[Alehandro Murrell]

  Tvarkingas, formaliai atrodantis tamsios spalvos pastatas su dideliu, šviesiu užrašu ,,apsauginių kontora". Kambarių įvairovė nebuvo didelė. Pastate dominavo vestibiulis, apsauginių kabinetai, sporto salės ir vonios kambariai. Sporto salėje buvo galima rasti įvairiausių treniruoklių, bokso kriaušių ir kitų sportui naudingų įrankių. Visų apsauginių kabinetai buvo tamsaus interjero, panašūs. Viduryje kabineto stovėjo rašomasis  stalas su iš abiejų pusių esančiomis kėdėmis. Kampuose pastatytos spintos, spintelės ar viena kita gėlė. Ant stalo buvo kompiuteris ir kiti asmeniniai daiktai, dažniausiai, dokumentų šūsnis. Kabinetuose būdavo dvi durys. Pirmosios vesdavo į koridorių, o antrosios, į privatų vonios kambarį. Vos tik įžengus į kabinetą prieš akis matydavai vos ne per visą sieną einantį langą. Koridoriuose būdavo galima dažnai prasilenkti su kostiumotais, formaliai apsirengusiais ar sportiškai apsirengusiais žmonėmis, apsauginiais, kitais darbuotojais arba lankytojais.

  Po gana geros, rankas laužančios treniruotės, vaikinas išėjo iš sporto salės ir besišluostydamas prakaitą rankšluosčiu, žygiavo savo kabineto link. Mintyse tik ir tekirbėjo mintis apie šaltą, raumenis atpalaiduojantį dušą, kuris nuplautų visą šį prakaitą. Šis nekantravo, kol galės nusitraukti suprakaitavusius sportinius rūbus nuo kūno ir apsirengti kaip normalus žmogus. Tačiau tai buvo nevisai įmanoma, kadangi šis žinojo, jog po dušo Alehandro ir vėl turės sugrįžti į formalesnę aprangą – kostiumą, o galiausiai ir grįžti prie darbo.
  Pasiekęs savo kabinetą, pirmu taikiniu užtraukė roletus, taip užtamsindamas kabinetą ir nužygiavo į vonios kambarį, dušo kabiną. Šalti vandens lašeliai ir karštas kvėpavimas užtraukė stiklinę dušo sienelę plonu rasos sluoksniu. Praleidęs dešimtį minučių duše, apsimovė apatinius ir rankšluosčiu nusausinęs ganėtinai patrumpintus plaukus, grįžo atgal į savo kabinetą. Šiuo metu buvo pietų pertrauka, tad Alehandro nereikėjo bijoti, jog kažkas užeis į kabinetą ir šis galėjo ramiai pasimėgauti trumpa laisve nuo judesius varžančio kostiumo. Atsisėdęs savo darbo kėdėje, leido sau paskęsti apmąstymuose.
   Prisiminęs apie visai neužilgo prasidedančias atostogas ir apie tai, kad galės aplankyti savo mergytę ir praleisti laiką su ja, plačiai nusišypsojo. Pačiam buvo įdomu, kaip Sabrina reaguos į jo staiga taip žymiai pasikeitusią šukuoseną, kuri pakeitė ir pačio Alehandro išvaizdą. Negalėjo sulaukti, kol ją pamatys, stipriai apkabins ir karštai pabučiuos...
 

[Sabrina von Sjuard]

