0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Tobio butas
« Prieš 2 metus »
Butas daugiabutyje buvo beveik toks pat, kaip ir visi kiti. Daugiabutis nebuvo labai modernus ar naujoviškas, tačiau negali sakyti, kad lūžena. O ir butas buvo gan erdvus.
Miegamasis buvo, kaip ir visas butas, juodomis sienomis ir lubomis, tačiau šviesaus medžio grindimis. Dešinėje pusėje langas, prie jo - lova. Žinoma, kad su juodu užtiesalu ir baldakimu. Kitoje pusėje - spinta ir nedidelis stalas su kėde. Dar buvo lentyna su keliomis knygomis.
Virtuvė paprasta, keli būtiniausi dalykai - stalas, viryklė, šaldytuvas, dvi kėdės ir kriauklė. Nieko per daug įmantraus ar ypatingo. Vonios kambarys taip pat paprastutis. Kriauklė, veidrodis, lentyna, tualetas ir vonia. Nieko prašmatnaus, tačiau suderinta ir patogu.
Gražiausia buto dalis buvo svetainė, kurią vaikinas iš dalies pavertė sporto sale. Kaip ir visame bute, juodos sienos ir lubos, šviesesnio medžio grindys. Viename kampe stovėjo juoda sofa, priešais ją buvo patiestas kilimėlis, o ant jo stovėjo nedidelis staliukas. Kita siena turėjo langą ir dar vieną lentyną. Kampe, netoliese sofos, stovėjo gitara, kuri kartais pabusdavo iš sąstingio ir butą užliedavo savo skambesiu. Kitame kampe buvo sumesti svareliai ir didesni svarmenys, pakabinta bokso kriaušė. Kaip mažytė sporto salė. Palubėje kabėjo šviestuvas. Visas butas buvo tamsių spalvų, su nedaug baldų. Galėjai pamanyti, kad jame niekas negyvena, tik šeimininkai stengėsi pagyvinti butą, kad greičiau parduotų. Asmeninių daiktų jame irgi buvo vos keli, o tvarka - kaip bažnyčioje. Ir vis dėlto, butas buvo gražus tiems, kurie tą grožį suprato.

***

Atsilapojo durys ir pro jas į prieškambarį įvirto susišiaušusių juodų plaukų vaikinas su kruvinais ir suplėšytais drabužiais. Jis ant rankų laikė merginą rudais plaukais. Rudaplaukė buvo be sąmonės.
Tobias keliais žingsniais įveikė prieškambarį ir nuėjo į svetainę. Ant sofos atsargiai paguldęs Brittą, iš miegamojo atsinešė vaistinėlę, o iš virtuvės - vandens ir ledo. Priklaupęs prie merginos, atsargiai ištraukė durklą jai iš šono, nuvalė žaizdą ir sutvarstė. Tada sutvarkė jos skruostą. Visą tai vaikinas darė tylėdamas ir mintyse maldaudamas jos pabusti. Tačiau gražiosios akys vis dar buvo užmerktos.
Padaręs viską, ką galėjo, Tobias nuėjo greitai nusiplauti kraują ir persirengti suplėšytus drabužius, bei susitvarstyti savąsias žaizdas. Po poros minutėlių jis jau buvo grįžęs atgal. Sėdėdamas jis žvelgė į Brittos veidą ir tylomis maldavo visų įmanomų dievų, kad ji atsibustų ir pažvelgtų į jį. Neatimkit jos iš manęs. Juk ką tik ją radau...
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
  Mergina sunkiai atmerkė akis ir kelis kartus lėtai sumirksėjo. Į galvą kaip žaibas trenkė skausmas. Britta susiraukė. Priešais ji matė tamsią sieną. O gal lubas. Pati nežinojo, kas ten, bet nelabai rado jėgų pasisukinėti ar atsikelti bei pasižvalgyti, kur yra. Vaizdas liejosi žaliai mėlynose akyse, o galva siaubingai svaigo. Britta pabandė prisiminti, kaip atsirado čia, kur gulėjo ir kas buvo prieš tai, tačiau mintyse tik surinko kelis vaizdus. Aukštas juodaplaukis, kuriam apginant merginą peiliu perdrėskė ranką. Tas pats vaikinas, besigrumiantis su kažkokiu užsimaskavusiu užpuoliku. Tobias.
 Kai ji išgirdo tankų alsavimą ir neaiškius žodžius, Heilė prisivertė pasisukti ir pažiūrėti, kur yra, tačiau skausmas pervėrė dešinį šoną. Siaubingas skausmas. Lyg ten žiojėtų gili žaizda. Inkstinktyviai aštuoniolikmetė sugriebė tą vietą. Suskaudo dar labiau. Pasukus galvą, ji pamatė ne ką kitą, o Tobią, palinkusį virš akivaizdžiai sužeistos merginos. Tai reiškė, jog viskas, kas įvyko prieš tai, buvo tikra. Tai nebuvo sapnas. Artumas, tas stovėjimas apsikabinus.. Jausmas. Viskas buvo tikra, ir Lawrenz negalėjo tuo patikėti. Tai buvo per gerai būti realybe.
 -Tobiau..-sušnabždėjo ir vėl pilnai parkrito ten, kur gulėjo, nes skausmas nudiegė tiek šoną, tiek galvą.
 Ji neturėjo jėgų kalbėti. Tai buvo per daug sunkus veiksmas dabartinei Heilės būsenai. Tačiau rudaplaukė pakėlė kairiąją ranką ir ja pabandė surasti Tobio rankas. Norėjo tiesiog pajusti tą šilumą, sklindančią nuo jo.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
Riba tarp gyvenimo ir mirties yra tokia trapi. Tobias tai suprato jau seniai, įsiveldamas į kovas, tačiau niekada to nejautė taip aiškiai. Gal dėl to, kad niekada nebuvo taip arti galbūt mirštančio žmogaus, kuris jam iš ties šį tą reikštų. Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Labai kitaip.
Brittos vokai virptelėjo ir ji pramerkė akis. Tobias norėjo rėkti iš džiaugsmo, apkabinti ją, tačiau nepajudėjo iš vietos. Jis bijojo. Merginai pabandžius atsikelti, skausmas iškreipė jos veidą ir ji nevalingai sugriebė už žaizdos, kurią juodaplaukis buvo aptvarstęs. Aš dėl to kaltas. šmėstelėjo vaikino mintyse. Jis iš ties kaltino save dėl to, kad nesugebėjo apginti rudaplaukės. Kad privertė ją kentėti.
