0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 639
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #30 Prieš mėnesį »
Jie keliavo per mirusiųjų karalystę. Auris drožė niūriai nusiteikęs. Siuto ant savęs, kad nesugebėjo pasakyti to, dėl ko čia atsivilko iš viso. Aš irgi nesitikėjau, kad ateisiu Dafydd. Ėmė vesti tik jam vienam girdimą dialogą mintyse. Greitai prasidėjo tai, kas buvo blogiausia. Viskas vyko taip, kaip Auris ir įsivaizdavo.
Juodu sustojo vidury tako. Auris susibruko rankas į kišenes ir pasiruošė nežinia kam. Tai jau tikrai klausinėju. Kaip pirštu akin pataikei drauguži. Atsakinėjo Dafydd mintyse. Gana. Liaukis. Užteks. Einam toliau. Bet kur tau...
Dafydd nuo jo nusisuko. Ir gerai, taip lengviau kalbėtis, kai nereikia žiūrėti į akis.
- Na... - Prabilo ir atsiduso. Dėkingas... Vėl atsiduso. O aš atėjau atsisveikinti. Bet kaip galėčiau dabar taip pasielgti? Gaila, kad negalėčiau. Ir nežinau ar norėčiau.
Kodėl norėjosi išsaugoti šį bendravimą? Dėl to, kad buvo nemažai siejančių dalykų. Dar todėl, kad pirmo susitikimo metu, kai elgėsi tikrai negražiai Dafydd norėjo padėti, kai susižeidė. Be to išsitempė kartu, kai užsiplieskė turgaus dalis. Ir dar jis veikė Aurį panašiai kaip darbas mokykloje. Kartu būnant norėjosi būti atsakingesniu ir nesivelti kur nereikia. Kad ir tą sykį, kai sutiko žurnalistę galerijoje. Labai norėjosi ją užnervinti, bet to nepadarė.
- Na aš... Tiesą pasakius galvojau ar ateiti. - Atsiduso trečią kartą.
- Kaip tau čia paaiškinus... Supranti nesu pratęs... O vargeli... - Gal reikėjo parašyti laišką ir tiek. Būtų buvę paprasčiau visgi pranykti.
- Gal eikim? Jei esi tam pasiruošęs. - Puikiai viską išaiškinau. Bet koks skirtumas, Dafydd dabar tikrai labiau ne mano kalbos rūpi. Galvojo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1238
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #31 Prieš 4 savaites »
Auris nieko neatsakė, o tai gerokai nustebino. Paprastai jis tikrai nebuvo tas, kurį reikia ilgai tempti už liežuvio. Negi Dafydd taps tuo, kuris veda pokalbį į priekį? Kita vertus, tai, kas vyko čia, pavadinti pokalbiu buvo tikrai sunku. Tai tebuvo nevykęs bandymas paaiškinti, kodėl kapinėse atsidūrė su žmogumi, kurį galbūt - ir tik galbūt - galima pavadinti draugu.
Auris akivaizdžiai nemokėjo kažko pasakyti. Tai buvo pernelyg pažįstama, tad Dafydd nei smerkė, nei kaltino. Tuo labiau, kad jeigu būtų pasiryžęs bandyti, kažin ar būtų sugebėjęs kalbėti rišliai.
- Ačiū, kad atėjai, - vėl pakartojo velsietis, tačiau vis dar neatsisuko. Ko gero, iš tiesų reikėjo eiti prie sūnaus kapo - ten bent jau bus suprantama, kodėl jis ašaroja. Būtent tai patarė ir Auris, taigi Dafydd linktelėjo ir neskubėdamas nuėjo į skausmingai pažįstamą vietą. Kapas atrodė netikėtai gražus ir išpuoštas. Aiškiai buvo pasidarbavusi Mayra. Širdį persmelkė labai stiprus skausmas, tačiau šį kartą jis buvo sumišęs su meilės banga. Jo mergaitė yra tiesiog nuostabi.
- Myliu tave, Mayra... - sumurmėjo pernelyg garsiai - Auris jį tikriausiai išgirdo. Dafydd žvilgtelėjo į jį, bet netrukus nukreipė akis į antkapį. Bandė prisiminti, ar kada sakė šitam žmogui, kad ketino pavadinti sūnų David. Jeigu taip, jam būtinai kils klausimas, kodėl ant antkapio parašyta Elijah. Ar jis, Dafydd, turės jėgų tai paaiškinti?
- Neturėjau progos net palaikyti jo ant rankų, - akyse vėl pavojingai kaupiantis ašaroms pasakė vaikinas. Nežinojo, kodėl tai padarė. Galbūt norėjo užuojautos ar palaikymo, o gal tiesiog pasiskandinti skausme.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 639
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #32 Prieš 3 savaites »
Išgirdęs jo padėką tik numykė kažką panašaus į aha. Buvo pats metas susiimti. Taip klydinėti nebuvo pratęs. Ir kas jau tokio nutiko, kad tiesiog nežinau ką pasakyti? Kaip kas? Tas, kad nenoriu čia būti. Nenoriu sutvirtinti šio ryšio.
