Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Auris Senkleris Sausio 09, 2022, 01:22:40 pm
-
Pamokos tema: prakeikimų panaikinimo ritualas
Nuo tos pamokos su tamsūnais prašvilpė pora savaičių. Ir šiandien viskas turėjo būti paprasčiau. Nors, dievas žino, ką nepatyrę mokiniai gali prisidirbti. Ir tas buvo negerai, mat Senkleris buvo klaikiai pavargęs.
Aišku, kas gi dėl to kaltas? Žinoma jis. Penktadienį Auris pasiruošė pamokai o tada visam savaitgaliui išrūko su savo draugeliais į kažkokias žiemos žaidynes.
Tie asmenys buvo paprasčiausi žiobarai, su kuriais vykti jis susitarė dar rudenį. Sutiko juos mieste, o tie pasiūlė žiemą prisijungti. Auris sutiko.
Taigi, šį savaitgalį nuo pat penktadienio vakaro, praleido beprotiškame rate. Vakare triukšmingas baliukas, paskui šeštadienį teko trenktis ten, kur vyko tos žaidynės. Po to pašventimo tai buvo gana sudėtinga. Žodžiu, tą dieną, jie slidinėjo, važinėjo motorinėmis rogėmis ir panašiai. Tokios ten ir žaidynės. Bent jau jų komanda tai tikrai ten tiesiog kvailiojo. Na o paskui vėl atėjo laikas linksmybėms ir mokyklon jis grįžo tik paryčiu.
Dabar, pirmadienį, Senkleris sėdėjo pamokoje, kurios labai nenorėjo vesti. Norėjo kristi į lovą ir miegoti kiaurą parą.
Ant jo stalo stovėjo dėžė su muzikos instrumentais, kiti, didesni buvo įdėti dėkluose, ir stovėjo atremti į stalą. Kaip čia dabar atidėjus tą pamoką truputį? Svarstė jis. Puiku, reikia duoti jiems teorinį klausimą, taip gausiu minutėlę ramybės. Juk tikrai nieko negalėtų nutikti per teorinę dalį ar ne?
- Sveiki, - Vangiai pasakė Auris.
- Šiandien mokysimės kaip reikia panaikinti prakeikimus. Šie bus paprasti, nepavojingi. Jums reikės atlikti ritualą ir panaikinti prakeiksmą. Apie jį papasakosiu vėliau. Kaip matot čia pilna muzikos instrumentų, kurie ir yra užkeikti. Prakeiksmas sklinda tada, kai instrumentu yra grojama, o ne iškart jį palietus. Tokie prakeikimai, kurie užvaldo žmogų tik palietus daiktą yra pavojingesni ir juos panaikinti sudėtingiau. Tarkim, toks daiktas buvo senas vėrinys, kadaise pardavinėjamas Bordžino ir Berko krautuvėje. Tam, kad panaikintumėte prakeikimą reikia ne vien burtų lazdelės. Tam reikia daugiau daiktų, tarkim žvakių. O dabar jūsų užduotis. Pasakykite ar tiesiog pamėginkite atspėti daiktus ar įrankius, kurių reikia atliekant ritualą. Žvakių jau galit nebeminėti.
Viskas. Dabar, jei kas nors kalbės aš ramiai galėsiu numigti. Ak ne, reikės klausytis. Bet vis tiek geriau, nei praktinė dalis, kai amžinai reikia būdrauti.
Sugalvokite po vieną daiktą reikalingą prakeiksmams panaikinti. Daiktai negali kartotis.
Pamoką pratęsiu sausio 13 dieną.
Jei kas neaišku ar šiaip Reikia kokios nors Aurio reakcijos rašykit žinutę.
-
Henrieta sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos klasėje. Pamoka su tamsūnėmis buvo tikrai įdomi ir grifė tikėjosi, kad ši pamoka taip pat bus įdomi. Tačiau šįkart mergina atėjo ne tik mokytis. Reikėjo sužinoti, kaip atsikratyti Vendigo, o ko daugiau būtų galima klausti nei apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus. Tačiau reikėjo paklausti lyg iš netyčių, lyg trečiakursė nebūtų turėjusi nieko bendro su demonais.
Profesoriui pranešus pamokos temą, Henrieta kiek nustebo. Nejau tikrai galėjo taip pasisekti, kad tą pamoką, kai ji planavo paklausinėti apie demono nusikratymą, bus kalbama apie prakeiksmų nusikratymą? Atrodo taip. Išklausiusi ką pasakoja profesorius ir išgirdusi teorijos klausimą grifė pakėlė ranką. Iš pradžių reikėjo atsakyti į teorijos klausimą.
- Atliekant ritualus dažnai reikia žinoti specialius užkalbėjimus, kad pavyktų pašalinti prakeiksmą. - tarė Poter.
Nutilusi trylikametė klausėsi kitų mokinių atsakymų. Mergina norėjo sulaukti kol Auris pradės pasakoti kaip reikės atkerėti užkeiktus daiktus. Tuomet bus puiki proga įsiterpti su klausimu apie Vendigo ir nesukelti įtarimų. Tad ramiai sėdėdama Henrieta laukė kol profesorius ims aiškinti praktikos darbą.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia stalo ((ant grindų)) stovėjo ir mergaitė trumpais rudais plaukais ir atidžiai žvalgėsi. Elliw, kuri ir buvo ta mergaitė, puikiai prisiminė turinti dar du teleskopus. Deja, ji nė neįsivaizdavo, kur galėtų juos rasti. Ar buvo galima tikėtis, kad jie yra šioje klasėje? O ar ji iš viso klasėje? Ko gero, taip, nes kažkoks pirmą kartą gyvenime matomas žmogus ir vėl kažką pliurpė, o aplinkui ją buvo nemažai visokių bjaurių ir nebjaurių mergiūkščių, kurios galbūt buvo mokinės.
Kadangi Elliw buvo gera mergaitė, ji nuoširdžiai stengėsi klausytis, ką šneka tas pirmą kartą gyvenime matomas žmogus. Sekėsi sunkiai, mat ištarti žodžiai iš karto išnykdavo iš atminties. Vis dėlto velsietė atkakliai stengėsi. Ji žiūrėjo į tą žmogų ir bandė suprasti, ko jis nori. Deja, netrukus pamiršo, kodėl į jį žiūri, tad nusisuko ir pažvelgė į teleskopą. Panašu, kad jis vis dar buvo sveikas, kas labai pradžiugino. Gyvenimas iš karto tapo geresnis. Kaip galima gyventi be teleskopų? Tada turėtų būti siaubingai liūdna, ar ne? Taip, be astronomijos prietaisų viskas tampa tiesiog siaubingai beprasmiška.
- Teleskopas! - garsiai suriko Elliw, nors nebuvo tikra, kodėl tai sako. Ar gali būti, kad tas keistas žmogus paklausė kažko apie astronomijos prietaisus? Ar tai įmanoma?! - Reikia juo trenkti... Taip, reikia stipriai trenkti!
Elliw nusišypsojo. Buvo visiškai tikra, kad atsakė į klausimą teisingai. Tiesa, ji nebuvo visiškai tikra, kad tas klausimas iš viso buvo. Tačiau vis tiek žinojo atsakiusi teisingai, kas dar kartą įrodė, kad ji yra gera mergaitė.
Teleskopas stovėjo ant stalo ir buvo visiškai sveikas. Ji visai neseniai pasakė kažką protingo (nors jau neprisiminė, ką). Argi gyvenimas ne nuostabus?
-
Klastuolė išklausė teorinį klausimą. Ji (beveik) idealiai priisiminė kelis daiktus kurių reikėjo prakeiksmų paneikinimo ritualui. Klastuolė netrumpai užtruko kol išsirinko kurį daiktą paminės. Klastuolė kiek palaukusi pakėlė ranką ir gavo teisę kalbėti.
- Reikia į puodelį pripilti magiškosios kavos pupelių. Tada uždegti ir įstatyti arbatinę žvakę. Taip bus tinkamas kvapas prakeiksmų panaikinimo ritualamd atlikti. - klastuolė kaip visada atsakyma beveik išrėkė (tikrai gana (labai) garsiai). Atsakiusi klastuolė atsisėdo. Ir laukė ką kiti pasakys. Klastuolė išklausė kelis atsakymus. Elliw mano, kad reikia teleskopo! Tikiuosi, kad tai netiesa. Galvojo klastuolė. Klastuolė niekada nesuprato teorijų prasmės. Tegul paaiškina ir iškart praktika. Vėl galvojo klastuolė.
-
Dori sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje ir žiopsojo į Aurį. Šis atrodė kažkoks be nuotaikos, pavargęs, na, ne toks kaip įprastai atrodydavo pamokose. Pamokų metu Senkleris elgdavosi gana energingai ir entuziastingai, o šiandien jis priminė Matthew, tartum vesti pamoką jam būtų begalinė kančia. Siaubas, ar tikrai Hogvartso mokiniai tokie siaubingi? Kad per kelis mėnesius gali išvesti suaugusįjį iš proto ir jo gyvenimą paversti skandinimu stikliuke, bokale arba taurėje bandant pamiršti mažuosius siaubūnus? Tikiuosi, Auris nepradės nesaikingai gerti, kaip didžioji dalis Hogvartso profesorių, galvoje pasigirdo žodžiai. Galbūt jie visi dėl to ir geria, kad tikrai mes esam baisūs neklaužados, mintyse pridūrė. Gal ir Gloria kažkada buvo idėjų kupina jaunoji profesorė, o vaikai sugadino jai gyvenimą?
Tačiau šiuos Mendel svarstymus pertraukė klausimas, kurį ką tik uždavė profesorius. Nieko negalvojusi Dori pakėlė ranką ir prabilo:
- Manau, kad tai galėtų būti veidrodis, nes veidrodis yra dažnai naudojamas įvairiuose ritualuose. Sakoma, kad veidrodis turi tam tikrų galių ir kad jis net yra kaip vartai į anapusinį pasaulį. Veidrodis fiksuoja ir saugo prisiminimus, energetiką ir panašiai. Tai itin stiprus daiktas, kaip ir žvakė, todėl tikriausiai praverstų panašiuose ritualuose.
-
Niūrus pirmadienio rytas tikrai nebuvo pati tinkamiausia akimirka apsigynimo nuo juodosios magijos pamokais, tuolab, kad dangus tądien atrodė toks bespalvis, o vėjas švilpavo ir atgrasydavo visus norinčiuosius išeiti į lauką. O ką jau kalbėti apie praeitą pamoką... Vos prisiminus tamsūnes Melody nejučia krūptelėjo. Per prieš pora savaičių įvykusią pamoką apie tamsūnes, tamsiaplaukė taip pat buvo nekokios savijautos, o tamsūnes tądien tik dar labiau pablogino dieną. Taip ko gero bus ir šiandien... Tyliai atsidususi mergaitė pakėlė akis. Prieš akis ir vėl tauškė kažkoks naujasis šių metų apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius ir regis jam taip pat ši diena nebuvo viena tinkamiausių pamokai...
