Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Matthew Turner Kovo 29, 2022, 10:17:06 am
-
[Pamokos tema - magiškosios vyšnios]
Ar gali būti, kad Kalėdų atostogos jau baigėsi? O gal jų nė nebuvo? Kad ir kaip ten būtų, kelių savaičių poilsis nuo tų nesuvaldomų padarų, vadinamų Hogvarsto mokiniais, tikrai nebuvo pakankamas. Gal reikėjo tiesiog negrįžti į tą kvailą mokyklą?..
Ko gero, grįžo tik iš pagarbos direktorei. Ji buvo protingas žmogus, kuris dėl niekam nežinomų priežasčių ir toliau profesoriaus vietoje laikė Matthew Turner. Na, o tai reiškė, kad šiam žmogui ir toliau reikėjo apsimesti, kad moko vaikiščius visokių herbologijos subtilybių.
- Labas vakaras, - burbtelėjo herbologas nuskambėjus varpui. Šį kartą bent jau nesusimovė su paros laiku. Šiai pamokai buvo būtinas vakaras, tad teko derintis su kolegomis, kad susikeistų pamokos laiku. Ir koks kvailys sugalvojo, kad herbologija būtinai turi vykti ryte?.. - Manau, akivaizdu, kad ir toliau tęsime darbą su vyšnių medeliais. Kaip matote, per atostogas jie užaugo pakankamai dideli. Su teorija nesiterliosime, - jūs vis tiek nieko neišmanote. - Taigi pereisime prie praktikos. Tam, kad šių metrų projektas pasisektų, jums reikia nugenėti medelius. Pasisaugokite spyglių. - Tingiu aiškinti, ką jie daro. Tad tiesiog būkite atsargūs. Deja, ir ši instrukcija liko tik profesoriaus galvoje. - Genėjimas yra reikalingas tam, kad medeliai neužaugintų pernelyg daug šakų, nes po to neišlaikys vaisių. Genėsite specialiomis užkerėtomis žirklėmis - jos pasižymi tuo, kad nukerpant šaką augalas visiškai nejaučia skausmo. Kirpkite mažiausias ir prasčiausiai atrodančias šakas. Nukirptų šakų spygliai taip pat pavojingi, tad atsargiai išneškite šakas į lauką ir įmeskite į dėžę. Jeigu kam nors nepatinka, kad pamoka vyksta vakare, primenu: magiškosios vyšnios savybes įgyja tik tuo atveju, jeigu yra nugenimos būtent šiuo paros metu. Taigi nepasitenkinimo neketinu klausytis. Galite dirbti.
Linkiu neturėti klausimų ir tiesiog dingti man iš akių mintyse pridūrė profesorius ir atsisėdo į kėdę.
[Ši pamoka yra pirma po Kalėdų atostogų. Po antros RPG pamokos svogūnai buvo tarsi pamiršti: mokiniai sėjo vyšnias, buvo pora teorinių pamokų, prižiūrėjo nedidelius medelius. Dabar medeliai yra ~120 cm aukščio, jie yra vazonuose, kurie yra sustatyti ant stalo (mokiniai stovi ratu aplink tą stalą). Spygliai yra labai aštrūs - vos palietus praduria iki kraujo. Medelis užuodžia kraujo kvapą ir pašėlsta: šakomis tvirtai apsiveja žmogų ir pradeda traiškyti, gali ir užmušti. Tokiu atveju, reikia, kad kas nors paprasta fizine jėga ištrauktų. Įsidūrus su spygliu nuo nukirptos šakos, ta šaka “atgyja” ir pradeda mušti žmogų. Bent trys praktikos postai, pamoka iki balandžio 10 d.]
-
Sunku ir keista buvo patikėti, kad ji jau čia mokėsi taip ilgai. Tiesą pasakius be Hogvartso dabar gyvenimas būtų kažkoks neįprastas. Labai tuščias. Gruodė pamilo pilį, bet labiausiai nuostabų, erdvų kiemą, kuriame ji galėjo vaikščioti kiek patiko. Pamiškę, paežerę. Vietos jai čia buvo apstu. Svajoti, skaityti ir vis ką naujo atrasti.
Mergaitė stovėjo šiltnamyje, kuris priminė ne pačius geriausius įvykius. O gal ir atvirkščiai. Juk čia sutiko vieną iš savo naujųjų draugų. Dabartinė Gruodė jau buvo truputį drąsesnė. Gyvenimas atrodė kur kas žavesnis. Ir visgi, ši užduotis jai pasirodė per daug pavojinga. Tai šakoms skauda? O... O ką visgi daro tie spygliai? Kodėl šakoms skauda? Gerai, kad yra tokios užkerėtos žirklės ir joms viskas bus gerai. Bet koks įdomus augalas. Lakstė mintys Varniukės galvoje.
Gruodė labai norėjo kuo geriau išmokti naudotis savo burtų lazdele. Žinoma, galėjo tiesiog ištiesti ranką ir paimti žirkles nuo stalo, bet labai magėjo pabandyti šaukiamuosius kerus. Taigi ji susikaupė ir tarė.
- Engorgio. - Ir kaip ji nustėro, kai vienas medelis ėmė augti pasiutusiu greičiu. Ir tik tada ji susivokė, kad supainiojo burtažodžius. Pastaruoju metu daug skaitė ir daugybė kerų pavadinimų sukosi galvoje. Kaip sustabdyti tą viršun besistiebiantį augalą ji neturėjo žalio supratimo. O juk tereikėjo ištiesti ranką, paimti žirkles ir imtis darbo. Dabar to nebuvo įmanoma padaryti. Alanai, Dori, kas nors... Šaukėsi jų mintyse. Gruodė bailiai žvilgtelėjo į profesorių. O vyšnia ir toliau sau augo kaip augusi.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Aplinkui prietaisą stovėjo daugybė kažkokių neaiškių medžių, kurie Elliw visiškai nepatiko. Jie kėlė pavojų jos didžiausiai brangenybei, vadinasi, buvo bjaurūs. Žinoma, ne tokie bjaurūs kaip neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija, tačiau nuotaika nuo to nebuvo nė kiek geresnė. Velsietė norėjo susirasti vieną iš penkių draugių ir paprašyti, kad ji apgintų teleskopą nuo gresiančių pavojų. Kad būtent ji prietaisą pastatė tarp medelių, mergaitė seniai neprisiminė. Ne, dėl šito kaltos buvo tik tos keturios bjaurios mergiūkštės, kurių Elliw nuoširdžiai negalėjo pakęsti.
Kiek pastovėjusi ji pamiršo, kodėl pyksta, tad nustojo tai daryti. Apsižvalgiusi bandė suprasti, kur esanti, bet priėjo išvadą, kad yra ne pamokoje. Galbūt ją čia pakvietė Liucija? Ką čia gali žinoti, toks variantas buvo visai tikėtinas. Jeigu taip ir yra, gyvenimas yra tiesiog nuostabus! Tiesiog reikia geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje surasti.
- Liucija? - viltingai kreipėsi rudaplaukė, tačiau tuo metu netoliese jos buvęs medelis pradėjo staigiai augti. Velsietė sutrikusi pažvelgė į jį ir nutarė, kad galbūt vis dėlto yra pamokoje, o būtent tokia yra užduotis. Tai be galo sudomino, tad velsietė prisiartino prie pirmą kartą matomos mergaitės. Pamiršusi laiku sustoti atsitrenkė į ją, tačiau netrukus neprisiminė ir šio fakto.
- Kas tu? - su nuoširdžiu susidomėjimu paklausė Elliw. Priežastis, kodėl ji artinosi prie šitos mergaitės, seniai buvo išnykusi iš atminties, tad klastuolė tiesiog spoksojo į mergaitę ir ją apžiūrinėjo. Ne, ji nebuvo Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė arba Sarah, tačiau ką gali žinoti - galbūt Hogvartse yra šešios geros mergaitės (tiksliau, septynios, juk Elliw - taip pat gera mergaitė). Nors jau neprisiminė, kodėl, tačiau velsietė vis tiek atkakliai spoksojo į nepažįstamąją tarsi laukdama, kol ji praneš esanti Liucija.
-
Matthew nuoširdžiai tikėjosi, kad po atostogų viskas bus kitaip. Kad mokiniai grįš pailsėję ir nusiteikę bent kiek pasimokyti.
Na, kitaip viskas ir buvo - šį kartą šiltnamyje kažkodėl pasirodė ir Elliw. Tik jos ir betrūko mintyse pasakė sau Turner ir nužvelgė teleskopą. Kadangi šitos mergaitės pamiršti neįmanoma, neabejojo, kad anksčiau savo pasirodymu ji šiltnamio nepagerbdavo. Tiesą sakant, būtų gerai, jeigu ir toliau negerbtų… Profesoriui reikėjo ramybės, o ne teleskopinės beprotystės.
Ir vis dėlto beprotystės link pirmiausia pabandė nuvesti ne Elliw, o varniukė, kurią herbologas buvo įsidėmėjęs kaip gerą mokinę. Kažkurioje pamokoje netgi papildomų taškų jai davė. Vis dėlto panašu, kad bet koks geras mokinys einant laikui vis tiek virsta visa griaunančiu pabaisa. Problema buvo ta, kad šitos mergaitės net ir neaprėksi - ištarti tą pavardę buvo pernelyg sudėtinga.
- Manai, esi labai gudri?! - priėjęs prie Gruodės neslėpė nepasitenkinimo Matthew. Kažkodėl prisiminė “waaah” bulvę ir jos savininkę Marleną. Tai, sakykime taip, nuotaikos nepataisė, ir Turner vos susilaikė garsiai nenusikeikęs. Gyvenimas būtų daug paprastesnis, jeigu herbologas mokėtų kerėti, bet jis, kaip žinia, tokio sugebėjimo neturėjo, tad teko griebtis kitų metodų.
- Nežinau, ką čia norėjai pridirbti, bet sugadinti pamoką pavyko, sveikinu, - ironiškai burbtelėjo Matthew ir griebė vazoną. Vyšnios ir taip buvo pakankamai sunkios, o dabar, kai medelis nesustodamas augo, pasidarė beveik nepakeliamas. Vis dėlto profesorius tvirtai laikėsi ir išnešė medelį į lauką. Nelabai švelniai nudrėbęs ant žolės paliko jį ten. Vėliau paprašys Rafael’io, kad viską sutvarytų. Galbūt netgi pasodins tą vyšnią ir leis jai užaugti.
Piktas grįžo į šiltnamį ir vėl priėjo prie Gruodės.
- Pasiimi kitą medelį, bet jeigu pasikartos, galėsi daugiau čia nesirodyti niekada gyvenime, - suburbėjo stengdamasis ignoruoti Elliw egzistavimą toje pačioje erdvėje.
-
Gruodė stovėjo ir žiopsojo į augantį medį. Galvoje rausėsi bandydama atkasti kokį tinkamą burtažodį, kad jį sulaikytų. Bet jau buvo baugu ką nors daryti, taigi kerėti nebesiėmė. Staiga, viena iš mokinių pajudėjo jos link ir dar rėžėsi į mergaitę. Gruodė vos nesuklupo. Vėl kokia bjauri klastuolė. Pagalvojo. Ji piktai nužvelgė tą mergaitę, bet greit nutarė, kad ji nepavojinga. Mat jau buvo nekartą pastebėjusi šią mokinę. Čia ta pati, kuri į visas pamokas tempiasi teleskopą. Prisiminė Varniukė.
- Aš esu Gruodė iš Varno Nago. O tu elliw taip? - Apie ją plepėjo daugelis mokinių. Taigi šį vardą Gruodė žinojo. Bet pažindintis juk tikrai dabar buvo visai ne laikas.
Prie jų prisiartino profesorius. Atrodė gerokai įpykęs.
- Aš nemanau. - Tyliai atsakė ji ir pasigailėjo, kad išvis pravėrė burną. Veidą išmušė raudonis.
Jam išnešus tą augalą ir vėl grįžus ji stebėjosi, kad mokytojas tiesiog nesulaiko jo augimo. Vadinasi, viskas ką pliurpia mokiniai yra tiesa. Jis tikrai negali kerėti. Svarstė ji. Iš pradžių tuo dar nelabai tikėjo. Manė, kad šiaip vaikai šneka ir tiek. Profesoriui grįžus ji tik linktelėjo ir paėmė žirkles į rankas, norėdama greičiau pabaigti darbą ir mauti iš čia į kokią ramią vietelę.
- Daugiau nepasikartos. - Tepasakė ji.
-
Nepažįstama mergaitė kažką pasakė, bet Elliw netruko pamiršti, ką ji ten galėjo nusišnekėti. Šiaip ar taip, ji nebuvo nei Liucija, nei Sabrina, nei Joana trečioji, nei Vėtratrūnė, nei Sarah. Tad ar verta jos klausytis? Žinoma, ne! Būtent todėl Elliw... Na, ji jau buvo pamiršusi, ką darė ar nedarė, tačiau jautėsi beveik patenkinta. Tiesa, būtų buvę labai neblogai susirasti bent vieną draugę, tačiau visos jos buvo kažkur paslaptingai išnykusios. Bet bent jau teleskopas buvo sveikas - arba velsietė neprisiminė, kaip jis išnyko ar sudužo. Taigi galbūt gyvenimas buvo visai pusėtinas.
Prie mergaitės, kuri vis dėlto galėjo būti pavojus astronomijos prietaisams, priėjo kažkoks pirmą kartą matomas žmogus. Jis šiek tiek išgąsdino: buvo labai jau nepatenkintas, beveik kaip neLiucija. Tai privertė Elliw žengti prie teleskopo ir bent pabandyti jį apsaugoti. Vis dėlto kol kas viskas buvo visai neblogai, mat nepažįstamasis dingo, o Elliw netrukus jo egzistavimo jau neprisiminė. Kaip ir šalia buvusios mergaitės. Turbūt reikėjo tęsti tai, ką ji darė anksčiau, tik čia velsietė susidūrė su problema: ji nežinojo nei kur esanti, nei ką daranti. Jeigu ji pamokoje, turbūt reikėtų dirbti, juk Elliw - gera mergaitė.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė klastuolė ir nukurnėjo atgal prie savo brangenybės. Atrodė, kad prietaisas tebėra sveikas, tad Elliw pasijuto laiminga. Žinoma, norėtųsi susitikti drauges, tačiau kol kas viskas buvo ne taip jau ir blogai. Šiaip ar taip, bent jau teleskopas sveikas ir gyvas (?). Velsietė norėjo paimti prietaisą į ranką, tačiau užkliudė kažkokį medį.
