo degtuką prie arčiau esančio paveikslo. Tai buvo putlių dvynių portretas. Vienas iš dvynių išpūtęs akis dėbtelėjo į liepsnelę.
- Ugnis, - susižavėjęs tetarė.
Leonas jau ruošėsi kažko paklausti, kai netikėtai durys vėl atsidarė. Į vidų plūstelėjęs vėjas užbaigė liepsnelės egzistavimą. Vaikinukas liko stovėti tamsoje. Nesugebėjo pajudėti, tik laukė žmogaus, kuris sutrukdė jam. Ilgai laukti nereikėjo. Tai buvo Montis - dar vienas varniukas. Leonas giliai įkvėpė ir tyliai pasileido prie arčiausiai esančios slėptuvės - kampo. Laiko jam išlošė varniaus neprofesionalumas. Reikiamą burtažodį jis iškvietė tik po antrojo bandymo. Slėptuvė nebuvo viena iš tų, kuriose slėpdavosi vienos šalies partizanai. Oi ne. Net nereiktų šio kampo lyginti su tomis. Ši Leono slėptuvė buvo visa dulkina ir pilna voratinklių. Tad nenuostabu, kad kažkas sudirgino vaikinuko uoslę. Net nespėjo užsidengti nosies, kai per visą galeriją pasklido jo čiaudulio garsas. Jei nebūtų taip tamsu, tikriausiai būtų galima pamatyti, kaip šviesiaplaukis varniukas išbalo. Dabar man tai tikrai galas.
-
Nors mėgdavo brazginti gitara, kartais padainuoti, kai nieko šalia aplink nebūdavo, Montis niekuomet nesidomėjo piešimu. Pats piešdavo tragiškai ir klaikiai, o įvairių parodų vengdavo - tik dar labiau save įtikindavo, kad piešėjas iš jo nekoks. Visgi, dabar jis stovėjo paveikslų pilnoje galerijoje, bekraipydamas lūpas žvilgčiojo į portretą, kurį blausiai apšvietė. Galvoje kybojo nulis minčių. Jau buvo bepradėjęs apie kažką mąstyti, tačiau labai išgąsdino netikėtai pasklidęs čiaudėjimą priminęs garsas. Iš to netikėtumo, o gal ir iš baimės, Arenas paleido lazdelę, ši su nedideliu šviesuliu nuriedėjo grindimis tolyn. Velnias. Ką siūlai daryti? Nežinau. Monti, Monti, galvok, pagaliau!
- K-kas čia yra? - dairėsi aplink, nors nematė nieko kito, tik tamsą, - ei, žinai, kad esi kažkur!
Reimersas, vis dar besiblaškydamas į šalis, žengė atgal ir trenkėsi tiesiai į paveikslą. Per nugarą perbėgo šiurpuliukai. Nenuvertė, bet privertė siūbuoti. Kadangi iš paveikslo neatsiklido jokie nepasitenkinimo kupini murmesiai, nusprendė, jog užkliudė tikrai ne portretą. Kur ta prakeikta lazdelė nuriedėjo? Nieko nematau...
-
Plunksnos pasišiaušė kaip reikiant. Baimė būti prigautam jau buvo prikišusi aštrų gero plieno durklą prie gerklės. Tik vienas nepagalvotas žingsnis ir ginklas paliks gilių bei mirtiną įbrėžimą ant kaklo odos. Ką man dabar daryti? Nu ką? Gal sprukti? Bet jei prigaus?
Tas mielas balselis dar labiau privertė Leoną susijaudinti. Nerangiai sugniaužė savo megztinio kampą, giliai įkvėpė ir iškišo nosį iš už kampo. Hollandui pasidarė įdomu, ką kitas varnius darys. Deja, tematė tik tirštą tamsą. Velnias. Išgirdęs, kad varnius atsitrenkė į paveikslą, žavingai šyptelėjo ir tyliai sukikeno, tačiau tai neprivertė baimės nešti kudašių. Greičiau pats Leonas neš kudašių. Bėgti ar nebėgti? Hamletai, štai tavo apmąstymų vertas klausimas. Padėk man. Perbraukė per sieną ir nusprendė. Bėgsiu. Brūkštelėjo per lazdelę, slypinčią užanty, ir nėrė į dar didesnę tamsą. Traukė ten, kur atmintis sakė. Ten turėtų būti išėjimas. Žinoma, jis tikrai nemokėjo elgtis tamsoje. Tad nenuostabu, kad vietoje durų jis rado tą berniuką. Tėškėsi į jį kaip reikiant. Vaikis ne juokais išsigando. Pabandė greitai pakilti ir dar kartą bandyti bėgti, tačiau nė iš vietos. Kažkas jį varžė. Tegalėjo išsitraukti lazdelę. Daugiau nieko, bet Leonas juk bijojo magijos. Tad tikrai jis jos nelies.
- Labas, - drovėdamasis tetarė tamsoje.
-
Toks jausmas, kad kažkas šviesą išjungė. Rimtai. Ta lazdelė kažkur prasmego, o šviesos šaltinis užgesintas. Po atsitrenkimo į paveikslą, Montis bijojo kažkur žengti ar pajudėti į kažkurią pusę. Berniukas žinojo, jog galerijoj prie sienų trainiojosi ne vienas, kažkokia kita esybė taipogi netoliese kvėpavo. Bent jau jis taip tikėjo. Galų gale, kai pradėjo bijoti net savo širdies dūžių garso, Arenas atsiplėšė nuo sienos. Rankas laikė pakeltas šonuose, dėl viso pikto. Dairėsi šviesos spindulėlio, nors buvo tamsu, tarsi į akį kas įdūrė. Kas čia vyksta? Kur aš, nagi! Po galais, pragainioti antros lazdelės negaliu! Berniukas gal ir būtų save peikęs ar kalbėjęs su savimi toliau, tačiau kažkas į jį nestokojęs jėgų tėškėsi vos ne visu pajėgumu. Nugriuvęs ant grindų pajuto nugaros skausmo egzistenciją ir nuostabų grindų kietumą. Pasakysiu tik viena: skauda. Reimersas taip ir negalėjo atsikelti, jautėsi tarsi kažko užspaustas. Turbūt šitaip bijojo, kad net neatsikėlė. Visgi, nieko nematė, tik juodą tamsą. Šaunu. Varniaus širdis ėmė daužytis greičiau iš baimės, vos tik ausis pasiekė balsas. Kito burtininko. Nepažįstamo, kiek spėjo.
- Hm, - suprato, jog vis dar gulėjo ir itin lėtai atsisėdo, - svei-ei-kas.
-
Tyla. Nieko. Jokio atsako. Leonas net pradėjo galvoti, kad tą vaikinuką sukūrė jo pasąmonė. O tas kūnas, į kurį tėškėsi, yra tik paprastas manekenas. Tikrai? Ar man jau galutinai protas nučiuožė? Pradėjau išsigalvoti balsus? Giliai įkvėpė, nurijo seiles ir pradėjo šnabždėti sau po nosimi:
- Škotas viduje, škotas išorėje, tačiau nereikia taip nukvakti.
Ir tada, tą akimirką, pasigirdo slopus balselis. Varniaus išgalvotas balsas pasisveikino. Hollandų vienintelė atžala akimirksniu atšoko ir stipriai trinktelėjo į šaltą grindinį. Susiraukė iš skausmo, pasitrynė sutrenkimo vietą.
- Tu esi netikras. Mano smegeninė tave tik išsigalvoja. Išnyk, demone.
Pasirėmė delnais į grindinį ir grakščiai stryktelėjo. Buvo pasiruošęs dar kartelį apšaukti tą išgalvotą balsą. Ir tada visoje paveikslų galerijoje esantys šviestuvai užsiplieskė. Leonas suraukė nosį ir prisidengė akis. Praėjo kelios akimirkos, kol jo akys priprato prie apšvietimo. Tada pažvelgė ton pusėn, iš kur sklido tas balselis. Tikėjosi, kad jo pasąmonės sukurtas vaikigalis bus dingęs, bet... Bet jis tebesėdėjo ten.
- Sakiau išnykti, prakeiktasis, - sukriokė.
Akyse pasirodė karšto pykčio atspalvis. Jis pradėjo kauptis. Blogai, labai blogai.
-
Jis vis dar sėdėjo. Skaudėjo nugarą. Bijojo, ar ko per smarkiai nesusitrenkė. Mončiui ir taip vos pavyko sukaupti drąsos trupinius ir pasisveikinti, o dar tas vaikis, tiksliau, bala žinojo kas, ėmė sapalioti, jog jis netikras. Tu gal galvą susitrenkei? Khe khem, aš dar ne vaiduoklis, kad galėtum mane išvyti kada panorėjęs. Arenas tylėjo. Daugiau netarė nė žodžio. Šėtonas? Tebūnie. Berniukas garsiai atsiduso, kaip tik tuo momentu užsiplieskė šviesa, net akis suskaudo, teko beveik pilnai užsimerkti.
- Klausyk, - jau ėmė piktintis, - joks aš vaiduoklis, o tuo labiau šėtonas. Jeigu matai demonus, turėtum susirūpinti sveikata, - akis vis dar skaudėjo, tačiau galėjo pilnai atsimerkti. Dėbtelėję repliką, atsistojo ir apsivalė kelnes. Apsidairė, tačiau lazdelės taip ir nepastebėjo. Galop, kilstelėjo akis į šėtonus mačiusį vaikį.
-
Išgirdęs to vaikėzo, stovinčio priešais jį, repliką, šyptelėjo ir jau norėjo juoktis iš visų plaučių, kai kažkas dingtelėjo galvoje - mintis, kuri sakė, kad tas kitas varnius gali būti ir tikras. Leonas prisimerkė ir akylai nužvelgė vaiknuką. Tamsios ir pilkos akys. Nors ne. Palauk. Jos turėjo pilkumo, melsvumo ir truputį gintaro atspalvio. Tamsiai rusvi plaukai buvo susivėlę, tikriausiai niekada nematę šukų, bet tai jam ganėtinai tiko. Padarė jį labai žavų. O dar tos lūpos. Ohoho... Tikras mergaičių idealas.
- Huh, - atsiduso.
Jei būčiau jį išsigalvojęs, nebūčiau jutęs jo kūno ar net kvapo, kai trenkiausi į jį. Smegenys negali sukurti tokios iliuzijos, niekaip. Gal ir čia galėtų prisidėti magija, bet mano žinios yra menkos toje srityje, tad atmetu šią galimybę. Tad lieka tik vienas dalykas - jis yra tikras. Velnias. Kokia gėda...
- Eeee... - nejaukiai pasimuistė ir įsmeigė akis į kito varniaus batus. - Atleisk, tiesiog pamaniau, kad... Ne, pamiršk. Duosiu patarimą. Pamiršk šią dieną ir tau bus geriau, - sumurmėjo ir apsigręžęs šovė link išėjimo.
Tik priartėjęs prie savo miegamojo, susivokė, kad jis su juo kalbėjo. Leonas nebuvo iš tų, kurie lengvai užmegztų pokalbį, tad tai buvo lyg stebuklas. Tas varniukas irgi buvo kažkoks kitoks. Jis nemanė, kad Hollandas yra kažkoks išsigimėlis ar panašiai. Na... Tikriausiai po šio įvykio manys.
-
Jis buvo suirzęs. Viskam, juk, buvo ribos, kur juokai, o kur peržengta riba. Bent jau taip manė. Galbūt per tą susierzinimą viską priėmė pernelyg rimtai, tačiau tikrai nė nemanė nusileisti. Montis atsirėmė į sieną, tarpą tarp paveikslų. Vis dar maudė nugarą ir sėdimąją. Kadangi norėjo nepagauti to vaikio žvilgsnio bei į jį iš principo nežiūrėti, kad ir kaip buvo įdomu, apsimetė, jog žvilgčiodamas per grindis ieškojo tos prakeiktos lazdelės. Kai šėtonų vaikis ėmė sapalioti žymiai įdomiau, netgi pakėlė į jį akis. Visgi, įdomumas greit išgaravo - berniukas dingo.
- Pff,- burbtelėjo pavymui. Praradęs viltį rasti lazdelę, pamažu kėblino link išėjimo. Prie pat durų gulėjo jo lazdelė! Arenas vos jos taip ir nepaliko gulėti. Pakėlęs nuo žemės, atsisuko, peržvelgė galeriją bei palikęs įjungtą šviesą (neįsivaizdavo, kaip išjungti) dingo iš patalpos.
-
Pagalvotum, tai didžiausia nesąmonė kokia tik šiandien galėjo įvykti be kritusio šviestuvo - tu tik pabandyk įvairuoti tokį kiekį levotuojančių dovanų. Galbūt konveikim arba Dubajų, arba seną gerą Izaac ar dar bala ką iš Kerėjimo operos, ar patį vaikiną, jog šiam iš karto nepavyko gražioj formoj įgrūsti supakuoto tokio gėrio galerijon.
- Labas ir tau,- sumurmėjo mergaitės balsui atsimušus tyliame paveikslų prifarširuotame koridoriuje.
- Kiek jūs supakavot? - ant žemės sugulus ne itin dailiai krūvai šalimais Merlino portreto, kitas klausimas ataidėjo erdve iš šviesaplaukio lūpų.
Dabar tik laukt kitų,- pasilenkęs jis įdėjo nubyrėjusį geltoną ryšulėlį atgal prie kitų,- tikiuos, jie greitai.
-
Olivia atėjo nuo virtuvės pusės tempdama paskui save vežimėlį pilną dovanų Hogvartso mokiniams. Nebuvo dovanų tiek jau ir daug, bet pagal ją jie užtruko apie pora valandų. Tai reiškė, kad dar visa diena priešakyje. Valio! O dovanų vežimėlyje buvo ir švilpiams, ir grifams, klastuoliams bei varnanagiams. Atsidūrusi paveikslų galerijoje ji jau pamatė laukiantį septintakursį:
- Sveikas, Arkadijau, - tarė vyresniam už save mokiniui ir pažiūrėjo į jo atsitemptą dovanų krūvą, - va čia tai daug dovanų, - nusišypsojo ji. - Gerai, kad mums mažiau teko.
- Tikiuosi niekas nesupyks, kad čia paliksiu mūsų dovanas. Aš turiu bėgti.
Ir apsisukusi išlėkė pro duris ir nuskubėjo link didžiosios salės. Gal ir nebuvo gera idėja ryte nepavalgyti pusryčių? Ji jau gerą valandą svajojo apie kukurūzų dribsnius su pienu ir puodeliu kavos.
-
Buvo baisu, kad nepamestų nė vienos dovanėlės. Ypač, kad numesta nebūtų puodelis ar koks kitas dūžtantis daiktas. Bijojo net pažvelgti į Švilpynės prefektę, Roaną.
Tačiau buvo smalsu. Buvo įdomu ką ji pamatys ir ar Kajus bus ankstyvą rytmetį išsivertęs iš lovos.