   Po gana ilgo laiko ir vėl atsidurti Londone buvo gana keista. Akimirką atrodė, kad miestas svetimas, nepažįstamas ir bauginantis, tačiau tą pat akimirką Londonas atrodė toks pažįstamas ir jaukus iki pat širdies gelmių.
   Mintyse mėgino prisiminti, kiek tiksliai laiko praėjo nuo išvykimo į Venisą. Regis, keturi metai? Kaip greitai laikas bėga... O juk buvo tikra, kad dar visai neseniai baigė Hogvartsą, dar visai neseniai vaikštinėjo viena, nuliūdusi po Londono gatves, susipažino su tamsiaplauke ir... Negi tikrai prabėgo tiek daug laiko?
   Susimąsčiusi žingsniavo miesto gatvėmis, ėjo ten, kur akys vedė. Nė nepastebėjo gatvėmis einančių žmonių, kol netoptelėjo, jog tiksliai nežino, kur eina ir derėtų susikoncentruoti į ieškomą objektą. Papurčiusi galvą, stabtelėjusi ir apsidairiusi žvilgsniu susirado reikiamą pastatą. Bent jau labai vylėsi, kad tai pastatas, kurio jai reikėjo.
   Kiek padvejojo, o tuomet patraukė link jo. Prie durų taip pat stabtelėjo, kilstelėjo galvą aukštyn, atidžiai nužvelgė šį ir giliai įkvėpusi pravėrė duris. Vestibiulyje jos niekas nepasitiko. Tiesa sakant, pastatas atrodė nepaprastai tuščias.
   - Sveiki? - pabandė išsiaiškinti, ar tikrai ji čia vienui viena. Galbūt taip netgi ir geriau? Šitaip galės iš tiesų nustebinti Alechandro. Nesulaukusi jokio atsako šyptelėjo pati sau.
   Turbūt visi pietavo, o budintis asmuo kokiam kambariuke kimšo savo pietus klausydamas muzikos ir nė nenutuokė, kad sulaukė svečių. Apsidairiusi ėmė žingsniuoti tikėdamasi ant durų rasti pažįstamą vardą. Prireikė gerų dešimties minučių, kol vietoj vonios ir sportų salių atrado reikiamus kabinetus, o netrukus ir su reikiamu vardu.
   Didžiuodamasi savimi suėmė už rankenos ir tyliai pravėrė duris. Veide švietė šypsena. Nekantravo pamatyti Alechandro, todėl tikėjosi, kad jis netrukus grįš papietavęs, o radęs ją kabinete - stipriai nudžiugs. Jei atvirai, Sabrina tikrai nesitikėjo atidariusi duris išvysti nepažįstamą vaikiną vien su trumpikėmis. Kiek sutrikusi kilstelėjo antakius praverdama lūpas ir kurį laiką spoksodama. Buvo tokia sutrikusi, kad neiš karto atpažino savo vaikiną.
   - Alechandro... - tyliai pratarė galiausiai uždarydama duris už savęs. - Ar visuomet šitaip vaikštai darbe? - nusuko žvilgsnį į šalį kiek susidrovėjusi.
   Stovėjo nedideliame, bet jaukiai įkurtame darbo kabinete, droviai nusukusi žvilgsnį į šalį, kiek paraudusiais skruostais ir trumpu odiniu sijonu, puikiai derančiu prie baltos, aptemptos palaidinės. Rudaplaukės kaklą puošė nedidelis, žėrintis vėrinys.

[Alehandro Murrell]

  Kabinete esanti vėsuma, kuri apgaubė kūną, po keletos valandų praleistų sporto salėje buvo labai maloni. Atrodo, kad tie rūbai, kurie buvo tvarkingai pakabinti ant pakabos spintoje, tik stūmė tolyn, tikrai nenorėjo būti uždėti, norėjo taip ir likti spintoje.
  Atsistojęs nuo patogios darbo kėdės nužygiavo prie spintelės ir užkaitė vandenį, esantį arbatinuke. Tiesą pasakius, vaikinas mėgo šį savo darbą ir tikrai džiaugėsi, kad išėjo iš magijos ministerijos. Darbas magijos ministerijoje ir apsauginių kontoroje skyrėsi kaip diena ir naktis. Šiame darbe vaikinas jautėsi laisviau, maloniau ir linksmiau. Alehandro mėgo šį savo darbą ir su malonumu eidavo į jį, nors kartais šis ir būdavo pavojingas ar užknisantis.
  Durims netikėtai prasivėrus, o vaikinui stovint kabineto viduryje vis dar beveik nuogam, vien tik po apatiniais, šis iš nuostabos žiobtelėjo ir sustingo. Raumenys ir visos kūno linijos pūpsojo visu gražumu, nieko netrukdomos ir nieko nedengiamos. Kiek susinepatoginęs žvilgsnis greit nubėgo durų link, o kūnas įsitempė kaip smuiko styga. Bet prie durų išvydęs ne kokią nors nepažįstamąją, o savo mergytę, Alehandro kaip mat atsipalaidavo ir jo veide išaugo šypsena, laimė užplūdo kūną ir širdį. Deja, tačiau šypsena veide neišbuvo ilgą laiką. Nužvelgęs merginos aprangą vaikinas žiobtelėjo. Tokia apranga buvo neįprasta Sabrinai, daug ką pabrėžianti ir seksuali. Garsiai nurijęs seiles šis negalėjo atitrauki žvilgsnio, tarsi rijo tamsiaplaukę akimis, nežinojo, kur tiksliai dėti žvilgsnį. Visos mintys apie tai, kad turėtų susirasti rūbus ir apsirengti, tiesiog išgaravo. Vaikinui šią akimirką visiškai tai nerūpėjo, jo dėmesį buvo pasiglemžusi vampyriukė, jos apranga ir išvaizda.
  - Sabrina... Nesitikėjau tavęs čia pamatyti. Iš tiesų, nesitikėjau tavęs iš vis pamatyti, - vis dar nesugebėdamas atitraukti žvilgsnio tarė ir galiausiai pažvelgė į mylimosios veidą. Visiškai nesidrovėdamas savo aprangos ir pusnuogio kūno, priėjo prie Sabrinos ir dešine ranka apglėbė jos liemenį, lūpomis švelniai prilietė skruostą. Nors prisilietimas ir buvo toks menkas, tačiau buvo malonus, pasirodė keistai imtymus.
  - Atrodai pritrenkančiai, - dar kartelį greit akimis prabėgdamas jos visu ūgiu, tarė ir dailiai išsišiepė, - Tik norėtųsi ilgesnio sijono ir ne tokios aptemptos maikutės. Aš pradedu pavydėti.
  Nė pats nustebo nuo savo tokio pavydaus, tačiau keistą prieskonį turinčio balso tono. Pavydėti buvo ko, tad visa ši situacija nebuvo keista.
  - Užeik, - sunkiai prisivertė atsitraukti nuo merginos. Dar kartelį nužvelgęs, perbraukė liežuviu per lūpas.
  - Aš po sporto salės ir dušo. Ruošiausi apsirengti, bet kadangi pietų pertrauka, o pietus palikau namie, leidau sau atsipalaiduoti nuo kostiumo. Tačiau jeigu nori, mieloji, dėl tavęs galiu pradėti vaikščioti ir taip.

