[Gloria Clarke]

[Pamokos tema: Belomantija]

     Susierzinusi profesorė Clarke šiandien iš savo kabineto žingsniavo link išėjimo iš šios apgailėtinos pilies į jos lauką, konkrečiau - į kvidičo aikštę. Šiandien pamoka vyks tenai. Jeigu koks nors kvailys nesugebės pastebėti raštelio priklijuoto ant jau užrakintų Ateities būrimo kabineto durų, kuriame aiškiai parašyta, kad ši pamoka vyks lauke, kvidčo aikštėje, tai jau ne Glorios reikalas, jai bus tik geriau - mažiau mokinių, mažiau vargų.
     Pasiekusi mokyklos duris ir jas plačiai atlapojusi burtų lazdele, albinosė prisimerkė nuo ryto šviesos, plieskiančios jai į akis ir atsispindinčios nuo baltut baltutėlio sniego, padengusio žemę šiuo metų laiku. Laimei, šiandien ji jau buvo pasiruošusi stovėti visą pamoką lauke ir stypčioti šaltyje - buvo apsimuturiavusi storu geltonu šaliku ir užsisagsčiusi savo storąją žieminę mantiją. Nenorom Gloria nuklampinėjo per gilų sniegą link kvidičo aikštės palikdama sniege gilius pėdsakus.
     Pasiekusi aikštę ji išsitraukė savo lazdelę ir mostelėjusi ja, bei sumurmėjusi keletą burtažodžių po visą aikštę primėtė įvairiausių daiktų - nuo suplyšusių batų iki pat įvairiausių baldų. Tuomet dar vienu mostelėjimu sukūrė tvirtus lankus ir grafiškai išraižytas strėles, kurių prireiks šiai pamokai. Žvilgtelėjusi į laikrodį, Clarke įsitikino, kad liko vos kelios minutės iki tol, kol čia pradės plūstis mokiniai iš pilies. Ir tikrai, po poros minučių jau baltame sniege matėsi artėjančių mokinių galvos. Jiems susirinkus albinosė, kuri šiuo metu be savo juodos mantijos ir geltono šaliko, visiškai susiliejo su balta aplinka, be jokių įžangų pradėjo aiškinti ką reiks šią pamoką atlikinėti, nes šaltukas tik ir kvietė grįžti atgal į Hogvartsą.
     - Šiandienos tema yra Belomantija - Ateities spėjimas iš paleistos strėlės. Pirmasis dalykas, kurį jums reikės pasidaryti, tai susigalvoti klausimą, kuris jums nuoširdžiai neduotų ramybės ir norėtumėte sužinoti atsakymą į jį. Kelis kartus pakartoję jį galvoje ir užtvirtinę, užrašykite ant pergamento skiautelės. Tuomet eina antrasis - praktinis - etapas. Išsirinkę vieną iš lankų ir pasiėmę vieną strėlę, - mostelėjo į porą didžiulių medžiaginių maišų, kuriame viename iš jų buvo lankai - kitame strėlės, - ant strėlės galo pririškite lapelį su savo klausimu, tada įstatykite strėlę į lanką ir užsimerkę aklai šaukite. Žinoma, prieš tai pasižiūrėkite, kad aplinkui nebūtų jokių žmonių! Na ir galiausiai, trečias etapas - atsimerkę suraskite kur pataikė jūsų strėlė, į kokį daiktą. Įsidėmėkite visus to daikto bruožus - spalvą, dydį, nelygumus ir taip toliau. Taip pat labai atkreipkite dėmesį į tai, kaip tiksliai pataikė  jūsų strėlė - kiek giliai įsmigo, pataikė tiesiai į centrą ar į kažkurį šoną labiau, strėlė pasvirusi ar ne, ir visą kitą. Tuomet, o Dieve, pabūsiu jums gera ir leisiu eiti į vidų ir tenai užbaigti rašyti rašinį apie samprotavimą, kaip daiktas, į kurį pataikė ir kaip pataikė jūsų strėlė, atsako į jūsų klausimą. Prie pagrindinių durų rasite stalą, prie kurio galėsite rašyti. Taip pat, galėsite naudotis vadovėliais, tenai bus patarimų kaip tiksliau nustatyti, jeigu neužmiršote jų pasiimti. Na o dabar, greičiau kimbat į darbą, nes man jau ausys šąla! Įtariu, kad ir jums...