- Nejudėk. - tarė kiek griežčiau, nei ketino.
Pamatęs, kad Britta pajudino savo ranką, tarsi ieškodama jo, Tobias lėtai suėmė ir suspaudė jos delną tarp savųjų.
- Atleisk. - sušnabždėjo jis. - Atleisk, kad nesugebėjau tavęs apsaugoti. Kad pastačiau tavo gyvybę į pavojų. Kad tu buvai sužeista per mane. Kad aš toks bailys. - Ir atleisk už tai, kad tave pamilau.
Nežinia kokie jausmai vėl pulsavo po vaikino oda, grasindami prasiveržti į paviršių. Bijodamas iškrėsti ką nors negero ir pavojingo, Tobias ištraukė savo delną ir pakilo ant kojų. Nuėjęs į kitą svetainės galą, kur buvo jo mini sporto salė, juodaplaukis iš visų jėgų trenkė į bokso kriaušę. Pyktis ant viso pasaulio, o labiausiai ant savęs, vėl užtemdė vaikino protą. Jis nebežinojo, ką daro ir ko ne. Jam reikėjo išsilieti. Kad vėl būtų bent sąlyginai normalus.
Juodų plaukų sruogos išsidraikė, veidą iškreipė kančia. Tobias jautė per daug. Vaikinas buvo įpratęs nejausti nieko, slėptis po ledo siena. O dabar, su tiek daug jausmų, jis paprasčiausiai nesusitvarkė. Visko buvo per daug. Pamiršęs, kad kambaryje yra leisgyvė Britta, juodaplaukis trankė vargšę bokso kriaušę tikėdamasis, kad taip sumuš ir savo skausmą bei kaltę. Kad neliktų nieko. Nieko blogo, nieko skaudaus. Tuštuma turėjo būti išsigelbėjimas. Atsakymas į visus klausimus. Tuštuma turėjo padėti vaikinui.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
 Gležnos aštuoniolikmetės rankos surado Tobio rankas. Jos buvo leidinės. Ir kodėl sutrenktos Brittos smegenys pagalvojo, kad vaikino rankos bus šiltos ir sušildys sužeistąją? Tačiau tas šaltis buvo malonus, savas. Heilė pažvelgė į juodaplaukį ir mintyse nusišypsojo. Fiziškai to padaryti, deja, negalėjo. Buvo per daug sunku. Švelniai palinksėjusi galva taip atsakant į paliepimą, Lawrenz suprato, jog jaučiasi tragiškai. Dabar jau visą kūną smelkė aštrus skausmas, ypatingai rėždamas savo nematomais peiliais dešinįjį šoną bei galvą. Kažkoks siaubas. Kodėl visos geros akimirkos baigiasi kažkokia nelaime? Ir kodėl visad Heilei? Bet iš kitos pusės, jeigu ne tas siaubingas įvykis tamsiame skersgatvyje netoliese parduotuvių alėjos, rudaplaukė tikriausiai nebūtų pabuvusi tame šaltame, bet jaukiame Tobio glėbyje.
 Mergina siaubingai išsigando, kai Tobias puolė atsiprašinėti. Juk visai ne jis užpuolė ją. Ne jis paleido peilį į Brittą ir ne jis kažkokiu įrankiu persmeigė dešinįjį rudaplaukės šoną. Kodėl jis atsiprašinėja? Ir kaip rasti jėgų pratarti vieną ar kitą žodį ir pasakyti jam, kad jis nėra kaltas dėl viso šito? Kaip?
 -Tu nekaltas,-sukaupusi visas paskutines jėgas pratarė Heilė, o jos žalsvai mėlynos akys maldavo Tobio suprasti tuos žodžius ir nustoti atsiprašinėti.-Tu visai..-balsas užlūžo, tačiau mergina sugebėjo rasti jėgų pratęsti pabaigtą sakinį.
-Tu visai ne bailys. Jeigu ne tu, nežinia, kur aš dabar būčiau ir ar iš vis būčiau,-gailiai sušnabždėjo Lawrenz ir spustelėjo šaltą delną. Aštuoniolikmetė negalėjo pakęsti, kai jai svarbūs žmonės (o pasirodo, toks buvo ir Tobias) nuvertindavo save. Taip buvo ir dabar. Šis nuostabaus grožio vaikinas nebuvo vertas tokių žodžių, nes jis nebuvo nei bailys, nei per jį buvo sužeista Britta.
 Staiga tvirti šalti delnai pabėgo ir rudaplaukė išgirdo, kaip žaibo greičiu juodaplaukis atsidūrė kitoje kambario pusėje, o žingsnių garsus tuojau pakeitė garsūs smūgiai. Heilė krūptelėjo. Ką jis daro?? Vos vos kilstelėjusi galvą ji pamatė, kaip raumeningasis vaikinukas iš visų jėgų tranko bokso kriaušę. Jis ką, prieš mane nori pasirodyt, kad moka stipriai kriaušę padaužyt? Galvą vėl nudiegė siaubingas skausmas. Kodėl tuomet, kai Britta leisgyvė guli (kur aš guliu?), Tobias susimąstė padaužyti tą kriaušę? Gal ji tapo atpirkimo ožiu dėl viso to, kas įvyko? Gal Walters jautėsi blogai? Laba diena, jis tikrai jautėsi blogai. Tai matėsi per visus kraštelius.
 -Kodėl tai darai?-tylut tylutėliai paklausė sužeistoji. Mergina, tiesą sakant, bijojo atsakymo. O gal jis atsakys taip pat, kaip atsakė paklausus apie tą pakabutį?

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #4 Prieš 2 metus »
Išgirdęs Brittos žodžius, kad jis nekaltas, Tobias dar labiau įsiuto. Dėl ko, nežinia. O dar skaudesni buvo merginos žodžiai, kad ji galėjo mirti. Kad ji galėjo nebeegzistuoti šiame pasaulyje. Tai suprasti Tobias atsisakė. Britta privalėjo gyventi. Ji negalėjo mirti. To vaikinas negalėjo leisti. Tu nemirsi. Nemirsi kol aš gyvas. Aš to neleisiu. Prisiekiu.
