0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #30 Prieš 7 mėnesius »
- Naujoji karta. Gražiai pasakyta. - Jis šypsojosi. - Tau tiesiog pasisekė mergyte, kad atsirado Alanas. Štai ir viskas. Jei jo nebūtų... - Kas tada? Aaronas ir pats nežinojo. Ar nuvestų ją Dolohovams? Ne, galimai ne. Bet ką darytų? Tiesiog ją paleistų? Kažkokia painevėlė gavosi.
Pasakymas apie tai, kad Auris terliojasi su jo vaiku nusmelkė kaip adata. Prakeikimas... Auris tuojau ateis, o tada jį tikrai užgrauš sąžinė.
- Man nerūpi mano vaikas. Jei jo paklaustum, jis tau pasakytų, kad manęs beveik nepažįsta. Tai gali daryti ką tik nori. - Tai buvo netiesa, kalbėjo taip tyčia. Savotiškai je jam rūpėjo abu. Žinoma, kad rūpėjo.Bet jis nebuvo sutvertas tėvystei.
- Gali papasakoti. Man patinka šiurpios istorijos. Na, aš manau žiobarai žemesnė kategorija už mane. O tu... Jau sakiau nulis. O vaikai. Jau minėjau man jie nerūpi. - Šalta? kažin. Gudri ir tikra gyvatė, tai tikrai. Kaip persimainė prie Aurio. Vargšelė mergaitė užpultoji princesė.
- Akmenėlis į mano daržą. - Nusijuokė, kai ji pasakė apie tai, kad jis ja visai nepasidomėjo. O tada prasidėjo tikra įvykių lavina.
- Aš jau sakiau visa tai perspausta. Tiesiog mano seni draugai... Gal Rabastanas, o gal Ženevjeva paprašė paslaugėlės. Pirma pasakė, kad ją pakasčiau. Atsisakiau šio malonumo. Po to panoro, kad truputį pakoreguočiau jos dailų veidelį. Su šituo sutikau. Bet man įduotą eliksyrą išpyliau. Nieko aš jai nepadariau, na gerai beveik nieko. Užkerėjau ją. Bet ji pati kalta. Žodžiu mano reikalas buvo atgrasyti mergiūkštę nuo Lestreindžų dvaro. Bet dabar jau turime rimtesnių sąskaitų ir su ja ir su jos būsimuoju. - Auris buvo nusiteikęs jį pasodinti. Aaronas tingėjo bylinėtis. Gal išsipirktų, o gal ne. Bet dabar labai tingėjo žaisti. Todėl padarė vieną dalyką. Kurio neketino daryti niekada. Ar bent artimiausioje ateityje. Bet panoro nukreipti jo dėmesį nuo šios istorijos ir papasakojo Auriui tą istoriją, kurią pats ne taip ir seniai išgirdo iš pačių Dolohovų.
- Beje, tas Dori būsimasis jau mojuoja man prieš akis savo įgaliojimais, savo padėtimi šeimoje. O tu nemanai, kad viskas turėtų priklausyti tau? Juk prieš tai turėjo atitekti Amyrui. Ne, Auri, tu pagalvok. Tu galvą paguldytum dėl šito vaikigalio, o jis paims tai, kas tau priklauso. O kai pagalvoji apie praeitį... - Nedaryk to, nereikia. Nesakyk to. Negalima. Bet jis nesiruošė savęs klausytis. - Aurelijos mirtis. Tu tikrai tikėjai, kad ji tiesiog nukrito nuo žirgo ir užsimušė? Visai ne. Tu žinai, mėgstu pašnekėti su Dolohovais. Jie manimi pasitiki. Tavo mama buvo jiems kliuvinys. Ir žinai kas ją nudobė? Per tas varžybas. O gi Rolandas Senkleris. Pasirūpino ja. Štai kodėl tave apleido, neieškojo kai pabėgai iš namų, o ir paskui buvai jam kaip priminimas apie šitą istoriją. Tu lieki klouno vietoje. Prižiūrėjai jo sūnų, dabar atbėgai čia, nes jis pašaukė. O jo tėvas viską iš tavęs atėmė, o dabar šitas berniūkštis vėl pasiims tai, kas tavo. - Na va. Dabar jau neabejojo, kad dėmesys nuo Dori istorijos nukryps šimtu procentų. Jokio Azkabano nebus. Bet viduje pasijuto klaikiai. Ką aš padariau? Ar reikėjo iškasti šitą istoriją? Aaronas ir pats nežinojo, kad Dolohovai jį apgavo. Tyčia pasakydami, kad Aureliją nužudė ne augustinas, o Rolandas.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1109
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #31 Prieš 7 mėnesius »
Aaronas šnekėjo ir šnekėjo, norėjosi jį nutildyti kerais. O tada prisistatė Auris.