- Tai tu kalta! - visoms keturioms bjaurioms mergiūkštėms suriko ji piktai žvilgtelėdama į savo skriaudiką. Norėjo nustumti jį į šoną, tačiau ranka užkliudė kažką. Stipriai suskaudo ir iš riešo pasileido kraujas.
- AUČ! - garsiai suriko velsietė, tačiau netrukus tai buvo mažiausia problema - medis pradėjo ją traiškyti ir smaugti. - Liucija?.. - viltingai sumurmėjo klastuolė.
-
Šitaip prastai prasidėjusi pamoka tikriausiai nebegalėjo įprastai ir ramiai pasibaigti. Toji keistoji mergaitė nebekreipė jokio dėmesio į Gruodę. Ji paprasčiausiai nurūko prie savo teleskopo. Tai atrodė keista. Bet gal ir visai neblogai, nes dabar ji galės greitai viską pabaigti ir išeiti. Ir staiga mergaitė pamatė vaizdą, dėl kurio kojos regis įaugo į žemę.
Profesorius lig ir minėjo, kad spyglių reikia saugotis. Bet kodėl to reikia jis nesakė. Dabar jau viskas pasidarė aišku. Šakos vyniojosi apie Elliw ją spaudė ir dusino. Gruodė išblyško. Prarado žadą ir tik išplėtusi iš siaubo akis stebėjo tą pakvaišusį medį. Juk kas nors turi jai padėti. Profesorius tuojau viską sutvarkys. O jeigu ne? Jis gi net nesiteikė pasakyti, ką daro šis siaubingas augalas. Aš turiu ką nors daryti. Ir pagaliau atgavusi kojų kontrolę kuo greičiausiai priėjo prie medžio skriauudžiamos merginos. Burtai ir kerai Varniukei buvo svetimi, Gruodė išsigandusi net juos pamiršo. O jeigu ir būtų prisiminusi, tai kažin ar naudotųsi. Nepasitikėjo ji savo burtų lazdele ir magija. Juolab, kad ir šiandien su burtažodžiais nenusisekė. Gruodė čiupo ją už drabužių, kur nebuvo spygliuotų šakų ir gerokai truktelėjo į save. Nagi, nagi. Truktelėjo dar kartą ir dar. Akyse pasirodė nevilties ašaros, mat niekaip negalėjo jos iš ten ištraukti. Galop truktelėjo iš visų jėgų ir jos abi palėkė gerokai atgal, tolyn nuo stalų. Supratus, kad išlaisvinti Elliw pavyko iš akių plūstelėjo dar daugiau ašarų, dėl palengvėjimo.
- El... Elliw, kaip tu? - Išmikčiojo Gruodė vis dar nepaleisdama jos drabužių. Tada gal jaudulio padiktuota į galvą atėjo mintis, kad reikia nuo stalo paimti tą nelemtą teleskopą, dėl kurio čia viskas ir prasidėjo. Todėl ji paleido Elliw ir nukurnėjusi prie stalo stvėrė tą daiktą ir sugrįžusi atgal padavė jai į rankas. Ją tikriausiai reikia palydėti į ligoninę.
- Profesoriau, ką daryti? - Jau garsiau pasakė Pirmakursė. Po šito įvykio nepasitikėjo herbologijos profesoriumi. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl gi jis nepasakė, ką daro ši vyšnia.
-
Elliw buvo nuoširdžiai persigandusi. Neprisiminė, kas čia atsitiko, tačiau tai jai visiškai nepatiko. Norėjosi susirasti kurią nors draugę - tik jos galėjo išgelbėti iš šitos prakeiktos situacijos, kurios priežastys buvo visiškai neaiškios. Velsietė buvo pamiršusi, ką darė, kai jai pradėjo tiesiog nepakeliamai skaudėti. Buvo sunku kvėpuoti, o tai buvo visiškai nepažįstamas jausmas. Jis buvo toks nemalonus, kad Elliw neabejojo: jeigu būtų kada nors anksčiau jį patyrusi, tikrai prisimintų.
Kažkas pradėjo traukti, tačiau tai buvo dar blogiau. Klastuolė bandė muistytis, bet tai buvo pernelyg sudėtinga. Atrodė, kad visas pasaulis tapo viena didele neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija arba ne ne ne neLiucija ir susimokė prieš Elliw. O juk ji - gera mergaitė…
- Tai… Tu… Kalta! - šiaip ne taip sugebėjo išspausti rudaplaukė ir staiga pajuto kažkur lekianti. Tai dar labiau išgąsdino, bet bent jau kvėpuoti pasidarė lengviau. Ji nustebusi pažvelgė į kažkokią pirmą kartą matomą mergaitę. Ji verkė, nors to priežastis nebuvo aiški. Velsietė jau seniai pamiršo, kad ką tik vos neužduso, ką jau kalbėti apie tos nepažįstamosios užduotą klausimą.
Kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai ji ir dingo. Velsietė skubiai pamiršo, kad susitiko kažkokią mergaitę, tad dabar susimąstė apie tai, kad jos teleskopas kažkur dingo. Jau norėjo supykti, bet tuo metu prietaisas atsirado jos rankose.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė Elliw atidžiai apžiūrėdama brangenybę. Buvo be galo patenkinta. Pasirodo, gyvenimas yra visai neblogas.
Kažkokia mergaitė netoliese pradėjo šnekėti, kas šiek tiek nustebino: velsietė neabejojo esanti čia viena. Pažvelgė į nepažįstamą žmogų ir svarstė, ar nereikėtų prisistatyti. Netruko šio svarstymo pamiršti, tad vėl sutelkė dėmesį į savo brangenybę. Teleskopas atrodė esąs sveikas, tad viskas bus gerai.
-
Norėjosi tikėtis, kad mergaitė neištariamu vardu nenorėjo pikto. Kad tai buvo netyčinė klaida, kuri daugiau nepasikartos. Juk būtent taip ji ir pasakė, ar ne? Bet pasitikėjimas Hogvartso mokiniais seniai buvo išnykęs kaip dūmas. Kur jau ten - jiems tik ir terūpėjo sugriauti šiltnamį ir kartu herbologijos profesoriaus gyvenimą. Dabar tas herbologijos profesorius norėjo padaryti ką nors pakankamai baisaus, kad daugiau nė vienas vaikas čia nekeltų kojos.
Vis dėlto jis tiesiog įsitaisė savo kėdėje ir prisiekė daugiau iš čia nesikelti. Bent jau ne šitos pamokos metu.
Deja, prisiekdamas, ko gero, pamiršo, kad šį kartą šiltnamyje iš kažkur atsirado panelė Goff. Argi jis išties tikėjosi, kad atėjus tai mokinei šiltnamyje bus ramu? Nenustebo, kai vos po akimirkos po to, kai susitvarkė su Gruode, vėl kilo šurmulys. Tai buvo vyšnia, susiradusi pirmąją auką, kuria, suprantama, tapo ne kas kitas, o Elliw. Kad ir kaip norėjosi likti savo vietoje ir apsimesti, kad nieko nevyksta, Matthew privalėjo stotis ir nueiti prie mergaičių. Laimei, iki jis atėjo į reikiamą vietą varniukė problemą išsprendė. Ką gi, tuo stebėtis nereikėjo, mat herbologas visiškai neskubėjo naiviai tikėdamasis, kad jam neteks traukti Goff iš medelio gniaužtų. Pirmą kartą gyvenime naivumas pasiteisino.
- Kaip jautiesi? - paklausė globotinės Turner, nors puikiai žinojo, kad ji šio klausimo neprisimins. Su tokiais mokiniais buvo per daug vargo, tačiau apsimesti, kad kažką daro, tiesiog privalėjo. - Jeigu kvėpuoja normaliai, tegul tęsia darbą, medis daugiau jokios žalos nepadaro. Bijau, kad kol nuvesi ją į ligoninę, spėsi pati sprandą nusisukti, geriau jau palik ją čia, - abejingu tonu pratarė Gruodei Matthew.
Nes aš jos tikrai nevesiu nei į ligoninę, nei dar kur nors. Kaip nugyveno tuos keliolika metų, taip tegul ir nugyvena iki pamokos pabaigos mintyse pridūrė profesorius. Ne, jo alga tikrai nėra pakankama, kad jis savo laiką leistų kažkur vedžiodamas Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
-
Tas Turner jai visai nebepatiko. Kažkoks nepatikimas. Ir kaip galėjo būti toks abejingas, juk Elliw galėjo uždusti. Ji net nesumojo ką jam reikėtų atsakyti, tai nutarė išvis su juo nesikalbėti. Verčiau nusisuko į Elliw. Toji regis atrodė neblogai ir džiaugėsi dėl savo teleskopo.
- Ar gali pradėti dirbti? - Užklausė. Visgi ta mergaitė tikrai atrodė, lyg ne iš šio pasaulio. Gal ji autistė? Staiga pagalvojo Gruodė. Tikriausiai taip ir bus. Sunkiai bendrauja, neatsako į klausimus, turi manija kažkokiam daiktui. Gal tikrai... O gal magijos pasaulyje tokių dalykų tiesiog nebūna?
- Elliw, tu ir tavo teleskopas dabar turėtumėte nukirpti medžiui šakeles. Aš galiu kirpti, o tu nešti. - Bet kažin ar tai gera mintis.
- Na, gal tu geriau ramiai pastovėk. - Dar pasakė ji. Gruodė norėjo, kad toji mergaitė nuo tų siaubingų vyšnių laikytųsi kiek įmanoma toliau. Ir nuo tokio aštraus dalyko, kaip žirklės taipogi. Viena akimi žvelgdama į Elliw Gruodė užsimovė pirštines ir nukirpo keles šakeles. Bet dabar reikia eiti į lauką ir jas išnešti. O kaip palikti tą mergaitę vieną su tuo viskam abejingu mokytoju? Svarstė mergaitė.
-
Alanas stovėjo šiltnamyje ir gaudė kvapą. Niekaip negalėjo atsipeikėti. Atidūmė čia, lyg kulkos genamas. Visų pirma, tai žiauriai pavėlavo į pamoką. Aplamai čia būtų šiandien neėjęs. Juk ir taip jau seniausiai pasivėlino. Bet neturėjo kur geriau pasidėti. Visą popietę jis klajojo miške. Paskui jau kaip ir planavo sugrįžti, bet netyčia prisidirbo, kaip visada.
Eidamas paklydo. Keikėsi ir suko ir suko ratus po kažkokią tankynę. Ir o siaube pateko į Piktmusių teritoriją. Tie padarai nemiegojo žiemos miegu. Vos pajutę žmogų, šiltą būtybę vabzdžiai puolė visu spiečiumi. O tada tai Alanas senkleris dūmė taip, kaip niekad gyvenime. O jį vijosi aršus zyzimas. Vienas įgėlimas ir kažin ar kada bebūtų sugrįžęs į pilį. Piktmusės buvo didžiulės musės, bet dar turėjo kažką panašaus į kiautą ir didelį bjaurų geluonį. Maitindavosi krauju. Įgėlimas būtų jį sustingdęs, o tada jos visos nutūptų ant jo ir Alano giesmelė būtų sugiedota kaip sakant.
Tikriausiai buvo gimęs po laiminga žvaigžde, nes dabar visas apsidraskęs dėl šakų stovėjo šiltnamyje. O galvoje lėkė aklo ir panikos kupino bėgimo prisiminimas. Įlėkė čia todėl, kad buvo arčiausia. Dabar tie padarai aptūpė šiltnamio stiklus. Jos buvo aršios ir aukos taip greitai nepaleisdavo. Nors vaikinas tikėjosi, kad patupėjusios čia kurį laiką dings velniop. Truputį atgavęs žadą nuėjo prie Turner. Tas jau regis buvo prastai nusiteikęs.
- Profesoriau, lauke pilna piktmusių. - Ištarė jis.
-
Mergina basomis kojomis genėjo medelį. Į ją ir vėl keistai žiūrėjo, bet Sakurai buvo nei motais. Jos nuolat visi klausdavo, ar jai nešalta. Ne, man nešalta, galvojo ji. Danga šiltnamyje buvo vėsi ir kieta. Pakankamai maloni pėdoms. Aišku, stimuliacijos trūko. Ne miškas. Bet geriau nei pilyje.
Kadangi buvo vakaras, šviesiaplaukė nesivargino dėvėti tos nepatogios mantijos. Ji apsirengusi patogia linine suknele, o ant viršaus užsimaukšlinusi natūralios vilnos megztinį. Koledžo draugai jos klausdavo, ar ji nenorinti nusimegzti bent jau kojinių. Na, ne. Keturiolikmetei buvo sudėtinga suprasti, kodėl kiti būna su apavais.
Nuo Sakuros sklido stiprus apelsinų aromatas. Apelsinų eterinis aliejus jai padėdavo susikaupti ir išlikti žvaliai, o juk buvo jau vakaras. Todėl ji užsilašino aliejaus ant drabužių. Tačiau šis kvapas buvo ir nostalgiškas - šį aliejų jos su mama gamino dar užpraeitą vasarą.
Varnanagės vyšnia atrodė puikiai. Genėti per daug nebuvo ko, mat visos šakelės užaugo itin gražios. Tačiau praretinti - būtina. Dirbti su specialiomis žirklėmis buvo vieni juokai. Vaikystėje jai teko vyšnaites genėti rankomis. Sakura nesuprato, kaip kiti, dirbdami su tokiomis žirklėmis, geba įsidurti.
Mergina darbą atliko greitai ir efektyviai. Atsargiai paėmusi nugenėtas šakeles ji išlindo į lauką, kad jas išmestų.
- O. Piktmusės.
Kol padarėliai nepradėjo pulti, Sakura numetė šakas į dėžę, išsitraukė burtų lazdelę ir tarė:
- Immobulus.
