[Henrieta Poter]

 Henrieta sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Taip jau nutiko, kad tai buvo pirmoji šio dalyko pamoka, kurioje grifė lankėsi per tris mokslo Hogvartse metus. Nei pirmame, nei antrame kurse Poter nepasivargino lankyti visų būtinų pamokų, tad tiesiog nepasirodydavo šiose pamokose. Ir trečiakursė tuo tikrai nesididžiavo. Nors ir pasakyti, kad be šio dalyko pamokos neįmanoma išsiversti negalėtų. Juk ji pirmame kurse su Dori kovėsi su kalnų troliu ir pakvaišusia ragana keistame paveiksle. O antrame kurse su Alanu nukovė mantikorą ir išnešė sveiką kailį po kovos su požemių demonu Vendigo, eilėraščių knygelėje.
  Tačiau pamokos tema grifę sudomino. Išties būtų pravartu nešiotis su savimi laidininkę ir nebijoti iš pasalų paleistų kerų. Juk tai tikrai įmanoma kai mokaisi burtininkų mokykloje. Be to, dar būtų visai neblogai turėti laidininkę leidžiantis į kokį nors nuotykį, tad Poter tvirtai nusprendė atlikti pamokos praktiką.
  Henrieta apsižvalgė po klasę ieškodama porininko atlikti klasės darbą. Mergina norėjo iš karto susirasti ką nors su kuo būtų galima atlikti užduotį, kad vėliau netektų sukti galvos kai visi jau turės poras. Taip besidairant, trečiakursės akys sustojo prie Poter draugės Melody. Buvo matyti, kad draugė dar nesudirado poros ir sėdėjo viena, tad trylikametė pakilo iš suolo kuriame sėdėjo ir patraukė pas antrakursę.
  Priėjusi prie draugės Henrieta atsisėdo į suolą šalia Melody ir nusišypsojusi paklausė:
- Nori kartu atlikti praktikos užduotį? 
Pagaliau susiradusi porininkę grifė ėmė galvoti kaip atlikti praktikos darbą. Visų pirma, reikėjo pasiimti molio gabalą ir pradėti lipdyti laidininką.
- Aš einu pasiimti molio. Eisi kartu? - dėl visa ko paklausė draugės trečiakursė ir pakilusi iš suolo patraukė profesoriaus stalo link.
  Dar nespėjus prieiti prie pat stalo kažkokia klastuolė paėmė indą su moliu ir numetė ant grindų, aptaškydama gretimuose suoluose sėdinčius vaikus ir Henrietą moliu. Atidžiau pasižiūrėjusi į klastuolę Poter atpažino merginą, kuri per visas pamokas, kiek trylikametė buvo mačiusi, tampydavosi teleskopus ir sugebėdavo susimauti. Tad nusprendė ją ignoruoti.
  Profesoriui sutvarkius netvarką. Trečiakursė priėjo prie stalo ir paėmė nemažą molio gabalą. Grįžusi į suolą Henrieta ėmėsi lipdyti žmogeliuką iš ką tik pasiimto molio. 

[Melody Moondragon]