- Kaip suprasti viena gyvybė? - Vaikinas sunerimo. O klausytis ką jis kalbėjo apie Lestreindžus.
- Ak sakai pakasti... Kaip miela, kad tiesiog nutarei užkerėti Dori nukryžiavimo kerais. Tu tikrai kilnus vyriškis... - puiku, Aaronas keliaus į Azkabaną. Bet tada.
Kokius vėjus jis kalba? Temos nuokrypis buvo toks staigus. Bet Alanas klausėsi ir visas sustingo viduje. Vaikystėje tėvas vengė ir žiūrėti į Aurį. Vienintelis dalykas ką darė, tai šaukė ant jo. ar tai gali būti tiesa? Juk negali.
- Auris puikiai žino kokie svarbūs kabutėse man šeimos įgaliojimai. Tu tiesiog bandai išsisukti. Ir viskas. - Kalbėjo drąsiau nei jautėsi.
- Auri, juk tu juo netiki tiesa? Juk tai nesąmonė.  - O jeigu Auris tiki? Nesąmonės... Jo tėvas... Ne... Tai kodėl seniau buvo toks šaltas ir piktas? To negali būti.
- Auri, juk tu juo netiki tiesa?

Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #32 Prieš 7 mėnesius »
- Jei nebūtų, tai ką? Būtum mane išprievartavęs ir nužudęs! Pašlemėkas! Šlykštynė! - šaukė Dori.
Aaronui pasakius, kad jam nerūpi jo vaikas, ji sekundėlei sutriko. Bet paskui tarė:
- Man atrodo, esi suknistas melagis. Gerai, bus proga patikrinti. Pažiūrėsim, ar liūdėsi, kai tai įvyks.
Kai Auris pasakė, kad jo ir Aarono gyvybės kaip viena, Dori vėl sutriko, bet jau ne sekundėlei.
- Kaip suprasti, kaip viena? - paklausė. - Čia rimtai? Kodėl nesakei? Tai ką dabar daryti? Kaip tau nuo jo atsisieti?
Kažkodėl atrodė, kad apie Lestreindžus Aaronas šneka tiesą. Merline, jie iš tiesų norėjo Dori nudaigoti? Arba subjauroti veidą? Rimtai? Jei norėjo subjauroti veidą, vadinasi, tai bus Žanevjeva. Ta boba jai pavydi. Per susitikimą buvo akivaizdu.
- Pati kalta?! - juodaplaukė pradėjo siusti.
Ir siuto toliau, nes Aaronas pradėjo šnekėti visiškas, tiesiog visiškas nesąmones.
- Auri, netikėk juo! - sušuko ji ir ėmė vaikiną purtyti. - Netikėk juo, nes jis nori tave išmušti iš vėžių!
Ji pažvelgė į Alaną. Padrąsinamai jam linktelėjo matydama, kad jis netiki Aaronu. Tikėjosi, kad iš tiesų netiki.
- Tai paistalai, Auri, - dabar jau švelniai tarė. - Jis juk žino viską, ar ne? Apie tavo šeimą. Aš garantuoju, - tvirtai tarė, - kad Rolandas tikrai niekaip nėra susijęs su tavo mamos mirtimi. Mes galime pasikviesti Rolandą čia ir dabar. Jis išgers tiesos eliksyro. Ir pasakys, kad to nepadarė. Aš garantuoju.
