0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 159
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #15 Prieš 3 mėnesius »
Kai Auris pasiūlė išbandyti nešyklę, Juzefas šyptelėjo. Gal ir nieko mintis, bet jau tik ne su tokios būklės Auriu, mintyse pagalvojo plikis. Rytoj, kai jis bus blaivus ir išsimiegojęs, duosiu jam ir siekėjus, ir galėsime patyrinėti tą nešyklę, svarstė.
Levinsas jau žiojosi sakyti, kad galbūt reikėtų eiti miegoti ir visus reikalus atidėti rytojui. Juk Senkleriui būtų neprošal pailsėti, ar ne? Tačiau nespėjus plikšiui išsižioti draugelis žvaliu tonu pasiūlė eiti kur nors pasilinksminti. Mėlynakis kilstelėjo antakį. Sunku buvo pasakyti, norėjo Juzefas linksmybių ar ne. Jau kurį laiką gyveni kaip pensininkas, ėmė kalbėtis su savimi mintyse. Gal ir į naudą būtų prasiblaškyti.
- Gerai, - atsakė beplaukis. - Gal ir apiplėšei, - susijuokė, kai raudonplaukis kraustė butelius ant grindų. - Tuoj, aš persirengsiu.
Juzefas nuėjo į miegamąjį ir įšoko į išeiginius drabužius. Apsimovė tamsiai mėlynus džinsus ir melsos spalvos marškinukus, kurių viršutines dvi sagas paliko prasegtas. Būtų susišukavęs plaukus, bet jų neturėjo, todėl tik žvilgtelėjęs į veidrodį patapšnojo sau per plikę.
- Na, ką, keliaukime į smagią naktį, - grįžęs tarė draugeliui ir griebęs jį už alkūnės galai žino kur išsiskraidino jį oru.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 391
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #16 Prieš 3 mėnesius »
Iš pradžių jis pajuto, kad ant kažko guli. Tada pajuto siaubingą sukimąsi ir šaltį. Purtė bjaurus šaltkrėtis. Skėlė galvą ir buvo bloga. Auris pravėrė akis ir apsidairė. Tysojo ant sofos. Visur ant grindų buvo pridėliota viskio butelių. Atrodė kažkaip rituališkai. O gal jo smegeninė dar tiesiog neatsikvošėjo ir todėl kūrė tokias idėjas. Dargi siaubingai norėjosi vandens. Labiau už viską pasauly dabar reikėjo bent lašelio gaivaus ledinio vandens. Kur aš? Baimingai pamanė vaikinas ir staigiai atsisėdo. Bet makaulę taip nudiegė, kad griuvo atgal ant sofos. Kur aš? Kur? Jis karštligiškai puolė ieškoti lazdelės. Na susigrūdo rankas į džemperio kišenes. Ten tvyrojo tuštuma. Buvo tik kažkoks čekis ir jis perskaitė kas ten parašyta. Čekis buvo iš kažkokio klubo. Auris sviedė jį kažkur toliau ant sofos. Kur mano lazdelė? Galiausiai aptiko ją džinsų kišenėje sveiką ir gyvą ir atsipalaidavo.
Tada susimąstė. Galvoje pamažu išryškėjo labai blausūs prisiminimai. Naktį jis atsitrenkė pas Juzefą. Paskui šokiai kažkokiam klube. Paskui jis sėdėjo lauke vienas ir rūkė mąstydamas apie savo nykū likimą. Tada balsai. Jį šaukė Juzefas ir dar kažkas, kažkokia mergina. Ak taip, jie šoko kartu visą naktį. O tada... Kaip per rūką jis prisiminė, kaip radę jį sėdinti ant kažkokio suolo prie to klubo įkalbinėje grįžti vidun arba namo. O jis... Auris pakraupo. Jis spyriojosi ir prašė palikti vieną. Aiškino kažką apie tai, kad visada amžinai lieka vienas. Kažką apie žirgus, kuriems pasibaidžius mirė mama ir tada gyvenimas ėmė riedėti į nuokalnę. O kaip tada jie mane sugražino namo? Šito Senkleris neprisiminė. O viešpatėliau, buvau apgailėtinas. Koks siaubas. Senkleris vėl atsisėdo. Norėjosi pabėgti. Pakeisti Juzefo atmintį, kad dingtų jo tokio apgailėtino prisiminimai ir dingti iš čia. Viskas, daugiau nei lašo. Niekada. Niekada. Jis susirado ant žemės besivoliojančią kuprinę ir vienu lazdelės moju subruko ten tuos butelius. Tada susmuko atgal ant sofos. Jautėsi taip klaikiai, kaip niekados. Reikia eiti. Bet juk negalėjo taip išnykti lyg niekur nieko. Taigi šūktelėjo.
