0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daržas
« Atsakymas #75 Prieš 1 metus »
Roma Keit per daug šnekėjo. Ir per daug gilinosi į tai, ką jai sakydavo kiti. Būtent taip nusprendė Eion, kai profesorė atkakliai bandė sužinoti, ką jau tokio jis norėjo pasakyti. O tai tikrai nebuvo skirta jos ausims. Taigi klastuolis tylėjo. Nutarė daugiau iš viso nieko nesakyti, nes šita moteriškė iš nieko prigalvoja visokių nesąmonių.
O galiausiai profesorė jį ir aprėkė. Nors suvokė pats esąs kaltas, vis tiek nusiminė. Atvyko į Hogvartsą vildamasis, kad čia viskas bus kitaip. Kažkurią naktį gulėdamas lovoje netgi išdrįso pagalvoti apie tai, kad gal čia pavyks susirasti draugų. Deja, niekas nepasikeitė. Eion ir toliau buvo nekenčiamas berniūkštis.
- Aš... Atsiprašau, - liūdnai pratarė jis ir priėjęs paėmė kitą įrankį. Su tokiais teko dirbti daugybę kartų, taigi pradėjo ramiai kasti duobutes. Atkakliai kartojo sau, kad daro tai ne dėl kvailos profesorės Keit užgaidos, o dėl to, kad... Na, šito ir pats nežinojo, tačiau tyliai dirbo ir bandė sutramdyti akyse kažkodėl besitvenkiančias ašaras.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Daržas
« Atsakymas #76 Prieš 1 metus »
  Roma išgirdo atsiprašymą, o tai ją švelniai tariant nustebino. Ji nesitikėjo sulaukti tokio dalyko iš Eion. Manė, kad visą tą laiką iki kol ji nebeištvers jis toliau darys nesąmones. Žinoma, nenorėjo, kad taip būtų, tačiau giliai širdyje buvo tikra, kad taip ir bus. Laimei, viskas nutiko kiek kitaip ir jis netgi pradėjo dirbti. Tai dar labiau nustebino profesorę. Tamsiaplaukė pastebėjo, kad jo akyse susikaupė ašaros, todėl švelniu balsu pasakė:
- Viskas gerai. Neverk. Atsiprašei, dirbi. Manau, iš čia išeisim greitai. Šaunuolis.
  Nors ir jis lyg ir parodė kažkokį savo gerumo ženklą Roma vis tiek nesuprato kaip bendrauti su Eion. Tikėjosi, kad nepadarė ir nepasakė nieko blogo. Atrodė, kad žodžiai buvo geri, tačiau moteris iš patirties žinojo, kad kartais mokiniai juos supranta savaip.
  Ji stebėjo kaip jis ramiai dirba ir pajuto kažkokį palengvėjimą. Rodės, toks geras elgesys įmanomas ir pamokose tik reikėjo kažkaip jo pasiekti. Tiesa, kaip profesorė ir toliau neįsivaizdavo. Taip, buvo nuostabu, kad jis dabar dirba, tačiau kažkur giliai širdyje ji suprato, kad tai tegali būti manipuliacija, tačiau moteris nenorėjo tuo tikėti. Tuo labiau jai atrodė, kad tos ašaros buvo nuoširdžios.
- Kaip sekasi? - po kiek laiko paklausė. Nenorėjo taip tiesiog laikyti tos bjaurios tylos. Tikėjosi, kad pirmakursis bent šiek tiek pradės bendrauti. Žinoma, ji atsiminė praeitus areštus, tačiau, rodos, šįkart viskas pasisuko kiek kitaip. Ir atrodė, kad į gerąją pusę. Žinoma, profesorė negalėjo pasakyti, kad jis prabils, tačiau norėjo tuo tikėti ir tikėjo.
