[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atrodė, kad tyla grasina pavirsti į nejaukų pasisėdėjimą su baime pažvelgti vienam į kitą. To labai nesinorėjo, nes, nepaisant nesėkmės prie boulingo takelio, vakaras tikrai nebuvo blogas.
Laimei, kol kas pavyko išlaikyti tą smagią atmosferą. Bent jau Deoiridh atrodė, kad ji yra pakankamai smagi. Žinoma, buvo kiek nejauku ištarti žodžius, siūlančius vaikinui pernakvoti jos namuose, tačiau širdis dėl to tik džiaugėsi. Juk jis nieko nepagalvos, ar ne? rūpinosi Deoiridh.
Jau žiojosi sakyti, kad norėtų kada nors Sigurdo miestelį pamatyti, bet laiku prikando liežuvį. Nebuvo galima per daug sau leisti ir taip sugadinti šį vakarą. Deoiridh bandė save įtikinti, jog jai smalsu tik dėl to, kad neteko lankytis Islandijoje. Vis dėlto į galvą lindo kita mintis: jai būtų tikrai įdomu pamatyti vietą, kur Sigurdas užaugo. Būtų kiek nejauku, žinoma, tuo labiau, kad ji šiek tiek žinojo apie vaikino šeimą. Bet… Nebuvo ką slėpti - labai knietėjo sužinoti daugiau. O kur užaugai tu? Ką gali pasiūlyti? visiškai neprašyta mintis prasismelkė pro visą geros atmosferos šydą. Nuotaika jau ruošėsi subjurti, bet Sigurdas labai laiku pateikė atsakymą. Teigiamą atsakymą. Situacija iš karto pražydo kitomis spalvomis, tad tereikėjo tiesiog daugiau nesusimauti.
- Žinoma, nesutrukdysi. Bus smagu, - džiugiai atsakė mergina, suprasdama, kad nuslėpti emocijos šį kartą nepasisekė. Dabar suprato, kokia yra laiminga, kad susitikimas nesibaigs šiuo visišku fiasko boulingo aikštelėje. Pasivaikščioti po nuobodų miestą gal ir nebus labai įdomu, bet laikas, praleistas su Sigurdu, visada buvo vertingas. Taigi grifiukė neprieštaravo žaidimo netęsti. Gal buvo kiek apmaudu, kad nepavyko nė kiek patobulėti šioje veikloje, bet suprato, kad tai bus priežastis sugrįžti. Tik prieš dar kartą siūlant boulingą Sigurdui reikės nemažai praktikos su Matthew. O gal verčiau išmokti žaisti šachmatais?
Sulig ta mintimi rudaplaukė prisiminė vis dar tebelaikanti feneką. Pasivaikščioti norėjosi, bet ar bus patogu nešti naująjį augintinį? Vis tik užsukti namo ir palikti jį ten Deoiridh nė neketino.
- Netoli, gal penkiolika minučių kelio. Bet galima pirmiau nueiti į pakrantę, ten visai gražu. Net ir vakare, - pasiūlė škotė. Tikėjosi, kad ne itin įspūdingas vaizdas islando nenuvils, bet taip anksti grįžti namo tikrai nesinorėjo. Jausti pernelyg smalsų Matthew žvilgsnį? Na jau ne. Tikrai geriau praleisti šiek tiek daugiau laiko dviese. Galbūt pagaliau pavyks normaliai pasišnekėti?
- Manau, galime eiti, - gūžtelėjo pečiais Deoiridh ir atsistojo. Atsargiai padėjusi dėžę apsivilko striukę ir vėl paėmė naująjį augintinį į rankas. Kol kas neįsivaizdavo, kokį suteiks vardą, bet apie tai stengėsi ir negalvoti. Kas nors vis tiek ateis į galvą.
Neužtikrintai apsižvalgė po salę, pažvelgė į takelį, kuris galiausiai liko beveik užmirštas, ir metusi dar vieną žvilgsnį į Sigurdą grifė patraukė išėjimo link. Vis dėlto ne toks jau ir sudėtingas šis vakaras.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh - išdidi Hogvartsą pabaigusi suaugusi ragana. Skamba juokingai, ar ne? O vis dėlto kaip tik taip ir buvo. Atėjo tas laikas, kai ji turi nuspręsti, ką daryti toliau. Vasarą, žinoma, galima ramiai paatostogauti, tačiau kas bus rudenį? Jeigu Matthew išprotės ir grįš į Hogvartsą, ji liks visai viena. Kad ir kaip kartais nesutardavo su herbologu, tokia galimybė gąsdino.
Nenorėdama skubiai tapti suaugusia ir savimi turinčia pasirūpinti burtininke, Deoiridh keletui dienų pasikvietė pas save Zoey. Puikiai prisiminė, kaip viskas vyko Kalėdų atostogų metu, kai Aberdine viešėjo Dori, tačiau tikėjo, kad daugiau tokių dramų nebus. Svarbiausia buvo tai, kad globėjas išleido švilpę (juk išleido, ar ne? Zoey nepabėgo?..) pas draugę, ir jos galės smagiai praleisti laiką.
Kulniuojant Aberdino biliardinė ir boulingo link buvo visai smagu. Žinoma, Deoiridh prisiminė, kaip nesisekė žaisti to žaidimo su Sigurdu, tačiau negalėjo sakyti, kad susitikimas buvo blogas. Juk būtent jo metu apsikeitė dovanomis. Būtent tada škotė susiprato draugui kažką padovanoti.
- Tikriausiai žaidi nepalyginamai geriau nei aš, - nuoširdžiai pratarė Deoiridh priėjusi reikiamą pastatą. Atidariusi duris praleido draugę ir iš karto pranešė: - Boulingas antrame aukšte.
Tikėjosi, kad šios vietos darbuotojai jos neprisimena. Praėjo jau pakankamai daug laiko, kad toji maloni moteris pamirštų nevykėlę boulingo žaidėją. Su tokia viltimi priėjo prie darbuotojos (neprisiminė, ar tai ta pati, ar ne) ir netrukus gavo leidimą keliauti prie takelio.
- Per daug nesijuok, gerai? - sukikeno atsisukusi į draugę. Nelengvai surašė į lentelę vardus ir pamatė, kad žaidimą pradėti turėtų Zoey. - Va, kamuoliai. Nuoširdus patarimas - neimk paties sunkiausio, nes jie mėgsta užkristi ant pirštų…

