0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Burtininkė
  • ***
  • 136
  • I'm the road to the Hell.
[Pamokos tema: Nekromantija]

     Tai buvo nepakeliama - grįžti čia, į Hogvartsą. Kiek Gloria pamena, čia praleido baisiausius savo gyvenimo metus. Tai kokio velnio šetono ji čia grįžo?! Atsakymo, deja, Gloria nerado, nes net nepaminė kaip ji čia grįžo.
     Kad ir kokia tenai būtų ta grįžimo į pragarą žemėje istorija, dabar svarbiau buvo tai, kad tą, kuris sudarinėja tuos pamokų tvarkaraščius, Gloria amžiams prakeikė, nes jis jos pamoką įkišo tiesiai į pirmąją dieną ir pirmąją pamoką! Tačiau, žinoma, ankstus ir giedras rudeniškas rytas nekromantijai netiko. Ir tik dėl to čiuvelio reikėjo gaištį savo šventąjį laiką ginčijantis, kad pamoką nukeltų į nakties laiką, o tiksliau - pusvalandį prieš vidurnaktį.
     Būtent dėl to Gloria dabar naktinėjo koridoriais ieškodama kur anas Ateities būrimo kabinetas, į kurį šiemet dėstyti buvo paskirta profesorė Clarke. Viena laimė, jog albinosė buvo naktinė pelėda ir darbas naktimis jos nejaudino.
     Gerai, dvi laimės - Gloria pagaliau rado tą velniūkštišką kabinetą. Ir kas, kad tave kur Hogvartsas, sugalvojo įrengti kabinetą tokioje vietoje? Tokioje, į kurią norint patekti, reikia netgi kažkokiomis kopėčiomis užsikabaroti! Ir vėl reikės aukoti savo pašventintą laiką, vien dėl to, kad kažkas nesugeba išrinkti normalaus, ne bokšte esančio kabineto, kai šioje pilyje jų nenaudojamų yra dvigubai daugiau negu naudojamų! Deja, šią pamoką teks pravesti čia...
     Apsimiegojusiems mokiniams pradėjus gūžėti į šį atokiausią Hogvartso užkampį, jų mieguisti veidai iškart pradėjo erzinti naująją Ateities būrimo profesorę.
     - Judinkimės, judinkimės, miegantys košmarai! Pamoka nesitęsia amžinybę, o jeigu nenorite, kad taip būtų ir norite kuo greičiau grįžti į tuos savo šiltus patalus, tai greičiau judinkite savo subines čia, kad jus kur Dumbldoras! - šaltu it ledas balsu užriko Gloria.
     Kai mokiniai jau sėdėjo miegojo suoluose, baltaplaukė savo monotonišku balsu tęsė.
     - Jeigu jau prakalbome apie Dumbldorą, tai citatuoju: "Mūsų poelgių padariniai tokie sudėtingi, tokie įvairūs, kad spėti Ateitį - išties be galo sunkus uždavinys." Tačiau mano uždavinys yra jus to išmokyti, kas yra daug sunkiau, nes jūsų galvelės visai bukos. Atvirai? Man nusispjaut į tai ar jūs ką nors iškalsit, ar taip ir liksit besmegenių gauja.
     Nuvėrusi mokinius griežtu žvilgsniu, profesorė ėmė krapštytis po stalčius ieškodama iliustracijos, kurią turėjo pristatyti mokiniams. Ilgokai nieko neradusi, ji pradėjo kalbą, tačiau vis dar knisosi po stalčius, taip turbūt pirmą kartą nežiūrėdama į mokinius savo smerkiančiu žvilgsniu.
     - "Nekro", išvertus iš graikų kalbos, reiškia mirusį kūną. "Manteia" - burtus, pranašavimą, - staiga stojo tokia tyla, kad net musę galėjai girdėti skrendant. - Kartu sudėjus lavoną ir pranašavimą gauname nekromantiją. Nekromantija yra Ateities būrimas, iškviečiant Dvasias iš Anapus. Taip pat nekromantija gali būti skiriama ir Juodajai Magijai, jeigu ne tik iškviesit Dvasią, bet ir prikelsit numirėlį. Tačiau šiandienos šios nakties jūsų uždavinys nėra užsiimti Juodąja Magija, jums tereikia išpranašauti Ateitį nekromantijos pagalba.
     Gloria nutilo, dar kartą peržvelgė išverstus stalčius ir suriko:
     - Kas, kad jus kur Poteris, nušvilpėt mano lapus?! Nors žinot ką, jei taip sau norit - galvokite patys reikalingą burtažodį ir kaip jį atliktį. Aš einu toliau: kaip galbūt pastebėjote, nekromantijai atlikti yra reikalinga naktis, - pats vidurnaktis - dieną tokių triukų nepešite. Ir, žinoma, reikalingas negyvėlis. Hogvartso lavonine paversti nesiruošiu, tad jums teks keliauti į kapines, kuriose ir išsikasite tą lavoną. Atliksime grupinį keliavimą oru. Taip, Hogavrtso teritorijoje negalima keliauti oru, tačiau ar jūs manote, kad pamokų metų nesuteikiamos jokios privilegijos? - griežtu balsu išporino baltaplaukė.
     - Dabar atidžiai klausykitės, nes daugiau nekartosiu.  Kai atvyksime į žiobarų kapines, turėsite nesipešdami išsirinkti po vieną kapą, su kuriuo dirbsite. Man paliepus pradėsite atlikinėti nekromantijos ritualą. Pirmas žingsnis bus aplink pasirinktą kapą apvesti žemėje nubrėžtą apskritimą ir aplink sustatyti devynias žvakes. Antras žingsnis - sukalbėti užkalbėjimus, kuriuos rasite vadovėlio pabaigoje, prie nekromantijos skyriaus. Trečias - uždegti žvakes, tačiau jokiu būdu ne burtų pagalba! Ketvirtas - iškasti karstą iš po žemių, vėlgi ne burtų pagalba. Penktas - nukelti nuo karsto dangtį. Šeštas - panaudojant burtažodį, kurį iš manęs nugvelbėt, iškviesti numirėlio Dvasią iš Anapilio. Turėkite omeny, kad iškviesti Dvasią, palyginus, yra pats lengviausias darbas, tačiau su ja susitvarkyti... Toli gražu ne kiekvienas sugeba. Jeigu esate laimės kūdikiai, ir jums pavyks ją suvaldyti, užduokite jums rūpimus klausimus apie Ateitį, o kai Dvasia atsakys, išvarykite ją iš jos kūno su tuo pačiu burtažodžiu. Dvasia iškart neiškeliaus Anapilin, tad jums teks kuo greičiau užpūsti visas žvakes, kurios palaiko Dvasios ryšį su mūsų pasauliu. Kai Dvasia iškeliaus, privalėsite viską kuo kruopščiau sutvarkyti: uždengti karstą, jį užkasti, surinkti žvakes ir pasistengti nepalinkti apskritimo žymių, kad Dvasia neturėtų galimybės sugrįžti. Tuomet ateinate pas mane, o kai grįšime į klasę, turėsite ant pergamento lapelio užrašyti visus atsakymus, kuriuos gavote iš Dvasios. Viskas aišku? Kad man jokių nesklandumų - tai labai pavojinga!