  Melodė tyliai sedėjo suole, neišleisdama nė garselio. Ir nors priešais kažin ką tauškėjo naujasis apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, antrakursė mieliau skyrė savo dėmesį luboms, nei tam profesoriui. Pačios lubos nebuvo kuo nors ypatingos ar dominančios, o tik tiesiog buvo taškas į kurį nieko neregėdama žvelgė grifė. Daug įdomiau (ir deja painiau) buvo tai, kas virė tamsiaplaukės galvoje. Atostogų nuotrupos sukosi ir sukosi mintyse, tačiau vis tiek nieko gero ir nepaaiškėjo. Tai buvo tarsi dėlionė, kurios grifei nebuvo lemta sudėlioti. Vaikų namai...  Moteris, lazdelė rankose ir gyvatė ant pečių... Netoliese sustingdyta darbuotoja... Šnipštūnės kerai... Pabėgimas... Klajonės... Praradusi viltį ką doro išsiaiškinti tyliai atsiduso ir pagaliau prisivertė pažvelgti į profesorių. Jo prisistatymo negirdėjo (nes tuo metu spoksojo į lubas), tačiau paskutiniuosius žodžius dar spėjo nugirsti. Nė nespėjusi deramai apdoroti informacijos ir suvokti pamokos praktikos darbo tikslą, priešais jau išvydo trečiakursę Henrietą- draugę iš Grifų Gūžtos.
- Žinoma,- kiek sutrikusiu balsu tarė. Bet, kad ir kaip norėjo tą sutrikimą balse paslėpti, ko gero nepavyko.
Po šimts, ką reikia čia daryti? Kas tie nelemti laidininkai ir kurių galų turėčiau nusikirpti plauką? Ir prie ko čia tos lėlytės?! Draugei pasiūlus eiti pasiimti molio (MOLIO?) ši tik nežymiai tarstelėjo atsakymą:
- Gerai...
Molis, lėlytės, apsigynimas nuo juodosios magijos ir plaukai niekaip Melodės galvoje nesulipo į vieną. Tad giliai savyje paslėpusi klausimus, tiesiog kartojo tai ką darė kiti su Henrieta. Tik kažkokiai klastuolei išmetus ant grindų indą su moliu, grifiukė nusprendė, jog be šito apsieis. Sekdama mergaitės pavyzdžiu (Henrietos, o ne Elliw),visa aplipusi moliu nukurnėjo ir pasiėmė nedidelę saujelę molio, bei grįžo į savąjį suolą. Kiti mokiniai kaip ir Henrieta iš pasiimto molio lipdė kažin kokias figūrėles. Vienų buvo dailios, kitų keistos, o dar kitų tragiškos. Melodė tikriausiai būtų priskirta pastairesiems, mat jos molinis žmogeliukas buvo kažkoks per storas ir su didele kumpa nosimi. Pabandžiusi sumažinti "išsigimėlio" nosį, tamsiaplaukė netyčia ją... nutraukė. Dabar benosis žmogeliukas buvo tikras Voldemorto antrininkas, tik kiek pastorintas. Tai privertė grifę nusišypsoti.
- Žinai, manasis benosis molio žmogeliukas labiau primena Voldemortą, nei mane pačią,- nusijuokė ir vėl kibo į darbą. Juk ką darys tas vargšas žmogelis? Reikia sutvarkyti jam tą nelemtą nosį...

[Levanda Marchetti]

Levanda stebėjo grifę, lipdančią iš molio jos figūrėlę, ir negalėjo nesišypsoti. Deoiridh, akivaizdu, nebuvo lipdymo ekspertė, tad jos nerangūs judesiai tik dar labiau šildė klastuolės širdį. Jai net lūpų raumenys paskaudo, mat neprisiminė, kada taip ilgai sėdėjo išsišiepusi. Jei planas išdegs, ji ne tik, kad sutriuškins tą pamišėlę, garbingu būdu, bet ir atrodys it gera mokinė profesoriaus akyse.
Mergina net nepastebėjo, kaip lengvai užsnūdo, mat jei kas ir gali dar labiau praskaidrinti šią dieną - tai tik saldus kelių minučių miegas per varginančią pamoką. Deja, nieko gero nesapnavo, o atsikėlusi pastebėjo, kad nei ant rupūžės stalo, nei ant tų purvinų pirštų nėra molinės figūrėlės. Nejaugi Levanda pramiegojo ir grifė parodė savo darbą profesoriui, o šis, žinoma, liepė jai viską perdaryti? Ne, tai būtų per daug didelė bausmė. Penktakursė nusipelnė pajusti tą saldų keršto skonį ant liežuvio galo, po pastarojo karto ligoninėje.
Jos mintis išsklaidė kažkaip nepatogiai gulintys plaukai. Matyt, kaip visad, bus įsivėlę į tą nelemtą vinį, kuriuo pritvirtinta kėdės atkaltė. Taip nutikdavo bemaž per kiekvieną pamoką. Tačiau, timptelėjusi plaukus penkiolikmetė pajautė, kad čia kažkas ne taip. Nuodugniai apsičiupinėjusi garbanas, sustingo iš siaubo. Ta niekšė, riebi, slidi rupūžė! Merginos plaukuose įsivėlė nemenkas gabalas molio, kurio, akivaizdu, žirklių pagalba neištrauksi. To jau buvo per daug, jos galėjo viena kitą spardyti ar vartytis kūliais ant stogo prasivardžiuodamos visais įmanomais žodžio "bjaurus" sinonimais, tačiau jos plaukų niekas neturėjo teisės liesti.
- Mimblewimble, - sušnabždėjo, vildamasi, jog kerai suveiks ir ji turės pranašumą smogti.
Kaip visad, Levandai sekėsi sunkiai, bandant išpešti kokį padorų burtažodį, kurio profesorius nepastebėtų, mat ko jau ko, o arešto ir sėdėjimo po pamokų ji netrokšta. Tuomet jau tikrai galės pasvajoti apie dvylikos valandų miegą ir knygų skaitymą. Atidžiai nusitaikiusi į varlę ir susikaupusi raudonplaukė sušnabždėjo:
- Incarcerous, - burbtelėjo po nosimi ir stebėjo, kaip virvės it gyvatės apraizgo priešininkės kojas, lėtai, bet tvirtai slinkdamos link liemens ir rankų.
Gal dar ši diena nenuėjo visiškai šuniui ant uodegos? Nors klastuolė buvo įsitikinusi, jog mergaičių tualete kirpdama plaukus ir bandydama iškrapštyti molį iš plaukų, verks krokodilo ašaromis, tačiau bent jau su varle bus susidorota.

