[Juzefas Levinsas]

Gatvės gale stovėjo senas namas. Visai paprastas, medinis, gelsva spalva dažytomis lentomis. Ar galėjo šis namas kiurksoti tokio puikaus miesto kaip Londonas pakrašty? Jis buvo tartum kvartalo skaudulys. Šalia didingai tarnavo atnaujintos, sutvarkytos, šeimyniškos tvirtovės, o šis namiūkštis tik kenkė nuostabiam kvartalo įvaizdžiui.
Kvartalas buvo nemažas. Naujai asfaltuotos gatvės, trinkelėmis grįsti pėsčiųjų pasivaikščiojimo takeliai ir dviračių takai. Suoliukai ir autobusų stotelės. Parkelis su jame esančia vaikų žaidimų ir sporto aikštelėmis. Vietinė maisto prekių parduotuvė ir vaisių bei daržovių kioskelis, veikiantis sezono metu. Vaistinė ir niekam tikusi poliklinika, kurioje geriausiu atveju tau pasiūlys vaistų nuo galvos skausmo ir savaitei duos biuletenį.
Didžiausia šio kaimiško rajono pažiba buvo jau trisdešimt metų veikianti kepykla, kuri šiuo metu kepinius pristadydavo į geriausias Londono parduotuvėles. Dėl to šis rajonas, kuris šiaip jau buvo visiškas Londono užpakalis, kartais priimdavo ir didesnius žmonių srautus, mat pačioje kepykloje skanėstų galėjai nusipirkti pigiau nei pas perpardavinėtojus, be to, šie būdavo visiškai šimtaprocentiniškai šviežūs. Kasdien nuo aštuntos ryto iki antros valandos dienos nemaža dalis rajono kvepėjo gardžiais, ką tik iškeptais kepiniais. Kartais į ekskursiją kepykloje atvykdavo po porą autobusų, vežančių išbadėjusius žiobarų moksleivius.
Ne taip toli nuo skanumynų gamyklos stūksojo ir mūsų jau minėtasis namas. Neatkreipti dėmesio į jį negalėjai, nes tarp visų gražiai sutvarkytų namų jis traukte traukė akį. Reikėtų jį nugriauti, galėtum pagalvoti, nes jis jau mažiausiai penkiolika metų buvo apleistas. Aptvertas žalia segmentine tvora, tačiau tokia aukšta, kad jokie paaugliai, rajono chuliganai, ten neprasibraudavo. Kvartale sklido kalbos, kad vietiniai jaunuoliai ne kartą bandė perlipti ir sulaužyti paslaptingojo namo tvorą, tačiau kažkokiais keistais būdais to niekam nepavyko padaryti. Dėl šios priežasties šiam namui buvo klijuojama dar tvirtesnė paslaptingumo ir vaiduokliškumo etiketė. Kaip šitiek metų galėjo atlaikyti tokia suknistai silpna tvora? Jos nei perdažyti nereikėjo, ji atrodė kaip nauja, nors visa, kas už jos... viskas buvo susenę.
Už tvoros augo aukštos žolės, kurios siektų vidutinio ūgio žmogaus pečius, o gal ir daugiau. Sode matėsi kadaise buvusio daržo fragmentai, augo keli vaismedžiai. Pats namas sugriuvęs nebuvo, tačiau jau ir iš gatvės matėsi, kad pro langus pūtė vėjai ir brovėsi pelėsis.
- Tik beprotis galėtų ryžtis čia gyventi ir imtis šitos senienos remonto, - sakydavo žiobarai, eidami pro gelsvąjį namą.
Ir tas beprotis, Juzefas Levinsas, plonu rakteliu atrakinęs neįveikiamosios tvoros vartelių klibančią spyną, pradingo tarp aukštų kiemo žolių.

[Juzefas Levinsas]

