0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Suoliukas prie medžio
« Prieš 2 metus »
Pievoje augo keli nemaži medžiai. Šalia vieno jų stūkstojo dailus medinis suoliukas su atrama. Suoliukas jau buvo daug matęs, tačiau vis tiek patogus ir jaukus. Ant kelių lentelių buvo išraižyti mokinių vardai ar kokie nors simboliai.
Atsisėdus ant suoliuko galėdavai stebėti visą Hogvartso kiemą. Nors ir ne iš taip arti, bet matėsi pagrindiniai vartai, pilies langai. Kadangi kieme dažnai knibždėdavo mokinių, atsisėdęs ant suoliuko gaudavai puikią progą ką nors pašnipinėti, o vėliau galbūt net ir įskųsti.
Šis suoliukas toli gražu nebuvo atokus, bet nuolatos visų geidžiamas, mat galėdamas vėpsoti į kitus ir pasiteisinti, kad tu čia nieko nedarai, tik sėdi, pasijausdavai itin galingas.
Geidžiamiausias šis suolelis taptado pavasario pabaigoje, kai imdavo stiprokai kepinti saulė, mat medžio šakos, apaugusios tankiais lapais, buvo puikus prieglobstis nuo karštos saulės. Kartais čia susėsdavo vyresnės Hogvartso merginos, net pleduką šalia pasitiesdavo, kad visos tilptų, ir apkalbinėdavo bandančius pasipuikuoti vaikinus arba kitų merginų, šmirinėjančių po kiemą, šukuosenas bei aprangas.
Taip pat didesnė aprakova suoliukui tekdavo, žinoma, rugsėjį, kai iš po atostogų grįžę mokiniai dalindavosi vieni su kitais įspūdžiais, patirtais vasarą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
Dori ir Levanda ėjo suoliuko link. Šis suoliukas trylikmetei labai patiko, nes ji jau tiek kartų ant jo sėdėdama prisiklausė įvairiausių apkalbų ir sužinojo apie kai kuriuos mokinius bei profesorius to, apie ką nei nebūtų pati pagalvojusi. Tačiau šiandien Mendel tiesiu taikymu prie suolelio pėdino ne tam, kad pasiklausytų paskalų arba pati paskleistų kokius nors gandus, o dėl to, jog kažkur čia turėtų būti užuomina, vedanti į kitą vietą, kurioje bus dar viena užuomina. Ir taip toliau, ir panašiai.
- Žinai, - beeinant pasakė Dori raudonplaukei, - kaip manai, kiek tų užuominų profesorius Turner sugalvojęs ir kur galiausiai mus tai nuves? Nes jeigu jis mus parsives atgal į bendrąjį kambarį? - ėmė svarstyti tamsiaplaukė. - Ims ir pasakys, kad va, pamiklinote smegenėles, idiotai, o dabar viso gero, - suprunkštė.
Kai merginos priėjo prie suoliuko, Dori ėmė jį atidžiai apžiūrinėti. Vėpsojo į lenteles, ar nebus kur tarp jų įkištas lapelis. Nuėjo už suoliuko žiūrėti į jo atramą. Tada pasilenkė ir apžiūrinėjo po suoliuku. Kol kas nieko panašaus į lapelį nesimatė.
- Accio lapelį! - sušuko trečiakursė nusitaikiusi netoli suoliuko.
Nieko neįvyko.
- Na, tikėjausi, o gal, - atsiduso. - Deja.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
Marchetti nustebo, jog partnerė taip greitai išnarpliojo užuominą. Ši, neturėdama draugų, išskyrus Dori, nelabai ką ir nutuokė apie Hogvartso pletkus. O tuo labiau nežinojo, kad yra kažkokia vieta, kurioje jie, turbūt, ir gimsta.
Raudonplaukės mintys vis nuklysdavo į apžvalgos bokštą. Ji jau planavo savo kitą apsilankymą, tik šįkart ne tik su mėlynių keksiukais, bet ir su pledu ir knyga. Mat, nepaisant tos moters iš paveikslo, tame mažame kambaryje tvyrojo kažkoks ramybės tvaikas. Gal ji dėl to ir surado taip greit pastarąją užuominą? O gal, kaip Dori sakė, jos keksiukuose iš tikrųjų buvo įmaišyta kokio eliksyro?