[• Pirmame poste (arba, jeigu labai reikia, galite ir antrame, tačiau tuomet pirmame poste, laužtiniuose skliaustuose, paminėkite, jog kol kas dar nešovėte) parašote kaip šaunate strėlę, o į kokį daiktą pataikysite, parašysiu aš po Jūsų postu.
• Kokį klausimą pasirenkate ir kokį atsakymą į jį gaunate, priklauso tik nuo Jūsų pačių, bet atminkite, kad privalote paminėti tiek vieną, tiek kitą, bei argumentuoti kodėl gavote tokį atsakymą.
• 2 postai po 1200 simbolių, 3 postai po 1000 simbolių arba 4 postai po 900 simbolių.
• Kadangi šventinis laikotarpis, daug kas užsiėmę dovanomis ir t.t., padarysiu pamoką ilgėliau - iki sausio 5 (trečiadienio) ]

[Dori Mendel]

Dori stovėjo kvidičo aikštėje. Keista, bet šiandien ji nebūtų norėjusi paskraidyti kaip įprastai, nes buvo velniškai šalta, o ant šluotos tas šaltis jaustųsi dar stipriau. Šiandien lauke vyko ateities būrimo pamoka. Kad ir kokia Dori bebūtų gera mokinė, ji gėdingai bėgo šiais metais iš visų anksčiau įvykusių šio dalyko pamokų. Tam turėjo šiokią tokią priežastį.
Mendel buvo įsitikinusi, kad dabar Gloria ją pažins. Jos buvo susitikusios vasarą, kai kažkokia keista nešyklė perkėlė mergaitę prie kažkokio krioklio. Tiesa, Dori su Clarke kalbėjosi labai trumpai, bet trečiakursę vis tiek kaustė baimė. O jeigu profesorė sugalvotų ką nors išsiaiškinti ir kiti suaugusieji imtų ją stebėti? Ne, ne, jau šito Dori tikrai nereikėjo.
Taigi, Mendel stovėjo bandydama pasislėpti už aukštesnių mokinių. Buvo dėkinga profesorei, kad ši sumąstė pravesti pamoką lauke. Būtent dėl to mergaitė ir drįso pasirodyti, nes lengviau pasislėpti. Klastuolė buvo apsisiautusi žiemine mantija, apsivyniojusi kaklą ir pusę galvos storu šaliku, o kepurė uždengė plaukus, tačiau Dori specialiai iškišo kelias žalias sruogas, kad jeigu Clarke atkreiptų į Dori dėmesį, nesietų jos su ta mergaite, kurią sutiko prie krioklio.
Dori ir galvoti nereikėjo. Ir apie ką gi ji daugiau galėtų klausti, jeigu ne apie savo tėvus, kurie jai net drabužių nebepirko. Tad klastuolė pakeverzojo klausimą:

Ar mano tėvai manęs nekenčia?

Apie tai trečiakursė mąstydavo kiekvieną dieną. Išsirinkusi strėlę trylikmetė pritvirtino prie jos lapelį ir užsimerkusi šovė į tolį.

[Strėlė pataikė į gėlių vazoną.]

[Henrieta Poter]

  Henrieta stovėjo apsnigtoje kvidičo aikštėje, kur vyko antroji ateities būrimo pamoka. Ką, po galais, ji čia veikė?! Juk buvo prisižadėjusi sau, kad daugiau nė kojos nekels į Clarke pamokas! Tačiau dabar padėtis buvo pasikeitusi. Ne, ji tikrai nepradėjo mėgti profesorės, tikrai ne. Grifė stengėsi rasti būdą, kaip padėti Adrijui atgauti kūną. Merginos galvoje dabar nuolat sukosi klausimas kaip galėtų įgyvendinti savo pažadą dvasiai. Tačiau dar didesnis ir klausimas buvo: ar jai pavyks, net ir radus būdą, grąžinti Adrijui kūną.
  Būtent dėl to Henrieta dabar stoviniavo už vyresnių mokinių. Nesinorėjo, kad profesorė ją pažintų. Po to, kad praeitą pamoką atsisakė atlikti praktiką, o vėliau paliko ir nelabai draugišką raštelį, profesorė Clarke tikriausiai neapsidžiaugtų vėl pamačiusi grifę.
  Profesorei pradėjus pamoką Henrieta susikaupė. Dabar mergina tikrai norėjo klausytis profesorės. Juk bet kas, ką paminės profesorė, gali priartinti prie Adrijo ištraukimo iš veidrodėlio. Profesorei pristačius praktiką trylikametė nieko nelaukdama ėmėsi darbo. Kol traukė iš kuprinės plunksną, rašalo ir pergamentą galvoje kelissyk pakartojo jai rūpimą klausimą. Ar man pavyks ištraukti Adriją iš veidrodėlio ir sugrąžinti jam kūną? Vėliau tai užrašė ant pergamento gabalėlio ir patraukė prie lankų ir strėlių.
  Pasiėmusi didelį raudoną lanką ir strėlę ant kurios jau buvo pririšusi pergamentą su savo klausimu, grifė įstatė į templę strėlę ir apsižvalgiusi ar nieko nėra, ką netyčiomis galėtų pašauti užsimerkė. Mergina įtempė lanką ir strėlė išlėkė atsakymo (?) link. 

[Strėlė pataikė į neregimąjį apsiaustą.]

