Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Matthew Turner Sausio 24, 2022, 11:56:26 pm
-
Paskutinė Matthew pamoka gyvenime. Daugiau nei akivaizdu, kad jis daugiau čia negrįš. Šiandien gali griūti šiltnamis, dvėsti mokiniai ir atsitikti bet kas. Žinoma, norėjosi, kad augalai išgyventų, bet… Šiaip ar taip, tai buvo paskutinis kartas, kai Turner švaistė savo gyvenimą šitame šiltnamyje. Ko gero, tai buvo vienintelė priežastis, kodėl profesorius į pamoką atėjo pakankamai neblogos nuotaikos.
Pamačius obelis nuotaika staigiai subjuro: vertas dėmesio buvo vos vienas kitas medelis. Kita vertus, ko daugiau tikėtis iš tų nevykėlių, vadinamų Hogvartso mokiniais? Nė vienas jų nebuvo išties gabus herbologijai. Kai kurie susimaudavo tik retkarčiais, bet tai nereiškė, kad išaugins bent jau pusėtinas obelis.
Kvailiams pradėjus rinktis Turner nesidrovėdamas atsiduso. Nebuvo prasmės slėpti, kaip jaučiasi - vis tiek daugiau čia nesirodys. Dabar jau galima ramiai rodyti nepasitenkinimą ir nenorą čia būti. Deoiridh šiltnamyje, aišku, nepastebėjo, bet ir nenustebo. Dukrai augalų mokslas niekada nepatiko, kad ir kaip būtų apmaudu.
- Sveiki susirinkę į paskutinę, - mano gyvenime, - herbologijos pamoką. Praėjusią savaitę galėjote stebėti nedidelius obuoliukus. Kadangi patręšėme juos specialiomis trąšomis ((jos nesmirdėjo)), dabar obuoliai yra pakankamai užaugę, kad būtų nuskinti. Kaip matote, jie yra labai skirtingi. Tai yra visiškai natūralu, ir nuo nieko nepriklauso. Žali obuoliai gerina miegą, geltoni yra dedami į pralinksminimo eliksyrą, tačiau, kaip yra minėjusi panelė Light, jo sudedamoji dalis yra obels lapai. Įdėjus tik obuolių, eliksyras neveiks, jie tik sustiprina eliksyro veikimą. Raudoni obuoliai yra naudojami atpalaiduojamiesiems eliksyrams ar tepalams. Jeigu jūsų obuoliai yra dvispalviai ar netgi trispalviai, viskas yra gerai. Tai reiškia, kad jie pasižymi dviem ar visomis savybėmis. Jeigu obuoliai rudi, nelieskite jų plikomis rankomis: iš karto nudegins odą taip, kad tiesiog rėksite iš skausmo.
Turner lėtai apėjo šiltnamį ir nužvelgė obelis. Na, gal nebuvo jos visiškai nevykusios. Vis tik to garsiai pasakyti nebuvo valia. Šitiems kvaišeliams nereikia žinoti, kad nėra visiškai netikę.
- Šiandien skinsime obuolius. Gerai užaugintos obelys užaugina nuo dvidešimties iki trisdešimties obuolių. Jų spalvos gali būti bet kokios. Kartais pasitaiko, kad visi vaisiai yra vienos spalvos, nors tai yra retas atvejis. Daugelis jūsų obelų turėtų turėti apie penkiolika obuolių. Sveiki obuoliai odai žalos nedaro, tad pirštinės nėra būtinos, tik prieš tai apžiūrėkite, ar nėra rudųjų - tokiu atveju privalote mūvėti pirštines: ilgiau palaikius tokį obuolį oda pradeginama iki kaulo. Obuolius sudėkite į specialias dėžutes - ant jų parašyta, kokią spalvą dėti. Nesupainiokite! Spalvotus obuolius galite dėti į bet kurios spalvos dėžutę. Vos pradėsite skinti obuolius, medelis pradės gintis: elgsis panašiai kaip gluosnis galiūnas ir bandys obuoliais pataikyti jums į galvą, tad būkite atsargūs. Jeigu matysite rudų obuolių, juos nuskinkite pirmiausiai ir sumeskite į dėžę, - Matthew mostelėjo ranka į šiltnamio kampe stovinčią didelę talpą. - Galite pradėti.
Ir greičiau baikite, kad galėtume skirstytis ir pamiršti apie vieni kitų egzistavimą. Dar vienas atodūsis paliko profesoriaus lūpas, o jis atsisuko į prie sienos pastatytą silkių akvariumą ir pradėjo su nekantrumu laukti pamokos pabaigos.
[Bent trys praktikos postai. Kokios spalvos yra jūsų obuoliai, spręskite patys. Tai nuo nieko nepriklauso, tad jeigu nesiseka herbologija, nereiškia, kad bus, pvz., visi žali, bet tai gali padidinti rudų obuolių kiekį. Jeigu paliesite rudą obuolį plikomis rankomis (ar pataikys į veidą), jis labai skaudžiai nudegins, netversite skausmo. Obuolį įdėjus ne į tos spalvos dėžutę (pvz., raudoną įmetus į žaliems skirtą dėžę; jeigu obuolys yra geltonai žalias, o įmesite į raudoniesiems skirtą dėžutę, poveikis bus toks pat) jis iššoka (dėžutėse yra spec. skystis, skirtas tai spalvai) ir pradeda lakstyti po šiltnamį kaip muštukas kvidiče, nuraminti galima tik immobulus kerais ir įmetus į tinkamą dėžutę. Jūsų obelys yra apie 1,5 m aukščio (jeigu nesiseka herbologija, gali būti kiek mažesnės) ir turi apie 15 obuolių (jei nesiseka, gal būti apie 10, jeigu mokotės puikiai, gali siekti 20, bet daugiau nelabai). Jeigu kas neaišku, klauskite asmeniškai. Pamoką uždarysiu vasario 6 d.]
ADDITION: šiltnamio planas (pamokos pradžioje):
(https://i.imgur.com/Y353NPF.png)
-
Pamoka pamokėlė tikriausiai jau paskutinė šito nemagiško burtininko. Šia pamoka jis buvo kažkoks rimtas. Gal pagaliau nusprendė surimtėti ir pradėti žmogiškai dirbti? O gal ir ne ką gali žinoti jis kažkoks nesuprantamas buvo. Aišku negi pirmas kartas. Paskutinė pamoka bet Džeimsas labai bijojo profesoriaus. Na aišku jis nemoka burti tad išlemendamas kokį burtažodį gal netyčia nužudys ką gali žinoti. Vaikinui iškilo amžiaus klausimas ar profesorius turi merginą arba žmona. Na jis buvo gražus bet baisus nevykelis. Aišku dar ir alkoholikas bei benamis. Jeigu nedirbtu Hogvartse gyventu gatvėje. Jį tikriausiai ir mama išlaiko. Na gerai reikia isitraukti į pamoką bet vienam neįdomu reikia kažką užkalbinti.
-
Šiandien į pamoką raudonplaukis atėjo neblogai nusiteikęs. Nors šitos pamokos buvo kupinos netikėtų nutikimų, dažniausiai nelabai gerai pasibaigiančių, Alanas pamažu pradėjo jausti kažką panašaus į entuziazmą. Ypač dabar, kai žvelgė į savo visai gerai atrodantį medelį. Jis augo šitokiomis karo sąlygomis, bet atlaikė. Džiūgavo mintyse. O dar reikia prisiminti tas siaubingas žemes... Alanas net nusipurtė.
Berniukas apėjo aplink obelį, apžiūrėjo. Pastebėjo kelis ruduosius obuolius. Bet šiaip viskas atrodė neblogai. Dabar reikėjo nuskinti tuos bjaurius rudus obuolius, juos įmesti į dėžę ir pamiršti. Tada imtis tų gerųjų. Jau šiandien tai tikrai viską greitai pabaigsiu ir išeisiu. Galvojo dėdamasis pirštines.
-
Jis jau buvo pamokoje kai Mokytojas pradėjo savo kalbą apie magiškuosius obelis. -Šiaip ką aš čia veikiu? Man gi nepatinka ši pamoka. -Pagalvojęs nebeišgirdo paskutinių Mokytojo žodžių. -Ei, ir vėl neišgirdai paskutinių Mokytojo žodžių! -Barė save berniukas.-Tik svarbiausia nesusimauk Vis nerimo rudaplaukis. Tada jis pastebėjo dar vieną grifiuką. -Turbūt Prefektas -Pamanė Eimantas, ir nuėjo prie obelų. Priėjęs prie obels greitai nuskinė raudoną ir imetė į raudonų obuolių dėžę, ir atsitraukė. Pamatęs ant obels rudą obuolį, apsimovė slibino odos pirštines, greitai prieidamas nuskinė rudą obuolį ir imetė į dėže, ir taip kol galu gale nuskinė visus obuolius nuo obels vis stebėdamas kitą Grifų Gužtos narį.
-
Gabija įbėgo į šiltnamį. Mokinių ten dar nebuvo labai daug. Kai profesorius išaiškino užduotį. Mergaitė labai apsidžiaugė ji nekantravo pradėti. Buvo labai smalsu. Pasiėmė pirštines nes tikrai nenorėjo nusideginti ranku. Obelis atrodė labai keistai obuoliai buvo ir rudi ir žali ir raudoni, bet spalvotų nebuvo. Mergaitė pradėjo skaičiuoti obuolius. Galiausiai suskaičiavo trylika obuolių. Apėjo obelį dar kartą apžiūrėdama ar tikrai nepraleido nė vieno obuolio. Vieno rudo prisiglaudusio prie kamieno obuolio ji buvo nesuskaičiavusi Pradėsiu nuo rudų. Gabija apsimovė pirštines ir pabandė truktelti vieną rudą obuolį. Jis laikėsi tvirtai. Mergaitė pabandė dar kartą. Po šio karto nepagerėjo obelis tik truktelėjo savo šaką ant kurio kabėjo obuolys. Gabija krūptelėjo.
-
Athena sėdėjo herbologijoje. Ši pamoka neatrodė labai įdomi. Kažkodėl pavadinimas asocijavosi su žiobariška pamoka - biologija. Tiesa, žiobariškas pamokas ji lankė neilgai, kadangi mokykla buvo per toli, o tėvai nebegalėjo mokėti už autobuso paslaugas. Mama ją mokė skaityti, skaičiuoti ir panašiai.
Galiausiai pamoka pasidarė įdomi. Obelys pasirodė labai įdomus augalas. Athena pagaliau prisiminė šią temą. Plius vaisių nuėmimas buvo tikrai labai įdomi auginimo dalis. Juk tu galėdavai gauti vaisių ir leisti augalui ilsėtis. O'Connor atžala priėjo prie savo obels. Suskaičiavo visus obuoliukus esančius ant augalo. Jų buvo keturiolika. Manau, kad tai visai neblogai pagalvojo rudų plaukų savininkė. Ant augalo buvo keli spalvoti obuoliukai, nemažai žalių ir raudonų, bei geltonų ir vienas rudas.
Rudas obuolys Athenai nepatiko. Ji užsimovė pirštines, kurias rado pamestas, tačiau niekas jų nepasigedo. Pirštinės buvo kaip naujos. Smaragdinių akių savininkė nuskynė tą rudąjį obuolį ir įmetė į rudiesiems obuoliams skirtą dėžę. Tada pirštines nusiėmė ir padėjo šalimais, kadangi baiminosi, jog lietimas tomis pačiomis pirštinėmis, gali paveikti sveikus obuoliukus.
-
Šiltnamis po kolkas dar stovėjo savo vietoje. Melody taip pat. Juodi plaukai krito ant akių, tačiau grifė to nepaisydama žvaliai žvalgėsi po šiltnamį. Širdyje kirbėjo jaudulys, kurio priežasties negalėjo išaiškinti nė pati tamsiaplaukė. Tikriausiai tai buvo viena iš nedaugėlio dienų, kai grifiukė su mielu noru ketino sudalyvauti pamokoje. Neįprastą nuotaiką įžiebė tiek netikėti skanūs kruasanai pusryčiams, tiek pusėtinai geras oras. Tačiau didžiausius nuopelnus vis tik turėtų prisiimti taip išsiilgtas miegas. Nemiga bent trumpam išėjo atostogų...