Piktmusės iškart nurimo. Varniukė grįžo į šiltnamį ir ėjo profesoriaus link. Norėjo pranešti, kad lauke nelabai saugu. Kaip mokiniai grįš į pilį? Tačiau prie profesoriaus jau stovėjo vaikinas raudonais plaukais, kuris, Sakura išgirdo, profesoriui ir pasakė, kad lauke pilna piktmusių. Tas mokinys irgi buvo strazdanotas, todėl Sakura nusišypsojo. Tačiau visumoje jis atrodė ne kaip. Visas apsidraskęs.
- Ar tu bėgai nuo piktmusių? - paklausė jo Sakura. - Kodėl jų neužšaldei? Profesoriau, aš jas užšaldžiau. Bet toliau nežinau, ką reikia daryti. Beje, savo medelį jau nugenėjau, - žvilgtelėjo jo pusėn. - Sakykite, jeigu reikia kokios nors pagalbos su kitais augalais, - pažiūrėjo į įvairius vazonus lentynose.
Profesorius Turner Sakurai atrodė geras, tačiau šiek tiek piktokas. Kiek jau jo pamokų varnanagei buvo tekę sudalyvauti, tiek jis nuolat dėl ko nors burbėdavo. Tačiau mokiniai taip pat nebuvo geri. Nesusikaupę, nekruopštūs ir, regis, nelabai kam sekėsi herbologija. Tai merginą stebino. Kaip šie žmonės išgyventų gamtoje, jeigu nei uogų nesugėbėtų užsiauginti?
- Beje, muses atbaido eukaliptas. Na, tiksliau iš jų gamintas eterinis aliejus. Tačiau norint auginti eukaliptą tam reikia ypatingų sąlygų. Vienas gėlininkas atnešdavo eukalipto į pievą, o mes su mama pasiimdavome ir pagamindavome aliejų, - lyg sau, lyg strazdaniui, lyg profesoriui pasakė Sakura.
-
Suknista herbologija. Mendel jau turėjo joje pasirodyti. Privalėjo. Mat po to pokalbio su Matthew ji taip ir neatėjo į pamokas, nors žadėjo. Na ir ką? Sakysiu, kad sirgau. Žiema gi. Pagaliau baigėsi atostogos, kurios buvo nykios ir šaltos. Pagaliau nebereikia kiurksoti vienai tamsiame ir griūvančiame dvare. Net Juzefas šį kartą buvo pasiplovęs. Mendel atsiduso.
Ji nusikniso kažkieno augalą, bet tas augalas taip pat atrodė ne kaip. Pamačiusi, kaip kita klastuolė netyčia įsidūrė spygliu ir medis ėmė ją talžyti, ketvirtakursė nusprendė nieko neliesti ir tik imituoti darbą. Kam stengtis, jeigu vis tiek nieko nesigaus? Trečiame kurse herbologija Klastūnyno mokinei jau sekėsi kur kas geriau, tačiau dabar, regis, viskas grįžo į pradinį tašką.
Patyliukais raudonplaukė stebėjo Matthew, kurį paskutinį kartą ir matė per tą pokalbį jo kabinete. Dabar Mendel stengėsi apie herbologiją išvis negalvoti. Ir vengti Matthew. Keturiolikmetė ėmė krapštyti savo naują auskarą, kuris šį kartą buvo nosyje. Ar gali būti, kad dabar Matthew jos nepažins? Dėl naujos šukuosenos ir plaukų spalvos? Dėl auskaro? Būtų gerai. Atostogų pabaigoje Dori nusidažė plaukus raudona spalva ir vėl nusikirpo kirpčiukus. Atrodė ypatingai keistai ir kažkokia jaunesnė, o tas jai nepatiko. Gailėjosi.
Tačiau vengti profesoriaus nebuvo taip paprasta, mat prie jo priėjo ne kas kitas, o Alanas, kurio Dori jau nematė savaitę ir Mendel pajuto begalinį ilgesnį. Ji nusišypsojo. Su Alanu viskas buvo ir vėl kaip anksčiau, mat šiais metais puolę pavydo priepuoliai ir isterijos jau paliko Dori. Tačiau dabar Dori vis dažniau ir dažniau pagalvodavo, kad nenori, jog viskas būtų kaip anksčiau. Ji norėjo kažko daugiau ir kuo toliau, tuo labiau Alanas jai patiko. Kaži, kaip jis reaguos į raudonus plaukus? Jis jos tokios dar nematė.
Bet Alanas gerai neatrodė. Buvo pasimetęs ir susibraižęs. Ar jam kažkas atsitiko? Susiraukusi Mendel jau ketino prieiti, tačiau kažkokia mergina tai padarė pirmiau jos. Kilstelėjusi antakį raudonplaukė stebėjo, kaip keistai apsirengusi, basomis stovinti šviesiaplaukė pradėjo kalbėti su Alanu ir profesoriumi. Per širdį perėjo keistas jausmas, tačiau Dori privalėjo valdytis. Dabar ji imsis kitokios taktikos.
Atsistojusi ji lėtai priėjo prie jų trijų ir išgirdo, kaip toji keistuolė kalba kažką apie eukaliptą. Priėjus prie jos taip saldžiai pakvipo apelsinais. Mergina atrodė tokia gera ir miela ir tada klastuolė pajuto dar didesnę grėsmę.
- Alanai, - lyg nematydama tos baltapūkės ir profesoriaus pažiūrėjo į grifą Dori. - Kas atsitiko? - keturiolikmetė pradėjo valyti nuo Alano šapalus. - Nuo kažko bėgai? - veide pasimatė rūpestis.
Tačiau Dori jautė ne tik rūpestį, bet ir grėsmę dėl tos anos merginos. Bevalinėdama nuo Alano drabužių šapalus ji galiausiai ėmė ir stipriai apsikabino draugą aplink liemenį abiem rankomis, o galvą priglaudė prie jo krūtinės. Tuo metu žiūrėjo į tą basakoję tarsi norėdama jai parodyti, kad nieko nesitikėtų. Tuo pačiu per kūną perėjo labai daug šiurpuliukų ir Dori užsinorėjo, kad dabar jiedu su Alanu būtų ne pamokoje ir kad niekas jų nematytų. Deja, šalia pat buvo ir Matthew, į kurį galiausiai nukrypo Mendel žvilgsnis, tačiau ji vis dar buvo įsikibusi raudonplaukio.
-
Mergaitė, kurios Elliw gyvenime nebuvo mačiusi, ir vėl pradėjo kažką šnekėti. Velsietė šiek tiek sutrikusi pažvelgė į ją, tačiau netrukus pamiršo, kad ji kažką sakė, kad ir spoksoti nebuvo prasmės. Reikėjo susitelkti ties teleskopo sveikata. Klastuolė neprisiminė, kas nutiko jos brangenybei, tačiau žinojo, kad prietaiso be priežiūros palikti negalima. Bet viskas bus gerai, ar ne?
- Kas tu? - pamačiusi kažkokią neaiškią mergaitę paklausė Elliw, tačiau tuo metu ji paminėjo kažką, kas privertė suklusti. - Mano teleskopas?!
Išsigandusi, kad ta įtartina mergiūkštė gali grasinti astronomijos prietaisui, velsietė įdėmiai brangenybę apžiūrėjo. Kol kas lyg ir viskas buvo gerai. Tad kodėl šita mergaitė turėjo nusišnekėti? Tai buvo sudėtingas klausimas, kurio velsietė nesistengė prisiminti, tad nenuostabu, kad praktiškai iš karto jį ir pamiršo.
- Tai mano teleskopas! - nepatenkinta rėžė mergaitė, neišgirdusi, ką pasakė ta nepažįstamoji (o gal žodžius paprasčiausiai pamiršusi, su Elliw niekada negali žinoti). Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl visi turi kabinėtis prie teleskopo. Argi negalima leisti šiems prietaisams ramiai gyventi? Ne, būtinai reikia kažką nusišnekėti! Elliw jautėsi itin nepatenkinta.
Visai netrukus ji pamiršo apie kažkokią mergiūkštę ir atsisėdo ant žemės. Nutarė, kad taip teleskopas bus žymiai saugesnis. Atidžiai nužvelgė prietaisą nuo galvos iki kojų, mat neprisiminė nei kad neseniai jį apžiūrėjo, nei kad šis daiktas neturi nei galvos, nei kojų. Ak, viskas buvo tiesiog sudėtinga. Elliw tenorėjo susirasti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah ir ramiai pasišnekėti. Argi tai yra pernelyg daug?
- Ko gero, taip, - liūdnai pratarė ji teleskopui vis dar sėdėdama ant šaltos žemės.
-
Atrodė, kad tos dvi pagaliau nurimo. Na, kiek Goff gali nurimti, žinoma. Norom nenorom Matthew patikėjo, kad Gruodė prieš tai suklydo. Ji turbūt tiesiog ištarė ne tą burtažodį, argi pirmakursiams nepasitaiko?.. Be to, ji atrodė nuoširdžiai susirūpinusi Goff sveikata ir gerove. Nutaręs, kad reikės duoti Varno Nagui kokį papildomą tašką, Turner lengviau atsikvėpė ir grįžo į savo vietą. Dabar viskas bus gerai.
Deja.
Herbologijos pamokose viskas gerai būti tiesiog negali. Senklerio pareiškimas apie kažkokias ten muses šiek tiek suerzino. Jeigu nori pašnekėti apie muses ar kitus gyvūnus, keliauk pas Beaumont suirzęs pagalvojo profesorius, bet prisivertė to neištarti garsiai. Vis dėlto Alanas nebuvo iš tų, kurie laisvalaikiu griauna šiltnamį. Geriau su juo nesipykti.
Vis dėlto nieko nespėjus pasakyti pasirodė mergaitė, kurią Matthew jau buvo pastebėjęs ankstesnėse pamokose. Buvo šiek tiek keista, kad neįsiminė jos iš ankstesnių kursų, bet nusprendė nesigilinti. Tiek jau to. Atrodė, kad ji yra susidomėjusi herbologija, o tai jau buvo didelė pažanga. Galbūt pagaliau viskas bus gerai, ir bus galima ištverti bent vieną pamoką?..
- Jau atlikai praktiką? - nelabai norėjo tuo patikėti Turner ir pažvelgė į Varno Nago auklėtinės medelį. Priežasčių papriekaištauti, deja, nerado, tad tarstelėjo: - Jeigu baigei, gali keliauti atgal į pilį. Ir net negalvok artintis prie kitų augalų.
Deja, tada visa ramybė baigėsi: prie jų prisiartino Dori Mendel. Kad ir kaip nesinorėjo su ja turėti reikalų, priemonių imtis reikėjo: po ano pokalbio, jo nuomone, niekas nepasikeitė. Tai nebuvo gerai, bet ką jam, po galais, daryti?!
- Mendel, meilėms seilėms demonstruoti čia nėra vieta, - pagaliau rado priežastį kreiptis į klastuolę herbologas. Pasiglaustysite po pamokos, keliauk prie pamokos darbo, nes tikrai neblogai atsilieki. Tas pats galioja ir tau, Senkleri, - pridūrė žvilgtelėjęs į grifą. Nebeturėjo kantrybės su jais terliotis. Jau žengė žingsnį į šalį, mat norėjo grįžti į savo vietą, bet staiga sustojo ir vėl atsisukęs į mokinius pratarė:
- Mendel, po pamokos lieki šiltnamyje. Reikia pasišnekėti.
Su ta mokine pliurpti visai nesinorėjo, bet kitos išeities nebuvo. Kur dingo pažadas lankyti herbologiją? Išnyko lyg nebuvęs. Kažką su ta mergaite daryti reikėjo, norėjo to Matthew ar ne.
-
Visgi į lauką ji nesiryžo išeiti. Bent jau ne su tokiu mažučiu kiekiu šakų. Taigi kirpo jas toliau, dėdama ant žemės kiek atokiau nuo ant jos sėdinčios Elliw. Dabar ji vėl atrodė nelabai patenkinta. Bet vis tiek gerai. Tegu sau sėdi su tuo teleskopu ir nesijudina iš vietos.
Taip ramiai kirpo jas ir dėjo į krūvelę. Kol prisikaupė gerokas kiekis. Tada ir atėjo laikas išnešti jas į lauką. Gruodė suėmė jas visas pirštinėta ranka ir pasakė Elliw.
- Aš tuoj ateisiu. O tu ramiai čia pabūk. - Ji labai greitai ketino sugrįžti. Ir nužingsniavusi spėriu žingsniu link durų išėjo pro laukan. Išėjusi pridarė duris. Tuomet jau norėjo mesti šakas į šiukšlėms skirtą dėžę kai pasigirdo garsus vabzdžių zyzimas ir ji pajuto dūrį į petį. Ir dar vieną. Didžioji tų padarų dalis regis nekrutėjo. Bet buvo likę keletas nesustingusių. Kurie dabar puolė mergaitę. Ji sukliko. Pajuto, kad negali pasijudinti. Skauda. Skauda. Siautė vienintelė mintis galvoje. Baisiausia, kad niekaip negebėjo pasikrutinti ir mauti atgal į šiltnamį.
-
Alanui pasakius, kad lauke knibžda piktmusės profesorius nesiėmė jų varyti iš ten. Vaikinas jau norėjo dar kažką sakyti, bet prie jų priėjo kažkokia nepažįstama mergina. Alanas pažvelgė į ją ir kūnu nuėjo drebulys. Kaip po galais jai nešalta? Gi žiema. Ar ji basa vaikštinėja per sniegą? Čia tai bent. Jai nusišypsojus jis atsakė tuo pačiu.
- Na taip. Aš bėgau nuo piktmusių. O neužšaldžiau jų todėl, kad kai jos mane puolė tenorėjau pranykti iš miško. Neturėjau kada traukti lazdelės. Profesoriau Turner, ji juk negali eiti laukan. - Alanas negalėjo suprasti, kodėl Matthew siunčia tą merginą į pilį. Matyt nežino kas tai per vabzdžiai. Nutarė.
- Aš gi jums sakau, lauke pilna piktmusių. Jos pavojingos. Gal turit kokių nubaidomųjų aliejų ar dar ko? - Toji mergina ėmė pasakoti apie eukaliptą. Regis nusimano apie gamtos pasaulį. Pamanė jis ir jau norėjo sakyti, jog yra kažką apie tai girdėjęs, bet staiga visa tai neteko prasmės, nes čia pat pasirodė kita mergaitė. Ir kad ir kokia toji mergina pasirodė jam įdomi, jis dabar matė tik vieną. Dori. O ji vėl kitokia plaukų spalva. Raudona. Jai tinka, liepsninga, visai kaip ir ji pati.
