[Alanas Senkleris]

- Taip Taip aš dirbu dirbu. - Pasakė Senkleris. Nors jau praleido tikrai ne vieną piktžolę, kurią turėjo išrauti lauk. Alanui pasidarė įdomu ir jis norėjo išgirsti ką nors daugiau apie tuos egiptietiškus augalus.
- O kaip tie egiptietiški augalai atrodo? Ar jie pavojingi? Na ar jie moka kaip nors gintis? Toks jausmas, kad visi magiškieji augalai būtinai turi kaip nors gintis. - Bepliurpdamas jis prisiminė tą nykią regis bekraštę lysvę ir vėl ėmėsi darbo.
Užtai Dingas tuo tarpu patogiai susiraitė šalia profesoriaus Turner ir regis paniro į snaudulį. Nusilakstė bjaurybė. Pagalvojo Senkleris. Bet apie šunį jis ilgai nemąstė. Norėjo išgirsti profesoriaus pasakojimą apie augalus. Ir šiaip Egiptas buvo toks paslaptingas kraštas. Turintis tokią įdomią senovės istoriją. Kažkaip persekioja mane ta šalis, net per magijos istoriją teko ten keliauti.

[Matthew Turner]

Ką gi, panašu, kad Alano gerumas baigėsi. Matthew kuo puikiausiai matė, kad jo ravėjimas toli gražu nėra toks, kad jam tiktų apibūdinimas “švariai”. Ką gi, kai baigs, galės pradėti iš naujo, čia jau ne herbologo problema. Jis tenorėjo greičiau pabaigti šitą nesąmonę ir keliauti sau. Deja, panašu, kad grifas norėjo čia užtrukti kaip įmanoma ilgiau.
- Iš kur tokia netikėta meilė herbologijai? - nesusilaikęs leptelėjo jis. Apie augalus, žinoma, mielai padiskutuotų, bet ar būtina tą daryti tada, kai norisi keliauti į kabinetą. - Kažkodėl per pamokas atrodai susidomėjęs viskuo, tik ne magiškaisiais augalais.
Egiptietiškas augalėlis, apie kurį užsiminė Turner, buvo išties itin smagus ir naudingas. Vien dėl jo norėtų dar kada nors grįžti į Egiptą. Vis dėlto dabar neketino apie jį plepėti ir taip dar labiau gaišti brangaus laiko. O dar tik pirma mokslo metų savaitė… mintyse pasakė sau profesorius ir sudejavo.
- Visi magiški augalai turi vienokią ar kitokią gynybos sistemą, tik ji ne visada yra lengvai pastebima, - vis dėlto teikėsi šį bei tą pasakyti profesorius. - Bet jeigu nori sužinoti daugiau, pradėk per pamokas dirbti, o ne muštis. Ar nešiotis neaiškius žaislus, - pridūrė prisiminęs ankstesnių mokslo metų pamoką, kai Senkleris atsinešė į šiltnamį kažką, kas sugalvojo užpulti ne ką kitą, o jį, Matthew.
Gerai, kad bent jau šuo buvo nusiteikęs itin ramiai. Matthew buvo įsitikinęs, kad teks kankintis dar ir su juo, bet bent jau kol kas keturkojis nekėlė problemų. Tai, profesoriaus nuomone, tikrai nebuvo Senklerio nuopelnas, tad nieko apie tai nesakė.
- Ar iš tiesų yra taip smagu griauti pamokas? - nejučia pasiteiravo Turner. Kažkodėl atrodė, kad šis mokinys į tokį klausimą gali atsakyti nuoširdžiai. Panelytė Pritz nuo tokio klausimo tiesiog pradėtų raitytis iš juoko. Ne, su ja laiko Matthew tikrai nešvaistys.
- Tik nepamiršk, ko čia susirinkome, - beveik draugišku tonu priminė herbologas.

