[Mayra Llewellyn]

 Londono miesto kapinės ir krematoriumas yra įsikūrę šiaurės-rytų Londone, netoli Epingo miško. 200 akrų plotas turi du įėjimus - pagrindinį, esantį šiaurėje, bei pietinį. Netoliese yra mašinų stovėjimo aikštelė, nors su specialiu leidimu galima įvažiuoti ir į pačias kapines, o automobilio neturintys gali laisvai atvykti autobusais ar metro.
 Šios mirtimi dvelkiančios vietovės aplinka yra stulbinanti, su kruopščiai prižiūrėtais gėlynais, krūmais ir senais, ramybe dvelkiančiais medžiais tarp begalinių paminklų eilių paprastiems žmogeliams, karo didvyriams ar įžymybėms. Neplanuotų apsilankymų atveju, čia dirba gėlių parduotuvė ir net kavinė, su savu nuosavu vidiniu kiemeliu, o uniformuoti kapinių darbuotojai prireikus suteiks informaciją bei pagelbės.
 Klaidžiojant takeliais, gali prieiti anglikonų bažnyčią su bokštu bei keletą koplyčių-kolumbariumų. Jeigu norisi velionį paslėpti po žeme, čia taip pat šiam tikslui po žeme yra įrengtos katakombos. Teritorijoje taip pat yra du krematoriumai, tačiau senasis buvo perdarytas į dar vieną koplyčią. Nors ir religinių pastatų kiekis yra nemažas, šiose kapinėse palaidotas gali būti bet kas, nepaisant kilmės ar religijos.

[Oficiali svetainė]

[Brett OConnor]

Bretui reikėjo pasižmonėti. Kad ir kaip jis nemėgo tų kvailų dvikojų padarų, kurių labai per daug buvo jo namuose lūšnyne, kartais reikėdavo prasiblaškyti. Reikėjo pailsėti nuo prakeiktų tėvo priekaištų, kad jis nedirba. O ar jis kaltas, kad vos po aštuonių dienų buvo atleistas? Kad ir kokias priežastis pasakė buvęs viršininkas, vyrukas viską suprato: juo niekas nepasitikėjo tik per prakeiktą tėvą. Tik jis dėl visko kaltas. Kaltas dėl to, kad Bretas nėra burtininkas, bet kartu nėra ir žiobaras. Jis yra kažkoks nei skustas, nei luptas žioplys, kuris tokiu tapo tik per prakeiktą tėvą!
Žmogus, pavežęs vyruką iki Londono, buvo bjauriai panašus į tą, apie kurį pastarasis tiek daug galvojo. Nenuostabu, kad prieš išlipdamas iš mašinos gerai įkrėtė jam į kailį. Tiesą sakant, Bretas net nežinojo, ar tas dar gyvas. Gerai apieškojęs kišenes rado piniginę, tad nusavinęs visus grynuosius išėjo į miestą ir jautėsi visai neblogai. Galbūt pavyks įsigauti į kokį barą ir nukabinti mergiotę.
Sostinės rudaplaukis gerai nepažinojo, tad vėliau tikrai nebūtų galėjęs paaiškinti, kaip atsidūrė kapinėse. Ten sutikęs kažkokį žmogų paprašė ugnies cigaretei prisidegti: iš pirmos ir paskutinės algos prisipirko itin didelį kiekį rūkalų. Deja, tas žmogus pasirodė besąs bjauriai nemandagus. Kaip galima rūkyti kapinėse? Ar nejaučiate niekam pagarbos? Ar norėtumėte, kad prie jūsų kapo kas nors rūkytų? su patyčia kartojo mintyse to idioto ištartus žodžius Bretas eidamas į šalį. Atrodė, kad paliks kvailį ramybėje, tačiau kažkuriuo metu sukilo pyktis, ir vaikinas apsisuko. Nevykėlis ir toliau žaidė su žvakutėmis, kas reiškė, kad galėjo paprasčiau nei paprastai uždegti ir jo cigaretę. Įsiutęs Bretas priėjo prie to žmogaus ir nieko nesakęs smogė jam į veidą. Žmogui pargriuvus rudaplaukis pradėjo jį spardyti kartais vis trenkdamas ir kumščiu. Žmogus jau kurį laiką nejudėjo, tačiau jaunuolis nenustojo jo daužyti ir spardyti. Viskas aptiško kraujais, bet ir tai nenuramino. Kažkuriuo momentu Bretas nusispjovė ant to, kas dabar jau buvo panašiau į mėsos kalną, bet vis tiek nenustojo jo spardyti. Pyktis visiškai nebuvo sumažėjęs.