Kriaušės daužymas ir fizinis krūvis kiek padėjo vaikinui. Kai pradėjo mausti rankas ir kitas žaizdas, atsiradusias per muštynes, Tobias galėjo blaiviau mąstyti. Juodi jo plaukai išsidraikė, veidą iškreipė kančia. Brittai prabilus, vaikinas staigiai pasisuko į ją, nespėjęs pasislėpti už ledo sienos. Velnias... Ji pamatė. Ji tikrai pamatė.
- Kodėl? - pašaipiai pakartojo vaikinas, net nesistengdamas slėptis ar nieko nejausti. Geriau jau dabar parodyti, koks iš tiesų yra. - Geresnis klausimas būtų - kodėl ne? Kodėl aš neturėčiau daužyti šitos apgailėtinos kriaušės? Kodėl aš neturėčiau muštis? Kodėl aš neturėčiau mėgti tų dalykų, kuriuos mėgstu? - vaikinas nejučia mostelėjo į gitarą, stovinčią kampe. - Kodėl aš neturėčiau daryti to, ką darau? - Kodėl aš neturėčiau tavęs mylėti?
Juodaplaukis keliais žingsniais įveikė atstumą nuo kriaušės iki sofos, ant kurios gulėjo Britta. Vaikino akyse liepsnojo nesuvaldomos emocijos, labiau panašesnės į beprotystę, nei baimę ar pyktį. Tobias iš ties atrodė laukinis. Išsidraikę plaukai, kruvinos žaizdos ir sumušimai, liepsnojančios akys... Tačiau tai buvo jis. Tikrasis jis. Nesislepiantis ir neslapukaujantis. Toks, kokio pasaulis neturėjo matyti. Tačiau Britta turėjo. Britta privalėjo pamatyti, su kuo turi reikalą. Ir geriau dabar, nei vėliau.
- Kaip jautiesi? - neįprastai švelniai paklausė. Tas tonas visiškai nesiderino su jo žvilgsniu, laikysena ar veidu. Toks tonas net jį patį kiek išmušė iš vėžių. - Aišku, kvailas klausimas. Skauda, tiesa? - tyliai pasiteiravo.
Tobias pajuto pakabuką, neįprastai stipriai spaudžiantį jo kaklą ir nejučiomis sugriebė už jo. Ne dabar... Prašau, tik vieną vakarą. Noriu pamiršti tai tik vieną vakarą.
Vaikinas pažvelgė į bejėgės Brittos akis, ieškodamas nežinia ko. Tiesiog norėjo išvysti, kaip ji jaučiasi ar ką galvoja. Deja, tai buvo neįmanoma. Ji pati turėjo pasakyti. O ar tai padarys, neaišku.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #5 Prieš 2 metus »
 Plaučius spaudė kažkas nematomas, tačiau labai sunkus. Darėsi siaubingai sunku kvėpuoti. Gležnam ir sužeistam kūnui buvo sunku laikytis pasirėmus ant rankų, tačiau Britta net negalvojo apie atsigulimą. Ji kovojo prieš tą kažką, kuris spaudė prie žemės.
 Mergina stebėjo, kaip Tobias iš visų jėgų trankė kriaušę, kiekvieną kartą vis labiau krūptelėdama. Ji nepažinojo tokio juodaplaukio-tai buvo visas savo emocijas į kabantį trankymo daiktą paleidęs žmogus su griausmingais smūgiais. Tačiau šitie vaikino veiksmai nebaugino aštuoniolikmetės, anaiptol, ji tik dar labiau susidomėjo juo. Keista, tačiau kodėl Lawrenz traukė kažkokie neaiškūs tipeliai? Jie tarsi buvo antra magneto pusė Heilei. Galbūt su tokiais įdomiau-niekad nežinosi, kas nutiks. Galbūt.
 Žodžiai, sarkastiškai išbėgę iš vaikino lūpų atgrasė Brittą, bet tik trumpai akimirkai. Pasirodo, kad Walters groja gitara-apie tai rudaplaukė net nebūtų pamaniusi. Tai tiesiog nesiderino prie tokios po ledo luitais besislepiančios, tačiau viduje šiltos asmenybės. O gal derinosi? Sutrenktos žalsvai mėlynų akių savininkės smegenys nebesugalvojo nieko doro. Nebesusigaudė, kur yra ir kas vyksta, bei ką turėtų atsakyti. Ji tik bejėgiškai patrūkčiojo pečiais ir tarsi skanuodama nužvelgė Tobią, kurio plaukai dabar buvo beprotiškai gražiai išsidarkę, o veidas perkreiptas skausmo. Anksčiau mergina to nepamatė. O gal nenorėjo pamatyti, kaip kenčia jai brangus žmogus. Kas čia dėjosi? Ką visa tai reiškė?
 Staiga pasikeitęs tonas ir artumas jau nežinia, kelintą kartą sutrikdė Brittą. Tai nebuvo gerai.
 -Aš jaučiuosi.. Pakenčiamai,-nenorint meluoti, tačiau ir neperlenkti lazdos tarstelėjo Heilė ir nukreipė akis į Tobio.-Tačiau tu ne, aš tai matau.
 Ji norėjo sutelkti visas jėgas ir atsiprašyti jo už viską, kas čia nutiko, tačiau neįstengė. Ne. Smalsumo vedama norėjo užduoti milijoną klausimų apie jo savijautą, praeities gyvenimą, tačiau ir tam pritrūko jėgų. Atrodo, kad visos jėgos, kurių pilna buvo Britta po to nelemto susidūrimo su užpuolikais ėmė ir prapuolė. Visi šie dalykai, kurių norėjo paklausti rudaplaukė, reikalavo atsakomybės ir daug energijos šnekėti toliau. Bet egzistavo vienas klausimas, kurio paklausus mergina galėtų ramiai išklausyti atsakymo, jeigu vaikinas tik teiksis atsakyti.
 -Bet kur mes?
 Taip, paprastas klausimas. Nereikalaujantis daug mąstymo ar energijos. Paprastutis. Nesikišant į jo gyvenimą ar kažką kita.