- Na matai, truputį pasiklydau ir teko bėgti nuo piktmusių. - Pasakė jai plačiai nusišypsodamas. Buvo gera matyti Dori. Visos atostogos tapo kažkokiu pragaru. Mat jis žinojo, kad ji vienutėlė tame dvare ir nieko negalėjo padaryti. Būtų ištrūkęs iš savo namų ir palaikęs jai kompaniją per Kalėdas, bet niekaip nepavyko to padaryti. Bet pagaliau vėl prasidėjo mokslo metai ir ji buvo čia pat. Dori apkabinus ir prisiglaudus jis pasijuto labai dvejopai. Ir norėjo taip likti, tik gal kur kitur, ne čia. Bet kartu buvo kažkaip nejauku, mat čia pat stovėjo Turner. Atsidusęs švelniai išsilaisvino iš merginos glėbio, bet pats apglėbė ją ranka per pečius. Nebuvo dabar jie taip arti, bet vis tiek šalia.
- Man atrodo, kad reikėtų eukaliptų aliejaus. Reiktų gerokai išpurkšti juo lauke. Tada tos musės turėtų išskristi. Jei jo turit, gal duokit man. Aš jas čia atvedžiau, aš ir nubaidysiu. - Tarė žvelgdamas į profesorių.
-
Keista, tačiau grifė vėl stovėjo tame pačiame šiltnamyje ir nors jis nebuvo labai pasikeitęs jį išvydus po tiek laiko Melody užliejo jaudulys. Akys nekantriai lakstė po visa šiltnamį, o dešinioji ranka nervingai trūkčiojo. Tiesa, keletą ankstesnių herbologijos pamokų grifė "netyčiomis" praleido bibliotekoje ar prie ežero, leisdama pabūti sau su savo mintimis. Gyvenimas ir taip buvo per painus ir sudėtingas, tad iki tol grifė nenorėjo vėl kankintis herbologijoje, o ir noras sudalyvauti herbologijų metu "rengiamuose spektakliuose" netikėtai išnyko, sugrįžus į Hogvartsą po neitin lengvos vasarėlės…
Ranka vis dar nevalingai trūkčiojo ir Melody akimirksniu paslėpė šią už nugaros. Tiesą pasakius, tamsiaplaukė jau beveik gailėjosi nusprendusi atsibelsti į herbologiją, nes paaiškėjo, kad joje negalėjai vėl pasinerti į savąjį pasaulį ar pieštuku makliavoti nesamones popieriuje. Atsidususi grifė tik žvilgtelėjo į profesorių ir pasirengė nuobodžiam darbo pristatymui.
Pirmoji mintis šovus į galvą tebuvo- apie ką jis čia tauškia? Žydros akys įsmigo į profesorių, tarsi tikėdamosios paaiškinimo, tačiau dėja, jo nesulaukė. Nuo kada mes auginame vyšnių medelius? Negi tiek daug pamokų praleidau? Sutrikusi grifė liko stovėti įsmeigusi akis į tuštumą, kol visi kiti rodos nė kiek nesutrikę ėmėsi genėti šakas. Praėjus kelioms minutėms našlaitė šiaip ne taip susivokė ir pasiėmė žirkles. Priešais buvęs ko gero atliekamas medelis atrodė tikrai apgailėtinai, tad grifė net suabejojo ar yra nors viena šaka kurios reiktų nenugenėti. Ką gi, dar vienas pavojingas augalas, dar viena katastrofinė herbologijos praktika ir dar vienas įrodymas, kad profesorius trokšta mus išvysti augalų sulaužytais kaulais ir visus kruvinus dėl spyglių. Ką gi, geriau ir nebūna. Grifė stipriau sugniaužė žirkles ir pasilenkė nugenėti artimiausios šakos. Deja, likimas kaip visuomet nebuvo palankus ir netrukus aštrus spyglys skausmingai įsmigo į delną. Trečiakursės vyzdžiai išsiplėtė ir nė nespėjus susivokti šaka skausmingai užvožė trylikmetei per veidą.
-
Ne, Elliw tos neaiškios mergaitės tikrai nepažinojo. O su nepažįstamais žmonėmis bendrauti nebuvo smagu - jie nebuvo nei Liucija, nei Sabrina, jei Joana trečioji, nei Vėtratrūnė, nei Sarah. Kam su jais šnekėti iš viso? Velsietė neįsivaizdavo, kam tai gali būti reikalinga, tad nieko keistai mergaitei neatsakė. Kai ji dingo, netrukus pamiršo apie tai, kad visai neseniai susidūrė su kažkokia nepažįstama mergaite, kuri šnekėjo. Ak, jeigu tai būtų buvusi Liucija...
Sėdėdama ant žemės ir spoksodama į teleskopą klastuolė bandė prisiminti, kur esanti. Tikėtina, kad tai buvo pamoka - mergaitė labai jau daug laiko prašvaistydavo pamokose. Bet kodėl ji vis tiek nieko neprisimena? Na, ne nieko - prisimena teleskopą, drauges ir, deja, keturias bjaurias mergiūkštes. Vis dėlto iš pamokų tikrai neišmokdavo labai daug, dabar dėl šito buvo visiškai tikra. Vadinasi, daugiau neliko, ką čia veikti, reikėjo eiti sau ir pagaliau susirasti kurią nors iš penkių draugių. Dar smagiau būtų surasti jas visas.
Atsistojusi ir netgi į nieką neatsitrenkusi Elliw įdėmiai apžiūrėjo teleskopą. Jis atrodė esantis sveikas, kas šiek tiek pataisė nelabai kokią mergaitės nuotaiką. Nusišypsojusi prietaisui rudaplaukė apsižvalgė ir bandė susivokti, kur yra. Tai vis dar buvo pernelyg sudėtingas uždavinys, tačiau tuo metu kažkokia mergaitė išėjo pro duris, tad Elliw nuskubėjo iš paskos. Vos išėjusi į lauką (juk buvo viduje, ar ne?) atsitrenkė į pirmą kartą matomą ir kažkodėl nejudančią mergaitę. Jau norėjo ją apkaltinti, bet laiku suprato, kad tai nėra nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija, nei ne ne ne neLiucija. Vadinasi, ji dėl nieko nekalta.
Po kokios akimirkos ar dviejų Elliw suprato, kad pačiai darosi vis sunkiau judėti. Norėjo eiti kur nors, kur galėtų rasti daugiau teleskopų, bet negalėjo pakelti kojos. Nepastebėjo, kad ja pernelyg susidomėjo kažkokie neaiškūs padarai.
- Liucija?.. - liūdnai kreipėsi velsietė, bet daugiau nieko padaryti nebesugebėjo.
-
Kol Sakura kalbėjosi su starzdanotu vaikinuku ir profesoriumi, šalia jų priėjo mergina raudonais plaukais, kurios veide matėsi daug auskarų. Antakyje, lūpoje, nosyje. Šviesiaplaukė auskarų išvis neturėjo, tik buvo girdėjusi pievoje apie tai, kad žmonės įprastame pasaulyje duriasi skyles sau į kūną tai vadindami grožiu. Sakura įdėmiai stebėjo raudonplaukę. Būtų smalsu paklausinėti jos apie auskarus.
Tačiau tai merginai, regis, rūpėjo tik starzdanotas vaikinas, kurį ji pavadino Alanu. Sakura nusišypsojo. Ar jie pora kaip iš pasakos, kurią baltapūkė girdėjo pievoje?
Profesorius atrodė suirzęs. Atsisakė pagalbos, nors Sakura tikrai būtų galėjusi pagelbėti prižiūrint kitus augalus. Tačiau keturiolikmetė buvo išmokyta, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkimą ir kad reikia paisyti to, ką sako suaugę, todėl varnanagei teks išeiti iš šiltnamio, nors ji dar norėtų pasilikti.
- Gerai, profesoriau Turner, - atsakė mergina.
Profesorius nekreipė dėmesio į tai, kad šiltnamį apspitusios piktmusės. Kerai jas apšaldė, tačiau jos netrukus vėl atsibus.
- Eukaliptų aliejus nenubaidys jau įširdusio piktmusių pulko, - nusišypsojo Sakura. - Jis padeda tik tada, kai mes norime, jog jokia piktmusė mūsų neaptiktų, - pasakojo ji Alanui. - O jeigu jau surado, tai... - atsiduso. - Viskas gerai, išeidama aš jas vėl užšaldysiu, bet iš tiesų tai reikėtų suaugusiojo pagalbos, - viltingai pažiūrėjo į profesorių nesuprasdama, kodėl jis neina susitvarkyti su piktmusėmis.
Sakurai jau nebebuvo čia kas veikti, todėl ji ramiai grįžo į savo darbo vietą ir ruošėsi eiti, bet prieš išeidama nusprendė dar šiek tiek pasikalbėti su savo vyšnaite, kad ji geriau augtų. Žiūrėdama į ją kažką šnabždėjo.
-
Panašu, kad mokiniai apie tuos padarus nusimanė gerokai daugiau nei profesorius. Tai, ko gero, stebinti neturėtų - Matthew nebuvo iš tų, kurie be reikalo trankosi uždraustajame miške, tad iš kur jam žinoti, kokių ten yra padarų? Ir ką, po galais, galvojo Senkleris, kai atginė tas muses čia?!
- Mes esame herbologijos pamokoje, - burbtelėjo Turner pabrėždamas pamokos pavadinimą. Kodėl jam ir vėl turėjo šitaip siaubingai nesisekti? Ir vėl kažkokios nesąmonės, kurių centre, aišku, malasi Alanas. Matthew nusprendė galvoti, kad šį kartą jis taip pasielgė tyčia. Netgi pasvarstė apie dar vieną areštą, bet netrukus apsigalvojo - buvo pernelyg gaila laisvo laiko, kurį galima praleisti žymiai prasmingiau.
- Neturiu aš to tavo aliejaus. Jau nepastebėjai, esame šiltnamyje, - tarstelėjo profesorius visiškai prarasdamas kantrybę. Nenorėjo daugiau čia būti. Geriausia būtų paimti ir išeiti, bet jeigu tos piktmusės, ar kad ir kaip jos ten vadintųsi, išties tokios pavojingos, geriau nerizikuoti. Dar betrūko ir vėl susimauti.
Laimei, vienas iš medelių tuo metu užpuolė mokinę. Laimei? Tiesą sakant, taip, mat herbologui būtinai reikėjo rasti priežastį išsisukti nuo bendravimo apie prakeiktas muses. Nereikėjo daug laiko, kad Turner atpažintų nukentėjusiąją. Kadangi tai nebuvo Pritz, kurios, ačiū dievams, šioje pamokoje iš viso nepastebėjo, reikėjo padėti. Pripuolęs prie grifiukės paprasčiausiai čiupo už rankos ir trūktelėjo tolyn nuo medelio. Augalas ir toliau bandė pasiekti auką, tačiau gerai buvo bent tai, kad neturėjo savybės pailginti savo šakas. Reikėjo palaukti, kol jis nurims ir, žinoma, nuplauti kraują nuo Moondragon rankos. Neslėpdamas nepasitenkinimo Turner nusivedė mergaitę prie tam reikalui palikto švaraus vandens.
- Nusiplauk rankas, tik žiūrėk, kad neliktų nė lašo kraujo. Kai matysi, kad augalas nurimo, galėsi tęsti darbą. Bet argi nesakiau, kad reikia elgtis atsargiai?!
Paskutinis sakinys labai jau aiškiai parodė, ką Matthew galvoja apie atsargumo neturinčius mokinius, bet jam tai visai neberūpėjo. Daug blogiau buvo tai, kad iš šiltnamio ką tik išėjo Gruodė, o paskui ją - ir Elliw. Nereikėjo daug laiko, kad suprastum: jas abi užpuolė tos nelemtos musės. Vos sulaikęs pasitenkinimo kupiną šypseną Turner garsiai pasakė:
- Senkleri, jeigu nori vaidinti didvyrį, prašom - keliauk į lauką ir padėk Gruodei ir Goff. Kaip matau, jos tavo draugužėms nelabai patiko.
-
Dori piktu žvilgsniu dėbtelėjo į Matthew. Tik jis kaltas, kad Alanas nuo jos atsitraukė. Nes jis pradėjo pamokslauti. O gal... o gal ne? O gal vis tik Alanui nepatiko šis keturiolikmetės veiksmas? Bet kodėl jis tada apsikabino merginą per pečius? O tu atsimeni, kaip tėviškai Matthew apsikabindavo tave per pečius, kai tau reikėdavo palaikymo, mintyse pagalvojo tai prisimindama ir nuotaika iškart subjuro. Ko jis dabar nori? Reikia pasišnekėti? Aišku, vėl pamokslaus dėl pamokų nelankymo, toliau galvojo.
Klastuolei visai nepatiko ta šviesiaplaukė, su kuria kalbėjosi Alanas. Nes, regis, jiems abiems rūpėjo, kaip kiti mokiniai praeis pro piktmuses. Tai jau kažkas bendro ir tai raudonplaukę erzino. Juk pačiai Dori buvo nusispjaut. Ji pati panaudos kerus. Taip praeis abu su Alanu. O po jų, kaip ten žiobarai sako, kad ir tvanas. Kvaiša, nustok naudot žiobariūkščių posakius, mintyse save sudraudė. Laimei, ta basakojė nuėjo.
- Einam, Alanai, dirbti, - pasižiūrėjo į draugą ir kelias akimirkas tylėjo.
Svarstė. Sakyti ar nesakyti? O kodėl gi ne? Juk Matthew su ja elgiasi išties bjauriai. Juk taip?
- Matai, kad profesoriui visiškai nerūpi, kaip mažesni arba kerėti nemokantys mokiniai grįš į pilį.
