0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
[Pamokos tema: Magiškų gyvūnų savybės perėmimas kerų pagalba.]

 Vėjuotas, rudeniškas oras visiškai neatitiko Quentin nuotaikos. Veide šviečiantis paslaptingas šypsnis , tarsi laukė kažko, tarsi slėpė kažkokią paslaptį, kurios šis nenorėjo išduoti niekam, arba kaip tik, išdavė visiems, kas tik norėjo, stengėsi ją sužinoti. Tik kažin, kiek daug susidomėjusių, besistengiančių žmonių, buvo...
  Per vieną vasarą vaikino išvaizda buvo žymiai pasikeitusi. Turbūt, anksčiau jį pažinoję žmonės, Hogvartso personalas ar mokiniai, vien iš išvaizdos jo neatpažintų. Tačiau, jo išvaizdos pokyčiai buvo į gerąją pusę, jam patiko, labiau atskleidė patį jį. O be to, geriau pažiūrėjus, matėsi ne tik išvaizdos pokyčiai. Quentin buvo šiek tiek, nežymiai pasikeitęs ir vidumi, galbūt, labiau atviras, nors vis dar slėpėsi po šiokia tokia paslaptingumo kauke.
  Žalios akys peržvelgė tuščią klasės teritoriją. Negalėjo patikėti, kad likimas jį atvėdė ne kur kitur, bet ten, kur viskas ir prasidėjo – į Hogvartsą. Hogvartsas, po likimo našlaičiu, buvo tarsi tikrieji namai vaikinui, tad galimybė sugrįžti į jį ir dar mokytojauti vieną iš mėgiamiausių dalykų, paslapčia džiugino jį. Žinoma, dideliam džiaugsmui grįžti į Hogvartsą buvo dar viena priežastis, tačiau vaikinas ją slėpė nuo aplinkinių. Išskyrus nuo vieno žmogaus, kuris jo žiniomis, taip pat šiuo metu turėjo būti Hogvartse ir net pati nežinodama džiuginti jo dienas vien savo egzistencija.
  Laikas bėgo, o tamsiaplaukis sukiojosi po kabinetą, norėdamas pasiruošti pamokai. Vis retkarčiais sustodavo, leisdamas sau paskęsti mintyse ar apmąstymuose, niekur neskubėdamas, kadangi puikiai žinojo, kad pasiruošti pamokai spės.
  Varpui suskambėjus, atsiduso, atsistojo prieš savo stalą, esantį prieš klasę. Jaudulio nė kiek nejautė. Galbūt kaip tik buvo smalsu, ką tie maži velniai buvo sugalvoję šiais mokslo metais. Atsirėmė delnais į stalviršį.
  - Sveiki. Aš, Quentin Yann Beaux. Kaip jau supratote, šiais mokslo metais dėstysiu jums kerėjimą, - paslaptingai šyptelėjo, pažvelgė į klasę pro ant akių krentančią vienišą plaukų sruogą, - Taisyklės paprastos. Pamokoj reikalauju paklusnumo, darbo ir susidomėjimo. Jeigu pasiruošę dirbt, manau nesipyksim ir kartais padarysiu jums šiokių tokių nuolaidų. Na, o jeigu jau taip patinku, kad nenorit dirbti, susitiksim privačiai po pamokų.
  Prisiminė, kad naujų profesorių prisistatymas būdavo pati nuobodžiausia ir nemėgiamiausia naujų mokslo metų dalis. Tyliai prunkštelėjo. Karma.
  - Šiandien pamokoje dirbsime ne tik su kerais, bet ir su gyvūnais. Tema nėra labai paprasta. Pamokos tema: Magiškų gyvūnų savybės perėmimas kerų pagalba. Bet viskas nebus taip paprasta, - vyptelėjo ir kiek atsitraukė nuo stalo, atsistojo prieš jį, - pirma, jūs turėsite išsiburti lapelį, ant kurio bus parašytas gyvūnas, kurio 1 savybę perimsite. Tam padaryti jums prireiks burtažodžio šifrinik. Antra, gavę lapelį, prieisite prie tam tikro gyvūno, kurį galėsite rasti klasės gale, narvelyje, ir burtažodžio Antitoferija pagalba, perimsite jo vieną savybę. Tai gali būti skraidymas, spjaudymasis ugnimi ar panašiai. Priklauso nuo to, kokį gyvūną gausite. Perspėju, kad perimtumėte būtent norimą savybė, jums reikės galvoti vien apie ją, nuvaryti visas likusias mintis šalin. Jeigu nesusikaupsite, mintys skrajos kažkur kitur, jūs galite vietoj norimos galios užsiauginti uodegą, ausis ar padaryti kokią nors kitą nesąmonę, kas tikrai jums nepadės prireikus pagalbos. Taigi, linkiu sėkmės. Burtažodis galioja pusvalandį. Po pusvalandžio visos savybės dingsta.
  Išaiškinęs temą, grįžo į savo vietą kėdėje, prie savo stalo ir akimis greit perbėgo per klasę, ieškodamas vieno žmogaus. Deja, arba čia jos nebuvo, arba jis jos nematė...
  Dar kartą paaiškinu ką reikia daryti pamokoje.
  Pirmas postas: šifrinik burtažodžiu išsiburiate lapelį, ant kurio bus parašytas gyvūnas, kurio vieną savybę perimsite vėliau. (Gyvūno patys negalvokite. Jį parašysiu aš,  mėlyna spalva po jūsų pirmuoju postu.)
  Likusieji postai: Klasės gale yra narveliai su gyvūnais. Nueinate ir Antitoferija burtažodžiu perimate vieną savybę. Gyvūno savybę renkatės patys. Perspėju, nebūtinai turi pavykti iš pirmo karto.
  3 postai po 700 simbolių arba 2 po 2000. Sėkmės!
  Jeigu kyla klausimų, kreipkitės privačiai.
  Pamoką užbaigsiu 12-27
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Prisiekiu, jeigu prie profesoriaus stalo vėl sėdės ta višta Sabrina, aš ką nors papjausiu.
Tai sau pažadėjo Meghan, dar prieš prasidedant pirmajai kerėjimo pamokai. Ką gi, negali sakyti, kad jos norai nebuvo išklausyti ir apsnūdusiai (gal jau užteks naktimis bastytis po pilį, ką, Meg?) švilpiukei sėdint pamokoje paaiškėjo, kad į profesoriaus vietą atėjo Quentin. Taip, tas pats Quentin - šaltas ir paslaptingas vaikinukas, vasarą įsivaikinęs Meg. Irgi, matai "rūpinsiuos tavimi, saugosiu". O pasakyti, kad būsi profesorius, tai ir negali...Negi tai taip sunku? Ateini ir pasakai: "Meg, šiemet aš būsiu profesorius." Ir viskas. Rudaplaukė buvo ne juokais susierzinusi, mat ji nekentė melo. O ko nors slėpimą mergaitė prilygino melui.
Nors klasėje buvo vėsu, Meghan nusirengė savąjį megztinį ir, kaip visada, liko su paprasta juoda palaidine. Mergaitė persibraukė ranka plaukus ir įsispoksojo į sieną, visiškai nekreipdama dėmesio į Quentin ar jo monologą. Švilpiukė vis dar pyko ant jo. Rudaplaukė norėjo pasitikėjimo ir artumo, o ne melo ir slapukavimų. Tegul, nedidelė ir nereikšminga, tai vis tiek buvo apgaulė. O Meghan savo gyvenime tokių jau turėjo per akis ir tikrai netroško dar vienos. Kartais pagalvodavo, kad būtų žymiai lengviau, jei ji nebūtų buvusi tokia jautri ir būtų mokėjusi užsisklęsti savyje, užšaldyti savo jausmus. Nieko nejausti šiame pasaulyje būtų daug lengviau. Be to, atsikračiusi kvailų emocijų, Meg taptų stipresnė, o tai tikrai nepamaišytų. Juk šiame pasaulyje išgyvena tik stipriausieji.
Mergaitė žvilgtelėjo į Dori, sėdinčią šalia ir šyptelėjo. Bent jau Dori, nors ir žinojo beveik visas tamsiausias Meg paslaptis, jos vis tiek nepaliko. Švilpiukė mylėjo savo draugę ir per vasarą buvo jos labai pasiilgusi, todėl dabar džiaugėsi galimybe pabendrauti.
- Neįsivaizduoju, kas blogiau - jis, ar Sabrina. - šnipštelėjo draugei. - Viena plepa per daug ir ne į temą, kitas tyli.
Ir vis dėlto, nors švilpiukė ir ignoravo Quentin, praktikos užduotį išgirsti sugebėjo. Mergaitė pasiryžo viską atlikti tobulai ir visą pamoką nesikalbėti su vaikinu bei, kiek tai bus įmanoma, ignoruoti jo egzistenciją.
- Nagi, pasiruošusi? - paklausė draugės, jau traukdama lazdelę. - Šifrinik. - tarė.
Nenutiko nieko. Suirzusi Meg dar kartą pakarojo burtažodį ir tuomet, dailiai plevendamas, ant stalo nusileido nedidelis popieriaus lapelis. Švilpiukė paėmė lapelį į ranką ir ėmė jį skaityti.