[Liucija Andersson]

 Šiąnakt Londone buvo ramu. Mieste, kaip ir buvo įprasta, arterijomis sruvo mašinos, pakampėse mėtėsi šiukšlės bei benamiai, o paklydę sielos šmėžavo šešėliuose kartu su vagimis, žudikais ir prievartautojais.
 Liuciją jos butas dusino. Nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro ją supančios Ministerijos sienos spaudė, o trumpa kelionė namo neleisdavo net dorai pažvelgti į dangų.
 Šalyje neramu. Daug pokyčių, vienai būtų atvirai nesaugu. O kas, jeigu tuo pasinaudotų opozicija? Negyva ministrė, nespėjusi net dorai kabineto susitvarkyti, nieko nenustebintų. Reiktų pasisaugoti, kol viskas nusistovės. Ką dar jai kalbėjo aurorai? Tiesiai žiūrėdami į akis jie kartojo tą pačią mantrą, dabar it užstrigusi plokštelė besisukančią baltaplaukės galvoje.
 Laikas pasivaikščioti.
 Todėl baltą plaukų spalvą paslėpusi po rusva ir užsimaskavusi taip, kad atrodė geru dešimtmečiu jaunesnė, Liucija ant rankos užsimetė apsiaustą, pasičiupo lazdelę ir dingo naktiniame Londone. Ji - tik dar viena keista žiobarė, pradingstanti minioje ir šešėliuose. Dar viena nesuprasto jaunimo atstovė metro traukinio vagone.
 Kur ji išlipo, Andersson nežinojo. Suprato tik tai, kad vis dar yra Londono ribose. Užsimetusi apsiausto gobtuvą, ji patraukė pirmu pasitaikiusiu takeliu. Ironiškai, netrukus švelnios gelsvos šviesos nušviesti pasirodė antkapiai, kurie pralinksmino rausvalaukę. Nardydama tarp nesibaigiančių eilių, ji mėgavosi kapinėse tvyrančią tvarka. Jos nuomone numirėliams gerai - niekuo nebereikia rūpintis, kai net ir karstą vietoj tavęs uždaro. O ji tėvo lavoną iš Azkabano į Švediją ar pardangis? Tada galėtų pati užkasti šalia motinos. Ji juk nekalta, kad jiems visiems teko išsiskirti. Na, bet ir su tais lavonais vienos bėdos - į židinį neįmesi, o skraidint ant šluotos paprasčiausiai nepagarbu. O kas jei dar ir į jūrą įkris? Ot būtų gėda - pametė nuosavo tėvo lavoną Šiaurės jūroje!
 Mintis apie lavonus nutraukė vieno tokio darymo garsai. Garso, kurį sukelia spyris į žmogų, Liucija turbūt niekada nepamirš - pernelyg dažnai tekdavo jo pasiklausyti vaikų namuose. Smalsumo ir nuobodulio vedama, ji šešėliais patraukė veiksmo vietos link, gniauždama už nugaros paslėptą lazdelę.
 Vyriškis, taip įnirtingai liejantis savo pyktį ant kažko, buvo nematytas. Žinoma, tik priešingas atvejis būtų nustebinęs merginą. Atidžiai stebėdama nepažįstamąjį Liucija bandė įžvelgti kokį nors magijos požymį. Galiausiai nusprendusi, kad jau gana, žengė šiek tiek arčiau ir tarė:
-Koks jausmas, kai tavo siela sutepta kažkieno krauju?
 Kvaila ji nebuvo - už nugaros lazdelę spaudžianti ranka buvo pasiruoši per sekundę paleisti stingdymo kerus, o ir niekas iš užmaršintojų biuro neprieštarautų, jei ministrė pati pamažintų jiems darbo...

[Brett OConnor]

Šitaip įsiutęs Bretas nebuvo niekada gyvenime. O ir tai, ką jis iki šiol vadino pykčiu, praeidavo žymiai greičiau. Iš to kvailio, nesutikusio pridegti cigaretės, jau seniai liko tik kažkoks beformis daiktas. Deja, tai įsiūčio nė kiek nesumažino. Vyrukas buvo visiškai tikras, kad to dabar negalėtų padaryti niekas.
Iki to laiko, kol išgirdo moterišką balsą. Atsisukęs pamatė kažkokią mergaičiukę, ir pykčio kaip nebūta. Bretas skubiai nutaisė savo "nuostabiąją" šypseną, kuri turėjo sužavėti bet kurią merginą (turėjo sužavėti. Bet niekada nesužavėdavo). Spirtelėjęs kūną tolyn žengė artyn merginos. Ji pasirodė gal kiek ir per jauna, tačiau tai netrukdė. Jeigu ji yra pakankamai suaugusi slampinėti po kapines, vadinasi, yra pakankamai suaugusi ir praleisti šiek tiek laiko su Bretu. O tai reiškė, kad galima pamiršti, kas ką tik įvyko. Jeigu ne kruvini drabužiai, niekas nė nebūtų pagalvojęs, kad rudaplaukis ką tik buvo juodai įsiutęs. Ne, dabar jis buvo tas tylus ir ramus vaikinas, galintis per dieną pratarti porą žodžių ir atkakliai bandantis susipažinti su kokia daile mergaičiuke. Ši buvo ne tokia ir bloga, tad Bretas džiaugėsi. Gal ne tokia ir bloga ši diena. Buvo verta trenktis į tą kvailą sostinę.
- Bretas, - ištiesė ranką rudaplaukis ignoruodamas faktą, kad mergina kažko klausė. Tiesą sakant, klausimo net ir negirdėjo - tuo metu buvo pernelyg užsiėmęs pykčio išliejimu. Ausys tiesiog užfiksavo malonų balsą, ir to užteko, kad dabar vyrukas stovėtų "išdidus ir rimtas" ir atrodytų esąs vertas šitos ne tokios ir blogos mergaičiukės dėmesio.
Išvaizda, tiesa, pasigirti ji gal ir negalėjo, tačiau tai nebuvo ypatingai svarbu. Mergiotė prie jo priėjo ir užkalbino - dabar tereikėjo neapsijuokti, o parodyti, kad jis išties yra teisingas pasirinkimas. Vis dar "droviai" šypsodamasis nužvelgė mergaičiukę ir priėjo dar arčiau, tad dabar beveik glaudėsi prie jos.
- Ką norėtum nuveikti šį gražų vakarą? - savimi pasitikinčiu tonu paklausė.