[Sabrina von Sjuard]

   Buvo akivaizdu, kad Alechandro taip pat nesitikėjo, jog jį kas nors netikėtai užklups jo kabinete. Vadinasi, staigmena iš tiesų buvo staigmena, ir netgi dviguba - Sabrina taip pat gavo siurprizą. Nejučia vos matomai kryptelėjo galvą. Auksinės akys susirado vaikiną ir atidžiai šį nužvelgė. Alechandro atrodė, kaip iš dangaus nužengęs pats gražiausias dievas. Ir tas dievas priklausė jai. Nuo tokios minties vampyrė šyptelėjo.
   Pastebėjęs, kaip tamsiaplaukis spokso į ją, švelniai krimstelėjo į apatinę lūpą, kad nenusišypsotų. Žinojo, kad su tokia apranga ji nustebino ispaną, mat įprastai dėvėdavo laisvus drabužius, arba bent jau ne sijonus ir sukneles, o dabar… Dabar ji jautėsi nejaukiai. Mintyse net ėmė keikti save, kad užsidėjo tokią aprangą.
   Sutrikdęs vaizdas ne iš karto leido pastebėti Alechandro pokyčius. Ilgi, tamsūs ir garbanoti plaukai, įprastai besipuikuojantys iki pečių, buvo nurėžti. Šie dailiai krito ant vaikino kaktos, o tai jį darė tik dar gražesniu. Jei buvo įmanoma, tai auksakė vaikiną įsimylėjo dar labiau.
   Buvo bepraverianti lūpas, ketino pakomentuoti naują išvaizdą, tačiau tamsiaplaukis buvo greitesnis, todėl Sabrinai teko tik sučiaupti lūpas ir linktelėti. Niekaip nepavyko tinkamai suregzti sakinio, mintys atrodė padrikos.
   -  Staigmena, - šyptelėjo skėstelėdama rankomis. - Tai turėjo būti staigmena, tik mano mintyse visa tai atrodė kiek kitaip… - nusijuokė supratusi, kad vaizduotė ir realybė gerokai skyrėsi.
   Sulaikė kvėpavimą. Jai užteko vaizdo, o tai ką darė Alechandro visai privertė išlįsti žemę iš po kojų. Trumpam užsimerkė jusdama švelnias lūpas ant savo skruosto. Juto ir šiltą ranką nugulusią ant liemens. Ji ir vėl jautėsi saugi jo glėbyje.
   - Manęs niekas nepastebėjo, - gūžtelio pečiais sunkiai nurijusi seiles, - Be to, šitas sijonas nėra trumpas. Jis padorus, - paprieštaravo sukryžiuodama rankas ties krūtine.
   Išklausiusi pasiaiškinimą, kuris atrodė visai įtikinamas, o rudaplaukė nelabai ir turėjo dėl ko nepasitikėti savo vaikinu, linktelėjo.
   - Pamėgink ir paversiu tave auksine žuvele, laikysiu akvariume, nešeriu ir leisiu numirti, - sušnypštė aiškiai leisdama suprasti, kad Alechandro teks keisti savo stilių.