[Zoey Richter]

Violetinplaukė iš tiesų buvo nustebusi daugeliu dalykų : jos draugė baigė Hogvartsą, ji gavo globėją, kuris buvo tikrai geras. Viskas tiesiog buvo puiku, o dar Deoiridh keletui dainų pasikvietė paviešėti Aberdine. Anksčiau Zoey čia buvusi nebuvo tikrai nebuvo. Apskritai kol kas ji buvo apsilankiusi tik Londone ir Paryžiuje, kadangi abiejuose miestuose gyveno.
Richter sekė paskui vyresnę merginą. Ėjimas į boulingą jai buvo visiškai nauja pramoga. Ji niekada nebuvo žaidusi boulingo.
- Žinai, aš niekada nesu žaidusi boulingo, tik girdėjusi apie jį iš vaikų, tad labai abejoju, kad žaisiu geriau už tave, - nusijuokdama tarė violetinių plaukų savininkė. Tikėjosi, kad boulinge bus taip pat smagu kaip ir bibliotekos sprogdinime(nors taip smagu negalėjo būtų kaip sprogdinant knygas).
Iš tiesų, švilpė bijojo, kad šio žaidimo žaisti visiškai nemokės. Ji juk nė karto nebandžiusi jo žaisti... Greičiausiai tai bus tragedija.
- Man atrodo, kad tu galėsi iš manęs juoktis, - pasakė sukikendama. Išgirdusi patarimą, Zoey nuėjo prie kamuolių ir pasiėmė patį lengviausią. Tiesa, violetinplaukei netgi šis kamuolys pasirodė sunkokas, tačiau ji parideno kamuolį. Deja, šis nuriedėjo tiesiai į griovelį.
- Na, va. Viskas aišku, - tarė šypteldama.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Tai, kad Zoey nebuvo žaidusi boulingo, kiek apsunkino padėtį. Vylėsi, kad bent jau nereikės jos mokyti - nors bibliotekoje mokytis sekėsi visai neblogai, boulingas tikrai nebuvo tas dalykas, kuriame ji būtų pakankamai patyrusi. Deja, paaiškėjo, kad draugė patirties turi dar mažiau. Ką gi gūžtelėjo Deoiridh prisiminusi, kaip toje pačioje vietoje žaidė boulingą su Sigurdu. Tiesą sakant, pats žaidimas buvo neįdomiausia to vakaro dalis.
- Nesijaudink, tikrai nesijuoksiu, pati pasirodysiu neką geriau, - draugišku tonu pratarė buvusi grifė, nors neatrodė, kad Zoey išties bijotų patyčių. Škotė tikėjosi, kad draugė žino: iš jos tikrai nesišaipys, net jeigu seksis labai blogai. Švilpė jau parodė esanti jautri mergaitė, tad reikėjo elgtis itin draugiškai ir atsargiai.
- Antrą kartą bus geriau, - visiškai nesijuokdama pratarė Deoiridh ir priėjusi prie kamuolių paėmė vieną. - Tau dar reikia atlikti antrą ridenimą. Man atrodo, gali pamėginti ridenti kamuolį šiek tiek stipriau.
Rudaplaukė bandė parodyti, kaip maždaug reikia atlikti tą veiksmą, bet suprato, kad tiesiog atrodo juokingai. Nusijuokusi pati iš savęs padavė kamuolį Zoey ir stebėjo, kaip jai seksis. Atrodo, tik dabar suprato, kad daugiau Hogvartse su šia švilpe nesusitiks, ir tai keistai liūdino. Zoey buvo tas žmogus, kuriam Deoiridh jautėsi padėjusi. Dėl šios priežasties jaunesnė mergaitė buvo keistai brangi. Nagi, negalvok apie tai pati save supeikė animagė ir vėl sutelkė dėmesį ties boulingu - žaidimu, kurį nelabai mėgo, bet kurį pažaisti pasikvietė jau antrą žmogų.
- Žinau, kad dabar pasiseks geriau, - pratarė ji ir padrąsinamai nusišypsojo.

