[Brett OConnor]

Ta raganiūkštė dar ir tyčiojasi! Kiek galima tęsti šitą pažeminimą! Bretas, toks žavus jaunikaitis, turi klausytis, kaip šita kvėša smaginasi jo sąskaita?! Tai jau ne. Kai tik ji atšauks prakeiktus kerus, anglas ją dar pamokys. Išmals tą "dailų" snukelį taip, kad pati motina neatpažins!
- Jeigu turi sąžinę, žmogžudystė ją vis tiek slėgs, - negarsiai suburbėjo vyrukas, nors labiau norėjosi, kad mergiotė jo neišgirstų. Buvo beprotiškai įtūžęs. Šį jausmą didino tai, kad negalėjo pašokti ant kojų ir pagaliau pamokyti šitos prakeiktos raganiūkštės.
Atrodė, kad mergiotė apie kažką susimąstė. Tai dar labiau siutino: užuot galvojusi galėtų pagaliau panaikinti kerus ir leisti Bretui keliauti sau! Jeigu ji tą padarytų dabar, jis tikrai pasistengtų nieko nepadaryti. Kuo labiau ji gaišta, tuo didesnė tikimybė, kad nukentės! Argi tai bus geidžiamiausio Britanijos bomžo kaltė?! Jis stengėsi elgtis mandagiai ir netgi paprašė būti paleistas!
Pyktis buvo visiškai užvaldęs rudaplaukio protą, ir jis net ne iš karto pastebėjo ant ant dešinės rankos iš kažkur atsiradusi užrašą. Tai gerokai išgąsdino, bet mergiotei prisipažinti nė neketino. Laimei, ji netruko paaiškinti, kad tai jos darbas. Tai pykčio toli gražu nesumažino, bet teko jį tiesiog nuryti.
- Kodėl turėčiau kažkur eiti? - labiau suurzgė nei paklausė vyrukas. Situacija atrodė daugiau nei kvaila. Iki trečiadienio dar beveik visa savaitė. Ką jam čia tiek laiko veikti? Grynųjų turėjo, bet už juos išgyventi savaitę laiko buvo ganėtinai sudėtinga. Ką gi, teks rasti panelę, kuri sutiks priimti tokį žavų jaunuolį į savo namus.
O štai šita... Alessia Judi Cronn buvo ne tokia jau ir kvaila. "Kai išeisiu, po dviejų minučių kerai pasinaikins." mintyse kartojo nepatenkintas Bretas. Aišku, kad kvailelė bijojo panaikinti kerus būdama šalia! Deja, nebuvo ką daryti, teko tiesiog laukti. Rudaplaukis nulydėjo nueinančią panelytę neapykantos kupinomis akimis. Suprato: iki trečiadienio reikia pasiruošti, kad sugebėtų ją pamokyti neapsikvailindamas pats.
Dvi minutės truko be galo ilgai, tačiau pagaliau Bretas pajuto galintis judinti kojas. Iš karto pašoko ir vėl vos nenugriuvo: per tą laiką jos gerokai nutirpo. Garsiai keikdamasis pasitrynė blauzdas ir pagaliau pajuto galintis eiti. Nė nežvilgtelėjo į žmogų, kurio gyvenimą ne taip seniai pats užbaigė. Tiesiog nužingsniavo takeliu ir netrukus paliko tą prakeiktą vietą.

[Tobias Liam Walters]

Tobula. Tiesiog tobula. Kuo toliau, tuo blogiau viskas darosi.
Reivena pabėgo, Luna buvo neaišku kur ir neaišku, ar jos viena kitą vis dar gaudė, Garovėjus atsiuntė dar porą mielų laiškelių, Britta iškeliavo mokyti į Hogvartsą ir grįš, geriausiu atveju, per Kalėdas, o Dafydd nebevyko į misijas. Kas toliau? Lyg ir nebeturiu ką prarasti. Ai, atsiprašau. Prarasti visada yra ką.
Tačiau nebuvo panašu, kad pasauliui rūpėjo, kas vyko Tobio galvoje ar gyvenime. Tai taip pat nerūpėjo ir jo viršininkams, kurie sau ramia sąžine išsiuntė jį į misiją vieną. "Tau reikia nukeliauti į Londono kapines", - tada sakė. - "Ir surasti Simbolį. Ir pasistenk sugrįžti su juo, ne kaip Meksikoje."
Simboliais buvo vadinami daiktai, kurie turėjo ypatingą reikšmę seniai gyvenusiems žmonėms. Pavyzdžiui, aistringam lošėjui - korta, kuri visada garantuodavo jam sėkmę. Arba muzikantui - mėgstamas instrumentas, su kurio visada grodavo.
Tobias šį kartą nežinojo, ko ieško. Jam buvo pasakyta tik kur. Londono kapinių krematoriume.

