Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Matthew Turner Balandžio 13, 2022, 03:50:02 pm
-
Tema: augalų kryžminimas
Prasidėjus kovui vienintelis guodžiantis dalykas buvo tas, kad netrukus Velykų atostogos, o po jų - greitai ir mokslo metų pabaiga. Daugiau niekas šioje mokykloje negalėjo praskaidrinti nuotaikos. Matthew Turner net ir gėrė kiek mažiau, nes juto, kad jeigu laiku nesustos, galiausiai pasidarys visiškai blogai.
Nenuostabu, kad į ankstų rytą prasidedančią pamoką herbologas atėjo visiškai be nuotaikos. Pamokos užduotis nusimatė sunki, o mokinių noru dirbti jis vis labiau ir labiau abejojo. Tiksliau, ne abejojo mokinių noru dirbti, o buvo visiškai įsitikinęs, kad tas noras neegzistuoja.
Vis dėlto kažkokiu būdu jiems mokytis reikėjo. Viena iš pamokų, deja, buvo herbologija, kuriai dar ir reikėjo pasiruošti. Pasigailėjęs, kad neatėjo kiek anksčiau (ar jam iš viso šiąnakt reikėjo neiti miegoti?!), vos ne bėgte sunešiojo reikalingus vazonus. Nejučia pagalvojo apie tai, kad jeigu darbą atliktų pasitelkęs magiją, viskas būtų ir greičiau, ir paprasčiau. Deja, tokios galimybės tiesiog nebuvo.
Pagaliau susirinkus tiems pabaisoms, vadinamiems Hogvartso mokiniais, Turner buvo gerokai uždusęs - norint spėti pasiruošti teko tikrąja to žodžio prasme lakstyti po šiltnamį.
- Labas rytas, - burbtelėjo ir pažvelgė pro langą. Saulė dar nebuvo patekėjusi. - Džiaugiuosi, kad įsidrąsinote taip anksti ateiti į herbologijos pamoką. - Tiesą sakant, galėjote likti savo šiltose lovytėse, nuo to visiems būtų tik geriau. - Kaip kalbėjome praeitoje teorinėje pamokoje, šiandien kryžminsime augintus augalus. Mielai paklausinėčiau teorijos, tačiau tam neturime laiko. - O jūs vis tiek nieko neatsimenate.
- Pirmoji darbo dalis yra svogūną persodinti į vyšnios vazoną. Sodinate toje pusėje, kurioje yra apatinis spyglys - juo reikia svogūną perdurti. Saugokitės svogūno šaknų. Primenu, kad tik jos ir turi atsidurti po žeme. Kai svogūnas susikabins su vyšnia, palikite augalą ramybėje maždaug dešimčiai minučių. Per tą laiką galite atsinešti vandenį, - Turner mostelėjo į nedidelius laistytuvus šiltnamio gale. - Praėjus dešimčiai minučių turite apvynioti svogūno laiškus aplink stiebą ir šakas. Jokiu būdu nepataikykite ant spyglio! Apvynioje visus laiškus supilkite visą laistytuve esantį vandenį ir išneškite vazoną į lauką. Nepatenkintiems primenu, kad augalas bus naudingas tik tuo atveju, jeigu į lauką bus išneštas saulei dar nepatekėjus. Galite dirbti.
[Pamoka vyksta ~6 ryto, t.y. lauke dar yra visiškai tamsu. Per pamokas nuo III RPG iki dabartinės mokėtės praktiškai vien tik teoriją apie vyšnias ir sukryžmintus augalus (t.y. praktikos jau senokai nebuvo). Visos vyšnios turi vieną spyglį visai prie pat žemės - toje pusėje reikia sodinti svogūną. Svogūno šaknys surenka visas įmanomas rūgštis, ir jos lašelių pavidalu kaba ant tų šaknų. Jeigu pateks ant jūsų rankų ar drabužių, skausmingai nudegins, pasipils kraujas (drabužius/pirštines ir pan. pradegina labai lengvai). Spygliai kaip ir praeitoje pamokoje - labai lengvai praduria iki kraujo, tokiu atveju vyšnia pradeda jus traiškyti ir dusinti. Laistytuve paprastas vanduo. Jeigu laišką pradursite su spygliu, svogūnas “išprotės” - ištrūks iš žemės ir pradės cypaudamas lakstyti po šiltnamį (kaip ir pirmojoje pamokoje), jūsų augalas taps visiškai bevertis.
Chaosas mielai laukiamas, jeigu kas neaišku, PM.
Bent trys praktikos postai, pamoką uždarysiu balandžio 24 d.]
-
Šešios ryto, o ji stovėjo pamokoje, kurios negalėjo pakęsti. Beveik visų šitos mokyklos pamokų Gruodė nemėgo. Ne, ką čia smulkintis, ne beveik visų, o visų. Jos visos beveik visada atnešdavo gėdos, sužeidimų ar dar ko panašaus. Metai jau baiginėjosi, žiemos pakylėjimas išblėso. Ji kone nustojo lankyti tas kvailas pamokas, bet dabar stovėjo čia ir tik todėl, kad Alanas nučiupo ją kieme ir atsitempė į šitą dievo pamirštą vietą. Kodėl išvis sugalvojau pasibastyti kieme? Būčiau išsisukusi iš šito pragaro. Reikėjo likti miegamajame. Išėjo ji taip anksti todėl, kad rytais nebūdavo mokinių ir Gruodė turėjo tradiciją ankstyvus rytus praleisti ramiai klaidžiodama prie ežero.
Ji piktai dėbčiojo į Senklerį. Atsirado matai pamokų lankytojas. Pats didžiausias. Bambėjo mintyse ir dar galvojo ar nepavyktų kažkaip išsmukti iš čia. Bestovinčią ją apniko ir kitos liūdnos mintys. Nekenčiu prakeikto pavasario ir kvailos vasaros. Visi bastysis gražiais, plonais, trumparankoviais drabužiais, o aš taip ir negalėsiu. Kvaili randai. Kvaila saulė ir šiluma. Atgyjantys orai visada nuteikdavo mergaitę labai niūriai.
Beniršdama ant viso pasaulio pastebėjo Elliw. Ir galvoje iškart iškilo baisioji pamoka, kai siautėjo vyšnia ir musės. Savos bėdos greitai išdulkėjo iš galvos ir mergaitė patraukė prie Klastuolės, norėdama būti šalia, nes pamoka atrodė viena iš pavojingesnių. Net nežiūrėjo ar Alanas seka paskui. Žinojo, kad taip.
- Labas Elliw. - Pasisveikino, nors numanė, kad tai naudos daug neatneš, kad jos toji mergaitė tikriausiai neatsimena. Bet vis tiek norėjo, kad ji žinotų, kad jei kas Gruodė yra čia pat.
-
Ankstyvas rytas atnešė jį čia labai mieguistą. Nors amžinai tekdavo anksti keltis ir vesti laukan šunį. Vaikinas mėgo ilgai naktinėti ir atsikelti rytais buvo kažkas virš Alano ribų. Bet dabar stovėjo čia ir galvojo apie Gruodę. Toji beje vis dėbčiojo piktomis akimis. Ne tas buvo svarbiausia. Alanui nepatiko ir atrodė negerai, kad atslinkus pavasariui ji pasikeitė. Net klausinėti mažiau ėmė. Ir šiaip jos pamokų lankymas atrodė toks atmestinas. Gal jau tapo šiais metais įprasta, bet taip jau išėjo, kad tekdavo pasirūpinti šia mergaite. Taigi jis ir atsivedė Varniukę į pamoką. Nors kažin ar ateiti į herbologiją buvo gera idėja.
Iš pradžių ramiai stovėjusi Gruodė staiga patraukė tolyn nuo jo. Ir Alanas pamatė kur ji nuėjo. Vaikinas atsiduso ir nupėdino mergaitei iš paskos. Kodėl dabar būtinai turėjo pasipainioti Elliw? Grifas jautė, kad susitikimas su ja pasibaigs šūksmais ar dar kokia didesne katastrofa. Bet nuėjo paskui jaunėlę draugę.
- Labas Elliw. - Sumurmėjo visai be ūpo. Žinoma, jeigu jai prireiktų kokios pagalbos jis padėtų, bet kuriems galams reikėjo atkreipti jos dėmesį Alanas nesuprato. Na Matthew, sėkmės tau. Staiga pagalvojo vaikinas.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo stovėjo dar vienas teleskopas, kuris, deja, buvo visiškai suknežintas. Šalia stalo ant grindų stovėjo mergaitė, vilkinti Švilpynės uniformą. Nežinia, iš kur ją gavo, nes tai buvo ne kas kitas, o Klastūnyno mokinė, vardu Elliw. Ji įdėmiai apžiūrinėjo ant stalo stovinčius astronomijos prietaisus ir bandė išsirinkti, kurią bjaurią mergiūkštę reikėtų apkaltinti. Tikriausiai neprisimintų, dėl ko kaltina, tačiau visiškai suniokota brangenybė tai puikiai paaiškino. Ak, kaip Elliw nekentė tų keturių bjaurybių! Su mielu noru būtų trenkusi teleskopu visoms joms į galvą. Sudaužytu teleskopu, žinoma. Bėda buvo ta, kad velsietė nė neįsivaizdavo, kur tas mergiūkštes rasti, o jų ieškoti būtų pernelyg žema. Tik jau ne tada, kai jos visos neturi ką daugiau veikti gyvenime, tik griauti kitų gyvenimą!
Kita problema, su kuria susidūrė ši itin sėkminga ir neeiline atmintimi pasižyminti mergaitė, buvo ta, kad ji nė neįsivaizdavo, kur esanti. Ji to nepamiršo - negali pamiršti to, ko niekada nežinojai. Taigi Elliw tiesiog nežinojo. Velsietė apsidairė be galo nuoširdžiai tikėdamasi pamatyti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah. Neabejojo, kad viena iš penkių draugių galėtų paaiškinti, kur ji yra ir ką čia reikėtų daryti. Kadangi Elliw buvo gera mergaitė, ji norėjo mokytis. Jeigu tai yra pamoka, reikėtų kaip tik tą ir daryti. Deja, niekas į tokį sudėtingą klausimą klastuolei neatsakė.
Užtat netrukus kažkas pasisveikino. Elliw taip išsigando, kad net pašoko nuo žemės ir užkliudė vieną iš teleskopų. Sveikąjį, žinoma. Jis nukrito ant žemės ir garsiai sudužo. Blogiausia buvo tai, kad prieš nukrisdamas užkliudė ir vazoną su kažkokiu medžiu, kuris nieko nelaukęs nudribo tiesiai klastuolei ant kojų.
- Tai tu kalta! - baisiausiai supykusi suriko Elliw. Jau buvo pamiršusi, kad su ja kažkas ką tik šnekėjo. Dabar rūpėjo tik... Na, to ji irgi neprisiminė, bet ant grindų nukritęs teleskopas tiesiog negalėjo praslysti pro akis.
-
Elliw atrodė pasimetusi ir apnikta savo teleskopinės manijos, kaip visuomet. Ir dar Gruodei pasirodė, kad ją išgąsdino. O toliau viskas ėmė dėtis itin prastai, nes Elliw užsivertė ant savęs vazoną su ta pabaisiška vyšnia.