[Alanas Senkleris]

Taip. Alanas tikrai nebuvo uoliausias mokinys herbologijoje. Tą tai reikėjo pripažinti. Ir jis pasakė.
- Nežinau. Niekada neturėjau ryšio su augalais. Jie pas mane greitai miršta. Ta prasme aš pats tai jų niekada neauginau, turiu galvoje kambarines gėles. Bet tai nereiškia, kad man visai neįdomu. - Beplepėdamas jis vėl nustojo dirbti.
- Aš tikrai atsiprašau dėl tos lėkštės. Aš visai nenorėjau jos ant jūsų paleisti. Man dažnai nutinka tokių dalykų. Ta prasme aš kartais įsiveliu į visokias situacijas, kurios nuo manęs nepriklauso. Jos mane lydi ir viskas. Mano mama pavyzdžiui sakydavo, kad Ne aš, o Frederika mane turėtų prižiūrėti. Bet tai yra kvailystė, nes mano sesutei tuo tarpu buvo tik penkeri metai, o man vienuolika... - Staiga jis nutilo. Ir todėl, kad kažin ar profesoriui įdomios jo gyvenimėlio istorijos ir todėl, kad Frederika buvo skaudi tema.
- Na, kartais pašėlioti tai visai nieko, bet šiaip... - Jo balse nebeliko to gyvumo ir linksmumo, kuris buvo atsiradęs tada, kai klausinėjo apie augalus ir kalbėjo apie seserį. Netyčia paminėtas jos vardas nubraukė visą ūpą.
- Šiaip kai viskas pasidaro per daug piktybiška tada... Tada nieko gero. - Alanas vėl kibo į darbą. Dabar paplepėti su profesoriumi nebeatrodė toks smagus užsiėmimas. Ir ką aš čia sau galvoju, juk man areštas.

[Matthew Turner]

Nagi nagi, darbuokis mintyse liepė mokiniui Turner, kai Alanas vėl užsipliurpė, tačiau garsiai nepasakė nieko. Nesvarbu, kad kalbėjo apie augalus, Matthew visiškai nenorėjo čia būti ilgiau nei absoliučiai būtina. Kažkodėl visai nebuvo keista, kad šio berniuko prižiūrimi augalai išgaišta. Jis nebuvo blogas vaikas, tačiau atrodė esantis vėjavaikiškas ir gal netgi karštakošis. Augalams reikėjo visai ne to.
- Turėtum pasistengti išmokti neįsivelti, - abejingu balsu tarstelėjo herbologas. - Nesi kvailas, Senkleri. Be to, jeigu praleisi piktžoles, gausi darbuotis iš naujo, tad geriau iš karto ravėk tinkamai, - pridūrė tarsi primindamas, kad jiedu laiką švaisto ne šiaip sau.
Nelabai suprasdamas, ką Alanas pliurpia, Turner susimąstė. Ką ten gali žinoti, gal šitam vaikui tiesiog reikia išsišnekėti? Galbūt nėra kas jį išklauso? Turbūt visa mokykla žinojo, kad Senkleris ir Mendel yra geri draugai, bet kad ta mergužėlė pati yra problemų kalnas.
- Kas yra Frederika? - paklausė Matthew, nors tai visai nebuvo įdomu. Vis dėlto norėjo pasirodyti esąs bent kiek draugiškas. Tiesą sakant, jau seniai gailėjosi, kad paskyrė šį areštą. Ne, Alanas nebuvo iš tų, kurių neįmanoma pakęsti, jis tiesiog… Na, ko gero, kaip ir pats sakė, tiesiog be reikalo kažkur nuolat įsiveldavo.
- Nemanau, kad nori čia sėdėti visą naktį, tad siūlyčiau šiek tiek paskubėti, - tarstelėjo Turner. Mielai būtų paleidęs Senklerį, bet taip rizikuoti nebuvo valia: dar pasklis žinia, kad Turner yra pernelyg minkštas, o tada jau nieko gero nelauk. Ir taip jau pamokos virsdavo kažkokia nesąmonė.
- Ar Auris yra tavo giminė? - visiškai netikėtai paklausė herbologas tik dabar supratęs, kad areštą gavusį mokinį ir apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių sieja vienoda pavardė.