Buvo vidurnaktis, mėnulio jaunatis, kai kraupiai sugirgždėjo kapinių vartai ir pro juos prasmuko aukšta, juodu apsiaustu apsigobusi būtybė. Sliūkindama tyliai it šmėkla, ji keliavo tarp kapų, tarp amžinybėn iškeliavusių sielų ir joms skirtų paminklų. Vienintelis garsas pasaulyje buvo vėjo švilpimas.
Papūtus ypač stipriam gūsiui, gobtuvas nuo būtybės galvos nukrito ir blausi šviesa apšvietė juodus it varno sparnas plaukus. Būtybė vėl užsimetė gobtuvą ir patraukė tolyn, krematoriumo link.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas niekaip negalėjo patikėti, kaip jam nenuskilo. Kodėl profesorius parekomendavo būtent jį, kažkokiam užsakovui kreipusis į studijų vadovą? Žinoma, malonu... Įprastomis sąlygomis ir būtų džiaugęsis, bet viską nulėmė keistoka vieta - žiobarų kapinės. Negana to, pageidaujamas laikas buvo naktis ar vėlus valaras. Islandas nesuprato, kas gali traukti žmones ten tokiu paros metu, nebent seni antkapiai ir giliai pakasti lavonai. Bent jau nereikės jų iškasti ir atlikti nekromantijos ritualo. Guodė save, verdamas kraupiai girgždančius vartelius. Šiurpas jau bėgiojo nugara, tačiau vaikinas neketino sprukti it kinkadrebys - giliai įkvėpęs įžengė į kapines.
Blausi mėnulio šviesa teikė šiek tiek reikiamos drąsos, tad pamažu kojos jį nunešė tolyn, į antkapių gilumą. Nepaisant nedraugiško vėjo, čia buvo gana ramu. Širdies ritmas po truputį lėtėjo, akys pačios ėmė skrosti nepažįstamą erdvę bei ieškoti įdomių vaizdų. Staiga dėmesį sukaustė tamsi figūra, kuri pamažu traukė jai vienai težinomais keliais. Jaunatis leido ne tik padaryti keletą nuotraukų su paslaptinguoju siluetu, bet ir įsitikinti, kad ten ne koks zombis. Tai kiek ramino Sigurdą, tad neturėdamas daug ko prarasti tyliai pasekė paskui. Laikysis iš tolo ir nelįs, kur nereikia. Bent jau tokias nuostatas jis vylėsi išlaikysiąs.
Vis dėlto takelio žvirgždas negalėjo užmaskuoti dar vieno žmogaus žingsnių - šiauriečiui sunkiai sekėsi spėti su priekyje žingsniuojančios personos tempu. Vėjas lyg tyčia nutilo, šaipydamasis iš jaunojo fotografo. O eiti žole trukdė išsiklaipę ir susmegę antkapiai, tad beliko viltis, kad kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka pavyks nesusidurti su nepažįstamuoju akis į akį. Netrukus jie priėjo nežinomos paskirties pastatą. Greičiausiai jis norės patekti vidun. Apmaudžiai pagalvojo islandas, trokšdamas sužinoti juodu apsiaustu apsigaubusio žmogaus kelionės tikslą. Tikėjosi, jog jis dar nespėjo pajusti, kad kažkas sekė, tad pamėgino tyliai pasitraukti į virpančius medžių šešėlius.

[Tobias Liam Walters]