Vos išgirdus pirmuosius profesoriaus žodžius Melody susidarė nuomonę, jog ir ši pamoka bus niekam tikusi ar gal net nuobodi. Jei būtų koks penktadienis, tada pamoka gal ir būtų nors kiek naudingesnė, tačiau tądien tai tebuvo laiko švaistymas... Ausis pasiekęs teorinis klausimas kiek pagyvino grifiukę ir ši, kol dar neužmigo šioj pamokoj, nusprendė pasinaudoti proga uždirbti grifams pora taškų.
- Mano nuomone, prakeiksmams panaikinti turėtų būti naudojami septyni kauliukai,- atsakymas nuskambėjo neužtikrintai ir išties labai kvailai, tad grifė nedelsiant patikslino savo atsakymą. – Būtinai septyni, specialiai įvairiems ritualams, užkeikimams ar atkeikimams naudojami magiškieji kauliukai, išraižyti įvairiais keistais ir nesuprantomais simboliais.
Deja atsakymas vis tik skambėjo ganėtinai kvailai, tačiau aiškiau paaiškinti antrakursė nepajėgė. Tiesa, tai buvo spėjimas, tačiau kažkokia nuojauta ir žinojimas viduje pranešė, kad tai ką Melody pasakė buvo grynų gryniausia tiesa. Apie magiškuosius ritualų kauliukus mergaitė mažai ką težinojo. Galbūt nebent tai, kad jie labai galingi, o blogai panaudojami, net- pavojingi. Sukryžiavusi pirštus tamsiaplaukė meldė, kad profesorius užskaitytų jos atsakymą ir grifė pelnytų dar porą taškų savo koledžui.
-
Tik uždavęs tą klausimą Auris patogiai atsilošė kėdėje ir užmerkė akis. Trumpam. Pagalvojo. Bet, kai pajuto, jog ims ir užsnūs prieš visą klasę staigiai atsisėdo tiesiai ir pasistengė išties atidžiai klausytis ką jie ten sako.
Ir greit nuotaika dar labiau apniko. Klasėje buvo Elliw. Viskas, poilsiui galas. Pagalvojo. Bet mergaitė nieko neiškrėtė. Bet jos atsakymas. Teleskopas. Ir prie ko čia da... Ir staiga jis prisiminė vieną ritualą, kuriame tikrai buvo naudojamas teleskopas. Miegus galutinai išblaškė mokinė, kuri užklykė savo atsakymą per visą klasę. Auris nusprendė nekreipti į šitą kvailystę dėmesio. Nusibos ir nustos klykaut. Nusprendė jis.
- Panele poter žinoma, kad reikia užkalbėjimų. Panele Goff, jūsų atsakymas irgi teisingas. Yra toks senas ritualas, vadinamas žvaigždžių gaudymu. Yra žmonių, kurie tiki, kad vėlai naktį reikia išeiti laukan ir teleskopu sudaužyti veidrodį. Žinoma naktis turi būti tokia, kada įvykdytas prakeiksmas. Turiu galvoj žvaigždžių padėtis turi būti identiška tai, arba mėnulis turi būti tokioje padėtyje, kaip buvo atliekant prakeikimą. Tikima, kad tai susilpnina dangaus kūnų energiją. Beje, neabseinama be užkalbėjimų. - Auris net pagyvėjo pasakodamas visą tą reikalą. Miegai išlakstė.
- Panele Forrm, taip pat teisingai. Panele Mendel, taip, žinoma. Veidrodžiai naudojami daugybėje ritualų. Ir panele Moondragon, ko taip nedrąsiai? Septyni ritualų kauliukai irgi labai svarbūs. Ypač todėl, kad septyni. Juk tai galingiausias magiškas skaičius. Taigi visi gaunat po du taškus.
Po galais, užsikalbėjau kaip visada. Bet jam patiko jiems ką nors pasakoti.
Auris mostelėjo lazdele į spintą ir iš jos išlėkė dėžė su pačiais įvairiausiais daiktais,reikalingais ritualams panaikinti. Ten buvo žvakių, veidrodėlių, vaško gabalų, molio, stiklinių indelių, kavos pupelių, buteliukų su vandeniu, ritualinių kauliukų ir taip toliau. Dėžė trinktelėjo ant stalo. Tada jis greitai išdalino mokiniams senas storas knygas, tai nebuvo mokykliniai vadovėliai.
- Dabar ateikite prie mano stalo ir pasiimkite po vieną muzikos instrumentą. Galite imti arba didesnį, kuris yra dėkle arba mažesnį iš dėžės. Jei taip netyčia jums kils noras pakariauti iškart sakau, kad muzika paveiks tik žmogų grojantį instrumentu laikomu rankose. Todėl nieko neapsimoka daryti. Prakeikimai, kurie paveiktų visą šią klasę yra labai sudėtingi ir iš pradžių reikia išmokti panaikinti paprastesnius. Atsiverskite tryliktą šios knygos puslapį ir pirmyn. Ritualas aprašytas knygoje. Viską darykit pagal instrukcijas. Turite būti susikaupę, nes netyčia galite čia prikviesti visokių dvasių. O to geriau nereikia padaryti. - Atrodo paminėjau viską. Pagalvojo jis.
Pirmame poste parašykite kaip prieinate prie Aurio stalo ir pasiimate instrumentą. Parašykite ar ėmėte iš dėžės ar tiesiog dėkle. Po šiuo jūsų postu mėlynai parašysiu koks tai instrumentas ir kas būtų juo pagrojus. O tada jau sugalvokite savo ritualą, jo eigą ir rašykite kaip viską darote. Ritualas nebūtinai turi pavykti, gali nutikti ir kas nors nenumatyto. Kaip visada jei kyla neaiškumų ar šiaip reikia kokios nors Aurio reakcijos rašykit.
Bent trys postai pamokoje.
Pamoką uždarysiu sausio 23 dieną.
-
Nieko sau, mintyse galvojo Dori, pagaliau Elliw pataikė ir teleskopas išties gali būti naudojamas tam tikrame rituale, užbaigė mintį. Klastuolė įdėmiai klausėsi profesoriaus kai jis pasakojo apie ritualą su teleskopais ir pagalvojo, kad galbūt vertėtų padovanoti Elliw dar vieną astronomijos prietaisą? Na, juk ji vis tik laimėjo Hogvartso sniego žaidynes. Tik iš kur mergaitei teleskopą gauti? Dar niekas nebuvo aišku dėl Mendel finansinės padėties, o tasai teleskopas juk kainavo pinigus. Bandysiu kur nors pavogti, ir vėl mintyse ėmė svarstyti žaliaplaukė. O jeigu pavogčiau iš pačios Elliw ir jai padovanočiau, ar ji suprastų? Tikriausiai ne, svarstė toliau.
Tačiau tokius Dori svarstymus ir vėl pertraukė Auris, kad mokinė net ant jo pyktelėjo, tačiau susizgribo esanti ne kur kitur, o pamokoje. Ką toliau, po teleskopų, šnekėjo Senkleris, Dori, deja, nelabai ir begirdėjo, tačiau pamatė, kad klasėje kilo nedidelis šurmuliukas, nes mokiniai ėmė stotis ir eiti profesoriaus link. Mendel, kad nebūtų balta varna, taip pat pakilo nuo suolo ir atsistojo į eilutę. Eilei trumpėjant ji pastebėjo, kad mokiniai grįžta į savo darbo vietas su muzikos instrumentais. Tuomet kažkur galvoje sukirbėjo migloti prisiminimai, kad Auris dar pačioje pamokos pradžioje kalbėjo apie užkeiktus muzikos instrumentus. Per daug nesigilindama Klastūnyno trečiakursė iš kažkokios dėžės pagriebė pirmą pasitaikiusį instrumentą.
Fleita. Ant kurios parašyta, kad ja užgrojus kiltų noras visiems pasakyti savo paslaptis.
-
Klastuolė negalėjo patikėti, kad vienam senam prakeikimo pašalinimo ritualui tikrai reikėjo teleskopo. Na, bet ką padarysi. Klastuolė tikėjosi, kad tas keistas apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius nelieps išbandyti šio (turbūt velniškai seno) atkeikimo. Klastuolė išklausė praktiką. Ši klastuolei atrodo truputį įdomesnė nei praktika. Bet tai nereiškia, kad profesorius yra normalus. Galvojo klausydama Erka. Klastuolė tingėjo (labai tingėjo) dirbt, bet nusprendė vis dėlto darbą atlikti (aišku neįdedant pastangų). Klastuolė nuėjo prie profesoriaus stalo. Ir ilgai negalvodama pasirinko instrumentą iš didžiausio dėklo kokį ji tik matė. Kam čia su tais mažais vargti! Mintyse rėkė klastuolė. Pasiėmusi instrumentą nuėjo atgal į savo vietą.
Kontrabosas. Ant jo parašyta, kad juo užgrojus apims smarkus troškulys.
-
Instrumentas, kurį prigriebė Dori, buvo fleita. Trečiakursė neskubėdama nupėdino atgal į savo darbo vietą. Kažkodėl dirbti ji šiandien kuo toliau, tuo labiau nebuvo nusiteikusi. Tingėjo. Žaliaplaukė jautė, kad kažkas jai darėsi. Visų pirma, ji ilgą laiką nesirodė ateities būrimo pamokose. Vis dažniau nepadarydavo namų darbų, o dabar, sėdint mokyklos suole, kartais vis sunkiau išeidavo susikaupti.
Tokiam tinguliui atakuojant Klastūnyno mokinę jos lūpose kažkodėl pasirodė šypsnis ir ji sukikeno. Per daug apie nieką negalvodama Mendel ėmė ir sugrojo fleita. Iškart pajuto savyje itin keistą jausmą, artėjo noras bendrauti, kalbėti. Tada galvon toptelėjo mintis, kad muzikos instrumentai juk užkerėti. Ėmusi apžiūrinėti fleitą ir ant jos perskaičius, kad užgrojus užeis noras visiems sakyti savo paslaptis, Dori perbėgo šiurpuliai per kūną.