[Zoey Richter]

Kamuoliai buvo spalvoti. Mėlyni, geltoni, violetiniai ir žali. Visokie. Iš tiesų, tokia spalvų gama violetinplaukei patiko. Kažkuo tai priminė jos spalvotuosius plaukus. Kurie buvo geltoni, violetiniai... Ji bandė juos dažyti ir žaliai, ir mėlynai, tačiau nei viena spalva jai netiko. Na, bent ji taip manė.
- Nemanau, nemanau, - pasakė violetinplaukė pasitvarkydama savo plaukus. Kelios sruogos jai krito ant akių, tačiau ji nenorėjo persirišti savo kuoduko. Jai reikėjo susikaupti ties boulingo žaidimu, o ne plaukų tvarkymu. Tai ji galėjo padaryti kažkada vėliau. Arba galėjo iš viso nepersirišti savo plaukų. Tai juk buvo jos pasirinkimas ar ne?
- Na, jei reikia pabandysiu. Tačiau abejoju, jog bus nors truputėlį geriau, - tarė žalsvų akių savininkė. Jos akys pradėjo skenuoti kėglius. Ji bandė sudaryti planą kaip reiktų mesti kamuolį, atliko skaičiavimus... Nors ką ji bandė apgauti? Ji vis tiek nepataikys. Violetinplaukė žinojo, kad vis tiek nepataikys ir nieko nenumuš, tačiau privalėjo bent bandyti. Švilpė negalėjo gadinti viso boulingo žaidimo ar ne?
Galiausiai Richter pavardės savininkė susikaupė. Iškvėpė plaučiuose susikaupusį orą ir parideno kamuolį. Iš tiesų, šį kartą paklausiusi patarimo parideno stipriau ir numušė netgi du kėglius.
- Tu buvai teisi. Reikėjo paridenti kamuolį kiek stipriau, - tarė mergaitė draugiškai šypteldama Deoiridh.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Zoey nepasitikėjimas savo jėgomis kiek trikdė. Deoiridh žinojo nesanti labai stebuklinga boulingo žaidėja, tad tikėjo, kad draugė bus neką prastesnė nei ji. Vis dėlto atrodė, kad švilpei reikės labai rimtai padirbėti, kad nustotų galvoti esą ji visai nesugebės sužaisti.
- Žinoma, bus geriau. Be to, jeigu žaidi pirmą kartą, negali tikėtis, kad būsi profesionalė, - pratarė Deoiridh ir padrąsinamai nusišypsojo.
Stengėsi labai nespoksoti, kaip Zoey ruošiasi mesti kamuolį, bet atrodė, kad šį kartą jai pasisekti turėtų geriau. Buvusi grifė stovėjo netoli draugės ir tarsi nerūpestingai žiūrėjo į takelį. Draugei numušus porą kėglių nuoširdžiai apsidžiaugė.
- Matai! Jau geriau. Kitą kartą bus dar geriau, - visiškai užtikrintu tonu pratarė Deoiridh ir nuėjo pati pasiimti kamuolio. Net nežinojo, ar nori numušti daug kėglių, ar susimauti. Visai sutriuškinti draugės nenorėjo, bet apsikvailinti taip pat nekilo ranka. Vis dėlto škotė pernelyg prastai žaidė boulingą, kad galėtų sąmoningai nuspręsti, kaip pasielgti: ji nė neįsivaizdavo, ar pavyks numušti bent vieną kėglį. Labai galėjo nutikti taip, kad net ir stengiantis pasiseks prasčiau nei Zoey.
Išsirinkusi nelabai sunkų kamuolį mergina priėjo prie takelio ir kiek pasvarsčiusi nurideno jį kėglių link. Atrodė, kad jis rieda pačiu takelio viduriu, tačiau paskutinę akimirką apsigalvojo ir nuslydo į šoną, taip ir nenumušdamas nė vieno kėglio.
- Ak tu mažas… - tyliai pradėjo Deoiridh ir atsisukusi į Zoey gūžtelėjo. - Kaip matai, nesu geresnė žaidėja už tave.
Grįžusi prie kamuolių palaukė to paties, kurį ką tik metė, kažkodėl jis jai patiko.
- Na, ar pasiseks geriau? - nerūpestingai paklausė draugės ir vėl nurideno kamuolį. Kiek neramiai stebėjo, kaip jis artėja kėglių link, bet šį kartą pasisekė geriau - pavyko numušti tris ar keturis. Šyptelėjusi Deoiridh priėjo prie Zoey ir pratarė: - Manau, esame tikrai panašių sugebėjimų žaidėjos, tad pasivaržyti bus tikrai įdomu.

