0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Daržas
« Prieš 2 metus »
Hogvartso galiniame kieme stovėjo milžiniškas daržas. Čia galėjai rasti įvairiausių daržovių, nuo prieskoninių žolelių, tokių kaip bazilikas ar petražolė, iki sveikųjų brokolių ar didžiulių cukinijų. Daržovės šiame darže puikuodavosi pavasarį, vasarą ir rudenį, nes buvo magiškos. Tik žiemą, kai daržas užsiklodavo baltais sniego patalais, vaikai gaudavo daugiau marinuotų agurkėlių ir raugintų kopūstų.
Tačiau ir žiemą šitas daržas nebuvo bevertis, mat jo pakraštyje stovėjo nemažas šiltnamis, kuriame visus metus augdavo magiški pomidorai ir agurkai.
Savaime suprantama, kad mokiniams labiau rūpėjo moliūgų pyragas ir imbieriniai sausainiai, todėl retas čia užklysdavo pakramsnoti kokios nors morkos. Bet nepaisant to, darže dažnai būdavo mokinių, nes jame tiesiog knibždėte knibždėjo sodo nykštukų.
Mokiniai mėgo ateiti į daržovių auginimo tvirtovę ir juos mėtyti, tačiau, žinoma, ne dėl to, kad šie neapgraužtų paprikų, o todėl, kad žaisdavo vieni su kitais sodo nykštukų karą arba varžydavosi, katro nusviestas nykštukas toliau nuskris.
Elfams Hogvartso daržas nekelė daug nepatogumų, nes vos susprigtavus jis akimirksniu nusiravėdavo, o teleportuoti daržovę į virtuvę reikėdavo taip pat tik akimirkos. Tačiau vienas kitas elfas darže būdavo beveik visada. Jie šiuo rūpindavosi arba ateidavo pažiūrėti, ar geras derlius, kurias daržoves jau metas rinkti, o kurios dar turi augti.
Tiesa, įpykę profesoriai nepagailėdavo mokiniams skirti darže areštą: rankomis rinkti daržoves arba dar blogiau: žiobarišku būdu ravėti daržą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Daržas
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
Buvo labai linksma diena. Dori jau seniai taip nesijautė. Pasimiršo daug problemų. Suknisti žiobarai tėvai, siekėjo ir jo savininko Juzefo tyla. Vis tik mergaitei pavyko pasididinti savo žieminius batus kerais ir šį sezoną jie tikrai atlaikys. Tiesa, Dori šiek tiek suko galvą dėl dovanų. Juk reikės kažką padovanoti Deoiridh ir Matthew. Širdis suspurdėdavo iš nekantrumo pagalvojus apie tai, kad jau tuoj tuoj prasidės Kalėdų atostogos ir jas mergaitė praleis herbologo namuose. Tik kad burtų lazdelę, deja, teks palikti Klastūnyno miegamajame po pagalve.
Šiandienos popietę trečiakursė leido su savo draugais iš Grifų Gūžtos Henrieta ir Alanu. Jiems beeinant į daržą keli bendrakoledžiai rėžė, kad Dori yra Klastūnyno išdavikė, jeigu trinasi su visokiais grifais. Tačiau Mendel buvo nei motais, nes jau visi ir taip žinojo, kad daugiausiai laiko mergaitė praleisdavo su Alanu, o jų nepastebėti kartu buvo tiesiog neįmanoma, nes šviesdavo dvi spalvotos galvos - žalia ir raudona. Bet dabar jau buvo kitas lygis, Dori šiandien vaikščiojo ne su vienu, o su dviem grifais iš karto, be to, keli klastuoliai jau pastebėjo ir tai, kad Mendel dar praleidžia nemažai laiko ir su septintakurse grife, tačiau būnant su ja nelabai kas ir lįsdavo, tikriausiai bijojo, kad vyresnė mergina paleis kokius kietus kerus. Pasitaikydavo atvejų, kai Mendel ir valgydavo prie grifų stalo, tai dabar reikėjo išlikti budriai, kad kas nors iš bendrakoledžių nesugalvotų jai iškrėsti kokios nors piktos išdaigos.
Taigi, trys draugai atėjo į daržą, kuris buvo nuklotas baltu sniegu. Darže buvo ramu, nes žiemą neaugdavo net ir magiškosios daržovės, tačiau prie šiltnamio jau matėsi keli nykštukai, nes šiltanmyje visais metų laikais būdavo gausu magiškų agurkų ir pomidorų.