     Baigusi savo ilgąjį pamokymą, Gloria žengė į klasės vidurį ir išskietė rankas į šonus.
     - Na, tai greičiau kibkitės į ratą! Kaip kitaip nukeliausime į kapines? Ir nepamirštat pasiimti kuprinių!
     Kai apsimiegoję mokiniai galiausiai susikibo rankomis į ratą, Clarke užsimerkė, giliai įkvėpė ir pradėjo kelionę oru. Kai visada, smarkiai suspaudė kūną, kiek apsvaigo galva, tačiau taip jie daug greičiau galėjo patekti ten, kur reikėjo. Vos tik visa tai baigėsi, profesorė atsimerkė ir apsidairė - taip, jei kaip tik ten, kur reikia. Tada šaltu žvilgsniu nužvelgė mokinius ir monotoniškai šaltu balsu išrėžė:
     - Tik prašau neapsivemkit, daugelis pirmą kartą apsivemia. Aš neturiu nei noro, nei laiko terliotis čia su jūsų vėmalais, - taip tarusi Gloria žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo ir pareportavo: - Dabar 23:47, turite 13 minučių išsirinkti vieną kapą iš šimto, išsiimti reikmenis iš kuprinės ir pasiruošti. Man davus ženklą - lygiai vidurnaktį - pradėsite nekromantijios ritualą. Jam atlikti turėsite dvi valandas. Į Hogvartsą keliausime antrą valandą nakties, - o tada dar pridūrė: - Neatsakau už tuos, kurie paliko kuprines mokykloje.

[Kuprines rasite ant suolų, o jose - 9 žvakes, degtukus, Ateities būrimo vadovėlį ir pagaliuką, skirtą nubrėžti apskritimą aplink kapą.
Burtažodis, kurį reikia panaudoti yra Cadaverter, tačiau atminkite, kad Gloria jo nepaminėjo ir Jūsų personažas pats turi jį kažkaip sužinoti.
Atminkite, jog Dvasias suvaldyti Jūsų personažams bus BAISIAI sudėtinga, gal net nepavyks.
Post'ų riekalavimas: 2 po 1700; 3 po 1200; 4 po 900 simbolių.
Grupinį keliavimą oru atgal į Hogavrtsą atliksime gruodžio 10-tą.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Gloria Clarke »
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

Tai, kad tuojau vidurnaktis Alano nejaudino. Bet velnioniškai nusibodo miglinėti po koridorius ieškant to kvailo kabineto. Sėdėdamas suole kaip visada klasės gale, jis svarstė apie tai. Po galais, ieškoti šios vietos tikra kvailystė. Aš toks pats pranašas, kaip šitas stalas, prie kurio sėdžiu. Ir visgi, sėdėjo čia.
Jau nuo pat pamokos pradžios ėmė jausti šiai profesorei antipatiją. Pati nukiša lapus, paskui kaltina kitus. Nors, kai tiek mėgstančių pasilinksmint, gal ir nieko keisto. Bet apskritai, jam susidarė įspūdis, kad jie nesutars.
Kai išgirdo viską iki galo, į mokinių ratą stojo kažkaip automatiškai. Kuprinę nuo suolo irgi pasičiupo. Ir kai buvo tempiamas per orą, suvokė ką po galais turės veikti. Kai kojos trinktelėjo ant kapinių žemės, berniukas tvirtai žinojo, kad to nedarys, nė už jokius pinigus. Vardan dievo meilės, niekas neprivers.
Čia atgijo visi taip neseniai vykusių laidotuvių vaizdiniai. Alanas  įsivaizdavo, kaip koks pakvaišęs nekromantas iškasa jo mažosios sesutės kapą ir dirba šias nesąmones. Ne, kapų jis neraus. Nedrums čia gulinčių kaulų ramybės. Užsispyrė tvirtai. O kai taip nutikdavo, tai niekas negalėdavo jo perkalbėti.
Senkleris visada buvo linkęs paklusti profesoriams, bet tikrai ne dabar. Jis priėjo prie profesorės ir pasakė.
- Žinot ką profesore, aš to nedarysiu. Nekasiu kapų. Ir galite atimti kiek norite taškų, ar dar ką, bet to aš nedarysiu. Taškas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta snūduriuodama sėdėjo suole. Jos tikslas dalyvauti visose pamokose dabar tikrai neišėjo į gerą, nes visą dieną atlikinėjusi pamokos užduotis, o vėliau visą laiką skyrusi namų darbams grifė tikrai nesijautė puikiai sėdėdama ateities būrimo klasėje. Šiaip ne taip grifė prisivertė klausytis profesorės ir dėjosi visą informaciją į galvą.
  Profesorei paminėjus nekromantiją stojo kapų tyla. Tai, kad teks susitikti su negyvėliais privertė išsilakstyti visus miegus iš Poter galvos ir įdėmiau pažvelgti į profesorę. Henrieta net žiobtelėjo atpažinusi profesorę, mokiusią magijos istorijos grifės pirmaisiais metais Hogvartse. Būtent dėl šios profesorės ji vėliau negalėjo įsigilinti į įdomų magijos istorijos mokslą! Ir kai jau galvojo, kad šiais mokslo metais galbūt pavyks pamėgti ateities būrimą, būtinai turėjo pasirodyti profesorė Clarke!