Nors balsas ir skambėjo užtikrintai, bet... bet ar tikrai Dori galėjo tai užtikrinti? Juk ji žinojo, kad Rolandui Auris niekada nerūpėjo. Juk ji žinojo, koks vaikystėje buvo Alano santykis su tėvu. Gal Rolandas iš tiesų dabar pasikeitęs, bet kas gali garantuoti dėl ankstesnių jo poelgių? Galbūt jį graužia kaltė, todėl jis dabar toks geras? Ji pasigailėjo dėl tokio savo pasiūlymo. O jei Rolandas eliksyro negers? O jei išgers ir pasakys, kad tai jo darbas? Kas tada dėsis su Alanu ir Auriu?
- Rolandas tave apleido todėl, kad tu buvai jam priminimas apie nusivažiavusį brolį, kuris daro gėdą giminei. O dabar giminei gėdą darai tu, - paskutinis sakinys buvo skirtas jau ne Auriui, o Aaronui.
Dori pažiūrėjo į Aaroną neapykantos kupinu žvilgsniu.
- Cru...
Lazdelė buvo nukreipta į jį. Bet mergina trumpam žvilgtelėjo į Alaną ir lazdelę nuleido. Aš negaliu. Aš negaliu, kai jis yra šalia. Negaliu dėl jo, pagalvojo. Tada metė savo lazdelę ant žemės, priėjo prie Aarono ir tyliai tarė:
- Čia tam, kad daugiau niekada nelįstum prie jokios merginos.
Ir iš visų jėgų spyrė jam į tarpukojį. Kur kas stipriau, nei kadais Juzefui.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #33 Prieš 7 mėnesius »
- Taip išėjo Dori. Buvau beveik miręs ir jis mus susiejo tam tikru ritualu. Tai turėjo nesuveikti, bet... - Kodėl suveikė? Aaronas jo nekentę čia faktas. Ypač pasidarė aišku tada, kai jis išklojo tą istoriją. Alanas jo klausinėjo ar netiki. Dori kalbėjo. Bet ar jis netikėjo?
- Dori, Aaronas nemeluoja. Ar bent nemeluoja tada, kai planuoja ką nors sužeisti, įskaudinti, sunaikinti. Žinai kodėl? Jis žino, kad tiesa yra baisiausias dalykas. - Ar tai tiesa? Tai reikėtų įrodyti. Bet jei Aaronas tai sakė, vadinas pats tikėjo. Visada taip buvo ir mokykloje. Galėdavo pasakyti ką nors siaubingo ir tikro.
Auris nežinojo ar nori išvis dar ką nors žinoti. O jei sužinos, kad tai tiesa?
Jam viskas nusibodo. Dolohovai, prakeiksmai, pats sau nusibodo. Dabar Dori norėjo leisti į Aaroną kerus, bet neleido jų. Auris stovėjo nuošalyje ir žiūrėjo. Jautėsi keistai. Kažkaip lyg atsiribojęs nuo savęs paties. Jis tikėjo tuo, ką pasakė Aaronas. Šeimos padėtis jam nerūpėjo. Jis nenorėjo jokių įgaliojimų. Bet... Bet per Rolandą prarado visiškai viską. Pats pasidarė keistas, nestabilus, nesugebantis normaliai prisirišti prie kitų žmonių, kaip išardytas. Išmetė galimybę mylėti palikdamas Linėja. O ji dabar niekada jam neatleis. Kad ir kokia yra nuostabi ji niekada nesupras koks jis yra sulaužytas.
- Alanui to niekada nereikėjo. Nesvarbu ką padarė ar nepadarė Rolandas nekišk čia Alano. - Nežinojo ar norėtų žinoti. Bet reikėjo. Dėl motinos reikėjo išsiaiškinti.
- Expecto patronum. - Sumurmėjo ir išsiuntė gynėją Rolandui. Beveik negirdėjo kaip suriko Aaronas gavęs spyrį kaip reikiant.
Rolandas atvyko su Elija. O Auris kažkokiu negyvu balsu pasakė.
- Aaronas sako, jis sako. Kad tu nužudei Aureliją. Aš noriu, kad tu išgertum tiesos eliksyro ir pasakytum man kaip yra.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #34 Prieš 7 mėnesius »
- Ne nebūčiau. Nebūčiau nei žudęs nei prievartavęs dieve mano... Žudymas atsieina per daug nervų ir terlionės. O dėl kito reikalo. Merginų dėmesio man netrūksta. Kam man to siekti prievarta? Man reikėjo tik, kad išsigąstum. - Žiauriai užtirpo rankos ir kojos. Suknista virvė veržė ir atrodo rėžėsi vis labiau ir labiau į odą.