Naktis pasitaikė tikrai, hm, tobula pasivaikščiojimui po kapines. Vėjo nebuvo, nevirpėjo nei lapelis. Tyla tiesiog slėgė, nes nė vienas gyvas padaras nesiryžo nutraukti šios magiškos tylos. Tobias, taip pat neketindamas turėti reikalų su amžinybėn iškeliavusiomis dvasiomis, be garso, tačiau sparčiai keliavo į priekį, neleisdamas mintims užvaldyti jo ir sutrukdyti misijai.
Neilgai trukus vaikinas pastebėjo, kad jį kažkas seka. Tas kažkas labai stengėsi likti nepastebėtas, tačiau per ilgus paranoiškus savo gyvenimo metus juodaplaukis sugebėjo išsiugdyti nežemiškąjį šeštąjį jausmą, kuris, beje, labai praversdavo. Kol kas persekiotojas nieko nedarė, tad Tobias apsimetė jo nepastebįs.
Kurį laiką jie taip ir ėjo - abu be garso, vienas apsimetė, kad nepastebi kito, o tas kitas apsimetė, kad yra puikus persekiojimo meistras. Tačiau jiems priartėjus prie kelionės tikslo, krematoriumo, ir Tobijui sustojus, persekiotojas pabandė pasislėpti medžių šešėliuose.
- Nesivargink, - tvirtu, tačiau tyliu balsu prabilo vaikinas, neatsisukdamas į savo persekiotoją. - Nėra prasmės slėptis nuo žmogaus, kuris ir taip žino, kad tu čia. Geriau pasirodyk, - Tobias staigiai atsigręžė, - ir pasakyk, kokio velnio mane sekioji, - iškošė.
Nelabai norėjosi terliotis su kažkokiais valkatomis, nes tai tik trukdo misijai, tačiau vaikinas negalėjo ranka numoti į kažkokį persekiotoją. Ir dar naktį. Kapinėse. Juolab kai šiuo metu jo santykiai su daugeliu žmonių buvo gerokai pašliję. Gretai susitvarkau su šituo, pasiimu tą prakeiktą Simbolį ir dingstu iš čia, - pažadėjo sau juodaplaukis, ledo žydrumo akimis verdamas tamsą, iš kurios turėjo pasirodyti nepažįstamasis.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Turbūt tik kurčiasis nebūtų pajutęs, kad iš paskos kažkas artinosi. Todėl Sigurdo įdėtos pastangos būti negirdimam ir nematomam pasirodė bevaisės. O gal nesėkmė teikė teigiamą naudą, nes jis apsimetinėti nebuvo linkęs. Žinojimo persmelktą tylą kone galėjai liesti pirštų galiukais, tad vertėjo kuo greičiau pasislėpti saugumą teikiančiuose medžių šešėliuose. Deja, ir čia islandui nepavyko - regis, nepažįstamasis puikiai numanė persekiotojo veiksmus. Tiesa, jis spėjo paėjėti kiek toliau, kad viršutinė kūno dalis būtų paslėpta lapijos metamo šešėlio. Bet tą akimirką susivokė kažkur girdėjęs tą balsą - antakiai susimetė į raukšlę, paversdami jį panašų į vieną iš tų mąstančių graikų filosofų. Akys atsivėrė vos tik vyrukas atsigręžė, nors veido vis dar nebuvo galima gerai matyti. Netrokšdamas greitai prabilti vaikinas iš tiesų nenorėjo, jog iš karto būtų atpažintas. Kur ten norės. Puikiai prisiminė, kaip apgailėtinai jautėsi, kai buvo išlaisvintas iš kažkokio šlykštaus nusikaltėlio gniaužtų. Po to, žinoma, bandė įrodinėti, kad nėra jau toks nevykėlis, kaip gelbėtojas galėjo pamanyti. Todėl nenuostabu, kad šįkart stengėsi elgtis lyg tikras suaugusysis.
-O ką tu čia veiki? - giliai įkvėpęs pagaliau išniro iš tamsos. Ant kaklo kabojo fotoaparatas, aiškiai nurodantis naktinės kelionės tikslą. O štai jo tikslai/siekiai/norai buvo nežinomi. Akimirką sukirbėjo baimė, kad to žmogaus beveik nepažįsta ir dėl vieno kilnaus veiksmo negalima spręsti apie jo asmenybę ir gyvenimo istoriją. Vis dėlto Sigurdas nesitraukė - stovėjo susikišęs rankas į kišenes, nenumanydamas, ko dabar reikėtų imtis. Planas pasekti žmogų pasisuko kitaip, nei tikėjosi.
-Neįprasta vieta praleisti naktį, ar ne? - nutęsė vaikinas.

[Tobias Liam Walters]

Nepažįstamasis neskubėjo išlysti iš saugaus medžių prieglobsčio. Tačiau Tobias turėjo kantrybės. Na, dažniausiai. Tiksliau, kartais. Šiuo atveju.
Galiausiai jis pasirodė mėnulio šviesoje ir juodaplaukis galėjo geriau įsižiūrėti, su kuo turi reikalą. Pirmoji detalė, kurią pastebėjo, buvo balti plaukai. Tada - ant kaklo kabantis fotoaparatas. Vaidini mažąjį žurnalistą, ką? Viskas atrodė keistai pažįstama. Vaikinukas atrodė pažįstamas, tarsi jau anksčiau sutiktas.
Iš baltaplaukio lūpų atsklido klausimas ir tą akimirką Tobias prisiminė. Prisiminė jo balsą. Tai buvo tas pats vaikinas, su kuriuo, rodos, prieš visą amžinybė, susidūrė Mušeikų skersgatvy. Tas pats, kurį ketino papjauti Garovėjus. Ir štai jis vėl čia. Kažkodėl jų susitikimo vietos buvo ne pačios maloniausios - tada Mušeikų skersgatvis, dabar kapinės.
Kitas vaikino klausimas tarsi įgarsino pastarąsias Tobijo mintis. Juodaplaukiui teko atidžiai rinktis žodžius, nes nebuvo tikras, ar nepažįstamasis jį prisimena.
- Tau gal ir neįprasta, man net labai įprasta.
Melas. Visiškas neabejotinas melas. Net ir baltaplaukis tai turėjo suprasti. Mintyse atsidusęs Tobias prisivertė pridurti:
- Darbo reikalai.
Pasakė tai tik dėl viso pikto, kad baltaplaukis nesugalvotų iškviesti kokios kapinių apsaugos ar dar ko (velniai žino, kaip veikia dabartinė sistema. Gal ir po kapines vaikščioti reikia specialaus leidimo).
- O tu kokio velnio čia bastaisi? Neturi geresnės veiklos?
Klausimas išsprūdo Tobijui dar nespėjus to suvokti. Mintyse nusikeikęs vaikinas įsmeigė akis į savo pašnekovą (jei jį taip galima vadinti, kai jie persimetė tik keliais žodžiais).

