[Tobias Liam Walters]

Komentaras (komplimentas?) išsklidęs iš merginos lūpų, kiek pralinksmino Tobią, tačiau ne tiek, kad šis pamirštų tai, ką ką tik papasakojo. Tiesą pasakius, šios istorijos pasakojimas buvo vienas sunkiausių dalykų, kuriuos padarė vaikinas. Aišku, jis nepasakė visko nuo iki. Tik bendrais bruožais. Tačiau vis tiek, tai nebuvo lengva.
Juodaplaukis tylomis klausėsi Brittos žodžių. Nebuvo jėgų kalbėti. Jis iki galo nepatikėjo tuo, ką pasakė mergina, tačiau... gal kiek. O gal ir ne. Viskas buvo per daug painu.
Britta priglaudė jį prie savęs kaip mažą vaiką. Tai buvo mažų mažiausiai keista patirtis, nes Tobijo taip niekas niekada nelaikė. Buvo sunku suprasti, kad kažkas jį liečia, nes nori jam padėti, o ne tam, kad jį sužalotų. Tačiau, regis, taip buvo.
Pasimėgavęs kelias minutes, vaikinas atsitraukė, kad galėtų pažvelgti merginai į akis. Ji padarė tą patį ir žodžiai, išsprūdę iš jos lūpų kaip niekas kitas sušildė Tobijo širdį. Ji jį mylėjo. Ir jis ją. Tai buvo viskas, ką šiuo metu jam reikėjo žinoti. Neskaitant...
- Turiu tau dar kai ką pasakyti, - tarstelėjo dar kiek atsitraukdamas. - Aš išvyksiu. Greitai. - jausdamas, kad reiktų paaiškinti plačiau, pridūrė: - Keliausiu namo, į Vokietiją. Privalau surasti Reiveną. Nežinau, kada grįšiu. Ar iš vis grįšiu.
Tobias nepaaiškino pastarojo sakinio, tikėdamasis, kad Britta jį supras kaip faktą, kad juodaplaukis galbūt pasiliks ten gyventi, o ne galimybę, kad ten išleis paskutinį atodūsį. Bėda ta, kad antras variantas buvo labiau tikėtinas. Tobias niekada nebuvo labai gabus matematikai, tačiau žinojo, kad jo galimybės susidurti su seserimi ir Luna, o tada likti gyvam, yra labai menkos.
Juodaplaukis beveik laukė klausimo "kodėl?" iš merginos lūpų. Pažindamas ją žinojo, kad ji norės tai išsiaiškinti. Tad kol kas nieko nesakė, tik atsistojo ir nužingsniavo prie savo durklų kolekcijos. Pasiėmęs du mėgstamiausius užsikišo juos už diržo. Norėjosi apsiginkluoti pilnai - mažuosius patalpinti rankovėse, o atsarginius, vidutinio dydžio, sugrąžinti į batus. Tačiau kol kas to nedarė. Paėmė juos ir padėjo atskirai. Tada išsirinko vieną vidutinio dydžio, juoda kaip vidurnaktis rankena, tik su dailiai išraityta ryškiai raudona T raide vienoje pusėje. Tai buvo Reivenos dovana. 
- Noriu, kad jį turėtum, - tarė grįždamas pas Brittą ir tiesdamas jai durklą. - Kol manęs nebus. Dėl visa ko. - šyptelėjo.
Norėjo pasakyti jai dar daug ką, tačiau kol kas nekalbėjo. Pabandė jos akyse nuskandinti blogus prisiminimus iš vaikystės ir pasidžiaugti dabartimi.

[Britta Hailey Lawrenz]

 Tyla, tvyranti kambaryje, buvo savotiškai maloni, jauki. O ypač tada, kai Britta sėdėjo apglėbusi tvirtus, plačius pečius. Tobias merginai nebeatrodė toks šaltas fizine prasme. Ji priprato prie vėsesnės vaikino odos ir tai jos nebetrikdydavo, kaip buvo iš pradžių. Iš tiesų, taip pagalvojus, jaunuoliai bendravo tikrai pakankamai ilgai-keturi metai nėra trumpas laiko tarpas. Ir tik po keturių metų kažkas įvyko.
 Euforijoje sklandžiusią rudaplaukę pertraukė žodžiai, kuriuos pasakė Tobias. Kaip suprast išvyksta? Šių dviejų jaunų žmonių laimė tik prasidėjo, ir jis išvyksta? Prieš kelias valandas jie pirmą kartą pasibučiavo, o dabar jis tiesiog iškeliauja? Ir paskutiniausias sakinys, kurį ištarė Tobias, privertė Brittą nusipurtyti. Ar iš vis grįšiu.
 -Ta prasme "ar išvis grįši"?-jos širdis pradėjo plakti dvigubai greičiau, kvėpavimas taip pat pagreitėjo. Siaubas. Ar pasaka, vos pagavusi pagreitį, pasibaigs?-Kodėl nepasakei anksčiau?
 Ne.. To negalėjo būti. Taip pasaulis neveikia. O galbūt veikia, tik mergina norėjo, kad neveiktų. Viskas turėjo būti kitaip. Tai turėjo būti nuostabi pasaka, kur blogietis ir gerietė įsimyli, susieina draugėn, gal apsigyvena kartu ir taip toliau. Šioje istorijoje neturėjo būti dalies, kur blogiukas palieka savo princesę vieną ir išvažiuoja kažkur toli nuo jos, ieškoti savo sesers, ar dar kažin ką daryti. Kodėl ši dalis sugalvojo atsirasti dabar?
 Tobias lėtai nuėjo prie savo ginklų kolekcijos. Mintys tvino nuo emocijų ir naujienų pertekliaus. Pulsas vis dar nebuvo nusiraminęs. Rudaplaukė greit permetė akimis, ką jis galėjo daryti, tačiau jos variantuose nebuvo to, kur juodaplaukis paima vieną durklą ir paduoda jį Brittai. Juoda it smala rankena, ant kurios dailiai išraižyta raidė T, traukė akį.
 -Jis man primins tave,-tarė ir ilgesingai pažvelgė į juodaplaukį ir jo gražias akis. Norėjo vėl palinkti prie putlių Tobio lūpų, tačiau momentas nebuvo tinkamas tam. -Bet kodėl? Kam visos tos sesers paieškos? Kodėl paliksi mane?
 Iš jos mėlynų akių ištryško ašara. Emocijų, patirtų per šį vakarą, buvo per daug.