Vampus katė
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »
Some things never change.


*

Neprisijungęs Adrian Fernández

  • I kursas
  • *
  • 6
  • Taškai:
   Pirmojoj kerėjimo pamokoj šiais mokslo metais Adrian sėdėjo nusiteikęs itin ryžtingai. Tiesa, tik ne pamokos atžvilgiu. Penktakursis ramiausiai sėdėjo savo suole ir įnirtingai lankstė iš knygos puslapio išplėštą lapą mėgindamas jį paversti lėktuvėliu. Jis buvo ryžtingai nusiteikęs sulankstyti lėktuvėlį ir paleisti šį kam nors į galvą. Subjekto dar nebuvo pasirinkęs, bet lėktuvėlio gamybos procesas buvo įpusėjęs.
   Adrian net nesiklausė, ką kalbėjo naujasis kerėjimo profesorius. Girdėjo pavienius žodžius, kelis naujus burtažodžius ir kažką apie gyvūnus. Net nebuvo tikras, ar kartais nepraklausė teorinio klausimo, bet, regis, šio ir nebuvo.
   Per daug dėmesio nekreipdamas į tai, ką kalbėjo profesorius, šis sulankstė lėktuvėlį, apžiūrėjo jį, įvertino, tuomet kiek išlankstė ir galiausiai patobulinęs įvertino. Lėktuvas buvo pasiruošęs kilti. Vyptelėjo. Apsidairė. Įvertino visus mokinius, o tada gūžtelėjęs pečiais tiesiog paleido lėktuvėlį. Šis sklęsdamas oru nusileido vienai mokiniai į plaukus. Apsimesdamas, kad nieko nepastebėjo ir tas lėktuvėlis visai ne jo, įniko į pamokos darbą. Žinoma, pirmiausia pusę pamokos užtruko mėgindamas surasti lazdelę, kuri stebuklingu būdu sugebėjo ir vėl nusiridenti po suolu.
   Galiausiai atgavęs šią ir po nosimi sau kiek paburbėjęs klausiamu žvilgsniu žvilgtelėjo į medinį pagaliuką, tarsi vildamasis, kad jis pasakys jam burtažodį.
   Koks ten žodis... Šlifuok? Ką čia šlifuoti? Stalą? Kad jis ir taip lygus. Adrian, galvok... Šif...Šifrink?... Jei pilis išlėks į orą, aš neatsakau.
   - Šifrink. - garsiai ištarė būdamas tikras, kad būtent toks burtažodis ir turėjo būti. Paskutinę akimirką užsimerkė laukdamas sprogimo ar ko nors panašaus, tačiau jokio pokštelėjimo neišgirdęs lėtai atsimerkė ir žvilgtelėjo į lapelį.

