0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1077
Na, kaip ir rado ko ieškojo. Kai perskaitė tas kelias eilutes, pasiėmė pergamentą ir ėmė rašyti.
Citata
Į mano klausimą ar aš atrasiu bendrą kalbą su tėvu atsakyti gana sudėtinga, nes tai priklauso ne vien nuo manęs. Mano strėlė įsmigo į šluotą, o tai gali reikšti, jog tam, kad galėtume normaliai pasikalbėti, reikia nustoti galvoti piktai apie vienas kitą. Taip sakant išsišvarinti savo mintis, iššluoti jas sau iš galvos ir norėti tikrai suprasti viens kitą. Strėlė pataikė į tą šluotos dalį, su kuria reikia šluoti. Tai reiškia, kad mes abu esame labai užsispyrę, ir kad greit susiginčyjame, nes abu turime visokių argumentų, kaip paremti savo nuomonę. Dėl to strėlė ir pataikė į tą šluotos dalį, su kuria šluojama, ji susidaro iš daug vytelių. Taigi, kai kyla pats ginčo įkarštis, kažkuris turi patylėti ir nusileisti. Galbūt tai esu aš, nes aš esu jo sūnus ir žinoma esu jaunesnis, todėl kartais geriau kai ką nutylėti. Ir galbūt, jei tėvas matys, kad aš kažkiek atsižvelgiu į jo nuomonę, jis po truputį išmes savo kai kurias nuostatas iš galvos ir irgi ims stengtis mane suprasti.

Alanas Senkleris
Dieve mano, viskas. Galvojo jis, kai pagaliau liovėsi rašyti. Nesąmonė, tėvas niekada gyvenime nenorėtų bent pabandyti mane suprasti. Jis man aiškiai viską išdėstė po sesers laidotuvių. Staiga, kilo graudulys, pyktis ir dar visokie kiti nykūs jausmai. Jis norėjo kuo greičiau išeiti, pasiimti šunį ir išbėgioti visą tą liūdesį, kurį dabar pajuto. Niekam jis nepasakojo to, kas nutiko tada, po laidotuvių, kai jie trumpam liko dviese.
Alanas sugrūdo vadovėlį ir rašymo priemones į kuprinę ir nekantriai laukė pamokos pabaigos.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 117
  • Taškai:
   Atsimerkusi Sofi apsidairė. Nieko nerado ir vėl užsimerkė. Pabuvo ir tyliai mąstė apie jos strėlės buvimo vietą. Vėl atsimerkusi Sofi pamatė savo strėlę. Ji buvo įsigusi į laikrodį. Ir ką po velnių tai turėtų reikšti? Nieko nesuprantu. Ai...gal ką nors prirašinėsiu ir nesuksiu galvos. Nors ne tik Sofi nepasisekė. Kai kurie gavo katės iškamšas ir skėčius.
   Klastuolė susikaupė ir išsitraukė švarų pergamento lapą. Ji užrašė:
Citata
  Strėlė pataikė į laikrodį. Tiksliau tiesiai į jos vidurį. Uždaviau klausimą - Ar man verta dar kada dalyvauti kvidiče? Nelabai suprantu kas tai galėtų būti. Mano kuklia nuomone yra kelios versijos. Viena iš paprasčiausių yra ta, kad laikas parodys. Kita, mano nuomone geresnė versija yra ta, kad laikas bėga greitai ir kuo daugiau jo išbėga, tuo mažiau laiko lieka iki kito kvidičo kuriame dalyvausiu. Bet tai vis tiek neatsako į klausimą - ar verta? Na ir manau, kad jei dalyvausiu kvidiče, vis tiek nesužinosiu ar man verta. Tai neįmanoma, nes iš kiekvieno kvidičo tu gali tikėtis labai skirtingų dalykų. Ir iš kiekvieno gauni labai skirtingas vertybes. Tai sužinai tik jau po kvidičo. O kadangi ji pataikė į vidurį, turbūt vėl būsiu puolėja. Kad įmesčiau kritlį į lanko vidury.

Sofi Barbierato
Klastūnynas,
IV kursas
Pagaliau parašiau. Ranką paskaudo. Tikiuosi nepritrynė. Raudonplaukė susigrūdo vadovėlį į nerangų pačios glėbį ir jau snūduriuodama ir retkarčiais užmigdama laukė kol pasibaigs pamoka ir pagaliau galės nebematyti Clarke veido. O kaip gerai, kad tai pagaliau pasibaigė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sofi Barbierato »