- Pažiūrėsim Žvaigždute. - Davė nulį procentų, kad jo vaikams galėjo kas nors nutikti.
- Neįmanoma atsisieti. Jei atsisiesim greičiausiai prakeikimas grįš ir iškart visa jėga, o ne palaipsniui kaip pirmą sykį. - Išdėstė. Kodėl ritualas pavyko? Nes jis norėjo, kad pavyktų. Taip ir pačiam keista, bet norėjo.
- OHo, nesėkmingas bandymas. - Šaipėsi iš merginos. Bet po galais dabar jau nebuvo juokinga. Kokią peklą užvirė... Tiesiog siaubinga.
- Auri, - Galvojo ką čia jam pasakyti.
- Neatmeskim galimybės, kad tai tik Dolohovų paistalai aš rimtai. -Ėmė nervintis ir tampyti virves, norėjo būt atrištas. Kodėl? Kam reikėjo pasakyti tą dalyką? Tuo tarp jų atsiradusiu ryšiu jautė kažką keisto. Tuštumos jausmą, liūdesį. Gal neviltį.
- Pamiršk tai Auri velniai griebtų. Geriau grįžkim prie praeitos temos. O jūs atriškit mane tuoj pat. - Auris niekada nepamirš čia faktas. O Atrišti jo neatrišo. Dori jam spyrė, Aaronas negalėjo niekaip pajudėti, užsidengti. Skausmas buvo siaubingas ir jis ėmė šaukti. Norėjo tampytis, bet negalėjo nei krustelėti.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 152
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #35 Prieš 7 mėnesius »
Kas gali būti baisiau, nei gynėjas nakties metu? Jis nuo Aurio. O tai reiškė vėl kokią tragediją. Rolanddas išbudintas apsirengė. Atsibudo ir Elija. Kuri nesutiko likti namie ir jie nukeliavo nešykle į tą vietą. Kodėl Auris prašė pasiimti tiesos eliksyro?
Vaizdelis buvo pritrenkiantis. Ant grindų kaukė surišas... Kas? Rolandas jo nepažino, nes buvo susijaudinęs. Bet jam buvo labai greit paaiškinta. Ir vyras išgirdęs ką sūnėnas sako atsirėmė į sieną.
- Auri, aš to nedariau. Bet... Aš negersiu tiesos eliksyro. Prašau patikėk manimi tiesiog be jo. - Tai kvailystė ir Auris nepatikės. Rolandas negalėjo jo gerti. Tada papasakos apie Augustiną. Jis nenorėjo, niekada nenorėjo, kad Auris sužinotų.
- Tavo mama nukrito nuo žirgo ir žuvo. - Tai kodėl nepatvirtini to išgėręs eliksyro? Girdėjo jį klausiant. Ką tu padarei Aaronai? Kam reikėjo? Ką čia veikė Dori ir alanas? Viskas, neišsisuks nuo to. Vienaip ar kitaip turės pasakyti.
- Aš norėjau, kad tu galėtum ramiai gyventi. Žinau, kad dabar manimi išvis nepatikėsi.Bet aš nežudžiau tavo motinos Auri.

Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #36 Prieš 7 mėnesius »
- Tai palauk. Jeigu... jeigu jis numirtų, tiesiog, tai mirtum ir tu? Ir atvirkščiai? - išpūtusi akis paklausė Aurio. - Būtum! - sušuko Aaronui. - Tu mane glostei, šlykštyne! Meluoja! - vėl kalbėjosi su Auriu. - Jis dabar nenori sužeisti, įskaudinti ar sunaikinti. Jis nori nukreipti dėmesį nuo to, ką ketino man padaryti ir tikisi išnešti sveiką kailį! Todėl ir meluoja!
Bet netrukus Aaronas pradėjo keistai elgtis. Taip, tarsi gailėtųsi savo žodžių. Merline, tai nejau Rolandas iš tiesų tai padarė? O Auris išsiuntė jam gynėją. Dori širdis daužėsi labai stipriai. Ji bijojo išgirsti tiesą.