[Alanas Senkleris]

Žmogeliukas buvo pabaigtas, beliko tik priklijuoti jam plauką. Alanas išrovė jį ir atsargiai pridėjo prie savo keisto gaminio.
- Depriore Ksero. - Tyliai pasakė, bet plaukelis nė nemanė lipti prie mažutės lėlės galvytės.
Alanas nužvelgė Aurį, įdomu, ar tas mato nesėkmingas mano pastangas? Bet pastebėjo, kad Auris dabar kitkuo užsiėmęs. Į pusbrolį lėkė molio gabalas, paleistas ne kieno kito, o Elliw. Alanas nusigręžė, kad vėl nepradėtų garsiai kvatotis. Pašventinusi Aurį toji keistuolė mergaitė išėjo iš klasės.
Grifas sugrįžo prie savo pradėto reikalo.
- Depriore ksero. - Ištarė dar kartą. Paskui dar kartelį. Bet lėlės galvoje tik atsirado keista mažutė skylutė. Berniukas piktai viską sutaisė ir užbūrė tą kvailą daiktą darsyk. Ir pagaliau plaukas prilipo kaip turi būti. Niekaip Senkleris negalėjo suprasti savęs. Kartais, burti jam sekėsi kaip iš pypkės. Bet kitais sykiais tai tiesiog tragiškai. Krėsti kvailysčių jam jau nebesinorėjo. Tuo labiau, kad Aurį puikiausiai apkrikštijo Elliw. Pagaliau Alanas perskaitė pirmą Dori raštelį. Tada antrą. Ar čia viskas dėl to siekėjo? Pasvarstė ir atrašė.

Kodėl manęs tai nestebina? Ar galim susitikti šeštadienį, apie vienuoliktą ryto namelyje medyje? pasikalbėsime apie tai. Beje, gal nori pabandyti išmėginti mūsų laidininkus?

Raudonplaukis padavė raštelį Draugei ir patogiau įsitaisė kėdėje.

[Auris Senkleris]

Duoti tai mergaitei molio buvo itin blogas sprendimas, nes lipnus molis dabar skrido į apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių. Auris buvo toks nustebęs, kad net neišsilenkė nuo jo ir molis pataikė į petį.
Iš pradžių jis tikrai supyko, bet labai greit savo pyktį pamiršo. Nes ji apsisuko, movė prie stalo ir pasičiupo nuvirtusį teleskopą. Ką šis daiktas čia veikia? Kaip anksčiau neatkreipiau į jį dėmesio? Bet toliau buvo dar žavingiau, mat ji išdūmė iš klasės. Prieš tai dar rėžėsi į duris. Kažkas su šia mergaite ne taip. Aurį dabar aplankė ne pyktis, bet nerimas. Kur ji dabar išrūko?
Senkleris greit išmetė Elliw paleistą molį į šiukšlių dėžę, panaikino jo dėme nuo drabužių. Norėjo eiti jos ieškoti, bet negalėjo palikti klasės vienos. Nes matė, kaip panelė animagė vėl ėmėsi savo kvailysčių. Ir toji, į kurią ji nusitaikė atsakė kerais. Kas čia po perkūnais? Kažkokios nesuvestos merginų sąskaitos? Kol kas jis nusprendė į tas dvi nekreipti dėmesio. Nes labiau rūpėjo kitkas. Jei Elliw greit nesugrįš į klasę, eisiu ir jos paieškosiu. Jei sugrįš, teks paskirti areštą. Bet Auris žinojo, kad tai nebus įprastas areštas dėl bausmės. Jam parūpo su šia mergaite pasikalbėti. Norėjo išsiaiškinti kas ji per žmogus.
Taigi, kol kas pasiliko klasėje. Ir vienam mokiniui paklausus ar gali eiti, Auris atsakė.
- Ne. Prašau palaukti, kol nuskambės varpas.