- Kur mesime? - paklausė draugų žaliaplaukė. - Vienas į kitą ar į tolį?

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Daržas
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
Šiandiena turėjo būti kuo smagiausia. Alanas apie kažką užsisvajojęs drožė su Henrieta ir Dori. Priekyje jų bėgo Dingas. Voverę Grifas paliko kambaryje narve. Iš pradžių, jo svajas pertraukė kažkokie Klastuoliai. Kurie kažką aiškino Dori. O to Alanas negalėjo jiems leisti.
- Prilipk. - Nusitaikė į tuos vaikigalius, jų nebuvo ten daug ir kerai pavyko. Daugiau jie negalėjo nieko išveblenti. Kažkas keista vyko Alano gyvenime, nes Šalia Dori kildavo noras elgtis taip, kaip jis šiaip nedarytų. Kad ir užsipulti tuos vyresnius Klastuolius.
Pagaliau jie pasiekė daržą.
- Tai gal į tolį? - Pasakė jis.
- Kaip tu manai Henrieta?
Jiems besitariant, Dingas smagiai sau voliojosi sniege. Ir šiaip lakstė aplinkui trijulę.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Daržas
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
  Henrieta linksmai žingsniavo su savo draugais - Dori ir Alanu per apsnigtą kiemą. Nusimatė smagus vakaras, o pasirodžiusi tikra žiema tik dar labiau pakėlė nuotaiką. Šiuo metų laiku Poter galėjo atsipalaiduoti, nes žinai, kad iki mokslo metų pabaigos dar liko nemažai laiko, o vasaros atostogų negandos per rudenį pasimirštą.
  Atėjus į daržą trečiakursė apžvelgė apžvelgė lysves ir susimąstė kaip daržas turėtų atrodyti vasarą, kai jame želia įvairios daržovės ir prieskoniniai augalai. Pastaruoju metu mergina ėmė vis labiau domėtis herbologija. Poter ėmė vis labiau patikti augalai ir grifė kelis kartus jau buvo susimąsčiusi apie ateitį. Gal jai reiktų tapti herbologe?
  Tačiau ilgai galvoti Henrieta neturėjo laiko. Vis dėlto ji atėjo čia pabūti su draugais, o ne mąstyti apie ateities perspektyvas. Alanui paklausus kaip grifė norėtų žaisti Henrieta šyptelėjo ir patraukė pečiais.
- Man jokio skirtumo, - tarė grifė ir ėmė laukti varžybų pradžios.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Daržas
« Atsakymas #4 Prieš 2 metus »
Dori žvilgtelėjo į Alaną. Jis išties pradėjo stebinti mergaitę. Tada vasarą, kai jiedu patvarkė tą balandėlių porelę. Dabar, kai jis šovė kerų į vyresnėlius klastuolius. Mendel žavėjo tai, kad raudonplaukis ne visada elgdavosi kaip tipiškas grifas.
Henrieta, regis, buvo kuriam laikui apie kažką susimąsčiusi, žiūrėjo į daržą. Per tą laiką Dori nupėdino iki šiltamio ir už pakarpos pasiėmė vieną sodo nykštuką. Netoli šiltnamio žaliaplaukė nubrėžė su koja sniege ilgą liniją.
- Tai ką, meskime į tolį, - entuziastingai tarė klastuolė. - Rinkitės nykštukus! - paragino.
Mendel laukė, kol draugai pasiims po nykštuką. Pati stengėsi išsirinkti kuo mažesnį, kad būtų lengvesnis ir jį pavyktų nusviesti toliau.
Trečiakursė nukreipė žvilgsnį į Dingą. Pradėjo galvoti apie tai, ar šuo mėgsta sodo nykštukus? Galbūt vaikams juos sviedus gyvūnas pribėgs ir juos suės? Ai, menkas nuostolis, mintyse pagalvojo mergaitė. Suės, tai suės. Elfai dar už tai ir padėkos.
Dori atsistojo prie linijos ribos karingai iškėlusi galvą.
- Kai suskaičiuosiu iki trijų... Vienas, du, trys... Metam!
Žalių plaukų savininkė iš visų jėgų metė nykštuką į tolį. Deja, šis nukrito ne taip jau ir toli trijulės, nors klastuolė ir labai stengėsi.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Daržas
« Atsakymas #5 Prieš 2 metus »
Alanas maklinėjo po sniegą ir rinkosi sau nykštuką. Pagaliau vieną nusičiupo. Tas muistėsi ir spardėsi.