Melody išklausiusi nuobodžios profesoriaus kalbos apie obuolius ir kažką apie jų spalvas, priėjo prie savo obels ir nesivargindama skaičiuoti obuolių, nedelsdama ėmėsi užduoties. Kuprinei dunkstelėjus ant žemės, antrakursė išsitraukė apsaugines pirštines, užsimovė ir atsargiai suėmė vieną rudąjį obuolį, kybanti ant artimiausios šakos. Truktelėjus obuolį medelis staiga kaip reikiant užsimojo. Grifė vos spėjo pritūpti, kai virš galvos švystelėjo šaka. Čia ne apsauginių pirštinių reikia, o viso šalmo ir šarvų, kad dar liktum gyvas po herbologijos pamokos,- mintyse suniurnėjo grifiukė. Tačiau kažkoks užsispyręs medelis nepajėgė sugadinti mokinei nuotaikos.
Užsigalvojusi apie kruasanus mergaitė paleido obuolį kur papuola. Šis dunkstelėjo į žaliųjų obuolių dėžę ir nė nespėjus grifei suvokti savo klaidos, obuolys jau spėjo iššokti. Apsigręžusi Melody akimis susirado obuolį, lakstantį po šiltnamį it muštukas kvidičo aikštėj. Deja, grifė gyvenime nėbuvo žaidusi kvidičo, tad sutramdyti obuolį buvo nemenkas iššukis. Tad nieko nelaukdama, sugriebusi lazdelę tamsiaplaukė pradėjo vaikytis nelemtą obuolį ir svaidytis kerais į visas puses.
-
Vos rudaplaukei merginai nuskynus obuolį, obelis ėmė mosuoti savo šakomis ir elgtis it gluosnis galiūnas. O velnias pagalvojo mergina atsitūpdama, kad išvengtų kažkokios šakos, kuri norėjo pataikyti jai į galvą. O'Connor suprato, kad dabar prasidės žaidimas išvenk arba kentėk. Ji galvojo, kad jai seksis tikrai neblogai, kadangi kartais sugebėdavo išvengti Brett'o smūgių.
Šakoms bemosuojant, Athena galiausiai pamatė šaką ant kurios galo kabėjo gražus raudonas obuoliukas. Klastuolė kiek palaukusi kol šaka mojuos arčiau jos, griebė obuolį nuo šakos. Rudaplaukei pavyko nuskinti antrąjį obuolį. Nusišypsojusi ji įmetė obuolį į raudoniesiems obuoliams skirtą dėžutę. Jauniausioji O'Connor atžala dar keletą kartų pakartojo tą patį su kitų spalvų obuoliukais. Jai sekėsi tikrai neblogai ir kol kas ji buvo visiškai sveika ir nesužeista obels.
Tiesa, po tokių išvenginėjimų rudaplaukė šiek tiek pavargo. Ji bandė nuskinti septintąjį obuoliuką. Kiek pašokus kovos šokį su obelimi, ji nuskynė tą žalsvai raudoną obuolį. Jau ruošėsi jį mesti į žaliems obuoliams skirtą dėžę, tačiau šaka prieš metant trinktelėjo į mergaitės ranką ir obuolys nuskrido į profesoriaus pusę. Athena primerkė savo akis tikėdamasi, kad obuolys nukris šalia profesoriaus, tačiau jis atsitrenkė tiesiai profesoriui į ranką.
-
Tiesą sakant, Alrisa nesuprato, dėl kokios priežasties reikėjo dar sykį vilktis į šiltnamius. Juk praeitą kartą pakankamai prisikankino stebėdama, kaip negražiai buvo elgiamasi su jos mylimiausiuoju pliurziumi. Tačiau gerai pagalvojusi suprato, kad yra labai smagu sugadinti pamoką. Ypač to nevykėlio Matthew. Žinoma, jei tik pats nenusvyli pirštų. Todėl dabar klastuolė neatsivedė Yuno - per daug streso augintiniui sukelti nenorėjo. Vietoje to kišenėse slėpėsi pora... beplaukių žiurkių. Ketvirtakursė manė, kad profesorius tikrai jos gėdingai neišspirs iš šiltnamio, nes šie naujai įsigyti gyvūnėliai sunkiau pastebimi bei sugaunami. Tad palaikoma šios vilties stovėjo įsimaišiusi tarp mokinių ir žvalgėsi. Be abejonės, nesiklausė, ką po nosimi burbleno profesorius.
Tuo metu atidžios akys pastebėjo labai keistą, šiltnamiui visai nebūdingą dekoraciją - akvariumą. Natūraliai iškilo klausimas, ką gi pastarasis čia veikia? Bet kam jis yra, jei ne pramogai? Lengva šypsena slystelėjo veidu, šiek tiek apgailestaujant, kad šįkart neatsinešė kyšio. Tačiau kokia iš jo prasmė, jog net gavęs solidų vyno butelį tas nevykėlis vis tiek ją išspyrė? Ne, dabar tiek nesivargins. Jei norės, išmes, jei norės, neišmes. O kerų nepanaudos. Todėl mergaitė tikėjosi sulaukti didesnio šurmulio bei nuslikti pašniukštinėti tenai. Laimei, profesorius netrukus nutilo. Žinoma, ji nebuvo (kol kas) tokia įžūli, kad tiesiog prieitų prie akvariumo lyg niekur nieko. Tad palaukė, kol kažkas nueis išmesti rudų obuolių ir sėkmingai nusekė paskui.
Zita ir Lota kišenėse jau nerimavo, jau kyščiojo plikus snukučius laukan.
-Tuoj, tuoj, - sušnibždėjo augintinėms Alrisa, pagaliau prisiartindama prie akvariumo, kuriame plaukiojo... silkės. Ne gražios margos tropinės žuvytės, bet nuobodžios pilkos žuvys. Ką? Ji jautėsi apgauta. Negi jis nori, kad mes žvejotume iš akvariumo? Klastuolė nieko nesuprato ir nebebandė suvokti, ką ši keista kombinacija turėtų reikšti. Alkoholio neišgydomą kvailumą? Ar tais rudais obuoliais reikės šerti silkes? Kad ir kaip ten buvo, ji ketino išleisti gyvūnėlius pasižmonėti pasižuviuoti. Jau traukė Lotą iš kišenės, kai ši staiga išslydo ir garsiai pliumptelėjo į vandenį. O tada...
O tada iš kažkur atlėkęs žydras žybsnis padidino akvariumą su joje plaukiojusiu turiniu. Ketvirtakursė nematė, kad neapdairūs kerai buvo paleisti vienos mergiotės iš Grifų Gūžtos. Visas dėmesys buvo sutelktas į tą prakeiktą dėžę su vandeniu, kurioje kapanojosi katės dydžio žiurkė. Pastėrusios akys stebėjo tą padarą, galvodamos, kokio velnio jinai išvis čia vilkosi. Rodos, egzistavo prakeiksmas, atgrasantis Alrisą nuo herbologijos pamokų - jei apsilankys, jos augintiniams bus riesta. Tai negalėjo būti tiesiog atsitiktinumas.
-
Užsidėjęs pirštines greitai nuskynė rudąjį obuolį. Ir kaip gi be netikėtumų? Senkleris pamiršo, kad vos pradėjus imti derlių obelis pasius. Taigi, kai nusisuko išmesti obuolio, švilpt ir viena iš pradėjusių švaistytis šakų kirto jam per nugarą. Po galais, tiek laiko su tavimi terliojausi, o dabar matai prasidėjo... Jis staigiai atšoko per saugų atstumą, bet toji pamišėlė toliau kapojo orą šakomis. Berniukas sviedė rudą obuolį į dėžę ir nusitaikė į medį lazdele.
- Sustink. - Pasakė. Bet atrodė, kad tik dar labiau įsiutino savo medelį. Dabar Alanas net neįsivaizdavo kaip prieiti prie jos ir imtis kitų obuolių.
- Accio. - Dar pabandė prikviesti ruduosius, bet tie net negalvojo atzvimbti pas jį. Na palauk, vis tiek kažką sugalvosiu. Jo kerai taip įsiutino medį, kad dabar buvo baisu žiūrėti. Šitaip besišvaistydamos dar visos šakos nulūš. Susirūpino Grifas.
-
[Nihalos asmenybė]
Herbologija. Nihala mėgino prisiminti ką nors apie šią pamoką, tačiau nelabai sėkmingai. Nejaugi joje dar šiais metais nesilankė?! Negali būti... Ak tiesa, buvo vienas kartas, tačiau kodėl tik vienas? Nejaugi baltaplaukė ir vėl nesugebės prisiminti kaip kažką ankščiau darė? Imant vis didesniam nervui, kad Varno Nago koledžo atstovė nesugeba prisiminti daugelio veiksmų, kuriuos ji turėjo ankščiau atlikinėti (Tai kokio velnio aš mokausi Varno Nage?!), mergina ėmė klausyti ką pasakos profesorius - gal bent iš to eis prisiminti kiek nors herbologijos pamokų, kurių ji nepamena lankiusi, nors tikrai turėjo? Profesoriui pasakojant apie magiškąsias obelis, Nihala krapštėsi savo smegeninėje mėgindama prisiminti bent vieną (ar du) apsilankymus šioje pamokoje. Ne. Nieko. Jokių prisiminimų apie obelis, herbologiją ar šiltnamius. Nuaidėjus žodžiams „Galite pradėti.“, varniukė patraukė links stalo kartu su visu kitų mokinių būriu. Jiems ėmus tvarkyti savo obelis (turbūt obelis, sprendžiant iš profesoriaus kalbos), Nihala susivokė, kad ji jugi neturi savo obels, prie kurios dirbo visus metus! Ir kas dabar?..
- Profesoriau! - reikalaujančiu balsu suriko Nihala. - Aš neturiu savo obels!
Klasėje nuaidėjus profesoriaus atsakymui kažką apie atsargines obelis, kurios randasi stalo gale, Nihala nušliaužė nuo kedės ir apgraibomis susiradusi porą obelų, kurios turėjo niekam nepriklausyti, mergina užsimaukšlino savąsias pirštines ir nuskynusi vieną obuolį nuo vienos iš dviejų atsarginių obelų, stumtelėjo alkūne šalia esančią žmogystą ir pakišusi jai po nosimi obuolį suriko:
- Kokios čia spalvos obuolys?!
-
Vieni grifės kerai nupjovė kažkokio mokinio obels šaką, kiti netyčia sustingdė nekaltą pirmakursį, tačiau nei vieni jų nepataikė į nenaudėlį obuolį. Dar vieneri kerai netyčiom padidino akvariumą su jame plaukiančiojomis silkėmis ir... Žiurke? Mintyse susivokusi Melody nesustodama trumpam apsigręžė ir išties išvydo neeilinio dydžio žiurkę besimaudančią, (o gal skęstančią?) silkių apsuptyje.
- Atsiprašau!- paskubomis suriko žiurkės šeimininkei. – Vėliau viską sutvarky...
Tamsiaplaukė nė nespėjo susivokti, kai kojos susipynė ir grifė skaudžiai plojosi į grindis nespėjusi užbaigti sakinio. Štai, kas būna, kai kažkokia žiurkė gigantė, plaukiojanti akvariume su silkėmis- herbologijos pamokose išblaško tavo dėmesį!- keikė mintyse visai niekuo dėtą padariūkštį. Tuo tarpu rudasis obuolys ir toliau kaip muštukas blaškėsi po šiltnamį. Galiausiai nenaudėlis nusitaikė į profesorių ir visu greičiu pradėjo skrieti jo link. Ne, ne! Tik ne tai! Juk profesorius kerėti nesugeba, tad ir muštuko nesustabdys… O juk ten rudasis obuolys! Jei jis pataikys Matthew į veidą, šį siaubingai nudegins, o man teks areštas gal net iki Hogvartso pabaigimo! Susijaudinusi grifiukė dar išbandė kelis burtažodžius, tačiau "obuolmuštuko" šie nepajėgė sustabdyti ir beliko laukti nesustabdomos katastrofos… Grifė paskubomis atsistojo ant kojų ir nusuko akis, nenorėdama išvysti profesorių ištiksiančio obuolio smūgio. Bet negi Melody lemta gauti nors minutėlę ramybės? Žinoma ne. Iš niekur nieko, vos tik pajudėjus grifiukė netikėtai sulaukė kažkokios penktakursės stumtelėjimo.