[Liucija Andersson]

 Jos balsas vyriškio dėmesį atkreipė. Gal netgi per daug. Ranka truktelėjo ir burnoje pasijuto kartus Immobulus kerų skonis, tačiau, kvailiai išsiviepęs, vyriškis jai tik prisistatė. Liucija atsakė jau gerai išmokta dirbtine šypsena bei mandagia tyla. Šis pokalbis iš įdomaus staiga pavirto absoliučiai banaliu ir prarado beveik visą ministrės susidomėjimą. Bretas, kaip strypą į kitą galą gavęs povas, tiesėsi, bandydamas ją apkerėti kokiu tai poravimosi šokiu, o Liucija, su savo švelnia bei supratinga šypsena, stovėjo taip, tarsi aiškintų visiems keliems šimtams Anglijos aurorų, koks planas įvykus sukilimui.
 Na, bet skųstis baltaplaukė irgi negalėjo. Stovėti ir išsidirbinėti kapinių tamsoje buvo žymiai smagiau nei tą patį išsidirbinėjimą rodyti Ispanijos ministro kabinete, ant ausų jam kabinant aukščiausios rūšies makaronus su anglišku mandagumu.
 Bretui priėjus arčiau, tiksliau, per daug arti, Liucijai dėl dvoko teko įkvėpti per burną. Jai dabar reikėjo kažko, kas patvirtintų, kad šis girtuoklis tik dar vienas žiobaras, svaiginančio gėralo dėka per daug įsidrąsinęs. Ko nors apie šią žmogystą, ką ji galėtų panaudoti prieš jį vakarui praskraidinti. O būnant taip arti vienas kito, žvilgsniams nebuvo sunku susidurti.
 Ir štai jis, prisiminimas, trumpas Hogvartso sienų blykstelėjimas ir Liucija aptiko tai, ko ieškojo. Tačiau savo asmeninę erdvę itin gerbianti mergina nebegalėjo toliau stovėti vietoje, tad žengė kelis žingsnius atgal, šįkart pilnai nužvelgdama Bretą.
 Nuo judesio ir pakilusio vėjo nuo galvos nuslydo apsiausto gobtuvas ir štai, smulki, akiniuota mergina laikė į vyriškį nukreipusi savo šermukšninę lazdelę.
-Malonu susipažinti, Bretai O'Connor. O šį gražų vakarą labai norėčiau tave įduoti aurorams ir stebėti, kaip lėtai supūni Azkabane už žmogžudystę. Nebent, žinoma, įtikinsi mane to nedaryti,-labai dalykiškai viską išdėstė Liucija ir jos veidas pasipuošė nuoširdžia šypsena.

[Brett OConnor]

Mergaičiukė kiek atsitraukė, ir tai be galo įžeidė Bretą. Šiaip ar taip, jis buvo jaunuolis pačiame jėgų žydėjime. Maža to, pakankamai išvaizdus, kad jauna panelė susižavėtų. Iš kur tiek įžūlumo šitaip įžeisti šaunų jaunuolį, kuris paprasčiausiai nori susipažinti?! Tuo labiau, kad pati užkalbino! Bretas susiraukė, tačiau nieko nesakė. Kol kas pavyko užgniaužti į viršų vėl besiveržiantį pyktį. Tikėjosi, kad nereikės iš šitos jauniklės padaryti dar vienos krūvelės maitėdoms lesti.
O'Connor? visiškai sutriko vyrukas, tarsi būtų pirmą kartą gyvenime išgirdęs savo pavardę. Tiesą sakant, taip, kad mergaičiukė ją iš kažkur žinojo, gerokai gąsdino. Prie to, žinoma, prisidėjo ir atsukta lazdelė. Kad ir kaip dievintų tikrus burtininkus, Bretas jų prisibijojo. Nežinia kodėl, bet ji pasirodė panaši į Alisą - visai neblogą mergaitę, kurią pavyko suvilioti vos prieš porą savaičių. Šis prisiminimas suteikė rudaplaukiui daugiau pasitikėjimo savimi, tad jis neketino pripažinti pralaimėjimo. Merginos, prie kurių prieiti nebuvo taip paprasta, jam labai patiko.
Kas yra kažkokie aurorai ir azkabanas, Bretas nė neįsivaizdavo. Norėjosi tikėti, kad tai yra prabangus viešbutis, į kurį Alisa - taip jau spėjo mintyse praminti mergaičiukę vaikinas - ruošiasi jį nusivesti. Veide vėl sužibo šypsenėlė, ir vyrukas žengtelėjo kiek arčiau. Rimtas merginos tonas jo tikrai neapgavo, tuo labiau, kad veide švietė šypsena. Šone pasigirdo kažkoks girtas riksmas ir artėjantys žingsniai. Bretui pasirodė, kad tai patraukė Alisos dėmesį, tad jis skubiai panaikino tarpą, skyrusi jį nuo rusvaplaukės, ir stipriai ją apkabino.
- Su mielu noru supūsiu bet kur, kur pasakysi, jeigu sutiksi tai padaryti drauge, - maloniu balsu pratarė vyrukas nepaleisdamas Alisos iš glėbio. Kiek kilstelėjo ją nuo žemės, kad negalėtų išsprūsti. - Bet iki supūsime, dar spėsime ką nors nuveikti, ar ne? - lipšniu balsu pridūrė jis vis dar laikydamas merginą glėbyje. Kapinės, žinoma, nebuvo tinkamiausia vieta tam, apie ką dabar intensyviai galvojo Bretas. Ką gi, azkabanas tai azkabanas, kodėl gi ne.