- Gal reikia daugiau šviesos? - paklausė tamsiaplaukė. Darže išties buvo labai tamsu, todėl ji norėjo bent jau pagelbėti lazdelės šviesos pagalba. Tačiau ji nenorėjo to daryti jam neatsakius, kad nebūtų, jog jis aiškins, kad ji nieko kito neveikia tik jį akina. Taip irgi galėjo nutikti, tačiau Roma ir vėl tikėjosi, kad taip nebus. Taip, šiuo metu viskas kas jai buvo likę tai tik tikėti. Labai norėjo, kad jis bent jos pamokose bent kiek normaliau elgtųsi.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daržas
« Atsakymas #77 Prieš 1 metus »
Profesorė Keit, žinoma, pastebėjo ašaras ir dar tai pakomentavo. Eion pajuto gėdą. Visai nenorėjo praskysti prie šitos moteriškės - prie jos visada buvo piktas ir viskuo nepatenkintas. Ką gali žinoti, ką ji pagalvos dabar. Taigi nieko neatsakė, tik kuo tankiau mirksėjo, kad nepradėtų verkti ir šniurkščioti. Tai būtų tiesiog nepakeliama.
Neskaičiavo, kiek yra augalų, kuriuos jam reikia sugrūsti į žemę, bet galiausiai nutarė, kad duobučių užteks. Jeigu ką, iškas dar kelias. Arba pasakys, kad daugiau nebedirbs, ir taip jautėsi jau persistengęs.
- Gerai, - teatsakė į klausimą. Balsas šiek tiek drebėjo, kad pačiam išdavė, kad jis vis dar pasiruošęs verkti. Tai buvo taip gėdinga, kad nors imk ir pasikask pats, o ne sodink augalus. Būtent tai berniukas ir darė, kai išgirdo dar vieną klausimą. Taip, čia buvo tamsu, bet visai nenorėjo, kad profesorė Keit gerai matytų jo užverktas akis - galiausiai nepavyko sulaikyti ašarų, tad jis dirbdamas tyliai verkė.
- Nereikia... Ačiū, - vos išspaudė atsakymą. Paėmė dar vieną augalą ir jau ruošėsi jį sodinti, bet teko numesti jį - Eion nesusilaikęs pradėjo garsiai kūkčioti. Labai reikėjo, kad kas nors prieitų ir pabūtų šalia, bet aplinkui nieko nebuvo. Tik profesorė Keit, žinoma, bet ji tikrai apie jį buvo nekokios nuomonės. Eion gulėjo ant žemės ir stengdamasis daryti tai kuo tyliau verkė.
- Gal galima jus apkabinti? - staiga pačiam netikėtai paklausė. Tik dabar suprato, kodėl taip stengėsi ypatingai suerzinti šitą profesorę. Ji pastebėjo jį jau per pirmą pamoką. Vadinasi, ji galbūt gali būti ta, kuri suteikia tai, ko mažam berniukui taip reikėjo - kas nors bent panašaus į meilę ir šilumą.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Daržas
« Atsakymas #78 Prieš 1 metus »
  Iš Eion atsakymo profesorė suprato, kad jis vis dar arti verkimo ribos. Na, ne iš atsakymo, o iš balso. Girdėjo kaip jis virpėjo. Norėjo jį paguosti, tačiau nežinojo ar gali tą padaryti. Abejojo, kad jis tam pasirašytų. Greičiau tik nustumtų ją, todėl ji nusprendė bent šią minutę nieko nedaryti. Tiesa, žinojo, kad tikrai nestovės ir nieko nedarys jei bus blogiau.
  Papildomos šviesos jis atsisakė. Tai profesorės nenudžiugino, nes visgi darže buvo velniškai tamsu, tačiau nieko nesakė. Žinojo, kad šis mokinys mėgsta konfliktus, todėl nusprendė nesileisti į diskusijas.
  Eion pradėjo garsiai kūkčioti ir profesorei pasidarė jo gaila. Taip pat jis paklausė ar galėtų ją apkabinti. Tą išgirdusi profesorė labai nustebo ir ne ką mažiau sutriko. Va to iš šio berniuko tikrai nesitikėjo.