Aaronas pasišaipė iš Dori dėl nepaleistų kerų, bet po to atsiėmė. Tiesiog kaukė iš skausmo. Mergina nusisuko. Negalėjo suprasti, kodėl nejaučia nei menkiausio malonumo. Juk jis ją gąsdino. Grasino. Glostė. Jis į ją pačią paleido nukryžiavimo užkeikimą. Jai niekada nebuvo gaila svetimų, o jis ne tik, kad svetimas. Jis dar ir priešas. Bet kažkodėl Mendel nebuvo saldu.
Netrukus atvyko Elija su Rolandu. Dori priėjo prie Alano, įsikibo jam į ranką. Rolandas tikino, kad nedarė to. Tačiau kodėl, po galais, atsisakė gerti eliksyrą?
- Tai kodėl negeriat tiesos eliksyro?! - sušuko Rolandui Dori. - Kodėl? Man jūs visą laiką buvot toks geras! Aš...
Ji nebaigė sakinio, tik su gailesčiu pažvelgė į Aurį. Tikriausiai tai tiesa. Dėl išrinktojo Poterio, tai tikriausiai tiesa...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1109
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #37 Prieš 7 mėnesius »
Ar tikrai? Ar taip ir būtų? Dori klausinėjo, Alanas klausėsi.
O paskui. Auris pakvietė tėvą, Aaronas elgėsi dar keisčiau. O paskui ėmė klykti. Būtų pasakęs Dori, kad nebuvo verta, ne dabar. Dabar reikėtų jo blaivaus proto. Nekentė jo, kad drįso paliesti Dori, nekentė už tai ką dabar prikalbėjo. Bet kol kas nebuvo verta jo spardyti. O ir išvis ką tai atneš? Aaronas turėjo sėdėti kalėjime.
O dabar jie laukė tėvo. Sulaukė. Alanas apmirė. Tėvas nenorėjo gerti eliksyro. Jis suspaudė Dori ranką. Ar tai tiesa? Ar jo tėvas, su kuriuo pradėjo vėl sugyventi, išmoko jį vėl mylėti. Ar jis nužudė Aureliją? Tiesiog? Nužudė?
Jis irgi norėjo pradėti klausinėti, bet kažkaip negalėjo ištarti nei žodžio. Ne, Aurelija nenukrito nuo žirgo. Jei tėvas negėrė eliksyro reiškė, kad jei ji ir nukrito, tai tyčia taip atsitiko.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #38 Prieš 7 mėnesius »
- Aš nežinau. Tai ne visai tikslus paaiškinimas toji viena gyvybė. Nežinau ar Aaronas mirtų, jei mirčiau aš, nes tai jo gyvybė. Gal jam šiaip kas nutiktų. Bet kas nežinau. Jei mirtų jis. Tada greičiausiai aš tikrai žūčiau.
Ne, Aaronas nemelavo. Jis elgėsi labai keistai. Kaip ir bunkeryje. Labai keistai. O tada pasirodė Rolandas su tiesos eliksyru. Kurio gerti nesutiko.
- Man viskas aišku. - Pasakė. Apsisuko ir patraukė lauk. Nepuolė kaip visada niršti, pulti, švaistyti kerais. Tiesiog apsisuko ir ėmė eiti lauk. Labai teisingai darė norėdamas nuo Rolando atsiriboti. O ką darys dabar? Pirma. Eis. Kažkur pasivaikščioti. Reikėjo pagalvoti. Reikėjo. Gal reikėjo pasėdėti sandėliuke vaikystės namuose ir pagalvoti. Baisi vieta, kurioje pabus vienas. Bet kažkodėl norėjo atsirasti ten ir niekada neišlįsti lauk.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 152
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #39 Prieš 7 mėnesius »
- Palauk Auri prašau. - Puolė paskui ir jį sučiupo už rankos. Pavyko jį parsivesti be jokio pasipriešinimo. Ir tai nepatiko. O kur visas šėlsmas kaip paauglystėje?
- Aš nesu geras ir niekada nebuvau geras Dori. Bet aš to nepadariau.
- Mes turime jiems pasakyti. - Elija atsiduso.