Tačiau ji negalėjo nieko su savimi padaryti. Net nepajuto, kaip padėjo fleitą ant stalo ir buvo nunešta savo kojų prie profesoriaus. Kodėl būtent prie jo? Juk buvo parašyta, jog norėsiu papasakoti visiems, o kojos veda prie jo, mintyse pagalvojo. Dori taip norėjo jam pasakyti, kad žino, jog jis yra naudojęs nukryžiavimo užkeikimą. Dėl apgriuvusios Hagrido trobelės, ji privalo jam tai pasakyti! Tačiau kiti mokiniai galėjo pamatyti, kad Mendel Senklerį pažinojo šiek tiek daugiau nei jie. Tai būtų nelabai gerai, ar ne? Todėl pasilenkė prie jo arčiau ir krizendama į ausį sušnibždėjo:
- Aš apie tave kai ką žinau, Auri, - dėl sodo nykštukų, kaip Dori ėmė juokas! - Aš apie tave kai ką žinau, - linksmai ir labai tyliai toliau gyrėsi mergaitė.
Galiausiai ji atsitraukė šiek tiek atokiau ir visa išsišiepusi, žibančiom akim ėmė vėpsoti į raudonplaukį. Tačiau kažkur viduje dar buvo sveiko proto. Jis bandė paprotinti Dori, kad bus labai negerai, jeigu ji prasipliurps Auriui. Tokiu atveju Mendel rizikuotų susipykti su Alanu. Bet žaliaplaukė taip norėjo ką nors papasakoti!
- Juokauju, - ir toliau krizendama vėl prabilo. - Iš tikrųjų tai norėjau kai ką pasakyti apie Matthew, - ir vėl ėmė šnibždėti. - Ar tu žinai, kad...
Tylėk, kvaiša! Tylėk, ir rėkė, ir maldavo balsas Dori mintyse. Privertė suklusti. Ji su tuo noru išpliurpti dalykus, kurių kitiems nevalia pasakoti, labai stipriai kovojo.
- kad jis nemoka kerėti, - pabaigė sakinį.
Šaunuolė, pagyrė save mintyse Mendel. Niekas neturi žinoti, kad Matthew įsivaikinęs Deoiridh. Bet... bet gal pasakyti jam... ar pasakyti?
- Žinai ką? - vėl prabilo, tačiau tyliai, stengdamasi, kad girdėtų tik Auris. - Ar tu žinai, kad aš esu naudojusi žudymo užkeikimą?
O tada atsisukusi į visus kitus garsiai suriko:
- Aš pusryčiams galiu suėsti keturis lietinius blynelius su šokoladu, o vaidinu, kad telpa tik du!
-
Po praeitos pamokos Alrisa, žinoma, nė nenorėjo pagalvoti apie Apsigynimą nuo juodosios magijos. Iki dabar po kūną lakstė šiurpuliukai, prisiminus, ką ten patyrė. Vylėsi kuo greičiau tai pamiršti, tačiau net ir po kelių savaičių vaizdiniai iškildavo lyg tikri. Todėl vienintelė priežastis, kodėl ji vėl nusprendė čia apsilankyti, buvo nepasotinamas smalsumas. Net keista, kad neatsivedė savo mielojo Yuno, su juo būtų buvę žymiai smagiau. Bet dabar, sėdėdama kažkur gale, pastebėjo Elliw, tą neprilygstamą bjaurybę. Tad klastuolė netikėtai apsidžiaugė drauge neatsitempusi augintinio - kas žino, kas būtų atsitikę, susitikus tiems dviem. Nesinorėjo net galvoti, ką teleskopininkė galėtų padaryti nekaltam šiknašaudžiui pliurziui. Kol ketvirtakursė ramiai mąstė ir kramsnojo sausainį, teorinė dalis beveik neprailgo. Šlykštynė vėl rėkė kažką apie trankymą teleskopu (tuoj aš tau pačiai užtvosiu), netgi išgirdo Dori balsą. Tačiau susidoroti su Elliw šįkart atrodė svarbiau.
Ryžtingai nužingsniavusi prie profesoriaus stalo, Alrisa permetė akimis instrumentų dėklus, spręsdama, kuris geriausiai įkūnytų ginklą. Didelis netiko - sunku pakelti, mažas - nepadarys daug žalos, todėl pasirinko vidutinį. Ji nebuvo apsisprendusi, ar verta išimti instrumentą:
-Ech, bet kam tiek vargintis dėl tos kvaišos? - tingiai paklausė savęs juodaplaukė ir priėjusi taip smagiai užvožė mergiotei per makaulę, kad kažkas viduje net trakštelėjo.
Smuikas. Ant jo parašyta, kad užgrojus kiltų noras šokti be sustojimo.
-
Klastuolė pasiėmė kontrabosą nors tiksliai nežinojo kodėl. Greičiausiai todėl, kad jis buvo didžiausias kokį tik Erka matė ant profesoriaus stalo. Klastuolė iš lėto apžiūrėjo kontrabosą. Ant jo buvo parašyta, kad juo užgrojus apims labai stiprus troškulys. Klastuolei pasidarė juokinga. Tikrai! Nuostabu troškulys! Mintyse mąstė klastuolė. Klastuolė nepagalvojusi ėmė ir užgrojo šiuo kontrabosu. Staiga ją apėmė žiaurus troškulys. Klastuolė nusprendė atsigerti, bet tada troškulys pasidarė dar stipresnis. Ir kaip profesorius galėjo sugalvoti tokią kvailą praktiką. Negalėjo suprasti klastuolė. Klastuolė norėjo atsigerti dar, nes kai atsigerdavo bent minutei troškulys aprimdavo, bet po to jis dar labiau sustiprėdavo.
-
Nelannai labai trūko miego, ji jautėsi tokia pavargusi, kad nedaug trūko, jog būtų visai neatėjusi į pamoką. Nors ir buvo pažadėjusi sau, kad vos atvykusi į Hogvartsą ji ims stropiai mokytis, bet šiandien jai visiškai nebuvo noro tą daryti. Tikriausiai dėl to pirmąją pamokos dalį ir tiesiog prasėdėjo vangiai ir nieko nedarė. Bet dabar jos katino akimirkos baigėsi - profesorius uždavė praktinę užduotį. Na kodėl dabar ta prakeikta praktika reikalinga? Negalėsiu toliau snausti, teks kažką daryti. Ji bandė sau įteigti, kad kiekviena teorinė informacija, ir tuo labiau - kiekviena praktika jai išeis į naudą. Tačiau tai nepadėjo. Šį kartą niekas jos nemotyvavo dirbti.
Nuėjusi prie profesoriaus stalo klasės priekyje, Nelanna iš dėklo pasiėmė instrumentą ir grįžo į savo vietą. Ir ką gi man su juo dabar veikti?, pamanė mergaitė ir nusižiovavo.
Gitara. Ant jos parašyta, jog ja užgrojus kiltų siaubingas niežulys ir atrodytų, kad visur knibžda vabalai.
-
Tie mokiniai tikriausiai žino kada aš noriu ramybės ir tada jiems būtina išsidirbinėti. Siuto Senkleris. Kas šovė Mendel į galvą? Kaip ji galėjo iškrėsti tokią kvailystę?
Paėmusi fleitą, priglaudė ją prie lūpų ir...
- Ne! - Šūktelėjo Senkleris, bet jau buvo per vėlu. Ji guviai pašoko, akys spindėjo. Mergaitė prilėkė prie jo stalo ir tylomis ėmė kalbėti. Žino mat... Senklerį net juokas suėmė.
- Taip, tuojau galėsi būti mano metraštininkė. - Taip pat tyliai pasakė jis. Kodėl delsė ir neatkerėjo jos iškart? Buvo labai įdomu ją stebėti, mat Dori stengėsi nekalbėti kas užeina. Jeigu čia juodu būtų dviese, gal jis leistų jai pačiai įveikti užkeikimą, bet tikrai ne dabar.
Herbologas nemoka kerėti. Aš žinau, kas to nežino? Aš gi ne be naujas čia. Bet kaip Hogvartsas nusirito siaubas... Kaip galima priimti tokius... Auris sustabdė šias mintis, vėl prasideda. Pyktelėjo ant savęs. O Dori kalbėjo toliau. Jis sustingo. Ką ji panaudojo?
Jis mostelėjo lazdele į spintą ir iš jos išlėkė buteliukas. Tuo tarpu kažkas garsiai pokštelėjo. Ir Auris pamatė, kad viena Klastuolė rėžė savo instrumentu Elliw per galvą. Čia dabar kas?
Vaikinas ėmė skubėti. Dori šaukė apie savo valgymo įpročius. Gal jis net būtų pasijuokęs, bet juokinga nebebuvo. Tada išgirdo skambant dar vieną instrumentą. Kas jiems su galva negerai? Tylomis ėmė berti atkeikimus, buteliuką įbruko Dori į ranką.
- Išgeri tuojau pat. Ir atsimink, kad visą šią dieną gali užeiti noras paplepėti. Ir jeigu taip bus, nugerk gurkšnį iš buteliuko. Dabar išgerk tik tris gurkšnelius. Ir dar man pasiaiškinsi dėl žudymo užkeikimo. Tuojau sugrįšiu. - Tylomis pasakė. Reikėjo atkerėti ir kitą mergaitę, kuri sugalvojo save užkeikti. Ką dabar priima į Klastūnyną? Siaubinga.
Pralėkdamas pro tą, kuri rėžė Elliw per galvą piktai pasakė.
- Grįžk į savo vietą. Dar kartą pamatau ką nors panašaus, vienu areštu neatsipirksi. - Jei kas jis būtinai pažiūrės kaip Elliw, bet dabar reikia kuo greičiau atkerėti Forrm. Toji rėksnė Forrm tuojau nebegalės be vandens, gers ir gers be sustojimo.
Jis pastatė kitą eliksyro buteliuką ant Erkos stalo.
- Išgerk šitą ir paaiškink, ką tu sau galvoji mergaite?
-
Klastuolė išgėrė profesoriaus duotą eliksyrą. Klastuolė tikėjosi, kad jis turės kokį nors žiaurų skonį, bet eliksyras buvo beskonis. Net vanduo turi skonį palyginus su šituo. Gal jis kokį igredientą pamiršo įmest?
- Profesoriau, ar jūs pats virėte šį eliksyrą? - paklausė klastuolė. Ir pagalvojo. Užsigalvojo tikrai tikrai netrumpai.
- Jei taip tada abejoju ar išvirėte eliksyrą teisingai! - besijuokdama tarė klastuolė. Klastuolė rankose turėjo lazdelę. Klastuolė gailėjosi, kad azkabanas egzistuoja. Jei azkabanas neegzistuotų iškart į jį paleisčiau nukryžiavimo kerus. Galvojo klastuolė. Ji stipriau suėmė lazdelę ir iškėlė tiesiai prieš profesorių.