[Erka Forrm]

Klastuolė labai džiaugėsi, kad pamoka vyks lauke. Erkai šaltis patiko. Labai patiko. O ir ateities būrimo pamokos tema pasirodė įdomi. Klastuolei patiko mokytis (aišku ne viską, bet daug ką). O ir šaudyti iš strėlių jai patiko. Aišku užmerktomis akimis dar nebandė, bet išmėginti ir šį būdą visai norėjo. Klastuolė nuėjo prie lankų ir rinkosi. Jų ten buvo tikrai neblogų. Bet pamatė jos manymu geriausią. Jis buvo ir pats didžiausias. Klastuolė jį paėmė. Ir apžiūrėjo atidžiau. Klastuolė atdžiai apžiūrėjo kiekvieną lanko detalę. Visiškai kiekvieną. Jis buvo labai gražus. Ant jo buvo išraizgytos gyvatės ir... Basiliskas. Jai lankas tikrai ptiko. Nors turėjo nemažai svorio klastuolė jį lengvai laikė ir viena ranka. Bet jai dar reikėjo suggalvoti ir klausimą. Jai tai buvo nelengva užduotis, nes klastuolė norėjo sužinoti daug ką. Bet vis dėlto ji sugalvojo. Dar gerai įsiminė,o klausimas buvo - ar kas nors mane myli. Turbūt klastuolė būtų sugalvojus daug svarbesnių klausimų, bet nieko tuo metu nesugalvojo. Tad ji pasiėmė nedidelį pergamentą ir dar jį perplėšė per pusę. Tada ant tos pergamento skiautelės (kuri buvo tikrai labai nedidelė) užrašė šitą klausimą. Ji pasiėmė tinkamą lankui strėlę ir ant strėlės galo pririšo pergamento skiautelę. Tada įdėjo strėlę į lanką. Dar prieš tai pasižiūrėjo ar aplink nėra žmonių. Jų nebuvo. Klastuolė apsisuko visi buvo jai užnugaros. Vėl atsisuko į tą pusę kurioje visai nebuvo žmonių. Klastuolė užsimerkė. truputį pasisuko ir visai aklai šovė. Ji pataikė į...

[Strėlė pataikė į skėtį.]

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw stovėjo šalia ir negalėjo suprasti, kodėl jai yra taip šalta. Ir kur ji iš viso yra. Ir kas čia, po galais, vyksta?! Laimei, bent jau nepastebėjo nė vienos iš bjauriųjų mergiūkščių, nuolat gadinančių jai gyvenimą. Na, ne tik jai, taip pat ir teleskopams - tai buvo nė kiek ne mažiau svarbu. Tai buvo vienintelis šviesulys niūriame velsietės gyvenime. O niūrus jis buvo dėl to, kad mergaitė visai neseniai pametė net du teleskopus. Nė kiek neabejojo, kad dėl to kaltos yra tik neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija, tačiau šis supratimas nė kiek nepadėjo. Tuo labiau, kad ne ne ne neDori teleskopų surasti nepadėjo. O gal Elliw nė neprašė? Šito ji, žinoma, neprisiminė.
Tai buvo didelė problema, mat dabar velsietė negalėjo suprasti, ar ne ne ne neDori yra gera mergaitė, ar ne. Kaip jai reikėtų tai išsiaiškinti? Galbūt nueiti ir paklausti? Apsižvalgė, bet ieškomos mokinės nepastebėjo, tik užkliuvo už kažkokio daikto ir plojosi ant žemės. Ten, deja, nebuvo šilčiau, tad Elliw supyko.
- Tai tu kalta! - suriko ji, nors neprisiminė, kurią iš trijų bjaurių mergiūkščių kaltina. Piktai apsižvalgiusi po klasę kažkokį lauką pamatė, kaip kiti žmonės (juk jie ne teleskopai, ar ne?) kažką rašo. Iš kišenės išsitraukė iš kažkur ten atsiradusį saldainio popierėlį - šiaip ar taip, Elliw - gera mergaitė. Ant jo užrašė:

Kur mano teleskopas?

Neprisiminė, kodėl tai daro, bet ši informacija nebuvo labai svarbi. Jeigu kiti tai daro, turbūt tai buvo pamokos (jeigu tik Elliw yra pamokoje, žinoma) užduotis. Neįsivaizduodama, ką reikia daryti toliau, pažvelgė į artimiausius mokinius ir kuo nuoširdžiausiai išsigando: daiktai, su kuriais tie mokiniai dirbo, atrodė labai jau pavojingi. Vis dėlto būdama gera mergaitė Elliw čiupo lanką. Kadangi jis iš karto sulūžo, teko imti kitą. Jau atrodė, kad tas irgi sulūš, o popierėlis tuo metu jau buvo dingęs. Velsietė nepastebėjo, kad jis kažkokiu būdu prilipo prie strėlės. Šią įdėjo į lanką ir netyčia pataikė sau į akį.
- AUČ! - suriko taip, kad, ko gero, išgirdo visi, taip pat ir esantys pilyje. Nebuvo ką daryti, reikėjo tos strėlės atsikratyti. Elliw neįsivaizdavo, kaip tą reikėtų padaryti, tad tik įtempė kažkokį raištį, ir strėlė išskrido.