Tai sakydama ketvirtakursė taip pat žiūrėjo tik į Alaną, o paskui nuėjo į savo darbą vietą. Viską persinešė šalia Alano darbo vietos ir pradėjo paprasčiausiai spoksoti į medelį. Tikėjosi, kad Alanas mokės apskabyti tas šakas, tačiau tuo pačiu labai tuo abejojo. Išeiti negalėjo, mat gi Klastūnyno vadovas sugalvojo sugadinti šį vakarą merginai moralizuodamas po pamokos.
Tačiau netrukus pasigirdo Matthew kreipimasis į Alaną ir Dori suprato, jog Gruodė ir Elliw yra lauke. Nors ką tik klastuolė galvojo, kad jai vienodai žydi sodai, kaip kiti pareis į pilį, tiek Gruodė, su kuria mergina susipažino rudenį ir kurios jai buvo gaila dėl tų randų ant veido, tiek Elliw, kurią Mendel jau seniausiai pažinojo, buvo kažkuo raudonplaukei svarbios.
- Ką padaro tos piktmusės? - paklausė Dori Alano.
Kažkodėl akyse ėmė kauptis ašaros. Mergina negalėjo savęs suvaldyti. Pasidarė sunku. Nesuprasi, kodėl. Ar dėl Gruodės ir Elliw, ar dėl Matthew elgesio.
- Kaip jūs galite nieko nedaryti ir siųsti į piktmusių lauką mokinį? - paklausė Dori profesoriaus, o iš akių ištryško kelios ašaros. - Juk jūs ne toks! - tai sakydama Dori turėjo omenyje ankstesnį herbologo rūpestį į jos pačios pusę.
Kas atsitiko? Ar jis pasikeitė? Ar ir Dori būtų palikęs dvėsti nuo tų piktmusių? Tai žinoma, kad būtų, pagalvojo. Nejau vis dar dediesi esanti išskirtinė? Mendel pasiruošė lazdelę.
- Turim eiti. Ką darysime? - susirūpinusiu žvilgsniu pažiūrėjo į Alaną. - Ei! Tu! Basom kojom! Ateik, padėsi mums! - susirado akimis keistą šviesiaplaukę, kuri sakėsi galinti apsisaugoti nuo piktmusių. Tuoj išaiškės, ar nemelavo.
-
Likimas regėjosi be galo žiaurus. Gruodė stovėjo ir jautė, kaip silpsta. Tų baisių padarų rinkosi vis daugiau. Regis net tie sustingę pradėjo pamažu busti. Mama. Mamyte, kur tu. Nenoriu čia būti. Noriu namo. Bet čia nebuvo jos namai. Nebuvo šeimos, kurios artumo dabar ji taip norėjo. Aplink zyzė tik kažkokie pirmą kart gyvenime matomi padarai. Jie gėlė, ir regis vis labiau pūtėsi. Kaip erkės. Didelės baisios erkės. Pamanė ji. O čia pat stovėjo ir Elliw. Kurios padėtis buvo ne ką geresnė. Bet šį kartą Gruodė nebegalėjo padėti nei jai, nei sau.
- Profesoriau! - Sukaupusi jėgas sušuko mergaitė.
- Viskas bus gerai. Elliw. - Tyliai pasakė Varniukė. Žinojo, kad tai tik žodžiai, bet kai juos ištarė garsiai pasidarė ramėliau. Jau tuoj atsivers durys ir mus išgelbės. Tikėjosi ji. Gruodė užsimerkė, nes nenorėjo matyti, kaip į jų pusę leke vis daugiau tų kraugeriškų padarų.
-
Ponulis herbologas šiandien visai prastai nusiteikęs. Pamanė Senkleris. Šiandien jis net bjauresnis už Clarke. Jam labai norėjosi ką nors atrėžti. Kad ir tarkim pasakyti, jog nesupranta kaip direktorė priėmė dirbti jį mokytoju, jei siunčia mokinę laukan, nors ten pilna pavojingų vabzdžių. Ir šiaip buvo dar prisikaupę visokių žodžių. Bet šitam poreikiui išrėžti Turner viską ką dabar apie jį galvojo jis atsispyrė. Ir tam buvo ne viena priežastis. Pirma, jis išties kažką išmoko apie augalus. Užsiaugino obelį, išmoko apie augalų ginybos sistemą, visokias trąšas ir taip toliau. O antra, tai jis net ir dabar nemanė, jog Matthew blogas žmogus. Juk įsivaikino mokinę, ėjo su Dori į Askabaną. Ir taip toliau. Bet kuriems galams dabar elgiasi taip bjauriai?
- Aš žinau kokioje pamokoje mes esame. - Tarė ir nuėjo paskui Dori. Bet dirbti nemanė pradėti. Bent tol, kol lauke tos musės.
- Dori, jų nuodai sustingdo auką ir tada jos maitinasi krauju. Tai gali tęstis ilgai. O jeigu užpuola visas spiečius, žmogus gali netekti labai daug kraujo, gal ir numirti. Priklauso nuo to kiek laiko musės yra jį užpuolusios. - Kalbėdamas žvalgėsi tos merginos. Norėjo paklausti ką ji dar žino apie piktmuses. Kitomis aplinkybėmis mielai būtų pasikalbėjęs su ja apie šį mišką, apie jame gyvenančius padarus, regis ji daug žinojo ir jam atrodė, kad būtų apie ką pasikalbėti.
Tik dabar Senkleris pastebėjo, kad savo vietoje trūksta dviejų mokinių. Gruodės ir elliw. Jam pasidarė bloga. Kodėl būtent šios dvi turėjo išeit į lauką? Išgirdo ir Gruodės pagalbos šauksmą. Ir tai, ką jam pasakė Turner.
- Ir puiku, taip ir padarysiu. - Pasakė jam. Raudonplaukis jautėsi kaltas, kad atnešė čia tas muses. Bet tuomet jų genamas neturėjo kur bėgti. Iki pilies nudumti jau nebuvo jėgų ir kažin ar būtų spėjęs ten nubėgti. Dabar troško viską sutvarkyti. Taigi nurūko prie tos merginos basomis kojomis.
- Lauke mokinės. Ką tu dar žinai apie piktmuses? Užšaldymas veiktų trumpiausiai. Sustingdymo kerai jų neveikia. Jokių nubaidomųjų priemonių mes neturim. Kiek aš dar žinau jas dar veikia kūno surakinimo kerai ar ne? Einam, prašau padėk man. - Čia pat stovėjo ir Dori. Tai buvo puiku. Jie trise turėjo viską sutvarkyti. Dori jis pasitikėjo ir žinojo, kad ji puiki kerėtoja.
Žinodamas, kad Dori tikrai eis paskui ir tikėdamasis, kad ir toji nepažįstamoji seks jį, skubiai patraukė prie durų.
-
Turner kuo puikiausiai suprato, kad neturėtų liepti mokiniui eiti tvarkytis su bėda. Vis dėlto ne jis tą bėdą čia atnešė. Be to, nuoširdžiai neįsivaizdavo, kas tos piktmusės yra, tik, žinoma, neketino to prisipažinti vaikams. Pamoka sekėsi visai pusėtinai. Na, Elliw vos neužduso, bet ko daugiau galima tikėtis iš šitos mergaitės? Visiems kitiems lyg ir buvo viskas ne taip ir blogai, Moondragon, kaip Turner nuoširdžiai tikėjosi, buvo sveika ir gyva, kad ir kaip tingėjo tą patikrinti.
Bet ne. Būtinai vis tiek kažkas turėjo atsitikti. Jeigu šiltnamis negriūna, tai būtinai kažkas turi sugalvoti naują profesoriaus kankinimo metodą. Kažkodėl nebuvo labai keista, kad tai yra ne kas kitas, o Alanas Senkleris. Kad ir kaip norėjosi tikėtis, kad tas grifas nėra blogas vaikas, jis, regis, kiekvieną kartą vis stengėsi įrodyti, kad yra priešingai.
Dori žodžiai paveikė kažkaip keistai. Ji buvo teisi, jis išties "toks" nebuvo. Nelinkėjo vaikams blogo (nebent, žinoma, tai būtų Meghan Natali Pritz) ir tikrai nesiruošė jų palikti bėdoje. Kodėl šį kartą buvo kitaip? Matthew ir pats to nežinojo, bet su tam tikru nepasitenkinimu suprato: ko gero, vis dėlto reikėtų padėti Gruodei ir Elliw. Atsidusęs nuėjo prie pirmosios pagalbos kampelio, kurį nuolat atnaujindavo. Deja, visos priemonės buvo skirtos apsaugai nuo augalų, kovoti su vabzdžiais Matthew paprasčiausiai nepasiruošė. Nurijęs atodūsį apsižvalgė. Toji šviesiaplaukė nuolat stebino, bet ji išties atrodė išmananti gyvąją gamtą. Gal vis dėlto nebūtų taip jau labai gėdinga paprašyti mokinės pagalbos?.. Reikėjo bandyti.
- Levins! - garsiai sušuko profesorius ignoruodamas kitus mokinius. - Ateik čia.
Būtent jos ir paprašys pagalbos. Neatrodė, kad ji daug bendrauja su kitais, tad galbūt viskas nebus taip jau blogai?..
-
Skausmas netikėtai užklupo ir visas dešinys skruostas tiesiog degte degė. Melody giliai užgniaužė aimaną ir sutvardžiusi ašaras vėl pažvelgė medelio pusėn. Deja, šis neketino nurimti ir jau užsimojo šaka antrajam smūgiui, kai grifė pajuto kaip kažkas staigiai trūktelėjo jai už rankos. Šaka stipriai tvojo į orą (gerai, kad to smūgio auka vėl netapo mano veidas...) ir nepailstama toliau stengėsi pasiekti nenubaustą auką. Trečiakursė apšalusi stebėjo kaip augalas talžė orą, o vėliau pabandė kiek apraminti padažnėjusį kvėpavimą. Apsigręžusi pagaliau išvydo gelbėtoją ir visas dėkingumas akimirksniu išnyko.
- Būčiau ir pati išsivertusi,- priekaištingai sumurmėjo herbologui, tačiui regis šis nieko negirdėjo.
Profesoriaus atvesta prie vandens grifė akimirksniu ištraukė ranką iš profesoriaus gniaužtų ir dirstelėjo į vandenį. Visa laimė, jame nebuvo silkių. Dėbtelėjusi į profesorių dar norėjo priekaištauti dėl tokių augalų pasirinkimo pamokai, tačiau tiesiog mintyse jį iškeikė dėl jo „draugiškų“ augalėlių ir ilgai negalvojusi įgrūdo ranką į vandenį. Vanduo iškart nusidažė kruvinai raudona spalva. Panašu, kad daugiau lankytojų dėl spyglių šis vanduo nesulauks, nebent aišku kažkas norėtų nusiplauti kraują su kruvinu vandeniu... Šyptelėjusi grifė grįžo į savo vietą ir išsitraukė iš kuprinės grifišką šaliką, kurį buvo apsirišusi kol atėjo iki šiltnamio. Iš delno dar vis sunkėsi kraujas, tačiau jau žymiai lėčiau nei prieš tai. Šaliku apsiviniojusi žaizdą, kad nebesisunktų kraujas, juodaplaukė atsigręžė į augalą. Šalia ant stalo buvo pora kraujo dėmių, o medelio šakos tebebuvo neapkarpytos.
Staiga už akių užkliuvo kelios mergaitės lauke, šalia pridarytų šiltnamio durų ir aplink jas susibūręs kažkokių keistų musių spiečius. Melody susidomėjusi stebėjo spektaklį, kol viena musė nepastebėta įsmuko pro plyšį į šiltnamį. Kuo labiau musytė artėjo, tuo tikriau grifė įsitikino, kad tai nebuvo eilinė musė. Galiausiai keistuolei prisiartinus prie pat trečiakursė išvydo geluonį ir aiktelėjusi žengė atbulomis, bei gan smarkiai nugara trinktelėjo į stalą. Vazonas su medeliu susvyravo ir vos grifei spėjus pasitraukti su trenksmu „pabučiavo“ grindis.
-
Athena sėdėjo herbologijos pamokoje. Čia ji buvo tik todėl, kad kai ji bus namuose brolis neknistų proto dėl to, jog ji nemoka rūpintis augalais, kadangi ji moka. Juk herbologija jai sekėsi palyginus neblogai. Ji mokėjo rūpintis magiškais augalais, tad tai reiškia, jog mokėjo rūpintis ir žiobariškais augalais, kadangi žiobariški augalai yra daug paprastesni. Jie nieko nedaro. Tiesiog auga aukštyn ir leidžia šaknis. Didelė nuobodybė.
Žinoma, mergaitei labai nepatiko, kad pamoka vyko vakare, kadangi ji mieliau laiką būtų leidusi kaip nors įdomiau. Pavyzdžiui mokydamasi kerėjimo ar skaitydama knygas. Na, draugų ji neturėjo, tad šios veiklos čia pripaišyti negalėjo. Kartais dėl draugų neturėjimo jai Hogvartse būdavo labai liūdna, tačiau negali gi viskas klostytis it sviestu būtų patepta.
-
Tamsiaplaukės nelaimei, vazono šukės išsilakstė ant grindų, o medelis keliom aplūžusiom šakom šukių ir žemių apsupty bejėgis gulėjo ant grindų. Sutrikusi juodaplaukė paslapčiomis išsitraukė lazdelę.
- Reparo,-pusbalsiu tarė nukreipusi lazdelės galiuką į vazono šukes. - Reparo, reparo, reparo!
Grifė kaip įmanydama mosikavo lazdele, tačiau kerai rodos buvo nusiteikę prieš ją. Reparo kerus trečiakursė išmoko dar pirmuosiuose kursuose, tačiau pastaruoju metu iš jos kerėtoja buvo visai nekokia... Praradusi viltį našlaitė vėl kyštelėjo lazdelę į kišenę ir iš nevilties spyrė į išsibarsčiusias vazono šukes. Išsiliejusi grifiukė dirstelėjo per petį ar profesorius dar neatėjo aiškintis dėl sudaužyto vazono ir pasinaudodama laisva proga paspyrė šukes ir vazone buvusias žemes po stalu. Tačiau to panaikinti įkalčiams neužteko. Paskubomis trylikmetė pagriebė žirkles, atsargiai kiek tai buvo įmanoma suėmė vyšnaitę už pirmos pasitaikiusios šakos ir nutempė iki kruvinojo vandens. Įtampa vertė grifiūkštę skubintis, nes rodės bet kurią akimirką išnirs profesorius su baudos taškais grifams. Drebančiomis rankomis Melody žirklėmis greitai nukirpo didžiausias šakas, o vėliau ėmėsi mažesniųjų. Kai medelis liko beveik plikutėlis, juodaplaukė sugriebė šakas ir sugrūdo į talpą su kruvinu vandeniu (juk reikėjo kažkur jas paslėpti, tiesa?). Šakų spygliai šiek tiek apibraižė rankas, tačiau kruvinų žaizdų išvengti šiaip taip pavyko. Gerai, kad dauguma užsiėmę su tomis mutantėmis musėmis. Ir dar geriau, kad ta įsibrovėlė musė ketinusi man įgelti buvo pritrėkšta krentančio vazono...