- Žinoma, - švelniai tarė ir nusišypsojo bei priėjo prie Eion. Dabar ji šį pirmakursį pamatė visiškai kitaip. Negalvojo, kad jis galėtų vidury arešto pradėti kūkčioti ar tuo labiau paprašyti apsikabinti. Dabar ji suprato, kad jis tikrai gali būti labai geras tik gyvenimas jam to dar neleido.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daržas
« Atsakymas #79 Prieš 1 metus »
Profesorė Keit tylėjo, o tai buvo labai gerai. Eion visai nenorėjo aiškintis, kodėl verkia, kas atsitiko ar dar ko nors. Tuo labiau, kad ir pats nesuprato, kas atsitiko. Tikrai nenorėjo dirbti šito darbo. Geriausia būtų tiesiog išeiti ir pabūti vienam. Bet tada profesorė dar labiau supyktų. Šį kartą Eion negalvojo, kad pabėgimas iš arešto reikštų susitikimą su koledžo vadovu ir galbūt netgi direktore. Ne, berniukas tiesiog nenorėjo dar labiau supykdyti šitos moteriškės. Kodėl, ir pats nebūtų pasakęs.
Ji leido apsikabinti. Tai išgąsdino, mat Eion tikėjosi neigiamo atsakymo. Tada galėtų tiesiog supykti, ir viskas būtų kaip visada. Bet profesorė Keit pasakė visai ką kita. Klastuolis buvo išmuštas iš vėžių. Ar iš tiesų gali tai padaryti? Kada jis paskutinį kartą ką nors apkabino? Gali būti, kad to neteko daryti niekada gyvenime. Kaip tai iš viso daroma?
Vis dėlto pasiryžo atsistoti ir atsisukti į profesorę. Veidą plovė ašaros, bet dabar neberūpėjo tai, kad ji gali pamatyti tokį gėdingą dalyką.
- Tikrai galima? - tyliai pasitikslino, tačiau nelaukė atsakymo - žengė profesorės link ir apsivijęs ją rankomis dar graudžiau pravirko. - Atsiprašau už savo elgesį, - po kiek laiko sumurmėjo.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Daržas
« Atsakymas #80 Prieš 1 metus »
  Eion pasitikslino ar tikrai galima. Matyt, kad jis tikėjosi, jog ji nesutiks, tačiau Roma žinojo, kad sau to nesutikti niekada neleis. Žinojo, kad tai bent sekundei gali jam padėti, todėl nusprensė, kad sutikti buvo būtina.
- Tikrai, tikrai, - pasakė ir nusišypsojo. Tiesa, profesorei pasirodė, kad jam atsakymas svarbus nebuvo, tačiau nekreipė į tai dėmesio.
  Jis nelaukė ir profesorė greitai ant savęs pajuto rankas, o paskui ir išgirdo dar graudesnį verkimą. Taip pat ir atsiprašymą, o tai profesorę nustebino dar labiau. Ji apglėbė Eion rankomis.
- Viskas gerai. Gyvenimas nevisada būna nuostabus. Patikėk žinau tą, - labai švelniai jam pasakė. Tikėjosi, kad tai šiokia tokia jo gero elgesio pradžia. tikėjosi, kad vos išėjęs ar net nespėjęs to padaryti jis vėl nepradės daryti nesąmonių. Tikėjosi, kad jo žodžiai buvo nuoširdūs.
- Gali nebedirbti, - pasakė profesorė. Suprato, kad šiek tiek jau pasiekė, todėl nebenorėjo jo jau versti dirbti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daržas
« Atsakymas #81 Prieš 1 metus »
Iš tiesų - ar kas nors kada nors buvo apkabinęs šį berniuką? Ar suteikė progą žinoti, ką reiškia būti mylimam ir artimam? Eion šito neprisiminė ir bandė slėpti šį savotišką trūkumą po pykčio kauke. Niekas jo nemėgo vaikų namuose ar giminaičių tarpe. Niekas jo nemėgo ir čia Hogvartse. Tai visiškai tiko, bet štai dabar kažkodėl viduje jausmai pasikeitė.
- Aš nenoriu savo gyvenimo, - netyčia leptelėjo Eion atsakydamas į profesorės žodžius. Ir pats nelabai suprato, ką pasakė, tad tikėjosi, kad profesorė irgi nesigilins.
Bet buvo taip gera būti kažką apsikabinus. Beveik kaip mamą.