[Meghan Natali Pritz]

Kadangi profesorius kerus pademonstravo pats ant savęs, Meghan nusprendė, kad laidininkę ji gali išbandyti ir pati. Reikėjo tik ją pabaigti. Mergaitė suėmė nedidelę savo plaukų sruogelę ir iškėlė lazdelę.
- Diffindo. - tarė švilpiukė ir į jos delną švelniai nusileido nedidelė rudų plaukų sruoga.
Mergaitė paėmė savąją molinukę, švelniai pridėjo sruogą lėlytei prie galvos ir vėl sugniaužė lazdelę.
- Depriore Ksero. - nieko nenutiko. - Depriore Ksero. - pakartojo.
Rudų plaukų sruoga prilipo molinukei prie galvos. Meghan leido sau pergalingai šyptelėti. Dabar dar reikėjo išbandyti kerus ir tada mergaitė jau galės bėgti iš šios velnio skylės, vadinamos mokykla. Aišku, švilpiukė nieko prieš Hogvartsą neturėjo, tačiau turėjo prieš pamokas ir savo laiko bei energijos eikvojimą tokiems nereikšmingiems dalykams. Žinoma, kai kurios pamokos buvo tikrai naudingos, tačiau toli gražu ne visos. Meg vis dar nusipurtydavo prisiminusi praeitų metų kerėjimo pamokas. Kerėjimas buvo įdomus dalykas, tačiau ta višta Sabrina sugebėdavo net įdomiausią ir smagiausią dalyką paversti visiška katastrofa. Vien jos pamokos būdavo karo laukas. O mokomi kerai iš vis kažkoks nesusipratimas. Pavyzdžiui, kam reikia mokėti formuoti vandenį arba nukenksminti cigaretę? Rudaplaukės manymu, tos pamokos buvo visiškas laiko ir resursų švaistymas. Todėl mergaitė labai džiaugėsi išgirdusi, kad Sabrina nebedėstys, o jos vietą užėmė Quentin.
Neleisdama mintims nuklysti kur nereikia, Meghan padėjo lėlytę ant stalo, o lazdelę nukreipė į save. Užsimerkusi sukuždėjo burtažodį, paleisdama į save snaigių gūsį. Pasirinko tokius kerus todėl, kad nebūtų per daug nukentėjusi, jei paaiškėtų, jog susimovė darydama laidininkę. Juk sniegas jai patiko. Tačiau laidininkės gamyba pavyko ir kerai, sustoję per milimetrą nuo mergaitės, sniegu apklostė molinukę ir padengė beveik visą stalą bei dalį grindų.
Meg šyptelėjo, susidėjo daiktus į kuprinę ir atsisėdusi ėmė laukti, kol profesorius paleis ją iš pamokos. Vis tik apsigynimas nuo juodosios magijos ne toks jau blogas dalykas, pagalvojo.

[Erka Forrm]

Prasidėjo! Pagalvojo klastuolė. Jai visai nesinorėjo eiti į apsiginimo nuo juodosios magijos pmokas. Bet tai buvo reikalinga. Na ir aišku jai patiko mokytis. Tik pačiai, be jokių nuobožių profesorių ir liūdnų sedėjimų pamokose. Juk sninga, baisi pūga, begalės sniego! Pasipiktinusi mąstė Erka. Na bet jei jau atėjo, tai teks mokytis. Ji pasiėmė molio. Tokį nemažą gabalą. Ji galvojo kaip čia geriau sulipdžius tą nesamonę. Ji nesugalvojo nieko įdomaus. Tad nulipdė į kreivą bulvę panašų žmogeliuką. Bet jis visiškai nepriminė žmogaus. Bet tai klastuolei ir patiko. Išraizgė kažkokią negražią burną ir milžiniškas akis. Atkirpo kelias miniatiūrines sruogeles ir įkišo į lėlę. Jai ji tikrai patiko. Tiesa dar bambą padarė. Tai užtruko ilgiausiai tris minutes. Bet klastuolė tikrai neketino dar labiau stengtis. Ji ir taip per daug pasistengė.

[Dori Mendel]

Dori perskaitė Alano raštelį ir labai trumpai atrašė į jį:

Ok.