- Juzefai, kur tu?

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 159
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #17 Prieš 3 mėnesius »
Ta mergina, ji buvo velniškai graži. Ji jį kvietė. Klausė, kur jis. Bet jos balsas. Dėl Merlino, kodėl jos balsas vyriškas? Kodėl ji kalba Aurio balsu? Ir tada Juzefas praplėšė akis. Tai buvo tik sapnas. Kaip bloga. Kodėl jis ant grindų? Mikliai atsisėdo. Taip ėmė svaigti galva ir supykino. Levinsas buvo už sofos. Vyrukas šiaip ne taip atsistojo ir perbalęs pažiūrėjo į draugelį, kuris taip pat atrodė ne kaip. Žiojosi sveikintis, tačiau vietoj to apvėmė sau kojas ir grindis. Mintyse riebiai nusikeikė. Susigraibė lazdelę iš džinsų kišenės ir burtais išvalė, tačiau ne idealiai. Rankos drebėjo, neklausė.
Nieko nesakęs plikis atsisėdo ant sofos krašto ir atsirėmė į atlošą. Bežodžiais kerais atskraidino dvi stiklines vandens, bet neišlaikė. Tik apliejo save, Aurį ir sofą. Užsimerkė.
- Mes mirsim, - sudejavo. - Daugiau niekada negersiu, tikrai.
Kalbėjimas reikalavo siaubingai daug jėgų, o burna buvo tikra dykuma, tik kad vietoj smėlio čia ką tik pabuvojo vėmalai. Vakar jie gerokai užsiautė, atmintis šlubavo. Šiaip ne taip Levinsas atsistojo ir žiobarišku būdu įpylė sau ir Senkleriui vandens. Iš vienos stiklinės gurkštelėjo, kitą padavė draugui. Tačiau vanduo nepadėjo. Tik dar labiau pykino.
- Kažkur turiu viralą, - silpnu balsu pasakė. - Nuo pagirių. Bet nežinau, kur jis.
Taip, Juzefas buvo tokį pasiruošęs, tačiau neprireikė, mat negėrė. Bežodžiai kerai jau išvis neveikė. Levinsas tik sėdėjo užsimerkęs ir prisiekė sau, kad daugiau niekada negers, bent jau šiandien tai tikrai.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 391
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #18 Prieš 3 mėnesius »
Jam šūktelėjus Juzefas išlindo iš už sofos. Atrodė jis šiaip sau. Jam ėmus vemti Auris trumpam nusisuko. Taip... Gerokai užšventėm vakar. Pagalvojo.
Juzefas atsisėdo šalia. Dabartinė jo išvaizda kažkodėl kėlė šypseną ir jis nusijuokė.
- Šaunią vietelę pasirinkai nakvynei. - Pasakė, bet greitai nustojo juoktis, mat buvo aplietas vandeniu. Ir šiaip sutampė pykinimas. Na, Jis dabar tikrai neprisimins vakarykščių mano nesąmonių. Džiugiai pamanė Senkleris. Bent jau kol kas. Taigi bėgti niekur nereikia. Galima ramiai padrypsoti ant patogios sofos. Gal dar numigti kokį pusdienį. Gyvenimas pasidarė šiek tiek šviesesnis. Aišku buvo labai įdomu kaip jie pargrįžo namo. Bet šios temos jis nutarė nenagrinėti.
Gavęs stiklinę vandens godžiai nugėrė kelis didelius gurkšnius. Geriau nepasidarė. Vanduo sunkiai slydo, gerklę peršėjo nuo didelio surūkytų cigarečių kiekio.