Levandai šiaip ne taip grįžo į realybę ir pradėjo atidžiai apžiūrinėti suoliuką. Tačiau, jokios pergamento skiautės, atrodė, tikrai nėra. Nebent profesorius ją kažkaip užbūrė, kad ši nesiskirtų nuo suoliuko spalvos. Šiaip ar taip, jei čia ir įsivėlę kažkokie burtai, geriau juos palikti bendrakoledžei, mat iš penktakursė greičiau į mėnulį nukaks, nei išmoks dorai naudotis burtų lazdele.
Kompanionei bandant lapelį surasti "Accio" kerais, penktakursė dairydamasi pastebėjo įdomios formos medžio lapą.
- Ei, žiūrėk, matai tą lapą ant pasvirusios šakos? Nežinojau, kad šitie medžiai gali tokius užauginti, - lyg tarp kitko burbtelėjo klastuolė.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
Dori beieškant lapelio, paiešką pertraukė Levandos žodžiai. Ji pradėjo kalbėti apie kažkokį lapą ant pasvirusios medžio šakos. Koks skirtumas tie medžių lapai, pagalvojo Dori. Mes čia ne gamta grožėtis atėjom, o užuominos ieškoti. Verčiau išnaudotų laiką naudingai, bumbėjo mintyse trylikmetė, tačiau garsiai to nesakė, vis tik jau laikė Levandą drauge.
Taigi, kad tos draugės neįžeistų, tamsiaplaukė pakėlė galvą į viršų, kad pamatytų tą kažkokį ypatingąjį lapą. Ir pakėlusi galvą aiktelėjo.
- Levanda, dėl Merlino barzdos, tu rimtai genijus! Iš kur toks pastabumas? - žavėjosi. - Jau kelintą kartą šiandien! Na, žinai, tokiuose dalykuose dalyvauti tik su tavimi! - gyrė raudonplaukę.
Tas lapas gerokai skyrėsi nuo kitų. Buvo šiek tiek didesnis, truputėlį blizgėjo. Mendel galvoje bandė rastis idėjos, kaip tą lapą pasiekti, nes jis buvo iš tiesų aukštai.
- Accio, - nieko geresnio nesugalvojusi pabandė pasakyti nusitaikiusi į lapą.
Deja, eilinį kartą nieko neįvyko.
- Winggardium leviosa, - pabandė kitus kerus, bet ir šie nebuvo linkę pasitarnauti.
Dori atsiduso.
- Kaip mes jį pasieksime? Dėl Gringotso goblinų, aš tikrai nesiruošiu kaip mažvaikė lipti į medį, - susiraukė.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #4 Prieš 2 metus »
Levanda negalėjo nuslėpti šypsenos, išgirdusi kompanionės komplimentą. Tiesą sakant, ji ir pati buvo nustebusi, jog sugebėjo pakelti akis nuo žemės ir pastebėti tą kitonišką medžio lapą. Nors Marchetti retai kada šypsojosi laimė, tačiau, matyt, ši diena buvo jai palanki.
Jos gera nuotaika išnyko taip pat greitai, kaip ir atsirado, supratus, kad viskas kur kas sudėtingiau. Atrodė, jog profesorius nori, kad merginos pajudintų savo galveles ir ne tik kerais bandytų rasti užuominas, mat nei viena ieškoma užuomina nepakluso "accio" kerams.
Dori, kategoriškai atsisakius kopti į medį, klastuolei nieko kito neliko, kaip tik pačiai tą lapą nuskinti.
- Aš pabandysiu užlipti, - suniurnėjo ir giliai atsiduso, parodydama savo nepasitenkinimą esama situacija.