- Depulso! - garsiai ištarė klastuolė. Ir klastuolė tikėjosi, kad kerai suveiks ir profesorius pradės tolti. Tikiuosi pavyks atsikratyti. Pagalvojo klastuolė ir tikėjosi, kad profesorius ne tik nutols, bet ir atsitrenks į sieną. Klastuolė laukė kol sužinos ar kerai pavyko.
-
Apdujusi nuo miego trūkumo, Nelanna spoksojo į ant stalo padėtą gitarą, kurią ką tik pasiėmė iš profesoriaus. Vis dar nesugalvojo, ką su ja daryti, ir kodėl apskritai pasiėmė gitarą, o ne ką nors kitą. Mergaitė groti nemokėjo, iki šiol net akyse nebuvo regėjusi daikto, su kuriuo galima išgauti muziką. Vienintelis muziką skleidžiantis daiktas jų namuose buvo radijas, iš kurio kartkartėmis buvo galima išgirsti dainuojant ką nors iš magijos pasaulio žvaigždyno - Selestiną Vorbek, Lemties deives ar kitas, mamos mėgiamas grupes. Ir apie tai, kad kažkada gyvenime jai pasitaikys proga pačiai pabandyti išgauti muziką, ji niekada nebuvo pagalvojusi.
Nelanna net nežinojo, kaip teisingai paimti į rankas gitarą, tad pabandė tiesiog perbraukti pirštais stygas. Iš gitaros pasklido garsas, panašus į muziką. Mergaitė dar kartą perbraukė stygas, bet šį kartą įvedusi kažkokį ritmą. Du greiti timptelėjimai, vienas ilgesnis per kelias stygas. Dar keli trumpesni. Jei labiau pasipraktikuočiau, gal kas nors iš to ir išeitų, pamanė Nelanna.
Staiga ją apėmė keistas jausmas kūne. Tarsi kažkas juo ropotų. Su baime suprato, kad ją apniko vabalai. Bet iš kur jie galėjo atsirasti? Vabalų ji nemėgo. Vienintelis pateisinimas vabalams galėjo būti nebent tas, kad jie naudojami įvairių eliksyrų gamyboje. Bet ten naudojami negyvi vabalai. Ir negyvais jie tampa anksčiau, nei jai prireikia juos paimti į rankas ar tik pažvelgti į jų pusę. Negyvi vabalai visai nieko, iš jų bent naudos yra. Ei, patraukit kas nors nuo manęs tuos vabalus..., galvojo Nelanna.
Staiga mergaitę apėmė noras kasytis - visas kūnas niežėjo. Ji pasikėlė megztinį, kad galėtų pasikasyti, bet bijojo paliesti ten esančius vabalus. Visgi įsidrąsinusi pakišo rankas ir suprato, kad jų ten nėra. Bet iš kur tuomet šitas keistas jausmas, tarsi po visą kūną ropinėtų tarakonai?
- Profesoriau, man negera, - vos girdimai pasakė Nelanna. - Prašau, išvaduokit mane nuo šito klaikaus jausmo.
Visi miegai jau buvo išlakstę. Vietoj to atsirado kitas tikslas - atsikratyti neegzistuojančiais, bet kažkodėl gerai jaučiamais vabalais.
-
Henrieta klausėsi profesoriaus ir nekantriai laukė kol šis ims aiškinti apie praktikos darbą. Šiuo metu grifei nerūpėjo ar pavyko uždirbti kiek nors taškų Grifų Gūžtai, nes jeigu Vendigo nedings, iš taškų neliks jokios naudos. Klausydama Aurio trečiakursė susitelkė į pamokos užduotį, nes uždavus keletą klausimų, vis tiek reikės atlikti pamokos praktiką.
Profesoriui užsiminus, kad reikia dirbti pagal darbo aprašą vadovėlyje, nes kitaip gali prisikviesti dvasių, Henrieta pakėlė ranką ir nieko nelaukusi tarė:
- Profesoriau, o ką reikėtų daryti prisikvietus dvasių? Kad ir, tarkim, kokį demoną, pavyzdžiui Vendigo.
Klausimą grifė ištarė lyg iš netyčių sugalvojusi pavartoti būtent šio demono vardą, nors tai padarė visiškai sąmoningai. Kad pernelyg neatkreiptų į save dėmesio, mergina patraukė prie profesoriaus stalo ir pasiimė iš dėžės kažkokį instrumentą.
Mažas būgnelis. Juo pagrojus sukyla aukšta temperatūra.
-
Na šito jau per daug. Auris lengvai atmušė jos kerus. Neparodė jokio pasipiktinimo. Balsas skambėjo ramiai ir šaltai.
- Visų pirma, Klastūnynas netenka penkiasdešimties taškų. Visų antra, eliksyras ir turi būti beskonis. O visų trečia, areštas. - Jis nutolo palikdamas ją ramybėje. Jau norėjo grįžti ir iki galo išsiaiškinti su Mendel, bet jį pasiekė pagalbos šūksnis. Tai buvo pirmakursė mergaitė.
Auris atsiduso. Ar aš jiems neaiškiai aiškinu ar ką? Ot bus tau švęsti visą savaitgalį. Tu mokytojas Senkleri ir metas būtų susiimti.
Iš spintos paėmė jau trečią eliksyro buteliuką ir priėjo prie mergaitės. Nutaikė į ją lazdelę ir paskubomis išbėrė kelis atkeikimus.
- Išgerkit tris gurkšnius. - Pasakė padėdamas buteliuką ant stalo.
- Ir paaiškinkite man kodėl grojate gitara? To daryti nereikia. Instrumento poveikis parašytas tik tam, kad žinotumėte kokį ritualą geriau pasirinkti.
Jis paėmė knygą nuo jos stalo. Knygas dalijo aiškindamas praktinį darbą. Tada atvertė tryliktą puslapį.
- Susiraskite tinkamą ritualą, arba daugmaž tinkamą ir pradėkite. Jums reikia atkeikti savo gitarą, kad ji būtų normali, paprasta ir tiek. Beje, ar gerai dabar jaučiatės? - Paklausė. Ar aš jiems liepiau groti? Ne. Gal neaiškiai pasakiau? Reikėjo šiandien atšaukti pamoką ir likti savo kambaryje miegoti.
Girdėjo, kad kažkokia mokinė kažko klausė apie demonus. Bet dabar neturėjo kada prie jos prieiti. Vėliau. Kai bus ramėliau.
-
Kadangi Elliw neprisiminė kažką sakiusi, niekaip negalėjo suprasti, kodėl kažkas ją paminėjo. Tai kiek gąsdino, tačiau, laimei, šis paminėjimas netruko išnykti iš atminties, taigi nebebuvo dėl ko nerimauti. Tuo labiau, kad velsietė pamiršo ir kažkokį nerimą. Ne, dabar svarbiausia buvo… Turbūt pasirūpinti teleskopais, nors nežinojo, ar šiuo metu prietaisams reikalingas koks nors servisas. Galbūt užtenka su jais pabendrauti?
Visi mokiniai ėjo kažko pasiimti. Kadangi Elliw - gera mergaitė, nutarė padaryti tą patį. Priėjusi prie dėžės vos jos nenumetė, tačiau pavyko kažką pasiimti. Nuskubėjusi atgal prie teleskopo pradėjo svarstyti, ką reikėtų daryti su visiškai nematytu daiktu.
Deja, nespėjus prieiti jokios protingos (arba nelabai) išvados, kažkas kaukštelėjo į galvą. Elliw kuo nuoširdžiausiai tikėjosi, kad tai ne teleskopas. Supykusi apsižvalgė ir gera nuotaika, lydėjusi mergaitę šios pamokos metu, išnyko kaip dūmas: ji pastebėjo ne ką kitą, o bjauriausią mergiūkštę pasaulyje.
- Tu ne Liucija! - nepatenkinta suriko klastuolė ir su liūdesiu prisiminė nemačiusi geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje jau labai seniai. - Tu bjauri mergiūkštė!
Užsimojusi daiktu, kurio paskirties vis dar nežinojo, Elliw ketino trenkti juo neLiucijai į galvą (kad bjaurybė atliko lygiai tokį pati veiksmą, velsietė jau pamiršo, kaip neprisiminė ir skausmo, vis dar varstančio pakaušį), tačiau netyčia užkliudė teleskopą, ir jis nukrito ant žemės.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko Elliw neapykantos kupinomis akimis spoksodama į neLiuciją. Gerai, kad bent jau keistasis daiktas vis dar buvo jos rankose. Gal dar pavyks kaip nors atkeršyti? Kodėl reikia tai padaryti, velsietė neprisiminė. Bet, jos nuomone, neLiucija buvo pakankamai bjauri, kad jai keršytum be jokios priežasties.
Nedidelis metalofonas. Ant jo parašyta, kad užgrojus apimtų stiprus alkis.
-
Dori išgėrė profesoriaus duotus priešnuodžius ir iškart pasigailėjo prasitarusi Auriui apie žudymo užkeikimą. Trylikmetė priešnuodį greitai įsidėjo į kišenę ir pasinaudojusi proga, kad Senkleris yra užsiėmęs, movė į savo darbo vietą. Tikėjosi, kad jis pamirš, ką sakė Dori, o jeigu ne, mergaitė tikrai pirma prie jo neis ir nepradės apie tai kalbėti.
Grįžusi į suolą Mendel paklausė kažkokio švilpio, ką reikia daryti, nes neturėjo žalio supratimo. Išklausiusi instrukcijas ir nei nepadėkojusi trečiakursė atsivertė reikiamą puslapį ir susirado jai reikalingą ritualą. Atsidususi, nes neturėjo visiškai jokio noro dirbti, žaliaplaukė ėmė darbuotis.
Ji paėmė daug nedidelių žvakių ir magijos pagalba jas uždegusi į vidurį pastatė fleitą. Tuomet pradėjo kalbėti kažkokius nesuprantamus žodžius, kuriuos skaitė iš knygos. Fleita pakilo į orą ir pradėjo suktis. Dori nežinojo, ar tai geras ženklas, ar ne, nes tiesiog tingėjo paskaityti. Tačiau žinojo viena: ji turi kai ką pasakyti.
Klastuolė nukreipė dėmesį nuo fleitos ir ši bumbtelėjo ant stalo. Dori atsistojo.
- Ei, visi! - garsiai sušuko. - Ei! Ar žinojote, kad profesoriaus pusbrolis Alanas yra daug gražesnis už patį profesorių? Ir labai geras!
Taip, ji turėjo tai pasakyti. Ant širdies lengviau pasidarė.