Kvailos žolės, mintyse burbėjo Juzefas, braudamasis link sukežusių durų. Įėjęs į vidų jis jas užtrenkė ir nusipurtė. Po velnių, o jeigu ant manęs ropoja žiobariškos erkės? Nenustebčiau, juk šitokio aukščio žolės! Ar jos gali būti pavojingos ir burtininkams? O ką man reikėjo daryti, juk nepulsi kerais tvarkyti kiemo, kai į tave pro langus spokso dešimtys žiobarų akių!
Panikuodamas, tačiau stengdamasis giliai kvėpuoti ir nusiraminti, Juzefas išsirengė nuogai ir ėmė save apžiūrinėti prieangyje esančiame sename, nešvariame veidrodyje. Regis, erkių ant jo kūno nebuvo. Tai gerai, kad aš plikas, pamanė mėlynakis. O tai būtų vargo tų šlykštynių ieškoti plaukuose.
Tada vyrukas perėjo prie erkių paieškos drabužiuose. Gerai šiuos išpurtė, tačiau iškart pasigailėjo: o jeigu purtydamas numetė kokią erkę ant grindų? Jeigu dabar ji atropos prie Juzefo vėliau ir įsisiurbs, o jis nepastebės? Kiek laiko gyvena erkės? Kiek dienų ar net savaičių dabar jam teks save kasdien nuodugniai apžiūrinėti? Šiek tiek stipriau nei įprastai besidaužančia širdimi plikis vos vos drebančiomis rankomis nuodugniai apžiūrėjo visus savo drabužius.
- Aha! - suriko ant džinsų pamatęs ropojantį vabalą. – Aš žinojau, kad ieškau ne veltui!
Tačiau vis tik Juzefas ieškojo veltui. Ant džinsų ropojo ne erkė, o skruzdėlė. Juzefas, žinoma, apsidžiaugė, kad pamatytas vabalas buvo ne erkė. Tačiau kokia tikimybė praeinant pro tokią aukštą žolę neparsinešti erkės? Ar Juzefas dabar yra saugus? Gal tikrai nuo drabužių jis kokią siurbėlę, ir net ne vieną, nupurtė ant grindų?
Plikis greitai apsirengė ir atsiklaupęs ėmė ieškoti erkių ant žemės. Juzefo nelaimei, grindys buvo medinės ir jose žiojėjo nedideli tarpeliai. Tai reiškė, kad erkė, o gal net erkės, galėjo tuose tarpeliuose pasislėpti. Kaip patikrinti?!
Galiausiai mėlynakį apėmė dar didesnė panika: o kas, jeigu name yra iš kiemo atropojusių erkių? Tos žolės tokios aukštos, ir jos lietėsi prie namo sienų, prie langų, o šita lūšna juk tikra kiaurymė! Kas, jeigu čia sumauta erkių irštva, jų dauginimosi lizdelis?
- To negali būti, - žiūrėdamas į veidrodį pasakė sau Juzefas. - To tiesiog negali būti. Erkės gyvena žolėse, taip? Juk taip. Ne namuose. Žolėse. Nupjausi žolę ir viskas bus gerai.
Taip, Juzefas per žiobarų žinias girdėjo, kad jų erkės gyvena aukštose žolėse. Žiobarams tie vabalai yra siaubingai pavojingi, bet gal Švento Skutelio ligoninės hileriai susidorotų su jų ligų nešiotojais? Tai žinoma, kad susidorotų! Juzefai, neprisigalvok! Juk tu burtininkas! Nuo kada burtininkai bijo žiobariškų ligų? Taip, tikrai. Nėra ko panikuoti dėl žiobariškų bėdų. Bet... bet kiemas aptvertas burtais. O jeigu yra ir magiškos erkės? Ar yra? Ar reikėtų sunerimti? Juzefas šito nežinojo, nes visą gyvenimą gyveno butuose. Bet jis pasidomės. Nueis į biblioteką, susiras knygą apie magiškus kenkėjus ir kraujasiurbius, ir tikrai išsiaiškins. O dabar nėra ko nerimauti, ramino save plikis. Jei kokia bėda, išsikviesi hilerius. Taip.
Pagaliau Juzefui pavyko apsiraminti, nors, turėjo jis pripažinti, vis aplankydavo jausmas, kad kažkas ant jo kūno ropoja, tačiau patikrinus nieko nebūdavo.
Burtininkas apžiūrėjo senelių namą. O Merline, koks jis buvo apleistas. Ko norėti, seneliai mirę jau beveik šešiolika metų ir visus šiuos metus name niekas negyveno. Varge, ar Juzefas pirmas žmogus, kuris čia įžengė po senelių mirties? Plikį nukrėtė šiurpas. Tačiau kiek pasivaikščiojęs jis suprato, kad po to čia tikrai kažkieno būta, mat name nėra nei vieno senelių daikto. Ir gerai, pamanė. Greičiausiai viską sutvarkė paties Juzefo tėvai. Kažkokie prisiminimai sukirbėjo mintyse iš paauglystės. Galėjo ir žolės pjovimu rūpintis, susiraukė, tai man dabar nereikėtų isterikuoti dėl erkių.