 Deja, noras paklausti visko apie Tobią nepradingo, uždavus klausimą apie buvimo vietą. Ne dabar. Tu leisgyvė guli nežinia kur. Raminkis.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #6 Prieš 2 metus »
Vaikinas vis stipriau spaudė savąjį pakabuką bandydamas užgniaužti jo svorį. Nusisegti nedrįso. Tačiau švino rutuliukas spaudė kaklą kaip niekada. Rodos, ten kabėtų kelios tonos. Tobias spaudė jį, kol pabalo krumpliai ir ėmė skaudėti ranką.
Atsakydama Britta pažvelgė juodaplaukiui į akis ir jis vėl paskendo mėlynai žalioje platybėje. Kad ir kiek kartų vaikinas būtų žiūrėjęs į jas, kiekvieną kartą atrasdavo kažką naujo. Štai dabar pastebėjo, kad melsvas skrituliukas, gaubiantis vyzdį, dešinėje akyje buvo tamsesnis nei kairėje.
- Nemeluok. - griežčiau nei ketino tarė. - Nesijauti tu pakenčiamai. Tu nepripratus prie tokio jausmo, ar ne? Juk nesi buvusi užpulta? - pro sukąstus dantis šyptelėjo vaikinas. - Man? Man nėra gerai, bet čia nieko naujo. Aš pripratęs. Tačiau dabar nėra blogai, nes... - nes tu šalia. mintyse užbaigė juodaplaukis tikėdamasis, kad Britta nepaprašys garsiai užbaigti minties.
- Atsigulk. - pasakė švelniai stumtelėdamas merginą atgal ant pagalvių. - Nešvaistyk jėgų. Jei nori, pabūsiu su tavimi. Jei ne - galiu išeiti. - vyptelėjo išgirdęs rudaplaukės klausimą. - Ką, dar nesusipratai? Mes esame mano bute. Kurgi daugiau galėčiau tave nešti?
Laukdamas Brittos atsakymo, vaikinas priklaupė ant kilimėlio, patiesto šalia juodosios sofos. Tada pažvelgė į sieną ir leido sau dar kartą perbėgti šio vakaro scenas. Vyrukas, tempiantis Brittą į skersgatvį. Britta, priremta prie sienos. Nevaldomas įsiūtis. Kraujas. Trumpas atokvėpis merginos glėbyje. Užpuoliko draugas ir dar daugiau kraujo. Britta, nukritusi ant žemės. Kelias namo, paskendęs migloje. Dabartis.
- Labai išsigandai? - paklausė Tobias, stengdamasis išskaidyti nejaukią tylą. Keista, mat paprastai vaikinas ją dievindavo. O kalbantis su kažkuo tyla būdavo jo geriausias draugas. Tačiau dabar nesinorėjo jos girdėti. Norėjosi girdėti merginos balsą. Juoką. - Tau tikrai reikėtų neslankioti naktimis skersgatviais. - šyptelėjo juodaplaukis. - Arba nešiotis durklą. Jei nori, galiu duoti, - nusijuokė. Negalėjai suprasti, jis juokauja ar rimtai kalba. - Pats turiu daug. - vaikinas mostelėjo į diržą, prie kurio iš abiejų pusių kabojo po durklą, tada - į lentyną, kurioje puikavosi įvairiausių dydžių ir rūšių ginklai. Turbūt niekam nekilo klausimas, kas patiko šiam keistam vaikinui.
Tobias pasitrynė ranka tatuiruotę ir vėl pažvelgė į Brittos akis laukdamas, ką ji atsakys. Kažkaip nebuvo jauku vienam kalbėti juolab, kai jis buvo įpratęs, kad viskas vyktų priešingai.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #7 Prieš 2 metus »
 Atsiskyrusios viena nuo kitos juodos plaukų sruogos dailiai krito ant ryškių bruožų veido. Mėlynos akys žvelgė nežinia kur, ir tai trikdė Brittą, kuri toliau rymojo ant juodos sofutės. Kas jos šį vakarą netrikdė? Geras klausimas, nes ją trikdė viskas. Būtų banalu, jeigu Heilė dar kartą bandant atsigauti pergalvotų viską, kas nutiko, tačiau toks šokas privertė tai padaryti. Vėl viskas nuo pradžių-nuo to lemtingojo susitikimo Brittos kabinete iki šio vakaro ir pastarųjų įvykių, Tobio, daužančio bokso kriaušę. Vėl ir vėl. Daugybę kartų. Merginos sutraumuotos smegenys tiesiog atmetė visą informaciją. Nebe ėjo galvoti.
 Vaikinukas spaudė tą paslaptingąjį pakabutį, o Lawrenz tai stebėjo. Tą vidinę kovą, kuri virė tarp to keisto daikto ir nuostabaus grožio juodaplaukio. Du priešai grūmėsi ir Britta dar labiau panoro sužinoti, kas per daiktas yra tas pakabutis, kabantis ant Walters krūtinės.
 Gilius apmąstymus nutraukė griežtas vaikino tonas, kuris, tiesa, išgąsdino taip susitelkusią Heilę. Žodžiai, kuriuos grubiu tonu išsakė Tobias, palietė merginos širdį. Taip, ji akivaizdžiai nebuvo pripratusi prie skausmo. Bet kas per žodis pripratusi? Kaip įmanoma priprasti prie skausmo? Ir kam to reikia? Tačiau dar labiau aštuoniolikmetę suglumino mėlynakio ištarta žodžių eilutė ir jos neužbaigimas. Tai, kad vaikinui nebuvo gerai, trenkė į laibo kūno paširdžius su trenksmu. Ne paslaptis, kad rudaplaukė buvo empatiška, bet niekad nebuvo taip stipriai įsijautusi į kažkokio žmogaus savijautą.. Ir tai buvo dar vienas iš milijono dalykų, kurie šįvakar ar šiąnakt (koks iš viso paros metas?) sutrikdė sužeistąją.
 -Aš apgailestauju, kad tu nesijauti gerai..-daugiau neturėdama ką pasakyti tyliai tarstelėjo mergina.- Bet "nes"?..-lyg ir paprašė sakinio užbaigimo.
 Švelnus prisilietimas, paraginęs atsigulti buvo tarsi įsakymas Brittai. Šalti pirštai vos vos palietę kūną privertė paklusti. Tuo pačiu metu, Selenos sesuo pasijuto velniškai gerai. Tarsi tai sekundei ją prilietęs būtų koks vaistas, gydantis nuo visų ligų.