[Alanas Senkleris]

Alanui atrodė, kad tų bjaurių piktžolių daugėja. Jos jam pasirodė tiesiog neįveikiamos. Regis jis nuskina kelias, bet štai vėl jos ima ir atauga.
- Taip, aš skubu. - Sumurmėjo. Tikrai reikia visa tai pabaigti ir tada pasiėmus šunį eiti prie ežero. Arba dar kažkur. Nors ne... Namų darbai dar... Ai... Gal nieko paskui. Jie palaukti gali.
- Aha, sakot išmokti neįsivelti. O kaip? Kaip reikia neįsivelti, jeigu atsitiktinumai mane tiesiog persekioja.
Tada kurį laiką jis vėl ramiai ravėjo. O paklaustas apie seserį pasakė.
- Frederika mano jaunėlė sesutė. - Buvo keista, kad vaikinas išvis užsiminė apie mergaitę. Šiaip vengdavo apie ją kalbėti. Kitą vasarą jau bus antrosios jos mirties metinės. Laikas lėkė taip greitai. Tiesiog neįtikėtinu greičiu. Bet Frederikai jis jau amžiams sustojo vietoje. Apie tai pagalvojus Senkleriui pasidarė liūdna.
- Bet ji mirė. Sunkiai susirgo ir mirė. - Seserį jis labai mylėjo ir net dabar dar vis negalėjo ramiai apie ją kalbėti. Ir kai profesorius užklausė apie Aurį raudonplaukis iškart mielai pakeitė temą.
- Aha. Giminaitis. Jis mano pusbrolis.

[Matthew Turner]

Matthew kantrybė pamažu seko. Jis visai nenorėjo švaistyti laiko areštams. Bet galbūt tokiems kaip Senkleris areštas bent jau duoda naudos? Žinoma, kai kurie nevaldomi mokiniai yra tiesiog beviltiški (žinoma, profesorius pirmiausia pagalvojo apie Pritz), bet šis grifas nebuvo iš tokių.
Na tai ir skubėk mintyse paragino berniuką herbologas, bet garsiai nieko nesakė. Tikėjosi, kad ne plepant, o dirbant viskas bus žymiai greičiau.
- O ar nepagalvoji, kad tas “atsitiktinumas” tave persekioja dėl kokių nors priežasčių? - vis dar stengdamasis kalbėti draugiškai paklausė Turner, nors juto, kad netrukus pratrūks ir tiesiog iškeikęs mokinį paliks jį vieną. Tuo labiau, kad jis dabar nusprendė tiesiog pastoviniuoti. Vis dėlto tuo metu Alanas atsakė į klausimą, o tas atsakymas kiek nustebino. Hogvartse, ko gero, visi buvo pripratę prie dingusių ar mirusių tėvų, mokinių iš vaikų namų ar panašių dramų. Vis dėlto šį kartą istorija buvo kiek kitokia.
- Ak, atsiprašau, nenorėjau nuliūdinti. Užjaučiu, - pasimetęs tarstelėjo Turner. Kažkodėl nesiryžo griežtesniu tonu priminti, kad reikėtų darbuotis toliau. Tiesą sakant, Senkleris gerokai domino, tačiau Matthew neketino čia ir dabar pažindintis.
Pusbrolis. Ką gi, gal kiek ir panašūs mintyse pasakė sau herbologas ir šyptelėjo.
- Koks jausmas, kai vienas iš mokytojų yra artimas giminaitis? - pasidomėjo. Galbūt Alanas, kaip ir Deoiridh, to giminaičio pamokose nesirodė? Niekada negali žinoti.
- Ir grįžk prie darbo, - galų gale vis dėlto priminė profesorius nužvelgdamas likusią lysvę. Panašu, kad kurį laiką jie dar čia užtruks…