- Ei! Gal galėtum atsargiau?- kiek nervingu balsu sureagavo, piktai nužvelgdama sutrukdžiusiąją. Nepažįstamosios akys rodės tarsi sustingusios, kas pridavė šiai kažkokio kraupumo, tad grifiukė kiek sušvelnino toną. – Atleisk, tiesiog aš kiek įsitempusi… Beje, aš vardu Melody, o kuo tu var..?
Tačiau netikėtai vėl sulaukė netikėto penktakursės pasireiškimo. Pamiršusi nesklandumus su "obuolmuštuku" ir žiurke, grifė susidomėjusi įsistebeilijo į penktakursę, o vėliau į paprasčiausią obuolį šios rankoje.
- Negi nematai?- pirštu parodė į raudonskruostį obuolį. Tačiau vis tik nusprendė atsakyti į klausimą.
- Aišku, kad rau-do-nas. Šis žalias, o šis rudas,- pradėjo vardinti rodydama ranka. - Tik patikėk, geriau nesumaišyk spalvų... Sakau iš patirties.
Paskutinius žodžius palydėjo žaismingas šypsnis grifės veide, tačiau nepažįstamosios akys regis nematė nei obuolių, nei Melody ir tik sustingusios žvelgė į tuštumą. Šiurpuliukai perbėgo tamsiaplaukės oda. Tuomet mergaitė pamojavo kelissyk penktakursei prieš akis ir nesulaukusi reakcijos atsargiai prabilo:
- Ar... Tau viskas gerai? Gerai jautiesi?
Ir tik tuomet tamsiaplaukė prisiminė profesorių... Įdomu, kaip jis jaučiasi gavęs į veidą su obuoliu? O gal obuolys praskriejo pro šalį? Sukaupusi drąsą grifė atsargiai apsigręžė, su menkiausia viltimi, jog gal dar pavyktų išvengti arešto...
-
[Nihalos asmenybė]
- Kokios. Spalvos. Šis. Obuolys. - pakartojo tvardydama pyktį Nihala, nes nepažystamosios mažylės neatsakymas į klausimą ypatingai vedė iš proto, ypač tada, kai tiesiog neišgirdusi atsakymo Nihala negalėjo toliau tęsti savo pamokos praktikos darbo. Čia, Hogvartse, visi profesoriai tokie bukapročiai, kad nesirūpina kaip jų mokinai atliks užduotį! Kaip įmanoma neregint atskirti kur yra geltonas obuolys, o kur rudas?! Tai tiesiog vedė iš proto ir iš dar bala žino ko. Hogvartso mokymosi programa visai nepritaikyta visiems mokiniams ir čia toli gražu nekvepia tolerancija. Bent jau iš dėstytojų pusės.
- Labas, Melody. Jei dar nepastebėjai, man - Nihalai - reikia žinoti kokios spalvos šis obuolys, o ne koks tavo vardas, - ironiškai prisistatė panamietė ir pakišo minėtąjį obuolį dar arčiau Melody veido. Tačiau kai šią suėmė juokas, kad pati penkiolikmetė negali pamatyti kokios spalvos obuolys, tai nejuokais supykdė Nihalą.
- Deje, bet turiu tau pasakyti, Melody, kad ne visi žmonės gimė palaiminti Dievo! Iš kai kurių buvo atimta ši nuostabi galia regėti! Taigi klausiu dar kartą - kokios spalvos šis obuolys? Jei dar nepastebėjai, man to reikia žinoti praktikai.
Merginai pristačius obuolio spalvą Nihala patraukė vaisų nuo Melody, tačiau tuomet ji pradėjo vardinti kitas spalvas.
- Ė, ė, ė! LĖČIAU! Aš nespėjau nė šito nunešti kur reikia, o tu jau vardini kitus! - suriko Nihala ir pridūrė ispanišką posakį.
Padėjusi obuolį į vietą, Nihala nusiskynė antrąjį obuolį ir jau kišo klausti kokios čia spalvos, tačiau prieš veidą pajuto mosikuojant bala žino kieno ranką.
- Patrauk tu tą ranką! Ir kas man turėtų būti negerai? - tada pakišo katik nuskintą obels vaisių ir nesulaukusi atsakymo, pateikė klausimą. - Na, tai kokia čia spalva?
-
Kadangi nei Pritz, nei Mendel šiltnamyje nesimatė, buvo galima tikėtis, kad pamokos pabaigoje šiltnamis tebestovės vietoje. Ak taip, man tai nerūpi prisiminė Turner dar kartą nužvelgdamas mokinius. Ketino tiesiog atsisėsti ir ramiai prasėdėti visą pamoką. Jeigu vaikigaliai nori dvėsti, prašom. Vis tiek po kelių dienų niekas šio profesoriaus jau neprisimins.
- KAS PER... - garsiai pradėjo piktą sakinį profesorius, kai kažkas pataikė jam į ranką. Tai, žinoma, buvo obuolys. Pasisekė bent tai, kad jis nebuvo rudas. Nurijęs kokius penkiolika keiksmažodžių juodaplaukis piktai nužvelgė "dirbančius" mokinius, bet nesupratęs, kieno tai darbas, nutarė nekreipti dėmesio.
Deja, visiškai į nieką nereaguoti buvo pernelyg sunku. Po šiltnamį pradėjo skraidyti kerai. Mendel nė kiek neabejojo Turner, tačiau apsižvalgęs suprato, kad tai kažkokia menkai pažįstama grifė. Sundragon? Ai, ne. Moondragon!
- Ar ne per daug sau leidi, panele Moondragon? - išrėžė Turner, bet netrukus susidūrė su daug rimtesne problema: tos įžūlios mergužėlės kerai pataikė į akvariumą. - MANO SILKĖS!
Pripuolęs prie augintinių, savo siaubui, akvariume pamatė kažkokį išsigimusį gyvūną. Su pasišlykštėjimu įkišo ranką į vandenį ir ištraukęs neatpažintą padarą numetė jį į šiltnamio kampą. Tiesiog neįtikėtina. Ir ką tie mokiniai sau leidžia?!
Turner jau ruošėsi apsisukti ir grįžti į savo vietą, kai kažkas kaukštelėjo į nosį. Jis nepastebėjo, kas tai yra, bet daug laiko suprasti neprireikė: oda pradėjo degti. Kas per... Laimei, kontaktas nebuvo ilgas, tad skausmą buvo įmanoma ištverti. Vis tik veidą atvėsinti buvo tiesiog būtina, tad burbėdamas Matthew grįžo prie akvariumo ir rieškučiomis pasėmė vandens. Priglaudė vėsias rankas prie veido, bet tai nelabai padėjo. Galima buvo pasidžiaugti bent tuo, kad rudasis obuolys nepaliko ant odos jokios žymės. Ot juoktųsi mokiniai, susirinkę į egzaminą...
- Moondragon! - garsiai suriko Turner, nors nebuvo tikras, ar tai būtent šitos mergaitės darbas. Vis dėlto jeigu jau laido kerus, tikriausiai ir rudais obuoliais gali pasimėtyti. - Penkiasdešimt taškų iš Grifų Gūžtos!
Daugiau nieko nesakęs Matthew atsisuko į savo silkes ir pradėjo svarstyti, kaip jam dabar reikėtų grąžinti akvariumą į jo pradinį būvį.
-
Tik ne vėl...- suskambo žodžiai grifės mintyse netikėtai išgirdus dar vieną klausimą apie obuolio spalvą, kuris vėl atitraukė Melody mintis nuo profesoriaus. Ir kodėl ji taip keistai elgias? Tarsi būtų penkiametė... Neištvėrusi mergaitė atsisuko ir šiaip ne taip pro dantis iškošė penktakursei, kiek įmanoma mandagiau:
- Tavo-Hinalos (juk toks jos vardas, tiesa?) žiniai, šis prakeiktas obuolys yra tiesiai tau prieš akis,- staigiu judesiu dūrė pirštu į antrąjį obuolį. – Ir jei turėtum nors šiek tiek noro, galbūt pagaliau nuleistum akis, kad pamatytum kokios spalvos šis obuolys! Ir atleisk, tačiau nekartosiu dvidešimt kartų kiekvieno obuolio spalvos. Galiu išduoti nebent vieną: obuolys laikomas tavo rankose yra rudasis. Džiaukis, kad esi su pirštinėmis...
Taip, Melody vėl pasinaudojo melu. Antrasis Nihalos laikomas obuolys buvo gelsvai žalias, tačiau grifei labai knietėjo pamatyti ar toji mokinė teiksis pažvelgti į obuolį, ar visiškai aklai pasitikės grifės žodžiais. Ir kokia iš manęs grifė?.. Suirzusi grifiukė piktai dėbtelėjo į Nihalos uniformą ir iškart atpažino Klastūnyno ženklelį.
- Kaip matau esi iš Klastūnyno, tad ganėtinai keista, jog klastuolė kreipėsi į grifę pagalbos... Ir baik taip įkyriai dėbsoti!- sumurmėjusi nusuko akis, kad netektų matyti to kraupaus penktakursės žvilgsnio.
Tačiau visai netikėtai, tamsiaplaukės mintyse kaip iš giedro dangaus atsirado suvokimas. Ne visi žmonės gimė palaiminti... Atimta galia regėti,- Melody mintyse bandė atkartoti ankstesnius, vos neseniai iš atminties išnirusius Nihalos žodžius. Negi ji... Negali matyti? Žiauri tiesa apstulbino grifiukę.
- Hinala, aš...- tyliai prabilo įsistebeilydama į tas sustingusio žvilgsnio akis. – Aš... Atsiprašau, nemaniau, kad... Užjaučiu...
Gerklėje kažkas užstrigo. Prieš Melody akis prabėgo visi vaikystės prisiminimai, nuostabūs vaizdai ir galiausiai motinos veidas prieš mirtį. Grifė negalėjo įsivaizduoti, ką turėtų reikšti viso to neregėti ir gyventi tokį sudėtingą, bespalvį gyvenimą.
- Netoliese ant šakos kybo raudonas obuolys, šalimais jo du žali,- pradėjo vardinti darsyk lėčiau, vis pajudindama kažkurią šaką, kurios obuolius minėdavo. Gal bent pagal lapų šnaresį ji orentuosis kurioje maždaug pusėje tie obuoliai? – Beje, tas obuolys laikomas tavo rankoje...
Melody trumpam nutilo. Ausis pasiekė nieko gero nežadantis įniršusio profesoriaus balsas, skelbaintis jos pavardę... Krūptelėjusi mergaitė lėtai atsisuko ir išvydo profesorių. Didelių nudegimų obuolys nesukėlė, tad per daug antrakursė nesijaudino.
-
Tai, kad aplinkui skraidžioja obuoliai ir dar kažkas vyksta Alano nejaudino. Nors tikrai turėjo, ypač, jei kartais ten būtų rudas obuolys. Dabar jis galvojo tik apie savo pasiutusį medį.
Kurį laiką berniukas zujo aplink obelį ir bandė pačiupti kurį nors obuolį, bet iš to nieko neišėjo. O tada nutiko pora dalykų, kurie dar labiau sudirbo visus reikalus.
Šaka ant kurios kabojo pora rudų vaisių šovė jo link. Alanas šoko tolyn, kad tik išvengtų šio siaubo. Neišlaikęs pusiausvyros jis dribo ant žemės. Ir dar koja nuspyrė savo kuprinę, kurią traukdamas pirštines paliko atsegtą. Toji nulėkė tolyn ir staiga iš jos išriedėjo dantytoji skraidančioji lėkštė, pirkta per atostogas Vizlių krautuvėje. Toji bjaurybė nulėkė tiesiai link profesoriaus. Alanas prarado kelias sekundes, mat reikėjo atsikelti. O tada nurūko jos gaudyti. Jau tuojau lėkštė užpuls profesorių. Ir kodėl jį? Alanui visai nepatiko jam kenkti. Tam herbologui jau ir taip užteko. Aišku, antrakursis galėjo ją sulaikyti burtais, bet per tą jaudulį viską pasaulyje pamiršo ir tiesiog mėgino pavyti ir pačiupti pasiutėlę lėkštę.