- Alanai, daryk ką nors! - Skubino jį mergaitė. Jai atrodė, kad tuojau ir vėl tos siaubingos šakos ims vytis aplink Elliw. Jau tada taip sunkiai ištraukė ją iš tų spąstų. Ji skubiai ištiesė rankas į vazoną, norėdama kuo greičiausiai jį patraukti. Labai skubėjo ir pajuto aštrų skausmą, kai įsidūrė į ranką. Vos tik taip nutiko, šakos pradėjo dirbti savo darbą. Vienos tiesėsi į Elliw kojas, kitos ėmė vyti Gruodės rankas. Skauda. Vėl skauda. Nekenčiu Herbologijos. Kokia aš nevykėlė. Net vazono negaliu patraukti. Ji pabandė ištrūkti, bet šakos per daug tvirtai laikė.
-
O ką aš sakiau? Taip ir maniau, kad viskas išeis. Vaikinas jau norėjo kerais nukelti tą vazoną, bet Gruodė nieko nelaukusi pati ėmėsi šio darbo ir darė tai rankomis. Alanas smarkiai trūktelėjo ją už drabužių, bet iš to nieko nesigavo, šakos tvirtai apvijo jos rankas.
- Diffindo. - Pasakė ir jos nusviro. Tikriausiai ir medžiui tai pakenkė, bet jam tas buvo nei motais.
- Tai kam dabar reikėjo imti tą vazoną? - Piktokai paklausė. Jos rankos atrodė nekaip, bėgo kraujas.
- Wingardium Leviosa. - Ištarė nukreipdamas lazdelę į vazoną ir tas vėl užkilo ant stalo. Galėjo ir užkelti jį aišku. Bet žinodamas savo sėkmę nenorėjo lįsti prie šito medžio.
- Pastovėkit prašau čia ramiai. - Jis matė, kad Elliw teleskopas sudužęs, bet dabar turėjo svarbesnį reikalą nei jo taisymas. Alanas patraukė prie Matthew. Nors visai nenorėjo. Išvis nenorėjo jam painiotis po kojom.
- Profesoriau, labas rytas. Būtų neblogai aptvarstyti Gruodei rankas. Ir dar, aš panaudojau pertrūkimo kerus prieš tą jūsų vyšnią, ar galima su ja toliau normaliai dirbti? Ar jau ne? - Gal reikėjo praleisti šią pamoką. Pastaraisiais metais su Turner jis sutarė ne kaip.
-
Matthew ilgai įtikinėjo save, kad ši pamoka bus normali. Kad nieko neatsitiks, ir visi mokiniai iš šiltnamio išsinešdins sveiki ir gyvi. Kad ir kaip norėjosi, kad jie visi čia pat išdvėstų, geriau jau tą padarytų ne herbologijos pamokos metu. Pernelyg kristi direktorei į akis irgi nereikėjo.
Deja, visos viltys, kad pamoka bus panaši į pamoką, žlugo vos tik profesorius pastebėjo Elliw. Niekaip nesuprato, kodėl ta keista mergaitė pradėjo taip uoliai lankyti pamokas. Ar gali būti, kad išmoko kelią į šiltnamį? Kad jo neprisiminė, herbologas buvo daugiau nei tikras. Tad kokį velnią ji čia ir vėl veikia? Na, ko gero, ieškojo teleskopo, nors nė vieno iš prietaisų nepastebėjo. Laimei. Jis norėjo (na, nenorėjo. Tiesiog turėjo) vesti pamoką, o ne terliotis su teleskopais.
Vis dėlto net ir tas prakeiktas daiktas būtų geriau už ant kojų krentančius vazonus.
- Goff!!! - užstaugė Turner, bet skubiai nusisuko. Nutarė apsimesti nematantis, kas ten vyksta. Na, o riksmas... Tegul vaikigaliai mano, kad profesorius tiesiog tikrino balso tvirtumą.
Kadangi buvo nusisukęs, nematė, kas dedasi toje prakeiktoje šiltnamio vietoje. Tiesą sakant, tai buvo tiesiog nuostabu - profesorius apsimetė, kad nieko nevyksta. Vadinasi, nieko ir nevyko, ar ne?
Deja. Visai netrukus Turner išgirdo Senklerio balsą. Taip, tai buvo tas vaikas, kurį pakęsti galima, bet negi jis ir vėl kažkur įsivėlė?!
- Buvo aiškiai pasakyta, kad jeigu vyšnia ką nors sučiumpa, reikia ištraukti fizine jėga! - nieko nelaukęs apstaugė grifą Matthew. - Amžinai jums terliotis su tomis lazdelėmis ir viską sugadinti, ar ne?!
Iš vaistinėlės išsitraukęs bintą nužygiavo iki varniukės ir nelabai švelniai aptvarstė rankas. Nenorėjo čia būti, o juk pamoka tik prasidėjo...
- Jeigu pajusi, kad maudžia rankas, geriau keliauk tiesiai į ligoninę. Bet apvyniojau specialiu bintu, kuris turėtų numalšinti skausmą ir kraujavimą. Vakare nusiimk bintą ir kruopščiai nusiplauk rankas.
Balsas skambėjo beveik draugiškai. Vis dėlto žvilgsnis, nužvelgęs trejetą, buvo kupinas neapykantos. Daugiau nieko nesakęs profesorius Turner grįžo į savo vietą ir ryžtingai nusisuko nuo mokinių.
-
Elliw buvo baisiausiai nepatenkinta. Niekaip nesuprato, kodėl visos pasaulio bjaurios mergiūkštės ir vėl trukdo jai gyventi. Tik jos buvo kaltos, kad dabar skauda, o teleskopas kažkodėl mėtosi ant žemės.
Kai kažkas prakalbo, velsietė nutarė, kad tai viena iš keturių bjaurybių, tad neapykantos kupinomis akimis atsisuko į ją. Netrukus gavo baisiausiai nustebti: tai buvo kažkokia pirmą kartą matoma mergaitė, kuri lyg ir neturėjo griauti kitiems gyvenimo.
- Kas tu? - sutrikusi paklausė velsietė. Pajuto, kad kažkas lenda prie kojų, kas gerokai išgąsdino. Pažvelgė žemyn ir pamatė kažkokį medį, kuris kažkodėl itin susidomėjo jos kelnėmis. Tai stebino, tad reikėjo išsiaiškinti, kas vis dėlto čia vyksta.
- Kas... - pradėjo klausimą velsietė, tačiau pamiršo, ko ketino klausti, tad tiesiog nutilo. Ir vėl pastebėjo astronomijos prietaisą, tad skubiai suriko: - Mano teleskopas!
Bandė pasilenkti, kad jį paimtų, tačiau vos negavo į galvą iš kažkokio vazono. Tai ir išgąsdino, ir supykdė. Žinoma, dėl to kaltos buvo tik keturios bjaurios mergiūkštės, bet kadangi nė vienos iš jų nepastebėjo, kol kas nekaltino. Kol kas.
Netrukus prie jos priėjo dar vienas nepažįstamas žmogus. Elliw niekaip negalėjo suprasti, kodėl čia tiek daug tokių, kurių ji anksčiau nėra mačiusi. Mergaitė daug labiau norėjo sutikti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah, tačiau nė vienos iš draugių čia nebuvo. Kitaip jos būtinai išgelbėtų Elliw iš šitos siaubingos situacijos.
- Kur aš? - garsiai paklausė Elliw ir nutarė iš čia išeiti. Net jeigu ji yra pamokoje, vis tiek nieko neišmoks. Taigi neliko prasmės likti. Deja, vos tik žengė žingsnį, atsitrenkė į kažkokią mažą mergaitę, kuri, deja, nebuvo teleskopas.
- Pasitrauk! - suriko klastuolė ir stumtelėjo mergaitę tolyn nuo savęs.
-
Gruodė ėmė panikuoti. Rankas skaudėjo atsakančiai, bet greitai ji tapo laisva. Veide šmėkštelėjo palengvėjimas ir lašelis nuoskaudos.
- Tai aš tiesiog... - Bet pabaigti nespėjo, nes Alanas nuėjo kviesti profesoriaus. Gal nereikia? Gruodei jis nepatiko. Ji jo prisibijojo, mat atrodė jis mergaitei labai piktas. Ar tai jo tikslas, pribaigti savo mokinius šiais augalais? Kam ir kodėl man gyvenime gali prireikti šito spyglių kalno? Jie grįžo kartu ir herbologas aptvarstė jai rankas. Išties palengvėjo ir Varniukė dėkingai jam šyptelėjo.
- Ačiū. - Pasakė. Buvo gera, kai skausmas apmalšo. Profesoriui vėl pasitraukus ji norėjo pasiūlyti Alanui mauti iš čia. Eiti kur nors labai toli nuo šiltnamio. Bet tada sukruto Elliw. Pirmą jos klausimą mergaitė praleido pro ausis. Ar yra kokia prasmė atsakyti?
- Sutaisyk jos teleskopą. - Paprašė Alano, nes pati nė nenorėjo mėginti šitų kerų. Dabar jau tikrai žinojo tikslų jų pavadinimą, bet bandyti nenorėjo. O tada Elliw susiruošė kažkur eiti ir smarkokai ją stumtelėjo. Gruodė to tiesiog nesitikėjo ir atsitrenkė į stalą. Dar vienas vazonas su augalu grėsmingai susiūbavo ir ji atšoko šalin.
- Ką tu darai? - Piktokai pasakė, nes gerokai suskaudo į stalo kampą sutrenktą nugarą.
-
Traukti be magijos? Tai kiek būčiau laiko užtrukęs. Tas medis jos neketino paleisti. Bet šitų savo minčių jis dabar neaiškino, nes norėjo, kad profesorius tiesiog greičiau eitų paskui jį.
Taigi kai pagaliau Gruodės rankos buvo sutvarstytos jau kaip ir atėjo metas dirbti.
- Netaisysiu. Tu pati turi burtų lazdelę. Gruode, Kai esi viena tau puikiai sekasi kerėti. Pabandyk pati tai padaryti. - Na nesunku gi jam buvo tai padaryti, bet jai jau seniai pats metas pažindintis su magija ir liautis taip jos bijoti. Šie kerai nebuvo sudėtingi ir jis neabejojo, kad jai pavyktų.
Viskas tą sekundę įvyko labai greitai. Elliw pastūmė Gruodę ir ji žinoma ėmė piktintis. O tada, kažkas įlėkė pro truputį praviras šiltnamio duris. Tas padaras linksmai sulojo suradęs savo šeimininką. Iš pradžių džiugiai nurisnojo prie Matthew ir pasisveikino su juo, užkeldamas priekines letenas ant kelių ir išterliodamas drabužius pavasariniu purvu. O tada liuoktelėjo prie Alano. Dingas dažnai lakstydavo lauke. Alanui atrodė, kad būtų kankynė haskį dienų dienomis laikyti kambaryje. Pirmais metais mokykloje taip nepaleisdavo jo, bet dabar jau buvo kas kita. Dingas niekur nepradingdavo. Ir išsidūkęs kur nors paežerėje Ramiai tupėdavo prie pilies durų laukdamas, kol Alanas jį įleis. Bet į šiltnamį įlindęs dar niekada nebuvo.
- Dingai, kodėl dabar? - Sumurmėjo vaikinas. O šuo kurį supo įvairūs kvapai susidomėjęs ėmė uostinėti augalą.
- Ne! - Tik to betrūktų, kad vyšnia pasičiuptų jo šunį. Alanas puolė jo traukti. Ištiesė ranką, norėdamas sučiupti jį už antkaklio ir kažkokių būdu sugebėjo gerokai įsidurti į spyglį. Medis ir vėl pašėlo. Šuo persigandęs suurzgė ir pasišiaušė. Šakos jau vijo Alano rankas, kitos šakos irgi kibo jam į drabužius. Dingas pasiruošė šokti ant to baisaus padaro ir ginti Alaną.