[Alanas Senkleris]

Ką gi, tikrai reikėjo kažkaip derinti darbą ir pokalbius. Bet blogiausia buvo tas, jog užsikalbėjęs Alanas galėjo išrauti visai ne tai ką reikėjo. O tai tikrai nepataisytų Matthew nuotaikos.
- Na aš tikrai prisidedu prie tų visada mane persekiojančių nutikimų. Dažnai nepagalvoju apie ką nors arba pamirštu, arba tiesiog man kas nors iškrenta iš galvos. Pavyzdžiui, vieną kartą mes su dori nusileidom į... - Ir čia jis skubiai save nutraukė, mat kažin ar istorija kaip jie abu pateko į paslapčių kambarį buvo tai, ką profesorius turėjo išgirsti. Alanas norėjo papasakoti, kaip jie abu įšoko į tą vamzdį be šluotos ir be jokio plano, kaip paskui pakilti į viršų.
- Na vienu žodžiu man trūksta susikaupimo. - Pabaigė tikėdamasis, kad Turner netęs tos istorijos.
- Viskas gerai. Juk jūs negalėjot žinoti apie mano seserį. O tai, kad Auris dėsto mokykloje man tikrai keista. Labai keista į pusbrolį kreiptis oficialiai ir šiaip. Be to niekada nemaniau, kad jis sugalvos imti dirbti mokykloje. - Baigęs kalbėti ravėjo toliau. Negalėjo juk pasakoti ką pamanė, kai pirmą kartą išvydo savo pusbrolį vedantį pamoką.

[Matthew Turner]

- Akivaizdu, kad turi padirbėti ties dėmesio sutelkimu, - pratarė Turner išklausęs ilgoko Alano monologu. Buvo įdomu, ką gi jau ten tokio pridirbo su Dori, tačiau neklausė. Neketino leisti jam dar daugiau plepėti. Atrodo, kad grifas atėjo čia ne atlikti arešto, o išsipasakoti. - Kad ir dabar. Ir vėl atitraukei mintis nuo darbo vien tam, kad paplepėtum. Negaliu nepritarti - tau tikrai trūksta susikaupimo. Ar bent stengiesi ką nors daryti, kad išspręstum šitą problemą? Visą gyvenimą taip nepraslysi. Pamokose tai tekainuoja koledžo taškus ar areštą, bet kas bus paskui? Gali būti išties sudėtinga susirasti darbą.
Turner nutilo ir pats nustebo, kad tiek daug kalbėjo. Norėjo kuo greičiau viską užbaigti, o dabar pats švaistė laiką.
- Kaip matai, nesugebėdamas susikaupti trukdai ir kitiems, - beveik draugiškai nusišypsojo profesorius ir mostelėjo ranka kibti į darbą. Nepaisant to, kad Senkleris nebuvo blogas mokinys, Matthew visai nenorėjo gaišti dar daugiau laiko.
- Auris man atrodo esantis labai įdomus profesorius ir galbūt žmogus, - pratarė herbologas. Geriausias sugėrovas, žinoma, buvo Rafael, tačiau ir kitas jaunas kolega atrodė galintis būti draugas. Galbūt jam, Matthew, lemta rasti draugų tarp burtininkų? Tokia mintis buvo keista, tačiau kažkodėl visai džiugi.
Vis dėlto apie tai galvoti dabar buvo ne laikas ir ne vieta. Reikėjo greičiau susitvarkyti su šituo jau nusibodusiu areštu. Teko pripažinti, kad Alanas nedirba itin kruopščiai.
- Kas čia? - griežtokai paklausė rodydamas į keletą likusių piktžolių. - Iš karto pasakiau, kad daržą nuravėti reikia švariai. - pratarė pabrėždamas žodį “švariai”. - Ar iš tiesų nori sėdėti čia visą naktį?
Balse draugiškumo neliko nė kvapo. Matthew nusprendė, kad Alanas jį erzina specialiai, tad nuotaika iš karto subjuro.