Liuterio kranklys
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Adrian Fernández »
Adrian šiuo metu yra penktakursis.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia teleskopo ant stalo stovėjo neaukšta mergaitė trumpais rudais plaukais. Ji vilkėjo akį rėžiančios raudonos spalvos megztinį. Ant galvos tupėjo balandis. Apie antrojo balandžio egzistavimą Elliw, kuri ir buvo ta mergaitė, visiškai pamiršusi. Gal neprisimintų ir pirmojo, tačiau jis kaip tik pakakojo tiesiai ant teleskopo. Tai baisiausiai įsiutino ant stalo stovinčią mergaitę. Dėl šios nelaimės, aišku, kaltos buvo tos trys bjaurybės - neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija. Kodėl jos negali nustoti gadinti velsietei gyvenimo? Kodėl reikia taip bjauriai elgtis?!
Elliw pamiršo, kodėl taip piktinasi, tačiau jai pavyko prisiminti ant galvos tebetupintį paukštį. Reikėjo jo kažkaip atsikratyti. Protingiausia, žinoma, buvo jį tiesiog numušti. Taigi velsietė pakėlė ranką ir bandė tai padaryti. Deja, pataikė ne į paukštį, o tiesiai sau į kaktą. Smūgis buvo toks stiprus, kad ji nusivertė nuo stalo, o netrukus ant jos užkrito ir teleskopas.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko Elliw ir tik po kurio laiko suprato nukritusi ant iš kažkur atsiradusio paršelio. Tai siaubingai sutrikdė, ir velsietė susiraukė. Jai būtinai reikėjo atsistoti ir... Kur ji yra? Jeigu pamokoje, tiesiog būtinai reikia mokytis! Juk Elliw - gera mergaitė.
Kaukštelėjusi galvą į stalą toji gera mergaitė šiaip ne taip atsistojo. Laikydamasi už stalo atsargiai pakėlė teleskopą ir paguldė jį ant stalo. Neatrodė, kad prietaisas nukentėjo, o tai jau buvo didelis pasiekimas. Deja, šito negalėjai pasakyti apie paršelį: vargšas gyvūnas gulėjo ir nejudėjo. Kadangi dėl to kaltos buvo tik tos trys bjaurios mergiūkštės, Elliw neketino juo rūpintis. O štai apie balandžio egzistavimą ji jau seniai buvo pamiršusi. Paukštis pasinaudojo proga ir nuskrido kažkur kitur.
Velsietė susikaupusi įsiklausė, ką šneka kiti. Liucijos, Sabrinos ir Joanos trečiosios nesimatė, o tai reiškė, kad rudaplaukei niekas nepadės. Vadinasi, reikėjo kapstytis pačiai. Ji neįsivaizdavo, ką čia daro, tačiau kažkokia mergaitė aiškiai ištarė kažkokį žodį. Elliw skubiai jį pamiršo, bet, ko gero, pasąmonėje pavyko jį išsaugoti, mat garsiai ir aiškiai pasakė:
- Šifrinik.
Nieko neatsitiko. Klastuolė susiraukė ir pagalvojo, kad galbūt reikėtų išsitraukti lazdą, kuri kažkodėl buvo megztinio kišenėje. Tai padariusi ji pakartojo tą neaiškų žodį. Supykusi išrėkė jį dar tris kartus, ir pagaliau iš kažkur atsirado kažkoks popieriaus lapas. Elliw sutrikusi jį paėmė ir netruko netyčia perplėšti. Pasiėmusi lazdą norėjo jį sutaisyti, bet tiesiog bakstelėjo sau į akį.
- AUČ! - per visą klasę suriko ji.

Brunis
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori sėdėjo kėrėjimo pamokoje kartu su Meg ir džiaugėsi galimybe praleisti laiką su drauge, nes jos juk visą vasarą nesimatė! Dar labiau džiaugėsi pamačiusi, kad nėra tos kvėšos Sabrinos, ir kad šitas profesorius, kažkur, beje, jai matytas, nors trylikmetė negalėjo suprasti, kur, atrodė žymiai rimtesnis ir atsakingesnis už tą maisto dalintoją. Kai jis papasakojo apie tai, ko jie šiandien mokysis, Dori lūpas papuošė šypsnis, nes pagaliau kerėjimo pamokose ji galės išmokti kokių nors išties naudingų kerų. O kerėti Dori juk labai patiko ir išties gerai sekėsi.
Tačiau Dori nuotaika šiek tiek subjuro, kai ji pamatė, kaip pasikeitė Meg emocijos pamačius naująjį profesorių. Galėtum pasakyti, kad ji nesidžiaugė, jog nebeprofesoriaus Sabrina, tačiau tuo Mendel nelabai tikėjo, be to, ta Meg reakcija buvo kažkokia kitokia, tartum asmeniška. Regis, draugė bandė vaidinti, kad viskas gerai, bet Dori matė, jog taip nebuvo. Ar galėjo Meg kažką nuo klastuolės slėpti? Juodaplaukė susiraukė. Juk ji tai viską papasakojo švilpei, įskaitant ir paslaptis apie siekėją.
- Meg? - kreipėsi į draugę. - Ar tau viskas gerai? Tau nepatinka naujasis profesoirus? - paklausė.
Kai šalia draugės nukrito lapelis, Dori išsitraukė burtų lazdelę ir pabandė susikaupti.
- Šifrinik, - tarė.