[Strėlė pataikė į gertuvę.]

[Erka Forrm]

Klastuolė išovusi atsimerkė. Ji akimis ieškojo, kur pataikė jos strėlė. Akys užkliuvo už... Skėčio! Ką mano strėlė pataikė į skėtį! Negalėjo patikėti savo akimis klastuolė. Ji priėjo arčiau ir dar labiau supyko. Juk jai lietus, sniegas ir šaltis patinka. Ji nuėjo atidžiau apžiūrėti, kaip strėlė įsmigo. Bent šįkart Erka apsidžiaugė. Ji nežinojo, ar tai gerai, bet strėlė gražiai ir stipriai įsmigo į patį skėčio centrą. Klastuolė įsižiūrėjo ir į skėtį. Jis buvo juodas. Visiškai juodas. O kotas buvo sidabrinės spalvos. Jis buvo visai nemažas. Bet vistiek klastuolė pyko. Ji nesuprato kodėl pataikė būtent į skėtį, bet ką darysi. Ji vėl pagalvojo apie klausimą. Jis buvo - ar kas nors mane myli. Ji nuėjo į hogvartsą. Atsakymas buvo akivaizdus. Klastuolė nesistebėjo. Atsakymas buvo, kad taip. Bet klastuolei tai nebuvo labai prie širdies. Klastuolė pradėjo rašyti, kodėl atsakymas taip. Ji parašė: atsakymas taip, nes strėlė pataikė tiesiai į skėčio centrą, ji visiškai nepalinko ir gan giliai įsirėžė. Dėl to ir atsakymas yra taip. Klastuolė nežinojo, ką dar parašyti. Bet ši pamoka jai buvo tikrai nuobodi. Kaip ir daugelis (beveik visos) kitų. Bet klastuolei būtent ši pamoka buvo tūkstantčius ar šimtus tūkstantčių kartų nuobodesnė. O gal ir milijonus ar milijardus kartų. Klastuolė visiškai neįsivaizdavo ką veikti. Todėl klastuolė susikrovė daiktus. Klastuolė tą pergamentą su keliais užrašytais sakiniais paliko ant stalo ir į išėjo. Jai nerūpėjo kiek taškų gaus.

[Henrieta Poter]

  Atmerkusi akis grifė apsidairė. Susiradusi akimis savo strėlę, nuskridusią ganėtinai toli, įsižiūrėjo į daiktą, pervertą ginklo. Tai buvo neregimasis apsiaustas. Henrieta atsiduso. Net ir be vadovėlio pagalbos buvo aišku, kad atsakymas į jos klausimą yra labai miglotas. Atrodo, kad ateitį dar galima nulemti daugybe dalykų ir jos įžvelgti praktiškai neįmanoma.
  Priėjusi prie apsiausto mergina pažvelgė į drabužio raštus ir spalvas. Neregimasis apsiaustas buvo violetinis su išsiuvinėtais raštais. Strėlė buvo pataikiusi į dešinį drabužio karštą ir stipriai palinkusi. Dar kartą atsidususi Henrieta pakilo ir patraukė į pilį.
  Atsisėdusi į suolą prie pagrindinių durų, grifė išsitraukė iš kuprinės vadovėlį ir atsivertė skyrių apie spalvų reikšmes. Atradusi violetinės spalvos aprašą ėmė jį skaityti:

Violetinė spalva simbolizuoja karališkumą, kilnumą, dvasingumą. Taip pat ši spalva reiškią paslaptingumą, transformaciją, išmintį, nušvitimą, žiaurumą, aroganciją, gedulą.

Pasiėmusi pergamento lapą Henrieta pamirkė plunksną rašale ir ėmė rašyti vis pavartydama vadovėlį.

Į savo klausimą (Ar man pavyks ištraukti Adriją iš veidrodėlio ir sugrąžinti jam kūną?) negavau tikslaus atsakymo. Mano strėlė pataikė į neregimąjį apsiaustą ir vien dėl to galima spręsti, kad kol kas atsakymas slepiasi po nežinomybės skraiste. Violetinė apsiausto spalvą reiškią paslaptingumą, tačiau taip pat tai reiškia ir transformaciją, vadinasi kol kas yra vilties padėti šmėklai. Strėlė buvo stipriai palinkusi ir pataikiusi į dešinį apsiausto kraštą. Mano manymu, tai reiškia, kad iki atsakymo dar ilgas kelias ir reikės pasistengti, kad jį išsiaiškinčiau.