[Tobias Liam Walters]

Na va, prasideda.
Žinoma, Britta negalėjo nepaklausti bent tonos klausimų. Kai kurie iš jų privertė vaikiną nusišypsoti. Iš ties, mergina buvo lengvai nuspėjama. Tačiau kaip atsakyti į jos klausimus... Va čia tai reikės pasukti galvą. Juodaplaukis suprato, kad ją mylėjo, tačiau taip pat suprato, kad žmonėms pavojinga būti arti jo. Ir kodėl Tobias prisileido ją..? Nes taip norėjo. Ir vis dėlto, Britta nebuvo saugi. O gal..?
- Turiu omeny, kad mane ten gali pribaigti, - kuo ramesniu balsu pasakė, atsisukdamas į ją.
Merginos veido išraiška išgąsdino ir vaikinas, nesugebėjęs įveikti savęs, priėjo ir atsiklaupė priešais ją, suimdamas rudaplaukės rankas. Jos atrodė tokios mažytės ir trapios. Tobias jas švelniai spustelėjo, tarsi ragindamas patikėti, kad viskas bus gerai.
- O sakau dabar, nes anksčiau tavęs nekenčiau. Na, nesakau, kad ir dabar labai myliu. - vaikinas nusijuokė ir paskubėjo tęsti, kol įtūžusi Britta nesugalvojo sutrankyti jį ar dar ką. - Na, visų pirma, anksčiau nebuvau tikras, kad vyksiu. Antra, ką aš tau turėjau pasakyti? Labas, žinau, kad mes nesikalbam ir kad tu manęs nemėgsti, bet va, pranešu, kad kitą savaitę išskrendu?
Britta žvelgė į juodaplaukį, jos akyse jis galėjo įžiūrėti ilgesį, nuoskaudą ir dar kažką. Kažką keisto.
- Ei, aš vis dar čia. - tarstelėjo, norėdamas priminti, jog dar niekur neiškeliavo ir nereikia ilgėtis iš anksto. Išgirdęs sekantį klausimą, Tobias sukando dantis. Nebuvo pasiruošęs šiai pokalbio daliai. - Privalau su ja pasikalbėti. - trumpai tarė kiek atšalusiu tonu. - Ji... nuėjo per toli. Be to, turiu jos šio to paklausti. Patikėk, mielai niekur nekeliaučiau ir likčiau čia, su tavimi. Tačiau negaliu. Privalau vykti. Suprask, Britta, privalau. Tiesiog privalau.
Jis nutilo, tarsi šie žodžiai būtų išsunkę iš jo visas jėgas. O gal tiesiog nebežinojo, ką pasakyti.

[Britta Hailey Lawrenz]

 Ar egzistuoja toks dalykas, kaip psichologinis šaltis? Nes būtent taip dabar Britta ir jautėsi. Keista, o gal ir ne. Tikriausiai normalu po tokių super nuostabių naujienų šitaip jaustis. Aišku, emocijos ir jausmai yra nuostabus dalykas, sukurtas gamtos ir duotas žmogui. Tačiau kartais tikrai norėtųsi juos išjungti.. Pavyzdžiui, dabar. O dar žinant, kad mergina buvo tikrai labai jautri, šis noras tik didėjo.
 Atrodė, jog viskas byra. Ji savo gležnu rodomuoju pirštu piešė saulutes delne. Iš mėlynų akių riedėjo ašaros. Kūnas buvo suglebęs, visiškai be jėgų. O Tobio paaiškinimas, kodėl jis gali ir negrįžti, tikrai jų nepridėjo. Jeigu Heilė būtų buvusi ne savanaudė, galbūt būtų supratusi tai, jog čia kažkas rimto ir vaikinas negali tiesiog ten nevažiuoti. Ir nors iš visų jėgų stengėsi tokia nebūti, jai nepavyko. Škotė tiesiog negalėjo susitaikyti su mintimi, jog jos juodaplaukis išvažiuos ir galbūt net negrįš.
 Merginai patiko kiti jo pasakyti žodžiai. Šiek tiek paragino nusijuokti, bent nusišypsoti.
 -Kodėl manai, jog tavęs nemėgau?-su ta pačia maža maža šypsena veide paklausė ji. Prisiminė drugelių atakas, žvilgsnius, kai juodaplaukis įžengdavo į jaukų vyriausiosios Vizengamoto teisėjo kabinetėlį, nejaukius rankų prisilietimus.-Man atrodo, kad buvo atvirkščiai.
 Regis, Lawrenz trupučiuką atgijo. Kiekvieną kartą prisiminus jų draugystės pradžią, organizmas pagamindavo šiek tiek serotonino.
  Ji tiestelėjo rankas link tvirto kūno ir gestu paprašė atsisėsti šalia.
 -Pasistengsiu būti gera mergina ir suprasti tave,-tarė.-Palaikau tave. Nežinau, kas ten tarp jūsų su Reivena vyksta, bet pasistenk nenumirti.
 Tai tikriausiai buvo keistas prašymas. Škotė nežinojo, kas tar sesers ir brolio vyksta, tačiau iš pradžių galvojo, jog ji visai miela. Na, dabar, po tokių Tobio minčių, taip nebemąstė-kokia seseris norėtų nužudyti savo brolį? Sulygino su šia situacija save ir Seleną. Per kūną nubėgo šiurpas. Fui.