.Smulkusis mėlynasis drakonas
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
  Sunkiai. Sunkiai raudonplaukė suprato, kad Sabrinos nebėra. Jau geriau. Miela, šilta ji. Keista, kad tai sakau, bet manau jos pasiilgsiu. Liūdesys tvyrojo ore. Dvelkė. Lėtai, bet ramiai Sofi užmiršo Sabrina. Naujasis profesorius buvo labai paslaptingas. Toks jaunas. Pagalvojus, Sabrina - jo amžiaus, o aš visad galvojau, kad ji visai jauna.
  Negi, negi aš ne į tą kabinetą užėjau? Bet, bet tada kur profesorius Beaumont? Kas per vėpla kalba apie gyvūnus per kerėjimo pamokas? Nu...nu koks skirtumas... Dar gražiau...Jų naujasis profesorius...Kas per? Ššššššš...šif...
  Geriau įsižiūrėjus, Quentin atrodė visai žavus. Ypač jo plaukai. Bet tai buvo nesvarbu. Reikėjo kažką daryti. Ne, ne dėl to, kad norėjosi, bet dėl to, kad buvo priversta tarti sunkius burtažodžius. Greitai išsitraukusi lazdelę Sofi pabandė prisiminti burtažodį. Per tokį trumpą laiką žaliaakė sugebėjo jį pamiršti.
 - Šifrinik,- atrodė, kad ji tuoj nusilauš lėžuvį,- Ką...ar teisingai...ištariau?
  Nuotaikos netaisė ir kiti veikėjai, lakstantys po klasę. Gaila, kad ji išvis čia atsibeldė. Gaila, kad nebėra Sabrinos...ak...
 - Šššš,- tarė pati sau. Paskutiniu metu Sofi, kai viskas užknisdavo, stengdavosi įsivaizduoti, kad ji guli lovoje ir miega...tyliai...ramiai...ji miega...

Vienaragis
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Meghan paėmė nuo stalo lapelį, kurį išbūrė.
Citata
Vampus katė. Ši katė pasižymi jėga, greičiu, gebėjimu bėgti ant užpakalinių kojų ir geltonomis akimis, kurios turi hipnozės ir legilimantijos galias.
Švilpiukė nusišypsojo. Legilimantija. Kaip tik tai, ko jai reikėjo. Tereikia sugebėti ją perimti.
Klastingas švilpiukės mintis išblaškė Dori balsas.
- Man? Man viskas gerai. Turbūt.  - atsakė. Išgirdusi kitą draugės klausimą sutriko. - Ne. - atsakė. - Taip, - pasitaisė. - Nežinau. - galų gale pasidavė. - Nėra, kad jis man nepatiktų. Tiesą sakant, jis man labai patinka. - mergaitė prisiminė sceną prie medžio, paskui - vaikų namuose. - Tačiau man nepatinka kai kurie jo poelgiai. - rudaplaukė atsiduso.
Ji suprato, kad reikia draugei papasakoti plačiau. Nors ir nesinorėjo. Na, norėjosi, kad Dori žinotų, tačiau nesinorėjo apie tai kalbėti. Bet nebuvo išeities. Metusi žvilgsnį į kitus mokinius ir Quentin, kad įsitikintų, jog niekas nesiklauso, pusbalsiu pradėjo pasakoti:
- Pameni, praeitais metais mane įsivaikino Veronica? Vištos, - Meg buvo tikra, kad draugė supras, ką ji turi omeny, - sesuo? Tai va, gyvenau pas ją didžiąją dalį vasaros, tačiau tada nežinau, kas atsitiko, tačiau aš nebegalėjau. Nebegalėjau ten gyventi. Todėl pabėgau. Pabėgau į Londoną, nes norėjau susirasti tave ir gal būtum mane priglaudus iki Hogvartso. Tačiau mane sučiupo ir įkišo į vaikų namus. Ir tada pasirodė Quentin. - švilpiukė atsiduso. - Praeitais metai, kai jis dar mokėsi, susitikome. Net sunku paaiškinti. Tarp mūsų atsirado kažkoks... ryšis. Nežinau... Žodžiu, jis atėjo į vaikų namus ir mane įsivaikino. - sunkiai ištarė mergaitė. - Dabar jis mano globėjas. - pašnibždomis užbaigė Meghan. - Ir šiuo metu aš ant jo, na, ne tai, kad pykstu, bet... pykstu. Jis man nesakė, kad bus profesorius. Apskritai, beveik nieko man nepasakoja. Matau, kad nuolat apie kažką galvoja, tačiau jis per daug užsidaręs. O kodėl, aš irgi nežinau. Kartais galvoju, kad tai aš kalta. Kad jis gailisi, įsivaikinęs mane. Kad aš jam trukdau. Kad nepatinku. - mergaitė nurijo ašaras, joms nespėjus ištekėti iš akių ir pažvelgė į tolį, bandydama nusiraminti. 
Tačiau niekur nedingsi, reikėjo daryti praktiką. Rudaplaukė pažvelgė draugei per petį.
- Ką gavai? - paklausė stodamasi. - Keliaujam prie narvų, noriu kuo greičiau padaryti praktiką. - tarė ir nužingsniavo į klasės galą, pabrėžtinai nekreipdama dėmesio į Quentin. Kol kas.
Tarp visų klasės gale esančiu narvų mergaitė lengvai atpažino Vampus katę. Meg priklaupė šalia ir kurį laiką stebėjo, kaip katė blaškosi po narvą. Ji buvo net didesnė, nei įsivaizdavo mergaitė. Tačiau tai jos neišgąsdino. Kaip tik sudomino. Melsdamasi, kad kerai pavyktų ir ji perimtų legilimantijos galią, švilpiukė iškėlė lazdelę.
- Antitoferija. - tarė mergaitė.
Nieko nenutiko. Meghan suirzo ir pakartojo burtažodį. Tada dar kartą. Tik iš ketvirto karto ji pajuto kažką keisto savyje. O katė narve atsigulė, atrodė tarsi netekusi dalies savęs. Rudaplaukė kilstelėjo antakius ir pasisuko pažiūrėti, kaip sekasi Dori.
Tačiau nebuvo laiko spoksoti, reikėjo išbandyti, ar mergaitė tikrai perėmė Vampus katės galią. O tai ji galėjo padaryti tik pamėgindama įsibrauti į kieno nors protą. Žinoma, švilpiukė galėjo paprašyti Dori - juk ji vis tiek žinojo visas draugės paslaptis ir buvo beveik tikra, kad Dori sutiktų. Tačiau Meg tai norėjo padaryti kitam žmogui. Ir nesvarbu, kas laukia paskui. Rudaplaukė norėjo žinoti... ką nors. Ką nors, ką slepia Quentin.
Meghan pasisuko į kerėjimo profesorių ir iškėlė lazdelę.
- Legilimens. - tyliai tarė ir užsimerkė.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Tai, kad sėdėjo pamokoje jau buvo daug. Po Adrijo išdaigos, jeigu tai taip galima vadinti jautėsi vis dar kažkaip keistai. Dabar, tas prakeiktas veidrodėlis su siela gulėjo kažkur Alano lagamino dugne. Tegu ten ir supūva. Siuto Alanas prisiminęs viską, kas dėjosi per Herbologijos pamoką. Bet kad ir kaip troško atsikratyti ta niekam tikusia siela, kažkokia dalis, beje didelė jo paties dalelė to nenorėjo. O tai truputį gąsdino Alaną. Ar tas Volkeris turi man kažkokios įtakos? Nusprendė, kad būtinai turės pakalbėti su Auriu. Nieko nebus. Reikia jam viską papasakoti. Tada atiduoti jam tą veidrodį. Gal... Galbūt...
Mintimis klajoti po klasę nebuvo gerai. Alanas susikaupė klausytis. Šiaip, mėgo ir kerėjimą ir gyvūnus. Todėl ši užduotis jam pasirodė tikrai įdomi.
Įdomu kas vyksta su gyvūnu, kai iš jo perimi galią? Svarstė berniukas. Ar tas gyvūnas tai supranta? Ar jam neskauda? Jo galvoje knibždėte knibždėjo klausimai. Taip susidomėjo pamokos tema, kad net Adriją pamiršo. Su entuziazmu pasiėmė lazdelę nuo savo stalo ir pamėgino kerėti.
- Šifrinik. - Pavyko iš pat pirmo karto ir ant stalo nusileido lapelis.