 -Neišeik, ar tu juokauji? Paliktum mane tokią leisgyvę likimo valiai?-tikėdamasi neigiamo atsakymo, paklausė ji. O gal jis net neatsakys.
 -Tavo butas..-užtęsė aštuoniolikmetė nežinodama, kaip apibūdinti šią keistą, tačiau įdomią vietą,-įdomus. Man patinka.
 Tobiui prilaupus šalia, ji vėl siektelėjo rankų. Pilvo apačioje skristelėjo keli drugeliai, o jėgos, toks jausmas, po mažu sugrįžo, nepaisant siaubingo skausmo. Keista, kad jis netylėjo. Jis kalbėjo. Toks jausmas, kad savo noru. Kodėl to nedarė visus praeitus kartus? Tik dar vienas tikriausiai retorinis klausimas.
 -Aišku, kad išsigandau.. O tu ne?-norėdama užmegzti pokalbį paklausė Britta ir tuojau pat nusistebėjo tuo, ką parodė ir pasakė mėlynakis. Oho.
 -Tikriausiai bijočiau su savimi nešiotis tokį ginklą. Bet nuostabi kolekcija,-jau norėjo keltis ir eiti apžiūrėti, kokie ten ginklai, tačiau vos siektelėjusi atsistojimo krito atgal į lovą. Ar tu taip užsisvajojai, kad net skausmą pamiršai?
 -Nuo kada tuo domiesi?-paklausė ji, žvelgdama į vietą, kurią ranka patrynė Tobias. Tai buvo tatuiruotė. Nuostabi tatuiruotė su smuiko raktu. Jau žiojosi paklausti ir apie ją, bet susilaikė. Nustok.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #8 Prieš 2 metus »
Vaikinas dar kartą perbraukė pirštais tatuiruotę bandydamas įsivaizduoti muziką, priversti ją skambėti galvoje, kad nurimtų. Jo galvoje vis dar sukosi mintis, kad reikėtų grįžti į skersgatvį ir pribaigti tą šutvę. Juk neaišku, kaip būtų galėję baigtis Brittai.
Žinoma, buvo galima Tobią vadinti psichopatu, nes juk koks sveikas žmogus svajoja apie muštynes, kraują ir žudimą? Visų pirma, Tobias nesvajoja žudyti ar muštis. Tai jis kaip tik vengia daryti, nes nenori tapti toks, kaip jo tėvai. Tačiau, geriau pagalvojus, kai visą laiką vengi emocijų ir jausmų, reikia kur nors išsilieti. Kad ir koks ištvermingas, jis vis dėlto buvo tik žmogus. Paprastas ir silpnas. Kaip visi.
Žinoma, apgailestauji. Kaip ir visi kiti. juodaplaukis vos atsispyrė pagundai užversti akis. Visi apgailestauja, visi gailisi, tačiau niekas nieko nedaro. Šaunu. Brittai paprašius užbaigti pradėtą mintį, vaikinas dar labiau susinervino.
- Nes tu saugi. - susigrąžinęs savo bespalvį balsą ir ledinį veidą tarė. Kodėl, nežinia. Gal todėl, kad, užšaldęs save, jautėsi saugiau. Ypač kalbėdamas apie tokius dalykus.
Merginai liepus (paprašius?) likti, Tobias tik patogiau atsisėdo ant grindų šalia sofos ir įsmeigė į ją žvilgsnį. Rudaplaukės akyse jis ieškojo atsakymų į rūpimus klausimus, tačiau nieko nesugebėjo įžvelgti.
Britta pajudino rankas, tarsi ieškodama juodaplaukio. Vaikinas sekundėlę sudvejojo.  Tu jau prisižaidei. Gal užteks? Negali jai suteikti laimės. Geriau pasitrauk dabar. Tačiau jis nepajėgė. Neužteko jėgų, o gal noro. Tobias nepasijudino nė per centimetrą. Pasijudino tik jo rankos, švelniai, tačiau stipriai sugniauždamos gležnas merginos rankas.
- Ne. - atsakė. - Taip. - pasitaisė. - Nežinau. - galų gale pasidavė. - Nė sekundėlės nebijojau dėl savęs, tačiau... - juodaplaukis atsiduso. - Šį kartą viskas buvo kitaip. - trumpai, kiek abstrakčiai užbaigė. Neturėjo jėgų aiškinti plačiau. O ir kam vargintis, kai šią naktį vis tiek greitai išsklaidys negailestinga šviesa. Visa magija dings drauge su pirmaisiais saulės spinduliais.
- Bijotum? Ne. Nemanau. - šaltai atsakė. - Geriau jau pačiai nešiotis durklą prie klubų, nei jausti jį... savyje. Kaip kadaise pasakė, - mano mylima autorė, - vienas protingas žmogus, geriau baimė, nei peilis tarp šonkaulių.
Vaikinas tvirčiau spustelėjo Brittos rankas tarsi bijodamas, kad ji dings.
- Kuo? Ginklais? - liūdnai nusijuokė. - Nesidomiu. Tame ir visa bėda. - nutilo. Staiga juodaplaukis susivokė, kad neseniai sutiktai merginai pasakoja vos ne viso gyvenimo istoriją. Laiku prikandęs liežuvį, Tobias įsmeigė akis į sieną ir nuklydo mintimis tolyn.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #9 Prieš 2 metus »
 Tatuiruotė.. Ne, Britta negalėjo nustoti į ją žiūrėti. Lygiai taip pat, kaip negalėjo nustoti žiūrėjusi į nuostabiuosius vaikino plaukus. Jie buvo.. Patrauklūs. Taip, jie buvo labai patrauklūs. Ir pats Tobijas buvo patrauklus. Kodėl jis buvo toks nuostabus išorėje, ir toks sužalotas viduje? Heilė panoro sulopyti juodaplaukio širdį, tačiau neaišku, kokia ji didvyrė įsivaizdavo esą. Mat Walters neatrodė "šiaip sau" nuliūdęs. Tai buvo kažkas rimčiau, o kas tiksliai, Lawrenz galėjo tik spėlioti. Galbūt kažkada ateis laikas, kai vaikinas išlies širdį rudaplaukei, o gal ir neateis.