- Profesoriau, atsargiai! - Šūktelėjo norėdamas jį įspėti.
-
Athena kiek lengviau atsikvėpė, kadangi profesorius nesuprato, jog obuolys skrido dėl jos kaltės. Tai buvo labai gerai, kadangi ji tikrai nenorėjo prisidirbti pirmais metais besimokant Hogvartse. Juk tai būtų tokia gėda ir nemalonė. Greičiausiai tėvai ja tikrai nesididžiuotų, o brolis dar ir gerai per galvą užtvotų. O mergaitė to tikrai nenorėjo. Ir taip vos spėjo gyti visos jos mėlynės paliktos po brolio muštynių kai jai teko pirktis mokyklines prekes. Tai skaudino, kadangi ji nematė ant kitų moksleivių rankų mėlynių ir panašių dalykų. O'Connor atsiduso ir toliau tęsė savo darbą.
Pamokai artėjant link pabaigos, Athena beveik baigė rinkti obuolius. Daugiausiai buvo raudonų. Rado netgi vieną turintį visas spalvas, tad dėl šios priežasties ji buvo labai labai patenkinta. Juk jis turi daug gerų savybių ir dėl to jos obelis tikrai naudinga.
-
Henrieta stovėjo prie stalo šiltnamyje ir klausėsi apžiūrinėjo per šiuos mokslo metus užaugintą obelį. Augalas buvo apie metro su puse aukščio ir turėjo gražias, lapais apaugusias šakas, ant kurių sūpavosi gražūs spalvoti obuoliukai. Suskaičiavusi visus vaisius, grifė sužinojo, kad jos augalas šiais mokslo metais užaugino septynioliką uobuolių. Nedaug trūko, kad šių skaičius pasiektų tikrai gerai užauginto medžio duodamų obuolių kiekį, tačiau dar vis buvo kur tobulėti.
Du iš septyniolikos obuoliukų buvo rudi, kas vis tik nebuvo labai geras ženklas. Poter nusprendė, kad juos reikės pašalinti pirmiausia, o tuomet bus galima imtis kitų penkiolikos spalvotų obuoliukų nurinkimo. Geriau įsiklausiusi į profesoriaus aiškinamą pamokos praktiką trečiakursė apžvelgė kuri dėžutė skirta tam tikriems obuoliams, kad vėliau atliekant praktikos darbą netektų ieškoti kur įmesti obuolį.
Profesoriui nutilus, Henrieta užsimovė pirštines ir tvirtai suėmė už vieno iš rudųjų obuolių.
-
O Merline, tai buvo siaubinga. Akys tiesiog lipte lipo. Visiškai nebuvo jokio noro kažką daryti, dirbti, stengtis. Tos visos pamokos gerokai užkniso Dori.
Žinoma, pastaruoju metu Mendel stengėsi dirbti per herbologiją ir nieko neprikiaulinti. Jautėsi tokia dėkinga Matthew už visą pagalbą, tad jeigu ir galėjo kažkaip atsidėkoti, tai buvo vaidinimas, kad jai įdomūs augalai, stropus darbas per profesoriaus pamokas ir - svarbiausias dalykas - šiltnamio nesugriovimas.
Trečiakursė pažiūrėjo į savo obelį. Ji buvo didelė ir graži. Suskaičiavo septyniolika obuolių, tačiau nebuvo nei vieno, kuris turėtų visas tris spalvas. Visi obuoliai buvo vienspalviai. Tai Mendel kiek suerzino, tačiau gerai buvo tai, jog rudas obuolys išdygo tik vienas.
Klastuolė apsimovė pirštines ir nuskynė tą rudąjį obuolį. Medelis puolė muštis. Šita magiškų augalų savybė, kurią turėjo tikrai nemenka dalis augalų, Dori labiausiai erzino. Ji šiek tiek atsitraukė nuo savo obels ir tingiai apsidairė po šiltnamį. Tačiau tą pačią akimirką kilo šurmulys. Alrisa prie silkių akvariumo, dėl Merlino barzdos, kam čia tas akvariumas, darė kažkokias nesąmones, o Matthew buvo tartum viso ko taikinys. Varge vargeli, net ir be Dori pagalbos herbologija virsta kažkokia katastrofa. Dori nenorėjo į tai veltis. Atsidususi akimis susirado rudiems obuoliams skirtą dėžę, kuri buvo ne taip jau ir toli nuo žaliaplaukės. Kurių galų jai vargintis ir eiti, jei gali įmesti?
Trylikmetė nusitaikė ir metė tą obuolį dėžės link, tačiau pataikė į tą žuvų akvariumą, kuris dabar buvo padidintas. Išsižiojusi Mendel stebėjo, kaip vanduo ima šnypšti ir dažytis žalsva spalva.
-
[Nihalos asmenybė]
Nihala nekantriai laukė, kol Melody paaiškins kokia, rankose laikomo obuolio, spalva. Akimirką ji jau manė, kad teks dirbti vienai - kas reiškia nedirbti -, tačiau tuomet minėtoji ''pagalbininkė'' prasižiojo ir ėmė kažką kalbėti, tačiau tai nebuvo obuolio spalvos apibūdinimas.
- Visų pirma - aš tau ne kažkokia Hinala! - prabilo griežtu balsu. - Ir nė nemėgink manęs vadint kažkokia Vėtrūne, kaip daro kiti! Antra, aš Ni-ha-la! Ir trečia, jau sakaiu, aš negaliu - tieaiog negaliu - pamatyti tos prakeiktos spalvos!
- Rudas? - po akimirkos pasitikslino varnė, kai Melody paminėjo rudą spalvą. Suėmusi tvirčiau obuolį, Nihala apsigręžė nunešti obuolį į jam skirtą vietą, tačiau tuo metu Melody paminėjo dar vieną neįtikiną dalyką ir trumpaplaukė buvo priversta sustoti.
- KLASTŪNYNO?! Aš iš Varno Nago!!! Kokio tau dar Klastūnyno?! - užriko garsiausiai ir garsiai ispaniškai nusikeikė, nors iki šiol nežinojo iš kur taip gerai moka ispanų kalbą. - Patikėk tu, grife, dar bent žodis apie Klastūnyną... KUR TAU DAR DĖBSOTI?! Aš ne-ga-liu, ne-galiu, ne-ga-liu, niekur dėbsoti, žiūrėti ar matyti! Kiek dar kartų reiks tau kartoti?
Tuomet nusigręžusi nuo Melody, Nihala patraukė link ten, kur žinojo esant rudųjų obuolių dėžę. Priėjus pakankamai arti, ji ištiesė ranką virš dėžės ir paleido obuolį į ją, kaip tik tuo momentu, kai mergina iš Grifų Gūžtos vėl pradėjo kažką poteriauti.
- Aš Nihala! Pala, koks dar rankose laikomas obuolys? Jis jau seniai dėžėje...
Sulig tuo sakiniu obuolys iššovė iš dėžės ir pasileido į tą pusę, kurioje buvo profesorius Turner, bet jau taip buvo galima spręsti iš garso.
- Jis ne rudas!!! Tu man melavai! - žvėriškai supyko Nihala.
-
Pagaliau pavyko nuskinti tą rudą obuolį. Antrą rudą obuolį nuskinti irgi buvo labai sunku. Obelis vis muistėsi. Gabija šokinėjo ir bandė išsisukti nuo medžio šakų vis temdama obuolį. Mergaitė įpykusi smarkiau truktelėjo obuolį ir jis pasileido. Rudų obuolių nebeliko tikiuosi kiti bus lengviau nuskinami. Gabija nusprendė pradėti nuo to obuolio su kurio obelis ne kartą taikėsi jai trenkti. Mergaitė tvirtai suėmė geltoną obuolį ir patraukė. Jis iškarto nenusiskynė, bet po penkto truktelėjimo pasidavė. Gabija pribėgo prie geltonų obuolių dėžės. Ten jau buvo obuolių. Ji įmetė obuolį ir nubėgo skinti kitų obuolių. Mergaitė įsikibo į kitą tokios pačios spalvos obuolį kaip jau ką tik nuskynė ir jį pajudino. Atrodė visai tvirtai įsikibęs.
-
Nieko nelaukdama Melody trumpam paliko klastuolę, kažkodėl prisistačiusią kaip Varno nago mokinę ir tiesiu taikymu patraukė aiškintis su profesoriumi.
- Jūsų žiniai, tai įvyko... Netyčia,- gūžtelėdama pečiais atsakė į profesoriaus klausimą. Tačiau išgirdus apie taškų nuėmimą grifams, mergaitė nebeslėpė nepasitenkinimo. – Profesoriau! Jūs... Jūs tiesiog negalite atimti tiek taškų grifams! Gal jums, kaip Klastūnyno vadovui tai vienas malonumas, tačiau atiminėti taškus grifams, vien už praktikos atlikimą yra nesąmonė! O jei jau norite taip kažką nubausti, tai geriau skirkite man areštą, nei atimkite grifams taškus... Vis tik, juk kiti niekuo nenusikalto!
Paskutiniuosius sakinius grifė vos ne vos išspaudė, nes iš tiesų nė kiek netroško atlikinėti areštą. Tačiau ji tetroško teisybės- kiti grifai buvo niekuo dėti, tad jie ir jų koledžas neturėtų kentėti. Tvirtai įsitikinusi, mergaitė neketino pasiduoti, tačiau išsakiusi visus savo priekaištus paliko profesorių tvarkytis su akvariumu. Be magijos pagalbos žinoma... Ketino pati viską sutvarkyti, kaip kad žadėjo žiurkės šeimininkei, tačiau jei profesorius taip nesąžiningai elgiasi su ja, tai kodėl Melody negali taip elgtis su juo? Juk akvariumo, silkių ir gigantės žiurkės sumažinimas be kerų, profesoriui bus visai įdomi užduotėlė...
Šyptelėjusi grifė apsisuko ir vėl grįžo prie „viskuo nepatenkintos pikčiurnos“. Antrakursei buvo nuoširdžiai gaila Nihalos, tačiau atgrasus penktakursės charakteris žvėriškai kėlė norą grifei apstaugti ją, kaip kad ši darė nuo pat susipažinimo pradžios.
- Klausyk, jei nori aš galiu tau padėti su obuoliais,- rimtu balsu vėl kreipėsi į penktakursę ir pažvelgusi šiai į akis, šiaip ne taip ištvėrė nenusisukusi. – Tačiau su viena sąlyga: jei tu. Daugiau. Ne-be-rėk-si.
Jei ji bent pabandys užrikti aš tikrai dingsiu... Belaukdama Nihalos atsakymo mergaitė prisiminė melais apipintą "rudąjį" obuolį ir nedelsiant žvilgtelėjo į dėžę. Obuolio joje nebebuvo. Ir taip, profesorius tapo daaar vieno obuolio taikiniu. Tai buvo tarsi koks dežavu, mat visai neseniai pačios grifės obuolys iššoko iš dėžės ir pataikė į profesorių.
- Ir... Hinala, aš tikrai atsiprašau, kad tau melavau. Tačiau gal turi įdėjų kaip sustabdyti tą nelemtą obuolį kol jis vėl nepataikė į profesorių? Tiks bet kas, svarbu sugalvoti kažką kuo GREIČIAU!-vėl ne taip ištarusi penktakursės vardą paskubomis išbėrė Melody. Daugiau taškų grifams prarasti neketino, tad žutbūt turėjo rasti išeitį sustabdyti obuolį.
-
Kažin kaip reaguotų direktorė, jeigu aš jiems visiems perpjaučiau gerkles ir palikčiau gulėti šiltnamyje? nejučia susimąstė Matthew visai netekdamas kantrybės. Vis dėlto laiku susiprato: jeigu mokiniai liktų būtent čia, jis būtų vienintelis įtariamasis. Reikėtų juos nugabenti kur nors kitur, kur įtarimai kristų ant ko nors kito. Ateities būrimo kabinetas? sugalvojo herbologas ir kilstelėjo antakius. Taip, tai rėksnei Clarke toks pokštas tikrai tiktų. Galės aiškintis su direktore nieko nepadariusi, tačiau ji buvo tokia isterikė, kad niekas nekaltumu nepatikės.