Ugniapūtė salamandra
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta sėdėjo suole, kerėjimo pamokoje. Grifė sunkiai prisiminė kada paskutinį kartą čia lankėsi. Ši pamoka tikrai nebuvo viena iš mėgstamiausių merginos pamokų ir Poter, jei ne pažadas lankyti daugumą pamokų (ateities būrimas jau atkrito), iš viso nebūtų čia atėjusi. Priežastis, kodėl ji taip nemėgo šių pamokų, buvo profesorė Sabrina  Wolfgard, kuri pamokas paversdavo kepinių muge ir neišmokydavo nieko naudingo.
  Tačiau, Henrietos nuostabai, vietoj tos profesojėlės stovėjo naujas profesorius. Pastebėjus, kad per šią pamoką neteks sėdėti ir nuobodžiai krimsti pyragėlius Poter nuotaika pakilo žaibišku greičiu. Gal pagaliau pavyks per kerėjimo pamokas išmokti ko nors naudingo?
  Trečiakursė jau senokai nebuvo tokia susikaupusi klausydama profesoriaus aiškinamo burtažodžio. Grifė nekantravo pagaliau ko nors išmokti šiose pamokose, o vėliau gal pavyktų išmoktus kerus panaudoti kokiame nors nuotykyje Hogvartso teritorijoje (arba įstrigus knygoje ar paveiksle, kas pasitaiko gana dažnai).
  Atėjo metas pradėti praktikos darbą. Henrieta išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją prieš save.
- Šifrinik, - tvirtai tarė mergina.
Tai, kad pavyko iš pirmo karto išburti lapelį labai nustebino grifę. Nors bloga kerėtoja nebuvo, Poter dažniausiai nepavykdavo iš pirmo karto atlikti nepažįstamų kerų ir tekdavo juos kartoti kelis kartus, kad kas nors pavyktų.
  Henrieta šyptelėjo ir pasiimė ant stalo nusileidusį popierėlį. Tiesiog netvėrė smalsumu koks gyvūnas kliuvo jai.