Bei uždėjo žiobarišką šypsenėlę, dėl ko susinervino, bet raštelis jau buvo pas Alaną, tad ištaisyti šios keistos klaidos klastuolė nebegalėjo.
Mendel džiaugėsi, kad draugas pasiūlė susitikti. Bent ramiai galės viską papasakoti, nes per tą rugpjūčio mėnesį tiek daug visko įvyko... Buvo išties nežmoniškai suknistas ir sunkus, emocionalus mėnuo. Jau dabar tamsiaplaukė laukė šeštadienio.
Dori įsidėjo savo molinuką į kišenę. Galvojo apie tai, kad keista, jog Alanui sunkiai sekėsi šie kerai. Galbūt dėl to, kad buvo šiek tiek suglumęs dėl Aurio? Na, bent jau turėtų būti. Taip galvojo Dori. Jeigu Alanas išties nieko nežinojo, jį turėtų apimti lengvas šokas pamačius, kad jo pusbrolis bus naujasis apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius. Tiesą pasakius, ir pati trylikmetė buvo šoke. Ji tikrai nesitikėjo tokios naujienos, bet naujiena jai buvo džiugi. Ji seniai norėjo susipažinti su Auriu. Vadinasi, Auris mokėjo saugoti paslaptis, mat pati mergaitė panašioje situacijoje būtų seniausiai viską išsipliurpusi.
Mendel atsistojo ir įsistebeilijo į Alaną. Galvojo, kokius kerus reikėtų paleisti į draugą, kad jeigu laidininkas nesuveiktų, grifas nenukentėtų.
- Sustink! - sušuko burtų lazdelę nutaikiusi į raudonplaukį.

[Henrieta Poter]

  Henrieta molį naudojo pirmą kartą gyvenime ir, atrodo, neblogai sekėsi iš jo lipdyti figūras. Bėda, kad tai buvo tik figūros, kurios nė kiek nepanašėjo į žmogeliuką. Grifė dirbo susikaupusi ir stengėsi sujungti padrikas molio dalis, tačiau paeiliui nukrisdavo, tai viena, tai kita rankos. O kartais žmogelis pavargdavo stovėti ir persilenkęs per pusę, besdavo nosimi į stalo paviršių.
  Poter atsiduso, eilinį kartą tiesindama laidininko stuburą. Atrodė, kad niekada nepavyks padaryti, kad žmogeliukas pats stovėtų. Šiaip ne taip pabaigus statulėlę, galutinis rezultatas atrodė tragiškai. Henrieta susiraukusi pažvelgė į savo laidininką kuris atrodė kaip suluošintas, o vėliau dar nutrenktas automobilio žmogus.
  Viena iš laidininko rankų buvo nukąrusi žemyn ir siekė stalo paviršių, o kita - labai trumpa ir buvo galima pamanyti, kad buvo nupjauta. Kojas ir kūną atstojo vientisa molio kaladė, kuri šiaip ne taip prilaikė galvą, primenančią kiaušinį. Nežmoniškai didelę galvą.
  Henrieta pavydžiai pažvelgė į Melody laidininką, kuris buvo praktiškai tobulas lyginant su merginos žmogeliuku. Tačiau grifė neturėjo žalio supratimo ką reikėtų daryti, kad žmogeliukas atrodytų žmogiškiau ir neprimintų pervažiuoto purvo gabalo. Bet nerasdama būdo, kurio metu pavyktų dar labiau nesugadinti jau ir taip tragiško laidininko, paprasčiausiai paliko jį tokį koks buvo.
  Dabar reikėjo padaryti, kad laidininkas perimtų užkeikimą. Tad Henrieta pasiėmė vieną plaukelį ir silpnai truktelėjo. Neužilgo jos delne jau gulėjo ilgas juodas plaukas. Uždėjusi savo plauką ant laidininko grifė nukreipė lazdelę į laidininką.
- Depriore ksero. - nieko nenutiko ir plaukas vis dar nekilo prie molio.
Poter pabandė dar kelis kartus kol galiausiai iš penkto karto pavyko.
  Šiaip kerėti trečiakursei sekėsi, tačiau šiandien atrodė, kad pradėjus vykdyti praktikos darbą, didžioji dalis sugebėjimų išlėkė atostogauti. Na, žinoma, dėl statulėlės Henrieta nesijaudino, nes abejojo ar kada dar lies molį, tačiau tikrai būtų buvę linksmiau jei būtų pavykę greičiau užkerėti laidininką.
  Dabar beliko tik išbandyti laidininkes. Grifė nusišypsojo ir pažvelgė į Melody.
- Nori pirma paleisti kerus? - paklausė Poter draugės ir ėmė laukti atsakymo.   