Henrieta Poter
Grifų Gūžta
III kursas

  Henrieta padėjo plunksną ir susuko pergamentą. Mergina tikėjosi, kad profesorė Clarke per daug neatkreps dėmesio į Poter klausimą. Kol kas dar nebuvo saugu kam nors atskleisti apie Adriją. Tačiau vargu ar profesorė sugalvos gilintis į kažkokius mokinių reikalus, tad palikusi pergamento ritinėlį ant stalo ir susikrovusi daiktus trylikametė patraukė į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.

[medeina11]

Gloriai ta dieną buvo be galo bloga ji pavėlavo į kelias pamokas ir netyčia katiną atsinešė į kelias didžiąją salę bei visą dieną jai stipriai skaudėjo galvą. Dėl to į ateities būrimo pamoką ji atėjo labai pervargusi ir nusiminusi. O, kad ši pamoka būtų geresnė. Kuo geriau tikėjosi mergaitė, bet turėjo greitai nusivilti, nes pastebėjo raštelį kuris kvietė liepė eiti į kvidičo aikštę. Taip į kvidičo aikštę tokiame šaltyje kai ir taip garbanė jautėsi prastai ir dar be to ji turėjo skubėti juk pamoką vėluoti nenorėjo. Tuomet dar labiau susigadinusi nuotaiką varniukė kuo galėdama greičiau nuėjo į šalta kvidičo aikštę. Atėjusi į aikštę mergaitė prisiminė kvidičo čempionatą kuris vyko kai antrakursė dar buvo pirmame kurse. Būvimas toje aikštėje priminė šaltį ( kuris buvo ir tą  dieną kai vyko ateities būrimo pamoka ), pralaimėjimą, nesėkmę bei svarbiausia, kad pasaulis nėra rožėmis klotas ir jame visada nors ir pasislėpęs tūnos  blogis. Šie blogi ir tamsūs prisiminimai jaunąją Mechel dar labiau nuliūdino, bet ji vis tiek kiek galėdama atidžiau klausėsi profesorės kalbos. Viską išklausiusi susiradusi lapuką parašė vienintelį jai kylantį klausimą:

Kokios dar nesėkmės mane užpuls šiandien ?

Nors dvylikametė turėjo daug svarbesnių ir labiau galvą kvaršinančių klausimų, bet tuomet tai buvo vienintelis klausimas kuris buvo galvoje bei ji nenorėjo toliau laukti tame didžiuliame šaltyje galvojant  tik vieną klausimą. Tada varno nago mokinė susirado bet kokią pasitaikiusią strėlę ir ant jos užkabinusi lapelį užsimerkė ir šovė į tolį.

[Strėlė pataikė į katės iškamšą]

[Alanas Senkleris]

Šaltis. Jis buvo bjaurus. Lindo visur, kur tik įmanoma. Alanas norėjo pavaikštinėti ar ką, bet nusprendė nesijudinti. Nereikėjo, kad toji Profesorė jį pastebėtų. Jam pakako to susidūrimo per pirmą jos pamoką. Nors, jei vėl teks kasti lavonus... Ne, čia aišku to neįmanoma būtų daryti. Bet jei reiks dirbti ką nors tokio... Teks vėl ginčytis.
Bet šį kartą užduotis kardinaliai skyrėsi nuo tos kapinėse. Alanui ji net patiko. Lankai buvo nuostabus dalykas ir Senklerių dvare, ginklų kambaryje jų buvo visokių kokių tik nori. Sugėlė širdį. Juk šaudyti jį išmokė tėtis. Seniai tas buvo. Tėtis... Jo tėvas, su kuriuo dabar jie buvo tolimi, tolimi. Tėve, kodėl tu nenori manęs išgirsti? O gal aš negaliu tavęs išgirsti? Dieve mano ką aš čia išvis...
Berniukas pasiėmė lapelį iš kuprinės. Galvoje gyveno daugybė klausimų. Tikrai ne vienas. Ir visi jie buvo svarbūs. Bet, kadangi lankai jam smarkiai asocijavosi su tėvu, tai ir užrašė.

Kaip man atrasti bendrą kalbą su tėvu?

Tada pririšo lapelį prie strėlės. Trumpam viską pasidėjo ir nusiėmė pirštines. Rankas iškart sugėlė šaltis, bet tai buvo jam nė motais.  Vaikinukas paėmė lanką, įdėjo strėlę ir įtempė templę. Gera buvo jausti šį daiktą tarp delnų. Tuomet jis užsimerkė ir paleido strėlę. Toji nuzvimbė į tikslą.

[Strėlė pataikė į kvidičo šluotą.]