  Grifė piktai nužvelgė profesorę, kurios antipatija grifo gūžtos mokiniams buvo tokia pat akivaizdi, kaip ir profesoriaus Turner negebėjimas kerėti. Ir kam ji turėjo grįžti į Hogvartsą?! Nesuprato mergina. Juk galėjo ir toliau dykaduoniauti, kad ir kur buvo pasidėjusi antrame kurse! Ar jai buvo būtina grįžti ir gadinti grifams gyvenimus?! Tačiau garsiai grifė nieko nesakė. Ji nebuvo tokia kvaila, kad pasakiusi profesorei ką mano, bei gautų areštą visiems mokslo metams. Ne, geriau nieko nesakyti ir neparodyti, kad yra nepatenkinta jos grįžimu, nes tai šimtu procentų pakeltų tai raganai nuotaiką. Tad neišsiskirdama iš kitų mokinių pasiėmė kuprinę ir su profesore iškeliavo iš mokyklos. 
    Henrieta apsidairė. Persikėlimas per erdvę buvo visai lengvas, nors žinoma, sunkiausia turėjo būti profesorei, kuriai teko perkelti oru visą klasę. Tačiau Glorios gerovė grifei dabar nerūpėjo, reikėjo atlikti pamokos praktiką. Aplinkui plytėjo niūrios ir tamsios kapinės, kuriose neužilgo teks kapstytis. Poter atsiduso. Trečiakursė nenorėjo trikdyti dvasių ramybės, juolab, kad jos gali būti nežinia kas. Tačiau eiti prie Glorios ir atsisakyti trečiakursė Grifo Gūžtos mokinė nenorėjo. Buvo tikra, kad taip grifai prarastų nemažai ir taip nedaug turimų taškų. O to Poter nenorėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Henrieta Poter »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai: 10
Alrisa tiesiog spirgėjo iš nekantrumo - noras atsivesti į pamoką naująjį gyvūną darė savo. Ji nė negalėjo nusėdėti vietoje, kai pikčiurna, bet visai negrėsminga profesorė rėkė ant mokinių. Šie buvo kiek apsnūdę, kas klastuolei pasirodė visai nenuostabu - jie paprastai jau parpdavo savo minkštose lovose. O juodaplaukė laikėsi puikiai. Ne tik dėl to, kad apsiausto kišenėje esančioje dėžutėje laukė kerais sumažintas augintinis. Tai buvo pirmasis kartais, kai ji vedasi šiknašaudį pliurzių susipažinti su aplinka, todėl klastuolė nusprendė nerizikuoti ir neerzinti jo verčiant kopti laiptais į šiaurinį bokštą. Be to, dar net nebuvo taip vėlu, kad būtų galima pradėti snausti - mergaitė priprato prie pelėdiško gyvenimo būdo.
Laimei, pamokos tema pasirodė gana įdomi, aišku, išmetus visus tuos papildomus profesorės burbuliavimus:
-Taip, taip... - murmėjo Alrisa, negalėdama sulaukti praktikos. Pirštas nuobodžiai suko ratus stale, kol pagaliau buvo ištarti bent šiek tiek dėmesio verti žodžiai.
Persikėlimas oru apvertė skrandį aukštyn kojomis, tad vos tik pajutusi po kojomis kietą pagrindą, ji nusvirduliavo šalin. Dar girdėjo kažką apie vėmalus bei jų tvarkymą, bet tai buvo nė motais. Jie kaip tik pagyvins šią niūrią aplinką ir padės geriau vargšiems žiobarams suprasti, kaip per naktį kapinės virto kiaulide. Prie susmegusio antkapio pašalinusi viską, kas buvo nereikalinga, mokinė lengviau atsikvėpė ir leido sau apsižvalgyti. Nebloga vietelė... Yuno čia patiks.
Nors pilvas jau atkakliai reikalavo savo duoklės, ketvirtakursė žinojo, kad augintinis laukia kur kas ilgiau. Todėl negaišuodama išsitraukė dėžutę ir kerais padidino jos turinį.
Netrukus 3 metrų ilgio gyvūnėlis atsispindėjo iš džiaugsmo žibančiose jos akyse. Deja, atvertimui pasirinkta vieta buvo nekokia - antkapių sambrūzdis vertė jį ropštis per viršų. Šiurkštus akmuo erzino minkštą neapsaugotą papilvę, todėl nenuostabu, kad Yuno nuotaika subjuro. Ir gana smarkiai. Neapsikentęs jis iššovė kelies ugnines bombikes, kurios pralėkė pavojingai arti profesorės bei kažkokio mokinio. Taigi, jų nekliudė, bet džiaugsmingai padegė vienišą kapinių viduryje stirksojusį medį.

Išdrožęs tai, ką norėjo, Alanas nusisuko ir planavo mauti kur nors į tamsą. Pabus ramiai, gal pasivaikščios, kol čia pasibaigs kapų niokojimas. Taip smarkiai į šią užduotį reagavo dėl Frederikos. Nuotaika buvo visiškai subjurusi.
Staiga, pajuto karštį. Jam nieko nenutiko, Bet Alanas mikliai atsisuko į jo šaltinį. Išplėtė akis iš siaubo, kai pamatė kas ką tik vos nepadegė jam apsiausto. Kažikas sutraškėjo tolėliau nuo jo ir vaikinukas pastebėjo degantį medį. Juk viskas gali nuo jo pasidegti. Ypač todėl, kad ant žemės juk pilna sausų rudens lapų.
Alanas nuskuodė prie rūgstančio medžio. Greičiau, kol dar labai neišsiplieskė ugnis.
- Aqua Eructo. - Šį kartą lazdelė nepavedė, kaip kartais nutikdavo svarbiais momentais ir į medį pasipylė vandens srovė. Dar kelios papliūpos ir viskas nurimo. Senkleris priskubėjo prie merginos su ta pabaisa.
- Ką... Ką tu čia išdarinėji? - Paklausė. Džiaugėsi, kad per vasarą gan smarkiai išstypo. Ir neatrodys taip juokinga, kad kažką aiškina vyresnei merginai.