Namas buvo nedidelis. Prieangis su batų lentyna, drabužių spinta ir veidrodžiu. Iš prieangio vedė durys į vonios kambarį, kuriame kiurksojo velniškai nešvarus tualetas ir kalkėta vonia. Prieangyje stovėjo dar vienos durys, šios jau vedė į patį namą. Praėjus pro jas patenkama į virtuvę, sujungtą su svetaine. Čia viskas velniškai sena. Purvina ir nešvaru. Apipelijusios virtuvinės spintelės, kažkuo limpantis stalas. Fui. Aplūžusios kėdės. Svetainei skirtoje erdvėje buvo numestas tamsiai rudas senas žurnalinis stalas, senutėlė žalia sofa ir du tokios pačios spalvos sudvisę foteliai. Viduryje kambario purvinutėlis kilimas. Prie sienos puikavosi gražus raudonų plytų židinys, tačiau Juzefas bijojo jį pakurti. O jeigu užsidegs? Kaži, ar yra koks burtininkų židinių meistras? Juzefas norėtų prieš tai patikrinti. Juk tas daiktas nebuvo kurtas jau šitiek metų.
Kambaryje vyravo jauki prietema, nes langas buvo uždengtas ryškiai geltonos spalvos užuolaidomis. Prietemos, net ir jaukios, Juzefas nemėgo. Na, nebent vakarais. O dieną tokioje prietemoje jis jausdavosi kaip koks superstas ligonis. Todėl vyrukas pradėjo eiti užuolaidų link su tikslu jas atitraukti, tačiau prieš tai padarydamas dar spėjo pagalvoti apie tai, jog namas yra vieno aukšto ir jeigu jis gyvens atitrauktomis užuolaidomis, kiti jį galės matyti. Bute šito galima buvo išvengti, nes Juzefas jau apie dešimt metų gyveno šeštame aukšte. Niekas iš kiemo negalėjo jo stebėti. O kaip bus dabar? Gal reikės apsiauginti kiemą tujomis? O gal naudotis žiobarų elektra ir gyventi užtrauktomis užuolaidomis? Ji yra įvesta į šitą namą. Ne, ne, ne.  Žiobarams už jų paslaugas aš nemokėsiu. Teks kažkaip kitaip verstis. Galvodamas apie tokius ir panašius dalykus mėlynakis atidengė geltonąsias užuolaidas. O tada...
- Po šimts pypkių! Doksiai!
Iš užuolaidų išskrido mažiausiai keturi doksiai ir pradėjo pulti Juzefą. Vyras žinojo, kad tokiais atvejais į juos reikėtų staigiai purkšti doksicido, tačiau iš kur jam, po velnių, dabar jo gauti?! Gindamasis nuo sparnuotų, juodais plaukais apaugusių elfiškų padarėlių aštriais dantukais, Juzefas išsitraukė savo raudonmedžio burtų lazdelę ir sušuko:
- Immobulus!
Padarėliai nurimo. Kol kas Juzefas juos paliks čia. O tu dar bijojai žiobariškų erkių, mintyse bumbėjo eidamas durų, kurios vedė iš svetainės, link. Pravėrus tas duris Juzefas pamatė miegamąjį, kuriame miegodavo jo seneliai. Ta pati spinta. Ta pati dvigulė lova. Pasidarė nejauku. Juzefas greit uždarė duris ir įžengė į dar vieną kambarį, kuriame miegodavo vaikystėje, kai atvykdavo pas senelius. Dabar šis kambarys buvo tuščias ir Juzefas nusprendė, kad būtent jame jis ir įsikurs.
Štai ir viskas. Ne, ne viskas! Juzefas visai pamiršo verandą! Durys į verandą buvo prieangyje. Grįžęs į priengį jis užėjo į patalpą ir susiraukė. Joje buvo prigrūsta įvairiausių daiktų, kurių tikriausiai jo tėvai nusprendė neišmesti. Čia buvo indų, knygų ir net žiobariškas televizorius. Juzefo tėtis turėjo sesę nevertėlę, kuri mokėsi žiobarų mokykloje, todėl senelių namuose visada būdavo elektra ir apstu žiobariškų rakandų. Reikės visa tai išmesti, pagalvojo Juzefas, arba dar geriau: pabandyti parduoti.
Grįžęs į prieangį vyrukas susimąstė. Ar jis galės čia gyventi? Vienui vienas? Po velnių, kodėl žmona taip panoro su juo skirtis... Šitame name bus tiek darbo. Vidų plikis galės apsitvarkyti ir magijos pagalba, o ką darys su kiemu? Juk jis negalės žiobarų akivaizdoje kerais nurėžti žolės ir sutvirtinti bei perdažyti namo. Nejau teks vargti su žiobariška žoliapjove, dažais ir kopėčiomis? Juzefas atsiduso. Reikia iš čia dingti ir imtis tvarkyti reikalų. Tačiau kaip išeiti, kai lauke gali tykoti armija erkių?
Mėlynakis atsargiai pravėrė duris ir nutaikęs burtų lazdelę į žolę, sušnibždėjo:
- Immobulus.
Jeigu pakirto doksius, tikėjosi pakirsti ir erkes. Tada užrakino duris ir movė pro tas žoles visas besipurtydamas. Užkarinęs vartelius nupėdino į autobusų stotelę.