[Olive Cate Rechens]

Alicia stovėjo kvidičo aikštėje. Joje mergaitė buvo pirmą kartą ir dėl to labai graudinosi, nes kiekvienas tos aikštės milimetras jai begalo patiko ir teikė džiugesio. Vienintelis dalykas kuris nepatiko rožinių plaukų savininkei ( išskyrus, kad aikštėje nebuvo ankščiau) buvo tai, kad tuomet vyko pamoką. Ir per pamoką atidžiau apžiūrėti ar atsipalaiduoti nelabai buvo galima.Jeigu čia noriu ilgiau pabūti reikės kuo greičiau įvykdyti praktika. Dėliojo savo planą grifiukė. Kai pagaliau profesorė buvo viską paaiškinusi vienuolikmetė greitai nuėjo prie strėlių. Visos strėlės  žaliaakės  akimis buvo labai monotoniškos ir neišsiskiriančios. Ar jūs rimtai ? Nieko kitokio ? Nieko kas būtų šiek tiek kitaip ? Ar šiame  pasaulyje yra viskas visur vienodai ? Savęs klausinėjo Dana jausdamasi labai įžeista. Bet skirdama daugiau laiko ieškojimui pirmakursė rado truputį kitokią strėlę. Kuri buvo šiek tiek aplūžusi. Na bent jau kitokia. Pagalvojo Jaunoji Visser ir susiradusi irgi kitokį lanką ( kuris irgi buvo šiek tiek aplūžęs ) jau norėjo šauti, bet tada prisiminė. O kur lapelis su klausimu ? Tai prisiminusi olandė pasiėmusi lapelį kaip su vištos koją parašė:

Ar pasaulyje bus kažkas neįprasto ?

Vos perskaičiusi savo parašytus žodžius grifų gūžtos mokinė suprato, kad ji turi daug svarbesnių klausimų. Dėl to ji suglamžė lapelį ir jį kažkur sviedė bei susiradusi kitą parašė ( irgi kaip su vištos koją) :

Ar tėvai mane kažkada supras ?

Šis klausimas Alicios galvoje yra dar nuo vaikystės ir ji į jį tiesiog troško sužinoti atsakymą. Dėl to prisiklijavuso lapuką prie strėlės ir užsimerkus, šovė į tolį.

[Strėlė pataikė į šachmatų lentą.]

[Melody Moondragon]

  Apsnigta kvidičo aikštė sausakimša nereikalingų ir daugiausiai žiobariškų daiktų... Kaip tai galėjo būti susiję su Ateities būrimo pamoka? Deja, tačiau į šį klausimą Melodė neturėjo jokio logiško paaiškinimo. Pirma- lavonų prikėlinėjimas, dabar- savartynu paversta kvidičo aikštė... Kas toliau? Ateities būrimas po vandeniu, kalbantis su vandeniais? O gal bursime ateitį iš maisto likučių Didžiojoje salėje? Ir nors visos Ateities būrimo pamokos buvo apsoliučiai apsurdiškos ir švelniai pasakius: keistos, grifei jos išties patiko, nors ir kaip tai bandė nuneigti. Aišku iškasinėti lavonų ji tikrai neiškasinėjo ir tuo labiau- nemėgo, tačiau kelionė oru ir dar į kapines- paslaptingą šešėlių apsuptyje tūnančią kraupią vietelę... Tai buvo išties įdomi patirtis, palikusi gilų antspaudą tamsiaplaukės atmintyje.
  Melodei teko brautis ne tik pro sniego pusnis, tačiau ir pro kitus hogiečius, kad atsidurtų nors šiek tiek arčiau profesorės ir išgirstų šios ko gero keistos, bet išskirtinės pamokos užduotį. Kažkokiam penktakursiui neišmanėliui klasuoliui neitin patiko grifės troškimas prasibrauti į priekį, tad šis paprasčiausiai pastūmė tamsiaplaukę ir ji dribo į sniegą. Kadangi sniego buvo išties nemažai, grifė nepajuto jokio skausmo, tačiau tai nesumažino neapykantos penktakursiui. Mergaitė šiaip ne taip atsistojo ir nupėdino į patį mokinių sangrūzdžio šoną. Priešais stypsojo vos keli pirmakursiai, tad dabar Melodė kuo puikiausiai matė ir girdėjo profesorę. Strėlės? Nebloga idėja, beeet... Kadangi iš lanko dar neteko šaudyti, manau deja, tačiau tikrai bus sužeistųjų... Akimirką grifė net suabejojo ar jau reikėtų įspėti hilerius, tačiau mintis nuvijo staigus mokinių judėjimas. Visi patraukė lankų ir strėlių link, tad Melodei neliko jokios priežasties neprisijungti prie kitų hogiečių.
  Lankas grifei atiteko išties vienas gražiausių, nors vienaip ar kitaip lankai vis tik buvo labai panašūs vieni į kitus. O strėlę, vos spėjo pagriebt, mat toji buvo viena paskutiniųjų likusių maiše, o visiems mokiniams strėlių nepakako... Kiek atsitraukusi nuo kitų mokinių, mergaitė ant lapelio užrašė labiausiai ramybės neduodantį klausimą.

Kodėl tėvas paliko mane, brolius ir mano motiną, būtent prieš pat mano gimimą?

