0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • Lytis: Moteris
Helovino Mirtys '21
« Prieš mėnesį »
  Kol kiekvienas mokinys džiūgavo dėl pirmųjų rudens atostogų dienų, vienas garsiausių šių dienų Hogvarsto vaiduoklių sklandė pilies koridoriais nesugebėdamas rasti sau tylios ir ramios vietos apgalvoti šios savaitės pabaigos šventės planų.
  Helovinas Hovartse buvo pradėtas švęsti taip seniai, jog niekas neprisiminė, kada jis nebuvo švenčiamas, tad šios šventės šeimininkui idėjų, kaip galėtų išgąsdinti mokinius, vieną kartą ėmė ir pritrūko. Dėl vieno iš mokinių kraujo pralieto atšiaurioje klasėje, vaiduoklis dabar buvo įkalintas čia amžių amžiams, o vaikai vis krito į akis. Kiekvieną baugiausią metų naktį jis bandė išgąsdinti tas nevėkšlas taip, kad šie paliktų Hogvartsą ir daugiau niekuomet nekištų nosies laukan lygiai taip pat, kaip ir jis, tačiau pastoviai susimaudavo.
  Deja, bet šiais laikais anksčiau rengiami egzaminai iš nerimo žudė tik pačius profesorius, o vaikai, kuriems siaubas buvo įdomu ir linksma, nebijodavo jokio keistesnio sutvėrimo...
  Tačiau vaiduokliui keistais kostiumais apsirengusių vaikų bei skaptuotų moliūgų nepakako – galvojo kuo daugiau idėjų ir kiekviena atrodė vis patrauklesnė (būtų mielai jas užrašęs kieno nors krauju, bet lengvas vaiduoklio kūnas negalėjo pakelti plunksnos). Vien tik dėl to jis privalėjo apmąstyti savo gyvenimą, kiekvienus metus, kuriais buvo švenčiamas Helovinas. Juk seniau jis buvo vaikas, gąsdinamas kaip ir kiti. Bet niekaip negalėjo prisiminti, kaip tapo vaiduokliu – vien tik skausmas, skausmas, o tuomet – jau sklando po koridorius. Jo atmintis buvo ir geležinė, tik kaip žinia, geležis po kurio laiko imdavo rūdyti.
  „ Jeigu galėčiau paleisčiau kažkokį kietą daiktą mokiniui į galvą,“ - toptelėjo vaiduokliui. Taip ir gimė tobuliausia visų laikų idėja, kuri turint potencialo pagaliau sugebės padėti pasiekti vaiduoklio tikslo...


  Kad jūsų veikėjų mirtys nebūtų nulemtos už jus, kviečiu apsisaugoti ir vieno iš savo personažų mirtį suplanuoti patiems. Numanau, kad esate pagalvoję, kur keliausite iškvėpę paskutinį kartą, tad šio konkurso metu jūsų filosofinės idėjos pagaliau gali išvysti šviesą.
  Nuo dabar, iki lapkričio 7d. 18 val. parašykite neilgą kūrinuką, kaip vienas iš jūsų personažų miršta ir ypatingą dėmesį skirkite tam, kur patenka (ar nepatenka) po to. Teksto apimtis yra 1000 - 4000 simbolių.
  Parašytus kūrinius man atsiųskite asmenine žinute, taip pat galite rašyti, jei kiltų kokių nors klausimų.
  Galimas tik vienas darbas iš vieno forumiečio, tad būtinai apgalvokite, kuris jūsų veikėjas puikiausiai tiktų šiai užduočiai. Visi darbai bus paskelbti šioje temoje, teisėjaus renginyje nedalyvaujantys forumiečiai.

  Konkurso pabaigoje lauks šaunūs prizai – 15, 12 ir 9 galeonus gaus pirmųjų trijų vietų nugalėtojai.

  Netempkite laiko, pamerkite plunksnas į raudoną rašalą (vienam pasakojimui kažkokio gyvio dėl kraujo žudyti nevertėtų) ir tegul konkursas prasideda!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 savaites sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • Lytis: Moteris
Ats: Helovino Mirtys '21
« Atsakymas #1 Prieš mėnesį »
Erka Forrm

