Emilė palengva tipeno link kvidičo aikštės. Buvo paskutinis vakaras pilyje - pats laikas krautis daiktus namo. Emilė nelabai suprato, kaip keletą mėnesių galėjo nepastebėti, kad jos šluota kažkur pradingusi, juk visgi ne kokia "krentanti kometa", o "aureolė 2000", kuria varnė labai didžiavosi ir ją saugojo. Matyt egzaminai ir visokie kitokie įvykiai viską išmušė iš galvos ir po vieno iš dažnų pasiskraidymų po aikštę mergina šluotą tiesiog paliko kažkur prie tribūnų. Žinojo, jog netoli kvidičo aikštės yra sandėlys, į kurį mokyklos ūkvedys atneša visas paliktas šluotas, kvidičo aprangas, nuklydusius kritlius ir muštukus. Priėjusi tribūnas Emilė staigiai pasuko vingiuotu keliuku į šoną, link nedidelio akmeninio pastato. Pasiekusi senas, prastai sukaltas suklypusias duris pamatė aprūdijusią spyną. Išsitraukusi iš vidinės mantijos kišenės lazdelę ryžtingai nukreipė ją į duris.
- Alohomora.
Klektelėjo užraktas ir Emilė nedrąsiai pastūmėjo duris. Įlindusi į vidų apsidairė. Kelios apleistos persirengimo kabinos buvo pilnos iki viršaus prikištos įvairiausių markių šluotų. O varge, ir kaip tokioje gausybėje surasti savąją? Emilė pakraipė galvą.
- Accio aureolę.
Gal tai ir būtų buvęs geras sumanymas, jei ne tai, jog sandėlyje buvo tikrai ne viena aureolė, o kelios dešimtys. Visos šluotos pakilusios iš krūvos pasileido link merginos.
- Varge.- Žaktelėjo ši iš nuostabos ir atstatė priešais lazdelę.- Protego.
Emilė užsimerkė tikėdamasi, jog visas tas šluotų spiečius nesitrenks į ją. Prie pat išgirdo skardų žnegtelėjimą ir trakštelėjimą. Atsimerkusi suprato, jog kerai ko gero suveikė, mat visos šluotos gulėjo nukritusios tiesiai priešais varnę. Atsidususi Emilė visgi nutarė, jog teks viską atlikti rankiniu būdu. Įsidėjusi lazdelę atgal į kišenę, atsitūpė ant grindų ir ėmė po vieną kilnoti šluotas. Praėjo kone dvidešimt minučių kol Emilė pagaliau išvydo tai, ko čia ir ieškojo. Ištraukusi iš krūvos savo šluotą iškart atsistojo, mat nuo ilgo klūpojimo jau buvo paskaudę keliai ir susidariusios nuospaudos. Viena ranka perbraukė per šluotos kotą, nubraukdama nemažą sluoksnį dulkių. Kai kurie žabai buvo kiek nusipešioję, o pats kotas apmūsijęs. Nusprendė, kad prieš grįžtant namo reikės užsukti į skersinį skersgatvį - firminių kvidičo prekių parduotuvę, nusipirkti šluotų priežiūros rinkinį, mat jos šluotai priežiūros tikrai reikėjo. Prieš išeidama Emilė dar apžvelgė patalpą, negalėjo atsistebėti kiek, jos manymu, brangių daiktų čia yra. Jau darydama duris visgi grįžtelėjo atgal, pasukdama prie lentynų, nukrautų senomis iškarpomis apie kvidičo turnyrus iš "magijos žinių". Varnė parėmė šluotą greta ir įniko skaityti kažkokį straipsnį, apie kvidičo taurės pirmenybes, vykusias maždaug prieš penkiasdešimt metų.
Ji daugialypė, įvairi, ir nuolatos besikeičianti,
Kovot su ja tas pats, kas grumtis su baisiąja hidra.
Tačiau pily yra vieta, kur galima išmokti,
Kaip apsigint nuo jos, ir kaip ją pažaboti.