[Alanas Senkleris]

Puikumėlis. Džiaugėsi berniukas perskaitęs Dori atsakymą. Labai laukė to šeštadienio. Juk norėjo ne vien tik pasikalbėti. Norėjo padaryti jai staigmeną praėjusio gimtadienio proga.
Pagaliau atėjo metas bandymui. Kažkodėl Alanas nelabai pasitikėjo savo laidininku. Taip sunkiai pasisekė jį užburti. Įdomu, ar tas daiktas bent vienus kerus atlaikys?
Alanas pastatė lėlytę ant stalo. Ir kai Dori mostelėjo lazdele vaikinukui nieko nenutiko. Užtai molinukei nutrūko rankytė. Na, gal ir pusė bėdos. Pasvarstė. Įdomu, ar dabar dar ji naudinga?
Atėjo eilė ir pačiam pamėginti. Grifiukas ėmė sukti galvą ką čia tokio padarius. Kažkodėl makaulėje buvo tuščia. Tada sugalvojo. Įdomu, kaip laidininką paveiks nuginklavimo kerai?
- Expelliarmus. - Pasakė ir ėmė laukti kas bus.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Šunybė pasisekė taip puikiai, kad reikėjo labai stengtis nepradėti garsiai kvatoti. Varšgė figūrėlė tuose raudonuose gauruose tiesiog paskendo, o gauruotoji to net nepastebėjo. Deoiridh iš paskutiniųjų tylino krizenimą, tačiau arčiausiai sėdėję mokiniai vis tiek turėjo išgirsti.
Vis tik dar juokingiau buvo tada, kai Levanda pastebėjo, kad kažkas ne taip. Jai besirausiant po tas šlykščias garbanas Deoiridh nutaisė labai rimtą veidą ir sėdėjo suole kaip gera mokinė. Žinoma, jei profesorius Senkleris (Senkleris? Ar jis koks Alano brolis?) sugalvos prieiti ir paklausti, ką ji čia veikianti, atsakyti nebus paprasta. Vis dėlto viltis miršta paskutinė, ir škotė vylėsi, kad profesoriui tyliai ramiai sėdinti septintakursė nerūpės. Tegul susirūpina visokiomis kvėšomis, bėgančiomis iš pamokos (ir kodėl vazdas klasėje pasidarė daug gražesnis, kai joje neliko teleskopo?), o ne niekam netrukdančiomis mokinėmis.
Na, gal ir ne niekam. Vėl atkreipusi dėmesį į raudongaurę kvėšą Deoiridh pastebėjo, kaip ji daro kažką panašaus į pasiruošimą kovai. Staigiai išsitraukusi lazdelę nusiteikė atmušti kerus, bet taip jų ir nesulaukė. Tai kiek sutrikdė: negi Levanda tokia nevykusi? Nespėjus atsakyti į šį klausimą škotė pajuto esanti surišta. Laimei, tvirtai laikė lazdelę, tad ji neiškrito.
- Tu man dar atsiimsi, - tyliai suurzgė grifė ir pabandė nukreipti ginklą į virvę. - Diffindo. Iš pradžių pataikė į apsiaustą, tad nupjovė pusę rankovės. Tyliai keiktelėjusi pakartojo burtažodį ir taip išlaisvino ranką. Kaip įmanoma greičiau išsilaisvinusi iš šios negarbingos pozicijos Deoiridh atsistojo ir nužingsniavo tiesiai prie raudongaurės kvėšos. Galvoje sukosi įvariausi burtažodžiai, ne kartą šmėstelėjo ir crucio. Vis tik klasėje to daryti Deoiridh nesiryžo, tad nutarė imtis fizinių veiksmų. Ji matė, kur yra figūrėlė, tad griebė tą plaukų vietą ir stipriai trūktelėjo. Pasisekė ne iš karto, bet galiausiai molis buvo jos rankose - kartu su geru kuokštu raudonų gaurų. Su pasišlykštėjimu numetė daikčiuką Levandai ant stalo ir burbtelėjo.
- Turėkis.
Daugiau niekaip kitaip neparodžiusi, kad pastebėjo tą kvėšą grifė grįžo į savo vietą ir patogiai įsitaisė. Ar šita kvaila pamoka kada nors baigsis?..