Erka Forrm buvo pirmakursė. Ji mirė prieš tris mėnesius. Iki mirties mokėsi klastūnyno koledže. Jos mirtis visus sukrėtė. Ji su keliais profesoriais buvo sugalvojusi visus išgąsdinti. Ji viską ko reikėjo nupirko. Paskui norėjo pradėti puošti hogvartsą. Tai ir pradėjo. Kelias valandas jos niekas nematė. Tiesa ja ir nesidomėjo. Kol visi darbuotojai suprato, kad ji dingo. Po kiek laiko rado ją negyva ant besikeičiančių laiptų. Po to Erkos siela skrido. Erka nesuprato kas ją nešė, bet jai atrodė, kad ji tiesiog skrenda. Tai ji skraidė po hogvartso apylinkes, uždraustajį mišką, o po to kelis kartus apskrido visą skersinį skersgatvį. Kol netikėtai, vietoje kur nieko nebuvo ji pamatė keistą užeigą. Kai Erka buvo gyva jos vietoje nieko nebuvo. Erka net kelis kartus buvo vaikščiojusi šitoje vietoje. Dabar čia buvo užeiga pavadinimu "Sielų namai". Keistas pavadinimas užeigai. Staiga durys atsivėrė ir Erka gal septyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu įlėkė į vidų. Erka labai nustebo, kad viduje buvo begalybė durų. Nors iš išorės užeiga atrodė labai maža ir siaura. Erką pasitiko labai maloni moteris ir pasveikino miruus bei atvykus į šią užeigą. Ji papasakojo jog čia gyvena visos mirusių burtininkų sielos. Taip pat čia yra nuostabios salygos gyventi. Nuo tada Erka gyveno mirusių burtininkų užeigoje.

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • Lytis: Moteris
Ats: Helovino Mirtys '21
« Atsakymas #2 Prieš mėnesį »
Abigailė Nestrof

 Rudens atostogos. Gražus lapkričio trečiosios rytas.
Tėtis pranešė, jog jam reikia pasiekti Gringotsą. Be abejo, aš labai nudžiugau, nes važiavimas į Gringotsą reiškė, jog galėsiu paslampinėti po Skersinio Skersgatvio parduotuves, kol Artūras tvarkys reikalus banke. Taigi, susiruošėme ir palikome namus.
 Užeigą, per kurią galima patekti į Skersinį pasiekėme pakankamai greitai, kadangi ta vieta nebuvo toli nuo mūsų namų. Per savaitę aš jau spėjau pasiilgti Magijos pasaulio, tad mano nuotaiką tikrai gerokai praskaidrino žinia, jog galėsiu pavaikščioti tarp magiškų dalykėlių parduotuvių bei tuo pačiu džiaugtis magišku rudeniu. Pasisveikinus su užeigos savininku perėjome per magišką sieną ir atsidūrėme ne kur kitur, o skersgatvyje, kuriame visi burtininkai galėjo apsipirkti jiems prireikus įvairių magiškųjų daiktų. Čia galėjai rasti nuo vadovėlių mokymuisi Hogvartse, iki rūbų ar paprasčiausių ledų. Ir tai man tikrai labai patiko, nes čia buvo tiesiog viena gatvelė su daug parduotuvių ir vitrinų. Ne taip, kaip pas žiobarus-jie pasistato kažkokius milžiniškus prekybos centrus, kurių parduotuvėse prekės vis kartojasi, visur tokios pačios. Ir kol apeini visą prekybcentrį, gali užtrukti net parą, nes parduotuvių visa galybė. O čia viskas vienoje vietoje, nereikia daug vaikščioti, ir prekės visur skirtingos.