Dėl visa ko rankoje spaudė plonutę burtų lazdelę. Iš kur jam žinoti, kas gali šauti į galvą tokiam padarui, kaip šiknašaudys pliurzius. Šį gyvūną Grifas iš arti matė pirmą kartą. Gal koks pakvaišėlis iš jo giminės ir augino tokį, bet apie tai Alanas nežinojo.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Dar kartą atsidususi Henrieta patraukė su kuprine per kapines. Aplinkui tvyrojo nedidelis rūkas, sukurdamas paslaptingumo ir šiurpumo įspūdį. Tiesiog tobula naktis susitikimui su dvasiomis. Nedaug mokinių drįso nutolti nuo profesorės. Tačiau Poter nebuvo baili. Rūkas jos negasdino, o ir susitikimas su šmėkla taip pat atrodė juokų darbas, po to kai mergina paspruko nuo senovės indėnų demono - Vendigo.
  Henrieta ėmė dairytis tinkamos vietos pradėti kasybas. Merginos viduje kovojo dvi pusės. Viena sakė, kad ši užduotis per daug nedora - prikelti amžinai ilsėtis iškeliavusį žmogų. Kita pusė vis primindavo, kad Grifo Gūžtai reikia taškų ir, kad todėl Poter turinti atlikti užduotį, atraip gali niekada neišvysti kaip grifai laimi metų taurę.
  Staiga trečiakursės akys apsistojo ties didžiuliu kapu aptvertu akmenine tvorele už jo stovėjo angelo paminklas. Henrieta susidomėjusi patraukė jo link. Greta angelo stovėjo palyginti su statula nedidelis paminklas. Poter turėjo pritūpti, kad galėtų perskaityti kas parašyta. Mergina perskaitė išraviruotus žodžius:
Citata
Čia ilsisi Tomas Longas.

    Henrieta giliai atsiduso ir atsisegė kuprinę. Užteko vien pažvelgti į žvakes, kad mergina pajustu empatiją sau už tai ką tuoj turės padaryti. Tačiau atsakyti profesorei Poter nesiruošė. Ji tikrai nebuvo nusiteikusi kęsti profesorės pyktį ir netekti taškų. Staiga merginą užliejo dar viena pykčio sau banga. Ji juk sugebėjo pasipriešinti pragaro demonui Vendigo, o dabar bijojo tarti žodį prieš kvailą profesorę. Akimirką grifė jau buvo bepradedanti brėžti žemėje apskritimą, kai kilo tokios mintys. Ne, ji nesilankstys prieš kažkokią kvailą profesorę. Ji ne todėl buvo Grifo Gūžtoje, kad drebėtų prieš kiekvieną kvailį. Jei trylikametė sugebėjo pasprukti nuo demono, ji neprivalo lankstytis prieš grifų nekenčiančią profesorę, vien dėl to, kad ji atiminėjo taškus iš Grifo Gūžtos. Geriau ją tai, nei užpykdyti dvasias.
  Henrieta užsegė kuprinę ir patraukė profesorės link. Ne, šioje pamokoje ji nebus paklusni mokinukė bijanti supykdyti profesorę. Geriau prarasti šimtą taškų, nei lankstytis prieš Clarke. Ta ragana jau pakankino grifus Poter pirmaisiais metais Hogvartse. Dabar, jai sugrįžus, trečiakursė pasižadėjo sau, kad šiais metais ji nepasiduos profesorei ir tikrai nekasinės svetimų kapų ir tikriausiai daugiau čia nebepasirodys. Kam gadinti sau nuotaiką ir gyvenimą? 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Henrieta Poter »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
  Melodė plačiai atmerktomis akimis stebėjo profesorę ir užsirašinėjo beveik kiekvieną šios žodelį. Ir nors žvaigždės danguje pasirodė rodos jau senų seniausiai, grifė vis tik sėdėjo Ateities būrimo pamokoje. Tai nebuvo pirmoji tokia bemiegė naktis, mat dažniausiai visi nuotykiai įvykdavo būtent  naktį, visiškai sutemus. O ir pats naktinis gyvenimas antrakursę iš tiesų žavėjo.
  Klasė buvo jauki ir savotiška, tačiau rasti ją pasirodė esant tikrai ne taip jau paprasta. Po ilgų klajonių, galiausiai prisistačius į Ateities būrimo pamoką, kad ir kaip bebūtų keista, Melodė nesijautė nė kiek nepavargusi. Priešingai. Ji iš jaudulio ir nekantrumo vos tegalėjo nustygti vietoje. Juk žinia apie kelionę į už Hogvartso ribų esančias kapines (ir dar kelionė naktį!) skambėjo taip pavojingai ir viliojančiai! Tačiau iš profesorės tono ir veido išraiškos buvo akivaizdu, jog pati profesorė Gloria nelabai patenkinta tuo, jog prieš jos akis puikuojasi daugybė "įdėmiai besiklausančių" snūduriuojančių ar net knarkiančių mokinių.
  Ir nors mintyse grifiukė jau klaidžiojo paslaptingose kapinėse, viena ausimi vis dar įtemptai klausėsi profesorės Clarke ir viską nuosekliai užsirašinėjo (nors nė pati nelabai suvokė ką). Profesorei baigus iiiiiiiilgą paskaitą apie kažkokią tais Nekromantiją, tamsiaplaukė pagaliau gavo progą pasistverti vieną iš kuprinių ir su profesore iškeliauti iš Hogvartso.
  Kelionė grifei nebuvo viena maloniausių, tačiau iš kitos pusės- buvo ganėtinai greita. Pagaliau vėl tvirtai atsidūrus ant žemės Melodė apsižvalgė. Dangus buvo giedras ir žvaigždėtas, o aplinkui grėsmingai juos (mokinius) supo mirusiųjų paminklai, bei šių šešėliai. Pūtė vos juntamas vėjelis, šnarinantis kelių kapinėse augančių medžių lapus. O štai, jau po kelių akimirkų vienas tų medžių didingai liepsnojo. Tikriausiai tai nebuvo pirmasis nesklandumas per visas Clarke vestas pamokas, mat nebent šitaip galima būtų pateisinti profesorės goblinišką surūgusią veidą ir šaltą žvilgsnį.