- Ir dar! - vėl suriko. - Gal kas žino, kodėl man tada oloje neveikė žudymo užkeikimas? Aš norėčiau pabandyti ir vėl, nes galvoju, gal tada buvau dar per maža? Kas žino?
Oi... šito gal nereikėjo sakyti. Nereikėjo, mintyse susizgribo. Mergaitė žinojo, kad kišenėje turėjo priešnuodžio, bet ji nenorėjo jo gerti! Jis buvo neskanus!
- Šitas priešnuodis yra neskanus! - ir vėl garsiai prabilo. - Profesoriau, aš jo nenoriu! Aš jums jį atiduodu! - išsitraukusi priešnuodį iš kišenės numetė jį kažkur Aurio pusėn. Jautėsi visai apdujusi.
-
Henrieta pažvelgė į rankose laikomą būgnelį ir tyliai atsiduso. Grifė puikiai žinojo, kad šiuo instrumentu dažnai naudodavosi įvairios indėnų gentys, o būtent nuo indėnų demono Vendigo ji turėjo sprukti būdama eilėraščių knygelėje antrame kurse. Kiek dar tai tęsis? Iš pradžių šių mečiai įvykiai bibliotekoje, o dabar dar ir šis instrumentas. Mergina vylėsi, kad nors Vendigo pamokoje nepasirodys, nors tai dabar atrodė visai įmanoma.
Henrieta susivokė ir vėl prisiminusi įvykius knygoje ir demoną. Reikėjo nukreipti mintis į pamokos praktiką ar ką nors panašaus, nes Adrijas minėjo, kad net mintys gali prišaukti Vendigo. Tuo įsitikinti grifė jau įsitikino per pasisėdėjimą bibliotekoje su Alanu kai jai pasirodė Vendigo ir bandė užvaldyti. Ne, tikrai nereikia jo prisišaukti į pamoką.
Nuvijusi mintis apie demoną šalin Henrieta susitelkė į pamoką. Buvo šiek tiek gaila, kad Auris neatsakė į klausimus, nes jo atsakymas būtų bent kiek priartinęs prie demono atsikratymo, tačiau vis tiek, anksčiau ar vėliau, grifė su Alanu planavo viską papasakoti profesoriui, tad vis tiek kažkada sužinos kaip nuvyti Vendigo. Dabar reikėjo atlikti praktikos darbą.
Henrieta dar kartą perskaitė užrašą ant instrumento. Mergina tikrai neketino groti būgneliu, juolab, kad temperatūra neišeitų į naudą. Atsivertusi vadovėlį Poter ėmė ieškoti tinkamiausio ritualo, galinčio panaikinti būgnelio prakeiksmą.
-
Klastuolė sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Ši pamoka bent pavadinimu jai pasirodė gana įdomi. Tačiau tema, kurią išgirdo ne. Jie gaus instrumentus, tačiau jais pagrojus kažkas blogo atsitiks! Kokia neteisybė... Jei mergaitė gautų gitarą, ji tiesiog norėtų ja pagroti. Juk tas instrumentas toks nuostabus... Bet ne. Reikės atkerėti šiuos instrumentus.
Galėtų egzistuoti tema kaip apsiginti nuo brolio naudojant juodąją magiją pagalvojo rudaplaukė eidama profesoriaus stalo link. Ji žinojo, kad ims didesnį instrumentą, kadangi kažkur giliai širdyje tikėjosi, kad tai bus gitara. O su net užkeikta norisi dirbti.
Tylus atodūsis paliko mergaitės lūpas jai pasiekus stalą. Ji kiek drebančiomis iš susijaudinimo rankomis pasiėmė instrumentą esantį dėkle. Instrumentas panašu, kad buvo vidutinio svorio, tad tai tikrai galėjo būti gitara. Patenkinta, kad gitarą gauti galėtų jei jai netyčia pasisektų, mergaitė greitu žingsniu nužingsniavo atgal į savo suolą nekantraudama atidaryti instrumento dėklą.
Bandža. Ant jos parašyta, kad pagrojus suimtų siaubingas juoko priepuolis ir būtų labai sunku susikaupti.
-
Ko taip nedrąsiai? Ko taip nedrąsiai?.. Profesoriaus žodžiai skambėjo grifės mintyse. Nedrąsiai? Vardan Beveik Begalvio Niko, juk aš grifė! Be to aš tikrai nekalbėjau "nedrąsiai"... Tiesiog neužtikrintai, mat iš tikrųjų nežinau ar mano žodžiai buvo tiesa... Bet profesorius sakė, kad atsakymas teisingas... Visiškai susipainiojusi ir sutrikusi Melody nuvijo įkyrias mintis tolyn ir susitelkė į pamokos darbą. Pirmadieninė nuotaika vis dar laikėsi įsikibusi niūrios veido išraiškos, tačiau su kiekviena akimirka antrakursė vis labiau gyvėjo. Juk galiausiai- muzika išties buvo vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje, dėl kurio verta gyventi.
Nupėdinusi iki profesoriaus stalo grifiukė pasiėmė vidutinio dydžio instrumento dėklą, primenantį smuiko ar gitaros, tačiau viduje galėjo būti ir visai kitoks, neregėtas instrumentas. Kas slypėjo viduje mergaitė nė nenutuokė, tačiau kelios dailios raudonos ir auksinės spalvos raidės ant dėklo paslaptingai viliojo grifę. Juk vis tik- raudona ir auksinė buvo Grifų Gūžtos koledžo spalvos... Raidės ko gero turėjo reikšti instrumentą pagaminusio asmens inicialus, tačiau Melody neturėjo grifiško supratimo kas per žmogus ar burtininkas tai galėtų būti. Ilgai nesvarsčiusi mergaitė pakėlė dėklą. Šis buvo netikėtai lengvas, tad tamsiaplaukė akimirką net suabejojo ar jo viduje išvis kas nors yra. Tačiau nesukusi sau galvos nusinešė dėklą kiek tolėliau ir su dideliu jauduliu širdyje jį atsargiai pravėrė...
Liutnia. Ant jos parašyta, kad užgrojęs ja žmogus pradėtų save laikyti mažu, kokių penkerių metų vaiku.
-
Neapsakomas džiaugsmas sklido iš tamsių akių: pagaliau po tiek metų pavyko gerai užtvoti Elliw. Galbūt tokia sėkmė tęsis ir toliau bei toji mergiūkštė taps normali? Klastuolė savo nuostabai pajuto to nenorinti - o su kuo bus galima smagiai pasidaužyti? Dori? Ji per daug protinga, kad apsiribotų vien kumščiais. Būtinai slapčiomis paleis kokius kerus ir skaudžiai primins, kokia didelė nemokša kerėjime yra Alrisa. Sofi? Apie ją net nesinorėjo galvoti. Tas berniokas iš Grifų Gūžtos? Nors mokėjo šnypštūniškai (o tai šiek tiek domino), tas irgi svaidesi visokiais burtažodžiais. Nieko gero.
Todėl net palengvėjo, išgirdus iki skausmo pažįstamą kaltinimą - teleskopininkė nė truputėlio nepasikeitė. Na žinoma, buvo neįmanoma paprasčiausiu lengvu smegenų sutrenkimu atstatyti jų sutrikusią struktūrą. Greičiausiai tam reikėtų visokiausių žiobarų technologijų, kurios šiuo metu dar neegzistuoja. Taigi, ketvirtakursė jautėsi beveik laiminga, kol toji kvaiša pavadino ją bjauria mergiūkšte. Akys tuoj užsidegė žudančia liepsna - kaip ji drįsta?!. Stipriai sugniaužė kumščius (savo instrumentą buvo padėjusi ant gretimo stalo) ir jau ketino vožti į snukį, kai Elliw staiga užsimojo. Gal būtų nespėjusi išsilenkti, jei ne legendinis jos taiklumas - lyg tyčia užkliudė teleskopą. Alrisai pasisekė, o štai jam - nelabai. Aišku, džiaugsmas buvo dvigubas: pavyko išvengti smūgio, o astronomijos prietaisas greičiausiai neteko kelių dalių.
-Ar aš kalta?! - pasipiktino ji, žengtelėdama arčiau. Po šio įvykio nebebijojo gauti smūgio, nes tikimybė buvo labai maža. Dabar netgi atsirado šioks toks apgailestavimas, kad bent trumpam nepavyko atjungti tos rėksnės. Iš dalies dėl to buvo kaltas klastuolės instrumentas - iš garso spėjo, kad jis medinis. Taigi, tai nekoks įrankis smagiai nušnioti galvai, tad žvilgsnį patraukė šlykštynės rankose laikomas dėklas. O kas jame? Smalsavo, vis dar spigindama akimis į bendrakoledžę:
-Tai tu kalta, kad čia atėjai ir viską sugadinai!
Sulig tais žodžiais juodaplaukė puolė link Elliw ir ketino išplėsti rankose laikomą daiktą, kai... Užkliuvo už paskutines akimirkas gyvenančio teleskopo ir nuvirto tiesiai ant jo. Visos viltys pasilinksminti skaudžiai žlugo. Kol mergaitė gaiveliojosi po kritimo, po nugara kažkas neįprastai garsiai trekštelėjo. Cha. Pagerbkime 28-ąjį teleskopą tylos minute. Pasišaipė ji ir pabandė kuo greičiau atsikelti, kad nebūtų sutraiškyta kaip tas vargšas teleskopas, iš kurio tebuvo likęs tik blynas.
-
Galiausiai susikaupusi mergaitė atvėrė dėklą. Instrumentas buvo panašus į gitarą, tačiau tai nebuvo gitara. Athena šiek tiek nuliūdo dėl to, kadangi labai tikėjosi gitaros. Na, bet šis instrumentas buvo geriau nei kažkoks kvailas trimitas. O ant kortelės esančios šalia rado, kad čia yra bandža, kuria pagrojus mergaitė pradės nevaldomai juoktis ir negalės susikaupti. Kad šis prakeiksmas skamba gana smagiai pagalvojo smaragdo spalvos akių savininkė. Ji pasiėmė bandžą panašiai taip kaip laikydavo gitarą ir pradėjo groti. Pabandė pagroti keletą natų, tačiau iš karto po to pradėjo nevaldomai juoktis. Ji bandė nustoti, bet jai niekaip nepavyko. Ji sunkiai, tačiau atsivertė vadovėlį ir ten rado užkeikimo panaikinimą.
Reikia padėti instrumentą šalia, sulaikyti kvapą dešimčiai sekundžių ir pasakyti burtažodį Atkubuk.
Jauniausiajai O'Connor atžalai viskas atrodė gana lengva, tačiau jai vis trukdė nevaldomas juokas.