[Liucija Andersson]

 Darėsi nuobodu. Bretas, kad ir kokį potencialą turėjo, jį visiškai iššvaistė bandydamas ją sužavėti. Norėjosi visą šį reikalą mesti ir keliauti pasibastyti kur kitus. Deja, keliauti oru ji negalėjo, mat po pirmo pavykusio bandymo tai padaryti ją ištiko epilepsijos priepuolis, tad balta rusvaplaukė net nedrįso galvoji apie licenziją. Beliko tik stovėti vietoje ir spoksoti į ne itin maloniausiai atrodančią žmogystą.
 Netoliese pasigirdęs riksmas privertė Liuciją krūptelėti. Dėmesys, prieš tai sutelktas ties Bretu bei jo numatomais veiksmais, irgi išsiblaškė ir vyriškis, tarsi pajutęs tą spragą merginos apsaugose, vėl prilipo kaip šūdinas lapas prie bato. Kuo toliau, tuo labiau ji abejojo, kad jis - burtininkas. Tačiau prisiminimai nemelavo - Hogvartse jis mokėsi, o toliau kapstytis ministrė nematė reikalo, ypač kai reikėjo saugoti savo jėgas.
 Breto šlykščios rankos vertė ją jaustis taip pat šlykščiai. Apkabinimas buvo nemalonus, tad Liucija pasinaudojo pirma idėja, šovusia į galva - tvirtai įsispyrusi kulnais į žemę nukreipė lazdelę į ją savo glėbyje įkalinusį vyrišką ir pro sukąstus dantis išspaudė - Depulso.
 Kerų jėga nubloškė Bretą nuo jos. Laimei, kapinių žemė buvo minkšta ir mergina nenuskrido kartu su rudaplaukiu į kapus. Ant žemės vis tiek skaudžiai tėškėsi. Atsistojusi, ministrė bandė suvaldyti įsiūtį. Kaip toks šlykštynė drįsta ją liesti?
 Laimei ar nelaimei - Liucijai užkliuvo jau atvėsti spėjęs lavonas. Nukreipusi lazdelę į jį, burtininkė pakėlė negyvėlį ant žemės ir tėškė ant Breto.
-Pasakyk, kodėl turėčiau tavęs neišsiųsti ten pat? Kas mane sustabdytų?-nukreipusi lazdelę į vyriškį tarė ji. Sekundėlę pagalvojusi, surišo jo kojas kerais. Šįkart nesileis jo liečiama.

[Brett OConnor]