- Klausyk Juzefai, gal pratęskim? Gėralo yra iki kaklo. - Toliau kvailiojo Auris matydamas Nekokią draugužio būseną. Nors šiaip manė, jog tas viralas nuo pagirių dabar būtų tikras išganymas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 159
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #19 Prieš 3 mėnesius »
Juzefui skaudėjo kaklą ir nugarą. Kurių galų jisai neatsigulė į lovą? Pasirinko puikią vietą miegui - grindys už sofos. Netikėtai iš kažkur išdygo Nora ir ji stryktelėjo beplaukiui ant pilvo. Mėlynakis suvaitojo.
- Nora, eik šalin, - silpnu balseliu pasakė katei. - Arba ir tave apvemsiu.
Lyg supratusi artėjančią šlykščią grėsmę katė nušoko nuo šeimininko ir dingo namo gilumoje. Auriui, regis, pasidarė linksma. Jis pasiūlė Juzefui pratęsti linksmybes.
- Tu turbūt juokauji, - vos vos išspaudė šypseną Juzefas. - Aš tikrai niekada nebegersiu.
Sukaupęs visas jėgas plikšius atsistojo ir ėmė kuistis po svetainę ieškodamas tos mikstūros.
- Štai ji! - apsidžiaugė, bet balselis vis tiek skambėjo silpnai.
Vyrukas gurkštelėjo šlykštaus žolelių skonio viralo ir nusipurtė. Pagirios gerokai palengvėjo. Neatrodė, kad vakar Juzefas būtų gėręs pieną, tačiau atsirado jėgų ir nustojo pykinti. Mikstūrą jis mestelėjo draugeliui.
- Išgerk ir tada aš apgalvosiu pasiūlymą toliau tęsti, - nusijuokė.
Siaubingai norėjosi valgyti. Pasiėmęs žiobarišką telefoną Levinsas paskambino į piceriją ir užsakė porą picų.
- Tikiuosi, žiobariškas picas mėgsti? Tokiais rytais kaip šis tai gali būti puikus maistas.
Tuomet vyrukas ir vėl pradėjo kuistis po daiktus, kol galiausiai mestelėjo į Aurio pusę du žiobariškus tušinukus.
- Čia tavo siekėjai. Patikėk, tikrai galingi, - mirktelėjo. - O čia nešyklė, - ant sofos numetė ir varlės skulptūrėlę. - Einu maudytis, jei atveš picą, žiobarų pinigai ant virtuvės stalo. Susitvarkysi, - Juzefas dingo vonioje.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 391
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #20 Prieš 3 mėnesius »
Kažkaip šiandien viskas atrodė kur kas geriau nei vakar ar užvakar. Savijauta buvo žinoma nekokia, bet šiaip viskas rodėsi šviesiau ir smagiau.
Gavęs to dieviško eliksyro gurkštelėjo truputį ir pasiraukė nuo jo skonio.
- Nuostabus gėrimėlis. - Pasakė padėdamas tą mikstūrą ant stalo. Dabar jau galėjo pragyventi ką tik nori.
Jam beplanuojant pabandyti dar pamiegoti draugas švystelėjo kelis daiktus ant sofos. Auris pavartė rankoje paprastą ir visai nepavojingai atrodantį tušinuką.
- Kai grįši iš dušo papasakok prašau man tiksliau kaip jais naudotis. Dėkui tau už juos. - Jam dingus vonios kambaryje Auris užsigalvojo apie tai kaip reikės siekėjus pakišti Dolohovams. Teks matyt kada susitikti, nieko nepadarysi. O tada ir gausit juos... Piktai pamanė.