Nusivilkusi mantiją, nutėškė ją ant suoliuko ir atidžiai apžiūrėjo medį. Nebuvo jokių šakų, drevės ar kokio kito išsikišimo, kuris padėtų jai pasiekti tikslą. Medžio kamienas buvo stebėtinai lygus. Ši pabandė kelis kart juo užkopti, tačiau nesėkmingai. Ji buvo per žema, kad pasiektų apatines medžio šakas ir prisitraukusi, patogiai įsitaisytų lajoje.
- Nieko nebus, - burbtelėjo sau po nosim, kaip tik tuo metu, kai jai į galvą šovė kita, gal ir negeneali, bet idėja.
Apsidairiusi ji susirado ganėtinai storą ir tvirtą pagalį. Atsistojusi priešais medį kelis kart metė pagalį taip, kad jis liestų šaką, ant kurios kybojo keistas lapas. Tačiau, nors keli lapai ir nukrito nuo šakos, tačiau didesnysis lapas atrodė itin tvirtai laikėsi. Levanda nužvelgė jį medūzos žvilgsiu. Mergina buvo kaip niekad susinervinusi. Ji jautė, kad visas šis žaidimas jau slenka į pabaigą ir tiek nedaug reikia, kad ji vėl išvystų savo lovą ir knygas. Šiaip ar taip, ji - kvidičo komandos kapitonė. Negali dabar imti ir nepataikyti į tą prakeiktą lapą.
Nuo įniršio ir susierzinimo paraudusiais skruostais iš kokio dešimto karto lazdos mėtymo, medžio šakai likus tik su keliais lapais, didesnysis irgi lėtai nusileido ant žemės. Pribėgusi penktakursė jį pakėlė, tačiau, gerai apžiūrėjusi, nematė jokios užrašytos užuominos.
- Jis, matyt, užkerėtas. Nesimato jokios užuominos, - tarstelėjo raudonplaukė.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #5 Prieš 2 metus »
Dori matė, kad Levanda apsidžiaugė, kai tamsiaplaukė ją pagyrė, todėl ir pačios Mendel veide pasirodė linksmesnė išraiška. Tačiau draugės veide ta šypsena ilgai nesipuikavo, mat jai nepavyko įlipti į medį. O trylikmetė taip tikėjosi, kad pavyks - juk penktakursė buvo Klastūnyno kvidičo komandos kapitonė! Turėtų būti gera sportininkė, ar ne? Bet raudonplaukė šiandien elgėsi sumaniai ir vis tik jai pavyko tą lapeliūkštį paimti. Juk kvidiče reikalingas ir protas, ne tik fizinė ištvermė, tad bendrakoledžė turėjo ir tai, Bet net ir turėdama lapelį Levanda jokios užuominos ant jo nematė.
Dori antakiai kiek susiraukė ir ji paėmė lapeliūkštį į rankas. Mintyse knibždėjo įvairūs burtažodžiai ir smegenys netikėtai pasiūlė vieną, kuris galbūt galėtų būti naudingas.
- Aparecium, - tarė klastuolė nutaikiusi į lapą burtų lazdelę.
Lapelyje akimirksniu išryškėjo žodžiai ir Dori veide pasirodė pasididžiavimas. Bent jau dėl kažko ji šiandien pagaliau nesusimovė.
- Sveikinam jus, mieli klastuoliai, užduotis įveikėt jūs visas pilnai. Jeigu dar nespėjo sutemti, lipkite į valtį ir plaukite čionai, - perskaitė.
Mendel dar kelis kartus tyliai perskaitė tai, kas buvo parašyta ant lapelio. Sunku buvo patikėti, kad joms tikrai pavyko ir kad jos rado visas užuominas.
- Levanda! Jau? Viskas? Rimtai? - šypsojosi Dori. - Valtį? Kur plaukti, pas profesorių Turner? Einam prie ežero!