[Juzefas Levinsas]

Praėjo jau daugiau nei trys mėnesiai, kai Juzefas gyveno vienas. Šiaip jau, jis negalėjo sakyti, kad reikalai klostėsi labai prastai. Pirmiausia, tai plikiui visiškai nereikėjo tvarkytis. Niekas nekniso proto, jog namuose mėtėsi ant grindų kojinės ar stūksojo viena kita krūva neišplautų indų jau ketvirtą dieną. Be to, jis galėjo iki išnaktų sėdėti svetainėje ir kurti makles su siekėju bei nelegaliomis nešyklėmis.
Kai mėlynakis atsikraustė į senelių namą, praktiškai visą rugsėjį jisai gerė. Su Auriu, su Rafu ir su dar bala žino kuo. Tačiau spalį vyrukas susiėmė, pradėjo vartoti vaistus nuo paranojos. Erkių bijojo jau kur kas mažiau, juolab, kad dabar prasidėjo žiema. Erkės juk žiemą miega, taip? Dar rugsėjo pradžioje Levinsas išsikvietė kažkokį žiobarą žolės pjovėją, kuris sutvarkė visą Juzefo kiemą. Taip taip, reikėjo pakloti šiek tiek žiobariškų pinigų, tačiau bent jau po savą kiemą pasidarė saugu vaikščioti. Juzefas niekaip negalėjo suprasti, kaip tas žiobaras nebijojo erkių... Na, bet ne jo reikalas. Jeigu jis nesivargino saugotis nuo erkinio encefalito, tai čia jau ne plikšio bėdos.
Vieną savaitgalį vyras išmetė iš namų visas senienas, kai kurias pavyko prastumti kažkokiems kvailiams. Deja, jis neturėjo tiek pinigų, kad nusipirktų naujus baldus, todėl kol kas teko tenkintis senais, tačiau namai atrodė jau kur kas normaliau, negu pradžioje. Jau matėsi, kad gyvenami, o ir židinį Juzefas išdrįso užsikurti, aišku, tik tada, kai žiobaras kaminų tvarkytojas viską tinkamai paruošė.
Per tą laiką mėlynakis bandė nukabinti vieną kitą paną, tačiau paranojos vėl pakišo koją. Su viena gražia mergina plikis jau traukė į kavinę, bet nuojauta jam pakuždėjo, jog ta mergina iš tikrųjų yra pasiųsta Juzefo nužudyti, todėl jis ėmė ir iš niekur nieko išnyko oru. Kita moteris jo įkyriai klausinėjo apie darbą, dėl to Juzefas pamanė, kad ji yra suinteresuota to bjauraus bendradarbio iš trečio lygio ką nors kompromituojančio sužinoti apie Levinsą. Tokiu būdu tas šlykštynė, kurį Juzefui vis tik sunkiai sekėsi vadinti kolega, galėtų pasistengti, kad vyrukas būtų atleistas iš darbo.
Kai kuriom dienom Juzefas būdavo tiek užsiėmęs, kad visai apleido siekėją. Jis dar rudenį žadėjo tai juodaplaukei įkyruolei nupirkti kitą vorą, bet darbo Ministerijoje buvo tiek daug, kad susitikimą su Dori ir Levanda Kiauliasodyje jis atšaukė. Susitiks su tomis mokinėmis po švenčių. Ne dabar. Be to, Merėjus visai neteko entuziazmo, kas lietė tuos reikalus, todėl plikis labiau darbavosi prie nešyklių. Šią akimirką jam prieš nosį jau buvo paruošta nešyklė, kuri turėtų nukelti jį į Hogvartsą. Juzefas pabandė pralaužti apsauginius kerus, bet tik praktika parodys, ar jam pavyko.
Vyras pasiėmė pergamento skiautelę ir rašalo bei plunksną. Pakeverzojo laišką:

Sveikas, Senkleri

Nešyklė jau paruošta, kaip ir tarėmės, bandome susitikti šeštadienio naktį antrą valandą nakties Hogvartso įkūrėjų atminimo menėje.

Su pamąstymais apie ugninę, Juzefas

Pabaigęs rašyti laiškelį Levinsas sukimšo žiobariškos picos likučius, o dėžę numetė ten kažkur į kitų picos dėžių krūvą už sofos. Vyriškiui jau kaip ir reikėjo palįsti po dušu, bet pauostęs savo pažastį nutarė, jog dar bus gerai. Juolab, kad šiandien jis neketino susitikti su jokia panele. Viskas, ką turėjo padaryti mėlynakis, šiandien tebuvo laiško išsiuntimas Auriui ir dar vienos žiobariškos picos parsivežimas.
Taigi, Juzefas pakėlė savo užpakalį nuo sofos ir su laišku išėjo iš namų.

[Juzefas Levinsas]

Buvo ramus šeštadienio vakaras. Vėlu. Juzefas jau snaudė savo gražiame miegamajame. Jame nebeliko nei senos močiutės išgulėtos lovos, vietoj jos miegamojo viduryje stūksojo prabangi, didžiulė ir minkšta miego oazė. Ir už viską dėkoti buvo galima tik nešvariems darbeliams. Ak, kaip gerai, kad plikis išėjo iš darbo Magijos Ministerijoje! Nors jis šiek tiek rizikavo, tačiau dabar reikalai ėjosi kaip sviestu patepti. Krūvis mažas, galeonų daug. Ko gi dar galėjo reikėti? Namai buvo visapusiškai sutvarkyti: tiek viduje, tiek iš išorės.
Vyruko makaulėn po truputį jau beldėsi miegas. Pasidarė sunku suprasti, kur realybė, o kur sapnai. Kažkas sukrebždėjo. Tikriausiai pelės. Kažkas praėjo. Veikiausiai Nora. Kažkas pasibeldė. Turbūt...
- Ką? - šoktelėjo iš miegų Juzefas ir mikliai atsisėdo.
Dėl Merlino barzdos, kažkas tikrai beldėsi. Kas gi? Tokią vėlumą? Neduok Merline, jeigu čia Dori... Juzefas ją nudės. Vienais apatiniais beplaukis nupėdino iki durų ir jas atidarė. Prieš nosį stovėjo Auris.
- O, - iš Levinso lūpų pasigirdo nuostaba. Auri. Užeik, - tarė draugeliui praleisdamas jį į vidų.
Namuose nebuvo labai tvarkinga. Juzefas nelaukė svečių. Nuo sofos jis prigriebė treningines kelnes ir maikę. Apsirengė. Dvi senas picos dėžes paspyrė kažkur toliau. Įjungė šviesą bei žiobarišką televizorių.

[Auris Senkleris]

Po galais kur tas suknistas namas? Auris bastėsi po tą prakeiktą rajoną jau kokią valandą. Nors išties gal tik kokį pusvalandį. Jam atrodė, kad jau ilgai suka ir suka ratus. Vaikinas svirinėjo, buvo gerokai išmetęs. Pradėjo nuo tada, kai Dolohovai jam atsiuntė stiklainėlį pilną sutraiškytų kirminų. Ir dar prirašą.