- Paleisk. Paleisk sakau. - Priešinosi padarėlis kaip beįmanydamas. Net bandė įkasti jam į pirštą. Pasitaikė itin karingo ir bjauraus būdo.
Čia pasirodžius vaikams, sodo nykštukai ėmė lįsti iš savo slėptuvių ir voromis plūsti prie jų. Kodėl jie taip kvailai visada elgiasi? Tai visada linksmino Alaną. Senklerių dvaro sode nykštukų niekada nebuvo. Bet jie gyveno pas jo tetulę, kuri be galo domėjosi herbologija ir augalais. Ji leido jiems ten gyventi. Senkleriai ten važiuodavo retokai, ir toji tetulytė amžinai tampydavosi Raudonplaukį po savo šiltnamius. Taigi, jis niekada nebuvo pats geriausias nykštukų gaudytojas ar svaidytojas.
Pagaliau kai visi sustojo mesti, Alanas švystelėjo jį tolyn. Nykštukas pliumptelėjo ant sniego, visai netoli Dori nykštuko.
Dingas dabar sėdėjo ramiai ir spoksojo į tuos visur šmižinėjančius kąsnelius. Bet nelietė jų.
- Gerutis Dingai, šaunuolis. - Pasakė jam Alanas ir iš apsiausto kišenės išsitraukęs šunų skanėstų metė haskiui, kuris mikliai juos pagavo ir patenkintas ėmė kramtyti.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Daržas
« Atsakymas #6 Prieš 2 metus »
   Draugams pasirinkus mesti sodo nykštukus į tolį Henrieta šuptelėjo ir patraukė ieškoti sau sviedinio. Teko gerokai paplušėti kol pavyko sugauti nykštuką, nes visi lyg susitarę spruko nuo merginos. Grifė kelis kartus, begaudydama tėškėsi į sniegą, kol galiausiai sučiupo vieną sodo gyventoją. Tačiau jis vis vien buvo labai stambus ir trylikametė abejojo ar jis toli skries.
  Pirma metė Dori, paskui Alanas. Abiejų draugų sviesti nykštukai nenuskriejo toli. Henrieta užsimojo ir sviedė nykštuką į tolį. Mergina vylėsi, kad jos nykštukas nebus per sunkus ir bent jau nuskris iki draugų. Bet nykštukas ne tik susilygino su draugų nykštukais bet ir pralėkė pro juos. Dar kiek paskridęs įkrito į sniegą maždaug dvidešimčia centimetrų toliau nei draugų ,,sviediniai''.
  Henrieta džiugiai nustebusi stebėjo šį sodo gyventojo skrydį. Mergina dar niekada nebuvo mėčiusi sodo nykštukų, nes tėvų kieme, jų paprastai nebūdavo. Tad ši pergalė tikrai buvo netikėta. Grifė nusišypsojo ir pažvelgė į draugus.
- Norit dar kartą mesti, ar eisim veikti ko kito?
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Daržas
« Atsakymas #7 Prieš 2 metus »
Regis, draugams teko pavargti, kol pagavo sodo nykštukus. Tą kartą Dori pasitaikė itin ramus sodo nykštukas, tačiau kaip bus toliau? Laimei (o gal nelaimei?) Dingas nesuėdė nei vieno nykštuko.
- Ech, nemaniau, kad Dingas šitoks vegetaras! - pajuokavo trylikmetė.
Henrieta savo nykštuką nusviedė toliausiai. Dori pakelė antakį. Na ir kieta toji Henrieta, mintyse pagalvojo. Jau tiek kartų ji buvo parodžiusi greitą reakciją ir drąsą, o dabar dar ir numetė iš visos trijulės toliausiai tą padariūkštį. Pirmame kurse draugė Dori atrodė tokia rami ir gera, Mendel nemanė, jog jai viskas taip gerai seksis.
Tačiau girti grifės ji neketino, nes širdyje nugulė šioks toks kartėlis.
- Žinoma, metam dar!
Dabar Dori išsirinko neramų nykštuką. Galbūt jis pats kažkokiu būdu spirsis į priekį ir taip jį pavyks numesti toliau? Trečiakursei teko šiek tiek pavargti, kol jį sugavo. Šis buvo gerai įsikibęs į šiltnamio kraštą. Tada dar pabandė apkandžioti Dori rankas. Mergaitę suėmė toks pyktis ant to padaro. Ji atsistojo prie linijos, piktai primerkė akis ir tyliai tyliai jam pasakė:
- Va dabar tai tau šakės.