 Nes tu saugi. Šie žodžiai skambėjo merginos galvoje be paliovos. Šie žodžiai reiškė, kad ji vaikinui rūpi. Kad jam nėra nusispjaut ant Brittos. Tai iš tiesų suvirpino jautriąją Heilės širdį. Tačiau vėl netikėtai grįžęs šaltumas.. Kas vyko? Kas darėsi jaunuolio, smarkiai kritusio Lawrenz į akį, galvoje? Tai neramino Heilę.
 -Apie ginklus kalbi labai pasitikinčiai savimi..-atsargiai pradėjo Britta.-Kaip tu jų turi tokią kolekciją, jeigu nesidomi jais? Taip nebūna.
 Tikriausiai vaikinukui nepatiko, jog Britta taip norėjo sužinoti viską iki galo. Tiesa, jog per tą savo kvailą smalsumą rudaplaukė buvo nemenkai prisidirbus, bet ką gi. Toks gyvenimas.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #10 Prieš 2 metus »
Regis, Brittai sulig kiekviena sekunde darėsi vis sunkiau išlikti sąmoningai ir atsimerkusiai. Puiku, šaunuolis. Išgelbėjai ją, o kad jai dabar sunku kalbėtis ir jai reikia ramybės, tai ir nepagalvojai. Proto bokštas....
Išgirdęs merginos klausimą ar komentarą apie jo ginklų kolekciją, vaikinas sutriko, nors to neparodė. Tikroji ginklų kolekcijos paslaptis buvo jo tėvai. Tai buvo tėvo kolekcija, o Tobias tiesiog neprisivertė jos išmesti. Dar būdamas mažas išmoko kautis ir apsiginti. Tai praversdavo, kai tėvai būdavo girti. Tiesa, juodaplaukis taip pat prisidėjo prie kolekcijos plėtojimo, tačiau jis vengė žudyti. Nenorėjo tapti toks, kaip jo tėvai. Tačiau dažnai tai prisimindavo jau praėjus lemiamam sprendimui.
Į Brittos klausimą jis neketino atsakyti. Iš dalies todėl, kad mergina atrodė per daug pavargusi, o iš dalies ir todėl, kad nenorėjo jai to pasakoti. Žinoma, jis ją mylėjo, mylėjo nepaprastai. Tačiau bijojo kelti jai pavojų. Ir bijojo, kad, sužinojusi apie jo gyvenimą, ji jį paliks.
- Pailsėk. - bespalviu balsu tarė, tačiau švelniai perbraukė ranka jai per plaukus. - Tau reikia atgauti jėgas.
Vaikinas atsistojo ir ir išėjo iš kambario, palikdamas Brittą vieną. Jis norėjo išeiti iš buto ir pasibastyti po miestą, susidėlioti mintis, tačiau bijojo palikti merginą vieną. Dar kas atsitiks. Todėl tik nuėjo į savo vienuoliškos tvarkos miegamąjį ir atsisėdo ant lovos susiėmęs galvą, leisdamas mintims nunešti jį tolyn. Toliau, už šio pasaulio ir net už šios visatos ribų.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #11 Prieš 2 metus »
Jis jautėsi laimingas. Gana keistas jausmas Tobijui. Ir, savaime suprantama, labai nebūdingas. Juk jis buvo Tobias Liam Walters - šaltas ir žiaurus. Būti laimingu jis net nemokėjo. O šypsotis, tuo labiau - juoktis... Ne. Net jo veido raumenys buvo nuo to atpratę.
Tačiau dabar vaikinas šypsojosi. Šypsojosi ir juokėsi, nes buvo laimingas kaip niekad. Tiksliau, nebuvo toks laimingas per pastaruosius dešimt metų. Taip, laimė, nors jos ir taip nebuvo daug, visiškai iš Tobijo gyvenimo pasitraukė lygiai prieš dešimt metų. O dabar grįžo. Ir dar tokiu nuostabiu būdu.
Dabartinė vaikino laimės priežastis šiuo metu saugiai tūnojo ant jo nugaros. Britta. Mergina, aukštyn kojomis apvertusi juodaplaukio pasaulėlį. Tokia miela, tokia šilta ir tokia nuostabi. Tobias vis dar jautėsi kaltas dėl to, ką prikalbėjo vos prieš valandą, tačiau, regis, ji per daug nesuko dėl to galvos, tad nesuko ir pats vaikinas. Atsiprašys vėliau.
Juodaplaukis greitai, greitai kaip niekad anksčiau, užlėkė laiptais į viršų ir, atlapojęs duris, įžengė į butą. Jis atrodė kaip visada - juodas ir tvarkingas. Tačiau šiandien (šiąnakt?) net niūriai juodas butas Tobijui atrodė šviesus.
Vaikinas tiesiu taikymu nužingsniavo į svetainę, prie sofos, ant kurios kadaise jau gulėjo Britta ir be ceremonijų numetė rudaplaukę ant jos. Aišku, pasistengė tai padarytų kuo švelniau, tačiau kad išliktų tas efektas. Tuomet atsisuko ir atsiklaupė priešais ją taip, kad jų akys būtų viename lygyje.
- Na, Saulele, nesušalai? - linksmai pasiteiravo kiek palinkdamas į priekį.
Tobias leido sau tyrinėti Brittos veidą, jos akis. Niekada anksčiau negalėjo to daryti nebijodamas, tad dabar tuo nuoširdžiai mėgavosi. Tos žalsvai mėlynos akys svaigino vaikiną kaip niekada anksčiau, o lūpos nuodėmingai viliojo. Norėdamas dar trupučiuką paerzinti rudaplaukę, vaikinas palinko dar arčiau. Taip, kad jų lūpas skirtų vos milimetras. Juodaplaukis juto merginos kvėpavimą, girdėjo jos širdies dūžius. Kankinamai ilgai jis buvo tiesiog pakibęs prie jos, mėgavosi jos kvapu, mėgavosi artumu. Tačiau galiausiai pats nebeištvėrė, suėmė Brittos veidą ir užsimerkęs leido lūpoms susiliesti pasinerdamas į išsvajotą ir nuostabų bučinį. 