Drontas
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Henrieta Poter »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
  Melodė kažkokiu būdu atsidūrė kerėjimo pamokoje. Iš galvos išgaravo visos mintys ir grifė niekaip nesugebėjo atkapstyti prisiminimų apie tai kaip, o svarbiausia- kodėl vėl atsidangino į šią pamoką. Praėjusiais metais kerėjimo pamokos tikrai nebuvo vienos "naudingiausių", o ir pati profesorė Sabrina (ar kaip ten ji..?) atrodė kiek keistoka... Todėl tamsiaplaukė nuoširdžiai nustebo kai prieš akis pasirodė naujasis kerėjimo profesorius. Tikiuosi, kad šis bent nebandys mūsų šerti slyvų pyragais, ar dar blogiau- kokiais nors cepelinais... Kiek siekė grifės atmintis, Sabrinos pamokos daugumai tikrai nebuvo pačios maloniausios, todėl visai nenuostabu, kad aplink sėdinčių mokinių veidai buvo šiek tiek giedresni, nei Sabrinos akmens "skanumynų" amžiaus laikais... Tačiau žinoma ne visų.
  Profesoriui baigus savąją kalbą, visos mintys galiausiai išsilakstė. Pagaliau atėjo laikas kur kas įdomesniems užsiemimams. Praktikos darbas išties pažadino grifiukės viduje kažkokį susijaudimą ir nekantrumą. Mintis, jog šiandien Melodė turės galimybę pusvalandžiui perimti vieną iš magiškųjų gyvūno savybių, skambėjo išties viliojančiai, o ir to pusvalandžio antrakursei atrodė, jog užteks per akis. Juodaplaukės galvoje jau pradėjo suktis įvairiausi vaizdiniai. Drakono sparnai, spjaudimasis ugnimi, sugebėjimas vien ašaromis pagyditi sužeistąjį, už Hogvartso traukinį didesnis greitis ar gebėjimas atskirti įtartinas ir nepatikimas asmenybes dar labiau sužadino malonų jaudulio jausmą. Ilgiau tverti grifiukė nebegalėjo, tad nieko nelaukdama stipriai sugniaužusi lazdelę ištarė burtažodį:
- Šifrinik!
Tačiau mergaitės nekantrumui nurimti nebuvo lemta, mat burtažodis nesuveikė.
- Šifrinik!- pakartojo tamsiaplaukė, tačiau ir vėl- šnipštas.
Lapelis nė neketino pasirodyti grifiukei. Likimas tyčia iš jos šaipėsi! Juk ji nekantravo ko gero daug labiau nei, kad kiti!
- Šifrinik,- šįkart beveik pro dantis iškošė jau smarkiai suirzusi Melodė. Ir visa laimė šįsyk burtažodis suveikė ir neigiamos emocijos šiek tiek atslūgo, išvydus išraitytą padariūkščio pavadinimą ką tik iš niekur atsiradusiame lapelyje.