[Zoey Richter]

Boulingas nuo pat pirmųjų akimirkų Zoey nepatiko. Jis jai nesisekė kaip ir visos kitos veiklos, kurias ji kada nors bandė. Ji yra tiesiog nevykėlė. Nevykėlė, kuri pastoviai susimauna ir nieko nemok daryti teisingai ir gerai. Tokia, kuri nesugeba nieko. Žmogus, kurio čia neturėjo būti. Žmogus, kuris yra klaida. Nieko gero apie save mergina pasakyti tiesiog negalėjo.
- Galbūt, - tarė Richter pavardės nešiotoja šypteldama. Jai patiko pataikyti, bet balselis, labai garsu balselis galvoje jai vis kartojo kokia ji klaida ir kokia nevykėlė. Tas balselis negalėjo užsičiaupti. Jis buvo neatsiejama jos dalis, kuri negalėjo užsičiaupti. Violetinplaukės lūpas paliko tylus atodūsis.
Greitai Deoiridh turėjo mesti kamuolį. Švilpynės koledžo atstovė susikaupė ir akimis sekė kamuolį. Tikėjosi, kad draugei pasiseks geriau ir ji gal netgi numuš visus kėglius. Deja, Richter norai nepasitvirtino. Deoiridh irgi nepasisekė, tačiau ji bent jau nenuliūdo dėl to. Tada grifė metė antrąjį kamuolį ir šį kartą jai pasisekė tikrai geriau. Richter nusišypsojo.
- Šį kartą tau pasisekė nepalyginamai geriau, - tarė švilpė šypteldama. Ak, kad viskas būtų taip paprasta ir lengva su visais reikalais. Būtų buvę smagu tiesiog leisti laiką nesinervinant. Tiesiog linksmintis. Tačiau violetinplaukė to negalėjo padaryti.
- Taip, pasivaržyti bus tikrai labai smagu, - ištarė mergina pasiimdama kamuolį ir paridendama jį. Šį kartą, iš pradžių kamuolys riedėjo kreivai, o vėliau nuvertė kelis kėglius.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atrodė, kad Zoey yra įsitikinusi Deoiridh meistriškumu. Tiesą sakant, buvusiai grifei parūpo, ar tai tikėjimas ja, ar netikėjimas pačia savimi. Škotė jautėsi susirūpinusi drauge, bet nežinojo, ką galėtų padaryti, kad viskas būtų kitaip. Reikėjo kažkokiu būdu padėti Zoey atsipalaiduoti, tik, deja, atrodė, kad tai bus tiesiog neįtikėtinai sunki užduotis. Atrodė, kad Hogvartse švilpė nėra tokia susikausčiusi. Buvo smalsu, kas ją slegia, tačiau klausti buvo baisu. Ko gero, netgi žodis “draugė” čia nebuvo tinkamas. Jos bendravo pakankamai neilgai ir retai. Vadinasi, tiesiog negalėjo būti tikros draugės. Deoiridh nežinojo, ar Dori yra jos draugė, kuriai jautė keistą prisirišimą, o Zoey… Nagi, negalvok apie tai supyko ant savęs mergina ir atidžiai stebėjo jaunesnę mergaitę.
- Kur jau ten… - sukikeno Deoiridh, tačiau įtampos tai nesumažino. Norėjosi prakeikti save: jos susitiko tam, kad smagiai praleistų laiką, o ne tam, kad ji galvotų apie dalykus, kurie galimai egzistuoja tik jos vaizduotėje. - Dar pažiūrėsim, kam seksis geriau, - padrąsinamai nusišypsojo stebėdama, kaip Zoey ruošiasi dar vienam metimui. Ne itin patyrusioms škotės akims kamuolys riedėjo tiesiog nuostabiai. Atrodė, kad švilpė kuo lengviausiai išmuš visus kėglius, bet vis dėlto tai neįvyko - bent vienas kitas liko stovėti. Toks variantas buvo visai tinkamas, mat animagė staiga šiek tiek aptingo žaisti. Pamojusi darbuotojui ji užsakė du didelius puodelius vaisinės arbatos. Neįsivaizdavo, ar draugė tokią geria, bet tikėjosi, kad tai bent jau neįžeis ir neįskaudins.
- Dar vienas metimas, - nerūpestingai priminė Deoiridh nė neabejodama, kad dabar Zoey numuš likusius kėglius. - Ar tikrai žaidi pirmą kartą? Sakyčiau, esi tikra profesionalė!
Netrukus darbuotojas atnešė užsakymą. Škotė prisitraukė vieną puodelį arčiau ir godžiai pauostė. Kvapas tikrai buvo nuostabus.
- Tikiuosi, mėgsti vaisinę arbatą? - tik dabar susiprotėjo paklausti ir nusišypsojo. - Vaišinu.