-
NeLiucija yra bjauriausia mergiūkštė pasaulyje! Dėl šito Elliw buvo daugiau nei tikra. Neįsivaizdavo, iš kur tokių bjaurybių atsiranda, bet netrukus pamiršo, kad apie tai galvojo. Be to, daug svarbiau buvo kažkur išnykęs teleskopas. Dėl šios nelaimės, suprantama, kalta buvo kažką vapanti neLiucija. Velsietė jos negirdėjo, o netrukus iš viso neprisiminė, kad ji šnekėjo. O ir kam prisiminti tokias nesąmones? Elliw atmintis buvo užimta kitais - daug reikšmingesniais - dalykais. Pavyzdžiui, faktu, kad ji nežino teleskopo lokacijos.
Klastuolė, ko gero, būtų pamiršusi ir neLiucijos egzistavimą šiame pasaulyje. Deja, ji taip garsiai nusivertė ant grindų, kad Elliw net išsigando. Nors ši baimė buvo niekinė palyginus su ta, kuri ją apėmė išgirdus iki skausmo pažįstamą trakštelėjimą.
- Mano teleskopas! - garsiai suriko Elliw ir spyrė jį sudaužiusiai mergiūkštei. Ji tikrai neįtikėtinai bjauri! Velsietė buvo be galo pikta. Nuoširdžiai nekentė bjaurybės. Rankose buvo kažkoks daiktas, nors jo paskirties Elliw nė neįsivaizdavo. Ne teleskopas, tad visai bereikšmis, ar ne? Netyčia spustelėjusi kažkokį mygtuką Elliw pradėjo groti, nors, žinoma, pati to nesuprato. Vis dėlto jai visai patiko, tad pakartojo veiksmą. Netrukus pamiršo, ką daranti, bet pajuto siaubingą alkį. Kelias akimirkas mąstė, ką daryti, to alkio nepavyko netgi pamiršti. Reikėjo užkąsti. Deja, aplinkui nesimatė jokio maisto. Tai gerokai trikdė: kodėl tuomet ji jaučiasi alkana? Kažkokia nesąmonė!
Elliw pamatė neLiuciją ir vėl supyko. Su neįtikėtina jėga griebė jai už plaukų ir išpešė neblogą kuokštą. Ilgokai spoksojo į rankoje laikomus plaukus ir prisiminė norinti valgyti. Maisto aplinkui vis dar nebuvo, tad velsietė priėmė vienintelį logišką sprendimą - susigrūdo bjauriosios mergiūkštės plaukus į burną.
-
Melody žvilgtelėjo į dėklo gelmes ir.. Sutriko. Paslaptingasis instrumentas priminė gitarą, tačiau tai toli gražu buvo ne gitara. Instrumento forma priminė kriaušę, o kraštus dabino raudonos ir auksinės juostelės. Išsitraukusi keistąjį instrumentą tamsiaplaukė jau buvo bepraukianti pirštais per stygas, tačiau laiku susiėmė ir atitraukė ranką. Tvardykis, Melody! Aplinkiniai mokiniai elgėsi neįprastai ir buvo kamuojami įvarių prakeiksmų, tad grifė savąjį instrumentą nešė labai atsargiai, kad jos neištiktų toks pats likimas kaip bendraklasių.
Pagaliau pasiekusi savąjį suolą mergaitė atsargiai atrėmė instumentą į stalo koją, o pati pradėjo vartyti vadovėlį. Deja, tačiau įkyrios mintys vis skatino grifę paskambinti instrumentu, tačiau ši grifiškai stengėsi nepasiduoti velniukui savo viduje. Suradusi tinkamą puslapį, Melody akimis pradėjo naršyti juodai išraitytus ritualo žodžius. Tačiau mintis išblaškė bendraklasių šurmulys. Ir kaip įmanoma ką gero išmokti tokiame triukšmingame turguje? Tyliai atsidususi mergaitė pabandė nueiti kur nors toliau nuo mokinių balsų, tačiau netyčia koja sukliudė instrumentą. Greiti instinktai iškart davė ženklą ir Melody akimirksniu griebė už instrumento. Deja- per vėlai. Vos pirštams palietus instrumentą šis garsiai plojosi į žemę, o grifiukė kartu su juo. Garsas nuaidėjo per visą kabinetą, tarsi grifė būtų stipriai perbraukusi stygas. Melody užsimerkė.
Lėtai pramerkusi akį įsitikino, kad nieko blogo neįvyko. Apart to, kad beveik nieko neprisiminė. Keista, tačiau pajėgė atsiminti prisiminimus įgytus tik iki penkerių. Pastarųjų septynių metų nė neliko. Apsižvalgiusi grifiukė suprato, jog yra Hogvartso pamokoje, taip pat žinojo profesoriaus vardą, nors neprisiminė, kada nors girdėjusi jį prisistatant. Netgi gebėjo atpažinti ir įvardinti daugumos bendraklasių vardus, nors gyvenime neprisiminė kadanors juos regėjusi. Visiškai sutrikusi mergaitė atsistojo ant kojų. Nustebusi pažvelgė į žemę po kojomis- ji buvo taaaaip toli! O juk jai tik penkeri! Melody mananti, kad yra penkiametė pradėjo įtemptai sukti savo galvelę. Kodėl as cia? Juk Hogvaltsas tik dideliems vaikams, kaip kad Viljamas! Pagalvojusi apie brolį apsižvalgė ar kartais jo nepamatys, galinčio jai viską paaiškinti, bet jo niekur nebuvo. Kiti vaikai irgi buvo daugiau mažiau panašaus ūgio, tačiau iš savo išvaizdos nė kiek nepriminė bendraamžių- penkiamečių. Kiek išsigandusi "penkiametė" apžvelgė save- ji vilkėjo Hogvartso uniformą, nors jai vos penkeri! Apsiaustas buvo juodas ir niūrus, tad grifiukė bematant jį nusimetė ir sviedė ant žemės.
- Viljamai!? Aleksai?- sušuko ir akimirksniu perbalo. Jos balsas buvo toks... Žemas! Tarsi dvigubai vyresnės mergaitės! Visa išbalusi mergaitė tik dar garsiau pradėjo kviestis brolius, tačiau regis niekam tai nerūpėjo. – Viljamai! Plasau... Kas nols? As noliu namo!.. As noliu NAMO!
„Penkiametė“ pradėjo kūkčioti ir galiausiai pravirko, krestelėjo ant grindų ir pasislėpė po suolu nuo baugių keistuolių akių... Kiek aprimusi ir nusišluosčiusi ašaras, mažoji priėjo prie kažkokios pirmakursės, panašiausios į penkiametės amžiaus mergaitę.
- Atsiplausau,- tyliai kreipėsi į nepažįstamąją ir timptelėjo jai už rankovės. – Gal galit mane glazint namo? Labai plasau...
Tačiau šioji tik kažką burbtelėjo ir nuėjo sau. Apimta nevilties "penkiametė" pradėjo spiegti kiek galėdama garsiau. Gal nols taip pavyks atkleipti į save dėmesį ir kazkas man padės?!
-
Mergaitė padėjo instrumentą šalia savęs ant stalo. Tada pabandė sulaikyti kvapą, tačiau vos po keleto sekundžių pradėjo nevaldomai juoktis. Greičiausiai iš šalies atrodė kaip kokia nors iš psichiatrinės ligonės pabėgusi ligonė, bet to juoko ji niekaip valdyti negalėjo. Prakeikimas pagalvojo besijuokdama Athena. Tada ji nusprendė pabandyti sulaikyti kvapą kitaip. Viena ranka ji suspaudė nosį, o kita burną. Tai turėjo padėti nesijuokti ir suvaldyti kvėpavimą. Mintyse ji pradėjo skaičiuoti ir... Jai pavyko! Jos būdas su burnos ir nosies uždengimu suveikė. Dabar tereikėjo ištarti ritualo burtažodį ir jai pavyks. Kokia sėkmė pirmojoje pamokoje, kurioje O'Connor apsilankė. Rudaplaukė šyptelėjo išsitraukdama lazdelę ir dar kartelį perskaitė burtažodį, o tada susikaupė.
- Atkub, - bet nespėjo pabaigti burtažodžio, kadangi iš jos lūpų pasigirdo juokas. Klastuolė susiraukė ir pabandė susikaupti labiau bei burtažodį dar greičiau.
- Atkubuk, - ištarė. Ir jai pavyko. Ji nustojo juoktis ir atliko pamokos užduotį. Dėl šios priežasties Athena šyptelėjo ir ėmė laukti pamokos pabaigos.
-
Įvykiai pamokoje klojosi tiesiog klasiškai. Iš pradžių, Aurį apėmė siaubingas pasiutimas. Jis vis dar buvo prie Light stalo, Bet taip jai nieko ir nespėjus atsakyti nusisuko.
- Jei kas pašaukit mane dar kartą. Ir kad daugiau nebandytumėt groti gitara. - Mestelėjo.
Vaikinas apsidairė, mąstydamas prie ko čia priėjus pirmiausia. Kaip galima kažko išmokyti tokią gaują bepročių? Siuto. Tai o jeigu aš jiems duočiau ką pavojingesnio? Kas tada? Kad džiaugėsi savo mokiniais tada, kai jie mokėsi apie tamsūnus jau pamiršo.
Bet staiga užviręs pyktis pradingo. Galvon dingtelėjo mintis, kuri prajuokino kaip reikiant. Štai dabar klasėje aidi beprotiškas juokas, kvatojosi mergaitė, kuri užgrojo savo bandža. Dori Klykia dievai žino ką. Dvi mokinės pešasi. Staiga, kažkas bumbtelėjo ant žemės. Dar viena mokinė ėmė elgtis keistai. Auris įsivaizdavo, kaip klasės duris pravėrusi mokyklos direktorė išvysta visa šį beprotnamį. O vargeli, dirbti su kontrabandininkais lengviau, nei su šitais paaugliais. Pagalvojo.
Dori Šūktelėjo šį tą apie Alaną ir jį patį. Auris pasidairė pusbrolio. Bet juk jo čia nebuvo. Gaila, jis dabar galėtų išsivesti Mendel ir ją nuraminti. Bet Alanas kažkur valkiojosi. Na palauk Alanuk, dar ir tau klius.
Kitas jos sakinys gražino Aurį iš apmąstymų. Klastuolė vėl ėmė kalbėti apie žudymo užkeikimą. Bet kažin ar kas nors išskyrus Senklerį atkreipė į tai dėmesį. Juk beveik visa klasė kamuojama prakeikimų.