  Vieną akimirką tamsiaplaukei kilo noras prieiti arčiau prie liepsnojančiu laužu tapusio medžio. Tačiau grifė akimirksniu apsigalvojo. Jai žymiai labiau patiko tamsa ir šaltis- visiška ugnies priešingybė. Tad kiek nutolusi nuo liepsnojančio medžio, įsitaisė prie vieno didžiausių paminklų ir pasislėpė šio šešėlyje. Paminklas buvo ant kalvelės, nuo kurios kuo puikiausiai buvo matyti visa kapinių teritorija. Tereikėjo išsirinkti kapą ir pradėti nekromantijos ritualą.
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai: 10
Nelaukta ugnis šiek tiek išgąsdino Alrisą, bet ne tiek, kad būtų pradėjusi jaudintis. Juk neiškilo grėsmė gyvybei nei jai, nei Yuno. Pastarasis jau spėjo išsikeberioti iš nedraugiškų antkapių labirinto ir tyliai skleidė kažkokius garsus, greičiausiai krizenimą.
Ne kiekvieną dieną galima pamatyti taip gražiai užsiliepsnojusį medį. O ir pamoka nebus tokia nuobodi, kaip amžinuoju miegu užmigusių negyvėlių trikdymas, kuriuos mokiniai ruošėsi žadinti. Tik atsidūrusi čia juodaplaukė suprato, kad nekromantija jai kelia dvejopus jausmus. Per daug darbo, o ir rezultas ne visada pavyksta - kam lengvai sekasi suvaldyti sau ramiai snaudusią dvasią? Ji taip pat būtų mažų mažiausiai nepatenkinta, jei kas nors šiurkščiai pažadintų ir lieptų atsakinėti į kažkokius kvailus klausimus. Kita vertus, nagai niežtėjo tai išbandyti - mintyse šėliojo smalsumas. Gal ir būtų tai išbandžiusi, jei ne augintinis. Alrisa neabejojo, kad vos susitelkus į ritualą, Yuno kažkur nurėplios ir pridarys bėdų (arba smagumų). Šitaip ji mąstė, žvelgdama į degantį medį. Ranka, lyg ieškodama dvasinio nusiraminimo, glostė tamsų gyvūno šarvą.
Gal Alrisa ir būtų radusi jį, bet tas berniokas ėmė gesinti taip gražiai kapines nušvietusį medį-deglą. Delnas ūmai sustojo, vis dar jautė po juo giliai tūnant stulbinamą šiknašaudžio pliurzio jėgą. Rodos, jis taip pat suirzo - darbo vaisiai buvo sunaikinti. Todėl kai mokinys pagaliau prisiartino, klastuolė pervėrė jį griežtu žvilgsniu.
-Nieko aš neišdarinėju. Tiesiog mano augintinis truputį susinervino, ir tiek. O kas tau nepatinka? - su ypatinga intonacija pasidomėjo ketvirtakursė, leisdama suprasti, kas čia vadovauja. Gal iš tikrųjų net ne ji turėjo šią galią - jei ne Yuno, tas berniokas neabejotinai būtų pamosikavęs lazdele juodaplaukei prieš nosį ir kažką išbūręs. O kerėtojas jis geras. Spėjo pastebėti Alrisa, pamažu atitraukdama ranką nuo savo mielojo gyvūnėlio. Ką šis darys, nenumanė. Tiesiog buvo įdomu, kaip ir pikčiurnos profesorės apiburbuliuotas nekromantijos ritualas. Veide žybtelėjo nesveiko azarto pėdsakai, bet tik trumputę sekundės dalelę.
Gigantiškas augintinis grėsmingai lėtai pajudėjo mediniu pagaliuku apsiginklavusio mokinio link.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alrisa Fuentes »

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
  Geras septynias minutes Melodė paprasčiausiai spoksojo į žiobarų kapinių mirusiesiems skirtus paminklus ir ilgus grėsmingus šių šešėlius. Akys jau spėjo apsiprasti su tamsa, tad dabar nuo kalvelės viršūnės buvo matyti net ir tolimiausi kapinių kampeliai. Grifė atsirėmusi nugara į vieną didžiausių paminklų kalvelės viršūnėje, jautė tą kietą ir šaltą paviršių, blyški oda karts nuo karto pašiurpdavo, o kūną sukrėsdavo malonus drebulys. Nuo šalto, bet gaivaus vėjelio antrakursės skruostai buvo šiek tiek paraudę, o ir plaukus tas pats vėjas akimirksniu sušiaušė. Mėgaudamasi nuostabiu oru antrakursė niekaip negalėjo išsirinkti tinkamo kapo nekromantijos ritualui. Už akių užkliuvo tikrai ne vienas šiurpus paminklas, tačiau visi jie atrodė pernelyg nuobodūs, paprasti ir žiobariški. Galiausiai jau beprarandant viltį, mergaitė pastebėjo pačiame tolimiausiame kapinių kampelyje visą krūmokšniais apaugusį paminklą, kuris kažkuo išsiskyrė iš kitų. Nors po kolkas nė pati Melodė nežinojo kuo.
  Varginanti ir kiek ilgoka kelionė išsėmė grifės sukauptas energijos atsargas, tačiau pagaliau tamsiaplaukė pasiekė savąjį tikslą. Kapinės nebuvo vienos didžiausių, tačiau nuo kalvelės iki pačiame atokiausiame kampelyje pasislėpusio kapo teko išeikvoti nemažai jėgų. Pats kapas iš pirmo žvilgsnio rodos niekuo neišsiskyrė, nebent jį supantys krūmai ir piktžolės. Akivaizdu, kad kapas buvo jau senokai neprižiūrėtas... Kelissyk apėjusi akmeninį paminklą Melodė pagaliau pastebėjo kai ką, ko neturėjo kiti paminklai. Ant paminklo buvo išraižyti kažkokie hieroglifai, o atidžiau pažiūrėjęs galėjai pamatyti akmenyje įrėžtą mėnuliuką. Mergaitė perbraukė delnu neaiškius rašmenis, bei mėnulio ženklą ir kibo į darbą.