  Ties „Gražmenos ir Juoduliai“ knygų ir vadovėlių parduotuve išsiskyrėme su tėčiu. Jis nužingsniavo link magų banko, o aš žengtelėjau į parduotuvę. Norėjau apžiūrėti, gal bus kokių naujienų. Visai mielai būčiau nusipirkusi kokią knygą apie augalus. Žinoma, magiškus augalus. Tačiau jokių naujų mokomųjų knygų krautuvėlė neturėjo, tad labai greitai iš jos išėjau.
  Užėjusi į dar kelias Skersinio Skersgatvio parduotuvėles ir nieko nepešusi, nusprendžiau nusipirkti arbatos. Juk kažką nusipirkti reikėjo! Išėjau iš namų su visiška apsipirkinėjimo nuotaika, o nieko neradau, kas man patiktų. Tačiau va, bent arbatos nusipirksiu. Iki šio dievų gėralo parduotuvės buvo likę keli žingsniai, kai mano akį patraukė tamsus skersgatvis. Be abejo, aš to nežinojau, tačiau tas skersgatvis buvo ne koks kitas, o pats Mušeikų Skersgatvis. Blogasis Skersinio Skersgatvio analogas.
 Vos pasukau dešinėn ir įžengiau į jį, man pasidarė nejauku, bet kažkokio kvailo smalsumo vedama ėjau tolyn. Čia vaikščiojo juodai apsirengę žmonės, dauguma-skurdo kankinami, arba su apgavikų akimis. Ir kokio velnio aš ėjau toliau? Tiesiog negalėjau apsisukti ir grįžti į normalųjį Skersinį Skersgatvį? Aišku, kad ne. Tačiau tik paėjėjau toliau, prie manęs pripuolė du vyrai, apsirengę kaip.. Kaip kokie keistuoliai?.. Mano širdis pradėjo be proto stipriai daužytis. Norėjau pabėgti, bet kur tau! Jie mane sučiupo.
  Sunkiai pramerkiau akis. Priekyje savęs mačiau medžių viršūnes. MEDŽIŲ VIRŠŪNĖS?? KUR AŠ?? Puoliau apsižvalgyti. Aš gulėjau ant žemės, o aplink mane stovėjo ilgaplaukiai žmonės, pusamžiai vyrai ir moterys, kurie buvo apsirengę lyg su kokiais bulvių maišais (tokius maišus buvau mačiusi žiobariškoje parduotuvėje, juose būdavo sudėtos bulvės, po kilogramą ar kelis)! Jaučiau, kaip mano kvėpavimas vis greitėja. Tačiau nepajaučiau širdies mušimo ar delnų prakaitavimo, kas buvo įprasta situacijose, kai aš išsigąsdavau. Pakėliau rankas ir pažvelgiau į jas. Mano rankos buvo PERMATOMOS. Pradėjau siaubingai klykti.
-Kur, po galais, aš esu??-suspigau, tačiau neatrodė, kad kažkuriems iš šitų žmonių tai buvo įdomu. Jie tiesiog toliau murmėjo kažkokius neaiškius burtus. Kas čia per nesąmonė??
 Aš visiškai nieko neprisiminiau, kas įvyko prieš tai ir kaip čia atsidūriau. Kai pabandžiau atsistoti, įvyko dar keistesnis dalykas. Aš pradėjau SKRAIDYTI. Ar jūs galit tuo patikėti? SKRAIDYTI. Ir visas mano kūnas buvo permatomas bei lengvas. Nerimo pilna savijauta pakilau nuo žemės, kad galėčiau pažiūrėti, kur esu. Ir pamačiau tai, ko tikriausiai pamatyti nenorėjau. Mano kūnas gulėjo viduryje raganiškos Dovydo žvaigždės, visas kruvinas ir išdarkytas. O tai reiškė tik vieną-dabar likau tik dvasia.