Klastuolė ėmė sukti savo dešinę ranką kartu su nykštuku ir sviedė jį kiek įmanydama toliau. Šį kartą pavyko numesti toliau nei pirmą, tačiau vis tiek nebuvo įspūdinga.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Daržas
« Atsakymas #8 Prieš 2 metus »
Henrietos nykštukas nušvilpė tikrai toli.
- Gerai čia pavarei. - Pasakė Alanas draugei.
- Tik pabandytų Dingas suryti ką nors gyvą, kad ir nykštuką... Tai jau ne. - Jis paglostė šunį. O tas, su savo skanėstais nubėgo tolėliau.
Atėjo metas dar kartą sviesti nykštuką. Dabar jie marširavo visur, buvo be galo pastebimi. Ir šį kartą Alanas nusičiupo tokį, kuris ėmė plūstis ir tiek muistėsi, kad net iškrito jam iš rankos. Tada pabandė pabėgti, bet Senkleris vėl jį sučiupo. Gal šis užsispyrėlis lėks toliau, nei praeitas? Pagalvojo ir pasiruošė mesti.
Metimas nė kiek nesiskyrė nuo praito. Kaip užkerėtas sodo nykštukas plumptelėjo į tą pačią vietą, kaip ir pirmą kartą.
- Na Henrieta, parodyk ką moki. - Smagiai pasakė jis.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Daržas
« Atsakymas #9 Prieš 2 metus »
  Draugams vėl išskubėjus rinktis nykštukų, Henrieta patraukė ne ten kur jie lakstė ir lyg taikėsi būti sugauti, o į visai kitą pusę kur kyšteldavo vos viena kita kepuraitė. Grifė priėjo prie nedidelės pusnies ir palaukė kol koks kvailas nykštukas sumanys išlįsti ir apsidairyti.
  Ilgai laukti nereikėjo. Vienas liesas nykštukas kyštelėjo savo kepuraitę iš pusnies ir ėmė dairytis. Henrieta to ir telaukė. Sučiupusi už kepurėlės sodo gyventoją ištraukė jį iš pusnies. Poter nežinojo, kodėl renkasi tokius netradicinius nykštukus, kurie tik ir taikosi pasislėpti, tačiau pirmą kartą su tokiu netradiciniu šoviniu pavyko laimėti. Gal tokia strategija išdegs ir šįkart?
  Žengusi prie metimo linijos Henrieta užsimojo ir svietė savo nykštuką. Sodo gyventojas atsitiktinai išskriejo iš rankos kepurėle į priekį ir antrą kartą iš eilės aplenkė Dori ir Alano nykštukus. Grifė negalėjo patikėti, kad jai, pirmą kartą mėtant nykštukus, taip sekasi. Greičiausiai tai buvo paprasčiausia naujoko sėkmė ir vėliau nepavyks taip taikliai mėtyti nykštukų. Poter abejojo, kad tokia sėkmė išsilaikys ilgai.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Daržas
« Atsakymas #10 Prieš 2 metus »
Kai Henrieta jau antrą kartą ir vėl numetė savo sodo nykštuką toliausiai, Dori pradėjo šiek tiek erzintis. Nejau tiek ji, tiek Alanas yra kažkokie nevykėliai, nesugebantys net kažkokio padariūkščio toli sviesti? Trylikmetė sau pasakė, jog dabar tai jai pavyks. Ji nusvies savo nykštuką kaip toli, jog nei vienam iš grifų nepavyks tiek nusviesti.
Ryžtingu žingsniu Dori ėjo šiltnamio link, tačiau prie jo sodo nykštukų jau beveik nebuvo. Išsilakstė. Todėl mergaitė įėjo į šiltnamį, kur kvepėjo šviežiais agurkais ir pomidorais, ir ėmė dairytis nykštukų. Vienas bandė pasislėpti už pomidorų, tačiau nesėkmingai: žaliaplaukės akys jį pamatė. Stvėrusi padarėlį už pakarpos mergaitė išlindo į lauką ir nuėjusi prie nubrėžtos linijos kelis kartus giliai įkvėpė. Jau dabar tai jai tikrai turi pavykti. Tikrai! Primerkusi akis, suraukusi antakius, be galo susikaupusi ir stovėdama kovotojos pozoje klastuolė sviedė savo sodo nykštuką į tolį. Lūpose pasirodė šypsnis, mat šis skrido toliau, nei prieš tai buvo nukritę abu nykštukai. Šį kartą sodo nykštuką pavyko numesti pakankamai toli, tačiau jis atsitrenkė į akmenį. Trečiakursė susiraukė. Vaizdas buvo ne itin malonus, nes ant sniego matėsi kraujas, o nykštukas nebesujudėjo.