[Zoey Richter]

Zoey boulingas nepatiko. Ji nusprendė, kad jai labiau patikų kokios nors laipynės. Jie vieną kartą buvo tokioje vietoje su vaikų namais, ten jai bent geriau sekėsi. Aišku, ten nebuvo vyrų ar bent ji tokių neužfiksavo. Iš baimės mergaitė apsižvalgė ar čia nėra įtartinai atrodančių vyrų, kurie galėtų jai padaryti kažką blogo. Nors veikla su drauge nukreipė visas mintis nuo įvykių stotyje, Zoey vis tiek grįždavo prie tų minčių. Ji bandė keisti plaukų spalvą, tačiau ir žydri plaukai iš jos galvos neišplovė minčių apie tą rudaplaukį. Būtent dėl jo, Zoey jautėsi nuogą prie visų vyrų. Iš tiesų, Richter manė, kad galbūt dėl šio įvykio jos atsisakė ir globėjas. Taip, ji melavo apie savo globėją, šiuo metu ji jo neturėjo ir glaudėsi vis kitoje vietoje bei laukė grįžimo į Hogvartsą. Bent ten ji turėjo stogą virš galvos, kuris negalėjo jos atsisakyti. Hogvartse ji buvo amžina prielipa. Richter pavardės nešiotoja įtarė, kad ten ji bus vos ne amžinai.
- Na, aš manau, kad šitas metimas yra naujokės sėkmė kaip sakoma. Bet taip tikrai žaidžiu pirmą kartą, - ištarė mergina linkteldama. Jai pradėjo patikti ir boulingas, kadangi viskas darėsi vis smagiau. Richter pavardės savininkė paėmė kamuolį ir parideno jį pirmyn. Numušė ir tą paskutinį likusį kėglį. Mėlynplaukė šyptelėjo ir grįžo prie staliuko.
- Na, vaisinė arbata man visai patinka, - tarė Švilpynės koledžo atstovė pasitvarkydama savo plaukus. - Labai ačiū, kitą kartą vaišinsiu aš.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atrodė, kad Zoey prisiminė kažką, kas jai nepatiko. Bent jau taip nusprendė Deoiridh, kai draugė keistai apsižvalgė tarsi ko ieškodama. Galvojo bandyti klausti, ar kas atsitiko, bet kažkodėl tą daryti nebuvo jauku. Sutrikusi žvilgtelėjo į švilpę, tačiau tylėjo.
- Man atrodo, kada nors teks sužaisti dar kartą ir pažiūrėti, ar šiandien tau tik sekasi, ar vis dėlto esi puiki žaidėja, - mielai pasigavo paprastesnę temą škotė. Šypsodamasi žiūrėjo, kaip kamuolys rieda kėglių link ir pamačiusi, kad draugei pasisekė numušti paskutinį, džiugiai suplojo rankomis. - Aha! Ką sakiau!
Nuotaika lyg ir buvo nebloga, bet iš galvos niekaip neišėjo tai, kad dar neseniai Zoey buvo tarsi išsigandusi ir sutrikusi. Paragavusi savo arbatos Deoiridh palaimingai atsiduso, tačiau netrukus vėl įsmeigė akis į draugę.
- Aš pakviečiau, tai ir vaišinu, - šyptelėjo, bet juto, kad kažkas vis tiek neduoda ramybės. Neskubėdama nuėjo mesti savo kamuolio ir numušė gal tris kėglius. Kantriai sulaukusi, kol mėgstamiausias kamuolys grįš į savo vietą vėl jį paėmė ir parideno dar kartą. Deja, dabar nepasisekė - kamuolys nuriedėjo į šoną ir kuo dailiausiai prariedėjo pro kėglius. Gūžtelėjusi Deoiridh atsisuko į Zoey ir pradėjo svarstyti, ar verta kažko klausti, ar ne. Priėjusi atsisėdo šalia ir pažvelgė į draugę įdėmiau.
- Ar kažkas atsitiko? - galų gale paklausė. - Atrodai… Įsitempusi ar išsigandusi. Gal reikia kokios pagalbos?
Gurkštelėjo dar arbatos, bet ji atrodė keistai beskonė. Tai kiek nuvylė, bet visos pastangos buvo nukreiptos į Zoey. Jeigu draugei reikia pagalbos, Deoiridh pasistengs padaryti ką nors, kad jai būtų geriau.