Tada paėmė į rankas nešyklę ir apžiūrėjo iš arčiau. Nieko ypatingo nepastebėjo. Išties būtų įdomu su ja iškeliauti. Bet kada ji neša? Kaip mes ją paleisime? Reikės užklausti Juzefo kaip paleisti tokias nešykles. Jis turėtų žinoti. Vaikinui bemąstant apie viską pasigirdo durų skambutis. Jis nuėjo, paėmė picas ir už jas sumokėjo. Pinigų klausimas buvo gan slogus dalykas. Kiek jie vakar prašvilpė klube Auris tiksliai pasakyti negalėjo. Tame čekyje kurį jis turėjo suma buvo nurodyta nedidelė, nes ir žiobariškų pinigų jis galima sakyt nebeturėjo. Dabar jau tikrai jų nebebuvo. Kuprinėje voliojosi keli galeonai ir krūvelė knutų. Vadinasi, šventėm už Juzefo pinigus. Jaustis kažkam skolingam jam nepatiko. Dar tie siekėjai. Juk ilgai jis su jais gaišo. Bet kuo atsilyginti už juos dabar neturiu. Jis padėjo maistą ant stalo. Ot buvau tikras mulkis, kai savo uždirbtus pinigus dėjau į bendrą šeimos banko saugyklą. Na nieko, jei mes įsibrausime į Gringotsą, tai aš pasirūpinsiu šeimos turtu. Pikdžiugiškai pamanė. Bet irgi aš visai iš proto išsikraustęs. Kaip buvo galima beveik viską, ką turėjau išleisti ant gėrimų tada tame kvailame sename bare? Na, vis tiek dar reikės apsilankyti dvare, susirinkti daiktus ir žinoma savo knygas. Aš jų ten tikrai nepaliksiu. O tada matysiu. Kai ką parduosiu ir bus pinigų iki naujų mokslo metų. Svarstė jis apie savo tolimesnius reikalus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 159
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #21 Prieš 2 mėnesius »
Kai Juzefas grįžo išsimaudęs, ant stalo jau garavo šiltos picos. Ak, Levinsas dievino šitą maistą, o ypač per pagirias.
- Skanaus, - jau žiaumodamas pasakė draugeliui. - Oi, tais siekėjais naudotis labai paprasta, nors jie ir beprotiškai galingi.
Pasikuitęs plikis Auriui davė dar vieną tušinuką, kuris buvo raudonos spalvos.
- Šitas yra taviškis. Juo siųsi kerus į kitus du siekėjus. Tau tereikia pagalvoti, į kurį siekėją nori kerus leisti, ir viskas. Nukreipi savo lazdelę, siunti kerus į savo siekėją, o jie per nukeliauja kur reikia. Jeigu nori, burtų pagalba gali garsiai prabilti ir kiti tave girdės, nors garantuoju, kad tau to neprireiks, ar ne? Stronorus yra burtažodis, kad jie tave per siekėją išgirstų. - vos vos šyptelėjo. - Kaip supratau, tau labiausiai reikia, jog suveiktų kerai. Turėk omeny, kad per čia gali pasiųsti net nužudymo užkeikimą, - kaip niekur nieko pasakė. - Jeigu nori kitą valdyti, turi galvoti apie tą žmogų, kuris turi siekėją, ir pasiųsti į siekėją kerus. Vladalio. Tada galėsi vietoj to žmogaus šnekėti ir judėti, bet atmink, kad jeigu tas žmogus patyręs, tai gali paipriešinti, - pasakojo. - Anksčiau būtum kalbėjęs savo balsu, bet dabar ištobulinau tiek, kad šnekėsi kito balsu. Tai iš esmės jei labai pasistengtum, o kitas būtų nevykėlis, galėtum ką nors nudėti už jį ir išliptum basas, - mirktelėjo. - Gali pasipraktikuoti. Padėk siekėją tolėliau ir pabandyk kokius nors kerus paleisti. Ai, ir dar, vos nepamiršau. Languito burtažodis tave nukels pasišnekėti panašiai kaip veidas židinyje. Tu liksi esamoje vietoje, tačiau tavo atspindys atsiras pas kito siekėjo turėtoją ir galėsite kalbėtis. Ir taip, spėju, kad neprireiks, - pradėjo juoktis. - Tik niekam nepasakok, iš kur gavai.
Pavalgęs Juzefas ėmė apžiūrinėti nešyklę. Tikrino ją murmėdamas kažkokius burtažodžius.
- Man atrodo, kad galiu padaryti taip, jog ji mus perkeltų dabar pat, - pasakė. - Bėda ta, kad negaliu pasakyti, kur ji mus perkels. Ji turi vietą, tačiau neturi išvykimo laiko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 391
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #22 Prieš 2 mėnesius »
Kai Juzefas sugrįžo ėmė pasakoti jam apie siekėjų veikimą. Auris klausėsi ir linkčiojo galva. Stengdamasis viską įsidėti į atmintį, nors makaulė dar neveikė visiškai normaliai. Nužudyti... Tas prakeiktas žodis ėmė virti smegeninėje. Jis jau bandė nužudyti bet negalėjo to padaryti. Bet ten buvo iš baimės drebanti ir iš skausmo klykianti mergina. Tai čia kitas reikalas. Bet... Kodėl aš buvau toks idiotas? Kokį šimtąjį kartą klausė jis savęs. Kodėl aš su jais susidėjau?