Klastuolės paliko suolelį ir paskubom nutolo ežero link.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #6 Prieš 2 metus »
Buvo šilta pavasario diena. Gegužė. Dori šiek tiek susiėmė ir pradėjo rūpintis reikalais, kurie buvo susiję su egzaminais. Ar tai reiškė, kad ji nebetingėjo? Žinoma, tingėjo! Tiesiog reikėjo nukreipti šalin mintis, susijusias su namais. Nes, deja, trylikmetė nežinojo, kur šią vasarą bus tie jos namai, jeigu išvis bus. Anksčiau ji nelaukdavo vasarų, nes tai reiškė tris mėnesius su tais nevykėliais žiobarais. Dabar ji žinojo, kad tų nevykėlių žiobarų akyse nematys. Be ką matys? Gal išvis teks gyventi gatvėje? Tad paprasčiau buvo mokytis artėjantiems egzaminams, o ne galvoti, kas jos lauks per atostogas.
Tačiau šiandien per pusryčius į salę atskirdo kažkokia pelėda, kuri pertraukė Mendel šokoladinių blynelių valgymą. Laiškas jai? Nuo ko? Dori spurdėte spurdėjo širdis, nes ji tikėjosi, kad tas laiškas bus nuo mamos. Bet vieną kartą, kovą, Mendel irgi gavo laišką. Taip pat tikėjosi, kad rašo mama. O ten rašė Juzefas. Klausė, ar žaliaplaukė dar nenudvėsino pelės. Tikiuosi, dabar rašo ne tas asilas.
Laiškelį Mendel įsidėjo į kišenę ir išlėkė į kiemą. Buvo dar rytas, todėl geidžiamasis suoliukas prie medžio pasitaikė laisvas. Trečiakursė nubėgo prie jo, atsisėdo, atplėšė laišką ir ėmė skaityti.

Citata
Vasarą praleisi pas mane. Pasitiksiu Kings Krose.

Vanesa. Nu, mama.

Dori skaitė ir skaitė tuos dešimt žodžių. Ant laiškelio nubyrėjo ašaros, tik mergaitei nepavyko suprasti savo jausmų. Žodžiai buvo parašyti skubom ir be meilės. Tačiau ji parašė. Ji nepalieka dukros likimo valiai. Ji jos neišsižadėjo, kaip kad jau Mendel buvo pagalvojusi, kad išsižadės.
Mintyse pradėjo kurtis vaizdiniai, susiję su vasara, bet Dori save sustabdė. Tu negali turėti jokių lūkesčių. Negali nieko tikėtis.
Kažkodėl ji laiškelį suglamžė, numetė po medžiu ir nubėgo į pilį.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #7 Prieš 2 metus »
Dori iš herbologijos pamokos rovė šiek tiek anksčiau, mat nenorėjo akis į akį susidurti su Alanu dviese. Ne, tik ne šiandien ir išvis, ne šitą savaitę ar tiesiog iki tol, kol grifas pamirš, kad apžiūrinėdama Matthew tatuiruotę mergina prasitarė apie Deoiridh.
Dabar Mendel turėjo nueiti į miegamąjį ir surasti tą Juzefo duotą tepalą, kuris galbūt padėtų Levandai. Spalvotaplaukė suprunkštė. Jos lagamine nemažą vietą užėmė ne kas kitas, o visokie plikio gaminti tepalai ir Dori atrodė, kad ji tuoj ims sau priminti senę paranojikę, koks jai atrodė pats Juzefas.
Tačiau klastuolė norėjo bent trumpam prisėsti ir suvirškinti pamokos įvykius. Nors buvo lapkritis, bet diena išpuolė graži ir saulėta. Suolelis prie medžio buvo tuščias ir labai kvietė padėti sėdimąją.
Mendel klestelėjo ant suoliuko ir ėmė mąstyti. Ar Meg matė, kad Dori ir jos draugai bandė padėti Matthew? Ar tai nepakenks jos ir Meg draugystei? Ar Levanda neužfiksavo buvusios grifės vardo? Juk jos tikrai pažįstamos ir dar priešės... Dori jas matė kovojančias bibliotekoje... Ir ką, po velnių, reikės sakyti Alanui? Juk ir taip akivaizdu, kad jie susitiks. Šiandien galbūt Dori ir pavyks jo išvengti. Ji grįš į Klastūnyną ir nekiš ten nosies iki rytojaus. Bet visą laiką neprisislėpsi...