Žydros akys blaškėsi nerasdamos saugios slėptuvės medeliui, o keli pirmakursiai jau susidomėjo ant grindų likusiu vazono žemių pėdsaku. Tamsiaplaukę apėmė panika ir pradėjo darytis sunkiau kvėpuoti. Trečiakursė sugriebė pusplikį medelio kamieną ir nuvilko iki tolimiausiame stalo gale buvusio kažkokio hogvartsiečio vyšnaitės. Ilgai negalvojusi kilstelėjo medelį ir stipriai įstatė į vazoną šalia kito augalo. Dabar nelaimingojo mokinio vazone buvo du vyšnaičių kamienai, o vienas jų beveik neturėjo šakų ir labiau priminė rastigalį, nei medelį. Grifė paskubomis grįžo prie kuprinės, ją užsimetė ant dešiniojo peties ir persėdo kuo toliau nuo įvykio vietos buvusioje laisvoje vietoje.
Atsirėmusi į sieną išsitraukė „Tūkstantis stebuklingųjų žolių ir grybų“ ir su apsimestinai susidomėjusiu žvilgsniu įbedė akis į knygą. Beliko sulaukti pamokos pabaigos ir gavus šansą kuo greičiau iš čia išsinešdinti,- pagalvojo ir nepakeldama akių lyg niekur nieko įnyko į knygą.
-
Melody neatrodė patenkinta tuo, kad profesorius jai padėjo, bet argi tai buvo jo problema? Šiaip ar taip, ji nukentėjo per augalą, o ne per kažkokias prakeiktas muses, apie kurias herbologas visai nedaug nusimanė. Jis nuoširdžiai tikėjosi, kad gudruolis Alanas arba dar gudresnė jo draugužė Levins pagaliau imsis veiksmų. Atrodė (tiksliau, Turner tuo buvo įsitikinęs), kad tie paaugliai nori pasirodyti esantys kažin kokie didvyriai, tačiau ir toliau sėkmingai nieko nedaro. Tai pradėjo gerokai erzinti, ir Turner susiraukęs nutarė nieko iš šitos pamokos nesitikėti.
Tarsi to būtų maža, Moondragon nutarė dar pasiautėti. Ji lyg ir nebuvo iš tų, kurie mėgo gadinti kitų gyvenimą, tačiau dabar jai, sakykime taip, nesisekė. Tai tiesiog siaubingai erzino, ir Turner susiraukęs stebėjo grifiukę. Jeigu nebūtų niokojami jo augalai (nesvarbu, kad nevykėliškai užauginta mokinių), būtų buvę netgi juokinga. Melody išties šauniai stengėsi paslėpti visus įkalčius. Problema buvo ta, kad Matthew viską matė, ir tai jam tiesiog siaubingai nepatiko. Vis tik smalsumas, ką gi mergaitė darys toliau, nugalėjo, ir kol kas Turner jai netrukdė. Žinojo iki pamokos pabaigos atimsiantis jos koledžui kokius tris šimtus taškų, tačiau tai padaryti bus galima ir vėliau. Jeigu panelė Moondragon sugalvos pasišalinti pernelyg anksti, susiras ją per vakarienę ir atims keturis šimtus taškų.
Galiausiai spektaklis baigėsi, ir Matthew galėjo prisijungti prie aktorių. Nekreipdamas dėmesio, ar Levins teikėsi iki jo ateiti, nužygiavo iki prasikaltusios grifiukės ir įdėmiai pažvelgė į ją.
- Ir ką gi mes čia veikiame, Moondragon? - apsimestinai maloniu balsu paklausė Turner griežtai žvelgdamas į mokinę. - Už chuliganizmą tavo koledžas netenka šimto taškų. - Likusius du šimtus taip pat atimsiu, nesijaudink pridūrė mintyse. - O dabar keliauji tvarkyti tai, ką čia pridirbai, kitaip išties pasigailėsi.
Turner nutilo, tačiau taip ir liko stypsoti prie grifiukės. Šią akimirką negalvojo apie tuos prakeiktus gyvius, jo mintyse buvo tik gerokai suerzinusi Melody Moondragon.
-
Širdis nusirito į kulnus ir grifei užgniaužė kvapą. Lyg iš giedro dangaus tamsiaplaukė visai netoliese išgirdo ne ko kito, o herbologijos profesoriaus balsą. Trečiakursė sustingo ir tiesiog įsmeigė akis į vieną tašką knygoje. Kaip? Kada? Iš kur?- kankino klausimai be atsakymų grifiukės mintyse. Kad jį knisius apvogtų, iš kur jis sužinojo? Iš kur sužinojo, kad tai mano darbas? Prisiekiu, jei tie pirmakursiai jam prasitarė, rytoj jie nebeatsibus... Galiausiai grifė prisivertė ir nenoriai pakėlė akis į profesorių.
- Skaitome,- nieko neišduodančiu tonu atsakė į klausimą, tačiau sutrikusio žvilgsnio nuslėpti nepavyko.
Grifiukė dirbtinai šyptelėjo ir nusuko akis. Ilgai kankintis neteko, mat jau po kelių akimirkų grifės ausis pasiekė jau seniai numatyta bausmė- ko gero žiauriausias smūgis grifiškajai mokinės pusei.
- Šimtas?- su nusivylimu, kalte, bet ir šiokiu tokiu palengvėjimu pasitikslino grifiukė. Galėjo būti ir blogiau, juk jis laisvai galėjo atimti porą ar daugiau šimtukų grifams. Juk tai tikriausiai vienas jo mėgstamiausių hobių...
Netrukus Melody pasigailėjo prasitarusi ir tiesiog tylėdama spoksojo į grindis. Tądien ji nebuvo labai kalbi, tačiau paskutinieji žodžiai privertė mokinę prabilti:
- Tvarkyti? Nejaugi siūlote ištraukti šlapias šakas iš kruvino vandens, pasiimti medelį, susemti šukes ir viską neštis į grifų bendrąjį kambarį? O gal į direktorės kabinetą? Kur siūlote man visą tai padėti? Ir tuo labiau- „pasigailėsi“? Negi jūs man grasinate?- visa baimė išgaravo ir Melody aiškiai išreiškė nepasitenkinimą profesoriui pakėlusi toną, kad aplinkiniai girdėtų, jog profesorius ką tik jai grasino. Grifė pasistiebė, kad atrodytų aukštesnė ir, kad netektų žiūrėti į profesorių iš apačios, kaip kokiai šešiametei. – Jūsų žiniai jūs neturite teisės man grasinti, o aš turiu pilną teisę kreiptis į direktorę. Beje, galbūt ji pagaliau teiksis jus atleisti ir jums nutrauks mokinių keliamas „kančias“ šioje mokykloje...
Balsas skambėjo aiškiai ir užtikrintai, tačiau ganėtinai ramiai. Tamsiaplaukė vėl atsistojo pilnu padu ant žemės ir nekreipdama dėmesio į profesorių pasistvėrė kuprinę ir užsimetė ją ant peties. Tuomet paskubomis nulėkė prie kruvinojo vandens su šakomis ir padedama kerų susprogdino talpą su vandeniu (keista, tačiau kerėti daug geriau sekėsi, kai galvodavai apie nekenčiamą profesorių). Vanduo su šakomis išsiliejo ant grindų ir apsėmė visą grindinį, taip pat, jei Melody spėjimai pasitvirtino- turėjo apsemti ir herbologo batus... Bus puikus spektaklis vaikams, kai jie galės žiūrėti, kaip profesorius be magijos tvarko apsemtą šiltnamį... Atlikusi darbą grifė užsikimšo ausis, kad negirdėtų nepasitenkinimo šūksnių ar minusuotų taškų ir pasileido šlapiomis grindimis link durų.
Išlėkus į lauką tamsiaplaukė trumpam stabtelėjo atsikvėpti. Kažkur užnugaryje dar girdėjo mokinių šūksnius, tačiau jie jai nerūpėjo. Nerūpėjo net ir tai, jog kelios lauke buvusios piktmusės įgėlė našlaitei į petį. Ir ji beveik nepastebėjo, kaip visą kūną užliejo skausmas- galbūt nuo piktmusių, galbūt nuo įbrėžimų, o gal žaizda delne vėl atsivėrė ir pradėjo kraujuoti- dievai težino... Tačiau dabar tereikėjo pabėgti kuo toliau nuo šiltnamio, tad grifė pasileido bėgti link pilies.
-
Grifų Gūžta... Buvo keista suvokti, kad tai buvo tas pats koledžas, kuriame kadaise mokėsi Matthew. Ne tiek daug išmoko, ar ne? Vis dėlto tuo metu savo koledžą mylėjo, atrodė, kad jie išties yra tarsi šeima, nors artimų draugų ir nesusirado. Bet jau tie šiandieniniai grifai... Vienas buvo blogesnis už kitą. Alanas Senkleris, tas amžinai "netyčia" prisidirbantis vaikas, ir štai ši panelė. Melody Moondragon. Tiesą sakant, jeigu reikėtų išsirinkti, kuris erzina labiau, reikėtų dar labai gerai pagalvoti. O juk dar prieš šią pamoką Matthew buvo įsitikinęs, kad blogiausia, kas gali nutikti gyvenime, yra Meghan Natali Pritz...
- Kuo puikiausiai žinau, kad praktikos neužbaigei, - bandė nutaisyti griežtą toną Matthew, bet tai buvo pernelyg sunku. Jis buvo tiesiog įsiutęs ir norėjosi gerai užvožti šitai mergaitei. - Tad paskaityti galėsi ir vėliau. Dabar pasiimi savo medelį ir jį sutvarkai. - Ir man nesvarbu, kad tu jį jau sugadinai nepataisomai. - Jeigu to nepadarysi, gali nesirodyti šiltnamyje daugiau niekada gyvenime. Egzamino vis tiek neišlaikysi.
Matthew buvo įsiutęs, bet tarsi to būtų maža, Moondragon pasistengė, kad jis išties ją prisimintų. Pyktis pradėjo imti viršų, atrodė, kad dar akimirka, ir jis nesusivaldys. Ko gero, neišsiliejo tik dėl to, kad galbūt kur nors šiame pasaulyje egzistavo geri mokiniai. Tik ne Hogvartse žinoma.
- MOONDRAGON! - užstaugė Turner jusdamas, kaip šlampa kojos. Vis dėlto grifiukė jau buvo dingusi. - Dar šimtas taškų iš Grifų Gūžtos!
Matthew neatsiminė, kada taip baisiai būtų nekentęs Hogvartso ir visų jo mokinių. Dabar su mielu noru būtų išsprogdinęs šiltnamį.
- Ir ką, po galais, galvoja direktorė, kai pakviečia čia mokytis tokius idiotus? - suirzęs retoriškai paklausė herbologas ir net nesuvokė, kad klausimą uždavė balsu.
-
Ištraukusi save iš apmąstymų, Athena pasiėmė žirkles. Reikėjo pradėti pamokos darbą. Mergaitė sunkiai atsiduso ir priėjusi prie savo medelio lėtai pradėjo karpyti šakas, kurios jai nepatiko. Tai tikrai nuobodu, bet bent jau nereikia ravėti pagalvojo rudų plaukų savininkė nukirpdama dar vieną šaką. Kadangi susidarė nemaža ir netvarkinga krūvelė, O'Connor reikėjo ją išnešti. Klastuolė susiraukė todėl, kad profesorius liepė saugotis spyglių, o mergaitė jų tiesiog nematė. Smaragdinių akių savininkė tyliai atsiduso ir atsargiai suėmė šakas į savo rankas. Susidarė nemažas ryšulėlis. Įdomu kur profesorius deda tas visas šakas. Galbūt jei profesoriaus paprašyčiau jis leistų man paimti šiek tiek šakų namo? Vietoje malkų... pagalvojo jauniausioji O'Connor atžala sumesdama visas šakas į dėžę. Galiausiai nusprendė, kad namo jų neprašys, kadangi tai tikrai per didelė gėda.
-
Buvo liūdna. Atrodė, kad Liucija paliko Elliw likimo valiai. Nepaisant to, velsietė buvo įsitikinusi, kad jos draugė yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. Labai norėjo su ja pasišnekėti ir aptarti svarbius gyvenimo klausimus, kaip, pavyzdžiui, teleskopo gerovę. Deja, nei Liucija, nei Sabrina, nei Joana trečioji, nei Vėtratrūnė, nei Sarah nepasirodė ir Elliw neišgelbėjo. Ji nežinojo, kas čia vyksta, ir tai labai liūdino. Ir kas galėjo nutikti jos teleskopui?.. Šito klastuolė, deja, visiškai neprisiminė. Tai buvo skaudu.
Ji stovėjo prie šiltnamio ir bandė prisiminti du dalykus: kaip čia atsidūrė ir kodėl stovi vietoje. Norėjo eiti ir ieškoti Liucijos ir teleskopo, bet tiesiog negalėjo pajudėti. Netoliese buvo kažkokia nepažįstama mergaitė, bet Elliw neketino su ja šnekėtis. Šiaip ar taip, ji yra mergaitė, o ne teleskopas. Vadinasi, neverta pliurpti.
Po kurio laiko stovėti nusibodo, tad rudaplaukė pabandė atsisėsti. Deja, nepasisekė. Elliw taip nustebo, kad to net nepamiršo. Viskas darėsi pernelyg sudėtinga.
- Liucija? - dar kartą pabandė velsietė, tačiau niekas nepasikeitė - geriausia ir protingiausia mergaitė ir toliau buvo dingusi. - Sabrina? Joana trečioji? Vėtratrūne? Sarah?