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Vyruko atsakymas privertė suabejoti, ar išties buvo verta jį sekti. Žodžiai tarsi skatino bijoti, nerimauti ir vis žvilgčioti per petį. Tačiau islandas nesitraukė, net nesujudėjo, laukdamas detalesnio paaiškinimo. Juk turėjo toks būti. Vis dėlto netrukus pasigirdęs trumpas sakinys privertė Sigurdą mintyse šyptelėti. Jis ką, duobkasys? Ar koks archeologas? Šviesiaplaukis puikiai žinojo, kad nė iš tolo nėra tiesa - pakako to, ką matė Mušeikų Skersgatvyje, tad nusprendė neprabilti. Klausimų, kone apčiuopiamai tvyrančių ore, ir taip pakako su kaupu. Savaime suprantama, suvaldyti smalsumą buvo sunku, bet reikėjo užčiaupti snapą. Dar po to su savo peiliais prismeigs mane prie kokio medžio. Laimei, taip neatsitiko (kol kas). Vietoj to vyrukas prabilo, gaila, vien tik dėl to, kad pažertų naują saują klausimų. Atrodė, jog atkakliai ir sąmoningai bandoma nukreipti dėmesį nuo savęs. Kaip ten buvo iš tikrųjų, nežinia, nes Sigurdas nesiryžo užvesti apie tai kalbą. Verčiau pabandė nuoširdžiai prabilti:
-Mane siuntė užsakovas pafotografuoti naktį kapinių. - Tai skambėjo nelabai įtikinamai, todėl dar pridūrė, - Neįsivaizduoju, kam burtininkams tokie vaizdeliai reikalingi... Bet ko nepadarysi dėl pinigų.
Nutilęs islandas smalsiai pažvelgė į pašnekovą ir šiek tiek sumažino atstumą tarp jų. Vis dar nenumanė, ar reikėtų išties bijoti, bet jei iki šiol yra gyvas, galima džiaugtis. Vadinasi, šis žmogus nėra toks jau baisus. Priėjęs šią išvadą šviesiaplaukis šyptelėjo - taip prisikaupė drąsos ištarti vieną vienintelį sakinį:
-Nepatikėsiu, jei pasakysi, kad atėjai tiesiog aplankyti mirusiųjų.

[Tobias Liam Walters]