[Tobias Liam Walters]

Vaikinas nudelbė akis į jų sunertas rankas. Jo žiedas dabar matėsi pernelyg gerai. Taip pat, kaip ir tatuiruotė. Kaip ir visas butas. Visi jo asmeninio gyvenimo aspektai dabar buvo pernelyg matomi.
Tobio chaotiškas ir neramias mintis nutraukė faktas, kad Britta verkė. Tai kiek išmušė juodaplaukį iš vėžių, nes jam niekada nebuvo tekę guosti kažko verkiančio, nors tokių žmonių matė nė vieną ir ne tu. Bet jie jam nerūpėjo. Ne taip, kaip Britta. Juodaplaukis pakėlė ranką ir švelniai nubraukė ašaras nuo merginos skruosto drąsinamai šyptelėdamas.
Laimei, ji greitai nusiramino. Rudaplaukė buvo tikrai stipri mergina. Ne tokia, kaip kitos.
- Gal ne kiek maniau, kad tu manęs nemėgai, kiek bijojau fakto, kad mėgau tave. Sunku paaiškinti. Artumas mano pasaulyje reiškia skausmą. Jau daugel metų buvau vienas, nenorėjau nieko prisileisti. Žinai kodėl. Ir faktas, kad man pradeda kažkas patikti... Mane gąsdino. Gąsdina. - pasitaisė. - Todėl visomis išgalėmis stengiausi save įtikinti, kad aš tau nepatinku ir kad man reikia laikytis nuo tavęs atokiai. Pati matai, kas iš to išėjo. - šyptelėjo, nuleisdamas akis į jų sunertus pirštus.
Vaikino mintys vėl pasileido sraunia prisiminimų upe, grąžindama į nejaukius metus Magijos Ministerijoje ir visus prasilenkimus gatvėse. Iš minčių jį vėl pažadino mergina, ragindama prisėsti šalia ant sofos. Jis nesipriešino ir atsiėdęs priglaudė Brittą prie savęs.
Kiti jos žodžiai jį kiek prajuokino.
- Mergina? - pakartojo. - Ar turi omenyje tai, kad esi moteriškosios giminės atstovė ar tai, kad esi mano mergina?
Jis panardino galvą jai į plaukus ir pasilenkęs prie pat ausies sušnabždėjo:
- Jokio spaudimo, tačiau aš labai norėčiau, kad tai būtų antras variantas. - atsitiesęs jau normaliu tonu pridūrė: - Kodėl turėčiau neišgyventi? Žiūrėk, kas manęs laukia. - tyliai nusijuokė ir, viena ranka suėjęs jos veidą, švelniai priglaudė Brittos lūpas prie savųjų.

[Britta Hailey Lawrenz]

  Ak, kvailelė. Tobias jos nenorėjo-bijojo prisileisti. O ta, lyg veikiant Merfio dėsniui, specialiai lindo. Bet ką jau padaryti, kad Britta toks žmogus? Ją nuo pat mažens mėgo ne visi. Be abejo, egzistavo tokie, kuriems patikdavo pernelyg daug nuolatos plepanti maža mergiūkštė, kuriai viskas labai įdomu, tačiau tokių buvo ne itin daug. Tikriausiai gerai, kad būdama mažytė ji to pati nesuprato-nedideliam padarėliui tokią informaciją priimti būtų buvę mažų mažiausiai liūdna. 
  Be abejo, augant merginos kūnui keitėsi ir suvokimas apie žmones, pasaulį. Mėlynakė pradėjo suprasti, kad visiems nuolatos neįtiksi. Taip tiesiog veikia gamta, ir žmogus nėra pajėgus tam pasipriešinti. Tačiau paauglei iškęsti ganėtinai anksti atkeliavusius egzistencinius klausimus padėjo jos geriausia draugė-sesuo. Tik jos dėka mergaitė išaugo į tokį pozityvo kamuoliuką ir neprarado savo esybės. Išmoko susitaikyti su savimi, o dabar retai kada į savo keistą būdą ir teakreipia dėmesį.
  Žodžiai, lyg nedrąsus paukštelis, išskridę iš juodaplaukio lūpų, privertė merginos skruostus nusidažyti rausva spalva.
  -Tu su tokiais žodžiais verti mane raudonuoti,-švelniai pratarė,-Bet galiu paisyti tavo norų ir būti tavo..
  Nespėjo užbaigti sakinio, kai Tobias priglaudė savo šaltą delną jai prie įkaitusio skruosto ir šiek tiek šiltesnes už ranką lūpas prie josios. Per kūną nubėgo lengvi šiurpuliukai ir Britta liko be žado. Palinko prie jo ir leido toliau siurbtis į lūpas. Tai buvo nuodėmingai malonu. Svaigulio nesumažino faktas, kad juodaplaukis norėjo būti kartu. Jis norėjo, kad Britta būtų jo mergina. Jis to norėjo.