- Sėdėt. - Griežtai paliepė vaikinas. Šuo trumpam sustingo, bet niekaip negalėjo suprasti kodėl negalima ginti savo draugo.
- Ne. - Šitokio griežto ne Dingas buvo pratęs klausyti. Ir tik stovėjo ir urzgė ant tos spygliuotos pabaisos.
Greitai vaikinukui pasidarė visai prastai. Medis kaip reikiant spaudė jį.
O šuo nebegalėjo šito pakęsti ir narčiai šoko ant vyšnios. Ir gailiai sukaukė, kai spygliuotos šakos pagavo ir jį.
-
Kad mokiniai yra kažkokie nesuvokiami pabaisos, ko gero, žinojo kiekvienas profesorius. Bet kad jie dar ir mokėtų loti?.. Ne, šito jau buvo per daug, tad nori nenori teko atsisukti. Tą pačią akimirką įsiuto.
- SENKLERI! Tuoj pat išveji iš čia savo prakeiktą šunėką arba labai pasigailėsi! - užstaugė jis nė neketindamas artintis prie grifo ir jo kvailo augintinio. Deja, augintinis neatrodė norintis išeiti. Matthew šiaip ne taip susilaikė nespyręs jam į šoną, o tada, savo nelaimei, pažvelgė į Senklerį. Jis atrodė nukentėjęs. Tai profesoriui visiškai nerūpėjo, ir jis ketino palikti berniuką vieną kovoti su vyšnia. Argi neperspėjo šitų kvailių?! Jiems tiesiog būtina viską daryti priešingai!
Deja, Matthew suprato: jeigu per jo pamoką kas nors mirs, profesorė Evenstar tikrai neapsidžiaugs. Jos pykdyti nesinorėjo, tad teko eiti ir gelbėti tą nelemtą nelaimių maišą. Turner žingsniavo Alano link, o iš jo lūpų sklido pernelyg garsūs ne itin gražūs epitetai, skirti grifo augintiniui.
Atsargiai sugriebęs Alanui už apsiausto pradėjo stipriai traukti į save. Atrodė, kad jau pavėlavo ir šią kovą praloš, tačiau galiausiai pavyko raudonplaukį ištraukti. Tempė su tokia jėga, kad vos neužvertė vaiko ant savęs. Tai, sakykime taip, nuotaikos nepataisė. O jau to prakeikto šunpalaikio herbologas nė neketino gelbėti.
- Esi toks gudrus, kad atsivedi čia augintinį, būk pakankamai gudrus, kad jį ištrauktum, - suburbėjo Turner. Nužvelgęs šiltnamį apdovanojo kiekvieną mokinį neapykantą spinduliuojančiu žvilgsniu. Ir vėl grįžo į savo vietą. Šį kartą sau prisiekė: niekur iš čia neis kad ir kas benutiktų. Jeigu nori, prašom - tegul sau dvesia.
-
Nepažįstama mergaitė paminėjo teleskopą. Taip, Elliw šitą kuo puikiausiai girdėjo. Deja, tiksliai neprisiminė, ką ji sakė, tad negalėjo būti tikra, kad nesukėlė prietaisui grėsmės. Vadinasi, jį reikėjo rasti ir apsaugoti nuo šitos pavojingos mergiūkštės. Blogiausia buvo tai, kad velsietė nė neįsivaizdavo, kur reikėtų ieškoti savo brangenybės, tad situacija atrodė visiškai beviltiška. Ko gero, tai buvo viena iš priežasčių (nors jos ir neprisiminė), kodėl ji tą mergaitę pastūmė. Šį faktą, žinoma, irgi pamiršo, todėl nesuprato, kodėl ta mergaitė ją aprėkė. Nepatenkinta pažiūrėjo į ją, tačiau netrukus pamiršo, ko žiūri, tad nusisuko.
Ir gavo be galo išsigąsti: netoliese iš kažkur atsirado kažkoks keturkojis padaras, kuris, Elliw nuomone, buvo nusiteikęs itin nedraugiškai. Buvo visiškai nepanašus į teleskopą, be to, kėlė prietaisui grėsmę. Reikėjo kažkaip jo nusikratyti. Elliw neprisiminė, kodėl priėjo šią išvadą, o netrukus pamiršo ir pačią išvadą. Gyvenimas buvo pernelyg sudėtingas, taigi mergaitė nutarė prisėsti ant žemės.
Gražiai to padaryti nepavyko - Elliw nusivertė ir užkliudė stalą, nuo kurio nukrito kažkoks apspuręs vazonas. Suprantama, klastuolė neprisiminė, kad tai yra tas pats, kuris ne taip seniai jau buvojo ant žemės, taigi dabar labai išsigando.
- Liucija? Sabrina? Joana trečioji? Vėtratrūne? Sarah? - liūdnai ieškojo draugių mergaitė, bet nė viena iš jų nepasirodė. Tai buvo labai liūdna. Aplinkui buvo kažkoks sujudimas, tačiau tai Elliw nerūpėjo. Jai tiesiog reikėjo susirasti drauges, kurios buvo tiesiog beviltiškai išnykusios. Kažkas priėjo arčiau, tačiau tai tikrai nebuvo nė viena iš penkių gerų mergaičių. Vadinasi, nėra prasmės kreipti dėmesį. Visai netrukus klastuolė šį nutarimą pamiršo ir dar kartą viltingai apsižvalgė po šiltnamį. Deja, nieko, kas nudžiugintų, nepastebėjo.
-
Ankstyvą kovo rytą Alisa atpėdino į Herbologijos pamoką. Nors rytuose tamsusis dangus jau palengva šviesėjo, pranašaudamas šiltą ir malonią dieną, tačiau dabar priešaušrio tylos gaubiamas tamsus Hogvartso kiemas dvelkė šalčiu ir paslaptingumu.
Vos tik mergaitė įsmuko pro duris į šiltnamius, ją pasitiko drėgmė, tvankumas, ir besirenkančių mokinių šurmulys. Profesorius Turner, stovintis priešais magiškųjų augalų vazonus, atrodė taip, lyg valingai tramdytų norą trinktelti kuriam nors mokiniui vienu iš jų. Tai pastebėjusi, švilpynukė išsirinko vietą kuo toliau nuo nekaip atrodančio herbologo ir, pakėlusi akis įdėmiai išklausė, švelniai tariant, griežtoku tonu išpasakotą pamokos temą.
Pagaliau nutilus tam blogą lemiančiam balsui, pirmakursė nuskubėjo prie vazonų, atsargiai paėmė du iš jų ir grįžo į savo vietą. Augalai moliniuose induose buvo gan skirtingi ir ne itin gražūs, tačiau atrodė gan gerai "apsiginklavę". Kiek pastoviniavusi, švilpynukė prisiminė gan detalų praktikos išdėstymą ir ėmėsi darbo.
Svogūnas nė už ką nenorėjo lįsti lauk iš žemės ir Alisa gerokai nusiplūkė, kol jis išsimugino. Vos tik augalas išlindo, mergaitė, nieko nelaukdama, pirštais prakasė dobutę žemėse ir, išvydusi vyšnios spyglį, užmovė svogūną tiesiai ant jo.
Užraususi augalą žemėmis, švilpynukė, iš visos širdies tikėdamasi, kad viską atliko teisingai, nuskubėjo prie laistytuvų. Jai labai nesinorėjo dar labiau siutinti ir taip jau nekokios nuotaikos mokytojo.
-
Dori jau kurį laiką atsakingai lankė pamokas, ypač herbologijos, tačiau tai nereiškė, kad mergina jose ką nors mokinosi. Pastarosios pamokos praėjo pakankamai ramiai, nes buvo teorinės, tačiau šita nusimatė nesąmoninga, mat laukė kažkoks augalų kryžminimas, tačiau daugiau ketvirtakursė negirdėjo. Ji kažką tauškė Levandai apie vaikinus. Taip taip, sugebėjo bendrakoledžę atsitempti į herbologiją šeštą ryto, tai kaip Marchetti jau buvo didelis pasiekimas, ar ne?
- O paskui galėsime eiti pusryčiauti praktiškai pirmos, - tauškėjo toliau, tik dabar jau apie maistą. - Ak, elfai bus prikepę šiltų kruasanų, pastaruoju metu vos atsikeliu ir jų niekada nelieka.
Turner kažką kalbėjo, bet Dori visiškai nesiklausė. Šį kartą ji nebesivargino jau net atimti kažkieno kito augalų. Ir atėjo ta akimirka, kai vis dėlto suprastėjo ir merginos mokymosi rezultatai. Juk negali bimbinėdamas pasiekti geriausių rezultatų, ar ne?
Apsidairiusi po šiltnamį klastuolė nustebo. Ji pamatė Meg. Nemanė, kad ši ateis į herbologijos pamoką tokią ankstumą.
- Einam! - sušuko Levandai ir griebė ją už parankės.
Netrukus šalia Meg stovėjo ir Dori, kartu atsitempusi Levandą. Raudonplaukė dirstelėjo į Matthew, kaži, ką jis pagalvos pamatęs Dori su Meg? Tegul. Vis dėlto aš ir Meg - draugės.
- Kas atsikėlė šį gražų ir ankstyvą rytą bei pasirodė herbologijoje, - sukrizeno Mendel kreipdamasi į Meg. - Po šitos pamokos kviečiu jus abi pusryčių. Levandai jau sakiau, kad siaubingai noriu ką tik iškepto kruasano. Arba kelių. Arba blynelių su šokoladu.
-
Kažkoks prakeikimas o ne pamoka. Viskas jau nuo pradžių ėjosi blogai. Išgirdusi, kad Alanas teleskopo netaisys ir kiek padvejojusi ji visgi nutarė pati tą padaryti. Elliw šaukė savo amžinųjų vardų tiradą, bet tų asmenų čia nebuvo. Jei jie išvis egzistuoja. Pamanė mergaitė.
- Reparo. - Tarė ji nukreipusi lazdelę į teleskopo lūženas. Jos sukibo, bet nelabai tvirtai. O ji taip ir nespėjo geriau padaryti, nes Elliw vėl nuvertė vazoną, tik šį kartą bent ne ant savęs. Bet ir šiaip nieko negalėjo padaryti, nes Alano šuo atbėgo į herbologiją, o tada prasidėjo baisybės.
Jai skaudėjo žiūrėti, kaip vyšnia savo aštriomis šakomis žaloja Alaną. O paskui ir Dingą. Dabar Gruodė nebedelsė ir pabandė vaduoti šunį, nes jis buvo mažesnis ir tos šakos galėjo užmušti jį kur kas lengviau ir greičiau. O ir tas piktas profesorius ėmė traukti Alaną iš medžio nelaisvės. Pagaliau draugui nebegrėsė pavojus. Šunį ji ištraukė ir pradėjo švelniai glostyti ir raminamai guosti. O jis tyliai inkštė.
- Reikėtų kažką daryti. - Pasakė mergaitė garsiau, kad ir Turner išgirstų. Ir šuo ir Alanas atrodė nekaip. O dar ir vyšnios vazonas vėl gulėjo ant žemės. Elliw buvo labai arti jo. Norėjosi ją nuvesti toliau, bet Gruodė jau numanė kaip viskas pasibaigtų. O liesti to augalo ji visai nebenorėjo. Taigi nuėjo prie profesoriaus ir paprašė.
- Profesoriau Turner, būkit geras, užkelkit tą vazoną atgal ant stalo.