Reikėjo kuo greičiau atsikratyti baltaplaukio (kad ir koks jo vardas) ir imtis darbo. Tobias, kad ir kaip bebūtų keista, nebuvo didelis kapinių fanas. Jis nebijojo amžinybėn iškeliavusių, tačiau vietos mirusiųjų pasaulyje neradusių dūšelių. Jau seniai iš sesers išmoko, kad gyvųjų bijoti reikia daug labiau. Tačiau tai nereiškė, kad jam labai patiko bastytis po kapines.
Pasirodo, jaunąjį žurnalistą atsiuntė fotografuoti kapinių. Į šią sensacingą žinią Tobias atsakė tik vos pastebimu linktelėjimu. Nežinojo, ką į tai atsakyti. Tad geriau patylėti. Be to, nebuvo tikras, ar tiki vaikinuku ir jo žodžiais. Laikas parodys.
Baltaplaukis žingtelėjo arčiau Tobijo ir šis kilstelėjo antakius. Jaunojo žurnalisto akyse galėjo įskaityti šiokį tokį nerimą (ir puikiai suprato, kodėl. Juk ne kasdien tave prie sienos priremia valkata, o išgelbėti ateina anaiptol ne superherojus ar princas ant balto žirgo), tačiau tai nesustabdė nuo nepabėgimo ar panašiai. Dėl to vaikinukas juodaplaukio akyse kiek ūgtelėjo.
- Patikėk, mirusieji mane domina mažiausiai, - atsakė. Atsakė, kaip visada, abstrakčiai, su pakankamai informacijos, kad klausinėtojas atstotų, tačiau nepakankamai, kad suprastų ką nors apie Tobijo tikslus, motyvus ar apie jį patį.
Tačiau kažkas juodaplaukio viduje jam kuždėjo, kad šito žurnalisto jis taip lengvai nenusikratys. O ir pats Tobias pavargo būti vienas. Jei Britta pradėjo jį keisti, gal būtų verta įdėti kiek pastangų ir pačiam..? Jei jau jie susitiko antrą kartą nesitarę, gal tai likimas? Ne tai, kad Tobias labai tikėjo tokiais dalykais, bet ką gali žinoti. Pamėginęs nieko nepraras. Nebent gal tik savigarbą, orumą, laiką ir norą atsiverti kitiems žmonėms. Šiaip ar taip, vaikinas nusprendė, kad pamėginti verta. Jei kas iš to išeis. Juk bet kada galės pasitraukti.
Juodaplaukis labai stengėsi, kad jo vidinė kova nepasimatytų jo veide. Galiausiai mestelėjo:
- Jei jau taip įdomu, ką čia veikiu, einam, parodysiu. Gal ir gerų kadrų pagausi.
Nelaukdamas atsakymo be garso pasileido takeliu link krematoriumo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas kilstelėjo antakį išgirdęs pašnekovo atsakymą. Jei pastarasis tikėjosi tokia abstrakčia replika nuvaikyti jį, labai apsiriko. Priešingai, itin sudomino - jei tai kažkas kito nei mirusieji kapinėse, vadinasi, gal ir užsakovui patiks kitoks kapinių vaizdas. Todėl vaikinas stovėjo toliau, tvirtai kojomis jusdamas žemę, tarsi įrodydamas, kad niekur nesitrauks. Tiesa, dar nežinia, ar elgėsi išties protingai, bet kišenėse virpantys pirštai išdavė jaudulį. Islandas jau ketino giliai atsidusti, kai vyrukas pagaliau prakalbo ir - kvailoka drąsa netikėtai atsipirko - pasiūlė eiti kartu. Veide iš tos nuostabos trumpam blykstelėjo balta šypsena. Labiau pasitikėdamas savimi nei anksčiau jis nusekė juodaplaukį iš paskos, iki pat pastato durų. Šios, natūralu, buvo užrakintos.
-Ar tai bus legalu? - leptelėjo, bet tuoj pat pasigailėjo, prisiminęs skriejančius peilius. Neabejojo, jog paprastos durys jaunuolio nesustabdys, tad nebyliai mostelėjęs lazdele tiesiog šias paslaugiai atidarė.
Viduje karaliavo tokia neįžvelgiama tamsa, kad Sigurdas šiek tiek nusigando ir pašiurpo, bet visai neketino pasirodyti skystablazdis. Dėl šios paprastos priežasties jis įžengė pirmas. Kiek paieškojęs rado jungiklį bei spustelėjo šį. Šviesa beregint pasiglemžė pasaulį, atidengdama dar trejas duris, vedančias į nežinomas erdves.
-Ko ieškosim? - pasiteiravo, grįžtelėjęs atgal.

[Tobias Liam Walters]

Baltaplaukis nedvejodamas nusekė Tobijui iš paskos. Tai rodė, kad vaikinas buvo arba labai drąsus, arba labai kvailas. Greičiausiai - abu. Abu visada yra pasirinkimas.
Gretai abu vaikinai pasiekė Tobijo kelionės tikslą - krematoriumą. Apleistas tamsus pastatas bolavo naktyje nepadarydamas gėdos net geriausiam siaubo filmui. Juodaplaukiui priartėjus prie durų iš jaunojo žurnalisto pusės atsklido labai kvailas ir nuspėjamas klausimas. Tobias užvertė akis. O vaikinukas, panašu, suprato savo klausimo kvailumą, mat kaip mat be galo paslaugiai atidarė duris. Magijos pagalba, žinoma. Pats Tobias būtų jas paprasčiausiai išspyręs, tačiau baltaplaukio būdas pasirodė tylesnis. Gal ir nebuvo taip blogai turėti jį pašonėje.
Viduje tvyrojo aklina tamsa, verčianti vaikus verkti, o bailesnius žmones - drebėti ir bėgti tolyn. Tačiau jaunasis žurnalistas, panašu, nebuvo nei viena, nei kita - jis pirmasis įžengė vidun ir Tobijui neliko nieko kito, kaip tik sekti iš paskos. Nustebintas netikėto įvykių posūkio vaikinas susivokė, kad baltaplaukis jo akyse lėtai, tačiau užtikrintai auga.
Patalpą užliejo vaikinuko įjungta šviesa ir Tobijui teko kelis kartus sumirksėti, kad apsiprastų akys.
- Ieškome Simbolio. - atsakė praeidamas pro baltaplaukį ir tyrinėdamas duris. - Žinai kas tai, ar ne? - vaikinas vylėsi, kad jo kompanijonas bus susipažinęs su šia sąvoka. - Nežinau, kas konkrečiai tai yra šį kartą, tačiau žinau, kad čia. Greičiausiai koks nors papuošalas, brangus mirusiajam.
Durys kairėje, vos Tobijui prie jų priartėjus, atsivėrė. Vaikinas švilptelėjo ir atsisuko į baltaplaukį.
- Na, eini? - paklausė žengdamas link durų. - Beje, nemanau, kad mes buvom formaliai susipažinę. Tobias. 