[Juzefas Levinsas]

Šį birželio šeštadienį Juzefas turėjo reikalų Aberdine, o Walgunas, kuris savaitgaliui atvyko pas tėtį, kartu su Sakura sumąstė apsilankyti boulinge ir pasikviesti būrį draugų iš mokyklos. Surinkęs vaikus, kiekvieną iš jų gyvenamosios vietos, plikis nešyklės pagalba atsidūrė su jais visais prie Aberdino boulingo ir biliardinės. Jam taip bus žymiai patogiau ir saugiau nei palikti juos Londone, nes jie visi bus tame pačiame mieste kaip ir jis ir sutvarkęs reikalus Juzefas ateis vaikų pasiimti.
Šią akimirką plikšius lipo laiptais į antrą aukštą ir užsakė dvi su puse valandos žiobariško boulingo bei už tai sumokėjo. Davė pinigų Walgunui, jog jis galėtų nusipirkti ko nors atsigerti ar užkąsti. Tačiau kitų užkandžiams jis lėšų skirti neketino, mat profesoriaus alga buvo kur kas mažesnė už nelegalaus siuntų gabentojo. Be to, tie pinigai buvo tikrai sunkiai uždirbami. Vis dėlto reikėjo terliotis su tokiais mokiniais kaip Eion ar Elliw. O Erka ne taip siaubingai elgėsi žiobarotyroje tikriausiai vien dėl to, jog Auris buvo Juzefo draugas.
- Nemėgink pirkti alkoholio nei sau, nei Nelannai, - sušnabždėjo į ausį Sakurai.
Nebuvo tikras, ar šiuo metu gali pasitikėti Sakura. Sakura vis dar buvo geraširdė ir miela, tačiau neatsisakydavo pasilinksminti taip, kaip Juzefas manė, jog dukterėčia niekada nesilinksmins. Tiesa, vakarėlių ji nemėgo, bent jau kiek Levinsas suprato, bet rami muzika, ilgi pašnekesiai ir trys kibirai vyno - tai baltapūkei, regis, buvo prie širdies. O dar dabar, kai šiuo metu pas ją gyvena Dori.
Levinsą neramino tai, kad šiandien čia yra Adrijas. Tiesa, per visus metus Hogvartse jis nei karto nemėgino beplaukio nužudyti (arba apie tai vyrukas nežinojo), o ir jo, kaip Juzefas manė, draugas Mulungu, na, tas vaiduoklis, kaip ir nebandė pavogti profesoriaus kūno. Adrijas buvo geras Sakuros draugas, o Sakura jau gyveno savarankiškai ir Juzefas nebuvo jos tevas, tad nelabai turėjo teisę aiškinti dukterėčiai apie tai, su kuo jai bendrauti, o su kuo ne. O štai dėl Walguno mėlynakis nerimavo labiau, todėl užsiminė, jog reikėtų Adrijo pasisaugoti, bet plačiau nieko nepasakė.
Su Walgunu Juzefo santykiai buvo labai geri. Atostogas, tiesa, jis leido pas mamą, nes jiedu pilyje matydavosi kasdien. Apie atostogas plikis sūnaus neklausinėjo nieko. Jeigu norės, papasakos pats. Šiuo metu Walgunas taip pat buvo pas mamą, tik kaip šį kartą kartais atvažiuodavo savaitgaliais. O rugpjūčio antroje pusėje vėl pagyvens pas jį.
Juzefui atrodė, kad jo sūnus labai geras vaikas. Tačiau jam teko girdėti, kad visiems tėvams jų vaikai atrodo labai geri. Na, bet iš nei vieno kolegos žiobarų specialistui neteko girdėti kažko blogo apie savo vaiką.
Tiesa, kartais Juzefui norėdavosi per daug saugoti Walguną. Pavyzdžiui, yra jam minėjęs, kad nebendrautų su vaiduokliais. Tačiau Walgunas labai greitai augo ir tuoj bus trečiakursis. Todėl plikis stengėsi valdytis ir nekišti jam savo paranojų į galvą. Tokiais atvejais jau geriau išgerti eliksyro nuo paranojų. Arba vyno. Na, arba ugninės.
- Smagiai pasibūkit, po dviejų su puse valandos nusileiskit į apačią. Nepamirškit, kad čia renkasi žiobarai, tad prisiminkit pamokas ir elkitės kaip jie, - tyliai pridūrė ir išėjo.
Buvo ir keista, ir malonu matyti mokinius per vasaros atostogas. Tikriausiai todėl, jog čia susirinko vieni mylimiausių mokinių. Na, aišku, išskyrus demoną, bet pamokose jis problemų nekėlė.