-
Marchetti, išgirdusi, jog ši herbologijos pamoka prasidės šeštą ryto, net neplanavo joje apsireikšti. Mergina ir taip skrupulingai lankė paskutines pamokas. Nors jose mažai ką veikdavo, tačiau lankomumu prilygo hogvartso pirmūnams. Tad viena pamoka šian ar ten, mažai ką pakeis.
Nepaisant visų norų, dar prieš šešias ją pažadino Mendel, kuri, tikrąją to žodžio prasme, atitempė vis dar miegančią ir kažką po nosimi niurzgančią penktakursę.
Išgirdusi, jog šiandien reikės atlikti praktiką, dar labiau paniuro. Mergina jau buvo pripratusi prie teorinių pamokų. Atslinkdavo, atsisėsdavo, mokytojui kažką burbant, kartais pavartydavo vadovėlį ir viskas. Neturėdama savojo augalo, Levanda neturėjo jokio noro kaulyti iš kitų hogvarsiečių ar bandyti nugvelbti nuo kokio žioplesnio jaunėlio. Negana to, jos kojos tokį ankstyvą rytą svėrė toną, rankos buvo it guminės, o koordinacija iš vis sutrikusi: beeidama sugebėjo net tris kartus petimi atsitrenkti į pilies sienas.
- Jau geriau būčiau pamiegojusi, - tarstelėjo kompanionei.
Dori jai bandė praskaidrinti nuotaiką, vis užsimindama apie pusryčius ir kruasanus. Nuo tokių kalbų merginai tik seilės pradėjo varvėti. Žinoma, ji tik ir svajojo apie šilto gėralo puodelį ir kokį gardumyną. Nebūtinai kruasaną. Jai būtų užtekę keksiuko su mėlynėmis ar gabaliuko obuolių pyrago su stikline šilto pieno.
Vis dar besvajojant apie pusryčius, Mendel ją griebė už parankės ir vėl tempėsi į kitą šiltnamio galą. Marchetti net nesuprato, kur yra vedama. Jos kūnas vis dar atsisakė normaliai funkcionuoti, o ir šiaip pamokose nieko negirdinti ir mieganti klastuolė šiandien jautėsi it gyvendama kitoj planetoj.
- Labas, - tarstelėjo tik dabar prieš save išvydusi švilpę.
-
O, kaip žavingai jis įkliuvo. Dar gyvenime nesijautė taip klaikiai suvaržytas. Net blaškytis pavargo ir nurimo. Bet tada jį gerokai trūktelėjo Matthew ir išvadavo iš to siaubingo augalo šakų raizgyno. Skaudėjo. Norėjosi ramiai pasėdėti, bet šuo... Jis jau irgi buvo laisvas ir vaikinas dėkingai žvilgtelėjo į Gruodę.
- Visų pirma, niekur aš jo nesivedžiau. - Pasakė. Norėjo ištarti piktai, bet nesigavo. Jis tiesiog prisėdo šalia dingo. Labai bloga mintis buvo čia atsibelsti. Nekenčiu šitų vyšnių.
- Jūsų obelys kur kas geriau, nei šitos kvailos siaubūnės vyšnios. - Pasakė ir nusisuko į savo augintinį. Reikėjo eiti iš čia, gal nuvesti dingą pas profesorių Beaumont, kad jį apžiūrėtų. O be to ir pats jautėsi gerokai apdraskytas spyglių, ant rankų buvo matyti kraujo lašelių. Kitais metais ir kojos čia nekelsiu. Nusibodo man... Taškas... Kad gyvenime čia ateičiau daugiau. Tai jau ne, niekas neprivers. Kad ir ką bedaryčiau šitoje pamokoje viskas pasibaigia prastai. Velniop tuos egzus. Siuto mintyse. Dar ir skausmas savo pridėjo. O dar ir tai, kad jautė kaltę, nes šuo susižeidė.
-
Kodėl Meghan šeštą valandą ryto atsivilko į pamoką, ir dar herbologijos, buvo tikrai geras klausimas. Kita vertus, atsakymas buvo lygiai toks pat geras - ji buvo Meghan Natali Pritz. Daugelio profesorių košmaras, kuris pamokas pasidaro smagias jam pačiam - ir tragiškas profesoriams.
Šiaip ar taip, šį ankstų rytą rudaplaukė mergaitė stovėjo šiltnamyje ir svarstė, ką būtų galima padaryti šiandien, kad misterio grybo, dar žinomo kaip herbologijos profesorius Matthew Turner, gyvenimas dar labiau apkarstų. Šioje vietoje švilpiukei reikėjo ne juokais pasukti galvą, nes šio apgailėtino girtuoklio gyvenime, toks jausmas, jau nebeliko vietos naujoms blogybėms - viskas buvo užkišta senomis.
Nespėjus nieko nuspręsti, Meghan pajuto, kad kažkas prie jos artinasi. Atsisukusi pamatė Dori, atsitempiančią kažkokią jau matytą klastuolę. Pasiraususi smegeninėje, švilpiukė prisiminė, kad jos vardas Levanda.
- Sveika, - šyptelėjo merginai ir pasisuko į draugę. - Supranti, gyvenimas pasidarė nuobodokas. Reikėjo kažkur pasilinksminti, - išraiškingai dėbtelėjo į profesorių. - Prisidėsit? - paklausė galvodama, kad trise turėtų būti dar smagiau. - Pusryčiai? Na, jei spėsiu, mielai.
Meghan vėl įsmeigė akis į šiltnamį ir herbologijos profesorių, ieškodama kokios nors silpnos vietos, į kurią būtų galima pasikėsinti. Visada smok ten, kur taikinys nemato... Deja, jokia mintis neatėjo į galvą. Atsidususi švilpiukė atsisuko į Dori ir jos draugę.
- Turi kažkokių minčių?
Nepatikslino dėl ko, tačiau puikiai žinojo, kad draugė ją supras be tolimesnių žodžių.
-
Gyvenimas - sudėtingas dalykas. Tai nebuvo džiuginanti išvada, bet, deja, buvo būtent taip. Netrukus Elliw šią išvadą pamiršo, tačiau tai nuotaikos nepataisė. Ją užgriuvo pernelyg daug nelaimių. Ant žemės mėtėsi kažkoks daiktas, kuris nebuvo teleskopas, visi pasaulio astronomijos prietaisai buvo išnykę, draugės, atrodo, pamiršo, kad Elliw egzistuoja. Nenuostabu, kad velsietė jautėsi nusiminusi, ir visai nesvarbu, kad neprisiminė to priežasties.
Aplinkinis erzelis trikdė. Jis tikrai nepadėjo surasti Liucijos, Sabrinos, Joanos trečiosios, Vėtratrūnės ir Sarah. Pasibaisėtinas gyvenimas, ar ne? Elliw neprisiminė, ar nebuvo priėjusi kokios nors kitos išvados, tad dabar jautėsi esanti neįtikėtinai protinga. Tai šiek tiek džiugino, tačiau draugių neegzistavimas vis dėlto kiek trikdė. Kodėl jos negali atsirasti ir išspręsti visų pasaulio problemų? Smagiausia, žinoma, būtų, jeigu geros mergaitės padėtų išnaikinti visas bjaurias mergiūkštes, kurių pasaulyje buvo tikrai per daug. Taip pat ir keistas mergaites. Ta, kuri iš kažkur atsirado netoli velsietės, tikrai buvo keista, ji klastuolei visiškai nepatiko. Tarsi nebuvo bjauri mergiūkštė, tačiau kažkas su ja vis tiek buvo negerai. Laimei, ji netruko dingti, tad buvo galima pasimėgauti gyvenimu. Netrukus Elliw neprisiminė, kodėl ketino tai daryti, tad viltingai nužvelgė aplinką. Nė viena iš gerų mergaičių paslaptingai neatsirado, kas šiek tiek apsunkino situaciją. Ar gali būti, kad… Ne! Elliw draugės jos tikrai nepamirštų!
- Kas tu? - paklausė pirmą kartą matomo berniuko, visai pamiršusi, kad ką tik galvojo apie penkias drauge. Galbūt jis sugebės paaiškinti, kas vyksta šiame pasaulyje? Deja, velsietė jautėsi visiškai pasimetusi. Ko gero, nereikia ir sakyti, kad jausmą esą ji labai protinga jau seniai buvo pamiršusi.
-
Matthew nemėgo laužyti pažadų. Ir visiškai nesvarbu, kam jie duoti. O jeigu pasižadėjai sau, viskas pasidaro dar rimčiau. Būtent dėl tos priežasties jis atkakliai kartojo, kad niekur neis. Akys užkliudė Pritz, tačiau neketino pasiduoti. Mokslo metai pamažu artėjo prie pabaigos, o tai reiškė, kad galima negalvoti, kas bus per kitą pamoką. Ši nebuvo iš lengvųjų, bet tie žiopliai ir per itin paprastas pamokas rasdavo būdų susimauti. Vadinasi… Na, tiek jau to.
Vos tik Matthew baigė kalbėtis su savimi (vieninteliu mąstančiu žmogumi šiltnamyje!), prie jo ir vėl priėjo ta pati mergaitė. Mokslo metų pradžioje davė jai papildomų taškų už gerą darbą pamokoje, o dabar…
- Ne, - tiesiog pratarė, kai ji paprašė kažką padaryti su vazonu. Atsakymas, ko gero, skambėjo nelabai mandagiai, tačiau Turner negalėjo sulaužyti sau pačiam duoto pažado. Stovėdamas savo vietoje vazono neužkels, kas reiškė, kad jis to iš viso nedarys. Žinoma, panaudojus magiją tą padaryti būtų įmanoma, bet… Argi Matthew ketino naudoti magiją? Tikrai ne. Tegul mokiniai sau darbuojasi.
Senkleris atrodė rimtai nukentėjęs, bet tai herbologui rūpėjo mažiausiai. Kas kaltas, kad tam vaikui nuolat kažkas atsitinka? Tegul Auris pasirūpina savo pusbroliu ir auklėtiniu! Šiaip ar taip, Matthew nėra kažkokia auklė, jis tik… Herbologijos profesorius.
- Kaip malonu, kad prisimeni, ką mokeisi per herbologiją, - burbtelėjo Matthew, kai Alanas užsiminė apie obelis, kurias Turner pats jau baigė pamiršti. Tikėtina, kad apie jas kalbėjo ankstesniais metais. Vis tik net ir tai neprivertė pajudėti iš savo vietos. Herbologas puikiai prisiminė, kad Gruodė priėjo prie Elliw. Jeigu nori išgyventi, tą mergą apeik plačiu lanku mintyse pasakė sau profesorius, tačiau balsu neištarė nieko. Na jau ne, jis čia stovės tol, kol išgirs palaimingą varpo skambesį.
-
Profesorius mergaitei priminė mokytoją, kuris jau nusikamavo nuo savo darbo ir tiesiog negali jo pakęsti. Pavyzdžiui, tokia pati buvo ir Anglų kalbos mokytoje įprastoje mokykloje. Tiesa, Gruodė ėjo į ją labai neilgai, bet gerai prisiminė tą moterį.
Varniukė giliai atsiduso. Ką dabar su tuo augalu daryti nežinojo. Pastoviniavusi kelias sekundes prabilo.
- Tai nekelsit taip? Gerai. Tada aš čia stovėsiu iki pat pamokos pabaigos ir nesijudinsiu iš vietos. - Ji sustingo ir susidėjo sutvarstytas rankas už nugaros. Atrodė taip, lyg neketintų pasijudinti iš vietos kokį šimtmetį.