[Dori Mendel]

Dori ir vėl gavo naktinio darbo. Šį kartą buvo įdomiau nei koks nors kvailas žiobariūkščių naktinis klubelis, kur siaučia burtininkų jaunuoliai. Ji, užmaršinusi reikiamą žiobarą ir išsiuntusi jį namo, dabar vaikštinėjo po kažkokio pastato vidų. Buvo parašyta, jog čia - apsauginių kontora, tačiau Mendel nelabai suprato, ką tai reiškia.
Na, žinojo, kas yra apsauginiai. Iš vaikystės prisimena juos prekybos centruose. Bet čia buvo pilna kabinetų su kompiuteriais, o įdomiausia tai, jog tie kabinetai turėjo vonios kambarius. Kurių galų? Čia ne kažkoks apsauginių viešbutis, nes lovų tai nėra.
Bimbinėdama mergina atrado sporto salę. Taip ir paaiškėjo, kam gi skirti tie vonios kambariai. Nieko sau, pagalvojo. Kažkokie apsauginiai turi po atskirą vonios kambarį savo kontoroje. Tai žinoma. Ir Senklerių dvare yra ne vienas vonios kambarys, ir Lestreindžų rūmuose. Net Felissa turi vonios kambarį miegamajame. O kiek pas mane? Vienas. Ir to vamzdžiai pastoviai užsikiša.
Pinigų su Alanu jie turėjo pakankamai. Nebuvo taip, kad galėtų švaistytis galeonais į kairę ir į dešinę, bet tikrai viskam pakako. Pavyko pasitaupyti dėl pigios nuomos, be to, jie niekur nekeliavo, o daržovių visuomet siūlydavo kaimynai, kurie jas augino. Žodžiu, susitaupydavo tai vienoje, tai kitoje vietoje. Tad galėtų išsinuomoti ir geresnį būstą, bet... bet esmė tame, kad Dori ten patiko. Ir ji buvo jau pripratusi prie tų namų. Ten buvo viskas, ko reikėjo. Kiemas, apsaugotas nuo žiobarų, vietos gyvūnams, erdvė Alanui piešti...
Bet po praeitos savaitės pobūvio pas Lestreindžus, kuriame juodaplaukė tiesiog sužibėjo, ji vis pagalvodavo apie prabangų gyvenimą. Nors ir jautė, kad iš tiesų jai to nereikia, pasvajoti buvo smagu. Šią akimirką ji čiupinėjo sporto salėje esantį bėgimo takelį ir šypsojosi prisiminusi, kaip ją gyrė grynakraujų burtininkų atstovai.

[Aaronas Senkleris]