Snyguriuoja. Atskrido mintis, kuri čia buvo nei į tvorą, nei į mietą ir galėjo nebent sutrugdyti įvykdyti dienos misiją - kalną supakuotų dovanėlių nunešti į paveikslų galeriją nesugadinus. Taip, reikėjo dar ir nenusiversti lipant laiptais. Iš penkto aukšto į antrą -nejuokai.
Paskui mergaites it kariuomenė žingsniavo dešimt nykštukų, kurie taip pat nešė dovanėles. Susikrovę į maišus - kas galėjo pamanyti, jog ne tik dovas pakuoja, bet ir turi jas kur susidėti. Mažieji panešė didelį, palyginus su nedideliais kūneliais svorį.
Kai numetus tik vieną dovanėlę (kurią pagavo nykštukas ir įsidėjo į savo maišą) pasiekė antrą aukštą, iškvėpė orą. Dabar jokių laiptų. Tik koridorius, vedantis į paveikslų galeriją.
Pravėrus duris jau girdėjosi balsai. Paveikslai, rodos, vieni nesišneka? Po replikos ,,dar viena atėjo", Wrena suprato, kad ji čia nebe pirma. Atsargiai nuleido dovanėles ant žemės ir pasisveikino su čia jau buvusiu švilpiu. Šis buvo gerokai vyresnis, tačiau per savo keturis gyvenimo Hogvartse metus, suprato, kad švilpiai - geri žmonės.
Tuomet išėjo į koridorių ir it Dievas būtų atsiuntęs savo ženklą - pamatė slampinėjantį namų elfą. Nežinojo kaip į jį kreiptis - nebuvo per daug su jais kalbėjusi.
- Pone elfe, gal galėtumėte mums padėti?- pasiteiravo ir suprato, kaip keistai tai turėjo nuskambėti.
- Ką reikėtų padėti, panele? Kiek mūsų prireiks?- nuolankiai paklausė.
- Išdalinti dovanas. Dovanų tikrai nemažai.
Alder išsigando, kai iškart po šių žodžių elfas spragtelėjo pirštais ir pradingo. Po kelių sekundžių čia jau buvo keturi namų elfai. Su jais Wrenutė įėjo į paveikslų galeriją ir nusišypsojusi Merlinui, parodė elfams dovanas.
-
Kajus kur buvęs, kur nebuvęs su visomis dovanomis į Paveikslų galeriją.
-Sveiki,- vos spėjo tarstelti prefektas, išvysdamas Arkadijų, Olivia ir Wreną,.
Likusios dovanos iš Kelionmilčių kambario nugulė prie didėjančios krūvos prie Merlino paveikslo. Laimingas Kajus pagaliau atsikvėpė, džiaugdamasis, kad jau gali paslėpti savo burtų lazdelę.
Nugrūdęs ją giliai, giliai į uniformos kišenę, Kajaus Arno Wintersas apsižvalgė aplinkui. Paveikslai, paveikslai,- sumurmėjo mintyse,- Nieko įdomaus.
Prefektas neturėdamas ką veikti, jau ruošėsi pakalbinti Olivią, vadovės seserį, tačiau ši greitai pradingo iš susitikimo vietos.
Ir Kajus pasijautė lyg paliktas vienas ant ledo.
Tiek to,-paniuro šis.
Po ilgo darbo su dovanėlėmis ir jų perdavimui elfų globon, kad šie padėtų nykštukams išdalinti hogiečiams, Kajus pagaliau gavo progą nulėkti į Didžiąją salę. Ir tai padarė vos tik elfams pradingus su krūva dovanų.
-
Pabaigusi darbą, padėjo Wrenai su dovanėlių perkėlimu į kitą vietą - paveikslų galeriją. Prižiūrėdama, kad anei viena dovanėlė nenukristų, Ro atsargiai leidosi laiptais, viena ranka prisilaikydama turėklo. Mintyse slapta melsdamasi, kad laiptai neiškrėstų išdaigos, Roana sėkmingai pasiekė antrą aukštą ir lengviau atsiduso.
Atėjusi į reikiamą vietą su visais pasisveikino. Atsargiai sudėjusi dovanėles į kruvą, Ro dar syk pažiūrėjo ar viskas gerai. - Mes viską padarėm, nuostabu. - Vėl lyg sau, lyg kitiems tarė.
Prefektė džiaugėsi, kad nebuvo su Wrena vienintelės pakavusios dovanas. Tik keista buvo, kad nepatingėjo dirbt ir berniukai - Arkadijus su Kajum. Gal vis tik esam darbštūs tik tas tinguliukas tai paslepia? Pamintijo Amneta.
Pasirodžius elfams, žaliaakė su jais pasisveikino ir išėjo žadinti Gajos pusryčiauti. Kiek matė prefektė, kiti bendrakoledžiai taip pat išsiskirstė, kas į bendrąjį kambarį, o kas pavalgyt.
-
Pagaliau Stevie buvo netoli kabineto. Jai atrodė, kad ji eina jau kelias valandas. Ir kad pamoka jau seniai pasibaigusi. Mergaitė kiek nuogąstavo: ką gi apie ją pagalvos koledžo vadovas? Juk ji taip ir negrįžo į klasę...
Įsukusi į vieną koridorių penktakursė pamatė gražų paveikslą. Kadangi paprastai tekdavo skubėti į pamokas, pralėkdavo ir nė nepastebėdavo įdomių paveikslų. Kadangi dabar skubėti negalėjo, nutarė šiek tiek apsižvalgyti. Kai kurie buvo tikrai įdomūs. Tad grifė patenkinta apžiūrinėjo meno dirbinius. Deja, netrukus ji išgirdo garsą. Be galo įtartiną garsą. Tarsi kažkas bandytų tyliai prie jos prieiti. Ne be išgąsčio Stevie apsižvalgė aplinkui. Ir pamatė namų elfą. Tai ją gerokai nustebino. Jeigu namų elfai vis dar puola, pamoka dar nesibaigė. Ką gi. Gerai. Profesorius Jeffter nesupyks pagalvojo Stevie. Tačiau jai nė į galvą neatėjo, kad kai namų elfas ją puls, jai teks atlikti staigius judesius. O šie kojai nepatinka. Tad netrukus rudaplaukė gulėjo ant grindų, veriama nepakeliamo skausmo.
- Aaaaauč! - suklykė Stevie. Jai pavyko išvengti paleistų kerų, tačiau skausmas buvo toks, kad, atrodė, būtų geriau ištverti bet kokius kerus.
Namų elfas pasitaikė geranoriškas. Jis matė, kaip kenčia mokinė, tad nieko nedarė. Ir netgi leido Stevei atsisėsti. Ką ji padarė po gerų kelių minučių. Grifė iš paskutiniųjų pabandė susikaupti, bet buvo be galo sunku, nes koja tiesiog varė iš proto.
- Protego horribilis... - iškvėpė Stevie, iškėlusi ranką į viršų. Žinoma, nieko neįvyko. Penktakursė ir nesitikėjo. Jai tikrai rūpėjo ne kažkoks kvailas skydas... - Prašau, nepulk...
Stevie išsitiesė ant grindų. Ji tysojo ir tikėjosi, kad kas nors ateis ir pamatys ją čia gulinčią. Ir, žinoma, padės.
Tačiau laikas slinko, o niekas neatėjo. Grifė nutarė, kad būtų kvaila nebaigti užduoties, esant taip arti kabineto, kuris buvo vos už vieno kampo... Tad sukaupusi visą valią mergaitė atsisėdo. Po to ir atsistojo. Namų elfas ja iš karto susidomėjo. Stevie nieko nelaukdama ir stengdamasi apie nieką negalvoti iškėlė ranką ir suriko:
- Protego horribilis!
Pavyko visai neblogai, tačiau norėdama užsitikrinti saugumą grifė pakartojo burtažodį dar tris kartus. Jai pasirodė, kad ji netgi mato skydo kontūrus. Tad Stevie tik atsišliejo į sieną ir žiūrėjo, ką gi darys namų elfas. Šis kurį laiką žvelgė į mergaitę. Netrukus paleido kažkokius kerus. Mokinė nebūtų galėjusi pasakyti, ką tiksliai bandė padaryti namų elfas. Tačiau jie atsimušė į išburtą skydą ir sprogo. Namų elfas buvo nublokštas toli į šoną. Ir atrodė sužeistas.
- Atsiprašau! - šūktelėjo Stevie. Tačiau ji nesiartino. Vien jau dėl to, kad namų elfas nuskriejo į priešingą pusę negu jai reikėjo. Sprogimas panaikino skydą, tad mergaitė galėjo eiti į kabinetą. Tereikėjo įveikti skausmą.
-
Po vakarienės Camilla norėjo kažką įdomaus nuveikti arba kur nors nueiti. Staiga klastuolei į galvą atėjo jei atrodanti geniali mintis, nusekti švilpius ir sužinoti jų kambario kodą.
Klastuolė išėjo iš didžiosios salės ir pradėjo laukti. Staiga iš salės išėjo švilpė ir lėtais žingsniais mėlyna plaukė nusekė paskui ją. Mėlyna plaukė sekė mergaitė ir vienu momentu ją pametė. Nusikeikus antrakursė nusuko. Eidama antro aukšto koridoriais Milla atsidūrė galerijoje. Mergina pati net nesuprato kaip ji čia atsidūrė. Dvylikametė vaikščiojo ir apžiūrinėjo paveikslus. Cornet jie nebuvo į patingi, bet mėlyna plaukė nustebo, kad šioje pilyje yra tokia galerija. Lėtai mergaitė įdėmiai apžiūrinėjo paveikslus.
-
Lėja buvo neblogos nuotaikos. Šen pamokos mergaitei sekėsi gerai, o namų darbus ji buvo jau paruošusi. Taigi dabar mergaitė mastė kur galėtų praleisti likusią dienos dalį. Ji turėjo kelis variantus - pabūti bendrajame kambaryje, nueiti į biblioteką arba eiti į lauką. Varnanagė jau beveik nusprendė eiti į lauką, bet jai į galvą šovė nebloga mintis - patyrinėti pilį. Taigi Lėja patraukė koridoriais. Viską aplinkui ji žinojo, kolkas koridoriai buvo pažystami. Po kiek laiko mergaitė priėjo kryžkėlę kur šakojosi trys koridoriai. Vieną ji žinojo, tačiau patraukė nematytuoju. Varnanagė greitai nebežinojo kur yra. Darkiek paėjus pamatė paveikslų galeriją. Ji įsižiūrėjo į vieną. Staiga Lėja pamatė kitą mergaitę:
- Labas, - pasakė varnanagė ir kiek patylėjus pridūrė:
- neblogi paveikslai...
-
Dauguma paveikslu vaizdavo mūšį. Kiekviena kart Camilla atsidūsavo. Išgirdus kažkokį balsą klastuolė pašoko:
- Labas.
Kiek sutrikusiu balsu tarė:
- Taip neblogi tik, kad vienodi.
Mėlyna plaukė vėl žvilgtelėjo į paveikslus ir tarė:
- Ką čia veiki?- paklausė šaltu balsu.
Šiandien klastuolė nebuvo nuotaikoje šiltai kalbėti. Viskas nervino antrakurse. Mėlyna plaukė vėl žvilgtelėjo į varnanagę:
- Nemanau, kad šie paveikslai tokie geri,- patylėjus ji vėl tarė,- geriau pasakyk savo vardą.
Cornet pati net nelabai suprato, kodėl šiandien pyktis liejasi, bet antrakursė bandė jį sulaikyta, kad nepratrūkti rėkti. Cornet vėl nužvelgė paveikslą ir gyliai atsiduso kažką sau praburbėjus po nosimi ir atsisukus į mergaitę nusišypsojo.
-
Neatrodė, kad klastuolė būtų gerai nusiteikusi. Tai truputį sutrikdė Lėją. Varnanagė dar kartą, tik įdėmiau pasižiūrėjo į merginą. Ši jai pasirodė kažkur matyta. A, taip ji buvo herbologijoje. Prisiminė Lėja. Mergina nelabai suprato ko čia stovi, juk ruošėsi patyrinėti pilį. Ji jau ruošėsi eiti, bet ją sustabdė klastuolės klausimas.
- O ką negaliu čia bū... Na tiesiog išėjau pasivaikščioti - Susigriebė Lėja, nesuprasdama kodėl susinervino. Ir štai pašnekovė pasakė, kad paveikslai nėra geri. Kam sakyti, kad daiktas neblogas, jai paskui iškart sakai, kad nelabai. Galvojo varnanagė, nors ir pati neturėjo aiškios nuomonės.
- Aš Lėja Vils. O tu? - mergina atsakė į klastuolės užduotą klausimą. Klastuolei nusišypsojus Lėja jau visai nežinojo ką apie ją galvoti.
- Gal jau eisiu... - Tyliai sumurmėjo ji. Eidama pro klastuolę Lėja užmynė šiai ant kojos. Ji tuoj pat ėmė atsiprašinėti.
-
išėjo pasivaikščioti nuo tokios minties klastuolė užvertė akis. Po to Camillai pasirodė, kad šį mergina jei kažkur matyta ir išgirdus vardą klastuolė linktelėjo ir tarė:
- Camilla Cornet
Antrakursė pajautė kaip varnanagė jei užminė ant kojos, ir išdavus skausmo garsą mėlyna plaukė tarė:
- Kita kart prašau buk atsargesnė.
Keista, bet prancūzė nerėkė ant jos, o ramiai tarė. Pastačius koją klastuolė nurijo seilė ir paėmė ją už drabužio ir patraukė prie savęs:
- Viskas gerai,- raganaitė paleido Lėja,- ar tu mane bijai?
Cornet žinojo, kad gal būt ji gąsdina žmones, todėl tiesiai šviesiai paklausė. Po minutėlės tylos antrakursė tarė:
- Be to aš tave mačiau Herbologijos pamokoj.
Ir bakstelėjo pirštu į varnanagės petį, žiūrėdama tiesiai į akis.
-
Klastuluolei, kaip Lėja dabar žinojo vardu Camilla, paklausus ar Lėja jos bijo mergina truputį sutriko.
- Na... Ne... A... Nebijau...- tyliai sumurmėjo varnanagė. Ji bijojo įžeisti pašnekovę.
- Na, aš tave ten irgi mačiau. - Atsakė Lėja į Camillos pastebėjimą. Vis dėlto keisti tie klastuoliai. - Pamastė varniukė. Kai klastuolė ją bakstelėjo į petį Lėjos kantrybė baigėsi.
- Ar gali elgtis normaliai?! Ar būtina elgtis taip įžūlūliai?! - Užsipuolė klastuolę Lėja. Kaip išprotėjus - Dar pagalvojo. Varniukė nutilo ir atsikvėpė. Ji suprato, kad pasielgė ne visai tinkamai. Tačiau pradėjus nusileisti neketino.