[Tobias Liam Walters]

Šiltas rugpjūčio vakaras. Net miestas, kuriame praktiškai nėra augalų, sugebėjo kvepėti vasara. Temo. Prieblandoje Londono skersgatvius skrodė juodai apsirėdžiusi figūra. Ėjo greitai, tačiau nebėgo. Tai veikiau buvo įprastas spartus žingsnis.
Vis labiau temstant toji juodai apsirengusi būtybė tobulai susiliejo su gatvių sienomis. Ėjo įvairiais skersgatviais ir užkampiais, tarsi būtų įsitikinusi, kad ją seka. Gal taip ir buvo, juk apie paslaptingas būtybes ne tiek daug ir gali žinoti. Šiaip ar taip, Londono skersgatvius ji pažinojo tikrai gerai ir nepasiklydusi pasiekė savo kelionės tikslą - vieną iš daugybės butų Londono pakraštyje.

***

Išsitraukęs iš kišenės raktus Tobias atsirakino duris ir įėjo į butą. Beveik visą vasarą jo čia nebuvo - teko vykti į misiją Naujojoje Zelandijoje. Ne paslaptis, kad jam ten nepatiko (nors šį kartą užduotis, reikia pripažinti, buvo visai įdomi ir daug reikalaujanti, kas Tobijui patiko) ir kad norėjo grįžti namo, pas Brittą. Tačiau, iš kitos pusės, visai džiaugėsi, kad vasarą praleido ne namie - nereikėjo turėti reikalų su tuo demonų vaiku Lilita, o po poros savaičių ji jau bus Hogvartse ir nebesimaišys vaikinui po akimis. Bet kol kas tas kelias savaites reikėjo išgyventi su ja po vienu stogu. Na, nieko. Juodaplaukis vis tiek planavo kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su Britta ir, jei išeis, ne bute.
Įžengęs į butą Tobias iš karto pajuto, kad Brittos nėra. Ant staliuko nebuvo jos burtų lazdelės ir buto raktų, nebuvo ir jos mėgstamiausių batelių. Tačiau tie patys ženklai rodė, kad Lilita bute buvo. Juodaplaukis užgniaužė atodūsį, nusiavė batus, ant staliuko numetė lazdelę bei raktus ir patraukė į virtuvę. Iš šaldytuvo išsitraukęs kolos skardinę (vieną iš nuostabiausių žiobarų išradimų), vaikinas nuėjo į svetainę. Tiksliai nežinojo, kur Lilita ir labai tikėjosi, kad jos nebus svetainėje. Tobias dabar neturėjo noro su ja tvarkytis.

[Lilith Morgenstern]

  Saldaus kvapo oras vis pervėrė šio klaikiai pažįstamo buto langus. Neseniai pražydusios įvairiausių atspalvių ir kvapų gėlės tiesiog varė Lilitą iš proto. Ak, ir kodėl gi visi tie kvapai negalėjo būti sukišti kažkur po stikliniu kupolu? Beveik kaip toje pasakoje, kurią Britta mergaitei skaitydavo kasnakt - užknisdavo, bet bent jau viena šeimos galva nekibdavo kiekvieną sekundę. Ne taip kaip antroji... Nors jis bent buvo demonas!
  Mažasis princas. Jis toks... nesusipratėlis. Jis nebando suvokti pasaulio ir ne be reikalo gyvena tik tuose knygos puslapiuose bei niekur daugiau. Tik tas pakvaišėlis vis neišneždina iš mano makaulės ir trukdo su savomis bereikšmėmis citatomis... Gal jis iš viso buvo aklas? Mintis, kad regėti galima tik širdimi drąskė Morgenstern vaizduotę. Mergaičiukei niekaip nepavyko suprasti nei tų popierizmų prasmės, nei kokių kitų nesąmonių. Ir iš viso, knygos buvo jos sušikto ir suknisto gyvenimo priežastis. Reikėjo jų neskaityti. Gal tada būtų bent kiek panašesnė į tuos Tobijaus tipo demonus. Tokius demonus, kurie ir nešė garbią jos įkvėpėjos vardo žinią. Mirtis. Ligos. Nelaimė. Pražūtis... Ačiū demonams, kad galiausiai ir aš galėsiu išlaikyti tokią galią savo delnuose. Ne be reikalo gavau šį vardą. Haha, net Tobijus nėra galingesnis už mane!
  „Žmonės, o ypač Britta - liurbiai. Visai kaip ir Mažasis princas. Juos taip lengva pažeisti.” - vis kartodavo tamsiaplaukė. Tik, aišku, praleisdavo globėjos dalį savame teiginyje. Tiesa, savojo būdo neišsižadėjo ir vis bandė prilįsti prie Tobijaus ir pasiklausinėti, ką reiškia būti tamsiajame pasaulyje pripažintu demonu. Vienuolikmetė buvo įsitikinusi, jog būtent jo dėka ji gimė tokia pačia ir norėjo suprasti, kaip jam pavyksta būti tokiu nepalaužiamu, kai jo gyvenime yra ta Britta... Ji - tarsi persaldinta kava, kurią bet koks kitas individas galėjo gerti tik tuomet, kai bando įtikti namo šeimininkui.