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
  Pasiekusi stalą, stovintį prie pagrindinių durų, Grifų Gūžtos mokinė brūkštelėjo kelis sakinius plunksna. Kelissyk pasinaudojo vadovėlio išmintimi, tačiau didžiąją dalį samprotavimo apie knygų lentynos reikšmę išmąstė pati.
Citata
   Manoji strėlė pataikė į neitin didelę raudonmedžio knygų lentyną, kurioje dar buvo užsilikusios pora knygų. Mano klausimas buvo "kodėl tėvas paliko mane, brolius ir mano motiną, būtent prieš pat mano gimimą?", o į jį atsakymas turėtų būti maždaug toks: kadangi strėlė pataikė į patį lentynos šoną, priežąsčių tam buvo tikrai neviena. Tačiau strėlė gan giliai įsmigo į kietą paviršių, tad tėvas buvo tvirtai apsisprendęs prieš mus palikdamas. Knygų lentyna simbolizuoja mokslą, žinias ir naujus atradimus, tad galimai tėvas paliko mūsų šeimą trokšdamas pakeliauti, atrasti kažką naujo ir nematyto, o su trim mažais vaikais to nebūtų galėjęs padaryti. Raudona knygų lentynos spalva reiškia, kad tėvas buvo ganėtinai žiaurus ir karingas (juk kariai beveik visad kruvini...), tad neketino paleisti svajonės vėjais.
   Dvi knygos lentynoje simbolizuoja dviejus mano brolius, o trečios knygos nėra, nes jis netroško dukters- dar vieno vaiko (tuo labiau mergaitės, tad jo manymu tikriausiai silpno vaiko), trukdančio įgyvendinti svajonę, tad trečio nereikalingo vaiko gimimas tik paskatino jį kuo greičiau palikti mūsų šeimą. Dar viena priežąstis galėjo būti tai, jog tėvas nenorėjo netikėtai dingti iš mergaitės gyvenimo, tad pasirinko palikti šeimą dar prieš dukros-mano gimimą...

Melody Moondragon
Grifų Gūžta
II kursas
  Su keliais skausmingais sustojimais, šiaip ne taip vis tik baigė rašyti rašinį ir paliko jį ant to paties stalo. Grifė nenorėjo tikėti tuo, ką išpranašavo strėlė. Pasak vadovėlio- kruvina spalva simbolizuoja ir galimą žmogaus mirtį, tačiau Melody nenorėjo to nei rašyti, nei tuo tikėti. Beliko tikėtis, jog tėvas gyvas ir kada nors gal dar sugrįš pas savo vaikus. Kažkur giliai širdyje paslėpusi skausmą ir liūdesį darsyk perskaičius rašinį, mergaitė pasuko link bibliotekos. Jei jau strėlė įsmigo į knygų lentyną, tai gal kažką naudingo pavyks aptikti bibliotekoje...
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Olive Cate Rechens