Ateis ir tau laikas.

O šitai nutiko vakar vakare.
Raudonplaukis pavargo. Viskas taip nusibodo, kad norėjosi kaukti. Nebuvo su kuo pasikalbėti, pasaulis atrodė toks nykus, kaip didžiulis karstas.
Visą praeitą naktį jis liuobė kažkokiame siaubingame airiškame bare. Paskui atsibudo toje pačioje apšniaukštoje patalpoje. Ir kuo greičiausiai movė iš tos vietos.
Ant jo pečių kėpsojo kuprinė, pilna vienos rūšies viskio butelių. Iš kur jie atsirado, Auris tiksliai negalėjo pasakyti. Matyt, kai praeita naktis pasiekė kulminaciją jis išpirko visas to bariūkščio atsargas.
Auris praslinko kažkokią kepyklą. Ir pagaliau po visų tų klajonių pamatė ieškomą namą, kuris tikriausiai jau šimtą kartų praslydo jam pro akis.
Senkleris ėmė belstis, darė tai įnirtingai. Kol pagaliau durys atsidarė. Aurio nė kiek nestebino Juzefo dabartinė išvaizda. Lyg nematydamas draugo jis įžengė vidun.
- Ką veiki Juzefai? - Paklausė pagaliau nusiimdamas tą sunkenybę nuo pečių. Buteliai subarškėjo, kai jis pastatė kuprinę ant žemės.
- Aš čia trumpam prisėsiu gerai? - Pratarė klestelėdamas ant grindų svetainėje. Tada atsegė kuprinę, iš jos iškrito tas bjaurus permatomas stiklainis su nykiu turiniu. Auris jį stvėrė ir įgrūdo atgal tikėdamasis, kad draugužis nespėjo pastebėti kas ten tokio yra. Tada iš pilnos kuprinės išlupo vieną butelį.
- Nori? - Paklausė. Dabar dar negalvojo, kad Juzefas gyvenime nematė jo tokio, gal vėliau pasuks dėl to galvą. Dabar norėjo tik išgerti. Ir nenorėjo būti vienas.

[Juzefas Levinsas]

Aurio būsena gerokai suglumino Juzefą. Jis atrodė kažkoks... pasimetęs? pavargęs? Prisidirbęs? Ar jis išgėręs?
- Sėsk ant sofos, Auri, - pasiūlė draugeliui, kai šis padėjo užpakalį ant grindų. Raudonplaukio kuprinėje sužvango buteliai.
Į svetainę atėjo Levinso katė Nora. Ji ėmė vaikštinėti aplink svečią, jį uostyti. Regis, Senkleris norėjo išimti butelį, bet jam iškrito kažkoks stiklainis. Juzefas nespėjo pamatyti, kas jame buvo, tačiau tuo stiklainiu, regis, buvo susidomėjusi ir Nora.
- Kas ten per stiklainis? - paklausė draugo.
Senkleriui pasiūlius viskio Juzefas nebuvo tuo tikras. Negėrė jis jau pakankamai ilgą laiką ir jautėsi dėl to gerai. Tačiau atėjo draugas. Kažkoks prislėgtas. Juk beplaukis negalėjo jam šitaip atsakyti, ar ne? Kai Juzefą paliko žmona, nei vienas draugelis su juo neatsisakė įkalti.
- Aha, - vis dėlto sutiko plikis ir iš spintelės išėmė porą stikliukų, kuriuos padėjo ant stalo. Dar mestelėjo šalia pat žiobariškų traškučių pakelį.
Juzefas atsisėdo ant sofos ir laukė, kol ateis Auris.
- Ar viskas gerai? - paklausė jo.
Dėl visa ko mostelėjo lazdele užrakindamas visas namų duris. Aplankė keista nuojauta.

[Auris Senkleris]