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Vidų užliejo pasitenkinimo jausmas įveikus tamsą. Atrodytų, kas čia tokio, bet kapinėse viskas buvo kitaip - neįžvelgiama juoduma rodėsi kupina neištyrinėtų paslapčių bei pavojų. Todėl apšvietus kambarį vaikinas truputį nusivylė. Čia tebuvo trejos durys, tačiau jis nespėjo jų tinkamai apžiūrėti, mat juodaplaukis priėjo arčiau.
-Simbolis? - islandas susimąstė, bet nieko panašaus atmintyje pasirausęs nerado. Nenuostabu, juk čia nebuvo dažnas svečias.
- Ne, nesu girdėjęs apie tokį. - apgailestaudamas nutilo. Beliko tik klausytis, ką anas samprotauja bei dėtis į galvą. Papuošalas? Tapo aišku, kad būsimi veiksmai greičiausiai priestaraus žiobarų, o gal ir magijos pasaulio įstatymams. Trauktis buvo per vėlu, bet jį šis nuotykis viliojo lyg koks kaulas šunį.
Vis dėlto pasitikėjimo savimi dėl neišprusimo pastebimai sumažėjo - Sigurdas šįsyk nesekė iš paskos, o tuo labiau nesiveržė tyrinėti naujo kambario. Tačiau viską pakeitė vyruko balsas: ne smerkiantis ar atstumiantis, o kviečiantis.
-Taip, einu. - tarstelėjo kur kas džiaugsmingiau, nei jautėsi vos prieš kelias sekundes. Vėl įsijungė tyrinėtojo režimas, didinantis adrenalino kiekį kraujyje. - Ak, taip. Sigurdas. - prisistatė, dar svarstydamas, ar vertėtų paduoti ranką. Bet kadangi Tobias nerodė tokios iniciatyvos, pats irgi nesiveržė.
Labiau domino tai, kas slėpėsi kairiajame kambaryje, tad kyštelėjo galvą ten. Šviesa, sklindanti iš už nugaros, menkai tepadėjo išsiaiškinti, todėl vienintelis protingas sprendimas buvo žengti toliau.
Islandas dirstelėjo į naująjį pažįstamą:
-Jei neprieštarauji, eisiu pirmas. - išsitraukęs lazdelę vėl įsiveržė tamsos karalystėn. Lumos. Laimei, jo nepasitiko nei išblyškęs skeletas, nei išsigandusių šikšnosparnių būrys. Vis dėlto žvilgsnis akimirksniu užkliuvo už kažkokio daikto, esančio ant vienišo stalo, bet vaikinas negalėjo suprasti, kokio. Net nenutuokė, ar pastarasis pavojingas, tad neramiai atsisuko:
-Gal žinai, kas čia?

[Tobias Liam Walters]