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #8 Prieš 2 metus »
Alanas truputį užtruko pamokoje, o dabar kaip tik norėjo greičiau iš ten išsprukti. Kai pagaliau išrūko iš šiltnamio pamatė skubiai nutolstančią Dori. Ir juos atskyrė mokinių būrelis.
Bet pagaliau jis ištrūko ir iš ten ir nuėjo per pilies kiemą. Gi negalėjo ji prasmegti ar ne?
Pagaliau visgi ją pastebėjo sėdinčią ant suoliuko. Ir be ceremonijų patraukė ton vieton. Priėjęs klestelėjo ant suolo.
- Smagi buvo pamokėlė ar ne? Klausyk Dori, norėjau tavęs paklausti. Kodėl tu sakei, kad Matthew tatuiruotė yra susijusi su Deoiridh? - Šis dalykas jam išties pasirodė įdomus. Apie tą merginą jis žinojo maža ką. Galima sakyti nieko. Sėdint ir laukiant ką į tai pasakys Dori galvoj pralėkė prisiminimas apie jų žygdarbį galerijoje. Kai išsitaškė jo spalvų fontanėlis. Po to karto Alanas ir kojos nekėlė į tą paveikslų galeriją. Išvis dar neblogai pasisekė, kad taip niekas ir nesužinojo kas ten pridarė tiek žalos.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #9 Prieš 2 metus »
Tau tikrai trūksta varžtelių, pasakė sau keturiolikmetė pamačiusi, kad prie jos ateina Alanas. Kurių galų mergina čia prisėdo? Reikėjo lėkti tiesiai į bendrąjį kambarį!
- Aha, pamoka buvo pašėlusi, - atsakė spalvotaplaukė. - Šauniai panaikinai tą rašalą, Alanai, - švelniu balseliu išskiedė paauglė ir prisislinko arčiau grifo.
Akimirką Dori buvo nusprendusi ignoruoti klausimą apie Deoiridh ir bandyti sumanipuliuoti raudonplaukiu. Ji ėmė sukti pirštais savo plaukus, nusišypsojo, galiausiai savo perbraukė per raudonus Alano plaukus. Tačiau iš tikųjų puikiai žinojo, kad neišsisuks. Alanas nebuvo tas žmogus, kuriuo būtų taip lengva manipuliuoti ir apskritai Dori to daryti nenorėjo. Juk jiedu - draugai, bendrauja kiekvieną dieną. Mendel nuo šito klausimo niekur nepabėgs.
- Na, - atsiduso ketvirkursė. - Yra toks dalykas. Nežinau, kaip iki šiol sugebėjau neišpliurpti, tas yra labai sunku, - dabar jau rimtai tarė. - Neturėčiau tau to sakyti. Matthew dabar ir taip manęs nekenčia, o jeigu sužinos, kad papasakojau, ims nekęsti dar labiau. Bet negaliu daugiau šitaip meluoti, supranti? Jau milijoną kartų buvau per plauką nuo prisigavimo nuo pat Kalėdų... Jaučiuosi kalta prieš tave, kad tau nepasakau, o jei pasakysiu, jausiuosi kalta prieš juos.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #10 Prieš 2 metus »
- Nėra už ką. Na tai nebuvo kažkas tokio ypatingo. - Nusišypsojo jis. Rašalas Senklerį domino mažiausiai. Kai Dori pradėjo taip miglotai kalbėti, susidomėjimas ta tatuiruote išaugo dar labiau. Viskas skambėjo kažkaip baisiai paslaptingai. Ar tai kas šiurpaus? Kilo mintis. Na bet kas jau ten tokio galėtų būti?
- Nežinau. Jei šitaip, tu juk neprivalai man to sakyti. - Išties, kodėl ji man turi kažką aiškinti? Matthew buvo jo mokytojas, o su Deoiridh kažin ar išeis kada nors susitikti. Jie juk nebuvo kažin kokie draugai. Taigi kištis į kitų žmonių reikalus jis nenorėjo.