  Išsitraukusi užrašus įžiebė šviesą lazdelės gale su Lumos pagalba ir ėmėsi pirmojo žingsnio. Aplink kapą apvesti apskritimą pasirodė esant lengviausioji darbo dalis. Tvirtai sustačiusi aplinkui devynias žvakes mergaitė keliavo toliau. Antras žingsnis... Hm... Vadovėlis? A, tiksliai! O jau maniau, kad neteks jo naudoti, kaip kad daugumoje pamokų... Ištarti užkalbėjimams prireikė ne kartą laužyti liežuvį, kad ištartum taisyklingai, tačiau šią užduotį vis tik galiausiai pavyko išpildyti.  Užtat su žvakėmis buvo šiek tiek sunkiau. Įprastai žvakes uždegdavo pasitelkdama kerus, tačiau šįkart profesorė liepė tai būtinai atlikti žiobariškuoju būdu... Ką gi, teks tai daryti savo rankomis...
 Tik tikrai nemanau, jog pasiseks. Bet ar kadanors man išvis sekasi?
Išsitraukusi iš kuprinės degtukus vos juos išvydusi suprato, jog nieko gero nelauk. Ji neturėjo žalio supratimo kaip jais naudotis, tad buvo beveik įsitikinus, kad po kelių sekundžių aplink augantys krūmai jau liepsnos ir viskas vėl gi nueis šuniui ant uodegos. Taigi kaip Melodė ir tikėjosi, nusvilo ne vieną ir ne du kartus, kol uždegė visas žvakes. Prieš tolimesnius darbo eigos žingsnius grifiukė nusprendė pagaliau atsikvėpti (ir pailsinti nusvilusius pirštus). Žydros mergaitės akys vėl nuosekliai perbėgo per užrašus, bet šįkart sutrikusios sustojo.
Citata
Iškasti karstą iš po žemių...
  Toliau nusprendė nebeskaityti. Neverta. Vien šio sakinio pradžios grifiukei užteko per akis. Iškasti karstą? Negi mes atėjome čia iškasinėti lavonų? Gal ta profesorė visai kvankštelėjo? Deja, tačiau naujoji Ateities būrimo profesorė tą pačią sekundę nukrito Melodės akyse. Koks sveiko proto žmogus drįstų drumsti mirusiųjų ramybę? Grifė tą pačią akimirką užpūtė žvakes ir visus iš kuprinės išimtus daiktus vėl grąžino į jų vietą. Paskutinį sykį dar žvilgtelėjo į mėnuliuką išraižytą akmenyje ir dingo tamsoje. Tamsiaplaukė tvirtai apsisprendė, kad iki pat pamokos galo slampinės kapinėse ir keiks profesorę, tačiau mirusiųjų poilsio nieku gyvu netrikdys (nes ir pati nenorėjo, kad jai mirus, kas trukdytų amžinąjį poilsį ir ramybę).
"Vardan beveik begalvio Niko!"

Tikriausiai protingiausia būtų pasitraukti. Kai į tave pradeda slinkti tokie padarai, tikrai protingiausia dingti. Tiesą pasakius, Alanas viduje bijojo. Ką gi reikštų pliurziui jį padegti? Arba įgelti? Bet vaikinukas žinojo, kad nespruks, nė už jokius pinigus.
- Ar man kas nors nepatinka? O taip. - Įžūliai prabilo. Iš akių neišleisdamas pavojingo gyvūno.
- Tramdyk savo mieląjį augintinį gerai? Jei nepastebėjai, čia yra kapinės, o ne jo žaidimų aikštelė. - Trumpą akimirką Alanas nusuko žvilgsnį nuo pabaisos ir nužvelgė Profesorę. Daryk ką nors. Paragino ją mintyse, akis vėl įbesdamas į tos merginos augintinį. Ar saugu dabar trauktis? Skaičiavo mintyse. Jei pajudėsiu. Ar tas padaras puls? Ar jį veikia sustingdymo kerai? Alanas perkratė savo galvoje turimą informaciją apie įvairius gyvūnus. Juk itin jais domėjosi. Bet kaip tyčia negalėjo prisiminti ar burtai veikia storą jo šarvą. Tada pagalvojo kaip jis klasėje nepastebėjo šio padaro? Juk faktas, kad jis ten tikrai turėjo būti, o paskui su šia mergina persikelti oru į kapines.
Ką gi. Jis pasakė jai ką norėjo. Dabar galima pamažu atsitraukti. Lėtai ir atsargiai Senkleris pradėjo eiti tolyn nuo merginos ir jos augintinio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Burtininkė
  • ***
  • 136
  • I'm the road to the Hell.
     Kai mokiniai patraukė po kapines ieškotis kapų, su kurių savininkais lavonais norės dirbti, Gloria dar kartą žvilgtelėjo į laikrodį ir pradėjo skaičiuoti laiką iki vidurnakčio, kada reiks duoti ženklą mokiniams, kad darbą jau galima pradėti.
     Liko dvylika minučių.
     Profesorė apsidairė po kapines ieškodama mokinių siluetų - gal kam jau pavyko per minutę atrasti kapą, prie kurio norės dirbti? Deja, atvirai sakant, Clarke tai buvo tiek pat įdomu, kiek ar kas nors užsirišo šią akimirką batą kuriame nors pasaulio kame, ar ne, todėl tai darė veikiau tik iš neturėjimo ką veikti. Ir kokio velnio ji sugalvojo keisti mokymosi programą ir kęsti porą valandų kapinėse, kur bus priversta lūkuriuoti mokinių ir gelbėti juos nuo juos ištikusių pavojų?!
     Beliko devynios minutės iki vidurnakčio.
     Staiga užpūtė šalto vėjo gūsis ir albinosė pasigailėjo, kad neatsitempė čia jokio megztinio, pirštinių ar karštos arbatos, kuri padėtų sušilti. Jugi praleisti porą valandų vidury rudens nakties kapinėse tikrai nėra šilta veikla. Visa laimė, jog Gloria jau seniai sulaukė pilnametystės, todėl kerėti galėjo net ir už tos kažkokios nesąmoningų draudimų sukuriančios mokyklos Hogvartso. Pasinaudodama savo turima privilegija, baltaplaukė išsibūrė šiltą vilnonį megztinį ir dar kartą dirstelėjo į laikrodį.
     Keturios minutės.