Tylus šešėlis stovėjo sporto salės tarpdury. Nesugaunamasis Džekas skerdikas? O gal gražuolis žudikas Tedas Bandis? O galbūt baugusis Džefris dahmeris? O ne. Vyras stebintis merginą buvo Aaronas Senkleris.
Užsibūręs praskiedimo kerais tapo nematomu. Be to dar vieni kerai slopino jo keliamą triukšmą.
Rankoje turėjo lazdelę ir nedidelį purškiklį įbruktą Ženevjevos Lestreindž. Gal ji buvo visai pamišusi ir isterikė psichė, bet... Bet turėjo ir privalumų. Dailų kūną. O jau naktys su ta ugninga moterimi buvo pasakos vertos.
Nudėk ją Aaronai, būtų geriausia ją pakasti. Kalbėjo bučiuodama jį dar vakar. Aaroną tai linksmino. Tikrai nedarys tokių nesąmonių. Nei nesiruošė pakasti merginos dėl to, kad Ženevjeva beprotiškai jai pavydėjo. Jaunystės, pamažu įsižiebiančio populiarumo grynakraujų magų ratelyje. Kaip feniksas iš pelenu Dori Mendel pakilo ir skleidė sparnus. O Ženevjevai dėl to kilo siaubinga migrena.
Aaronas nesutiko jos žudyti. Tikrai to nedarys. Todėl moteriškė įbruko jam tą kvailą purškiklį.
Tada padaryk taip, kad niekas daugiau nenorėtų jos matyti. Koks velnias buvo tame purškale jis nežinojo. Greičiausiai kažkas, kas suniokotų merginos veidą nepataisomai. Aaronas pažadėjo tą ir padaryti, bet grįžęs namo tą reikalą išpylė ir prisipylė vandens. Bus puiki grasinamoji priemonė.
Parodyk Dori jos vietą Mielasis, ir galėsime vykti kur nors tik mudu. Šnabždėjo bučiuodama jį, glamonėdama. Aaronui kraujas užvirė pagalvojus apie išvyką su ja.
Ženevjeva žinoma norės įrodymų ko gi pasiekė. Aaronas galėjo juos ir suklastoti. Tikras nebuvo ką ketino daryti. Tiesą pasakius stebėdamas visą dieną šią merginą negalėjo negalvoti apie Rorą. Ir tai kas būtų, jeigu duktė kada atsidurtų panašioje situacijoje.
Aaronas nežinojo kas su juo dėjosi. Nežinojo kada tai prasidėjo ar tada, kai kalbėjosi su Deklanu po pirmo jo kurso. Ar tada, kai atliko brolystės ritualą, Bet jame užgimė kažkokio rūpestingumo daigelis. Jis norėjo pasikalbėti su Auriu ir paklausti jo ar tas ką nors gavo iš Aarono per tą ritualą. Aaronas manė, kad rūpestingumo jausmas atėjo kaip tik iš Aurio, tikrai ne iš jo paties.
Vieta, kurioje jie apsilankė buvo tuštutėlė. Kažkoks žiobariškas pastatas. Vyras sekiojo ją šią dieną, stebėjo. Dabar buvo puiki proga veikti. Jokių žmonių, jokių liudininkų.
Vyras pasinaudojo kerais kurie niekam nebeleistų nei patekti į pastatą oru, nei išvykti iš jo. Tada žengė link užsigalvojusios merginos.
- Tu labai drąsi žvaigždute, kad klajoji viena naktimis. - Sučiupo ją viena ranka, prisitraukė artyn, užlaužė rankas už nugaros ir tik tada atsikerėjo nuo skydinių kerų.
Labai nesislėpė, tik tamsios striukės gobtuvą buvo užsidėjęs, kad pridengtų ugninius plaukus.
- Girdėjau smagu buvo pas Lestreindžus per Kalėdas tiesa? Buvai ten tikra žvaigždutė. Labai gaila, kad ne visi tuo buvo patenkinti. - Kalbėjo žaismingai, lyg pajuokaudamas. Dar prieš žengdamas prie jos tą purškalą įsimetė į kišenę, kurią pats lengvai galėjo pasiekti. Todėl laikė ją tvirtai, o kitoje rankoje turėjo lazdelę. Iš kurios dabar parūko garų tumulas tiesiai merginai į akis.
- Nežinau ir ką su tavimi daryti. - toliau linksmai kalbėjo su ja. - Būtų geriausia, kad prie rūmų nei nebesiartintum. Bet argi tu klausysi? Kiek žinau esi aikštinga mergytė. Ką pati manai? Ar turėčiau ko imtis, kad tau būtų aiškiau. Ar visgi pamirši rūmus ir Lestreindžų pavardę? Manau būti Dori Mendel paprasčiau. Saugiau. - Paskutiniai žodžiai nuskambėjo tyčia globėjiškai. Trumpam atitraukęs vieną ranką paglostė jai galvą žinodamas, kad dėl to, jog taip ją liečia sukels jai pasibjaurėjimą, galbūt ir baimės jausmą.

[Dori Mendel]

Dori suklykė. Pabandė atšokti, bet nepavyko, nes kažkas ją laikė. Tai buvo vyras, už ją tikrai vyresnis, bet ne pagyvenęs. Širdis ėmė plakti labai tankiai, mergina stengėsi išsilaisvinti, tačiau užpuolikas, aišku, buvo stipresnis.
Ji nustojo muistytis išgirdusi Lestreindžų pavardę. Iš tiesų pasidarė šiek tiek lengviau. Nes tai ne koks maniakas, kaip kad ji prieš akimirką galvojo. Bet... bet jei šį žmogų siuntė tėvas... Nors Mendel taip baisiai jo ir nebijojo, tačiau visi sakė, kad Rabastanas Lestreindžas - labai pavojingas.
Juodaplaukė pajautė, kad į ją buvo paleisti garai. Nuo jų jautėsi šiluma, pasidarė sudėtinga matyti. Dori stengėsi neįkvėpti tų garų. Gal jie apsvaigins ar net užmigdys? Ir tada ją pagrobs? Tačiau tie garai greitai išnyko, o ji nesijautė svaiginama.
- Tai mylimajam tėveliui kažkas neįtiko? - atsakė grubiai, pačiai pasidarė keista, kaip tvirtai ir ryžtingai skambėjo jos balsas. - Kodėl siunčia pakaliką, o ne atvyksta pats? Gali pasakyti jam, kad jis bailys, - rėžė.
Vyrui šnekant jo žodžiai skambėjo vis baugiau. Tačiau ne, Dori nesiruošė to parodyti. Bet kai jis paglostė merginai galvą, pasidarė labai bjauru.
- Paleisk mane! - sušuko ir vėl ėmė muistytis. - Šlykštynė!