Nė viena iš draugių nepasirodė, tad Elliw, ko gero, taip ir liks čia stovėti amžinai. Nebūtų prieštaravusi, mat kad kažkada skaudėjo, ji jau neprisiminė. Vis dėlto kartu su savimi neturėjo teleskopo, kas vertė ieškoti išeities iš šitos beviltiškos situacijos. Bandė žengti žingsnį ir pradėti paieškas, bet galiausiai nusivertė ant žemės.
- AUČ! - nuaidėjo garsus riksmas.
-
Sakura buvo užsisvajojusi ir jau ruošėsi išeiti, tačiau prie jos priėjęs strazdanotasis vaikinukas, vardu Alanas, pertraukė šviesiaplaukės mintis apie vyšnaitės medelį. Lauke yra mokinių? Tai labai negerai, mintyse pagalvojo varnanagė ir ėmė dairytis.
- Deja, aš piktmuses moku tik užšaldyti. Nežinau, ar jas veikia kokie kiti kerai, - atsakė ji Alanui. - Bet žinau tai, kad jokios nubaidomosios priemonės tikrai neveiks prieš puolantį jų spiečių. Reikia jas nukenksminti. Žinai, galima pabandyti piktmuses užšaldyti ir kur nors užrakinti. Eime. Aš tikiu, kad rasime išeitį, - nusišypsojo.
Sakura jau tipeno basomis šiltnamio išėjimo link. Reikėjo nuraminti piktmuses, padėti lauke esančioms mokinėms, o kur dar tai, kad profesorius Turner liepė eiti merginai į pilį. Tačiau čia pat Sakurai teko ir sustoti, mat būtent profesorius ką tik ją pakvietė.
- Atsiprašau, Alanai, tačiau mane kviečia profesorius, - tarė. - Turėsi palaukti, - ir Sakura nuėjo prie Turner. - Taip, profesoriau?
Tačiau apsimesti, kad viskas yra gerai, buvo sudėtinga. Basos kojos tapo šlapios ir ne jos vienos. Kodėl Turner nesutvarkio šios sumaišties? Kodėl nesusiurbia skysčio ir neina gelbėti piktmusių puolamų mokinių?
- Tergeo, - mostelėjo lazdele ir grindinys išsausėjo.
Baltaplaukės kojos jau buvo beveik sausos ir ji nusišypsojo. Dar viena priežastis neavėti batų, pagalvojo keturiolikmetė mintyse galvodama, kaip turėtų būti nemalonu tiems, kurių dabar kojos šunta šlapiuose apavuose.
-
Atrodė, kad ta baltapūkė basakojė Mendel neišgirdo. Tai privertė merginą susiraukti. Susirūpinimas piktmusių puolamomis mokinėmis apmažėjo. Vėl pasijuto pavydas. Mat Alanas, paaiškinęs, kad tos musės siurbia kraują ir gali tai daryti net iki mirties, pats nuėjo prie tos keistos mergaitės. Dori ėmė vartyti akis, tačiau ėjo iš paskos, nes žinojo, kad ta keistuolė gali padėti.
Kol Alanas kalbėjosi su basakoje, Dori stovėjo kiek atokiau ir klausėsi jų pokalbio, tačiau nieko nesakė. Taigi. Užšaldyti sugebu ir aš. Nieko šita blondinė neišmano, mintyse pagalvojo Mendel. Galiausiai Turner ją pasikvietė ir Dori atsikvėpė.
- Alanai, viskas, - prakalbo Dori. - Sušaldyti mokėsime ir mes. Nežinau, sušaldom ir sukišam tas bjaurastis į dėžę, kaip ir sakė antai ta, - mostelėjo galva tos keistuolės pusėn.
Netrukus kojos sušlapo. Raudonu vandeniu. Dori pasišlykštėjo ir jau norėjo susiurbti, tačiau tai pirmiau padarė ta blondinė ir klastuolė dar labiau susierzino. Kažkodėl ji piktu žvilgsniu dėbtelėjo į Alaną, nors jis čia buvo niekuo dėtas, ir pakankamai grubiai griebė jį už rankos bei pradėjo tempti išėjimo link.
- Viskas, gana čia terliotis, metas nudėti tas muses, - atidarė šiltnamio duris. Susikaupusį pavydą išlies ant piktmusių.
-
Matthew degė kuo nuoširdžiausia neapykanta. Buvo keista ją justi tada, kai šiltnamyje nebuvo Pritz. Juk jos ir nebuvo, ar ne? O galbūt herbologas tiesiog nepastebėjo? Ši mintis paskatino suvešėti šiokią tokią baimę - galbūt ta mergaitė sugalvos save parodyti pačioje pamokos pabaigoje? Tokio likimo Matthew nelinkėtų niekam, bet, tiesą sakant, dabartinio savo gyvenimo jis tikrai nepavydėtų.
Jau spėjo pamiršti, kad pakvietė Levins pas save. Pyktis ir neapykanta Melody užgožė viską, tad šviesiaplaukei priėjus ir dar mandagiai prašnekus Turner kiek nustebo. Pažvelgė į mergaitę ir bandė suprasti, ko ji nori. Atkreipė dėmesį, kad ji išsitraukė lazdelę vandeniui sugerti, bet apie tai, žinoma, nieko nesakė. Nereikėjo, kad rami ir galbūt mandagi mergaitė sužinotų apie Matthew (ne)gebėjimą kerėti.
- Ar išmanai tuos padarus? - galiausiai supratęs, kodėl kvietėsi mokinę, paklausė herbologas ir mostelėjo šiltnamio durų link. Nebuvo jis magizoologas, o tos muskažkasten tebuvo mokinių noras pasityčioti. Būtent taip nusprendė Turner, tik tai, deja, visiškai nepataisė nuotaikos. - Esi gamtos vaikas, tad kodėl neparodžius sugebėjimų ir nesusitvarkius su šita problema? Pasiimk Senklerį, galite abu imtis darbo. Jeigu susitvarkysi su tomis musėmis, paminėsiu profesoriui Beaumont, kad esi gabi mokinė.
Buvo smalsu, ar tai yra argumentas, tačiau kažkodėl atrodė, kad šitai mergaitei tokie dalykai visai nerūpės. Vis dėlto kažką daryti reikėjo, o Turner pats eiti į lauką kol kas tikrai neketino. Mintis, kad musės jį užpuls ir dar labiau pažemins mokinių tarpe, visiškai nežavėjo. Geriau jau ne. Liks šiltnamyje ir apsimes rimtai dirbantis.
Su ta mintimi Turner nusisuko nuo Levins ir nuėjo kažkokio augalo link. Palinkęs apsimetė, kad yra labai užsiėmęs, nors iš tiesų paprasčiausiai laukė šitos prakeiktos pamokos pabaigos.
-
Toji šviesiaplaukė kiek nustebino, mat jis tikėjosi, kad sužinos ką nors naujo, bet deja. O dar ji nuėjo pas Turner... Rado laiką. Pamanė jis. Ir dar Dori kažkas užplaukė, mat nusitempė jį pro duris.
- Ką dabar čia darai? Einu gi. - Pratarė ir movė laukan.
Kvaili padarai jau gerokai užpuolė Gruodę ir Elliw. Nebuvo ką daugiau veikti, nieko geresnio jis nebesugalvojo ir ėmėsi jas šaldyti.
- Immobulus, Immobulus. - Musės pamažu pradėjo geibti.
- Gal tada aš šaldau, tu suvaryk jas į dėžę gerai? Tada uždarom jas ir nežinau, padegam? - Kuo mažiau šitų padarų pasauly, tuo geriau. Galvojo jis. Alanas žinojo, kad miške tokių spiečių yra ne vienas. Buvo gaila Gruodės ir Elliw. Reikėjo nuvyti nuo jų tas muses ir nuvesti į ligoninę, ar bent jau į mokyklą. Bent gal tuo Turner pasirūpins... Kokia kvailystė buvo galvoti, kad į lauką niekas neišeis, ir kad profesorius Alanui įspėjus, kad lauke pilna piktmusių sutvarkys viską.
-
Regis, Alanas buvo nepatenkintas Dori šiurkštumu. O kaip kitaip? Turi valdytis, Dori! Nejau dabar siusi dėl kiekvienos mergaitės, su kuria jis persimes keliais žodžiais? Būk rami... Būk rami, kartojo sau mintyse.
- Atsiprašau, tiesiog aš jaudinuosi dėl Elliw ir Gruodės, - pamelavo ir išlėkė į lauką.
Alanas pradėjo tas piktmuses šaldyti. O jos išties buvo piktos, su mantija klastuolė jau kelias atmušė, o vieną net sutraiškė batu. Išgirdusi Alano pasiūlymą Dori sutiko ir muses, kurios jau buvo užšaldytos, Mendel griebė saujomis ir norėjo mesti į nugenėtų šakų dėžę, tačiau sudvejojo, mat nebuvo tikra, ar tos šakos nepradės kelti sumaišties. Todėl prieš tai Mendel greitai iškratė tą dėžę, kad ji būtų tuščia, ir jau tada pradėjo į ją mesti apmirusias muses. Stengėsi tai daryti kuo greičiau, mat žinojo, kad šitie kerai ilgai neveikia. Norėjosi kuo greičiau tas šlykštynes padegti.
-
Sakura jautėsi sutrikusi. Mama jai buvo minėjusi, kad žmonės įprastame pasaulyje vieni kitus papirkinėja, tačiau nemanė, kad su tuo teks susidurti pačiai ir dar mokykloje. Ar profesorius jai siūlė sandėrį? Ji susitvarko su piktmusėmis, o Turner pagiria ją magiškų gyvūnų priežiūros profesoriui? Šviesiaplaukės kaktoje įsimetė kelios raukšlės.
- Man nereikia, kad jūs kitiems profesoriams sakytumėte, kad aš esu gabi mokinė, - atsakė Sakura. - Pirmiausia, aš nesu gabi magizoologijoje, bet net jeigu ir būčiau, ką tai keistų? Tačiau su musėmis aš susitvarkysiu.
Ilgaplaukė suprato, kad dabar kiti yra sudėję į ją viltis. Tiek tas strazdanotas vaikinas, vardu Alanas, tiek raudonplaukė mergina Mendel, įsivėrusi daug auskarų, ir net pats herbologijos profesorius. Sakura negalėjo jų apvilti. Ir ten juk yra mokinių! Nors iš tiesų juk Sakura nežinojo apie piktmuses labai daug, bet pabandys jas nuraminti.
Ji išėjo į lauką, kur jau darbavosi ta gražioji pora kaip iš pasakos, tačiau mergina vargo be reikalo. Kažkodėl ji muses į dėžę metė rankomis.
- Galiu padėti, - nusišypsojo Sakura jai ir nukreipė burtų lazdelę į sušaldytas muses. - Winggardium leviosa, - tarė ji ir pradėjo pulkais skraidinti kerais paveiktas piktmuses į dėžę. - Na, štai, - ramiai pasakė, kai visos piktmusės buvo suvarytos į dėžę. - Šauniai padirbėjome, ar ne? - nusišypsojo abiems. - Dabar reikia kuo greičiau sugalvoti, ką su jomis darysime, nes jos greitai pradės busti, - pasakė.
-
Alanas toliau darbavosi lazdele, o Dori mėtė jas dėžėn. Puiku, jau greitai.
- Viskas bus gerai. - Pasakė jis Gruodei ir Elliw. Po kurio laiko iš šiltnamio išėjo ir toji mergina. Tai buvo gerai, mat jos dviese kur kas greičiau sutvarkė sustingusius vabzdžius. Alanas lengviau atsiduso ir nuleido lazdelę.
- Tuoj atstingsite. Tuojau nuodai praras poveikį ir jus abi vėl galėsite judėti. - Raminamai kreipėsi į piktmusių aukomis tapusias mergaites.
- Gerai, metas baigti su jomis. - Pasakė ir nusitaikė lazdele į dėžę. Ir sustingo trumpam. Kokia klaiki mirtis sudegti... Atėjo mintis į galvą. Bet tuojau pat jis pyktelėjo pats ant savęs. Visai tu nesveikas Senkleri, degink jas greičiau ir bus baigta... Rado ko gailėtis matai...
- Incendio. - Ištarė ir ugnis greitai prarijo dėžę.
- Einu pakviesiu profesorių, tegu gal jas palydi į mokyklą. Gal galit čia pabūti su jomis? - Paklausė Alanas Dori ir tos šviesiaplaukės. Tada movė į šiltnamį.
- Profesoriau Turner, jei galėtumėt išeikit į lauką. Mes su musėmis baigėm, bet gal galit palydėti į mokyklą Gruodę ir Elliw? Aš nežinau, gal į ligoninę joms reikėtų. Nuodai turėtų greitai prarasti poveikį, bet jos gana ilgai išbuvo lauke, tai gal reiktų išgerti kokio stiprinamojo eliksyro. - O tada vėl išėjo laukan ir atsistojo šalia Dori.
-
Gruodė jautėsi prastai. Ir jai jau ėmė atrodyti, kad abi čia ir liks sustingusios ir mirs. Nekelsiu kojos į šitą siaubingą pamoką, jei tik liksiu gyva. Pamanė ji, bet paskui jau nieko nebegalvojo. Jautėsi bejėgė, iš akių biro ašaros.
Ir staiga atsidarė durys, o pro jas išlėkė Alanas ir Dori. Ji ir džiaugtis jau neturėjo jėgų, bet visgi be galo gera buvo matyti, kaip tie padarai stingsta ir yra metami dėžėn. Paskui prie jų prisidėjo ir Sakura ir štai musių nebeliko. Ašarų mergaitei iš akių paplūdo dar daugiau, tik dabar jau iš palengvėjimo.
Galiausiai ji pajuto, kad gali pajudinti sumedėjusias kojas ir atsisėdo ant žemės. Mergaitė ištiesė ranką ir paėmė Elliw už rankos. Ji atrodė irgi labai nekaip. Gruodė norėjo truputį pasėdėti ramiai. Kažkodėl labai užsimanė miego. Geriausia būtų atsirasti šiltoje lovoje. Užsisvajojo ji.