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • Lytis: Moteris
Ats: Helovino Mirtys '21
« Atsakymas #3 Prieš mėnesį »
Tobias Liam Walters

Vidurnaktis. Vieniems stebuklingas, kitiems – kraupus metas. Tamsos antklodė užklojo visą pasaulį nepalikdama nė vieno, net paties mažiausio plyšelio. Vėjas nurimo, nejudėjo nė vienas lapelis beribiame miške. Tačiau aš judėjau. Bėgau kiek tik kojos neša, o garas virto man iš burnos. Lėkiau, tarsi mane vytųsi pati giltinė. Tiesą pasakius, nežinau, gal taip ir buvo. Neatsisukau, nes neturėjau nė mažiausio noro susidurti akis į akį su tuo, kas mane persekioja.
- Tobiau! – nuaidėjo man už nugaros.
Paspartinau žingsnį, kiek tai įmanoma. Miškas virto tamsia dėme, o medžiai, šmėžuojantys pro akis, susiliejo į vieną. Nebuvau silpnas ir dėl to galėjau bėgti ilgai ir daug. Tačiau galiausiai net ir stipriausius apleidžia jėgos. Bėgdamas užkliuvau už išlindusios šaknies ir kluptelėjau. O tai buvo klaida. Mano persekiotojo žingsniai priartėjo.
- Pagaliau.. – sumurmėjo žmogiška, o gal ir nežmogiška būtybė man į ausį. Pajutau sunkią ranką ant peties, spaudžiančią mane prie žemės ir suklupau. – Koks saldus kerštas. – šnopavo man į ausį persekiotojas. Pakraupau pažinęs balsą. – Tobiau Liam Walters. Atėjo tavo paskutinioji.
Neištvėręs atsisukau, norėdamas pamatyti Jo veidą. Tą akimirką, kai pasisukau, pajutau aštrų skausmą dešiniame šone. Tada pilve. Ir krūtinėje. Ištiesęs ranką pajaučiau peilio rankeną. Paskutinį kartą pakėliau galvą ir pasižiūrėjau į Jo veidą, nušviestą mėnesienos. Tada nukritau ir mano lūpas paliko paskutinis oro gurkšnis.
Atsimerkiau. Netruko ilgai suprasti, kad guliu tame pačiame miške. Tačiau gulėjau šalia savo kūno. Atsisėdau. Tada atsistojau. Nieko nesupratau. Galėjau judėti, matyti, girdėti, galvoti. Bet greitai pastebėjau porą dalykų, kurie nebuvo normalūs. Pirma, mano rankos nebeturėjo linijų ir visų randų, kuriuos aš turėjau. Antra, jaučiausi keistai lengvas. Trečia, vis dėlto, keista, kai tavo kūnas guli šalia tavęs, o tu stovi. Kai aiškiai tai supratau, nepaprastai susinervinau. Tačiau nepradėjau tankiau ar sunkiau kvėpuoti, mano širdis nepradėjo plakti greičiau. Lėtai, tarsi bijodamas judesio, pakėliau ranką aukštyn ir priglaudžiau du pirštus prie kaklo, bandydamas užčiuopti pulsą. Bet nieko neužčiuopiau. Nieko nenutiko. Supratimas ir baimė kaip elektros išlydys nukratė mane. Norėjau rėkti, bet neturėjau balso. Norėjau bėgti, bet nebegalėjau paliesti žemės. Norėjau nustoti kvėpuoti ir nusižudyti, bet jau buvau miręs. Likau dvasia.
Po kelių valandų panikos pastebėjau ant savo kūno esantį popierėlį. Priskridau artyn ir paėmiau jį. Nustebau, kad man tai pavyko, tačiau nesigilinau ir perskaičiau.
„Brangusis mano miręs Tobiau!
Dabar mes atsiskaitę. Tavo užduotis yra apsaugoti kitą žmogų, mergaitę, Meghan Natali Pritz, nuo jai gresiančio pavojaus. Jei tau pavyks, atrasi amžinąją ramybę. Jei susimausi – amžiais klajosi šmėklos pavidalu. Sėkmės.   
                                                                                                                              K. R. L.“
Nustėrau. Net nepažinojau jokios mergaitės vardu Meghan. Ir nuo ko man ją saugoti? Ir kaip, jei pats esu šmėkla? Negirdimas, nematomas, nejaučiamas. Tačiau man neliko nieko kito, kaip tik pamėginti. O aš žinojau, kur ją (turbūt) būtų galima rasti. Palikęs savo vargšą sudarkytą kūną pakilau aukštyn ir nuskridau link savo senosios mokyklos – Hogvartso. Kažkodėl jaučiau, kad būtent ten turėtų būti Meghan, mano raktas į ramybę. Susimauti negalėjau.

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • Lytis: Moteris
Ats: Helovino Mirtys '21
« Atsakymas #4 Prieš mėnesį »
Sofi Barbierato