[Nelanna Light]

Nelannai buvo sunku patikėti, kad pasibaigė dar vieni mokslo metai. Jau penkis metus ji mokėsi Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje ir pastarieji buvo kupini įspūdžių. Gerokai pasipildžiusi savo žinių bagažą, varniukė jautė, kaip mokslai teigiamai atsiliepia jos tobulėjimui. Bet dabar jau vasara, galima šiek tiek atitrūkti nuo mokymosi ir pasilinksminti. Ypač, kai susitikti pakvietė Sakura, jos geriausia draugė. Nelanna vis pagalvodavo, kokie bus ateinantys dveji metai, kai Hogvartse teks mokytis be jos.
Apsirengusi dailia melsva suknele su drugeliais, Nelanna su draugais ir profesoriumi Levinsu užlipo į antrą aukštą. Ji dar niekada nebuvo mačiusi nieko panašaus ir nesuprato, ką reikės čia daryti. Didelėje patalpoje buvo gal dešimt ar net daugiau ilgų takelių, kai kuriais iš jų riedėjo kamuoliai. Mergaitė pastebėjo, kad tuos kamuolius paleidžia riedėti žiobarai, staigiu rankos mostu nukreipdami juos į takelių gale surikiuotus vertikalius, aukštus objektus. Sakura minėjo, kad jie eis žaisti boulingo, bet apie patį žaidimą ji nieko nepapasakojo. Kaip buvo išmokusi profesoriaus Levinso pamokoje, Nelanna pirmiausia nusprendė patyrinėti, ką veikia kiti žmonės, o tik po to bandyti atkartoti jų veiksmus. Dviejų su puse valandos turėtų užtekti ir išsiaiškinti, kas per dalykas yra boulingas, ir pabandyti jį pažaisti. Mergaitė galėjo dėti galvą, kad pasirodys blogiausiai iš visos jų kompanijos, bet stengėsi labai dėl to nenusiminti, juk svarbiausia gerai praleisti laiką, o ne laimėti.

[Walgunas Levinsas]