Deja, nespėjus sukurpti to tobulo keršto plano akimirkai aprimęs šiltnamis ir vėl tapo chaoso tvariniu. Aplinkui lakstė obuoliai, mokiniai ir kažkokios neatpažintos nesąmonės.
- Senkleri, velniai tave pagriebtų! - užstaugė Turner staigiai pasilenkdamas. Visiškai daikto išvengti nepavyko, ir jis nušniojo gerą kuokštą plaukų. Netrukus trenkėsi į šiltnamio sieną, o tolimesnis likimas profesoriui jau nerūpėjo.
Ar galima tikėtis akimirkos ramybės? Žinoma, ne! Daugiau nei akivaizdu, kad Mendel atsiprašymas, kurį ji teikėsi pasiūlyti prieš atostogas, tebuvo priemonė jų namuose praleisti Kalėdas. Dabar profesoriui visiškai nerūpėjo, kas mergaitei nutiko gyvenime. Kad ir buvo, taip elgtis klastuolė tiesiog neturėjo teisės. Turner buvo taip įsiutęs, kad šventai tikėjo: ji obuolį į akvariumą įmetė tyčia.
- Jeigu manai, kad kartą atsiprašiusi gali ir toliau griauti mano pamokas, labai klysti, - priėjęs prie Dori negarsiai pratarė Turner. - Egzamine nesi pageidaujama.
Nusisukęs pajuto apmaudą: nenorėjo pyktis su ta mergaite, bet kaip galima ją ištverti? Kaip gali kažkas netyčia nutikti per kiekvieną mielą pamoką?! Daugiau netarė nė žodžio, bet liko stovėti netoliese Dori. Moondragon reiškė nepasitenkinimą, tačiau tai herbologui visiškai nerūpėjo. Negi tu galvoji, kad aš švaistysiu savo laiką su tavimi? Arešto mat užsimanė! vis labiau irzo profesorius. Deja, jo nepasitenkinimui šiandien lubos nebuvo nustatytos: netrukus jo link skriejo dar vienas obuolys.
- Dingstat visi man iš akių! De Leighi, tu pati pirma! Žinau, kad taip elgiesi specialiai! Dvidešimt taškų iš Klastūnyno! - suriko Turner bandydamas išvengti obuolio. Deja, sureagavo per vėlai, ir vaisius kaukštelėjo jam į kaktą. Neištvėręs profesorius nusikeikė ir nužygiavo prie silkių. Tragedija, o ne darbas vis labiau tūžo Matthew. Kaip jam dabar reikės išgelbėti savo augintines? Negi teks traukti burtų lazdelę?..
-
Herbologas visai pasiuto. Na taip, vietoj jo koks kitas profesorius būtų seniai visus nudėjęs. Turner ėmė rėkauti, tačiau ant Dori nerėkė. Kalbėjo negarsiai, o geriau jau būtų rėkęs, nes jo žodžiai mergaitei kirto į paširdžius. Iš Matthew žodžių ji suprato, kad jis mano, jog šitaip mergaitė pasielgė tyčia. Bet juk taip nėra! Kodėl Dori ir šiandien turėjo susimauti?! Po velnių, ta mažytė Dori paslaptis - Matthew jai buvo pats artimiausias suaugęs žmogus, nors, žinoma, žaliaplaukė puikiai suprato, kad ji herbologui veikiausiai yra niekas. Nepaisant to, mergaitė taip norėjo palaikyti gražų santykį su profesoriumi, bet štai - ir vėl jį nuvylė, kaip ir šimtus kartų šiuose šiltnamiuose.
Mendel negalėjo susitvardyti - jos akyse ėmė kauptis ašarų. Daug ašarų. Juk ji - trečiakursė klastuolė, ar ji neatlaikys ir prapliups bliauti? Deja, būtent taip ir atsitiko - iš Dori akių pasipylė upelis ašarų, o iš burnos - rauda. Sunku buvo pasakyti, dėl ko verkė Dori. Greičiausiai todėl, kad nei vienam suknistam suaugusiam žmogui ji šiame pasaulyje nerūpėjo.
-
Tikriausiai jis buvo vertas kur kas daugiau, gal net arešto. Bet gi viskas atsitiko netyčia.
- Aš tikrai labai atsiprašau. - Išmikčiojo. Po galais, kaip dabar paklausti ką daryti su ta pasiutusia obelimi? Lėkštė nuskrido į stiklą. O Alanas pagaliau prisiminė, kad gali pasinaudoti savo burtų lazdele, Todėl dabar jautėsi dar kvailiau ir nejaukiau. Jeigu dabar prišauksiu lėkštę kerais, tai jis pagalvos, kad aš norėjau, kad tas daiktas užpultų. Visgi jis nusprendė pasičiupti lėkštę paprastuoju būdu ir pagaliau užspeitė ją kampe ir sugavo.
Grifas sparčiai nuėjo prie savo kuprinės, o lėkštė spurdėjo berniuko rankose norėdama vėl pabėgti. Senkleris kuo greičiau sugrūdo ją į kuprinę ir užsegė. O medis ir toliau siautėjo taip, kad niekaip negalėjai prie jo prieiti.
Raudonplaukis dar kartą prisiartino prie profesoriaus. Jautėsi taip, lyg žengtų ant ešafoto. Juk herbologas dabar atrodė toks piktas. Vietoj savo klausimo vos neištarė, kad galėtų padėti susitvarkyti po pamokos, bet nutylėjo.
Galop, truputį patrypčiojęs susikaupė ir paklausė.
- Atsiprašau profesoriau, bet... Aš pabandžiau sustingdyti tą obelį, o ji pasiuto, pamišo dar labiau. Kaip man dabar nuskinti obuolius? Kaip galiu ją apraminti? - Tada nutilo. Kas bus tas. Nusprendė.
-
Taip įtūžęs Matthew nebuvo seniai. Buvo galima pamanyti, kad mokiniai specialiai susimokė. Turbūt visa mokykla žinojo, kad ši pamoka yra paskutinė profesoriaus gyvenime. Kodėl gi jos nepavertus itin nepamirštama? Šią minutę herbologas kuo nuoširdžiausiai nekentė tų žioplių, vadinamų Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos mokiniais. Atrodė, kad jie yra ne žmonės, o kažkokie siaubūnai, kuriuos mokslininkai užaugino laboratorijoje tam, kad pakankintų mokytojo kelią pasirinkusius suaugusiuosius.
Viskas atrodė tiesiog tragiškai beviltiška. Norėjosi tiesiog išeiti ir palikti tuos kvailius čia skeryčiotis vienus. Kodėl jis turi kankintis? Alga tikrai nėra verta tokių kančių. Ne, atkentės likusias minutes, išsinešdins iš šiltnamio ir daugiau čia niekada negrįš. Na, nebent tam, kad prieš išvykdamas iš pilies tą šiltnamį susprogdintų. Prieš profesorę Evenstar Matthew nieko neturėjo, bet juk reikėjo save kažkaip įamžinti, ar ne?
Kad ir kaip ten būtų, kol kas to daryti, deja, nebuvo galima. Reikėjo... Ko gero, atbūti čia likusį laiką. O jis nė neketino būti ramus. Nespėjus pasidžiaugti neegzistuojančia ramybe prie jo vėl kažkas priskreto. Senkleris?! negalėjo patikėti Turner.
- O kas tau sakė, kad ją reikia stingdyti? - neslėpdamas nepasitenkinimo suburbėjo profesorius. - Pirmiausia nuskink obuolius nuo ilgiausių šakų. Argi taip sunku sugauti medžio šaką? Be obuolių jos tau nieko nepadarys. Keliauk dirbti.
Nebeįmanoma su tais kvailiais dirbi. Kaip aš iš viso čia atsiradau? tūžo juodaplaukis.
Sulig ta mintimi kažkas už jo pradėjo garsiai ir gėdingai žliumbti. Dar labiau susiraukęs Turner atsisuko ir gavo baisiausiai nustebti: tai buvo ne kas kitas, o Dori Mendel. Į širdį atslinko kaltė. Vis dėlto ta mergaitė nebuvo labai bloga. Gal jai išties tiesiog nesisekė?..
- Dori, nenorėjau įskaudinti, - jausdamasis be galo kvailai pratarė profesorius ir žengė prie jos. Nejaukiai apsižvalgė po šiltnamį, bet galiausiai apglėbė ją rankomis. - Bet suprask ir mane. Ar gali taip būti, kad tau per kiekvieną pamoką taip siaubingai nepasiseka? Ką man reikia galvoti? Nemanau, kad esi blogas vaikas.
Nenoromis prisiminė nejaukumu dvelkusią kelionę į Londoną ir tik dabar suprato nežinantis, ar ši mergaitė turės kur praleisti vasarą. Vis dėlto dabar toks klausimas nebūtų buvęs vietoje, tad profesorius tiesiog laikė glėbyje tą mažą mergaitę ir tylėjo.
-
Dori verkė taip stipriai, kad aplink nieko nebematė. Galiausiai jai jau neberūpėjo, kad jos bliovimą pastebės kiti mokiniai, kad tikriausiai ims iš jos tyčiotis. Šią akimirką jai buvo taip skaudu, jog aplinkinis pasaulis ėmė nebeegzistuoti.
Tačiau trylikmetė pajuto, kaip prie jos kažkas priėjo. Pakelti akių pasižiūrėti mokinė neturėjo jėgų. Išgirdo profesoriaus balsą, kuris sakė, jog jis nenorėjo mergaitės įskaudinti, o tada... o tada Matthew Dori apkabino.
Žaliaplaukė negalėjo apsakyti, koks jausmas ją užplūdo atsidūrus Turner glėbyje. Taip, šiais metais klastuolė gavo apkabinimų: iš Alano, Deoiridh, Meg. Tačiau... Tačiau nors tie apkabinimai ir guodė, bet nei vienas petys negalėjo būti toks tvirtas kaip Matthew, nes Matthew - suaugęs žmogus. Nei vienas iš jų negalėjo garantuoti mergaitei saugumo jausmo. Gyvenimas Mendel greitai įmetė į jūrą, kurioje nebuvo nei vieno švyturio, ir pati Dori, būdama dar visišku vaiku, tapo atsakinga už savo kelionę, nors buvo tam per maža. O Matthew, jis Dori atrodė tartum švyturys, kažkokia šviečianti viltis, kad trylikmetė yra ne viena. Kad ji turi kažką, kas galėtų ją vesti per šitą pasaulį, parodyti kelią.
Būdama profesoriaus glėbyje Dori šiek tiek aprimo, tada truputėlį atsitraukė, bet pažvelgus į herbologo akis ją vėl ėmė pulti ašaros, todėl ši krito atgal į jo glėbį ir ašarojo pasikūkčiodama. Tą akimirką ji jautė begalinį dėkingumą profesoriui. Galbūt Mendel nužudė jo žuvis, nors tikėjosi, kad ne, bet profesorius vis dėlto prie mergaitės priėjo. Nepaliko vienos skęsti šitoje banguojančioje jūroje. Ar ji galėjo būti šiam žmogui svarbi? Širdis sakė, kad taip, o protas - kad ne. Tikriausiai Dori Matthew yra tiesiog Deoiridh draugė, tačiau buvo taip gerai nors akimirkai pasijausti saugiai...
Trečiakursė negalėjo pasakyti, kiek laiko ji verkė padėjusi galvą ant Matthew peties. Aprimusi atsakė:
- Suprantu jus. Pirmame ir antrame kurse buvau visiška karvė, - kalbėjo pašnibždomis. - Dabar aš labai stengiuosi, bet vis kažkas atsitinka. Aš tik norėjau tą rudą obuolį įmesti į jam skirtą dėžę...