Ačiū dievams jie patraukė toliau. Įdomu ar ilgai mes čia būsime? Tu tiesiog nepakenčiamas. Žmogui skausmas, o tu... Aš neprašiau, kad mane čia kviestų. Tai ko atėjai? Užsiginčijęs su savo paties mintimis išgirdo, kad Dafydd kažką pasakė. Bet ką nesitikslino. Gana. Kas išvis tau yra? Juk nutarei keisti gyvenimą. Tai ką? Nesiruošiau keisti savo asmens kardinaliai.
Jie pagaliau sustojo prie kapo. Perskaičius gimimo ir mirties datą pasijuto nykiai. Dėl savęs. Dėl to ką galvojo eidamas keliu link to vaiko kapo. Kaip turėtų būti skaudu jam čia būti. Galvojo. Juk tam vaikui numatė gyvenimą, džiaugėsi, kad jis yra. Ir tada netektis. Jis vėl žvilgtelėjo į užrašą. Ir nustebo. Ar mes tikrai prie šio kapo? Prisiminė pokalbį galerijoje. Visai neseniai. Tada Dafydd regis sakė, kad
mirusį sūnų norėjo pavadinti jo paties vardu. O čia visai kitkas buvo parašyta.
- Dafydd, ar mes... - Staiga nutraukė nebaigtą klausimą. Atrodė absurdiška klausti ar jie tikrai toje vietoje. Be to Dafydd ėmė kalbėti.
- Gyvenimas labai dažnai būna toks neteisingas. - Auris net neįsivaizdavo ką sakyti. Kad gaila, kad užjaučia. Tie žodžiai kažkodėl pasirodė tušti. Bet nieko geriau nesugalvojo.
- Labai, labai gaila, kad jį praradote. - Turėjo omeny visą bičiulio šeimą. Tada nusprendė patylėti. Tyla kartais irgi turi ką pasakyti. Jie juk visgi čia stovėjo kartu.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1238
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #33 Prieš 3 savaites »
Situacija buvo keista. Atrodė, kad abu jaučiasi nejaukiai. Turbūt vienas nesuprato, kodėl pakvietė kitą eiti kartu, o štai tas kitas lygiai taip pat nesuprato, kodėl sutiko prisijungti. Deja, Dafydd bijojo viską paaiškinti, tad kol Auris atvirai neklausė, nutarė pasilikti smulkmenas sau. Dėl to jautėsi kiek nepatogiai - atrodė, kad yra tarsi skolingas šitam žmogui bent menkiausią paaiškinimą.
Žvelgė į antkapį ir iš viso daugiau nieko nesakė. Nors praėjo jau treji metai, skausmas, pasirodo, niekur nedingo. Jis buvo sėkmingai sukištas į save, tačiau dabar, pajudinus dangtį, sėkmingai iškilo į paviršių. Norėjosi klykti ir maldauti visų pasaulio dievų ar demonų, kad sugrąžintų jam sūnų. Juk būtent David (ar Elijah? Kaip jį vadinti, kai po mirties nutarė palaidoti kitu vardu?) turėjo padėti tapti normaliu tėčiu. O Dafydd šią progą prarado.
- Ar mes - ką? - vos girdimai iškvėpė velsietis ir atsargiai pažvelgė į Aurį. Jam čia turėjo būti labai sunku. Vis dėlto nepavadinsi jų draugais, bet štai atėjo į kapines ir regi jį praskydusį. Bet skausmas tiesiog siautė viduje, ir galiausiai nepavyko sulaikyti ašarų. Dabar labiau nei bet kada gyvenime norėjo paimti šį mažylį ant rankų ir parodyti jam, kad moka būti tėvu. Tik dabar suprato, kaip sudėtinga bus jų jauniausiam mažyliui. Pavadino jį tuo vardu, kuriuo turėjo vadintis štai šis berniukas, kuris amžiams pasiliko Londono kapinėse. Nagi, negalvok apie tai mintyse liepė sau Dafydd, tačiau buvo pernelyg sudėtinga.
- Ačiū, - balsu išspaudė Auriui ir išsitraukė iš kišenės žvakutę. Nelabai žinojo, kas yra daroma kapinėse, bet ištaręs reikiamą burtažodį uždegė ją.
- Visada tave prisiminsime, mažyli, - tyliai patarė atsiklaupęs prie kapo. Pastatė žvakelę ir nebeištvėrė - ašaros nutekėjo skruostais, o vaikinas susigūžęs prie kapo pradėjo kūkčioti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 639
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #34 Prieš 3 savaites »
Dafydd nepraleido jo neužduoto klausimo pro ausis. Todėl reikėjo paklausti. Tik Auris suformulavo tą klausimą kitaip. Nes nenorėjo klausti ar jie tikrai toje vietoje. Juk aišku, kad Dafydd žino kur eiti.
- Neturi atsakyti, jei dabar nenori to daryti. Tiesiog tu sakei, kad jo vardas turėjo būti kaip tavo. O čia parašyta Elijah. Turbūt persigalvojot. - Šiandien jis jautėsi lyg ant nesuvaldomai lekiančio motociklo. Tokio, kurio neįmanoma vairuoti. Visą gyvenimą bėgo nuo tokių dienų kaip ši. Ir štai tau...