- Suprantu, kad gal tau bloga diena, bet tvardykis, nes išsitrauksiu lazdelę. - Lėja palietė kišenėje esančią lazdelę. Gretai pasigailėjo, kad paminėjo lazdelę, nes nenorėjo burti. Dabar liko tikėtis, kad Camilla nepaseks jos pavyzdžiu ir neišsitrauks lazdelės.
-
Klastuolė žiūrėjo į mergaitė keisdama veido išraišką. Camilla bandė iš visų jėgų nepaleisti kerus į merginą arba ištraukti iš kišenės paprastą žiobarišką peilį. Mėlyna plaukė gali apsiginti ir be magijos, bet tuo tarpu varnanagė išeis su praskelta galvą. Po minutėlės tylos Milla norėjo ramiai tarti, bet iš pykčio antrakursė pradėjo rėkti:
- Aš nenormali žinau, kad elgiuosi keistai, bet tu iš vis kantrybės neturi, taip bakstelėjau na ir ką tau nepatinka prisilietimai!- Gyliai atsikvėpus prancūzė išsiėmė lazdelę lyg sakydama ar ji tikrai nori pasimušti kerais. Bet po pauzės mergaitė tarė,- gerai padarom tokias taisykles, iki tol kol kažkas pasiduos, bet ar tu nori muštis dėl kažko?
Vis dėl to klastuolė pati norėjo pasižiūrėti kaip varnanagė į tai sureaguos.
-
Klastuolei išsitraukus lazdelę Lėja giliai įkvėpė. Na štai, prisiprašiai dabar turėsi burti. - truputį pyktlelėjus ant savęs pagalvojo mergaitė. Ji suprato, kad tėvai nebūtų labai patenkinti jos elgesiu, be to yra varnanagė, o toks elgesys šiam koledžui nelabai tinka.
Tačiau viską ką mastė, Lėja judesiais ar veidu neišsidavė. Ji nusprendė jokiu būdu nenusileisti pašnekovei. Klastuolei pradėjus rėkti Lėja stebinamai ramiai tarė:
- Na, manau, kad tu labiau nervuota. Be to man tikrai įdomu kaip tu elgtumeisi, jai pradėčiau tave baksnoti. - Mergina pati nusistebėjo ramiu savo tonu. Klastuolei pasiūlius salygas Lėja atsistojo į kovos poziciją ir pakėlus lazdelę tarė:
- Gerai, tol, kol kuri nors pasiduos.
- Be to kaunuosi ne dėl daiktų, o dėl garbės. - Bemaž oriai pridūrė ji.
-
Camilla gyliai atsiduso. Nerimas buvo. Klastuolė nenorėjo pralaimėti. Nuleidus lazdelę mergaitė tarė:
- aš pasiruošusi tikiuosi kad ir tu.
Nuėjus atgal ir davus ženklą, kad ji pasiruošė mėlynos akys nužvelgė tiesiai į varnanagęe akis. Seniai mokinė nenaudojo burtažodžius kad apsiginti. Cornet norėjo sulaukti ir iš kitos mokinės ženklą ir nepasirodyti tą kuri nepaiso taisyklių. Bet mėlyna plaukė abejojo ar kita mokinei svarbios šios taisyklės. Milla jau laukė kai galės paleisti kerus, bet vis žiūrėjo į mergaitė. Kumščiai buvo stipriai suspausti ir rankos drebėjo. Jei norėjosi jau pradėti ir greičiau baigti. Klastuolė pyktis vis didėjo ir tuo pačiu mėlynos akys žiūrėjo tiesiai. Jei ji nieko nepadarys per dešimt sekundžių aš ją nutrenksiu tarė galvoje mergina ir pradėjo skaičiuoti.
-
Klastuolė atrodė pasiruošusi. Lėja jau nebesuprato kokie jausmai joje virė, ten tikrai buvo nerinas dėl savęs ir dėl to, kad nesužeistų priešininkės, jaudulys, gal truputis pykčio ir naujai iškilusi sąžinės graužatis. Varnanagė matė, kad priešininkė nekantrauja pradėti ir vos neištarė ,, tai kodėl pati pirma nepradedi?!".
- Taip, aš irgi pasiruošus, - Stengdamasi kuo ramiau, atsakė Lėja į klastuolės sakinį.
Mergina jau visai nebenorėjo kautis. Argi varnanagiai taip elgiasi! sau priekaištavo ji. Atsakymas akivaizdžiai buvo ,, ne", o Lėja nenorėjo pavesti savo koledžo, tačiau kelio atgal nebuvo.
Mergina bandė nuvyti priekaištus sau ir pasitelkti kovos įgūdžius. Nusprendė kaudamas bent nesužaloti priešininkės, tada iškėlus lazdelę sušuko:
- Expelliarmus!
-
Dorotėja klaidžiojo koridoriais su tokia išraiška ant veido, jog galėjai pamanyti, jog ji nieko nevalgė nuo Merlino laikų. Buvo pietų metas, o pirmakursė jau porą valandų klaidžiojo koridoriais bandydama atrasti išėjimą. Tie nelemti laiptai! Koks genijus sugalvojo, jog įrengti besisukiojančius laiptus mokykloje yra puiki idėja? Pasukusi porą kartų į kairę vietoj dešinės, mergina atsidūrė pirmą karta regimame koridoriuje prikabinėtame paveikslų. Negalėjo skųstis, paveikslai buvo įstabaus retumo ir kitokiomis aplinkybėmis varniukė būtų valandas praleidusi gėrėdamasi įstabiais meno kūriniais ir jų tapymo technikomis. Tačiau dabar, gurgiančiu iš bado pilvu, tikrai ne tas buvo Doros galvoje. Mintyse skraidė kotletai ir moliūgų sultys. Bet prieš pasiekiant išsvajotąją didžiąją salę, teks įveikti šį labirintą.
-
Cristal mėgstamiausias užsiėmimas buvo slampinėti po pilį ir ieškoti naujų vietų. Ir štai ji, prisikimšusi pilną pilvą pietų kepsnio, su didžiausia šypsena veide, tyrinėjo mokyklos koridorius. Pasukus į dešinę prieš grifiukės žalias akis atsivėrė ilgas ir platus koridorius, nukabinėtas įvairaus dydžio paveikslais. Cistal visuose pilies koridoriuose matė daug paveikslų, tačiau šie skyrėsi nuo kitų. Sukabinti jie buvo labai tankiai, auksinės ir bronzinės spalvos rėmai teikė galerijai prabangos įspūdį. Bet žaliaakė koridoriuje buvo ne viena. Priėjus arčiau ji pamatė tamsių rudų plaukų mergaitę, kiek sulysusią ir išbalusią. Nieko nelaukdama Cristal priėjo prie nepažįstamosios ir su šypsena iki ausų prisistatė.
- Labas, aš Cristal.
-
Dorotėja net pašoko nuo ją pasiekusio nepažįstamo balso. Ji jau penkioliką minučių stovėjo koridoriuje išsišakojančiame į dvi dalis ir bandė priversi savo nuojautą pasireikšti patariant jai į kurią pusę sukti. Kai nereikia tai yra, o kai reikia tai nerasi, vis labiau irzo ji. Iš tiesų jos santykis su savo "nuojauta" buvo tvirtas kaip plunksna. Nuo pat atvažiavimo į Hogvartsą ji bandė jį ugdyti, tačiau kol kas aiškiai nesisekė.
Varnė atsisuko ir už savęs pamatė išsišiepusią grifę. Tiesiog nuostabu, kompanijos labiausiai ir trūksta, pamanė ji. Vis dėl to ši mergaitė galėjo būti jos vienintelė išeitis iš šio prakeikto koridoriaus todėl ji išspaudė priverstinę šypseną.
-Malonu, aš Dorotėja, bet gali vadinti Dora. Gal žinai kaip man dingti iš šio Merlino pamiršto koridoriaus ir atsidurti Didžiojoje salėje, kol iš bado nepradėjau griaužti plytų sienose?
-
Išgirdusi Cristal skardų balsą mergaitė krūptelėjo. Jai atsisukus pora pilkų didelių akių susmigo grifei į veidą. Mergaitė neatrodė labai patenkinta nauja pažintimi, tačiau vis tiek prisistatė. Iš kalbėjimo tono Cristal sugalvojo, kad jos nauja draugė turbūt yra iš Varno Nago. Dorotėjai paprašius pagalbos rasti kelią atgal į Didžiąją salę, Cristal šiek tiek nuliūdo, nes norėjo daugiau patyrinėti naujai atrastą vietą, tačiau priėjo išvadą, kad šis koridorius niekur nedings, (greičiausiai, nors Hogvartse viskuo derėtų abejoti) o naujų draugų Cristal būtų tikrai neprošal susirasti, net jei jie nebuvo taip gerai nusteikę kaip grifė.
- Eime, Dora, - labai drąsiai besijausdama ką tik sutiktą mergaitę vadinant trumpiniu, Cristal kreipėsi. - Parodysiu išėjimą, nors nelabai suprantu kaip tu pati jo neradai, juk jis čia pat, už kampo.
Jausdamasi kaip didvyrė, Cristal vedė naują draugę išėjimo link.
-
Grifai... Dorotėjai tai buvo vienintelis koledžas kurio ji iki galo nesuprato. Jie tarsi visiškai atskira burtininkų veislė. Niekada nesuprasi ko jie iš tavęs tikisi ar reikalauja. Net naujai nepažįstamai sutikus parodyti išėjimą varnė pajautė kažkokį užslėptą motyvą, kažką ko ji nežinojo. Ar turėčiau bijoti? Kokia tikimybė, jog ši, atrodo panašaus amžiaus į ją mergaitė, būtų užsislaptinusi juodos magijos garbintoja? Oj, nebūk juokinga, tau paranoja, nusišaipė pati iš savęs pirmakursė. Bet vis dėl to ne pro šal išsiaiškinti ką ši grifė veikė vieną atokiausiame mokyklos kampelyje.
-Taigi... Kaip tu čia atsidūrei?- ji turėjo valdyti balsą, jog šis nedrebėtų. Dorotėja, tu tikra bailė.
-
Varniukė atrodė, jog jautėsi nejaukiai. Tarsi kažko bijotų ar būtų labai pasimetusi. Bet tada prisiminė, kad visi Varno nago mokiniai yra panašūs. Tylūs ir šiek tiek užsidarę. Dorotėjai uždavus klausimą Cristal jautė, kad jos balsas dreba, dėl to nusprendė, kad mergaitei yra vėsoka.
- Pavalgius pietus nenorėjau eiti atgal į bendrąjį kambarį. Be to man labai patinka tyrinėti Hogvarstą, čia kiekvieną dieną galima rasti naujų vietų, taigi nusprendžiau paslampinėti koridoriais, - į Doros klausimą atsakė Cristal.
Grifiukė turėjo daugybę klausimų Dorotėjai, bet suslaikė nuo jų, nes manė, kad taip dar labiau įbaugins varnę. Vis dėl to, nusprendė, kad pilkaakė pasijus geriau, jei užsives pokalbis.
- O koks buvo tavo kelionės tikslas, prieš pasiklystant? - stengdamasi išsklaidyti nejaukią įtampą kvailą klausimą uždavė Cristal. Dieve, tikiuosi ji nepamanys, kad aš ją tardau.
-
Dorotėja kiek atlaidžiau pažiūrėjo į grifę, kuri atrodė jai padeda tik gerų ketinimų vedama. Atsakymas į klausimą atrodė normalus ir suprantamas. Ji laisvai šyptelėjo ir pasiruošė būti pajuokos objektu.
-Patikėk aš ne bailė, tiesiog mane išgąsdinai,- nusijuokė varnė. -Norėjau eiti į Didžiąją salę, bet laiptai pasisuko ir štai aš čia,-ji šyptelėjo tarsi parodydama, jog galima juoktis. -Žinau labai kvaila, bet aš pirmakursė ir visai nesigaudau. Prieš mokslo metų pradžią prašiau tėčio nupiešti žemėlapį, bet jis norėjo, jog turėčiau tokią pačią patirtį kaip jis ir išmokčiau susigaudyti pati. Štai aš ir čia. Kaip tu išmokai susigaudyti?
Ji matė, jog Cristal nuoširdžiai įdomu ir kiek atsipalaidavusi prisiartino arčiau eidama koridoriuje.
-
Atrodė, kad Cristal atsakymas Dorotėjai buvo suprantamas, dėl to varniukė kiek įsidrąsino. Sulaukus šypsnio grifės veidą taip pat nušvietė dvi eilės dantų.
- Aš ir negalvojau, kad tu kažko bijai, tiesiog atrodei truputį susikausčiusi, - ramiai paaiškino Cristal, - savo tėvų taip pat prašiau, kad jie man nors kiek nupasakotų pilį, nes man su koordinacija yra labai prastai. Vis dėl to, įžengus į šią pilį visus tėvų pasakojimus pamiršau, nes ji buvo visai kitokia nei įsivaizdavau. Todėl per savo mokyklos tyrinėjimus ne kartą buvau stipriai pasiklydusi ir nejuokais išsigandusi, tačiau laikui bėgant pripratau prie pilies dydžio ir pasiklystu vis rečiau.
Mergaičių pokalbyje įtampa mažėjo, dėl to Cristal pasijautė dar geriau. Grifė ir varnė jau buvo koridioriaus pabaigoje, bet žaliaakė nenorėjo taip greitai atsisveikinti su nauja drauge.
- Gal norėtum pavalgyti Didžiojoje salėje? Aš jau pietavau, tačiau deserto neatsisakyčiau, galėčiau tau palaikyti kompaniją.
-
Dora su šypsniu išklausė merginos pasakojimą tik linksėdama galva. Ji puikiai suprato ką grifė turi omenyje sakydama, jog pilis visai kitokia nei ji įsivaizdavo. Tamsiaplaukei pirmą kart čia atsidūrus kilo nedidelis šokas. Žinoma, buvo iš tėčio girdėjusi, jog pilis didelė, bet nesitikėjo, jog ji iš ties... gigantiška! Vien didžioji salė galėjo įvaryti agorafobiją.
Staiga merginai kilo idėja.
-Žinai, aš nelabai, mėgstu didžiosios salės šurmulio. Ypač šiandien. Ką pasakytum jei vietoj pietų pripelijusioje salėje pasiimtume iš virtuvės maisto ir surengtume pikniką? Galėtume paimti tau deserto ir tuo pačiu patyrinėtume Hogvartso kiemą,- jai ėmė kaisti kojų pirštai nuo tokios minties. -Nagi sutik, turėtų būti visai smagu.
-
Išgirdus Doros siūlymą Cristal tiesiog nušvito. Ji dar nebuvo apsilankiusi virtuvėje, nes nežinojo kur yra, bet visada labai norėjo.
- Gerai! - kupina entuziazmo grifė sušaukė per visą paveikslų galeriją. - Tik ar tu žinai kur ta virtuvė? Niekada ten nesilankiau, net neįsivaizduoju kur ji galėtų būti. Beje, šiandien labai graži diena piknikui. Einam greičiau link tos virtuvės, kol neatėjo vakaras.