[Alanas Senkleris]

Smagu buvo girdėti, kad pusbrolis Matthew pasirodė iš gerosios pusės. Bet pažinodamas jį Alanas numanė, kad Auris apie Turner gal atsilieptų visiškai kitaip. Ne Alanui žinoma, bet kokiam savo draugui ar dar kam. Jis matyt pašieptų Matthew nesugebėjimą kerėti.
Kažkada vaikinukas galvojo, kad Auris toks pat kaip jis, tokių pat pažiūrų, kad jam neįdomi ta Senkleriška didybė. Bet paskui įsitikino, kad yra ne visai taip. Nors žinoma daug kas pasikeitė. Auris dabar išmestas iš dvaro, neturi pinigų. Na ir šiaip Alanas žinojo, kad Auris niekada nebuvo pats karščiausias gryno kraujo fanatikas. Bet savo mintis jis pasiliko sau ir nieko neaiškino Matthew. Ne mano tai reikalas. Gal išties atėjęs mokyti vaikų savo pažiūras Auris paliko už durų.
- Na, kai yra gerai nusiteikęs jis išties turi ką pasakyti. - Tepasakė ir dirbo toliau.
Profesorius apie tą nebaigtą istoriją dėl paslapčių kambario neklausinėjo. Tai ir buvo gerai, bet kažkodėl ir nelabai gerai. Puiku buvo tas, kad nereikėjo jam viso to aiškinti. Dar gi būtų reikėję pasakyti, kad Alanas yra šnypštūnas. O ne taip gerai buvo tikriausiai tas, jog Senkleris suprato, kad mokytojui tikriausiai nelabai rūpi ką gi jis pasakoja. O čia dabar? Rado mat dėl ko jaudintis. Nusišaipė pats iš savęs ir ėmė rauti tas kvailas žoles velniop.
- Tikriausiai nieko nedariau, kad pakeisčiau savo mokėjimą susikaupti. - Šį kartą kalbėjo trumpai, mat jautė visai pasikeitusią profesoriaus nuotaiką. Norėjo dar pridurti, kad jeigu jis viską apmąstytų, tai gyvenimas netektų savo žavesio. Na žinoma dažnai tenka pasinervinti, arba įsivelti į ne pačią gražiausią istoriją, kaip nutiko šiandien. Bet užtai gyvenimas buvo toks pilnas spalvų ir visokiausių nutikimų bei prisiminimų, kurie atsirado kaip tik dėl to, jog dažnai veikdavo eksprontu. Nors visgi reikėjo pripažinti, kad tai jam dažnai atneša ir daug žalos. Išties kaip gi susirasiu darbą, jei nuolat prisidirbu? Alanas troško savo dailės studijos ir savo gyvūnų klinikos ir dresūros aikštelės. Bet tam viskam įsteigti reikėjo pinigų. O iš tėvo jis neketino prašyti nei grašio. Taigi, kol visa tai turės teks kažkur kitur paplušėti. Susimąstęs apie savo reikalus visiškai nutilo ir tiesiog ravėjo tas piktžoles.