- Na man tiesiog buvo įdomu ir paklausiau. Bet jei tai kažkokia paslaptis, kurią turi išsaugoti. Tai pamirškim šį pokalbį. - Jis susimąstė ko čia galėtų paklausti, kad nusuktų tą pradėtą temą šalin. Bet kažkaip nieko nesugalvojo. Taigi įsivyravo tyla. Bet neilgai ir Alanas ją vėl pertraukė.
- Kodėl tu sakai, kad Matthew tavęs nekenčia? Už ką? Už visas išdaigas, kurias ištaisai jam pamokose? - Alanas negalėjo nieko daugiau sumąstyti, kodėl gi herbologas turėtų jos nekęsti.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #11 Prieš 2 metus »
Dori tikėjosi, kad Alanas pradės įkyriai kamantinėti. Tai paskatintų merginą be sąžinės graužaties išsipliurpti, na, maždaug taip: jei jau draugas prašo... O bet tačiau, grifas visai nepuolė smalsauti. Atvirkščiai, jis pasakė, kad jeigu tai yra paslaptis, Dori neprivalo jam to sakyti.
Tačiau viskas buvo susiję. Raudonplaukiui paklausus apie Matthew Dori negalėjo nieko pasakoti, jeigu nepasakys, kad jis yra Deoiridh tėtis. Keturiolikmetė prikando lūpą.
- Viskas yra labai painu. Aš nebegaliu taip gyventi, - atsiduso. - Turiu tau pasakyti, nes tai man yra svarbu. Žinau, kad tu niekam nesakysi. Net Auriui. Tiesiog žinau. Todėl atskleisiu tą paslaptį. Nes jeigu to nepadarysiu, tai negalėsiu papasakoti ir apie tai, dėl ko galvoju, kad Turner manęs nekenčia.
Kurį laiką Mendel žiūrėjo į tolį. Paskui prabilo.
- Praeitais metais žiemos atostogas leidau pas Deoiridh, ar ne? Jos tėtis man padovanojo drabužių. Palydėjo mane į susitikimą su mama, o vasarą ir į Azkabaną aplankyti to neva mano tėčio. Tai va. Ir tas tėtis... Tas tėtis... Tas Deoiridh tėtis... Po velnių, Alanai, tas jos tėtis yra Matthew, - spalvotų plaukų savininkė įsispoksojo į draugą.
Apie tai, kodėl Dori galvoja, jog herbologas jos nekenčia, paauglė papasakos vėliau. Ir apie tai, kad Turner yra ne biologinis buvusios grifės tėtis. Dabar norėjo sužinoti, kaip į šitokią žinią sureaguos draugas.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #12 Prieš 2 metus »
Vaikinas galvojo,  kad visgi nereikėjo užvesti šios temos. Na, bet jau negalėjo atsiimti savo klausimų atgal.
Klausydamasis Dori žodžių galvoje susikūrė bala žin ką. Ką jau tokio jis galėjo išgirsti? Mažų mažiausiai atrodė, kad Matthew ir Deoiridh kažkada atliko kokį nusikaltimą kartu ar dar ką. Bet pagaliau ji pasakė kaip yra iš tikrųjų. Senklerio veide pasirodė nuostaba. Bet ne dėl šios žinios. O dėl to, kaip ji buvo pasakyta. Tada jis nusišypsojo ir paklausė.
- O tai kas čia tokio? Tėtis, tai tėtis ir ką? - Na žinoma tai jį nustebino, Bet aplamai Alanas nesuprato kas jau čia tokio baisiai paslaptingo.
- Tai kaip tu gali sakyti, kad Matthew tavęs nekenčia? Juk palydėjo į tą susitikimą su tavo tėvu ir šiaip, juk leidai pas jį savo atostogas. - Dar paklausė jis.