Baltaplaukis nebuvo girdėjęs apie Simbolius. Aišku, gal ir nekeista - šie daiktai buvo reti net ir magijos pasaulyje, tačiau Tobias vylėsi, kad nepažįstamasis, jei yra žurnalistas, bus ką nors kur nors girdėjęs. Deja, šią naktį švietėjiškos misijos teko imtis juodaplaukiui.
- Simbolis yra daiktas, kuris turėjo ypatingą reikšmę seniai gyvenusiems žmonėms. Pavyzdžiui, aistringam lošėjui - korta, kuri visada garantuodavo jam sėkmę. Arba muzikantui - mėgstamas instrumentas, su kuriuo visada grodavo. Kadangi žmonės juos labai brangindavo, tie daiktai įgydavo tam tikrą kerų atmainą patys. O tie kerai gali būti daug kam panaudojami ir yra labai vertingi, todėl dažniausiai mano darbe ir tenka jų ieškoti, nes Simbolius gauti ne taip lengva.
Paaiškėjo, kad jaunojo žurnalisto vardas Sigurdas. Buvo visai neblogai pagaliau žinoti jo vardą. Tačiau vardo pasisakymas tarsi suartina du žmones, o Tobias nebuvo tikras, kad jam tai patiko. Bet dabar nebuvo laiko svarstyti, kas jam patinka ir kas - ne, nes jis turėjo darbo.
Vaikinas nusekė Sigurdą ir, sekdamas jo pavyzdžiu, užsižiebė lazdelę. Baltaplaukis jau buvo prie stalo ir žvelgė į kažkokią keistos formos juodą dėžutę.
- Nežinau, - atsakė į vaikinuko klausimą. - Bet nemanau, kad tai kažkas gero.
Tobias lėtai prisiartino ir atsargiai atidarė dėžutę. Suvokimas trenkė kaip žaibas.
- Atsitrauk, - liepė Sigurdui. - Gretai.
Tikėdamasis, kad baltaplaukis nesispyrios ir darys, kaip jam liepiama (galų gale, Tobias buvo juodosios magijos žinovas), vaikinas iš oro ištraukė skrynelę, įdėjo dėžutę vidun ir, mostelėjęs lazdele, ją pradangino.
- Mums pasisekė, kad žvakė nebuvo uždegta. - pareiškė atsisukęs į Sigurdą. Prisiminęs, kad žurnalistas greičiausiai nesupranta, kas vyksta, paaiškino: - Tai buvo Juodoji žvakė. Tiksliau, kažkuri iš jos versijų. Juodoji žvakė yra panaši į Neregimąjį apsiaustą - silpnesnių versijų prigaminta daug, tačiau tikroji kartais dingsta, kartais pasirodo. Šiaip ar taip, ji negali čia mėtytis, todėl išsiunčiau į štabą. O šiame kambaryje, regis, nieko įdomaus daugiau nėra. Reiktų eiti kitur - naktis neamžina.
Tobias neprisiminė, kada paskutinį kartą tiek daug kalbėjo, tad dabar, baigęs mintį, kaip mat užsičiaupė ir mostelėjo Sigurdui keliauti link durų, pats paskutinį kartą apžvelgdamas patalpą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Treji metai, ko gero, yra  per ilgas laikas, kurio prireikia, kad pagaliau ryžtumeisi aplankyti sūnelio kapą. Vis dėlto Dafydd prireikė būtent tiek. Vaikinas spėjo, kad Mayra tą kapą lanko dažniau, tačiau nenorėjo lįsti su klausimais. Tai visam gyvenimui liks skaudi tema. Būtent dėl to į kapines nutarė pagaliau nukeliauti ne per mažylio gimimo ir mirties dienos metines, o pora dienų vėliau. Pati sausio pabaiga. Šalta. Ir nemalonus jausmas viduje, nes jis taip ir nesiryžo paklausti Mayros, ar ji norėtų vykti kartu. Kol kas vaikų tikrai nesiveš į kapines. Tiesa, vienam ten būti taip pat nesinorėjo, tad situacija atrodė be išeities. Galiausiai ryžosi parašyti... Auriui ir paklausti, ar jis nesutiktų palydėti. Žinojo praskysiąs, žinojo, kad bus siaubingai gėda prieš tą žmogų. Vis dėlto lankėsi čia pirmą kartą nuo pat laidotuvių ir tiesiog negalėjo būti vienas. Mielai būtų atsivedęs čia Mayrą - tai buvo jų bendras skausmas. Vis dėlto prisiminti laiką po netekties buvo pernelyg sunku. Dafydd bijojo to neištversiąs.
Dabar jis stovėjo prie įėjimo į kapines ir kiek neramiai laukė. Laiške nurodė, kur ir kada norėtų susitikti, bet atsakymo taip ir nesulaukė. Nė nebuvo tikras, ar Auris pasirodys. O kam jam tai? Draugais juos pavadinti sunku, o kas savo noru eina į kapines su kažkokiu vyruku, su kuriuo teko susitikti kelis kartus? Tuo labiau, kad Auris tikriausiai nenorėjo matyti praskydusio Dafydd - lygiai taip pat kaip ir jis nenorėjo praskysti Aurio akivaizdoje. O būtent taip ir bus, jeigu tik tas žmogus pasirodys. Vis dėlto buvo verta bent pabandyti pasitikėti. Jeigu pasirodys ir išjuoks, Auris tiesiog taps dar vienu žmogumi, kurį Dafydd bandė įsileisti į gyvenimą, o jis to nepanorėjo. O jeigu nutiks taip, tai bus tik dar vienas įrodymas, kokia ypatinga yra mergina, norėjusi tapti jo žmona.
Vis dėlto kol kas reikėjo dar kiek palaukti ir išsiaiškinti, ar Auris iš viso čia pasirodys.