Koks skirtumas merdėti ant grindų ar ant sofos? Svarstė Senkleris. Bet atsistojo ir perėjęs per kambarį klestelėjo šalia draugo. Tada pripylė stiklus to gėralo.
- Už kokybę neatsakau. - Pasakė.
- Nežinau iš kur konkrečiai jie pas mane atsirado, bet turėtų tikti. - Apie jį pradėjo trintis katė. Auriui patiko katės, išskyrus jo paties turimą bjaurybę.
- Labas. - Pasakė jis gyvūnui, katė jį apuostė.
- Ne žmogau, tu nenorėtum pamatyti to stiklainio dievaži... Maniau, kad tą šlamštą išmečiau, bet pasirodo ne. - Jis nugėrė iš stiklo.
- Man viskas gerai. Viskas kaip turi būti. Mes dabar kariaujam, karo stovis. - Varge, jis jau pats pasimetė tarp savo kalbų. Tos mintys buvo tokios susipinkliojusios. Kaip aš išvis nutariau čia atsirasti?
- Jie galvoja, kad gali mane pasisavinti tu supranti? Na jau ne... Bet šiandien aš trumpose paliaubose. Pradėsim kada nors kitą kartą. Gal rytoj? Bet gal ne, rytoj nieko nebus. Gal poryt. - Galvoje miglotai iškilo kiek normalesnis klausimas.
- Turi mano siekėjus? - Dar vienas gerokas gurkšnis.
- Gal rytoj. Šiandien man jų nereikia. Kas naujo? Kaip tu gyveni? - Pasiteiravo lyg niekur nieko. Lyg ką tik nebūtų išbėręs keistos ir supainiotos žodžių tirados.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas surauktais antakiais stebėjo Senklerį. Pauostęs gėralo gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo. Na, jeigu būtų nuodai, tikriausiai jau būčiau numiręs, mintyse pagalvojo. Atplėšė traškučių pakelį, pradėjo kramsnoti.
Auris kažką nerišliai sapaliojo. Atrodė ne tik išgėręs, bet pasimetęs, galbūt net išsigandęs. Tokio jo Levinsui dar neteko matyti. Šiaip jau Auris buvo drąsus vaikinas. Turbūt turėjo atsitikti kažkas rimto, kad draugelis jaustųsi toks sutrikęs. O gal ko prisišniojo? Gal per naktį praeis, vis dar mintyse svarstė.
Nora trynėsi palei tą kuprinę. Ten slėpėsi kažkas jai įdomaus.
- Tai kas ten yra? Sakyk, - metė žvilgsnį į kuprinę. - Tave pasisavinti? - bandė suprasti draugo kalbas. - Dėl Merlino, Auri, kur įsivėlei? Siekėjus turiu, bet šiandien neduosiu.
Juzefui pasidarė neramu. O jeigu Aurio kažkas ieško ir suras? Čia, Levinso namuose? Jeigu kas nors dabar ateis ir nužudys abu vyrus? Kaži, ko Auris prisidirbo...
- Aš tai gyvenu gerai, - atsakė į klausimą. - O tu? - kilstelėjo antakį tikėdamasis išgisti ką nors daugiau.

[Auris Senkleris]

Toji miela katytė dar vis trynėsi apie Aurio kuprinę. Nieko gero ten nerasi. Pagalvojo Auris.
- Kad jau taip įdomu, aš tau galiu parodyti. Matai, pas mus dabar prasidėjo penkemečių žaidimėliai. Va žiūrėk. - Jis ištraukė stiklainį. Jame puikiausiai matėsi visas indo turinys.
- Čia atseit šitą gavau dovanų tam, kad man taptų aišku kas manęs laukia artimiausioje ateityje. Ar ne beprotnamis? - Senkleris išsitraukė burtų lazdelę.
- Evanesco. - Pasakė ir stiklainis dingo.
- Seniai jau reikėjo atsikratyti. - Pridūrė ir pasidėjo lazdelę atgal. Keista, kad tokiame stovyje jos nepametė tame siaubingame bare, kuriame mirko visą parą.
- Aha. Aš gi prisiminiau ką aš tau norėjau pasakyti. Klausyk. Tau dar reikia, kad kas nors nukreiptų goblinų dėmesį Gringotse? Tai va. Man uždrausta kelti koją į Senklerių banko saugyklą. Negaliu iš ten gauti nė grašio. Net supelijusios taurelės nieko. Jeigu tu nori tikrutėlio sąmyšio, aš tau jį padarysiu. Geriausia būtų, jei galėčiau sudeginti visus šeimos lobius. Ką jie darytų be savo turtų? Bet nespėčiau manau to padaryti. Nebent ką nors sugalvočiau. Bet patekti į saugyklą galiu. Ten visko tiek prikaupta, jei kas nutiktų, na tu žinai, kaip saugomos tokios saugyklos kaip mano giminaičių. Kol goblinai mane vaikysis, tu ramiai galėsi dirbti savo darbus. Kaip tau? Aišku, reikės detalesnio plano nei aš tau čia dabar pasakiau. - Auris pavargo kalbėti ir užtilo.

[Juzefas Levinsas]

Senkleris parodė, kas buvo tame stiklainyje. Geriau nebūčiau matęs, mintyse pagalvojo plikis ir išsprogdino akis.
- Bet tai kai... - prabilo vyrukas. - Dėl Merlino barzdos, Auri, ką tu prisidirbai? Kas tavęs dabar šitaip nekenčia? Ir tu nebijai visur trainiotis?
Juzefas paėmė kelis traškučius. Pasidarė kažkaip nesmagu. Jeigu Auris šitaip prisidirbęs, tai ir Levinso gali ateiti eilė, jeigu raudonplaukio ieškantys žmonės ras juos kartu...
Kol beplaukio mintyse skriejo baisūs vaizdiniai, Auris pradėjo pasakoti apie Gringotsą. Juzefas klausėsi įdėmiai, jį tai domino, tačiau tuo pačiu gerokai nustebo. Auriui uždrausta kelti koją į Senklerių banko saugyklą? Jis norėtų sudeginti šeimos lobius? Kurių galų?
Kitą akimirką plikšius pagalvojo apie Dori ir jos draugą Alaną. O ar tas berniūkštis, ar jis saugus? Mergiotė irgi su juo glaudžiai bičiuliaujasi. O jeigu pavojus gresia ir jai?
- Jo, gerai, - atsakė Juzefas. - Aš sutinku, mes su tuo pažįstamu sutiksime... Bet... Kas čia vyksta, velniai griebtų... Tu ką, susipykai su savo šeima? Nori pasakyti, kad jie tau grasina?
Sunku būtų tuo patikėti, juk Juzefas Senklerius visai gerai žinojo. Atrodė normalūs. Nors ir tu atrodai normalus, o kaip yra iš tikrųjų, pamanė mintyse.