  Vien rašant klausimą mergaitė pajuto tėvų ilgesį. Jų išties labai trūko, tačiau nebuvo nei menkiausios galimybės juos susigrąžinti. Motina mirus, o tėvas- bala žino kur...
  Užgožusi emocijas mergaitė priklijavo lapelį prie strėlės, įtempė lanką ir... Užsimerkusi aklai šovė į nežinią.

[Strėlė pataikė į knygų lentyną.]

[Alanas Senkleris]

Strėlė nuskriejo, o Alanas pastovėjo tamsoje kelias akimirkas ir tada atmerkė akis.
Greit surado saviškę strėlę, įsmigusią į šluotą. Ir kuo tai susiję su tėvu? Gal tai rodo, kad man reikia kuo greičiau išskrist iš namų? Išsikraustyti? kad mes su tėvu nebeturime nieko bendra?
Nesąmonė tas ateities būrimas... Nepatenkintas bambėjo mintyse Senkleris. Juk tai netikra... Nesąmonė... Ką aš čia turiu išsiaiškint?
Reikėjo sumaklinti kokį rašinėlį, taigi jis pasilenkė ir ėmė atidžiai apžiūrinėti savo strėlę.
Ji įsmigo ne į kotą, o į tą dalį, su kuria reikėtų šluoti. Styrojo pačiam pakraštyja, labiau kairėje pusėje. Šluota niekuo nesiskyrė nuo bet kokios kitos. Buvo įprastinės spalvos.
Įsidėmėjęs kaip ir kur įsmigo strėlė, Berniukas patraukė į pilį. Turėjo būtinai ką parašyti, juk praeitą kartą pripiešė ir prirašė kažkokių vėjų. Todėl reikėjo padaryti geriau, nei tą kartą.
Sėdėjo suole, pagaliau buvo šilta ir vartė knygą.
Skaitė puslapį po puslapio, nieko nerasdamas apie šluotas. Beskaitant į galvą lindo prisiminimai, kaip stovi dar visai mažas su tėvu sode. Tėvas jam pasakoja apie lankus, padeda įtemti templę ir šauti. Alano paleista strėlė įsminga į taikinio, pakabinto ant medžio pakraštį. Tėvas šypsosi jam. Aišku, ginklų kambarys dvare šiaip jau niekam nebuvo reikalingas. Ten buvo sukaupta senų kalavijų, prikabinėta gražių špagų, sunkių kuokų, Kampe į sieną atremta stovėjo ietis, galėjai rasti svaidomųjų peilių ir taip toliau. Tai tiesiog susikaupė nuo senovės, juk dvarui buvo daug metų. Kambarį paliko ir tiek.
Alanas pabudo iš savo prisiminimų ir vėl ėmė vartyti knygą. Ir pagaliau rado ko ieškojo.

[Sofi Barbierato]

   Nesąmoninga pamoka...ir kam aš į ją einu? A...taip...ir kam egzaminus tuos daro? Kad ir kaip nesinorėjo į Ateities būrimą eiti reikėjo. Tai prisiminusi Sofi nenuliūdo, bet nusivylė, kad tokie žmonės kaip Clarke gali taip nusiristi ir dėstyti tokį dalyką. Nors tai juk vis tiek geriau nei valandą žiopsoti į apšiurusią sieną. Daug laiko ji praleisdavo taip. Tik, kad veltui. Taip bent geriau nei blogai pasirodys per egzaminus.
   Sužinojusi, kad pamoka vyks lauke Sofi netikėtai susierzino. Negi jie mus nori dar ir negyvai sušaldyti? Grynas oras! Grynas oras!- šūkauja jie. Bet nepadeda! Bet ką gi, juk jie norėjo visai raudonplaukę iš proto išvaryti. Kvidičo aikštė - tikrai nebuvo pati geriausia vieta vesti Ateities būrimo pamoką.
   Atidžiai išklausius temą žaliaakė vos te kažką prisimindama pasiėmė pergamento skiautelę ir pakrapščius smegeninę užrašė:

Ar man verta dar kada dalyvauti kvidiče?

   Nusijuokusi klastuolė pagalvojo: Jei atsakymas bus taip tegu laimim, o jei ne - nesijaudinsiu.
   Kiek pavarčiusi akis mergina pasiėmė strėlę. Kiek gražesnę, juk nenoriu, kad atrodytų apšiurusi. Pasiėmusi skiautelę, ji atsargiai, kad lapukas nesuplyštų užmovė jį ant stelės ir nutaisiusi nerimastingą miną greitai paėmė ir lanką. Sofi užsimerkė ir nukreipė strėlę į nežinomybę. Aklai iššovusi Sofi tyliai atsiduso ir neatsimerkusi numetė lanką šalia kojų. Jeigu strėlė pataikė į žemę žinosiu, kad kvidičas tikrai nebus kitų metų prioritetas.

[Strėlė pataikė į laikrodį.]