Ši mintis siaubingai išgąsdino, ir berniukas skubiai išsinėrė iš profesorės glėbio. Ji nebuvo jo mama. Jis tokios neturi ir niekada neturės. Net nelabai žinojo, ką tas žodis reiškia. Stovėjo kiek atokiau ir žvelgė į profesorę Keit. Šiandien viskas buvo labai keista. Gal nereikėjo jam ateiti į šitą areštą?..
- Aš dar nebaigiau, - kuo tvirtesniu balsu atsakė. Viduje maišėsi per daug jausmų. Kaip jis galėjo pagalvoti, kad profesorė galėtų būti jo mama? Kaip jis drįso ją apsikabinti?!
- Atsiprašau, kad apsikabinau, - pridūrė skubiai susigrąžinęs piktumo ir atšiaurumo kaukę. Kadangi gavo leidimą nebedirbti, daugiau neketino to daryti, tačiau negalėjo sau leisti dar kartą parodyti, kaip labai reikia paprasčiausio artumo.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Daržas
« Atsakymas #82 Prieš 1 metus »
- Suprantu, kad dabar jis nėra pats geriausias, todėl tu jo nenori, tačiau kodėl jo nenori ateityje? Juk negali žinoti kas nutiks. Gal po kelerių metų jis taps nuostabus, - pasakė. Taip, to, kad jis nenori savo gyvenimo nesitikėjo.
  Greitai Eion nuėjo, o tas nustebino ir kiek nuliūdino profesorę. Ji nemanė, kad viskas baigsis taip staigiai kaip ir prasidėjo.
- Atsiprašau, bet ko nebaigei? - paklausė sutrikusi. Nesuprato ką reiškia jo žodžiai. Buvo tikra, kad jis neturėjo omenyje arešto, nes visgi jį šiek tiek pažinojo, tačiau vis tiek norėjo sužinoti apie ką čia jis.
  Paskui ji išgirdo atsiprašymą, tačiau jis buvo ištartas vėl šaltai bei piktai. Dabar tamsiaplaukė suprato, kad jei ir buvo kažkas pasikeitę tai neužsiliko. Tai labai nuliūdino moterį, nes ji buvo patikėjusi, kad Eion bent trumpam nekrės nesąmonių, tačiau iš jo balso atrodė, kad būtent tam jis ir ruošėsi.
- Nieko tokio. Gal norėtum eiti į kokią šiltesnę vietelę pasikalbėti? - pasakė profesorė, nes šaltis jai labai įkyrėjo. Ji norėjo bent trupučio šilumos. Taip, galėjo kerais pasikviesti šiltesnių drabužių, tačiau nemanė, kad jie labai padės.
  Greitai ji pradėjo eiti pilies link. Visus atsineštus įrankius nešėsi kerų pagalba. Greitai jos čia nebuvo nė kvapo.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daržas
« Atsakymas #83 Prieš 1 metus »
- Netaps, - nykiai pratarė Eion. Aišku, šita profesorė nieko nežinojo, bet tai buvo ne jos reikalas. Buvo pikta ant savęs, kad taip praskydo. Atrodė, kad dar kiek, ir išsipliurps viską apie save. To geriau nedaryti - tai taip pat ne profesorės Keit reikalas.
Į klausimą, ko nebaigė, neatsakė. Atrodė pernelyg akivaizdu, tad įtarė, kad tai gali būti kažkokie spąstai. O jeigu jį ir vėl apkaltins nemandagumu, ką gi. Pripratęs. Turbūt viskas baigsis kaip visada.
Pasiūlymas gerokai nustebino. Visų pirma, jis iš tiesų nebaigė tvarkytis su tais kvailais augalais. Taip, pradėjo, bet negi Roma taip paprastai pasiduos? Lūpose jau norėjo atsirasti nieko gero nežadanti šypsenėlė, tačiau kažkas viduje pakuždėjo, kad ši profesorė nėra jau tokia bloga.
Neatsakė ir į šitą klausimą, tuo labiau, kad moteris tiesiog nuėjo ir netgi nusinešė įrankius. Vis dėlto pradėjo sekti jai iš paskos. Netrukus daržas nakties šaltyje liko tuščias.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.