- Magija aš tokio sunkaus vazono nepakelsiu. O mano rankos sužeistos ir jo aš neišlaikysiu ir numesiu ant Elliw. Tada pats žinot kaip bus. Juk jums būtų visai visai paprasta atsikelti, paeiti tuos kelis žingsnelius ir pakelti tą vazoną. Štai ir viskas. O aš tada nuo jūsų pasitraukčiau ir duočiau ramybę. - Derėjosi mergaitė, nors ir prisibijojo, kad mokytojas supyks.
- Elliw nieko negali padaryti, kad jai taip nesiseka ir tai juk irgi žinote. O jei tas augalas liks taip arti jos, ji susižeis. - Visi šie įvykiai taip įsuko Gruodę, kad ji pamiršo net savo labai prastą nuotaiką vos čia atėjus ir apie tai nebegalvojo. Žinoma, norėjo, kad ši pamoka pasibaigtų. Bet dabar didžiausias rūpestis buvo tas pavojingas augalas ant žemės. Gulintis prie pat Elliw.
-
Didžiausia kvailystė visatoje buvo čia atsibrukti. Jei kada nors dar čia užsuksiu... Jis piktai dėbsojo į stalus su augalais. Į Turner pastabėlę nieko neatsakė, nes buvo svarbesnis reikalas. Reikėjo atsikelti ir išeiti iš šiltnamio. Jei nelaikysiu herbologijos egzamino, mane išgrūs iš mokyklos ar ne? Už nepažangumą. Gal ne? Bet regis reikia išlaikyti visus egzaminus, kad pereičiau į kitą kursą. Šlamštas. Tik po VML galėčiau atsisakyti Herbologijos. Nesąmonė. Jo apmąstymus nutraukė Elliw.
- Ko? - Paklausė pikčiau nei norėjo. Visai ne jai tas pyktis buvo skirtas. Alanas nužvelgė ją, augalą gulintį pavojingai arti. Reikėtų patraukti. Iškart pagalvojo rūpestingoji vaikino pusė. Keista, kad ji dar neįkišo rankų į tuos spyglius.
- Aš Alanas. Esu su tavimi visą šią pamoką Elliw. - Atsakė ieškodamas savo burtų lazdelės. Ji turėjo gulėti kurioje nors kišenėje, bet negulėjo. Pamečiau. Kažkur iškrito, kai galinėjausi su šita nesąmoninga vyšnia. Be lazdelės būti Senkleriui visiškai nepatiko. Pasijuto kaip be rankų. O jeigu ji sulūžo?
Grifas puolė žvalgytis. Atsitūpė, susilenkė ir ėmė naršyti visur po stalais. Skaudėjo lankstytis.
- Elliw, gal matei ant žemės tokią lazdelę? Jeigu padėtum man surasti, galėčiau sutaisyti tavo teleskopą. Tik atsargiai, labai atsargiai. Matai šalia tavęs gulinti daiktą visai nepanašų į tavo teleskopą? Jis pavojingas, duria. Jis mūsų priešas. - Pabandė jai viską paaiškinti.
Reikėjo išvesti iš čia šunį ir išeiti pačiam. Bet negalėjo palikti savo burtų lazdelės.
-
Šiltnamiuose vyravo tikras chaosas. Kelios vyresnio amžiaus merginos su klastingomis išraiškomis veide, rodos, ketino susprogdinti pusę šiltnamio. Dauguma mokinių vadavosi iš žiauriųjų augalų šakų, o profesorius Turner atrodė taip, lyg jam rūpėtų tik kuo greičiau sprukti iki artimiausio baro ir su kokia kolega "išlenkti taurelę". Alisai jis atrodė nelabai patikimas mokytojas. Žinoma, ji nepažinojo beveik nė vieno tų mokinių, kurių veidus, rankas ir kaklus žalojo gumbuotosios šakos. Tačiau, pamačius Alaną, negailestingai talžomą savo vyšnios, mergaitės skruostai dar labiau išblyško. Ji čiupo vieną laistytuvą ir, paskubomis traukdamasi lazdelę iš užančio, atskubėjo prie draugo.
Laimei, kol ji priėjo, trečiakursį spėjo išvaduoti kažkokia smulkutė pirmakursė iš varno nago. Tačiau grifas atrodė nekaip, veidas, rankos ir kaklas apdraskyti ir kruvini, o dailus šuo mažosios jo gelbėtojos glėbyje irgi paženklintas galynėjimosi su vyšnia.
-Alanai, - kur kas garsiau, nei ketino, šūktelėjo švilpynukė, pagaliau pasiekusi jo vietą, - O varge. Palauk valandėlę, pamėginsiu viską atitaisyti.
Ji nužvelgė šuns kailį ir grifo rankas, keliose vietose sukruvintas ir apdraskytas. Tuomet išsitraukė lazdelę ir savo eliksyrų rinkinį. Išvyniojusi odinį dėklą, skvarbiai nužvelgė visą jo turinį - daugybę kolbų, mėgintuvėlių, dėžučių ir kitokių talpų. Pagaliau rado, ko ieškojo - nedidelį indelį su skaidriu skysčiu - Diktono esenciją.
- Na štai. Šitas turėtų padėti, - tarė pirmakursė.
Ji klausiamai pažvelgė į Alaną. Rodos, grifas neprieštaravo ir Alisa ėmėsi darbo - atsuko buteliuką, pritraukė pilną pipetę ir pakėlė virš sužalotų vaikinuko plaštakų.
- Šiek tiek skaudės, - įspėjo ji ir ėmė lašinti esenciją ant sužeidimų. Skystis rūko, garavo ir graužė. Vienuolikmetė iš visos širdies troško, kad vaistai suveiktų. Ji nenorėjo dar labiau sužaloti draugo.
Skysčiui neberūkstant ir, atrodo, atlikus savo darbą, švilpynukė vėl susuko savo eliksyrų rinkinį, įsidėjo į krepšelį, persimestą per petį ir tuomet nukreipė lazdelės galiuką į žaizdas ant kaklos ir veido.
- Vulnera selentur, - sumurmėjo pirmakursė. Burtais ji pasinaudojo tam, kad nereikėtų liesti draugo veido, nes vien nuo tokios minties jai iš gėdos nurausdavo skruostai.
Tuomet Alisa atsisuko į šunį. Jis atrodė taip pat prastai, kaip ir Alanas prieš kelias sekundes - kailyje buvo matyti kraujas, besisunkiantis iš daugybės žaizdų.
- Tvirtai laikyk jį, - tarė ji varniukei, - Verčiau paglostyk štai čia, nes jam skaudės labiau, nei tavo draugui iš Grifų Gūžtos, - Tai tardama, mergaitė suėmė mažutę pirmkursės plaštaką ir uždėjo ant šuns galvos, tarp ausų. Tai padariusi, atsigręžė į Alaną, norėdama paprašyti jo leidimo, tačiau draugas ropinėjo grindimis, ieškodamas savo lazdelės.
Vėliau reikės jam padėti. O varge, kiek nelaimių gali atsitikti per herbalogijos pamoką. Dar ir tos mažos mergytės teleskopas ir vazonas dužo. Pasistengsiu ir jai padėti, nors ji ir atrodo taip, tarsi savo pačios šešėlio išsigąstų. Na, manau Alanas neprieštaraus, jei pasirūpinsiu šitu gražuoliu.
Šitaip nutarusi, švilpynukė vėl atsigręžė į šunį ir pakartojo viską, ką darė trečiakursiui - užlašino ant žaizdų diktono esencijos, didesnes užgydė kerais. Visos šios procedūros metu, gyvūnas inkštė ir pirmakursei ne kartą kilo mintis, kad jis išsprūs iš trapių varniukės rankų. Tačiau, laimei taip nenutiko. Visai sėkmingai užgydžiusi įžeidimus, Alisa atsigręžė į Alaną ir priklaupė ant šiltnamio grindų greta jo. Bet mažo medinio pagaliuko - nei girdėt, nei regėt. Mergaitė vėl pakilo ir apžiūrėjo grifo darbo vietą. Jau atrodė, kad lazdelė dingo, bet pirmakursė ją pamatė. Lazdelė styrojo po vazonu, dengiama grėsmingų jos ir Alano vyšnių šakų. Švilpynukė žaibiškai pakišo delną, sugriebė lazdelę ir atitraukė, saugodamasi plėšrių augalo nagų. Tuomet padavė ją grifui, tardama:
-Štai tavo lazdelė. Radau ją po tuo klastingu augalu. Viskas gerai, gali nedėkoti. Juk draugai tam ir yra - kad padėtų.
Taip tarusi, Alisa atsigręžė į klastuolę, rodos, nesusigaudančią aplinkoje.
- Na, tikiuosi, jums viskas gerai, Pasakykite jei reikės pagal... Oj!
Mergaitė nespėjo baigti. Klastingosios vyšnios šakos apsivijo jos kaklą ir įtraukė į savo žiaurų glėbį. pasaulis pavirto skausmu ir šakų raizgalyne. Jausdama, kaip vyšnia negailestingai talžo jos veidą, švilpynukė kilstelėjo lazdelę ir ištarė:
-Difindo!
Kerai buvo nelabai sėkmingi - pirmakursė perrėžė ne tik augalo šakas, bet ir savo pačios kaklą. Tačiau bent jau pavyko išsilaisvinti. Ir, staiga, nuskambėjo varpas.
Alisa kiek sutriko. Ji tiek pasinėrė į pagalbą draugams, kad visai pamiršo esanti pamokoje ir kurį laiką stoviniavo prieš Alaną svyruodama ir mindžikuodama.
-Na, mmm... Ate, iki sus-susitikimo! - išmikčiojo ji ir nedrąsiai apkabino vaikinuką.
Tuomet, visa užraudusi atsitraukė ir, džiugiai pamojusi, išskubėjo iš šiltnamių.
Nekokia buvo pamoka. Turner tikras beprotis, reikėtų laikytis nuo jo atokiau. Na, bet bent jau padėjau Alanui ir toms vargšėms mergaitėms. Tikiuosi, jiems visiems viskas gerai. Na, o tas Matthew tai tikras bukagalvis. Nors ko stebėtis. Kai tavo gyvenimas susideda tik iš vyno ir augalų, žmogus tikrai gali nuprotėti.
Ir Alisa, jau kiek pralinksmėjusi ir vis dar degančiais skruostais, nuskubėjo vidun, į pilį. Kylanti saulė puikiai atspindėjo jos nuotaiką. Nepaisant to, kad neatliko praktikos, mergaitė pirmą kartą gyvenimą pasijuto tikrai laiminga.
-
Na ir eik tu po velnių! mintyse plūdosi Matthew, tačiau šį kartą pavyko tokių žodžių nepasakyti garsiai. Nereikėjo leisti mokiniams suprasti, kaip jis jaučiasi. Žinoma, bet kuris bent kiek protingesnis žmogus susivoktų, kad Matthew Turner ne itin myli savo mokinius. Vis dėlto Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos mokiniai buvo tikrai apgailėtino bukumo padarai, tad buvo galima dėti viltis, kad jie to nesupranta.
- Panelė Goff yra pakankamai suaugusi, kad užkeltų ant stalo vazoną, - tarstelėjo Turner, tačiau kuo puikiausiai suprato Gruodės nerimą: jeigu ta anomalija atsidurs prie vyšnios, gyva tikrai iš čia neišeis. O ji buvo įdomus atvejis: Matthew nelinkėjo jai mirties, bet spėjo, kad būtent ji nusigaluos pati pirma.