Kai prasidėjo visa kita. Kai Dafydd kreipėsi į mirusį sūnų, kai degė žvakę Auris pasijuto taip, lyg jo čia neturėtų būti. O gal tiesiog norėjo atsirasti šimtu mylių toliau nuo kapinių. Matydamas bičiulio skausmą prisiminė Frederikos laidotuves. Prisiminė kaip stotyje pranešė Alanui apie sesers mirtį. Prisiminė Elijos ašaras ir tą nervinį išsekimą. Ir tai kaip paskui pasikeitė Alano tėvas. Kodėl jo tėvams prireikė  vieno iš vaikų mirties, kad prisimintų, jog yra tėvai? Lindo mintys į galvą.
Ašaros dažniausiai keldavo pasibjaurėjimą. Ypač suaugusio vyro ašaros. Prisižiūrėjo jau iki soties girto tėvo žliumbimų tam tikrais momentais. Vieną akimirką jis snargliuojasi, kitą apimtas kažkokio velniško padūkimo gainiojasi jį po namus.
Dabar matydamas visai sielvarte paskendusį Dafydd panoro jį čia ir palikti. Pats niekada niekam neleistų tokio savęs matyti. Kartais paauglystėje Alanas matydavo jo protrūkius. Bet tai buvo seniai. Kodėl aš čia esu? Ką turėčiau daryti?
Auris nusisuko. Spoksoti į verkiantyjį nepatiko nei jam, nei tikriausiai ir pačiam Dafydd tai nepatiktų. Auris pradėjo skaičiuoti sekundes. Tada galvon atėjo kita mintis. Apie tai, kad visą šį laiką begalvojo vien kaip nenori čia būti. Kaip jam negerai ir taip toliau. Pasijuto kažkaip savanaudiškai. Panūdo paguosti Dafydd, tik neturėjo supratimo kaip.
Senkleris išbūrė puokštę gėlių, kuklių, su smulkiais žiedeliais. Neįsivaizdavo ar jam labai derėtų, bet jei jau čia atėjo. Raudonplaukis padėjo jas ant kapo.
- Norėčiau kaip nors tau pagelbėti, tik nežinau ką daryti. Visą tai reikia pragyventi. Labai skaudu ir sunku suprantu. Svarbiausia, kad skausmas nepalaužė jūsų, kad esate kartu tu ir tavo žmona ir jūsų vaikai. - Žodžiai nesiliejo užtikrintu srautu kaip visuomet. Jis darė pauzes, nes nežinojo ar geriau kalbėti ar ne. Ir ar tai ką sako turi kažkokią prasmę. Bet o kas daugiau belieka? Nieko nepakeisi. Tą skausmą galima pasidalyti tik su šeima. Galvojo pagaliau nutilęs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1238
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #35 Prieš 3 savaites »
Ne, vis dėlto reikėjo ryžtis pasikviesti čia Mayrą. Ją bent galėtų apkabinti, priglausti ir taip galbūt šiek tiek sumažinti skausmą. Dabar norėjosi pabūti šalia kažko, bet negi imsi ir apkabinsi Aurį? Tai būtų pernelyg absurdiška, ir Dafydd gyvenime neišdrįstų to padaryti. Tam kam reikėjo kviesti jį čia? Kad dar labiau apsikvailintų? Kad Auris turėtų progą pabėgti ir daugiau niekada nebendrauti? Argi taip reikia elgtis su vieninteliu žmogumi, kurį galbūt galima pavadinti draugu? Norėjosi atsiprašyti ir leisti jam išeiti. Garsiai pripažinti, kad tai buvo klaida. Galbūt bent taip jie dar kada nors galės susitikti ir pabendrauti. Nors kalbėtis niekada nebūdavo paprasta, kažkodėl prie šio žmogaus Dafydd jautėsi beveik gerai. Ne taip gerai kaip prie Mayros, žinoma, tačiau prarasti bendravimo nenorėjo.
Aurio žodžiai išgąsdino. Taip, užsiminė jam apie tai, kad šis mažylis turėjo būti David. Tik kaip dabar paaiškinti? O gal iš tiesų dabar to nedaryti? Bet ne - tada šis žmogus dar labiau įsitikins, koks jis, Dafydd, nevykėlis ir bailys.
- Mayra norėjo sūnaus, pavadinto mano vardu, tad kai... Na, norėjome užauginti mažylį su šiuo vardu, - šiaip ne taip atsakė pabrėždamas žodį "užauginti". Vylėsi, kad Auris supras. Mayra turėjo parodyti labai didelį tvirtumą, kai nutarė suteikti šitam vaikučiui kitą vardą. Ji tikrai neeilinė mergaitė.
Netrukus jau bandė išplauti skausmą ašarų pavidalu. Žinoma, nė kiek nepalengvėjo, be to, labai nelaiku į galvą atėjo mintis, kad ateiti čia su kažkuo kitu, o ne Mayra, yra ne tik netinkama, bet paprasčiausiai nepadoru. Ar toks poelgis neparodo, kad jis nėra tinkamas tai merginai? Žinoma, jos nevertas, bet gal tai, kad šalia yra Auris, o ne žmona, parodo tik didesnes problemas? Kad ir kaip stengėsi valdytis, sekėsi sunkiai. Tiesa, pavyko nepradėti klykti, o tai labai jau norėjosi daryti. Vis dėlto ašaros plūste plūdo. Laimei, bent gėles pavyko pastebėti. Ir netgi išgirsti žodžius.