- Oi... - tarstelėjo.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Daržas
« Atsakymas #11 Prieš 2 metus »
Henrieta laimėjo ir dar kartą. Neblogai jai sekas. Nykštukai Grifei skriejo kaip pagal užsakymą.
- Na palauk. - Pasakė Henrietai Alanas ir šypsodamasis nuklampojo ieškotis naujo šovinio. Eidamas vos nenudribo, nes slystelėjo ant sniego.
Pagaliau pasičiupo naują nykštuką. Šis buvo visai ramutėlis, regis pats atėjo jam į rankas.
Berniukas atsistojo prie linijos ir švystelėjo. Šį kartą nykštukas nukrito net dar arčiau nei visada. Bet Alanui jis jau nerūpėjo.
Dori nykštukas atsitrenkė į akmenį, pasirodė kraujas, o padarėlis taip ir liko ant sniego. Visa nuotaika dingo kaip nebuvusi. Raudoni lašeliai taip ryškiai švytėjo ant balto sniego.
Alanas nuėjo jo pažiūrėti. Galėjo numoti ranka, juk tai tik nykštukas, niekam nereikalingas padaras ir tiek. Bet turėjo pamatyti kaip ten jis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Daržas
« Atsakymas #12 Prieš 2 metus »
  Henrieta pastebėjo, kad jos pergalės kiek suerzino Dori. Pati mergina tikriausiai būtų daug labiau džiaugusis draugės pergale, tačiau taip jau išėjo, kad jos sviesti nykštukai vis skriejo tolyn ir skynė pirmąsias pozicijas. Kad ir kaip būtų, grifė per daug nesistengdama vis laimėjo, tačiau Poter galvoje vis kirbėjo mintis, kad ši sėkmė ilgai nesitęs. Tad tikėdamasi, jog galbūt šįkart draugams nusišypsos sėkmė, trečiakursė nuklampojo per pusnis ieškotis nykštuko.
  Dauguma nykštukų jau buvo išsislapstę, tačiau tarp pusnų dar lakstė keli daržo gyventojai. Neužilgo Henrietos rankose jau spurdėjo liesas nykštukas ir grifė žengė prie starto linijos ir nesistengdama švystelėjo nykštuką tolyn. Poter padarėliui jau bepradedant leistis, Dori sviestas nykštukas trenkėsi į akmenį ir aplink jį sniegas prisisunkė kraujo. Pastebėjęs tokį vaizdą dar vis skriejantis sodo gyventojas ėmė muistytis ir cypti. Viskas susiklostė taip, kad trečiakursės nykštukas nuskriejo truputį toliau nei draugės ir trylikametė vėl laimėjo.
  Tačiau pergalės Henrietai nerūpėjo. Dabar trečiakursės akys buvo nukreiptos į nejudantį nykštuką raudoname sniege. Nejau jie ką tik užmušė vieną iš sodo gyventojų? Na taip, niekas nepasiges vieno pradingusio sodo nykštuko, tačiau nuotaika vis tiek subjuro. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Daržas
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
Tuo pačiu metu, kai Dori mestas sodo nykštukas išsitaškė ant akmens, draugų nykštukai bumbtelėjo ant žemės. Na ir stipruolė ta mūsų Henrieta, pamanė Mendel pamačiusi, kad grifė ir vėl nusviedė padariūkštį toliausiai.
Tačiau klastuolė pamatė, jog draugų nuotaika dingo, kai jos nykštukas užsimušė į akmenį. Alanas jau buvo nuėjęs pažiūrėti, Henrietos ūpas irgi atrodė nukritęs. Dėl Merlino barzdos, juk čia tik suknisti sodo nykštukai, mintyse pagalvojo Dori, tačiau garsiai to nesakė: matė, kad draugams nykštuko gaila. Vardan Gringotso goblinų, tos grifiškos širdys, vis dar mintyse kalbėjosi su savimi. Kurių galų gailėti šitų kenkėjų, trylikmetės galvoje girdėjosi burbesio žodžiai.