Auris pakėlė buteliuką su jos eliksyru. Tas nesudužo, nes buvo apkerėtas. Iš spintos dar paėmė šokolado, o ant jo užlašino kelis lašelius iš jau ketvirtojo buteliuko, kuriame buvo eliksyras kaip tik nuo to prakeikimo, kuris kamavo Moondragon. Viską padaręs, pirmiausia patraukė prie Mendel.
- Dori, Dabar tuojau pat išgerk priešnuodį. Ir raminkis. Tu jau man nusibodai. Ir dar, mūsų pokalbis nebaigtas. Tavo laimei, kad dabar turiu per akis darbo. Bet palauk pamokos pabaigos. Silencio. - Jis užbūrė Dori nutildymo kerais, dėl visa ko. Tikėjosi, kad jie padės. Išties galėjo ir nepadėti. Prakeikimas galėjo taip viską paveikti, kad nutildymo kerai nesuveiktų.
- Atkerėsiu tave pamokos pabaigoje, o paskui tikrai pasikalbėsim. Aš to nepamiršiu. - Pasakė ir ėmėsi kitų mokinių. Greit priėjo prie Poter, kuri normaliai dirbo ką reikėjo.
- Panele Poter, Aš nežinau kaip išvaryti ar įveikti kiekvieną demoną, jų yra daug. Gal reikia tam tikro durklo, gal užtenka tik magiškojo rato. Reikia paskaityti tam tikrą literatūrą. O dabar atsiprašau, bet turiu jau eiti.
Pagaliau jis priėjo prie mergaitės, kuri verkė ir elgėsi kaip mažas vaikas. Kadangi jai tikrai atrodė, kad ji vaikas, jis ėmė švelniai ją kalbinti. Tarytum taip ir būtų.
- ŠŠŠ, neverk. Viskas gerai Melodi. Nurimk. - Jam būtinai reikėjo ją atkeikti. Todėl ištiesė jai šokoladą, ant kurio buvo eliksyro. Taip padarė dėl visa ko. Juk Melodi gali užsispirti ir eliksyro negerti. O šokoladą gal paims.
- Nori šokoladuko? Imk, suvalgyk, o paskui aš tave nuvesiu namo gerai?
-
Mergaitė nesiliovė spiegusi, nors jau spėjo susilaukti kelių nepatenkintų ir sutrikusių mokinių žvilgsnių. Grifiukė atkakliai spiegė ir kantriai laukė kada kas nors pasisiūlis jai padėti. Sustoti privertė tik oro trūkumas. Stabtelėjusi mergaitė giliai įkvėpė oro ir lėtai alsavo. Veidas buvo jau spėjęs net paraudonuoti. Atsikvėpusi mergaitė mintyse visus neišmanėlius išvadino bjauriais goblinais, o tuomet jau ketino grįžti į savo neslaptą slaptavietę po suolu, kai... Profesorius pagaliau susivokė ir priėjo prie "penkiametės". Balsas buvo geranoriškas ir raminantis, tačiau kažkokiu suaugusiuoju, nesugebančiu suvaldyti mokinių mergaitė neitin pasitikėjo. Bet vis tik kiek aprimusi nusišluostė ašaras ir įdėmiai įbedė akis į profesorių. O tuomet prieš akis išvydo šokoladą. Taip- šokoladą! Melody atsargiai paėmė šokoladuką ir atsilaužė gabaliuką. Šį, ištaikiusi progą saugiai paslėpė savo kišenėje blogesniai dienai. O likusį šokoladą tiesiog pauostė. Jis atsidavė keistu, tikrai tikrai nešokoladišku kvapu, tad mergaitė įtariai pažvelgė į profesorių. Al jis noli mane nunuodyti? Kodėl? Toks profesoriaus elgesys nejuokais supykdė "penkiametę" ir ši tėškė šokoladą ant grindų, sutrypė kojomis ir dar pašokinėjo. Tuomet atsisuko į profesorių ir be užuolankų išbėrė jam visus kaltinimus.
- Jūs nolėjote mane nunuodyti! Nemeluokit, as zinau! Sis sokoladas visai visai nesokoladiskas! O kvepia bjauliai... Kad jus hipoglifas sumindziotų, tuomet paskandintų vandeniai ir galiausiai vandens į klantą ismestą milzinai suėstų!- pradėjo keikti profesorių nė nesibaimindama pasėkmių.
Juk ji dar tik penkiametė ir nėra Hogvartso mokinė, tad koks jai skirtumas ką apie ją galvos kažkoks profesorius? Juk jis žymiai vyresnis už mergaitę ir nors nesenas, "penkiametei" jis atrodė jau visiškas senukas ir mažoji manė, kad kai ji pati mokysis Hogvartse šis keistasis mokytojas jau bus seniausiai miręs... Supykusi mergaitė skuodė kuo toliau nuo nunuodyti bandžiusio keistuolio. Išvydusi kažkokią spintą nusprendė joje pasislėpti ir pažaisti su profesoriumi slėpynių. Tačiau pravėrusi spintą išvydo daug keistų buteliukų su įvairiausiais skysčiais- priešnuodžiais. Pamaniusi, kad tai taip pat nuodai ir dar vis apimta pykčio, ji paprasčiausiai paėmė ir vieną po kito buteliukus svaiščiojo į grindis. Šie savo nuožiūra suduždavo ir skystis išsiliedavo ant žemės. Išliejusi pyktį mergaitė greitai šmukštelėjo po savuoju suolu, kol profesorius nepastebėjo. Tuomet nuropojo prie numesto apsiausto, pastvėrė jį ir parsitempė į savo neslaptą slaptavietę po suolu. Vienoje apsiausto kišenėje netikėtai mergytė apčiuopė burtų lazdelę! Pati nepamenė, tokią turėjusi, tačiau tai netrukdė ją trumpam pasiskolinti...
- Lumos,- sušnibždėjo vienintelius pažįstamus kerus ir didelei "penkiametės" nuostabai, lazdelės galas pradėjo švytėti! Apstulbusi mergaitė spoksojo į lazdelę, o tuomet išbandė dar porą kerų. Išlindusi iš po suolo grifiukė nusitaikė į stalą ir sušuko:
- Bombardo.
Kaip penkiametei, jai tikrai nebūtų pavykę, tačiau juk ištikrųjų Melody sugebėjimai ir amžius nepasikeitė. Prakeikimas pakeitė tik jos mastyseną ir dabar grifė manė esanti penkerių metų amžiaus mergaitė. Tad... Kerai suveikė ir stalas su trenksmu sprogo. Sprogimas buvo bene kurtinantis ir mažoji tokio sprogimo tikrai nesitikėjo. Kadangi stovėjo nepertoliausiai stalo, nuo sprogimo net pati nuskriejo ir plojosi į visai šalimais buvusią sieną. Galvą velniškai skaudėjo, o kojų ir rankų pajudinti mergaitė nė nesitikėjo. Lūpas paliko tik tyli aimana, o skruostais nusirito pora ašarų. Iš suolo jau buvo visai nieko nelikę.
- Plasau, nutemkit mane namo,- pro ašaras sukukčiojo dusliu balsu mergytė, bejėgiškai gulėdama atsirėmusi į sieną. Troško tik vieno- kad koks nors supratingas žmogus pastvėrtų ją už kojos ir nutemptų namo... Springdama ašaromis mergaitė iš nevilties į burną įsigrūdo atsargoje pasiliktą šokolado gabaliuką ir bematant atsipeikėjo- prakeiksmas išnyko. Tuomet mintyse perbėgo per visus nuotykius ir skruostus akimirksniu užliejo raudonis. Juk ji subjaurojo kabinetą, spiegė, verkė ir negana to, net iškeikė profesorių!
-
Deja, tas faktas, kad Alrisa sutraiškė teleskopą pridėjo ne adrenalino, bet dar daugiau nerangumo. Kol ji karštligiškai bandė atsikelti, mataruodama kojomis tarsi milžiniškas vabalas, sulaukė skaudaus spyrio. Laimei, kvėša nepataikė į galvą, nes toji tikrai būtų nulėkusi nuo kūno lyg futbolo kamuolys. O dabar viso labo taip beprotiškai maudė šoną, kad klastuolė baiminosi dėl sulaužytų šonkaulių. Nejučia norėjosi išmokti Elliw kovos meno paslapčių - pati gavo tik vieną smūgį, o priešininkė - tikrą nokautą. Tik dabar ji suprato, kad teleskopo paaukojimas buvo taktinis manevras, kuris iškart pasimetė klaidžiuose bjaurybės smegenų vingiuose. Vis dėlto pamąstymai buvo nutraukti ne dar vieno smūgio, bet kažkokio keisto garso.
Ketvirtakursė nukreipė akis ten ir netikėtai apsidžiaugė: mergiotės dėmesys buvo nukreiptas kažkur kitur. Todėl nieko nelaukdama ji kuo greičiau atsistojo ir sunkiai atsiduso: šoną vis dar skaudėjo. Iš tos laimės Alrisa net nepagalvojo atsidurti kuo toliau nuo Elliw, kuri... staiga griebė už plaukų!
-Eeei! Ką čia darai? Atsikabink, šlykštyne! - klyktelėjo pasipiktinusi ji ir pabandė išsilaisvinti iš geležinių gniaužtų. Deja, nepavyko. O plaukai buvo taip pešami, kad atrodė, jog tuoj juos nuplėš su visa galvos oda. Klastuolė šnypštė, prunkštė bei spjaudėsi, bet tai nedarė jokio poveikio. Vis dėl to, kaip netikėtai tai prasidėjo, taip netikėtai ir pasibaigė.
Po sekundėlės Alrisa spoksojo į skaudžiai išrautus plaukus tos bjaurybės delne. Natūralu, kad suėmė įtūžis - nė vienas padaras šioje Žemėje neturi teisės taip elgtis su ja!
-Klausyk, tu... - mokinė ūmai nutilo, nes teleskopininkė susigrūdo visą grobį burnon. Tai visiškai šokiravo ir beliko tik su pasišlykštėjimu žvelgti į ją. Fu! Aš juos ploviau tik praeitą savaitę. O dabar visą dieną negalėsiu pažvelgti į maistą. Norėdama kiek atsigauti po sukrėtimo atsirėmė į stalą bei netyčia užkliudė instrumentą. Jau buvo nebeaišku, kieno jis, bet ketvirtakursė tiesiog griebė dėklą ir darkart vožė Elliw galvon, tarsi išreikšdama visus kamavusius jausmus. Šis netgi dusliai suskambėjo. Alrisa iš karto pasijautė geriau, bet kažkodėl atsirado nepasotinamas alkis, kuris nuotaiką išties sugadino. Itin apetitiškas plaukų valgymo vaizdas noro nepridėjo, tačiau geismas užkąsti vis didėjo.