Audrapaukštis
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori paėmė lapelį, kuriame buvo parašyta, jog jai skirtas gyvūnas yra smulkusis mėlynasis drakonas. Lapelyje taip pat buvo pateikta informacija apie šį drakoną.
Citata
Smulkusis mėlynasis drakonas yra nedidelis, o jo pagrindinė magiška savybė yra gebėti susiploti taip, kad galėtų pralįsti pro bet kokį tarpą. Taip pat šis drakonas spjaudosi ne ugnimi, bet purškia vandenį.
Dori šyptelėjo. Drakoniukas jai pasirodė išties įdomus gyvūnas ir tamsiaplaukė atsigręžė į klasės galą, kuriame buvo narvai, tačiau nieko mėlyno kol kas nesimatė.
Ar trylikmetei reikėtų bandyti perimti susiplojimo, ar vandens purškimo savybę? Žinoma, kad susiplojimo, pagalvojo klastuolė. Nejaugi nori pradėti vemti vandeniu?
- Nepatinka kai kurie jo poelgiai? - perklausė Meg. - Kaip jie tau gali nepatikti, jeigu su profesoriumi mes esame daugiausiai dešimt minučių? - pakėlė antakį. - Na, nebent tu jį pažįsti. Ir man nepasakei, - susiraukė ir atsistojo.
Jau norėjo dar labiau užsiraukti ir eiti ieškoti drakono, tačiau Meg, regis, buvo nutarusi kažką papasakoti, todėl Dori klestelėjo atgal ant kėdės ir ėmė įdėmiai klausytis.
- Bet tai tu gyvenai su višta ir nežinojai, kad ji išeina iš darbo? - stebėjosi Dori.
Trečiakursė norėjo paklausti, kodėl Meg jai to nepapasakojo anksčiau. Buvo nemažai progų tai padaryti. Juk mergaitės kartu virė eliksyrą ir jau ne vieną naktį prasibastė kartu po Hogvartso koridorius. Tačiau, kita vertus, kai gyvenime vyksta tokie dalykai, būni stipriai pasimetęs. Dori stengėsi nekaltinti Meg, jog ji iškart to nepapasakojo. Nors vis tiek buvo šiek tiek įsižeidusi.
- Na, galėjai ką nors ir užsiminti, - burbtelėjo. - Kažkokį drakoną, - atsakė į draugės klausimą, - o tu?
Mergaitės nuėjo prie narvų. Dori dabar jau pamatė mėlyną drakoniuką ir ėmė jį cackinti. Tada išsitraukė burtų lazdelę ir buvo pasirengusi bandyti susikaupti, naudoti burtažodį, tačiau tą pačią akimirką drakoniukas išsitempė, susiplojo ir pralindo pro groteles. Trečiakursė išsigando, nes mėlynas gyvūnas iškart prie jos priėjo, bet išgąstis greitai dingo, nes padariūkštis nepuolė. Tik stovėjo ir žiūrėjo, šiek tiek krutino didingus savo sparnus.
Tą pačią akimirką Mendel pasisuko į Meg, kuri, regis, buvo pasiryžusi pabandyti įsibrauti į naujojo profesoriaus mintis. Na, jei taip ir toliau, tai tuoj visa mokykla sužinos, koks ryšys juos sieja, atsiduso, bet nutarė nesikišti.
Klastuolė vėl sutelkė dėmesį į drakoną ir pabandė galvoti apie tai, jog norėtų perimti jo susiplojimo savybę. Paskutinę akimirką automatiškai įsivaizdavo, kaip atrodytų vanduo, besiveržiantis iš drakono nasrų, ir tarė nusitaikiusi burtų lazdele į gyvūną:
- Antitoferija.
Kažkas viduje sudilgčiojo ir Dori žiojosi kalbėti, bet iš jos burnos pasipylė vanduo.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Klasės gale ant suolo tupėjo varlė. Nuostabioji Sabrina jau buvo taip įsiėdusi į sąmonę, kad žaliaodė nepasivargino pažvelgti į klasės priekį ir patikrinti, ar maisto mylėtoja ir vėl užima garbingą (?) kerėjimo profesoriaus vietą. Kad teorijos nebus, Deoiridh, kuri ir buvo ta varlė, neabejojo. Vadinasi, jai reikėjo tiesiog palaukti, kol bus paskelbta užduotis. Prieš tai ištvėrus maisto dalinimo ceremoniją, žinoma.
Kai kažkas pradėjo šnekėti, varliškos akys pagaliau pažvelgė į klasės priekį ir dar labiau išsprogo. Tai nebuvo Sabrina. Quentin? pasiraususi atmintyje prisiminė grifė. Argi jis nebuvo Sigurdo bendrakursis? Tai buvo taip keista, kad varlė vos nenukrito nuo stalo. Ar tai reiškia, kad ir ji jau kitais metais galėtų būti profesorė?
Negalvodama atsakymo į šitą klausimą varlė atvirto į Hogvartso mokinę ir atsisėdo į vietą. Quentin nepažinojo, tad buvo nedrąsu paversti pamoką chaosu, nors, tiesą sakant, mielai būtų tą padariusi. Bet kol kas reikėjo duoti naujam profesoriui ramybę. Kol kas. Tiesa, tai nereiškė, kad grifė paims ir ramiai dirbs. Tuo labiau, kai buvo tikrai įdomesnių užsiėmimų. Pavyzdžiui, stebėti Elliw. Jeigu rudaplaukė kada nors būtų lankiusis teatre, dabar tikrai pripažintų, kad joks spektaklis neprilygsta tai nevėkšlai. Jai nusivertus nuo stalo Deoiridh nusišiepė, tačiau nieko nedarė. Paliko laukinę tvarkytis pačiai.
Tikriausiai taip ir būtų smaksojusi nieko neveikdama, tačiau akimis beklaidžiodama po kabinetą pamatė violetinius plaukus. Nereikėjo daug laiko, kad suprastų: tai Zoey. Kažkodėl vis dar norėjosi padėti tai mergaitei, tad buvo galima pasinaudoti proga. Tiesa, norint padėti reikėjo pačiai išbandyti kerus. Ne tik išbandyti - reikėjo ir to, kad jie pasisektų.
- Šifrinik, - tarstelėjo išsitraukusi lazdelę, nors nežinojo, kur reikėtų ginklą taikyti. - Šiaip jau čia ne transfigūracija, kad naudotume sukūrimo kerus, - burbtelėjo. - Šifrinik!
Ir vėl nieko neišėjo, kas pradėjo gerokai erzinti. Nutarusi, kad dėl visko kaltas yra tik profesorius, Deoiridh patogiau įsitaisė kėdėje ir nusprendė daugiau nieko nedaryti. Čia viso labo kerėjimas - pamoka, kur kiekvienas kvailys gali nuveikti kažką (ne)naudingo.
Vis dėlto visokie mažyliai sėkmingai naudojo burtažodį, tad Deoiridh negalėjo nuo jų atsilikti. Gerokai griežtesniu tonu pakartojo:
- Šifrinik!
Pasisekė! Gal tai ne taip ir keista - šiaip ar taip, škotė buvo jau septintame kurse. Nežymiai šyptelėjusi paėmė lapelį ir nė nežvilgtelėjusi į ant jo parašytą gyvūną nukulniavo Zoey link.
- Labas. Kaip sekasi? - draugišku tonu pasiteiravo tikėdamasi, kad prireikus švilpė paprašys pagalbos.

.Šiknašaudis pliurzis
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Elna Klumpar

  • V kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • in libras libertas
Ne laikas keičia žmones, o klimatas. Elna - šio teiginio gyvas pavyzdys. Ji tiek laiko trūnijo pasislėpusi savo miegamajame, visko vengdama ir tik kiekvieną dieną melsdamasi, kad jos neišmestų iš turimo vienintelio prieglobsčio. Tačiau pradėjus kristi pirmosioms snaigėms ir temperatūrai lėtai slenkant link termometro apačios, ji pajuto šį nušvitimą, jog daugiau negali taip elgtis ir kad ši mokykla paskutinė viltis nelikti be namų, išsilavinimo, artimos sielos. Tokios minties genanti mergina dalyavo visose pamokose pagal tvarkaraštį ir, kaip priklauso varnės koledžo mokinei, dabar sėdėjo priešpaskutiniame suole, kėrėjimo pamokoje. Mergina nervingai krapštė odeles aplink nagus ir išplėtusi akis bandė sekti kiekvieną profesoriaus žodį. Profesorius, kaip ir visi kiti, buvo nematytas, senoji Elna net būtų pagalvojusi, jog jis išvaizdus. Gerai, galbūt net dabartinei mėlynakei šmestelėjo tokia mintis. Kadangi Klumpar dabar buvo ši atidžioji mokinė, tai greitai išmetė iš galvos ir mokytojui liepus išsiburti lapelį, automatiškai kištelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė savąją burtų lazdelę. Ši rankoje po tiek daug laiko jautėsi keistai, nenatūraliai sunki. Truputį pamosikavusi lazdele, varnė tyliai ištarė:
-Šifrinik.
Kaip tikėtasi, nieko nepavyko. Mergina giliai atsiduso. Stebėtina, kaip su tiek dūsavimo jai nepritrūksta deguonies. Mergina vėl sužnabždėjo stebuklingąjį žodį, tik šįkart energingiau mostelėjo lazdele. Šnipštas. Trečias kartas nemeluoja, tad dabar ji užsimerkė, įsivaizdavo lapelį, krentantį ant medinio stalo, ir garsiai pasakė:
-Šifrinik! 
Atsimerkusi iškart apsižvalgė ar niekas nesureagavo, tačiau visiems rūpėjo jų darbai. Atsigręžusi į stalą, ant jo išvydo pageltusį popieriuką. Rudaplaukės veidą papuošė plati šypsena ir ji smalsiai dirstelėjo į lapelį.