Mergiotė buvo nebloga, tad Breto nuotaika pakilo. Pyktis jau seniai buvo pamirštas, tad jis ir vėl buvo tas tylus ir ramus vaikinas, siekiantis suvilioti bet kurią gražuolę. Ši pasirodė esanti kaip tik tai, ko dabar ir reikėjo, tad veide švietė jo visiškai nepuošianti šypsena.
Ji labai staigiai dingo nuo veido, kai rudaplaukis skaudžiai plojosi ant žemės ir dar bjauriai atsitrenkė į kažkokį antkapį. Bretas įsiuto. Norėjo pašokti ant kojų ir užvažiuoti prakeiktai kekšiūkštei (iš kur atsirado ši nuomonė, nežinia) per veidą, bet nespėjo: ant jo užkrito kažkas sunkaus ir nemalonaus. Nereikėjo daug laiko, kad anglas suprastų: tai buvo ne kas kitas, o lavonas, kurį į tokią būseną jis pats ne taip seniai ir pasiuntė. Skubiai nustūmęs jį nuo savęs vyrukas dar kartą pabandė stryktelėti, tačiau ir vėl nepasisekė: kažkas atsitiko kojoms, tad jis vėl dribo ant žemės, šį kartą itin gėdingai.
- Tu... šlykšti... - pradėjo, tačiau sakinio taip ir neužbaigė: buvo pernelyg įsiutęs. Į klausimus neatsakė. Nė kiek neabejojo, kad šita kekšiūkštė išties galėtų taip padaryti. Ir ko ji artinosi, jeigu nenori nuveikti nieko smagaus?! Kapinėse vietos maža?! Bretas spoksojo į mergiotę neapykantos kupinomis akimis, kai į galvą atėjo mintis. Vėl prisitraukęs lavoną pradėjo raustis jo kišenėse. Buvo nepatogu, o tai mergiotei tikriausiai smagu jį stebėti. Vis dėlto dabar tai rūpėjo mažiausiai: reikėjo kekšiūkštę gerai pamokyti!
Galiausiai rado daiktą, kuris tikriausiai buvo telefonas. Jis buvo sudaužytas - ko gero, vyrukas bespardydamas nepažįstamąjį pataikė ir į šį daiktą. Vis dėlto jis buvo pakankamai sunkus, kad gerai paleistas išmaltų mergužėlės sunkį. Nesvarbu, kad ji raganiūkštė. Nesvarbu, kad veidelis gražus ir vertas dėmesio. Bretas neleis kažkokiai jauniklei jį žeminti.
Pakėlęs akis į rusvaplaukę gerai nusitaikė ir sviedė telefoną tiesiai į tą dailų snukelį. Vos paleido ginklą iš rankų pradėjo kaip beprotis muistytis tikėdamasis taip išlaisvinti kojas. Nesuprato, kas atsitiko, ir tai tik dar labiau pakurstė pyktį.
- Tu... - galų gale iš burnos išsprūdo ne itin gražus žodis, skirtas prakeiktai mergiotei, kurios dailus veidelis, kaip nuoširdžiai tikėjosi Bretas, jau buvo visas kruvinas nuo susidūrimo su telefonu.

[Liucija Andersson]

 Viskas ėjosi gerai. Bretas gulėjo ant žemės su lavonu, kurio pridaužytas snukelis prilygo jo pačio gražumui. Liucija stovėjo pakankamai toli, kas jis negalėtų jos pagriebti. Kapinėse buvo ramu ir porelės link neskubėjo joks vargšas žiobaras apsauginis. Viskas ir toliau būtų ėjęsi gerai, jeigu ne link merginos skriejantis kažkas. Tas kažkas skaudžiai trenkėsi ministrei į kaktą, šiai akyse sužibo nuostabieji žvaigždynai ir rusvaplaukė vėl atsidūrė ant žemės.
 Nežmoniškai skaudėjo galvą. Liucija atsargiai pačiupinėjo skaudančią vietą. Regis, kraujo nėra, bus tik gumbas ir didžiulė mėlynė. Aišku, rytoj darbe ji tokia negalės rodytis - privalės skambinti į Skutelį ir mandagiai meluoti, kad per epilepsijos priepuolį dėjusi galva į stalo kampą.
 Susiraukusi, mergina atsisėdo. Drebančia ranka pakėlusi lazdelę, galiausiai ją nuleido ir atsiduso, kažką sumurmėjusi gimtąja kalba sau po nosimi. Ji pametė akinius, dėl ko Bretas liko tik neaiški dėmė tamsoje. Labiausiai buvo gaila plonųjų lęšių, mat tik magijos pagalba stiklai nespaudė nosies. Aplink apsičiupinėjusi, mergina akinių nerado. Teko atsistoti ir, atsitrenkus į nepastebėtą antkapį, garsiai nusikeikė, mintyse prakeikdama vis dar ant drėgnos žemės besivoliojantį Bretą.
-Aš tavęs gyvo nepaliksiu,-įsikibusį į trupantį akmenį tarė Liucija.-Crucio.
 Vos burtažodis suveikė, jo atgarsiai kirto legilimantei atgal. Akimirką jai pasirodė, kad ji pati buvo kerų auka.
 Liucija atsibudo ant šaltos žemės. Šiaip ne taip atsisėdo ir nusivalė purvą nuo veido. Galvą skaudėjo taip, tarsi hidraulinis presas bandytų ją suspausti į kelių centimetrų dydžio kubą. Atsirėmusi į antkapį, pakėlė galvą į dangų. Krito smulki dulksna.
-Bretai, tu už tai dar sumokėsi,-sumurmėjo rusvaplaukė galvodama, ką daryti toliau.

[Brett OConnor]