[medeina11]

Kai pagaliau Gloria ryžosi atsimerkti ji nerado savosios strėlės.  Kur ji po galais  yra ? Juk aš neturėsiu visą pamoką ieškoti strėlės ? Sutrikusi  savęs klausinėjo jaunoji Mechel žvalgydamsi po kvidičo aikštę. Dar truputį paieškojusi rado savąją strėlę kuri buvo pataikiusi į juodos katės iškamšą. Kodėl būtent  į iškamšą ir dar katės ? Nustebusi savęs paklausė mergaitė ir nusiteikė, kad šiandien bus dar nesėkmių. Priėjusi prie iškamšos rudaplaukė pastebėjo, kad strėlė pataikė į katės priekinę leteną ir taip pat, kad strėlė buvo labai pakrypusi. Tai tikrai nieko gero nereiškia. Liūdnai pagalvojo anglė ir nuėjo į pilį su tokiomis mintimis. Pasiekusi klasę
antrakursė  išsitraukė iš kuprinės ateities būrimo vadovėlį,  rašalo ir pergamento skiautę. Bei pradėjo kuo gražiau rašyti:

Mano strėlė pataikė į
juodos  katės iškamšos priekinę koją. Strėlė buvo labai pakrypusi dėl to į savo klausimą - ,, Kokios dar

Varno nago mokinė sustojo rašyti nes pamiršo kaip buvo parašiusi savo klausimą. Kaip aš tai galėjau ? Juk tai yra svarbiausias pamokos akcentas ? Supykusi ant savęs našlaitė nusprendė improvizuoti ir rašyti tai ką prisimena:

nesėkmės užklups mane šiandien ? "  Suprantu, kad mane šiandien dar užklups baisios ir bjaurios nesėkmės. 
Gloria Mechel.
Varno nago mokinė.
 Antras kursas.

Viską parašiusi Gloria tik dabar suprato kaip jai šiandien dar nesiseks. Eh galėjau kažko kito paklausti, dabar žinau, kad ši diena bus nieko vertą. Ir su tokiomis mintimis mergaitė nuėjo prie profesorės stalo ir padėjo pergamentą ant jo. Bei susitvarkiusi išėjo iš klasės labai blogos nuotaikos galvodama apie tos dienos nesėkmęs.

[Melody Moondragon]

  Atsargiai pramerkusi akis Melody apsidairė. Netikėtai iš aklinos tamsos išnirus į pernelyg balto spindinčio ir akinančio sniego grifė akimirksniu vėl panoro užsimerkti, tačiau šiaip ne taip prisimerkusi pradėjo dairytis savosios strėlės. Betkaip numetusi lanką į pusnis antrakursė pradėjo vaikštinėti po savartynu tapusį kvidičo stadioną. Aplink sniege tyliai mėtėsi įvairiausi beverčiai daiktai. Bereikalingo šlamšto įvairovė buvo išties didelė: nuo smirdančių kojinių iki apiplyšusios sofos. Tačiau grifiukė savo strėlės kaip nematė, taip ne matė. Pasilypėjusi ant kažkokio krėsliuko tamsiaplaukė apžvelgė kadaise (nors iš tiesų ne taip jau ir seniai) kvidičui tarnavusią aikštę. Geriau įsižiūrėjusi mergaitė pagaliau pastebėjo savo strėlę įsmigusią į kažkokį keistą raudonmedžio dirbinį.
  Nė pati nepajusdama pasileido bėgte strėlės link, trokšdama pagaliau sužinoti atsakymą į taip ilgai kamavusį klausimą, nors Belomantija aklai nepasitikėjo. Prieš pat pasiekiant savo tikslą prieš akis kažkas sušmėžavo, tad Melody akimirksniu sustojo. Tą kažką praskridusį prieš pat nosį grifė nulydėjo akimis iki pat to kažko tikslo. Pasirodo tai buvo ne kas kitas, kaip kažkokio netaiklaus pirmakursio paleista strėlė, vos nepataikiusi į Melody. Apsigręžusi grifė dar kažką suriko strėlę paleidusiui bepročiui, o tuomet tyliai keikdama neišmanėlį pirmakursį nupėdino prie savosios strėlės. Dailioji strėlė įsmigo į tamsiai raudonos spalvos knygų lentyną. Tai buvo ganėtinai keista, mat į tokį tvirtą ir kietą paviršių grifė netikėjo, kad strėlė galėtų įsmigti, tačiau vis tik- įsmigo. Tiesa, šiek tiek pasvirusiai, tačiau gan giliai įsmigo į raudonmedį, į patį lentynos kraštą, prie pat vienos iš užsilikusių knygų. Lentynoje dar buvo užsilikusios pora knygų, tačiau šios nuo sniego buvo pernelyg permirkusios, kad ką įskaitytum. Melody pabandė ištraukti strėlę, tačiau nei vienaip, nei kitaip nepavyko. Galiausiai mergaitė kelissyk apėjo ratu aplink lentyną ir tuomet patraukė link pilies.