[Matthew Turner]

Buvo šiek tiek keista aptarinėti kolegą su mokiniu. Tuo labiau, kad tas kolega buvo iš tų, su kuriais galima išgerti. Tikrai ne visi buvo tokie, ir tai gerokai liūdino. Vis dėlto Matthew nenorėjo prasitarti Alanui apie išgertuves, tad nutarė Aurio temos iš viso netęsti. Ne, geriau pakalbėt apie... Tiesą sakant, geriausia būtų iš viso nustoti pliurpti ir pagaliau sulaukti šito kvailo arešto pabaigos. Taip, Turner daugiau nepratars nė žodžio - gal tada ir Senkleris susiprotės pagaliau užsičiaupti ir tiesiog užbaigti darbą?
Deja, berniukas, regis, labiau norėjo pasišnekėti, o ne nuravėti daržą. Matthew užvertė akis ir tyliai atsiduso. Nepaisant to, kad šitas grifas nebuvo pats blogiausias variantas, jis jau pradėjo gerokai erzinti. Be reikalo švaistau laiką vis labiau irzdamas galvojo herbologas.
Laimei, Senkleris, ko gero, susiprato ir šį kartą pasisakė trumpai. Matthew tylėjo, tačiau galiausiai neištvėrė:
- Džiaugiuosi, kad bent tiek supranti.
Nenoromis pažvelgė į, jo nuomone, labai jau nenoriai besidarbuojantį vaikinuką. Jautėsi keistai. Atrodo, suprato, kad su mokiniais reikia ir pasišnekėti, ne tik atbūti pamokas ar areštus. Vis dėlto visai netroško būti tas, kuriam mokiniai atsiveria. Ypač tada, kai yra vakaras, ir tu nori sėdėti kabinete su vyno taure, o ne stypsoti lauke.
- Ar tu supranti, kad kuo ilgiau čia šitaip atmestinai dirbsi, tuo ilgiau mes abu čia truksime? Argi taip sunku suvokti?..
Turner nutilo. Ko gero, neturėjo taip akivaizdžiai demonstruoti nepasitenkinimo. Turbūt neturėjo teisės mokiniui rodyti savo nuotaikų. Bet o ką daryti, kai viskas aplinkui tą nuotaiką gadina?
- Na, greičiau pabaik, ir galėsime keliauti sau, - dar pridūrė profesorius nuoširdžiai tikėdamasis, kad Senkleris supranta: jam reikia šitą lysvę nuravėti švariai.

[Alanas Senkleris]

Nusibodo jau šitos piktžolės ir visos lysvės. Kruopščiai kruopščiai. Normaliai ir darau. Nu nieko, dar jūs man atsiimsit. Paskutinis sakinys buvo skirtas tiems dviems vaikėzams, su kuriais teko susipešti per pamoką. Susitari, kad garbingai susitiksi ir susikausi tai ne... O ką aš turėjau leisti jiems į mane laidyti kerus? Tai jau ne... Vyko pikta diskusija jo mintyse.
- Tai gerai raviu gi. O jūs galit eiti. Aš vis tiek pabaigsiu ir lazdele nesinaudosiu. - Pasakė. Nors žinojo, kad mokytojas juo nepatikės. Nors jei jau pasakė, kad taip pasielgtų, tai taip ir būtų.
Bet jau nedaug liko. Jau greitai jis galės dumti savais keliais. Kur jau... Dar namų darbai laukia nesulaukia. Visgi teks prie jų prisėsti. Nieko čia nepadarysi. Taip besikalbėdamas pats su savimi jis ėjo link darbo pabaigos. Prastas iš manęs sodininkas. Dar pamanė.

[Matthew Turner]