Bretas akies krašteliu pastebėjo, kad kekšiūkštė pagriuvo ar suklupo. Tiksliai nebūtų galėjęs pasakyti, kas ten nutiko, bet tai šiek tiek pataisė nuotaiką. Deja, tik šiek tiek; rudaplaukis ir toliau buvo įsiutęs. Pakankamai iškeikęs ir išplūdęs mergiotę jis vėl puolė muistytis bandydamas nugalėti tai, kas vis dar laikė kojas surakintas.
- Tu... - dar viena keiksmų papliūpa buvo besiveržianti vyrukui iš burnos. Tai, kad negalėjo įveikti šitos kvailos problemos, jį dar labiau siutino. Vis dėlto vos prasižiojęs buvo užčiauptas - šį kartą tai buvo visiškai netikėta skausmo banga. Neaišku, ar būtent dėl to, ar tiesiog skausmas buvo toks milžiniškas, bet Bretas nespėjęs susimąstyti garsiai užstaugė. Balso aidas, ko gero, skambėjo visose kapinėse. Jeigu būtų pajėgęs galvoti, vyrukas būtų pasvarstęs, kad geriau jau niekas to negirdėtų. Vis dėlto skausmas buvo užvaldęs viską: protą, jausmus ir visas iki paskutinės smegenų ląsteles.
Ir staiga jis dingo. Bretas taip ir nesuprato, kas čia įvyko, tačiau didesnių pokyčių nepajuto: atsistoti vis tiek negalėjo, mergiotė buvo visai netoliese. Vyrukas pažvelgė į ją neapykantos bangas skleidžiančiu žvilgsniu. Tu man dar atsiimsi įniršio kupina mintis praskriejo galvoje, kai rusvaplaukė, galima sakyti, įgarsino tuos žodžius.
- Už ką? - gerokai ramesniu tonu paklausė Bretas. Kad ir kaip norėjo čia ir dabar išmalti tą dailų veidelį, paprasčiausiai negalėjo to padaryti. Kelis kartus giliai įkvėpęs turėjo nusivilti: pyktis nė kiek neapmažėjo. Tiesa, įsiūtis nebuvo visiškai užvaldęs minčių, tačiau tai nelabai padėjo. Vėl prisitraukęs lavoną pradėjo dar kartą naršyti kišenes. Ką nors vis tiek turi rasti, ar ne? Ką nors, kas tikrai parodys kekšiūkštei jos vietą.
Nieko nerado.
Bretas suprato, kad mergiotė yra už jį stipresnė. Nelemta raganiūkštė! Jeigu būtų turėjęs galimybę mokytis Hogvartse, jis dar parodytų! Viskas per prakeiktą tėvą! Nauja pykčio banga privertė vyruką bandyti pašokti, bet jis dar kartą gėdingai drėbėsi ant žemės. Ir vėl prisitrenkė galvą.
Staiga šovė mintis. Bretas kiek pasimuistė, kad būtų bent kiek patogiau, stumtelėjo lavoną tolyn nuo savęs ir paprasčiausiai atsigulė ant žemės.
- Labanakt, - burbtelėjo tikėdamasis, kad mergiotė pasišalins. Neabejojo, kad vos tik jos nebematys, prakeikta magija nustos veikti, o jis galės keliauti į centrą susirasti žavią merginą, kuri neprieštaraus susipažinti su tokiu dailiu kruvinu jaunuoliu.

[Liucija Andersson]

 Vėsus vanduo iš dangaus maloniai glostė veidą. Nuovargis jau pradėjo veikti Liucijos mintis ir kūną. Mąstėsi sunkiai, širdis nežinia ko krūtinėje daužėsi, o raumenys prašė prisėsti. Arba atsigulti.
 Ledinės rankos spaudė aptrupėjusį antkapio akmenį. Ir ką jai dabar daryti su pusantro lavono? Taip palikti nesinorėjo. Baltaplaukė nujautė, kad Bretu būtų galima pasinaudoti. Jai seniai reikėjo tokio... Ne itin mąstančio, bet itin kumščiais besimosuojančio padaro.
 Mintis išblaškė prabilęs rudaplaukis. Liucija, net nepasukusi galvos, burbtelėjo atgal:
-Už sugadintą vakarą ir akinius.
 Deja, vietoj atsakymo pasigirdo tik krebždesys. Stebėdama lavono kišenes bekraustantį Bretą, kuris vėl bandė išsilaisvinti, ministrė atsisėdo ant antkapio. Pasijuto tarsi dalyvautų socialiniame eksperimente. Arba kokiame tai „realybės“ šou.
 Rangosi kaip kirmėlė...
 Išties, toks epitetas Bretui tiko. Išsimurzinęs ir ne kokio veidelio vyriškis tikrai neatrodė panašus į dvikojus ant-žemio gyventojus. O dar ir pasimuistęs, atsisveikino su ja ir, regis, užmigo.
 Nors dėl „užmigo“ buvo galima abejoti.
 Liucija apsidairė. Norėjosi nusivalyti purvą nuo rūbų, išsidžiovinti ir susirasti akinius. Kadangi pakankamai gerai juos prisiminė ir maždaug žinojo buvimo vietą, pabandė prisišaukti accio kerais. Tada, žinoma, teko juos susitaisyti, mat vienas iš stiklų buvo suskilęs, o rėmeliai iškraipyti.
 Vėl sugrįžusį į ryškių, nesusiliejusių spalvų pasaulį, mergina apsidairė. Dulksna, grojanti medžių lapais, paslėptų jos žingsnius. Tačiau kur eiti? Į akiratį papuolė medis, beveik dvigubai platesnis už baltaplaukę.
 Stengdamasi sukelti kuo mažiau garso, Liucija patraukė jo link ir pasislėpė nuo Breto. Kerais susitvarkius išvaizdą, ji užsimetė apsiausto gobtuvą ir atsirėmė į šimtametį augalą. Dabar, kai jos teoriškai nebėra, buvo įdomu, ką daryt Bretas. Ypač kai jau suprato, kad iš kerų neištrūks.
 Na, o jei nedarys nieko, ministrė jau buvo apsisprendusi iškasti duobę. Taip viską palikti negražu, o jei žiobariškoji policija po to jos ieškos, ji tikėjo, kad aurorai su tuo susitvarkytų.

[Brett OConnor]

Dink, dink, dink, DINK! Kapinių žemė nebuvo pati patogiausia vieta gulėti, net ir Breto lova buvo minkštesnė ir lygesnė. Taigi dabar reikėjo, kad mergužėlė nešdintųsi sau, kad jis pats pagaliau išsilaisvintų iš prakeikto užkeikimo ir paliktų šitą kvailą vietą.
Norėjosi aprėkti kvailelę, bet kadangi apsimetė miegantis, negalėjo to padaryti. Taigi plūdo ją mintyse, vadino visais vardais, kurie tik atėjo į galvą. Norėjosi daužyti žemę aplink save, bet to daryti taip pat negalėjo. Jau gailėjosi sprendimo "miegoti" - dabar iš viso nieko nebegali daryti! Situacija buvo tokia apgailėtina, kad liko tik išties pabandyti užmigti. Tuo labiau, kad mergiotė akivaizdžiai gaišo laiką norėdama jį paerzinti. Kokio velnio daugiau ji ten stypsotų? Būtent taip nusprendė vyrukas, nes visai negirdėjo, kad ji būtų išėjusi. Gulėjo ištempęs ausis ir kartais atmerkdamas akimis. Ne, ji tikrai niekur neišėjo. Tai gerokai nervino, ir Bretas jau ruošėsi pašokti bei gerai ją pamokyti. Laimei, laiku prisiminė negalintis to padaryti, tad pavyko išvengti dar vienos gėdos. Teko ir toliau gulėti ant žemės.
Trumpam atsimerkęs pamatė, kaip raganiūkštė išeina. Lūpas perkreipė pergalinga šypsena. Rudaplaukis buvo visiškai tikras, kad vos tik ji išsinešdins iš akiračio, kerai nustos veikti.
Deja, taip nenutiko. Bretas kurį laiką palaukė, kol mergiotė tikrai pasišalins, ir tada atsisėdo. Kuo ramiausiai pabandė atsistoti, tačiau kojų vis tiek negalėjo pajudinti. Tai ir vėl įsiutino.
- ATEINI ČIA, TU... - dar vienas ne itin gražus merginos apibūdinimas paliko vyruko lūpas. Dabar jau tikėjosi ją esant pakankamai arti, kad išgirstų balsą. Reikėjo kažkaip išsivaduoti iš prakeiktos magijos. Tik kaip tą padaryti? Ką pasakyti, kad mergiūkštė juo patikėtų? Nė kiek neabejojo nieko jai nepadarysiąs, kad tik nuimtų tą nelemtą užkeikimą. Na, nebent nesuvaldys įsiūčio priepuolio, žinoma, bet mergužėlei šito žinoti tikrai nėra būtina.
- Nieko nedarysiu, tik panaikink šitą magiją! - garsiai pridūrė Bretas. Buvo be proto gėda, kad toks žavus jaunuolis taip gėdingai pralaimėjo, bet ką jau padarysi. Šitos mergiotės jis vis tiek nepamatys daugiau niekada gyvenime.

[Liucija Andersson]

 Kažkieno laimei ir kažkieno nelaimei, plano „kapo duobė“ imtis neprireikė. Netrukus pasigirdo šlamesys ir riksmas, nešinas ne pačiu švariausiu epitetu, nuskriejo antkapių paviršiumi. Liucijos veidą iškreipė pasitenkinimo kupina šypsena. Rusvaplaukė pasijuto vėl grįžusi į savo stichiją. Jau buvo beveik spėjusi pamiršti, kad tai čia jos viršus. O Bretas... Ką toks padaras kaip Bretas gali padaryti? Kol magijos ir Likimo deivės jos pusėje, šis bomželis liks gerokai įsinarpliojęs jos sukurtame voratinklyje. Kaip musė, laukianti, ko išalkęs voras ją sudoros.
 Žinoma, jeigu rudaplaukis gražiai paprašytų... Tuomet viskas išeitų į naudą tiek jai, tiek jam.
 Tarsi nematomasis gyvenimo režisierius būtų mostelėjęs kažką ranką, pasigirdo vyriškio balsas.
-Ar tikrai? Kažkaip netikiu. O ir nepanašu, kad tikrai prašytum,-sukryžiavusi rankas ant krūtinės, iš už medžio išėjo Liucija kalbėdama. Lėtai besiartindama prie vyriškio, kuris prieš kelias minutes privertė ją pasiduoti nuosavoms, žeminančioms emocijoms, ministrė nusijuokė.
-O kas man iš to, kad dabar tave paleisiu? Žymiai paprasčiau nužudyti ir užkasti kartu su tavo draugeliu. Turbūt ir pats tai supranti. Taigi, Bretai, ką gali pasiūlyti man mainais į savo gyvybę?

[Brett OConnor]

Bretas visiškai nepatogiai sėdėjo ant žemės ir laukė kažko. Turbūt kol vėl pasirodys ta kvaiša ir pagaliau teiksis jį atkerėti. Nebenorėjo jis su ja nei į "azkabaną", nei į kokią gražesnę vietelę. Ne, vylėsi tik atgauti gebėjimą vaikščioti ir tada kuo greičiau iš čia dingti. Londone panelių netrūko, tad tikrai susiras kokią nors, kuri apie šią nesėkmę nežinos ir nebus tokia kvaila, kad atmestų žavaus jaunikaičio pasiūlymą.
Tiesa, išgirdęs balsą apsidžiaugė. Nebeabejojo, kad tik šita mergužėlė gali padėti. Tai erzino ir kėlė pasišlykštėjimą, tačiau neliko kito pasirinkimo. Kas man darbo, kuo tu tiki ir kuo tu netiki?! Pykčio liepsna ir vėl plykstelėjo, tačiau šį kartą pavyko ją užgniaužti. Reikėjo galvoti apie tai, kad raganiūkštė gali padėti, o ne apie tai, kad ji su pasimėgavimu žemina. Mergiotės juokas privertė kelis kartus giliai įkvėpti. Tai buvo neišpasakytai sunku: paprastai pyktis liedavosi laisvai, ir Bretas dabar nežinojo, kaip jį reikėtų numalšinti.
- Kam tau teptis rankas? - neužtikrintu tonu paklausė ir pajuto tam tikrą susidomėjimą. Kažkodėl negalėjo patikėti, kad šita mažvaikė sugebėtų paimti ir nužudyti žmogų. Tiesą sakant, apie save būtų lygiai taip pat pasakęs, kad to padaryti negali. - Galiu tai padaryti už tave.
Ar išties žudytum dėl šitos? paklausė savęs vyrukas, tačiau puikiai žinojo: jeigu tik pavyks atgauti laisvę, kuo greičiau iš čia nešdinsis. Su šita bendrų reikalų daugiau neturės, taigi dabar tereikėjo kažkaip ją apgauti. Prašyti? Jeigu taip reikia, prašom.
- Aš prašau, - visiškai ramiu tonu pratarė Bretas. Prisiminė, kaip Sean mėgdavo jo prašyti maisto spoksodamas nekaltomis akutėmis. Nuo to prisiminimo net nusipurtė, bet kuo skubiau nuvijo jį šalin. Reikėjo spręsti šitą problemą.
- Pažadu. Nepadarysiu tau nieko blogo. Ir prašau mane paleisti. Galiu būti naudingas.
Atsiprašau. Šito žodžio garsiai vyrukas nė neketino tarti. Ir taip pernelyg nusižemino prieš šitą raganiūkštę. Bet gal bent tai pagaliau atves ją į protą? Įsitaisęs kiek patogiau įsispoksojo į tą dailų, bet šleikštulį keliantį veidelį ir nekantriai laukė mergužėlės veiksmų.

[Liucija Andersson]

 Bretas, sėdėdamas savo purvo liūne, atrodė apgailėtinai. Tai teikė Liucijai kažkokį iškrypėlišką pasitenkinimą. Tiesa, norėjosi tą marmūzę dar su koja įspausti į pažliugusią žemę taip, kad šis bomželis jai nusilenktų kaip musulmonai lenkiasi Alahui. Vien nuo tos minties lūpas kreipė šypsena.
-Ak, Bretai. Negi nežinai, kad ragana niekada nesitepa rankų. Tačiau taip, tu man būtum naudingas. Net ir labai,-su vos balse juntama patyčia tarė Liucija.
 Jos mintys sugrįžo į Ministeriją. Prie kalno popierių ant stalo, tvarkingai surūšiuotų pagal svarbumą ir departamentą. Taip, jei reikia žmogaus. Būtų idealu, jei tas žmogus neegzistuotų arba...
 Arba pats nežinotų apie Ministerijos egzistavimą.
 Liucija mostelėjo lazdele. Ant Breto dešinės atsirado blankus užrašas: „Londono alaus namai. 18:00. Trečiadienis. Alessia Judi Cronn“.
-Susitiksim ten. Sužinosi, kuo būsi man naudingas. Gali nė nebandyti nusiplauti užrašo - artėjant datai, jis vis ryškės ir net išsipjovus odos gabalą atsiras kitur. Panaikinsiu, kai susitiksim. Stalelis bus rezervuotas užrašytu vardu. Jei nepasirodysi, mano pavaldiniai pristatys tavo lavoną man asmeniškai. Kai išeisiu, po dviejų minučių kerai pasinaikins. Tad, iki pasimatymo, Bretuli,-Liucija pabraižė keletą figūrų ore lazdele ir atsainiai mostelėjusi patraukė gilyn į kapines.
 Regis, protėviai jos maldas išgirdo. Problemų sprendimai atsiranda ten, kur jų mažiausiai tikiesi. Lipdama į metro traukinį, Liucija itin gerai nusivalė batus, nusipurtydama visas žemes nuo ir iš jų. Gal tai ir tebuvo senas prietaras, pamokytas močiutės tam, kad anūkė neneštų purvo į namus, bet Andersson rizikuoti nenorėjo.
 Šiąnakt rizikos pakako.