- Jeigu nepatinka dirbti su panele Goff, kitą kartą prie jos nė nesiartink, - pridūrė Turner. - O jeigu baigei darbą, iš viso gali keliauti sau.
Kilo įtarimas, kad nieko Gruodė nebaigė. Šį kartą net ir geri mokiniai buvo nusiteikę viską dar labiau sugadinti. Ak, kad taip Matthew žinotų, kur yra jo burtų lazdelė... Deja, ši informacija nebuvo žinoma, tad reikėjo gelbėtis žodžiais.
Ten, kur buvo Senkleris, kažkas vyko, bet Matthew tai nė kiek nerūpėjo. Jam reikėjo išgerti ir gerai išsimiegoti. Ir pagaliau mesti darbą šitoje kvailoje mokykloje. Taigi jis ir toliau laikėsi savo nuostatos likti čia ir nekelti kojos. Kaip ir sau pažadėjo: jeigu mokiniai pageidauja, gali kuo ramiausiai padvėsti.
- Kaip ir sakiau, gali keliauti sau, - priminė Varno Nago mokinei, nė nepasivarginęs pasitikrinti, ar ji čia tebėra. O koks vis dėlto skirtumas? Vis tiek šitie prakeikti vaikigaliai profesoriaus Turner neklauso.
-
Mergaitė vis dar stovėjo priešais tą užsispyrusį profesorių. Kuris neketino dirbti savo darbo. Bet po truputį jos ryžtas čia stypsoti pradėjo dingti.
- Šiaip jau profesoriau, aš nesakiau, kad man su ja dirbti nepatinka. Aš sakiau, kad ji vazono neužkels. Greičiau užsivers jį ant savęs. O aš irgi negaliu jo užkelti. Bet žinot, dabar pasakysiu jums tik vieną dalyką. Man su jumis dirbti visai nepatinka. - Beviltiška. Tegu dabar atima taškus ar skiria areštą ir kas iš to? Ar kitais metais irgi bus šios pamokos? Kaip aš čia ko nors išmoksiu? Bet kai pagalvoji, tai ir kitos pamokos ne itin man sėkmingos.
- Na ir būkit čia sau. - Pasakė ir nuėjo šalin.
Prie jos keistos ir sužalotos draugijos priėjo kažkokia nepažįstamoji. Ji sukosi labai greitai ir Gruodei teliko tik stebėti ką ji veikė. Tą ir darė glostydama šunį. O čia tai tirpalas, oho. Stebėjosi pirmą kart matydama kaip greitai sugyja žaizdos. Ar mano randus jis veiktų? Reikės paskaityti kur nors.
Kai toji mergaitė ėmėsi gydyti šunį Varniukė jį ramino. Dingas lyg viską suprasdamas ramiai sėdėjo ir leidosi tvarkomas. Iš kur ji išvis čia išdygo? Stebėjosi Rimeikaitė.
- Ačiū už pagalbą. - Padėkojo ji.
-
Lazdelė prasmego kiaurai žemę. Alanui jau viskas pradėjo dar labiau nusibosti. Velniop. Dingstu iš čia. Reikės paprašyti Aurio, kad nuvežtų mane į Skersinį Skersgatvį. Nusipirksiu kitą. Tai yra paprašysiu, kad jis nupirktų. Tai, kad reikės aiškintis pusbroliui vertė dar labiau niršti. Nesąmonė. Niekas taip nemėto lazdelių. Gal Matthew tvarkydamasis ją kur nors atras. Reikės paprašyti, kad atneštų.
Reikia pašaukti Gruodę. Ką ji išvis ten kalba tiek laiko su Turner? Ir pats metas nykti iš pamokos. Dar kažkaip reikia įkalbėti Elliw eiti kartu.
Alanas norėjo tai ir padaryti, bet prie jo priėjo Alisa. Tą mergaitę sutiko per vieną pamoką. Kaip ir planavo daugiau su ja pabendrauti, bet neištaikė progos.
Vos jai prisiartinus suirutė pradėjo tvarkytis.
- O tu atrodo turi viską visiems gyvenimo atvejams. - Šyptelėjo Senkleris, kai ji užlopė žaizdas. Tuo tarpu ir Gruodė sugrįžo ir jos pradėjo gydyti šunį.
- Na Elliw, kelkis, eikim gerai? Nenorėčiau čia tavęs vienos palikti. - Pradėjo ją skubinti jau nebegalvodamas apie tą lazdelę. Bet štai ir ji atsidūrė vaikino rankoje.
- Ačiū. Labai tau dėkui. - Padėkojo vis dar besistebėdamas staigiu mergaitės atsiradimu šalia.
- Reparo. - Pabaigė Gruodės nevykusį darbą.
- Na Elliw, imk teleskopą ir dingstam. - Ai dar tas kvailas vazonas. Ir kaip jis nesudužo?
- Wingardium Leviosa. - Pagaliau tas daiktas atsirado savoje vietoje. Užtai Alisa atsidūrė prastoje situacijoje, bet pati išsisuko iš jos. Reikėtų man iš jos išmokti šitokio sugebėjimo viską planuoti. Pamanė, kai staiga trumpai jį apkabinusi, kas nustebino, nes beveik jos nepažinojo, išėjo iš šiltnamio.
- EEE... Iki... - Išvebleno senkleris.
Jiems beje irgi atėjo laikas išeiti. Sudie Herbologija, daugiau nesusitiksime. Koks palengvėjimas. Teliko tik imti ir iš čia sėkmingai išeiti. Jei tik Elliw tą sugebės padaryti bus nuostabu.
-
Elliw netruko pamiršti, kad klausė, kas yra kažkoks berniūkštis. Suprantama, ji neprisiminė ir paties berniūkščio, tad jam prabilus šiek tiek išsigando. Gerai įsižiūrėjusi suprato, kad jis nėra nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija, nei ne ne ne neLiucija. Vadinasi, buvo galima šiek tiek nurimti, tačiau vis tiek buvo nejauku. Nė viena iš penkių draugių neatsirado, o tai visai nedžiugino. Reikėjo eiti ir jas surasti.
Elliw žengė žingsnį, mat norėjo iš karto kibti į paieškas ir vos neužlipo ant kažkodėl ant žemės besimėtančio augalo. Tai nebuvo teleskopas, tad velsietė pasipiktinusi nuspyrė vazoną į šalį. Aplink ją buvo pilna žmonių, bet nė vienas iš jų nebuvo nusiteikęs pasakyti, kur būtų galima rasti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah. Taip pat niekam pasaulyje nerūpėjo teleskopų gerovė. Vadinasi šitie žmonės yra visiškai nereikalingi. Elliw norėjo jiems tą pranešti, tačiau nerado tinkamų žodžių. "Tai tu kalta!" čia visiškai netiko, tad klastuolė susimąstė. Visai netrukus pamiršo, apie ką galvoja, tad apsižvalgė. Vaizdas nenudžiugino.
- Mano teleskopas! - staiga nušvito mergaitė, kai jos rankose iš kažkur atsidūrė minėtas prietaisas. Gerai jį apžiūrėjusi suprato, kad tas sveikutėlis. Tai buvo be galo gera naujiena, tad dabar Elliw pasijuto laiminga. - Ačiū!
Nepastebėjo (arba neprisiminė), iš kur prietaisą gavo, tad padėka, ko gero, buvo skirta kuriai nors iš penkių gerų mergaičių. O gal ir visoms, niekas tos Elliw nesupaisys. Vis dėlto dabar gyvenimas buvo gražus, ir velsietė nenorėjo niekur eiti. Ji atsisėdo ant žemės ir dar kartą patikrino, ar prietaisas yra patenkintas gyvenimu. Ko daugiau gali reikėti? Teleskopas sveikas ir jos rankose, čia nėra šalta. Viskas nuostabu, ar ne?
Būtent taip svarstydama velsietė įsitaisė patogiau ir atsargiai pastatė šalia savęs teleskopą.
-
Atrodė, kad viskas susitvarkė. Net tas bjaurus vazonas, dėl kurio derėjosi su mokytoju stovėjo ant stalo. Taigi buvo galima eiti savais keliais. O Gruodė apie tai jau svajojo visą laiką. Nuo pat atėjimo į šiltnamį pradžios. Bet Elliw klestelėjo ant žemės ir nė krust. O judinti ją tikriausiai reikštų tik vieną. Naujas nelaimes. Taigi mergaitė ir nelindo prie jos.
- Alanai, jei tau ir Dingui geriau, gal reiktų pabandyti bent kiek padirbėti kaip manai? - Paklausė nedegdama kažin kokiu entuziazmu.
Pirmakursė įsitaisė šalia Elliw. Buvo visai patogu. O ji taip anksti atsibudusi. Visai norėjosi numigti. Aišku ne šioje siaubingoje vietoje. Geriausia atrodė atsidurti savo kambaryje.
- Ar turi kokią mėgstamą pamoką Elliw? - Užklausė be didelių vilčių gauti rišlų atsakymą. Bet jeigu ta mergaitė pereina į kitus kursus, mokosi. Tai kodėl negali atsakyti į paprastą klausimą. Svarstė Varniukė.
-
Buvo aišku tik viena. Jis tuojau pat nyks iš čia visiems laikams. Ši mintis teikė Alanui džiaugsmą. Bet nesiklojo viskas taip paprastai.
- Prašom. - Atsakė Elliw, kai ji padėkojo už teleskopą.
- O dabar stokis ir einam. Nagi. - Ragino ją, Bet nieko nepešė.
- Padirbėti? Manai aš lįsiu prie šitų augalų? Tai jau ne. Dėkoju. Aš jau sotus visų šitų nesąmonių.
Grifas trypčiojo vietoje laukdamas, kol abi mergaitės atsikels ir išeis paskui. Bet Gruodė dar regis nutarė paplepėti su ta Klastuole. Senkleris atsiduso.
Dingas įsitaisė po stalu. Matyt pavargo. Jis tik kartais pakeldavo akis į vyšnią ir suurgzdavo ant jos.
- Na ką čia dirbat? Einam gi. - Dar pasakė vaikinas. Tada pasilenkė ir pakėlė nuo žemės teleskopą. Tuomet patraukė link išėjimo manydamas, kad Elliw tiesiog išseks paskui. Tik nieko nenuversk. Prašė mintyse.
-
Elliw teleskopo draugijoje jautėsi laiminga. Žinoma, būtų smagu, jeigu atsirastų kuri nors draugė, tačiau jos buvo beviltiškai dingusios, tad dabar nereikėjo jokios kompanijos. Taip, velsietė mielai būtų likusi visiškai viena su teleskopu. Tiesa, ji neprisiminė, ar taip nėra, taigi nežinojo, kokios nuotaikos reikėtų būti.
Kartais ypatinga Elliw atmintis išeina į naudą. Štai ir dabar. Ji jau buvo pamiršusi, ar turi būti liūdna, ar ne, tad kai kažkas užkalbino, visai nenusiminė, tik šiek tiek išsigando. Sutrikusi pažvelgė į mergaitę tikėdamasi, kad tai Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė arba Sarah. Deja, tai buvo kažkokia dar niekada nematyta mergiūkštė, kuri tikriausiai kėlė grėsmę astronomijos prietaisams.
- Tai mano teleskopas! - garsiai suriko velsietė ir norėjo brangenybę pačiupti, tačiau jos nerado. Tai tiesiog siaubingai išgąsdino, ir klastuolė pašoko. Norėjo kur nors bėgti. Kur nors, kur galėtų tikėtis rasti teleskopą. Deja, tai nebuvo taip paprasta: ji nė neįsivaizdavo, kur galėtų prietaisą rasti. Tai buvo tiesiog siaubinga.