[Auris Senkleris]

Kad nuėjo per toli suprato gavęs tą laišką nuo Dafydd. Ne, jis nei už ką neketino eiti į kapines. Nenorėjo lydėti ten to žmogaus nei už jokiausius pinigus. To jau Auriui buvo per daug. Pasikalbėti sudėtinga bet galima. Apsipirkti tikrai galima. Bet kartu lankyti kapą, Dafydd mirusio sūnaus. Ne, čia jau visai kitas reikalas. Tokia buvo pirma jo reakcija. Ir Senkleris parašė Dafydd laišką, kad yra užsivertęs darbais. Bet neišsiuntė. Parašė kitą, nemandagų. Ten prirašė, kad nei nesiruošia eiti lankyti jam visiškai nesvarbaus kapo. Ir tikrai nebus žmogumi, kuriam galima pasiguosti. Bet tą laišką labai greitai sunaikino neišsiuntęs. Galiausiai išvis nieko neparašė. Ne. Visgi nutarė ateiti ir akis į akį pasakyti Dafydd, kad buvo smagu pabendrauti, bet Auris išsikrausto. Arba, kad jie neturi nieko bendro. Arba dar kažką. Nutarė pradingti iš šio žmogaus gyvenimo kaip ir iš visų tų, kurie norėjo tikros draugystės. Kuo daugiau žmonių rūpi, tuo esi pažeidžiamesnis. Tą Auris buvo tvirtai įsikalęs į galvą.
Atvažiavo reaktyviniu autobusu. Juk niekada nekeliaudavo oru. Atvyko ne iki pat reikiamos vietos. Norėjo paėjėti kiek ir susidėlioti mintis. Labai įskaudinti Dafydd visai netroško. Bet kitaip negalėjo pasielgti. Kurių galų tau reikėjo man rašyti tą laišką? Nejau nėra kitų žmonių? O žmona? Dūsavo eidamas keliu. Norėjo labai vėluoti. Po to pagalvojo, kad gal Dafydd negavęs atsakymo išvis nelauks Aurio. Ir jis galės sugrįžti namo. O paskui pasakys, kad jokio laiško negavo ar dar ką.
Deja išvydo jį prie vartų. Planas išnykti pradėjo svyruoti. Auris pagreitino žingsnį. Ir slystelėjęs ant ledo vos neišsitiesė priešais Dafydd.
- Labas. - Prabilo susilaikydamas nuo kritimo.
- Atsiprašau, kad nieko neatrašiau. - Po galais ne taip viskas turėjo būti. Ne tą turiu pasakyti. Tokiose situacijose pasijusdavo nelabai žinantis kaip elgtis. Todėl tik neužtikrintai pasakė.
- Einam?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jis neateis. O ir kas ateitų? Kiekvienam normaliam žmogui iškiltų klausimas, kodėl Dafydd neatvyksta į kapines su žmona. Taip ir turėtų būti, ar ne? Deja, Dafydd vis dar buvo bailys - nuoširdžiai neįsivaizdavo, ar ištvertų matydamas Mayrą čia, kur palaidotas ne tik jų mažylis, bet ir milžiniškas skausmas, kuris lydės visą gyvenimą. Vis dėlto tikėtis, kad Auris, kurio net ir draugu nelabai galėjai pavadinti, ateis į kapines, būtų kvaila. Kam iš viso tas laiškas?
Jau norėjo apsisukti ir eiti vidun, kai išgirdo žingsnius ir pasisveikinimą. Neįstengdamas paslėpti nuostabos pažvelgė į Aurį.
- Labas. Nesitikėjau, kad ateisi. Maniau, kad praleidau laišką, - sugebėjo išspausti Dafydd. Savo siaubui, pajuto, kad jau smaugia ašaros. O dar net neįėjo į kapines.
Linktelėjęs įžengė pro vartus. Praėjo jau nemažai laiko, tad kapinės nebuvo puikiai pažįstama vieta. Vis dėlto kelią iki reikiamo kapo rastų ir užsimerkęs. Vis dėlto žengė vos kelis žingsnius pagrindiniu taku ir sustojęs vėl pažvelgė į Aurį.
- Turbūt kyla klausimas, kodėl paprašiau atvykti, ar ne? Klausinėji savęs, kodėl nesu čia su žmona? Na, bent aš klausinėčiau.
Akyse sužibo ašaros, o tai buvo labai per greitai. Kas bus, kai jis pamatys tą antkapį su vienintele gimimo ir mirties data? Bėda dar ir ta, kad atvirauti vis tiek nesinorėjo. Kai kurie dalykai buvo pernelyg asmeniški. Nusisukęs nuo Aurio Dafydd bandė tęsti:
- Tai sunku paaiškinti. Ir nesu tikras, kad esu pasiruošęs apie tai kalbėti. Bet tam yra priežasčių. Ir esu labai dėkingas, kad...
Sakinys taip ir liko nebaigtas. Turbūt pirmą kartą pasakė frazę "esu dėkingas" ir neskyrė jos Mayrai. Tai buvo keista.
Dafydd taip ir stovėjo vienoje vietoje. Nejudėjo, tarsi būtų pamiršęs, ko jiedu čia atėjo. Bent kol kas ašaras pavyko sulaikyti.