Galiausiai Dori atsitraukė nuo profesoriaus, nors dar mielai būtų bliovusi, tačiau nenorėjo būti pernelyg įkyri, o ašaras suvaldyti jau pavyko. Nusišluosčiusi jas ir snarglius Mendel apsidairė. Kadangi šiltnamyje buvo sumaištis, tikrai ne visi pastebėjo šitą įvykį - profesorių, savo glėbyje guodžiantį apsižliumbusią mokinę. Tačiau arčiau esančios akys nustebusios stebėjo juodu. Niekas nesijuokė. Dori pasijuto sutrikusi: ką dabar kiti pagalvos?
Mokinė metė žvilgsnį į akvariumą. Kišenėje Mendel turėjo burtų lazdelę, tačiau neketino jos trauktis, nes bijojo viską sugadinti. Ar taip jaučiasi ir Matthew, kas liečia būrimą? Trylikmetė dar buvo su pirštinėmis, tad priėjo prie akvariumo ir atsargiai ištraukė iš jo tą obuolį. Deja, vandens būklė nuo to nei kiek nepagerėjo. Mergaitė atsargiai įdėjo tą obuolį į rudųjų dėžę ir nuėjo prie savo augalo. Pasirėmusi į stalą ji atsiduso. Nebuvo nei nuotaikos toliau dirbti, be to, klastuolė bijojo sunaikinti šiltnamį.
-
Įdomu ar galima nuskinti obuolį su šaka? Gal būtų lengviau? Nebandysiu, nes po to dar labiau gali obelis įpykti. Mergaitė pasuko obuolį. Kaip ir buvo galima tikėtis obuolys nepasileido. Obelis smarkiai patraukė aukštyn tą šaką ant kurio buvo obuolys kurį taikėsi nuskinti. Gabija pasileido ir nukrito. Ji greitai atsistojo apsimesdama lyg nieko čia nebuvo ir įsikibo į obuolį. Mergaitė ilgai kankinosi kol jį nuskynė. Įmetė jį į geltonų obuolių dėžę. Žalią obuolį ji nuskynė iš pirmo karto. Nors po to obelis dar siūdavo Gabijai atrodė, kad jai pavyko visai neblogai. Kitus obuolius ji nuskynė irgi nesunkiai nors buvo bent kelis kartus nukritusi ant žemės. Bet prie paskutinio obuolio praleido daugiausiai laiko. Obelis taip smarkiai lingavo kad buvo labai sunku išsisukti nuo jos smūgių. Gal po dešimt minučių ji nuskynė obuolį ir įmetė jį į žalių obuolių dėžę.
-
Gautas atsakymas kažkaip nepalengvino jo įvykdymo. Bet Senkleris nedrįso daugiau kalbinti profesoriaus ir nusprendė tiesiog dingti jam iš akių. Grifas nuėjo atgal prie savo medžio. Kas prašė stingdyti? Ot protingas klausimas. Alanas susimąstė kam išvis tai darė.
Bet užuot pagaliau pradėjęs savo darbą užsisvajojo. Užsigalvojo. Akys klajojo po šiltnamį. Keista, kur Dori? Galvojo jis. Nors gal ir nekeista, kad jos nepamačiau iškart, juk prisiveikiau iki ausų. Bet dabar, kai stovėjo ramiai pamatė ją.
Dori padėtis itin neramino. Kas bus su ja? Alanas dažnai galvodavo apie savo draugės reikalus. Ir dabar ji atrodė blogai. Ašarojo. Kaip dažnai aš matau ją verkiant. Jau norėjo prieiti, bet jį aplenkė mokytojas. Ar jis žino, kas vyksta Dori gyvenime? Alanas matė kaip jis ją guodė. Bet nespoksojo, nusisuko į savo darbą. Visas padūkėliškumas ar noras daryti kažką savaip, ar išsiblaškymas dingo kaip dūmas. Raudonplaukis ryžtingai ėmėsi tų ilgųjų šakų. Pavargo su jomis, bet užtai likę du bjaurūs rudi obuoliai pagaliau atsirado dėžėje.
Tada jis vėl nusisuko nuo obels. Dori jau stovėjo prie savo stalo ir vis dar atrodė tokia nusiminusi. Berniukas negalėjo neprieiti prie jos. Paliko tą medį ir patraukė prie Dori stalo. Priėjęs Švelniai uždėjo ranką jai ant peties.
- Nagi Dori, Einam. Užsimirši dirbdama bent per pamokas. Gal dabar atrodo, kad viskas griūna, bet... Dori, tu nesi viena. Gana lieti ašaras dėl visų tų, kurie tave skaudina. - Galvoje turėjo ir jos tikruosius tėvus ir įtėvius.
- Kuprinėje turiu keksiukų. Nori? - Paklausė žinodamas, jog ji juos mėgsta. Kalbėjo tyliai, todėl niekas neturėjo girdėti ką jis sakė.
-
Dori bežiopsant kažkur į tolį jai kažkas uždėjo ranką ant peties. Nejaugi vėl Matthew? Tačiau šį kartą tai buvo ne profesorius, o Alanas. Trylikmetei pasidarė šiek tiek gėda prieš grifą. Nejau jis matė visą šitą spektaklį, kaip Dori verkė? Ar jis matė, kad profesorius buvo ją apkabinęs? Ar tai nesukels jam įtarimo? Kartais atrodydavo, kad nešiotis tą paslaptį, jog Deoiridh tėtis, nors ir netikras, yra profesorius Turner, darydavosi labai sunku bendraujant su Alanu. Ji taip norėjo jam tai pasakyti!
Kai raudonplaukis prabilo apie keksiukus, žaliaplaukė šiek tiek šyptelėjo. O, kad keksiukai galėtų viską sutvarkyti. Gaila, kad dabar jau Dori nebe penkerių metų vaikas ir kad jos problemos neišsisprendžia per vieną dieną. Vis tik klastuolė linktelėjo ir nuėjo prie Alano darbo vietos savo obelį palikusi nuošaly. Viskas, ką ji norėjo su ja padaryti, buvo tik gerai apspardyti, todėl geriausia bent kol kas ją palikti ramybėje.
-
[Nihalos asmenybė]
Nihala negalėjo pasakyti, kaip atrodo pykčio kupinas žmogaus veidas, tačiau buvo didžiulė tikimybė, kad jos veidas dabar taip ir atrodo. Ji negalėjo pakęsti Melody! Ji ne tik tyčiojosi iš jos, bet dar ja ir pasinaudojo! Padažnėjęs kvėpavimas tikrai nieko gero nežadėjo... Garsiais žingsniais trepsėdama šiltnamio dugno grįstomis plytelėmis, penkiolikmetė prisiartino prie Melody (reikėjo tikėtis, kad tai buvo Melody) ir vos tvardė rankas, nes šios jau kilo vožtelėti grifei per veidą.
- Klausyk... - griežtu it Perkūno balsu prabilo Nihala. - Jeigu aš turiu kažkokią negalę, tai nereiškia, jog tu staiga gavai teisę iš manęs tyčiotis, mane apgaudinėti ir juo labiau - manimi pasinaudoti, kad galėtum pakenkti profesoriui! - klykė Nihala, o jos rankos vis dar drebėjo nuo to protinio spaudimo, kad nevožtelti priešais stovinčiai merginai. Tramdydama pykti Nihala nusigręžė nuo Melody ir užsiėmė kvėpavimo pratimais.
Įkvėpk. Vienas, du, trys, keturi, penki...
Iškvėpk. Vienas, du, trys, keturi, penki...
Įkvėpk. Vienas, du, trys, keturi, penki...
Iškvėpk.
Įkvėpk.
Iškvėpk...
Apsiraminusi Nihala gerai nusipurtė, kaip iš vandens išlipęs šuo, ir atsigręžusi atgal į savo obelį pabandė prisiminti kur Melody rodė, kad yra kiti obuoliai. Kaip tik tuo metu, kai pati Melody ėmė siūlyti savo pagalbą.
- Mhm... Padėtum. Iš kur man dabar žinoti, kad tikrai vėl nemėginsi manęs apgauti? - ironiškai atkirto. - Geriau jau dirbsiu pati viena.
Taip tarusi ji vėl susikaupė ir ėmė mėginti prisiminti, kur Melody rodė, kad yra du žali obuoliai. Deja, pavojus suklysti buvo pernelyg didelis.
- Velniop! Tiesiog padėk. Kur sakei yra tie du žali obuoliai? - bandė „garžiai pasikalbėti“ Nihala, tačiau įsiūtis vėl pagavo, kai Melody vėl ją pavadino Hinala. Tačiau šį kartą baltaplaukė nebesutvardė savo rankų ir jos garsiai pliaukštelėjo į merginos veidą. Garsiai ispaniškai nusikeikusi Nihala užriko:
- ARGI NESAKIAU, KAD AŠ TAU NE KAŽKOKIA TENAI HINALA?!
-
Melody mintyse netrukus vėl pradėjo siausti minčių uraganai. Grifiukė kiek įmanydama stengėsi iš paskutiniųjų, sugalvoti kaip sustabdyti skriejantį obuolį, o jei vis tik nepavyktų- kaip pasiteisinti... Tačiau visi planai akimirksniu išgaravo, vos išgirdus išblaškiusius grifę penktakursės žodžius. Lėtai atsisukusi, tramdydama pyktį ji šiaip ne taip išklausė penktakursės nuobodžią paskaitą, kuri deja jokiomis obuolį padėsiančiomis sustabdyti idėjomis nepasižymėjo. Vietoje to, grifiukei teko tenkintis jai verčiamais kaltinimais.
- Ne, tai tu paklausyk!- užriko Melody nebeapsikentusi. – Aš iš tavęs nesityčiojau! Iš pradžių net nežinojau, kad tu negali matyti! Ir tavo žiniai ne tu viena turi problemų! Hogvartse mokaus jau antrus metus, tačiau tikrųjų draugų taip ir neteko sutikti! Taip pat aš neturiu nei namų, nei tėvų ir man visą vaikystę teko iškęsti vaikų namuose! Vėliau buvau priversta iš jų pabėgti, tad ateinančią vasarą tikriausiai gyvensiu gatvėje!
Išrėžusi merginai į akis tiesą, tamsiaplaukė kiek atsikvėpė ir toliau varė savo:
- Antra- taip, aš melavau ir apgavau tave, nes dar nežinojau, kad tu nematai ir maniau, kad tai tu iš manęs tyčiojiesi! Tuo labiau, kad visą laiką rėki! Kaip aš į tai turėjau reaguoti?.. Ir galiausiai trečia- aš tavimi nesinaudoju! Obuolį įmetei tu ir jis iššokęs iš dėžės nuskriejo link profesoriaus! Ir jei obuolys pataikys, nukentėsime abi! Tačiau, taip, dalį kaltės prisiimu ir aš, to neneigsiu...
Išsiliejusi grifė tyliai atsiduso ir išsikamavusi nuo ginčų, atsirėmė į obelį šalimais. O tuomet pagaliau išgirdo taip ilgai lauktą atsakymą į ankstesnį pasiūlimą.
- Jei nori- prašom, jokių problemų. Jei nori dirbk viena, man vis vien,- išvargusi, tad jau neberėkdama abejingu balsu atsakė Nihalai. – Apgauti man nėra tikslo, tačiau vargu ar dar tenorėčiau tau padėti... Juk viskas ką tik pasakau tau neįtinka. O juk aš čia buvau tik tam, kad padėčiau.
Darsyk žvilgtelėjusi į Nihalą Melody apsigręžė ir nė neatsakiusi į klausimą jau ketino grįžti prie savosios obels... Tačiau kažkokia nuojauta privertė grifę atsisukti. Deja, tai buvo siaubingai didelė klaida ir nespėjus nė susivokti mergaitė gavo į veidą. Už ką?! Visas skruostas nusidažė rausvai ir antrakursė net susiraukė iš skausmo. Tuomet neapykantos kupinu žvilgsniu pažvelgė į Nihalą ir išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę...
- Bandžiau žaisti gražiai, tačiau matau, kad tu linkusi rinktis kitokį kelią,- tyliai grėsmingai sušnibždėjo, o tuomet lazdele nusitaikė į Nihalą. Daugiau ji neberėkaus čia... – Atleisk, tačiau man paprasčiausiai neberūpi kuo tu ten vardu. Gali vadintis nors ir Šiknašaudžiu pliurziu- man vis vien. Tačiau trenkdama man padarei nebepataisomą klaidą... SUSTINK!