Išgirdęs Alano pasiūlymą eiti sau Matthew vos nesuprunkštė. Negi vaikinukas išties galvojo, kad profesorius yra visiškai bukas? Tai, tiesą sakant, netgi kiek žeidė. Vis dėlto pyktis su šituo ne tokiu ir blogu mokiniu nesinorėjo, tad Turner nieko apie tai nesakė. Visai tylėti būtų buvę kvailą, tad tarstelėjo:
- Nė nesvajok likti čia vienas.
Matthew ramiai žiūrėjo, kaip grifas dirba. Neatrodė, kad yra itin nusiteikęs fiziniam darbui, bet bent jau atliko arešto užduotį. Tiesą sakant, Turner beveik neabejojo, kad papildomas laikas, praleistas su Senkleriu, taps tikra tragedija, bet vis dėlto teko pripažinti klydus. Jis išties nebuvo blogas vaikas, tik, kaip jiedu abu sutarė, pernelyg dažnai įsivelia į netinkamas situacijas.
- Jeigu nori ir toliau lankyti herbologijos pamokas, rekomenduočiau nesivelti į peštynes su kitais. Gražu, kad gynei mergaitę, bet tai ne priežastis šiltnamyje švaistytis kerais. Matau, kad nesi iš tų, kuriems rūpi tik prastumti laiką, nieko neišmokti ir sugriauti pamokas. Bet jeigu situacija kartosis, teks prieš kiekvieną pamoką paimti iš tavęs lazdelę.
Turner nenoromis suprato, kad labai jau nemaža dalis mokinių prieš pamoka turėtų atiduoti savo lazdeles. Tiesa, jis iš viso nesuprato, kam jos herbologijojs reikalingos. Aišku, vaikams ginklo palikti nesinorėjo, bet argi būtina jį naudoti ne kur kitur, o šiltnamyje? Lūpas paliko sunkus atodūsis. Profesorius suprato, kad be galo pavargo čia būti.
- Tiek jau to, gali eiti, - burbtelėjo nė nepatikrinęs, ar Alanas pagaliau baigė ravėti.

[Alanas Senkleris]

Na žinoma profesorius juo nepatikėjo. Tai nei kiek nestebino. Po dar kiek laiko jis liovėsi dirbti ir apžiūrėjo ką padaręs. Gal ir liko šis tas, bet šiaip regis visai neblogai. Ypač, kai Alano mintys klajojo visai ne  ten kur reikėjo.
- Taip. Aš supratau. Aš pasistengsiu nesivelti į peštynes. - Pasakė ir pagalvojo, kad nešis lazdelę į pamokas ar nesineš, vis tiek neaišku kas bus. Jam visai nereikėjo kerų tam, kad prisidirbtų. Tie bjaurūs atsitiktinumai vis tiek tykojo ten, kur Senkleris jų visai nesitikėjo.
Galop gavęs leidimą eiti atsitiesė nuo lysvės ir pasišaukė šunį. Tas pasirąžė ir lėtai atsistojęs atpėdino prie Alano.
- Viso gero Profesoriau Turner. - Tarė jis ir bėgte pasileido iš daržo. Tai labai patiko šuniui, kuris pasišokinėdamas aplenkė savo draugą ir nukūrė prie ežero. Regis namų darbams teks dar truputį luktelėti. Pamanė Alanas.

[Matthew Turner]

Taip, Senkleris viską supranta ir daugiau taip nedarys. Bent jau taip sakė pats. Bet koks sveiko proto profesorius patikės tokiais mokinio žodžiais? Ypač tokio mokinio, kuris per kiekvieną pamoką randa būdą visą sugadinti? Dar betrūko, kad Pritz pradėtų aiškinti, kaip ji supranta, kad negerai elgiasi. Jeigu ta mergaitė ką nors ir supranta, tai nebent kaip dar labiau sugadinti profesoriaus gyvenimą.
- Manau, per kitą pamoką pamatysime, ką tu supranti ir ko - ne, - šyptelėjo profesorius. Na taip, Alanas nebuvo blogas vaikas, bet taip ramiai paimti ir patikėti, kad viskas staiga bus gerai, jis paprasčiausiai negalėjo. Tik jau ne tada, kai kalba ėjo apie Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos mokinius.
Arešto pabaiga atrodė keistai taiki. Tiesą sakant, visas čia praleistas laikas buvo netikėtai ramus ir netgi beveik draugiškas. Kažkur sukirbėjo mintis, kad galbūt reikėtų daugiau laiko praleisti su šituo mokiniu. Atrodė, kad jis yra vienas iš tų, kuriems iš pirmo žvilgsnio "viskas yra gerai", tačiau išties jie nori pasišnekėti. Tikėtina, kad taip ir buvo. Vis dėlto Turner skubiai nuvijo tokias mintis į šalį: jis ir taip iššvaistė pakankamai savo gyvenimo bendraudamas su tais nesuvaldomais paaugliais.
- Iki pasimatymo, Senkleri, - vis dėlto teikėsi mandagiai atsakyti į atsisveikinimą herbologas. Žvelgė Alanui ir jo šuniui pavymui ir džiaugėsi, kad viskas susiklostė pakankamai neblogai. Žinojo turėjęs nubausti ne grifą, o tuos du, kurie pasiplovė iš pamokos, bet čia ir buvo skirtumas: jie dingo iš akių ir profesoriaus savo egzistavimu daugiau neerzino. O štai Senkleris... Na, jis tiesiog pasipainiojo po kojomis.
Kritišku žvilgsniu nužvelgęs lysvę nutarė, kad grifas padirbėjo visai pusėtinai. Pakankamai neblogai, kad prireikus Matthew ir vėl skirtų jam areštą. Pats nusišaipęs iš tokios kvailos minties profesorius pagaliau paliko daržą ir patraukė savo kabineto link. Jam žvėriškai reikėjo išgerti.