[Aaronas Senkleris]

Siaubo klyksmas iššlavė visas mintis apie dukterį iš galvos. Jam patiko kitų baimė, jam patiko jaustis galingam. Dori plazdėjo, spurdėjo bandydama išsilaisvinti. Aaronui teko pasigrumti su ja, bet taip tik smagiau pasidarė. Išgirdusi kalbant apie Lestreindžus aprimo. Bent kol kas.
- O taip, Matyt Rabastanui kažkas nepatiko. Jis nesakė man kas konkrečiai Žvaigždute. - Tegul. Versti viską ant Rabio tik geriau. Jis buvo neblogas kokių darbų tiekėjas. Bet Aaronui patiko su juo žaisti. Jie leido nemažai laiko kartu, Rabastanas galimai juo pasitikėjo, kiek tas įmanoma. O Aaronas jam už akių turėjo romaną su Rabio žmona. Jei tas sužinotų gal ir pabandytų Aaroną nudobti. Ir dėl to bendrauti su Ženevjeva jam patiko tik labiau.
- Kaip negražiai kalbi. Aš jo geras bičiulis, o jis paprašė manęs paslaugėlės. Manau tiesiog tu jam per menkai rūpi, kad pats terliotųsi su tavimi ir tiek. Bet greičiausiai gerokai pakyrėjai, kad panorėtų tavimi atsikratyti. - Aaronas nežinojo kokie tiksliai jų santykiai. Bet jeigu jau ji manė, kad tai Rabio darbas, matyt nekokie.
Mergina vėl pradėjo muistytis ir šaukti. Teko ją tvirčiau suimti ir gal dėl to jai galėjo imti skaudėti. Bet taip tik geriau. Greičiau įsisąmonins, kad Senkleris rimtai nusiteikęs.
- Nusiramink Žvaigždute. - Kilstelėjo merginą nuo žemės, prispaudė prie sienos. Viena ranka laikė ją, kita atlapojo striukę. Ir vėl perbraukė per plaukus. Nužiūrinėdamas ją. Kam Dori žaloti? Geriau atrodė pažeminti ir prigąsdinti. O kas baisiau jaunai merginai nei tokie dalykai?
- Jis man sakė, kad galiu su tavimi pasismaginti kiek patiks. - Dabar jau tyliai kuždėjo priglaudęs lūpas jai prie ausies.
- O paskui, kad geriausia būtų, jei tavimi tiesiog nusikratyčiau. - Suokė toliau. - tu tokia miela ir užsispyrusi. Nežinau ar greitai panorėsiu tavimi nusikratyti. - Na ne, iki to tikrai neketino eiti. Manė, kad pakaks pašnekėti, kad ji nutartų pamiršti Lestreindžus.
Paglostė jai skruostą ir sukuždėjo dar kažką itin bjauraus, kas tuo tarpu atėjo galvon.

[Dori Mendel]

- Mėšlas tu, o ne bičiulis, - drėbė.
Bet tai, kas vyko paskui.. Ir žinojimas, kad niekas jai nepadės. Kad niekas jos neišgelbės.
Dori ėmė klykti, bandė ištrūkti, pasiekti lazdelę, spardytis. Kas ten žino, gal kažkiek ir užgavo šitą vyrą, bet tikrai menkiau nei jis ją, jėga buvo nesulyginama.
Ak, kad tik ji pasiektų lazdelę, galėtų persikelti oru. Kur? Ne, tikrai ne namo. Negalima, kad šitas pavojingas vyras atsidurtų prie mergaičių. Greičiausiai ji keltųsi į Senklerių dvarą. Taip, Rolandas jai padėtų. O paskui sukeltų tokį skandalą, kad Rabastano reputacija iškart kristų.
Sušmėžavo mintis, kad tai ne Rabastano darbas. Ar jis rizikuotų savo reputacija? Nebent jis tikrai nusprendė manimi nusikratyti, nuskambėjo baiminga mintis galvoje.
Nebebuvo kada mąstyti, reikėjo kažkaip priešintis, kažką daryti. Dori stipriai kando vyrui į ranką. Įsikabino dantimis kiek tik įmanoma, jautė kraujo skonį ir tai, kaip jis teka per smakrą.

[Aaronas Senkleris]

Ji klykė, blaškėsi. Žodžiu elgėsi kaip jis ir įsivaizdavo. Buvo stipri mergiščia. Aaronas vis dar nemanė, kad pavyko ją atgrasyti nuo dvaro. Dori neatrodė palaužta. Viskas baigėsi tuo, kad pajuto skausmą, aštrų, bjaurų, netikėtą skausmą ir nejučiom paleido merginą. Susiėmė už įkąstos rankos. Mintyse keikėsi. Šitas scenarijus visai nepatiko.
Bėgo kraujas, skaudėjo ranką. Aaronas iškėlė lazdelę ir ėmė gydytis sau žaizdą kerais. Pamažu skausmas malšo, žaizda ėmė trauktis. Jį skalavo pyktis. Dabar jau pamiršo visus švelnumus išties.
Kol tramdėsi nuo aikčiojimų dėl skausmo ir gydėsi Mergina turėjo laiko pabėgti. Bet bent oru iškeliauti ji tikrai negalėjo. Dabar Aaronas vėl ją sučiupo, atplėšė nuo žemės, žaliose akyse degė neapykanta jai. Senkleris nebegalvojo apie tai, ką darė.
- Crucio. - Iškošė.