     Prastypsojusi  dar minutę šaltame ore, Gloria pranešė:
     - Greičiau judinkitės, jei dar nespėjote susirasti kapo! Jums liko trys minutės iki vidurnakčio! - kai galiausiai praėjo ir tos kelios minutės, Gloria užriko, jog jau laikas ir paleido į orą raudonas kibirkštis. Atlikusi savo darbą, ji jau manė, kad galės pailsėti porą valandikių, tačiau nepraėjus nė porai minučių, apylinkėse užsiliepsnojo medis, o priėjęs kažkoks mokinys pareiškė, kad šios pamokos praktikos nė už ką neatlikinės. Gloria negalėjo apsispręsti kas svarbiau - užgesinti liepsnojantį medį, ar aprėkti Grifų Gūžtos mokinį, tačiau kadangi minėtasis buvo arčiau, nuo jo jr pradėjo:
     - Klausyk tu, velniūkščio išpera, tu ne už tai keliauji mokytis čia, į Hogvartsą, kad neatlikinėtum praktikos užduočių! Ne už tai turi gaditi man nuotaiką su savo pasirodymu pamokose, kad neatlikinėtumei praktikos! Velniūkšti tu! Tavo koledžas labai tavimi nusivylė, nes dar tik pirma diena naktis, o tu jau praradai 70 taškų už savo grifišką įžulumą! Neatlikinėsi praktikos - numušiu dar dvigubai taškų!!! Tu jau turėjai pradėti ritualą!!! Ko dar čia stypsai?!
     Aprėkusi vargšą įžūlų mokinį, Gloria nuplasnojo su savo juoda mantija link medžio, tačiau... Kas per?! Medis jau buvo užgesintas! Apsidairiusi aplinkui, ieškodama kurį mokinį reiktų pagirti už tai, kad susitvarkė su atvira liepsna (žinoma, jei tai nebuvo tas pats, kuris ją sukėlė), profesorė aptiko tą patį niekšišką neklaužadą, kuris katik pareiškė, kad pamokje nedalyvaus.
     - Tu... - savo monotoniškai šalru balsu pareiškė. - Ko dar čia stypsai?! Argi neturi atlikinėti praktikos?! Dar per mažai taškų praradai?! Minus 10 taškų už tai, kad atiminėji iš profesoriaus darbą! O tu, - atsigręžusi į mokinę, kuri sukėlė gaisrą, ištarė. - Tu ir tavo paikas augintinis! Arba neždini jį lauk, arba tuo pasirūpinsiu aš! Minus 20 taškų už neatsargų elgesį pamokos metu!
     Po galiausiai poros valandų, per kurias Gloria paskyrė mažiausiai 3 areštus mokiniams, kurie neatlikinėka praktikos, albinosė galiausiai pareiškė, jog praktika baigta, sušaukė visus mokinius ir grįžo į klasę.
     - Taigi, dabar kiekvienas sėdate prie suolų ir parašote 5 pėdų rašinį apie tai, kaip iškvietėte Dvasias, ką iš jų sužinojote apie Ateitį, arba apie tai, ką veikėtėte pamokos metu, kai kiti dirbo... - pabrėžtinai piktai ištarė paskutiniuosius žodžius ir ant jų rūsčiu žvilgsniu nužvegė Alaną ir kitus, neatlikinėjusius praktikos darbo.

[Parašote kaip Jūsų personažas baigė darbą ir kartu su Gloria bei kitais mokiniais grįžo į Hogvartsą.
Nepamirškite paminėti kaip personažas aprašo ką veikė kapinėse ir palieka pergamentą ant Glorios stalo.
1 postas po 1200 simbolių, arba 2 po 900.
Tai irgi prisidės prie galutinio pažymio.
Pamoką užrakinsiu 13-tą, pirmadienį.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Gloria Clarke »
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
   Grįžusi į tą patį lauką, kuriame prieš keletą minučių atsirado visi mokiniai ir išsiskirstė atlikinėti pamokos darbo, Henrieta atsisėdo ir ėmė žvelgti į dangų. Poter buvo nesvarbu, kad supykdė profesorę ir gavo areštą už darbo neatlikimą. Koks skirtumas? Savaitę pasėdės po pamokų ir baiktas kriukis. Tai buvo vis viena geriau, nei iškasinėti karstus ir užsirūstinti dvasias.
  Grifė į nieką nekreipė dėmesio. Jos galvoje sukosi įvairios mintys. Jeigu profesorė Clarke tikėjosi, kad areštas ir taškų praradimas pakeis mokinių nuomonę apie šią užduotį ji labai klydo. Henrieta džiaugėsi matydama, kad ne ji viena gavo areštą už savo įsitikinimus. Tai reiškė, kad Hogvartse yra ne vienas mokinys turintis širdį ir gebantis atsisakyti atlikti tokią užduotį, kurią sugalvoti prireiktų išprotėti.
  Pagaliau Gloriai perkėlus visus į klasę, Henrieta išsitraukė rašalo ir pergamentą. Ji ruošėsi perteikti bent dalį savo nuomonės apie profesorę raštu. Ta ragana gali daryti ką nori, tačiau Poter neatlikinės tokių protą laužančių užduočių, kaip šiandienos praktikos darbo.
Citata
  Ši pamoka buvo katastrofa. Jei jūs, būdama profesore, nesugebate sugalvoti normalių užduočių, kam iš viso reikėjo grįžti į Hogvartsą? Užduoties neatlikau ir nesiruošiu niekada daryti nieko panašaus. Džiaugiuosi, kad nesu vienintelė suprantanti, kad tik visiškas beprotis gali sugalvoti trikdyti mirusiųjų ramybę. Galit skirti areštą nors ir iki metų galo, tačiau savo dabartinės nuomonės nepakeisiu.

Jūsų nekenčianti
Henrieta Poter
III kursas, Grifo Gūžtos mokinė
  Henrietai buvo visai vis vien ką apie ją pamanys profesorė skaitydama šį laiškelį. Mergina nekentė šios pamokos. Ypač, čia pasirodžius Clarke. Grifė nusprendė daugiau nebekelti čia kojos, kad tik nereikėtų kęsti tos raganos. Ir arešto ji greičiausiai neatliks. Ir nesvarbu ką sakytų profesorė.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

Regis nuo to siaubūno pavyko išsisukti. Mąstė Alanas sėdėdamas ant kažkokio seno suolo kapinių pakraštyje. Jis sėdėjo ir šalo į ragą. Norėjo greičiau sugrįžti į pilį. Tada griūti į lovą ir panirus į muzikos bangas užmigti. Bet kur tau.