Cristal džiūgavo ne tik nuo minties, kad savo jau bepraalkstantį pilvą galės prikimšti pyragėliais ir šokoladiniais sausainiais, bet ir nuo to, kad popietę galės praleisti su nauja drauge. Žaliaakė kuo griečiau norėjo įgyvendinti jų planą dėl to stipriai paspartino žingsnį ir po kelių minučių beveik bėgte pasileido per koridorių tikėdamasi, kad Dorotėja sugebės bėgti jos tempu.
-
Antrame aukšte buvo paveikslų galerija O virš įėjimo į galeriją kabo paveikslas, "Dumbldoro ir Grindevaldo kova". Pati galerija yra geltona su ąžuolinėmis grindimis bei lubomis.Galerijoje yra labai brangių ir vertingų paveikslų.Paveikslų beveik neįmanoma suskaičiuoti.Bėja kiekvienas Švilpynės mokinys praeina pro šia galeriją norėdamas patekti į Didžiają salę.Galerijoje kabėjo ir Londono panorama ,bet ji liūdė baisingus įvykius.
Domantas iš požemių keliavo į Didžiają salę ,bet Domantui reikėjo praeiti per Paveikslų galerija.Domantas po vakarienės ir taip būtų nuėjes pasižvalgyti ,bet jei tokia proga kodėl delsti.Didžiausias paveikslas buvo ''Dumbldoro ir Grindevaldo kova".Paveikslas įspudingas.Taip pat buvo ir daug kitų paveikslų kurie verti didžio įvertinimo.Praėjes per visą galeriją.Domantas nupėdino į Didžiają salę.
-
Ryan'as nesugalvojo ką veikti. Kviesti kažkokio draugo ar draugės susitikti nenorėjo, kadangi norėjo ramybės. Norėjo pabūti vienas su savomis mintimis ir savais piešiniais, kuriuos vis tik atrado. Švilpis tam nusprendė pasirinkti paveikslų galeriją, kurioje beveik nieko nebūdavo. Ją ir vaikinukas atrado visiškai netyčia klajodamas po Hogvartsą it koks vaiduokliukas. Pilkaplaukis lėtai žingsniavo link jos ir galiausiai atsidūrė savo tiksle - paveikslų galerijoje. Jones pavardę nešiojantis vaikinas ėmė vaikščioti aplinkui galeriją ir ieškoti įkvėpimo įvairiausiems piešiniams. Norėjo išbandyti kokią nors naują piešimo techniką ar tiesiog ką nors naujo. Galiausiai susiradęs įkvėpimo švilpis atsisėdo prie vieno iš paveikslų ir išsitraukė savo bloknotą. Tada ėmė piešti kreidelėmis. Piešė kažkokiomis linijomis iš kurių vėliau turėjo išeiti gražus piešinys. Rudaakis nuoširdžiai tikėjosi, kad šis piešimo stilius jam pavyks.
-
Jaunąją Stephenson jau kuris laikas, kaip traukė prie meno. Net ir savo dienoraštyje papiešdavo kokius nors paveiksliukus, tačiau kad kažką rimto nupieštų - to dar nebuvo. Pirmakursė bevaikštant po Hogvartsą, išvydo paveikslų galeriją. Kokias kelias minutes žiūrėjo, kol galiausiai įėjo vidun. Mergaitė labiau žavėjosi kitų menu, negu pati ką nors darytų, mat savimi kartais nepasitikėjo ties piešimu. Vaikščiojo ir žiūrėjo į piešinius, taip pat pastebėjo, kad čia beveik nieko nebuvo, nebent tik vaikinukas, kuris sėdėjo ir piešė kažką. Nebuvo priekabi, todėl ir nelindo prie jo, bet akies krašteliu žvilgtelėjo ką jis darė tame popieriaus lape. Nusuko akis, kai paėjo šiek tiek toliau bei sustojo prie piešinio, kurio esmės nesuprato. Ar tai kažko vertas piešinys? Čia tik beveik vien kažkokios linijos, pagalvojo, o antakiai šiek tiek susiraukė. Tačiau ir nenorėjo nueiti pažiūrėti kitų paveikslų. Grifiukė kažkodėl turėjo noro suprasti kas tai per piešinys.
-
Jones susikaupė. Visiškai paniro į piešinį. Galiausiai tose linijose pradėjo matytis šuns figūra. Jis buvo tamsios rudos spalvos. Turėjo keletą juodų žymių ant šono. Vis tobulindamas piešinį vaikinas išgirdo gana tylius žingsnius. Švilpis pakėlė akis į žmogų atėjusį čia ir vienu rankos judesiu užvertė bloknotą. Tada atsistojo ir vėl pažvelgė į mergaitę.
- Labas. Kuo tu vardu ir ką veiki šioje gana tuščioje galerijoje? - pasidomėjo pilkaplaukis paveldamas savo plaukus. Nesitikėjo čia sutikti kokių nors žmonių. Juk įprastai ši galerija būdavo visiškai tuščia ir nelankoma. Deja, būtent tą kartą kai vaikinukas nusprendė papiešti ir pabandyti piešti nauju stiliumi. Juk jo piešinys buvo beveik katastrofiškas, o mergina žinoma, kad matė jo baisųjį piešinį.
-
Vos matomai krūptelėjo, kai išgirdo vaikinuko balsą. Atsisuko į jį. Kiek pasimetė, mat nemanė, jog tikrai jis užkalbins ją. Labiau tikėjosi, jog jie abu prasilenks ir viskas.
- Labas, aš Violeta, - pasakiusi, prarijo susikaupusį seilių gumulą. - nežinojau kur daugiau nueiti, tai vaikščiojant pamačiau galeriją... Man patinka žiūrėti į kitų piešinius, gražūs, - menkai šyptelėjo.
Pripažinti, kad pati nemokėjo piešti, jautė labiau gėdą, o dar kai akies krašteliu prieš tai matė berniuko piešinį, kuris atrodė tikrai gražiai, nors piešt pradėjo tikriausiai ne taip ir seniai.
- O koks tavo vardas? - paklausė. Norėjo pagirti už piešinį, bet to daryti nedrįso. Mat pagalvojo, kad ji atrodytų ne kaip, jeigu paaiškėtų, jog slapta Violeta žiūrėjo į vaikinuko piešinį.
-
Pamatydamas mergaitės krūptelėjimą vaikinas šyptelėjo, kadangi jam pasirodė kiek juokinga, jog ji išsigando jo. Juk jis atrodo gana gerai matomas su ta pilka plaukų kupeta ant galvos.
- Malonu, Violeta,- ištarė nusišypsodamas draugiška šypsenėle dažniausiai puošiančia jo veidą. - Supratau. Atleisk,kad to paklausiau, tiesiog buvo kiek smalsoka,- pasakė gūžtėldamas pečiais ir toliau šypsodamasis. Ši mergaitė savo nedrąsumu jam buvo panaši į Cindy. Ak, Cindy...
- Aš Ryan Jones. Tas gyvūnų ,,zoo sodo'' savininkas, - tarė berniukas nusijuokdamas, mat matyt daugelis galvojo,jog taip yra ir ši pavardė prilipo prie vaikinuko. Švilpis užvertė savo bloknotą, išsigandęs, kad mergaitė pamatė piešinį, o tada bloknotą įsikišo į kišenę.
-
- Man taip pat malonu, - tarė su šypsena. Vaikinukas atrodė itin mielas bei tikrai draugiškas, kas kėlė šiokį tokį susidomėjimą juo. Ypač jo plaukai, kurie buvo pilki. Mat pas nieką kitą tokios nebuvo mačiusi. Na nebent, dar iki tol nebuvo mačiusi. Mėlynų plaukų savininkė taip retai matydavo kitus vaikus su kitokiom plaukų spalvom.
- Nesu girdėjusi, kad toks esi, - tarė, vis dar šypsodamasi bei nenorėjo meluoti, kad jis kažkur girdėtas. Kaip tik atvirkščiai, nebuvo girdėjusi. Tai labiau jai atrodė keistoka, bet tuo pačiu ir įdomu. - beje, gražiai pieši...- tarė. Žinojo, kad iškart ties šiais žodžiais išsidavė, kad matė vis dėl to piešinį berniuko, bet tylėti, jog nieko nematė irgi visai nenorėjo. Juk turėtų būti smagu, jog kas nors pagiria kieno nors piešinį, kaip kad Violeta pagyrė Ryan.
-
Jones draugiškai šypsojosi nieko nesakydamas. Jam patiko mergaitės mėlynai nudažyti plaukai. Dėl tų plaukų ji jam buvo panaši į jį patį. Gal net galėtume susidraugauti... pagalvojo pilkaplaukis švilpis. Juk į dažytus plaukus daug reaguodavo labai keistai, kartais netgi priešiškai. Lyg taip būtų negalima ir panašiai.
- O kiek keistas, bet gerai, - tarė su plačia šypsena jaunasis magizoologas. Jis džiaugėsi, kad bent galbūt būsima draugė nelaikė jo kiek pakvaišusiu. Juk kai kai tave laiko tu būni kiek pakvaišęs draugų susirasti gana sunku.
- Oh, ačiū. Nemanau, kad taip yra, kadangi mano paskutinis piešinys tragedija, bet vis tiek ačiū, - išpylė viską vaikinukas galiausiai nusijuokdamas. Tada lėtai atvertė savo bloknotą.
- Gali pasižiūrėti normalesnius piešinius, jei nori, - pasakė.
-
- Nenorėjau žiūrėti ką veiki... Bet patraukė akį, tad tikrai pieši nuostabiai, - tarė su šypsena. - Esi gabus... - tarė. Buvo kiek liūdnoka, kad pati negebėjo piešti taip kaip berniukas. Tačiau šiuo metu tikrai mokėsi tai daryti iš įvairių knygų. Vis dar dėl to nepasidavė tai tikrai. Kai vaikinukas atvertė savo bloknotą, buvo kiek nustebusi, mat nemanė, kad jis tikrai rodys savo piešinius. Ne visi rodo juos juk. Linktelėjo jo žodžiams. Neslėpė veide pasirodžiusią šypseną. Priėjo prie jo arčiau, kad galėtų geriau matyti. Vertė lapą po lapo, žiūrėdama net vos ne į kiekvieną detalę piešinių. Buvo lyg nusikėlusi į kitą pasaulį žiūrint į juos.
- Labai gražu... - tyliai tarė, pagirdama Ryan. Norėjo ir daugiau paklausinėti, tačiau nenorėjo apkrauti klausimais, kurie gali pasirodyti nereikalingi, o gal labiau tik laiko švaistymui jie.
-
- Na, aš tikrai nepiešiu taip gerai, bet labai ačiū tau, - pasakė su šypsena. - Oi ne, tikrai ne, - rimtai tarė švilpis rimtu veidu. Jis žinojo, kad tikrai nėra gabus. Tai tiesiog jo pomėgis piešti. Jam piešimas buvo lyg kokia terapija, poilsis nuo pasaulio, skubėjimo ir mokslų. Taip pat ir nuo magijos. Nors magija ir nuostabu, kartais jam tikrai reikėdavo pailsėti nuo jos.
- Dėkoju. Man asmeniškai labiausiai patinka šitas, - tarė atversdamas puslapį su Viesulo piešiniu. Ant jo nugaros sėdėjo pasimetęs berniukas su ašaromis akyse. Niekas nežinojo kodėl jis buvo pasimetęs. Net ir pats berniukas to nežinojo. Jis tiesiog norėjo verkti ir buvo pasimetęs. O kartu norėjo ir skristi. Paliesti dangų, paskęsti danguje ir pabėgti nuo pasaulio ir savojo gyvenimo.
-
Dori kartu su savo drauge grifiuke Henrieta susitarė pašniukštinėti kur nors giliau mokyklos koridoriais. Tad šį šaltą ir žvarbų, vėlų žiemos vakarą mergaitės susitarė susitikti antrame aukšte esančioje paveikslų galerijoje. Klastuolė dar čia nebuvo buvusi. Geriausiai ji išniukštinėjo būtent pirmą aukštą ir požemius, kuriais vaikščiojo, kai eidavo į Klastūnyno bendrąjį kambarį arba iš jo.
Nors jau buvo itin vėlus vakaras, galerijoje tamsu nebuvo. Palei lubas čia plaukiojo šviečiančios žvakės, sudarydamos malonią prietemą. Čia buvo jauku. Ko gero, tai atrodė pats jaukiausias koridorius iš tų, kuriuose pirmakursei teko lankytis. Ech, nusivylė Dori, kaži, ar čia surasime ką nors įdomaus. Apžiūrinėdama paveikslus mergaitė laukė Henrietos.
-
Henrieta tyliai, pasišviesdama Lumos kerais kelią, ėjo koridoriais. Dar niekada nebuvo išėjusi pasivaikščioti naktį. Tamsūs koridoriai buvo atšiaurūs ir pirmakursė bijojo, kad tik jos kas nors nepamatytų. Dauguma mokinių miegojo ir dabar didžiausias pavojus buvo sutikti ūkvedį arba profesorių.
Neužilgo grifiukė pasiekė paveikslų galerija. Aplinkui, kur tik pažvelgsi, sienos buvo pakabintos paveikslais. Mergaitė šyptelėjo. Paveiksluose esantys veikėjai snaudė. Nors kai kurie piktai užsipuldavo, kodėl ji šviečia jiems prieš akis. Kartais tai imdavo erzinti, nors šiaip galerija buvo jauki ir svetinga.
Staiga salės gale Henrieta pastebėjo Dori. Klastuolė kaip ir buvo sutarta laukė grifės prie vieno iš paveikslų. Išsišiepusi grifiukė nuskubėjo prie draugės ir pasisveikino:
- Sveika Dori, tai ką norėtum nuveikti?
-
- Labas! - šyptelėjo Dori. - Ką nors, kam neprireiks dešinės rankos, - sukikeno. - Kai vakare baigėme skraidyti šluotomis ir tu išėjai, man, matai, dar buvo maža, - atsiduso. - Visiškai sutemo ir galiausiai tėškiausi ant žemės, - pliaukštelėjo kairiaja ranka sau galvon.
Mendel pasičiupinėjo dešinę ranką. Ją skaudėjo, tačiau kur kas mažiau: kažkoks kitas klastuolis davė jai keistai atrodančių tablečių nuo skausmo. Sakė, kad jos skirtos būtent taisyklių laužytojams, kai reikia pagyti, bet pas madam Pomfri eiti nevalia.
Į klausimą, ką galima būtų nuveikti šitoje nuobodžioje paveikslų galerijoje, atsakymo Dori nelabai turėjo. Mergaitė pasijuto kaip kokiame muziejuje, kuriame nieko įdomaus paprasčiausiai negali įvykti. Dori jau ketino siūlyti Henrietai, kad galbūt reikėtų eiti į kokią nors kitą vietą, nes šita, pasak klastuolės, tikrai nevykusi. Tačiau pirmakursės dėmesį atkreipė kažkoks įdomus garsas.