Vis dėlto nutarusi, kad kažkur eiti reikia, žengė žingsnį, bet užkliuvo už šalimais buvusios mergaitės, apie kurios egzistavimą, žinoma, jau buvo pamiršusi, ir plojosi ant žemės.
- AUČ! - garsiai suriko klastuolė. Buvo baisiausiai nepatenkinta. Kodėl visokios bjaurios mergiūkštės turi taip trukdyti gyventi? Kodėl jos negali tiesiog išnykti?!
- Kur mano teleskopas?! - garsiai suriko Elliw. Pajuto kylančią paniką, nors ir neprisiminė to priežasties. Pradėjo spurdėti, tačiau tik užkliudė stalą, nuo kurio nukrito keletas vazonų su kažkokiais augalais. Tai dar labiau išgąsdino, tačiau į vieną labai svarbų klausimą taip ir neatsakė: kur vis dėlto dingo teleskopas?!
-
Į klausimą ji atsakymo negavo. Bet tai ir nestebino. Kol kas iš Elliw buvo išgirdusi gal kokias tris skirtingas frazes. Tai keista mergaitė... Stebėjosi Gruodė.
Alanas neketino čia likti. Na, o jei taip, tai Varnė taip pat. Ir kai draugas pasiėmė teleskopą pirmakursė iškart suprato, kad geruoju nepasibaigs.
- Ai. - Aiktelėjo, kai Elliw ją užgavo. Ji pradėjo panikuoti ir blaškytis mėtydama vazonus. O dabar tai bus... Dabar tai tas profesorius pasius. Pagalvojo ir puolė jos raminti.
Nieko geriau nesumąsčiusi paėmė Elliw už rankos.
- Tuojau atgausi savo teleskopą. Viskas gerai. Alanai, greičiau ateik čia. Kam išvis tu jį paėmei? Greičiau. - Jai bekalbant pasigirdo šuns staugimas. Matyt kuris nors augalas nukritęs užgavo jį. Staiga iš po stalo išrūko pasiutęs haskis ir puolė duotis po visą šiltnamį.
-
Mintis išties buvo prasta. Kilo dar vienas chaosas ir Senkleris suskubo atgal. Bet labai greitai jam nerūpėjo jokie pasaulio teleskopai.
- Dingai. - Išlemeno, kai šuo iššoko iš po stalo ir nudulkėjo per visą patalpą. Savo kelyje blaškydamas viską, kas pakliuvo po jo trypiančiomis kojomis. Alanas įbruko Gruodei teleskopą, nes ji buvo arčiau ir movė gaudyti šuns. Matyt įsmigo tas kvailas spyglys. Įsmigo ir nulūžo. O augalas nespėjo jo sučiupti. Pralėkė mintys.
- Dinguti, stok. - Alanas vos neužkliuvo už stalo, bet kažkaip išsilaikė ant kojų. O šuo toliau suko savo skausmo ratą. Visur trynėsi, bandydamas nusikratyti to svetimkūnio.
Gražiai sustatyti mažieji svogūnų vazonėliai išlakstė į visas puses.
Galop Alanas sugavo šunį. Pamatė net ne vieną spyglį. Jie buvo susmigę į jo užpakalines letenas. Reikėjo dingti iš čia ir tiek. Siuto Bandydamas juos ištraukti. Didelis šuo spurdėjo kaip reikiant. Bet jis ir nemanė prašyti Matthew pagalbos. Kažin ar jos sulauktų. Nes jo šuo neblogai nusiaubė šiltnamį.
- Dingai, prašau, ramiai. - Mėgino raminti nukentėjusį padarą.
-
Teleskopas dingo. Tai buvo didžiausia įmanoma tragedija. Elliw buvo siaubingai pikta, tačiau nežinojo, ką reikėtų daryti, kad situacija pasitaisytų. Bjauriosios mergiūkštės viską sugadino. Ir visai nesvarbu, kad jau kurį laiką jų nematė. Vis tiek viskas, kas pasaulyje bloga, buvo tik jų kaltė. Kelias akimirkas pasvarsčiusi, ar reikėtų šią naujieną pranešti, išgirdo žodį "teleskopas" ir iš karto sukluso. Skubiai apsižvalgė, bet prietaiso nepamatė. Beliko supykti - ar būtina ją šitaip erzinti? Ir kas gali taip daryti?! Žinoma, tai turėjo būti kuri nors iš bjaurių mergiūkščių.
- Tai tu kalta! - dėl visa ko suriko velsietė, mat visai neprisiminė savo svarstymų. Nežinojo, kurią iš bjaurybių kaltina, bet koks vis dėlto skirtumas? Visos jos vienodai bjaurios. Ir kaltos, žinoma.
Elliw norėjo atgauti teleskopą, tačiau neįsivaizdavo, kur jis yra. Tai labai skaudino ir slėgė. Mergaitė tiesiog norėjo savo brangenybės, kad galėtų ramiai eiti ir išsimiegoti. Jai siaubingai nesisekė, nors ir neprisiminė, kas tiksliai. Gyvenimas paprasčiausiai buvo per sudėtingas. Arba Elliw buvo per paprasta, kad galėtų jį gyventi. Čia galėjo būti visko.
- Kur mano teleskopas?! - piktai paklausė klastuolė. Aplinkui kilo kažkoks chaosas, tačiau ji nieko nepaisė. Reikėjo tiesiog surasti prietaisą ir pagaliau... Padaryti kažką, ko ji išties norėjo, nors to ir neprisiminė.
Įsitaisė šiek tiek patogiau, bet aplinkui buvo kažkokie daiktai, kurie užėmė vietą. Ir kodėl jie būtinai turėjo gulėti ant žemės? Argi negali būti kur nors, kur netrukdytų Elliw miegoti?! Velsietė jau norėjo tuos daiktus apkaltinti, bet laiku suprato, kad jie nėra bjaurios mergiūkštės, tad taip ir liko tylėti.
-
Atrodė, kad viskas nurimo. Nepaisant to, ką galvojo ta mergaitė, Matthew vis dar buvo savo vietoje. Kitaip sakant, jis labai sėkmingai vykdė savo pažadą. Vadinasi, nebuvo ko skųstis. Tiesą sakant, pamoka iš viso buvo nebloga. Aišku, šiokio tokio chaoso buvo. Vis dėlto šiltnamyje buvo Elliw, tad tikėtis kažko kito būtų paprasčiausiai naivu. Kažkuriuo metu akis užkliudė Meghan Natali Pritz, tačiau ji nieko nedarė. Žinoma, tai galėjo bet kuriuo metu pasikeisti, tačiau kol kas tuo buvo galima nesirūpinti. Svarbiausia buvo likti savo vietoje, ką Matthew neabejojo ir padarysiąs. Nėra jis toks kvailas, kad eitų gaudyti pabaisiškų mokinių. Tai jau ne. Geriau apsimes, kad nieko nemato, o kai nuskambės varpas, tiesiog juos visus iš čia... Paprašys išeiti.
Deja, netrukus profesorius susidūrė su netikėtu išbandymu: prakeiktas šunpalaikis, griovęs gyvenimą visą pamoką, nutarė, kad to dar buvo maža. Matthew jau pradėjo galvoti tinkamiausius nuodus šunims skersti, kai paaiškėjo, kad ir to šuns savininkas - prakeiktas Alanas Senkleris - sugalvojo palakstyti kartu.
- Senkleri! - užstaugė profesorius kol kas vis dar likdamas savo vietoje. - Jeigu nenori užsidirbti arešto iki baigsi Hogvartsą, geriau dabar pat išvesk šitą prakeiktą gyvulį!
Matthew šiuo metu degė neapykanta viskam, kas gyva. Norėjo išpjauti visus mokinius, šunpalaikius ir netgi augalus. Ir kodėl kažkas sugalvojo, kad mokykloje galima laikyti gyvūnus?! Buvo smalsu, ką apie tai galvoja direktorė, bet turint omenyje, kaip "sklandžiai" vykdavo pamokos, Matthew vengė susidurti su Evenstar akis į akį.
- Šimtas taškų iš Grifų Gūžtos, o dabar dink man iš akių! - vis dar nepakrutėdamas iš savo vietos užrėkė Turner. Įsivaizdavo, kad atrodo labai jau neprofesoriškai, bet tai dabar rūpėjo mažiausiai.
-
Ramybė sprogo, kai šuo puolė blaškytis po šiltnamį. Buvo siaubinga. Alanas įgrūdo teleskopą jai į rankas ir nukūrė paskui šunį.
- Imk. - Pasakė Gruodė duodama prietaisą Elliw. O ką daryti toliau nežinojo. Norėjo bėgti ir padėti draugui sugauti šunį. Kas jam? Dingas niekada taip nesielgtų. Matyt augalas jį sužeidė. Susirūpino mergaitė. Nutarė visgi nesipainioti ten. Bent kol kas. Verčiau reikėjo likti čia pat ir neleisti Elliw lįsti prie tų kvailų ant žemės ištaškytų vyšnių.
Alanas sugavo savo šunį. Ir įsivyravo šiokia tokia ramybė. Nors neilgam. Raudonplaukis mėgino ištraukti spyglius, šuo nesileido. O tada gerbiamas profesorius nutarė įsikišti. Gruodė manė, kad Alanas nieko nesakys, tylės ir tiek. Bet tada ji pamatė, kaip jis piktai atsisuko į herbologą. Vis dar bandydamas išlaikyti smarkiai besiblaškantį šunį.
-
Šie metai klojosi labai sudėtingai. Mokslai seniai buvo antroje vietoje. Daugybė dalykų slėgė jo pečius. O ir ši diena prasidėjo bjauriai. Senkleris toliau galinėjosi su šunimi. Norėdamas ištraukti prakeiktus spyglius, kai išgirdo Turner žodžius. Kas tada Alanui nutiko jis ir pats nežinojo. Tiesiog jautėsi pavargęs nuo daugybės dalykų. Nuo nuolatinių šeimos intrigų, nežinios. Slėgė ir tai, kad Jis negalėjo pasakoti apie tai, kad Dori gyvena apleistame dvare, viena. Ir kad nežinia kas ją gali ištikti.
- Žinot ką, ir gerai. Aš išeisiu. Kojos čia mano daugiau nebus! Manot labai patinka čia ateiti? Tai jau ne. Visai ne. Daug kartų jums padėdavau, net neprašytas, bet to jūs niekada nepastebit. - Trumpam nutilo, mat reikėjo įkvėpti daugiau oro ir toliau ėmė šaukti.
- Jei dabar nepastebėjot mano šuniui skauda. Ir ko čia siuntat? Reikėjo prižiūrėti Elliw. Reikėjo būti netoliese. Pats duodat tokius mielus augalus ir žinot, kokia yra Elliw. O dabar jos užversti augalai sužeidė mano šunį. Nesijaudinkit, atpirksiu Dingo išvartytus augalus. Turiu visą vasarą, užsidirbsiu pinigų ir atpirksiu. - Jis taip siuto, kaip niekados. Žinojo, kad šuo susižeidė, nes lakstė palaidas ir atėjo į šiltnamį. Žinojo, kad dabar šaukė nes visko jo gyvenime prisikrovė per daug.
Berniukas kiek galėdamas atsargiau ėmėsi vesti Dingą laukan. Ten norėjo pabaigti su tais spygliais. Šiuo metu nesirūpino Nei Gruodės, nei Elliw gerove. Nors matė, kiek prie jų ant žemės tų vyšnių. Juk patalpoje yra ir profesorius, tegu ir tvarkosi. Man tas pats. Piktai pamanė Krapštydamasis link išėjimo.