[Matthew Turner]

Buvo bjauriai šalta. Sausio vakarai nebuvo tinkamiausias laikas skirti areštus lauke, tačiau Matthew tikėjosi, kad Melody Moondragon nepraleis progos sušalti. Pats kišenėje turėjo skystą šildyklę, kuria prireikus ketino pasinaudoti. Žinoma, prasikaltusiai mokinei to žinoti tikrai nėra būtina, tačiau herbologas stypsoti ir šalti tikrai neketino. Atrodė, kad šį kartą viskas nebus taip paprasta kaip buvo su Alanu Senkleriu. Moondragon buvo panašesnė į maištingą paauglę, kuri gali ir iš viso nepasirodyti arešte. Maža ką, apsimes, kad negavo raštelio ar sugalvos dar ką nors.
Buvo praėjusios vos kelios dienos po tos prakeiktos pamokos, tačiau nuotaika pasidarė dar bjauresnė. Darbų nemažėjo, priešingai nei vyno butelių spintoje. Turner buvo pavargęs. Na ir kas, kad ką tik buvo atostogos? Akivaizdu, kad pabaisos, vadinamos Hogvartso mokiniais, tik ir ieškojo progos kuo labiau sugadinti Matthew gyvenimą. Ką gi, jiems puikiai sekėsi.
Herbologas be nuotaikos slampinėjo po daržą. Dabar nesuprato, kodėl paskyrė areštą taip vėlai - galėtų ramiai sėdėti savo kabinete ir gurkšnoti vyną. Geriausia būtų su Rafael, žinoma. Na, ar bent jau Auriu. Bet ne, būtinai turi šalti čia ir laukti kažkokios mergužėlės, kuri garantuotai nebus nusiteikusi dirbti. Tokią mintį skubiai palydėjo dosnus gurkšnis šildyklės. Ji puikiai nudegino, ir Matthew kiek pradžiugęs nusišypsojo. Taip, galbūt viskas nebus siaubingai blogai. Jeigu Melody nepastebės, kad profesorius arešto metu girtėja, žinoma. Vis dėlto tokios smulkmenos rūpėjo mažiausiai, tad herbologas nerūpestingai apsižvalgė. Be galo norėjosi dar vieno gurkšnio, bet jis puikiai žinojo: tą taurų gėrimą reikia taupyti. Bent jau iki to laiko, kada Moondragon galutinai išves jį iš kantrybės.
Dar kartą apsižvalgęs Matthew nutarė, kad Melody vėluoja. Nutaręs už tai atimti kokius penkiasdešimt taškų susiraukė. Jau ir taip iššvaistė pernelyg daug laiko...