  Pala, o tai kieno šitas sukriošęs butas?

  Lilitai patiko mąstyti. Nors vienuolikmetė to nepripažindavo, tačiau saldus kvapas leisdavo prisiminti dienas vaikų kalėjime, tad nejučia vis šypteldavo Tobijui (tik, ginkdiev, ne Brittai!), mat visgi ištrūkti iš tos landynės tikrai nebuvo prastas sumanymas. Tuose namuose nebuvo nė erdvios svetainės, kurioje Lilith visuomet žaizdavo ir dėliodavosi galvoje galimus scenarijus, bet ir gyveno viltimi, kad bet kurią dieną iš dangaus nusileis pati Lilita - garbingiausia, ryškiausia ir svarbiausia demonų pasaulio valdovių. Ir, aišku, ji paaiškins mažąjai demoniukei, kurion pusėn turi žvelgti, kai ledas akyse ima tirpti, o širdis pamažu virsta purvo bala.
  Ne. Ne. Ne. Aš visad tokia nenuorama. Jie mane mato tik piktą. O ta Britta... Ji tik tyčiojasi iš manęs, kai bando kartoti man, kokia aš gera mergaitė!!! Fui. Nekenčiu. Lilita, mano mylimiausioji, greičiau nusileiski ant šios žemės!
  Juodos kelnės buvo išpurvintos kreidelėmis, kol pati mergaitė tamsiausiomis spalvomis dailino savo košmarų svajonę ant balto popieriaus lapo. Ji buvo išskridusi į tą savo pasaulį, kurį sudrumstė tik kažkoks seniai girdėtas žingsnis grindiniu. Lilita staigiai pašoko nuo žemės, ji šiek tiek aiktelėjo, mat gulėti ant žemės ir paišalioti nebuvo pati nuostabiausia mintis jos nugarai, tačiau tą pačią sekundę susitvardė ir nutaisė tą ledinį žvilgsnį.
  - Brittos nėra. Labanakt, - tarstelėjo ir nusisuko nuo ką tik pamatyto asmens. Demonai buvo rūstūs ir pikti. Baisūs ir beširdžiai. Juose nebuvo nė lašelio džiaugsmo. Jų galvoje niekuomet nebuvo spengiančios tylos ar malonaus žodžio kitam.

[Tobias Liam Walters]

Kolos skardinė greitai aprasojo, nors bute nebuvo labai karšta. Eidamas koridoriumi į svetainę Tobias pagalvojo, kad jam patinka šis butas, tačiau būtų neblogai pasiieškoti kito, erdvesnio, nes atsikrausčius Brittai vietos buvo kaip tik, o prisidėjus Lilitai darėsi ankštoka. Tačiau kol kas šias mintis juodaplaukis nustūmė į šalį - vasarą (ir šiaip) jo namuose beveik nebūna, o rudenį Lilita iškeliaus į Hogvartsą. Šias kelias savaites kaip nors išgyvens.
Demonų mergaitė gulėjo svetainėje ant grindų ir susikaupusi piešė kreidėlėmis, tačiau išgirdusi Tobijo žingsnius pašoko ant kojų, labai nevykusiai nutaisė ledinį žvilgsnį ir pranešė vaikinui, kad Brittos nėra. Tiesą sakant, juodaplaukį jau ne pirmą kartą suerzino Lilitos žvilgsnis. Mergaite, jei jau gaminiesi kaukę, neleisk jai nuslysti net kai esi viena, arba iš jos nebus nieko gero. Tačiau iš tiesų Lilitos sveiku protu suabejojo tada, kai ji pradėjo jam šypsotis ir sukiotis apie jį kaip šunytis, tačiau stumdavo tolyn ir keikdavo Brittą. Visi sveiko proto žmonės darė atvirkščiai - būrėsi apie Brittą ir šalinosi Tobijo.
- Luktelk, - tarstelėjo Lilitos nugarai (tikru bejausmiu tonu, tegul mergaičiukė pasimoko) ir gurkštelėjo kolos. - Ar Britta Skersiniame Skersgatvyje? Neturėjot keliauti kartu?
Tegul Britta nesitiki, kad jis, Tobias, vesis Lilitą apsipirkti mokyklai. Jis mieliau užsirašytų į terapiją arba nusidažytų plaukus raudonai, nei tai padarytų. Vaikinas prisėdo ant sofos, laisvąja ranka išsitraukė durklą ir metė į taikinį, pritaisytą prie sienos. Durklas įsmigo tiesiai į centrą ir Tobias pergalingai gurkštelėjo savojo gėrimo. Miglotai pagalvojo, kad jei dabar į butą užklystų kokia vaikų gerovės komisija, Lilita kaip mat būtų gražinta į vaikų namus. Gal tai ir į gerą, pagalvojo juodaplaukis. Juk ne visi suprato, kad durklus į taikinį mėtyti, visų pirma, yra smagu, o visų antra, durklai trukdo patogiai sėdėti.
Sukiodamas pustuštę skardinę rankose Tobias vėl pasisuko į Lilitą.