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #12 Prieš 2 metus »
 Britta nelabai susigaudė, kas vyksta. Prieš maždaug valandą ji stovėjo ant Tauerio tilto ir siaubingai raudojo klūpinėdama link juodaplaukio. O šią akimirką su plačiausia, kokią tik galėjai pamatyti jos veide šypsena kabojo Tobiui ant nugaros ir stebėjo, kur ponas Paslaptingasis ją neša. Juodaplaukis taip pat šypsojosi, juokėsi.. Jis džiaugėsi. Tai tikrai nebuvo suvaidinta. Na, nebent jis yra velnioniškai geras aktorius. Bet Lawrenz nenorėjo tuo tikėti, o dabar ir nebuvo laiko.
 Jie artėjo prie kažkokio daugiabučio. Heilė nieko nebesuprato. Tik įėjus vidun smegenys atpažino vietą. Tamsios sienos ir lubos, šviesios grindys, sofutė ir bokso kriaušė. Tai buvo Tobio namai. O gal tik gyvenamoji vieta. Škotė suvokė, jog juodaplaukis nežino, kur ši gyvena. O jie bendravo jau tikrai nemažai laiko..
 -Aha, tai štai, kur tu mane atvedei,-pratarė, tačiau nespėjo pabaigti to, ką norėjo pasakyti, kai vaikinas ją švelniai numetė ant juodos it smala sofos. Rudaplaukė sukikeno. Ar čia Tobias? Dar tai, jog jis pavadino Brittą saulele. Saulele.
 -Nesušalau,-atsakė su šypsena veide. Tiesą sakant, šiek tiek sušalo. Vis dėl to, juk ne vidurvasaris, o ruduo. Bet kam apkraut papildomų rūpesčių, kai juodaplaukis šiuo metu buvo linksmas ir laimingas kaip niekad? Nereikia to.
 Mergina suprato, ką jis žaidė. Prisilenkė arčiau ir tiesiog spoksojo į akis. Tai buvo keista, bet mėlynakė per daug nesuko sau galvos ir įraudusiais skruostais lygiai taip pat pradėjo tyrinėti Tobio veidą. Jo oda iš arti žiūrint nebuvo lygi. Akys ryškiai mėlynos. O lūpos.. Tokios putlios ir viliojančios. Vaje. Lawrenz pajuto, kaip jai svaigsta galva, o širdis daužosi. Jis prisilenkė dar arčiau. O vargeli. Mergina juto juodaplaukio kvėpavimą. Nespėjo pažvelgti į lūpas, kai jis ją ėmė ir pabučiavo. Dar geriau, nei kaip tada ant to tilto.
 -Yra viena problema,-atsitraukusi nuo vaikino pradėjo,-Jeigu pradėsiu bučiuoti tave, nemanau, kad sugebėsiu sustoti,-nusijuokė glostant juodus ir be proto švelnius plaukus.
 Ir ištarti žodžiai buvo absoliuti tiesa. Juodaplaukis varė ją iš proto.
 Kadangi šią akimirką pati negalėjo blaiviai mąstyti, tik šelmiškai pasižiūrėjo į vaikinuką ir pagalvojo, ko čia paklausus.
 -Taigi.. Pasakok man apie save. Kaip tu minėjai anksčiau,-su kartėliu prisiminė Britta,-mes beveik nieko nežinome apie vienas kitą. Kadangi aš negaliu blaiviai mąstyti būdama prie tavęs, pradėsi tu.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
Ar tai tikra?
Toks klausimas jau ne pirmą kartą per šį vakarą šmėstelėjo vaikino galvoje. Viskas atrodė per daug keista ir per daug gera, kad būtų tikra. Tačiau, atrodo, jis nesapnavo. Viskas iš tiesų vyko.
Bučinys buvo dar nuostabesnis, nei ant tilto. Atrodė, kad nieko geresnio šiame gyvenime ir būti negali. Deja, šis gėris pasibaigė per greitai.
Britta atsitraukė ir Tobijo akyse šmėstelėjo nerimas. Ar ką padariau ne taip? Kas nutiko? Tačiau tolimesni merginos žodžiai privertė juodaplaukį nusijuokti balsu.
- Tai nesustok, - sušnabždėjo, palikdamas į priekį. Tačiau nebučiavo rudaplaukės, tik prispaudė lūpas prie jos kaktos. Jis nenorėjo daryti nieko, kas jai nepatiktų. Jau ir taip buvo prisidirbęs.
Brittos rankos vėl glostė vaikino plaukus ir jis nejučia užsimerkė. Mintyse vėl pradėjo savęs klausinėti, ar tai tikra. Visą gyvenimą gyvenus tamsoje, be meilės ir vienam, toks džiaugsmas atrodė per daug... neįtikėtinas. Tačiau kitas merginos klausimas kiek sumažino Tobijo entuziazmą ir laimę. Klausimų apie šeimą ir praeitį jis vis dar vengė. Bet gal jau atėjo laikas? Jei nori būti su Britta, pirma turėjo jai papasakoti apie save.
- Kodėl tu negali blaiviai mąstyti? - stengdamasis išsklaidyti įtampą paklausė vaikinas. - Ir atleisk už tai, ko prikalbėjau ant tilto, - tarė, atsisėsdamas šalia Brittos ir priglausdamas ją prie savęs. - Aš... bijojau. - juodaplaukis nutilo.
Nutilo gan ilgam, paskęsdamas savo mintyse. Tačiau prisiminęs, kur yra ir kodėl, sugrįžo į šį pasaulį ir pradėjo pasakoti:
- Kaip jau žinai, - ar bent tikiuosi, kad žinai, - aš esu kilęs iš Vokietijos. O mano vaikystė.. na, pasakykim, nebuvo rožėmis klota. Gyvenome keturiese - aš, tėvas, motina ir mano sesuo. Ji vienintelė elgėsi su manimi kaip su žmogumi. Nekankinsiu tavęs detalėmis, tačiau mano tėvai nevengė butelio, o išgėrus jiems reikėdavo... prasimankštinti. Aš dažniausiai būdavau netoliese, tai virsdavau tėvo bokso kriauše. Jis norėdavo mušti motiną, bet aš neleisdavau. Prie sesers jis kažkodėl nelindo. Motina... ji buvo silpnavalė. Išgėrusi daugiau visiems kenkdavo liežuviu, nei darbais. Tačiau... pasitaikydavo visko. - vaikinas dar nebuvo pasiruošęs pasakoti to, kas vykdavo su motina, kai tėvo nebūdavo namuose. - Tai tęsėsi šešiolika metų. Tada tėvas žuvo dvikovoje, o sesuo pabėgo. Motina pasitaisė, pradėjo dirbti, bet vis tiek gerdavo. Kai man suėjo aštuoniolika, mirė.