-
Levanda nesipriešindama kartu su Dori atėjo iki Meg, tačiau tą pačią sekundę mergina pasigailėjo prisistačiusi prie švilpės. Juk pirmame ir antrame kurse jos kartu krėsdavo išdaigas herbologui, kartais nelabai ir gailestingas, o nuo trečio kurso šiltnamiuose Mendel ėmė elgtis kitaip, tačiau Meg nieko taip ir nepaaiškino.
- Naaa, - ištęsė Dori. - Supranti, mes jau tuoj būsime penktakursės, ar ne? Kaži, ar mums vertėtų krėsti išdaigas tokiame amžiuje? Tačiau jūs abi galite ką norite daryti, - gūztelėjo pečiais.
Tikrai, tegul Meg krečia kiek tik geidžia eibių Matthew, nes Matthew juk vis tiek visus metus elgiasi su klastuole kiauliškai. Tačiau pati keturiolikmetė tiesiog negalėjo prie to prisidėti. Kad ir kaip dabar bebūtų, Turner jai anksčiau nemenkai padėjo.
- Tiesiog aš negaliu, suprantat? Tas grybas yra Klastūnyno vadovas, o aš jau ir taip prisidirbusi, - ėmė teisintis abiems, nors žodžiai labiau skirti buvo Meg. - Jeigu vėl kažką darysiu, paskui turėsiu problemų, - prikando lūpą.
-
Levanda kreivai pasižiūrėjo į Mendel, kuri, turbūt, pirmą kartą atsisakė imtis kokių nesąmonių šeštą valandą ryto. Nejaugi ji subrendo ar tiesiog aš kažko nežinau? Pastaruoju metu Dori retai įsiveldavo į nemalonumus. Net jei ir buvo prisidirbusi, tai ne herbologijos profesoriaus panosėje, kaip ankstesniame kurse. Toks bendrakoledžės būdo pasikeitimas privertė Marchetti smalsauti, jog merginos gyvenime kažkas nutiko, ko ši nežinojo.
Klastuolei dėstant savo pasiteisinimų (beje neįtikinamų) sąrašo punktus, raudonplaukė pasijautė kiek nepatogiai. Ji niekada nebuvo ta, kuri imasi iniciatyvos krėsti išdaigas pamokų metu, tačiau tuo pat metu jautėsi turinti pareigą prieš švilpę, kažką pasiūlyti, mat jos kompanionė ėmė ir pasitraukė.
Vis dar trypčiodama ir nežinodama, kur dėtis, ji bandė kažką išmąstyti. Visos idėjos atrodė arba per daug vaikiškos arba tokios, kurios galėtų merginas įklampinti į tikrai nemalonius reikalus, tad Marchetti net nenorėjo jų siūlyti.
- Aš jokių idėjų neturiu, bet jei kažką sugalvosi... - tarstelėjo neaišku sau ar Meg, išklausiusi visos Dori litanijos.
-
Elliw neprisiminė, ar kaltino ką nors, ar ne, tačiau dabar sėdėjo ir tylėjo. Nežinojo, kur esanti ir ką čia reikėtų daryti. Deja, aplinkui nesimatė nė vienos draugės, kuri teiktųsi paaiškinti, kaip veikia gyvenimas ir kodėl velsietė yra būtent čia. Viską reikėjo aiškintis pačiai, o tai gerokai trikdė.
- Mano teleskopas! - staiga baisiausiai apsidžiaugusi sušuko Elliw pamačiusi rankose prietaisą. Nesuprato, iš kur jis čia atsirado, tačiau dabar pasijuto patenkinta. Gyvenimas iš karto sušvito kitomis spalvomis. Gerai apžiūrėjusi prietaisą taip ir nesuprato, ar jis sveikas, ar ne, tačiau svarbiausia buvo tai, kad brangenybė atsirado. Elliw nusišypsojo. Ji nepastebėjo aplinkui esančių mergiūkščių ir berniūkščių, be to, kol kas niekas netgi netrukdė gyventi. Tai jau buvo didelė pažanga.
Vis dėlto netrukus pasidarė nuobodu, ir velsietė nusprendė, kad reikia atsistoti. Aplinkui kažkas vyko, tačiau Elliw neįsivaizdavo, kas. Tiesą sakant, sunku įsivaizduoti, kai nežinai, kur esi, ar ne? Velsietė kelias akimirkas pasvarstė, kur ji galėtų būti, tačiau neprisiminė. O gal niekada to ir nežinojo? Nutarusi, kad tai yra per sudėtingas klausimas, skubiai jį pamiršo. Apsidairė, tačiau Liucijos, Sabrinos, Joanos trečiosios, Vėtratrūnės ir Sarah nepastebėjo. Pasijuto baisiausiai vieniša, tad norėjosi verkti. Ak, kodėl negali jai bent kartą pasisekti?..
Netrukus velsietė neprisiminė, kodėl ketino verkti, o dar po akimirkos pamiršo ir patį norą. Vis dėlto akyse iš kažkur atsirado ašarų, tad Elliw pravirko. Galbūt buvo liūdna. O gal ir ne - šitą faktą klastuolė buvo kuo nuoširdžiausiai pamiršusi.
-
Varniukei norėjosi sulaikyti Alaną. Bet jau buvo per vėlu. Baigęs kalbėti jis tiesiog atsistojo ir pradėjo eiti išėjimo link.
Gruodei pasidarė liūdna. Kad viskas taip prastai susiklostė. Jei jau ankstyvas rytas toks niūrus, tai kokia bus visa ši diena? Lyg patvirtindama jos liūdnas mintis staiga pravirko Elliw. Kodėl? Kas jai dabar atsitiko? Juk teleskopas jos rankose. Gal susižeidė, čia tiek vazonų. Bet regis ne. Norėjosi ją paguosti. Taigi pirmakursė tiesiog atsargiai uždėjo ranką jai ant peties ir prabilo.
- Viskas gerai Elliw. Juk teleskopas pas tave. Neverk. Nori, palydėsiu tave iš čia? Eisim į mokyklą, papusryčiausim ir viskas bus gerai. - Švelniai kalbino tą mergaitę Gruodė. Galbūt turėjo labai stebėtis jos keistu nenuspėjamu elgesiu. Bet gulėdama ligoninėje prisižiūrėjo visko.
-
Elliw neprisiminė, kodėl verkia, tačiau pamiršti, kad verkia, nepavyko. Tai kuždėjo, kad jai turėtų būti liūdna, nors neįsivaizdavo to priežasties. Teleskopas buvo rankoje, bjauriųjų mergiūkščių nesimatė, tad atrodė, kad viskas turėtų būti gerai. Tad kodėl jai taip liūdna? O gal neliūdna? Bet kam tada verkti? Tai buvo labai jau sudėtingi gyvenimo klausimai.
Kai kažkas priėjo, velsietė nustebo. Vylėsi, kad tai Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė arba Sarah, tačiau pakėlusi ašarotas akis netruko nusivilti: ne, tai buvo kažkokia pirmą kartą gyvenime matoma mergaitė. Gerai buvo tai, kad ji nebuvo viena iš bjaurių mergiūkščių, tačiau vis tiek ne draugė. Tai reiškė, kad jos prisiminti neverta, tad Elliw skubiai tą mergaitę pamiršo. Atrodė, kad ji šneka, tačiau tai klastuolei nelabai terūpėjo. Svarbiau buvo išsiaiškinti, kur galėtų rasti teleskopą. Po kiek laiko nustebusi suprato, kad laiko jį rankose.
- Mano teleskopas! - staiga sušuko velsietė patenkinta. Nuotaika iš karto pasitaisė, o Elliw pašoko nuo žemės. Šį kartą sugebėjo niekur netrenkti galvos. Atidžiai apžiūrėjusi didžiausią brangenybę susimąstė. Neprisiminė, kur buvo ir ką čia darė. Jeigu tai pamoka, ko gero, reikėtų mokytis. Bet argi ji pamokoje? Mokyklos pavadinimo vis dar nežinojo, tad beveik neabejojo ten nesanti. Per tiek laiko įsidėmėtų vieną žodį, ar ne? Nebent mokyklos pavadinimas yra ne vienas žodis! Taip, būtų visai logiška, jeigu Elliw - puikia atmintimi pasižyminti mergaitė - per kelerius metu nesugebėjo įsidėmėti tokio ilgo pavadinimo.
Netrukus ta puikios atminties mergaitė pavargo mąstyti, o dar po kiek laiko pamiršo, apie ką ten galvojo. Žvilgtelėjo į pirmą kartą matomą mergaitę ir bandė sugalvoti, ko jai galėjo reikėti. Deja, atsakymo į tą klausimą nežinojo, tad teko vėl mąstyti. Velsietė visai nenorėjo to daryti, tad paprasčiausiai apsižvalgė ir išžygiavo iš šiltnamio. Kažkur pakeliui numetė vazoną, tačiau to nė nepastebėjo. Kaip ir tos nepažįstamos mergaitės.
-
Dar viena pamoka, virtusi pragaru. Pamoka, kurios metu Matthew Turner suprato, kad daugiau gyvenime nenori matyti Alano Senklerio. Kurį laiką nuoširdžiai tikėjo, kad jis nėra blogas vaikas. Vis dėlto dabar neketino apsimesti tikįs, kad tas prakeiktas šunpalaikis čia atsidūrė netyčia. Aišku, kad berniokas viską suorganizavo specialiai! Buvo kiek apmaudu, kad įtraukė į savo nesąmones ir Gruodę - ji bent dalį laiko išties atrodė esanti gera mergaitė, kuriai per pamokas rūpi mokytis, o ne paversti pasaulį kažkokiu pragaru.
Atradęs laisvą akimirką susirado akimis Mendel. Buvo keista, kad ji kažką daro su Pritz, tačiau prisiminęs ankstesnius metus susiraukė. Ko gero, jos ir vėl ruošiasi kažką krėsti. Laimei, pamokoje nebuvo nei Barbierato, nei Fuentes ir jos nuostabiųjų augintinių. Gelbėti degančių augalų Turner paprasčiausiai neturėjo jėgų. Mintyse keikdamas visus kartu ir kiekvieną atskirai Matthew atkakliai stypsojo savo išsirinktame taške ir nė neketino iš jo trauktis. Galėjo jie daryti ką nori, herbologas tikrai nesulaužys savo pasirinkimo.
Atrodė, kad Pritz šiandien nusiteikusi ramiai, o ir Moondragon nepasirodė. Tai šiek tiek praskaidrino šitą tragišką dieną, nors toks pozityvo ieškojimas buvo šiek tiek apgailėtinas. Ne, direktorė tikrai turėtų arba pakelti algas, arba atidžiau ieškoti, kas yra vertas mokytis Hogvartse. Matthew buvo visiškai tikras, kad tokiems pabaisoms, kurie mėgo lankytis šiltnamyje, šioje mokykloje turėtų būti uždrausta ir rodytis.
Pagaliau nuskambėjo varpas. Turner su palengvėjimu atsiduso.
- Pamoka baigta, galite keliauti, - nutaisęs beveik draugišką toną pridūrė ir nusisuko. Nebežiūrėjo į tuos kvailius. Jeigu norės vogti augalus... Ką gi, prašom, tai jau ne profesoriaus problema. Jam svarbiau buvo susirasti Rafael ir išgerti po taurę - ar butelį - vyno.