Japoniškas gaidukas 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »
Gyvenimas – repeticija spektaklio, kuris neįvyks.

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Violetinių plaukų savininkė sėdėjo kerėjimo pamokoje. Iš tiesų visai norėjo čia ateiti, kadangi su profesore Sabrina buvo kartu ir smagu, ir nuobodu. Plius profesorė neatrodė tokia baisi, gal tik kiek susipykusi su savo protu ar vidine savim. Tačiau mergina liko nustebinta. Kerėjimą dėstė kažkoks kitas profesorius. Galvojau, kad dažniausiai profesoriai būna tie patys. Va, kad gaunasi kai nelankai pamokų pagalvojo Richter kiek susinervindama. Dabar ji bijojo to, kad suklys. O suklysti naujo profesoriaus pamokoje būtų gėda... Apskritai, klysti yra gėda. Normalūs žmonės neklysta, klysta tik ji.
Zoey atsiduso klausydamasi praktikos. Ji buvo kiek gąsdinanti, kadangi mergina galėjo gauti gyvūną, kuris būtų labai pavojingas, o tada ir jo savybė būtų labai pavojinga. Problema buvo tame, kad Zoey visiškai nenorėjo būti pavojinga ar bloga. Ji tik norėjo niekam netrukdyti.
Galiausiai po dvėjojimų, mergina iš savo kišenės išsitraukė lazdelę. Šiandien ji sugebėjo apsivilkti apsiaustą, kadangi ėjo į pamokas ir nusprendė, kad reikia nors kartais apsivilkti uniformą ir apsiaustą.
- Šfrinik, - tarė mergaitė, tačiau jokio lapelio su gyvūnu negavo. Dėl šios priežasties mergina suraukė savo antakius, bet pabandė dar kartą. - Šfrinik, - deja, po šio bandymo jokio lapelio irgi negavo. - Šfrinik, - pasakė dar kartelį. Juk kaip sakoma trečias kartas nemeluoja, tačiau jai vis tiek nepavyko. Žalsvų akių savininkė nusprendė pasiduoti. Iš viso šito nebus jokios prasmės. Ji galės tiesiog visą pamoką pragulėti ant suolo... Greičiausiai. Gal net išeis viduryje pamokos ir į pamoką tiesiog nebesugrįš. Jai bemąstant apie pabėgimą, prie jos priėjo Deoiridh. Violetinplaukė draugiškai nusišypsojo.
- Labas. Sekasi iš tiesų prastai. Niekaip neišburiu lapelio. Tas jo burtažodis Šfrinik neveikia. O kaip sekasi tau? Jei išbūrei lapelį gal galėtum pasižiūrėti ką darau ne taip?

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta pažvelgė į gyvūno pavadinimą su aprašymu lapelyje.
Citata
  Drontas arba Dodo – karvelinių paukščių būrio, drontinių šeimos išnykusi paukščių rūšis. Jie gyveno Indijos vandenyno Mauricijaus saloje. Drontai buvo išnaikinti praėjus vos dviem šimtams metų, kai į salą atsikėlė pirmieji žmonės. Nors burtų pasaulyje karts nuo karto dar galima rasti keletą šių paukščių, tačiau žiobarams jie visiškai išnykę.
  Drontai nemoka skraidyti, kadangi salose, kur jie gyveno, plėšrūnų praktiškai nebuvo, tad jiems nereikėjo nei slėptis, nei sprukti. Kitos neskraidančių paukščių rūšys gali gana greitai bėgioti, pvz.: afrikiniai stručiai, bet drontai bėgioja itin nevikriai.
  Grifė dar kelis kartus persiskaitė informacija. Mergina negalėjo patikėti, kad iš visų įmanomų magiškų gyvūnų ji gavo būtent šį, net ir žiobarams žinomą niekuo neypatingą paukštį! Poter būtų mieliau pasirinkusi kokį nors gyvūną, kuris galėtų suteikti kokią nors tikrai naudingą galią. O ką gali šis balandis? Nebent dėti kiaušinius ir lesti sėklas.
  Henrieta pakilo iš savo suolo ir patraukė prie profesoriaus Beaux.
- Profesoriau, ar nebūtų galima pasikeisti gyvūną, nes man atitekęs drontas yra paprastas žiobariškas paukštis nesugebantis nei skristi, nei bėgti ir aš neturiu žalio supratimo kokią savybę galėčiau pasisavinti iš jo. - grifė nutilo.
Ji tikėjosi, kad profesorius supras ir ji galės gauti kitą gyvūną. Šios pamokos praktika buvo įdomi ir Poter nenorėjo jos praleisti vėjais. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras