[Patrick Maddison]

Anas iš karto atsitraukė, kas leido spėti, kad nieko blogo neturėjo omenyje. Gal pasiūlymas buvo nuoširdus? Vis dėlto Patrikas tiesiog nebuvo pajėgus apie tai galvoti. Tiesą sakant, apie nieką negalėjo galvoti. Dar prieš savaitę jis buvo laimingas vyras, turintis žmoną bei du vaikus ir laukiantis trečio. O dabar iš jo liko tik kažkoks kiautas, nepajėgiantis normaliai jausti. Gyvenimas toks beprasmiškas, kad dabar norėjo nustumti Lilės seserį ir galiausiai įšokti į kapo duobę. Jis tiesiog norėjo būti su mylimais žmonėmis.
Vėliau ir pats nebūtų pasakęs, kodėl to nepadarė. Tikrai nepritrūko drąsos. Galbūt dėl tėvų? Jie ką tik prarado marčią ir du anūkus, ar galima iš jų atimti ir sūnų? Kad ir koks sudraskytas buvo, nusižudyti neužteko savanaudiškumo.
Pagaliau kapas buvo užkastas, ir žmonės pamažu pradėjo skirstytis. Visi keliavo į Lilės tėvų namus pagerbti jos atminimo. Patrikas jau žengė paskui jos seserį, kuri turėjo nuvežti, bet akis užkliuvo už anksčiau prie jo priėjusio žmogaus. Jis buvo keistai susigūžęs prie kapo.
- Atvažiuosiu, - tepratarė ir žvilgsniu nuvijo merginą šalin. Priėjęs prie to kapo dirstelėjo į vardą. Kadangi gimimo ir mirties data ant antkapio sutapo, galima spėti, kad šis žmogus prarado sūnų. Ar lengviau, kai jo nespėji pažinti, ar kai matai, kaip jis auga, bet augimas staiga nutraukiamas? susimąstė Patrikas.
- Neturėjau taip atsikirsti, - pasakė jis. Jautėsi klaikiai, tačiau vis tiek juto pareigą atsiprašyti. Tik ar norėjo kalbėti daugiau? - Atsiprašau. Aš... - dar pridūrė, bet tada nutilo ilgam. Juto norintis pasikalbėti, galbūt tai bent šiek tiek padėtų. Bet kodėl turėtų ką nors pasakoti visiškai nepažįstamam žmogui?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mintyse vėl iškilo sūnaus vaizdas. Kadangi jis turėjo būti pavadintas jo garbei, Dafydd visada įsivaizdavo, kad berniukas būtų panašus į jį patį. Vadinasi, David būtų panašus į jį. Tikrasis David. Antrasis. O gal tikrasis yra šis? Kaip galima atsakyti į tokius klausimus? Užsidengęs delnais veidą Dafydd bandė dabar neapsiverkti. Daug ką atiduotų, kad tik galėtų susipažinti su šituo mažyliu. Ne, neaukotų bet kurio kito mažylio - jau gimusio ar dar tik atėjusio į šį pasaulį. Bet grįžtų į Gringotsą ar netgi Magijos ministeriją. Kad tik berniukas turėtų galimybę augti ir žinoti, ką reiškia turėti mylinčią šeimą.
- Vis tiek esi mylimas, sūnau, - tyliai kreipėsi. Uždėjo delną ant šaltos žemės ir bandė taip priartėti prie niekada nepažinoto sūnaus. Vis dėlto nemelavo - nors nė nepalaikė jo ant rankų, vis tiek beprotiškai mylėjo. Žinojo, kad taip pat jaučiasi ir Mayra.
Pasigirdo artėjantys žingsniai, bet Dafydd nusprendė, kad tai tiesiog pasibaigusios laidotuvės ir jų dalyviai. Ko gero, visi skirstosi pagerbti ir prisiminti mirusiųjų. Jie negalėjo padaryti net to. Tai buvo pernelyg skausminga, be to, kokiomis istorijomis pasidalinsi apie žmogutį, kuris išgyveno vos kelias minutes? Dafydd puikiai prisiminė, kaip jo laukė, kaip žadėjo sau būsiantis geresnis tėvas. Ar įgyvendino šitą pažadą? Ar Hannah ir už ją jaunesni mažyliai gali žinoti, kad ne itin vykęs tėvas patobulėjo?
Išgirdęs žodžius pakėlė galvą. Tai buvo tas pats vyras, prieš tai netiesiogiai trenkęs smūgį į paširdžius.
- Tai aš atsiprašau. Neturėjau jokios teisės kištis, - sugebėjo ištarti Dafydd ir atsistojo. Vis dar stebeilijo į antkapyje iškaltą sūnaus vardą, bet dabar pradėjo klausinėti savęs, kodėl šitas žmogus čia. Jis turėtų keliauti pagerbti savo šeimos. Jis, Dafydd, nevertas, kad kažkas gaištų laiką atsiprašinėdamas.
- Žinau, kad tau sunku, tad pagalvojau, kad galbūt galiu padėti. Bet neprivalai į mane kreipti dėmesį, - dar pridūrė atsargiai dirstelėdamas į tą žmogų. - Ir netrukdysiu atlikti pareigos.
Taip, jis turi keliauti pagerbti šeimos, tad Dafydd dabar tiesiog norėjo, kad jis eitų sau. Norėjo pabūti su savo mažyliu ir tada keliauti namo.

[Patrick Maddison]

Patrikui niekada nebuvo sudėtinga su draugais ir šeima. Nors Lilės tėvai jo nemėgo, su seserimi sutarė puikiai. Paties tėvai buvo geri ir anūkus mylintys žmonės. Brolis… Na, jis jau seniai dingo iš gyvenimo, bet nors ir buvo dvyniai, jie niekada nebuvo artimi. Visada turėdavo su kuo smagiai praleisti laiką, nueiti į renginį ar koncertą.
Ko gero, būtent todėl tuštuma, atsiradusi po nelemto gaisro, buvo sunkiai suprantama ir išgyvenama. Kalbėtis su tėvais nebegalėjo, nes ir jiems reikėjo paguodos. Lilės sesuo dar visai jauna. Per jauna prarasti seserį, dukterėčią ir sūnėną. Jai reikėtų palaikymo. Draugai? Jie kažkur dingo tada, kai reikėjo labiausiai. Ar šituo galima pateisinti tai, kad šeimą praradęs vyras ne skubėjo į pagerbimą, o liko kapinėse ir bandė kažką pasakyti nepažįstamam žmogui?
- Manau, kad tai padarei iš geros širdies, - ištarė Patrikas ir suprato, kad taip, ko gero, ir yra. Širdį draskantis skausmas turbūt neišnyks niekada, bet šis žmogus tarsi dievo siųstas. Tik kaip dievas gali nužudyti tris žmones ir tada atsiųsti kitą “paguodai”? Jeigu ne noras klykti iš skausmo, Patrikas būtų karčiai nusijuokęs.
- Man turbūt reikia pasikalbėti, - pripažino vyras, tačiau nieko nesakė apie staiga dingusius draugus. Šis žmogus būtent tai ir siūlė, ar ne? - Taip, turiu atlikti pareigą, - linktelėjo suprasdamas, ką nepažįstamasis turi omenyje. - Bet… Gyvenime nebematau prasmės. Negaliu dirbti ir tiesiog pamiršti. Kodėl mums nesusitikus po poros dienų?
Jeigu būtų adekvačiai galvojęs, ką daro, turbūt gyvenime nebūtų pasakęs to, ką ką tik ištarė. Vis dėlto dabar situacija buvo visai kitokia. Skausmas aptemdė protą, ir Patrikas elgėsi labai jau… Keistai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kai pagalvoji, jo draugystė su Auriu prasidėjo iš dalies panašiai. Nuo kažkokio nesusipratimo, kuris vėliau perėjo į pokalbį. Kažin ar šitas žmogus jį prisimena? Dafydd girdėjo, kaip per laidotuves buvo paminėtas Hogvartsas, kas leido spėti, kad ir priešais jį esantis vyras tą mokyklą lankė. Bet gal vis dėlto neprisimena? Taip, dabar jam ne tas galvoj, bet ar šiek tiek atsigavęs nesugalvos priminti pasauliui Dafydd Carwyn Llewellyn jaunystės nuopelnų?
Geros širdies? Keista, kai kažkas taip sako apie Dafydd. Jis pats tikrai nesijautė tokią turintis, ką puikiai suprato susidūręs su Aaronu. Tebebuvo piktas ir bjaurus. Mayra buvo vienintelė, kuri sugebėjo atskleisti kitą pusę, o Auris einant laikui pasidarė pakankamai brangus, kad ir prie jo elgtųsi kaip žmogus. Bet net ir su juo kartais pasitaikydavo trinčių.
Taigi dabar tik gūžtelėjo pečiais. Nežinojo, ką galėtų į tai atsakyti. Priėjo, nes juto kito žmogaus skausmą. O kodėl tai rūpėjo? Nežinia. Gal jis išties yra geros širdies?
Bet, regis, pagalbos siūlymas buvo priimtas. Tai nustebino. Ankstesnė reakcija buvo gerokai įprastesnė. Taip, kirto gana skaudžiai, bet, tiesą sakant, Dafydd prie to buvo pripratęs. Būti nereikalingas ir atstumtas. Tad kodėl dabar viskas pasikeitė?
Po netekties tęsti darbą buvo beprotiškai sunku. Buvo smalsu, kuo užsiima (ar anksčiau užsiėmė) šitas žmogus, bet, žinoma, neklausė. Užtat puikiai suprato, kad jis nesijaučia galintis dirbti. Kiek neužtikrintai linktelėjo. Turbūt elgėsi kvailai, bet jeigu jau kažkas sutiko priimti jo pasiūlytą pagalbą, tikrai paskutinę akimirką nesislėps po ratais.
- Girdėjau… Minint Hogvartsą, - neryžtingai pasakė vildamasis, kad tai dar labiau neįskaudins. - Galbūt galime susitikti Kiauliasodyje? Ten yra koplyčia. Tylu ir ramu, galėsime pasikalbėti.
Ar išties vėlėsi į tokią avantiūrą? Ir kaip viską paaiškins Mayrai? Kadangi mažylio netektis vis dar buvo tabu, pasakyti, kur susitiko šitą žmogų, bus labai jau sudėtinga. Bet kažkaip išsisuks. Nieko nuo mylimosios neslėpdavo, nedarys to ir dabar.
- Beje, aš Dafydd, - dar prisistatė nutaręs, kad reikėtų bent jau apsikeisti vardais.

[Patrick Maddison]

Kapas prižiūrėtas ir aiškiai lankomas. Neaišku, kur šio vaiko motina, bet tėvas aiškiai čia lankosi ir rūpinasi. Su siaubu suvokęs, kad dabar tą reikės daryti ir jam, Patrikas išbalo ir norėjo apsisukęs lėkti sau. Nebuvo pasiruošęs kalbėtis. Apie bet ką. Kur jau jis kalbės apie mylimą šeimą?
Bet nepažįstamasis neapsigalvojo, tad ir pačiam tarsi neliko kur trauktis. Patrikas tyliai atsiduso. Ar tikrai galės tai daryti? Nors, žinoma, labai gali būti, kad net jei jie tikrai sutars susitikimo laiką ir vietą, jis vis tiek ten nepasirodys. Na, šitas gal ir nusivils, bet o jam kas? Dabar rūpėjo tik tai, kad gyvenimas baigtas. Tiksliau, nerūpėjo, ir tai turbūt buvo pati didžiausia problema.
- Hogvartsą? - nelabai supratęs pakartojo, o tada krūtinę pervėrė skausmo strėlė. Taip, tėvas užsiminė apie burtininkų mokyklą, nes vos po kelių mėnesių Viljamas būtų vykęs ten mokytis. Jis niekada nesužinos, ką reiškia išleisti sūnų į Hogvartsą. Niekada negalės džiaugtis gavęs įspūdžių kupiną laišką.
- Tu burtininkas, - išspaudė nelabai susivokdamas ką kalba, tačiau pasiūlyta susitikimo vieta smegenis pasiekė. - Gerai. Tebūnie trečiadienį trečią valandą, - labiau iškvėpė nei pasakė. Dar nežinojo, ar tikrai ten vyks, o likusios pora dienų duos laiko apsispręsti. Ir galbūt apsiprasti su tuo, kad neturi kur ir su kuo gyventi. Nors argi prie tokių dalykų priprantama?
- Patrikas, - pasisakė vardą. Daugiau čia nebuvo ko veikti. Išties turėjo vykti į Lilės tėvų namus ir pagerbti savo šeimą. Bijodamas pažvelgti į šviežią kapą Patrikas nusisuko nuo Dafydd ir skubiu žvilgsniu patraukė išėjimo iš kapinių link. Atrodė, kad sunkiausias gyvenimo laikotarpis dar tik prasideda.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Akivaizdu: šitam žmogui labai blogai. Tai, žinoma, visai nestebino, bet Dafydd pajuto nelabai įprastą jausmą: kuo nuoširdžiausią gailestį. Taip, jam išties buvo gaila nepažįstamo žmogaus. Bet ar tai tikrai buvo nuoširdus jausmas? Gal tai tik baimė, kas būtų jam pačiam, jeigu toks likimas ištiktų Llewellyn šeimą? Aš neleisiu, kad taip atsitiktų mintyse ryžtingai ištarė Dafydd, nors, žinoma, neįsivaizdavo, kas konkrečiai įvyko. Kaip kilo gaisras? Kur buvo šeimos vyras ir tėvas? Ar jis pats bent žino, kodėl prarado viską? Ar neteko ne tik žmonos bei vaikų, bet ir namų?
Klausimų daug, ir visi jie ne Dafydd reikalas. Bet viduje suspaudė siaubinga baimė. Jeigu taip atsitiko šitam žmogui, iš kur žinoti, kad jo šeima saugūs? O jeigu tai kokių piktavalių darbas, ar jis gali ramiai palikti namus? Žinoma, nežinojo, kur ši šeima gyveno. O ir Bretas kalėjime. Bet situacija tokia keista ir nejauki, kad baimė niekaip nesutiko trauktis. Dafydd pajuto beprotišką norą kuo skubiau grįžti namo ir stipriai apkabinti Mayrą. Niekada niekada jos nepaleis.
Laimei, nesunkiai suderino laiką ir vietą. Tiesa, kiek nustebino, kad vyras pasiūlė darbo dienos vidurį. Normaliems žmonėms tai yra darbo laikas, bet Dafydd nieko nesakė. Jam šis laikas tiko, o su mažyliais susitikti bet kuriuo atveju nepavyks. Taigi tik linktelėjo ir stebėjo, kaip Patriku prisistatęs vyras keliauja kapinių vartų link. Negalėjo neatkreipti dėmesio į tai, kad jis vengia pažvelgti į kapą. O ir jo ten žiūrėti? Tai nieko nepakeis, o bus tik skaudžiau.
Palaukęs, kol Patrikas nutols, Dafydd vėl atsitūpė prie savo mažylio kapo.
- Labai tave myliu, - sumurmėjo. Kurį laiką dar buvo čia ir bandė suprasti, kaip jaučiasi. Nelabai suprato, nes emocijos buvo susimaišiusios. Beveik džiaugėsi, kad Patrikas sutiko pasikalbėti, bet buvo šiek tiek ir baisu. Ar nebus taip, kad teks prisiminti netekties laikotarpį? Negalės praskysti - vis dėlto praėjo jau ne vieneri metai, o štai kito žmogaus žaizda yra visiškai šviežia. Privalės likti tvirtas. Ar sugebės tai padaryti?
Taip ir neradęs atsakymo į šį klausimą galiausiai atsistojo. Dar kiek paspoksojo į antkapį, bet galiausiai sunkia širdimi nusisuko. Kad ir kiek kartų čia apsilankys, palikti mažylį niekada nepasidarys lengviau. Lėtu žingsniu paliko kapines, o prie vartų apsisuko ant kulno ir prapuolė. Pagaliau galės priglausti prie savęs Mayrą ir prisiminti, koks yra laimingas, kad turi nuostabią šeimą.

[Auris Senkleris]

Liepa. Gražu ir šilta. Juk vasara. Bet jau tik ne Aurio sieloje. Pirmą sykį po mamos laidotuvių vyrukas susirado jos kapą.
Vasara, tuščia. Kapinės atrodė tuštutėlės. Be to tvyrojo vakaras, kai Auris atsisėdo ant žemės prie seniai supilto mamos kapo.
Turėjo jos nuotrauką. Išėmė iš stalčiaus dugno. Mama šypsojosi. O juk iš ties jau matyt ir jos griaučių nebeliko šioje žemėje,nes viską sugraužė kirminai ir laikas.
- labas mama. - Tylom prabilo. Nors šiaip netikėjo tokiais dalykais, kad dvasia klajoja kur nors ir mato jį. Jei taip būtų, tai Auris regėtų motinos vaiduoklį ar ne. O dabar nieko nėra. bet vis tiek kalbėjo.
- Nieko gero, kai ateinu čia tik prispaustas problemų tiesa? Matai nematau prasmės sėdėti prie tavo kapo. Kas tau iš to? Manau nieko. Bet dabar kažkaip. Aš nelabai žinau ką daryti. Nemanau, kad tai, jog čia pasėdėsiu kažką pakeis, bet vis tiek. - Kažkas kapą prižiūrėjo. Matyt Elija. Auris turėjo žvakę, uždegė ją. Kerai pražydino gėles ant kapo.
- Žinai, galvoju, kad turėčiau susirasti Augustiną ir atsiskaityti su juo už tai,ką tau padarė. Žinok aš tikrai galėčiau. Rimtai. Galiu padaryti tikrai žiaurių dalykų ir man atrodo, kad dėl šio nesigailėčiau. Aš jau toks ir tau manau tas nelabai patiktų. Kai galvoju apie tai, kad mano tėvo brolis tave nužudė. Ir dėl ko... Slysta žemė iš po kojų. Kai išgirdau tai... Keista, net nepradėjau siautėti, ką visada darau. Man atrodo jau pasiekiau tokią stadiją, kad tiesiog perdegiau nuo visko. Kai mąstau apie tai, kaip atsiskaityčiau su Augustinu galvoju apie tai, ką sakau Eion. Kad jeigu jis susiras savo tėvus ar skriaudikus iš vaikų namų ir jiems atkeršys niekas nepasikeis. Žinau, kad užbaigus Augustino gyvenimą tavojo nesugražinsiu. Bet vis tiek... Klaiku. Mūsų šeimoje kažkas labai negerai. Kad dedasi tokie dalykai. - Vėl tylos pauzė.
- Mama, aš taip susivėliau. Aš visai susipainiojau. - Tylėjo, žiūrėjo į žvakės liepsną. Paskui nuleido galvą.
- Žinai, seniau įvėliau galybę žmonių į didelę bėdą. Kartais moku įkalbėti žmones ir kartais jie daro ką pasakau, kuo įtikinu. Įtraukiau juos į problemas. Man dėl to dabar gaila, bet kas iš to? Manau ne tokį sūnų norėtum matyti tiesa? Atrodo prabėgo tiek metų, o tie dalykai mane seka ir seka. Aplamai, tai jau turėjau būti miręs dar šią žiemą. Mudu su Aaronu dabar taip susiję, kaip visai nenorėčiau. Kodėl? Tu žinai? Ar tu supranti kodėl jis nusprendė mus susieti? Ar tu manai,kad jam rūpi gyvensiu ar ne? - Varė tą tylų monologą. Kartais nutildavo, sėdėdavo ir tylėdavo, o paskui vėl imdavo kalbėti.
- Linėja išvyko. Gaila, kad jums neteko susitikti. Praradau ir ją. Ir gerai. Gal sugebės mane pamiršti. Aš nežinau kodėl išvis ji jaučia man tokius stiprius jausmus, be taip yra, tik aš nesuprantu kodėl. Aš netinkamas mylėti. Galėjau kaip ten bebūtų su ja sukurti šeimą, bet pats viską sunaikinau. Man atrodo aš gimęs naikinti. - Ir vėl atsiduso. Skeptiška dalis juokėsi iš jo paties. Ką jis daro? Kaip koks psichinis kalba pats su savimi? Čia nieko nėra. Mamytė mirė vaikeli ir čia nieko nėra. Bet ir toliau kalbėjo. Gal garsiai išsakyti žodžiai išlaisvins.
- Aš nežinau. Man atrodo kažkas negerai. Eion nutolo, jį apsėdo mintys apie Grėhemą ir Faustą. Kaip tu manai ar jei nebūčiau su jais susijęs jie ieškotų Eion? Gal būtų palikę jį ramybėje. O Erka, man atrodo kažkas ne taip. Negaliu niko padarytti, kad jie imtų sutarti su Eion. Bet ir mes kažkaip nutolome. O kas bus Timočiui užaugus? Gal padariau klaidą, kai nusprendžiau jį užauginti? Labai dažnai galvoju, kad taip. Nors aišku ir nėra viskas visuomet taip blogai, bet vis tiek. Išvis mama, ar aš galiu auginti vaikus, kai mane gali bet kada nudobti kas nors iš jų. Na tu žinai apie ką aš. Aš tiesiog išvis jau nežinau ką daryti. Gal tikrai ir man išvykti? Man patinka darbas mokykloje, man svarbu kaip vaikams sekasi mokytis, bet gal geriau išvykti? Žinoma jau turėčiau pasiimti kartu ir Eion su Timočiu. Nors aš nežinau. Erką irgi norėčiau pakviesti kartu keliauti, bet ji suaugusi, nors kartais elgesi kaip vaikas, bet jau tik ne man apie tai kalbėt. Nežinau ar ji norėtų kažkur vykti. O kai pagalvoji Eion irgi jau pilnametis. Gal jis nenorėtų niekur keliauti. Tai ar galiu ir aš išvykti? - Tada ilgai tylėjo. Bėgo minutės. Auris tyliai sėdėjo. Negirdėjo jokių atsakymų Žinoma, nes motina seniai mirė ir patarimo jam neduos. Ėmė pykti, kam buvo toks sentimentalus ir atėjęs čia privertė save pasijusti dar vienišesniu. Tyliai ošė vakarinis vasariškas vėjelis. Auris dirstelėjo į nuotrauką. Motina nuotraukoje toliau šypsojosi. Auris panoro ją suplėšyti, kad nematytų to šypsnio. Kad niekada daugiau nematytų jos veido. Bet kažkaip nedrįso to padaryti.
- Man atrodo kvaila taip kalbėti su niekuo. - Tęsė savo monologą.
- Kad ir kur esi koks tau skirtumas kas dedasi žemėje. - O kur yra tas kur nors? Kur nukaktų miręs? Gal greitai tą sužinos. Bereiktų aaronui nutraukti ryšį ir sužinotų.
- Turiu tiek reikalų. Mane supa labai jau daug žmonių. Bet ar aš galiu jiems padėti, jei pats savęs nesuprantu? - Dar vienas klausimas liko pakibęs tyloje.