Atėjo metas išvykti ir Senklerį užgriuvo visai ne muzika, o Profesorės pyktis. Grifiukas klausėsi jos riksmų, bet tiesą pasakius mintimis klajojo kažkur kitur. Nors, kai išgirdo kiek taškų prarado, vos neleptelėjo ko nors tokio, dėl ko prarastų jų dar daugiau. Ir dar areštas. Įdomu, ką ji sumanys daryti? Svarstė Alanas jau grįžus į klasę. Dabar, jis net norėjo sudaryti paliaubas su ta mergina, su kuria neseniai pykosi. O tada iškrėsti ką nors tokio, kad Profesorė ilgam jį atsimintų.
Berniukas klestelėjo šalia jos. Tegu galvoja ką nori. Tada, išsivyniojo ilgą ritinį pergamento ir ėmė piešti. Tuojau, parašysiu tau tokį rašinėlį kad...
Piešė didžiulį pliurzį. Per visą didelį pergamento plotą. Pliurzis degino kapines. Medžius, paminklus ir viską, ką beužgriebdamas. Ilgai terliojosi su tuo padaru, bet vaizdelis buvo kuo šauniausias. Kapinės pleškėjo, o jų degintojas atrodė šiurpiai, kaip priklauso. Tada, kur buvo vietos Alanas ėmė keverzoti.

Citata
Brangi Profesore, šią nuostabią naktį, aš, Alanas Senkleris užsidirbinėjau areštą kaip priklauso. Ir jeigu norite žinoti, tai man visai dėl to negaila. Nė kiek. Dar galėčiau pridurti, kad šią dieną įsiminsiu todėl, kad pirmą kartą išvydau štai šį mielą padarėlį, kurį jūs manau puikiausiai matote. Vos neužsiliepsnojau nuo jo paleistos ugnies, visai kaip ir tos kapinės, kuriose mes leidome laiką. Aplamai pamoka buvo visai smagi. Tikrai susiradau ką veikti, net jei ir nevykdžiau jūsų paskirto darbo. Nežinau ką dar reikėtų pridurti. Gal tik tai, kad iš manęs prastas nekromantas.
Sėkmės. Ir iki kitų pamokų.

Kai pagaliau baigė, susuko visa tai atgal į ritinį, užrašė vardą ir padėjo ant Profesorės stalo.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
  Melodė dar ilgai slampinėjo šešėliais perpildytose kapinėse. Kapinėse buvo išties kraupu, tamsu ir žvarbu, todėl grifė nuoširdžiai apsidžiaugė susierzino, kai atėjo laikas iškeliauti oru atgal į Hogvartsą. Hogvartsas jai tikrai patiko ir tai buvo jos vieninteliai namai, tačiau kapinėse taip pat buvo ne ką blogiau. Išskyrus nesąmoningą kvankštelėjusios profesorės užduotį. Mokiniai viens po kito spietėsi prie profesorės, todėl tamsiaplaukė vis tik prisivertusi taip pat pasuko Clarke link.
  Kelionė atgal taip pat nenusileido pirmąjai. Nors kelionė buvo greita, tačiau žiauriai nepatogi. Tarsi tave sugrūstų į milimetrinę dėžutę, o paskiau ir vėl išleistų. Profesorės nuotaika kaip nepasitaisė, taip nepasitaisė. Clarke vis dar panašėjo į surūgusią rupūžę goblinišku veidu. Ir štai, atėjo ta akimirka kurios antrakursė taip nelaukė... Penkių pėdų rašinį? Gal ta profesorė ne tik, kad išsikraustė (su visom savo kvailom idėjom) iš proto, bet dar ir susitrenkė galvą? O gal dėl to kalta Elliw ir jos teleskopas? Nors būčiau nieko prieš, jei ta klastuolė trinktelėtų su savo teleskopu ir taip kvankštelėjusiai profesorei per galvą... Paskutiniosios mintys privertė Melodę šyptelti. Nors asmeniškai Elliw nepažinojo, toji teleskopininkė buvo žinoma kiekvienam hogiečiui. Galiausiai nuvijusi mintis apie klastuolę, sukeverzojo pergamente kas tik šovė į galvą.
Citata
  Pamokos idėja yra tikrai... originali. Bet atleiskit už mano nuomonę- tuo pačiu ir siaubinga. Argi Jūs pati trokštumėte, kad ilsintis amžinuoju poilsiu, kažkas sutrukdytų Jūsų ramybę ir dar apibertų kvailais klausimais apie ateitį? Manau, kad ne. Kapinėse galėtume lankytis ir dažniau, tačiau lavonų kasti nepriversite. Geriau paklausinėkite Beveik Begalvio Niko ar Kruvinojo Barono, jie jums galės papasakoti ilgą paskaitą apie savo mirtį ir kas vyksta po mirties.
  Galite skirti areštą nors ir visam gyvenimui- aš nieko prieš. Priešingai, visai norėčiau darsyk išvysti Jūsų goblinišką fizionomiją. Nežinau kokiu teleskopu Jums trenkė per galvą, bet linkiu su visom savo pamišėliškom idėjom vėl atsikraustyti į protą ir manau jums vertėtų apsilankyti Šv. Skutelio ligoninėje.

Su visa nepagarba,
Varno nago mokinė
  Melodė šyptelėjo. Taip, nors ir buvo grifė pasirašė esanti varniukė. Juk varniai ir taip atsilieka taškais. Manau jie nieko prieš, jei neteks dar keleto... Sąžiningumu grifė neperlabiausiai pasižymėjo, o ir pameluoti, karts nuo karto pameluodavo. Žinau, aš tikrai neverta grifės vardo. Tačiau jokiu būdų neleisiu grifams ir vėl likti paskutiniams... Nunešusi rašinį, nerodydama veido greitai paliko ant profesorės stalo ir akimirksniu nešdinosi iš klasės. Nenorėjo užsitraukti dar didesnės bėdos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Melody Moondragon »
"Vardan beveik begalvio Niko!"