Tobias nutilo. Dar niekam nebuvo to pasakojęs. Visi žodžiai iš vaikino burnos sklido lėtai, sunkiai. Istorija buvo nelabai nuosekli, nes juodaplaukis vis dar jautėsi nejaukiai ją pasakodamas.
- Tai dabar tikriausiai supranti, - Tobias net nepastebėjo, kaip jo tonas atšalo, o veidas įgavo savo ledinį pavidalą. - Kodėl aš toks esu. Suprask, Britta, gal ir atrodau normalus žmogus, gyvenantis normalų gyvenimą ir siekiantis tikslų, tačiau aš toks nesu. - juodaplaukis neištvėręs atsistojo ir pradėjo vaikščioti po kambarį. - Ar bent nutuoki, kaip aš savęs nekenčiu? Kaip nekenčiu to, kas esu?  Visą gyvenimą mane mokė, kad esu per prastas. Visada per prastas. Blogas sūnus, blogas žmogus. Visada blogas. Visada antras.
Vaikinas nutilo ir sugrįžęs atsisėdo ant sofos.
- Aš tave myliu, Britta. - prisipažino. - Tačiau bijau, kad negaliu duoti tau to, ko tu esi verta.
Tobias pasirėmė rankomis galvą ir galutinai nutilo.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tobio butas
« Atsakymas #14 Prieš 2 metus »
 Galva svaigo, kuo toliau, tuo labiau. Bet tas svaigulys, kankinęs Brittos galvelę buvo toks malonus.. Ne toks, nuo kurio norisi vemti. Šis svaigulys buvo sukeliantis drugelius iš žiemos miego pilvo apačioje. O svaigimo priežastis buvo ne kas kitas, kaip vaikinukas juodais ir varno sparnas plaukais, traukiančiais kiekvieno akį, nuostabiomis akimis, putliomis lūpomis, gražia figūra. Retas galėtų atsilaikyti nuo galvos svaigimo, kai priešais stovi toks gražuolis..
 Matyt, jog Tobiui klausimas iš Lawrenz pusės ne itin patiko. Jo veido išraiška vos matomai, bet pasikeitė, o kūnas, dar prieš kelias sekundes buvęs atsipalaidavęs, įsitempė.
 -Hmm, kažin, dėl ko aš negaliu blaiviai mąstyti, kažin.. Tikriausiai dėl tokio tipelio, palinkusio prie manęs ir žvelgiančio į mane taip, kaip..-mergina pritrūko žodžių.-Nesijaudink dėl tų žodžių. Ten, ant Tauerio tilto, nebuvai tu.
 Vaikinuko suberta informacija apie jį sukrėtė. Dvidešimt ketverių mergina negalvojo, kad juodaplaukio praeitis buvo tokia žiauri. Tai, jog Tobias kilęs iš Vokietijos arba kad turi sesę buvo visiškai nauja informacija. Britta nė nebūtų pagalvojusi, kad jis turi seserį. Oho. Kažin, kokia ji.. Pagal tuos kelis sakinius, kuriuos ištarė apie ją, mergina pasirodė maloni būtybė. Tačiau tolesni žodžiai.. Jai siaubingai pagailo Tobio. Britta nė nenumanė, jog šis patyręs tiek daug skausmo.. Škotė matė, jog vaikinas nesijautė patogiai pasakodamas savo istoriją ir pati "susimėtė". Nesijautė gerai, kad paprašė papasakoti apie save, tačiau anksčiau ar vėliau juodaplaukis vis vien būtų papasakojęs.. O gal ir ne. Kas jį žino.
 -Eikš čia. Aš apgailestauju dėl to, kas vyko tavo šeimoje, bet manau, kad esi stiprus, jog sugebėjai tai iškęsti,-pabandė kalbėti kuo labiau palaikančiai. Nors tikriausiai menka paguoda keli jos pasakyti žodžiai, kai jis patyrė tiek daug.
 Klausantis toliau, Britta bandė tramdyti ašaras. Tiek visko. Jis nekentė savęs. Ne, mergina negalėjo klausyti, kaip jis taip psichologiškai skriaudė save, nors ir iš kitos pusės tai buvo didžiulis žingsnis, pasipasakojimas apie tai, kaip jaučiasi.
 -Aš apie tave taip nemanau. Tu man nesi antras. Prašau, dėl manęs, pasistenk negalvoti taip apie save. Jeigu tave ir mokė taip apie save manyti, gali tą keisti. Žinau, kad sunku. Patikėk. Bet turi bandyti,-pratarė. Ji tiesiog negalėjo matyti, kaip žmogus, šiuo metu užimantis bene didžiausią jos gyvenimo dalį, taip kankinasi. Tiesiog negalėjo. Škotei buvo skaudu tai matyti.
 Ji tyloje priglaudė didelį Tobio kūno prie savęs. Apkabino per pečius ir pradėjo linguoti. Kaip mažą vaiką, išsiilgusį mamos. Ramino jį, ar bent jau bandė tai daryti. Paskutiniai iš juodaplaukio lūpų išplaukę žodžiai daužė į paširdžius. Bijau, kad negaliu duoti tau to, ko tu esi verta.
 -Nesu kažkokia dievybė. Esu paprastas žmogus. Kaip ir tu,-pradėjo,-Ir manau, kad esame verti vienas kito.
 Britta paglostė vaikinuko skruostą ir pažvelgė jam į akis.
 -Myliu tave.
 Nežinojo, ką pasakyti daugiau, tad tik sėdėjo tyloje ir apmąstė tai, ką prieš kelias akimirkas pasakė Tobias. Mergina galvojo, kad gyvena labai blogai, tačiau išgirdusi jo istoriją suprato, kad pas ją tikriausiai viskas net labai gerai. Ji nežinojo, kaip turėtų elgtis-guosti, ar ką padaryti, jog tik vaikinas pasijustų geriau. Tačiau labai norėjo, kad taip būtų. Kad jis suprastų, jog yra reikalingas ir mylimas žmogus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Britta Hailey Lawrenz »