- Ač...čiū, - išspaudė Dafydd bijodamas pažvelgti į Aurį. Jis buvo teisus - jie nepalūžo ir išliko visi kartu. Tik kodėl jis vis dėlto atėjo čia ne su Mayra? Vėl ir vėl klausė savęs šito. Ilgą laiką kiūtojo ant žemės ir pagaliau nustojus tekėti ašaroms įsispoksojo į vardą. Nė nežinojo, ar Auris tebėra šalia. O ir ko jam čia būti? Tai ne jo skausmas.
- Myliu tave, sūnau, - liūdnai pratarė Dafydd stengdamasis nuvyti mintis į šoną. Bet jos ir toliau ėdė smegenis ir labai jau atkakliai kartojo, kad jis ką tik nutraukė draugystę su vieninteliu žmogumi, kuris nėra šeimos narys, bet kurį galėtų beveik artimu.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 639
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #36 Prieš 2 savaites »
Senkleris linktelejo. Raudonplaukis manė, jog suprato ką norėjo pasakyti Dafydd. Suprato, kad jie norėjo, jog berniukas su david vardu užaugtų.
Auris neprisiminė kada būtų taip troškęs pabėgti. Tikriausiai jau seniai taip bebuvo. Bet kažkas jį vis dar čia laikė. Dabar jau niekaip nebūtų galėjęs išeiti. Nebent Dafydd pasakytų, kad jis turi išeiti.
Bėgo laikas. Dafydd niekaip negalėjo nurimti. Auris pradėjo nervintis, kad taip ir naktis ateis, o jis ir toliau kiūtos prie kapo paniręs į skausmą. Kas bus, jei šitas apsilankymas Atims visą tą džiaugsmą... Na juk sakė, kad yra laimingas gimus naujagimiui. Taigi kas bus, jei visai panirs į depresiją? Tokioms mintims plūstant į galvą nieku gyvu neketino išeiti. Bet ką daryti irgi nežinojo. O gal geriau išvis nieko nedaryti. Kas sakė, kiek laiko turi užtrukti sielvartas? Gal man tiesiog pabūti, palaukti kol praeis.
Žinojo, kad praranda labai gerą progą ištrinti save iš Dafydd gyvenimo, o jį iš savojo. Bet kaip galėjo taip pasielgti? Tikriausiai jis labai vienišas. Jei aš esu čia. Gal ateiti kartu su žmona buvo per sunku, bet norėjosi su kuo nors čia pabūti. Tik kad tu labai prašovei pro šalį Dafydd. Aš tokiems dalykams netinkamas. Juk atėjau atsisveikinti ir tik būčiau įžeidęs tave dar labiau.
Taigi taip nieko ir nesiėmė. O ką čia pakeisi? Juos gaubė tyla. Galbūt buvimas šalia ir yra geriausia, kuo aš galiu jam padėti?
Pagaliau vėl žvilgtelėjęs į bičiulį pastebėjo, kad jis gal ir aprimo.
Auris žengė artyn. Kilstelėjo ranką ir trumpam broliškai uždėjo Dafydd ant peties. Neilgam, sekundei ar dviem. Tada pasakė
- Viskas bus gerai. Žinau, tau dabar taip neatrodo, yra labai skaudu bet... Nieko nebegalima pakeisti. Reikia gyventi toliau. Prisimink, kad turi didelę ir mylimą šeimą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1238
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #37 Prieš 2 savaites »
Skausmas viešpatavo mintyse ir visame kūne. Tiesą sakant, Dafydd labai reikėjo leisti tam skausmui paimti viršų. Ilgą laiką buvęs užspaustas viduje jis niekur nedingo, tik, pasirodo, gerokai išvargino. Trejus metus, kurie praėjo po netekties ir laidotuvių, vaikinas negalėjo sau leisti verkti ir būti silpnas. Kartą priesaiką sau sulaužė ir pravirko. Po to dar labiau supyko ant savęs ir neišliejo nė vienos ašaros. Bet dabar labai norėjo pabūti silpnas. Reikėjo išlieti per trejus metus susikaupusį skausmą. Neberūpėjo ir tai, kad jį galimai mato Auris. Nors nebūtų nustebinę, jeigu tas vyrukas jau būtų iš čia dingęs.
Kai kažkas padėjo ranką ant peties, Dafydd krūptelėjo.