   Sofi savo rudens atostogas leido Hogvartse. Ji švelniai tariant žiauriai nenorėjo grįžti į savo namus pas pusseserę, kuri tik ir laukia galimybės užknisančiai dainuoti Vėlinių daineles tarp žiobarų, o į tai įtraukti ir Sofi. Ji tenorėjo švęsti Heloviną su draugais (su savimi).
   Raudonplaukė sėdėjo Klastūnyno mergaičių kambary ir nežinia ko žiūrėjo į siena. Mat ten jos akys tikrai neužklius už Dori. Ir tai – labai gerai. Mano šluota. Pala, o kur gi mano šluota?! Sofi prisiminė suknistą jos kvodičo šluotą. Dėja, bet Sofi buvo žmogus staiga prisimenantis kažkokią nesomonę ir būtinai turintis su ja susitvarkyti.
   Klastuolė išlėkė į lauką ir patraukė link kvidičo aikštės. Nesuprato ir pati kodėl, bet nusprendė prasukti (kas jai buvo tikrai nepakeliui) pro Herbologijos šiltnamį, mat seniai ji į jį ir te užėjo.
   Eidama, dar po velnių ir į jį užsukti užsimanė! Įėjusi į šiltnamį jai pasirodė, kad profesorius Matthew gėrė ir čia. Bet ji tikriausiai klydo (nors tuo smarkiai abėjojo). Tyliai žingsniuodama ji braukė pirštais stalą ant, kurio puikavosi įvairiausi augalai. Stalas buvo dulkėtas ir baisiai nešvarus. Negi Klastūnyno vadovas net dulkių valyti nemoka?
   Taip ji keliavo gal tik porą sekundžių, nes pajuto staigų dygstelėjimą į kairės rankos pirštą ir galvojo, kad apalpo, bet po to suprato, kad ne, nes per daug greit atsibudo.
   Sofi norėjo prasibudinti smarkiai patrindama akis, bet vos tik rankos pakilo į viršų raudonplaukė pamatė jog jos keistai mėlynai permatomos. Ir suklykė. Ne, ne iš baisumo ar stebėjimosi, bet iš džiaugsmo, nes pagaliau ji galės išgąsdint Dori taip, kad ji niekad jau nebenorės švęsti Helovino.
   Ji – vaiduoklis. Bet juk ir vaiduokliai išsigąstą pamatę savo lavono pirštą ryjantį augalą. Vaizdas buvo toks šiurpus, kad jai norėjos tik rauti į pilį. Taip ir padarė.
   Iš karto ji nulėkė į tą pačią vietą – mergaičių kambarį. Prieš akis stovėjo vaizdas – Dori pamato Sofi. Bijanti vaiduoklių antrakursė pradeda spiegti, o Sofi vaikosi ją po visą Hogvartsą. Juk dabar Sofi Hogvartso vaiduoklis.
   Vaiduokliu būti buvo keista, nes ji vos po poros mėnesių suprato, kad jai juo būti nusibosta. Kiti vaiduokliai į ją nekreipia dėmesio, mat ji vaikas. Praskrendant pro koridorius paveiksluose sėdinčios personos pradeda nerimastingai šnibždėtis:
-Ji tik vaikas...
-Ką ji išgąsdins?..
-Vaiduokliu būti tokiai jaunai...
   Ji nesuprato ką tai reiškia. Ir kas, kad ji vaikas juk taip dar geriau...nors. Mintys raižė galvą ir ji prisiminė garsujį Poterį ir Vaitoklę Mirtą. Ji buvo kraupi. Jei Sofi nėra linksma, tai taip gali būti.
   Labiausiai Sofi nerimavo dėl savo plaukų. Jie nebebuvo raudoni, tik išblyškę ir melsvi.
   Grįžtant prie buvusios raudonplaukės minties ji nusprendė būti šiurpiu vaiduokliu išdygstančiu iš bet kur ir gasdinančiu kitus Hogvartso mokinius.
   Kartais ji atsirasdavo klastuolių berniukų kambarį. Ten stovėdavo sustingus lyg skulptūra kokias 20 minučių ir tuomet staigiai pradingdavo. Kitais kartais ji nuspręsdavo priskristi prie grupelės pirmakursių grifių, kurios aiškiai žaisdavo žiobariškus ir kvailus žaidimus. Ji verenčiu žvilgsniu į jas stebeilydavo tada paklausdavo „Labukas, gal galėčiau ir aš prisijungti?“. Kvailelės išsilakstydavo į visas puses. Tada Sofi atsirasdavo kokiai prieš nosį ir sarkastiškai nusišaipydavo.
   Gyvenimas pasidarė geresnis nei būnant gyvai. Jos byjojo net kai kurie profesoriai (bent jau taip manė Sofi).

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • Lytis: Moteris
Ats: Helovino Mirtys '21
« Atsakymas #5 Prieš mėnesį »
Zoey Richter