- Kokia prasmė Aaronai buvo taip pasielgti aš nežinau. Vėliau bus labai įdomu išgirsti kaip jūs visi čia atsidūrėt. - Kalbėjo ji traukdama buteliuką iš kišenės. Rolandas atsiduso.
- Nuostabu. Aš jo išgersiu. - Atsuko jį, susipylė kažkiek į burną. Galva ištuštėjo. Neliko graužaties, nieko. Galėjo pasakyti bet ką.
- Tavo mamą nužudė Augustinas. Amyro brolis dvynys. Aš tai sužinojau prieš kelerius  metus iš paties Augustino. Nenorėjau tau sakyti, nes prasigyvenai, tolai nuo praeities. Nenorėjau to sunaikinti. Todėl nepasakiau.

Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #40 Prieš 7 mėnesius »
- Tai siaubinga, - pasakė Dori Auriui. - Siaubinga būti šitaip su kuo nors susietam...
Alanas suspaudė jai ranką. Ji net neįsivaizdavo, kaip jis elgsis, kai jie grįš namo. Kaip toliau gyvens? Kaip jis galės gyventi žinodamas, jog jo tėvas nužudė Aurio mamą?
Auris ėmė išeidinėti ir Dori jau ketino bėgti jo sulaikyti, bet tai padarė Rolandas.
- Jūs žinojot? - pakraupusi juodaplaukė pažvelgė į Eliją. - Jūs...
Mendel buvo tiesiog apstulbusi. Juk Elija... Elija Dori buvo tikras gerumo pavyzdys. Ar ir ji prie to prisidėjusi?
Tačiau netrukus Rolandas išgėrė tiesos eliksyro. Ir atskleidė tiesą. Akmuo nuo širdies nusirito, kai Dori išgirdo, kad Alano tėvas to nepadarė. Bet... bet tai padarė kitas jų brolis. Šią akimirką Aaronas merginai neberūpėjo. Jie privalės pasirūpinti Auriu.
Ji nusivedė Alaną prie Aurio. Laisva ranka suėmė Aurio ranką. Bijojo dėl jo. Kad nesugalvotų daryti kokių kvailysčių.
- Tik neišeik, - paprašė. - Turi būti stiprus. Dėl Timočio, dėl Eion, dėl Erkos.
Paminėjo juos, nes tikėjosi, jog globotiniai padės išlikti bent kažkiek blaivaus proto.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1109
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #41 Prieš 7 mėnesius »
- Bet tu vis tiek gyvas. Tas ir svarbiausia. - Gal ir siaubinga taip. Bet Auris gyvas. Koks skirtumas kokiu būdu.
Alanas norėjo lėkti sulaikyti Aurio. Nežinojo kur tas ketino traukti. Bet jam išeiti neleido jo tėvas. Nežinojo kaip susigyvens su ta mintimi. Net baisu pagalvoti atrodė apie tai. Bet tada. Jis visgi išgėrė eliksyro ir pasakė tiesą. Žiaurią tiesą. Siaubingą tiesą. Bet visgi... Ne jo tėvas. ne jis. Atrodė, kad tuojau susileis ant žemės. Bet ne dabar. Ne dabar.
Apkabino pusbrolį.
- Juk tu žinai, man nereikia jokių įgaliojimų, man nieko nereikia. Aš su tavimi dėl tokių dalykų nekovočiau. - Paskui tiesiog stovėjo šalia. Nerimavo. Nežinojo kas bus. Kažkodėl gąsdino mirtina Aurio ramybė, buvo pratęs, kad jis visada siautėja. Dėl visko. O dabar...
Jų šeimoje kažkas negerai. Alanas ėmė bijoti, kad kada nors dvynukė susidurs su kokiais nors siaubais. Kas mums visiems ne taip? Vienas brolis žudikas, kitas alkoholikas. Aaronas tyso suraišiotas, nes yra kažkoks maniakas. Kas bus su Auriu nežinia. Alfredas kažkoks sadistas. Jo paties tėvas... jo paties tėvas irgi turėjo ką papasakoti. Pačiam Alanui teko gintis nuo užpuolikų dar paauglystėje. O jei supykdavo galėdavo padaryti ką nors nenormalaus. Tarkim atgaivinti statulas mokykloje, kaip padarė tada, kai rado Aurį su Juzefu. Jie visi nenormalūs. Žaloja, kenkia vieni kitiems. Nešiojasi juodas paslaptis. O galėtų susivienyti. Galėtų tapti kažkuo didesniu nei šitas intrigų knibždėlynas.