- Mayra? - nevalingai ištarė jis ir pakėlęs akis susigėdo. Pasirodo, tai buvo ne kas kitas, o Auris. Jis niekur nedingo ir dar bandė palaikyti. Nieko nebegalima pakeisti aidėjo mintyse. Būtent. Čia ir buvo problema. Dafydd niekada nesusigrąžins prarasto mažylio. Nors jis jau turėtų jaunesnius broliuką ir sesutę, vis tiek buvo skaudu. Dafydd atsistojo ir neryžtingai pažvelgė į Aurį. Norėjo kažką pasakyti, tik neįsivaizdavo, kas čia tiktų. Šis žmogus vaikų neturėjo. Toks skausmas jam nėra pažįstamas. Nei sesers, nei motinos ar mylimos moters netektis nėra tokia. Vadinasi, iki galo Auris jo suprasti negali. Ir vis dėlto buvo čia. Elgėsi kaip draugas, nors velsietis nežinojo, ar būtų galima jį taip pavadinti. Labai norėjosi. Beprotiškai reikėjo turėti draugą, bet ar Auris norėtų tokiu būti? Ir ar to reikėtų klausti dabar, kai skausmas niekur nepasitraukė? Ne, ko gero, vis dėlto tai padaryti vėliau.
Su šiuo sprendimu mintyse Dafydd vėl nusisuko į kapą, ir jau aprimusios ašaros vėl susitvenkė akyse. Taip, jis turėjo mylimą ir netgi mylinčią šeimą. Bet joje visada trūks vieno nario - šito mažylio, kuris niekada nepamatys namų Sautende ir savo šeimos.
- Ar kada praradai artimą žmogų? - neužtikrintu tonu slėpdamas kūkčiojimą po kiek laiko pasiteiravo Dafydd.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 639
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #38 Prieš 2 savaites »
Aš ne Mayra Dafydd.  Kaip galima taip prisirišti prie kokio nors žmogaus? O jei kas nutiktų? Skyrybos ar dar kas. O tada kas? Kaip gyventi, kai į vieną žmogų sukiši tiek jausmų ir vilčių? Tai pavojinga. Va taip ir mano tėvukui stogas pavažiavo. Ne, niekada, niekada nesusisiesiu šitaip begalybiškai smarkiai su niekuo šitame sumautame pasaulyje. Bet gi tu pats pastoviai mini jo šeimą, sakai, kad reikia į ją remtis. Net va dabar. Na taip aišku. O ką turiu sakyti? Kam kišti jam į galvą savo nykius  nusistatymus? Galvojo šitaip tada, kai Dafydd ištarė žmonos vardą. Jam tai ištarus Aurį vėl apniko debesis abejonių. Ir kokio velnio neišėjai mulki tu? Taigi galėjai jau šimtą kartų. Bet kaip reikėjo tą padaryti? Palikti jį prie to kapo tokį nusiminusį. Paskui neišeitų iš galvos kokį mėnesį ar dar daug ilgiau. Ir šiaip buvo galybė jau seniau suminėtų priežasčių, kodėl pasiliko prie kapo.
Išgirdęs naują klausimą galvojo sakyti kaip yra ar ne. Ir begalvodamas kaip geriau daryti suprato kaip norėtų su kažkuo pasikalbėti.
- Taip. Žinai Dafydd, artimą žmogų prarandi ne vien tada, kai jis žūna. Jau sakiau tau mirė mama. Su ja kartu tėvas. O, jis gyvas, bet jau geriau būtų miręs. Tada bent galėčiau jo ilgėtis ar gražiai galvoti apie jį. Taigi neturiu tėvų. Paskui netekau žmonių pas kuriuos gyvenau kai pabėgau nuo tėvo. Žinai, kai pabėgau iš namų manęs niekas neieškojo. Beveik dvejus metus. Ir žinai kodėl grįžau į Senklerių tarpą? Nes kai pagaliau netyčia susitikome mano dėdei ir seneliui nepatiko, kad gyvenu pas purvinus žiobarus. Taigi jų irgi netekau. O paskui einant laikui nusprendžiau, kad man nieko nereikia. Išmečiau iš savo gyvenimo turėtus draugus ir merginą, su kuria gal būtume sukūrę kažką gražaus. Bet aš tyčia ją išdaviau, kad daugiau nesusitiktume. Nes taip paprasčiau. Turiu daugybę pažįstamų, kurie iš tikrųjų manęs nepažįsta. Nes taip lengviau gyventi. Taigi taip. Netekau daug artimų žmonių. Vienus atėmė likimas. Kitus pats išstūmiau iš savo gyvenimo. - Kai pradėjo kalbėti žodžiai pylėsi ir jis negalėjo sustoti. O kai nutilo negalėjo pasiimti atgal visko, ką išsakė.
- Aš atsiprašau, kad užverčiau tave visu šituo. Tau ne tai galvoje. Ir šiaip. - Dabar pats metas dingti. Tuojau pat. Kokią nesąmonę ką tik iškrėčiau. Siuto ant savęs Auris.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1238
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #39 Prieš 2 savaites »
Auris nieko nepasakė į tai, kad Dafydd netyčia ištarė žmonos vardą. Jis nesmerkė, nesityčiojo ir nekaltino. Bent jau nedarė to atvirai, o kaip tik to dabar ir reikėjo. Reikėjo, kad kažkas suprastų ir pabūtų šalia. Žinoma, Mayra tą padarytų dar geriau, ją turėti čia dar labiau ramintų. Vis dėlto teko pripažinti: Dafydd bijojo pamatyti savo mergaitę palaužtą. Nuoširdžiai bijojo. Taigi pakvietė tą žmogų, kurį galbūt galėjo vadinti draugu. Tai, kad Auris čia atėjo, buvo ir netgi palaikė, įrodė, kad jis ir yra draugas. Tik neaišku, ar pats tą žino.