- Girdi? - paklausė Dori ir sukluso. - Kas čia? - spoksojo į draugę.
Garsas priminė kažkokį duslų vaitojimą. Juodaplaukė įtempė ausis ir ėmė sėlinti garso link. Sveikaja ranka pamojo kartu eiti ir Henrietai, tačiau nematė, ar draugė eina iš paskos. Ilgai ieškoti nereikėjo. Visai šalia pat Dori pašvietė į vienišą paveikslą, kuris buvo kaip ir nišoje. Prie vienintelio iš šių paveikslų buvo aklinai tamsu ir viršuje nedegė nei viena žvakė. Pašvietus į paveikslą matėsi kažkokios olos ir vieniša, apleista medinė trobelė. Būtent iš šios trobelės ir sklido vaitojimas. Mendel pajuto, kad ant kažko stovi. Dabar jau pašvietusi žemyn ji pamatė, kad ant žemės nukritęs audeklas. Greičiausiai šis paveikslas būdavo uždengtas juo, todėl vaitojimo ir nesigirdėdavo. Matyt, dabar jis netyčia (o gal tyčia?) nukrito arba jį kažkas numetė. Klastuolė iš karto suprato, kad šio paveikslo neturėtų matyti mokiniai.
-
Henrieta su užuojauta pažvelgė į Dori ranką. Galėjo ilgiau pabūti su ja laukymėje ir pagelbėti... Na, bent jau klastuolė nekreipia į tai dėmesio ir atrodo žaizda jau baigia sugyti. Mintyse gūžtelėjo grifiukė.
Buvo matyti, kad čia nelabai yra ką veikti. Staiga Henrietą pasiekė garsas. Priminė vaitojimą. Atsisukusi į Dori pastebėjo, kad ji taip pat tai girdi. Todėl sulaukusi klausimo grifiukė nedrąsiai palinkėjo galva. Pagaliau nutiko kažkas įdomaus. Kažkas žadantis nuotykį. Todėl nieko nelaukdama grifė nusekė klastuolę prie keisto paveikslo.
Besekdama Dori, Henrieta šiek tiek atsiliko ir, kad greičiau pavytų draugę grifiukė nusprendė truputį pabėgioti. Artėjant prie klastuolės grifiukė ėmė stabdyti, tačiau prie pat paveikslo paveikta inercijos jėgos trenkėsi į jį. Trenkiantis į piešinį mergaitė nejučia užsimerkė. Atplėšusi akis pastebėjo, kad guli sniege, o prieš akis stovi baisioji trobelė. Apsidairiusi aplink pirmakursė pajuto stiprų šaltį ir stipriau susisuko į plonąjį apsiaustą.
- Dori, kur tu? - tyliai sumurmėjo ir ėmė laukti.
-
Pirmakursei bespoksant į trobelę ir Henrietai artėjant grifiukė trenkėsi į paveikslą ir... pradingo. Dori aiktelėjo. Neatitraukusi akių nuo paveikslo, ji matė, kad jos draugė nusikėlė ten. Ji įgriuvo į pusnį ir kvietė klastuolę.
Mendel pirštu palietė paveikslą. Tačiau nepajuto drobės, kaip kad turėjo būti. Jos piršto galiukas dingo į niekur, panašiai, kaip ir tada, kai su Esmeralda keliavo iš vienos spintos į kitą. Vienuolikmetę nukratė šiurpas. O jeigu tai ta pati trobelė su šaltom marmumo grindim, ir jeigu joje tyko tas keistasis vyras, nusigando. Bet ne, trobelė negali būti ta pati. Juk joje kažkas vaitoja. Ir tikrai moteris, o ne vyras. Aną kartą jokio vaitojimo nesigirdėjo. Kad ir kaip bebūtų, pirmakursė žinojo, kad turi lįsti į paveikslą. Nors ji ir klastuolė, bet savo dviejų draugių - Henrietos ir Esmeraldos - bėdoje palikusi nebūtų. Tikriausiai, kad tik jų. Dori šios draugės buvo brangios, o sąžinė vis dar graužia, kaip ji kūrė slaptą planą ketindama palikti Esmeraldą vieną tame pavojuje. Ne, daugiau aš šitaip nesvarstysiu, neklastuoliškai nutarė Mendel. Reikia veikti.
Juodaplaukė dar greit nubėgo prie pirmo kito pasitaikiusio paveikslo. Atsargiai palietus paveikslą ranka ji prisilietė prie drobės, o už jos esantis žilaplaukis pradėjo plūstis keiksmais. Vadinasi, taip lengvai į paveikslą persikelti negalima, suprato Dori, o tas anas paveikslas bus kitoks, todėl ir uždengtas, mąstė. Tik klausimas, ar ten vaitojanti ragana paprasčiausiai visus erzina, ar ji... ar ji yra pavojinga. Nors kas tau sakė, kad ten yra ragana? Ir, aišku kaip dieną, paveikslas nenusikabina, kitaip juk nebūtų čia pakabintas, paslėptas ir uždengtas, ar ne?
Giliai įkvėpusi oro vienuolikmetė tvirtai sveikąja ranka įsikibo į paveikslo rėmus, perkėlusi kojas į kitą, jai dar nematomą, pusę, atsisėdo ant rėmų ir po sekundėlės šoktelėjo žemyn.
Aukštai šokti neteko, tačiau Dori kojos buvo pusnyse. Mergaitė iškart atsigręžė atgal. Jokio paveikslo jau matyti nebuvo. Už nugaros - tuščia erdvė, baltas, prisnigtas laukas, o kažkur tolyje - miškai. Priešais: vaizdas iš paveikslo, tik daug šimtų kartų tikresnis, o jei tiksliau, veikiausiai tiesiog tikras. Trobelė ir olos. Klastuolei pasidarė baisiai šalta. Sudrebėjusi ji susisupo į mantiją, tačiau labiausiai šalo kojos. Juk vis dėlto mergaitė buvo apsirengusi ne lauko drabužiais. Ketino šiandien šlaistytis pilyje, o ne bristi į didžiausias pusnis...
Tuo metu aplink buvo tylu. Dori manė, kad reikia užsukti į trobelę ir tikriausiai joje bus paveikslas, kuriuo pirmakursės galės grįžti atgal. Ji jau norėjo mesti Henrietai klausiamą žvilgsnį, tačiau ausis pervėrė vaitojimas, kuris buvo žymiai stipresnis nei už paveikslo. Mendel akimirkai užsimerkė.
- Juk tu žinai, kad mes vis tiek turėsime eiti ten, - pasakė Henrietai ir žvilgtelėjo į trobelę, iš kurios sklido garsas.
Dori išsitraukė burtų lazdelę. Ji nedarys tokios klaidos kaip anąkart, kai besilankydama pavojingose vietose lazdelę laikė kišenėje. Reikia būti pasiruošus bet kam. Nors gal ši vieta ir nėra pavojinga, pasvarstė mergaitė, o gal bus smagu? Pilve apsilankė kažkokie nedraugiški drugeliai. Klastuolė dar kartą apsidairė aplink. Čia nebuvo jau taip nejauku, tik ta trobelė žavesio nekėlė, o ypač tas baisulingas vaitojimas. Kita vertus, nežinomi dalykai visada šiek tiek pašiurpina, bet tuo pačiu juk ir kelia smalsumą. Dori kojos jau stiro į ledą, todėl ji ir vėl prabilo:
- Tikriausiai jau laikas užeiti į trobelę, ar ne? Kadangi šalta, galėsim išsivirti arbatos, - pajuokavo. - Eime?
-
Henrieta sustirusi laukė pasirodant Dori. O gal ji taip ir nepasirodys? Gal paliks mane vieną, nežinia kur? Pirmakursė greitai nuvijo šią mintį. Klastuolė buvo patikima draugė ir kažkas grifiukės širdyje sakė, kad ji tuoj pasirodys. Tas kažkas nemelavo.
Po kelių minučių netoli tos vietos kur buvo nukritusi pati, vienuolikmetė pamatė Dori. Ši atsirado lyg iš niekur. Henrieta tikėjosi, kad draugė sugalvos kaip grįžti į pilį, nes jai tikrai nesinorėjo braidyti po pusnis visą likusį gyvenimą. Grifiukė pastebėjo, kad klastuolė irgi dvejoja ir suprato, kad ji taip pat nežino ką daryti.
Susimąsčiusi Henrieta nė nepastebėjo, kaip Dori pradėjo kalbėti. Išgirdusi draugės balsą pirmakursė krūptelėjo.
- Taip, žinau. Nors atrodo, kad ta vieta nėra labai svetinga.
Ir patraukė paskui klastuolę baisiosios trobelės link. Rankoje tvirtai laikė lazdelę. Ši vieta gal ir būtų svetinga, jei ne tas baisus vaitojimas trobelės viduje. Tikiuosi Dori žino ką daro. Pamanė grifiukė ir paskui draugę įžengė į trobelės vidų.
-
Dori kartu su Henrieta brido per aukščiausias pusnis trobelės link. Iš pradžių trobelė atrodė visai netoli, tačiau kai vienuolikmetei reikėjo pačiai įveikti šią atkarpą, kurią apsunkino bridimas per sniegą iki kelių, taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių, nebuvo.
Beveik pasiekus trobelės duris mergaitė jau nebejautė šalčio. Atvirkščiai, ji sukaito ir suprakaitavo, todėl dabar pasiūlymas atsigerti arbatos skambėjo juokingai. Nebent vėsių moliūgų sulčių, pagalvojo ji. Kojos, beje, iki pat kelių buvo šlapios. Tikriausiai ramiai kelias minutes pasėdėjus ant sofos vėl pasijaus šaltis. Mendel, jau beveik darydama trobelės duris, galvojo apie sofą, poilsį, arbatą ir sultis, tačiau įėjus į vidų visos šios mintys labai greitai dingo.
Kai Dori su Henrieta pravėrė duris ir įžengė į patalpą, kelias sekundes jas pasitiko tiesiog paprastas kaimo sodybėlės vaizdas. Pirmakursė spėjo pamatyti ąžuolinį stalą su kėdėmis, kažkokio gyvūno ragus, kabančius ant sienos, pagalvoti, ar tik šis namelis nebus žiobarų, ir tada... ir tada kažkas atsitiko.
Iš aukštai ėmė suktis juodas nešvarus sūkurys, kurio centre matėsi tamsiai apsirengusios moters siluetas. Aplink pūtė ir švilpė stiprus vėjas. Klastuolė atpažino balsą: tai buvo ta pati moteris, kuri paslaptingai vaitojo, tačiau dabar ji spiegė ir juokėsi. Pakibusi kambario viduryje jau šiek tiek aprimusiame sūkuryje moteris pažvelgė į mergaites ir šiurpiai nusikvatojo. Tą pačią akimirką Dori pajuto kažkur smenganti, o kitą – dar ir supančiota. Tai buvo velnio raizgai, tačiau tamsiaplaukė apie juos dar nieko nežinojo ir ėmė panikuoti. Ji nematė, ar Henrietai pavyko išsisukti nuo šių stiprių, gličių, veržiančių šakų. Klastuolė klykė ir bandė ištrūkti, bet kuo daugiau muistėsi, tuo augalas ją stipriau spaudė.
-
Vos įžengus vidun Henrietą nusmelkė bloga nuojauta. Kambarys atrodė niekuo neįpatingas, bet pirmakursė neabejojo, kad jos tuoj pakliūs į siaubingą pavojų. Jos nuojauta pasitvirtino.
Neužilgo kambario viduryje atsirado juodas sūkurys, o jo viduje - moteris. Grifiukė panoro paleisti į jį kerų papliūpą, bet kažkokia namatoma jėga tvirtai laikė ranką su lazdele. Mergaitė jautė, kad tai dar tik pradžia. Pradžia įdomaus ir neapsakomai pavojingo nuotykio. Nuo šios minties vienuolikmetės gyslomis plūstelėjo adrenalinas ir ši nejučia nusišypsojo.
O, kad ji greičiau liautųsi juokusis... Pamanė grifė. Pagaliau ta ragana (o gal šmėkla?) nutilo ir Henrieta pajuto kaip pagrindas po kojomis pasikeitė. Dėl tokio netikėtumo pirmakursė suklupo ir nejučia suklykė. Apsiraminusi apsidairė. Ji gulėjo ant augalo. Ne šiaip paprastos žolytės, bet keisto krūmo raizgančio visą kūną.
Pirmakursė ėmė laužyti galvą. Koks čia augalas? Klausė savęs. Kažką apie jį esu girdėjusi... Na kaip ten tas. Staiga mergaitės akys supratingai nušvito. Velnio raizgai. Čia velnio raizgai. Toptelėjo grifei. Tuomet prisiminė, kad reikia atsipalaiduoti, kad pavyktų išsilavinti. Taip ir padarė.
Po akimirkos Henrieta pajuto, kad augalas nustojo raizgytis aplink kūną ir suprato smenganti į jį. Po kelių sekundžių grifiukė dunkstelėjo ant kietų akmeninių grindų. Greitai atsistojo ir apsidairė. Suprato, kad Dori greičiausiai dar muistosi ir jai liko nedaug laiko. Grifiukė karštligiškai ėmė mąstyti kaip galėtų išgelbėti draugę, juk ji čia pakliuvo per ją... Ir kažką prisiminė. Nebuvo tikra, kad pavyks, tačiau pabandyti verta. Henrieta nukreipė lazdelę į velnio raizgus ir kone šaukte ištarė:
- Lumos soleum!
Iš lazdelės galo plūstelėjo saulės šviesa. Viršuje esantis augalas ėmė džiūti, pro atsiradusį tarpą įkrito kažkoks daiktas ir žnektelėjo ant grindų. Henrieta pripuolė prie nukritusios draugės ir ėmė klausinėti:
- Ar nesusižeidei? Ar tau viskas gerai? - paskui dar pridūrė. - Atleisk, kad tave į tai įvėliau...
-
Dori vos nenužudė kažkoks keistas augalas, tačiau Henrieta ją išgelbėjo. Čia klastuolė dar spėjo pagalvoti apie tai, kad dėl visko kalti jos tėvai, nes tai jie yra žiobarai ir per juos mergaitė žino per mažai, tiksliau, nežino nieko.
- Viskas gerai, Henrieta. Ačiū, kad mane išgelbėjai, - Dori atsistojo ir pasivalė apsiaustą.
Kojos buvo šlaput šlaputėlės. Jautėsi šaltis ir baimė. Šią akimirką trobelėje buvo ramu, buvo dingusi tiek moteris sūkuryje, tiek keistasis augalas. Dori visai nebesinorėjo būti šioje trobelėje, ji suprato, kad čia pavojinga, gal net labiau pavojinga nei ten, kur buvo nukeliavusios su Esmeralda. Pirmakursė ėmė dairytis kokio nors paveikslo, per kurį mergaitės galėtų grįžti atgal, tačiau netrukus iš kito kambario prie mergaičių kažkas priėjo.