Ir iš tiesų, Dori to sodo nykštuko visai nebuvo gaila. Sodo nykštukai jai prilygo doksiams, be to, jie apėsdavo vaisius ir daržoves, tad kokia iš jų nauda? Jeigu jiems taip gaila šitų gyvių, tai tuomet kodėl išvis pasišovė juos mėtyti, ir vėl mintyse pagalvojo trečiakursė. Dori nuotaika taip pat dingo. Tik ne dėl nykštuko, o dėl to, kad Henrietai ir Alanui to padarėlio buvo gaila. Žinoma, vaizdas išties nebuvo pats maloniausias, bet čia juk tik nykštukas...
Tačiau kažko aiškinti draugams Mendel nesiruošė. Ji žinojo, kad grifai to nesupras. Vis tik jų ne tik uniformos, bet ir galvos buvo raudonos, ar ne? Tikrų tikriausi grifai, tačiau nepaisant visko, vis tiek abu buvo vieni geriausių Dori draugų. Dėl tokio išsiskiriančio požiūrio žaliaplaukė nenorėjo gadindis su jais santykių, todėl nusprendė pavaidinti, kad ir jai gaila sodo nykštuko. O vaidinti ir apsimetinėti Dori mokėjo, juk vis tik buvo klastuolė.
- Vajei... - tarė priėjusi prie reginio. - Na ir netaikli aš. Vargšas padarėlis, - liūdnai tarė ir galėjai pagalvoti, jog mergaitei iš tiesų yra gaila to maisto kenkėjo.
Tačiau... tačiau Dori pamatė, kad nykštukas kvėpuoja. Atsitūpusi prie jo pastebėjo, kad kraujas sunkiasi iš jo kojos. Galiausiai padariūkštis atsimerkė. Matėsi, kad jam skauda. Tą akimirką Dori nuotaika iš tiesų dar labiau subjuro būtent dėl nykštuko. Nors jai ir nebuvo gaila to padaro, jeigu šis užsimušė, tačiau vis dėlto trylikmetė nebuvo laiminga, sukėlusi jam skausmą. Ji to nenorėjo. Ir, negana to, dabar teks tą nelaimėlį gelbėti, suniurnėjo mintyse.
- Ferula, - tarė nutaikiusi burtų lazdelę į nykštuko žaizdą.
Padarėlio koja susitvarstė, tačiau tikrai ne idealiai. Vis tik šie kerai buvo pakankamai sudėtingi, o Dori buvo vos trylika. Žinoma, geriau nei nieko. Nykštukas atsistojo ir šlubčiodamas lėtais žingsniais ėmė tipenti į tolį. Iš tvarsčio pamažu sunkėsi kraujas, nes Dori išburto tvarsčio sluoksnis buvo per plonas.
- Bet gyvens, - pasakė Mendel.
Dori būtų užkapsčiusi kruviną akmenį sniegu ir toliau su mielu noru svaidžiusi tuos nykštukus, tačiau buvo beveik įsitikinusi, kad draugai atsisakys tai daryti. Tačiau taip norėjosi pralenkti Henrietą...
- Na, niekas nemirė, - vis tik prabilo klastuolė. - Norite pamėtyti dar ar jau nebe? - paklausė. Stengėsi nerodyti jokių emocijų, šį kartą buvo linkusi prisitaikyti prie grifų.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Daržas
« Atsakymas #14 Prieš 2 metus »
 Alanui atėjus ten, kur gulėjo nelaimėlis, greit atžingsniavo ir Dori.
Jie pamatė, kad nykštukas gyvas. Tai berniuką nuramino. Tada, Dori ėmė ir sutvarstė jam sužeistą koją. Ir nykštukas lėtai nusvirduliavo tolyn ir kažkur pasislėpė.
- Atrodo, nieko tokio nenutiko. - Prabilo jis.
- Manau, kad dabar tie nykštukai nė už ką nelys iš savo slėptuvių. - Dar pasakė. Kažkaip niekada Senkleris nepagalvojo, kad gali taip nutikti. Juk daug burtininkų vaikų mėtė nykštukus. Tai atrodė taip įprasta. Na jis nemėtė, nes neturėjo tokios galimybės. Bet jei atsirasdavo proga, tai ir prisijungdavo prie kitų. O paskui stebėdavo, kaip jie grįžta atgal į sodą, ar kažkur, kur jie tuo metu žaisdavo šį žaidimą.
Alanas nenorėjo dabar imti ir visko mesti dėl nykštuko. Tuo labiau, kad jis tikrai pasveiks.
- Jei tu rasi bent vieną nykštuką, galim tęsti toliau. - Pasakė Dori.
- Bet aš abejoju. - Pridūrė.
- Henrieta, ką darom? - Paklausė.