Spoksodamas į kapą pradėjo klausyti, ką kalba Auris. Nejaukiai suprato pamiršęs, ką jis anksčiau buvo minėjęs. Tai, kad dabar lankė nė dienos neišgyvenusio sūnaus kapą, nebuvo pasiteisinimas. Dafydd nuleido akis ir bijojo pažvelgti į draugą. Jis netikėtai atviravo. Galbūt tai nebuvo tinkama vieta ir laikas, tačiau velsietis jo klausėsi. Žinoma, skausmas niekur nedingo, bet kartu buvo savotiškai gera, kad Auris ryžosi taip atvirai kalbėti su juo, Dafydd. Bėda ta, kad visai nebuvo aišku, ką į tai reikėtų atsakyti. Kai Auris kalbėjo apie tėvą ir tai, kad jau geriau jis būtų miręs, Dafydd nejučia pagalvojo apie motiną. Ar geriau, kad ji mirusi? Nežinia, jam turbūt tiesiog per mažai tai rūpėjo.
Norėjosi pasakyti, kad visa tai, kas dabar buvo pasakyta, neprilygsta valandą ar trumpiau išgyvenusio sūnaus netekčiai. Bet tai būtų buvę pernelyg nejautru. Taigi liko tylėti. Iki Auris atsiprašė, mat tai gerokai sutrikdė.
- Nereikia atsiprašinėti, - pavyko išspausti silpnu balsu. Akyse vėl kaupėsi ašaros, bet reikėjo pasistengti kažką atsakyti tam, kurį labai norėjosi vadinti draugu. - Bet ar tikrai lengviau neturėti nieko artimo? Kai neturi į ką atsiremti? Buvau tokioje situacijoje. Galiu palyginti. Ir užtikrinu - turėti šalia artimą ir mylimą žmogų yra nepalyginamai lengviau.
Tai, žinoma, vėl galėjo sukelti klausimą, kodėl tada Dafydd neatėjo čia su tuo artimu ir mylimu žmogumi. Bet vylėsi, kad Auris parodys pakankamai supratingumo ir klausimo neužduos.
- Ir... Ar tai reiškia, kad tu... - to paklausti buvo labai sudėtinga. Bet reikėjo. - Ar tu ir mane ruošiesi išstumti iš savo gyvenimo?
Tai buvo labai sudėtingi žodžiai, ir Dafydd pats išsigando. Ir toliau spoksojo į vardą ir, atrodė, nutilo ilgam.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 639
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #40 Prieš 2 savaites »
Radai laiką ir vietą pliurpti apie savo gyvenimo vėjus. Kam to reikėjo? Ne. Auris nesijaudino dėl to ką Dafydd pagalvos. Gal pamanys, kad jis bijo jausmų ir įsipareigojimų. O ką ne taip yra? Tiesa pasakius jam seniai tas pats ką kas apie Aurį Senklerį mano. Tiesiog nemėgo viso to šlamšto pasakoti. Savo praeities istorijas jau seniai buvo metęs per bortą. Tikrai? Jei taip būtų, gal jau turėtum žmoną ir vaikų. Ir neaiškintum, kad visus žmones geriau atstumti. Į nuolatinius ginčus su savimi neleido panirti Dafydd kalbos.
- O jei tas artimas žmogus palieka? Be to artimi žmonės yra silpna vieta... - Stabdyk tankus. Bet buvo jau vėlu. Greičiausiai ilgą laiką norėjosi imti ir kalbėti su kažkuo apie tai, ką galvoja.
- Žinai ką? Labai ilgą laiką žmogus, kuriuo išties rūpinausi buvo mano pusbrolis. Na judu jau susitikote kartą. Tu žinai turėjau gana juodą praeitį. Kartą įkliuvome. Alaną supančiojo tokiu užkerėtu tinklu iš kurio gali išlaisvinti tik tas, kas užkerėjo. Tas tinklas kelia skausmą. Taigi tą kartą daviau nesulaužomą priesaiką, kad jeigu jį paleis eisiu su tais žmonėmis, pasiduosiu. Keliausiu mirtin. Ir dabar tą padaryčiau. Tą kartą pavyko išsisukti. Va tai ir yra silpnybė. Jei nebūčiau leidęs vystytis tam mūsų ryšiui dabar tikriausiai gyvenčiau be rūpesčių. Toliau tęsčiau ką pradėjau. Nebūtų jokio darbo Hogvartsse, Erkos. Gyvenčiau kaip seniau ir būtų paprasčiau. Bet vieną kartą, kai Alanas buvo devynerių netyčia užklupo mane ne pačioje geriausioje padėtyje. Tą kartą pirmą sykį manęs išsigando. Kai pamačiau tada kaip išgąstingai į mane žiūri atbudo sąžinė. Todėl pamažu ėmiausi keisti savo gyvenimo kursą. Kartais žiauriai dėl to gailiuosi. Kartais džiaugiuosi. - Žinoma dirbant Dolohovams kildavo daugybė save graužiančių minčių. Jam nepatiko žmogus, kokiu pamažu virto. Bet ir prišnekėjau čia... O Jėzau... nors gal ir gerai. Tegul žino koks esu. Tuo labiau, kad Dafydd uždavė dar vieną klausimą. Ir Senkleriui pasirodė, kad Dafydd Aurio atsakymas yra svarbus.