-
Henrieta krūptelėjo ir atsigręžė į žingsnius. Nieko nelaukdama, dar pilnai neatsisukusi ji pakėlė lazdelę ir iššaukė pirmus į galvą šovusius kerus. Jau pilnai apsigręžusi grifiukė stebėjo kaip jos kerai nesutikę pasipriešinimo atsitrenkė į sieną ir aplink pažiro spalvotos kibirkštys.
Pirmakursė sutrikusi apsidairė aplink. Tačiau lazdelės nenuleido, jau praeitą kartą pasimokė nepaleidusi kerų į tą prakeiktą moterį - tai vos nekainavo Dori gyvybės. Tad dabar Henrieta nusprendė bet kokiu atveju imtis visų atsargumo priemonių.
Galiausiai įsitikinusi, kad čia be jos ir Dori nieko daugiau nėra, atsigręžė į draugę. Pirmakursė jau norėjo žiotis ir sakyti draugei, kad tikriausiai tai buvo pokštas, bet už nugaros nugriaudėjo juokas ir visa išbalusi ji atsigręžė į garsą. Henrieta iškėlė lazdelę ir paklaikusi pastebėjo, kad jos ranka dreba. Prieš jos akis stovėjo didžiulis kalnų trolis.
-
Dori pradėjo spiegti. Tokio savo balso ji dar niekada nebuvo girdėjusi. Hogvartse teko pamatyti ne vieną baisią būtybę, tačiau ši... Mergaitė nežinojo, kas tai per padaras. Nors tai, iš tikrųjų, buvo visai nesvarbu. Svarbus buvo šio gyvio dydis. Jis atrodė tiesiog milžiniškas. Tai gal čia milžinas? Kad ir kas tai bebūtų, padaras nusiteikęs draugiškai nebuvo. Pilkas, stambiu kūnu, bet maža galvele beveik liečiantis lubas, atėjūnas pradėjo riaumoti. Riaumojimas buvo toks garsus, kad net baldai pradėjo drebėti, be to, iš nasrų pasklido klaiki smarvė, o šalia mergaičių kojų nutiško keli didžiuliai snargliai.
- Aaa! - ėmė rėkti Dori. - Aaa!
Tuo metu mergaitė pamiršo, kad vos prieš kelias minutes Henrieta ją išgelbėjo. Tiesą pasakius, Dori pamiršo ne tik tai. Atrodo, užmaršty liko visa, o tikslas atsirado tik vienas: kuo greičiau iš čia pasprukti. Vienuolikmetė bėgo prie durų, tačiau jos nelaimei šios buvo užrakintos. Tos pačios durys, pro kurias mergaitės įėjo! Tuomet pirmakursė ėmė blaškytis po namelį. Bėgdama sienų pakraščiais ji rado dar kelias duris, tačiau ir šios visos buvo uždaros bei užrakintos. Dori grįžo prie lauko durų. Regis, ji pamiršo ir tai, kad yra ragana, ir žiobariškai draskė bei spardė duris.
-
Henrieta aiktelėjo. Pirmakursė neteko žado. Prieš ją stovėjo suaugęs kalnų trolis, o ji buvo tik ką įstojus į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą ir ne kažin ką išmanė. Kažkur fone buvo girdėti Dori riksmas. Nejaugi mums teks mirti? Ši mintis mergaitei kirto lyg botagas. Tačiau grifė suprato, kad dar yra viltis. Juk jau pavyko išsilaisvinti iš velnio raizgų taigi dar gali pavykti ir nugalėti suaugusį kalnų trolį.
Vos taip pagalvojusi Henrieta pastebėjo jos link besileidžiantį trolio vėzdą ir surikusi atsitūpė. Ginklas praskriejo jai virš galvos ir pirmakursė ropom nuropojo nuo trolio. Juk ji kausis burtų pagalba, taigi nebūtina būti taip arti priešininko. Vos nutolo nuo trolio per saugų atstumą pakėlė lazdelę ir suriko pirmą galvon atėjusį burtažodį:
- Expelliarmus!
Vėzdas išsprūdo troliui iš rankos ir triukšmingai nubildėjo žemyn. Netekęs ginklo žvėris sutrikęs dairėsi. Henrieta pasinaudojo proga ir nukreipusi lazdelę į lubas tarp jos ir trolio sušuko:
- Bombarda maxima!
Lubos su trenksmu sukrito ant grindų ir grifiukė su klastuole nuo trolio buvo atskirtos akmenų, bei rąstų siena.
Henrieta atsiduso ir patraukė prie durų kurias su dideliu įkarščiu bandė išlaužti Dori. Priėjusi prie klastuolės grifė žvilgtelėjo į draugę ir tarė:
- Trolis nepavojingas. Beje, gal geriau pamėgink "Vingardium Leviosa" kerus, o ne laužyk duris?
-
Dori vis tiek buvo panikoje, kad ir ką Henrieta jai besakė. Ji girdėjo, kaip draugė jai kažką sako apie kerus, kažką apie tai, kad trolis nepavojingas, tačiau mergaitei tai buvo nei motais: ji bet kokia kaina stengėsi ištrūkti iš namelio niekaip nesusivokdama, kad yra burtininkė. Kol Dori daužė ir spardė duris, kažkur tolumoje nuaidėjo šiurpus juokas. Taip, ir vėl jos. Tos kraupios moters. Netrukus vienuolikmetė tą moterį ir vėl išvydo prieš save.
- Tai ką, mergaitės, nutarėt paslampinėti slaptais Hogvartso koridoriais? - vis dar kvatojo ji. - Ar patiko pasisvečiuoti pas mane, mielosios? Ar dar užsuksite?
Vis dar besikvatojant tai raganai Dori pajuto, kaip ji ją įtraukia į kažkokį sūkurį. Po kelių akimirkų sukimosi klastuolė parkrito ant šaltų grindų paveikslų galerijoje. Staigiai atsistojusi Dori įsistebeilijo į paveikslą. Moteris nusišypsojo geltona šypsena ir patraukė atgal į namelį. Netrukus ir vėl pasigirdo vaitojimas.
- Na, žinai, - išlemeno draugei Dori. - Keistas tas mūsų Hogvartsas. Šiandienai man jau užteks, - tarė pirmakursė ir atsisveikinusi su Henrieta patraukė požemių link.
-
Mokslo metų pabaiga buvo visai čia pat. Tai reiškė, kad jau visai netrukus Deoiridh nevaikščios po šiuos koridorius, daugiau nesilankys didžiojoje salėje ir nematys jaukaus Grifų Gūžtos bendrojo kambario. Tai buvo gerokai trikdantis suvokimas. Ypač dabar, kai artimai susibendravo su Dori, o ir Zoey bei Ryan’ą laikyti draugais. Ar bendravimas neiširs? Juk būtent taip nutiko su Sabrina, kurią taip pat laikė gera drauge. Ji aiškiai parodė, kad baigus Hogartsą keleriais metais jaunesnė mokinukė nebėra reikalinga. Negalvok apie tai! vieną šeštadienio popietę eidama koridoriumi liepė sau grifiukė. Ne, ji tikrai taip nepasielgs nei su Dori, nei su Zoey - šios draugės nuoširdžiai rūpėjo.
Beslankiodama koridoriais kažkaip atsidūrė antrame aukšte. Susimąsčiusi apie draugus ir, žinomą, Sigurdą, Deoiridh nepastebėjo, kur atsidūrė. Prireikė nemažai laiko, kad suprastų: čia ji dar nebuvo lankiusis. Atsitokėjo tik užkliuvusi už kažkokio pirmakursio švilpio.
- Ei, pasitrauk, - burbtelėjo, ir berniukas persigandęs pabėgo. Grifės lūpose atsirado pikta šypsenėlė: vis dėlto ne taip jau ir blogai būti septintakurse. Nors ir nebuvo labai aukšta, mažvaikiai vis tiek jos bijojo. Dori irgi manęs bijojo, ar ne? susimąstė škotė galų gale apsižvalgydama. Atsidūrė kažkokioje… parodoje? Kad ir kas tai buvo, čia kabojo neįprastai daug paveikslų, kurie, atrodo, neturėjo ko veikti, tik spoksoti į čia atklydusią mokinę. Nedraugišku žvilgsniu pažvelgusi į artimiausią vyriškį sulaukė priekaištų, kokia esanti nemandagi.
- Atsirado mandaguoliai. Nereikia čia spoksoti, - suburbėjo ir išsitraukė lazdelę. Kol kas neketino daryti nieko blogo, bet ką čia gali žinoti. Jeigu tie kvailiai ir toliau ją erzins, gal teks prisiminti, ko išmoko per septynerius metus šitoje mokykloje.
-
Mokslo metai pamažu riedėjo į pabaigą. Jie atnešė daugybę nutikimų ir pokyčių Alano gyvenime. Šiandien jis jautėsi kažkoks susimąstęs, o kai būdavo taip nusiteikęs, paimdavo dažų ar pieštukų, popieriaus ir imdavosi piešybos. Tada paskęsdavo savame pasaulyje ir liedavo į popierių savo emocijas.
Jis paliko bendrąjį kambarį ir išėjo. Kuprinėje gulėjo eskizų sąsiuvinis ir paprasčiausi pieštukai. Berniukas pasileido į seną paveikslų galeriją, kur kabojo vieni geriausi mokykloje esantys paveikslai. Jis norėjo ką nors iš jų išsirinkti ir pabandyti persipiešti į savo sąsiuvinį. Žinojo, kad praleis ten daugybę laiko, o jam reikėtų pasiruošti egzaminams, bet negalėjo jiems susikaupti.
Šunį ir voverę, kurie visai netiko tokiems darbams paliko kambaryje. Kišenėje miegojo tik žiurkiukas, kuris pasitaikė ramus.
Galiausiai pasiekė savo tikslą. Bet pasirodė, jog galerija yra ne tuščia.
- Labas Deoiridh. - Pasakė jis. Visai nesitikėjo čia jos išvysti.
-
Kažkodėl viskas erzino. Paveikslai, apsimetantys, kad yra ypatingai mandagūs, kažkoks praėjęs mokinys, kurio Deoiridh galbūt nė nebūtų pastebėjusi, jei ne šis poreikis suirzti, ausyse spengianti tyla…
Ar tai buvo baimė? Galbūt. Mergina bijojo baigti mokyklą. Kažkuria prasme ji to laukė, tačiau nerimas, kas bus po to, vis labiau ėdė iš vidaus. Žinoma, baigusi Hogvartsą galės dažniau susitikti su Sigurdu, bet ką ji veiks? Kur gyvens? Ar reikėtų kur nors tęsti mokslus, ar iš karto pradėti dirbti? Jeigu tinkamesnis pastarasis variantas, tuomet ką jai dirbti? Nė vienas darbas neatrodė itin viliojantis. Profesoriauti? Šituo tikrai neužsiimtų! Taip ir įsivaizdavo, kaip grįžta į Hogvartsą kaip mokytoja, o Dori ateina į jos pamokas. Nesąmonė! Ne, čia ji tikrai daugiau negrįš. Gal reikėtų ta proga palikti kokią “dovanėlę”?
Vos spėjo užduoti sau šį klausimą, kai kažkas pasisveikino. Susiraukusi grifė pakėlė akis ir pamatė ne ką kitą, o Alaną - gerokai jaunesnį koledžo draugą, kuris mokė ją žaisti šachmatais.
- Eee… - tarsi pamiršusi, kaip reikia pasisveikinti, pratarė. - Labas.
Tik dabar susiprato rankoje tebelaikanti lazdelę, tad ją nuleido: nereikėjo, kad Alanas prisigalvotų nebūtų dalykų.
- Gal žinai, kodėl čia kaba šitie nemandagūs paveikslai? - pasiteiravo Deoiridh. Klausimą palydėjo nepatenkintų portretų pasipiktinimas, kas merginą gerokai suerzino. Piktai pažvelgusi į artimiausią vyriškį, vėl nejučia kilstelėjo lazdelę. Aš tave susprogdinsiu mintyse pagrasino ji. Kurį laiką spoksojusi į paveikslą galiausiai vėl atsisuko į Alaną.
- Kaip tau sekasi? Nusiteikęs egzaminams? - paklausė visiškai nekaltų klausimų. Reikėjo leisti įžūliam portretui pagalvoti, kad jam negresia joks pavojus, o tada gerai pamokyti. Gudri šypsenėlė nušvito Deoiridh veide, ir ji tikėjosi, kad Alanas tokiai idėjai pritars.
-
Mintyse pralėkė jų susitikimas žiemą. Jis šyptelėjo prisiminęs kaip smagiai ji atrodė per kerėjimo pamoką.
- O jie nemandagūs? Kai aš pas juos ateinu, jie visai nieko. - Prabilo jis.
- Jie juk tokie seni. Jie mokyklos didelis turtas. Kartais čia ateinu kai ko persipiešti. Bandau kopijuoti. - Kalbėdamas galvojo, jog šiandien piešimą tikrai galima nubraukti į kitą dieną ar metus. Čia ateiti jis dar spės. O su Deoiridh pasikalbėti ar ką nors nuveikti tikrai nepasitaikys daug progų. Ji juk greitai baigs mokyklą.
- Ai, šie metai tokie... Net nežinau. Kartais visai nieko, bet kartais išvis nekažką. O egzaminai... Dar net ruoštis jiems nepradėjau. O kaip tau sekasi? Ar nutarei ką nori veikti po mokyklos? - Paties Alano nuomonė jau seniai pasikeitė. Pirmame kurse norėjo dirbti mokytoju. Bet labai greitai tą norą pamiršo. Dabar norėjosi būti veterinaru arba šunų dresuotoju.
-
- Siaubingai nemandagūs! - iš karto sušuko Deoiridh. Deja, netrukus gavo nusivilti: Alanas labai jau palankiai atsiliepė apie tuos pasipūtėlius. Kažin ar sutiks gerai juos pakankinti. Vis dėlto nenorėjo rodyti nusivylimo, tad kol kas daugiau nieko nesakė. Pasiūlymą pateiks vėliau. Na, o jeigu pamatys, kad Alanui toks dalykas išties nebūtų prie širdies… Palauks, kol jis išeis, ir susprogdins galeriją vieną. Zoey tikrai sutiktų! prisiminusi nuotykį bibliotekoje mintyse pasakė sau grifė.
- Gal dėl to ir yra tokie pasipūtę, nes mato, kaip yra garbinami, - nesusilaikiusi burbtelėjo, nors įžeisti draugo (?) visai nenorėjo. - Galbūt nori parodyti savo piešinius?
Bendrakoledžiui pradėjus šnekėti Deoiridh susimąstė. Nepaisant to, kad praėjusį kartą pabendrauti buvo visai smagu, o paerzinti nuostabiąją Sabriną dar smagiau, po to jiedu nebendravo. Kokia galėtų būti to priežastis? Taip, Alanas buvo gerokai jaunesnis, tačiau tai nebuvo labai didelis trikdis: su Dori mergina sutarė kuo puikiausiai, o ji taip pat buvo maža.