Peiliukas sužibo rankose. Iki pat alkūnių užkeltos rankovės. Dar vienas išilgas pjūvis per visą ranką. Toks pjūvis tikrai neišgyvenamas. Violetinplaukė sumirksėjo. Kraujas bėgo nestabdomai. Žalsvų akių savininkė nusišypsojo paskutinį kartą užsimerkdama. Jos kančios baigėsi.
                                                        ---
Akys atsimerkė pačios. Richter susiraukė. Ji juk turėjo mirti. Mergina nužvelgė savo aprangą. Tos pačios juodos kelnės, tas pats juodas megztinis. Nebebuvo tik rankose turėto peiliuko. Violetinplaukė pasikėlė savo rankoves. Nei randų, nei žaizdų nebuvo. Tai jai buvo nesuprantama. Galiausiai mergina nusprendė apžvelgti vietą, kurioje buvo. Ji buvo tamsiame kambaryje, kurio vienintelis šviesos šaltinis buvo maža lempa stovinti ant staliuko esančio kambario kampe. Dar kambaryje buvo keletas knygų, kurios Zoey atrodė matytos. Stiklinė vandens ir riekė duonos. Taip pat kambaryje buvo langelis. Mažas langelis. Jis buvo uždarytas. Richter pavardės nešiotoja lėtais žingsneliais priėjo prie langelio ir jį atidarė. Pro langelį matėsi labai daug skirtingų vietų, kuriose Zoey buvo apsilankiusi. Pavyzdžiui: Hogvartsas, jos kambarys tetos namuose, vaikų namų kambariai ir pati Prancūzija. Mergina tyliai atsiduso. Visos šios vietos buvo iki pat širdies gelmių pažįstamos. Buvusi blondinė visas vietas įdėmiai tyrinėjo. Matė kaip kažkoks vaikas pakvietė profesorių radęs jos kūną Švilpynės mergaičių miegamajame. Į tai bežiūrint pasigirdo balsas.
- Sveika, Zoey, - tarė balsas. - Kadangi tu nusižudei, čia turėsi praleisti trisdešimt dienų, - ištarė balsas.
- Ar aš miriau? - paklausė mergaitė vis dar žiūrėdama pro langelį.
- Taip, - ištarė balsas ir pradingo.
Per dieną būdama tame kambarėlyje Zoey išgėrė visą vandenį. Visą laiką leido stebėdama pro langą. Galiausiai nuėjo miegoti ant iš niekur nieko atsiradusių pagalvių. Ten užmigo. Kitas dienas ji stebėjo vaizdą pro langelį. Suvalgė ir čia buvusią duoną. Tada ėmėsi knygų skaitymo. Visas knygas buvo skaičiusi dar tada kai gyveno su mama. Einant dienoms kambarys ėmė pilnėti vis kuo, bet Zoey nieko kito nelietė. Lietė tik tai kas jai buvo suteikta pirmą dieną. Jos neviliojo jokie kiti dalykai esantys kmabaryje.
Mergina iš tiesų nesuprato koks tikslas jai čia buvo sėdėti. Juk ji mirusi. Dabar ji nieko nepadarys kas pakeistų jos mirtį ar ne? Iš tiesų dabar tiek laiko praleidusi čia, Zoey norėjo grįžti atgal į Hogvartsą. Ji pasiilgo tos pilies.
Viena dieną tarp knygų ji surado ir bloknotą su pieštuku. Nieko nelaukusi ėmė rašyti apie savo jausmus, kurie ją aplankė ir apie mintis, kurios ją aplankė.
Galiausiai balsas ir vėl pasigirdo.
- Viskas baigėsi, - ištarė balsas. Lango vietoje pasirodė duris. Jos atsivėrė. Mergaitė nedrąsiai žengė pro jas. Rankose vis dar laikė bloknotą, pilnai priprašytais puslapiais.
Išėjusi pro duris virš jų pamatė užrašą : skaistykla. O prieš ją buvo laipteliai. Švilpė nedrąsiai užlipo jaisi. Priėjo aukso vartus prie kurių buvo dėžutė su daug tokiu pačių užrašinių kaip ir jos.
- Padėk knygą čia, - pasakė balsas griežtu tonu. Prancūzė negalvodama padėjo knygą į dėžę. Juk neturėjo ko prarasti, nebijojo, kad kažkas perskaitys jos mintis. Ji juk mirusi.
Vos užrašinė pasiekė dėžę, vartai atsivėrė. Už jų pasirodė nuostabaus grožio sodas pilnas įvairiaus amžiaus žmonių. Kiek sudvejojusi mergaitė įkėlė koją už vartų. Vartai už jos užsidarė, o pati ji čia buvo džiugiai priimta. Bet Hogvartso širdyje vis tiek ilgėjosi...

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • Lytis: Moteris
Ats: Helovino Mirtys '21
« Atsakymas #6 Prieš mėnesį »
Mark Fraceller

Paskutinis Mark įkvėpimas, nors ir pilnas panikos, buvo kupinas prisiminimų ir neišpildytų svajonių. Jis tarsi užmigo – ramiai, be jokio nerimo ar baimių.
Vos užmigusį, vaikiną pažadino kažkoks keistas jausmas, panašus į žadintuvo čirškimą, bet jokio garso nesigirdėjo. Jokio garso, jokių blyksinčių šviesų, jokių purtimų – nieko, kas jį būtų galėję pažadinti.
– Dar kelias minutes…
Mark tingiai pramerkė akis ir susivokė esąs miške. Tik šiame nebuvo visur lendančių skruzdėlių, ir, na, sraunios upės, kurioje taip neplanuotai paskendo.
Jis lėtai atsistojo ir pažvelgė į lyg ir lovos formos daiktą, kuris savarankiškai lankstėsi ir vėliau susidėjo į dėžę.
– Smagiai čia, – sumurmėjo, – galėjau ir neišlipti.
Vaikinukas apsižvalgė – aplink tyliai šlamėjo medžių lapai, nors nebuvo nė menkiausio vėjelio. Vos už poros dešimčių metrų stovėjo kambarėlis. Ne, net ne namelis. Šis… dalykas neturėjo stogo ir buvo plonomis sienomis. Mark priėjo prie pilkšvai rudų durų ir nedrąsiai pasibeldė. Moteriškas balsas išbėrė kažką panašaus į „užeikite“, tad jis paspaudė kiek nusitrynusią durų rankeną ir įėjo vidun. Kambarėlyje, prie stalo sėdėjo moteris, pečius apsigaubusi pelenų rožinės spalvos skara, kažką braukinėdama popieriaus lape.
– O, – ji suplojo rankomis, – sėskis, – mostelėjo į kėdę kitoje stalo pusėje.
Mark lėtai nuėjo kėdės link. Baldas pasirodė ganėtinai patogus.
– Taigi, tu mirei, – nusišypsojo moteris.
– Šitai supratau, – pamelavo Mark. Jam net nebuvo kilusi mintis, jog jis miręs. – O kur aš?
– Čia tavo pomirtinio gyvenimo pradžia, kurioje tu pasirinksi, kaip egzistuosi toliau.
Mark nedrąsiai linktelėjo. Ta moteris… Ji neišskleidė jokio garso, jos žodžiai tarsi neegzistavo. Bet vaikinas vis tiek viską suprato.
– Mirei penki tūkstančiai penki šimtai trisdešimt antrąją savo gyvenimo dieną, – kažką greitai sumaigiusi klaviatūra čia tokios pažangios technologijos?, pranešė moteris. – Yra keli pomirtinio gyvenimo variantai, – atsikrenkštė ir tęsė ji.
Jis ramiai išklausė papasakojimą apie du galimus variantus – reinkarnaciją ir pagalbą šiai moterytei bei darbą tokiame pačiame kambarėlyje visą likusią amžinybę.
– Bijau, kad čia viskas, ką galiu pasiūlyti. Daugiau variantų atsiranda išgyvenus septynis, vėliau devynis, vienuolika, penkiolika ir dvidešimt tūkstančių dienų.
Įsikalinimas kažkokioje nežinomoje vietoje, kurioje reikės dirbti, tikrai neskambėjo smagiai. O kur ramios poilsio vietos? Neribojamas miegas? Gyvenime neišpildytos svajonės?
– Į ką galėčiau reinkarnuotis?
– Ir niekada tai nebūna darbas, niekada! – vartydama visokiausius dokumentus, piktai sau murmėjo ji.
Kol moteris kažko įnirtingai ieškojo, Mark susimąstė, kaip ir iš kur ji šitiek žino. Jei sugebėjo atsekti jo gyvenimo trukmę, turėjo žinoti ir vardą, ir pavardę, ir...
– Štai, branguti, – moteris ištiesė kažkokį lapą Mark.
– Bitė, avis, medis, iguana, žmogus, salamandra, – vaikinas sau greitai perskaitė dalį variantų.
– Nesijaudink, vis tiek dar mirsi, kitą kartą galėsi pasirinkti atidžiau.
– Tebūnie žmogus. Nieko neprarasiu pakartodamas bent dalį gyvenimo.
– Nuostabu! – moteris įbruko jam dokumentų aplanką. – Čia visa informacija apie žmogų, kuriuo tapsi.
Vaikinas atsistojęs pradėjo skaityti. Tik dabar pajuto dėvintis labai patogią pižamą. Vos atidaręs duris pradėjo kristi į tamsą.
Dėl keistos ir nemalonios nežinomybės, jis užsimerkė.
Atsimerkti paragino švelnus nesuprantamas balsas (kurį dabar tikrai girdėjo!) ir šviesos patalpoje, kurioje jis buvo.
Jis vėl tapo žmogumi.

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • Lytis: Moteris
Ats: Helovino Mirtys '21
« Atsakymas #7 Prieš mėnesį »
Karolina Sneip

Karolinai būnant apsiginimo nuo juodosios magijos pamokoje pasidarė labai nuobodu, nes mergaitė  beveik viską žinokjo ką pasakojo profesorius...Tad patraukė į šoną rašalą su plunksną, išsitraukė sau įdomią knygą pasidėjo po apsiginimo nuo juodosios magijos vadovėliu taip, kad nesimatytu ir sau tyliai netrukdoma skaitė. Vėliau profesorius kaiko paklausė mergaitės tačiau Karolina net neišgirdo mat buvo inikus į labai įdomią knygą apie galingą Raganą ir burtininką.
- Panele Sneip ! Panele Sneip ! Panele Sneip!, - prabilo šaukdamas profesorius.
Karolinai net šiurpuliukai perėjo visą kūną išgirdus, kad į ją kreipiasi...
- Prašau atsakyti į klausima, - pasigirdo storas ir piktas profesoraiaus balsas.
Mergaitė nesugebėjo nė žodžio išlementi... Juk ji geriausia pirmakursė Klastunyno mokinė, o nesugeba atsakyti į užduotą Profesoriaus klausimą.
Keli mokiniai pasišaipė iš Karolinos jog ji neatsakė į tokį paprastą Profesoriaus klausimą. Karolinai akys pritvinko ašaromis Klastuoliukė prisidengė savo ilgais plaukais, kad niekas nepamatytų jos drėgnų, liūdnų akių. Išgirdus Karoliana kaip dar vienas mokinys nusiprunkštė atrodė jog ašaros pratrūks upeleis. Mergaitė dar vis suko galvą koks buvo užduotas tasai ,,paprastas" klausimas. Kitą pamokos dalį mergaitė liūdnai klausydamasi profesoriaus dalyvavo pamokoje. Net visą pamoką karolina raudojo ir liautis negalėjo. Mergaitės buvo dar vis atverstas šimtas trečias įdomios knygos puslapis kuria skaitė, bet Karolina nė neketino skaityti toliau... Po kurio laiko Liūdnos Klastuolės knygos puslapis permirko nuo jos ašarų. Pagaliau pasibaigus pamokai Karolina pasiimė savo daiktus pasidėjo juos į savo kambaeį ir toliau liūdėdama nubėgo į mergaičių tualetą. Karoliana išsitraukė iš savo apsiausto lazdelę ir paleidus į save užkeikima nusožudė jog taip susimovė... Stojo kraupi tyla, o ant tualeto grindų gulėjo negyva Klastuolė ir iš rankų iškritusi jos  erškėčio lazdelė.       

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • Lytis: Moteris
Ats: Helovino Mirtys '21
« Atsakymas #8 Prieš mėnesį »
  Dabar galite ramiai ir neskubėdami perskaityti visų dalyvių kūrinius. Labai kviečiu balsuoti ir išrinkti labiausiai patikusią istoriją. Tai galite padaryti siųsdami balsus man asmenine žinute, sunumeruodami dalyvių darbus nuo labiausiai patikusio (1) iki mažiausiai patikusio (7). Dalyviai balsuoti negali.
  Balsuoti galite iki lapkričio 14 dienos, 18:00.
  Deja, tačiau kelių dalyvių darbai neatitiko reikalavimų. Jeigu norėtumėte jais vis vien pasidalinti renginio pabaigoje arba iškyla kokių nors klausimų, parašykite asmeniškai.

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 122
  • Lytis: Moteris
Ats: Helovino Mirtys '21
« Atsakymas #9 Prieš 2 savaites »
  Kraupūs, tačiau labai įdomūs darbai jau perskaityti ir Helovinas atšvęstas. Tereikia suskaičiuoti jūsų balsus ir pasveikinti trijų pirmų vietų nugalėtojus.
 
  Trečiąją vietą užėmė Abigailės Nestrof kūrinys, kuriame mergaitė tapo baisaus ritualo auka. Tad galbūt ten žmonės nebuvo apsirengę bulvių maišais, Abigaile?
  Antrąją vietą pelnė Tobias Liam Walters. Lauksime rašytojų būrelyje patalpinto tęsinio, kaip gi Tobias mėgino apsaugoti Meghan.
  Pirmosios vietos savininkas yra Mark Fraceller. Nekantraujame pamatyti ir daugiau kraupių pasakojimų, kitų rašliavų bei stebuklingos kūrybos!

  Kviečiu kitus dalyvius nenusiminti ir dalyvauti kituose renginiuose bei taip tobulinti savo rašymo sugebėjimus ir smagiai ir reikšmingai leisti laisvą laiką!