- Gal mums laikinai pasiimti Timotį Auri? Tau reikėtų. Gal tu norėtum... Nežinau paatostogauti?

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 152
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #42 Prieš 7 mėnesius »
Kai baigė pasakoti išgėrė priešnuodį. Jautėsi... Tuščias. Ilgai pavyko tai nuslėpti, bet deja, ne visam laikui.
Ar Aurį paguostų mintis, kad Augustinas dabar nieko neturi? Kad iš jo atėmė viską? Kažin. Jam tai nieko nepakeistų.
- Kodėl tu jam pasakei, kad tai aš? Kodėl tu išvis apie tai pradėjai kalbėti Aaronai? - Norėjosi irgi paguosti, bet apsiėmė daryti tai, ką geriausiai gebėjo. Aiškintis reikalus. Kad galėtų su juo susišnekėti paleido kerus, kurie turėjo apslopinti skausmą.
- Kas tau atsitiko? - Nusisuko nuo Elijos, Alano, Dori, Aurio. Norėjo išsiaiškinti.
- Ar dabar jautiesi geriau? Dėl šito? Kas tau pasakė, kad aš nužudžiau Aureliją? - Kamantinėjo toliau. Va taip ima ir nutinka visokios bėdos. Nejučia atkeliauja ir nors tu ką.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #43 Prieš 7 mėnesius »
Daugiau su Dori nesiginčijo, nors ir toliau jį mėtė jam kaltinimus. O paskui jį apsėmė pragariškas skausmas. Bandė rangytis, bet per daug gerai jį surišo. Apraizgė virve kaip kokį kumpį. Bandė klausytis kas sakoma. O vargeli, Rolandas tikrai neketino gerti to eliksyro. Vadinosi, viskas, ką čia išklojo tikra. Ir kodėl? Reikėjo kažkaip kitaip išsisukti. Galėjo gi kažką sugalvoti. Ir visgi. Sulaikęs Aurį jis eliksyrą išgėrė. Ir paaiškėjo tai, kas patį Aaroną labai nustebino. Tada prasidėjo jo apklausa. Buvo sunku klausytis, nes į jį plūdo svetimas skausmas. Prakeiktas ryšys...
- Man sakė. Simonas. - Bent jau fizinis skausmas atlėgo.

- Nieko. - Nesiruošė aiškintis kas jam nutiko. į kvailą klausimą ar dabar jaučias geriau tai padaręs atsakyti nesiteikė.
- Žinojau informaciją, kad tai tu. Ir viskas. - Viskas bus gerai, tiesiog viskas bus gerai. Galvojo. Norėjosi nusiųsti tuo kvailu ryšiu kažkokio pozityvo.Bet gi minčių jis neperduoda. O dabar suteikti kažkokios geros emocijos nelabai galėjo.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Apsauginių kontora
« Atsakymas #44 Prieš 7 mėnesius »
Partemptas atgal nesipriešino. Nenorėjo. Keista, bet Rolandas išgėrė Eliksyrą. Tada Auris paklausė kas nužudė jo motiną. Ir gavo atsakymą. Tai padarė ne kas kitas, o tėvo brolis dvynys. Bent ne Rolandas. Būtų sunkiau. Nors ir dabar atrodė klaiku.
- Man viskas gerai. Atostogų nereikia. Man viskas gerai. - Pasakė Alanui ir Dori. Norėjo pabūti vienas.
- Norėčiau pasivaikščioti. Tikrai nedarysiu jokių nesąmonių. - Taip, jis turėjo susiimti dėl vaikų. Bet kokią valandą, o gal šią naktį turėjo pabūti vienas.
- Dori, pasakyk Rolandui kas tau atsitiko. - Norėjo grįžti prie to, dėl ko čia atvyko. Kažkodėl norėjosi neigti išgirstą klaikią žinią. Kol čia buvo. Po to gal nueis aplankyti motinos kapo. Pirmą kartą po jos nužudymo.