[Dori Mendel]

Kai Alanas paleido į Dori kerus, ji instinktyviai vos nepradėjo gintis, tačiau laiku sustojo ir tiesiog laikė rankoje burtų lazdelę stebėdama, ar laidininkas ją apsaugos. Buvo keista matyti į save atskriejant užkeikimą ir nebandyti jo atmušti. Dori nustebimui, lazdelė išsimušė iš rankų ir nukrito žemyn.
- Kas per nesąmonė, - susiraukė trylikmetė. - Nejau mano laidininkas neveikia?
Ji įsistebėjo į tą molinį žmogeliuką ir pamatė, kad plaukas buvo atsilaisvinęs nuo lipdinio galvos. Nesupratau, mintyse pagalvojo klastuolė, o juk atrodė, kad viskas gerai, galvoje užbaigė mintį. Dori išsirovė šį kartą ne vieną, o visą kuokštelį plaukų. Buvo spėjusi gerokai susierzinti, tad dabar jai skaudėjo galvą, nes tuos plaukus tiesiog išsipešė.
- Depriore ksero, - pabandė dar kartą.
Plaukų kuokštas, regis, tvirtai prikibo, tačiau Dori dabar jau nebebuvo tokia tikra dėl savo jėgų. O galbūt nepavyko todėl, jog trečiakursės molinukas buvo suknistai nevykusiai nulipdytas? Na, Dori neturėjo jokios menininko gyslelės ir galbūt laidininkui trukdė veikti tai, kad jis nežinojo, čia Dori reikės saugoti, stalą ar lubas. Galbūt didesnis plaukų kiekis padės laidininkui susivokti.
- Na, pabandykime dar kartą. Sustink! - ir vėl paleido į Alaną sustingdymo užkeikimą.

[Melody Moondragon]

  Kad ir kaip stengėsi, sutvarkyti molinuko nosies Melodei nei vienaip, nei kitaip nepavyko. Deja, tačiau laidininko pilvas taip pat nė per nago juodymą nesumažėjo. Teliko tikėtis, kad ne tik jos vienos molinukas atrodė taip siaubingai... Akies krašteliu dirstelėjusi į Henrietos statulėlę įsitikino, jog grifei taip pat ne kažin kaip sekasi. Taigi dabar ant judviejų stalo stovėjo dvi invalidės statulėlės. Viena be nosies ir su ženkliai tokio dydžio figūrėlei per dideliu pilvu, o kita- su skirtingo ilgio rankomis ir nežmoniškai didele galva. Tikras invalidų suvažiavimas. Ką ir bepridursi...
  Pamoka jau buvo įpusėjusi, tačiau nei viena, nei kita grifė dar nė nespėjo išbandyti savųjų laidininkų. Laiko molinukų operacijoms nebebuvo, mat dabar reikėjo kažkokiu antrakursei nesuvokiamu būdu prilipdyti vieną savo plauką moliniam "šedevrui" (kuris labiau priminė persivalgiusį ir benosį Voldemortą) ant galvos. Tyliai atsidususi suėmė plaukų sruogelę ir stipriai timptelėjusi išrovė vieną tamsų plauką. Sekdama bendrakoledžės pavyzdžiu uždėjo plauką ant laidininko. Nukreipusi lazdelę tiesiai molinukei į pakaušį pabandė atkartoti Henrietos ištartą burtažodį.
- Dopriero ksore,- kiek tylokai ištarė.
Nors ir nesitikėjo, kad pavyks iš pačio pirmojo karto, viduje vis tik pajuto nedidelį nusivylimą.
- Depriero kesro!- garsiau pakartojo, tačiau kerai ir vėl gi nesuveikė.
Ką gi darau ne taip? Ar tai tik dėl to, jog molinis "Voldis" neturi nosies? Grifiukė bandė vėl ir vėl, tačiau nei vienas iš bandymų nebuvo sėkmingas. Galiausiai beveik visai praradusi viltį nusivylusiu žvilgsniu dėbtelėjo į laidininką ir nukreipė lazdelę:
- Depriore ksero!
O gi ir vėl nesekmė. Vos ištarusi burtažodį Melodė nusisuko ir pabandė susitvardyti, kad garsiai neiškeiktų jau ir taip prakeikto molinuko. Tačiau atsigręžusi išvydo kuo puikiausiai prilipdytą plauką, tad audros viduje kiek aprimo. O ką daryti toliau tamsiaplaukė nė neįsivaizdavo. Išgirdusi Henrietos klausimą iškarto sunerimo. Juk ji negirdėjo nė pusės profesoriaus žodžių, tad iš kur galėjo žinoti kaip veikia tos molinės lėlytės ir į ką dabar Melodė turėtų leisti kerus? Paslapčia užmetusi akį į kitus mokinius išvydo, jog šie lyg niekur nieko svaidosi kerais kur papuola, vieni į kitus. O puolamieji nė neketina gintis! Gal tos molinukės jau visai jiems protą susuko? Tad kiek patylėjusi tepratarė:
- Hm... Na... Gerai, galiu aš pradėti...
  Giliai paslėpusi klausimus ir kankinančią nežinomybę pasiemė lazdelę ir nukreipė į savo molinukę. Tik po kelių akimirkų susiprato ir šįkart nukreipė lazdelę į... Henrietą. Tai tikra beprotybė. Kurių galų aš turėčiau užkerėti Henrietą? Vardan Beveik Begalvio Niko, jau geriau paleisčiau kerus į tą benosį žmogelį ar net save... Tačiau aplinkui laidantys kerus mokiniai be jokio nerimo atliko šią užduotį, tad grifiukė susikaupė ir pasekė jų pavyzdžiu:
- Rictusempra!- suriko nieko geriau nesugalvojusi ir nerimo kupinomis akimis laukė kas nutiks toliau.