Toliau nieko nesakė. Tik tyliai sėdėjo prie motinos kapo. Sėdėjo ir sėdėjo, atrodė, kad taip galėtų užmigti. Tik bėgo laikas. Mintys nustojo zuiti galvoje. Atsakymų į savo klausimus aišku negavo. Ir patarimų negavo. Bet kažkaip iškalbėjęs visą tai garsiai pasijuto kažkiek ramiau. Kaip visada perėjo kelias stadijas. Nuo pasipiktinimo, vienatvės jausmo. Iki apsiraminimo. Tik jam nusibodo nuolatos sproginėti. Kaip išmokti normaliai reikšti emocijas? Daug ką pavyko pakeisti per metus dirbant mokykloje. Išmoko normaliai žiūrėti į žmonių ašaras ir jomis nesibjaurėti. Atrodė, kad išmoko atjausti, išmoko ar bent stengėsi nebebėgti nuo artimų žmonių. Bet va kontroliuoti savęs nesisėkė niekaip. Gal net reikėtų pasakyti, kad uždarydamas žiauriąją savo pusę ir pasidarė toks emocionalus. Dešimt metų pradirbo mokykloje, prasidės vienuolikti. Kokie jie bus? gal per juos pagaliau išmoks savikontrolės. O kas, jei tie metai atneš dar daugiau problemų? Auris suvokė, kad jų baiminosi.
- Tikrai mama, man kažkaip baisoka. Jau nebežinau ko tikėtis. Vis galvoju, kad jau niekas nenustebins, bet amžiais kažkas nutinka. - Po labai ilgo tylos tarpo pasakė.
O toliau ir vėl tylėjo. Stengėsi įsijausti į ramybę, kuri gaubė kapines. Pabandė trumpai apmesti viską. Pirmas gyvenimo dešimtmetis, jo pradžia nuostabi, kupina laimės. Bet paskui daug baimės, skausmo ir sielvarto. Antras dešimtmetis, pilnas pykkčio, noro būti pastebėdtam, bet daugiausia pykčio. Trečiassis. Tai dešimtmetis, per kurį daug ko teko išmokti. Neramus laikas, pilnas pakylimų ir nuosmūkių. Prasidėjo ir ketvirtasis gyvenimo dešimtmetis, kol kas atrodė baisiai sudėtingas. Buvo sunku pripažinti, kad bijo ateities.  Gal padėtų, jei išsikeltų sau kelis tikslus? Tarkim. Išmokti keliauti oru, taip įveiktų klaustrofobiją. Dar galėtų tų tikslų prisigalvoti. Bet kažkaip nesinorėjo. Suprato, kad visai nenori eiti per save vėl ir mokytis keliauti oru. Nelabai turėjo tam energijos. Juk ir taip dar nežinia kas laukė kitą dieną, kitą savaitę. Auriui nepatiko būsena į kurią įžengė. Jautėsi įkalintas tos nežinomybės.
Pažinojo daugelį savo būsenų. Pyktį, kuris viską apsemdavo, žiaurumo protrūkius. Linksmumą, kai veikdavo beatodairiškai, smagiai, tada dažniauisi gerai sekdavosi. Liūdesį, kuris dažniausiai ilgai neužsilaikydavo. Bet va toks beviltiškumo jausmas. Šitas visiškai nepatiko. Jautėsi labai įklimpęs į dalykus, kurių vienas negalėjo įveikti. Tai baugino. Juk pažadėjo sau dar tada, kai sėdėjo su Timočiu sandėliuke namuose, kad nebus kaip tėvas, kad galės gyventi dėl kitų, dėl savo vaikų turėjo pasistengti nepasiduoti tam klampiam jausmui. Bet ar jis galės tai įvykdyti?
Nelabai ką nusprendė prie motinos kapo. Tik suprato kad yra giliai įklimpęs į nelabai kokią būseną. Nelabai kas iš to. Bet bent galės save stebėti ir neužsileisti sau. Laukė atostogų pabaigos, kai vėl užsivers darbais. Turės mažiau laiko galvoti apie viską.
Jau naktį Auris atsistojo.
- Sudie, manau eisiu. Keista, bet ši vietelė visai nieko apmąstymams. Nelabai man patinka tai, ką išmąsčiau, bet ką padarysi. - Dar kelias akimirkas pastovėjo, galvojo gal palikti mamos nuotrauką prie kapo. Bet vėl į ją pažvelgė. Kvaila mintis šovė galvon, kad ta giedra jos šypsena reiškia, jog kada nors ateis ir jam bei vaikams geresni laikai. Tai kažkaip ėmė ir pasiliko ją sau. Tada pamažu patraukė namo.