-
Kol Alanas ir Dori darbavosi su piktmusėmis, horizonte pasirodė basakojė. Ir viską sugadino. Ji šypsojosi ir buvo mandagi, tačiau iš tikrųjų juk ji tyliai pažemino Dori, ar ne? Ir pelnytai, mat kažkodėl raudonplaukė metė tas muses į dėžę žiobarišku būdu. Lyg būtum ne ragana, pagalvojo mintyse. Tačiau savo nepasitenkinimo rodyti nenorėjo, mat Alanas, regis, nieko blogo nepastebėjo. Na ir naivuolis. Negi jis nemato, kad blondinė su manim konkuruoja? O gal ne? Gal aš tik prisigalvoju, vis dar mintyse kalbėjosi su savimi.
Galiausiai Alanas padegė dėžę ir tos musiūkštės sudegė. Tą akimirką Mandel akyse taip pat blykstelėjo ugnelės. Tikriausiai tai vienintelis kartas, kai Dori mato grifą padegant gyvus padarus, ar ne? Kol Alanas sulakstė pakviesti Matthew, Dori tik žiūrėjo į Gruodę ir Elliw, bet pradėti joms meilikauti nesinorėjo. Svarbiausia, kad nenumirė. O toliau - išsikapstys. Grįžęs Alanas atsistojo šalia Dori ir tai šiek tiek nuramino ketvirtakursę. Dėl Merlino barzdos, kvaiša, juk jis tave pažįsta jau šitiek laiko, nejau manai, kad gali imti ir mesti tave dėl kažkokios blondinės, svarstė mintyse. O kodėl gi ne? O gal jam patinka šviesiaplaukės? Gal man nusidažyti plaukus geltonai? Taip, reikės paklausti Alano, kokia jam gražiausia plaukų spalva, toliau skendo savo mintyse ir stovėdama šalia Alano laukė, kol pasirodys herbologas.
-
Sakura jau norėjo prieiti prie Gruodės ir kitos nukentėjusios merginos, tačiau tą akimirką suliepsnojo ugnis. Strazdanius Alanas ėmė ir padegė dėžę su piktmusėmis. Tą akimirką baltaplaukė išsižiojo, nes negalėjo patikėti, kad žmogus taip pasielgė ir dar tas, kuriam, iš pradžių pasirodė, rūpėjo kitų gerovė.
- Kodėl tu padegei piktmuses? - su pasibaisėjimu veide paklausė Sakura. - Nejau negalėjome jų užklijuoti ir paduoti profesoriui? Galbūt jis būtų parūpinęs piktmusėms kelionę į atokią vietą, kur jos būtų galėjusios netrukdomai gyventi? Arba bent jau perdavęs jas magiškų gyvūnų priežiūros profesoriui, kuris tikrai būtų žinojęs, kaip tinkamai pasielgti su piktmusėmis. Nesitikėjau, kad taip padarysite, - pažiūrėjo ir į Alaną, ir į Mendel. Šitas pasaulis yra žiaurus, - mėlynakės balsas skambėjo liūdnai.
Ji pastebėjo, kad Gruodė pabudo. Atsisėdo. Atrodė prastokai, tarsi mieguista.
- Gruode, kaip tu? - priėjusi paklausė bendrakoledžės. - Nežiūrėk tenais, - bandė užstoti piktmusių dėžės likučius. - Jie baisūs žmonės, - turėjo omeny Alaną ir Mendel. - Einam į bendrąjį kambarį? Ar reikės į ligoninę? Aš tau duosiu pasitepti skaudamas vietas levandų eteriniu aliejumi, tikrai padės, - kalbėjo priklaupusi prie mergaitės.
-
Grįžusį iš šiltnamio jį užklupo labai netikėtas klausimas. Tos prakeiktos musės jau sudegė ir jam atrodė, kad padarė ką reikėjo padaryti.
- Na... - Prabilo neužtikrintai, o galvoje vėl ėmė zuiti mintys apie baisią mirtį ugnyje.
- Nežinau, nepagalvojau... Aš... - Skambėjo keistai, lyg jai teisintųsi.
- Na nežinau... Tiesiog norėjau jų atsikratyti. Nepagalvojau apie tai kad... - Dievuliau, duoti tas muses Matthew būtų nekokia mintis. Alanas jau įsivaizdavo kaip atiduoda jam tą dėžę. O tuomet kas nors jam šimtu procentų nutiktų. Mintyse iškilo vaizdelis kaip puikiai per vieną pamoką herbologas parodė, kaip skinami magiškųjų svogūnų laiškai.
- Bet gi jos pavojingos. - Užbaigė savo mikčiojimų tiradą visai nevykusiai.
Pagaliau toji šviesiaplaukė nusisuko į Gruodę. Mergaitė jau atstingo, bet atrodė ne kaip. O Alanas jautėsi labai kaltas dėl šios pamokos nelaimių. Man metas susiimti, man metas pradėti mąstyti apie tai, ką veikiu. Reikia surimtėti. Jei nebūčiau bastęsis miške, tai viso to nebūtų nutikę. Juk Gruodė ir Elliw tikrai galėjo žūti. Ir dar tas musių atsikratymas... Puiku Alanai, pražudei nekaltų muselių spiečių. Ironiškai pabaigė minčių monologą vaikinas.
- Elliw, kaip tu? Ar gali atsistot? - Pabandė kreiptis į tą nuo viso pasaulio nutolusią merginą.
-
Gruodė sėdėjo užsimerkusi ir skendėjo apsnūdusioje savo sąmonėje. Kažkas apie ją dėjosi, kažkas nelabai gero. Ar jie pykstasi? Pagalvojo ir pramerkė akis. Šalia stovėjo Sakura ir kalbėjosi su ja. - Aš... Tik noriu miego. Nežinau, nenoriu į ligoninę. - Gruodė net nusipurtė. Nekentė ligoninių.
- Tik ne ten. - Pakartojo jau kur kas žvaliau.
- Dori, jūs su Elliw juk abi iš Klastūnyno. Ar tu ją palydėsi į bendrąjį kambarį? - Paklausė žvelgdama į merginą. Ji atsargiai paleido Elliw ranką ir atsikėlė. Galva svaigo, bet kojos privalėjo nunešti į jos miegamąjį, kad tik nereikėtų eiti į ligoninę.
- Ir nepamirškit kažkur guli jos teleskopas, suraskit jį. - Pasakė mergaitė Dori ir Alanui. Jie viską sutvarkys. Pamanė Gruodė. Dabar kažkaip tereikėjo pasiekti pilį, kristi į lovą ir miegoti iki rytojaus ryto, o gal ir ilgiau.
-
Alanas ėmė teisintis, tačiau Sakurai jau buvo nebesvarbu. Ji stengėsi neteisti vaikino, nes suprato, kad visi kartais daro klaidų, tačiau tas poelgis merginą labai nuvylė ir jis bei raudonplaukė su auskarais mėlynakei jau nebeatrodė kaip pora iš pasakos.
Keturiolikmetė stebėjo Gruodę ir klausėsi, ką ji sako. Regis, mergaitė labai nenorėjo į ligoninę.
- Gerai, Gruode, į ligoninę mes neisime. Keliaukime į Varno Nagą ir galėsi pailsėti. Rasiu tau tinkamų eterinių aliejų.
Gruodė pasakė, ką daryti kitiems su mergina iš Klastūnyno, kuri taip pat nukentėjo nuo piktmusių. Bent kažkam rūpi ir kiti, pagalvojo mintyse ir nusišypsojo.
- Na, eime, - švelniai apkabino bendrakoledžę per pečius. - O jums reikėtų pagalvoti, kad galima išsaugoti kiekvieną gyvą būtybę, - dar kartelį kreipėsi į Alaną ir Mendel. - Piktmusės nekaltos dėl to, kad yra piktos. Nekaltos, jog jų maistas yra kraujas. Mes, žmonės, turime pakankamai proto, kad tai suprastume, gebėtume apsiginti, tačiau neskriaustume, - liūdnai šyptelėjo Sakura ir nusivedė Gruodę į pilį.
-
Dori kilstelėjo antakį. Sakurai ji taip nieko ir neatsakė, tačiau išklausė Alano pasiteisinimų.
- Kurių galų jai aiškiniesi? - paklausė. - Matai, kad jai ne visi namie. Galiausiai kas vaikšto be batų ir dar žiemą? - šyptelėjo.
Viduje džiaugėsi, kad ta keistuolė ėmė jiems pamokslauti. Tikėjosi, kad Alanas jai nepatiks, o ji nepatiks Alanui.
Grifas nuėjo prie Elliw, o Dori iš tolėliau stebėjo šitą spektaklį. Dabar jau tiek teleskopininkė, tiek Gruodė Mendel rūpėjo mažiausiai, tačiau vis dėlto Alano atsakomybė privertė prieiti arčiau ir nustatyti susirūpinusią miną, mat nenorėjo prieš draugą atrodyti visiška beširdė.
- Būtinai palydėsiu ir teleskopą surasiu, - pamelavo klastuolė Gruodei. - Gali ramiai eiti ilsėtis.
Dori priėjo visai arti Elliw ir Alano.
- Nieko jai neatsitiks, - patikino. - Arba reikės į ligoninę, arba tegu eina miegot. Į Klastūnyną aš jos nelydėsiu, nes gi gerbiamasis profesorius ir vėl kviečia mane pasikalbėti, įsivaizduoji? - atsiduso. - Susitinkam vienuoliktą sandėliuke, papasakosiu ką sakys, - ėmė kramtyti lūpą ir laukė ateinančio herbologo.
-
Atrodė, kad aplinkui tvyro kažkoks sujudimas, bet nepavyko jo iki galo suvokti. Buvo šiek tiek liūdna, mat vis dar (ar jau?) nebuvo aišku, kur būtų galima rasti teleskopą ar kurią nors draugę. Elliw neprisiminė, kur esanti ir ką čia daranti. Blogiausia buvo tai, kad ji nė neįsivaizdavo, ar pasaulyje yra kas nors, kas galėtų jai padėti. Velsietė norėjo paklausti Liucijos, ką jai daryti dabar, tačiau geriausia ir protingiausia mergaitė ir toliau buvo išnykusi. Ak, kodėl jai taip nesisekė?
Klastuolė gulėjo ant žemės, tačiau niekaip negalėjo prisiminti to priežasties. Tai, žinoma, reiškė, kad dėl to kaltos yra neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija. Norėjosi joms tai pranešti, tačiau Elliw pernelyg tingėjo. Ne, geriau pagulės čia ir tikėsis, kad kokia nors gera mergaitė ją suras ir padės išgyventi.
Kai kažkas kreipėsi ,velsietė jau ruošėsi patenkinta pašokti. Vis dėlto laiku susivokė, kad tai nebuvo draugė. Tai buvo kažkoks nepažįstamas berniūkštis, kurį klastuolė matė pirmą kartą gyvenime. Nesuprato, kodėl jis su ja šneka, tad nieko nesakė. Ne, geriau jau ir toliau galvoti apie teleskopus ir geras mergaites. Jų pasaulyje nebuvo labai daug, tačiau Elliw sugebėjo rasti penkias drauges. Tai buvo ne toks ir menkas gyvenimo pasiekimas. Kurį laiką galvojusi apie jas klastuolė pamiršo, apie ką mąsto, tad tiesiog ištarė:
- Kur mano teleskopas?
Šis klausimas priminė, kad Elliw nė neįsivaizduoja, kur yra astronomijos prietaisas, tad ji be galo išsigando. Norėjo verkti, tačiau neprisiminė to priežasties. Kadangi be priežasties sriūbauti yra kvaila, velsietė to ir nedarė. Taigi ji ir toliau gulėjo ant žemės ir atkakliai bandė sugalvoti, kur galėtų rasti bent vieną draugę. Arba teleskopą.
-
Nežinia kelintą kartą Matthew paklausė savęs, kas būtų, jeigu jis paprasčiausiai išpjautų visus mokinius ir paliktų juos gulėti šiltnamyje. Arba kur nors toliau nuo šiltnamio, kad viskas nebūtų taip akivaizdu. O gal galima juos palikti toms prakeiktoms piktmusėms? Turner nekaltas, kad prakeiktas Senkleris atvijo čia galybę pavojingų padarų, nuo kurių vienas profesorius apginti tikrai negali. Na, mokantis kerėti profesorius gal ir sugebėtų, bet Turner šios galios, kaip žinia, neturėjo.
Levins kažką šnekėjo, tačiau Matthew jos nesiklausė. Norėjo tiesiog iš čia nešdintis, tik, deja, reikėjo ištverti pamoką iki galo.
- Tai ir padėk, - vis dėlto burbtelėjo tikėdamasis, kad žodžiai nėra visiškai ne į temą. Išgirdo, kad Senkleris jį kviečia, bet neketino taip apsikvailinti. Ne, tikrai niekur neis, kol nenuskambės palaimingas varpas, pranešantis, kad šitas pragaras baigėsi.
Pagaliau jam nuskambėjus herbologas beveik nuoširdžiai nusišypsojo.
- Galite eiti, - pranešė tiems, kurie dar buvo šiltnamyje, o galiausiai nenoromis paliko saugią slėptuvę. Lauke pamatė tikrai ne tai, ką norėjosi matyti. Ar dabar jam teks lydėti Goff kažkur? Būdamas arti jos gali visa netyčia įkristi į kokią juodąją skylę... Vis dėlto ji buvo Klastūnyno mokinė, tad reikėjo bent apsimesti, kad rūpi.
- Mendel, lauki manęs čia, - griežtoku tonu pratarė Turner vildamasis, kad mergaitė niekur nedings. Dabar suprato, kad be reikalo pakvietė ją pokalbiui, tačiau buvo per vėlu. Galbūt pavyks suregzti bent kelis pusėtinus sakinius. Po to sudėtingo susitikimo, žinoma, išgers taurę kitą vyno ir pamirš, kad dirba profesoriumi. Ne, dabar kelias dienas nereikės galvoti apie pamokas, o namų darbų krūva... Na, tai jau buvo atskira problema, apie kurią Turner galvoti visai nenorėjo.
Nelabai švelniai pakėlęs Goff nuo žemės paėmė ją ant rankų it kokį maišą, piktai pašnairavo į Senklerį ir galiausiai patraukė pilies link.