- Išties nuostabus išradimas. Bet neturiu kaip tau už tokį sudėtingą darbą atsilyginti. Nebeturiu dabar jau nieko. - Pasakė, kai draugas baigė jam aiškinti kas ir kaip.
- Ar daug vakar prašvilpėm pinigų? - Dar paklausė. Apetito galima sakyti  nebeturėjo, bet vis tiek valgė.
- Gali aktyvuoti tą nešyklę? Tai gal pabandom? - Kodėl gi ne? Pabėgti bent jau trumpam nuo visko jis tikrai norėjo.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 159
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #23 Prieš 2 mėnesius »
- Atsilyginti? - pakėlė antakį plikis. - Juk mes draugai, Auri. Tikrai nereikia už nieką atsilyginti. Gal ir man kada tai prireiks pagalbos, - pagalvojo apie Gringtosą.
Ir čia Juzefą trumpam aplankė apmąstymai. Keista buvo suprasti, kad jis tikrai turi draugą. Draugą, kuris atšvilpė pas jį vidury nakties ir išsitempė į miestą. Kai gyveno su žmona ir sūnumi, plikšius išvis neturėjo draugų. Kartas nuo karto susimatydavo su keliais pažįstamais, bet jų iš esmės nelabai kas siejo. O dabar Levinsas jautė, jog Senkleris jam iš tiesų yra draugas.
- Nesuk galvos dėl pinigų, - numojo ranka. - Kelios dienos nelegalių darbelių ir bus daugiau nei išleidom. Galiu aktyvuoti, - atsakė.
Kelias akimirkas mėlynakis žiūrėjo į nešyklę. Ar tai nebus pavojinga? O jeigu nešyklė juos perkels į kokią nors pavojingą vietą? Kur reikės kautis, kovoti už būvį, o galbūt nebus kaip grįžti atgal. Tačiau taip smalsu buvo pažiūrėti, kur gi ta nešyklė veda... O ką Juzefas gali prarasti? Šeimos juk jis neturi. Auris, beje, irgi. Tai kodėl ne?
Beplaukis įbruko nešyklę į rankas Auriui, pats taip pat uždėjo ant nešyklės ranką ir giliai įkvėpęs bežodžiais kerais padirbėjo taip, jog ji akimirksniu ėmė veikti. Netrukus Levinsų giminės namas liko be žmonių, tik su kate Nora, kuri uostė ant stalo esančią nepabaigtą valgyti žiobarišką picą.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 159
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #24 Prieš 2 mėnesius »
Reikalai ėjosi visai neblogai. Artėjo mokslo metų pabaiga, todėl Juzefas labiausiai susikoncentravęs buvo ties baigiamuoju savo eliksyru, kurį turės virti per egzaminą nuodų ir vaistų kursuose. Nelegalių darbelių, kaip visuomet, buvo ne vienas ir ne du, tuo plikšius šiuo metu ir gyveno. Visi eksperimentai šią akimirką buvo likę nuošaly, nes jiems mėlynakis nelabai turėjo laiko.
Nors Kalėdas Juzefas praleido su tėvais, broliu ir jo dukra, bet Velykas prabimbinėjo vienas. Šį kartą giminė pasisedėjimui nesirinko. Žinoma, buvo minčių pasiųsti pelėdą sūnui, bet kokiu tikslu tai daryti, jeigu sūnus vis tiek ignoruoja? Juk plikis jau rašė jam laišką, į kurį negavo jokio atsako... Tad visa Velykų kompanija, su kuria šią kiaušinių šventę praleido beplaukis, buvo katė ir dešimt žiurkių.
Dešimt žiurkių, kurias jau seniai Levinsas būtų nudaigojęs, jeigu ne Levanda. Tai merginai jisai prieš daugiau nei vienerius metus pažadėjo mėlynos odos lagaminą su drakono rankena. Jo gaminimas truko apie vienerius metus laiko, mat gauti tą tikrą mėlyną odą nebuvo jau taip baisiai paprasta, o kas svarbiausia - siaubingai brangu. Taigi, dabar tas lagaminas puikavosi ant sofos, o ant spintelės prie židinio viename narve buvo žiurkių patelės, o kitame - patinėliai. Pagaliau per kelis mėnesius Levinsas išvalė tų padarų narvą. Laikė jis tas žiurkes todėl, kad pažadėjo raudonplaukei jas parodyti. Kai tik Levanda išeis, reikės jomis atsikratyti.