- Nenoriu galvoti nei apie egzaminus, nei apie tai, kas bus po jų, - nusijuokė Deoiridh, paklausta, kaip sekasi jai. Šios mintys gąsdino vis labiau ir labiau, bet nebuvo galima taip paimti ir to pripažinti menkai pažįstamam mokiniui.
Pavaikščiojusi pirmyn atgal iš tų kvailų paveikslų daugiau neišgirdo nė vieno priekaišto. Vis dėlto požiūris jau buvo susiformavęs taip, kad ji nė neketino pakeisti nuomonės: portretai yra be galo pasipūtę, tad ji turi gerai juos pamokyti. Priėjusi prie to, kuris turėjo tiek įžūlumo reikšti nepasitenkinimą, staigiai nukreipė lazdelę į jį ir įtemptai galvodama apie klaikiai rausvą spalvą tarstelėjo:
- Colovaria.
Pamačiusi, kaip portreto plaukai nusidažė norėta spalva, nesusilaikiusi nusijuokė. Vyriškis, aišku, buvo labai nepatenkintas, bet septintakursei tai visiškai nerūpėjo. Tiesa, ji šiek tiek sunerimusi atsisuko į Alaną - tikėjosi, kad berniukas nesugalvos visko “tvarkyti”.
-
- Tikriausiai galvoje atsiranda labai daug sumaišties, kai toks ilgas etapas kaip mokykla staiga ima ir pasibaigia. - Pasakė Alanas, kai ji prabilo apie egzaminus. Pats ir negalvojo apie savo paskutiniuosius metus, juk jie dar toli. Na žinoma pasvarstydavo ką norėtų veikti gyvenime, bet šiaip.
- Galiu parodyti piešinius jeigu nori. Turiu čia eskizų sąsiuvinį. - Apie ant sienų kabančius paveikslus Deoiridh atsiliepė labai nepalankiai. Gal ir taip. Man jie patinka, todėl jie manęs nenervina. Pagalvojo jis. Tada pamatė kaip ji gražina kažkokio vyro portretą. Pirmas noras atėjęs į galvą buvo jai sutrukdyti. Bet kad to vyro išraiška pasidarė tokia komiška ir nepatenkinta, kad jis nejučiomis nusijuokė. Juk tai tik plaukai, nieko tragiško neatsitiko.
- Tu matai, tikrai pervertina savo žavingą išvaizdą. - Šis paveikslas nebuvo jo mėgstamiausiųjų kategorijoje. Aišku menas... Ar jis gali gadinti meno kūrinį? Bet per šiuos metus jau prisikrėtė daugiau, nei reikia. Pasikeitė truputį. Aišku nesišaipydavo iš kitų, bet šiek tiek pakvailioti... Kodėl gi ne? Svarbiausia, kad nieko neatsitiktų paveikslui, kuris vaizdavo Dumbldoro ir Grindelvaldo dvikovą.
- Nori palikti savo išėjimo iš mokyklos žymę? - Trumpai pasitaręs su savo sąžine Smagiai pasiteiravo raudonplaukis.
- Ir ką tu dar perkurtum šiame portrete? - Paklausė.
- Parodyk savo dizaineriškus gebėjimus. - Jam kalbant vyras drobėje raukėsi ir piktai į jį šnairavo.
-
- Aha, - tepratarė Deoiridh nenorėdama pernelyg daug galvoti apie mokyklos baigimą. Dabar viskas asociavosi su šita sudėtinga tema, tad bent kartą to norėjosi kažkaip išvengti. Vylėsi, kad Alanas neįsižeis: ne jis kaltas, kad viskas sukosi tik apie nenumaldomai artėjančius egzaminus ir tai, kas bus po jų. O kas vis dėlto bus? Galėsiu susitikti su Sigurdu bandė surasti teigiamų situacijos pusių škotė.
- Aha, tikrai noriu! - entuziastingai sušuko grifė. Prisiminė, kaip Ryan’as siūlė jai piešti. Tą mintį iš karto atmetė, bet tai nereiškė, kad nebuvo smalsu pamatyti draugo meninius sugebėjimus. Su tam tikru nekantrumu laukė, kol Alanas išsitrauks sąsiuvinį.
- Ką ir sakau! Jie tikrai per gerai galvoja apie save! - sušuko Deoiridh specialiai pažvelgdama į susiraukusį paveikslą. Baimė, kad jaunesnysis grifas sutrukdys įgyvendinti užmačią, pamažu pradėjo tirpti. Galbūt pavyks išties pasilinksminti? Prisiminusi pamoką bibliotekoje su Zoey, kurios metu parodė draugei bombarda kerus, išsišiepė. Šitie pasipūtėliai dar atsiims! Tik kol kas, žinoma, nereikėjo atskleisti planų - nesinorėjo gąsdinti Alano. Kvailus portretus ji mielai būtų ne tik išgąsdinusi, bet dar ir sunaikinusi.
Alano užduotas klausimas škotei patiko. Va kur smagus vaikis, negalvojant tik apie tai, kad tai būtų blogas poelgis!
- Kodėl ne? Visai smagu, kai tave prisimena, - nusijuokė ir dar kartą prisiminė varlių nuotykius pamokose. Vylėsi, kad ją čia išties prisimins, bet kodėl nepasistengus dar labiau?
- Pirmiausia, žinoma, perkurčiau jo šlykštų būdą, - pratarė atidžiai pažvelgdama į vis mažiau patenkintą portretą. - Bet jeigu nori mano dizaineriškų sugebėjimų…
Gal tai visai neblogas užsiėmimas? Ką nors kurti. Drabužius ar kokius aksesuarus staiga susimąstė rudaplaukė. Galbūt jai visai netyčia pavyko atrasti tai, kas galėtų būti įdomu? Vis tik nesinorėjo priversti Alano nuobodžiauti, tad tik nukreipė lazdelę į paveikslą ir sumurmėjo burtažodį. Nepatenkintam burtininkui ant nosies atsirado nelabai išvaizdus snapas.
-
- Gerai, kai baigsim su šiuo portretu galėsiu parodyti piešinius. - Pasakė. Tai nebuvo baigtiniai darbai, tik juodraštiniai variantai, bet parodyti tikrai galėjo. Dabar nekantraudamas laukė kas gi nutiks tam vyriokui paveiksle. Ir štai prasidėjo.
- Visai jam tinka... - Prabilo Alanas, bet buvo pertrauktas paveikslo.
- Kaip jūs drįstat? - Piktai prašneko žmogus.
- Aš reikalauju tuojau pat mane atrestauruoti. - Alanas kilstelėjo savo burtų lazdelę.
- Aš prisidėsiu prie tavo kūrybos. - Šelmiškai nusišypsojo jis ir ėmėsi kerėti.
- Hornpeintus. - Pasakė ir vyrui ant galvos pasirodė du pieštiniai ragiukai. Šie mažučiai rekonstravimai nekenkė paveikslui, juos galėjai bet kada sutvarkyti. Gal todėl raudonplaukis taip ramiai ir gadino jį.
- Jūs du bjaurūs mokiniai, tuojau pat dinkit iš mūsų galerijos. - Toliau piktinosi portretas.
-
Deoiridh nekantravo pamatyti Alano piešinius, bet suprato, kad pirmiau reikia gerai pasilinksminti erzinant šitą pernelyg gerai apie save galvojantį portretą.
- Lauksiu tavęs parodant piešinius, - nusišypsojo ir nė kiek ne tyliau pridūrė: - Jeigu būčiau paveikslas, tikrai nebūčiau tokia pasipūtusi kaip šitas, - reikšmingai dėbtelėjo į pirmąją auką. Ketino "apdovanoti" visus čia esančius, bet nė vienas kitas nebuvo tokio bjauraus būdo. Vadinasi, jie gali ir palaukti.
Buvo be galo smagu klausytis, kaip pasipūtėlis reiškė nepasitenkinimą, tačiau Alanui tai, atrodo, buvo nė motais. Pamačiusi ragiukus škotė nesusilaikė ir pradėjo garsiai kvatotis. Tiek nukentėjęs portretas, tiek ir visi aplinkiniai reiškė garsų nepasitenkinimą, tačiau Deoiridh jų nepaisė. Koks skirtumas? Vis tiek visai netrukus jų nebematys.
- Paklausyk, pasipūtėli tu nelaimingas, - galiausiai neištvėrė. - Aš netrukus baigsiu Hogvartsą. Garantuoju, kad neprisiminčiau apie tavo egzistavimą. O dabar atsirado priežastis. Argi taip nėra smagiau? Ir, tavo žiniai, mes nesam "bjaurūs mokiniai". Pats esi kažkoks bjaurus paveikslas, kuris dabar atrodo šiek tiek geriau! - rėžė, pabrėždama žodžius "šiek tiek".
Deoiridh nesuprato, kodėl taip supyko ant to pasipūtėlio, bet jis išties ją suerzino. Nieko blogo jie su Alanu nedaro, o tas čia skeryčiojasi!
Pasirodė, kad šalia kabančiame portrete esanti moteris pernelyg domisi įvykiais, tad žengė prie jos ir atidžiai nužvelgė. Vėl dažyti plaukus ar padovanoti snapą buvo pernelyg neįdomu. Bet...
- Colovaria, - pakartojo tą patį burtažodį ir bakstelėjo moteriai į žandą. Netrukus jos oda nusidažė tamsiai mėlyna spalva. - O, žiūrėk, ji iš Varno Nago, - sukikeno Deoiridh atsisukusi į Alaną. Taip, jiedu laiką čia praleis tikrai smagiai, tik reikia, kad koledžo draugas neapsigalvotų.
-
Jau ir kiti paveikslai pradėjo reikšti nepasitenkinimą. Bet šiandien paprasčiausiai jiems buvo baisiai nesėkminga diena.
- Tikrai, kada gi jūs gavote tiek daug dėmesio? - Antrino Alanas Deoiridh žodžiams. Kažkur giliai jautė, kad tai nėra labai gerai. Žinojo, kad ne, bet...
Jis vis dar stovėjo prie to vyro apdovanoto snapu ir ragais.
- Jam dar kai ko trūksta. - Pasakė ir braižydamas ore apskritimą ištarė.
- Carunepeintus. - Ir ant ragų atsirado tokia pat pieštinė karūna.
- Va dabar jau jam užteks. - Nusišypsojo jis ir pažvelgė į moterį, kurią irgi ištiko šalia kabojusio vyro likimas. O tada iš kiek tolimesnio kampo prabilo ramus, žemas balsas.
- Norėčiau paklausti, ką judu abu darytumėte, jeigu patys būtumėte mūsų vietoje ir negalėtumėte apsiginti? - Balse nebuvo pykčio, bet skambėjo vis tiek grėsmingai. Alanas pažvelgė į prabilusį portretą. Kalbėjo Dumbldoras iš to puikaus darbo, vaizduojančio Albo ir Grindelvaldo kovą. Tuo tarpu, kai Dumbldoras kreipėsi į mokinius, Grindelvaldas pabandė jį užkerėti, bet tas tingiai lazdele atmušė kerus.
Šio paveikslo Alanas nenorėjo gadinti. Ir kam jam dabar reikėjo prašnekti? Pagalvojo berniukas. Nusprendė, kad geriausia būtų nekreipti dėmesio. Gal tada ir Deoiridh nekreips. Jis galvojo ką čia galėtų iškrėsti tai damai paveiksle, bet galva kažkaip ištuštėjo.
-
Nepatenkinti paveikslai be galo linksmino Deoiridh. Ja daug kas nebuvo patenkintas: profesorė Hopes tikrai nesidžiaugė trylika varlių ant veido, Kravitz iš viso buvo tik pasikėlusi kvaiša, net ir Matthew reiškė nepasitenkinimą dėl itin prastai lankomų herbologijos pamokų. Tad keletas susiraukusių paveikslų tikrai negalėjo sugadinti nuotaikos. Priešingai - ją pakėlė.
Alanui pritaisius karūną Deoiridh nesusilaikė ir garsiai nusikvatojo. Portretas, žinoma, tuo nebuvo patenkintas - kaip ir šalia kabėjusi moteris. Vis dėlto mokiniams buvo smagu, ir tai dabar rūpėjo labiausiai. Buvo kiek apmaudu, kad koledžo draugas toks jaunas - jeigu būtų vyresnis, jie tikrai palaikytų draugystę ir jai baigus Hogvartsą. Dabar… Ko gero, ji Alanui tebus gerokai vyresnė mokinė, kažkodėl sutikusi keletą kartų pasiausti. O būtent tokio draugo merginai ir reikėjo. Su kuriuo būtų galima nerūpestingai pašėlti. Dori buvo smagi mergaitė, bet su ja viskas buvo kitaip. Ja kažkodėl norėjosi rūpintis, o ir sunkus gyvenimas neleido iki galo atsipalaiduoti. Su Zoey viskas buvo vėl kitaip.
Vis dėlto grifė nė neketino jaunesniam mokiniui sakyti, kad savotiškai vertina šią draugystę. Ne, geriau tegul jis galvoja… Na, tegul galvoja, ką nori.
Keistas balsas, atsklidęs iš kampo, nutraukė visas mintis. Deoiridh su plačia šypsena lūpose atsisuko ir norėjo atšauti, kad jai tokia išdaiga patiktų: tai tikrai įdomiau nei nieko neveikiant nuolatos sėdėti paveiksle, kur didžiausia pramoga yra kitų paveikslų lankymas. Vis dėlto prabilęs žmogus privertė užsičiaupti. Mergina jį atpažino, ir šypsena dingo iš veido. Pasidarė gėda.
- Mes ne iš piktos valios, - galiausiai kiek neužtikrintai pratarė ir pažvelgė į raguotą ir dar karūnuotą vyriškį bei damą gretimame paveiksle. Norėjosi vėl nusijuokti, bet legendinis Hogvartso direktorius privertė susigėsti. Rudaplaukė neryžtingai pažvelgė į Alaną. Žinojo pati pradėjusi šitą veiklą, be to, buvo gerokai vyresnė. Reikia nekreipti į jį dėmesio mintyse pasakė sau grifė ir nukreipė lazdelę į damą. Ji atrodė kiek mažiau susiraukusi nei kiti portretai, kas suteikė šiek tiek drąsos. Sumurmėjo burtažodį, ir damos suknelė pasikeitė į gerokai šiuolaikiškesnę.
- Juk gražu, ar ne? - bandė nutaisyti nerūpestingą balsą Deoiridh, nors viduje vis dar jautė visai neplanuotą įtampą.
-
Regis ir Deoiridh nenudžiugino Dumbldoro įsikišimas. Bet ir liesti to paveikslo niekas neketino ir tai Alanui patiko. Juk tai tik portretas. Pagalvojo berniukas. Bet net ir būdamas tik piešiniu jis sugeba sukelti pagarbą. Alanas daug skaitė apie tuos laikus, kai Gyveno Dumbldoras, o būdamas kokių septynerių metų svajojo apie tokius žygdarbius, kokius nuveikė Haris Poteris su draugais.