- Manau, kad žmonės į tokias vietas kaip Askabanas nesiveržia. O jis ėjo su tavimi. Tai manau turi tau daug pasakyti. Ir šiaip jis pirko tau drabužių, palydėjo tave į susitikimą su motina. Tai juk labai daug ar ne? Jei tavęs nekęstų, tai kam tada turėtų taip geranoriškai elgtis?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
Dori nustebino Alano reakcija į šią žinią. Vaikinukas išliko visiškai ramus, šypsojosi ir neparodė didelio nustebimo. Tai gal jis žinojo, mintyse pamanė Mendel. Po velnių, tai gal daug kas žino, o tu tik vaizduojiesi kažkokia ypatinga? Tačiau tada spalvotaplaukė prisiminė, kad nepasakė, jog Deoiridh yra įvaikinta. O tai kažkiek keičia, ar ne? Tikrai, jeigu į mokyklą atvyksta mokytis profesoriaus vaikas, nieko keisto, tiesa? Bet jeigu tas vaikas įvaikintas - tai jau kaip ir gresia galybė apkalbų.
- Supranti, Alanai, - tyliai prabilo Dori. - Deoiridh nėra jo biologinė dukra. Jis ją įsivaikino, - kaip didžiausią paslaptį sušnabždėjo. - Ir tiesiog jie nenori, kad kas nors žinotų, todėl turim laikyti liežuvius už dantų.
Keletą akimirkų mergina patylėjo.
- Taip buvo anksčiau, - ir vėl prakalbo. - Anksčiau jis rodė rūpestį į mano pusę ir vasarą net pasakė, kad aš galiu kreiptis pagalbos į jį bet kada ar net tada, kai tiesiog norėsiu pasišnekėti. Tačiau... tačiau kažkas atsitiko, - keturiolikmetės veide pasirodė liūdesys. - Nuo pat rugsėjo Matthew mane visiškai ignoruoja, porą kartų kaip ir bandžiau su juo pasikalbėti, tačiau jis mane atstūmė. Aš nežinau, kas atsitiko, - klastuolė ėmė tempti lūpą. - Ar aš kažką blogai padariau, ar jam kas nors ko nors prikalbėjo, ar taip yra dėl to, kad mano mamelė ir neva tėvas su juo buvo įžūlūs. Bet jis dabar tikrai manęs nekenčia.
Paauglė pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros. Nesusilaikė. Pravirko.
- Aš daugiau neisiu į herbologiją, - per ašaras sumurmėjo.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Suoliukas prie medžio
« Atsakymas #14 Prieš 1 metus »
Deoiridh įsivaikino herbologijos profesorius. Oho. Ši naujiena išties atrodė stebinanti. Regis jis turėtų būti pavargęs nuo mokinių ir nuo viso pasaulio paauglių, o čia... Stebėjosi Alanas. Jei viskas taip yra, tai kiek tada mokiniai praranda kvailiodami per jo pamokas ir vesdami jį iš proto. O juk tikriausiai galėtų gerai sutarti. Jei jis įsivaikino našlaitę, pirko Dori drabužių ir šiaip jai padėjo, tai vadinasi, yra geraširdis žmogus ir tai, kad mokiniai veda jį iš kantrybės atrodo dar liūdniau.
- Aš žinoma niekam to nepasakosiu. - Iš lėto prašneko jis. - Nemanau, kad Matthew tavęs nekenčia. Jums reikia pasikalbėti. - Vaikinas nutilo, nes Dori akyse pasirodė ašaros.
- Viskas bus gerai. - Švelniai pasakė ir apkabino ją.
- Ir nereikia pradėti boikotuoti herbologijos pamokų. Visų pirma, į pamokas eini ne dėl profesorių, o dėl savęs. O visų antra, jeigu į jas neisi, tai tikrai nepadės su juo pasikalbėti. Verčiau tu stropiau pasimokytum, manau jam taip labiau patiktų. - Kalbėjo mėgindamas ją nuraminti. Kalbant galvoje sukosi įvairios mintys apie visą šią situaciją. Visas Dori nusiteikimas, kad jai nereikia jokio suaugusio žmogaus rūpesčio dabar atrodė pasitraukė į antrą planą. Na ir kas kad Turner nežino, jog ji gyvena viena apleistame dvare. Bet užtai ji pati žinojo, kad jei kas gali kreiptis į jį pagalbos. O dabar tikriausiai nebėra tuo tikra.
- Man atrodo jums tikrai reikėtų tiesiog pasikalbėti. - Kalbėjo jis raminamu tonu.