[Dori Mendel]

Jis ją paleido. Ačiū Merlinui, jis ją paleido! Dori griebė lazdelę. Pokštelėjo oru. Bet... liko vietoje. Pokštelėjo dar. Nieko. Ne, ne, ne, nuskambėjo mintyse.
Pasimetė. Galbūt būtų buvę protingiausia paleisti kokius nors kerus, bet to nepadarė. Pradėjo bėgti, tačiau netrukus buvo pagauta.
Jautė į save įremtą lazdelę, o tada kūną perskrodė tiesiog siaubingas, nepakeliamas skausmas. Tą sekundę ji nenorėjo nieko kito, tik kad skausmas dingtų. Ji žviegė. Tai klaikiai kančios bangai nuslopus Mendel tiesiog sukniubo pašlemėko glėbyje.
- Kad ir ką padarysi, Rolandas ir Auris apie tai sužinos, - tyliai ištarė, akimis riedėjo ašaros. - Aš tau prisiekiu, jie tave suras ir pasielgs su tavim šimtą kartų baisiau, nei tu su manimi pasielgsi, - balsas garsėjo, ji stengėsi atsitiesti. - Nežinai, su kuo turi reikalą, tu atsiimsi už viską, ką man padarysi!
Ji pažvelgė tiesiai jam į akis. Nukrėtė šiurpas. Akys buvo žalios, panašios į Alano, tik piktos. Siaubingai piktos. Kyšojo raudona plaukų sruoga. Plaukus Dori pastebėjo tik dabar. Dėl išrinktojo Poterio, negi šitas vyras gali būti Senkleris???

[Aaronas Senkleris]

Nelaikė ilgai tų kerų, bet dabar vėl buvo atstatyta pusiausvyra. Kvaila mergiotė turėjo viena kartą suprasti su kuo turi reikalą.
- Nereikėjo kandžiotis. Galiu daryti ką tik noriu ir tu visiškai mano valioje Žvaigždute. - Bet tada ji pradėjo kalbėti, o Aaronas norom nenorom klausytis.
- Koks Rolandas? Koks Auris? - Aurio vardas nusmelkė jį kaltės jausmu. Atrodė, kad užnižo tą kvailą brolystės randą. Jie kurį laiką spoksojo vienas į kitą. Rolandas, Auris. Du paminėti vardai buvo pažįstami. Ar tai sutapimas?
- Nebijau nei Rolando, nei Aurio. Kad ir kas jie bebūtų. Abejoju, kad dėl tokios šiukšlės kaip tu kas nors kels man vėjus. - Ar ji juos pažįsta? Ar tai jie? Kodėl vardan dievo visur turi būti įsikišęs Auris?
Vis dar ją tvirtai laikė, bet nekerėjo. Lazdelė vis dar buvo prispausta prie jos peties.
- Manau pats metas iškeliauti. Tik reikės uždėti tau apynasriuką, kad nesikandžiotum. - Niekur neketino jos temptis, bent jau seniau. O ką ketino daryti dabar? Įdomu ar labai supyktų Auris, jei šita mergiotė atsidurtų pas Dolohovus? Jei jie apsistodavo kur nors ilgiau pradėdavo savo eksperimentus. Dažniausiai su žiobarais ar nevertėliais. Įdomu kas būtų, jei pradingtų ir šita Mendel? Už ką ketini taip padaryti? Ar dėl to, kad ji įkando tau? Kad kelias akimirkas pasijautei išmuštas iš vėžių? Nuo kada jo galvoje kilo klausimas už ką?