- Juk tai... Na tai tiesiog pokštas. - Atsakė jis Albui. Ir nutarė tiesiog baigti su juo kalbėtis, nes jei tęstų toliau šį pašnekesį tikrai pasidarytų labai gėda ir jis tikrai imtųsi tvarkyti visus padarytus pokyčius.
Dabar dama paveiksle gavo ne tik mėlynumo, bet ir žavingą suknelę. Ji nužvelgė drabužį ir pasipiktinusi išėjo iš rėmų.
- Pabėgo. Nepatinka jai naujoviškos mados. - Pasakė Alanas. O tada viskas nutiko kaip visada netikėtai. Ir tik Alanui Senkleriui galėdavo atsitikti tokios nenumatytos kvailystės.
- Palauk, tuoj aš kai ką paimsiu. - Jis nusiėmė nuo pečių kuprinę ir ėmė joje ieškoti gero, ryškaus markerio. Norėjo truputį padailinti tos išėjusiosios drobę, arba rėmus. Jo kuprinė buvo puiki vieta, kurioje galėjai rasti visko. Nuo vadovėlio, iki maišelio šokoladinių varlių. Ten buvo šuns skanėstų maišelis, pakelis riešutų voverei ir dar kažkas, ko Senkleris net neprisiminė turintis. Pavyzdžiui, vienas iš tokių daiktų buvo mažasis rašalo fontanėlis, pirktas kaip visuomet pokštų krautuvėje. Alanas jau traukė dėžutę, kurioje gulėjo jo markeriai ir kadangi viską darė staigiai ir greitai netyčia išmetė tą nedidelį rutuliuką ant grindų.
- O varge... - Tyliai pasakė. Raudonplaukis žinojo, kad jo nesustabdys. Ne tam aš jį norėjau panaudoti. Dar pagalvojo ir daikčiukas tuojau pat suveikė.
Iš tikrai mažo rutuliuko staiga pasipylė bespalvis skystis. Srovė švirkštė tiesiai į paveikslus. Skystis kilo, formavosi į nedidelius kamuoliukus, jie dažėsi pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir skriejo į portretus, kabančius priešais. O juos palietę ištikšdavo ir paveikslą nuspalvindavo visokių spalvų dėmės.
- Aš nežinau ar tai įmanoma sutvarkyti, tas rašalas gal net nenusivalo. Aš netyčia. - Alano balse nebeliko jokio valiūkiškumo. O iš skysčio susiformavę kamuoliukai nesiliovė skraidyti, dabar jau ėmė lėkti ne viena kryptimi, dažydami paveikslus ryškiomis spalvomis. Štai kažkokiai senutei ant kaktos pasirodė raudona didžiulė dėmė. Miesto portretas pražydo pačių įvairiausių spalvų gama. O vargšas raguotas ir karūnuotas burtininkas gavo stiprų žalios čiurkšlės pliūpsnį.
- Visi stingdymo burtažodžiai jį tik labiau paveiks, jis ims šaudyti dar smarkiau. Pasisaugok, nes ir į mus gali pataikyti. - Alanas dabar jau manė, kad Deoiridh tikrai supyks ant jo. Ne dėl nukentėjusių paveikslų, bet todėl, kad jie ir patys galėjo nukentėti. O rašalo kamuoliukai dažė paveikslus, koridoriaus grindis, sienas. Senkleris net neįsivaizdavo kaip dabar reikėtų viską tvarkyti.
-
Rimtai nusiteikęs paveikslas šiek tiek gąsdino ir trikdė. Deoiridh tenorėjo pasilinksminti, o dabar viskas atrodė sugadinta. Mergina iš paskutiniųjų stengėsi ignoruoti paveikslo kalbėjimą ir pastabas, tačiau tai buvo sunku. Alanas, regis, bandė padėti išsisukti iš situacijos, kad padėjo pasijusti šiek tiek geriau. Nesinorėjo įvelti koledžo draugo į bėdą. Šiaip ar taip, jam liko dar nemažai metų Hogvartse, ar nenutiks taip, kad per šitą pokštą nukentės?
- Dar kai ką paimsi? - perklausė Deoiridh ir, atrodo, visai pamiršo kažkokį nerimą. Šie žodžiai tarsi rodė, kad Alanas nori ir toliau tęsti pradėtą veiklą. Lūpose atsirado nieko gero nežadanti šypsena, tačiau netrukus įvykiai pasisuko visiškai netikėta linkme. Deoiridh nežinojo, ar Alanas tai ir planavo padaryti, bet galerijoje prasidėjo visiškas chaosas. Spalvotas... kažkas lakstė į visas puses, ir paveikslai netruko nusidažyti įvairiausiomis dėmėmis.
- Tai tegul nenusivalo, - bandė nusijuokti mergina, tačiau suprato, kad tai jau būtų pernelyg rimta. Bet kurią akimirką galėjo kliūti ir Dumbldoro paveikslui, o šito, ko gero, nenorėjo nė vienas. - Klausyk... O kaip nors tuos daiktus galima nuraminti? - paklausė pabrėždama žodžius "kaip nors". Mielai būtų viską taip ir palikusi, bet šiek tiek bijojo pasekmių. Ko gero, netgi labiau bijojo dėl Alano. Kas mokslo metų gale mes septintakursę iš mokyklos ar skirs areštą? Blogiausiu atveju atims taškų iš Grifų Gūžtos, bet tai škotei menkai rūpėjo.
Staigiai išsilenkusi geltono rutuliuko, skriejusio į veidą, Deoiridh išsitiesė ir apsižvalgė. Galerija atrodė kaip po kažkokio spalvų karo. Buvo negi visai gražu.
- Esi tikras menininkas, - sukikenusi pratarė Alanui ir tą pačią akimirką pajuto nestiprų smūgį į nugarą. Tai galėjo reikšti tik viena - kažkuri spalva auka pasirinko būtent ją, tad dabar visas apsiaustas bus itin spalvingas. Pasukusi galvą pamatė, kad taip ir yra - nugara buvo dangaus mėlynumo spalvos.
- Ups, - tarstelėjo ir gūžtelėjo pečiais.
-
Regis ji nesupyko dėl įsisiautėjusio spalvų fontanėlio. Tai buvo neblogai, bet va visa kita...
- Jei žinočiau, tikrai ką nors dabar daryčiau. - Pasakė Alanas.
- Viskas. Man galas. Auris mane nudės, net jis nebandys manęs išsukti. O paskui mane nudės tėvas, o tada aš išlėksiu iš mokyklos. Tu gi žinai kokie seni ir vertingi šie paveikslai. - Deoiridh jau tapo spalvotųjų kamuoliukų taikiniu. Tokia lemtis greitai ištiko ir patį Senklerį. Raudonos spalvos pliūpsnis kliuvo jam į veidą ir kairioji veido pusė atrodė taip, lyg ja srūtų kraujas.
- O taip, menininkas. - Pasakė ir ėmė juoktis. Tai buvo juokas žmogaus, kuris nenumano ką daryti. Tai veikiau buvo panikos juokas.
- Gal ir yra kuprinėje instrukcija, kurioje parašyta kaip sustabdyti šitą daiktą. - Galop pasakė ir ėmė ieškoti. Vertė viską lauk, bet to prakeikto lapelio niekur nerado. Po galais, nenorėjau šito. Norėjau kada nors išbandyti jį taip, bet tikrai jau ne dabar.
Tada jis dar pagalvojo apie tą dvikovos paveikslą ir pažvelgė į jį. Drobėje nebuvo nei Dumbldoro, nei Grindelvaldo.
- Pažiūrėk, nei vieno nebėra. Tikriausiai išėjo kviesti pastiprinimo.
-
Deoiridh buvo tikrai linksma. Galvoje šmėkštelėjo mintis, kad jie gali tikrai nukentėti, tačiau vaizdas buvo be galo nuostabus. Deja, kai Alanas pradėjo šnekėti, mergina suprato įtraukusi koledžo draugą į rimtą bėdą. Niekada nesusimąstė, kad profesorius Senkleris ir Alanas yra giminės, bet beveik neatkreipė į tai dėmesio.
- Klausyk, Alanai… - neužtikrintai pradėjo škotė. - Pasakysime, kad tai mano kaltė. Tai net nebus melas - aš pradėjau šitą nesąmonę. Pasakysime, kad tie rutuliukai mano. Ką jie man padarys? Už tokią nesąmonę į Azkabaną nekiš, o jau tuoj egzaminai, tad tikrai iš mokyklos manęs nemes. Nenorėjau, kad per mane nukentėtum.
Laimei, bent jau jiems patiems pataikę rutuliai kiek pataisė nuotaiką, nors berniuko juokas neskambėjo linksmai. Širdį suspaudė kaltė, bet kažkaip reikėjo suktis iš situacijos.
- Kaip manai, pradanginimo kerai irgi nesuveiks? - susiūpinusi paklausė Deoiridh staigiai išsilenkdama dar vienos atakos - šį kartą žalios. Nukreipė lazdelę į tebelakstančias spalvas, bet kerus naudoti bijojo - ką gali žinoti, ar tai nesukels sprogimo?
- Valyk. - vis dėlto pabandė atsukusi lazdelę į paveikslą, kurį “gražinti” pradėjo pirmiausia. Kerai nesuveikė, bet, laimei, bent jau neatsitiko nieko dar blogesnio. - Susidūrėme su problema, ar ne? - susirūpinusi pridūrė ir pažvelgė į Alaną. Pasekusi jo žvilgsnį suprato, kad jis žvelgė į Dumbldorą, kurio savame paveiksle nebuvo. O dabar tai jau šakės mintyse pasakė sau mergina.
- Gal jau laikas nešti kudašių? - neryžtingai pasiūlė grifė. Rutuliukai kiek apsiramino, tačiau dabar jau spalvotos buvo ir grindys. Na, bent jau tikrai įsimintinas užsiėmimas, ar ne?
-
Išgirdęs pasiūlymą, kad ji viena prisiimtų visą kaltę net nusipurtė. Aišku, ji buvo teisi, juk mokytis liko ne daug, bet pati idėja, kad Alanas leistų draugei šitaip pasielgti...
- Aš pats žinojau ką dirbu. - Prašneko. Balse jau nebeskambėjo panikos gaidelė.
- O jeigu tavęs neprileis prie egzaminų? juk kai kurie paveikslai visiški originalai, tokių niekur nerasi. Tik mokykloje. Ne, čia ne išeitis. O man reikėtų vieną kartą susitvarkyti savo daiktus. - Kalbėdamas raudonplaukis pabandė išsisukti nuo geltonos spalvos, bet ji aptaškė visą apsiausto priekį.
- Et, blogiau nebus. - Pasakė ir nukreipė lazdelę į patį fontanėlį.
- Evanesco. - Rutuliukas pradingo, kartu jis nusinešė ir visą koridoriuje siautėjusį sąmyšį. Aišku, viskas buvo išterliota ir Alanas nežinojo kaip išvalyti, bet bent jau nebeliko pačio užkerėtojo rašalo šaltinio.
- Dabar jau tikrai dingstam iš čia. Siūlau pabandyti nubėgti į kambarį iki pareikalavimo, kad niekas mūsų nerastų. Tada reiktų sugalvoti kaip nuvalyti viską, kas pataikė į mudu. - Alanas nenorėjo susidurti su kokių mokytoju ar ūkvedžiu, o blogiausia būtų, jeigu paveikslų gyventojai atvestų direktorę.
Ir visgi, kas galėjo pamanyti, kad viskas peraugs į visa tai? Alanas nusišypsojo, šį kartą jau tikra šypsena.
- Na va, dabar jau tikrai palikai žymę mokyklos baigimo proga.
-
- Et bus tų egzaminų! - bandė nerūpestingai reaguoti Deoiridh, nors viduje juto, kad toks klausimas gerokai išgąsdino. Pačiai gal ir nebūtų rūpėję, bet kaip į viską pažiūrėtų Matthew? Tikrai nebūtų laimingas, jeigu jai tektų kartoti kursą. Tuo labiau, kad tokiu atveju tikriausiai pats liktų Hogvartse. Nereikia man, kad jis čia būtų tik dėl manęs! mintyse pasakė sau grifė, tačiau balsu nekalbėjo nieko. Iš Alano pusės buvo draugiška neperleisti “garbės” jai, tad nuoširdžiai vylėsi, kad koledžo draugas pernelyg nenukentės.
- Žiūrėk, dabar atrodo, kad priklausome skirtingiems koledžams, - Alanui gavus geltoną smūgį pratarė Deoiridh ir nusijuokė. Nežinia, kaip viskas baigsis, bet buvo smagu, su šituo ginčytis būtų sunku. Laimei, berniukas sugebėjo išnaikinti tą fontaną, tad viskas aprimo. Siena neatrodė labai švari, jie ir patys buvo visi spalvoti, tačiau bent jau pasismagino.
- Gerai sakai, geriau jau dingti, - dabar jau rimtu tonu pritarė škotė ir dar kartą nužvelgė save. Suprato, kad apsiaustą teks išmesti, bet tai menkai rūpėjo. Miegamajame vieną dar turėjo, o netrukus jų ir visai nebereikės. Tai buvo kiek gąsdinanti mintis, bet dabar Deoiridh neketino tam pasiduoti.
- Tikrai taip. Tai, ko ir norėjau, ar ne? - atsakė į Alano šypseną Deoiridh ir nužvelgė rėmus. Nė vienuose iš jų nebuvo portreto, tad visai netrukus čia galima tikėtis ne tik piešinių, bet ir gyvų žmonių, tik ir tykančių prigauti prasikaltėlius. - Bet nebegaiškime, - pridūrė ir patraukė koridoriumi tolyn. Keliavo tiesiai į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, o ten jau sugalvos, kaip išspręsti šią spalvotą problemą.
-
Alanas nusijuokė kartu su Deoiridh. Išties, dabar abu atrodė kaip iš skirtingų koledžų. Tos spalvos buvo tokios ryškios. O pati galerija atrodė taip, lyg kas nors čia būtų išbarstęs visą spiečių vaivorykščių, o jų spalvos pasipylusios visur kur tik papuola.
Dabar reikėjo parsigauti į saugią vietą. Persirengti ir dar sugalvoti kaip nuvalyti savo raudoną veidą.
- Ai, kaip nors jau išsisuksim. - Pasakė draugei. Baimė ir panika pamažu pradingo. Žinoma, buvo gaila apgadintų paveikslų ir Alanas tikėjosi, kad kas nors sugalvos kaip viską sutvarkyti.
Jis pasileido paskui merginą ir išėjo iš nusiaubtos galerijos. Tvirtai nusprendė, kad jeigu jau visgi juos pagaus, arba net jeigu pakvies vėliau pasiaiškinti, jis neleis jai vienai prisiimti kaltės. Dar žinojo, kad ilgai ilgai vengs šios vietos. Bet nieko, mokykloje buvo apstu vietų, kuriose galima piešti.