Juzefas jaudinosi. Jam patiko būti pelniusiam kitų palankumą. Dori juo jau iš pat pradžių pasitikėjo, o jos draugui Alanui prireikė maždaug pusdienio. Tačiau Levanda... Levanda nebuvo tokia patikli, tačiau ji tuo pačiu buvo ir visiškai kitokia nei kiti pažįstami Levinso paaugliai (na, Sakuros neskaitysim). Ji buvo kitokia. Drovi, geraširdė, ar ne? Plikšius labai norėjo pelnyti tos gražuolės palankumą. Taip, ji jam buvo velniškai graži, žinoma, ir velniškai jauna. Tačiau juk Juzefas nieko bloga nedaro, tiesa?
Šia proga mėlynakis tiesiog ideliai susitvarkė namus, kurie šiai dienai jau buvo pakankamai gražūs, suremontuoti. O ir laukas jau neprastai atrodė. Prabanga čia niekas netviskėjo, tačiau priminė visai neblogai gyvenančio vidutinės klasės žmogelio namus. Pats Juzefas šiandien taip pat gerai atrodė. Mėlyni džinsai, juodos kojinės, balti marškinėliai. Ant kairės rankos užsidėjo prabangų laikrodį, kurį nukniso iš kažkokio turtuolio mieste. Plikė buvo idealiai išvaškuota, o nuo Juzefo kaklo ir riešų sklido malonus vyriškų kvepalų aromatas.
Jis nutarė duoti Levandai savo adresą ir pasiūlė jai atvykti pačiai. Tikėjosi, kad tai sukels didesnį merginos pasitikėjimą negu perkėlimas oru į nežinia kokią vietą. Išgirdęs beldimą į duris plikis greit jas atidarė ir praleido merginą į vidų.
- Labas. Užeik, - nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 175
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #25 Prieš mėnesį »
Mergina vis dar nesuprato, kokiu tikslu per Velykų atostogas čia atsibeldė. Žinoma, mintis, jog Juzefo namuose kažkur guli jos išsvajotasis lagaminas, tikrai žavėjo, tačiau reikia nepamiršti, jog tai - pavojingas tipas. Klastuolė negalėjo atmesti galimybės, jog šis ir vėl bandys ja pasinaudoti, tad kišenėje kietai spaudė burtų lazdelę, o eidama link jo namų mintyse kartojo visus žinomus burtažodžius. Negana to, buvo įspėjusi brolį, jog ši iki septintos valandos vakaro parsigaus namo, tad vylėsi, jog, jei ji negrįš, brolis pradės merginos ieškoti. Kažin, ar jis tikrai pastebėtų, jei grįžęs namo nerastų savo sesers? Gal jis taip pasinėręs į darbus, jog tik po kokios savaitės susivoktų, jog kažko namuose trūksta...
Stovėdama prie ne itin geros būklės plikio namų durų vis dar dvejojo. Dabar pat galiu apsisukti ir viskas bus gerai. Tačiau raudonplaukė vylėsi, jog susidūrusi su Juzefu akis į akį atsikratys tos nuolatinės baimės ir nerimo, kylančio vos jį pamačius. Kartais, jai einant skersiniu skersgatviu, tas senis vaidenasi, o ir košmaruose neretai pasirodo. Žinoma, jam atleisti mergina net negalvojo. Tiesiog norėjo pasijusti už jį pranašesnė. Juk, viso labo, jis tik kažkoks keistas nevykėlis.
Vyras greitai atidarė duris ir nusišypsojo. Mergina nesuprato ar šypsena nuoširdi, ar jis tik bando apsimesti draugišku.