  Buvo vasaros atsotogos. Birželio šeštadienis. Tėtis turėjo reikalų Aberdine, o jie su Sakura nusprendė pasikviesti draugų iš Hogvartso ir kartu pažaisti boulingą. Tai labai džiugino grifą, nes jis norėjo susitikti su draugais ir per vasaros atostogas, o dažniausiai tą padaryti pavykdavo tik su Sakura. Žinoma, Walgunas džiaugėsi, kad pavyksta bent su ja, tačiau kartais norėdavo ir didesnio būrio draugų.
  Dabar jis su tėčiu ir draugais lipo į antrą aukštą. Jis stebėjo kaip tėtis sumokėjo. Tada paėmė iš tėčio pinigus. Nežinojo ar ką nors pirks, tačiau nenorėjo veltis į diskusijas. Norėjo greičiau pradėti žaisti. Boulingas jam patiko. Buvo kelis kartus jį žaidęs su žiobare mama. Šį žaidimą berniukas labai mėgo.
  Walgunas stovėjo ir laukė kol galės pasiprašyti batų.
- 39. Ir spintelės raktą, - paprašė jis ir gavo savo batus bei raktą. Paskui nuėjo pasimatuoti batų. Šie jam puikiai tiko. Kitus daiktus pasidėjo į spintelę.
  Walgunas išgirdo prašymą susakyti visų vardus, todėl vėl priėjo prie darbuotojo stalo.
- Walgunas, Sakura, Vega, Gruodė, Adrijas, Nelanna, - susakė visų vardus ir pamatė kaip vieno iš takelių lentelėjo jie visi ir atsirado.
- Eime žaisti? - paklausė nuėjęs prie draugų.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė šiandien padarė jos nuomone tikrą žygdarbį. Į miestą išlindo ne su savo viską uždengiančiais rūbais. Bet apsivilko suknelę. Jos rankovės nebuvo labai ilgos. O suknelės ji nedėvėjo jau nežinia kiek metų. Gal paskutinį kartą seniai prieš gaisrą.
Širdis daužėsi ir ji jautėsi nevisai jaukiai. Bet buvo šilta, buvo gaivi vasarą. Ji turėjo būrį draugų ir norėjo vieną kartą pabandyti išeiti į gatvę ne susisukusi į šiltus drabužius. Norėjosi tik gražių žvilgančių plaukų. Norėjosi, kad jie banguotų per visą nugarą. Namie, kai dar žvelgė į veidrodį vos nenusiplėšė tos kvailos suknelės, bet nebebuvo laiko persirenginėti.
O dabar mergaitė jau stovėjo su kitais ir mojavo Juzefui, kuris išėjo iš pastato. Ji staiga užsinorėjo dumti kartu su juo. Ir todėl, kad būtų ne tokia matoma užlindo už aukštaūgio Adrijo. Jis puikiai pridengė Gruodę. Kodėl aš tokia neūžauga? Vėl ėmė lįsti mintis į galvą. Prisiminė ką jai apie tai seniai rudenį sakė Eion.
Reikėjo eiti pasiimti batus. Ji gavo savus ir persiavė. Tam veiksmui teko išlysti iš už Adrijo nugaros.

[Adrijas Volkeris]

Tokio žaidimo jam aišku neteko žaisti. Todėl labai norėjo pabandyti. Ir nors ėmė sau žadėti, kad draugų jam pakanka. Daugiau niekam nenorėjo pasakoti savo kvailo gyvenimo istorijos ėmė ir sutiko vykti su šiais žmonėmis.
Pinigų Volkeris dabar jau turėjo. Užsidirbo per atsitiktinumą. Dar per žiemos atostogas klaidžiodamas Mušeikų skersgatvyje rado krautuvę su amuletais. Be to ten kabojo skelbimas apie gabius ir reikalą išmanančius žmones. Prireikė daug laiko, beveik visos likusios žiemos ir kažkiek pavasario, kad pagamintų kelis amuletus. Viską išmoko tame aname pasaulyje. Galėjo padaryti amuletą, kuris burtininkui prišauktų nelaimes. Galėjo padaryti ir tokį, kuris padėtų apsiginti, jei susidurtų su tamsos jėgomis. Ir tam tereikėjo paprastų gamtoje randamų daiktų. Tokių kaip molis, medis ir panašiai. Padėjo kone suaugusio žmogaus išvaizda ir juo patikėjo, kad yra ne mokinys. Su tuo tipu iš parduotuvės susitiko pavasarį ir perdavė savo gaminius. Ne, piktavališkų amuletų negamino. Kol kas. Bet turėjo noro pasiųsti kelis kai kuriems asmenims. Tiems, kurie vis dar stengėsi gadinti jam gyvenimą. Kartais tokios mintys užplūsdavo ir jis nieko negalėdavo su savim padaryti.
Na o tuos, kuriuos jau padarė perdavė supirkėjui iš krautuvės. Užteko juos paimti į rankas ir širdin atsėlindavo geras jausmas. Todėl jam buvo sumokėta be kalbų. Tik dėl vieno jis gailėjosi. Kad dar nėra pakankamai geras kerėtojas. Ir ateis laikas, ir gal net greitai, kai parduoti amuletai praras galią. Bet tam tipui iš mušeikų skersgatvio nereikėjo to žinoti ir jis nesakė.
Šiandien mokėti jam už save neprireikė. Ir tai nepatiko. Jam nieko nereikėjo iš Juzefo Levinso.
Bet nenorėdamas gadintis nuotaikos nei sau nei kitiems tylėjo. Be to prie jo prilipo Gruodė.
- Ir kas dabar yra? - Paklausė.
- Puikiai atrodai. Nesinervink. - Tyliai jai aiškino.
- Negalėsi ten lindėti, aš nemoku žaisti. Ir tau teks mane išmokyti. - Kalbėjo jau aunantis batus.
- Na, pirmyn. - Paragino, paėmė už rankos ir nusivedė prie jų staliuko.
- Kas nors, kas gerai žino taisykles gal galėtų jomis pasidalinti? - Paklausė kitų. Paleido Mergaitės ranką ir klestelėjo ant kėdės.