-
Jie kartu nuėjo prie Alano medžio. Beeinant jis galvojo kaip geriau elgtis. tylėti ar ką nors papasakoti ir pabandyti išblaškyti Dori. Na, kalbėtis apie rimtus dalykus pamoka tikrai buvo kaip tik, mat kažin, ar kas nors klausysis, kai aplinkui toks sąmyšis. Bet kita vertus, abejotina, kad tokie pašnekesiai pakeltų jai nuotaiką.
Priėjus prie šėliojančio, bet jau nebepavojingo augalo Jis pasakė.
- Prisiveikiau. Sugalvojau, kad bus greičiau, jeigu medį sustingdysiu, bet gavosi visai ne taip. Ruduosius jau pagaliau nurėškiau, liko nepavojingi. Dar galvojau, kad šaukiamieji kerai padės ir aš viską greit pabaigsiu, bet nieko panašaus. Pabaikim su jais, o tada dar reiktų ir tavo nuskinti. - Kodėl amžinai normaliai pradedu darbuotis tada, kai pamoka eina į pabaigą?
-
Na ką gi paskutinė šių mokslo metų Herbologijos pamoka ir Jaunoji panelė Lestrange nusprendė , bent jau šioje apsilankyti ir pagadinti kokiems nors nelemtiems purvakraujams gyvenimus , juk tai niekada nepamaišys. Nors ši mirties valgytoja mirtinai nekentė šio dalyko vis vien kažkokiu būdu prisvertė save čia ateiti. Atėjusi į šiltnamį kur ir vyko pamoka Violeta Lestrange pamatė tai ko mažiausiai tikėjosi. Ir negana to , kad klasėje vyko tikra sumaištis kas jau nepatiko jaunajai klastuolėi ji pamatė prakeiktą purvakraujį geriantį profesorių su kuriuo pakankamai nesenai turėjo tikrai labai nemalonų susitikimą. Po perkūnais tai štai ką tas prakeiktas girtuokliaujantis purvakraujis profesorius veda! kaip aš to iš kart nesupratau!? Na viskas dabar aš tikrai prisiekiu čia paskutiniai jo metai čia. Tuo pačiu atsiims ir mūsų brangi direktorė Arwen už jo priėmimą čia dirbti. Violeta nusprendė nedelsti ir kol kas net negalvojo apie tai ką iš tikrųjų dabar reikėtų daryti pamokoje ,o pirmu reikalu išsitraukė savo burtų lazdelę ir galų gale sugebėjusi prasibrauti pro visus kitus mokinius kiek įmanoma stengdamasi nekreipti dėmesio kas čia vyksta ji pagaliau sugebėjo prieiti prie profesoriaus ir su pašaipia šypsena veide klastuolė ištarė:
- Na sveiki profesoriau, tikriausiai ką tik išsipildė jūsų dar vienas košmaras ar ne...? džiaugėtės mane matydami profesoriau..? - Visus šiuos žodžius Lestrange pasakė su didžiule šypsena ir panieka.
-
Dori tik linktelėjo. Alano obelis, regis, buvo nusiteikusi kovai. Mergaitė pabandė pagriebti raudoną obuolį, tačiau medžio šaka šėrė klastuolei per ranką. Laimei, obelis nebuvo milžiniška kaip kad kieme augantis gluosnis, todėl nelabai ir užgavo. Iš antro karto jį nuskinti pavyko.
- Žinai, - prabilo, - kodėl profesorius nepasakė, kad galime valgyti šituos obuolius? Ar neturime teisės paragauti savo užaugintų vaisių?
Trylikmetės jausmai pynėsi kaip nevykusi kasa. Juk po to, kai Matthew padėjo jai nustoti verkti ir parodė didelį rūpestį, žaliaplaukė jautėsi jam be galo dėkinga, o dabar sekundėlei pajuto kažkokį kartėlį nesuprasi dėl ko. Atsidususi klastuolė įdėjo obuolį į reikiamą dėžę. Jautėsi taip suknistai.
- Pameni tą smarvę per kažkurias pamokas? Pameni tas kirmėles? - paklausė grifo. - Man nereikia šitų obuolių.
Surauktais antakiais Mendel žvilgtelėjo į tolėliau esančią savo obelį.
- Diffindo.
Trečiakursės obels kamienas su visomis šakomis ir vaisiais krito žemyn. Širdyje pasijuto savotiška netektis, susimaišiusi su pasitenkinimu. Lūpas papuošė iškreiptas šypsnis.
-
Matthew neprieštaraudamas paleido Dori. Tik dabar suprato, kad mergaitei turbūt itin nepatiko toks poelgis. Ką jis sau galvojo staiga viduryje pamokos apkabindamas mokinę? Ir dar tokią, kuri per pamokas amžinai prisidirba? Ne, taip tikrai negalima elgtis. Tik ką daryti, kad toji mergaitė pasidarė keistai brangi?..
Laimei, netrukus buvo galima šią situaciją pamiršti. Daug blogiau buvo tai, kad kiti mokiniai toli gražu nenurimo. Ko reikėjo mažiausiai, tai muštynių. O kaip tik tokią veiklą pasirinko de Leighi ir Moondragon. Neslėpdamas nepasitenkinimo Turner garsiai atsiduso ir priėjo prie mergaičių.
- De Leighi, liepiau tau nešdintis iš šiltnamio! - užstaugė sugriebęs klastuolei už rankos ir stipriai ją trūktelėjęs tolyn nuo Moondragon. Ir padarė tą kaip tik laiku - įžūlioji grifė sugalvojo sustingdyti jo auklėtinę! - Po penkiasdešimt taškų iš Klastūnyno ir Grifų Gūžtos! Moondragon, dingsti iš akių! O tu, de Leighi... Pasikalbėsim po pamokos. Dabar nešdiniesi iš šiltnamio ir lauk manęs Klastūnyno bendrajame kambaryje.
Turner paleido mergaitės ranką ir stumtelėjo ją šiek tiek toliau nuo savęs. Negalėjo patikėti, kad jo auklėtinės gali taip elgtis.
Deja, ir tai nebuvo pabaiga. Nespėjus lengviau atsikvėpti atsikračius tom dviem šlykščiomis mergužėlėmis prisistatė dar viena. Lestrange? Ką šita čia veikia? išsigandęs paklausė savęs Turner. Tikrai nenorėjo, kad ši mergaitė visiems išpliurptų apie susitikimą kieme.
- Laba diena, panele Lestrange. Malonu, kad pagaliau prisiminei, kad Hogvartsas yra mokykla, kurioje reikėtų mokytis, - apsimestinai maloniu balsu pratarė profesorius. - O dabar gal jau teiktumeisi kibti į darbą? Turbūt abu puikiai žinome, kad egzamino neišlaikysi, tad bent apsimesk, kad stengiesi, gerai?
Turner nusisuko nuo tos ypatingai nemalonios mergaitės. Ak, ši pamoka buvo paskutinė jo gyvenime. Bet kodėl ji turėjo tapti neeilinio bjaurumo pragaru?..
-
Kurį laiką jie kovojo su medžiu. Alanas į dėžę įmetė žalią obuolį, Dori raudoną. Paskui jis įmetė dar vieną raudoną. Kai ji prabilo, raudonplaukis nusisuko nuo obels. Klausydamasis draugės svarstė, kad nieko neatsimena, kad visiškai nesidėmėjo ką sakė ir ko nepasakojo profesorius. Nes kaip tik per tas dalis, kai jis aiškino apie obelį ir jos vaisius Alanas buvo pamokoje, bet mintys tikrai klajojo visiškai kitur. Egzamino neišlaikysiu. Na, nebent reikės pasiskaityti apie viską vadovėlyje. Svarstė.
Staiga, ji iškėlė lazdelę ir sunaikino savo medį. Šis veiksmas privertė jį dar labiau sunerimti. Tai nebuvo tikrasis Dori augintas medelis, nes tą supleškino Alrisos pliurzis. Bet ir į šį juk buvo įdėta daug darbo.
- Žinai, gal... Gal einam jau į lauką? - Iki pamokos pabaigos dar buvo likę truputis laiko. Bet gal geriau būtų tiesiog pasivaikščioti?
-
Henrietai truktelėjus ir nutraukus rudąjį obuolį, jos obelis ėmė gintis ir mosikuoti savo šakomis neprasčiau nei gluosnis galiūnas. Mergina nunešė išmesti pirmą rudąjį vaisių. Įmetusi jį į jam skirtą dėžę, mergina apsisuko grįžti prie savo suolo. Vėl atsistojus saugiu atstumu nuo šėlstančios obels, Poter ėmė akimis ieškoti kito rudo obels kurį buvo mačiusi pamokos pradžioje.
Staiga ieškomas obuolys, kartu su viena obels šaka pralėkė merginai pro nosį. Nedaug trūko, kad jis būtų užkabinęs grifės veidą, o tuomet jau būtų tekę taikstytis su skausmu. Kad taip nenutiktų, Henrieta čiupo už tos šakos su ruduoju obuoliu ir nepaisydama, kad likusios šakos vanoja jai per rankas ir galvą nuraškė antrąjį rudą obuolį.
Vėl nuėjusi prie dėžės Henrieta įmetė ten ir antrąjį obuolį. Grįžusi prie savo augalo Poter nusimovė pirštines ir ėmėsi sveikųjų obuolių.
-
Mendel dėmesį nuo nukirstos obels nukreipė Alano balsas. Kažkodėl berniukas pasiūlė jau eiti iš šitos pamokos. Aišku, kad klastuolė buvo nieko prieš. Kuo greičiau jie nyks iš šito beprotnamio, tuo bus geriau.
- Gerai, - atsakė. - Eime.
Mendel užsimetė ant pečių savo kuprinę. Prieš išeidama akimis susirado Matthew. Ilgai jo ieškoti nereikėjo, nes pirmiausia jį surado ausys: profesorius rėkavo ant mokinių, regis, jo kantrybė seko. Ką Dori pagalvotų, jeigu pamatytų, kaip Turner guodžia kokį nors kitą mokinį, laiko jį apkabinęs? Pagalvotų, jog profesoriui susisuko varžteliai. Tačiau kai jis apkabino Dori, mergaitė pasijautė tokia ypatinga, tokia svarbi, saugi ir... mylima? Ar gali būti, kad ji Matthew kažką reiškia? Iš tikrųjų reiškia? Visa šita situacija tokia nenormaliai keista... Bet maloni ir svarbi Dori.
Trečiakursė priėjo prie Matthew.
- Ačiū, - tyliai tarė ir paglostė profesoriaus ranką.
Tegul mano kas ką nori, šiandien Dori tai visiškai neberūpėjo. Mergaitė išėjo iš šiltnamio. Dabar galės pabūti su Alanu ir pabandyti pralinksmėti. Juk draugas ją visada pralinksmina.
-
Sučiupusi vieną šaką, Henrieta nuskynė pirmą po ranka pasitaikiusį obuolį. Šis buvo raudonai žalios spalvos, tad trečiakursė įmetė jį į raudoniems obuoliams skirtą dėžutę. Pamažu grifė po vieną skynė obuolius nuo įvairių šakų, stengdamasi išvengti šakų, kurios stengėsi dar nenuskintais obuoliais užtvoti merginai per galvą. Žinoma, visiškai obels atakos išvengti nepavyko ir kelis kartus medžiui pavyko obuoliais užtvoti į galvą ar į ranką, tačiau šiaip nurinkinėti derlių sekėsi visai neblogai.
Pamažu ant stalo esančiose dėžutėse daugėjo raudonų, žalių, geltonų ar keliaspalvių obuolių. Pasitaikė ir vienas kitas obuolys turintis visas tris spalvas. Ant stalo esančios dėžutės vis labiau pilnėjo nuo didelių ir gražių obuolių, o šakos savo ruožtu darėsi vis lengvesnės ir tuštesnės. Neužilgo ant jų išviso nebeliko obuolių ir obelis nurimo.
Atlikusi praktikos užduotį Henrieta patraukė į šiltnamio galą, laukti pamokos pabaigos.