Nusiavusi batus, tačiau  įsitikinusi, jog jos plačios suknelės kišenėje patogiai guli burtų lazdelė, įsitaisė ant sofos, kur jau gulėjo švytintis, naujutėlis jos lagaminas. Levanda negalėjo neatkreipti dėmesio į žvilgančią drakono formos rankeną, kuri buvo taip dailiai išraižyta, jog galėjai pastebėti kiekvieną drakono odos žvynelį. Paslapčiomis pirštų galiukais palietė šviežutėlę minkštą odą, tobulos mėlyno rašalo spalvos. Ją net nukrėtė šiurpas, tačiau ne iš baimės, o iš džiaugsmo, jog šis lagaminas bus jos. Apsidairiusi, ar Juzefas nemato, prikišo savo surauktą nosytę prie lagamino, norėdama užuosti neseniai išdirbtos odos kvapą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Levanda Marchetti »
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 159
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #26 Prieš mėnesį »
Juzefas matė, kad Levanda jaudinosi, o galbūt net šiek tiek bijojo. Matė, kad pasitikrino, ar tikrai turi burtų lazdelę. O tada atsisėdo ant sofos šalia lagamino bandydama vaidinti, jog nėra taip, kad tas lagaminas jai beprotiškai rūpėtų. Bet Juzefas žinojo, kad taip buvo.
Ar galėjo mėlynakiui palikti skaudu dėl to, kad jis suprato, jog raudonplaukė pas jį apsilankė tik dėl lagamino? Gal ir galėjo, bet nebuvo. Tai kaip tik jam kėlė savotišką žavulį, nes vyrukas suvokė, kad yra raktelis į mergaitės širdį, kurį atrakinti jis pajėgus. Žinoma, jis neturi didelio, modernaus namo, vilos prie jūros, tačiau tikrai gali nupirkti gerų, kokybiškų daiktų, užsakyti brangų staliuką restorane ar kambarį prabangiame viešbutyje. Merline, Levinsai, ką tu galvoji, sudraudė save mintyse plikis. Jai tik kiek... Penkiolika? Šešiolika? Savaime piršosi faktas, kad metai ar dveji ir Levanda taps pilnamete. Aš ją užsiauginsiu, visiškai nejučiom šmėstelėjo mintis.
Juzefas stovėjo atsirėmęs į sieną šalia lauko durų ir šypsodamas stebėjo merginą. Iškart Levinsas prie jos nepuolė, leido apsiprasti. Neužilgo šalia Levandos priėjo viengungio katė Nora, kuri šoktelėjo ant sofos ir ėmė uostyti lagaminą, o tada žiūrėti į svečią.
- Tikiuosi, kad lagaminas patinka, - pasakė Juzefas. - Čia Nora, - pristatė katę ir pagaliau atsisėdo šalia, bet ne per daug arti. Davė Levandai erdvės.
- Gal nori arbatos?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 175
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #27 Prieš mėnesį »
Marchetti jautė įbestą vyro žvilgsnį, todėl atitraukė akis nuo lagamino ir kiek įsitempė. Tik dabar susivokė, jog vietoj plonos vasarinės suknelės turėjo užsimaukšlinti džinsus ir megztinį, mat jautėsi kiek nepatogiai. Jos oda pašiurpo, pati nežinojo, iš nerimo ar šalčio, o ir suknelė apsilankymui pas trisdešimtmetį vyrą nebuvo derama. Ką ji sau galvojo ir pati nežinojo, matyt, kaip visad, pasigriebė pirmą po rankomis pasitaikiusį apdarą.
Prisiartinusi Juzefo katė uodega brūkštelėjo jai per koją. Ši atrodė meili, tad mergina pasisodino ją ant kelių: galvojo, jog katė ją sušildys. Deja, ši tik pasisukiojo murkdama ir po minutėlės nušoko nuo sofos. Akivaizdu, jog nebuvo didelė žmonių mėgėja, o gal tik Levandos neprisileido.
Klastuolė padėkojo už lagaminą, tačiau arbatos atsisakė. Gal ir nelabai mandagiai pasielgė, bet nenorėjo būti apnuodyta. Na, Juzefas specialiai jos nuodais gal ir negirdys, bet, velnias žino, iš ko jis tą arbatą ruošiasi gaminti. Paskutinį kartą, kai klastuolė panaudojo "Juzefo gamybos" tepalą, iš jos rankų nieko neliko. O juk skrandžio, atvirkščiai nei rankų, vien burtais nepagydysi.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Burtininkas
  • ***
  • 159
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #28 Prieš mėnesį »
Levanda, žinoma, nebuvo kalbi, tačiau bent jau tuo prabangiu lagaminu pavyko ją čia prisivilioti. Mergina atsisakė arbatos, o tada Juzefas šiek tiek pasimetė. Tai kuo jis galėtų ją pavaišinti? Taigi šaldytuve dar turėjo pyrago.