[Lilith Morgenstern]

  Retkarčiais Lilita užmiršdavo, kad šiuose namuose gyveno ne tik ji pati, Britta ir Tobias, bet ir krūva neįprastų prisiminimų. Tvarkantis kambarį, šukuojant savo anaiptol ne pačius tvarkingiausius plaukus ar šnekučiuojantis su ant palangės vis pasirodančia varna, kažkoks prisiminimas įšokdavo į galvelę ir niekaip negalėdavo išsinešdinti pats. Tiesa, Morgenstern manė, kad ne jai vienai taip šiuose namuose - gi ta jos globėja Britta pliurpė ir pliurpė apie įvairiausias nesąmones... Negi iš tikro jos galvoje sukiojosi tokios saldžios ir tragiškai įkyrios spalvotos mintys?
  Tik Tobijas buvo kitoks. Jis nereiškė savo apmąstymų garsiai, na, arba mergaičiukė to niekada negirdėdavo. Tik kaip toks galėjo susidėti su tokia? Tai buvo nuostabus klausimas, į kurį atsakymo tamsiaplaukė nesulaukė, nes niekad to nepasiteiravo. Dar grąžins ją ten, iš kur pasiėmė!
  - Kur? - suraukė antakius mergaitė, kuomet išgirdo Tobijaus klausimą. - Nei aš žinau, kur ta Britta, nei man rūpi. Kažką ten buvo minėjus apie tai, jog keliauja link Selenos, nes šiuo metu ją užpuolė gripas, bet nežinau, gal tik pasigirdo, - supylė porą sakinukų taip greitai, jog net pati pilnai nespėjo suprasti, ką pasakė. Vienuolikmetė iš visų jėgų stengėsi išlaikyti tą savo vėsią aurą, ledinį žvilgsnį ir įvaizdį, kurį sugadindavo tik savo kambary ir paišydama visokius niekam neatpažįstamų žmonių portretus. Juose, žinoma, dominavo tamsios, žiemiškos ir liūdnų tonų spalvos, bet būtent tie niūrūs atspalviai ir pradžiugindavo mažosios demonės širdelę. Tik, aišku, ir to šioji juodaplaukė nepripažino. Tik kažkur giliai vaikas šyptelėdavo ir vildavosi, kad Brittai pagyrus jos kūrybą, to vyptelėjimo ji neparodys ant savo veido. Demonai išsišiepdavo tik tuomet, kai matydavo gyvą mirtį, o ir taip toji šypsena buvo labiau piktdžiugiškas šypsnis.
  Greitai skriejantis durklas pašiaušė šieno kupetą primenančius vienuolikmetės plaukus. Tobias dažnai sudrumsdavo ramybę savo buvimu, tačiau tai Lilitos neerzindavo. Kaip tik - prie tokių jo išmonių panelė jau buvo įpratusi ir tuo nuoširdžiai žavėjosi. Vis nedrįsdavo paklausti, kaip jam pasiseka su savo durklu pataikyti į, ant sienos pakabintą ir niekad nespėjusį apsikloti dulkių paklode, taikinį; kaip jis gali lėkti tokiu greičiu ir neperrėžti sienos kiaurai... Bet pats svarbiausias klausimas - kaip Britta - pati šlykščiausiai maloniausia moteris - jam suteikdavo leidimą mėtyti durklus prie jos stebuklėlio, neseniai atsiimto iš vaikų kalėjimo. Aišku, mergaitė šių klausimų neuždavė, tačiau jei nugaroje būtų turėjusi akis, jos būtų kupinos nuostabos ir netikėjimo tuo, ką mato. Per laiką, praleistą Brittos ir Tobijo bute, ji buvo įpratus prie tokių jo pasirodymų, tačiau nuostabą iš akių pašalinti buvo nepaprastai sunku.

[Tobias Liam Walters]

Įsmigęs į taikinį durklas priminė laikus iki pasirodant Brittai, kuomet Tobias buvo ne tik kitų, bet ir savo didžiausias košmaras. Kuomet žudyti jam buvo taip pat instinktyvu kaip kvėpuoti, kuomet melas ir žiaurumas buvo kasdieniai jo palydovai. Ne, jis niekada nebuvo samdomas žudikas kaip jo sesuo, tačiau dar klausimas, katras iš jų nužudė daugiau žmonių.
Kolos skardinė vaikino rankose vis labiau šilo. Juodaplaukis greitai nurijo paskutinį gurkšnį, pastatė skardinę ant stalo ir ranka perbraukė plaukus. Norėjo pamiegoti. Arba išeiti iš buto ir bastytis visą naktį po atokius Londono skersgatvius. Abi veiklos buvo vienodai raminančios.
Lilita užsiminė kažką apie Brittos seserį Seleną ir apie gripą. Tobias vos atsispyrė pagundai užversti akis. Galėjo bent raštelį palikti. Dabar velniai žino, grįš, negrįš, - susierzino. Dingti ir vėl apsireikšti kaip šmėklai buvo jo išskirtinė privilegija.
- Nesakė, kada grįš? - paklausė, nors ir taip žinojo, kad atsakymo negaus. Net jei Britta ir sakė, Lilita tikrai pamiršo. - Juk spės nusivesti tave į Skersinį skersgatvį, ar ne? Turiu omeny, viską būtų įmanoma nusipirkti paštu, bet burtų lazdelės vis tiek reiks vykti ten.
Tobias atsilošė, tačiau neleido sau atsipalaiduoti - prie Lilitos jis niekada nerodė savo tikrojo veido ir nenusiimdavo ledo kaukės. Ir buvo beveik tikras, kad reiktų parodyti jai kaip tai daryti, nes jos šaltumas ne atstūmė (kaip turėtų), o kėlė juoką. Mergaitė labai stengėsi pasirodyti beširdė, nors jai tai nelabai sekėsi. Tiesa, Tobijui nebuvo aišku, kodėl. Juk turėjo viską, ko neturėjo Tobias - namus, rūpestį, šilumą (ne, ne iš vaikino pusės, tačiau iš Brittos - tikrai), galimybę nesirūpinti kur miegosi ir ką valgysi. Ko jai dar reikėjo? Tačiau juodaplaukis, turbūt geriau nei bet kas kitas, suprato, kad kartais priežastys būna paslėptos giliau. Bet taip pat žinojo, kad paslaptys niekada iš tiesų nemiršta ir anksčiau ar vėliau išaiškėja.