-
[Nihalos asmenybė]
Nihala virė pykčiu. Ji pyko ne tik ant Melody, bet ir ant savęs - ko jau ko, bet trenkti merginai į veidą mažiausiai norėjo. Gerai, viena puse tiesiog troško tą padaryti, nes ji tikrai to nusipelnė už tai, kad melavo, apgaudinėjo ir dar įžeidinėjo Nihalą ją vadindama Hinala, kita puse to padaryti netroško, nes žinojo, kad tai padarius sukeltų dar didesnį pyktį, o juo labiau - čia pamoka, vis dėl to. Pamokoje taip nepridera elgtis, bet jau tai žinojo Nihala. Išraudusi kaip burokas už savo poelgį, mainais penktakursė gavo ne ką nors kitą, o tai, ko nesitikėjo - išpažintį?.. Atvirumo akimirką? Ar kaip čia dar bepavadinsi, tačiau to vis vien nesitikėjo. Išklausius iki galo grifės istoriją, Nihala buvo apstulbusi ir akimirką tylėjo, tačiau atgavusi žadą suriko jai atgal:
- Aš irgi jau ne pirmus metus mokausi Hogvartse! Ir, tavo žiniai, iki šiol neturiu NĖ VIENO draugo! Nebent draugus gali laikyti žiurkes! Man nusispjaut į tą tavo istoriją, nes maniškė tokia pat ir dar baisesnė! Aš tave pažįstų vos kelias akimirkas, tad tikrai neketinu čia ir dabar imti ir ištėkšti visos savo gyvenimo istorijos, tačiau žinok, kad tavo gyvenimas dar tik dalytė to, ką teko patirti man!
Tačiau Melody nebuvo iš kelmo spirta ir vos tik Nihalai baigus savo, ana jau rėkė antrą dalį.
- Antra? Antra yra tai, kad tai vis vien nepateisina tavo melagysčių! Net jeigu ir žmogus mato, bet paprašo tavęs pagalbos, tu negali jam meluoti! Niekas nedavė tau tokios teisės! Žmogus tik pagalbos prašo! Tu nežinai, kas jam gali būti ankščiau nutikę, kad tokios pasekmės yra dabar, jog jis yra priverstas prašyti kitų pagalbos, o ne savarankiškai atlikinėti užduotį! - padariusi pauzę, nes burna jau buvo išdžiūvusi nuo rėkimo, per tą pauzę išklausiusė Melody. - Tai vis vien yra tavo kaltė! Tu, ne kas nors kitas ir tikrai ne aš pati sugalvojau, kad obuolys yra rudas, nors toks nėra! Aš tik dariau tai, ką sakei tu! Vadinasi tai vien tik tavo kaltė!
Melody ėmė varyti ir toliau, tačiau šį kartą tai jau buvo panašiau į tai, ko iš pradžių tikėjosi Nihala - ji supyko dėl smūgio į veidą. Hmm, pavėluota reakcija?
- Kokią klaidą? - jau norėjo klausti Nihala, tačiau nespėjo - kažkieno tvirtos rankos suėmė ją ir patraukė į šalį. Kažkodėl Nihala buvo linkusi manyti, kad pačiu laiku, nes kaip tik toje vietoje, kur neseniai ji stovėjo, prašvilpė kažkas, sukeldamas greitai skriejančio daikto garsą. Nejaugi Melody į mane paleido kokią nors vazą? Arba visą obelį? Tačiau ir šito Nihala nespėjo apmąstyti iki galo, nes tas kažkas, kas stipriai laikė ją suėmęs už rankos ėmė rėkti kažką, kas Nihalai buvo visiškas kosmosas.
- DELEIGHI?! Kokia aš tau dar Deleighi?! Paleisk mane! - ėmė sypti Nihala, tačiau čia dar nebuvo pabaiga. - Klastūnyno? Aš. Ne. Iš. Klas-tū-ny-no! PALEISK MANE! Velniai griebtų, kiek dar kartų šią pamoką turėsiu kartoti! AŠ IŠ VARNO NAGO! AŠ NIHALA!
Mergina, įrodinėjanti esanti Nihala, o ne kažkokia Deleighi, pamėgino laisvąja ranka trenkti kažkam, kas laikė suėmęs jos ranką, tačiau nepataikė.
- Au, skauda ranką! Paleisk!..
-
Dori sutiko eiti laukan. Gal ir gerai, ne pamokų šiandien diena tikriausiai. Grifas dar neįsivaizdavo kur dabar geriau nusibelsti, bet nusprendė, kad pakeliui sugalvos ką nors.
Alanas paliko obelį. Ant jos dar kabojo nemaža dalis obuolių. Na, bent jau tų deginančių nebeliko.
Berniukas pasiėmė kuprinę ir užsidėjęs ant pečių patraukė paskui draugę išėjimo link. Pamokoje dar vis vyravo chaosas. Tikriausiai mokytojas neturėtų labai supykti, kad mes išeiname truputėlį anksčiau. Galvojo Senkleris. Ji trumpam sustojo šalia profesoriaus. Alanui buvo kažkaip gėda, juk jo netyčia paleistoji lėkštė užpuolė herbologą.
- Aš tikrai labai dar kartą atsiprašau dėl tos lėkštės. - Pasakė, o tada paskui Dori išėjo laukan ir patraukė tolyn nuo šiltnamio.
-
Melody spindinčiomis akimis stebėjo kaip kerai skrieja į nelemtą penktakursę. Tačiau... Kai jau rodės, kad į neišmanėlę plūstels kerai ir ši liausis gadinusi Melody ir taip sumautą herbologijos pamoką, prieš akis apsireiškė "nuostabusis" profesorius... Grifei beliko stebėti kaip Nihala buvo patraukta į šalį, o jos mielam snukučiui skirti kerai sustingdė vieną tolėliau stovėjusį nekaltą mokinį. Apstulbusi tamsiaplaukė jau ketino reikšti kelis šimtus priekaištų Matthew, kai ausis antrąsyk pasiekė profesoriaus frazė, atėmusi grifams dar penkiasdešimt taškų. Be žado antrakursė stebėjo herbologą, stipriai gniauždama lazdelę rankose. Ji jau nebežinojo ko labiau troško tą akimirką- paleisti kerus į Nihalą ar į herbologijos profesorių.
Visa laimė, kad bent jau penktakursė buvo apdovanota ne ką geresnėmis dovanomis- minus penkiasdešimčia taškų Klastūnynui ir ištrėmimu į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Tačiau ar kartais ji ne varniukė? Bet kurių galų ji su Klastūnyno uniforma?- netikėtai grifei toptelėjo į galvą mintis. Kad ir kaip ten bebūtų, net jei ji būtų varnė manau su klastuoliais jai pabendrauti būtų neprošal. Gal jie net taptų jos geriausiais draugais? Juk Hinala išties panašesnė į klastuolę, nei į varnę... Ir kaip ji neužkimsta nuolat rėkaudama? Netikėtai užpulta padrikų minčių srauto mergaitė skęsdama minčių sukuryje, paliko profesorių ramybėje ir grįžo prie savo obels.
Neaukšta, begalės rudų obuolių savininkė it niekur nieko laukė sugrįžtančios grifės šiltnamio kampe. Ir aišku nekantriai degė noru vos mergaitei prisiartinus prie obuolių, šaka stipriai suduoti nelaimelei per veidą. Deja svajonės neišsipildė ir šįkart Melody vikriai išsisuko nuo medelio smūgių. Nuskynusi visus ruduosius obuolius nė nedvejodama supylė juos į raudonųjų, geltonųjų ir žaliųjų obuolių dėžes. Šie savo nuožiūra kaip patrakę pradėjo svaidytis po šiltnamį. O tuo tarpu Melody nekreipdama dėmesio greitai pasistvėrė kuprinę ir nepastebimai išsmuko iš šiltnamio, palikdama chaotišką dovanėlę profesoriui už šitiek minusuotų taškų grifams.
-
Nu ir vėl tie Grifai prisidirba šį kart atemė penkiasdešimt taškų! Net penkiasdešimt ir taip grifai šį sezoną tinginiauja. Aišku Džeimsas pats neneigė fakto jog ir pats tinginiauja. Bet juk Klastūnų daugiau išvis šiais laikais visi klastūs kažkokie. Bet čia jau tikrai nebuvo vaikino kaltė. Pradėjus skinti obuolius akį patraukė vaikinas niekada Džeimsui nematytas nebent jis jo nepamatė. hmm gal reiktų jį užkalbinti? na juk vargšelio nepaliksi vieno. Priejes prie vaikino Džeimsas tarė:
-Vardas?
Pagal Rudaplaukį tai galėjo nuskambėti nemandagiai bet ką gi. Vaikinas vis dar pyko dėl to jog iš Grifų atemė net penkiasdešimt taškų. Sau tyliai tarė:
-Nu dabar tai tu atsiimsi
Grifai saugo savus ką Džeimsas ir darys. Nutaikęs lazdelę į vazonä stovėjusį ant stalo nusitaikė į profesoriu ir tyliai tarė:
-Flipendo
Vazonas nuskrido. Vaikinas tikėjosi jog į tą ne burtininką ji pataikis. Aišku to dar yra negana. Nusitaikes į šiltnamio sieną Džeimsas ištarė:
-Bombardo
Paskutinė pamoka-blogiausia pamoka ypač jam. Išvis kaip kažkas drysta iš mūsų Grifų atimti tiek taškų ir dar buves mūsų vadovas. Nusiramines sudėjo obuolius su mintim rudajį paleistį į profesorių bet to būtų jau per daug
-
Atodūsis. Tada dar vienas atodūsis. O kaip daugiau reaguoti, kai mokiniai naudojasi proga, kad profesoriui niekas neberūpi, ir paversti pamoką baisesniu laiku nei būtų degimas pragaro liepsnose?
- De Leighi, nustoji nusišnekėti ir keliauji prie darbo. Geriau pradėk rūpintis obuoliais gražiuoju, kitaip Klastūnynas taip kentės, kad pasigailėsi gimusi, - pakeltu balsu kalbėjo profesorius. Kodėl būtent jo koledžo mokiniai turi elgtis taip, kad norėtųsi juos visus sunaikinti?
Deja, panašu, kad Vėtrūnė nebuvo nusiteikusi bent kiek pataisyti nuotaikos. Jai pradėjus (tiksliau, pratęsus) švaistytis kumščiais Turner dar labiau supyko. Vėl pagriebė mergaitę už rankos ir tiesiog ištempė iš šiltnamio. Užkliudė kažkieno obelį, ir ji nukrito ant žemės, tačiau daugiau tokiomis smulkmenomis nesirūpino. Tegul direktorė galvoja ką nori - ne jis kaltas, kad šitie paaugliai yra visiškai nevaldomi. Atrodė, kad nėra nė vieno, kuris jaustų bent menkiausią norą mokytis.
Palikęs de Leighi lauke grįžo į šiltnamį, bet iš karto pasigailėjo tokio sprendimo: nespėjus nė sureaguoti į galvą pataikė iš kažkur atsiradęs vazonas, o vėliau, tarsi viso šito būtų mažą, šiltnamio sienoje atsirado skylė. Matthew norėjo aprėkti įvykių kaltininką, bet, deja, nė neįsivaizdavo, kieno tai darbas.
- Pritz! - užstaugė profesorius, įtardamas, kad pasidarbavo būtent ji. Kad tos mergaitės pamokoje nė nebuvo, jis nepagalvojo. Deja, nuo šauksmo sustiprėjo galvos skausmas, tad teko už jos susiimti ir kažkaip nušliaužti iki akvariumo, kuriame plaukiojo persigandusios silkės. Vargšas profesorius jau buvo pamiršęs apie nudažytą vandenį, tad dabar jį apėmė panika.
- DINKIT IŠ AKIŲ! - suriko Turner vos tik palaimingo varpo dūžis nuskambėjo šiltnamyje. Augalų namai atrodė tiesiog tragiškai, bet mokytojas nebeturėjo sveikatos jų nei tvarkyti, nei prižiūrėti. Tuo labiau, kad vis tiek daugiau niekada čia nesugrįš. Atkentės egzaminą ir pamirš apie Hogvartso egzistavimą.
Dar kartą atsidusęs pasiėmė akvariumą ir plyštančia galvą paliko apgriuvusį šiltnamį.