[Auris Senkleris]

- Ak, na tai labai ilga ir nyki istorija. - Pasakė. Kalba truputį sulėtėjo, akys pradėjo merktis. Gal todėl, kad atėjo į šiltą patalpą, o gal tiesiog pribaigė išgertas stiklas viskio.
- Vienu žodžiu esmė tame, kad aš jau seniai dirbau su savo giminaičiais. Ne Senkleriais, o kitais, iš mamos pusės. Dolohovais. Kažkada vienas iš jų buvo vienas garsiausių mirties valgytojų. Ilgai sėdėjo Askabane. Mano giminaičiai smagūs žmonės. - Jis trumpam sustojo ir vėl prisipylė savo stiklą.
- Tai žodžiu Aš tau visko nepasakosiu, nes labai tingiu. Bet pamažu aš ten užkopiau į aukštumas taip sakant. Mes gabenome visokius daiktus, darėme eksperimentus. Bet man pakyrėjo viskas aišku? Aš nenoriu. Man bloga nuo viso to šlamšto. Išėjau iš ten, mečiau viską. Na ir aišku prasidėjo. Grįžti aš nesutikau. Senkleriai Dolohovų bijo. Matyt irgi turi kokių nors nesuvestų sąskaitų. O ir šiaip aš visada tarp jų buvau pašalinis. Tu gi žinai, mano tėvas nusmurgęs girtuoklis. Nėra nieko, kas ten norėtų užstoti mano interesus. Nebuvo nei vaikystėje, nei dabar. Tai va. Dolohovai nori, kad aš imčiausi senųjų mūsų reikalų. Senkleriai nori, kad dvaras, pinigai ir visa kitą atitektų jų vaikams supranti? Taigi, kol aš negrįšiu, nebegalėsiu gyventi dvare, nebegalėsiu imti pinigų iš banko saugyklos. Nežinau kada jie ten pasitarė dėl visko ir man tas pats. Dolohovai galvoja kad mane pagąsdins, kad jeigu prarasiu turtą ir visa kitą tai ateisiu vėl pas juos dirbti. Mano šeima iš tėvo pusės manau gerai žino, kad to nebus ir sutiko su šiuo planu. O gauti visus apribojimus, kad negalėčiau imti pinigų jiems juk nėra sunku. Ar aiškiai aš tau aiškinu? Truputį mintys veliasi žinai? - Jis nusišypsojo.
- O ko man bijoti vaikščioti vienam? Nenori jie mano mirties. Jei norėtų, tai kam tada visi tie susitarimai su Senkleriais? Todėl ir sakau, žaidžiam kažkokius penkiamečių žaidimus ir viskas.

[Juzefas Levinsas]

Vos tik Auris ėmė pasakoti, Juzefą nukrėtė dar didesnis šiurpas. Mirties valgytojai tikrai neskambėjo patraukliai. Dėl Merlino, su kuo Juzefas prasidėjęs? Jeigu Senkleriai yra giminaičiai Dolohovams, kurių pavardė jau tiek kartų minėta Magijos Žiniose... Nesaugu būti nei su Auriu, nei su Dori, kuri ištisai trainiojasi su Alanu. Tačiau šį kartą Levinsas neketino išsigąsti ir sprukti, nes šitie žmonės jam buvo svarbūs. Ypač dabar, kai beplaukis neturėjo šeimos. Reikėjo su kažkuo bendrauti, ar ne? Jis tik pasiėmęs lazdelę ėmė svaidyti į aplinką bežodžius apsauginius kerus.
Juzefas atsiduso. Tiesą pasakius, jis nelabai suprato, tai Auris dabar ir Senklerių priešas ar ne, tačiau kamantinėti draugelio neketino, todėl tik linktelėjo ir gurkštelėjo viskio.
- Tai kur tu dabar gyveni? - paklausė. - Žinai, jeigu reikia, gali pabūti ir čia, - pasiūlė. - Ir pinigų šiuo metu turiu kiek reikia.
Tačiau pagalvojus apie pinigus Levinsą ir vėl nukrėtė šiurpias. Juk ir Juzefas gabena nelegalius daiktus, daro eksperimentus. Bet ne su Dolohovais, žmogau, ramino save mintyse vyras. Tačiau iš tikrųjų Levinsas nežinojo, kas už viso to stovėjo. Bet atsisakyti darbelių neketino, nes tai buvo greiti ir lengvi pinigai.
Nors Senkleris ir buvo drąsus, tačiau jį šita situacija tikriausiai gerokai paveikė. Matėsi. Levinsui buvo gaila draugelio, kad šis šitaip įklimpo.