[Lilith Morgenstern]

  Mergaitė stipriai užsimerkė. Vietoj akių regimos šviesos, ji pradėjo matyti įvairius žalius, mėlynus ar raudonus rombus, kurie panelei priminė nesudėliotos dėlionės detales. Atsimerkus mergaičiukę nukrėtė šaltis, tačiau toji tik dar kartą užsimerkė ir mėgino suprasti, ar matomi dalykai yra bent kiek įprastas reiškinys demoniškajame pasaulyje. Tiesa, tuo pat metu Lilita klausėsi Tobijo žodžių. Iš pradžių šie jo klausimai juodaplaukės nesužavėjo, tačiau vos po kelių sekundžių ji išgirdo žodį, kurio ištarusi nebuvo nei pati, nei kažkur išskridusi Britta (pala, o gal ji iš tikro išvyko stebėti kažkokių ten rungtynių?), nei tas pats Tobias. Jos akys pradėjo spindėti kaip nepigūs rubinai, net ir lange, į kurį buvo atsukusi savo veidelį, ji pastebėjo rusenančias ugneles, bylojančiais to, ką ką tik ji išgirdo, prasmę. Nebekreipė dėmesio net į tuos saldžius kvapus ir medžius, kurie už to pačio lango vis lingavo pagal vėjo diriguojamą melodiją.
  - Burtų lazdelės? - tardama šiuos žodžius ji pašoko ir atsistojo tiesiai prieš vaikino akis. Nors, gal geriau būtų sakyti, tiesiai prieš tamstos krūtinę, kadangi mergaičiukė nepasižymėjo labai labai aukštu ūgiu. Na, o Tobijo ūgis jai atrodė kokie... trys metrai dvidešimt?
  Tiesą sakant, vienuolikmetė nė nenutuokė, apie ką šneka Brittos antra pusė, tačiau šiuo metu nebegalėjo apsimesti, kad jai tai nekelia jokių emocijų. Galbūt ji jau keliaus susitikti su deive Lilita? O gal susipažins su kitais demonų šeimos atstovais? O gaaaaaaaaal.... Na, per šias kelias sekundes Morgenstern makaulėje jau kirbėjo tūkstančiai įvairiausio tipo hipotezių, o dalies ji nė nespėdavo suprasti savo galvelėje, tad ir laukė juodaplaukė Tobijo atsakymo ir pakėlė galvelę taip aukštai, jog net beveik regėjo to vyriškio pačio pačio tamsiausio lygio žvilgsnį ir nė neprisimerkiančias akis.

[Tobias Liam Walters]

Tobijo žvilgsnis nuslydo žemyn ir sustojo ties Lilitos paliktu piešiniu. Jame dominavo juoda spalva. Kažkur minčių raizgalynėje gimė mintis, kad Lilita yra kažkuo panaši į patį Tobiją vaikystėje, tačiau jis atsisakė tuo patikėti. Jo gyvenimas buvo tragedija ir kasdieną jis turėjo kovoti už išlikimą. O Lilita akivaizdžiai gyveno kažkokiame sumautame fantazijų pasaulyje ir nesiteikė iš jo išlįsti. Jai reikėtų šalto dušo pavadinimu Gyvenimas.
Lilita be galo nustebo išgirdusi žodžius "burtų lazdelė", net jos "ledinė" kaukė nukrito. Tai Tobijui nepatiko. Juk Britta jau turėjo būti jai pasakiusi. O jei Britta pasakė, mergaitė neturėjo taip nustebti.
- Britta tau nesakė? - paklausė Tobias, mintyse trokšdamas daužyti viską aplinkui.
Jis tam nepasirašė. Jis niekada neturėjo normalaus tėvo, tad kaip pats galėjo būti gera tėvo figūra? Kai sutiko, kad Lilita apsigyventų su jais, vaikinas net nesapnavo, kad jam teks aiškinti vaikui apie magiją ar, neduok, Dieve, jei Britta nespės grįžti, vestis mergaitę į Skersinį Skersgatvį. Ne. To jau tikrai nedarysiu. Galės praleist metus arba atvykti vėliau, niekas nepasius.
Šią akimirką Tobias troško būti bet kur, tik ne čia. Jau geriau vėl rizikuoti gyvybe Naujojoje Zelandijoje, nei būti įstrigus su Lilita.