  • III kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Tu sukiesi kartu su pasauliu
Praėjus vos minutei nuo strėlės iššovimo Alicia atmerkė savo žalias akis ir pradėjo ieškoti savos strėlės. Kadangi pirmakursė buvo pasirinkusi šiek tiek išsiskiriančią strėlę tai ją buvo labai lengva rasti. Nėra taip jau ir blogai būti kitokia. Optimistiškai pagalvojo mergaitė ir nuėjo prie strėlės kuri buvo pataikiusi į šachmatų lentą. Lentą buvo įprasto dydžio ir įprastų spalvų. Tiesiog paprastą šachmatų lentą. Labai nepasisekė galėjau bent jau į šiek tiek kitokią pataikyti.
Nusimusi dėl kažkokių priežasčių laimingai jaučiantis pagalvojo grifiukė ir tęsė apžiūra. Pati strėlė labai tiksliai buvo pataikiusi į lentos vidurį nors ir  buvo šiek tiek  sulūžusi. Nors tuomet žaliaakė jau galėjo grįžti į pilį, bet jos akis dar patraukė baltas sniegas ant lentos vidurio šalia strėlės, bet jis labai greitai ištirpo. Tai tikriausiai irgi yra vieną užuominą. Pala ? Mano sesers mėgiamiausia spalva yra balta. Tai tikriausiai susiję. Galvojo Dana  ir ji pradėjo eiti link Hogvartso. Pusiaukelėje ji prisiminė kaip norėjo po pamokos ilgiau pabūti kvidičo aikštėje. Bet šiek tiek pagalvojusi nusprendė į ją ateitį vėliau. Juk aikštė niekur nepabėgs, o pamokos darbą tai reikia atlikti. Atėjusi į klasę pasiėmė visas reikiamas priemones ir pradėjo rašyti:
Citata
Mano klausimas - Ar tėvai mane kažkada supras ?Aš pataikiau į šachmatų lentą kuri
Berašydama jaunoji Visser prisiminė kaip mėgdavo žaisti šachmatais jos tėtis bei senelis dėl to nusprendė, kad tai irgi pravers rašiniui ir pratęsė rašymą:
Citata
buvo labai įprasta. Kadangi strėlė pataikė į vidurį, o mano tėčiui ir seneliui patinka šachmatai tai pagal savo klausimą suprantu, kad jie mane supras. Taip pat vėliau pastebėjau, kad šalia vidurio buvo baltas sniegas kuris greitai ištirpo. O mano sesers mėgiamiausia spalva yra balta dėl to galiu teigti, kad ji mane kažkada irgi  šiek tiek supras. Bet praėjus trumpai laikui tarp mūsų ir vėl bus didelė bendravimo skylė. Alicia Dana Visser.
Grifų Gūžtą.
Pirmas kursas.
Viską parašiusi rožinių plaukų savininkė truputį suabejojo ar reikėjo nubraukti pirmąjį vardą. Juk vis tiek profesorė turi žinoti jos vardą ? Bet mergaitė labai skubėjo į kvidičo aikštę dėl to padėjusi pergamentą ant profesorės stalo ir susidėjusi daiktus ( tarp jų ir vadovėlį kuris per tą pamoką nebuvo nei karto atverstas ) išbėgo iš klasės.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1877
  • Lytis: Moteris
Dori su šiokia tokia baime ir nemažu nekantrumu atsimerkė. Akys žvelgė į gėlių vazoną, kuris nuo strėlės buvo skilęs. Suspurdus širdžiai Mendel pribėgo prie vazono ir griebusi jį su visa strėle lėkė prie to stalo, prie kurio reikėjo rašyti rašinį.
Trylikmetė pasidėjo vazoną ant stalo, išsitraukė vadovėlį ir ėmė ieškoti prasmės. Buvo paminėta, kad svarbu atkreipti dėmesį į detales. Žalių plaukų savininkė žiūrėjo ir į suskilusį vazoną, ir į pradėjusias byrėti žemes, ir į gražius, žydinčius žiedus. Ką visa tai galėjo reikšti?
Gal penkiolika minučių mergaitė susikaupusi buvo įnikusi į vadovėlį. Akimirkom spoksojo į vazoną ir gėles, raukėsi, po to vėl ieškojo kažkokių atsakymų knygoje. Galiausiai pasiėmė pergamentą, pamirkė plunksną į rašalą ir pradėjo rašyti.
Citata
Pataikyti į vazoną, kuriame auga gyvos gėlės, ir juolab tą vazoną suskaldyti - nėra geras ženklas. Tai reiškia kažkokią atskirtį, atitolimą. Pabirusios žemės simbolizuoja apgaulę arba tiesos slėpimą. Tačiau spalvingi, sveiki žiedai, kurie liko nepaliesti, žada naujas viltis ir gražius dalykus ateityje.
Taigi, pagal būrimą atrodo, kad mano tėvai man tikrai nejaučia šiltų jausmų, o tikriausiai dar kažką ir slepia. Tačiau tie žiedai verčia suklusti: galbūt viskas pasitaisys?
Baigusi rašyti mergaitė susiėmė už galvos. Paskutiniu sakiniu ji netikėjo. Tai buvo visiška nesąmonė. Čia kažkas ne taip, galvojo trylikmetė. Ji žinojo, tiesiog žinojo, kad gražios pabaigos šioje istorijoje nebus. Ir, dėl Merlino barzdos, ką tie kvėšos nuo dukters galėtų slėpti?
Atmintyje sušmėžavo moteris, ištarusi Delegardžių pavardę ir ta keista nuotrauka, atrasta Alano skolintoje knygoje. Tačiau Dori neturėjo jėgų galvoti. O gal labiau bijojo. Ji užsimerkė ir laukė pamokos pabaigos pamiršusi, kad yra nusprendusi slėptis nuo Glorios.

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • I'm the road to the Hell.
     Paskelbusi pamokos praktikos pradžią, Gloria priekaištingu žvilgsniu nužvelgė mokinius, drįsusius susirinkti jos pamokoje ir dar tvirčiau suėmusi savo šiltus apdarus, susisuko į juos tvirčiau ir ėmė svarstyti kodėl jos pamokos pritraukia tokį didžiulį būrį mokinių, kai ji tik ir stengiasi jų atsikratyti?! Nors tiesą sakant, ji tuščiai gaišo laiką - verčiau būtų klaususi - ko jau šimtus kartų ir klausė savęs - kokio velnio ji grįžo čia dėstyti? O juo labiau tokį niekingą dalyką kaip Ateities būrimą. Gerai jau gerai, jis nebuvo niekingas. Atvirai, Clarke buvo pasišventusi į Ateitį, tačiau mokyti kitus apie ją buvo menkas malonumas. Iš viso, tokiems bukapročiams pasakoti apie tokį šventą dalyką kaip Ateitį ir jos būrimą yra tiesiog įžeidimas pačiai Ateičiai. Net jeigu ji ir grįš čia kitais metais, DUOK DIEVE IR ŠETONAI BEI VISI ŽEMĖS VELNAI, KAD TO TIK NENUTIKTŲ!, pasistengs nedėstyti Ateities būrimo, nes tai per daug šventas menas.
     Kažkur tolumoje nuaidėjus varpui, Gloria apsigręžė ir tiesiu taikymu nuvarė į pilį - ji nė neketino pranešti mokiniams, kad pamoka baigta - jos tikslas buvo pilis ir šiltas kabinetas. Įžingsniavusi į pilį ji prigriebė mokinių paliktus pergamentus ir patraukė tiesiai į kabinetą, net neketindama jų taisyti. Papraščiausiai bus juos tiesiog sudeginti.
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.