[Auris Senkleris]

Auris stebėjo kaip Juzefas laidė kažkokius kerus.
- Ką čia darai? - Paklausė. Tada kalbėjo toliau.
- Nieko, Senkleriai dar atsiims savo. Ir už tai, kad leido mano tėvui nusilakti ir už tai, kad išgrūdo mane lauk. Dolohovams irgi kažką sugalvosiu. Na žinoma, veltis su jais manęs niekas neprivertė, bet jeigu jie mano, kad visą laiką dabar galės kontroliuoti mano gyvenimą, tai jau ne. - Tas monologas buvo skirtas labiau pačiam Auriui, nei Juzefui. Nuo rytojaus privalau susiimt. Piktai pagalvojo jis.
Draugo žodžiai kažkaip sujaudino Aurį. Kiekvienas žmogus, kuris dabar jam siūlė pagalbą pasidarė labai svarbus.
- Ačiū tau labai už pasiūlymą. Gyvensiu mokykloje. Lieku ten toliau. Pinigų ten irgi užsidirbsiu. Bet tikrai labai dėkui tau už pasiūlymą. - Jis nusišypsojo.
- Paskui gal reikės išsinuomoti kokį butą ar dar ką. Matysiu. Tiesą sakant mokykloje sėdėti man dabar geriausia. Kas ten gali mane pasiekti? O jie į mokyklą tikrai nesiverš. O tu gi žinai. Nelegaliai ten sunku patekti. Na mudu aišku žinom kaip galima tą padaryt, bet juk daugiau niekas apie tas nešykles nieko nežino. - Pasakė jis.
- Kad jau prašnekau apie nešykles. Ar ką nors išsiaiškinai apie tą nešyklę, kurią netyčia prisišaukei toje menėje?

[Juzefas Levinsas]

Kai Auris pastebėjo, kad Juzefas keri, plikšius krūptelėjo.
- Nieko. Nieko nedarau, - mikliai atsakė.
Tikiuosi, jis to neatsimins, mintyse pagalvojo. Išklausęs Aurio monologo Juzefas susiraukė. Juk Senkleriai nebuvo kalti dėl to, kad Aurio tėvas nusigėrė. Taip kaip ir mano buvusi žmona nekalta dėl to, jog aš nesveikas, į galvą šmėstelėjo mintis. Tačiau bet kokiu atveju Levinsas būtų parėmęs draugelį, todėl jeigu šiam prireiks pagalbos, jis padės visiems atsiimti už visas Auriui sukeltas skriaudas, nors ir kaip pats bijos vėliau gauti į galvą.
- Tu teisus. Toje mokykloje tau išties saugu, mat ji pilna ir apsaugų, ir joje sėdi gera profesorių komanda, - pritarė. - O dėl buto, gyventi vienam nėra taip jau blogai, - šyptelėjo. - Esi pats sau šeimininkas. Niekas neaiškina, o ir atsivesti gali ką tik nori, - sukikeno pagalvojęs apie keletą prisiminimų. - Nešyklę? - kilstelėjo antakį Levinsas. - Aai! Aš ją visai pamiršęs buvau. Guli kažkur nugrūsta spintoje, - pamojo į miegamąjį.

[Auris Senkleris]

- Ai nesijaudink. Jeigu jie būtų norėję, tai būtų mane pasiėmę iš gatvės, kol klaidžiojau ir ieškojau tavo namo. - O tam jie turėjo daug laiko, nes sukau ir sukau ratus po gatves. Siaubas, brrr, nuo rytojaus nė lašo. Nuspręsta. O tai pasidariau panašus į savo tėtušį. Tai jau ne.
- O taip, gyvenimas vienatvėje turi daugybę privalumų. - Nors tai jau lenda per gerklę. Jis įsivaizdavo kas būtų, jei visgi susituoktų. Turėtų mylinčią žmoną. Jie galėtų kalbėtis apie viską. Paprasčiausiai jie abu rūpėtų vienas kitam. Jis susimąstė ir apie savo draugus. Juk turėjo daug pažinčių. Bet tikra draugyste to pavadinti negalėjo. Auris galėjo turėti gerų draugų, bet pats visada stumdavo juos nuo savęs, vos tik jie pradėdavo jam rūpėti. Tai, kad atsivilko pas Juzefą buvo gana keista. Bet jis pavargo nuo vienatvės.
- Tai gal reikia tą nešyklę tiesiog išbandyti ir tiek? Be jokių tyrinėjimų. Kas gali nutikti? Juk ją radom mokykloj, tai aš nemanau, kad su ja keliauti pavojinga. - Staiga jis panoro ką nors veikti, nes jei taip ir toliau, tai jo mintys apie žmoną ir draugus išsiverš į paviršių. O tokios kalbos Auriui nepatiko. Jau ir taip atlėkiau čia panašus į pamišėlį. Dar betrūko, kad imčiau skiesti visas tas sentimentalias nesąmones.
- Žinai ką, varom kur nors pasilinksminti? - Pasiūlė kuo žvaliausiai. - Šitą šlamštą paliksiu pas tave, bent kol kas. - Pasakė iškraudamas visus tuos butelius iš savo kuprinės. - Toks jausmas, kad apiplėšiau barą. - Dar reikėtų, kad manęs imtų ieškoti žiobariška policija. Auris susimąstė, bet niekaip negalėjo sugalvoti iš kur jie. Juk neturėjau tiek žiobariškų pinigų. Staiga atmintyje šmėstelėjo epizodas, kaip jis lošia kortomis su barmenu. Nejau išlošiau? Po galais, ką man veikt su tokia krūva butelių? Galvojo pagaliau iškrovęs ir sustatęs juos ant grindų.