[Alanas Senkleris]

Dori lazdelė išskriejo jai iš rankos. Keista. Pagalvojo Alanas. Bet tada pamatė, kad ji taiso savo lėlytę. Ir kai antrą sykį paleido į jį sustingdymo kerus, Alanas pajuto kažką keisto. Lyg dilgtelėjimą ar ką panašaus. Ir viskas.  Tiek jam ir tenutiko. Užtai laidininkas išleido paskutinį kvapą. Nukrito jo kojos. O kai Alanas pabandė jį atsargiai pakelti, vargšas molinukas išvis subiro į gabalėlius. Geriau naudotis skydiniais kerais. Burnojo mintyse Alanas. Tada bent jau žinai, kad viskas klosis kuo puikiausiai. O čia.
Jis surinko visus tuos dabar jau nenaudingus gabalėlius ir nuėjęs išmetė viską į šiukšlių dėžę. Tada klestelėjo atgal į savo vietą.
- Na ką, maniškis mirė. - Tarė ir vėl užkerėjo Dori.
- Expelliarmus.

[Dori Mendel]

Alano laidininkas grifą saugojo, tačiau molinukas po antro kerų smūgio visai subyrėjo į šipuliukus. Draugas išmetė jo likučius ir buvo pasirengęs dar kartą paleisti kerus į Dori. Tamsiaplaukė stengėsi atsipalaiduoti ir būti rami. Juk jai nieko nereikės daryti, tik stovėti ir laukti, kol laidininkas atliks savo darbą. Na, jei atliks. Būtų visiška gėda, jeigu nepavyktų ir šį kartą.
Tačiau šįkart pavyko. Nors Alanas paleido į trečiakursę kerus ir ji nesigynė, burtų lazdelė liko Mendel rankose. Jos lūpose radosi šypsnis, tačiau tuo pačiu metu laidininkas, kurį dabar mergaitė laikė rankoje, susprogo. Šypsnį pakeitė raukšlės kaktoje. Dori nervinosi, nes norėjo, kad visa, kas susiję su kerais, jai sektųsi puikiai. Tikėjosi, kad Auris nematė, jog šitas visas reikalas klastuolei pavyko tikrai ne idealiai.
Tačiau laidininkas mergaitei pasirodė išties naudingas dalykas. Jis gali ir gyvybę išgelbėti, na ir kas, kad po vieno karto išsitaškė. O jeigu lėkęs būtų žudymo užkeikimas? Na, o pagaminti tokį laidininką, kuris saugos ilgai, tikriausiai galėjo jau labiau patyręs burtininkas. Ir, žinoma, tas, kuriam sekėsi geriau lipdyti.
Dori kerais susirinko lipdinio likučius ir taip pat išmetė į šiukšlių dėžę.
- Tavo pusbrolis neblogai pradėjo, - pasakė Alanui. - Turėsiu kur pasitempti. Bet dabar negaliu apie tai galvoti, nes siaubingai noriu valgyti, - nusijuokė. - Varom po šitos pamokos į virtuvę, - Dori atsisėdo ir laukė varpo skambesio.