[Dori Mendel]

- Tu juos pažįsti, - dabar jau Dori tarė ramiai. - Tu juos pažįsti, nes tu esi Senkleris. Dėl Merlino meilės, tu esi Senkleris.
Jei būtų galėjusi, ji būtų nusmaukusi gobtuvą žemyn. Bet jis ją vis dar laikė. Dabar ji matė tai, kad jis yra Senkleris. Tačiau kaip? Kodėl?
- Tai ne Rabastano darbas, - pasakė labiau sau, o ne nežinomam Senkleriui. - Tai jo dailioji žmonelė, ar ne? - vėl pažvelgė į žalias akis. - Bjaurybė, ji manęs nekenčia. Prisimenu, kaip į mane žiūrėjo. Ji paprašė tavęs manimi atsikratyti, tiesa?
Jai pradėjo sukti pilvą, kai jis pasakė, kad metas iškeliauti. Ar jis tikrai nežino, kas ji tokia? Ar atsirastų Senkleris, galintis nudaigoti būsimą Senkler? O gal tai tik spąstai? Gal jis visai ne Senkleris, tik žmogus, išgėręs multisulčių eliksyro? Bet jis tikrai nustebo išgirdęs Rolando ir Aurio vardus...
- Patikėk, jie ne tik kels vėjus, bet ir apvers visą pasaulį, - vėl prabilo. - Žinau, kad yra ir šlykščių Senklerių. Bet, po velnių, kad kažkoks giminaitis šitaip stotų skersai kelio prieš Rolando šeimą... Tu tik apsimeti, ar tikrai nežinai, kas aš esu? - net ir tokioje situacijoje Dori akys blykstelėjo smalsumu.
Akimirkai baimė nuslūgo, nes juk čia Senkleris. Bet. Bet tik akimirkai. Gi ji ką tik vos išsisuko nuo nukryžiavimo užkeikimo.

[Aaronas Senkleris]

Jis nepuolė nei neigti, nei sutikti su jos žodžiais. Kas jį išdavė? Ar Dori taip gerai pažįsta senklerius? Pasidarė aišku, kad tikrai apie juos kalba. Gudri mergiotė. Išrišo ir Ženevjevą. Dabar Aaronas nežiūrėjo į ją piktai. Labiau susidomėjęs.
- O kodėl kiti Senkleriai negalėtų panorėti stoti prieš Rolandą? - Pasidomėjo. - Kas tu tokia, kad jie verstų žemę tavęs ieškodami? Rolandui niekas nerūpi. O Auris... - Vos nepasakė, kad jis tik ką pasveikęs ir tikrai nepradės kelti vėjų dėl kažkokios Mendel.
- Kas tu esi? - Jam tikrai buvo įdomu ir kol kas niekur neėjo.
- Aš galiu stoti prieš Rolandą. Man jis nerūpi. - Patikino merginą. Ar galėtų stoti prieš Aurį? Jo nebijojo, bet... Jautė tą kvailą randelį, tą kvailą savo susirūpinimo dėl jo pasekmę.

[Dori Mendel]

Atrodė, kad Senklerio įsiutis nurimo. Jo akys buvo tokios panašios į Alano, kad kurį laiką Dori į jį tiesiog negalėjo atsižiūrėti. Tai ir žavėjo, ir tuo pačiu gąsdino. Bet šitas žmogus - ne Alanas. Šitas žmogus yra prievartautojas ir nusikaltėlis.
Ji norėjo paprašyti, kad jis ją paleistų. Bet žinojo, kad beprasmiška tai daryti. Žinojo, kad jis jos nepaleis. Todėl neprašė.
- O kam prieš jį stoti? - paklausė. - Jis gerbiamas, įtakingas ir valdo Senklerių dvarą. Negaliu patikėti, kad Žanevjeva paprašė su manimi susitvarkyti Senklerio, - šnekėjo. - O gal ji nežino, kad tu Senkleris? - uždavė klausimą, nors buvo tikra, kad į jį neatsakys. - O Auris ką? Auris galingas burtininkas. Ir jei girdėjai, kad jis sirgo, turiu tave nuliūdinti, dabar jis sveikas. Jei man ką nors padarysi, su malonumu tave nukapos, - primerkė akis. - Negi tikrai nežinai, kas aš? Nejau tikrai nežinai?
Ji nesuprato, ar jis ją mausto, ar iš tiesų nežino. Bet kažkodėl nuojauta kuždėjo, kad nežino tikrai. Kitaip jau būtų ją nudėjęs. Ar ne taip?
Norėjo pasakyti, kad ji yra Rolando anūkių mama. Kad yra būsima jo sūnaus žmona. Bet šie žodžiai taip ir liko neištarti. Prisibijojo taip pasiskelbti. Nenorėjo, kad šitas žmogus sugalvotų lįsti prie jos šeimos. Tačiau kodėl nepasinaudojus Delegardžių pavarde?
- Mendel yra pašlemėkai, - tarė. - Gavau jų pavardę per klaidą. Tikriausiai Delegardžių pavardė tau irgi kažką sako? Nesvarbu, ką man padarysi, tai tikrai nebus taip lengvai palikta. Būk atsargus, turbūt nesupranti, į kokį pavojų tave stumia Lestreindžo žmonelė.