- O tu nori bendrauti ir dabar? Kai išklojau tau visus šiuos dalykus? Ne Dafydd. Aš nebeketinu dingti. Nesiruošiu nutraukti mūsų bendravimo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1238
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #41 Prieš 2 savaites »
Kas būtų pagalvojęs, kad tokioje skaudinančioje vietoje Auris pradės šitaip atvirauti? O gal atėjo tik tam, kad papasakotų apie save ir taip išgąsdintų? Gal tai gražus (arba nelabai) būdas parodyti, kad toliau bendrauti neketina? Buvo keista suprasti, tačiau tai būtų labai skaudu. Šio žmogaus Dafydd reikėjo. Ar tai, kaip pasakytų Auris, jo silpnybė? Labai gali būti - vaikinas neabejojo esąs silpnas. Jeigu Mayrai kas nors atsitiktų, jis neištvertų - dėl šito buvo visiškai tikras.
- Jeigu artimas žmogus palieka, vadinasi, be jo yra geriau, - kuo užtikrinčiau pratarė Dafydd ir nejučia pagalvojo apie Mioną. Žinoma, tada skaudėjo, ir jis puolė į tokią duobę, iš kurios taip paprastai neišlipsi. Bet dabar be jos tikrai geriau - jeigu Miona nebūtų atstūmusi, Dafydd nebūtų atradęs Mayros, ar ne? Jie neturėtų penkių nuostabių vaikų. Ir... Na, nestovėtų šiose kapinėse. Ta mintis privertė krūptelėti, bet Dafydd tikėjosi, kad Auris į tai neatkreips dėmesio.
Nenorėjo pamokslauti apie tai, kad toks "be rūpesčių" gyvenimas nėra visavertis. Tai ne jo reikalas. Pačiam visai nesinorėjo nė bandyti taip gyventi - užteko vaikystės ir paauglystės, kai nerūpėjo iš viso niekas. Dabar bet ką atiduotų, kad galėtų ir toliau mylėti ir būti mylimas. Artimas ir reikalingas.
- Tu nieko labai baisaus nepasakei, - nuoširdžiai atsakė, kai Auris tarsi suabejojo, ar kas nors gali su juo norėti bendrauti. Šis vyrukas žinojo apie Hogvartsą ir galbūt Magijos ministeriją. Bet tai tebuvo smulkmenos. Tamsi Dafydd praeitis slėpė žymiai daugiau. - Jeigu pabudinai sąžinę, reiškia, kad nesi blogas žmogus. Atėjai čia, nors neprivalėjai to daryti. Padedi savo pusbroliui ir Erkai. Nemanyk esąs labai blogas, nes tikrai toks nesi. Tad taip, jei tu ne prieš, norėčiau ir toliau bendrauti.
Dafydd susigėdęs nutilo. Buvo nejauku prisipažinti, koks Auris jam svarbus. Elijah tiesiog dingo - tas, kurį Dafydd laikė draugu, o ne čia palaidotas mažylis. Jeigu dingtų Auris, jam jo trūktų. Tik neketino taip atvirai to pripažinti.
Norėdamas paslėpti sutrikimą vėl atsitūpė prie kapo ir padėjęs ranką ant žolės, atrodė, pradėjo mintimis bendrauti su ten palaidotu kūdikiu.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 639
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #42 Prieš 1 savaitę »
Auris šiandien ėmė ir sugriovė savo planus. Vietoje paaiškinimo kodėl daugiau gyvenime jiedu nesusitiks išklojo kai kuriuos savo gyvenimo nutikimus ir mintis. Neįtikėtina. Ir dar kur pradėjo tiek kalbėti. Absurdas... Kaip buvo galima apie viską pasakoti čia, prie to vaiko kapo. Ir dar po to laiko, kai Dafydd skendėjo ašarų liūne.
- Tikrai taip manai? - Ką gali atnešti kito žmogaus pradingimas? Nieko. Tuštumą. Todėl geriausia išvis neprisirišti. Bet jau pats ėmė elgtis visai kitaip. Ir jau senokai.
- Na... Ačiū už tokią nuomone. - Tarstelėjo. Atėjau čia ne gerų ketinimų vedinas. Pamanė. Bet koks skirtumas. Gal kažkur giliai pasąmonėje žinojo, kad nepasakys Dafydd to, ką parašė tame neišsiųstame laiške.
Auris žengė ir žengė nuo savo susidarytų nuostatų. Šiandien nukeliavo nuo jų dar toliau. O tada prieš porą metų, kai priėjo prie Dafydd turguje norėjo tik susirieti su kuo nors. Gyvenimas ima ir sudėlioja viską taip, kai tu nei nesitiki.