[Lilith Morgenstern]

  Kartais Tobio akys atrodė taip, lyg jos nepriklausytų žmogui. Mėlynių atspalvis kaip tik turėjo priduoti gyvasties jo tamsiai asmenybės pusei, tačiau Morgenstern buvo nusprendusi, kad jis pats skęsta tų uogų nuklotoje pievoje. Tiesa, būtent nuo tokių išraitytų sakinių Lilitai darėsi negera. Ak, tos Brittos vis sekamos pasakos! Negi čia visos Raudonkepuraitės ir Snieguolės jai leido patirtį tą šlykščiai saldaus jos globėjos emocinių bruožų mišinį? Ne. Tai tebuvo visų didžiai gerbiamos demonės Lilitos išbandymas jai. Gi Morgenstern buvo šventai įsitikinusi, kad tai ji - mirties, ligų ir tokio tobulumo asmuo, kurios garbei ir buvo pavadinta, įpėdinė. Tikriausiai teko tam pasiruošti, tad į šį pasaulį jos tikroji gelbėtoja ir atsiuntė kažkokią pašlemėkę, kuri susidėjo su Tobijumi...
  Tu ir vėl išsimušei. Ir vėl nebesusigaudai. Ir vėl esi kažkur kosmose. Nusileisk ant žemės. Nepamiršk žvilgsnio. Žvilgsnis, Lilita, žvilgsnis. Nepamiršk tos pačios laikysenos. Aha, išsitiesk. Gal tada būsi bent kiek panašesnė į tą žmogystą (ar geriau sakyti - demoną), kuris stovi prieš tave. Aha, taip, tikrai taip. Nu nepamiršk to, negi tau sunku?
  - Ahh, Britta ką? - sumišusi sumurmėjo, bet iš karto nutęsė paskutinį balsį su nepasitikėjimo gaidele taip, kad Tobias jos nesuprastu. - Kodėl man reikia kažkokios lazdelės? Burtų? Lilita gi... Lilita gi neturi lazdelės! - kalbėjo ir kalbėjo, bet jos liežuvis malėsi taip, jog ji ir vėl eilinį kartą pamiršo, ką jau buvo sakiusi, o ką dar tik teikėsi sakyti. - Lilita neturi lazdelės! Iš viso, kas čia vyksta. Kodėl tu įsiveržei į šitą kambarį. Kodėl... KODĖL TU ČIA, jei pats nieko negali pasakyti?! - įsiplieskė. Savo emocijas mergaitė dažnai reiškė pykčio natomis, kurias buvo galima surašyti ant kokio popieriaus lapo... Tik popierius turėtų būti juodas, o mergaitės muzika - dar tamsesnė. Arba kaip tik rausva. Nors Lilita ir būtų pradėjusi dar labiau klykti, jei tik būtų sužinojusi kažką panašaus.
  Kambaryje nuaidėjo dar keli puolimai į Tobio pusę. Morgenstern buvo įniršusi, nors net pati nesuprato, kodėl.

[Tobias Liam Walters]

Ir kaip Tobias sutiko priimti Lilitą į savo namus? Jam tai vis dar buvo paslaptis. Vaikinas puikiai suprato, kad jis nėra žmogus, kuriam gali būti leista auginti vaikus. Pradedant dėl to, kad jis pats vaikystės praktiškai neturėjo ir buvo priverstas suaugti be laiko, baigiant tuo, kad jo namai, prikišti ginklų ir juodosios magijos artefaktų, tikrai nebuvo tinkami vaikams.
Lilita pradėjo kažką rėkauti ir kaltinti Tobiją. Iš pradžių jis pagalvojo, kad mergaitė visai iš proto išsikraustė, nes pradėjo apie save kalbėti trečiu asmeniu. Tačiau tada jis susivokė, kad ji greičiausiai kalba apie demonę Lilitą, kurios mažoji Lilita buvo tiesiog apsėsta. Juodaplaukis norėjo... net pats tiksliai nesuprato, ko norėjo. Tačiau galimuose variantuose tikrai buvo Lilitos "išjungimas" (ar bent jau nutildymas kerais), išėjimas iš buto, grįžimas į darbą, kad tik nereikėtų būti čia. Dieve, net Hogvartsas atrodė kaip viliojantis pasirinkimas.
- Visų pirma, užsičiaupk, - šaltai paliepė mergaitei, kuri vis dar rėkavo ant jo. - Antra, atsimerk, dėl Merlino meilės! Turi viską! Turi stogą virš galvos, tavimi rūpinamasi, tenkinama kiekviena tavo užgaida! Tau nereikia galvoti, kur šiąnakt miegosi, ar ką valgysi. Ir tau nereikia vaikščioti įtraukus pečius, nes bijai, kad gausi į galvą! Ko tau dar reikia?
Tobias pats nepajuto, kaip pakėlė balsą, nors tonas išliko toks pat šaltas.
- Tavo Lilita net neegzistuoja, - jau kiek tyliau, nors vis dar pakankamai garsiai ir valdingai tarė. - Pabusk iš savo fantazijų. Turėtum džiaugtis, kad esi burtininkė, o ne svaigti dėl kažkokių demonų. Siurprizas: vieninteliai egzistuojantys demonai pirmą susidūrimo sekundę mėgins tave pribaigti. Jei to nori, aš negaliu tavęs sustabdyti ir net nemėginsiu. Tačiau tada iškvietimo ritualus atlik ne mano namuose.
Tobias nebuvo tikras, kad Lilita suprato bent dalį to, ką jis norėjo pasakyti, tačiau tai jam nelabai ir rūpėjo. Vis tiek jo namuose greitai nebebus ir Britta galės tvarkytis su šita demoniūkšte. Tai jau ne jo problemos.