Visa laimė, kad ji nuolat nešiodavosi ką nors valgomo. Šįsyk tai buvo sausainių pakelis, tad klastuolė patrako juos krimsti vieną po kito, visiškai užmiršusi, kad šalia yra toji kvaiša, kuri taip pat buvo žvėriškai alkana.
-
Kažin, kas privertė mane imtis šio darbo? Buvo tokie laikai, kai Auris įsivaizdavo, kad mokyti yra kažkas ypatingo. Kad mokiniai nori mokytis, kad jiems įdomu mokytis. Bet matyt čia buvo tik kvailos idėjos ir tiek. Atėjo jis į mokyklą iš įkvėpimo, na ir ieškodamas kažko... Gal prieglobsčio nuo savo minčių ir sąžinės.
Penkiametė Melodi trypė kaip pasiutusi ir dar šūkavo visiškas kvailystes. Ir kaip man ją dabar atkeikti? Galvojo jis, o jos žodžiai slydo pro ausis ir tiek. Galiausiai mergaitė movė prie spintos ir atvėrusi duris ėmė mėtyti buteliukus su priešnuodžiais. Auris tik dar kartą pasidžiaugė, kad juos apkerėjo. Nes sudužę jie vėl subėgdavo į daiktą. Baigusi daužyti buteliukus mergaitė palindo po stalu. Auris jau svarstė, kad reikia ją užburti užvaldymo kerais ir tada jau sugirdyti tą eliksyrą, kai staiga, pasigirdo siaubingas trenksmas. Melodi sprogimo jėgos nešama paskrido tolyn ir rėžėsi į sieną. Užtai bent jau suvalgė šokoladą ir prakeikimas pranyko. Jis pasilenkė prie jos. Norėjo ją apšaukti, nes jei nebūtų sugebėjusi pagroti savo instrumentu, to nebūtų buvę. Bet užuot tai padaręs paklausė.
- Kaip tu? Ar gali atsikelti?
Taip. Pamoka išties nenusisekė. Vienintelis progresas buvo tas, kad mokinė turėjusi bandžą sugebėjo išsilaisvinti nuo prakeikimo ir nustojo juoktis. Ne tą žinoma ji turėjo veikti per šią pamoką, bet vis geriau, nei nieko.
-
Keletą minučių pavarčiusi vadovėlio puslapius Henrieta pagaliau atrado tekstą su būgneliui atkeikti tinkamu atkeikimu. Grifė ėmė įdėmiai skaityti vadovėlyje parašytą tekstą:
Norint atkeikti daiktą, kurio užkeikimas susijęs su temperatūra, visų pirma reikia padėti užkeiktą daiktą ant tvirto pagrindo ir kalbant atkeikimus aplink jį burtais nubrėžti ratą. Tai padarius reikia pasakyti šiuos žodžius:
Vanduo, už ugnį stipresnis,
Lai nuplauną šį prakeiksmą karščio.
Atkeikimą reikia kartoti tris kartus. Jei viską padarote teisingai, po šių žodžių daiktas turėtų pakilti nuo pagrindo ir turėtų atrodyti, kad jį apgaubia vanduo. Jam nusileidus į buvusią vietą reikia panaikinti burtų ratą ir daiktas jau nebeturėtų pridaryti žalos.
Svarbiausia būti susikaupus, nes nesutelkus dėmesio atkeikimas gali nepavykti, o kartais net sustiprinti norimą panaikinti prakeiksmą.
Prie grifės priėjus profesoriui, Henrieta išklausė Aurio atsakymo į jos klausimą. Gaila, tačiau kol kas nepavyko sužinoti nieko daugiau nei jiedu su Alanu jau buvo sužinoję iš Adrijo. Tačiau vilties išsigelbėti nuo demono dar buvo, tad kol kas dar nebuvo prasmės pasiduoti.
Grįžusi iš apmąstymų mergina ėmėsi būgnelio atkeikimo. Kaip ir buvo parašytą vadovėlyje, trečiakursė padėjo būgnelį ant tvirto pagrindo, kurį turėjo atstoti stalas ir aplink instrumentą nubrėžė burtų ratą. Dabar beliko pasakyti atkeikimo tekstą. Trylikametė ėmė skaityti iš vadovėlio:
- Vanduo, už ugnį stipresnis, Lai nuplauną šį prakeiksmą karščio. Vanduo, už ugnį stipresnis, Lai nuplauną šį prakeiksmą karščio. Vanduo, už ugnį stipresnis, Lai nuplauną šį prakeiksmą karščio.
Visas šis tekstas atrodė kiek apsurdiškas. Tačiau visa tai suveikė ir mažasis būgnelis pakilo į orą. Kelias minutes atrodė, kad jį apsuko vanduo ir galiausiai instrumentas nusileido ant stalo. Panaikinusi burtų pagalba sukurtą ratą, grifė atsargiai paėmė būgnelį ir kelis kartus patukseno. Pasigirdo garsas, tačiau temperatūra nesukilo. Atlikusi praktikos darbą, Henrieta nunešė nebekeiksmingą būgnelį ant profesoriaus stalo ir grįžusi prie savo suolo ėmė laukti pamokos pabaigos.
-
Bejėgiškai gulinti Melody, pabandė šiaip ne taip atsistoti, tačiau vėl sudribo ant žemės. Negana to, jau po kelių akimirkų grifė priešais vėl išvydo profesoriaus veidą. Išgirdusi klausimą mergaitė nudelbė akis. Ją užpildė tokia begalinė gėda! Kodėl aš taip, švelniai pasakius- kvailai elgiausi? Negi būdama penkerių aš taip pat užknisdavau savo brolius, kaip kad šįkart profesorių? Ar man tikrai skirs areštą? Ar kada nors dar išdrįsiu pasirodyti šio profesoriaus pamokose? Grifiukę užplūdo aibė klausimų, o atsakymų nebuvo nė vieno.
Kadangi neatsakyti į profesoriaus klausimus būtų buvę nemandagu (o tikriausiai profesoriaus nuomonė apie Melody, jau ir taip ne viena geriausių...), tamsiaplaukė tyliai pusbalsiu atsakė, tačiau vis dar nepakeldama akių:
- A-aš... Atsiprašau. Nuoširdžiai... Aš tikrai nenorėjau viso to, tačiau...
Antrakursė nuolat užsikirtinėjo, o mintyse vis bandė rasti tinkamus žodžius. Galiausiai nedrąsiai pakėlė akis į profesorių.
- Patikėkit, aš tikrai nenorėjau. Na, o mano savijauta, tai visai nebloga... Kiek skauda kairiąją koją, tačiau manau išgyvensiu,- šyptelėjo ir pabandė atsistoti.
Ranka atsirėmė į sieną ir šiaip ne taip grifė atsistojo ant kojų. Tuomet palei sieną nušlubčiojo iki savojo suolo, iš pasuolės išsitraukė apsiaustą ir susirado burtų lazdelę. Paskubomis susikrovusi daiktus, klestelėjo į savo suolą. Šalimais ant žemės vis dar gulėjo keistasis instrumentas, tačiau grifiukė jį ignoravo. Atlikti pamokos užduoties jau nebebuvo laiko, tad nežiūrėdama į profesorių grifė paprasčiausiai spoksojo pro langą ir nekantriai laukė pamokos pabaigos.
-
Nelanna apsidžiaugė sulaukusi profesoriaus pagalbos. Kaip ir buvo paliepta, ji išgėrė tris gurkšnius profesoriaus duoto eliksyro. Ant jos kūno šmirinėję neegzistuojantys vabalai kaipmat dingo.
- Ačiū, profesoriau. Ir atsiprašau, net nežinau, kodėl mane apėmė noras pabandyti pagroti. Aš net nemoku to daryti, - nusiminusi pasakė Nelanna. - Dabar jaučiuosi geriau, širdingai dėkoju.
Mergaitė tikėjosi, kad profesorius ant jos labai nepyks, tad paėmė jo duotą vadovėlį ir bandė surasti, kaip atkerėti instrumentą, kuris sukelia tokį klaikų jausmą. Viską patyrusi savo kailiu, ji norėjo žinoti, kaip užkirsti kelią tokios situacijos pasikartojimui. Kad kitiems vaikams to paties netektų patirti. Užteko jau jos vienos.
Suradusi knygoje instrukciją, pabandė ja vadovautis. Nelannai pateikti nurodymai, kaip atkerėti daiktą, sukeliantį siaubingą niežulį, pasirodė keistoki. Na, bet jeigu jau taip rašo, reikia pabandyti. Mergaitė išsitraukė iš kuprinės grūstuvėlį, susirado samanų, likusių iš nuodų ir vaistų pamokos, ir susidėjo viską ant stalo. Dalį samanų sugrūdo inde ir padegė jas burtų lazdele. Tuomet mostelėjo lazdele į tai, kas liko iš samanų, ir pasakė burtažodį:
- Prurino evanesco!
Apdegusios samanos pakilo į orą ir nuskrido link gitaros. Pasiekę ją, netikėtai išnyko. Ar taip ir turėjo būti? Gal man nieko nesigavo?
-
Na ir pamokėlė buvo. Išties gan sudėtingas atvejis. O dar laukia visas pusmetis mokykloje.
- Na nieko, nieko jau tokio. Tik jei kada nors kitą kartą aš prašysiu ką nors atkerėti, prašau būk atsargesnė. - Pasakė jis Melodei. Ji atsikėlė, ir kai Auris pamatė, kad mergaitė šlubuoja nuėjo ir iš spintos ištraukė mažą indelį su tepalu. Jį pastatė ant jos stalo.
- Tu pasitepk po pamokos, turėtų panaikinti mėlynę ir skausmas turėtų apmažėti. - Pasakė.
Pagaliau atėjo šios katastrofos galas. Jis atkerėjo tuos, kas dar vis kamavosi su prakeikimais. Ir kai mokiniai pradėjo plūsti iš kabineto pagalvojo, kad viskas gavosi nelabai gerai, bet nevisai siaubingai. Juk keli mokiniai per šią maišalynę sugebėjo padaryti tai, ką turėjo. Jie atkerėjo savo instrumentus.
Kai pagaliau klasė visai ištuštėjo, Auris pagalvojo, kad būtinai reikės šnektelėti su Mendel apie žudomąjį užkeikimą. Šito taip lengvai nepaliks. Per pamoką nieko nesigavo, bet yra dar laiko.
Jis sugrūdo instrumentus į dėklus ar dėžę ir išėjo iš savo kabineto. Visi miegai seniausiai išlakstė. Auris patraukė pabėgioti į mišką, reikėjo pravėdinti galvą.