- Tai gal kavos? - paklausė.
Taip, jis įsivaizdavo Levandą geriant kavą. Dori kavos gėrimo ritualams gal ir buvo per jauna. Ji visiška mažvaikė. Tačiau Levanda - kitas reikalas.
- Tai kelintam dabar tu kurse, Levanda? Kiek tau metų? - pasidomėjo.
Juk turiu žinoti, kiek laiko reikės laukti, netyčia galvoje sukirbėjo mintis. Laukti ko? Levinsas krankštelėjo, pats susigėdęs savo minčių. Pastebėjo, kad Levandos oda šiurpsta. Dėl Merlino, ar čia šalta, ar aš jau toks baisus? Šiaip jau beplaukis laikė save visai patraukliu vyru.
- Ar tau šalta? Jei nori, galiu duoti pleduką, - pasiūlė.
Jis taip norėjo, kad Levanda čia jaustųsi gerai!
- Pameni, norėjai pamatyti tas pelytes? Tuojaus atnešiu.
Juzefas atsistojo ir ant stalo atnešė du narvus su žiurkėmis.
- Šitame yra patelės, - mostelėjo į kairėje esantį narvuką, - o šiame, - parodė į kitą, - patinėliai.
Vyras išėmė iš patelių narvo vieną pliką ir vieną plaukuotą žiurkę.
- Šitos vardas Rouzė, - ir vėl atsisėdęs ant sofos pristatė plikąją žiurkę, - o plaukuotos Mimė. Nori palaikyti?
Iš tikrųjų tos pelės neturėjo vardų. Juzefas pasakė bet ką. O dabar reik tų vardų nepamiršti. Velnias, kokia sakiau ten ta plika žiurkė?

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 175
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Levinsų giminės namas
« Atsakymas #29 Prieš mėnesį »
Panašu, jog Levinsas nesuprato, kad Marchetti pas jį nežada nieko gerti ir valgyti, tad nusprendė pasiūlyti kavos. Mergina nenorėjo pasirodyti visiškai nemandagi ir supykdyti plikį, tad sutiko:
- Su pienu ir be cukraus, ačiū.
Žinoma, to gėralo gerti ji nesiruošė, teks tik dėl vaizdo palaikyti puodelį rankose.
Levanda nesuprato, kodėl vyras taip susidomėjo jos mokslais Hogvartse. Matyt, ruošiasi jai vėl skirti kokio nešvaraus darbelio ir nori žinoti, ar ši įstengsianti jį atlikti. Klastuolė karštligiškai galvojo, ką atsakyti. Meluoti ji negalėjo, mat žinojo, kad Dori ir Juzefas bendrauja. Kompanionė galėtų jam netyčia užsiminti apie jos amžių ir yla išlystų iš maišo. O pavojingi tipai - kaip šunys. Jei nervinsi, tik dar labiau kąs.
- Man penkiolika. Praeitais metais ne itin sekėsi mokslai, tad neišlaikiau egzaminų ir dabar vis dar esu penktame kurse, - tarstelėjo vildamasi, jog vyras supras, kad mokslai jai nesiseka. Aišku, nutylėjo savo nevaikščiojimą į pamokas, kas ir buvo tikroji penkto kurso nebaigimo priežastis.
Juzefas strykčiojo aplink raudonplaukę it apie kokį kątik gautą kolekcinį vertingą daiktą ir tas Marchetti tik dar labiau nervino. Per savo tokį trypčiojimą ir perdėtą rūpinimąsi, jis atrodė tik dar didesnis keistuolis.
Atsisakius pledo, nors jai ir buvo šalta, gavo palaikyti Rouzę ir Mimę. Plaukuota pelė buvo šilta ir nors spurdėjo, lengvai leidosi glostoma. Rouzė, akivaizdu, nebuvo apsikabinimų mėgėja, visaip bandė išsisukti nuo ją glostančio Levandos rodomojo piršto.
- Primink, kodėl tu augini tas peles?
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"