- Na ir gerai. Kaip ir sakiau neketinu kažkur pradingti. - Pasakė. Paskui daugiau nieko nekalbėjo. Kol kas Dafydd atrodė geriau nei prieš tai. Vėl nusisuko į kapą. Atrodė, kad pasinėrė į kažkokias mintis. Auris nusprendė netrukdyti ir apėjo ratą aplink kapines. Rado čia ir neprižiūrėtų kapų. Niekieno nelankomų. Paskui sugrįžo atgal. Pasivaikščiojimas apramino. Gal viskas išeis tik į gerą. Galvojo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1238
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #43 Prieš 1 savaitę »
Tai buvo keista situacija. Kas būtų pagalvojęs, kad du jauni vyrukai susitiks kapinėse? Ir, tuo labiau, kad vieno iš jų sūnaus kapo lankymas baigsis tokiomis sudėtingomis temomis ir netgi santykių aiškinimusi? Dafydd jautėsi labai sutrikęs. Pakvietė Aurį čia, nes bijojo eiti vienas, norėjo, kad kas nors pabūtų šalia. Šį kartą tai negalėjo būti Mayra ar mažyliai, tad pasiūlė žmogui, kurį turbūt laikė artimiausiu už šeimos ribų. O kuo tai baigėsi? Ir gal net nesibaigė - nežinia, kas čia dar įvyks.
- Nemeluoju tau, - ramiai pratarė. Tai buvo visiška tiesa, tik ar Auris tai supras? Dafydd nuomone, jis tikrai nebuvo blogas žmogus. Galbūt norėjo toks būti, galbūt taip gynėsi nuo savo praeities, tačiau tikrai negalėtum pavadinti jo blogu. Be to, kas kas, o Dafydd jo tikrai negali teisti.
- Nereikia dėkoti, nes aš iš tiesų taip galvoju, - pridūrė.
Netrukus paskendo mintyse apie savo mažylį, kuriam jau būtų treji. Kaip lekia tas laikas, ar ne? Ak, kaip norėtųsi apkabinti šitą berniuką, parodyti namus ir pasaulį, papasakoti, koks jis buvo laukiamas, kaip žadėta, kad jo tėvas bus tam vaidmeniui tinkamesnis...
Viso to nebus, ir Dafydd vėl susigraudino. Prieš ateidamas žinojo, kad taip bus. Norint negalvoti apie šitą nuostabų mažylį reikėtų čia neiti. Būtent tai jis ir darė trejus metus. Natūralu, kad atėjus į kapines prisiminimai sugrįžo ir skaudino. Ar galima tikėtis, kad Auris jį supras?
Sulig ta mintimi paaiškėjo, kad tas žmogus dingo. Tai sutrikdė ir nustebino. Dafydd atsistojo ir apsidairė. Netrukus pamatė jį artėjantį. Galbūt neištvėrė šitos keistos situacijos? Tai neturėtų stebinti - abiems nebuvo lengva.
- Kas būtų pagalvojęs, kad po pažinties turguje kartu eisime į galeriją, ar, tuo labiau, kapines? - nejučia paklausė Dafydd vėl įsispoksojęs į savo mažylio kapą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 639
Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
« Atsakymas #44 Prieš 1 savaitę »
Taip. Tas pasivaikščiojimas apramino. Dabar vėl jautėsi bemaž tvirtai ir žinojo, kad daugiau nepripliurps ko nereikia. Savo ketinimų keisti tikrai neketino. Kad jau viskas taip susiklostė ką gi... bus matyti ką atneš laikas. Visgi jie buvo gana skirtingi žmonės ir galėjo kada nutikti kad ims ir apsipyks. Bet pasielgti su Dafydd kaip su kitais savo pažįstamais, kuriuos išmetė iš savo gyvenimo neketino.
- Tai jau tikrai. - Atsakė. Tiesą sakant regis taip niekada ir nepaaiškino Dafydd, kad tą kartą prikibo prie jo ne todėl, kad ten stovėjo konkrečiai jis ir Auris užsinorėjo jį pažeminti. Būtų taip elgęsis su bet kuo kitu. Ką bent kažkiek pažinojo ir žinojo kaip supykdyti. O jei pažįstamo nebūtų pasitaikę greičiausiai būtų sugalvojęs kaip susirieti ir su visai nepažįstamu žmogumi. Tą dieną tiesiog norėjo sukelti kuo didesnį konfliktą ir išsilieti ant kažko. Ir pasipainiojo kaip tik šis žmogus.
- Kaip tik apie tai pagalvojau visai neseniai. - Tarė.
- Žinoma tai nepateisins tuometinio mano elgesio. Bet tada nepriėjau prie tavęs vien todėl, kad ten stovėjai tu. Galėjo būti ir kas kitas. Tą dieną ieškojau problemų kaip sakant. Norėjau su kažkuo susirieti ir išsikrauti. Žinoma tai žiauriai kvaila. Ir dėl to atsiprašau. - Tada šyptelėjo ir pasakė.
- Nenuspėjami tie likimo vingiai. - Kai pagaliau nustojo galvoti apie tai kodėl čia yra ir kad nenori čia būti suprato kaip vertina tai, kad draugas jį kvietė ateiti kartu į tokią Dafydd svarbią vietą.